Tai savokos, kurios pagelbes ruosiantis egzaminams bei kontroliniams darbams. Jos pades suprasti nagrinejamus tekstus, saltinius ir kt.

Etika  Namų darbai   (28 psl., 72,92 kB)

Pagindinės istorijos datos.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (28 psl., 59,35 kB)

Trumpas Senovės Graikijos datų ir terminų konspektas.

Istorija  Konspektai   (12 psl., 25,32 kB)

Prancūzijos revoliucijai būdingas universalumas — bruožas, kurio neturi joks kitas iš gausių Europos sukrėtimų. Tiesą sakant, tai buvo įvykis, suteikęs žodžiui “revoliucija” tikrąją šiuolaikinę prasmę: tai ne tik politinis perversmas, bet ir visiškas valdymo sistemos, jos socialinių, ekonominių ir kultūrinių pagrindų sugriovimas. Dabar knygose apie istoriją pilna ,,revoliucijų". Pavyzdžiui, mėginta Anglijos pilietinį karą vadinti ,,Anglijos revoliucija", dar dažniau Rusijos revoliuciją siekta pakylėti iki visuotinių revoliucijų trečiojo rango. Minima romantiškoji revoliucija, mokslinė revoliucija, karinė revoliucija, pramoninė revoliucija, o pastaraisiais metais net seksualinė revoliucija. Nė viena iš jų nenusipelno tokio pavadinimo. Tačiau 1789 m. buvo pagrindo manyti, kad vyksta permainos, kurios pasieks žmones toli už Prancūzijos ribų ir neapsiribos tik politikos sritimi. Paryžius buvo dominuojančio valstybės sostinė ir tarptautinės kultūros centras. Revoliucionieriai paveldėjo švietimo epochos tikėjimą universalia žmogaus abstrakcija. Atrodė, kad veikia visur visų žmonių vardu, kovoja su universalia, visuotine tironija. Kilniausias jų paminklas buvo ne koks nors provincialus prancūzų teikimų paskelbimas, o skambioji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija . Prancūzijos revoliucija panardino Europą į giliausią ir ilgiausiai užsitęsusią krizę, kokią tik jai kada nors teko patirti. Jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą šios kartos gyvenimą. Iš epicentro Paryžiuje revoliucijos bangos pasiekė atokiausius žemyno kampelius. Nuo Portugalijos krantų iki Rusijos gilumos, nuo Skandinavijos iki Italijos paskui tas sukrečiančias bangas ėjo kareiviai ryškiaspalvėmis uniformomis, kepurėmis su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokardomis ir žodžiais Liberté, Ĕgalité, Fraternité lūpose. Savo šalininkams revoliucija žadėjo išvadavimą iš priespaudos, kurią rėmė monarchija, aristokratija ir bažnytinės organizacijos. Jos priešininkams revoliucija buvo minios ir tamsiųjų teroro jėgų sinonimas. Prancūzijai ji žadėjo šiuolaikinės nacionalinės tapatybės pradžią, o visai Europai tai buvo akivaizdus įrodymas, kokie pavojai slypi vieną tironijos forma pakeičiant kita. Revoliucija prasidėjo ribotų taikių permainų viltimi, o baigėsi pažadais priešintis bet kokioms permainoms". Žvelgiant iš artimos perspektyvos, ji pralaimėjo, tačiau tolimesnėje perspektyvoje, socialinių ir politinių idėjų srityje, jos poveikis buvo ir tebėra labai didelis ir ilgalaikis. Dėl visa to ir įvyko Didžiosios Prancūzijos revoliucija ir jos idėjos, gal kiek prie to prisidėjo Prancūzų išskirtinis bruožas revoliucijoms, bet mums aišku viena, kad tokios revoliucijos dar niekas nebuvo regėję. Dauguma amžininkų žavėjosi 1789 m. įvykiais Prancūzijoje. Tų metų pavasarį sušaukti Generaliniai luomai, pasiskelbę Nacionaliniu susirinkimu, ėmė laužyti šimtmečiais gyvavusias feodalinės valdžios struktūras. Buvo naikinamos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai, priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Galiausiai buvo apribota Prancūzijos karaliaus valdžia ir 1791 m. rugsėjo mėn. patvirtinta viena seniausių pasaulyje konstitucijų. Prasidėjus revoliucijai, atrodė, jog Europoje bręsta nauja epocha, kurios šūkis buvo: "Laisvė, lygybė, brolybė." Bijodami, kad revoliucija gali išsiplėsti, prieš sukilėlius savo kariuomenes pasiuntė Austrijos ir Prūsijos monarchai. Vėliau į karą įsitraukė Anglija, Rusija. Taip prasidėjo revoliucinių karų epocha. Prancūzai stojo ginti ne tik iškovotos laisvės, bet ir pačios revoliucijos. Už sąmokslo rengimą buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI. Vyko kova ir tarp pačių revoliucionierių. Kurį laiką radikalai, vadinami jakobinais, buvo įvedę savo diktatūrą, vykdė terorą. Tačiau po Termidoro perversmo jakobinų diktatūra buvo likviduota. Nuo šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama karams su užsienio priešais. Šių žygių metu iškilo ir išgarsėjo jaunas generolas Napoleonas Bonapartas. Generaliniai luomai susirinko 1789 gegužį Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis dėl finansų padėties gerinimo, bet jie iš karto ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Tai ir buvo revoliucijos pradžia. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotų deputatų siekė panaikinti, absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą tačiau ji nenorėjo panaikinti luominių skirtumų ir feodalinių privilegijų. Buržuazija svajojo apie tokią visuomenę, kur žmogaus vietą lemtų ne kilmė, bet turtas ir išsilavinimas. Liaudis laukė permainų tikėdamasi, kad jos palengvins gyvenimą. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatų reikalavimu generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys -parengti konstituciją. Neryžtingos karaliaus pastangos jėga priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo pagrindinė jėga buvo sankiulotai. 1789 07 14 sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą - Bastiliją. Bastilijos -užėmimas turėjo milžinišką politinę reikšmę, nes parode ryžtingą liaudies nusiteikimą absoliutizmo atžvilgiu. Panašūs įvykiai prasidėjo daugelyje Prancūzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai - vadinamoji nacionalinė gvardija. Platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė tapti žemės savininkais, atsikratyti feodalinių prievolių. Po liepos 14-osios absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia dabar priklausė Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir bajorai, įbauginti valstiečių judėjimo, balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą. 1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė ,,Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją": l straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda. 2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas-saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. 3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos. 5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo. 9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirti tam kelią. 10 straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas. 12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai iš anksto atlyginta. Šiam dokumentui atsirasti įtakos turėjo 776 m. JAV ,,Nepriklausomybės deklaracija" ir švietėjų idėjos. Deklaracija tapo naujos visuomenės kūrimo programa. Ja rėmėsi ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio pažangus judėjimai. 1791 rugsėji po ilgų svarstymų buvo priimat Prancūzijos konstitucija. Ji suteikė prancūzams plačias politines teises-tokių dar ilgai neturėjo kitų Europos valstybių gyventojai. Atrodo, kad, įsigaliojus konstitucijai revoliucija baigėsi, bet tai buvo apgaulingas įspūdis. Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didėjantį buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado savo vaidmenį, valdžia atiteko buržuazijai; kaimuose bruzdėjo valstiečiai, reikalaujantys visiškai panaikinti feodalines prievoles. Dvasininkija jautėsi nuskriausta, nes iš jos buvo atimtos žemės valstybės skoloms padengti. Be to, visa ši pertvarka nepakeitė sankiulotų padėties. Ginkluoti ir turintys didelę įtaką mietų savivaldybėse, komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių-jakobinų planais. Jakobinų vienu svarbiausių uždavinių jie laikė turtinės nelygybės mažinimą. Jakobinų vadai ir kiti manė, kad visuomenė privalo aprūpinti neturtinguosius gerai atlyginamu darbu, sudaryti sąlygas gauti išsilavinimą, dalyvauti valstybės valdyme. Jie reikalavo rinkimų teisės visiems suaugusiems vyrams. Galima išskirti tris pagrindines revoliucijos fazes Per pirmąją penkerių metų (1789-1794) fazę Prancūzijos revoliucijos tempai vis spartėjo, nuolat didėjant jos radikalumui, kol buvo nušluotos visos buvusios socialinės ir politinės tvarkos institucijos.Buvo panaikintas visas baudžiavos aparatas, aristokratų privilegijos, provincijos ir dvasininkai paskelbti civiliais asmenimis. Atrodė, kad galima pasiekti stabilumą ir visuotinę santarvę. Prancūzijoje vieningos konstitucijos įvedimas pareikalavo rinkimų, kurie nušalino ankstesnius nuosaikius lyderius. Naujasis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas kur kas mažiau simpatizavo monarchijai. Dveji baisus jakobinų dominavimo metai prasidėjo kilus invazijos pavojui 1792 m., kai atrodė, kad Prūsijos kariuomenė taip priartėjo, kad gali užpulti Paryžių. Kai karalius atleido savo ministrus žirondistus, laukdamas išsigelbėjimo iš užsienio, žmonių nepasitenkinimas ėmė augti. Liepos mėn. Braunšveigo hercogui paskelbus manifestą, jog ketina išvaduoti karalių ir išžudyti visus Paryžiaus gyventojus, jei tik jie išdrįs paliesti Palė Ruajalį, Paryžius užvirė. Kaip tik tokios dingsties jakobinams ir tereikėjo paskelbti, kad “tėvynė pavojuje” ir pakviesti nuversti monarchiją. Kai miestą valdė Komuna, be gailesčio buvo išžudyti tūkstančiai Paryžiaus kalėjimuose laikomų žmonių; karalius nuverstas ir paskelbta Respublika. Per antrąją fazę (1794-1804), prasidėjus II metų termidoro mėnesį, Prancūzijos revoliucijos tempai aiškiai sulėtėjo-reikėjo atsipūsti ir susumuoti rezultatus. Nors vykdomajai valdžiai vis dar trūko stabilumo, kraujo troškimas sumažėjo. Aprimo ir įstatymų leidimo manija. Atsiskleidė revoliucionierių talentas kariauti ir jie dabar buvo užsiėmę kova su priešais. Politikai, kuriuos vienijo tik poreikis išlaikyti tvarką ir išvengti ekscesų, ėmėsi eilės politinių priemonių. Po Robespierre’o nuvertimo termidorai valdė 16 mėnesių. 1795 metų lapkričio mėnesį naujos konstitucijos ir naujojo dviejų rūmų susirinkimo dėka atsirado iš penkių asmenų susidedantis vykdomosios valdžios organas –Direktorija. 1797 matų rugsėjo mėnesį direktoriai pažabojo nacionalinį susirinkimą. 1799 metų lapkričio mėnesį populiariausias Direktorijos generolas įvykdė valstybinį perversmą, buvo įsteigtas ir visaliaudiniu plebiscitu patvirtintas trijų žmonių Konsulatas. 1802 metų gegužės mėnesį tas pats generolas paaukštino save iki konsulo iki gyvos galvos rango, o 1804 metų gegužės mėnesį pasiskelbė imperatoriumi. Trečiojoje, imperinėje fazėje(1804-1815) revoliucija aprimo, iškeldama to generolo, imperijos kūrėjo Napoleono Bonaparto kultą. Dar kankinančias Prancūziją abejones ir nuomonių skirtumus užgožė titaniški jo misijos užkariauti visą pasaulį veiksmai. Bonapartizmas revoliucinius karus ir užkariavimus pavertė savitiksliu, o karinius reikalavimus-absoliučiu prioritetu. Pseudodemokratines instancijas valdė pseudomonarchija; efektyvi centralizuota administracija veikė remdamasi keistu įstatymų leidimo organų likučių ir drąsių naujadarų mišiniu. Sėkmės ir nepasisekimai buvo aukojami laiko dievams. “Sėkmė, -sakė Napoleonas, -yra geriausiais pasaulyje oratorius”. Pasipriešinimas revoliucijai reiškėsi įvairiais pavidalais ir iš visų pusių. Jį galima suskirstyti į politinį, socialinį, ideologinį ir regioninį. Iš pradžių jos priešininkai telkėsi karaliaus dvare, kur “ultros”, vadovaujami Provanso grafo (būsimojo Liudviko XVIII), siekė atkurti status qua ante. Prie jo prisidėjo dauguma netekusių nuosavybės aristokratų ir nepaprastai aukšto ir žemo rango èmigrès kompanija. Jie stojo ne tik prieš respublikonus ir jakobinus, bet ir prieš konstitucionalistus. Po 1790 metų, kai popiežius uždraudė dvasininkams duoti ištikimybės priesaiką civilinei valdžiai, dvasininkija buvo priversta jai paklusti arba priešintis. Po 1792 metų, revoliucijai įgavus ne tik antiklerikalinį, bet ir ateistinį pobūvį, visi Romos katalikai, taigi didžioji dauguma gyventojų, pasijuto įžeisti. Šis kontrrevoliucinių jausmų šaltinis išliko iki to laiko, kol Napoleonas 1801 metais pasirašė konkordatą su popiežiumi. Ilgai buvo manoma, kad bene daugiausia naudos iš revoliucijos turėjo valstiečių masės, kurioms 1789-ieji metai suteikė laisvę. Tačiau dabar jau visi pripažįsta, kad valstiečių etosą nuo revoliucijos vadų Paryžiuje skyrė nesupratimo praraja. Valstiečiai netrukus ėmė priešintis Respublikos režimo priespaudai, kuri daugeliui atrodė dar didesnė už ankstesniąją. Ir labiausiai sukrėtė Europa, tame tarpe ir Lietuvą, tai Napoleono Bonaparto karai. 1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Milaną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiškai sutriuškinti. 1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batalijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame piebiscite Napoleonas buvo paskelbtas "konsulu iki gyvos galvos". Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo raidai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. Tačiau XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir prekybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvilnės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Šalis po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktūros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės. 1800 m. buvo Įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokesčius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. frankų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleonas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savininkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą. Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pramonės bei prekybos plėtrai. Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdymą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyvenimo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rinkinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas Civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir piliečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Civilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus. Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žemes. 1804 m. balandžio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvirtintas plebiscite. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitais Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasiekė pats. Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnus rūmai sugrąžinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę. Tai buvo puiki galimybė tolimesniems karams. "Banginio ir liūto kova" Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. Anglija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas "banginio ir liūto kova". Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikinti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. "Man reikia trijų dienų ūkanoto oro-ir aš būsiu Londono, parlamento, Anglijos banko viešpats",-pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė. Prancūzijos karas su nauja koalicija Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. "Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje", -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija. Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21 d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos laivynas iki pat XX a. pr.tvirtai įsiviešpatavo jūrose. Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjunginių pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istoriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontribuciją. Pasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi "išsirinko" Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įtraukta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperatorius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse. Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuomenė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusį Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancūzams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai. užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vylėsi sudaryti taikos sutartį SLI Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas. Kontinentinė blokada 1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: "Britanijos saloms skelbiama blokada", antrajame paragrafe - "Bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Britanijos salomis yra draudžiami". Šiuo dekretu Europos šalims buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidimą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepatektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir visoms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją būtų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą. Iš to išsirutuliojo karas su Austrija ir apgaulingas žygis i Egiptą, kuriuo N. Bonapartas norėjo užkariauti Anglija. 1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: "Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą". Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo parengta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1798 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis be jų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirsdamas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją. kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia,kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Aleksandro Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: "Niekšai ! Prarado Italiją ! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!" Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 kareivių išplaukė į Prancūziją. Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta "sūpuoklių politika". Ilgam Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: "Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti". 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Briumero 18-oji Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18 d, (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą. Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Sen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Kitą dieną kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: "Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!" Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti ir ūmus, kad.surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie deputatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18 d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas, baigėsi ir N. Bonaparto žygis. Napoleono karinė karjera-stebinantis paradoksas. Jo genialumas taktiniuose manevruose buvo nepranokstamas, ir, jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Tos klaidos buvo tokios lemtingos, jog Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti didelių klaidų. Sunku kitaip vertinti didžiausius karvedžius, kaip Aleksandras Didysis, Čingischanas ir Tamerlanas, kurių armijos niekada nebuvo sumuštos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užsienio užkariavimai trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos, negu 1789 m. po revoliucijos. Sakoma, jog Napoleono era suteikė laiko įsitvirtinti Prancūzijos revoliucijos padarytiems pertvarkymams. Iki 1815 m., kai pagaliau buvo atstatyta Prancūzijos monarchija, šios permainos jau buvo taip įsigalėjusios, kad senojo režimo grįžimas buvo neįmanomas.

Istorija  Referatai   (22,5 kB)

