Gali būti grynasis, tarpinis, galutinis, bendrasis. Tai 1)-ji makroekonominės sistemos rodiklių funkcionavimo grupė. 2)-ji kainų lygis ir skaičiuojami kainų indeksai. 3)-ioji rodiklių grupė- palūkanų norma 4)-ji rodiklių grupė - užimtumo rodikliai. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) yra skaičiuojamas 3 metodais a) pagal išlaidų srautą b) pagal pajamų srautą c) gamybos požiūriu BMP yra suminė visų pagamintų per metus galutinių prekių ir suteiktų paslaugų rinkos vertė. Pradinė vertė tai kainų skirtumas tarp gamintojo pagaminto produkto vertės ir išlaidų dėl tarpinių prekių įsigyjimo iš kitų firmų.Skaičiuojant pagal išlaidas ( a) metodu) yra sudedamos visos namų ūkio ir firmų išlaidos, o taip pat vyriausybės išlaidos galutinėms prekėms ir paslaugoms pirkti. Bendrasis nacionalinis produktas BNP=С; С- namų ūkių, firmų ir vyriausybės išlaidos. Imas dėmuo: Namų ūkis tai individai, šeimos nekomercinės organizacijos jų funkcijos svarbios ta prasme kad jie ekonomikoje atlieka dvigubą vaidmenį: yra galutinių prekių ir paslaugų pirkėjai ir gamybos veiksnių savininkai. Firma tai ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę ir veikiantis komercijos pagrindais, teikiantis paslaugas, gaminantis prekes. BNP=С+J; IItras dėmuo: J-investicijos naujų įmonių statybai įrenginių pirkimui gatavų prekių ir atsargų papildymui, gyvenamų namų statybos išlaidos. IIIias dėmuo G- vyriausybė. Tai valstybinių įstaigų bei organizacijų išlaidos vartojimo prekių bei galutinių paslaugų pirkimui, investicijos kelių tiesimui, mokyklų statybai t.t. IV-tas dėmuo NX-grynasis eksportastai šalies eksporto ir importo skirtumas NX=XZ; X-eksportas, Z-importas BNP=C+J+G+NX b) šiuo atveju yra sudedami tokie dydžiai: darbo užmokestis(W), renta arba nuoma(r), palūkanų procentas(i), pelnas(П), amortizacija(De), netiesioginiai mokesčiai(Ti) tai mokesčiai kurios vyriausybė uždeda prekėms ir paslaugoms. Šie mokesčiai apima pridėtinės vertės mokesčius, akcizus. Turto ir licenzijų mokesčius. BNP=W+r+i+П+De+Ti c) metodu yra apskaičiuojant yra suskaičiuojama galutinių prekių bei paslaugų suma tokiu būdu iš bendros produkto bei paslaugų kainos visumos yra atimama kaina tarpinio produkto, kuris lieka gamyboje tolesniam perdirbimu. Grynasis produktas gaunamas iš bendrojo produkto atėmus amortizaciją. Tarpinis produktas tai firmų naudojami ištekliai kitų prekių gamybai ar paslaugų teikimui. Bendras vidaus produktas tai produktas sukurtas atitinkamos šalies teritorijoje. BVP=C+J+G+X. Galutinis produktas tai prekės ir paslaugos skirtos galutiniam vartojimui nepaisant kuriam ekonomikos sektoriuje šis vartojimas vyksta. Asmeninės pajamos tai visos atskirų asmenų pajamos uždirbtos ar gautos ir išleistos vartojimui, mokesčių mokėjimui arba sutaupytos. Disponuojamos pajamos likusios vartojimui ir taupymui po mokesčių sumokėjimo, prie šių pajamų yra priskaičiuojami ir mokesčiai iš biudžeto. KAINŲ LYGISbendrasis kainų lygis nusako plačios prekių grupės kainų lygį išmatuojamą pagal kainų indeksą, jis parodo kainų santykį bazinių ir ataskaitinių ir dabartinių. Kind=(Patskai/Pbazin)100%; Skaičiuojami kainų indeksai yra trijų rūšių 1) vartojimo prekių indeksai, 2)gamybinės paskirties prekių kainų indeksai, 3) BNP defliatorius Difl=(BNPnomin/BNPreal)100%; BNPrealtai produktas rodantis tikrąją produkto apimtį. Kainų indeksas yra naudojamas skaičiuojant infliacijos lygį. Infliacija Kind=((PdbarPpraėj)/Ppraėj)100%. Infliacijos kaip reiškinio charakteristika, priežastys, rūšys, jėgos. Infliacija, kaip reiškinys pasireiškia kainų bendru augimu ir piniginių vienetų cirkuliacijoje nuolatiniu gausėjimu. Dėl paklausos ir pasiūlos disbalanso ekonomikoje yra pažeidžiama pusiausvyra, ekonomikoje ir kainos nuolat keičiasi infliacijos sąlygomis jos kyla. (brėž.1) Defliacija yra reiškinys priešingas infliacijai pasireiškiantis kainų mažinimu. Šiuolaikiniame pasaulyje defliacijos reiškiniai yra žinomi, pvz.: TSRS po karo kainos mažėjo. Iš dalies tai susiję su vyriausybės vykdoma specialia kainų priežiūros politika. Pagrinddinės infliacijos priežastys: 1) infliacija yra organiškai būdinga rinkos ekonomikai. 2) 20a. metų įvykęs principinės finansų ir piniginės kreditinės sistemos pertvarkymas 3) Oligopolinės infliacijos formavimasis. Infliacijos rūšys: 1) atvira, kai matom, kad kainos kyla. 2) Paslėpta, kainos nekyla, tačiau tų prekių nėra, nors kainos ir nekyla. Tačiau esant paslėptai infliacijai, ir vykdoma griežta kainų kontrolė, neišvengiamai atsiranda juodoji rinka, o atvira infliacija neišvengiamai iškreipia rinkoje vykstančius procesus. Nežiūrint to, kad kainos yra neproporcingai padidėjusios, vis dėlto atviros infliacijos sąlygomis kaina išlieka kaip signalas rodantis kapitalo įdėjimo sferos pelningumą. Infliacijos tipai (atsižvelgiant į infliacijos tempus). 1)Nuosaiki arba šliaužianti (iki 10%); 2)garopo arba šuoliuojanti, (nuo 20~200%); 3)giper infliacija. 1)tipo infliacija nuosaiki šiuolaikiniame pasaulyje, yra traktuojama beveik kaip normali, dažnai yra teigiama kad ji aktyvina rinkoje vykstančius procesus, tuo tarpu 2)ir3) tipo infliacija turi neigiamą poveikį rinkai ir ekonomikai, tiesiog griaunamąjį, kadangi yra pažeidžiamos visos ūkio proporcijos, taip pat infliacija galima klasifikuot kaip laukiama ir nelaukiama (tikėtina ar ne). Tiek vyriausybė tiek ir valstybė infliacijos sąlygomis sprendžia rimtą makroekonominę problemą-dilemą, ar infliaciją nuslopinti ar prie jos prisitaikyti. Pagrindinės jėgos pasaulyje sukeliančios infliaciją: 1)valstybės monopolija ir atliekami veiksmai vykdant popierinę pinigų emisiją. 2)profsąjungų monopolija nustatanti darbo užmokesčio lygį, 3)stambių firmų monopolizmas. Svarbiausios infliacijos pasekmės: 1) dėl pinigų perkamosios galios smukimo mažėja realus darbo užmokestis, vadinasi smunka bendrasis gyvenimo lygis. 1) vyksta intensyvus turto persiskirstymas, kadangi mažėja pajamos iš darbo vadinasi didėja turto savininko pajamos. 3)dėl infliacijos pasekmių labiausiai nukenčia asmenys turintys fiksuotas pajamas, o laimi asmenys pasiskolinę ir nemažas sumas. Su infliacija yra kovojama vykdant fiskalinę ir monetarinę politika, paprastai yra indeksuojamas darbo užmokestis pagal infliacijos lygį ir mastą, tačiau ši priemonė nėra efektyvi ilgo periodo požiūriu, nes iš esmės darbo užmokesčio indeksacija tik tarnauja, kaip amortizatorius švelninantis socialinius ekonominius prieštaravimus priemonė. 3)-iasis rodiklis palūkanų forma, tai mokestis už pinigus paskolintus ar už gautus kreditus. Pinigai su ekonominiu turiniu yra ypatinga prekė, kuri iš vienos pusės tarnauja, kaip atiskaitymo tarp pirkėjų ir pardavėjų, arba kaip turto kaupimo priemonė. Bet viena iš svarbiausių socialinių ir kartu juridinių pinigų f-jų yra teisė į visuomeninio turto dalį, o tos teisės dydį nusako pinigų kiekis, kurį mes turime, ar laikinai perleidžiam savo nuožiūra. Palūkanų normos rūšių yra labai daug, todėl, kad: a) pati kredito rizika yra labai diferencijuota, priklausanti tirk nuo laikotarpio trukmės b) labai skirtingas norinčių pasiskolinti perkamasis pajėgumas. Palūkanų normos 1)nekilnojamo turto (10~11%); 2)ilgalaikio vartojimo prekėms (15~18%); 3)trumpalaikis kreditas (~36%). Yra skiriama palūkanų nominali ir reali norma. realinominaliinfliac.lygį. Palūkanų normą pirmos eilės reguliuoja centrinis bankas, o jau ją nustato valstybė administraciniu keliu. Ją ima centrinis faktas skolindamas bakams rezervus. 4)užimtumo – rodiklis. Šie rodikliai yra skaičiuojami labai įvairiai, kadangi analizė darbo jėgos panaudojimo galimybių yra atliekama detaliai. Pačiu bendriausiu užimtumo rodikliu yra santykis: suaugusių darbingų gyventojų skaičius su bedarbių skaičiumi. Skaičiuojant įvairius užimtumo rodiklius tokio santykio skaitiklis ir vardiklis gali būti labai įvairūs, priklausomai nuo to kokio užimtumo ar nedarbingumo aspektą yra norima parodyti. Skaičiavimams yra reikalinga visuomet kaip taisyklė darbo jėgos sąvoka, tai bendras visų galinčių dirbti ir dirbančių bendras skaičius. Tarptautinė nedarbo organizacija skaičiuoja nedarbo normą, tai santykis visų bendradarbių skaičius su darbo jėgos skaičiumi. nedarbo norma=bedarbių skaičius/darbo jėga. Nedarbo rūšys: 1) frikcinis nedarbas 2)struktūrinis nedarbas 3) ciklinis nedarbas. Frikcinis nedarbas atsiranda dėl darbo pasiūlos ir darbo paklausos pokyčio vyksta objektyviai būtinas darbo jėgos judėjimas. Jo metu asmenys laisvanoriškai keičia darbo vietą dėl savo tam tikrų sumetimų. Struktūrinis nedarbas, kai darbo paklausa neatitinka darbo jėgos struktūros. Ciklinis nedarbas atsiranda tada tuomet, kai gamybos apimtis mažėja ir tuo pačiu didėja pretendentų į darbą skaičius. Visiško užimtumo pasiekti praktiškai neįmanoma, todėl, kad yra kalbama apie maksimalų užimtumo lygį. Jį galima pasiekti net esant frikciniam ir struktūriniam nedarbui. Ekonominės sistemos funkcionavimo dinamika: Ekonominis augimas, jo teritorija ir pagrindiniai veiksniai, ekonominė pusiausvyra. Ekonominio augimo ir ekonominės veiklos sąvokos ir tarpusavyje tampriai susijusios tačiau nėra tapatingos. Ekonominis augimas yra sudėtinė ekonominės raidos dalių teigiama jos dalis, kadangi visuomet pasireiškia dar ir ekonominės raidos neigiama dalis, tai yra prekybos kritimo ir nuosmukio dalis (periodas). pagrindiniai ekonominio augimo veiksniai yra: 1) daiktiniai- tai yra žemė įrengimai pastatai 2) nedaiktiniai- kurie savo ruožtu gali būti gyvieji t.y. asmeniniai ir negyvieji idealūs tai yra žinios informacija ir technologija arba pačia bendriausia sąvoka, galima apibūdinti kaip mokslo ir technikos pažanga. Jos įtaka ekonominiam augimui per visą XXa. nuolatos stiprėja, be šių minėtų veiksnių ekonominį augimą stimuliuoja visuotinė visuomenės paklausa, todėl galime visus ekonominio augimo veiksnius dar skirstyti kaip į paklausos veiksnius ir pasiūlos veiksnius. Ekonominis augimas gali būti matuojamas apskaičiuojant bendrą nacionalinį produktą ir jo kiekį tenkantį pvz: 1)gyventojų skaič. atitinkamoje valstybėje b) dirbančiųjų sk. ir reikia palyginti kiek padidėjo. E(BNPbaz/1gyv)(BNP/1gyv) gausis absoliutus ekonominis augimo dydis. Ekonominio augimo teritorijos tiria veiksnius užtikrinančius realaus nacionalinio produkto didėjimą, nagrinėja ekonominio augimo šaltinius ir stengiasi įvertinti ekonominio augimo kaštų dydį, o taip pat numatyti ekonominio augimo ribas. Analizė atliekama kuriant panaudojant įvairius ekonominio augimo moduliu, kuriuose yra priimama dėmesiu visi minėti gamybos veiksniai. Tokie kaip kapitalas darbas, technikos pažanga Ir kt. ekonominio augimo moduliuose kaip instrumentai svarbus vaidmuo tenka gamybos f-ja. 1899 metų pabaigoje amerikiečių ekonomistai Kobas Ir Duglas iki 1923 metų patyrinėję JAV apdirbamąją pramonę. Žiūrėjo kiek kapitalo, kiek darbo valandų ir kokia darbo produkcija. Pasiūlė gamybos fją: Y=KL ir patyrinėję konkrečius atvejus pasiūlė tokią ampyrinę formulę Y=1,01KL; =3/4; =1/4; Ekonominio augimo veiksnių indėlių į BNP prieaugį dėl darbo našumo 68%. Dėl švietimo ir profesinio parengimo 14% dėl gamybos masto ekonomijos 9% Dėl geresnio išteklių pasiskirstymo 8% 1929-1982 JAV visuomenės istorijoj XXa. antroje pusėje buvo labai populiari V Kostau augimo stadijoj teorija. ji išskyrė 5 augimo stadijas kurias įveikė visos šalys. 1. Tradicinės visuomenės.2. Pereinamosios visuomenės. 3. Pakilimo stadija. 4. Kelio į brandą stadija. 5. Masinio vartojimo. 1)Tradicinė visuomenė – tai visuomenė, besinaudojanti primityvia technologija, pagrįsta iki Niutono dėsnio, turint didelius žemės sektorius darbo našumas yra žemas ir visuomenėje įsigalėjusi hierarchinė struktūra. 2)Pereinamosios visuomenės. Jos metu yra sudaromos sąlygos pakilimui, panaudojant paskutinį mokslo žodį žemės ūkyje. Pasireiškia nacionalizmas, kaip atsakas į geriau išsivysčiusių šalių įtaką. Visa tai tampa varomaja jėga. 3)Pakilimo stadijoje ekonomika auga stabiliai ir tokioje visuomenėje atsiranda nors viena pramonės šaka, kurios dėka yra palaikoma ekonomika ir galima vykdyti pramonės pertvarkymą . Šioje stadijoje vyksta visuomenės organizavimas, o investicijų dalis BN produkte padidėja nuo 5 iki 10 proc. 4)Kelio į brandą stadijoje formuojama daugiašakė pramonės struktūra, atsiranda šiuolaikinės šakos- automobilių elektronikos, chemijos, sudėtingų mašinų. Investicijų dalis BMP padidėja iki 20 proc. Ši stadija paprastai trunka 60 metų. 5)Tai aukšto masinio vartojimo visuomenė. Joje keičiasi visa ekonomikos struktūra, paslaugų sferos ir techniškai sudėtingų ilgalaikio vartojimo reikmenų masinės gamybos naudai. Rostou išskiria 1921 metais 6 stadiją – gyvenimo kokybės paieškos stadija. Šalia kokybinio rodiklio dar yra kokybės rodiklis. Tai sudėtingas sintetinis rodiklis. Jis apskaičiuojamas įvertinant net 10 svarbiausių žmogaus gyvenimo sferų. Tokių kaip 1.materialinė gerovė. 2.socialinis stabilumas. 3.ekologinė aplinka. 4.socialinis aprūpinimas. 5.kriminogeninė aplinka. 6.informacijos objektyvumas ir prieinamumas. 7. demografinė situacija. Ekonominė pusiausvyra ekonominio augimo ir ekonominės pusiausvyros ryšys yra sudėtingas. Dielektrinis ir tokios absoliučios ekonominės pusiausvyros gyvenime mes sunkiai aptiksime, todėl kad pati visuomeninė sistema yra labai sudėtinga, apima daug žmogaus veiklos rūšių, todėl laukti ir tikėtis, kad visos visuomenės mastu nusistovės pusiausvyra vienu metu ir visur galima sunkiai tikėtis ir įsivaizduoti. Teoriškai makroekonominė pusiausvyrą galima apibūdinti kaip dalinių pusiausvyrų įvairiuose sferose visumą. Realiau ekonominiame pasaulyje vyksta nuolatinis ekonominio objektyvumo ir tuo pačiu ekonominio augimo svyravimas. Pačią pusiausvyrą galima traktuoti kaip visišką pirkėjų ir pardavėjų norų ir interesų atitikimą, kuriuos nenusistovėjimo požiūriu ir tuo pačiu galima teigti, kad pusiausvyros metu nei pirkėja, nei pardavėjas neturi stimulo keisti savo elgseną. Ekonominės pusiausvyros pagrindiniai veiksniai būtų tokie: 1.visuminė paklausos struktūra ir šis veiksnys visuminė paklausa kartu nusako vieną iš pagrindinių ekonominės pusiausvyros užtikrinimo sąlygų: DvisC+I; C–visuomenės poreikis; Iinvestavimas. Tačiau tai dar nėra visiškas pusiausvyros veiksnių išpildymas. Antram veiksnių formavimui ekonominė pusiausvyra : 2.nacionalinės pajamos ir tuo pačiu santykis, kuriuo visuomenė paskirsto nacionalines pajamas į nacionalinį vartojimą ir santaupas. Šias dvi sąlygas suderinti ar paneigti visuomenine pusiausvyra yra sunku. C+I=C+S, sąlyga, kad investicijos būtų lygios santaupoms yra sunkiai užtikrinama, kadangi praktiškai yra labai sunku . Firmų investavimo planus. tačiau valstybė turi specialius ekonominius administracinius svertus, kurių pagalba gali paveikti investavimo ir taupymo procesus ir tuo pačiu pasiekti tam tikru laipsnių ekonominę pusiausvyrą. (brėž.2) Investicijos priklauso nuo techninės pažangos nuo atskirų šakų raidos perspektyvų ir nuo tų šakų nestabilumo vad.valstybė gali tam tikru laipsniu iliuminuoti investavimo procesą ir užtikrintina nacionalinį pajamų padidinimą. per mokesčių sistemą valstybė gali veikti ir veikia ekonomini aktyvumą, ir jų polių investuoti vadinasi mikroekonominės pusiausvyros užtikrinimas iš esmės reikalautų investicijų kaip sudedamojo pusiausvyros komponento valdymo ir net jų pažabojimo. Multiplikatoriaus efektas ro|dantis kiek kartų padidėjo pusiausvyrą atitinkantys BNP padidėjus investicijoms vienam vienetui m=Y/I; Ekonominio augimo svarbiausi parametrai būtų BNP augimo ir prieaugio derinimui. Ekonominis augimas, jo tempai ir kokybė priklauso nuo visos valstybės ūkio pajėgumo nuo vyriausybės vykdomos ekonominės politikos, kurią sudaro pačių įvairiausių politikos rūšių derinys, tokių kaip: antikrizinė politika, antiinfliacija, monetarinė, fiskalinė politikos, be to ekonominis augimas žymiu laipsniu priklauso ir nuo užsienio ekonomikos ir politinių veiksnių, pvz.:žymesnius naftos kainų padidėjimus, pasaulyje XXa 8-tam deš. iš esmės pakeitė mokslo ir technologijos pažangos prioritetas. Daugelyje valstybių skatina kurti naujas technologijas tampančias energ. ir tuo pačiu neigiamai paveikia kapitalo grąžos dinamiką. Ekonominį augimą priimta vadinti pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimą per tam tikrą laikotarpį. Atskirais atvejais pvz.: krizės metu šio padidėjimo gali nebūti t.y. gali būti lygus arba netgi su minuso ženklu, o tai reiškia, kad gamybos apimtis mažėja. Ekonominį augimą priimta matuoti % absoliutiniais dydžiais ataskaitiniu laikotarpio atžvilgiu vieno produkto gamybos atveju ekonominį augimą galima matuoti fiziniais vienetais. Ekonominio augimo galutinis tikslas yra vartojimas ir jeigu ekon. augimo priemonės ir jo augimo veiksniai yra parinkti tinkamai tai tuomet visuomenė tą tikslą pasiekia.Ekon.augimo klasifikacija galima atlikti pagal įvairius požymius svarbiausi iš jų būtų:1.gamybos veiksnių pasinaudojimo pobūdis 2.pats tempų dydis 1.kiekybiniu požiūriu tai yra ekstensyviai arba didinant jų apimti ir pagaminant daugiau produkcijos, o galima pagaminti daugiau produkcijos naudojant žymiai tobulesnius gamybos veiksnius ir pažangesnes technologijas, tai yra intensyviai gaminti. Gyvenimas ekstensyvus ir intensyvus ekonominio augimo tipai yra sutinkami tiktai derinyje, kadangi visuomenė negali gaminti naudojamos tiktai ar daugiau ar geresnių gamybos veiksnių. Paprastai tam tikroje ekonominėje sistemoje gamyba vystosi ir ekonominis augimas vyksta tiek ekstensyviai, tiek intensyviai, paprastai dominuojant vienam iš šių tipų 2. Pagal tempų dydį galima klasifikuoti ekonominį augimą tokiu būdu : a) kaip aukšti tempai b) nulinio augimo tempai c) neigiamo augimo tempai d) optimalūs augimo tempai. Ekonominio augimo tempų veikimo tikslingumą aptariant pažymėkime tokius svarbiausius momentus: 1)jų naudingumas. Dideli augimo tempai yra galimi tik išpildant dvi sąlygas: a)jei gaminama kokybiška produkcija, b)jei gamybos prieaugio struktūra leidžia geriau tenkinti visų gyventojų poreikius. 2)nulinio augimo tempai. Šių tempų realizavimas per Y=0 trumpa laikotarpį labai neigiamų pasekmių neatneša todėl, kad gali būti pasiektas tiek didinant fondogrąžą (kapitalo atpirkimas), tiek mažinant sąnaudas karo reikalams Y=0; 3)neigiami ekonominio augimo tempai liudija apie krizę ekonomikoje Y<0 4) optimalūs ekonominiai augimo tempai. Ekonominio augimo tempų įvertinimai vis didesnę svarbą įgyja tokie gerovės rodikliai tokie kaip vidutinė gyvenimo trukmė, laisvalaikio dydis ir t.t. Optimalūs ekonominio augimo tempai turi remtis susidariusia makroekonomine pusiausvyra šalyje ir tuo pačiu metu būti svarbiausia užtikrinimo sąlyga. Optimalūs augimo tempai neturi būti pernelyg aušti, kadangi kaip įrodo makroekonominiai procesai tai neišvengiamai sukelia infliaciją, kainų kilimą. Šiuo metu pasaulyje įvertinant augimo tempų dydį neretai kalbama apie nulinio augimo palaikymą, kadangi visuomenė dar nesugeba išspręsti tokių rimtų problemų, kurios neišvengiamai atsiranda plečiant gamybą ir nepakankamai rūpinantis gamybos ranga. Maža to, greta gamybos apsaugos sistemos antroje srityje gamtos turtų išsekimų problema, kuri šiuo metu neturi radikalaus sprendimo. Vadinasi norint sužinoti tikrą ekonominio augimo kainą, kaip kainą už komfortą, gyvenime reikia būtinai atsižvelgti į ekonominio augimo kaštus, kurie neišvengiamai yra susiję su aplinkos atliekomis, triukšmu, padidėjęs gyvenimo tempas. Verslo ciklas, jo esmė prigimtis ekonominių ciklų tipai, krizės antikrizės, politika ekonominio vystymosi cikliškumą, kaip ekonominį dėsnį gali neigti daugelis ekonomistų, tačiau gyvenimas rodo, kad visuomenė ir ekonomika vystosi cikliškai ir cikliškumas yra pažįstama pažangos raidos forma, todėl, kad patys šalies ūkio elementai funkcionuoja netolygiai ir patiria įvairiausią mokslo ir pažangos įtaka, cikliškumą galima apibūdinti, kaip judėjimą iš vienos makroekonomikos pusės į kitą. Ekonomikoje egzistuoja labai įvairūs ciklų tipai, kiekvienas iš jų turi savo bazes, jų bazių charakteristikos yra nepakartojamos savo konkrečiais rodikliais. kiekvienas konkretus ciklas ir jo bazė neturi dvynio. Ir jos yra originalios teik istoriniu, tiek teritoriniu požiūriu. Pagrindiniai ciklų tipai. Pagal ciklo pareiškimo sferą skirstysime ciklus tokiu būdu: 1.ekonominių tempų ciklai 2.kapitalinio įdėjimo arba investiciniai 3.inovaciniai ciklai 4.pramoniniai ciklai 5.politiniai ciklai Plačiau panagrinėsime pirmą tipą ,tai ekonominių tempų ciklas .Tai ilgosios bangos arba Kondratjevas. Šis asmuo ištyrė Europos šalių ekon. raidą per 100m pagal įvairius rodiklius (kainų indeksai, vertybiniai popieriai, nominalus darbo užmokestis, užsienio prekybos apyvarta, C ir Au gamyba, ketaus išlydimas ir panašiai). Jam pavyko nustatyti tokias ilgąsias bangas ekonomikoje. Pakilimas Nuopuolis 17891814 18141849 18491873 18731896 18961920 Didžiulis Kondratjevo nuopelnas buvo tas, kad jis stengėsi suformuoti teorinę socialinę ekonominę sistemą, kuri pati gali sugeneruoti ilgalaikius svyravimus. Vyko pasauliniai simpoziumai šiais klausimais: 1985.1987.1988.1992. Ilgosios bangos užtrunka keletą dešimtmečių, trunka maždaug apie 50m. Jei skaičiuojti nuo 1789m.turime 4 pilnus ciklus, kurie išreiškia pagr. ekonomin. tendencijai būdingas keletui šimtų metų. Be to galime išskirti normotuosius ciklus trunkančius 6-10m. jie vadinami didžiausiais, arba Žiuglaro ir mažieji trunkantys 2-3m.arba dar vad. Kitciro ciklu.Dar išskirsime trumpalaikius ir sezoninius ciklus nuo 1-30dien. trumpalaikiai –tai ciklai vykstantys atskiroje šakoje ir pasireiškiantys pvz.:atsargų, gyvenamų namų statybos, prekių pardavimo apimties svyravimais. Ekonominio cikliškumo priežąstigumo aiškinimas Galimi ekonominų svyravimų variantai: Pagr.rodiklis kuriuo męs operuosime yra BNP. Teoriniu požiūriu galimi tokio pobūdžio svyravimai:1.nuolatinis (proporcingastolydus) 2.netolydus a)lėtėjantis b)spartėjantis 3.klasikinis –jis jungia visus variantus. Klasikiniai svyravimai būdingi per visus laikotarpius.Cikliškumopriežąstys aiškinamos labai skirtingai tačiau męs galime išskirti 3 pagrindines kryptis:1.klasikinė liberalinė mokykla 2.neoliberalinė 3.markistinė analizė ji cikliškumą aiškina kaip nevykusį atsitiktinimą,dėl pačių žmonių elgsenos,pažeidžiančius naturalius ekonomikos reguliavimo mechanizmus.Šios mokyklos atstovai savo išvadas grindžia statiška ekonominės pusiausvyros santvarka ir labiausiai kaltina ne tik pačius žmones,bet ir valdžią. 1)Ji vienija įvairiausias teorijas,kurios grindžiamos ekonominio gyvenimo dinaminę analizę.Ieškant veiksnių,sukeliančių krizes ,buvo kuriamos įvairios anticiklinės politikos strategijos,kurias įgivendime praktikoje pavyko pasiekti visuomenei naudingų rezultatų pvz.:naudojant įvairias makroekonom. Reguliav. Priemones tokias kaip mokesčių svartai,poliramų normų kitimai,pinigų masės fiksavimas leido sušvelninti ekonominius svyravimo žymiu mastu ,labai pakeičia jų pasireiškimo formą.2)Marksas pagrindinę krizių priežąstį laikė nepakankamai plačiųjų masių vartojimą dėl to kad jie visuomenės produkto galime tiktai svo darbo jėgos vertės ekvivalentą.Pagal Markso teoriją prekės vertę sudaro 3dedamosios dalys: W –vertė, C –pastovus kapitalas ,V –kintamas kapitalas, m –pridedamoji vertė. C-daiktinis darbas;V-gyvasis darbas.Yra 3 priežąsčių aiškinimai :1.išorinės priežąsys(karai) 2.vidinės priežąstys 3.sukurtos.Dabartiniu metu yra galvojama , kad išoriniai veiksniaiduoda impulsą naujam ciklui,o vidinės priežąstys paverčia tuos impulsus (paklaus. ir pasiul. svyravimai, vartojim. išlaidos ir investicios apimties kitimas paverčia tuos impulsus į fazinus svyravimus . Taškas A vaizduoja žemiausią gamybos kritimo tašką kurį pasiekus toliau gamyba nebemažėja ,bet ir didėja tam tikrą laiko tarpą .Šiuo metu trunka vadinamus depresijos laikotarpius,kuomet gamyba nedidėja ir nebemažėja .Likvidavus gamybos atsargų,o tip pat ir prekių perteklių ir lygiagrečiai vykdant naujų investicijų poreikio realizavimai pradeda pagyvėjimas ekorinikoje ir pereiname į 2-ąją ciklo fazę augimo ,pakilimo. Jos metu paklausa pradeda veikti vis daugiau firmų ir ek-iko leidžia vis sparčiau ir esant situacijai panašiai į tobulos konkurencijos modelį didėja užimtumas tuo pačiu ir darbo užmokestis bei vartojimas . Taške B turime 2 ciklo kritinį tašką vaizduojantį pakilimo viršūnę. Antikrizinė valstybės politika Valstybė siekia paveikti ekonom. Ciklą ir iš dalies 20a.metu nemažai vypiausybių pavyko numažinti BNP svyravimą .Valstybė vykdo fiskalinę arba biudžeto politiką ir lygiagrečiai monetarinę politiką.Fiskalinė polit.tai yra mokesčių ir vyriausybės išlaidų panaudojimo principai bei praktika ,kuriais siekiame paveikti visuomeninį paklausos lygį . Vyriausybės biudžeto balansas gali būti subalansuotas (jei išlaidos sutampa su pajamomis)jis gali turėti perviršį ,jeigu pajamos viršija išlaidas ir gali būti būti deficitinis (išlaidos viršija pajamas)ir tokiu atveju galime konstatuoti valstybės skolą,tačiau šios skolos pobūdis ypatingas tuo,kad tai yra valst. Piliečių skoja pačiai.Valstybės skola yra padengiama leisdama vertybinius popierius tokius kaip išdo vekseliai ir obligacijos.Jos parduoda pagal normalią vertę ,obligacijos išleidžiamos iki 25m.galiojimo ir asmuo įgijęsjas kasmet gauna sumą atitinkančią nustatytą toms obligacijoms fiksuotą palūkanų normą. Tokiu būdu išleidžiant vertyb. Pop. Ir juos parduodant iš esmės yra lėšos pervedamos iš vieno sektoriaus į kią ir galima kontroliuoti naujų pinigų sukūrimą.vyriausybė naudoja savo polit. Tokias priemones ,kurias galime skirstyti į 2 grupes :1)stabilizatoriai raba automatinio savaiminio poveikio priemones.Jie pristato paklausos didėjimą ,kai e-ka. Plečiasi ir paklausa padidėja,kai prasideda e-kos. nuopolis Mokesčiai ,vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms ir vyriausybės piniginiai pervedimai –tai stabilizatoriai. 2)Specialios tikslinės.Jų imasi vyriausybė norėdama pakeisti apmokestinimą pertvarkydama visą išlaidų struktūrą ir pačią apimtį.Ji pakeičia pačius pinigus ,pervedimus ,mokesčių normas Šių priemonių naidojimas duoda poveikį e-kai. Labai greitai ,tačiau dėl tokio pokyčio intensyvumo labai svarbu tai special. Priemones laiku atšaukti.Vykdant monetarinę politiką vyriausybė parikiuoja veiksnių planą ,o tiesiogiai šią jos politiką vykdo bankų bankas-centrinis bankas reguliuodamas pinigų pasiūlą . Kai darbo ištekliai yra panaudoti nevisiškai tuomet vykdioma lengvų pinigų taktika tai yra skatinama palūkanų normos kritimą ir gyvėja investicinė veikla. Artėjant prie visko sunkiai prieinamų pinigų politika reiškianti palūkanų normos didinimą ir tuo pačiu kreditinių sąlygų menkinimą.

