Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 48 rezultatai

Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.
Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)
Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe, 1749-1832) gimė laisvajame imperijos mieste Frankfurte prie Maino. 1765-1768 metai - teisės studijų Leipcige laikotarpis. Strasburgo periodas (1770-1771 metai). „Jaunojo Verterio kančios". „Egmontas". Veimaro periodas. Gėtė Italijoje. "Torkvatas Tasas". „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai". Filosofinė poema „Faustas".
Lietuvių kalba  Konspektai   (14 psl., 37,23 kB)
Pirmieji gotikiniai pastatai pasirodė XII amžiaus viduryje Prancūzijoje. Masyvias sunkias romaninių pastatų sienas pakeitė lengvi karkasai, aukštą vidaus erdvę – ištakūs interjerai, rūsčias fasadų plokštumas — dinamiškai aukštyn besiveržiantys plastinio meno kūriniai. XII-XIV amžiais gotikos stilius paplito Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalyse. Šis stilius įsigalėjo pirmiausia tose šalyse, kuriose buvo labai išsivystę feodaliniai visuomeniniai santykiai, katalikiškoji ideologija, sparčiai augo miestai. Po Žalgirio mūšio sustiprėjus Lietuvos ekonomikai, šalyje išplito monumentalioji statyba, atsirado naujų tipų mūrinių pastatų.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (5 psl., 7,81 kB)
Onos bažnyčia
2009-06-25
Į tą vietą, kur stovi Onos bažnyčia, subėga Tiesos, Biliūno, Švietimo gatvės ir Pilies skersgatvis. Tai vienas seniausių miesto kampelių, kurį puošia nemaža vertingų pastatų. Onos bažnyčia – visasąjunginės reikšmės architektūrinis paminklas ir gražiausias gotikinis pastatas respublikoje. Tai senas pastatas. Senuose dokumentuose minima, kad Onos bažnyčia 1500-1501 metais buvo atnaujinta; vėliau (1563) griuvo skliautai. Tik 1581 metais buvo baigtas jos remontas. Tie metai ir laikomi pagrindiniais šio pastato istorijoje. Pagaliau ir pats bažnyčios statymo būdas, jos stilius būdingas XVI amžiui – gotikos klestėjimo mūsų krašte laikotarpiui.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (4 psl., 7,21 kB)
Renesansas
2009-07-07
XIV – XVI a. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose Vakarų Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausių žmonijos perversmų, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje.
Istorija  Referatai   (6 psl., 7,94 kB)
XVIa. pr. anglų aukštuomenės moterų drabužių siluetas ir proporcijos priminė to meto prancūzų drabužius.
Dailė  Konspektai   (6,14 kB)
Europos gyvenime XVIII a. pabaiga – XIX a. pirma pusė buvo audringa: Prancūzijos revoliucija, Napaleono epocha, pramonės perversmas, spartus mokslo ir technikos vystymasis… Greitėjantis gyvenimo tempas turėjo įtakos ir kultūros raidai. Europos visuomenė jau ne pirmą kartą nukreipė savo dėmesį į antikos meną. Tam įtakos turėjo archeologų kasinėjimai Pompėjos ir Herkulanumo miestuose.
Istorija  Konspektai   (2,28 kB)
Integracija – tai atskirų dalių sujungimas į vieną sistemą. Santykiai tarp tų dalių ir jų funkcijos yra koordinuoti bei subordinuoti ir reguliuojami visos sistemos interesų atžvilgiu. Pagal savo mąstą ir sprendžiamų klausimų sudėtingumą integracija gali būti globalinė (pvz., JTO) ir regioninė (pvz., Europos Sąjunga). Integracijos procese gali dalyvauti valstybės, viršnacionalinės institucijos, įmonės, visuomeninės organizacijos.
Politologija  Konspektai   (21,77 kB)
Metalo stiliai
2009-07-09
Metalo pradininkais drąsiai galima vadinti tokius roko monstrus kaip Black Sabbath. Jų sukurtos prieš 30 metu muzikos įtaka dabartiniam metalui jaučiasi iki šiol. Apie metalo stilius galima rašyti dviem būdais: chronologine tvarka ir sunkumo tvarka. Į kiekvieno stiliaus aprašymą įeis jam budingi bruožai, budingos grupės, atsiradimo priežastis, atsiradimo data, propaguojamos idėjos ir nuotaikos. Visa metalą bendrai galima nagrinėti kaip kažkokią n-matę erdvę, kur matas yra metalo stilius . Šito darbo tikslas nėra suklasifikuoti visas įmanomas grupes, uždėti ant jų stilių label’us.
Muzika  Referatai   (4,72 kB)
Renesansas
2009-07-09
Terminas – itališkai – rinascita, rinascimento, Prancūziškai - Renaissance – atgimimas tai visuomenės ir kultūros istorijos epocha, meno stilius, siekęs atsiriboti nuo viduramžių, atnaujinti visuomenę bei menus antikos dvasią ir jos tradicijas. Renesansui būdinga humanistinė pažiūra ir antropocentrizmas – žmogus viso ko matas. Renesansas iš esmės pakeičia estetinį ir intelektualinį Europos klimatą, apima laikotarpį tarp gotikos ir baroko. Stilius susiformuoja Italijoje, gausiausią antikinio meno paveldą turinčiame krašte, apie šimtą metų renesansas nesklinda toliau Italijos ribų.
Dailė  Referatai   (10,15 kB)
Viduramžių miestas – tai siauros gatvelės ir nedideli namai, kurių pirmuosiuose aukštuose įsikūrusios parduotuvės ir amatininkų dirbtuvės.Visuomeninio gyvenimo permainos, amatų ir priekybos plėtra skatino augti miestus. Miestai kūrėsi prie vandens kelių, valdovo pilies ar vienuolyno ir buvo apjuosti gynybiniais mūrais. Gotikinė katedra kilo centrinėje aikštėje tarp gyvenamųjų namų, kurie prieš ją atrodė lyg žaisliukai. Katedra matoma iš toli kaip švyturys, rodantis kelią keliautojams.
Dailė  Referatai   (5,18 kB)
Lietuvių gotika
2009-07-09
Lietuvos architektūroje gotikos stilius ėmė plisti nuo XIV a.pab. ir gotikos stilius nuolatos kito. Skiriami 2 gotikos raidos Lietuvoje periodai: 1) XIV a. pab. – XV a. pirmoji pusė – kilimas, arba ankstyvoji gotika. 2) XV a. antroji pusė – XVI a. – klestėjimas, arba brandžioji gotika. Gotikos kilimo laikotarpiu buvo statomi nesudėtingos kompozicijos, santūrių formų pastatai, kuriems būdinga masyvios sienos, sunkios fasadų proporcijos, neaukšta vidaus siena.
Istorija  Konspektai   (5,82 kB)
Kultūros istorija
2009-07-09
Kultūros istorijos konspektas nuo mesopotamijos iki pasaulio ir lietuvos XXa. kultūros. Ankstyviausioji upės slėnių civilizacija atsirado šumerų dėka. Ji suklestėjo derlingoje lygumoje tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Graikai tą kraštą pavadino Mesopotamija, t.y teritorija tarp šių upių.Šumerai vieni pirmųjų senovės pasaulyje pradėjo statyti miestus, sukūrė raštą, valdymo sistemą, pasiekė gražių laimėjimų architektūroje, amatuose, moksle.
Istorija  Konspektai   (24,61 kB)
Čia mėginama giliau prasiskverbti į viduramžių žmogaus sąmonę ir pasaulėjautą, bandoma išsiaiškinti jos struktūrą ir vaidmuo bendrame istorijos procese. "Viduramžių visuomenė – tai feodalų ir valstiečių, miestiečių ir kaimiečių, išsilavinusių ir beraščių, klierikų ir pasauliečių ortodoksų ir eretikų visuomenė."(35 psl.) Čia A.Gurevičius žiūri į viduramžius ne kaip į niūriausią ir tamsiausią laikotarpį žmonijos istorijoje, o pamažu mėgina išryškinti "kitokių viduramžių" kontūrus, bando atskleisti šių žmonių amžiaus "sąmonės įpročius"(26 psl.), atskleisti slaptus kultūros klodus. Todėl čia viduramžių kultūra ima skambėti naujoviškai.
Sociologija  Analizės   (5,32 kB)
Architektūros raida Europos šalyse, dėl įvairių priežasčių nebuvo tolygi. Kai daugelis šalių jau buvo įvaldžiusios mūrinės statybos technika, Lietuva tuo tarpu tik žengė pirmuosius žingsnius šioje srityje. Skirtingai nuo daugelio vakarų šalių, tik įsikūrusi mūsų valstybė pradėjo mūra taikyti gynybos tikslams. Šitokią netipišką raidą nulėmė krikščioniškų ordinų agresija prieš jauną valstybę.
Statyba  Referatai   (5,21 kB)
Lietuva
2009-07-09
Lietuvos Respublika (Lietuva), valstybė pačiame geografinės Europos centre (Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje) ir Vakarų Europos civilizacinio arealo rytiniame pakraštyje. Lietuvos teritorija suskirstyta į 10 apskričių. Apskritis sudaro 60 savivaldybių – 9 miestų, 43 rajonų ir 8 naujai sudarytos 2001 metais.
Lietuvių kalba  Namų darbai   (3,26 kB)
Airija
2009-07-09
Airija, Britų salyno sala Atlanto vandenyne. Nuo D. Britanijos ją skiria Airijos jūra ir Šv. Jurgio bei Šiaurės sąsiauriai. Didžiojoje salos dalyje yra Airija (valstybė), š. Rytuose – Šiaurės Airija (priklauso D. Britanijai). Plotas 84433 km². 5,47 mln. gyv. (2000). Ilgis iš š. į p. 485 km. Plotis iš v. į r. 275 km. Krantai vingiuoti, daug įlankų; didžiausios: Donegalio, Galway, Dingle’io.
Geografija  Referatai   (8,42 kB)
Romantizmas
2009-07-09
Romantizmas (pranc. romantisme) - 19 a. I pus. kultūrinis judėjimas; filosofinių ir estetinių, meninių idėjų bei tendencijų visuma. Tai 19 a. pradžioje susiformavusi pasaulėjauta, kuri užvaldė visas meno sritis – poeziją, muziką, tapybą ir kt., - tačiau neįgijo vientisos menininės raiškos. Ryškiausiai veikęs 1795-1848 m. pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, laisvę nuo antikinių ir klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Priešingai klasicizmui, idealizuojančiam antiką, romantizmo atstovai savo žvilgsnius nukreipė į viduramžius, tolimas egzotiškas šalis, ypač į Rytus.
Dailė  Referatai   (3,95 kB)
Lietuvos pilys
2009-07-09
Jau XIVa. Pradžioje Lietuvoje buvo pradėtos statyti mūrinės pilys, kaip ir visoje Europoje. Tačiau tai buvo ne kulto, kaip kitose šalyse, o gynybos pilys, kadangi Lietuva dažnai patirdavo kaimyninių šalių agresiją. "Mūrinė pilis, be gynybinės, atliko ir kitas funkcijas: buvo kunigaikščio gyenamoji vieta, krašto arba tam tikros teritorijos administracinis ir ūkinis centras".
Dailė  Referatai   (5,88 kB)
Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.
Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)
Istorijos egzaminui
2009-08-31
30 mokyklinio istorijos kurso klausimų su atsakymais rengiantis egzaminui.Nuo senovės iki naujausių laikų.