Dažniausiai sąvoka civilizacija yra vartojama dvejopa prasme: a) siekiant parodyti istorijos raidą ir žmonijos kultūrą; b) siekiant parodyti tam tikros tautos kultūros lygį, jos išsivystymo lygį. Civilizaciją sudaro 3 dalys: a) pradžia b) subrendimas c) nuosmukis. Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi religine ir kultūrine tradicija.Civilizacijos turėjo savitą religiją, raštą, dievus.Pačios pirmosios civilizacijos atsiranda dabartinio Irako, Irano ir Turkijos valstybių teritorijose. Senovės rytų tautų laimėjimai leidžiantys mums teigti jog civilizacijos ištakų reikia ieškoti rytuose. 1) Žemdirbystė atsiranda apie 8 tūkst.pr.Kr. dabartinės Sirijos ir Jordano teritorijose. 2) Atsiranda miestai, amatai.Atsiradus amatams atsiranda miestai, valstybės, 3) Apie 3 tūkst.m.pr.Kr. šumerai sukuria pirmąjį raštą-piktogramas (4tūkst.pr.Kr.) 4) Šumerų miestuose įsteigiamos pirmosios mokyklos. 5) Šumerai pirmi suskirsto valandas ir minutes į 60 dalių, apskritimą į 360˚, metus į 12 mėn. 6) Šumerai sulydo varį su alavu ir gauna bronzą. 7) Šumerai pirmieji pradeda naudoti ratą. 8) Šumerai pirmieji pasaulyje sukuria knygas ir grožinę literatūrą. 9) Šumerai sukūrė mėnulio kalendorių, kuriame mėnulio apsisukimą aplink žemę apskaičiavo taip tiksliai jog paklaida buvo tik 4s. 10) Šumerai sukūrė seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą-Ūrnami įstatymą apie 2100m.pr.Kr. 11) Piramidžių statyba Egipte. 12) Egiptiečiai pirmieji balzamavo mirusius. 13) Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. 14) Egiptiečiai mokėjo 4 aritmetikos veiksmus. 15) Babiloniečiai atrado psichologiją. 16) Finikiečiai sukūrė fonetinį raštą. 17) Kinai išrado šilką, popierių ir veidrodžius. ŽMOGAUS KILMĖS PROBLEMA Evoliucionistinė teorija.Pradininkas Č.Darvinas, 1859m. paskelbė veikalą “Rūšių atsiradimas natūraliu atrankos būdu”, kuriame teigia, kad gyvybė žemėje atsirado per milijonus metų, kaip natūralių procesų išdava. Kreacionistinė teorija, kuri teigia, kad pasaulyje gyvybę sukūrė Dievas. Pagrindiniai žmogaus verslai poleolito laikotarpyje-žvejyba, medžioklė. Mezolitas-vidurinysis akmens amžius, tobulėja žmogaus darbo įrankiai. Neolitas-žemdirbystė, gyvulininkystė, buvo sėslūs. Vienas pirmųjų menų buvo Lasko urve, Prancūzijoje bizonas vejantis medžiotoją. Fosilijos yra vienintelis dokumentas, padedantis atkurti praeitį iki pirmųjų žmogaus veiklos pėdsakų. Fosilijos yra gyvųjų organizmų liekanos arba jų atspaudai uolienuose, smėlyje, vulkaniniuose pelenuose, durpėse, lede ar sakuose.Lietuvoje jos eksponuojamos “Gintaro” muziejuje. Žmonės sėsliai įsikūrę kaimuose, ežerų ir upių pakrantėse laidojo žmones žemėje. Bronzos amžiuje žmones kremavo. Geležies amžiuje žmonės buvo laidojami pilkapiuose. Istorija atsiranda, kai atsiranda raštas.Žemei 4mlrd.metų, žmogui 3mlrd.metų. Nuo rašto atsiradimo 4tūkst.pr.Kr. iki Va.po Kr. Yra senoji istorija. 476m.poKr. žlunga vakarų Romos imperija. Viduramžiai-nuo V iki XVa. 1453m.Bizantijos imperijos žlugimas. 1493m.atrandama Amerika. Naujieji laikai yra nuo XVa. Iki didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789m. Naujausi laikai nuo 1789m. iki mūsų laikų. LAIKO SKAIČIAVIMAS 3750 hebrajų era 776 graikų “era” 753 romėnų “era” Krikščionybės era 622 musulmonų era Hebrajų era prasidėjo nuo pasaulio sukūrimo. Graikų era prasidėjo nuo pirmųjų olimpinių žaidynių. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753m.pr.Kr. Krikščionybės era prasidėjo nuo Kristaus gimimo. Musulmonų era-kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Nuo piktogramos iki alfabeto. 3500 3300 2900 1500 Piktografinis raštas Ideografinis dantiraščio raštas Skiemeninis ideografinis dantiraščio raštas Priebalsinis alfabetinis raštas. Ženklas vaizduoja konkretų daiktą (piktograma). Ženklas reiškia abstrakčią daikto idėją (ideograma). Jis vis labiau įgauna garso reikšmę (skiemuo). Skiriamasis garsas yra išskaidomas į balses ir priebalses (alfabetas). SENOVĖS EGIPTAS III – IV a.pr.Kr. Egipto žinys Manetonas parašė “Egipto istoriją” graikų kalba, kurioje pateikia chronologine tvarka tikrus faktus painiodamas su padavimais. Sistemingi Egipto tyrinėjimai prasideda tik XVIIIa.pradžioje.Šių tyrinėjimų metu atrandamas Rozetės akmuo.Tai pirmasis Egiptiečių kalbos tekstas su vertimu į graikų kalbą.Iššifruoti Egipto hieroglifus buvo ne taip paprasta. 1822m. prancūzų mokslininkas Šampolijonas rado raktą Egipto hieroglifams iššifruoti. Egiptas atsiranda šiaurės Afrikoje.pagrindinę dalį sudaro Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių ikiViduržemio jūros.Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenis po visą Egiptą padėjo suvienyti mažus valstybinius darinius į vieną valstybę. Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Piramidės-tai faraonų kapai.Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000m.Cheopso piramidė pastatyta 2720m.pr.Kr.Aukštis 146,7m.Užima 5,4 ha plotą.Pastatyta taip tiksliai, kad pagal briaunas galima tikrinti kompasą. Kitas Egipto svarbus civilizacijos požymis yra raštas.pirmasis egiptiečių raštas buvo paplitęs liaudies sluoksniuose.Buvo privilegijuotieji ir valstiečiai.Vergai privilegijuotiesiems sluoksniams pagamindavo viską išgyvenimui. Žmonių piramidė Faraonas Viziris Privilegijuotieji-mažuma Žyniai Kilmingieji Kariai Valdininkai Raštininkai Gydytojai Engiamieji- dauguma Amatininai Pirkliai Žemdirbiai Vergai Egiptiečių religija-politeizmas(išpažino daug dievų).Taip pat garbino gyvates, krokodilus, karves, kates.Dievų karalius-saulės dievas RA. Egiptiečiai buvo politeistai.Faraonas Echnatonas bandė įvykdyti religinę reformą.Amenchotepas IV, kurio tikslas politeizmą pakeisti vieno saulės dievo Atono kultu, t.y. bandė įvesti monoteistinę religiją.Šia reforma jis siekia susilpninti žinių įtaką, kurių galia buvo labai didelė.Faraono žmona liko ištikima naujai religijai, o sūnus Tutanchamonas pasidavė žinių įtakai ir gražino senąjį tikėjimą.Faraono Echnatono reforma žlugo dėl to, kad jis išdrįso pakelti ranką prieš tradiciją.Beto, reforma sukėlė vaidus, o tai silpnino valstybę.Įprasta, jog kiekviena religija turi savo šventą knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai.To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją.Egiptiečių tikėjimas skelbė keletą doktrinų.Svarbiausi centrai buvo Memfyje, Heliopolyje ir Tebuose.Šiuose centruose buvo pateikiami skirtingi pasaulio ir žmogaus sukūrimo aiškinimai.Egiptiečiams jie neatrodė priešingi, sumaištį įnešė Echnatonas. Daugiausiai žinių apie egiptiečių kultūrą pateikia pirmas istorikas Herodotas. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių , žvaigždes skyrė į žvaigždynus, metus skyrė į 12 mėnesiu, mėnesį į 30 dienų.Gerai išmanė mediciną, kraujo apytaką ir akių chirurgiją. Skiriamieji egipto meno bruožai: 1. Didingos formos monumentalumas.Griežtas konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas.Atidus natūros stebėjimas. 2. Meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys.Sėdinčios figūros būtinai turėjo sėdėti su rankomis ant kelių.Vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda.Buvo tiksliai aprašyta, kaip turi būti pavaizduoti Egipto dievai ir nebuvo galima nukrypti nuo taisyklių. 3. Skulptūros yra sustingusios, nedinamiškos, nejudančios. EGIPTO KAPŲ EVOLIUCIJA Mastaba- pirmasis kapas.Į suolą panašus kapas.Kiti kapai vadinosi Hipotėjai- kapas galerija.Piramidės- faraonų kapai.Piramidės paskirtis-saugoti faraono kapą. Egipto istorijos periodizacija. 3100m. pr. Kr. Senoji karalystė- Karalius Mneas suvienija Egiptą.Sostine tampa Memfio miestas.Prasideda piramidžių statyba. 2100m. pr. Kr. Vidurinioji karalystė.Sostinė Tebai.Nukariaujama Nubija, išrandami karo vežimai. 1580m. pr. Kr. Naujoji karalystė.Didžiausi nukariavimai. 332m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Aleksandras Makedonietis. 30m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Roma.Jį valdo faraonė Kleopatra ir po to jis tampa provincija. Nilas- tai ilgiausia pasaulio upė.Egipto sukūrimui jis reiškė labai daug, nes aplink.Nilą yra derlingas žemės ruožas kuriame egiptiečiai gali nuimti derlių ir taip išgyventi.Nilas atneša gyvybę iki Egipto.Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km2, kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių.Būtinybė pažaboti nilo potvynius vertė vienytis gentis į vieną valstybę ir egiptiečiai sukūrė irigacines sitemas.Egiptiečiai savo valstybę vadino “Kemet”- Juodąja.Taip jie skyrė Nilo drėkinamą žemę nuo “raudonos” netinkamos gyventi dykumos. Pagrindiniai Egipto dievai. Hatora- menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais.Taip pat linksmybių deivė. Horas-Izidės ir Ozirio sūnus.Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva.Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Totas-teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį.Mėnulio dievas ibio galva.Rašto, meno ir mokslų išradėjas. Ozyris-Izidės vyras.Buvo savo brolio Seto nužudytas.Bet izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga gražino jam gyvybę.Žymiausias Egipto dievas.Jo prisikėlimas nemirtingumo įrodymas. RA-dar vadinamas Atumu.Dievas Saulė.Pomirtinio gyvenimo globėjas. Amonas-didysis tėbų dievas, visos karalystės dievas.Dažnai vaizduojamas žmogaus su avino galva pavidalu. Setas-vaizduojamas šlykštaus žvėries pavidalu, turi kelių gyvūnų bruožų.Setas, nužudęs Ozirį, įkūnija blogį. Anubis-Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Izidė-ištikima žmona ir atsidavusi motina.Surinkusi savo vyro Ozirio kūno dalis ji įkvėpė jam gyvybę ir paskui pastojusi pagimdė Horą. AMŽINYBĖS BUVEINĖS Senovės karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą, kuris arabiškai vadinamas mastaba. Naujosios karalystės faraonai laidojami hipogėjuose, kapuose galerijose, iškirstam kalno šlaite priešais tėbų miestą. Piramidė, kurios paskirtis-saugoti faraono kapą, tėra didingo paminklo ansamblio dalis. EGIPTIEČIŲ GYVŪNAI Egiptiečiai turi daug naminių gyvūnų, bet jų būtų dar daugiau, jei katės nesielgtų keistai. Mat jos, atsivesdamos kačiukų, nebeina pas katinus, ir šie, kad ir kaip norėdami, negali su jomis rujoti.Tada katinai šitaip gudrauja:pagriebia iš kačių vaikus ir nužudo, bet jų neėda.Katės, netekusios vaikų ir norėdamos vėl jų turėti, eina pas katinus, nes jos labai myli vaikus.Kilus gaisrui, katės elgiasi visiškai nesuprantamai.Egiptiečiai nesirūpina gaisro gesinimu, o apsupa gaisravietę ir žiūri, kad katės neprasmuktų, bet jos lenda pro žmones, per juos šoka tiesiai į ugnį.tai kelia egiptiečiams daug skausmo.Kuriuose namuose nugaišo katė, tų namų gyventojai nusiskuta antakius, o kuriuose nudvesia šuo, tada jie nusiskuta visą kūną ir galvą. TRYS EGIPTIEČIŲ LAIDOJIMO BŪDAI 1. Brangiausias laidojimo būdas.Pirmiausia lenkta geležimi pro nosies šnerves išima smegenis-dalį ištraukia šitaip, dalį sunaikina įpylę vaistų.Paskui aštriu Etiopijos akmrniu prarėžia lavoną ir išima skrandį ir visus vidurius- tada pilvo visumą išvalo ir išplauna palmių vynu, pribarsto smulkiai sutrintų kvepiančių žolių ir dar kartą išvalo.Tada pilvo ertmę pripildo grynos sutrinos miros, kacijos ir kitų kvepalų, išskyrus Libano smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.Tai padarę, balzamuoja:panardina lavoną 70 dienų į natrio šarmą.Ilgiau kaip 70 dienų laikyti pamerkto negalima.Praėjus 70 dienų, lavoną nuplauna ir visą apvynioja labai plonos drobėsjuostomis, patepdami jas guma, kurią egiptiečiai vartoja vietoj klijų.Tada giminės pasidirbinę žmogaus išvaizdos karstą, atsiimalavoną ir įdeda į jį.Paskui nuneša į kapinių namą ir pastato prie sienos stačią. 2. Antrasis, pigesnis balzamavimo būdas:pripila į klizmą kedro aliejaus ir suleidžia jį į lavono vidurius;šiuo atveju nei pilvo neprarėžia, nei vidurių neišima;pro sėdynę suleidžia aliejų paskui angą uždaro, kad skystis neišbėgtų, ir balzamuoja natrio šarmu nustatytą skaičių dienų;paskutinę dieną išleidžia iš vidurių kedro aliejų, kurį buvo suleidę.Šis aliejus turi tokią galią, ištekėdamas kartu išvaro laukan sutirpusius vidurius, širdį, plaučius, kepenis, o mėsas šarmas sutirpina taip, kad iš lavono lieka tik oda ir kaulai.Šitaip padarę, grąžina lavoną daugiau jam nieko nepadarę. 3. Trečiasis balzamavimo būdas yra pigiausias: juo naudojasi neturtingieji.Išplovę ridikų sultimis vidurius, lavoną balzamuoja šarmu 70 dienų ir atiduoda neštis namo. Valstybė-tai organizacija turinti savo teritoriją, gyventojus, įstatymus, profisionalius vykdytojus, represinius įstatymus.Valstybės susidarymo metu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojama į politinę valdžią, papročių laikymąsi pamažu paliečia įstatymo formas. MESOPOTAMIJA Vardą davė senovės graikai juo nusakydami geografinę šalies dalį.Graikiškai mesos reiškia tarp, o potamos-upių.Tai “derlingas pusmėnulis” nuo persų įlankos iki viduržemio jūros.Mesopotamijos pietuose, šumero krašte, greičiausiai apie 9 tūkst.m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai.Apie 3500m.pr.Kr. šumerų miestai virsta mažomis valstybėmis, turinčiomis apie 200000 tūkst. gyventojų. Mesopotamijos žemė nenaši, molis, nendrės, bet šumerai įrengė platų drėkinimo tinklą, sugebėjo tą teritoriją paversti derlinga žeme.Šumerai buvo pirmieji Mesopotamijos gyventojai.Ginčijamasi iš kur jie atvyko.Vieni teigia, kad atplaukė į įlanką pro Persų įlanką, kiti-kad atėjo nuo Tigro upės kalnų.”Apie šumerų kilmę žinome tiek, kad nieko nežinome” teigė amerikiečių mokslininkas Krameris.Šumerai yra ta tauta, kad mokslininkai ją apskaičiavo.Apie 2300m.pr.kr. Akado miesto karalius Sangonas pirmasis pirmą kartą suvienija Mesopotamiją sukurdamas pirmąją imperiją. Apie 1800m.pr.Kr. Mesopotamija suvienijama 2 kartą.Tai padaro Babilono karalius Hamurabis. Pagrindiniai Mesopotamijos istorijos raidos etapi: 1. Pirmasis suvienijimas Akadų imperija (2300-2200m.pr.Kr.) 2. Antrasis suvienijimas Pirmoji Babilonijos karalystė (1800-1600m.pr.Kr.) 3. Trečiasis suvienijimas Asirijos imperija (700-612m.pr.Kr.) 4. Ketvirtasis suvienijimas Antroji Babilonijos karalystė (612-539m.pr.Kr) 5. Apie 500m.pr.Kr. nukariauta Persija ir tampa persijos provincija. 6. Šumerų civilizaciją pradeda miestų susikūrimas.3 pagrindiniai Šumerų miestai apie 2300m.pr.Kr. 7. Apie 3200m.pr.Kr. šumerai atranda dantiraštį. 8. Apie 2100m.pr.Kr. 1-ieji istorijoje žinomi įstatymai Urnami. 9. Apie 1800m.pr.Kr. pirmasis istorijoje žinomas įstatymų rinkinys Hamurabio įstatymai. 10. 1901m. atrandami Hamurabio įstatymai. 11. 1899m. anglų archeologas Koldevijus atranda babilono griūvėsius. Mesopotamijos pietuose, Šumero krašte, greičiausisi apie 9000m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai žmonės.Šitie pirmieji šumerai turbūt atsibastė nuo Kaspijos jūros krantų. Pagrindinis verslas buvo žemdirbystė.Ten kur atsirado žemdirbystė, ten atsirado ir pirmieji miestai. 3000m.pr.Kr. šumerai išrado arklą, iš pradžių su mediniu noragu, paskui su bronziniu.Taip pat jie pirmieji panaudojo ratą.Šumerai sukuria pirmąjį rštą apie 3500m.pr.Kr.Kūrė ir literatūrą.Šumerai mokėjo apskaičiuoti hipotenūzę.Pagrindinis šumerų-akadų mokslas yra astrologija. Mesopotamiečių religija reikli ir netgi nevengia bausmės.Kiekvienas nusižengimas religijai sukelia dangaus pyktį., pasireiškiantį kataklizmais, kurių išvengia keletas teisuolių ir kuriuis vienu kitu atveju patvirtina archeologija:tai potvyniai, sausros, ar priešų antpuoliai.Aibės dievų-šumerų religijoje jų daugiau kaip 3000, todėl žyniai yra labai gerbiami:laiptuoto bokšto pavidalo kelių aukštų šventyklos-zikeratai-prikrautos dovanų ir skendi prabangoje. HETITŲ IMPERIJA Bakozkėjus-Turkijos kaimelis už 80 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ankaros.1834m. šiame kaimelyje atrandami Chatušo griuvėsiai-hetitų tauta minima Biblijoje ir laikoma legendine, įžengia į istoriją. Apie 1650m.pr.Kr. Chatušilis I sukuria aplink Chatušą miestą, sostinę, pirmąją hetitų valsybę, kurios teritorija vis plečiasi.XIIIa.pr.Kr. pabaigoje hetitus ima puldinėti “jūrų tautos” ir didžiulė imperija žlunga.Apie 1200m.pr.Kr. Chatušas sugriaunamas, 900m.pr.Kr. hetitai visiškai dingsta nuo Artimųjų Rytų scenos. Šios, trumpai gyvavusios imperijos, sėkmę lėmė trys naujovės:geležis, arklys ir ratas.Trys naujos vienu metu įvaldytos “technikos” padėjo atsirasti dvikinkiui kovos vežimui, kuris netrukus pasirodė esąs kariškai nepranokstamas.Iš hetitų imperijos geležis, arklys ir vežimas svarbiausi tolimesnės istorijos veikėjai.Hetitų imperijos žlugimą lėmė “jūrų tautų” puldinėjimai.Hetitai prieš “jūrų tautas” neatsilaiko ir taip žlunga. FINIKIJA Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone.Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšo bokštu, pietinę ties aku, vakaruose Viduržemio jūra, o rytuose Libano kalnai.Istorinės tokios geografinės padėties pasekmės vaizdžios.tarp kalnų ir jūros yra izoliuotas iš užnugario.Geografinė padėtis lemia tai, kad čia pradeda kurtis miestai, valstybės.Viduržemio jūra nulėmė tai, jog gyventojai daugiausiai užsiima prekyba. Finikiečių miestų padėtis labai savita.Kuriasi olėtuose iškišuliuose, taip kad turėtų du uostus-šiaurės ir pietų, kuriais naudijasi nuo vėjo krypties ir metų laiko.Būtent šitaip įkurti du stambūs finikiečių miestai:Tyras ir Aradas. Finikijos istorijos pradžia 1200m.Duomenų išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose yra labai nedaug.Vienintelis tiesioginios šaltinis-Tyro metraščiai.Mus pasiekia netiesiogiai, per fragmentus kuriuos citavo Juozapas Flabijus, svarbus netiesioginis šaltinis-senovės testamentas.Saliamono epochos laikotarpio informacija apie ryšius su finikija yra itin išsamus.Remiantis šiais trim šaltiniais yra atkuriama finikijos istorija.Finikiečių meno paminklų yra labai nedaug ir ypač radinių pačioje teritorijoje. Kur kas daugiau senovės paminklų yra už finikijos sėlių.Kaimyniniuose kraštuose rastos statulėlės, dramblio kaulas, raižiniai, metaliniai indai, antspaudai.tačiau tiesioginių įrodymų, kad visa tai priklauso finikiečiams nėra.Nors nėra išlikusių finikiečių šventyklų, turime Saliamono kasyklas, kurias pastatė finikiečiai. Jie mokėjo malti grūdus, geriamą vandenį kaupė didelėse cisternose.Buvo gerai įvaldę akmenskaldystės techniką.turėjo išvystę tekstilės pramonę, išgarsėjo dažydami natūraliais dažais gaminamais iš moliuskų.priklausomai nuo skysčio tirštėjimo ir kiek jis būdavo saulėje būdavo išgaunamos spalvos nuo tamsios iki šviesios.VIIa. išauga stiklo gamyba.Jie išranda receptą permatomam stiklui gaminti. Varis gabenamas iš Kipro, sidabras ir auksas iš Etiopijos, o dramblio kaulas iš Indijos. Finikiečių pirkliai naudojosi laivais, kurių atvaizai išlikę asirų barljefuose. Finikiečių pasiekimai: 1. Abėcėlė 2. Agronomijos traktatas. Didžiausia finikiečių kolonija buvo Kartaginoje. ŽYDAI Žydai-viena iš klajoklių tautų, kurios XIIIa.pr.Kr. atkeliavo į Palestiną ir čia pavadinami hebrajais.Senasis Testamentas teigia, kad vadovaujami Mozės pabėgo iš Egipto vergovės. Žydų tautos chronologija: XXa.pr.Kr. Abraomo kelionė. XIIIXa.pr.Kr. Žydai Egipte. XIIIa.pr.Kr. žydai Palestinoje. IX-Xa.pr.Kr.žydų karaliai.Saulius-pirmasis žydų karalius, Dovydas ir Saliamonas. Via.pr.Kr.Babilono nelaisvė. (586-538) Dovydo valstybė apie I tūkst.m.pr.Kr. Izraelio valstybė apie 772m.pr.Kr. Judėjo valstybė 586m.pr.Kr. Žydų patriarchas (protėvis) yra Abraomas.Nuo jo prasideda senovės žydų istorija.Pirmasis Abraomo vaikaitis-Jokūbas, buvo pavadintas Izraeliu.Kartais visi senovės žydai yra vadinami izraelitais. XIIIa.pr.Kr.gimsta Mozė ir sujungia visas žydų gimines į tautą.Padedamas Dievo Jahvės, jis atkeliauja į Palestiną ir Egipto žemę.Jahvė dar pažadėjo Abraomui.Iš čia ir pavadinimas “Pažadėtoji žemė”,-Karaanas. VIIa.pr.Kr.žydus pajungia asirai.Jie ištremia juos po visus artimuosius rytus 1947-1948m.po karo. JUDAIZMAS Judaizmas neturi jokio formalaus mokymo.Visa jų religingumo esmė yra šema (klausyk).Taip vadinamos 3 ištraukos kurias tikintysis judėjas skaito ryte ir vakare.Pamaldus judėjas stengiasi mylėti dievą visa esybe ir jo meilė reiškiama paklusnumu kasdieniniame gyvenime.Ypač to laikosi žydai ortodoksai. Dievo įstatymo priestatai yra išdėstyti penkiose pirmosiose Biblijos knygose-Toroje.Yra 613 įstatymų, kurie apima visas gyvenimo sritis.Nuo civilinės teisės iki higienos. Žydų maldos namai vadinami sinagoga.Joje skaitoma ir nagrinėjama Tora.Ji yra laikoma skrynioje, kuri yra atsukta į Jaruzalę.Tiesiai prieš skrynią šviečia amžinoji liepsnelė.Sinagogos centre yra sakykla. Žydų naujieji metai vadinami Raįšhara, švenčiami rugsėjo arba spalio mėnesį.Šventė mini pasaulio sutvėrimą ir dievo teismo dieną. CHVANHĖS ARBA GELTONOSIOS UPĖS RAJONAI Pirmieji žemdirbiai čia pasirodo apie 3500m.pr.Kr.Pagrindinė jų auginama kultūra- sojos.Ryžius pradeda auginti vėliau. Pirmosios didesnės valstybės kuriasi IIItūkst.pr.Kr. Civilizacija klesti apie 2200m.pr.Kr. iki XVIIIa.pr.Kr. Kinai rašo ideografiniais raštmenimis.Kinų raštas žymi ne garsus, o daiktą.Chvanhės civilizacijoje buvo pradėtas gaminti šilkas ir prijaukinti buivolai. Namai buvo mediniai todėl pastatų randama mažiau nei kitų civilizacijų. Valstiečius valdo karaliai, o karaliui mirus šimtais aukojami žmonės. IVa.pr.Kr. Chvanhės civilizacija suskyla į daug valstybių.Chvanhės civilizacija išsiskyrė filosofinėmis mintimis.Apie 500m.pr.Kr. savo mokslą paskelbia Konfucijus.Vienas didžiausias kinų filosofas. Pagrindiniai mokymo teiginiai KONFUCIJUS 1. Pasaulį sudaro harmonija tarp šviesiosios vyriškos jėgos jan, tamsios ir pasyvios spalvos in. 2. Valdyti visuomenę turi mokyčiausi žmonės, o ne vien diduomenė. 3. Žmogus taps geru jei jis bus mokomas gėrio. Konfucijaus amžininkas Lao Dzė sukūrė naują mokymą daorizmą. LAO DZĖ 1. Neigiamai žiūrėjo į valstybę. 2. Žmonės turi gyventi gamtoje. 3. Žmogus gali susivienyti su žeme ir patirti dao, kai išnyksta bet koks įsivaizduojamas apie tai kas gera ir kas bloga. Trečia kinų filosofijos kryptis.Pagrindiniai filosofijos teiginiai: 1. Žmogus blogas ir savanaudis iš prigimties, todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir taisykles. 2. Naudingi piliečiai-kariai ir valstiečiai.Inteligentai ir pirkliai reikalui esant gali būti sunaikinti. 221-207m.pr.Kr. susikuria Cin valstybė-pirmoji imperija. Kario atlyginimas priklausydavo nuo to, kiek parodydavo priešo galvų. Norint apsaugoti karalysę nuo klajoklių buvo pradėta Didžiosios Kinų sienos statyba.Ją statė milijonai karo belaisvių ir per 7 metus jie pastatė 2 tūkstančius kilometrų sieną, su supiltais pylimais. Cin Ši Chvan-di pasistatė milžinišką laidojimo kambarį.Prieš pilkapį buvo išrikiuota apie 10000 degto molio karių, kurie turėjo jį saugoti po mirties.Jie išrado popierių, paraką, karutį ir knygų spausdinimą.Jie visu tūkstančiu metų anksčiau pradėjo spausdinti knygas. Indo slėnyje, kaip Šumere ir Egipte, svarbiausia žmogaus veikla ir turtų šaltinis yra žemdirbystė, čia taip pat kasmetinis upės potvynis neša kraštui gyvybę.Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui Himalajuose, Indas patvinsta ir nukloja slėnį derlingomis sąnašomis, kuriose taupsta pagrindinės kultūros:kviečiai ir miežiai.įrengus užtvankas ir drėkinamuosius kanalus, ištisus metus auginami žirniai, melionai, datulės ir kt.Indo žemdirbiai pirmieji ėmė kultivuoti medvilnę ir ją austi.Verčiasi jie givulininkyste:augino buivolus, kupranugarius, jaučius, asilus, ožkas, avis, vištas, antis ir dramblius. Pasiekimai: 1. Didžiulis Mohendžio Daro grūdų sandėlis su vintiliacine sistema. 2. Namai statyti iš plytų, yra nuo 1 iki 10 kambarių. 3. Nors rasta 270 piktografinių ženklų, raštas tebėra neiššifruotas.Jis aptinkamas tik ant daugybės stealito antspaudų, kuriuose išgraviruoti savotiški gamybos “ženklai”, skirti parduodamoms prekėms. PIRMOJI VISUOTINĖ IR TOLERANTIŠKA IMPERIJA Persijos imperija vadinama tolerantiška, nes persų valstybė rėmėsi ne brutalia jėga, bet pagarba pavaldžių tautų papročiams ir religijai.Kitos Persijos imperijos pavadinamos Medais. Persijos imperija klesti kai ją pradeda valdyti Kyras.Apie 500m.pr.Kr. susikuria visuotinė Persų imperija:pirmą kartą istorijoje visos senovės Rytų tautos sujungiamos ir patenka į vieno valdovo rankas. Persų imperija, klestėjusi vos du šimtmečius, pamažu ima silpti, nes ji pernelyg didelė.Be to, ji dar kartą susiduria su graikų galybe. 