Aš manau, kad šiuolaikiškiausias J.V Getės kūrinio „Faustas“ herojus yra pats daktaras Faustas. Kuris jau senai tapo simboliniu personažu. Jis teigė, kad svarbiausia gyvenime – veikti. Gal tokia ir yra būties esmė? Pats Getė rašė: „Nesiilsėk! Gyvenimas šuoliuoja tolyn; eik ir išdrįsk kol dar esi gyvas. Po savęs palik tai, kas galinga ir didinga, kas įveiktų laiką“. Veikla įprasmina laisvo ir išdidaus žmogaus buvimą. Tik siekiantis ir klystantis gali jaustis teisus. Faustas ir buvo apdovanotas siekimo valia. Dabartinės mūsų visuomenės žmogus tam tikra prasme „faustiškas“. Pirmiausia todėl, kad dažnai linkęs rizikuoti, klupti ir vėl praregėti. Faustas buvo įsitikinęs, jog žemiškame gyvenime nėra daiktų, galinčių jį patenkinti. Jis jau pradžioje klausė Metistofelio: „Ką tu, kipšeli, duoti man žadi?“. Jam reikia viršūnių, pavojų, jis trokšta susilyginti su Dievybe. Todėl nepagalvojęs priima Metistofelio pasiūlymą ir pats sau nusibrėžia lemtingas sąlygas: nenurimti, nenustoti, siekti. Gaila tik, kad nenumaldomi siekiai vėliau jam tampa savotiška kančia. Dabartiniam žmogui taip pat dažnai rūpi kraštutinumai. Jis stengiasi greitai praturtėti, užimti aukštus postus, atlikti daug darbų ir bet kokia kaina būti pripažintas, įvertintas, trokšta, kaip ir Faustas, kuo greičiau patirti visus gyvenimo malonumus. Bet pasaulis pernelyg ydingas, neretai lengvai pasiduodantis demoniškiems kerams.

Lietuvių kalba  Referatai   (3 psl., 10,57 kB)

Savo kalbą pradėsiu Edgaro Alano Po žodiais :” Žmogaus gyvenimas kupinas laimės daugiausia dėl to, kad žmogus amžinai laukia, jog netrukus bus laimingas.”Laimė - releatyvi sąvoka. Ji laikina, kaip beribė smėlio audra dykumoje, kaip vėjas - jūros platybėse - blaškomas į visas pasaulio šalis. Žmogaus laimė priklauso ne tik nuo aplinkos, teisių, atsakomybės, pareigų, tarpusavio santykių, tačiau ir nuo pasitikėjimo savimi, vilties, jog laukia šviesesnė ateitis ir nuostabesnis rytojus.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 8,07 kB)

J. Biliūnas – rašytojas, su kuriuo lietuvių literatūra įžengė į modernizmo epochą. Jo kūriniai kupini jautrumo, pagarbos ir gailesčio. Taip pat juose matome žmones, siekiančius geresnio gyvenimo. Laimės troškimas ypač ryškus novelėje „Laimės žiburys“. J. Biliūnas šį kūrinį parašė likus dvejiems metams iki savo mirties. Todėl novelėje minimą laimės siekimą ir pasiaukojimą galėtume susieti su pačiu rašytoju. Jis mirė jaunas, tačiau savo kūriniais padarė laimingus tikrai ne vieną ir ne du skaitytojus. „Laimės žiburio“ ištraukoje skaitome pačią kūrinio atomazgą – žmonių gyvenimą, kai jie jau turi laimę savo rankose. Šis pasiekimas lyginamas su stebuklu, o tai rodo, kad niekas netikėjo, jog aukštasis kalnas bus įveiktas. Žiburys subyrėjo į begalę mažų žiburėlių, kurie atrodė kaip žvaigždės. Krentanti žvaigždė – norų išsipildymo simbolis. Juk visi žinome, kad, jei pamatę krintančią žvaigždę sugalvosime norą, jis išsipildys. Taip išsipildė ir žmonių troškimas: „Atsirado laimė...“

Lietuvių kalba  Referatai   (1 psl., 8,25 kB)

Baltų gentys savo kultūrą ir religiją ilgus šimtmečius kūrė bendrai. Tik nuo I tūkst. pr. Kr. baltų gentys palaipsniui išsiskyrė į lietuvius, latvius, prūsus ir kt. IV-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakariniai baltai (prūsai, jotvingiai, galindai). VI-VIII a. po Kr. – rytiniai baltai (lietuviai, latviai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai). J. Duglošas kildino lietuvius iš romenų, todėl pagal jį lietuvių dievai lyginami su romenu dievais. Lietuvių mitologiją nagrinėjo J. Britkūnas, M. Daukša, S. Stanevičius, L. A. Jucevičius, D. Poška, S. Daukantas, M. Pretorijus(XIX) J. Lelevelis, J. Jaroševičius. Lietuviai turėjo religija artimą indu, graikų, romėnų, mitologijai.