Istorija  Paruoštukės   (32 psl., 65,76 kB)
Renesanso ir baroko, dviejų didžiųjų naujųjų laikų Europos stilių ir ištisų epochų, tėvynė buvo Italija. Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje dar nebuvo išblėsusi gotika, o Italijoje prasidėjo nauja epocha, suklestėjo jai būdingas menas, laiko ir erdvės centru laikantis žmogų. Renesansas ir reformacija, nors ir stipriai išjudino XVI a. Lietuvos visuomenę ir intelektualųjį gyvenimą, netapo tokiu ilgai trunkančiu veiksniu kaip gretimose protestantų valstybėse. LDK architektūroje ir menuose taip ir nesusiformavo aiškesnis, visuotinis Renesanso stilius.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 8,06 kB)
Renesansas – visuomenės ir kultūros istorijos epocha, siekusi atsiriboti nuo viduramžių ir atnaujinti visuomenę bei menus antikos dvasia ir pagal jos tradicijas. Jai būdinga humanistinė pasaulėžiūrą ir antropocentrizmas – žmogaus kaip visų daiktų mato samprata. Manierizmas – vyraujantis XVI a. vidurio ir antrosios pusės bendrasis Europos meno stilius.
Dailė  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,18 kB)
Pirmieji gotikiniai pastatai pasirodė XII amžiaus viduryje Prancūzijoje. Masyvias sunkias romaninių pastatų sienas pakeitė lengvi karkasai, aukštą vidaus erdvę – ištakūs interjerai, rūsčias fasadų plokštumas—dinamiškai aukštyn besiveržiantys plastinio meno kūriniai. XII-XIV amžiais gotikos stilius paplito Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalyse. Šis stilius įsigalėjo pirmiausia tose šalyse, kuriose buvo labai išsivystę feodaliniai visuomeniniai santykiai, katalikiškoji ideologija, sparčiai augo miestai. Po Žalgirio mūšio sustiprėjus Lietuvos ekonomikai, šalyje išplito monumentalioji statyba, atsirado naujų tipų mūrinių pastatų.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (5 psl., 7,29 kB)
Gotika
2010-01-04
Mene labiausiai kultivuota architektūra. Pastatyta radialinio ir stačiakampio plano miestų su siauromis, vingiuotomis arba tiesiomis gatvėmis ir centrinėmis keturkampėmis ar trikampėmis aikštėmis, jungiančiomis į ansamblį svarbiausius pastatus:katedrą, rotušę, cechų, pirklių namus, prekybos hales. Gotikiniai gyvenamieji namai stovėjo galu (Š.Europoje) arba šonu (P.Europoje) į gatvę, buvo dažniausiai 2-3 aukštų, turėjo siaurus fasadus, aukštus, grakščius frontonus. Miestus juosė mūro sienos su ginybiniais bokštais ir vartais.Kompozicinis miesto centras buvo svarbiausia bažnyčia (dažnai katedra), buvusi ir miesto visuomenės gyvenimo centru.Dominuojantis gotikinis bažnyčios tipas - aukšta, erdvi bazilikinė, vėliau halinė 3-5 navų katedra su transeptu ir plačiu choru, sudarytu iš presbiterijos, ją juosenčio šoninių navų sujungimo ir apsidolių vainiko. Fasadas dažniausiai 2 tarpsnių su keturkampiais ažūriniais bokštais. Pirmajame fasado tarpsnyje buvo smailiaarkiai, į vidų siaurėjantys prtalai, antrajame - langai, kurių centrinis dažniausiai buvo apvalus ( vad. gotik. rožė ). Fasadą puošė ažūriniai pinakliai (fialai) su fleronais, vimpergos, skulptūrinis dekoras (statulos, reljefai, ornamentai). Interjerams būdinga vertikalus erdvės skaidymas, dinamiškos piliorių, puskolonių, triforijų ir skliauto nerviūrų linijos. Pastatų konstrukcinis pagrindas - karkasas, sudarytas iš vienodais tarpais išdėstytų piliorių, remenčiųbriaunotą križminį nerviūrinį skliautą, kontroforsai ir arkbutanai skliautų ir sienų skėtimo jėgoms atremti, konstruktyvinės smailios arkos.Dominuojanti statybinė medžiaga - akmuo, Europos šalies srityse - plytos. Dailė buvo skirta dažniausiai architektūros puošybai. Kūriniai dažniausiai biblinės tematikos, kai kuriuose jų buvo realistinių buitinių scenų, satyros, gotesko elementų. Svarbiausioji dailės šaka buvo skulptūra. Kulto pastatų fasadai ir interjerai buvo puošiami statulomis, antkapinėmis plokštėmis ir reljefais, vitražais. Gotikinės skulptūrų grupės, reljefai išraiškingi, dinamiški, žmonių figūros ištęstos, veidai psichologiški. Vitražams būdinga stilizuotas siluetinis piešinys, ryškios kontrastingos spalvos. Skiriami 3 raidos laikotarpiai: ankstyvoji (XII a. II pusė - XIIIa.pr. ), brandžioji (XIII a. vid. - XIV a.) ir vėlyvoji ( XIV a. pab. - XVI a.pr.). ANKSTYVOSIOS - architektūroje pynėsi romaninio stiliaus bruožai su besiformuojančias gotikiniais ( gotikinės konstrukcijos išsirutuliojo iš romaninių bazilikinių konstrukcijų ). Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros, bei skulptūrų detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrūksija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis, kontraforsai ir arkbutanai. Prancūzijoje - Sen Deni vienolyno bazilika (XII a.), Lano, Šartro katedros, Paryžiaus katedra (visos XII - XIII a.), Vokietijoje - Magdeburgo katedra ( XIII a.pr.); Anglijoje - Solsberio katedra (XIII a.). BRANDŽIOSIOS gotikos laikotarpiu pagausėjo pasaulietinių pastatų. Architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, dar daugiau ažūriškumo ir puošnumo. Portalai ir langai dažnai buvo puošiami ažūriniais skydais, vimpergomis, sienose įrengiamos dekoratyvinės nišos, kontraforsų ir bokštų viršūnės baigiamos pinakliais. Fasadose ir interjeruose ypač gausu skulptūrų, languose spalvingų vitražų. Skulptūrų tematika įvairesnė, žmogaus psichologinė išraiška gilesnė. Sukurta daug knygų miniatiūrų, atsirado molbertinės tapybos kūrinių. Prancūzijoje buvo pastatyta sudetingos kompozicijos, turtingo skulptoriaus dekoro kulto pastatų (Būržo šv. Stepono, XII - XIII a., Amjeno Dievo motinos ,XIII - XV a., Reimso, XIII - XIV a., Strazburo XII - XV a., katedros; Šventoji koplyčia Paryžiuje XIII a.), pilių, sukurta išraiškingų skulptūrų (Reimso ir Amjeno Dievo motinos katedrų portalai), vitražų (Šventosios koplyčios, Būržo šv. Stepono, Strazbūro katedros), miniatiūrų ( “Blankos Kastilietės psalmynas”, “Šventojo Liudviko psalmynas”, abu XIII a.). XIII - XIV a. gotikinė architektūra ir dailė plito daugelyje Europos šalių, įgydama savitų vietinių bruožų. Vokietijoje gotika suklestėjo XIII a. viduryje. Kulto pastatams būdinga aukšti fasadų bokštai, architektūra ir skūlpūra dekorus. Buvo statoma daug civilinių ir gynybinių pastatų(Liūbeko,XIII - XIV a., Branšveigo,Štalzundo, XIII - XV a., rotušės; pilys, miesto vartai). Skulptūromis buvo puošiami bažnyčių interjėrai. Originalūs Vokietijos gotikiniai taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai ( relikvijoriai, taurės, kilimai, baldai ). Anglijoje buvo statomos ilgos lot. kryžiaus plano bažnyčios (Kenterberio, Ekseterio, XII - XIV a.,Velso, Linkolno, XIII - XIV a. ).Šie pastatai žemesni, dažnai turi stačiakampį chorą, masyvius keturkampius bokštus fasede ir virš transepto. Jų fasadai poušiami smailiaarkių nišų juostomis. Savita Italijos gotika XIII a. pab. - XIV a. plito daugiausia jos šiaurėje( Lomdardijoje, Venecijoje, Toskanoje ). Italijos kulto architektūroje romaninio stiliaus bruožai susipynė su gotikiniais elementais. XIV a.gotika suklestėjo Čekijoje ir Slovakijoje. Architektūrai būdinga monumentalios formos, aukšti bokštai, įvairios dekoras; dailei - ekspresyvi tapyba. Skulptūrose greta stilizuotų gotikinių formų atsirado rialių elementų ( madonų statulos, šv. Vito katedros Prahoje skulptūros). Reikšmingų brandžiosios gotikos paminklų išliko Ispanijoje (Leono, Sevelijos katedros ), Vengrijoje ( šv. Mykolo bažnyčia Šopronia, Višegrado pilis, XIII - XV a., Torūnės, Gdansko rotušės; Marenburgo pilis, XIV - XV a. ), Latvijoje ( Rygos katedra, Cėsių pilis XIII - XV a.), Estijoje ( Talino rotušė, šv. Olavo bažnyčia ). VĖLYVOSIOS gotikos architektūroje atsirado daugiau dinamikos, įmantrumo, puošnumo, dekoratyvinių elementų. Buvo statomos halinės bažnyčios , koplyčios, rotušės ir t.t. Vėlyvoji vadinama (liepsnojanti) gotika labjausiai pasireiškė Prancūzijoje. Pastatyta puošnių bažnyčių (šv.Maklu Ruane,XV a.), rotušių (Sen Kantene, XIV - XVIa.), rūmų (popiežiaus rūmų ansamblis Avinjone, XIV a. pab.).Nutapyta freskų, miniatiūrų. Vokietijoje buvo statomos halinės bažnyčios (šv. Onos bažnyčia Anaberg Buchholce, XV - XVI a.), pilys rūmai, suklestėjo altorių ir antkapių skulptūra.Anglijoje plito vadinamas perpendikuliarinis stilius, neturintis analogijų kitose šalyse. Jo pastatams būdinga smulkus sienų ir langų vertikalų ritmas, sudėtingi nerviūrų raštai. Dailėje dominavo knygų miniatiūros, medžio ir alebrasto drožiniai, audiniai, siuviniai. LIETUVOJE - gotika ėmė plisti XIV a., o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyv. namų architektūroje. Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas - Trakų salos pilis. Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių didžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV - XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų. Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedauk teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.