330m.pr.Kr. pirmoji visuotinė imperija atitenka makedoniečiui Aleksandrui Didžiajam. Persijos imperiją valdė Darijus I. Persija iš visų pusių apsupta vandeniu, tik rytuose sausuma.Todėl yra platus pasirinkimas pro kur išvykti.Persija įsikūrusi ankstesnės Mesopotamijos teritorijoje. GRAIKIJA Graikija-Pietryčių Europos šalis, pats Balkanų pusiasalio galas.Graikijos teritorijoje yra gausybė kalnų, kurie trukdo keliauti ir dažniausiai būna greičiau apiplaukti aplinkui nei keliauti tiesiai per kalnus. Graikija-kažkas jūroje, kuri vadinama keliais vardais:į vakarus nuo žemyninės Graikijos ir Peloponeso pusiasalio-Jonijos jūra, į rytus-Egėjo jūra.Graikijai priklauso daugiau kaip 4000 salų, kurios sudaro ištisus salynus.Jūroje pribarstyta tokia daugybė salų, kad plaukiant nuo salos iki salos galima nukakti iš žemynionės Graikijos prie mažosios Azijos krantų, neišleidžiant iš akių žemės. Daugelis graikų buvo žvejai, jūreiviai arba pirkliai.Graikijoje dirbamų žemių ir itin daug todėl, kad ir kaip atkakliai dirbo žemdirbiai visa graikija netgalėjo prasimaitinti.Likusi krašto dalis-sausa, dyka ir akmenuota, tinka avims, vynuogėms ir alyvmedžiams auginti. EGĖJO PASAULIS:RŪMŲ EPOCHA Pasiekimai: 1. statė didžiulius rūmus 2. gležiniai ginklai. Egėjo civilizacija nuo VI tūkst.pr.Kr. iki 1100m.pr.Kr. Egėjo civilizacija egzistavo Egėjo jūros salose ir žemyninėje Graikijos dalyje. Egėjo civilizacija buvo sudaryta iš 3 kultūrų: Heladės, Kinladų ir Mina. Žlunga 1100m.pr.Kr., kada Mikėnų civilizacija pasidavė aukštesniai Dorėnų civilizacijai. Kretoje buvo vartotas 2 rūšių raštas: 1.Piktografinis 2.Linijinis A Piktografiniu raštu buvo daromi sakraliniai įrašai.Linijinis A raštas buvo vartotas kasdieniniame gyvenime ir iki šiol neiššifruotas. “Tamsieji šimtmečiai” Išnykus Mikėnų civilizacijai atsiranda 300m.mįslė, nes tebelieka rašytinių liudijimų apie tą laikmetį.Daugiausiai informacijos apie tą laikmetį duoda archeologiniai kasinėjimai. Ilijada tai pasakojimas apie Trojos karą, o Odisėja-apie Odisėjo sugrįžimą į gimtinę. GRAIKŲ KOLONIZACIJA IXa.pr.Kr.pab. pradėjo kurtis miestai, valstybės.Graikijoje Polis turėjo apsaugines sienas.Pirmoji siena saugojo gyvenamuosius namus, antroji-supo aukščiausią miesto vietą-Akropolį.Ten stovėjo viešieji ir kulto statiniai. Nuo IIXa. iki Va.pr.Kr. Graikijoje prasideda kolonizacija.Tai reiškia, kad graikų metropolijos (metropolis-svarbiausias miestas išsikeliantiems piliečiams paskiria vadą, kuris tampa naujo miesto steigėju).Metropolijos išsidėsčiusios Mažojoje Azijoje. VIa.pr.Kr. Polių valdymo formos: Valdymo forma Savybės 1.Monarchija 2.Aristokratija 3.Tironija 4.Demokratija Valdo karalius ir valdžia paveldima. Valdo kilmingieji.Valdžia paveldima. Valdo uzurpavę valdžią tironai.Valdžia nepaveldima. Valdo piliečiai, kuriais galėjo būti tik atėnuose gimę vyrai, kurių tėvai atėniečiai.Prie piliečių nebuvo priskiriami svetimšaliai, vergai ir moterys.Tik sulaukę 18m. galėjo tapti piliečiu. Graikų miestai-valstybės niekada nebuvo vieningi politiniu požiūriu.Tai buvo atskiros valstybės.Visus miestus-valstybes jungia kalba ir religija. HELENŲ CIVILIZACIJOS SAMPRATA Antika iš lot.k. Antiques-senovinis. Antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir Senovės Romos. Šias civilizacijas sieja politikos, ekonomikos ir kultūros panašumai.Graikijos ir Romos antikines civilizacijas kaikurie mokslininkai sujungia į vieną ir pavadina helenine civilizacija. Heleninė civilizacija, kaip savarankiška Graikų civilizacijos atkarpa trunka nuo XI iki IVa.pr.Kr.Graikų polius nukariauja Aleksandras Makedonietis.Makedonijos laikotarpiu vyksta helenizacija-tai graikų kalbos ir kultūros plitimas tarp kitų tautų. Graikijos civilizacijos raidą lemia ir kaikurie gamtiniai veksniai: 1. Ribotas rinkamos dirbti žemės plotas. 2. Palankios sąlygos jūrininkystei. 3. Sezoniniai klimato svyravimai. Nuo VIa.pr.Kr. Graikų miestai-valstybės bando jungtis į vieną polį.Tai vadinama sinoikizmu.Polis atlikdavo 2 pagrindines funkcijas: 1. Žemės ir gyventojų gynimą nuo kaimynų. 2. Bendruomenės santykių reguliavimą. Apie VIIa.pr.Kr. beiveik visoje Graikijoje yra likviduojamos monarchijos ir išnyksta karaliai-bazilijai. Graikijos istorijoje įsikuria du miestai-Sparta ir Atėnai.Jie skiriasi savo valdymo formomis ir įtaka. ATĖNŲ VALDYMAS Atėnuose yra demokratija.Tik 18 metų sulaukęs vyras gali būti piliečiu ir jios gali turėti nuosavybę-žemę ir namus.Demokratijos sistemoje pripažįstamos lygios teisės.Piliečiai gali dalyvauti eklezijoje- visų piliečių susirinkime.Tai aukščiausioji valdžia.Piliečiai išsirenka 10 strategų, kurie vadovauja kariuomenei ir laivynui.Svetimšaliai neturi teisių.jiems reikia mokėti tik mokesčius.Suklesti amatai, mokslas, kultūra. SPARTOS VALDYMAS Spartos mieste dominuoja keletas tūkstančių piliečių, turinčių visas politines teises ir esančių kariais visą gyvenimą.Jiems priklauso visos žemės, kurias už juos dirbadaugybė helotų-tikrų valstybės vergų.Periakų, Spartos apylinkių gyventojų, daugiau negu piliečių.Tai laisvi, tačiau politinių teisių neturintys žmonės.Jie dirba žemę kuri jiems priklauso.Sparta, kurios karinė sistema remiasi jėga, tironija ir neteisingumu, nuolat kovoja su kitais graikų miestais dėl pirmos vietos.Amatai Spartoje nesivystė, pinigai buvo geležiniai. DEMOKRATIJA PERIKLIO LAIKAIS 80000 metekų Išrinkimas Burtų traukimas 40000 piliečių Dalyvavimas 80000 piliečių moterų ir vyrų VAIKŲ AUKLĖJIMAS SPARTOJE Stiprius ir gražaus sudėjimo vaikus augindavo, o jei vaikas turėdavo kokią ydą ir buvo negražus jį mesdavo į bedugnę.Kai vaikui sueidavo 7 metai juos suskirstydavo į būrius, apgyvendindavo ir maitindavo bendrai, pratindavo žaisti ir dirbti drauge.Vaikus mokydavo literatūros, paklusnumo, ištvermingumo ir pergalės kovoje.Sulaukę 12 metų vaikai nebenešiodavo tunikos ir gaudavo visiems metams tik vieną apsiaustą, gulėdavo ant savo pagamintų čiužinių.Vaikai vokdavo maistą ir jei kurį pagaudavo vagiant, mušdavo ir marindavo badu.Jyuos taip auklėdavo, nes norėdavo, kad būtų stiprūs ir ištvermingi, pasitikintys savimi ir neišlepę, kad kovos lauke kovotų kaip tikri vyrai. DEMOKRATIJA GRAIKIJOJE Demokratija graikai vadino jų sukurtą naują santvarką, kurios esmė-visos tautos dalyvavimas valstybės valdyme.Demokratija atsiranda Mažojoje Azijoje, Jonijos mieste, nes ten anksčiausiai subręsta ekonominės ir socialinės sąlygos. Vėliau demokratija persikelia į žemesniąją Graikiją ir suklesti Atėnuose.Pirmasis demokratijos modelį sukuria graikijos pilietis Kleistneris 508m.pr.Kr. Kleistnerio reformos 1. Jis panaikina skirtumą tarp piliečių ne tik kilmės, bet ir turto požiūriu.Visi įgyja lygias politines teises. 2. Pakeičia teritorijos padalijimą atikoje sumaišydamas burines apygardas su nekilmingųjų gyventojų teritorijomis. Solono reformos 594m.pr.Kr. 1. Jis panaikina vergiją už skolas-veisachtija.Skolinis vergijos pavadinimas. 2. Išleidžia įstatymą pagal kurį atėniečiai virtę vergais už skolas išperkami valstybės sąskaita. 3. Politinė teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto. Periklio reformos 462m.pr.Kr. 1. Už valstybės tarnybą pradedami mokėti pinigai. 2. Panaikinamos poilitinių kilmingųjų susirinkimo greopago teisės. 3. Profesoriai politiškai buvo vadinami demagogais (Graikijoje). GRAIKŲ KARAI-PERSŲ KARAI VIa.pr.Kr. po politinių ir ekonominių reformų iškilo būtinybė suvienyti šalį į vieną politinį vienetą, t.y. panaikinti polių savarankiškumą. Politinio vienijimosi kliūtis buvo religija, nes kiekvienas polis turėjo savo dievus ir juos garbino. Automatiškų polių sistemoje neesant bendro žinių luomo 1 visos graikijos religija nesusiformavo.Atėnuose buvo garbinama Atėnė, Delos salose-Artemidė, Delfuose-apolonas, Olimpijoje- Dziausas. Suvienyti Graikojos politinius pagrindus bandant priversti garbinti bendrą politinę graikų organizaciją buvo neįmanoma.Šią politinę problemą graikams padeda išspręsti Persai.Graikai pabando įjungti Heladą į graikijos sudėtį.Tai priverčia graikus jungtis bendrai gynybai prieš Persų agresiją. Persijos karalius Darijus I 492m.pr.Kr.(Va.) išvyksta į Graikiją.Karas baigiasi nesėkme Persuose.490m.pr.Kr. antras žygis į Graikiją taip pat baigiasi nesėkme.Šiuo metu įvyksta Maratono mūšis. 480m.pr.Kr. 3 žygis, Darijaus I sūnus Skerksas.Šio žygio metu persams Termopilio tarpeklyje kelią pastoja 300 spartiečių. Spartos karaliaus leonido kariai sulaiko persus, tokiu būdu suteikdami galimybę atėniečiams pabėgti iš miesto.Persai užima ir sudegina tuščią miestą. Siekiant įveikti Persus atėniečiai priversti eiti į sąjungą su kitais Graikojos miestais Azijoje ir Egėjo jūroje.Taip 478m.pr.Kr. susikuria Delo sąjunga, kurioje vadovaujantį vaidmenį turi atėnai, bet Sparta nenori konfliktų su Atėnais.Taip prasideda Peloponeso karas.Spartai pavyksta sutriuškinti Atėnus.Iki 1355m.pr.Kr. tai Sparta, tai Atėnai bando tapti Helados centru.Ši kova jas nusilpnina.Iva.pr.Kr.vid. iškyla Makedonijos karalystė.Jos karalius Aleksandras Makedonietis pajungia visą žemyną.Graikija pradeda nukariaujamuosius žygius į rytus.T.y.pajungia savo įtakai Egiptą., Babiloną ir išsiplečia iki Indo upės. Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija dar yra vadinama Helenistinių valstybių rytuose imperija-Helenistinė imperija. Helenizmas reiškia, kad vakarietiška Graikojos kultūra susijusi su rytietiška Egiptiečių ir Babiloniečių kultūra.Šių kultūrų samplaika yra vadinama helenizmu.Helenistinė epocha apima laikotarpį nuo 338m.pr.Kr. iki 146m.pr.Kr. Tuomet Graikija tampa Romos provincija.A.Makedonietis buvo žymaus Graikijos filosofo Aristotelio mokinys.Nukariautus miestus jis pavadindavo Aleksandrijom. GRAIKŲ KULTŪRA Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, kuris vadinamas filosofija.Sofija-išmintis, filo-meilė.Žymiausi graikų filosofai-Aristotelis, Sokratas, Platonas. SOKRATAS Domėjosi moraliniais ir valstybiniais valstybės klausimais.Teigė, kad egzistuoja viena bendra visiems žmonėms moralė.Aiškino, kad blogi poelgiai padaromi iš nežinojimo. “Žinau, kad nieko nežinau, o kiti ir to nežino.” Jis buvo apkaltintas, kad netiki graikų dievais.Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis-išgert nuodų.Jo raštų iki mūsų dienų neišliko.Apie jo mokymą sužinom iš jo mokinio Platono. PLATONAS Garsus savo mokymu apie idėjas ir valstybę.Jis teigia, kad tai ką žmogus suvokia juslimi, tėra tik blyškus idėjų atspindys.Šį atspindį mes suvokiame tik todėl, kad mūsų siela gyveno aukštesnėje būtyje idėjų pasaulyje.Platono mokyme būdas yra atskirtas nuo sielos.Tai vadinama dualizmo filosofija. ARISTOTELIS Platono mokinys logikos mokslo pradininkas. “Visi gyvi padarai yra mirtingi;žmogus yra gyvas padaras.”Žymiausias jo veikalas “Politika”. Religines graikų apeigas sudaro maldos, aukos, dovanos dievams, šventės ir eisenos.Visi šie veiksmai atliekami religiniame centre, šventoje vietoje. Pirmosios Olimpinės žaidynės įvyko 776m.pr.Kr.Dauguma didžiųjų miestų turėjo teatrus, kuriuose buvo vaidinami dievai ir tai buvo skiriama jų garbei. Pgr. Graikų dievai Hestija-namų židinio deivė Demetra-derlingumo ir žemdirbystės deivė Poseidonas-jūrų dievas Hadas-Požemio karalystės dievas Dzeusas-vyriausiasis dievas Hera-vedybų deivė Hefaistas-ugnies ir kalvystės dievas Arijas-Karo dievas Graikai sukūrė dramą.Žodžiai teatras, tragedija, komedija graikiški.Drama išaugo iš senovės švenčių dievo Dionizo garbei.Šventės vyko sausio ir kovo mėnesiais.Tuo metu vyko vaidinimai.Ankstyvoji graikų drama pasakojo dievų ir herojų istoriją(tragediją).Vėliau atsiranda vaidinimai iš kasdieninio žmonių gyvenimo(komedija). Anglų istorikas Menas yra pasakęs: “Pasaulyje nėra nieko kas savo pradžia ir kilme nebūtų kilę iš Graikijos.”Jis gyveno XIXa. GRAIKIJOS MENAS Graikiško meno ypatybės: 1. Graikų skulptūra paklūsta griežtiems dėsniams ir todėl yra grubi, rūsti, santūri ir stokoja natūralumo. 2. VIa.pr.Kr. menininkų dėmesį patraukia natūralios formos, jie išmoksta jas stebėti ir pradeda vaizduoti individą, vis labiau tolsta nuo beasmenio, serijinio modelio gamybos. 3. Didysis perversmas graikų mene įvyksta tada, kai apie 600m.pr.Kr.tapytojai atranda rakursą.Pirmą kartą meno istorijoje ant vazos nupiešiama koja taip, kaip mes ją matome-iš priekio. 4. Klasikiniu laikotarpiu (500-338m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokios pozos, kad ji atspindėtų žmogaus vidinį gyvenimą. 5. Helenistiniu laikotarpiu (338-30m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokia tikroviška, kad ima artėti prie realistinio portreto.Kaip ir teatro mene, joje tikslas-sujaudinti.Kūnai taip pagyvėja, kad ima nebenatūraliai raitytis, darosi netgi nemanieringi. GRAIKŲ IŠRADIMAI 1. Kėlimo prietaisai 2. Grėsmingi karo pabūklai 3. Pastatė daugybę gerai suplanuotų uostų. SENOVĖS ROMA SENOVĖS ROMOS PERIODIZACIJA I laikotarpis-Karalių epocha Romos respublika 509-27m.pr.Kr. a) ankstyvoji respublika 509m.pr.Kr. b) vėlyvoji respublika nuo 220-27m.pr.Kr. Romos imperija nuo 27m.pr.Kr. iki 476m.pr.Kr. a) Principatas 193m.pr.Kr. b) Krizė 193-184m.po Kr. c) Dominatas 248-476m.Pr.Kr. Karalių epochai būdinga monarchų ir Etruskų genčių brovimasis į Romą.Etruskų civilizacija paliko gilų pėdsaką Antikinėje Italijoje.Ypač daug pasiekė architektūroje. Molį pakeitė akmenimis ir degtomis plytomis.Jie pradeda naudoti arką, kupolą.Jie turėjo alfabetą kuriam įtakos turėjo Graikijos alfabetas.Rašmenys lengvai perskaitomi, bet neiššifruojami.Iki mūsų dienų yra išlikę laidojimo rūsiai, kuriuose buvo laidojama ištisinėmis šeimomis. Roma buvo įkurta 753m.pr.Kr. Marsas suviliojo Nuritono dukterį Rėją Silviją ir ji pagimdė dvynius-Romulą ir Remą.Už tai, kad ji sulaužė įžadus buvo nužudyta, o jos sūnūs įmetė į upę.Vilkė bėgusi pro šalį išgirdo vaikų klyksmą ir juos pažindė.Vėliau juos užaugino piemenys.Kai broliai jau buvo dideli jie sugalvojo įkurti miestą prie Tibro upės. Pirmasis Romos karalius buvo Romulas.Nuo jo prasidėjo 2,5 šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis ir ligi pat 509m.pr.Kr. vienas po kito valdė 7 paslaptingi karaliai. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais magistratais. Plebėjai-didelė gyventojų dalis, kurie neturėjo teisių. Patricijai-turtingi, kilmingi piliečiai. Forumas-viešoji aikštė, viso politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo centras. Paskutinis Romos karalius buvo išvytas iš Romos.Tada susikūrė aristokratinė respublika, kurią valdė žymiausios patricijų šeimos-509m.pr.Kr. Nuo 509m.pr.Kr. iki 272m.pr.Kr. Italija nukariavo etruskus, vidurinę ir pietų Italiją, samitus ir Tarentą.Apeninuose esančios tautos buvo vadinamos Romos sąjungininkais. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose.Seniausias jų-kurėjų komicija-dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas buvo suorganizuotas norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę.Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistrai.Tributinės komucijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš keturių miesto tribų.Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda, bet ilgainiui buvo pradėta vargšus grupuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Aukščiausioji valdžia priklausė kilmingiesiems, kurie buvo senate ir valdė likusiuosius. Vykdomoji ir leidžiamoji valdžia priklausė Romos piliečiams, kurie atstovavo susirinkusiuosius.Jie rinko magistrus, priiminėjo įstatymus. ROMĖNŲ MAGISTRATAI Kvestoriai-renka mokesčius ir tvarko finansus. Edilai-rūpinasi Romos miesto tverka, aprūpinimu ir saugumu.2 iš jų plebėjai ir du patricijai. Tribūnai-gina plebėjų teises prieš patricijus. Pretoriai-vadovauja respublikai, siūlo įstatymus, šaukia komicijas ir senatą, komanduoja kariuomenei ir vadovauja religinėms apeigoms. Cenzoriai-klasifikuoja piliečius pagal jų turtą ir gyvenamąją vietą, iš buvusių magistratų renka senato narius(senatorius). Diktatorius-didelio pavojaus metu skiriamas senato. ROMOS VALSTYBĖS PLĖTIMASIS Kolonijos titulą suteikia miestui, kuriame gyvena jos pačios kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.Kolonijos tikri Romos antrininkai-savo institucijas kopijuoja nuo metropolijos. Municipijos turi savo institucijas, bet vykdo įsipareigojimus Romai, visų pirma-karinę tarnybą.Turi dvi teises: santuokos ir prekybos su Roma, jie turi tik ribotą Romos pilietybę, kuri pamažu išauga iki balsavimo teisės ir ilgainiui iki visiškos Romos pilietybės. Nuo IIIa.pr.Kr. Roma įsitraukia į ištisą virtinę karų, kuriems pasibaigus apie 30 m.pr.Kr. ji jau valdo visą Viduržemio jūros baseiną. ROMOS KARAI IR KARTAGINA Romos karai su Kartagina vyksta tarp 264-146m.pr.Kr.Pagrindinė karų priežastis yra ta, kad romiečiai norėjo turėti kuo daugiau žemės, o viduržemio jūra tapo romėnų ežeru. Pūnai-Kartaginos finikiečiai. Romėnų kariuomenę sugeba sumušti Hanibalas per antrąjį pūnų karą. Galiją nukariauja Julijus Cezaris 52m.pr.Kr. Roma nukariauja Egiptą 30m.pr.Kr. Pilietinių karų priežastys: 1. romėnai nebemoka pajamų mokesčio 2. daugėja vergų 3. prasideda karštligiškos varžybos tarp raitelių buržuazijos ir senatorių diduomenės dėl vietų registratūroje ir senate. 4. Vieni skendi prabangoje, intelektualinis ir meninis gyvenimas klesti, tuo tarpu tūkstančiai karo nuskriaustųjų Italijos valstiečių priversti parduoti žemes stambiems savininkams. Dėl tokios pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė įklimpsta į pilietinius karus:prasideda didžioji Ia.pr.Kr. suirutė. BROLIŲ TIBERIJAUS IR GAJAUS GRAKCHŲ ŽEMĖS REFORMA 133-121M.PR.Kr. broliai Grakchai vykdo žemės reformą, kurios tikslas kuo tiksliau padalinti užkariautas žemes ir sumažinti valstybėje grūdų pardavimo kainą.Šis įstatymas leidžia daugialiui nuskurdusių valstiečių įsigyti naujus žemės sklypus ir tokiu būdu pakelti žmonių pragyvenimo lygį.Tačiau šios brolių tribūnų reformos sukelia didžiausią nepasitenkinimą senate, nes žemės plotai, jų dydis buvo apriboti, todėl negalėjo įsigyti kiek norėjo.Abu buvo pasmerkti mirčiai, reforma sustabdytos, tačiau ji parodė, kad senatui galima pasipriešinti. KARININKŲ ROMOS RESPUBLIKOJE VALDYMO LAIKOTARPIS 107m.pr.Kr.karininkas Manijus sugeba įtikinti tautą, kad 6 kartus iš eilės jis būtų renkamas konsulu, o tai pažeidė Romos teisę.Jam esant konsulu jis įvykdo labai svarbią reformą.Į kariuomenę jis priima vargingus valstiečius ir atsilygina nukariautomis žemėmis ir gautu grobiu.Kitas karininkas Sula 82m.pr.Kr. priverčia senatą suteikti jam diktatoriaus teises, kuriomis naudojasi 3 metus ir savivaliauja valstybėje. DIKTATORIUS-Senovės Romos pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais (per karą, vidaus neramumus) senato nutarimu buvo suteikiama neribota valstybinė valdžia, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. JULIJUS CEZARIS Julijaus atėjimas į valdžią yra glaudžiai susijęs su Spartako vergų sukilimu 74m.pr.Kr.Sukilimą numalšina 2 karvedžiai-Krasas ir Pompėjus.Bet kariuomenių nepaleidžia ir kiekvienas bando užgrobt valdžią Romoje.Kadangi konsulai buvo 2, jie dažnai nesutardavo.Paprastai nesutarimais pasinaudodavo vergai.Šie nuolatiniai vergų sukilimai nuvargino Romą, todėl buvo manoma, jog vieno žmogaus valdžia garantuos ramybę Romos valstybei.Likimas lemia tai jog Krasas žūna viename iš grobikiškų karų, taigi Pompėjus lieka vieninteliu pretendentu į Romos sostą.Tačiau jam kelią pastoja Cezaris.Jis buvo įžvalgus politikas sugebėjęs išnaudoti beturčių neapykantą senatoriams.Jis plebėjams aiškino, kad jei gaus valdžią tai tęs brolių Grakchų reformas.Todėl tautos susirinkimas jį iškelia konsulu.1 metus atitarnavusiam konsului senatas skirdavo valdyti 1 Romos provinciją.Cezaris pasirinko Galiją.Joje jis valdo 8 metus laikydamasis taisyklės “Skaldyti ir valdyti”.Naudodamasis šia taisykle į savo pusę patraukia dalį diduomenės.Taip sutriuškina besipriešinančias galų gentis.Romos senatas išsigąsta Cezario, nes jį remia varguomenė ir nori, kad Romos valdovu taptų Pompėjas, kuris pasitartu su senatu.Sužinojęs Cezaris 49m.pr.Kr. jis patraukia į Romą. Jo tikslai: 1. Tapti vienvaldžiu Romos valdovu. 2. Priversti paklusti jam senatą. Pompėjaus tikslai: 1. Apginti Romos aristokratinę respubliką. Cezarį remia laisvieji beturčiai kurie tikisi gauti žemės ir skolų panaikinimą, bei kariai, kuriems Cezaris mokėdavo dvigubą atlyginimą. Cezaris veikė taip greitai, kad Pompėjus nespėjo suorganizuoti kariuomenės kuri buvo išmėtyta po įvairias Romos respublikas. Priėjęs Rubikoną Cezaris dvejoja, bet galiausiai nusprendia peržengti sieną ir užkariauti Romą.Tai Cezariui lengvai pavyksta ir jis pasiskelbia Romos valdovu.Pompėjus balkanuose surenka didžiulę karuomenę ir stoja į mūšį su Cezariu, tačiau jo armija buvo sutriuškinta.Cezario vienvaldyste senatas nebuvo patenkintas.Cezarį nužudo tas žmogus iš kurio jis to mažiausiai tikėjosi-jo augintinis Brutas.44m.pr.Kr. kovo 15d. Cezario mirtis.Laidotuvės vyko kovo 20d.Jos tampa didžiausia demonstracija.Sąmokslininkams tenka pasitraukti iš Romos.Po Cezario mirties visa valdžia atitenka Antonijui.Jis turėjo užrašus kuriais dėdamasis vadovavo.Norėdamas būti populiarus senate išleidžia įstatymus panaikinančią diktatūrą. Antrą dieną po cezario nužudymo, jo draugas konsulas Antonijus sušaukė senatą, nes norėjo nuspręsti ką reik daryti dar.Dauguma senatorių susižavėjo kalba apie Cezario žudikų poelgį ir siūlė juos paskelbt didvyriais.Tačiau Antonijaus kalba senate privertė cezario žudikus pabėgt iš Romos į Balkanus, kur jie pradėjo rinkt kariuomenę kovai už respubliką.Tuo tarpu Romoje pasirodo Cezario sesers anūkas Oktavianas.Jis buvo silpnas ir liguistas.Romoje jis sužino, kad Cezaris paliko raštišką nurodymą kuriuo paskelbė jį savo įsūniu ir turto paveldėtoju.Tokiu būdu į Romos sostą atsiranda 2 pretendentai-Antonijus ir Oktavianas.Kovai su respublikonais jie susivienijo.Norint kovot reikia pinigų ir gavo jų labai žiauriu būdu.Buvo sudaryti sarašai į kuriuos buvo surašyti Cezario priešai, taip pat įtraukti labai turtingi žmonės.Visi buvo paskelbi už įstatymo ribų, o už jų nužudymą pažadėtas atpildas.Atlyginimas buvo sumokėtas tada kai buvo atnešta nupjauta saraše esančio žmogaus galva.jie pasiimdavo nužudytojo žemes ir turtus.Taip Cezario įpėdiniai susidorojo su priešais ir įbaugino visą Italiją.Jiems nesunkiai pavyko susidoroti su armija prie Filipinų miesto, o Cezario žudikas Brutas nusižudė krisdamas ant kalavijo.Antonijus ir Oktavianas pasidalino Romos valstybės valdas.Antonijus valdo rytines valstybės provincijas ir veda Egipto karalienę kleopatrą ir gyvena Egipto sostinėj Aleksandrijoj.Oktavianas valdo vakarinę valstybės dalįBet po kurio laiko Oktavianas nenori dalintis teritorijomis ir prie Aksijaus iškyšulio įvyksta mūšis kurį laimi Oktavianas.Už nuopelnus valstybei senatas suteikia Oktavianui garbingą Augusto vardą.Nuo Oktaviano Augusto valdymo laikų prasideda Romos imperijos laikas. IMPERIJOS SUDEĖTINĖS DALYS 1. Valstybė atsiranda karalystės užkariavimu ir politiniu ekonominiu pajungimu. 2. Nevienalytė tautinė sudėtis.Šioje valstybėje yra tautiniu išskirtinumu pasižyminčios tautos ir tautiniu nepilnavertiškumu pasižyminčios tautos. 3. Gyventojų deferencijacija ir hierarchija.Bažnyčia ir kariuomenė.Daugiau privilegijų turi tauta kuri kuria imperiją. 4. Aukštas kariuomenės aidmuo. 5. Trauka į asmeninę valdžią. ROMĖNŲ VALSTYBINĖ SĄMONĖ (MENTALITETAS) Istorijos mentalitetas-tai mąstytojų ir jaunių visuma būdinga tam tikram kolektyvui tam tikru būdu.Mąstymas-nusako tam tikram laikui ir tam tikrai grupei būdingą sąmoningą nuostatą informacijos atžvilgiu.Nesvarebu ar ši informacija susijusi su daiktų ar socialiniu pasauliu, ar su vidiniu psichikos pasauliu.Pvz.:mąstymas gali būti priežastinis loginis arba asociatyvinis.Gali vartoti abstrakčią kalbą arba vaizdus.

