Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 2057 rezultatai

Kiaušinio cheminės sudėties analizė;savarankiškas darbas. kokybė ir kiekybė;
Chemija  Analizės   (14 psl., 77,57 kB)
Filosofijos rašto darbas apie B.Paskalio filosofiją
Filosofija  Kalbėjimo temos   (6 psl., 23,79 kB)
2 kursas, mikroekonomikos namų darbas. VGTU Verslo vadybos fakultetas, Įmonių ekonomikos ir vadybos katedra. 1 namų darbas, 4 variantas.
Ekonomika  Namų darbai   (11 psl., 346,53 kB)
Darbas apie konstrukcines medžiagas.
Mechanika  Namų darbai   (15 psl., 25,33 kB)
Praktinio darbo tikslas yra išmokti profesionalios ArcGIS programinės įrangos pagrindus, išmokti spręsti uždavinius,naudojant geografinių informacinių sistemų (GIS) galimybes, kurie gali iškilti kasdienėje žemėtvarkos krypties darbo veikloje. Šiam praktiniam darbui buvo parinktos 3 užduotys: Išskirkite pasirinktą „X“ Lietuvos rajoną ir isšsaugokite naujame sluoksnyje. Apkirpkite kelių, upių ir kitus darbui reikalingus sluoksnius, kad informacija butų pateikta tik nurodytam rajonui. 1. Apskaičiuokite miškus kertančių kelių ruožų plotą, kurį galbūt reikės apdoroti repelentu nuo erkių. Juostos plotis aplink kelius, kuri turėtų būti purškiama repelentu yra 50-200 m. 2. Nustatykite visas tiltų vietas ir nurodykite gyvenvietes esančias iki 1km atstumu nuo kiekvieno tilto. 3. Suraskite sklypą kuris būtų arti miško, upės, toliau nuo antros kategorijos kelių. Darbo eigoje atlikta duomenų analizė, išspręstos pateiktos užduotys. Darbas atliktas Arc-Gis 10. programine įranga. Darbo rezultatai pateikiami žemėlapiuose. Pateikiama trumpa atliktų užduočių ataskaita su vaizdine medžiaga.
Inžinerija  Laboratoriniai darbai   (13 psl., 6,21 MB)
Ekonometrijos namų darbas. PROJEKTO ORGRAFAS. ALGORITMAS PAGAL PAPRASTĄ PRIORITETŲ SĄRAŠĄ. MAŽĖJANČIŲ TRUKMIŲ ALGORITMAS. KRITINIŲ KELIŲ ALGORITMAS.
Kita  Namų darbai   (7 psl., 25,16 kB)
Laboratorinis darbas 1. Tolygiai greitėjančio kūno pagreičio matavimas.
Fizika  Namų darbai   (3 psl., 10,81 kB)
Organizacija gali efektyviai veikti ir siekti tikslų, tik subūrusi tobulai veikiančią komandą. Tačiau tai yra sudėtingas, išmanymo ir žinių reikalaujantis darbas. Komandinio darbo nauda pasireiškia tuo, kad įgyvendinus komandinį darbą, žymiai pagerėja produkcijos kokybė, darbinis aktyvumas, informacijos perdavimas. Komandų darbo rezultatai pralenkia tiek pavieniui dirbančių individų, tiek didelių organizacijos grupių darbo rezultatus. Šiuolaikiniame versle daugelis įmonių vis dažniau susiduria su ekstremaliomis situacijomis, sudėtingomis problemomis, kurioms suvaldyti ar išspręsti tradicinės organizacinės struktūros ir senos hierarchijos nepakanka.
Vadyba  Kursiniai darbai   (19 psl., 62,33 kB)
Fizikos laboratorinis darbas. PAGRINDINIO SUKAMOJO JUDĖJIMO DĖSNIO TIKRINIMAS
Fizika  Laboratoriniai darbai   (3 psl., 40,28 kB)
Fizikos laboratorinis darbas TIESIOGINIŲ IR NETIESIOGINIŲ MATAVIMO PAKLAIDŲ ĮVERTINIMAS
Fizika  Laboratoriniai darbai   (2 psl., 37,55 kB)
Socialinis darbas su grupe – tai socialinio darbo kryptis ir metodas, kai nedidelės grupės žmonių turinčių bendrų tikslų ir problemų reguliariai susitikinėja ir dalyvauja veikloje nukreiptoje į vieną tikslą. Tam, kad vyktų socialinis darbas su grupe darbuotojo veikla turi apimti tokius aspektus:  pagalba grupės nariams;  vienybės ugdymas;  supratimo, kad esi priklausomas grupei, ugdymas;
Socialinis darbas  Konspektai   (11 psl., 25,48 kB)
FILOSOFIJOS NAMŲ DARBAS APIE KNYGA "APIE SIELOS RAMYBE"
Filosofija  Namų darbai   (7 psl., 16,57 kB)
Matematikos savarankiskas darbas I variantas Tikslas: Žinoti funkcijos sąvoką, funkcijos apibrėžimo ir reikšmių sritį. Mokėti ribos apibrėžimą, ribų teoremas, mokėti jas taikyti sprendžiant praktinius uždavinius. II variantas Tikslas: Suvokti išvestinės prasmę. Mokėti taikyti išvestinių skaičiavimo formules. III variantas Tikslas: Mokėti išvardyti aibės elementus, sugebėti atlikti papraščiausius veiksmus su aibių elementais: juos sudėti, atimti, dauginti, rasti aibių sąjungas ir sankirtas. VII variantas Tikslas: Žinoti pirmykštės funkcijos apibrėžimą, išmokti paprasčiausių funkcijų radim taisykles, išmokti integruoti tiesioginio integravimo metodu, integruoti keičiant kintamajį, mokėti dalinti integravimą. Mokėti Niutono – Leibnico formulę taikyti sprendžiant uždavinius.
Inžinerija  Ataskaitos   (5 psl., 30,42 kB)
Socialinio darbuotojo darbas – tai profesinė veikla, kuria teikiama pagalba asmenims, šeimai ar įvairioms to reikalaujančioms grupėms, bendruomenėms. Trumpai tariant socialinis darbuotojas teikia pagalbą žmonėms. Jie dirba su tokiais žmonėmis, kurie negali tinkamai savimi pasirūpinti, turi įvairių sunkumų ir problemų. Taigi pagalba žmogui yra pagrindinis socialinio darbuotojo tikslas. Nėra išvadų ir literatūros sąrašo
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (7 psl., 14,34 kB)
ŽEMDIRBYSTĖS SĖJOMAINŲ KURSINIS DARBAS (Kėdainių rajono Pernaravos apylinkės Pernaravos kaimo Ričardo Grigaliūno Kazio žemės)
Biologija  Kursiniai darbai   (14 psl., 37,44 kB)
Žinių vadybos įtaka darniam organizacijos vystymuisi
simbolizmas
2011-05-18
viskas apie simbolizma
Lietuvių kalba  Dokumentai   (21 psl., 42,27 kB)
Šiame darbe aš aptariu alternatyviuosius kaštus. Pirmiausiai apibūdinu, kokia yra ekonominių kaštų samprata ir pelnas. Norint aptarti alternatyviuosius kaštus reikia žinoti, kokie kaštai dar vyrauja, todėl pradedu nuo gamybos kaštų. Rašydama apie gamybos kaštus išskiriu, kur susidaro gamybos kaštai ir su kuo jie asocijuojasi. Toliau aptariu trumpojo laikotarpio bendruosius gamybos kaštus, apibūdinu kaip jie susidaro, kokioms aplinkybėms esant susidaro ir į kokius gamybos veiksnius jie yra skiriami. Po jų seka trumpojo laikotarpio pastovieji gamybos kaštai, kitaip dar vadinami pridėtinėmis išlaidomis. Taip pat šioje temoje aptariu ir trumpojo laikotarpio kintamus gamybos kaštus. Apibūdinusi šiuos kaštus, toliau rašau apie alternatyviuosius kaštus ir aptariu jų sampratos ir su kuo jie asocijuojasi. Norint geriau suprasti alternatyviuosius kaštus būtina aptarti taip pat ir privačius ir visuomeninius kaštus, nes jie siejasi tarpusavyje. Taip pat apibrėžiu ir pelno sąvoką. Paskutinėje potemėje aptariu buhalterinius ir ekonominius kaštus. Čia iškyla palyginimas buhaterinių ir ekonominių kaštų, kad jie nėra tapatūs. Čia pateikiu kaštų ir pajamų lentelę.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (12 psl., 23,36 kB)
Anotacija. Summary. Įvadas. Pagrindinės laivo charakteristikos. Laivo propulsinės charakteristikos. Laivo jėgainė. Gaisro gesinimo sistema. Kovos su vandeniu avarinis inventorius. Trumpas laivo reiso užduoties aprašymas. Resursų reiso vykdymui apskaičiavimai. Eigos variklio parametrų skaičiavimas. Reikalingo reisui kuro apskaičiavimas. Laive naudojamo kuro charakteristikos. Reikalingas reisui tepalo apskaičiavimas. Laive naudojamo tepalo charakteristikos. Papildoma informacija, bei atsargos reisui. Reiso dokumentacijos paruošimas. Reiso vykdymo aprašymas. Užduotyje nurodyto gedimo diagnostika, remontas. Aplinkos apsaugos reikalavimų vykdymas. Reiso ekonominių rodiklių įvertinimas. Priemonės ir rekomendacijos laivo ekonominių rodiklių pagerinimui. Išvados.