Dailė  Konspektai   (8,16 kB)
Gotika
2010-01-04
Gotika (pagal germanų genčių gotų pavadinimą) – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius. Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Anksčiau žemyne vyravo romanikos stilius, kuris kai kuriuose regionuose, ypač Italijoje bei Ispanijoje, išliko iki pat Renesanso. Gotika daugiau paplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje. Sąlyginai gotikos stilius skirstomas į tris dalis: ankstyvąją, brandžiąją bei vėlyvąją (kitaip – liepsnojančią) gotiką. Kai kurie architektai pastebėjo, jog, norint išlaikyti arkinių konstrukcijų lubas bei stogus, užtenka tvirtų kolonų, o sienos tarp jų gali būti žymiai lengvesnės. Siekiant dar labiau palengvinti pagrindinio pastato tūrio konstrukciją, buvo sukurti konstrukciniai elementai kontraforsai, perimantys didžiąją dalį spaudimo iš pagrindinių kolonų. Šie du išradimai leido gerokai paaukštinti bažnyčias bei smarkiai padidinti langų plotą. Pagrindiniai gotikinės sakraliosios architektūros bruožai: pastatai ypatingai aukšti, dominuoja vertikalios linijos, pabrėžiančios kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Bažnyčios dažniausiai trinavės arba penkianavės, su gerokai aukštesne už šonines centrine nava. Milžiniško ploto langai, dekoruoti vitražais, sukuria šviesų mirgesį pastatų viduje. Šiuos bruožus iš dalies perėmė ir pasaulietinė architektūra, nors išskirtinių nesakralių pastatų buvo vos keletas – daugiausia Nyderlandų laisvųjų miestų rotušės. Sumažinus būtinų konstrukcinių elementų užimamą plotą, atsiradusioje erdvėje pradėta diegti įvairias dekoracijas – langų vitražus, lipdinius ant lubų. Skulptūra beveik nesiskyrė nuo romaniškosios. Pastatų išorė taip pat buvo dekoruojama tiek skulptūromis, tiek architektūriniais elementais – bokšteliais, pilonais ir pan. Architektūroje gotikos etapai skiriami pagal dekoratyvumo pobūdį bei jo kiekį: ankstyvojoje gotikoje dekoratyvumas minimalus, brandžiojoje – gausus, o liepsnojančioje pasiekia tokį mastą, kad pastatai atrodo apgaubti liepsnų, sudarytų iš dekoratyviųjų elementų. Gynybinių įtvirtinimų architektūra vystėsi gerokai lėčiau bei nuosaikiau – ten išliko masyvios sienos, siauri langai bei šaudymo angos, svarbiausi pakitimai buvo dekoracijos bei smailių arkų atsiradimas.Žinomiausi gotikos architektūros paminklai – Dievo Motinos katedra Paryžiuje, Reimso katedra, Briugės miesto rotušė, Kelno katedra. Lietuvoje gotika ėmė plisti XIV a. (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Perkūno namas Kaune), o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyvenamųjų namų architektūroje. Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas – Trakų salos pilis. Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių dydžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV-XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų. Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose – geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas – šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Šv. Mikalojaus bažnyčia yra viena seniausių bažnyčių ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji išsaugojo iki šių dienų beveik nepakitusius gotikos bruožus. Šv. Onos bažnyčia — vienas gražiausių ir garsiausių Vilniaus statinių, pastatyta XV-XVI a. Tai vėlyvosios gotikos šedevras, kurį gaubia daugybė legendų. Šalia esanti Bernardinų bažnyčia yra vienas didžiausių gotikinių sakralinių pastatų. Gotikos architektūrinį stilių mena ir vakarinio Aukštutinės pilies bokšto, paprastai vadinamo Gedimino pilimi, raudonų plytų sienos. Visi keturi minėti objektai — Šv. Onos, Bernardinų, Šv. Mikalojaus bažnyčios ir Gedimino pilis — yra įtraukti į Baltijos jūros regiono programos projektą „Europos plytinės gotikos kelias“. Šiuo projektu siekiama pristatyti Europai Vilniaus gotikos paveldą, kalbėti apie jo išsaugojimą ir keistis patirtimi su užsienio partneriais. Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedaug teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.
Dailė  Rašiniai   (119,44 kB)
Gotika ir romanika
2010-01-04
„Kaip rodo apskaičiavimai, vien Prancūzijoje, turėjusioje mažiau negu aštuonis milijonus gyventojų, tarp 1180 ir 1270 m. pastatyta aštuoniasdešimt katedros dydžio bažnyčių ir beveik penki šimtai abatijų“ (John W.Baldwin „Viduramžių kultūra“, psl 147). Varžybos statyti ir perstatinėti bažnyčias, didesnes ir aukštesnes negu visos kitos, taip įsišėlo, kad iki XIII a. pabaigos tai galėjo rimtai pakenkti miestų ekonomikai. Šį XII a. statybos energijos proveržį lydėjo naujas meno stilius, kurį jo priešai vėliau, XVII a., pavadino gotika. Norint suvokti gotikos naujumą, pirma reikia aptarti tuo metu vyravusio romaninio meno bruožus. ROMANIKA Iki 1066 m. Europoje yra labai mažai pastatytų bažnyčių. Anglijoje neišliko saksų laikotarpių pastatų. Tačiau Anglijoje išsilaipinę normanai atsigabeno ir statybos stilių, kurį jų karta buvo sukūrusi Normandijoje ir kituose kraštuose. Vyskupai ir didikai – naujieji Anglijos feodalai – netrukus ėmėsi įtvirtinti savo galią, statydami vienuolynus ir prie jų bažnyčias. Statoma tuo metu buvo dviem pavadinimais žinomu stiliumi: Anglijoje – normaniniu, o Vakarų Europoje - romaniniu. Klestėjo šis stilius daugiau kaip šimtmetį po normanų užkariavimo. Dvasininkai troško perstatyti bažnyčias, kad jos ilgiau tarnautų. Vietoj medinių, ugniai neatsparių stogų jie statė akmeninius skliautus, kuriems išlaikyti reikėjo masyvių mūro sienų. Dėl sienų storio buvo įmanomi tik maži langai, tad šviesa vargiai prasiskverbdavo vidun. Strasienių varpinių lydimos romaninės bažnyčios stūkso lyg tvirtovės prieš Šėtoną ir jo kohortas – toks įvaizdis tiko ano meto feodalinei tikrovei. Pagrindiniai tstytojai buvo vienuoliai, tad masyvūs romaninio stiliaus bruožai gerei atitiko jų tikslus. Tvirtos bažnyčios sienos, atskyrusios ir gynusios nuo pasaulio, lyg storas kokonas gaubė altorių. Tamsoje vienuoliai, užsižiebę liturgines žvakes, olą primenančius skliautus pripildydavo sakralios giesmių ir maldų muzikos. Viduje šiurkštus akmens paviršius buvo tinkamai tinkuotas ir ištapytas freskomis: Išorėje fasadai dekoruoti gausiomis ir labai išraiškingomis skulptūromis. Romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikos buvo antikinės kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio stiliaus bažnyčiose paprastai randame apvalias arkas, kurios remiasi į masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių išorė, tiek jų vidus daro didžiulės jėgos įspūdį. Čia mažai puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius. Šios bažnyčios - tai galingi, akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat Paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis. Visa, kas priklausė bažnyčiai, turėjo aiškią paskirtį ir reiškė tiksliai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios duktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esnčios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Suprantama, kad tokios sulprtūros nė negali būti natūralios, grakčios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama. Šie vaizdai paveikdavo žmonių sąmonę giliau nei kinigo pamokslo žodžiai. Be to, skulptūros dera prie pastato didybės. Nors ir turėdamas regioninių bruožų tokiuose kraštuose kaip Šiaurės Italija, Pietų Prancūzija ir Vokietija, romaninis stilius vienu ar kitu metu įsiskvebė beveik į visą Vakarų Europą. Romaninis stilius buvo universali meno forma, iškilusi iki miestų suklestėjimo, bet dar visiškai gyvybinga ir XIII a XII a. – tai Kryžiiaus karų laikotarpis. Šiuo metu ryšiai su Bizantijos menu buvo daug stipresni nei anksčiau, ir daugelis XII a. menininkų bandė imituoti Rytų bažnyčios įtakoje sukurtus didingus šventųjų atvaizdus ir net varžytis su jais. Europos menas niekada nebuvo taip priartėjęs prie Rytų meno idealų, kaip tuomet, kai pačioje Europoje klestėte klestėjo romaninis stilius. Griežtai ir iškilmingai surikiuotos skulptūros - ta pati dvasia viešpatauja ir daugelyje rankraščių. Atsisakęs bet kokios erdvės iliuzijos ar dramatiško veiksmo, dailininkas galėjo sukomponuoti figūras grynai pagal ornamento principą. Taigi tapyba ėmė virsti rašymo paveikslėliais sistema, tačiau šis grįžimas prie paprastesnių vaizadavimo būdų suteikė meninkui laisvę eksperimentuoti – bandyti sudėtingus komponavimo (jungimo į visumą) būdus. Jei ne šie nauji metodai, Bažnyčios doktrina niekada nebūtų buvusi perteikta regimais pavidalais. Spalvos irgi buvo tvarkomos pagal tą patį principą kaip ir formos. Menininkai nė nemanė, kad kurdami iliustracijas turėtų studijuoti natūralių gamtoje esančių atspalvių perėjimus – jie laisvai pasirinkdavo spalvas, kurios jiems patiko. Spindinti auksinė ir dangiška mėlyna auksakalių dirbiniuose, intensyvios knygų iliustracijų, liepsningos raudonos ir gilios žalios vitražų spalvos liudija, kad viduramžių menininkai vykusiai pasinaudojo savo nepriklausomybe nuo gamtos. Ne kas kita, tik laisvė neimituoti gamtos pasaulio, suteikė jiems galios reikšti antgamtines jėgas. Romaninis stilius neišbuvo nė šimto metų. Vos spėjo menininkai išmokti skliautu uždengti bažnyčias ir naujai didingai surikiuoti skulptūras, švystelėjo nauja idėja, kurios fone romaninės bažnyčios atrodė grubios, neatitinkačios laiko dvasios. GOTIKA Gotikos stilius prancūziškos kilmės. Jis atsirado XII a. pirmoje pusėje, šimto mylių spinduliu aplink Paryžių regione, iki tol negarsėjusiame meno pasiekimais. Šioje tuštumoje gotika metė iššūkį romaninio stiliaus pirmavimui. Be to, jos pradžią galime susiaurinti iki vieno žmogaus įkvėpimo vienoje bažnyčioje. Nors naujasis stilius pirmąsyk pasirodė vienu metu trijose skirtingose vietose, geriausiai žinoma buvo karališkoji Šv. Dionyzo abatija į šiaurę nuo Paryžiaus. Abatas Sugeras, rūpinęsis bažnyčios vakarų fasado ir choro perstatymu 1137-1144 m., rodė Bažnyčios ir Kapetingų monarchijos bendradarbiavimo politikos pavyzdį. Šv. Dionyzo bei karaliaus sostą siejo glaudus ryšys. Karališkoji abatija buvo ne tik Prancūzijos karūnos saugotoja, bet ir savo bendravardžio šventojo Prancūzijos globėjo šventųjų relikvijų saugojimo vieta. Šv. Dionyzo abatijos vėliava, oriflama, buvo pripažinta visos Prancūzijos karalystės vėliava. Sugeras abatijos užmojus skatino visomis įmanomomis viešumo priemonėmis. Kaip sudėtines savo programos dalis, jis mecenavo epinę poeziją, gaivinusią senovės frankų karalių atgimimą, ir nauju architektūros stiliumi perstatė abatiją. 