Istorija  Konspektai   (40,45 kB)

Prancūzijos revoliucijai būdingas universalumas — bruožas, kurio neturi joks kitas iš gausių Europos sukrėtimų. Tiesą sakant, tai buvo įvykis, suteikęs žodžiui “revoliucija” tikrąją šiuolaikinę prasmę: tai ne tik politinis perversmas, bet ir visiškas valdymo sistemos, jos socialinių, ekonominių ir kultūrinių pagrindų sugriovimas. Dabar knygose apie istoriją pilna ,,revoliucijų". Pavyzdžiui, mėginta Anglijos pilietinį karą vadinti ,,Anglijos revoliucija", dar dažniau Rusijos revoliuciją siekta pakylėti iki visuotinių revoliucijų trečiojo rango. Minima romantiškoji revoliucija, mokslinė revoliucija, karinė revoliucija, pramoninė revoliucija, o pastaraisiais metais net seksualinė revoliucija. Nė viena iš jų nenusipelno tokio pavadinimo. Tačiau 1789 m. buvo pagrindo manyti, kad vyksta permainos, kurios pasieks žmones toli už Prancūzijos ribų ir neapsiribos tik politikos sritimi. Paryžius buvo dominuojančio valstybės sostinė ir tarptautinės kultūros centras. Revoliucionieriai paveldėjo švietimo epochos tikėjimą universalia žmogaus abstrakcija. Atrodė, kad veikia visur visų žmonių vardu, kovoja su universalia, visuotine tironija. Kilniausias jų paminklas buvo ne koks nors provincialus prancūzų teikimų paskelbimas, o skambioji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija . Prancūzijos revoliucija panardino Europą į giliausią ir ilgiausiai užsitęsusią krizę, kokią tik jai kada nors teko patirti. Jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą šios kartos gyvenimą. Iš epicentro Paryžiuje revoliucijos bangos pasiekė atokiausius žemyno kampelius. Nuo Portugalijos krantų iki Rusijos gilumos, nuo Skandinavijos iki Italijos paskui tas sukrečiančias bangas ėjo kareiviai ryškiaspalvėmis uniformomis, kepurėmis su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokardomis ir žodžiais Liberté, Ĕgalité, Fraternité lūpose. Savo šalininkams revoliucija žadėjo išvadavimą iš priespaudos, kurią rėmė monarchija, aristokratija ir bažnytinės organizacijos. Jos priešininkams revoliucija buvo minios ir tamsiųjų teroro jėgų sinonimas. Prancūzijai ji žadėjo šiuolaikinės nacionalinės tapatybės pradžią, o visai Europai tai buvo akivaizdus įrodymas, kokie pavojai slypi vieną tironijos forma pakeičiant kita. Revoliucija prasidėjo ribotų taikių permainų viltimi, o baigėsi pažadais priešintis bet kokioms permainoms". Žvelgiant iš artimos perspektyvos, ji pralaimėjo, tačiau tolimesnėje perspektyvoje, socialinių ir politinių idėjų srityje, jos poveikis buvo ir tebėra labai didelis ir ilgalaikis. Dėl visa to ir įvyko Didžiosios Prancūzijos revoliucija ir jos idėjos, gal kiek prie to prisidėjo Prancūzų išskirtinis bruožas revoliucijoms, bet mums aišku viena, kad tokios revoliucijos dar niekas nebuvo regėję. Dauguma amžininkų žavėjosi 1789 m. įvykiais Prancūzijoje. Tų metų pavasarį sušaukti Generaliniai luomai, pasiskelbę Nacionaliniu susirinkimu, ėmė laužyti šimtmečiais gyvavusias feodalinės valdžios struktūras. Buvo naikinamos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai, priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Galiausiai buvo apribota Prancūzijos karaliaus valdžia ir 1791 m. rugsėjo mėn. patvirtinta viena seniausių pasaulyje konstitucijų. Prasidėjus revoliucijai, atrodė, jog Europoje bręsta nauja epocha, kurios šūkis buvo: "Laisvė, lygybė, brolybė." Bijodami, kad revoliucija gali išsiplėsti, prieš sukilėlius savo kariuomenes pasiuntė Austrijos ir Prūsijos monarchai. Vėliau į karą įsitraukė Anglija, Rusija. Taip prasidėjo revoliucinių karų epocha. Prancūzai stojo ginti ne tik iškovotos laisvės, bet ir pačios revoliucijos. Už sąmokslo rengimą buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI. Vyko kova ir tarp pačių revoliucionierių. Kurį laiką radikalai, vadinami jakobinais, buvo įvedę savo diktatūrą, vykdė terorą. Tačiau po Termidoro perversmo jakobinų diktatūra buvo likviduota. Nuo šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama karams su užsienio priešais. Šių žygių metu iškilo ir išgarsėjo jaunas generolas Napoleonas Bonapartas. Generaliniai luomai susirinko 1789 gegužį Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis dėl finansų padėties gerinimo, bet jie iš karto ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Tai ir buvo revoliucijos pradžia. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotų deputatų siekė panaikinti, absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą tačiau ji nenorėjo panaikinti luominių skirtumų ir feodalinių privilegijų. Buržuazija svajojo apie tokią visuomenę, kur žmogaus vietą lemtų ne kilmė, bet turtas ir išsilavinimas. Liaudis laukė permainų tikėdamasi, kad jos palengvins gyvenimą. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatų reikalavimu generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys -parengti konstituciją. Neryžtingos karaliaus pastangos jėga priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo pagrindinė jėga buvo sankiulotai. 1789 07 14 sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą - Bastiliją. Bastilijos -užėmimas turėjo milžinišką politinę reikšmę, nes parode ryžtingą liaudies nusiteikimą absoliutizmo atžvilgiu. Panašūs įvykiai prasidėjo daugelyje Prancūzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai - vadinamoji nacionalinė gvardija. Platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė tapti žemės savininkais, atsikratyti feodalinių prievolių. Po liepos 14-osios absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia dabar priklausė Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir bajorai, įbauginti valstiečių judėjimo, balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą. 1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė ,,Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją": l straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda. 2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas-saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. 3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos. 5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo. 9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirti tam kelią. 10 straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas. 12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai iš anksto atlyginta. Šiam dokumentui atsirasti įtakos turėjo 776 m. JAV ,,Nepriklausomybės deklaracija" ir švietėjų idėjos. Deklaracija tapo naujos visuomenės kūrimo programa. Ja rėmėsi ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio pažangus judėjimai. 1791 rugsėji po ilgų svarstymų buvo priimat Prancūzijos konstitucija. Ji suteikė prancūzams plačias politines teises-tokių dar ilgai neturėjo kitų Europos valstybių gyventojai. Atrodo, kad, įsigaliojus konstitucijai revoliucija baigėsi, bet tai buvo apgaulingas įspūdis. Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didėjantį buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado savo vaidmenį, valdžia atiteko buržuazijai; kaimuose bruzdėjo valstiečiai, reikalaujantys visiškai panaikinti feodalines prievoles. Dvasininkija jautėsi nuskriausta, nes iš jos buvo atimtos žemės valstybės skoloms padengti. Be to, visa ši pertvarka nepakeitė sankiulotų padėties. Ginkluoti ir turintys didelę įtaką mietų savivaldybėse, komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių-jakobinų planais. Jakobinų vienu svarbiausių uždavinių jie laikė turtinės nelygybės mažinimą. Jakobinų vadai ir kiti manė, kad visuomenė privalo aprūpinti neturtinguosius gerai atlyginamu darbu, sudaryti sąlygas gauti išsilavinimą, dalyvauti valstybės valdyme. Jie reikalavo rinkimų teisės visiems suaugusiems vyrams. Galima išskirti tris pagrindines revoliucijos fazes Per pirmąją penkerių metų (1789-1794) fazę Prancūzijos revoliucijos tempai vis spartėjo, nuolat didėjant jos radikalumui, kol buvo nušluotos visos buvusios socialinės ir politinės tvarkos institucijos.Buvo panaikintas visas baudžiavos aparatas, aristokratų privilegijos, provincijos ir dvasininkai paskelbti civiliais asmenimis. Atrodė, kad galima pasiekti stabilumą ir visuotinę santarvę. Prancūzijoje vieningos konstitucijos įvedimas pareikalavo rinkimų, kurie nušalino ankstesnius nuosaikius lyderius. Naujasis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas kur kas mažiau simpatizavo monarchijai. Dveji baisus jakobinų dominavimo metai prasidėjo kilus invazijos pavojui 1792 m., kai atrodė, kad Prūsijos kariuomenė taip priartėjo, kad gali užpulti Paryžių. Kai karalius atleido savo ministrus žirondistus, laukdamas išsigelbėjimo iš užsienio, žmonių nepasitenkinimas ėmė augti. Liepos mėn. Braunšveigo hercogui paskelbus manifestą, jog ketina išvaduoti karalių ir išžudyti visus Paryžiaus gyventojus, jei tik jie išdrįs paliesti Palė Ruajalį, Paryžius užvirė. Kaip tik tokios dingsties jakobinams ir tereikėjo paskelbti, kad “tėvynė pavojuje” ir pakviesti nuversti monarchiją. Kai miestą valdė Komuna, be gailesčio buvo išžudyti tūkstančiai Paryžiaus kalėjimuose laikomų žmonių; karalius nuverstas ir paskelbta Respublika. Per antrąją fazę (1794-1804), prasidėjus II metų termidoro mėnesį, Prancūzijos revoliucijos tempai aiškiai sulėtėjo-reikėjo atsipūsti ir susumuoti rezultatus. Nors vykdomajai valdžiai vis dar trūko stabilumo, kraujo troškimas sumažėjo. Aprimo ir įstatymų leidimo manija. Atsiskleidė revoliucionierių talentas kariauti ir jie dabar buvo užsiėmę kova su priešais. Politikai, kuriuos vienijo tik poreikis išlaikyti tvarką ir išvengti ekscesų, ėmėsi eilės politinių priemonių. Po Robespierre’o nuvertimo termidorai valdė 16 mėnesių. 1795 metų lapkričio mėnesį naujos konstitucijos ir naujojo dviejų rūmų susirinkimo dėka atsirado iš penkių asmenų susidedantis vykdomosios valdžios organas –Direktorija. 1797 matų rugsėjo mėnesį direktoriai pažabojo nacionalinį susirinkimą. 1799 metų lapkričio mėnesį populiariausias Direktorijos generolas įvykdė valstybinį perversmą, buvo įsteigtas ir visaliaudiniu plebiscitu patvirtintas trijų žmonių Konsulatas. 1802 metų gegužės mėnesį tas pats generolas paaukštino save iki konsulo iki gyvos galvos rango, o 1804 metų gegužės mėnesį pasiskelbė imperatoriumi. Trečiojoje, imperinėje fazėje(1804-1815) revoliucija aprimo, iškeldama to generolo, imperijos kūrėjo Napoleono Bonaparto kultą. Dar kankinančias Prancūziją abejones ir nuomonių skirtumus užgožė titaniški jo misijos užkariauti visą pasaulį veiksmai. Bonapartizmas revoliucinius karus ir užkariavimus pavertė savitiksliu, o karinius reikalavimus-absoliučiu prioritetu. Pseudodemokratines instancijas valdė pseudomonarchija; efektyvi centralizuota administracija veikė remdamasi keistu įstatymų leidimo organų likučių ir drąsių naujadarų mišiniu. Sėkmės ir nepasisekimai buvo aukojami laiko dievams. “Sėkmė, -sakė Napoleonas, -yra geriausiais pasaulyje oratorius”. Pasipriešinimas revoliucijai reiškėsi įvairiais pavidalais ir iš visų pusių. Jį galima suskirstyti į politinį, socialinį, ideologinį ir regioninį. Iš pradžių jos priešininkai telkėsi karaliaus dvare, kur “ultros”, vadovaujami Provanso grafo (būsimojo Liudviko XVIII), siekė atkurti status qua ante. Prie jo prisidėjo dauguma netekusių nuosavybės aristokratų ir nepaprastai aukšto ir žemo rango èmigrès kompanija. Jie stojo ne tik prieš respublikonus ir jakobinus, bet ir prieš konstitucionalistus. Po 1790 metų, kai popiežius uždraudė dvasininkams duoti ištikimybės priesaiką civilinei valdžiai, dvasininkija buvo priversta jai paklusti arba priešintis. Po 1792 metų, revoliucijai įgavus ne tik antiklerikalinį, bet ir ateistinį pobūvį, visi Romos katalikai, taigi didžioji dauguma gyventojų, pasijuto įžeisti. Šis kontrrevoliucinių jausmų šaltinis išliko iki to laiko, kol Napoleonas 1801 metais pasirašė konkordatą su popiežiumi. Ilgai buvo manoma, kad bene daugiausia naudos iš revoliucijos turėjo valstiečių masės, kurioms 1789-ieji metai suteikė laisvę. Tačiau dabar jau visi pripažįsta, kad valstiečių etosą nuo revoliucijos vadų Paryžiuje skyrė nesupratimo praraja. Valstiečiai netrukus ėmė priešintis Respublikos režimo priespaudai, kuri daugeliui atrodė dar didesnė už ankstesniąją. Ir labiausiai sukrėtė Europa, tame tarpe ir Lietuvą, tai Napoleono Bonaparto karai. 1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Milaną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiškai sutriuškinti. 1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batalijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame piebiscite Napoleonas buvo paskelbtas "konsulu iki gyvos galvos". Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo raidai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. Tačiau XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir prekybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvilnės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Šalis po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktūros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės. 1800 m. buvo Įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokesčius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. frankų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleonas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savininkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą. Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pramonės bei prekybos plėtrai. Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdymą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyvenimo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rinkinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas Civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir piliečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Civilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus. Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žemes. 1804 m. balandžio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvirtintas plebiscite. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitais Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasiekė pats. Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnus rūmai sugrąžinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę. Tai buvo puiki galimybė tolimesniems karams. "Banginio ir liūto kova" Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. Anglija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas "banginio ir liūto kova". Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikinti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. "Man reikia trijų dienų ūkanoto oro-ir aš būsiu Londono, parlamento, Anglijos banko viešpats",-pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė. Prancūzijos karas su nauja koalicija Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. "Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje", -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija. Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21 d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos laivynas iki pat XX a. pr.tvirtai įsiviešpatavo jūrose. Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjunginių pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istoriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontribuciją. Pasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi "išsirinko" Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įtraukta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperatorius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse. Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuomenė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusį Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancūzams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai. užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vylėsi sudaryti taikos sutartį SLI Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas. Kontinentinė blokada 1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: "Britanijos saloms skelbiama blokada", antrajame paragrafe - "Bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Britanijos salomis yra draudžiami". Šiuo dekretu Europos šalims buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidimą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepatektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir visoms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją būtų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą. Iš to išsirutuliojo karas su Austrija ir apgaulingas žygis i Egiptą, kuriuo N. Bonapartas norėjo užkariauti Anglija. 1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: "Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą". Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo parengta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1798 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis be jų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirsdamas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją. kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia,kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Aleksandro Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: "Niekšai ! Prarado Italiją ! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!" Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 kareivių išplaukė į Prancūziją. Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta "sūpuoklių politika". Ilgam Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: "Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti". 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Briumero 18-oji Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18 d, (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą. Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Sen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Kitą dieną kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: "Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!" Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti ir ūmus, kad.surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie deputatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18 d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas, baigėsi ir N. Bonaparto žygis. Napoleono karinė karjera-stebinantis paradoksas. Jo genialumas taktiniuose manevruose buvo nepranokstamas, ir, jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Tos klaidos buvo tokios lemtingos, jog Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti didelių klaidų. Sunku kitaip vertinti didžiausius karvedžius, kaip Aleksandras Didysis, Čingischanas ir Tamerlanas, kurių armijos niekada nebuvo sumuštos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užsienio užkariavimai trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos, negu 1789 m. po revoliucijos. Sakoma, jog Napoleono era suteikė laiko įsitvirtinti Prancūzijos revoliucijos padarytiems pertvarkymams. Iki 1815 m., kai pagaliau buvo atstatyta Prancūzijos monarchija, šios permainos jau buvo taip įsigalėjusios, kad senojo režimo grįžimas buvo neįmanomas.

Istorija  Referatai   (22,5 kB)