Mechanika  Diplominiai darbai   (58 psl., 9,04 MB)
Poreikių analizė
Vadyba  Kursiniai darbai   (33 psl., 188,9 kB)
Įvadas 1 Vadovo darbo organizavimo teorinė analizė 1.1 Vadovo darbo organizavimo esmė 1.2 Vadovo darbo vietos ir sąlygų organizavimas 1.3 Vadovo darbo normavimas 1.4 Racionalus vadovo darbo laiko planavimas 1.5 Keli praktiški patarimai vadovui 2 UAB „Daily service“ vadovo asmeninio darbo organizavimas 2.1 UAB „Daily service“ veiklos apibūdinimas 2.2 UAB „Daily service“ vadovo darbo organizavimo analizė 2.2.1 Vadovo darbo vietos ir sąlygų organizavimas 2.2.2 Vadovo darbo normavimas 2.2.3 Racionalus vadovo darbo laiko planavimas Išvados Literatūra
Vadyba  Kursiniai darbai   (25 psl., 101,74 kB)
Vertybės- tai kultūros ir visuomenės paveldas, kuris formuojamas, brandinamas ir puoselėjamas dešimtmečiais.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 9,15 kB)
Reklamos priemonių internete analizė BAKALAURO BAIGIAMASIS DARBAS
Rinkodara  Diplominiai darbai   (60 psl., 2,65 MB)
Donatello ir Verrocchio skulptūrų analizė Šie didieji meistrai įdomus savo ieškojimais ir pasiekimais, jų indėlis į pasaulio meno istorijos lobyną iš ties didžiulis. Taigi pradžioje apžvelgsiu to laikotarpio istorinio–kultūrinio gyvenimo terpę, paliesiu Renesanso naujoves skulptūroje išraiškos priemonių paiešką ir būdingiausius bruožus. Analizuosiu atskirai Donatello ir Verrocchio kūrinius, o vėliau pabandysiu palyginti juos tarpusavyje atskleidžiant autorių savitumą, stilistinius bruožus ir kūrybos idėjas.
Dailė  Namų darbai   (17 psl., 3,79 MB)
Šis darbas yra geras, su paveikslėliais , pagal reikalavimus padarytas.
Vadyba  Projektai   (21 psl., 80,92 kB)
Šio darbo tikslas - panagrinėti užimtumo pokyčius Lietuvoje integracijos į Es sąlygomis. Apžvelgti, kaip vykdoma ekonominį aktyvumą ir užimtumą didinanti politika, kuriamos naujos darbo vietos Lietuvoje bei siekiama visiško užimtumo. Jame aprasyti integracijos samprata, principai, ekonomines integracijos lygiai,darbo rinka ir uzimtumas,nedarbas, visisko uzimtumo siekis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (35 psl., 74,23 kB)
TIKSLUS SVEIKATOS PROGRAMOS APRASYMAS
Socialinis darbas  Programa   (3 psl., 13,74 kB)
nedarbas ir jo priežastys lietuvoje
Ekonomika  Kursiniai darbai   (23 psl., 107,05 kB)
Mokytojos Zitos Bružaitės parengti LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJOS KONSPEKTAI
Architektūra ir dizainas  Konspektai   (72 psl., 182,28 kB)
Pravarti medžiaga atliekant vadybos refertą. Aprašyti pagrindiniai klasinės mokyklos atstotvai. Trumpa jų biografija susieta su tuometiniu laikmačiu. Taip pat aprašyta jų sukurtos teorijos ir principai.
Vadyba  Referatai   (26 psl., 971,76 kB)
Mano rašinys tema „Kodėl vis dar moterų ir vyrų teisės nėra lygios?“ Darbą rašiau 11 klasėje, gavau 9.
Kita  Rašiniai   (1 psl., 7,68 kB)
Žmogus – tai sutvėrimas, kuris visada būna kažkuo užsiėmęs. Dažniausiai tai būna kažkokia privaloma veikla: profesinis darbas, namų ruoša, mokymasis. Tačiau visada atsiranda laiko, kai žmogus gali atsikvėpti nuo savo privalomos veiklos ir pasinerti į mėgstamą veiklą. Tas laikas vadinamas laisvalaikiu. Laisvalaikio praleidimo būdai gali būti dviejų rūšių: aktyvus laisvalaikis - siekiant kaip nors panaudoti savo energiją. Tai aktyvios atostogos, kelionės, aktyvūs žaidimai toki kaip orientavimasis, krepšinis, futbolas, tenisas, tinklinis, bei sportas savo malonumui. Pasyvus laisvalaikis - vengiant aktyvios veiklos. Tai gali būti knygų, laikraščių skaitymas, muzikos klausymas, kompiuterinių žaidimų žaidimas. Pasyvus laisvalaikis yra geras atsipalaidavimo būdas nuo aktyvios veiklos. Vienas iš laisvalaikio praleidimo būdas yra filmų žiūrėjimas.
Kas yra geras darbas? Manau, tai neturi būti kažkoks žygdarbis, kažkoks darbas, kuriuo geradaris dar ilgą laiką didžiuotųsi. Tikras geras darbas, manau, neturėtų būti didžiavimosi ar pasipūtimo šaltinis. Tai turėtų likti neatskleista ir neskelbiama taip garsiai visoje žiniasklaidoje. Tačiau ar taip yra dabar? Ir kas tas geras darbas tarp paprastų žmonių?
Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 6,82 kB)
motyvacijos teorijos bei mokejimo uz darba principai.
Kita  Referatai   (13 psl., 90,61 kB)
Verslo esmę, jos principus, kūrimosi motyvus ir funkcijas bei misiją ir tikslus būtina suprasti pradinėje verslo kūrimo stadijoje tam, kad būtų galima iš anksto kuo tinkamiau pasiruošti galimoms asmeninėms bei vystomo verslo sėkmėms ir nesėkmėms. Nors toks pasiruošimas nėra lengvas uždavinys, bet jau pačios minties formavimas, kad versle gali ištikti ir sėkmė, ir nesėkmė tarsi įgalina nukreipti mintis ir žmogaus- potencialaus verslininko pasiruošimą pozityvia linkme. Toks išankstinis objektyvus nusistatymas leidžia būsimam verslininkui ne tik suprasti, bet pasiruošti įvairiems galimiems netikėtumams: “kainų karui”, nesąžiningai konkurencijai, neprofesionaliam darbuotojų požiūriui bei suprasti, kad verslas- tai tarsi dinamiškas organizmas, kuris nuolat tai auga, tai mažėja bei vystosi įvairiomis kryptimis. Todėl šiems dinamiškiems pokyčiams, kuriuos ypač pergyvena dabartinis verslas Lietuvoje.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (16 psl., 40,6 kB)
Jau seniai žmonės suprato, kad susitelkus, suderinus pastangas, galima nuveikti tokius darbus, kurių vienas žmogus negalėtų įveikti. Ir geriausia, kai kas nors nurodo ir koordinuoja žmonių veiklą. Todėl reikia žmogaus, kuris tai darytų – vadovo. Vadovas derina kitų žmonių, pavaldinių veiklą, stebi, kad ji būtų tinkamai bei laiku atlikta, ir priima sprendimus. Vadovų darbas atsakingas, įvairus ir kartu reikalaujantis daug laiko. Vadovas – tai ypatingą vietą organizacijų valdyme užimantis žmogus. Pirmą – jis yra organizacijos savininko, ar savininkų samdytas žmogus, turintis realizuoti organizacijos tikslus, antra – jis vadovauja kitų samdomų darbuotojų veiklai ir yra atsakingas už sėkmingą jų darbą. Teigiama, kad vadovas – darbuotojas, prižiūrintis kitų žmonių darbą, kad būtų pasiekti organizacijos tikslai. Pagal tai galima daryti išvadą, kad vadovo veikla yra daugialypė, apimanti daugybę skirtingų aspektų.
