Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 287 rezultatai

Biurokratija
2013-04-23
Viešoji politika Viešasis administravimas Tradicinis viešojo administravimo modelis Modernaus viešojo administravimo modelio formavimasis Motyvacija viešajame administravime Visuomenės (viešasis) interesas Biurokratija Weberis – biurokratija kaip racionalumas Biurokratijos atsiradimo sąlygos Weberio teorija – atspirtis kitiems teoretikams Poweberinės teorijos Šiukšliadėžės modelis Visuomeninio pasirinkimo modeliai • Biurokratija kaip perteklinė pasiūla • Biurokratija kaip dydžio maksimizavimas • Biurokratija kaip nekontroliavimas • Biurokratija kaip privatus pasirinkimas
Politologija  Referatai   (25 psl., 45,51 kB)
Darbo tikslas – įvertinti kredito suteikimo galimybę. Darbo uždaviniai: Apibūdinti kreditų kainos dedamasias dalys; Apibūdinti ir įvertinti įmonės istoriją, akcininkus, išanalizuoti konkurencinę aplinką, įmonės pirkėjus bei tiekėjus; Sudaryti pinigų srautų ataskaitą; Atlikti vertikalią ir horizontalią įmonės pelno/nuostolio ir balanso analizę; Įvertinti įmonės finansinės būklės rodiklius; Priimti sprendimą dėl lizingo suteikimo galimybės; Pateikti išvadas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (51 psl., 177,92 kB)
Savarankiška užduotis. Darbo objektas – loterijų ir azartinių lošimų mokestis. Darbo tikslas – išanalizuoti loterijų ir azartinių lošimų mokesčio įstatymą. Darbo uždaviniai - nustatyti mokesčio mokėtojus taip pat ir šio mokesčio objektą, įstatymą prižiūrinčias institucijas.
Administravimas  Namų darbai   (4 psl., 16,27 kB)
V. Domarko ir V. Juknevičienės straipsnio “Inovacijų vaidmuo viešojo administravimo organizacijų veikloje absorbcinio gebėjimo aspektu” analizė, 1 kursas "logika".
Komunikacijos  Interpretacijos   (3 psl., 8,55 kB)
Verslo komunukacijų savarankiškas darbas, į kurį įeina gyvenimo aprašymas, oficialus laiškas, sveikinimas, direktoriaus įsakymas ir pan.
Kita  Referatai   (14 psl., 204,76 kB)
XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios administraciniam valdymui budingos vadybinių ir demokratinių vertybių įsitvirtinimo tendencijos, kai viešojo sektoriaus organizacijos siekia sudaryti palankias salygas reikštis individo laisvei ir iniciatyvai. Vienu svarbiausiu veiksniu tampa valstybės tarnautojų mokymas, modernių kvalifikacijų suteikimas. Modernizuojant valdymą formuojasi nauji viešojo administravimo principai, kuriuos daugėlis tyrinėtojų įvardija Naujuoju viešuoju valdymu. Naujasis viešasis valdymas – tai viešojo administravimo modelis su šiek tiek kitose vietose sudėliotais akcentais – su platesniu piliečių dalyvavimu valdyme, korupcijos nebuvimu, skaidrumo, atsakomybės ir kitų moralinių-etinių savybių iškėlimu, geru tarpinstituciniu bendradarbiavimo atvirumu, skaidrumu, socialiniu teisingumu, bei aktyvia nevyriausybinių organizacijų veikla. Ir nors Naujasis viešasis valdymas dar nėra tapęs kasdiene administracijos elgsena, bet šiuolaikinių socialinių mokslininkų, politikų ir administratorių vis dažniau pabrėžiamas tarptautiniuose forumuose ir seminaruose kaip siektinas modelis, kuris gali sutrukdyti tolesnei viešojo sektoriaus ir viešojo administravimo diskreditacijai. Naujasis viešasis valdymas skatina administracines technologijas: klientų aptarnavimą, sutartis, sudaromas darbų atlikimo pagrindu, konkurenciją, rinkos lengvatas ir dereguliaciją.
Politologija  Referatai   (10 psl., 27,12 kB)
Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Lietuvos Respublikos Mokesčių Administravimo įstatyme pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: “Mokestis - mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės(savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka.” Mokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas. Mokesčius privalo mokėti ir ūkio subjektai (įmonės), ir gyventojai. Prekybinė veikla yra ūkinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ir pardavimu. Prekybininkai yra įmonininkai, kurie verslo tikslui perka ir parduoda prekes, valdo, naudoja prekybos įmonės turtą ir juo disponuoja, organizuoja šios įmonės ūkinę bei finansinę veiklą ir yra nustatyta tvarka įregistravę įmonę. Kiekviena prekybos įmonė, kaip ir bet kuri kita įmonė ar organizacija, privalo mokėti mokesčius į valstybės ar savivaldybės biudžetą. Tai yra reglamentuojama atitinkamuose įstatymuose. Šio darbo objektas – prekybinės įmonės AB „N“ sumokėti mokesčiai per 2005 – 2007 metų laikotarpį. Darbo tikslas – išnagrinėti, įvertinti ir padaryti atitinkamas išvadas apie AB „N“ įmonės mokesčių mokėjimą į valstybės bei savivaldybės biudžetus. Uždaviniai tikslui pasiekti :  Trumpai apžvelgti mokesčių esmę, klasifikaciją ir jų paskirtį.  Išanalizuoti prekybinės įmonės AB „N“ sumokėtus mokesčius per 2005-2007 metus.  Pateikti pasiūlymus mokesčių mokėjimui gerinti ir padaryti išvadas.
Kita  Kursiniai darbai   (29 psl., 104,24 kB)
optikos paslaugos
2011-04-21
optikos paslaugos slapto pirkejo tyrimai ir daug visko
Sociologija  Kursiniai darbai   (50 psl., 166,21 kB)
Šio darbo tikslas - panagrinėti užimtumo pokyčius Lietuvoje integracijos į Es sąlygomis. Apžvelgti, kaip vykdoma ekonominį aktyvumą ir užimtumą didinanti politika, kuriamos naujos darbo vietos Lietuvoje bei siekiama visiško užimtumo. Jame aprasyti integracijos samprata, principai, ekonomines integracijos lygiai,darbo rinka ir uzimtumas,nedarbas, visisko uzimtumo siekis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (35 psl., 74,23 kB)
Pravarti medžiaga atliekant vadybos refertą. Aprašyti pagrindiniai klasinės mokyklos atstotvai. Trumpa jų biografija susieta su tuometiniu laikmačiu. Taip pat aprašyta jų sukurtos teorijos ir principai.
Vadyba  Referatai   (26 psl., 971,76 kB)
Tai pagalbinė medžiaga ruošiantis kalbėjimo įskaitai. Pranešimas „Lietuvos dvarų paveldo apsaugos, atgaivinimo ir integravimo į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą problemos“. Dvarų paveldo apsauga ir naudojimas pilniau ar fragmentiškiau apibrėžtas Nacionalinėje darnaus vystymo strategijoje (2003 m.), Želdynų apsaugos, tvarkymo ir atkūrimo strategijoje (2002), Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonėse (2005 m.) ir kt. Pvz., strateginiame teisės akte -„Ilgalaikėje kultūros vertybių išsaugojimo programoje“ (2002 m. Kultūros ministro įsakymas Nr. 271) yra nustatyta, kad trimetės kultūros vertybių išsaugojimo programos sudaromos išskiriant šiuos prioritetus „7.3. reikšmė valstybės mastu, teikiant pirmenybę dvarams, etnografiniams kaimams bei įvertinant Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane nustatytus vertės arealus ir valstybės gebėjimą rūpintis kultūros paveldu“. Be to, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (2004 m.) yra nustatyta, kad „nekilnojamasis kultūros paveldas yra sudėtinė kultūrinio kraštovaizdžio dalis, kurios vertingųjų savybių pobūdis taip pat gali būti pripažintas reikšmingu“ (3 str. 4 d.).
Marketingo teorijoje lojalumas ilgai buvo suvokiamas kaip pakartotinis tam tikro ženklo prekės ar paslaugos pirkimas. Jis buvo apibūdinamas kaip nuolat pasikartojantis veiksmas, kurį atlieka vartotojas. Pastaraisiais metais lojalumo apibrėžimas keičiasi. Dabar lojalumas suvokiamas ne tik kaip pasikartojantis veiksmas. Vis dažniau kalbama apie prisirišimo prie prekių ženklo svarbą lojalumui. Svarbus tampa ne tik pats veiksmas, bet ir psichologinė šio veiksmo priežastis. Šiuolaikiniai marketingo specialistai pabrėžia, kad tikrasis lojalumas neįmanomas be prisirišimo
Teisė  Referatai   (19 psl., 35,6 kB)
motyvacijos teorijos bei mokejimo uz darba principai.
Kita  Referatai   (13 psl., 90,61 kB)
Darbe yra analizuojama Vietos savivaldos funkcija-gyventojų bendrosios kultūros ugdymas ir etnokultūros puoselėjimas teoriniu ir praktiniu aspektais.
Komunikacijos  Referatai   (12 psl., 52,91 kB)
Tai UAB “Karys” verslo planas. Įmonė veiklos pobūdis: karate treniruotės. Taip pat klientams bus teikiamos nemokamos konsultacijos mitybos klausimais.
Administravimas  Kita   (28 psl., 72,08 kB)
Bakalauro darbas
2011-03-10
prekes zenklas
Administravimas  Diplominiai darbai   (27 psl., 49,92 kB)
AB ,,PIENO ŽVAIGŽDĖS” SPRENDIMŲ VALDYMO PROCESO ANALIZĖ Vadybos pagrindų kursinis darbas. įvertintas 8 bet mano nuožiūra vertas daugiau :)
Vadyba  Kursiniai darbai   (26 psl., 49,13 kB)
darbas nėra silpnas,kruopsčiai ir puikiai atliktas. įvertinimas buvo nežemas už šį darba.
Ekonomika  Referatai   (30 psl., 56,98 kB)
ĮVADAS 3 1. KORUPCIJOS APIBRĖŽIMO PROBLEMATIKA 4 2. KORUPCIJOS KLASIFIKAVIMAS 8 2.1. „Didžioji“ ir „mažoji“ korupcija 8 2.1.1. Korupcija privatizacijos procese 10 2.1.2. Viešųjų pirkimų korupcijos formos 12 2.2. Tarnybinė, politinė, komercinė(ekonominė) korupcija. 12 2.3. Korupcija pagal kiekybinį kriterijų 14 2.4. Korupcija hierarchijose 15 2.5. Korupcijos skirstymas pagal korupcijos pasmerkimą visuomenėje 16 2.5.1. Korupcijos rūšys pagal J. Heidenheimerį: 17 2.6. Korupcija pagal laiko kriterijų 17 2.7. Korupcijos formos pagal G.E. Caiden 21 2.8. Pasyvioji ir aktyvioji korupcija 22 2.9. LR STT korupcijos skirstymas 22 2.10. Korupcijos formos nustatytos LR Baudžiamąjame kodekse 23 2.11. Korupcinio pobūdžio nusikalstamos veiklos apibūdinimas „Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme“ 25 2.12. Korupcijos skirstymas pagal pasireiškimo sritis 26 3. KORUPCIJOS, TEISĖS IR MORALĖS SANTYKIS KAIP VISUOMENĖS SANTYKIŲ REGULIAVIMO PRIEMONĖ 27 IŠVADOS 30 LITERATŪRA 31
Komunikacijos  Kursiniai darbai   (31 psl., 50,23 kB)
Sudaryti įmonės veiklos metinį planą, apskaičiuojant šias plano dalis: 1. Įmonės ekonominių rodiklių apskaičiavimas 1.1. Produkcijos gamybos programos apskaičiavimas 1.2. Materialinių ir energetinių išteklių poreikio ir išlaidų nustatymas 1.3. Personalo poreikio ir darbo kaštų apskaičiavimas 1.4. Parduodamos produkcijos gamybos kaštų apskaičiavimas 1.5. Veiklos sąnaudų apskaičiavimas 1.6. Įmonės pajamų ir pelno apskaičiavimas 1.7. Pinigų srautų nustatymas 1.8. Balanso sudarymas 2. Įmonės veiklos rodiklių analizė 2.1. Įmonės pagrindiniai ekonominiai rodikliai ir jų apibendrinimas Literatūra
Ekonomika  Kursiniai darbai   (33 psl., 107,99 kB)
Temos aktualumas - įvairių organizacijų veiklai turi įtakos organizacinės valdymo struktūros, pavaldinių skaičius, vadovų darbo stilius ar pan. Kad organizacijos veikla būtų užtikrinta optimaliai, būtina, kad visuose lygiuose, visuose padaliniuose žmonės gerai žinotų tikslų savo vaidmenį organizacijoje ir atliekamas funkcijas. Šiandien tikriausiai būtų sunku surasti tokią organizaciją, kuri neturėtų savo organizacinės struktūros. Tai labiau aktualu didesnėms organizacijoms, nei mažesnėms, nes didesnį padalinių skaičių turinčioms organizacijoms struktūros suformavimas yra labai svarbus siekiant paskirstyti tiek atsakomybę, tiek atskirų darbuotojų ar padalinių funkcijas bei pareigas.
Vadyba  Kursiniai darbai   (11 psl., 23,16 kB)
Tyrulių seniūnija, yra Radviliškio rajono savivaldybės administracinis padalinys, veikiantis tam tikroje Savivaldybės teritorijos dalyje, ir aptarnaujantis kitus jai priskirtus kaimus. Seniūnija neturi juridinio asmens teisių, veikiantis tam tikroje Savivaldybės teritorijos dalyje. Ji nėra juridinis asmuo. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Tyrulių seniūnijos tikslas yra plėtoti vietos savivaldą kaip demokratinės valstybės raidos pagrindą jai priskirtoje teritorijoje bei įgyvendinti pavestas viešojo administravimo funkcijas.
Komunikacijos  Ataskaitos   (19 psl., 79,79 kB)
Šiame darbe yra suformuluotos banko “Snoras” vartotojų poreikių problemos, susijusios su banko teikiamomis paslaugomis, išanalizuoti ir susisteminti įvairių Lietuvos bei užsienio autorių teoriniai rinkos, rinkodaros tyrimai. Taip pat pateiktas vartotojų tyrimas, kur anketinės apklausos būdu buvo apklausti banko vartotojai. Pateikti pasiūlymai bei tobulinimo galimybė tolimesnei banko veiklai. Pasitvirtino autorės suformuluota hipotezė: jei bankas nevykdytų vartotojų tyrimų, tai nepasiektų aukštų rezultatų ir nesugebėtų tenkinti vartotojų poreikių.
Rinkodara  Diplominiai darbai   (59 psl., 457,01 kB)
Rinkimai ir rinkimų sistemos VRE.
Politologija  Pateiktys   (15 psl., 27,61 kB)
Siekdama produktyvumo, organizacija turi sukurti ir išlaikyti griežtą vidinę dermę ir sanderme su aplinka. Tai gali būti pasiekiama veiksmingu strateginiu planavimu, pagrįstu aplinkos veiksnių kitimo krypties ir laiko bei pačios organizacijos elgesio aiškiu supratimu. Verslo organizacija, siekdama sėkmės, turi sugebėti nuolat atsižvelgti į besikeičiančią aplinką. Ji privalo numatyti išorinių veiksnių poveikį ir užimti tokią pozicija, kad palankių galimybių dėka įgautų pranašumą ir išvengtų grėsmių, susijusių su aplinkos permainomis.
Administravimas  Kursiniai darbai   (34 psl., 57,33 kB)
Žmonių sauga
2010-12-21
Šių metodinių nurodymų tikslas – supažindinti būsimuosius specialistus su pagrindiniais darbuotojų saugos ir sveikatos profesinės rizikos vertinimo aktais, instrukcijų rengimo bendraisiais reikalavimais, asmeninių apsaugos priemonių parinkimo tvarka, nelaimingų atsitikimų tyrimo aktų pildymu ir profesinių ligų tyrimo dokumentacija bei išmokyti atlikti rizikos veiksnių analizę, parengti instrukcijas tam tikrų profesijų darbuotojams.
Statyba  Referatai   (11 psl., 23,66 kB)
Ekonominei sistemai tolydžiai plėtojantis, finansų mechanizmas darosi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžių verslo sandorių atliekama per bankus. Stipri šalies bankų sistema yra teigiamo investicinio klimato, palankių skolinimosi sąlygų, užtikrinančių įmonių sėkmingą plėtrą, šalies piliečių galimybių gauti visas šiuolaikinės bankininkystės paslaugas, garantas. Lizingas, arba išperkamoji nuoma — tai finansinė paslauga, leidžianti Jums naudotis norima preke sumokėjus tik dalį jos vertės. Likusią sumą sumokate "SNORO lizingui" dalimis pagal nustatytą grafiką. Prekės nuosavybės teisė lizingo sutarties galiojimo metu priklauso "SNORO lizingui". Prekė tampa Jūsų nuosavybe, kai visiškai atsiskaitote su "SNORO lizingu".
Administravimas  Referatai   (23 psl., 47,22 kB)
Pažangios organizacijos, siekdamos išlaikyti konkurencingumą rinkoje, vis daugiau dėmesio skiria žmogiškiesiems ištekliams. Tinkamas personalo valdymas padeda organizacijai siekti jos tikslų ir užimti pirmaujančias pozicijas rinkoje. Šiuolaikinė verslo aplinka skatina įmones ir organizacijas atsisakyti nepagrindinių veiklų, mažinti kaštus, plėtoti pagrindinį jų verslą, ir siekti konkurencinio pranašumo. Akivaizdu, kad pastaruoju metu vis labiau konkurencinį įmonių ir organizacijų pranašumą įtakoja jose dirbantys žmonės. Personalo valdymas tampa ypač aktualia ir reikšminga verslo valdymo dalimi.
Administravimas  Referatai   (20 psl., 36,69 kB)
Šiuo metu mūsų pasaulis labai ištobulėjęs. Pramonė, ekonomika viskas sparčiai plečiasi. Nuolatinis ekonomikos augimas užtikrina žmonių gėrovę, tačiau dėl didėjančių žmonijos poreikių vis sparčiau naudojami gamtiniai ištekliai ir susidaro vis daugiau atliekų. Šie procesai vyksta taip greitai, kad aplinka nebesugeba atnaujinti išteklių ir sutvarkyti atliekų. Tai kelia šaliai aplinkosaugos problemas.
Aplinka  Referatai   (11 psl., 74,4 kB)
Baigiamojo darbo objektas - turizmo paslaugų kokybė UAB „Kelvita“. Šio darbo tikslas - remiantis įgytomis teorinėmis žiniomis, išanalizuoti ir įvertinti UAB “Kelvita” turizmo paslaugų kokybę ir nužymėti jos tobulinimo kelius. Pagrindiniai darbo uždaviniai: pateikti atvykstamojo turizmo apžvalgą šalyje ir Vilniaus regione; išanalizuoti turizmo paslaugų kokybės teorinius aspektus; įvertinti esamą turizmo paslaugų būklę turizmo agentūroje „Kelvita“; nužymėti turizmo paslaugų kokybės tobulinimo galimybes UAB „Kelvita”.
Administravimas  Diplominiai darbai   (46 psl., 100,45 kB)
Daugelyje pasaulio šalių mokesčių sistemas sudaro įvairūs mokesčiai, tačiau labiausiai paplitęs yra pridėtinės vertės mokestis. Valstybėje, kurioje yra įvestas šis mokestis, jį moka kiekvienas. Juk PVM yra vartojimo mokestis, jį sumoka galutinis vartotojas, nesvarbu, ar jis yra fizinis ar juridinis asmuo. Šiam mokesčiui yra skiriama daug dėmesio, įvairių šalių ekspertai mėgina išsiaiškinti PVM taikymo privalumus ir trūkumus. Tačiau siekiant vien pastebėti juos, reikia itin gerai žinoti šio mokesčio elementus. Šiame darbe mes ir aptarsime du pagrindinius PVM mokesčio elementus: apmokestinamąjį momentą ir apmokestinamąją vertę.
Finansai  Referatai   (24 psl., 35,15 kB)
Po ilgo Lietuvos piliečių kovojimo dėl šalies neriklausomybės, vis dėlto patriotai bei visi šalies gyventojai pasiekė puikų rezultatą- 1990m. Lietuva tapo nepriklausoma respublika. Taigi nepriklausomai valstybei atsivėrė galimybės dominuoti ir tapti patrauklia šalimi pasaulyje. Vienas akivaizdžiausių rezultatų yra tai, jog Europos Bendrija (Europos Sąjungos pirmtakė), pripažinusi šalies nepriklausomybę, ėmė vystyti oficialius santykius bei bendradarbiavimą su Lietuva.
Politologija  Referatai   (15 psl., 24,59 kB)
Švietimo politika- terminas, palyginti nesenai atsiradęs mūsų edukologijos terminijoje.Vargu ar reikia tuo stebėtis: tarybiniais metais švietimo politiką formavo ne šios srities profesionalai,bet vadovaujantys ideologiniai darbuotojai.Švietimo politikos kurso nebuvo pedagogikos fakultetų studijų programose;apie ją nebuvo rašoma monografijų ar vadovėlių.Taigi išsamesnių švietimo politikos tradicijų nėra.tačiau dabar padėtis sparčiai keičiasi.Šiandienos ir būsimi švietimo vadovai turi išmanyti švietimo politikos pagrindus.Ši sritis šiandien jau nebėra Seimo, Vyriausybės ar Švietimo ir mokslo ministerijos prerogatyva: vis dažniau kalame apie regioninę bei ugdymas įstaigų švietimo politiką.Tai ir paskatino parengti išsamesnę teorinę šios srities apžvalgą.
Socialinis darbas  Referatai   (12 psl., 58 kB)
Verslo ekonomika
2010-11-20
Verslo ekonomika – vienas iš profesinei kvalifikacijai įgyti dėstomų dalykų. Šio dalyko tikslas – ugdyti supratimą apie verslą, jo vaidmenį visuomenėje, gebėti apskaičiuoti įmonės veiklos ekonominius rodiklius, pagrįsti veiklos naudingumą. Konspektuose apžvelgiamos verslo rūšys, tikslai, aplinka, Lietuvos ūkio sistema, ūkio plėtros galimybės ir tendencijos. Studentai supažindinami su verslo įmonių įvairove, jų veiklos ypatumais, steigimo tvarka, materialinių bei darbo išteklių formavimu ir jų poreikio nustatymu. Aptariama, kaip apskaičiuoti išlaidas ir pajamas, pelną ir pelningumą, nustatyti nenuostolingų pardavimų mastą.
Ekonomika  Konspektai   (103 psl., 169,79 kB)
Pensijos kaupimas – įpatingos svarbos procesas kiekvienam žmogui. Senstanti visuomenė, vis labiau mažėjantis gimstamumas, didėjanti emigracija, lėmė pensijų kaupimo sistemos įdiegimą, kurioje žmogus pats galėtų kaupti lėšas savo pensijai. Pervesdami įmokas į pensijų fondus, kiekvienas kaupiame savo senatvei – pensija bus mokama iš mūsų asmeninėje sąskaitoje sukauptų lėšų. Šiame darbe bus analizuojama pensijų sistema Lietuvoje, pensijų kaupimo fondai, jų peikiama nauda bei rizika. Taip pat sulyginsime dviejų, laikomų didžiausiais Lietuvoje, “SEB banko“ ir „Swedbank“ teikiamas pensijų fondų kaupimo paslaugas, išnagrinėsime panašumus ir skirtumus.
Administravimas  Analizės   (17 psl., 121,2 kB)
Šiame darbe aiškinama kad juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Juridinis_asmuo). Nagrinėjama kokie yra juridiniai asmenys pagal tipus. Juridiniai asmenys yra skirstomi į privačiuosius ir viešuosius juridinius asmenis. (V. Mikelėnas, G. Bartkus, V. Mizaras, Š. Keserauskas, 2002, p. 96). Taip pat kalbama kad steigiant juridinį asmenį yra svarbu žinoti, kad turi būti išreikšta steigėjų valia ir būtinos tam tikros pastangos.
Teisė  Referatai   (19 psl., 30,57 kB)
Organizacija (sen. gr. organizō – surengiu, sutvarkau) – žmonių kolektyvas, susidaręs arba sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui. Organizacija dažniausiai turi atskirą turtą bei valdymo organus. Valstybė – ypatingas organizacijos tipas. Paprastai organizacija laikoma įmonė, įstaiga, susivienijimas, visuomeninė organizacija. Organizacija gali būti juridinis asmuo [1]. Konfliktai – priešingų, nesuderinamų požiūrių susidūrimas, keliantis stiprius, neigiamus išgyvenimus [2]. Konfliktams paprastai priskiriami prieštaravimai, atsirandantys susidūrus skirtingiems siekiams, interesams, pažiūroms ir sukeliantys tam tikras emocijas, pavyzdžiui pyktį, nuoskaudą, baimę, neigiamai veikiančios darbo procesą. Konfliktai yra neišvengiami, nes žmonės nuolatos komunikuoja, priima sprendimus, įgyvendina užduotis, tenkina savo arba organizacijos interesus, integruoja į kitus organizacijos padalinius. Konfliktai gali kilti dėl nesutarimų siekiant tikslų, dėl žmonių skirtingų asmeninių savybių, įsitikinimų, nuostatų. Dėl šių skirtumų konfliktai tampa sunkiau išsprendžiami.
Administravimas  Referatai   (20 psl., 510,84 kB)
Mokestiniai ginčai
2010-11-07
Ilgą laiką Lietuvoje nebuvo institucijų, ginančių žmogų nuo administracinės valdžios savivalės. Viena pirmųjų teisinių institucijų, padedančių ginti žmonių teises bei tikrinti administracijos veiksmų teisėtumą, buvo 1995 m. įkurta Seimo kontrolierių įstaiga. Vėliau, 1999 m. buvo įsteigti specializuoti administraciniai teismai bei administracinių ginčų komisijos. Tokiu būdu buvo kuriamas naujas mechanizmas, leidžiantis administracijos veiksmų teisėtumo kontrolės pagalba padidinti asmens teisių saugumą, sudarantis galimybę neteisminėmis priemonėmis ginti netinkamais administracijos veiksmais pažeistas asmenų teises.
Finansai  Kursiniai darbai   (25 psl., 37,91 kB)
Naujos informacinės technologijos sudaro prielaidas vis pigiau ir paprasčiau priimti, apdoroti, saugoti ir perduoti informaciją. Skaitmeninės informacijos pavertimas ekonomine ir socialine vertybe – tai naujos ekonomikos, sukuriančios naujas pramonės šakas, keičiančios kitas ir turinčios nepaprastai didelį poveikį piliečių gyvenimui, pagrindas. Raktas į šią plėtrą – platus naujų informacinių kompiuterinių ir komunikacinių technologijų bei interneto naudojimas, leidžiantis gerokai padidinti darbo produktyvumą ir našumą. Todėl visų sričių įstaigos, įmonės, institucijos vis daugiau savo veiklos bei informacinių santykių perkelia į elektroninę komunikavimo erdvę.
Administravimas  Kursiniai darbai   (16 psl., 35,36 kB)
Praktinė dalis. SAVANORIS - tai bet kokio amžiaus žmogus, kuris skiria savo laiką, žinias, patirtį ir energiją naudingam darbui ir negauna užtai piniginio atlygio. Savanoriškas darbas gali būti nedidelis, pavyzdžiui pagalba vienos dienos renginyje, arba didesnės apimties, kai tam skiriama keletas valandų savo laisvalaikio kas savaitę arba net kasdien.
Socialinis darbas  Kursiniai darbai   (13 psl., 899,77 kB)
Šiame darbe analizuojama Molėtų rajono turizmo verslas, jo ištekliai bei perspektyvos. Molėtų rajonas, esantis rytinėje Lietuvos dalyje yra gausiai apdovanotas turizmo ištekliais. Ypatingai turistus į šį regioną traukia gamtiniai resursai – 227 ežerai, įspūdingi miškų masyvai. Rajone yra 5 draustiniai, 2 regioniniai parkai, jis yra puikioje geografinėje padėtyje. Visos šios priežastys lemia geras Molėtų rajono perspektyvas turizmo plėtrai ateityje.
Komunikacijos  Kursiniai darbai   (33 psl., 526,15 kB)
PERSONALO VALDYMO SISTEMA. Personalo valdymą galima suprasti kaip sistemą, kurios pagrindinis tikslas -užtikrinti efektyvų vadovų ir pavaldinių bendradarbiavimą, siekiant organizacijos tikslų. Tinkamas vadovavimas (tikslas – sukurti efektyvios vadovų įtakos pavaldiniams sąlygas). vadovo autoriteto formavimas. vadovo elgesio ir asmeninio stiliaus formavimas. vadovo darbo organizavimas. Bendradarbių pažinimas (tikslas – sukurti efektyvią darbuotojų pažinimo ir motyvavimo sistemą). darbuotojų poreikių pažinimas. pasipriešinimo pažinimas ir šalinimas. motyvavimas. informavimas. įtraukimas į sprendimų priėmimą.
Administravimas  Konspektai   (19 psl., 69,2 kB)
Temos aktualumas. Rinkimai – svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma, tautos politinės valios išraiška. Rinkimai vaidina svarbų vaidmenį šalies politiniame gyvenime. Jie užtikrina faktinį piliečių dalyvavimą sprendžiant valstybės ir visuomenės reikalus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus” . Taigi, rinkimų paskirtis yra demokratijos įgyvendinimas, tautos atstovų išrinkimas ir valstybės valdžios institucijų suformavimas.
Teisė  Kursiniai darbai   (27 psl., 34,08 kB)
Energetikos valdymas. Energetikos valdymo sistema. Energetikos valdymo institucijos, jų uždaviniai, funkcijos. Energetikos įmonės, jų rūšys. Nacionalinės energetikos strategijos pagrindinės nuostatos. Administraciniai teisiniai legitimus režimai energetikoje. ES vaidmuo objektyvuojant energetikos teisę.
Pramonė  Pateiktys   (108 psl., 2,2 MB)
Gavusi temą “Lietuvos Respublikos civilinės saugos ir gelbėjimo sistema” supratau, jog tai šiuo metu pakankamai aktuali tema, nes vis dažniau pasitaikančios nelaimės (chemikalų gaisrai, žemės drebėjimas, naftos produktų patekimas į aplinką ir pan.) kelia grėsmę žmonijai, o civilinės saugos funkcijos išskaidytos tarp dviejų valstybės institucijų, tai yra Civilinės saugos departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau KAM) bei Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau VRM). Šios institucijos turi analogiškas struktūras: kadrų, finansų ir planavimo, operatyvaus valdymo, materialinio aprūpinimo skyrius, mokymo padalinius. Siekdami vieningos šalies gelbėjimo sistemos sukūrimo, Civilinės saugos ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentai dalijasi planavimo ir vykdymo funkcijomis, o tai ekstremalių situacijų atveju apsunkina valdymą ir atitolina operatyvių priemonių vykdymo pradžią, apsunkina komunikaciją, sunaudojama daugiau lėšų.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (10 psl., 20,79 kB)
Pažintinę verslo praktiką atlikau įmonėje MAXIMA LT , UAB - tai nuolat auganti privati Lietuvos įmonė, didžiausio Baltijos šalyse mažmeninės maisto produktų ir pramonių prekių prekybos tinklo operatorė.
Vadyba  Ataskaitos   (12 psl., 20,96 kB)
Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.
Istorija  Referatai   (94,08 kB)
Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.
Istorija  Referatai   (94,08 kB)
Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų. Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje – nustatyti ir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojų saugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, ir atostogas, teisinį apmokėjimą, socialinę apsaugą nedarbo atveju; suteiktų lygias galimybes darbui gauti, nepriklausomai nuo rasės, lyties, socialinės padėties, seksualinės orientacijos, ar kitų individualių, su darbo rezultatais nesusijusių savybių, griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises, užkirstų kelią nelegaliam ir priverčiamam darbui. Todėl darbo teisės šaka nustato visuomeninius santykius, reguliuojamus darbo teisės normų, ir teisinio reguliavimo tikslus.
Vadyba  Referatai   (11 psl., 16,7 kB)
Kursinio projekto užduočiai įgyvendinti pasirinkau suprojektuoti UAB ,,Ritmas” verslo organizavimo procesą. Šį verslą t.y. sporto centro organizavimo projektavimą pasirinkau todėl, kad šitokio pobūdžio centras manau bus populiarus Palangos mieste, nes tai yra žmonių laisvalaikio praleidimo, atsipalaidavimo vieta. Daugelis žmonių pradeda daugiau rūpintis savimi, bei savo vaikų sveikata. Dėl užteršto oro bei nesubalansuotos mitybos ir sėslaus gyvenimo būdo, daugėja susirgimų dėl nejudraus gyvenimo būdo, o tai labai atsiliepia sveikatai. Atlikta analizė parodė, kad Palangoje (kur steigiame šią įmonę) yra tik du sporto paslaugas teikiantys klubai. Konkurentų paslaugos nėra aukšto lygio ir nepakankamos paslaugų pasiūlos.
Administravimas  Ataskaitos   (32 psl., 151,7 kB)
Kūrybiškumas, tai asmens sugebėjimas atrasti kažką nauja, priversti save stengtis perlipti per save patį ieškant naujų idėjų, kuriant genialias mintis, sumąstymus, darbus ar sprendžiant užklupusias problemas... Problemų sprendimo efektyvumas priklauso ne tiek nuo žinių ar įgūdžių, kiek nuo ypatingo sugebėjimo užduotyse esančią informaciją panaudoti greitai ir įvairiais būdais. Siekiant rezultato neišvengiamai tenka naudotis jau turimomis žiniomis, tačiau svarbu, kad galiausiai būtų gautas naujas ar netikėtas derinys, o ne turimų žinių visuma. Dažniausiai kūrybiškumas apibrėžiamas kaip žmogaus gebėjimas atrasti naujus ir originalius sprendimus, daryti ką nors unikalaus, atrasti naujus darinius, naudotis platesne nei duota informacija, valdyti situacijas, tobulinti ar keisti pasaulį, kad šis geriau atitiktų žmonių poreikius ar panašiai.
Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 64,77 kB)
Organizacijos veiklos rezultatus lemia tikslai, racionalios ir įvykdomos užduotys, veiksmingas personalas, optimali organizacijos struktūra bei produkcijos gamybai taikoma technologija. Tikslai - tai pirmoji universali organizacijos charakteristika. Orgazacijos vadovybė tikslus nustato planavimo proceso metu ir išdėsto jų esmę darbuotojams. Kai tikslai aiškiai apibrėžti ir suprantami, personalas gali sukoncentruoti savo intelektines ir fizines jėgas jiems įgyvendinti. Organizacijos nariams reikalingi nekintami, aiškūs rėmai, kuriuose jie gali dirbti kartu ir siekti organizacijos tikslų. Labai dažnai manoma, kad svarbiausias organizacijos tikslas - gauti pelną.
Vadyba  Analizės   (8 psl., 78,21 kB)
Kasdieniniame gyvenime mes turime poreikį bendrauti tarpusavyje - dalintis idėjomis, jausmais ir informacija su kitais žmonėmis. Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų emocijų šaltinis. Sakoma, kad žodine kalba žmogus naudojasi norėdamas nuslėpti savo mintis. Tačiau tai, ką jis nori nuslėpti kalbėdamas, pasako neverbaline kalba, nes kiekvieną pasakymą lydi kūno signalai. Jie tiesiogiai atspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už kalbą. Kaip yra pasakęs K. Abrecrombie, „Mes kalbame balsu, tačiau bendraujame visu kūnu”.
Psichologija  Referatai   (11 psl., 23,23 kB)
Darbas rašytas 2008 metais. Prezidentas - vadovo titulas, naudojamas įvairiose organizacijose, kompanijose, taip pat tai dažnas respublikų vadovų titulas. Pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių prae- ("prieš tai") ir sedere ("sėdėti"). Prezidento kaip valstybės vadovo titulą išpopuliarino Jungtinės Amerikos valstijos, 1789 metais valstybės galva paskyrę prezidentą. Vėliau titulą perėmė iš kolonijinio valdymo išsivadavusios Pietų Amerikos šalys. Pirmasis Europos prezidentas buvo Prancūzijoje , Azijos - Kinijos Respublikoje , Afrikos - Liberijoje . Tuo tarpu Lietuvoje taip pat veikia prezidento institucija, kuri savo galias dalinasi su vyriausybe, nes Lietuvoje veikia prezidentinis - parlamentinis valdymo modelis.
Kita  Kursiniai darbai   (26 psl., 34,11 kB)
Temos aktualumas: mokomąją praktika yra sudėtinė mokymo proceso dalis, kurią atlikau Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir ugdymo departamento skyriuje, kuris yra viename iš dvidešimties savivaldybės aukštų. Šis Kultūros ir ugdymo departamentas teikia tokias paslaugas.
Vadyba  Ataskaitos   (19 psl., 25,42 kB)
Kiekviena organizacija funkcionuoja kaip atvira sistema plėtodama ryšius ne tik įmonės viduje, bet ir su išorine aplinka. Organizacijos gyvavimas priklauso nuo komunikacijos joje išsivystymo lygio. Komunikacija pagyvina organizacijos struktūrą, prasiskverbia į visas organizacijos veiklos sritis. Darbuotojai yra komunikacijos dalyviai ir tai, kaip jie sugeba dirbti drauge, dalintis informacija, lemia organizacijos stabilumą ir sėkmę. Laikui bėgant organizacijos tampa sudėtingesnės struktūriniu ir technologiniu požiūriu, auga jų vidaus ir išorės informacijos srautai. Besikeičianti aplinka reikalauja iš organizacijų greitų pokyčių, kurie neįmanomi be efektyvios komunikacijos. Organizaciją AB “Mažeikių nafta” pasirinkome todėl, kad tai moderni, besivystanti, lanksčiai į aplinkos pokyčius reaguojanti įmonė.
Komunikacijos  Referatai   (27 psl., 190,99 kB)
Žymus liberalizmo teoretikas ir ideologas Friedrich August fon Hayek teigė : „Demokratija niekur gerai neveikė be plačiai taikomos vietinės savivaldos, teikiančios politinio lavinimo mokyklą visai tautai, o ne vien jos ateities vadovams. Tik ten, kur atsakingumo galima išmokti ir jį išmėginti daugumai žmonių suprantamuose reikaluose, kur veikla remiasi savo kaimyno pažinimu, o ne kokiomis nors teorinėmis žiniomis apie kitų žmonių poreikius, tik ten paprastas žmogus gali iš tikrųjų dalyvauti valstybiniuose reikaluose, nes jie susiję su jam pažįstamu pasauliu.“
Politologija  Referatai   (10 psl., 18,5 kB)
Žmogiškųjų išteklių valdymas – organizacijai reikalingų žmogiškųjų išteklių numatymas ir užtikrinimas. Žmogiškieji ištekliai – dirbančiųjų žinios, įgūdžiai bei pastangos, kurias jie panaudoja dirbdami organizacijoje. Dirbantieji – organizacijoje dirbantys asmenys, kuriems už darbą mokamas atlyginimas, bei savanoriai. Tikslas. Kryptingai panaudoti ir ugdyti organizacijos darbuotojų potencialą tam, kad siekdama užsibrėžtų tikslų organizacija užtikrintų efektyvų darbą.
Vadyba  Referatai   (33 psl., 104,61 kB)
Lyderiavimas – tai vadovavimo būdas. Lyderio veiksmai skiria padėti grupei pasiekti savo uždavinius bei vadovo gebėjimas paveikti darbuotoju entuziastingai ir su pasitikėjimu dirbti grupės tikslams. Dar lyderiavimas reiškia , kad kad lyderis prisiima atsakomybę dėl grupės uždavinių įgyvendinimo, todėl būtina, kad abi pusės nuolat pasitikėtų ir norėtų bedradarbiauti vienas su kitu. teigė R.Appleby (2003).
Administravimas  Referatai   (16 psl., 1,95 MB)
Darbuotojų paieška – procesas, kurio metu randami į laisvas darbo vietas tinkami kandidatai. Darbuotojų paieškos procesas įmonėse turėtų būti planuojamas. Planavimas leidžia iš anksto numatyti poreikius, reikalingus paieškos būdus, išaiškinti ir tinkamai suformuluoti reikalavimus būsimiems kandidatams. Išankstinis pranašumas paprastai leidžia sumažinti išlaidas darbuotojo paieškai.
Vadyba  Referatai   (28 psl., 45,09 kB)
Po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos žemės ūkio politikoje iškelti tokie tikslai, kaip įvykdyti žemės reformas, privatizuoti kolūkių bei tarybinių ūkių turtą ir sukurti naują kainų bei pajamų palaikymo sistemą. Kitaip tariant, žemės ūkio politika siekia sukurti naujesnę, orientuotą žemės ūkio rinką, konkurentabilią, tarptautinio lygio žemės ūkio ir maisto pramonės sektorius Lietuvoje. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, iškyla būtinybė gaminti ne tik konkurencingus, paklausius rinkoje žemės ūkio ir maisto produktus, bet ir pasiekti, kad ūkininkavimo metodai būtų ekonomikai naudingi, saugantys aplinką bei socialiai priimtini. Taigi, reikia kompleksiškai spręsti ekonominius, ekologinius bei socialinius klausimus. Šiuo požiūriu viena perspektyviausių ūkininkavimo sistemų yra ekologinis žemės ūkis. Tai ūkininkavimo sistema, grindžiama natūraliais biologiniais procesais ir medžiagomis, užtikrinant švarų ūkininkavimą, aukštos kokybės žemės ūkio ir maisto produktų gamybą.
Rinkodara  Referatai   (37 psl., 92,68 kB)
Dažnai žmonės intuityviai priima moralinius, gerus sprendimus, nežinodami, kad tokių sprendimų prėmimas, kaip ir geros derybos, yra išmokstamas menas. Net ir sudėtingose situacijose žmonės linkę pasitikėti paprastu sprendimo būdu.Praktiškas apskaičiavimas (elementari logika, patyrimas, naudingumas, teisingumas ir kt.) padeda apsispręsti, kokį žingsnį reikėtų žengti konkrečioje situacijoje.Kartais, akcentuojant sprendimo racionalumą, universalumą, remiasi auksinės taisyklės principu:”Elkis su kitais taip, kaip norėtumei, kad su tavim būtų elgiamasi”.
Administravimas  Referatai   (11 psl., 68,65 kB)
Lietuvos pajūris – vienas nuostabiausių gamtos kampelių. Daugelis jį mėgsta dėl gaivaus pušynų oro, švelnaus ir minkšto smėlio, skaidraus jūros vandens. Atvykstantys čia randa taip trokštamą malonų ir turiningą poilsį visai šeimai, sveikatingumo ir reabilitacijos paslaugas. Nustatyta, kad pavasarį ir vasarą pajūryje būna daugiausia saulėtų dienų nei kitur Lietuvoje. Didelę pajūrio dalį užima gamtos saugomos teritorijos. Tai Kuršių nerijos nacionalinis ir Pajūrio regioninis parkai. Čia yra mažai lankomi ir švarūs paplūdimiai, pėsčiųjų ir dviračių takai, daug retų augalų, didelė paukščių ir drugelių įvairovė.
Administravimas  Referatai   (19 psl., 655,34 kB)
Darbo tikslas pristatyti bei išaiškinti pagrindinę temą. Strateginis planavimas-procesas, kurio metu parengiama veiklos valdymo strategija, numatanti veiklos prognozę, tikslus, prioritetines kryptis, veiksmus ir būdus, kaip efektyviausiai panaudoti turimus ir planuojamus gauti finansinius, materialinius ir darbo išteklius numatytiems tikslams pasiekti, strategijos nuostatų įgyvendinimas, veiklos stebėsena (monitoringas) ir atsiskaitymas už rezultatus.
Vadyba  Kursiniai darbai   (17 psl., 30,58 kB)
Savivaldybėse politinė ir vykdomoji valdžia nėra atskiros, merą renka politinių partijų "balsavimo mašina". Profesinės ir asmeninės mero, kaip vadovo, politinio lyderio, savybės tampa politikų manipuliacijų objektu, jis tampa politinės rinkiminės sistemos įkaitu. Tokioje savivaldoje sprendimus priima, juos vykdo, administruoja bei kontroliuoja tie patys žmonės. Ypatinga sistema gimdo korupciją, suinteresuotų grupių, asmenų sprendimus ir kitas ydas.
Teisė  Referatai   (12 psl., 20,4 kB)
Įmonė „Rasa“, 2007 m. pradžioje įvertinusi prognozuojamą tų metų veiklos rezultatą, numatė, kad 2007 m. ji sumokės 30 000 Lt pelno mokesčio. Įmonė „Rasa“ 2007 m. sausio 15 d. pateikė avansinio pelno mokesčio deklaraciją, kurioje už kiekvieną 2007 m. ketvirtį apskaičiavo po 7500 Lt (30000/4) avansinio pelno mokesčio. 2007 m. gruodžio pabaigoje įmonė „Rasa“ preliminariai apskaičiavo, kad faktiška 2007 m. pelno mokesčio suma sudarys 32564 Lt. Atsižvelgdama į tai, kad apskaičiuotas avansinis pelno mokestis sudaro mažiau negu . apskaičiuotos faktiškos pelno mokesčio sumos, įmonė „Rasa“ 2007 m. gruodžio pabaigoje patikslino avansinio pelno mokesčio deklaraciją, kiekvieną ketvirtį deklaruodama po 8141 Lt avansinio pelno mokesčio (32564/4).
Finansai  Namų darbai   (14 psl., 30,12 kB)
Kiekviena organizacija veikia tam tikroje aplinkoje, o aplinka daro esminį poveikį organizacijai. Organizacija – tai žmonių pastangomis suburta ar susibūrusi bendrija, kurią sieja bendras tikslas arba bendra veiksmų programa. Organizaciją sudaro žmonės, turintys tarpusavio ryšius, socialinius vaidmenis ir statusą. Visas žmogaus gyvenimas yra tarsi ilga ir nenutrūkstama kelionė per organizacijas, tai gali būti ir darželis, mokykla, universitetas, darbovietė, sudaranti materialines gyvenimo sąlygas, toliau seka politinė partija, klubas ar draugija pagal interesus ir kitokios bendrijos, kurioms žmogus priklauso tėvų valia, arba sąmoningai apsisprendęs.
Vadyba  Referatai   (15 psl., 28,14 kB)
Kiekvieno žmogaus tikslas – realizuoti save, nuolat tobulėti. Tobulindamas savo asmeninius ir darbinius žmogiškuosius santykius žmogus gali sėkmingai susidoroti su naujais iššūkiais, kurių greitai besikeičiančiame informacijos ir technologijų sraute iškyla nuolat. Sunku įsivaizduoti asmenį, kuris sugebėtu konkuruoti darbo rinkoje nuolat neatnaujindamas savo kompetencijų. Kiekvieno asmens individualiai, o taip pat visos visuomenės prioritetas turi būti žmogiškųjų išteklių tobulinimas.
Komunikacijos  Kursiniai darbai   (21 psl., 152,38 kB)
Problemos aktualumas. Bet koks konfliktas grupėje, nesvarbu, kiek grupės narių tiesiogiai jis paliečia, neigiamai atsiliepia visam grupės darbui. Objektyvias konflikto priežastis (pvz., laiko spaudimo) galima spręsti geriau organizuojant grupės darbą, o konfliktus, sąlygotus grupės narių tarpusavio santykių, spręsti labai sunku, nes būtina išsiaiškinti vieną ar kitą grupės narių elgseną sąlygojančias bendradarbių nuostatas ir interesus. Išsiaiškinus nuostatų ir interesų grupėje nesutapimą, būtina numatyti šių skirtumų pašalinimo galimybę.
Vadyba  Kursiniai darbai   (25 psl., 41,98 kB)
Lietuvių nacionalinės literatūros pradininkas, sukūręs pirmąjį meninį kūrinį – poemą ,,Metai”. Donelaičio visas gyvenimas prabėgo Rytų Prūsijoje ( dbr. Kaliningrado srityje). Gimė Lazdynėliuose gausioje laisvųjų valstiečių šeimoje. Mokėsi Kneiphoto katedros mokykloje, Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją ir lankė lietuvių kalbos seminarus. Tapo Tolminkiemio parapijos klebonu. Donelaitis buvo palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje netoli altoriaus.
Lietuvių kalba  Referatai   (13 psl., 395,6 kB)
Formaliosios kokybės kontrolės būtinybė atsirado pramoninės revoliucijos metu besiformuojančios masinės gamybos plėtros sąlygomis, kai nebuvo įmanoma atskiro gaminio mazgų ir detalių matmenų pritaikyti rankomis, nes tai būtų buvęs per daug darbo reikalaujantis ir brangus procesas.
Vadyba  Pateiktys   (53 psl., 305,2 kB)
Kokia yra gyvenimo prasmė? Ar yra pomirtinis gyvenimas? Kaip turime gyventi? Tai yra klausimai einantys iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Nebuvo dar žmonijos istorijoje tokios kultūros, kurios tarpe neatsirastų žmonių gvildenančių šiuos klausimus. Nors ir ne pirmieji, tačiau daugiausiai pasiekę ir padėję pamatus daugumai ateinančių filosofų kartų, buvo pirmieji graikų mąstytojai.
Filosofija  Pateiktys   (17 psl., 907,35 kB)
Šiuo metu bene populiariausia kryptis viešojo administravimo teorinėje savimonėje yra naujoji viešoji vadyba, kuri akcentuoja vadybinio požiūrio reikšmę viešajame sektoriuje. Terminas naujoji viešojo vadyba susiformavo todėl, kad viešojo valdymo teorija ir praktika pasiskolino ir perėmė nemažai veiklos formų, metodų ir procedūrų iš privataus verslo sektoriaus.
Administravimas  Referatai   (16 psl., 24,46 kB)
Investicinis fondas (i.f.) tai ne kas kitas kaip akcijų ir/ar obligacijų rinkinys. Investicinio fondo idėja yra paprasta: daug žmonių sudeda savo pinigus į fondą, kuris investuoja į įvairius vertybinius popierius. Kiekvienam investuotojui tenka proporcinga investicinio fondo uždarbio dalis – pajamos (dividendai ar palūkanos), gautos iš vertybinių popierių; taip pat ir finansinė nauda ar nuostolis, patirtas pardavus investicinio fondo turimus vertybinius popierius.
Ekonomika  Referatai   (6 psl., 15,79 kB)
Sąvoka „ ryšiai su visuomene“ per paskutinius kelerius metus tapo itin madingas, tačiau ryšių su visuomene specialistai pastebi, kad anaiptol ne visi, net tokiomis paslaugomis pasinaudojusieji žino, kas tai yra. Dažniausiai ryšiai su visuomene suprantami, kaip ryšiai su žiniasklaida ir organizacijos reklama, nes būtent šie veiklos elementai yra matomi, o kita ryšių su visuomene veikla yra nematoma.
Administravimas  Referatai   (15 psl., 26,14 kB)
Po Berlyno sienos griuvimo 1989 m. Europos Sąjungoje įvyko gana daug pokyčių - atsirado naujos valstybės, su kuriomis ES turėjo naujas sienas ir su kuriomis būtinai reikėjo nustatyti naujus santykius, atsivėrė naujos ekonomikos rinkos. Visą šitą procesą aš pavadinčiau Bendų Europos Namų projektų, nes nuo to laiko iki dabar yra kuriama nauja ES, nauja jos teritorija bei politika. Savo darbe į naują Europos Sąjungos kūrimosi/integracijos naują etapą aš pažvelgiau per Europos kaimynystės politiką. EKP tai ES strategija, kurios tikslas apsupti Europos Sąjungą valstybėmis, kurios būtų partnerės tiek ekonomikoje, tiek regioninių konfliktų sprendime, tiek bendradarbiavime mokslo ar migracijos srityje.
Politologija  Referatai   (17 psl., 45,13 kB)
Dabartineje visuomeneje, kai žinių reikšmė tampa vis aktualesnė, o laikas brangesnis, matoma vis didejanti tendencija skirti šeimai kuo daugiau vis mažėjančio laiko. Atsižvelgiant i užsienio patirtį, kai verslo centruose darbuotojų vaikams yra įkūriami priežiūros ir žaidimų kambariai ir panašios paslaugos, padedančios išlaikyti kuo stipresnį ryšį ir būti kuo arčiau savo vaikų, kartu taupyti laiką ir tikslingai jį panaudoti – tai mus sudomino. Kadangi mūsų grupėje yra jauna mamytė, kuriai toks vaikų priežiūros kambarys būtų galimybė suderinti studijas su motinystę, pradėjome svarstyti šią galimą verslo idėją atidžiau.
Vadyba  Projektai   (26 psl., 113,62 kB)
Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius Ekonomiką kaip gyvenimo realybė: Ekonomika - tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent ši ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam kad tenkinti poreikius. Fiskalinė politika – valstybės veiksmai, darantys įtaką biudžeto formavimui, mokesčių koregavimui ar reguliuojantys valstybės skolą. Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas yra nedarbo arba infliacijos panaikinimas.
Ekonomika  Referatai   (16 psl., 30,2 kB)
Stresas darbe
2010-02-01
Tikriausiai ne vienam buvo taip, kad gyvenimas papilkėjo, viskas tapo nemiela. Ar pastebėjote, kad elgiatės ne taip, kaip norėtumėte, pasakote tai, ko visai nenorite pasakyti...? Tokios kitų ir savęs ignoravimo bei pykčio būsenos žalingos savijautai, darbingumui ir net sveikatai.
Psichologija  Kursiniai darbai   (10 psl., 17,15 kB)
Senais laikais žmonės, kad padidinti savo saugumą ir sumažinti galimas rizikas ėmė taikyti įvairius draudimo elementus ir formas. Todėl stiprėjant bankų ir draudimo kompanijų teikiamų paslaugų integracijai, kai kurie Lietuvos bankai įkūrė draudimo įmones, kurios gana sėkmingai įsijungė į draudimo veiklą. Draudimo įmonės (draudiko) gaminamos draudiminės apsaugos realizacija reikalauja artimo bendravimo su klientais. Be to, kiekvienas draudėjas dalyvauja draudiminės apsaugos gamybos procese, teikdamas draudikui informaciją, tiek draudimo sutarties sudarymo, tiek ir draudimo sutarties galiojimo metu bei draudiminio įvykio metu.
