Tai santraupa,apie vandens apytaka augale,viskas ka reikia zinoti sia tema,ruosiantis Augalu biologijos egzaminui.

Biologija  Konspektai   (8 psl., 82,58 kB)

Galbūt dėl apribojimų, jų naudojimas nėra taip plačiai paplitęs Vakarų Herbal Medicine. Alkaloidai randami nuo 15% iki 30% visų žydinčių augalų, ir yra ypač būdinga kai šeimas, tokias kaip Pupiniai, Liliaceae, Solanaceae ir Ranunculaceae. Plačiausiai pasitaikančių šių Alkaloidai berberine ir kofeino.

Biologija  Referatai   (10 psl., 29,39 kB)

Augalų augimo paslaptys nuo seno domino mokslo žmones. Antikinės Graikijos filosofai aiškino, kad augalams reikia vandens, žemės ir ugnies. O 16-ojo amžiaus pradžioje patirta, kad augalams reikia druskų, tačiau kokių, liko neaišku. 18-ojo amžiaus pabaigoje ir 19-ojo amžiaus pradžioje jau daugiau mokslininkų pradėjo aiškinti augalų augimo sąlygas. Pradėta rengti tyrimo stotis, kur prasidėjo sistemingi tyrimai. Lietuvoje agrochemijos mokslo pradžia tenka laikyti 1924 metus, kai buvo įkurta dirvožemio-agrochemijos katedra Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Dotnuvoje. Katedrai vadovavo prof. V. Ruokis. Ypač sparčiai agrochemijos mokslas pradėjo vystytis po antrojo pasaulinio karo. Šioje srityje dirbo V. Vazalinskas, K. Plesevičius, V. Zalys, B. Baginskas ir daugelis kitų.

Chemija  Referatai   (9 psl., 16,67 kB)

Augalinėje ląstelėje esantys kristalai yra neorganinės kilmės intarpai, sudaryti iš organinių ir neorganinių rūgščių. Dažnai jie yra specifinės sandaros ir yra budingas augalų rūšiai požymis. Augalinėse ląstelėse kristalus dažniausiai sudaro kalcio oksalatai, arba kalcio karbonatai. Kristalų susidarytas tai vienas iš kalcio kaupimosi ląstelėse būdų. Kalcio oksalato kristalai kaupiasi tik augalinės ląstelės vakuolėse. Kai augalinės ląstelės vakuolėse susikaupia ypač didelis kalcio oksalatų kiekis, jie išsiskiria būdingų kristalų pavidalu. Kristalai dažniausiai kaupiasi tuose augalo organuose, kurie yra keičiami: lapuose, svogūnų lūkštuose, žievėje.

Biologija  Konspektai   (4 psl., 697,71 kB)

Labai daug naudingos informacijos pasiruošti biologijos valstybiniam egzaminui. iologija – mokslas apie gyvybę. Jis tyrinėja gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos egzistavimo ir vystimosi dėsnius. Biologijos tyrimo objektas yra gyvieji organizmai, jų sandara, funkcijos, gamtinės bendrijos. Biologijos mokslo sistema aiškina gyvosios gamtos esmę, formos, vystimosi ir tai yra vadinama – bendrąja biologija . Tam tikrus objektus tyrinėja specialūs mokslai.

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (73 psl., 658,89 kB)

Ląstelės nediferencijuotos, turi didelius branduolius, o jų medžiagų apykaita greita. Gaminamųjų audinių ląstelės nuolat dalijasi ir diferencijuojasi, virsta įvairių audinių ląstelėmis, prisitaiko atlikti skirtingas funkcijas. Taip augalai auga, ilgėja ir storėja. Gaminamajam audiniui priklauso brazdas, teikiantis naujas ląsteles medienai ir karnienai.

Biologija  Pateiktys   (19 psl., 593,97 kB)

