15 skaidrių: Angliavandeniai Polisacharidai Krakmolas Cheminės savybės Fizikinės savybės Naudojimas Celiuliozė Cheminės savybės Fizikinės savybės Naudojimas Išvados Naudota literatūra

Chemija  Referatai   (15 psl., 251,39 kB)

Nutukimas - organizmo būsena, arba liga, kai žmogaus kūne yra pernelyg didelis riebalinio audinio kiekis, imantis trukdyti normaliam organizmo funkcionavimui. Didelis nutukimas gali sukelti ar sukelia pavojų sveikatai ar gyvybei. Tik 1-2 proc. žmonių nutunka dėl sutrikusios medžiagų apykaitos, visi kiti dėl netinkamos mitybos ,mažo fizinio aktyvumo, dažniausiai dėl persivalgymo.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (13 psl., 26,62 kB)

Labai daug naudingos informacijos pasiruošti biologijos valstybiniam egzaminui. iologija – mokslas apie gyvybę. Jis tyrinėja gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos egzistavimo ir vystimosi dėsnius. Biologijos tyrimo objektas yra gyvieji organizmai, jų sandara, funkcijos, gamtinės bendrijos. Biologijos mokslo sistema aiškina gyvosios gamtos esmę, formos, vystimosi ir tai yra vadinama – bendrąja biologija . Tam tikrus objektus tyrinėja specialūs mokslai.

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (73 psl., 658,89 kB)

Papraščiausią gyvą organizmą sudaro vienintelis struktūrinis vienetas - ląstelė. Sudėtingesnius organizmus - gyvūnus ir augalus - sudaro šimtai, net milijonai ląstelių; visi organizmai turi daug bendrų požymių, bet svarbiausias jų yra dauginimasis. Kiti požymiai yra judėjimas, reagavimas į aplinką, gebėjimas panaudoti sau aplinkos energijos šaltinius; tai priklauso nuo tam tikrų ląstelės molekulių - fermentų veiklos.

Geografija  Referatai   (6 psl., 176,6 kB)

Sviestas – pieno produktas. Gaminamas išsukant grietinę ir atskiriant vandenį. Dažniausiai naudojamas kaip užtepas ant duonos, taip pat kepimui, pyragams, troškinimui bei padažams gaminti. Sviesto yra gana daug tipų, besiskiriančių ongonoleptinėmis savybėmis, komponentų kiekiu, biologiniu vertingumu, paskirtimi.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (7 psl., 10,75 kB)