Vadyba  Analizės   (13,39 kB)
Aplinkos tarša – tai šie išorės elementai, su kuriais konkretus organizmas tiesiogiai ar netiesiogiai sąveikauja. Aplinkos tarša – tai cheminių, fizinių ir biologinių teršalų, neigiamai veikiančių žmogų ir kitus gyvuosius aplinkos komponentus, patekimas į aplinką.
Aplinka  Referatai   (15 psl., 19,6 kB)
Faktoringas
2010-01-27
Šimtai tūkstančių pasaulio įmonių, sudarydamos pirkimo-pardavimo sandorius, naudojasi faktoringo kompanijų paslaugomis. Faktoringas leidžia pritraukti papildomų lėšų prekybai finansuoti, užtikrina stabilius pinigų srautus bei palengvina jų planavimą, sumažina valdymo ir administracines sąnaudas, gali eliminuoti riziką, susijusią su blogais debitoriniais įsiskolinimais, todėl įmonės daugiau išteklių gali skirti savo pagrindinei veiklai.
Apskaita  Referatai   (13 psl., 17,69 kB)
Apgyvendinimo paslaugos užima svarbią vietą tarptautiniuose santykiuose. Turistų skaičius metais iš metų vis didėja. Kiekvienais metais žmonės aplanko užsienio šalis, todėl vienaip ar kitaip veikia santykius tarp kultūrų, šalies įvaizdį kitos šalyse ir pan. Kad kuo plačiau susipažinti su apgyvendinimo paslaugomis, jų klasifikavimu, savybėmis, įtaka šalių vystymuisi, padės turizmo ir viešbučių administratoriai, kurie nemažai prisideda prie šalyje vykdomų turizmo ir viešbučių administravimo.
Administravimas  Namų darbai   (16 psl., 558,46 kB)
Eksportas Lietuvoje
2010-01-21
Pagrindinis užsienio prekybos plėtros aspektas yra eksportas - mažiausiai rizikinga tarptautinio verslo forma (nes rizikuojama mažesnėmis finansinėmis lėšomis). Jis turi daug privalumų ir yra pirmasis svarbus žingsnis vykdant tarptautinę prekybą bei pirmasis žingsnis link firmos plėtimosi ir internacionalizmo. Eksportas kaip tik ir yra paranki ir pakankamai paprasta forma mūsų nedaug patirties tarptautinėje rinkoje turintiems verslininkams. Eksportas- tai prekių ir (ar) paslaugų pardavimas už nacionalinių ribų tiesioginiu ar netiesioginiu metodais. Patekimas į eksporto rinkas dažniausiai prasideda vykdant užsienio klientų užsakymus.
Ekonomika  Referatai   (13 psl., 27,01 kB)
Vadyba – ta specifinė darbinės veiklos rūšis, susiformavusi darbo pasidalijimo procese, pradėjus žmonėms burtis į bendro tikslo siekiančia grupes. Vadovavimo specifika reiškiasi tuo, kas išsiskiria žmogus ar asmenų grupė, lementi kitu žmonių veiksmus ir pastangas, realizuojant bendra tikslą, kad kuo efektyviau būtų panaudoti visi turimi ištekliai. Taigi vadovavimas – tai procesas, telkiantis žmones siekti ir realizuoti tam tikrus tikslus. Vadovavimas ypač svarbi ir sudėtinga vadybos funkcija.
Vadyba  Kursiniai darbai   (18 psl., 30,29 kB)
Informacijos apdorojimo serveris (Information Handling Server, IHS) atlieka centralizuotą informacijos registravimą, kuri gali ateiti spontaniškai iš tinklo elemento arba valdymo taikomųjų programų. Pranešimai, kurie yra išsiųsti tinklo elementų, gali būti skirtingo tipo aliarmų. Transakcijų registravimo apdorojimo sąsaja vykdo transakcijų registravimo (komandos ir aliarmo registravimas), duomenų atstatymo ir administravimo funkcijas. Su šia funkcija darbo vietos (workstation) operatoriui gali būti suteiktas profile’as prisijungimui prie tinklo elementų. Sistemos administratorius gali kiekvienam operatoriui nustatyti tinklo elementų sąrašą, prie kurių jis galėtų prisijungti ir sąrašą autorizuotų komandų, kurias gali naudoti konkretus operatorius. Saugumo funkcijos yra įdiegtos į WIOZ ir MCT. Ši funkcija kartu su “pavojinga komanda” pranešimo funkcija sumažina tinklo elemento veikimo degradacijos riziką.
Informatika  Konspektai   (7,45 kB)
Pirmąją tokių pasikeitimų bangą sukėlė kompiuterių, galinčių efektyviau apdoroti didelį informacijos kiekį sukūrimas. Pirmieji kompiuteriai buvo galingos elektroninės skaičiavimo mašinos, naudojusios specialiai joms sukurtas programas. Pirmųjų kompiuterių eksploatavimas, priežiūra ir patys kompiuteriai buvo ypatingai brangūs. Juos naudojo tik didelės valstybinės organizacijos ir pajėgiausios privačios firmos. Tačiau techninės kompiuterių įrangos tobulinimas sukėlė kitą technikos revoliucijos bangą. Atsiradus asmeniniams kompiuteriams, jų galingumas nuolat auga beveik proporcingai mažėjant jų kainai. Todėl ir pasaulyje naudojamų kompiuterių skaičius išaugo iki daugelio milijonų. Pasaulis sparčiai keičiasi. Vyksta permainos rinkose, darbo vietų, namų ūkio, laisvalaikio aplinkoje. Žmonių veiklą vis mažiau riboja atstumas ir laikas. Veikla globalėja, auga specializacija. Didėja bendradarbiavimo konkuruojant atvirosios rinkos ekonomikos aplinkoje, svarba. Atsiranda naujos verslo, viešojo administravimo, darbo, mokymosi ir kultūros plėtros galimybės. Ypatingą reikšmę įgyja informacija, žinios, kompetencija, gyventojų, verslininkų bei valdžios sugebėjimas naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Kompiuteriai ir skaitmeninės ryšio priemonės darosi vis mobilesni, mažesni ir galingesni (pradėta kalbėti apie „nykstantį kompiuterį“), jie integruojami praktiškai į visus įrenginius, naudojamus tiek pramonėje, tiek ir buityje, plinta biometriniai įrenginiai ir pritaikymai. Kadangi Moore dėsnis vis dar galioja tai iki 2010 metų procesorių greitis turėtų išaugti 6 kartus. Vyrauja nuomonė, kad 2010-2012 m. tradicinė miniatiūrizacija pasieks savo galimybių ribas ir mikroelementinę sistemų bazę ims keisti nauja, pvz.: nanoelementinė arba kvantinė bazė. Toliau didėja interneto, kompiuterių ir mobilių telefonų skverbtis pasaulyje. 2001 metais interneto vartotojų pasaulyje buvo (kompanijos eMarketer duomenys, http://www.emarketer.com) 445.9 milijonų, planuojama kad 2004 metais šis skaičius pasieks 709.1 milijonų. ES šalyse internetu naudojosi 40 % gyventojų, prognozuojama, kad 2010 m. šis skaičius išaugs iki 70 %. Išsivysčiusiose šalyse jau pastebimos prisisotinimo tendencijos, ir ši skverbtis kai kuriose šalyse jau didėja „skaitmeninės atskirties“ mažėjimo sąskaita (pvz.: JAV vis labiau internetą naudoja ir mažas pajamas turintys gyventojai). Prisisotinimo tendencijos ir skverbties sulėtėjimas pastebimi ir tose ES valstybėse, kuriose namų ūkio „įtinklinimas” jau pasiekė 60 %. Tačiau iki įsisotinimo tendencijų dar toli Azijoje, Pietų Amerikoje, Rytų ir Centrinėje Europoje, Afrikoje, taip pat ir Lietuvoje. Lietuvoje kompiuterius namie turi 22 proc. namų ūkių, o ES kandidatėse šis rodiklis siekia vidutiniškai 34 procentus. Kompiuterių, prijungtų prie interneto, kiekis 2001 m. liepos mėn. (kompanijos Network Wizards duomenys, http://www.nw.com), buvo 126 milijonai ir paaugo per metus 35 %. Kompanijos Yankee Group (http://www.yankeegroup.com) atliktos analizės duomenimis per ateinančius 5 metus interneto skvarba Centrinės ir Rytų Europos namų ūkiuose sparčiai augs – prognozuojamas jos padidėjimas nuo dabartinių 5 % iki 21 % 2005 m., tačiau liks gerokai mažesnė, nei Vakarų Europoje. Palyginimui - ES šalyse 2001 m. gruodį prie interneto buvo prisijungę 38 % namų ūkių (Europos Komisijos ataskaita). Pereinama prie plačiajuosčių skaitmeninių kanalų ir plačiajuosčio interneto. JAV per metus plačiajuosčio interneto skverbtis padidėjo nuo 9 % iki 20 % visų JAV interneto vartotojų (JAV Prekybos departamentas). Kai kurios šalys, pvz. Didžioji Britanija jau ruošia plačiajuosčio interneto plėtros strategijas valstybiniu mastu. Toliau aktyviai plečiamos ir gerinamos palydovinio interneto ryšio paslaugos. Nors šiuo metu palydovinis interneto ryšys nėra dar pakankamai pigus ir kokybiškas, jis gali šiame dešimtmetyje tapti gera alternatyva antžeminiam ryšiui. Taip pat sparčiai plinta bevielis ryšys, ypač pastatų viduje. Sparčiai plinta ir vis didesnę svarbą įgyja ne tiek skaitmeninė įranga, kiek elektroninės media produktai ir paslaugos. Prognozuojama, kad dėl plačiajuosčio interneto plėtros, paplis kol kas mažai naudojami interneto nenutrūkstamo duomenų srauto (stream line) taikymai, kaip pavyzdžiui norimos muzikos arba video užsakymai į namus (music on demand, video on demand), konferencijos, paskaitos ir konsultacijos internetu, taip pat numatoma greita internetinės filmų mainų rinkos plėtra. Vis daugiau įvairios informacijos ir paslaugų bus teikiama per mobilius telefonus, kurie aprūpinami vis galingesne kompiuterine įranga. Numatomas spartus šnekos technologijų plitimas kompiuteriuose. Bus galima gauti informaciją iš interneto teikiant užklausas balsu (voice web). Dėl spartaus informacijos kiekio didėjimo internete didelę perspektyvą turi interneto „pakavimo“ paslaugos, pateikiančios klientui koncentruotą informaciją pagal jo pageidavimus. Toliau vyksta media įskaitmeninimo ir konvergencijos procesai. Radijas ir televizija pereina prie skaitmeninių laidų paruošimo ir transliavimo būdų, laidų transliavimo žiūrovams sąveikaujant su transliuotojais per kompiuterių tinklus. Prekyba per internetą, nepaisant pastarojo meto krizių ir nors netolygiai, plinta. Per visus 2000 m. JAV interneto parduotuvėse parduota prekių už 42.4 mlrd. USD, per 2001 m. – už 47.6 mlrd. USD. Kaip prognozuoja kompanija IDC (http://www.idc.com ), komercijos internete Europoje apimtys turėtų išaugti nuo 154 milijardų 2001 m. iki 1518 milijardų 2005 m. Informacinės technologijos ir telekomunikacijos vis labiau naudojamas ne tik prekybai, bet ir ryšiui su klientais palaikyti. Vis labiau vertinamas ir reikalingas žinojimas, kaip panaudojant informacines technologijas (IT) galima pagerinti informacijos surinkimą, apdorojimą ir panaudojimą, ir tuo pačiu padaryti efektyvesnę organizacijų (verslo, valdžios bei visuomeninių) veiklą. Specialistų šioje srityje poreikis labai didelis ir artimiausiu metu prognozuojamas šio poreikio tolesnis didėjimas. Kaip rodo Amerikos informacinių technologijų asociacijos tyrimas, atliktas JAV 2001 metų pradžioje, Interneto verslo įmonių krizė 2000-2001 m. specialistų trūkumo problemą sušvelnino tik laikinai ir padidino reikalavimus jų kvalifikacijai. Informacinių technologijų ir telekomunikacijų sektorius užima dominuojančią vietą Lietuvos ūkio struktūroje ir aktyviai stimuliuoja kitų Lietuvos ekonomikos šakų plėtrą. Sektoriaus produktų (prekių ir paslaugų) gamyba ir pardavimai sudaro 25 procentus Lietuvos BVP ir ne mažiau kaip 50 procentų šios produkcijos eksportuojama. Telekomunikacijų ir kompiuterių tinklai vystosi laisvos ir atviros rinkos sąlygomis, o šalies gyventojų ir organizacijų poreikiai veiklai skaitmeninėje erdvėje yra visiškai patenkinti. Įteisintos bepopierinės informacijos technologijos (elektroniniai dokumentai, elektroniniai atsiskaitymai) valstybės valdymo, verslo, prekybos, paslaugų, finansų ir kitose sferose (švietime, sveikatos apsaugoje, socialiniame draudime). Informacinės technologijos plačiai taikomos siekiant realiai sumažinti socialinius bei demografinius netolygumus, įgyvendinti lygiavertį visų šalies piliečių (miesto ir provincijos) informacinį aprūpinimą. Valstybinis reguliavimas užtikrina saugų duomenų naudojimą, o šalies informacinis ūkis (registrai, kadastrai, informacinės sistemos) yra integralus ir atviras. Informacijos privatumą ir konfidencialumą efektyviai gina šalies įstatymai. Nuo XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje prasidėjusio spartaus kompiuterinės įrangos ir paslaugų plitimo ir populiarėjimo pradėjo augti ir informacijos apsaugos poreikis. To pasekoje paplito informacijos apsaugos sistemos, kurias pradėjo naudoti tiek profesionalai, tiek ir eiliniai vartotojai savo vienai ar kitai bylai užkoduoti. Visa to priežastis yra viena – vis didėjanti informacijos reikšmė šiandieniniame gyvenime. Nuolat tobulėjant informacijos apdorojimo ir perdavimo priemonėms, kiekvienos organizacijos ar įmonės veikla vis labiau priklauso nuo informacijos saugumo. Informacijai gali kilti įvairaus pobūdžio grėsmė – svarbi informacija gali patekti konkurentams, ji gali būti nepageidaujamai modifikuota arba tiesiog sunaikinta. Visa tai gali sutrikdyti organizacijos veiklą ir pridaryti nemažų nuostolių. XXI amžiuje sparčiai didėja įsilaužimų į kompiuterines sistemas per internetą skaičius. Organizacija CERT/CC (http://www.cert.org) 2000 m. užregistravo 21756 incidentų (įsilaužimai arba rimtos klaidos). 2001 m. tokių incidentų jau užregistruota 52658, t.y. 2,4 kartų daugiau. Taigi informacija yra tokia materialinė vertybė, kuri gali būti lengvai perduodama ir gaunama. Dėl to ir atsirado didesnis poreikis apsaugoti informaciją nuo nesankcionuoto priėjimo, panaudojimo, peržiūrėjimo ir platinimo.
Informatika  Kursiniai darbai   (47,03 kB)
Vykę IBM serverių techniniai sprendimai ir LOTUS NOTES įvairiapusiškos galimybės grupinio darbo organizavimo ir duomenų bazių pateikimo srityje leidžia nesunkiai realizuoti pagrindinius įmonės darbo automatizavimo uždavinius. Nuotolinio administravimo funkcija realizuota panaudojant Netfinity Manager programinę įrangą (vėlgi ši programinė įranga, kaip ir LOTUS NOTES pateikiama nemokamai kartu su IBM Netfinity serveriais). Serveryje esančių duomenų apsaugą užtikrina dubliuojantis diskų masyvas, nepertraukiamo maitinimo šaltinis įgalina išvengti atsitiktinių maitinimo įtampos sutrikimų (kaip žinia, tai viena iš dažniausiai pasitaikančių kompiuterių gedimų priežasčių). DLT tipo rezervinio kopijavimo įrenginys leidžia archyvuoti visą informaciją į vieną kasetę. Rezervinės kopijos saugomos už įmonės ribų. Šioje sistemoje panaudota MS Proxy Server programinė įranga atskiria vidinį įmonės tinklą nuo išorinio Internet tinklo,blokuodama galimybę įsiskverbti pašaliniams. Dažnai kyla klausimas kokį ryšio kanalą ir Interneto paslaugų tiekėją pasirinkti. Čia reikia įvertinti keletą dalykų. Kam bus naudojamas Interneto ryšys, kiek žmonių naudosis vienu metu, ar bus reikalinga visą laiką būti prisijungus ar pakankama tik tada, kada reikia? Jei reikia ištisinio ryšio, teks pasirinkti ryšį per skirtąsias linijas. Šiuo atveju galime turėti iki 2Mbps pralaidumą, jeigu tik Interneto paslaugų tiekėjas sugeba realiai tokį užtikrinti. Dažnai užtenka ir mažesnio greičio 64 Kbps arba tik 38.8 Kbps. Jeigu veiklos specifika nereikalauja ištisinio ryšio, patogu pasinaudoti ISDN ryšio sprendimais. ISDN ryšys užtikrins nepriekaištingą Internet ryšio kokybę bei suteiks papildomų galimybių (vaizdo konferencijos, skambinančiojo numerio atpažinimas, keletas vartotojo numerių, skambučio peradresavimas, pranešimas pokalbio metu, duomenų srauto siuntimas ir pokalbis vienu metu ir kt.). Nenagrinėdami visų techninių niuansų, tiesiog paminėsime, kad pasirinkus bazinės spartos ISDN ryšio kanalą turėsime du 64 Kbps greičio kanalus, kurie gali būti naudojami tiek kartu, sukuriant 128 Kbps pralaidumo ryšio kanalą, tiek ir kiekvienas atskirai. Apžvelgtos lokalinio tinklo topologijos yra pagrindinės. Jų pagrindu formuojama konkreti realaus tinklo struktūra, kuri dažniausiai būna apjungtos pagrindinės topologijos. Optimali tinklo struktūra bus tokia, kuri geriausiai atitiks organizacijos, kurioje įrengtas tinklas, poreikius ir galimybes. Todėl įrenginius gaminančios firmos gamina tokius įtaisus, kad lengvai galima būtų apjungti skirtingų topologijų tinklus. Lokaliniam tinklui būdingi požymiai: -lengvas tinklo konfigūravimas; -greitaeigių skaitmeninių duomenų perdavimo kanalų naudojimas; -aukštas tinklo vartotojų tarpusavio sąveikos lygis; -tinklo išdėstymas organizacijos teritorijoje, kurioje yra visi informaciniai srautai; -tinklinių įrenginių nedidelė kaina. Šynos topologija dažniausiai instaliuojama nedideliuose, paprastuose arba laikinuose tinkluose. Tokia topologija gerai dirba nedideliuose tinkluose. Šyna reikalauja mažiau kabelio kompiuterių sujungimui ir todėl pigesnė. Šynos topologiją lengva išplėsti. Trūkumai: intensyvus tinklinis trafikas žymiai sumažina tokio tinklo našumą. Tinklą su šynos topologija sunku tikrinti. Žvaigždinis sujungimas naudojamas sutelktuose tinkluose, kuriuose galiniai taškai pasiekiami iš centrinio mazgo. Tai neblogai tinka tais atvejais, kai numatytas tinklų plėtimas ir reikalingas aukštas patikimumas. Tokio tinklo labai paprasta modifikacija ir lengvai prijungiami papildomi kompiuteriai, nepažeidžiant likusio tinklo. Vieno kompiuterio sugedimas nebūtinai daro įtaką visam tinklui. Trūkumai: sugedus centriniam koncentratoriui visas tinklas tampa nedarbingu. Žiediniame tinkle kiekvienas kompiuteris sujungtas su sekančiu, o paskutinis su pirmu. Kadangi visi kompiuteriai gali vienodai prieiti prie markerio, todėl nei vienas iš jų negali monopolizuoti tinklo. Trūkumai: sugedus vienam kompiuteriui tinkle, tai gali įtakoti viso tinklo darbingumui. Žiedinės topologijos tinklą sunku diagnozuoti. Norint prijungti arba pašalinti kompiuterius iš tinklo reikia išardyti tinklą. Kadangi vienas iš linijos trūkumų tas, kad sugedus vienam kompiuteriui, gali nutrūkti viso tinklo darbas, todėl daromas dvigubas žiedas. Medžio topologija charakterizuojama daugybe ryšių tarp įtaisų. Dauguma medžio topologijos tinklų nėra tikroji medžio struktūra, o yra hibridiniai medžio topologijos tinklai. Medžio topologijos tinklus paprasta diagnozuoti ir jie ypatingai patvarūs. Gausybė jungčių leidžia perduoti informaciją skirtingais maršrutais. Pagrindinis medžio tipo tinklo struktūros privalumas yra patikimumas. Ryšio kanalo pralaidumas. Trūkumai: padidėjus įrenginių skaičiui, medžio topologijos tinklo instaliavimas tampa sunkus. Šiandien galime sutikti tinklų,, kuriuose derinami šinos, žvaigždinė ir žiedinė topologijos.
Informatika  Referatai   (273,32 kB)
Tinklo valdymo sistemos komponentai: Interneto tinklo valdymo sistema daugeliu aspektu atkartoja valdymo struktūrą, kurią mes galime pamatyti darbe: yra direktorius ir grupė dirbančiųjų, atsiskaitančių jam. Yra tam tikros taisyklės ir normos, valdančios ryšį tarp direktoriaus ir jo darbuotojų. Tinklo valdymo sistemą taipogi sudaro menedžeris (manager), grupė agentų (agents), valdymo protokolas menedžeriui “bendrauti “ su agentais ir valdymo informacinė bazė (MIB), kurioje saugoma informacija apie valdomus tinklo elementus. Tinklo valdymo procesai: tinklo valdymo procesas gali būti inicijuotas tiek menedžerio, tiek agento, tačiau jis gali būti užbaigtas tik dalyvaujant tiek menedžeriui, tiek agentui. Visi SNMP valdymo procesai gali būti suskirstyti į tris bendras kategorijas: • Užklausimo procesas: menedžeris užklausia agentą informacijos apie tinklo elemento būklę. • Nustatymo procesas: menedžeris pareikalauja, kad agentas pakeistų informaciją savo MIB bazėje apie to tinklo elemento būseną. • Pranešimas apie įvykį: agentas praneša menedžeriui apie įvykusį “nenormalų” (abnormal) įvykį. Interneto valdymo informacijos bazė (MIB): MIB tikslas yra programiškai atvaizduoti valdomus tinklo elementus, tokius kaip maršrutizatorius, darbo stotis ir pan. Tinklo valdymo stotis tiesiogiai nesąveikauja su valdomais tinklo elementais, o sąveikauja netiesiogiai per valdomus objektus. MIB pateikia žodyną menedžerio ir agento ryšiui. Tad tiek menedžeris, tiek agentas turi turėti MIB. Menedžerio ir agento MIB yra dinaminiai. Teoriškai, menedžerio MIB turėtų apjungti visų agentų, su kuriais susiriša menedžeris, MIB, kadangi menedžeris privalo žinoti visų agentų žodynus, kad galėtų su jais komunikuoti. Tačiau dažniausiai menedžerio MIB sudaro tik dalies agentų MIB, t.y. tų agentų MIB, su kuriais tuo metu yra “dirbama”. Interneto tinklo valdymo protokolai: Tinklo valdymo protokolai nusako būdą kaip pasiekti ir gauti standarto nustatytas reikšmes iš skirtingų gamintojų pagamintų įrenginių, ir kaip jas panaudoti tinklo valdyme. Valdymo protokolai teikė priemones informacijos iš tinklo įrenginių gavimui, instrukcijų šiems įrenginiams perdavimui, bei surinktos informacijos panaudojimui. SNMP tinklo valdymo protokolas: SNMP protokolas naudojamas pranešimams perduoti iš vieno objekto į kitą. Protokoliniai duomenys (PDU) formuojami pagal ASN.1 struktūrą ir tada perduodami autentifikatoriui kartu su vartotojų grupės vardu bei siuntėjo ir gavėjo adresais. Autentifikatorius patikrina, ar siuntėjas bei gavėjas gali apsikeisti pranešimais. Tokio patikrinimo rezultatas - autentifikavimo neįvykimas arba ASN.1 objektas yra išsiunčiamas atgal į PE (Protocol Entity). Jei pranešimo autentifikavimas įvyko, formuojamas pranešimas naudojant BER (Basic Encoding Rules) ir jis išsiunčiamas gavėjui. SNMP protokolas reikalauja transportinio ir tinklo lygmenų. Transporto lygmuo atlieka multipleksavimo ir demultipleksavimo paslaugas. Tai leidžia sudaryti visi-visi ryšius tarp SNMP objektų. Taipogi transportinis protokolas numato kontrolinę sumą, taip užtikrinant perduodamų duomenų patikimumą. Tinklo lygmuo numato maršrutizavimo tarp tinklų galimybes. Be to šis lygmuo numato skirtingo dydžio paketų, perduodamų per tinklą, fragmentavimą ir surinkimą. SNMPv2 tinklo valdymo protokolas: SNMP nebuvo išvystyta informacijos apsauga. Dėl šio trūkumo buvo išleista SNMP antroji versija (SNMPv2). Išleidus ją, kilo daug diskusijų dėl administravimo ir saugumo schemos. Vienas iš pirmųjų nusiskundimų - sudėtingumas; tinklo administratoriams tapo sunku naudoti administravimo ir apsaugos schemą. SNMPv3 tinklo valdymo protokolas: SNMPv3 yra SNMPv2 struktūros išplėtimas. Jį sudaro naujas SNMP pranešimo formatas, saugumo pranešimai ir prieigos kontrolė. Pirminiai SNMPv3 tikslai buvo saugumo ir valdymo struktūros formavimas, panaudojant kiek galima daugiau idėjų ir darbų iš SNMPv2. SNMPv3 standartai apima RFC 2271 - 2275. CMIS/CMIP tinklo valdymo protokolas: CMIS/CMIP (Common Management Information Services/Common Management Information Protocol). Tai OSI tinklo valdymo protokolas, apibrėžiantis pagrindines priemones, teikiamas kiekvienos tinklo komponentės valdymui. Lyginant su SNMP, nurodo valdomam įrenginiui atlikti daug daugiau užduočių. CMIS/CMIP paskirsto valdymą gan tolygiai visiems įrenginiams. ICMP tinklo valdymo protokolas: Interneto darbą stebi maršrutizatoriai. Kai tik atsitinka kas nors neįprasta, apie tai pranešama pagal ICMP (Internet Control Message Protocol). Jis naudojamas ir Interneto testavimui. ICMP protokolas nusako >20 pranešimų tipų. Svarbiausi pateikti lentelėje. Kiekvienas pranešimas patalpinamas IP pakete.
Informatika  Konspektai   (10,36 kB)
Profesinė etika
2010-01-13
Vienos profesijos žmonėms būdingi panašūs asmeniniai bruožai, savybės, išskiriancios juos iš kitų profesijų atstovų, jie yra savito charakterio tipo (pvz., jautrūs kitų skausmui ir nelaimėms, kitais besirūpinantys asmenys neretai renkasi socialinio darbuotojo profesiją). Profesijos reprezentatinai išsiskiria savo profesinėmis žiniomis, turi specifinių įgūdžių. Juos sieja formali organizacija, užtikrinanti jų interesus, jiems galioja nustatyti etikos standartai.
Socialinis darbas  Referatai   (5 psl., 12,06 kB)
Marketingo samprata ir esmė. Įmonės marketingo aplinka. Įmonės makro aplinka. Įmonės mikro aplinka. Marketingo kompleksas. Darbo metodikos ir priemonių analizė. „Merkys“ charakteristika. „Merkys“ makro aplinka. „Merkys“ mikro aplinka. SSGG analizė.
Administravimas  Kursiniai darbai   (30 psl., 53,16 kB)
Verslo liudijimas
2009-12-29
Individuali veikla: • savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; • savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; • savarankiška sporto veikla; • savarankiška atlikėjo veikla. Toliau aptariame ūkinę komercinę veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus. Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1797 “Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos”. Šiuo nutarimu taip pat patvirtintas individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas. Išduotas verslo liudijimas verstis kuria nors veiklos rūšimi suteikia teisę: • verstis verslo liudijime nurodytos rūšies veikla (neribojant veiklos teritorijos, jeigu kitaip nenustato individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas); • parduoti savo gamybos prekes ir teikti paslaugas gyventojams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, jeigu kitaip nenustato individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas. Išduotas prekybos verslo liudijimas suteikia teisę parduoti prekes gyventojams (taip pat ir gyventojams, įsigijusiems prekybos verslo liudijimus). Išduotas prekybos verslo liudijimas nesuteikia teisės: • prekiauti automobiliais, cukrumi; • prekiauti nuo laikinųjų prekybos įrenginių, pastatytų patalpose (išskyrus prekybą gėlėmis, knygomis, spaudos leidiniais ir prekybą patalpose, turinčiose prekyvietės statusą), taip pat iš kioskų, pastatytų patalpose; • prekiauti prekyvietėse gyventojams, įsigijusiems išnešiojamosios ir išvežiojamosios prekybos verslo liudijimus. Verslo liudijimas nesuteikia teisės verstis licencijuojama veikla. Dokumentai, kuriuos reikia pateikti gyventojams, norint įsigyti verslo liudijimą Verslo liudijimus išduoda apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyrius, kurio teritorijoje gyventojas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau veikla gali būti vykdoma kitos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teritorijoje. Gyventojų prašymu išduotame verslo liudijime gali būti įrašomi šie fiziniai asmenys: sutuoktinis, tėvas, motina, vaikas nuo 14 metų, globojamasis, globėjas (rūpintojas), tačiau iš veiklos, kuriai buvo išduotas verslo liudijimas, gautas pajamas turi deklaruoti verslo liudijimą įsigijęs gyventojas. Verslo liudijime nurodyti asmenys turi teisę dalyvauti gyventojo vykdomoje individualioje veikloje, kuriai išduotas verslo liudijimas. Norint įsigyti verslo liudijimą, apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui pateikiami šie dokumentai: • prašymas (jame nurodoma, kurios veiklos rūšies verslo liudijimą norima įsigyti, ir laikotarpis, kuriam norima įsigyti verslo liudijimą); • asmens pasas arba kitas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas; • nuotrauka (3x4 cm formato); • giminystę, santuoką, globą (rūpybą) patvirtinantys dokumentai (kai verslo liudijime įrašomi kiti fiziniai asmenys); • dokumentai, kuriais remiantis gali būti taikomas savivaldybių tarybos nustatytas mažesnis pajamų mokestis (jeigu savivaldybės taryba yra priėmusi atitinkamą sprendimą); • sudaryta su audiovizualinių kūrinių prodiuseriais ir fonogramų gamintojais arba jų teisių perėmėjais autorinė licencinė sutartis, suteikianti teisę platinti Lietuvos Respublikos teritorijoje audiovizualinius kūrinius ir (arba) fonogramas bet kokiose laikmenose (prekiauti jais ir (arba) juos nuomoti); • leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje arba leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje (jeigu verslo liudijimą įsigyja užsienietis). Šie dokumentai apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui turi būti pateikti iki laikotarpio, kuriam išduodamas verslo liudijimas, pradžios. Verslo liudijimas išduodamas ne vėliau kaip per 4 darbo dienas nuo nurodytų dokumentų pateikimo dienos. Verslo liudijimas neišduodamas, jeigu: • apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui nepateikiami nurodyti dokumentai; • gyventojas, norintis įsigyti verslo liudijimą, yra skolingas už praėjusį laikotarpį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Kiekvienos veiklos rūšies verslo liudijimai išduodami atskirai. Jeigu prašyme gyventojas nurodo veiklos vietą, ji įrašoma verslo liudijime. Verslo liudijimą pasirašo ir antspaudu patvirtina apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriaus viršininkas arba jo įgaliotas asmuo. Pajamų mokesčio už verslo liudijimą mokėjimas bei kitos mokestinės prievolės Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nustato, kad už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1797 “Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos” nustato, kad mokėtiną pajamų mokestį apskaičiuoja apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyrius, atsižvelgdamas į prašyme nurodytus duomenis ir pateiktus dokumentus. Pajamų mokestis turi būti sumokėtas prieš išduodant verslo liudijimą. Mokėtinas už verslo liudijimą pajamų mokestis apskaičiuojamas proporcingai išduodamo verslo liudijimo galiojimo laikui. Jeigu prekybos verslo liudijimas išduodamas kelioms dienoms, nustatytas metinis pajamų mokestis dalijamas iš metų kalendorinių dienų skaičiaus ir gauta suma dauginama iš prekiauti pageidaujamų dienų skaičiaus. Jeigu verslo liudijimas išduotas ilgesniam negu vieno mėnesio laikotarpiui ir pasikeitė duomenys, pagal kuriuos buvo apskaičiuotas pajamų mokestis, gyventojas per 10 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo dienos privalo pranešti apie tai apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui. Jeigu dėl duomenų, pagal kuriuos skaičiuojamas pajamų mokestis, pasikeitimų susidaro pajamų mokesčio permoka, ji grąžinama arba įskaitoma Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Savivaldybių tarybos gali nustatyti mažesnį pajamų mokestį gyventojams – I, II arba III grupės invalidams, senatvės pensininkams, gyventojams, kurie vieni augina bent vieną vaiką iki 18 metų, sutuoktiniams, auginantiems tris ir daugiau vaikų iki 18 metų arba vaiką invalidą, taip pat bedarbiams, kurie nustatytąja tvarka įregistruoti teritorinėse darbo biržose prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Be to, verslo liudijimus įsigiję gyventojai: • privalo registruotis pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais (PVM) ir šį mokestį mokėti pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, jeigu jų pajamos per metus ne mažesnės nei 100 tūkst. litų, o tuo atveju, kai jų pajamos per metus mažesnės nei 100 tūkst. litų, turi teisę registruotis PVM ir mokėti PVM, jei jie to pageidauja; • neatleidžiami nuo prekyvietę eksploatuojančios įmonės rinkliavų ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų mokestinių prievolių. Laikotarpis, kuriam išduodami verslo liudijimai Verslo liudijimai išduodami pageidaujamam mėnesių skaičiui, bet ne ilgiau kaip kalendoriniams metams ir ne trumpiau kaip mėnesiui (jeigu mėnuo, kuriam išduodamas verslo liudijimas, nesutampa su kalendoriniu mėnesiu, – ne trumpiau kaip 30 dienų), išskyrus prekybos verslo liudijimus. Prekybos verslo liudijimai gali būti išduodami bet kuriam pageidaujamam kalendorinių metų laikotarpiui, tačiau šis laikotarpis negali nusitęsti į kitus kalendorinius metus, tai yra gyventojas gali įsigyti prekybos verslo liudijimą vienai arba kelioms dienoms, arba ilgesniam laikotarpiui. Prašyme turi būti įrašyta, kurio mėnesio kuriomis dienomis pageidaujama prekiauti, ir šios dienos nurodomos verslo liudijime. Paskutinį kalendorinių metų mėnesį verslo liudijimas gali būti išduotas arba pratęstas laikotarpiui iki kalendorinių metų pabaigos, o mokėtinas pajamų mokestis apskaičiuojamas proporcingai verslo liudijimo galiojimo laikotarpiui. Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kuriuos privalo turėti verslo liudijimą įsigijęs asmuo veiklos vietoje Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus, – prekybos vietoje, o gamybos verslo liudijimus, – gamybos vietoje privalo turėti verslo liudijimus ir šiuos prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus: 1. Sąskaitą faktūrą arba PVM sąskaitą faktūrą – kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos iš Lietuvos juridinių asmenų arba užsienio valstybės juridinių asmenų, vykdančių veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvoje. Kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos iš gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla – prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą, sąskaitą faktūrą arba PVM sąskaitą faktūrą. Tuomet, kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos ES valstybėse, prekybos (gamybos) vietoje būtina turėti dokumentą, kuriuo įformintas prekių, medžiagų arba žaliavų tiekimas ir iš kurio galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. 2. Importo deklaraciją, kuria įformintas prekių, medžiagų arba žaliavų importas į ES muitų teritoriją – kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos ne ES muitų teritorijoje. 3. Prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvito pirmąjį egzempliorių arba PVM sąskaitą faktūrą – kai prekės perkamos iš gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą verstis prekyba, kai iš verslo liudijimą įsigijusio gyventojo perkama jo pagaminta produkcija, kai žemės ūkio produkcija perkama iš gyventojo (ne PVM mokėtojo), kuris pats ją išaugino, arba kai iš gyventojo (ne PVM mokėtojo ir neįsigijusio verslo liudijimo) perkami asmeninės nuosavybės teise priklausantys daiktai. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, suteikiančius teisę prekiauti savo pagaminta produkcija, prekybos vietoje privalo turėti krovinio važtaraštį. Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui. Sutuoktiniai, įsigiję atskirus verslo liudijimus, toje pačioje prekyvietėje gali prekiauti prekėmis turėdami vieno iš jų vardu išrašytus prekių įsigijimo dokumentus ir notariškai patvirtintą santuokos liudijimo nuorašą. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus platinti audiovizualinius kūrinius ir (arba) fonogramas bet kokiose laikmenose (prekiauti jais ir (arba) juos nuomoti), platinimo (prekybos ir (arba) nuomos) vietoje privalo turėti sudarytą su audiovizualinių kūrinių prodiuseriais ir fonogramų gamintojais arba jų teisių perėmėjais autorinę licencinę sutartį, suteikiančią teisę platinti Lietuvos Respublikos teritorijoje audiovizualinius kūrinius ir (arba) fonogramas bet kokiose laikmenose (prekiauti jais ir (arba) juos nuomoti). Verslo liudijimus įsigijusiems gyventojams rekomenduojama turėti laisvos formos žurnalus, kuriuose būtų registruojami valstybinių kontrolės institucijų pareigūnų atliekami tikrinimai. Verslo liudijimus įsigijusių gyventojų buhalterinės apskaitos tvarkymas Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarkymo principus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1976 “Dėl gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarkos”. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, privalo pildyti pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą. Žurnalo forma ir pildymo tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 "Dėl gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo formos ir jo pildymo tvarkos patvirtinimo". Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus, parduodami prekes gyventojams, įsigijusiems prekybos verslo liudijimus, privalo išrašyti prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus, o kitiems pirkėjams šie kvitai išrašomi jų pageidavimu. Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito pirmasis egzempliorius duodamas prekių pirkėjui, o antrasis lieka pardavėjui. Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus ir esantys pridėtinės vertės mokesčio (toliau vadinama – PVM) mokėtojai, parduodami prekes, pirkėjo pageidavimu privalo išrašyti ir PVM sąskaitas faktūras. Gyventojai, įsigiję ne prekybos, o kitos veiklos verslo liudijimus, parduodami savos gamybos prekes (išskyrus atvejus, kai savos gamybos prekės parduodamos gyventojams, įsigijusiems verslo liudijimus) arba suteikdami paslaugas, prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus privalo išrašyti pirkėjams arba paslaugų gavėjams jų pageidavimu. Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito pirmasis egzempliorius duodamas prekių pirkėjui arba paslaugų gavėjui, o antrasis lieka pardavėjui arba paslaugų teikėjui. Gyventojai, įsigiję ne prekybos, o kitos veiklos verslo liudijimus ir esantys PVM mokėtojai, parduodami savos gamybos prekes arba suteikdami paslaugas, pirkėjo arba paslaugos gavėjo pageidavimu privalo išrašyti ir PVM sąskaitas faktūras. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, pirkdami iš verslo liudijimą įsigijusio gyventojo (ne PVM mokėtojo) jo pagamintą produkciją arba pirkdami žemės ūkio produkciją iš gyventojo (ne PVM mokėtojo), kuris pats ją išaugino, arba pirkdami iš gyventojo (ne PVM mokėtojo ir neįsigijusio verslo liudijimo) asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus, privalo išrašyti prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus. Antrasis prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito egzempliorius duodamas prekių pardavėjui, o pirmasis lieka prekių pirkėjui. Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito formą, įsigijimo, pildymo bei naudojimo tvarką nustato Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2002 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 128 "Dėl prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito formos, šių kvitų pildymo taisyklių ir prekių inventorizavimo akto formos patvirtinimo". Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus platina apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų miestų (rajonų) skyriai.