Ekonomika  Paruoštukės   (17,96 kB)

Kreditas – tai ekonominiai piniginiai santykiai, susiję su įmonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu, apmokėjimu ir grąžinimu. Kredito būtinumą lemia: 1. prekyba ir mainai 2. pinigai, kaip mokėjimo priemonė Kredito funkcijos : 1. perskirstomoji (kai laisvi pinigai laikinai parduodami iš vienų ūkio veiklos sričių į kitas) 2. trumpalaikio ūkio apyvartumo pagreitinimo (pagreitina trumpalaikio turto apyvartumą, padidinamas ir jo naudojimo efektyvumą) 3. kapitalo koncentracijos pagreitinimo (suteikia galimybę išplėsti gamybos apimtis ir gauti papildomo pelno) 4. prekių apyvartos aptarnavimo ( įtakoja prekių ir pinigų apyvartos pagreitinimą, išlaisvindamas grynuosius pinigus, jis supaprastina ir pagreitina ekonominių santykių mechanizmą vidaus ir tarptautinėse rinkose, kai nėra naudojami grynieji pinigai) 5. kontrolinė funkcija (kontroliuoja kredito įstaigos ar verslo subjektai , kurie suteikia komercinius kreditus. Padeda užtikrinti kredito grąžinimą laiku) Kredito sistema – ekonominių piniginių santykių, susijusių su įmonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu, apmokėjimu ir gražinimu, įvairių metodų ir formų visuma. Kredito formos: 1. piniginė 2. prekinė Kredito klasifikavimo kriterijai: 1. susitarimo būdas 2. apdraudimo būdas 3. kreditų terminai 4. palūkanų rūšys 5. gavėjas ir skolinimosi tikslai 6. susidarymo vieta Piniginio kredito rūšys: 1. tiesioginis banko kreditas – tipinė banko paskola gyventojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms įvairiems poreikiams kredituoti; 2. kreditinė linija (palankumo kreditas) – suteikiamas įmonėms trumpalaikiam turtui kredituoti; suteikiamas klientams, kurių finansinė būklė stabili, kurie laiku grąžina paskolas ir sumoka palūkanas; 3. overdraftas (sąskaitos kreditavimas) – taikomas bankų tarpusavyje atsiskaitymams. Gali būti suteikiamaskai trūksta pinigų atsiskaitomojoje sąskaitoje, apmokant klientų mokamus dokumentus, išmokant grynais pinigais. Suteikiamas neterminuotai, palūkanos didesnės nei kredito. Gali būti nutrauktas banko be išankstinio įspėjimo 4. banko kortelė – debetinė – neįmanoma viršyti sąskaitos likučio; - kreditinė – banko suteikiama teisė naudoti banko paskolą prekėms ir paslaugoms apmokėti. 5. vekseliai – skolos vertybiniai popieriai, tai pirkėjo pasižadėjimas sumokėti tiekėjui už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas. Gali būti superkami faktoringo ir forfeitingo institucijų. 6. obligacijos – vertybiniai popieriai 7. faktoringas – tai trumpalaikių mokėjimo reikalavimų, kurių pagrindas prekių ir paslaugų pardavimas, pardavimas kredito institucijai.tai pirkėjų skolos superkimas. 8. forfeitingas – prekybos finansavimo metodas, kai kredito įstaiga superka iš tiekėjo garantiją turinčius vekselius ar kitus mokestinius reikalavimus. Bankui – tai įprastas vekselių pirkimas, kurio efektyvumas priklauso nuo diskonto formos ir vekselių skaičiaus.

Ekonomika  Paruoštukės   (7,4 kB)

Tuo pat metu galingą vystymosi impulsą įgauna integruota veikla, kompanijų lygyje: vis augantis tarptautinis konkurencinis lygis, verčia kompanijas ieškoti kelių, būdų jungti savo potencialus, galimybes ir bendradarbiavimą, siekiant išgyventi rinkoje. Dalykinių ryšių nustatymas tarp atskirų šalių kompanijų ir įvairaus integracijos laipsnio struktūrų sukūrimas - viena iš pagrindinių organizacinių strategijų paskutiniais dešimtmečiais. Bendradarbiaudamos tarp savęs, firmos dažniausiai kuria strateginius aljansus. Nuo 1980 metų jų pajamos vidutiniškai augo kasmet daugiau kaip 25 % . Siekis į didesnes integracijas išryškėjo paskutiniais dešimtmečiais, tarp kitko ryškiai susiliejus JAV, Europos ir Azijos firmoms ir bankams (tiek kiekio, tik ir apimties atžvilgiu). Paskutiniais pavyzdžiais galėtų būti Citibank ir Travels bankų grupių, telekomunikacinių kompanijų Word Comp ir MCI, autogigantų Daimber ir Chrysler, naftos kompanijų Bitish Petroulem ir Amoco apsijungimas. Svarbiausia tai, kad šiuose susitarimuose ir, o ypatingai stambaus mąsto, dominuoja jų tarptautinis, tarpnacionalinis pobūdis, ko pasekoje atsiranda transnacionalinės korporacijos. Čia aptarsime pagrindines tarptautinio verslo organizavimo formas – integruotas struktūras, realizuojančias strateginius verslo tikslus. PAGRINDINĖS INTEGRACIJOS TARPTAUTINIAME VERSLE FORMOS Dabartiniame tarptautiniame versle pasireiškia įvairios, tame tarpe lanksčios tarptautinės kooperacijos formos, kurioms priklauso: • Licenzinė sutartis – autorinės teisės, patento, prekinio ženklo panaudojimas; • Gamybos tęsimas – kompleksinio gaminio ar jo komponentų gaminimas vienoje iš užsienio firmų; • Kontraktas – menedžmentas, vieno kitam iš partnerių teisių menedžmento srityje perdavimas; • Frančizė – licenzijos tam tikrai veiklai išdavimas, suteikiant papildomą palaikymą valdymo, marketingo, technologijos srityse; • Strateginiai aljansai – formali arba neformali sąjunga, sukurta siekiant apjungti resursus, sprendžiant reorganizavimo uždavinius, didinant efektyvumą rinkoje ir t.t., ar tai siekiant “masės” efekto rinkoje, ar kitų tikslų; • Bendra įmonė - viena iš paplitusių strateginio aljanso formų, siekianti sukurti naują kompaniją, kuri būtų juridiškai ir ekonomiškai savarankiška įmone. Tarptautiniai strateginiai aljansai Tarptautinis strateginis aljansas (TSA) – tarporganizacinis susitarimas bendradarbiauti palyginti ilgą laiką, kuris numato bendrą resursų panaudojimą ir/ arba dviejų ar daugiau savarankiškų esančių dviejose ar daugiau šalių organizacijų valdymo struktūrą, skirtą bendram uždavinių sprendimui, kurie susiję su kiekvienos organizacijos misija. Plačiąja prasme TSA priklauso funkciniai susitarimai ( pvz., bendri moksliniai tiriamieji, bandymo – konstruktoriniai darbai, gamybos vystymas, produkcijos tobulinimas ir kt.), susitarimai kuriant naujas organizacijas (pvz. bendras įmones), taip pat ir susitarimai nekuriant naujų organizacijų ( pvz. pasikeitimas akcijomis). Tokiu būdu, TSA yra funkcinės struktūros grindžiamos formaliu ar neformaliu susitarimu. Tarptautinis strateginis aljansas skiria: • Partnerių kilmę (bent jau iš dviejų šalių); • Kiekvieno partnerio strateginę reikšmę. Istoriškai tarptautiniai aljansai buvo viršesni už nacionalinius. Europos sąjungos šalyse, kai buvo kuriama bendra rinka pasireiškė tarptautinių ir nacionalinių aljansų hibridinė forma. Vedančiosios Europos nacionalinės firmos įstojo į konsorciumus, kad bendrai reaguotų į JAV ir Japonijos konkurentų mestus iššūkius. Europos vidaus tarpfirminiame bendradarbiavime buvo eilė bendrų mokslo – technikos programų, tame tarpe ESPRIT ( informacinės technologijos), BRITE ( naujos medžiagos), RACE (telekomunikacijos). Anot amerikiečių ekonomisto D. Miure[3], 1989-1992 m. iš JAV firmų buvo sukurta 778 strateginiai aljansai, kurių 61 % buvo tarptautiniai, t.y. buvo sukurti tarp Amerikos ir kitų šalių firmų. Klasifikuojant pagal šalių ir regionų skaičių apie 57 % iš bendro aljansų skaičiaus sudarė aljansai tarp Amerikos ( iš vienos pusės) ir Vakarų Europos arba Japonijos (iš kitos pusės) firmų. Strateginė aljanso reikšmė jos dalyviams pasiekiama per tarporganizacinius susitarimus, kurie: • Kompensuoja silpnąsias dalyvių puses arba jiems suteikia konkurencinę pirmenybę; • Atitinka ilgalaikius partnerių strateginius planus. Praeityje firmų sąjunga, žiūrint iš motyvacijos pozicijų, kuriant jas dažnai buvo ribota. Dažniausiai tikslu buvo tam tikrų prekių pardavimo apimčių didinimas. Tačiau pradedant 1980 m., kuriant aljansus, kompanijos vis dažniau siekia didesnių tikslų. Bendradarbiaudama firma – dalyvis gali įsiskverbti į naujas rinkas, prieiti prie naujų technologijų, gauti tam tikrą ekonomiją dėl “masės (apimties) efekto”, įveikti tarpvalstybinius ir investicinius barjerus greičiau negu veikdami savarankiškai, ar pigiau. TSA kompanijoms tapo gyvybiškai svarbia organizacine valdymo struktūra, kurios pagalba jos lengviau įgyvendina savo strateginius tikslus. Tokiu būdu geriau panaudojami savo firmų vidiniai resursai, pagerėja santykiai su bet kuriais partneriais ( ar tai būtų eiliniai dalyviai, ar atitinkamo lygio konkurentai). Nepriklausomai nuo aljanso struktūros ir formos visiems aljansams būdinga tam tikra integracija tarp partnerių. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti tarptautiniai tarporganizaciniai susitarimai, kad juos būtų galima klasifikuoti kaip TSA?: • Partnerių resursų tarpusavio kombinacija turi būti nukreipta vertybių sukūrimui, kurių bendra vertė viršytų atskirų partnerių sukurtas vertes, kai jie atskirai naudos resursus. Tokia bendra veikla ypač paplitusi daugelyje šiuolaikinių veiklos sričių, o ypač aukštų technologijų pramonės šakose; • Antra savybė pasireiškia tuo, kad dvi ar daugiau organizacijų, apsijungusių norėdamos įgyvendinti suderintus tikslus, pasilieka nepriklausomomis suformavus aljansą; • Trečioji – kad firmos – partneriai bendrai pasidalija naudą, gaunamą iš aljanso veiklos ir vykdo bendrą veiklos kontrolę; • Ketvirtoji savybė – organizacijos-partnerės nuolatos remia vieną ar kelias aljanso strateginės veiklos kryptis, pvz., naujų technologijų, produkcijos gamybos ir t.t. vystymas. Pažymėtina, kad nei vienas iš aljanso partnerių negali kontroliuoti kitų partnerių priimamų verslo strateginių sprendimų. Jei taip atsitinka, aljansas tampa labiau integruota kooperavimo forma – finansų - pramonine grupe, kurioje dominuoja valdančioji, pagrindinė, vedančioji kompanija. Tarptautiniai strateginiai aljansai vaidina gana svarbų vaidmenį pagrindinėse pasaulio ekonomikos srityse. Tai akivaizdu pasižiūrėjus, kaip TSA pasiskirsto pagal šakas: • Kompiuterių gamyba – 7,3 %; • Farmacija – 6,8 %; • Gavybinė pramonė – 5,9 %; • Automobilių gamyba – 5,4 %; • Maisto produktai ir gėrimai – 4,6 %; • Aerokosminė pramonė – 4,1 %; • Metalurgija – 4,0 %; • Telekomunikacijos – 8,0 %; • Pramogų industrija – 6,2 %; • Finansai – 5,3 %; • Programinių produktų gamyba – 2,6 %; • Elektroenergetika, dujos, vandens tiekimas – 1,9 %. Palyginti didelė TSA koncentracija – kompiuterių gamyboje, farmacijos pramonėje, automobilių gamyboje, aerokosmoso pramonėje ir paslaugų sferoje aiškinama tuo, kad kompanijos ieško bendradarbiavimo norėdamos sumažinti savo veiklos kaštus, bei riziką. Daugianacionalinė kompanija Daugianacionalinė kompanija (DNK) – yra viena iš labiausiai sudėtingų tarptautinių verslo organizacijų formų. Tokia kompanija, per tarptautinius ryšius, įsiskverbia į užsienio rinkas tiek prekybos, tiek ir gamybinės veiklos srityse. Tokiu būdu, daugianacionalinė kompanija, vadovaudamasi globaline verslo filosofija, plečia savo ūkinę veiklą ne tik savo šalyje, bet ir už jos ribų. Skirtingų DNK organizavimas, formos ir struktūros ypatumai gali būti gana įvairūs. Tačiau galima išskirti šiuos pagrindinius principus, kurie yra DNK pagrindas ir atskiriantis šią tarptautinio verslo formą nuo kitų tarptautinio verslo formų, tame tarpe ir TSA: • Korporatyvinė visuma, grindžiama akcinio dalyvavimo principu; • Orientacija į vieningą DNK strateginių tikslų įgyvendinimą ir bendrų strateginių uždavinių sprendimą; • Vieningos valdymo vertikalės buvimas (su skirtingu griežtumo laipsniu) ir vieningo valdymo centro buvimas (holdingo kompanijos, banko ar susijusių kompanijų pavidalu); • Neterminuotas DNK egzistavimas. Lygiagrečiai su terminu “daugianacionalinis” verslas, dažnai naudojama sąvoka “pasaulinis” ar “globalinis” verslas. Čia globalinės kompanijos menedžmentas suprantamas: • Naudoja globalinį, integruotą požiūrį į verslą, siekia rasti naujas rinkas, įvertinti galimas konkurentų grėsmes, ieško naujų resursų, kad išplėsti savo veiklą; • Siekia įtvirtinti kompanijos buvimą esminėse šalių (regionų) rinkose; • Ieško bendrų bruožų, kurie būdingi skirtingiems geografiniams regionams. Šiuo požiūriu, daugianacionalinė kompanija – tai holdingo kompanijos variantas, kuris vykdo savo ūkinę veiklą įvairiose nacionalinėse rinkose, ir per dukterinių padalinių vadybininkus siekia adaptuoti savo produktus ir marketingo strategiją vietiniams ypatumams. Lygiagrečiai su “daugianacionaline” ir “globaline” kompanija, mokslinėje ir specialioje literatūroje naudojama ir panašių sąvokų. Tai pagal tradiciją skirtingų šalių vyriausybinės organizacijos per dešimtmečius, firmoms, vedančioms verslą daugiau nei vienoje šalyje, naudojo “transnacionalinį” (transnacionalinė korporacija TNK) terminą. Pastaruoju metu šis terminas vartojamas kai kompanija charakterizuojama kaip globali ir kaip daugianacionalinė, t.y. kompanija kuri siekia “mąsto (apimties) efekto” globalios integracijos dėka ir tuo pat metu gana adaptyvi specifinei išorinei aplinkai (“daugiakultūrinė” DNK). Matomai šis apibūdinimas artimas globalinės kompanijos apibūdinimui. Verslininkai, savo ruožtu, dažnai vartoja terminą “transnacionalinė korporacija”, kai susilieja dvi panašaus dydžio kompanijos, tačiau iš skirtingų šalių. Šiuo metu daugianacionalinės kompanijos, pasireiškiančios kaip transnacionalinės gamybos, prekybos, finansų ir mokslinio – tiriamojo profilio kompanijų grupės, yra ne tik išsivysčiusių šalių ekonomikos atrama, bet ir virto viena iš pagrindinių pasaulinio ūkininkavimo varomųjų. Taigi, jei 1976 m. DNK skaičius siekė 11 tūkstančių (su daugiau kaip 86 tūkst.padalinių įvairiose srityse), tai 1990 m. pradžioje jų skaičius viršijo 35 tūkstančius (147 tūkst.užsienio filialų). Šiandien pasaulyje veikia apie 40 tūkstančių DNK, turinčių 200 tūkst.padalinių 150 šalių [101]. Pasaulinėje ekonomikoje DNK lyderiauja pagal daugelį rodiklių. 1996 m. bendra pardavimų apimtis DNK sudarė 25 % pasaulio pardavimų apimties. Iš tikrųjų daugianacionalinės kompanijos pasaulio ekonomiką pavertė į ištisinę tarptautinę gamybą, suaktyvino mokslinį-techninį progresą, padidino produkcijos techninį ir kokybinį lygį, gamybos efektyvumą.

Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (10,52 kB)

