Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 69 rezultatai

Tai savokos, kurios pagelbes ruosiantis egzaminams bei kontroliniams darbams. Jos pades suprasti nagrinejamus tekstus, saltinius ir kt.
Etika  Namų darbai   (28 psl., 72,92 kB)
Antikos teatras
2011-01-17
Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis laikotarpis apima IV tūkst.. pr. Kr. – 500m. Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Kadangi jas sieja daugybė panašumų, kai kurie mokslininkai linkę jas laikyti viena civilizacija, vadinama helenistine.
Teatras, kinas  Referatai   (12 psl., 29,25 kB)
Pagrindindiniai šio amžiaus labiausiai paplitę muzikos stiliai ir jų šakos, kas jiems būdinga ir pagrindinės savybės.
Muzika  Referatai   (34 psl., 64,04 kB)
Senovės Kinija
2010-12-12
„Pekino žmonės“ Kinijos teritorijoje gyvenę maždaug prieš 400 000 metų. Civilizacijos užuomazgų randama apie 8000 pr. m. e. Iki 5000 pr. m. e. vystosi žemdirbystė, ji derinama su medžiokle, žvejyba. Neolito žmonės augino kiaules, šunis, užsiiminėjo keramika. Apie 5000 pr. m. e. gyvavo keletas neolitinių kultūrų.
Dailė  Pateiktys   (30 psl., 2,4 MB)
Filosofija
2010-12-09
Skirtingai nuo visų konkrečiųjų, specialiųjų mokslų, kurie atsirado ir išsivystė kaupiantis mokslo žinioms, filosofija yra abstraktus mokslas, tiriantis bendruosius pasaulio klausimus. Jos paskirtis – suteikti žmonėms bendrą pasaulio vaizdą arba pasaulėžiūrą. Todėl filosofija yra teorinis (mokslinis) pasaulėžiūros pamatas. Pasaulėžiūrą sudaro du aspektai.
Filosofija  Referatai   (11 psl., 35,81 kB)
Vegetarizmas
2010-11-21
Vegetarizmas (angl. Vegetarian, lot. vegetarius - augalinis) - mitybos būdas, kai nevalgoma mėsos. Skiriamas griežtas vegetarizmas (valgomi vien augaliniai produktai) ir pusiau griežtas (valgomi ir kai kurie gyvūniniai produktai, pvz., pienas ir jo gaminiai). Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Rytuose vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją. Vegetaras laikomas esąs fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus ir mylintis žmones, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis. Susilaikymą nuo mėsos propaguoja visos didžiosios religijos. 19 a. pradžioje Europoje paplito etinis vegetarizmas. Jo atstovai, remdamiesi romėnų filosofo Plutarcho idėja, nevalgė mėsos iš gailesčio gyvūnams. Rašytojas L. Tolstojus žmogų, žudantį gyvūnus maistui, laikė netenkančiu dvasinių vertybių - meilės, užuojautos artimiesiems; mėsa daranti žmogų piktą ir žiaurų.
Dangoraižiai
2010-11-17
Šiame referate aš apžvelgsiu kada ir dėl kokių priežasčių atsirado pirmieji dangoraižiai skirtinguose pasaulio vietose, bei trumpai aprašysiu kaip juose vystėsi dangoraižių statybos iki mūsų dienų. Taip pat trumpai paminėsiu pirmuosius ir pačius aukščiausius dangoraižius. Referate aprašyti pasirinkau jau seniai pripažintus „dangoraižių miestus“ – Niujorką, Čikagą, Hong Kongą, Tokio, San Paulą, bei tik neseniai išgarsėjusiuos – Šanchajų, Dubai, Maskvą.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (10 psl., 4,41 MB)
Budizmas
2010-09-28
Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama, gavęs Budos vardą. Tai istorinis indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos. Budos mokymas Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo – žmogaus ar dievo. Budizmo esmė – tikėjimas, kad atbusti, arba nušvisti, gali bet kuris žmogus, kuris vis besikartojančių atgimimų tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu ir remsis savo asmeninėmis pastangomis. Budistų tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms.
Geografija  Pristatymas   (14 psl., 1,07 MB)
Budizmas
2010-09-18
Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama (apie 560–480 m. pr. m. e.), gavęs Budos (Buddha sanskrito kalba reiškia „atbudęs, praregėjęs, nušvitęs“) vardą. Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius – pusiau legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos.
Filologija  Referatai   (7 psl., 146 kB)
Budizmas
2010-06-06
Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama (apie 560–480 m. pr. m. e.), gavęs Budos (Buddha sanskrito kalba reiškia „atbudęs, praregėjęs, nušvitęs“) vardą. Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius – pusiau legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos.
Etika  Referatai   (17 psl., 154,35 kB)
Vytautas kilęs iš grynai lietuviškų kunigaikščių šeimos. Jis buvo Kęstučio iš eilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Konrado Bitčino kronikoje sakoma, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, 1370 m. dalyvavo Rudavos mūšyje. Vadinasi, jis turėjęs gimti apie 1350-uosius. Vytautas augo nuolatinių karų laiku, todėl jo auklėjime vyravo kariški dalykai. Jau nuo 1368 m. jis pradėjo dalyvauti įvairiuose karo žygiuose, o 1379 m. pirmą kartą pasirodė asmeniškas Vytauto antspaudas. Vytautas, dukart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Ten jis išėjo gerą gyvenimo mokyklą. Ordino valstybė, keletą šimtų metų gyvenusi krikščioniškos Vakarų kultūros įtakoje, labai teigiamai galėjo atsiliepti sumaniam Vytautui. Tas kraštas jį ir politiškai išlavino. Kaip puikus diplomatas, Vytautas buvo geras ir karo vadas. Jis daug kariavo, pats mūšių nevengė. 1392 metais jis galutinai atsisakė sąjungos su Kryžiuočių Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais, ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Taip Vytautas, pasijutęs esąs pakankamai galingas, ėmėsi veržtis prie savarankiškos politikos rytose. Sąvoka "rytai" slėpė dvi Vytauto žygių kryptis - tai rusų ir totorių žemės. 1390 m. baisusis Vidurinės ir Vakarinės Azijos valdytojas Tamerlanas (Timūras) išvijo Auksinės ordos valdytoją Tochtamyšą, kuris nepajėgė įsigalėti Rytų Europoje ir valdyti nemažus rusų žemės plotus. Tochtamyšas pabėgo pas Vytautą. Tuo būdu Vytautas buvo įtrauktas į totorių vidaus kovas. Tikrai didelį žygį Vytautas yra suruošęs 1397 m. į pietų rytus. Šis žygis pasisekė: Azovo ordą Vytautas sumušė, paėmė daug belaisvių, kuriuos apgyvendino tuščiose Rusijos ir Lietuvos vietose. Kitais metais Vytautas vėl išžygiavo prieš totorius. Sakoma, kad šis žygis, skaičiuojant nuo Vilniaus, siekęs 200 mylių kelio, kad totoriai pasidavę ir kad Vytautas per tris savaites pastatęs pilį iš molio, kurią pavadinęs Johannesburgu (Tavan). Durklai, dvišakė alebarda, kardas - jataganas. Zino Kazėno nuotrauka Štai su šiais 1397-1398 metais siejamas karaimų atvykimas į Lietuvą. Kadangi tikslių istorinių žinių apie tai neišliko, nėra aiški konkreti Juodosios jūros regiono vietovė, kur Vytautas galėjo sutikti karaimus. Tuo metu vyko trys Lietuvos kariuomenės mūšiai su totoriais - 1397 m. Azovo ordos žemėse, 1398 - Kaffos (dabar Feodosija) ir Solchato (dabar Staryj Krym) apylinkėse. Vytautas karaimus (kelis šimtus šeimų) atsivežė kaip karius, kaip dorus ir sąžiningus tarnus. Jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų valdovo pilių, taip pat netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kitose vietovėse - Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Naujamiestyje, Panevėžyje. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami karaimų bendruomenei privilegijas. Pirmasis išlikęs jų istorinis liudijimas yra 1441 metų dokumentas apie Magdeburgo (savivaldos) teisių suteikimą karaimų bendruomenei. Jį pasirašė tuometinis didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras. Turėdami savivaldą karaimai buvo tiesiogiai pavaldūs pačių išrinktam Trakų vaitui, turinčiam administracinę ir teisinę valdžią. Vaitas buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui. Karaimai buvo ištikimi Lietuvos valdovams, ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri. Tai liudija ir iki šiol karaimų išsaugota pagarba Vytautui, net savotiškas jo kultas (pasakojimai, legendos, eilėraščiai), dažnas karaimas namuose turi Vytauto portretą. 1930 metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines, Vilniaus kenesoje buvo laikomos iškilmingos pamaldos. Istorija Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos - totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims - kipčiakams. Šis etnonimas (kipčiak) pirmą kartą minimas istorinėse Centrinės Azijos kronikose I tūkstantmetyje pr.Kr. Antropologiškai senovės kipčiakai buvo labai artimi Sibiro čiabuviams dinlinams, kurie gyveno abiejuose Sajanų kalnų šlaituose, Tuvoje ir šiauriniame Gobio pakraštyje. Karaimų dvasininkai Chadži Seraja Chan Šapšalas ir Simonas Firkovičius, 1930m. V a.pr.Kr. kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o III a.pr.Kr. pab. juos nukariavo hunai. Nuo VI-VIII a., kai ima kurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija. Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai - polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu. Sekdami paskui tiurkus ogūzus, kurie yra didžiausia tiurkų genčių grupė, X a. kipčiakai persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukazo. Didžiulė teritorija, kurią kipčiakai (polovcai, kumanai) užėmė nuo vakarinių Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, XI-XV a. vadinosi Dešt-e-Kipčiak (Kipčiakų stepės). Vientisos valstybės jie neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai. Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą. Karaimų kenesa Trakuose Inscenizuotas karaimų atvykimas į Trakus, 1997 m. Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397-1398 m. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas galėjęs išsivesti karaimus, sumušęs netoli Azovo vieną iš ordų. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo nevienkartinis. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio valstybine politika - apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą. Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakai pačių karaimų imti suvokti ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais. Norėdamas gauti išsamią informaciją apie karaimų socialinius, kultūrinius, etninius, religinius santykius Lietuvoje, 1997 m. pradžioje Statistikos departamentas atliko etnostatistinį tyrimą "Karaimai Lietuvoje". Buvo nuspręsta apklausti visus suaugusius karaimus ir mišrių šeimų, kuriose vienas iš sutuoktinių yra karaimas, narius. Apklausos metu, t.y. 1997 m. pradžioje, Lietuvoje gyveno 257 karaimų tautybės žmonės, iš jų - 32 vaikai iki 16 metų. Karaimų skaičiaus pokyčius per beveik 40 metų laikotarpį atspindi šie duomenys: 1959 1970 1979 1989 1997 Iš viso karaimų 423 388 352 289 257 Palyginti su visu gyventojų skaičiumi, % 0.02 0.01 0.01 0.01 0.01 Karaimai pagal amžių ir lytį pasiskirstę taip: Karaimai Vyrai Moterys iš viso % iš viso % iš viso % Iš viso 257 100 132 100 125 100 iš jų pagal amžiaus grupes, metais iki 16 32 12.4 14 10.6 18 14.4 16-29 38 14.8 21 15.9 17 13.6 30-39 30 11.7 17 12.9 13 10.4 40-49 31 12.1 17 12.9 14 11.2 50-59 50 19.4 34 25.8 16 12.8 60 ir daugiau 76 29.6 29 21.9 47 37.6 Karaimai pagal gyvenamą vietą: Iš viso iš jų vaikai iki 16m. Iš viso 257 32 Vilnius 138 20 Trakai 65 9 Grigiškės (Trakų raj.) 6 1 Lentvaris (Trakų raj.) 4 1 Kaunas 4 - Noreikiškės (Kauno raj.) 4 - Panevėžys 31 1 Naujamiestis (Panevėžio raj.) 2 - Pasvalys 2 - Šeduva (Radviliškio raj.) 1 - Kalba Pagal genealoginę kalbų klasifikaciją karaimų kalba kartu su kitomis jai artimomis Vakarų kipčiakų grupės kalbomis (karačiajų-balkarų, kumykų, Krymo totorių) priklauso tiurkų kalbų šeimai, kuri, savo ruožtu, jungiama į dar didesnę Altajaus kalbų šeimą. Išskiriami trys istoriškai susiklostę karaimų kalbos dialektai - Trakų, Galičo-Lucko ir Krymo. Iki mūsų dienų išsaugota, gyvai Lietuvos karaimų buityje ir liturgijoje tebefunkcionuojanti karaimų kalba gerai išlaikė specifines savo sandaros ypatybes ir daug senų tiurkiškų žodžių, kuriuos kitos tiurkų kalbos jau yra praradusios. Žodyno bei kitų kalbos reiškinių archaiškumą ir santykinį grynumą lėmė tai, kad gyvuodama visai kitokios sandaros svetimų kalbų (slavų ir lietuvių) apsupta, karaimų kalba, neturėdama sąlyčio su giminingomis tiurkų kalbomis, nepatyrė jose vykstančių pokyčių įtakos ir savarankiškai kisdama tarytum užsikonservavo. Kita vertus, nuolatiniai kasdieniai ryšiai su kitokios kilmės aplinkinėmis kalbomis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Ėmė rastis slaviškų ir lietuviškų skolinių, pvz. šukia liet. 'šukė', varškia liet. 'varškė', tikri liet. 'tikras, giminingas', burak lenk.'burokas', salam rus.'šiaudas' ir kt. Skoliniai prie karaimų kalbos sistemos yra prisitaikę ne tik fonetiškai, jie adaptuojami ir morfologiškai. Kaip visos tiurkų kalbos, karaimų kalba yra tipiška agliutinacinė kalba - žodžiai ir jų formos padaromi prie nekintamų kamienų pridedant vienareikšmius standartinius darybinius ir kaitybinius afiksus, pvz.: sav sveikas sav-uch- sveikti (kamienas sav + veiksmažodžio priesaga -uch) sav-uch-tur- gydyti (savuch- + veiksmažodžio priesaga -tur) sav-uch-tur-uv- gydymas (savuchtur- + daiktavardžio priesaga -uv) sav-uch-tur-uv-ču gydytojas (savuchturuv + daiktavardžio priesaga -ču) sav-uch-tur-uv-ču-lar gydytojai (savuchturuvču + daugiskaitos priesaga -lar) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym mano gydytojai (savuchturuvčular + priklausomybės priesaga -ym) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz mūsų gydytojai (savuchturuvčularym + priklausomybės priesaga -yz) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz-dan nuo mūsų gydytojų (savuchturuvčularymyz + abliatyvo linksnio priesaga -dan) Karaimų kalbos fonetinei sandarai itin būdinga balsių harmonija - reiškinys, kuris tiurkų kalbose lemia balsio kaitaliojimąsi tame pačiame darybiniame arba kaitybiniame afikse priklausomai nuo kamieno balsių. Karaimų kalbos kirtis dažniausiai yra pastovus: paprastai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo. Gausus literatūrinės, rašytinės - spausdintos ir rankraštinės - karaimų kalbos tekstų palikimas suteikia nemažai medžiagos filologams. Intensyviai domimasi ir gyva buitine kalba (http://www3.aa.tufs.ac.jp/~djn/karaim/karaimCD.htm). Šiuolaikinėje daugiakalbėje Lietuvos situacijoje karaimų vaikai turi galimybių mokytis gimtosios kalbos sekmadieninėse klasėse, stovyklose ir pan. Religija Karaimų religija - karaizmas - iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštu komentuojančių autoritetų. Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai - nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas - nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos. Visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintysis karaimas turi teisę jų pats šiame tekste ieškoti. Karaizmo esmę atspindi ir pats religijos pavadinimas (karaizmas), kilęs iš veiksmažodžio kara , arabų ir hebrajų kalbose reiškiančio skaityti, rečituoti šv.Raštą. Tos pačios šaknies yra ir Koranas. Chadži Seraja Chan Šapšalas, karaimų dvasininkas (1873 - 1961) Plačiausiai pripažįstama ir labiausiai tikėtina teorija apie karaizmo doktrinos formavimąsi sako, kad karaizmas atsirado VIII amžiuje Mezopotamijoje, Abasidų dinastijos kalifo Abu-Džafar-Abdullah al-Mansuro, valdžiusio 754-775 m., laikais. Naujos doktrinos idėja pasipriešinti esamai rabinistinei Senojo Testamento komentavimo ir švento šių komentarų laikymosi tradicijai kilo Ananui, Dovydo sūnui. Garsusis jo dictum teigė: “Kruopščiai ieškokite Biblijoje ir nepasitikėkite mano nuomone”. Dėkingoje islamo dirvoje jo pasekėjų ratas vis plėtėsi, naująją teoriją imta kodifikuoti, konceptualizuoti. Pamažu ji įgavo normalų religinės srovės pagreitį, atversdama į naująjį tikėjimą įvairių tautų žmones. Karaizmo religinė doktrina buvo stipriai įtakota islamo - perimti analogijos (kyjas), tikėjimo laisva žmogaus valia, religinės terminijos (antropomorfiniai vaizdiniai keičiami simbolinėmis sąvokomis) principai, kai kurios religinės dogmos (kybla), atskiros sąvokos (kurban). Pripažįstama, jog islamo tiesų Ananas, Dovydo sūnus, sėmėsi pirmiausia iš Abu-Hanifos, žmogaus, įsteigusio vieną iš keturių kanoninių islamo mokyklų. Trakų kenesos altorius, 1994 m. Chazarų kaganatas, valstybė, apėmusi pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX amžiuje pasiekusi galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-IX amžiuje, atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra šiandieniniai Lietuvos karaimai. Paprociai Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus. Vestuvėse jaunuomenė renka vestuvių vedlį atamaną ir įteikia jam valdžios simbolį - raudonu kaspinu apjuostą vytelių lazdą "čybuch" Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais - gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis (pavyzdžiui, mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo) šventėmis. Ir net religinėse šventėse karaimams svarbiau išlaikyti tautos papročius. Iškilmingiausia ceremonija, kurios karaimai laikosi iki šiol, yra vestuvės (toj). Gimus vaikams, iškilmės kur kas kuklesnės. Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiamas kutlamach - palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo proga iškilmės kadaise būdavo didesnės. Dabar apsiribojama vaišėmis namuose. Naujagimio vardas taip pat skelbiamas kenesoje, ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią tai progai skirtą giesmę. Karaimės tautiniais drabužiais Žmogui mirus, stengiamasi jį palaidoti kuo greičiau. Karaimų kapinės yra Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Atsisveikindami su velioniu, jo artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Karstas išklojamas linais. Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines padedama tik gėlių. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už jo vėlę. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas) rengiamos velionio namuose kasdien ištisą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties. Nuotakos vestuvinio pyrago "Kielinlik" perlaužimas Viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių gamtos švenčių Orach toju (Derliaus šventė) nustojo būti rengiama, nes po karo karaimai neteko savo žemių. Paskutinėje Derliaus šventėje 1938 metais nupintas derliaus gėrybių vainikas, kabantis iki šios dienos Trakų kenesoje, liko tik kaip ankstesnio intensyvaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.