Vandens augalų juostos Vandenyje gausu labai smulkių, tik pro mikroskopą matomų vienaląsčių ir koloninių dumblių, taip pat stambių žiedinių augalų. Vieni iš jų vandens masėje plūduriuoja, tai vadinamasis planktonas, kiti auga rizoidais arba šaknimis įsitvirtinę į dugną, jie sudaro bentosą, treti plūduriuoja vandens paviršiuje, šaknimis nesiekdami dugno, tai vadinamasis pleistonas. Vandens telkinių zonose vandens augalai išsidėstę tam tikromis koncentriškomis juostomis. Vandens augalų tyrinėtojai savo darbuose dažniausiai aprašo 6 tokias juostas, kurios, einant iš gilumos kranto link, yra išsidėsčiusios taip: 1) mikrofitų arba planktoninių dumblių juosta, 2) pasinėrusių po vandeniu augalų, 3) plačialapių plūdžių, 4) vandens lelijų, 5) nendrių-meldų arba pusiau vandens augalų, 6) sekliųjų vandens augalų juosta. Mikrofitų juosta. Ją sudaro smulkūs augalai - fitoplanktonas. Tai įvairūs mikroskopiniai vienaląsčiai arba kolojiniai dumbliai, kurių ląstelės labai smulkios. Mūsų respublikos ežerų planktone, iš melsvadumblių dažnas vandenkrėtis. Šio ląstelės sudaro karoliukų pavidalo daugialąstes siūliškas kolonijas, su tam tikrais tarpais įsiterpusiomis stambesnėmis ląstelėmis. Gleivėčio genties dumblių ląstelės yra panašios į vandenkrėčio kolonijas, skiriasi tuo, kad gleivėčio siūlai gleivingoje masėje dažniausiai būna įvairios formos. Iš žaliadumblių gėlo vandens planktone dažni valkčiadumblis, chlorelė, maurakulis ir kt. Valkčiadumblis - vienaląstis dumblis. Jo ląstelė ovališka, kriaušiška ar rutuliška. Priekiniame jos gale yra 2 žiuželiai, kurie padeda dumbliui judėti. Maurakulio kolonija rutuliška, sudaryta iš 20-80 tūkst. ląstelių. Šaltų vandenų planktone vyrauja titnagdumbliai. Tai labai gausi ir įdomi dumblių grupė. Apie 50 % ląstelės masės sudaro titnaginis šarvelis, kuris stebina formų įvairumu (žvaigždės, lazdelės, verpstės, plokštelės ir kt.). Gyvena pavieniui arba kolonijomis. Pasinėrusiųjų augalų juosta. Dažnai šios ir po jos esančių juostų augalai vadinami makrofitais. Čia dominuoja bentosiniai augalai. Jame vyrauja maurabragio genties dumbliai. Šie dumbliai išvaizda panašūs į asiūklius. Jų gniužulas iki 20-50 cm aukščio, yra diferencijuotas į pagrindinę ašį ir šonines šakeles, suskirstytas į bamblius ir tarpubamblius. Apatinėje gniužulo dalyje išaugę rizoidai, kuriais augalas tvirtinasi prie substrato. Ant kai kurių maurabragio rūšių rizoidų išauga krakmolingi gumbeliai. Ląstelių sienelėse gausu kalcio junginių, dėl to šie dumbliai yra šiurkštūs. Vandens telkiniuose auga kai kurios samanų rūšys. Dažniausia mūsų gėlų vandenų samana yra tribriaunė nertvė. Jos stiebas iki 50 cm aukščio, šakotas. Lapai iki 8 mm ilgio, plačiai ovališki, nusmailėjusiomis viršūnėmis, begysliai. Vienas įdomesnių bentosinių augalų, visiškai pasinėrusių vandenyje, yra kanadinė elodėja. Jos stiebas iki 60 cm aukščio, dažniausiai šakotas. Lapai po 3-4 menturiuose, pailgi arba linijiškai lancetiški, smulkiai dantyti. Vainikėlis baltas, trilapis. Labai greitai dauginasi vegetatyviniu būdu. Rudeninės praujenės lapai linijiški, į pagrindą paplatėję, viršūnė dviguba. Vaisiai stambūs su plačiais sparneliais. Auga stovinčiuose ir ramiai tekančiuose vandenyse iki 2 m gylio. Prie dalinai pasinėrusių augalų priskiriamas alijošinis aštrys. Lapai kardiški, prie pamato tribriauniai, labai aštriai dantyti, susitelkę kompaktiškoje skrotelėje. Augalas iki žydėjimo būna pasinėręs vandenyje, žydėti iškyla į vandens paviršių, po to vėl nusileidžia ant dugno. Žiedai dideli, balti. Plačialapių plūdžių juosta. Augalai panirę vandenyje, virš vandens kyšo tik žiedai. Šioje juostoje vyrauja plačialapės plūdės. Mūsų gėluose vandenyse auga daug jų hibridų bei morfologinių formų. Jos gerai dauginasi vegetatyviniu būdu. Šios juostos augalai dar skirstomi į plačialapius ir siauralapius. Permautalapė plūdė - daugiametis, ilgu šakniastiebiu ir iki 5 m ilgio paprastu arba šakotu stiebu žolinis augalas. Lapai plačiai arba pailgai kiaušiniški, pusiau širdiška apatine dalimi apkabina stiebą. Jų pakraštys šiurkštus, smulkiai dantytas. Varpkočiai iki 5 cm, varpos iki 3 cm ilgio. Stovinčiuose vandenyse labai dažna blizgančioji plūdė. Išsiskiria storu šakniastiebiu, ilgu stiebu, kurio viršutinė dalis šakota. Lapai stambūs, elipsiški, kiaušiniški, arba lancetiški, blizgantys, persišviečiantys, jų pakraštys banguotas ir smulkiai dantytas. Varpos iki 5 cm ilgio. Siauralapių plūdžių juostoje dažnesnė šukinė ir plokščioji plūdės. Šukinės plūdės stiebas plonas, viršūnėje tankiai išsišakojęs. Lapai siaurai linijiški, smailūs. Varpkotis siūliškas iki 10 cm