Vadyba  Kursiniai darbai   (17 psl., 32,66 kB)
Kasdien didėja susidomėjimas naujomis kompiuterių galimybėmis. Kompiuteriai naudojami valstybinėse ir privačiose institucijose, mokyklose ir universitetuose, buityje. Daugeliu atvejų, be kompiuterio nebeįsivaizduojama darbo vieta. Kompiuterį sukūręs žmogus dabar sėdi prie jo ir labai dažnai pamiršta, kur esąs. Kompiuterio pagalba gali užsisakyti prekių, įsigyti būtiniausių daiktų, susirasti draugų, žaisti, o pagaliau net šeimą sukurti. Patogu ir greita. Mokslininkai apskaičiavo, kad taip bendraudamas su kompiuteriu žmogus per pusmetį gali prarasti ryšius su jį supančiu gyvuoju pasauliu. Tačiau informatikos specialistų ir ypač medikų nuomone, kompiuterių turėtojams yra iškilęs rimtas pavojus sveikatai. Todėl, dirbdami kompiuteriu, ir nesilaikydami tam tikrų standartų reikalavimų, higienos normų ar specialistų rekomendacijų, vartotojai gali pakenkti savo sveikatai. 40% ilgai dirbančių žmonių skundžiasi akių negalavimais, apie 60% vargina sprando raumenų įsitempimas, pečių ir nugaros skausmai. Daugeli kompiuterininku kamuoja neaiškus sveikatos sutrikimai, jie tampa nervingi, jaučiasi išsekę ir blogai miega. Ką daryti, kad šis sudėtingas darbo įrankis būtų ne tik svarbiausias pagalbininkas. Žmogaus darbas kompiuteriu gali būti vertinamas, kaip sistemos „žmogus – kompiuteris“ sąveika.
Komunikacijos  Kursiniai darbai   (15 psl., 62,36 kB)
automatiio valdymo namu darbas. sistemos stabilumo tikrinimas pagal rauto ir michailovo desnius
Mechanika  Namų darbai   (15 psl., 491,12 kB)
Kursainis darbas apie seimos , kaip artimiausios socialines aplinkos itaka moksleiviu fiziniam aktyvumui
Socialinis darbas  Kursiniai darbai   (25 psl., 81,98 kB)
RRS IR BPS SISTEMŲ DETALUS APRAŠYMAS.Prisijungimo sąsajos.Perduodamų duomenų sparta.Moduliacijos tipas.Dupleksinio ryšio realizavimo schema.Naudojamų antenų tipai.Veikimo nuotolis.Ribiniai signalo lygiai.Reikalavimai aplinkos faktoriams.Atsparumas trukdžiams.Papildomos galimybės.Fiziniai įrangų išmatavimai.Apibendrinta sistemos informacija.RADIJO RYŠIO PARAMETRŲ SKAIČIAVIMAS.Radijo signalo nuostolių ir priimamo signalo lygio skaičiavimas.Frenelio zonų atvaizdavimas.Radijo ryšio pateikiamumo skaičiavimas.SISTEMŲ APKRAUTUMO IR PLĖTIMO GALIMYBIŲ ĮVERTINIMAS.Kanalų kiekio ir pločio nustatymas.Laisvų ir užimtų talpų skaičiavimas.Sistemos plėtimo galimybės.TINKLO VALDYMAS IR APSAUGA.Tinklo valdymo principai.Tinklo apsauga.EKONOMINIAI PROJEKTO SKAIČIAVIMAI.Įrangos ir paslaugų kaina bei pelno numatymas
Elektronika  Kursiniai darbai   (21 psl., 824,47 kB)
ĮVADAS 1. Konkurencinis pranašumas 1.1. Konkurencijos ir konkurencingumo sąvokos, jų įvairovė 1.2. M.Porter‘io penkių konkurencinių jėgų modelis 1.3. Konkurencinių strateginių grupių žemėlapis ir jo teikiama nauda 1.4. Konkurencingumo analizė 2. UAB „Kosmelita“ veiklos tyrimas ir vertinimas 2.1. Bendrovės veiklos apibūdinimas 2.2. Bendrovės veiklą įtakojantys veiksniai 2.3. Rinkos tyrimas 2.3.1. Parduotuvės „Eurokos“ užimama padėtis kosmetikos ir tualeto reikmenų mažmeninės prekybos specializuotų parduotuvių rinkoje 20 2.3.2. Konkurentų analizė pagal strategines grupes 2.3.3. Parduotuvės konkurencingumo analizė 2.3.4. Konkurentų analizė pagal M. Porter‘io modelį 2.4. Vartotojų nuomonės tyrimas 2.4.1. Tyrimo apibūdinimas 2.4.2. Tyrimo rezultatų analizė 2.5. Konkurencinio pranašumo didinimo pagrindinės sritys ir galimybės IŠVADOS IR PASIŪLYMAI LITERATŪRA 1 priedas- Anketa Temos aktualumas. Pastaraisiais metais dažnai girdime kalbant apie įsikuriančias naujas įmones, bankrutuojančias senas ir, žinoma, konkurenciją tarp esančių. Šiandien plačiai vystantis verslui atsirandanti vis didesnė įmonių įvairovė sąlygoja didėjančią tarpusavio konkurenciją. Tai skatina ieškoti naujų būdų atlaikyti konkurenciją. Geras pirkėjo aptarnavimas yra vienas iš veiksnių, garantuojančių įmonės sėkmę, be to jis padeda įgyti tvirtą konkurencinį pranašumą, užtikrinti pelningumą ir sėkmę ateityje. Svarbiausias kokybės vertintojas yra vartotojas ir įmonės tikslas yra jį patenkinti. Tai įmanoma tik gerai pažinus savo klientus ir išsiaiškinus jų poreikius. Vartotojų poreikių žinojimas įgalina įmonę efektyviau juos patenkinti, todėl visi procesai turi vykti taip, kad vartotojas būtų laimingas ir sugrįžtų.
Vadyba  Diplominiai darbai   (43 psl., 401,53 kB)
UAB "Platinum"
2011-03-19
ALAUS GAMYKLOS GAMYBOS TEIKIMO TECHNOLOGIJOS IR ORGANIZAVIMO ANALIZĖ
Kita  Analizės   (39 psl., 212,6 kB)
Įmonės organizavimo darbas
Vadyba  Namų darbai   (33 psl., 95,27 kB)
Bakalauro darbas
2011-03-10
prekes zenklas
Administravimas  Diplominiai darbai   (27 psl., 49,92 kB)
komunikacijos
2011-02-27
1. Internetas ir studijos 1.1. Interneto ryšio paslaugos 1.2. Interneto informacinės paslaugos 2. Elektroninės bibliotekos 3. Distancinis (nuotolinis) mokymas 3.1. Nuotolinis mokymas Lietuvoje 4. Kursinių darbų pirkimo ypatumai
Informatika  Kursiniai darbai   (17 psl., 35,51 kB)
AB ,,PIENO ŽVAIGŽDĖS” SPRENDIMŲ VALDYMO PROCESO ANALIZĖ Vadybos pagrindų kursinis darbas. įvertintas 8 bet mano nuožiūra vertas daugiau :)
Vadyba  Kursiniai darbai   (26 psl., 49,13 kB)
A. Jakubcionio "Disidentinio judejimo" konspektai.
Istorija  Konspektai   (46 psl., 94,93 kB)
darbas apie mokiniu mokymosi motyvacijos skatinimo budus. padarytas tyrimas ir viskas aprasyta.