Istorija  Referatai   (166,56 kB)
Romos c-ja – savarankiška, originali. Atsirado ir gyvavo panašiom sąlygom kaip ir Graikija. Bet ir skyrėsi. Pagrindiniai skirtumai: 1)Graikų poliai nedideli, apsaugoti įvairių gamtinių darinių, Juose gyveno vieningos etninės grupės žmonės, struktūra vienoda. Romoje – atvira vietovė, lyguma, negynė gamtos kliūtys, todėl Roma visąlaik kariavo. 2)Romos valstybė su graikų kultūra susipažimo vėlai: 3 a.pr.Kr. graikų kultūra tuo metu jau buvo helenistinė, susilietusi su rytų kultūra. Visgi Romos vertybių sistema kitokia nei graikų, ją formavo kitokios sąlygos. Čia ypač svarbu patriotizmas. Romos piliečiui keliami aukšti reikalavimai: turi būti orus, didvyriškas, laikytis įstatymų, gerbti Romos, savo giminės, bendruomenės dievus.Gėda meluoti, pataikauti, šie dalykai vergiškos prigimties. Prestižinė veikla – politika, karyba, istoriografija, žemdirbystė. Menai, amatai, pjesių kūrimas – neprestižiniai užsiėmimai. Iš menų tik oratorystės menas garbingas ir populiarus. Oratorystės menas padėdavo siekti karjeros, prasimušti į viršūnę. (Ciceronas). Išliko apie 50 jo kalbų. Tačiau romėnai nebuvo originalūs, jie tik išvystė oratorijos principus. Iškeliama pati tauta ir Romos miestas. Per amžius vertybės keitėsi. Valstybę pildė daug barbarų tautų. Roma prisitaikė prie etninės įvairovės. Sudarė sąjungą su kitomis etninėmis grupėmis. Romos žlugimo išvakarėse gausu karjerizmo, žiaurumo, pilietinių karų, veidmainiškumo. Maža vertybių kur buvo ankščiau, bet jos visiškai neišnyksta. Su Romos miesto įkūrimu siejama c-jos pradžia. (Apeninų pusiasalio centrinėje dalyje – apie 753 m.pr.Kr.). Iki 20 a. pradž. Žinios tik iš antikos autorių darbų, jie laikyti nepatikimais. Po archeologų darbų, lingvistų tyrinėjimų paaiškėjo, kad iš tiesų į Apeninų pusiasalį atsikėlę gyventojai buvo indoeuropiečiai italikai (gal iš M.Azijos, Trojos pusiasalio, gal iš cen. Europos). Jie ne vietiniai, o atvykėliai. Iki 3-iojo a.pr.Kr. nukariavo vietines gentis, ir paplito visame Apeninų pusiasalyje. Pirmosios gyvenvietės atsirado 10-9 a.pr.Kr. ant _______ kalvos. Vėliau buvo apgyvendintos kitos kalvos. Iš viso septynios. Todėl Roma ir yra vadinama miestu ant 7 kalvų. Dviejų kalvų bendruomenių susijungimo data – Romos įkūrimo data. Susijungė lotynai ir sabinai. Toks nepriklausomų bendruomenių jungimosi į vieną politinį vienetą būdas vadinamas sinoikizmu. Tai rodo, kad Roma iš pat pradžių nevienalytis etninis darynis (lotynai, sabinai, gal etruskai). 7-6a.pr.Kr. etruskai įsigalėjo šiaurės ir vidurio Italijoje. Jie buvo sukūrę šiaurės Italijoje aukšto lygio c-ją. Nežinoma, ar vietiniai, ar atsikėlę. Didelė įtaka (ankščiau manyta, kad jų įtaka vienintelė romėnams) dabar nėra taip suabsoliutinama. Etruskų reikšmė išryškėjo pirmuoju Romos istorijos laikotarpiu 8-6 a.pr.Kr. Romą valdė septyni karaliai. Trys paskutinieji buvo etruskai. Romėnai etruskų valdymo metu savo miestą pavertė amatų, prekybos centru, apjuosė sieną, statė tiltus. Tai buvo sėkmingas vystymosi etapas. Iš etruskų perėmė gladiatorių žūdynes. (tai buvo etruskų religinės apeigos). Perėmė karvedžio pergalės pažymėjimą triumfu, įspūdingomis iškilmėmis. Jos Romoje trukdavo net keletą dienų, rengiamos tik senatui leidus, jei kare žudavo ne mažiau kaip 5000 priešo karių. Iš etruskų perimta amatų, statybos technika, variniai pinigai, romėnų laisvųjų žmonių piliečių drabužis – toga; įvairūs būrimai. Iš graikų – mitai ir kultai. Etruskų karaliai - dažnai reformatai. Didžiausi jų: Servijus, Tulijus, kuris suskirstė Romą į tribas.(triba – gentis arba administracinis vienetas) 4 miestų ir 16 kaimo tribų. Įveda teritorinę bendruomenę. Visus galinčius nešioti ginklą laisvus žmones suskirstė į penkias klases pagal turtą. Už klasių ribų beturčiai – proletarai (“palikuonys”). Įvairių klasių teisės nevienodos. Patys turėjo apsirūpinti ginkluote. Pirma – kavalerija, po to pėstininkai. Turtą galima įgyti ir pereiti į kitą klasę. Svarbu ne kilmė, o turtas. Tokiu būdu plebėjai buvo įtraukti į romėnų tautą. Jiems reikėjo suteikti tam tikras politines teises. Tulijus įvedė naują susirinkimo formą – centurinius susirinkimus. (centuria - šimtinė). Viena centurija lygu vienas balsas. Tulijaus reformos nepatiko, jis nužudomas. Po jo valdė vienas iš Tarkvinijų. 510 m.pr.Kr. išvytas iš Romos. Baigiasi ankstyvasis monarchijos laikotarpis. Monarchas – REX, genties vadas. Veikia patariamoji tarnyba. Žlugus monarchijai prasidėjo kitas laikotarpis, nesusijęs su etruskais. Romėnai paliko daug idėjų apie valdžią. Jos panaudotos ir vėliau Europoje. 2 laikotarpiai: Respublika nuo 510-30m.pr.Kr.: a)ankstyvoji (iki 3 a.pr.Kr.pradžia) b)vėlyvoji (nuo 30a.pr.Kr.) Imperija nuo 30pr.Kr.-476 m.e. a)principatas (ankstyvoji imperija iki 3 a.pab) b)dominatas (vėlyvoji imperija). Vadinama vėlyvąja antika. Ankstyvojoje Respublikoje vyko aktyvi kova tarp patricijų ir plebėjų. Plebėjai pasiekė nemažų pergalių: teisė gauti žemę, teisė rašyti įstatymus, rinkti savo atstovus – tautos tribūnus. Susiformavo romėnų piliečių visuomenė. Labai panaši į graikų polį. Sutapo sąvokos žemvaldys ir karys. Viršenybė priklausė tautos susirinkimui. Buvo antikinė nuosavybės forma: ir kolektyvinė ir individuali žemėvalda. Aukštesnė kolektyvinė bendruomenė. “Pater” – tėvas. Patricijais vadinami tie, kurie turėjo teisėtus tėvus, gyveno pagal tėvynę teisę. Turtas paveldimas pagal tėvo liniją. Tėvas – autokratinė figūra, turi dideles teises, net gyvybės ar mirties. Tėvas atsakingas už savo šeimos saugumą ir gerovę. Skirstėsi į gimines. Iš viso apie 300 patricijų giminių. Šios dar skirstėsi (jungėsi) į tribas ir kurijas. Patronatai – patricijaus globa. Klientai – žmonės, kurių ir socialinės, ir ekonominės pozicijos silpnos (svetimšaliai, nesantuokiniai vaikai, atleistiniai, sūnūs netekę tėvo globos). Jie tapo pagrindine patricijų atrama. Plebėjai – liaudis ar masė. Turėjo individualią žemės nuosavybę. Vadovavosi motinos teise (išlikę iš senovės Europos). Turėjo atskiras kulto vietas, šventyklėles (iki 5a.pr.Kr.vid.). Neleidžiama santuoka tarp patricijų ir plebėjų. (Hipotezė: patricijai – vietiniai, plebėjai – susidarę iš atvykusių). Ilgainiui skirtumai nyko. Plebėjai be politinių teisių. Galėjo turėti nuosavybės, verstis amatais. Pagrindinės institucijos: senatas (atstovavo patricijus) ir tautos susirinkimas (plebėjų vieta). Romos pareigūnai – magistrantai (pareigos - magistratūra). Išskyrus diktatorių visos pareigos renkamos ir laikinos, neapmokamos, atsakingos, kolegialios. Pirmą kartą istorijoje buvo atskirtos valdžios tiek instituciniu tiek socialiniu pobūdžiu. Tai susiję su tautos tribūnų atsiradimu. Tautos tribūnų buvo 2, vėliau 5; 10. Jie negalėjo visai dienai išvykti iš miesto, jų dūrys atviros žmonėms. Pirmą kartą realizuotas mišraus valdymo principas, t.y. konsulų valdžia prilyginta karaliaus, senato – aristokratijos, tautos tribūnų – tautos valdžiai. Šios valdžios viena kitą atsvėrė. Romos cenzoriai tikrino ar įstatymai atitinka piliečių visuomenės principus. Ankstyvojoje respublikoje Romos v-bės teritorija užėmė visą Apeninų pusiasalį ir Siciliją. Vėlyvojoje Respublikoje ribos peržengtos – užėmė europą iki Dunojaus, M.Aziją, Siriją, Šiaurės Afriką, (Marokas, Tunisas, Alžyras). Teritorijas už Italijos ribų imta vadinti provincijomis. Jų teritorija nuolat didėjo. Didžiausi nukariavimai 2-1 a.pr.Kr. Tuo metu padidėjo socialiniai prieštaravimai, vyko vergų sukilimai (Spartako). Padėti galėjo tik vienvaldystės įvedimas, bet tai prieštaravo 500 metų tradicijai, todėl einama laipsniškai – iš pradžių įvedamas principatas, vėliau – dominatas. Imperijus – pati aukščiausia valdžia. Jis galėjo būti karinis veikėjas, ar civilis. Nuo įgaliojimų imta vadinti ir teritoriją kurioje veikė imperijus – imperija. Pirmasis asmuo, su kurio pareigom siejame principato valdžią – Julijaus Cezario įsūnys Gajus Julijus Cezaris Oklavijanas. Julijaus Cezario įpėdiniu jis tapo apie 20 m.pr.Kr. Gavo Augusto prievardį. (Princepsas – pirmasis įrašytas senatorių sąraše). Turi teisę kalbėti pirmas. Jo laiku respublikinės institucijos: senatas, magistratūra, tautos susirinkimas. Bet iš tiesų princepsas buvo pirmas asmuo ir jo nuomonė ypač svarbi. Augusto principatas – Romos klestėjimo metas. Daug pasiekta kultūros srityje (Vergilijus, Horacijus). Veikia medcenato būrelis. Išsiplėtė materialinis romėnų pasaulis. Vertino tuos kurie kūrė. Statoma daugybė šventyklų, tiltų, skulptūrų. Įsiviešpatavo amžinojo miesto idėja. 14 m. mirus Augustui prasidėjo prieštaravimai. Ištvirkimai, lėbavimai, veidmainystė. Nesantaika tarp senato ir imperatoriaus (ypač Nerono laikais). 2 a.pr.Kr. laikotarpyje buvo užimta didžiulė teritorija: visa Europa iki Reino, dalis Afrikos, M.Azija, Irakas, Iranas, Afganistanas, dalis Armėnijos, Azerbaidžano. Iš viso 75 mln. gyventojų. Daugiau nesiplėtė, ėmė mažėti. 2 a. valdant Markui Aurelijui prasidėjo krizė. Tai susiję su barbarų užpuldinėjimais. Jie intensyvėjo, sukėlė didelę grėsmę Romai. Reikėjo dar daugiau stiprinti valdžią, todėl prasidėjo dominatas – vienvaldystės epocha. Dominatas – kita epocha, pereinanti prie vienvaldystės. Tautos susirinkimas, senatas prarado reikšmę. Valdžia – viešpaties – “dominus” rankose.Pirmasis – Dokletijanas. Ryškiausias Konstantinas. Jis įteisino Krikščio-nybę kaip valstybinę religiją. 313 m. buvo leista išpažinti bet kurį tikėjimą. Krikščionybė atsirado 1 a. Judėjoje. Iš pradžių plito žydų bendruomenėse, vėliau tapo universalia religija, kuri visus žmones sulygino prieš dievą. Iš pradžių labai sparčiai plito tarp varguomenės. Jėzaus mokymas – pranašo mokymas, skelbiamas evangelijose. Ankstyvoji krikščionybė neturėjo dvasininkų luomo. 4 a. atsirado kunigai. Apeigų centru tampa altorius. Krikščionybė kirtosi su romėnų vertybėmis, ji atsirado tuo metu, kai vyravo romėnų vertybių krizė – tai padėjo išpopuliarėti. Krikščionių patrauklumas – labdara; visi žmonės ir tautos lygios. Jie priėmė esamą pasaulį su viltimi jį pagerinti. Nepriėmė romėnų dievų, imperatoriaus kulto, išdidumo. Jam priešpastatė nuolankumą, pamaldumą. Krikščionys atsisakė eiti į kariuomenę. Neveiklumo principas – meditacija, nesirūpini-mas išoriniu pasauliu. Tai garantavo socialinią taiką. Tai nulėmė imperatorių pasirinkimą pripažinti krikščionybę. 325 m. Nikėjos susirinkimas paskelbė krokščionybę valstybine religija. Nuo to laiko imti persekioti pagonys. Galutinis krikščionybės įtvirtinimas 391 m. Krikščionybės priėmimas sustiprino Romos imperiją (gyvavo nuolankumas, dvasininkų palankumas), tačiau krikščionybė griovė Romos vertybių sistemą, ardė ją iš vidaus. Tai vienas svarbių veiksnių, dėl kurių žlugo Romos i-ja. Priėmus žydų religiją, heleninė c-ja prarado savo unikalumą. Romėnų dievai: Saturnas, Kvirinas ir …. Kiti dievai perimti iš graikų.(romėnų religijos helenizacija). Krikščionybė iš esmės pakeitė asmens santykius su plolitika, valdžia. Klasikinė graikų-romėnų valstybė valdė visą žmogų (pilietis ir karys). Krikščionybė atskyrė žmogaus fizinę ir dvasinę plotmes. Fizinė pusė priklausė valstybei, dvasinės srities jau negalėjo valdyti valstybė pilnai. Iš valstybės atimta moralinė valdžia žmogui. Tai buvo svarbu vakarų idėjų formavimuisi (laisvė ir individualizmas). Romos i-ja toliau silpnėjo, buvo dalijama. Visuotinė krizė (dvasinė, politinė, ekonominė). 330 m. imperijos sostinė perkelta į Konstantinopolį. Romą prarado politinę ir kultūrinę reikšmę. 476 m. Vakarų Romos imperija žlugo. R.Romos i-ja gyvavo iki 15 a.vid.
Istorija  Konspektai   (9,89 kB)
Persų civilizacija
2010-06-03
Persų civilizacija: VI a. pr. m. e. prieš medų valdžią sukilo kitas regionas - Persija, kuri užgrobė valdžią imperijoje, įkūrė Achemenidų dinastiją ir praplėtė imperijos teritorijas. Naujoji Persijos imperija driekėsi nuo Mažosios Azijos iki Indo upės. Ji valdė taip pat Mesopotamiją ir Egiptą. Žymiausi Achemenidų valdovai – Kiras (įkūręs Persijos imperiją I tūkst. pr. m. e.) ir Darijus I (imperatoriaus valdymo metu Persija išgyveno geriausią laikotarpį; didieji užkariavimai I tūkst. pr. m. e.). Sostinė – Persepolis. Valstybė padalinta į autonomines provincijas (satrapijas), kurių valdovai satrapai nešė duoklę valdovui. V a. pr. m. e. imperiją susilpnino graikų–persų karai, o 330 m. pr. m. e. valstybę užkariavus Aleksandrui Makedoniečiui, Persija žlugo. Kiras (558-529m.pr.kr) - Jo valdymo metais persu gentys buvo suvienitos i viena tauta, sostine – Sūzai. Jo valdymo metais buvo nukariauta graikų kolonijos mažojoje azijije,babilone(539m.pr.kr,kadangi babilono jkaralyste iejo i finikija ir palestina tai sios teritorijos taip pat atiteko Kirui) Kiras buvo humaniškas valdovas.Neplešykavo,negriove pastatų.Kai jis valde žydams buvo leista gryžti i gimtasias vietas. Kambizas II (529-522m.pr.kr) – Jo valdymo metais buvo nukariautas tyras,kipras,egiptas. (kautynes 525m.pr.kr.prie Pelusijaus) Darijus I (522-485m.pr.kr) – nukariavo visas rytu žemes iki pat Inolo upes, ižeme Makedonija, Trakija.Surenge žygi i skitu žemes, pasieke Dniesta.Nukariaves tu laiku Rytu civilizituo pasaulį.Jis stengesi padalinta į automines provincijas- satrapijas.Darijus I išleido įstatymus, įvede bendra pinigų sistema. Religija: Jie garbino ir svetimus dievus,bet savuju taip pat neužmirso.Plačiai žinoma senoves Iranos religija – zoroastrizmas.Senoves religijos pagrindas - dieviskuju pradu supriešinimas. Viena religijos doktrina buvo skirta Šviesos Jegioms vadovaujamos didžiojo –Ahūros Mazdos, O kita Tamsos Jegoms vadovaujamos piktojo – Angros Mainjaus.Jo kultūrine misija – žmonijos gelbejimas,.jo mokymas buvo naujas, jis iš daugybes garbinamu Irano dievu atrnko tik du, Ahūra Mazda ir Angra Mainju ir juos supriešino. Žmones moke kad viskas priklauso nuo ju paciu ir kad jie patys kuria savo likima.Zoroastrizmas skelbiamas tikejimas pasaulio babaiga, paskutiniuoju teismu.Sis religinis-etinis dualizmas yra siejamas su pranašu Zaratustra..jo mokymas yra aprasytas seniausioje šventojoje knygoje ,,Avestoje“ Achemenidai nesukure savitos menines kultūros jie ja pereme is kitu tauti.Jiems būdingas ,,žveriu stiliu“- laukiniu žveriu, galviju,paikščiu vaizdavimas.Irano kultūra tik sujunge Artimuju Rytu bei Vidurine Azijos menines kūrybios elementus.. Jie nepaliko ryškęsniu savo švytejimo pėdsakų.
Istorija  Konspektai   (5,06 kB)
Helenizmo epocha
2010-06-03
Pervertinama polių vertybių sistema. Vyravo orientacija į kolektyvizmą, tačiau atsiranda polinkis į individualizmą. Tai atsispindėjo kultūroje. Akcentuojamas vidaus pasaulis, pats žmogus, individas, o ne polis, kolektyvas. Tragiškas momentas – Pelopenesi karai (431-404 m.pr.m.e). Karas tarp pačių graikų. Susidarė Atėnų ir Spartos vadovaujamų polių sąjungos. Palankus Spartai. Tačiau Sparta konservatyvi, atsilikusi, negalėjo užtikrinti politinio stabilumo – tai ir buvo politinis Graikijos civilizacijos lūžis, kurį lydėjo dvasinė krizė. Atsirado daug smulkių grupelių, kurios kiekviena į savo pusę tempė aukštesnę valdžią, primetė jai savo idėjas. Atsirado filosofų, neaukštinusių polio (Sokratas). Neliko c-jo harmonijos. Baigėsi klestėjimo laikotarpis. 4a.pr.Kr. pab. naujas prasideda naujas graikijos civilizacijos ir visos antikos c-jos etapas – helenizmas. Jo pasaulis susijęs su Aleksandro Makedoniečio žygiais į Rytus, gr. bandymais sukurti universalią valstybę. Teritoriškai: Art. Rytai, Balkanai, Egėjo j. salos, vid. Azijos ir Indo upės, Egipto teritorija. Helenistinis pasaulis – pirmasis mėginimas sujungti vienoj politinėj sistemoj didžiulė teritoriją (ankščiau buvo Persija, bet ji tolerantiška, atskiros tradicijos, nėra vienos sitemos). Po Aleksandro Makedoniečio mirties, valstybė suiro į kelias valstybėles. Net 50 m. vyko kova tarp jų karvedžių. Nėra vieningo nuomonės įv. Helenizmo klausimais. Nesutariama dėl: a) teritorijos. Iškyla klausimas dėl Graikijos. b) Helenizmo pradžios c) Kas tai yra helenizmas Terminas atsirado vėlai (prieš (apie) 150 m.). Helenizmo pradžia siejama su Aleksandro Makedoniečio žygių pradžia. Pabaiga – kaiRoma užėmė paskutinę helenistinę valstybę – Egiptą (328 m.- 20 m.). Helenizmo esmė. Vyrauja trys požiūriai: 1)Helenizmas – Sen.Rytų istorijos tęsinys. Neįvyksta nieko naujo 2)Helenizmas – Graikijos ir Makedonijos kultūros įsiviešpatavimas sen. Rytuose. 3)Helenizmas – politinių, ekonominių procesų sąveiką, kultūros, religijos srityse. Helenizmas – ne vien laikotarpis. Tai graikų dominuojama kultūra. Suklestėjo Makedonijoje, Sirijoje, Egipte. Išnyko riba tarp tautų ir kultūrų. Jos sumaišytos, suplaktos viename sraute. Ypač mokslas. Svarbiausiu centru, tiltu tarp Vakarų ir Rytų tapo Egipto Aleksandrija. (Atėnai – filosofų sostinė.) Helenizmo filosofija neoriginali, išnyko riba tarp filosofijos ir religijos. Esminiai helenizmo bruožai susiję su ekonominio gyvenimo ir klasinio polio pasikeitimu. 1) Ekonomikoje svarbiausia prekybos plėtojimas. Išnyko pinigų cirkuliacija. Didelis kiekis sidabrinių ir auksinių monetų. Tarptautinė valiuta. Ekonomikos centrai kėlėsi iš Graikijos į Rytus. 2) Politinėje srityje helenizmo bruožas – helenistinių monarchijų atsiradimas, sujungti Rytų monarchijų ir polių bruožai. Polis – valdovo kontroliuojama visuomenė. Dideli laimėjimai. Mokslo sisteminimas. Filosifija atsiskyrė nuo gamtos mokslų. Matematika, mechanika, sistemingi astronomi-niai tyrimai, filosifija, medicina, botanika. Naujo tipo žinios. Bibliotekos, kurios leido leidinius, pvz., žodynus. Rūpinamasi miestų gerbūviu. Grindžiamos gatvės, paviljonai, baseinai, vandentiekis. Miestai dideli (iki 1 mln. gyventojų.). Pagrindiniai architektūros elementai – statulos, kolonos – tęsėsi graikų polių tradicijos, bet jos jungėsi su Rytų meno elementais. Menas, įtakotas Rytų, įgyja monumentalumo. Rodo saloje – vienas iš 7 pasaulio stebuklų – bronzinė saulės dievo Helijo statula (31 m. aukščio). Šią salą sugriovė žemės drebėjimas. Egipto Aleksandrija – mokslo centras. Mokslininkai gyveno Muzeone (mūzų buveinė-je). Gausi biblioteka, valdovų kapavietės. Miestas padalintas į kvartalus, pažymėtus abecelės raidėmis. Daug sodų, paviljonų. Iškilus. Pylimas jungė su sala, kurioje buvo Faro švyturys. Jo trečiame aukšte degė laužas. Gana primytyvu. Bet naujas pastato tipas. Pergamas – kitas mokslo ir kultūros centras. Garsus biblioteka, teatras, Dzeuso altorius (žymus helenizmo laikų meno paminklas). Italijoje – Sicilija, Syrakūzai. Nuo 2 iki 1- a.pr.Kr. Helenistinis pasaulis ėmė silpnėti dėl socialinių prieštaravimų. Karinį pranašumą įgavo Romą. Graikija buvo užimta romėnų. Graikija tapo achajos provincija. Atėnai buvo laisvas miestas. 395 m. Romos imperija skylo į Rytų ir Vakarų Romą. Rytų Romos imperijos pagrindą sudarė graikai. Sostinė – Konstantinopolis. Helenizmo palikimą perėmė arabai, jis pateko į pasaulinės kultūros lobyną. Rytų ir Vakarų sąveika. Iki civilizaciojos kūrimo graikai perėjo tuos pat etapus kaip ir kitos tautos. Gamtos iššūkio ypatumai: - kraštovaizdyje nebuvo vienodumo, nuobodybės, salos, kalnai, pusiasaliai, įlankėlės. Gamtinės ribos atskiras gentis atribojo viena nuo kitos ir jos negalėjo susijungti į vieną valstybę. Graikija valstybė mažesnė – pranmašumas. Daug natūralių laivybai tinkančių uostų. - žemės ir jūros užkariavimas - gamtos sąlygos ugdė saiko jausmą, estetinį skonį. Būdinga viskas kas natūralu. Iš čia – žmogaus kūno vertinimas. Dėl to išūgdė patį žmogaus tipą (tiek dvasiškai, tiek fiziškai). Kėlė demokratijos, laisvės, patriotizmo idėjas, kurios atgijo ir buvo išūgdytos vakaruose.
