Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 122 rezultatai

UNESCO
2013-04-10
Mūsų Lietuva tik mažas lopinėlis pasaulio žemėlapyje, bet mes galime didžiuotis nuostabiais ir nepakartojamais tūkstantmetinės kultūros šedevrais, nes tai mūsų protėvių ir žemės palikimas mums, siekiant priminti praeities svarbą. Deja, tik keletas jų yra pripažinti pasaulyje ir UNESCO organizacijos dėka garsinantys Lietuvos vardą jame.
Baroko epochos instrumentinė muzika. Trumpa istorija ir tipiškiausi žanrai.
Muzika  Konspektai   (1 psl., 8,89 kB)
Rokokas
2012-04-30
14 skaidrių apie rokoką.
Dailė  Pristatymas   (14 psl., 620,88 kB)
Sąvoka „barokas“ žymi meno ir muzikos stilių nuo XVI a. pabaigos iki Xviii a. vidurio. Pats žodis barroco kilęs iš portugalų kalbos ir reiškia netaisyklingą, nelygų perlą. XVIII a. viduryje šis žodis tapo pašaipiu, menkinamu nykstančio meno stiliaus pavadinimu, apie šį stilių buvo kalbama kaip apie nenatūralų, keistą, ekscentrišką, nesaikingą. Muzikos stiliui apibūdinti šis žodis, jau be vertinamosios reikšmės, buvo menotyrininkų pavyzdžiu pradėtas vartoti XIX ir XX amžių sandūroje. Tikslesnės baroko epochos laikotarpių ribos galėtų būti tokios: 1. 1580-1630 m.- ankstyvasis barokas, naujų išraiškos priemonių bei formų atsiradimas; 2. 1630-1680 m.- vidurinis baroko laikotarpis, skirtingų regionų stilių formavimasis; 3. 1680-1740 m.- vėlyvasis barokas, epochos žanrų klestėjimo metas.
Muzika  Referatai   (6 psl., 21,13 kB)
Referatas su iliustracijomis apie Vilniaus universitetą
Istorija  Referatai   (13 psl., 164,83 kB)
Čia aprašyta kelių lietuvių rašytojų biografija ir kūrybos bruožai
Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (24 psl., 64,44 kB)
Darbo uždaviniai: 1. Pagal žmonių gebėjimą įsileisti ir valdyti šviesą pastatuose, išskirti ir apžvelgti atskiras architektūros epochas ir stilius. 2. Aptarti, kodėl projektuojant privalu atsižvelgti į pasaulio šalis. 3. Susipažinti su alternatyviais natūralaus apšvietimo būdais. 4. Akcentuoti šviesos svarbą architektūros meninėje raiškoje.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (10 psl., 2,83 MB)
Tai savokos, kurios pagelbes ruosiantis egzaminams bei kontroliniams darbams. Jos pades suprasti nagrinejamus tekstus, saltinius ir kt.
Etika  Namų darbai   (28 psl., 72,92 kB)
Mokytojos Zitos Bružaitės parengti LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJOS KONSPEKTAI
Architektūra ir dizainas  Konspektai   (72 psl., 182,28 kB)
Lietuvių kalbos įskaita. Kultūros antra potemė."Ar svarbu išsaugoti senamiesčius, senus dvarus, jų parkus? Pagrįsdami savo nuomonę remkitės konkrečiais jūsų aplinkos pavyzdžiais." Darbas geras patikrintas.
Pagindinės istorijos datos.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (28 psl., 59,35 kB)
Įvade pristatomas Šamano TM autorius Mantas Gimžauskas. Trumpai papasakojama knygos atsiradimo istorija. Apibrėžiamos pagrindinės teksto, vaizdo ir menų sintezės sąvokos. Pirmojoje dėstymo dalyje Umberto Eco Atviro kūrinio koncepcija pateikiama teorinė dalis, o antrojoje Tekstas ir vaizdas Manto Gimžausko poezijos knygoje Šamanas TM pereinama prie knygos analizės. Išvadose išdėstomi darbo rezultatai. Darbo pabaigoje pateikiamas literatūros sąrašas.
Filologija  Referatai   (13 psl., 26,02 kB)
Kiekvienoje kultūros epochoje pasikartojančios, pereinamos nuostatos ir temos, - jas antrapologai laiko stiliumi, - atspindi vidinę kultūros struktūrą, panašiai kaip asmenybė – žmogų. Įvairių kultūros sferų stiliuje: socialinėse ir politinėse institucijose, religijoje, mene, filosofijoje, literatūroje ir sykiu vyraujančiose idėjose, tikėjimuose ir individualiuose nuostatose regėti vidinė kultūros raida. Į atskiro kūrėjo stilių įsilieja dominuojančio kultūros paskirties klausimas, meno, literatūros tradicija, paties rašytojo pasaulėžiūra.
Filologija  Analizės   (9 psl., 25,86 kB)
Lietuvių rašytojų konspektai: biografija ir kūrybos bruožai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 54,77 kB)
Lietuvos paveldas
2011-03-19
Kai kurie Lietuvos kultūros objektai nusipelnė UNESCO globos.
Kita  Kalbėjimo temos   (2 psl., 9,55 kB)
Įvadas, Kelionės organizavimas į Helsinkį, Apgyvendinimo galimybės, Maitinimosi galimybės, Lankytinos vietos, Išvados
Kita  Referatai   (15 psl., 85,65 kB)
Darbas apie mirtį LDK.
Istorija  Referatai   (26 psl., 58,71 kB)
Pastaruosius dešimtmečius pasaulyje sparčiai tiriamos ir kuriamos naujos keraminės medžiagos, tobulinamos jų gamybos technologijos, auga keramikos gamybos apimtys, plečiasi keraminių medžiagų taikymo technikoje galimybės. Dabartiniu metu be keramikos neįsivaizduojamos tokios svarbios pramonės šakos kaip elektrotechnika, energetika, radiotechnika, atominė energetika, aviacinė ir raketinė technika, šiluminė technika, automobilių pramonė ir daugelis kitų. Šiuolaikinės keramikos terminas apima vis daugiau medžiagų klasių, net ir stiklo bei cemento gaminius ir jų technologijas. Šiame darbe fundamentalios žinios apie šiuolaikinę keramiką siejamos su jos naudojimu ir naudojimo perspektyvomis.
Chemija  Referatai   (83 psl., 3,78 MB)
Vladimiras Dubeneckis (1888.09.06 – 1932.8.10) – architektas, taip pat užsiiminėjo scenografija, tapyba, baldų projektavimu. Architektūroje ryškiausiai atsikleidė 3-4 deš. Jo suprojektuoti pastatai tapo architektūriniais paminklais, jie atspindi to laikmečio architektūros raidos tendencijas, evoliucionavusias nuo retrospektyvinio neoklasicizmo ir lietuviškojo neobaroko iki racionaliosios architektūros pradmenų.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (3 psl., 7,09 kB)
Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.
Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)
Vilnius – tai Lietuvos sostinė ir didžiausias miestas, įsikūręs pietryčių Lietuvoje, Vilnios ir Neries santakoje, tarp Ašmenos ir Aukštaičių aukštumų. Šis miestas yra Lietuvos arkivyskupijos centras ir nuo 1579m. – universtitetinis miestas. Vilniuje gyvena 542 782 gyventojai, o plotas – 401 km2. Sostinės gyventojų tankumas - 1379,2 žm./km².
Geografija  Referatai   (11 psl., 1,2 MB)
Iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Abiejų stilių elementai derinami tarpusavyje, tik vėliau pereinama prie renesansinių konstrukcijų, formų, proporcijų. Didžioji dalis Lietuvoje išlikusių renesansinių pastatų yra dviejų epochų kūriniai, o kartais net ir trijų – gotikos, renesanso ir baroko. Daugiausiai išlikę renesanso laikotarpiu statytų bažnyčių, gynybinių rezidentinių pilių, mažiau – gyvenamųjų namų. <Istrauka is ivado>
Istorija  Referatai   (15,36 kB)
XVII a. Pradžioje Lietuvoje pastatyta nemažai pereinamojo iš gotikos į renesansą stiliaus pastatų. Kaune jis klestėjo iki XVII a. vid. Vilniuje pirmuosius šio stiliaus daigus pasėjo italų architektai, tuo tarpu Kaunas glaudesnius ryšius palaikė su Šiaurės Vokietijos, Nyderlandų, Lenkijos miestais. Dėl to Kauno renesanso architektūra labiau manieristinė negu Vilniaus. XVII a. pastatų stogų konstrukcijos buvo medinės, dengti jie stiegėmis arba malksnomis. Kauno renesanso architektūra labai persipynusi su gotika. Tai būdinga tiek statybinėms medžiagoms, konstrukcijoms, tiek ir fasadų formoms. Ypač puošnūs frontonai.Frontonų kontūrą pagyvina nesudėtingos voliutos, kurių viršūnė-pusapskritė arba tiesi.Apie miestiečių namų interjerus galima spręsti tik iš pavienių išlikusių detalių.jie buvo lakoniški ir funkcionalūs, tinkuotomis sienomis, kurias kaip ir gotikoje skaidė įvairios nišos.Vilniuje renesanso architektūros stilius gyvavo neilgai.tačiau jį atspindi Žemutinė pilis, Aušros vartai, Šv.Mykolo bažnyčia, kai kurie universiteto kiemai, buvęs alumnatas. XVII a. pirmoje pusėje daug Lietuvos miestų ir miestelių, gavusių savivaldos teises, stengėsi statytis renesansinio stiliaus rotušes.Kaip ir gotikinės, jos statytos turgaus aikštėse, o jei aikštė nedidelė tai ir pakraštyje.Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos XVII a. pr. Jose kitaip interpretuojamos renesansinės formos.Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos.Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo-įsigalėjo aukšti fontanai su voliutų kontūrais ir dekoratyviniais obeliskais.Įvairūs puošnūs apvadai ir orderių apvadai ir orderių elementai būdingi portalams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupę, išlikusią iki šiol.Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai-mokyklos, rūmai, miestiečių namai.Paskirtimi ir meninėmis formomis daug įvairesnė yra renesansinė vaizduojamoji ir taikomoji dailė.Medalių kūryba-svarbi renesanso kultūros dalis-XVII a. ėmė eiti iš mados.XVII a. uždarius Vilniaus ir kitas monetų kalyklas, ji netrukus užgeso. XVII a. atsirado erdvė, plastika, realistinės dailės pradai.Portretas vystėsi veikiamas progresyvių renesanso dailės tradicijų.XVII a. viduryje ir XVIII a. pirmoje pusėje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, pradeda plisti reprezentacinis portretas su pretenzijomis į pompastiškumą, efektą, perdėtą puošnumą.Šis stilius buvo giliai įleidęs šaknis į rūmų ir bažnyčių interjerus.Patosas ryškus ir žanrinėje to meto Lietuvos tapyboje. XVIII a. Vilniuje gyveno ir dirbo dailininkas Simonas Čechavičius.Nors jo religinio turinio paveiksluose daug to meto tapybai būdingo eklektiškumo ir sentimentalumo iš esmės tai buvo labai jautrus tapytojas, geriausiuose savo darbuose sugebėjęs išvengti pompastiškumo ir kūrybos paviršutiniškumo.Jo paveikslai gražūs savo paprastumu, švelnia tapyba, psichologiškumu. XVIII a. pabaigoje didelis visuomenės domėjimasis daile ir dinamiškas, nors ne visados nuoseklus, pačios dailės augimas sudarė rimtas prielaidas atsirasti savajai dailės mokyklai su savo mokymo institucija, t.y. aukštąja dailės mokykla. Renesanso architektūros stilius Lietuvoje gyvavo neilgai.Atsigavusi katalikų bažnyčia skubėjo savo įtaką stiprinti ir menu..Tuo metu Europoje jau klestėjo barokas, tiesias renesanso linijas ir ramias plokštumas pakeitęs plastika, dinamika ir puošnumu.Stambiems Lietuvos feodalams šis prabangus stilius taipogi imponavo, tad Vilniuje buvo karštligiškai statomi nauji kulto pastatai, perstatinėjami senieji.Ir tai truko maždaug pusantro šimtmečio.Dekoratyvūs fasadai, kupolai, bokštai, varpinės savo banguotomis linijomis, šviesos žaismu gana darniai įsiliejo į kalvotą Vilniaus apylinkių ritmą, sukūrė naują miesto siluetą, nuotaiką. Nors XVIII a. Lietuvą niokojo beprasmiški Žečpospolitos karai su Švedija ir Rusija, nyko krašto ūkis, nors aplink siautė badas ir maras, Sapiegos, Sluškos, Pacai ir kiti feodalai statėsi puošnius rūmus, bažnyčias mauzoliejus, koketuodami su dievais kalambūrų eilutėmis ant frontonų. Barokas į Lietuvą atėjo iš Romos, čia įgydamas savitų bruožų.Jis kuklesnis ir grakštesnių proporcijų, tarsi vis dar simpatizuotų gotikai.Ryškiai išsiskiria dvi ar net trys baroko fazės.Pirmajai, ankstyvajai, atstovauja gana masyvius kupolus turį pastatai-šv.Kazimiero, Domininkonų, Vizitiečių, Trinitorių, šv. Petro ir Povilo bažnyčios, o antrajai, vėlyvajai, neturinčios kupolų, užtat pasipuošusios dviem bokštais-šv.Kotrynos, Augustinų, šv. Rapolo, šv. Jokūbo, Misionierių bažnyčios, šv. Dvasios cerkvė.Šių grakščių bokštų sąšauka Neries slėnyje Vilniaus baroką daro labai savitą. Vilniaus perlu laikoma šv.Petro ir Povilo bažnyčia, kurią pagal didiko M.Paco užsakymą XVII a. antrojoje pusėje suprojektavo ir pastatė J.Zaoras.Nors pastato išorė taipogi patraukli, tačiau jo architektūrinę vertę lemia vidus, kurį dekoravo vilniškiai meistrai.Talentingi menininkai tarsi pamiršo, kad puošia kulto pastatą.Jo frizuose šventųjų akivaizdoje bučiuojasi amūrai, iš koplyčios skliauto žvelgia renesansinė kūdikį maitinanti motina, į puošnius ornamentus įpinamos paprasčiausios laukų gėlės ir miestietės krepšys.Vienur kitur suskamba netgi socialinės nelygybės tema.Apie du tūkstančiai skulptūrų, vienaip ar kitaip vaizduojančių žmones, tarsi giedodamos himną žmogaus kūrybinėms galioms, žvalia karusele sukasi aplink grakštų kupolą. Baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas.Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.Lietuvoje baroko dailė pasižymi saikingumu, turi daug realistinių ir liaudiškų bruožų. Kaune baroko architektūros plėtra prasidėjo XVII a. Pirmoje pusėje.Žymiausi Kauno baroko statiniai yra Pažaislio vienuolynas, Karmelitų ir Domininkonų bažnyčia, Švenčiausios Trejybės bažnyčia. Klasicizmo architektūra Kaune plito XVIII a. paskutiniame ketvirtyje.Lietuvos, taigi ir Kauno, klasicizmo architektūra skirstoma į ankstyvąjį ir brandųjį bei vėlyvąjį laikotarpius.Šalia įmantrių, plastiškų vėlyvojo baroko formų pasirodo naujojo stiliaus bruožų: griežtesnis ir tikslesnis orderis, plokščio portiko imitacija, prieangio kolonos. Pavasarinė naujos krypties kregždė-universiteto astronomijos observatorijos priestatas.Stačiakampis statinys su dviem cilindriniais bokštais, masyvus karnizas, langų išpjovos, dekoratyvaus frizo juosta iš metopų su Zodiako ženklais ir triglifų jau kalba ramia, logiška klasicizmo kalba.Tolimesnis žodis priklausė baudžiauninkų kilmės lietuvių architektui L.Stuokai-Gucevičiui.Su didele kūrybine energija jis ėmėsi M.Knakfuso pradėto Verkių ansamblio statybos.Kitas L.Stuokos-Gucevičiaus kūrinys-perstatyta miesto Rotušė.Jos šešių kolonų portike viešpatauja proporcijų harmonija, taurumas.Tačiau ryškiausią paminklą sau L.Stuoka-Gucevičius sukūrė pačiame Vilniaus centre, perstatydamas audros sužalotą Katedrą. Tapyboje klasicizmo laikotarpiu labiausiai plito kompozicijos pagrįstos antikinės istorijos herojiniais siužetais ir ugdančios pilietinius visuomenės jausmus.Klasicistų kompozicijos pasižymi lakoniškumu, aiškumu.Kompoziciniai paveikslo elementai pajungti vienai minčiai.Klasicistų kūriniams būdingas ryškaus kontūro piešinys, pabrėžiantis daikto formą.Šešėliai naudojami tik modeliavimui.Dailėje buvo propaguojamas natūralus nuogo žmogaus kūno grožis.Dailininkai dažnai tapė figūras su laisvais antikiniais drabužiais, teikiančiais galimybę pabrėžti kūno formas ir judesius. Pirmasis tapybos katedros vedėjas ir profesorius, žymiausias klasicistinės tapybos atstovas Lietuvoje-P.Smuglevičius. Nuo VII a. pradžios ėmė plisti vario raižiniai.Be medžio raižinių, knygos buvo puošiamos ir lietu iš metalo spaustuviniu ornamentu.Puošnesnių leidinių tituliniai lapai buvo puošiami triumfo arkos motyvu.Imama iliustruoti ir kai ką iš mokslo veikalų.Pasirodo satyrinių iliustracijų, taip pat Vilniaus leidiniuose buvo ir valstybės veikėjų portretų.XVII a. pirmojoje pusėje, didėjant grafikos pareikalavimui ir plintant vario raižybai, atsirado ir lakštinė grafika.Techniškai nesuderinti su knygų spauda vario raižiniai buvo dedami į jas kaip įklijos.Didėjant tokių kūrinių formatui, vis dažniau pradėta atskirai leisti portretų, mažų ir didesnių religinių paveikslų, miestų bei pilių architektūrinių vaizdų, heraldinių bei satyrinių kompozicijų, kortų. Kai kurie dekoratyvūs daiktai buvo liejami iš alavo.Būdingiausi alaviniai pasidabruoti karstai, puošti skulptūrinėmis detalėmis, kuriuos teikė dramatinės įtampos. Dekoratyviniai kalvystės ir šaltkalvystės dirbiniai (grotelės, užraktai, vėjarodės, žvakidės) atspindi pirmiausia rūpinimąsi daikto konstrukcija; ji lėmė ir saikingą, logišką dekoravimą. XVII a. pr. išeiginiams drabužiams turėjo įtakos Vakarų Europos mados.Meninį kostiumų pobūdį lėmė ne tik siluetas, bet ir spalvų deriniai, storų, plonų audinių bei jų drapiravimo kontrastai, perkirpimai, išpūtimai, apsiuvimai, siuvinėjimas.Pagrindiniai vyriškos aprangos elementai buvo drobinė palaidinė, siaura liemenė su pritvirtintomis rankovėmis, trumpos kelnės ir siauros pėdkelnės.Viršutiniai drabužiai buvo įvairūs.Lietuvoje svarbiausias vyrų didikų drabužis buvo sajanas.Juo vilkėjo civiliai ir kariai.Smulkieji feodalai, miestiečiai ir valstiečiai vietoj trumpikės vilkėjo iki kelių iš priekio atvirą, tik per krūtinę užsegamą žiponą juosiamą diržu.Kariai pėstininkai dėvėjo kailinę kepurę, ilgą skeltą žiponą su kitos spalvos apvadais. Ant jo vilkėjo trumpomis rankovėmis beveik iki kelių žiedinius šarvus. Rankraštinės ir pirmosios spausdintos knygos buvo labai puošniai įrištos. Įrišimas rodė savininko turtingumą, knygos vertingumą.Seniausi viršeliai buvo daromi iš ąžuolinių lentų, aptrauktų oda.
Istorija  Konspektai   (8,3 kB)
Lietuvos pilys
2010-06-03
Sričių kunigaikščiams priklaususiuose piliakalniuose aikštelių plotai buvo panašūs į žemdirbių bendruomenių piliakalnių slėptuvių, bet ant jų jau nuolat gyveno kunigaikščiai, jų parankiniai ir kariai. Šalia piliakalnių šliejosi ne tik žemdirbių, bet ir amatininkų gyvenvietės. Skaidantis bendruomenėms į klases, klostėsi feodaliniai santykiai, o susidarius teritoriniams junginiams, pradėjo vienodėti atskirų Lietuvos sričių materialinė ir dvasinė kultūra, t.y. pradėjo formuotis lietuvių tautybė. Nedidelių teritorinių vienetų - žemių jungimosi procesas spartino feodalinės valstybės konsolidaciją. XIII a. antrame ketvirtyje atskirus teritorinius vienetus suvienijo Mindaugas (1236 - 1263). Nuo XIII a. pradžios prasidėjo vokiškųjų ordinų - Kalavijuočių (įsikūrė 1202 m. Livonijoje) ir Kryžiuočių (įsikūrė 1230 m. Prūsijoje) agresija į baltų žemes. Kovai su ordinais reikėjo organizuoti vientisą gynybą visoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Tik vieninga valstybė galėjo veiksmingai tvarkyti bendruosius krašto gynybos reikalus. Itin sparčiai ir įvairiose vietose pradėta statyti pilis, pavaldžias ne vien teritorinių vienetų - žemių vadams, bet ir centrinei valdžiai - didžiajam kunigaikščiui. Centrinės valdžios iniciatyva ir gyventojų pastangomis pilys buvo statomos ant piliakalnių, kurie buvo patogiose vietose gintis ir vadams bei kariams gyventi. Pagal svarbą ir vietą krašto teritorijoje pilys skyrėsi gynybiniais įrenginiais, įtvirtinimų pobūdžiu, plotu ir tūriu bei strategine koordinacija. Lietuvių statydintos pilys paplito ypač tada, kai po mongolų ir totorių antplūdžio nemaži Rusios žemės plotai įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Prijungtos žemės ir gyventojai sustiprino Lietuvos valstybę, padėjo formuotis jos valdymo institucijoms. Prie Baltijos jūros įsikūrusių Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų nuolatiniai antpuoliai vertė krašto gynybą koordinuoti su kitų giminingų Pabaltijo tautų (prūsų, jotvingių, latvių) ir rusų šiaurinių kunigaikštysčių (Novgorodo, Pskovo, Polocko) karinėmis jėgomis. Lietuvoje buvo organizuota sutelkta gynyba nuo Baltijos jūros ir Žemaitijos vidurio iki Lietuvos rytinių aukštumų ir pietinių pakraščių. Susidarė du pagrindiniai gynybos arealai - Žemaitijos ir krašto vidurio arealas. Krašto vidurio areale buvo gerai fortifikuotų medinių pilių (Kernavė, Merkinė ir kt.), pastatytos pirmosios mūrinės pilys (Kauno, Vilniaus, Trakų), kūrėsi svarbiausi politiniai, kariniai, ekonominiai ir administraciniai židiniai. II. Gynybinės pilys. 1. Medinės pilys. Medinės pilys turėjo įvairių gynybinių įrenginių. Ant piliakalnių statytų aptvarinių pilių planas priklausė nuo aikštelių formos ir ploto. Aptvaromis apsuptos aikštelės buvo laisvai užstatytos namais ir ūkiniais trobesiais. Pastatai paprastai šliejosi prie aptvarinių sienų ir sudarė sudėtingus gynybos komponentus. Mažųjų medinių pilių pylimai dažniausiai buvo supilti tik iš žemių, apiplūkti moliu, o didelių ir svarbių pilių pylimai buvo tvirtesnės konstrukcijos - išilgai arba kryžmai suklotų rąstų, apiplūktų žemėmis. Pylimų šlaitai dažnai buvo grįsti akmenimis. Tokios konstrukcijos pylimai buvo pakankamai aukšti ir tvirti. Dažnai pagrindinio pylimo vidinį šlaitą stiprino 0.5 - 0.8 m storio siena, sukrauta iš gulsčių rąstų arba net trijų eilių akmenų siena laikė, kad šlaitas neslinktų į aikštelės pusę. Akmenys sienoje buvo tvirtinami išilginiais rąstais arba moliu. Aikštelėje prie sienos glausdavo ilgą neplatų pastatą, suskirstytą į nedideles patalpas. Pastato sienos būdavo karkasinės pėdinės konstrukcijos iš statmenai poromis sukastų stulpų, tarp kurių lygiai suguldyti rąstai. Pastatai pylimų pakraščiu turėjo ūkinę ir karinę paskirtį. Medinių pilių aikšteles supo tvirtos, aukštos medinės aptvaros. Jų buvo įvairių konstrukcijų ir formų: 1) aštriakuolių; 2)stulpinių, kuriose gulsti rąstai tvirtai suspausti stulpų poromis arba įleisti į šulų išpjovas; 3) rąstinių, padarytų iš kryžmai sunertų kampuose rąstų. Aptvarų būta net po keleta: aukštesnių ir tvirtesnių - aikštelės pakraščiuose, žemesnių ir paprastesnių - šlaitų terasose ir kalnų papėdėse. Labai svarbią reikšmę gynybai ir žvalgybai turėjo aikštelių pakraščiuose, ypač ties posūkiais, pastatyti keturkampiai, rečiau aštuonkampiai bokštai (Bražuolės pilis). Jie galėjo būti panašūs į vėliau statytos rąstinės arba karkasinės konstrukcijos varpines. Cokolius kartais sukraudavo iš akmenų ir sutvirtindavo moliu arba rąstų karkasu (Veliuonos pilis). Bokštai būdavo dengti lentelių stogais. Tiek Lietuvos, tiek vakarinių rusų medinių pilių gynybinių įrenginių kompleksai XIV a. turėjo daug bendrų bruožų (pylimai, medinės aptvaros, perkasų sistemos, pastatų grupavimas aikštelėse ir kt.). Sudėtinė pilių gynybinių įrenginių dalis yra kūlgrindos, aptinkamos vandeninguose slėniuose, sunkiai perbrendamose pelkėtose ir miškingose vietose. Būdingos konstrukcijos kūlgrindų rasta raistuose esančių Padievaičio, Burbiškių ir Medvėgalio (visi Šilalės rajone) piliakalnių papėdėse. Sietuva vadinta kūlgrinda buvo išgrįsta po vandeniu per pelkę, esančią tarp Lūkšto ir Paršo ežerų. Kūlgrindų būta nuo 2.7 iki 4 - 5 m pločio ir iki 500 m ilgio. Grįstų nedideliais lauko akmenimis kūlgrindų pakraščiai paprastai būdavo sutvirtinami įkaltais rąsteliais, išpintais kartimis ir žabais. Tartum gynybos forpostai buvo papiliai. Tai kartu pirmosios didesnės su pilių tarnybomis susijusių žmonių, karių, besiburiančių amatininkų ir pirklių gyvenvietės. Žemdirbių sodybos XIV a. išsidėstė apie pilis didoku spinduliu ir greičiausiai nebuvo įtvirtintos. Pavojų metu žemdirbiai slėpdavosi pilyse, papiliuose arba miškuose, klampių pelkių apsuptose sausumose. Žinoma, kad įtvirtintuose papiliuose buvo slepiamos maisto atsargos, naujas derlius. Prie reikšmingesnių pilių būdavo net po du tris aptvaromis ir vartais, pylimais ir perkasais tvirtinus papilius (Veliuonos pilis). Kai kurie papiliai vėliau virto miesto kvartalinio statymo užuomazga. Patogi kai kurių pilių ir papilių padėtis (prie vandens ir sausumos kelių) sudarė palankias sąlygas amatams ir prekybos ryšiams plėtotis. Nemuno žemupio pilys krašto gynyboje didelę reikšmę įgijo nuo XIII a. pabaigos, kai Kryžiuočių ordinas vėl pradėjo nuolat puldinėti Lietuvą iš vakarų ir pietų, per girias Gardino link, kur XIII a. antroje pusėje - XIV a. buvo lietuvių statyta stipri medinė pilis. Daug medinių pilių XIV a. pradžioje jau buvo apleista arba sunaikinta, bet dalis jų išliko iki XIV a. pabaigos. Iš jų iki 1381 m. kryžiuočių šturmo su bombardomis stūksojo Rudaminos pilis, pastatyta ant pelkių apjuosto piliakalnio (Lazdijo raj.). Visą ovalią aikštę supo 2 - 3 m aukščio (nuo aikštelės) pylimas, sutvirtintas rąstais, akmenimis, moliu. Pylimą nuo aikštelės dar skyrė 3 m gylio ir 20 m pločio perkasas. Manoma, kad Rudaminos pilį 1240 m. pastatęs Ringardas ir kad čia Mindaugas vainikavęsis karaliumi. Kryžiuočiams 1362 m. sugriovus Kauno pilį, 1363 m. Vingalės saloje prie Nevėžio žiočių skubiai buvo pastatyta nauja medinė pilis (Naujasis Kaunas) ir tiltas su dviem gynybiniais bokštais. XIV a. Žemaitijos arealo centrinė dalis buvo itin svarbi viso krašto gynybai. Žemaitijos vidurio medinių pilių sistemoje viena tvirčiausių buvo Medvėgalio pilis (1316 m.), įrengta ant aukšto (25 - 26 m) stačiašlaičio (60 - 70o) piliakalnio (Šilalės raj.), kurio ovali aikštelė užėmė 2400 m2. Vakariniame piliakalnio šlaite buvo įtvirtinta terada. Į pietus nuo piliakalnio pašlaitės driekėsi apie 2 ha papilys. Aplink Medvėgalį pelkėse buvo įrengtos kūlgrindos. Į pietryčius nuo Medvėgalio buvo keletas mažesnių pilių. Nuo XIV a. antrosios pusės ginantis nuo kryžiuočių antpuolių nemažos reikšmės turėjo Nevėžis, kurio pakrantės buvo tankiai gyvenamos. Šiame ruože itin svarbi buvo Upytės pilis, pastatyta dešiniajame Vešetos krante ant vadinamojo “Čičinsko kalno” (Panevėžio raj.), apsupta klampaus raisto, per kurį ėjo 1,5 - 3 m pločio kūlgrinda. 4 - 5 m aukščio kalvos aikštelę supo 1,5 - 2,5 m aukščio ir apie 450 m ilgio pylimas. Viena tvirčiausių vidurinės krašto dalies pilių buvo Punios pilis (1382 m.). Ji užėmė netaisyklingą trikampę didelę (apie 10000 m2) aikštelę, kurią iš rytų pusės juosė 75 m ilgio , 34 m pločio, 6 m aukščio per tris kartus rekonstruotas pylimas, sutvirtintas originaliu karkasu - ąžuoliniais rąstais, suklotais skersai ir išilgai taisyklingais keturkampiais. Klojant kryžmai kas 60 cm ąžuolinius rąstus, draugia buvo plūkiamas molis. Panašios sistemos karkasų kitų pilių pylimuose iki šiol neaptikta. Tokios sudėtingos konstrukcijos pylimas buvo labai stiprus. Piliakalnio aikštelėje pastatai statyti iš kryžmai kampuose sunertų rąstų. Aikštelė buvo apsupta tvirta ąžuolinių rąstų aptvara. Prie Merkio ir jo baseine buvo Perlojos (1375 m.), Varėnos, Eišiškių (1384 - 1402 m.) ir trys bevardės Šalčininkų zonos pilys. Originaliausia iš jų aptvarinio tipo Eišiškių pilis, stovėjusi lygumoje, turėjusi stačiakampę aikštę. Iš visų pusių aikštė buvo apjuosta 4 m aukščio pylimu ir 25 m pločio bei 5 m gylio perkasu. Neries pakrantėse taip pat būta nemažai medinių pilių, tai Eigulių (1379 m.), Karmėlavos (XIV a.), Kulvos (XIV a.), Visvaldės (XIV a.) bei Vildėnų (XIV a.) pilys. Apžvelgiant XIV a. medines pilis, atsiskleidžia išaugusi statybos technika, meistriškumas, įrenginių konstrukcijos tvirtumas bei įvairovė. Ryškūs poslinkiai pastebimi ne tik karinių , bet ir buitinių pastatų architektūroje, Tai liudija žemutinės pilies (Vilnius) teritorijos archeologinių kasinėjimų metu rasti medinių pastatų fragmentai. Pavieniai pastatai dažniausiai buvo nedideli, bet tvirtos konstrukcijos. Sienų rąstai buvo jungiami trimis būdais: 1) rentiniu, kryžmiškai suneriant į sąsparas; 2) stulpiniu, suleidžiant kampuose į stulpus; 3) karkasiniu, stulpais remiant tik pamatinį ar pagegninį vainiką, o sienas statant iš rąstų. Daugiausia statyta iš gulsčių rąstų, kampuose sunertų į sąsparas. Ne visi pastatai turėjo akmens pamatus., užtat po kampais buvo tašytos vertikalios trinkos. Horizontalius sienojus išilgai jungė išdrožos. Prie pastatų galėjo būti ręstinės arba stulpinės konstrukcijos uždarų prieangių bei prieklėčių su profilizuotais stulpeliais. Tokia medinių pastatų konstrukcija ir statybos technika nebuvo išimtis tik Lietuvoje. Ji buvo žinoma Rygoje, Novgorode ir kituose Šiaurės rytų Europos miestuose. Feodalizmo pradžioje susiformavusi statybos technika ir konstrukcijos plito ir vėlesnių laikų Lietuvos medinėje architektūroje. Pilių fortifikacija ypač XIV a. jau daug kuo skyrėsi nuo piliakalnių gyvenviečių ir piliakalnių slėptuvių gynybinių įrenginių: tobulesnės ir sudėtingesnės pylimų, šlaitų, aptvarų ir vartų konstrukcijos, bokštai ir kt. Naudota žemė, plūktas molis, vis gausiau medis, o ypač akmenys, kuriuos jungdavo moliu, suremdavo medinėmis aptvaromis. Pylimų karkasuose kryžmai kraudavo rąstus. Gynybos sistemai priklausė ir skalavęs piliakalnių pašlaites ežerų, upių bei perkasų vanduo. Daugiausia pilių statyta ant piliakalnių ir vos kelios lygumose. Priklausomai nuo fizinių ir geografinių sąlygų pilys skyrėsi planais, statymo pobūdžiu, tūriu ir formomis, siluetu ir vizualine išraiška kraštovaizdyje. Medinių pilių bruožai pastebimi ir vėliau - mūrinių aptvarinių pilių situacijoje, konstrukcijoje, fortifikacinių įrenginių sistemoje, aptvarinių sienų ir bokštų išdėstyme. 