Chromosomos yra branduolio struktūros, kuriose ypatingu būdu pasiskirsčius genetinė medžiaga. Interfazėje genetinė medžiaga vadinama chromatinu, ląstelės dalijimosi metu chromatinas kondensuojasi ir virsta struktūra vadinama chromosomom. Svarbiausios cheminės medžiagos sudarančios genetinę medžiagą yra DNR ir baltymai.

Biologija  Referatai   (3 psl., 10,8 kB)

esu nuobodus tinginys tingintis visko ieskoti :D

Biologija  Pristatymas   (17 psl., 21,4 kB)

Biologijos "špargalkė" iš Mitozės bei Augalų ir Gyvūnų Audinių.

Biologija  Paruoštukės   (1 psl., 9,1 kB)

apie dauno sindroma

Komunikacijos  Referatai   (11 psl., 19,55 kB)

Labai daug naudingos informacijos pasiruošti biologijos valstybiniam egzaminui. iologija – mokslas apie gyvybę. Jis tyrinėja gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos egzistavimo ir vystimosi dėsnius. Biologijos tyrimo objektas yra gyvieji organizmai, jų sandara, funkcijos, gamtinės bendrijos. Biologijos mokslo sistema aiškina gyvosios gamtos esmę, formos, vystimosi ir tai yra vadinama – bendrąja biologija . Tam tikrus objektus tyrinėja specialūs mokslai.

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (73 psl., 658,89 kB)

Kenkėjas (parazitinis organizmas) - organizmas, kurį žmonės laiko žalingu ar nepageidaujamu. Parazitai užkrėčia tiek žmones, tiek augalus. Mes užsikrėčiame įvairiausiomis ligomis, tokiomis kaip amebiazė , bruceliozė, maliarija, kokcidiozė, niežai ir t.t. Jas sukelia parazitai tokie kaip spirochetos, erkės, tripanosoma, balantidija bei žmoginės askaridės ir pan. Augalų ligos tai bakteriozė, grybinės augalų ligos, virusinės ligos... Augalų ligų išoriniai požymiai būna įvairūs: dėmės, puvimas, vytimas, chlorozė, deformacija, išaugos, apnašos, pūslelės, žaizdos. Augalų ligos gali pažeisti visą augalą arba tik atskirus jo organus: lapus, vaisius, šaknis, žiedus, stiebus.Visos ligos yra žalingos ir jų reikia saugotis.

Biologija  Referatai   (14 psl., 42,85 kB)

1. Kas yra mitozė? a) haploidinių ląastelių susidarymas; b) lytinių, diploidinių ląstelių susidarymas; c) nelytinių, diploidinių chromosomų rinkinį turinčių ląstelių susidarymas; d) nelytinių arba lytinių ląstelių susidarymas. 2. Kokios yra mitozės fazės? a) profazė,metafazė,anafazė, telofazė; b) mifazė,anufazė,tilifazė, interfazė; c) alifazė, metalizė, interfazė, tefonazė; d) profalizė, metalizė, telefolizė, interfazė. 3. Kas įvyksta pirmoje fazėje? (skč. 1) a) sutrukinėja branduolio apvalkalas, išriškėja chromosomos, jos sudvigubėja, baigia formuotis dalijimosi vepstė; b) išnyksta dalijimosi verpstė,aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas,susidaro branduolėliai, gilėja citoplazmą dalijanti sąsmauka; c) dalijimosi verpstės siūlai prisijungia prie chromosomų centromerų. Tą pačią chromosomą vienas siūlas traukia į vieną, o kitas į kitą pusę; d) chromosomos juda, kol galiausiai išsidėsto metafizinėje plokštumoje. 4. Kas įvyksta antroje fazėje? (skč. 2) a) sutrukinėja branduolio apvalkalas, išriškėja chromosomos, jos sudvigubėja, baigia formuotis dalijimosi vepstė; b) dalijimosi verpstės siūlai prisijungia prie chromosomų centromerų. Tą pačią chromosomą vienas siūlas traukia į vieną, o kitas į kitą pusę; c) vyksta interfazė; d) vyksta kariokinezė. 5. Kas įvyksta trečioje fazėje? (skč. 3) a) išnyksta dalijimosi verpstė,aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas; b) sudvigubėjusios chromosomos chromatidės atsiskiria per jas jungusią centromerą, susidaro dvi dukterinės chromosomos. Vyksta citokinezė; c) vyksta interfazė; d) vyksta kariokinezė. 6. Kas įvyksta ketvirtoje fazeje? (skč. 4) a) dalijimosi verpstės siūlai prisijungia prie chromosomų centromerų; b) chromosomos juda, kol galiausiai išsidėsto metafizinėje plokštumoje; c) vyksta interfazė; d) išnyksta dalijimosi verpstė,aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas,susidaro branduolėliai, gilėja citoplazmą dalijanti sąsmauka; 7. Kuo šiuo dauginimosi būdu dukterinė ląstelė panaši į motininę? a) Šios ląstelės neturi panašumų; b) identiškos; turi tiek pat ir tokių pačių chromosomų; c) turi viena chromosoma mažiau, nei motininė ląstelė; d) turi viena chromosoma daugiau, nei motininė ląstelė. 8. Ką žymi raidė „a“? a) chromosomą; b) DNR; c) branduolio apvalkalą; d) centromerą. 9.Kodėl trečioje ir ketvirtoje fazėje nebesimato, to ką žymi raidė „a“? a) suyra; b) užgožia chromosomos; c) užgožia citoplazma; d) išsiplėčia iki ląstelės dydžio. 10. Kaip vadinasi laikotarpis kai ląstelė rengiasi dalytis? a) interfazė; b) kariokinezė; c) citokinezė; d) antifazė. 11. Kurioje fazėje vyksta DNR replikacija? a) interfazėje; b) kariokinezėje; c) citokinezėje; d) antifazėje. 12. Kas vyksta, kai DNR replikuoja? a) DNR skyla pusiau; b) DNR padvigubėja; c) DNR išsiskaido į keturias dalis; d) DNR susitraukia. 13. Iki kada gaminasi DNR kopija? a) interfazės metu iki mitozės; b) profazės metu iki metafazės; c) metafazės metu iki cikonizės; d) nuo kariokinezės iki telofazės. 14. Kuris teiginys apie DNR neteisingas? a) tai genetinės informacijos nešiklis, saugantis ir perduodantis kitoms kartoms b) saugoma informacija apie DNR sintezę; c) transportuoja aminorūgštis į ribosomas; d) saugo informaciją apie aminorūgsčių seką baltymuose. 15. Kurie organizmai dauginasi nelytiniu būdu? a) tik pirmuonys; b) tik daugialąsčiai; c) hidra, ungurys, drugelis; d) pirmuonys, bakterijos, vienaląsčiai. 16. Kokie yra nelytinio dauginimosi pranašumai? a) palikuonys skiriasi nuo tėvų; b) gerai prisitaiko prie kintančių aplinkos sąlygų; c) palikuonys trumpiau gyvena nei tevai; d) greit pasidaugina, nereikia eikvoti energijos ieškant partnerio. 17. Koks yra pilnas DNR pavadinimas? a) ribonukleorūgštis; b) deoksiribonukleorūgštis; c) monoribonukleorūkštis; d) diribonukleorūgštis. 18. Kuris teiginys apie mitozę yra neteisingas? a) dauginimuisi reikalingas tik vienas tėvinis organizmas; b) palikuonys identiški motininiai ląstelei; c) reikalingas apvaisinimas prieš dalijantis; d) efektivus tada, kai aplinka nekinta. 19. Koks yra trūkumas mitozės dauginimosi būdu? a) palikuonys identiški tėviniam individui, todėl jiems būdingi tie patys trūkumai; b) lėtai dauginasi; c) reikia daug energijos; d) reikia šilumos. 20. Kai susidaro dvi naujos dukterinės ląstelės, kokį chromosomų rinkinį jos turi? a) monoploidini; b) diploidini; c) haploidini; d) poliploidini.