TIPAS/ KLASĖ/ ATSTOVAS KŪNO SANDARA KŪNAS DANGA, RAUMENYS, JUDĖJIMAS VIRŠKINIMAS KVĖPAVIMAS Sarkodiniai/ Amebos/ Didžioji ameba Kūnas sudarytas iš pusiau skystos citoplazmos, kurios viduje yra vienas branduolys. Citoplazma skirstoma į ektoplazmą ir endoplazmą . Neturi skeleto, tačiau daug amebų turi kiautus. Turi nepastovias kūno išaugas-pseudopodijas. Neturi pastovios kūno formos-jų išvaizda nuolat keičiasi. Ektoplazmos paviršius yra sutirštėjęs ir sudaro ploną paviršinę plėvelę-plazmolemą, kiti sekretuoja kriaukles ar skeleto darinius. Juda pseudopodijų pagalba. Minta dumbliais, bakterijomis ar kitais pirmuoniais(yra ir parazituojančiu) Maistą paima pseudopodijomis, kurių skaičius nėra pastovus. Mitybos būdas-fagocitozė(kietų maisto dalelių paėmimas) bei pinocitozė(skystų maisto dalelių paėmimas). Virškinimas vyksta virškinamojoje vakuolėje Kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi, patenkančiu į citoplazmą pro visą kūno paviršių.. Žiuželiniai/ Euglenos/ Žalioji euglena Ji yra verpstės formos, užpakalinis jos galas nusmailėjęs.Pastovi kūno forma. Citoplazmoje yra chromatoforų, kuriose yra chlorofilo grūdelių. Turi viena branduolį. Priekiniame ląstelės gale yra rezervuaras, kuriame įsilieja greta esančių pulsuojančių vakuolių turinys. Aplink pulsuojančią vakuolę išsidėsčiusios surenkamosios vakuolės, kurios surenka skystį ir perduoda jį į centrinę pūslelę.Turi du žiuželius, kurių vienas žymiai ilgesnis. Kūną dengia pelikulė. Ląstelę į priekį varo žiuželio judesiai. Miksotrofai(gali maitintis autotrofiškai ir heterotrofiškai). Chromatoforose esančių smulkiųchlorofilų dėka gali vykdyti fotosintezę, kurios produktas-artima krakmolui medžiaga. Tamsoje paraamilo grūdelių smarkiai sumažėja, ir ji pradeda maitintis tik organinėmis maisto medžiagomi osmoso būdu-heterotrofiškai ištirpusiomis organinėmis medžiagomis, susidarančiomis pūvant įvairiems negyviems organizmams. Visu kūno paviršiumi vandenyje ištirpusiu deguonimi. Sporagyviai/ Kokcidiniai/ Maliarinis plazmodijus Pastovi kūno pastovi. Dauguma neturi lokomotorinių organų. Turi vieną branduolį. Kai kurių kūną dengia pelikulė. Minta eritrocitų hemoglobinu. Blakstienuotieji/ Infuzorijos/ Klumpelė Pastovi kūno forma. Juda dėka blakstienėlės. Klmpelės kūną dengia pelėkulė. Po pelėkule yra pailgos pūslelės-trichocistos, kurias sudirginus, pro pelėkulėje esančias angeles, jos išmeta ilgus standžius, į aukos kūną susmingančius siūlus. Turi du branduolius-vegetatyvinį(makro) ir generatyvinį(mikro) Makrobranduolyje gausu DNR su poliploidiniu chromosomų skaičiumi, čia susidaro informacinė ir kitos RNR, kurios dalyvauja baltymams sintetinantis ribosomose. Šio branduolio pagrindinė funkcija- vegetatyvinė. Mikrobranduolyje chromosomos prieš dalijimąsi replikuojasi, todėl jų skaičius diploidinis. Toks branduolys dalyvauja lytiniame procese-konjugacijoje. Citoplazmoje dažniausiai būna dvi pulsuojančios vakuolės. Turi peristomą-prieburnio duobutę, ląstelinę burną-citostmą, iš jos maistas patenka į citofarinksą (ląstelinė ryklė), kurios gale yra virškinamoji vakuolė Kūną dengia pelikulė. Juda sinchroniškai judant blakstienėlėms. Minta smulkiais dumbliais, bakterijomis. Jos priekinės dalies šonu eina griovelis, kuris veda į prieburnio duobutę-peristomą, aplink kurį išaugusios ilgos blakstienėlės virpa ir kartu su vandeniu varo smulkias maisto daleles į peristomos gale esančią angelę-ląstelinę burną(citostomą). Iš citostomos maisto dalelės patenka į ryklę(citofariksą), kurios gale yra virškinamosios vakuolės. Virškinimo vakuolės su maisto dalelėmis ląstelės citoplazmoje migruoja. Maistą virškina vakuolėse esantys fermentai. Kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi, patenkančiu į citoplazmą pro visą kūno paviršių.. Duobagyviai/ Hidragyvių/ Hidra Sudarytas iš: -ektodermos(joje yra epitelinės- raumeninės, dilgiosios (knidocitai), nervinės, lytinės, bei tarpinės ląstelės) -mezoglėjos (atraminė funkcija) -ektodermos(joje yra liaukinės ir virškinamosios-raumeninės ląstelės). Būdingas audinių lygis. Ląstelės diferencijuotos. Spindulinė simetrija, vienaangiai gyvūnai. Kūną epitelinės raumeninės ląstelės. Juda susitraukinėjant raumeninėms skaiduloms, kurių turi epitelinės raumeninės ir virškinamosios raumeninės ląstelės. Susitraukus skaiduloms, kunas sutrumpėja, o jei susitraukia vienoje pusėje, kūnas pakrypsta į tą pusę. Čiuptuvai sugauna grobį ir nuneša jį į gastralinę ertmę liaukinės entodermos ląstelės į gastralinę ertmę išskiria fermentus-prasideda ertminis virškinimas su žiuželiais esančios entodermos ląstelės sukelia vandens bangas ir priartina maisto medžiagas. Pseudopodijas turinčios ląstelės apgaubia maisto daleles-susidaro virškinamoji vakuolė-prasideda viduląstelinis virškinimas kitoms ląstelėms maisto medžiagos perduodamos difuziškai. Visu kūno paviršiumi, vandenyje ištirpusiu deguonimi. Deguonis, judant citoplazmai, yra nunešamas į mitochondrijas, kur vyksta viduląstelinis kvėpavimas. Plokščiosios kirmelės/ Blakstienotosios kirmelės/ Baltoji planarija Trys gemaliniai lapeliai (ektoderma, mezoderma, entoderma), organų sandaros lygmuo, tačiau specializuotų kvėpavimo ir apytakos organų sistemų nėra. Necelomianiai gyvūnai(celomas-virškinimo organus supanti kūno ertmė, išklota iš mezodermos kilusiu epiteliu). Kūno paviršių dengia blakstienėlės. Dvišalė simetrija. Turi odos raumenų maišelį (raumenys suaugę su oda). Odoje yra gerai išsivysčiusios vienaląstės gleivinės liaukos. Yra trys raumenio audinio sluoksniai-išorinis žiedinis, vidinis išilginis bei įstrižas sluoksnis, kurių dėka kirmėlė gali atlikti judesius. Didesnės planarijos juda pilvinėje pusėje ir šonuose esančiomis blakstienėlėmis. Daugybė liaukučių išskiria gleives, kurios padeda judėti. Maistą aptinka čiuopiklinės ataugos grobis apviniojamas viso kūno ar įklimpsta gleivėse per burną iškišama raumeninga