1144 m. užbaigus naująjį chorą, į jo iškilmingą atidarymą, tapusį nacionaliniu įvykiu, atvyko karaliaus šeima, svarbiausi baronai ir pagaliau devyniolika karalystės arkivyskupų bei vyskupų. Iš esmės Šv. Dionyzo konsekracija reiškė gotikos stiliaus krikštynas. Architektūros istorikai skirsto gotiką į dvi pagrindines fazes. Pradinis laikotarpis, pasibaigęs su XII a., vadinamas ankstyvąja gotika. Šiame tarpsnyje statytojai stengėsi rasti techniškai įvykdomus ir estetiškai patenkinamus sprendimus. Išsprendę šias pirmines problemas, XIII a. architektai pasiekė tobulumą ir meistriškumą; šis tarpsnis vadinamas didžiąja gotika. Gotikos stlius išplito po visą Europą su politiniais Prancūzijos laimėjimais. Gotikos sudėtiniai elementai nebuvo nauji. Tokias priemones, kaip briaunoti skliautai ir smailiosios arkos, laikytas būdingiausiais gotikos bruožais, dabar galime laikyti atėjusiomis iš pimtakų – musulmonų, burgundų ir normandų (romaninis stilius). Šiandien meno istorikai linksta svarbiausiu gotikinės architektūros bruožu laikyti langus. Priešingai negu romaninio pastato statytojas, mėgęs tamsos priedangą, gotikinės architektūros kūrėjęs visus savo techninius įgūdžius skyrė tam, kad bažnyčią užlietų šviesa. Jis lubas kėlė aukštyn. Norėdamas sugauti kiekvieną saulės spindulį, jis kiek įmanoma plonino sienas, atvėrė visą įmanomą erdvę ir ją įstiklino. Kur struktūra reikalavo sieną paremti, jis statė ją su kolonomis ir arkomis, kurdamas nėrinių sluoksnio įspūdį. Priešingai nei masyvus, uždaras ir izoliuotas romaninio sienų įspūdis, gotikos rūbas trapus, peregimas ir šviesus, apgaubiantis bažnyčią nepačiuopiama skraiste. Architektų idealas buvo dabar bažnyčia, statoma panašiai, kaip mes dabar statome šiltnamius. Tik jie neturėjo plieninių rėmų ir geležinių sijų – tekdavo daryti jas akmenines, o tam reikėjo daugybės kruopščių apskaičiavimų. Menininkai stengėsi, kad mes pajustume jų sumanymo drąsą ir džiaugtumės ja. Stovėdami po gotikinės katedros skliautais, privalome suvokti sudėtingą spaudimo ir tempimo sąveiką,, dėl kurios laikosi visas aukštai iškilęs skliautas. Čia nėra plikų sienų nei masyvių kolonų. Visas vidus atrodo iš plonyčių spindulių ir nerviūrų išpintas, jų audinys gaubia skliautą, paskui krinta navos sienomis žemyn, kol susirenka ties kolonomis, primenančiomis akmeninių vytelių ryšulį. Net langai apskleisti susipynusiomis kiauraraščio linijomis, vadinamomis ažūru. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos, nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kotemliaciją paniręs tikintysis pasijusdavo tarytum priartėjęs prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Gotikiniai meistrai kiekvienai skulptūrai įkvėpė gyvybės. Figūros tartum juda, oriai žvelgia viena į kitą, o jų drabužių klostės krinta taip, kad po jomis pajunti esant kūną.Kiekviena figūra buvo išraiškinga, skyrėsi nuo gretimos savo laikysena, savitu grožiu ir tik jai būdingu kilnumu. Visos skultūros, kaip ir anksčiau, reiškė bažnyčios doktriną. Gotikos meistrai norėjo įminti iš antikos paveldėtą drabužiais apgaubtų kūnų vaizdavimo formulę. Ir jie susigrąžino prarastą antikinio meno paslaptį, kaip parodyti po drabužio klostėmis esančio kūno formas. Dailininkai atsigręžė į gamtą – siekdami ne tiek ją pakartoti, kiek pasimokyti, kaip įtikimiau pavaizduoti žmogaus figūrą. Gotikos laikų menininkui šie metodai ir gudrybės buvo tik priemonės, o tikslas - kuo įtaigiau iliustruoti Biblijos pasakojimą, kad šis labiau jaudintų žiūrovą. Jam svarbu atskleisti pasakojimo prasmę, padėti tikinčiajam rasti jame paguodos ir pamokymų. Todėl Kristaus, žvelgiančio į mirštančią Švč. Mergelę, išraiška menininkui buvo neabejotinai daug svarbesnė už meistrišką jo kūno formų pavaizdavimą. XIII a. Šiaurės kraštų skulptoriai daugiausiai dirbo katedroms. To meto tapytojams dažniausiai tekdavo iliustruoti rankraščius, bet jų iliustracijų dvasia labai skyrėsi nuo romaninio stiliaus knygų puslapiuose viešpatavusios rimties. Meninkui svarbu perteikti savo veikėjų jausmus. Gilaus jausmo išraiška ir figūrų išdėstymas lape dailininui buvo svarbiau nei bandymas suteikti savo figūroms panašumo į gyvus žmones ar pavaizduoti tikrovišką sceną. Gotikos architektas už pradinį pasirengimą buvo dėkingas mokyklai. Architektūra neišvengiamai reikalavo mokytis, nes amatas apėmė sudėtingus techninius uždavinius. Akademinėje struktūroje architektūros menas buvo laikomas dalimi geometrijos, kurios taisyklės aprėpė jėgų linijas ir šviesos spindulius. Svarbiausia architekto norma buvo proporcingumo taisyklė, artimai susijusi su muzikos, laisvųjų menų samprata. Viduramžiais žmogų žavėjo skaitmeniniai santykiai, kūrę harmoniją muzikoje ir proporciją architektūroje. Proporcija net skulptūroje buvo svarbiausias gotikos stiliaus principas. Todėl skulptūrų grupės, kuriomis dekoruoti gotikos eksterjerai, teikia ramybės ir pusiausvyros įspūdį. Grožis yra skonio dalykas ir nuo Renesanso iki XIX a. gotikos menas buvo nemadingas (anot paties termino, gotikinis reiškia barbariškas). Dauguma meno kritikų sutinka, kad jai rūpėjo prasmė. Keistos romaninių bažnyčių figūros galėjo būti skulptoriaus užgaida, o gotikos architektas, skulptorius ar stiklius nesitenkindavo tik jausmų žavesiu, bet visada rūpestingai išreikšdavo prasmę ir mokydavo. Gotikos menas buvo mokymo forma. Nuomonės dėl architektūros labai skiriasi, užtat daugiau sutariam dėl skulptūros ir vitražo. Čia sutarimas įgalino Viduramžių ikonografijos, tyrinėjančios meno įvaizdžių prasmes, vystymąsi. Gotikinės bažnyčios išorę puošė stulbinanti skulptūrų gausa, ypač vakarų, šiaurės ir pietų fasadus, kur menininkas eilė po eilės dėstė šventuosius, pranašus, apaštalus, karalius, mergeles, valstiečius, žvėris ir dar daug ką. Bažnyčios viduje vitražai dar labiau gausino figūrų būrius. Pavyzdžiui, Šartro katedrą puošia daugiau negu 1800 skulptūrų ir dar daugiau stiklo atvaizdų, o kitose brandžiosios gotikos katedrose šie skaičiai dar įspūdingesni. Viduramžių dailininkai ir jų patarėjai teologai pervertė Senojo ir Naujojo Testamneto puslapius bei šventųjų gyvenimų aprašymus, ieškodami personažų ir istorijų, kuriuos galėtų atvaizduoti akmenyje ir stikle. Šie Biblijos siužetai ir šventųjų biografijos, papildantys temas iš teologijos, moralės, kasdienybės ir gamtos gyvenimo, suformavo atskirus ciklus ar grupes, paklūstančias savo tradicijoms. Šiuolaikinis meno istorikas gali išskirti vieną šių ciklų, tyrinėti jo įvaizdžius įvairiose bažnyčiose ir įžiūrėti prasmę, ir tai visame bažnytinio meno pasaulyje leido iš naujo atrasti bendrąją ikonografinę kalbą. Tam tikri atributai ir ženklai turėjo specialią prasmę. Pavyzdžiui, kryžius, uždėtas ant nimbo, žymėjo arba Kristų, arba Dievą Tėvą. Basa pėda rodė arba apaštalą, arba vieną iš Dievo asmenų. Apaštalas Petras paprastai vaizduotas tankiais plaukais, trumpa barzda, laikantis keletą raktų, o apaštalas Paulius – praplikęs ilgabarzdis ir paprstai laikantis kalaviją. Beraštis galėjo šiuos ženklus skaityti kaip raštų personažus ir suprasti katedrų skulptūrą bei vitražus. Ikonografija buvo kalba, kuria menininkai lotyniškajame krikščionių pasaulyje mokė žmones. Perteikti tikrąjį tikėjimą ir gerą elgesį buvo pagrindiniai tikslai, dėl kurių Viduramžių dailininkai kūrė savo personažus.Mokydami moralumo, gotikos dailininkai dažnai alegorizuodavo dorybes ir joms priešingas ydas bareljefų figūromis, kurias regime Paryžiaus, Amjeno ir Šartro katedrų vakarų fasaduose. Nugalėtojų dorybės ramiai pozuoja su atitinkamais simboliais, pavaizduotais ant skydų, o žemiau daug įdomesnės ydos vykdo savo vaizdžias piktadarybes. Paryžiuje, pavyzdžiui, šarvuota drąsa pasodinta aukštai su liūtu, išgraviruotu ant skydo, o bailumą vaizduoja riteris, išmetęs kardą bėgdamas nuo kiškio. Ydos buvo nusižiūrimos iš kasdieninio gyvenimo, kurį praeivis galėjo tuoj pat atpažinti. Taip Aistra žavisi savimi veidrodyje, Šykštumas sveria auksą, Nevltis persismeigia kardu, o Nesantaika pavaizduota vyro ir žmonos peštynėmis. Iš visų gotikos meno ciklų labiausiai išplėtota Paskutinio teismo tema. Ši jaudinanti scena, kurią galima rasti kiekvienoje gotikinėje katedroje, taip pat turėjo moralinį tikslą. Tokiomis teismo scenomis kaip Strasbūro katedros pietiniame portale kanonų teisės teisėjai naudodavosi kaip kulisine dekoracija, primenančia žemiškiesiems teisėjams ir priešininkams, kad jų sprendimus vieną dieną gali pakartoti aukščiausiasis Teisėjas. Gotikos mene, be aukštųjų religijos ir moralės temų, buvo vaizduojami ir kasdieninio gyvenimo užsiėmimai bei darbai. Daugelyje žymių bažnyčių galima rasti valstietį, dirbantį laukuose. Savotiškas metų laikų kalendorius pavaizduotas pagal Zodiako ženklus. Žmonių veikla apėmė ne tik rankų darbus, bet ir proto pastangas. Kadangi katedra dažnai buvo ir mokyklos suolas, tokių iškilių mokymo centrų kaip Paryžius, Šartras ir Laonas, katedrose galime tikėtis rasti septynių laisvųjų menų įvaizdžius. Atspindėdami Šartro pirmavimą XII a. pradžioje, dailininkai ten sukūrė pirmuosius ir geriausiai išplėtotus laisvųjų menų ciklus. Tuo pat metu, kai kancleris Teodorikas kūrė septyniųjų laisvųjų menų vadovėlį Heptateuchon, kurį paliko Šartro kapitulai, skulptoriai menus vaizdavo kaip moterų figūras, kurių kiekviena sėdi virš savo pagrindinio autoriteto: Dialektika laiko geliantį skorpioną, Retorika daro oratoriaus gestą, Geometrija brėžia skriestuvu lentelėje aplink savo kelius, Aritmetika skaičiuoja pirštais, Astronomija žvelgia aukštyn, o lengviausiai identifikuojama Muzika skambina varpeliais. Gramatika atvaizduota kaip garbi moteris, vienoje rankoje laikanti knygą, kitoje – legendinę rykštę. Akivaizdu, kad pedagoginė disciplina – amžina problema, nes vienas iš berniukų prie jos kojų peša kitą už plaukų. Autoritetai pavaizduoti kaip raštininkai, dirbantys prie stalų: Donatas po Gramatika, Ciceronas po Retorika, Aristotelis po Dialektika ir kt. Laono ir Paryžiaus dailininkai prie laisvųjų menų dar pridėjo aštuntą figūrą - Filosofiją, kurią pagal VI a. rašytojo Boecijaus pateiktą parašymą reprezentavo moteris. Laisvųjų menų, filosofijos ir Kristaus Mokytojo ciklai sugestijuoja artimus ryšius tarp mokslininkų ir gotikos dailininkų. Viduramžių dėstytojai ir studentai buvo linkę formuoti mąstymo mokyklas, kuriose dažnai sunku atskirti mokytoją nuo būrelio. Panašiai gotikos skultoriai steigdavo dirbtuves, kuriose prižiūrėdavo ir tobulindavo pagalbininkų amatą. Nuo XII a. Šartro skulptūroje, galima išskirti vieną pagrindinį ir keturis antraeilius