Įmonių rūšys. Įmonė- tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam tikra ūkine-komercine veikla. Svarbi įmonės charakteristika yra jos teisinė padėtis- juridinis statusas. Žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą, derybose ir pasirašyti įmonės steigimo bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsako už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius. Nuo įmonės teisinio statuso priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių paskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju. Teisėje įmonės savininkas ar valdytojas (įmonininkas) įvardijamas kaip fizinis arba juridinis asmuo. Fizinių asmenų statusą turi individualiosios (personalinės), tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės (pasitikėjimo) bendrijos. Individualioji (personalinė) įmonė (IĮ) nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims (pvz. šeimos nariams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. IĮ turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Tikroji ūkinė bendrija (TŪB) yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrą dalinę nuosavybę komercinei-ūkinei veiklai su bendru firmos vardu. Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Steigiant TŪB sudaroma “Bendrosios jungtinės veiklos sutartis”. Sudarytąją sutartį pasirašo kiekvienas steigiamos bendrijos narys, po to ji patvirtinama notariškai ir įteikiama kiekvienam nariui. Sutartyje turi būti numatyta: - bendrijos pavadinimas (TŪB pavadinime turi būti įvardytas bent vienas narys); - veiklos pobūdis; - fizinių asmenų, kurie yra bendrijos tikrieji nariai, pavardės, vardai ir adresai; - tikrųjų narių teisės ir pareigos; - pinigų paėmimo asmeniniams reikalams iš bendrijos kasos tvarka; - bendros nuosavybės dalių dydis, nepiniginiai įnašai; - pajamų ir nuostolių paskirstymo tvarka. Ši forma patogi tada, kai bendrijos narių skaičius nesikeičia. Jei bent vienas narys išstoja ir reikia priimti naują, sutartį reikia įforminti iš naujo pas notarą ir vėl mokėti registravimo mokesčius. Komandinę (pasitikėjimo) ūkio bendriją (KŪB) sudaro bendras firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. KŪB pavadinime turi būti įvardytas bent vienas tikrasis narys. Bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas komanditorius. KŪB turtas atskirtas nuo komanditorių turto, o tikrųjų narių neatskirtas. Taigi, komanditorius iš esmės yra jau akcininkas, o bendrija- pereinamoji forma į akcinę bendrovę. Bendrijos neturi teisės išleisti vertybinių popierių, o tai jas skiria nuo akcinių bendrovių. Juridinis asmuo yra fiktyvus asmuo, kuriam suteiktas realaus asmens teisės ir įgaliojimai teisiniams veiksmams atlikti; veikia neribotą laiką, nesvarbu, kiek laiko gyvuoja jam atstovaujantys realūs fizikiniai asmenys; jo valia nepriklauso nuo atskirų jį sudarančių fizinių ir juridinių asmenų valios ir gali su ja nesutapti, jo turtas atskirtas nuo jį sudarančių realių (fizinių) asmenų turto; pats atsako už savo prievoles ir įsipareigojimus visada savo turtu; kaip ir realus (fizinis) asmuo gali būti ieškovas ir atsakovas teisme savo vardu ir sudaryti savo vardu. Juridinio asmens statusą turi: akcinės (AB) uždarosios akcinės bendrovės (UAB); kooperatinės bendrovės (KOB); valstybinės (savivaldybių) įmonės (VĮ), investicinės akcinės bendrovės (IAB); žemės ūkio bendrovės (ŽŪB). Akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir investicinės bendrovės. Tai yra ribotas turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises, kurių įstatyminis (nuosavas) kapitalas yra padalytas į dalis akcijas. Kooperatinės bendrovės (kooperatyvai)- tai grupinės fizinių asmenų arba ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, veikiantis narių iniciatyva ir rizika. KOB yra juridinis asmuo, turi ribotą turtinę atsakomybę. Ją sudaro ne mažiau kaip 5 asmenys. Juridinių asmenų skaičius negali būti didesnis už ½ visų narių skaičiaus, KOB steigiama, veiklos pagrindus, reorganizavimą ir valdymą, kapitalo formavimą, pelno paskirstymą bei likvidavimą reglamentuoja LR kooperacijos įstatymas, priimtas 1993m. birželio 1d. ir vėlesni jo pakeitimai. Neribota turtinė atsakomybė- kai už įmones skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako visu savo turtu. Ribotoji turtinė atsakomybė, kai už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu verslo kapitalu. Įmonės turi teisę užsiimti bet koke komercine veikla, jei LR įstatymai to nedraudžia. Kai kuriai veiklai reikalingos licencijos (pvz., eksploatuoti gamtinius išteklius, gaminti alų, nespirituota vyną, steigti mokymo įstaigas). Įmonei privaloma tvarka veda apskaitą turi teisę neviešinti savo komercinės veiklos dokumentų. Įmonę gali steigti vienas ar keli steigėjai. Įmonės steigimo dokumentai yra įstatai, leidimai (licencijos), kvalifikacijos atestatas, žemės sklypo suteikimo aktas, ar kiti įstatymais numatyti dokumentai. Įmonių registras. Kiekviena įmonė, prieš pradėdama ūkinę veiklą, privaloma tvarka įregistruojama. Įmonės įregistravimą reglamentuoja LR rejestro įstatymas nuo 1995m. registro tvarkytojas yra statistikos departamentas. Rejestro skyriai yra miestuose ir rajonuose. Rejestre įregistruotai įmonei išduodamas nustatytos formos pažymėjimas ir suteikiamas numeris. Už įregistravimą steigėjai moka mokesčius, pvz., AB, VAB moka 0,1 proc. įstatinio kapitalo sumos. Įmonės, priklausomai nuo veiklos pobūdžio, kartais gauti ir anksčiau nepaminėtus leidimus ar dokumentus. Pavyzdžiui, įmonės užsiimančios gamybine veikla, privalo turėti LR aplinkos apsaugos ministerijos išduotą leidimą- ekologinį pasą, užsiimančios komercine veikla- Valstybinės higienos inspekcijos išduotą leidimą- higienos pasą. Leidimui užsiimti ūkime veikla prilygsta įmonės įsteigimo sutarties ar įstatų įregistravimas vietos savivaldos institucijoje. Tokį leidimą vietos savivaldos institucija išduoda, kai gauna visus įmonės steigimo dokumentus. Visos įmonės turi vienodas teises, ekonomines ūkininkavimo sąlygas, tačiau valstybė reglamentuoja įmonių veiklos kontrolę (pvz., įmonė privaloma tvarka veda apskaitą). Ja remdamasi, įmonė valstybės institucijoms teikia informaciją įmonių apmokestinimo ir buhalterinės- finansinės apskaitos reikmėms.įmonių finansinės apskaitos tvarka nustatyta LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme. Įmonių veiklos nutraukimas. Įmonės likvidavimo pagrindu gali būti: - įmonės savininko sprendimas nutraukti įmonės veiklą; - - valstybės organų priimtas sprendimas atšaukti įmonės registravimą už teisės pažeidimus, nustatytus LR įstatymų; o laisvųjų ekonominių zonų (LEZ) įmonėms- LR LEZ pagrindų įstatyme numatytais atvejais; - teismo arba kreditorių susirinkimo sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusią. Organas, priėmęs sprendimą nutraukti įmonės veiklą, paskiria įmonės likvidatorių, įmonė įgyja likviduojamos įmonės statusą, įmonės organai netenka savo įgaliojimų, įmonės organo funkcijas atlieka įmonės likvidatorius, įmonė gali sudaryti tik tokius sandorius, kurie neprieštarauja likviduojamos įmonės veiklą reglamentuojantiems įstatymams. Likviduojama įmonė turi būti perregistruojama. Įmonių likvidavimo tvarką ir teisines pasekmes reglamentuoja LR įmonių, įmonių bankroto įstatymai, kiti įstatyminiai aktai ir įmonės steigimo dokumentai. Išregistruojant likviduojamą įmonę likvidatorius įmonių registro tvarkytojui turi pateikti: - prašymą išregistruoti įmonę; - įmonės likvidavimo aktą; - likviduojamos įmonės įregistravimo pažymėjimo ir įstatų originalus; - teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos išduotą atsiskaitymo su ja pažymą, nurodžius baudų ir delspinigių sumas, priskaičiuotas iki išregistravimo dienos. - valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (arba jos skyrius) išduotą atsiskaitymo su ją pažymą, nurodžius baudų ir delspinigių sumas, priskaičiuotas iki išregistravimo dienos; - aplinkos apsaugos ministerijos regiono departamento išduotą atsiskaitymo su juo pažymą, nurodžius baudų ir delspinigių sumas.; - teritorinės muitinės išduotą su jomis pažymą; - bankų išduotas pažymas apie sąskaitų uždarymą; - pažymą apie archyvinių dokumentų perdavimą toliau saugoti; - policijos komisariato išduotą kvitą, jog antspaudas sunaikintas. Įmonę likvidavus ar reorganizavus daromi atitinkami įrašai įmonių registravimo rejestre. Įmonei nutraukus veiklą, ją reikia nustatyta tvarka išregistruoti iš įmonių rejestro. DARBO UŽMOKESČIO FORMOS IR SISTEMOS. DARBO UŽMOKESČIO ORGANIZAVIMAS ĮMONĖJE Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami gauti pajamų, siekdami karjeros pripažinimo, norėdami bendrauti su kitais žmonėmis ir t.t. tačiau norėdami suvokti ekonomikos pagrindus, pakanka nagrinėti tik vieną iš jų- siekimą gauti pajamų.Didesnę dalį pajamų žmonės gauna už darbą, ir kaina, mokama už darbo jėgos panaudojimą, vadinama darbo užmokesčiu. Darbo užmokestis- pinigine forma išreikštas pajamų šaltinis, tai išmokos darbuotojams už darbo jėgos kaip gamybos veiksnio panaudojimą. Taigi, darbo užmokesčio lygis yra darbo jėgos, kaip gamybos veiksnio panaudojimo kaina, ir todėl darbo rinka daug kuo panaši į bet kurio kito produkto rinką. Darbo užmokesčio organizavimo principai. Darbo užmokesčio organizavimas pagrįstas tokiais pagrindiniais principais: - lygus apmokėjimas už lygų darbą; - didesnis užmokestis už kvalifikuotesnį darbą; - apmokėjimo lygiavos nebuvimas; - nuolatinis darbo apmokėjimo sistemų tobulinimas, atsižvelgiant į darbo pobūdį ir sąlygas. Dabartinėmis sąlygomis, esant aukštam darbuotojų kvalifikacijos, gamybos mechanizavimo ir automatizavimo lygiui, didėja darbų tarpusavio kooperavimas ir darbuotojų tarpusavio bendradarbiavimas. Vis dažniau atsisakoma griežto pareigybių kvalifikavimo ir kiekvieno darbuotojo užmokesčio fiksavimo, t.y. skatinami ne pavieniai darbuotojai, o tie kurie atlieka įmonės veiklos plėtros strateginius tikslus atitinkančius darbus. Darbo užmokestis turi skatinti darbuotojų stabilumą.Vienas iš principų yra minimalaus darbo užmokesčio nustatymas. Šiuo metu Lietuvoje jis yra 550 litų. Šį principą remia ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr.131 “Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo mechanizmo tobulinimo”. Minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonominės galios. Šis uždarbis reguliuojamas įstatymiškai. Vakarų Europos šalyse svarbiausias darbo apmokėjimo kriterijus yra darbuotojo profesinis pasirengimas, kuriuo remiasi vertinant darbų sudėtingumą. Tradicinės darbo užmokesčio formos. Įvairių šalių įmonėse populiarios dvi darbo užmokesčio formos: vienetinė ir laikinė. Šios dvi darbo užmokesčio formas papildo įvairios sistemos, t.y atmainos. Vienetinė darbo užmokesčio forma yra viena seniausių. Naudojant šią darbo užmokesčio formą, darbo užmokestis didėja proporcingai pagamintam produkcijos kiekiui. Todėl aišku, kad vienetinė darbo užmokesčio forma racionali kai, visų pirma, akcentuojamas kiekybinis rezultatas. Tačiau šiai darbo užmokesčio formai reikalingos tam tikros prielaidos: - kai lengvai išmatuojamas darbas natūrine išraiška; - kai didelis darbo greitis neturi įtakos darbo kokybei; - kai didžiausią įtaką darbo rezultatams daro pats žmogus. Pasirinkus vienetinę darbo užmokesčio formą darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo nustatytos kokybės atlikto darbo kiekio, atsižvelgiant į darbo turinį ir sąlygas. Vienetinė darbo užmokesčio forma taikytina tada, kai: - darbo apimtis matuojama kiekybiniais rodikliais, kurie tinkamai rodo darbininkų darbo laiko sąnaudas; - kai atlikto darbo kiekio pakitimas yra tik darbininkų veiklos rezultatas; - kai sudarytos sąlygos didinti darbo našumą nebloginant jo kokybės. Vienetinė darbo užmokesčio forma reiškiasi įvairiomis atmainomis: plačiausiai paplitusi tiesioginė, progresyvinė (didelio darbo išdirbio), regresyvinė, diferencijuota (baudų), fiksuotų priedų, asmeninių priedų, netiesioginė ir akordinė darbo užmokesčio formos. Gryna vienetinė darbo užmokesčio forma taikoma retai, paprastai pasirenkamos kombinuotos vienetinio darbo užmokesčio formos. Laikinė darbo užmokesčio forma dažniausia Japonijoje, JAV, Prancūzijoje ar kitose išsivysčiusiose šalyse. Automatizuojant gamybą, kai produkcijos apimtis ir kokybė daugiau priklauso nuo gamybos technologijos ir įrengimų našumo, negu nuo darbininko pastangų, kai dažnai atnaujinant eksperimentinių darbų apimtis, laikinė darbo užmokesčio forma labai plinta. Laikinė darbo užmokesčio forma gali būti laikoma pagrindinių ir pagalbinių darbininkų darbo užmokesčiui organizuoti. Taikant laikinę darbo užmokesčio formą įvertinamas darbo laikas, neatsižvelgiant į pagamintą kiekį: L=A x F, Kur a- valandinis tarifinis atlygis Lt/val.; f- efektyvusis darbo laiko fondas, val. Yra keletas laikinės darbo užmokesčio formos atmainų: paprasta, su privaloma įvykdyti normuotą užmokestį, asmeninių prievolių, dviejų (arba kelių) atlygių, japonų tradicinė pagal amžių, japonų sintezuota pagal rezultatus, valgas automobilių gamyklos. (dėl mažos darbo apimties, nėra galimybės visas šias sistemas plačiau aptarti). Darbo užmokesčio tikslai. Pasirenkant darbo užmokesčio formas ir sistemas, reikia siekti šių pagrindinių tikslų: - padėti konkuruoti darbo rinkoje, nes nustačius, per mažą darbo užmokestį, įmonė nesugebės pritraukti ir išlaikyti reikiamų darbuotojų; - motyvuoti darbuotojus geriau atlikti darbus. Darbo apmokėjimo sistema vaidina skatinamąjį vaidmenį, ji turi būti teisinga, nešališka, nuosekli ir aiški. Darbo užmokestis turi būti užmokėtas laiku ir užtikrinti atgalinį ryšį su atliktu darbu. Be to, idealiu atveju turi remti individo veikla, o kur tai neįmanoma- visos komandos (brigados) darbu, t.y. kolektyviniu apmokėjimu. Darbo pajamos tiesiogiai veikia ne tik daugumos žmonių lygį, bet ir jų visuomeninę padėtį bei pripažinimą. Gaudami didesnį atlyginimą už darbą, jie gali įsigyti daugiau vartojimo reikmenų, o tai savo ruožtu garantuoja aukštesnį gyvenimo lygį ne tik patiems darbo žmonėms, bet ir jų šeimos nariams. Susidaro palankesnės sąlygos materialiai pripažinti šeimos, tenkinti jų kultūrines reikmes. Kylant darbuotojų ir jų, šeimos narių kultūriniam, intelektualiam lygiui, stiprėja jų valstybinis potencialas, taip pat didėja galimybės sparčiau didinti bendrąjį nacionalinį produktą, šalies ekonominę ir politinę galią. PELNAS IR JO FORMAVIMAS ĮMONĖJE. PELNINGUMO RODIKLIAI Pelnas, jo rodikliai ir ataskaitos. Pelnas- tai finansinė nauda, pajamų ir joms užsidirbti padarytų sąnaudų skirtumas, pajamų perviršis. Pelno optimatizavimu yra suinteresuotos visos gamybinės, komercinės, finansinės įmonės, kurios Lietuvoje turi bendrą pavadinimą- “pelno siekiančios įmonės”. Tačiau į pelno optimatizavimą nereikėtų žiūrėti labai kategoriškai. Būtina atsižvelgti į šias aplinkybes: 1. Maksimalus pelno siekimas gali nuvesti į nepagrįstai rizikingus valdymo sprendimus. 2. Sprendimų pasirinkimas tik pagal būsimą finansinę naudą dažnai nesuderinamas su kvalifikuotų darbuotojų praradimu, vienadieniu taupymu ateities sąskaita (pvz.,pažangių, bet brangių technologijų taikymo delsimu ir pan.). Pelno ekonominė ir finansinė samprata gali skirtis. Finansinėje apskaitoje yra pateikiami griežti jo sudėties apibrėžimai, o finansų valdyme pelnu dažnai yra vadinamas ne tik tradicinis uždirbtų pinigų perviršis, bet ir netradiciniai, palyginti neseniai priimti galutinius finansinius rezultatus apibūdinantys rodikliai). Šiuolaikinės įmonės pelną paprastai sudaro du komponentai. Pirmasis iš jų gaunamas iš pagrindinės įmonės veiklos, antrasis gaunamas todėl, kad: 1. Įmonė turi tam tikrą turtą (įrengimus, pastatus, sklypus, valstybinius popierius ir pan.) 2. Įmonės turtas dažnai brangsta, nors pasitaiko ir atvirkščiai (dažniausiai brangsta sklypai, nuoma, nematerialus turtas). Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, pelno (nuostolio) ataskaita sudaroma pagal daugiapakopę sistemą, atskirai nurodant kiekvienos veiklos pajamas ir skirtingas sąnaudas. Skiriamos dvi veiklos sritys: įprastinė ir neįprastinė. Įprastinė veikla apima tą veiklą, kuria paprastai užsiima įmonė: - gamyba, paslaugų suteikimas, pardavimas (perpardavimas); - kita veikla, kurios pajamos gaunamos kaip nuoma, pajamos iš ilgalaikio turto, komisiniai, pajamos iš kitų šaltinių. Lietuvoje sąnaudoms priskiriami mokesčiai už gamtos išteklius, nekilnojamąjį turtą, žemės nuoma, muitai, turto draudimas. - finansinės ir investicinės veiklos pajamos- tai palūkanos, baudos, delspinigiai iš pirkėjų, diskontai, nuolaidos, kapitalo subsidijos ir pan. Neįprastinės veiklos esmę nusako ir šios veiklos pavadinimas, o jos rezultatai nepriklauso nuo įmonės valdytojų valios. Net ir gautas pelnas arba patirti nuostoliai dėl šios veiklos turi savo pavadinimus: pagautė ir netekimai. Įmonės pelno ataskaitoje pateikiami pelno rodikliai dar nerodo, kokia kaina šios grynosios pajamos gautos, t.y. kiek reikia parduoti gaminių arba suteikti paslaugų ir kiek įdėti lėšų, kad būtų galima užsidirbti pelną. Todėl plačiai taikomi santykiniai pelningumo rodikliai. Svarbiausi yra trys pelningumo rodikliai arba trys rodiklių variacijos, jei skaitiklyje imami skirtingi pelno rodikliai: bendrasis pelnas, veiklos pelnas, pelnas iki apmokestinimo, grynasis pelnas ir pan., o vardiklis atitinkamai keičiamas arba paliekamas tas pats).Šie rodikliai yra tokie: 1. Pardavimų pelningumo rodiklis arba marža (PM). 2. Turto pelningumo rodiklis arba grąža (ROA). 3. Akcinio kapitalo arba grąžos rodiklis (ROE). Verslininkui, įkūrusiam įmonę kartu su užsienio kapitalu, reikėtų žinoti angliškas rodiklių sampratas PM ROA ir ROE, nes jos yra labai plačiai taikomos verslo informacijoje. Pelno marža dažniausiai yra nustatoma bendrojo pelno pagrindu. Dabartinės apskaitos Lietuvoje sąlygomis ji yra skaičiuojama taip: Bendrasis pelnas (P-III)¹ Pardavimai ir paslaugos (P-I)¹ 1 Formulės skliausteliuose yra parodoma pirmoji lietuviškos ataskaitos raidė: P-pelno (nuostolių) ataskaita, B-balansas, PP- pelno paskirstymo ataskaita, taip pat tos ataskaitos straipsnio eilutės numeris (romėniškais skaitmenimis),t.y. taip pat, kaip ir parodyta Lietuvos finansinės atskaitomybės formose. Pelno maržos rodiklis parodo, ar yra pakankamas skirtumas tarp pardavimų bendros apimties, t y. jų kiekio, kainų ir savikainos ir ar ne per brangiai kainuoja produkcijos gamyba ir paslaugos. Bruto maržos didėjimas rodo teisingą kainų ir konkurencijos politiką, veiksmingą marketingą, produkcijos gamybos ir pardavimų rezultatyvumo augimą. 1. Ataskaitinių metų pelnas prieš apmokestinimą (P-XI); Pardavimai ir paslaugos (P-I) 2. Grynasis ataskaitinių metų pelnas paskirstymui (P-XIII). Pardavimai ir paslaugos (P-I) Abu šie rodikliai parodo įmonės visos veiklos: gamybinės, komercinės, finansinės ir kitos veiklos rezultatyvumą. Jei pirmasis apibūdina veiklos rezultatyvumą iki apmokestinimo, tai antrasis rodo galutinį visos gamybos, pardavimų ir kitos veiklos rezultatyvumą. Turto pelningumas Lietuvos sąlygomis apskaičiuojamas taip: Grynasis ataskaitinių metų pelnas paskirstymui (P-XIII) Turtas (B-C eilutė “iš viso turto”) Galimos įvairios šio rodiklio nustatymo variacijos. Užsienio šalyse yra populiariausias grynojo pelno ir viso turto santykinis rodiklis. Pagal šį rodiklį galima orientuotis į efektyvesnį turto valdymą, išsiaiškinti, kokie veiksniai lėmė nepatenkinamą turto pelningumo lygį. Akcinio kapitalo (nuosavybės) grąža- svarbiausias pelningumo rodiklis. Jis rodo, ar yra pakankamas akcininkų nuosavybės uždirbtas pelnas, ar nevertėjo geriau parinkti kitos investavimo srities, kuri duotų daugiau grynųjų pajamų. Nuosavybės grąžos rodiklis nustatomas taip: Grynasis ataskaitinių metų pelnas paskirstymui (P-XIII) Kapitalas ir rezervai (B-A), t.y.savininko nuosavybė Daug specialistų tvirtina, kad turto ir nuosavybės pelningumo rodikliai imtini ne tam tikrai datai, bet šių rodiklių metinis vidurkis. Bet lengviau naudotis balanse pateikiamais turto ir nuosavybės dydžiais tam tikrai datai. Pardavimų, turto ir nuosavybės pelningumo rodikliai yra universalūs ir verslininkui padeda: - atlikti finansinę analizę; - pagrįsti verslo strategiją; - parengti verslo prognozes ir planus. Pelningumo analizė. Pelnas, kaip ir kiti finansiniai rodikliai, analizuojamas taikant jo ataskaitose pateikiamus dydžius dvejopai: horizontaliai ir vertikaliai. Horizontali pelno analizė- tai jo ataskaitose parodytų tų pačių rodiklių apimties pasikeitimas, įvertintas kaip absoliutus nukrypimas arba procentinis dydis (lyginant su prognozėmis, planais, ankstesnių metų duomenimis ir pan.). tačiau nukrypimai patys savaime neatskleidžia pasikeitimų priežasčių, todėl naudotini ir kiti analizės metodai. Tendencijoms nustatyti taikytina horizontalios analizės atmaina- trendo analizė. Ji padeda įvertinti ilgalaikę pelno dinamiką lyginant ją su giminingos įmonės, šakos analogiška dinamika arba su kitais rodikliais, pvz., pardavimų ir sąnaudų kaita. Atliekant vertikalią analizę, kiekvienas atskaitos (plano) rodiklis lygintinai su kitu pasirinktuoju baziniu, pvz., pardavimų apimtimi, nepaskirstytu pelnu ir pan. Pelningumo analizės atraminis taškas yra grynasis, pelnas. Ekonomikos nestabilumas Lietuvoje verčia verslininkus monopolizuoti rinką, priversti vartotoją permokėti, užsiimti ne gamyba, o prekyba ar tranzitu, kur spartesnė apyvarta, dirbtinai mažinti apmokestinamojo pelno dalį ir t.t. Tačiau rinkos reguliavimo svertai tobulinami, vartotojų išrankumas didėja ir mažina lengvai užsidirbamo pelno galimybes. Išsivysčiusių šalių įmonės daugiausiai stengiasi taupyti bendrąsias ir administracines taip pat kitos išlaidos ir sąnaudos. Pelningumo rodikliai drauge su kitais įmonės finansiniais rodikliais rodo įmonės finansinį pajėgumą. Visi rodikliai įgauna ekonominę prasmę tik lyginant juos su analogiškais praėjusių metų arba dar ankstesnių metų rodikliais, šakos vidurkiais, kitų įmonių rodikliais arba rekomenduojamais orientaciniais dydžiais. Todėl atliktinas santykių analizės metodas, kuris yra ne tik įmonės finansinės analizės, bet ir viso finansų valdymo mechanizavimo pagrindas Pelninguosiuose išsivysčiusių pasaulio šalių kompanijose pelno marža sudaro 15-25 proc., turto pelningumas atitinkamai 17-20 proc. Kitos firmos dažniausiai pasitenkina žemesniais pelningumo rodikliais. Pavyzdžiui, Šveicarijos firmoms pateikiamas kontrolinis turto pelningumo lygis: labai geras- 20 proc., geras- 15 proc., priimtinas- 8 proc. Panašūs orientaciniai pelningumo lygiai taikomi ir kitose Europos šalyse. Pelno rodiklių universalumas nulėmė jų pritaikymą vertybinių popierių rinkos analizei. Rinkos rodiklių analizei pradedama nuo akcinių nuosavybės pelningumo ir grąžos. Įmonės akcijų emisijos rezultatyvumui įvertinti taikytini tokie finansiniai rodikliai: 1. vienai akcijai tenkantis akcininkų pelnas; 2. dividentams išmokamo pelno rodiklis; 3. akcijos rinkos kainos ir jos nominaliosios vertės santykis; 4. akcijos rinkos kainos ir vienai akcijai tenkančio pelno santykis. Vienai akcijai tenkanti akcininkų pelnas apskaičiuojamas pagal šią formulę: Vienai akcijai tenkantis _ akcininkams tenkantis pelnas akcininkų pelnas ¯ Vidutinis cirkuliuojančių akcijų skaičius Akcininkai visada suinteresuoti, kad šis rodiklis būtų kuo aukštesnis. Vienai akcijai tenkančio akcininkų pelno dinamika tam tikru mastu parodo įmonės finansinių pokyčių rezultatus. Tačiau šiam rodikliui būdingi nemaži svyravimai, todėl pagal jo dinamiką prognozuotina tik netolima įmonės perspektyva. Be to, vienai akcijai tenkantis pelnas ne visada lygintinas su analogiškų kitų šakos įmonių rodikliais, nes cirkuliuojančių akcijų skaičius atskirose įmonėse yra ir privalo būti skirtingas. Išmokamo dividendams pelno rodiklis nustatomas pagal formulę: Vienai akcijai tenkantis _ akcininkams tenkantis pelnas Akcininkų pelnas ¯ vidutinis cirkuliuojančių akcijų skaičius Akcininkai visada suinteresuoti, kad šis rodiklis būtų kuo aukštesnis. Vienai akcijai tenkančio akcininkų pelno dinamika, tam tikru mastu parodo įmonės finansinių pokyčių rezultatus. Tačiau šiam rodikliui būdingi nemaži svyravimai, todėl pagal jo dinamiką prognozuotina tik netolima įmonės perspektyva. Be to, vienai akcijai tenkantis pelnas ne visada lygintinas su analogiškų kitų šakos įmonių rodikliais, nes cirkuliuojančių akcijų skaičius atskirose įmonėse yra ir privalo būti skirtingas. Išmokamo dividentams pelno rodiklis nustatomas pagal formulę: Išmokamo dividentams _ dividendai Pelno dalis (proc.) ¯ akcininkams tenkanti pelnas Rodiklis parodo, kokia pelno dalis išmokama dividendų forma. Akcijos rinkos kainas ir jos nominaliosios vertės santykio rodiklis nustatomas pagal formulę: Akcijos rinkos kainos ir jos nominaliosios _ akcijos rinkos kaina vertės santykio rodiklis ¯ akcijos nominali vertė Rodiklis parodo, kokia pelno dalis išmokama dividendų forma. Akcijos rinkos kainos ir jos nominaliosios vertės santykio rodiklis nustatomas pagal formulę: Akcijos rinkos kainos ir jos nominaliosios _ akcijos rinkos kaina vertės santykio rodiklis ¯ akcijos nominali vertė Rodiklis parodo, kiek kartų akcijos rinkos kaina viršija jos nominaliąją vertę. Nors tai ir labai paprastai nustatomas rodiklis, tačiau jis labai gerai parodo bendrą įmonės finansinės veiklos rezultatyvumą ir perspektyvą. Analizės metodu dar galima nustatyti daugybę finansinės veiklos vertinimo kriterijų. Perkant akcijas, iš karto žinotina, ar įmonėje pirmenybė skiriama didelėms dividendams, ar plėtrai. Tada iš anksto žinosime, ar galima tikėtis naudos iš dividendų, ar akcijų kurso pokyčių.

Ekonomika  Konspektai   (18,77 kB)