rykė maistas nunešamas į trijų atšakų žarnyną vyksta tarpląstelinis ir viduląstelinis virškinimas. Virškinimo sistema aklina. Kvėpuoja visu kūno paviršiumi vndenyje ištirpusiu deguonimi. Plokščiosios kirmėlės/ Kaspinuočiai/ Kiaulinis kaspinuotis Kūną sudaro daugybė narelių. Kūno gale yra galvutė-skoleksas, kurio kabliukais r vagelėmis, kaspinuotis prisitvirtina prie žarnos sienelės. Žemiau galvutės nuolat auga nauji nareliai. Odos-raumenų maišelio sluoksnis labia plonas. Tegumentą dengia daugybė mikroišaugų. Tegumente yra įvairių virškinimo frmentų, be to, kaspinuočių tegumenta sišskiria antiproteolitinius fermentus, apsaugančius parazitą nuo suvirškinimo šeimininko žarnyne. Neturi virškinimo sistemos. Paimą maistą glaudaus kontakto su šeimininko žarnynu būdu, per mikroišaugas, esančias tegumente. Medžiagų pasisavinimas vyksta dviem būdais: pinocitozės ir difuzijos. Jų maisto medžiagas pagrinde sudaro angliavandeniai, kurių trūkumui ie parazitai labai jautrūs. Bioenergetiniai procesai vyksta glikolizės būdu. Baltymai gaunami iš šeimininko žarnyno, bet juos gali sintetinti ir patys. Neturi kvėpavimo sistemos, nesgyvena anaerobinėse sąlygose, todėl prisitaikė energiją gauti maisto medžiagas skaidant glikolizės būdu. Apvaliosios kirmėlės/ Nematodai/ Žmoginė askaridė Tai pseudocelominiai gyvūnai( kūno ertmė neturi sienelių, tai tik skysčio pripildyta erdvė, kurioje yra virškinimo ir dauginimosi organai. Neturi specializuotų prisitvirtinimo organų-laikosi šeimininko žarnyneremdamasi aštriais savo kūno galais į žarnyno sieneles. Turi odos- raumenų maišelį, kuris sudaryta siš kutikulos, hipodermos ir raumenų. Kutikula atlieka išorinio skeleton funkciją ir apsaugo nuo mechaninių ir cheminių dirgiklių. Hipodermoje aktyviai vyksta medž. Apykaitos procesai bei intensyvi biosintezė. Ji taip pat apsaugo helmintą nuo kenksmingų medž. Po hipoderma yra išilginiai raumenys, todel gali judėti tik rangydamosi. Skeleto vaidmenį atlieka ir kūno viduje esantis skystis, kuris yra slegiamas, todėl kūnas yra stangrus, nuolat išlaiko formą. Brna(su trijomis lūpomis) ryklė stemplė žarna šalinamoji anga pas pateles ir kloaka pas patinus. Minta šeimininko žarnyne esančiomis medžiagomis. Neturi kvėpavimo sistemos, nesgyvena anaerobinėse sąlygose, todėl prisitaikė energiją gauti maisto medžiagas skaidant glikolizės būdu Žieduotosios kirmelės/ Mažašerės/ Žeminis sliekas Turi celomą (antrinė kūno ertmė, pilnai išklota mezodermos. Jam esant virškinimo sistema ir kūno sienelė juda nepriklausomai viena nuo kitos). Tai segmentuoti gyvūnai (celomas padalintas pertvarėlėmis-septomis). Kūno sandaros planas-vamzdelis vamzdelyje. Turi odos-raumenų maišelį. Odoje yra daug gleives išskiriančių liaukų, kurios apsaugo odą nuo išdžiūvimo ir sumažina trintį. Celomas atlieka hidrostatinio skeleton vaidmenį. Odoje yra ir jutimo nervų galūnėlės. Kiekvienas slieko narelis, išskyrus pirmąjį ir paskutinįjį, turi šerelius, kurie padeda jam judėti.Susitraukus išilginiams raumenims, segmentai išsiplečia ir šereliai įsminga į substratą; kai susitraukia žiediniai raumenys, šereliai įtraukiami ir tie segmentai pajuda į priekį. Burna(kuri padengta pirmojo segmento išauga-skiaute) raumeninga ryklė(į ją atsiveria trys poros kalkinių laiukų, jų išskyros neutrolizuoją į stemplę patekusį humusą) stemplė gurklys (kaupiamas maistas) skrandis (smulkinamas maistas) žarna (su tiflozoliu-žarnos raukšle, kuri padidina įsiurbiamąjį paviršių) šalinamoji anga. Specialių kvėpavimo organų nėra. Dujų mainai vyksta difuziškai per drėgną odą,, kurioje išsidėstęs tankus kapiliarų tinkles. Minkštakūniai/ Dvigeldžiai/ Bedantė Bilateralinė simetrija. Celomas yra labia redukuotas-išlikusi tik širdį suoanti ertmė. Kriauklė sudaryta iš dviejų geldelių, kurios nugarinėje pusėje sujungtos raiščiu, o pilvinėje laisvos. Galva redukuota. Kraiuklę suglaudžia 1-2 suveriamieji raumenys ir sandariai uždaro prie dangtelio esantis užraktas. Neturi radulės.. Cefalizacija menkai išreikšta. Kūną dengia kriauklė(mantijos išskirtas kiautas, sudarytas baltymo ir kalcio karbonato ei vidinio parlamuo sluoksnio. Žiauninis aparatas įsiurbiamasis sifonas (mantijos blakstienėlės virpėdamos verčia vandenį pro sifoną į mantijos ertmę link burnos) burna skrandis (I jį atsiveria du stambių kepenų skiaučių latakai, bei jame kristalinis kūnelis, gaminantis virškinimo fermentus) dalis maisto patenka per latakus į kepenis, kur yra virškinamas bei įsiurbiamas žarna, kuri perveria širdį ir baigiasi analine anga, ji atsiveria tiesiai į kloakinį sifoną. Kvėpavimo organai-ktenidinės žiaunos. Jos turi po vieną porą išorinių ir vidinių lapelių. Žiaunų epitelis turi blakstienėles, juo taip pat padektos burnos skiautės ir mantijos vidinis paviršius. Blakstienėlės padeda varinėti vanens srovę mantijos ertmėje. Pro žiauninį sifoną patekęs vanduo atneša deguonį. Minkštakūniai/ Pilvakojai/ Vynuoginė sraigė Kūnas minkštas, nenariuotas. Galima išskirti šias kūno dalis: galvą, liemenį ir koją arba Visceralinę masę(vidaus organus), Mantiją-dangalą iš visų pusių supantį visceralinę masę, Redukuotas celomas (išlikusi tik širdiplėvė). Kriauklė ne tik saugo kūna nuo mechaninių sužalojimų, bet ir neleidžia jam išdžiūti. Koja susitraukinėja iš priekio atgal, išsiskiria gleivės, palengvinančios judėjimą ir taip gyvūnas juda pirmyn. Burna(radulė-raumeningas organas su dantukasi, skirtais maisto paėmimui, smulkinimui) ryklė( į ją atsiveria seilių liaukos) stemplė(kai kurių virtusi gurkliu) skrandis (sudarytas iš vidurinės žarnos priekinės dalies. Jame yra kutikulos dantukų, sudarančių mamalinį skrandį. Į jį atsiveria kepenų latakai, kepenyse vyksta viduląstelinis virškinimas, kaupiami angliavandeniai, riebalai) žarna (į ją ativeria virškinamoji liauka) šalinamoji anga. Kvėpavimo funkciją atlieka mantija, dengianti mantijos ertmę, kuri sudaro pilvakojų plaučius.