dailininkus, kiekvieną su asistentais, o XIII a. Reimse vienas nežinomas genialus skultorius paliko žymę daugelio kitų darbuose. Mokyklos galėjo egzistuoti net architektūroje. Vilardo eskizų knyga irgi buvo gotikinės dirbtuvės produktas. Iš pradžių Vilardas nupiešė keletą piešinių iš kelionės į Vengriją, bet vėliau sąsiuvinį pavertė vadovėliu studentams. Jam mirus, eskizai liko atelier, ir juose pastabas ir piešinius padarė dar bent du nežinomi dailininkai. Niekada nerengti publikacijai, atsitiktinai išlikę eskizai teikia retą galimybę pažvelgti į Viduramžių dailininko kasdienybės pasaulį. XII a. daugelis gotikos architektų ir dailininkų liko nežinomi, bet per XIII a., ištobulėjus jų technikai, jie atsiskleidė ryškiau, todėl yra žinoma keleto architektų, dirbusių Reimseir Amjene, vardai. Būdingas šios klasės narys buvo Petras iš Montreuil, kurio svarbiausias darbas – Dievo Motinos katedros pietinis portalas; Petro antkapyje Šv. Germano bažnyčioje įrėžtas akademinis titulas: Mūrininkų magistras. Mokslininkai sprendė savo klausimus ir rezultatus surašinėjo į summae. Tokiu pat būdu gotikos arcitektai bei dailininkai savo meistriškumą tobulino ir įkūnijo bažnyčiose. Tad visai pagrįstai gotikinė katedra dažnai vadinta menine summa. Kaip teisės ir teologijos summa norėta apimti visą atitinkamo pažinimo visumą, taip skulptūroje ir languose Viduramžių dailininkai stengėsi sukurti krikščioniui būtino pažinimo įvaizdžius. Visi tikrojo tikėjimo ir gero elgesio niansai įgijo regimą pavidalą gausiuose ikonografiniuose cikluose, išreiškusiuose ne gryną profesionalaus teologo erudiciją, bet liaudžiai skirtų išsilavinimo pagrindų interpretaciją. Dailininkai ne visuomet dėstė gilius teologijos apmąstymus, daug dažniau – Biblijos ir šventųjų gyvenimų istorijas, šitaip padėdami teologams pasiekti žmones. BAIGIAMASIS ŽODIS Trumpu, bet skvarbiu žvilgsniu galima įžvelgti nesuvokiamą amžiaus temperamentą. Tam tikra prasme menas apčiuopia mūsų atvaizdą, mums patiems to nežinant. Kaip graikų skulptūra atspindi antikinės kultūros bruožus ir vystymąsi, taip gotikos akmuo ir stiklas teikia netiesioginį, bet skvarbų XIII a. vaizdą. Paskutinio teismo Kristaus figūroje ir Beau Dieu ramybėje slypi kai kas, kas atskleidžia savo jėgomis pasitikintį ir stabilumo apsaugotą amžių. Iškiliausioje Reimso skulptūroje šis pasitikėjimas virsta šypsena – tylaus pasitenkinimo šypsena puse lūpų. XIII a. buvo vienas iš retų šypsenos, kurią pateisina žmogaus pasiekimai, amžių. Jis dramatiškai kontrastuoja su deformuotu ateinančių amžių veidu, kai Kristus bus visiškai realistiškai vaizduojamas ant kryžiaus kenčiantis savo žmonijos agoniją ir nelaimes. Perėjimas nuo triumfuojančio Kristaus prie kenčiančio Jėzaus – tik vienas iš daugelio ateinančių vėlyvųjų Viduramžių tamsos ir nevilties ženklų.
Dailė  Referatai   (19,57 kB)
Gotika vakarų mene
2010-01-04
Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros bei skulptūros detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrukcija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis. Atsirado vertikalus erdvės skirstymas, smailios arkos. Svarbiausias elementas - vadinamoji gotikinė oginų kryžmė. Tai įvestos į skliauto briaunas kryžminės arkos, kurios keičia visos konstrukcijos ritmą. Pastatas darosi lengvesnis ir auga į viršų. Iš pradžių dar inkrustuotos viena puse į skliauto masę arkos vėliau darosi beveik nepriklausomos. Jau žinomas arabams ir romaninei architektūrai, smailus profilis pasirodo visur: didelėse arkose, tribūnose, languose ir net skliautuose bei oginose. Brandžios gotikos laikotarpiu (XIIIa. vid. - XIVa.) pagausėjo pasaulietinių pastatų. Architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, dar daugiau ažūriškumo ir puošnumo. Portalai ir langai dažnai buvo puošiami ažūriniais skydais, vimpergomis, bokštų viršūnės baigiasi pinakliais. Fasaduose ir interjeruose ypač gausu skulptūrų, languose spalvingų vitražų. Prancūzijoje buvo pastatyta sudėtingos kompozicijos, turtingo skulptūros dekoro kulto pastatų (Buržo Šv. Stepono katedra, Šventoji koplyčia Paryžiuje), pilių. Šiuo laikotarpiu gotika suklesti ir kitose Vakarų Europos šalyse. Vokietijoje kulto pastatams (halinei Šv. Elžbietos bažnyčiai Marburge, Kelno katedrai, Marijos bažnyčiai Liūbeke) būdingi aukšti fasadų bokštai, architektūros ir skulptūros dekoras. Buvo statoma daug civilinių ir gynybinių pastatų (Liūbeko, Braunšveigo rotušės). Anglijoje statomos ilgos lotyniško kryžiaus plano bažnyčios (Kenterberio, Velso katedros, Vestminsterio abatijos bažnyčia Londone). Šie pastatai žemesni, dažnai turi stačiakampį chorą, masyvius keturkampius bokštus fasade ir virš transepto. Savita Italijos gotika plito daugiausia jos šiaurėje (Lombardijoje, Venecijoje, Toskanoje). Italijos kulto architektūroje (Florencijos, Orvjetos katedros) romaninio stiliaus bruožai susipynė su gotikos elementais. Toskanos visuomeniniai pastatai (Sienos Florencijos rotušė) masyvių formų, rūstūs, Venecijos (Dožų rūmai) - azūriški, puošnūs. Vėlyvosios gotikos architektūroje (XIVa. pab. - XVIa. pr.) atsirado daugiau dinamikos, įmantrumo, puošnumo, dekoratyvinių elementų. Buvo statomos halinės bažnyčios, koplyčios, rotušės, rūmai, gyvenamieji namai. Sienas ir bokštus puošė dekoruoti langai, nišos. Vėlyvoji gotika labiausiai pasireiškė Prancūzijoje. Pastatyta puošnių bažnyčių (Šv. Maklu Ruane), rotušių (Sen Kantene), rūmų (popiežiaus rūmų ansamblis Avinjone). Visų Vakarų menų raidoje gotinis pastatas vaidina išimtinai svarią rolę. Jei romaninė bažnyčia palyginus kuklus kaimiškas abatijos namas, tai gotinė šventovė atranda naujas proporcijas. Iškyla didžiausios Vakarų pasaulio katedros (Prancūzijoje - Lano, Šartro, Paryžiaus katedros, Sen Deni vienuolyno bazilika, Vokietijoje - Magdeburgo katedra, Anglijoje - Solsberio katedra). Naujai architektūrai reikalinga ir nauja dekoracija. Laužydamas romaninį mūrą, architektas laužo ir romaninę skulptūrą. Dideli reljefai užsiliko tik ant portalų ir kitose aukštose dalyse. Ant baliustradų ir aukštų galerijų statomi taip pat dideli reljefai. Visi jie yra naujo būdo. Atsimaino ornamentinė gama. Vietoj sausos geometrijos pasirodo gyvi lapai, augalai ir gėlės. Žmogaus vaizdas įgyja naują reikšmę. Jis turi savo kanoną ir savo nepriklausomą formą. Keičiasi mimika. Kūnas turi savo vidaus pusiausvyrą. Italų skulptūra eina dvejopa kryptimi. Iš vienos pusės ji nevengia gotinės įtakos, iš kitos - pasirodo iš naujo atbudinta senoji klasikinė romėninė plastika. Niccolo Pisano genijus formuojasi būtent šiame dvejopame judėjime. Jo šedevras yra Pizos baptisterio ambonas. Romėninės formos pasirodo nuolatinėje kompozicijoje, vaizdų kaukėse, visų figūrų siluetuose. Gotika duoda jam daugiau švelnaus lyrizmo. Panašus dviveidis menas išsivysto ir Sienos katedros ambone, kur figūrų judesys drauge reiškia antikinę stiprybę ir prancūzišką graciją. Bet jei pirmieji paminklai ir rodo dviejų priešingų gaivalų sintezes, tai Italijos skulptūros tolesnis vystymasis juos atskiria. Pizos mokykla išplėtė ypač helenistinį klasicizmą, o Florencija ir Italijos šiaurė prisiartino prie gotikos. Vokietijos skulptūrai taip pat būdingi anachronizmai. Čia gotikinis reljefas jungiasi su pusiau romaniniais, pernelyg pilnais otonų ir karolingų elementais (Andlau ir Regensburgo Šv. Jokūbas, Miunsterio Šv. Paulius). Bet nauja nepriklausoma gotika gimsta Anglijoje, kur romaninė skulptūra nėra turtinga ir kur užsilieka ne tik bendri karolingų, bet ir keli vietiniai, saksoniški ir airiški elementai. Fasado architektūra apibūdina net tiktai skulptūros paskirstymą, bet ir formą. Vietoje nepertrauktų kompozicijų atsiranda senieji "žmonės už arkos". Apkabinti nišomis, jie yra monumentalių statulų (Wells, Exeter) atskiri izoliuoti paminklai, kurie statomi vienas greta kito ir vienas ant kito, nesudarydami bendros scenos. Gotikinė skulptūra nėra architektūros neatskiriama dalis. Ji - pastato palydovė. Forma padidinta, supaprastinta, bet visiškai neapibūdinta. Tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje, Ispanijoje, Flandrijoje ir net Italijoje gimsta nauja monumentali, idealistinė žmonija. Kaip architektūrai, taip ir dailei gotika atnešė daug naujovių. Gotikinė ikonografija išsižada vizijų, epopėjų, rytų baidyklių. Ji evangelinė, žmogiška, natūrali. Kristus netenka savo antžmogiško didumo ir eina artyn prie žmogaus. Šv. Marija nėra jau iškilminga azijatinė karalienė, bet kūdikio motina. Vietoj nesuprantamo dievo kulto čia atsiranda ir išsivysto nauja žmogiška religija. Dailininkas atranda gilią ir paprastą taikos ir tvarkos pasaulį. Kalendorius jau atvaizduojamas ne tiktai zodiako kabalistiniais ženklais, bet ir mėnesių darbų lyriniais paveikslais. Tai nauja pasaulio apžvalga, nauja formų koncepcija, kur viskas darosi aišku, suprantama ir gražu. Menas darosi gamtos, mokslo, moralės ir isorijos veidrodžiu. Gotikinė tapyba neturi romaninio stiliaus vienybės. Jei skulptūrai gotikinė katedra ir palieka palyginus gerą vietą, tai beveik išstumia tapybą. Romaninio mūro panaikinimas laužo ne tik reljefą, bet ir freską, kurių vietą užima langų vitražas. Bet pietuose, kur XIIa. pastatas dar nesugriautas, pasireiškia tikras freskų renesansas. Naujasis menas čia vystosi senuose griežtuose romaniniuose rūmuose. Pagrindinis elementas - vitražas. Įvairios scenos pasirodo medaljonuose, kvadratuose ir kitose ornamentinėse figūrose. Vitražo dailė be improvizacijos. Viskas čia išskaičiuota iš anksto, nes menininkas paruošia kompozicijos kartoną, išpjausto įvairias dalis ir jungia švino šakomis. XIVa. atsiranda nauja miniatūra. Raidės darosi ilgesnės, piešinys atsišakoja ir užpildo visą puslapį gražių gėlių ir lapų figūromis. Visas tekstas apsijuosia gyvos floros ornamentais, tarp kurių laksto paukščiai ir drugiai. Nauja tapyba atsiranda XIIIa. gale ir išsivysto Giotto ir Sienos mokyklomis. Giotto kūryba reiškia tikrą revoliuciją. Jis išvaduoja kompoziciją iš ornamentinių ir sausų formulių, randa tikrą tapybos reljefą. Vietoj plokščių, išrašytų ant mūro figūrų pasireiškia tankios ir pilnos kūnų masės. Išsivysto plastiniai elementai. Tačiau Giotto kūryba galutinai nenaikina senosios dailės. Įsiverždamas į užsienio šalis, gotikinis stilius pamažu keičiasi. Jis steigia naujas mokyklas. Prancūzijoje gotika išsivysto eidama nuo klasicizmo į baroko romantiką. Vokietijoje jis prasideda sausu akademizmu. Anglijoje visa evoliucija veda į priešingą kryptį. Ji prasideda baroko ir baigiasi akademinėmis sausomis formomis.