Socialinis darbas  Referatai   (22 psl., 37,87 kB)
Apverstas baltas porcelianinis pisuaras, tai pramonės pagamintas pisuaras ant kurio šono juodomis raidėmis yra pasirašytas menininko sugalvotas slapyvardis- R. Mutt ir pagaminimo metai (1917m.). Pagrindinė šio meno kūrinio idėja ir tikslas- šokiruoti, pasityčioti iš tradicinio meno, bandant pakeisti žmonių estetines vertybes. „Fontanas“ priklauso readymade sričiai, kai darbas nėra pagamintas paties menininko, o tiesiog paimtas koks nors jau pagamintas daiktas. Pats kūrinio pavadinimas „Fontanas“ yra gana simbolinis, bet taip pat jis gali šokiruoti, nes vietoje įprasto fontano vaizdo yra panaudojamas pisuaras.
Architektūra ir dizainas  Analizės   (4 psl., 56,89 kB)
Darbas susideda iš dviejų dalių. Pirma dalis – tai praktinė-tiriamoji dalis, kurioje lentelėse yra pateikti skaičiavimai, po lentelėmis yra pateikti paaiškinimai, taip pat sprendimo būdai. Antroje dalyje – išvados ir pasiūlymai. Tai gauti darbo rezultatai, iš kurių paaiškės, ar pelningai įmonė dirbs, taip pat suformuluotos išvados ir pasiūlymai tolimesnei įmonės veiklai. Darbas įvertintas 10 balų
Ekonomika  Kursiniai darbai   (42 psl., 236,65 kB)
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad valstybė turi rūpintis savo piliečiais, duodama socialinės garantijas, tai yra senatvės pensijos kaupimo garantijos, neįgaliųjų rėmimas, bedarbių rėmimas ir kitos. Šiuo metų darbo teisės subjektui yra labai svarbu, kad su juo elgtųsi pagal įstatymus ir išmokėtu jam visas priklausančias garantijas ir kompensacijas. Garantinių ir kompensacinių išmokų yra įvairių. Kiekvienas asmuo susijęs su darbo teisė turi būti susipažinęs su savo teisėmis ir pareigomis. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose yra įtvirtintos žmogaus teises ir laisvės. Taip pat žmogaus teisės į darbą, turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį. Asmuo, susijęs su visuomeniniais darbo santykiais, turi įvairias garantinės ir kompensacinės išmokas.
Teisė  Kursiniai darbai   (12 psl., 21,87 kB)
Tai, kad sveikata - turtas, žino visi, tačiau ne visi žino, kaip ja rūpintis. Lietuvoje nuo kraujo apytakos sistemos ligų miršta tris kartus daugiau žmonių negu nuo vėžio. Nustatant širdies ir kraujagyslių ligų rizikos laipsnį visada turi būti įvertinami rizikos veiksniai, t.y. amžius, lytis, rūkymas, netaisyklinga mityba, fizinis aktyvumas, padidėjusio cholesterolio ir kitų lipidų kiekiui kraujyje paveldimumas ir kt. Širdis, kaip ir kiekvienas raumuo, gali būti geriau ar blogiau išsivysčiusi. Yra priklausomybė tarp skeleto raumenų jėgos (tonuso) ir širdies darbingumo: efektyviau širdis dirba, kai skeleto raumenys stipresni. Dėl to, treniruodami ir vystydami kūno raumenyną, drauge stipriname ir širdies raumenį (miokardą). Pirmasis į tai atkreipė dėmesį žinomas anglų gydytojas ir fiziologas Viljamas Harvėjus. Jis konstatavo, kad sunkiai dirbančių žmonių, kurių raumenynas gerai išvystytas, širdis yra stipresnė, masyvesnė.
Medicina  Referatai   (30 psl., 39,88 kB)
Siekdama produktyvumo, organizacija turi sukurti ir išlaikyti griežtą vidinę dermę ir sanderme su aplinka. Tai gali būti pasiekiama veiksmingu strateginiu planavimu, pagrįstu aplinkos veiksnių kitimo krypties ir laiko bei pačios organizacijos elgesio aiškiu supratimu. Verslo organizacija, siekdama sėkmės, turi sugebėti nuolat atsižvelgti į besikeičiančią aplinką. Ji privalo numatyti išorinių veiksnių poveikį ir užimti tokią pozicija, kad palankių galimybių dėka įgautų pranašumą ir išvengtų grėsmių, susijusių su aplinkos permainomis.
Administravimas  Kursiniai darbai   (34 psl., 57,33 kB)
Darbo sutartis individualizuoja konkretaus darbuotojo darbo sąlygas, nustato jo teises bei pareigas. Svarbu, kad kiekvienos darbo sutarties turinys būtų aiškus, aptartos esminės sutarties sąlygos, taip pat yra labai svarbu, kad darbo sutartis būtų sudaryta remiantis nustatyta tvarka. Tai padeda išvengti darbo ginčų, garantuoja darbo teisinių santykių pastovumą. Taigi šiame darbe aptarsime darbo sutarties turinį ir jos sudarymo tikslą, remiantis 2003 m. LR Darbo kodeksu.
Teisė  Referatai   (9 psl., 13,36 kB)
Pasirinkau šią organizaciją, nes UAB „Selita“ ir Ko prekinis ženklas „Selita“ yra seniausiai žinomas vaisvandenių prekinis vardas Lietuvoje. Be to, UAB „Selita“ ir Ko turi vieną iš moderniausių gamybos bazių Lietuvoje. Produkcijos gamybos linijos nuolat tobulinamos, perkami papildomi gamybos įrengimai, skirti naujoms produkcijos rūšims pagaminti ir t.t. Šio darbo tikslas- susipažinti su konkretaus produkto gamybos proceso technologinėmis operacijomis, darbo priemonėmis, organizacijos valdymo struktūra. Darbo uždavinys – išanalizuoti gamybos procesą, darbuotojų pasiskirstymą pagal profesijas, darbo planavimo ypatumus, aptarti darbuotojų skatinimą bei kontrolę. Mano pasirinktos įmonės asortimentą sudaro 9 gėrimų grupės. Tai energetiniai, gaivieji (gazuoti ir negazuoti) gėrimai, izotoniniai gėrimai, near water kategorijos gėrimai, kolos skonio gėrimai, šaltos arbatos skonio gėrimai, sultys ir nektarai, sirupai. Aš pasirinkau kolos skonio gėrimą „Just Cola“. Tai klasikinės kolos skonio gazuotas ir pasaldintas gaivusis gėrimas, skirtas troškuliui numalšinti. Šis produktas gaminamas iš vandens, fruktozės- gliukozės sirupo, angliarūgštės, koncentrato,dirbtinių saldiklių ir konservantų.
Vadyba  Namų darbai   (8 psl., 63,55 kB)
Lengvųjų automobilių kėbulų restauravimo įmonės šiais laikais turi labai didelę paklausą Lietuvoje ir užsienyje, daugelis automobilių yra senesni nei dešimties metų, todėl kėbulai būna paveikti korozijos, išblunka spalva, kėbulo nelygumų ar pabraižymų. Kaip žinome, avaringumas tik didėja, iš užsienio atvežti automobiliai dauguma yra daužti, o kėbulų remonto įmonėse labai didelės eilės, o ypač trūksta kvalifikuotų darbuotojų, todėl automobilio kėbulams reikalingas restauravimas. Reklamuoti kėbulų remonto paslaugas nėra įprasta. Didelė dalis automobilių į kėbulų remontą atvažiuoja po autoįvykių.
Inžinerija  Kursiniai darbai   (23 psl., 61,56 kB)
Pagrindindiniai šio amžiaus labiausiai paplitę muzikos stiliai ir jų šakos, kas jiems būdinga ir pagrindinės savybės.