Istorija  Referatai   (16 psl., 218,34 kB)

Skirtingai nuo visų konkrečiųjų, specialiųjų mokslų, kurie atsirado ir išsivystė kaupiantis mokslo žinioms, filosofija yra abstraktus mokslas, tiriantis bendruosius pasaulio klausimus. Jos paskirtis – suteikti žmonėms bendrą pasaulio vaizdą arba pasaulėžiūrą. Todėl filosofija yra teorinis (mokslinis) pasaulėžiūros pamatas. Pasaulėžiūrą sudaro du aspektai.

Filosofija  Referatai   (11 psl., 35,81 kB)

Yra posakis, kad laimės už pinigus nenupirksi. Bet, kaip bebūtų keista dabar tai tik posakis, šiuo metu skambantis pakankamai neįtikėtinai. Dabar kiekvienas žmogus sunkiai įsivaizduoja laimingą gyvenimą be pinigų. Daugybė žmonių nusiperka laimę t.y tampa laimingais pirkdami daiktus tokius, kaip naujas televizorius, naujausias automobilis, sodyba prie ežero ir panašiai.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 6,86 kB)

Vincas Krėvė - Mickevičius gimė 1882m. spalio 19d. Subartonių kaime, Alytaus apskrityje. Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl tą pavardę rašytojas pasirinko slapyvardžiu.

Literatūra  Pateiktys   (14 psl., 123,19 kB)

Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė „Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. J.Aputis „Horizonte bėga šernai”. J.Baltrušaitis „Būties psalmė”. Žmogus novelėje „Polaidis”. A.Škėma „Žilvinėėli”. Lietuvių partizanų dainos. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane „Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K.Binkis „Atžalynas”. J.Grušas „Herkus Mantas”. J.Aputis „Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme „Marti”. V.Krėvė „Skerdžius”. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K.Donelaičio „Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko „Anykščių šilelyje”. Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!. Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A.Vienuolis „Paskenduolė”. V.Krėvė „Skirgaila”. B.Sruoga „Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly”. I.Simonaitytės romano „Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B.Radzevičius „Priešaušrio vieškeliai”. R.Granausko „Gyvenimas po klevu”. J.Grušas „Meilė, džiazas ir velnias”. Maironis „Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M.Martinaitis „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. M.Martinaitis „Ašara”. S.Geda.Iš ciklo „6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V.Šekspyras. Sonetas (12). S.Geda „Strazdas“. Dalies „Šungalviai” analizė. S.Geda „Strazdas”. Dalies „Tardymas” analizė. A.Mačėnas „Pavasario vėjas”. Meilės tema žemininkų kūryboje. M.Martinaitis „Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S.Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. „Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius „Žilasis brolis”. Interpretacij.

Lietuvių kalba  Analizės   (33 psl., 87,16 kB)

Taigi filosofija – vertybių disciplina. Jei mokslo žinios apima atskirus objektus ir reiškinius, apie kuriuos kiekvienam žinoti visai nėra būtina, tai filosofija apmąsto visumoje pasaulį ir jo prasmę, būties visumą. Filosofijos uždavinys – ugdyti dialogą su pačiu savimi ir gyvenimu, keisti gyvenimo tikslų ir prasmės orientaciją. Todėl filosofijos tikslas, kaip apskritai teorijos uždavinys, yra padėti žmogui susigrąžinti tikruosius, objektyviuosius savo interesus, apmąstyti žmogaus būtį (ir likimą) visoje gyvenimo begalybėje. Mat filosofija, kaip abstraktus mokslas, kaupia apibendrintą žmonijos istorijos patyrimų išmintį, nepretenduodama pakeisti kitų specializuotų mokslo šakų.