Biologija  Testai   (17,43 kB)

Ląstelės yra išsidėsčiusios tarpląstelinėje medžiagoje, kuri joms teikia mechaninio tvirtumo. Visų vienaląsčių ir daugialąsčių organizmų ląstelės yra panašios savo sandara, chemine sudėtimi, svarbiausiais gyvybinės veiklos ir medžiagų apykaitos požymiais. Pagal sandarą jos yra skirstomos į dvi grupes: tai ikibranduolinės ląstelės (prokariotai) ir branduolinės ląstelės (eukariotai). Kiekvieno organizmo ląstelė yra vieninga gyva sistema. Kiekvienos ląstelės pagrindinės dalys yra šios: apvalkalėlis, citoplazma ir branduolys. Citoplazmoje – pusiau skystoje vidinėje ląstelės terpėje – išsidėsčiusios smulkiausios struktūros – organoidai. Ląstelės pagrindiniai organoidai:  Endoplazminis tinklas  Ribosomos  Mitochondrijos  Lizosomos  Goldžio kompleksas  Ląstelės centras  Membrana Šie pagrindiniai ląstelių organoidai, panašiai kaip ir kūno organai, atlieka tam tikras gyvybinės veikos funkcijas. Be šių organoidų yra dar ir kiti, kurie yra tik gyvūninėse ar augalinėse ląstelėse. Ląstelių apvalkalėlis yra sudėtingos sandaros. Jį sudaro išorinis sluoksnis ir po juo esanti plazminė membrana. Gyvūnų ir augalų ląstelės skiriasi išorinio sluoksnio sandara. Augalų, taip pat bakterijų, melsvadumblių ir grybų ląstelių paviršių dengia standus apvalkalėlis. Daugumos augalų ją sudaro ląsteliena. Ląstelės sienelė labai svarbi: ji yra išorinis karkasas, apsauginis apvalkalėlis, suteikiantis augalinėms ląstelėms stangrumą. Pro sienelę į ląstelės vidų gali patekti vanduo, druskos, daugelio organinių medžiagų molekulės. Gyvūnų ląstelių paviršiaus sluoksnis, skirtingai negu augalų ląstelių, labai plonas ir elastingas. Šį sluoksnį sudaro polisacharidai ir baltymai. Viršutinis gyvūnų ląstelių sluoksnis vadinamas glikokaliksu. Jis pirmiausiai atlieka gyvūnų ląstelės tiesioginio kontakto su aplinka, su visomis ją supančiomis medžiagomis funkciją, bet jis nėra apsauginis, kaip augalų ląstelių. Po glikokaliksu ir ląstelės sienele yra plazminė membrana, kuri gaubia citoplazmą ir kurią sudaro baltymai ir lipidai. Jie tvarkingai išsidėstę ir tarp jų vyksta cheminės reakcijos. Plazminė membrana atlieka daug svarbių funkcijų, nuo kurių priklauso ląstelių gyvybinė veikla. Ji sudaro užtvarą tarp ląstelės terpės ir aplinkos. Pro plazminės membranos kalanalus į ląstelę patenka vanduo, atskirų jonų pavidalo druskos, neorganinės ir organinės molekulės. Taip pat pro ją pašalinami į aplinką susidarę produktai. Medžiagų transportavimas – viena svarbiausių plazminio tinklo funkcijų. Ši membrana jungia ląsteles, sudarančias daugialąsčių gyvūnų audinius. O augalų ląstelės susijungia kanalais, pripildytais citoplazmos ir apsuptais plazmine membrana. Citoplazma, kurią nuo aplinkos skiria plazminė membrana, yra pusiau skysta vidinė ląstelių terpė. Eukariotinių ląstelių citoplazmoje glūdi branduolys ir įvairūs organoidai. Branduolys yra citoplazmos centre. Čia pat glūdi įvairūs intarpai – ląstelės veiklos produktai, vakuolės, smulkučiai vamzdeliai ir siūleliai. Čia vyksta svarbiausi medžiagų apykaitos procesai, ji jungia branduolį ir visus organoidus į bendrą visumą ir užtikrina jų sąveiką kaip vieningos gyvos sistemos veiklą. Kiekvienoje vienaląsčių ir daugialąsčių gyvūnų bei augalų ląstelėje yra branduolys. Jo dydis ir forma priklauso nuo ląstelės dydžio. Dauguma ląstelių turi vieną branduolį, todėl jos vadinamos vienbranduolinėmis. Bet yra ir daugiabranduolinių ląstelių (kepenų, raumenų, pirmuonių). Branduolio sandara ir funkcijos įvairiais ląstelės gyvenimo periodais nevienodos. Nesidalijančios ląstelės branduolį sudaro: a) branduolio sultys b) branduolio apvalkalėlis c) branduolėlis d) chromosomos. Branduolio apvalkalėlis skiria branduolį nuo citoplazmos. Jis susideda iš išorinės ir vidinės membranų (atitinka plazminės membranos sudėtį), tarp kurių yra pusiau skystos medžiagos pripildyta ertmė. Apvalkalėlyje yra daugybė smulkių porų. Branduolio sultys – pusiau skysta medžiaga – vidinė branduolio terpė. Čia yra branduolėliai ir chromosomos. Branduolėlis – standus apvalus kūnelis, kurio dydis gali kisti. Jų skaičius įvairiais ląstelės bei organizmų gyvybinės veiklos periodais irgi kinta. Jame yra RNR ir baltymų. Taip pat branduolėliai susiję su chromosomomis; juose sintetinamos RNR. Chromosomos – svarbiausia brnaduolio sudėtinė dalis. Jos išsidėsčiusios branduolio sultyse ir susipynusios tarpusavyje. Itin svarbus procesas, susijęs su chromosomomis, vykstantis interfazės metu - DNR sintezė, kuomet kiekviena chromosoma padvigubėja. Visą vidinę citoplazmos zoną užpildo smulkūs kanalai ir ertmės. Šie kanalai šakojasi, jungiasi vienas su kitu ir sudaro tinklą, vadinamą endoplazminiu tinklu. Endoplazminis tinklas būna dviejų tipų – grūdėtasis ir lygusis. Ant membranų kanalų ir grūdėtojo tinklo ertmėse yra daugybė mažų apvalių kūnelių ribosomų, kurios suteikia membranoms gruoblėta vaizdą. Lygiojo endoplazminio tinklo membranos neperneša ribosomų savo paviršiumi. Endoplazminis tinklas atlieka daugelį įvairių funkcijų. Svarbiausioji grūdėtojo endoplazminio tinklo funkcija – dalyvavimas baltymų sintezėje, kuri vyksta ribosomose. Ant lygiojo endoplazminio tinklo membranų sintetinami lipidai ir angliavandeniai. Visi šie sintezės produktai kaupiasi kanaluose ir ertmėse, o paskui transportuojami į įvairius ląstelės organoidus, kur jie naudojami arba kaupiasi citoplazmoje kaip ląstelių intarpai. Endoplazminis tinklas susieja visus pagrindinius ląstelės organoidus. Ribosomos aptiktos visų organizmų ląstelėse. Tai maži kūneliai, sudaryti iš mažos ir didesnės dalies. Jų vienoje ląstelėje būna daug tūkstančių, išsidėsčiusių ant grūdėtojo endoplazminio tinklo membranų ar citoplazmoje. Ribosomų funkcija – baltymų sintetinimas. Tai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja ne viena ribosoma, o jų grupė. Tokia grupė vadinama polisoma. Endoplazminis tinklas ir ribosomos, esančios ant jo membranų, yra vieningas baltymų biosintezės ir transportavimo aparatas. Daugumos gyvūnų ir augalų ląstelių citoplazmoje yra smulkių kūnelių – mitochondrijų, kurių vidinė sandara yra ištyrinėta elektroniniu mikroskopu. Mitochondrijos apvalkalėlį sudaro dvi membranos – išorinė ir vidinė. Išorinė membrana lygi, neturi jokių raukšlių, nukreiptų į mitochondrijos ertmę. Vidinės membranos raukšlės vadinamos kristomis. Įvairių ląstelių mitochondrijos turi nevienodą kristų kiekį. Jų gali būti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Mitochondrijų svarbiausia atliekama funkcija – adenozintrifosforo (ATF) sintezė. ATF sintetinama visų organizmų ląstelių mitochondrijose ir yra universalus energijos šaltinis, palaikantis ląstelės ir viso organizmo gyvybinę veiklą. Naujos mitochondrijos susidaro dalijantis ląstelėje jau esančioms mitochondrijoms. Goldžio aparatas yra ir augalų, ir gyvūnų ląstelėse, jo sandara panaši, nors skirtingos formos. Goldžio aparatą sudaro: membranų atskirtos ir grupėmis išsidėsčiusios ertmės, stambios ir smulkios pūslelės, esančios ertmių galuose. Visi šie elementai sudaro vieningą aparatą. Goldžio aparatas atlieka daug svarbių funkcijų. Į jį transportuojami ląstelės susintetinti produktai – baltymai, riebalai, angliavandeniai. Šios medžiagos iš pradžių kaupiasi, paskui patenka į citoplazmą, kur jų turinys arba sunaudojamas, arba pašalinamas. Ant goldžio aparato membranų sintetinami riebalai ir angliavandeniai, kurie sunaudojami ląstelėje ir kurie įeina į membranos sudėtį. Goldžio aparato dėka atsinaujina ir auga plazminė membrana. Plastidžių yra visų augalų ląstelių citoplazmoje. Gyvūnų ląstelėse jų nėra. Plastidės būna trijų pagrindinių tipų: žalios – chloroplastai, raudonos, rausvos ir geltonos – chromoplastai, bespalvės – leukoplastai. Chloroplastų yra augalų lapų ir kitų žalių organų ląstelėse, taip pat dumbliuose. Jie dažniausiai būna ovalūs. Žalia jų spalva priklauso nuo juose esančio chlorofilo. Chloroplastas – svarbiausias augalų ląstelių organoidas, kuriame vyksta fotosintezė. Chloroplastų sandara panaši į mitochondrijų. Nuo citoplazmos chloroplastą skiria dvi membranos – išorinė ir vidinė. Išorinė membrana lygi, o vidinėje yra daug raukšlėtų išaugų, nukreiptų į chloroplasto vidų. Todėl chloroplaste labai daug membranų, kurios sudaro atskiras struktūras – granules. Granulių membranose yra išsidėsčiusios chlorofilo molekulės, todėl kaip tik čia vyksta fotosintezė. Chloroplastuose sintetinama ir ATF. Tarp vidinių jo sienelių glūdi DNR, RNR ir ribosomos. Chromoplastų būna įvairių augalų dalių – žiedų, vaisių, stiebų ląstelių citolpazmoje. Jie nudažo lapus, žiedus, vaisius. Leukoplastų, kurių forma įvairi, būna stiebų, šaknų, stiebagumbių citoplamoje. Chloroplastai, chromoplastai ir leukoplastai gali virsti vieni kitais. Pvz.: nokstant rudenį vaisiams chloroplastai virsta chromoplastais. Lizosomos nuo citoplasmos atskirtos membranomis. Jose yra fermentų, kurie gali skaidyti baltymus, riebalus, angliavandenius, nukleino rūgštis. Prie maisto dalelės, patekusios į citoplazmą, prisiartina lizosoma ir susilieja su ja; susidaro virškinamoji vakuolė. Virškinant maisto dalelę, susidariusios medžiagos patenka į citoplazmą ir yra ląstelės sunaudojamos. Lizosomos aktyviai virškina maisto medžiagas, dalyvauja šalinant gyvybinės veikos procese nunykstančias ląstelių dalis, visas ląsteles ir organus. Naujos lizosomos nuolat susidaro ląstelėje. Gyvūnų ląstelėse netoli branduolio yra organoidas, vadinamas ląstelės centru. Pagrindinę ląstelės centro dalį sudaro du maži kūneliai – centriolės, esančios sutirštėjusios citoplazmos dalelėje. Centriolės turi didelę reikšmę ląstelės dalinimuisi, jos padeda susidaryti dalinimosi verpstei. Ląstelės turi ir judėjimo organoidus. Pirmiausia tai blakstienėlės (infuzorijų judėjimo organai) ir žiuželiai (pirmuonių, žiuželinių, daugialąsčių gyvūnų spermatozoidų judėjimo organai). Daugelis vienaląsčių organizmų ir gyvūnų ląstelių juda pseudopodijomis (amebos, leukocitai). Dar ląstelės turi ir intarpus – angliavandenius, riebalus ir baltymus. Visos šios medžiagos kaupiasi ląstelės citoplazmoje kaip įvairaus dydžio ir formos lašeliai bei grūdeliai. Jie periodiškai sintetinami ląstelėje ir suvartojami gyvybinėje veikloje. Taigi galima matyti, jog ląstelė yra sudėtingai sudaryta. Atrodytų, tokia maža dalelytė, bet kokia reikšminga. Kiekviena jos dalelė atlieka skirtingas funkcijas, o jos visos kartu leidžia laisvai funkcionuoti organizmams.