Dailė  Referatai   (10,67 kB)
Jau XIVa. Pradžioje Lietuvoje buvo pradėtos statyti mūrinės pilys, kaip ir visoje Europoje. Tačiau tai buvo ne kulto, kaip kitose šalyse, o gynybos pilys, kadangi Lietuva dažnai patirdavo kaimyninių šalių agresiją. “Mūrinė pilis, be gynybinės, atliko ir kitas funkcijas: buvo kunigaikščio gyenamoji vieta, krašto arba tam tikros teritorijos administracinis ir ūkinis centras”. (3p.35) XVa. pradžioje pilims pulti pradėta naudoti artilerija, todėl šiuo laikmečiu dar labiau stiprinamos pilių sienos, statomi flanginiai bokštai, rekonstruojamos ir perstatomos senosios pilys. Nemažai naujovių į Lietuvos pilių architektūrą atnešė gotikos stilius, vyravęs XIVa. pabaigoje - XVIa. pradžioje. Mūrijimui pradėta naudoti daugiau plytų. Pilių architektūra išliko gana rūsti. “Dagiau dėmesio imta skirti fasadų proporcijoms ir formų tobulumui. Kunigaikščių gyvenamieji kambariai, reprezentacinės salės buvo dengiamos nerviūriniais skliautais, puoštiamos freskomis” (3p.94 - 95). VILNIAUS PILYS Apie Vilniaus pilis patikimų žinių atsirado tik XIVa., su vis dažnėjančiais kryžiuočių įsiveržimais į Lietuvą. “Tuo metu Vilniuje jau buvo trys pilys” (1p.27). Viena jų, vadinama Kreivoji, buvo medinė ir labai didelė. Tačiau ji buvo sudeginta ir nebeatstatyta, nes vėlesnieji rašytiniai šaltiniai jos nebemini. Jau XIVa. pabaigoje minimos Aukštutinė ir Žemutinė pilys. Jos buvo mūrinės. XVa. pradžioje gaisras smarkiai apgadino Aukštutinę pilį. Tačiau Vytauto įsakymu pilis buvo atstatyta ir patobulinta. Išlikę gotikinės pilies griūvėsiai, tikriausiai, yra XVa. pradžios Vytauto pilies liekanos. Aukštutinė pilis nebuvo pritaikyta karaliaus davarui. Žemutinė “pilis tapo karališkąja rezidencija” (1.p30). Vilniaus Aukštutinėje pilyje buvo šv.Martyno koplyčia. XIVa. viduryje plėtėsi karališkujų pastaų statyba. Geriausiai iš visų pilies statinių išliko vakarinis bokštas. Aukštutinės pilies bokšto sienos į viršų plonėja, bokštas aštuoniakampis. “Fasade vieną aukštą nuo kito skiria horizontalios perskyros. Visose sienose yra pusapskričiai arkiniai langai” (3p.96). Fasadų apdaila plytomis ir kitos formos būdingos gotikai. Pilies rūmai rekonstruoti irgi gotikos epochoje. Pirmame aukšte buvo keturios nešildomos ūkinės patalpos. Antrą aukštą užėmė didelė salė, į kurią vedė sraigtiniai laiptai. Salę dengė nerviūrinis skliautas. Rūmų fasadai buvo gana paprasti. “Vilniaus Aukštutinė pilis kartu su kalno papėdėje buvusia Žemutine pilimi XIVa. sudarė vientisą gynybos kompleksą.” (3p.96) KAUNO PILIS Nedaug žinių ir apie Kauno pilį. Žinomas vienas svarbus istorinis faktas: 1362m. Kauno pilis buvo sunaikinta, o 1368m. buvo atstatyta. Pirmosios pilies išliko tik “trečdalis pamatų ir virš jų 1 - 2,5m. aukščio sienos fragmentas. Sienos ir pamatai statyti iš horizontaliai eilėmis sukrautų akmenų. Į vieną išorę dėta plokščioji akmenų pusė, kai kurie akmenys skelti. Ant senųjų sienų išmūryti antrosios pilies pamatai” (1p.157). Jos kiemą supo aukštos gynybinės sienos, kampuose stūksojo keturi bokštai. “Pietryčių bokšte buvo du įėjimai: apačioje ir antrame aukšte. Nuo antro aukšto sienoje kilo į viršų srieginiai laiptai. Šalia bokšto, rytinės sienos apačioje, buvo vartai.” (3p.215) Atstatytoji pilis buvo pritaikyta tobulesnei karinei technikai. Keturkampis pietvakarių bokštas naudotas ūkio reikalams ir užlipti į gynybinių sienų galerijas. Keturkampis šiaurės rytų bokštas buvo skirtas aukštutinių vartų apsaugai. “Apskritas šiaurės vakarų bokštas, <…> buvo naudojamas ryšiui su gynybinėmis galerijomis, tačiau tiko ir flanginei gynybai.” (3p.95) XV amžiuje Kauno pilis buvo vėl rekonstruojama ir stiprinama. XVa. tobulinant pilį siena mūryta iš plytų kiautiniu būdu: viduje yra daug įvairaus didumo “akmenų, paviršiuje plytos rištos daugiausia gotikiniu būdu <…> Rytinėje sienos pusėje viršum pamato kyšojo plytų karnizas.” (3p.95) “Kauno pilis yra gotikinis gynybinis statinys, kuriame pakartotas antrosios aptvertinės pilies planas” (2p.216) Nors ji ir daug kartų rekonstruota, tačiau nepakito pirmykštis keturkampis aptvarinis planas. TRAKŲ PILYS “Trakų vardu vadinamos trys pilys: Senųjų Trakų - viena ir Naujųjų Trakų dvi: Pusiasalio ir salos.” (1p.89) Naujųjų Trakų viena pilis yra Galvės ežero saloje, kita - pusiasalyje. Pusiasalio pilis buvo įsiterpusi tarp Galvės ir Bernardinų (Lukos) ežerų. Galvės ežeras skalauja pilį iš šiaurinės pusės, o Bernardinų ežeras iš rytų ir pietyčių. “Pietvakarių ir šiaurės vakarų kraštu pilis rėmėsi į sausumą.” (1p.102) Pusiasalio pilį sudarė priekinė , aukštutinė ir žemutinė dalys. Manoma, kad XIVa. pusiasalio pilis turėjo šešis bokštus, iš kurių dviejuose buvo vartai. Pietryčių bokštas, stovėjęs Bernardinų ežero krante, buvo su kontraforsais. Trakų pilies plytų mūras dažniausiai gotikinio stiliaus, tačiau pasitaikydavo ir neaiškaus rišimo sistema. XVa. pradžioje Aukų kalne pastatyti keli gyvenamieji pastatai. Šių statinių atskiros dalys - aptvarinės sienos, bokštas ir rūmų išdėstymo schema labai primena gotikinio stiliaus pilis. XVa. viduryje nebuvo rūpinamasi šios pilies rekonstravimu ir ji gana greitai buvo sugriauta. “Trakų salos pilis statyta XIVa. - XVa. pradžioje “ (3p.103) jos padėtis ir architektūra gana savitos. Tyrinėjant pilies griūvėsius , nustatyta, kad pilis statyta dviem periodais. Kunigaikščių rūmų šiaurės vakarų korpuso patalpos statytos pirmuoju periodu, o dononas - antruoju. “Pilis buvo pritaikyta gynybai nuo parako patrankų. Tai liudija priešpilio gynybiniai bokštai.” (1p.123) Prieš pradedant statyti pilį, jos vietoje buvo trys mažos salos ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Kaip jau buvo minėta, pilis buvo statoma dviem pagrindiniais periodais. Tačiau galima paminėti ir trečią statybos etapą, kuris vyko maždaug XVa. pradžioje. Šiuo laikmečiu buvo suformuotas papilys, apsuptas gynybine siena su bokštais. “Kiek vėliau sumūryti vakariniai, o dar vėliau - rytiniai kazematai. Tuo pilies, kaip gynybinio ir rezidencinio objekto, statyba buvo baigta.” (3p.104) Salos pilies sienos buvo mūrijamos iš įvairaus dydžio lauko akmenų. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai ir patalpų vidus buvo dailinami plytomis, kurių rišimas buvo gotikinio stiliaus. Statant rezidencinius rūmus dar naudotos profiliuotos plytos. Pilį supo aukšta siena su trimis galingais bokštais, kurie apačioje buvo keturkampiai, o viršuje apskriti. Pietinėje sienoje stūksojo netaisyklingo keturkampio plano vartų bokštas. “Jo pirmame aukšte buvo įvažiavimas su sudėtinga uždarymo sistema - pakeliamu tiltu ir dvejais vartais.” (3p.105) Pirmasis pilies aukštas buvo dengtas sijine perdanga. Antrame aukšte, perdengtame žvaigždiniais skliautais, gyveno įgula. Pilies kiemas išgrįstas akmenimis ir jame buvo lietaus kanalizacija. Rūmų pietryčių korpuso antrame aukšte buvo didelė reprezintacinė salė, perdengta trijų travėjų žvaigždiniu skliautu . Šios salės sienos XIVa. pradžioje buvo ištapytos. “Salės ir kitų patalpų langai turėjo vitražus.” (3p.107) Trakų salos pilis - gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys. Pilies išorės architektūra gana paprasta ir santūri, o kiemo fasadai ir interjeras - puošnūs. Galima drąsiai teigti, jog ši pilis - vienas iš Lietuvos architektūros šedevrų. MEDININKŲ PILIS Medininkų pilis savo įrengimais, statyba ir pobūdžiu gimininga Lydos ir Krėvės pilims. Manoma, kad šios pilys statytos panašiu laikmečiu. “ Dabar Medininkai didelė, plotu didžiausia, pilis Lietuvoje.” (1p.169) Pilis išties stebina savo didumu. Jos mūrai užima beveik du hektarus. Medininkuų pilis tūrėjo keturis bokštus: vieną didelį ir tris mažus. Didysis bokštas - penkiaaukštis, kvadratinės formos statinys. Šiame bokšte buvo ir gyvenama, ir stebimos apylinkės, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Trijuose viršutiniuose aukštuose buvo smailiaarkiai langai. Visos keturios pilies sienos turėjo vartus. Medininkų pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. “Jų formos kuklios, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmeniu” (3p.41) Medininkų pilies siena mūryta iš lauko akmenų, sudėtų eilėmis. “Visos keturios vidinės sienos mūrytos vienodai, tuo tarpu ant išorinių sienų ir plytų mūrytas apvalkalas. “ (1p.174) Iš tolo žiūrint atrodo, kad dvi pilies sienos statytos akmenų - plytų juostomis. Kitos dvi sienos apmūrytos plytomis ištisai. Pilies sienos vidus neturi apvalkalo. Tik sienos viršus mūrytas iš nevienodo dydžio plytų. “Medininkų pilis buvo pritaikyta tik frontalinei gynybai. Jos sienos be išsikišusių bokštų, iš kurių būtų galima apšaudyti priešą, prasiveržusį iki pat sienos.” (1p.175) Pagal