2. Mūrinės gotikos stiliaus pilys. XIV a. vidurio - XV a. pilių formų keitimuisi didelę reikšmę turėjo paraku šaunamojo ginklo atsiradimas. Jo paplitimas turėjo didelę reikšmę fortifikacijos menui. Dėl to sukurtos naujas erdvinis pilių tipas su išsikišusiais už gynybinių sienų bokštais flanginei gynybai. Pradėta daryti dideles tų bokštų šaudymo angas, kad būtų galima pro jas šaudyti iš patrankų. Atitinkamai buvo tvirtinamos ir medinės pilys. Pilių techninės struktūrinės permainos keitė žmonių estetinį suvokimą. Nors žmogui svarbu buvo jų praktiškoji pusė (jose teko kovoti), jį domino ne tik pilies visuma, bet ir detalės. Tai vedė prie aktyvaus formų, matmenų, atskirų dalių, akmens, kalkių skiedinio, plytų faktūros, išorės ir vidaus įrenginių estetinio suvokimo. Mūrinių pilių planas ir kompozicija įkūnijo techninę ir meninę idėją - griežtą tektoniškumą ir gynybinį funkciškumą. Pilių fasadų formas lėmė medžiagų (akmenų ir plytų) savybės. Ilgus amžius mūro technika lietuviams nebuvo žinoma. Ji per Kijevo Rusijos kraštus pateko iš Graikijos, o iš Vakarinės Romos provincijų - į šiaurės Vokietiją ir Lenkiją, I dalies į Latviją ir Estiją. Kai kurių pilių (Trakų) ištisos sienos sumūrytos iš lauko akmenų, kartais perdedant plonu plytų sluoksniu arba dedant vidun skersinius rąstus sutvirtinimui. Rik retais atvejais akmenys buvo tašomi. Seniausių pilių statyboje buvo pritaikytas kiautinis mūrijimo būdas: akmenys buvo įmetami tarp dviejų iš plytų sumūrytų sienelių į kalkių skiedinį. Daug gausiau pradėta naudoti plytos. Jomis buvo mūrijami akmens mūro kampai, bokštai, iš jų mūrijami funkciniai elementai. Nuo XIV a. Lietuvoje paplito aptvarinės mūrinės pilys. Jų buvo keturkampio ir daugiakampio plano. Keturkampės pilys daugiausia buvo statomos žemose pelkėtose lygumose, lėkštose upių santakose, apsupamos pylimais ir perkasais. Tokių pilių svarbiausias elementas - kvadratinė aikštė, aptverta 9 - 15 m aukščio gynybine siena. Iš pradžių šios pilys buvo bebokštės, vėliau imta statyti po du, tris ir daugiau bokštų. Be to, patys pilių bokštai buvo keturkampiai. Didysis gyvenamas 4 - 5 aukštų bokštas būdavo pilies kampe.kartu jis būdavo stebėjimo ir atsparos punktas, kuriame gindavosi priešui įsiveržus į pilies vidų. Seniausia keturkampe aptvarine pilimi laikom Kauno pirmoji pilis, kuri 1362 m. po tris savaites trukusios kryžiuočių apgulties buvo sugriauta. Kauno pilis skyrėsi nuo kitų vėliau statytų aptvarinių keturkampių pilių dvigubomis sienomis, du tris kartus mažesniu kiemu, archaiškesne mūrijimo technika. Būdingas aptvarinės keturkampės pilies pavyzdys - Lydos pilis, pastatyta XIV a. pirmame ketvirtyje, Gedimino valdymo metu. Pilis pastatyta ant nedidelės aukštumėlės, dviejų upelių santakoje. Pilis pritaikyta frontaliai gynybai. Kasinėjant rasta glazūruotų koklių, polichrominių plytelių, o tai liudija, kad čia būta ir gyvenamų patalpų. Originalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų pusapskričių arkelių, kuri juosė rytinės ir šiaurinės sienos parapetus. Kur kas pažangesnė nei Lydos pilis , buvo XIV a. pirmoje pusėje mūryta Krėvos pilis. Nors aplink būta nemažai kalvų, pilis pastatyta lomoje, dviejų nedidelių upelių santakoje. Dalis kiemo ties bokštu paaukštinta ir išgrįsta. Pilis buvo netaisyklingo keturkampio formos ir turėjo du bokštus. Didysis bokštas, mūrytas kartu su sienomis, stovėjo išorinėje aptvaro pusėje ir buvo skirtas flanginei gynybai. Bokšto fasadų apačioje akmens mūras, viršuje plytų apdaras. Bokšto sienas skaidė šaudymo angos, maži langeliai ir dideli gyvenamųjų patalpų smailiaarkiai langai su profiliuotų plytų apvadais. Antrasis bokštas buvo vidiniame aptvaro kampe, greičiausiai irgi buvo keturių aukštų, tačiau mažesnis už pirmąjį. Šiaurinėje sienoje buvę pilies vartai buvo ginami iš flanginio šiaurės vakarų bokšto. Kiti smailėjantys arkiniai vartai buvo vakarinėje sienoje. Aukštų, masyvių, iš lauko akmenų mūrytų aptvaros sienų fasadai viršuje turėjo plytų juostas ir siauras šaudymo angas. Didžiausia iš keturkampių aptvarinių pilių ir geriausiai pritaikyta flanginei gynybai buvo XIV a. pradžioje pastatyta Medininkų pilis. Pilis turėjo keturis bokštus: didįjį ir tris mažesnius. Didžiojo penkiaaukščio bokšto planas beveik kvadratinis, išsikišęs nuo sienos į išorę. Bokšte buvo ne tik gyvenama, bet ir stebimos apylinkės, koordinuojami gynybos veiksmai, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Bokštas dominavo visoje pilies architektūroje. Visose keturiose pilies sienose buvo vartai, kuriuos gynė aptvaro viduje pastatyti du mažesni bokštai. Sienš fasaduose, kelių metrų aukštyje nuo žemės paviršiaus, išmūrytos 1,5 - 2,5 m pločio plytų apdaro juostos. Kitaip negu Krėvos ir Lydos pilyse, Medininkų pilyje juostos tėra tik dviejuose fasaduose - šiauriniame ir rytiniame. Apdaro juosta - originali puošybos priemonė, skaidžiusi didelę sieną, sumūrytą lygiomis riedulių eilėmis. Tai sudarė kompozicinę jungtį su kitais iš plytų mūrytais elementais: perapetu, šaudymo angomis, sienų kampais ir angokraščiais. Pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. Jų formos kuklios, nesudėtingos, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmenimis. XIV a. pirmoje pusėje dauguma Lietuvos mūrinių pilių buvo statomos lygumose; aukštumose ir toliau statydavo medines pilis. XIV a. antroje pusėje ar XV a. pradžioje vietoje kai kurių medinių buvo pastatytos naujos mūro pilys (Vilniaus, Gardino), kitose pilyse medžių ir žemių įtvirtinimus tik pamažu keitė mūriniais bokštais ir sienomis (Naugarduko pilis). Aptvarinės pilys pastatytos ten, kur teritoriją ribojo sudėtingas reljefas arba vandenys (kalvose, pusiasaliuose, salose), buvo daugiakampio plano. Iš jų viena svarbiausių Lietuvoje buvo Vilniaus pilių kompleksas. Šio komplekso fortifikacijai buvo skiriama ypač daug dėmesio. Aukštutinė pilis, vadinama Gedimino pilimi, dunksojo piliakalnyje, primenančiame įstrižai nupjautą kūgį. XIV a. pirmoje pusėje medinės sienos buvo keičiamos mūrinėmis. Aukštutinėje pilyje iš vidaus prie rytinės sienos glaudėsi gotikiniai trijų aukštų pailgo stačiakampio plano rūmai, išmūryti XIV a. Rūmų pirmojo ir antrojo aukšto sąramos segmentinės, o trečiojo aukšto pusapskritimės. Viršutinių aukštų angokraščiai dekoruoti profilinėmis plytomis. Visą antrąjį rūmų aukštą užėmė menė, perdengta kryžminiais skliautais, kuriuos per vidurį turėjo remti stulpai. Rūmai buvo dengti dvišlaičiu čerpių stogu su laiptuotėm ar trikampiais skydais galuose. Aukštutinė pilis sunyko XVII a. Žemutinė pilis per XIV a. pabaigos kryžiuočių puolimus buvo gerokai apgriauta, vėl atstatyta. Atstatant akmeninė siena bent vietomis buvo puošiama neplačiomis raudonų plytų juostomis. Jų viršuje buvo gynybinės parapetos su šaudymo angomis. Sienoje įvairiai išdėstyta keliolika didesnių ir mažesnių bokštų flanginei gynybai. Bokštai buvo apvalūs, aštuonkampiai ir keturkampiai. Vietoj keturkampio bokšto sumūrytas apvalusis (išlikęs) bokštas. Šiaurės vakarų sienoje buvo pastatytas didelis gotikinis kampinis bokštas su smailėjančiu stogu, dviem plačiomis mūrinėmis aplink einančiomis galerijomis. Žemutinės pilies gynybinės sienos buvo pritaikytos frontaliai gynybai. Vilniaus pilies - krašto gynybos ir valdymo centro didelė teritorija buvo intensyviai užstatyta. Skirtingai negu daugelyje pilių, čia virė gyvenimas ne tik karo , bet ir taikos metu. Gardino pilis iki 1398 m. gaisro turėjo žemės ir medžio įtvirtinimus. Po gaisro kunigaikščio Vytauto iniciatyva ant senųjų pylimų pradėtos mūryti naujos aptvarinės sienos. Pilies planas - netaisyklingas trikampis. Aptvarą gynė penki masyvūs nevienodo didumo bokštai. Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais. Po šiuo bokštu buvo kalėjimo rūsys, o priešais vartus - tiltas per gilų gynybinį griovį. Kad vartų apsauga būtų efektingesnė, greta buvo pastatytas gerokai išsikišęs į išorę apskritas bokštas. Likusieji bokštai buvo kvadratiniai. Kieme prie rytinės sienos šliejosi dviaukštis gyvenamųjų rūmų korpusas. Gotikinė pilis buvo iš esmės pakeista paskutiniais XVI a. dešimtmečiais. Tada ji įgijo renesanso bruožų. Vis dėlto gotikos periodas pilies komplekso istorinėje raidoje buvo pats reikšmingiausias. Naugarduko pilies architektūra formavosi ilgą laiką. XIV a. pabaigoje ant senojo bokšto likučių iškilo naujas penkiaaukštis vartų bokštas, kurio formos ir statybos technika būdingos gotikos architektūrai. Rytinėje kalno papėdėje XV a. pradžioje buvo sumūrytas kvadratinis šulinio bokštas. XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje pastatytas galingas, apačioje kvadratinis, viršuje aštuoniakampis bokštas. Tada paskutinė šiaurinėje pusėje buvusi medinė aptvaros dalis pakeista mūrine siena, kuri vientisu žiedu apjuosė pilies teritoriją. Kauno , Vilniaus, Gardino ir Naugarduko pilys ir po gotikinės rekonstrukcijos išliko senosios apimties, išlaikė plano kontūrus, bet įgijo naujų fortifikacijos įrenginių: sienas, flanginius bokštus. Kitokia Trakų pilies statybos raida. Iš buvusios nedidelės Pusiasalio pilaitės, gotikos laikotarpiu buvo suformuota visiškai naujo plano ir tūrio pilis. Dėl išimtinės padėties (svarbus prekybos kelių mazgas) pusiasalio teritorijos dalyje galėjo jau XIII a. stovėti medinė pilis. Galimas daiktas, kad kurį laiką egzistavo mišrios konstrukcijos pilis. Todėl medinės pilies statybos metu susiformavusio plano schema vėliau iš esmės nepakito. XIV a. pirmoje pusėje atsitverta nuo sausumos iš pietvakarių, sumūrijus čia buvusio šlaito pakraščiu gynybinę sieną be bokštų. XIV a. antroje pusėje pradėti pilies gynybinės sistemos tobulinimo darbai. Šiame statybos periode gausiai naudota plytų pleištų akmens mūro eilėms išlyginti. Nors plytų mūras daugiausia gotikinis, tačiau vietomis aiškios rišimo sistemos nėra. Sustiprėjus didžiojo kunigaikščio valdžiai, XV a. pradžioje pradėta statyti grupė gyvenamųjų pastatų Aukų kalne. Šio komplekso atskirų dalių - aptvarinių sienų, spėjamo bokšto ir rūmų išdėstymo schema primena gotikines pilis: Gardino, Vilniaus aukštutinę. Naujos politinės XV a. vidurio sąlygos nebuvo palankios piliai plėsti ar rekonstruoti, ji palengva buvo apleista ir 1655 m. sugriauta. Trakų salos pilis statyta XIV a. - XV a. pradžioje. Nors dabar pilis stovi vienoje iš Galvės ežero salų, tačiau natūros tyrimai rodo, kad prieš pradedant statybą čia buvo trys nedidelės salelės ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Sudėtingos geologinės sąlygos lėmė pilies plano struktūrą. Pirmame etape, galbūt XIV a. pirmoje pusėje, statyta didžiausioje šiaurinėje saloje. Pilį tada sudarė vienas arba du papiliai ir pusiau uždaro plano rezidenciniai rūmai. Antrasis - gotikinės statybos laikotarpis prasidėjo XV a. pabaigoje. Tuo metu pastatyti rezidenciniai rūmai su vidaus kiemu ir danžonu, juos supančios gynybinės sienos, supilta terasa, kurios pietiniame kampe iškastas šulinys. Trečiame statybos etape (XV a. pradžioje) suformuotas papilys. Jis apsuptas gynybine siena su bokštais. Pagrindinė Salos pilies mūro medžiaga - įvairaus didumo lauko akmenys. Akmens mūro paviršius beveik visur išlygintas skiediniu. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai, patalpų vidus apdailinti plytomis. Plytų rišimas gotikinis (keičiasi viena ilginė su viena rišamąja plyta). Pasitaiko perdengtų tamsios spalvos plytų, įmūrytų galais ir šonais. Kazematuose akmenų eilės išlygintos plytų intarpais, sudarančiais kai kuriose vietose ištisas eiles. Salos pilies rūmai buvo statomi gana ilgai. Statant keitėsi konstrukcijos, technika ir medžiagos. Tačiau tai iš esmės gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys, kurio išorės architektūrai būdingas paprastumas, kiemo fasadams ir interjerui - puošnumas. Salos pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos. Pilies pastatai - didingas architektūros ansamblis - yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras. III. Vytautas Didysis ir XIV - XVI amžių pilių architektūra Plačiu mastu gotiškąją Vakarų Europos meno kultūrą Lietuvoje įvedė Vytautas Didysis. Gerai susipažinęs su gotiška Vokiečių ordino architektūra, Vytautas kvietėsi iš ten mūrininkų savo gausioms statyboms. Tačiau Vytauto Didžiojo gotika nėra paprastas Vakarų sekimas, bet rodo savarankišką įvairių užsieninių, savo metui modernių, statybinių idėjų atranką, suderinant jas su vietinėmis tradicijomis ir reikalavimais. Senovės aukštumų pilys Vytato buvo atstatytos gotiškų formų su aukštais bokštais ir sienomis, remiamomis kontraforsų, bet prisitaikant prie nereguliaraus žiedinio plano ir paliekant pilies viduje plotą mediniams pastatams. Tokio plano tipo buvo Vytauto pilis Gardine (1398 m.) ir apie 1420 m. atstatyta Gedimino pilis Vilniuje. Vytautas buvo vienas iš didžiųjų pilių statytojų istorijoje. Esant skirtingoms aplinkybėms, jis statė vis kitokio tipo pilis. Kovų srityse jis greitosiomis statė mažas tvirtoves iš medžio, plūktos žemės ir lauko akmenų, svarbesniuose atramos punktuose ir kraštų centruose - mūro pilis; lygumose ir prie vandenų jis įvedė kastelio ir vandenų pilies tipus. Vytauto epocha turėjo lemiamos reikšmės Lietuvos pilių architektūrai XV, XVI ir net XVII amžiuose. Vytauto išvystytas kastelis ir vandeniu užleistos pilys plačiai paplito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Jų rūsčios monumentalios formos yra įspūdingoje harmonijoje su kraštovaizdžiu. XVI a. vandens pilių tradiciją tęsė Goštautų Geranainių ir Iliničių Myriaus pilys. Daug pilių per vėlesnius karus sugriauta. Lietuviškojo kastelio - pilies pasisekimas priklausė nuo jos prisitaikymo šaudomųjų ginklų išsivystymui, kuris pareikalavo kitos taktikos, nes dominavimas aukštumose prarado savo reikšmę. Apsaugai nuo patrankų šūvių iškilo reikalas priešą nuo pilies atitolinti užtvindinimu ir storesnėmis ginamosiomis sienomis. Spėjama, kad vytautinė pilis sukėlė perversmą ir maskvinės Rusijos pilių statyboje. 1492 m. statyta Ivangorodo pilis ties Narva savo ketvirtainiu reguliariu planu - pirmoji to tipo pilis Rusijoje ir davusi pavyzdį eilei kitų pilių. Iš kampo išstojantys cilindriniai bokšteliai su šaudomosiomis angomis Lietuvoje ilgai buvo naudojami bajorų pilaičių, rūmų ir dvarelių, pvz. Siesikai, Gaiteniškės (Lydos apskr.), o taip pat vienuolynų ir net bažnyčių gynybai iki XVII a. vidurio ir tapo vienu iš būtiniausių senosios Lietuvos architektūros bruožų. IV. Gotikos stilius įgauna renesanso bruožų. Viduriniams amžiams pereinant į naujuosius, Vakarų Europos mene įvyko perversmas. Tačiau ne iš karto gotiką pakeitė naujas renesanso stilius. Pasikeitimas įvyko keliomis srovėmis ir palaipsniui, joms einant paraleliškai ir veikiant tarpusavy. Todėl meno vystymasis XVI a. visoje Europoje, neišskiriant Lietuvos, sudaro komplikuotą vaizdą. Visoms šio laikotarpio srovėms bendras naujas meno supratimas, kuris nustojo būti vien religijos ir luominės tradicijos apspręstu valios aktu, bet vis labiau tapo laisvos estetinės pažiūros objektu. Visose meno šakose stiprėjo tapybinių ir dekoratyvinių savybių ieškojimas. Renesanso architektūra Lietuvoje pradėjo plisti XVI a. pradžioje. Jai priešinosi katalikų bažnyčia, todėl iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Ankstyvuosiuose pastatuose gotikos konstrukcijos derinamos su renesanso dekoru; vėliau pereinama prie renesanso stiliaus konstrukcijų ir architektūros formų, proporcijų, masių pusiausvyros. Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau - ir sienos. Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai su liunetėmis ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Pastatų kompozicijai būdinga griežta simetrija, racionali, aiški plano ir erdvės struktūra, saikingos dekoratyvinės formos. 1. Bastioninės pilys. Ne tik nauji Vilniaus, Klaipėdos, Kauno , Biržų ir kitų miestų gynybiniai įrengimai , bet ir senosios mūrinės bei strateginiu atžvilgiu svarbiose vietose XVI a. pastatytos bastioninės pilys turėjo ginti kraštą nuo netikėtų antpuolių. Pilys kartu buvo ir didikų rezidencijos. Bastioninės pilys buvo statomos pagal tikslius trigonometrinius skaičiavimus ir specialiai sukurtas taisykles. Vakarų Europoje, pirmiausia Italijoje, renesanso meto pilių gynybinėje sistemoje buvo atsisakyta storų mūro sienų. Vietoj jų pradėta pilti aukštus pylimus - kurtinas, o vietoj kampinių mūrinių bokštų rengti žemių bastionus, trikampiais masyvais išsikišusius iš kvadratinės arba penkiakampės pilies. Tačiau pasitaikė bastioninių pilių su šešiakampiais, septyniakampiais ir daugelio kampų įtvirtinimais. Aukšti pylimai - kurtinos, gilūs perkasai (dažniausiai sausi ar su trupučiu vandens), kampiniai bastionai patikimai gynė pilies kieme buvusius rezidencinius rūmų ir kitus pastatus. Kai kurias bastionines pilis kartais dar juosdavo žvaigždiniai pylimai. Praktika parodė, kad ginti nuo patrankų sviedinių net ir labai storas mūro sienas darėsi vis sunkiau, o sugriautas sienas atstatyti buvo sudėtinga, reikėjo sugaišti daug laiko. Tuo tarpu pataisyti apgriautą bastioninės pilies žemės pylimą buvo galima greičiau ir paprasčiau. Kampiniai bastionai, kuriuose sumūrydavo dviejų trijų aukštų kazematus su šaudymo angomis, tiko ir amunicijai laikyti, ir flanginei gynybai. Pylimai ir gilaus perkaso abu šlaitai būdavo apmūryti akmenų ir plytų kiautu. Iš pradžių šių pilių bastionai buvo nedideli, bet nuo XVI a. vidurio pradėta juos gerokai didinti, daugiau iškišti į priekį, o tarp jų esančias kurtinas trumpinti. Tokius struktūrinius pakitimus diktavo gynybos praktika: pasirodė, kad lengviau buvo išardomos kurtinos negu smailėjančių masyvių bastionų kiautai. Vakarų Europoje bastioninės pilys pradėtos statyti nuo XV a. antrosios pusės, Lietuvoje - nuo XVI a. antrosios pusės. XVI a. pradžioje prasidėję Pezekopo totorių antpuoliai vertė organizuoti gynybą valstybės pietryčių zonoje. Vilniaus vaivados V.Goštauto iniciatyva pagal architekto J. Mišelio projektą 1519 - 1529 m. pastatytoje Geranainių pilyje dar buvo taikyta tradicinė, mažai modifikuota gynybinė sistema: keturkampė pilis, apsupta pylimu, supiltu tarp dviejų vandens perkasų. Ant pylimo sumūrytos sienos su išsikišusiais kampuose masyviais bokštais. Kvadratiniame kieme prie gynybinės sienos su kampiniais bokštais buvo prišlieti dviaukščiai rezidenciniai rūmai. Pilies langai buvo su mažo reljefo tinkuotais apvadais. Geranainių pilyje renesanso bruožai dar nežymūs, pastebimos tik pastangos racionalesnės gynybos poreikiams pertvarkyti regionines aptvarinių pilių statybos tradicijas: pylimas su siena, du perkasai, iškišti kampiniai bokštai. Tai jau asocijuojasi su bastioninių pilių struktūra. Klaipėdos pilis, perstatyta XVI a. antroje pusėje - pirmoji bastioninė pilis Rytų Pabaltijyje. Nors Kalipėda tuo metu priklausė Prūsijai, tačiau Lietuva, gresiant Švedijos feodalų agresijai, buvo labai suinteresuota šios pilies tvirtumu ir gynybinės sistemos patikimumu. Pilis 1529 - 1559 m. buvo rekonstruota. Pritrūkus statybinių medžiagų, buvo nugriauta viena mūrinė bažnyčia ir jos akmenys bei plytos naudotos pilies statybai. Keturkampiai bokštai buvo pakeisti apvaliais, o aukšti ir siauri smailiaarkiai gotikiniai langai - stačiakampiais. Perstačius pilies korpusus, 1559 m. pagal prancūzo Klaudijaus Dzonotijaus projektą buvo padaryti išoriniai įtvirtinimai. Sekant italų renesansinių pilių fortifikacine sistema, buvo pastatyti trys dideli kampiniai bastionai ir šalia pagrindinių vartų - vienas mažesnis. Pilių rekonstrukcija užsitęsė ilgai ir neaišku, kada buvo baigta. 1598 m. Klaipėdos plane pilis jau parodyta bastioninė. Pilis buvo rekonstruota pagal naujosios technikos reikmes. Ją supo platus perkasas, per kurį į pietvakarių kampe buvusius vartus vedė medinis tiltas. Pilies išorines sienas supo žemės pylimas. Bastionuose įrengta po tris frontalias ir dvi flangines šaudymo angas, o pačiose sienose tarp bastionų - po 5 apvalias angas patrankoms. Kvadratinio kiemo viduryje stovėjo pastatas su penkiais apskritais bokštais kampuose. To meto Klaipėdos pilies architektūrai būdinga gotikos ir renesanso formų sintezė. Biržų pilis turėjo būti viena didžiausių bastioninio tipo pilių ne tik Lietuvoje, bet ir šiaurės rytų Europoje. Ją statant atlikti didžiuliai teritorijos paruošimo ir pertvarkymo darbai, žemės įtvirtinimai. Ši pilis pastatyta 1586 - 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva italų bastioninių pilių pavyzdžiu. Pilis užėmė net 9 ha. Jos stačiakampį kiemą juosė aukštutinis pylimas su bastionų aikštelėmis kampuose, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas, kurie drauge su dirbtiniu ežeru kūrė gražų landšaftą. Kai kurie pylimo ir griovio šlaitai iš lauko pusės buvo apmūryti akmenimis ir plytomis. Išsikišusi mūro kiauto viršutinė dalis saugojo gynėjus nuo kulkų. Siauriausiose bastionų vietose išmūryti dviejų ir trijų aukštų kazematai su langais bei šaudymo angomis. Svarbus gynybinis įrenginys ir architektūrinis akcentas - dviaukštis mūrinis vartų bokštas, dengtas keturšlaičiu stogu su smaile, stovėjo palei rytinį pylimą. 3 m pločio kombinuota vartų įvažiuojamoji anga paįvairinta dolomito staktomis. Į vartus vedė medinis tiltas per 30 m pločio gynybinį griovį. Biržų pilis - aukšto inžinerinio lygio ir savitos architektūros statinys. Su ja galėtų lygintis nebent Radvilos Našlaitėlio Nesvyžiaus pilis, statyta italo Džovanio Marijos Bernardonio (XVI a. antroji pusė). 2. Rezidentinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui - rezidavimui ir gynybai. Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartilerinei gynybai. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilies aplinką. Nuo XVI a. vidurio kuriami sodai - parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Gynybines rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; kitos - atviro tipo, tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Viena anksčiausių ir žymiausių pirmosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis - Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinių sienų buvo įvairios paskirties ir tūrių ne vieno meto pastatų kompleksas. Kintant socialinėms sąlygoms, XV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Aleksandras pradėjo tvarkyti apleistą pilį ir rūmus pagal vėlyvosios gotikos stilių, o Žygimantas Senasis baigė ją perstatyti jau pagal renesanso stilių. Pilies rytinėje dalyje, netoli Vilnios ir Neries santakos, XVI a. pradžioje pastatytas renesanso stiliaus trijų korpusų su keturkampiu kiemu arsenalas. Po 1530 m. gaisro italas Bernardas Zanobis de Džanotis pagal renesanso stilių atnaujino Vilniaus katedrą. Vienas Žemutinės pilies bokštas, stovintis priešais katedros pagrindinį fasadą, pritaikytas varpinei. Jaukumo ir grožio piliai teikė į pietryčius nuo rūmų nusitęsiantis pilies sodas su trimis tvenkiniais. 1610 m. didelis gaisras sunaikino pilį. Antrosios grupės rezidencinės pilys pradėtos statyti XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje. Jose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdinu landšaftu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. Prie tokių pilių priskirtina buvusi Ažygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviaisiais žuvų tvenkiniais. Nemuno žemupyje tebestovinčias (kiek perdirbtos) pilis statėsi feodalai, pralobę iš miško prekybos. Iškilusios ant gražių Nemuno krantų, jos raiškiai įsijungia į kraštovaizdį, ypač kampinių bokštų tūriai. Vienas iš pirmųjų tokių statinių panemunėje yra Raudonės pilis (Jurbarko raj.), priklausiusi turtingam feodalui, LDK Pajūrio tijūnui Krišpinui Kinšenšteinui. Pilis pastatyta XVI a. paskutiniais dešimtmečiais. Iš pradžių ji tebuvo dviejų korpusų: pietinio - dviaukščio gyvenamojo ir šiaurinio - triaukščio ūkinio. Iš rytų ir vakarų juos jungė gynybinės mūro sienos su šaudymo angomis. Uždaro kiemo sienos skaidė durų, langų bei nišų smailiaarkių ir segmentinių sąramų angos. Kiemas jungė visas patalpas, iš jo buvo įėjimas į abu korpusus. Jis kėlė ramybės bei intymumo jausmą. Į kiemą buvo patenkama pro dviaukščius vartus vakarinėje sienoje. Virš korpusų kilo trys išsikišę cilindriniai kūginiais stogais bokštai. Raudonų plytų pilies sienos ir čerpių stogas sudarė kontrastą su aplinkine gamta. Rezidencinių pilių įtvirtinimai buvo nesudėtingi, daugiau tinkami gintis išplitus feodalų tarpusavio kovoms arba dažnėjant valstiečių bruzdėjimams ir sukilimams. Dauguma gynybinių įrenginių rezidencinėse pilyse ir rūmuose turėjo manieristinį, imitacinį pobūdį. XVI a. sparčiai didėjo žemės ūkio produktų, ypač grūdų, miško medžiagų ir gaminių paklausa Vakarų Europos šalių rinkoje. Kirsdami miškus smulkieji periferijos feodalai labai pralobo ir ėmė statydintis didingas renesanso stiliaus pilis, turėjusias kai kurių asociacijų su krašto strateginės reikšmės pilimis. Rezidencinės pilys paprastai buvo statomos kartu su įvairios paskirties pagalbiniais ūkiniais ir gamybiniais trobesiais. Sodyboms buvo parenkamos gražios vietos prie ežerų, upių klonių, todėl pastatų ansambliai darniai įsiterpė į aplinką, buvo apsupti miškų, sodų, parkų. Kraštovaizdyje jie išsiskyrė monumentaliais tūriais, siluetais. Sodybos kompozicijoje dominavo pilis. Rezidencines pilis periferijoje statydinosi ne tik pralobę smulkieji feodalai, stengdamiesi architektūros didingumu rodyti savo turtingumą, bet ir krašto didikai: Oginskiai Kuonyje, Krošinskiai Rokiškyje ir kt. Tačiau šių pilių ir rūmų neišliko. XVI a. pabaigoje, blėstant humanizmui ir veikiant reformacijai, tolstama nuo renesanso harmonijos, ieškoma naujų, laisvesnių išraiškos formų. Į renesansą ėmė įsipinti manierizmų elementų, jie stiprėjo ir XVII a. viduryje priartėjo prie baroko. Šio laikotarpio pastatuose atsisakoma kompozicijos tektoniškumo, dekoro dėsningumo, ieškoma dirbtinio efektingumo. V. Pabaiga Referate nagrinėta XIV - XVI amžių Lietuvos pilių architektūros tema svarbi tuo, kad atskleidžia Lietuvos, kaip valstybės, ekonominių bei kultūrinių ryšių stiprėjimą su Vakarų Europa. Iki to laiko pagoniškoji Lietuva bendravo Rytuose su krikščioniškomis rusų kunigaikštijomis, priklausiusiomis Kijevo valstybei kur klestėjo graikiškų pagrindų menas, atėjęs iš Bizantijos (Bizantiškasis stilius). Tačiau, Lietuvos kunigaikščiams plečiant ryšius su Vakarais, Bizantijos kultūros įtaka silpnėjo. Priėmus Romos krikščionybę Lietuvoje, XV a. bizantiškoji architektūra čia negalėjo vystytis. Nagrinėjamame laikotarpyje Lietuvos pilių architektūra įgijo nemažai specifinių bruožų, ryškių statybos technikoje ir pastatų konstrukcijose, erdvių ir plano struktūroje, fasadų kompozicijoje ir formose. Tuo tarpu vėlesnio meno (renesansinio , barokinio) propaguotojai jau nėjo į kompromisą su vietine tradicija ir iš esmės Lietuvos architektūra įgijo itališkąjį veidą, įsigali stebinantys teatrališki efektai. Nors XV - XVI a. Lietuvos architektūroje jau klestėjo gotikos stilius, tačiau dėl glaudžių politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių pilių statyboje pastebimas rusiškasis santūrumas, fasadų plokštumas, tektoniškumas. Renesanso menas Lietuvą pasiekė XVI a. pradžioje. Šiame laikotarpyje turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius pastatus. Atsirado naujos paskirties privačios pilys - rezidavimui ir gynybai. Rezidencinėse pilyse pastatai turi įvairiopą meninę išraišką, juose daugiau gynybinių įrenginių imitacijos. Šių pilių architektūroje nemažai manierizmo bruožų, plitusių arba tiesiogiai iš Nyderlandų, arba per Lenkiją. Pilyse kaupiamos įvairios kolekcijos (vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, meniškų ginklų), komplektuojamos bibliotekos. Tokiu būdu, nuo gynybinės paskirties pastatų statybos palaipsniui prieinama prie gyvenamųjų rūmų statybos.