Ekonomika  Konspektai   (11,17 kB)
Valdymo teorijos
2009-12-29
Šio darbo tikslas – supažindinti su ankstyviausia ir pirmąja – klasikine - vadybos mokykla, jos pagrindinėmis srovėmis, principais, žymiausiais atstovais, parodyti jų nuopelnus šiuolaikiniam vadybos supratimui, organizacijų valdymui, o taip pat pateikti kritišką požiūrį ir teorijos trūkumus. Rašant darbą buvo naudojamos įvairios autorinės knygos, mokomosios knygos bei internetiniai informacijos šaltiniai. Klasikinės vadybos mokyklos idėjos buvo suformuotos ir pradėtos taikyti praktiškai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, vadovams grumiantis su industrinės revoliucijos sukeltais organizaciniais sunkumais. Tai istoriškai pirmoji valdymo teorijos tobulinimo kryptis (8, 30 p.).Organizacijos vis labiau plėtėsi ir darėsi sudėtingesnės, technologijos tobulėjo. Kartu su pokyčiais atsirado poreikis, kad vadovai kontroliuotų įrengimus ir gamybą, koordinuotų tvarkaraščius ir darbą, integruotų įvairias darbo sistemas, valdytų darbo jėgą. Tačiau buvo mažai informacijos, kuria vadovai galėtų vadovautis vykdydami šiuos veiksmus. Ankstesnių vadovų, ekonomistų, politikų ir filosofų idėjos ir patirtis nebuvo sukaupta, užrašyta ir paruošta padidėjusiems ateities organizacinio valdymo poreikiams. To nebuvo iki XIX a. – XX a. prad. kol nauja pramonės vadovų karta sąmoningai pradėjo vystyti organizacijų vadybos pagrindus ir ieškoti praktinių sprendimų problemoms, su kuriomis susidurdavo vadovai. Klasikinės vadybos mokyklos teoretikai bandė rasti „vieną geriausią būdą“ valdyti sudėtingas pramonės organizacijas. Jų teorijos pirmiausia buvo sutelktos ties idėja, kad ekonominio racionalumo lygis priklauso nuo vadovų ir individualių darbuotojų elgesio bei priimamų sprendimų. Kitaip tariant, teoretikai darė prielaidą, kad žmonės, bandydami maksimizuoti asmeninę naudą, vykdo logiškus, racionalius sprendimus, remdamiesi darbo patirtimi. Jų vadybos teorijos buvo grįstos tikėjimu, kad racionalus, logiškas elgesys turėtų būti sutelktas ekonominei gerovei kelti. Klasikinės vadybos mokyklos teorijos pagrindas yra: • Maksimalus darbo padalijimas, užtikrinant maksimalų darbų specializavimą; • Vykdytojo darbo apribojimas kuo paprastesnėmis operacijomis; • Maksimalaus darbo užmokesčio garantavimas; • Darbininko veiklos sferos apribojimas tik darbo operacijomis, nereikalaujant iš jo spręsti darbo bei gamybos organizavimo klausimų (8, 30p.). Klasikinę vadybos teoriją sudaro trys jos pakraipos: 1) mokslinio valdymo teorija; 2) idealaus biurokratinio valdymo teorija ir 3) administracinio valdymo teorija (skirtinguose šaltiniuose dažnai nurodomos tik dvi pakraipos: mokslinio valdymo ir administracinio valdymo). Kiekvienoje pakraipoje išryškinami šiek tiek skirtingi aspektai. 1. MOKSLINIO VALDYMO TEORIJA Ši teorija atsirado iš dalies dėl to, kad iškilo poreikis didinti darbo našumą. Mokslinės valdymo teorijos propaguotojai pirmiausia bandė padidinti darbo našumą kontroliuojant darbuotojų darbą organizacijoje technine prasme. Mokslinis valdymas iškėlė keletą vadybos teorijos ir praktikos veikėjų, kurie efektyvios vadybos technikos vystymui naudojo eksperimentus ir sistemiškus stebėjimus. 1.1 Mokslinio valdymo teorijos kūrėjai Charles Babbage (1792-1871) buvo vienas iš ankstyviausių mokslinės valdymo teorijos kūrėjų. Jis teigė, kad organizacijos galėtų gauti kur kas didesnį pelną, jei darbuotojai būtų specializuoti tam tikroje srityje ir mokomi atlikti tik tam tikrą specifinį darbo veiksmą. Lygiagrečiai su klasikiniu ekonomistu Adam Smith, Ch. Babbage propagavo darbo pasidalijimą ir darbo projektavimą taip, kad kiekvienas darbuotojas vykdytų tik mažą kiekį paprastų užduočių. Vadovų užduotis – apmokyti darbuotojus atlikti kiekvieną užduotį taip efektyviai, kaip tik įmanoma ir įsteigti paskatinimus už jų atlikimą greitai ir efektyviai. Ch. Babbage buvo įsitikinęs, kad vadovai turėtų vykdyti tyrinėjimus, tam, kad būtų nustatyta kiek laiko turėtų užimti kiekvienos užduoties įvykdymas. Vadovai panaudodami tyrimų rezultatus galėtų nustatyti normatyvus darbo įvykdymo greičio lygiui ir apdovanoti darbuotojus pagal atitinkamą normatyvų įvykdymo laipsnį. Frederick W. Taylor (1856-1915) yra geriausiai žinomas mokslinio valdymo teorijos atstovas. Su jo vardu apskritai susietas vadybos, kaip žinių sistemos apie organizacijų valdymą, atsiradimas. Jis pirmasis dar praėjusio šimtmečio pradžioje pradėjo sistemingai tirti darbo organizavimo ir vadybos problemas, naudoti analitinius metodus. Nors jo darbuose analizuojami ne visi vadybos aspektai (ypač šiuolaikiniu supratimu), tačiau tai buvo pirmasis bandymas kompleksiškai nagrinėti organizavimo klausimus. Pagal F. Taylor, vadybos pagrindas - teisingas tiek darbininkų, tiek vadovų darbo organizavimas. F. Taylor, inžinierius ir konsultantas, iš asmeninės patirties pastebėjo tai, ką laikė esant nedovanotinais darbo metodais tokiose organizacijose kaip „Midvale Steel“, „Simonds Rolling Machine“ ir „Bethlehem Steel“. Jo laikais pramonę kamavo nepakankamos kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos problemos. F. Taylor tvirtino, kad organizacijos naudoja esamus darbuotojus neefektyviai ir kad vadovai privalo imtis ryžtingų veiksmų darbo našumui pakelti. Jis pateikė daug priežasčių, kurios įtakojo per mažas gamybos apimtis ir neefektyvumą: darbuotojai dažnai į darbą atsinešdavo savo įrankius, kurie būdavo nepakankamai geri tinkamai atlikti užduotis; apmokymas buvo atliekamas atmestinai ir neorganizuotai, todėl darbuotojai patys dažnai nustatydavo jiems palankesnį mašinų greitį ir darbo tempą; vadovai veikdavo petys į petį su savo pavaldiniais, dažnai ignoruodami tokias vadybos pareigas kaip darbo planavimas ir organizavimas. Būtent į vadovus buvo nukreipta pagrindinė F. Taylor kritika. Jis tvirtino, kad vadovai turėtų vystyti ir įgyvendinti darbo „mokslą“ - pagrindinius nuostatus ar principus, kurie apspręstų įvairias darbo sritis. Darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus, panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį. F. Taylor pritaikė savo įsitikinimus geležies pernešimo procese – elementarioje plieno pramonės darbo dalyje. Jis pastebėjo darbo neefektyvumą ir nereikalingą energijos švaistymą naudojamuose metoduose pernešti 20 kilogramų sveriančius geležies luitus nuo gamybos vietos iki geležinkelio vagonų. Jis buvo įsitikinęs, kad naudojant mokslinius principus galėtų nustatyti „vieną geriausią būdą“ pakelti 20 kilogramų geležies luitą, laikyti jį, eiti su juo ir nuleisti jį žemėn. Po laiko, judesių bei nuovargio tyrimų, F. Taylor nustatė „mokslišką“ geležies luitų pernešimo būdą. Tai leido vieno darbuotojo vidutiniškai perneštų geležies luitų kiekį padidinti nuo 12,5 tonos iki 48 tonų per dieną. Naudodamas tą patį metodą, F. Taylor sukūrė „moksliškus“ būdus anglių, geležies ir pelenų sėmimui. Jis ragino vadovus vystyti mokslinius visų organizacijos darbų techninius tyrinėjimus. F. Taylor mokslinis valdymas buvo pagrįstas klasikine ekonomikos teorija: ir vadovai ir darbuotojai yra ekonomiškai motyvuoti. Vadovai nori padidinti pelną, o darbuotojai nori padidinti asmeninę ekonominę naudą. F. Taylor matė šį abipusį interesą kaip jungtį tarp vadovybės ir darbo jėgos, kuri paskatina juos dirbti kartu, kad būtų patenkinti abiejų poreikiai. Jo manymu, darbuotojai ir vadovai, norėdami pasiekti gerus organizacijos darbo rezultatus, turėtų laikytis tokių nurodymų: 1. Plėtoti mokslinį darbo organizavimą panaudojant laiko, judėjimo ir nuovargio veiksnių tyrinėjimus paties optimaliausio darbo atlikimo ir jo atlikimo lygio nustatymui. 2. Tvirtai laikytis darbo standartų, neleidžiant, kad kasdieninė, mokslinių tyrinėjimų nustatyta, gamybos apimtis būtų pakeista dėl kokio nors vadybininko ar darbuotojo savavališkos užgaidos. 3. Teisingai atrinkti ir perengti darbuotojus dirbti tam tikroje darbo vietoje, pavedant jiems atlikti užduotis, kurioms jie yra labiausiai tinkami ir suinteresuoti. 4. Įvesti finansinio paskatinimo sistemą, kuri paskatintų darbuotojus dirbti našiai ir efektyviai dėl su produkcija susieto darbo užmokesčio: maža gamyba įtakoja žemą užmokestį, didesnė gamyba – didesnį užmokestį. 5. Naudoti specializuotą funkcinį vadovavimą skiriant tam tikrą skaičių ekspertų prižiūrėti darbuotojus skirtingose jų darbo srityse. Tai efektingiau, nei vienas pagrindinis vadovas kuris vadovauja visam skyriui. 6. Palaikyti glaudžius ir draugiškus darbuotojų ir vadovybės santykius, nes bendradarbiavimas tarp darbdavio ir darbuotojo padeda užtikrinti noriai priimamą mokslinių darbo principų pritaikymą. Nors F. Taylor teigė, kad realizuojant mokslinio valdymo teoriją, vadybos darbus dirbantys darbuotojai pagrindinį dėmesį turi skirti darbininkų darbo organizavimui ir jo tobulinimui, o kitas vadybinės veiklos sritis laikė beveik antraeilėmis, vienu svarbiausių jo indėlių į vadybos mokslo teoriją laikomas funkcinio valdymo ir vadybinio mokslo pasidalijimas. Jis pasiūlė atsisakyti grynai hierarchinio valdymo principo, norint gerai organizuoti darbą, ypač pabrėžė planavimo reikšmę, akcentavo, kad gamyklą turi valdyti ne tiek direktorius, kiek planavimo skyrius. Nors F. Taylor metodai žymiai padidino darbo našumą ir atlyginimą daugeliu atvejų, tačiau darbininkai ir jų sąjungos ėmė priešintis tokiam požiūriui. Pastarieji bijojo, kad dirbdami sunkiau ir spartesniais tempais, jie išseks ir neišvengiamai bus atleisti iš darbo. Be to, F. Taylor sistema iškėlė į svarbiausią vietą laiką. Tai kritikuojama dėl to, kad darbuotojai galėjo būti verčiami dirbti vis greičiau ir greičiau – taupyti laiką. Didelis dėmesys darbo našumui ir pelningumui leido kai kuriems vadovams išnaudoti tiek darbuotojus, tiek klientus. Rezultatas – daugiau darbuotojų įstojo į sąjungas ir šitaip sustiprino įtarinėjimus ir nepasitikėjimą, ištisus dešimtmečius temdžiusius administracijos ir darbuotojų santykius. Vieni iš mokslinės valdymo teorijos pradininkų taip pat buvo Frank (1868-1924) ir Lillian (1878-1972) Gilbreth, kurie dirbo kaip vyro ir žmonos komanda. Frank Bunker Gilbreth daugiausia jėgų skyrė darbo metodų tobulinimui, gamybos ir našumo pakėlimui, o Lillian Moller Gilbreth, pasitelkdama psichologijos pagrindus ir vadybos žinias, į mokslinio valdymo teoriją žvelgė kaip į priemonę padėti darbuotojams įvykdyti savo potencialias galimybes. F. ir L. Gilbreth derindami mikrochronometrą ir kino kamerą detaliai ištyrė judesius, panaudojamus darbo proceso metu, ir sudarė jų klasifikavimo schemą. Judėjimas buvo pavadintas terbligu (therblig). Į jų klasifikaciją buvo įtraukti tokie judesiai, kaip spaudimas, laikymas ir judėjimas. Judėjimo schema pažymėjo ryšius tarp atliekamų judesių tipų bei dažnumo ir darbuotojo nuovargio ir atkreipė dėmesį, kad nereikalingi veiksmai veltui švaisto energiją ir laiką. Atskirdami efektyvius judesius nuo neefektyvių, F. Ir L. Gilbreth padėjo didesnę darbuotojų energijos dalį panaudoti naudingam darbo atlikimui. Frank Gilbreth kruopščiai tyrė ir tobulino mūrijime naudojamus metodus. Jis pastebėjo, kad skirtingi mūrininkai naudoja skirtingas būdus ir stebėjosi, kad vienas iš seniausių pasaulio amatų niekada nebuvo standartizuotas. Netgi be išsamesnių tyrimų mūrijimas akivaizdžiai atrodė ypač nenašiai atliekamas. Būdamas tvirtai įsitikinęs, kad mūrininkų našumas galėtų būti žymiai pagerintas, F. Gilbreth išanalizavo kino juostoje užfiksuotą mūrijimo procesą ir atrado, kad jame viduriniškai naudojama 18 skirtingų judesių. Jis išmatavo atskirų veiksmų užimamą laiką, ištyrė nuovargio faktorius ir pateikė alternatyvią procedūrą, kurioje atliekamų judesių skaičius buvo sumažintas nuo 18 iki 5. jis padalijo mūrijimą į dalis: vienas darbuotojas išnešioja plytas ir skiedinį, kitas darbuotojas tik kloja plytas. F. Gilbreth nurodymai pakėlė vidutinį vieno darbuotojo per valandą paklojamų plytų skaičių nuo 120 iki 250. Lillian Gilbreth sveikatos apsaugos daktarės disertacija Brown Universitete buvo pavadinta „Vadybos psichologija“ ir išleista 1914 m. Ji buvo šiuolaikinės darbo jėgos vadybos pradininkė, ypač darbuotojų atrinkimo, paskyrimo ir apmokymų moksle. Kartu F. Ir L. Gilbreth domėjosi individualių darbuotojų lavinimu apmokymo programų būdu, darbo aplinkos tobulinimu ir pramonės psichologija. Henry Gantt (1861-1919) mokslinio vadovavimo teorijai ir apskritai vadybos mokslui daugiausia nusipelnė sukurdamas dvi naujoves: Gantt grafikus ir minimaliu darbo užmokesčiu grįstą skatinimo sistemą. Bandydamas pagerinti vadovavimą planavimo, projektavimo ir kontroliavimo metodais, H. Gantt sukūrė Gantt grafikus, kurie naudojama dar ir dabar. Vadovai šį grafiką naudoja darbo veiksmų apibendrinimui ir nustatymui bei suklasifikavimui tų, kurie turėtų būti atlikti vienu metu ar nuosekliai. Kaip parodyta 5 pav. grafike, skirtame vienos JAV statybos įmonės rekonstravimo darbams, planai privalo būti nubraižyti anksčiau už bet kurios kitos veiklos atlikimą, bet pradiniai elektros darbai ir spintelių užsakymai gali būti pradėti kartu. Sienų apdaila gali iš dalies sutapti su kai kuriais galutiniais elektros darbais, bet spintelės negali būti pastatytos anksčiau nei bus baigta sienų apdaila. Be to, padedant darbų tvarkaraščiui, H. Gantt grafikas gali būti naudojamas kaip darbų kontroliavimo įrankis. Vadovai gali į grafiką įtraukti laiką, kurio iš tikrųjų reikia užduočiai užbaigti ir jį palyginti su laiku, kuris iš pradžių buvo suplanuotas. H. Gantt skatino idėją, kad darbuotojai turėtų gauti minimalų dienos užmokestį, nepriklausomai nuo to, ar jie pasiekė nustatytas kasdieninio darbo apimtis. Jis taip pat siūlė, kad darbuotojams būtų išmokamos vienkartinės premijos viršijus šias apimtis. Be to, H. Gantt siūlė skirti premijas prižiūrėtojams kurių pavaldiniai pasiekė bendrą kasdieninę standartinę apimtį ir papildomas premijas, jei visi darbuotojai pasiekė savo tikslus, nes nujautė, kad tai paskatintų prižiūrėtojus efektyviai valdyti savo pavaldinius. Ypatingai kuriant vadybos racionalizavimo metodus pasižymėjo Harrington Emerson (1853-1931). Jis išpopuliarėjo savo knyga „Dvylika našumo principų“ (išleista 1908 m.). Knygoje jis išdėstė požiūrių sistemą į gamybos racionalizavimą kaip priemonę prieš bet kokį išteklių švaistymą, neekonomišką jų panaudojimą. Skirtingai nei kiti F. Taylor pasekėjai, nagrinėję atskirų profesijų darbo organizavimą konkrečioje įmonėje, H. Emerson tyrinėjo darbinės veiklos principus apskritai, nepriklausomai nuo konkretaus jų turinio. Skaidant darbo organizavimo procesą į sudėtines dalis ir nagrinėjant kiekvieną atskirai, jo tikslas buvo sutekti dėmesį į teorinę nagrinėjamos problemos pusę (8, 33p.). Tokios analizės pagrindu jis ir suformulavo pagrindinius mokslinio vadovavimo teorijos principus, kurie aktualūs ir šiandien, ypač organizuojant gamybinių įmonių veiklą: 1. Aiškūs tikslai - racionaliai organizuoti veiklą galima tik teisingai pasirinkus ir suformulavus tikslus. To nepadarius, bet kokia organizacinė veikla netenka prasmės, nes ji būna chaotiška ir gali turėti ne tik teigiamas, bet ir neigiamas pasekmes. 2. Sveikas protas. Organizacijoje priimami sprendimai turi būti pagrįsti, optimalūs. Reikia drąsiai diegti naujoves, atsisakyti įsisenėjusių stereotipų. 3. Kompetentinga konsultacija. Vienas žmogus negali būti ekspertas visais su darbo našumu susijusiais klausimais. Todėl būtina konsultuotis su žmonėmis ir naudotis knygomis. 4. Darbo drausmė – sudėtinė bet kokios veiklos dalis, ji padeda išlaikyti gerą vidinę nuotaiką, gerus rezultatus. Ten, kur drausmė prasta, aukštų pasiekimų net geriausiomis sąlygomis pasiekti neįmanoma. 5. Kiekvienas darbuotojas turi tiksliai žinoti savo pareigas, jų atlikimo būdus. Tam būtina sudaryti standartines instrukcijas, siekti, kad visi jas įsisavintų ir dirbtų pagal jų reikalavimus. 6. Darbą būtina normuoti. Normos neturi būti nei didelės, nei mažos. Racionalus intensyvumas – efektyvumo pagrindas. 7. Teisingi santykiai su darbuotojais. Darbuotojas tik tada dirbs gerai, kai darbo turinys atitiks jo kvalifikaciją, sugebėjimus, polinkius irt.t labai svarbu atrinkti žmones į tam tikas darbo vietas, sudaryti sąlygas tobulintis. 8. Centralizuotas reguliavimas. 9. Atlyginimas už darbą privalo atitikti jo sudėtingumą ir bendrą apmokėjimo lygį, turėtų būti įdiegta skatinimo sistema.. 10. Veiklos rezultatai turi būti nuolat apskaitomi ir įvertinami. tai reikalinga pasiekimams nustatyti ir ateities planavimui. 11. Darbą reikia nuolat dispečerizuoti - kontroliuoti ir koordinuoti. Kontrolė sudaro galimybes sekti gamybos proceso vyksmą ir išvengti neigiamų pasekmių, lengviau pastebėti galimus nukrypimus. 12. Darbo sąlygas būtina sudaryti tokias, kad darbas būtų ne tik našus, bet ir malonus. be to, būtina užtikrinti saugias darbo sąlygas. Taikant praktikoje ir tikslinant mokslinio valdymo teoriją taip pat nusipelnė garsus pramonininkas Henry Ford (1863-1947). Pagal jo vardą buvo pavadinta ir jo sukurta nauja gamybos organizavimo sistema – fordizmas. Fordizmas – nuoseklus F. Taylor, F. Gilbreth ir kitų darbo organizatorių tyrimų tęsinys nepertraukiamos gamybos sąlygomis (7, 48p.). Pagrindinės našaus darbo sąlygos Ford manymu yra geras darbo pasidalijimas, detalių ir mazgų standartizavimas ir gamybos mechanizavimas. Šias sąlygas realizuoti lengviausia masinėje gamyboje, todėl H. Ford buvo aktyvus masinės gamybos propaguotojas, savo gamyklose darbą organizavo vadovaudamasis būtent šiais principais: 1. Vertikali visos įmonės struktūra (tai pagrindinis H. Ford gamybos organizavimo principas). H. Ford teigė, kad įmonė gali būti saugi ir nepriklausyti nuo konjunktūros svyravimų su automobilių gamyba susijusiose pramonės šakose ir apskritai tik viską pasigamindama pati. Ford automobilių koncernas jungė geležies rūdynus ir anglies kasyklas, metalurgijos gamyklas ir automobilių fabrikus, turėjo savą geležinkelį, upių garlaivių, kaučiuko plantacijų. Be to, H. Ford galėjo reguliuoti visas gamybos stadijas taip, kad pakankamai ir laiku būtų pateikta produkcija automobilių surinkimui. 2. Masinė gamyba, sudariusi sąlygas techniniams ir organizaciniams jos patobulinimams įgyvendinti. 3. Standartizavimas. H. Ford įmonėse buvo gaminas tik vienas gaminys, tik vienas važiuoklės tipas. Vien tik automobilių kėbulai buvo gaminami kelių tipų. Automobilio dalys jungtos tomis pačiomis tvirtinimo detalėmis, todėl jos būdavo gaminamos masiškai, su mažiausiomis sąnaudomis. 4. Visiškas gamybos mechanizavimas. H. Ford įmonėse rankų darbas buvo maksimaliai pakeistas mašininiu. 5. Visiškas darbo pasidalijimas. Kiekvienas žmogus atlikdavo tik vieną labai smulkią gamybos proceso dalį (7, 48p.). 1914 m. H. Ford įvedė 8 valandų darbo dieną ir apskritai įmonėse buvo sudarytos geros darbo sąlygos: švara, salės su krėslais poilsiui, įvairūs higienos patogumai, daili estetinė patalpų išvaizda ir pan. H. Ford įmonėse buvo toks didelis darbo intensyvumas, kad didesnis darbo užmokestis, trumpesnė darbo diena, geros darbo sąlygos buvo būtinos, kad fiziškai ir psichologiškai tas darbas būtų įmanomas. Visų mašinų ir mechanizmų sistema įtakojo labai didelę darbo spartą, be to, kiekvienas darbuotojas dirbo labai monotonišką darbą, pavyzdžiui tik užverždavo veržles. Tam nereikėjo kvalifikuotų darbuotojų: per 1-2 dienas, o kartais ir per kelias valandas tokios operacijos būdavo lengvai išmokstamos. Tai H Ford padėdavo išspręsti darbuotojų kaitos problemą, nes, nepakeldami pernelyg didelio intensyvumo, 50-60% darbuotojų kasmet iš jo įmonių išeidavo. H. Ford veikla labai plati. Jis teigė, kad būtina pašalinti bet kokį jėgų švaistymą, netaupų jų naudojimą, ypač žemės ūkyje, iškėlė pastarojo industrializacijos idėją. Kartu su žemės ūkiu H. Ford nagrinėjo viso ūkio racionalizavimo problemas, kritikavo stichišką pramonės šakų atsiradimą Amerikoje, pateikė būtinybę atskiriems rajonams numatyti ekonomiškai tikslingas įmones. Šiais principais ir dabar vadovaujamasi daugelio pasaulio šalių pramonės įmonėse. 1.2 Mokslinio valdymo teorijos apibendrinimas Mokslinio valdymo teorijos pasiekimai: • Standartinių metodų išvystymas kiekvieno darbo procese; • Darbuotojų atrinkimas pagal atitinkamus sugebėjimus kiekvienam darbui; • Darbuotojų apmokymų standartizavimas; • Darbuotojų darbo pagerinimas darbo planavimu ir trukdžių panaikinimu; • Paskatinimo darbo užmokesčiu už padidintą gamybą įvedimas. Mokslinio valdymo teorijos nuopelnai: • Įrodė darbo pasidalijimo svarbą; • Inicijavo kruopščius darbo elementų tyrimus; • Įrodė darbuotojų atrinkimo ir apmokymų svarbą. Mokslinio valdymo teorijos trūkumai: • Neįvertino socialinės situacijos ir didesnių darbuotojų poreikių; • Nepripažino individualių žmonių skirtingumo; • Skatino vergišką požiūrį į darbuotojus, jų idėjų ir pasiūlymų ignoravimą (2, 47p.). 2. IDEALAUS BIUROKRATINIO VALDYMO TEORIJA 2.1 Max Weber biurokratinio valdymo teorija Idealaus biurokratinio valdymo teorija – metodiškas požiūris, atsiradęs Europoje ir nusakantis organizaciją kaip vieną visumą. Ją paskelbė ir suformulavo vokiečių teisininkas ir sociologas Max Weber (1864-1920) beveik tuo pat metu, kai F. Taylor paskelbė savo mokslinio valdymo teoriją. XIX a. pabaigoje dauguma Europos organizacijų buvo valdomos asmeninių santykių principu, į organizaciją buvo žiūrima, kaip į šeimą. Darbuotojai labiau paisė vieno vadovo ar lyderio autoriteto, nei organizacijos ar jos misijos apskritai. Tokio valdymo neigiamas padarinys buvo tai, kad ištekliai buvo naudojami individualių įgeidžių realizavimui, o ne organizaciniams tikslams. Rezultate, darbuotojai valdė organizacijas ir vartojo išteklius savo, o ne pirkėjų naudai. M. Weber biurokratinį valdymą traktavo kaip grupinės veiklos organizavimą, šią veiklą griežtai reglamentuojant taisyklėmis, standartais, instrukcijomis ir kt. (kai tuo tarpu politologai biurokratinį valdymą suprato kaip valdymą, panaudojant biurų sistemą). M. Weber biurokratinio valdymo teorijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti „nuasmenintų“ santykių atmosfera, vienų prielankumas ar neprielankumas kitiems organizacijoje negalimas. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus. M. Weber kėlė tokius biurokratinio valdymo tikslus: • Greitis • Tikslumas • Hierarchiškumas • Vienareikšmiškumas • Tęstinumas • Nuspėjamumas M. Weber buvo įsitikinęs, kad yra tinkama našios ir efektyvios organizacijos konstrukcija ir plėtojo tokį racionalios organizacijos modelį: Biurokratinio modelio struktūra: • Darbo pasidalijimas grįstas funkcine specializacija; • Egzistuoja tiksliai apibrėžta hierarchija ir valdžia; • Taisyklių sistema tiksliai nusako darbuotojų teises ir pareigas; • Taisyklių ir darbo instrukcijų sistema tiksliai nusako darbo situacijų sprendimo ir vykdymo metodus; • Visuomeniniai kontaktai yra apibūdinami beasmenių visuomeninių santykių; • Darbuotojų atranka pagrįsta jų kompetencija ir organizacijos poreikiais; • Paaukštinimai darbe pagrįsti darbuotojo kompetencija ir išsamiu organizacijos pažinojimu, įgyjamu su patirtimi ir darbo stažu; • Tarnyba turi atspindėti atsidavimą karjerai; • Kilimas karjeros laiptais organizacijoje yra garantuotas to nusipelniusiems; • Biuro valdymas susideda iš plačių organizacinių sandorių kūrimo ir palaikymo; M. Weber idealioje organizacijoje, darbas turi būti padalintas pagal specializaciją, griežtai atitikti darbuotojų kvalifikaciją. Kiekvieno darbuotojo valdžia ir atsakomybė turi būti aiškiai apibrėžta kaip oficialios posto pareigos, bet ne kaip tam tikro to posto atstovo pareigos. M. Weber taip pat siūlė, kad tiksliai apibrėžta hierarchija turėtų būti įvesta tam, kad būtų eliminuoti dviprasmiškumai ir tam, kad būtų nustatytas santykių tarp darbų organizacijoje pobūdis. Organizacija, norinti sėkmingai veikti, privalo susiformuoti uždavinius, kuriuos įgyvendindama ji sieks numatomų rezultatų. Nežinant, ką nori pasiekti, veikla yra beprasmė. Į M Weber idealios organizacijos viziją įtrauktas: 1) detalizuotas taisyklių kompleksas nustatantis darbuotojų teises ir pareigas; 2) detalizuotas taisyklių kompleksas nusakantis į kiekvieną darbo situaciją įtrauktas procedūras. Šios taisyklės turėtų būti vienodai priimtos visoje organizacijoje. Dėl to M. Weber biurokratinis valdymas būtų nuasmenintas ir darbuotojai būtų valdomi be asmeninės įtakos ar siekiant individualių laimėjimų. Vadovai turi stengtis prisiderinti prie tokios nuasmenintos atmosferos ir vengti sprendimų paremtų pažintimis, jie privalo vadovauti remdamiesi formalizuotais reikalavimais, niekada nesivadovauti kokiomis nors emocijomis, jausmais, asmeniniu požiūriu. Taip jie turi elgtis tiek su organizacijos darbuotojais, tiek su klientais. Vadovas – biurokratas neturi siekti kokio nors populiarumo ar prielankumo, nusižengdamas taisyklėms, instrukcijoms, reglamentams (6, 28p.). M. Weber buvo įsitikinęs, kad organizacija grįsta racionaliu administraciniu valdymu būtų efektyvesnė ir lengvai prisitaikanti prie pokyčių, nes tęstinumas yra užtikrinamas taisyklingos struktūros ir pozicijų geriau nei vieno kažkurio asmens, kuris gali išeiti ar mirti. Pasak M. Weber, racionalumas organizacijoje visų pirma reiškia darbuotojų atranką ir paaukštinimą grįstą kompetencija, o ne pažintimis (2, 51p.). 2.2 Idealaus biurokratinio valdymo teorijos apibendrinimas Biurokratinio valdymo privalumai. Biurokratija duoda daug teigiamų rezultatų, bet tik tuomet, kai ši teorija vykdoma idealiai. Keletas iš teigiamų jos padarinių: 1. Darbuotojo elgesys yra nuoseklus dėl nustatytų polisų, procedūrų ir taisyklių; 2. Eliminuojami darbo pareigų sutapimai ar prieštaravimai, nes užduotys yra tiksliai apibrėžtos; 3. Elgesys yra nuspėjamas dėl hierarchijos valdyme; 4. Darbuotojų samdymas ir paaukštinimai pagrįsti nuopelnais ir/ar kompetencija; 5. Darbuotojai tobulėja, nes specializuojasi vienoje konkrečioje darbo sferoje; 6. Organizacijos veikla yra nuosekli, nes ji geriau apibrėžia poziciją, nei kažkoks asmuo (t.y., kai vienas žmogus palieka savo pareigas, jų imasi kitas). Nors taisyklės ir nuostatai gali būti primesti per griežtai, jie reikalingi efektyvumui. Be to, jie suteikia pagrindą didelio skaičiaus vadovų ir darbuotojų koordinavimui. Yra daug biurokratinio valdymo privalumų, sunkumai dažniausiai kyla dėl paprasčiausių taisyklių nesupratimų ar netinkamo jų taikymo (5). Didelis biurokratinio valdymo privalumas tai, kad užtikrinamas nuoseklus įstatymų reikalaujamas darbuotojų elgesys. Tikslūs darbo apibrėžimai garantuoja vadovui, kad visos būtinos užduotys bus atliktos. Vadovų hierarchija suteikia galimybę nuspėti visų organizacijos dalių veiklą. Du prižiūrėtojai turi atsiskaityti tam pačiam viršininkui, o galiausiai visi vadovai atsiskaito vienam asmeniui – direktoriui. Tokia kontrolė sukuriama nesuderinamumų tarp prižiūrėtojų prevencijai. Paaukštinti asmenis pareigose motyvuojant nuopelnais ir kompetencija yra efektyvu (ypač jei pakilimas į aukštesnę hierarchijos vietą nėra labai komplikuotas ir priklauso tik nuo asmeninių pasiekimų). Specializuodamiesi savo darbo srityje darbuotojai tampa tos srities ekspertais, tuo būdu gali įvykdyti užduotis kur kas efektyviau. Galiausiai, organizacijos veikla nenutrūksta ją palikus kai kuriems žmonėms. Jei organizaciją palieka prezidentas, kitas žmogus paaukštinamas į jo vietą ir tęsia jo darbą be jokio sutrikdymų. Biurokratinio valdymo trūkumai. Negatyvias biurokratinio valdymo puses iššaukia stipri didelių organizacijų kritika. Keletas tokių kaltinimų: 1. Per daug popierizmo; 2. Darbuotojai nesirūpina organizacija; 3. Darbuotojai yra nuasmeninami (to reikalauja taisyklės); 4. Griežtas reguliavimas iššaukia atitinkamą elgesį; 5. Aklas pasikliovimas taisyklėmis ir polisais slopina darbuotojų tobulėjimą (5). Daugeliui žmonių kartais tenka patirti nemalonių išgyvenimų turint reikalų su organizacijomis, nes darbuotojai nenori laužyti taisyklių ar primesti asmeninio vertinimo. Jei problema nėra apibrėžta taisyklių, daugelis darbuotojų bijo daryti sprendimus ar imtis veiksmų jai išspręsti. Toks pasikliovimas taisyklėmis mažina kūrybiškumą, darbuotojo tobulėjimą ir iniciatyvą. Biurokratijos darbuotojai dažnai laikomi ne žmonėmis, o mašinomis. Tai gali lemti darbuotojo abejingumą organizacijai ir darbo vykdymui. Galiausiai, kiekvieno veiksmo raštiškas registravimas pagal taisykles yra sunkus darbas, švaistantis laiką, kuris galėtų būti panaudotas kur kas naudingiau. Terminas „biurokratija“ šiuolaikinėse organizacijose yra įgavęs gana neigiamą reikšmę ir siejamas su begalinėmis, nesuskaičiuojamomis taisyklėmis ir popierizmu. Kiekvienas iš mūsų yra buvęs smarkiai suerzintas ilgo laukimo eilėse ar, rodos, beprasmiškų ir kvailų procedūrų vykdymo. Antra vertus, taisyklės ir kitos biurokratinės procedūros iš anksto paruošia standartinį elgesio su darbuotojais metodą. Kiekvienas turi lygias teises ir kiekvienas žino, kokios yra taisyklės. Daugeliui organizacijų tai suteikė galimybę tapti ypač efektyvioms. 3. ADMINISTRACINIO VALDYMO TEORIJA Mokslinio valdymo teorija ir biurokratinio valdymo teorija apibūdino vienokius ar kitokius bendruosius veiklos organizavimo principus, tuo tarpu administracinio valdymo teorija nagrinėja visos organizacijos valdymą. Administracinio valdymo teorijos autoriai domėjosi organizacijos struktūra ir modeliavimo procesais, kurie padarytų jos operacijas racionalias, tvarkingas, nuspėjamas, našias ir efektyvias. Administracinio valdymo teorijos kūrėjai žiūrėjo į organizacijas kaip į gigantiškus mechanizmus, sukurtus tikslų pasiekimui ir tikėjo, kad gali būti elementarus universalių įstatų ar principų komplektas, kuris priverstų šiuos mechanizmus veikti efektyviai. Vieningai pripažįstama, kad administracinio valdymo teorinius pagrindus suformulavo prancūzų mokslininkas Henri Fayol (1841-1925). Jis penkiasdešimt aštuonerius metus dirbo prancūzų geležies ir anglių apdorojimo organizacijoje Commentary-Fourchambault. Savo valdymo žinias ir patirtį H. Fayol sukaupė dirbdamas kasybos inžinieriumi. Jis savo sėkmę valdymo srityje priskyrė naudotiems metodams, o ne kokiam nors asmeniniam talentui. Jis jautė, kad kiti vadovai galėtų pasiekti tokių pat aukštumų vadyboje, jei vadovautųsi atitinkamais nurodymais organizacijų kompleksų valdyme. Ypatingą svarbą tolimesniam vadybos mokslo vystymuisi turėjo H. Fayol suformuluotas vadovavimo (administracinės) veiklos etapų ciklas, kurį vėliau kiti tyrinėtojai pavadino bendrųjų valdymo funkcijų ciklu. Pagal H. Fayol, administruojant bet kokią veiklą, reikia nuosekliai realizuoti tokius veiksmus (etapus): 1. Numatymas – apibrėžti, kokių rezultatų norima pasiekti; 2. Plano parengimas – sudaryti konkrečių veiksmų reglamentą; 3. Organizavimas – parinkti žmones, apibrėžti jų funkcijas, darbinius tarpusavio santykius; 4. Koordinavimas – realizuojant planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus; 5. Kontroliavimas – lyginti planą su rezultatais, atlikus kiekvieną operaciją, įvertinti tai, kas padaryta. Didelį dėmesį H. Fayol teikė vadybos veiksmams. Nors H. Fayol tikėjo, kad visi vadovai atlieka visas penkias jo paties nustatytas funkcijas – numatymą, planavimą, organizavimą, koordinavimą ir kontroliavimą, jis taip pat pripažino, kad vieno vadovo valdymo darbo pobūdis skiriasi nuo kito vadovo, priklausomai nuo tokių faktorių kaip organizacijos dydis ir vadovo užimama vieta hierarchijoje. H. Fayol aiškiai atskyrė kategoriją „įmonės valdymas“ nuo kategorijos „vadovavimo (administracinė) veikla“ (6, 30p.). Jis nustatė šešis pagrindinius įmonės valdymo veiksmus: • Techniniai ir technologiniai veiksmai visų pirma reiškiantys gamybą ir apdirbimą; • Komercinė veikla, tokia kaip pirkimas, pardavimas ir mainai, kuriems reikalingos žinios apie rinką ir konkurentus; • Finansiniai veiksmai, reikalingi tirti ir vykdyti optimalų kapitalo vartojimą; • Apsaugos veiksmai saugoti nuosavybę ir žmones nuo vagysčių, gaisro ir potvynio, taip pat streikų, nusikaltimų ir kitų socialinių trikdžių prevencijai; • Apskaitos veiksmai, kurie kaupia ir aprūpina tvarkinga, tikslia informacija apie organizacijos ekonominę poziciją; • Valdymo veiksmai, į kuriuos įtraukiamas organizacijos veiksmų numatymas, planavimas, organizavimas, koordinavimas ir kontroliavimas. Akivaizdu, kad pateikdamas tokį suskirstymą, H. Fayol administravimą laiko specifine tam tikros darbuotojų grupės veikla, kurią atliekant reguliuojamas darbas visų vykdytojų, realizuojančių kitas penkias veiklos kryptis. Toks administravimo traktavimas siūlo išvadą, kad administracinė veikla – tai veikla, kurią atliekantys darbuotojai reguliuoja kitų darbuotojų darbą (6, 31p.). H. Fayol daug dėmesio skyrė struktūros klausimams. Jis nagrinėjo įvairius galimus organizacijos struktūros variantus, parodydamas, kaip augant organizacijai, paprasta linijinė struktūra keičiasi, sudėtingėja, tampa gremėzdiška, jos hierarchinių lygių skaičius negali būti begalinis. Atsiranda būtinybė organizuoti funkcinį valdymą, įvesti patarėjus, konsultantus, referentus, suteikti jiems atitinkamas teises. H. Fayol pabrėžė, kad tai būdinga ne tik gamybinėms, bet ir kitokio pobūdžio organizacijoms. Taip jis davė pradžią bendrajai organizacijų teorijai. Kiekvieno struktūrinio padalinio vietą ir svarbą struktūroje apsprendžia būtent jo vykdomos funkcijos, todėl struktūrizavimas ir funkcijų paskirstymas yra vieningas, integruotas procesas. Analizuodamas hierarchiškumą, H. Fayol palygino organizaciją su medžiu iš kurio kamieno auga šakos, iš jų – plonesnės šakos ir t.t. Be abejonės, H. Fayol teorijos pagrindų pagrindas yra jo suformuluoti ir detaliai išaiškinti 14 administravimo principų, kuriais būtina vadovautis, vykdant visas funkcijas ir kuriais jis pats vadovavosi: 1. Darbo pasidalijimas – kelti efektingumo lygį dėka specializacijos, mažinant mokymo laiką, darant mažiau veiklos pokyčių ir didinant įgūdžių ugdymą. 2. Valdžia – teisė duoti įsakymus visada turėtų reikšti ir atitinkamą pagal privilegijas atsakomybę. 3. Drausmė – priklauso nuo taisyklių, polisų ir susitarimų, kurie valdo organizaciją, gerbimo; drausmė turėtų būti įgyvendinama per sąžiningą ir teisingą visų susitarimų tarp organizacijos ir jos darbuotojų pateikimą. 4. Nurodymų vieningumas – kiekvienas darbuotojas yra atsakingas tik vienam viršininkui, taip išvengiama nesusipratimų ir konfliktų. 5. Vadovavimo vieningumas – vienas vadovas kiekvienam organizaciniam planui, ir vienintelis operacijų planas organizacijoje tų pačių tikslų įgyvendinimui. Vadovai privalo derinti savo veiksmus ir sprendimus, privalo būti vieningi, valdydami pavaldinius. 6. Individualių interesų pavaldumas bendrai gerovei – organizacijos viduje atsirandantys asmeniniai ir grupiniai poreikiai neturi pirmauti prieš visos organizacijos poreikius. 7. Atlyginimas – darbuotojų ir viršininkų atlyginimai turi būti teisingi ir tinkami. Už darbą turi būti atlyginama pagal jo rezultatus ir indėlį į bendrus pasiekimus. 8. Centralizavimas – būtina tiksliai apibrėžti kas organizacijoje atlieka atitinkamus administravimo darbus ir sprendimus kiekvienoje situacijoje, tačiau nėra idealaus kiekvienai situacijai centralizavimo ar decentralizavimo. 9. Valdžios linija – visų organizacinės hierarchijos lygių ir tikslių valdžios linijų tarpusavio pavaldumas turi būti neklystamai aiškūs ir jų turi būti visada tiksliai laikomasi. 10. Tvarka – viskam (ir kiekvienam) turi būti sava vieta ir viskas (kiekvienas) turi būti savoje vietoje. Kiekviena darbo vieta, kiekviena patalpa turi būti tvarkinga, tvarkingumas turi būti kiekvieno darbuotojo būtinai išsiugdyta savybė. 11. Lygybė – su darbuotojais turi būti elgiamasi geranoriškai ir teisingai, analogiškas pareigas užimantys darbuotojai veiklos prasme turi būti visiškai lygūs. 12. Pareigų stabilumas – nustatytų pareigybių sąrašas privalo būti pastovus gana ilgą laikotarpį, negalima kaitalioti pareigybių pavadinimų ir jų veiklos turinio. Didelė darbuotojų kaita trukdo organizacijai sėkmingai dirbti. 13. Iniciatyva – pavaldinių iniciatyva turi būti skatinama, kiekvienas darbuotojas privalo būti aktyvus, reikšti savo nuomonę, siūlyti veiklos gerinimo būdus. 14. Korporacijos dvasia – turėtų būti puoselėjamas ir išlaikomas komandinio darbo, vieningumo ir dvasinio bendrumo jausmas organizacijoje, bendri interesai turi būti suderinti su asmeniniais, galioti principas „visi už vieną, viens už visus“. H. Fayol jautė, kad šių principų pritaikomumas turėtų būti pakankamai lankstus, kad tiktų kiekvienai specifinei administracinei situacijai: „Visų pirma aš pritaikysiu nustatytus principus, kol jie yra atskirti nuo bet kokių pasiūlymų apie jų griežtą taikymą. Nėra nieko griežto ar absoliutaus valdymo reikaluose, viskas priklauso nuo proporcijų. Mums retai tenka pritaikyti tą patį principą dukart identiškomis sąlygomis; reikia atsižvelgti į skirtingas besikeičiančias aplinkybes“ (1, 140p.). Nepaisant to, kad H. Fayol ragino būti lankstiems, daug vadovų, kurie priėmė keturiolika principų, pritaikė juos labai griežtai. Tikslus H. Fayol principų pritaikymas charakterizuoja klasikinį požiūrį į organizacijos valdymą. Tačiau dėl to paties griežtumo korporacijos dvasios ir iniciatyvos principams nepavyko tapti neatskiriama klasikinio požiūrio į vadybos praktiką dalimi. Tuo tarpu pačiam H. Fayol lankstus šių keturiolikos principų pritaikymas padėjo netoli bankroto buvusiai Commentary-Fourchambault vėl suklestėti. H. Fayol puikiai suprato, kad, administruojant organizaciją, šios veiklos kokybė pirmiausia priklauso nuo vadovaujančio personalo. Todėl svarbi jo tyrinėjimų sritis – vadovų kvalifikacija, jų savybės, darbo organizavimo ypatumai. Nagrinėdamas šiuos klausimus jis daug dėmesio skyrė vadovų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sferai, siūlė organizuoti specialius administratorių kursus, akumuliuoti talentingų vadovų patyrimą, jį skleisti, kviesti juos dėstyti tokiuose kursuose, sudaryti jiems sąlygas išdėstyti savo patyrimą straipsniuose, traktatuose, referatuose (6, 34p.) H. Fayol teorija labai greitai paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Ją vienaip ar kitaip pradėjo naudoti įmonių vadovai įvairiose pramonės šakose. Didžiulį atgarsį ši teorija sukėlė ir organizacinės veiklos tyrinėtojų tarpe. Toliau administracinio valdymo teoriją vystė daug mokslininkų. Didžiausią darbą vystant H. Fayol fundamentalias nuostatas atliko amerikiečių mokslininkai Luther Gulick ir Lyndall Urwick. Luther Gulick (1892-1992) analizuodamas administracinės veiklos etapų ciklą, padarė išvadą, kad šių etapų yra daugiau. Jis pasiūlė tokį administracinės veiklos suskirstymą: 1. Planavimas – jungia du pirmuosius H. Fayol pasiūlytus etapus: numatymą ir plano parengimą. 2. Organizavimas – darbų išdalinimas, funkcijų apibrėžimas, pavaldumo nustatymas. 3. Personalo komplektavimas – darbuotojų parinkimas, paskirstymas, darbo sąlygų sudarymas. 4. Vadovavimas – nuolatinis sprendimų priėmimas, įsakymų, nurodymų perdavimas. 5. Koordinavimas - realizuojant planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus (analogiškas H. Fayol pasiūlytai funkcijai) 6. Atskaitomybė – informacijos apie darbų eigą nuolatinis pateikimas, jos įvertinimas. 7. Biudžeto sudarymas – finansinių planų parengimas, finansinė kontrolė. Taip išdėstytą administracinės veikos ciklą L. Gulick pavadino POSDCORB (Planning, Organizing, Staffing, Directing, Co-ordinating, Reporting, Budgeting). Esminė naujovė – vadovavimo funkcijos išskyrimas, ją apibūdinant kaip sprendimų priėmimo ir jų perdavimo veiklą. Įvesdamas šią funkciją, L. Gulick pirmasis kitų vadybos specialistų tarpe aiškiai akcentavo, kad vadovo veiklos turinio esmė yra sprendimų priėmimas. Tai turėjo principinę įtaką tolesniems vadovų darbo apibūdinimo ir analizės tyrinėjimams (6, 35p.). L. Gulick taip pat nurodo pagrindinius organizacijų struktūrų sudarymo principus. Jo nuomone, šie principai yra trys, o juos integruojant, vienaip ar kitaip jungiant, galima sudaryti įvairias specializavimo modifikacijas. • Pirmasis principas – padalinių specializavimas ir jų tarpusavio ryšių nustatymas, vadovaujantis įmonės tikslais. Tikslus ir uždavinius grupuojant į giminingas grupes, galima nustatyti padalinius ir jų atliekamų funkcijų turinį. • Antrasis principas – specializavimas, vadovaujantis operacijų turiniu. Analogiškas ir panašias operacijas priskiriant tam pačiam padaliniui, formuojama padalinių visuma. • Trečiasis principas – geografinis padalinių išsidėstymas. Jei atskiros dalys išdėstytos keliose vietose, padalinius tikslinga specializuoti taip, kad giminingi padaliniai būtų vienoje teritorijoje. Lyndall F. Urwick (1891-1983) buvo entuziastingas ir produktyvus rašytojas administravimo ir vadybos srityse. Jo idėjos buvo ypač stipriai įtakotos H. Fayol. Jis buvo įsitikinęs, kad vienintelis būdas šiuolaikiniam žmogui kontroliuoti socialines organizacijas yra taikant joms principus ar universalias taisykles. Vienam iš geriausiai žinomų jo darbų – „Administravimo elementai“ išleistam 1947 m. – jis išdėstė nemažai principų, kurie, jo manymu, galėtų būti pritaikyti organizacijose ir leistų joms efektyviai pasiekti tikslus. L. F. Urwick principus vystė savo paties dažnai pasitaikančių elementų ir procesų, kuriuos jis apibrėžė organizacijų operacijų struktūroje, interpretacijos pagrindu. Šiuo pagrindu, principai, jei jų tvirtai laikomasi, turėtų vesti į sėkmę administravime ar vadyboje. 1952 m. L. F. Urwick pateikė ir sutvirtino tokį pagrindinių dešimties principų sąrašą: 1. Tikslo principas – bendras tikslas yra kiekvienos organizacijos prasmė. 2. Specializacijos principas – viena grupė, viena funkcija! 3. Koordinacijos principas – užtikrinti koordinacijai visų pirma reikalingas organizavimo procesas. 4. Valdžios principas – kiekviena grupė turi turėti vyriausią vadovą su aiškiai apibrėžtais valdžios įgaliojimais kitiems grupės nariams. 5. Atsakomybės principas – viršininkas yra visiškai atsakingas už savo pavaldinių veiksmus. 6. Apirėžtumo principas – kiekvienas darbas, su savais reikalavimais ir atsakomybe turi būti aiškiai apibrėžtas. 7. Atitikimo principas – valdžia turi būti lygi su atsakomybe. 8. Kontrolės apimtis – niekas neturėtų būti atsakingas už daugiau nei 5-6 tiesioginius pavaldinius, kurių darbas yra sujungtas. 9. Pusiausvyros principas – kiekvienas organizacijos vienetas turi būti laikomas pusiausvyroje su kitais. 10. Tęstinumo principas – struktūra turėtų užtikrinti veiksmų tęstinumą (3, 24p.). Kaip trumpą klasikinės administracinio valdymo teorijos išdėstymą, L. F. Urwick sąrašą būtų sunku patobulinti, koncentruojantis daugiausia ties struktūros klausimais. Palyginus su H. Fayol vadybos principais, L. F. Urwick sąrašas mažiau susijęs su tokiais klausimais kaip, pavyzdžiui, atlyginimas ir moralė. Apskritai L. F. Urwick idėjos buvo populiarios tarp verslo organizacijų abiejose Atlanto pusėse dėl jų protingo patrauklumo organizacijų vadovams. Šiaip ar taip pastaraisiais dešimtmečiais L. F. Urwick tikslo ir struktūros pabrėžimas nebegali suteikti problemų, kylančių dėl visuomenės požiūrio ir staigiai kintančių technologijų, sprendimo būdų. Dabar jo idėjos yra kiek anachroniškos. Jos nurodo dalį, bet tik dalį to, kas yra reikalinga organizacijos klestėjimui. Vis dėlto jo įtaka šiuolaikiniam verslui yra milžiniška. Mary Parker Follett (1868-1933) išmanė filosofijos ir politikos mokslus, ji reiškėsi įvairiose sferose įskaitant socialinę psichologiją ir vadybą. Ji rašė apie bendrų aukščiausių tikslų mažinant konfliktų skaičių organizacijose svarbą. Jos darbai buvo populiarūs tarp to laikmečio verslininkų, bet vadybos mokslo specialistai dažnai į juos žiūrėdavo iš aukšto. Nors ji buvo tarp teoretikų, kūrusių klasikinės mokyklos pagrindus, tačiau įvedė ir daug naujų elementų, ypač žmonių santykių ir organizacinės struktūros srityse. Ji numatė kryptis, kurias toliau plėtojo kylančios bihevioristinė (elgesio) ir vadybos mokslo mokyklos. M. P. Follett buvo įsitikinusi, kad negalima tapti pilnaverte asmenybe, jei nesi grupės narys. Žmogus tobulėja bendraudamas organizacijoje su kitais žmonėmis. Todėl F. Taylor tvirtinimas, kad darbininkų ir administracijos, kaip tos pačios organizacijos narių, tikslai yra bendri, jai atrodė savaime suprantamas, tik, jos manymu, dirbtinis skirtumas tarp vadovų (duodančių įsakymus) ir pavaldinių (juos priimančių ir vykdančių) trukdo šiai natūraliai partnerystei. Ji nepaprastai tikėjo grupės galia, kur pavieniai asmenys gali sujungti įvairius gabumus į kažką didesnio. Be to, M. P. Follett atsižvelgė ne tik į individualias grupes, bet ir į tokių aplinkos veiksnių kaip politika, ekonomika ir biologija, poveikį (4, 36p.). M. P. Follett idėjos tebėra aktualios, nes tinkamos pritaikyti ir šiuolaikiniams vadovams, nuolat susiduriantiems su staigiais pokyčiais dabartinėje valdymo aplinkoje. Jos požiūris i lyderystę pabrėžė žmonių svarbą labiau, nei inžinerinės technikos svarbą. M. P. Follet ėmėsi svarstyti tokias problemas, kurios yra savalaikės ir dabar: etika, galia, kaip skatinti darbuotojus, kad jie darbą atliktų taip gerai kaip tik gali ir pan. M. P. Follet modelis buvo svarbus pirmtakas idėjos, kad valdymas reiškia daugiau, nei vien tai, kas vyksta konkrečioje organizacijoje. Į savo teoriją aiškiai įtraukdama organizacijos aplinką, ji pagrindė vadybos teorijai kelią, apėmusi platesnę santykių skalę – ir organizacijoje, ir už jos ribų. Šiuolaikinių vadybos teorijų įvairovė šiuo atžvilgiu reiškia M. P. Follett deramą pagarbą. Chester I. Barnard (1886-1961) kaip ir M. P. Follett, į klasikinę teoriją įvedė teiginius, kurie buvo tobulinami vėlesnių mokyklų. Jis studijavo ekonomiką Harvardo universitete, tačiau negavo mokslinio laipsnio, nes nebaigė laboratorinio mokslo kurso. Jis pradėjo dirbti statistikos departamente AT&T, o 1927 m. tapo Niu Džersio kompanijos „Bell“ prezidentu ir panaudojo savo darbo patirtį bei didelį išprusimą sociologijos ir filosofijos srityse teorijoms apie organizacijas formuoti. Vienas iš žymesnių Ch. Barnard indėlių į vadybos mokslą buvo neformalios organizacijos sąvoka. Neformali organizacija egzistuoja visose formaliose organizacijose ir apima uždaras grupes ir natūraliai susikuriančius socialinius susivienijimus. Jo manymu, žmonės buriasi į formalias organizacijas norėdami pasiekti tai, ko negali įgyvendinti pavieniui. Tačiau, kai siekia organizacijos tikslų, jie turi patenkinti ir savo individualius poreikius. Kad pasiektų savo asmeninius tikslus formalioje organizacijoje, žmonės buriasi į neformalias grupes. Norėdama užtikrinti sėkmingą savo gyvavimą, organizacija turi efektingai panaudoti šias grupes, net jei jų tikslai kirstųsi su vadovybės tikslais. Taip Ch. Barnard priartėjo prie pagrindinio savo teiginio: įmonė gali efektyviai veikti ir išgyventi tik tuo atveju, jei organizacijos tikslai yra subalansuoti su jai dirbančių individų tikslais ir poreikiais. Ch. Barnard pripažino neformalios organizacijos svarbą ir universalumą, - tai ir yra jo pagrindinis įnašas į vadybą. Ch. Barnard tikėjo, kad galima pasiekti pusiausvyrą tarp individo ir organizacijos tikslų, jei vadovai suprastų savo pavaldinio abejingumo zoną, arba priėmimo zona, t.y. tai, ką pavaldinys galėtų padaryti neklausdamas vadovo leidimo. Žinoma, kuo daugiau veiklos sričių pakliūva į darbuotojo „priėmimo zoną“, tuo tolygesnė ir vieningesnė bus organizacija. Ch. Barnard teigė, kad vadovai turi pamažu išugdyti savo pavaldinių moralinio tikslo jausmą. Tam jie turi išmokti mąstyti plačiau negu jų pačių riboti savi interesai, ir morališkai įsipareigoti visuomenei. Nors Ch. Barnard akcentavo vadovų darbą, tačiau jis daug dėmesio skyrė ir darbuotojo, kaip „pagrindinio strateginio veiksnio organizacijoje“, vaidmeniui. Apibrėždamas organizaciją kaip kooperatyvią grupėmis dirbančių individų įmonę, jis žengė toliau ir paruošė dirvą šiuolaikiniam vadybiniam mąstymui (4, 38p.). IŠVADOS Nors klasikinė vadybos mokykla ir nedavė visuotinai bendro požiūrio į vadybą, galima rasti daug panašumų tarp idėjų, išreikštų Ch. Babbage, F. Taylor, F. Ir L. Gilbreth, H. Gantt, M. Weber, H. Fayol ir L. Urwick. Klasikinė vadybos mokykla labai plačiu mastu nurodė esmę: aprašė, kaip žmonės turėtų valdyti organizacijas. Taip, kaip inžinieriai nusako tinkamiausią būdą statyti tiltams, taip vadovai laikėsi racionaliausio požiūrio ir nustatė principus, kaip kurti ir valdyti organizacijas. Dėka jų pastangų nustatyti „vieną geriausią būdą“, organizacijų sistemos buvo plėtojamos ir vystomos, kas įtakojo smarkų organizacijų produktyvumo padidėjimą. Kitas šių ankstyviausių vadybos pionierių įnašas yra tas, kad jų pastangos sukurti idealią organizaciją paskatino papildomus vadybos ir organizacinių sistemų tyrinėjimus. Nors įvairūs klasikinės vadybos mokyklos atstovai sutiko su dauguma svarstomų problemų – tokių, kaip darbo pasidalijimo svarba, hierarchija, standartinių darbo procedūrų vystymas ir valdžios centralizacija, taip pat buvo ir keletas nesutarimo sričių. Pavyzdžiui, buvo radikalių skirtumų tarp nuomonių apie viršininkus technine prasme. H. Fayol kalbėjo apie „komandos vieningumą“; F. Taylor skatino funkcinį valdymą. H. Fayol argumentavo, kad kiekvienas darbuotojas turėtų atsiskaityti ir būti pavaldus tik vienam viršininkui, kad būtų išvengta nesusipratimų ir konfliktų; tačiau F. Taylor tikėjo, kad darbuotojai turėtų turėti daug viršininkų tam, kad galėtų gauti naudingų, įvairių tipų specializuotų žinių. Kita nesutarimų sritis tapo akivaizdi, kai vadovai klasikinės teorijos šalininkų nurodymus įdiegė praktiškai. H. Fayol patarė vadovams pritaikyti jo keturiolika principų lanksčiai, priderinant kiekvienai situacijai. Tačiau praktiškai klasikinis valdymas turėjo polinkį būti tikslus ir griežtas. Panašiai F. Taylor skatino draugiškus darbo valdymo santykius, bet klasikinis požiūris dažnai buvo šaltas, nuasmenintas ir priešiškas. Nelaimei, dauguma to laikmečio organizacijų tapo nelankstaus biurokratinių principų pritaikymo vergėmis ir rezultate tapo didelėmis bei vangiomis. Klasikinės vadybos teorijos mokykla sulaukė ir nemažai kritikos. Buvo daug teigiančių, kad jos organizacinių narių aprašymas, kaip racionalių ir ekonomiškai motyvuotų, yra neužbaigtas. Šie kritikai tvirtino, kad, kai vadovai ignoruoja socialinius darbuotojų poreikius, organizacijos nesuteikia pakankamos motyvacijos. Jei vadovai traktuoja organizacijas kaip mašinas, o ne kaip socialines sistemas, tai jie darbuotojus laiko ištekliais, kuriais galima manipuliuoti. Rezultatas – susidūrimas tarp darbo ir vadovavimo, kai vadovai valdo ir kontroliuoja darbuotojus, darbo metodus ir organizacinių tikslų siekimą. Kita klasicistų kritika sukasi apie jų pastangas apibrėžti universalius valdymo principus. Nors nemažai klasikinio valdymo principų gali būti tinkami organizacijoms, valdomoms paprastoje, ramioje atmosferoje, jie ne taip gerai tinka verslui vadovaujamam šiuolaikinėje nepastovioje ir nevienalytėje aplinkoje.