Fiskalinė politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti. Jeigu ekonomikai būdingas nuosmūkis, t. y. faktinis nacionalinis produktas yra mažesnis už potencialųjį, vyriausybė įgyvendins fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų didinimą, mokesčių mažinimą, abiejų išvardintų priemonių derinimą. Neišvengiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė - biudžeto deficito augimas. Biudžeto deficitas gali būti padengiamas iš dviejų šaltinių: vyriausybė skolinasi trūkstamas lėšas iš šalies gyventojų. Tuo tikslu vyriausybė parduoda vertybinių popierių rinkoje vyriausybės paskolos lakštus - obligacijas. Obligacijų pirkėjai tampa vyriausybės kreditoriais. Naudojant šį biudžeto deficito finansavimo būdą vyriausybės skola nuolat didėja: vyriausybė kuria naujus pinigus. Šis deficito finansavimo būdas gali paskatinti spartų kainų lygio augimą šalyje. Manoma, jog deficito finansavimas, kuriant naujus pinigus, daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai. Vyriausybinių obligacijų pardavimas rinkoje padidina palūkanų normą. Pastarajai kylant dalis planuojamų investicijų tampa nuostolingomis, t. y. investicinės išlaidos mažėja. Todėl sakoma, jog vyriausybės išlaidos “išstumia” privačias investicijas. Tuo pačiu mažėja fiskalinės politikos skatonamasis efektas. Neigiamo poveikio investicinėms išlaidoms nebus, jei biudžeto deficitas bus finansuojamas, kuriant naujus pinigus. Jeigu ekonomika yra pakilimo fazėje, t. y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendins stabdančią fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų mažinimą, mokesčių didinimą, abiejų priemonių naudojimą kartu. Stabdančios fiskalinės politikos pasekmė - biudžeto pertekliaus atsiradimas. Biudžeto pertekliaus antiinfliacinis poveikispriklauso nuo to, kaip vyriausybė panaudos sukauptas perteklines lėšas. Biudžeto perteklius gali būti naudojamas valstybės skolai sumažinti arba išimtas iš apyvartos, tų lėšų laikinai nenaudojant. Išimant perteklines lėšas, ekonomikai daromas didesnis antiinfliacinis poveikis. Grąžindama skolą, vyriausybė išperka vertybinius popierius iš gyventojų. Taigi biudžete surinktos perteklinės lėšos vėl grąžinamos į pinigų rinką. NEDISKRETINĖ FISKALINĖ POLITIKA Vyriausybės kišimasis į ekonomiką, keičiant vyriausybės išlaidų ir mokesčių dydį, nėra vienintelis būdas ekonomikai stabilizuoti. Ekonominė sistema turi savaiminius stabilizatorius, kurie sušvelnina ciklinius svyravimus. Savaiminiai stabilizatoriai - tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina visuminę paklausą, kai ekonomika nuosmukyje, ir pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika kyla. Pagrindiniai savaiminiai stabilizatoriaiyra mokesčiai (asmeninis pajamų mokestis, firmų pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis) ir transferiniai mokėjimai (nedarbo pašalpa, pensijos, kitos socialinės pašalpos). Mokesčių apimtis auga, didėjant nacionaliniam produktui. Transferinių mokėjimų dydis keičiasi priešinga linkme - kai ekonomika pakilimo fazėje, jie mažėja. Vyriausybės išlaidos nepriklauso nuo nacionalinio produkto apimties. Jų dydį kiekvienais metasi tvirtina parlamentas. Parlamentas nustato ir mokesčių normą. Esant tai pačiai mokesčių normai, surenkamų mokesčių dydis priklausys nuo šalyje pagaminto produkto apimties. Jei ekonomikoje pakilimas, didėja nacionalinės pajamos, tai automatiškai didėja ir vyriausybės biudžete surenkamų mokesčių apimtis. Tai sumažina vartotojų pajamasir pristabdo visuminės paklausos augimą. Vadinasi, augant nacionalinėms pajamoms, mokesčių įplaukosį biudžetą didėja automatiškai. Biudžeto deficitas mažėja, ir susidaro biudžeto perteklius. Priešingai, jei ekonomikoje nuosmukis, mokesčių įplaukos automatiškai mažėja. Tai savo ruožtu, pristabdo visuminės paklausos mažėjimą ir sušvelnina nuosmūkį. Vadinasi, mažėjant nacionaliniam produktui, mažėja mokesčių įplaukos, valstybės biudžeto perteklius mažėja ir susidaro biudžeto deficitas. Automatiškai atsirandančio biudžeto deficito arba pertekliaus apimtis priklausys nuo mokesčių normos dydžio. Kuo didesnė mokesčių norma, tuo ;abiau mokesčių apimtis reaguos į nacionalinio produkto kitimą, tuo didesnis bus biudžeto deficitas ar perteklius. Vadinasi, vyriausybės vykdomi mokesčių normos pakeitimai, kei ir automatinių stabilizatorių poveikį švelninant ekonomikos svyravimus. Savaiminių stabilizatorių panašumas, lyginant su diskretine fiskaline politika yra tas, jog jie veikia savaime, nepriimant vyriausybei išankstinių sprendimų. Tačiau savaiminiai stabilizatoriai negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros produkto pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominių svyravimų amplitudę. Aišku tai, kad vykdant aktyvią fiskalinę politiką nuosmukio metu didėja biudžeto deficitas, o pakilimo metu - biudžeto perteklius. Todėl nesubalansuotas biudžetas visai pateisinamas, jei vyriausybė vykdo atitinkamą fiskalinę politiką. Tačiau būtų klaidinga manyti, jog remiantis valstybės biudžeto balansu galima spręsti apie vyriausybės vykdomą fiskalinę politiką. Savaiminiai stabilizatoriai sąlygos didėjantį biudžeto deficitą ekonomikos nuosmukio metu, netgi jei vyriausybėnesiims jokių priemonių ekonominiam augimui skatinti. Jeigu dėl kokių nors priežasčių nors priežasčių sumažės privačios investicijos, pusiausvyros nacionalinis produktas irgi sumažės. Esant nepakitusiai mokesčių sistemai ir tai pačiai vyriausybės išlaidų apimčiai, atsiranda biudžeto deficitas. Biudžeto deficitas, kuris atsiranda ekonomikai esant nuosmukio fazėje, vadinamas cikliniu biudžeto deficitu. Šis deficitas nėra valstybės vykdomos skatinančios fiskalinės politikos pasekmė, o sąlygotas savaiminių ekonomikos stabilizatorių. Jeigu biudžeto deficitą sąlygoja ne ekonominis ciklas, o vyriausybės vykdomos diskretinės biudžetinės politikos priemonės - toks biudžeto deficitas vadinamas struktūriniu. Todėl negalima, remiantis vien tik biudžeto deficito egzistavimo faktu, teigti, kad vyriausybė ėmėsi priemonių ekonomikai stabilizuoti. Konkretus biudžeto deficitas (ar perteklius) atspindi ne tik vyriausybės vykdomus išlaidų ar mokesčių pakeitimus, bet ir nacionalinio produkto pusiausvyros lygį. Ieškant kriterijaus, kuris padėtų įvertinti vyriausybės vykdomos fiskalinės politikos pagrįstumą, buvo atkurta pilno užimtumo biudžeto koncepcija. Pilno užimtumo biudžetas rodo, koks būtų biudžeto perteklius ar deficitas, jei ekonomika funkcionuotų esant pilnam užimtumui. Vyriausybės vykdomai politikai įvertinti, reikia nustatyti hipotetinį pilno užimtumo biudžetą. Reikia apskaičiuoti, koks būtų biudžeto balansas, jei ekonomiką veiktų esant natūraliam nedarbo lygiui, kai duotas vyriausybės išlaidų lygisir veikia dabartinė mokesčių sistema. Jeigu pilno užimtumo biudžetas bus perteklinis, tai akivaizdu, kad vyriausybė vykdo ne skatinančią, bet stabdančią fiskalinę politiką, kuri dar labiau pagilina ekonomikos nuosmūkį. Priešingai, jeigu pilno užimtumo biudžetas būtų deficitinis, tai rodytų, jog vyriausybė vykdo skatinančią fiskalinę politiką, padedančią įveikti ekonomikos nuosmūkį. FISKALINĖS POLITIKOS ĮGYVENDINIMO PROBLEMOS Taikant praktikoje fiskalinės politikos priemones, susiduriama su daugeliu problemų. Pirmiausia, tai laiko problema: reikalingas laikas šalies ekonominei situacijai įvertinti. Pavyzdžiui, prireikia kelių mėnesių ekonomikos nuosmūkiui ar infliacijai konstatuoti. Taip pat reikalingas laikas atitinkamiems ekonominiams sprendimams priimti. Demokratinėse šalyse vyriausybės siūlomoms fiskalinės politikos priemonėms turi pritarti įstatymų leidžiamoji valdžia. Kol demokratiniu keliu fiskalinės politikos priemonės bus pakoreguotos, ekonominė situacija šalyje gali kardinaliai pasikeisti, ir siūlomos priemonės gali tapti visiškai netinkamomis. Praeina tam tikras laikas, kol priimtos finansinės priemonės paveikia gamybą, užimtumą ar infliaciją. Vyriausybės išlaidų didinimas, pavyzdžiui, tiesiant naujus kelius, statant užtvankas ir pan., reikalauja laiko statybos projektui parengti. Dar ilgesnį laikotarpį trunka pati statyba. Todėl, jei nuosmūkis ekonomikoje trunka neilgai (6-18 mėn.) vargu ar valstybės vykdomas visuomeninių darbų finansavimas gali būti efektyvia, ekonomikos augimą skatinančia priemone. Kadangi naujų mokesčių normų įvedimas neužima tiek daug laiko, todėl pastaroji priemonė dažniau naudojama įgyvendinant diskretinę fiskalinę politiką. Kita iš problemų, taikant fiskalinę politiką - politinės problemos. Būtina pažymėti, jog ekonomikos stabilumo užtikrinimas nėra vienintelis vyriausybės įgyvendinamos politikos tikslas. Siekdama kitų tikslų, pavyzdžiui, užtikrinti visuomeninių gėrybių gamybą, vyriausybė gali aukoti ekonomikos stabilumą. Klasikinis pavyzdys - karo metu vyriausybė didins išlaidas, nors pastarųjų augimas sukelia infliaciją. Šiuo atveju prioritetinis tikslas yra pergalė kare, o ne kainų stabilumo užtikrinimas. Manoma, kad politikai linkę naudoti ekonomikos augimą skatinančias fiskalines politikos priemones. Tiek vyriausybės išlaidų didinima, tiek mokesčių mažinimas yra populiarus rinkėjų tarpe. Todėl politikai, norėdami būti perrinkti, nesiryžta naudoti ekonomikos augimą stabdančių fiskalinės politikos priemonių net tuo atveju, jei to reikalauja ekonominė situacija šalyje (pavyzdžiui, didelė infliacija). Kai kurie ekonomistai netgi teigia, jog ekonominį ciklą apsprendžia politiniai motyvai. Taigi politiniai veikėjai gali manipuliuoti fiskaline politika, siekdami užsitikrinti rinkėjų balsus. Jeigu fiskalinė politika naudojama politiniams tikslams įgyvendinti, ji pati tampa ekonomikos svyravimų priežastimi. Kai sunkiais laikais biudžetas savaime tampa deficitinis, neatsargiam politikui paspendžiami spąstai. Sakykim, kad kiekvienais metasi vyriausybė stengiasi subalansuoti biudžetą. Ekonominei situacijai pablogėjus, surenkama mažiau mokesčių, atsiranda deficitas. jeI politikai nusprendžia subalansuoti biudžetą, tai jie gali pasirinkti: mažinti vyriausybės išlaidas arba didinti mokesčių normas. Abiem atvejais visuminės išlaidos mažės ir padėtis dar pablogės. Keldama mokesčius arba mažindama išlaidas, vyriausybė atsvers savaiminius stabilizatorius, esančius mokesčių sistemoje. Pastangos kasmet subalansuoti biudžetą - tai politikos pinklės. Išlaidų ir mokesčių politikos tikslu turi būti visiškas užimtumas ir kainų stabilumas, o ne biudžeto subalansavimas. J. Keynes’as tvirtina, kad fiskalinė politika turi balansuoti ekonomiką, o ne biudžetą. Vyriausybei turi būti suteikta galimybė bei atsakomybė reguliuoti visuminę paklausą ir tokiu būdu užtikrinti nuolatinį šalies klestėjimą. NACIONALINĖ SKOLA Kai tik biudžetas tampa deficitinis, vyriausybė skolinasi, norėdama padengti savo išlaidas, viršijančias jos pajamas. Kai ji skolinasi, jos skola didėja. Taigi metinis deficitas padidina bendrą nacionalinę skolą. Nacionalinė skola yra visų metinių deficitų suma nuo šalies gyvavimo pradžios. Didelis vyriausybės biudžeto deficitas atsiranda karo metais. Karo našta teko daugiausia tų laikų žmonėms. Norint suprasti, kodėl taip yra, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokia buvo ekonominė karo kaina. Jei šalis nori laimėti mūšius, tai jai reikia tūkstančių tankų, lėktuvų, milijoninės kariuomenės. Tam reikia milžiniškų išteklių, kurie jau negali būti panaudoti kitiems tikslams. Prisimenant karą, reikėtų kalbėti ne konkrečiai apie Lietuvą, bet apie buvusią Tarybų Sąjungą arba kitą savarankišką šakį, kuri taip pat dalyvavo kare. 1943 m. karinė pramonė klestėjo plataus vartojimo prekių sąskaita. Kai buvo gaminami tankai, ta gamykla tuo pačiu metu negalėjo gaminti naujų automobilių. Būtent 1943 m. žmonės turėjo išsiversti be naujų automobilių. Kaip tik jie kentėjo, mokėdami ne tik gyvybės kaina, bet ir atsisakydami plataus vartojimo prekių. Žinama, tik dalį karo išlaidų gali padengti mokesčiai. Kitą dalį vyriausybė gali dengti didindama skolą. Ši skola perduodama ateities kartoms. Antrojo pasaulinio karo skola taip ir nebuvo sumokėta. Tačiau, kai 1990 m. mokame šios skolos procentus, mes, aišku, nemokame tiems žmonėms, kurie gyveno 1943 m. Procentus moka vieni žmonės, gyvenantys 199 m., kitiems žmonėms, gyvenantiems irgi 1990 m. Tiksliau, vyriausybė surenka mokesčiusiš visų gyventojų ir dalį jų panaudoja mokėdama procentus obligacijų turėtojams. Taigi vyriausybės skola (iš tiesų bet kokia skola) paskirsto pagrindinius fondus tarp šiuo metu gyvenančių grupių. Ji neperduoda fondų, surinktų iš žmonių, gyvenančių dabar, žmonėms, gyvenusiems anksčiau. Tačiau deficitinės išlaidos ir šalies skolos kaupimas gali tapti našta ateities kartoms daugeliu būdų. Vyriausybės biudžeto deficitai gali stabdyti investavimą. Kai didindama savo išlaidas, vyriausybė sukelia biudžeto deficitą, ji naudoja išteklius, kuriuos būtų galima panaudoti investicijoms. Jeigu vyriausybė nefinansuoja investicijų projektų, pav., kelių tiesimo, elektrinių statybos, tai deficitinės išlaidos gali tapti našta ateities kartoms. Jos paveldės mažesnį pagrindinį kapitalą, negu kad galėtų. Deficitinės išlaidos nebūtinai visada sumažina investavimą. Tai priklauso nuo to, kaip toli ekonomika yra nuo visiško užimtumo būsenos. Jeigu ekonomika yra depresijoje ar nuosmukio fazėje, tai ji veikia savo gamybos galimybių kreivės ribojamo ploto viduje. Šiuo atveju, gaminant daugiau prekių, vyriausybei nereikia mažinti vartojimo ar investavimo. Priešingai, multiplikatoriaus dėka gaminama daugiau vartojimo prekių, skatinamas investavimas. Norint pagaminti daugiau automobilių ar šaldytuvų, verslininkams reikia papildomų įrengimų ar net fabrikų. Todėl deficitinės išlaidos deprasijos metu greičiau atneš naudą, o ne naštą ateities kartoms. Jos skatins plataus vartojimo prekių gamybą dabartinei kartai, paliekant didesnį pagrindinį kapitalą ateities kartoms. Kai vyriausybė renka mokesčius, norėdama sumokėti palūkanas už skolą, tada jų kaina būna visiškai kitokia: susidaro papildoma apmokestinimo našta. Kai uždedami mokesčiai, gyventojai pradeda keisti savo elgseną, stengdamiesi išvengti mokesčių. Be to jie savo santaupas paverčia investicijomis, kurios apsaugotos nuo mokesčių (tai investicijos, už kurias nereikia mokėti mokesčių arba tie mokesčiai būna nedideli). Todėl ekonomikos efektyvumas sumažėja. Papildoma mokesčių našta yra ekonomikos efektyvumo sumažėjimas, sąlygojamas žmonių elgsenos pasikeitimo, stengiantis išvengti mokesčių mokėjimo. Ją reikia skirti nuo pagrindinės naštos, kuri reiškia mokesčius, faktiškai žmonių sumokamus vyriausybei. Papildoma mokesčių našta sustiprina pasiūlos valdymo argumentą dėl mokesčių sumažinimo vienu būdu, o susilpnina jį kitu būdu. Aiškiausias pasiūlos gynėjo argumentas norint sumažinti mokesčius - tai ekonomikos efektyvumo kėlimas, t. y. šiandieninės papildomos mokesčių naštos sumažinimas. Tačiau jei žemesni mokesčiai šiandien reiškia didesnę skolą ir todėl didesnius mokesčius ateityje, mokant palūkanas, tai didesnis efektyvumas šiandien reiškia mažesnį efektyvumą ateityje. Vyriausybės poreikis mokėti palūkanas galbūt veda prie nepageidautino pajamų perskirstymo. Ar tai atsitiks, priklausys nuo to, kas mokės mokesčius ir kas gaus palūkanas. (Tai taip pat priklauso nuo to, ką mes laikome “pageidautinu” pajamų paskirstymu). Būtinybė mokėti palūkanas augant skolai taip pat gali sukelti infliaciją, jei vyriausybė finansuoja savo kylančių palūkanų mokėjimus, ne rinkdama didesnius mokesčius, bet skolindamasi ir todėl dar labiau didindama savo deficitą. Didėjantys deficitai dar labiau skatina visuminę paklausą ir didina infliacijos tempus. Infliacinis poveikis ypač stiprus, jei federalinis rezervas spausdina naujus pinigus ir skolina juos vyriausybei, norėdamas pagelbėti jai sumokėti palūkanas. Nacionalinė skola gali pati save “maitinti”. Didėjant skolai, vyriausybės moka didesnes palūkanas. Pastarosios yra vyriausybės išlaidų dalis ir todėl jai dar sunkiau valdyti deficitus. Pavojus, kad skola “pati save maitins”, ypač paaštrėja, ir mes galime prarasti galimybę panaudoti fiskalinę politiką ateities ekonominiams nuosmukiams likviduoti. Jeigu ūkinio klestėjimo metais mes turime didelį deficitą, tai kas atsitiks, kuomet mes energingai panaudosime fiskalinę politiką kovai su būsimais nuostoliais? Yra vienas atvejis, kada kiekviena nacionalinė vyriausybė gali neįvykdyti savo finansunių įsipareigojimų skolų atžvilgiu. Būtent tada, kai ji pasiskolina kitos šalies valiutą. Pavyzdžiui, daug šalių skolinasi JAV dolerius tarptautinėse finansinėse rinkose. Jos negali padengti šios skolos spausdindamos dolerius, nes gali spausdinti itk savo nacionalinius pinigus. Per paskutinį dešimtmetį daug JAV dolerių pasiskolinusių vyriausybių nebegali įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų. BIUDŽETO SUBALANSAVIMO BŪTINUMAS Daug alternatyvių taisyklių buvo pasiūlyta ribojimo politikai, vengiant destabilizuoti fiskalinę politiką. Tai gali atsitikti, jeigu vyriausybė stengiasi kiekvienais metais subalansuoti savo faktinį biudžetą. Kai ekonomika pereina į nuosmukį ir savaime atsiranda biudžeto deficitas, subalansuoto biudžeto taisyklė reikalauja, kad padidėtų mokesčių normos ar būtų sumažintos vyriausybės išlaidos. Abu veiksmai gali pagilinti nuosmukį. Tokių destabilizuojančių veiksmų galima išvengti, jei vyriausybė siektų subalansuoti ne faktinį, o visiško užimtumo biudžetą. Kadangi nuosmukio laikotarpiais visiško užimtumo biudžetas savaime netampa deficitinis, jis neduoda apgaulingo ženklo, kad reikia didinti mokesčius ar mažinti išlaidas. Taigi visiško užimtumo biudžetas iš esmės naudojamas dviem atvejais: kai reikia įvertinti fiskalinę politiką ir kai reikia numatyti fiskalinės politikos kryptį Ši pirmoji taisyklė reiškia neambicingą strategiją. Ji tik leidžia savaiminiams stabilizatoriams kovoti su nuosmukiu. Tačiau ji neleidžia vyriausybei žengti dar vieno žingsnio bei veiksmingai kovoti su nuosmukiu, įvedant finansinį skatinimą. (Toks skatinimas, pavyzdžiui, mokesčio normų sumažinimas, pažeistų taisyklę, nes įstumtų visiško užimtumo biudžetą į deficitą). Taigi pastarosios taisyklės tikslas - vengti destabilizuojančių veiksmų, o ne veiksmingai stabilizuoti ekonomiką. Kita taisyklė leistų vykdyti aktyvią fiskalinę politiką. Pagal šią taisyklę, vyriausybė įsipareigotų subalansuoti faktinį biudžetą ne kas metai, bet per visą verslo ciklą. Nuosmukio laikotarpiais mokesčių normos gali būti sumažintos, o išlaidos padidintos, norint paskatinti visumines išlaidas. Ekonominio klestėjimo laikotarpiais vyriausybė įgytų pakankamai biudžetinio pertekliaus ir padengtų deficitus, kurie atsirastų nuosmukio laikotarpiais. Dar vienas požiūris - tai riboti federalinės vyriausybės išlaidaskaip tam tikrą BNP dalį. PROBLEMŲ ANALIZĖ Lietuvos Respublikos vyriausybė 1999 m. prognozuoja 7 proc. ekonomikos augimą, planuoja, kad infliacija sieks 5,7 proc. Tokiu būdu, kartu su kainų augimu bendrojo vidaus produkto augimas numatomas apie 13-14 proc. Vadinasi, visų mūsų pajamos kitais metais turėtų padidėti panašiai. Tai reikėtų vertinti teigiamai. Matyt, reikėtų įvertinti, kad Rusijos krizė turės didelės įtakos Lietuvos ūkiui, nes mūsų šalies apyvarta su Rusija siekia 24,5 proc. ir yra didžiausia iš visų valstybių. Šiuo metu ši apimtis nukrito iki 21 proc. Todėl nederėtų būti optimistais ir ekonomikos augimą projekte sumažinti mažiausiai 2 proc. Sumažėtų BVP, tad nacionalinio biudžeto pajamos nuo to sumažėtų apie 160 mln. Lt. Įvertinus šią aplinkybę, reikėtų sumažinti biudžeto pajamas, jeigu jos mažėja, o einamųjų išlaidų biudžetas nedeficitinis, tai reikia perskaičiuoti ir biudžetą. Vyriausybė atsižvelgė į šį pasiūlymą ir sumažino biudžeto pajamas ir išlaidas. Tai viena problema. Antroji problema - susijusi su savivaldybėmis. Praėjusiais metais, priimant 1998 m. biudžetą buvo nustatyta, kad savivaldybės gaus 3,11 mlrd. Lt pajamų. Bet 1998 m. buvo gerai vykdomas pajamų planas, ir savivaldybių išlaidos tais metais siekė 3,47 mlrd. Lt. Tai žymiai daugiau negu planuota. 1999 m. savivaldybėms planuojama 3,34 mlrd. Lt pajamų. Vadinasi, savivaldybės faktiškai gaus mažiau negu 1998 m. Pažvelgę į biudžeto projektą, matome, kad jame nėra numatyta lėšų smulkiam ir vidutiniam verslui remti. Manyčiau, kad tai ypač aktualu, nes kai kuriuose miestuose labai aktuali užimtumo problema. Parama turėtų būti ne abstrakti, o konkretiems rajonams, kur nedarbo lygis didžiausias. Tai Telšių, Tauragės, Jurbarko, Jonavos rajonai. Labai vangiai šalyje sprendžiama ir būsto įsigijimo problema. Jeigu 1998 m. biudžete buvo numatyta 31 mln. Lt, o įsisavinta vos 3 mln. Lt, tai 1999 m. planuojama 11 mln. Lt. Reikėtų peržiūrėti šią poziciją ir būsto statybai skirti pakankamai lėšų. Kad galėtų statytis ne dešimtys, o keli tūkstančiai. Metinės palūkanos būsto statytojams galėtų būti 3-4 proc., o kita dalis būtų dengiama iš fondo. Tai būtų konkreti parama. Būstas galėtų būti statomas ir lizingo būdu. Dar viena problema - tai valstybės lėšų politikos skaidrumas. Turime nacionalinį biudžetą, kuris svarstomas, nagrinėjamas, apie kurį diskutuojama. Tačiau yra 24 įvairūs fondai, kuriuose sukaupta beveik 8 mlrd. Lt. Per valstybės biudžetą planuota paskirstyti 6,7 mlrd. Lt. Šių fondų išlaidų Seimas netvirtina, nors tai yra valstybės pinigai, ir visi jie turėtų būti apskaitomi šalies biudžete. Šiais metais Lietuva numato iš užsienio pasiskolinti 2,4 mlrd. Lt. Šios pajamos ir išlaidos nacionaliniame biudžete neatsispindi. Viskas labai supainiota. Pavyzdžiui, Investicijų programa, kurią tvirtina Seimas, vykdoma trijų šaltinių lėšomis - kreditai, biudžetas ir Privatizavimo fondas. Kai kada daromos intervencijos į fondus. Reikėtų Privatizavimo fondą tvirtinti Seime, o ne tik jo dalį. Labai daug lėšų iš biudžeto skiriama abejotiniems valstybės įsipareigojimams. Pavyzdžiui, valstybė garantavo už ūkio subjektų gaunamus kreditus, dabar pati turi juos grąžinti, nes ūkio subjektai to padaryti nepajėgūs. Tam skirta 100 mln. Lt. Skiriami pinigai išgrobstytų bankų skoloms padengti. Gerokai mažaiu lėšų skiriama žemės ūkio reformai. O ją reikėtų kuo greičiau užbaigti. Manyčiau, kuo mažaiu lėšų reikia skirti įvairioms tarpinėms struktūroms, įmonėms, o daugiau tiems, kas dirba žemę ir gamina produkciją. Be jokių tarpininkų. Dar du svarbūs įstatymai, kuriuos svarsto Ekonomikos komitetas tai: Viešųjų pirkimų įstatymas ir Konkurencijos įstatymas. Tinkamai priimti Viešųjų pirkimų įstatymą svarbu ir dėl to, kad juo vadovaujantis bus leidžiami valstybės biudžeto pinigai, o šioje srityje pasitaiko daug piktnaudžiavimo. Reikia pasiekti, kad biudžeto lėšos būtų naudojamos efektyviai. IŠVADOS Fiskalinė politika pasikeičia, kai vyriausybė pakeičia savo išlaidų programas arba mokesčių normas. Ar mokesčių mažinimas skatina raupymą ir investavimą? Kai, sumažinus mokesčius, žmonės turi daugiau grynųjų pajamų, skatinamas asmeninis taupymas. Tačiau nebūtinai padidėjus taupymui turi padidėti ir investavimas. Problema ta, kad mokesčių mažinimas stumia vyriausybę į didesnį biudžeto deficitą ir todėl ji priversta daugiau skolintis. Skolindamasi ji perima gyventojų santaupas ir galiausiai žmonės neinvestuoja. Kitaip sakant, gyventojų santaupos atsveriamos vyriausybės biudžeto deficitu. Kai ekonomistų prašo pasiūlyti ekonominę politiką, kuri skatintų augimą, dauguma rekomenduoja suvaržyti biudžetą. Kuo mažiau vyriausybė skolinsis, tuo mažiau ji perims gyventojų santaupų, tuo daugiau jų liks investicinių projektų finansavimui. Didelės mokesčių normos skatina žmones ieškoti būdų - legalių ar ne, kaip išvengti mokesčių, ar mokėti pačius minimalius. Jei mokesčių normos sumažinamos, žmonės, gaunantys dideles pajamas, galbūt praleidžia mažaiu laiko ir pastangų ieškodami būdų, kaip išvengti mokesčių. Kadangi jie nešvaisto laiko ir pastangų, tai, be abejo, ir gamina daugiau. Be to, mokesčių sumažinimas skatintų daugiau efektyvių investicijų, nes investitoriai rimčiau atsižvelgtų į savo investicijų produktyvumą ir neišsisukinėtų nuo mokesčių. Vyriausybės išlaidų padidėjimas sukelia pusiausvyros nacionalinio produkto padidėjimą. Mokesčių padidėjimas sumažina pusiausvyros nacionalinį produktą. Kai visuminės išlaidos yra mažos, o nedarbo lygis yra aukštas, fiskalinė politika turi būti skatinanti. Tai reiškia, kad vyriausybė turėtų padidinti išlaidas ar sumažinti mokesčių normas. Šie veiksniai didina vyriausybės deficitą. Šiandien Lietuvoje aktualiausias klausimas: valstybės ir savivaldybių biudžetų be deficito sudarymas. Pradžia biudžeto sandarai keisti ne tik nėra lengva, bet ir sudėtinga tiek teoriniu, tiek ir praktiniu aspektais. Staigus perėjimas prie valstybės biudžeto be deficito ir pastarojo sudarymas programų principu reikalauja naujų teorinių žinių ir papildomų praktinių priemonių. Reikalingos papildomos milijardinės lėšos, kad per trumpą laiką galima būtų pagal galimybes ryškiau sumažinti iš ankstesnių metų besitęsiančias užsienio bei vidaus skolas ir pradėti naujus biudžetinius metus su mažesne praeities našta. Tiesiogiai neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ekonomiką bei finansus sunki ekonominė ir finansinė padėtis, susidariusi kaimyninėse valstybėse. Jeigu vyriausybė stengsis subalansuoti faktinį biudžetą kasmet, tai ji pateks į ekonominės politikos pinkles ir imsis destabilizuojančių veiksmų. Ekonominiu aktyvumu nuosmukio metu, kai biudžetas savaime krypsta į deficitą, vyriausybė padidins mokesčius, siekdama subalansuoti biudžetą, ir dar labiau padidins nuosmukį. Pinklių galima išvengti, jeigu politikos tikslas yra visiško užimtumo biudžetas, o ne faktinis biudžetas. Visiško užimtumo biudžetas nelinkęs savaime krypti į deficitą nuosmukio laikotarpiais. Todėl jis klaidingai nesiūlo padidinti mokesčių. Visiško užimtumo biudžetas atlieka dvi pagrindines funkcijas: kaip fiskalinės politikos matas ir kaip fiskalinės politikos pagrindinis principas. Kad vyriausybės biudžetas stumtųsi link perteklinio, vyriausybė turėtų sumažinti išlaidas ar didinti mokesčių normas. Fiskalinė politka turi būti ribojama, kai per didelės visuminės išlaidos sukelia infliaciją. Pinigai, surinkti mokesčių pavidalu, padidėja savaime, kai padidėja nacionalinis produktas, ir sumažėja, kai sumažėja nacionalinis produktas. Taigi vyriausybės biudžetas savaime krypsta į deficitą nuosmukių metu ir į perteklių ekonominio pakilimo metu. Ši tendencija padeda sumažinti ciklinius svyravimus ir todėl ekonomikai suteikia stabilumo. Kadangi vyriausybės biudžetas savaime reaguoja į nacionalinio produkto pokyčius, faktiniu biudžetu negalima vertinti fiskalinės politikos veiksmų. Tinkamiausias šios politikos matas - visiško užimtumo biudžetas, kuris rodo, koks būtų perteklius ar deficitas, esant dabartiniams mokesčių ir išlaidų įstatymams, jei ekonomika būtų pasiekusi visišką užimtumą. Deficitas keičia bendros nacionalinės skolos sampratą. Nacionalinė skola yra nuo pat valstybės susikūrimo pradžios bendroji suma. Vyriausybės deficitai ir didelė nacionalinė skola gali sukelti daugybę problemų. Kai vyriausybė įsivelia į deficitinį išlaidavimą, ji gali naudoti išteklius, kurie priešingu atveju būtų buvę panaudoti kapitalo gaminimui. Taigi dideli deficitai gali reikšti mažesnį kapitalą ateities kartoms. Kol bus įsiskolinta užsieniui, žmonės savo šalyje mokės mokesčius, kad būtų galima sumokėti palūkanas užsieniečiams. Kai mokesčiai įvedami, kad būtų mokamos palūkanos už skolą, ekonominis efektyvumas mažės. Mat žmonės ieškos būdų, kaip išvengti mokesčių. Jei vyriausybė moka palūkanas skolindamasi, o ne apmokestindama, tai ji gali padidinti infliacijos tempus. Skola gali maitinti “pati save”. Didelei skolai reikia didelių palūkanų mokėjimų. Todėl darosi sunku išvengti ateities skolų, kurios dar padidina skolą. Kadangi didelė skola reikalauja didelių palūkanų mokėjimų, ji gali sukelti tokius didelius deficitus, kad vyriausybė gali pamanyti, jog prarado sugebėjimą kovoti su nuosmukiais, didindama deficitines išlaidas. Kai kurie vyriausybės išlaidų kritikai teigia, jog nerealu tikėtis, kad vyriausybės veiksmus galima suvaržyti taisyklėmis. Nesvarbu, kokią politiką skelbia vyriausybė, vis tik ji linkusi pasirinkti mažaiusio pasipriešinimo kelią: pasiduoda reikalavimams vykdyti didesnių išlaidų reikalaujančias programas ir mažinti mokesčius. Toks kelias padidina vyriausybės populiarumą gyventojų tarpe. Todėl kritikai teigia, kad vyriausybę reikia apriboti griežta taisykle, įrašant ją į Konstituciją ar kokį nors įstatymą.

Ekonomika  Referatai   (17,25 kB)

Šimtai tūkstančių pasaulio įmonių, sudarydamos pirkimo-pardavimo sandorius, naudojasi faktoringo kompanijų paslaugomis. Faktoringas leidžia pritraukti papildomų lėšų prekybai finansuoti, užtikrina stabilius pinigų srautus bei palengvina jų planavimą, sumažina valdymo ir administracines sąnaudas, gali eliminuoti riziką, susijusią su blogais debitoriniais įsiskolinimais, todėl įmonės daugiau išteklių gali skirti savo pagrindinei veiklai. Faktoringas yra vienas iš įmonės apyvartinio kapitalo finansavimo šaltinių, patrauklus mažoms ir vidutinėms įmonėms ir turintis privalumų, palyginti su kitais finansavimo šaltiniais. Išanalizavus faktoringo operacijų esmę ir pobūdį, jų finansinės apskaitos principus ir ypatumus, faktoringo paslaugos turi realią galimybę tapti patraukliu finansavimo šaltiniu. Savo ruožtu faktoringo paslaugas teikiančios įmonės taip pat yra pasirengusios detaliau paaiškinti faktoringo operacijų mechanizmą ir praktinį pritaikymą. Faktoringo paslauga efektyviausia mažoms ir vidutinio dydžio įmonėms, kurios turi sunkumų dėl laiku nesumokėtų skolų. Faktoringas yra finansavimo forma, leidžianti patenkinti didėjantį apyvartinių lėšų poreikį. Naudodamasi Šiaulių banko siūloma faktoringo paslauga, įmonė neužšaldo savų resursų, įmonei nereikia kredituoti kliento, spartėja atsiskaitymai su žaliavų tiekėjais, įmonė gali pasinaudoti tiekėjo teikiamomis papildomomis nuolaidomis. Faktoringas - plačiausiai pasaulyje taikoma apyvartinio kapitalo (arba trumpalaikio) finansavimo paslauga, užtikrinanti įmonių stabilius pinigų srautus, šių srautų valdymą, leidžianti administruoti pirkėjų įsipareigojimus. Tai ypač aktualu sparčiai augančioms mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ). 1. FAKTORINGO SAMPRATA Faktoringas - piniginio reikalavimo, atsiradusio pardavus prekes ar paslaugas, perleidimas faktoringo įmonei už pinigus. Faktoringo įmonė - pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam prekių pardavėjas perleidžia reikalavimo teises į prekių pirkėjo apmokėjimus už prekes. Lietuvoje faktoringo paslaugas teikia bankai arba bankų dukterinės įmonės.

Ekonomika  Referatai   (49,18 kB)

Įvadas Europos sąjungos piliečiai jau daugiau kaip penkis metus sėkmingai atsiskaitinėja euro monetomis ir banknotais. Kad tai įvyktų prireikė daug laiko ir pastangų. Beveik pusę amžiaus Europa judėjo bendros valiutos link ir šią idėją įgyvendino kai daugiau nei 300 mln. europiečių nuo 2002 m. sausio 1 d. pradėjo naudotis euru. Vieningos monetos gimimas siejamas su 1970m. Vernerio pranešimu, tačiau pinigų integracija buvo užfiksuota dar Romos sutartyje, kurioje buvo teigiama, kad „Kiekviena valstybė narė savo politiką, susijusią su valiutos kurso keitimu, laiko bendru reikalu“. Savo pranešime apžvelgsime Europos pinigų sąjungos raidą nuo vieno pirmųjų jos kūrimosi etapų – Europos pinigų sistemos iki galutinio tikslo pasiekimo – bendros valiutos įvedimo. Vieningos Europos monetos pradžia 1957m. Romos sutartyje jau buvo užfiksuotas pinigų integracijos poreikis, buvo aišku, kad įsteigus pinigų sąjunga išnyktų valiutų svyravimo rizika, lengviau būtų palyginti kainas, o tai skatintų prekybą. Tačiau įsivesti bendrą valiutą trukdė skirtingas ekonominis išsivystymas bei ekonominių politikų skirtumai, atsisakyti nacionalinių valiutų, kurios buvo laikomos valstybės suverenumo simboliais ir priemonėmis reikėjo laiko ir didelių pastangų. Norint įkurti pinigų sąjungą, prieš tai reikia pereiti keturis etapus – laisvąjį prekių ir paslaugų judėjimą, muitų sąjungą, bendrąją rinką, ekonominę sąjungą, kuri apima rinkos integraciją ir ekonominių politikų koordinavimą ir tik tuomet galima kurti pinigų sąjungą. Pirmas žingsnis buvo žengtas 1969 metais Hagoje, kai buvo svarstytas Ekonominės ir pinigų sąjungos planas. 1970 m. Vernerio pranešimas - finansų specialistų parengtas planas kaip įkurti pinigų sąjungą. Jame buvo numatyta, kad trys sukūrimo etapai bus įgyvendinti iki 1980 metų atliekant tokius veiksmus : • svyravimų skirtumų tarp šalių narių valiutų sumažinimas; • visiškas kapitalo judėjimo liberalizavimas kartu su finansų rinkų, ypatingai bankų sistemos, integravimu; • neatšaukiamas skirtingų valiutų keitimo kursų nustatymas. Pirmas žingsnis buvo 1972 m. nustatytas valiutos žalčio principas, kuriame buvo numatytas valiutų tarpusavio svyravimas +, - 2,25 proc. ribose, atsižvelgiant i JAV dolerį. Tačiau šie pirmieji ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo planai taip ir nebuvo įgyvendinti dėl tarptautiniu mąstu gerokai sumažėjusio valiutos stabilumo ir tarptautinio nuosmukio pirmosios naftos krizės išvakarėse 1973m.

Ekonomika  Referatai   (12,04 kB)