Istorija  Konspektai   (6,34 kB)
Vytautas kilęs iš grynai lietuviškų kunigaikščių šeimos. Jis buvo Kęstučio iš eilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Konrado Bitčino kronikoje sakoma, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, 1370 m. dalyvavo Rudavos mūšyje. Vadinasi, jis turėjęs gimti apie 1350-uosius. Vytautas augo nuolatinių karų laiku, todėl jo auklėjime vyravo kariški dalykai. Jau nuo 1368 m. jis pradėjo dalyvauti įvairiuose karo žygiuose, o 1379 m. pirmą kartą pasirodė asmeniškas Vytauto antspaudas. Vytautas, dukart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Ten jis išėjo gerą gyvenimo mokyklą. Ordino valstybė, keletą šimtų metų gyvenusi krikščioniškos Vakarų kultūros įtakoje, labai teigiamai galėjo atsiliepti sumaniam Vytautui. Tas kraštas jį ir politiškai išlavino. Kaip puikus diplomatas, Vytautas buvo geras ir karo vadas. Jis daug kariavo, pats mūšių nevengė. 1392 metais jis galutinai atsisakė sąjungos su Kryžiuočių Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais, ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Taip Vytautas, pasijutęs esąs pakankamai galingas, ėmėsi veržtis prie savarankiškos politikos rytose. Sąvoka "rytai" slėpė dvi Vytauto žygių kryptis - tai rusų ir totorių žemės. 1390 m. baisusis Vidurinės ir Vakarinės Azijos valdytojas Tamerlanas (Timūras) išvijo Auksinės ordos valdytoją Tochtamyšą, kuris nepajėgė įsigalėti Rytų Europoje ir valdyti nemažus rusų žemės plotus. Tochtamyšas pabėgo pas Vytautą. Tuo būdu Vytautas buvo įtrauktas į totorių vidaus kovas. Tikrai didelį žygį Vytautas yra suruošęs 1397 m. į pietų rytus. Šis žygis pasisekė: Azovo ordą Vytautas sumušė, paėmė daug belaisvių, kuriuos apgyvendino tuščiose Rusijos ir Lietuvos vietose. Kitais metais Vytautas vėl išžygiavo prieš totorius. Sakoma, kad šis žygis, skaičiuojant nuo Vilniaus, siekęs 200 mylių kelio, kad totoriai pasidavę ir kad Vytautas per tris savaites pastatęs pilį iš molio, kurią pavadinęs Johannesburgu (Tavan). Durklai, dvišakė alebarda, kardas - jataganas. Zino Kazėno nuotrauka Štai su šiais 1397-1398 metais siejamas karaimų atvykimas į Lietuvą. Kadangi tikslių istorinių žinių apie tai neišliko, nėra aiški konkreti Juodosios jūros regiono vietovė, kur Vytautas galėjo sutikti karaimus. Tuo metu vyko trys Lietuvos kariuomenės mūšiai su totoriais - 1397 m. Azovo ordos žemėse, 1398 - Kaffos (dabar Feodosija) ir Solchato (dabar Staryj Krym) apylinkėse. Vytautas karaimus (kelis šimtus šeimų) atsivežė kaip karius, kaip dorus ir sąžiningus tarnus. Jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų valdovo pilių, taip pat netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kitose vietovėse - Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Naujamiestyje, Panevėžyje. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami karaimų bendruomenei privilegijas. Pirmasis išlikęs jų istorinis liudijimas yra 1441 metų dokumentas apie Magdeburgo (savivaldos) teisių suteikimą karaimų bendruomenei. Jį pasirašė tuometinis didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras. Turėdami savivaldą karaimai buvo tiesiogiai pavaldūs pačių išrinktam Trakų vaitui, turinčiam administracinę ir teisinę valdžią. Vaitas buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui. Karaimai buvo ištikimi Lietuvos valdovams, ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri. Tai liudija ir iki šiol karaimų išsaugota pagarba Vytautui, net savotiškas jo kultas (pasakojimai, legendos, eilėraščiai), dažnas karaimas namuose turi Vytauto portretą. 1930 metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines, Vilniaus kenesoje buvo laikomos iškilmingos pamaldos. Istorija Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos - totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims - kipčiakams. Šis etnonimas (kipčiak) pirmą kartą minimas istorinėse Centrinės Azijos kronikose I tūkstantmetyje pr.Kr. Antropologiškai senovės kipčiakai buvo labai artimi Sibiro čiabuviams dinlinams, kurie gyveno abiejuose Sajanų kalnų šlaituose, Tuvoje ir šiauriniame Gobio pakraštyje. Karaimų dvasininkai Chadži Seraja Chan Šapšalas ir Simonas Firkovičius, 1930m. V a.pr.Kr. kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o III a.pr.Kr. pab. juos nukariavo hunai. Nuo VI-VIII a., kai ima kurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija. Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai - polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu. Sekdami paskui tiurkus ogūzus, kurie yra didžiausia tiurkų genčių grupė, X a. kipčiakai persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukazo. Didžiulė teritorija, kurią kipčiakai (polovcai, kumanai) užėmė nuo vakarinių Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, XI-XV a. vadinosi Dešt-e-Kipčiak (Kipčiakų stepės). Vientisos valstybės jie neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai. Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą. Karaimų kenesa Trakuose Inscenizuotas karaimų atvykimas į Trakus, 1997 m. Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397-1398 m. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas galėjęs išsivesti karaimus, sumušęs netoli Azovo vieną iš ordų. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo nevienkartinis. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio valstybine politika - apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą. Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakai pačių karaimų imti suvokti ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais. Norėdamas gauti išsamią informaciją apie karaimų socialinius, kultūrinius, etninius, religinius santykius Lietuvoje, 1997 m. pradžioje Statistikos departamentas atliko etnostatistinį tyrimą "Karaimai Lietuvoje". Buvo nuspręsta apklausti visus suaugusius karaimus ir mišrių šeimų, kuriose vienas iš sutuoktinių yra karaimas, narius. Apklausos metu, t.y. 1997 m. pradžioje, Lietuvoje gyveno 257 karaimų tautybės žmonės, iš jų - 32 vaikai iki 16 metų. Karaimų skaičiaus pokyčius per beveik 40 metų laikotarpį atspindi šie duomenys: 1959 1970 1979 1989 1997 Iš viso karaimų 423 388 352 289 257 Palyginti su visu gyventojų skaičiumi, % 0.02 0.01 0.01 0.01 0.01 Karaimai pagal amžių ir lytį pasiskirstę taip: Karaimai Vyrai Moterys iš viso % iš viso % iš viso % Iš viso 257 100 132 100 125 100 iš jų pagal amžiaus grupes, metais iki 16 32 12.4 14 10.6 18 14.4 16-29 38 14.8 21 15.9 17 13.6 30-39 30 11.7 17 12.9 13 10.4 40-49 31 12.1 17 12.9 14 11.2 50-59 50 19.4 34 25.8 16 12.8 60 ir daugiau 76 29.6 29 21.9 47 37.6 Karaimai pagal gyvenamą vietą: Iš viso iš jų vaikai iki 16m. Iš viso 257 32 Vilnius 138 20 Trakai 65 9 Grigiškės (Trakų raj.) 6 1 Lentvaris (Trakų raj.) 4 1 Kaunas 4 - Noreikiškės (Kauno raj.) 4 - Panevėžys 31 1 Naujamiestis (Panevėžio raj.) 2 - Pasvalys 2 - Šeduva (Radviliškio raj.) 1 - Kalba Pagal genealoginę kalbų klasifikaciją karaimų kalba kartu su kitomis jai artimomis Vakarų kipčiakų grupės kalbomis (karačiajų-balkarų, kumykų, Krymo totorių) priklauso tiurkų kalbų šeimai, kuri, savo ruožtu, jungiama į dar didesnę Altajaus kalbų šeimą. Išskiriami trys istoriškai susiklostę karaimų kalbos dialektai - Trakų, Galičo-Lucko ir Krymo. Iki mūsų dienų išsaugota, gyvai Lietuvos karaimų buityje ir liturgijoje tebefunkcionuojanti karaimų kalba gerai išlaikė specifines savo sandaros ypatybes ir daug senų tiurkiškų žodžių, kuriuos kitos tiurkų kalbos jau yra praradusios. Žodyno bei kitų kalbos reiškinių archaiškumą ir santykinį grynumą lėmė tai, kad gyvuodama visai kitokios sandaros svetimų kalbų (slavų ir lietuvių) apsupta, karaimų kalba, neturėdama sąlyčio su giminingomis tiurkų kalbomis, nepatyrė jose vykstančių pokyčių įtakos ir savarankiškai kisdama tarytum užsikonservavo. Kita vertus, nuolatiniai kasdieniai ryšiai su kitokios kilmės aplinkinėmis kalbomis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Ėmė rastis slaviškų ir lietuviškų skolinių, pvz. šukia liet. 'šukė', varškia liet. 'varškė', tikri liet. 'tikras, giminingas', burak lenk.'burokas', salam rus.'šiaudas' ir kt. Skoliniai prie karaimų kalbos sistemos yra prisitaikę ne tik fonetiškai, jie adaptuojami ir morfologiškai. Kaip visos tiurkų kalbos, karaimų kalba yra tipiška agliutinacinė kalba - žodžiai ir jų formos padaromi prie nekintamų kamienų pridedant vienareikšmius standartinius darybinius ir kaitybinius afiksus, pvz.: sav sveikas sav-uch- sveikti (kamienas sav + veiksmažodžio priesaga -uch) sav-uch-tur- gydyti (savuch- + veiksmažodžio priesaga -tur) sav-uch-tur-uv- gydymas (savuchtur- + daiktavardžio priesaga -uv) sav-uch-tur-uv-ču gydytojas (savuchturuv + daiktavardžio priesaga -ču) sav-uch-tur-uv-ču-lar gydytojai (savuchturuvču + daugiskaitos priesaga -lar) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym mano gydytojai (savuchturuvčular + priklausomybės priesaga -ym) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz mūsų gydytojai (savuchturuvčularym + priklausomybės priesaga -yz) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz-dan nuo mūsų gydytojų (savuchturuvčularymyz + abliatyvo linksnio priesaga -dan) Karaimų kalbos fonetinei sandarai itin būdinga balsių harmonija - reiškinys, kuris tiurkų kalbose lemia balsio kaitaliojimąsi tame pačiame darybiniame arba kaitybiniame afikse priklausomai nuo kamieno balsių. Karaimų kalbos kirtis dažniausiai yra pastovus: paprastai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo. Gausus literatūrinės, rašytinės - spausdintos ir rankraštinės - karaimų kalbos tekstų palikimas suteikia nemažai medžiagos filologams. Intensyviai domimasi ir gyva buitine kalba (http://www3.aa.tufs.ac.jp/~djn/karaim/karaimCD.htm). Šiuolaikinėje daugiakalbėje Lietuvos situacijoje karaimų vaikai turi galimybių mokytis gimtosios kalbos sekmadieninėse klasėse, stovyklose ir pan. Religija Karaimų religija - karaizmas - iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštu komentuojančių autoritetų. Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai - nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas - nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos. Visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintysis karaimas turi teisę jų pats šiame tekste ieškoti. Karaizmo esmę atspindi ir pats religijos pavadinimas (karaizmas), kilęs iš veiksmažodžio kara , arabų ir hebrajų kalbose reiškiančio skaityti, rečituoti šv.Raštą. Tos pačios šaknies yra ir Koranas. Chadži Seraja Chan Šapšalas, karaimų dvasininkas (1873 - 1961) Plačiausiai pripažįstama ir labiausiai tikėtina teorija apie karaizmo doktrinos formavimąsi sako, kad karaizmas atsirado VIII amžiuje Mezopotamijoje, Abasidų dinastijos kalifo Abu-Džafar-Abdullah al-Mansuro, valdžiusio 754-775 m., laikais. Naujos doktrinos idėja pasipriešinti esamai rabinistinei Senojo Testamento komentavimo ir švento šių komentarų laikymosi tradicijai kilo Ananui, Dovydo sūnui. Garsusis jo dictum teigė: “Kruopščiai ieškokite Biblijoje ir nepasitikėkite mano nuomone”. Dėkingoje islamo dirvoje jo pasekėjų ratas vis plėtėsi, naująją teoriją imta kodifikuoti, konceptualizuoti. Pamažu ji įgavo normalų religinės srovės pagreitį, atversdama į naująjį tikėjimą įvairių tautų žmones. Karaizmo religinė doktrina buvo stipriai įtakota islamo - perimti analogijos (kyjas), tikėjimo laisva žmogaus valia, religinės terminijos (antropomorfiniai vaizdiniai keičiami simbolinėmis sąvokomis) principai, kai kurios religinės dogmos (kybla), atskiros sąvokos (kurban). Pripažįstama, jog islamo tiesų Ananas, Dovydo sūnus, sėmėsi pirmiausia iš Abu-Hanifos, žmogaus, įsteigusio vieną iš keturių kanoninių islamo mokyklų. Trakų kenesos altorius, 1994 m. Chazarų kaganatas, valstybė, apėmusi pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX amžiuje pasiekusi galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-IX amžiuje, atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra šiandieniniai Lietuvos karaimai. Paprociai Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus. Vestuvėse jaunuomenė renka vestuvių vedlį atamaną ir įteikia jam valdžios simbolį - raudonu kaspinu apjuostą vytelių lazdą "čybuch" Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais - gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis (pavyzdžiui, mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo) šventėmis. Ir net religinėse šventėse karaimams svarbiau išlaikyti tautos papročius. Iškilmingiausia ceremonija, kurios karaimai laikosi iki šiol, yra vestuvės (toj). Gimus vaikams, iškilmės kur kas kuklesnės. Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiamas kutlamach - palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo proga iškilmės kadaise būdavo didesnės. Dabar apsiribojama vaišėmis namuose. Naujagimio vardas taip pat skelbiamas kenesoje, ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią tai progai skirtą giesmę. Karaimės tautiniais drabužiais Žmogui mirus, stengiamasi jį palaidoti kuo greičiau. Karaimų kapinės yra Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Atsisveikindami su velioniu, jo artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Karstas išklojamas linais. Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines padedama tik gėlių. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už jo vėlę. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas) rengiamos velionio namuose kasdien ištisą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties. Nuotakos vestuvinio pyrago "Kielinlik" perlaužimas Viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių gamtos švenčių Orach toju (Derliaus šventė) nustojo būti rengiama, nes po karo karaimai neteko savo žemių. Paskutinėje Derliaus šventėje 1938 metais nupintas derliaus gėrybių vainikas, kabantis iki šios dienos Trakų kenesoje, liko tik kaip ankstesnio intensyvaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.