Filosofija  Referatai   (11 psl., 35,74 kB)

Alkoholizmas - tai priklausomybė nuo alkoholio, pasireiškianti tada, kai alkoholis tampa neatsiejama organizmo medžiagų apykaitos dalimi. Alkoholizmo priklausomybės metu visada atsiranda tolerancija ir abstinencija. Toks ligonis bet kokia kaina siekia ir toliau vartoti alkoholį. Nedidelis alkoholio kiekis veikia atpalaiduojamai, svaiginamai, gerina nuotaiką. Tačiau didesnės dozės sutrikdo psichinę veiklą iki sąmonės praradimo ir net mirties. Daug kas bando aiškinti, kad gerdamas žmogus ieško užsimiršimo ir laimės, bet milijonai geriančiųjų liudija, kad gėrimas laimės neduoda, net būna atvirkščiai: po girtavimo žmonės jaučiasi dar labiau nelaimingi, negu buvo.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (10 psl., 16,49 kB)

Iki šiol tiksliai nežinome, kiek Ticianas gyveno. Mirė jis 1576 metais, o gimė, pagal vieną versiją, gale devintojo, pagal kitą — gale aštuntojo XV amžiaus dešimtmečio ar netgi anksčiau. Visai tikrai tegalima pasakyti, kad Ticianas išgyveno ne mažiau kaip aštuoniasdešimt aštuonerius metus ir ne daugiau kaip šimtą trejus, be to, mirė, atrodo, ne nuo senatvės, o maru. Kaip ir Mikelandželui, Ticianui buvo lemta per jo ilgą gyvenimą skausmingai stebėti aukštų Renesanso idealų ir tikrovės nesutapimą. Kaip ir Mikelandželas, jis pasiliko iki galo ištikimas šiems idealams, neišsižadėjo humanizmo. Ticianas Večelas gimė kariškio šeimoje, kalnų miestelyje Pieve di Kadorėje, Venecijos valdų ribose. Jo giminė buvo sena ir įtakinga. Parodęs jau ankstyvoje vaikystėje potraukį prie tapybos, jis devynerių metų buvo tėvo atiduotas mokytis į žinomo Venecijos mozaikininko dirbtuvę. Tačiau ten jis išbuvo neilgai ir mokėsi vėliau iš eilės pas Džentilę Belinį ir Džovanį Belinį. Suartėjo su Džordžone ir patyrė jo įtaką. O pastarajam be laiko mirus, tapo Venecijos mokyklos visų pripažintu pirmuoju dailininku. Ticiano šlovė greitai paplito po visą Italiją, o vėliau ir po visą Vakarų Europą. Popiežius Povilas III pasišaukia Ticianą į Romą, kur jis, būdamas jau subrendęs meistras, pirmukart susipažįsta su Rafaelio ir Mikelandželo kūriniais. Visų galingiausias iš tuometinių monarchų — vokiečių imperatorius Karolis V — kviečiasi jį į Augsburgą, suteikia jam grafo titulą ir, puozuodamas Ticianui, pagal legendą, net pakelia nukritusį dailininko teptuką. Karolio V sūnus, žiaurusis ispanų karalius Pilypas II, prancūzų karalius Pranciškus I ir daugelis italų valdovų taipogi buvo Ticiano, užimančio oficialų Venecijos respublikos dailininko postą, užsakovai. Rafaelio draugas garsusis humanistas kardinolas Bembas buvo ir Ticiano draugas. Pamfletistas Aretinas, kovojęs dėl „dialekto", tai yra italų kalbos įsivyravimo, irgi pastoviai bendravo su Ticianu, kuris, atrodo, labai vertino jo patarimus. Venecijos dailės teoretiko Dolčės liudijimu, Ticianas buvęs „puikus, protingas pašnekovas, gebėjęs spręsti apie viską pasaulyje". Galima spėti, kad „Dialogo apie tapybą" — svarbiausio Dolčės rašinio — turinys buvęs daugelyje vietų Ticiano padiktuotas. Yra išlikęs privatus humanisto Prišanezės laiškas, leidžiantis ir mums akimirką įkelti koją į Ticiano namus pajūryje, kur jis gyveno po karštai mylimos žmonos mirties, persikelti į anos epochos atmosferą, akivaizdžiai pajusti XVI amžiaus pirmosios pusės Venecijos gyvenimo prabangą. „Aš buvau pakviestas. — rašo šis humanistas, — ... į puikųjį mesero Ticiano Večelo, kaip visi žino, pranašių pranašiausio dailininko, sodą... Panašus visada ieško panašaus, taigi ir meseras Ticianas pakvietė vieną kitą labiausiai rinktinių protų, tuo metu buvusių