Sričių kunigaikščiams priklaususiuose piliakalniuose aikštelių plotai buvo panašūs į žemdirbių bendruomenių piliakalnių slėptuvių, bet ant jų jau nuolat gyveno kunigaikščiai, jų parankiniai ir kariai. Šalia piliakalnių šliejosi ne tik žemdirbių, bet ir amatininkų gyvenvietės. Skaidantis bendruomenėms į klases, klostėsi feodaliniai santykiai, o susidarius teritoriniams junginiams, pradėjo vienodėti atskirų Lietuvos sričių materialinė ir dvasinė kultūra, t.y. pradėjo formuotis lietuvių tautybė. Nedidelių teritorinių vienetų - žemių jungimosi procesas spartino feodalinės valstybės konsolidaciją. XIII a. antrame ketvirtyje atskirus teritorinius vienetus suvienijo Mindaugas (1236 - 1263). Nuo XIII a. pradžios prasidėjo vokiškųjų ordinų - Kalavijuočių (įsikūrė 1202 m. Livonijoje) ir Kryžiuočių (įsikūrė 1230 m. Prūsijoje) agresija į baltų žemes. Kovai su ordinais reikėjo organizuoti vientisą gynybą visoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Tik vieninga valstybė galėjo veiksmingai tvarkyti bendruosius krašto gynybos reikalus. Itin sparčiai ir įvairiose vietose pradėta statyti pilis, pavaldžias ne vien teritorinių vienetų - žemių vadams, bet ir centrinei valdžiai - didžiajam kunigaikščiui. Centrinės valdžios iniciatyva ir gyventojų pastangomis pilys buvo statomos ant piliakalnių, kurie buvo patogiose vietose gintis ir vadams bei kariams gyventi. Pagal svarbą ir vietą krašto teritorijoje pilys skyrėsi gynybiniais įrenginiais, įtvirtinimų pobūdžiu, plotu ir tūriu bei strategine koordinacija. Lietuvių statydintos pilys paplito ypač tada, kai po mongolų ir totorių antplūdžio nemaži Rusios žemės plotai įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Prijungtos žemės ir gyventojai sustiprino Lietuvos valstybę, padėjo formuotis jos valdymo institucijoms. Prie Baltijos jūros įsikūrusių Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų nuolatiniai antpuoliai vertė krašto gynybą koordinuoti su kitų giminingų Pabaltijo tautų (prūsų, jotvingių, latvių) ir rusų šiaurinių kunigaikštysčių (Novgorodo, Pskovo, Polocko) karinėmis jėgomis. Lietuvoje buvo organizuota sutelkta gynyba nuo Baltijos jūros ir Žemaitijos vidurio iki Lietuvos rytinių aukštumų ir pietinių pakraščių. Susidarė du pagrindiniai gynybos arealai - Žemaitijos ir krašto vidurio arealas. Krašto vidurio areale buvo gerai fortifikuotų medinių pilių (Kernavė, Merkinė ir kt.), pastatytos pirmosios mūrinės pilys (Kauno, Vilniaus, Trakų), kūrėsi svarbiausi politiniai, kariniai, ekonominiai ir administraciniai židiniai. II. Gynybinės pilys. 1. Medinės pilys. Medinės pilys turėjo įvairių gynybinių įrenginių. Ant piliakalnių statytų aptvarinių pilių planas priklausė nuo aikštelių formos ir ploto. Aptvaromis apsuptos aikštelės buvo laisvai užstatytos namais ir ūkiniais trobesiais. Pastatai paprastai šliejosi prie aptvarinių sienų ir sudarė sudėtingus gynybos komponentus. Mažųjų medinių pilių pylimai dažniausiai buvo supilti tik iš žemių, apiplūkti moliu, o didelių ir svarbių pilių pylimai buvo tvirtesnės konstrukcijos - išilgai arba kryžmai suklotų rąstų, apiplūktų žemėmis. Pylimų šlaitai dažnai buvo grįsti akmenimis. Tokios konstrukcijos pylimai buvo pakankamai aukšti ir tvirti. Dažnai pagrindinio pylimo vidinį šlaitą stiprino 0.5 - 0.8 m storio siena, sukrauta iš gulsčių rąstų arba net trijų eilių akmenų siena laikė, kad šlaitas neslinktų į aikštelės pusę. Akmenys sienoje buvo tvirtinami išilginiais rąstais arba moliu. Aikštelėje prie sienos glausdavo ilgą neplatų pastatą, suskirstytą į nedideles patalpas. Pastato sienos būdavo karkasinės pėdinės konstrukcijos iš statmenai poromis sukastų stulpų, tarp kurių lygiai suguldyti rąstai. Pastatai pylimų pakraščiu turėjo ūkinę ir karinę paskirtį. Medinių pilių aikšteles supo tvirtos, aukštos medinės aptvaros. Jų buvo įvairių konstrukcijų ir formų: 1) aštriakuolių; 2)stulpinių, kuriose gulsti rąstai tvirtai suspausti stulpų poromis arba įleisti į šulų išpjovas; 3) rąstinių, padarytų iš kryžmai sunertų kampuose rąstų. Aptvarų būta net po keleta: aukštesnių ir tvirtesnių - aikštelės pakraščiuose, žemesnių ir paprastesnių - šlaitų terasose ir kalnų papėdėse. Labai svarbią reikšmę gynybai ir žvalgybai turėjo aikštelių pakraščiuose, ypač ties posūkiais, pastatyti keturkampiai, rečiau aštuonkampiai bokštai (Bražuolės pilis). Jie galėjo būti panašūs į vėliau statytos rąstinės arba karkasinės konstrukcijos varpines. Cokolius kartais sukraudavo iš akmenų ir sutvirtindavo moliu arba rąstų karkasu (Veliuonos pilis). Bokštai būdavo dengti lentelių stogais. Tiek Lietuvos, tiek vakarinių rusų medinių pilių gynybinių įrenginių kompleksai XIV a. turėjo daug bendrų bruožų (pylimai, medinės aptvaros, perkasų sistemos, pastatų grupavimas aikštelėse ir kt.). Sudėtinė pilių gynybinių įrenginių dalis yra kūlgrindos, aptinkamos vandeninguose slėniuose, sunkiai perbrendamose pelkėtose ir miškingose vietose. Būdingos konstrukcijos kūlgrindų rasta raistuose esančių Padievaičio, Burbiškių ir Medvėgalio (visi Šilalės rajone) piliakalnių papėdėse. Sietuva vadinta kūlgrinda buvo išgrįsta po vandeniu per pelkę, esančią tarp Lūkšto ir Paršo ežerų. Kūlgrindų būta nuo 2.7 iki 4 - 5 m pločio ir iki 500 m ilgio. Grįstų nedideliais lauko akmenimis kūlgrindų pakraščiai paprastai būdavo sutvirtinami įkaltais rąsteliais, išpintais kartimis ir žabais. Tartum gynybos forpostai buvo papiliai. Tai kartu pirmosios didesnės su pilių tarnybomis susijusių žmonių, karių, besiburiančių amatininkų ir pirklių gyvenvietės. Žemdirbių sodybos XIV a. išsidėstė apie pilis didoku spinduliu ir greičiausiai nebuvo įtvirtintos. Pavojų metu žemdirbiai slėpdavosi pilyse, papiliuose arba miškuose, klampių pelkių apsuptose sausumose. Žinoma, kad įtvirtintuose papiliuose buvo slepiamos maisto atsargos, naujas derlius. Prie reikšmingesnių pilių būdavo net po du tris aptvaromis ir vartais, pylimais ir perkasais tvirtinus papilius (Veliuonos pilis). Kai kurie papiliai vėliau virto miesto kvartalinio statymo užuomazga. Patogi kai kurių pilių ir papilių padėtis (prie vandens ir sausumos kelių) sudarė palankias sąlygas amatams ir prekybos ryšiams plėtotis. Nemuno žemupio pilys krašto gynyboje didelę reikšmę įgijo nuo XIII a. pabaigos, kai Kryžiuočių ordinas vėl pradėjo nuolat puldinėti Lietuvą iš vakarų ir pietų, per girias Gardino link, kur XIII a. antroje pusėje - XIV a. buvo lietuvių statyta stipri medinė pilis. Daug medinių pilių XIV a. pradžioje jau buvo apleista arba sunaikinta, bet dalis jų išliko iki XIV a. pabaigos. Iš jų iki 1381 m. kryžiuočių šturmo su bombardomis stūksojo Rudaminos pilis, pastatyta ant pelkių apjuosto piliakalnio (Lazdijo raj.). Visą ovalią aikštę supo 2 - 3 m aukščio (nuo aikštelės) pylimas, sutvirtintas rąstais, akmenimis, moliu. Pylimą nuo aikštelės dar skyrė 3 m gylio ir 20 m pločio perkasas. Manoma, kad Rudaminos pilį 1240 m. pastatęs Ringardas ir kad čia Mindaugas vainikavęsis karaliumi. Kryžiuočiams 1362 m. sugriovus Kauno pilį, 1363 m. Vingalės saloje prie Nevėžio žiočių skubiai buvo pastatyta nauja medinė pilis (Naujasis Kaunas) ir tiltas su dviem gynybiniais bokštais. XIV a. Žemaitijos arealo centrinė dalis buvo itin svarbi viso krašto gynybai. Žemaitijos vidurio medinių pilių sistemoje viena tvirčiausių buvo Medvėgalio pilis (1316 m.), įrengta ant aukšto (25 - 26 m) stačiašlaičio (60 - 70o) piliakalnio (Šilalės raj.), kurio ovali aikštelė užėmė 2400 m2. Vakariniame piliakalnio šlaite buvo įtvirtinta terada. Į pietus nuo piliakalnio pašlaitės driekėsi apie 2 ha papilys. Aplink Medvėgalį pelkėse buvo įrengtos kūlgrindos. Į pietryčius nuo Medvėgalio buvo keletas mažesnių pilių. Nuo XIV a. antrosios pusės ginantis nuo kryžiuočių antpuolių nemažos reikšmės turėjo Nevėžis, kurio pakrantės buvo tankiai gyvenamos. Šiame ruože itin svarbi buvo Upytės pilis, pastatyta dešiniajame Vešetos krante ant vadinamojo “Čičinsko kalno” (Panevėžio raj.), apsupta klampaus raisto, per kurį ėjo 1,5 - 3 m pločio kūlgrinda. 4 - 5 m aukščio kalvos aikštelę supo 1,5 - 2,5 m aukščio ir apie 450 m ilgio pylimas. Viena tvirčiausių vidurinės krašto dalies pilių buvo Punios pilis (1382 m.). Ji užėmė netaisyklingą trikampę didelę (apie 10000 m2) aikštelę, kurią iš rytų pusės juosė 75 m ilgio , 34 m pločio, 6 m aukščio per tris kartus rekonstruotas pylimas, sutvirtintas originaliu karkasu - ąžuoliniais rąstais, suklotais skersai ir išilgai taisyklingais keturkampiais. Klojant kryžmai kas 60 cm ąžuolinius rąstus, draugia buvo plūkiamas molis. Panašios sistemos karkasų kitų pilių pylimuose iki šiol neaptikta. Tokios sudėtingos konstrukcijos pylimas buvo labai stiprus. Piliakalnio aikštelėje pastatai statyti iš kryžmai kampuose sunertų rąstų. Aikštelė buvo apsupta tvirta ąžuolinių rąstų aptvara. Prie Merkio ir jo baseine buvo Perlojos (1375 m.), Varėnos, Eišiškių (1384 - 1402 m.) ir trys bevardės Šalčininkų zonos pilys. Originaliausia iš jų aptvarinio tipo Eišiškių pilis, stovėjusi lygumoje, turėjusi stačiakampę aikštę. Iš visų pusių aikštė buvo apjuosta 4 m aukščio pylimu ir 25 m pločio bei 5 m gylio perkasu. Neries pakrantėse taip pat būta nemažai medinių pilių, tai Eigulių (1379 m.), Karmėlavos (XIV a.), Kulvos (XIV a.), Visvaldės (XIV a.) bei Vildėnų (XIV a.) pilys. Apžvelgiant XIV a. medines pilis, atsiskleidžia išaugusi statybos technika, meistriškumas, įrenginių konstrukcijos tvirtumas bei įvairovė. Ryškūs poslinkiai pastebimi ne tik karinių , bet ir buitinių pastatų architektūroje, Tai liudija žemutinės pilies (Vilnius) teritorijos archeologinių kasinėjimų metu rasti medinių pastatų fragmentai. Pavieniai pastatai dažniausiai buvo nedideli, bet tvirtos konstrukcijos. Sienų rąstai buvo jungiami trimis būdais: 1) rentiniu, kryžmiškai suneriant į sąsparas; 2) stulpiniu, suleidžiant kampuose į stulpus; 3) karkasiniu, stulpais remiant tik pamatinį ar pagegninį vainiką, o sienas statant iš rąstų. Daugiausia statyta iš gulsčių rąstų, kampuose sunertų į sąsparas. Ne visi pastatai turėjo akmens pamatus., užtat po kampais buvo tašytos vertikalios trinkos. Horizontalius sienojus išilgai jungė išdrožos. Prie pastatų galėjo būti ręstinės arba stulpinės konstrukcijos uždarų prieangių bei prieklėčių su profilizuotais stulpeliais. Tokia medinių pastatų konstrukcija ir statybos technika nebuvo išimtis tik Lietuvoje. Ji buvo žinoma Rygoje, Novgorode ir kituose Šiaurės rytų Europos miestuose. Feodalizmo pradžioje susiformavusi statybos technika ir konstrukcijos plito ir vėlesnių laikų Lietuvos medinėje architektūroje. Pilių fortifikacija ypač XIV a. jau daug kuo skyrėsi nuo piliakalnių gyvenviečių ir piliakalnių slėptuvių gynybinių įrenginių: tobulesnės ir sudėtingesnės pylimų, šlaitų, aptvarų ir vartų konstrukcijos, bokštai ir kt. Naudota žemė, plūktas molis, vis gausiau medis, o ypač akmenys, kuriuos jungdavo moliu, suremdavo medinėmis aptvaromis. Pylimų karkasuose kryžmai kraudavo rąstus. Gynybos sistemai priklausė ir skalavęs piliakalnių pašlaites ežerų, upių bei perkasų vanduo. Daugiausia pilių statyta ant piliakalnių ir vos kelios lygumose. Priklausomai nuo fizinių ir geografinių sąlygų pilys skyrėsi planais, statymo pobūdžiu, tūriu ir formomis, siluetu ir vizualine išraiška kraštovaizdyje. Medinių pilių bruožai pastebimi ir vėliau - mūrinių aptvarinių pilių situacijoje, konstrukcijoje, fortifikacinių įrenginių sistemoje, aptvarinių sienų ir bokštų išdėstyme. 2. Mūrinės gotikos stiliaus pilys. XIV a. vidurio - XV a. pilių formų keitimuisi didelę reikšmę turėjo paraku šaunamojo ginklo atsiradimas. Jo paplitimas turėjo didelę reikšmę fortifikacijos menui. Dėl to sukurtos naujas erdvinis pilių tipas su išsikišusiais už gynybinių sienų bokštais flanginei gynybai. Pradėta daryti dideles tų bokštų šaudymo angas, kad būtų galima pro jas šaudyti iš patrankų. Atitinkamai buvo tvirtinamos ir medinės pilys. Pilių techninės struktūrinės permainos keitė žmonių estetinį suvokimą. Nors žmogui svarbu buvo jų praktiškoji pusė (jose teko kovoti), jį domino ne tik pilies visuma, bet ir detalės. Tai vedė prie aktyvaus formų, matmenų, atskirų dalių, akmens, kalkių skiedinio, plytų faktūros, išorės ir vidaus įrenginių estetinio suvokimo. Mūrinių pilių planas ir kompozicija įkūnijo techninę ir meninę idėją - griežtą tektoniškumą ir gynybinį funkciškumą. Pilių fasadų formas lėmė medžiagų (akmenų ir plytų) savybės. Ilgus amžius mūro technika lietuviams nebuvo žinoma. Ji per Kijevo Rusijos kraštus pateko iš Graikijos, o iš Vakarinės Romos provincijų - į šiaurės Vokietiją ir Lenkiją, I dalies į Latviją ir Estiją. Kai kurių pilių (Trakų) ištisos sienos sumūrytos iš lauko akmenų, kartais perdedant plonu plytų sluoksniu arba dedant vidun skersinius rąstus sutvirtinimui. Rik retais atvejais akmenys buvo tašomi. Seniausių pilių statyboje buvo pritaikytas kiautinis mūrijimo būdas: akmenys buvo įmetami tarp dviejų iš plytų sumūrytų sienelių į kalkių skiedinį. Daug gausiau pradėta naudoti plytos. Jomis buvo mūrijami akmens mūro kampai, bokštai, iš jų mūrijami funkciniai elementai. Nuo XIV a. Lietuvoje paplito aptvarinės mūrinės pilys. Jų buvo keturkampio ir daugiakampio plano. Keturkampės pilys daugiausia buvo statomos žemose pelkėtose lygumose, lėkštose upių santakose, apsupamos pylimais ir perkasais. Tokių pilių svarbiausias elementas - kvadratinė aikštė, aptverta 9 - 15 m aukščio gynybine siena. Iš pradžių šios pilys buvo bebokštės, vėliau imta statyti po du, tris ir daugiau bokštų. Be to, patys pilių bokštai buvo keturkampiai. Didysis gyvenamas 4 - 5 aukštų bokštas būdavo pilies kampe.kartu jis būdavo stebėjimo ir atsparos punktas, kuriame gindavosi priešui įsiveržus į pilies vidų. Seniausia keturkampe aptvarine pilimi laikom Kauno pirmoji pilis, kuri 1362 m. po tris savaites trukusios kryžiuočių apgulties buvo sugriauta. Kauno pilis skyrėsi nuo kitų vėliau statytų aptvarinių keturkampių pilių dvigubomis sienomis, du tris kartus mažesniu kiemu, archaiškesne mūrijimo technika. Būdingas aptvarinės keturkampės pilies pavyzdys - Lydos pilis, pastatyta XIV a. pirmame ketvirtyje, Gedimino valdymo metu. Pilis pastatyta ant nedidelės aukštumėlės, dviejų upelių santakoje. Pilis pritaikyta frontaliai gynybai. Kasinėjant rasta glazūruotų koklių, polichrominių plytelių, o tai liudija, kad čia būta ir gyvenamų patalpų. Originalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų pusapskričių arkelių, kuri juosė rytinės ir šiaurinės sienos parapetus. Kur kas pažangesnė nei Lydos pilis , buvo XIV a. pirmoje pusėje mūryta Krėvos pilis. Nors aplink būta nemažai kalvų, pilis pastatyta lomoje, dviejų nedidelių upelių santakoje. Dalis kiemo ties bokštu paaukštinta ir išgrįsta. Pilis buvo netaisyklingo keturkampio formos ir turėjo du bokštus. Didysis bokštas, mūrytas kartu su sienomis, stovėjo išorinėje aptvaro pusėje ir buvo skirtas flanginei gynybai. Bokšto fasadų apačioje akmens mūras, viršuje plytų apdaras. Bokšto sienas skaidė šaudymo angos, maži langeliai ir dideli gyvenamųjų patalpų smailiaarkiai langai su profiliuotų plytų apvadais. Antrasis bokštas buvo vidiniame aptvaro kampe, greičiausiai irgi buvo keturių aukštų, tačiau mažesnis už pirmąjį. Šiaurinėje sienoje buvę pilies vartai buvo ginami iš flanginio šiaurės vakarų bokšto. Kiti smailėjantys arkiniai vartai buvo vakarinėje sienoje. Aukštų, masyvių, iš lauko akmenų mūrytų aptvaros sienų fasadai viršuje turėjo plytų juostas ir siauras šaudymo angas. Didžiausia iš keturkampių aptvarinių pilių ir geriausiai pritaikyta flanginei gynybai buvo XIV a. pradžioje pastatyta Medininkų pilis. Pilis turėjo keturis bokštus: didįjį ir tris mažesnius. Didžiojo penkiaaukščio bokšto planas beveik kvadratinis, išsikišęs nuo sienos į išorę. Bokšte buvo ne tik gyvenama, bet ir stebimos apylinkės, koordinuojami gynybos veiksmai, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Bokštas dominavo visoje pilies architektūroje. Visose keturiose pilies sienose buvo vartai, kuriuos gynė aptvaro viduje pastatyti du mažesni bokštai. Sienš fasaduose, kelių metrų aukštyje nuo žemės paviršiaus, išmūrytos 1,5 - 2,5 m pločio plytų apdaro juostos. Kitaip negu Krėvos ir Lydos pilyse, Medininkų pilyje juostos tėra tik dviejuose fasaduose - šiauriniame ir rytiniame. Apdaro juosta - originali puošybos priemonė, skaidžiusi didelę sieną, sumūrytą lygiomis riedulių eilėmis. Tai sudarė kompozicinę jungtį su kitais iš plytų mūrytais elementais: perapetu, šaudymo angomis, sienų kampais ir angokraščiais. Pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. Jų formos kuklios, nesudėtingos, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmenimis. XIV a. pirmoje pusėje dauguma Lietuvos mūrinių pilių buvo statomos lygumose; aukštumose ir toliau statydavo medines pilis. XIV a. antroje pusėje ar XV a. pradžioje vietoje kai kurių medinių buvo pastatytos naujos mūro pilys (Vilniaus, Gardino), kitose pilyse medžių ir žemių įtvirtinimus tik pamažu keitė mūriniais bokštais ir sienomis (Naugarduko pilis). Aptvarinės pilys pastatytos ten, kur teritoriją ribojo sudėtingas reljefas arba vandenys (kalvose, pusiasaliuose, salose), buvo daugiakampio plano. Iš jų viena svarbiausių Lietuvoje buvo Vilniaus pilių kompleksas. Šio komplekso fortifikacijai buvo skiriama ypač daug dėmesio. Aukštutinė pilis, vadinama Gedimino pilimi, dunksojo piliakalnyje, primenančiame įstrižai nupjautą kūgį. XIV a. pirmoje pusėje medinės sienos buvo keičiamos mūrinėmis. Aukštutinėje pilyje iš vidaus prie rytinės sienos glaudėsi gotikiniai trijų aukštų pailgo stačiakampio plano rūmai, išmūryti XIV a. Rūmų pirmojo ir antrojo aukšto sąramos segmentinės, o trečiojo aukšto pusapskritimės. Viršutinių aukštų angokraščiai dekoruoti profilinėmis plytomis. Visą antrąjį rūmų aukštą užėmė menė, perdengta kryžminiais skliautais, kuriuos per vidurį turėjo remti stulpai. Rūmai buvo dengti dvišlaičiu čerpių stogu su laiptuotėm ar trikampiais skydais galuose. Aukštutinė pilis sunyko XVII a. Žemutinė pilis per XIV a. pabaigos kryžiuočių puolimus buvo gerokai apgriauta, vėl atstatyta. Atstatant akmeninė siena bent vietomis buvo puošiama neplačiomis raudonų plytų juostomis. Jų viršuje buvo gynybinės parapetos su šaudymo angomis. Sienoje įvairiai išdėstyta keliolika didesnių ir mažesnių bokštų flanginei gynybai. Bokštai buvo apvalūs, aštuonkampiai ir keturkampiai. Vietoj keturkampio bokšto sumūrytas apvalusis (išlikęs) bokštas. Šiaurės vakarų sienoje buvo pastatytas didelis gotikinis kampinis bokštas su smailėjančiu stogu, dviem plačiomis mūrinėmis aplink einančiomis galerijomis. Žemutinės pilies gynybinės sienos buvo pritaikytos frontaliai gynybai. Vilniaus pilies - krašto gynybos ir valdymo centro didelė teritorija buvo intensyviai užstatyta. Skirtingai negu daugelyje pilių, čia virė gyvenimas ne tik karo , bet ir taikos metu. Gardino pilis iki 1398 m. gaisro turėjo žemės ir medžio įtvirtinimus. Po gaisro kunigaikščio Vytauto iniciatyva ant senųjų pylimų pradėtos mūryti naujos aptvarinės sienos. Pilies planas - netaisyklingas trikampis. Aptvarą gynė penki masyvūs nevienodo didumo bokštai. Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais. Po šiuo bokštu buvo kalėjimo rūsys, o priešais vartus - tiltas per gilų gynybinį griovį. Kad vartų apsauga būtų efektingesnė, greta buvo pastatytas gerokai išsikišęs į išorę apskritas bokštas. Likusieji bokštai buvo kvadratiniai. Kieme prie rytinės sienos šliejosi dviaukštis gyvenamųjų rūmų korpusas. Gotikinė pilis buvo iš esmės pakeista paskutiniais XVI a. dešimtmečiais. Tada ji įgijo renesanso bruožų. Vis dėlto gotikos periodas pilies komplekso istorinėje raidoje buvo pats reikšmingiausias. Naugarduko pilies architektūra formavosi ilgą laiką. XIV a. pabaigoje ant senojo bokšto likučių iškilo naujas penkiaaukštis vartų bokštas, kurio formos ir statybos technika būdingos gotikos architektūrai. Rytinėje kalno papėdėje XV a. pradžioje buvo sumūrytas kvadratinis šulinio bokštas. XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje pastatytas galingas, apačioje kvadratinis, viršuje aštuoniakampis bokštas. Tada paskutinė šiaurinėje pusėje buvusi medinė aptvaros dalis pakeista mūrine siena, kuri vientisu žiedu apjuosė pilies teritoriją. Kauno , Vilniaus, Gardino ir Naugarduko pilys ir po gotikinės rekonstrukcijos išliko senosios apimties, išlaikė plano kontūrus, bet įgijo naujų fortifikacijos įrenginių: sienas, flanginius bokštus. Kitokia Trakų pilies statybos raida. Iš buvusios nedidelės Pusiasalio pilaitės, gotikos laikotarpiu buvo suformuota visiškai naujo plano ir tūrio pilis. Dėl išimtinės padėties (svarbus prekybos kelių mazgas) pusiasalio teritorijos dalyje galėjo jau XIII a. stovėti medinė pilis. Galimas daiktas, kad kurį laiką egzistavo mišrios konstrukcijos pilis. Todėl medinės pilies statybos metu susiformavusio plano schema vėliau iš esmės nepakito. XIV a. pirmoje pusėje atsitverta nuo sausumos iš pietvakarių, sumūrijus čia buvusio šlaito pakraščiu gynybinę sieną be bokštų. XIV a. antroje pusėje pradėti pilies gynybinės sistemos tobulinimo darbai. Šiame statybos periode gausiai naudota plytų pleištų akmens mūro eilėms išlyginti. Nors plytų mūras daugiausia gotikinis, tačiau vietomis aiškios rišimo sistemos nėra. Sustiprėjus didžiojo kunigaikščio valdžiai, XV a. pradžioje pradėta statyti grupė gyvenamųjų pastatų Aukų kalne. Šio komplekso atskirų dalių - aptvarinių sienų, spėjamo bokšto ir rūmų išdėstymo schema primena gotikines pilis: Gardino, Vilniaus aukštutinę. Naujos politinės XV a. vidurio sąlygos nebuvo palankios piliai plėsti ar rekonstruoti, ji palengva buvo apleista ir 1655 m. sugriauta. Trakų salos pilis statyta XIV a. - XV a. pradžioje. Nors dabar pilis stovi vienoje iš Galvės ežero salų, tačiau natūros tyrimai rodo, kad prieš pradedant statybą čia buvo trys nedidelės salelės ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Sudėtingos geologinės sąlygos lėmė pilies plano struktūrą. Pirmame etape, galbūt XIV a. pirmoje pusėje, statyta didžiausioje šiaurinėje saloje. Pilį tada sudarė vienas arba du papiliai ir pusiau uždaro plano rezidenciniai rūmai. Antrasis - gotikinės statybos laikotarpis prasidėjo XV a. pabaigoje. Tuo metu pastatyti rezidenciniai rūmai su vidaus kiemu ir danžonu, juos supančios gynybinės sienos, supilta terasa, kurios pietiniame kampe iškastas šulinys. Trečiame statybos etape (XV a. pradžioje) suformuotas papilys. Jis apsuptas gynybine siena su bokštais. Pagrindinė Salos pilies mūro medžiaga - įvairaus didumo lauko akmenys. Akmens mūro paviršius beveik visur išlygintas skiediniu. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai, patalpų vidus apdailinti plytomis. Plytų rišimas gotikinis (keičiasi viena ilginė su viena rišamąja plyta). Pasitaiko perdengtų tamsios spalvos plytų, įmūrytų galais ir šonais. Kazematuose akmenų eilės išlygintos plytų intarpais, sudarančiais kai kuriose vietose ištisas eiles. Salos pilies rūmai buvo statomi gana ilgai. Statant keitėsi konstrukcijos, technika ir medžiagos. Tačiau tai iš esmės gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys, kurio išorės architektūrai būdingas paprastumas, kiemo fasadams ir interjerui - puošnumas. Salos pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos. Pilies pastatai - didingas architektūros ansamblis - yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras. III. Vytautas Didysis ir XIV - XVI amžių pilių architektūra Plačiu mastu gotiškąją Vakarų Europos meno kultūrą Lietuvoje įvedė Vytautas Didysis. Gerai susipažinęs su gotiška Vokiečių ordino architektūra, Vytautas kvietėsi iš ten mūrininkų savo gausioms statyboms. Tačiau Vytauto Didžiojo gotika nėra paprastas Vakarų sekimas, bet rodo savarankišką įvairių užsieninių, savo metui modernių, statybinių idėjų atranką, suderinant jas su vietinėmis tradicijomis ir reikalavimais. Senovės aukštumų pilys Vytato buvo atstatytos gotiškų formų su aukštais bokštais ir sienomis, remiamomis kontraforsų, bet prisitaikant prie nereguliaraus žiedinio plano ir paliekant pilies viduje plotą mediniams pastatams. Tokio plano tipo buvo Vytauto pilis Gardine (1398 m.) ir apie 1420 m. atstatyta Gedimino pilis Vilniuje. Vytautas buvo vienas iš didžiųjų pilių statytojų istorijoje. Esant skirtingoms aplinkybėms, jis statė vis kitokio tipo pilis. Kovų srityse jis greitosiomis statė mažas tvirtoves iš medžio, plūktos žemės ir lauko akmenų, svarbesniuose atramos punktuose ir kraštų centruose - mūro pilis; lygumose ir prie vandenų jis įvedė kastelio ir vandenų pilies tipus. Vytauto epocha turėjo lemiamos reikšmės Lietuvos pilių architektūrai XV, XVI ir net XVII amžiuose. Vytauto išvystytas kastelis ir vandeniu užleistos pilys plačiai paplito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Jų rūsčios monumentalios formos yra įspūdingoje harmonijoje su kraštovaizdžiu. XVI a. vandens pilių tradiciją tęsė Goštautų Geranainių ir Iliničių Myriaus pilys. Daug pilių per vėlesnius karus sugriauta. Lietuviškojo kastelio - pilies pasisekimas priklausė nuo jos prisitaikymo šaudomųjų ginklų išsivystymui, kuris pareikalavo kitos taktikos, nes dominavimas aukštumose prarado savo reikšmę. Apsaugai nuo patrankų šūvių iškilo reikalas priešą nuo pilies atitolinti užtvindinimu ir storesnėmis ginamosiomis sienomis. Spėjama, kad vytautinė pilis sukėlė perversmą ir maskvinės Rusijos pilių statyboje. 1492 m. statyta Ivangorodo pilis ties Narva savo ketvirtainiu reguliariu planu - pirmoji to tipo pilis Rusijoje ir davusi pavyzdį eilei kitų pilių. Iš kampo išstojantys cilindriniai bokšteliai su šaudomosiomis angomis Lietuvoje ilgai buvo naudojami bajorų pilaičių, rūmų ir dvarelių, pvz. Siesikai, Gaiteniškės (Lydos apskr.), o taip pat vienuolynų ir net bažnyčių gynybai iki XVII a. vidurio ir tapo vienu iš būtiniausių senosios Lietuvos architektūros bruožų. IV. Gotikos stilius įgauna renesanso bruožų. Viduriniams amžiams pereinant į naujuosius, Vakarų Europos mene įvyko perversmas. Tačiau ne iš karto gotiką pakeitė naujas renesanso stilius. Pasikeitimas įvyko keliomis srovėmis ir palaipsniui, joms einant paraleliškai ir veikiant tarpusavy. Todėl meno vystymasis XVI a. visoje Europoje, neišskiriant Lietuvos, sudaro komplikuotą vaizdą. Visoms šio laikotarpio srovėms bendras naujas meno supratimas, kuris nustojo būti vien religijos ir luominės tradicijos apspręstu valios aktu, bet vis labiau tapo laisvos estetinės pažiūros objektu. Visose meno šakose stiprėjo tapybinių ir dekoratyvinių savybių ieškojimas. Renesanso architektūra Lietuvoje pradėjo plisti XVI a. pradžioje. Jai priešinosi katalikų bažnyčia, todėl iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Ankstyvuosiuose pastatuose gotikos konstrukcijos derinamos su renesanso dekoru; vėliau pereinama prie renesanso stiliaus konstrukcijų ir architektūros formų, proporcijų, masių pusiausvyros. Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau - ir sienos. Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai su liunetėmis ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Pastatų kompozicijai būdinga griežta simetrija, racionali, aiški plano ir erdvės struktūra, saikingos dekoratyvinės formos. 1. Bastioninės pilys. Ne tik nauji Vilniaus, Klaipėdos, Kauno , Biržų ir kitų miestų gynybiniai įrengimai , bet ir senosios mūrinės bei strateginiu atžvilgiu svarbiose vietose XVI a. pastatytos bastioninės pilys turėjo ginti kraštą nuo netikėtų antpuolių. Pilys kartu buvo ir didikų rezidencijos. Bastioninės pilys buvo statomos pagal tikslius trigonometrinius skaičiavimus ir specialiai sukurtas taisykles. Vakarų Europoje, pirmiausia Italijoje, renesanso meto pilių gynybinėje sistemoje buvo atsisakyta storų mūro sienų. Vietoj jų pradėta pilti aukštus pylimus - kurtinas, o vietoj kampinių mūrinių bokštų rengti žemių bastionus, trikampiais masyvais išsikišusius iš kvadratinės arba penkiakampės pilies. Tačiau pasitaikė bastioninių pilių su šešiakampiais, septyniakampiais ir daugelio kampų įtvirtinimais. Aukšti pylimai - kurtinos, gilūs perkasai (dažniausiai sausi ar su trupučiu vandens), kampiniai bastionai patikimai gynė pilies kieme buvusius rezidencinius rūmų ir kitus pastatus. Kai kurias bastionines pilis kartais dar juosdavo žvaigždiniai pylimai. Praktika parodė, kad ginti nuo patrankų sviedinių net ir labai storas mūro sienas darėsi vis sunkiau, o sugriautas sienas atstatyti buvo sudėtinga, reikėjo sugaišti daug laiko. Tuo tarpu pataisyti apgriautą bastioninės pilies žemės pylimą buvo galima greičiau ir paprasčiau. Kampiniai bastionai, kuriuose sumūrydavo dviejų trijų aukštų kazematus su šaudymo angomis, tiko ir amunicijai laikyti, ir flanginei gynybai. Pylimai ir gilaus perkaso abu šlaitai būdavo apmūryti akmenų ir plytų kiautu. Iš pradžių šių pilių bastionai buvo nedideli, bet nuo XVI a. vidurio pradėta juos gerokai didinti, daugiau iškišti į priekį, o tarp jų esančias kurtinas trumpinti. Tokius struktūrinius pakitimus diktavo gynybos praktika: pasirodė, kad lengviau buvo išardomos kurtinos negu smailėjančių masyvių bastionų kiautai. Vakarų Europoje bastioninės pilys pradėtos statyti nuo XV a. antrosios pusės, Lietuvoje - nuo XVI a. antrosios pusės. XVI a. pradžioje prasidėję Pezekopo totorių antpuoliai vertė organizuoti gynybą valstybės pietryčių zonoje. Vilniaus vaivados V.Goštauto iniciatyva pagal architekto J. Mišelio projektą 1519 - 1529 m. pastatytoje Geranainių pilyje dar buvo taikyta tradicinė, mažai modifikuota gynybinė sistema: keturkampė pilis, apsupta pylimu, supiltu tarp dviejų vandens perkasų. Ant pylimo sumūrytos sienos su išsikišusiais kampuose masyviais bokštais. Kvadratiniame kieme prie gynybinės sienos su kampiniais bokštais buvo prišlieti dviaukščiai rezidenciniai rūmai. Pilies langai buvo su mažo reljefo tinkuotais apvadais. Geranainių pilyje renesanso bruožai dar nežymūs, pastebimos tik pastangos racionalesnės gynybos poreikiams pertvarkyti regionines aptvarinių pilių statybos tradicijas: pylimas su siena, du perkasai, iškišti kampiniai bokštai. Tai jau asocijuojasi su bastioninių pilių struktūra. Klaipėdos pilis, perstatyta XVI a. antroje pusėje - pirmoji bastioninė pilis Rytų Pabaltijyje. Nors Kalipėda tuo metu priklausė Prūsijai, tačiau Lietuva, gresiant Švedijos feodalų agresijai, buvo labai suinteresuota šios pilies tvirtumu ir gynybinės sistemos patikimumu. Pilis 1529 - 1559 m. buvo rekonstruota. Pritrūkus statybinių medžiagų, buvo nugriauta viena mūrinė bažnyčia ir jos akmenys bei plytos naudotos pilies statybai. Keturkampiai bokštai buvo pakeisti apvaliais, o aukšti ir siauri smailiaarkiai gotikiniai langai - stačiakampiais. Perstačius pilies korpusus, 1559 m. pagal prancūzo Klaudijaus Dzonotijaus projektą buvo padaryti išoriniai įtvirtinimai. Sekant italų renesansinių pilių fortifikacine sistema, buvo pastatyti trys dideli kampiniai bastionai ir šalia pagrindinių vartų - vienas mažesnis. Pilių rekonstrukcija užsitęsė ilgai ir neaišku, kada buvo baigta. 1598 m. Klaipėdos plane pilis jau parodyta bastioninė. Pilis buvo rekonstruota pagal naujosios technikos reikmes. Ją supo platus perkasas, per kurį į pietvakarių kampe buvusius vartus vedė medinis tiltas. Pilies išorines sienas supo žemės pylimas. Bastionuose įrengta po tris frontalias ir dvi flangines šaudymo angas, o pačiose sienose tarp bastionų - po 5 apvalias angas patrankoms. Kvadratinio kiemo viduryje stovėjo pastatas su penkiais apskritais bokštais kampuose. To meto Klaipėdos pilies architektūrai būdinga gotikos ir renesanso formų sintezė. Biržų pilis turėjo būti viena didžiausių bastioninio tipo pilių ne tik Lietuvoje, bet ir šiaurės rytų Europoje. Ją statant atlikti didžiuliai teritorijos paruošimo ir pertvarkymo darbai, žemės įtvirtinimai. Ši pilis pastatyta 1586 - 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva italų bastioninių pilių pavyzdžiu. Pilis užėmė net 9 ha. Jos stačiakampį kiemą juosė aukštutinis pylimas su bastionų aikštelėmis kampuose, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas, kurie drauge su dirbtiniu ežeru kūrė gražų landšaftą. Kai kurie pylimo ir griovio šlaitai iš lauko pusės buvo apmūryti akmenimis ir plytomis. Išsikišusi mūro kiauto viršutinė dalis saugojo gynėjus nuo kulkų. Siauriausiose bastionų vietose išmūryti dviejų ir trijų aukštų kazematai su langais bei šaudymo angomis. Svarbus gynybinis įrenginys ir architektūrinis akcentas - dviaukštis mūrinis vartų bokštas, dengtas keturšlaičiu stogu su smaile, stovėjo palei rytinį pylimą. 3 m pločio kombinuota vartų įvažiuojamoji anga paįvairinta dolomito staktomis. Į vartus vedė medinis tiltas per 30 m pločio gynybinį griovį. Biržų pilis - aukšto inžinerinio lygio ir savitos architektūros statinys. Su ja galėtų lygintis nebent Radvilos Našlaitėlio Nesvyžiaus pilis, statyta italo Džovanio Marijos Bernardonio (XVI a. antroji pusė). 2. Rezidentinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui - rezidavimui ir gynybai. Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartilerinei gynybai. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilies aplinką. Nuo XVI a. vidurio kuriami sodai - parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Gynybines rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; kitos - atviro tipo, tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Viena anksčiausių ir žymiausių pirmosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis - Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinių sienų buvo įvairios paskirties ir tūrių ne vieno meto pastatų kompleksas. Kintant socialinėms sąlygoms, XV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Aleksandras pradėjo tvarkyti apleistą pilį ir rūmus pagal vėlyvosios gotikos stilių, o Žygimantas Senasis baigė ją perstatyti jau pagal renesanso stilių. Pilies rytinėje dalyje, netoli Vilnios ir Neries santakos, XVI a. pradžioje pastatytas renesanso stiliaus trijų korpusų su keturkampiu kiemu arsenalas. Po 1530 m. gaisro italas Bernardas Zanobis de Džanotis pagal renesanso stilių atnaujino Vilniaus katedrą. Vienas Žemutinės pilies bokštas, stovintis priešais katedros pagrindinį fasadą, pritaikytas varpinei. Jaukumo ir grožio piliai teikė į pietryčius nuo rūmų nusitęsiantis pilies sodas su trimis tvenkiniais. 1610 m. didelis gaisras sunaikino pilį. Antrosios grupės rezidencinės pilys pradėtos statyti XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje. Jose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdinu landšaftu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. Prie tokių pilių priskirtina buvusi Ažygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviaisiais žuvų tvenkiniais. Nemuno žemupyje tebestovinčias (kiek perdirbtos) pilis statėsi feodalai, pralobę iš miško prekybos. Iškilusios ant gražių Nemuno krantų, jos raiškiai įsijungia į kraštovaizdį, ypač kampinių bokštų tūriai. Vienas iš pirmųjų tokių statinių panemunėje yra Raudonės pilis (Jurbarko raj.), priklausiusi turtingam feodalui, LDK Pajūrio tijūnui Krišpinui Kinšenšteinui. Pilis pastatyta XVI a. paskutiniais dešimtmečiais. Iš pradžių ji tebuvo dviejų korpusų: pietinio - dviaukščio gyvenamojo ir šiaurinio - triaukščio ūkinio. Iš rytų ir vakarų juos jungė gynybinės mūro sienos su šaudymo angomis. Uždaro kiemo sienos skaidė durų, langų bei nišų smailiaarkių ir segmentinių sąramų angos. Kiemas jungė visas patalpas, iš jo buvo įėjimas į abu korpusus. Jis kėlė ramybės bei intymumo jausmą. Į kiemą buvo patenkama pro dviaukščius vartus vakarinėje sienoje. Virš korpusų kilo trys išsikišę cilindriniai kūginiais stogais bokštai. Raudonų plytų pilies sienos ir čerpių stogas sudarė kontrastą su aplinkine gamta. Rezidencinių pilių įtvirtinimai buvo nesudėtingi, daugiau tinkami gintis išplitus feodalų tarpusavio kovoms arba dažnėjant valstiečių bruzdėjimams ir sukilimams. Dauguma gynybinių įrenginių rezidencinėse pilyse ir rūmuose turėjo manieristinį, imitacinį pobūdį. XVI a. sparčiai didėjo žemės ūkio produktų, ypač grūdų, miško medžiagų ir gaminių paklausa Vakarų Europos šalių rinkoje. Kirsdami miškus smulkieji periferijos feodalai labai pralobo ir ėmė statydintis didingas renesanso stiliaus pilis, turėjusias kai kurių asociacijų su krašto strateginės reikšmės pilimis. Rezidencinės pilys paprastai buvo statomos kartu su įvairios paskirties pagalbiniais ūkiniais ir gamybiniais trobesiais. Sodyboms buvo parenkamos gražios vietos prie ežerų, upių klonių, todėl pastatų ansambliai darniai įsiterpė į aplinką, buvo apsupti miškų, sodų, parkų. Kraštovaizdyje jie išsiskyrė monumentaliais tūriais, siluetais. Sodybos kompozicijoje dominavo pilis. Rezidencines pilis periferijoje statydinosi ne tik pralobę smulkieji feodalai, stengdamiesi architektūros didingumu rodyti savo turtingumą, bet ir krašto didikai: Oginskiai Kuonyje, Krošinskiai Rokiškyje ir kt. Tačiau šių pilių ir rūmų neišliko. XVI a. pabaigoje, blėstant humanizmui ir veikiant reformacijai, tolstama nuo renesanso harmonijos, ieškoma naujų, laisvesnių išraiškos formų. Į renesansą ėmė įsipinti manierizmų elementų, jie stiprėjo ir XVII a. viduryje priartėjo prie baroko. Šio laikotarpio pastatuose atsisakoma kompozicijos tektoniškumo, dekoro dėsningumo, ieškoma dirbtinio efektingumo. V. Pabaiga Referate nagrinėta XIV - XVI amžių Lietuvos pilių architektūros tema svarbi tuo, kad atskleidžia Lietuvos, kaip valstybės, ekonominių bei kultūrinių ryšių stiprėjimą su Vakarų Europa. Iki to laiko pagoniškoji Lietuva bendravo Rytuose su krikščioniškomis rusų kunigaikštijomis, priklausiusiomis Kijevo valstybei kur klestėjo graikiškų pagrindų menas, atėjęs iš Bizantijos (Bizantiškasis stilius). Tačiau, Lietuvos kunigaikščiams plečiant ryšius su Vakarais, Bizantijos kultūros įtaka silpnėjo. Priėmus Romos krikščionybę Lietuvoje, XV a. bizantiškoji architektūra čia negalėjo vystytis. Nagrinėjamame laikotarpyje Lietuvos pilių architektūra įgijo nemažai specifinių bruožų, ryškių statybos technikoje ir pastatų konstrukcijose, erdvių ir plano struktūroje, fasadų kompozicijoje ir formose. Tuo tarpu vėlesnio meno (renesansinio , barokinio) propaguotojai jau nėjo į kompromisą su vietine tradicija ir iš esmės Lietuvos architektūra įgijo itališkąjį veidą, įsigali stebinantys teatrališki efektai. Nors XV - XVI a. Lietuvos architektūroje jau klestėjo gotikos stilius, tačiau dėl glaudžių politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių pilių statyboje pastebimas rusiškasis santūrumas, fasadų plokštumas, tektoniškumas. Renesanso menas Lietuvą pasiekė XVI a. pradžioje. Šiame laikotarpyje turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius pastatus. Atsirado naujos paskirties privačios pilys - rezidavimui ir gynybai. Rezidencinėse pilyse pastatai turi įvairiopą meninę išraišką, juose daugiau gynybinių įrenginių imitacijos. Šių pilių architektūroje nemažai manierizmo bruožų, plitusių arba tiesiogiai iš Nyderlandų, arba per Lenkiją. Pilyse kaupiamos įvairios kolekcijos (vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, meniškų ginklų), komplektuojamos bibliotekos. Tokiu būdu, nuo gynybinės paskirties pastatų statybos palaipsniui prieinama prie gyvenamųjų rūmų statybos.