savo paskirtį ir konstrukciją Medininkų pilį galima laikyti seniausiu pilies tipu viasame Pabaltyje KLAIPĖDOS PILIS Tarp visų kitų anksčiau paminėtų Lietuvos pilių, negalima pamiršti ir Klaipėdos pilies, kuri deja, neišliko iki šių dienų. Klaipėdos pilis buvo pastatyta XIIIa. viduryje kalavijuočių. “Pilis buvo pastatyta labai svarbioje strateginiu požiūriu vietoje - ties Danės žiotimis beveik prie Kuršių Nerijos šiaurinio galo.” (1p.277) Šiandien apie Klaipėdos pilies architektūrą yra labai mažai žinių, nes Klaipėdos pilis neturi savo istoriko. Visi žinomi faktai apie šią pilį yra gerai neišaiškinti ir ginčytini. Pirmoji Klaipėdos pilis buvo medinė. Antoji pilis - mūrinė. Dauguma tyrinėtojų mano, kad pastatytoji mūrinė pilis yra konvento tipo pilis, tai yra, pastatas su uždaru stačiakampiu ar kvadratiniu kiemu viduryje bei bokštais kampuose, apjuostais gynybine siena, kartais irgi su bokštais. Tačiau jau dabar pradedama abejoti, ar Klaipėdos pilis išties buvusi konventinė, nes tokiai piliai pastatyti prireiktų nemažai laiko, o pilis buvo išmūryta per gana trumpą laiką. Labiau tikėtina, kad pilis buvusi mūrinė aptvarinio tipo. Pilies sienos buvo tamsios, iš akmenų ir raudonų plytų . Jas “paįvairino pilki ir balti iš tašyto kalkakmenio mūryti langų ir durų rėmai.” (1p.290) Kalaipėdos pilis nuolat puldinėjama, todėl ją vis reikėdavo atstatinėti. XVa. viduryje pilis buvo vėl apardyta ir mažai betaisoma. XVIa. viduryje senus keturkampius pilies bokštus pakeitė modernesnieji apvalūs bokštai. Matyt, tada buvo pakeistos ir siauros aukštos gotikinių langų angos keturkampėmis, būdingomis renesanso epochai. KITOS PILYS Pakankamai žinoma Lietuvoje yra Merkinės pilis, pastatyta XVa. antroje pusėje Nemuno - Merkio - Stangės santakoje. “Tai buvo labai svarbus ne tik strateginis, bet ir ekonominis bei administracinis centrai.” (3p.28) Netoli Merkinės stovėjo Liškiavos pilis, kurios pietinis bokštas savo paskirtimi, sienų krovimo būdu, jų storiu, medine armatūra visai panašus į atstatytos po 1362m. sugriovimo Kauno pilies pietryčių bokštą.” (1p.243) Lydos pilis pastatyta XIVa. pradžioje. Pilis trapecinė, pietvakarių ir šiaurės rytų sienų kampuose pastatyti du keturkampiai bokštai. Vieno bokšto “kaiutinio mūro paviršius apdailintas plytomis.” (3p.38) Antro bokšto sienose buvo pusapskričių arkų langai. Lydos pilies rytinėje sienoje buvo dveji vartai: didieji - pusapskričiai ir mažieji - smailėjantys arkiniai. “Orginalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų, pusiau apskritų arkelių.” (3p.38) Krėvos pilis, pastatyta XIVa. pradžioje, turėjo du bokštus. “Bokšto fasadai apačioje buvo mūryti iš akmens, o viršuje iš plytų. Gardino pilis pastatyta Nemuno ir Gardynės santakoje. Pilies aptvare buvo penki masyvūs bokštai. “Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais.” (3p.99) Išlikę Gardino pilies skliautų pėdsakai ir fragmentai rodo ryškius gotikos stiliaus požymius. Lietuvoje būta ir daugiau pastatytų pilių, tačiau apie jas yra dar mažiau žinoma, arba jos yra mažiau reikšmingos. IŠVADOS Iš likusių Lietuvos pilių liekanų galime spręsti, jog jos dažniausiai būdavo gynybinio pobūdžio. Pilys buvo statomos tuo laikmečiu, kai mene vyravo gotika, todėl ir pilių architektūra yra dažniausiai gotikinio stiliaus. Jau XIVa. medinės pilys tapo mažiau reikšmingomis, todėl vietoje jų buvo statomos mūrinės. Be to, pilys nuo XVa. tapo teritorijos valdymo centrais, kunigaikščių būstinėmis. Nors ir ne visos pilys statytos XIV -XVIa., išliko iki šių dienų, tačiau jos yra didelis kultūrinis ir istorinis palikimas, stebinantis ir, tikriausiai, stebinsiąs ateinančias kartas.
Dailė  Referatai   (11,97 kB)
Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau ir sienos.Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Kulto pastatų stogai išliko aukšti, o rūmų ir namų – žemesni. 16a. vieni Lietuvos miestai buvo valstybės, kiti feodalų žinioje. Per Valakų reformą visi miestai, neturintys Magdeburgo savivaldos teisių, buvo perplanuoti ir rekonstruoti. Jau 16a. viduryje pradėta pereiti nuo savaime susidariusios radialinės miestų planavimo struktūros prie stačiakampio aikščių ir gatvių plano, perimto iš Vakarų Europos. Iš anksto sudaryta miestų plano schema tapo būdinga renesansui. “Kuriamų ir plečiamų miestų kompozicijos centre tapo ištęsta stačiakampė arba beveik kvadratinė turgaus aikštė”. Tokių kuriamų miestų būdingas planavimo pavyzdys yra Virbalis, statytas 16a. viduryje ir antroje pusėje pagal iš anksto sudarytą planą. Į kvadratinės turgaus aikštės kampus suėjo po dvi statmenas lygiareikšmes gatves, sudarančias pagrindinių gatvių tinklą. Nė viena jų nepabrėžė miesto ryšio su dvaru, esančiu už miesto. Vienaaukščiai mediniai namai, statyti galais arba šonais prie gatvių ir aikštės pakraščių, sudarė Lietuvos miesteliams būdingą gatvių bei aikščių išklotinę. Aikštėje ir prie aikštės renesanso laikotarpiu ir vėliau rikiavosi svarbieji miestelio pastatai – Domininkonų vienuolynas, katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, rotušė. Jie formavo miesto centro erdvę. Taigi 16a. ir 17a. pirmoje pusėje daug naujų miestų ir miestelių buvo kuriama pagal stačiakampį planą. “Tačiau šalia tokio plano 17a. pirmoje pusėje formavosi ir linijinės struktūros miesteliai, kurie išaugo po 1557m. Valakų reformos iš gatvinių rėžimų kaimų”. Juose sodybos spietėsi prie didžiosios gatvės, kuri iš tikrųjų būdavo kelias tarp gyvenviečių. Panašiai linijiniu būdu formavosi ir miesteliai tarp ežerų ir balų. Kartais nuo didžiosios gatvės eidavo kitos šalutinės gatvelės, kai kur prie jos glausdavosi stačiakampė aikštė. Ginybinės rezidencinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidaudavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui ir gynybai. “Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartileriniai gynybai”. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilių aplinką. Nuo 16a. vidurio kuriami sodai-parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinć dalį. Lietuvoje plito daugiausia itališko tipo simetrinės ašies kompozicijos parkai su alėjomis, terasomis dekoratyviniais tilteliais ir vandens efektais. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu įėjo į madą olandiški parkai, kurių svarbiausias elementas – dekoratyviniai tvenkiniai. Biržų Radvilų parkas buvo Širvenos ežero saloje, Raudonės pilies parkas, iš pradžių juosćs ją iš pietų ir rytų palaipsniui išaugo iki 25ha. Gynybinės rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: Ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; Kitos – atviro tipo tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Pastarosios jau darėsi panašios į rūmus. Viena aukščiausių ir žymiausių primosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinų sienų buvo įvairios paskirties ne vieno meto pastatų kompleksas, kuriame dominavo renesanso stiliaus rūmai. Pietinis rūmų fasadas buvo trijų aukštų. Apatinis aukštas dengtas rustika, kiti tinkuoti. “Kiekviename aukšte buvo skirtingo dydžio, kampuoti, su vis kitokiais apvadais renesansiniai langai, pabrėžiantys sienų lygumą. Rūmai turėjo atiką, sukaidytą gotikinio skliautimo arkučių ir šaudymo angų “ . ( Lietuvos atikai skiriasi nuo Lenkijos atikų, nes baigiasi horizontalia linija, o ne dantytu viršumi). Didžiojo rūmų kiemo korpusų fasadai pagal italų renasanso tradicijas greičiausiai buvo su londžomis, iš kurių buvo žiūrimi muzikantų pasirodymai, vaidinimai, karnavalai, turnyrai, žaidimai. Antrosios grupės rezidencines pilys pradėtos statyti 16a. pabaigoje – 17 a. pradžioje. Juose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdingu landšalfu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. “Prie tokių pilių skirtina buvusi Žygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviniais žuvų tvenkiniais”. Iš šio tipo pilių išliko tik Aušėnų ir Panemunės pilių griuvėsiai bei restauruota Raudonės pilis. Šios grupės pilių sienos buvo plonesnes negu ankstesnių pilių ir bokštai sipnesni. Jas dar juosė nedideli pylimai. Gynybiniai grioviai kaip ir dekoratyviniai tvenkiniai – skirti landšalfo paįvairinimui ir gynybai. Rūmų architektūroje vyravo horizontalios linijos ir plokštumos. Tik kampuose liko išsikišę šešiakampiai bokštai, uždengti smailėjančiais stogeliais. Jie buvo gyvenami ir beveik jokios gynybinės reikšmės neturėjo. Kiemo ir lauko fasadų paviršiai lygūs, tinkuoti, langai pusapskričių saramų. Durų angos buvo panašios kaip langų arba stačiakampės. Nuo 16a. vidurio didikai be rezidencinių pilių miestuose ir savo dvaruose ėmė statydintis renesansinius mūrinius gyvenamuosius rūmus. Jie daug mažesni už pilis, dažniausiai be vidaus kiemo, vieno stačiakampio korpuso. Jei ir būdavo tradicinių gynybinių bokštų, tai jie pritaikyti gyventi. Rūmai tapo centru dvaro sodybos, kurioje vyravo mediniai ūkiniai pastatai. Neramiais laikais sodybos buvo apjuosiamos plačiais gynybiniais grioviais arba aptveriamos stačiakuolių tvoromis. Nemažai dar buvo statoma ir perstotama dvarų medinių rūmų, kuriuose atsispindėjo senos, liaudiškos tradicijos. Šitoks medinės sodybos pavyzdys yra 1610m. inventoriuje aprašytas Ukmergės maršalkos kunigaikščio A.