Ekonomika  Referatai   (196,97 kB)
Ankstyvaisiais savo vystymosi periodais, tarptautiniai santykiai išreiškiami dvišaliais susitarimais, kurie būdavo reikalingi gretimose arba netoli esančiose šalyse. Palaipsniui šie ryšiai plėtėsi, periodiškai atsirasdavo sąjungos ir koalicijos, kurios, dažniausiai, būdavo karinio pobūdžio. Dėl visuomenės vystymosi, stabilių organizacijų, kurios gintų daug didesnį valstybių skaičių, būtinumas išaugo. Tai buvo reikalinga tiek dėl politinių, tiek ir dėl ekonominių poreikių. Palaipsniui atsirasdavo ir tobulėjo tarptautinio bendravimo, elgesio taisyklės, kurių būdavo reikalaujama ne tik kurios nors vienos šalies diplomatams, bet ir visoms kitoms valstybėms. Žinoma, didžiausią vaidmenį tokiuose sprendimuose turėjo pačios galingiausios šalys. Dar žiloje senovėje, esant vergovinei santvarkai, tarp valstybių atsirasdavo įvairiausi susitarimai. Dėl to, vis dažniau šalių atstovų suvažiavimai buvo vadinami kongresais ir konferencijomis. Iš pradžių, konferencijos ir kongresai vykdavo kartas nuo karto, po to, visa tai peraugo į periodiškus tarptautinius pasitarimus, sudarytus iš mažiau ar daugiau pastovių institucijų, kurioms buvo skirtos kongresų ir konferencijų sušaukimo ir aptarnavimo užduotys, o kartais, esant pertraukoms tarp susirinkimų, jos turėjo vykdyti ir kitas funkcijas. Būtent šios institucijos ir tapo būsimų tarptautinių organizacijų užuomazga. Tarptautinių santykių istorija liudija, kad buvo bandoma sukurti kiek galima pastovesnes tarptautines organizacijas dar žiloje senovėje. Senojoje Graikijoje egzistavo religinės-politinės sąjungos, o Senojoje Romoje buvo netgi sukurta komisija dėl tarptautinių santykių su kitomis valstybėmis tvarkymo. Tarptautinių organizacijų susikūrimui didžiulę įtaka turėjo prekyba, o taip pat ir religija, pirmiausia katalikų bažnyčia, kuri turėjo plačius tarptautinius ryšius. Tarptautinių organizacijų sukūrimą lydėjo tai, kad buvo sukurti tarptautiniai-teisiniai papročiai ir konvencine tvarka sudarytos tarptautinės teisės įstatai, kurie buvo skirti reguliuoti tarptautinių konferencijų, o vėliau ir pačių organizacijų veiklą. Idėja sukurti daugiašalę, o kartais ir universalią sąjungą, buvo vystoma jau nuo labai senai, dar prieš tai, kai pradėjo kurtis pačios tarptautinės organizacijos. Vienu ar kitu būdu šias mintis išsakė mąstytojai. Yra žinoma daug krikščioniškųjų šalių ideologų projektų, pavyzdžiui, Augustino ir Tomo Akviniečio, kurie propogavo visų žmonių susivienijimą ir Romos popiežiaus valdymą. Ypač dažnai tarptautinių organizacijų planai buvo kuriami Europos žemyne. Pirmas, detaliai išbaigtas, planas, kuris buvo skirtas taikai palaikyti, priklauso čekų karaliui Jurijui Podebradui, gyvenusiam ir valdžiusiam XV amžiuje. Didžiosios prancūzų revoliucijos epochoje atsirado nemažai utopinių idėjų apie tarptautines organizacijas. Daugiau ar mažiau, šios idėjos yra išreiškiamos tokių ideologų kaip Žano-Žako Ruso, anglų moralisto I.Bentamo, vokiečių filosofo-idealisto I.Kanto ir kitų darbuose. XIX amžiaus pradžioje atsirado planai sukurti bendraeuropietišką organizaciją, kuriai vadovautų Prancūzija. Šio plano autoriumi buvo Napoleonas. Istorijos ironija buvo ta, kad tokia organizacija sukurta po to, kai buvo nuverstas Napoleonas ir sužlugdyta jo imperija. XVIII amžiaus viduryje įvairių utopinių projektų, dėl bendraeuropietiškos organizacijos, iškėlimas buvo lydimas eilės kongresų, kuriuose buvo aptarinėjami Europos Jungtinių Tautų Organizacijos variantai. Pirmųjų tarptautinių organizacijų susikūrimas Tarptautinės organizacijos, tokios, kokias mes jas įsivaizduojame dabar, atsirado palyginti neseniai-XIX amžiaus viduryje. Jos buvo sukurtos pirmiausia dėl pasaulinės rinkos vystymosi ir organizavimo. Šis procesas iš vienos pusės buvo lydimas vi aštrėjančių nesutarimų ir konkurencinės kovos, iš kitos pusės- reikalavo daugiau ar mažiau stabilaus reguliavimo, kuris remtųsi tarptautine teise. Didelį vaidmenį organizacijų kūrime suvaidino tuo metu atsiradusi, taip vadinama, darbininkų klasė, kuri turėjo pakankamai įtakos ne tik tarptautiniams santykiams, bet ir tarptautinei politikai ir diplomatijai. Būtent jų dėka buvo sukurta daug tarptautinių organizacijų. Būtina paminėti, kad tarptautinių organizacijų kūrimą palengvino tai, kad XIX amžiaus viduryje jau buvo sukurta daug institutų, kurie dirbo tarptautinės teisės srityje. Jie nagrinėjo pagrindinius principus ir tarptautinės teisės normas. Tarptautinės organizacijos sudarymas tam tikrose, specializuotose, srityse (transporto, ryšių, prekybos) reikalauja teisingo ginčijamų klausimų, kurie iškyla dėl valstybių įstatymų skirtumo, išsprendimo. Atskirų tarptautinių organizacijų atsiradimo istorija liudija apie tai, kad tarptautinių organizacijų, t.y. kuriose oficialiai dalyvauja valstybės ir vyriausybės, lydėjo tai, kad buvo kuriamos nevyriausybinės sąjungos, kurių nariais buvo arba tautinės organizacijos, arba fiziniai asmenys iš įvairių šalių. Tai aiškinama tuo, kad yra mažiau formalumų ir teisinių pasekmių, lengvina nevyriausybinius ryšius. Kas liečia tarpvalstybinį supratimą ir santykių reguliavimą, tai, šiuo atveju, bendradarbiavimui nuo pat pradžių buvo reikalingas tarpvyriausybinės organizacijos sukūrimas. Dažniausiai, viena iš pirmųjų tarptautinių organizacijų yra vadinamas tarptautinis susivienijimas, kuris buvo sukurtas 1840 m. dėl kovos prieš pasaulinę vergovę. Ši organizacija realiai nieko nenuveikė, nes tiktai 1956 m. Ženevos konferencijoje buvo priimtas papildomas nutarimas dėl vergovės pasmerkimo. XIX amžiaus viduryje ir iki Pirmo pasaulinio karo pradžios susikūrė apie 500 pastovių tarptautinių organizacijų; per tą patį laiką daugiau nei pusė iš jų dėl įvairių priežasčių nustojo egzistuoti. 1910-1914 m. buvo priskaičiuojama 212 organizacijų, iš kurių 192 buvo nevyriausybinės ir 20 buvo tarpvalstybinės. Oficialią tarptautinių organizacijų registraciją atlieka Tarptautinių Asociacijų Sąjunga, kuri buvo įkurta Briuselyje 1909 m.. Ši sąjunga savo tikslu laiko tarptautinių organizacijų registraciją ir jų veiklos koordinaciją, o taip pat informacijos apie jų veiklą teikimą, narystės įstatų leidmą. Palaipsniui atsiranda organizacijos su, taip vadinamais, maišytais nariais, t.y. jie pradėjo įtraukinėti valstybių atstovus, įstaigas, tautines sąjungas ir atskirus asmenis. Ypatingą vietą tarp tarptautinių organizacijų užėmė nevyriausybinės organizacijos, pradėtos kurti XIX amžiaus pabaigoje, ir, išplitusios pacifistiniuose Vakarų Europos sluoksniuose atsiradus planams dėl specialių organizacijų sukūrimo. Ši idėja įvairių šalių parlamentus privedė prie to, kad buvo įkurta nauja organizacija-Tarptautinė Konferencija. Nuo 1899 m. ji vadinama Tarpparlamentine Sąjunga. Trapvyriausybinis bendradarbiavimas visų pirma prasidėjo transporto srityje. Palaipsniui buvo įkurtos tarptautinės upių, geležinkelių transporto organizacijos . 1890 m. Berne buvo pasirašyta konvencija, kuri patvirtino Tarptautinę Geležinkelio Trasporto Sąjungą. Nuo pat pradžių tarpvyriausybinėse organizacijose didelę įtaką turėjo didžiosios ir galingiausios šalys, kurios vykdė ekspansinę politiką. Ši tendencija ypač išryškėjo kolonijų grobime. Būtent taip atsirado, taip vadinamos, graikų finansų kontrolės komisija ir kitos. Svarbu pabrėžti būdingiausius pirmųjų organizacijų susidarymo etapus. Pirmiausia atsiranda bendradarbiavimas tarp riboto skaičiaus valstybių, dažniausiai kaimyninių, o klausimai, kurių srityje yra bendradarbiaujama, daugiausiai yra finansinio pobūdžio. Vis tik jų santykiuose vyravo tam tikras feodalizmas, kadangi kiekviena šalis norėjo turėti absoliučias suvereniteto teises. Tai buvo įveikiama palaipsniui, o tarp šalių buvo pasiekiamas vis didesnis bendradarbiavimas dėka techninės bazės ir naujų teisinių priemonių., kurios leido sudaryti pakankamai stabilias tarptautines organizacijas įvairiose bendradarbiavimo srityse. Charakterizuojant tarptautinių organizacijų susidarymą ir pirmojo etapo vystymąsi XIX amžiuje, reikia pastebėti, kad jų kompetencija dažniausiai apsiribodavo specializuotomis problemomis ir tai buvo parašyta jų įstatuose. Organizacijos, turėjusios bendrą kompetenciją politikos, ekonomikos ir socialinėje srityse, atsirado tiktai XIX amžiuje. Galima konstatuoti, kad eilės tarptautinių organizacijų susikūrimas reiškė pažangą teisiniame tvarkyme kai kurių rūšių tarptautiniuose bendradarbiavimuose. Jų veikla, tam tikra prasme, praturtino patirtį valstybių bendradarbiavime specializuotose srityse. Ir nors tarptautinių organizacijų veiklos sritis buvo nedidelė, o jų narių skaičius apribotas, vien šių organizacijų atsiradimas reiškė žingsnį pirmyn tarptautiniuose santykiuose. Tarptautinių organizacijų teorija Šiuo metu tarptautinės organizacijos yra labai svarbios sprendžiant tarptautinius klausimus. Dauguma iš jų pakankamai efektyviai dirba politikos, ekonomikos, mokslo, kultūros, teisėsir religijos srityse. Kalbant apie teorinius tarptautinių organizacijų aspektus, reikėtų atsakyti į du klausimus: kokiai mokslinių tyrinėjimų sričiai priklauso tarptautinės organizacijos ir jų klasifikacija. Atsakant į pirmąjį klausimą, turime pasakyti, kad tai yra sudėtinis mokslas apie tarptautines organizacijas. Sudėtinis todėl, kad ir pačios organizacijos yra sukurtos spręsti tarptautinius klausimus ne vienoje srityje. Šis mokslas tiria šių organizacijų vietą ir vaidmenį tarptautiniuose klausimuose, analizuoja jų politinę ir valdymo sistemas, charakteringus bruožus ir tikslus, įstatus ir kitus aktus, institucijų struktūrą, jų kompetenciją, personalą ir kitus klausimus. Didelę reikšmę turi organizacijų įtakos tarptautiniams santykiams ir atskirų valstybių politikai tyrimas. Teoriniais tarpvalstybinių arba tarpvyriausybinių organizacijų aspektais užsiima tarptautiniai teisėjai. Jie tiria tarptautinę organizaciją kaip vieną iš tarptautinės teisės institutų, analizuoja teisines šių organizacijų struktūras, jų institucijų kompetenciją, juridinę priimtų dokumentų, nutarimų galią, normas, reguliuojančias jų veiklą ir t.t.. Galime nevyriausybines organizacijas atskirti nuo tarpvyriausybinių. Tai nereiškia, kad mes sumažiname nevyriausybinių organizacijų įtaką, kadangi dauguma jų turi didelės reikšmės tarptautiniuose santykiuose. Šios organizacijos aktyviai dalyvauja ideologinėje ir politinėje kovoje. Tarptautinių nevyriausybinių organizacijų negalima būtų įsivaizduoti be joms būdingų ir reikalingų institutų, jų kompetencijos, darbo procedūrų ir t.t.. Teisė, tame tarpe ir tarptautinė,asmeninė turi tiesioginę reikšmę šiose organizacijose. Todėl vienu iš svarbiausių mokslo, kuris tiria šias organizacijas, dalių yra teisė. Buvo tiriamas šių organizacijų poveikis tarptautinei teisei, jų struktūrų charakteristikos, priimami sprendimai. Mokslas apie tarptautinius santykius, paliečiant ir tarptautinių organizacijų problemas, tiria jų įtaką išorinei politikai ir santykius tarp valstybių, tarptautinės visuomenės nuomonę, tarptautinių organizacijų vaidmenį tarpvalstybiniuose santykiuose. Neretai tarptautinių organizacijų veikla padeda suteikti informacijos apie atskiras valstybes. Tarptautinių organizacijų specifika tame, kad yra būtinybė formuluoti bendrus veiklos principus įvairioms tarptautinėms organizacijoms, kurie tiktų valstybėms su skirtinga socialine struktūra ir t.t.. Kartais tarptautinėse organizacijose yra neatsižvelgiama į visų narių nuomonę ir klausimas išsprendžiamas stipriosios narės naudai. Pabandysime suformuluoti pagrindinius kriterijus, kuriais galime apibūdinti tarptautinę organizaciją. Taigi, tarptautinė organizacija-tai tarptautinių santykių stabili forma, kuomet yra įtraukiamos bent trys šalys , tarpusavyje aptarusios bendrus tikslus, veiklos kompetenciją, savo institucijas, o taip pat ir kitus organizacinius klausimus (įstatus, narystę, darbotvarkę, sprendimų priėmimą ir kt.). Bet kokios tarptautinės organizacijos tikslai ir veikla turi atitikti visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus. Labai retai pasitaiko organizacijų, kurios savo sudėtyje turi tik du narius. Pagrindas, kodėl tokia organizacija egzistuoja yra dvišalis susitarimas. Jeigu yra numatytas nuolatinės tarptautinės organizacijos sukūrimas su visomis jai priklausančiomis institucijomis, nėra jokio pagrindo laikyti tokią organizaciją netinkama. Pavyzdžiui, TSRS ir Mongolijos dvišalis susitarimas, pasirašytas 1930 m.; Tarptautinė Reino Komisija nuo 1871 m. iki 1918 m. buvo iš dviejų narių: Vokietijos ir Nyderlandų. Tarptautinės organizacijos tikslus gali įgyvendinti keletas šalių. Mokslininkų R.Rigso ir D.Plano nuomone, tarptautnę organizaciją dėl jos atliekamų funkcijų, galima prilyginti valstybei. Valstybės ir pačios didelę reikšmę teikia tarptautinėms organizacijoms. Tačiau prieš tai paminėtas tarptautinės organizacijos palyginimas su valstybe turi ir tam tikrų prieštaravimų, kadangi šalis turi suverenitetą, teritoriją, gyventojus ir t.t.. To negali turėti tarptautinė organizacija, kuri yra tik tarptautinių santykių forma. Galima paminėti ir kitas mintis apie tarptautinę organizaciją: anglas G.Brajerlis yra pasakęs: “Tarptautinė organizacija-tai sąjunga, turinti bendras institucijas ir to pasekoje sudaranti nutarimus.” M.Chadsonas: “Tai organizmas, sukurtas tam tikro skaičiaus valstybių ir turintis nuolatines institucijas, kurios turi įgaliojimus veikti jų kompetenciją atitinkančioje srityje.” amerikietis A.Rozenbergas: “Tai pastovi sudėtinga socialinių tarpusavio veiksmų, kurie įgyvendinami už tautinių valstybės ribų, sistema, jungianti mažiausiai tris šalis.” Tarptautinių organizacijų klasifikacija Kadangi dauguma tarptautinių organizacijų apsunkina jų tyrinėjimą, tai organizacijos yra klasifikuojamos. Klasifikacija reikalinga ir todėl, kad organizacijas galime suskirstyti į grupes, nes dauguma jų turi panašių bruožų. Tarptautinei Asociacijų Sąjungai prireikė daugiau nei 20 metų, kad įvesti šioje srityje šiokią tokią tvarką, t.y., sudaryti sąrašus ir suskirstyti į kategorijas visas daugiau ar mažiau žinomas vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas, kurios atitinka bent minimalius tarptautinei organizacijai būdingus bruožus. Įvertindamas tarptautinių organizacijų klasifikavimo sunkumus, amerikietis K.Igltonas rašė: “Klasifikuoti tarptautines organizacijas beveik neįmanoma: tai taip pat sunku, kaip ir klasifikuoti smiltis pajūryje.”. Klasifikuoti yra sunku ne dėl to, kad organizacijų yra daug, tačiau dėl to, kad klasifikuoti galima pagal daugelį kriterijų. Taigi, į organizaciją galima žiūrėti iš keleto taškų: laikina ji ar pastovi, specializuota ar universali ir t.t.. Todėl svarbu turėti pagrindinius klasifikacijos kriterijus, kurių dėka ji lengvesnė. Tarptautinių organizacijų klasifikacija visų pirma siūlo atsižvelgti į lygiateisiškumo kriterijų. Visoms organizacijoms turėtų būti būdinga jų veiklos kryptingumas: siekimas tarptautinio bendradarbiavimo (tarpvyriausybinio ir ne, įvairiose srityse). Būdingi turėtų būti ir veiklos principai, nepriklausomai nuo organizacijos struktūros, t.y., turėtų būti lygiateisiškumas tarp tarpvalstybinių ir nevyriausybinių organizacijų, o taip pat laikymasis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių principų. Šie reikalavimai yra skirti tam, kad užtikrinti taikos palaikymą ir tarptautinį saugumą, bendradarbiavimo vystymąsi. Tačiau egzistuoja daug organizacijų, kurios niekaip neatitinka šių kriterijų. Tai dažniausiai yra kariniai blokai. Taigi, klasifikacijos schemoje reikia atitinkamai išskirti ir šias organizacijas. Toliau reikėtų paminėti narystės kriterijų. Šiuo atžvilgiu organizacijos skirstomos į dvi pagrindines grupes: tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos. Pirmųjų narėmis gali būti valstybės, vyriausybės arba jų atstovai, antrųjų narėmis gali būti tautinės nevyriausybinės organizacijos, atskiri asmenys, o kai kada ir kitos nevyriausybinės organizacijos. Tarptautinių organizacijų dalinimas į grupes pagal narystės kriterijų, neretai yra sutartinis. Egzistuoja organizacijos, kurias galima priskirti ir vienai, ir kitai grupei, kadangi jos turi maišytą narystę. Tai reiškia, kad vienos organizacijos gali jungti vyriausybes arba valstybes, kitos—tiktai tautines organizacijas arba atskirus asmenis, na o trečios savo sudėtyje gali turėti ir vienokių ir kitokių narių. Kartais į jas įeina tarptautinės organizacijos, dažniausiai to regiono, tuo pačiu metu esančios ir kitos organizacijos narėmis. Tarpvalstybinių arba tarpvyriausybinių organizacijų grupę, savo ruožtu, galima suskirstyti smulkiau pagal įvairius kriterijus: socialinius—politinius ir formalius. Atsižvelgiant į socialinį—politinį kriterijų, galime išskirti tokias organizacijas: tarpvalstybinės socialistinių šalių organizacijos; tarpvalstybinės besivystančių šalių organizacijos; tarpvalstybinės organizacijos, į kurių sudėtį įeina skirtingų socialinių blokų šalys; tarpvalstybinės kapitalistinių šalių organizacijos. Svarbiausią vietą tarp tarptautinių organizacijų šiuo metu užima Jungtinės Tautos, kurios iki 1994 m. jungė 185 šalis. Daugelis kitų organizacijų yra vienaip ar kitaip susiję su pastarąja arba jos padaliniais. Tarpvalstybinės ir nevyriausybinės organizacijos nėra izoliuotos vienos nuo kitų. Pavyzdžiui, 1974 m. 589 nevyriausybinės organizacijos, oficialiais duomenimis, buvo susijusiossu tarpvyriausybinėmis. Prie tarptautinių nevyriausybinių organizacijų neretai yra priskiriamos ir monopolinio kapitalo organizacijos. Kai kurios iš jų yra susijusios su valstybiniais—monopoliniais susivienijimais, pavyzdžiui, Europos Laisvosios Rinkos Asociacija. Tarptautinė Asociacijų Sąjunga nevyriausybines organizacijas skirsto į 30--35 grupes. Galima paminėti keletą iš jų: politinės, ideologinės, jaunimo, moterų, šeimos ir vaikų apsaugos, mokslinės, spaudos, televizijos ir kitos. Kitas svarbus tarptautinių organizacijų skirstymo kriterijus yra jos charakteris, t.y., laikina ji ar pastovi. Pirmajai grupei priklauso tarptautinės konferencijos, pasitarimai, kongresai ir t.t.. Supratimas, kad viena ar kita organizacija yra laikina—ribotas. Dauguma tarptautinių organizacijų yra sukuriamos 10, 15 arba 20 metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas, jeigu organizacijos įstatuose yra numatyta šį klausimą atitinkanti procedūra. Laikina tarptautinė organizacija yra suprantama kaip tam tikros formos bendradarbiavimas, kuris yra paskaičiuotas neilgam laiko tarpui (dienoms, savaitėms, labai retai mėnesiams). Laikinos tarptautinės organizacijos visada buvo viena iš labiausiai paplitusių bendradarbiavimo formų. Pavyzdžiui, 1966 m. įvyko 2500 įvairių tarptautinių pasitarimų ir konferencijų, kuriose dalyvavo 2 milijonai delegatų. Charakterizuojant labiausiai būdingus šių tarptautinių organizacijų grupės bruožus, reikėtų pasakyti, kad jos turi tam tikrus tikslus, t.y., yra klasifikuojamos pagal savo pobūdį: taikos, politinės, ekonominės, diplomatinės, mišrios konferencijos. Kitas svarbus tarptautinių organizacijų klasifikavimo kriterijus yra jų skirstymas pagal veiklos sritį. Organizacijas čia galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai priklauso organizacijos, kurios turi pakankamai platų klausimų ratą: politinio, ekonominio, socialinio bendradarbiavimo. Pavyzdžiui, Jungtinės Tautos. Antroji turi specialią kompetenciją, apribotą pakankamai siauru ratu bendradarbiavimo klausimų. Organizacijos yra skirstomos ir pagal geografinį kriterijų. Yra pasaulinės organizacijos (universalios), kurios apima daugumą valstybių (Jungtinės Tautos, Tarptautinė Sveikatos Apsaugos Organizacija). Antrai grupei priklauso regioninės organizacijos, apjungiančios valstybes, kurios priklauso tam tikram geografiniam rajonui. Pastarųjų skaičius yra pakankamai žymus: pavyzdžiui, 1974 m. joms priklauso 80 procentų tarpvalstybinių ir 50 procentų nevyriausybinių organizacijų. Tokie yra pagrindiniai tarptautinių organizacijų klasifikavimo kriterijai. Tuomet galime pateikti klasifikavimo schemą: 1. Tarptautinės tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės organizacijos: A. Tarptautinės socialistinių šalių organizacijos. B. Tarptautinės besivystančių šalių organizacijos. C. Tarptautinės organizacijos, kurių sudėtyje yra šalys, turinčios skirtingą socialinę struktūrą: a) bendros kompetencijos tarptautinės organizacijo;. b) specialios kompetencijos tarptautinės organizacijos. D. Tarptautinės kapitalistinių šalių organizacijos: a) bendros kompetencijos tarptautinės organizacijos; b) specialios kompetencijos tarptautinės organizacijos. 2. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos: A. Tarptautinės demokratinės nevyriausybinės organizacijos. B. Kitos tarptautinės nevyriausybinės organizacijos: a) socialinės—politinės ir ideologinės; b) mokslinės; c) moterų, šeimos ir vaikų apsaugos; d) jaunimo, švietimo; e) sportinės, turistinės; f) ekonominės, prekybos ir transporto; g) sveikatos apsaugos; h) kultūros, meno, spaudos, televizijos,radijo; i) religijos; Tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės organizacijos Šių organizacijų reikšmė, visų pirma, priklauso nuo to, kiek valstybių ir vyriausybių jos apjungia, bei nuo jų sprendžiamų klausimų. Įstojimas į tarptautinę organizaciją daugumoje valstybių yra traktuojamas kaip vienas iš pagrindinių užsienio politikos klausimų. Savo ruožtu, įstojusi į organizaciją, valstybė ar vyriausybė prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Tarptautinių organizacijų kūrimasis vyksta todėl, kad valstybės ar vyriausybės stengiasi drauge spręsti iškilusias problemas. Amžiaus pradžioje susikūrusios tarptautinės organizacijos buvo vienalytės, t.y., jų narėmis tapdavo vienodos socialinės struktūros šalys. Organizacijos tuo metu buvo reikalingos išspręsti tik kai kuriuos tarptautinius klausimus arba buvo kaip papildoma priemonė politiniame bendradarbiavime. Po 1917 metų padėtis šiek tiek pasikeitė. Pradėjo atsirasti organizacijos, turinčios pakankamai didelę kompetenciją daugelyje sričių, kas buvo labai svarbu bandradarbiaujant valstybėms. Tarpvalstybinės organizacijos yra charakterizuojamos taip: tai turinčios pastovią formą ir, dažniausiai, pastovų skaičių suverenių valstybių, organizacijos, kurios yra sukurtos susitarimo dėka. Susitarime yra numatomi tikslai ir principai, nepažeidžiantys tarptautinės teisės. Organizacija yra pilnateisė tik tuomet, kai jos organizaciniai pagrindai, struktūra ir veikla atitinka anksčiau minėtus tarptautinės teisės principus. Visų tarptautinių organizacijų struktūra yra, galima sakyti, stereotipiška. Didžiausią kompetenciją turi institucijos, kurios yra sudarytos iš visų šalių—narių atstovų ir sušaukiamos į numatytas periodiškas sesijas arba konferencijas. Ši pagrindinė institucija dažniausiai formuoja kitas, jai pavaldžias institucijas, kurios apsiriboja veikla tam tikroje srityje. Dauguma tarptautinių tarpvalstybinių organizacijų turi savo vykdomąją instituciją, kurios juridinė galia dažniausiai būna pakankamai didelė, ir paskiria vadovą arba generalinį sekretorių, kuris ir atsakingas už vykdomąsias funkcijas ir vadovauja tarnautojams. Valstybė, įstodama į tarptautinę organizaciją, tuo pačiu išreiškia savo sutikimą su tos organizacijos įstatais. Tai patvirtinama tam tikru aktu, kuris ratifikuoja valstybės aukščiausiųjų institucijų sutikimą su organizacijos įstatais ir jų pataisymais. Susitarimuose dėl tarptautinės organizacijos įkūrimo dažniausiai būna nurodomas jos egzistavimo laikotarpis. Yra žinoma daug atvejų, kuomet susitarimai nebūna nutraukiami, tačiau organizacija pradeda egzistuoti jau nauju pavadinimu arba pasikeičia jos struktūra, kompetencija. Visa eilė organizacijų paprasčiausiai nustoja egzistuoti po to, kai yra pasiekiami užsibrėžti tikslai. Vienas iš būdingiausių tokių organizacijų bruožų yra tas, kad šie susitarimai dėl tarptautinės organizacijos įkūrimo lieka atviri, t.y., visos norinčios prisijungti valstybės yra priimamos. Daugumos organizacijų įstatuose natgi yra numatytas šalies—narės išstojimas iš organizacijos jai pageidaujant. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje yra visų pripažintas principas apie šalies—narės išsaugotą suverenitetą. Tarptautinis valstybių bendradarbiavimas yra neįmanomas be nuolaidų ir kompromisų. Tarptautinės organizacijos institucijų struktūra ir kompetencija turi tarptautinį charakterį: vykdomosios institucijos turi tarnauti visų valstybių interesams, neatiduodant pirmenybės kokiai nors šalių grupei. Dauguma tarptautinių organizacijų turi pakankamai didelį ratą taisyklių, kuris yra vadinamas “vidine teise”. Šios taisyklės vienaip ar kitaip apibūdina organizacijos vidinį gyvenimą. Visų organizacijų “vidinės teisės” yra panašios viena į kitą, kadangi tai tėra modifikuotas Jungtinių Tautų modelis. Ši teisė turi atitikti demokratinius reikalavimus ir užtikrinti organizacijos ir jos padalinių efektingą darbą. Paminėti galime keletą klausimų, susijusių su “vidine teise”. Svarbų vaidmenį organizacijos veikloje vaidina procedūros, kurios yra sukuriamos valdančiųjų institucijų ir turi didelę politinę ir ekonominę galią. Šios procedūros numato organizacijos veiklą daugeliu klausimų: balsavimo tvarka, pagrindinių ir pagalbinių institucijų veikla ir kt.. Skirtingai nuo laikinų konferencijų, tarptautinių organizacijų “vidinė teisė” yra pakankamai pastovi. Praktikoje dažnai naudojama teisė, kuri leidžia, esant reikalui, sudaryti papildomas institucijas (vieno ar kito klausimo nagrinėjimui reikalingus komitetus, administracines institucijas). Tokių padalinių kompetencija yra apribota juos sukūrusios institucijos nustatytomis funkcijomis. Kiti jų nutarimai gali turėti reikšmės tik jų pačių veiklai. Didelę reikšmę “vidinėje teisėje” užima taisyklės, apibrėžiančios tarnautojų statusą. Tai reikalinga norint užtikrinti efektingą organizacijos darbą, apibrėžti konkrečias tarnautojų pareigas ir sudaryti jiems geras darbo sąlygas. Visa tai būna patvirtinta specialiais dokumentais. Skirtingose organizacijose tarnautojų privilegijos gali skirtis. Daugeliu atvejų organizacijų “vidinė teisė” persipina su jų “išorine teise”. Pastarąja yra išreiškiama organizacijos vieta ir statusas, jos ryšys su valstybinėmis arba kitomis, tame tarpe ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Daug tokių dokumentų yra bendri, t.y., vienodi visose organizacijose, ir jais dažniausiai išreiškiamas tarptautinis bendradarbiavimas. Nevyriausybinės organizacijos Vienas iš būdingiausių nevyriausybinių organizacijų bruožų tas, kad jos yra viešos ir apie jų veiklą galima lengvai sužinoti. Savo populiarumą šios organizacijos didina rengdamos įvairius forumus, press—konferencijas, spausdindaami informaciją laikraščiuose, leisdami brošiūras ir knygas. Vienas iš bruožų, kuris atskiria nevyriausybinę organizaciją nuo tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės, yra tas, kad pirmoji neturi oficialios atstovybės. Nevyriausybinė organizacija yra laikoma tarptautine, jeigu jinai turi atstovybes bent trijose pasaulio šalyse. Šios organizacijos turi pakankamai daug galios paveiktitarptautinę arba atskirų valstybių politiką. Pavyzdžiui, didelę reikšmę turėjo Pirmasis pasaulinis taikos šalininkų kongresas ir kt.. Konsultaciniai ryšiai tarp nevyriausybinių ir tarpvyriausybinių organizacijų. Pirmasis bandymas buvo tuomet, kai Tautų Lyga bandė vadovauti ne tik tarpvalstybinėms, bet nevyriausybinėms organizacijoms. Tautų Lygos statute netgi buvo straipsnis, numatantis visa tai. Tačiau šiuo klausimu Tautų Lyga nieko nelaimėjo. Vietoj šios organizacijos įkūrus Jungtines Tautas, daugelis nevyriausybinių organizacijų su ja norėjo turėti tik tokius ryšius, kad galėtų įtakoti Jungtinių Tautų politiką taikos ir savo egzistavimo klausimais. Jungtinių Tautų įstatuose tai buvo įrašyta tiktai po konferencijos, vykusios San Franciske. Taigi, Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinys gavo įgaliojimus konsultuotis ir bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, turinčiomis kompetenciją šiose srityse. Po daugelio metų atsirado būtinybė nustatyti arba sudaryti tam tikrus ryšius tarp Jungtinių Tautų padalinių, užsiimančių politikos klausimų nagrinėjimu, ir įvairių nevyriausybinių organizacijų. Pastarųjų tikslai ir užduotys, kuriais ji nori konsultuotis, turi sutapti su tos tarptautinės organizacijos tikslais ir siekiais. Yra išskiriamos trys konsultacinio statuso kategorijos: I, II ir sąrašas tų, nevyriausybinių organizacijų, kurios palaiko ryšius su Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padaliniu, tačiau neturi konsultacinio statuso. Konsultantės statuso gavimas priklauso nuo Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio. Tai nulemia šios institucijos komitetas. Šis komitetas turi teisę konsultantės statusą organizacijai suteikti, laikinai sustabdyti arba ir visai atimti. I karegirijai priklauso nevyriausybinės organizacijos,kurios yra labiausiai susijusios su ekonominiu ir socialiniu gyvenimu jų atstovaujamuose regionuose. Pavyzdžiui, 1973 m. tokių organizacijų buvo užregistruota 19. II kategorijai priklauso nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla liečia tik tam tikras Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio kompetencijos sritis. Pavyzdžiui, 1973 m. tokių organizacijų buvo 181. Tarptautinė nevyriausybinė organizacija, turinti konsultantės statusą, gali paskirti savo atstovus dalyvauti atviruose posėdžiuose. Organizacijos, turinčios I ir II kategorijas, gali pateikti raštiškus pareiškimus klausimais, kurie įeina jų kompetencijon. I kategorijos organizacijų atstovai netgi turi teisę pasisakyti Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio posėdžiuose. Vidinė nevyriausybinių organizacijų struktūra, narystė ir finansavimas. Visa tai turi didelę reikšmę apsprendžiant organizacijos vietą ir galimybes. Tai priklauso nuo atitinkamų sąlygų ir regiono, kuriame ši organizacija yra. Atkreipsime dėmesį į nevyriausybinių organizacijų struktūrą, kadangi ji leidžia nustatyti tam tikrus kriterijus, kurie apsprendžia šių organizacijų egzistavimo sąlygas. Šiuo atžvilgiu, didelę reikšmę turi organizacijų įstatai. Dauguma iš šių dokumentų bendrais bruožais apibūdina tarpvyriausybinių organizacijų įstatus. Nevyriausybinių organizacijų įstatuose suformuluoti jų tikslai, užduotys, veiklos principai, struktūra ir institucijų kompetencija, priėmimo į organizaciją taisyklės, o kartais ir pašalinimo iš jos sąlygos, sprendimų pateikimo tvarka, rekomendacijos, finansiniai ir kiti klausimai. Šių organizacijų priimami dokumentai turi nepalyginamai mažiau galios, nei dokumentai, priimami vyriausybių. Tačiau daugelis šių organizacijų yra plačiai pripažintos ir sulaukę populiarumo. Pagrindine daugumos nevyriausybinių organizacijų institucija yra viešieji susirinkimai, kurių periodiškumas yra numatomas įstatuose arba kituose dokumentuose. Ši institucija įvairiose organizacijose turi skirtingus pavadinimus: asamblėja, kongresas, konferencija ir t.t.. Vykdomoji institucija arba yra išrenkama tam tikram laikotarpiui pagrindinės institucijos, arba yra sudaroma iš nacionalinių organizacijų atstovų. Neretai organizacija turi keletą vykdomųjų institucijų su skirtingomis kompetencijomis. Jų pavadinimai taip pat gali būti įvairūs: vykdomoji taryba, vykdomasis komitetas, generalinė taryba, vadovų taryba ir kt.. Taip pat yra išrenkami ir atsakingieji asmenys: prezidentas, viceprezidentas, vykdomojo komiteto pirmininkas ir jo pagalbininkai, ir kt.. Didelę reikšmę turi narystė ir finansavimas. Daugumos organizacijų narystė yra stereotipinė: jų narėmis gali būti tautinės organizacijos arba atskiri asmenys, arba ir vieni, ir kiti. Atsižvelgiant į tai, nevyriausybines organizacijas galima suskirstyti į du tipus: susidedančios iš fizinių asmenų ir susidedančios iš nacionalinių nevyriausybinių organizacijų. Pasitaiko ir kitokių tipų. Yra, pavyzdžiui, organizacijos į kurias norint įstoti, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus. Tai gali būti moterų, religinės ar kitokios organizacijos. Kai kurios iš šių organizacijos neturi fiksuoto savo narių skaičiaus, o tiktai registracinius centrus įvairiuose miestuose ar šalyse. Nevyriausybinės organizacijos biudžetą sudaro nacionalinių organizacijų, atskirų žmonių, fondų, o kartais ir vyriausybinės lėšos. Dauguma organizacijų turi tvirtą ir pastovų biudžetą, kurį tvirtina ir peržiūri anksčiau paminėtos institucijos. Dažnai organizacijos pinigų gauna iš savo leidybinės veiklos, kai kurioms pagalbą suteikia tarpvyriausybinės organizacijos (pvz.: UNESKO). Jungtinių Tautų Organizacija Jungtinių Tautų Organizacijos kūrimasis Jungtinių Tautų Organizaciją dabar sudaro 185 šalys—beveik visos planetos valstybės, oficialiai įsipareigojusios bendradarbiauti, remdamos principus ir siekius, išdėstytus Jungtinių Tautų Organizacijos Chartijoje. Tai įsipareigojimai panaikinti karą, saugoti žmogaus teises, remti teisingumą ir tarptautinę teisę, stiprinti socialinę pažangą, draugiškus santykius tarp tautų ir naudoti Organizaciją kaip centrą, padedantį šalims derinti savo veiksmus, kad galėtų įgyvendinti tikslus. Jungtinių Tautų Chartiją parengė 50 vyriausybių atstovai, susirinkę paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San Franciske 1945 m. balandžio 25 d.—birželio 26 d.. Chartija buvo sudaryta remianti spasiūlymais, kuriuos parengė JAV, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Kinijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos atstovai, susirinkę 1944 m. rugpjūčio—spalio mėn. į pasitarimus Dumbartono Oaks Estate rūmuose, netoli Vašingtono. Jungtinių Tautų Chartiją priėmė ir pasirašė San Francisko konferencijoje dalyvavę 50 valstybių atstovai, o vėliau—ir konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51--oji valstybė—Lenkija. Įkūrus Jungtines Tautas, buvo sudaryta pavyzdžio neturinti žmonijos istorijoje pasaulinė tarptautinio bendradarbiavimo sistema, ir per penkis dešimtmečius šios organizacijos narių skaičius padidėjo trigubai. Tačiau dėl šaltojo karo prireikė daug metų, kol buvo galima visiškai išnaudoti Chartijoje numatytas tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Vis dėlto, net ir tuo laikotarpiu Jungtinės Tautos ir jos agentūros pasiekė nemažai laimėjimų. Jungtinės Tautos suteikė paramą ir pastogę milijonams karo pabėgėlių ir persekiojamųjų. Jos atliko katalizatoriaus vaidmenį šimtams milijonų žmonių išsivaduojant iš kolonijinės priespaudos ir tampant nepriklausomiems ir suvereniems. Stabdydamos karinius veiksmus ir padėdamos spręsti konfliktus, Jungtinės Tautos iki 1992 m. surengė 26 taikos palaikymo operacijas. Jos išplėtė ir susistemino tarptautinę teisę. Jungtinių Tautų Organizacijos struktūra NARYSTĖ Chartija skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali tapti visos taiką mylinčios šalys, kurios prisiima jų įsipareigojimus ir kurios, Organizacijos nuomone, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Valstybes į nares priima Generalinė Asamblėja, Saugumo Tarybai jas rekomendavus. Jungtinių Tautų Chartija taip pat numato, jog narės gali būti laikinai arba visiškai pašalintos iš Organizacijos už Chartijos principų pažeidimą, tačiau, oficialiais duomenimis, iki 1995 m. ši priemonė dar nebuvo taikyta. CHARTIJOS PATAISOS Chartijoje gali būti daromos pataisos, už jas balsuojant dviejų trečdalių Generalinės Asamblėjos narių daugumai ir jas ratifikavus dviem trečdaliams Jungtinių Tautų narių balsų. Taip pat ir visoms penkioms nuolatinėms Saugumo Tarybos narėms (JAV, Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei, Kinijai, Prancūzijai ir Sovietų Sąjungai). Iki 1995 m. pataisų buvo tiktai trys. OFICIALIOS KALBOS Remiantis Chartija, oficialios Jungtinių Tautų kalbos yra anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Vėliau prie jų buvo priskirta ir arabų kalba kaip oficiali Generalinės Asamblėjos, Saugumo Tarybos bei Ekonominės ir Socialinės tarybos kalba. PAGRINDINĖS INSTITUCIJOS Yra įsteigtos šešios pagrindinės institucijos: Generalinė Asamblėja. Tai pagrindinė svarstymo institucija. Ją sudaro visų valstybių—narių atstovai, ir kiekvienas iš jų turi vieną balsą. Sprendimai svarbiais klausimais, susijusiais su taika ir saugumu, naujų narių priėmimu ir biudžeto reikalais, priimami dviejų trečdalių balsų dauguma. Sprendimai kitais klausimais priimami paprasta balsų dauguma. Paminėsime keletą iš Generalinės Asamblėjos funkcijų ir įgaliojimų: svarstyti ir siūlyti bendradarbiavimo, palaikant tarptautinę taiką ir saugumą, principus; skatinti tyrimus ir teikti rekomendacijas, siekiant remti tarptautinį politinį bendradarbiavimą, tarptautinės teisės plėtojimą ir sisteminimą; teikti siūlymus, kaip taikiai išspręsti kiekvieną problemą, kuri galėtų pakenkti draugiškiems santykiams tarp tautų; rinkti nuolatinius Saugumo Tarybos narius, Ekonominės ir Socialinės tarybos narius; ir kt.. Generalinės Asamblėjos eilinė sesija prasideda kasmet trečiąjį rugsėjo antradienį ir paprastai trunka iki gruodžio vidurio. Prasidedant kiekvienai eilinei sesijai, Asamblėja išrenka naują pirmininką, 21 vicepirmininką ir Asamblėjos septynių pagrindinių komitetų pirmininkus. Asamblėja taipogi gali rinktis specialioms sesijoms, pareikalavus Saugumo Tarybai, daugumai Jungtinių Tautų narių ar vienai narei, jeigu dauguma kitų su tuo sutinka. Asamblėja svarstomus klausimus paskirsto savo šešiems pagrindiniams komitetams: • Pirmasis komitetas—nusiginklavimas ir su juo susiję tarptautinio saugumo klausimai. • Antrasis komitetas—ekonomikos ir finansų klausimai. • Trečiasis komitetas—visuomeniniai, humanitariniai ir kultūros klausimai. • Ketvirtasis komitetas—specialusis politinis ir dekolonizacijos klausimai. • Penktasis komitetas—administravimo ir biudžeto klausimai. • Šeštasis komitetas—teisės klausimai. Taip pat yra ir Generalinis komitetas, kurį sudaro Asamblėjos pirmininkas, 21 vicepirmininkas, šešių pagrindinių komitetų pirmininkai ir Kredencialų komitetas, kurį kiekvieną sesiją skiria Pirmininkas. Saugumo Taryba. Pagal Chartiją Saugumo Tarybai tenka pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Tarybą sudaro 15 narių: penkios nuolatinės narės—Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos, Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija , ir dešimt narių, išrinktų Generalinės Asamblėjos dviejų metų laikotarpiui. Sprendimai darbotvarkės klausimais yra priimami pritariamai balsuojant devynioms iš 15 narių. Sprendimams esminiais klausimais priimti reikia devynių balsų, tarp jų—visų penkių nuolatinių narių pritariančių balsų. Pagal Chartiją, visos Jungtinių Tautų narės sutinka pripažinti ir vykdyti Saugumo Tarybos nutarimus. Kaikurios iš Saugumo Tarybos funkcijų ir įgaliojimų: palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą; rekomenduoti būdus, kaip kilusius ginčus sureguliuoti arba nurodyti sąlygas, kaip įveikti konfliktines situacijas; sudarinėti planus, kaip sukurti ginkluotės kontrolės sistemą; paraginti nares imtis ekonominių sankcijų ir kitokių priemonių, išskyrus jėgos panaudojimą, kad būtų galima užkirsti kelią agresijai; rekomenduoti priimti naujas nares; ir kt.. Ekonominė ir Socialinė Taryba. Buvo įsteigta, vadovaujantis Chartija, kaip pagrindinė institucija, skirta koordinuoti Jungtinių Tautų ir specializuotų agentūrų bei institucijų ekonominę ir socialinę veiklą. Taryba turi 54 nares, atliekančias pareigas trejus metus, kasmet išrenkant po 18 naujų narių trejų metų kadencijai. Šioje Taryboje sprendimai priimami paprasta balsų dauguma, kur kiekvienas narys turi vieną balsą. Taryba turi ir savo pagalbines institucijas: devynias funkcines komisijas, keturis nuolatinius komitetus, daug nuolatinių ekspertų institucijų. Kaikurios iš jos funkcijų ir įgaliojimų: būti pagrindiniu forumu, kuriame svarstomi globalinio ir tarpdalykinio pobūdžio ekonominiai ir socialiniai klausimai; kviesti tarptautines konferencijas ir rengti konvencijų projektus; vesti derybas su specializuotomis agentūromis dėl sutarčių, apibrėžiančių jų santykius su Jungtinėmis Tautomis; konsultuotis su nevyriausybinėmis organizacijomis klausimais, priklausančiais tarybos kompetencijai. Iki 1992 m. taryba konsultavo daugiau nei 1500 nevyriausybinių organizacijų. Globos Taryba. Jos uždavinys yra prižiūrėti, kaip administruojamos globojamosios teritorijos, perduotos globos sistemai. Svarbiausieji tikslai—skatinti šių teritorijų gyventojų pažangą ir jų nuoseklią raidą savivaldos arba nepriklausomybės link. Narių skaičių turėtų sudaryti vienodas tiek administruojančių globojamąsias teritorijas, tiek ir jų neadministruojančių valstybių atstovų skaičius. Dabar ją sudaro tik penkios narės: Jungtinės Valstijos (administruojanti valstybė) ir kitos nuolatinės Saugumo Tarybos narės (Jungtinė Karalystė, Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija). Balsuojama yra paprasta balsų dauguma. Taryba posėdžiauja kasmetinėse sesijose, kurios paprastai vyksta metų viduryje. Prireikus rengiamos nepaprastosios sesijos. Kai kurios funkcijos ir įgaliojimai: turi teisę nagrinėti ir svarstyti administruojančios valdžios pranešimus apie globojamųjų teritorijų tautų politinę, ekonominę, socialinę ir švietimo pažangą; nagrinėti iš globojamųjų teritorijų gaunamas peticijas ir siųsti ten reguliarias ir kitokias specialias misijas. Jungtinių Tautų egzistavimo pradžioje globos sistemai buvo perduota 11 teritorijų. Iki 1975 m. visos jos, išskyrus globojamąją Ramiojo vandenyno salų teritoriją, arba įgijo nepriklausomybę, arba buvo prijungtos prie kaimyninių valstybių ir sudarė nepriklausomas šalis. Tarptautinis Teismas. Tai pagrindinė teisminė Jungtinių Tautų institucija. Jos Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis. Teismas yra atviras visoms šalims, pripažįstančioms šį Statutą, kutis taikomas visoms Organizacijos narėms. Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba gali paprašyti Teismo išsakyti patariamąją nuomonę kiekvienu teisiniu klausimu, kitos Jungtinių Tautų institucijos ir specializuotos agentūros gali, Generalinei Asamblėjai leidus, prašyti Teismo išsakyti nuomonę teisiniais klausimais, iškylančiais jų veikloje. Teismą sudaro 15 teisėjų, kuriuos renka, balsuodamos nepriklausomai viena nuo kitos, Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba. Jie renkami atsižvelgiant ne į jų pilietybę, bet į kvalifikaciją, ir stengiamasi garantuoti, kad Teisme būtų atstovaujama pagrindinėms pasaulio teisinėms sistemoms. Teismas posėdžiauja Hagoje ir Nyderlanduose. Sekretoriatas. Jį sudaro tarptautinis personalas, dirbantis Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. Jis aptarnauja kitas Jungtinių Tautų institucijas ir vykdo jų nustatytas programas bei politiką. Jam vadovauja Generalinis sekretorius, kurį penkeriems metams skiria Generalinė Asamblėja Saugumo Tarybos siūlymu. Sekretoriato personalą sudaro daugiau negu 25000 tarnautojų iš daugiau nei 150 šalių.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (31,79 kB)
Ilgametė JAV stambių įmonių ūkinė veikla parodė, kad didinant gamybos mastus, didinant pačias įmones dažnai nepavykdavo pasiekti laukto efekto. Visa eilė atvejų rodo priešingą rezultatą, t.y., kad ji: • tampa sunkiai valdoma ar nebevaldoma; • inertiška; • biurokratiška organizacija; • atsilieka nuo rinkos ir mokslinio techninio progreso; • veda prie ryškaus darbo našumo augimo sumažėjimo ir kitų ekonominių nuostolių. Spartūs technologiniai pokyčiai žymiai sutrumpino produkcijos gyvavimo ciklą ir daugelis stambių įmonių paseno žymiai aukščiau numatytų terminų. Nepalankioje situacijoje atsidūrė stambios tradicinių pramonės šakų įmonės, visa eilė šiuolaikinių gamybų, tame tarpe ir buitinė elektronika. Kai kurie stambių įmonių vadovai teigia, kad šiuo metu netikslinga statyti stambias įmones, nes jos gali pasenti net nebaigus jų statybos. Jie jau 1980m. siūlė uždaryti stambias įmones su surinkimo linijomis, teikdami pirmenybę nedideliems automatizuotiems gamybiniams pajėgumams, kurie gali būti geriau valdomi. Žinoma tai nereiškia, kad nedideles įmones tikslinga kurti visose pramonės šakose.Tačiau visumoje galima išvadą, kad nuolatos yra ieškoma optimalių gamybinių ir valdymo struktūrų atskirų korporacijų viduje, kas atveda prie organizacinių formų įvairovės, grindžiant ir derinant stambią, vidutinę ir smulkią gamybą, didesnį vaidmenį suteikiant mažesnio dydžio įmonėms. 1.2 Didelės ir mažos įmonės hibrido organizavimas Kiekviena iš organizacinių valdymo formų (tiek funkcinė, tiek divizinė, tiek ir matricinė) pasižymi tam tikrais privalumais ir turi tam tikrų trūkumų. Funkcinė organizacinė struktūra efektyvi ir tinkama firmoms, kurios gamina pastovaus ir plataus vartojimo asortimento prekes. Tačiau ji nelabai skatina kūrybą ir naujoves, nelabai greitai prisitaiko prie aplinkos pokyčių, nelinkusi pasinaudoti palankiomis galimybėmis. Divizinė organizacinė struktūra (pagal skyrius) gali gerai įgyvendinti pagrindinius verslo tikslus ir yra žymiai adaptyvesni už funkcinę. Tačiau laikui bėgant skyriai tampa labai dideli, o dideli skyriai visada kenčia nuo perdaug išaugusių struktūrų. Be to, panašios organizacijos dažnai patenka į centralizuotų ir decentralizuotų operacijų tinklą. Matricinė organizacinė struktūra atsirado kaip atsakas į įvairiapusius reikalavimus, kaip reakcija į perdaug sudėtingas struktūras su daugeliu autonominių skyrių.Tačiau iš kitos pusės, matricinė struktūra dažnai praranda polinkį įsisavinti tai kas naujo ir dažnai labai greitai. Jai esant ypač sunku įgyvendinti centrinės valdžios sprendimus visoje korporacijoje. Be to, ji nuolatos išsigimsta į anarchiją ir tampa biurokratine ir nekūrybinga. Ilgalaikė organizacijos vystymosi kryptis, esant matricinei struktūrai paprastai lieka neapibrėžta. Įvertindami šių organizacinių struktūrų trūkumus, 1980m. žinomi amerikiečių ekonomistai T. Pitersas ir R. Uotermenas pasiūlė hibridinę alternatyvą šioms trims struktūrų formoms, kuri pagal jų nuomonę, turi tenkinti šiuos tris pagrindinius reikalavimus: • efektyvumo reikalavimas verslo politikos pagrindų atžvilgiu; • nuolatinio reguliaraus atsinaujinimo reikalavimas; • profilaktiškumo reikalavimas, kuris užtikrina bent minimalų korporacijos jautrumą pagrindinėms grėsmėms. Organizacijos forma turi būti grindžiama trimis “stulpais” (pagrindais), kurių kiekvienas tenkina vieną iš trijų aukščiau paminėtų reikalavimų. Tam, kad tinkamai reaguoti į efektyvumo reikalavimą, yra “atsparumo stulpas”. 1.pav. parodyta, kad “atsparumo stulpas” grindžiamas kuo paprastesne organizacine forma, siekiant ilgalaikių tikslų. Paprastai organizacinei formai autoriai priskiria specializuotą skyrių konkrečiam produktui. Jų nuomone, organizacinė struktūra pagal “skyrius”, išlieka artimiausioje ateityje geriausia forma. Šie autoriai, palaikydami divizę organizacinę struktūrą aiškina, kad ką bekalbėtų kompanijų vadovai – apie produkto ir aptarnavimo (paslaugų) patrauklumą apie kokybę, apie darbo našumą ir aktyvų personalo įtraukimą – be abejonės, visa tai veda prie jų dėmesio sutelkimo į produktus ar rinkas. Toks požiūris yra paprastesnis, aiškesnis, betarpiškesnis. Antroji “atsparumo stulpo” charakteristika yra vidinė vertybių sistema, kuria tarpusavyje susieti yra korporacijos darbuotojai, kad įgyvendintų organizacijos tikslus. Pirmiausiai išskiriami pagrindiniai tikslai, po to jie detalizuojami į siauresnius, pastarieji dar gali būti smulkinami. Gali būti sudaromas tikslų “medis”, kuris parodo suformuluotų tikslų vienovę. “Perimamumo stulpo” pagrindu yra principas “nedidelis, mažas-puiku”. Esant tokiam požiūriui, mažas traktuojamas kaip būtina adaptyvumo išsaugojimo sąlyga. Dėl to kartais tenka paaukoti ir dalį ekonominio efektyvumo. Tai reiškia, jei išaugo padalinio apimtis, jį reikia skaidyti į naujus.Kitomis šio stulpo charakteristikomis yra tai, kad yra sudaryta ekonominių rodiklių sistema, kuri vertina atskirų padalinių ir korporacijos veiklą visumoje, ir kaip efektyviai panaudojamos korporacijos valdymo aparato atskiros grandys. Kai organizavimo forma paprasta ir nepriklauso nuo gremėzdiškų integruotų sistemų, tai galima išgyventi, panaudojant paprastesnes sistemas ir mažesnį valdymo aparatą. Gremėzdiškas centralizuotas aparatas visumoje naudingas, esant platiems koordinaciniams manevrams. Šiuo atveju, padalinys, skyrius gali prisiimti visas būtinas štabo funkcijas, pavyzdžiui, tiekimas, transportas, kadrų ir finansų valdymas. Trečias stulpas “senų įpročių laužymas” – apima pasiruošimą nuolatinei reorganizacijai, o taip pat reorganizacijai, grindžiamai konkrečių problemų sprendimui atitinkamu laiku. Praktiniu nuolatinės reorganizacijos pavyzdžiu galėtų būti “General Motors” projektinis centras, kuris siekė sumažinti automobilio gabaritus. Čia nuolatinė reorganizacija suprantama : • pasiruošimas nuolat kurti naujus padalinius, skyrius, kai senieji pasidaro per dideli ir per daug biurokratiniai; • pasiruošimas perskirstyti produktų gamybą ar jų asortimentą tarp padalinių (skyrių), tam kad pasinaudoti konkrečiais talentais valdymo srityje arba rinkos pertvarkyme; • sugebėjimas pritraukti talentus ir apjungti juos į projektines grupes, kurios sukuriamos pagrindinėm organizacinėm problemom spręsti, ar pagrindinei organizacinei funkcijai vykdyti, visada su ta sąlyga, kad toks skyrimas ( subūrimas) yra laikinas; • bendras pasiruošimas, esant reikalui reorganizuoti ir pertvarkyti gamybines ląsteles (tuo pat metu išsaugant nepriekaištingą organizacinę forma). Nuolatinė reorganizacija – tai būdas nugalėti laikinus besikeičiančius sunkumus, nesukuriant gremėzdiškų pastovių integruotų komisijų, kurios teoriškai (bet ne visada praktiškai) reguliuoja bet kurias problemas, pačiais įvairiausiais aspektais. Pateikti trys “stulpai” yra dalis atsakymų į teorinius klausimus, ieškant kelio į organizacinių struktūrų tobulinimą. Praktikoje, šios rekomendacijos pasireiškė 1990m. Ekspertų vertinimu, stambios ateities įmonės susidarys iš dešimties , o gal net ir šimto savarankiškai veikiančių padalinių, skyrių, kurių kiekvienas turės didelį autonomiškumo laipsnį, o veikla bus griežtai nukreipta į tam tikros rūšies produkto rinką, ar į tam tikrą vartotoją. Kai kas tokią organizaciją vadina didelės ir mažos įmonės hibridu. Toks hibridas suderina stambios (didelės) firmos privalumus - priėjimas prie stambaus kapitalo, galimybę didelėms investicijoms į fundamentalius tyrimus , galimybę pritraukti talentingus vadovus, mokslininkus ir inžinierius – su pagrindiniais mažo verslo privalumais – lankstumas, operacijų greitis ir griežtas veiklos kryptingumas. Tokios rūšies reorganizacija vyksta daugelyje stambių radioelektronikos firmų, pvz., “IMB”, “Simens”, “Mikrosoft”, o taip pat stambioje medicinos įrenginių firmoje “Johnson & Johnson”. Taip ši firma, užimanti 34 vietą tarp JAV stambiausių firmų (iš 500) ir apyvartoje turinti 12,4 milijardų dolerių buvo pertvarkyta į firmų tinklą. Į jį įeina 166 mažos nepriklausomos firmos, kurių kiekvienos apyvarta sudaro nuo 100 tūkstančių iki 1 milijono dolerių. Firmos centrinio valdymo aparatą sudaro tik 1,5% (nuo 82’700 dirbančiųjų ) šioje firmoje. Reorganizavimo idėja tame, kad dirbama ir vadovaujama kaip mažoje ar vidutinėje kompanijoje, tačiau firmą išlieka didelė. Statistika patvirtina, kad stambesnės firmos (iki tam tikros ribos), kaip taisyklė yra labiau pelningos (1.1 lentelė). Dar vienas aiškus kaip darbdavio didelių firmų privalumas yra jos stabilumas. Smulkus verslas, nors ir sukuria daug naujų darbo vietų, tačiau dažnai trumpam laikotarpiui. Be to, darbo užmokestis už tą patį darbą didelėse įmonėse vidutiniškai 85% didesnis nei mažose firmose. Visa tai, kalba apie stambių firmų privalumą, tačiau pasikeitimai pasaulio ekonomikoje reikalauja stambių firmų strategijos keitimo, tam, kad išlaikyti savo konkurencingumą. Konkurencijos padidėjimas didina lankstumo, reakcijos greičio svarbą. Tuo tarpu ekonomija, gaunama dėl gamybos, veiklos mastų (ankščiau buvusi pagrindiniu stambių įmonių privalumu) nebetenka tokios reikšmės. Tai paaiškinama tuo, kad gamyba pereina į lanksčias gamybines linijas, kuriose produkcija gaminama žymiai mažesnėmis partijomis, su visomis galimomis modifikacijomis. Didžiulės firmos – konglomeratai, besiverčiantys pačiu įvairiausiu verslu, taip pat dažnai nueina praeitin. Jų valdymo kaštai ir valdymo sudėtingumas dažnai viršija jų privalumus. Diversifikuotų firmų – konglomeratų pelnas vidutiniškai 30 mažesnis, nei firmose su siauresne, vieno tipo rūšies veikla. Firmos tampa mažiau diversifikuotos. Pvz., per 5 metus JAV stambių firmų skaičius su aukštu diversifikacijos laipsniu (veikiančių daugiau kaip 20 pramonės šakų) sumažėjo 37%, kai tuo tarpu firmų skaičius, dirbantis vienoje šakoje išaugo 54%. Be to, tęsiasi decentralizacijos procesas, atskiriant dukterines firmas nuo motininės korporacijos . Būtina pažymėti tris stambių firmų bendrus požymius ateityje: • minimali vertikali integracija; • didelis dėmesys pagrindinei veiklos produkcijai; • didelis dėmesys pagrindiniam vartotojui. Svarbu teisingai įvertinti vertikalios integracijos optimalų lygį. Firmai būtina susikoncentruoti į tokią veiklą, kuri yra pripažinta pagrindine.Visą kitą gali būti padaryta pigiau ir greičiau gretutinėmis firmomis, arba atitinkami padaliniai turi atsiskirti į savarankiškas firmas. Taip pat, amerikiečių ekspertų nuomone svarbu – neišdraskyti centrinio valdymo aparato. Centrinio aparato personalo skaičių turi apspręsti tokios jo vykdomos dvi pagrindinės funkcijos kaip: • firmos kapitalo paskirstymas, • talentingų darbuotojų pritraukimas. Šiuo metu, šiais principais vadovaujasi tokios firmos kaip “Siemens”, “Microsoft”, “Johnson and Johnson” ir kai kurios kitos. Paskirstydama kapitalą firma-štabas turėtų veikti pagal japonų bankų vaidmenį kairietsu sudėtyje, kur jie didžiąja dalimi yra pramoninių kompanijų bendrasavininkiais ir konkrečiai atstovauja jų veiklos finansinę pusę. Vienas iš stambių firmų privalumų yra jų galimybė labiau rizikuoti, staiga padidindama kapitalo įdėjimus į kurią tai savo mažą įmonę. Be teisingo kapitalo paskirstymo centriniam stambios firmos valdymo aparatui svarbu ir tinkamai parinkti skyrių, padalinių vadovus. Stambi firma gali pakviesti talentingus žmones iš viso pasaulio, o jei firmoje dirbs talentingi vadovai, tai jie pritrauks ir kitus talentus. Ir galų gale pats sunkiausias centralizuoto valdymo uždavinys - netrukdyti nepriklausomiems firmos padaliniams, skyriams veikti tikrai savarankiškai. 