Lietuvos ekonominės minties tyrinėjimai buvo tęsiami ir po karo. Pasirodė J. Maimino monografija (31). Parengta ne viena mokslų kandidato disertacija ir paskelbta nemažai straipsnių aukštųjų mokyklų mokslo darbuose ir kituose leidiniuose. Be J. Maimino, ekonominę mintį dar nagrinėjo V. Česnavičius, V. Lukoševičius, A. Makarevičius, A. Selvanas, A. Vengrys, D. Vėderaitė, A. Vitkūnas. Visų jų publikacijos yra suregistruotos politinės ekonomijos dėstytojų darbų bibliografinėje rodyklėje, parengtoje minint 200 metų sukaktį, kai Vilniaus universitete buvo įsteigta Politinės ekonomijos katedra (26). Pastaruoju dešimtmečiu intensyviai dirba A. Čepėnaitė, tyrinėdama Lietuvos XIX a., V. Lukoševičius - XX a. ekonominę mintį ir kt. Po karo rašytiems darbams, liečiantiems XX a., būdingas ideologinis atspalvis, susijęs su valdžios kategorišku reikalavimu autoriams laikytis klasinių pozicijų. Šių darbų mokslinę vertę šiandien sudaro ta surinkta medžiaga, kuria remiantis jie parašyti. Reikalavimo laikytis klasinių pozicijų galėjo nepaisyti tik tie autoriai, kurie nesiruošė savuosius darbus publikuoti. Šiuo atveju minėtinas D. Cesevičius, parengęs didelės apimties rankraščius. Kai kuriuose iš jų nemažai dėmesio skiriama ekonominės minties istorijai (7). Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimai liečiami ir istorikų darbuose, ir kitokioje literatūroje, tačiau stinga šiai temai skirtų platesnių specialiųjų studijų, parašytų pačių ekonomistų. O tai aktualu, nes iš istorijos mokytis niekada nevėlu. Juo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, praverstų žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje ir kas iš to išėjo. Kad būtų aišku, kas lėmė ekonomikos mokslo atspalvį XX a., reikėtų prisiminti šio mokslo tradicijas šiame krašte ankstesniosiuose amžiuose. Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu. Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažūras. Buržuazinių ekonominių pažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis, nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti - atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas, kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai. Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje - XVII a. pirmoje pusėje. Lietuvoje pažangus kalvinizmo atstovai pasisakė prieš bajorų ekonominę politiką ir buvo opozicijoje merkantilizmui. Atgimstančiam ankstyvosios krikščionybės mokymui buvo svetimi fiskaliniai interesai ir ypač praturtėjimo aistra, akivaizdžiai dominavusi to meto bajorų ekonominėje politikoje. Lietuviškoje publicistikoje iki XVII a. antrosios pusės nebeaptinkame darbų, konstruktyviau keliančių ekonomines problemas. Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio valstybingumo sąlygomis. Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo Vilniaus universitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją performavus į Vyriausiąją mokyklą. Paaštrėjus feodalizmo prieštaravimams, mėginta ugdyti pramoninę gamybą, lažinas keisti pinigine renta, steigti manufaktūras. Tačiau rezultatai buvo menki. Manufaktūros žlugo. Tai galima laikyti merkantilistinių ekonominių pažiūrų Lietuvoje savotišku susikompromitavimu. Šis reiškinis buvo viena iš priežasčių, paskatinusių susidomėjimą fiziokratų ekonominėmis pažiūromis. 1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta politinės ekonomijos katedra - manoma kad pirmoji Europoje. Iš jos sklido dvarininkiško ir kapitalistinio liberalizmo idėjos. Vilniaus universitete pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo siekiama politinės ekonomijos dėstymą derinti su kameralistika. XIX a. pradžioje Europoje įsigaliojus A. Smito laisvosios prekybos koncepcijai, Lietuva nebuvo išimtis. Buvo propaguojama daugybė A. Smito teorijos interpretacijų. 1832 - 1862 m. laikotarpis sudaro atskirą tarpsnį Lietuvos ekonominė minties raidoje. Ekonominė mintis formavosi veikiama tiek bendros epochos dvasios, tiek konkrečių Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos ypatumų. Apie 1830 m. pasibaigė idealizmo ir romantizmo laikotarpis ir ėmė reikštis pozityvinis mąstymas, skatinęs grįžti prie realizmo. Antra vertus Lietuvoje šiuo laikotarpiu atsirado veiksnys, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį feodalinės visuomenės kapitalistinio reformavimo procese - tautinis atgimimas. Vilniaus universiteto uždarymas po 1863 m. sukilimo sudavė skaudų smūgį Lietuvos ekonominei minčiai: jos kūrybinis potencialas, pakilęs iki atskiros politinės ekonomijos katedros, jau negalėjo būti realizuotas. Akademinio teorijos plėtojimo galimybė buvo prarasta. Ekonominės tikrovės vertinimo iniciatyvą perėmė dvarininkai. Jie skatino praktinę ekonominių problemų tyrimo pakraipą, kurioje svarbiausia vieta teko pagrindinei feodalinio ūkio šakai - žemės ūkiui. Valstiečių ekonominių žinių spragą siekė užpildyti tautinio atgimimo veikėjai. Tolimesnį ekonominės minties atspalvį iki 1918 m. lėmė Rusijos vedama ekonominė politika Lietuvos atžvilgiu bei atskiros nelegalios opozicinės tautinio atgimimo organizacijos. Trumpai pažvelgus į Lietuvos ekonominės minties istoriją, galima atkreipti dėmesį į atskirais atvejais sutinkamą ekonominių pažiūrų brandą visos europinės minties fone. Kairiosios, bolševikinio tipo idėjos ūkiui pertvarkyti, skelbtos Lietuvos kompartijos ir jos pirmtakų, vadinamųjų revoliucinių demokratų, taip pat priklauso ekonominės minties sričiai, bet darbe jos netyrinėjamos, nes ne jos buvo lemiančios. Daugiausia bus analizuojamos liberalios ekonominės idėjos. Bet kurio mokslo plėtojimo priemonė yra jo dėstymas to krašto lavinimosi įstaigose ir dėstytojų požiūris į dėstomą dalyką. Todėl darbas parašytas, analizuojant ekonominio mokslo centrus, žymesnių dėstytojų skelbiamas idėjas šia tema. Taip pat ekonominė mintis buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos vyriausybės vedamą ekonominę politiką. Kartais nelabai aišku, kas ką lėmė. Čia nenagrinėjami ekonomikos mokslo atstovų požiūris po Lietuvos okupacijos. Nemanau, esąs aprėpęs visus pasirinktos temos aspektus. Bet bendrus 1918-1940 metų laikotarpio ekonominės minties bruožus pabandysiu atskleisti. 1. Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonominį mintį kokiu tai mastu įtakoja ekonominė politika, todėl trumpai apžvelgsime jos bruožus. 1918 m. atsikūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Tačiau kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti. Valdininkų su aukštoju ekonominių išsilavinimu buvo visai nedaug. Tai ir nenuostabu, nes Vakarų Europos universitetai ekonominių mokslų fakultetus iš tikrųjų ėmė steigti tik tarpukariu. Nebuvo jų ir Rusijoje. Iki to meto ekonomistai daugiausia buvo rengiami prie juridinių fakultetų, papildomai jiems destant kai kurioas ekonomines disciplinas. Tai buvo ir Kauno universitete. Tik ketvirtajame dešimtmetyje profesoriai A. Rimka, P. Šalčius ir kiti, nusižiūrėję į Vakarus, ėmė raginti, kad ekonomistams būtų dėstoma mažiau juridinių dalykų, o ekonominis skyrius prie Teisių fakulteto taptų savarankiškenis. Ekonominės politikos kryptį, tikslus ir priemones tuomet diktavo momentų ir aplinkybių būtinybės ir tų aplinkybių bei reikalų geresnis ar blogesnis pažinimas ar nujautimas. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu vyravo politinės nepriklausomybės euforija, vyko aštrios politinės diskusijos tarp skirtingų politinių partijų, grupių, aiškinantis Lietuvos ateities kelio gaires. Perspektyvos ir giliau argumentuotos krašto ekonominio vystymo programos neturėjo nė viena iš partijų. Dauguma siūlomų ekonominių programų buvo smarkiai politizuotos, pagrindinis dėmesys buvo suteiktas politikai o ne ekonomikai. Todėl neatsitiktinai tuo metu dauguma intiligentų krypo į humanitarinius ir politinius mokslus, o ne ekonominkos studijas. Ši proporcija pasikeitė tik antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu, labiau susidomėta tiksliaisiais mokslais, ekonomika, vadyba ir kt. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas - demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Iš sudaryto valstybės žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti, neturint tam valdžios leidimo. Nedidelę reikšmę formuojant ekonominę politiką turėjo ir spauda. Galima sakyti, jog nei viena Lietuvos partija, nei vienas politinis laikraštis dar neturėjo tokių ekonominių publicistų, į kurių nuomonę tikrai galima būtų atsižvelgti. Ekonominė publicistika žengė tik pirmuosius žingsnius. Lietuvos ekonominė politika skyrėsi nuo Vakarų ekonominės politikos. Siekta formuoti tokią krašto ekonominę struktūrą, kad ji būtų atsparia konjunktūriniams svyravimams, kad svarbiausieji ekonomikos ir gamybos faktoriai sudarytų patogiausią derinį ir kad tų faktorių tarpusavio sąveikos būtų kuo pastovesnė ir ilgiausiai išlaikyta pusiausvyra. Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui. Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai. Taigi čia organizuoti ekonomiką buvo pradėta lyg ir iš kito galo, atvirkščiai, negu kitur. Jeigu Vakarų Europoje pirmiausia susiorganizavo privati pramonė, įsigalėjo stamieji bankai, o tik paskui pradėjo organizuotis žemės ūkio kooperatyvai, tai Lietuvoje buvo pasukta visiškai kituokiu keliu: dar nebuvo išvystyta nei pramonė, nei bankai, nei prekyba, o jau iš karto pradėta organizuoti stiprias žemės ūkio kooperatyvų sąjungas. Tai buvo sąjungos, kurios savo veikla ir galia pralenkė kitas ekonomikos šakas, nekalbant jau apie tai, kad jos plėtė savo veiklą ir į pramonę, ir į prekybą, o vėliau net į laivininkystę. Tik autonomiškai besitvarkantis Klaipėdos kraštas išlaikė savo senovinę struktūrą ir tiktai vėliau ją šiek tiek pakeitė, kad prisiderintų, bet ne prie Lietuvos, o daugiau prie Vokietijos ekonominės struktūros. Dėl to Lietuvos ekonominė struktūra negalėjo asimiliuotis su Klaipėdos krašto ekonomine struktūra, nors tų dviejų struktūrų suvienodinimas buvo vienas iš Lietuvos ekonominės politikos tikslų. Tai, kad Lietuvos ekonominėje struktūroje vyravo valstybės palaikomas kooperatinis sektorius, labai daug lėmė krašto ekonomikos vystimosi tempus ir pobūdį. Kooperatinė ekonomika arba kooperatinės įmonės daug kuo skiriasi nuo privačių įmonių. Privačiai ekonomikai ir privačioms įmonėms paprastai būdinga spartesnė dinamika, efektyvesnis veržlumas, didesnė darbo energija, nes aukščiausias jų veikimo tikslas yra pelno siekimas. Kooperatinis sektorius, panašiai kaip ir valstybinis, pelną laiko ne pagrindiniu savo veiklos tikslu. Dėl to ekonominės veiklos motoras kooperatiniame sektoriuje veikia sulėtintai, jo mechanizmų apsisukimų skaičius čia būna mažesnis. O tai veikia ir viso krašto ekonomiką, ypač tokio krašto ekonomiką, kurios struktūroje vyrauja kooperatinis - valstybinis sektorius. Kita vertus, per kooperatinį ekonomikos sektorių buvo galima lengviau kurti lietuvišką ekonomiką ir sumažinti krašte socialinę bei ekonominę įtampą. Be to, kooperatinį sektorių lengviau buvo galima valdyti, kontroliuoti ir reguliuoti, negu privatų sektorių, kuriam būdingas egoizmas, neatsižvelgimas į krašto politinius, tautinius, ekonominius poreikius. Tas klausimas Lietuvoje buvo gana aktualus, nes privatus sektorius pramonėje ir prekyboje daugiausia buvo nelietuviškas. Dėl to, kad iš pradžių daug lėšų buvo skiriama kariniams tikslams, atitraukiant jas nuo ekonomikos, ekonominės pažangos tempai Lietuvoje buvo lėtesni, o ekonominės politikos priemonės mažiau efektyvios. Dėl intiligentų, ypač išmokslintų ekonomistų, trūkumo ilgą laiką Lietuvoje ekonomikos ir ekonominės politikos reikalus lėmė agronomai ir kooperacijos veikėjai. Tai suteikė tam tikrą atspalvį ir visai ekonominei politikai. Galbūt dėl to, sprendžiant ekonomikos klausimus, Lietuvoje buvo jaučiamas tam tikras nerangumas ir vengiama iniciatyvos. Tai, beje, pasakytina apie visas ekonomikos sferas: pramonę, prekybą, kreditą. Dėl to, galbūt, buvo delsiama vykdyti reformas. Uždelsta steigiant jūrinį-prekybinį laiviną, nors nemaža grupė Lietuvos jūrininkų, gavę valstybines stipendijas, buvo baigę jūrininkystės mokslus Suomijoje ir plaukiojo svetimų kraštų laivuose. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kurių įmonių steigimą. Lietuvos ekonominės politikos vadovai nepasidavė raginimams, kad valstybė ekonomikos sferoje būtų aktyvesnė, kad ji labiau reglamentuotų ekonominį gyvenymą. Jie laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomikoje patys savininkai - ūkininkai, pramonininkai ar prekybininkai, savo ūkiuose ar įmonėse įgyvendinami tam tikrą mikroekonominę politiką, turi vadovautis savo rizika ir atsakomybe, o valstybės ekonominė politika (makroekonominė politika) privalo tik koordinuoti ir vairuoti mikroekonominių politikų visumą. 2. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Po pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lietuvos Respublika daug ką turėjo pradėti nuo nulio. Trūko kvalifikuotų kadrų, kultūrinių tradicijų, modernios pramonės, savitos švetimo sistemos. Dabar, retrospektyviai žvelgiant į tuos praeities laikus, tiesiog sunku suprasti, kaip tauta per dvidešimt ūkinio ir politinio gyvenimo metų sugebėjo tiek daug nuveikti, įgauti savitą gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse. Ne išimtis ir ekonominis gyvenimas, ūkio studijų plėtojimas, ryški pažanga visose ekonomikos mokslo srityse. Šalis, kuri iki 1918 m. faktiškai težinojo tik "ūkių ekonomus", įsikūrus universitetui. o vėliau ir kitoms respublikos aukštosioms mokykloms, sugebėjo parengti nemažą ekonominę literarūrą, nagrinėti įvairius, pirmiausia praktinio pobūdžio, ūkinius klausimus. Lietuvoje iki 1918 metų nebuvo nei vieno didesnės apimties lietuvių kalba ne tik originalaus, bet ir verstinio veikalo, nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko ekonominių terminų. Palaipsniui visos šios bėdos buvo nugalėtos: atsirado periodinių ir neperiodinių ekonomikos srities leidinių bei originalių ir verstinių veikalų. Reikia labai apgailestauti, kad iki šiol respublikos ekonomikos mokslo ir ūkinės minties istorija yra labai mažai tyrinėta. Šioje srityje ekonomistai yra atsilikę beveik nuo visų kitų respublikos sričių specialisyų. Nė apie vieną respublikos iškilesnį ekonomistą (V. Jurgutį, A. Rimką, P. Šalčių, Dz. Budrį) nėra išleista jokių atsiminimų knygų, jų darbus ir veiklą nagrinėjančių akademinių studijų. Stalinizmo ir stagnacijos metais buvo sunku objektyviai įvertinti šių žymių tautos vyrų atliktą visuomeninę ir mokslinę veiklą. Vidurinei ir jaunesniajai kartai jie liko beveik nežinomi arba daugumos jų atliktas darbas buvo parodomas labai "iškreiptame veidrodyje". Pagrindinis Lietuvos ekonomikos mokslo centras buvo Kauno universitetas. Kauno universitetas buvo įsteigtas 1922 m. pradžioje. Teisių fakultete buvo pradėta dėstyti politinę ekonomiją, kurios pirmaisiais studijų metais mokėsi ir būsimieji ekonomistai, ir teisininkai (ekonomikos skyrius Teisės fakultete buvo įkurtas 1923 m. pavasarį, mokslas jame truko 4 metus). Nuo 1924 iki 1940 m. universiteto Teisės fakulteto Ekonomikos skyriuje išduotas 221 ekonomistų diplomas. Atskiras Ekonomikos fakultetas buvo įkurtas 1940 m. sausio mėn. Vilniaus universitete. Sunki buvo ekonominių studijų pradžia: visko trūko. Stigo savų nacionalinių kadrų. Kai kuriuos kursus pradžioje teko skaityti svetimomis kalbomis. Iki 1930 m. ekonomikos mokslinis darbas universitete buvo dirbamas labai mažai. Nebuvo sąlygų. Suburtam dėstytojų kolektyvui pirmiausia reikėjo paruošti skaitomų kursų paskaitas, dėstomų dalykų programas, rengti seminarus. Vienas iš žymesnių ekonomikos skyriaus dėstytojų buvo pirmasis Finansų katedros vedėjas M. Pokrovskis, Lietuvos rusas, žymus carinės Rusijos pareigūnas. 1906 m. jis buvo Rusijos finansų viceministras, o 1916-1917 m. bene paskutinis Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras. Parašė rusiškai didelį mokslo veikalą "Finansų mokslo pagrindai", kuris iš rankraščio buvo išverstas į lietuvių kalbą. 1929 m. iš universiteto pasitraukė. Iki pasirodant G. Kaselio vadovėlio vertimui ir P. Šalčiaus "Ekonomikos pagrindams" buvo išverstas ir 1929 metais išleistas nedidelės apimties D. Konrado vadovėlis (atsakingu vertimo redaktoriumi pasirašė A. Rimka) (18). Tais pat metais (1936 m. antrasis papildytas leidimas) pasirodė Dz. Budrio (4) originalus vadovėlis, tiesa, skirtas aukštesniosioms mokykloms, bet, be abejonės, buvo skaitomas ir studentų, juo labiau kad jo autorius nuo 1932 m. universitete dėstė socialekonominę statistiką. D. Konradas (J. Conrad, 1839-1915) buvo vokiečių ekonomistas, taip pat priklausęs neoklasikų mokyklai. Politinės ekonomijos objektu jis, kaip tai būdinga vokiečių autoriams, laikė liaudies ūkį. Žemę, darbą ir kapitalą (kurį sutapatino su gamybos priemonėmis) suprato kaip gamybos veiksnius, atitinkamai kuriems vyksta paskirstymas: žemės renta, darbo užmokestis, pelnas. Kalbėjo apie vertę, tačiau ją laikė subjektyvia kategorija: "vertė yra tokio ar kitokio vertinimo padarinys arba santykis tarp žmogaus ir daikto" (18, 45). Gerybės (prekės) vertės dydis priklausąs nuo prekės naudingumo, jos retumo (tai susiję su darbo sąnaudomis jai pagaminti) ir tos prekės poreikio intensyvumo. Kainą D. Konradas tapatino su mainomąja verte, o pastarąją - su verte, todėl faktiškai kainos neskyrė nuo vertės. Aiškindamas, kaip nusistovi kainos, teigė, jog pasiūlos ir paklausos veikiamos jos svyruoja apie gamybos kaštus ir pelną kaip pagrindą. Klausimo, kas sudaro gamybos kaštus, nelietė. Pinigus suprato kaip prekę, kuri atlieka mokėjimo ir cirkuliacijos priemonės funkciją. Vadovėlyje daug aprašomosios medžiagos apie bankus, įmonių tipus ir pan. Tokie svarbesni D. Konrado teoriniai teiginiai. Iš jo vadovėlio, kaip vėliau ir iš kitų leidinių, Kauno universitete taip pat buvo susipažįstama su neoklasikine teorija. Moksliniai ekonominiai tyrimai universitete suintensyvėjo nuo 1930 metų. Į užsienį buvo pasiųsti stipendiatai: K. Sruoga, J. Bučas, Dz. Budrys. Žymaus teisininko, ilgamečio Teisės fakulteto dekano prof. P. Leono lėšomis buvo įsteigtas fondas, kuris skirdavo premijas už geriausius Teisės fakulteto studentų darbus. Iš ekonomistų pirmasis tokią premiją gavo P. Padalskis, vėliau tapęs Lietuvos ekonominės minties tyrinėtoju. Po studijų Vokietijoje J. Bučas 1935 m. pirmasis iš universitetą baigusių ekonomistų apgynė daktaratą. Vėliau daktaratus apgynė P. Padalskis (1938), Dz. Budrys (1939), S. Stankus (1942). D. Cesevičius, K. Sruoga, V. Juodeika, G. Valančius, L. Serbenta ir kt. apgynė daktaratus ekonomikos mokslų srityje užsienyje, dažniausiai Vokietijoje, Austrijoje. Fakultetas, įvertindamas atskirų žymesnių profesorių mokslinį darbą, suteikdavo jiems ekonomikos mokslų daktaro laipsnį už visus darbus. Taip, pavyzdžiui, 1939 m. buvo įvertinta prof. V. Jurgučio mokslinė veikla. Reikalavimai daktarantui buvo nemaži: ekonominė studija daktaro laipsniui gauti turėjo būti gerai parengta, išsami, originali. Pati asmenybė negalėjo kelti jokių abejonių dėl teorinio pasirengimo ir erudicijos. Iš žymesnių universiteto profesorių ekonomistų reikia paminėti: A. Rimką, V. Jurgutį, P. Šalčių, D. Cesevičių. Pirmasis iš jų išsiskyrė analitiškumu, antrasis - iškalbingumu ir giliu filosofiniu požiūriu į ūkinius procesus. P. Šalčius Lietuvoje buvo žymiausias kooperacijos teoretikas ir praktikas. Iš kitų fakulteto dėstytojų paminėtini: agronomas ir sociologas J. Aleksa, dėstęs žemės ūkio ekonomiką, K. Pakštas - ekonominės geografijos profesorius. Matematizuojant ekonominius tyrimus, neblogai užsirekomendavo A. Jurskis, draudimo matematikos, matematinės statistikos, finansų matematikos dėstytojas, pokario metais tragiškai žuvęs Gulage. Universitete plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami visuomenės ūkio mokslai: politinė ekonomija, finansų mokslas, pasaulio ir šalies ūkio istorija, statistika, ekonominė geografija, ekonominė politika. Universitetą baigę studentai ne visada gerai buvo parengti dirbti praktinį ūkinį darbą įvairaus tipo įmonėse. Tarpukario Lietuvoje įmonės ūkio mokslai plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami Klaipėdos (nuo 1939 m. Šiaulių) prekybos institute. Pagal savo pobūdį Klaipėdos prekybos institutą tiksliau būtų buvę vadinti "Ūkio mokslų institutu", nes jis rengė ne vien vidaus ir užsienio prekybos įmonių, bet ir pramonės, kredito, bankų, draudimo, transporto, uostų, laivų ūkio ir kt. specialistus. Kadangi šios mokslo institucijos gyvavimo istorija yra gana neilga, bet reikšminga, todėl yra tikslinga trumpai ją pateikti. Prekybos institutas buvo įsteigtas 1934 m. Klaipėdos veiklaus ūkinio politiko E. Galvanausko iniciatyva. Iki 1940 m. birželio mėn. tai buvo privati institucija finansų ministro žinioje ir priežiūroje, valdžios finansuojama, tačiau besitvarkanti visiškai autonomiškai. Nuo 1940 m. rugsėjo mėn. institutas buvo suvalstybintas, bet paliktas finansų komisaro žinioje. Per 10 veikimo metų Prekybos institutas išleido 8 laidas, apie 250 jaunų išmokslintų komersantų, iš kurių apie 30 vėliau parašė ir apgynė diplominius darbus ir gavo diplomuoto prekybininko laipsnį. Dabar, kai mums taip reikalingi užsienio rinkų specialistai, Klaipėdos prekybos instituto patirtis turi būti išsamiai išnagrinėta, apibendrinta. Tai buvo pirma ir vienintelė Lietuvos istorijoje aukštoji ekonomikos mokykla, kur dėstytojų kadrus sudarė gerai teoriškai ir praktiškai parengti įvairių sričių specialistai. Be instituto rektoriaus E. Galvanausko, jame dirbo J. Pajaujis, M. Anysas, J. Augustinaitis, K. Avižonis, G. Galvanauskas, V. Statkus; daugelis iš jų vėliau paliko ryškius pėdsakus kitose intelektualinio darbo srityse. Deja, daugiausia JAV, kur jie buvo nublokšti antrojo pasaulinio karo audrų. Trečias ir antras pagal svarbą ekonominių studijų centras Lietuvoje buvo Žemės ūkio akademija, įsikūrusi Dotnuvoje. Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) pradžių pradžia siekia 1911 m. Tais metais Dotnuvos dvare buvo įkurta žemės ūkio akademija. Įkurė ją Piotras Stolypinas, buvęs Kauno gubernijos bajorų vadas, o vėliau, 1906-1911 m., Rusijos Ministrų tarybos pirmininkas. Žemės ūkio mokykla Dotnuvos dvare nustojo veikusi 1915 m., kai, artėjant vokiečiams, ir mokytojai, ir moksleiviai pasitraukė į Rusija. To paties profilio mokykla ten vėl buvo įkurta 1919 m., tik dėstoma buvo jau lietuvių kalba. Iš pradžių vadinta Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokykla, nuo 1922 m. rudens, įsteigus ir kultūrtechnikų specialybę, - Dotnuvos žemės ūkio technikumu. Paskutinę laidą technikumas išleido 1927 m. 1924 m. rudenį naujų moksleivių jau nepriimta, nuspręsta reorganizuoti jį į LŽŪA, atkėlus kai kuriuos skyrius iš Kauno universiteto. Politinės ekonomijos pamokos technikume 1923/1924 m. jau vyko. Vedė jas lietuvių kalbos mokytojas Juozas Lazauskas (1892-1970). Vėliau jas vedė prof. F. Kemėžis (1879-1954), 1924 m. pradėjęs dėstyti politinę ekonomiją LŽŪA. Be to, socialiniais-ekonominiais mokslais, taip pat politine ekonomija moksleiviai domėjosi savarankiškai. Dauguma jų buvo jau suaugę, ne vienas grįžęs iš Rusijos, gerai dar menantis revoliucinius įvykius ten. Buvo skaitomi referatai. Pavyzdžiui, Albinas Celestinas Andrašiūnas skaitė: "Bruožai iš politinės ekonomijos", "Kooperacijos teorija" ir kt. Didelis to meto Lietuvos žemės ūkio akademijos privalumas, kad jos absolventai, pirmiausia agronomai, per studijas gaudavo gerą ekonominį išsilavinimą, mokėdavo dirbti su žmonėmis, ūkininkais, jų vaikais; komerciškai mąstė, todėl vėliau ne vienas iš jų tapo gerais ūkinių organizacijų vadovais, konkuruodami net su ekonomistais. Reikšmingą darbą nagrinėdami politinę ekonomiją atliko žurnalai "Lietuvos ūkis" (1921-1928) ir ypač "Tautos ūkis" (1930-1940). Tai tikrai buvo respublikos ekonominių aktualijų ir konkrečių ūkinių problemų tyrimo organas. Nerasime tuo pudruoto mokslinio "akademizmo", taip įsigalėjusio mūsų ekonominėje spaudoje stagnacijos metais. Šiame leidinyje yra siekiama suteikti pačią benriausią informaciją apie tarpukario laikotarpio žymiausius Lietuvos ekonomistus aptariant jų darbą autobiografinių, o ne metodologinių-mokslinių požiūrių. Veikė Ekonomistų draugija, tai buvo ekonomistų sąjunga, subūrusi ekonomikos skyrių baigusius absolventus, diplomuotus ekonomistus. Ji leido rimtą mokslinį ekonominį žurnalą "Ekonomika" (1935-1940), kurį redagavo prof. A. Rimka. Jis ėjo 4 kartus per metus. Jame buvo liečiami politinės ekonomijos klausimai. Reikia pastebėti, kad ir dabar tokio profilio mokslinio ekonominio žurnalo respublikoje nėra. Straipsnių iš politinės ekonomijos srities šiame žurnale yra paskelbęs, pavyzdžiui, D. Cesevičius, nuo 1933 m. su pertraukomis dėstęs ekonominę politiką. 3. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. 3.1. P. Šalčius Profesorius Petras Šalčius (1893-1958) gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime didelėje valstiečių šeimoje, kurioje augo septyni broliai ir dvi seserys. Šeimoje tarp brolių, be Petro, būsimo profesoriaus, buvo ir Matas, žinomas kaip keliautojas ir žurnalistas. 1904 m. P. Šalčius įstojo į Marijanpolės gimnaziją, kur palaipsniui įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: skaitė lietuviškus laikraščius ("Lietuvos žinios", "Lietuvos ūkininkas", "Aušrinė"), pradėdamas ir pats juose bendradarbiauti, apsilankydavo Marijanpolės žemės ūkio kooperacinių organizacijų susirinkimose. 1913 m. P. Šalčius, baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tačiau teisė jo iš pat pradžių neviliojo. Jį traukė žemės ūkis ir kooperacija, todėl studijų metu didžiausią dėmesį skyrė čia dėstytiems ekonominiams dalykams, ypač kooperacijai. Norėdamas pagilinti savo žinias kooperacijos srityje, P. Šalčius 1916-1917 m. greta tiesioginių studijų baigė aukštuosius (buvo ir žemesnieji) kooperacijos kursus prie Maskvos miesto A. Šaniauskio liaudies universiteto, kuriuose dėstė žymūs to meto rusų ekonomistai, tai A. Čajanovas, M. Tugan-Baranovskis, V. Železnovas, N. Makarovas, S. Prokopovičius ir kt. Norėdamas propaguoti kooperacijos idėjos lietuviams pabėgeliams, P. Šalčius iš rusų kalbos į lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J. Reselio knygą "Kooperacija ir tautos uždaviniai" (Petrapilis, 1917. - P. 76; antra laida Kaune, 1923). Taip pat paskelbė straipsnių kooperacijos klausimais lietuvių spaudoje Rusijoje. Studijodamas Maskvoje, P. Šalčius sutiko 1917 m. Vasario ir Spalio revoliucijas. Jau tarybų valdžios metais - 1918 m. kovo mėnesį jis baigė aukštąjį mokslą ir išlaikė valstybinius egzaminus. Maskvoje įgijo ir pirmuosius kooperacinio darbo įgūdžius - čia 1917-1918 m. dirbo kooperatyvų instruktoriumi. 1918 m. pavasarį P. Šalčius grįžo į gimtąjį kraštą ir iškarto pradėjo propaguoti kooperacijos idėjos bei kooperatyvų steigimą. 1919-1920 m. P. Šalčius vadovavo Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos kooperacijos departamentui, suorganizavo platų kooperatyvų tinklą bei įkūrė kelias kooperatyvų sąjungas. 1920-1925 m. buvo Lietuvos Kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos pirmininku. Nedalyvaudamas jokių partijų veikloje, jis pasisakė už tai, kad būtų kuriami neutralūs kooperatyvai, nepriklausantys atskiroms partijoms (pvz., krikščionys demokratai kūrė "katalikiškus" kooperatyvus). Tuo metu P. Šalčius suorganizavo pirmuosius kooperatininkų kursus Lietuvoje, parašė ir išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemažą brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų kooperatyvų steigėjams ir kitokių metodinių priemonių bei vertimų. Be to, 1919 m. pradėjo leisti kooperacijos laikraštų "Taika" (1919-1940), kurį pats apie 14 metų redagavo, aktyviai talkininkavo jam, parašęs apie kelis šimtus straipsnių. 1922 m. P. Šalčius pradėjo dirbti docentu Kauno universiteto Teisės fakultete, kur dėstė politinę ekonomiją, ekonominių teorijų istoriją ir kooperaciją. Vėliau išleido iš šių dalykų skaitytų paskaitų kursus bei kitas knygas. Tai: Kooperacija: Kooperacijos paskaitų kursas.- K., 1931. P. 358; Ekonomikos pagrindai. - K., 1933. - P. 515; Ekonominės doktrinos. - K., 1935. - P. 808; Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. - K., 1937. - P. 277 ir kt. Nuo 1935 m. - profesorius, 1939 m. jam buvo suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis. Be pedagoginio darbo, P. Šalčius toliau darbavosi kooperacijoje. Buvo renkamas Lietuvos kooperatyvų tarybos - idėjinio koopertatybų centro ir kitų kooperacinių organizacijų valdybų nariu, taip pat pirmininku, daug energijos skyrė "Lietūkio" veiklai gerinti ir plėsti. 1920 m. buvo išrinktas tarptautinės kooperatyvų sąjungos centro komiteto nariu, pradėjo bendradarbiauti Tarptautinės kooperatyvų sąjungos biuletenyje, parašė straipsnių apie Lietuvos kooperatyvų praeitį ir dabartį. Kooperacija, vis daugiau plėtodamasi tarpukario laikotarpiu, Lietuvoje suvaidino svarbų vaidmenį. Pirmiausia ji gelbėjo valstiečius nuo beatodariško įvairių prekių ir prekybininkų išnaudojimo, kurie iki pirmojo pasaulinio karo, o ir vėliau tiesiog buvo monopolizavę, pasidaliję Lietuvos rinką. Istorija taip nulėmė, kad žydai Lietuvoje daugiausia vertėsi prekyba, jie daugiausiai buvo ir tarpininkai superkant iš valstiečių jų darbo produktus. Augant nacionalinei buržuazijai, pasigirstavo ir nacionalistinio pobūdžio gaidelių: neikit pirkti pas žydą, pirkit pas krikščionį ir pan. P. Šalčiui buvo svetimas bet koks nacionalizmas. Turėdamas galvoje XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, jis rašė: "Svarbu čia ne tautybė, bet pats tarpininkavimo pobūdis. Tarpininkas pirkdavo iš ūkininko produktus, skolindavo jam pinigus, aprūpindavo jį reikalingomis prekėmis, na ir pagaliau savo kerčemoje išviliodavo iš valstiečio paskutinį skatiką. Tiesa, laimei ne visuomet taip būdavo. Atsirasdavo ir stipresnių ūkininkų, kurie pradėdavo kiek galėdami atsispirti tarpininkų paslaugoms, ne tik produktus parduodant. Jie (pirkliai) susitardavo dėl kainų, sudarydavo savotiškus, vietinius sindikatus ir priversdavo ūkininką parduoti savo prekes primestinomis kainomis" (40, 15-16). Panašiai viešpatavo pirkliai ir miestose,- sakė P. Šalčius. O kaip viskas pasikeičia įkūrus kooperatyvą? Iš narių įnašų (pajų) susidaro bendros lėšos. Bendrovės valdyba perka prekes iš urmo prekybininkų ir parduoda jas bendrovės nariams (ir ne nariams) pagal kainas, atitinkančias mažmenines kainas. Viskas lyg ir tas pats. Bet šiuo atveju skirtumas tarp mažmeninės ir didmeninės kainos lieka kooperatyvui kaip bendrovės pelnas. Jis gali būti panaudotas ir dažniausiai naudojamas kaupimui ir bendriems bendrovės reikalams, bet kai kada bent jau dalis jo gali būti paskirstyta nariams. Bendrovės pelnas skirstomas proporcingai ne narių įnašams (tai akcinės bendrovės principas), o įpirkimui, t.y. proporcingai tam kiekiui prekių, kurias tas ar kitas narys pirko bendrovėje. Tokiu atveju faktiškai prekybinė nuolaida sugrįžta pirkėjui. Įsisteigus vartotojų bendrovių sąjungai, sąjunga gali pirkti prekių be didmenininkų, tiesiog užsienyje, ir, vadinasi, pigiau, gali net įkurti savas gamybos įmonės, gali šį bei tą nuveikti kultūros srityje ir t.t. Tačiau dėl kooperatyvų ir jų sąjungų valdytojų nesąžingumo pasitaikydavo įvairių sukčiavimų. Eiliniai nariai patirdavo nemažų nuostolių, tuo tarpu iš kooperatyvų daugiausia naudos turėjo pasiturtintys valstiečiai ir šiaip turtingesniaji. Nenuostabu, kad kai kas pasisakė viešai prieš kooperatyvus, paskelbę šūkį "Šalin kooperatyvus!" P. Šalčius tvirtai tikėjo kooperatyvų privalumais, ragino tiksliai laikytis kooperacijos principų, netoleruoti nesąžiningų žmonių, ne kiekvienas kooperatyvo narys, nepriklausomai nuo įnašų dydžio, turėjo vieną balsą. Jo išvada tokia: "Klaidas galima taisyti, trūkumus galima šalinti. Bet keista būtų, kaip sako, su pamazgomis išlieti ir kūdikį" (40, 18). P. Šalčiaus išsamesnės kooperatinės pažiūros atspindi jo didelės apimties knygoje "Kooperatizmas". Jis pabrėžė, kad tiriant kooperaciją, kaip ekonominį reiškinį, būtina ją įvertinti "visuomenės ūkio mokslo", t.y. politinės ekonomijos, požiūriu. P. Šalčius nuomone, atsakyti į klausimą, kas yra kooperatyvai, kaip jie gali veikti ir veikia pelną, žemės rentą, darbo užmokestį ir kitas kapitalistinio ūkio kategorijas, ar gali kooperacija jas panaikinti. P. Šalčius laikė, kad prekių kainos nusistovi susidūrus pasiūlai ir paklausai visos visuomenės mastu. Politekonominis nusiteikimas, be abejo, turėjo įtakos ir jo kooperacinėms pažiūroms. Kooperatyvus P. Šalčius laikė tarpine grandimi tarp privačiųjų ir viešųjų (municipalitetų, valstybės) įmonių. Jis ne kartą pabrėžė, kad kad principinis skirtumas tarp kooperatyvo ir privačios įmonės bei kolektyvinės jos atmainos - akcinės bendrovės yra tai, kad kooperatyvo pelnas skirstomas ne pagal įnašų dydį, bet pagal tai, kiek narys kooperatyve pirko arba kiek jam pardavė. Taigi smulkieji gamintojai ir apskritai vartotojai, susijungdami į kooperatyvus, naudojosi stambių įmonių pranašumais ir kiekvienas savo veikla prisidėjo susidarant kooperatyvo pelnui. O šis pelnas susidarė iš prekybinės nuolaidos, įmonininko pelno ar palūkanų, žiūrint kokia kooperatyvo rūšis. Tik jis atitekdavo ne prekybininkui, pramonininkui ar bankininkui, o likdavo kooperatyve ir buvo naudojamas bendriems kooperatyvo reikalams ir skirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai tam, kiek kiekvienas prisidėda prie kooperatyvo operacijų plėtojimo. Čia visa esmė. Todėl kooperacija nei pelno, nei kitų ekonominių kategorijų panaikinti negali. Tuo remdamasis P. Šalčius nepritarė smulkiems buržuazinėms kooperacijos teorijoms. Viena iš šių teorijų krypčių susijusi su vadinamąja Nimo mokykla (miestas pietų Prancūzijoje), kurios bene žymiausias atstovas buvo Ch. Gide. Jis buvo ribinio naudingumo teorijos šalininkas ir laikė, kad politinėje ekonomikoje nepakankamai dėmesio skiriama vartotojui. Jo nuomone, vartotojų bendrovės, atimdamos iš prekybininkų pelną ir kurdamos nuosavas materialinės gamybos įmones, gali pasiekti, kad nusistovėtų "teisinga" kaina, t.y. tokia kaina, kuri tepadengtų gamybos kaštus ir užtikrintų gamybos plėtimąsi, bet į kurią neįeitų kapitalistų pelnai. O tai kaip tik ir reikštų, kad išnyktų pelnas ir visuomenėje įsitvirtintų nauja santvarka. Nimo mokyklai būdingas neklasinis vartotojo traktavimas. P. Šalčius nuosekliai laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją. Jo nuomone, kooperacija tegalėjo tolygiai paskirstyti nacionalines pajamas bei suvaidinti apskritai tam tikrą teigiamą kultūrinį, socialinį vaidmenį. O kalbant apie kapitalizmo pakeitimą kažkokia nauja santvarka, - sakė jis, - reikėtų įrodyti, kad "kooperatyvuose iš tikrųjų susidaro visai nauji visuomenės ūkio santykiai, svetimi dabartinei ūkio sistemai. Bet iš tikrųjų mes matome tuos pačius esmėje santykius: samdomąjį darbą, algą, pelną, procentus, rentą, tiesa, kooperacijos judėjimo daugiausiai kreipiamus plačios visuomenės naudai. Tuo būdu naują kooperatyvų kuriamą režimą tenka suprasti kaip visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio struktūros su jos pagrindiniais institutais" (41, 111). Taigi kooperaciją P. Šalčius laikė ne priemone atskiriems asmenims pasipelnyti, pasinaudojus palankia rinkos konjunktūra ar pan., o būdu "visuomenės ūkiui demokratinti" (41, 125), teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas. Jis pritarė Ročdeilio teisingųjų pionerių suformulotiems principams ir juos propagavo, nuolat pabrėždamas, kad kooperatyvas "tarnauja narių ūkiams, o ne įdėtam į jį kapitalui", todėl pelnas turi būti skirstomas pagal įpirkimą. Be to, kooperatyve "stengiamasi sudaryti ne tik narių ūkinį, bet ir dvasinį bendrumą". O jungdamasi į sąjungas kooperatyvai "sudaro tikras tautinės ūkinės talkas, kuriose siekiama bendros visos tautos gerovės" (40, 23). P. Šalčiaus mokslinių interesų sferoje, be kooperacijos, taip pat yra teorinė ekonomika (politinė ekonomija) ir ekonominės minties istorija. Šiose mokslo srityse Lietuvoje P. Šalčius atliko didelį darbą. Mes pažvelgsim į jo ekonomines pažiūras. Ekonomika buvo pradėta destyti įsteigtame Kauno universitete. Pirmasiais studijų metais jos mokėsi būsimieji teisininkai ir ekonomistai Teorinė ekonomika Kauno universitete buvo dėstoma iki 1940 metų, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą (P. Šalčius teorinę ekonomiką dėstė ir Vilniaus universitete, iki vokiečiams jį uždarant). Neturėdamas lietuviškojo vadovėlio, P. Šalčius iš pradžių kelerius metus naudojosi savo mokytojo, rusų ekonomisto M. Tugan-Baranovskio (1865-1919) vadovėlių "Osnovy političeskoj ekonomii". Tai patvirtina tas faktas, kad P. Šalčius ją išvertė į lietuvių kalbą. Todėl antraisiais universiteto veikimo metais studentai jau galėjo naudotis lietuvišku vadovėliu (47). Vadovėlyje kai kuriais atžvilgiais atsispindi marksistinė ekonominė teorija. Pvz., teorinės ekonomikos objektu laikomi gamybiniai santykiai. Trumpai aptariamas kapitalas ir pridėdamoji vertė. Kapitalas - tai darbo produktas, kurio vertė, esant tam tikriems visuomenėje santykiams, ima savaime didėti. Pridėdamoji vertė sukuriama darbininkų neapmokėtu darbu. Darbo jėga yra prekė. Visa kita vadovėlyje su marksizmu mažai tesusiję. Nagrinėdamas vertės teoriją, autorius sujungia D. Rikardo ir subjektyviosios austrų mokyklos teorijas. Jis teigė, kad kuo daugiau sunaudojama darbo prekei pagaminti, tuo prekė retesnė, tuo didesnis jos ribinis naudingumas. "Paskutiniojo naudingumo teorija iškėlė subjektyvinius, o darbo teorija - objektyvinius ūkiško vertinimo veiksnius. [...] iš tikrųjų tos dvi teorijos viena antrą papildo" (47, 35). Siekiant, kad kiekvienas tam tikras darbo kiekis visuomenei duotų vienodą naudingumą, darbas tolygiai pasiskirsto tarp atskirų gamybos šakų. Pastaruoju pastebėjimu vis dėlto apčiuopiama tai, ką dabar vadiname visuomenine vartojamąja verte. Pinigais M. Tugan-Baranovskis laikė prekę, kuri, plėtojantis mainams, išsiskyria iš kitų prekių tarpo ir pradeda atlikti vertės mato ir kitas funkcijas. Tai, kad ekonominės kategorijos yra gamybinių santykių abstrakcijos - nenagrinėjama. Vadovėlyje taip pat aiškinama, kad rinkos kainos nusistovi svyruojant pasiūlai ir paklausai. Pasiūla priklauso nuo prekių kiekio, o paklausa - nuo pirkėjų perkamosios galios ir vienos ar kitos prekės ribinio naudingumo. Rinkos kainos svyruoja apie vidutines kainas, nusistovinčias vykstant tarpšakinei konkurencijai, priklausomai nuo gamybos kaštų, kuriuos daugiausia sudaro darbo sąnaudos. Bet nereikia suprasti, kad Tugan-Baranovskis pripažino K. Markso gamybos kainos teoriją, nes, kalbėdamas apie pelną, jis minėtą teoriją kritikavo. Pajamas M. Tugan-Baranovskis suskirstė į darbo (darbo užmokestis) ir nedarbo (pelnas, žemės renta) pajamas. Manė, jog darbo užmokestis darbininkui mokamas už parduodamą jo darbo jėgą, tačiau ignoravo darbo jėgos vertę, nulemiančiais darbo užmokestį veiksniais laikė visuomeninio darbo našumą ir "socialinę darbininkų klasės jėga". M. Tugan-Baranovskis teigė, jog pelnas atsiranda išnaudojant darbininkus. Tačiau nuosekliai šio teiginio nesilaikė, faktiškai jo atsisakė, tvirtino, kad, aiškinantis pelną, K. Markso kapitalo suskirstymas į pastovųjį ir kintamąjį neturi jokios reikšmės. Iš kitų jo samprotavimų matyti, jog ir gamybos priemonės, kaip darbo produktai, kuria pelną (todėl esą susidaro ir vidutinis pelnas). Pagrindiniais veiksniais, nulemiančiais pelno dydį, jis laikė visuomeninio darbo našumą. Žemės rentą M. Tugan-Baranovskis siejo su ypatingomis žemės savybėmis, pripažino vadinamąjį mažėjančio dirvos derlingumo dėsnį, gynė valstiečių ūkio pastovumo teoriją. Nagrinėdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos klausimą, jis teigė, kad kapitalizmas sukuria pats sau neribotą rinką, nes gamyba plėtojama dėl gamybos. Perprodukcijos krizės daugiausia kyla todėl, kad tarp atskirų gamybos šakų atsiranda disproporcijos. Jo nuomone, socializmas turi remtis ne vien tik darbininkų interesais. Vadinasi, visa tai buvo skelbiama ir Kauno universitete. Tačiau M. Tugan-Baranovskio koncepcija buvo labai nenuosekli, nes autorius į vieną jungė labai įvairias teorijas: marksistinę (kalbėjo apie darbininkų išnaudojimą ir pridedamosios vertės gaminimą), D. Rikardo vertės teoriją (neskyrė konkretaus nuo abstraktaus darbo), klasikų teorijos interpretatorių, pavyzdžiui, Dž. Milio, pasisakymus apie tai, kad vertę ir pelną kuria ir gamybos priemonės, ribinio naudingumo, pasiūlos ir paklausos teorijas ir kita. Be abejo, šiuos nenuoseklumus matė ir P. Šalčius. Be to, jis laikė neleistinu remtis tik vienu autoriumi, todėl savo paskaitose vis labiau paminėdavo ir kitų autorių darbus. Jo skaityto teorinės ekonomikos kurso pagrindą sudarė gamybos veiksnių, taip pat pasiūlos ir paklausos teorijos. Vienu iš pagrindinių autorių, kurio pavyzdžiu P. Šalčius daugiausia sekė, buvo švedų ekonomistas G. Kaselis. Jo vadovėlį P. Šalčius taip pat išvetrė į lietuvių kalbą (6). Be to parengė originalų darbą "Ekonomikos pagrindai" (42). Veikalo pratarmėje nurodoma, kad jis parašytas universitete skaitytų paskaitų pagrindu ir kad "autoriui rūpėjo ne sudaryti naują ekonomikos mokslo sistemą, o sistematiškai išdėstyti tai, kas jo nuomone, vertingiausio yra pasakyta atskiromis ekonomikos problemomis" (42, 5). Pateiktos literatūros sąraše, be G. Kaselio, yra A. Maršalo, Dž. Klarko ir kitų neoklasikų darbai, naudotasi ir kitokia literatūra, taip pat M. Tugan-Baranovskio vadovėliu. Nors svarbiausiais (kainų susidarymo, paskirstymo) klausimais daugiausia sekama ir remiamasi G. Kaseliu, tačiau aukščiau minėtas P. Šalčiaus darbas pasižymi tam tikru originalumu ir visais atžvilgiais neatkartoja G. Kaselio idėjų. G. Kaselio (Gustav Cassel, 1866-1945) koncepcijai būdinga tai, jog jos autorius besąlygiškai atmetė vertės kategoriją, laikydamas, kad ją visiškai pakeičia kainos kategorija. 1918 m. savo veikalo pirmojo leidinio pratarmėje G. Kaselis rašė: "Jau pradėdamas visuomenės ūkio studijas, aš gavau įsitikinti, kad visas vadinamas vertės mokslas su jo begaliniais žodžių ginčiais ir jo scholastika yra pašalintas iš teoriškosios ekonomijos balastas" (6, VI). Jis manė, kad vertė ir pinigai neatskiriami. Kai tik imama kalbėti apie vertę, ji pakeičiama pinigais. O pinigai atsiranda kartu su mainais, kai įsigali paprotys visas gėrybes vertinti viena bendra gėrybe. Kokia vis dėl to G. Kaselio nuomonė dėl kainų nusistovėjimo? Jo nuomonė kategoriška: kainos yra santykio tarp pasiūlos ir paklausos padarinys. Norėdamas tai pagrįsti, G. Kaselis samprotavo taip: gėrybių kiekis yra ribotas, o visuomenė siekia kuo geriau patenkinti savo poreikius kaip visumą. Todėl ji siekia vienus poreikius patenkinti pirmiausia ir kuo geriau, kiti poreikiai jai yra mažiau svarbūs. Atskiros gėrybės (vartojimo reikmenys, taip pat ir gamybos priemonės, kuriomis šie vartojimo reikmenys gaminami) atitinkamai turi skirtingą paklausą ir tam tikras kainas, nes pinigų kiekis tuo momentu yra tam tikro dydžio. Tęsdamas savo samprotavimus, G. Kaselis nurodė, kad kiekvieno visuomenės poreikio tenkinimas susijęs su tam tikrais kaštais. Šiuos kaštus galų gale ir rodo kainos, susidarančios svyruojant pasiūlai ir paklausai, visuotinio kainų susidarymo proceso" metu (6, 68). Kaštai, susiję su gamybos veiksniais. Gamybos veiksniai - tai ir kapitalas (kapitalą G. Kaselis sutapatino su gamybos priemonėmis), ir darbininkų darbas, ir kapitalistų "darbas", ir rizika, ir kapitalo savininkų laukimas, susijęs su kapitalo skolinimu, ir žemė. G. Kaselis pabrėžė, kad kartu su kainų susidarymu vyksta ir paskirstymas, kitaip sakant, atitinkamai gamybos veiksniams susidaro pelnas, darbo užmokestis, palūkanos ir žemės renta. Pozityvus G. Kaselio, kaip ir kitų neoklasikų bei M. Tugan-Baranovskio, koncepcijos momentas yra tai, kad formuluojama optimalaus visuomenės poreikių tenkinimo problema, pabrėžiamas tokio tenkinimo būtinumas ir reikšmė ekonomikoje; remiantis tuo konstruojama tam tikra ekonomikos teorija. G. Kaselio koncepcija, kaip minėta, atsispindėjo ir P. Šalčiaus paskaitose, ir jo "Ekonomikos pagrinduose". Savo knygoje P. Šalčius pirmiausia stengėsi apibūdinti teorinės ekonomikos arba, kaip jis sakė, ekonomikos mokslo objektą. Jis nurodė, kad individualūs ūkiai į visuomeninį ūkį susijungia per darbo pasidalijimą ir kad gamybos procesas lemia "tam tikrus visuomeniškus tarp žmonių santykius" (43, 24). O "visuomenės ūkio reiškinių tyrinėjimas ir sudaro ekonomikos mokslo objektą" (43, 25). P. Šalčius taip pat pripažino ekonominius dėsnius, jų objektyvų pobūdį ir tai, kad jie, kaip gamtos dėsniai, "rodo nuolatos esamą ir reguliariai pasikartojantį santykį tarp tam tikrų reiškinių" (43, 31). Jis pabrėžė, jog ekonominės teorijos uždavinys yra "ūkiškų veiksmų dėsningumo nustatymas" (43, 29). Taigi teorinės ekonomikos objekto apibūdinimas yra artimas marksistiniam. To nerasimė G. Kaselio darbuose. Be to P. Šalčius pabrėžė, kad, plėtojantis mainams, "atsiranda pirmaeilė ekonomikai problema - gėrybių mainymo problema, - su jos vertės ir kainos problemomis" (43, 25). Vadinasi G. Kaselis vertės problemą kategoriškai atmetė, o P. Šalčius faktiškai ją kėlė, nors toliau savo darbe negvildeno, apsiribodamas G. Kaselio pažiūrų dėl kainų susidarymo proceso išdėstymu. Kaip tik kainos susidaro svyrojant pasiūlai ir paklausai, visuomenei siekiant optimaliai patenkinti savo poreikius. Nagrinėdamas paskirstymo klausimus, P. Šalčius rėmėsi gamybos veiksnių teorija. Kaip ir G. Kaselis, jis skyrė keturias klases: verslovininkai, darbininkai, kapitalistai ir žemės savininkai. Marksistine prasme verslovininkai - tai funkcionuojantys kapitalistai, o kapitalistai - kapitalistai-savininkai. Šių klasių pajamas P. Šalčius laikė galimu suskirstyti į darbo pajamas ir nuosavybės pajamas. Darbo pajamas sudaro darbininkų darbo užmokestis ir verslovininkų "grynosios pajamos", atsirandančios dėl verslovininkų ypatingos iniciatyvos (tai perteklinis pelnas, pelno tapatinimas su pertekliniu pelnu - Dž. Klarko idėja). Į verslovininkų pelną įeinanti ir premija už riziką. Darbo užmokestis priklausąs nuo darbo pasiūlos ir paklausos, o absoliutinis jo dydis - nuo visuomeninio produkto dydžio. Žemės rentą P. Šalčius, kaip ir G. Kaselis, taip pat siejo su atskiro gamybos veiksnio, žemės, pasiūla ir paklausa. O palūkanas laikė kaina už kapitalo naudojimą. Jos atsirandančios todėl, kad vartojimo reikmenys, kurie tinkami vartoti dabartyje, turi didesnę paklausą ir kainą negu gamybos priemonės, su kuriomis bus pagaminti vartojimo reikmenys ateičiai. Dėstydamas teorinę ekonomiką Kauno universitete, P. Šalčius taip pat atliko tam tikrą darbą populiarindamas ekonominę teoriją liaudyje (44) ir šiek tiek gvildendamas jos problemas periodinuose leidiniuose (45). Teorinę ekonomiką P. Šalčius laikė gyvu, besiplėtojančiu mokslu. Neatsitiktinai jis vengė griežtai laikytis kurio nors vieno autoriaus koncepcijos. Manė, kad, siekiant gilesnių teorinės ekonomikos studijų, yra būtina susipažinti su ekonominių teorijų, apskritai ekonominės minties raida. Jo pastangomis Kauno universitete buvo pradėtas skaityti ir ekonominių teotijų istorijos kursas. Šį kursą kurį laiką skaitė pats P. Šalčius, bet jo nuopelnas šiuo atžvilgiu buvo tas, kad parengė mokymo priemones. Penktaisiais universiteto gyvavimo metais pasirodė jo "Visuomenės ūkio teorijos" (46), kurių pratarmėje jis tašė, kad "veikalo uždavinis yra pateikti pradedantiesiems studijuoti visuomenės ūkio mokslą" šio mokslo teorijų santrauką, "istoriškai joms skleidžiantis", ir kartu "iškelti jo pagrindines problemas". Norėdamas išsamiau aptarti, kaip, pavyzdžiui, vertės ir kainos problemas kai kurių autorių buvo sprendžiamos, po metų P. Šalčius išleido atskirą, ne per didelės apimties studiją (46). Tai rodo, kad vertės ir kainos problemos jį nuolat domino. Prasidėjęs antrasis pasaulinis karas buvo naujo etapo ir P. Šalčiaus, ir visos Lietuvos gyvenime pradžia. 1939 metais perkėlus dalį Kauno universiteto į Vilnių, P. Šalčius išrenkamas prorektoriumi (dirbo šiose pareigose 1940 I-IX). Jis skyrė daug jėgų ir energijos ir Vilniaus universiteto veiklai, taip pat skaitė paskaitas.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (59,79 kB)

Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas: o Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai). o Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.) o Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.) o Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.) o Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.) o Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.). Šiame referate nagrinėsime XIX amžiaus ekonomikos teorijas, to meto ekonomikos teorijų atstovus. 1. Klasikinė politinė ekonomija (1776-1871) Aplinka,kilmė. Mokykla susiformavo veikiama dviejų revoliucijų - beprasidedančios pramoninės revoliucijos ir jau santykinai „ subrendusios“ mokslinės revoliucijos. Mokslinė revoliucija prasidėjusi XVII amžiaus viduryje o Eksperimentinė patirtis o Pasaulį valdo dėsniai o Statiškas požiūris į pasaulį Taigi, pirmoji (metodologinė) išvada – pasaulis bus geresnis (teisingesnis), jeigu žmonės galės laisvai remtis natūraliu asmeniniu interesu („savininkiškumo“) dėsniu. Pramoninė revoliucija. Pagrindinės idejos (dažniausiai suprantamos ir priimamos kaip ekonominio liberalizmo nuostatos): o Minimalus valstybės įsikišimas o Ekonomika savireguliuojantis mechanizmas o žmogaus prigimtis – individualistinė, viską stumia asmeninis interesas, pelno siekis o Interesų hormonija – siekdami savo asmeninių savininkiškų tikslų žmonės geriausiai tarnauja visuomenei (išimtis – D.Rikardo, kuris neigė visuomenės gyvenimo harmonijos galimybę) o Svarbūs visi ekonominiai ištekliai (darbas, kapitalas, žemė, verslumas) ir visos ekonominės veiklos (žemės ūkis, komercija, gamyba, užsienio mainai...). Visi jie kuria šalies gerovę o Ekonominiai dėsniai – universalūs bei nekintami Ką atstovavo ? Ilgalaikėje perspektyvoje – visą visuomenę, nes skatino kapitalo akumuliaciją ir ekonominį augimą. Pabrėžė besiplečiančio verslo ir verslininkų vertę. Savo laikui progresyvios idejos: Pabrėžė konkurecijos, kaip ekonomikos reguliatoriaus, vertę. Gimstant rinkai, kalbos apie vyriausybės minimalią intervėnciją, buvo progresyvios. Skatino verslo įmones. Kokios idejos įveikė laiką ? Padėjo pamatus moderniai ekonominei teorijai, kaip socialiniam fenomenui. Keleta klasikų išvestų dėsnių ir dabar suvokiami kaip mokslo pamatas: rinka kaip interesų derinimo mechanizmas, mažėjančios pelno normos tendecija, vertės teorija, kapitalo akumuliacijos įtaka ekonominiam augimui, pinigai – stichiškai išsirutuliojusi prekė. Pagrindinė nepastebėta problema – analizuodami gamybą nesuvokė atvirkščios mainų (tame tarpe finansų ) įtakos gamybai. 2. Istorinė vokiečių mokykla (1840-1917) Istorinė vokičių mokykla: protestas prieš formalizmą. Ji iš esmės oponavo klasikinei politinei ekonomijei. Istorinės atsiradimo aplinkybės. XIX amžiaus viduryje Vokietija buvo 39 valstybėlių, kurių absoliuti dauguma – nedemokratiškos, darinys. Dominuoja didžiausia, turtingiausia ir labiausiai militaristinė Prūsija. Aplinkinės valtybės kėsinosi į Vokietijos žemes. Padėtis diametraliai priešinga kaip Britanijoje, taigi gimsta ir kitokio tipo ekonominė ideologija. Merkantilizmas klestėjo Vokietijoje iki 1871 metų, kai atsiranda imperija. Imonių laisvė ir konkurencija draudžiama įstatymu.Stipri biurokratija, administracinis aparatas. Valstybinis reguliavimas, kuris buvo būtinas bandant industrializuoti agrarinę Vokietiją . Esminiai teiginiai o Evoliucinis požiūris ekonomikos plėtrą – lemia komuliatyvinis vystimasis ir plėtra. Socialinis organizmas, kaip ir gyvybės formos, gimsta, auga, vystosi, sensta ir miršta. Visuomenė pastoviai kinta, taigi, tai, kas tinka vienai šaliai vienu metu, kitu gali būti netinkamai kitai. o Pabrėžiamas pozityvus valstybės vaidmuo – istorinė mokykla – nacionalistinė, kai tuo tarpu klasikinė – individualistinė bei kosmopolitinė (liberali). Jei centre sociumas, bendruomenė, tai valstybė – irgi centre. Pabrėžia, kad valstybė garantuoja sistemos galias, ir jos interesai skiriasi nuo individų interesų. o Indikatyvinis / Istorinis požiūris – politinė ekonomija negali būti suvokiama be kultūrinės terpės, kurioje ji plėtojasi. Kritikuoja abstrakčią, dedukcinę, statišką, nerealistinę bei antiistorinę klasikų tyrimo metodalogiją. Ekonomikos tyrimo metodas – integruotos, istorinės institucijų studijos. Neigė ekonominius dėsnius. o Parama konservatyvioms reformoms – ekonomistai negali tiesiog analizuoti ekonominių motyvų, tačiau turi pasverti moralines veiksmų ir rezultatų išdavas. Valstybė turi saugoti sveikatą, gerovę bei fabrikų darbininkų veiklos efektyvumą. Reformos atplėštų darbininkus nuo socialistinių idėjų. Ką rėmė ? Tiesiog save – šių mokslininkų sukurta teorija padėjo jiems daryti puikias karjeras biurokratiniame valstybės aparate. Istoriniai ekonomistai tarnavo dominuojančiam verslui, finansų magnatams, žemvaldžiams pasisakydami už subalansuotas reformas, kurios turėjo stabdyti radikalesnius pertvarkymus. Tarnavo nacionalistinėms, paternalistinėms valstybės nuostatoms. Kas pozytivu jų laikui ? Priešprieša abstrakčiam maržinalistų ir klasikų mąstymui. Teisus sakydami, kad ekonomistai turi vertinti istorinę perspektyvą. Naujos aplinkybės gimdo naujas teorijas. Kas turi išliekamąją vertę ? Istorinis tyrimų metodas yra visuotinai pripažįstamas, kaip papildantis ir konkretizuojantis abstrakčius tyrimus. Jų opozicija liassez-faire (laisvoji rinka) yra logiška ir nuosekli – praktika parodė, kad niekuo neribojamos verslo įmonės nebutinai pagimdo geriausius rezultatus visos visuomenės mąstu. Reikia pažymėti, kad kaikurios „istorikų“ idėjos vedė į pasaulinius karus – tuo padarydamos didelį nuostalį progresui. 2.1 Vokiečių istorinės mokyklos atstovai Vokiečių istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai Vilhelmas Rošeris (Wilhem Roscher, 1817-1894), Brunas Hildebrandas (Bruno Hildebrand, 1812-1878), Karlas Knysas (Karl Gustaw Adolph Knies, 1821-1898) savo veikaluose neigia objektyvius ekonominius dėsnius, atvirai kovodami su klasikine buržuazine politine ekonomija. V.Rošeris veikalo “Valstybinio ūkio pagrindų kurso paskaitos istorinio metodo požiūriu” (1843) pratarmėje rašė, kad jo tikslas tėra aprašyti tai, ko tautos norėjo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir kuriuose pasiekė, tas priežastis, dėl kurių jos šių tikslų siekė ir juos pasiekė.Toks tyrinėjimas esąs galimas tik laikantis glaudaus ryšio su kitais tautos gyvenimo mokslais, ypač su teisės istorija, politine istorija ir civilizacijos istorija. Taigi jo darbe politinės ekonomijos objekto tyrimą pakeitė tautos ūkio vystymosi nagrinėjimas, tiksliau pasakius, tautos ūkio istorija. B.Hildebrandas veikale “Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomija” (1848) nurodė, kad istorija turinti būti priemonė ne tik esamoms teorijoms pagyvinti ir patobulinti, bet ir ekonominiam mokslui visiškai atnaujinti. Minėtos knygos įvade jis pareiškė, kad jo veikalo tikslas yra praminti kelią iš esmės naujai istorinei krypčiai politinės ekonomijos srityje ir paversti šį mokslą ekonominio tautų vystymosi dėsnių doktrina. Vėlesniuose veikaluose jis jau atvirai neigė natūralių ekonominių dėsnių, kaip juos suprato klasikinė buržuazinė mokykla, esmę. Jis tvirtino, kad dorovinė tautų jėga yra žymiai galingesnė už teorinius principus. B.Hildebrandas stengėsi paneigti socializmą ir daug vietos skyrė F.Engelso veikalo “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” kritikai. Jis ypač siekė paneigti Anglijos darbininkų klasės nuskurdimą kaip pramonės perversmo rezultatą. Kapitalizmo negerovių nuorodoms jis priešpastatė teiginius, kad kapitalizmas savo technikos ir kultūros laimėjimais pranokęs ankstesnes visuomenės raidos pakopas. K.Knysas dideliame veikale “Politinė ekonomija istorinio metodo požiūriu” (1853) ne tik neigė natūralius dėsnius; jo nuomone, įvairių tautų evoliucijoje tegalinčios būti tik analogijos, bet ne dėsniai. Politinė ekonomija esanti tik paprasta įvairių epochų ekonominių pažiūrų istorija, susijusi su bendrąją istorine tam tikros tautos evoliucija. Teorinės politinės ekonomijos srityje istorinė mokykla nesukūrė jokių naujų teiginių. Tos krypties atstovai pagrindines politinės ekonomijos kategorijas ( vertė, kapitalas, darbo užmokestis, pelnas ir t.t ) traktavo, kartodami įvairias Prancūzijos ir Anglijos vulgariųjų ekonomistų (Ž.B.Sėjaus, F. Bastijos, N.Senioro ir kt.) pažiūras. Pavyzdžiui, V.Rošeris veikale “Tautos ūkio pagrindai”, sekdamas Ž.B.Sėjumi, rašė apie tris gamybos veiksnius (darbą, žemę ir kapitalą). Kapitalu jis vadino “kiekvieną gaminį, taupomą tolesnei gamybai”. V.Rošeris kalbėjo apie “nedaiktinį kapitalą”, kuriam priskyrė profesinius darbininkų įgūdžius. Taigi, jo požiūriu, kapitalistais galima vadinti ir kvalifikuotus darbininkus. Mainomoji vertė, rašė V.Rošeris, “remiasi jos (gėrybės) naudingumu arba tinkamumu”. B.Hildebrandas atvirai skelbė atmetąs darbinės vertės principą, nes šis leidžiąs apkaltinti kapitalizmą išnaudojimu. Jis pabrėžė nesamius kapitalistų nuopelnus, siekdamas jais pateisinti pelno pasisavinimą; kartojo Ž.B.Sėjaus teiginį, kad pelnas esąs tam tikros formos darbo užmokestis kapitalistui, tvarkančiam darbininkų darbą. N.Černyševskis labai taikliai apibūdino istorinės mokyklos atstovus kaip žmones, kurie nesugeba vystyti mokslo, bet tik ieško faktų pagal duotas temas. Vokiečių senoji istorinė mokykla buvo viena iš reakcingiausių XIXa. vidurio vulgariosios politinės ekonomijos atšakų. 3. Jaunoji istorinė mokykla Jaunoji istorinė mokykla, kuri taip pat buvo vadinama istorine – elitine arba istorine – teisine kryptimi, iš esmės tęsė ir vystė pagrindines senosios istorinės mokyklos idėjas. 3.1 Jaunosios istorinės mokyklos atstovai Jaunosios istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai: Gustavas Šmoleris, Karlas Biucheris, Liujo Brentanas, Verneris Zombartas. Gustavas Šmoleris (1838-1917). G.Šmoleris politinę ekonomiją apibūdino kaip mokslą, kuris aprašo tautos ūkio reiškinius, apibrėždamas ir išaiškindamas jų priežastis, užsibrėžia juos išnagrinėti. Tyrimų centre, jo nuomone, yra tokie tipiniai šiuolaikinių išsivysčiusių tautų reiškiniai, kaip darbo pasidalijimas ir organizacija, mainai, pajamų paskirstymas, visuomeninės ekonominės institucijos ir t.t. Tačiau tautos ūkį G.Šmoleris apibrėžė kaip tam tikrą dvasinių (dorovinių, etinių) ir fizinių jėgų sistemą, skelbė dvasinio gyvenimo primatą prieš gamybą. Be moralinio persiginklavimo bei tobulėjimo, tvirtino jis, nagali rimtai pasikeisti ir visuomeninės institucijos. Todėl visuomenė vystosi labai lėtų kitimų forma, be revoliucinių šuolių. Buržuazijos “šventenybę” – privatinę gamybos priemonių nuosavybę – G.Šmoleris laikė amžinu dalyku, teigdamas, jog, kol gyvuos žmonės, tol egzistuos ir privatinė nuosavybė, o Prūsijos monarchiją vadino lemiamąja Vokietijos visuomenės vystymosi jėga. “Tautos ūkio mokslo paagrinduose” G.Šmoleris teigė, kad istoriniai vystymosi dėsniai yra nežinomi. Kitoje vietoje jis ryškiai neigė pažangos kriterijų objektyvumą, teigdamas, kad negalime atsakyti į klausimą, ar ekonominis žmonijos gyvenimas yra vienalytė evoliucija ir žengia pirmyn. Karlas Biucheris (1847-1930). K.Biucheris sukūrė “ūkio vystymosi schemą”, pagrįstą stadijomis, kurias nueina produktas nuo gamintojo iki vartotojo. Visą istorinį ūkio evoliucijos procesą K.Biucheris suskirstė į tris stadijas: 1) uždaras ūkis – produktų gaminimas savo reikalams; 2) miestų ūkis – pavieniai smulkūs gamintojai gamina vienas kitam, vyksta betarpiški mainai tarp gamontojo ir vartotojo; 3) tautos ūkis (nacionalinis ūkis) - vyksta produktų mainai, padedant tarpininkams, tarp vartotojų ir gamintojų. K.Biucherio nuomone, visuomenės išsivystymo kriterijus yra ne gamybos būdas, bet mainai. Kaip ir senosios istorinės mokyklos atstovai, jis ignoravo gamybos priemonių nuosavybės pobūdį, žmonijos istorinio vystymosi varomąsias jėgas bei dėsningumus ir vietoj visuomenės ekonominių formacijų istorinės analizės pateikė abstrakčią ūkių tipų (stadijų) schemą. Šioje schemoje į vieną rubriką (“uždarą ūkį”) buvo įtraukti ir pirmykštis bendruomeninis ūkis, ir vergovinis ūkis, ir feodalinis kaimo ūkis viduramžiais. Liujo Brentanas (1844-1931). L.Brentanas atstovavo “katedrinio socializmo” kairiajam sparnui, buvo liberaliosios buržuazijos ideologas. Savo veikaluose “Šiuolaikinės darbininkų gildijos” (1871-1872), “Apie šiuolaikinio socialinio skurdo priežastis” (1889), “Agrarinė politika” (1897) ir kt.jis skelbė “socialinę taiką” kapitalistinėje visuomenėje, galimumą išspręsti joje darbininkų klausimą, organizuojant reformistines profesines sąjungas ir fabrikų įstatymų leidybą. L.Brentanas vystė įdėją, kad profesinės sąjungos iš esmės keičiančios darbininkų padėtį kapitalizmo sąlygomis, kad jos faktiškai likviduojančios darbininkų ir kapitalistų nelygiateisiškumą, kad jos užtikrinančios darbininkams laisvę ne tik teisiškai, bet ir faktiškai (t.y. ekonomiškai), kad jos galinčios paraližuoti lemtingą rezervinės armijos įtaką ir pan. Demagogiškai pabrėždamas, kad darbo dienos trumpėjimą ir darbo užmokesčio didėjimą lydįs darbo našumo didėjimas, jis įrodinėjo, kad darbininkai ir kapitalistai visada gali sutarti ir dėl darbo dienos, ir dėl darbo užmokesčio, nes jokių antagonistinių prieštaravimų tarp tų dviejų buržuazinės visuomenės klasių nesą. Ginčams tarp darbo ir kapitalo spręsti jis siūlė taikyti buržuazinį valstybinį teismą. Pripažindamas darbininkų teisę organizuotis į profesines sąjungas, L.Brentanas kartu liaupsino kapitalistų susivienijimus – kartelius, kurie geriau organizuojantys pramonę. Todėl L.Brentanas atvirai gynė monopolijas ir buvo vienas iš “organizuoto kapitalizmo” teorijos pradininkų. Jis reikalavo kapitalistų kartelius ir darbininkų sąjungas sujungti į bendras “tarpklasines” organizacijas. Tad jis buvo fašistinių korporacijų pirmtakas. L.Brentano nuolat kartojamas teiginys, kad darbo apsaugos įstatymai, taip pat profesinių sąjungų organizavimas padės gerinti darbininkų padėtį, nėra jo (t.y. L.Brentano) atradimas. Tai daug anksčiau buvo moksliškai išnagrinėta K.Markso ir F.Engelso veikaluose (“ Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” , “Filosofijos skurdas” , “Kapitalas” ir kt.) Vernaris Zombartas (1863-1941). V.Zombartas buvo vienas iš tipiškų “truputį marksistine spalva padailinto socialliberalizmo” ideologų. Savo veiklos pradžioje jis mėgo žongliruoti marksizmu, iškraipydamas jo esmę, išmesdamas jos revoliucinį turinį. Vėliau V.Zombartas visą dėmesį sukoncentravo dviem dalykams: gyrė vokiškojo monopolistinio kapitalizmo “organizuotumą” bei “planingumą” ir kurstė vokiškąjį šovinizmą. Savo gyvenimo pabaigoje jis iš esmės tapo fašizmo ideologu. V.Zombartas iškilo laisvosios konkurencijos pramoninio kapitalizmo peraugimo į monopolistinį kapitalizmą laikotarpiu, kai vokiškasis imperializmas pirmaeiliu savo uždaviniu laikė kovą dėl pasaulinio viešpatavimo. Tuo metu Vokietija buvo ne tik priešakinė kapitalizmo šalis, užėmusi antrąją vietą kapitalistiniame pasaulyje. Ji taip pat buvo šalis, kurioje buvo išsivysčiusi darbininkų klasė, apsiginklavusi marksistine teorija. V.Zombartas, neigdamas marksistinį istorinių visuomenės ekonominių formacijų supratimą, vietoj jo pateikė ūkinės sistemos ir epochos sąvokas. Pirmoji vartojama teoriniams apibendrinimams, o antroji – empiriniam istorinių epochų tyrimui. Ūkinę sistemą, teigė V.Zombartas, sąlygoja ne gamybos būdas, ne klasių santykiai ir ne išnaudojimo forma, bet “apibrėžtas ūkinės minties paveikslas”. Taigi dvasia, psichika istorinių faktų visumoje turinti sudaryti ūkinės sistemos turinį. Trumpai tariant, remdamasis idealistinės filosofijos pozicijomis, V.Zombartas teigė, kad kiekvienoje ūkinėje epochoje susidaro tam tikras vieningas dvasinis žmonių supratimas. Tai suvokti bei išaiškinti ir esąs svarbiausias politinės ekonomijos tikslas. Kuo gi viena nuo kitos skiriasi įvairios ūkinės sistemos? V.Zombarto nuomone, jos skiriasi ne gamybinių santykių pobūdžiu, ne išnaudojimo būdu, o viešpataujančia “dvasia”. Taigi kapitalistinio ūkininkavimo epocha esanti istorinis reiškinys, o kapitalistinė sistema galėjusi išsivystyti tik iš “kapitalistinės dvasios” elemantų, kurie visada buvę kaip biologinė, gamtinė paskata. Kalbėdamas apie “kapitalistinės dvasios” elementus, V.Zombartas teigė, kad instinktyvūs sugebėjimai esą iš anksto duoti, esą jau žmogaus kraujyje, kad tai esą biologiniai pagrindai, ant kurių kuriasi visa kapitalistinės dvasios istorija. Vadinasi, kiekvienai ūkinei epochai, anot V.Zombarto, esą būdinga tai, kokia dvasia tuo laikotarpiu viešpatauja. Šia prasme V.Zombartas nagrinėjo, pavyzdžiui, klausima, ar vokiečių nacionalinis charakteris atitinka tuos reikalavimus, kuriuos kelia kapitalistinio ūkio santvarka. Jis darė išvadą, kad vokietis, kaip socialinės žmonių bendrijos narys, galįs atsisakyti savo asmenybės kaip visumos ir pasišvęsti bet kuriam objektyviam, neišplaukiančiam iš jo individualybės, tikslui. Ką reiškia tie sukti samprotavimai praktiškai? V.Zombartas aiškino, kad vokietis dėl savo “dvasios” gali būti, viena, drausmingas darbininkas, antra vertus, - organizatorius įmonininkas. Trumpai tariant, vokiečių kapitalistai esą ne išnaudotojai, pasisavinantys svetimo darbo rezultatus, o “pramonės kapitonai”, kurie “pasišventę” dirbą visuomenės gerovei. Tokios pažiūros visiškai sutapo su vokiškojo imperializmo ir šovinizmo garbinimu. Kovodamas su marksistine kapitalo koncentracijos, kapitalo kaupimo ir santykinio gyventojų pertekliaus (nedarbo) teorija, V.Zombartas mėgino įtikinti, kad lemiamą įtaką rezervinės darbo armijos susidarymui turį tokie “dvasios” pasireiškimai, kaip tinginystė, nesugebėjimas dirbti ir pan. Bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu dviveidė V.Zombarto teorija buvo neišsemiamas šaltinis fašistinei ideologijai. Vėlesniuose darbuose V.Zombartas socialinės demagogijos tikslais rašė, kad finansinis kapitalas viešpatauja pasaulyje ir priverčia valstybinius veikėjus šokti kaip marionetes. Bet drauge karteliai vedą į “tobulėjimą”, vykstanti visuotinė kapitalistinės dvasios racionalizacija, kad ji nustoja buvusi “kapitalistine dvasia”, t.y. monopolijos, virsdamos “racionalizmu”, jau nebeatstovaujančios kapitalizmui. Anot V.Zombarto, finansininkų viešpatavimas virsiąs antikapitalizmu. Tokie zombartiniai svaičiojimai sudarė geriausią pagrindą vokiškųjų fašistų socialinei demagogijai. 4. Vienos (austrų) mokykla XIX amžiaus 8 dešimtmetyje susiformavusi austrų mokykla – maržinalizmo klestėjimas. Pagrindinės idėjos : o Pagrindinis dėmesys kreipiamas į ribinį naudingumą. Mokykla savo dėmesį sutelkia į tą mainų tašką, kuriame priimamas sprendimas, kitais žodžiais, nustatoma naudingumo riba. Principas taikomas visoms ekonomikos sritims (Karlas Mengeris). o Radikaliai subjektyvinis požiūris – prieš klasikinę mokyklą. o Akcentuojam „švari“, „gryna“ teorija – metodologinis kirtis – individualizmas (prieš istorinę vokiečių mokyklą). o Alternatyvių kaštų teorija, kuri sudeda visus gėrybes ir veiksnius. o Į kapitalą ir palūkanas žiūrima iš laiko perspektyvos (prieš visus, išskyrus Čikagos mokyklą). o Monetarinė „perinvestavimo“ verslo ciklo teorija (prieš keinsizmą“. o Paremia bet kokią anticiklinę pinigų politiką, vėliau – remia laisvą bankų sistemą (prieš monetaristus). o Pabriežia atsitiktinumų ir informacijos svarbą ekonomikoje, ypač informacijos svarbą formuojantis kainoms (prieš Valrasą). o Atkreipia dėmesį į ekonomikos žaidėjų psichologiją, ypatingai savanaudiško ir strateginio elgesio pirmenybiškumą bei politinių ir socialių institucijų elgesio svarbą. o Pabrėžia konkurencijos rinkų ir kainų sistemos svarbą transformuojant decentralizuotų ekonominių subjektų klampinę į harmonišką tvarką (prieš Valrasą, Keinsą ir Marksą). o Esminis politinis, ekonominis ir filosofinis laissez-faire ( laisvoji rinka) ekonominės politikos ginimas (prieš Keinsą, Marksą ir socialistus). 4.1 Austrų mokyklos atstovai XIXa. 8 dešimtmetyje susiformavo ir antimarksistinė buržuazinės apologetikos kryptis – vadinamoji austrų mokykla ( K.Mengeris, V.Bem-Baverkas, F.Vyzeris ir kt. ) Ji mėgino mokslinei vertės teorijai priešpastatyti vulgarią ribinio naudingumo teoriją, kovoti su marksizmu pagrindinių politinės ekonomijos problemų srityje, aiškindama ekonomines kategorijas tariamais žmogaus psichikos dėsniais. K.Mengeris (1840-1921) “Ekonomikos principai” (1871), Mengerio vertės teorija. 5. Matematinė mokykla Lozanos mokykla – viena pirmųjų matematinės krypties mokyklų. Nuo jos itin aktyviai (praktiškai visuotinai) matematinė metodologija persmelkia ekonominę teoriją. Iškilusi pusiausvyros problema (atitikimas tarp poreikių ir resursų, tarp paklausos ir pasiūlos) – viena esminių ekonominėje teorijoje : poreikiai paprastai lenkia resursus ir galimybes, visų pirma dėl techninių (fizinių) ir technologinių apribojimų. Esminiai klausimai : o Esant kokioms sąlygoms, dėka kokių mechanizmų galima pusiausvyra ? o Ar gali rinka garantuoti pusiausvyra? o Kiek stabilūs (patvarūs) ekonomikos paramenrai? o Kokiais principais remiantis atsiranda ryšiai tarp kainų, kaštų, visuminės paklausos ir pasiūlos skirtingose rinkose? o Ar rinka gali išsaugoti pusiausvyrą? o Matematika ekonomikoje tarnauja dviem tikslam : o Išvesti ir formuoti ekonomines teorijas matematine forma o Patikrinti ekonomines hipotezes Ekonometrika kombinuoja abu minėtus matematikos pritaikymo būdus. Prognozės – ekonominės politikos valdymas. 5.1 Matematinės mokyklos atstovai Leonas Valrasas: “viskas priklauso nuo visko”. Pirmoji matematinė pusiausvyros teorija. Svarbiausias unikalus indėlis – bendroji ekonominės pusiausvyros teorija. Firmos – perka gamybos faktorius, parduoda prekes, namų ūkiai – atvirkščiai. Rinkos problema- kaip tai subalansuojama? Pusiausvyra nusistovi per kainų “užčiuopimą” (rinka – didelė birža) – taigi, per klaidas ir neatitikimą. Pusiausvyros kaina yra prekės naudingumo ir jo gamybos kaštų pusiausvyros taškas. Kaina – mainų proporcijos reguliatorius. Iki Valraso buvo manoma, kad pusiausvyros kaina atsiranda kiekvienos prekės rinkoje izoliuotai, po jo darbų – tezė, kad kainos susijusios visose rinkose. Labai grubiai – kompiuterių kainą lemia ir kainos apelsinų rinkoje. Pusiausvyros sąlygos Pusiausvyros būvyje rinkos kaina lygi ribiniams kaštams – Valraso dėsnis. 3 pusiausvyros sąlygos: o gamybos veiksnių paklausa ir pasiūla – lygios: jų pagrindu nusistovi pastovios ir stabilios kainos. o prekių paklausa ir pasiūla lygios ir realizuojamos pastovių, stabilių kainų pagrindu. o prekių kanos lygios gamybos kaštams. Pirmosios dvi sąlygos reiškia mainų proporcijų atitikimą, o trečioji – pusiausvyrą gamybos sferoje. Matematizuojant šį modelį imama prielaida, kad kiekvienas mainų subjektas mainuose gauna vienodą naudą. Ekonominė šios sistemos prasmė – rinkos ekonomika iš esmės stabili ir nereikalinga išorinės paramos sistema, ką galima įrodyti matematiškai. Įprasta kritikų pastaba – “perdaug gražu, kad būtų tiesa” . Vilfredo Pareto (1848-1923). Pareto optimumas. Efektyvumo kriterijaus paieškos. Pareto optimumas – optimumas pasiekiamas tuo atveju, kai esant vienodoms sąlygoms (resursams, paskirstymo sistemai, poreikiams, kainoms) niekas negali pagerinti savo padėties, nepablogindamas kieno nors kito padėties. Arba – Pareto optimumas – tai situacija, kai niekas negali padidinti kokios nors prekės gamybos, tuo pat metu nesumažindamas kokios kitos gėrybės gamybos.