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (35,96 kB)

Tarp organizmo ir aplinkos be paliovos vyksta medžiagų ir energijos apykaita. Medžiagų apykaita vadiname sudėtingą medžiagų virsmų vykstančių organizme, grandinę, kuri prasideda, kai jos patenka iš aplinkos ir baigiasi pasišalinus skilimo produktams. Apykaitos metu organizmas gauna medžiagų ląstelėms gaminti ir energijos gyvybiniams procesams. Medžiagų apykaitai reikalingi baltymai, angliavandeniai ir riebalai. BALTYMAI yra pagrindinė ląstelių statybinė medžiaga. Nuo jų priklauso daugelis gyvybinių funkcijų- deguonies perdavimas, imuniniai procesai, raumenų susitraukimas. Visas chemines reakcijas ląstelėse katalizuoja fermentai-baltymai. Iš baltymų sudaryti visi ląstelių organoidai. Baltymų yra augaliniuose ir gyvuliniuose produktuose: riešutuose, varškėje, mėsoje, žuvyje, sūrije, kiaušiniuose, žirniuose ir kt. Virškinamajame trakte maisto baltymai suskaidomi į amino rūgštis (jų yra apie 20 rūšių), kurios įsisiurbia į kraują. Po to jie suskyla į anglies dioksidą, vandenį ir kitas organizmui reikalingas medžiagas. Skilimo produktai pašalinami per inkstus, plaučius ir odą. ANGLIAVANDENIAI yra smegenų ir raumenų ląstelių energijos šaltinis. Iš jų gaunamas anglies dioksidas ir vanduo. Sudėtingesni angliavandeniai suskyla į gliukozę, kuri įsiurbiama į kraują. Gliukozės lygis kraujyje visada pastovus (0.10 – 0.12 %). Ją reguliuja insulinas. Gliukozės perteklius kraujyje virsta gyvuliniu krakmolu- glikogen, kuris kaupiasi kepenyse ir raumenyse. Kai gliukozės trūksta, ja gali virsti glikogenas.Kai organizme trūksta insulino, susergama sunkia liga- cukriniu diabetu. Angliavandenių yra daugelyje augalinių produktų, kuriuose gausu krakmolo ir cukraus: javų grūduose, bulvėse, uogose ir vaisiuose. RIEBALAI saugo organus nuo deformacijos ir mechaninių pakenkimų. Jie susikaupę jungiamojo audinio ląstelyne. Riebalai blogai praleidžia šilumą, todėl atlieka termoreguliacinę funkciją. Skaidydamiesi riebalai energijos išskiria 2 kartus daugiau, nei baltymai ar angliavandeniai. Jie suskaidomi į gliceriną ir riebiąsias rūgštis. Jie patenka į limfą ir kraują. Organizmui reikia gyvulinių ir augalinių riebalų. Riebalų yra riešutuose, pieno produktuose, aliejuje, saldumynuose ir kt. Vienų organinių junginių trūkumas maiste kompensuojamas kitų junginių pertekliumi. Tokie procesai vyksta kepenyse. Baltymai gali virsti riebalais ir anglaivandeniais. Angliavandeniai- riebalais. Riebalai gali virsti angliavandeniais. Baltymų trūkumas organizme nekompensuojamas, nes jie susidaro tik iš aminorūgščių. Labai pavojinga baltymų stoka augančiam organizmui. Žmonės turi vartoti augalinį ir gyvulinį maistą, nes auglinis maistas neturi visų reikalingų aminorųgščių baltymams susidaryti. Gyvuliniame maiste aminorūgščių sudėtis atitinka organizmo poreikius. VANDUO sudaro maždaug 2/3 žmogaus kūno masės. Jis sudaro ląstelių citoplazmos ir branduolio didžiąją dalį. Organizmas pastoviai netenka vandens su šlapimu, prakaitu, išmatomis ir iškvepiamu oru., todėl jis turi nuolat gauti vandens. Be vandens žmogus gali išgyventi vos kelias paras. MINERALINĖS DRUSKOS taip pat būtinos organizmui. Kalcio druska padeda kraujui krešėti. Iš mineralinių druskų susidaro nemaža kaulinio audinio ląstelinės medžiagos. Beveik visų mineralinių druskų yra mūsų vartojamame maiste. Tiktai natrio chlorido jame nepakanka. Todėl į maistą reikia dėti valgomosios druskos. VITAMINAI biologiškai aktyvios medžiagos būtinai reikalingos, kad organizmas gyventų. Kai jų trūksta, rimtai susergama. Vitaminai smarkiai veikia medžiagų apykaitą. Jie patenka į organizmą su augaliniu ir gyvuliniu maistu. Vitaminai žymimi raidėmis A, B, C, D ir t.t. Vitamino C yra erškėtrožėse, juoduosiuose serbentuose, spanguolėse, kopūstuose, pomidoruose, citrinose, apelsinuose, svogūnuose, česnakuose, bulvėse. Žmogus per dieną turi gauti 50 – 78 mg viamino C. Jei organizmas ilgą laiką jo negauna, suserga skorbutu. Vitamino A daugiausia yra gyvulinės kilmės maiste: žuvų taukuose, svieste, pine, kiaušinio trynyje, kepenyse, inkstuose, žuvų ikruose. Morkos, špinatai, abrikosai, pomidorai- tai maistas, kuris vitaminu A virsta organizme. Šis vitaminas veikia žmogaus augimą. Organizmas per parą jo turi gauti apie 1mg. Vitaminas B skirstomas į vitaminus B1, B2, B6, B12. Vitaminas B1 veikia angliavandenių apykaitą. Jo reikia nervų sistemai, raumenims, širdžiai. Vitamino B1 yra javų grūduose, ankštiniuose augaluose, kiaušinio trynyje, kopūstuose, svogūnuose, morkose. Per parą jo reikia suvartoti 2 – 3mg. Vitamino B2 yra grųduose, kepenyse, mėsoje, piene, kiaušiniuose. Jis reikalingas regėjimui, kūno ertmės gleivinei. Vitamino D yra žuvų taukuose, kepenyse, kiaušinio trynyje ir daugelyje kitų produktų. Kai maiste nepakanka šio vitamino, susergama rachitu. Vitaminai reikalingi normaliai gyvybinei veiklai, bet per didelis jų kiekis gali sukelti sunkius organizmo sutrikimus. Maiste esanti energija, jos reikalingumas organizmui Įvairiems organizmo gyvybinės veiklos procesams (medžiagoms susidaryti, raumenų darbui, kūno temperatūrai palaikyti) reikia energijos apie 10500kJ (2500kcal) per parą. Jos šaltinis- su maistu gaunamų organinių medžiagų(baltymų, riebalų, angliavandenių) molekulių cheminėse jungtyse slypinti energija. Organizme be paliovos vyksta sudėtingi energijos virsmai. Vykstant vieniems virsmams, organizmas energijos netenka, vykstant kitiems- jos įgyja. Vykstant tam tikriems procesams, išsiskiria elektros bei mechaninė energija, kuri virsta šilumine energija. Dalis jos tenka kūno temperatūrai, o pertekliu atiduodamas aplinkai. Taigi žmogaus organizmas yra pavaldus energijos tvermės dėsniui: energija neatsiranda ir nedingsta, pakinta tik jos rūšys. Energija eikvojama dirbant fiziį ir protinį darbą. Išeikvotą energiją organizmas papildo maitindamasis. Kad žmogus būtų sveikas ir darbingas svarbu, kad jo maistas kasdien papildytų tą energijos kiekį, kurį jis išnaudoja per parą. Norint nustatyti savo maitinimosi normas, reikia žinoti kiek energijos išeikvojama per parą ir kokią energetinę vertę turi maisto medžiagos. Per parą suaugęs žmogus turi suvartoti apie 85g baltymų, 100 – 104g riebalų, 380g angliavandenių. Maitinimosi normos atitinka energetinius organizmo poreikius. Padeda susidaryti naujoms ląstelėms vietoj žuvusiųjų, sąlygoja gerą žmogaus darbingumą bei atsparumą infekcinėms ligoms. Sveikos mitybos reikalavimai  Žmogaus sveikatai ir darbingumui palaikyti svarbu, kad jo maistas kasdien papildytų tą energijos kiekį, kurį jis išnaudoja per parą.  Žmogaus maiste turi būti baltymų, gyvulinių ir augalinių riebalų, daržovių, kuriose gausu vitaminų bei mineralinių druskų. Augaliniame maiste daug ląstelienos, stimuliuojančios skrandžio ir žarnyno sienelių susitraukimą.  Norint išvengti nutukimo, reikia didinti fizinį krūvį: vaikščioti, sportuoti, fiziškai dirbti. Tai padeda eikvoti energiją, teigiamai veikia širdies, kraujagyslių, kvėpavimo, raumenų bei nervų sistemą.  Tinkamas mitybos režimas- valgymas 3 – 4 kartus per dieną, tiksliai nustatytu metu, ir vakarienė ne vėliau 19 valandos.  Negalima valgyti per daug gyvulinių riebalų, lengvai įsisavinamų angliavandenių ir per mažai augalinių riebalų, pieno bei pieno produktų, vaisių, daržovių.  Didelę žalą organizmui daro bado dietos.  Būtinai reikia valgyti pusryčius.  Nevalia valgyti sausai, einant, skaitant knygą arba sėdint prie televizoriaus. Svorio kontroliavimas Pagrindinė nutukimo priežastis- persivalgymas ir sumažėjęs raumenų darbingumas. Tada sutrinka organizmo įgyjamos ir eikvojamos energijos pusiausvyra. Nutunkama per gausiai vartojant riebalus, angliavandenius. Tada žmogaus paros raciono vertė yra didesnė už išeikvotą energiją. Tagi, norint išvengti nutukimo arba suliesėjimo, reikia laikytis visų aukščiau išvardintų sveikos mitybos reikalavimų.