šiame mieste, tai visų pirma — meserą Pietrą Aretiną, tikrą gamtos stebuklą, be jo dar meserą Jakopą Tatį, pravarde Sansoviną, tokį pat didelį gamtos pamėgdžiotoją kaltu kaip puotos šeimininkas — teptuku, taip pat Jakopą Nardį1 ir mane... Kadangi saulė, nors vieta buvo ir ūksminga, dar labai smarkiai kaitino, mes, prieš sėsdami už stalo, dideliam kiekvieno pasitenkinimui, praleidome laiką, apžiūrėdami įstabiausius paveikslus, kurių buvo pilni namai, ir šnekučiuodamiesi apie sodo grožį. Šis sodas yra Venecijos galumiestyje, prie jūros kranto, taigi iš ten matyti žavi Murano salelė ir kitos gražios vietos. Šitoji jūros dalis, saulei nusileidus, suknibždo daugybe gondolų, prisėdusių gražių moterų, ir iki pusiaunakčio iš ten sklido muzika ir dainos, skambėjo melodijos ir įvairūs instrumentai, tarsi akompanavę mūsų linksmai vakarienei... Tuomet sėdome vakarienės, kuri buvo tokia pat gausi, kaip ir puikiai serviruota, su rinktiniais patiekalais ir brangiausiais vynais... Jau buvo paduoti vaisiai, kai atnešė jūsų laiškus, ir kadangi ten buvo giriama lotynų kalba ir peikiamas dialektas, Arėtinas įsiuto, įdūkęs pareikalavo popieriaus ir rašalo ir, jeigu jo nebūtų sulaikę, jis būtų sukūręs vieną pačių pikčiausių pasaulyje pamfletų. Jis vis dėlto nepraleido progos išsakyti visa tai žodžiu." Taigi ilgas, laimingas, prabangus gyvenimas rinktinių, išsilavinusių žmonių tarpe, gyvenimas, sklidinas gėrėjimosi pasaulio grožiu ir to grožio garsinimo didžiajame tapybos mene. Ticiano kūryba labai plati: savo kiekiu ji prašoka Leonardo da Vinčio, Rafaelio ir Mikelandželo kūrybą, drauge sudėtą,— ir todėl šioje trumpoje apybraižoje ji bus apžvelgta labai bendrais bruožais. Koks gi šios kūrybos turinys? Ticianas buvo ilgokai jo padėjėju ir, Džordžonei mirus, baigė tapyti kai kuriuos jo neužbaigtus paveikslus. Džordžonės „Miegančios Veneros" peizažo dešinioji dalis, taip puikiai harmonuojanti su jos figūra, nutapyta veikiausiai Ticiano. Tačiau apskritai Ticianas ir Džordžonė labai skiriasi vienas nuo kito. Ticianas, atrodo, buvo ne tokia subtili ir lyriška natūra, kaip Džordžonė, bet užtat sveikesnė, galingesnė, pilnakraujiškesnė ir labiau visa apimanti. Ten, kur Džordžonė neišsako iki galo ir palieka mįslę, Ticiano paveiksluose triumfuoja pergalingas grožis. Ypač gerai šį skirtumą suformulavo Aleksandras Benua, palyginęs Džordžonės „Miegančią Venerą" su labai panašia į ją savo kompozicija garsiąja Ticiano „Urbino Venera", kuri kartais vadinama ir „Florencijos Venera" — dėl jos dabartinės buvimo vietos (Uficįų galerijoje): „Jis (tai yra Ticianas) savo Florencijos „Veneroje" atmerkė akis Džordžonės „Venerai"... ir mes pamatėme vilgšną įsimylėjusios moters žvilgsnį, žadantį didelę ir sveiką laimę." Šituo laimės pažadu švyti visi Ticiano sukurti moterų paveikslai. Mes jau kalbėjome, kad po Senovės Graikijos meistrų niekas nemokėjo taip apdainuoti moters žavesio, gracijos ir švelnumo, kaip Koredžas. Dabar taip pat tvirtai galime teigti, kad nei prieš Ticianą, nei po jo nebuvo kito menininko, taip įkvėptai pavaizdavusio spinduliuojantį ir pavergiantį moters grožį, brandų vidurdienio grožį, sakytum, simbolizuojantį ir skaistų Venecijos žavesį, ir visą būties džiaugsmą, ir žemiškąją laimę. „Žemiškoji meilė ir dangiškoji meilė" (Roma, Borgezių galerija)—alegorinis paveikslas, kupinas šviesaus, svaiginančio gyvenimo džiaugsmo, vienas pirmųjų Ticiano darbų, teigiantis tokios skaidrios ir dosnios laimės galimybę. Tuo pačiu metu sukurta „Flora" (Florencija, Uficiai) išreiškia tą patį aukštą idealą, tą patį skaistų jaunystės džiaugsmą. Kokiu švelnumu