ilgio, varpa iki 6 cm ilgio. Plokščiosios plūdės stiebas suplotas, briaunos sparnuotos. Lapai linijiški, jų viršūnės beveik apvalios, su trumpu dygleliu. Varpkočiai iki 4 cm ilgio, varpa pailga, tanki. Vandens lelijų juosta. Šios juostos augalų lapai plūduriuoja vandens paviršiuje, o žiedai kyšo virš vandens. Joje dominuoja lūgninių šeimos augalai: vandens lelijos ir lūgnė. Jų žiedai dekoratyvūs, tačiau primityvios sandaros. Iš vandens lelijų Lietuvoje dažnesnės yra paprastoji ir mažažiedė vandens lelijos. Jos auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandens telkiniuose iki 4 m gylio. Tai daugiamečiai, storais šakniastiebiais augalai. Šakniastiebiuose susikaupia iki 20 % ( sėklose iki 45%) krakmolo, gliukozės, rauginių ir kitų medžiagų. Paprastosios lelijos lapų pamato skiautės nevienodo dydžio, bukos. Žiedai dideli, iki 16 cm skersmens, balti. Purka geltona, vidinių kuokelio koteliai tokio pat dydžio kaip ir dulkinės, taurelės pagrindas apvalus. Mažažiedės vandens lelijos lapų pamatinės dalies skiautės beveik lygios, smailokos, vidurinėje dalyje dengia viena kitą. Purka raudona, vidinių kuokelių koteliai aiškiai platesni nei dulkinės, taurelės pagrindas aštriomis briaunomis. Paprastoji lūgnė dar vadinama geltonąja lelija. Lūgnė turi dvejopus lapus - povandeniniai trumpakočiai, ploni,gležni, banguotais kraštais, jų epidermis su labai plona kutikula, be žiotelių, mezofilis nesuskirstytas į statųjį ir purųjį audinį, o plūduriuojantys - ilgakočiai, stori, odiški, jų kutikula gerai išsivysčiusi, mezofilije ryškus statusis audinys, viršutinėje pusėje labai daug žiotelių. Žiedai geltoni, nemaloniai kvepia. Nendrių - meldų juosta. Šios juostos augalai tik iki pusės panirę vandenyje. Augalai stambūs, ryškūs. Vyrauja paprastoji nendrė. Tai miglinių šeimos aukštaūgis, tvirtu tuščiaviduriu stiebu žolinis augalas. Lapai linijiškai lancetiški, šluotelė tanki, tamsiai violetinė, vienašalė. Augalai gana daug sukaupia baltymų, angliavandenių. Greta nendrių, daugiau mažiau, ploteliais auga ežerinis meldas. Jo stiebas tariamai belapis, apvalus, ryškiai žalias. Žiedynas šluotelės pavidalo, apgaubtas 2-3 viršūninių lapų. Žemiausias viršūninis lapas ilgesnis už žiedyną ir pailgina stiebą. Dauginasi sėklomis ir šakniastiebiais. Kadangi lapai labai menki, jų paskirtį atlieka žali stiebai. Stovinčių ir lėtai tekančių vandens telkinių pakrantėse, įlankose iki 1-2 m gylio didesniais ar mažesniais sąžalynais auga plačialapis ir siauralapis švendrai. Iš kitų augalų švendrai išsiskiria ilgais melsvai žaliais lapais ir tamsiomis aksominėmis burbuolėmis. Plačialapio švendro žiedai smulkūs, susitelkę į dvi cilindriškas burbuoles. Viršutinė burbuolė mažesnė, susideda iš kuokelinių žiedų, o apatinė aksominė, - iš piestelinių žiedų. Siauralapio švendro lapai siauri, kuokelinių ir piestelinių žiedų burbuolės atskiros. Vegetatyviškai dauginasi šakniastiebio dalimis. Sekliųjų vandens augalų juosta. Vandeniui nusekus šios juostos augalai paprastai atsiduria sausumoje. Čia vyrauja įvairios aukštos viksvos, ypač dažna snapuotoji viksva. Jos stiebai bukai tribriauniai, iki pat žiedyno švelnūs. Lapai pilkai žali, sulinkę arba susisukę. Šioje juostoje auga pelkinė viksva. Jos pažiedės su ilgomis, nusmailėjusiomis viršūnėmis, maišeliai taškuoti, rudi. Makštys prie pamato tinkliškai išsisklaidžiusios. Šiurkščiosios viksvos stiebai tribriauniai ir labai šiurkštūs, žiedynlapis be makšties, maišeliai su ilgais dantytais snapeliais. Pūslėtosios viksvos maišeliai labai pūsti, kiaušiniškai kūgiški, su trumpu snapeliu, lapai be skersinių gyslų. Šalia viksvų šioje juostoje auga vaistinis augalas balinis ajeras. Jo lapai kardiški, bekočiai, prie pagrindo apatinėmis dalimis apkabinę vienas kitą. Žiedynas - į šoną pakrypusi burbuolė. Dauginasi šakniastiebiais, juose susikaupia nemažai eterinių aliejų. Įdomus šios juostos augalas strėlialapė papliauška, kuri turi trejopus lapus: žemutiniai, vandenyje pasinėrę, bekočiai, linijiški, viduriniai, plūduriuojantys ilgakočiai, lancetiški, o oriniai ilgakočiai, strėliški. Žiedai iki 2 cm skersmens, vainiklapiai balti, pamatinė dalis raudonai violetinė. Vandeninė monažolė - varpinių šeimos žolinis augalas. Tai šviesiai žalias, tvirtu, storu stiebu ir iki 1.5 cm pločio lapais augalas. Šluotelė ilga ir labai šakota. Bene dekoratyviausias vandens telkinių pakrančių augalas yra geltonasis vilkdalgis. Jo lapai kalavijiški, melsvai žali. Žiedai geltoni, stambūs, iki 10 cm skersmens. Augalas nuodingas, šakniastiebiuose yra medžiagų sukeliančių vėmimą. Atskirą ekologinę grupę sudaro vadinamasis