Istorija  Referatai   (31,68 kB)

Dažniausiai sąvoka civilizacija yra vartojama dvejopa prasme: a) siekiant parodyti istorijos raidą ir žmonijos kultūrą; b) siekiant parodyti tam tikros tautos kultūros lygį, jos išsivystymo lygį. Civilizaciją sudaro 3 dalys: a) pradžia b) subrendimas c) nuosmukis. Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi religine ir kultūrine tradicija.Civilizacijos turėjo savitą religiją, raštą, dievus.Pačios pirmosios civilizacijos atsiranda dabartinio Irako, Irano ir Turkijos valstybių teritorijose. Senovės rytų tautų laimėjimai leidžiantys mums teigti jog civilizacijos ištakų reikia ieškoti rytuose. 1) Žemdirbystė atsiranda apie 8 tūkst.pr.Kr. dabartinės Sirijos ir Jordano teritorijose. 2) Atsiranda miestai, amatai.Atsiradus amatams atsiranda miestai, valstybės, 3) Apie 3 tūkst.m.pr.Kr. šumerai sukuria pirmąjį raštą-piktogramas (4tūkst.pr.Kr.) 4) Šumerų miestuose įsteigiamos pirmosios mokyklos. 5) Šumerai pirmi suskirsto valandas ir minutes į 60 dalių, apskritimą į 360˚, metus į 12 mėn. 6) Šumerai sulydo varį su alavu ir gauna bronzą. 7) Šumerai pirmieji pradeda naudoti ratą. 8) Šumerai pirmieji pasaulyje sukuria knygas ir grožinę literatūrą. 9) Šumerai sukūrė mėnulio kalendorių, kuriame mėnulio apsisukimą aplink žemę apskaičiavo taip tiksliai jog paklaida buvo tik 4s. 10) Šumerai sukūrė seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą-Ūrnami įstatymą apie 2100m.pr.Kr. 11) Piramidžių statyba Egipte. 12) Egiptiečiai pirmieji balzamavo mirusius. 13) Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. 14) Egiptiečiai mokėjo 4 aritmetikos veiksmus. 15) Babiloniečiai atrado psichologiją. 16) Finikiečiai sukūrė fonetinį raštą. 17) Kinai išrado šilką, popierių ir veidrodžius. ŽMOGAUS KILMĖS PROBLEMA Evoliucionistinė teorija.Pradininkas Č.Darvinas, 1859m. paskelbė veikalą “Rūšių atsiradimas natūraliu atrankos būdu”, kuriame teigia, kad gyvybė žemėje atsirado per milijonus metų, kaip natūralių procesų išdava. Kreacionistinė teorija, kuri teigia, kad pasaulyje gyvybę sukūrė Dievas. Pagrindiniai žmogaus verslai poleolito laikotarpyje-žvejyba, medžioklė. Mezolitas-vidurinysis akmens amžius, tobulėja žmogaus darbo įrankiai. Neolitas-žemdirbystė, gyvulininkystė, buvo sėslūs. Vienas pirmųjų menų buvo Lasko urve, Prancūzijoje bizonas vejantis medžiotoją. Fosilijos yra vienintelis dokumentas, padedantis atkurti praeitį iki pirmųjų žmogaus veiklos pėdsakų. Fosilijos yra gyvųjų organizmų liekanos arba jų atspaudai uolienuose, smėlyje, vulkaniniuose pelenuose, durpėse, lede ar sakuose.Lietuvoje jos eksponuojamos “Gintaro” muziejuje. Žmonės sėsliai įsikūrę kaimuose, ežerų ir upių pakrantėse laidojo žmones žemėje. Bronzos amžiuje žmones kremavo. Geležies amžiuje žmonės buvo laidojami pilkapiuose. Istorija atsiranda, kai atsiranda raštas.Žemei 4mlrd.metų, žmogui 3mlrd.metų. Nuo rašto atsiradimo 4tūkst.pr.Kr. iki Va.po Kr. Yra senoji istorija. 476m.poKr. žlunga vakarų Romos imperija. Viduramžiai-nuo V iki XVa. 1453m.Bizantijos imperijos žlugimas. 1493m.atrandama Amerika. Naujieji laikai yra nuo XVa. Iki didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789m. Naujausi laikai nuo 1789m. iki mūsų laikų. LAIKO SKAIČIAVIMAS 3750 hebrajų era 776 graikų “era” 753 romėnų “era” Krikščionybės era 622 musulmonų era Hebrajų era prasidėjo nuo pasaulio sukūrimo. Graikų era prasidėjo nuo pirmųjų olimpinių žaidynių. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753m.pr.Kr. Krikščionybės era prasidėjo nuo Kristaus gimimo. Musulmonų era-kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Nuo piktogramos iki alfabeto. 3500 3300 2900 1500 Piktografinis raštas Ideografinis dantiraščio raštas Skiemeninis ideografinis dantiraščio raštas Priebalsinis alfabetinis raštas. Ženklas vaizduoja konkretų daiktą (piktograma). Ženklas reiškia abstrakčią daikto idėją (ideograma). Jis vis labiau įgauna garso reikšmę (skiemuo). Skiriamasis garsas yra išskaidomas į balses ir priebalses (alfabetas). SENOVĖS EGIPTAS III – IV a.pr.Kr. Egipto žinys Manetonas parašė “Egipto istoriją” graikų kalba, kurioje pateikia chronologine tvarka tikrus faktus painiodamas su padavimais. Sistemingi Egipto tyrinėjimai prasideda tik XVIIIa.pradžioje.Šių tyrinėjimų metu atrandamas Rozetės akmuo.Tai pirmasis Egiptiečių kalbos tekstas su vertimu į graikų kalbą.Iššifruoti Egipto hieroglifus buvo ne taip paprasta. 1822m. prancūzų mokslininkas Šampolijonas rado raktą Egipto hieroglifams iššifruoti. Egiptas atsiranda šiaurės Afrikoje.pagrindinę dalį sudaro Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių ikiViduržemio jūros.Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenis po visą Egiptą padėjo suvienyti mažus valstybinius darinius į vieną valstybę. Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Piramidės-tai faraonų kapai.Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000m.Cheopso piramidė pastatyta 2720m.pr.Kr.Aukštis 146,7m.Užima 5,4 ha plotą.Pastatyta taip tiksliai, kad pagal briaunas galima tikrinti kompasą. Kitas Egipto svarbus civilizacijos požymis yra raštas.pirmasis egiptiečių raštas buvo paplitęs liaudies sluoksniuose.Buvo privilegijuotieji ir valstiečiai.Vergai privilegijuotiesiems sluoksniams pagamindavo viską išgyvenimui. Žmonių piramidė Faraonas Viziris Privilegijuotieji-mažuma Žyniai Kilmingieji Kariai Valdininkai Raštininkai Gydytojai Engiamieji- dauguma Amatininai Pirkliai Žemdirbiai Vergai Egiptiečių religija-politeizmas(išpažino daug dievų).Taip pat garbino gyvates, krokodilus, karves, kates.Dievų karalius-saulės dievas RA. Egiptiečiai buvo politeistai.Faraonas Echnatonas bandė įvykdyti religinę reformą.Amenchotepas IV, kurio tikslas politeizmą pakeisti vieno saulės dievo Atono kultu, t.y. bandė įvesti monoteistinę religiją.Šia reforma jis siekia susilpninti žinių įtaką, kurių galia buvo labai didelė.Faraono žmona liko ištikima naujai religijai, o sūnus Tutanchamonas pasidavė žinių įtakai ir gražino senąjį tikėjimą.Faraono Echnatono reforma žlugo dėl to, kad jis išdrįso pakelti ranką prieš tradiciją.Beto, reforma sukėlė vaidus, o tai silpnino valstybę.Įprasta, jog kiekviena religija turi savo šventą knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai.To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją.Egiptiečių tikėjimas skelbė keletą doktrinų.Svarbiausi centrai buvo Memfyje, Heliopolyje ir Tebuose.Šiuose centruose buvo pateikiami skirtingi pasaulio ir žmogaus sukūrimo aiškinimai.Egiptiečiams jie neatrodė priešingi, sumaištį įnešė Echnatonas. Daugiausiai žinių apie egiptiečių kultūrą pateikia pirmas istorikas Herodotas. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių , žvaigždes skyrė į žvaigždynus, metus skyrė į 12 mėnesiu, mėnesį į 30 dienų.Gerai išmanė mediciną, kraujo apytaką ir akių chirurgiją. Skiriamieji egipto meno bruožai: 1. Didingos formos monumentalumas.Griežtas konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas.Atidus natūros stebėjimas. 2. Meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys.Sėdinčios figūros būtinai turėjo sėdėti su rankomis ant kelių.Vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda.Buvo tiksliai aprašyta, kaip turi būti pavaizduoti Egipto dievai ir nebuvo galima nukrypti nuo taisyklių. 3. Skulptūros yra sustingusios, nedinamiškos, nejudančios. EGIPTO KAPŲ EVOLIUCIJA Mastaba- pirmasis kapas.Į suolą panašus kapas.Kiti kapai vadinosi Hipotėjai- kapas galerija.Piramidės- faraonų kapai.Piramidės paskirtis-saugoti faraono kapą. Egipto istorijos periodizacija. 3100m. pr. Kr. Senoji karalystė- Karalius Mneas suvienija Egiptą.Sostine tampa Memfio miestas.Prasideda piramidžių statyba. 2100m. pr. Kr. Vidurinioji karalystė.Sostinė Tebai.Nukariaujama Nubija, išrandami karo vežimai. 1580m. pr. Kr. Naujoji karalystė.Didžiausi nukariavimai. 332m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Aleksandras Makedonietis. 30m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Roma.Jį valdo faraonė Kleopatra ir po to jis tampa provincija. Nilas- tai ilgiausia pasaulio upė.Egipto sukūrimui jis reiškė labai daug, nes aplink.Nilą yra derlingas žemės ruožas kuriame egiptiečiai gali nuimti derlių ir taip išgyventi.Nilas atneša gyvybę iki Egipto.Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km2, kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių.Būtinybė pažaboti nilo potvynius vertė vienytis gentis į vieną valstybę ir egiptiečiai sukūrė irigacines sitemas.Egiptiečiai savo valstybę vadino “Kemet”- Juodąja.Taip jie skyrė Nilo drėkinamą žemę nuo “raudonos” netinkamos gyventi dykumos. Pagrindiniai Egipto dievai. Hatora- menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais.Taip pat linksmybių deivė. Horas-Izidės ir Ozirio sūnus.Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva.Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Totas-teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį.Mėnulio dievas ibio galva.Rašto, meno ir mokslų išradėjas. Ozyris-Izidės vyras.Buvo savo brolio Seto nužudytas.Bet izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga gražino jam gyvybę.Žymiausias Egipto dievas.Jo prisikėlimas nemirtingumo įrodymas. RA-dar vadinamas Atumu.Dievas Saulė.Pomirtinio gyvenimo globėjas. Amonas-didysis tėbų dievas, visos karalystės dievas.Dažnai vaizduojamas žmogaus su avino galva pavidalu. Setas-vaizduojamas šlykštaus žvėries pavidalu, turi kelių gyvūnų bruožų.Setas, nužudęs Ozirį, įkūnija blogį. Anubis-Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Izidė-ištikima žmona ir atsidavusi motina.Surinkusi savo vyro Ozirio kūno dalis ji įkvėpė jam gyvybę ir paskui pastojusi pagimdė Horą. AMŽINYBĖS BUVEINĖS Senovės karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą, kuris arabiškai vadinamas mastaba. Naujosios karalystės faraonai laidojami hipogėjuose, kapuose galerijose, iškirstam kalno šlaite priešais tėbų miestą. Piramidė, kurios paskirtis-saugoti faraono kapą, tėra didingo paminklo ansamblio dalis. EGIPTIEČIŲ GYVŪNAI Egiptiečiai turi daug naminių gyvūnų, bet jų būtų dar daugiau, jei katės nesielgtų keistai. Mat jos, atsivesdamos kačiukų, nebeina pas katinus, ir šie, kad ir kaip norėdami, negali su jomis rujoti.Tada katinai šitaip gudrauja:pagriebia iš kačių vaikus ir nužudo, bet jų neėda.Katės, netekusios vaikų ir norėdamos vėl jų turėti, eina pas katinus, nes jos labai myli vaikus.Kilus gaisrui, katės elgiasi visiškai nesuprantamai.Egiptiečiai nesirūpina gaisro gesinimu, o apsupa gaisravietę ir žiūri, kad katės neprasmuktų, bet jos lenda pro žmones, per juos šoka tiesiai į ugnį.tai kelia egiptiečiams daug skausmo.Kuriuose namuose nugaišo katė, tų namų gyventojai nusiskuta antakius, o kuriuose nudvesia šuo, tada jie nusiskuta visą kūną ir galvą. TRYS EGIPTIEČIŲ LAIDOJIMO BŪDAI 1. Brangiausias laidojimo būdas.Pirmiausia lenkta geležimi pro nosies šnerves išima smegenis-dalį ištraukia šitaip, dalį sunaikina įpylę vaistų.Paskui aštriu Etiopijos akmrniu prarėžia lavoną ir išima skrandį ir visus vidurius- tada pilvo visumą išvalo ir išplauna palmių vynu, pribarsto smulkiai sutrintų kvepiančių žolių ir dar kartą išvalo.Tada pilvo ertmę pripildo grynos sutrinos miros, kacijos ir kitų kvepalų, išskyrus Libano smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.Tai padarę, balzamuoja:panardina lavoną 70 dienų į natrio šarmą.Ilgiau kaip 70 dienų laikyti pamerkto negalima.Praėjus 70 dienų, lavoną nuplauna ir visą apvynioja labai plonos drobėsjuostomis, patepdami jas guma, kurią egiptiečiai vartoja vietoj klijų.Tada giminės pasidirbinę žmogaus išvaizdos karstą, atsiimalavoną ir įdeda į jį.Paskui nuneša į kapinių namą ir pastato prie sienos stačią. 2. Antrasis, pigesnis balzamavimo būdas:pripila į klizmą kedro aliejaus ir suleidžia jį į lavono vidurius;šiuo atveju nei pilvo neprarėžia, nei vidurių neišima;pro sėdynę suleidžia aliejų paskui angą uždaro, kad skystis neišbėgtų, ir balzamuoja natrio šarmu nustatytą skaičių dienų;paskutinę dieną išleidžia iš vidurių kedro aliejų, kurį buvo suleidę.Šis aliejus turi tokią galią, ištekėdamas kartu išvaro laukan sutirpusius vidurius, širdį, plaučius, kepenis, o mėsas šarmas sutirpina taip, kad iš lavono lieka tik oda ir kaulai.Šitaip padarę, grąžina lavoną daugiau jam nieko nepadarę. 3. Trečiasis balzamavimo būdas yra pigiausias: juo naudojasi neturtingieji.Išplovę ridikų sultimis vidurius, lavoną balzamuoja šarmu 70 dienų ir atiduoda neštis namo. Valstybė-tai organizacija turinti savo teritoriją, gyventojus, įstatymus, profisionalius vykdytojus, represinius įstatymus.Valstybės susidarymo metu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojama į politinę valdžią, papročių laikymąsi pamažu paliečia įstatymo formas. MESOPOTAMIJA Vardą davė senovės graikai juo nusakydami geografinę šalies dalį.Graikiškai mesos reiškia tarp, o potamos-upių.Tai “derlingas pusmėnulis” nuo persų įlankos iki viduržemio jūros.Mesopotamijos pietuose, šumero krašte, greičiausiai apie 9 tūkst.m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai.Apie 3500m.pr.Kr. šumerų miestai virsta mažomis valstybėmis, turinčiomis apie 200000 tūkst. gyventojų. Mesopotamijos žemė nenaši, molis, nendrės, bet šumerai įrengė platų drėkinimo tinklą, sugebėjo tą teritoriją paversti derlinga žeme.Šumerai buvo pirmieji Mesopotamijos gyventojai.Ginčijamasi iš kur jie atvyko.Vieni teigia, kad atplaukė į įlanką pro Persų įlanką, kiti-kad atėjo nuo Tigro upės kalnų.”Apie šumerų kilmę žinome tiek, kad nieko nežinome” teigė amerikiečių mokslininkas Krameris.Šumerai yra ta tauta, kad mokslininkai ją apskaičiavo.Apie 2300m.pr.kr. Akado miesto karalius Sangonas pirmasis pirmą kartą suvienija Mesopotamiją sukurdamas pirmąją imperiją. Apie 1800m.pr.Kr. Mesopotamija suvienijama 2 kartą.Tai padaro Babilono karalius Hamurabis. Pagrindiniai Mesopotamijos istorijos raidos etapi: 1. Pirmasis suvienijimas Akadų imperija (2300-2200m.pr.Kr.) 2. Antrasis suvienijimas Pirmoji Babilonijos karalystė (1800-1600m.pr.Kr.) 3. Trečiasis suvienijimas Asirijos imperija (700-612m.pr.Kr.) 4. Ketvirtasis suvienijimas Antroji Babilonijos karalystė (612-539m.pr.Kr) 5. Apie 500m.pr.Kr. nukariauta Persija ir tampa persijos provincija. 6. Šumerų civilizaciją pradeda miestų susikūrimas.3 pagrindiniai Šumerų miestai apie 2300m.pr.Kr. 7. Apie 3200m.pr.Kr. šumerai atranda dantiraštį. 8. Apie 2100m.pr.Kr. 1-ieji istorijoje žinomi įstatymai Urnami. 9. Apie 1800m.pr.Kr. pirmasis istorijoje žinomas įstatymų rinkinys Hamurabio įstatymai. 10. 1901m. atrandami Hamurabio įstatymai. 11. 1899m. anglų archeologas Koldevijus atranda babilono griūvėsius. Mesopotamijos pietuose, Šumero krašte, greičiausisi apie 9000m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai žmonės.Šitie pirmieji šumerai turbūt atsibastė nuo Kaspijos jūros krantų. Pagrindinis verslas buvo žemdirbystė.Ten kur atsirado žemdirbystė, ten atsirado ir pirmieji miestai. 3000m.pr.Kr. šumerai išrado arklą, iš pradžių su mediniu noragu, paskui su bronziniu.Taip pat jie pirmieji panaudojo ratą.Šumerai sukuria pirmąjį rštą apie 3500m.pr.Kr.Kūrė ir literatūrą.Šumerai mokėjo apskaičiuoti hipotenūzę.Pagrindinis šumerų-akadų mokslas yra astrologija. Mesopotamiečių religija reikli ir netgi nevengia bausmės.Kiekvienas nusižengimas religijai sukelia dangaus pyktį., pasireiškiantį kataklizmais, kurių išvengia keletas teisuolių ir kuriuis vienu kitu atveju patvirtina archeologija:tai potvyniai, sausros, ar priešų antpuoliai.Aibės dievų-šumerų religijoje jų daugiau kaip 3000, todėl žyniai yra labai gerbiami:laiptuoto bokšto pavidalo kelių aukštų šventyklos-zikeratai-prikrautos dovanų ir skendi prabangoje. HETITŲ IMPERIJA Bakozkėjus-Turkijos kaimelis už 80 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ankaros.1834m. šiame kaimelyje atrandami Chatušo griuvėsiai-hetitų tauta minima Biblijoje ir laikoma legendine, įžengia į istoriją. Apie 1650m.pr.Kr. Chatušilis I sukuria aplink Chatušą miestą, sostinę, pirmąją hetitų valsybę, kurios teritorija vis plečiasi.XIIIa.pr.Kr. pabaigoje hetitus ima puldinėti “jūrų tautos” ir didžiulė imperija žlunga.Apie 1200m.pr.Kr. Chatušas sugriaunamas, 900m.pr.Kr. hetitai visiškai dingsta nuo Artimųjų Rytų scenos. Šios, trumpai gyvavusios imperijos, sėkmę lėmė trys naujovės:geležis, arklys ir ratas.Trys naujos vienu metu įvaldytos “technikos” padėjo atsirasti dvikinkiui kovos vežimui, kuris netrukus pasirodė esąs kariškai nepranokstamas.Iš hetitų imperijos geležis, arklys ir vežimas svarbiausi tolimesnės istorijos veikėjai.Hetitų imperijos žlugimą lėmė “jūrų tautų” puldinėjimai.Hetitai prieš “jūrų tautas” neatsilaiko ir taip žlunga. FINIKIJA Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone.Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšo bokštu, pietinę ties aku, vakaruose Viduržemio jūra, o rytuose Libano kalnai.Istorinės tokios geografinės padėties pasekmės vaizdžios.tarp kalnų ir jūros yra izoliuotas iš užnugario.Geografinė padėtis lemia tai, kad čia pradeda kurtis miestai, valstybės.Viduržemio jūra nulėmė tai, jog gyventojai daugiausiai užsiima prekyba. Finikiečių miestų padėtis labai savita.Kuriasi olėtuose iškišuliuose, taip kad turėtų du uostus-šiaurės ir pietų, kuriais naudijasi nuo vėjo krypties ir metų laiko.Būtent šitaip įkurti du stambūs finikiečių miestai:Tyras ir Aradas. Finikijos istorijos pradžia 1200m.Duomenų išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose yra labai nedaug.Vienintelis tiesioginios šaltinis-Tyro metraščiai.Mus pasiekia netiesiogiai, per fragmentus kuriuos citavo Juozapas Flabijus, svarbus netiesioginis šaltinis-senovės testamentas.Saliamono epochos laikotarpio informacija apie ryšius su finikija yra itin išsamus.Remiantis šiais trim šaltiniais yra atkuriama finikijos istorija.Finikiečių meno paminklų yra labai nedaug ir ypač radinių pačioje teritorijoje. Kur kas daugiau senovės paminklų yra už finikijos sėlių.Kaimyniniuose kraštuose rastos statulėlės, dramblio kaulas, raižiniai, metaliniai indai, antspaudai.tačiau tiesioginių įrodymų, kad visa tai priklauso finikiečiams nėra.Nors nėra išlikusių finikiečių šventyklų, turime Saliamono kasyklas, kurias pastatė finikiečiai. Jie mokėjo malti grūdus, geriamą vandenį kaupė didelėse cisternose.Buvo gerai įvaldę akmenskaldystės techniką.turėjo išvystę tekstilės pramonę, išgarsėjo dažydami natūraliais dažais gaminamais iš moliuskų.priklausomai nuo skysčio tirštėjimo ir kiek jis būdavo saulėje būdavo išgaunamos spalvos nuo tamsios iki šviesios.VIIa. išauga stiklo gamyba.Jie išranda receptą permatomam stiklui gaminti. Varis gabenamas iš Kipro, sidabras ir auksas iš Etiopijos, o dramblio kaulas iš Indijos. Finikiečių pirkliai naudojosi laivais, kurių atvaizai išlikę asirų barljefuose. Finikiečių pasiekimai: 1. Abėcėlė 2. Agronomijos traktatas. Didžiausia finikiečių kolonija buvo Kartaginoje. ŽYDAI Žydai-viena iš klajoklių tautų, kurios XIIIa.pr.Kr. atkeliavo į Palestiną ir čia pavadinami hebrajais.Senasis Testamentas teigia, kad vadovaujami Mozės pabėgo iš Egipto vergovės. Žydų tautos chronologija: XXa.pr.Kr. Abraomo kelionė. XIIIXa.pr.Kr. Žydai Egipte. XIIIa.pr.Kr. žydai Palestinoje. IX-Xa.pr.Kr.žydų karaliai.Saulius-pirmasis žydų karalius, Dovydas ir Saliamonas. Via.pr.Kr.Babilono nelaisvė. (586-538) Dovydo valstybė apie I tūkst.m.pr.Kr. Izraelio valstybė apie 772m.pr.Kr. Judėjo valstybė 586m.pr.Kr. Žydų patriarchas (protėvis) yra Abraomas.Nuo jo prasideda senovės žydų istorija.Pirmasis Abraomo vaikaitis-Jokūbas, buvo pavadintas Izraeliu.Kartais visi senovės žydai yra vadinami izraelitais. XIIIa.pr.Kr.gimsta Mozė ir sujungia visas žydų gimines į tautą.Padedamas Dievo Jahvės, jis atkeliauja į Palestiną ir Egipto žemę.Jahvė dar pažadėjo Abraomui.Iš čia ir pavadinimas “Pažadėtoji žemė”,-Karaanas. VIIa.pr.Kr.žydus pajungia asirai.Jie ištremia juos po visus artimuosius rytus 1947-1948m.po karo. JUDAIZMAS Judaizmas neturi jokio formalaus mokymo.Visa jų religingumo esmė yra šema (klausyk).Taip vadinamos 3 ištraukos kurias tikintysis judėjas skaito ryte ir vakare.Pamaldus judėjas stengiasi mylėti dievą visa esybe ir jo meilė reiškiama paklusnumu kasdieniniame gyvenime.Ypač to laikosi žydai ortodoksai. Dievo įstatymo priestatai yra išdėstyti penkiose pirmosiose Biblijos knygose-Toroje.Yra 613 įstatymų, kurie apima visas gyvenimo sritis.Nuo civilinės teisės iki higienos. Žydų maldos namai vadinami sinagoga.Joje skaitoma ir nagrinėjama Tora.Ji yra laikoma skrynioje, kuri yra atsukta į Jaruzalę.Tiesiai prieš skrynią šviečia amžinoji liepsnelė.Sinagogos centre yra sakykla. Žydų naujieji metai vadinami Raįšhara, švenčiami rugsėjo arba spalio mėnesį.Šventė mini pasaulio sutvėrimą ir dievo teismo dieną. CHVANHĖS ARBA GELTONOSIOS UPĖS RAJONAI Pirmieji žemdirbiai čia pasirodo apie 3500m.pr.Kr.Pagrindinė jų auginama kultūra- sojos.Ryžius pradeda auginti vėliau. Pirmosios didesnės valstybės kuriasi IIItūkst.pr.Kr. Civilizacija klesti apie 2200m.pr.Kr. iki XVIIIa.pr.Kr. Kinai rašo ideografiniais raštmenimis.Kinų raštas žymi ne garsus, o daiktą.Chvanhės civilizacijoje buvo pradėtas gaminti šilkas ir prijaukinti buivolai. Namai buvo mediniai todėl pastatų randama mažiau nei kitų civilizacijų. Valstiečius valdo karaliai, o karaliui mirus šimtais aukojami žmonės. IVa.pr.Kr. Chvanhės civilizacija suskyla į daug valstybių.Chvanhės civilizacija išsiskyrė filosofinėmis mintimis.Apie 500m.pr.Kr. savo mokslą paskelbia Konfucijus.Vienas didžiausias kinų filosofas. Pagrindiniai mokymo teiginiai KONFUCIJUS 1. Pasaulį sudaro harmonija tarp šviesiosios vyriškos jėgos jan, tamsios ir pasyvios spalvos in. 2. Valdyti visuomenę turi mokyčiausi žmonės, o ne vien diduomenė. 3. Žmogus taps geru jei jis bus mokomas gėrio. Konfucijaus amžininkas Lao Dzė sukūrė naują mokymą daorizmą. LAO DZĖ 1. Neigiamai žiūrėjo į valstybę. 2. Žmonės turi gyventi gamtoje. 3. Žmogus gali susivienyti su žeme ir patirti dao, kai išnyksta bet koks įsivaizduojamas apie tai kas gera ir kas bloga. Trečia kinų filosofijos kryptis.Pagrindiniai filosofijos teiginiai: 1. Žmogus blogas ir savanaudis iš prigimties, todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir taisykles. 2. Naudingi piliečiai-kariai ir valstiečiai.Inteligentai ir pirkliai reikalui esant gali būti sunaikinti. 221-207m.pr.Kr. susikuria Cin valstybė-pirmoji imperija. Kario atlyginimas priklausydavo nuo to, kiek parodydavo priešo galvų. Norint apsaugoti karalysę nuo klajoklių buvo pradėta Didžiosios Kinų sienos statyba.Ją statė milijonai karo belaisvių ir per 7 metus jie pastatė 2 tūkstančius kilometrų sieną, su supiltais pylimais. Cin Ši Chvan-di pasistatė milžinišką laidojimo kambarį.Prieš pilkapį buvo išrikiuota apie 10000 degto molio karių, kurie turėjo jį saugoti po mirties.Jie išrado popierių, paraką, karutį ir knygų spausdinimą.Jie visu tūkstančiu metų anksčiau pradėjo spausdinti knygas. Indo slėnyje, kaip Šumere ir Egipte, svarbiausia žmogaus veikla ir turtų šaltinis yra žemdirbystė, čia taip pat kasmetinis upės potvynis neša kraštui gyvybę.Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui Himalajuose, Indas patvinsta ir nukloja slėnį derlingomis sąnašomis, kuriose taupsta pagrindinės kultūros:kviečiai ir miežiai.įrengus užtvankas ir drėkinamuosius kanalus, ištisus metus auginami žirniai, melionai, datulės ir kt.Indo žemdirbiai pirmieji ėmė kultivuoti medvilnę ir ją austi.Verčiasi jie givulininkyste:augino buivolus, kupranugarius, jaučius, asilus, ožkas, avis, vištas, antis ir dramblius. Pasiekimai: 1. Didžiulis Mohendžio Daro grūdų sandėlis su vintiliacine sistema. 2. Namai statyti iš plytų, yra nuo 1 iki 10 kambarių. 3. Nors rasta 270 piktografinių ženklų, raštas tebėra neiššifruotas.Jis aptinkamas tik ant daugybės stealito antspaudų, kuriuose išgraviruoti savotiški gamybos “ženklai”, skirti parduodamoms prekėms. PIRMOJI VISUOTINĖ IR TOLERANTIŠKA IMPERIJA Persijos imperija vadinama tolerantiška, nes persų valstybė rėmėsi ne brutalia jėga, bet pagarba pavaldžių tautų papročiams ir religijai.Kitos Persijos imperijos pavadinamos Medais. Persijos imperija klesti kai ją pradeda valdyti Kyras.Apie 500m.pr.Kr. susikuria visuotinė Persų imperija:pirmą kartą istorijoje visos senovės Rytų tautos sujungiamos ir patenka į vieno valdovo rankas. Persų imperija, klestėjusi vos du šimtmečius, pamažu ima silpti, nes ji pernelyg didelė.Be to, ji dar kartą susiduria su graikų galybe. 