dvelkia šiltas rožinis apnuoginto gėlių deivės peties tonas, koks tikrai dieviškas „tapybos gabalas" — jos ranka šalia permatomo marškinių baltumo ir sunkaus drabužio šviesaus aksomo. „Bakchanalija" ir „Veneros šventė" (abu paveikslai Madrido Prado muziejuje) — nuostabūs to paties vėrinio perlai. Aukščiausias šio idealo apvainikavimas — paveikslas „Venera prieš veidrodį" (Vašingtonas, Nacionalinė galerija), kurį Ticianas nutapė jau senatvėje. To, tur būt, dar nebuvo pasiekęs jo teptukas. Prieš mus tikrai karališkas moteriškumas visoje jo neprilygstamoje šlovėje. Meilės deivė, ta auksaplaukė Venecijos gražuolė, — tai tarsi tobuliausias pačios meilės, pačios palaimos įkūnijimas. Šiame vaizde nėra nieko nedorovingo, kaip nėra nieko nedorovingo laimės pilnatvėje. Koks malonus, myluojantis deivės žvilgsnis, kiek džiaugsmo teikia mums šis veidas ir visas šis nepakartojamas tapybos sukurtas grožis. Kitas moters paveikslas, sukurtas Ticiano taip pat senatvėje,— „Mergina su vaisiais" (Berlynas, Dalemas, Valstybinis muziejus), galimas daiktas, jo dukters Lavinijos portretas. Moters grožis ir gamtos turtai, dangaus auksas ir brokato auksas — ir kaip išdidžiai pasukta galva, kokia didinga visa šios žydinčios venecijietės išorė. Kokia džiugia ir iškilnia ramybe, jėgos ir gyvenimo džiaugsmo ramybe alsuoja šis paveikslas. Laimės pažadai, viltis laimę pasiekti ir gyvenimo džiaugsmas yra vienas Ticiano kūrybos pagrindų. Ir vis dėlto, nors Mikelandželo tapyba ir Ticiano tapyba — tai tezė ir antitezė, abiem šiems titanams gimininga kažkas itin svarbaus: tik vieni jiedu italų dailėje pasižymėjo tokiu pasaulėjautos didingumu. „Marijos dangun paėmimas", garsioji „Assunta", kaip ją vadina Italijoje, — didžiulis Ticiano altoriaus paveikslas Venecijos Frari bažnyčioje. Įkvėptas Marijos paveikslas savo vidine jėga, savo patosu, savo karštu ir iškilniu polėkiu nenusileidžia didingiausiems Siksto koplyčios vaizdams. Kokio grožio, kilnaus ir įkvėpto, sklidinas pakeltas į dausas Marijos žvilgsnis! „Galinga,— rašo apie šį paveikslą Bernsonas,— pakyla dievo motina viršum nusilenkusio jai pasaulio... Rodosi, visame pasaulyje nėra jėgos, kuri galėtų pasipriešinti jos laisvam skridimui j dangų. Angelai ne prilaiko ją, o gieda žmogaus būties laimėjimą prieš mirtingumą, — ir jų triumfuojantis džiaugsmas veikia mus panašiai j džiūgaujantį orkestro protrūkį Vagnerio „Parsifalio" finale." Šis pasaulėjautos didingumas, šis aukštas ir džiugus, į orkestro trenksmą panėšintis iškilmingumas savo švytėjimu ženklina net ir anaiptol nedžiugaus siužeto Ticiano kompozicijas, jo sukurtas pačiais geriausiais, šviesiausiais gyvenimo metais, kai jis visas buvo atsidavęs grožio kultui kaip absoliučiam gėriui, turinčiam įsiviešpatauti pasaulyje... Mes tai ypač aiškiai matome tokiame šedevrų šedevre, kaip „Guldymas į grabą" (Paryžius, Luvras). Tai yra neabejotinai vienas didžiausiųjų, neprilygstamų tapybos kūrinių, nes šiame paveiksle — viskas tobula: ir negyvo svyrančio Kristaus kūno kontrastas su vyriškomis, jėga dvelkiančiomis apaštalų figūromis, ir visos kompozicijos tragizmas, keliantis mūsų dvasią, nes sielvartas čia skęsta bendroje palaimingoje harmonijoje ir grožyje, ir dangus, tarsi atskiestas vynu, ir koloritas tokio skambumo, tokios jėgos, kad, rodosi, nėra ir negali būti gamtoje nuostabesnių tonų, negu tie, kuriuos surado šiam paveikslui Ticianas: šiltai baltų, žydrų, auksinių, rožinių, tamsiai įdegusio kūno atspalvio, čia liepsnojančių, čia perpus nykstančių tamsoje... Bet ar nederėtų pasakyti tiksliau: negu tie, iš kurių jis sutvėrė šį paveikslą...