Muzika  Referatai   (34 psl., 64,04 kB)
IĮ „Saugūs kompiuterių tinklai“ įkurta 2008 rugsėjo 4 dieną. Įmonė nėra didelė, todėl ši įmonės rūšis jai tinka labiausiai. Šiaulių miestas yra didelis, o įmonių, tokių kaip „Saugūs kompiuterių tinklai“ yra tik 3, tačiau jos orientuotos nevien į tinklų projektavimą, serverių konfigūravimą. Mūsų įmonės dėmesys telkiamas vien į kompiuterių tinklus, o tai leidžia tam skirti daugiau dėmesio ir atlikti savo siūlomas paslaugas kurkas geriau nei konkurentai gali atlikti. Taip pat ir pigiau. Šios įmonės vadovas baigęs magistrantūros studijas, įgijo vadybos kvalifikaciją. Šioje srityje turi 3 metus darbo stažo bei tinklų projektavime, ir serverių konfigūravime – daugiau nei 6 metus. Nereikia nei abejoti, kad mūsų įmonė pajėgs Jums suprojektuoti ir eksploatuoti kompiuterių tinklą pačiu Jums optimaliausiu variantu. Įmonė „Saugūs kompiuterių tinklai“ gali apmokyti klientus kaip naudotis mūsų sukonfigūruota programine įranga, kad darbas vyktų sklandžiai, patogiai bei greitai.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (30 psl., 247,6 kB)
Įrengti veją - ilgas ir sunkus darbas. Dar didesnis darbas - ją prižiūrėti. Nuo to priklausys ar veja žaliuos, ar merdės. Ne paslaptis, kad gražiai tvarkomų sodybų pagrindas- išpuoselėta ir prižiūrėta veja. Kraštovaizdžio architektai laikosi nuomonės, kad daugiau nei pusę sodybos aplinkos grožio lemia veja. Nuo viduramžių iki šių dienų stebėtos, augintos žaliosios vejos tapo neatskiriama sodo dalimi. Graži šviesiai žalia vejos spalva ramina, lyg minkštas kilimas žolynai traukia pailsėti. Tai sodo pagrindas, apjuosiantis lysves, rožių krūmus, dekoratyviuosius medžius. Kartu tai – ir natūralus fonas, ir kontrastas ryškioms žiedų spalvoms. Žolinė danga labai svarbi sodo mikroklimatui sukurti.
Aplinka  Namų darbai   (7 psl., 27,97 kB)
Pažangios organizacijos, siekdamos išlaikyti konkurencingumą rinkoje, vis daugiau dėmesio skiria žmogiškiesiems ištekliams. Tinkamas personalo valdymas padeda organizacijai siekti jos tikslų ir užimti pirmaujančias pozicijas rinkoje. Šiuolaikinė verslo aplinka skatina įmones ir organizacijas atsisakyti nepagrindinių veiklų, mažinti kaštus, plėtoti pagrindinį jų verslą, ir siekti konkurencinio pranašumo. Akivaizdu, kad pastaruoju metu vis labiau konkurencinį įmonių ir organizacijų pranašumą įtakoja jose dirbantys žmonės. Personalo valdymas tampa ypač aktualia ir reikšminga verslo valdymo dalimi.
Administravimas  Referatai   (20 psl., 36,69 kB)
Jaunimas – tai socialinė grupe, kuri užtikrina perimamumą ir raidą visuomenėje. Jaunimas (16-29 metų amžiaus) sudaro 22% visų Lietuvos gyventojų. Daugelis savrbių įvykių, turinčių įtakos tolimesniam gyvenimui, nutinka jaunystėje ir per gana trumpą laiką. Vienas iš tokių svarbių įvykių yra jauno žmogaus pirmasis įsidarbinimas. Šiuo ekonominio nuosmukio laikotarpiu tai nėra labai paprastas uždavinys jaunam žmogui. Todėl, vis daugiau jaunimo palieka Lietuvą ir vyksta dirbti į užsienį. Šiame savo referate apžvelgsiu problemas iškylusias jaunimui siekiant integruotis į Lietuvos darbo rinką. T.y. nedarbas, maži atlyginimai ir t.t..
Administravimas  Referatai   (17 psl., 624,46 kB)
Skysčių klampa, jos įtaka technologiniams procesams ir nustatymo metodai. Skysčio klampumu, arba vidine trintimi, vadinamas pasipriešinimas, atsirandantis skysčio viduje, pasislenkant vieniems sluoksniams kitų atžvilgiu. Kalmpumo dydį apibūdina klampumo, arba vidinės trinties, kofecientas ŋ. Fizikinę šio kofeciento prasmę galima rasti iš Niutono formulės.
Fizika  Referatai   (3 psl., 8,84 kB)
Baigiamojo darbo objektas - turizmo paslaugų kokybė UAB „Kelvita“. Šio darbo tikslas - remiantis įgytomis teorinėmis žiniomis, išanalizuoti ir įvertinti UAB “Kelvita” turizmo paslaugų kokybę ir nužymėti jos tobulinimo kelius. Pagrindiniai darbo uždaviniai: pateikti atvykstamojo turizmo apžvalgą šalyje ir Vilniaus regione; išanalizuoti turizmo paslaugų kokybės teorinius aspektus; įvertinti esamą turizmo paslaugų būklę turizmo agentūroje „Kelvita“; nužymėti turizmo paslaugų kokybės tobulinimo galimybes UAB „Kelvita”.
Administravimas  Diplominiai darbai   (46 psl., 100,45 kB)
Kiekvienai firmai, įstaigai ar organizacijai aktualu išlaikyti savo darbuotojus. Nei viena firma nenori prarasti savo gerų darbuotojų. Norėdamos, kad darbuotojai nepabėgtų jos stengdavosi išlaikyti jų lojalumą. Jiems suteikia įvairiausias garantijas, nuolaidas, aprūpina telefonais, automobiliais ir kt. Tad paskutiniu metu tam firmos skiria vis daugiau dėmesio. Tai gana sudėtingas darbas kiekvienai firmai ar organizacijai, tačiau tai pasiteisina.. Tokiu būdu firmos tikrai žino, kad darbuotojas liks ištikimas jiems o ne kitiems (konkurentams). Tad pritraukti geriausius kandidatus ir išlaikyti geriausius darbuotojus - esminė būtinybė šiuolaikinei organizacijai.
Finansai  Referatai   (19 psl., 506,55 kB)
Valdymo samprata
2010-11-25
Šiandieniniame pasaulyje vadyba užima didžiulę vietą. Vadovaudami žmonėms, organizacijoms, vadybinikai padeda pasiekti geriausių rezultatų. Mūsų visuomenė susideda iš organizacijų, jų grupių, jas būtina valdyti. Vienaip ar kitaip kiekvienas žmogus susijęs su tuo. Šiuolaikinėje visuomenėje valdymas tapo profesine veikla, o vadybininkai – savo srities profesionalai.
Vadyba  Referatai   (13 psl., 21,1 kB)
Darbo problema ir aktualumas. Jau nuo amžių pradžios kalbama apie religiją, jos dogmas, dvasininkų ir pasauliečių skirtumus, panašumus, privalumus. Sociologų atlikti tyrimai patvirtina religijos psichologijos teorijas apie tikėjimo įtaką vertybių formavimuisi, elgesiui, tam tikrų sprendimų priėmimui, pagalbą sprendžiant kasdienines dilemas, dvasiniam gijimui . Visgi susiformavę stereotipai ir toliau veikia visuomenę: ne kiekvienoje parapijoje priimtina, kad mišių metu šlovinimas vyktų akomponuojant gitaroms ar mušant būgnelius, ne visi žmonės pasitiki kunigais, tad galiausiai, arba nutolsta nuo tikėjimo, arba pasirenka kitą religiją, tuo tarpu susiskaldžiusios krikščionybės atstovai nepripažįsta vieni kitų, o ir ne visi piliečiai patenkinti tuo, kad mokykloje dėstoma tikyba, mokiniai nedrįsta garsiai kalbėti apie Dievą, nes dažnas būna tiesiog nesuprastas, laikomas keistuoliu, tačiau mažai kas apie tai susimąsto. Tačiau po tokių renginių kaip Tarptautinės ekumeninės Taizé bendruomenės susitikimas Vilniuje (2009 m. gegužės 1-3 d.), Lietuvos Jaunimo Dienos Panevėžyje (2010 birželio 24-27d.), iškilo klausimas, kaip lietuviai išreiškia savo tikėjimą, kaip dažnai jie vyksta į piligrimines keliones, ką jos jiems reiškia, ar piligriminė kelionė gali keisti žmogaus vertybes, tapatumą?