Biologija  Konspektai   (9,34 kB)

AUGIMO: auga ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi (dalijimosi tipas interfazė), susidaro I eilės spermotocitas (2n) BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: iš I eilės spermatocitų susidaro II eilės spermotocitai, turintys haploidinį chromosomų rinkinį (n). Ekvatorinis dalijimasis: iš II eilės spermotocitų susidaro keturi spermatidai, su hapl. rink. (n). FORMAVIMOSI: spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo organoidai, subresta ląstelės ir vadinamos spermatozoidais. OVOGENEZĖ Vystymosi fazės: DAUGINIMOSI: Mitozė: kariokinezė ir citokinezė. Ovogonijos atsiranda trečią embriono formavimosi mėnesį. Po gimimo naujų ovogonijų nesusidaro. Susidaro ovogonijos (2n). AUGIMO: auga, susiformuoja I eilės ovocitai, apupti folikulų. pasiruošia redukciniam dalijimuisi. BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: I eilės ovocitas praeina redukcinį dalij. ir susiformuoja II eilės ovocitas ir polinis (redukcinis) kūnelis. turi haploidinį (n) chrom. rinkinį. Ekvatorinis dalijimasis: iš II elės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir 3 poliniai kūneliai. Haploidinis chromosomų rinkinys (n) Subrendusi kiaušialąstė turi spermatozoido branduolį ir (2n) MITOZĖ Branduolio ir ląstelės dalijimosi būdas. Chromosomų rinkinys nepakinta 2n*2:2=2n Mitozė susideda iš : KARIOKINEZĖS (branduolio dalijimosi) ir CITOKNEZĖS (citoplazmos dalijimosi) INTERFAZĖ. G1 Ląstelė auga intensyvūs biosintezės procesai. formuojasi organoidai, branduolys sintetina RNR, formuojasi ribosomos, sintetinami baltymai. S Dvigubėja DNR G2 Dalijasi mitochondrijos ir chloroplastai kaupiasi ATP. PROFAZĖ. branduolyje chromosomos sukasi spirale. Centriolės išsiskiria į priešingus polius ir tarp jų susidaro dalijimosi verpstė, ištirpsta branduolio apvalkalėlis, chrom. išsidėsto citoplazmoj, branduolėliai išnyksta. METAFAZĖ. Baigia susidaryti dalijimosi verpstė. Chromatidės juda prie verpstės ir centromera prisitvirtina prie jos. Antriniai siūlai - tai prie kurių nėra chrom. prisitvirt. ANAFAZĖ. Pradeda chromatidės viena kitą stumti ir traukia jas verpstės siūlai į priešingus polius. Naudojama ATF energija. Chromatides vadinam chrom. TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė suyra, centriolės replikuojasi, susidaro branduolio apvalkalėlis, dalijasi citoplazma - viena nuo kitos atsiskiria dukterinės ląstelės, formuojasi branduolėliai. MEJOZĖ REDUKCINIS DALIJIMASIS I INTERFAZĖ. Replikuojasi ląstel. organoidai, ląstelė auga, replikuojasi DNR, sintetinami baltymai histonai. I PROFAZĖ. Chromosomos spiralizuojasi, homologinės chrom.(tėvo ir mamos) suartėja ir konjuguojasi. Homologinių chrom. pora - bivalentas. Bivalentai trumpėja ir storėja. Vėliau homologinės chrom. sudarančios bivalentus pradeda viena kitą stumti, išskyrus homologinių chromosomų susikryžiavimus. Susikryžiavimuose chromatidės gali nutrūkti ir tada genai pasikeičia - vyksta krosingoveris. Homologinės chromosomos pradeda viena nuo kitos tolti. Centriolės jei yra slenka į priešingus polius, suyra branduolėliai ir apvalkalas. Formuojasi verpstė. I METAFAZĖ. Chromosomos atsiskiria. Atsiranda dalijimosi verpstė, verpstės siūlai prisitvirtina prie centromerų bivalentų, pusiaujyje. Homologinės chrom. susikibusios galais, dukterinės chromatidės lieka sujungtos bendromis centromeromis. I ANAFAZĖ. Į priešingus polius slenka sveikos chrom. Centromeros nesidalija, chrom. dalijasi į haploidinius rinkinius I TELOFAZĖ. Kiekvienam poliui chrom. perpus mažiau (n), formuojasi branduolio membrana. Gyvūnų ląstelėje dalijasi citoplazma, augalų formuojasi ląst. sienelė EKVATORINIS DALIJIMASIS II INTERFAZĖ nėra. II PROFAZĖ. Nyksta branduolėliai, yra branduolio membrana, chromosomos spiralizuojasi, centriolės, jei yra, juda į polius, formuojasi verpstė. II METAFAZĖ. Centriolės formuoja verpstės siūlus, ląstelės ekvatoriuj išsidėsto chrom. , prie chromatidžių centomerų prisitvirtina siūlai II ANAFAZĖ. Dalijasi centromeros. Verpstės siūlai traukia chromatides į priešingus polius. II TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė išnyksta, centriolės dvigubėja, formuojasi haploidinis branduolys (n), Įvyksta citokinezė. Augalinėj susidaro dvi dukterinės ląstelės, gyvūninėj įsmauga didėja. NELYTINIS DAUGINIMASIS Nelytiniu būdu dauginasi viena atskira motininė būtybė. DALIJASI: Organizmas dalijasi pusiau ir susidaro du organizmai. Taip dauginasi: prakariotai (bakterijos), pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai (jie mitozės būdu). PUMPURAVIMASIS: Pumpuruojantis atsiskiria nedidelė motininės būtybės dalis ir tampa nauja būtybe. Tai: mieliniai organizmai, hidros, daug bestuburių. Kai kurie organizmai dauginasi dalydamiesi į kelias dalis. Kiekviena atsiaugina trūkstamus organus. Tai: plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės. SPOROMIS: Sporos - haploidinės ląstelės, atsparios nepalankioms sąlygoms. Tai daugiausiai sausumos augalai. Sporas išnešioja vėjas, gyvūnai, vanduo. Tai sporiniai induočiai, grybai, samanos. Zoosporos - kur turi žiuželius. Tai dumbliai, vandenyje augantys grybai. Jos gali pačios plisti. VEGETATYVINIS Atlankomis (vynuogės) Ūsais (braškės) Šaknų atžalomis (lapuočiai medžiai) Ataugomis (nuo kelmų) Svogūnais (tulpė) Stiebagumbiais (bulvės) Šakniastiebiais (daug. laukinės žolės) Auginiais (medžiai) Lapais Skiepijimais LYTINIS DAUGINIMASIS TIPIŠKAS Autbrydingas - susilieja dviejų individų lytinės ląstelės. Inbrydingas - susilieja to paties individo lytinės ląstelės (augalų savidulka). Dalyvauja vyriškoji ir moteriškoji būtybė. Susidaro jų lytinės ląstelės - gametos. susiliejus gametoms susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas org.. Kiaušinėliai ir spermatozoidai vystosi lytinėse liaukose - sėklidise