Istorija  Referatai   (31,68 kB)
XVII a. Pradžioje Lietuvoje pastatyta nemažai pereinamojo iš gotikos į renesansą stiliaus pastatų. Kaune jis klestėjo iki XVII a. vid. Vilniuje pirmuosius šio stiliaus daigus pasėjo italų architektai, tuo tarpu Kaunas glaudesnius ryšius palaikė su Šiaurės Vokietijos, Nyderlandų, Lenkijos miestais. Dėl to Kauno renesanso architektūra labiau manieristinė negu Vilniaus. XVII a. pastatų stogų konstrukcijos buvo medinės, dengti jie stiegėmis arba malksnomis. Kauno renesanso architektūra labai persipynusi su gotika. Tai būdinga tiek statybinėms medžiagoms, konstrukcijoms, tiek ir fasadų formoms. Ypač puošnūs frontonai.Frontonų kontūrą pagyvina nesudėtingos voliutos, kurių viršūnė-pusapskritė arba tiesi.Apie miestiečių namų interjerus galima spręsti tik iš pavienių išlikusių detalių.jie buvo lakoniški ir funkcionalūs, tinkuotomis sienomis, kurias kaip ir gotikoje skaidė įvairios nišos.Vilniuje renesanso architektūros stilius gyvavo neilgai.tačiau jį atspindi Žemutinė pilis, Aušros vartai, Šv.Mykolo bažnyčia, kai kurie universiteto kiemai, buvęs alumnatas. XVII a. pirmoje pusėje daug Lietuvos miestų ir miestelių, gavusių savivaldos teises, stengėsi statytis renesansinio stiliaus rotušes.Kaip ir gotikinės, jos statytos turgaus aikštėse, o jei aikštė nedidelė tai ir pakraštyje.Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos XVII a. pr. Jose kitaip interpretuojamos renesansinės formos.Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos.Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo-įsigalėjo aukšti fontanai su voliutų kontūrais ir dekoratyviniais obeliskais.Įvairūs puošnūs apvadai ir orderių apvadai ir orderių elementai būdingi portalams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupę, išlikusią iki šiol.Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai-mokyklos, rūmai, miestiečių namai.Paskirtimi ir meninėmis formomis daug įvairesnė yra renesansinė vaizduojamoji ir taikomoji dailė.Medalių kūryba-svarbi renesanso kultūros dalis-XVII a. ėmė eiti iš mados.XVII a. uždarius Vilniaus ir kitas monetų kalyklas, ji netrukus užgeso. XVII a. atsirado erdvė, plastika, realistinės dailės pradai.Portretas vystėsi veikiamas progresyvių renesanso dailės tradicijų.XVII a. viduryje ir XVIII a. pirmoje pusėje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, pradeda plisti reprezentacinis portretas su pretenzijomis į pompastiškumą, efektą, perdėtą puošnumą.Šis stilius buvo giliai įleidęs šaknis į rūmų ir bažnyčių interjerus.Patosas ryškus ir žanrinėje to meto Lietuvos tapyboje. XVIII a. Vilniuje gyveno ir dirbo dailininkas Simonas Čechavičius.Nors jo religinio turinio paveiksluose daug to meto tapybai būdingo eklektiškumo ir sentimentalumo iš esmės tai buvo labai jautrus tapytojas, geriausiuose savo darbuose sugebėjęs išvengti pompastiškumo ir kūrybos paviršutiniškumo.Jo paveikslai gražūs savo paprastumu, švelnia tapyba, psichologiškumu. XVIII a. pabaigoje didelis visuomenės domėjimasis daile ir dinamiškas, nors ne visados nuoseklus, pačios dailės augimas sudarė rimtas prielaidas atsirasti savajai dailės mokyklai su savo mokymo institucija, t.y. aukštąja dailės mokykla. Renesanso architektūros stilius Lietuvoje gyvavo neilgai.Atsigavusi katalikų bažnyčia skubėjo savo įtaką stiprinti ir menu..Tuo metu Europoje jau klestėjo barokas, tiesias renesanso linijas ir ramias plokštumas pakeitęs plastika, dinamika ir puošnumu.Stambiems Lietuvos feodalams šis prabangus stilius taipogi imponavo, tad Vilniuje buvo karštligiškai statomi nauji kulto pastatai, perstatinėjami senieji.Ir tai truko maždaug pusantro šimtmečio.Dekoratyvūs fasadai, kupolai, bokštai, varpinės savo banguotomis linijomis, šviesos žaismu gana darniai įsiliejo į kalvotą Vilniaus apylinkių ritmą, sukūrė naują miesto siluetą, nuotaiką. Nors XVIII a. Lietuvą niokojo beprasmiški Žečpospolitos karai su Švedija ir Rusija, nyko krašto ūkis, nors aplink siautė badas ir maras, Sapiegos, Sluškos, Pacai ir kiti feodalai statėsi puošnius rūmus, bažnyčias mauzoliejus, koketuodami su dievais kalambūrų eilutėmis ant frontonų. Barokas į Lietuvą atėjo iš Romos, čia įgydamas savitų bruožų.Jis kuklesnis ir grakštesnių proporcijų, tarsi vis dar simpatizuotų gotikai.Ryškiai išsiskiria dvi ar net trys baroko fazės.Pirmajai, ankstyvajai, atstovauja gana masyvius kupolus turį pastatai-šv.Kazimiero, Domininkonų, Vizitiečių, Trinitorių, šv. Petro ir Povilo bažnyčios, o antrajai, vėlyvajai, neturinčios kupolų, užtat pasipuošusios dviem bokštais-šv.Kotrynos, Augustinų, šv. Rapolo, šv. Jokūbo, Misionierių bažnyčios, šv. Dvasios cerkvė.Šių grakščių bokštų sąšauka Neries slėnyje Vilniaus baroką daro labai savitą. Vilniaus perlu laikoma šv.Petro ir Povilo bažnyčia, kurią pagal didiko M.Paco užsakymą XVII a. antrojoje pusėje suprojektavo ir pastatė J.Zaoras.Nors pastato išorė taipogi patraukli, tačiau jo architektūrinę vertę lemia vidus, kurį dekoravo vilniškiai meistrai.Talentingi menininkai tarsi pamiršo, kad puošia kulto pastatą.Jo frizuose šventųjų akivaizdoje bučiuojasi amūrai, iš koplyčios skliauto žvelgia renesansinė kūdikį maitinanti motina, į puošnius ornamentus įpinamos paprasčiausios laukų gėlės ir miestietės krepšys.Vienur kitur suskamba netgi socialinės nelygybės tema.Apie du tūkstančiai skulptūrų, vienaip ar kitaip vaizduojančių žmones, tarsi giedodamos himną žmogaus kūrybinėms galioms, žvalia karusele sukasi aplink grakštų kupolą. Baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas.Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.Lietuvoje baroko dailė pasižymi saikingumu, turi daug realistinių ir liaudiškų bruožų. Kaune baroko architektūros plėtra prasidėjo XVII a. Pirmoje pusėje.Žymiausi Kauno baroko statiniai yra Pažaislio vienuolynas, Karmelitų ir Domininkonų bažnyčia, Švenčiausios Trejybės bažnyčia. Klasicizmo architektūra Kaune plito XVIII a. paskutiniame ketvirtyje.Lietuvos, taigi ir Kauno, klasicizmo architektūra skirstoma į ankstyvąjį ir brandųjį bei vėlyvąjį laikotarpius.Šalia įmantrių, plastiškų vėlyvojo baroko formų pasirodo naujojo stiliaus bruožų: griežtesnis ir tikslesnis orderis, plokščio portiko imitacija, prieangio kolonos. Pavasarinė naujos krypties kregždė-universiteto astronomijos observatorijos priestatas.Stačiakampis statinys su dviem cilindriniais bokštais, masyvus karnizas, langų išpjovos, dekoratyvaus frizo juosta iš metopų su Zodiako ženklais ir triglifų jau kalba ramia, logiška klasicizmo kalba.Tolimesnis žodis priklausė baudžiauninkų kilmės lietuvių architektui L.Stuokai-Gucevičiui.Su didele kūrybine energija jis ėmėsi M.Knakfuso pradėto Verkių ansamblio statybos.Kitas L.Stuokos-Gucevičiaus kūrinys-perstatyta miesto Rotušė.Jos šešių kolonų portike viešpatauja proporcijų harmonija, taurumas.Tačiau ryškiausią paminklą sau L.Stuoka-Gucevičius sukūrė pačiame Vilniaus centre, perstatydamas audros sužalotą Katedrą. Tapyboje klasicizmo laikotarpiu labiausiai plito kompozicijos pagrįstos antikinės istorijos herojiniais siužetais ir ugdančios pilietinius visuomenės jausmus.Klasicistų kompozicijos pasižymi lakoniškumu, aiškumu.Kompoziciniai paveikslo elementai pajungti vienai minčiai.Klasicistų kūriniams būdingas ryškaus kontūro piešinys, pabrėžiantis daikto formą.Šešėliai naudojami tik modeliavimui.Dailėje buvo propaguojamas natūralus nuogo žmogaus kūno grožis.Dailininkai dažnai tapė figūras su laisvais antikiniais drabužiais, teikiančiais galimybę pabrėžti kūno formas ir judesius. Pirmasis tapybos katedros vedėjas ir profesorius, žymiausias klasicistinės tapybos atstovas Lietuvoje-P.Smuglevičius. Nuo VII a. pradžios ėmė plisti vario raižiniai.Be medžio raižinių, knygos buvo puošiamos ir lietu iš metalo spaustuviniu ornamentu.Puošnesnių leidinių tituliniai lapai buvo puošiami triumfo arkos motyvu.Imama iliustruoti ir kai ką iš mokslo veikalų.Pasirodo satyrinių iliustracijų, taip pat Vilniaus leidiniuose buvo ir valstybės veikėjų portretų.XVII a. pirmojoje pusėje, didėjant grafikos pareikalavimui ir plintant vario raižybai, atsirado ir lakštinė grafika.Techniškai nesuderinti su knygų spauda vario raižiniai buvo dedami į jas kaip įklijos.Didėjant tokių kūrinių formatui, vis dažniau pradėta atskirai leisti portretų, mažų ir didesnių religinių paveikslų, miestų bei pilių architektūrinių vaizdų, heraldinių bei satyrinių kompozicijų, kortų. Kai kurie dekoratyvūs daiktai buvo liejami iš alavo.Būdingiausi alaviniai pasidabruoti karstai, puošti skulptūrinėmis detalėmis, kuriuos teikė dramatinės įtampos. Dekoratyviniai kalvystės ir šaltkalvystės dirbiniai (grotelės, užraktai, vėjarodės, žvakidės) atspindi pirmiausia rūpinimąsi daikto konstrukcija; ji lėmė ir saikingą, logišką dekoravimą. XVII a. pr. išeiginiams drabužiams turėjo įtakos Vakarų Europos mados.Meninį kostiumų pobūdį lėmė ne tik siluetas, bet ir spalvų deriniai, storų, plonų audinių bei jų drapiravimo kontrastai, perkirpimai, išpūtimai, apsiuvimai, siuvinėjimas.Pagrindiniai vyriškos aprangos elementai buvo drobinė palaidinė, siaura liemenė su pritvirtintomis rankovėmis, trumpos kelnės ir siauros pėdkelnės.Viršutiniai drabužiai buvo įvairūs.Lietuvoje svarbiausias vyrų didikų drabužis buvo sajanas.Juo vilkėjo civiliai ir kariai.Smulkieji feodalai, miestiečiai ir valstiečiai vietoj trumpikės vilkėjo iki kelių iš priekio atvirą, tik per krūtinę užsegamą žiponą juosiamą diržu.Kariai pėstininkai dėvėjo kailinę kepurę, ilgą skeltą žiponą su kitos spalvos apvadais. Ant jo vilkėjo trumpomis rankovėmis beveik iki kelių žiedinius šarvus. Rankraštinės ir pirmosios spausdintos knygos buvo labai puošniai įrištos. Įrišimas rodė savininko turtingumą, knygos vertingumą.Seniausi viršeliai buvo daromi iš ąžuolinių lentų, aptrauktų oda.
Istorija  Konspektai   (8,3 kB)
Lietuvos pilys
2010-06-03
Sričių kunigaikščiams priklaususiuose piliakalniuose aikštelių plotai buvo panašūs į žemdirbių bendruomenių piliakalnių slėptuvių, bet ant jų jau nuolat gyveno kunigaikščiai, jų parankiniai ir kariai. Šalia piliakalnių šliejosi ne tik žemdirbių, bet ir amatininkų gyvenvietės. Skaidantis bendruomenėms į klases, klostėsi feodaliniai santykiai, o susidarius teritoriniams junginiams, pradėjo vienodėti atskirų Lietuvos sričių materialinė ir dvasinė kultūra, t.y. pradėjo formuotis lietuvių tautybė. Nedidelių teritorinių vienetų - žemių jungimosi procesas spartino feodalinės valstybės konsolidaciją. XIII a. antrame ketvirtyje atskirus teritorinius vienetus suvienijo Mindaugas (1236 - 1263). Nuo XIII a. pradžios prasidėjo vokiškųjų ordinų - Kalavijuočių (įsikūrė 1202 m. Livonijoje) ir Kryžiuočių (įsikūrė 1230 m. Prūsijoje) agresija į baltų žemes. Kovai su ordinais reikėjo organizuoti vientisą gynybą visoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Tik vieninga valstybė galėjo veiksmingai tvarkyti bendruosius krašto gynybos reikalus. Itin sparčiai ir įvairiose vietose pradėta statyti pilis, pavaldžias ne vien teritorinių vienetų - žemių vadams, bet ir centrinei valdžiai - didžiajam kunigaikščiui. Centrinės valdžios iniciatyva ir gyventojų pastangomis pilys buvo statomos ant piliakalnių, kurie buvo patogiose vietose gintis ir vadams bei kariams gyventi. Pagal svarbą ir vietą krašto teritorijoje pilys skyrėsi gynybiniais įrenginiais, įtvirtinimų pobūdžiu, plotu ir tūriu bei strategine koordinacija. Lietuvių statydintos pilys paplito ypač tada, kai po mongolų ir totorių antplūdžio nemaži Rusios žemės plotai įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Prijungtos žemės ir gyventojai sustiprino Lietuvos valstybę, padėjo formuotis jos valdymo institucijoms. Prie Baltijos jūros įsikūrusių Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų nuolatiniai antpuoliai vertė krašto gynybą koordinuoti su kitų giminingų Pabaltijo tautų (prūsų, jotvingių, latvių) ir rusų šiaurinių kunigaikštysčių (Novgorodo, Pskovo, Polocko) karinėmis jėgomis. Lietuvoje buvo organizuota sutelkta gynyba nuo Baltijos jūros ir Žemaitijos vidurio iki Lietuvos rytinių aukštumų ir pietinių pakraščių. Susidarė du pagrindiniai gynybos arealai - Žemaitijos ir krašto vidurio arealas. Krašto vidurio areale buvo gerai fortifikuotų medinių pilių (Kernavė, Merkinė ir kt.), pastatytos pirmosios mūrinės pilys (Kauno, Vilniaus, Trakų), kūrėsi svarbiausi politiniai, kariniai, ekonominiai ir administraciniai židiniai. II. Gynybinės pilys. 1. Medinės pilys. Medinės pilys turėjo įvairių gynybinių įrenginių. Ant piliakalnių statytų aptvarinių pilių planas priklausė nuo aikštelių formos ir ploto. Aptvaromis apsuptos aikštelės buvo laisvai užstatytos namais ir ūkiniais trobesiais. Pastatai paprastai šliejosi prie aptvarinių sienų ir sudarė sudėtingus gynybos komponentus. Mažųjų medinių pilių pylimai dažniausiai buvo supilti tik iš žemių, apiplūkti moliu, o didelių ir svarbių pilių pylimai buvo tvirtesnės konstrukcijos - išilgai arba kryžmai suklotų rąstų, apiplūktų žemėmis. Pylimų šlaitai dažnai buvo grįsti akmenimis. Tokios konstrukcijos pylimai buvo pakankamai aukšti ir tvirti. Dažnai pagrindinio pylimo vidinį šlaitą stiprino 0.5 - 0.8 m storio siena, sukrauta iš gulsčių rąstų arba net trijų eilių akmenų siena laikė, kad šlaitas neslinktų į aikštelės pusę. Akmenys sienoje buvo tvirtinami išilginiais rąstais arba moliu. Aikštelėje prie sienos glausdavo ilgą neplatų pastatą, suskirstytą į nedideles patalpas. Pastato sienos būdavo karkasinės pėdinės konstrukcijos iš statmenai poromis sukastų stulpų, tarp kurių lygiai suguldyti rąstai. Pastatai pylimų pakraščiu turėjo ūkinę ir karinę paskirtį. Medinių pilių aikšteles supo tvirtos, aukštos medinės aptvaros. Jų buvo įvairių konstrukcijų ir formų: 1) aštriakuolių; 2)stulpinių, kuriose gulsti rąstai tvirtai suspausti stulpų poromis arba įleisti į šulų išpjovas; 3) rąstinių, padarytų iš kryžmai sunertų kampuose rąstų. Aptvarų būta net po keleta: aukštesnių ir tvirtesnių - aikštelės pakraščiuose, žemesnių ir paprastesnių - šlaitų terasose ir kalnų papėdėse. Labai svarbią reikšmę gynybai ir žvalgybai turėjo aikštelių pakraščiuose, ypač ties posūkiais, pastatyti keturkampiai, rečiau aštuonkampiai bokštai (Bražuolės pilis). Jie galėjo būti panašūs į vėliau statytos rąstinės arba karkasinės konstrukcijos varpines. Cokolius kartais sukraudavo iš akmenų ir sutvirtindavo moliu arba rąstų karkasu (Veliuonos pilis). Bokštai būdavo dengti lentelių stogais. Tiek Lietuvos, tiek vakarinių rusų medinių pilių gynybinių įrenginių kompleksai XIV a. turėjo daug bendrų bruožų (pylimai, medinės aptvaros, perkasų sistemos, pastatų grupavimas aikštelėse ir kt.). Sudėtinė pilių gynybinių įrenginių dalis yra kūlgrindos, aptinkamos vandeninguose slėniuose, sunkiai perbrendamose pelkėtose ir miškingose vietose. Būdingos konstrukcijos kūlgrindų rasta raistuose esančių Padievaičio, Burbiškių ir Medvėgalio (visi Šilalės rajone) piliakalnių papėdėse. Sietuva vadinta kūlgrinda buvo išgrįsta po vandeniu per pelkę, esančią tarp Lūkšto ir Paršo ežerų. Kūlgrindų būta nuo 2.7 iki 4 - 5 m pločio ir iki 500 m ilgio. Grįstų nedideliais lauko akmenimis kūlgrindų pakraščiai paprastai būdavo sutvirtinami įkaltais rąsteliais, išpintais kartimis ir žabais. Tartum gynybos forpostai buvo papiliai. Tai kartu pirmosios didesnės su pilių tarnybomis susijusių žmonių, karių, besiburiančių amatininkų ir pirklių gyvenvietės. Žemdirbių sodybos XIV a. išsidėstė apie pilis didoku spinduliu ir greičiausiai nebuvo įtvirtintos. Pavojų metu žemdirbiai slėpdavosi pilyse, papiliuose arba miškuose, klampių pelkių apsuptose sausumose. Žinoma, kad įtvirtintuose papiliuose buvo slepiamos maisto atsargos, naujas derlius. Prie reikšmingesnių pilių būdavo net po du tris aptvaromis ir vartais, pylimais ir perkasais tvirtinus papilius (Veliuonos pilis). Kai kurie papiliai vėliau virto miesto kvartalinio statymo užuomazga. Patogi kai kurių pilių ir papilių padėtis (prie vandens ir sausumos kelių) sudarė palankias sąlygas amatams ir prekybos ryšiams plėtotis. Nemuno žemupio pilys krašto gynyboje didelę reikšmę įgijo nuo XIII a. pabaigos, kai Kryžiuočių ordinas vėl pradėjo nuolat puldinėti Lietuvą iš vakarų ir pietų, per girias Gardino link, kur XIII a. antroje pusėje - XIV a. buvo lietuvių statyta stipri medinė pilis. Daug medinių pilių XIV a. pradžioje jau buvo apleista arba sunaikinta, bet dalis jų išliko iki XIV a. pabaigos. Iš jų iki 1381 m. kryžiuočių šturmo su bombardomis stūksojo Rudaminos pilis, pastatyta ant pelkių apjuosto piliakalnio (Lazdijo raj.). Visą ovalią aikštę supo 2 - 3 m aukščio (nuo aikštelės) pylimas, sutvirtintas rąstais, akmenimis, moliu. Pylimą nuo aikštelės dar skyrė 3 m gylio ir 20 m pločio perkasas. Manoma, kad Rudaminos pilį 1240 m. pastatęs Ringardas ir kad čia Mindaugas vainikavęsis karaliumi. Kryžiuočiams 1362 m. sugriovus Kauno pilį, 1363 m. Vingalės saloje prie Nevėžio žiočių skubiai buvo pastatyta nauja medinė pilis (Naujasis Kaunas) ir tiltas su dviem gynybiniais bokštais. XIV a. Žemaitijos arealo centrinė dalis buvo itin svarbi viso krašto gynybai. Žemaitijos vidurio medinių pilių sistemoje viena tvirčiausių buvo Medvėgalio pilis (1316 m.), įrengta ant aukšto (25 - 26 m) stačiašlaičio (60 - 70o) piliakalnio (Šilalės raj.), kurio ovali aikštelė užėmė 2400 m2. Vakariniame piliakalnio šlaite buvo įtvirtinta terada. Į pietus nuo piliakalnio pašlaitės driekėsi apie 2 ha papilys. Aplink Medvėgalį pelkėse buvo įrengtos kūlgrindos. Į pietryčius nuo Medvėgalio buvo keletas mažesnių pilių. Nuo XIV a. antrosios pusės ginantis nuo kryžiuočių antpuolių nemažos reikšmės turėjo Nevėžis, kurio pakrantės buvo tankiai gyvenamos. Šiame ruože itin svarbi buvo Upytės pilis, pastatyta dešiniajame Vešetos krante ant vadinamojo “Čičinsko kalno” (Panevėžio raj.), apsupta klampaus raisto, per kurį ėjo 1,5 - 3 m pločio kūlgrinda. 4 - 5 m aukščio kalvos aikštelę supo 1,5 - 2,5 m aukščio ir apie 450 m ilgio pylimas. Viena tvirčiausių vidurinės krašto dalies pilių buvo Punios pilis (1382 m.). Ji užėmė netaisyklingą trikampę didelę (apie 10000 m2) aikštelę, kurią iš rytų pusės juosė 75 m ilgio , 34 m pločio, 6 m aukščio per tris kartus rekonstruotas pylimas, sutvirtintas originaliu karkasu - ąžuoliniais rąstais, suklotais skersai ir išilgai taisyklingais keturkampiais. Klojant kryžmai kas 60 cm ąžuolinius rąstus, draugia buvo plūkiamas molis. Panašios sistemos karkasų kitų pilių pylimuose iki šiol neaptikta. Tokios sudėtingos konstrukcijos pylimas buvo labai stiprus. Piliakalnio aikštelėje pastatai statyti iš kryžmai kampuose sunertų rąstų. Aikštelė buvo apsupta tvirta ąžuolinių rąstų aptvara. Prie Merkio ir jo baseine buvo Perlojos (1375 m.), Varėnos, Eišiškių (1384 - 1402 m.) ir trys bevardės Šalčininkų zonos pilys. Originaliausia iš jų aptvarinio tipo Eišiškių pilis, stovėjusi lygumoje, turėjusi stačiakampę aikštę. Iš visų pusių aikštė buvo apjuosta 4 m aukščio pylimu ir 25 m pločio bei 5 m gylio perkasu. Neries pakrantėse taip pat būta nemažai medinių pilių, tai Eigulių (1379 m.), Karmėlavos (XIV a.), Kulvos (XIV a.), Visvaldės (XIV a.) bei Vildėnų (XIV a.) pilys. Apžvelgiant XIV a. medines pilis, atsiskleidžia išaugusi statybos technika, meistriškumas, įrenginių konstrukcijos tvirtumas bei įvairovė. Ryškūs poslinkiai pastebimi ne tik karinių , bet ir buitinių pastatų architektūroje, Tai liudija žemutinės pilies (Vilnius) teritorijos archeologinių kasinėjimų metu rasti medinių pastatų fragmentai. Pavieniai pastatai dažniausiai buvo nedideli, bet tvirtos konstrukcijos. Sienų rąstai buvo jungiami trimis būdais: 1) rentiniu, kryžmiškai suneriant į sąsparas; 2) stulpiniu, suleidžiant kampuose į stulpus; 3) karkasiniu, stulpais remiant tik pamatinį ar pagegninį vainiką, o sienas statant iš rąstų. Daugiausia statyta iš gulsčių rąstų, kampuose sunertų į sąsparas. Ne visi pastatai turėjo akmens pamatus., užtat po kampais buvo tašytos vertikalios trinkos. Horizontalius sienojus išilgai jungė išdrožos. Prie pastatų galėjo būti ręstinės arba stulpinės konstrukcijos uždarų prieangių bei prieklėčių su profilizuotais stulpeliais. Tokia medinių pastatų konstrukcija ir statybos technika nebuvo išimtis tik Lietuvoje. Ji buvo žinoma Rygoje, Novgorode ir kituose Šiaurės rytų Europos miestuose. Feodalizmo pradžioje susiformavusi statybos technika ir konstrukcijos plito ir vėlesnių laikų Lietuvos medinėje architektūroje. Pilių fortifikacija ypač XIV a. jau daug kuo skyrėsi nuo piliakalnių gyvenviečių ir piliakalnių slėptuvių gynybinių įrenginių: tobulesnės ir sudėtingesnės pylimų, šlaitų, aptvarų ir vartų konstrukcijos, bokštai ir kt. Naudota žemė, plūktas molis, vis gausiau medis, o ypač akmenys, kuriuos jungdavo moliu, suremdavo medinėmis aptvaromis. Pylimų karkasuose kryžmai kraudavo rąstus. Gynybos sistemai priklausė ir skalavęs piliakalnių pašlaites ežerų, upių bei perkasų vanduo. Daugiausia pilių statyta ant piliakalnių ir vos kelios lygumose. Priklausomai nuo fizinių ir geografinių sąlygų pilys skyrėsi planais, statymo pobūdžiu, tūriu ir formomis, siluetu ir vizualine išraiška kraštovaizdyje. Medinių pilių bruožai pastebimi ir vėliau - mūrinių aptvarinių pilių situacijoje, konstrukcijoje, fortifikacinių įrenginių sistemoje, aptvarinių sienų ir bokštų išdėstyme. 