pleustonas. Tai vandens augalai, kurie pasyviai plūdurioja vandenyje, auga neprisitvirtinę prie dugno. Iš plūduriuojančių augalų gėluose vandenyse gausu siūlinių daugialąsčių dumblių. Dažnesnės iš jų mauragimbė ir zignema. Jų gniužulą sudaro ilgi, nešakoti, gleivėti, slidūs siūlai. Šie dumbliai skiriasi chromatoforų forma: mauragimbės jie spiralės pavidalo, o zignemos dviejų susikibusių žvaigždučių pavidalo. Kartais stovinčių ir lėtai tekančių vandens telkinių paviršius būna aptrauktas žalsva valktimi. Tai plūdenos. Dažnesnė yra trilypė plūdena. Jos lapiški stiebo nareliai su viena šaknimi. Ji išskyrus žydėjimo metą, auga pasinėrusi vandenyje. Nuolat vandens paviršiuje plūduriuoja daugiašaknė plūdena. Jos lapiški stiebo nareliai išleidžia daug šaknų. Mažoji plūdena yra laikoma mažiausiu žiediniu augalu. Įdomus be šaknų, vandenyje plūduriuojantis vabzdžiaėdis augalas paprastasis skendenis. Žiedai geltoni, išmarginti oranžiniais ruoželiais. Žydintys žiedai iškilę virš vandens. Lapų skiltelės siūliškos, beveik visos su pūslelėmis. Jos turi vožtuvėlius, kurie prisilietus smulkiam vandens gyventojui, atsiveria į vidų. Į pūslelės vidų patekę smulkūs organizmai suvirškinami augalo išskiriamomis sultimis. Taip paprastasis skendenis apsirūpina azotinėmis medžiagomis. Pažymėtina, kad aprašytas juostinis vandens augalų išsidėstymas skirtinguose vandens telkiniuose yra nevienodas. Kai kurios juostos būna neryškios. Skirtingų juostų vandens augalų rūšys neretai esti susipynusios. Vandens augalų anatominiai, morfologiniai ir fiziologiniai bruožai. Vandens augalų stiebai. Vandeniniai augalai nuo sausumos skiriasi tuo, kad auga pertekliuje vandens, kurį siurbia ne tik šaknimis, bet ir lapais ir stiebu. Todėl nereikia vandens išnešioti, ir apytakos audiniai, ypač medienos elementai, redukuojasi. Vandenyje pasinėrusių augalų apytakos audiniai dažniausiai sudaro tik vieną centre esantį indų kūlelį. Jų medienoje yra keletas vandens indų arba ir visai jų nebūna. Pavyzdžiui, elodėjos (Elodea canadensis) arba plukenio (Najas marina) stiebo centre yra tik iš karnienos elementų sudarytas indų kūlelis, kurio viduryje vietoj anksti suirusio vandens indoesti oro pilnas tarpuląstis. Šerdies irgi nėra. Vandenyje augalo kūnas yra lengvesnis, be to stovintis vanduo sudaro ramią aplinką, dėl to nereikalingi ramstiniai audiniai. Vandeninių augalų stiebas gležnas, be storesnių ramstinių elementų (sklerenchimos). Iš vandens ištrauktas toks stiebas sulinksta, nusvyra, nes neišlaiko svorio. Vandeniniams augalams nepavojinga oro sausra, taip pat vandenyje jie rečiau mechaniškai pažeidžiami. Todėl vandeninių augalų yra silpni dengiamieji audiniai. Jų epidermis mažai diferencijuotas, kutikula labai redukuota, išorinės epidermio sienelės menkai sustorėjusios. Vandenyje pasinėrusių augalų epidermis dažnai su chloroplastais, todėl jis kartu atlieka ir asimiliacinio audinio funkciją. Epidermio žiotelės redukuotos arba jų visai nebūna. Kamštinio audinio vandeniniai augalai neturi. Kartais išsivysto felogenas, bet jis negamina kamštinio audinio, o sudaro gausią tarpuląsčių aerenchimą. Stovinčiame vandenyje trūksta oro, todėl stiebe esančiais tarpląsteliniais takais oras pristatomas iš viršutinių lapų, kyšančių ore arba plaukančių vandens paviršiuje. Tarpuląsčių aerenchima dažniausiai būna susitelkusi pirminėje žievėje, o tai būdinga dviskilčiams augalams, arba paplitusi po visą stiebą, kaip meldų (Scirpus) ir vikšrių (Juncus). Šių augalų stiebo pagrindinis audinys virtęs aerenchima. Daugelio vandeninių augalų (nendrės, balinių asiūklių) stiebai yra tuščiaviduriai. Tuštymėmis difuziniu būdu cirkuliuoja oras. Tačiau ties bambliais atsiranda pertvaros, paprastai iš puraus parenchiminio audinio. Jo ląstelės kartais būna žvaigždės formos ir jungiasi tarp savęs tik spindulių galais, todėl lieka tarpai orui praeiti. Kai kurių vandens augalų gerai išsivystęs stiebo endodermis, jis gaubia centrinį veleną - atskiria jį nuo pirminės žievės, kurioje gausu tarpuląsčių. Manoma, kad šis endodermis taip pat apsaugo augalo centrinį veleną nuo medžiagų išsiplovimo. Vandens augalų lapai. Vandeniniai augalai arba hidatofitai yra dvejopi: tikrieji hidatofitai, kurių lapai pasinėrę vandenyje, ir aerohidatofitai, kurių viršutiniai lapai plauko vandens paviršiuje arba iškilę virš vandens. šių augalų lapų mezofilyje gausu tarpuląsčių, jis nelabai diferencijuotas. Lapai plokšti, pliki ir ploni, arba siūliškai suskaldyti. Pasinėrusiųjų lapų epidermis paprastai be žiotelių ir dažniausiai su chloroplastais. Epidermio išorinės sienelės dažniausiai be kutikulos (arba