ir kiaušidėse. (sporiniai induočiai,samanos) NETIPIŠKAS PARTENOGENEZĖ gemalo vystymasis iš neapvaisintos kiaušialąstės: (vėžiagyviai, bitės) GINOGENZĖ kiaušinėlis neapvaisinamas, spermatozoidas tik sužadina jį, kad jis dalintųsi: (apvalios kirmėlės, karosas) ANDROGENEZĖ žūva kiaušinėlio branduolys ir jį pakeičia spermatozoido branduolys. Nelytinio ir lytinnio dauginimosi palyginimas: Nelytinis dauginimasis : Dalyvauja vienas organizmas ir gametos nesusidaro, nevyksta mejozė, po nelytinio dauginimosi gaunami identiški individai. Jų pakiyimus sukelia tik mutacijos ir modifikacijos.Nevyksta apsivaisinimas. Nelytinio dauginimosi būdu gaunami identiški organizmai, paliakantys tą patį prisitaikymo lygį kaip ir tėvinės formos. Šis dauginimosi būdas yra ekonomiškas. Lytinis dauginimasis : Dalyvauja dvi tėvinės formos, kuriose susiformuoja gametos su haploidiniu chromosomų skaičiumi. Viename iš gyvenimo ciklų vyksta mejozė. Dėl jos po apsivaisinimo chromosomų nepadvigubėja. Mejozės metu, atsitiktinai atsiskiriant homologinėms chromosomoms ir jose vykstant susikryžiavimui, susidaro nauji genų dariniai, kurie padidina genetinę įvarovę. Vykstant redukciniam mejozės dalijimuisi, sutikus chromosomų konjugacijai arba jų pasiskirstymui, homologinės chromosomos gali neatsiskirti. Tada vietoje dviejų ląstelių su haploidiniu rinkiniu redukcinio dalijimosi pabaigoje susidaro tik viena ląstelė su diploidiniu rinkinių. Iš jos formuojasi diploidinės (neredukuotos) gametos. Susiliejus Vyr. ir Mot. neredukuotom gametom, gaunamos poliploidinės zigotos. Susiliejus gametų branduoliams susidaro zigota. Joje yra sąlygos reikštis tėvinei ir motininei genetinei informacijai. Vyksta apsivaisinimas, jo metu atsistato diploidinis chromosomų rinkinys, būdingas kiekvienos rūšies somatinėms ląstelėms. Jei mejozės redukcinio dalijimosi metu chromosomos neatsiskyrė, po apsivaisinimo vystosi poliploidas. Palikuonys genetiškai skiriasi. Jie yra medžiaga natūraliai atrankai. Prisitaikoma prie aplinkos sąlygų. Neekonomiškas dauginimosi būdas. MEJOZĖS IR MITOZĖS PANAŠUMAI 1. Prieš redukcinį dalijimąsi replikuojasi DNR, sintetinami struktūriniai ir funkciniai baltymai. Replikuojasi ląstelės organoidai. Sintetinama ATP. 2. Praeinamos tos pačios fazės. 3. Panašus citokinezės mechanizmas. 4. Profazėje ir I profazėje išnyksta branduolėliai, branduolio apvalkalėlis, formuojasi verpstė. 5. Naudojama ATP energija. MITOZĖS IR MEJOZĖS SKIRTUMAI Profazė: mitozė chromosomų nesimato. Homologinės chromosomos nesikonjuguoja. Susikryžiavimai nesusidaro. Nevyksta krosingoveris. Mejozė: I profazėje matosi chromomeros, homologinės chromosomos konjuguojasi, susidaro susikryžiavimai, vyksta krosingoveris. Metafazė: mitozė Chromotidžių poros išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje. Centromeros būna vienoje plokštumoje. Mejozė : I metafazėje homologinės chromosomos išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje pora prieš porą. Dalijimosi verpstės siūlai prisitvirtina prie šalia pusiaujo pusiaujo plokštumos susirinkusių bivalentų centromerų. Anafazė: mitozė Dalijasi centromeros, identiškos chromatidės išsiskiria. Mejozė I anafazėje centromeros nesidalina. Į l!stelės polius nueina chromosomos, sudarytos iš dviejų chromatidžių. Išsiskyrusios chromatidės II anafazėje dėl konjugacijos gali būti nevienodos. Telofazė : Mitozė Susidaro dvi dukterinės ląstelės, kurios turi homologines chromosomas. Chromosomų skaičius jose toks pat kaip ir motininėje (2n). Dukterinės ląstelės genetiškai tokios pat kaip ir motininė ląstelė. Mejozė II telofazėje chromosomų dvigubai mažiau negu motininėje ląstelėje: dukterinės ląstelės turi tik vieną chromosomą iš homologinės chromosomų poros. Dėl įvykusio krosingoverio, genetinė informacija ląstelėje yra nepįakitusi. Mejozės metu susiformuoja viena kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai arba keturi spermatidai. Susiformavusios ląstelės turi (n) chromosomų rinkinį. Dalijimosi vieta :Mitozė Gali vykti diploiduose ir poliploiduose. Vyksta formuojantis somatinėms ląstelėms, kai kurioms sporoms. Mejozė Diploiduose, haploiduose ir poliploiduose. Vykstant gametogenezei ir sporogenezei. Spermatogenezės ir ovogenezės palyginimas: Dauginimosi zona Mitozė: Spermatogenezė: pirminės embrioninės ląstelės dalijasimitozės būdu ir susiformuoja spermatogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Šis procesas vyksta tik lytiškai subrendusiame organizme. Ovogenezė Pirminės embrioninės ląstelės dalijasi mitozės būdu ir susiformuoja ovogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Ovogonijos susiformuoja trečią embriono vystymosi mėnesį. Augimo zona Interfazė: Spermatogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi. Augimo pabaigoje turime pirmos eilės spermatocidus. Ovogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir susiformuoja pirmos elės ovocitai, apsupti pirminių folikulų. Šios ląstelės būna pasiruošusios redukciniam dalijimuisi. Brendimo zona Mejozė Redukcinis dalijimasis Spermatogenezė Pirmos eilės spermatocitai praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės spermotocitai. Jie turi haploidinį hromosomų rinkinį. Ovogenezė Pirmos eilės ovocitas praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės ovocitas ir polinis kūnelis, abu turi po haploidinį hromosomų rinkinį.Ekvatorinis dalijimasis Spermatogenezė Iš antros eilės spermatocitų susiformuoja keturi spermatidai su haploidiniu hromosomų rinkiniu (n) Ovogenezė Iš antros eilės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai, jų visų chromosomų rinkinys haploidinis (n). Formavimosi zona Būdinga tik spermatogenezei. Spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo bei bei įsiskverbimo į kiaušialąstę organoidai. Po šių pakitimų ląstelės vadinamos spermatozoidais