2. Mūrinės gotikos stiliaus pilys. XIV a. vidurio - XV a. pilių formų keitimuisi didelę reikšmę turėjo paraku šaunamojo ginklo atsiradimas. Jo paplitimas turėjo didelę reikšmę fortifikacijos menui. Dėl to sukurtos naujas erdvinis pilių tipas su išsikišusiais už gynybinių sienų bokštais flanginei gynybai. Pradėta daryti dideles tų bokštų šaudymo angas, kad būtų galima pro jas šaudyti iš patrankų. Atitinkamai buvo tvirtinamos ir medinės pilys. Pilių techninės struktūrinės permainos keitė žmonių estetinį suvokimą. Nors žmogui svarbu buvo jų praktiškoji pusė (jose teko kovoti), jį domino ne tik pilies visuma, bet ir detalės. Tai vedė prie aktyvaus formų, matmenų, atskirų dalių, akmens, kalkių skiedinio, plytų faktūros, išorės ir vidaus įrenginių estetinio suvokimo. Mūrinių pilių planas ir kompozicija įkūnijo techninę ir meninę idėją - griežtą tektoniškumą ir gynybinį funkciškumą. Pilių fasadų formas lėmė medžiagų (akmenų ir plytų) savybės. Ilgus amžius mūro technika lietuviams nebuvo žinoma. Ji per Kijevo Rusijos kraštus pateko iš Graikijos, o iš Vakarinės Romos provincijų - į šiaurės Vokietiją ir Lenkiją, I dalies į Latviją ir Estiją. Kai kurių pilių (Trakų) ištisos sienos sumūrytos iš lauko akmenų, kartais perdedant plonu plytų sluoksniu arba dedant vidun skersinius rąstus sutvirtinimui. Rik retais atvejais akmenys buvo tašomi. Seniausių pilių statyboje buvo pritaikytas kiautinis mūrijimo būdas: akmenys buvo įmetami tarp dviejų iš plytų sumūrytų sienelių į kalkių skiedinį. Daug gausiau pradėta naudoti plytos. Jomis buvo mūrijami akmens mūro kampai, bokštai, iš jų mūrijami funkciniai elementai. Nuo XIV a. Lietuvoje paplito aptvarinės mūrinės pilys. Jų buvo keturkampio ir daugiakampio plano. Keturkampės pilys daugiausia buvo statomos žemose pelkėtose lygumose, lėkštose upių santakose, apsupamos pylimais ir perkasais. Tokių pilių svarbiausias elementas - kvadratinė aikštė, aptverta 9 - 15 m aukščio gynybine siena. Iš pradžių šios pilys buvo bebokštės, vėliau imta statyti po du, tris ir daugiau bokštų. Be to, patys pilių bokštai buvo keturkampiai. Didysis gyvenamas 4 - 5 aukštų bokštas būdavo pilies kampe.kartu jis būdavo stebėjimo ir atsparos punktas, kuriame gindavosi priešui įsiveržus į pilies vidų. Seniausia keturkampe aptvarine pilimi laikom Kauno pirmoji pilis, kuri 1362 m. po tris savaites trukusios kryžiuočių apgulties buvo sugriauta. Kauno pilis skyrėsi nuo kitų vėliau statytų aptvarinių keturkampių pilių dvigubomis sienomis, du tris kartus mažesniu kiemu, archaiškesne mūrijimo technika. Būdingas aptvarinės keturkampės pilies pavyzdys - Lydos pilis, pastatyta XIV a. pirmame ketvirtyje, Gedimino valdymo metu. Pilis pastatyta ant nedidelės aukštumėlės, dviejų upelių santakoje. Pilis pritaikyta frontaliai gynybai. Kasinėjant rasta glazūruotų koklių, polichrominių plytelių, o tai liudija, kad čia būta ir gyvenamų patalpų. Originalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų pusapskričių arkelių, kuri juosė rytinės ir šiaurinės sienos parapetus. Kur kas pažangesnė nei Lydos pilis , buvo XIV a. pirmoje pusėje mūryta Krėvos pilis. Nors aplink būta nemažai kalvų, pilis pastatyta lomoje, dviejų nedidelių upelių santakoje. Dalis kiemo ties bokštu paaukštinta ir išgrįsta. Pilis buvo netaisyklingo keturkampio formos ir turėjo du bokštus. Didysis bokštas, mūrytas kartu su sienomis, stovėjo išorinėje aptvaro pusėje ir buvo skirtas flanginei gynybai. Bokšto fasadų apačioje akmens mūras, viršuje plytų apdaras. Bokšto sienas skaidė šaudymo angos, maži langeliai ir dideli gyvenamųjų patalpų smailiaarkiai langai su profiliuotų plytų apvadais. Antrasis bokštas buvo vidiniame aptvaro kampe, greičiausiai irgi buvo keturių aukštų, tačiau mažesnis už pirmąjį. Šiaurinėje sienoje buvę pilies vartai buvo ginami iš flanginio šiaurės vakarų bokšto. Kiti smailėjantys arkiniai vartai buvo vakarinėje sienoje. Aukštų, masyvių, iš lauko akmenų mūrytų aptvaros sienų fasadai viršuje turėjo plytų juostas ir siauras šaudymo angas. Didžiausia iš keturkampių aptvarinių pilių ir geriausiai pritaikyta flanginei gynybai buvo XIV a. pradžioje pastatyta Medininkų pilis. Pilis turėjo keturis bokštus: didįjį ir tris mažesnius. Didžiojo penkiaaukščio bokšto planas beveik kvadratinis, išsikišęs nuo sienos į išorę. Bokšte buvo ne tik gyvenama, bet ir stebimos apylinkės, koordinuojami gynybos veiksmai, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Bokštas dominavo visoje pilies architektūroje. Visose keturiose pilies sienose buvo vartai, kuriuos gynė aptvaro viduje pastatyti du mažesni bokštai. Sienš fasaduose, kelių metrų aukštyje nuo žemės paviršiaus, išmūrytos 1,5 - 2,5 m pločio plytų apdaro juostos. Kitaip negu Krėvos ir Lydos pilyse, Medininkų pilyje juostos tėra tik dviejuose fasaduose - šiauriniame ir rytiniame. Apdaro juosta - originali puošybos priemonė, skaidžiusi didelę sieną, sumūrytą lygiomis riedulių eilėmis. Tai sudarė kompozicinę jungtį su kitais iš plytų mūrytais elementais: perapetu, šaudymo angomis, sienų kampais ir angokraščiais. Pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. Jų formos kuklios, nesudėtingos, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmenimis. XIV a. pirmoje pusėje dauguma Lietuvos mūrinių pilių buvo statomos lygumose; aukštumose ir toliau statydavo medines pilis. XIV a. antroje pusėje ar XV a. pradžioje vietoje kai kurių medinių buvo pastatytos naujos mūro pilys (Vilniaus, Gardino), kitose pilyse medžių ir žemių įtvirtinimus tik pamažu keitė mūriniais bokštais ir sienomis (Naugarduko pilis). Aptvarinės pilys pastatytos ten, kur teritoriją ribojo sudėtingas reljefas arba vandenys (kalvose, pusiasaliuose, salose), buvo daugiakampio plano. Iš jų viena svarbiausių Lietuvoje buvo Vilniaus pilių kompleksas. Šio komplekso fortifikacijai buvo skiriama ypač daug dėmesio. Aukštutinė pilis, vadinama Gedimino pilimi, dunksojo piliakalnyje, primenančiame įstrižai nupjautą kūgį. XIV a. pirmoje pusėje medinės sienos buvo keičiamos mūrinėmis. Aukštutinėje pilyje iš vidaus prie rytinės sienos glaudėsi gotikiniai trijų aukštų pailgo stačiakampio plano rūmai, išmūryti XIV a. Rūmų pirmojo ir antrojo aukšto sąramos segmentinės, o trečiojo aukšto pusapskritimės. Viršutinių aukštų angokraščiai dekoruoti profilinėmis plytomis. Visą antrąjį rūmų aukštą užėmė menė, perdengta kryžminiais skliautais, kuriuos per vidurį turėjo remti stulpai. Rūmai buvo dengti dvišlaičiu čerpių stogu su laiptuotėm ar trikampiais skydais galuose. Aukštutinė pilis sunyko XVII a. Žemutinė pilis per XIV a. pabaigos kryžiuočių puolimus buvo gerokai apgriauta, vėl atstatyta. Atstatant akmeninė siena bent vietomis buvo puošiama neplačiomis raudonų plytų juostomis. Jų viršuje buvo gynybinės parapetos su šaudymo angomis. Sienoje įvairiai išdėstyta keliolika didesnių ir mažesnių bokštų flanginei gynybai. Bokštai buvo apvalūs, aštuonkampiai ir keturkampiai. Vietoj keturkampio bokšto sumūrytas apvalusis (išlikęs) bokštas. Šiaurės vakarų sienoje buvo pastatytas didelis gotikinis kampinis bokštas su smailėjančiu stogu, dviem plačiomis mūrinėmis aplink einančiomis galerijomis. Žemutinės pilies gynybinės sienos buvo pritaikytos frontaliai gynybai. Vilniaus pilies - krašto gynybos ir valdymo centro didelė teritorija buvo intensyviai užstatyta. Skirtingai negu daugelyje pilių, čia virė gyvenimas ne tik karo , bet ir taikos metu. Gardino pilis iki 1398 m. gaisro turėjo žemės ir medžio įtvirtinimus. Po gaisro kunigaikščio Vytauto iniciatyva ant senųjų pylimų pradėtos mūryti naujos aptvarinės sienos. Pilies planas - netaisyklingas trikampis. Aptvarą gynė penki masyvūs nevienodo didumo bokštai. Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais. Po šiuo bokštu buvo kalėjimo rūsys, o priešais vartus - tiltas per gilų gynybinį griovį. Kad vartų apsauga būtų efektingesnė, greta buvo pastatytas gerokai išsikišęs į išorę apskritas bokštas. Likusieji bokštai buvo kvadratiniai. Kieme prie rytinės sienos šliejosi dviaukštis gyvenamųjų rūmų korpusas. Gotikinė pilis buvo iš esmės pakeista paskutiniais XVI a. dešimtmečiais. Tada ji įgijo renesanso bruožų. Vis dėlto gotikos periodas pilies komplekso istorinėje raidoje buvo pats reikšmingiausias. Naugarduko pilies architektūra formavosi ilgą laiką. XIV a. pabaigoje ant senojo bokšto likučių iškilo naujas penkiaaukštis vartų bokštas, kurio formos ir statybos technika būdingos gotikos architektūrai. Rytinėje kalno papėdėje XV a. pradžioje buvo sumūrytas kvadratinis šulinio bokštas. XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje pastatytas galingas, apačioje kvadratinis, viršuje aštuoniakampis bokštas. Tada paskutinė šiaurinėje pusėje buvusi medinė aptvaros dalis pakeista mūrine siena, kuri vientisu žiedu apjuosė pilies teritoriją. Kauno , Vilniaus, Gardino ir Naugarduko pilys ir po gotikinės rekonstrukcijos išliko senosios apimties, išlaikė plano kontūrus, bet įgijo naujų fortifikacijos įrenginių: sienas, flanginius bokštus. Kitokia Trakų pilies statybos raida. Iš buvusios nedidelės Pusiasalio pilaitės, gotikos laikotarpiu buvo suformuota visiškai naujo plano ir tūrio pilis. Dėl išimtinės padėties (svarbus prekybos kelių mazgas) pusiasalio teritorijos dalyje galėjo jau XIII a. stovėti medinė pilis. Galimas daiktas, kad kurį laiką egzistavo mišrios konstrukcijos pilis. Todėl medinės pilies statybos metu susiformavusio plano schema vėliau iš esmės nepakito. XIV a. pirmoje pusėje atsitverta nuo sausumos iš pietvakarių, sumūrijus čia buvusio šlaito pakraščiu gynybinę sieną be bokštų. XIV a. antroje pusėje pradėti pilies gynybinės sistemos tobulinimo darbai. Šiame statybos periode gausiai naudota plytų pleištų akmens mūro eilėms išlyginti. Nors plytų mūras daugiausia gotikinis, tačiau vietomis aiškios rišimo sistemos nėra. Sustiprėjus didžiojo kunigaikščio valdžiai, XV a. pradžioje pradėta statyti grupė gyvenamųjų pastatų Aukų kalne. Šio komplekso atskirų dalių - aptvarinių sienų, spėjamo bokšto ir rūmų išdėstymo schema primena gotikines pilis: Gardino, Vilniaus aukštutinę. Naujos politinės XV a. vidurio sąlygos nebuvo palankios piliai plėsti ar rekonstruoti, ji palengva buvo apleista ir 1655 m. sugriauta. Trakų salos pilis statyta XIV a. - XV a. pradžioje. Nors dabar pilis stovi vienoje iš Galvės ežero salų, tačiau natūros tyrimai rodo, kad prieš pradedant statybą čia buvo trys nedidelės salelės ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Sudėtingos geologinės sąlygos lėmė pilies plano struktūrą. Pirmame etape, galbūt XIV a. pirmoje pusėje, statyta didžiausioje šiaurinėje saloje. Pilį tada sudarė vienas arba du papiliai ir pusiau uždaro plano rezidenciniai rūmai. Antrasis - gotikinės statybos laikotarpis prasidėjo XV a. pabaigoje. Tuo metu pastatyti rezidenciniai rūmai su vidaus kiemu ir danžonu, juos supančios gynybinės sienos, supilta terasa, kurios pietiniame kampe iškastas šulinys. Trečiame statybos etape (XV a. pradžioje) suformuotas papilys. Jis apsuptas gynybine siena su bokštais. Pagrindinė Salos pilies mūro medžiaga - įvairaus didumo lauko akmenys. Akmens mūro paviršius beveik visur išlygintas skiediniu. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai, patalpų vidus apdailinti plytomis. Plytų rišimas gotikinis (keičiasi viena ilginė su viena rišamąja plyta). Pasitaiko perdengtų tamsios spalvos plytų, įmūrytų galais ir šonais. Kazematuose akmenų eilės išlygintos plytų intarpais, sudarančiais kai kuriose vietose ištisas eiles. Salos pilies rūmai buvo statomi gana ilgai. Statant keitėsi konstrukcijos, technika ir medžiagos. Tačiau tai iš esmės gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys, kurio išorės architektūrai būdingas paprastumas, kiemo fasadams ir interjerui - puošnumas. Salos pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos. Pilies pastatai - didingas architektūros ansamblis - yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras. III. Vytautas Didysis ir XIV - XVI amžių pilių architektūra Plačiu mastu gotiškąją Vakarų Europos meno kultūrą Lietuvoje įvedė Vytautas Didysis. Gerai susipažinęs su gotiška Vokiečių ordino architektūra, Vytautas kvietėsi iš ten mūrininkų savo gausioms statyboms. Tačiau Vytauto Didžiojo gotika nėra paprastas Vakarų sekimas, bet rodo savarankišką įvairių užsieninių, savo metui modernių, statybinių idėjų atranką, suderinant jas su vietinėmis tradicijomis ir reikalavimais. Senovės aukštumų pilys Vytato buvo atstatytos gotiškų formų su aukštais bokštais ir sienomis, remiamomis kontraforsų, bet prisitaikant prie nereguliaraus žiedinio plano ir paliekant pilies viduje plotą mediniams pastatams. Tokio plano tipo buvo Vytauto pilis Gardine (1398 m.) ir apie 1420 m. atstatyta Gedimino pilis Vilniuje. Vytautas buvo vienas iš didžiųjų pilių statytojų istorijoje. Esant skirtingoms aplinkybėms, jis statė vis kitokio tipo pilis. Kovų srityse jis greitosiomis statė mažas tvirtoves iš medžio, plūktos žemės ir lauko akmenų, svarbesniuose atramos punktuose ir kraštų centruose - mūro pilis; lygumose ir prie vandenų jis įvedė kastelio ir vandenų pilies tipus. Vytauto epocha turėjo lemiamos reikšmės Lietuvos pilių architektūrai XV, XVI ir net XVII amžiuose. Vytauto išvystytas kastelis ir vandeniu užleistos pilys plačiai paplito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Jų rūsčios monumentalios formos yra įspūdingoje harmonijoje su kraštovaizdžiu. XVI a. vandens pilių tradiciją tęsė Goštautų Geranainių ir Iliničių Myriaus pilys. Daug pilių per vėlesnius karus sugriauta. Lietuviškojo kastelio - pilies pasisekimas priklausė nuo jos prisitaikymo šaudomųjų ginklų išsivystymui, kuris pareikalavo kitos taktikos, nes dominavimas aukštumose prarado savo reikšmę. Apsaugai nuo patrankų šūvių iškilo reikalas priešą nuo pilies atitolinti užtvindinimu ir storesnėmis ginamosiomis sienomis. Spėjama, kad vytautinė pilis sukėlė perversmą ir maskvinės Rusijos pilių statyboje. 1492 m. statyta Ivangorodo pilis ties Narva savo ketvirtainiu reguliariu planu - pirmoji to tipo pilis Rusijoje ir davusi pavyzdį eilei kitų pilių. Iš kampo išstojantys cilindriniai bokšteliai su šaudomosiomis angomis Lietuvoje ilgai buvo naudojami bajorų pilaičių, rūmų ir dvarelių, pvz. Siesikai, Gaiteniškės (Lydos apskr.), o taip pat vienuolynų ir net bažnyčių gynybai iki XVII a. vidurio ir tapo vienu iš būtiniausių senosios Lietuvos architektūros bruožų. IV. Gotikos stilius įgauna renesanso bruožų. Viduriniams amžiams pereinant į naujuosius, Vakarų Europos mene įvyko perversmas. Tačiau ne iš karto gotiką pakeitė naujas renesanso stilius. Pasikeitimas įvyko keliomis srovėmis ir palaipsniui, joms einant paraleliškai ir veikiant tarpusavy. Todėl meno vystymasis XVI a. visoje Europoje, neišskiriant Lietuvos, sudaro komplikuotą vaizdą. Visoms šio laikotarpio srovėms bendras naujas meno supratimas, kuris nustojo būti vien religijos ir luominės tradicijos apspręstu valios aktu, bet vis labiau tapo laisvos estetinės pažiūros objektu. Visose meno šakose stiprėjo tapybinių ir dekoratyvinių savybių ieškojimas. Renesanso architektūra Lietuvoje pradėjo plisti XVI a. pradžioje. Jai priešinosi katalikų bažnyčia, todėl iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Ankstyvuosiuose pastatuose gotikos konstrukcijos derinamos su renesanso dekoru; vėliau pereinama prie renesanso stiliaus konstrukcijų ir architektūros formų, proporcijų, masių pusiausvyros. Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau - ir sienos. Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai su liunetėmis ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Pastatų kompozicijai būdinga griežta simetrija, racionali, aiški plano ir erdvės struktūra, saikingos dekoratyvinės formos. 1. Bastioninės pilys. Ne tik nauji Vilniaus, Klaipėdos, Kauno , Biržų ir kitų miestų gynybiniai įrengimai , bet ir senosios mūrinės bei strateginiu atžvilgiu svarbiose vietose XVI a. pastatytos bastioninės pilys turėjo ginti kraštą nuo netikėtų antpuolių. Pilys kartu buvo ir didikų rezidencijos. Bastioninės pilys buvo statomos pagal tikslius trigonometrinius skaičiavimus ir specialiai sukurtas taisykles. Vakarų Europoje, pirmiausia Italijoje, renesanso meto pilių gynybinėje sistemoje buvo atsisakyta storų mūro sienų. Vietoj jų pradėta pilti aukštus pylimus - kurtinas, o vietoj kampinių mūrinių bokštų rengti žemių bastionus, trikampiais masyvais išsikišusius iš kvadratinės arba penkiakampės pilies. Tačiau pasitaikė bastioninių pilių su šešiakampiais, septyniakampiais ir daugelio kampų įtvirtinimais. Aukšti pylimai - kurtinos, gilūs perkasai (dažniausiai sausi ar su trupučiu vandens), kampiniai bastionai patikimai gynė pilies kieme buvusius rezidencinius rūmų ir kitus pastatus. Kai kurias bastionines pilis kartais dar juosdavo žvaigždiniai pylimai. Praktika parodė, kad ginti nuo patrankų sviedinių net ir labai storas mūro sienas darėsi vis sunkiau, o sugriautas sienas atstatyti buvo sudėtinga, reikėjo sugaišti daug laiko. Tuo tarpu pataisyti apgriautą bastioninės pilies žemės pylimą buvo galima greičiau ir paprasčiau. Kampiniai bastionai, kuriuose sumūrydavo dviejų trijų aukštų kazematus su šaudymo angomis, tiko ir amunicijai laikyti, ir flanginei gynybai. Pylimai ir gilaus perkaso abu šlaitai būdavo apmūryti akmenų ir plytų kiautu. Iš pradžių šių pilių bastionai buvo nedideli, bet nuo XVI a. vidurio pradėta juos gerokai didinti, daugiau iškišti į priekį, o tarp jų esančias kurtinas trumpinti. Tokius struktūrinius pakitimus diktavo gynybos praktika: pasirodė, kad lengviau buvo išardomos kurtinos negu smailėjančių masyvių bastionų kiautai. Vakarų Europoje bastioninės pilys pradėtos statyti nuo XV a. antrosios pusės, Lietuvoje - nuo XVI a. antrosios pusės. XVI a. pradžioje prasidėję Pezekopo totorių antpuoliai vertė organizuoti gynybą valstybės pietryčių zonoje. Vilniaus vaivados V.Goštauto iniciatyva pagal architekto J. Mišelio projektą 1519 - 1529 m. pastatytoje Geranainių pilyje dar buvo taikyta tradicinė, mažai modifikuota gynybinė sistema: keturkampė pilis, apsupta pylimu, supiltu tarp dviejų vandens perkasų. Ant pylimo sumūrytos sienos su išsikišusiais kampuose masyviais bokštais. Kvadratiniame kieme prie gynybinės sienos su kampiniais bokštais buvo prišlieti dviaukščiai rezidenciniai rūmai. Pilies langai buvo su mažo reljefo tinkuotais apvadais. Geranainių pilyje renesanso bruožai dar nežymūs, pastebimos tik pastangos racionalesnės gynybos poreikiams pertvarkyti regionines aptvarinių pilių statybos tradicijas: pylimas su siena, du perkasai, iškišti kampiniai bokštai. Tai jau asocijuojasi su bastioninių pilių struktūra. Klaipėdos pilis, perstatyta XVI a. antroje pusėje - pirmoji bastioninė pilis Rytų Pabaltijyje. Nors Kalipėda tuo metu priklausė Prūsijai, tačiau Lietuva, gresiant Švedijos feodalų agresijai, buvo labai suinteresuota šios pilies tvirtumu ir gynybinės sistemos patikimumu. Pilis 1529 - 1559 m. buvo rekonstruota. Pritrūkus statybinių medžiagų, buvo nugriauta viena mūrinė bažnyčia ir jos akmenys bei plytos naudotos pilies statybai. Keturkampiai bokštai buvo pakeisti apvaliais, o aukšti ir siauri smailiaarkiai gotikiniai langai - stačiakampiais. Perstačius pilies korpusus, 1559 m. pagal prancūzo Klaudijaus Dzonotijaus projektą buvo padaryti išoriniai įtvirtinimai. Sekant italų renesansinių pilių fortifikacine sistema, buvo pastatyti trys dideli kampiniai bastionai ir šalia pagrindinių vartų - vienas mažesnis. Pilių rekonstrukcija užsitęsė ilgai ir neaišku, kada buvo baigta. 