Istorija  Referatai   (166,56 kB)
Romos c-ja – savarankiška, originali. Atsirado ir gyvavo panašiom sąlygom kaip ir Graikija. Bet ir skyrėsi. Pagrindiniai skirtumai: 1)Graikų poliai nedideli, apsaugoti įvairių gamtinių darinių, Juose gyveno vieningos etninės grupės žmonės, struktūra vienoda. Romoje – atvira vietovė, lyguma, negynė gamtos kliūtys, todėl Roma visąlaik kariavo. 2)Romos valstybė su graikų kultūra susipažimo vėlai: 3 a.pr.Kr. graikų kultūra tuo metu jau buvo helenistinė, susilietusi su rytų kultūra. Visgi Romos vertybių sistema kitokia nei graikų, ją formavo kitokios sąlygos. Čia ypač svarbu patriotizmas. Romos piliečiui keliami aukšti reikalavimai: turi būti orus, didvyriškas, laikytis įstatymų, gerbti Romos, savo giminės, bendruomenės dievus.Gėda meluoti, pataikauti, šie dalykai vergiškos prigimties. Prestižinė veikla – politika, karyba, istoriografija, žemdirbystė. Menai, amatai, pjesių kūrimas – neprestižiniai užsiėmimai. Iš menų tik oratorystės menas garbingas ir populiarus. Oratorystės menas padėdavo siekti karjeros, prasimušti į viršūnę. (Ciceronas). Išliko apie 50 jo kalbų. Tačiau romėnai nebuvo originalūs, jie tik išvystė oratorijos principus. Iškeliama pati tauta ir Romos miestas. Per amžius vertybės keitėsi. Valstybę pildė daug barbarų tautų. Roma prisitaikė prie etninės įvairovės. Sudarė sąjungą su kitomis etninėmis grupėmis. Romos žlugimo išvakarėse gausu karjerizmo, žiaurumo, pilietinių karų, veidmainiškumo. Maža vertybių kur buvo ankščiau, bet jos visiškai neišnyksta. Su Romos miesto įkūrimu siejama c-jos pradžia. (Apeninų pusiasalio centrinėje dalyje – apie 753 m.pr.Kr.). Iki 20 a. pradž. Žinios tik iš antikos autorių darbų, jie laikyti nepatikimais. Po archeologų darbų, lingvistų tyrinėjimų paaiškėjo, kad iš tiesų į Apeninų pusiasalį atsikėlę gyventojai buvo indoeuropiečiai italikai (gal iš M.Azijos, Trojos pusiasalio, gal iš cen. Europos). Jie ne vietiniai, o atvykėliai. Iki 3-iojo a.pr.Kr. nukariavo vietines gentis, ir paplito visame Apeninų pusiasalyje. Pirmosios gyvenvietės atsirado 10-9 a.pr.Kr. ant _______ kalvos. Vėliau buvo apgyvendintos kitos kalvos. Iš viso septynios. Todėl Roma ir yra vadinama miestu ant 7 kalvų. Dviejų kalvų bendruomenių susijungimo data – Romos įkūrimo data. Susijungė lotynai ir sabinai. Toks nepriklausomų bendruomenių jungimosi į vieną politinį vienetą būdas vadinamas sinoikizmu. Tai rodo, kad Roma iš pat pradžių nevienalytis etninis darynis (lotynai, sabinai, gal etruskai). 7-6a.pr.Kr. etruskai įsigalėjo šiaurės ir vidurio Italijoje. Jie buvo sukūrę šiaurės Italijoje aukšto lygio c-ją. Nežinoma, ar vietiniai, ar atsikėlę. Didelė įtaka (ankščiau manyta, kad jų įtaka vienintelė romėnams) dabar nėra taip suabsoliutinama. Etruskų reikšmė išryškėjo pirmuoju Romos istorijos laikotarpiu 8-6 a.pr.Kr. Romą valdė septyni karaliai. Trys paskutinieji buvo etruskai. Romėnai etruskų valdymo metu savo miestą pavertė amatų, prekybos centru, apjuosė sieną, statė tiltus. Tai buvo sėkmingas vystymosi etapas. Iš etruskų perėmė gladiatorių žūdynes. (tai buvo etruskų religinės apeigos). Perėmė karvedžio pergalės pažymėjimą triumfu, įspūdingomis iškilmėmis. Jos Romoje trukdavo net keletą dienų, rengiamos tik senatui leidus, jei kare žudavo ne mažiau kaip 5000 priešo karių. Iš etruskų perimta amatų, statybos technika, variniai pinigai, romėnų laisvųjų žmonių piliečių drabužis – toga; įvairūs būrimai. Iš graikų – mitai ir kultai. Etruskų karaliai - dažnai reformatai. Didžiausi jų: Servijus, Tulijus, kuris suskirstė Romą į tribas.(triba – gentis arba administracinis vienetas) 4 miestų ir 16 kaimo tribų. Įveda teritorinę bendruomenę. Visus galinčius nešioti ginklą laisvus žmones suskirstė į penkias klases pagal turtą. Už klasių ribų beturčiai – proletarai (“palikuonys”). Įvairių klasių teisės nevienodos. Patys turėjo apsirūpinti ginkluote. Pirma – kavalerija, po to pėstininkai. Turtą galima įgyti ir pereiti į kitą klasę. Svarbu ne kilmė, o turtas. Tokiu būdu plebėjai buvo įtraukti į romėnų tautą. Jiems reikėjo suteikti tam tikras politines teises. Tulijus įvedė naują susirinkimo formą – centurinius susirinkimus. (centuria - šimtinė). Viena centurija lygu vienas balsas. Tulijaus reformos nepatiko, jis nužudomas. Po jo valdė vienas iš Tarkvinijų. 510 m.pr.Kr. išvytas iš Romos. Baigiasi ankstyvasis monarchijos laikotarpis. Monarchas – REX, genties vadas. Veikia patariamoji tarnyba. Žlugus monarchijai prasidėjo kitas laikotarpis, nesusijęs su etruskais. Romėnai paliko daug idėjų apie valdžią. Jos panaudotos ir vėliau Europoje. 2 laikotarpiai: Respublika nuo 510-30m.pr.Kr.: a)ankstyvoji (iki 3 a.pr.Kr.pradžia) b)vėlyvoji (nuo 30a.pr.Kr.) Imperija nuo 30pr.Kr.-476 m.e. a)principatas (ankstyvoji imperija iki 3 a.pab) b)dominatas (vėlyvoji imperija). Vadinama vėlyvąja antika. Ankstyvojoje Respublikoje vyko aktyvi kova tarp patricijų ir plebėjų. Plebėjai pasiekė nemažų pergalių: teisė gauti žemę, teisė rašyti įstatymus, rinkti savo atstovus – tautos tribūnus. Susiformavo romėnų piliečių visuomenė. Labai panaši į graikų polį. Sutapo sąvokos žemvaldys ir karys. Viršenybė priklausė tautos susirinkimui. Buvo antikinė nuosavybės forma: ir kolektyvinė ir individuali žemėvalda. Aukštesnė kolektyvinė bendruomenė. “Pater” – tėvas. Patricijais vadinami tie, kurie turėjo teisėtus tėvus, gyveno pagal tėvynę teisę. Turtas paveldimas pagal tėvo liniją. Tėvas – autokratinė figūra, turi dideles teises, net gyvybės ar mirties. Tėvas atsakingas už savo šeimos saugumą ir gerovę. Skirstėsi į gimines. Iš viso apie 300 patricijų giminių. Šios dar skirstėsi (jungėsi) į tribas ir kurijas. Patronatai – patricijaus globa. Klientai – žmonės, kurių ir socialinės, ir ekonominės pozicijos silpnos (svetimšaliai, nesantuokiniai vaikai, atleistiniai, sūnūs netekę tėvo globos). Jie tapo pagrindine patricijų atrama. Plebėjai – liaudis ar masė. Turėjo individualią žemės nuosavybę. Vadovavosi motinos teise (išlikę iš senovės Europos). Turėjo atskiras kulto vietas, šventyklėles (iki 5a.pr.Kr.vid.). Neleidžiama santuoka tarp patricijų ir plebėjų. (Hipotezė: patricijai – vietiniai, plebėjai – susidarę iš atvykusių). Ilgainiui skirtumai nyko. Plebėjai be politinių teisių. Galėjo turėti nuosavybės, verstis amatais. Pagrindinės institucijos: senatas (atstovavo patricijus) ir tautos susirinkimas (plebėjų vieta). Romos pareigūnai – magistrantai (pareigos - magistratūra). Išskyrus diktatorių visos pareigos renkamos ir laikinos, neapmokamos, atsakingos, kolegialios. Pirmą kartą istorijoje buvo atskirtos valdžios tiek instituciniu tiek socialiniu pobūdžiu. Tai susiję su tautos tribūnų atsiradimu. Tautos tribūnų buvo 2, vėliau 5; 10. Jie negalėjo visai dienai išvykti iš miesto, jų dūrys atviros žmonėms. Pirmą kartą realizuotas mišraus valdymo principas, t.y. konsulų valdžia prilyginta karaliaus, senato – aristokratijos, tautos tribūnų – tautos valdžiai. Šios valdžios viena kitą atsvėrė. Romos cenzoriai tikrino ar įstatymai atitinka piliečių visuomenės principus. Ankstyvojoje respublikoje Romos v-bės teritorija užėmė visą Apeninų pusiasalį ir Siciliją. Vėlyvojoje Respublikoje ribos peržengtos – užėmė europą iki Dunojaus, M.Aziją, Siriją, Šiaurės Afriką, (Marokas, Tunisas, Alžyras). Teritorijas už Italijos ribų imta vadinti provincijomis. Jų teritorija nuolat didėjo. Didžiausi nukariavimai 2-1 a.pr.Kr. Tuo metu padidėjo socialiniai prieštaravimai, vyko vergų sukilimai (Spartako). Padėti galėjo tik vienvaldystės įvedimas, bet tai prieštaravo 500 metų tradicijai, todėl einama laipsniškai – iš pradžių įvedamas principatas, vėliau – dominatas. Imperijus – pati aukščiausia valdžia. Jis galėjo būti karinis veikėjas, ar civilis. Nuo įgaliojimų imta vadinti ir teritoriją kurioje veikė imperijus – imperija. Pirmasis asmuo, su kurio pareigom siejame principato valdžią – Julijaus Cezario įsūnys Gajus Julijus Cezaris Oklavijanas. Julijaus Cezario įpėdiniu jis tapo apie 20 m.pr.Kr. Gavo Augusto prievardį. (Princepsas – pirmasis įrašytas senatorių sąraše). Turi teisę kalbėti pirmas. Jo laiku respublikinės institucijos: senatas, magistratūra, tautos susirinkimas. Bet iš tiesų princepsas buvo pirmas asmuo ir jo nuomonė ypač svarbi. Augusto principatas – Romos klestėjimo metas. Daug pasiekta kultūros srityje (Vergilijus, Horacijus). Veikia medcenato būrelis. Išsiplėtė materialinis romėnų pasaulis. Vertino tuos kurie kūrė. Statoma daugybė šventyklų, tiltų, skulptūrų. Įsiviešpatavo amžinojo miesto idėja. 14 m. mirus Augustui prasidėjo prieštaravimai. Ištvirkimai, lėbavimai, veidmainystė. Nesantaika tarp senato ir imperatoriaus (ypač Nerono laikais). 2 a.pr.Kr. laikotarpyje buvo užimta didžiulė teritorija: visa Europa iki Reino, dalis Afrikos, M.Azija, Irakas, Iranas, Afganistanas, dalis Armėnijos, Azerbaidžano. Iš viso 75 mln. gyventojų. Daugiau nesiplėtė, ėmė mažėti. 2 a. valdant Markui Aurelijui prasidėjo krizė. Tai susiję su barbarų užpuldinėjimais. Jie intensyvėjo, sukėlė didelę grėsmę Romai. Reikėjo dar daugiau stiprinti valdžią, todėl prasidėjo dominatas – vienvaldystės epocha. Dominatas – kita epocha, pereinanti prie vienvaldystės. Tautos susirinkimas, senatas prarado reikšmę. Valdžia – viešpaties – “dominus” rankose.Pirmasis – Dokletijanas. Ryškiausias Konstantinas. Jis įteisino Krikščio-nybę kaip valstybinę religiją. 313 m. buvo leista išpažinti bet kurį tikėjimą. Krikščionybė atsirado 1 a. Judėjoje. Iš pradžių plito žydų bendruomenėse, vėliau tapo universalia religija, kuri visus žmones sulygino prieš dievą. Iš pradžių labai sparčiai plito tarp varguomenės. Jėzaus mokymas – pranašo mokymas, skelbiamas evangelijose. Ankstyvoji krikščionybė neturėjo dvasininkų luomo. 4 a. atsirado kunigai. Apeigų centru tampa altorius. Krikščionybė kirtosi su romėnų vertybėmis, ji atsirado tuo metu, kai vyravo romėnų vertybių krizė – tai padėjo išpopuliarėti. Krikščionių patrauklumas – labdara; visi žmonės ir tautos lygios. Jie priėmė esamą pasaulį su viltimi jį pagerinti. Nepriėmė romėnų dievų, imperatoriaus kulto, išdidumo. Jam priešpastatė nuolankumą, pamaldumą. Krikščionys atsisakė eiti į kariuomenę. Neveiklumo principas – meditacija, nesirūpini-mas išoriniu pasauliu. Tai garantavo socialinią taiką. Tai nulėmė imperatorių pasirinkimą pripažinti krikščionybę. 325 m. Nikėjos susirinkimas paskelbė krokščionybę valstybine religija. Nuo to laiko imti persekioti pagonys. Galutinis krikščionybės įtvirtinimas 391 m. Krikščionybės priėmimas sustiprino Romos imperiją (gyvavo nuolankumas, dvasininkų palankumas), tačiau krikščionybė griovė Romos vertybių sistemą, ardė ją iš vidaus. Tai vienas svarbių veiksnių, dėl kurių žlugo Romos i-ja. Priėmus žydų religiją, heleninė c-ja prarado savo unikalumą. Romėnų dievai: Saturnas, Kvirinas ir …. Kiti dievai perimti iš graikų.(romėnų religijos helenizacija). Krikščionybė iš esmės pakeitė asmens santykius su plolitika, valdžia. Klasikinė graikų-romėnų valstybė valdė visą žmogų (pilietis ir karys). Krikščionybė atskyrė žmogaus fizinę ir dvasinę plotmes. Fizinė pusė priklausė valstybei, dvasinės srities jau negalėjo valdyti valstybė pilnai. Iš valstybės atimta moralinė valdžia žmogui. Tai buvo svarbu vakarų idėjų formavimuisi (laisvė ir individualizmas). Romos i-ja toliau silpnėjo, buvo dalijama. Visuotinė krizė (dvasinė, politinė, ekonominė). 330 m. imperijos sostinė perkelta į Konstantinopolį. Romą prarado politinę ir kultūrinę reikšmę. 476 m. Vakarų Romos imperija žlugo. R.Romos i-ja gyvavo iki 15 a.vid.
Istorija  Konspektai   (9,89 kB)
Persų civilizacija
2010-06-03
Persų civilizacija: VI a. pr. m. e. prieš medų valdžią sukilo kitas regionas - Persija, kuri užgrobė valdžią imperijoje, įkūrė Achemenidų dinastiją ir praplėtė imperijos teritorijas. Naujoji Persijos imperija driekėsi nuo Mažosios Azijos iki Indo upės. Ji valdė taip pat Mesopotamiją ir Egiptą. Žymiausi Achemenidų valdovai – Kiras (įkūręs Persijos imperiją I tūkst. pr. m. e.) ir Darijus I (imperatoriaus valdymo metu Persija išgyveno geriausią laikotarpį; didieji užkariavimai I tūkst. pr. m. e.). Sostinė – Persepolis. Valstybė padalinta į autonomines provincijas (satrapijas), kurių valdovai satrapai nešė duoklę valdovui. V a. pr. m. e. imperiją susilpnino graikų–persų karai, o 330 m. pr. m. e. valstybę užkariavus Aleksandrui Makedoniečiui, Persija žlugo. Kiras (558-529m.pr.kr) - Jo valdymo metais persu gentys buvo suvienitos i viena tauta, sostine – Sūzai. Jo valdymo metais buvo nukariauta graikų kolonijos mažojoje azijije,babilone(539m.pr.kr,kadangi babilono jkaralyste iejo i finikija ir palestina tai sios teritorijos taip pat atiteko Kirui) Kiras buvo humaniškas valdovas.Neplešykavo,negriove pastatų.Kai jis valde žydams buvo leista gryžti i gimtasias vietas. Kambizas II (529-522m.pr.kr) – Jo valdymo metais buvo nukariautas tyras,kipras,egiptas. (kautynes 525m.pr.kr.prie Pelusijaus) Darijus I (522-485m.pr.kr) – nukariavo visas rytu žemes iki pat Inolo upes, ižeme Makedonija, Trakija.Surenge žygi i skitu žemes, pasieke Dniesta.Nukariaves tu laiku Rytu civilizituo pasaulį.Jis stengesi padalinta į automines provincijas- satrapijas.Darijus I išleido įstatymus, įvede bendra pinigų sistema. Religija: Jie garbino ir svetimus dievus,bet savuju taip pat neužmirso.Plačiai žinoma senoves Iranos religija – zoroastrizmas.Senoves religijos pagrindas - dieviskuju pradu supriešinimas. Viena religijos doktrina buvo skirta Šviesos Jegioms vadovaujamos didžiojo –Ahūros Mazdos, O kita Tamsos Jegoms vadovaujamos piktojo – Angros Mainjaus.Jo kultūrine misija – žmonijos gelbejimas,.jo mokymas buvo naujas, jis iš daugybes garbinamu Irano dievu atrnko tik du, Ahūra Mazda ir Angra Mainju ir juos supriešino. Žmones moke kad viskas priklauso nuo ju paciu ir kad jie patys kuria savo likima.Zoroastrizmas skelbiamas tikejimas pasaulio babaiga, paskutiniuoju teismu.Sis religinis-etinis dualizmas yra siejamas su pranašu Zaratustra..jo mokymas yra aprasytas seniausioje šventojoje knygoje ,,Avestoje“ Achemenidai nesukure savitos menines kultūros jie ja pereme is kitu tauti.Jiems būdingas ,,žveriu stiliu“- laukiniu žveriu, galviju,paikščiu vaizdavimas.Irano kultūra tik sujunge Artimuju Rytu bei Vidurine Azijos menines kūrybios elementus.. Jie nepaliko ryškęsniu savo švytejimo pėdsakų.
Istorija  Konspektai   (5,06 kB)
Helenizmo epocha
2010-06-03
Pervertinama polių vertybių sistema. Vyravo orientacija į kolektyvizmą, tačiau atsiranda polinkis į individualizmą. Tai atsispindėjo kultūroje. Akcentuojamas vidaus pasaulis, pats žmogus, individas, o ne polis, kolektyvas. Tragiškas momentas – Pelopenesi karai (431-404 m.pr.m.e). Karas tarp pačių graikų. Susidarė Atėnų ir Spartos vadovaujamų polių sąjungos. Palankus Spartai. Tačiau Sparta konservatyvi, atsilikusi, negalėjo užtikrinti politinio stabilumo – tai ir buvo politinis Graikijos civilizacijos lūžis, kurį lydėjo dvasinė krizė. Atsirado daug smulkių grupelių, kurios kiekviena į savo pusę tempė aukštesnę valdžią, primetė jai savo idėjas. Atsirado filosofų, neaukštinusių polio (Sokratas). Neliko c-jo harmonijos. Baigėsi klestėjimo laikotarpis. 4a.pr.Kr. pab. naujas prasideda naujas graikijos civilizacijos ir visos antikos c-jos etapas – helenizmas. Jo pasaulis susijęs su Aleksandro Makedoniečio žygiais į Rytus, gr. bandymais sukurti universalią valstybę. Teritoriškai: Art. Rytai, Balkanai, Egėjo j. salos, vid. Azijos ir Indo upės, Egipto teritorija. Helenistinis pasaulis – pirmasis mėginimas sujungti vienoj politinėj sistemoj didžiulė teritoriją (ankščiau buvo Persija, bet ji tolerantiška, atskiros tradicijos, nėra vienos sitemos). Po Aleksandro Makedoniečio mirties, valstybė suiro į kelias valstybėles. Net 50 m. vyko kova tarp jų karvedžių. Nėra vieningo nuomonės įv. Helenizmo klausimais. Nesutariama dėl: a) teritorijos. Iškyla klausimas dėl Graikijos. b) Helenizmo pradžios c) Kas tai yra helenizmas Terminas atsirado vėlai (prieš (apie) 150 m.). Helenizmo pradžia siejama su Aleksandro Makedoniečio žygių pradžia. Pabaiga – kaiRoma užėmė paskutinę helenistinę valstybę – Egiptą (328 m.- 20 m.). Helenizmo esmė. Vyrauja trys požiūriai: 1)Helenizmas – Sen.Rytų istorijos tęsinys. Neįvyksta nieko naujo 2)Helenizmas – Graikijos ir Makedonijos kultūros įsiviešpatavimas sen. Rytuose. 3)Helenizmas – politinių, ekonominių procesų sąveiką, kultūros, religijos srityse. Helenizmas – ne vien laikotarpis. Tai graikų dominuojama kultūra. Suklestėjo Makedonijoje, Sirijoje, Egipte. Išnyko riba tarp tautų ir kultūrų. Jos sumaišytos, suplaktos viename sraute. Ypač mokslas. Svarbiausiu centru, tiltu tarp Vakarų ir Rytų tapo Egipto Aleksandrija. (Atėnai – filosofų sostinė.) Helenizmo filosofija neoriginali, išnyko riba tarp filosofijos ir religijos. Esminiai helenizmo bruožai susiję su ekonominio gyvenimo ir klasinio polio pasikeitimu. 1) Ekonomikoje svarbiausia prekybos plėtojimas. Išnyko pinigų cirkuliacija. Didelis kiekis sidabrinių ir auksinių monetų. Tarptautinė valiuta. Ekonomikos centrai kėlėsi iš Graikijos į Rytus. 2) Politinėje srityje helenizmo bruožas – helenistinių monarchijų atsiradimas, sujungti Rytų monarchijų ir polių bruožai. Polis – valdovo kontroliuojama visuomenė. Dideli laimėjimai. Mokslo sisteminimas. Filosifija atsiskyrė nuo gamtos mokslų. Matematika, mechanika, sistemingi astronomi-niai tyrimai, filosifija, medicina, botanika. Naujo tipo žinios. Bibliotekos, kurios leido leidinius, pvz., žodynus. Rūpinamasi miestų gerbūviu. Grindžiamos gatvės, paviljonai, baseinai, vandentiekis. Miestai dideli (iki 1 mln. gyventojų.). Pagrindiniai architektūros elementai – statulos, kolonos – tęsėsi graikų polių tradicijos, bet jos jungėsi su Rytų meno elementais. Menas, įtakotas Rytų, įgyja monumentalumo. Rodo saloje – vienas iš 7 pasaulio stebuklų – bronzinė saulės dievo Helijo statula (31 m. aukščio). Šią salą sugriovė žemės drebėjimas. Egipto Aleksandrija – mokslo centras. Mokslininkai gyveno Muzeone (mūzų buveinė-je). Gausi biblioteka, valdovų kapavietės. Miestas padalintas į kvartalus, pažymėtus abecelės raidėmis. Daug sodų, paviljonų. Iškilus. Pylimas jungė su sala, kurioje buvo Faro švyturys. Jo trečiame aukšte degė laužas. Gana primytyvu. Bet naujas pastato tipas. Pergamas – kitas mokslo ir kultūros centras. Garsus biblioteka, teatras, Dzeuso altorius (žymus helenizmo laikų meno paminklas). Italijoje – Sicilija, Syrakūzai. Nuo 2 iki 1- a.pr.Kr. Helenistinis pasaulis ėmė silpnėti dėl socialinių prieštaravimų. Karinį pranašumą įgavo Romą. Graikija buvo užimta romėnų. Graikija tapo achajos provincija. Atėnai buvo laisvas miestas. 395 m. Romos imperija skylo į Rytų ir Vakarų Romą. Rytų Romos imperijos pagrindą sudarė graikai. Sostinė – Konstantinopolis. Helenizmo palikimą perėmė arabai, jis pateko į pasaulinės kultūros lobyną. Rytų ir Vakarų sąveika. Iki civilizaciojos kūrimo graikai perėjo tuos pat etapus kaip ir kitos tautos. Gamtos iššūkio ypatumai: - kraštovaizdyje nebuvo vienodumo, nuobodybės, salos, kalnai, pusiasaliai, įlankėlės. Gamtinės ribos atskiras gentis atribojo viena nuo kitos ir jos negalėjo susijungti į vieną valstybę. Graikija valstybė mažesnė – pranmašumas. Daug natūralių laivybai tinkančių uostų. - žemės ir jūros užkariavimas - gamtos sąlygos ugdė saiko jausmą, estetinį skonį. Būdinga viskas kas natūralu. Iš čia – žmogaus kūno vertinimas. Dėl to išūgdė patį žmogaus tipą (tiek dvasiškai, tiek fiziškai). Kėlė demokratijos, laisvės, patriotizmo idėjas, kurios atgijo ir buvo išūgdytos vakaruose.
Istorija  Konspektai   (6,34 kB)
Indija
2010-05-13
Indijos teritorija driekiasi nuo pietų Japonijos geografinės platumos beveik iki septintos lygiagretės į šiaurę nuo pusiaujo. Ši šalis, įsiterpusi tarp Viduriniųjų Rytų ir Rytų Azijos, kaip milžino pėda kyšo Indijos vandenyne. Jos plačių sąnašinių lygumų vandenis renka trys didžiausios upės: Gangas (šventoji indų upė), Indas ir Bramaputra. Trys tūkstančiai metų pr.Kr. čia gyveno dravidai, kurie savo kultūra prilygo Mesopotamijos ir Egipto civilizacijoms. Vėliau kraštą užvaldė Indijos arijai, dar vėliau pakaitomis valdė musulmonų sultonai ir kitokie valdovai. XV amžiaus pabaigoje Vasco da Gama pradėjo kolonializmo laikotarpį. Didesnę XVI amžiaus dalį portugalai, olandai, prancūzai ir anglai grūmėsi dėl prekybos teisių, kol galiausiai XVIII a.
Geografija  Referatai   (17 psl., 700,35 kB)
Budistai
2010-05-04
Budos gyvavimo laikotarpiu Indijoje buvo vertinamas individualus tiesos ieškojimas. Tai skatino sunkiai suvokiamų dalykų suvokimo trokštančius indus neuždaryti savęs tarp esamų minčių, idėjų, tvirtinimų. Buda, stengdamasis atsakyti į visuotinę kentėjimo ir mirties mįslę, sukūrė mokymą, kuris ilgainiui tapo religija ir filosofija, suvaidinusia svarbia rolę dvasiniame, kultūriniame ir socialiniame Rytų pasaulio gyvenime ir 20a. išplitusia į Vakarus.
Istorija  Referatai   (12 psl., 16,38 kB)
Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)
Analizės
2010-03-09
Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė „Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. J.Aputis „Horizonte bėga šernai”. J.Baltrušaitis „Būties psalmė”. Žmogus novelėje „Polaidis”. A.Škėma „Žilvinėėli”. Lietuvių partizanų dainos. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane „Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K.Binkis „Atžalynas”. J.Grušas „Herkus Mantas”. J.Aputis „Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme „Marti”. V.Krėvė „Skerdžius”. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K.Donelaičio „Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko „Anykščių šilelyje”. Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!. Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A.Vienuolis „Paskenduolė”. V.Krėvė „Skirgaila”. B.Sruoga „Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly”. I.Simonaitytės romano „Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B.Radzevičius „Priešaušrio vieškeliai”. R.Granausko „Gyvenimas po klevu”. J.Grušas „Meilė, džiazas ir velnias”. Maironis „Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M.Martinaitis „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. M.Martinaitis „Ašara”. S.Geda.Iš ciklo „6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V.Šekspyras. Sonetas (12). S.Geda „Strazdas“. Dalies „Šungalviai” analizė. S.Geda „Strazdas”. Dalies „Tardymas” analizė. A.Mačėnas „Pavasario vėjas”. Meilės tema žemininkų kūryboje. M.Martinaitis „Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S.Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. „Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius „Žilasis brolis”. Interpretacij.