ji menkai išsivysčiusi), joms būdinga gleivėtumas. Manoma, kad gleivės mažina ląstelių pralaidumą, ir organinės medžiagos iš augalų ne taip greit išsiplauna. Paskiri epidermio ploteliai, vadinami hidrotopomis, prisitaikę sugerti vandenį su jame ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis. Taigi šių augalų epidermio funkcija yra trejopa - dengiamasis, asimiliacinis ir kartu siurbiamasis audinys. Kartais jis ( elodėjos lape) pakeičia mezofilį, nes elodėjos lapai jo neturi - lapalakštis tik iš dviejų sluoksnių. Smulkiai suskaldytų lapų, kaip nerties, plunksnalapės, vandeninio vėdryno, būna didesnis siurbiamasis paviršius, galbūt tai yra prisitaikymas prie tekančio vandens, kad jų nesuplėšytų. Aerohidatofitų virš vandens kyšantys lapai tokie pat kaip ir higrofitų- drėgnų ir ūksmingų vietų augalų: epidermis plonas, žiotelės iš abiejų pusių. Tačiau vandens paviršiuje plaukiojančių lapų (lugnės, vandens lelijos) žiotelės tik viršutinėje lapo pusėje. Jų ir kutikula gerai išsivysčiusi. Yra net vaško sluoksnis, kuris apsaugo lapą nuo infekcijos, be to vaškuotas paviršius nešlampa, todėl ant lugnių ir vandens lelijų lapų nesilaiko vanduo. Kitų aerohidatofitų ryški heterofilija ir formos atžvilgiu. Pavyzdžiui, vandeninio vėdryno pasinėrusieji lapai siūliškai suskaldyti, o paviršiuje plaukiojantieji tik skiautėti. Uodeguonės pasinėrusieji lapai labai ilgi, lijiniški, o iš vandens kyšantieji trumpi, elipsiški. Higrofitų - drėgname dirvožemyje augančių augalų lapai neturi priemonių transpiracijai mažinti. Jų epidermio sienelės plonos, kutikula labai plona, žiotelės be prieangių. Higrofitai prisitaikę vandens perteklių iš lapų pašalinti, tai atlieka hidatodos. Pasinėrusiųjų hidatofitų lapai dažnai apsitraukia kalkine plutele (iš CaCO3). Šie augalai absorbuoja vandenyje ištirpusį Ca(HCO3)2, sunaudoja fotosintezei iš jo molekulės vieną H2CO3 molekulę ir išskiria netirpstantį CaCO3. Kuo vanduo kalkingesnis, tuo storesnė CaCO3 plutelė nusėda ant augalų epidermio. Vandens augalų šaknys. Vandens augalų šaknynas menkai išsivystęs. Jų šaknų pagrindinė funkcija - prisitvirtinti prie substrato. Šakniaplaukių vandens augalai visai neturi, arba jų yra mažai. Nendrių - meldų juostos augalų yra stiprus šakniastiebis, jų gerai išsivysčiusi aerenchima. Vandens augalų dauginimasis. Hidatofitų gerai išsivystęs vegetatyvinis dauginimasis. Nutrūkusios nuo augalo šakelės arba šakniastiebio gabalėliai lengvai įsišakniję, ir iš jų išauga nauji organizmai. Hidatofitai turi dar tam tikrus vegetatyvinio dauginimosi organus - žieminius pumpurus, vadinamus turijonais. Tai iš tankiai suaugusių lapų pradmenų susidarę galiniai pumpurai arba sutrumpėjusiais tarpubambliais lapuotų šakelių viršūnėlės. Rudenį šie turijonai atsiskiria nuo pagrindinio augalo ir grimzta į dugną. Prasidėjus fotosintezei tarpuląsčiuose atsiranda deguonies, palengvėjęs turijonas iškyla į vandens paviršių ir iš jo išauga naujas augalas. Sėklomis hidatofitai dauginasi retai. Kai kurie hidatofitų žiedaiyra kleistogaminiai. O kryžminių būdu apsidulkinusių augalų stiebai butonizacijos fazėje iškyla į vandens paviršių ir ore išskleidžia žiedus. Žiedus apdulkina vėjas arba vabzdžiai. Kai kurių augalų, pvz. valisnerijos, labai įdomus prisitaikymas apsidulkinimui. Jų kuokeliniai žiedai nutrūksta nuo žiedkočių ir išsiskleidę laisvai plaukioja vandens paviršiuje. Piesteliniai žiedai ant ilgų kotelių iškyla virš vandens paviršiaus, čia jie apdulkinami plaukiojančių kuokelinių žiedų žiedadulkėmis, o paskui jų žiedkotis spirališkai susisuka ir panardina apvaisintą žiedą vėl į vandenį. Kai kurie retai žydintys vandens augalai, pvz., plūdenos, elodėjos, plinta vegetatyviškai daugindamiesi. Hidrohelofitams būdinga tai, kad jų sėklos dygsta po vandeniu, pusiau anaerobinėmis sąlygomis. Išvados: Vandens baseinas yra tinkamas biotopas augalams augti. Manoma, kad pirmieji gyvi organizmai atsirado vandenyse, nes čia aplinkos sąlygos yra pastovesnės. Vandens biotopuose susitelkusios mažiau negu kitur žmogaus paveiktos augalijos bendrijos. Be to vandenyje visos augalo dalys turi tas pačias aplinkos sąlygas, todėl yra mažiau pakitusios negu sausumos augalų. Vandenyje augantys augalai labai skiriasi dydžiu, vidine ir išorine sandara, dauginimosi būdais. Vandenyje gausu labai smulkių, tik pro mikroskopą matomų vienaląsčių ir koloninių dumblių, taip pat stambių žiedinių augalų. Vandens augalų gyvenimo būdas įvairus. Vieni iš jų vandens masėje plūduriuoja, kiti auga rizoidais arba šaknimis įsitvirtinę į dugną, treti plūduriuoja vandens paviršiuje, šaknimis nesiekdami dugno.