1598 m. Klaipėdos plane pilis jau parodyta bastioninė. Pilis buvo rekonstruota pagal naujosios technikos reikmes. Ją supo platus perkasas, per kurį į pietvakarių kampe buvusius vartus vedė medinis tiltas. Pilies išorines sienas supo žemės pylimas. Bastionuose įrengta po tris frontalias ir dvi flangines šaudymo angas, o pačiose sienose tarp bastionų - po 5 apvalias angas patrankoms. Kvadratinio kiemo viduryje stovėjo pastatas su penkiais apskritais bokštais kampuose. To meto Klaipėdos pilies architektūrai būdinga gotikos ir renesanso formų sintezė. Biržų pilis turėjo būti viena didžiausių bastioninio tipo pilių ne tik Lietuvoje, bet ir šiaurės rytų Europoje. Ją statant atlikti didžiuliai teritorijos paruošimo ir pertvarkymo darbai, žemės įtvirtinimai. Ši pilis pastatyta 1586 - 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva italų bastioninių pilių pavyzdžiu. Pilis užėmė net 9 ha. Jos stačiakampį kiemą juosė aukštutinis pylimas su bastionų aikštelėmis kampuose, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas, kurie drauge su dirbtiniu ežeru kūrė gražų landšaftą. Kai kurie pylimo ir griovio šlaitai iš lauko pusės buvo apmūryti akmenimis ir plytomis. Išsikišusi mūro kiauto viršutinė dalis saugojo gynėjus nuo kulkų. Siauriausiose bastionų vietose išmūryti dviejų ir trijų aukštų kazematai su langais bei šaudymo angomis. Svarbus gynybinis įrenginys ir architektūrinis akcentas - dviaukštis mūrinis vartų bokštas, dengtas keturšlaičiu stogu su smaile, stovėjo palei rytinį pylimą. 3 m pločio kombinuota vartų įvažiuojamoji anga paįvairinta dolomito staktomis. Į vartus vedė medinis tiltas per 30 m pločio gynybinį griovį. Biržų pilis - aukšto inžinerinio lygio ir savitos architektūros statinys. Su ja galėtų lygintis nebent Radvilos Našlaitėlio Nesvyžiaus pilis, statyta italo Džovanio Marijos Bernardonio (XVI a. antroji pusė). 2. Rezidentinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui - rezidavimui ir gynybai. Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartilerinei gynybai. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilies aplinką. Nuo XVI a. vidurio kuriami sodai - parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Gynybines rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; kitos - atviro tipo, tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Viena anksčiausių ir žymiausių pirmosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis - Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinių sienų buvo įvairios paskirties ir tūrių ne vieno meto pastatų kompleksas. Kintant socialinėms sąlygoms, XV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Aleksandras pradėjo tvarkyti apleistą pilį ir rūmus pagal vėlyvosios gotikos stilių, o Žygimantas Senasis baigė ją perstatyti jau pagal renesanso stilių. Pilies rytinėje dalyje, netoli Vilnios ir Neries santakos, XVI a. pradžioje pastatytas renesanso stiliaus trijų korpusų su keturkampiu kiemu arsenalas. Po 1530 m. gaisro italas Bernardas Zanobis de Džanotis pagal renesanso stilių atnaujino Vilniaus katedrą. Vienas Žemutinės pilies bokštas, stovintis priešais katedros pagrindinį fasadą, pritaikytas varpinei. Jaukumo ir grožio piliai teikė į pietryčius nuo rūmų nusitęsiantis pilies sodas su trimis tvenkiniais. 1610 m. didelis gaisras sunaikino pilį. Antrosios grupės rezidencinės pilys pradėtos statyti XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje. Jose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdinu landšaftu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. Prie tokių pilių priskirtina buvusi Ažygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviaisiais žuvų tvenkiniais. Nemuno žemupyje tebestovinčias (kiek perdirbtos) pilis statėsi feodalai, pralobę iš miško prekybos. Iškilusios ant gražių Nemuno krantų, jos raiškiai įsijungia į kraštovaizdį, ypač kampinių bokštų tūriai. Vienas iš pirmųjų tokių statinių panemunėje yra Raudonės pilis (Jurbarko raj.), priklausiusi turtingam feodalui, LDK Pajūrio tijūnui Krišpinui Kinšenšteinui. Pilis pastatyta XVI a. paskutiniais dešimtmečiais. Iš pradžių ji tebuvo dviejų korpusų: pietinio - dviaukščio gyvenamojo ir šiaurinio - triaukščio ūkinio. Iš rytų ir vakarų juos jungė gynybinės mūro sienos su šaudymo angomis. Uždaro kiemo sienos skaidė durų, langų bei nišų smailiaarkių ir segmentinių sąramų angos. Kiemas jungė visas patalpas, iš jo buvo įėjimas į abu korpusus. Jis kėlė ramybės bei intymumo jausmą. Į kiemą buvo patenkama pro dviaukščius vartus vakarinėje sienoje. Virš korpusų kilo trys išsikišę cilindriniai kūginiais stogais bokštai. Raudonų plytų pilies sienos ir čerpių stogas sudarė kontrastą su aplinkine gamta. Rezidencinių pilių įtvirtinimai buvo nesudėtingi, daugiau tinkami gintis išplitus feodalų tarpusavio kovoms arba dažnėjant valstiečių bruzdėjimams ir sukilimams. Dauguma gynybinių įrenginių rezidencinėse pilyse ir rūmuose turėjo manieristinį, imitacinį pobūdį. XVI a. sparčiai didėjo žemės ūkio produktų, ypač grūdų, miško medžiagų ir gaminių paklausa Vakarų Europos šalių rinkoje. Kirsdami miškus smulkieji periferijos feodalai labai pralobo ir ėmė statydintis didingas renesanso stiliaus pilis, turėjusias kai kurių asociacijų su krašto strateginės reikšmės pilimis. Rezidencinės pilys paprastai buvo statomos kartu su įvairios paskirties pagalbiniais ūkiniais ir gamybiniais trobesiais. Sodyboms buvo parenkamos gražios vietos prie ežerų, upių klonių, todėl pastatų ansambliai darniai įsiterpė į aplinką, buvo apsupti miškų, sodų, parkų. Kraštovaizdyje jie išsiskyrė monumentaliais tūriais, siluetais. Sodybos kompozicijoje dominavo pilis. Rezidencines pilis periferijoje statydinosi ne tik pralobę smulkieji feodalai, stengdamiesi architektūros didingumu rodyti savo turtingumą, bet ir krašto didikai: Oginskiai Kuonyje, Krošinskiai Rokiškyje ir kt. Tačiau šių pilių ir rūmų neišliko. XVI a. pabaigoje, blėstant humanizmui ir veikiant reformacijai, tolstama nuo renesanso harmonijos, ieškoma naujų, laisvesnių išraiškos formų. Į renesansą ėmė įsipinti manierizmų elementų, jie stiprėjo ir XVII a. viduryje priartėjo prie baroko. Šio laikotarpio pastatuose atsisakoma kompozicijos tektoniškumo, dekoro dėsningumo, ieškoma dirbtinio efektingumo. V. Pabaiga Referate nagrinėta XIV - XVI amžių Lietuvos pilių architektūros tema svarbi tuo, kad atskleidžia Lietuvos, kaip valstybės, ekonominių bei kultūrinių ryšių stiprėjimą su Vakarų Europa. Iki to laiko pagoniškoji Lietuva bendravo Rytuose su krikščioniškomis rusų kunigaikštijomis, priklausiusiomis Kijevo valstybei kur klestėjo graikiškų pagrindų menas, atėjęs iš Bizantijos (Bizantiškasis stilius). Tačiau, Lietuvos kunigaikščiams plečiant ryšius su Vakarais, Bizantijos kultūros įtaka silpnėjo. Priėmus Romos krikščionybę Lietuvoje, XV a. bizantiškoji architektūra čia negalėjo vystytis. Nagrinėjamame laikotarpyje Lietuvos pilių architektūra įgijo nemažai specifinių bruožų, ryškių statybos technikoje ir pastatų konstrukcijose, erdvių ir plano struktūroje, fasadų kompozicijoje ir formose. Tuo tarpu vėlesnio meno (renesansinio , barokinio) propaguotojai jau nėjo į kompromisą su vietine tradicija ir iš esmės Lietuvos architektūra įgijo itališkąjį veidą, įsigali stebinantys teatrališki efektai. Nors XV - XVI a. Lietuvos architektūroje jau klestėjo gotikos stilius, tačiau dėl glaudžių politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių pilių statyboje pastebimas rusiškasis santūrumas, fasadų plokštumas, tektoniškumas. Renesanso menas Lietuvą pasiekė XVI a. pradžioje. Šiame laikotarpyje turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius pastatus. Atsirado naujos paskirties privačios pilys - rezidavimui ir gynybai. Rezidencinėse pilyse pastatai turi įvairiopą meninę išraišką, juose daugiau gynybinių įrenginių imitacijos. Šių pilių architektūroje nemažai manierizmo bruožų, plitusių arba tiesiogiai iš Nyderlandų, arba per Lenkiją. Pilyse kaupiamos įvairios kolekcijos (vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, meniškų ginklų), komplektuojamos bibliotekos. Tokiu būdu, nuo gynybinės paskirties pastatų statybos palaipsniui prieinama prie gyvenamųjų rūmų statybos.
Istorija  Referatai   (31,68 kB)
Kiekvienai tautai didelė garbė, kai jos istorijos, kultūros ar gamtos vertybės įtraukiamos į pasaulio paveldo sąrašą. UNESCO organizacija savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. Viena iš UNESCO funkcijų yra paveldo išsaugojimas ateities kartoms. Pasaulio paveldo bei nematerialaus bei žodinio paveldo sąraše yra įrašyti šie Lietuvos objektai.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 6,62 kB)
Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.
Lietuvių kalba  Analizės   (12 psl., 25,48 kB)
Jauni žmonės stengiasi išsiskirti iš “pilkos masės”. Vieniems jie kelia simpatiją, kitiems - pasipiktinimą. Vieni juos palydi atlaidžia šypsena, kiti - paniekinamu žodžiu, dar kiti nori būti į juos panašūs. Kas gi tie žmonės? Tai metalistai, pankai, reiveriai, skinheadai, baikeriai - jaunimas, vienijamas bendrų idėjų ir gyvenimo. Juos vadinsime - jaunimo grupuotės. Gotai. Tektonistai. Metalistai. Skinai. Pankai. Emo. Hiphopo atstovai. Forsai.
Psichologija  Rašiniai   (12 psl., 17,06 kB)
Unesco organizacija
2010-04-07
UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta iškart po II Pasaulinio karo Jungtinėse Tautose 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. Pagrindinis UNESCO globojamos veiklos tikslas - visuotinė pagarba teisingumui, įstatymams ir pagrindinėms žmogaus teisėms; bendravimo tarp įvairių pasaulio rasių, lyties, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių tobulinimas, kaip yra numatyta Jungtinių Tautų Chartijoje.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 14,27 kB)
Biržai
2010-04-07
Pasukę link Biržų iš Via Baltica magistralės, Prieš pat Pabiržę tiltu pervažiuosite Tatulos upę. Joje vanduo visada labai šaltas, nes upė turi dvigubą – atžeminę ir požeminę vagą. Po to privažiuosite Pabiržę, taip pavadintą todėl, kad yra netoli Biržų miesto. Pabiržėje pamatysite mūrinę neogotikinės architektūros Švč. Trejybės bažnyčią, pastatytą 1910 m. Bažnyčia yra stačiakampio plano, dvibokštė, viduje įrengti trys altoriai. Netoli bažnyčios stovi 18 a. vėlyvojo baroko architektūros varpinė ir sandėlis.
Geografija  Referatai   (3 psl., 30,04 kB)
UNESCO
2010-04-05
Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO įkurta 1945 m. lapkričio 16 d. UNESCO savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. Viena iš pagrindinių penkių UNESCO funkcijų yra paveldo išsaugojimas ateities kartoms.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 11,69 kB)
Klasicizmas, remdamasis garsiais antikos meno bei literatūros kūriniais, siekė meninei kūrybai grąžinti racionalų harmoningą plastinį pavidalą, kuris buvo nustumtas į antrą planą teatrališkos, ekspresyvios ir spalvingos baroko kultūros. Klasicizmo pradžią Lietuvoje tiktų sieti su architektūroje pastebimais pokyčiais – laipsnišku barokinių formų atsisakymu, statinių struktūros ir dekoro lakoniškėjimu, orientacija į antikinės architektūros pavyzdžius.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (7 psl., 7,7 kB)
Lietuvių nacionalinės literatūros pradininkas, sukūręs pirmąjį meninį kūrinį – poemą ,,Metai”. Donelaičio visas gyvenimas prabėgo Rytų Prūsijoje ( dbr. Kaliningrado srityje). Gimė Lazdynėliuose gausioje laisvųjų valstiečių šeimoje. Mokėsi Kneiphoto katedros mokykloje, Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją ir lankė lietuvių kalbos seminarus. Tapo Tolminkiemio parapijos klebonu. Donelaitis buvo palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje netoli altoriaus.
Lietuvių kalba  Referatai   (13 psl., 395,6 kB)
Lenkija
2010-03-03
Prancūzijos respublika (Republique Francaise) yra valstybė Vakarų Europoje. Vakarinius Prancūzijos krantus skalauja Atlanto vandenynas - Biskajos įlanka; šiaurėje - Lamanšo, Pa de Kalio sąsiauriai; Šiaurės jūra. Pietinius krantus skalauja Viduržemio jūra. Prancūzijai priklauso Korsikos sala, esanti Viduržiemio jūroje ir daug nedidelių salelių. Prancūzija ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.
Geografija  Referatai   (8 psl., 21,35 kB)
K. Donelaitis - pirmasis didelis lietuvių poetas, nepakartojamas literatūros talentas, kurio įtaką tolimesnei lietuvių kultūrai sunku nusakyti žodžiais. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet jau tolydžio stiprėjo Švietimas. 
 

Lietuvių kalba  Pateiktys   (47 psl., 1,22 MB)
Mykolas Lietuvis
2010-02-17
Šiame darbe bus tyrinėjamas Mykolo Lietuvio požiūris į lietuvių kultūros ypatingumus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudarymą, atsiribojant nuo kaimynų Maskvos ir totorių. Be to, bus pateikiamos jo mintys apie lietuvių kalbos kilmę.
Kitos kalbos  Referatai   (5 psl., 9,3 kB)
Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas – krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikščionybė skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai, turtingi ir vargšai. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už šio gyvenimo kančias laukė Dievo karalystė – rojus tai atitraukdavo tikinčiųjų – vadinamųjų krikščionių – mintis nuo žemiškų bėdų ir neturto.
Dailė  Referatai   (12 psl., 21,81 kB)
Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, Gumbinės apskrityje, Mažojoje Lietuvoje. Mirė 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemyje, palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje.
Literatūra  Pateiktys   (9 psl., 1,52 MB)
Vilnius
2010-01-19
Geografine padetis Lietuvos Respublikos sostinė yra VILNIUS. Tai didžiausias šalies miestas. 2001 metų duomenimis, Vilniuje gyvena 542 287 žmonių: 57,8% yra lietuviai, 18,7% lenkai, 14% rusai, 4% baltarusiai, 0,5% žydai. Likę 5% yra kitų tautybių atstovai. Vilniaus plotas – 392 kvadratiniai kilometrai. 20,2% yra užstatyta, o likusi dalis yra želdiniai (43,9%) ir vandenys (2,1%). Vilniaus apskritis tai Vilniaus, Elektrėnų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų ir Ukmergės rajonai, iš viso – 965 000 ha. Vilniaus istorinis centras, senamiestis, yra vienas didžiausių Rytų Europoje (360 ha). Čia vertingiausias istorijos ir kultūros paveldas. Senamiesčio pastatai – jų apie 1,5 tūkstančio – yra išlikę iš pačių įvairiausių amžių, čia persipina visi Europos architektūros stiliai. Nors Vilnius vadinamas baroko miestu, rasite pastatų ir iš gotikos, renesanso, klasicizmo bei jugendstiliaus epochų. Pagrindiniai miesto akcentai, simbolizuojantys sostinę, yra Gedimino pilis ir Arkikatedros aikštė. Jie lyg vartai į istorinį sostinės centrą. Dėl savo unikalumo 1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Vilnius taip pat yra didžiausias Lietuvos administracinis centras. Čia veikia svarbiausi politiniai, ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai centrai. Lietuviškiausias Panevėžio miestas (95,7 % gyventojų lietuviai), toliau seka Kaunas ir Šiauliai, kuriuose lietuvių lyginamoji dalis beveik vienoda – 92,9 ir 92,8 % atitinkamai. Margiausia tautinė Vilniaus miesto gyventojų sudėtis: lietuviai čia sudaro 57,8 %, lenkai – 18,7 %, rusai – 14 %. Antras pagal tautinės sudėties margumą yra Klaipėdos miestas, kuriame lietuviai sudaro 71,3 %, rusai – 21,3 %, maždaug po 2 % ukrainiečiai ir baltarusiai. Lietuvių kilmė ir sostinės Vilniaus įkūrimas apipintas legendomis ir padavimais, kuriuose kaip taisyklė pabrėžiama giminystė su tolimąja Italija. XVa. lenkų istorikas J. Dlugošas neabejojo, kad lietuviai kilę iš romėnų. Tačiau, kaip jie pateko į Lietuvą, kuri nuo Romos gana toli? Jis spėjo, kad būrys kilmingų romėnų iš italų giminės, Pompėjaus šalininkų, į Lietuvą su visu turtu ir tarnais iškeliavo gelbėdamiesi nuo Cezario rūstybės. Metraštininkas teigė, kad naujosios jų tėvynės pavadinimas “Lituania” esą iškreiptas “Italia”, nes žodžio priekyje būdavo pridedama raidė l ir sakoma ”l’Italia”. Toliau aiškinama ir Vilniaus vardo kilmė. Romos italų išeivių vadas buvęs Vilius. Istorikas rašo: ”Ten pirmiausia įkūrė Vilniaus miestą, šiuo metu esantį valstybės sostine, ir pavadino vardu kunigaikščio Viliaus, kurio vadovaujami iš Italijos iškeliavo ir kaip išeiviai daug po kitas šalis prisiklaidžiojo. Tuo pačiu vardu pavadino ir upes, pro Vilnių tekančias – Viliją ir Vilnią”.
Geografija  Referatai   (522,17 kB)
Aš gyvenu Kelmėje. Miestas, išsistatęs kairiajame Kražantės upės krante, prie kelio Šiauliai-Kryžkalnis. Kelmės vietovė istoriniuose šaltiniuose pradedama minėti dar 1294 m. (kryžiuočių metraščiuose). Pirmąją bažnyčią Kelmėje XV a. pr. pastatyta iš Vytauto Didžiojo skirtų lėšų. Šiandien ryškiausias keletą šimtmečių Gruževskių šeimai priklausiusio dvaro akcentas – Kelmės miesto pakraštyje stovintys barokinio stiliaus rūmai, kurie apie 1780 m. pastatyti prie užtvenkto Vilbėno. Fasade raiškus aukštas stogas su pakopa ir stoglangiais bei centrinėje dalyje jį kertantis mezoninas su plastišku barokiniu frontonu, kurį puošia voliutos ir reljefinis herbas. Pokario metais šio dvaro komplekso patalpose 10 metų veikė Kelmės mokykla, po to rūmai buvo perduoti Kelmės tarybiniam ūkiui. Tuo laikotarpio pastatai stipriai nukentėjo. 1988 m. centriniai buvusio Kelmės dvaro rūmai restauruoti, tačiau darbai atlikti nekokybiškai ir 1998 m. čia vėl pradėjo dirbti restauratoriai. Kelmės dvaro pastatuose nuo 1991 m. veikia valstybės išlaikomas Kelmės krašto istorijos muziejus. Pirmieji žinomi Kelmės savininkai buvo Solomereckiai. 1591 m. dvarą iš Solomenereckio nupirko Jonas Gruževskis. Gruževskių giminė Kelmės dvare šeimininkavo iki pat 1940 m. Paskutinysis Kelmės dvaro savininkas buvo Jonas Gruževskis, kuris žuvo pirmaisiais II-ojo pasaulinio karo metais. Iš pradžių Kelmės dvarui priklausė labai daug žemės, tačiau po įvairių pertvarkymų, po to, kai buvo konfiskuota dalis Juliaus Gruževskio, kuris dalyvavo 1831 m. sukilime, turto, dvarui liko tik 4800 margų (margas – 56 arai) žemės. Kelmės dvaras yra vienas iš seniausių ir įdomiausių dvarų statinių Žemaitijoje. Rūmų pastatas vienaaukštis, stačiakampis (beveik kvadratinis), sienos 3-4 metrų storio iš akmens ir plytų. Gruževskių laikais kambarių čia buvo nedaug, bet visi labai dideli. Sienos – lygios, grindys – ąžuolinės, krosnys – senos, koklinės. Rūmuose buvo įrengtas didelis prieškambaris, didžiulis valgomasis su šešiais langais. Į saloną būdavo patenkama iš prieškambario. Salonas šiuose rūmuose buvo didžiausias kambarys, kvadratinis. Rūmai turėjo šešis svečių kambarius, biblioteką. Dvaro baroko stiliaus apstatymas neišliko. Žinoma, kad paskutiniaisiais Gruževskių valdymo metais rūmų salonas ir biblioteka buvo apstatyta XIX a. stiliaus raudonmedžio baldais. Kelmės dvare buvo daug unikalių kolekcijų. Vertingiausia iš jų – monetų, kurioje buvo graikų, romėnų pinigų. Garsėjo generolo Jurgio Gruževskio biblioteka, kurioje buvo apie 5 tūkst. tomų knygų Čia taip pat saugota daug vertingų rankraščių, retų spaudinių, XVII-XVIII a. lenkų klasikų kūrinių, knygos įvairiomis kitomis kalbomis. XX a. pradžioje šis rinkinys atiduotas Vilniuje veikusiai Vrublevskio bibliotekai. Žinoma, kad šiuose rūmuose buvo ir daugiau vertingų daiktų: senų sidabrinių stalo servyzų, didelis balto porceliano servyzas, padabintas auksu, kuris buvo skirtas keturiasdešimt aštuoniems asmenims. Dvarvietėje, prie pat kelio į miestą, stovi 1668 m. pastatyti, o XVIII a. rekonstruoti įdomūs dviaukščiai vartai. Tai kvadrato formos dviejų aukštų statinys, kurio apačioje įrengtas įvažiavimui į dvarvietę skirtas bromas. Anksčiau vartų pirmojo aukšto patalpose buvo laiptai ir baudžiauninkų kalėjimas, o antrajame - biblioteka su siaura atvira arkada orkestrui. Šis pastatas buvo sujungtas su dvaru galingu ir aukštu mūru, kuris iki mūsų dienų neišliko. Kelmė nuo seno garsėjo ir įspūdingu parku. Žinoma, kad 1898 m. Juozas Pavlovičius buvo parengęs jo pertvarkymo projektą. Gražus Kelmės parkas ir šiandien. Nuo 1986 m. jis paskelbtas gamtos paminklu. Šiuo metu davare vyksta labai daug renginių. Jame galima išsinomuoti salę įvairiems renginiams. Seniau dvaro sklepe vykdavo įvairūs užsiėmimai pvz., čia buvo galima pažaisti stalo tenisą, šachmatus ir žinoma šaškes.