Sociologija  Kursiniai darbai   (26 psl., 784,23 kB)
Problema: Kodėl atsiranda nedarbas ir užimtumas, bei kokios jų pasekmės? Temos aktualumas: Nedarbas Lietuvoje buvo ir yra problematiška sritis pastaraisiais metais. Kiekvienam darbingo amžiaus gyventojui aktualu žinoti, kodel mūsų šalyje išsivystė toks didelis nedarbo lygis, kaip jį galima pakeisti į gerąją pusę ir kokios šios problemos pasėkmės. Taip pat pravartu žinoti, kiek šalyje yra užimtų gyventojų ir kaip skatinti užimtumą, kad jis didėtų.
Kita  Namų darbai   (11 psl., 15,38 kB)
Savo praktikos ataskaitoje aš pabandysiu apžvelgti UAB „Rimi Lietuva“ įgytas žinias ir praktinio darbo įgūdžius. Tai darysiu remdamasi savo darbo patirtimi, bendrųjų vadybos pagrindų supratimu, įgytų studijuojant vadybą bei vadovaudamasi informacija, kurią man suteikė įmonė. Praktiką atlikau UAB „Rimi Lietuva“.
Administravimas  Referatai   (15 psl., 32,01 kB)
Verslo ekonomika
2010-11-20
Verslo ekonomika – vienas iš profesinei kvalifikacijai įgyti dėstomų dalykų. Šio dalyko tikslas – ugdyti supratimą apie verslą, jo vaidmenį visuomenėje, gebėti apskaičiuoti įmonės veiklos ekonominius rodiklius, pagrįsti veiklos naudingumą. Konspektuose apžvelgiamos verslo rūšys, tikslai, aplinka, Lietuvos ūkio sistema, ūkio plėtros galimybės ir tendencijos. Studentai supažindinami su verslo įmonių įvairove, jų veiklos ypatumais, steigimo tvarka, materialinių bei darbo išteklių formavimu ir jų poreikio nustatymu. Aptariama, kaip apskaičiuoti išlaidas ir pajamas, pelną ir pelningumą, nustatyti nenuostolingų pardavimų mastą.
Ekonomika  Konspektai   (103 psl., 169,79 kB)
Darbas ekonomikoje – esminis gerovės šaltinis ir konkurencingumo prielaida. Susiformavus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas, tai – pagrindinė įvairių šalių darbo rinkos problema, kuri šiuo metu aktuali ir Lietuvoje. Su nedarbo problema Lietuva susiduria nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pirmosios nedarbo priežastys tuo laikotarpiu buvo intensyviai vykdomos reformos, planinio ūkio transformacija į rinkos ūkį bei užsilikę sovietiniai reliktai. Vienas iš pagrindinių ekonomikos teiginių yra tas, kad bet kokie ekonominio mechanizmo pokyčiai tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia užimtumo pokyčius. Naujumas, aktualumas. Šiuo metu dažnai pasaulyje minima problema yra nedarbas. Jis sukelia ne tik ekonominius, bet ir įvairius socialinius neigiamus padarinius. Masinis darbuotojų atleidimas, gyvenimo lygio smukimas, artėjimas prie skurdo ribos, žmonių dvejonės dėl laukiančio rytojaus, nedarbo nulemtų kitų makroekonominių rodiklių blogėjimas – visa tai linksniuojama kiekvieną dieną. Visi supranta šio reiškinio didėjančią grėsmę ir stengiasi ieškoti būdų, kaip užkirsti tam kelią. Šiame darbe bus nagrinėjama situacija Lietuvos darbo rinkoje nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų, bandysime išsiaiškinti, kaip buvo kovojama su nedarbu bei jo sukeltomis pasekmėmis, kas yra daroma dabar ir kokių teigiamų bei neigiamų perspektyvų galima tikėtis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (71 psl., 898,7 kB)
Kaimo turizmas gali buti apibūdinamas kaip turizmas kaimo vietovėse arba kaip ekonominė veikla, priklausanti nuo neurbanizuotų vietovių išteklių. Galima teigti, kad kaimo turizmas turi išskirtinę sąsają su gamta. Tai paaiškina, kodėl tokios turizmo formos kaip agroturizmas, ekoturizmas, tapo tokiomis populiariomis ir šiandieniniame pasaulyje. Kaimo turizmas yra vienas iš daugelio turizmo rinkos sektorių, kartu sudarančių turizmo rinką. Ši veikla apima kelias turizmo rūšis: gamtinį, kultūrinį, etninį kaimo turizmą. Kaimo turizmas turėtų pabrėžti ir atspindėti aplinką, remtis šios aplinkos savybėmis, vietovės fiziniu, socialiniu ir kultūriniu potencialu. Vyrauja įvairių kaimo turizmo sampratų. Galima sutikti su pateiktu kaimo turizmo apibrėžimu: Kaimo turizmas – tai turizmo rūšis, apimanti kelionę i kaimo vietoves ir rekreacinę veiklą jose.
Vadyba  Kursiniai darbai   (38 psl., 1,44 MB)
Organizacija (sen. gr. organizō – surengiu, sutvarkau) – žmonių kolektyvas, susidaręs arba sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui. Organizacija dažniausiai turi atskirą turtą bei valdymo organus. Valstybė – ypatingas organizacijos tipas. Paprastai organizacija laikoma įmonė, įstaiga, susivienijimas, visuomeninė organizacija. Organizacija gali būti juridinis asmuo [1]. Konfliktai – priešingų, nesuderinamų požiūrių susidūrimas, keliantis stiprius, neigiamus išgyvenimus [2]. Konfliktams paprastai priskiriami prieštaravimai, atsirandantys susidūrus skirtingiems siekiams, interesams, pažiūroms ir sukeliantys tam tikras emocijas, pavyzdžiui pyktį, nuoskaudą, baimę, neigiamai veikiančios darbo procesą. Konfliktai yra neišvengiami, nes žmonės nuolatos komunikuoja, priima sprendimus, įgyvendina užduotis, tenkina savo arba organizacijos interesus, integruoja į kitus organizacijos padalinius. Konfliktai gali kilti dėl nesutarimų siekiant tikslų, dėl žmonių skirtingų asmeninių savybių, įsitikinimų, nuostatų. Dėl šių skirtumų konfliktai tampa sunkiau išsprendžiami.
Administravimas  Referatai   (20 psl., 510,84 kB)
Sociologija
2010-11-03
Kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą. Darbo jėga – yra darbingo amžiaus dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbas – viena svarbiausių makroekonominių problemų. Daugelis žmonių, netekę darbo praranda pajamų šaltinį, patiria psichologinį diskomfortą. Darbas be pagrindinio uždarbio, suteikiančio pragyvenimo galimybes, turi kitų funkcijų, kurios užtikrina asmens ryšius su realybe. Darbas suteikia galimybę numatyti ir siekti asmeninių tikslų, suteikia nuolatinio bendravimo su kitais galimybę, skatina bendrą aktyvumą.
Socialinis darbas  Referatai   (10 psl., 24,12 kB)
Baltai
2010-11-01
Apie 400 m. Europoje įvykusios permainos — hunų įsiveržimas, gotų ir Romos imperijų žlugimas bei germanų tautų kraustymasis — negalėjo nepaveikti baltų kultūros, nors tiesiogiai baltų žemių jos nelietė. Sutriko senieji prekybos keliai, smuko bendras Europos kultūros lygis. Baltų kultūra rutuliojasi toliau, bet jau be tokio kūrybinio polėkio, koks buvo jaučiamas iki tol. Nauji šio laikotarpio įvykiai, gerokai atsiliepę baltų tautoms, buvo kovos ir prekyba su skandinavais, taip pat gotų veržimasis. Gotų spaudžiamos baltų gentys iš pietvakarių traukėsi į Lietuvos pietus ir rytus. Jos atsinešė naujus gyvenimo bei laidojimo papročius, o čia gyvavusi brūkšniuotosios keramikos kultūra sunyksta. Ateiviai kūrėsi neįtvirtintose gyvenvietėse, piliakalnių papėdėse ar toliau nuo jų, mirusiuosius su geležiniais ginklais ir žalvariniais papuošalais laidojo akmenimis apjuostuose pilkapiuose. Maždaug tuo pačiu metu Lietuvoje atsiranda paprotys kartu su žmogumi laidoti ir žirgą.