Biologija  Referatai   (27,63 kB)

Ląstelės yra išsidėsčiusios tarpląstelinėje medžiagoje, kuri joms teikia mechaninio tvirtumo. Visų vienaląsčių ir daugialąsčių organizmų ląstelės yra panašios savo sandara, chemine sudėtimi, svarbiausiais gyvybinės veiklos ir medžiagų apykaitos požymiais. Pagal sandarą jos yra skirstomos į dvi grupes: tai ikibranduolinės ląstelės (prokariotai) ir branduolinės ląstelės (eukariotai). Kiekvieno organizmo ląstelė yra vieninga gyva sistema. Kiekvienos ląstelės pagrindinės dalys yra šios: apvalkalėlis, citoplazma ir branduolys. Citoplazmoje – pusiau skystoje vidinėje ląstelės terpėje – išsidėsčiusios smulkiausios struktūros – organoidai. Ląstelės pagrindiniai organoidai:  Endoplazminis tinklas  Ribosomos  Mitochondrijos  Lizosomos  Goldžio kompleksas  Ląstelės centras  Membrana Šie pagrindiniai ląstelių organoidai, panašiai kaip ir kūno organai, atlieka tam tikras gyvybinės veikos funkcijas. Be šių organoidų yra dar ir kiti, kurie yra tik gyvūninėse ar augalinėse ląstelėse. Ląstelių apvalkalėlis yra sudėtingos sandaros. Jį sudaro išorinis sluoksnis ir po juo esanti plazminė membrana. Gyvūnų ir augalų ląstelės skiriasi išorinio sluoksnio sandara. Augalų, taip pat bakterijų, melsvadumblių ir grybų ląstelių paviršių dengia standus apvalkalėlis. Daugumos augalų ją sudaro ląsteliena. Ląstelės sienelė labai svarbi: ji yra išorinis karkasas, apsauginis apvalkalėlis, suteikiantis augalinėms ląstelėms stangrumą. Pro sienelę į ląstelės vidų gali patekti vanduo, druskos, daugelio organinių medžiagų molekulės. Gyvūnų ląstelių paviršiaus sluoksnis, skirtingai negu augalų ląstelių, labai plonas ir elastingas. Šį sluoksnį sudaro polisacharidai ir baltymai. Viršutinis gyvūnų ląstelių sluoksnis vadinamas glikokaliksu. Jis pirmiausiai atlieka gyvūnų ląstelės tiesioginio kontakto su aplinka, su visomis ją supančiomis medžiagomis funkciją, bet jis nėra apsauginis, kaip augalų ląstelių. Po glikokaliksu ir ląstelės sienele yra plazminė membrana, kuri gaubia citoplazmą ir kurią sudaro baltymai ir lipidai. Jie tvarkingai išsidėstę ir tarp jų vyksta cheminės reakcijos. Plazminė membrana atlieka daug svarbių funkcijų, nuo kurių priklauso ląstelių gyvybinė veikla. Ji sudaro užtvarą tarp ląstelės terpės ir aplinkos. Pro plazminės membranos kalanalus į ląstelę patenka vanduo, atskirų jonų pavidalo druskos, neorganinės ir organinės molekulės. Taip pat pro ją pašalinami į aplinką susidarę produktai. Medžiagų transportavimas – viena svarbiausių plazminio tinklo funkcijų. Ši membrana jungia ląsteles, sudarančias daugialąsčių gyvūnų audinius. O augalų ląstelės susijungia kanalais, pripildytais citoplazmos ir apsuptais plazmine membrana. Citoplazma, kurią nuo aplinkos skiria plazminė membrana, yra pusiau skysta vidinė ląstelių terpė. Eukariotinių ląstelių citoplazmoje glūdi branduolys ir įvairūs organoidai. Branduolys yra citoplazmos centre. Čia pat glūdi įvairūs intarpai – ląstelės veiklos produktai, vakuolės, smulkučiai vamzdeliai ir siūleliai. Čia vyksta svarbiausi medžiagų apykaitos procesai, ji jungia branduolį ir visus organoidus į bendrą visumą ir užtikrina jų sąveiką kaip vieningos gyvos sistemos veiklą. Kiekvienoje vienaląsčių ir daugialąsčių gyvūnų bei augalų ląstelėje yra branduolys. Jo dydis ir forma priklauso nuo ląstelės dydžio. Dauguma ląstelių turi vieną branduolį, todėl jos vadinamos vienbranduolinėmis. Bet yra ir daugiabranduolinių ląstelių (kepenų, raumenų, pirmuonių). Branduolio sandara ir funkcijos įvairiais ląstelės gyvenimo periodais nevienodos. Nesidalijančios ląstelės branduolį sudaro: a) branduolio sultys b) branduolio apvalkalėlis c) branduolėlis d) chromosomos. Branduolio apvalkalėlis skiria branduolį nuo citoplazmos. Jis susideda iš išorinės ir vidinės membranų (atitinka plazminės membranos sudėtį), tarp kurių yra pusiau skystos medžiagos pripildyta ertmė. Apvalkalėlyje yra daugybė smulkių porų. Branduolio sultys – pusiau skysta medžiaga – vidinė branduolio terpė. Čia yra branduolėliai ir chromosomos. Branduolėlis – standus apvalus kūnelis, kurio dydis gali kisti. Jų skaičius įvairiais ląstelės bei organizmų gyvybinės veiklos periodais irgi kinta. Jame yra RNR ir baltymų. Taip pat branduolėliai susiję su chromosomomis; juose sintetinamos RNR. Chromosomos – svarbiausia brnaduolio sudėtinė dalis. Jos išsidėsčiusios branduolio sultyse ir susipynusios tarpusavyje. Itin svarbus procesas, susijęs su chromosomomis, vykstantis interfazės metu - DNR sintezė, kuomet kiekviena chromosoma padvigubėja. Visą vidinę citoplazmos zoną užpildo smulkūs kanalai ir ertmės. Šie kanalai šakojasi, jungiasi vienas su kitu ir sudaro tinklą, vadinamą endoplazminiu tinklu. Endoplazminis tinklas būna dviejų tipų – grūdėtasis ir lygusis. Ant membranų kanalų ir grūdėtojo tinklo ertmėse yra daugybė mažų apvalių kūnelių ribosomų, kurios suteikia membranoms gruoblėta vaizdą. Lygiojo endoplazminio tinklo membranos neperneša ribosomų savo paviršiumi. Endoplazminis tinklas atlieka daugelį įvairių funkcijų. Svarbiausioji grūdėtojo endoplazminio tinklo funkcija – dalyvavimas baltymų sintezėje, kuri vyksta ribosomose. Ant lygiojo endoplazminio tinklo membranų sintetinami lipidai ir angliavandeniai. Visi šie sintezės produktai kaupiasi kanaluose ir ertmėse, o paskui transportuojami į įvairius ląstelės organoidus, kur jie naudojami arba kaupiasi citoplazmoje kaip ląstelių intarpai. Endoplazminis tinklas susieja visus pagrindinius ląstelės organoidus. Ribosomos aptiktos visų organizmų ląstelėse. Tai maži kūneliai, sudaryti iš mažos ir didesnės dalies. Jų vienoje ląstelėje būna daug tūkstančių, išsidėsčiusių ant grūdėtojo endoplazminio tinklo membranų ar citoplazmoje. Ribosomų funkcija – baltymų sintetinimas. Tai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja ne viena ribosoma, o jų grupė. Tokia grupė vadinama polisoma. Endoplazminis tinklas ir ribosomos, esančios ant jo membranų, yra vieningas baltymų biosintezės ir transportavimo aparatas. Daugumos gyvūnų ir augalų ląstelių citoplazmoje yra smulkių kūnelių – mitochondrijų, kurių vidinė sandara yra ištyrinėta elektroniniu mikroskopu. Mitochondrijos apvalkalėlį sudaro dvi membranos – išorinė ir vidinė. Išorinė membrana lygi, neturi jokių raukšlių, nukreiptų į mitochondrijos ertmę. Vidinės membranos raukšlės vadinamos kristomis. Įvairių ląstelių mitochondrijos turi nevienodą kristų kiekį. Jų gali būti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Mitochondrijų svarbiausia atliekama funkcija – adenozintrifosforo (ATF) sintezė. ATF sintetinama visų organizmų ląstelių mitochondrijose ir yra universalus energijos šaltinis, palaikantis ląstelės ir viso organizmo gyvybinę veiklą. Naujos mitochondrijos susidaro dalijantis ląstelėje jau esančioms mitochondrijoms. Goldžio aparatas yra ir augalų, ir gyvūnų ląstelėse, jo sandara panaši, nors skirtingos formos. Goldžio aparatą sudaro: membranų atskirtos ir grupėmis išsidėsčiusios ertmės, stambios ir smulkios pūslelės, esančios ertmių galuose. Visi šie elementai sudaro vieningą aparatą. Goldžio aparatas atlieka daug svarbių funkcijų. Į jį transportuojami ląstelės susintetinti produktai – baltymai, riebalai, angliavandeniai. Šios medžiagos iš pradžių kaupiasi, paskui patenka į citoplazmą, kur jų turinys arba sunaudojamas, arba pašalinamas. Ant goldžio aparato membranų sintetinami riebalai ir angliavandeniai, kurie sunaudojami ląstelėje ir kurie įeina į membranos sudėtį. Goldžio aparato dėka atsinaujina ir auga plazminė membrana. Plastidžių yra visų augalų ląstelių citoplazmoje. Gyvūnų ląstelėse jų nėra. Plastidės būna trijų pagrindinių tipų: žalios – chloroplastai, raudonos, rausvos ir geltonos – chromoplastai, bespalvės – leukoplastai. Chloroplastų yra augalų lapų ir kitų žalių organų ląstelėse, taip pat dumbliuose. Jie dažniausiai būna ovalūs. Žalia jų spalva priklauso nuo juose esančio chlorofilo. Chloroplastas – svarbiausias augalų ląstelių organoidas, kuriame vyksta fotosintezė. Chloroplastų sandara panaši į mitochondrijų. Nuo citoplazmos chloroplastą skiria dvi membranos – išorinė ir vidinė. Išorinė membrana lygi, o vidinėje yra daug raukšlėtų išaugų, nukreiptų į chloroplasto vidų. Todėl chloroplaste labai daug membranų, kurios sudaro atskiras struktūras – granules. Granulių membranose yra išsidėsčiusios chlorofilo molekulės, todėl kaip tik čia vyksta fotosintezė. Chloroplastuose sintetinama ir ATF. Tarp vidinių jo sienelių glūdi DNR, RNR ir ribosomos. Chromoplastų būna įvairių augalų dalių – žiedų, vaisių, stiebų ląstelių citolpazmoje. Jie nudažo lapus, žiedus, vaisius. Leukoplastų, kurių forma įvairi, būna stiebų, šaknų, stiebagumbių citoplamoje. Chloroplastai, chromoplastai ir leukoplastai gali virsti vieni kitais. Pvz.: nokstant rudenį vaisiams chloroplastai virsta chromoplastais. Lizosomos nuo citoplasmos atskirtos membranomis. Jose yra fermentų, kurie gali skaidyti baltymus, riebalus, angliavandenius, nukleino rūgštis. Prie maisto dalelės, patekusios į citoplazmą, prisiartina lizosoma ir susilieja su ja; susidaro virškinamoji vakuolė. Virškinant maisto dalelę, susidariusios medžiagos patenka į citoplazmą ir yra ląstelės sunaudojamos. Lizosomos aktyviai virškina maisto medžiagas, dalyvauja šalinant gyvybinės veikos procese nunykstančias ląstelių dalis, visas ląsteles ir organus. Naujos lizosomos nuolat susidaro ląstelėje. Gyvūnų ląstelėse netoli branduolio yra organoidas, vadinamas ląstelės centru. Pagrindinę ląstelės centro dalį sudaro du maži kūneliai – centriolės, esančios sutirštėjusios citoplazmos dalelėje. Centriolės turi didelę reikšmę ląstelės dalinimuisi, jos padeda susidaryti dalinimosi verpstei. Ląstelės turi ir judėjimo organoidus. Pirmiausia tai blakstienėlės (infuzorijų judėjimo organai) ir žiuželiai (pirmuonių, žiuželinių, daugialąsčių gyvūnų spermatozoidų judėjimo organai). Daugelis vienaląsčių organizmų ir gyvūnų ląstelių juda pseudopodijomis (amebos, leukocitai). Dar ląstelės turi ir intarpus – angliavandenius, riebalus ir baltymus. Visos šios medžiagos kaupiasi ląstelės citoplazmoje kaip įvairaus dydžio ir formos lašeliai bei grūdeliai. Jie periodiškai sintetinami ląstelėje ir suvartojami gyvybinėje veikloje. Taigi galima matyti, jog ląstelė yra sudėtingai sudaryta. Atrodytų, tokia maža dalelytė, bet kokia reikšminga. Kiekviena jos dalelė atlieka skirtingas funkcijas, o jos visos kartu leidžia laisvai funkcionuoti organizmams.