Dailė  Konspektai   (8,43 kB)

Atsidūrus sudėtingoje situacijoje, kai reikia priimti sunkius sprendimus, dažnai prisimenamos etikos teorijos, nurodančios tam tikras gaires. Nors etikos teorijos buvo sukurtos seniai, tačiau jos yra aktualios ir šiandien. Jomis vadovaujamės nagrinėdami ir vertindami žmonių elgesį. Etikos teorija – tai etinių principų visuma susidedanti iš trijų dalių: etinių standartų, etinių principų ir etinių vertinimų. Išskyrėme pagrindines etikos teorijas: deontologija, teleologija, utilitarizmas ir teisingumo teorija.

Teisė  Referatai   (30,58 kB)

Žodis kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių „gera“ ir „mirti“. Tuo buvo nusakoma, kokia turi būti mirtis, kurią galėtumėme įvardinti, kaip laimingą. Tai rami ir lengva mirtis, sąmoningas žmogaus gyvybės atėmimas kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, atliekamas vien marinamojo labui. Tai laikoma savotišku padėjimu nusižudyti. Lietuvoje tai nėra įteisinta. Šiandien eutanazija suprantama kaip veiksmas ar veiksmo nebuvimas, kuris savaime arba turint tikslą sukelia mirtį, idant baigtųsi kentėjimai.

Filosofija  Namų darbai   (10 psl., 20,51 kB)

Atskleidė socialinę skriaudą ir nelygybę, kėlė egzistencijos problemas: jaunystės ir senatvės kontrastą, kaltės ir atsakomybės santykį, žmogaus laimės trapumą, pasiaukojimo už kitus rgožį ir prasmę. Ne alegorinės šmėklos, o Rusijos carinė priespauda, nelygybė, žmonių tamsumas ir artimųjų egoizmas pasmerkė žmogų skurdui, ligai, ankstyvai mirčiai.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 13,13 kB)

Antanas Škėma (1911-1961) gimė Lenkijoje, kur jo tėvas dirbo mokytoju. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, jų šeima gyveno Prūsijoje ir Ukrainoje. Škėma - žymiausias modernizmo atstovas XX a. vidurio lietuvių literatūroje. Jis buvo prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas.

Lietuvių kalba  Referatai   (19 psl., 53,77 kB)

Aristotelis buvo graikų filosofas, tyrinėtojas. Kartu su Sokratu ir Platonu jis yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje. Aristotelis sukūrė universalią antikinės filosofijos sistemą. Išlikę darbai apima beveik visas mokslo šakas. Aristotelis išanalizavo savo meto filosofiją, žinomą mokslą, įvairius atradimus ir sudėliojo viską į vientisą enciklopedinę sistemą, tuo būdu padėjo svarbų pagrindą šių laikų mokslams atsirasti.

Filosofija  Referatai   (12 psl., 18,03 kB)

Jei meilė yra menas, tai jai reikia daug žinių ir pastangų. Gal meilė yra tik malonus jausmas, kurį dovanoja mums atsitiktinumas. Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie nori jos, bet negalvoja, jog mylėti galima mokintis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, mokančiu mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms.