Istorija  Referatai   (9 psl., 305,72 kB)
Migracijos politika – tai vyriausybės veiksmai, siekiant reguliuoti gyventojų migraciją sukeliančias priežastis, migracijos procesus ir jų pasekmes. Gyventojų migracijos požiūriu gali būti vykdoma skirtinga politika: migraciją ribojanti, migraciją skatinanti ir nesikišimo (kai vyriausybė nesikiša į migracijos procesus ir leidžia jiems plėtotis natūralia eiga). Migracijos politikos objektas – migracijos procesus formuojančios sąlygos. Migracijos politikos principai atspindi konkrečios šalies išsivystymo lygį, socialinę, ekonominę, politinę situaciją, ideologiją bei kultūrą.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (26 psl., 62,54 kB)
"Neįmanoma žodžiais perteikti, ką teko išgyventi, kai praradau regėjimą. Gumbų buvo daug, pirštus nusideginau šimtus kartų, nes kotletus man paprasčiau apversti rankomis..." - pasakoja prieš devynerius metus dėl ligos apakusi moteris. Nors moteris pasakojo besistengianti gyventi visavertį gyvenimą - pati tvarkosi kambarius, verda valgyti, tačiau, pasak jos, kol kas už namų sienų akliesiems sunku jaustis visaverčiais visuomenės nariais.
Socialinis darbas  Analizės   (12 psl., 21,75 kB)
Agronomija
2010-10-27
Kas jie yra ir ką jie veikia? Agronomo darbas yra augalų auginimas žemės ūkio kompanijose ir bendrovėse. Kokios veiklos yra šiame darbe? Pagrindiniai darbai yra - nustatyti grūdinių kultūrų sodinimo technologinius procesus, taip pat sėklų auginimo, daržovių auginimo, vaisių auginimo, vynuogių auginimo bei jų vykdymo organizavimas - vadovavimas agrotechniniams darbams ir augalų auginimo darbo procesų tvarkymas - grūdinių kultūrų auginimo būdų nustatymas pagal žemės pobūdį, atsižvelgiant į dirvos ypatumus - sprendimas kaip sėti ir daiginti, tręšti augalus ir juos apsaugoti laikantis nustatytų sėjimo ir daiginimo planų - sėklų išrinkimas ir įsigijimas, trąšų ir kitų medžiagų įsigijimas - sėjimo ir daiginimo planų sudarymas, gamybos planų sudarymas laikantis klientų užsakymų, atsižvelgiant į rinkos pokyčius, ir galvijų pramonės gamybinius planus - žemės išteklių naudojimo ypatumų nustatymas - dirvų analizavimas ir laboratorinių testų atlikimas bei dirvožemio įvertinimas - tręšimo procesų nustatymas - grūdų gamybos planų sudarymas - veiklos dokumentų tvarkymas - koordinavimo su gyvulininkystės produkcija garantavimas.
Aplinka  Referatai   (8 psl., 677,73 kB)
Pasaulyje visur, kur yra organizacijų, jas bei jų valdymą reikia studijuoti dėl trijų priežasčių. Bet kuriuo atveju – tiek praeityje, tiek ir dabartyje ar ateityje – žmonių, sudarančių organizaciją, kuriai vadovauja vadovai, rezultatai gali turėti toli siekiančių pasekmių. Pirmiausia, viso pasaulio organizacijos daug prisideda prie dabartinio žmonių gyvenimo lygio standartų. Kasdien organizacijos mus aprūpina maistu, pastoge, rengia, teikia medicinos ir ryšių paslaugas, linksmina ir duoda darbo. Pavyzdžiui, Raudonasis Kryžius – organizacija, labai sutelkta į dabartį, kadangi gelbsti konkrečioms žmonių grupėms, kai to reikia.
Vadyba  Referatai   (29 psl., 349,13 kB)
Mokslininkai yra nustatę, jog blogai vėdinamų patalpų oras yra kenksmingesnis už atmosferos orą. Taip yra todėl, kad patalpoje yra daug taršos šaltinių, tai - higienos aerozoliai, buities chemikalai, naminiai gyvūnai. Be to, patalpose orą teigiamais jonais teršia televizoriai bei kompiuterių monitoriai. Žinoma, yra ir „žemiškesnių“ priežasčių dėl ko verta namuose įsirengti vėdinimo sistemas, tada - ir nerūkanti žmona nepriekaištaus, ir sutuoktinis galės komfortiškai save nuodyti. Galima teigti, kad darni šeima – šiuolaikiškai vėdinamuose namuose. Praktiką atlikau UAB „Oro kaita“, kuri yra Panevėžio mieste ir prekiauja kondicionavimo, vėdinimo bei namų šiltinimo medžiagomis. Darbo tikslas: susipažinti su įmone, jos veikla, pobūdžiu.
Pramonė  Ataskaitos   (19 psl., 223 kB)
Lietuvoje yra pasirinkta decentralizuota valstybės įstaigų vidaus audito sistema, t.y. auditas įdiegiamas pačioje įstaigoje. Pagal Vyriausybės 2000 m. vasario 7 d. nutarimą Nr.127 vidaus audito tarnybos turi būti įsteigtos: visose ministerijose ir apskričių viršininkų administracijose; Departamentuose prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir prie ministerijų bei Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Finansų ministerijos; kitose valstybės įstaigose; taip pat valstybės įmonėse vidaus audito tarnyba steigiama, jeigu jose dirba daugiau kaip 300 darbuotojų, o jeigu jose dirba mažiau kaip 300 darbuotojų - steigiama vidaus auditoriaus pareigybė. Veikiantys žinybinės kontrolės, revizijos, vidaus kontrolės ir panašūs padaliniai įstaigose, įmonėse turi būti reorganizuoti į audito tarnybas. Vidaus audito tikslas yra ne tik atskleisti trūkumus ir klaidas įplaukų ir mokėjimų sandoriuose bei jų apskaitoje, bet ir padėti suprasti bei geriau pritaikyti finansinę bei apskaitos tvarką.
Apskaita  Namų darbai   (21 psl., 37,08 kB)
Elektromagnetinės indukcijos reiškinys – elektros srovės atsiradimas uždarame laidininke,kintant jį veriančiam magnetiniam srautui. Lenco taisyklė : indukuotoji srovė visada teka tokia kryptimi, kad jos sukurtas magnetinis laukas priešintųsi priežasčiai sukūrusiai srovę.Jei magnetinis laukas,kuriame yra laidininkas,stiprėja,tai indukuotoji srovė sužadina priešingos krypties magnetinį lauką,jei silpnėja – tos pačios krypties lauką.
Fizika  Konspektai   (10 psl., 21,04 kB)
Praktinė dalis. SAVANORIS - tai bet kokio amžiaus žmogus, kuris skiria savo laiką, žinias, patirtį ir energiją naudingam darbui ir negauna užtai piniginio atlygio. Savanoriškas darbas gali būti nedidelis, pavyzdžiui pagalba vienos dienos renginyje, arba didesnės apimties, kai tam skiriama keletas valandų savo laisvalaikio kas savaitę arba net kasdien.
Socialinis darbas  Kursiniai darbai   (13 psl., 899,77 kB)
Tarp daugelio ekonominių problemų reikšmingą vietą užima nedarbas. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė gauna didžiausias pajamas bei paslaugas, kai visi, kurie gali ir nori, dirba. Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonominės politikos tikslas. Tikrovėje rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo: jis neaprūpina visus norinčius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarbą tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką, siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui gyventoju labai apsunkina kasdieninį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą, o neretai lemia ir socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida.