Biologija  Konspektai   (5,71 kB)

Chromatiną sudaro DNR siūlai, besivyniojantys apie baltyminius diskus - nukleosomas. Tokioje struktūroje genetinė medžiaga gali reduplikuotis, vykdyti transliaciją. Ląstelei dalijantis chromatinas kondensuojasi, nukleosominė struktūra sudėtingėja ir virsta trumpučiu kūneliu - chromosoma. Labiausiai chromosoma sutrumpėja metafazėje. Skirtingų organizmų, net ir to paties organizmo chromosomos skiriasi savo išvaizda, bet jų pagrindinės dalys tos pačios. Kiekvieną chromosomą sudaro: 2 pečiai atskirti pirmine persmauga, kuri vadinama centromera. Prie jos tvirtinasi dalijimosi verpstės mikrovamzdeliai. Chromosomoje gali būti ir antrinė persmauga (branduolėlio organizatorius, čia susidaro branduolėlis). Vieną chromosomą sudaro 2 DNR siūlai, kurie susikondensavę ir vadinami chromatidėm. Jos yra visiškai identiškos, nes susidarė po DNR dvigubėjimo interfazėje. Įvairios chromosomos skiriasi savo dydžiu, centromeros padėtim, pečių ilgiais ir t.t. Nuo pirminės persmaukos priklauso chromosomos forma - ji gali būti lygiapetė (metacentrinė), nelygiapetė (submetacentrinė), lazdelės formos (akrocentrinė). Jei yra antrinių persmaukų - policentrinė. Vieno individo ląstelės branduoly esančios visos chromosomos vadinamos chromosomų rinkiniu arba kariotipu. Skirtingų individų (priklausančių skirtingom rūšim, gentim ir t.t.) chromosomų rinkiniai skiriasi dėl skirtingo chromosomų skaičiaus. Žmogaus chromosomų rinkinį sudaro 46 chromosomos (23 poros), o vaisinės muselės drozofilos - 8 chromosomos (4 poros). Lyginant vyriškos ir moteriškos lyties individų kariotipus pastebėta, kad jie skiriasi viena chromosomų pora. Taigi chromosomos, kuriom moteriškos ir vyriškos individai nesiskiria vienas nuo kito vadinamos autosominėm, o chromosomos, kuriom jie skiriasi, vadinamos lytinėm chromosomom. Taigi žmogaus kariotipą sudaro 44 autosomos ir 2 lytinės chromosomos. Moteriškos lyt. chromosomos savo išvaizda panašios ir žymimos XX, vyriškos lyt. chromosomas savo išvaizda skiriasi. Viena jų panaši į mot. lyties lytines chromosomas, todėl žymima X, kita skiriasi ir žymima Y. Gametogenezės metu formuojantis spermatozoidams ir kiaušialąstėms vyksta mejozė. Jos metu diploidinė ląstelė virsta haploidinėm gametom. Taigi žmogaus ir drozofilos kiaušialąstės yra visos vienodos ir turi 1 X chromosomą. O spermatogenezėje po mejozės susidaro dviejų rūšių spermatozoidai, vieni su X, kiti su Y lytine chromosoma. Apsivaisinimo metu galimos 2 kombinacijos. Kiaušialąstę gali apvaisinti spermatozoidas su X arba su Y chromosoma. Pirmuoju atveju iš apvaisintos kiaušialąstės išsivystis mot. lyt. individas, antruoju atveju vyr. lyt. individas. Taigi toks yra žmogaus, žinduolių, drozofilos lytį nulementis mechanizmas. Tačiau kaikurių vabzdžių patinėlis neturi Y chromosomos - tik vieną X chromosomą t.y. viena lytine chromosoma mažiau. Patelė gi turi abi XX chromosomas. Šiuo atveju pusė patino spermatozoidų bus su X chromosoma, pusė neturės jokios lytinės chromosomos. Kai kiaušinėlį apvaisina spermatozoidas su X chromosoma, susidaro zigota su dviem X chromosomom ir iš tokio kiaušinėlio išsivysto patelė. Jeigu kiaušinėlis apvaisinamas spermatozoido, neturinčio jokios lytinės chromosomos, išsivysto organizmas, turintis tik vieną X chromosomą (gautą iš patelės) ir tai bus patinėlis.Visais šiais atvejais susidaro dviejų rūšių X ir Y arba X ir neturintys lyt. chromosomos spermatozoidai. Todėl tokia vyriška lytis vadinama heterogametine. Mot. lyt. individų kiaušialąstės vienodos su X chromosomom, todėl pavadintos homogametine lytim. Bet gamtoje būna ir kitokių atvejų. Kai kuriems vabzdžiams, pavyzdžiui drugiams, paukščiams, ropliams būdingas moteriškai lyčiai - heterogametiškumas, o vyriškai lyčiai - homogametiškumas. Šiuo atveju lytį apspręs tai, kokia kiaušialąstė (su kokia lyt. chromosoma) bus apvaisinta. Su X chromosoma susiję paveldimos ligos Jau prieš 1000 metų buvo žinoma, kad hemofiliją ir daltonizmą berniukai paveldi iš savo motinų, kurios yra sveikos. Moterim gi šios ligos pasireiškia rečiau. Šių požymių paveldėjimo esmę atskleidė T.Morganas, tirdamas drozofilą. Jis nustatė genus, esančius X chromosomoje, ir jų apsprendžiamus požymius pavadino “sukibusiais su lytimi”. Jau dabar žmogaus X chromosomoje žinoma daugiau kaip 100 genų. X chromosomoje yra ir kraujo krešėjimą sąlygojantis genas. Jis yra dominuojantis. O rececyvinis genas priešingai lems ligą - hemofiliją. Taip pat ir daltonizmo geno norma, esanti X chromosomoje, yra dominantinis genas. Kadangi vyriška lytis turi tik vieną X chromosomą, visi joje esantys genai, kurie nėra Y chromosomoje pasireiškia fenotipe nepriklausomai nuo to ar jie dominuojantys ar jie rececyviniai. Štai kodėl vyrai hemofilija ir daltonizmu serga dažniau nei moterys. Jei tik jų X chromosoma turės rececyvinius hemofilijos ar daltonizmo genus - jie iš karto pasireikš fenotipe. Moterims šios ligos retesnės, nes abi X chromosomos turi turėti šį rececyvinį ligą lemiantį geną, kad liga (hemofilija ar daltonizmas) pasireikštų fenotipiškai. Jei viena X chromosoma turi rececyvinį šio požymio geną, o kita dominuojntį (kraujo krešėjimą lemiantį geną), tai moteris ši liga nesirgs, tačiau bus šios ligos nešiotoja, nes dalis gametų turės X chromosomą su rececyviniu hemofilijos genu. Tokias kiaušialąstes apvaisinus spermatozoidais su Y chromos., išsvystę berniukai sirgs hemofilija. Taigi berniukai hemofilijos ir daltonizmo genus paveldi iš motinos. Dar pasitaiko lytinių chromosomų pertekliaus arba trūkumo anomalijų. Jos pasireiškia psichikos sutrikimu, išorės skirtumu (aukšti / žemi). Individas gali turėti tik 1X arba 1Y chromosomą (turintis tik 1X chromosomą individas būna negyvybingas). Pertekliaus anomalijos gali būti susijusios su X arba Y chromosomomis. Susiję su X: X trisomija (47XXX, pasitaiko 48XXXX ar 49XXXXX). Ši anomalija pasireiškia augimo ir vystymosi sutrikimu. Susiję su Y: Kleinfelterio sindromas. Taip pat pasitaiko kelių rūšių 47XXY, 48XXXY, 48XXYY, 49XXXXY. Pasireiškia augimo, proto sutrikimais.