Filosofija  Referatai   (19,93 kB)

Sokratas gimė 77-osios olimpiados metais (469m.pr.Kr.) Alopekėje (netoli Atėnų) akmenskaldžio Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jis buvo antras sūnus. Pagal tuometinį paprotį gimus sūnui tėvas kreipėsi į orakulą patarimo, kaip jį auklėti. Atsakymas buvo toks: tegu jis daro tai, kas jam šauna į galvą, o tėvai neturėtų trukdyti laisvai skleistis sūnaus polinkiams ir potraukiams, nes jis turįs savyje vidinį vadovą visam gyvenimui, kuris pranokstąs geriausius mokytojus ir auklėtojus (tai, ką vėliau Sokratas vadino daimonion).

Filosofija  Referatai   (7,24 kB)

Jaunimas nebepajėgus save apibrėžti ir susisieti su institucijomis ryšiumi su jų darbu, vartojimo prekės tampa vis svarbesnės vaidinant reikšmingą tapatybę socialiniame pasaulyje. Aprangos ir gyvenimo stiliaus produktai gali įkurti kultūros sostinę darbo vietoje. Jauni žmonės „socializuoti vartotojai“ yra vis jaunesnio amžiaus, padrąsinti kreditinių kortelių galimybių, ir pažeidžiami globalioje jaunimo rinkoje, kuri siūlo didelį stiliaus, kultūrų ir prekių, su kuriomis galima tapatintis, pasirinkimą.

Sociologija  Kursiniai darbai   (4,72 kB)

Savo pasaulio neįsivaizduojame be emocijų. Vienos emocijos būna teigiamos, kitos būna neigiamos. Savo darbe bandysime atskleisti teigiamas emocijas bei kas jas sukelia. Laimė, jos supratimas, vertinimas ir siekimas priklauso nuo daugelio priežasčių: baimės nugalėjimo, biologinių ypatybių, materialinės gerovės, tikslų pasiekimo, patirties turėjimo ir panašiai. Laimės siekimas skatina planuoti, veikti.

Psichologija  Referatai   (10,92 kB)

Žmonių jausmai būna labai įvairūs. Kartais netikėtai kylantys, tačiau neužmirštami. Gal dažnam iš mūsų gimsta klausimas: kaip jie kyla? Mes, jeigu lyginti su gyvūnais, daug dažniau jaučiame baimę, pyktį, džiaugsmą, meilę ir t. t. , todėl esame ko gero viena iš emocingiausių būtybių. Emocijos, nors ir įneša įvairovės į mūsų gyvenimą, būna dvejopos: arba pražūtingos arba gelbstinčios. O kas gi yra emocijos, kas jas sudaro?

Psichologija  Namų darbai   (6,49 kB)

Laimė. Dažnai girdime šį žodį... Tačiau ar dažnai susimąstome apie tikrąją jo reikšmę? Juk laimė tai ne vien laimėti loterijoje puodų rinkinį, ar tūkstantį litų. Laimė yra daug daug daugiau., tai yra daug gilesnis ir brandesnis jausmas, visapusiškas gyvenimas, jo pilnatvė. Gebėjimas džiaugtis ir užjausti. Gyvenimu reikia mėgautis, nes gyvenimas tai dovana, o dovanotam arklui į dantis nežiūrim, ir tada kai džiaugsies gyvenimu laimė pati ateis, nereikės jos nei ieškoti nei medžioti..

Filologija  Referatai   (3,69 kB)

Nutirpus sniegui ir pradėjus dygti žolei, balandžio pabaigoje žemdirbiai švęsdavo pavasario atėjimo šventę, kurios metu garbindavo deivę Žemyną - Žiedkelę. Šią šventę 325m. Katalikų bažnyčia susiejo su Velykomis. Jos esti ne vienu laiku, nes Nicos bažnytinis susirinkimas VIIIa. nusprendė Velykas švęsti praėjus 14d. nuo pavasario pradžios, t.y. pirmą sekmadienį po vasarinio mėnulio pilnaties. Kadangi mėnulio pilnatis kiekvienais metais būna skirtingu laiku, tai ir Velykos kasmet švenčiamos vis kitą dieną.