Geografija  Rašiniai   (6,97 kB)
Kelionė Kaune
2010-01-19
Dabartiniai kalbininkai linksta manyti, jog “Kaunas” yra asmenvardis, kilęs iš seno lietuviško vardo, vėliau pavardės. Kalbininkai nepatvirtina gražios legendos apie mūsų romėnišką kilmę. Archeologai nustatė, kad Nemuno ir Neries santakoje žmonių gyventa jau IV – V a. Yra entuziastų, bandančių įrodyti, jog pirmą kartą Kauną paminėjo arabų geografas al Idrisijus 1140 m. Šio keliautojo raštuose minimas Qaynu, Qanys. Tačiau kol kas tai tik neįrodyta prielaida. Istoriškai patikimas dalykas – 1361 m. Kauno miesto vardas paminėtas Vygando Marburgiečio kronikoje, aprašančioje kryžiuočių žygius į Lietuvą. Ši data laikoma miesto įkurimo metais. Antpuoliai aprimo tik po Žalgirio mūšio (1410). Kaunas pradėjo sparčiau augti: plėtės prekyba, suklestėjo amatai. 1463 m. gegužės 20 d. Kazimieras Jogailaitis suteikė Kaunui privilegiją ir praplėtė miesto teises. Nuo 1999 m. ši data – Kauno miesto diena. 1920 – 1939 m. Kaunas – laikinoji Lietuvos sostinė, nes Vilnius buvo Lenkijos okupuotas. Tuo laikotarpiu miestas gerokai išaugo – jame gyveno iki 150 tūkst. žmonių, pastatyta nemažai administracinių, kultūrinių, gyvenamųjųpastatų, reikšmingų architektūriniu požiūriu. Tai Banko rūmai, muziejų kompleksas, prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Teisingumo ministerija, Karininkų ramovė. Laikinosios sostinės simbolis – Prezidentūros rūmai sodelyje tarp Vilniaus ir Gimnazijos gatvių. 1996 m. ten pastatytos trijų tarpukario Lietuvos prezidentų skulptūros: A. Smetonos, A. Stulginskio ir K. Griniaus. Galite pasirinkti, ką aplankyti ir apžiūrėti populiariausiuose Kauno regionuose: Senamiestyje, Naujamiestyje, miesto pakraščiuose. Senamiestis – šiuolaikinio Kauno lopšys. Tai teritorija pačioje Nemuno ir Neries santakoje – pilis, Rotušės aikštė, aplink ją esančios gatvės. Čia susitelkę beveik visi reikšmingiausi senieji miesto architektūros paminklai. Pirmiausia apžiūrėkite pilį, pirmą kartą paminėtą 1361 m. dėl svarbios strateginės padėties kryžiuočių ne kartą pultą, sugriautą. Legendos pasakoja, jog po pilimi yra didžiuliai požemiai, kuriuose miega užburti Didžiojo kunigaikščio Vytauto kariai. Kartais iš ten girdėti stuksenimai, kariškos komandos. Kariai išeisę ginti miesto, jei mūsų kraštui ateis labai sunkūs laikai... Visai šalia pilies – didžiulė tamsiai raudonų plytų Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir Kauno bernardinų vienuolynas. Dabartiniai vienuolyno rūmai ir bažnyčia pastatyti XVI a. pr. Bažnyčiai per istoriją ne itin sekėsi: 1603 m. apnaikino gaisras, 1656 ir 1659 m. – Maskvos kariuomenė, 1812 m. – Napoleono kariai, sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengtas sandėlis. Nepaisant visų negandų, bažnyčios ir vienuolyno ansamblis išlaikė ryškius gotikos bruožus. Pasižvalgę nuo pilies aikštės pamatysite grakštų kauno “baltosios gulbės: kaklą – šviesų rotušės bokštą, išsišokusį viršum senamiesčio stogų. Tonpusėn ir patraukite. Rotušės aikštė – viduramžių Kauno branduolys. Tada joje vykdavo turgūs, įvairios iškilmės, būdavo baudžiami nusikaltėliai. Aikštė pradėjo formuotis XVI a. Iš pradžių joje buvo statomi mediniai namai, bet per vieną iš didesnių gaisrų jie bemaž visi sudegė. Buvo nutarta statyti mūro namus. Pradėta nuo rotušės, kurios kertinis akmuo pradėtas 1542 m. Dabartinė rotušės išorė susiformavo per 1771 – 1780 m. rekonstrukciją pagal iš Čekijos kilusio architekto J. Matekerio projektą. Vyraujantys grakščios rotušės baroko elementai saikingai susipynė su ankstyvojo klasicizmo bruožais. Bokštas buvo paaukštintas iki 53 m. Paskutinį kartą senoji rotušė buvo rekonstruojama 1968 – 1973 m. (archit. Ž. Simanavičius). Čia įrengti Santuokų rūmai ir Keramikos muziejus. Apžiūrėję rotušę, ratu apiekite aikštę. Aikštės šiaurrytiniame kampe Šv. Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Didžiulis netinkuotų plytų statinys – tai didžiausias neogotikos paminklas Lietuvoje. Manoma, kad bažnyčios statyba pradėta dar Vytauto laikais ir tęsėsi iki 1660 m. Interjeras įrengtas vėlyvojo baroko stiliumi. Išsiskiria 1775 m. padarytas centrinis altorius su 12 apaštalų skulptūromis (skulpt. T. Podbaiskis), XVII a. raižytas medinis altorius su paveikslu “ Švč. Mergelės Marijos ėjimas į dangų”. Yra dailininko E. Andriolio, 1863 m. sukilimo dalyvio, paveikslas “Gausi žvejonė”, tapytojo P. Kalpoko darbų. Išorinėje katedros sienoje iš Vilniaus gatvės pusės – poeto ir kunigo Maironio granitinis mauzoliejus. “Gildija” – 1978 m. rekonstravus kelis gotinius namų fasadus, viduje įrengtas restoranų ir kavinių kompleksas, pavadintas pagal senovinį pirklių susivienijimą – gildiją, mat tuose namuose kadaise gyveno pirkliai. Kauno jėzuitų vienuolynas ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. Bažnyčia pradėta statyti 1666 m. nebaigta sudegė, atsatyta ir konsekruota tik 1759 m. Carinės Rusijos metais buvo paversta cerkve. Jėzuitai ją atgavo 1923 m., vienuolyną paaukštino 2 aukštais. Sovietmečiu bažnyčia ir vienuolynas vėl uždaryti. Jėzuitams grąžinti 1990 m. Vienuolyno rūmuose veikusioje kolegijoje 1819 – 1823 m. dėstė lenkų poezijos klasikas, tuo metu ką tik baigęs Vilniaus universitetą Adomas Mickevičius. Yra jam skirta ekspozicija. Maironio namas – XVI a. gyvenamasis namas su puošniu barokiniu frontonu tiksliau turėtų būti vadinamas Siručio namu – pagal jo savininką. O Maironis jame ilgą laiką gyveno, eidamas Kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. dabar name – Lietuvių literatūros muziejus. Priešais tą namą 1977 m. atidengtas Maironio paminklas. Paėjėkite Aleksoto gatvele, šalia Jėzuitų bažnyčios link Nemuno ir pateksite tarsi į kokią oazę. Prieš akis iškyla garbus Vytauto bažnyčios bokštas. Bažnyčios statybą fundavo Vytautas Didysis 1400 m. atsidėkodamas Viešpačiui už išsigelbėjimą Vorsklos mūšyje su totoriais. Veikiausiai tai buvo pirmoji katalikų bažnyčia kaune. Joje nuo 1920 m. iki 1933 m. kunigavo ir šalia nuomojo butą lietuvių literatūros klasikas Juozas Tumas – Vaižgantas. “Dėdžių ir dėdienių” gimtinėje, Vaižganto namuose, dabar muziejus. Nuo Vytauto bažnyčios atsisukite atgal link Rotušės aikštės, ir prieš akis jums visu grožiu tarsi kokie vargonai kyla Perkūno namai – bene gražiausios gotikos stiliaus civilinės paskirties statinys Lietuvoje. Perkūno namu jis vadinamas, nes pagal pavadinima kažkada jame rasta nežinia iš kur atsiradusi pagoniško lietuvių dievo Perkūno statula. Senamiestyje, Muziejaus g. Nr. 7, yra Lietuvos sporto muziejus, kuriame daug įdomaus randa Lietuvos krepšinio gerbėjai. Zamenhofo g. Nr. 12 (gatvė pavadinta tarptautinės esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Zamenhofo vardu) yra P. Stulgos tautinės muzikos instrumentų muziejus, įsikūręs restauruotuose XVI a. namuose. Pasivaikščiokite išradingai sutvarkyta Vilniaus gatve, kuri atiduota pėstiesiems. Jei norite apžvelgti senojo Kauno panoramą, pereikite Aleksoto tiltu į kitą Nemuno pusę ir pakilkite keltuvu į Nemuno šlaitą. Naujamiestis – teritorija į rytus nuo Senamiesčio, viena savo kraštine nusidriekusi iki žaliakalnio šlaitų, Nemuno pakrante pietryčiuose atsiremianti į geležinkelio stotį. Jis pradėjo kurtis XIX a. vid., kai Kaunas tapo gubernijos centru. Pagrindinė jo magistralė – Laisvės alėja, kurios kontūrai atsirado 1871 m. miesto užstatymo plane. Centrinę gatvę kirto taip pat tiesios gatvės. Taigi naujamiestyje susiformavo taisyklingas stačiakampių kvartalų tinklas. Laisvės alėja ir šiandien yra centrinė Kauno gatvė, 1982 m. rekonstruota, paversta pėsčiųjų bulvaru. Apie 1,5 km ilgio pėsčiųjų zona nuo Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios iki susikirtimo su E. Ožeškienės gatve išklota įvairaus dydžio ir piešinio betono plokštėmis, pastatyti originalios formos žalvariniai šviestuvai, vasarą tarp liepų, kurios nusidriekia dviem eilėmis per visą alėjos ilgį, mirga gėlynai, tarp jų stovi jaukūs suoleliai. Spalvingi namų fasadai, įvairios vitrinos. Visa tai pabrėžia gyvos, judrios centrinės prekybinės miesto gatvės charakterį. Pačioje pėsčiūjų zonos pradžioje – buv. carinės armijos karinės miesto įgulos cerkvė – soboras (1895 m. tipinis archit. A. Benua projektas), nūnai vėl tapęs Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčia. Šalia nepriklausomybės a. 12 – M. Žilinsko dailės galerija (archit. E. Miliūnas). Joje galite pamatyti tautiečio iš Berlyno Mykolo Žilinsko (1904 – 1992) Lietuvai dovanotus paveikslus. Toliau žingsniuodami Laisvės alėja, dešinėje praeisite universalinę parduotuvę “Merkurijus”, esančią Laisvės a. 60 (archit. A. Sprindys), atidarytą 1983 m. Laisvės alėjos viduryje, prie “Merkurijaus”, trykšta skulptūriškas fontanas. Tai mėgstama kauniečių pasimatymų ir pasiklydusių miesto svečiū susitikimo vieta. Eidami toliau pėsčiūjų bulvaru, prieisite Akademinį dramos teatrą, Lėlių teatrą, atokiau nuo gatvės, žaliame skverelyje, tarp medžių pasislėpęs Muzikinis teatras. Tai pirmojo Kauno teatro rūmai, pastatyti 1890 – 1892 m. 1920 m. gegužės 15 d. miesto teatre buvo atidarytas Lietuvos Steigiamasis seimas. 1940 m. teatro rūmuose įvyko politinis spektaklis, formaliai įteisinęs 50 metų užsitesusią Lietuvos sovietizaciją. Čia susirinkęs vadinamasis ”Liaudies seimas” paskelbė apie tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje. tai buvo iš Maskvos surežisuotas politinis spektaklis. Faktiškai Lietuvos sovietizacija buvo nulemta kur kas ankščiau – 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutarties slaptuoju protokolu, pagal kurį Lietuva atsidūrė Sovietų sąjungos interesų zonoje. To lemtingo mūsų istorjai politinio spektaklio režisieriai buvo kruviniausi XX a. diktatoriai – Stalinas ir Hitleris. Po sutarties – spektaklio “įžangos” – prasidėjo pirmasis veiksmas – 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija okupavo Lietuvą. tada prasidėjo antrasis veiksmas – okupuotos Lietuvos “savanoriškas stojimas” į Sovietų Sąjungą, baigęsis “Liaudies seimo” delegacijos išvyka į Maskvą parvežti “Stalino saulės”. Po to sekė trečiasis veiksmas – lietuvių tautos genocidas. Tačiau sovietinis genocidas neužgniaužė laisvės troškimo. Apie tai byloja ilgametis pokario partizanų pasipriešinimas svetimai valdžiai, vėliau tylioji rezistencija ir patriotų aukos. Vienas tokių buvo kaunietis Romas Kalanta. Muzikinio teatro sodelio grindinyje įmūryta Romo Kalantos, čia susideginusio per sovietines demonstracijas 1972 m. gegužės mėnesį, memorialinė plokštė. “Kam aš gyvenu? Tai sistema, kuri neleidžia man gyventi? Verčiau nusižudyti savo paties rankomis”, - rašė atsisveikinimo laiške Romas Kalanta. Priešais muzikinį teatrą – miesto savivaldybė, įsikūrusi stilingame rūme, kuris pastatytas 1936 m. pagal archtektų A. Funko, A. Lukošaičio, B. Elsbergo projektą. Šalia – 1990 m. atstatytas Vytauto Didžiojo paminklas. Centrinio pašto rūmai (Laisvės al. 102, 1932 m. archit. F. Vizbaras), kaimynystėje – T. Ivanausko zoologijos muziejus. Kiekviename alėjos name įsikūrusios arba parduotuvės, arba kavinės. Priešingoje Laisvės alėjos pusėje nežymūs vartai – “broma” (kokių daug šioje gatvėje) veda į kiemą. Jei pataikysite, kieme išvysite mažą stebuklą – vieną gražiausių Lietuvos gotikos bažnyčių, kauniečių tarpe žinomą keistoku Šaričių vardu, o tiksliau – tai Šv. Gertrūdos bažnytėlė, kuri čia stovėjo jau XV a. pab. – XVI a. pr. Sovietinio sąstingio metais atsirado partinių nomenklatūrininkų, kurie norėjo bažnytėlės vietoje pastatyti rajkomo rūmus. Bet labiau tautiškai nusiteikę nomenklatūrininkai ir paminklosaugininkai ją išsaugojo. Vienybės aikštė. Jei prie “Merkurijaus” pasuksite S. Daukanto gatve, pateksite į vienybės aikštę, kuri čia pat, prisišliejusi prie lygiagretės Laisvės alėjai K. Donelaičio gatvės. Aikštės centra – Lietuvos nepriklausomybės memorialas. 1989 m. minint Vasario 16 – ąją, Lietuvos nepriklausomybės dieną, atstatytas Laisvės paminklas (skulpt. J. Zikaras), po metų ta pačia proga – paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę – piramidė sukrauta iš mūsų krašto laukų akmenų (skulpt. J. Zikaras). Turistinė aikštės įžymybė – varpų bokštas, kuriame daugiau kaip ketvirtį amžiaus rengiami varpų muzikos koncertai. Muziejų kompleksas – tai Vytauto Didžiojo karo muziejus, vienas iš turtingiausių istorijos eksponatų, ir M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kuriame saugomi dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio kūriniai, didelė liaudies meno kolekcija. Greta, kitoje V. Putvinskio gatvės pusėje, - dailininko A. Žmuidzinavičiaus kurinių ir kolekcijų muziejus su populiaria jo pradėta rinkti velnių kolekcija. Viena iš Naujamiesčio magistraliu – Vytauto prospektas. Čia, Ramybės parke, buvusiose karmelitų kapinėse 1991 m. pastatytas paminklas “Kryžius – medis” 1941 m. sukilimo priš bolševizmą atminimui. Sukilimas prasidėjo pirmosiomis karo tarp Vokietijos ir SSRS dienomis. 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiofoną sukilėlių vadovybė paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Sukilėliai, iki pasirodant vokiečiams, tris paras kontroliavo Kauną. Kovose su betraukiančiais sovietiniais okupantais žuvo šimtai sukilėlių. Jų broliškas kapas yra toje vietoje, kur dabar stovi skulptoriaus Roberto Antinio (jaunesniojo) sukurtas kryžius – medis. Istorikasi birželio 23 – iąją, sukilimo pradžią, rašo į vieną eilę pagal reikšmingumą su Vasario 16 – ąja ir Kovo 11 – ąja. 1941 – ųjų vasarą nors ir trumpam, keliom dienom, buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas. Lietuvą užėmusi nacinės Vokietijos kariuomenė nepripažino sukilėlių paskelbtos neproklausomybės. Ramybės parke atstatytas paminklas “Žuvome dėl Tėvynės” – baltas kryžius, tarsi besikeliantis iš pelenų. Kiti lankytiniai objektai įvairiose miesto vietose. Paminklas lakūnams Atlanto nugalėtojams – Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui, pastatytas 1993 m. Ąžuolyno prieigose, minint jų skrydžio 60 – ąsias metines. 1933 m. liepos 15 d. dviejų drąsių lakūnų valdoma “Lituanica” pakilo iš Niujorko valstijos tiems laikams didvyriškam skrydžiui be nutūpimo iki Kauno. Tačiau liepos 17 – osios 0 val. 36 min. audringą naktį tada Vokietijos okupuotoje Lenkijos žemėje netoli Soldino (dabar Mislibožo) “Lituanica” užkliudė pušų viršūnes ir sudužo. Iki Kauno buvo likę tik 650 km. Ąžuolynas – kauniečių mėgstama ramaus poilsio vieta. Tai apie 770 ąžuolų miškas, galima sakyti, miesto centre. Daugumos medžių amžius 200 – 300 metų. Ąžuolyno kitoje pusėje, einant nuo centro, rasite vienintelį Lietuvoje zoologijos sodą, kuriame galima pamatyti apie 2500 gyvūnų. Per zoologijos sodą teka Girstupio upelis. Dalis jo slėnio prie Ąžuolyno vadinama poeto Adomo Mickevičiaus slėniu. Čia mėgo lankytis poetas, gyvendamas Kaune. Yra paminklinis akmuo. Prisikėlimo bažnyčios grakštus bokštas, matomas iš viso Senamiesčio ir Naujamiesčio, kyla ant Žaliakalnio pakriaušės, viršutinėje Nemuno slėnio terasoje. Bažnyčia pagal inž. K. Reisono projektą pradėta statyti 1934 m., iš Jeruzalės Alyvų kalno atvežus ir pašventinus kertinį akmenį. Tai turėjo būti Baltijos šalyse aukščiausia bažnyčia – bokšto aukštis 70 m. Tačiau sovietmečiu nebaigta bažnyčia paversta radijo gamykla. Tik dabar bažnyčia baigiama, joje jau vyko pirmosios mišios. Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra laikomas vienu reikšmingesnių baroko architektūros paminklų Rytų Europoje. Ansamblis yra vaizdingame Kauno marių pusiasalyje, tarsi perlas, spindintis tarp vandens ir miškų stichijos. Taip jis atrodo iš lėktuvo. Bet ir antžeminėmis priemonėmis iki jo nukakę turistai ras kur akį paganyti. Bažnyčią 1667 m. pradėjo statyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Pacas kamaldulių vienuoliams, kuriuos jis pasikvietė iš Italijos. Bažnyčia buvo gražinama, puošiama iki XVIII a. vidurio. Ansamblio dominantė – šešiakampis bažnyčios kupolas ir du į priekį išsišovę bokštai, uždengti tarsi kokiais šalmais. Bažnyčios vidaus sienos išklotos rausvu ir juodu marmuru, išdekoruotos freskomis ir lipdiniais. Ansamblyje dirbo kelių kartų italų, taip pat lietuvių meistrai. Pirmasis ansamblio architektas buvo Lodovikas Fredianis, tapybos autorius Michaelis Arkangelas Palonis, lipdinių – Giovanis Merlis, kupolo freskų – Džiusepė Rossis. XIX a., kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje, katalikiškas bažnyčios ir vienuolyno ansamblis buvo pritaikomas stačiatikių cerkvei, tad apgadinta daug meno vertybių. Nuo 1920 m. iki sovietinės okupacijos Pažaislis priklausė Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolėms, kurioms jis priklauso ir dabar. Šalia tyvuliuojančios Kauno marios gerokai jaunesnės už baroko architektūros ansamblį. Marios susidarė 1959 m. patvenkus Nemuną Kauno hidroelektrinės užtvanka. Ji yra prie pat Pažaislio. Marių plotas – 63,5 km2. Giliausia vieta apie 20 m. Marių pakrantės – populiariausia kauniečių poilsiavietė. Yra jachtų klubas, galima išsinomuoti valtį ar paplaukioti po marias laivu. Pažaislio parkas – Kaune, Pažaislio architektūros ansamblio teritorijoje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris K. Z. Pacas, 1660 m. Romoje gavęs kamaldulių ordino suteikimą statyti jiems vienuolyną, nusipirko miškingą vietovę ir pavadino ją Mons Pacis (taikos kalnu). Tačiau žmonės ją ir toliau vadino Pažaisliu (nuo Žaisos upelio). 1664 m. K. Z. Pacas pasirašė vienuolyno fundacijos aktą. Į vienuoliams dovanotus turtus įėjo žemė, miškai, pievos abipus Nemuno. Iškarto buvo pastatyti eremitų (atsiskyrėlių) nameliai ir medinė Šv. Onos bažnyčia. 1665 – 1667 m. ruošiant vietą bažnyčios statybai, buvo kertamas pažaislio šilas. Bažnyčios ir vienuolyno komplekso statybai iki 1680 m. vadovavo italų architektas Dž. B. Fredianis. Barokinio stiliaus bažnyčia pagal jo projektą pastatyta 1674 m. 1712 m. ji buvo konsekruota (pašventinta), o prieš 1797 m. pastatytas ir vienuolynas. 1812 m. prancūzų kariuomenė vienuolyną apiplėšė, buvo išvežta brangių kulto reikmenų. Po 1831 m. sukilimo vienuolynas buvo uždarytas, kamalduliai ištremti, o jų turtas konfiskuotas. Vienuolynas buvo atiduotas rusų stačiatikiams, kurie, aštuonis dešimtmečius čia šeimininkaudami, rūpinosi pastatais, pritaikė juos kitiems reikalams. Per tą laikotarpį buvo sunaikintos vertingos freskos, išardyti mediniai altoriai, parduoti paveikslai. 1842 m. Pažaislyje stačiatikiai įkūrė pirmos klasės Uspenijos vienuolyną, o užėjus Pirmajam pasauliniam karui, į vežimus susikrovė vienuolyno archyvą, kitokio turto ir išvažiavo. Nuo 1920 m. iki 1940 m. vienuolyne gyveno iš Čikagos atvažiavusios Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolės lietuvės. Po Antrojo Pasaulinio karo trumpai čia buvo įsikūręs Respublikinis centrinis archyvas, senelių namai. 1950 m. vienuolyne įrengta psichoneurologijos ligoninė, o 1967 m. – Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas. Pažaislis išaugo gražioje vietoje. XIX a. viduryje pro jį keliavęs lenkų rašytojas V. Sirokomlė rašė, kad Pažaislį supa spygliuočių miškai ir kalvos, iš kurių kyšo bažnyčios bokštai. Pažaislio parkas lankomas visus metus. Kauno marių pakrantėje įkurtas jachtininkų klubas. 1980 m. Pažaislio architektūros ansamblis atvėrė duris lankytojams, tačiau jame dar vyksta restauracija. Ansamblis – architektūros paminklas. Pažaislio parkas 1958 m. paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų.
Geografija  Referatai   (15,06 kB)
Kaunas Trumpai apie kauną Kaunas (364,1 tūkst. gyv.) - antrasis pagal dydį Lietuvos miestas, įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje. Miesto pradžia - XIII a. pastatyta pirmoji mūrinė Lietuvoje ir tuo metu didžiausia gynybinė tvirtovė. 1408 m. miestui suteiktos Magdeburgo teisės. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba. XVI a. Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. 1920 – 1940 metais Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė. Be abejo, tai turėjo teigiamos įtakos miesto plėtrai. Tuo laikotarpiu susiformavo dabar tik pėstiesiems skirta Laisvės alėja – vienintelis nerūkančiųjų bulvaras visoje Europoje. Miestas didžiuojasi kompaktišku, gerai išsaugotu ir išpuoselėtu Senamiesčiu, kuriame daug vertingų kultūros ir architektūros paminklų: Kauno pilis, gotikiniai Perkūno namai, Vytauto Didžiojo ir Šv. Gertrūdos bažnyčios, „Baltoji gulbė“ Kauno rotušė ir daugelis kt. Mieste yra įdomūs techniko paveldo objektai – funikulieriai, įrengti prieš 70 metų. Vienu iš jų pasikėlus ant Aleksoto kalno – nuo jo, kaip ir nuo Prisikėlimo bažnyčios, atsiveria puikios Kauno panoramos. Šalia Kauno marių – europinio masto Lietuvos brandžiojo baroko šedevras Pažaislio vienuolynas, kuriame kiekvieną vasarą vyksta tarptautiniai Pažaislio muzikos (klasikinės) festivaliai. Kultūrinis ir laisvalaikio gyvenimas mieste yra intensyvus: veikia keli – dramos, lėlių, pantomimos, šokio teatrai, o Muzikinis teatras yra puikaus kasmetinio Operetės festivalio Kauno pilyje iniciatorius. Emocinga kasmetinė muzikos fiesta yra tarptautinis Kaunas Jazz festivalis. Festivalio unikumas – varpų džiazas (carillon jazz), žydų tema džiaze sinagogoje ir kt. Kaune gausu įvairių muziejų. M.K.Čiurionio muziejuje eksponuojami šio lietuvių dailės genijaus, statomo į gretą su M.Šagalu, V.Kandinskiu, K.Malevičiumi, darbai. M.Žilinsko galerijoje – daug pastarųjų amžių Vakarų šalių dailės kūrinių. Linksmų įspūdžių suteiks vienintelis pasaulyje “Velnių muziejus”, kuriame - per 3000 šių nenaudėlių. Vytauto Didžiojo karo muziejuje - Lietuvos istorijos raida. Šalia jo – gražus simbolinis Laisvės paminklas ir už laisvę žuvusiųjų atminimui deganti amžinoji ugnis. Visai kitoks yra IX forto muziejus – Kauno carinės Rusijos okupacinio laikotarpio tvirtovės dalis, kuri tarpukario laikotarpiu buvo Lietuvos kalėjimo filialas, nacių okupacijos metais – mirties stovykla. Kaunas – taip pat studentų ir sportininkų miestas: čia veikia 5 aukštosios mokyklos; treniruojasi garsioji Arvydo Sabonio “Žalgirio” krepšinio komanda. Kauno Pilis Kauno pilis yra seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1361 m. Dabar šią pilį galite rasti Kauno senamiestyje. 1361 m. po trijų savaičių apsiausties kryžiuočiai pilį sugriovė. Tačiau iki 1368 m. pilis buvo atstatyta. Tiksliau - sumūryta Antroji pilis, kuri jau buvo pritaikyta gynybai nuo paraku šaunamo ginklo. Šios pilies kiemą juosė pusketvirto metro storio ir pusdešimto metro aukščio sienos, o visuose keturiuose kampuose buvo bokštai. Nuo XIV a. pabaigos pilis buvo dar ne kartą remontuota. Ji stipriai nukentėjo ir per XVII-XVIII a. karus. Iki mūsų dienų išlikę mūrai - tai jau vėlesnių laikų statiniai. Pirmąją pilį saugojo tik iš lauko akmenų ir pavienių plytų sumūrytos sienos, kurių storis apie 2,2 m. Tokia mūro konstrukcija, kai sienos išorinėse pusėse sumūrijami akmenys, o į vidurį pripilama smulkių akmenų, vadinama kiautine. Tokios konstrukcijos sienos buvo būdingos visoms to meto aptvarinėms Lietuvos pilims. Pilyje yra iki šių dienų išlikusių senovinių pilies fragmentų, o dabartinė pilis atstatyta pagal Antrosios aptvarinės pilies planą. Perkūno namai Perkūno namas stovi Kauno senamiestyje, prie Vytauto bažnyčios. Tai senas, originalus gotikinės architektūros paminklas, pastatytas XV a. II pusėje. Pastatas mūrinis, su puošniu frontonu ir erdviais rūsiais. Pagrindinis pastato fasadas papuoštas stačiakampėmis dekoratyvinėmis nišomis ir Saulės simboliu, sudarytu iš glazūruotų akmenų. Iš pradžių Perkūno namas buvo dvilypis trobesys. Viena jo dalis buvo dabar esantis pastatas, kita – tokių pat gabaritų sandėlis (nugriautas XVIII a.). Išlikusią namo dalį nuo sandėlio skyrė kapitalinė vidaus siena (dabartinis šiaurinis fasadas). Toks pastato susidvejinimas yra vienintelis Lietuvos gotikos architektūroje. Tikroji namo paskirtis nežinoma. Pasakojama legenda apie pastato sienoje rastą dievo Perkūno skulptūrėlę, apie čia amžinąją ugnį kūrenusias vaidilutes, tačiau tyrinėtojų surasta gausi radinių kolekcija byloja, kad tai buvusi prekybinė būstinė ir priklausiusi Hanzos pirkliams. Greičiausiai ir patys namai pastatyti prekybos reikalams, o Perkūno vardas suteiktas vėliau, pabrėžiant Kauno pirklių nepriklausomumą nuo užsienio ir, galbūt norint pagerbti senosios lietuvių tikybos tradicijas. Žmonės tikėjo, kad jis buvo pastatytas ant senos šventyklos, skirtos dievui Perkūnui.
Geografija  Referatai   (24,44 kB)
Pagrindiniai teiginiai apie Lietuvą Lietuva – žalias lygumų kraštas šiaurės Europoje ant Baltijos jūros kranto, viena iš trijų Baltijos šalių, kaimynystėje turinti Latviją, Baltarusiją, Lenkiją ir Kaliningrado sritį (Rusija). Tai šalis, išsaugojusi daug natūralios gamtos kraštovaizdžių, girių, ežerų ir upių bei turinti ypatingą pajūrį – ne tik gražius smėlėtus paplūdimius, bet ir Kuršių neriją -smėlio juostą, atskiriančią Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Nors minima jau nuo 1009 m., Lietuva - dar jauna valstybė, tiktai kelianti galvą po sunkios sovietų priespaudos. Nepriklausomybė atgauta tiktai 1990 m, tačiau Lietuvos valstybingumo istorija prasideda dar XIII a., kai pirmasis valdovas Mindaugas gavo karūną. Lietuvos istorija – permaininga, turinti ir didžių pergalių ir skaudžių patyrimų. Dabar Lietuva – vos 65 tūkst. kv. km ploto valstybė, tačiau vienuose istoriniuose žemėlapiuose ji siekia Juodąją jūrą, kituose – jos iš viso nėra. Šiuo metu šalis, vis dar įtakojama 50 metų trukusios sovietų priespaudos, bando įsilieti į Europos Sąjungos ekonominę ir kultūrinę erdvę. Kaip viena iš vėliausiai apkrikštytų šalių Europoje, Lietuva išsaugojusi daug pagoniškų tradicijų, kaimo vietovėse vis dar gyva liaudies kultūra, kitur ji atgyja tradicinių švenčių metu. Kultūrinis gyvenimas klesti didžiuosiuose miestuose. Lietuvos kultūra Europa atranda Lietuvą per kultūrą – lietuvių menininkai pelno vis didesnį pripažinimą užsienyje. Nors ne visuomet afišose, skelbiančiose apie užburiančio balso soprano, dieviškai grojančio violončelininko ar išskirtinio grakštumo balerinos koncertą yra minima Lietuva, vis tik tikimybė, kad Jūs apsilankėte atlikėjo iš Lietuvos koncerte, yra didelė ir būnant Niujorke, ir Londone, ir Berlyne, ir Vilniuje. Tik šiek tiek daugiau nei pusę milijono gyventojų turinčiame Vilniuje gausu meno galerijų, parodų, koncertų, spektaklių. Meno kupinas gyvenimas verda ir tradicinėse galerijose, koncertų salėse ir mažiau įprastose erdvėse, o ir pats Vilniaus senamiestis yra savotiška jauki Baroko meno galerija po atviru dangumi. Kultūrinis gyvenimas verda ne tik sostinėje – kiekviename didesniame Lietuvos mieste veikia profesionalūs teatrai, koncertų salės ir vyksta įvairūs renginiai, turintys savo nuolatinę publiką. Ypač daug renginių vyksta vasarą. Lietuvoje jau ilgus šimtmečius gyvena slavai, žydai, karaimai, prūsai ir kitų tautų atstovai, tad daugiakultūriškumas bei figuratyvumas literatūroje, teatre, kine ir taikomojoje dailėje tapo išskirtiniu Lietuvos meno bruožu. Dauguma lietuviško meno gerbėjų Europoje ir Rytuose ypatingai vertina sugebėjimą susieti praeitį su dabartimi bei toleranciją ir atvirumą kitoms kultūroms.
Geografija  Referatai   (516,81 kB)
Rokokas (pranc. Rococo, iš rocaille - toks ornamentas.Pavadinimas kilo iš prancūziško žodžio rocaille (rokailis), kuris reiškė tuo metu madingus akmeninius ir kriauklinius sodo papuošimus, taip pat pačius akmenukus ir kriauklytes) Prancūzijoje po karaliaus Liudviko XIV, „karaliaus sailės“, mirties (1715) prasidėjusi meno epocha, kuri baroko Versalio pompastiką redukavo į komfortabilius miestietiškus rūmus Paryžiuje. Rokokas yra tam tikra dekoro maniera vėlyvojo baroko laikotarpiu. Šis stilius pirmučiausiai reiškėsi kaip dekoracijų stilius: lengvi, elegantiški ornamentai (rokailiai), rokoko stiuko plastika, auksuotomis detalėmis ir rokoko freskomis puošiamos civilių ir sakrolinių pastatų sienos ir lubos. Rokokas suklestėjo apie 1730 metus; dailūs užraitų ornamentai ir augaliniai motyvai užtvindė architektūrą, spindėdami auksu ir baltumu. Rokoko gimtinė Prancūzija savo architektūroje netrukus atsisakė šio stiliaus, tačiau Austrijoje ir P. Vokietijoje jis toliau gyvavo elegantiškuose ir gracinguose fasaduose bei vidaus apdailoje. Džiugios, šventiškos ornamentikos formos klestėjo archchitektūroje, tapyboje, plastikoje, kalvystėje ir sąlygojo šių meno šakų sambūvį, pasireiškiantį rokoko menų sintezės kūriniais. Prancūzijos rokoko tapytojai - A. Watteau, F. Boucher ir J. B. Pater‘as - mėgavosi šviesos ir spalvų efektais; anglas W. Hogarthas visa tai papildė kandžia ironija; Vokietijos regione kūrė su medžiu dirbantys skulptoriai ir freskų tapytojai - I. ir M. Guntheriai, P. Trogeris, J. A. Feuchtmayras, Italijoje - tapytojai Canaletto, G. Tiepolo ir G. Guardi.