Lietuvių kalba  Analizės   (33 psl., 87,16 kB)
Filosofijos teorija
2010-02-12
Taigi filosofija – vertybių disciplina. Jei mokslo žinios apima atskirus objektus ir reiškinius, apie kuriuos kiekvienam žinoti visai nėra būtina, tai filosofija apmąsto visumoje pasaulį ir jo prasmę, būties visumą. Filosofijos uždavinys – ugdyti dialogą su pačiu savimi ir gyvenimu, keisti gyvenimo tikslų ir prasmės orientaciją. Todėl filosofijos tikslas, kaip apskritai teorijos uždavinys, yra padėti žmogui susigrąžinti tikruosius, objektyviuosius savo interesus, apmąstyti žmogaus būtį (ir likimą) visoje gyvenimo begalybėje. Mat filosofija, kaip abstraktus mokslas, kaupia apibendrintą žmonijos istorijos patyrimų išmintį, nepretenduodama pakeisti kitų specializuotų mokslo šakų.
Filosofija  Referatai   (11 psl., 35,74 kB)
Rytų Azija
2010-02-09
Kultūrinė Rytų Azija tapatinama su sinosfera, kurią nulėmė tai, kad didelei daliai Azijos tautų ilgą laiką įtakos turėjo Kinijos kultūra, ir čia paplito klasikinė kinų kalba (arba raštas), konfucianizmas arba neokonfucionizmas, kiniškos pakraipos mahajanos budizmas, daosizmas bei kiti elementai. Ši įtaka taip pat pastebima architektūros stiliuje, tradicinėje muzikoje, šventėse, etikoje ir kt. Šis kalbos, politinės filosofijos ir religijos derinys būdingas Kinijai, Korėjai, Japonijai bei Vietnamui.
Geografija  Referatai   (25 psl., 1,11 MB)
Pasaulio gyventojai
2010-01-19
Gyventojų skaičiaus kaita Dabar Žemėje gyvena daugiau kaip 6 mlrd. žmonių. Kasdien pasaulyje gimsta maždaug 263 tūkst. vaiku, o per metus sis skaičius šokteli net iki 97 mln. Toks gyventoju skaičiaus didėjimas tapo globaline problema. Beveik iki XIX a. pasaulyje gimdavo ir mirdavo apylygiai, todėl gyventoju gausėjo labai lėtai. XVIII ir XIX a. sandūroje prasidėjęs pramones perversmas, mokslo ir technikos atradimai, medicinos laimėjimai, higienos sąlygų pagerinimas labai paveikė žmonijos gyvenimą. Sumažėjo gyventoju, ypač vaiku, mirtingumas, pailgėjo amoniu vidutine gyvenimo trukme. Tai buvo lūžis, lėmęs spartu gyventoju gausėjima Žemėje. Gyventoju gausėjima laikinai sutrikdo karai, gaivalines nelaimes, tačiau šie veiksniai nelemia gyventoju skaičiaus esminiu pokyčių. Šiais laikais gyventoju skaičiaus kaita labai veikia dabarties problemos. Nelaimingų atsitikimų ir nusikaltimų aukomis per metus pasaulyje tampa maždaug teik žmonių, kiek gyventojų yra Lietuvoje. XXI a. pradžioje pasaulyje gyvens per 6 mlrd. žmonių. Mokslininkai prognozuoja, kad gyventoju turėtų daugėti ir XXI a. tačiau prognozės dažnai skiriasi, nes įvairiose šalyse naudojami skirtingi skaičiavimo metodai. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2015 m. pasaulyje turėtų gyventi 7,10-7,83 mlrd. žmonių, o 2050 m. – 7,9-11,9 mlrd. žmonių. Dabar gyventoju sparčiausiai gausėja ekonomiškai silpnose šalyse, kuriose yra 80% visu pasaulio gyventoju. Nors daugelyje siu saliu vykdoma šeimos planavimo (demografine) politika, tačiau jai dideles įtakos turo per amžius nusistovėjusios kultūros ir religijos tradicijos. Todėl iki 2025 m. gyventoju šiose šalyse ir toliau turėtų sparčiai daugeli. Didžiausi gyventoju prieaugio tempai šiuo metu yra Afrikoje ir lotynu Amerikoje. Daugeliu Azijos saliu gyventoju prieaugis yra gerokai sumažėjęs. Nors, pavyzdžiui, Kinijoje (daugiai kaip 1 mlrd. amoniu)yra vykdoma šeimos planavimo politika, tačiau per 35 metus (1990-2025) gyventojų pagausės 371 mln. Tai lygu beveik pusei Afrikos gyventoju. Indijoje per ta pati laikotarpį amoniu pagausės 541 mln. Prognozuojama, jog 2050 m. Indijoje gyvens daugiau nei Kinijoje. Tuo metu abiejose šalyse gali gyventi 3 mlrd. 245 mln. Amoniu-siek tiek daugiau nei puse dabartinio gyventoju skaičiaus. Toks spartus gyventoju gausėjimas kartais vaizdžiai vadinamas <<demografine revoliucija>>, <<demografiniu sprogimu>>, <<žmonijos bomba>>. Kadangi ateityje pasaulyje gyvens gerokai daugiau žmonių nei dabar, todėl nesunku suvokti, jog žmonijos laukia nelengva ateitis. Tačiau kiekgi amoniu gali gyventi Žemėje, kiek gali jų išmaitinti ir koks bus amoniu bendradarbiavimas ateityje? Juk jau dabar daugelyje saliu spartus gyventoju gausėjimas kelia nemažai socialiniu problemų. Tai didėjantis nedarbas, busto ir maisto trukumas, daugėjantys nusikaltimai, plintančios ligos ir kt. Gyventoju reprodukcijos ‹‹žirklės›› Dėl gyventojų reprodukcijos vyksta natūrali žmonių kartų kaita. Gimstamumas, mirtingumas bei natūralusis gyventoju prieauglis yra biologiniai procesai. Jiems labai didelės įtakos turi socialinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos bei šeimos ir visuomenės santykiai. Gimstamumas yra vienas reprodukcijų rodiklis. Jis skaičiuojamas 1000 gyventoju ir išreiškiamas promilėmis( ‰). Įvairiuose kraštuose gimimu skaičius labai skiriasi. Didžiausias gimstamumas kai kuriose Afrikos šalyse- 40 ‰ ir augiau. Tai beveik biologines galimybes riba. Mažiausias gimstamumas Japonijoje bei Europos šalyse, čia jis retai siekia 15 ‰ . Gimstamumą ypač veikia socialinės ir ekonomines žmonių gyvenimo sąlygos. Ji mažina kylanti seimu, o kartu ir visuomenes gerove, moterų aktyvus dalyvavimas socialinėje bei ekonominėje veikloje ir ‹‹brangstantis›› vaiko išlaikymas. Todėl daugelyje Europos saliu mažėja vaikų ir daugėja pagyvenusių žmonių. Mirtingumas, kaip ir gimstamumas, skaičiuojamas tūkstančiui gyventoju ir išreiškiamas¬ ‰. Jis parodo, kiek amoniu iš 1000 gyventoju miršta per metus. Iki pramones perversmo mirtingumas visame pasaulyje sieke maždaug 40-50 ‰ , po II pasaulinio karo – apie 20‰ , o šiuo metu jis nesiekia ir 10‰ . Didžiausias mirimu skaičius šiuo metu yra labiausiai ekonomiškose atsiliekančiose Afrikos ir Azijos šalyse. Svarbus demografinis rodiklis yra kūdikių mirtingumas. Jis parodo, kiek iš tūkstančio kūdikių miršta iki vienu metu. Prieš 200 metu nesistebėdavo, kad iš 1000 gimusiu 200-300 mirdavo nesulaukę metu. Šiais laikais kūdikių mirtingumas pasaulyje gerokai sumažėjęs. Europos, skares Amerikos šalyse, Japonijoje kūdikių mirtingumas yra 6-10 ‰ , tačiau kai kuriose Afrikos šalyse ( Burundis, Somalis ir kt.) jis labai didelis – 200 ‰ . Mirtingumui dideles įtakos turi šalies gyvenimo lygis, materialines žmonių gyvenimo sąlygos ( mityba, darbo ir buities sanitarijos bei higienos sąlygos, sveikatos apsauga).
Geografija  Referatai   (46,59 kB)
Japonija
2010-01-19
KYOTO- Harmonijos miestas Japonijos miestas Kyoto pelnytai pripažintas vienu gražiausiu pasaulyje. Be to, galintis didžiuotis kultūriniu palikimu. Kyoto puikiai atskleidžia visą japonų praeitį, dabartį ir ateitį, atveria duris į jų tradicijų, kultūros, architektūros bei religijos lobynus. Tai miestas, kuris traukte traukia harmonija, subtiliu senųjų tradicijų ir modernaus gyvenimo deriniu, Šinto šventyklų, miniatiūrinių sodų ir dangoraižių bei daugiaaukščių autostradų architektūra, iki šiol populiaria Zen meditacija, ilga arbatos gėrimo ceremonija ir labai galinga modernia technika. Tai miestas, per stebuklą nepaliestas Antrojo pasaulinio karo negandų. Kyoto yra vienintelis miestas Japonijoje, puikiai atskleidžiantis slepiamą japonų dvasią. Tai miestas, kur ir vėl norėtųsi sugrįžti… Japonijos valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų labai mažos: tik 340 salų yra didesnio nei 1km2 ploto. Keturios salos sudaro 99,37proc. šalies teritorijos. Tai Hokaido, Honšiu, Šikoku ir Kiušiu. Žmonės ir tradicijos Visus Kyoto gyventojus jungia meilė savo miestui. Išties, jie labai didžiuojasi savo šalimi, miestais, produkcija ir gaminiais, savo tradicijomis ir papročiais. Žodžiu, viskas, kas yra japoniška, yra pirmoje vietoje, ir tik po to pripažįstama tai, kas užsienietiška. Tarp visų japonų egzistuoja labai stiprus ir aiškiai jaučiamas ryšys, jungiantis visus į vieną unikalią visuomenę, mums nesuprantamą ir uždarą. Galima sakyti, kad visi japonai kilę iš Azijos. Kyoto gyventojai yra labai mandagūs, malonūs ir paslaugūs. Bendraudami jie visada nusilenkia, nusišypso, vartoja tik malonius žodžius. Savo mintis išreiškia labai aiškiai ir konkrečiai. Mėgsta bendrauti su turistais, visada pasakoja apie savo miestą ir šalį. Smalsiai klausinėja turistų apie jų kraštus. Japonų kalba kilusi iš kinų kalbos, tačiau laikui bėgant pasikeitė. Daugelis rašytinių simbolių iki šiol atitinka kiniškus, tačiau jų reikšmė pakitusi. Tradicinė japonų šeima Kyoto mieste vis dar labai archaiška. Vyriausias vaikas šeimoje privalo rūpintis senais tėvais ir paprastai paveldi visą nekilnojamą turtą. Moterims vis dar sunkiai pasiekiamos aukštos pareigos įstaigose. Ištekėjusios moterys dažniausiai privalo apleisti darbą ir pamiršti karjerą. Moterys užsiima namų ruoša ir vaikų auklėjimu. Skyrybų nedaug. Bet kokiu atveju tik moteris yra kalta dėl skyrybų. Dieną gatvėse, ypač parduotuvėse, pilna moterų ir vaikų. Vyrai pasirodo tik darbo dienai pasibaigus. Po darbo jie neskuba į namus, o su kolegomis ir su sekretorėmis ( jokiu būdu ne su žmonomis ) eina valgyti į restoranus, po to gerti sakės į barus. Ir taip iki paskutinio naktinio traukinio. Tie, kurie nesuspėja į paskutinį traukinį eina miegoti į viešbučius. Žmonės labai mėgsta tvarką ir discipliną. Metro niekas nesistumdo ir nesibrauna prie traukinio, visi gražiai išsirikiuoja eilutėje ir lipa į vagoną po vieną. Neatskiriama disciplinos dalis yra uniforma. Uniformuoti netik mokiniai ir studentai, bet ir įstaigų darbuotojai. Žiemą visi dėvi juodus kostiumus, o vasarą – pilkus. Jaunimas, veikiamas vakarietiškos kultūros, vis dažniau laikosi ne senūjų griežtų tradicijų, o renkasi laisvę, demokratiją ir madą.
Geografija  Referatai   (16,12 kB)
Kodėl aš pasirinkau šią temą? Atsakymas gana paprastas - aš nesu abejinga mūsų Planetos gyvenimui, jo problemoms, be to - gresiančiam pavojui. Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo. Šis darbas – tai gera proga, atsižvelgiant į praeities klaidas, įvertinti tikrovę ir susimąstyti dėl ateities. Globalinės problemos, o taip pat ir konfliktai, formavosi įvairiai: vieni - istoriškai ir gana seniai, kiti - neseniai, bet sparčiai, treti - sąveikoje su kitomis problemomis.Tačiau visi laukia sprendimo nedelsiant. 2. Globalinių konfliktų sąvoka ir prielaidos. Panagrinėkime konflikto prigimtį ir šaknis, pradėdami nuo paprasčiausio konflikto suvokimo ir palaipsniui artėjant prie globalinių konfliktų sąvokos. Konfliktas – tai paprastas, dažnai stebimas fenomenas gamtoje ir žmonių santykiuose. Pats konfliktas pagal savo esmę yra neutralus. Tai mūsų konflikto suvokimas ir reakcija į jį gali būti teigiama arba neigiama. Mes turime pasirinkimą kaip susitvarkyti su konfliktu. Kai mes nežiūrime į konfliktą, kaip į situaciją kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, o kita - pralaimėti, tik tada mes galime sukurti sprendimus, tenkinančius visas konflikte dalyvaujančias šalis. Požiūris į konfliktą kaip į galimybę mokytis ir tobulintis reikalauja iš mūsų pakeisti savo įprastą požiūrį į pasaulį, o tai gali būti nelengva. Konflikto prigimties suvokimas būtinas norint teisingai jį išspręsti. Žmonijos istorijoje per daugelį neteisingai suvoktų konfliktų, žmonija įamžino kai kuriuos mitus, kurie žalingi sėkmingam konflikto išsprendimui. Gamtoje konfliktas – tai pirminė pasikeitimų priežastis. Kiekvienai rūšiai kad pasikeisti reikia iššūkio arba sutrikimo, reikia kad kas nors sutrukdytų jo pusiausvyrą. Būtent nuolat besikeičianti aplinka kurioje mes gyvename ir yra mūsų tobulėjimo katalizatorius. Konfliktas yra vienas iš geriausių būdų pažinti save ir kitus. Globalinis konfliktas – tai iš esmės tas pats konfliktas tarp žmonių ir gamtoje, tik iškeltas į aukštesnį lygį. Jame vietoj atskirų individų susiduria valstybės ir kultūros. Kaip ir bet kurie konfliktai gamtoje, globaliniai konfliktai veda prie pasikeitimų, tik šitie pasikeitimai vyksta valstybių ir civilizacijų lygyje. Jeigu atskiram asmeniui nelengva pakeisti savo įprastą požiūrį į problemą, tai globaliniu mastu tai padaryti dar sunkiau. Keturiasdešimt metų mokslininkai – tarptautinių santykių ir politikos specialistai veikdavo ir galvodavo šaltojo karo, duodančio nors ir supaprastintą, bet labai patogią tarptautinių santykių vaizdą, paradigmų kategorijomis. Pasaulis buvo padalintas į dvi grupes, viena iš kurių buvo susidėta iš santykinai turtingų ir savo daugumoje demokratiškų šalių, vadovaujamų JAV, o į kitą įeidavo pakankamai neturingos šalys vadovaudami Tarybų Sąjungos. Politiniai, ekonominiai ir ideologiniai prieštaravimai tarp šitų dviejų blokų kartais išsiliedavo į karinius konfliktus, dažniausiai vykstančių trečio pasaulio šalių – kaip taisyklė neturtingų, politiškai nestabilių, neseniai gavusių nepriklausomybę ir įgyvendinančių neprisijungimo politiką, teritorijose. Bet, vis tiek, šaltojo karo paradigma negalėjo apimti ir paaiškinti visą tarptautinės politikos įvairovę. Kartais šaltojo karo paradigma apakindavo politikus, bet tuo pačiu metu šitas supaprastintas globalinės politikos modelis, priimtas praktiškai visur, formavo dviejų kartų žmonių politinio mąstymo būdą. Pastarųjų penkių metų dramatiniai įvykiai išlydėjo ją į istorijos intelektualinį archyvą. Naujo modelio, kuris galėtų padėti suprasti centrinius tarptautinės politikos įvykius, sukūrimo būtinybę yra akivaizdi. 3. Svarbiausi globaliniai konfliktai: 3.1 Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) Pasaulinė politika įžengė į naują etapą, kada esminis konflikto šaltinis tarp šalių ir tautų bus ne ideologinis ar ekonominis, o kultūrinis. Globaliniai konfliktai pasaulinėje politikoje vyks tarp nacijų ir skirtingų civilizacijų grupių. Šis civilizacijų susidūrimas dominuos globalinėje politikoje. Vykstant “šaltajam karui”, visos valstybės buvo padalintos į pirmą, antrą ir trečią pasaulius. Toks pasidalinimas gana senas. Geriau klasifikuoti šalis pagal kultūrines (civilizacijos) požymius, negu pagal politines ir ekonominiu, o taip pat pagal ekonominio išsivystymo požymius. Civilizacija – tai aukščiausia žmonių kultūrinio bendrumo forma ir plačiausias požymių spektras, apibrėžiantis tautos kultūrinį savitumą. Civilizacijos dažnai susilieja ir dalinai sutampa. Vakarų civilizacija šakojasi į dvi pagrindines dalis – Europos ir Šiaurės Amerikos, o Islamas dalijasi į arabišką, tiurkų ir malajų dalis. Bet, kaip jau žinoma iš istorijos, civilizacijos išnyksta. Civilizacijų savitumas ateityje turės vis didesnę reikšmę, o taika lems septynių ar aštuonių pagrindinių civilizacijų sąveiką – Vakarų, konfucianišką, japonų, islamo, indų, slavų-pravoslavų, Lotynų Amerikos, ir, gal būt, Afrikos. Patys svarbiausi kruvini konfliktai kils palei sienas tarp šių kultūrų. Bet kodėl? Samuelius Hantingtonas pateikia mums tų konfliktų penkias priežastis: • Pirma: tai dideli skirtumai tarp civilizacijų, kurie susiję su istorija, kalba, kultūra, tradicijomis ir ypač – su religija. Civilizacijos turi skirtingus požiūrius į santykius tarp dievo ir žmogaus, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, laisvės ir valdžios, lygybės ir hierarchijos. • Antra: ta, kad pasaulis tampa ankštesniu. Sąveika tarp tautų vis didėja. Ši sąveika stiprina savo civilizacijos supratimą, priklausomybę jai ir skirtumo tarp civilizacijų jausmą. • Trečia: ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai skatina attolinimo procesą. Daugelyj rajonų, susidariusią tuštumą užpildė religija. • Ketvirta: tai, kad civilizacijos skirtingos (Vakarų ir ne vakarų). Vakarų siekimas skleisti savo demokratijos liberalizmo vertingumus, kaip universalius (išlaikant karinį pranašumą), sukelia kitų civilizacijų atvirkštinę reakciją. Centrine pasaulinės politikos ašimi bus konfliktas tarp “Vakarų ir kitų” civilizacijų, ir pastarųjų reakcijų į stiprius Vakarus, bei jų vertingumus. • Penkta: kultūriniai ypatumai mažiau kinta negu politiniai ir ekonominiai. Todėl juos sunkiau pašalinti ir išspręsti. Žmogus iš komunisto gali tapti demokratu, iš turtingo – neturtingu ir atvirkščiai, bet lietuviai negali tapti vokiečiais. Galima būti sumaišytų tautybių, net gi skirtingų pilietybių, bet būti pusiau kataliku ir musulmonu labai sunku. Ties pasidalijimo linija, tarp Vakarų ir islamo civilizacijų, konfliktas vyksta jau 1300 metų. Ir tas daugiaamžis susipriešinimas neturi silpnėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių priešpriešų vyksta tarp krikščionių tautų, gyvenančių pietuose. Vis stiprėja konfliktas, kuris įsiliepsnoja prie šiaurinių islamo sienų tarp krikščionių ir musulmonų. Geriausiai pavyzdys – tai konfliktas Bosnijoje, nesustojamas vienas kitų naikinimas tarp armėnų ir Azerbaidžaniečių, įtempti santykiai tarp bulgarų ir mažumos turkų tautybės, ir t.t. Grupės ir valstybės, priklausančios vienai civilizacijai ir kariaujančios su kitos civilizacijos tauta, stengiasi gauti paramą iš savo civilizacijos narių. Kaukaze ir Bosnijoje pozicijų pusės vis daugiau turės apsispręsti, kuriai civilizacijai jie vis dėlto priklauso. Hantingtonas prognozavo, kad artimiausiais metais vietiniai konfliktai greičiausiai peraugs į didelius karus, kaip Bosnijoje, taip ir Kaukaze, tais atvejais, kai jie vyksta ties pasidalijimo linijos tarp civilizacijų (žr. pav. 1). Sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Jei tokia išvada pasitvirtins, tai būtina apgalvoti vakarietiškos politikos pasekmes. Netolimoje ateityje Vakarų interesai bus nukreipti link artimo bendradarbiavimo, kaip viduje savo civilizacijos, taip ir link Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenės, kurios kultūra yra artima vakarietiškai. Bus būtina palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, Japonija ir tomis valstybių grupėmis, kurie palaiko ir simpatizuoja vakarietiškiems vertybėms ir interesams; skatinti tarptautinius institutus, kurie atspindi teisinius Vakarų interesus ir vertybes. Vakarai turi apriboti potencialiai priešingai nusiteikusių karinių jėgų plytimą. Tai – islamo ir konfucianiškos civilizacijos, kurie tarpusavy prieštarauja. O Vakarai turi pasinaudoti šiais prieštaravimais ir konfliktais tarp pastarųjų valstybių. Tolimoje ateityje prireiks kitikių būdų. Vakarų civilizacija šiuolaikiška. Nevakarietiškos civilizacijos stengiasi tapti šiuolaikiškomis nebūdamos vakarietiškomis. Tai pavyko tik Japonijai. Nevakarietiškos civilizacijos stengsis gauti turtą, naujas technologijas, mašinas ir apginklavimą, kurie yra dabarties atributai. Jie stengsis suderinti šią dabartį su savo tradicinę kultūrą ir vertybėmis. Vakarų atžvilgiu jų ekonominė ir karinė jėgos vis didės ir sparčiai vystysis. “Todėl Vakarams teks vis daugiau prisitaikyti prie šitų nevakarietiškų šiuolaikinių civilizacijų, kurių jėga vis didės ir artės prie Vakarų jėgos. Tad Vakarai turi daug giliau suvokti kitų civilizacijų religijos ir filosofijos pagrindus, taip pat kitų tautų apeigas bei tradicijas ir išskirti bendrus elementus Vakarų ir kituose civilizacijose. Ateityje pasaulis susidės iš skirtingų civilizacijų, kurios turės gyventi viena šalia kitos.