Biologija  Konspektai   (16,08 kB)

Chromosomos yra branduolio struktūros, kuriose ypatingu būdu pasiskirsčius genetinė medžiaga. Interfazėje genetinė medžiaga vadinama chromatinu, ląstelės dalijimosi metu chromatinas kondensuojasi ir virsta struktūra vadinama chromosomom. Svarbiausios cheminės medžiagos sudarančios genetinę medžiagą yra DNR ir baltymai. Chromatiną sudaro DNR siūlai besivyniojantys apie baltyminius diskus - nukleosomas. Tokioje struktūroje genetinė medžiaga gali reduplikuotis, vykdyti transliaciją. Ląstelei dalijantis chromatinas kondensuojasi nukleosominė struktūra sudėtingėja ir virsta trumpučiu kūneliu - chromosoma. Labiausiai chromosoma sutrumpėja metafazėje. Ilgiausia žmogaus chromosoma 10 pm. Joje esančios DNR molekulės ilgis - 16 cm. Skirtingų organizmų, net ir to paties organizmo chromosomos skiriasi savo išvaizda, bet jų pagrindinės dalys tos pačios. Kiekvieną chromosomą sudaro: 2 pečiai atskirti pirmine persmauga, kuri vadinama centromera. Prie jos tvirtinasi dalijimosi verpstės mikrovamzdeliai. Chromosomoje gali būti ir antrinė persmauga (branduolėlio organizatorius, čia susidaro branduolėlis). Vieną chromosomą sudaro 2 DNR siūlai, kurie susikondensavę ir vadinami chromatidėm. Jos yra visiškai identiškos, nes susidarė po DNR dvigubėjimo interfazėje. Įvairios chromosomos skiriasi savo dydžiu, centromeros padėtim, pečių ilgiais ir t.t. Vieno individo ląstelės branduoly esančios visos chromosomos vadinamos chromosomų rinkiniu arba kariotipu. Skirtingų individų (priklausančių skirtingom rūšim, gentim ir t.t.) chromosomų rinkiniai skiriasi dėl skirtingo chromosomų skaičiaus. Žmogaus chromosomų rinkinį sudaro 46 chromosomos (23 poros), o vaisinės muselės drozofilos - 8 chromosomos (4 poros). Lyginant vyriškos ir moteriškos lyties individų kariotipus pastebėta, kad jie skiriasi viena chromosomų pora. Taigi chromosomos, kuriom moteriškos ir vyriškos individai nesiskiria vienas nuo kito vadinamos autosominėn, o chromosomos kuriom jie skiriasi vadinamos lytinėm chromosomom. Taigi žmogaus kariotipą sudaro 44 autosomos ir 2 lytinės chromosomos. Moteriškos lyt. Chromosomos savo išvaizda panašios ir žymimos XX, vyriškos lyt. chromosomas savo išvaizda skiriasi. Viena jų panaši į mot. lyties lytines chromosomas, todėl žymima X, kita skiriasi ir žymima Y. Gametogenezės metu formuojantis spermatozoidams ir kiaušialąstėms vyksta mejozė. Jos metu diploidinė ląstelė virsta haploidinėm gametom. Taigi žmogaus ir drozofilos kiaušialąstės yra visos vienodos ir turi 1 X chromosomą. O spermatogenezėje po mejozės susidaro dviejų rūšių spermatozoidai, vieni su X, kiti su Y lytine chromosoma. Apsivaisinimo metu galimos 2 kombinacijos. Kiaušialąstę gali apvaisinti spermatozoidas su X arba su Y chromosoma. Pirmuoju atveju iš apvaisintos kiaušialąstės išsivystis mot. lyt. individas ( ), antruoju atveju vyr. lyt. individas ( ). Taigi toks yra žmogaus, žinduolių, drozofilos lytį nulementis mechanizmas. Tačiau kaikurių vabzdžių patinėlis neturi Y chromosomos - tik vieną X chromosomą t.y. viena lytine chromosoma mažiau. Patelė gi turi abi XX chromosomas. Šiuo atveju pusė patino spermatozoidų bus su X chromosoma, pusė neturės jokios lytinės chromosomos. Kai kiaušinėlį apvaisina spermatozoidas su X chromosoma, susidaro zigota su dviem X chromosomom ir iš tokio kiaušinėlio išsivysto patelė. Jeigu kiaušinėlis apvaisinamas spermatozoido, neturinčio jokios lytinės chromosomos, išsivysto organizmas, turintis tik vieną X chromosomą (gautą iš patelės) ir tai bus patinėlis.Visais šiais atvejais susidaro dviejų rūšių X ir Y arba X ir neturintys lyt. chromosomos spermatozoidai. Todėl tokia vyriška lytis vadinama heterogametine. Mot. lyt. individų kiaušialąstės vienodos su X chromosomom, todėl pavadintos heterogametine lytim. Bet gamtoje būna ir kitokių atvejų. Kaikuriems vabzdžiams, pavyzdžiui drugiams, paukščiams, ropliams būdingas moteriškai lyčiai - heterogametiškumas, o vyriškai lyčiai - homogametiškumas. Šiuo atveju lytį apspęs tai kokia kiaušialąstė (su kokia lyt. chromosoma ) bus apvaisinta. Su X chromosoma susiję paveldimos ligos. Jau prieš 1000 metų buvo žinoma, kad hemofiliją ir daltonizmą berniukai paveldi iš savo motinų, kurios yra sveikos. Moterim gi šios ligos pasireiškia rečiau. Šių požymių paveldėjimo esmę atskleidė T. Morganas tirdamas drozofilą. Jis nustatė genus esančius X chromosomoje ir jų apsprendžiamus požymius pavadino “sukibusiais su lytimi”. Jau dabar žmogaus X chromosomoje žinoma daugiau kaip 100 genų. X chromosomoje yra ir kraujo krešėjimą sąlygojantis genas. Jis yra dominuojantis. O rececyvinis genas priešingai lems ligą - hemofiliją. Taip pat ir daltonizmo genas esantis X chromosomoje yra rececyvinis. Kadangi vyriška lytis turi tik vieną X chromosomą, visi joje esantys genai, kurie nėra Y chromosomoje pasireiškia fenotipe nepriklausomai nuo to ar jie dominuojantys ar jie rececyviniai. Štai kodėl vyrai hemofilija ir daltonizmu serga dažniau nei moterys. Jei tik jų X chromosoma turės rececyvinius hemofilijos ar daltonizmo genus - jie iš karto pasireikš fenotipe. Moterims šios ligos retesnės, nes abi X chromosomos turi turėti šį rececyvinį ligą lemiantį geną, kad liga (hemofilija ar daltonizmas) pasireikštų fenotipiškai. Jei viena X chromosoma turi rececyvinį šio požymio geną, o kita dominuojntį (kraujo krešėjimą lemiantį geną), tai moteris ši liga nesirgs, tačiau bus šios ligos nešiotoja, nes dalis gametų turės X chromosomą su rececyviniu hemofilijos genu. Tokias kiaušialąsčių apvaisi apvaisintų spermatozoidai su Y chromos., išsvystę berniukai sirgs hemofilija. Taigi berniukai hemofilijos ir daltonizmo genus paveldi iš motinos.