Žilinsko Raguvos dvaro kompleksas. Taigi renesansiniams rūmams Lietuvoje būdingas formų įvairumas, darni jungtis su aplinka. Miestiečių pastatai palyginti su didikų ir kitų feodalų rūmais atrodė kukliai. Beveik iki 16a. vidurio miestiečių gotikiniai namai buvo pertvarkomi pagal naujus reikalavimus. Tačiau, plečiantis miestams, jų gyventojai ir įvairios bendruomenės ėmė statydintis ir renesanso stiliaus namus. Kartais sujungti du seni gotikiniai namai buvo pertvarkyti į renesansinius. Jų planai ir forma priklausė nuo savininko netingumo, užsiėmimo, namo paskirties ir vietos. ”Nepakeistų namų išliko mažai; jie buvo vieno, dviejų, kartais trijų aukštų, statyti prie pat gatvės, galais ar šonais į ją, kaip ir gotikoje, besikaitančiais fasadais įvairino gatvės išklotinę”. Namų planai nesudėtingi, neretai skersinėmis sienomis suskirstyti į mažesnes patalpas. Lauko durys į prekybines patalpas įrengiamos iš gatvės, kitos – iš kiemo pusės. Namų išvaizdą lėmė stogo ir sienų aukščio proporcijos, langų ir durų santykiai, jų simetrinis ar asimetrinis išdėstymas. Vartai, durys, langai būdavo su pusapskritėmis, segmentinėmis arkomis arba stačiakampėmis sąramomis. Renesansinė apdaila gan saikinga. Puošniausi fasadai išeidavo į gatvę; 16a. įvairios namų detalės – karnizų brankos, langų apvadai – darytos iš tinko ar profilinių plytų. Horizontaliai skaidyta iškištomis ar kampu pasuktomis plytomis, kurios sudarydavo reljefines juostas. Angų briaunos įvairaus piešimo ir profilinių plytų. Pagal šiaurės manierizmo principus apvadai ir atbrailos buvo baltai tinkuojamos arba dažomos šviesiomis spalvomis. “Nuo 16a. antrosios pusės namų fasadai dažniausiai tinkuojami, jų plokštumos skaidomos įgaubtomis ar iškilomis horizontaliomis juostomis, vertikaliais plokščiais piliastrais, sienos viršuje apjuosiamos frizais, karnizais”. Stačiakampiai langai puošiami apvadais. Vartų angos skliaudžiamos pusapskritimėmis arkomis, dekoruojamos piliastrais su ablementais, stogeliais, vartų skliautai dekoruojami renesansinio rašto ir profilio tipo brankomis. Pagal planą miestiečių namus galima skirstyti į stačiakampio plano, kampinio (L raidės) plano su pusiau arba visai uždarais kiemais namus. Kompleksiniai kelių korpusų pastatai dažnai būna baigti ne vienu metu. Rūmų ir gyvenamųjų namų interjerai turėjo daug ką bendro. “Iš testamentų ir kitų šaltinių matyti, kad anais neramiais laikais interjerai buvo paprasti. Tik 16a. pabaigoje daugiau dėmesio imama kreipti į jų tvarkymą. Kiekvienos patalpos forma, aukštis ir architektūrinių elementų išdėstymas atitiko paskirtį ir estetines reikmes. Pastatų patalpas dengdavo skliautai, tačiau daug dažniau medinės lubos ant sijų. Tai leido kiek paaukštinti patalpas, išlaikyti vidaus proporcijas. Kartais visos lubos būdavo dažomos, o sijos drožinėjamos. Sienos būdavo tinkuojamos ir baltinamos, jų viršutinć dalį puošdavo ornamentinis frizas. Iškilmingesnės patalpos būdavo dekoruojamos herbais, groteskine, kai kada siužetine tapyba, lipdyba. Mūrines sienas labiau linkta dengti kilimais, kailiais, spalvotu ormanentu, oda rūmuose, kurie palaikydavo šilumą. Grindis grįsdavo pušinėmis arba eglinėmis lentomis, kartais keraminėmis plytelėmis. Langai būdavo stačiakampiai ąžuoliniais ar uosiniais rėmais. Langų išdėstymas formavo vidaus kompoziciją. “Interjero išraiškai daug reikšmės turėjo spalvingi, dekoratyvūs židiniai ir koklinės krosnys”. Baldai dažniausiai būdavo primityvūs, uždendti dekoratyviniais audiniais, kailiais, spalvota oda. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupć, išlikusią iki šiol. “Renesansinė kulto architektūra labiau negi pasaulietinė atspindėjo socialinius prieštaravimus, nes bažnyčios buvo kovojančių katalikų ir reformatų įsitvirtinimo postai. Per šias kovas dalis ankstyvojo renesanso paktų buvo sunaikinta. Pavyzdžiui, Gėluvos (Raseinių raj.) evangelikų reformatų mūrinė bažnyčia kelis kartus buvo katalikų sugriauta ir sunaikinta. Katalikai 16a. pirmoje pusėje dar kurį laiką propagavo gotiką. Tačiau 16a. viduryje labiau įsigalėję protestantai statė daugiausia renesansines bažnyčias. Katalikų bažnyčių renesansinį stilių skatino fundatoriai, kurie kulto pastatuose statėsi renesansines tribūnas, koplyčias, ložes. Daug didikų šeimų buvo Vilniaus katedroje ir kitose bažnyčiose. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje išliko renesansinių formų Šv. Mykolo koplyčia, statyta Vilniaus kašteliono M. Hlebavičiaus. “Renesansinės bažnyčios kartais buvo statomos ir kaip Didžiojo kunigaikščio ar feodalų šeimų mauzoliejai (Šv.Onos – Šv.Barboros bažnyčia Vilniuje – Žygimanto Augusto mauzoliejus, Šv. Mykolo – Sapiegų mauzoliejus)”. Įvairių konfesijų renesanso stiliaus bažnyčios mažai kuo skirėsi. Jos buvo nesudėtingų tūrių, dažniausiai pailgo stačiakampio plano, su bokštais, o jų konstrukcija, fasadų struktūra ir kompozicija renesanso pradžioje panaši į gotikos. Vyravo aukšti statūs stogai, smailios angų arkos. Pamažu pradėjo keistis konsrukcijos ir architektūriniai elementai, pereinama prie paprastesnės, lankstesnės konstrukcijų sisitemos. Plinta renesansiški karnizai, sandrikai, angų apvadai. Labiau akcentuojamos sienų plokštumos, jos tinkuojamos, iš tinko pradėta daryti visus profilius, tinkas teikė sienoms savito dekoratyvumo. Pakito ir pastatų planas. “Siekiant erdvumo trinavėse bažnyčiose pradėjo vyrauti vidurinė nava; halinė erdvė renesansinėse bažnyčiose neteko vertikalumo atskirų elementų formos”. Altoriaus dalis nuo visos erdvės nebeatskiriama arka. Navos pridengimas cilindriniais su linnetėmis arba kryžminiais skliautais, papuoštais renesansui būgingomis dekoratyvinėmis geometrinio rašto tinko brankomis. Interjeras puošiamas buvo katalikų bažnyčiose ir unitų cerkvėse. Protestantų bažnyčių interjerai buvo kuklūs. “Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos 16a. pabaigoje – 17a. pradžioje”. Juose kitaip interpretuojamos renesansinės formos. Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos. Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo – įsigalėjo aukšti frontonai su dekoratyviniais obeliskais arba kitais Šiaurės Europos motyvais. Įvairūs puošnūs apvadai būdingi portelams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Interjeruose piliorai buvo skaidomi piliastrą. Lietuvos renesansinio kulto architektūroje vienu metu plito kelios tūrinės formos. Jos sudaro tris grupes: 1) įvairaus plano bažnyčios su gynybinio plano bokštais kampuose; 2) vienavės ir trinavės bažnyčios su stačiakampiu bokštu pagrindiniame fasade; 3) vienavės ir trinavės bebokštės bažnyčios. Anksčiausiai pasirodė ir plito visą renesanso laokotarpį bažnyčios su gynybiniais bokštais, būdinga religinių kovų epochai. Jų tradicija prasidėjo gotikos laikotarpiu. Gynybinius bokštus turi Vilniaus Bernardinų bažnyčia, Šv. Trejybės cerkvė ir kt. Bokštai pritaikyti flanginei gynybai. Įvairus tų bokštų aukštis ir skersmuo, visi jie cilindriniai, nevienodai išdėstyti. “Jų viduje būdavo laiptai, sienose šaudymo angos, tinkamos ir apšvietimui”. Seniausia išlikusi renesansinė Simno bažnyčia (1520m.) yra su dviem bokštais pagrindinio fasado kampuose. Kitą grupć sudaro vienavės ir trinavės. Bažnyčios su masyviu stačiakampiu bokštu pagrindinio fasado viduryje. Dažniausiai jas statė evangelikai reformatai. Šitai grupei skirtinos Videniškių, Kelmės, Deltuvos bažnyčios. Nuo Lietuvos gotikinių bažnyčių su bokštu pagrindiniame fasade, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo Kaune, jos skiriasi ne tik planu, bet ir paprastesnėmis formomis. “Evengelikai reformatai sudemokratinć savo religines apeigas ir bažnyčių meninei išraiškai stengėsi suteikti paprastumo”. Šis bažnyčios tipas paplito ir dabartinės Baaltarusijos teritorijoje. Paskutinć grupć sudaro įvairios bebokštės frontoninės bažnyčios. Jų Lietuvoje nedaug. Ankstyviausia ir pati paprasčiausia – Pašušvio bažnyčia. Ji nedidelė vienavė. Taigi didžiausia architektūrinis to meto pakilimas yra įvairių tikėjimų bažnyčios. Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai – mokyklos, rūmai, miestiečių namai.
Dailė  Referatai   (13,19 kB)