Lietuvių kalba  Referatai   (24,08 kB)

Žmogaus, kaip gyvūnas, priklauso materialiajai gamtai, bet kaip dvasia yra virš šios gamtos. Žmogaus būtis – tai buvimas pasaulyje. Žmogus nuolat yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį . Tik žmogui būdinga laikiniškumo atmaina – istoriškumas. Tik žmogus turi istoriją. Žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu su juo. Žmogaus esmė daro jį visuomenišką. Žmogaus kūniškumas yra atviras pasauliui.

Biologija  Namų darbai   (4,38 kB)

Mintis buvo iškeliama virš materijos jau senovės filosofijoje ir viduriniaisiais amžiais. Pažinimo problemų laikymas pagrindiniais filosofijos klausimais yra būdingas naujųjų laikų filosofijos reiškinys. I.Kantas kelia klausimą, kaip sąvokų ir vaizdinių pagrindu galima pažinti daiktus. Savo filosofiją I.Kantas vadino transcendentaline ( lot. transcendere - pereiti, peržengti ).

Filologija  Referatai   (4,92 kB)

Darbe nagrinėjama situacija: "Vaikas pavagia pinigų savo mirtinai sergančiai motinai vaistams pirkti. Įvertinti vaiko poelgio moralumą pagal įvadines etines teorijas". Etika apima žinias apie moralę ir dorovę bei jų filosofinę refleksija. Kartais etika vadinama mokymu apie teisingą ir gerą gyvenimą, ypač jos klasikinis, normatyvinis variantas. Šiuolaikinė etika yra daug platesnė už normatyvinį mokymą kaip teisingai gyventi, tačiau etikos objektas išliko tas pats: moralė ir dorovė, tačiau ne tik vertybinės orientacijos prasme. Darbas rašytas 2007 m., MRU universite, įvertinimas - įskaita.

Etika  Namų darbai   (3 psl., 11,59 kB)

Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė “Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. Ko šiandien nebėra?. J. Aputis “Horizonte bėga šernai”. J. Baltrušaitis “Būties psalmė”. Žmogus novelėje “Polaidis”. Lietuvių partizanų dainos. A. Škėma “Žilvinėėli”. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane “Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K. Binkis “Atžalynas”. J. Grušas “Herkus Mantas”. J. Aputis “Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme “Marti”. V.Krėvė “Skerdžius” Pagrindinio veikėjo charakteristika. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K. Donelaičio “Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko “Anykščių šilelyje”. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A. Vienuolis “Paskenduolė”. Kūrinio analizė. V. Krėvė “Skirgaila”. Kūrinio analizė. B. Sruoga “Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas “Altorių šešėly”. Kūrinio analizė. I. Simonaitytės romano “Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B. Radzevičius “Priešaušrio vieškeliai”. Kūrinio analizė. R. Granausko “Gyvenimas po klevu”. Kūrinio analizė. J. Grušas “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė. MAIRONIS “Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M. Martinaitis “Ašara”. M. Martinaitis “Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. S. Geda.Iš ciklo “6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V. Šekspyras. Sonetas (12). S. Geda “Strazdas “. Dalies “Šungalviai” analizė. S. Geda ” Strazdas”. Dalies” Tardymas” analizė. A. Mačėnas “Pavasario vėjas”. Kūrinio analizė. Meilės tema žemininkų kūryboje. M. Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S. Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. “Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius “Žilasis brolis”. Interpretacija.

Lietuvių kalba  Analizės   (38 psl., 75,18 kB)

Kalbėjimo įskaitos medžiaga.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (86 psl., 176,51 kB)

Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana, Maironis, Vincas Krėvė, Jonas Aistis, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Grušas, Bronius Radzevičius, Antanas Škėma, Vincas Mykolaitis-Putinas.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (60 psl., 117,92 kB)

Antanas Škėma, Antanas Vaičiulaitis, Balys Sruoga, Bitė Vilimaitė, Henrikas Radauskas, Jonas Biliūnas, Judita Vaičiūnaitė, Juozas Aputis, Juozas Tumas Vaižgantas, Jurgis Savickis, Justinas Marcinkevičius, Kristijonas Donelaitis, Maironis, Marcelijus Martinaitis, Nijolė Miliauskaitė, Romualdas Granauskas, Salomėja Neris, Saulius Šaltenis, Sigitas Geda, Šatrijos Ragana, Tomas Venclova, Vanda Juknaitė, Vincas Mykolaitis Putinas, Vincas Krėvė.

Lietuvių kalba  Konspektai   (30 psl., 469,19 kB)