1.3 Įvairūs firmų susitarimai, siekiant jas didinti (apjungti) Lygiagrečiai su firmų vidaus skaidymu į atskirus savarankiškus padalinius, skyrius daugelis stambių kompanijų aktyviai veikia sudarydamos taip vadinamas stambinimo sutartis. Pvz., nuo 1988 m. iki 1990m. Vakarų Europoje buvo užregistruota 306 sutartys, kuriose dalyvavo 350 firmų (įmonės pirkimas, bendrų įmonių sukūrimas ir kt.), siekiant didinti pramonės kompanijas . Pirmą vietą čia užėmė Anglija, kuriai teko beveik 1/3 šių susitarimų pirkimų. Be to, beveik 2/3 susitarimų sudarė Vakarų Europos firmų pirkimai. Prieš baigiant sukurti vieningą Vakarų Europos rinką, vietinės firmos aktyviai investuoja lėšas už kontinento ribų: jos pirko 63 firmas t.y. tame tarpe 60 JAV, kai tuo tarpu Amerikos firmos už tą patį laikotarpį (1988-1990m.) Europoje pirko tik 8 įmones. Amerikos ir Japonijos pramoninkai per tą patį laikotarpį skyrė pagrinde lėšas čia jau esantiems gamybiniams pajėgumams plėsti. Be šių firmų atviro stambinimo būdų, daug stambių korporacijų pradėjo plačiau taikyti paslėptas koncentravimo formas, pajungdamos sau formaliai savarankiškas smulkias ir vidutines firmas, kurių skaičius gan didelis ir nuolat auga. Iš tokių firmų pirmiausiai išsiskiria taip vadinama kontraktų sistema, kuri pasireiškia kaip ilgalaikiai santykiai tiekimo srityje tarp stambios (vadovaujančios) kompanijos ir daugelio mažų siaurai specializuotų firmų, gaminančių gaminius palyginant nedidelėmis partijomis. Kontraktinė (sutarčių), subkontraktinė (subsutarčių) darbo sistema išvystyta pramonės šakose, kur dominuoja masiniai surinkimo gamybiniai procesai ir ypač būdinga firmoms, kurios gamina tiek konstruktoriniu, tiek ir technologiniu aspektu sudėtingą produkciją. Savotiška netiesioginio korporacijų stambinimo forma yra taip vadinama “frančizės”sistema, kada stambi korporacija sudaro sutartį apie išskirtinę teisę, realizuoti produkciją ar paslaugas jos vardu nedidelėms kompanijoms (veikiančioms ar naujai įkurtoms). Šis ūkininkavimo metodas paplito 1980-1985m. Šia forma net 1800 stambių Amerikos korporacijų tiekė savo prekes. Be to, jas tuo metu aptarnavo 481 tūkst. smulkių įmonių. Tai reiškia, kad vidutiniškai viena stambi korporacija savo veikloje bendradarbiauja su daugiau kaip 206 smulkių firmų. 1.4 Veiklos internacionalizavimas ir naudojamos organizavimo formos Daugianacionalinėmis korporacijomis, kaip taisyklė suprantama kompanijos, turinčios padalinius (ne tik tiekimo) keliose užsienio šalyse. Pelno dalis, gauta užsienio padalinių sąskaita, palyginti gan didelė ir jos finansinė padėtis daugelį atvejų priklauso nuo užsienio įmonių veiklos. Skiriamos trys pagrindinės užsienyje turinčios padalinius korporacijos formos: tarptautiniai padaliniai, globali organizacinė struktūra, matricinė struktūra. 1. Tarptautiniai padaliniai, poskyriai. Kaip taisyklė, tokie padaliniai sukuriami pirmame užsienio padalinių kūrimo etape, kai kuriamos jų bendros struktūros. Užsienio filialų direktoriai atsiskaito prieš generalinį padalinio direktorių, o jis savo ruožtu prieš firmos direktorių. Šio skyriaus viduje, poskyriai gali būti sukurti tiek regiono, tiek produkto, gaminio, daikto principu. Finansavimo ir kontrolės klausymai turi būti sprendžiami skyriaus lygyje, o už gamybą ir marketingą turi atsakyti patys filialai. 2. Globali organizacinė struktūra. Tai antras užsienio firmų integracijos etapas į vieningą firmų struktūrą. Globali struktūra gali būti sukurta pagal daiktą, produktą, regioną, ar mišrų principą. Esant daiktiniam principui, kuriant skyrius (1.2 pav.) ryšių ir kontrolės sistema prasiskverbia nuo apačios iki viršaus pagal hierarchiją. Atskirų produktų padalinių koordinavimas vykdomas centrinės korporacijos valdymo organų, tuo pat metu, kai kurių šalių regiono viduje, galimi neformalūs padalinių tarpusavio santykiai. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms diversifikuotoms daugianacionalinėms korporacijoms, su išvystytais firmų tarpusavio ryšiais, tiekimais, o taip pat daugianacionalinėmis korporacijomis, išleidžiančiomis mokslui imlią ir aukštos technologijos produkciją. Esant regioniniam sudarymo principui (1.3 pav.) regionų vadovai tampa aukštesnio lygio valdininkais, nes atsako prieš centrinę korporacijos valdžią. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms daugianacionalinės korporacijoms, kurios gamina ribotą produkcijos nomenklatūrą, o ne vieno pavadinimo gaminį. Jos turi nedidelę firmos vidaus tiekinių apimtį. Kaip taisyklė, tokių korporacijų išleidžiama produkcija yra skirta specialiai vietinei rinkai. Ryšium su tuo, ypatingą reikšmę įgyja (regioniniai) gamybos marketingo ir aptarnavimo (įsigijus prekę) valdymo organai. Taikant mišrų padalinių sudarymo principą (1.4 pav.) organizacijos globali struktūra apima abu aukščiau paminėtų struktūrų elementus: vienai produkcijos rūšiai – produkto principas, kitoms – regioninės. 1.4 pav. Mišri divizinė valdymo struktūra. 3. Matricinė struktūra. Ši organizacinė struktūra numato tuo pat metu panaudoti korporacijos valdyme abu principus (produkto ir regioninį). Tokiu būdu, kiekvienas vadovas tampa atsakingas prieš aukštesnio lygio vadovą dviem kryptimis – pagal produkto rūšį ir pagal tą šalį (regioną), kuriame yra ta firma (padalinys). Dėka matricinės struktūros universalumo, ji gali būti naudojama daugianacionalinėse korporacijoje, kurios yra bet kurio specializavimosi lygio. Priklausomai nuo organizacinės struktūros, keičiasi planavimo stilius ir forma, siekiant integruoti įvairių padalinių veiklą į vieningą korporacijos veiklą.Taip, korporacijose su globalia regionine struktūra ilgalaikis planavimas pasižymi dideliu decentralizavimo laipsniu, nacionaline (vietine) orientacija, prognozuojant ekonominius rodiklius. Tai atliekama kaip taisyklė, pradedant nuo apačios (žemutinių padalinių) į viršų (aukštesnio lygio padalinius). Padalinių vadovų paruošti planai perduodami į aukštesnį valdymo lygį, kad būtų pataisomi, patikslinami, atsižvelgiant į strateginius korporacijos siekius ir patvirtinami. Kai kada atskiri planai gali būti ir neapjungiami. Planavimas korporacijose su globalia daiktine struktūra, skiriasi savo centralizavimo lygiu, taip pat: planai, paruošti centriniam valdymo organe, perduodami daiktų padaliniams, kur išplatinami nuo aukščiausio valdymo lygio iki žemiausio su konkrečiomis užduotimis jiems (bet kurio lygio padaliniui). Žemutinės grandys dalyvauja pradiniame planavimo etape, kai renkama informacija apie kiekvieno padalinio galimybes. Matricinė ir mažesniu laipsniu, mišri organizacinė struktūra, charakterizuojama intensyviais tarpusavio veiksmais tarp valdymo grandžių tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Tai padeda tiek pasikeisti informacija, tiek ir koordinuoti visų padalinių veiklą. Galima teigti, kad planavimo procesas tokiose korporacijose vyksta abiem kryptim – tiek iš apačios į viršų, tiek iš viršaus į apačią. Planavimo procese dalyvauja tiek regioninės valdymo struktūros, tiek daiktinės, gaminio valdymo struktūros, o planų paruošimas (o paskui jų integracija) vyksta juos aptariant ir suderinant poskyrių (padalinių, skyrių) vadovų grupėse. Daugianacionalinės korporacijos pavyzdžiu, vykdančios aktyvią savo veiklos internacionalizaciją išlieka japonų “NEC” firma, gaminanti puslaidininkinius prietaisus, sistemas ir ryšio priemones ir elektroninę skaičiavimo technika: • 1970-1980 m. “NEC” internacionalizuoja gamybą pagrinde statydama ir įsigydama gaminių surinkimo įmones užsienyje. Kompanija ženkliai aplenkė kitus Japonijos radioelektronikos koncernus, plečiant gamybą ir organizuojant tiriamųjų darbų centrus arti vietinių rinkų ar jose. Ji dar 1978m. JAV įsigijo puslaidininkinių prietaisų ir integralinių schemų gamybos gamyklą, ir tokiu būdu tapo pirmuoju japonišku šių gaminių gamintoju JAV. (Ankščiau “NEC” kompanija organizavo analogišką gamybą Malaizijoje); • Dabartiniu metu užsienyje lygiagrečiai su pramonės įmonėmis, kompanija turi 18 centrų, kurie vykdo tyrimus puslaidininkinėje elektronikoje. 1988m. JAV įkūrė savo mokslinį-tyrimo institutą, kuris vertinamas kaip svarbus mokslinių-tiriamų ir bandymo konstruktorinių darbų internacionalizavimo veiksnys; • 1990m. užsienyje (25 šalyse), kompanija turėjo daugiau kaip 70 dukterinių įmonių ir 25 atstovybines. Kompanijos bendroje pardavimų apimtyje, užsienio filialų dalis sudarė 26%. Užsienio firmoms teko 39% visos kompanijos metinės gamybos apimties ir jis nuolat auga; • Detalių, mazgų ir medžiagų tiekimas firmos viduje iš vienų užsienio filialų kitiems, reguliuojamas pirkimų strateginio planavimo skyriaus pagalba. • Tobulindama valdymą kompanija organizuoja padalinių vadovams seminarus, vadovų ruošimą filialams, padaliniams kitose šalyse(daug dėmesio skiriant kompanijos valdymo strategijai, kai yra decentralizuota gamyba ir pramonės įmonės yra užsienio šalyse); • Svarbiu veiksniu, išlaikant “NEC” kaip vieningą organizaciją yra informacijos pasikeitimo galimybė (tiek technologijos, tiek ekonomikos ir administravimo srityse) tarp štabo, esančio Tokijuje ir jo filialų užsienio šalyse. Kompanija turi vidaus ryšio tinklą, kuris aptarnauja 71 kontorą Japonijoje ir 29 filialus užsienyje. Štabas pastoviai organizuoja telekonferencijas su savo filialais. 1.5 Transnacionalinių korporacijų formavimas Šiuolaikinės transnacionalinės korporacijos (TNK) žymiai skiriasi nuo daugianacionalinių firmų, kurios pasirodė 1960m. Daugianacionalinės kompanijos, ieškodamos pigios darbo jėgos, už savo šalies ribų atidarinėjo gamybines (pagrinde surinkimo) įmones, o mokslinius tyrimo, bandymo, konstruktorinius darbus ir gatavos produkcijos užbaigimą savo šalyje.Tokioms įmonėms vadovavo vieningas firmos centras. TNK charakterizuojamos tuo, kad kitose šalyse sukuria ne tik gamybines įmones, bet ir mokslinio tyrimo institutus, tiekimo ir marketingo skyrius, o taip pat ir tuo, kad firmos filialų vadovavimui skiriami (pritraukiami) atstovai iš įvairių šalių ir tautybių. Dėl to, labiausiai nuo pažangių technologijų centrų nutolusios šalys tampa lygiavertėmis naujausių mokslo ir technikos pasiekimų srityje, lyginant su labiausiai išsivysčiusiomis valstybėmis. Vis rečiau naudojama matricinė valdymo struktūra, kuriai esant regiono vadovas, vadovaujantis visoms regiono įmonėms ir gamybinės firmos vadovas, visumoje atsiskaito prieš aukštesnio firmos lygio vadovą, už suderintą mokslinio-tiriamojo ir bandymo konstruktorinių darbų, gamybos ir kitų darbų planavimą bei organizavimą. Naujomis sąlygomis tokia valdymo sistema kartais vertinama kaip per daug biurokratinė, lėta ir brangi. Firmos pradėjo dažniau suteikti užsienio filialams didesnį savarankiškumą, palikdami centriniams valdymo organams tik strateginių problemų, kadrų ir finansavimo sprendimą. Transnacionalinių korporacijų vadovų nuomone, jų korporacijų privalumai prieš tradicines firmas yra: • Galimybė įveikti prekybinius barjerus. Pvz., Kanados firma “Hozen Telecom”, išleidžianti ryšio priemones, nebūtų turėjusi galimybės eksportuoti įrenginius į Japoniją, nes pagal galiojančius japonų-amerikiečių prekybinius susitarimus, japonai pirmenybę suteikia tiekėjams iš JAV. Tačiau firmos “Hozen Telecom” filialai Šiaurės Karolinoje ir Kalifornijoje pasirodė kaip savarankiškos amerikiečių firmos ir kontraktai buvo gauti; • Galimybė sumažinti, sušvelninti konfliktines situacijas. TNK turi galimybę perkelti savo įmonę į bet kurį pasaulio tašką, jeigu sukelia neigiamą kai kurių judėjimų, partijų reakciją (pvz., ekologinę); • Galimybė įveikti įvairius valstybinius apribojimus firmų veikloje ( pvz., licencijavimo srityje). Taip, susiliejus europietiškai ir amerikietiškai firmoms, leidžia joms pasinaudoti savo teisėmis ir lengvatomis, numatytomis tiek JAV, tiek Europos Sąjungoje; • Galimybė įtraukti į darbo našumo didinimo programų realizavimą profesines sąjungas. Profesinės sąjungos, sunerimusios dėl to, kad įmonė gali būti iškelta į kitą šalį, ne tik neprieštarauja, bet dažnai ir aktyviai dalyvauja ruošiant naujus normatyvus, darbo sąlygų pakeitimus, įvedant naujas technologijas, realizuojant produkcijos kokybės didinimo programas; • Galimybė optimizuoti išlaidas ir pajamas. Kai kurios korporacijos vos ne kasdien keičia produkcijos išleidimo planus visoms savo įmonėms. Nustatę, kad Europoje krenta konkretus jų firmos išleidžiamo gaminio poreikis, ji sumažina tų gaminių gamybą vienoje kurioje nors įmonėje, esančioje Europos šalyje ir padidina kito gaminio gamybos apimtį, kurį ankščiau įveždavo iš JAV. To pasekoje, kiekviena įmonė dirba optimaliu apkrovimu, kas užtikrina pelno augimą bei kaštų mažėjimą; • Galimybė greitai paskleisti ir diegti naujas technologijas įvairiose šalyse. Pvz., dabartiniu metu “Xerox” firma Amerikos rinkai siūlo apie 80modelių kopijavimo mašinų, kurios buvo sukurtos ir pagamintos bendrose “Fuji Xerox” Japonijos įmonėse. Be to, tarptautinis darbo pasidalijimas leidžia sumažinti naujų gaminių kūrimo ir gamybos laiką bei kaštus. Dabartiniu metu daugiausiai transnacionalinių korporacijų sukurta europietiškų firmų, mažiausia – japonų. Tik pastaraisiais metais japonų firmos pradėjo steigti ne tik įmones už savo šalies ribų, bet ir mokslinius- tyrimo centrus. Daugelio atveju, visi sprendimai (net nereikšmingais klausimais) kaip ir ankščiau, priimami centriniuose valdymo organuose, kurie yra Japonijoje. Dažniausiai minimu pavyzdžiu, kai korporacija išauga iki transnacionalinio lygio yra amerikiečių firma “General Electric”. Nuosekliai vykdydama globalizacijos politiką, ši korporaciją sukūrė 22 šalių teritorijoje (neskaitant JAV) mokslinius-tyrimo, gamybinius, tiekimo skyrius, kuriuose dirba apie 17% visų firmos dirbančiųjų ir korporacijos pardavimai užsieniui sudaro ¼ bendroje pardavimų apimtyje. Be filialų, korporacija visose kontinentuose kuria bendras įmones su užsienio firmomis, sudaro techninio bendradarbiavimo, keitimosi licenzijomis sutartimis.
Ekonomika  Konspektai   (25,38 kB)
Įvadas. Praktiką atlikau Šiaulių rajono savivaldybėje, Ekonomikos ir verslo plėtros skyriuje. Šiaulių rajono savivaldybės administracija yra savivaldybės biudžetinė įstaiga. Savivaldybės administracija yra viešasis juridinis asmuo, turintis sąskaitų bankuose, anspaudą ir blanką su Šiaulių rajono savivaldybės herbu ir savo pavadinimu. Savivaldybės administracijos steigėjas yra Savivaldybės taryba. Administracijos buveinės adresas: Vilniaus g. 263, LT-76337 Šiauliai. Veiklos rūšis – Lietuvos Respublikos savivaldybių veikla. Mano praktikos vadovas – Šiaulių rajono savivaldybės Ekonomikos ir verslo plėtros skyriaus vedėjas A. Baikauskas. Vedėjas yra susipažinęs su LR įstatymais ir Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais vedėjo kompetenciją.Praktikos tema – pažintinė praktika. Susipažinau su Šiaulių rajono savivaldybės ypatumais, rengiamais steigimo dokumentais, įvertinau ekonominę padėtį. Susipažinau plačiau su projektais ir jų reikalavimais. Savivaldybės principai: Šiaulių rajono savivaldybė įsteigta pagal Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymą. Šio įstatymo tikslas – skatinti ir plėtoti vietos savivaldą kaip demokratinės valstybės raidos pagrindą. Šis įstatymas nustato savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartojos nuostatas, apibrėžia vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas, jų įgaliojimus ir funkcijas, savivaldybės tarybos nario statusą, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus. Pagrindiniai savivaldybės principai: 1. Savivaldybės tarybos nariai už savo veiklą yra atsakingi rinkėjams. 2. Savivaldybės intitucijos sudaro sąlygas gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant sprendimų profektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. 3. Savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus. 4. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma. 5. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. 6. Gyventojai ir jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie tarnautojų darbą. 7. Savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. 8. Žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. 1. Šiaulių rajono savivaldybės įkūrimo ir veiklos trumpa charakteristika 1.1 Savivalda XX a. pradžioje, atsikuriant Lietuvos valstybei, kaimuose ėmė burtis parapijų komitetai, kurie jau 1918 metų rudienį virto valsčių tarybomis. Jų atstovai is Gruzdžių, Bazilionų, Šiaulių valsčių 1918 metų gruodžio 7 dieną dalyvavo sudarant Šiaulių apskrities tarybą. Po II pasaulinio karo vietoj apskrities buvo įsteigta Šiaulių sritis, o valsčiai suskaidyti I daug smulkių apylinkių. 1950 metų birželio 20 dieną, įkūrus Šiaulių rajoną, jam priskirtos 36 apylinkės, kurios užėmė 1143 kvadratinius kilometrus. Tuo pat metu įsteigiamas ir Kuršėnų rajonas, kuris egzistavo iki 1962 metų, kai buvo prijungtas prie Šiaulių rajono. Po Žagarės rajono panaikinimo Šiaulių rajonui priskiriamos Šakynos, Šelvėnų, Žarėnų apylinkės ir Užvenčio rajonui priklausiusi Varputėnų apylinkė. Besikeičiantis gyvenimas kėlė naujus reikalavimus ir rajono administracinei struktūrai. Smulkios apylinkės buvo sujungiamos, siekiant sudaryti optimalų jų tinklą. 1982 metais rajone liko 11 apylinkių su jose veikusiomis Darbo žmonių deputatų tarybomis. Tokios tarybos, sadarytos iš partinio ir ūkinio aktyvo, vadovavo ir visam rajono gyvenimui. Taryboms vadovavo vykdomojo komiteto pirmininkai. 1990 metų pavasarį, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, rajone įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai į rajono Tarybą. Rinkėjai pirmą kartą galėjo rinkti Tarybos narius iš kelių kandidatų. Rajono tarybos pirmininku buvo išringtas Antanas Šumanas, o rajono valdytoju Tarybos nariai paskyrė Vytautą Krasauską. Po jo rajono valdytojais dirbo Rimantas Mačiūnas, Bronius Čekanauskas. 1995 metais apylinkių tarybos buvo paleistos, apylinkės įgijo seniūnijų statusą. Joms vadovauti rajono Taryba skiria seniūnus, kurių veiklą reglamentuoja rajono savivaldybės administracija.
Ekonomika  Ataskaitos   (264,19 kB)
Mokesčiai
2009-12-29
Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t.y. fukcijomos vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų. Mokesčių mokėjimo, apskaičiavimo, išieškojimo ir grąžinimo tvarką, administruojamus mokesčius, mokesčius administruojančias struktūras, mokesčių administratorių bei mokesčių mokėtojų teises ir pareigas, mokesčių mokėtojų apskaitą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas išleistas 1995 m. birželio 28 d., išskyrus skyrius VI, VII, VIII ir IX skyrius, įsigaliojusius nuo 1996m. liepos 1d. Ir vėlesni jo pakeitimai. Šiame referate aptarsiu šio įstatymo bendruosius nuostatus, valstybinės mokesčiu inspekcijos funkcijas, reglamentuojamus mokesčius, mokesčio administratoriaus teises ir pareigas, mokesčio mokėtojo teises ir pareigas, mokesčio apskaičiavimo, sumokėjimo, išieškojimo ir grąžinimo taisykles, mokesčio mokėtojo vedamą apskaitą ir kitas šiame įstatyme numatytas taisykles. BENDROSIOS NUOSTATOS Šis įstatymas nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymus, pateikia Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčio administratoriaus teises ir pareigas, mokesčio mokėtojo teises ir pareigas, mokesčio bei su juo susijusių sumų išieškojimo bei ginčų nagrinėjimo tvarką . Mokesčio įstatyme vartojamos sąvokos, jeigu mokesčio įstatymas nesnustato kitaip: Moketis-mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savyvaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka; Mokesčio įstatymas- Lietuvos Respublikos įstatymas, kuris nustato mokestį, rinkliavą ar kitą įmoką į valstybės (savyvaldybės) biudžetą bei fondus; Mokesčio mokėtojas- asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį; Mokesčio administratorius- už mokesčio administravimą atsakinga institucija; Mokesčio administravimas- mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų bei mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų įgyvendinimas, mokesčio apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas, atsakomybėsužnetinkamą mokesčio apskaičiavimąir mokėjimą taikymas, mokesčio paskirstymas, informacijosmokesčių mokėtojams teikimas. Taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčio mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs. Jeigu tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios apmokestinimo taisyklės negu mokesčių įstatymuose ir šios sutartys yra ratifikuotos Lietuvos Respublikoje, tai taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. MOKESČIAI Pagal šį įstatymą administruojami mokesčiai: 1) Pridėtinės vertės mokestis; 2) Akcizas; 3) Fizinių asmenų pajamų mokestis; 4) Juridinių asmenų pelno mokestis; 5) Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis; 6) Žemės mokestis; 7) Mokestis už valstybinius gamtos išteklius; 8) Naftos ir dujų išteklių mokesti; 9) Mokestis už aplinkos teršimą; 10) Konsulinis mokestis; 11) Žyminis mokestis; 12) Prekyviečių mokestis; 13) Atsiskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą; 14) Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis; 15) Privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 16) Valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondovandens telkinių nuomos mokestis. Apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką nustato tik atitinkamas mokesčio įstatymas arba jo pagrindu priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, arba jų pagrindu priimtas kitas teisės aktas. Lietuvos Respublikos Seimo priimtus mokesčių įstatymus, taip pat ir šį įstatymą įgyvendima Lietuvos Respublikos vyriausybė, o kai yra jos pavedimas- Finansų ministerija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama mokesčių įstatymus, nustato atitinkamus metodus bei taisykles, užtikrinančias mokesčio administravimą, arba paveda tai padaryti Finansų ministerijai. Lietuvos Respublikos mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, Lietuvos Respublikos muitinė (tačiau tik tiek, kiek muitinei pavesta pagal Lietuvos Respublikos muitinės kodeksą, Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymus) ir Aplinkos apsaugos ministerija (tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčių už aplinkos teršimą bei Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymus). VALSTYBINĖ MOKESČIŲ INSPEKCIJA Valstybinė mokesčių inspekcija yra valstybės institucija, įsteigta prie Finansų ministerijos, finansuojama iš valstybės biudžeto ir kitų lėšų bei atskaitinga finansų ministrui. Ją sudaro valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos, kurios yra juridiniai asmenys, turintys savo sąskaitas banke, antspaudus ir bendrą simboliką. Valstibinė mokesčių inspekcija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo įstatymu, kitais įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais bei savo nuostatais. MOKESČIO ADMINISTRATORIAUS TEISĖS IR PAREIGOS Mokesčio administratorius: 1) Tvarko mokesčių mokėtojų ir kitų įmokų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaitą; 2) Kontroliuoja mokesčių į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaičiavimą, sumokėjimą, išieško laiku nesumokėtus mokesčius ir delspinigius bei baudas, paskirtas pagal mokesčių įstatymus, taip pat grąžina permokas ir neteisingai išieškotus mokesčius, delspinigius bei baudas; 3) Vykdo vietos savivaldybės sprendimus dėl mokesčių, rinkliavų ir atskaitymų į jos biudžetą bei fondus lengvatų teikimo; 4) Paskirsto mokesčius ir kitas įmokas į valstybės ir savivaldybių biudžetus bei fondus; 5) Organizuoja konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldito, į valstybės pajamas perduoto ir paimto turto bei lobių apskaita, įkainojimą bei realizavimą; 6) Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Finansų ministerijospavedimu leidžia teisės aktus arba rengia jų projektus mokesčių įstaymams įgyvendinti; 7) Teikia paaiškinimus mokesčių mokėtojams mokesčių mokėjimo klausimais; 8) Rengia ir teikia finansų ministrui mokesčių įstatymų bei Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimų projektus, kitus pasiūlymus dėl apmokestinimo tvarkos gerinimo; 9) Pagal savo kompetensiją atlieka kvotą; 10) Atlieka kituose įstatymuose nustatytas pareigas. Mokesčio administratoriaus pareigūnai turi teisę: 1) Gauti iš įmonių, įstaigų bei organizacijų ir kitų asmenų, įskaitant bankus ir kitas kredito bei finansų įstaigas, pareigoms atlikti reikalingas žinias bei dokumentų nuorašus apie juridinio, fizinio asmens ir neturinčio juridinio asmens teisių asmens turtą bei pajamas; 2) Pateikęs tarnybinįpažymėjimą, norėdamas nustatyti, kad asmuo vykdo mokestines prievoles, be išankstinio įspėjimo įeiti į asmens gamybines patalpas arba teritoriją, tikrinti veiklai naudojamus materialinius techninius išteklius bei pagamintą produkciją. 3) Paimti laikinai- iki 30 dienų- iš mokesčio mokėtojo dokumentus, reikalingus mokesčio apskaičiavimo teisingumui nustatyti, palikus dokumentų paėmimo aktą, užantspauduoti dokumentų,vertybinių popierių, pinigų ir materialinių vertybių saugojimo vietas, daryti dokumentų kopijas arba išrašus, daryti žymas ant mokesčio mokėtojo dokumentų, kad būtų išvengta jų klastojimo; 4) Duoti mokesčio mokėtojui privalomus vykdytinurodymus mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais; 5) Surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus bylose, kurios pagal įstatymą priskirtos mokesčio administratoriaus kompetencijai; 6) Gauti mokesčio mokėtojo deklaracijas irpaaiškinimus apie turto įsigijimo šaltinius; 7) Įstatymų nustatyta tvarka skirti administracines sankcijas, baudas, numatytas mokesčių įstatymuose, taip pat apskaičiuoti delspinigius; 8) Areštuoti mokesčiomokėtojo turtą šiame įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka; 9) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laikyti, nešioti ir panaudoti tarnybinį šaunamąjį ginklą; 10) Nustatyti mokesčio bazę netiesiogiai, pasirinkdami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintus metodus 11) Naudotis kitų įstatymų, teisės aktų bei Lietuvios Respublikos Vyriausybėsnutarimų mokesčio administratoriaus pareigūnui suteiktomis teisėmis. MOKESČIO MOKĖTOJO IR MOKESTĮ IŠSKAIČIUOJANČIO ASMENS TEISĖS IR PAREIGOS Mokesčio mokėtojas moka tik mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių įstatymų, taip pat šio įstatymo nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokestį išskaičiuojantis asmuo išskaičiuoja mokestį ir perveda jį laikydamasis įstatymų ir kitų norminių aktų. Informacija apie mokesčio mokėtoją, pateikta mokesčio administratoriui arba jo pareigūnui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik mokesčio įstatymo nustatytiems tikslams.mokesčio administratoriaus pareigūnas informaciją apie mokesčio mokėtoją laiko paslaptyje taip pat nutraukęs darbo sutartį su darbdaviu, išskyrus šiame įstatymenumatytus atvejus. MOKESČIO APSKAIČIAVIMAS, SUMOKĖJIMAS, IŠIEŠKOJIMAS IR GRĄŽINIMAS Kiekviena mokesčio mokėtojo deklaracija, pateikiama mokesčio administratoriui, turi atitikti nustatytą formą. Mokesčio deklaracijapateikiama nustatytu laiku ir tik tam mokesčio administratoriui, kuriam ji skirta. Lietuvos Respublikos registruotos visų rūšių įmonės, įstaigos ir organizacijos, atsiskaitydamos tarpusavyje bei su užsienio subjektais už prekes ir paslaugas grynaisiais pinigais, privalopateikti vietos mokesčio administratoriui žinias Finansų ministerijos nustatyta tvarka apie išmokėtas per dieną vienam ūkio subjektui sumas, viršijančias 10000 Lt. Jei suma išmokama užsienio ūkio subjektui valiuta, tai ji skaičiuojama pagal tos dienos oficialų lito kursą ir Lietuvos banko skelbiamąlito ir užsienio valiutos santykį. Komerciniai bankai privalo iki kiekvieno mėnesio 5 dienos pateikti centriniam mokesčio administratoriui informaciją apie praėjusį mėnesį ūkio subjektų atutarytas ir uždarytas visų rūšių sąskaitas. Mokesčiai ir kitos įmokos į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus paskirstomi taip, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatyme bei mokesčių įstatymuose. Jeigu nėra nurodyta, kur kaupiami mokesčiai ar kitos biudžetams priklausančios sumos, jie įskaitomi į valstybės biudžetą. Mokesčio sumokėjimo terminą nustato mokesčio įstatymas. Mokesčio administratoriaus patikrinimo metu išaiškintos nesumokėtos mokesčių sumos ir priskaičiuoti delspinigiai turi būti sumokami ne vėliau kaip per 20 dienų, o baudos- ne vėliau kaip per 90 dienų, skaičiuojant nuo tos dienos, kai mokesčio mokėtojas gavo patikrinimo aktą. Apskaičiuoto mokesčio sumokėjimo ir išieškojimo senaties terminas yra netaikomas, išskyus šiame įstatyme numatytas išimtis, kai mokestinė prievlė yra pripažįstama beviltiška. Ši taisyklė taikoma ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis. Beviltiška pripažįstama ta mokesčio mokėtijo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu. Išieškojimo atveju, jei turto neužtenka visoms piniginėms prievolėms įskaityti, jos įskaitomos centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka. Mokesčio administratorius, prieš pasinaudodamas savo teise priverstine tvarka išieškoti nesumokėtą mokestį, delspinigius, baudas ir ir kitas įmokas (išskyrus deklaruotą mokestį ir šio mokesčio delspinigius), nusiunčia mokesčio mokėtojui raginimą geruoju sumokėti mokestį, delspinigius, baudas ir kitas įmokas. Raginime nurodytas sumas mokesčio administratorius sumokėti leidžia per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos. Teisė išieškoti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas iš mokesčio mokėtojo turto įgyjama kitą dienąpo to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas nurodytas terminas. Turto areštas- šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčio mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių- valdymo, naudojimosi, disponavimo- priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Mokesčio mokėtojo turto areštuojama tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengtisu turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Areštuojant turtą, mokesčio mokėtojas turi teisę pareikšti mokesčio administratoriui, į kuriuos daiktus reikia nukreipti išieškojimą pirmiausia, tačiau mokesčio administratorius neprivalo tenkinti tokio prašymo, jei tai gali kliudyti tinkamai užtikrinti mokestines nepriemokas bei su tuo susijusių išlaidų išieškojimą. Mokesčio mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, ejigu mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčių, delspinigių, baudų ir kitų įmokų arba jeigu mokesčio administratoriaus pareigūnams surašius patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, aktą, kuriame nurodyti priskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai, kitos įmokos ir (ar) paskirtos baudos, yra pavojus, kad mokesčio mokėtojas jam prikllausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas. Mokesčio mokėtojo nuosavybės teisė į turtą gali būti visiškai apribota, uždraudžiant mokesčio mokėtojui šiuo turtu disponuoti, naudotis ir jį valdyti. Šiuo atveju mokesčio mokėtojo turtas yra perduodamas saugoti arba perduodamas administruoti turto administratoriui. Mokesčio mokėtojo nuosavybės teisė gali būti apribota ir iš dalies- apribojamos tik kai kurios nuosavybės teisės sudėtinės dalys. Areštavus turtą, taip pat gali būti apribojamos neturtinės teisės, kurias areštuotas turtas suteikia mokesčio okėtojui, taip pat gali būti uždrausta kitiems asmenims perduoti turtą mokesčio mokėtojui, kurio nuosavybės teisė į šį turtą apribota, taip pat vykdyti mokesčio mokėtojo, kurio nuosavybės teisė apribota, atžvilgiu kitas prievoles. Konkretus mokesčio mokėtojo turto areštuoto būdas ir areštuojamo turto mastas nurodomi turto arešto akte. Sprendimas areštuoti turtą įforminamas turto arešto aktu. Tais atvejais, kai turtas areštuojamas apribojant visas nuosavybės teises į turtą ir turtas perduodamas kitiems asmenims saugoti ar administruoti, taip pat tais tvejais, kai areštuojamas turto registre neregistruotas kilnojamasis turtas, turi būti sudarytas šio turto apyrašas, kurį pasirašo jį surašęs pareigūnas ir asmenys, dalyvavę aprašant turtą. Areštuotą aprašytą mokesčio mokėtojo turtą mokesčio administratoriaus pareigūnas įvertina atsižvelgdamas į tos tos rūšies turto kainas toje vietovėje bei į turto nusidėvėjimą. Areštuotas turtas perduodamas saugoti arba administruoti šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Sprendimas dėl išieškų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus perduodamas teismo antstoliams Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Mokesčio sumos, kurias mokesčio administratorius mokesčio mokėtojui, išmokamos iš to valstybės (savivaldybės) biudžeto arba biudžetų bei fondų, į kuriuos jos buvo įmokėtos, ir tomis pačiomis proporcijomis, kuriomis buvo sumokėtos. Kitos su mokesčio grąžinimu susijusios sumos grąžinamios ta pačia tvarka kaip ir mokestis. Jeigu kitaip nenustatyta atitinkame mokesčio įstatyme, prašymas grąžinti sumokėto mokesčio permoką gali būti pateiktas per penkerius kalendorinius metus po tų metų, kuriais buvo sumokėtas. Prašymas turi būti pateiktas raštu tam pačiam mokesčio administratoriui, kuriam kuriam buvo sumokėtas per didelis mokestis. Prašyme nurodoma permokėta suma ir grąžinimo pagrindas. Mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų nuo prašymo pateikimo. Mokesčio permokos arba mokesčio skirtumo grąžinimą galima sustabdyti, jei yra pagrindo manyti, kad mokesčio mokėtojo pateikti duomenys yra neteisingi, dokumentai suklastoti.
Ekonomika  Referatai   (15,29 kB)
Kreditai
2009-12-29
Kadangi kreditas grąžinamas su procentiniais pinigais ir terminuotai, tai galima kredituoti tik laikinus poreikius. Laikinas laisvų lėšų kaupimas, jų paskirstymas, bei perskirstymas sudaro galimybes laksčiau ir ekonomiškai tikslingiau naudoti piniginius išteklius. Pereinamajame į rinką laikotarpyję Lietuvos respublikoje vyko daug pakitimų, vykdant kreditines operacijas. Pažymėtina, kad lyginant su rinkos ekonomikos šalimis, Lietuvoje kreditas dar neturi efektyvios įtakos ūkio subjektų finansinei veiklai ir bendriems krašto ekonominiams procesams. Remiantis Lietuvos respublikos kreditavimo sąlygomis ir užsienio praktika, kreditas gali būti skirstomas į šiais rūšis: trumpalaikis ir ilgalaikis. Lietuvoje paplitusi trumpalaikio ir ilgalaikio kredito atmaina – lengvatinis kreditas. Trumpalaikis kreditas teikiamas ūkio subjektams jų einamajai veiklai finansuoti pagal sustambintus kreditavimo objektus. Trumpalaikis kreditas leidžia racionaliau ir efektyviau bei operatyviai perskirstyti ir naudoti piniginias lėšas Lietuvos ūkyje, užtikrinant produkcijos gamybos ar paslaugų teikimo bei jų realizavimo nepertraukiamumą, ūkio subjektų finansinės padėties pastovumą, skatina apyvartinio kapitalo apyvartumą, taip pat svarbus jų formavimo šaltinis. Be to, teikiant kreditą bankams, kontroliuojama įmonės finansinė veikla bei jos rezultatai. Trumpalaikio kredito objektais gali būti apyvartinio kapitalo elementai, gamybos kaštų elementai: atsargos, gatavi gaminiai kelyje, išsiųsti dokumentai, gamybos kaštai pagal ekonominius elementus, iš jų darbo užmokesčiui mokėti ir kiti objektai. Pavyzdžiui, sutrikus tarpvalstybiniams atsiskaitymams su buvusios rublio zonos valstybėmis įvedus Lietuvos respublikoje laikinuosius pinigus talonus. Įmonėms ir organizacijoms buvo suteikiamas darbo užmokesčiui mokėti lengvatinis, trumpalaikis kreditas. Nuo 1992m spalio 8d. iki 1992 spalio 28d. imant palūkanas banko išlaidoms padengti, bet nedidesnes kaip 5% metinių palūkanų. Ilgalaikis kreditas teikiamas juridiniams ir fiziniams asmenims, jų ūkinės veiklos ir socialiniam vystimui pagal ilgalaikes investicines programas. Pažymėtina, kad dabartiniu metu Lietuvoje dėl infliacijos ir ekonominio nestabilumo ilgaaikio kredito apimtis santikinai mažėja. Dėl minėtų priežasčių komerciniai bankai suinteresuoti teikti ūkio subjektamas trumpalaikius kreditus. Užsienio šalyse, paplitusi specifinė bankinio kredito forma, taip vadinama “Kredito linija”. Pagal “Kredito linija” kreditas gali būti teikiamas šalies viduje ir užsienio valstybėms. “Kredito linija” yra juridiškai iformintas finansinių kreditinių įstaigų isipareigojimas teikti per tam tikrą laiką kredito subjektui kreditinius išteklius suderinto limito ribose, pavyzdžiui 1992m Lietuva galėjo, bet dėl atskirų valdininkų nerūpestingumo negavo 40 milijonų dolerių “Kredito linijos”. Ją atidaryti sutiko JAV eksporto importo bankas. Tai valstybinis bankas, kurio prezidentą paskyrė JAV prezidentas. Esant atidarytai “Kredito linijai” su minėta banko sankcija galima lengvai gauti tam tikros apimties kreditą iš bet kurio užsienio banko, nes eksporto importo bankas veikia kaip valstybinis garantas. Be to šie kreditai naudingi ir tuo, kad pasirašyta sutartis dėl kredito linijos neįpareigoja imti kreditą, tai yra nesant poreikio galima jo ir neimti. Už teikiamą kreditą kreditoriui yra mokamos palūkanos. Palūkanų norma yra atlyginimo už kreditą dydis, išreikštas procentais. Tai kredito kaina. Kredito kaina didina juridinių ir fizinių asmenų atsakomybę kuo efektyviau skolintas lėšas panaudoti. Palūkanų dydis priklauso nuo kredito rūšies, apinties ir termino, skolinamo kapitalo pasiūlos ir paklausos. Jei skolinamo kapitalo paklausa didėja, didėja ir pelno norma, nes šiuo atveju skolinamasis kapitalas yra kaip prekė. Palūkanų norma yra susijusi su pelno norma, o pastaroji dažnai apsprendžia skolinamo kapitalo pasiūlos bei paskolos santykį. Be to skolinamojo kapitalo palūkanų norma susijusi su pelnu ta prasme, kad skolinamojo kapitalo turėtoja atsisako jį pats sunaudotiir perleidžia kitam. Todėl kreditorius gali pretenduoti į skolinamojo gaunamą pelną. Šiuo atveju pelnas yra kreditos kainos ekonominis pagrindas. Rinkos ekonomikos sąlygomis palakūnos negali būti didesnės nei gaunamas pelnas skolinamąjį kapitalą investavus į ūkio šaką ir mažesnės nei vidutinė pelno norma. Tokiu būdu susiformuoja ekonomiškai pagrįstos palūkanų normos. Šis mechanizmas pilnai neveikia Lietuvos Respublikoje. Iki 1992m. rugsėjo 04d. Lietuvoje veikė Vyriausybės nutarimais griežtai reglamentuotos palūkanų normos. Pakeitus Lietuvos banko įstatymą, visos Lietuvos Respublikos kredito įstaigos palūkanų normas nustato savo nuožiura, įvertinant trumpalaikių ir ilgalaikių depozitų pasiūlą ir šių kreditų paklausą. Lietuvos bankas respublikos kredito įstaigoms nustato tik minimalias ir maksimalias palūkanų normas. Nepilnai veikiant rinkos santykiams, kredito įstaigų nustatomos kredito palūkanų normos didžia dalimi priklauso nuo šių įstaigų darbuotojų kompetencijos, patirties. Esant ekonominiam nestabilumui ir vis didėjant infliacijai net ir trumpam laikotarpiui sunku prognozuoti kreditinių santykių pakitimus. Laisvos rinkos šalyseskolinamo kapitalo palūkanų normos pilniau įvertinamos rinkos santykių dėsningumas. Pvz. JAV palūkanų normos sudedamosios dalys: 1. Reali be rizikos palūkanų norma; 2. Infliacijos priedas; 3. Lominali be rizikos palūkanų norma; 4. Įsipareigojimų nevykdymo rizikos priedas (priklauso nuo koorporacijos financinės padėties) ; 5. Likvidumo priedas (dažniausiai taikoma teikiant kreditą nelividžiam turtui įsigyti); 6. Mokėjimo termino rizikos priedas (taikomas teikiant ilgalaikius kreditus, nes kuo ilgesnės kredito grąžinimo laikotarpis tuo didesnė rizika, vyksta kainų svyravimai). Finansinės – kreditinės operacijos pagrindinai vykdomos bankuose, užsienio šalyse esant išvystitai bankų sistemai, bankai turi didelę įtaką kredituojamoms įmonėms bei jų finansinei veiklai. Bankai atidžiai seka klientų ekonominę padėtį ir atsiradus jų įmonėse problemoms, pavyzdžiui, tapus nemokiais, sustabdo naujų kreditų išdavimą, informuoja apie tai savo partnerius, kad šis imtusi priemonių mokėjimų išjieškojimui arba norėdami susigrąžinti išduotus kreditus, bankai gali patys paskelbti įmonių bankrotą. Įmonės, žinodamos bankų reikalavimus, iš anksto vertina savo veiksmus ir imasi skubių priemonių finansiniems sunkumams bei nemokumui šalinti. Kompanijoms su kuriomis bankai neturi pastovių ryšių arba kurių finansinė padėtis nestabili, užsienio bankai atsargiai išduoda kreditus. Šiuo atveju patys bankai labai kruopščiai atlieka paraiškų ir projektų ekspertizę ir reikalauja, kad nepriklausomi ekspertai atliktų komercinį bei techninį projektų pagrindimą. Kartu bankas reikalauja visiško kredito padengimo greitai- realizuojamu turtu, taip pat gali būti įkeičiamas nejudamas turtas. Bankams taip pat svarbu nesubankrutuoti. Bankų bankrotai šalies ekonomikai daro didesnę žalą, nei kredituojamų kompanijų bankrotai. Bankai bankrutavus nuostolius patiria ne tik akcininkai, bet ir indėlininkai, klientai. Taigi, teikiant kreditą, kreditoriui svarbu turėti garantiją, kad kreditas bus grąžinamas. Šis kredito dengimas plačiai taikomas ir Lietuvos praktikoje. Pvz, privati įmonė, norėdama gauti lengvatinį kreditą, smulkiam verslui, pateikia Finansų Ministerijai dokumentus, liudijančius , kad įregistruotas (apmokėtas) nuosavas kapitalas ar kitas nekilnojamas turtas, kuris gali būti užstatytas, yra didesnis už norimo gauti kredito dydį arba kredito grąžinimą garantuoja kita nevalstybinė įmonė turimu turtu. Teikiant lengvatinius kreditus Lietuvos gyventojams gyvenamiesiems namams ar butams statyti paskola apdraudžiama kredito gavėjo turtu, įskaitant kredituojamą objektą arba už jį laidavusio asmens turtu. Bankams lengvatinius kreditus iš bendrųjų kredito lėšų garantuoja Lietuvos Respublikos vyriausybė. Praktikoje paplitusios šios kredito dengimo formos: 1. Laidavimas. Vienpusiškoje sutartyje nurodoma, kad laiduotojas įsiparegoja apmokėti bankui skolintojo įsiskolinimą, jeigu jis negalės grąžinti kredito. 2. Garantija. Tai juridinio ar fizinio asmens įsipareigojimas laiku apmokėti paskolos dalį arba palūkanas (tam tikrą sumą skolintų lėšų). Garantijos dažniausiai išduoda savo klientams bankai. 3. Užstatas. Užstatu gali būti kilnojamas ir nekilnojamas turtas, kaip atsargos, pastatai, žemė ir kiti. Taip pat gali būti teisė gauti kompensaciją pardavus užstatytą turtą. Nuo 1992m spalio 06 dienos Lietuvoje veikia hipotekos įstatymas. Hipoteka – tai esamo ar busimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Kai skola laiku negrąžinam hipotekinis kreditorius turi teisę reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas iš viešųjų varžytinių ir iš gautų pinigų, sumokėta jam priklausanti suma. Įkeistas turtas negali būti perleistas hipoteksinio kretitoriaus nuosavybėn, taip pat negalima įkeisti valstybinį turtą. Hipotekos įstatymas tik privačiajam turtui. Turto įkeitimui sudaroma sutartis tarp kreditoriaus ir įkeičiamo turto savininko arba vietoje sutarties surašomas hipotekos lakštas. Turto įkeitimo iforminimu bei kitas hipotekos operacijas vykdo hipotekos įstaigos, kurių funkcijos yra registruoti hipotekas, išieškoti skolą kreditoriaus naudai, kaupti ir saugoti informaciją apie hipotekas, bei teikti ją suinteresuotiems asmenims. Įregistruotą hipotekoje informacija yra vieša ir ją gali gauti kiekvienas asmuo. Hipotekos įstaigos steigiamos Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu ir yra pavaldžios teisingumo ministerijai. Hipotekos įstaigoms gali vadovauti hipotekos teisėjai. Teisėjus skiria teisingumo ministras ir hipotekos teisėjai privalo turėti teisinį išsilavinimą. Šiuo metu bankai Lietuvoje vykdo aktyvias kreditavimo programas. Teikia paskolas gyventojams ir ūkio subjektams. Bankai remia kai kurias socialines valstybės programas, teikia paslaugas, reikalingas žmonių socialiniams poreikiams tenkinti. Viena iš programų - studentų kreditavimas. Studentai, besimokantys Lietuvos ar užsienio aukštosiose mokyklose, gali gauti ilgalaikę paskolą visam mokymosi laikotarpiui už labai nedideles palūkanas - 5 proc. Lietuvoje bankai suteikia įvairių rūšių paskolas lengvatinėmis sąlygomis: paskola būstui pirkti, lizingas, vartojiška paskola. PASKOLŲ SUTEIKIMO TVARKA Bankui reikia pateikti tokius dokumentus: • asmens pasą; • jei pagal LR įstatymus turite deklaruoti pajamas – LR gyventojo turto ir pajamų deklaracijos nuorašą; • pajamas patvirtinančius dokumentus (pažyma iš darbovietės ir kt.). Juose turi būti nurodomos grynosios pajamos (atskaičius visus mokesčius ir privalomus mokėjimus: socialinio daudimo, pajamų mokesčius, alimentus ir t.t.). Jei paskolą ketinate dengti, pardavę turimą turtą, reikia pateikti šio turto vertę patvirtinančius dokumentus, nurodytus kreditų eksperto; • jei esate įmonės akcininkas ir Jūsų pajamų šaltinis – dividendai, reikia pateikti šios įmonės paskutinių keturių laikotarpių finansines ataskaitas, patvirtintas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje: balansą, pelno/nuostolio ataskaitą, finansinių rezultatų, pelno/nuostolio paskirstymo ataskaitas; taipogi gerą šios įmonės veiklos perspektyvą patvirtinančius dokumentus: kontraktus, ketinimų protokolus, verslo planą ir kitus. Reikalingų dokumentų sąrašą nurodys kreditų ekspertas; • įkeičiamo turto savininko sutuoktinio notariškai patvirtintą sutikimą įkeisti turtą, jei turtas yra privataus asmens nuosavybė. Jei turtas priklauso juridiniam asmeniui – akcininkų susirinkimo, kuriame buvo nutarta įkeisti turtą, garantuojant už Jūsų paskolą, protokolą. Akcininkų susirinkimo protokolas turi būti pasirašytas trijų asmenų: pirmininko, sekretoriaus ir įgalioto akcininko. Protokolas turi turėti priedą - dalyvavusių akcininkų sąrašą su jų turimų akcijų skaičiumi bei šių akcininkų parašais; • nuosavybės teisę į užstatą liudijančius dokumentus: įsigijimo sutartį, inventorinę bylą, Žemės ir kito nekilnojamojo turto registro ir kadastro valstybės įmonės išduotus pažymėjimus ir/arba kitus kreditų eksperto nurodytus dokumentus.; • turto draudimo polisus; • užpildytas banko kreditų eksperto duotas formas: paraišką paskolai gauti ir kt.; • visas galiojančias Jūsų gautų paskolų ir išduotų laidavimų sutartis (raštus), turto įkeitimo dokumentus ir visus jų priedus; • kasos pajamų orderio kvitą (mokėjimo pavedimą), kad bankui sumokėti banko tarifuose numatyti mokesčiai už dokumentų analizę ir paruošimą paskolai ar garantijai gauti; • visus kitus bankui būtinus dokumentus, kuriuos Jums nurodys kreditų ekspertas. Atsakymas dėl paskolos (garantijos) suteikimo (nesuteikimo) duodamas per 14 kalendorinių dienų po visų banko nurodytų dokumentų pristatymo ir bankui reikalingos informacijos pateikimo. Sprendimą dėl paskolos (garantijos) suteikimo priima banko Paskolų komitetas. Norint, kad klausimas būtų svarstomas, turi būti sumokėti visi banko tarifuose numatyti mokesčiai. Nagrinėjant pateiktus dokumentus, iškilus papildomiems klausimams ar neaiškumams, bankas pasilieka teisę Kliento prašyti papildomų dokumentų ar informacijos. Pastaba. Gaunant paskolą (garantiją), kurios užstatas yra lėšos, esančios banke, procedūros yra paprastesnės. Gaunant paskolą (garantiją), reikia sumokėti mokesčius. 2. Bankas įvertina kliento finansinę būklę bei pateiktą verslo planą ir priima sprendimą dėl paskolos suteikimo. 3. Klientas sumoka bankui administravimo mokestį, sudarantį 0.3 - 1,5 % nuo suteikiamo kredito dydžio. 4. Prašant ilgalaikės paskolos klientas taip suderina su banku pirkimo/pardavimo kontrakto sąlygas, kad šios atitiktų finansavimo sąlygas. 5. Bankas su klientu sudaro paskolos ir turto įkeitimo sutartis. 6. Apmokant už importuojamas prekes akredityvu, klientas akredityvo išleidimui turi užpildyti prašymą, kuriame nurodoma suma išmokama užsienio eksportuotojui, nurodant apmokėjimo sąlygas. PASKOLOS BŪSTUI PIRKTI PASKOLOS SĄLYGOS : Paskola gyvenamajam būstui pirkti teikiama ir grąžinama JAV doleriais, kurie keičiami į litus taikant oficialų Lietuvos banko kursą keitimo operacijoms. Minimali paskolos suma - 15 tūkst. Lt ekvivalentas. Paskola suteikiama iki 70 procentų perkamo būsto vertės, kurią nustato banko turto vertintojai. Maksimali paskolos suma priklauso nuo Jūsų gaunamų pajamų. Maksimali paskolos trukmė - 10 metų. Palūkanos už paskolą nustatomos pagal paskolos sutarties pasirašymo dieną nustatytą vienerių metų Londono tarpbankinę vidutinę palūkanų normą (LIBOR) JAV doleriui, prie jos pridedant banko maržą. Banko marža, įvertinus riziką ir paskolos terminą, svyruoja nuo 3,5 iki 7,5 procentų. Palūkanos kintamos. Jos keisis kiekvienų metų kovo 1 d. priklausomai nuo LIBOR'o pasikeitimo. Prievolėms pagal paskolos sutartį užtikrinti, Bankas priima pirkto iš Banko paskolos būsto įkeitimą. Jeigu perkamas būstas negali būti įkeistas iki paskolos išdavimo, Bankas gali paprašyti laikinai užtikrinti prievolių įvykdymą, įkeičiant kitą turtą ar pateikti darbdavio laidavimą. KAIP PRADĖTI Jūs turite finansuoti ne mažiau 30 procentų perkamo būsto vertės. Apskaičiavę, kad mėnesio įmokos dydis (paskolos grąžinimas ir palūkanos) neviršija 40 procentų Jūsų ir Jūsų sutuoktinio (-ės) gaunamų pajamų, kreipkitės į Banko filialą. Gavę paraiškos paskolai gauti formą, atidžiai ją užpildykite atsakydami į visus pateiktus klausimus. Užpildytą formą pateikite Banko filialo kredito darbuotojui, kuris per savaitę informuos apie galimybę Jums suteikti paskolą. DOKUMENTŲ PATEIKIMAS Gavę pranešimą, kad paskola Jums gali būti suteikta, pateikite šiuos dokumentus: • savo ir savo sutuoktinio(-ės) pasų kopijas; • pažymas apie savo ir savo sutuoktinio(-ės) paskutinių 12 mėnesių gautą darbo užmokestį ant firminių darbdavių blankų arba kitas pajamas įrodančius dokumentus; • notariškai patvirtintą savo ir savo sutuoktinio sutikimą įkeisti iš Banko paskolos perkamą būstą; • jei turite finansinių įsipareigojimų kitoms finansų institucijoms, šių sutarčių kopijas; • jeigu turite vaikų iki 18 metų - pažymą iš vaikų teisių apsaugos tarnybos. Jei prievolėms užtikrinti laikinai įkeičiamas turimas būstas, papildomai pateikite: • notariškai patvirtintą būsto savininko ir jo sutuoktinio sutikimą laikinai įkeisti turimą būstą; • dokumentus, patvirtinančius įkeičiamo būsto nuosavybę (Inventorizavimo pažyma, kt.). Banko darbuotojai gali paprašyti pateikti ir papildomos informacijos. Pateikus visus reikalaujamus dokumentus, sprendimas dėl paskolos išdavimo bus priimtas per 7 dienas, išnagrinėjus Jūsų paraišką Banko filialo Paskolų komitete. Apie priimtą sprendimą būsite informuoti. Esant teigiamam sprendimui Jūs turėsite: • Banko naudai apdrausti savo gyvybę paskolos terminui ir sumai Bankui priimtinoje draudimo kompanijoje, ir pateikti draudimo polisą; • atsidaryti Banke sąskaitą, į kurią bus pervedamas Jūsų darbo užmokestis; • pasirašyti trišalę būsto pirkimo - pardavimo sutartį; • pasirašyti paskolos sutartį; • įregistruoti būsto pirkimo - pardavimo sutartį; • pasirašyti pirkto būsto įkeitimo Bankui sutartį; • Banko naudai apdrausti įkeistą būstą sumai, ne mažesnei kaip 135 procentai paskolos vertės Bankui priimtinoje draudimo kompanijoje, ir pateikti draudimo polisą. Jeigu iki perkamo būsto įkeitimo, prievolių vykdymui įkeičiamas turimas būstas ar kitas turtas, pasirašant paskolos sutartį kartu pasirašoma ir turto įkeitimo sutartis. PAPILDOMOS IŠLAIDOS Būtina įvertinti papildomas išlaidas, kurios padidins paskolos kainą: • gyvybės draudimo išlaidos; • įkeičiamo nekilnojamo turto draudimo išlaidas; • iš paskolos įsigyto būsto ar kito įkeičiamo turto įkeitimo sutarties tvirtinimo notariato kontoroje išlaidas; • per 30 dienų po paskolos išmokėjimo dienos, Jums reikės sumokėti vienkartinį paskolos administravimo mokestį, kuris sudaro 0,5 procento nuo paskolos sumos. PASKOLOS IŠDAVIMAS Pasirašius paskolos sutartį ir užtikrinus prievolės vykdymą įkeitimu, Bankas perveda paskolos lėšas į būsto pardavėjo sąskaitą. PASKOLOS GRĄŽINIMAS Paskolos grąžinimas ir palūkanų mokėjimas prasideda kitą mėnesį po paskolos išdavimo. Mokėjimai vykdomi lygiomis įmokomis kas mėnesį (anuitetas). Bankas kas mėnesį nurašys įmokos dydžio sumą nuo Jūsų sąskaitos Banke, į kurią pervedinėsite savo atlyginimą. Jūs turite užtikrinti, kad sutartyje nustatytą paskolos ir palūkanų mokėjimo dieną sąskaitoje būtų reikiama suma.