Biologija  Konspektai   (6,62 kB)

Ląstelių skirstymas. Prokariotinės ląstelės sandara. Eukariotinės ląstelės sandara. Eukariotinių ląstelių evoliucija. Augalų ir gyvūnų ląstelių bendros struktūros ir funkcijos. Organoidai, apsupti dviguba membrana. Organoidai, apsupti vienguba membrana. Ląstelės judėjimo organoidai. Prokariotinių ir eukariotinių ląstelių palyginimas.

Biologija  Referatai   (17 psl., 107,06 kB)

Chromosomų duomenys gali būti apžvelgti dviem būdais, naudojamais klasifikacijos tikslams. Pirma, tai yra griežtai anatominė informacija – chromosomų skaičius tiek pat svarbus, kiek ir vaislapėlių skaičius. Antra, jos sudaro ypatingą informacijos tipą, nes nuo chromosomų skaičiaus ir homologinių chromosomų elgesio mejozėje dalinai priklausys hibridų vaisingumo lygis, tuo pačiu kryžminimosi bei populiacijų kintamumo tipai. Antrasis būdas svarbesnis biosistematikai (filogenetiniams tyrimams), nei taksonominiams(fenetiniams)tyrimams.

Biologija  Konspektai   (13 psl., 19,76 kB)

Sankryža. Susidarant gametoms mejozės pirmojo dalijimosi profazėje vyksta sankryža. Sankryžos metu į bivalentą susiglaudusių homologinių chromosomų chromatidės kryžiuojasi ir apsikeičia chromatidžių fragmentais. [žr. skyrelį "Mejozė I" skyriuje "Mejozė"]. Pirmoje anafazėje tolstančios chromosomos jau būna nebe tokios, kokios buvo prieš profazę I. Prieš profazę I kiekvienos chromosomos abi chromatidės buvo visiškai vienodos. Po sankryžos visos 4 bivalentoje esančios chromatidės būna skirtingos.

Biologija  Konspektai   (3 psl., 22,45 kB)

Lytinių ląstelių gametų susidarymas vadinamas gametogeneze: vyriškųjų gametų susidarymas vadinamas spermatogeneze, o moteriškųjų - oogeneze. Spermatozoidas sudarytas iš galvutės, kaklelio ir žiuželio. Galvutės priekyje yra akrosoma - specializuota Goldžio komplekso pūslelė su fermentais, padedančiais prasiskverbti į kiaušinėlį. Galvutės centre yra kompaktiškas branduolys su haploidiniu chromosomų rinkiniu. Kaklelį sudaro žiuželio pamatėlis ir apie jį susisukusios viena ar kelios mitochondrijos, tiekiančios ATP judėjimui. Judėdamas žiuželis varo spermatozoidą galvute pirmyn.

Biologija  Konspektai   (7 psl., 18,19 kB)

Gamtoje egzistuojantys dauginimosi būdai skirstomi į dvi grupes: nelytinį dauginimąsi, kuomet palikuonys genetiškai vienodi, ir lytinį dauginimąsi, kuomet palikuonys genotipu skiriasi nuo tėvų ir vienas nuo kito. Nelytinio dauginimosi reikšmė. Nelytiniai palikuonys yra genetiškai vienodi, jie vienodai gerai prisitaikę prie aplinkos. O kadangi gamtoje nuolat veikia gamtinė aplinka, dauginimosi momento sulaukti daugiau šansų turi labiau prie aplinkos prisitaikę individai. Vadinasi, ir jų nelytiniai palikuonys bus vienodai gerai prisitaikę.

Biologija  Konspektai   (5 psl., 17,04 kB)

Ląstelės, kaip ir visi daiktai Visatoje, dėvisi ir sensta. Kiekviena ląstelė anksčiau ar vėliau žūsta. Vienaląsčių organizmų ląstelės atsinaujina augdamos ir besidalindamos . Stambiame daugialąsčiame gyvūne (pvz., žmoguje) kiekvieną sekundę žūsta milijonai ląstelių, ir jis išgyvena tik todėl, kad naujos ląstelės gaminasi tokiu pat greičiu kaip žūsta senosios . Nuolatinis ląstelių gaminimasis - daugialąsčio organizmo gyvybės klausimas. Didele jonizuojančios spinduliuotės doze sustabdžius ląstelių dalijimąsi gyvūnas žūsta per kelias dienas.