Biologija  Referatai   (12,76 kB)

Paaiškinkite, kodėl vanduo skverbiasi į šaknies ląsteles. Nurodykite, kokios vandens savybės lemia, kad jis gali judėti stiebu aukštyn? Nurodykite, kaip vandens judėjimo stiebu greitis priklauso nuo augalo lapų skaičiaus. Iliustracijoje raide B pažymėkite lapo skersiniame pjūvyje pavaizduotą žiotelę. Nurodykite lapo gyslų reikšmę augalų lapų atliekamoms funkcijoms.

Biologija  Testai   (461,07 kB)

Gražiai žydintys interjero augalai. Azalija, indinis rododendras Rhododendron. Fuksija (Fuchsia L.). Gerbera (Gerbera L.). Sanpaulija ( Saintpaulia H.Wendl.). Interjero augalai dekoratyviasiais lapais. Begonija ( Begonia L.). Juka (Yucca L.). Monstera ( Monstera Adanson.). Peperomija ( Peperomia Ruiz et Pav). Sukulentai. Šilokas (Sedum). Storalapis (Crassula arborerscens). Šilnamio ir interjero augalų priežiūros įpatumai. Laistymo ir plovimo ypatybės. Patalpų gėlių trešimo ypatumai. Interjero augalų personimas. Augalų formavimas ir genėjimas. Šilnamio ir interjerinių augalų dauginimo ypatumai. Augalų dauginimas sėklomis. Vegetatyvinis dauginimo būdas.

Darbo ir civilinė sauga  Ataskaitos   (10 psl., 22,6 kB)

Lietuvoje 2004 m. užregistruota daugiau sergančiųjų ligomis, susijusiomis su rūkymu, alkoholio ar narkotikų vartojimu nei 2003 metais. Kaip pranešė Statistikos departamentas, praėjusiais metais Lietuvoje alkoholio suvartojimas padidėjo, o rūkymas - šiek tiek sumažėjo, tačiau ligų, susijusių su šiais žalingais įpročiais, užregistruota daugiau.

Etika  Projektai   (34 psl., 358,7 kB)

Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.

Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)

Augalų tarpusavio santykius su aplinka tiria augalų ekologija. Aplinkos elementai, turintys įtakos augalo egzistavimui vadinami ekologiniais veiksniais. Kiekvieną augalą supa abiotinė arba negyvoji aplinka ir biotinė arba gyvoji aplinka. Augalo augimo vietos ekologinių veiksnių visuma vadinama augaviete. Atskirų augalų augavietes galima nusakyti, nurodant su kokia augalų bendrija arba kraštovaizdžio tipu jie susiję, pvz., aukštapelkė, ąžuolynas, dykuma, smėlio kopos. Augavietę reikia skirti nuo biotopo.

Biologija  Konspektai   (6 psl., 22,82 kB)

Viena sparčiausiai besivystančių augalų taksonomijos sričių – augalų chemotaksonomija, žinoma dar chemosistematikos, fitochemijos, cheminės augalų taksonomijos ar sistematikos pavadinimais. Šios mokslo šakos tikslas – panaudoti cheminę informaciją augalų klasifikacijų tobulinimui. Chemotaksonomija, kaip mokslas, išsivystė per paskutinius trisdešimt metų. Nenuostabu, jog manoma, kad jos pateikiama informacija svaresnė, vadinasi, svarbesnė, nei morfologiniai ar citologiniai duomenys.