Ekonomika  Referatai   (22,76 kB)
Italijos ekonominė struktūra yra panaši kaip ir labiausiai išsivysčiusių ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijai priklausančių valstybių. Pirminės gamybos sektoriaus įnašas į šalies ekonomiką nėra žymus, tuo tarpu paslaugos sudaro apie 67% visoje šalyje sukuriamos pridėtinės vertės. Išskyrus turizmą ir dizainą, Italijos paslaugų sektorius tarptautinėje rinkoje nėra konkurencingas. Tuo tarpu gerą vardą tarptautinėse rinkose yra išsikovojęs Italijos gamybos sektorius, ypatingai mažoz ir vidutinio dydžio kompanijos, gaminančios sudėtingus, aukštos kokybės gaminius. Gamyba sudaro apie 25% BVP ir 90% Italijos eksporto. Italijoje yra santykiniai mažai stambių kompanijų, tačiau jų įnašas į šalies ekonomiką yra pakankamai svarus. Iš svarbiausių paminėtinos: FIAT (priklauso Agnelli šeimai), PIRELLI (priklauso Pirelli šeimai), FININVEST (priklauso Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi) ir kt. Italijos ekonomikos varomoji jėga – smulkios ir vidutinio dydžio įmonės, daugiausiai veikiančios taip vadinamuosiuose „industriniuose rajonuose“ – šalies šiaurės rytuose ir centrinėje dalyje. Vidutinėje Italijos kompanijoje dirba 3,6 darbuotojo, „stambesnėse“ gamybinėse įmonėse dirba 8,7 darbuotojo (ES šalių vidurkis 15 darbuotojų). Dauguma smulkių ir vidutinių įmonių gamina aukštos kokybės vartojiškas prekes: drabužius, avalinę, baldus, virtuvės įrengimus, buitinę techniką. Tradiciškai į eksportą orentuotos Italijos smulkios ir vidutinio dydžio įmonės paskutiniu metu susiduria su verslo glogalizaciją ir augancia konkurenciją. Įmonių nenoras ieškoti finansavimo šaltinių investicijoms stabdo verslo plėtrą ir sudaro sąlygas stambioms užsienio kompanijoms nupirkti vietines įmones ir tuo būdu įsigyti itališką prekės vardą, laikomu vieningu pasaulietinėje rinkoje, kadangi užrašas ant prekės „Made in Italy“ daugumoje šalių asocijuojasi su kokybe ir stiliumi. Italijos įmonės įsigijimas yra taip pat ir efektyvus būdas įeiti į Italijos rinką (šeštą pagal dydį pasaulyje). Investavimas. Kodėl turėtumė investuoti? Italija yra labai svarbi Europos Sąjungos narė, o taipogi ir pilnavertė bendrosios rinkos narė. italų požiūris į užzienio investuotojus yra labai palankus, jiems nėra taikomi griežti apribojimai. Italijos rinka pagal bendrąjį vidaus produktą gali būti sulyginama su Didžiąja Britanija. Gyvenimo standartai šiose šalyse yra taipogi panašūs, nors be abejo yra skirtumų tarp atskyrų regionų. Dažniausiai Italijoje steigiamos mažo sir vidutinės įmonės. Pietuose rinka yra mažiau išvystyta, joje yra susidariusios ilgalaikės struktūrinės problemos, tačiau yra pastebimas tamtikrų sektorių greitas plėtojimasis, pavyzdžiui uostai ir elektronika. Atsiranda vis naujų investavimo galimybių tokiuose svarbiuose sektoriuose kaip energijos, vandens, telekomunikacijų ir kituose. Didžioji Britanija jau yra viena iš pagrindinių investuotojų tokiose rinkos srityse kaip farmacija, chemijos pramonė ir inžinerija. Taipogi auga investicijos į aptarnavimo sektorių, į kurį įeina draudimo paslaugos, bankininystė, transportas ir t.t. Kompanijos, planuojančios investuoti Italijoje, turi būtinai gerai išnagrinėti vietinę rinką, atkreipti dėmesį į joje veikiančias firmas ir pasinaudoti gautomis žiniomis, kad suprasti, kaip pasiekti sėkmę. Taipogi versininkai turėtų surasti kuo daugiau medžagos skirtos potencialiems investuotojms Italijoje, kurią teikia firmos siūlančios pagalbą bei informaciją žmonėms ieškantiems jos. Užsienio investicijų reguliavimas Remiantis Italijos įstatymus užsienio investuotojai gali vykdyti Italijoje investicijas liromis ar kita užsienio valiuta. Taip pat užsienio investuotojai gali investuoti į Italijos koorporacijų akcijas, obligacijas išleistas Italijos kompanijų, bankų ir Italijos vyriausybės ir kitus vertybinius popierius. Užsienio investuotojams yra leidžiama eksportuoti investicijos atneštą pelną, tai yra palūkanas. Vietinio verslo steigimas. Atstovo biuras ir skyriai. Yra dviejų tipo verslo organizacijų, kurios naudoja užsienio kompanijas tam, kad kad vadovautų verslui Italijoje. Tai yra atstovo biuras („Ufficis de Roppe“) ir skyrius. Nei atstovo biuras, nei skyrius nėra legaliai atskirtas. Pati paprasčiausia verslo struktūra prieinama užsienio kompanijai yra atstovo biuras. Užsienio kompanijos dažnai jį naudoja kaip priemonę ištirti rinkai ar apsisprendžiant ar isteigti skyrių, ar filialą. Atstovo biuras neįgalina užsienio kompanuijos vadovauti bet kokiems komerciniams ar financiniams veiksniams, nors jį galima traktuoti kaip kompanijos agentą ar distributorių. Nesėkmė gali iškilti atsižvelgiant į tai, kad pagal taisykles biuras būtų kaip laikina įstaiga, kuri gautu pajamas iš savo veiklos ar paslaugų, o tai reikštų, kad biuro paslaugos yra pilnai apmokestinmos Italijoje Socialinio draudimo mokestis yra mokamas darbuotojams iš atstovo biuro, įmokos yra paskaičiuojamos pagal kintantį procentą priklausantį nuo atlyginimo dydžio. Dėl tikslaus socialinio draudimo mokesčio patariama kreiptis profesionalų patarimo. Atstovo biuras daugiausia tarnauja kaip rinkodaros įrankis be jokių mokesčių komplikacijų kol vidinė struktūra išlieka su griežtais apribojimais nurodytais auksčiau. Taip pat yra legalūs registracijos formalumai, jokie finansiniai patvirtinimai nereikalaujantys užpildymo, nėra mokamas pridėtinės vertės mokestis. Tam, kad isteigti atstovo biurą onvestuotojas turi susitarti su Prekybinės Komercijos Rūmais. Tam padaryti yra reikalingi šie dokumentai: • Užsienio kompanijos direktorių tarybos rezoliucijos patvirtinta kopija (su tiksliu kopijos vertimu į italų kalbą), igalinanti atstovo biuro atidarymą Italijoje ir nurodytu atstovo biuro pavadinimu. • Pilnas adresas, asmens vardas, pavardė, kuris yra legaliai atsakingas už biurą. • Galių sąrašas, kurios suteikiamos asmeniui atsakingam už biuro darbą. • Sertifikatas (su vertimu į italų kalbą) parodantis narystę užsienio motininės kompanijos bet kuriame oficialiame užsienio kompanijos registre prekybinės Komercijos Rūmuose. • Kasdieniniam biuro vadovavimui reikalinga banko sąskaita atidaryta atstovo biuro, su parašu nurodyto atstovo. Atstovo ofisas turi atsižvelgti į nurodytus mokesčių reikalavimus. Vietinių kompanijų reguliavimas. Kokios yra vietinės ir reguliavimo nuomonės? Kapitalas ir uždarbis gali būti nevaržomai repatrijuojami atsižvelgiant į Europos sąjungos nustatytas taisykles. Italija yra pasirašiusi Dvigubo mokesčio sutarį, kuri apsaugo pajamas ir pelną nuo mokesčių esančių daugiau nei vienoj teritorijoj. Tai reiškia, kad mokesčiai mokami tik toj teritorijoj, kurioje ir yra gaunamas pelnas. Italijoje nėra jokio įstatymo draudžiančio užsienio investicijas, o taipogi nėra ir jokių vietinių industrijų, kurios būtų uždarytos privačioms įmonėms. Firmų rūšys Italijoje: Ribotos atsakomybės bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis kapitalas 20 mln. lyrų. Bendrų akcijų bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Ribotos atsakomybės akcinė bendrovė - aktyvūs partneriai: nerybota atsakomybė; neaktyvūs partneriai: atsakingi tik už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Įmonės teisinės formos parinkimas Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės atveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu, įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi. Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai. Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų. Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo įmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės nuosavybės teisė apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė. Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus (pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu - tiek investuotu į verslą, tiek kitu savo turtu. Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą. Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta įsigytų akcijų arba pajaus vertei. Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės verslo įmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tik įdėtu kapitalu. Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti ir neprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį - paprastą, komanditinę ar akcinę komanditinę ūkinę bendriją. Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų biržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo dalies pervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniu tarifu negu parduodant akcijas. Verslo papročiai Italijoje tartis dėl susitikimų reikėtų iš anksto, geriausia tai daryti laiškais. Sunku planuoti susitikimus liepos ir rugpjūčio mėnesiais, taip pat Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių metu. Pirmą korespondenciją geriausia rašyti itališkai, tačiau jei atsakoma angliškai, toliau bendraujama anglų kalba. italų kalbos vartojimas vertinamas kaip mandagumas, todėl į itališkai parašytą paklausimą galima tikėtis žymiai greitesnio atsakymo. Italijos verslininkai vertina greitus atsakymus i visus paklausimus. Italijoje labai vertinamas svečių punktualumas. Ruošiantis verslo susitikimui, reikia pagalvoti, kaip rengiasi italai. Verslininkai ir verslininkės Italijoje rengiasi stilingai ir elegantiškai, daug dėmesio skirdami „la bella figura“. Tačiau apranga verslo aplinkoje yra konservatyvi, laisvas stilius nėra priimtinas. Milanas ir Florencija yra Europos madų centrai. Asmens išvaizda atspindi vidines vertybes, todėl timkamai pasipuošus galima išreikšti pagarbą verslo partneriams. Svarbius verslo reikalus italai labiau linkę spręsti akis į akį, o ne telefonų, faksu ar elektroninių paštu. Daugiau galima laimėti perkant, parduodant ar derantis dėl bendros veiklos, jeigu bus išreikštas pageidavimas susitikti. Neformaliuose susitikimuose italai įpratę keistis vizitinėmis kortelėmis, tačiau verslo susitikimuose jos yra būtinos. Vizitinės korteles Italijoje priimta daryti baltas su juodais užrašais. Paprastai, kuo žmogus užima svarbesnes pareigas, tuo jo vizitinėje kortelėje būna mažiau informacijos. Visa prekybinė literatūra (katalogai, prekių instrukcijos) turėtų būti paruošta italų kalba. Verslo aplinkoje įprasta kreiptis asmeniniais titulais (Dottore, maestro, Avvocato, etc.). visi baigusieji universitetus turi titulus ir yra įpratę. Kad į juos kreiptųsi titulu. Į italus partnerius kreiptis vardais galima tik kai jie patys to paprašo, o paprastai kreipiamasi pavarde. Italai yra energingi, entuziastingi kalbėtojai. Jie greitai mąsto ir gali nuspėti, ką ketinama sakyti dar nebaigus minties. Todėl dažnai puola atsakyti, dar nebaigus kalbėti. Italijoje tiesioginis akių kontaktas reiškia domėjimąsi pašnekovo žodžiais, o nepastovus akių kontaktas ispėja apie susidomėjimo stoką. Italai yra labai vaišingi žmonės ir dažnai savo verslo partnerius kviečiasi pietauti į restoranus. Kvietimo atmetimas gali būti palaikytas įžeidimu. Verslo pietuose dažniausiai dalyvauja tik maža grupelė svarbiausių žmonių. Jeigu svečias organizuoja pietus, reikėtu pasitarti su partneriu italu, ka pakviesti, kad būtų visi svarbiausi žmonės. Susipažinimas su partneriu Italijoje užtrunka gerokai ilgiau, nei kitose šalyse. Šį procesą galima paspartinti lėkšte gerų spageti ir pora taurių vyno. Italija valgymas ir gėrimas – viena svarbiausių verslo žaidimo dalių. Prie stalo galima susikurti gerą reputaciją, o taip pat ją ir prarasti. Nepatartina gerti daug vyno, nes vynas Italijoje traktuojamas kaip maistas, o padauginti vyno laikoma nemandagu. Vyną pilstyti gali tik vyrai, jei moteris pilsto vyną, tai laikoma nemoteriška. Neformaliuose susitikimuose nemandagu yra klausinėti italų apie jų profesiją, tačiau tokie susitikimai yra vertingi verslo santykiams užmegzti. Profesinę informaciją apie asmenį geriausia taktiškai bandyti sužinoti per trečią asmenį. Italijoje geros temos pokalbiams yra kultūra, menas, istorija, muzika, nacionalinė virtuvė. Reikėtų vengti tokių temų, kaip politika ir neigiami atsiliepimai apie šalį. Verslo sėkmės faktoriai Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių: • Verslininko gabumai. • Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė. • Vyriausybės skatinimas. • Pakankamas kapitalas. • Verslo galimybės. • Darbuotojų bendradarbiavimas. Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes: • didelis poreikis karjerai; • savarankiškumas; • poreikis būti nepriklausomam; • poreikis naujovėms; • kūrybingumas, • entuziazmas, • darbštumas. Verslo rizikos sėkmė Verslininkystės rizika - tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo), negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę komercinę veiklą. Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai. Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje: 1. rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą); 2. verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje; 3. nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai; 4. sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija; 5. kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis. Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai. Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomis susiduria verslininkas: • Kriminogeninė rizika. • Politinė rizika. • Finansinė rizika. • Komercinė rizika. Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys - veiklos analizė. Verslininkas, siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką. Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yra šie: • išlaidų tikslingumo analizės; • ekspertinio įvertinimo metodas; • analitinis; • analogų panaudojimo. Verslo planas. Verslo sumanymas Pradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą - turėti originalų, patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėja pakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus verslo planą. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėti verslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais, be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo įgyvendinimo rezultatus. Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį, įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomus kreditus. Kokia jūsų verslo prasmė? Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės. Esamos ir būsimos padėties analizė: 1. Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius sprendžiate uždavinius? 2. Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie esminiai būsimo verslo ir šiandieninės veiklos skirtumai? 3. Palyginus esamą padėtį su geidžiamąja, gaunami pagrindiniai skirtumai. Belieka išsiaiškinti, kaip tai pasiekti? Toliau - realių galimybių analizė, konkrečių programų veiklai vystyti kūrimas. Būsimas investitorius ar partneris paėmęs verslo planą turi jau pirmam puslapyje iš karto matyti kokia verslo esmė ir kokie yra finansų poreikiai. Toliau verslo plane eina anotacija. Anotacija - tai 1-4 puslapius užimanti verslo plano dalis, kurioje koncentruotai apibendrinama kituose verslo plano skyriuose išdėstoma medžiaga. Anotacija paprastai rašoma po visų kitų dalių, nes tai - viena reikšmingiausių plano dalių, kurios paskirtis sudominti skaitytoją projektu. Čia trumpai apibūdinamas verslo sumanymas, pateikiama trumpa prekės ar paslaugos charakteristika, aprašoma rinka. Čia itin svarbu išryškinti, kuo įmonės gaminama prekė ar teikiama paslauga yra unikali, geresnė nei konkurentų. Trumpai tariant, verslo planas - tai dokumentas, kuriame aprašyta būsima 3-5 metų įmonės gamybinė ir komercinė veikla. Tai išsamus ir gerai argumentuotas konkrečių ateities veiksmų planas. Jame atsispindi esama įmonės padėtis, parodytos galimybės ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti, apskaičiuotos būsimos išlaidos, pajamos, pelnas ir kiti dalykai. Tačiau planas turi būti kartu ir konkretus, ir lankstus, atsižvelgiant į visas vykstančias aplinkoje permainas. Rašant verslo planą svarbu neužmiršti, kad būsimas investuotojas ieškos verslo plane ne teigiamų dalykų, o stengsis kuo greičiau planą atmesti. Todėl silpnas, nepagrįstas teiginys anotacijoje gali sužlugdyti visą verslo planą. Atskleisti verslo trūkumų anotacijoje nereikia ir negalima, juos radęs skaitytojas gali ir nebeskaityti toliau. Tuo tarpu gerai parašyta anotacija gali įtikinti skaitytoją verslo privalumais. Įmonės tikslai Apibrėžiant įmonės tikslus, tuo pačiu apibrėžiamos ir galimų interesų sritys. Apibrėžti tikslus būtina, nes jie sudaromi keleriems metams į priekį, ir lyginant padarytus darbus su ketinimais galima spręsti, ar veikiama teisingai. Įmonės analizė Reikia įvertinti, ką turi įmonė, kaip tai galima išnaudoti, kokie esamų resursų ypatumai. Analizuoti gamybą, marketingo operacijas, organizacinę įmonės struktūrą. Kokie skyrių padaliniai ir ryšiai? Koks valdymas? Kaip priimami sprendimai? Kaip vyksta kontrolė? Ir t.t. Taip pat reikia įvertinti žmonių sugebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją, pažiūras, vertybes ir elgesį, numatyti kokių specialistų reikės ateityje, nuspręsti, ar užteks turimų žinių, ar reikės mokytis. Prekės ir paslaugos analizė Ką ruošiamės pardavinėti? Kas bus vartotojai? Kokia pagrindinė prekės ar paslaugos idėja, kuo ji patraukli pirkėjui dabar? Ar bus perkama po 3-5 metų? Ar esate tuo įsitikinęs? Kodėl? Kiek, kur ir kada parduosite? Kokios bus prekių ar paslaugų apimtys, kainos? Ar pastebite ir analizuojate vykstančias tendencijas? Kaip pasieis įmonės elgesys jei atsižvelgsite į galiams perspektyvas? Rinkos analizė Įvertinus įmonės tikslus, galimybes, siūlomas prekes ir paslaugas, reikia atsižvelgti ir į rinkos poveikį. Kaip ir kada pirks? Kokie dar galimi potencialūs pirkėjai? Ar bus patenkinti visi jų poreikiai? Ar po kelių metų pirkėjai norės to paties? Kokie konkurentai yra dabar, kokie bus ateity? Kaip jie gali elgtis? Kokios rinkos augimo ir vystymosi galimybės? Kuria linkme vyksta pasikeitimai, kokios tendencijos? Išteklių nustatymas Ko reikia tikslui pasiekti: pinigų, medžiagų, informacijos, žmonių? Kiek ir kokių? Ką jau turi įmonė ir ko trūksta. Paskaičiuoti, kuo turtingi, gal galima panaudoti tai, ką jau turim. Veiklos programa Reikia aprašyti, kas ir kaip bus daroma. Nurodyti atskirus etapus, konkrečius tikslus, terminus, atsakingus žmones. Turint nuoseklų veiksmų planą, galima kontroliuoti jo eigą. Jau galima įvertinti, kiek apytiksliai reikės pinigų, kaip maždaug viskas vyks. Taip pat reikia numatyti, kas bus daroma nesėkmės atveju. Kokia galima rizika, alternatyviniai sprendimų variantai? Sunkumai ir uždaviniai Analizės metu išryškės silpnosios verslo vietos. Teks ieškoti, kaip užpildyti atsiradusias spragas. Ruošiant biznio planą, reikia apgalvoti, kaip įveikti būsimus sunkumus. Rizikos įvertinimas Kiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika, kliūtimis, abejonėmis, problemomis. Rizikos veiksnių yra gana daug: nuo gaisrų iki streikų, tarptautinių konfliktų, mokesčių politikos pasikeitimų, valiutos kursų svyravimų, kredito gavimo galimybių ir t.t. Kuo detaliau ir išsamiau šie veiksniai išnagrinėjami verslo plane, tuo labiau verslininku pasitikės investitorius. Todėl reikia bent jau nurodyti rizikos veiksnius, kurie yra tikėtini, bei numatyti priemones, kurios padengtų galimus nuostolius. Dažnai yra vartojama schema "kas, jeigu", pavyzdžiui, kas jeigu konkurentai sumažina kainas, atsiranda nauja technologija, patentai nepripažįstami, nepasitvirtina rinkos prognozės ir t.t. Investitoriai norės žinoti ką apie tai mano verslininkas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus. Įmonės įkūrimas. Koks yra geriausias būdas tai padaryti? • Naujos įmonės kūrimas yra pagrįstas Civiliniu Kodeksu. Dėl mokesčių palankumo užsienio investuotojai suinteresuoti steigti bendras įmones. Tam, kad susijungti su vietine įmone, turi praeiti mažiausiai 40 dienų laikotarpis, kad inkorporacija butų patvirtinta notaro bei vietinio tribunolo. Minimalus sujungimo mokestis yra 10 milijonų lyrų. • Privalu turėti tvarkaraštį bei planą. Taipogi reikia įsigyti identifikavimo kortelę, kuri bus reikalinga, atidarant bankų sąskaitas, pasirašant kompanijos dokumentus ar naujo skompanijos vardu atliekant tam tikras operacijas. • Sekantis žingsnis yra pasirinkti Įmonės rūšį. Ribotos atsakomybės bendrovės minimalus įstatinis kapitalas turi būti 20 milijonų lyrų. Akcijos gali būti perduotos tik notaro patvirtintu dokumentu. Akcinių bendrovių įstatinis kapitalas yra virš 200 milijonų lyrų. • Priklausydami nuo pradinės investicijos ir reikalavimų dirbančiam kapitalui, daugelis naujų verslininkų pasirenka ribotos atsakomybės bendrovę, su palyginus aukštu įstatiniu kapitalu, virš 200 milijonų lyrų (tokiu atveju, jis turi buti revizuojamas įstatymų nustatyta tvarka). • Patartina būtų neskubėti gavus visa informacija kurti įmonę. Reikėtų pasitarti su profesionalais, kurie įmonės kūrimo metu, galėtų jus atstovauti. Profesionalus ir, be abejo, legalus verslo patarėjas, galės padėti surengti susitikimu ssu reikiamais žmonėmis, galų gale, galės atstovauti kompanijo sinteresams įvairių derybų metu. Verslo įmonių kūrimas. Smulkaus ir vidutinio verslo aplinka. Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą - verslo aplinkos išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei veikiančių įmonių konkurencinę padėtį. Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius - teisinius, socialinius - kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos veiksnius. Socialiniai - kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai - tai pokyčiai visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai. Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos. Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir paklausos - pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai veiksniai. Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių veiksnių. Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų poveikį vystomam verslui. Antrasis pokytis - tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik visose buvusiose socialistinėse šalyse). Politiniai - teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tik demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį. Reikalavimai įmonės kūrėjams: Įmonės kūrimo etapai yra šie: 1. verslo kūrimo idėjos pagrindimas; 2. įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas; 3. verslo organizavimo sąlygų įvertinimas; 4. įmonės juridinės formos parinkimas; 5. verslo organizavimo projekto parengimas; 6. įmonės steigimo dokumentų parengimas; 7. įmonės registravimas. Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos. Idėjos pagrindimas - tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios užpildytų tą nišą nustatymas. Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniai įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti, rečiau - dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau - dėl finansinių problemų. Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikia organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimas neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi. Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui organizuoti. Pirmiausia - ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra - kiek reikės pradinio kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo sąlygos. Trečia - kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta - kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta - ar valstybės politika palanki tokiam verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja. Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės - sėkmę ar pražūtį lemiantys veiksniai. Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos (įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus. Sprendimui turi įtakos keli dalykai: • asmeninės valdžios siekimo atkaklumas; • materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas; • įmonės pelno paskirstymo būdas; • įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis; • įmonės likimas ateityje. Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą. Smulkių ir vidutinių įmonių valdymas Smulkios ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas tiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra nedaug, ir pats atsako už įmonės veiklą, o svarbiausia - už finansus ir prekybą. Jam pavaldus dažniausiai tik vienas asmuo - gamybos meistras ar brigadininkas. Ir strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko - vadovo prerogatyva. Smulkių firmų skiriamasis bruožas - jo paprastumas ir negausus valdymo aparatas. Smulkios firmos vadovas - ypatingas vadovo tipas, besiorientuojantis į naujoves ir rizikuojantis. Pati paprasčiausia organizacinė smulkios įmonės valdymo struktūra yra tokia: prezidentas, viceprezidentas, realizavimo specialistas. Didėjant įmonės apimčiai, didėja ir valdymo grupės. Valdymo aparate gretinamos įvairios profesijos. Dažnai firmos vadovas kartu užsiima buhalterija, finansais, realizavimu, tiekimu, kainomis ir reklama. Akcinėse ir uždarose akcinėse bendrovėse bendram vadovavimui renkama direktorių taryba. Jos optimali sudėtis - penki nariai. Dalis jų dirba firmoje, kiti kviečiami iš šalies. Direktoriai gali būti bankininkai, valdymo konsultantai, stambių firmų valdytojai, juristai ir kt. specialistai. Iškilę klausimai čia sprendžiami greitai, lanksčiai ir paprastai, kadangi tai priklauso nuo vieno ar kelių pagrindinių firmos vadovų. Naujos įmonės valdymas Išteklių naudojimo svarbiausi elementai ir jų valdymas Išteklių vadybos tikslas - efektyvus išteklių panaudojimas, siekiant firmos tikslų. Pačioje veiklos pradžioje firmos vadybininkai bus atsakingi už reikšmingų sprendimų, susijusių su tokiais klausimais, priėmimą: Kokie ištekliai reikalingi? Iš kur juos gauti? Kaip jie bus panaudoti? Kaip bus kontroliuojamas ir prižiūrimas jų naudojimas? Išteklių smulkioje firmoje vadyba koncentruojasi į 4 pagrindines sritis: veiklą, žmones, marketingą ir finansus. Veikla Gamybos procesai: Reikalinga įranga (įrengimai); Finansavimo kaštai ir metodai; Veiklos sistemos ir kontrolė; Darbo saugumo reguliavimas; Kokybės kontrolė; Apmokymas. Žaliavos: Produktai ir paslaugos, kurie bus perkami; Tiekėjai; Kaštai ir kreditų terminai; Pirkimų užsakymų sistemos; Saugojimo (sandėliavimo) sistemos. Patalpos: Išsidėstymas; Vietos/erdvės reikalavimai; Nuoma, draudimas; Aplinkos kontrolė; Įmonės zonos; Draudimas. Kontoros įranga: Telefonų sistemos; Baldai; Kompiuterinė įranga; Kanceliarinės prekės; Kt. Vadybos sistemos: Apskaitos sistemos; Finansinė vadybos informacija; Valiutų (VP - stock) kontrolė; Užsakymų knyga; Nuolaidos; Sutartinių kainų nustatymas. Teisė ir draudimas: Darbdavių atsakomybės draudimas; Gaisro ir kitų vagysčių draudimas; Pelno nuostolių draudimas; Visuomenės lojalumas; Profesinis identitetas; Žmonių draudimas; Inžinierinių gedimų draudimas; Įdarbinimo teisinis reguliavimas; Kompanijos teisiniai reguliavimai; Ženklas, simbolis; Parduotuvės išdėstymas; Vitrinos; Prekybininkai; Brošiūros. Paskirstymas: Tarpininkų naudojimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba, užsakymai paštu); Eksporto agentai; Fizinis paskirstymas ir transportas; Tikrinimas (inspectors); Pakavimas. Pardavimų administravimas: Užsakymų knygos vertinimas; Užsakymų patvirtinimas; Kvotų nustatymas / įvertinimas; Apmokėjimų terminai ir sąlygos; Sąskaitų (skolų) raštai; Vartotojų užklausimai; Eksporto dokumentacija; Nusiskundimai ir atsakymai. Finansų sritys: Pardavimai: Važtaraščių, sąskaitų išrašymas; Prekybos žurnalas; Apmokėjimų procedūros; Bankas: gryni pinigai, čekiai; Asignavimo raštai; Turto pardavimas; Sugadinti čekiai. Debitoriai: Ataskaitos; Papildomi pranešimai telefonu; Tiekimo sustabdymo data; Teisinių pasekmių taikymo data; Nurašymo data; Informacija apie debitorius (skolų senumo analizė). Bankiniai reikalai: Einamoji sąskaita; Čekių knygutė; Palūkanos; Banko mokesčiai; Kreditinės kortelės. Mokesčiai: Įvairūs įmonių mokesčiai. Įsigijimai (pirkimai): Užsakymai; Kaštų kontrolės sistemos; Išlaidų sąskaitos; Tiekėjų paieškos; Prekių priėmimo sistema. Kreditoriai: Paskolų terminai; Važtaraščių administravimo; Patvirtinimas; Mokėjimų sistema; Informacija apie kreditus. Finansinės veiklos įrašai: Žurnalai (pirkimai, pardavimai); Pinigų žurnalas; Pinigų srautų planavimas; Sąskaitų valdymas (pelno, nuostolio); Auditas; Sąskaitų rūšiavimas. Finansavimo šaltiniai: Banko paskolos; Akcininkų investicijos; Valstybės parama; Jungtinis kapitalas; Išorinis investavimas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus
Ekonomika  Referatai   (34,28 kB)
Klasikinės administracinės valdymo mokyklos (1920-1950) būdingas bruožas – organizavimo problemų tyrimas. Jos pradininkai prancūzų mokslininkas Anri Fajola. Jis pirmasis universalų valdymo procesą suskaldė į atskiras funkcijas: planavimą, koordinavimą ir kontrolę. A. Fajola sukūrė ir administravimo doktriną, kurios principai yra aktualūs ir šiandien. Žmogiškų santykių mokykla (1930-1950m). Vienas šios mokyklos kūrėjų: Harvardo universiteto profesorius Eltonas Meijo. Jis įrodė, kad žmogaus poelgius gamyboje nulemia ne tik ekonominiai svertai, pinigai, bet ir moraliniai: tarpusavio santykiai, aplinka, vadovų požiūris į dirbantįjį, psichologinis klimatas ir kt. Po 1950m. pradėjo formuotis naujoji valdymo mokykla (NVK) arba kiekybinių metodų mokykla. Ši mokykla remiasi taikomosios matematikos teikiamomis galimybėmis rengiant vadybos sprendimus. Pirmasis Lietuvoje vietoj sąvokos „menedžmentas” pradėjo naudoti žodį „vadyba” V.A.Graičiūnas (1889 – 1952) gimęs JAV, Čikagoje, lietuvių šeimoje. JAV įsigijo specialybę, pradėjo domėtis verslo organizavimu, vadyba. Jis pirmasis pasaulyje matematiškai įrodė optimalų vadovo pavaldinių skaičių. Paskutinis XX amžiaus dešimtmetis Lietuvai ypač reikšmingas tiek politiniu, tiek visuomeniniu, tiek ekonominiu požiūriu. Lietuva pasuko visuomenės demokratizavimo keliu, tvirtai orientuojasi į rinkos ekonomiką. Todėl reikia esminės politinio, visuomeninio ir ekonominio gyvenimo pertvarkos. Turi būti derinamas pažangus Vakarų šalių patyrimas su Lietuvoje susiformavusiomis tradicijomis ir aplinka. Tai verčia ieškoti naujų šaltinių efektyvumui didinti visose srityse: kuriant naujus gaminius, diegiant pažangią techniką, technologiją, organizuojant darbą ir valdymą. 1. Vadybos specialistų kvalifikacinė charakteristika, darbo sritys ir rizika Vadyba suprantama kaip nepertraukiamas procesas, nes darbas, kuris atliekamas siekiant iškeltų tikslų, yra visuma veiksmų, pasirinktų remiantis informacija apie objektą ir turinčių tikslą palaikyti arba pagerinti jo funkcionavimą, atsižvelgiant į esamą padėtį. Vadybininkas – žmogus, kuris organizuoja konkretų darbą, vadovaujantis šiuolaikiniais metodais. Jo darbo objektas yra informacija apie organizacijos aplinką, veiklą, organizacijos narių sugebėjimus ir norus, o jo darbo produktas yra vadybos sprendimas, nurodantis ir norimą rezultatą – tikslą ir priemones tam tikslui pasiekti, ir būdus sužadinti pavaldinių aktyviai veiklai to tikslo siekti. Vadybos sprendimas yra ta pagrindinė vadybos specialisto darbo dalis, iš kurios susidaro visa daugiakryptė ir įvairiapusė vadybos veikla. Vadybos specialistai turi gerai suvokti vadybos sprendimo esmę bei įvaldyti racionalius jų sprendimo būdus. Kuo toliau, tuo labiau didėja vadybos sprendimų reikšmė, kartu ir atsakomybė už jiems patikėtų žmonių veiklos rezultatus bei vis didėjančių materialinių vertybių panaudojimą. Kiekviena organizacija, pradėdama veiklą, užsibrėžia tikslą, t.y. konkretų, galutinį organizacijos būvį arba siekiamą rezultatą ir paprastai jų būna ne vienas. Taigi visų organizacijos tikslų viršūnėje atsiranda paskirtis – misija. Turint paskirtį, remiantis smulkesniais marketingo tyrimais ir savo galimybių analize, numatomi ilgalaikiai, arba strateginiai, tikslai. Pagal tikslus sukuriama organizacinė struktūra, nustatomos užduotys ir uždaviniai, o jų vykdymui numatomos konkrečios technologijos, kurios maksimaliai turi padėti organizacijai siekti nustatytų tikslų. Vadovavimą būtina traktuoti kaip ciklą, susidedantį iš konkrečių vadybinio darbo sričių, vadinamų valdymo funkcijomis, kurios sudaro vieningą bendrą procesą, tai: planavimas, organizavimas, motyvacija ir kontrolė. 1 pav. Valdymo funkcijos Vadybininkas privalo atsižvelgti į susidariusią padėtį ir veikti prognozuodamas įvykius. Prognozavimo tikslas – sumažinti situacijas, kurioje yra arba gali atsidurti organizacija, neapibrėžtumą, kurį didele dalimi lemia išorinės aplinkos veiksniai. Prognozavimo darbas brangus “malonumas”, bet be prognozavimo ateityje nebus galima išsiversti, nes jo rezultatai yra svarbiausieji duomenys kitai vadybos funkcijai – planavimui vykdyti. Planavimas yra nepertraukiamas ir nuolat kintantis procesas – vieną ciklą keičia kitas ir juo rūpintis reikia pastoviai. Planavimas formuoja bazę tam, kad būtų realizuoti organizacijos planai (organizuoja sistemos struktūrą, sukuria aparatą, kuris dirbs šitoje bazėje), o organizavimas, kaip valdymo funkcija, formuoja darbinę struktūrą, kurio pagrindinis komponentas yra žmogus. Ilgalaikiai planai apima visus įmonės veiklos aspektus, kurie įvertina ir esamus, ir būsimus (numatomus), ekonominius, socialinius ir techninius faktorius. Tai yra nenutrūkstamo planavimo procesas ir jis atspindi naują mąstymą apie ateitį. Tai yra daugiau negu komercinės veiklos prognozė išaiškinant vystymosi tendencijas ir kryptis. Nuo vadybininko kvalifikacijos didele dalimi priklausys organizavimo funkcijų vykdymas ir pagrindinių jų principų: perskirstyti išteklius ir žmones darbo procese, numatyti jų funkcijas, konkrečias užduotis, aprūpinti juos viskuo, ko reikia darbui, pasirūpinti savalaikiu paruošiamųjų darbų atlikimu, darbų kokybės užtikrinimu; darbų saugos garantavimo, laikymosi. Į vadybininko funkcijas įeina kontrolės funkcija, kurios tikslas – nustatyti, kaip laikomasi sudarytų veiklos planų ir organizacinių sprendimų. Kontrolės metu nustatomi nukrypimai nuo pasirinkto organizacinio modelio, analizuojami nukrypimų priežastys ir rengiami pasiūlymai nukrypimams pašalinti. Svarbu, kad laiku būtų sužinota apie esamus nukrypimus. Labai svarbu, kaip objektyviai bus įvertinti tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai ir kaip priimti sprendimai paveiks visą organizaciją. Vidinės aplinkos veiksniai – tai strategijos tikslai, struktūra, uždaviniai, technologija, procesai, kultūra ir dirbantieji žmonės. Prie išorinės aplinkos veiksnių priskiriama: ekonominė, politinė šalies padėtis, visuomenės, mokslo išsivystymo lygio. Vadybos specialisto veiklą įtakojantys veiksniai pavaizduoti 2 paveiksle. 2 pav. Vadybos specialisto veiklą įtakojantys veiksniai Galima išskirti specifines vadybinio darbo ypatybes: 1. Valdymo aparato darbuotojų protinis darbas, kurį sudaro trys veiklos rūšys: • Organizacinė-administracinė ir auklėjamoji (informacijos priėmimas bei perdavimas, sprendimų perdavimas vykdytojams, vykdymo kontrolė), • analitinė ir konstruktyvi (informacijos suvokimas ir reikalingų sprendimų priėmimas), • informacinė-techninė (mokymo, apskaitos ir dokumentuotos formaliai loginės operacijos); 1. dalyvavimas kuriant materialines vertybes tarpininkavimo pagalba (naudojant kitų žmonių darbą); 2. veiklos objektas – informacija; 3. darbo priemonės – organizacinė ir skaičiavimo technika; 4. darbo rezultatas – vadybiniai sprendimai. Atsižvelgiant į funkcinį vaidmenį valdymo procese išskiriami vadovai, specialistai ir pagalbinis personalas. Vadovai priima svarbiausius organizacinės veiklos sprendimus, nukreipia ir koordinuoja žemesniųjų grandžių darbą. Specialistai atlieka vadybinių sprendimų priėmimo ir realizavimo funkcijas. Pagalbinis personalas (techniniai darbuotojai) teikia informaciją valdymo aparatui. Vadybininkai klasifikuojami ir pagal kitus požymius, taip pat iš dalies pagal jų vadovaujamų kolektyvų sudėtį bei profilį, pagal valdymo sistemoje užimamą vietą ir lygį. Šie požymiai nustato, ar vadovas gali būti aukščiausiojo, vidutiniojo ar žemiausiojo lygio. Atsakomybė už svarbų organizacinį sprendimų priėmimą sunki našta. Sprendimo priėmimas psichologinis procesas ir pagrysti tam tikrais vertinimais, tai pasirinkimas kurį lemia žinios ar sukaupta patirtis. Svarbu organizaciją nagrinėti sistemiškai ir nustatyti sprendimo pasekmes visoms jos dalims. Kad iš galutinio tikslo jis būtų geriausias, sprendimų priėmimo situacijas skirstomos pagal skalę, nuo tikrumo iki netikrumo. Tikrumas, kai žinomas tikslas, tiksli, įvertinama ir patikima informacija apie visų svarstomų alternatyvų rezultatus. Rizikuojama tuomet, kai negalima numatyti alternatyvaus rezultato, bet turima pakankamai informacijos nuspręsti tikimybei. Netikrumas yra tada, kai mažai arba nieko nežinoma apie alternatyvas ar jų pasekmes. Pagal tai kokia rizika būdinga vadybos darbuotojui jie skirstomi: atsargios, drąsios ir tarpinės rizikos. Išskiriamos tokios rizikos rūšys: • Pagal atsiradimo šaltinį susijusį su ekonomine – ūkine veikla, su konkrečiu asmeniu, gamtos reiškiniais, politiniais motyvais ir t. t; • Pagal netikėtumą reklamacija, baudos, technologijų gedimai, informacijos nutekėjimai, vadovo pasikeitimas, konkurentų atsiradimas ir t. t.. Rizika mažinama šiomis kryptimis: • Nustatant rizikos atsiradimo vietas, priežastis ir šaltinį; • Iš anksto numatant nepageidaujamų reiškinių atsiradimą ir jų įtaką firmos veiklai; • Bet kuriuo metu turint parengtas priemones rizikai sumažinti; • Sudarant rizikos mažinimo veiksmų planą. 2. Vadovų darbo stilius, reikalavimai vadovams Spręsdamas gamybinius ekonominius ir organizacinius valdymo uždavinius, vadovas veikia kaip valdomosios ir valdančiosios sistemos organizatorius. Dirbti minėtąja kryptimi reikia atitinkamos vadovo kvalifikacijos: šiuolaikinėmis sąlygomis vadovas ne tik pareigybė – tai ypatinga profesija. Dėl informacijos gausos, daugybės sprendimų variantų reikia perprasti šiuolaikinę skaičiavimo techniką, išmanyti matematinius metodus, valdymo sprendimų priėmimo procedūras. Vadovas – tai žmogus, galintis priimti sprendimus pagal savo kompetenciją įvairiose jam patikėto kolektyvo veiklos srityse, atsakingas už valdomo padalinio veiklos rezultatus,veikiantis jam patikėtą kolektyvą specifinėmis vadovavimo priemonėmis. Ūkiniai vadovai skiriasi pagal darbų sudėtį. Jie skirstomi į linijinius ir funkcinius. Linijiniai vadovai atsakingi už gamybinių padalinių veiklą, funkciniai – tik už tam tikros valdymo funkcijos vykdymą. Vadovų klasifikavimo pagal darbo profilį kriterijus yra konkrečios valdymo funkcijos: paruošimo, gamybos, tyrimų ir plėtros, realizavimo, finansų, apskaitos, personalo ir kitų sričių valdymas. Toliau vadovai skirstomi pagal valdymo lygį – rangą. Priimta skirti žemutiniojo valdymo lygio,vidutinio, aukštesniojo ir aukščiausiojo lygio vadovus. Valdymo lygiai ir jiems priklausančių darbuotojų kompetencija pavaizduota 3 paveksle. Konkrečių darbų mastas priklauso nuo valdomo objekto dydžio, specializacijos lygio, o ypač nuo vadovo hierarchinio lygio. Galima teigti, kad aukščiausiojo lygio vadovai, ypač linijiniai, daugiau vadovauja, o žemesniojo lygio vadovai, ypač funkciniai, daugiau dirba kaip specialistai. Be to, kuo aukštesnis lygis, tuo dažniau reikia spręsti perspektyvines, raidos problemas, o ne operatyvinius klausimus.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (36,5 kB)
Teisė. Įstatymai
2009-12-20
Akcinės bendrovės. Individualios įmonės. Valstybės ir savivaldybės įmonės. Įmonių bankrotas.
Teisė  Paruoštukės   (6 psl., 27,39 kB)
Globalizacija yra fundamentalus procesas, keičiantis pasaulio politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą. Šis terminas iki šiol nėra tiksliai apibrėžtas ir skirtinguose šaltiniuose pateikiami skirtingi šios sąvokos apibrėžimai. Žodis „globalizacija“ naudojamas apibrėžti įvairiausius informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint galvoje didėjančią ūkių ir visuomenių integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius.
Politologija  Referatai   (14 psl., 25,92 kB)
Kiekvienos įmonės tikslas yra gauti kuo didesnį pelną. Siekiant šio tikslo, įmonei būtinai reikia žinoti vartotojų poreikius bei norus, kad galėtų tinkamai formuoti savo prekių asortimentą, tobulinti vienas ar kitas prekes, neperkamas prekes ir pan. Taip pat naudinga išsiaiškinti ar vartotojai yra patenkinti esamomis prekėmis, jų gausa, sužinoti ar verta įmonei plėsti asortimentą naujomis, patobulintomis prekėmis ir kaip jas geriau pateikti vartotojams.
Vadyba  Kursiniai darbai   (17 psl., 41,88 kB)
Organizacija yra grupė žmonių, kuriuos sieja bendradarbiavimo ryšiai, bendri interesai ir tikslai (socialinis aspektas); Naudojant vienokias ar kitokias technologijas organizacijoje vyksta darbo objekto poveikio procesas ir atsiranda vienoks ar kitoks produktas (ekonominis aspektas).
Vadyba  Pateiktys   (43 psl., 17,49 kB)
Faktoringas – tokia finansinė operacija, kai tiekėjas perleidžia arba įsipareigoja perleisti bankui (faktoriui) savo piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu pirkėjui už faktoringo sutartyje nustatytą atlyginimą, o bankas (faktorius) mainais už piniginį reikalavimą perduoda arba įsipareigoja perduoti tiekėjui pinigus.
Finansai  Pateiktys   (15 psl., 139,81 kB)
Verslo pasaulis yra labai įvairus bei sudėtingas. Siekiant ilgalaikės sėkmės būtina stebėti konkurentų veiksmus, vartotojų poreikius, analizuoti galimus asortimento praplėtimo veiksmus, marketingo planus, kurie atitiktų įmonės galimybes. Pirkėjas rinkdamasis prekę ar paslaugą analizuoja daugelio pardavėjų pateiktą informaciją, kainą, kokybę, todėl būtina parengti prekės ar paslaugos marketingo planą. Esant didelei, aukštos kokybės prekių pasiūlai, pirkėjai vadovaujasi tokiais kriterijais, kurie nėra apčiuopiami- papildoma nauda, kurią galima gauti įsigijus prekę ar paslaugą, tos prekės ar paslaugos prekinis įvaizdis rinkoje ir kt.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (37,46 kB)
Praktikos analizė
2009-11-09
Įmonės charakteristika. Įmonės verslo sritis. Įmonės tikslai. Prekės ir paslaugos. Palyginimas su konkurentais. Rinka. Konkurencija Lietuvos Turizmo rinkoje. Marketingas. Reklama. Kainų politika ir kainos. Įmonės valdymas. Darbuotojų kvalifikacija ir išsilavinimas. Finansai. Vadybininkų veikla. Kontrolės mastas.
Vadyba  Analizės   (15 psl., 25,68 kB)
Ieškant įvairių iliustracijų, fotografijų, diagramų, grafikų, patentų brėžinių, prekių ženklų ar kitokios vaizdinės informacijos, neretai bendrųjų žinių apie paiešką voratinklyje nepakaks. Vaizdų paieška jame puikiai organizuota ir kasdien tobulinama. Todėl pravartu susipažinti su tokios paieškos ypatumais ir galimybėmis.