Biologija  Konspektai   (6 psl., 17,5 kB)

Virusai būna trijų formų, kurios labai skiriasi viena nuo kitos: už ląstelės ribų virusas būna virionas. Virionas yra dalelė, sudaryta iš nukleorūgšties molekulės ir ją supančio baltyminio apvalkalo; užkrėtę ląsteles aktyviai parazituojantys virusai būna aktyviai perrašomos ir skaitomos DNR atkarpos pavidalo; užkrėtęs ląstelę pasyvus virusas būna DNR atkarpa ląstelės chromosomoje, kurią labai sunku aptikti. Esminė laisvo viruso dalis - nukleorūgšties šerdis su genetine informacija. Šerdį supa baltyminis apvalkalas, vadinamas kapside.

Biologija  Konspektai   (8 psl., 20,24 kB)

Ląstelės pagal sandarą skirstomos į dvi grupes - prokariotines ir eukariotines. Eukariotinių ląstelių sandara aprašyta ankstesniuose skyriuose. Prokariotines ląsteles turi bakterijos ir melsvabakterės. Jų ląstelės yra paprastesnės sandaros. Prokariotinės ląstelės: mažesnės už eukariotines, turi sienelę, sudarytą iš prokariotams būdingų polisacharidų, neturi viduląstelinių membranų ir membraninių organoidų (endoplazminio tinklo, Goldžio komplekso, vakuolių ir t.t.), neturi branduolio, turi vieną chromosomą.

Biologija  Konspektai   (5 psl., 19,86 kB)

Metabolines reakcijas katalizuoja fermentai, informacija apie kuriuos užrašyta genuose. Kiekvienas fermentas turi savą geną . Tačiau daugelis ląstelių yra diploidinės - turi po porą homologinių chromosomų [žr. 07_NR]. Vienas homologinių chromosomų požymis yra tai, kad homologinėse chromosomose toje pat vietoje yra tie patys genai. Taigi, homologinių chromosomų poroje yra du to paties geno egzemplioriai. O po perrašos (replikacijos), kai sudvigubėjusios chromosomos pasidaro dvichromatidės, kiekvieno geno būna net po keturius egzempliorius.

Biologija  Konspektai   (7 psl., 61,25 kB)

Nukleorūgščių makromolekulės yra informacijos nešikliai - jose saugoma genetinė informacija, jos padeda genetinę informaciją realizuoti bei perduoti ją palikuonims. Jas sudaro monomerai nukleotidai. Nukleotidai. Nukleotidas - tai molekulė, sudaryta iš trijų medžiagų - azotinės bazės, monosacharido (ribozės ar dezoksiribozės) ir fosforo rūgšties - molekulių liekanų. Nukleorūgščių azotinės bazės yra purinai (adeninas ir guaninas, jų molekulės dvižiedės) ir pirimidinai (citozinas, timinas, uracilas, jų molekulės pagrindas vienžiedis).

Biologija  Konspektai   (7 psl., 21,21 kB)

Būtina, lengviausiai matoma eukariotinės ląstelės dalis - branduolys. Ląstelėse jis būna vienas, nors kai kuriems organizmams (pvz., infuzorijoms) būdingi du branduoliai. Kai kurios specializuotos ląstelės gali būti daugiabranduolės (pvz., skersaruožių raumenų skaidulos). Labai nedaug gyvų eukariotinių ląstelių branduolio neturi - tokios būna kai kurios suaugusios specializuotos ląstelės - žinduolių eritrocitai, augalų rėtinių indų ląstelės. Branduolio skersmuo paprastai būna 10-20 *m. Branduolys susideda iš: branduolio apvalkalo, nukleoplazmos, chromosomų, randuolėlių.

Biologija  Konspektai   (2 psl., 11,89 kB)

Kintamumas - organizmų savybė individualiai vystantis įgyti naujų požymių. Dėl kintamumo tos pačios rūšies individai skiriasi vieni nuo kitų tam tikrais požymiais. Organizmų kintamumas skirstomas į paveldimą ir nepaveldimą. Paveldimam priskiriami kombinacinis ir mutacinis kintamumai. Nuo seno pastebėta, kad kartais tarp augalų ir gyvūnų netikėtai atsiranda individų, kurie kažkokiu požymiu ypatingai skiriasi nuo kitų tos rūšies individų.

Medicina  Referatai   (5,21 kB)

Pagrindinis genetikos uždaviniai – tirti genų perdavimą iš kartos į kartą, nustatyti, kaip genuose esanti informacija virsta požymiu. Genetika tiria vieną iš pagrindinių gyvų organizmų savybių – paveldimumą, todėl ji savaime atsiranda visų biologinių reškinių centre.

Biologija  Konspektai   (3,73 kB)

Citologija – tai biologijos mokslas tiriantis ląstelių sandarą, vystimąsį ir funkcijas. Organelės – pastovios citoplazmos struktūros būtinos ląstelės gyvybinei veiklai ir atliekančios skirtingas funkcijas. Ląstelė - visų gyvų organizmų mažiausias struktūrinis ir funkcinis vienetas, jų formavimosi ir gyvybinės veiklos pagrindas. Ji geba savarankiškai gyventi, daugintis ir vystytis. Intarpai – nepastovūs citoplazmos dariniai nedalivaujantys ląstelių medžiagų apykaitoje.

Medicina  Konspektai   (5,31 kB)

Pagal sandarą skiriami du ląstelių organizacijos lygiai: 1) prokariotinės (bebranduolės (gr. Pro – prieš + karyon - branduolys)) 2) eukariotinės (branduolinės (gr. eu – tikras + karyon – branduolys)) Eukariotinės sudaro augalų, gyvūnų ir grybų organizmus. Prokariotinės yra bakterijos ir melsvabakterės, priklausančios monerų karalystei.

Biologija  Referatai   (7,46 kB)

Ląstelės - tai statybiniai blokai, iš kurių sudaryti beveik visi gyvi organizmai. Jos paprastai tokios mažos, kad be mikroskopo jų neįmanoma įžiūrėti, tačiau nepaisant mažyčio dydžio, jos nepaprastai sudėtingos. Kiekvieną ląstelę valdo genai, kurie paprastai būna ląstelės branduolyje cheminės medžiagos pavidalu, kuri vadinama DNR (deoksiribonukleorūgštis). Pačios mažiausios gyvos būtybės susideda tik iš vienos ląstelės. Didesnės gyvybės formos, tokios kaip augalai ir gyvūnai, turi milijonus ir netgi milijardus ląstelių, kurių daugelis specializuojasi atlikti tam tikrą darbą. Visos šios ląstelės veikia drauge, kad palaikytų gyvūno arba augalo gyvybę.

Biologija  Konspektai   (20,57 kB)

Tikslas – supažindinti su šiuolaikinėmis biologinėmis problemomis ir atradimais evoliucijos, genetikos, biotechnologijos, imunologijos, ekosistemų funkcionavimo srityse ir padėti suprasti jų vaidmenį mus supančios gyvybės pokyčių kontekste...

Biologija  Konspektai   (9,23 kB)

Dauginimasis yra vienas svarbiausių gyvybės požymių. Daugintis gali visi be išimties gyvi organizmai, pradedant bakterijomis ir baigiant žinduoliais. Tik dauginimasis palaiko kiekvieną gyvūnų ir augalų rūšį, ir tik tokiu būdu tėvai perduoda paveldimąsias ypatybes savo palikuonims. Procesas, kurį sąlyginai galima pavadinti dauginimusi, molekulių lygiu pasireiškia unikalia DNR savybe — jos molekulių sugebėjimu dvigubėti. Ląstelių lygiu daugintis dalydamiesi gali tokie organoidai kaip mitochondrijos ir chloroplastai.

Biologija  Konspektai   (22,04 kB)

Pasiruošimas biologijos brandos egzaminui. Konspektai, kuriuos mokant galima išlaikyti puikiai.

Biologija  Konspektai   (28 psl., 1,72 MB)