Dailė  Rašiniai   (6,61 kB)
Gotika vakarų mene
2010-01-04
Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros bei skulptūros detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrukcija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis. Atsirado vertikalus erdvės skirstymas, smailios arkos. Svarbiausias elementas - vadinamoji gotikinė oginų kryžmė. Tai įvestos į skliauto briaunas kryžminės arkos, kurios keičia visos konstrukcijos ritmą. Pastatas darosi lengvesnis ir auga į viršų. Iš pradžių dar inkrustuotos viena puse į skliauto masę arkos vėliau darosi beveik nepriklausomos. Jau žinomas arabams ir romaninei architektūrai, smailus profilis pasirodo visur: didelėse arkose, tribūnose, languose ir net skliautuose bei oginose. Brandžios gotikos laikotarpiu (XIIIa. vid. - XIVa.) pagausėjo pasaulietinių pastatų. Architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, dar daugiau ažūriškumo ir puošnumo. Portalai ir langai dažnai buvo puošiami ažūriniais skydais, vimpergomis, bokštų viršūnės baigiasi pinakliais. Fasaduose ir interjeruose ypač gausu skulptūrų, languose spalvingų vitražų. Prancūzijoje buvo pastatyta sudėtingos kompozicijos, turtingo skulptūros dekoro kulto pastatų (Buržo Šv. Stepono katedra, Šventoji koplyčia Paryžiuje), pilių. Šiuo laikotarpiu gotika suklesti ir kitose Vakarų Europos šalyse. Vokietijoje kulto pastatams (halinei Šv. Elžbietos bažnyčiai Marburge, Kelno katedrai, Marijos bažnyčiai Liūbeke) būdingi aukšti fasadų bokštai, architektūros ir skulptūros dekoras. Buvo statoma daug civilinių ir gynybinių pastatų (Liūbeko, Braunšveigo rotušės). Anglijoje statomos ilgos lotyniško kryžiaus plano bažnyčios (Kenterberio, Velso katedros, Vestminsterio abatijos bažnyčia Londone). Šie pastatai žemesni, dažnai turi stačiakampį chorą, masyvius keturkampius bokštus fasade ir virš transepto. Savita Italijos gotika plito daugiausia jos šiaurėje (Lombardijoje, Venecijoje, Toskanoje). Italijos kulto architektūroje (Florencijos, Orvjetos katedros) romaninio stiliaus bruožai susipynė su gotikos elementais. Toskanos visuomeniniai pastatai (Sienos Florencijos rotušė) masyvių formų, rūstūs, Venecijos (Dožų rūmai) - azūriški, puošnūs. Vėlyvosios gotikos architektūroje (XIVa. pab. - XVIa. pr.) atsirado daugiau dinamikos, įmantrumo, puošnumo, dekoratyvinių elementų. Buvo statomos halinės bažnyčios, koplyčios, rotušės, rūmai, gyvenamieji namai. Sienas ir bokštus puošė dekoruoti langai, nišos. Vėlyvoji gotika labiausiai pasireiškė Prancūzijoje. Pastatyta puošnių bažnyčių (Šv. Maklu Ruane), rotušių (Sen Kantene), rūmų (popiežiaus rūmų ansamblis Avinjone). Visų Vakarų menų raidoje gotinis pastatas vaidina išimtinai svarią rolę. Jei romaninė bažnyčia palyginus kuklus kaimiškas abatijos namas, tai gotinė šventovė atranda naujas proporcijas. Iškyla didžiausios Vakarų pasaulio katedros (Prancūzijoje - Lano, Šartro, Paryžiaus katedros, Sen Deni vienuolyno bazilika, Vokietijoje - Magdeburgo katedra, Anglijoje - Solsberio katedra). Naujai architektūrai reikalinga ir nauja dekoracija. Laužydamas romaninį mūrą, architektas laužo ir romaninę skulptūrą. Dideli reljefai užsiliko tik ant portalų ir kitose aukštose dalyse. Ant baliustradų ir aukštų galerijų statomi taip pat dideli reljefai. Visi jie yra naujo būdo. Atsimaino ornamentinė gama. Vietoj sausos geometrijos pasirodo gyvi lapai, augalai ir gėlės. Žmogaus vaizdas įgyja naują reikšmę. Jis turi savo kanoną ir savo nepriklausomą formą. Keičiasi mimika. Kūnas turi savo vidaus pusiausvyrą. Italų skulptūra eina dvejopa kryptimi. Iš vienos pusės ji nevengia gotinės įtakos, iš kitos - pasirodo iš naujo atbudinta senoji klasikinė romėninė plastika. Niccolo Pisano genijus formuojasi būtent šiame dvejopame judėjime. Jo šedevras yra Pizos baptisterio ambonas. Romėninės formos pasirodo nuolatinėje kompozicijoje, vaizdų kaukėse, visų figūrų siluetuose. Gotika duoda jam daugiau švelnaus lyrizmo. Panašus dviveidis menas išsivysto ir Sienos katedros ambone, kur figūrų judesys drauge reiškia antikinę stiprybę ir prancūzišką graciją. Bet jei pirmieji paminklai ir rodo dviejų priešingų gaivalų sintezes, tai Italijos skulptūros tolesnis vystymasis juos atskiria. Pizos mokykla išplėtė ypač helenistinį klasicizmą, o Florencija ir Italijos šiaurė prisiartino prie gotikos. Vokietijos skulptūrai taip pat būdingi anachronizmai. Čia gotikinis reljefas jungiasi su pusiau romaniniais, pernelyg pilnais otonų ir karolingų elementais (Andlau ir Regensburgo Šv. Jokūbas, Miunsterio Šv. Paulius). Bet nauja nepriklausoma gotika gimsta Anglijoje, kur romaninė skulptūra nėra turtinga ir kur užsilieka ne tik bendri karolingų, bet ir keli vietiniai, saksoniški ir airiški elementai. Fasado architektūra apibūdina net tiktai skulptūros paskirstymą, bet ir formą. Vietoje nepertrauktų kompozicijų atsiranda senieji "žmonės už arkos". Apkabinti nišomis, jie yra monumentalių statulų (Wells, Exeter) atskiri izoliuoti paminklai, kurie statomi vienas greta kito ir vienas ant kito, nesudarydami bendros scenos. Gotikinė skulptūra nėra architektūros neatskiriama dalis. Ji - pastato palydovė. Forma padidinta, supaprastinta, bet visiškai neapibūdinta. Tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje, Ispanijoje, Flandrijoje ir net Italijoje gimsta nauja monumentali, idealistinė žmonija. Kaip architektūrai, taip ir dailei gotika atnešė daug naujovių. Gotikinė ikonografija išsižada vizijų, epopėjų, rytų baidyklių. Ji evangelinė, žmogiška, natūrali. Kristus netenka savo antžmogiško didumo ir eina artyn prie žmogaus. Šv. Marija nėra jau iškilminga azijatinė karalienė, bet kūdikio motina. Vietoj nesuprantamo dievo kulto čia atsiranda ir išsivysto nauja žmogiška religija. Dailininkas atranda gilią ir paprastą taikos ir tvarkos pasaulį. Kalendorius jau atvaizduojamas ne tiktai zodiako kabalistiniais ženklais, bet ir mėnesių darbų lyriniais paveikslais. Tai nauja pasaulio apžvalga, nauja formų koncepcija, kur viskas darosi aišku, suprantama ir gražu. Menas darosi gamtos, mokslo, moralės ir isorijos veidrodžiu. Gotikinė tapyba neturi romaninio stiliaus vienybės. Jei skulptūrai gotikinė katedra ir palieka palyginus gerą vietą, tai beveik išstumia tapybą. Romaninio mūro panaikinimas laužo ne tik reljefą, bet ir freską, kurių vietą užima langų vitražas. Bet pietuose, kur XIIa. pastatas dar nesugriautas, pasireiškia tikras freskų renesansas. Naujasis menas čia vystosi senuose griežtuose romaniniuose rūmuose. Pagrindinis elementas - vitražas. Įvairios scenos pasirodo medaljonuose, kvadratuose ir kitose ornamentinėse figūrose. Vitražo dailė be improvizacijos. Viskas čia išskaičiuota iš anksto, nes menininkas paruošia kompozicijos kartoną, išpjausto įvairias dalis ir jungia švino šakomis. XIVa. atsiranda nauja miniatūra. Raidės darosi ilgesnės, piešinys atsišakoja ir užpildo visą puslapį gražių gėlių ir lapų figūromis. Visas tekstas apsijuosia gyvos floros ornamentais, tarp kurių laksto paukščiai ir drugiai. Nauja tapyba atsiranda XIIIa. gale ir išsivysto Giotto ir Sienos mokyklomis. Giotto kūryba reiškia tikrą revoliuciją. Jis išvaduoja kompoziciją iš ornamentinių ir sausų formulių, randa tikrą tapybos reljefą. Vietoj plokščių, išrašytų ant mūro figūrų pasireiškia tankios ir pilnos kūnų masės. Išsivysto plastiniai elementai. Tačiau Giotto kūryba galutinai nenaikina senosios dailės. Įsiverždamas į užsienio šalis, gotikinis stilius pamažu keičiasi. Jis steigia naujas mokyklas. Prancūzijoje gotika išsivysto eidama nuo klasicizmo į baroko romantiką. Vokietijoje jis prasideda sausu akademizmu. Anglijoje visa evoliucija veda į priešingą kryptį. Ji prasideda baroko ir baigiasi akademinėmis sausomis formomis.
Dailė  Referatai   (10,67 kB)
Barokas
2010-01-04
I pusėje kai kurias vėlyvojo baroko tradicijas tęsė rokokas. Baroko atsiradimą paskatino kontrreformacija,rel. kovos, reakciją prieš renesanso kultūrą vid. amžių tradicijų gaivinimas.Barokas išreiškė absoliutizmo laikotarpio feod. visuomenės pasaulėžiūrą ir pasau lėjautą, socialinio gyvenimo ir visuomeninės sąmonės formų prieštaravimus. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Baroko raidą ypač skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai. Baroko kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas su grubumu, abstrakti simbolika su natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški. Baroko mene darniai susijo architektūra, dailė ir kai kurios kitos meno šakos. ARCITEKTŪRA: Baroko architektūros formos išsirutuliojo iš renesanso architektūros formų, tačiau už pastarąsias didingesnės, laisvesnės, dinamiškesnės. Baroko pastatų plano ir eksterjero linijos kreivesnės, banguotesnės. Pušniuose interjeruose gausu dekoratyvinių architektūros formų, skulptūros ir tapybos kūrinių.Puošnių, sudėtingų formų baroko pastatų sukurta Romoje (Jėzaus bažnyčia pastatyta 1575, Dž. da Vinjola ir Dž. dela Porta; šv. Petro bazilikos fasadas, pastatyta 1614, architektūros K. Maderna; šv. Petro aikštė ir ją juosiančios kolonados, pradėta 1655, architektūros Dž. L. Berninis; šv. Karolio bažnyčia, 1667, architektūros F. Borominis), Venecijoje (šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, 1682,architektūros B. Longena), Turine (Karinjanų rūmai, 1678, architektūros G. Gravinis).Prancūzijoje italų baroko dekoratyvinės formos vartotos savituose Liudviko XIII stiliaus, plitusio 1600-50, pastatuose. Ispanijos barokas turėjo įtakos Lot. Amerikos šalių baroko architektūrai.Šių šalių pastatai įvairesnės kompozicijos, puošnesnio dekoro. ~1~ Vokietijoje XVII a. pab. - XVIII a. pastatyta barokinių bažnyčių, valdovų rezidencijų. Š. Vokietijos baroko architektūra taisiklingesnė, vad.prūsiškojo stiliaus (Karalių rūmai Berlyne, 1706, architektūros A. Šliuteris). P. Vokietijos, Austrijos, Čekijos baroko architektūra dekoratyvi, sudėtingos stilistinės išraiškos (Belvederio rūmai Vienoje; 1723, architektūros L. Hildebrantas; vyskupų rezidencijaViurcburge, 1753, architektūra B.Noimanas). Italijos ir kitų V. Europos šalių barokas turėjo įtakos Lenkijos architektūrai (šv. Onos bažnyčia Krokuvoje, 1704, Kraciskių rūmai Varšuvoje, 1682, abiejų architektūros Tilmanas von Gameraenas). Rusijoje pastatyta originalių puošnaus baroko ir achitektūros kompleksų (Maskvoje - Golicyno rūmai, 1690; Pokrovo cerkvė Filiuose, 1693, architektūra P. Potapovas). Lietuvos architektūroje barokas atsirado XVII a. pr., veikiamas Romos barokas. Lietuviškojo baroko pastatai turi aiškią, ramią kompoziciją, polinkį į vertikalumą. Ankstyvuoju laikotarpiu (1600 - 50) Vilniuje pastatyta kulto pastatų, kuriemsbūdingos pereinamosios nuo vėlyvojo renesanso prie baroko formos; kupolinė šv. Kazimiero bažnyčia (1618, abiejų architektūros K. Tenkala). Brandžiojo baroko laikais (1650 - 90) pastatyta puošnių didikų rūmų (Vilniuje - Sapiegų, Sluškų, Pacų), kulto pastatų ansamblių (Vilniaus šv. petro ir Povilo bažnyčia, 1678, architektūros J. Žaoras; Pažaislio architektūros ansamblis, 1712, architektūros L. Fredas ir P. Putinis). vėlyvajam baroko (1690 - 1765) būdingos grakščios, saikingos ornamento, vienanavės arba trinavės bažnyčios (Vilniaus - šv. Kotrynos, 1744, Misionierių, 1753, abiejų architektas J. K. Glaubicas; Kauno - Jėzuitų, 1725, ir kt.), dažniausiai plokščiais priekiniais fasadais su 2 lieknais bokštais ir suskaidytais frontonais. DAILĖ: baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas. Italijoje barokinių kūrinių nutapė Bolonijos dailės akademijos įkūrėjai broliai Anibalė, Ludovikas ir t.t. Dominuoja religinės, mitologinės ir alegorinės kompozicijos, paradiniai portretai. XVII a. savita baroko tapybos m-la susiformavo Flandrijoje. P.P. Rubensas, A.van Deikas, J.Jordansas ir kt. nutapė didelio formato religinių mitologinių ir buitinių paveikslų, portretų, peizažų, natiurmortų. Flamandų tapytojų kūriniuose gausu ir buities motyvų, relistinių elementų. Vertingi ir austiniai kilimai - špaleriai su figūrinėmis kompozicijomis religiniais ir mitologiniais motyvais, medžioklės scenomis. ~2~ Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.XVIII a. Meisene (Saksonijoje) buvo įkurtas pirmasis Europoje porceliano fabrikas, gaminantis puošnius, įmantrių formų servizus, vazas ir dekoratyvines statulėles. Lietuvojos baroko dailė (nuo XVII a. vid.) pasižymi saikingumu, turi daug relistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai M. Palonis, P.Dankersas, skulptoriai P.Petris, P.Rosis kulto pastatų interjeruose sukūrė barokinės dailės ansamblių. Sukurta reprezentacinių portretų, vario raižinių. LITERATŪRA: Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje, XVII a. išplito visoje Europoje. Baroko literatūrai būdinga: disonansai, kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, alegorizmo - su natūralistiniais makabriniais elementais. Baroko literatūra įteisino parodaksalų mąstymą, dėmesį žmogaus egzistencijos, mirties problemos. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams teikė naują prasmę, jungė juos su bibliniais motyvais. Baroko stiliui būdinga rafinuotas ekspresyvumas, metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, makaroniškumas. Labiausiai paplitę baroko literatūros žanrai: lyrika, riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meilės romanas, religinė, rūmų ir liaudinė turgaus aikščių drama, siaubo tragedija. Įv. šalių literatūroje barokas turėjo savitų bruožų. Italijoje barokas atstovauja marinizmas, konceptizmas, Ispanijoje - gongorizmas, kultizmas, Anglijoje - metafiziniai poetai. Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lot. kalba rašiusio M.Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII - XVIII a. liet. panegirikų, epitafijų, kai kuriose giesmėse ir kituose raštuose, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.
Dailė  Konspektai   (8,33 kB)
Kiekvienas stilius turi kažką savito, tuo pat metu kiekvienas jų, bėgant amžiams, perima tam tikras, tariamai buvusio stiliaus detales, pritaikydamas, renovuodamas, išgaudamas kažką naujo. Niekada nebuvo taip, kad galima būtų pasakyti, jog štai šis laikotarpis tęsiasi nuo vienų ligi kitų metų. Viskas yra persipynę, perduota bei kopijuojama. Iš kiekvieno stiliaus gimsta ar išsirutulioja kažkas naujo. XVIII amžius, – laikmetis, apimantis revoliucijos metus, direktoriją ir ampyrą, yra vienas iš nedaugelio periodų kostiumo istorijoje, kai politika tiesiogiai įsiveržia į madą, ir kostiumas tampa audringų visuomeninių įvykių veidrodžiu.
Kita  Kursiniai darbai   (30 psl., 53,95 kB)
Romantinis stilius
2009-11-06
Romanika – (pranc. Romanesque, it. Romanico,vok. Romanik, lot. Romanum – romėniškas), viduramžių architektūros ir dailės stilius, plitęs XI – XII a. (kai kur – ir XIII a.). Nepaisant regioninių skirtumų, romanika laikoma pirmuoju vientisu, beveik visoje Europoje pasireiškusiu stiliumi. Darbo tikslas: išsiaiškinti kas yra romaninis stilius.
Istorija  Pateiktys   (26 psl., 403,89 kB)
Lietuvių literatūra XIX amžiuje formavosi ir plėtojosi veikiama tų estetinių idėjų, tų literatūros srovių bei krypčių, kurios buvo būdingos Vakarų Europos ir ypač didžiųjų kaimyninių tautų - lenkų, vokiečių, rusų - literatūrai. Didžiojoje Lietuvoje visą amžių stipriausia buvo lenkų literatūros įtaka, tik amžiaus pabaigoje, kada vis daugiau lietuvių ėmė studijuoti Rusijos universitetuose, sustiprėjo rusų literatūros poveikis. Mažojoje Lietuvoje visą laiką reiškėsi vokiečių literatūros trauka.
Filologija  Referatai   (9 psl., 24,59 kB)
Pirmieji gotikiniai pastatai pasirodė XII amžiaus viduryje Prancūzijoje. Masyvias sunkias romaninių pastatų sienas pakeitė lengvi karkasai, aukštą vidaus erdvę – ištakūs interjerai, rūsčias fasadų plokštumas—dinamiškai aukštyn besiveržiantys plastinio meno kūriniai. XII-XIV amžiais gotikos stilius paplito Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalyse. Šis stilius įsigalėjo pirmiausia tose šalyse, kuriose buvo labai išsivystę feodaliniai visuomeniniai santykiai, katalikiškoji ideologija, sparčiai augo miestai. Po Žalgirio mūšio sustiprėjus Lietuvos ekonomikai, šalyje išplito monumentalioji statyba, atsirado naujų tipų mūrinių pastatų.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (5 psl., 7,29 kB)
XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 15,35 kB)
Kiekvienos kultūros lobyne svarbią vietą užima architektūros menas. Į architektūrą įprasta žiūrėti kaip į visų meno šakų sintezę, kur darniai susijungia ir skulptūra, ir monumentalioji tapyba, ir taikomoji dailė (keramika, tekstilė, baldai). Visai pagrįstai architektūra vadinama “menų motina”, tačiau niekas iš architektų nesugebėjo jos esmės taip aiškiai apibrėžti, kaip tai padarė genialusis rusų rašytojas N. Gogolis, pavadinęs šią meno rūšį “akmeniniu pasaulio metraščiu”.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 16,65 kB)
K. Donelaitis
2009-09-11
Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo Kristijonas Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 15,15 kB)
Kauno marių vakariniame krante, apsuptas žalio miško masyvo, stovi Pažaislio architektūros ansamblis – buvę kamaldulių vienuolyno pastatai ir bažnyčia. Tai vienas iš nedaugelio mūsų krašto paminklų, kuriame taip ryškiai atispindi talentingų baroko epochos menininkų – architektų, tapytojų ir lipdytojų – kūryba. Lietuvos architektūroje baroko stilius atsirado XVII a. pr., veikiamas, kaip ir kitose kraštuose, italų baroko.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 14,76 kB)
Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.
Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)
Trumpi lietuvių literatūros autorių aprašymai. Abiturientams puiki pagalbinė medžiaga ruošiantis egzaminams. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Jurgis Savickis. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Nijolė Miliauskaitė.
Lietuvių kalba  Konspektai   (21 psl., 61,71 kB)
Vilniaus pilys
2009-09-04
Rytų Lietuvos gyventojai pirmieji ėmė naudoti natūralias, sunkiai prieinamas kalvas – piliakalnius – medinių pilių ir gyvenviečių statybai. Dabartinio Vilniaus centre viena šalia kitos iškilo bent penkios stambios aukštumos – Pilies arba Gedimino kalnas, Plikasis (dabar dar vadinamas Trijų kryžių) kalnas, Stalo, Bekešo ir Gedimino kapo kalnai. Dosniai gamta apdovanojo Pilies kalną – jis buvo neprieinamas. Šiaurinėje kalno papėdėje teka Neris. Vilnelės kilpa kitados supo kalną iš pietų ir vakarų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,19 kB)
Sulyg pirmaisiais Lietuvos miestais atsirado ir nauja muzikinė kultūra. XIII–XIV amžiuose šalia liaudies muzikos ėmė rastis pilių muzika. Pradžioje, kaip ir senaisiais laikais, kunigaikštį ir jo šeimyną linksmino vienas kitas gabesnis kaimo muzikantas. Tačiau palaipsniui ėmė rastis labiau išsilavinusių, tobulesniais instrumentais grojančių, dažnai iš kitur atvykusių muzikantų. Jie palengva ėmė stumti vietinius talentus. 1387 metų Lietuvos krikštas tai dar labiau išryškino. Kartu su krikštu bažnyčia atsinešė naują, iki tol Lietuvoje nežinomą, muzikinę kultūrą.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 8,89 kB)
Renesansas – visuomenės ir kultūros istorijos epocha, siekusi atsiriboti nuo viduramžių ir atnaujinti visuomenę bei menus antikos dvasia ir pagal jos tradicijas. Jai būdinga humanistinė pasaulėžiūrą ir antropocentrizmas – žmogaus kaip visų daiktų mato samprata. Manierizmas – vyraujantis XVI a. vidurio ir antrosios pusės bendrasis Europos meno stilius.
Dailė  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,18 kB)
Renesanso ir baroko, dviejų didžiųjų naujųjų laikų Europos stilių ir ištisų epochų, tėvynė buvo Italija. Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje dar nebuvo išblėsusi gotika, o Italijoje prasidėjo nauja epocha, suklestėjo jai būdingas menas, laiko ir erdvės centru laikantis žmogų. Renesansas ir reformacija, nors ir stipriai išjudino XVI a. Lietuvos visuomenę ir intelektualųjį gyvenimą, netapo tokiu ilgai trunkančiu veiksniu kaip gretimose protestantų valstybėse. LDK architektūroje ir menuose taip ir nesusiformavo aiškesnis, visuotinis Renesanso stilius.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 8,06 kB)
Klasicizmas, remdamasis garsiais antikos meno bei literatūros kūriniais, siekė meninei kūrybai grąžinti racionalų harmoningą plastinį pavidalą, kuris buvo nustumtas į antrą planą teatrališkos, ekspresyvios ir spalvingos baroko kultūros. Klasicizmo pradžią Lietuvoje tiktų sieti su architektūroje pastebimais pokyčiais – laipsnišku barokinių formų atsisakymu, statinių struktūros ir dekoro lakoniškėjimu, orientacija į antikinės architektūros pavyzdžius.
Dailė  Konspektai   (2 psl., 4,92 kB)
Pasaulio istorių datų rinkinys nuo 40 000 m. pr. Kr. iki 2001 metų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (75 psl., 34,6 kB)
Lietuvos istorinių datų rinkinys nuo ledynmečio iki 2000 metų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (114 psl., 41,84 kB)
Trumpai apie pačią komediją. Komiškų situacijų įvairovė komedijoje. Pagrindiniai komizmo šaltiniai. Atsitiktinumai – ant jų statoma visa fabula. Nesusipratimai bei sutapimai – jutimai apgaulingi. ,,Mechaninis faktorius” – daiktų reikšmė. Pavydas – komedijos pradžios elementas. Intrigos, klastos ir apgaulės. Neatitikimai tikrovei ir kiti apvertimai. Komedijos ir personažų kalba.
Kitos kalbos  Kursiniai darbai   (18 psl., 27,7 kB)
Klasicizmo atsiradimas ir bruožai. Kryptys: romėniška ir graikiška. Italų (Romos) mokyklos. Prancūzų (Paryžiaus) mokyklos. Rusų mokyklos. Europos ir Lietuvos klasicizmo raidos etapai. Ankstyvasis ir brandusis klasicizmas (1780 – 1795 metai). L. S. Gucevičius – lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininkas. Paminklai. Kauno rotušė. Paežerių dvaro rūmai. Vėlyvasis klasicizmas (1795 – 1860 metai). Vilniaus katedra. Paminklai. Mielagėnų bažnyčia. Onuškio bažnyčia. Čiobičkio bažnyčia. Leipalingio bažnyčia. Ampyras Lietuvoje. Pamiklai. Chodkevičių rūmai. Vilniaus Tiškevičių rūmai. Jašiūnų dvaro rūmai. Kraštutinis racionalizmas. Ryšys su romatizmu. Lietuviškojo klasicizmo savitumai. Palyginimas su Lenkijos klasicizmu.
Architektūra ir dizainas  Rašiniai   (15 psl., 24,3 kB)
Romos rekonstrukcija. Kapitolijaus aikštė. Del Popolo aikštė. Šv. Petro aikštė. XV a. pabaigoje prasidėjęs Šiaurės Italijos prekybos miestų ekonominis smukimas ypač pasireiškė XVI ir XVII a. Sumažėjo statyba miestuose. Tuo metu Romos popiežiaus valstybė, gaudama duoklę iš katalikiškų kraštų, nejaučia ekonominės krizės ir jos sostinėje Romoje prasideda dideli statybos darbai. Pamažu smunkančiuose šiaurės ir vidurio Italijos miestuose lieka be darbo daug patyrusių architektų ir statybininkų.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (8 psl., 11,67 kB)
Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Saulius Šaltenis. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Sigitas Geda. Nijolė Miliauskaitė. Tomas Venclova.
Lietuvių kalba  Konspektai   (8 psl., 53,02 kB)
Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.
Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)
Inturkės parapijos senovę gražiai rezentuoja du vietinės reikšmės architektūros paminklai ir vienas iš jų – Rudesos koplyčia. Tarp Baltųjų Lakajų ir Rudesėlio, žalių kalvų ir ūksmingų miškų apsuptas driekiasi Rudesos kaimas. Jo istorija nuo seno susijusi su Inturke. 1555 m. karalienė Bona Rudesą drauge su kitais aplinkiniais kaimais užrašė Inturkės bažnyčiai. Rudesos pakraštyje, ant kalvelės, senų kapinių viduryje, rymo medinė koplyčia su varpine. Pirmosios žinios apie rudesos koplyčią siekia 1726 m. Dabartinė koplyčia pastatyta XVIII a. antroje pusėje Inturkės bažnyčios fundatoriaus klebono M. Olendskio iniciatyva.
Istorija  Kursiniai darbai   (5,58 kB)
Romantizmas
2009-07-09
Romantizmas (pranc. romantisme) - 19 a. I pus. kultūrinis judėjimas; filosofinių ir estetinių, meninių idėjų bei tendencijų visuma. Tai 19 a. pradžioje susiformavusi pasaulėjauta, kuri užvaldė visas meno sritis – poeziją, muziką, tapybą ir kt., - tačiau neįgijo vientisos menininės raiškos. Ryškiausiai veikęs 1795-1848 m. pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, laisvę nuo antikinių ir klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Priešingai klasicizmui, idealizuojančiam antiką, romantizmo atstovai savo žvilgsnius nukreipė į viduramžius, tolimas egzotiškas šalis, ypač į Rytus.
Dailė  Referatai   (3,95 kB)
Smulkioji (mažoji) architektūra tėra viena iš daugelio architektūros rūšių. Jos nagrinėjimo objektas – tai įvairūs smulkūs statiniai, paminklai, skulptūros ir pan. Šiame darbe aprašomi keli Lietuvos mažosios architektūros objektai - koplytstulpiai, stogastulpiai, kryžiai ir krikštai. Kai kurie jų ar tik jų puošybiniai elementai atsirado dar ikikrikščioniškais laikais. Taigi tai senovės lietuvių menas. Be to temos pasirinkimą inspiravo ir tai, jog Tarptautinė SNO Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) 2001 metais Lietuvos kryždirbystę įtraukė į nematerialių pasaulio paveldo objektų sąrašą.
Dailė  Referatai   (4,89 kB)
Didžiausias italų koncerto meistras vėlyvojo baroko epochoje buvo Antonijus Vivaldis, gimęs 1678- 1741m. Venecijoje (Italija). Šv. Morkaus katedros smuikininko sūnus, savo gyvenimą susiejęs su bažnyčia ir muzika, gavo tais laikais nebūdingą dvigubą išsilavinimą - dvasininko ir muziko. Jis pradėjo savo kunigo pareigas 1703, bet dėl savo nuolatinių ligų buvo atleistas nuo mišių vedimo ir nuo tada jis atsidavė muzikai.
Muzika  Referatai   (4,49 kB)
Muzika
2009-07-09
Muzika (gr. μουσική (τέχνη) - musiké (téchne) - mūzų menas) - garsų menas, meniškas garsų komponavimas ir tokių akustinių kompozicijų atlikimas. Muzika – tai išraiškos forma laiko terpėje, naudojant garsų ir pauzių struktūrą. Tai sudėtingos formos kūriniai, išreiškiami per natūraliai išgaunamo dirgiklio, dažniausiai garso, kombinacijų ir modelių konstrukciją. Muzikos funkcijos: estetinė, meninė, komunikacinė, pramoginė, apeiginė.