Biologija  Konspektai   (17 psl., 24,43 kB)

Augalų dauginimasis kryžminimasis gali būti pavadintas būsenos tipu, kai tarpusavyje kryžminasi to paties ar dviejų taksonų augalai. INBRYDERIAI – augalai, kurie dažniausiai brandina sėklas, save apvaisindami (savidulkiai). AUTBRYDERIAI – tie augalai, kurie subrandina sėklas,įvykus kryžminiam apvaisinimui (kryžmadulkiai). Kryžminimosi dauginimosi sistema yra svarbi dėl trijų priežasčių: pirma, tarpusavio kryžminimosi mastas sąlygoja kintamumo tipą, o tuo pačiu taksonų apimtį. Antra, suvokiant dauginimosi sistemą, lengviau suprasti taksono sudėtingumą.

Biologija  Konspektai   (19 psl., 31,63 kB)

Metabolines reakcijas katalizuoja fermentai, informacija apie kuriuos užrašyta genuose. Kiekvienas fermentas turi savą geną . Tačiau daugelis ląstelių yra diploidinės - turi po porą homologinių chromosomų [žr. 07_NR]. Vienas homologinių chromosomų požymis yra tai, kad homologinėse chromosomose toje pat vietoje yra tie patys genai. Taigi, homologinių chromosomų poroje yra du to paties geno egzemplioriai. O po perrašos (replikacijos), kai sudvigubėjusios chromosomos pasidaro dvichromatidės, kiekvieno geno būna net po keturius egzempliorius.

Biologija  Konspektai   (7 psl., 61,25 kB)

Gamta - neišsenkamas natūralių vaistų šaltinis. Jau gilioje senovėje mūsų protėviai atkreipė dėmesį į daugelio augalų maistines ir vaistines savybes. Ir šiandien niekas neabejoja, kad sergant įvairiomis ligomis, vartoti vaistinius augalus yra naudinga. Vis dažniau ne tik ligoniai, bet ir gydytojai pirmenybę teikia vaistiniams augalams. Jie kaip vaistai pranašesni už daugelį sintetinių preparatų, nes dauguma jų nenuodingi, retai sukelia šalutinių nepageidaujamų reiškinių, ir daugelis iš jų turi biologiškai aktyvių gamtinių medžiagų kompleksą.

Medicina  Pagalbinė medžiaga   (49 psl., 71,84 kB)

Geras ekologijos terminų žodynėlis nuo A iki Z

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 16,44 kB)

Žodis EKOLOGIJA yra kilęs iš graikų kalbos oikos –namas, logos –mokslas. Tai mokslas apie namus arba detaliau galima įvardinti - apie aplinką, kurioje mes ir visos kitos gyvos būtybės bei organizmai būna , gyvena ir veisiasi. Vokiečių biologas Ernstas Hekelis 1866 m. pirmasis įprasmino ekologijos terminą. Jis rašė: “Ekologiją mes laikome gamtos struktūros žinojimą, visų gyvūnų santykių su jų neorganine ir organine aplinka tyrimą, pirmiausia apimantį jos draugiškus ir nedraugiškus ryšius su tais gyvūnais ir augalais, su kuriais ji tiesiogiai ir netiesiogiai kontaktuoja – vienu žodžiu, ekologija yra visų sudėtingų tarpusavio ryšių, Darvino vadintų Kovos už būvį sąlygomis, tyrimas.”

Biologija  Konspektai   (64 psl., 1,07 MB)

Jau 1679 metais buvo nustatyta, kad pernešant cukrų iš lapų į šaknis dalyvauja žievė. Tai buvo išaiškinta „žiedinimo“ – žievinimo būdu. Nuo medžio (žemiau tos vietos, kur auga dauguma lapų) kamieno nulupus žievės, tiesiai virš pjūvio žievė išsipučia ir išsipūtusiame audinyje kaupiasi cukrus. Dabar mes žinome, kad nulupant žievės žiedą, toje vietoje pašalinama karniena, o mediena lieka sveika. Taigi „žiedinimo“ būdu gauti rezultatai rodo, kad karniena yra tas audinys, kuriuo pernešami cukrūs.

Biologija  Namų darbai   (2 psl., 6,02 kB)

Audinys – vienodos formos, sandaros ir kilmės ląstelių grupės, atliekančios tą pačią funkciją. Į audinio sudėtį įeina ir tarpląstelinė medžiaga. Epitelinis audinys skiria organizmą nuo aplinkos, dengia kūno paviršių, iškloja tuščiavidurių organų sieneles, įeina į daugumos liaukų sudėtį. Dengiamasis epitelis atlieka apsauginę funkciją ir yra: vienasluoksnis – būdingas bestuburiams; daugiasluoksnis – sudaro visų stuburinių kūno dangą; gleivinis epitelis – iškloja visą virškinamąjį traktą, kvėpavimo takus, urogenitalinės sistemos latakus.

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 6,07 kB)

Augalai, augalų karalystė (Plantae) yra didelė gyvųjų organizmų grupė, kuriai priklauso tokie plačiai paplitę organizmai kaip medžiai, žolės, gėlės. Augalai yra eukariotai, t.y. turintys tikrąjį branduolį organizmai. Manoma, kad augalų rūšių yra apie 350 000. 2004 m. buvo identifikuotos 287 655 rūšys.