330m.pr.Kr. pirmoji visuotinė imperija atitenka makedoniečiui Aleksandrui Didžiajam. Persijos imperiją valdė Darijus I. Persija iš visų pusių apsupta vandeniu, tik rytuose sausuma.Todėl yra platus pasirinkimas pro kur išvykti.Persija įsikūrusi ankstesnės Mesopotamijos teritorijoje. GRAIKIJA Graikija-Pietryčių Europos šalis, pats Balkanų pusiasalio galas.Graikijos teritorijoje yra gausybė kalnų, kurie trukdo keliauti ir dažniausiai būna greičiau apiplaukti aplinkui nei keliauti tiesiai per kalnus. Graikija-kažkas jūroje, kuri vadinama keliais vardais:į vakarus nuo žemyninės Graikijos ir Peloponeso pusiasalio-Jonijos jūra, į rytus-Egėjo jūra.Graikijai priklauso daugiau kaip 4000 salų, kurios sudaro ištisus salynus.Jūroje pribarstyta tokia daugybė salų, kad plaukiant nuo salos iki salos galima nukakti iš žemynionės Graikijos prie mažosios Azijos krantų, neišleidžiant iš akių žemės. Daugelis graikų buvo žvejai, jūreiviai arba pirkliai.Graikijoje dirbamų žemių ir itin daug todėl, kad ir kaip atkakliai dirbo žemdirbiai visa graikija netgalėjo prasimaitinti.Likusi krašto dalis-sausa, dyka ir akmenuota, tinka avims, vynuogėms ir alyvmedžiams auginti. EGĖJO PASAULIS:RŪMŲ EPOCHA Pasiekimai: 1. statė didžiulius rūmus 2. gležiniai ginklai. Egėjo civilizacija nuo VI tūkst.pr.Kr. iki 1100m.pr.Kr. Egėjo civilizacija egzistavo Egėjo jūros salose ir žemyninėje Graikijos dalyje. Egėjo civilizacija buvo sudaryta iš 3 kultūrų: Heladės, Kinladų ir Mina. Žlunga 1100m.pr.Kr., kada Mikėnų civilizacija pasidavė aukštesniai Dorėnų civilizacijai. Kretoje buvo vartotas 2 rūšių raštas: 1.Piktografinis 2.Linijinis A Piktografiniu raštu buvo daromi sakraliniai įrašai.Linijinis A raštas buvo vartotas kasdieniniame gyvenime ir iki šiol neiššifruotas. “Tamsieji šimtmečiai” Išnykus Mikėnų civilizacijai atsiranda 300m.mįslė, nes tebelieka rašytinių liudijimų apie tą laikmetį.Daugiausiai informacijos apie tą laikmetį duoda archeologiniai kasinėjimai. Ilijada tai pasakojimas apie Trojos karą, o Odisėja-apie Odisėjo sugrįžimą į gimtinę. GRAIKŲ KOLONIZACIJA IXa.pr.Kr.pab. pradėjo kurtis miestai, valstybės.Graikijoje Polis turėjo apsaugines sienas.Pirmoji siena saugojo gyvenamuosius namus, antroji-supo aukščiausią miesto vietą-Akropolį.Ten stovėjo viešieji ir kulto statiniai. Nuo IIXa. iki Va.pr.Kr. Graikijoje prasideda kolonizacija.Tai reiškia, kad graikų metropolijos (metropolis-svarbiausias miestas išsikeliantiems piliečiams paskiria vadą, kuris tampa naujo miesto steigėju).Metropolijos išsidėsčiusios Mažojoje Azijoje. VIa.pr.Kr. Polių valdymo formos: Valdymo forma Savybės 1.Monarchija 2.Aristokratija 3.Tironija 4.Demokratija Valdo karalius ir valdžia paveldima. Valdo kilmingieji.Valdžia paveldima. Valdo uzurpavę valdžią tironai.Valdžia nepaveldima. Valdo piliečiai, kuriais galėjo būti tik atėnuose gimę vyrai, kurių tėvai atėniečiai.Prie piliečių nebuvo priskiriami svetimšaliai, vergai ir moterys.Tik sulaukę 18m. galėjo tapti piliečiu. Graikų miestai-valstybės niekada nebuvo vieningi politiniu požiūriu.Tai buvo atskiros valstybės.Visus miestus-valstybes jungia kalba ir religija. HELENŲ CIVILIZACIJOS SAMPRATA Antika iš lot.k. Antiques-senovinis. Antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir Senovės Romos. Šias civilizacijas sieja politikos, ekonomikos ir kultūros panašumai.Graikijos ir Romos antikines civilizacijas kaikurie mokslininkai sujungia į vieną ir pavadina helenine civilizacija. Heleninė civilizacija, kaip savarankiška Graikų civilizacijos atkarpa trunka nuo XI iki IVa.pr.Kr.Graikų polius nukariauja Aleksandras Makedonietis.Makedonijos laikotarpiu vyksta helenizacija-tai graikų kalbos ir kultūros plitimas tarp kitų tautų. Graikijos civilizacijos raidą lemia ir kaikurie gamtiniai veksniai: 1. Ribotas rinkamos dirbti žemės plotas. 2. Palankios sąlygos jūrininkystei. 3. Sezoniniai klimato svyravimai. Nuo VIa.pr.Kr. Graikų miestai-valstybės bando jungtis į vieną polį.Tai vadinama sinoikizmu.Polis atlikdavo 2 pagrindines funkcijas: 1. Žemės ir gyventojų gynimą nuo kaimynų. 2. Bendruomenės santykių reguliavimą. Apie VIIa.pr.Kr. beiveik visoje Graikijoje yra likviduojamos monarchijos ir išnyksta karaliai-bazilijai. Graikijos istorijoje įsikuria du miestai-Sparta ir Atėnai.Jie skiriasi savo valdymo formomis ir įtaka. ATĖNŲ VALDYMAS Atėnuose yra demokratija.Tik 18 metų sulaukęs vyras gali būti piliečiu ir jios gali turėti nuosavybę-žemę ir namus.Demokratijos sistemoje pripažįstamos lygios teisės.Piliečiai gali dalyvauti eklezijoje- visų piliečių susirinkime.Tai aukščiausioji valdžia.Piliečiai išsirenka 10 strategų, kurie vadovauja kariuomenei ir laivynui.Svetimšaliai neturi teisių.jiems reikia mokėti tik mokesčius.Suklesti amatai, mokslas, kultūra. SPARTOS VALDYMAS Spartos mieste dominuoja keletas tūkstančių piliečių, turinčių visas politines teises ir esančių kariais visą gyvenimą.Jiems priklauso visos žemės, kurias už juos dirbadaugybė helotų-tikrų valstybės vergų.Periakų, Spartos apylinkių gyventojų, daugiau negu piliečių.Tai laisvi, tačiau politinių teisių neturintys žmonės.Jie dirba žemę kuri jiems priklauso.Sparta, kurios karinė sistema remiasi jėga, tironija ir neteisingumu, nuolat kovoja su kitais graikų miestais dėl pirmos vietos.Amatai Spartoje nesivystė, pinigai buvo geležiniai. DEMOKRATIJA PERIKLIO LAIKAIS 80000 metekų Išrinkimas Burtų traukimas 40000 piliečių Dalyvavimas 80000 piliečių moterų ir vyrų VAIKŲ AUKLĖJIMAS SPARTOJE Stiprius ir gražaus sudėjimo vaikus augindavo, o jei vaikas turėdavo kokią ydą ir buvo negražus jį mesdavo į bedugnę.Kai vaikui sueidavo 7 metai juos suskirstydavo į būrius, apgyvendindavo ir maitindavo bendrai, pratindavo žaisti ir dirbti drauge.Vaikus mokydavo literatūros, paklusnumo, ištvermingumo ir pergalės kovoje.Sulaukę 12 metų vaikai nebenešiodavo tunikos ir gaudavo visiems metams tik vieną apsiaustą, gulėdavo ant savo pagamintų čiužinių.Vaikai vokdavo maistą ir jei kurį pagaudavo vagiant, mušdavo ir marindavo badu.Jyuos taip auklėdavo, nes norėdavo, kad būtų stiprūs ir ištvermingi, pasitikintys savimi ir neišlepę, kad kovos lauke kovotų kaip tikri vyrai. DEMOKRATIJA GRAIKIJOJE Demokratija graikai vadino jų sukurtą naują santvarką, kurios esmė-visos tautos dalyvavimas valstybės valdyme.Demokratija atsiranda Mažojoje Azijoje, Jonijos mieste, nes ten anksčiausiai subręsta ekonominės ir socialinės sąlygos. Vėliau demokratija persikelia į žemesniąją Graikiją ir suklesti Atėnuose.Pirmasis demokratijos modelį sukuria graikijos pilietis Kleistneris 508m.pr.Kr. Kleistnerio reformos 1. Jis panaikina skirtumą tarp piliečių ne tik kilmės, bet ir turto požiūriu.Visi įgyja lygias politines teises. 2. Pakeičia teritorijos padalijimą atikoje sumaišydamas burines apygardas su nekilmingųjų gyventojų teritorijomis. Solono reformos 594m.pr.Kr. 1. Jis panaikina vergiją už skolas-veisachtija.Skolinis vergijos pavadinimas. 2. Išleidžia įstatymą pagal kurį atėniečiai virtę vergais už skolas išperkami valstybės sąskaita. 3. Politinė teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto. Periklio reformos 462m.pr.Kr. 1. Už valstybės tarnybą pradedami mokėti pinigai. 2. Panaikinamos poilitinių kilmingųjų susirinkimo greopago teisės. 3. Profesoriai politiškai buvo vadinami demagogais (Graikijoje). GRAIKŲ KARAI-PERSŲ KARAI VIa.pr.Kr. po politinių ir ekonominių reformų iškilo būtinybė suvienyti šalį į vieną politinį vienetą, t.y. panaikinti polių savarankiškumą. Politinio vienijimosi kliūtis buvo religija, nes kiekvienas polis turėjo savo dievus ir juos garbino. Automatiškų polių sistemoje neesant bendro žinių luomo 1 visos graikijos religija nesusiformavo.Atėnuose buvo garbinama Atėnė, Delos salose-Artemidė, Delfuose-apolonas, Olimpijoje- Dziausas. Suvienyti Graikojos politinius pagrindus bandant priversti garbinti bendrą politinę graikų organizaciją buvo neįmanoma.Šią politinę problemą graikams padeda išspręsti Persai.Graikai pabando įjungti Heladą į graikijos sudėtį.Tai priverčia graikus jungtis bendrai gynybai prieš Persų agresiją. Persijos karalius Darijus I 492m.pr.Kr.(Va.) išvyksta į Graikiją.Karas baigiasi nesėkme Persuose.490m.pr.Kr. antras žygis į Graikiją taip pat baigiasi nesėkme.Šiuo metu įvyksta Maratono mūšis. 480m.pr.Kr. 3 žygis, Darijaus I sūnus Skerksas.Šio žygio metu persams Termopilio tarpeklyje kelią pastoja 300 spartiečių. Spartos karaliaus leonido kariai sulaiko persus, tokiu būdu suteikdami galimybę atėniečiams pabėgti iš miesto.Persai užima ir sudegina tuščią miestą. Siekiant įveikti Persus atėniečiai priversti eiti į sąjungą su kitais Graikojos miestais Azijoje ir Egėjo jūroje.Taip 478m.pr.Kr. susikuria Delo sąjunga, kurioje vadovaujantį vaidmenį turi atėnai, bet Sparta nenori konfliktų su Atėnais.Taip prasideda Peloponeso karas.Spartai pavyksta sutriuškinti Atėnus.Iki 1355m.pr.Kr. tai Sparta, tai Atėnai bando tapti Helados centru.Ši kova jas nusilpnina.Iva.pr.Kr.vid. iškyla Makedonijos karalystė.Jos karalius Aleksandras Makedonietis pajungia visą žemyną.Graikija pradeda nukariaujamuosius žygius į rytus.T.y.pajungia savo įtakai Egiptą., Babiloną ir išsiplečia iki Indo upės. Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija dar yra vadinama Helenistinių valstybių rytuose imperija-Helenistinė imperija. Helenizmas reiškia, kad vakarietiška Graikojos kultūra susijusi su rytietiška Egiptiečių ir Babiloniečių kultūra.Šių kultūrų samplaika yra vadinama helenizmu.Helenistinė epocha apima laikotarpį nuo 338m.pr.Kr. iki 146m.pr.Kr. Tuomet Graikija tampa Romos provincija.A.Makedonietis buvo žymaus Graikijos filosofo Aristotelio mokinys.Nukariautus miestus jis pavadindavo Aleksandrijom. GRAIKŲ KULTŪRA Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, kuris vadinamas filosofija.Sofija-išmintis, filo-meilė.Žymiausi graikų filosofai-Aristotelis, Sokratas, Platonas. SOKRATAS Domėjosi moraliniais ir valstybiniais valstybės klausimais.Teigė, kad egzistuoja viena bendra visiems žmonėms moralė.Aiškino, kad blogi poelgiai padaromi iš nežinojimo. “Žinau, kad nieko nežinau, o kiti ir to nežino.” Jis buvo apkaltintas, kad netiki graikų dievais.Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis-išgert nuodų.Jo raštų iki mūsų dienų neišliko.Apie jo mokymą sužinom iš jo mokinio Platono. PLATONAS Garsus savo mokymu apie idėjas ir valstybę.Jis teigia, kad tai ką žmogus suvokia juslimi, tėra tik blyškus idėjų atspindys.Šį atspindį mes suvokiame tik todėl, kad mūsų siela gyveno aukštesnėje būtyje idėjų pasaulyje.Platono mokyme būdas yra atskirtas nuo sielos.Tai vadinama dualizmo filosofija. ARISTOTELIS Platono mokinys logikos mokslo pradininkas. “Visi gyvi padarai yra mirtingi;žmogus yra gyvas padaras.”Žymiausias jo veikalas “Politika”. Religines graikų apeigas sudaro maldos, aukos, dovanos dievams, šventės ir eisenos.Visi šie veiksmai atliekami religiniame centre, šventoje vietoje. Pirmosios Olimpinės žaidynės įvyko 776m.pr.Kr.Dauguma didžiųjų miestų turėjo teatrus, kuriuose buvo vaidinami dievai ir tai buvo skiriama jų garbei. Pgr. Graikų dievai Hestija-namų židinio deivė Demetra-derlingumo ir žemdirbystės deivė Poseidonas-jūrų dievas Hadas-Požemio karalystės dievas Dzeusas-vyriausiasis dievas Hera-vedybų deivė Hefaistas-ugnies ir kalvystės dievas Arijas-Karo dievas Graikai sukūrė dramą.Žodžiai teatras, tragedija, komedija graikiški.Drama išaugo iš senovės švenčių dievo Dionizo garbei.Šventės vyko sausio ir kovo mėnesiais.Tuo metu vyko vaidinimai.Ankstyvoji graikų drama pasakojo dievų ir herojų istoriją(tragediją).Vėliau atsiranda vaidinimai iš kasdieninio žmonių gyvenimo(komedija). Anglų istorikas Menas yra pasakęs: “Pasaulyje nėra nieko kas savo pradžia ir kilme nebūtų kilę iš Graikijos.”Jis gyveno XIXa. GRAIKIJOS MENAS Graikiško meno ypatybės: 1. Graikų skulptūra paklūsta griežtiems dėsniams ir todėl yra grubi, rūsti, santūri ir stokoja natūralumo. 2. VIa.pr.Kr. menininkų dėmesį patraukia natūralios formos, jie išmoksta jas stebėti ir pradeda vaizduoti individą, vis labiau tolsta nuo beasmenio, serijinio modelio gamybos. 3. Didysis perversmas graikų mene įvyksta tada, kai apie 600m.pr.Kr.tapytojai atranda rakursą.Pirmą kartą meno istorijoje ant vazos nupiešiama koja taip, kaip mes ją matome-iš priekio. 4. Klasikiniu laikotarpiu (500-338m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokios pozos, kad ji atspindėtų žmogaus vidinį gyvenimą. 5. Helenistiniu laikotarpiu (338-30m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokia tikroviška, kad ima artėti prie realistinio portreto.Kaip ir teatro mene, joje tikslas-sujaudinti.Kūnai taip pagyvėja, kad ima nebenatūraliai raitytis, darosi netgi nemanieringi. GRAIKŲ IŠRADIMAI 1. Kėlimo prietaisai 2. Grėsmingi karo pabūklai 3. Pastatė daugybę gerai suplanuotų uostų. SENOVĖS ROMA SENOVĖS ROMOS PERIODIZACIJA I laikotarpis-Karalių epocha Romos respublika 509-27m.pr.Kr. a) ankstyvoji respublika 509m.pr.Kr. b) vėlyvoji respublika nuo 220-27m.pr.Kr. Romos imperija nuo 27m.pr.Kr. iki 476m.pr.Kr. a) Principatas 193m.pr.Kr. b) Krizė 193-184m.po Kr. c) Dominatas 248-476m.Pr.Kr. Karalių epochai būdinga monarchų ir Etruskų genčių brovimasis į Romą.Etruskų civilizacija paliko gilų pėdsaką Antikinėje Italijoje.Ypač daug pasiekė architektūroje. Molį pakeitė akmenimis ir degtomis plytomis.Jie pradeda naudoti arką, kupolą.Jie turėjo alfabetą kuriam įtakos turėjo Graikijos alfabetas.Rašmenys lengvai perskaitomi, bet neiššifruojami.Iki mūsų dienų yra išlikę laidojimo rūsiai, kuriuose buvo laidojama ištisinėmis šeimomis. Roma buvo įkurta 753m.pr.Kr. Marsas suviliojo Nuritono dukterį Rėją Silviją ir ji pagimdė dvynius-Romulą ir Remą.Už tai, kad ji sulaužė įžadus buvo nužudyta, o jos sūnūs įmetė į upę.Vilkė bėgusi pro šalį išgirdo vaikų klyksmą ir juos pažindė.Vėliau juos užaugino piemenys.Kai broliai jau buvo dideli jie sugalvojo įkurti miestą prie Tibro upės. Pirmasis Romos karalius buvo Romulas.Nuo jo prasidėjo 2,5 šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis ir ligi pat 509m.pr.Kr. vienas po kito valdė 7 paslaptingi karaliai. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais magistratais. Plebėjai-didelė gyventojų dalis, kurie neturėjo teisių. Patricijai-turtingi, kilmingi piliečiai. Forumas-viešoji aikštė, viso politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo centras. Paskutinis Romos karalius buvo išvytas iš Romos.Tada susikūrė aristokratinė respublika, kurią valdė žymiausios patricijų šeimos-509m.pr.Kr. Nuo 509m.pr.Kr. iki 272m.pr.Kr. Italija nukariavo etruskus, vidurinę ir pietų Italiją, samitus ir Tarentą.Apeninuose esančios tautos buvo vadinamos Romos sąjungininkais. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose.Seniausias jų-kurėjų komicija-dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas buvo suorganizuotas norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę.Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistrai.Tributinės komucijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš keturių miesto tribų.Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda, bet ilgainiui buvo pradėta vargšus grupuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Aukščiausioji valdžia priklausė kilmingiesiems, kurie buvo senate ir valdė likusiuosius. Vykdomoji ir leidžiamoji valdžia priklausė Romos piliečiams, kurie atstovavo susirinkusiuosius.Jie rinko magistrus, priiminėjo įstatymus. ROMĖNŲ MAGISTRATAI Kvestoriai-renka mokesčius ir tvarko finansus. Edilai-rūpinasi Romos miesto tverka, aprūpinimu ir saugumu.2 iš jų plebėjai ir du patricijai. Tribūnai-gina plebėjų teises prieš patricijus. Pretoriai-vadovauja respublikai, siūlo įstatymus, šaukia komicijas ir senatą, komanduoja kariuomenei ir vadovauja religinėms apeigoms. Cenzoriai-klasifikuoja piliečius pagal jų turtą ir gyvenamąją vietą, iš buvusių magistratų renka senato narius(senatorius). Diktatorius-didelio pavojaus metu skiriamas senato. ROMOS VALSTYBĖS PLĖTIMASIS Kolonijos titulą suteikia miestui, kuriame gyvena jos pačios kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.Kolonijos tikri Romos antrininkai-savo institucijas kopijuoja nuo metropolijos. Municipijos turi savo institucijas, bet vykdo įsipareigojimus Romai, visų pirma-karinę tarnybą.Turi dvi teises: santuokos ir prekybos su Roma, jie turi tik ribotą Romos pilietybę, kuri pamažu išauga iki balsavimo teisės ir ilgainiui iki visiškos Romos pilietybės. Nuo IIIa.pr.Kr. Roma įsitraukia į ištisą virtinę karų, kuriems pasibaigus apie 30 m.pr.Kr. ji jau valdo visą Viduržemio jūros baseiną. ROMOS KARAI IR KARTAGINA Romos karai su Kartagina vyksta tarp 264-146m.pr.Kr.Pagrindinė karų priežastis yra ta, kad romiečiai norėjo turėti kuo daugiau žemės, o viduržemio jūra tapo romėnų ežeru. Pūnai-Kartaginos finikiečiai. Romėnų kariuomenę sugeba sumušti Hanibalas per antrąjį pūnų karą. Galiją nukariauja Julijus Cezaris 52m.pr.Kr. Roma nukariauja Egiptą 30m.pr.Kr. Pilietinių karų priežastys: 1. romėnai nebemoka pajamų mokesčio 2. daugėja vergų 3. prasideda karštligiškos varžybos tarp raitelių buržuazijos ir senatorių diduomenės dėl vietų registratūroje ir senate. 4. Vieni skendi prabangoje, intelektualinis ir meninis gyvenimas klesti, tuo tarpu tūkstančiai karo nuskriaustųjų Italijos valstiečių priversti parduoti žemes stambiems savininkams. Dėl tokios pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė įklimpsta į pilietinius karus:prasideda didžioji Ia.pr.Kr. suirutė. BROLIŲ TIBERIJAUS IR GAJAUS GRAKCHŲ ŽEMĖS REFORMA 133-121M.PR.Kr. broliai Grakchai vykdo žemės reformą, kurios tikslas kuo tiksliau padalinti užkariautas žemes ir sumažinti valstybėje grūdų pardavimo kainą.Šis įstatymas leidžia daugialiui nuskurdusių valstiečių įsigyti naujus žemės sklypus ir tokiu būdu pakelti žmonių pragyvenimo lygį.Tačiau šios brolių tribūnų reformos sukelia didžiausią nepasitenkinimą senate, nes žemės plotai, jų dydis buvo apriboti, todėl negalėjo įsigyti kiek norėjo.Abu buvo pasmerkti mirčiai, reforma sustabdytos, tačiau ji parodė, kad senatui galima pasipriešinti. KARININKŲ ROMOS RESPUBLIKOJE VALDYMO LAIKOTARPIS 107m.pr.Kr.karininkas Manijus sugeba įtikinti tautą, kad 6 kartus iš eilės jis būtų renkamas konsulu, o tai pažeidė Romos teisę.Jam esant konsulu jis įvykdo labai svarbią reformą.Į kariuomenę jis priima vargingus valstiečius ir atsilygina nukariautomis žemėmis ir gautu grobiu.Kitas karininkas Sula 82m.pr.Kr. priverčia senatą suteikti jam diktatoriaus teises, kuriomis naudojasi 3 metus ir savivaliauja valstybėje. DIKTATORIUS-Senovės Romos pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais (per karą, vidaus neramumus) senato nutarimu buvo suteikiama neribota valstybinė valdžia, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. JULIJUS CEZARIS Julijaus atėjimas į valdžią yra glaudžiai susijęs su Spartako vergų sukilimu 74m.pr.Kr.Sukilimą numalšina 2 karvedžiai-Krasas ir Pompėjus.Bet kariuomenių nepaleidžia ir kiekvienas bando užgrobt valdžią Romoje.Kadangi konsulai buvo 2, jie dažnai nesutardavo.Paprastai nesutarimais pasinaudodavo vergai.Šie nuolatiniai vergų sukilimai nuvargino Romą, todėl buvo manoma, jog vieno žmogaus valdžia garantuos ramybę Romos valstybei.Likimas lemia tai jog Krasas žūna viename iš grobikiškų karų, taigi Pompėjus lieka vieninteliu pretendentu į Romos sostą.Tačiau jam kelią pastoja Cezaris.Jis buvo įžvalgus politikas sugebėjęs išnaudoti beturčių neapykantą senatoriams.Jis plebėjams aiškino, kad jei gaus valdžią tai tęs brolių Grakchų reformas.Todėl tautos susirinkimas jį iškelia konsulu.1 metus atitarnavusiam konsului senatas skirdavo valdyti 1 Romos provinciją.Cezaris pasirinko Galiją.Joje jis valdo 8 metus laikydamasis taisyklės “Skaldyti ir valdyti”.Naudodamasis šia taisykle į savo pusę patraukia dalį diduomenės.Taip sutriuškina besipriešinančias galų gentis.Romos senatas išsigąsta Cezario, nes jį remia varguomenė ir nori, kad Romos valdovu taptų Pompėjas, kuris pasitartu su senatu.Sužinojęs Cezaris 49m.pr.Kr. jis patraukia į Romą. Jo tikslai: 1. Tapti vienvaldžiu Romos valdovu. 2. Priversti paklusti jam senatą. Pompėjaus tikslai: 1. Apginti Romos aristokratinę respubliką. Cezarį remia laisvieji beturčiai kurie tikisi gauti žemės ir skolų panaikinimą, bei kariai, kuriems Cezaris mokėdavo dvigubą atlyginimą. Cezaris veikė taip greitai, kad Pompėjus nespėjo suorganizuoti kariuomenės kuri buvo išmėtyta po įvairias Romos respublikas. Priėjęs Rubikoną Cezaris dvejoja, bet galiausiai nusprendia peržengti sieną ir užkariauti Romą.Tai Cezariui lengvai pavyksta ir jis pasiskelbia Romos valdovu.Pompėjus balkanuose surenka didžiulę karuomenę ir stoja į mūšį su Cezariu, tačiau jo armija buvo sutriuškinta.Cezario vienvaldyste senatas nebuvo patenkintas.Cezarį nužudo tas žmogus iš kurio jis to mažiausiai tikėjosi-jo augintinis Brutas.44m.pr.Kr. kovo 15d. Cezario mirtis.Laidotuvės vyko kovo 20d.Jos tampa didžiausia demonstracija.Sąmokslininkams tenka pasitraukti iš Romos.Po Cezario mirties visa valdžia atitenka Antonijui.Jis turėjo užrašus kuriais dėdamasis vadovavo.Norėdamas būti populiarus senate išleidžia įstatymus panaikinančią diktatūrą. Antrą dieną po cezario nužudymo, jo draugas konsulas Antonijus sušaukė senatą, nes norėjo nuspręsti ką reik daryti dar.Dauguma senatorių susižavėjo kalba apie Cezario žudikų poelgį ir siūlė juos paskelbt didvyriais.Tačiau Antonijaus kalba senate privertė cezario žudikus pabėgt iš Romos į Balkanus, kur jie pradėjo rinkt kariuomenę kovai už respubliką.Tuo tarpu Romoje pasirodo Cezario sesers anūkas Oktavianas.Jis buvo silpnas ir liguistas.Romoje jis sužino, kad Cezaris paliko raštišką nurodymą kuriuo paskelbė jį savo įsūniu ir turto paveldėtoju.Tokiu būdu į Romos sostą atsiranda 2 pretendentai-Antonijus ir Oktavianas.Kovai su respublikonais jie susivienijo.Norint kovot reikia pinigų ir gavo jų labai žiauriu būdu.Buvo sudaryti sarašai į kuriuos buvo surašyti Cezario priešai, taip pat įtraukti labai turtingi žmonės.Visi buvo paskelbi už įstatymo ribų, o už jų nužudymą pažadėtas atpildas.Atlyginimas buvo sumokėtas tada kai buvo atnešta nupjauta saraše esančio žmogaus galva.jie pasiimdavo nužudytojo žemes ir turtus.Taip Cezario įpėdiniai susidorojo su priešais ir įbaugino visą Italiją.Jiems nesunkiai pavyko susidoroti su armija prie Filipinų miesto, o Cezario žudikas Brutas nusižudė krisdamas ant kalavijo.Antonijus ir Oktavianas pasidalino Romos valstybės valdas.Antonijus valdo rytines valstybės provincijas ir veda Egipto karalienę kleopatrą ir gyvena Egipto sostinėj Aleksandrijoj.Oktavianas valdo vakarinę valstybės dalįBet po kurio laiko Oktavianas nenori dalintis teritorijomis ir prie Aksijaus iškyšulio įvyksta mūšis kurį laimi Oktavianas.Už nuopelnus valstybei senatas suteikia Oktavianui garbingą Augusto vardą.Nuo Oktaviano Augusto valdymo laikų prasideda Romos imperijos laikas. IMPERIJOS SUDEĖTINĖS DALYS 1. Valstybė atsiranda karalystės užkariavimu ir politiniu ekonominiu pajungimu. 2. Nevienalytė tautinė sudėtis.Šioje valstybėje yra tautiniu išskirtinumu pasižyminčios tautos ir tautiniu nepilnavertiškumu pasižyminčios tautos. 3. Gyventojų deferencijacija ir hierarchija.Bažnyčia ir kariuomenė.Daugiau privilegijų turi tauta kuri kuria imperiją. 4. Aukštas kariuomenės aidmuo. 5. Trauka į asmeninę valdžią. ROMĖNŲ VALSTYBINĖ SĄMONĖ (MENTALITETAS) Istorijos mentalitetas-tai mąstytojų ir jaunių visuma būdinga tam tikram kolektyvui tam tikru būdu.Mąstymas-nusako tam tikram laikui ir tam tikrai grupei būdingą sąmoningą nuostatą informacijos atžvilgiu.Nesvarebu ar ši informacija susijusi su daiktų ar socialiniu pasauliu, ar su vidiniu psichikos pasauliu.Pvz.:mąstymas gali būti priežastinis loginis arba asociatyvinis.Gali vartoti abstrakčią kalbą arba vaizdus.