“ (Hantington S., 1994) Hantingtono straipsnyje galima rasti daug prieštaravimų. Juos akcentavo ir paaiškino amerikiečių politologė Džin Kirkpatrik. Ji bando atsakyti į Hantingtono iškeltus naujus klausymus. Pagal ją, Hantingtono civilizacijų klasifikacija gana keista. Jei civilizaciją apibrėžti, kaip objektyvių požymių visumą, tokių, kaip kalba, istorija, religija, socialiniai institutai, tai kodėl gi lotynų-amerikiečių civilizacija yra išskiriama iš vakarietiškų? Juk Lotynų Amerika, taip pat kaip ir Šiaurės Amerika – kontinentas, apgyvendintas europiečių, kurie atnešė su savimi savo kalbas, religiją, literatūrą ir t.t. Kai kuriuose valstybėse (Meksikoje, Gvatemaloje, Ekvadore ir Peru) indėnų įtaka stipresnė, negu Šiaurės Amerikoje, bet JAV valstybėje stipriau jaučiausi įtaka afrikiečių kultūros, negu kituose šalyse. Tokiu atveju ir Rusija turi būti priskiriama prie vakarietiškos civilizacijos. Prieštaringas yra Hantingtono teiginys ir apie tai, kad skirtumą tarp civilizacijų per daugelį amžių sukeldavo ilgus ir kruvinus konfliktus, bent jau dvidešimtame amžiuje patys rimčiausiai konfliktai vyko viduje civilizacijų – Stalino trimimai, Pol Poto genocidas, Antrasis Pasaulinis Karas ir nacistų žiaurumai. Galima būtų pavadinti karinius veiksnius tarp JAV ir Japonijos civilizacijų susidūrimu, bet šis požymis nebuvo lemiamas. Tuo tarpu, kaip sąjungos kariuomenė buvo kaip iš europiečių, taip ir iš azijiečių. Karas Persų Įlankoje irgi nebuvo civilizacijų susidūrimu. Taip pat kaip, ir karai Vietname ir Korėjoje; iš pradžių buvo konfliktas tarp dviejų neeuropietiškų valstybių. JAV ir kitos šalis įsivėlė į šį karą po kurio laiko tik dėl geopolitinių tikslų (o ne siekdami apsaugoti civilizaciją), nors Saddam Hussein bandė įtikinti pasaulį priešingai ir pavaizduoti šį karą kaip kovą tarp “Vakarų ir Islamo”. Bet, kaip jau žinoma, jo iššūkis prie solidarumo nebuvo palaikytas, ir daugelių musulmonų šalių valdžia buvo už Kuveitą ir prieš Iraką.. Nelabai įtikinamai ragino Radovan Karadžič ir kiti serbų ekstremistai, kad jie gyna krikščionybę nuo islamo. (Tiesa, palaikančios Bosniją musulmoniškos šalys nemano, kad šis konfliktas buvo religinis karas.) ir tas faktas, kad serbų agresija išsiplėtė į Kroatiją ir Sloveniją, patvirtino tai, kad Serbija iš pradžių siekė teritorinių interesų. Džin Kirkpatrik sutinka su Hantingtonu, kad tarp musulmonų ir judėjos-krikščioniškos civilizacijų yra rimti socialiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai, bet ji mano, kad patys rimčiausi konfliktai vyksta pačiame musulmonų pasaulyje, todėl kad pagrindinis islamo fundamentalistų nesutarimų objektas yra jų valdžia. Taip ir visame pasaulyje konfliktas tarp fanatikų ir konstitucionalistų, totalitaristinių ambicijų ir teisės vyravimo aiškiau išryškėjo viduje civilizacijos, negu tarp jų. “Be jokių abejonių civilizacijos yra svarbios”, – sakė Dž. Kirkpatrik, – “Hantington taip pat absoliučiai teisus savo tvirtinimais, kad globalinės komunikacijos ir vis didėjanti gyventojų migracija vis didina konfliktą tarp civilizacijų Tai vyksta dėl artimo absoliučiai priešingų vertybių lietimosi ir nesuderinamumų suderinimo.” Hantingtono manymu, svarbiausias klausimas, kuris dabar iškilo prieš nevakarietišką visuomenę, yra klausimas ar ji gali būti šiuolaikine, nesant vakarietiška. Jis mano, jog Japonijai tai pavyko. Tačiau, gerai žinoma, kaip modernizacija įtakuoja politiką, visuomenę ir keičia žmones. Dažnai modernizacija, tiksliau vesternizacija tampa konfliktų priežastis ir veda prie priešiškumo sustiprėjimo, ir be to, sunku įvertinti vakarinio mokslo, technologijų, demokratijos, laisvos rinkos pasiekimų vertę. Gal būt Hantington teisus, kai prognozuoja, kad visos visuomenės vienu metu atkreips dėmės į modernizacijos ir tradicinių santykių pranašumus. Ir gal būt mes sugebėsime išsaugoti tradicijas, priimant tuo pačiu metu daugelį pasikeitimų, kuriuos atneša modernizacija, o taip pat išsaugoti tai, kas mus vienas nuo kito skiria. Išnaginėjęs Hantingtono straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” Robert Bartley pareiškia savo nuomonę. Jo straipsnis buvo pavadintas. Jis komentuoja Hantingtoną, kuris tvirtino, jog Vakarams, kurie yra savo jėgos ir valdžios viršūnėje, priešinasi nevakarietiškos valstybės, kurios turi norą, valią ir resursus priversti pasaulį pasukti nevakarietišku keliu, ir, kad pagrindinis ateities konfliktas bus tarp “Vakarų ir kitais”. Šio konflikto pagrindinis ginčas bus ne gamtonauda, o vertybės, be to, JAV ir vakarai turės apsiginti, kadangi tos vertybės, kurios vakaruose yra svarbiausios, visai nevertinamos kitame pasaulyje. Tačiau, pagal Bartley, nėra jokių pagrindų panikuoti: ar tikrai civilizacijas skiriamas linijos taps civilizacijų susidūrimo linijomis? Ar tikrai konfucianiškos civilizacijos atstovai pademonstravo savo sugebėjimus sėkmingai valdyti milijardus gyventojų vieningoje valstybėje? Ar taip jau stipriai Irano moterys nori nešioti čadras? Žmonės, gyvenantys “likusiame pasaulyje”, netgi visai traukia vakarietiškos vertybės. Taip, iš vienos pusės, islamo fundamentalistai (ir ne tik islamo) siekia savo kultūrinių, religinių ir etinių vertybių atgimimo. Bet, iš kitos pusės, negalima ignoruoti ir stiprių tendencijų pasaulio integracijai. Tų tendencijų vystimąsi skatina platus šiuolaikinių komunikacijų tinklas, juosiantis visą pasaulį. Tą patį galima pasakyti ir apie vakarietišką (pirmiausiai amerikietišką) kultūrą. Tarptautine kalba – anglų, emigrantų iš Rytų srautas, žengiantis į New York’o rajono Long-Ailendo krantą, nemažėja, ir tie patys fundamentalistai paprastai gauna išsilavinimą Vakaruose. Ekonominės nepriklausomybės, galimybės greitai gauti reikalingą informaciją, ir iššūkio asmens nepriklausomybei derinys – jėga, kuri nugalėjo stipriausią totalitarinę imperiją. Negalima taip pat ignoruoti tą faktą, kad šalys, kurių pelnas gyventojui per metus didesnis negu 5.5 tūkst. Dolerių, išskyrus, gal būt, kai kurias (tokias kaip Artimųjų Rytų naftos karalystes), – demokratinės valstybės. Gal būt , vakarietiškos vertybės – egzogeninės civilizacijos produktas, bet nemažiau jos yra ekonominio vystymosi pasekmės. Rezultate atsiranda vidurinė klasė, kuri nori aprūpint save ateičiai, o taip pat rūpinasi savo vaikų laisve ir pažanga. Ir, kadangi ekonominė pažanga priklauso būtent nuo šitos piliečių grupės, jų norus galima užgniaužti tik savo vystymosi kaina. Tokiu atveju, viena iš pamokų, iš kurios mes galime gauti naudą, stebint daugelio valstybių vystymosi, tokia: pažanga ir demokratijos siekimas neišskiriami. Ir taip, dvidešimt pirmo amžiaus pasauliniai įvykiai matomi taip: Ekonominis vystymasis veda prie demokratijos ir individualios autonomijos. Šiuolaikinė komunikacijos priemonių sistema susilpnina represyvinių režimų valdžia tautoms. Demokratinių valstybių padaugėjimas mažina potencialinių karinių konfliktų dalyvių skaičių. Bet, kad šita optimistinė prognozė būtų teisinga, reikia, kad Vakarai, pirmiausiai JAV pridėtų prie to daugiau pastangų. Tai ir yra teisingos užsienio politikos kurso sudarymas, ir puiki diplomatija, ir žmogaus teisių saugojimas ir daug kito. Labai įdomias mintis apie civilizacijų moralinį degradavimą pateikė Liu Binyan savo straipsnyje “Jokia civilizacija negali būti sala”. Tiesiog keista, kad Hantington pastebėjo konfucianizmo atgimimą būtent tuo momentu, kai dvasinis yrimas ir moralinė degradacija ardo Kinijos kultūros pagrindus.keturiasdešimt septyni metai komunistinio valdymo sunaikino religiją, išsimokslinimą, teisės ir moralės valdžią. Atsikratyti nuo skurdo ir vergovės – ne pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau užpildyti moralinę ir dvasinę tuštumą, atgaivinti dvasiškumą. Ši problema iškilo ne tik Kinijai, bet šiaip ar taip visoms civilizacijoms, ir niekam nepavyks išspręsti ją vieniems, be kitų civilizacijų pagalbos. Naujo pasulio žemėlapis. Hantingtono straipsnis “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” – tai bandymas paaiškinti naujo pasaulio po šaltojo karo paradigmos elementus. Be abejo, ne visi įvykiai atitinka šitą schemą. Bet anomalūs įvykiai nepanaikina paradigmos, panaikinti ją gali tik alternatyvinis modelis. Kokie gi valstybių grupės bus ypatingai svarbūs globalinių politinių procesų supratimui? Pasaulio valstybės daugiau nedalinami į laisvo, trečio pasaulio ir komunistinio bloko šalis. Paprasto suskirstymo į dvi stovyklas – turtingų ir neturtingų, demokratinių ir nedemokratinių – jau nepakanka. Tokį paskirstymą pakeitė pasaulio pasiskirstymas, pagristas šalių priklausomybe tai arba anai civilizacijai. Makrolygyje kalba eina apie konfliktą tarp civilizacijų, mikrolygyje – apie įtyn skausmingus, ilgus ir žiaurus konfliktus tarp valstybių ir tautų, priklausančių skirtingoms civilizacijoms. Per keletą mėnesių, praėjusių nuo straipsnio parašymo momento, įvyko įvykiai, kurie, pirma, atitinka civilizacijos paradigmą, ir kurie, antra, galima buvo numatyti, pasiremiant ją. Viena iš paradigmos funkcijų yra ta, kad ji leidžia išskirti svarbius momentus (pavyzdžiui, potencialių konfliktų tarp šalių, priklausančių skirtingoms civilizacijoms, grupių, kurie gali palemti susidūrimą, priežastys), o antra – tame, kad paradigma leidžia pamatyti įprastus reiškinius nutolusioje perspektyvoje. Išnagrinėsim šį tvirtinimą JAV pavyzdyje. Šios valstybės vienybės pagrinde istoriškai guli du pagrindiniai principai – europietiška kultūra ir politinė demokratija. Atvažiuojantys į JAV emigrantai karta po kartos asimiliavo į šią sistemą ir stengėsi įgauti lygias teises. Sėkmingiausiu iš visų judėjimų už pilietines teises tapo 50–60-ųjų metų judėjimas, kuriam vadovavo Martynas Liuteris Kingas. Vėliau akcentai jame paslinko: nuo lygių teisių reikalavimų atskiriems asmenims prie ypatingų teisių reikalavimų juodiems ir kai kuriems kitiems gyventojų grupėms. Rezultate buvo pažeidžiamas vienas iš esminių JAV vienybės principų: buvo neigiama visuomenės, kurioje nekreipiamas dėmesys į odos spalvą, idėja tokios visuomenės, kurioje odos spalvai skiriama daug dėmesio ir kurioje valstybė sankcionuoja privilegijas kai kuriems gyventojų grupėms, naudai. Vėliau prasidėjo lygiagretus judėjimas: inteligencija ir politiniai veikėjai pradėjo įgyvendinti “daugiakultūriškumo”, arba “kultūrinio pliuralizmo” idėją, kuri numatė amerikietiškos politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos peržiūrėjimą “neeuropietiškų” JAV gyventojų atžvilgiu. Kaip “ypatingų teisių” kai kuriems gyventojų grupėms reikalavimai, taip ir “daugiakultūriškumo” pamokslavimai, gali suprovokuoti civilizacijų susidūrimus JAV ribose ir atvesti prie to, ką Šlezingeris-jaunesnysis pavadino “Amerikos ardymu”. JAV tampa vis nevienalytiškesni etniškai. Surašymo Biuro duomenimis, iki 2050 metų amerikietiška visuomenė bus sudaryta 23% iš lotynų-amerikietiškos kilmės amerikiečių, 16% iš juodaodžių amerikiečių ir 10% iš išeivių iš Azijos. Ankščiau imigrantai, atvykstantys į JAV, absorbavo vyraujančią amerikietiškoje visuomenėje europietišką kultūrą ir susiliedavo su ją, su džiaugsmu priimdami laisvės, lygiateisiškumo, individualizmo ir demokratijos idealus. O dabar, kai 50% gyventojų taps nebaltieji, ar imigrantai vis priiminės dominuojančią europietišką kultūrą ir išsiskies joje kaip ir ankščiau? Jei ne, jei JAV iš tikrųjų pavers kultūrinio pliuralizmo, pavojingo civilizacijų susidūrimu visuomene, ar jie vis dar galės pasilikti liberaliai-demokratiška valstybe? Ar JAV devesternizacija nereikš tuo pačiu ir deamerikanizacija? Tokiu atveju valstybė, kurią mes žinome, nustos egzistuoti. Civilizacinis priėjimas daug ką paaiškina mūsų sudėtingame pokariniame pasaulyje ir daug ką sudeda į savo vietas. Kokia kita paradigma padarytų tai geriau? Jei ne civilizacija tai kas? Atsakymuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” galima rasti geriausiu atveju vieną pseudoalternatyvą ir vieną nerealią alternatyvą. Pseudoalternatyva galima pavadinti F. Adžami paradigmą. “Valstybės kontroliuoja civilizacijas, o ne atvirkščiai”, – tvirtina jis. Bet svarstyti apie valstybes ir civilizacijas “kontrolės” kategorijose beprasmiška. Aišku, valstybės artėja į jėgų balansą, bet tuo neapsiriboja. Kitaip keturiasdešimtųjų metų pabaigoje europietiškos valstybės turėtų susijungti į koaliciją su TSRS prieš JAV! Valstybės reaguoja į betarpišką grėsmę, ir šaltojo karo metu Vakarų Europos šalys matė pavojų iš Rytų pusės. Šaltojo karo metu pasaulis buvo pasidalinęs kaip į tris paminėtas dideles grupes, taip ir į civilizacijas. Prarandant pasaulio dalinimo į “tris pasaulius” prasmei, valstybės pradeda vis daugiau mastyti civilizacijų kategorijomis ir šituo požiūriu nustatinėti savo vietą pasaulyje ir savo interesus. Dabar Vakarų Europos valstybės mato vis didėjantį grėsmę jau ne iš Rytų, o iš Pietų pusės. Negalima tvirtinti, jog mes gyvename pasaulyje, charakterizuojančiu, kaip sako Adžami, “valstybių vienatve ir ryšių tarp jų neegzistavimu”. Pasaulis susideda iš šalių, susijungiančių į grupes, ir plačiausia prasme šitie susijungimai ir yra civilizacijos. Ir neigti jų egzistavimą reikštų neigti žmonių visuomenės pagrindines realijas. Kas liečia nerealios alternatyvos, tai yra vieningos pasaulinės civilizacijos, kuri lygtai jau egzistuoja, arba bent jau atsiras artimiausiu metu, koncepcija. Tvirtinimas, kad atsiranda vieninga, universali, arba civilizacija, išsakoma įvairiausiose formose, bet neviena iš jų neišlaiko net paviršutinės kritikos. Taip, pirmiausia, jau egzistuoja požiūris, kad komunistinės sistemos sugriovimas reiškia istorijos pabaigą ir pilną liberalios demokratijos pergalę visame pasaulyje. Bet, šiuo metu egzistuoja daug autoritarizmo, nacionalizmo, rinkos komunizmo formų, ir t.t.. Dar svarbiau, kad egzistuoja religinės alternatyvos. Religija dabar – viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė jėga, kuri mobilizuoja žmones ir motyvuoja jų veiksmus. Visu antra, atsakuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” buvo išsakyta nuomonė, kad sąveikos tarp valstybių sustiprinimo ir komunikacijų sistemos tobulinimo rezultate atsiranda vieninga kultūra. Esant tam tikroms sąlygoms tai iš tikrųjų galioja. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad artimi ryšiai veda prie trūnijančių prieštaravimų sustiprinimo, konfrontacijos, reakcijos, ir galu gale – prie karo. Visu trečia, kai kuriuose atsakuose buvo kalbama apie tai, kad modernizacija ir ekonominis vystymas daro homogenizuojantį poveikį ir sukuria šiuolaikinę monokultūrą. Iš tikrųjų, daugelis išsivysčiusių šalių pasaulyje dabar priklauso vakarietiškai kultūrai. Bet modernizacija nereiškia vesternizacijos. Japonija, Singapūras ir Saudo Arabija – šiuolaikinės valstybės, bet jos jokiu būdu nėra vakarietiškos. Ir tik vakarietiškas išdidumas skamba tvirtinimuose, kad visos tautos, einančios modernizacijos keliu turi būti “tokios, kaip mes”. Tvirtinti, kad Slovakai ir serbai, arabai ir žydai, indusai ir musulmonai, rūsai ir turkai, tibetiečiai ir kiniečiai, japonai ir amerikiečiai priklauso vienai civilizacijai, Tiesiog nerimta. Vieninga civilizacija gali būti tik vieningos valdžios produktu. Romos imperijos valdžia sukūrė antikinio pasaulio ribose civilizaciją, artimą vieningai. Vakarų valdžia XIX amžiuje europietiško kolonializmo, ir XX amžiuje amerikietiškos hegemonijos pavidale praplėtė vakarietišką kultūrą didesnei šiuolaikinio pasaulio pusei. Bet šiandien su europietišku kolonializmu jau baigta, o amerikietiška hegemonija susilpnėjo. Vakarų valdžios susilpnėjimas veda prie Vakarų kultūros erozijos. Greitas Rytų Azijos valstybių ekonomikas augimas atves, prie jų karinio, politinio ir kultūrinio poveikio sustiprinimo. Be abejo kalba lieka bet kokios kultūros pagrindu. Kaip F. Adžami, taip ir R. Bartli plačiam anglų kalbos plitime mato universalaus vakarietiškos kultūros universalumo patvirtinimą. Bet ar stiprėja šiandien anglų kalbos reikšmė palyginant su kitomis kalbomis? Indijoje, Afrikoje ir kituose regionuose kolonizatorių kalbas pakeičia nacionalinės vietinių tautų kalbos. Honkonge anglų kalba išstumiama kiniečių ir t.t. Serbai pereina iš lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų priešai-katalikai, prie kirilicos. Tuo pačiu metu turkmėnai, Azerbaidžaniečiai ir uzbekai pereina nuo kirilicos – “rusų šeimininkų” abėcėlės prie lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų tikėjimo broliai Turkijoje. Tokiu būdu, kalbų fronte mes stebime ne unifikaciją, o babilonizaciją, kas eilinį kartą įrodo civilizuoto priėjimo privalumus. Už kultūrą žūsta. Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta daug politinių ir karinių konfliktų. Ir jei jų priežastis yra ne konfliktas tarp civilizacijų, tai kas? Civilizacinės paradigmos kritikams nepavyko rasti geresnio paaiškinimo tam, kas vyksta pasaulyje. O tuo metu, kaip pastebi Europietiškos bendrijos prezidentas Žakas Deloras, darosi vis aiškiau, kad “artėjantys konfliktai bus suprovokuoti ne ekonominiais arba ideologiniais, o kultūrologiniais faktoriais. Vakarai turi mokintis gyliau pažinti religinius ir filosofinius kitų civilizacijų pagrindus”. Politinė ideologija ir ekonominiai interesai užima ne patį svarbiausią vietą žmonių gyvenime. Žmonės kovoja ir žūsta už kitus idealus ir kitas vertybes – už tikėjimą, šeimą, kraujo ryšius. Būtent todėl po šaltojo karo pabaigos centrinę vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė civilizacijų susidūrimas. Ir todėl civilizacijų paradigma geriau, negu bet kokia kita alternatyva, padeda sukurti bendrą santarvę ir susitvarkyti su vykstančiais šiuolaikiniame pasaulyje įvykiais. Istorija tęsiasi. Pasaulis nevieningas. Civilizacijos suvienija ir išskiria žmoniją. Jėgų, kurios gali atvesti prie civilizacijų susidūrimo, neįmanoma nugalėti, jei nepripažinti jų egzistavimo. 3.2 Globalinis gamtonaudos konfliktas Kitas, nemažiau svarbus konfliktų tipas, dažniausiai nepastebimas tarp politinių ir karinių konfliktų, tai gamtonaudos konfliktas. Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulės industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų planetos veidą. Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa gyva, yra glaudžiai tarpusavy susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Atėjo žmonijos istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis. Neseniai žinomas prancūzų okeanologas Jaques Yves Cousteau pasakė: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Žmonės negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai. Technologinio proceso mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų Žemėje. Amerikiečių ekologo L. Brauno (Brown L. “The Bread Alone” New York, Preger, 1977) nuomone, “miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, – jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui”. Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Vis labiau jaučiamas gryno vandens trukumas Vakarų Europoje, Japonijoje ir kai kuriuose JAV srityse. Daugelio miestų oras užnuodytas, ypač švino atliekomis. Daugelis ežerų ir upių biologine prasme yra pusiau mirusios. Didmiesčiai Tiesiog kimšte prikimšti senienų, atliekų, nuo kurių jie negali išsivaduoti. Planetoje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių rūšių, ties išnykimo riba yra tūkstančiai rūšių. Biosfera pati nebegali išsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus. Mūsų amžiuje daugelio problemų neįmanoma išspręsti vienos šalies pastangomis, jas reikia spręsti visos mūsų planetos mastu. Galima skirti tris pagrindinius globalinės problemos “žmogus ir gamta” aspektus: 1. Techninį-ekonominį, kuris susijęs su gamtos išteklių išsekimu, žemės rutulyje; 2. Ekologinį, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje žmogus–gyvoji gamta; ir 3. Socialinį-politinį. Šias problemas reikia spręsti visų šalių, visos žmonijos pastangomis. Energijos ištekliai ir technosfera. Nuo 1890 metų ligi šių dienų pasaulyje gauta anglies, naftos, pagaminta plieno ir elektros energijos daugiau negu iš viso ligi šiol. Visuomenės ir mokslo pažanga mūsų epochoje išgyvena neregėtą bumą. Šiandien žmogaus galios rimtai konkuruoja su gamtos galiomis. Žmogus sukūrė technosferą – darbo pakeistą išorinį Žemės “apvalkalą”. Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena pagrindinių globalinių ekologijos problemų. Energijos išteklių naudojimas daugiausiai lemia šiuolaikinės civilizacijos lygį ir jos gerovę. Šiandien semiame energiją iš didžiulio, bet neišsenkamo telkinio, kurį sukūrė gamta. Daugiau kaip 320 milijonų automobilių, 120 tūkstančių lėktuvų, 200 tūkstančių lokomotyvų, 50 tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų šaldytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir kitų mašinų vis labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarus. Kuro ištekliai, susitelkę mūsų Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jie gali būti išnaudoti per 2–3 šimtmečius. Tačiau jau dabar aišku, kad žmonija ligi tol, o gal net kur kas ankščiau, atras naujus energijos šaltinius. Pastarųjų metu pasaulyje kasmet suvartojama apie devynias milijardus tonų sąlyginio kuro, o dar prieš šimtą metų jo buvo suvartojama dešimt kartų mažiau. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė kuro rūšis buvo akmens ir rusvoji anglys. Dabar anglims pasauliniame balanse tenka 31%, naftai ir dujoms – 60%, hidroenergijai – 7%, ir branduolinei energijai – 2% (žr. pav. 2). Mūsų laikais nepaprastai didėja energijos poreikia ir vartojimas. Siekiant patenkinti poreikius, elektros energijos gamyba kas 9–10 metų padvigubėja, nors pagrindiniai jos šaltiniai – anglys, nafta ir gamtinės dujos – riboti. Be to, ištirtieji kuro ištekliai planetoje labai netolygiai išsidėstę. Energetinė krizė, apėmusi JAV, Vakarų Europą, Japoniją ir kitas, šalis verčia daugelį specialistų rimčiau ir sparčiau spręsti naujų energijos šaltinių problemą. Maisto produktai. Visa Žemės biosfera, Filipo Sen Marko apskaičiavimais, duoda apie 83–85 milijardų tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Augalinis ir gyvulinis maistas, kuriuo misdami beveik 6 mlrd. žmonių gali gyventi ir dirbti, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, naudinguosius augalus žmogus arba jais šeria naminius gyvulius, bei paukščius, iš kurių gauna mėsos, pieno, kiaušinių ir t.t. tarkime, visi pasaulio gyventojai maitinasi vegetariškai ir valgo vien kvietinę duoną. Tuomet žmogui kasdien reikėtų 630–750 g. kviečių, t.y. 230–274 kg. per metus. Vadinasi, pagal akademiko N. Semionovo apskaičiavimus, gauname “egzistencijos vienetą”, ekvivalentišką 250–300 g. kviečių. Jeigu geras Anglijos, Čekijos, Slovakijos žemdirbys išaugintų tokį “egzistencijos vienetą” 600 m2 plote, tada vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų aprūpinti maistu 17 žmonių. “Padauginkime šį skaičių iš 8.200 mln. ha (tai Žemės plotas, kurį galima panaudoti ūkiui – 1977 m duomenimis) ir gausime optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti 140 mlrd. žmonių”, – rašo N. Semionovas. O dabar tarkime,. Kad žmonija suvartoja daugybę kombinuotojo maisto: vienam žmogui per metus reikia 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų; 90 kg mėsos ir 250 kg pieno. Klarko apskaičiavimai panašūs į ankščiau pateiktuosius, patvirtina, kad tokių gausių kombinuotų maistų 8.200 mln. ha gali išmaitinti apie 45 mlrd. žmonių. Bet! Kasmet mūsų planetos gyventojų padaugėja 120–130 milijonų. Jiems reikia naujų pastatų, kelių, fabrikų, mokyklų, kinoteatrų, sveikatos ir kultūros įstaigų, ir panašiai, t.y. vidutiniškai dešimtadalio hektaro vienam žmogui, o vieną žmogų aprūpinti maisto ir kitais biologiniais produktais vidutiniškai reikia 0,4 ha. Vadinasi, stabilizavus žemės ūkio gamyba, ateinančio dešimtmečio pabaigoje žmonės kasmet turėtų įdirbti 45–52 mln. hektarų. Tokie naujų žemės įdirbimo tempai neįmanomi ir neįsivaizduojami, tai greit išsekintų dirbamos žemės atsargas. Vis dėlto žemės plotai yra riboti, ir vieną dieną jie bus išnaudoti. Žmogus, planeta ir ekologinė krizė. Yra užrašyta, jog 1306 metais vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad “mieste degino anglis ir teršė orą…” tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos. Tik po kelių šimtų metų, pirmiausiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieninių reiškinių. Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga. Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą. Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens, ir tik penkias minutes be oro. Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 valandas suvartojame apie kilogramą maisto, 2,5 litro vandens, bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras. Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus. Kol kas gamtos gamybinės jėgos vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos. Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse. “Ekologinė krizė – tai globalinis žmogaus ir kitų gyvųjų organizmų egzistavimo reprodukcijos sąlygų pablogėjimas, kai žemę ir gyvybę palaikantys gamtos elementai – pirmiausiai oras, vanduo ir gruntas – tampa kenksmingi, arba ir visai netinkami vartoti. Kitaip tariant, ekologinė krizė – tai kokybinis gamtinės aplinkos pakitimas, dėl kurio gyvybės egzistavimo galimybės abejotinos. Atitiko taip, kad siekdami pirmaeilių savo tikslų, sulaukėme padarinių, kurių nesitikėjome, ir pastebime, jog vis dažniau tie padariniai matuojami toliais praradimais, kurie aplenkia ir pasiekti tikslo rezultatus.” (Pranulis V., 1990) Gamtos turtus galima visiškai atiduoti naudotis žmogui tik tada, jeigu tie turtai bus naudojami visos visuomenės labui. Tačiau buvo ir tebėra rimtų kliūčių šiai idėjai realizuoti. Pagrindinė iš tų kliūčių – privati išteklių ir gamybos priemonių nuosavybė. Gamtos turo naudojimas pelno tikslais veda į plėšikavimą. Tą patvirtina pavyzdys, kaip kapitalistinės monopolijos negailestingai “sunkia syvus” iš kolonijų ir ekonomiškai priklausomų šalių. Antroji rimta kliūtis – didelės gamtos turtų dalies eikvojimas ginklavimuisi ir kariniam pasirengimui. Trečioji problema – buvusių kolonijų tautos neturi šiuolaikinės technikos, kvalifikuotų kadrų ir lėšų gamtos turtams tikslingai naudoti. Pagaliau – neprotingai naudojami “niekieno” ištekliai: biologiniai ir mineraliniai pasaulio vandenyno ištekliai. Dabartinės tarptautinės teises normos tik iš dalies reguliuoja jų naudojimą. Šitokios yra pagrindinės kliūtis, trukdančios nustatyti harmoniją tarp globalinių galimybių patenkinti žmonijos poreikius ir jų realizavimo. Neracionali gamtonauda kelia globalinių katastrofų grėsmę. Katastrofa – tai finalinė tam tikro proceso stadija. Laiku susirūpinus procesu prognoze, pasekmių analize, galima išvengti tragiškų padarinių. Todėl ypač svarbu katastrofas pažinti ir kontroliuoti. O pavojai tyko iš visų pusių. Štai vandens, dirvos, oro kokybė dėl antropogeninės veiklos blogėja, jie vis labiau užteršiami. Vanduo vis labiau užteršiamas keiksmingomis cheminėmis medžiagomis. Mažėja derlingų dirvų plotai. Dirvas vis labiau nualinamas intensyviai arba nemokšiškai ūkininkaujant. Didėja jų druskingumas, sparčiai plečiasi dykumų plotai. Blogėja oro kokybė, jis irgi vis labiau teršiamas.atsirado ir tampa vis svarbesnis šiluminis užteršimas, keičiasi klimatas. Neracionaliai deginame daug kuro, didėja anglies dvideginio koncentracija atmosferoje, pasireiškia šiltnamio efektas. Žmonija savo reikmėms gamina vis daugiau energijos. Įpratome prie komforto, skraidome lėktuvais, važiuojame traukiniais, automašinomis. Gatves apšviečiame elektra, šildome butus. Aukštas gyvenimo lygis pagrįstas dideliu energijos vartojimu. Tačiau dabar naudojami energijos šaltiniai ne baiginiai, žaliavos senka, energija brangsta . Tai mes šiemet ypač pajutome. Reikia labiau naudoti Saulės energiją, ieškoti naujų energijos šaltinių, pvz., įvaldyti termobranduolinės sintezės reakciją, kitaip žmonijai gres energėtinio bado katastrofa. Įvairiose Žemės dalyse energijos sunaudojama labai nevienodai. Čia ypač išsiskiria išsivysčiusios šalys, o juk energijos gamybą ir naudojimą lydintieji teršalai pasklinda po visa pasaulį. Lokaliniai teršimai, klimato pasikeitimai lemia atitinkamus globalinius pakitimus, jie nežino valstybinių sienų. Kita didžiulė grėsmė žmonijai – branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai. Svarbiausias rūpestis – išvengti katastrofos, užtikrinant masinio naikinimo ginklų neplatinimą, Vėliau – jų kiekio sumažinimą, ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Subirėjus SSRS, konfrontacija keičiant bendradarbiavimu, tai tampa visiškai įmanoma. Jo labiau, kad šiuolaikinis mokslas ir technika yra pajėgios apsaugoti žmoniją nuo šio pavojaus. Sudėtingos technologinės sistemos visuomet kelia pavojų aplinkai, gali būti didelių avarijų šaltiniais. Todėl būtinos priemonės, įgalinčios sumažinti tokių katastrofų žalą, apsaugoti aplinką ir gyventojus, pasiruošto gerai atlikti gelbėjimo darbus, parengti darbų saugos normatyvinius aktus ir reikalavimu, taip pat it tarptautinius. Tačiau nuo vien katastrofų gali smarkiai nukentėti arba net žūti žmonija. Štai dvidešimto amžiaus maras – AIDS virusas. Kol kas Lietuvoje užregistruota 38 ŽIV diagnozuotų žmonių. Iš jų šeši susirgo AIDS, iš kurių penki jau mirė. Bet štai centrinėje Afrikoje jų yra dešimtys milijonų. Kas laukia tų šalių ir ne vien tik jų? Žmonių skaičius Žemėja didėja labai sparčiai. Paradoksalu, bet daugiausia – neturtingose šalyse. Kaip juos išmaitinti? Industrinės valstybės plėšiškai išgaudo vandenyno turtus. O ką daryti valstybėms, neturinčioms laivyno? Esminių poslinkių turi įvykti medicinoje. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į gydomąją, o į profilaktinę mediciną. Dar vienas katastrofų šaltinis – nestabilumai, sąlygoti staigų politinių pasikeitimų. Tai mes akivaizdžiai matome suirus Sovietų Sąjungai. “Kur pasuks žmonija? Ar užteks jai sveiko proto ir ryžto nesusinaikinti? Pasistenkime, kad taip neatsitiktų ir mes paliktume ateinančiom kartoms derlingą žaliuojančią žemę, švarų vandenį ir orą, žydrą dangų. Tegul mūsų palikuoniai būna sveiko kūno ir sveikos dvasios, o tam reikia kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas būtų pasistengti padaryti šį pasaulį bent truputi geresniu.” (Rudzikas Z., 1992) 3.3 Konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių visuomenių. Konfliktas tarp turingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Turtingieji ir neturtingieji negalės suprasti vieni kitų, kol nepasikeis vietomis. Vis dėlto turtuolis, tapus vargšu, geriau suprastų jo gyvenimą, negu staiga praturtėjus vargšas. Todėl kad žmogus pradeda vertinti viską tik tada, kai ką nors praranda. Tad atkreipsiu didesnį dėmesį į skurdą ir kova prieš jį. Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs visas tas problemas visuose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduoti tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir vaikų slūgimas, darbo vietų trukumas ir demografinis spaudimas. Kai kuriu atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga. Jungtinių Tautų Organizacija ir jos nariai turi pripažinti kovą prieš skurdą vienu iš savo prioritetinių uždavinių. Programų tikslas, nukreiptas į kova prieš skurdą – užtikrinti galimybę žmonėms daugiau uždirbti pragyvenimui. Vargšai turi geriau patys save aprūpinti, vietoj to, kad priklausyti nuo finansinių arba maisto pašalpų iš užsienio. Ekonominis vystymas turi užtikrinti neturtingoms šalims darbo vietas tiems, kurie šiandien neturi darbo arba turi jo nepakankamai, o taip pat vis didėjančiam darbingų gyventojų skaičiui. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio valstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymą ir jeigu jų prekių kainos liks tokiomis žemomis. Finansinė parama turi būti nukreipta ekologinių problemų sprendimui, bei vargšų ir nepasiturinčių pagrindinių poreikių aprūpinimui. Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių daugiau negu kada nors buvo. 1980 m. aštuoniasdešimt septyniose šalyse buvo 340 mln. žmonių, reguliariai negaunančių pilnaverčio maisto. Palyginus su 1970 metais, badaujančių skaičius išaugo 14%. Šie skaičiai turi tendenciją toliau augti. Daugėja žmonių, gyvenančių lindynėse ir namuose be gyvenamųjų sąlygų, skaičius (žr. pav. 3). Aštriai jaučiasi geriamojo vandens deficitas, vadinasi vis labiau auga lygų skaičius nuo blogo vandens, netinkančio žmonių vartojimui. Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui, kuris 1984 metais buvo 190 dolerių vienam žmogui besivystančiose šalyse (išskyrus Indiją ir Kiniją), o industriškai išsivysčiusiose šalyse – 11.430 dolerių (žr. pav. 4). Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso. Kaip jau žinom, daugelis išsivysčiusių šalių stato savo gamyklas, fabrikus bei įvairius perdirbimo kompleksus besivystančių šalių teritorijose, kad neteršti savo aplinką. Ir tai jau ne gamtosaugos konfliktas, o vėl konfliktas tarp turtingų ir neturtingų, tik iškeltas į tarptautinį lygį. Žmonijos istorijoje žinoma pakankamai atvejų, kai neturtingi, norėdami pagerinti savo padėtį, organizavo revoliucijas, siekdami taip išspręsti šį konfliktą. Bet tai padėdavo tik trumpam – praėjus tam tikram laikui, visuomenė vėl palaipsniui skyrėsi į turtingus ir neturtingus, o be to, tokie staigus pasikeitimai visuomenėje vedė prie įvairiausių kataklizmų. 4. Išvados Globaliniai konfliktai yra šie: • Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) • Globalinis gamtonaudos konfliktas • Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių 1. Hantingtono manymu, sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Anot to, kiti politologai mano, kad susidūrimas tarp civilizacijų nėra globalinis konfliktas, o tik politinis nesutarimas. 2. Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Tai yra gamtonaudos konflikto esmė. Gamtos turtais naudojasi visos valstybės, todėl spręsti šį konfliktą turi visi kartu. 3. Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių iš esmės neišsprendžiamas, kadangi žmonių bendriją negali būti sudaryta iš vieno sluoksnio, o kiekvienas sluoksnis turi savo interesus.
Geografija  Referatai   (30,07 kB)
Indijos šiaurinės ir pietinės dalies turistinės infrastruktūros ir išteklių palyginimas“ šiame darbe yra pateikta bendra informacija apie Indiją ( kad lengviau įsivaizduotumėm kokia yra šioje šalyje padėtis).Išskirta Indijos pramonė, transportas ir maistas.Pasirinkti miesteliai esantys šiaurinėje ir pietinėje Indijos dalyje ir smulkiai išnagrinėti, lentelėje. ( kad galėtumėm įsivaizduoti kaip skiriasi Indijos miesteliai esantys skirtingose šalies dalyse, savo turistine infrastruktūra ir ištekliais).
Kita  Kursiniai darbai   (20 psl., 359,54 kB)
Karolis Didysis vienas iš nedaugelio Europos valdovo gavusių “Didžiojo” prievardį, tokių išties būta nedaug. Savo titulą jis sugebėjo pelnyti savo žygių, užkariavimų, Europos suvienijimo, krikščionybės kaip visuotinės religijos įvedimu Europoje.
Istorija  Referatai   (11 psl., 19,33 kB)
Istorija
2009-09-08
Senosios civilizacijos: Egiptas, Tarpupis (Mesopotamija). Pagrindiniai senųjų civilizacijų požymiai ir svarbiausi laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos. Krikščionybės atsiradimas ir plitimas. Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai. Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos. Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje. Lenkijos- Lietuvos valstybės raida XVI– XVIII a. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai – visuomeniniai ryšiai. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Svarbiausi politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa.
Istorija  Paruoštukės   (9 psl., 59,6 kB)
Istorijos egzaminui
2009-08-31
30 mokyklinio istorijos kurso klausimų su atsakymais rengiantis egzaminui.Nuo senovės iki naujausių laikų.
Istorija  Paruoštukės   (32 psl., 65,76 kB)
Dorovinio ugdymas prioritetinė Japonijos bendrojo lavinimo sritis. Dorovinis ugdymas kaip savarankiška disciplina. Uždaviniai. Dorovinis ugdymas per kitus mokomuosius dalykus. Dorovinis mokinių ugdymas specialiųjų užsiėmimų metu. Dorovinis mokinių ugdymas kasdieninėje veikloje. Doroviniai japonų visuomenės bruožai. Religijos ir dorovės ryšys Japonijoje.
Pedagogika  Referatai   (17 psl., 31,02 kB)
Senovės Egipto istorija laikomas laikotarpis nuo priešdinastinio laikotarpio (apie 3200 pr. m. e.) iki Egipto įjungimo į Romos imperiją. Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma. Bet, pamažu įsivyraujant sausam klimatui, žmonės persikelia į žaliuojantį Nilo slėnį. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Apie 3200 m. pr. Kr. šios karalystės suvienijamos. Pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių faraonu tampa Menas (Narmeras). Prasideda ilga 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų.
Istorija  Referatai   (10 psl., 678,84 kB)
Senovės Roma
2009-08-12
Gamtos sąlygos. Apeninų pusiasalio senovės gyventojai. Italijos senbuviai. Romos atsiradimas. Legendos ir mitai. Romėnų užkariavimai. Miesto kūrimasis ir klestėjimas. Tribos ir jų susivienijimai. Romos gyventojai ir valdymas. Servijaus Tulijaus reformos. Tautos susirinkimas. Kariuomenė. Romos imperijos žlugimas. Romos kultūra. Dievai ir religija. Pirkliai ir prekyba. Forumas. Insulos. Termos. Pietūs.
Istorija  Referatai   (15 psl., 23,65 kB)
Istorija
2009-08-01
Istorijos konspektas nuo priešistorės iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.
Istorija  Konspektai   (26 psl., 64,5 kB)
Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.
Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)
Egipto civilizacija
2009-07-16
Pradžią Egipto civilizacijai, galima sakyti, davė Nilo upė-ilgiausia pasaulio upė. Ji išteka iš kalnų ežerų Centrinėje Afrikoje. Kiekvienų metų liepos - spalio mėn. Nilas patvindavo, o vandeniui nuslūgus likdavo derlingo dumblo sluoksnis. Nilo vaga amžiams bėgant išliko nepakitusi, o jo slėnis iš visų pusių supo dykumos, todėl į jį retai įsiverždavo užpuolikai. IV tūkst. pr. Kr. Ten jau egzistavo seniausia žinoma žemdirbių civilizacija. Prie pirmųjų miestų ėmus šlietis aplinkinėms gyvenvietėms, atsirado primityvių valstybinių junginių, vadinamųjų nuomų. Šį procesą skatino irigacijos sistema. IV tūkst. pr. Kr.II pusėje prie Nilo susidarė du dideli valstybiniai junginiai – Aukštutinis Egiptas (į pietus nuo Nilo deltos) ir Žemutinis Egiptas (Nilo deltoje). Maždaug 3100 m. pr. Kr. Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį. Civilizacijos subrendimas.
Istorija  Referatai   (9 psl., 152,15 kB)
Viskas ko reikia pasikartojimui prieš istorijos egzaminą. Absoliučiai visos temos: nuo Mezopotamijos civilizacijų iki SSRS. Svarbiausi įvykiai, datos, sąvokos.
Istorija  Konspektai   (108 psl., 160,74 kB)
Atėnai buvo valstybės centras, todėl, kaip sakė Periklis jie turėjo tapti nuostabos vertu miestu. Jau 479-431 m. pr. Kr. Atėnuose labai suklestėjo menai ir Atėnai buvo vadinami Graikijos kultūros centru.Po 450 m. pr. Kr. Buvo pastyta daug nuostabių, didingų, puikių statinių.Pvz: Akropolis, Deivės Nikės šventykla, deivės Atėnės šventykla-Partenonas, bet dar atėniečiai pastatė ir odėjoną (koncertų salę) bei keletą stojų. Visuomeniniai pastatai buvo statomi iš baltojo marmuro. Pabaigti statiniai buvo puošiami frizais ir skulptūromis, o paskui nudažomi:dažniausiai jie buvo dažomi auksine, raudona, žalia, mėlyna spalva.
Istorija  Referatai   (9,51 kB)
Krikščionybės iniciatorius ir pradininkas yra Jėzus Kristus. Savo profesija - stalius, prigimtimi - Dievo Sūnus, žadėtasis pasaulio Gelbėtojas ir žmogaus nuodėmių Atpirkėjas. Iš pradžių Juo pasekė 12 mokinių, įtikėjusių Jo pamokslais. Tačiau pasekėjų skaičius greitai augo ir tūkstantinės minios lydėjo Jėzų, Jam pamokslaujant Galilėjoje, Samarijoje ir Judėjoje. Pagrindinė Jėzaus pamokslų tema buvo Dievo Karalystė.
Teologija  Referatai   (5,55 kB)
Islamas
2009-07-09
Islamas – pati jauniausia iš trijų monoteistinių religijų, kilusių iš Rytų, kartu su judaizmu ir krikščionybe ji pabrėžia Dievo vienatiškumą ir unikalumą. Jame susilieja ir neatskiriamai sutampa trys pagrindinės žmonių gyvenimo sritys: religija, kultūra, politika bei civilizacija. Islamas yra arabų kalbos žodis ir reiškia "pasidavimas" ir "paklusnumas", o jo išpažinėjai vadinami musulmonais, pagal žodį muslimun, reiškiantį "tas, kuris atsidavė"arba "tikintysis".
Teologija  Referatai   (5,63 kB)
Graikija
2009-07-09
Graikijos menas, maždaug 3000pr.Kr. Egėjo jūros pakrantėje ėmė kurtis savita kultūra, vadinama Kretos-Mikėnų vardu-ankstyvasis antikos etapas. Ji gyvavo iki XII a. pr. Kr., kol ją išstūmė iš šiaurės atėję graikai. Šios kultūros žymiausi architektūros paminklai Troja ir Knoso rūmai. Rūmų sienos puoštos daugybe freskų. Kretiečiai buvo puikūs keramikai. Jie išrado žiedžiamąjį ratą ir glazūras. Kūrė molines vazas, dekoruodami jūrų motyvais. Antikinis menas pradėjo formuotis VII a. pr. Kr. ir gyvavo iki V a. Išskiriamos 3 epochos: archainė(VII-VI a. pr. Kr.),klasikinė(V-IV a. pr. Kr.), helenistinė(III-I a. pr. Kr.). Graikų kultūra paplito toli už jos ribų.
Geografija  Konspektai   (7,28 kB)
NATO
2009-07-09
1945 metais pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pasaulis negalėjo ramiau atsipūsti ir užmiršti karo atneštą skausmą, baimę, nerimą ir padarytus nuostolius. Vietoj ramaus pokario laikotarpio jį sudrebino žinia apie naują karą, tiksliau jo atmainą, taip vadinamąjį Šaltąjį karą. Pasaulio ypač Europos saugumas ėmė priklausyti nuo SSRS ir JAV nacionalinės politikos. Vakarų Europos saugumą suponavo NATO, o Rytų – Varšuvos sutarties organizacija.
Politologija  Referatai   (20,79 kB)
Vegetarizmas
2009-07-09
Vegetarizmas (angl. Vegetarian, lot. vegetarius - augalinis), mitybos būdas, kai nevalgoma mėsos. Skiriamas griežtas vegetarizmas (valgomi vien augaliniai produktai) ir pusiau griežtas (valgomi ir kai kurie gyvūniniai produktai, pvz., pienas ir jo gaminiai). Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Rytuose vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją.
Pramonė  Referatai   (5,34 kB)
Romėnų religija
2009-07-09
Romėnų religija politeistinė religija, išsivysčiusi greičiausiai iš indoeuropiečiams būdingų dangaus su jo atmosferiniais reiškiniais ir ugnies kultų. Svarbiausias pirmykštės romėnų religijos bruožas - tikėjimas beasmene dievybe - numenu, o veikiau - jėga, slypinčia kiekviename reiškinyje (pvz., žaibo blyksnyje, grūdo dygime, blogoje arba geroje bandos būklėje ir pan.).
Teologija  Referatai   (7,1 kB)
Kursinio darbo tema – ar reikalinga mirties bausmė? Mano darbo tikslas – atlikti tyrimą ir sužinoti žmonių nuomonę apie mirties bausmę. Problema – mirties bausmės reikalingumas. Darbo uždaviniai: 1. sužinoti žmonės už ar prieš mirties bausmę; 2. išsiaiškinti ar žmonių nuomone, tai tinkama bausmė; 3. išsiaiškinti ar žmonės kada susimąsto, ką jaučia žmogus nuteistas mirties bausme; 4. išsiaiškinti ar reikalinga mierties bausmė Lietuvoje; 5. ištirt kas labiau pasisako už mirties bausmę – vyrai ar moterys, jaunimas ar vyresnio amžiaus asmenys;
Sociologija  Kursiniai darbai   (6,01 kB)
Absoliutas sąvoka, reiškianti Dievą arba dieviškumą, dažniau vartojama religijų, kurios Dievą suvokia abstrakčiai, o ne personifikuotą. Achilo kulnas silpniausia, pažeidžiama vieta. froditė graikų grožio ir meilės deivė, globojanti santuoką. Graikų kultūroje ji laikyta tuščiagarbe ir žiauria. Romėnai tapatino su Venera. Agora Graikijos polio gyventojų susirinkimas ir vieta, kur jis vykdavo; svarbiausioji miestų aikštė su šventyklomis, turgaviete, įstaigomis.
Istorija  Namų darbai   (5,32 kB)
Babilono XIX a. Pr. Kr. „Tamsusis laikotarpis“ 1750-1729 m. Pr. Kr. „Naujoji Babilonystės karalystė“ 626-539 m. Pr. Kr. Mesopotamijoje Sukūrė astrologijos mokslą; sudarė įstatymų sąvoką; pastatė miestą stebuklą – Babiloną; metus suskirstė į 12mėn. Perėmė šumerų raštą, tačiau gerokai jį praplėtė; taip pat garbino dievus, siekiančius šumerų laikus, tik pakeitė jų pavadinimus.
Istorija  Konspektai   (2,9 kB)
Prancūzija
2009-07-09
Prancūzija – didžiausia pagal plotą Vakarų Europos valstybė. Jos forma primena kompaktišką šešiakampį; du pajūrio „frontai“Atlanto vandenyno (Biskajos įlanka, Lamanšo ir Pa de Kales sąsiauriai) 2500 km ir Viduržemio jūros 625 km. Prancūzijos geografinė padėtis labai patogi. Tačiau ne tik vandenyno ir jūrų artumas lemia Prancūzijos geografinę padėtį. Svarbu ir tai, kad ši šalis ribojasi su ekonomiškai stipriomis valstybėmis: Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.
Geografija  Referatai   (20,65 kB)
Indija
2009-07-09
Šio referato pagalba norėtumėme pristatyti Indiją: jos pavadinimo kilmę, kuri susijusi su viena iš svarbiausių Pietryčių Azijos upe, įvairią kultūrą, filosofiją, kuri visiškai skiriasi nuo vakarietiškos, seną ir įvairią literatūrą, nenutylančią Indijos muziką, didelę įtaką turinčią architektūrą, papročius švęsti vestuves, šokį, administracinį suskirstymą, įdomią religiją ir istoriją.
Geografija  Referatai   (10,23 kB)
Izraelis
2009-07-09
Išsidėstęs Vakarų Azijoje,Artimuosiuose Rytuose,Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje (Levante).Šiaurėje ribojasi su Libanu (79km), šiaurės rytuose – su Sirija (76km),rytuose – su Jordanija (238km),pietvakariuose – su Egiptu (255km).Vakarinį šalies pakraštį skalauja Viduržemio jūra (180km).Pietuose turi trumpą pakrantę su Akabos įlanka.Iki 1967m. Izraelio teritorija buvo 20 700 km2,kurios sudėtyje buvo 445 km2 vidaus vandenų.
Geografija  Referatai   (17,44 kB)
Korupcija
2009-07-09
Korupcija - “tai veiksmai, atlikti naudojantis turima valdžia, pažeidžiant teisės normas, visuonemės interesus bei moralės standartus ir kuriais siekiama asmeninės ar grupinės naudos.” [4.17p.]. Korupcija - tai piktnaudžiavimas patikėta galia siekiant asmeninės naudos.
Etika  Referatai   (13,39 kB)
Šiuo metu nė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų vartotojų poreikiams tenkinti. Taip susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti. Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų reikia priskirti: gamtines, klimatines, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitas. Kita tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtingais visuomeninio darbo našumo lygiais. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis.
Ekonomika  Namų darbai   (16,09 kB)
Vegetarizmas
2009-07-09
Vegetarizmas (angl. Vegetarian, lot. vegetarius - augalinis), mitybos būdas, kai nevalgoma mėsos. Skiriamas griežtas vegetarizmas (valgomi vien augaliniai produktai) ir pusiau griežtas (valgomi ir kai kurie gyvūniniai produktai, pvz., pienas ir jo gaminiai). Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Rytuose vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją. Vegetaras laikomas esąs fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus ir mylintis žmones, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis.
Kita  Referatai   (7,1 kB)
Integracija – tai atskirų dalių sujungimas į vieną sistemą. Santykiai tarp tų dalių ir jų funkcijos yra koordinuoti bei subordinuoti ir reguliuojami visos sistemos interesų atžvilgiu. Pagal savo mąstą ir sprendžiamų klausimų sudėtingumą integracija gali būti globalinė (pvz., JTO) ir regioninė (pvz., Europos Sąjunga). Integracijos procese gali dalyvauti valstybės, viršnacionalinės institucijos, įmonės, visuomeninės organizacijos.
Politologija  Konspektai   (21,77 kB)
Lyginamoji politika
2009-07-09
Lyginamoji politika, kaip politologijos mokslo šaka, lyginamosios analizės būdu lygina konstitucijas, vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, teismų veiklą keliose šalyse. Ji siekia atskleisit, ar skiriasi ir kuo skiriasi politinės problemos ir jų sprendimas. Ši mokslo šaka taip pat koncentruoja savo dėmesį į atskirų politinių veikėjų, procesų ir struktūrų panašumus ir skirtumus savo šalies viduje. Lyginamosios politikos konspektas (8 psl.), tinka MRU VA studentams. Aptarti pagrindiniai dalykai, kurių reikės egzamine.
Politologija  Konspektai   (17,55 kB)
Vakarų filosofija atsirado senovės Graikijoje VI a. pr. Kr. pradžioje. Graikai svarstė, iš ko susideda pasaulis, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Tai skatino žmogų atitrūkti nuo religijos teiginių, pradėti mąstyti kitaip. Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija.
Filosofija  Kursiniai darbai   (23,27 kB)
Filosofija
2009-07-09
Mąstymo istorijoje filosofijos atsiradimas buvo labai reikšmingas dalykas, nes filosofija pradeda mokslinio pažinimo istoriją. Nors tarp filosofijos ir mokslo negalima dėti lygybės ženklo, nors tarp jų vėliau išsivystė tikras antagonizmas, kai kiekviena pusė stengėsi įrodyti savo pranašumą, filosofijos formavimosi metu to nebuvo ir negalėjo būti jau vien todėl, kad filosofija buvo vienintelis mokslas.
Filosofija  Konspektai   (23,51 kB)
Pastaruoju metu pasaulis darosi vis vieningesnis, bendresnis, o skirtumai tarp skirtingų valstybių vis mažėja. Visuotinė globalizacija neišvengiamai ir nesustabdomai apima vis didesnes teritorijas. Mažai liko tautelių, kurios būtų atskirtos nuo pasaulio ir neturėtų nieko bendro su nauja pasauline kultūra.
Sociologija  Kursiniai darbai   (20,32 kB)
Aisčiai (lot. Aesti)- šiuo vardu Romos istorikas Tacitas 98m. pavadino Baltijos jūros rytiniame krante gyvenančias gentis. „Germanijoje“ jis rašė: „Dešiniajame savo krante Svebų jūra skalauja aisčių gentis... “. Šis vardas nuo IX a. pab. išnyksta, jo vietoje pradedamas vartoti „prūsai“.
Istorija  Konspektai   (10,81 kB)
Krikščionybės atsiradimo priežastys ir padariniai. Trumpai apžvelgiami viduramžių civilizacijos bruožai ir krikščionybės įtaka jai. Šviečiamoji epocha ir jos įdėjų nulemti politiniai pokyčiai.
Istorija  Analizės   (5,29 kB)
Darbas buvo pristatytas Vilniaus kolegijoje. Gavau 10. Kiekvieną kartą, kai imame nagrinėti filosofiją, turime atsakyti į vieną klausimą, kas yra filosofija. Tačiau šis klausimas niekada neturėjo ir neturės vieningo atsakymo. Šis klausimas kiekvieną pabandžiusį į jį atsakyti įsuka į amžiną filosofijos sūkurį. Filosofija, tarsi neišsenkantis šaltinis.
Filologija  Referatai   (15,34 kB)
Budizmas
2009-06-16
Budizmo atsiradimas. Budos mokymas. Budizmo istorinis vystymasis Indijoje. Sangha, visuomenė ir valstybė. Sanghos kilmė ir vystymasis. Vidinė sanghos organizacija. Visuomenė ir valstybė. Pagrindinės Budizmo sistemos: Teravada. Pagrindinės Budizmo sistemos: Mahajana. Dabartinis Budizmo statusas šiuolaikinėse bendruomenėse. Budos gyvavimo laikotarpiu Indijoje buvo vertinamas individualus tiesos ieškojimas. Tai skatino sunkiai suvokiamų dalykų suvokimo trokštančius indus neuždaryti savęs tarp esamų minčių, idėjų, tvirtinimų. Buda, stengdamasis atsakyti į visuotinę kentėjimo ir mirties mįslę, sukūrė mokymą, kuris ilgainiui tapo religija ir filosofija, suvaidinusia svarbią rolę dvasiniame, kultūriniame ir socialiniame Rytų pasaulio gyvenime ir 20a. išplitusia į Vakarus.
Kita  Referatai   (12 psl., 20,91 kB)
Babilonas
2009-06-11
Babilonas - buvęs miestas Mesopotamijoje, netoli dabartinės Chilos, į pietus nuo Bagdado. Babilono vietoje, matyt, gyventa ir priešistoriniais laikais. Čia prie didžiųjų Eufrato ir Tigro upių apsigyveno, galimas daiktas, iš rytų atkeliavę šumerai. Senovėje Tigro ir Eufrato žemupys atrodė kitaip, nei dabar. Persų įlanka tęsėsi daug toliau į šiaurę, o Tigras ir Eufratas nebuvo susilieję į vieną vagą ir tekėjo lagūnom atskiromis žiotimis. Šumerai daug kur pasinaudojo jau esančiomis gyvenvietėmis, bet įkūrė nemažai ir naujų. Nausėdijos gyveno miesto valstybės principu. Jų valdovai kartu buvo ir vyriausieji žyniai. Jie rūpinosi tiek religiniais, tiek politiniais ir ūkiniais valstybės reikalais.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 11,19 kB)
Europos istorija
2009-05-21
Europos istorija nuo Frankų imperijos laikų iki NATO 1999 m. oro antpuolių nutraukimo Jugoslavijoje. Nuo XI a. Europoje prasidėjo skaldymosi laikotarpis. Pradžią tam davė Frankų Imperijos suirimas. Kol Karolis Didysis buvo gyvas, jam pavyko išlaikyti Imperiją, o po jo mirties kilo kovos dėl valdžios ir, negalėdami vienas kito įveikti, trys jo anūkai 843 m. pasidalijo valstybę į tris dalis: Italiją, Vokietiją ir Prancūziją. Kiekviena iš šių valstybių dar suskilo į daug dalių, tačiau Karolio Didžiojo mirties nereikia laikyti susiskaldymo priežastimi. Priežasčių reikia ieškoti feodalinės valstybės ir ūkio struktūroje.
Istorija  Konspektai   (53 psl., 111,21 kB)
Istorijos bilietai
2009-05-21
29 bilietų konspektas. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Apie graikus. Apie romėnus. Pokyčiai Europoje po Vakarų Romos imperijos žlugimo. Katalikų bažnyčios įtaka viduramžių kultūrai, politikai, visuomenei. Krėvos ir Liublino unijos. 17a. Anglijos ir 18a. Didžioji revoliucijos. Kas lėmė Lenkijos - Lietuvos valstybių žlugimą. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Civilizacija (civ.) – tai žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis. Civilitas lot. piliečio teigiamų bruožų visuma. Nagrinėdami Senovės Rytų civilizacijas randame daugybę brandumo požymių, kuriais sėkmingai galėjo naudotis vėlesnės kartos.
Istorija  Konspektai   (13 psl., 36,94 kB)
Babilonas
2009-05-20
Babilonas - buvęs miestas Mesopotamijoje, netoli dabartinės Chilos, į pietus nuo Bagdado. Babilono vietoje, matyt, gyventa ir priešistoriniais laikais. Čia prie didžiųjų Eufrato ir Tigro upių apsigyveno, galimas daiktas, iš rytų atkeliavę šumerai. Senovėje Tigro ir Eufrato žemupys atrodė kitaip, nei dabar. Persų įlanka tęsėsi daug toliau į šiaurę, o Tigras ir Eufratas nebuvo susilieję į vieną vagą ir tekėjo lagūnom atskiromis žiotimis.
Istorija  Referatai   (4 psl., 11,19 kB)
Kašmyro problema
2009-05-18
Vandens karas. Branduolinės problemos. Kašmyras: krizė perspektyvoje. Agresija ir augimas. Nacionalinės konferencijos reikšmė. Teroristų grupuotės ir jų ryšys. Iliuzija ir sprendimas. Indija ir Pakistanas ant atominio karo slenksčio. Kašmyras yra nedidelis ,222,2kvadr.km.ploto, regionas Indijos subkontinento šiaurės vakaruose.Jis buvo pramintas ginčytina teritorija tarp Pakistano ir Indijos nuo tada, kai Indija buvo padalinta 1947m. pietinė ir pietrytinė regiono dalys sudaro Indijos valstiją Džamu ir Kašmyras, tuo tarpu šiaurinė ir vakarinė yra kontroliuojama Pakistano.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (16 psl., 46,85 kB)
Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė “Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. Ko šiandien nebėra?. J. Aputis “Horizonte bėga šernai”. J. Baltrušaitis “Būties psalmė”. Žmogus novelėje “Polaidis”. Lietuvių partizanų dainos. A. Škėma “Žilvinėėli”. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane “Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K. Binkis “Atžalynas”. J. Grušas “Herkus Mantas”. J. Aputis “Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme “Marti”. V.Krėvė “Skerdžius” Pagrindinio veikėjo charakteristika. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K. Donelaičio “Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko “Anykščių šilelyje”. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A. Vienuolis “Paskenduolė”. Kūrinio analizė. V. Krėvė “Skirgaila”. Kūrinio analizė. B. Sruoga “Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas “Altorių šešėly”. Kūrinio analizė. I. Simonaitytės romano “Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B. Radzevičius “Priešaušrio vieškeliai”. Kūrinio analizė. R. Granausko “Gyvenimas po klevu”. Kūrinio analizė. J. Grušas “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė. MAIRONIS “Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M. Martinaitis “Ašara”. M. Martinaitis “Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. S. Geda.Iš ciklo “6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V. Šekspyras. Sonetas (12). S. Geda “Strazdas “. Dalies “Šungalviai” analizė. S. Geda ” Strazdas”. Dalies” Tardymas” analizė. A. Mačėnas “Pavasario vėjas”. Kūrinio analizė. Meilės tema žemininkų kūryboje. M. Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S. Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. “Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius “Žilasis brolis”. Interpretacija.
Lietuvių kalba  Analizės   (38 psl., 75,18 kB)