Muzika  Referatai   (5,8 kB)
Klasicizmas mene
2009-07-09
"Žmogus yra gimęs laisvas" (Ž. Ž. Ruso). Tikslas: Supažindinti vaikus su klasicizmo epochos pagrindiniais bruožais bei meno raida. Gilinti laisvės – tiek asmeninės, tiek pilietinės – suvokimą bei troškimą. Pamokos konspektas Muzikos klausymas: W. A. Mocartas. Uvertiura iš operos "Figaro vedybos" (fragmentas). Kokiu žodžiu galėtumėte apibūdinti skambančią muziką? (veržli, lengva, energinga, skambi, harmoninga...) Tokiais žodžiais galėtume apibūdinti klasicizmo epochos meną. Naujos medžiagos dėstymas: Klasicizmas (lot. Classicus – pavyzdinis), kaip meno stilius susiformavo jau 17a. Prancūzijoje.
Muzika  Referatai   (8,72 kB)
Rondo forma
2009-07-09
Tai forma, pagrįsta daugkartiniu temos grįžimu. Tarp temos pasikartojimų įterpiamos dalys, kuriose įvedamos naujos temos arba vystoma pasikartojančios temos medžiaga. Pasikartojanti tema vadinama refrenu, o refreno pasikartojimai - reprizomis. Kad susidarytų rondo forma refrenas turi pasikartoti 3 ir daugiau kartų. Dalys tarp refreno vadinamos epizodais, intermedijomis, kupletais. Refreno atkartojimas jungia visus epizodus į darnią visumą. Svarbus epizodų kontrastiškumas. Jis istorijos bėgyje suteikdavo sonatiškumo arba siuitiškumo bruožų.
Muzika  Konspektai   (2,48 kB)
Pankai
2009-07-09
Pankų Lietuvoje nedaug. Jie labai išsilapstę, mažai kur vaikšto, nes panku būdamas nelabai kur pavaikščiosi. Išvaizda. Tradicinės pankų šukuosenos - "ragai" ir "skiauterė". "Ragai" - tai į viršų sustatyti plaukai. Tam naudojama želė. Skiauteres pankai pasidaro dalį galvos išsiskusdami, o likusius plaukus sustatydami kaip ir "ragus". Skiauterių būna pačių įvairiausių formų ir spalvų. Kitas svarbus pankų išvaizdos elementas – auskarai. Auskarus pankai veriasi visame kūne. Jie mėgsta ir kitokius provokuojančius papuošalus pvz., spygliuotas antkaklius ir apyrankes.
Muzika  Konspektai   (5,59 kB)
19a. dažnai vadinamas romantizmo epocha. Nors netolygiai reiškęsis skirtingose meno rūšyse, romantizmas išties buvo vyraujantis 19a. stilius. Tačiau romantizmas- tai ir pasaulėžiūros reiškinys, įtakojęs 19a. filosofiją, politiką, teisę, gamtos mokslus, meną, religiją. Mene romantizmas pasireiškė giliausiai ir plačiausiai. Bet romantizmas, kaip epochinis meno stilius yra toks nevienalytis ir įvairus savo menine kalba, formomis ir žanrais, jog ne kartą teigta, kad romantizmo, kaip vieningo meninio stiliaus išvis nebuvo. Arba geriausiu atveju jis egzistavo tik 19a. I pusėje.
Muzika  Konspektai   (4,6 kB)
Vokietija
2009-07-09
Vokietijos Federacinės Respublikos plotas 356 945 kv.km Atstumas nuo šiauriausio šalies taško (Sylt sala) iki labiausiai į pietus nutolusio taško (Allgauer Alpen) 876 km Atstumas nuo labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško (Selfkant) iki rytinio taško (Lausitzer Neise) 640 km VFR sienos ilgis 3758 km Šalys, turinčios bendras sienas su Vokietija Danija, Lenkija, Čekija, Austrija, Švedija, Liuksemburgas, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai Jūros iš šiaurės vakarų - Šiaurės jūra, iš šiaurės rytų - Baltijos jūra Ilgiausios upės Reinas (865 km), Elbė (700 km), Dunojus (647 km), Mainas (524 km), Vėzeris (440 km) Didžiausi ežerai Bodeno (538,5 kv.m), Müritco (110,3 kv.m), Chymzė (82 kv.m)
Geografija  Referatai   (20,76 kB)
Prancūzija
2009-07-09
Gyventojų skaičius – 58 060 000. Gyventojų tankis – 106,7 žm./km². Sostinė – Paryžius (gyv.skaičius) (9 320 000) Piniginis vienetas – euras Bendri duomenys Prancūzija – viena seniausių Europos valstybių. Joje po 1789-1793 m. revoliucijos buvo sukurta pirmoji Europos respublika, iš kurios sklido žmonių lygybės, brolybės, laisvės idėjos. Jos turėjo ypač didelę įtaką, todėl Prancūzijos revoliucija pasikartojo daugelyje valstybių. Visose buvo įvestas demokratinis parlamentinis valdymas. Prancūzija pasaulyje labiausiai yra žinoma kaip madų ir parfumerijos centras, kaip labai patraukli turistams, menininkams šalis.
Geografija  Referatai   (14,83 kB)
Centrinė Italija
2009-07-09
Italija – Pietų Europos valstybė, siekianti priešistorės laikus. Šalį juosia Apeninų kalnai, su daugybe upių ir upelių, žaliuojančių slėnių. Juose keliautojo dėmesį patraukia unikalia architektūra išsiskiriantys statiniai su įvairių formų saulėje spindinčiais šlaitiniais stogais, nedideliais langais, skendintys gėlėse, apsupti sodų, kuriuose ganosi kaimenės ožkų ar avių. Kalnų viršūnėse daug kur galima pamatyti didžiulius kryžius.
Geografija  Namų darbai   (2,87 kB)
K. Donelaitis
2009-07-09
Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.
Lietuvių kalba  Referatai   (13,78 kB)
Mikalojus Daukša
2009-07-09
Mikalojus Daukša – ryški asmenybė pradiniame lietuvių raštijos formavimosi etape ( žr. priedas Nr.1). Švietėjas, humanistinių idėjų reiškėjas, gimtosios kalbos teisių XVI a. Gynėjas, vienas pirmųjų lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų, padėjęs pagrindus raštijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jis iškili ir didelė asmenybė Lietuvos istorijoje. Nagrinėjama asmenybė įsipina į Renesanso epochos visumą. Tuo laikotarpiu didelių laimėjimų pasiekia katalikų bažnyčia. Iškyla stambiausia lietuvių raštijos figūra Renesanso epochoje – M. Daukša.
Lietuvių kalba  Namų darbai   (17,26 kB)
Mikalojus Daukša
2009-07-09
Daukšų giminės pirmtakas buvo Veliuonos valsčiaus bajoras Vaidila. To krašto karių (bajorų) pareiga buvo ginti panemunės pilis nuo kryžiuočių. Protėvis Vaidila gavo bajorystę iš didžiojo kunigaikščio Vytauto, tikriausiai, už karinę tarnybą. Duomenys leidžia teigti, kad Vaidila turėjo sūnų Sirputį, Sirputis Daukšą, Daukša Mikalojų, Mikalojus Baltramiejų, o Baltramiejus - rašytoją Mikalojų Daukšą (1527/1538-1613 02), pakrikštytą senelio vardu ir gavusį prosenelio vardą kaip pavardę. Pavardė Daukša ir iš jos padaryti vietovardžiai paplito visoje Lietuvoje.
Lietuvių kalba  Konspektai   (11,79 kB)
Stogastulpiai
2009-07-09
Stogastulpiai rikiuojasi prie senųjų memorialinių ir sakralinių stulpų. Tačiau manoma, kad ne visada taip buvo. Kai kurie lietuvių liaudies architektūros tyrinėtojai (K. Čerbulėnas, F. Bielinskis, K. Šešelgis) jų kilmę siejo su neaukštais stulpiniais krikštais. Ilgainiui jų aukštis ir ypač stogelių formos labai pakito. Iš kitų sakralinių paminklų jie ėmė ryškiai išsiskirti ir savo stulpų aukštumu, profiliavimu, ir ypač originaliomis stogelių formomis: vienos jų - apskritos, į viršų smailėjančios (konusinės), kitos (jų daugiausia) - keturšlaitės, trečios - daugiašlaitės.
Žemės ūkis  Referatai   (4,45 kB)
Kultūros istorija
2009-07-09
Kultūros istorijos konspektas nuo mesopotamijos iki pasaulio ir lietuvos XXa. kultūros. Ankstyviausioji upės slėnių civilizacija atsirado šumerų dėka. Ji suklestėjo derlingoje lygumoje tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Graikai tą kraštą pavadino Mesopotamija, t.y teritorija tarp šių upių.Šumerai vieni pirmųjų senovės pasaulyje pradėjo statyti miestus, sukūrė raštą, valdymo sistemą, pasiekė gražių laimėjimų architektūroje, amatuose, moksle.
Istorija  Konspektai   (24,61 kB)
XVII a. literatūroje ir mene susiformavo klasicizmo srovė (lot. classicus — pavyzdingas, tobulas). Ši srovė plačiausiai pasireiškė Prancūzijoje, kur susidarė atitinkamos visuomeninės sąlygos jai susiformuoti. Absoliutinė santvarka Prancūzijoje. Klasicizmas buvo vyraujantis prancūzų absoliutinės monarchijos stilius, glaudžiai susijęs su jos įsigalėjimu. Absoliutizmas Prancūzijoje pradėjo įsigalėti jau nuo XV a. pabaigos, tačiau galutinai susiformavo Liudviko XIII ministro kardinolo Rišeljė laikais, pirmojoje XVII a. pusėje.
Dailė  Referatai   (5,17 kB)
Krikščionių šventykla yra Bažnyčia, kartais koplyčia (koplyčia gali būti ir didelės bažnyčios dalis). Bažnyčios skiriasi dydžiu, architektūra, puošyba, puošnumu ir kt. Tačiau visos krikščionių bažnyčios yra kryžiaus formos. Kryžius kiekvienam krikščioniui turi priminti Kristaus nukryžiavimą. Išilginė bažnyčios erdvės dalis (paprastai ilgesnė) vadinama nava, o ją kertanti skersinė nava – transpertu.
Geologija  Referatai   (4,57 kB)
Barokas
2009-07-09
Barokas yra XV a. pabaigos-XVIII a.pirmosios pusės epocha Europoje,siauresne prasme-tai epochai būdinga meno kryptis ir stilius,pasižymintis prabanga,didingumu,puošnumu,dinamika,priešybių derinimu,jų įtampa ir kontrastais.Barokui būdinga mistinė,iracionali pasaulėjauta,gyvenimo iliuziškumo ir žmogaus egzistencijos netvarumo jausena. Baroko menas glaudžiai susijęs su katalikiškąja kultūra.Jis atsirado Italijoje ir paplito kitose Europos šalyse iš dalies sutpdamas su kontrreformacija-Bažnyčios pasipriešinimu Reformacijos judėjimui.
Dailė  Referatai   (2,2 kB)
Rokokas (pranc. Rococo, iš rocaille - toks ornamentas.Pavadinimas kilo iš prancūziško žodžio rocaille (rokailis), kuris reiškė tuo metu madingus akmeninius ir kriauklinius sodo papuošimus, taip pat pačius akmenukus ir kriauklytes) Prancūzijoje po karaliaus Liudviko XIV, „karaliaus sailės“, mirties (1715) prasidėjusi meno epocha, kuri baroko Versalio pompastiką redukavo į komfortabilius miestietiškus rūmus Paryžiuje.
Dailė  Referatai   (6,46 kB)
Erdvinis žmogaus materialinės aplinkos formavimo menas – architektūra – vystosi nuo seniausių laikų, įvairiuose regionuose įgydamas savotiškų, nuo jį kuriančių žmonių pasaulėjautos, būdo, kultūros lygio ir statybinių medžiagų pobūdžio priklausančių bruožų. Į rašytinės istorijos laikus lietuvių architektūra ateina su medinėmis kunigaikščių pilimis, su papilių gyvenvietėmis – būsimų miestų užuomazgomis. Čia ryškūs nacionalinės architektūros bruožai, mūsų dienas pasiekią liaudies architektūros formomis, kurių prigimtį stengiasi paaiškinti mokslininkai.
Dailė  Referatai   (6,33 kB)
Renesansas
2009-07-09
Terminas – itališkai – rinascita, rinascimento, Prancūziškai - Renaissance – atgimimas tai visuomenės ir kultūros istorijos epocha, meno stilius, siekęs atsiriboti nuo viduramžių, atnaujinti visuomenę bei menus antikos dvasią ir jos tradicijas. Renesansui būdinga humanistinė pažiūra ir antropocentrizmas – žmogus viso ko matas. Renesansas iš esmės pakeičia estetinį ir intelektualinį Europos klimatą, apima laikotarpį tarp gotikos ir baroko. Stilius susiformuoja Italijoje, gausiausią antikinio meno paveldą turinčiame krašte, apie šimtą metų renesansas nesklinda toliau Italijos ribų.
Dailė  Referatai   (10,15 kB)
Architektūra (iš graikų: αρχη = vyriausiasis, vadovaujantis ir τεκτων = statybininkas, dailidė) - pastatų projektavimo menas ir mokslas. Pagrindiniai architektūros tikslai yra formuoti aplinkos erdvę, projektuoti statinius bei jų kompleksus. Plačiąja šio žodžio reikšme architektūros objektas yra žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimas ir organizavimas, pradedant miestų planavimu, landšafto architektūra ir baigiant interjero dizainu.
Dailė  Referatai   (22,59 kB)
Panemunės pilys
2009-07-09
Panemunės pilis pastatyta ant Nemuno dešiniojo kranto aukštumos kyšulio, šalia Kauno–Jurbarko plento. Pilies pavadinimas kelis kartus keitėsi. Pirminį pavadinimą ji gavo nuo Panemunės dvaro, kurio žemėje buvo pastatyta. Kai jos savininkai buvo Gelgaudai, vadinta Gelgaudų pilimi. Po 1831 m. sukilimo įsigalėjo Zamkaus vardas. XX a. pr. netoliese įsikūrė kaimas, kurį vienuoliai saleziečiai pavadino Vytėnais; pagal tai ir pilį tuo vardu imta vadinti. Dabar ji vėl vadinama Panemunės pilimi.
Socialinis darbas  Referatai   (5,48 kB)
Smuikas
2009-07-09
Tarp visų skambančių daiktų pasaulyje yra ir tokių, koriuos žmogus sąmoningai sukūrė garsams išgauti. Muzikos instrumentai tik dalis visų priemonių garsui išgauti, be to, juos išskiria ypatingas naudojimo tikslas – kurti ir atlikti muziką. Bet dažniausiai muzikos instrumentai gaminami turint konkretų tikslą. Kiekvienas muzikos instrumentas suvienija dvi esmines savybes. Viena vertus, tai įrankis, daiktas. Jį pagamino meistras, naudodamas jam žinomus darbo įrankius ir turimas žaliavas.
Muzika  Referatai   (10,65 kB)
Niekas taip nesmelkia jausmų, kaip muzika.Tai pastebėjo dar senovės Egipto žyniai.Šventyklose jie tam tikrais sąskambiais gydydavo ligonius.Stebuklingą muzikos poveikį nuo seno pripažino ir senovės graikai.Žymusis jų dainius Orfėjas, anot amžininkų, savo lyra priversdavo nurimti, sutaikyti žmones, žvėris ir visą visatą, o jo sekėjas mąstytojas Pitagoras (540-500m.pr.Kr.)muzika gydė sunkius ligonius.To meno mokėjo ir senovės Romos žyniai.
Muzika  Referatai   (2,72 kB)
Vienuolynų muzika
2009-07-09
Ankstyvaisiais viduramžiais vienuolynuose pradėtas puoselėti muzikos menas darė įtaką Europos profesionaliosios muzikos raidai. Didžiuosiuose vienuolynuose susiformavo grigališkasis choralas, vystėsi daugiabalsumas bei kompozicinės technikos ir muzikinės kalbos mintis. Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, vienuolynai buvo svarbūs bažnytinės muzikos židiniai. Įkurti ne tik didesniuose miestuose, bet ir provincijoje, jie skleidė tikėjimą, o giedojimas tapo neatskiriama apmąstymų bei maldų dalis.
Muzika  Konspektai   (5,73 kB)
Italija
2009-07-09
Italija arba Italijos Respublika yra valstybė pietų Europoje. Italija apima bato (aulinuko) formos pusiasalį ir dvi dideles salas Viduržemio jūroje: Sardiniją ir Siciliją, bei daug mažesnių (tarp jų žymesnės - Elbos, Kaprio salos). Šiaurėje šalis remiasi į Alpes, kur ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija. Nepriklausomos San Marino ir Vatikano valstybės yra anklavai Italijos teritorijoje. Italija garsi savo virtuve, madomis ir dizainu, rūbų pramone, architektūra, menu, muzika ir kaip puiki vieta turizmui.
Geografija  Rašiniai   (6,33 kB)
Druskininkai – tai didžiausias Lietuvos kurortas, esantis šalies pietuose, 120 kilometrų nuo Vilniaus ir Kauno. Kurortas garsėja giliomis sanatorinio gydymo tradicijomis, nuostabia gamta bei sparčiai besivystančia turizmo paslaugų infrastruktūra. Netoliese įsikūręs Merkinės miestelis yra viena seniausių Lietuvos gyvenamų vietovių, garsios ir garbingos praeities miestas, buvęs žymus gynybinis, administracinis, prekybos, švietimo bei religijos centras.
Geografija  Namų darbai   (19,06 kB)
Klaipėdos miestas
2009-07-09
Klaipėda yra vakarų Lietuvos regione, kuris istoriškai vadinamas Mažąja Lietuva. Šio krašto istorija yra skirtinga nuo Lietuvos istorijos. Viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios Ordinas kūrė savo pilį ir miestą Klaipėdos vietoje, buvo galimybė kontroliuoti prekybinį Baltijos jūros - Nemuno kelią. Svarbiausių vandens kelių kontrolė Europoje jau nuo ankstyvų viduramžių teikė geras galimybes lobti ir užsitikrinti sau didesnį saugumą – prekybiniai vandens keliai buvo neatsiejami nuo karo kelių.
Geografija  Konspektai   (5,66 kB)
Barokas
2009-07-09
XVII a. Vakarų Europoje išryškėja dvi literatūros ir meno kryptys: barokas ir klasicizmas. Kryptis – tam tikro laikotarpio daugelio autorių kūriniai, kuriuos jungia bendrybės. Pirmiausia, kryptis turi bendrą filosofinį pagrindą, panašų gyvenimo reiškinių vertinimą. Antra, ryški savita estetinių pažiūrų sistema (t. y., panašiai suvokia literatūros esmę bei paskirtį), ankstesnių literatūrinių tradicijų vertinimas. Be to, kryptis išsiskiria tematika, žanrais, kūrinių konfliktais, herojų elgesiu, stilistiniais ypatumais.
Lietuvių kalba  Konspektai   (6,36 kB)
Kristijonas Donelaitis – XVIII amžiaus lietuvių grožinės literatūros pradininkas, sukūręs pirmąjį meninį tekstą - didaktinę, epinę poemą ,,Metai“. Šiame kūrinyje stilių dominantė sukuria epinį būrų gyvenimo paveikslą. Sutinkame iš antikos atkeliavusį hegzametrą, klasicizmo pamėgtą didaktiką, baroko šiurkščius, grubius posakius, hiperbolizuotą būrų gyvenimo scenų vaizdavimą, švietimo pamokymus bei renesanso humanistines idėjas. Remdamasis keturių metų laikų kaita, K.Donelaitis aptaria Mažosios Lietuvos socialinių skirtumų nagrinėja temas nuo tikėjimo iki paprasčiausių žmonių ydų.
Lietuvių kalba  Analizės   (2,68 kB)
Lietuvos baroko architektūros raidoje išryškėjo trys periodai, kurių chronologinės ribos artimos italų baroko laikotarpiams: ankstyvasis (1600–1650 m.), brandusis (1650–1730 m.) ir vėlyvasis (1730–1790 m.). Pabandykime apžvelgti, kaip...
Statyba  Referatai   (1,95 kB)
Grožis - tai labiausiai nepastoviausias reiškinys pasaulyje, jis keičiasi, transformuojasi įtakojamas įvairiausiu faktorių. Grožis nuolat reikalauja pastangų ir netgi aukų. Jam reikalingas pastovus dėmesys ir puoselėjimas Tai pat jis nuolat balansuoja ant ribos, kuria peržengus grožis atgimsta bjaurumo pavidale. Jis atsiranda savaime užimdamas taip ilgai saugojama grožio vieta. Bet dažnai grožis pats užleidžia vieta bjaurumui, tam kad bjaurumo akivaizdoje žmones pradėtu iš naujo vertinti, puoselėti ir branginti groži. „Grožis susijęs su dvasine sveikata.
Sociologija  Kursiniai darbai   (24,13 kB)
Barokas
2009-07-09
XVI a. pab. - XVII a. Europoje kuriamas naujųjų laikų menas, vyksta svarbūs pokyčiai valstybių ir politikos istorijoje, žmonių sąmonėje. Greta klasicizmo XVI - XVII a. suklesti ir barokas: literatūra, teatras, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika, sukuriama baroko meno teorija, estetika. Baroko sąvoka žinoma jau XVIII a. pabaigoje. XIX a. pab. vokiečių mokslininkas H.Velflinas baroku pavadino XVI a. pab. - XVII a. italų architektūrą.
Vilnius – tai gyvas, skaistus tautos atminimas apie nužygiuotą amžių kelią – tai mūsų autobiografija, išdėstyta meno paminklų kalba. Daugelį amžių Vilnius skaudžiai kentėjo nuo gaisrų, piktų priešų iš rytų, vakarų ir šiaurės. Jie padarė didelę žalą miestui, negailestingai griaudami, degindami ar gadindami mūsų gotikos, baroko ir renesanso paminklus.
Istorija  Kursiniai darbai   (5,02 kB)
Ornamentas lietuvių liaudies darbuose buvo naudojamas visur: audiniuose, balduose, kryžiuose. Pagrindinės ornamento rūšys yra šios: geometrinis, augalinis, gyvūninis ir kt. O norėdami daugiau sužinoti apie ornamento reikšmę ir kilmę,...
Istorija  Kursiniai darbai   (14,33 kB)
Barokas Lietuvoje
2009-07-09
Barokas - meno stilius (XVI a.vid.- XVIII a.) , kuriam būdinga pompastika, puošnumas, įspūdingi ornamentai, išraiškingumas. Pirmiausia paplito Europoje ir Lotynų Amerikoje. Pradėjo formuotis Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą), XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. Istorinis kontekstas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, daugiatautėje valstybėje, baroko epocha sujungė skirtingus etninius ir konfesinius pradus.
Istorija  Referatai   (10,73 kB)
Darbas parašytas III kurso, Istorijos fakulteto medievistikos fakulteto studentės Eglės Vertelytės, turbūt aktualus tik besidomintiems viduramžiais. Darbas gavo 10 - vienintelė pastaba, išvadų trūkumas.
Istorija  Analizės   (6,43 kB)
Laikrodžiai
2009-07-09
Saulės laikrodžiais laikas matuojamas gnomono šešėliu, kuris periodiškai kinta, vykstant regimajam Saulės judėjimui. Paplito III tūkst. pr. Kr. Egipte. Šešėlio ilgio horizontalūs ir vertikalūs Saulės laikrodžiai. Atsirado III tūkst. pr. Kr. Egipte. Horizontalūs šešėlio krypties laikrodžiai. Atsirado II tūkst. pr. Kr. Egipte ir Babilone. Vertikalūs šešėlio krypties laikrodžiai.
Fizika  Referatai   (3,37 kB)
Gamta ir žmogus
2009-07-09
Šiuolaikinį žmogų menas lydi visą gyvenimą- nuo pat gimimo iki mirties. Visa žmogaus aplinka, buitis ir būtis, kasdienybė ir laisvalaikis vienaip ar kitaip susijusi su menu. Meno kūriniai atspindi visuomenės kultūros lygį, asmenybės meno suvokimas nusako jos išprusimą, išsilavinimą, meninį skonį. Menas- plati sąvoka, apimanti daug kultūros sričių.
Dailė  Konspektai   (5,4 kB)
Barokas
2009-07-09
Barokas – meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Siauresniąja prasme baroku vadinamas šio laikotarpio architektūros ir dailės stilius. Pradėjo formuotis XVI a. pab. Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą). XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. XVIII a.
Dailė  Konspektai   (3,66 kB)
Rokokas
2009-07-09
Tai žodinėlis skirtas išsiaiškinti nežinomom dailės sąvokom. ROKOKAS - (pranc ROKOKAS - (pranc. rocaill - kriaukle). Tai architektūros ir dailės XVII - XVIII a. stilius. Būdinga puošnus dekoratyvumas, gausi smulki ornamentika, kriauklės motyvas. Rokoko dailės kūriniams būdinga kameriškumas, dažnai melancholiška, poetinė nuotaika, asimetrinė kompozicija, pastelinės spalvos.
Dailė  Konspektai   (2,05 kB)
Geografinė padėtis. Įkūrimo istorija. Vilniaus plotas, gyventojų skaičius. Mikrorajonai. Lankomos Vilniaus vietovės. Švietimo įstaigos. Pramonė. Valdžios institucijos. Vilniaus miestas išaugo tarp kalnų, slėnyje, lyg dideliame amfiteatre. Tame slėnyje yra išlikę Gedimino, Trijų Kryžių, Bekiešo, Bokšto ir Pogulianko kalnai. Kai kurių kalnų šlaitus plauna Neries ir Vilnelės upės, kurios susilieja ties Gedimino kalnu.
Geografija  Referatai   (6 psl., 9,92 kB)
Renesansas
2009-07-07
XIV – XVI a. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose Vakarų Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausių žmonijos perversmų, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje.
Istorija  Referatai   (6 psl., 7,94 kB)
Graikijos kultūra. Vakarų civilizacija ankstyvaisiais viduramžiais. Viduramžių kultūra XI a. vid. - XIV a. pr. Mokslo, technikos pašauga XIXa. pirmoje pusėje. Konservatizmas, liberalizmas, romantizmas. Mokslo ir literatūros raida. Renesanso kultūra. Renesanso priežastys ir idėjų prasmė. Šiaurės renesansas. Renesanso kultūra Lietuvoje. Moderniųjų laikų Europos kultūra (1560 – 1660). Ekonominės, politines ir religines krizės sąvokos. Modernioji pasaulėžiūra. Kultūros raidos tendencijos. Švietimo epocha Europoje XVIIIa. Švietimo epochos bruožai, idėjų skleidėjai ir filosofijos reikšmė. Švietimo idėjų įtaka visuomeniniam gyvenimui. Švietimo idėjos Lietuvoje. Europos kultūra XIX a. Pramones revoliucija ir jos padaliniai. Konservatizmas ir liberalizmas. Kultūrinės srovės: klasicizmo ir romantizmo priešprieša. Racionalizmas ir pozityvizmas.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 28,56 kB)
Pirmieji gotikiniai pastatai pasirodė XII amžiaus viduryje Prancūzijoje. Masyvias sunkias romaninių pastatų sienas pakeitė lengvi karkasai, aukštą vidaus erdvę – ištakūs interjerai, rūsčias fasadų plokštumas — dinamiškai aukštyn besiveržiantys plastinio meno kūriniai. XII-XIV amžiais gotikos stilius paplito Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalyse. Šis stilius įsigalėjo pirmiausia tose šalyse, kuriose buvo labai išsivystę feodaliniai visuomeniniai santykiai, katalikiškoji ideologija, sparčiai augo miestai. Po Žalgirio mūšio sustiprėjus Lietuvos ekonomikai, šalyje išplito monumentalioji statyba, atsirado naujų tipų mūrinių pastatų.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (5 psl., 7,81 kB)
K.Donelaitis “Metai”. Išminčiai K.Donelaičio “Metuose”. K. Donelaičio asmenybė, vertybių sistema “Metuose”. Gamta ir žmogus K.Donelaičio “Metuose”. Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas.
Lietuvių kalba  Konspektai   (10 psl., 36,73 kB)
Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.
Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)
Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana, Maironis, Vincas Krėvė, Jonas Aistis, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Grušas, Bronius Radzevičius, Antanas Škėma, Vincas Mykolaitis-Putinas.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (60 psl., 117,92 kB)
Antanas Škėma, Antanas Vaičiulaitis, Balys Sruoga, Bitė Vilimaitė, Henrikas Radauskas, Jonas Biliūnas, Judita Vaičiūnaitė, Juozas Aputis, Juozas Tumas Vaižgantas, Jurgis Savickis, Justinas Marcinkevičius, Kristijonas Donelaitis, Maironis, Marcelijus Martinaitis, Nijolė Miliauskaitė, Romualdas Granauskas, Salomėja Neris, Saulius Šaltenis, Sigitas Geda, Šatrijos Ragana, Tomas Venclova, Vanda Juknaitė, Vincas Mykolaitis Putinas, Vincas Krėvė.
Lietuvių kalba  Konspektai   (30 psl., 469,19 kB)
Interpretacijų apie lietuvių rašytojus įžangos: Antanas Škėma, Vincas Krėvė-Mickevičius, Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas, Vanda Juknaitė, Justinas Marcinkevičius, Romualdas Granauskas, Balys Sruoga, Kristijonas Donelaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (3 psl., 27,32 kB)