Istorija  Konspektai   (40,45 kB)

Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)

Aleksandras Didysis (Makedonietis), garsiausias senojo pasaulio užkariautojas,gimė 356 m. pr. Kr. Liepą Makedonijos sostinėje Peloje. Aleksandras Didysis buvo didysis Antikos užkariautojas, lyginamas su tokiais užkariautojais kaip Čingischanas, Napoleonas, Julijus Cezaris. 46 m. Pr.Kr.Pilypas (Aleksandro tėvas) buvo nužudytas. 
Mirus tėvui, Aleksandras buvo tik 20 m., tačiau sėkmingai užėmė sostą.

Istorija  Pateiktys   (13 psl., 16,95 kB)

Šis konspektas apie civilizacijų istoriją: Egiptas, Mesopotamija, Finikija, Senovės Roma ir kt.

Istorija  Konspektai   (24 psl., 41,73 kB)

Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.

Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)

Senosios civilizacijos: Egiptas, Tarpupis (Mesopotamija). Pagrindiniai senųjų civilizacijų požymiai ir svarbiausi laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos. Krikščionybės atsiradimas ir plitimas. Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai. Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos. Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje. Lenkijos- Lietuvos valstybės raida XVI– XVIII a. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai – visuomeniniai ryšiai. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Svarbiausi politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa.

Istorija  Paruoštukės   (9 psl., 59,6 kB)

1492 metais mirė Kazimieras Jogailaitis. 1492 m. liepos 30 d. LDK Ponų taryba, seimui Vilniuje pritarus, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Kazimiero sūnų Aleksandrą. Tai padaryta nepaisant Lenkijos magnatų raginimo laikytis susitarimų rinkti vieną, abejoms valstybėms bendrą, valdovą bei išsaugoti personalinę uniją. Lenkijos karaliumi 1492 m. rugpjūčio 27 d. buvo išrinktas kitas Kazimiero sūnus Jonas Albrechtas. Valdantysis Lietuvos valstybės elitas tikėjosi, kad, išrinkus Aleksandrą, pavyks sutvirtinti LDK savarankiškumą ir apsisaugoti nuo Lenkijos įtakos.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,97 kB)

Sulyg pirmaisiais Lietuvos miestais atsirado ir nauja muzikinė kultūra. XIII–XIV amžiuose šalia liaudies muzikos ėmė rastis pilių muzika. Pradžioje, kaip ir senaisiais laikais, kunigaikštį ir jo šeimyną linksmino vienas kitas gabesnis kaimo muzikantas. Tačiau palaipsniui ėmė rastis labiau išsilavinusių, tobulesniais instrumentais grojančių, dažnai iš kitur atvykusių muzikantų. Jie palengva ėmė stumti vietinius talentus. 1387 metų Lietuvos krikštas tai dar labiau išryškino. Kartu su krikštu bažnyčia atsinešė naują, iki tol Lietuvoje nežinomą, muzikinę kultūrą.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 8,89 kB)

Pirmoji ir, Rusijos valdžios logikos požiūriu, natūrali reakcija po 1831 m. sukilimo nuslopinimo buvo jo dalyvių ir aktyvių rėmėjų represijos. Dar 1831 m. paskelbtas įstatymas dėl sukilėlių dvarų konfiskavimo. Iš pradžių pareikalauta papildomų mokesčių ir ištikimybės. Sukilimo dalyviai buvo atiduodami į rekrutus, o jų vaikai – į kariūnų mokyklas. Sukilimo dalyviai bajorai neteko politinių teisių. Jie negalėjo būti priimami į valstybinę tarnybą.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,22 kB)

Pasaulio istorių datų rinkinys nuo 40 000 m. pr. Kr. iki 2001 metų.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (75 psl., 34,6 kB)

Lietuvos istorinių datų rinkinys nuo ledynmečio iki 2000 metų.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (114 psl., 41,84 kB)

Senovės Egipto istorija laikomas laikotarpis nuo priešdinastinio laikotarpio (apie 3200 pr. m. e.) iki Egipto įjungimo į Romos imperiją. Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma. Bet, pamažu įsivyraujant sausam klimatui, žmonės persikelia į žaliuojantį Nilo slėnį. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Apie 3200 m. pr. Kr. šios karalystės suvienijamos. Pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių faraonu tampa Menas (Narmeras). Prasideda ilga 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų.

Istorija  Referatai   (10 psl., 678,84 kB)

Istorijos konspektas nuo priešistorės iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.

Istorija  Konspektai   (26 psl., 64,5 kB)

Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.

Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)

Lietuvos istorijos datos chronologine tvarka.

Istorija  Konspektai   (7 psl., 17,01 kB)

Viskas ko reikia pasikartojimui prieš istorijos egzaminą. Absoliučiai visos temos: nuo Mezopotamijos civilizacijų iki SSRS. Svarbiausi įvykiai, datos, sąvokos.

Istorija  Konspektai   (108 psl., 160,74 kB)

Mąstymo istorijoje filosofijos atsiradimas buvo labai reikšmingas dalykas, nes filosofija pradeda mokslinio pažinimo istoriją. Nors tarp filosofijos ir mokslo negalima dėti lygybės ženklo, nors tarp jų vėliau išsivystė tikras antagonizmas, kai kiekviena pusė stengėsi įrodyti savo pranašumą, filosofijos formavimosi metu to nebuvo ir negalėjo būti jau vien todėl, kad filosofija buvo vienintelis mokslas.

Filosofija  Konspektai   (23,51 kB)

Mano pasirinkta tema, pirmiausia, atspindi mano pačios požiūrį į Antikos kultūrą, jos svarbą bei reikšmę Europos kultūros vystymesi, o ypač Lietuvos, nes esu lietuvė ir man rūpi jos kultūrinis bei visuomeninis gyvenimas ir vystymasis.

Istorija  Kursiniai darbai   (4,97 kB)

Darbas apie Aleksandro Makedoniečio asmenybę ir jo žygius. Aleksandras Didysis (Makedonietis), garsiausias senojo pasaulio užkariautojas,gimė 356 m. Pr. M. E. Liepą Makedonijos sostinėje Peloje. Aleksandras Didysis buvo didysis Antikos užkariautojas, lyginamas su tokiais užkariautojais kaip Čingischanas, Napoleonas, Julijus Cezaris.

Istorija  Analizės   (5,41 kB)

Informacija apie riešines, jų istoriją, gaminimo būdus,+ info apie mezgimą, istorija, mezgino raštai, virbalai ir pan..

Dailė  Referatai   (5,37 kB)

Graikijos kultūra. Vakarų civilizacija ankstyvaisiais viduramžiais. Viduramžių kultūra XI a. vid. - XIV a. pr. Mokslo, technikos pašauga XIXa. pirmoje pusėje. Konservatizmas, liberalizmas, romantizmas. Mokslo ir literatūros raida. Renesanso kultūra. Renesanso priežastys ir idėjų prasmė. Šiaurės renesansas. Renesanso kultūra Lietuvoje. Moderniųjų laikų Europos kultūra (1560 – 1660). Ekonominės, politines ir religines krizės sąvokos. Modernioji pasaulėžiūra. Kultūros raidos tendencijos. Švietimo epocha Europoje XVIIIa. Švietimo epochos bruožai, idėjų skleidėjai ir filosofijos reikšmė. Švietimo idėjų įtaka visuomeniniam gyvenimui. Švietimo idėjos Lietuvoje. Europos kultūra XIX a. Pramones revoliucija ir jos padaliniai. Konservatizmas ir liberalizmas. Kultūrinės srovės: klasicizmo ir romantizmo priešprieša. Racionalizmas ir pozityvizmas.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 28,56 kB)

Europos istorija nuo Frankų imperijos laikų iki NATO 1999 m. oro antpuolių nutraukimo Jugoslavijoje. Nuo XI a. Europoje prasidėjo skaldymosi laikotarpis. Pradžią tam davė Frankų Imperijos suirimas. Kol Karolis Didysis buvo gyvas, jam pavyko išlaikyti Imperiją, o po jo mirties kilo kovos dėl valdžios ir, negalėdami vienas kito įveikti, trys jo anūkai 843 m. pasidalijo valstybę į tris dalis: Italiją, Vokietiją ir Prancūziją. Kiekviena iš šių valstybių dar suskilo į daug dalių, tačiau Karolio Didžiojo mirties nereikia laikyti susiskaldymo priežastimi. Priežasčių reikia ieškoti feodalinės valstybės ir ūkio struktūroje.

Istorija  Konspektai   (53 psl., 111,21 kB)

Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.

Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)