Informatika  Referatai   (10 psl., 17,1 kB)
200 metų ekonominė sėkmė buvo matuojama tik fizinio kapitalo efektyvumo kriterijais. Pradžioje tai buvo pelnas ir investicijų grąža, vėliau atsirado modernūs akcininkų vertės analizės, ekonominės pridėtinės vertės analizės metodai. Dabar, prasidėjus naujosios žinių ekonomikos epochai, iškilo poreikis matuoti neapčiuopiamą turtą – Intelektualų kapitalą (IK), kitaip sakant žmogiškąjį kapitalą. Žmogiškasis kapitalas ir technologijos, visada buvo centrinė ekonominio augimo ašis. Spartėjantis technologinis progresas lemia tai, kad labai sutrumpėja gamybos ciklas ir išsivysčiusių šalių ekonomika ima vis labiau priklausyti nuo naujų žinių kūrimo, jų sklaidos ir panaudojimo greičio. Lietuvoje žmogiškasis kapitalas yra pagrindinis, lemiantis socialinės, ekonominės raidos faktorius. Lietuvoje jau pradedama suvokti, kad firmos sėkmė pirmiausiai priklauso nuo dirbančių joje žmonių, kad svarbiausias dalykas - atrinkti tinkamiausią žmogų į tinkamiausią vietą.
Finansai  Referatai   (16 psl., 29,74 kB)
Terminas naujoji viešojo vadyba susiformavo todėl, kad viešojo valdymo teorija ir praktika pasiskolino ir perėmė nemažai veiklos formų, metodų ir procedūrų iš privataus verslo sektoriaus. Nors administracinių reformų visuma pradėjusi plisti praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje tapo žinoma kaip naujoji viešoji vadyba visame pasaulyje.
Politologija  Referatai   (15 psl., 27,91 kB)
Tinklo įrengimas
2009-10-04
Tinklas palengvina informacijos perkėlimą iš vieno kompiuterio į kitą, kiekvieną kompiuterį sujungti su internetu, naudotis spausdintuvu arba skeneriu. Įrengti tinklą nėra brangu ir sunku. Vieno kompiuterio prijungimas prie “Ethernet” tipo tinklo kainuos keliasdešimt litų, jeigu rengsite nuoseklųjį (magistralės tipo) tinklą ir tenkinsitės nebrangiomis tinklo plokštėmis (tinkamomis “10 Base-T tinklui, perduodančiam informaciją 10 Mbit/sek. Sparta).
Elektronika  Referatai   (17 psl., 273,36 kB)
Elektroninės komercijos samprata. E-komercijos sąvoka. E-komercijos infrastruktūra. E-komercijos tyrimo modeliai. E-komercijos paslaugų tinklų optimizavimo galimybės SANITEX įmonėje. Optimizavimo tikslas ir objektai. Reikalavimai e- komercijos. Dėl plataus pasiekiamumo ir lankstumo Internetas tapo labai svarbiu pardavimų kanalu šiandieniniame versle. Naudojant elektroninės komercijos taikomąsias programas, organizacijos gali išsiveržti į priekį stiprinant ryšį su klientais, gali sparčiai išsiplėtoti naujose rinkose, sukurti naujus pajamų srautus, ir išauginti pelningumą. Šiandienos elektroninė komercija sukuria virtualią parduotuvę, įgalina kompanijas pristatyti savo produktus ar paslaugas, užpildyti užsakymus ir transakcijų procesus 24 val. per parą. Elektroninės komercijos sprendimai taip pat leidžia organizacijoms pasiekti specialių poreikių auditorijas.
Vadyba  Kursiniai darbai   (22 psl., 135,37 kB)
Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas, pagrindinės sąvokos ir sistema. Teisminė valdžia. Prokuratūra. Advokatūra. Policija. Karo policija. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba. Vidaus reikalų ministerija. Parengtinio tyrimo institucijos. Valstybės saugumo departamentas. Teisingumo ministerija. Notariatas.
Teisė  Konspektai   (213 psl., 1,79 MB)
Europos sąjungos plėtros tikslai. Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija. Lietuvos ekonomikos plėtros galimybės. Lietuvos ekonomikos vizija. Strateginiai tiksliai. Kas yra ekonomika? Politinės ekonomikos enciklopedija nurodo pačią bendriausią ekonomikos sąvoką. Taigi “ekonomika” turi trejopą prasmę: pirma, ji reiškia tam tikrą žmogiškosios veiklos sritį (liaudies ūkį ar jo dalį); antra,- tos veiklos aspektą ( gamybinių santykių sistemą); trečia,- mokslą, tiriantį tą veiklą. Ekonomika yra ten, kur vyksta ūkinė veikla, t.y. žmonių veikla, grindžiama plačiai suprantamu ekonominiu skaičiavimu.
Ekonomika  Konspektai   (22 psl., 49,27 kB)
Įmonių ekonomika
2009-09-11
Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.
Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)
Duomenų bazės samprata. Duomenų bazės sąvoka, pagrindinės funkcijos. Duomenų bazių valdymo sistemos, jų funkcijos. Duomenų bazės projektavimas. Duomenų bazės modelių tipai . SQL kalba. Reliacinis duomenų bazės modelis. Reliacinė algebra. Reliaciniai skaičiavimai. Duomenų bazės normalizavimas, norminės formos. Konceptualinis duomenų bazės modeliavimas. Trijų lygių duomenų bazės architektūros projektavimas. Duomenų bazės kūrimas. Duomenų bazės kūrimo žingsniai .
Informatika  Kursiniai darbai   (43 psl., 69,83 kB)
Draudimo veikla
2009-09-07
Pastaraisiais metais Vakarų šalyse, palyginti su kitomis paslaugomis, sparčiai plėtojamas draudimo paslaugų verslas, didėja jo vaidmuo socialiniame ir ekonominiame valstybės gyvenime. Šiose šalyse nuolat daugėja draudėjų, t.y. fizinių ir juridinių asmenų, patikinčių riziką drauduikams (draudimo įmonėms), didėja pasirašomų draudimo įmokų (premijų) apimtis, plėtojama draudimo paslaugų produktų įvairovė, tobulinami jų paskirstymo (pardavimo) vartotojams kanalai, draudikų komunikavimo ir bendradarbiavimo su draudėjais priemonės ir būdai, iš esmės gerinamas klientų aptarnavimas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (13 psl., 40,76 kB)
Vadyba ir valdymas
2009-09-07
Verslo įmonės, veikiančios tam tikroje aplinkoje ir siekiančios konkretaus tikslo (gauti pelną, įsitivrtinti rinkoje ir pan.), veikla turi būti valdoma, o tai reiškia, kad joje vykstantys procesai turi vykti tam tikra tvarka, būti derinami tarpusavyje. Tai sudėtingas uždavinys, nes verslo įmonės valdymas apima ne tik jos vidų, bet ir įmonės aplinką. Valdymas apima tokias funkcijas: planavimas, organizavimas, vadovavimas, kontrolė.
Vadyba  Namų darbai   (8 psl., 9,01 kB)
Pagrindinės menedžmento kryptys. Socialinė atsakomybė. Valdymo sistemos aplinka. Organizacijos valdymo kryptys. Firmos valdymo kredo (moto). Valdymo atributai. Valdymo procesas. Organizacijos modeliai. Organizacinės struktūros. Vadovavimo stilius ir lyderiavimas. Komunikacijos valdymo sistemoje. Valdymo sprendimai. Kūrybiškumas valdymo sistemoje.
Vadyba  Konspektai   (19 psl., 39,78 kB)
Kokybės ir jos vadybos sampratos. Kokybės vadybos raida. Visuotinės kokybės vadyba ir vadovavimas. Proceso ir produkto koncepcijos. Kokybės vadybos sistemos ir jų modeliai. Reikalavimai KVS ir AVS. KVS kūrimas, auditas ir registravimas. Kokybės vadybos veikla. Kokybės gerinimo veikla. Problemos, jų analizė ir sprendimai. Darbuotojų dalyvavimas ir komandinis darbas. Veiklos vertinimas ir apdovanojimai.
Vadyba  Konspektai   (40 psl., 365,79 kB)
Vadybos pagrindai
2009-09-04
Vadybos samprata ir esmė. Organizacija. Valdymo procesas. Vadybos teorija ir raida. Organizacija ir aplinka. Globalizacija ir valdymas. Organizacijų kūrimas. Plananavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Operacijų valdymas. Valdymo informacinės sistemos. Gamybos valdymas. Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo organizavimas ir valdymas. Finansinių išteklių valdymas. Marketingas. Žmonių išteklių valdymas.
Vadyba  Konspektai   (209 psl., 1,38 MB)
Finansinės apskaitos esmė, paskirtis ir reglamentavimas. Turto ir nuosavybės esmė apskaitoje. Sąskaitos ir dvejybinis įrašas. Sąskaitų planas. Apskaitos proceso organizavimas. Piniginių lėšų ir skolų įmonei apskaita. Ilgalaikio turto apskaita. Atsargų apskaita. Pirkimų ir pardavimų apskaita. Darbo užmokesčio apskaita. Apskaitos ciklo užbaigimas ir finansinės atskaitomybės parengimas. Kapitalo ir finansinių rezultatų apskaita. Valdymo sistema ir valdymo apskaita. Išlaidos ir jų elgesys. Savikainos esmė ir jos kalkuliavimo metodai. Išlaidų paskirstymas.
Apskaita  Konspektai   (75 psl., 459,84 kB)
1773 m. liepos 21 d. popiežius Klemensas XIV panaikino Jėzuitų ordiną. Didžioji dalis Respublikos mokyklų liko be priežiūros, ir tai paskatino greičiau pradėti pertvarkyti švietimo sistemą. 1773 m. spalio 14 d. Respublikos seimo sprendimu buvo įkurta Edukacinė komisija. Ji tapo viena pirmųjų pasaulietinių švietimo ministerijų Europoje. Edukacinės komisijos žiniai buvo perduotos visos Respublikos akademijos ir mokyklos. Jai pavedė rūpintis ne tik mokymu, bet ir supasaulietinti bei modernizuoti jo turinį.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,15 kB)
XVII amžiaus Europoje kilusios ir labiausiai XVIII a. paplitusios švietimo idėjos neaplenkė ir Lietuvos. Švietimo idėjoms buvo būdingas tikėjimas mokslo ir proto galia, racionalizmas. Pasaulis ir jo sandara buvo aiškinamas ne Dievo, o proto kriterijumi. Švietimo epocha siekė aktyviai pertvarkyti pasaulį ir įsivyravusius visuomeninius santykius. Tam siekta kuo daugiau plėsti švietimą – steigti mokyklas, kuriose būtų dėstomi dalykai, susiję su praktinių žinių panaudojimu, gamyba.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,68 kB)
Inkorporuojant Lietuvos pramonę į Sovietų Sąjungos sistemą, reikėjo nacionalizuoti Lietuvos pramonę, likviduoti privačią gamybą, suvalstybinti visas gamybos priemones. 1940 m. antroje pusėje iš esmės tai buvo padaryta, nes likusi smulki, nenacionalizuota pramonė sudarė nedidelę dalį. Nacionalizuojant pramonę buvo sukurtos analogiškos Sovietų Sąjungai pramonės valdymo ir planavimo institucijos. Ėmė veikti pramonės liaudies komisariatai, Plano komisija, sudarinėti ketvirtiniai ir metiniai pramonės vystymo planai.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,07 kB)
Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva dėl savo sienų jokių pretenzijų kaimyninėms šalims neturėjo, nors iki galo nesusipratimų nebuvo išvengta. Pavyzdžiui, Baltarusijos valstybės teritorijoje liko Lietuvai administraciniu požiūriu pavaldūs Gervėčiai. Tačiau mūsų valstybės teritorija pasiliko tokia, kokia buvo po Antrojo pasaulinio karo. Šiuo metu Lietuva ribojasi su keturiomis valstybėmis: Latvija, Baltarusija, Lenkija, Rusija (Kaliningrado sritimi). Bendra Lietuvos siena yra 1735 km ilgio.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,48 kB)
Šiuo metu, palyginus su tarpukario laikotarpiu, yra kur kas daugiau tarptautinių organizacijų. Pirmoji Lietuvos Respublika galėjo būti vos keliolikos įvairių tarpvalstybinių organizacijų partnerė (kadangi daugiau jų nė nebuvo), o dabar tokios bendrijos skaičiuojamos šimtais. Tad atgavusi nepriklausomybę Lietuva ne tik atgaivino savo narystę tose tarptautinėse organizacijose, ryšius su kuriomis nutraukė sovietinė okupacija, bet ir užmezgė ryšius su naujomis.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,16 kB)
Pirmoji Lietuvos Respublikos vyriausybė buvo suformuota 1990 m. kovo 17 d. Jos ministre pirmininke tapo Kazimiera Prunskienė. Ši vyriausybė vadinta koalicine, arba Santarvės vyriausybe – du trečdalius jos narių sudarė Sąjūdžio atstovai, vienas trečdalis – LKP. K. Prunskienės vyriausybei teko dirbti itin sunkiomis valstybės atkūrimo sąlygomis. Reikėjo sukurti naują valdymo sistemą. Įsteigtos naujos ministerijos: Susisiekimo, Energetikos, Pramonės, Statybos ir urbanistikos.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,09 kB)
PHP
2009-09-02
Kas yra PHP? Skriptai. Kintamieji ir kintamuju tipai. Veiksmai su kintamaisiais. Duomenu (kintamuju) perdavimas iš formos skriptui. Duomenu (kintamuju) gautu iš formos patikrinimas. Darbas su data ir laiku. Veiksmai su failais. Informacijos perskaitymas iš tekstinio failo. REMOTE_HOST ir REMOTE_ADDR. Cookies. Ciklai. Salygos operatoriai. Sesijos. Objektinis programavimas. Tips and Tricks
Informatika  Pagalbinė medžiaga   (31 psl., 767,77 kB)
Užsienio ryšių administravimo problemos verslo organizacijose ir jų sprendimo prioritetai. Virtualios organizacijos kilmė ir apibrėžimas. Personalo vadybos teorijos ir jų taikymo galimybės naujoms darbo organizavimo formoms, grindžiamoms IT panaudojimu, įgyvendinti Šiuolaikinės personalo valdymo funkcijos ir jų turinys Personalo valdymo apibrėžimas. Personalo valdymo vaidmuo, kuriant konkurencinį organizacijos pranašumąPersonalo valdymo funkcijos.
Vadyba  Konspektai   (75 psl., 939,64 kB)
Regioninė politika – teoriniai aspektai. Regiono sąvoka. Regioninės politikos sąvoka. Regioninė plėtra. Ekonominė regionų plėtra. Regionas – vientisa valstybės teritorijos dalis, kurioje įgyvendinama nacionalinė regioninė politika (Regioninės plėtros įstatymas) “APSKRITYS”. Regionų grupavimo kategorijos: Pagal homogeniškumą - regionus suformuoja tam tikros zonos (plotai), pasižyminčios tam tikromis tik joms būdingomis savybėmis (ekonominėmis, socialinėmis ar politinėmis. Pagal centriškumą - populiacija bei ekonominė veikla koncentruojasi ties specifiniais veiklos centrais (miestais, didmiesčiais);Pagal planavimą - nusako regionus administravimo bei politine išraiška.
Ekonomika  Pateiktys   (62 psl., 104,44 kB)
Vadyba
2009-08-17
Vadyba - valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metų, o mokyklos - jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas - vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (59 psl., 139,61 kB)
69 klausimų konspektai. Verslininkas, verslumas ir verslininkystė (verslas). Verslininkystės samprata viduramžiais. ”Lo sistema” – poveikis verslui per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą. Verslininkystės samprata XVII – XVIII šimtmečiuose. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata. Verslininko apibūdinimas ekonomine, valdymo ir asmens savybių prasme. Verslo sistema ir jo kintanti aplinka. Verslininkystės būsenos vertinimas tarpukario Lietuvoje.
Vadyba  Konspektai   (25 psl., 58,4 kB)
Socialdemokratija
2009-08-12
Socialdemokratija Vakarų Pasaulio istorijoje. Socialdemokratija Vakarų valstybėse. LSDP vaidmuo tarpukario Lietuvoje. Idėjinė socialdemokratų doktrina – socializmas kaip evoliucinis judėjimas, realizuojant pagrindines bendražmogiškas vertybes – laisvę, socialinį teisingumą ir solidarumą. Socialdemokratijos teorinės nuostatos apima ne tik marksizmo sociologiją, bet ir krikščioniškąsias vertybes, pasaulietinio humanizmo principus ir įvairias kultūrines tradicijas. Siekdami savo tikslų, socialdemokratai akcentuoja aktyvų valstybės vaidmenį ekonomikoje ir visuomeninių gėrybių paskirstyme.
Politologija  Referatai   (14 psl., 19,2 kB)
Europos Sąjungos institucijos ir sprendimų priėmimas. ES struktūra. Europos Sąjungos institucijų lentelė. Europos sąjungos institucijos. Europos viršūnių taryba. Taryba. Komisija. Europos Parlamentas. Teisingumo teismas. Audito rūmai. Ombudsmenas. Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. Regionų komitetas. Europos investicijų bankas. Europos centrinis bankas. Pirmos instancijos teismas. Bendrųjų reikalų taryba.
Politologija  Pagalbinė medžiaga   (29 psl., 57,6 kB)
Hierarchinės, centralizuotos valdžios institucijos, kurios buvo sukurtos 1930 – 1940 metais paprasčiausiai negali efektyviai funkcionuoti greitai besikeičiančioje, intensyvių žinių bei informacijos visuomenėje. Ilgus metus valdžios institucijų rolė buvo vienareikšmė: rinkti mokesčius ir teikti paslaugas, tačiau dar prieš 1930 metus daugelį paslaugų teikė nevyriausybinės organizacijos ir valdžios piramidė buvo stipriai decentralizuota ir rėmėsi dviem pagrindiniais Jefferson principais: valdymas turi būti decentralizuotas iki tokio lygmens, kad kiekvienas pilietis galėtų dalyvauti viešosios politikos valdyme.
Politologija  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 16,83 kB)
Teisės šakos: konstitucinė teisė; darbo teisė; civilinė teisė; administracinė teisė; prekybos teisė ir panašiai. Teisė dar gali būti skirstoma į: privatinę, kuri gali būti kaip civilinės teisės sinonimas. Jai priklauso dvi šakos: civilinė (reguliuoja turtinius santykius) ir prekybos ar komercinė (jos normos skirtos reguliuoti prekybinius santykius tarp įmonių, įstaigų, organizacijų); viešoji (kartais naudojama kaip administracinės teisės sinonimas) - reguliuoja santykius tarp valdžios institucijų ir piliečių. Jai priskiriama ir komercinė teisė. Dabar valstybinė valdžia vis labiau plečia viešąją teisę privatinės (tuo pačiu ir prekybinės) teisės sąskaita.
Teisė  Pagalbinė medžiaga   (21 psl., 35,37 kB)
Organizacijos elgsenos bruožų tyrimo metodologinis ir metodinis pagrindimas. Organizacijos elgsenos bruožų tyrimo instrumentarijaus teorinis pagrindimas. Tiriamos organizacijos elgsenos bruožų tyrimas. Tiriamos organizacijos bendroji charakteristika ir tyrimo pravedimas. Tiriamos organizacijos elgsenos bruožų vertinimas. Šio kursinio darbo tyrimo tikslas - remiantis mokslinės literatūros studijavimu ir diplominio darbo - “Modernios organizacijos elgsenos bruožų tyrimo instrumentarijaus problema” - kritine analize, teoriškai pagrįsti instrumentarijų bei klausimyną ir jo pagalba nustatyti tiriamos dabartinės Lietuvos organizacijos elgsenos bruožus.
Psichologija  Kursiniai darbai   (24 psl., 88,78 kB)
Paskolos būstui pirkti. Paskolos sąlygos. Dokumentų pateikimas. Papildomos išlaidos. Paskolos išdavimas. Paskolos grąžinimas. Bankui reikia pateikti tokius dokumentus: asmens pasą; jei pagal LR įstatymus turite deklaruoti pajamas – LR gyventojo turto ir pajamų deklaracijos nuorašą; pajamas patvirtinančius dokumentus (pažyma iš darbovietės ir kt.).
Finansai  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 8,83 kB)
Bendra rinkos charakteristika. Stomatologinių įmonių įvairovė ir jų išsidėstymas. Rinkos veiksniai, formuojantys pasiūlą ir paklausą. Savikaina. Vartotojų pajamos. Sezonas. Kaina. Pasiūlos tyrimas. Stomatologinių paslaugų teikėjų kiekybinis įvertinimas ir jų galimybių analizė. Svarbiausios paslaugų grupės, jų charakteristinė analizė ir kainos. Dantų gydymas. Protezavimas. Chirurginis gydymas. Higienistų paslaugos. Naujos stomatologinės paslaugos, jų perspektyvos. Kainų tyrimas. Paklausos tyrimas. Gyventojų poreikis paslaugai. Paklausos priklausomybė nuo gyventojų perkamosios galios.
Vadyba  Namų darbai   (18 psl., 28,32 kB)
Prekybinės veiklos subjektai. Juridinių asmenų pasibaigimas ir reorganizavimas. Atstovavimas. Įgaliojimas ir jo rūšys. Ikisutartiniai santykiai ir jų reikšmė. Sutarties sudarymas. Akceptas. Sutarties forma. Sutarties aiškinimas. Sutarties negaliojimas. Sandorio negaliojimo pasekmės. Sutartys su valios trūkumais. Sutartis sudaryta apgaulės būdu. Konkurencija ir jos reguliavimas LR. Konkurencijos taryba. Baudos. Bankrotas. Bankrutavusios įmonės likvidavimas. Arbitražo sudarymas. Arbitražinis nagrinėjimas. Sprendimų priėmimas. Arbitražinio teismo sprendimo apskundimas. Užsienio arbitražų sprendimų pripažinimas ir vykdymas. Teisminis ginčų sprendimo būdas. Teismo sprendimų vykdymo procesas. Prekių ir paslaugų ženklai.
Teisė  Pagalbinė medžiaga   (21 psl., 35,32 kB)
Kompiuterinės stoties konfigūravimas. Novell netware vartotojų darbo aplinka. Netware 4.01 administravimas. Microsoft Windows NT 4.0 tinklo administravimas: vartotojai ir grupės. Duomenų srauto stebėjimas ir analizė lokaliame tinkle.
Informatika  Ataskaitos   (12 psl., 17,58 kB)
Lotynų Amerika – vienas didžiausių pasaulio regionų Vakarų pusrutulyje. Jį sudaro šalys ir teritorijos, esančios Šiaurės Amerikos pietinėje dalyje, į pietus nuo Rio Grandi dėl Nortė upės, taip pat pietų Amerikoje (Argentina, Brazilija, Čilė, Kosta Rika, Kuba, Gvatemala, Bolivija, Dominikos respublika, Peru ir kt.). Šiuo metu Lotynų Amerikoje yra 30 politiškai savarankiškų valstybių ir 15 priklausomu teritorijų. Iš visų Lotynų Amerikos valstybių savo dydžiu išsiskiria milžiniška šalis Brazilija.
Pedagogika  Referatai   (4,78 kB)
Steponas Batoras atėjo į Lietuvą kaip nepageidaujamas valdovas. Šis faktas taip pat analizuojmas ir Z.Kiaupos knygoje "Lietuvos istorija iki 1795 metų", kurioje nurodoma, kad Lietuvos didikai valdovu Steponą Batorą pripažino tik praėjus beveik dviems mėnesiams nuo jo karūnacijos. Prieš tai Steponas Batoras jiems VI.29 specialiu raštu pripažino, kad ATR yra Lenkijos Kalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – dviejų lygiateisių ir savarankiškų valstybių - federacija, pažadėjo išplėsti kunigaikštystės teritoriją [...]
Istorija  Referatai   (8,16 kB)
Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta Jungtinėse Tautose 1949m. siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. UNESCO priklauso daugiau nei 180 valstybių. Būstinė įsikūrusi Paryžiuje, o mokslines, mokymo, kultūros programas bei mainus vykdo 60 vietinių burių visame pasaulyje. Tarp UNESCO remiamų projektų yra tarptautinės mokslinės programos: raštingumo didinimo, techninės pagalbos ir mokytojų tobulinimo programos; regioninės ir kultūros projektai; tarptautininiai bendradarbiavimo susitarimai, siekiant išsaugoti pasaulio kultūrinį ir gamtinį palikimą, išsaugoti žmogaus teises.
Komunikacijos  Referatai   (7,09 kB)
Įmonė – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių, daktinių, finansinių ir nematerialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas. Taip įmonę apibrėžia Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas. Viena iš ūkinės veiklos vykdymo formų yra individuali įmonė.
Finansai  Kursiniai darbai   (4,41 kB)
Viena iš naujesnių ir vis didesnį populiarumą įgaunančių kreditavimo formų yra faktoringas, todėl šiame darbe bus aptarta faktoringo esmė, rūšys, faktoringo pagrindiniai bruožai. Istorikai teigia, kad tokio tipo operacijos buvo vykdomos net prieš 4000 metų ir nedaug tepasikeitė iki šiol. Amerikoje faktoringas pirmiausia buvo naudojamas kolonijoms finansuoti.
Finansai  Kursiniai darbai   (4,87 kB)
Bankrotas
2009-07-09
Dažnai bankrotas vadinamas socialine nelaime, siejamas su visišku finansiniu žlugimu, darbo vietų naikinimu, darbuotojų atleidimu iš darbo. Tačiau bankrotas nebūtinai reiškia ūkinės veiklos pabaigą, o priešingai, gali suteikti galimybę atgaivinti bent dalį bankrutuojančios įmonės veiklos ir iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Bankrutavusios įmonės likvidavimas tėra vienas iš variantų, o pats bankrotas yra normalus laisvosios rinkos ekonomikos reiškinys.
Finansai  Referatai   (9,77 kB)
Kiekvienas iš mūsų turime tam tikrų poreikių, pavyzdžiui, skaniai pavalgyti, gražiai apsirengti, įdomiai ir linksmai leisti laisvalaikį ir t.t… Šiuos savo poreikius mes finansuojame iš savo pajamų ar santaupų, tačiau, kai jų trūksta, kreipiamės į draugus bei artimuosius arba bankus ir skolinamės trūkstamų lėšų. Panašiai elgiasi ir vyriausybė, kuri finansuoja savo išlaidas iš gaunamų pajamų (mokesčių, akcizų, įvairių rinkliavų). Bet kai jų trūksta, vyriausybė kreipiasi į finansines institucijas, firmas ar žmones, kad pasiskolintų lėšų savo poreikiams finansuoti.
Finansai  Referatai   (12 kB)
Žmones nuo seno supa pavojų kupina aplinka. Tačiau kiekviename žmoguje slypi sugebėjimas įspėti galimus pavojus, sumažinti jų poveikį ir neigiamus padarinius. Todėl daugelis yra linkę draustis nuo nemalonių netikėtumų ir rizikos. Kita vertus, kiekvienam piliečiui aišku, kad jis bet kada gali tapti priklausomu nuo aplinkinių pagalbos, paramos ir garantijų. Netikrumas dėl ateities formuoja natūralų žmogaus apsaugos poreikį, kuris gali būti patenkinamas visuomeninio susitarimo pagrindu.
Finansai  Referatai   (10,71 kB)
Tai netiesioginis mokestis, kurį taiko daugelis šalių. Stojant į Europos Sąjungą, šio mokesčio buvimas šalyje yra būtina sąlyga. Valstybės pajamų formavimo požiūriu pridėtinės vertės mokestis (PVM) turi daug privalumų – įgalina išplėsti mokesčio bazę, juo nesunku apmokestinti ne tik prekes, bet ir paslaugas, jo mechanizmas neleidžia išvengti apmokestinimo. Užsienio patirtis rodo, kad PVM įvedimas gana sudėtingas. Tai patvirtino ir Lietuvos praktika.
Finansai  Referatai   (5,47 kB)
Lietuvos respublikos Valstybės iždo įstatymas priimtas 1994 m. gruodžio 20 d. Nr.I-712 (Nauja įstatymo redakcija: Nr.VIII-1110, 99.03.30, Žin., 1999, Nr.33-945 (99.04.14)) Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos valstybės iždo (toliau - Valstybės iždas) turinį, Valstybės iždo sąskaitos atidarymo, įmokų į Valstybės iždo sąskaitą ir išmokų iš jos atlikimo tvarką, Valstybės iždo bendrosios sistemos paskirtį, valdymą, funkcijas bei jų įgyvendinimą, valstybės pinigų fondų steigimą ir steigėjų bei valdytojų pareigas ir atsakomybę, valstybės biudžeto asignavimų pervedimo į valstybės pinigų fondus tvarką.
Finansai  Namų darbai   (4,87 kB)
Skirtumų tarp Europos Bendrijos regionų buvo nuo pat pradžių (ryškiausias pavyzdys – atsiliekantys Italijos pietų regionai). Šie skirtumai dar labiau išryškėjo į ją įstojus tokioms šalims kaip Airija, Graikija, Ispanija ir Portugalija. Kai kurių rajonų BVP skirtumas siekia 3.5 karto, nedarbo rodikliai - iki 7 kartų. Tokių regioninių socialinių ir ekonominių skirtumų sumažinimas ir tolygios visos ES raidos skatinimas yra vienos iš bendrųjų ES politikos dalių – regioninės politikos – tikslas.
Finansai  Konspektai   (5,97 kB)
Išsilavinęs žmogus neabejoja etikos svarba ir nauda. Per tūkstančius metų žmonės tiek racionaliai, tiek ir spontaniškai susikūrė daug savitarpio santykių, elgesio vertinimo normų, be kurių neišsiverčia jokia žmonių bendruomenė. Neabejotina, kad etikos normos egzistavo tūkstančius metų nuo paties etikos termino atsiradimo ir jo išsiplėtojimo iki solidžios mokslinės disciplinos, apibendrinusios ilgametę minties ir praktikos raidą. Nuo antikos laikų etika buvo laikoma praktine filosofija, todėl dėl jos naudingumo ir praktinio pritaikymo galimybių kasdieniniame gyvenime nekildavo daug ginčų.
Etika  Referatai   (11,64 kB)
Individuali veikla
2009-07-09
Atskirais atvejais ir ne vieną analogišką sandorį per trumpą laiką sudaręs gyventojas dažniausiai nebus laikomas vykdančiu individualią veiklą (pvz., išvykstantis į užsienį gyventojas parduoda keletą tapačių daiktų). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tam tikrais atvejais ir nesant tęstinumui, iš tam tikrų aplinkybių darytina išvada, kad gyventojas vertėsi individualia veikla. Tokiomis aplinkybėmis gali būti: naudos dydis ir tai, kokią visų gyventojo pajamų dalį sudaro ši nauda; taip pat su naudos gavimu susijusios sąnaudos.
Šešėlinės veiklos aktyvumas visais laikais priklausė ir priklauso nuo valstybės aktyvumo ir šalies ūkio sistemos. Per paskutiniuosius 20 metų atlikta daug šešėlinės ekonomikos tyrimų ir parašyta darbų, bet labai nedaug padaryta plėtojant metodologiją, skirtą apibrėžti ir sistemiškai įvertinti šešėlinę ekonomiką. Ekonominėje literatūroje aprašomas tam tikras skaičius veiklos sričių, kurios ir sudaro šešėlinės ekonomikos sąvoką, ir ekonomistai socialinės sferos mokslininkai ir kiti tyrinėtojai kartais šešėlinę ekonomiką vadina "paraleline ekonomika", "neformaliu sektoriumi", "paslėpta ekonomika", "pogrindine ekonomika", "prieštaraujančia įstatymams ekonomika", "juodąja rinka" ir t.t.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (20,17 kB)
Problematika: Turizmas yra didžiausia ir sparčiausiai besivystanti industrijos šaka visame pasaulyje. WTTC (Pasaulio turizmo ir kelionių tarnybos konsulas) prognozuoja, jog 2007m. turizmo industrija sukurs 10,4% pasaulio bendrojo vidaus produkto, 8,3% visų darbo vietų. Lietuvoje kaimo turizmas laikomas sparčiausiai augančiu turizmo paslaugų sektoriumi. Mūsų šalyje ši verslo šaka 2006 metais sukūrė 8,1% BVP (bendrojo vidaus produkto) bei įdarbino net 6,5% visų šalies gyventojų.[31] Taigi turizmo verslas yra neabejotinai reikšmingas šalies ekonomikai.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (21,34 kB)
Kreditas arba paskola, tai sandoris, kurio metu nuosavybės savininkas (skolintojas) leidžia kitai šaliai (skolininkui) naudotis savo nuosavybe. Pinigų skolinimas yra viena pagrindinių banko funkcijų. Tai pati pelningiausia, tačiau ir pati rizikingiausia banko veiklos sritis. Prieš išduodamas paskolą bankininkas privalo gauti atsakymus į tokius klausimus: 1. Kiek pinigų reikia? Tik įsigilinęs ir atidžiai išnagrinėjęs projektą, bankininkas gali pasakyti, kiek ir kokios paskolos reikia.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (20,8 kB)
1963 m. Įkuriama įmonė "Alita", 1973 m. Pradedamas gaminti vynuogių vynas ir nealkoholiniai gėrimai.1980 m. Pradedamas gaminti putojantis vynuogių vynas. 1995 m. Valstybinė firma "Alita" perregistruota į akcinę bendrovę. Stipriųjų gėrimų gamybos pradžia - išleidžiamas brendis ALITA.1996 m. Vyno ceche įdiegta nauja itališka pilstymo linija. 1997 m. Pradedama gaminti karčioji gaminių trauktinė.
Ekonomika  Referatai   (9,06 kB)
Faktoringas
2009-07-09
Šimtai tūkstančių pasaulio įmonių, sudarydamos pirkimo - pardavimo sandorius, naudojasi faktoringo kompanijų paslaugomis. Faktoringas leidžia pritraukti papildomų lėšų prekybai finansuoti, užtikrina stabilius pinigų srautus bei palengvina jų planavimą, sumažina valdymo ir administracines sąnaudas, gali eliminuoti riziką, susijusią su blogais debitoriniais įsiskolinimais, todėl įmonės daugiau išteklių gali skirti savo pagrindinei veiklai.
Ekonomika  Referatai   (11,27 kB)
Mokesčio subjektu (arba mokėtoju) yra fiziniai asmenys, privalantys mokėti įstatymais nustatyta tvarka tam tikrus mokesčius. Mokesčio subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju – tai susįję su vartojimo mokesčiais.Mokesčių objektais laikomi daiktai, darbų, pajamų vertė, kurie apmokestinami įstatymais nustatyta tvarka. Tai galėtų būti fizinių ir juridinių asmenų pajamos, jų turtas, prekių vertė, tam tikros veiklos rūšys (notarų), teisė naudotis gamtos ištekliais, parduodamo turto kitiems asmenims vertė, produkcijos, darbų, paslaugų pridėtoji vertė ir kt. objektai. Mokesčio objektas susįjęs su mokesčio šaltiniu (pajamomis).
Ekonomika  Diplominiai darbai   (4,31 kB)
Kurso tikslai - supažindinti studentus su mokesčių administravimo samprata ir išnagrinėti konkrečias jo procedūras, tokias kaip mokesčių apskaičiavimas ir perskaičiavimas, mokestinės prievolės vykdymas, mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas, mokestinis patikrinimas, atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus taikymas, mokestinių ginčų nagrinėjimas ir kt., palyginti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo procedūras su kitų valstybių mokesčių administravimo procedūromis.
Ekonomika  Konspektai   (4,6 kB)
Valstybės ekonominė sistema – tai ribotų ir retų išteklių paskirstymo metodas (būdas), kurį apsprendžia tam tikras ekonomikos modelis. Yra trys pagrindiniai išteklių paskirstymo būdai, sudarantys ekonominės sistemos pagrindą: · rinka (rinkos ekonomika), kurioje dominuoja savireguliacijos mechanizmas laisses faire ("leisti daryti"), t.y. laisvosios rinkos principas ir viską sureguliuojanti savaime "nematomoji ranka" (invisible hand);
Ekonomika  Konspektai   (4,71 kB)
Nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje numatytas bendrasis ekonominės strategijos tikslas – mažinti šalies ekonominio išsivystymo lygio atsilikimą nuo ES šalių vidurkio. Lietuvos 2007–2013 metų ES struktūrinės paramos panaudojimo strategija remiasi strategine vizija, jog 2015 m. Lietuva pasieks kai kurių senųjų ES šalių narių socialinio ir ekonominio išsivystymo lygį.
Ekonomika  Konspektai   (18,27 kB)
Įmonė savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka, tam tikrai komercinei, ūkinei veiklai. Šiuo metu Lietuvoje daugelis žmonių gali pradėti dirbti sau, kurti savo verslą. Kasdien įsteigiama dešimtys įmonių. Kurti verslą nelengvas dalykas, reikalaujantis esminių permainų žmonių sąmonėje, kruopštaus pasirengimo, pasiryžimo įveikti daug sunkumų.
Ekonomika  Analizės   (5,11 kB)
Žmonės dažniausiai kur kas labiau vertina nematerialias - dvasines vertybes nei daug dešimtmečių krautus turtus. Taip būna ir įmonėse: pavyzdžiui, geras žinomos firmos vardas neretai atstoja pačias geriausias niekam nežinomų įmonių produkcijos savybes. Taigi įmonėms tenka naudotis ir ilgalaikiu nematerialiuoju turtu. Toks turtas vis labiau įsigali įmonių veikloje vien jau dėl to, kad laisvosios konkurencijos sąlygomis vis didesnę reikšmę įgyja žinios ir įgūdžiai.
Apskaita  Kursiniai darbai   (4,79 kB)
Nematerialusis turtas - identifikuojamas nepiniginis turtas, neturintis materialios formos, kuriuo įmonė disponuoja ir kurį naudodama tikisi gauti tiesioginės ir netiesioginės ekonominės naudos. Fizinės daiktinės struktūros neturintis turtas, kuris nėra nei pinigai, nei pinigų ekvivalentas, priskiriamas nematerialiam turtui. Tokiam turtui priskiriami prekių ženklai, patentai ir licenzijos, autorių ir gretutinės teisės, taip pat atliktų plėtros darbų išlaidos, įsigytos kompiuterių programos ir įsigytas prestižas.
Apskaita  Referatai   (4,05 kB)
Veiklos auditas
2009-07-09
Auditas – tai nepriklausomo auditoriaus vykdomas oficialus įmonės finansinės būklės patikrinimas, siekiant įvertinti jos finansinės atskaitomybės dokumentuose pateiktos informacijos tikrumą ir tikslumą bei atitikimą galiojantiems apskaitos norminiams aktams. Audito rezultatas – auditoriaus išvada ir įvertinimas. Firma, atliekanti auditą, turi turėti leidimą šiai veiklai.
Apskaita  Referatai   (4,55 kB)
Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklės nustato valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų, kitų subjektų, įgaliotų atlikti viešojo administravimo funkcijas, tvarkomųjų, organizacinių, informacinių dokumentų rengimo ir įforminimo reikalavimus, kurie taikomi nepriklausomai nuo šių dokumentų parengimo būdo ar laikmenos.
Administravimas  Referatai   (6,3 kB)
Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklės nustato valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų, kitų subjektų, įgaliotų atlikti viešojo administravimo funkcijas, tvarkomųjų, organizacinių, informacinių dokumentų rengimo ir įforminimo reikalavimus, kurie taikomi nepriklausomai nuo šių dokumentų parengimo būdo ar laikmenos. Šiose taisyklėse nustatyti dokumentų rengimo ir įforminimo reikalavimai taikomi ir kitiems įstaigų dokumentams, atsižvelgiant į jų paskirtį bei kitų teisės aktų nustatytus reikalavimus.
Administravimas  Referatai   (4,25 kB)
Kokio formato popieriaus lapuose įforminami dokumentai? 2001 m. Kovo 30 d. Įsakymu Nr. 19 Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius V.Grigoraitis patvirtino naujas dokumentų rengimo ir įforminimo taisykles. Jose pateikiami sekantys bendrieji dokumentų įforminimo reikalavimai: • Dokumentai įforminami tokių formatų, pagal ISO 216-1975(E) ir ISO 353-1975(E) standartus, popieriaus lapuose: A4 (210 x 297 mm), A5 (148 x 210 mm) ir A4 L (297 x 210 mm).
Administravimas  Referatai   (4,14 kB)
Biurokratija
2009-07-09
Nėra tokio biurokratijos sampratos apibrėžimo, kuris būtų visuotinai pripažintas. Biurokratijos istorinė genezė nueina tolyn į žmonijos civilizacijos priešaušrį. Šiuolaikinis "Biurokratijos" sąvokos variantas, atrodo, atėjęs iš XVIII a. Prancūzijos, tačiau ir dabar šis žodis yra daugiareikšmis. Terminas "Biurokratija" dažniausiai vartojamas valdymo institucijose , ši organizavimo forma gyva ir verslo, taip pat pelno nesiekiančiose ir net religinėse institucijose.
Pasaulyje vis labiau ryškėja prieštaravimas tarp privataus sektoriaus dinamiškumo ir Viešojo sektoriaus sugrubimo. Konkurencijoje išsirutuliavęs, nepaprastai aktyvus privatus verslas sugeba keistis ir prisitaikyti prie nepaprastais tempais kintančių sąlygų ir besikeičiančių vartojimo poreikių. Tuo pat metu klasikinio valdymo principais besiremianti viešųjų institucijų veikla nepajėgia taikytis prie veržlaus pasaulio ir akyse kintančių sąlygų.
Politikos mokslas, viešoji administracija, teisė ir politikos analizė siekia bendro tikslo – išvaduoti viešąją politiką (policy) nuo politikos (politics) iracionalumo ir purvo aprūpinant aprūpinant ją racionaliais analitiniais ir moksliniais metodais. XXa. pradžioje šio racionalistinio projekto nusigriebė "pažangiečiai" reformatoriai, mėginę viešosios politikos vykdymo galią atskirti nuo renkamų politikų ir ją perduoti nuo profesionalų bei ekspertų komisijoms – taip viešuosius sprendimus siekdami padaryti moksliškesnius ir mažiau priklausomus nuo politikos.
Politologija  Referatai   (13,24 kB)
Prieš aštuonerius su puse metų Helsinkio universiteto studentas Linusas Torvaldsas pradėjo rašyti operacinę sistemą, dabar plačiai žinomą "Linux" vardu. Tuo metu tarp studentų buvo gana plačiai paplitusi viena iš UNIX OS atšakų - "Minix". Ši OS buvo platinama kartu su jos išeities tekstais už studentui prieinamą kainą. Tačiau "Minix" OS progreso beveik nebuvo, nes pagal licenciją pašaliniai asmenys galėjo modifikuoti "Minix" išeities tekstus, tačiau publikuoti tuos pakeitimus buvo draudžiama. Patys "Minix" autoriai retai tobulino savo OS.
Informatika  Kursiniai darbai   (5,24 kB)
Kiekvieno žmogaus gyvenime didelę svarbą turi kokybiškas paslaugos tiekimas.Šiandieniniame gyvenime mes negalėtume išsiversti be vienos, ar kitos mums siūlomos arba teikiamos paslaugos.
Žemės ūkis  Referatai   (4,45 kB)
Nusprendus statyti namą visada iškils klausimas, ką pasirinkti – karkasinį, mūrinį ar rąstinį namą. Paprastai vieni ieško, kad būtų pigu ir patikima, kiti atsižvelgia kokios tendencijos vyrauja. Tačiau kiekvienas iš mūsų skirtingai vertina ir supranta alternatyvas, tuo mes ir įdomūs. Turbūt daugelis iš mūsų sutiks, kad Lietuva – šiaurinis kraštas, todėl reikia prisiminti taisyklę, kad kuo toliau į šiaurę, tuo labiau namai lengvėja ir kuo toliau į pietus tuo labiau sunkėja.
Statyba  Referatai   (5,1 kB)
Nevyriausybinės organizacijos terminas susiformavo verčiant iš anglų kalbos terminą non governmental organization. Dėl to, kokias konkrečiai organizacijas apima šis terminas, neretai nesutariama. V. Ilgius apibendrina, kad nevyriausybinių organizacijų terminas pačia plačiausia prasme gali apimti netgi bažnytines organizacijas, profesines sąjungas, savišalpos kasas, kooperatyvus, nepriklausomas visuomenės informavimo priemones bei nepriklausomas švietimo įstaigas, taip pat neformalius judėjimus.
Sociologija  Kursiniai darbai   (12,14 kB)
Nedarbas
2009-07-09
Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.
Sociologija  Referatai   (21,12 kB)
Globalizacija, vis labiau besivienijanti Europa, socialinė integracija ir harmonizacija sudaro naujas galimybes asmens ir vaiko socialinei raidai. Pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį pradėtos kurti socialinės institucijos, susikūrė vaiko teisių apsaugos tarnybų tinklas, mokyklose bei kitose ugdymo institucijose steigiami socialinių pedagogų etatai. Vaikų padėtis tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje, yra glaudžiai susijusi su socialinės politikos ir socialinės apsaugos sferomis.
Sociologija  Referatai   (21,65 kB)
Įvairūs šalių mokslininkai vis didesnį dėmesį skiria sociokultūriniam gyventojų ugdymui bendruomenėje. Pasak olandų mokslininko M.Spierc, sociokultūrinio ugdymo tikslas - leisti žmonėms socialiai ir kultūriškai dalyvauti visuomenėje . Pateiktame paveiksle sociokultūrinis ugdymas yra suprantamas ne siaurąja prasme. Jis apima daug sričių: poilsį ir laisvalaikį, švietimą ir lavinimą, darbą, kultūrą bei darbą bendruomenėje .
Sociologija  Referatai   (21,51 kB)
Žmogaus teisės, teisinė santvarka ir demokratija yra glaudžiai susiję. Pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms charakterizuoja demokratiją. Teisinė santvarka, kuri kuria savus įstatymus ir jų tvirtai laikosi, remiasi pagrindiniais bei tarptautiniais įstatymais,- t.y. žmogaus teisėmis,- charakterizuoja demokratinę santvarką. Plačiąja prasme, demokratija žmonių grupėje reiškia dialogo egzistavimą: tarp valstybės ir jos piliečių, tarp valdžios ir valdomųjų bei tarp asmenų, turinčių skirtingus įsitikinimus.
Sociologija  Referatai   (20,26 kB)
Rūkymo procesas gan diskutuotinas reiškinys šiuolaikinėje visuomenėje. Vieni teigia, kad rūkymas - tai asmens laisvė. Jo negalima riboti, ir netgi privaloma liberalizuoti rūkymo propagandą. Reikia sumažinti arba išvis panaikinti nikotino akcizą bei nustatyti ribinę uždarbio ribą, kad galima būtų reguliuoti cigarečių kainas baruose. Taip pat būtina panaikinti tabako reklamos apribojimus. Tačiau vis tik didžioji dauguma laikosi nuomonės, kad rūkymas visose viešose vietose, įskaitant barus, klubus, gatves ir parkus, turi būti griežtai uždraustas, turi būti propaguojama priverstinė tolerancija kitų atžvilgiu.
Sociologija  Analizės   (5,36 kB)
Asmenybės modeliai
2009-07-09
Psichologija - mokslas tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys (nors tai labiausia priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos). Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą.
Šeimos psichologijos samprata ir šeima kaip mokslinio tyrimo objektas. Šeimos psichologija yra soc. psichologijos atšaka, tirianti savitą mažąją soc. giminę-šeimą.(savotiški dėsningumai įgyja autonomiją, iškyla daug soc.problemų). Šeima kaip maža soc. grupė – atšviesta. Šeimos psichologinis objektas - Šeimos sąvoka ir jos apibūdinimas – vienas iš šeimos fenomenų lydinčių visą gyvenimą ( keisis struktūra, vaidmenys).
Psichologija  Konspektai   (7,15 kB)
Jau nuo pat vaikystės girdėjau pasakojimus apie mokyklą nepriklausomos Lietuvos metais. Mano senelis buvo tų laikų pradžios mokyklos mokytojas. Daug pasakojimų išliko mano dar vaikiškoje galvoje. Dabar, kai jau pati esu mokytoja, norėjosi giliau paanalizuoti šio laikotarpio švietimą Lietuvoje. Mano darbo tikslas yra išanalizuoti Lietuvos mokyklos 1918 – 1940m. raidos bruožus . Norint analizuoti Lietuvos švietimą nepriklausomybės metais, pirmiausia reikia trumpai atsigręžti į praeitį ir susipažinti su tuo palikimu, kurį paveldėjome iš senesnių laikų. Pasak P.Papečkio, valdant Lietuvą svetimiems nerūpėjo tautos auklėjimas.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (4,74 kB)
Verslo planas
2009-07-09
Sportas jau nuo senų senovės Lietuvoje ne tik toleruojamas, praktikuojamas, bet galima sakyti, kad netgi kultivuojamas. Šiuo metu Lietuvoje gerėjant ekonominei padėčiai, žmonės rūpinasi ne tik kaip sudurti galą su galu, bet ir pradėjo vis labiau domėtis kultūra, sportu. Dabar egzistuoja tokia padėtis, kad yra leidžiama labai mažai leidinių apie sportą, o visuomenės poreikis tam didėja. Tad UAB “Vertikalūs sporto horizontai” nutarė užpildyti šią spragą ir pradėti leisti to paties pavadinimo savaitinį, universalų žurnalą apie sportą. Tokio tipo leidinys šiuo metu būtų vienintelis Lietuvos Respublikoje.
Nagrinėjamas Baudžiamojo kodekso straipsnis: BK 289 straipsnis. Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardo pasisavinimas. Tas, kas pasisavinęs valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardą padarė neteisėtus veiksmus, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Teisė  Analizės   (1,41 kB)
Daugelis mūsų vis dar mano, kad tikimybė nukentėti nuo nelaimingo atsitikimo yra labai maža. Vargu ar taip mano tie, kurie dėl nelaimingo atsitikimo prarado galimybę dirbti ir ilsėtis. Papildomas draudimas prie pagrindinio gyvybės draudimo: kaupiamojo, studijų, gyvybės rizikos arba pensinio pagelbės nelaimės atveju visą parą ir visame pasaulyje.
Įvaizdžio sandara
2009-07-09
Šiame darbe nagrinėsime įvaizdžio sandarą, lygius bei su jais susijusius aspektus. Šio darbo tikslas – išnagrinėti bei išanalizuoti įvaizdžio sandarą, lygius bei su jais susijusius aspektus. Šio darbo aktualumas – kiekviena įmonė susiduria su įvaizdžiu, kadangi klientai susidaro nuomonę apie įmonę ar jos prekes bei paslaugas atsižvelgdami į jos įvaizdį, tad yra aktualu žinoti kaip sukurti teigiamą įmonės įvaizdį atsižvelgiant į jo lygmenys, veiksnius bei sandarą.
Komunikacijos  Referatai   (12,72 kB)
Prancūzija
2009-07-09
Prancūzija – didžiausia pagal plotą Vakarų Europos valstybė. Jos forma primena kompaktišką šešiakampį; du pajūrio „frontai“Atlanto vandenyno (Biskajos įlanka, Lamanšo ir Pa de Kales sąsiauriai) 2500 km ir Viduržemio jūros 625 km. Prancūzijos geografinė padėtis labai patogi. Tačiau ne tik vandenyno ir jūrų artumas lemia Prancūzijos geografinę padėtį. Svarbu ir tai, kad ši šalis ribojasi su ekonomiškai stipriomis valstybėmis: Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.
Geografija  Referatai   (20,65 kB)
Ankstesnėje literatūroje investavimo procesas buvo nagrinėjamas atskiriant investavimą ir spekuliaciją. Spekuliacija buvo siejama su didele rizika arba lošimu, kai investuotojas savais tisklais naudoja kitų žmonių pinigus. Dabar į investavimą žiūrima kaip į saugų turto įsigyjimą, duodantį pastovias pajamas nenaudojant skolintų lėšų. Šiame kursiniame darbe bus nagrinėjamos Lietuvos valstybės investicijų programas, kokios jos yra, į ką orientuotos ir kaip keitėsi investavimo tikslai. Taip pat bus apžvelgta Lietuvos investavimas užsienyje.
Finansai  Kursiniai darbai   (10,05 kB)
Yra nemažai bankų ir jų veiklos saugai skirtų publikacijų, kuriose pateiktas visas spektras reikalingų organizacinių ir technologinių banko veiklos apsaugos priemonių, pradedant nuo valstybių, kuriose veikia bankas ir jo padaliniai, juridinės bazės ir baigiant asmenine banko valdytojo ir labai svarbių klientų apsauga. Ir panašių priemonių sąrašas labai priklauso nuo banko struktūros, banko valdymo modelio, saugos tarnybos ir kadrų tarnybos struktūros bei vidaus tarnybos statuto, nuo daugelio kitų faktorių.
Finansai  Kursiniai darbai   (15,65 kB)
Labdara ir parama
2009-07-09
“Visuomenė negali likti abejinga savo mažųjų piliečių likimui. Tik šiandien patyrę tauriausią jausmą – žmogiškąją meilę – vaikai patys ją skleis bei dalinsis su kitais ir šiandien, ir ateityje”. Alma Adamkienė. Šitaip pradedamas Almos Adamkienės paramos fondo internetinis puslapis. Gyvename tokiame laikmetyje, kad nemažai daliai mūsų visuomenės narių reikalinga parama ir labdara. Manau, kad kievienam žmogui vertėtų žinoti šį tą daugiau apie labdaros ir paramos teikimą, jas teikiančias įstaigas.
Finansai  Referatai   (8,62 kB)
Įmonės vis aiškiau suvokia, kad sėkminga veikla ir konkurencingumas priklauso nuo informacijos išteklių. Ypač svarbi konfidenciali informacija. Juk kas turi konfidencialios informacijos, sugeba tikslingai ir tinkamai ją valdyti, gali tam tikromis aplinkybėmis padidinti savo pajamas, išvengti nenumatytų išlaidų, išlaikyti gerą prekių ar paslaugų padėtį rinkoje arba gauti kitokios komercinės naudos. Antra vertus, informacija yra objektas, kurį siekiama užvaldyti asmeniniais tikslais.
Finansai  Referatai   (17,66 kB)
Demokratija sustiprino gyventojų reikalavimą, kad vyriausybė būtų atskaitinga ir gerai tvarkytųsi. Tradiciškai valstybės finansų institucijos savo misiją vertino remdamosi siauru ekonominiu valstybės finansų apibrėžimu. Dažniausiai šių institucijų misija apsiribodavo pagrindinėmis valstybės finansų funkcijomis, tokiomis kaip makroekonominis valdymas, įplaukų surinkimas, valstybės išlaidų, grynųjų pinigų ir valstybės skolos valdymas. Šiuo metu toks siauras funkcinis valstybės finansų valdymo supratimas užleido vietą orientavimuisi į platesnius valstybės veiklos rezultatus.