Biologija  Konspektai   (9,34 kB)

Tačiaunei vienos, nei kitos tiesiogiai organiniuose junginiuose akumuliuotos energijos panaudoti negali, ji atsilaisvina tik organiniams junginiams skylant. Ši energija visada panaudojama pagrindinės ląstelės energetinės medžiagos ATP sintezei. Naudojami organiniai junginiai skaidomi iki CO2 ir H2O arba tarpinių produktų (pvz., etilo alkoholio). O gauta ATP panaudojama įvairiems ląstelės poreikiams. Organinius junginius ląstelės skaido tiek aerobinėm, tiek anaerobinėm sąlygom. Procesas, kai organiniai junginiai skaidomi iki CO2 ir H2O aerobinėmis sąlygomis, o atsipalaidavusi energija naudojama ATP sintezei, vadinamas kvėpavimu. Kvėpuojant dažniausiai skaidomi angliavandeniai, o iš jų - heksozės (C6H12O6 - gliukozė). Pirmoji stadija yra anaerobinė: C6H12O6  C3H6O3 + Q, kur 60% Q išsiskiria šilumos pavidalu, o 40% Q panaudojama 2ADP+P2+Q2ATP reakcijai. Antroji stadija užrašoma lygtimi (kur Pi - neorganinis fosfatas): 2C3H6O3 + 6O2 + 36ADP + 36Pi  6CO2 + 36ATP + 42H2O Taip kad iš viso aerobinio kvėpavimo metu iš ADP susintetinamos 2+36=38 ATP molekulės. Energija iš ląstelės į ląstelę neperduodama, todėl kvėpavimas vyksta kiekvienoje gyvoje ląstelėje, jose esančių organoidų - mitochondrijų dėka. Mitochondrijos vadinamos ląstelės energetinėmis jėgainėmis. Mitochondrijos - tai viduląstelinės oksidacijos centrai, jose egzistuoja kvėpavimo ir ATP sintezės sistemos. Kiekvieną mitochondriją gaubia apvalkalėlis, sudarytas iš dviejų membranų. Vidinė sritis vadinama matriksu, o vidinės membranos raukšlės - kristomis. Kristose ir matrikse, veikiant įvairiems fermentams, vyksta kvėpavimo procesai. Įvairiems poreikiams ląstelės sunaudoja apie 30% išsiskyrusios energijos, kita energijos dalis virsta šiluma, kuri savo ruožtu greitina chemines reakcijas. Kartais dalis energijos gali virsti šviesa (jonvabaliai). Anaerobinis organinių medžiagų skaidymas vadinamas rūgimu. Tai procesas, kai organinė medžiaga skaidoma ne iki CO2 ir H2O, bet iki tarpinių produktų. Rūgimo produktų cheminė prigimtis priklauso nuo organizmo ypatumų. Anaerobinis organinių junginių skaidymas nenaudingas dėl mažos energijos išeigos (18 kartų mažiau efektyvus nei aerobinis). Daugumai mikroorganizmų rūgimas yra pagrindinis ar net vienintelis energijos gavimo būdas. Rūgimo produktai jų gyvybinių funkcijų neveikia, tačiau labai didelė rūgimo produktų koncentracija pražūtinga net patiems mikroorganizmams (pvz., mielės žūva, kai jos pagamina 16 - 17% alkoholio). Energijos virsmai organizme Medžiagų ir energijos apykaita yra svarbiausia gyvybės egzistavimo sąlyga, viena svarbiausių gyva ir negyva skiriančių savybių. Medžiagų (energijos) apykaita susideda iš dviejų viens kitam priešingų procesų - asimiliavimo (anabolizmo) ir disimiliavimo (katabolizmo). Asimiliavimas. Sintezė sudėtingų junginių iš paprastesnių, organinių iš neorganinių, vienų organizmų pagamintų medžiagų pavertimas kitų organizmų specifinėmis medžiagomis. Asimiliavimas būne dvejopas - autotrofinis ir heterotrofinis. Svarbesnis yra autotrofinis, nes šiuo būdu iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės ar kitą energiją, gaunama pirminė organinė medžiaga - pirminė produkcija. Heterotrofinis asimiliavimas daug paprastesnis. Iš esmės tai vienų organinių medžiagų vertimas kitomis. Disimiliavimas. Sudėtingų organinių medžiagų (junginių) skaidymas į paprastesnius junginius, arba galutinius skilimo produktus CO2 ir H2O, bei atpalaidavimas jų molekulėse akumuliuotos energijos, būtinos ląstelių gyvybei palaikyti. Dėl to asimiliavimas vyksta vienodai ir autotrofinėse, ir heterotrofinėse ląstelėse. Asimiliavimas ir disimiliavimas yra glaudžiai susiję ir vienas nuo kito priklausantys procesai. Disimiliavimui naudojami asimiliavimo produktai. Jei asimiliuojama daugiau nei disimiliuojama, tai šis asimiliacijos produktų perteklius organizme kaupiasi atsarginių medžiagų pavidalu (pvz., augalai kaupia krakmolą. Svarbiausios atsarginės medžiagos: baltymai, riebalai ir angliavandeniai). Toks kūno masės (biomasės) prieaugis vadinamas produkcija. Tai kūno masės arba jame esančios energijos augimo greitis. Mūsų kūno masė didėja, kai augame arba tunkame. Kai organizmas asimiliuoja tiek, kiek disimiliuoja, biomasė nekinta. Organinę medžiagą gali produkuoti iš tikrųjų tik producentai (gamintojai), kurių dauguma - žalieji augalai. Visi kiti organizmai - tik vartotojai. Kai didėja augalo masė, tai masės prieaugis - pirminė, arba tikroji produkcija, tuo tarpu žmogaus arba kitų vartotojų masės didėjimas - antrinė, tretinė ir t.t produkcija. Vartotojai tik perdirba maiste esančias organines medžiagas į savo kūno medžiagas, o patys jų neprodukuoja. Ta energija, kuri yra sukaupta vartotojų kūnuose, buvo augalinėje biomasėje, jie ją tik pasisavino, o ne patys pagamino. Todėl ji nėra pirminė.

Biologija  Konspektai   (5,36 kB)