Ekonomika  Referatai   (23,51 kB)

FINANSŲ VALDYMO FUNKCIJOS: 1)investavimo sprendimai 2)finansavimo sprendimai 3)veiklos sprendimai. FINANSŲ VALDYMO UŽDAVINIAI IR TIKSLAS: 1) tinkamai investuoti turimas lėšas 2) tinkamai parinkti lėšų šaltinius 3)efektyviaii/ tinkamai naudoti turimus išteklius. Visai tai galima apibrėžti kaip savininkų kapitalo pelningumo vertės maksimizavimą. FINANSŲ VALDYMO IR ANALIZĖS BENDRA APLINKA: verslo aplinka, duomenys, analizės metodai ir įrankiai( investavimo efektyvumas, fianansavimo efektyvumas, veiklos efektyvumas), rezultatai, sukurta verslo vertė. Balansas (trumpalaikis turtas+ ilgalaikis turtas+kitas turtas= visas turtas) Pinigų srautų ataskaita. Investicijos į ilgalaikį ir trumpalaikį turtą (žinoma išskyrus grynus pinigus) mažina pinigų srautą; likviduojamas turtas didina pinigų srautą. Pelno ir nuostolio ataskaita (pardavimai- padruotų prekių savikaina-veiklos sąnaudos-finansinės sąnaudos-mokesčiai=grynasis pelnas) Teigiamas veiklos rezultatas (pelnas) didina pinigų srautą; nuostolinga viekla pinigų srautą mažina. Tinigų srautas koreguojamas įvertinant įvairias nepinigines sąnaudas ar pajamas (pvz.nusidėvejimas). Balansas (įsispareigojimai ir savininkų nuosavybė) (turmpalaikiai įsipareigojimai + ilgalaikiai įsipareigojimai + savininkų nuosavybė = visi įsipareigojimai ir savininkų nuosavybė.) Pelno paskirstyo ataskaita. (nepaskirstytasis pelnas metų pr. + grynasis pelnas+dividendai = nepaskirstytasis pelnas).Trumpalaikės ar ilgalaikės paskolos didina pinigų srautą. Dividendai ar grąžinamos paskolos pinigų srautą mažina. Finansinė analizės tikslas – įvertinti bendrovės finansinę būklę., t.y. nustatyti kaip sėkmingai bendrovė vykdo ūkinę, investicinę ir finansinę veiklą siekdama maksimalaus nuosavo kapitalo pelningumo. Finansinių rodiklių grupės:*likvidumo rodikliai, pinigu srauto rodikliai *ūkinės veiklos efektyvumo rodikliai *nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų struktūros rodikliai, finansinis svertas, mokumas *peningumo rodikliai *augimo rodikliai *rinkos rodikliai. 1.Likvidumo rodikliai.parodo įmonės sugebėjimą padengti trumpalaikius įsipareigojimus kurių trukmė yra iki vienerių metų. 1.1. bendrasis likvidumo rodiklis. Bendrasis mokumo rodiklis parodo kiek kartų įmonės trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus.pakankamai aukštas,kad bendrovė padengtų trumpalaikius įsipareigojimus, tačiau ne pernelyg aukštas. Bendrovė turi turėti jos veiklos pobūdį atitinkančią apyvartinio kapitalo struktūrą, t.y. aukštas rodiklis rodo tinkamai neišnaudotus finansinius išteklius, blogai surenkamas prekybos skolas ar dideles atsargas. Bendrasis likv. rodikl=trumpalaik.turt / trumpalaik.įsipareig. 1.2. skubaus likvidumo rodiklis. Parodo kiek kiek kartų įmonės trumpalaikis turtas atėmus atsargas viršija trumaplaikius įsipareigojimus. Skubaus likv.rod=trump turt-atsargos/trump įsip. 1.3. grynųjų pinigų rodikl. Yra patogus jei yra abejojama ar bendrovė pajėgs surinkti pirkėjų skolas. Gryn.pigin.rod.=pinigai+ trumpalaik. vertyb.popier./trump.įsipar. 1.4.grynasis apyvart.kapitalas. rodo, kokia suma trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareig. Grynasis apyv. kapit=trump.turt.- trump.įsip. 1.5.gryn.apyvart.kapitalo ir turto santykis. Lyginant su grynuoju apyvartiniu kapitalu, išreikštu absoliučia suma, šis rodiklis patogus tuo,kad leidžia palyginti įvairaus dydžio įmones. 2.pinigų srauto (gaunamo iš bendrovės ūkinės veiklos) rodikliai. Parodo įmonės sugebėjimą generuoti pinigų srautus; pinigų srautų analizė paprastai objektyviau atspindi įmonės likvidumą nei analizuojant kiek pinigų įmonė turėjo metų (ataskaitinio laikotarpio) pabaigoje. 2.1. pinigų srauto ir grynojo pelno santykis. Dėl nusidėvėjimo sąnaudų pinigų srauto santykis paprastai būna >1. pinigų srauto ir pelno santykis=veiklos pinigų srautas/ pelnas. 2.2.pinigų srauto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis. Parodo kiek kartų įmonės pinigų srautas gali padengti trumpalaikius įsipareigojimus. Pinig.sraut.ir trump.įsip.santyk=veiklos pinigų srautas/ trumpalaikiai įsipareigojimai 2.3.palūkanų dengimo rodiklis.parodo kiek kartų įmonė gali padengti palūkanas, mokamas už kreditorinį įsipareigojimą. Palūkanų dengimo rodiklis=veiklos pinigų srautas+palūkanos+ mokesčiai/palūkanos 2.4.pinigų srauto pakankamumo rodiklis. Ilgalaikėje perspektyvoje pajamos iš ūkinės veiklos turi padengti įmonės investicinius ir finansinius poreikius. Pinigų srauto pakankamumo rodiklis=veiklos pinigų srautas/ ilgalaikio turto įsigyjimas+ ilgalaikių skolų dengimas+ dividendai 3.turto valdymo efektyvumo. Veiklos rodikliai parodo kaip efektyviai įmonė valdo savo turimą trumpalaikį ir ilgalaikį turtą. 3.1.atsargų apyvartumas/ atsargų apyvartumas dienomis. Parodo kiek kartų per metus įmonė realizuoja savo atsargas arba per kiek dienų (vidutiniškai) įmonė realizuoja atsargas. atsargų apyvartumas=pardavimai/atsargos; atsarg.apyv.= parduotų prekių savikaina/ atsargos; atsarg.apyvart.= atsargos / (pardavimai / 360). 3.2. gautinų sumų apyvartumas/ GS apyvartumas dienomis. Parodo kiek kartų per metus įmonė likviduoja pirkėjų įsiskolinimą, arba per kiek dienų (vidutiniškai) pirkėjai padengia įsiskolinimą. GSA=pardavimai/gautinos sumos; GSA= gautinos sumos/pardavimai/365; 3.3.ilgalaikio turto apyvartumas. Parodo kiek litų pardavimų sukuria įmonė panaudodama vieną ilgalaikio turto litą. ITA= pardavimai/ ilgalaikis turtas. 3.4.viso turto apyvartumas. Parodo kiek litų pardavimų sukuria panaudodama visą turimą turtą. VTA=pardavimai/visas turtas. 4. pelningumo rodikliai. 4.1. bendrasis pelningumas. Parodo įmonės ūkinės veiklos pelningumą. BP=bendrasis pelnas /pardavimai; BP=pardavimai – parduotų prekių savikaina/ pardavimai. 4.2.veiklos pelningumas. Parodo kaip įmonė kontroliuoja veiklos sąnaudas. VP=veiklos pelnas/ pardavimai. 4.3. grynasis pelningumas. Parodo kiek pelno tenka vienam pardavimų litui. GP=grynasis pelnas/ pardavimai. 4.4. turto pelningumas (grąža). Parodo kiek grynojo pelno įmonė uždirba panaudodama vieną turto litą. TP=grynasis pelnas/ turtas. 4.5. nuosavo kapitalo pelningumas (grąža) (ROE). Parodo, kiek litų grynojo pelno tenka vienam nuosavybės litui. NKP= grynasis pelnas/ nuosavas kapitalas=(grynasis pelnas/pardavimai)*(pardavimai/ turtas)*(turtas/nuosavas kapitalas) 5. nuosavybės struktūros rodikliai.( skolų valdymo. *ar bendrovė turi tinkamą skolų nuosavo kapitalo santykį ir kodėl tai yra svarbu? *naudojant skolintą kapitalą galima padidinti nuosavo kapitalo pelningumą, tačiau taip pat auga bedrovės rizika- kreditoriai įgyja pirmumo teisę į uždirbtus pinigus. Tai dažnai vadinama finansiniu svertu. 5.1. turto ir nuosavo kapitalo santykis. Parodo kiek turto tenka vienam nuosavo kapitalo litui. TNKS=turtas/nuosavas kapitalas. 5.2. skolų ir turto santykis ( arba skolų rodiklis). Parodo kiek skolų tenka vienam įmonės litui. STS=skolos/turtas; trump.STS = trump.skol./ turtas; Ilg.STS=Ilgalaikės skolos/turtas. turtas= skolintas kapitalas+ nuosavas kapitalas NUOSAVO KAPITALO IR TURTO SANTYKIS-parodo kiek kapitalo tenka vienam įmonės turto litui. nuosavo kapitalo ir turto santykis=nusavas kapitalas / turtas. SKOLŲ- NUOSAVO KAPITALO SANTYKIS (Debt-Eguity Ratio). Parodo kiek skolų tenka vienam savininkų nuosavybės litui. skolų nuosavo kapitalo santykis=skolos/ nuosavas kapitlas. ĮMONĖS MOKUMAS - Erwardo Altmano Z įverčio modelis (1960)Z=0,717(x1)+0,847(X2) +3,11(x3)+0,420(x4)+0,998(x5) X1 parodo įmonės likvidumą. įmonės turinčios likvidumo problemų, turi didesnę tikimybę tapti nemokiomis, bankrutuoti. X1=grynasis apyvartinis kapitals/ visas turtas X2 rodiklis bus mažas bendrovėse, kuiros eilę metų dirbo nuostolingai ir nesugebėjo sukaupti rezervų(papildomo kapitalo) X2=nepaskirstytas pelnas/ visas turtas X3parodo įmonės pelningumą prieš palūkanas ir mokesčius (EBIT) jei šis rodiklis mažas, bendrovės nesugeba pelningai dirbti ir jos nemokumo tikimybė didėja X3=įm.pelningumas prieš mokesčius ir palūkanas (EBIT)/visas turtas X4kuo rodiklis mažesnis, tuo daugiau įsiskolinimų turi bendrovė, yuo didesnė bankroto tikimybė. X4=savinikų nuosavybė/ visi įsipareigojimai X5rodiklis bus mažas, jei bendrovė nesugeba efektyviai panaudoti turimo turto. X5= pardavimai/ visas turtas. jei Z<1,2- bendrovei gresia bankrotas; 1,2<Z<2,9- "pilka" zona; Z>2,9 viskas puiku 6. AUGIMO RODIKLIAI Parodo kaip per tam tikrą laikotarpį kito įm.turtas , įsipareigojimai, pardavimai ar pelnas. 6.1 PARDAVIMŲ AUGIMO R.parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įmonės pardavimai PAR =grynasis pelas(metų pb)- pardavimai(metų pr.)/ pardavimai(metų pr.) 6.2 Grynojo pelno augimo rodiklis R. parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įm.turimas turtas. GPAR= grynasis pelas(metų pb)- grynasis pelnas(metų pr.)/ grynasis pelnas(metų pr.) 6.3 Pelno tenkančio akcijai (EPS) augimo rodiklis EPSaugimo rodiklis =EPS(metų pb)-EPS(metų pr)/ EPS(metų pr) 6.4 Turto augimo rodiklis parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įmonės turimas turtas TAR =turtas(m pb)- turtas (m pr)/ turtas (m pr) 6.5 Nuosavo kapitalo augimo rodiklis parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įmonės nuosavas kapitalas NKAR=nuosavas kapitalas (m pb)-nuosavas kapitalas (m pr)/ nuosavas kapitalas (m pr) 6.6 Skolų augimo rodiklis - parodo kaip per atsaskaitinį laikotarpį kito įmonės skolintas kapitalas SAR=skolos(m pb)-skolos(m pr)/ skolos (m pr) trumplaikių SAR =trum.skolos(m pb)- trump.skolos(m pr)/ trump.skolos (m pr) ilgalaikių(tas pats kaip su trumpalaikėm- atsibodo jau rašyt). VERSLO SVERTAS operating leveragre-OL) verslo rizika- bendrovės pelno iki mokesčių ir finansinių (palūkanų) sąnaudų kaitumas (EBIT kaitumas). finansinės rizika- bendrovės pelno iki mokesčių (EBT) kaitumas. veiklos svertas (DOL)rodo, kiek kartų pakis bendrovės pelnas prieš mokesčius ir palūkanas (EBIT), pasikeitus bendrovės pardavimam, ir yra svarbus bendrovės pelno jautrumo bendrovės pardavimams rodiklis. veiklos svertas priklauso nuo fiksuotų bendrovės sąnaudų. (VRIEDAS ČIA KAŽKOS, BYBĮ DĖJAU ANT TOKIO MOKSLO). jei bendrovės turi aukštą OL (didelius fiksuotus kaštus ir mažus kintamus kaštus), augant pardavimams jos pelnas auga greitai, tačiau taip pat greitai auga jos nuostoliai jei pardavimai mažėja. jei bendrovės turi žemą OL (mažus fiksuotus kaštus ir mažus kintamus kaštus), augant pardavimams jos pelnas augalėtai, tačiau taip pat ji patiria mažesnius nuostoliusjei pardavimai mažėja. kredito rizika- investicinės obligacijos, spekuliacinės obligacijos. 7. RINKOS RODIKLIAI parodo kaip bendrovęs ( jos akcijas) vertina investitoriai. 7.1 Kapitalizacija - tai suma, kurią investuotojas turėtų sumokėti, norėdamas rinkoje įsigyti įmonę konkrečiu laiko momentu. kapitalizaciaj =akcijų skaičius*akcijos rinkos kaina 7.2 Pelnas tenkantis vienai akcijai (EPS) PTA= grynasis pelnas- privel.akc.div./ akcijų skaičius- priv.akc.skaičius 7.3 Dividendas tenkantis vienai akcijai DPS=dividentai-priv.akc.div./ akcijų skaičius- priv.akc.sk. 7.4 Kainos ir pelno akcijai santykis (P-E) parodo, kiek unvestuotoja moka už vieną įmonės pelno litą. paprastai investuotokai moka didsenę kainą už akcijos tokiso įmonės, kurios pelnas turi tendenciją didėti. P-E =akcijos rinkos kaina/ pelnas tenkantis akcijai 7.5 Akcijos buhalterinė vertė parodo buhalterinę(teorinę) paprastosios akcijso vertę.ABV=nuosavas kapitalas/ akcijų skaičius 7.6 Kainos ir buhalterinės vertės santykis (P-B) parodo kiek investuotojas moka už vieną turto litą, kurį jis teoriškai gautų įmonei likviduojant. P-B akcijos rinkos kaina/ akcijos buhalterinės vertė 7.7 Dividendų pajėgingumas (grąža) dividentinį pajamingumą lyginant su bankų depozotu ar vyriausybės obligacijų palūkanomis, galima įvertinti investicijos į akcijas einamąjį pelningumą. DP= dividentas tenkantis akcijai/ akcijos rinkos kaina. 7.8 Dividendų mokėjimo koeficientas parodo kokia įmonės pelno dalis skiriama išmokėti akcininkams dividentais. DMK = dividentas tenkantis akcijai/ pelnas tenkantis akcijai. FIKSUORŲ PAJAMŲ VERTYBINIAI POPIERIAI obligacijos- skolos vertybiniai popieriai, kuriuos išleidusi institucija (valtybės, savivaldybė ar bendrovės) įsipareigoja mokėti nustatyto dydžio palūkanas ir atėjus obligacijos išpirkimo terminui grąžinti paskolintą sumą- obligacijos nominalią vertę. pagrindinės obligacijų charakteristikos: • nominali vertė • išpirkimoterminas arba data; • kupono palūkanų norma. papildomos charakteristikos: • konvertavimas; • išpirkimas prieš terminą. OBLIGACIJŲ RŪŠYS pagal mokeėjimus obligacijos gali būti skirstomos - nulinio kupono diskontuotos obligacijos-emisijos metu pardudodamos už kainą, kuri yra gerokai mažesnė nei jų nominali vertė. šios oblogacijos nemoka periodinių kupono mokėjimų; atėjus išpirkimo terminui gauna vienkartinį mokėjimą, kurį sudaro paskolinta suma ir per obligacijos gyvavimo laikotarpį sukauptos palūkanos. - paprastosios(kupono) obligacijos- emisijos metu parduodamos už nominalią vertę(arba kainą artimą nominaliai vertei). paprastos obligacijos periodiškai(paprastai kas pusmetį) moka kupono mokėjimus, o atėjus išpirkimo terminui, išperkamos už nominalią vertę. - paskolą amortizuojančios oblogacijos- palūkanos ir paskolinta suma grąžinamos dalimis, t.y.investitorius gauna vienodo dydžio pariodinius mokėjimus. - neterminuotos obligacijos(konsolės)-neišperkamos, palūkanos mokamos vienodais laiko tarpais. taip pat gali būti skirstomos: - emitenta-valstybės, savivaldybių, bendrovių; - išpirkimo terminą-trumpalaikės, vidutinio termino, ilgalaikės; ragantijas- užtikrintos turtu(hipotetinės obligacijos), neužtikrintos turtu. PAPRASTŲJŲ OBLIGACIJŲ VERTĖS NUSTATYAMAS diskontuotų pinigų srautų metodas + obligacijos vertė lygi kupono mokėjimų (aniuteto) ir obligacijos nominalo gauto obligacijos išpirkimo metu (paprastaisiais mokėjimais)esamai vertei. + Vertė = kuponų mokėjimųPV(anuiteto)+obligacijų niminalo PV (oaorastasis pinigų srautas). + kai dikonto norma lygi obligacijos kupono palūkanų normai, obligacijos vertė lygi jos nominaliai vertei. + kai diskonto norma yra didesne nei abligacijos kupono palūkanų norma, obligacijos vertė mažesnė nei jos nominali vertė. + kai diskonto norma yra mažesnė nei oblogacijos kupono palūkanų norma, obligacijos vertė mažesnė nei jos nominali vertė. + artėjant obligacijos išpirkimo terminui, jos vertė artėja prie nominalios vertės;išpirkimo metu lygi nominaliai vertei. + obligacijos vertė ir palūkanų(diskonto)norma atvirkščiai proprcingi dydžiai: augant diskonto normai obligacijos vertė mažėja ir atvirkščiai. kodėl obligacijos kaina ir palūkanų norma (pelningumas) yra atvirkščiai proporcingi dydžiai? emisijos metu obligacijų kupono norma prilyginama palūkanų normai (atsižvelgiant į obligacijos kredito riziką) ir ji parduodama už kainą labai artimą jos nominaliai vertei. rinkos palūkanų normai svyruojant, išleistųobligacijų kupono norma pasidaro atitinkamai mažesnės arba didesnė už rinkos palūkanų normą. obligacijos kupono normai tapus mažesnei nei rinkos palūkanų norma, obligacijos kaina taip pat sumažėja, kad jos pelningumas atitiktų aukštesnę rinkos palūkanų normą: 1. rinkos palūkanų normai kylant, apyvartoje esančių obligacijų kainos krenta tol, kol šių obligacijų pelningumas padidėja iki išaugusio naujų obligacijų amisinių pelningumo. 2. rinkso palūkanų normai mažėjant, apyvartoje esančių obligacijų kainos kyla tol, kol šių obligacijų pelningumas sumažėja iki sumažėjusio naujai laidžiamų obligacijų pelningumo. OBLIGACIJŲ PENINGUMAS (YIELD) obligacijų pelningumas tai palūkanų norma, kurią jūs faktiškai uždirbate į obligaciją; pelningumas priklauso nuo kainos, kurią jūs mokate pirkdami obligaciją bei (kupono) palūkanų kurias jūs gaunate: - einamasis pelningumas (current yield) ie=kupono palūkanos (metinės)/ obligacijos kainos - pelningumas iki išsipirkimo (yield to Maturity) skaičiuojant pelningumą iki išsipirkimo įvertinami visi kupono mokėjimai, bei obligacijos padidėjimas (jei obligacija buvo pirkta už kainą mažesnę nei jos nominali vertė,) arba sumažėjimas (jei obligacija buvo pirkta už kainą didesnę nei jos nominali vertė) skaičiuojants pelningumą iki išpirkimo, daroma prielaida, kad oblogacija bus laikoma iki jos išpirkimo ir visi gauti kupono mokėjimai bus perinvestuoti su palūkanų normą lygią pelningumui iki išpirkimo. jei obligacija bus parduota anksčiau išpirkimo termino ir kupono mokėjimai bus perinvestuoti su palūkanų norma kuri bus didesnės ar mažesnė iki išpirkimo investitoriaus faktinis pelningumas kirsis nuo laukiamo pelningumo iki išpirkimo. • apytikrė palningumo reikšmė (neberašiau, nes čia irgi nesamonė) OBLIGACIJOS TERMINAS IR PELNINGUMAS Obligacijos į rinkos palūkanų pokyčius reaguoja nevienodai. Kuo ilgesnis obligacijos terminas, tuo didesnė tikimybė, kad laikui bėgant rinkos palūkanų normos svyravimui bus didesni, todėl investitoriai reikalauja didesnio atlygio už papildomą riziką. Palūkanų normos kreivė gali būti kylanti, lygi arba krintanti. Iždo vekselių pelningumo pagrindinės charakteristikos: pavadinimas, kupono palūkanų norma, išpirkimo terminas. Pelningumas: einamasis pelningumas(Interest Yield) ir pilnas arba išpirkimo termino pelningumas(Redemption Yield) AKCIJŲ/BENDROVĖS VERTĖS NUSTATYMAS.. Diskontuotų pinigų srautų metodo Problemos: 1. Būsimi pinigų srautai nėra žinomi iš anksto, 2. akcija yra nuosavybės vertybinis popierius, todėl investicijos trukmė yra begalinė, 3. diskonto norma nėra aiški. Vertė = ∑CFt / (1+r)t. Akcinio kapitalo vertinimo modelis(FCFE). Bendrovės vertė randama bendrovei tenkantį pinigų srautą, t.y. pinigų srautą, kuris lieka padengus visas veiklos sąnaudas ir mokesčius, tačiau prieš mokant palūkanas, diskontuojant bendrovės kapitalo kaina. Vertė = ∑CFt tenkantys akcininkams/ (1+ke)t Dividendų diskontavimo modelis(DDM) yar specialus akcinio kapitalo vertės nustatymo atvejis. Bendrovės vertinimo modelis (FCFF) Vertė = ∑CFt tenkantys bendrovei/(1+bendrovės kapitalo kaina) P.S. suma tei čia visos dalybos. Bendrovės vertė randama bendrovei tenkantį pinigų srautą, t.y. pinigų srautą, kuris lieka padengus visas veiklos sąnaudas ir mokesčius, tačiau prieš mokant palūkanas, diskontuojant bendrovės kapitalo kaina. GRYNASIS PINIGŲ SRAUTAS. Akcininkams tenkantis pinigų srautas: dividendai+akcijos likutinė(išpirkimo) vertė. ARBA grynasis pelnas+nusidėvėjimas-kapitalo sąnaudos(investicijos) * (1-D/E) + (grynasis apyvartinio kapitalo pokytis) * (1-D/E). Bendrovei tenkantis grynasis pinigų srautas: EBIT+Nusidėvėjimas-Kapitalo sąnaudos(investicijos)+Grynasis apyvartinio kapitalo pokytis. LAUKIAMAS AUGIMAS. Gali būti stabilus, spartus augimas bei pereinamasis laikotarpis tarp jų. Kurį augimo modelį pasirinkti? Augimo modelis tinka jei bendrovės pinigų srautas yra teigiamas. 1. Pastovaus augimo modelį renkamės, jei bendrovės augimas atitinka (+-1-2%) ūkio augimą. 2. Dviejų stadijų (spartaus augimas→stabilaus augimo) modelį renkamės, jei bendrovės augimo sparta yra aukštesnė nei vidutinė (pastovus +≈8%); 3. trijų stadijų (spartus augimas→pereinamasis laikotarpis→stabilus augimas) renkamės, jei bendrovės augimo sparta yra labai didelė (pastovus+daugiau nei ≈8%). MODELIO PARINKIMAS DIVIDENDŲ DISKONTAVIMO MODELIS Nulinio augimo modelis: bendrovė akcininkams išmoka visą pelną nepalikdama lėšų investicijoms; Privilegijuotosios akcijos. Pastovaus augimo modelis: bendrovės augimas yra pastovus (vidutinis) ir atitinka ūkio augimą; dividendai atitinka FCFE; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovus dviejų stadijų modelis: bendrovės augimas spartus (aukštesnis nei vidutinis); dividendai atitinka FCFE; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovaus trijų stadijų modelis: bendrovė auga ypač sparčiai; dividendai atitinka FCFE; finansinis svertas yra pastovus. AKCININKŲ KAPITALO VERTINIMO MODELIS – FCFE Pastovaus augimo modelis: bendrovės augimas yra pastovus ir atitinka ūkio augimą; dividendai neatitinka FCFE arba bendrovė nemoka dividendų; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovus dviejų stadijų modelis: bendrovės augimas spartus (aukštesnis nei vidutinis); dividendai neatitinka FCFE arba bendrovė nemoka dividendų; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovaus trijų stadijų modelis: bendrovė auga ypač sparčiai; dividendai neatitinka FCFE arba bendrovė nemoka dividendų; finansinis svertas yra pastovus. BENDROVĖS VERTINIMO MODELIS Pastovaus augimo modelis: bendrovės augimas yra pastovus ir atitinka ūkio augimą; finansinis svertas yra nepastovus (aukštas ir tikėtina kad ateityje keisis). Nepastovus dviejų stadijų modelis: bendrovės augimas spartus (aukštesnis nei vidutinis); finansinis svertas yra nepastovus (aukštas ir tikėtina kad ateityje keisis). Nepastovaus trijų stadijų modelis: bendrovė auga ypač sparčiai; finansinis svertas yra nepastovus (aukštas ir tikėtina kad ateityje keisis). DIVIDENDŲ DISKONTAVIMO MODELIS Nulinio dividendų augimo modelis Bendrovė akcininkams moka vienodo dydžio dividendus, t.y. D0=D1=Dn=D∞. Tuomet mes gauname begalinį mokėjimų srautą – perpetuitetą. Pastovaus dividendų augimo modelis Bendrovės dividendai kiekvienais metais auga pastoviu dydžiu g, t.y. D1=D0(1+g); D2=D1(1+g)… Nepastovaus (2 – stadijų arba n – stadijų) dividendų augimo modelis Akcijos vertę sudaro pinigų srautų gautų per įvairaus dividendų augimo etapus esamoji vertė. RIZIKA IR PELNINGUMAS Kadangi finansiniai ištekliai yra riboti, už galimybę jais naudotis mokame tam tikrą kainą (palūkanas). Kuo didesnis būsimo pinigų srauto neapibrėžtumas tuo didesnio atlyginimo reikalaujame. Investuotojo pageidaujama pelno norma=Nerizikingos investicijos pelningumas (RF)+Rizikos preidas (RP). VIDURKIO VARIACIJOS METODAS Rizika apibrėžiama kaip laukiamo ir faktinio pelningumo neatitikimas, t.y. faktinis investicijos pelningumas gali būti mažesnis (arba didesnis) nei laukiamas pelningumas. Apie investicijos rizikingumą galima spręsti pagal jos pelningumo tikimybių skirstinį. RIZIKA IR PELNINGUMAS Kadangi finansiniai ištekliai yra riboti, už galimybe jais pasinaudoti mokame tam tikrą kainą (palūkanas); Kuo didesnis būsimo pinigų srauto neapibrėžtumas tuo didesnio atlygio reikalaujame. Investuotojo pageidaujama pelno norma (diskonto norma) = Nerizikingos investicijos pelningumas (RF) + Rizikos priedas (RP) Kaip apibrėžti ir išmatuoti riziką? Kaip apskaičiuoti rizikos priedą? Rizika ne tik pavojus, bet ir galimybė. VIDURKIO – VARIACIJOS METODAS Rizika apibrėžiama kaip laukiamo ir faktinio pelningumo neatitikimas, t.y. faktinis investicijos pelningumas gali būti mažesnis (arba didesnis) nei laukiamas pelningumas. Apie investicijos rizikingumą galima spręsti pagal jos pelningumo tikimybių skirstinį. Pelningumas (laukiama vertė) Skirstinio laukiama vertė-labiausiai tikėtinas įvertis. Normaliojo skirstinio laikiama vertė lygi aritmetiniam vidurkiui Dispersija ir vidutinis kvadratinis nukrypimas (SD) Dispersija ir SD parodo atsitikitinio dydžio reikšmių išsibarstymą apie laukiamą vertę – kuo išsibarstymas didesnis tuo didesnė rizika. Dažniausiai mes turime praėjusių laikotarpių duomenis ir nežinome tikimybių. Tuomet darome prielaidą, kad kiekviena reikšmė (įvykis) vienodai tikėtinas ir jo tikimybė yra 1/N arba 1/(N-1) Variacijos koeficientas parodo kiek rizikos tenka vienam pelno vienetui. CV=σR/E(R) Išvados Variacija (dispersija arba kvadratinis nukrypimas) parodo bendrą vertybinio popieriaus riziką (total risk). Matuojant bendrą vertybinio popieriaus riziką neatsižvelgiama į galimybę sumažinti riziką diversifikuojant investicijų portfelį. PORTFELIO RIZIKA IR PELNINGUMAS Portfelio pelningumas Laukiamas portfelio pelningumas lygus jį sudarančių investicijų pelningumų svertiniam vidurkiui. Portfelio rizika nėra lygi jį sudarančių investicijų kvadratinių nukrypimų svertiniam vidurkiui. Portfelio rizika priklauso tiek nuo jį sudarančių vertybinių popierių rizikos, tiek nuo to kaip šių vertybinių popierių pelningumai tarpusavyje kinta laikui bėgant (koreliuoja ar ne koreliuoja). Cov ij – kovariacijos koeficientas KAPITALO VERTINIMO MODELIS (CAPM - The Capital Asset Pricing Model) arba RINKOS MODELIS Pagrindinės prielaidos - Variacija (dispersija, standartinis nuokrypis) kaip rizikos matas; - Teigia, kad dalies rizikos (variacijos) galima išvengti diversifikuojant investicijų portfelį, ir tik ta rizikos dalis kurios negalima išvengti yra atlyginama investitoriui; - Nediversifikuojamai (sisteminei) rizikai matuoti naudojamas Beta koeficientas; normalizuotas beta koef. = 1; - Beta koef. ir laukiamos pelno normos ryšys išreiškiamas: Laukiama pelno norma (diskonto norma) = Nerizikingos investicijos pelningumas (RF) Beta * Rinkos rizikos priedas(Rm) Diversifikavimas ir rizikos tipai Visą riziką pagal jos šaltinius galime skirstyti į riziką kuri yra būdinga konkrečiai bendrovei (Bendrovės arba nesisteminga rizika) ir riziką kuri yra būdinga visoms bendrovėms (rinkos arba sisteminga rizika), t.y. Visa rizika = Diversifikuojama rizika + Nediversifikuojama rizika, arba Visa rizika = Bendrovės rizika + Rinkos rizika, arba Visa rizika = Nesisteminga rizika + Sisteminga rizika. Rizikos tipai: - Produkto rizika - rizika, kad produkto pinigų srautai bus mažesni nei buvo tikimasi) - Konkurencijos rizika - rizika, kad bendrovės pinigų srautai dėl konkurencijos bus mažesni nei buvo tikimasi - Kredito (nemokumo) rizika – rizika, kad bendrovė nesugebės padengti įsipareigojimų; - Ūkio šakos rizika – rizika budinga tam tikrai ūkio šakai (streikai; aplinkos apsauga) - Valiutos rizika, šalies rizika – rizika susijusi su valiutų kurso svyravimu - Rinkos rizika – makroekonominiai veiksniai (ūkio ciklas, palūkanos, infliacija) Nesisteminga, rizika gali būti sumažinta arba visai eliminuota didinant investicijų į skirtingas bendroves skaičių (diversifikuojant). Sistemingos rizikos išvengti nepavyksta. Tai galima pagrįsti ekonomiškai arba statistiškai. Didinant investicijų skaičių, kiekvienos investicijos poveikis (teigiamas arba neigiamas) portfelio pelningumui arba rizikai bus vis mažesnis; Atskirų investicijų poveikis portfelio pelningumui gali būti tiek teigiamas tiek neigiamas. Augant portfelyje esančių investicijų skaičiui šis poveikis mažės (t.y. kiekvienai investicijai kurios pelningumas bus mažesnis nei buvo tikėtasi atsiras investicija, kurios pelningumas bus didesnis nei buvo tikėtasi). Kadangi nesistemingos rizikos galima išvengti investuojant į gerai diversifikuotą portfelį, investitoriui atlyginama tik sisteminga rizika (CAPM prielaida) CAPM - reikalingi duomenys *Nerizikingos investicijos pelningumas *Rizikos priedas; *Beta. Beta Daroma prielaida, kad investicijos (akcijos) pelningumas priklauso nuo veiksnių kurie įtakoja visų rinkoje esančių akcijų pelningumą, t.y. akcijos pelningumas gali būti išreikštas kaip šio veiksnio (ar veiksnių) funkcija Parastai beta gaunamas skaičiuojant akcijos pelningumo (Rij) ir rinkos (rinkos indekso) (Rmj) regresijos koeficientus, t.y. sprendžiant regresijos lygtį: SISTEMINGA (RINKOS) IR NESISTEMINGA (BENDROVĖS) RIZIKA Riziką galima išskirstyti: rinkos (sistemingą) riziką ; unikalią bendrovės (nesistemingą) riziką Determinacijos koeficientas R2 parodo kokia variacijos dalis tenkanti priklausomam kintamajam gali būti paaiškinta nepriklausomajo kintamojo variacija. INVESTAVIMO SPRENDIMAI (Kapitalo biudžetavimas) • Atsipirkimo laikotarpio metodas – Skaičiuojame per kiek laiko atsipirks (sugrįš) projektas pradinės išlaidos Sprendimo taisyklė: Projektą priimame jei atsiperka per nustatytą laiko tarpą. Privalumai: *Paprasta apskaičiuoti ir suprasti; *Atspindi faktą, kad tolimoje ateityje gauti pinigų srautai yra labiau neapibrėžti; *Prioritetą teikia projektams, kurie pasižymi likvidumu. Trūkumai: *Ignoruoja pinigų laiko vertę; *Ignoruoja pinigų srautus gautus po atsipirkimo laikotarpio; *Reikalauja pasirinkti atsipirkimo laikotarpį (priimant sprendimą); *Nepalankiai vertina projektus atsiperkančius per ilgą laiko tarpą. *Projekto NPV gali būti neigiama!!! • Diskontuotas atsipirkimo laikotarpio metodas – apskaičiuojame pinigų srautų esamą vertę ir tuomet žiūrime per kiek laiko atsiperka projektas. Sprendimo taisyklė: Projektą priimame jei atsiperka per nustatytą laiko tarpą. Privalumai: *Įvertina pinigų vertę. • Grynosios esamosios vertės metodas (NPV) – NVP tai projekto rinkos vertės ir jo sąnaudų skirtumas. Trys žingsniai: 1) Prognozuojame būsimus pinigų srautus; 2) Atsižvelgdami į projekto riziką apskaičiuojame reikalaujamą pelno normą; 3) Diskontuojame pinigų srautus ir atimame projekto pradines sąnaudas. Sprendimo priėmimo taisyklė: Jei NPV > 0 - projektą priimame; Jei NPV < 0 - atmetame; Jei NPV= 0 - (priimame arba atmetame) • Vidinės pelno normos metodas (IRR) – IRR tai pelningumas kuriam esant projekto NVP lygi nuliui. Sprendimo priėmimo taisyklė: Jei IRR > r - projektą priimame; Jei IRR < r - atmetame; Jei IRR= r - (priimame arba atmetame); r – reikalaujama pelno norma arba kapitalo kaina (Ke, Kd arba WACC). Privalumai (lyginanat su NVP) *Projekto pelningumas yra suprantamas ir patrauklus) rodiklis(jį mėgsta vadovai, jis suprantamas žmonėms nežinantiems projekto detalių); *Jei projekto IRR pakankamai didelė, reikalaujamos pelno normos galima neskaičiuoti (o ją apskaičiuoti nėra paprasta). Trūkumai (lyginanat su NVP) *Sudėtinga apskaičiuoti; *Jei susiduriame su neįprastais pinigų srautais (ženklas kinta daugiau nei kartą, lygtis turi daugiau nei vieną spr.) *Neįvertina projekto mąsto. • Pelningumo indeksas (PI) PI = visų būsimų srautų esamoji vertė/Investicijų vertė Sprendimo priėmimo taisyklė Jei PI>1 projektą priimame; Jei PI<1 projektą atmetame. Jei PI=1 indiferentiški Privalumų nebuvo rasta Trūkumas tik vienas-neįvertina projekto mąato. TARPUSAVYJE NESUDERINAMI IR NEPRIKLAUSOMI PROJEKTAI • Jei galime priimti (tikslinga priimti ) tik vieną iš kelių projektų – tokie projektai vadinami tarpusavyje nesuderinamais (pvz. sprendimas statyti tiltą ar pirkti keltus; sprendimas statyti skirtingo pajėgumo gamyklas ar įsigyti apskaitos sistemą ir pan.) Sprendimo priėmimo taisyklė: Projektus ranguojame (t.y. nustatome prioritetus pagal pasirinktus kriterijus, dažniausiai NPV) ir priimame geriausią. • Jei sprendimas įgyvendinti ar atmesti projektą neįtakoja sprendimo priimti ar įgyvendinti kitą projektą, tokie projektai vadinami nepriklausomais.

Apskaita  Paruoštukės   (33,24 kB)

Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai. Išskiriamos dvi teisės rūšys: Pozityvioji teisė, Prigimtinė teisė. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.

Teisė  Konspektai   (56 psl., 123,35 kB)

Globalizacijos veikiamų šalių ekonomikos konkurencingumas vis labiau priklauso nuo gabenimo ir paskirstymo sistemų išvystymo. Gebėjimas laiku sukaupti reikiamus išteklius ir operatyviai pateikti vartotojui gaminį ar paslaugą tampa svarbiausiu verslo sėkmės garantu. Lietuva siekia maksimaliai išnaudoti vis labiau ryškėjančias tarptautines prekybos galimybes, tačiau reikia įvertinti, kad pavieniai Lietuvos transporto mazgai, ar atskiros transporto kompanijos turi ribotaskonkurencijos galimybes globalizacijos procese.

Darbo ir civilinė sauga  Kursiniai darbai   (26 psl., 1,58 MB)

Vaiko socializacija – tai nuo pat gimimo prasidedantis procesas. Tai procesas, kurio metu visuomenės kultūra perduodama vaikams, siekiant formuoti iš kūdikio individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. Žinoma, jog didžiausią įtaką vaiko socializacijos procesui be šeimos, mokyklos, darbo, religijos, daro visuomenės formavimo priemonės t.y. žiniasklaida.

Socialinis darbas  Referatai   (12 psl., 19,44 kB)

Indijos šiaurinės ir pietinės dalies turistinės infrastruktūros ir išteklių palyginimas“ šiame darbe yra pateikta bendra informacija apie Indiją ( kad lengviau įsivaizduotumėm kokia yra šioje šalyje padėtis).Išskirta Indijos pramonė, transportas ir maistas.Pasirinkti miesteliai esantys šiaurinėje ir pietinėje Indijos dalyje ir smulkiai išnagrinėti, lentelėje. ( kad galėtumėm įsivaizduoti kaip skiriasi Indijos miesteliai esantys skirtingose šalies dalyse, savo turistine infrastruktūra ir ištekliais).

Kita  Kursiniai darbai   (20 psl., 359,54 kB)

Išankstinis mokėjimas. Avansinis mokėjimas. Mokėjimas tiekiant. Mokėjimas atvira sąskaita. Išankstinis mokėjimas reiškia visos sutartyje numatytos sumos sumokėjimą prieš gaunant prekes. Avansinis mokėjimas reiškia sutartyje numatytos sumos dalies sumokėjimą prieš gaunant prekes. Mokėjimo tiekiant sąlyga - prekė perduodama tik už ją sumokėjus. Esant mokėjimui atvira sąskaita, eksportuotojas išsiunčia prekes bei sąskaitą-faktūrą pirkėjui prieš apmokėjimą.

Finansai  Pateiktys   (39 psl., 16,35 kB)

Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas, pagrindinės sąvokos ir sistema. Teisminė valdžia. Prokuratūra. Advokatūra. Policija. Karo policija. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba. Vidaus reikalų ministerija. Parengtinio tyrimo institucijos. Valstybės saugumo departamentas. Teisingumo ministerija. Notariatas.

Teisė  Konspektai   (213 psl., 1,79 MB)

Verslo aprašymas. Bendras sumanymo aprašymas. Verslo sferos apibūdinimas. Firmos istorija arba atsiradimas. Sumanymo uždaviniai. Sumanymo unikalumas. Marketingas. Verslo aplinkos veiksniai. Rinkos būklė, jos dydis ir tendencijos. Konkurencija rinkoje. Marketingo tikslai ir strategijos. Rinkos segmentavimas ir tikslinių rinkų parinkimas. Marketingo rinkinio elementai. Produktas rinkos požiūriu. Pasiskyrstymo kanalai. Kainų nustatymas. Reklamavimas ir stimuliavimas. Gamyba. Gamybos vykdymo vieta. Gamybos poreikiai. Reikalingos patalpos. Valdymas. Kritinė rizika. Finansai. 6. Kritinė rizika. Darbų grafikas.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (28 psl., 150,79 kB)

Vienas iš svarbiausių birželio 15 d. pavakarę į Kauno atvykusio Kremliaus emisaro V. Dekanozovo uždavinių buvo sudaryti marionetinę vyriausybę, kuri maskuotų komunistų įsiviešpatavimą ir surengtų „savanoriško“ Lietuvos prisijungimo prie SSRS spektaklį. Svarbiausias V. Dekanozovo patarėjas formuojant naują vyriausybę buvo SSRS pasiuntinys N. Pozniakovas, gerai orientavęsis vietos gyvenime, asmeniškai pažinojęs daugelį visuomenės veikėjų, inteligentų.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,73 kB)

Pramonės nacionalizavimas Lietuvoje turėjo vykti pagal Sovietų Sąjungoje išmėgintą modelį. Tik okupavus Lietuvą, jau birželio 17 d. buvo pradėtas riboti pramonės įmonių ekonominis savarankiškumas. Joms įsakyta laiku apsirūpinti žaliavomis, kuru, bet uždrausta sudaryti sandorius su užsienio firmomis. Iš esmės tai buvo prievartinė perorientacija prie gamybai būtinų prekių atsivežimo iš Sovietų Sąjungos.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,31 kB)

Šiuo metu, palyginus su tarpukario laikotarpiu, yra kur kas daugiau tarptautinių organizacijų. Pirmoji Lietuvos Respublika galėjo būti vos keliolikos įvairių tarpvalstybinių organizacijų partnerė (kadangi daugiau jų nė nebuvo), o dabar tokios bendrijos skaičiuojamos šimtais. Tad atgavusi nepriklausomybę Lietuva ne tik atgaivino savo narystę tose tarptautinėse organizacijose, ryšius su kuriomis nutraukė sovietinė okupacija, bet ir užmezgė ryšius su naujomis.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,16 kB)

Žodis Renesansas reiškia atgimimą, atgijimą. Tai buvo antikos atgaivinimo, mokslo, meno ir literatūros pakilimo laikotarpis. Renesansas prasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje XV- XVIa. Renesanso tėvyne laikoma Italija, nes čia Atgimimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a. Nors dar randama Renesanso užuomazgų Italijoje jau XIII a.Kadangi Italijoje greičiausiai ekonomiškai sustiprėjo buržuazija, kuri virto svarbiausia klase, veržliai kopiančia į ekonominio ir kultūrinio Italijos miestų gyvenimo viršūnes, todėl galima pagrįsti kodėl Renesansas pirmiausiai pradėjo formuotis Italijoje.

Istorija  Referatai   (9 psl., 274,54 kB)

Pasaulio istorių datų rinkinys nuo 40 000 m. pr. Kr. iki 2001 metų.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (75 psl., 34,6 kB)

Dabartiniu metu, kai daugelyje išsivysčiusių šalių jau pakankamai sukaupta prekių ir galima gauti kokias nori paslaugas, – reikia turėti tik pinigų. Prieš pradedant gaminti, reikia žinoti, ar pavyks mums tai parduoti, ar mūsų teikiamos paslaugos bus kam nors reikalingos. Taigi pirmiau reikia išspręsti pardavimo problemą, o tik paskui gamybos. Komercinė veikla (plačiąja prasme) svarbi beveik visose ūkio šakose. Tačiau tradiciškai šiai sričiai buvo ir yra priskiriama prekyba, o dabar tai tapo neatskiriama ir gamybos srities dalimi.

Rinkodara  Konspektai   (18 psl., 32,25 kB)

Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų. Tokiu būdu valstybės atsiribojančios nuo globalios ekonomikos tuo pačiu metu lieka pasaulio vystymosi pakraštyje.

Ekonomika  Konspektai   (21 psl., 78,71 kB)

Internetas ne tik prijungia mūsų kompiuterius prie pasaulinių informacijos lobynų. Jis sujungia mus vienus su kitais, sujungia "geriečius" su "blogiečiais", ir neteisus yra tas, kuris mano, jog naršyti po interneto platybes nėra pavojinga. Absoliuti dauguma "įsilaužimų" į kompiuterius iš pasaulinio tinklo lieka nepastebėti. Pasak JAV federalinio tyrimų biuro (FBI), šiuo metu užregistruojami tik maždaug penki procentai nelegalaus landžiojimo po svetimus kompiuterius atvejų.

Informatika  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,18 kB)

69 klausimų konspektai. Verslininkas, verslumas ir verslininkystė (verslas). Verslininkystės samprata viduramžiais. ”Lo sistema” – poveikis verslui per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą. Verslininkystės samprata XVII – XVIII šimtmečiuose. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata. Verslininko apibūdinimas ekonomine, valdymo ir asmens savybių prasme. Verslo sistema ir jo kintanti aplinka. Verslininkystės būsenos vertinimas tarpukario Lietuvoje.

Vadyba  Konspektai   (25 psl., 58,4 kB)

Paskolos būstui pirkti. Paskolos sąlygos. Dokumentų pateikimas. Papildomos išlaidos. Paskolos išdavimas. Paskolos grąžinimas. Bankui reikia pateikti tokius dokumentus: asmens pasą; jei pagal LR įstatymus turite deklaruoti pajamas – LR gyventojo turto ir pajamų deklaracijos nuorašą; pajamas patvirtinančius dokumentus (pažyma iš darbovietės ir kt.).

Finansai  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 8,83 kB)

Forfeitinginiai popieriai. Forfeitingo sandorio sudarymo technika. Sandorio paruošimo etapai. Kredito grąžinimo forfeitoriui užtikrinimo būdai. Dalyvių išlaidos. Pagrindinės forfeitingo operacijų charakteristikos. Naudojama valiuta. Forfeitinginio finansavimo privalumai ir trūkumai. Forfeitinginio sandorio dalyvių rizikos ir jų valdymas.

Finansai  Referatai   (12 psl., 18,93 kB)

Informacija – tai žinios, kurias galima perduoti, priimti ir įsiminti. Jutimo organai (regos, klausos, lytėjimo ir kiti) informaciją iš aplinkos perduoda į smegenis , o šios ją apdoroja ir kontroliuoja tolesnius mūsų veiksmus. Taip mes suvokiame aplinką, kurioje gyvename, įgyjame įgūdžių ir patirties. Netgi paprasčiausi vienaląsčiai gyvūnai geba justi aplinkos veiksnius (pavyzdžiui, šviesą, maistą) ir į juos reaguoti. Tobulesnės sandaros būtybės gali ne tik instinktyviai reaguoti į aplinką, bet ir apdoroti ar įsiminti informaciją.

Informatika  Referatai   (6 psl., 37 kB)

Ekonominio ekvivalentiškumo skaičiavimai. Ekvivalentiškumo samprata. Ekvivalentiškumo skaičiavimai, įvertinant vieną faktorių. Vienkartinių mokėjimų būsimosios sumos koeficiento skaičiavimai. Vienkartinių mokėjimų esamosios sumos koeficiento skaičiavimai. Lygių (vienodų) mokėjimų serijos sudėtinės sumos koeficiento skaičiavimai. Rentos nario radimas. Rentos trukmės nustatymas. Rentos palūkanų normos nustatymas. Skaičiavimai, įvertinant pinigų srautus. Pinigų srautų lentelinis vaizdavimas. Ekvivalentiškumas tarp pinigų srautų. Ekvivalentiškumas tarp įplaukų ir išlaidų. Obligacijos ir jų reitingas. Obligacijų rūšys. Obligacijos kursas. Obligacijų reitingas. Ekvivalentiškumo skaičiavimai, įvertinant paskolas. Efektyvios palūkanos paskolai. Paskolos balanso likutis. Infliacija ir pinigų perkamoji galia. Infliacijos apibūdinimas. Infliacijos matavimas. Montekarlo analizė.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (52 psl., 77,73 kB)