Finansai  Referatai   (18,91 kB)
Žinome, kad negali būti sveiko finansų ūkio, jei iš anksto, tam tikram laikotarpiui, nesudaroma laukiamų pajamų ir numatomų išlaidų sąmata. Ta išlaidų ir pajamų sąmata, vadinama valstybės biudžetu. Žodis „biudžetas“ yra kiles iš prancūzų kalbos žodžio „bouge“, sumažinus „bougette“- odinis maišiukas. Prancūzai šį žodį pirmą kartą pavartojo valstybės pajamų bei išlaidų sąmatos prasme 1802m.XIX a. Šis žodis pasklido po visą pasaulį (2,88). Bendroms valstybės funkcijoms atlikti valstybė formuoja centrinį biudžetą.
Finansai  Referatai   (18,6 kB)
Kaip ir kitos Vakarų bei Centrinės Europos valstybės, Lietuva išgyvena visuomenės senėjimo procesą. Šalies demografinė situacija blogėja - mažėja dirbančių žmonių, daugėja pensininkų. Pensinio amžiaus žmonių pradėjo daugėti jau nuo 1973 m. Tuomet jie sudarė 17,7 proc. visų gyventojų, dabar - virš 20 proc. Pensijų gavėjų skaičius, nepaisant 1995 m. įvykdytos pensijų reformos, nuolat didėja. Ypač didėja invalidumo, nukentėjusių asmenų pensijų gavėjų skaičius.
Finansai  Namų darbai   (5,03 kB)
Lietuvos Respublikos įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto mokesčio įstatymas reglamentuoja įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto mokestį. Mokesčio objektas. Lietuvos Respublikos įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto mokesčio įstatymo 2 str. nurodyta, kad mokesčio objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, išskyrus žemę, orlaivius ir laivus.
Finansai  Konspektai   (3,3 kB)
Mokestis – mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Mokesčių sistema - tai vienas su kitu susijusių mokesčių visuma. Mokesčių administravimą respublikoje reglamentuoja 2004 m. balandžio 13 dieną priimtas Mokesčių administravimo įstatymas (Nr. IX – 2112), įsigaliojęs 2004 m. gegužės 1 d. Mokesčių administravimas – mokesčių administratoriaus funkcijų įgyvendinimas, taip pat mokesčių ir kituose įstatymuose nustatytų mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo pareigų vykdymas ir teisių įgyvendinimas.
Finansai  Konspektai   (3,96 kB)
Valstybės kaip institucijos formavimąsi sąlygojo dvi svarbiausios kryptys - siekimas apginti savo piliečius nuo priešų užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Laikui bėgant, valstybės vaidmuo išsiplėtė, jis apėmė vis naujas visuomenės gyvenimo sritis. Bet kurioje šalyje valstybė prisiėmė tokias funkcijas kaip tvarkos palaikymas, krašto apsauga, socialinis-kultūrinis šalies vystymas, krašto administravimas. Valstybė dalyvauja gamybinėje-komercinėje veikloje, ji ėmėsi ginti skurstančiuosius ir palaikyti visuomenės narių lygybę, kurdama įvairias socialinės rūpybos sistemas.
Finansai  Konspektai   (5 kB)
Fiskalinė politika
2009-07-09
Valstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami finansiniai resursai, kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą iš įvairių mokesčių. Jeigu valstybės išlaidoms padengti nepakanka biudžeto pajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus ir užsienio finansų rinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs su papildomais skolinimosi kaštais (mokamos palūkanos ), didina valstybės vidaus ir užsienio skolą, o tai gali sukelti makroekonominį disbalansą.
Finansai  Konspektai   (5,12 kB)
Finansai yra viena ekonominių kategorijų, kuriai būdinga piniginė forma, bet jie nėra tapatūs pinigams. Finansai — tai ekonominiai piniginiai santykiai, kurių pagalba paskirstant ir perskirstant bendrąjį vidaus produktą ir nacionalines pajamas yra sudaromi bei panaudojami decentralizuoti ir centralizuoti pinigų fondai, siekiant vykdyti valstybės funkcijas ir užtikrinti ekonomikos plėtros sąlygas. Sąvoka „finansų sistema" betarpiškai siejama su „finansų" sąvoka.
Finansai  Konspektai   (16,37 kB)
UAB “Hanza Lizingas” Lietuvoje veikia nuo 1996 metų. Aukšta paslaugų kokybė, profesionalus kolektyvas bei lankstus požiūris į kliento poreikius lėmė, kad UAB “Hanza Lizingas” tapo viena didžiausių šalies įmonių, teikiančių lizingo, faktoringo bei vartotojų finansavimo paslaugas. Viena pirmaujančių kompanijų mažmeninio (vartotojiško) lizingo srityje tai UAB "Ūkio banko lizingas".
Finansai  Analizės   (4 psl., 3,55 kB)
Kiekviena pelno siekianti įmonė, norinti vystyti pelningą veiklą bei išsilaikyti konkurencinėje rinkoje, labai didelį dėmesį turi skirti savo finansinei būklei. Be finansų neįmanoma vystyti jokios veiklos. Todėl labai svarbus yra firmos veiklos analizavimas, įvairių finansinių rezultatų vertinimas. Finansinė analizė gali padėti atrasti silpnąsias veiklos puses, pasirinkti tinkamą veiklos strategiją.
Finansai  Analizės   (20,32 kB)
Etiškumas
2009-07-09
Kiekviena veikla reikalauja tam tikroje srityje dirbančiųjų žmonių atsakomybės, todėl turi atitikti specialiuosius profesinės moralės reiklavimus. O pastarieji neprieštarauti bendrosioms moralės normoms. Moralės turi paisyti ir verslo organizacijos.
Etika  Referatai   (6,78 kB)
Teisiniai aktai, kuriais vadovaujantis skiriama piniginė socialinė parama: 1. Lietuvos Respublikos Socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) 2004 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. IX-1675 (Žin., 2003, Nr. 73-3352), 2004 m. rugsėjo 21 d. įstatymas Nr. IX-2450 (Žin., 2004, Nr. 146-5303).
Šalies ekonomikos situacija nulemia pinigų politikos kryptį ir konkrečius veiksmus, todėl nuo jos analizės pirmiausia turi prasidėti pinigų politikos formavimas. Lietuvos ekonomikos ir finansų būklė yra toli gražu nevienareikšmė. Viena vertus, kai kurie rodikliai (stabilus lito kursas, palyginti žemas infliacijos lygis) liudija apie pasiektą tam tikrą makroekonominio stabilumo lygį. Sparčios politinės ir ekonominės reformos per penkiolika atkurtos nepriklausomybės metų reikšmingai pakeitė šalies ūkį ir tapo naujos, gyvybingos ir konkurencingos ekonomikos kūrimo pagrindu.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (21,3 kB)
Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug funkcijų – apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo, meno, visuomenės rekrecijos) ir administracines funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai. Valdžia jokio produkto nesukuria, ir valstybė be mokesčių gyvuoti negalėtų.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (18,48 kB)
Valstybės ekonominės politikos efektyvumas priklauso nuo objekto – ekonomikos ir joje vykstančių sudėtingų ir prieštaringų procesų – adekvataus suvokimo. Neteisingas situacijos supratimas gali būti vienas iš ekonominę krizę sukeliančių veiksnių. Sparčiai kintant Lietuvos ekonomikos augimo tempams paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį ir pastaraisiais metais, atsirado daugelis sudėtingų rinkos ekonomikos tapsmo problemų, naujų ekonominės dinamikos tendencijų, perspektyvų, kurias būtina nagrinėti atsižvelgiant ir į naują valstybės vaidmenį bei funkcijas.
Ekonomika  Referatai   (20,97 kB)
Abstrakčiai kalbant galima teigti, kad valstybė – tai institucija, teikianti specifines paslaugas (tokias kaip krašto apsauga, švietimas, sveikatos apsauga visuomeninis saugumas ir t.t.) ir mainais už jas įvairių mokesčių pavidalu gaunanti pajamas į biudžetą. Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas.
Ekonomika  Referatai   (12,33 kB)
Vaizduotė ir idėjos yra daugelio nuostabių pasaulio kūrinių ir reiškinių priežastis. Ne išimtis ir informacinės technologijos(IT) bei jų plėtra kasdieniniame gyvenime. Globalizacija, arši konkurencija politikos, ekonomikos, finansų ir socialinėje rinkoje lėmė tai, kad būtent technologinis, informacinis valstybių ir visuomenės išsivystymas lemia išlikimą ir pranašumo kriterijų. Informacinių technologijų pažanga atvėrė naują puslapį valstybės ir verslo administravime bei visuomenės socialinėje raidoje.
Ekonomika  Diplominiai darbai   (3 psl., 4,82 kB)
Lietuvos Respublikos įmonės, įstaigos bei organizacijos, fiziniai asmenys, remiantis LR mokesčių administravimo įstatymu, privalo į valstybės, savivaldybių biudžetus, valstybinius fondus sumokėti 22 mokesčius, priklausomai nuo vykdomos veiklos. Visų šių mokesčių mokėjimo, apskaičiavimo, deklaravimo ir administravimo tvarką reglamentuoja mokesčių įstatymai.
Ekonomika  Diplominiai darbai   (5,35 kB)
Durpės – kas tai? Jos susidarė drėgmės pertekliaus vietose iš nevisiškai dėl deguonies stokos susiskaidžiusių augalų liekanų. Palankios sąlygos durpėms susidaryti susidarė ledynams pasitraukus. Durpynai įvairiais plotais išsimėtę po visą Respublikos teritoriją. Jie užima apie 483 tūkst. ha, arba 7% Lietuvos teritorijos. Daugiausia durpynų yra Rytų Lietuvoje (10,9% jos teritorijos), Vakarų Lietuvoje(7,7%), Vidurio Lietuvoje (4,1%).
Ekonomika  Diplominiai darbai   (20,59 kB)
Mokesčiai – viena iš sričių, kurioje turės vykti dideli pokyčiai, susiję ir su tapimu ES nare. Ši sritis, skirtingai nuo kitų, visas įmones ir visus žmones palies tiesiogiai ir neišvengiamai. Šiuo metu Lietuvos liberali vyriausybė...
Ekonomika  Diplominiai darbai   (4,62 kB)
Darbe išnagrinėjamos ekologinės žemdirbystės plėtros problemos Lietuvoje. Nagrinėjama ekologinių ir tradicinių ūkių skirtumai technologiniu ir ekonominiu aspektais; ekologinės žemdirbystės mastas Europoje; ekologinio žemės ūkio atsiradimo...
Ekonomika  Diplominiai darbai   (20,47 kB)
Kartu su pinigų sąjunga į Europą atkeliavo ir naujas piniginis vienetas - euras, bei naujas bankas - Europos centrinis bankas (ECB). Europos centrinis bankas (ECB) įsteigtas 1998 m. pagal Europos Sąjungos sutartį, kad būtų galima šią naują valiutą įvesti ir valdyti atliekant valiutų keitimo operacijas ir užtikrinant sklandžią mokėjimo sistemų veiklą. ECB taip pat yra atsakingas už ES ekonominės ir pinigų politikos formavimą bei vykdymą.
Ekonomika  Konspektai   (4,82 kB)
Mokėjimo kortelės
2009-07-09
Mokėjimo kortelė arba banko kortelė – atsiskaitomoji negrynaisiais pinigais priemonė. Atsiskaitant kortelėmis, už prekes ar paslaugas jų pardavėjui tiesiogiai sumoka kliento bankas. Klientas yra identifikuojamas pagal kortelės magnetinėje juostelėje ar luste esančią informaciją, arba pagal ant kortelės užrašytus duomenis – ją išleidusią organizaciją, numerį, galiojimo laiką, naudotojo vardą ir pavardę, papildomą internetinį kodą. Atsiskaitant kortelėmis, paprastai reikalaujama pasirašyti ant pirkimo čekio ar įvesti kortelės PIN kodą. Kredito kortelių dydį ir formą apibrėžia ISO 7810 standartas.
Ekonomika  Konspektai   (12,25 kB)
Mokesčių sistema
2009-07-09
Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų – apsaugos, gamybinės bei ko-mercinės veiklos, vystymo bei administracines. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas formavimo šaltinis yra mokesčiai. Mokestis – tai mokesčio mokėtojui mokesčio įstatyme nustatyta piniginė prievolė, siekiant gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Mokesčių sistemos tikslas – garantuoti būtinų valstybės pajamų formavimą, užtikrinant efektyvų ekonomikos funkcionavimą, mokėtojų ekonominį pajėgumą, siekiant socialinio teisingumo. Mokesčiai yra labai svarbi ir reikšminga kiekvienos šiuolaikinės valstybės ekonominio gyvenimo dalis.
Apskaita  Kursiniai darbai   (17,96 kB)
Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug funkcijų – apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo šalyje (švietimo, mokslo, meno, visuomenės reakcijos) ir administravimo funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai. Mokesčių sistema - tai lyg sandoris tarp valstybės ir piliečio, kuriame nuolat vyksta optimalaus abiejų pusių intereso suderinimo paieška. Siekiama atrasti tokias mokesčių sistemos sąlygas, kurios užtikrintų valstybės funkcijų vykdymą ne tik dabartiniame ekonominio ciklo etape, bet ir ateityje.
Apskaita  Kursiniai darbai   (19,88 kB)
Biudžetinė įstaiga yra valstybės arba savivaldybės institucija, steigiama įstatymų nustatyta tvarka, visiškai arba iš dalies išlaikoma iš biudžeto ir taip įvardyta steigimo akte bei nuostatuose. Švietimo finansavimo šaltiniai: Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų asignavimai; Kitos lėšos. Finansavimas tai lėšų pervedimas į asignavimų valdytojų vadovaujamų biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų sąskaitas jų programoms vykdyti arba tiesioginis biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų programų išlaidų ir įsigyjamo turto apmokėjimas iš biudžetų (iždo) sąskaitų. Asignavimai tai biudžete nustatyta biudžetinių įstaigų ir kitų biudžetų lėšas gaunančių subjektų, atliekančių viešojo administravimo funkcijas išlaidoms ir ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui bei strateginėms atsargoms įsigyti skirta lėšų suma, kurią asignavimų valdytojas turi teisę biudžetiniams metams gauti iš biudžete sukauptų lėšų, pateikęs paraišką, Valstybės įždą tvarkančiai institucijai arba savivaldybių administracijai, patvirtintoms programoms finansuoti.
Apskaita  Kursiniai darbai   (17,94 kB)
Apskaita
2009-07-09
Etinės problemos yra žmonių bendravimo rezultatas. Tik bendraudami, kontaktuodami vieni su kitais žmonės priima sprendimus, kurie gali būti vertinami etiniu požiūriu. Verslininkai, pasiekdami žmones savo tikslams pasiekti, priversti priimti sprendimus, kurie gali išprovokuoti etinių problemų kilimą. Tai didžia dalimi priklauso nuo pačių verslo subjektų moralinės brandos, teikiamų moralinių vertybių prioriteto. Šiaip ar taip verslininkui privalu turėti stiprius moralinius principus ir laikytis tam tikrų moralės standartų.
Apskaita  Referatai   (5,15 kB)
Šiuolaikinė raštvedyba apibūdinama kaip dokumentų valdymo sistema. Šiai sistemai būdingi tam tikri darbų su dokumentais procesai, kurie prasideda parengus ar gavus dokumentą ir baigiasi atrinkus dokumentus saugoti ar naikinti. Dokumentuose užfiksuota informacija yra svarbi vertybė. Sukauptos informacijos pagrindu priimami įvairaus lygio valdymo sprendimai. Efektyvūs bei objektyvūs sprendimai reikšmingi ne tik valstybės mastu.
Administravimas  Referatai   (4,86 kB)
Lietuvos valstybinę archyvų sistemą sudaro: Lietuvos Archyvų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jam pavaldūs valstybiniai archyvai bei kitos įstaigos: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos valstybės naujasis archyvas, Lietuvos centrinis metrikų archyvas, Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Lietuvos vaizdo ir garso archyvas, Lietuvos visuomenės organizacijų archyvas, Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus apskričių archyvai, Lietuvos archyvų biblioteka.
Administravimas  Referatai   (4,65 kB)
Kalbant apie raštvedybos norminį metodinį pagrindą reikia pirmiausiai išskirti, kam, kokiu tikslu yra formuojama tam tikra teisės aktų visuma, kodėl būtina plačiai ir labai detaliai reglamentuoti raštvedybos organizavimą bei tvarką. Todėl, manau, kad tikslinga pateikti raštvedybos organizavimo tikslus.
Administravimas  Referatai   (5,85 kB)
Šiuolaikinė raštvedyba apibūdinama kaip dokumentų valdymo sistema. Šiai sistemai būdingi tam tikri darbų su dokumentais procesai, kurie prasideda parengus ar gavus dokumentą ir baigiasi atrinkus dokumentus saugoti ar naikinti. Dokumentuose užfiksuota informacija yra svarbi vertybė. Sukauptos informacijos pagrindu priimami įvairaus lygio valdymo sprendimai. Efektyvūs bei objektyvūs sprendimai reikšmingi ne tik valstybės mastu. Nuo valdymo sprendimų kokybės priklauso ir verslo sėkmė ar nesėkmės.
Administravimas  Referatai   (4,3 kB)
Žmogų dokumentai lydi visą gyvenimą nuo pat gimimo ligi mirties. Sąvoka dokumentas yra kilusi iš lotyniško žodžio dokumentum - pamokantis pavyzdys,liudijimas,įrodymas.Dokumentas t.y.materialus objektas(popierius,magnetinė juostelė,kino juosta,nuotrauka ir t.t.),kuriame užfiksuota informacija apie faktus,įvykius,objektyvios tikrovės reiškinius ir žmogaus mąstymo veiklą. Dokumentas - juridinio ar fizinio asmens veiklos procese užfiksuota informacija,nepaisant būdo,formos ir laikmenos.
Administravimas  Referatai   (4,85 kB)
„Korupcija kelia grėsmę teisinei valstybei, demokratijai ir žmogaus teisėms, pakerta tinkamą valdymą, sąžiningumą ir socialinį teisingumą, iškreipia konkurenciją, stabdo ekonominę plėtrą ir kelia pavojų demokratinių institucijų stabilumui ir visuomenės moralės pagrindui" . Korupcija – tai vienas iš neigiamų kompleksinių socialinių reiškinių, sukeliantis aibę neigiamų padarinių socialinėje–politinėje, valstybės valdymo, ekonominėje bei tarptautinių santykių sferose.
Europos Sąjunga
2009-07-09
Korupcijos požymiai valstybės tarnyboje, kituose valstybės ir privačiame sektoriuose kenkia demokratijai, ekonomikai ir teisės sistemai, todėl rengiamos kovos su ja priemonės turi būti nuoseklios, visapusiškos ir ilgalaikės. Ypač daug dėmesio...
Politologija  Kursiniai darbai   (19,85 kB)
Pagrindinis mano darbo tikslo pavadinimas, mažai skiriasi nuo pagrindinės temos pavadinimo: mažų valstybių strategija. Lietuvos atvejis. Kad atsakyčiau į iškeltą savo tikslą, darbą suskirsčiau į keletą smulkesnių punktų, kurie padės...
Biurokratijos terminas dažnai apima koncentracijos arba galios siekimą. Biurokratija, suvokiama kaip idealus tipas, yra organizacijos principai, kurie realizuoja didele organizacijų įvairove. Idealiojo tipo bruožai yra sprendimų darymo racionalumas, socialinių santykių nuasmeninimas, užduočių rutinizavimas, valdžios centralizavimas. Biurokratas yra pareigūnas, kuris stengiasi sutelkti administracinę galią savo įstaigoje.
Politologija  Referatai   (11,31 kB)
Spartaus pilietinio tautos brendimo sąlyga - tai visuomenės orientavimasis politinių partijų spektre. Nepakanka žinoti tik partijos lyderį ir pagal jį formuoti savo politinę orientaciją. Kiekvienam piliečiui labai svarbu bent tos partijos, už kurią jis atiduoda savo balsą, pagrindinės vertybės, principai ir tikslai - tai, ką galima vadinti partijos ideologija. Taigi darbo tema yra aktuali.
Politologija  Referatai   (14,68 kB)
Aptariama vietos savivalda ir funkcijos šalies politiniame gyvenime, remiantis Vietos savivaldos įstatymu. Demokratijai įsišaknijus ne tik valstybių konstitucijose (teoriškai), bet ir visuomenės galvose, atsirado poreikis įtvirtinti nuolat linksniuojamus „demokratiškus principus“. Juolab kad, nesėkmės atveju, nebuvo ką prarasti. Taigi vienu iš tikslų tapo iš valstybės centrinės valdžios perimti savarankiškai valdyti vietinę valdžią. Tokiu būdu visame civilizuotame pasaulyje per pastaruosius šimtmečius didėjo vietos valdžios galios sprendžiant vietos valdžios reikalus.
Politologija  Referatai   (8,08 kB)
Nei vienoje visuomenėje nerasime jos narių elgesio taisyklių kodekso. Tokiame kodekse turėtų atsispindėti visos, toje visuomenėje egzistuojančios moralinės ir etinės normos. Dėja to padaryti neįmanoma, todėl bandoma įtvirtinti bent dalies visuomenės narių, dažniausiai priskiriamų tam tikrai profesijai, elgesio normas. Tokių kodeksų sudaymas tur
Politologija  Referatai   (16,09 kB)
Tvirtinama, kad tokių valdžios institucijų, kokia yra Europos Komisija arba bent panašių į ją daugiau nėra jokioje kitoje tarptautinėje organizacijoje ar pavieniai paimtoje kokioje nors kitoje pasaulio valstybėje.120 Ji yra tarsi kelių valstybės institucijų hibridas ir atlieka šias pagrindines funkcijas: - dalyvauja teisės aktų leidyboje per priskirtą jų ruošimo iniciatyvos teisę; - įgyvendina priimtus sprendimus; - prižiūri, kad būtų laikomąsi Bendrijų steigimo sutarčių;
Politologija  Konspektai   (5,04 kB)
Integracija – tai atskirų dalių sujungimas į vieną sistemą. Santykiai tarp tų dalių ir jų funkcijos yra koordinuoti bei subordinuoti ir reguliuojami visos sistemos interesų atžvilgiu. Pagal savo mąstą ir sprendžiamų klausimų sudėtingumą integracija gali būti globalinė (pvz., JTO) ir regioninė (pvz., Europos Sąjunga). Integracijos procese gali dalyvauti valstybės, viršnacionalinės institucijos, įmonės, visuomeninės organizacijos.
Politologija  Konspektai   (21,77 kB)
Kokie reikalavimai keliami vairuotojui, vežančiam krovinius ir kokie – vežančiam keleivius? Krovinius vežančio vairuotojo minimalus amžius turi būti: a) transporto priemonės, kurios didžiausias leistinas svoris kartu su priekaba ar puspriekabe neviršija 7,5 tonos – 18 metų; kitų transporto priemonių: – 21 metai arba – 18 metų, jei šis asmuo turi vienos iš Susitariančiųjų Šalių pripažintą profesinio išsimokslinimo liudijimą, patvirtinantį, kad jis yra baigęs transporto priemonių, kuriomis keliais vežami kroviniai, vairuotojų rengimo kursus.
Politologija  Konspektai   (17,23 kB)
Lietuvių kalbą sudaro įvairios jos apraiškos – tai bendrinė kalba, tarmės, profesinė kalba, žargonas it kt . Svarbiausias ypatumas, skiriantis bendrinę kalbą nuo kitų tautos kalbos apraiškų yra sąmoninga raiškos priemonių atranka, palaikymas, ugdymas ir puoselėjimas. Bendrinės kalbos pagrindą sudarė gyvoji liaudies kalba, tautosaka, grožinė literatūra: tereikėjo iš jų atsijoti tai, kas sava, atitinka bendruosius lietuvių kalbos dėsnius ir polinkius. Tobulinant ir toliau kuriant bendrinę kalbą ( pavyzdžiui kad ir naujus terminus) taip pat yra žiūrima jau esamų normų ir taisyklių). Kalbos normos yra diegiamos į vartoseną – pirmiausia per mokyklą, paskui – per viešąsias informacijos priemones.
Viešųjų elektroninių paslaugų teikimas pastaruoju metu yra viena iš svarbiausių, o neretai ir pati svarbiausia daugelio pasaulio valstybių strategijos dalis. Daugelio šalių vyriausybės įžvelgia didelę nauda pereinant nuo viešųjų paslaugų teikimo įprastais būdais (paprastai grįstu tiesioginiu bendravimu bei popierinių formų pildymu) prie viešųjų paslaugų teikimo elektroninėmis formomis. Informacijos technologijų panaudojimo galimybės viešojo administravimo sektoriaus darbo modernizavimui yra labai plačios.
Informatika  Referatai   (7,29 kB)
Informacinių technologijų priemonės vis sparčiau įgauna didelę reikšmę žmonių darbe, kasdieniniame bei visuomeniniame gyvenime. Tyrimų bendrovės “TNS Gallup” atliktais tyrimų duomenimis Lietuvoje 2007 m. pradžioje nešiojamus ar stalo kompiuterius turėjo 43 procentai šalies gyventojų, o septyni iš dešimties kompiuterių buvo prijungti prie interneto tinklo.
Informatika  Referatai   (9,1 kB)
Informacinės visuomenės samprata buvo suformuluota XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje. Patį terminą „informacinė visuomenė“ 1963 m. pirmą kartą pavartojo Tadao Umesao straipsnyje apie visuomenės evoliucijos teoriją ir nurodė informacijos industrijos plėtrą. Kiti šaltiniai šio termino autoriumi laiko Tokijo technologijos instituto profesorių J.Chajaši. Šiaip ar taip, Japonijos mokslininkai pirmieji apibrėžė savo vyriausybei informacinės visuomenės kontūrus. Informacinės visuomenės idėjos sparčiai plito JAV ir Europoje.
Informatika  Namų darbai   (5,04 kB)
Folders – atidaro tinklo svetainės aplankų (katalogų) sąrašą, kuriame nurodyti ir failų bei juos atitinkančių tinklapių pavadinimai, dydis, paskutinio keitimo data ir kas keitė. Reports – atidaro informacijos apie tinklo svetainę santrauką (pvz., bendrą failų, paveikslėlių skaičių ir dydį, nuorodų skaičių). Navigation – leidžia peržiūrėti ir keisti tinklo svetainės struktūros diagramą.
Informatika  Konspektai   (17,87 kB)
Pirmųjų politinių idėjų atsiradimas Europoje yra siejamas su senovės graikų valstybingumo susidarymu VIII – VI a. prieš mūsų erą. Politinės minties vystymuisi Senovės Graikijoje didelės reikšmės turėjo tai, kad graikai vertėsi laivininkyste ir prekyba. Tai leido geriau pažinti pasaulį, perimti kitų šalių patyrimą ir pažiūras, sąlygojo teorinį mąstymą.
Filosofija  Rašiniai   (4,54 kB)
Darbo aktualumas. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo, įsigaliojusio 2002 m. sausio 1d., 55 straipsnyje nustatytas Lietuvos vieneto pajamų (pelno) juridinio tarptautinio dvigubo apmokestinimo išvengimo mechanizmas. Lietuvos vienetas iš apskaičiuoto pelno mokesčio sumos gali atskaityti pelno mokesčio arba jam tapataus mokesčio, sumokėtą užsienio valstybėje, Pelno mokesčio įstatymo nustatytą tvarka.
Elektronika  Kursiniai darbai   (3,75 kB)
Miegas ir sapnai
2009-07-09
Šiame darbe nagrinėsime miegą, jo sutrikimus bei kitus aspektus. Šio darbo tikslas - išnagrinėti ir išanalizuoti miegą, jo sutrikimus bei kitus aspektus. Šio darbo aktualumas - visi mes ilsimės ir miegame, o norint gerai paisėti būtina gerai išsimiegoti, o esant miego sutrikimams tai padaryti yra gan sudėtinga, tad žinant šiuos sutrikimus ir kaip juos pašalinti galėsime gerai pailsėti.
Biologija  Namų darbai   (1,5 kB)
Gamybinė praktika buvo atliekama Aplinkos apsaugos ministerijoje. Pagal sudarytą trišalę sutartį tarp VGTU ir Vilniaus regioninio Aplinkos apsaugos departamento ir pagrindinių studijų Aplinkos apsaugos inžinerijos studijų programos ... Praktikos tikslas: išanalizuoti Vilniaus RAAD aplinkosauginės veiklos f-cijas ir pateikti ataskaitas.
Kita  Namų darbai   (4 kB)
Valdymo sistemos
2009-07-09
Šiame kūrinyje pateikiamas Ignalinos miškų urėdijos valdymo sistemos projektas. Projektavimo tikslas – parengti efektyvią, moksliniais pagrindais pagrįstą Ignalinos miškų urėdijos valdymo sistemą. Projektavimo objektas – Ignalinos miškų urėdija. Projektavimo rezultatai: suprojektuotas 50,5 etatų valdymo personalas ( 15,5 etatai administracijoje, 35 struktūriniuose padaliniuose), 2 valdymo lygiai ( urėdijos, girininkijos), Ignalinos miškų urėdijos struktūra, sudaryta girininko pavaduotojo pareigybinė instrukcija
Visame pasaulyje nėra nei vienos vienodos organizacijos – kiekviena iš jų yra skirtinga, t.y. unikali savo struktūra, tradicijomis, valdymo stiliumi, tačiau visas jas veikia tiek išorinė, tiek ir vidinė aplinkos. Pirmasis mokslininkas, kuris pažymėjo tikslų svarbą organizacijai buvo – H. Emersonas. Savo veikale pavadintame „Dvylika našumo principų“ jis teigė, kad visos įmonės, organizacijos turėtų turėti suformulavusios aiškius tikslus (ko jos nori pasiekti, koks turi būti darbo rezultatas, kokie šio rezultato įvertinimo kriterijai).
Šiame projekte suplanuotas 52000 gyventojų miestas. Pagal gyventojų skaičių miestas suskirstomas į du gyvenamuosius rajonus, kurie dar suskirstomi po penkis mikrorajonus. Pagal vėjų rožę ir reljefą apsprendžiamas gyvenamųjų rajonų, pramonės ir poilsio zonų išdėstymas. Nustatomas miestą kuriančios grupės įdarbinimas, tai yra nustatomas reikalingas pramonės įmonių skaičius. Toliau atliekami socialinės infrastruktūros poreikio skaičiavimai mikrorajonams, gyvenamųjų rajonų ir viso miesto.
Socialinė parama kartu su socialinių draudimų sudaro socialinės apsaugos sistemą. Socialinė parama yra antroji sudėtinė socialinės apsaugos sistemos dalis. Jos paskirtis – užtikrinti būtiniausių poreikių patenkinimą asmenims, kurių pajamų iš darbo, socialinio draudimo ir kitų šaltinių neužtenka šiems poreikiams patenkinti (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 1999, p 92).
Sociologija  Kursiniai darbai   (15,75 kB)
Socialinė gerovė
2009-07-09
Socialinė gerovė tapo begaline, įvairia ir kompleksiška institucija. Kai gerovės politikoje ir programose vyksta pokyčiai, jie paliečia milijonus žmonių ir net specialistai turi sunkumų nepakankamai įvertindami plačiai plintančius pokyčius nuo iš pirmo žvilgsnio reliatyviai mažų pakeitimų tiksluose, metoduose ar veikloje.
Sociologija  Kursiniai darbai   (22,09 kB)
Pensijų sistema
2009-07-09
Europoje socialinis draudimas atsirado 19 amžiaus pabaigoje kaip pramoninės revoliucijos padarinys. Lietuva ilgai buvo agrarinė valstybė. Socialinis draudimas buvo įteisintas tik 1926 m., bet jis nebuvo visuotinis. Veikė tik atskiros draudimo rūšys. 1940 m. sovietų okupacija nutraukė dar nespėjusias susiklostyti socialinio draudimo tradicijas.
Sociologija  Kursiniai darbai   (18,78 kB)
Neįgaliųjų integracijos į visuomenę problemos. Neįgaliųjų integracijos į visuomenę uždaviniai. Norint didinti, palaikyti ir stiprinti asmens, visuomenės sveikatos potencialą, apsaugoti ir užkirsti galimiems pavojams kelią, imamasi įvairių veiksmų, tai įvardijama kaip sveikatinimo veikla. Ją apima: sveikatos priežiūra, farmacija ir kita veikla (mokslinė ir praktinė, susijusi su higiena, užkrečiamų ligų profilaktika), kurią nustato Sveikatos apsaugos ministerija ir šią veiklą įgyvendina tik sveikatos priežiūros specialistai, įmonės, kuriose dirba gydytojai ar žmonės, tam tikra tvarka įgiję teisę į šią veiklą.
Sociologija  Referatai   (5,35 kB)
Šio darbo tikslas - pasirinkti tris teisėsaugos institucijas, jas išanalizuoti ir išsiaiškinti ar šioje institucijoje vyrauja korupcija. Lietuvos policija. Institucijos istorija. Lietuvos policijos ištakos susijusios su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu 1918 metų vasario 16d., kai vienas iš pirmųjų besikūriančios Lietuvos valstybės uždavinių buvo policijos kūrimas.
Sociologija  Analizės   (8,09 kB)
Buvo pristatytas statybos ir dizaino kolegijoje, komandos ir grupės palyginimai, bet daugiau buvo apie komandą ir nebuvo aiškiai pasakyta, kuo skiriasi komanda nuo grupės.
Rinkodara  Referatai   (8,77 kB)
Sidras “Fizz” – vienas iš pirmųjų šios rūšies alkoholinių gėrimų, pasirodęs Lietuvos rinkoje. Tik įvedus šį gėrimą į rinką, paklausa buvo gana didelė, ilgainiui vartotojai jį pamėgo ne tik dėl išskirtinų šio gėrimo savybių...
Rinkodara  Analizės   (6,45 kB)
Kiekvienas iš mūsų esame keliavę ir tikraiusiai ne vienam teko apsistoti kokioje nors apgyvendinimo įstaigoje ar tiesiog susidurti, girdėti apie ją. Manau, kad ši tema yra labai aktuali keliautojams, turistams, verslininkams, sportinininkams ir t.t.
Rinkodara  Analizės   (4,56 kB)
Kursinis, pristatytas MRU 2008 m., įvertinimas - 10. “Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą.”
Pedagogika  Kursiniai darbai   (19,98 kB)
1993 m. buvo parengta ir 1994 m. LR Vyriausybės patvirtinta Nacionalinė Lietuvos transporto plėtros programa, kuri aprėpė laikotarpį iki 2015 metų, atliko svarbų vaidmenį atkuriant ir plėtojant Lietuvos transporto sistemą. Programa neblogai buvo įvertinta ir tarptautiniu mastu. Tačiau Europos ir kitose valstybėse susiklostė tradicija peržiūrėti nacionalines transporto plėtros strategijas kas 4-5 metai.
Mechanika  Kursiniai darbai   (12,6 kB)
Konspekte nagrinėjama: 7 turizmo komponentai, apgyvendinimo rūšys, maisto pateikimo rūšys, viešbučio kambarių rūšys, viešbučio administravimo sistema. Viskas anglų kalba.
Anglų kalba  Konspektai   (0,86 kB)
Skaičiavimo sistemos. Pozicinės skaičiavimo sistemos. Dešimtainė skaičiavimo sistema. Dvejetainė skaičiavimo sistema. Aštuonetainė ir šešioliktainė skaičiavimo sistema. Informacijos kodavimas. Kodai. Dvejetainiai – dešimtainiai kodai. Cikliniai kodai. Klaidas aptinkantys ir jas ištaisantys kodai. Kiti kodai. Informacijos kodavimas tinkle. Viešo rakto kodavimo būdas. Kodavimas keliais raktais. Saugaus pašto protokolai.
Informatika  Referatai   (9 psl., 14,85 kB)
Tarptautinės finansų institucijos. Kas tai yra Tarptautinis Valiutos Fondas. Įkūrimo istorija. Organizacinė struktūra. Narystė. Veikla. Kapitalas ir finansinė struktūra. Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla. Specialūs fondai. TVF kreditinės operacijos. Kreditų sąlygotumas. TVF vaidmuo tarptautinių valiutinių – kreditinių santykių reguliavime. TVF ir jo ekonominės – finansinės analizės. Lietuvos dalyvavimas Tarptautiniame Valiutos Fonde. Ekonominių reformų programa iki 1993 metų birželio mėnesio. Tikslai. Pagrindiniai reformos programos elementai. Reformos vykdymo kriterijai ir grafikas. Statistiniai reikalavimai. TVF paskolos Lietuvai bei jų paskirstymas. Užsienio paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Tauro" komercinį banką. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Hermio” komercinį banką. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Turto” komercinį banką. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Šiaulių” komercinį banką.
Finansai  Diplominiai darbai   (36 psl., 91,07 kB)
Stojimo į ES proceso aktualijos. ES techninė pagalba Lietuvai. Nacionalinė PHARE programa. Nacionalinė PHARE Bendradarbiavimo abipus sienos programa. PHARE Daugiašalė programa. PHARE Horizontalios programos. ES programos. Nacionalinės teisės peržiūra ("SCREENING"). Lietuvos dalyvavimas politiniame dialoge su Europos Sąjunga. Lietuvos ir Europos Sąjungos santykių apžvalga. Ekonominis bendradarbiavimas su Europos Sąjunga. Europos sutarties vykdymas. Prekyba su Europos Sąjunga
Politologija  Referatai   (24 psl., 142,32 kB)
Valstybės sąvoka
2009-06-15
"Valstybės" termino istorija. Valstybės egzistavimo būdai. Valstybė kaip organizuota viešoji valdžia. Valstybė kaip daugiamatė hierarchija. Valstybė kaip teritorinė organizacija. Valstybė kaip suvereni organizacija. Valstybė kaip prievartos organizacija. Dalis valdo visumą. Visuomenės konfliktų rūšys. Visuomeniniai valstybės pagrindai. Individo, gyvenimas bei jo prasmė labai priklauso nuo santvarkos tos valstybės, kurios pilietis jis yra, nuo valdžios struktūrų bei valdymo priklauso ir mūsų visų reikalai. Esame įvairių grupių nariai, o šių grupių veiklumą lemia tiek valstybė, tiek jų tarpusavio santykiai. Politika – teisėta veiklos forma tada, kai kyla iš poreikio siekti tikslų, vertingų visiems. Politika – valstybės valdymo menas – turi savus dėsnius bei principus.
Politologija  Pagalbinė medžiaga   (12 psl., 26,59 kB)
PHARE yra Europos Sąjungos ekonominės pagalbos programa, kuri finansuoja ekonomines ir socialines reformas Centrinėje ir Rytų Europoje, padėdama šio regiono šalims sukurti rinkos ekonomikas, paremtas laisva privataus sektoriaus iniaciatyva. Europos Bendrija pripažino trijų Baltijos valstybių - Estijos, Latvijos ir Lietuvos - nepriklausomybę 1991 m. rugpjūčio mėn. Atskiros prekybos ir bendradarbiavimo sutartys tarp EB ir kiekvievos šalies buvo pasirašytos 1992 m. gegužės mėn. Šios sutartys su Lietuva ir Latvija įsigaliojo 1993 m. vasario mėn., su Estija - mėnesiu vėliau.
Politologija  Referatai   (5 psl., 12,63 kB)
Kalba ir kilmė. Švietimas. Spauda, spaustuvės, bibliotekos. Architektūra. Dailė. Menas ir teatras. Bajorijos reikšmė pradėjo kilti dar Vytauto laikais. Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausimais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės. Bajorai buvo aukščiausias luomas, turėjęs daugiausia teisių ir mažiausiai pareigų. Iš visų pareigų likusi tik vienintelė karo prievolė. Kai pagaliau išnyko ir ši, bajorai beturėjo tik teises, o pareigų jokių. Mokesčius jie mokėdavo tik tada, kai juos patys seime užsidėdavo.
Istorija  Referatai   (3 psl., 8,2 kB)
Stojimo į ES proceso aktualijos. ES techninė pagalba Lietuvai. Nacionalinė PHARE programa. Nacionalinė PHARE Bendradarbiavimo abipus sienos programa. PHARE Daugiašalė programa. PHARE Horizontalios programos. ES programos. Nacionalinės teisės peržiūra ("SCREENING"). Lietuvos dalyvavimas politiniame dialoge su Europos Sąjunga. Lietuvos ir Europos Sąjungos santykių apžvalga. Ekonominis bendradarbiavimas su Europos Sąjunga. Europos sutarties vykdymas. Prekyba su Europos Sąjunga.
Politologija  Referatai   (24 psl., 141,04 kB)
PVM ir jo vaidmuo. Užsienio šalių praktika. PVM ypatumai Lietuvoje. PVM taikymo praktikoje problemos. PVM privalumai. Praktinis PVM apskaičiavimas. PVM deklaracija ir etikos sąžiningumo scenarijus. PVM deklaracijos pildymas. Etikos sąžiningumo scenarijus. Daugelyje pasaulio šalių mokesčių sistemas sudaro įvairūs mokesčiai, tačiau labiausiai paplitęs yra pridėtinės vertės mokestis. Valstybėje, kurioje yra įvestas šis mokestis, jį moka kiekvienas. Juk PVM yra vartojimo mokestis, jį sumoka galutinis vartotojas, nesvarbu, ar jis yra fizinis ar juridinis asmuo. Šiam mokesčiui yra skiriama daug dėmesio, įvairių šalių ekspertai mėgina išsiaiškinti PVM taikymo privalumus ir trūkumus.
Finansai  Kursiniai darbai   (22 psl., 32,61 kB)
Asinchroninis duomenų perdavimas. ATM modelis. ATM lygmuo ir virtualieji kanalai. ATM sąsajos. ATM ląstelių antraščių formatai. ATM komutatorių valdymo aspektai. ATM komutatorių administravimo aspektai. Ląstelių komutacijos laukų tipai. Paskirstytos terpės CSF laukai. Erdvinio padalijimo CSF laukas. Bendrieji ATM komutatorių realizacijos principai. Didesnės talpos ATM komutatoriai. Fotoniniai ATM komutatoriai.
Elektronika  Brėžiniai   (10 psl., 393,04 kB)
Konfigūracijos valdymas. Klaidų valdymas ir transakcija. Sistemos administravimas. Duomenų failo perdavimas ir valdymas. Vartotojo prisijungimo saugumas. Informacijos apdorojimo serveris (Information Handling Server, IHS) atlieka centralizuotą informacijos registravimą, kuri gali ateiti spontaniškai iš tinklo elemento arba valdymo taikomųjų programų. Pranešimai, kurie yra išsiųsti tinklo elementų, gali būti skirtingo tipo aliarmų. Transakcijų registravimo apdorojimo sąsaja vykdo transakcijų registravimo (komandos ir aliarmo registravimas), duomenų atstatymo ir administravimo funkcijas.
Elektronika  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 7,61 kB)
Tinklo valdymo sistemos. Funkcinės valdymo sritys (pagal ISO). Interneto valdymo informacijos bazė (MIB). Interneto tinklo valdymo protokolai. SNMP tinklo valdymo protokolas. Interneto tinklo valdymas - sudėtingas (kompleksinis) tinklo valdymo procesas, leidžiantis maksimizuoti tinklo efektyvumą ir našumą.
Elektronika  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 11,86 kB)
Komutatoriuje realizuotos apsaugos ir monitoringo sistemos. Apsaugos sistemą sudaro posistemės: prevencijos;p risijungimo administravimo; duomenų persiuntimo apsaugos; prevencijos positemė. Ši posistemė realizuojama TACACS+ (Terminal Access Controller Access Control System) prisijungimo kontrolės protokolo pagalba.
Elektronika  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 10,82 kB)
Strateginio valdymo teoriniai aspektai. Strateginio valdymo samprata. Strateginio valdymo modelių analizė. Strategijų rūšys. Strategijos formavimo procesas. Tikslai ir misija. Strategiją veikiančių veiksnių įvertinimas. Aplinkos įvertinimas. Konkurencingumo įvertinimas. Strategijos formavimas UAB "Interscalit" pavyzdžiu panaudojus ES struktūrinius fondus. Verslo raida ir ūkinės veiklos rezultatai. Bendrovės misija, vizija ir kokybės politika. Tiksliniai rinkos segmentai. Finansinė būklė. Gamybos technologija. Gamybos procesas. Daigstymo technologijos. Pardavimo rinka ir konkurentai. Pardavimo rinkos. Rinkos segmentai. Konkurentai. Numatoma įdiegti technologija. Technologinio kompleksiškumo privalumai. SWOT analizė. Rizikos analizė. Valdymo rizika. Išorinė rizika. Įmonėje taikomos strategijos. Numatytos priemonės bendrovės strategijos įgyvendinimui. Pajamų ir sąnaudų prognozavimas. Bendrosios skaičiavimų rengimo prielaidos. Labiausiai tikėtinas scenarijus. Alternatyvūs prognozės scenarijai. Bendrovės strategijos įgyvendinimas negavus ERPF paramos.
Vadyba  Diplominiai darbai   (73 psl., 216,05 kB)
Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.
Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)
Firmų tinklaveika. Strateginės bendrovių sąveikos. Horizontaliosios bendrovės ir globaliniai verslo tinklai. Tinklų veikla: “Cisco” modelis. Informacinės technologijos ir tinklaveikos įmonė. Kultūra, institucijos ir ekonomikos organizavimas: Rytų Azijos verslo tinklai. Rytų Azijos verslo tinklų tipologija. Kultūra , organizacijos ir institucijos: azijos verslo tinklai. Daugianacionalinės įmonės, transnacionalinės bendrovės ir tarptautiniai tinklai. Informacionalizmo dvasia.
Rinkodara  Ataskaitos   (12 psl., 25,61 kB)
Pareiginių nuostatų sudarymas – tai svarbus procesas, atliekamas organizuojant personalą bei jo darbą įmonėje. Nuo šio, darbą reglamentuojančio dokumento priklauso, kaip dirbs jūsų pavaldiniai, ar bus pasiekiama optimaliausių darbo rezultatų, tinkamai paskyrus pareigas darbuotojams, įvertinus jų turimą kompetenciją. Taigi pirmajame skyriuje ,,Darbo vietos aprašymo sąvoka“ trumpai supažindinsiu su darbo vietos sąvoka, ką ji reiškia ir kuo ji yra svarbi. Kitame skyriuje kiek plačiau panagrinėsiu darbo vietos aprašymo turinį, t.y. pareiginių nuostatų sudedamąsias dalis, bei palyginsiu šių dokumentų rekomenduojamų dalių išskyrimą skirtingose literatūrose. Trečiajame skyriuje rasite pateiktą biuro darbuotojo – administratoriaus pareiginių instrukcijų pavyzdį.
Vadyba  Referatai   (11 psl., 26,26 kB)
Įvadas, apsinuodijimas ir jo rūšys, apsinuodijimas per burną, apsinuodijimas pro kvėpavimo takus, apsinuodijimas per odą ir gleivinę, kenksmingų medžiagų patekimas į akis, išvados, literatūros sąrašas.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (13 psl., 28,59 kB)
Įvadas. Klaidos. Nevartotinos svetimybės (barbarizmai). Vertalai. Semantizmai. Žodžių daryba: su priešdėliais, būdvardžių priesagos. Skaitvardžiai. Įvardžiai. Linksnių vartojimo klaidos. Padalyvis. Išvados.
Lietuvių kalba  Namų darbai   (9 psl., 20,31 kB)
Įvadas, svečių susodinimo prie stalo būdai, svečių priėmimas su sutuoktiniais, svečių priėmimas be sutuoktinių, svečių sėdėjimo vietų sužymėjimas, kiti patarimai, išvados, literatūros sąrašas, santrauka, diskusiniai klausimai.
Etika  Referatai   (9 psl., 17,29 kB)
Tarnybinės dovanos
2009-05-20
Įvadas. Tarnybinės dovanos. Dovanos verslo partneriams. Užsienio šalių dovanų teikimo tradicijos. Asmeninės, šeimyninės dovanos. Vestuvinės dovanos. Dovanos naujagimiui. Kaip dovanoti tarnybinę dovaną. Padėkos už dovanas. Išėjimas iš darbo. Kyšis Lietuvos Respublikos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas. Išvados
Etika  Referatai   (15 psl., 27,56 kB)
Įvadas. Darbo aplinka. Darbo aplinkos veiksniai. Darbo aplinkos mikroklimatas. Triukšmas. Virbacija. Spinduliavimas. Cheminė darbo aplinka. Nelaimingi atsitikimai darbe ir profesinės ligos. Nelaimingi atsitikimai darbe. Profesinės ligos. Žalos atlyginimas. Išvados.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (15 psl., 29,75 kB)
Personalo vadybos samprata, pradėta praktikuoti Vakarų šalyse 1980 metais, atskleidė naują požiūrį į organizacijoje dirbantį žmogų, jo indėlį į organizacijos veiklos rezultatus ir kartu naujas įmonės konkuravimo galimybes. Darbuotojas buvo pripažintas svarbiu siekiant įmonės verslo strategijos sėkmės ir kuriant jos konkurencinį pranašumą. Galima teigti, kad sėkmingai besivystančios Lietuvos, bendros su užsieniu įmonės vis daugiau dėmesio skiria personalo vadybos problemoms. Ypač akcentuojamos darbuotojų kompetencijos ugdymo, karjeros, motyvavimo, atsakomybės problemos. Derinamas pažangus Vakarų šalių patyrimas su Lietuvoje susiformavusiomis tradicijomis ir aplinka, nes tik tokiu būdu užtikrinamas personalo vadybos efektyvumas. Personalo vadyba yra svarbus veiksnys įmonės veikloje. Kad įmonės veikla būtų veiksminga reikia gerai išmanyti ir mokėti valdyti personalą, taip pat žinoti personalo turinį ir principus, kuriais vadovaujantis darbas įmonėje būtų efektyvus ir naudingas, darbuotojai būtų motyvuoti ir visus tenkintų įmonės rezultatai.
Vadyba  Referatai   (12 psl., 23,03 kB)
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso įsigaliojimas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso įgyvendinimo tvarka. Bendrosios nuostatos. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso paskirtis. Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas. Nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas. Nusikalstamos veikos stadijos ir formos. Baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Bausmė. Bausmės skyrimas. Baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas. Baudžiamosios atsakomybės senatis. Teistumas. Nusikaltimai žmogaus gyvybei.
Teisė  Pagalbinė medžiaga   (122 psl., 94,85 kB)
Vartotojų elgsenos modeliai. Kultūros faktoriai. Motyvacija. Suvokimas. Įsisavinimas. Įsitikimai ir pažiūros. Vartotojų lojalumo tyrimas. Lojalumas monopoliui. Lojalumas, kai nėra paprasta pakeisti paslaugų teikėją. Skatinamas lojalumas. Lojalumas dėl įpratimo. Atsidavimas. Apsisprendimo pirkti procesas. Sekant ilgalaikę verslo praktiką, dažniausiai išskiriamos penkios pagrindinės verslo orientacijos: gamybos, prekės, pardavimo, marketingo ir socialinio-etinio marketingo. Galima teigti, jog šios orientacijos evoliucionavo viena iš kitos.
Rinkodara  Referatai   (14 psl., 40,71 kB)
Nei vienoje visuomenėje nerasime jos narių elgesio taisyklių kodekso. Tokiame kodekse turėtų atsispindėti visos, toje visuomenėje egzistuojančios moralinės ir etinės normos. Dėja to padaryti neįmanoma, todėl bandoma įtvirtinti bent dalies visuomenės narių, dažniausiai priskiriamų tam tikrai profesijai, elgesio normas. Tokių kodeksų sudaymas turėtų apsaugoti likusios visuomenės narių dalies interesus. Kuo reikšmingesnės užimamos pareigos, tuo labiau juntamos netinkamo elgesio pasekmės. Valdžios atstovų, policijos pareigūnų, valstybės tanautojų bei kitų valdžios institucijų darbuotojų etikos pažeidimai tiesiogiai/netiesiogiai juntami visiems šalies gyventojams. Esant korumpuotai visuomenei, tokių kodeksų, taisyklių nebuvimas ir jokių sankcijų netaikymas suteikia darbuotojams teisę elgtis visiškai laisvai ir siekti savų interesų. Tokiu asmenys, tarnaujantys visuomenės interesams veikia korupuotai, kaip ir pati visuomenė. Darbas rašytas 2006 m.
Politologija  Namų darbai   (12 psl., 43,17 kB)
Elektroninių viešųjų paslaugų apibrėžimas. Viešųjų elektroninių paslaugų teikimo modeliai. Elektroninių viešųjų paslaugų klasifikavimas pagal brandos fazes. Viešųjų elektroninių paslaugų poreikis Lietuvoje. Įdiegtų viešųjų elektroninių paslaugų nauda. Teikiama viešųjų elektroninių paslaugų kokybė Lietuvoje. Lietuvos viešojo sektoriaus elektronines paslaugas ir elektroninę valdžią reglamentuojantys dokumentai. Darbas rašytas 2008 m., įvertinimas - įskaita.
Informatika  Namų darbai   (9 psl., 24,17 kB)
Žiniasklaida
2009-04-19
Žiniasklaidos rūšys ir funkcijos. Žurnalistinių vertybių žlugimas. Didžiulė mulkinimo mašina? Žvilgsnis į nūdienos naująją žiniasklaidą ir jos užuomazgas. Žiniasklaida ir konfliktinė hegemonija. Lietuvos visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida fenomenas. Žiniasklaida ir demokratija. Nepilnamečių nusikalstamumas ir žiniasklaida žiniasklaida ir agresija. Psichologinis žiniasklaidos poveikis. Elektroninė žiniasklaida. Internetinė žiniasklaida. Jos galimybės.
Žiniasklaida  Konspektai   (54 psl., 95,73 kB)