Papraščiausią gyvą organizmą sudaro vienintelis struktūrinis vienetas - ląstelė. Sudėtingesnius organizmus - gyvūnus ir augalus - sudaro šimtai, net milijonai ląstelių; visi organizmai turi daug bendrų požymių, bet svarbiausias jų yra dauginimasis. Kiti požymiai yra judėjimas, reagavimas į aplinką, gebėjimas panaudoti sau aplinkos energijos šaltinius; tai priklauso nuo tam tikrų ląstelės molekulių - fermentų veiklos. Nors iš pažiūros gyvųnai ir augalai yra labai skirtingi, iš esmės jie skiriasi tik būdais, kuriais reiškiasi jų pagrindinė gyvybinė veikla. Gyvūnų judeėjimas akivaizdus, o augalų judėjimas reiškiasi tik jų ląstelių viduje. Gyvūnai turi sudėtingą nervų sistemą, kuri padeda orientuotis aplinkoje; augalai jautrūs šviesos ir sunkio poveikiui. Daugybės cheminių elementų sintezei augalai naudoja Saulės energiją; gyvūnų energijos šaltinis yra augalai, kuriais jie minta tiesiogiai arba medžiodami augalėdžius gyvūnus. Gyvybei palaikyti būtina pusiasvira tarp organizmo gebėjimo gamintis energiją ir visų energiją eikvojančių funkcijų - augimo, judėjimo ir ląstelės atgaminimo. Kiekviena augalo ar gyvūno fermentų sistema, gaminanti naujas molekules organizme, turi būti suderinta su molekules skaidančia ie energiją išskiriančia sistema. Organizmo medžiagų apykaita yra šių dviejų sistemų veiklos išdava. Nors formų ir sudėties įvairovė yra didelė, visi gyvi organizmai susideda iš tų pačių molekulių gaminimo blokų: baltymų, angliavandenių, nukleininių rūgščių ir riebalų. Nukleininės rūgštys saugo ir perduoda iš tėvų vaikams genetinę informaciją; baltymai yra svarbiausi organizmų struktūriniai elementai, be to, jie veikia ir kaip katalizatoriai (fermentai), spartinantys nesuskaičiuojamą daugybę cheminių reakcijų, būtinų gyvybei palaikyti; angliavandeniai ir riebalai yra energijos šaltiniai, be to, visų rūšių organizmų statybiniai blokai. Kokia buvo gyvybės pradžia ? Kad suprastume, kaip atsirado gyvybė, turime suvokti, kaip atsirado cheminiai elementai. Kosmose susidariusioje Žemėje iš pradžių gyvybės nebuvo. Nuodinga atmosfera ir nepaprastai aukšta temperatūra neleido organizmams gyvuoti. Net ir papraščiausioms gyvybės formoms įsitvirtinti besiformuojančioje Žemėje buvo būtinas vienas svarbiausias žingsnis - cheminių gyvybės elementų raida. Šis žingsnis ar greičiau nesuskaičiuojamų atsitiktinių įvykių seka pradėjo procesą, kurio metu atšiauri pirmykštė atmosfera, susidedanti iš vandenilio, metano, amoniako ir vandens garų, virto gyvybei atsirasti palankia terpe. Šioje terpėje jau buvo deguonies, anglies dioksido ir azoto. Angliavandeniai, baltymai, nukleininės rūgštys ir riebalai, matyt, susidarė pirmykštėje Žemėje įsivyravus palankioms cheminėms sąlygoms. Beveik tikra, kad šie junginiai negalėjo patekti į Žemę jau galutinai susidarę, kaip manė kai kurie Karalienės Viktorijos laikų mokslininkai; yra pakankamai įrodmų, kad pirmykštės Žemės atmosferoje buvo visos sudedamosios dalys, būtinos sudetingesnėms gyvų organizmų molekulės susidaryti. Mokslininkams pavyko laboratorijoje sudaryti sąlygas, kurios jų manymu, buvo pirmykštėje Žemėje. Pirmuosius svarbesnius bandymus 1953 metais Čikagos universitete atliko Stenlis Mileris (Miller; gimė 1930) ir Haroldas Jurėjus (Urey; gimė 1893). Savaitę jie ledo elektros išlydžius per “pirmykštę atmosferą”. Ištyrę gautą “sriubą”, atrdo gyvybės molekulių: keturias aminorūgštis, kurių visada yra baltymuose, keletą riebiųjų rūgščių ir dar vieną biologiškai svarbią molekulę - karbamidą. Vėliau ir visų kitų su gyvybe susijusių molekulių buvo rasta panašiuose mišiniuose, gaunamuose imituojant pirmykštes mūsų planetos sąlygas. Cheminę sintezę besiformuojančioje Žemėje lėmė natūralus energijos šaltinis - Saulės ultravioletinia spinduliavimas ir šiluma, žaibai, Pav. 1. veikiančių vulkanų karštis, radio-aktyvumas, didžiulis slėgis ir šiluma, išsiskyrusi milžiniškiems meteoritams sudužus į Žemės paviršių. Pav. 1: JAV mokslininkai Mileris ir Jurėjus imitavo pirmykštes Žemės sąlygas. Jie sumaišė vandenilio, amoniako ir metano dujas (1). Po to jas sumaišė su vandens garais (2) ir leido jas per elektros išlydį (3); susidaręs skystys (4) buvo kondensuojamas ir gražinamas į apatinę kolbą. Šiame skystyje rastos keturios amino rūgštys . dalyvaujančios visų baltymų sintezėje, keletas riebalų ir kitos gyvybės molekulės. Pirmykštė “sriuba” Daugelį milijonų metų pamažu gaminosi gyvybiškai svarbios medžiagos - riebalai, angliavandeniai, nukleininės rūgštys ir amino rūgštys. Šios medžiagos ir sudarė “pirmykštę sriubą”. Kad gyvybė galėtų atsirasti, jos dar turėjo turėjo tarp savęs susijungti. Gyvybės cheminės evoliucijos svarbiausias momentas buvo nukleininių rūgščių susidarymas, kadangi kaip tik šios molekulės geba dvigubėti. Šis gebėjimas lemiamas, be jo nebūtų gyvybės. Pav. 2: Pirmieji sudetingesni vienaląsčiai organizmai tikriausiai susidarė susijungus paprastesnėms struktūroms. Baltyminiam sferoidui atsitiktinai prarijus nukleino rūgščių ir fermenų (baltymų), galėjo susidaryti normalios ląstelės užuomazga. Tokioje paprastoje ląstelės užuomazgoje, matyt, galėjo vykti svarbiausios cheminės reakcijos, panašios į vykstančias gyvose ląstelėse. Didelį poslinkį turbūt sukėlė tai, kad šios pirminės ląstelės (2) gebėjo praryti kitas smulkesnes ląsteles ar jų užuomazgas, panašias į pirmykštes bakterijas (1) ar dumblius (3). Kai kurių mokslininkų nuomone, dešrelių pavidalo ląstelės struktūros - mitochondrijos (5), kurios dalyvauja daugelyje energiją atpalaiduojančių reakcijų, yra prarytų pirmykščių bakterijų palikuonės. Analogiškai augalų ląstelių žalieji chloroplastai (4) galėjo kadaise gyvuoti kaip dumbliai. Religinis požiūris : Pasaulio sutvėrimas. Visi mes žinome, kad asavaime niekas nesusikuria. Mus supantis pasaulis, sklidinas harmonijos ir grožio, byloja apie didį ir išminingą Kūrėją. <…> “Dievas tarė : “ Tegulžemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rušį ! ” Ir taipįvyko. Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą ir medžius, nešančius vaisių pagal jų rušį, kuriuose yra jų sėkla. Dievas matė, kad tai buvogera. Tai buvovakaras ir rytas - trečioji diena.” <…> “Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus erdvėje dienas nuo nakties atskirti, ir tebūnie jos ženklais pažymėti laikas, dienos ir metai. Jos težiba dangaus erdvėje ir apšviečia žemę !” Ir taip įvyko. Dievas padarė du didelius šviesulius: diddesnįjį - dienai ir mažesnįjį nakčiai valdyti ir žvaigždes. Dievas joms paskyrė vieta dangaus erdvėje, kad šviestų žemei, valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Dievas matė, kad tai buvo gera. Tai buvo vakaras ir rytas - ketvirtoji diena. Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais, ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!” Taip Dievas ir sutvėrė milžiniškus jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie gyveno vandenyse, ir visus paukščius. Ir Dievas pamtė, kad tai buvo gera. Dievas juos palkaimino: “Veiskitės, dauginkitės ir pripildykite vandenys jūrose, o paukščiai žemę”. Tai buvo vakaras ir rytas - penktoji diena Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų veislę: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris!” Ir taip įvyko. “ Dviejų požiūrių apibendrinimas Kaip atsirado gyvybė mokslininkai įrodė teoriškai ir eksperimentiškai. Deja, krikščionybės teigimas gyvybės atsiradimas yra tik spelionė. Bet ši spelione yra pagrįsta žmonių įsitikinimu ir tikėjimu Dievu. Jį labai sunku paneigti ar patvirtinti. Žinoma, teigimas, kad gyvybė atsirado iš Dievo malonės, labai prieštarauja mokslui. Tačiau, mokslininkai taip pat negali pasigirti, kad jų teigiama gyvybės atsiradimo hipotezė yra šimtaprocentinė, nes ji išdalies yra tokia pati paslaptinga, kaip ir Bažnyčios skelbiamas gyvybės atsiradimas. Mokslas negali tikslai atsakyti, kaip susidarė gyvybinės ląstelės, teigiama, kad tai buvo atsitiktinumas: “nesuskaičiuojamų atsitiktinių įvykių seka pradėjo procesą, kurio metu atšiauri pirmykštė atmosfera, susidedanti iš vandenilio, metano, amoniako ir vandens garų, virto gyvybei atsirasti palankia terpe”. Tuo tarpu Bažnyčia šį “atsitiktinumą” paaiškina labai lengvai - tokia buvo Dievo valia. Čia ir susiduria mokslas ir religija. Tampa labai paprasta paaiškinti “tikrąjį gyvybės atsiradimą” - kartą Dievas nusprendė, kad laikas sukurti gyvybę ir jis suveda visus pagrindinius gyvybės cheminius elementus į vieną krūvą, kaip teigiama Bažnyčios - įvyko stebuklas, o toliau viskas vystėsi kaip ir teigia mokslininkai.Tačiau nejaugi viskas taip lengvai paaiškinama? Vis dėlto, priimta laikytis kokios nors vienos nuomonės, o tuo tarpu mokslo ir religijos skelbiamos nuomonės yra visiškai priešingos, ir viena kitai prieštarauja. Bet yra ir vienas panašumas - nei religija, nei mokslas nesugeba paaiškinti iki galo savo teiginių apie religijos atsiradimą.

Biologija  Referatai   (176,61 kB)

Maiste yra šios gyvybiškai svarbios medžiagos: energetinės ir statybinės (naudojamos energijai gauti ir kaip C atomų šaltinis sintezei): angliavandeniai (daugiau energetiniai), baltymai (daugiau statybiniai), lipidai (daugiau energetiniai). Kitos (naudojamos kai kuriems baltymams sintetinti, tarpląstelinei medžiagai mineralizuoti, kaip nešikliai ar fermentų nepeptidinės dalys): vitaminai (reguliaciniai), mineralinės druskos (dalis statybinės, dalis reguliacinės), vanduo (universalus tirpiklis). Nukleorūgštys virškinamos ir panaudojamos, bet maiste jų gali ir nebūti.

Biologija  Konspektai   (7 psl., 37,42 kB)

Sveikatos samprata. Sveikatą lemiantys veiksniai. Šiuolaikinės Lietuvos gyventojų sveikatos problemos. Moksleivių sveikatos problemos. Sveikatos lapas mokykloje, jo svarba. Mokinių sveikatos vertinimo kriterijai. Moksleivių sveikatos grupės. Medicininio fizinio pajėgumo grupės. Mokyklos sveikatos priežiūros darbuotojo (slaugytojo) pareigos. Vaiko raida, jos etapai. Raidos etapų charakteristika. Organizmo raidos dėsningumai. Organizmas, kaip visuma. Organizmo ryšys su aplinka. Šiuolaikiniai raidos ypatumai. Fizinė sveikata, jos rodikliai. Fizinės raidos įvertinimas. Brandumas mokyklai, jo nustatymas ir įvertinimas.

Maistas, sveikata, higiena  Paruoštukės   (5 psl., 61,83 kB)

Gamta - neišsenkamas natūralių vaistų šaltinis. Jau gilioje senovėje mūsų protėviai atkreipė dėmesį į daugelio augalų maistines ir vaistines savybes. Ir šiandien niekas neabejoja, kad sergant įvairiomis ligomis, vartoti vaistinius augalus yra naudinga. Vis dažniau ne tik ligoniai, bet ir gydytojai pirmenybę teikia vaistiniams augalams. Jie kaip vaistai pranašesni už daugelį sintetinių preparatų, nes dauguma jų nenuodingi, retai sukelia šalutinių nepageidaujamų reiškinių, ir daugelis iš jų turi biologiškai aktyvių gamtinių medžiagų kompleksą.

Medicina  Pagalbinė medžiaga   (49 psl., 71,84 kB)

Atrodo, gyvybę nesunku apibrėžti: akivaizdu, kad arklys gyvas, o uolos gabalas - ne. Ilgą laiką narpliodami mįsliną gyvybęs prigimties klausimą, biologai įsitikino, kad visų organizmų skiriamasis požymis - gebėjimas, gavus reikiamą kiekį žaliavų, gaminti į save panašius.