Biologija  Referatai   (17 psl., 122,32 kB)

Kanapės - tai vešlus dilgėlių ir apynių šeimos augalas. Jos kilusios iš Azijos, bet šiuo metu auga daugelyje kitų pasaulio vietų. Daug žmonių patys jų užsiaugina (nelegaliai !) Augalo lapai sudėtiniai, karpytais kraštais. Jau 2700 metais pr. Kr. kanapėmis Kinijoje buvo gydomi žmonės. Religiniais tikslais jos plačiai vartojamos Azijoje ir centrinėje Amerikoje. XIX a. Kanapė - tūkstantmečius žinomas augalas.

Biologija  Rašiniai   (2,97 kB)

Įvado dalyje aš apibūdinau kukurūzų kilmę, paplitimo laiką, kokia temperatūra tinkamiausia auginant kukurūzus. Analitinėje dalyje, aprašiau augalo botanines savybes, kokias dirvas parinkti auginant kukurūzus, kaip dirvas paruošti ir patręšti, aprašiau veisles, kaip paruošti sėklą prieš sėją, sėją, pasėlių priežiūrą, derliaus nuėmimą ir kukurūzų reikšmę.

Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (5,11 kB)

Akcinė bendrovė "Achema" yra įsikūrusi Jonalaukio kaime, Jonavos rajone, šalia Neries ir Šventosios upių santakos. Šią gamyklos vietą lėmė patogi geografinė padėtis. Čia praeina svarbios šalies automagistralės ir geležinkelio linijos, jungiančios įmonę su didžiaisiais Lietuvos miestais bei neužšąlančiais Baltijos jūros uostais. AB“Achema” – didžiausia azoto trąšų ir kitų pramoninių chemijos produktų gamintoja šalyje bei didžiausia tokio pobūdžio gamykla Baltijos šalyse.

Chemija  Konspektai   (5,08 kB)

Pagal sandarą skiriami du ląstelių organizacijos lygiai: 1) prokariotinės (bebranduolės (gr. Pro – prieš + karyon - branduolys)) 2) eukariotinės (branduolinės (gr. eu – tikras + karyon – branduolys)) Eukariotinės sudaro augalų, gyvūnų ir grybų organizmus. Prokariotinės yra bakterijos ir melsvabakterės, priklausančios monerų karalystei.

Biologija  Referatai   (7,46 kB)

Sėklavaisinių ir kaulavaisinių vaizmedžių, bei kai kurių sumedėjusių miško augalų sėklų nedaigumo laikotarpis yra ilgesnis nei keletas mėnesių. Šios sėklos nėra iki galo suformavusios gemalo, nesukaupusios jame pakankamai baltymų, aminorūgščių. Tokios būsenos sėklos kvėpuoja, jose pastebimas didelis fermentų aktyvumas, kinta baltymų struktūra, nukleino rūgštys panaudojamos naujų baltymų sintezei, suyra augimą stabdančios medžiagos.

Biologija  Namų darbai   (8,67 kB)

Tarkime, kad jūsų paprašytų suklasifikuoti jums žinomus gyvus organizmus. Greičiausiai jūs pradėtumėte nuo sąrašo sudarymo ir kiekvienai rūšiai duotumėte pavadinimą. Tada organizmus skirstytumėte į atskiras grupes. Tačiau kuo jūs remsitės - spalva, dydžiu ar tuo, kad šie organizmai susiję su jumis? Nuspręsti, kiek bus grupių, kokios jos ir kokia jų išdėstymo tvarka - nelengva, turbūt dažnai jūs turėtumėte keisti nuomonę ar net viską pradėti iš naujo.

Biologija  Konspektai   (17,68 kB)

Paprastoji skalsė (Claviceps purpurea) - skalsiagrybių (Claviceps) genties parazitinis rugio grybas. Mokslinė klasifikacija: karalystė –grybai; skyrius – aukšliagrybūnai; klasė – aukšliagrybiai; eilė – hipokrėjiečiai; šeima – skalsiagrybiniai; gentis – skalsiagrybis; rūšis – paprastoji skalsė. Paprastoji skalsė vystosi rugio varpos žieduose.

Žemės ūkis  Referatai   (6,05 kB)

Seniausieji jūros augalai. Augalų paplitimas sausumoje. Kelias iš jūros į sausumą. Senoviniai sausumos augalai; sporiniai induočiai. Viršutiniojo paleozojaus flora; sėkliniai augalai. Mezozojaus augalija. Gaubtasėkliai augalai. Žiedai ir vaisiai. Žolinių ir varpinių augalų vaidmuo. Svarbiausi augalijos evoliucijos momentai. Augalų evoliucija prasideda jūros dumbliais. Seniausios žinomos Žemės iškastinės liekanos (jų amžius apie 3 mlrd. metų) priklauso primityviausiems augalams - melsvadumbliams. Beveik 2 mlrd. metų tokie augalai gyveno jūroje drauge su kitais vienaląsčiais organizmais.

Biologija  Referatai   (6 psl., 8,89 kB)

Pasiruošimas biologijos brandos egzaminui. Konspektai, kuriuos mokant galima išlaikyti puikiai.

Biologija  Konspektai   (28 psl., 1,72 MB)