Biologija  Referatai   (10 psl., 227,21 kB)

Nukleorūgštys. DNR struktūra. Angliavandeniai. Baltymai. Peptidinė jungtis. Baltymo struktūros. Lipidai.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 467,07 kB)

Maisto medžiagas galima skirstyti į penkias pagrindines grupes: Riebalus, angliavandenius, baltymus, mineralines medžiagas, vitaminus. Riebalai - labai koncentruotos energijos šaltinis, jie dalyvauja daugelyje organizmo cheminių reakcijų. Jie yra glicerolio ir karboksirūgščių esteriai. Riebalų šaltinis angliavandeniai. Angliavandeniai – pagrindinis energijos šaltinis.

Chemija  Referatai   (1,54 kB)

Biologinių membranų struktūra membr. struktūros yra įvairios, bet visom budingi struktur. elementai: lipidai (sud. 50% ir > membr. m) ir baltymai. Dar yra angliavandeniu, sujungtu su L ir B. L ir B jungiasi nekovalentiniais rysiais. Membr.- skystos, asimetrines (vidinis pavirsius skiriasi L ir B sudėtimi nuo išorinio), elektriškai įkrautos (vidine puse turi – krūvio.

Chemija  Konspektai   (4,91 kB)

Subalansuota, reguliari mityba sąlygoja harmoningą vaiko augimą, fizinį ir protinį brendimą, sugebėjimą mokytis, darbingumą. Netinkama mityba sutrikdo augimą, kaulų vystymąsi, mažina atsparumą ligoms. Štai, todėl labai svarbu, kad mokiniai...

Biologija  Rašiniai   (5,68 kB)

Maitinatės amerikietiškai, vadinasi, nesveikai. Tėvai primygtinai reikalauja, kad vaikai valgytų vaisius, daržoves, žuvį ir gertų pieną arba sultis, o vaikai priešgyniauja ir reikalauja kolos gėrimų su karštais mėsainiais. Amerikos gydytojai sunerimę dėl labai padidėjusio šalies vaikų nutukimo ir sergamumo diabetu. Vaikų mitybos sveikatingumu susirūpino ir kitų šalių mitybos specialistai.

Biologija  Referatai   (22,66 kB)

Maisto riebalai - tai viena iš trijų pagrindinių maisto medžiagų, kurios kalorijų pavidalu teikia energiją mūsų organizmui (kitos dvi - tai baltymai ir angliavandeniai). Riebalų mes valgome su įvairiais produktais, tai pvz.: sviestas ant skrebučio ar plakta grietinėlė ant pyrago gabalėlio. Riebalai gali būti ir sunkiau pastebimi, jei yra "paslėpti" tokiuose produktuose kaip riešutai ar pienas. Jų yra ir sausainiuose bei tešlainiuose (aliejus ar sviestas).

Biologija  Konspektai   (4,23 kB)

Praeito šimtmečio pabaigoje išspausdinti mokslininkų darbai įrodė, kad apie 50% žmonių mirčių tiesiogiai susiję su neteisinga mityba. Daugelį metų buvo skelbiama racionali, vėliau subalansuota, mityba. Pastaruoju metu vis plačiau kalbama apie sveiką mitybą. Sveika mityba yra tokia, kuomet organizmas gauna visas jam reikalingas medžiagas ir energiją idealiam svoriui palaikyti. Kadangi maistas yra svarbus ligų profilaktikai ir sveikatos stiprinimui, tai šiandien mitybos specialistai kalba apie sveikatinančią mitybą.

Biologija  Analizės   (4,93 kB)

Varikliai su užsidegimu nuo kompresijos (dyzeliai) dirba naudojant distiliacinį kurą (gaunami kompaunduojant tiesioginio varymo ir hidro išvalytas frakcijas) su aukštesnėmis negu benzino išgaravimo ribomis. Svarbios dyzelinio kuro savybės yra lakumas, degumas/ cetano skaičius, žemos temperatūros takumas, klampa, sieros kiekis ir stabilumas saugojant.

Mechanika  Referatai   (4,72 kB)

Citologija – tai biologijos mokslas tiriantis ląstelių sandarą, vystimąsį ir funkcijas. Organelės – pastovios citoplazmos struktūros būtinos ląstelės gyvybinei veiklai ir atliekančios skirtingas funkcijas. Ląstelė - visų gyvų organizmų mažiausias struktūrinis ir funkcinis vienetas, jų formavimosi ir gyvybinės veiklos pagrindas. Ji geba savarankiškai gyventi, daugintis ir vystytis. Intarpai – nepastovūs citoplazmos dariniai nedalivaujantys ląstelių medžiagų apykaitoje.

Medicina  Konspektai   (5,31 kB)

Pagal sandarą skiriami du ląstelių organizacijos lygiai: 1) prokariotinės (bebranduolės (gr. Pro – prieš + karyon - branduolys)) 2) eukariotinės (branduolinės (gr. eu – tikras + karyon – branduolys)) Eukariotinės sudaro augalų, gyvūnų ir grybų organizmus. Prokariotinės yra bakterijos ir melsvabakterės, priklausančios monerų karalystei.

Biologija  Referatai   (7,46 kB)

Sėklavaisinių ir kaulavaisinių vaizmedžių, bei kai kurių sumedėjusių miško augalų sėklų nedaigumo laikotarpis yra ilgesnis nei keletas mėnesių. Šios sėklos nėra iki galo suformavusios gemalo, nesukaupusios jame pakankamai baltymų, aminorūgščių. Tokios būsenos sėklos kvėpuoja, jose pastebimas didelis fermentų aktyvumas, kinta baltymų struktūra, nukleino rūgštys panaudojamos naujų baltymų sintezei, suyra augimą stabdančios medžiagos.

Biologija  Namų darbai   (8,67 kB)

Sudėtinga gyvų būtybių struktūra prasideda ląstele, pagrindiniu gyvybės vienetu. Ląstelės sudarytos iš molekulių, kuriose yra atomai - mažiausi medžiagos vienetai, galintys jungtis chemiškai. Daugialąsčiuose organizmuose panašios ląstelės sudaro audinį, pavyzdžiui, nervinės ląstelės sudaro nervinį audinį. Audiniai sudaro organus, tarkim, susijungę įvairūs audiniai sudaro smegenis.

Biologija  Konspektai   (15,92 kB)

Kalorijos tiekia energiją, kuri reikalinga gyvybei palaikyti. Tam tikrą kalorijų kiekį turi visi jūsų valgomi produktai. Maiste esantys kalorijų šaltiniai yra riebalai, angliavandeniai bei baltymai.

Sportas  Referatai   (5,21 kB)

DNR saugo paveldimą visų ląstelių - gyvūnų ir augalų – informaciją. DNR molekulę sudaro dvi spirale apsivijusios viena apie kitą grandinės. Kiekvienas DNR siūlas yra polimeras, kurio monomerai nukleotidai. DNR būna ląstelės branduolyje taip pat mitochondrijose ir chloroplastuose. Branduolyje DNR įeina į chromosomų sudėtį: čia ji būna susijusi su baltymais.

Biologija  Konspektai   (1 psl., 3,14 kB)

Aprūpinimo sistemos. Kraujas, jo sudėtis, funkcijos ir pokyčiai fizinio krūvio metu. Sveika gyvensena. Hipokinezė ir fizinė treniruotė. Kūno kultūra ir fizinės savybės. Organizmo vystymosi laikas ~20 metų. Po kelių metų jis pradeda senti. 5-6 m. – vikrumas; 7-11 m. – lankstumas; 16-19 m. – ištvermė, jėga. Ištvermė – pagrindinė savybė. Organizmas turi tokią savybę keistis. Jei žmogus nuvargęs, organizmas atsistato šiek tiek aukštesniame lygyje.

Sportas  Konspektai   (8 psl., 20,38 kB)

Riebalai. Baltymai. Angliavandeniai. Mineralinės medžiagos. Kalcis. Fosforas. Geležis. Natris ir valgomoji druska. Kalis. Riebalai ir į juos panašios medžiagos, vadinami lipoidai, jie įeina į kiekvienos ląstelės sudėtį. Chemiškai riebalai yra glicerino ir riebalinių rūgščių junginiai. Riebalinės rūgštys skirstomos į sočiąsias ir nesočiąsias. Sočiosios riebalinės rūgštys yra palmitininė ir stearininė, nesočiosios – oleininė, linolinė, linoleinė ir kt.

Chemija  Referatai   (5 psl., 6,71 kB)