Ekonomika  Referatai   (17 psl., 219,43 kB)
Šiame darbe analizuojama Molėtų rajono turizmo verslas, jo ištekliai bei perspektyvos. Molėtų rajonas, esantis rytinėje Lietuvos dalyje yra gausiai apdovanotas turizmo ištekliais. Ypatingai turistus į šį regioną traukia gamtiniai resursai – 227 ežerai, įspūdingi miškų masyvai. Rajone yra 5 draustiniai, 2 regioniniai parkai, jis yra puikioje geografinėje padėtyje. Visos šios priežastys lemia geras Molėtų rajono perspektyvas turizmo plėtrai ateityje.
Komunikacijos  Kursiniai darbai   (33 psl., 526,15 kB)
PERSONALO VALDYMO SISTEMA. Personalo valdymą galima suprasti kaip sistemą, kurios pagrindinis tikslas -užtikrinti efektyvų vadovų ir pavaldinių bendradarbiavimą, siekiant organizacijos tikslų. Tinkamas vadovavimas (tikslas – sukurti efektyvios vadovų įtakos pavaldiniams sąlygas). vadovo autoriteto formavimas. vadovo elgesio ir asmeninio stiliaus formavimas. vadovo darbo organizavimas. Bendradarbių pažinimas (tikslas – sukurti efektyvią darbuotojų pažinimo ir motyvavimo sistemą). darbuotojų poreikių pažinimas. pasipriešinimo pažinimas ir šalinimas. motyvavimas. informavimas. įtraukimas į sprendimų priėmimą.
Administravimas  Konspektai   (19 psl., 69,2 kB)
varbi žmogaus moralinio veido dalis yra jo sąžinė. Tai gili ir intymi asmenybės sritis, kurioje integruojama visa dorovinė veikla. Sąžinės problema, tiksliau, problemos dėl sąžinės neretai atveda žmogų į sudėtingą situaciją. Dažnai vieni žmonės, nenorėdami eiti į kompromisą su sąžine, teisingumo, meilės, tikėjimo vardan aukoja daug ką, net savo gyvybę. O kiti, teisindamiesi sąžinės liepimu, pasielgia niekšiškai. Paradoksalu, bet vienam jo sąžinė liepia mylėti priešus, o iš kito reikalauja nuiminėti priešų skalpus.
Socialinis darbas  Referatai   (25 psl., 62,87 kB)
Narkomanija
2010-09-08
Narkomanijos epidemija - naujas ir sudėtingas šių dienų pasaulio reiškinys. Jis meta iššūkį senajam pasaulio supratimui apie sveikatą ir žmonijos vystymąsi, reikalauja naujų darbo formų bei glaudesnės ir labiau integruotos įvairių institucijų veiklos. Narkomanija į pirmą vietą iškelia svarbias etines ir moralines sąvokas, iš kurių daugelį dar reikia įvardyti ir suvokti.
Sociologija  Referatai   (23 psl., 37,68 kB)
Šis darbas- skaidrės, kuriose aiškiai ir glaustai sukonspektuota realizmo epocha Lietuvoje ir Europoje. Jose išdėstyta realizmo idėja, atstovai, realistinio romano siekiai, problemos. Šios skaidrės gali būti puikus įskaitinis darbas lietuvių kalbai, taip pat- medžiaga mokantis lietuvių kalbos BE. Sėkmės. Realizmas- meno kryptis, atsiradusi XIX a. viduryje. Išblėsus romantizmo idėjoms Vakarų Europoje imta diskutuoti apie šią naują meno srovę. ,,Mums menas yra realus, tikroviškas, suprantamas, matomas, apčiuopiamas.”- taip naują literatūros ir meno kryptį gynė realizmo šalininkai. Kaip matyti iš citatos, daugiausia dėmesio buvo kreipiama į daiktišką tikrovę.
Kita  Projektai   (13 psl., 573,4 kB)
Internetas- pasaulinis kompiuterių tinklas, jungiantis visuotinius ir vietinius kompiuterių tinklus [1] 1. Milijonai prie jo prijungtų kompiuterių kimšte prikimšti programų, dokumentų, knygų, piešinių ar kitokios informacijos, kuri specialiųjų technologijų dėka yra lengvai pasiekiama bet kuriam vartotojui. Internetas prijungia mūsų kompiuterius prie pasaulinių informacijos lobynų bei sujungia mus vienus su kitais.
Ekonomika  Analizės   (24 psl., 208,33 kB)
Daugelis šiuolaikinių valstybių yra demokratinės ir laikosi principo “liaudies valdžia – liaudies labui”. Ši valstybės valdymo forma išsirutuliojo Graikijoje (žr. ‘Atėnų demokratija’). Žodis “demokratija” susideda iš dviejų graikiškų žodžių: demos (“tauta, liaudis”) ir kratos (“valdžia”). Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikišku žodžiu philosophos vadiname žmogų, kuris nori būti išmintingas. Iš senovės Graikijos atėjo daugelis mūsų patarlių. Pavyzdžiui, graikų posakis: “Toks su tokiu, kaip varnas su varnu”,- lietuviškai gal skambėtų taip: “Kas su varna gyvena, varna ir krankia”;”Varnas varnui akies nekerta”. Žodis idėja taip pat graikiškas. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija. Graikų architektūros pavyzdžiu suprojektuota daug namu ir visuomeninių pastatų.Senovės graikai tūrėjo labai garsių mokslininkų ir mąstytojų: Archimedas buvo įžymiausias senovės matematikas ir fizikas. Jis gimė Sirakūzuose (Sicilijoje). Archimedo tėvas, astronomas Ficlijas, buvo artimas Sirakūzų dvarui ir, kaip manoma, Sirakūzų valdovo Hierono giminaitis. Iš pradžių Archimedas daugiausia dirbo inžinieriaus mechaniko darbus, konstravo karines mašinas ir statė įtvirtinimus, reikalingus tėvynės gynybai. Kurį laiką Archimedas gyveno Aleksandrijoje, bendravo su įžymiais mokslininkais – matematiku ir geografu Eratostenu, astronomu Konanu ir kitais. Grįžęs į tėvynę, Archimedas parašė keletą garsių matematikos ir mechanikos veikalų. Apie Archimedą, jo gyvenimą ir mokslinę veiklą sukurta daug legendų. Pasakojimų apie Archimedo gyvenimą gausu senovės istorikų Polibijo (II a. pr. m. e.) ir Tito Livijaus (I a. pr. m. e.), rašytojų Cicerono (I a. pr. m. e.), Plutarcho (I-II a.) ir kitų kūriniuose. Štai keletas iš tų legendų. Archimedas visada taip įsitraukdavo į mokslą, kad jį jėga tekdavo atplėšti nuo darbo vietos ir vesti prie pietų stalo arba prievarta tempti į pirtį, bet ir čia jis nenustodavo pirštu braižęs geometrinių figūrų ant savo išmuilinto kūno ir mąstyti apie jas. Kartą valdovas Hieronas užsisakė karūną iš gryno aukso. Kai darbas buvo baigtas, Hieronas panoro patikrinti, ar meistras nepakeitė dalies jam duoto aukso sidabru, ir kreipėsi į Archimedą. Archimedas negalėjo iš karto išspręsti šio uždavinio. Tačiau kartą, besimaudydamas pirtyje, pasinėręs į vandenį, staiga suprato, kaip išspręsti šį uždavinį. Jis taip apsidžiaugė savo atradimu, kad nuogas išbėgo į gatvę šaukdamas “Eureka! Eureka!” (“Radau! Radau!”) Taip buvo atrastas garsusis “Archimedo dėsnis”… Sirakūzų valdovas Hieronas pastatydino ir padovanojo Egipto faraonui Ptolomėjui didžiulį prabangų laivą, bet žmonės nepajėgė šio laivo nuleisti į vandenį. Archimedas sukonstravo mašiną, kuri padėjo vienam žmogui, pačiam valdovui, nuleisti laivą į vandenį. Tada Hieronas sušuko: “Nuo šios dienos, ką besakytų mūsų Archimedas, tikėsime, kad tai tiesa”. Sukūręs sverto teoriją, Archimedas pasakė: “Duokite man atramos tašką, aš pajudinsiu Žemę”. Mirus Hieronui, antrojo pūnų karo metu Archimedas puikiai suorganizavo gimtųjų Sirakūzų gynybą, kai juos 212 m. pr. m. e. apsiautė konsulo Marcelo vadovaujami romėnai. Archimedas kūrė katapultas, kitokias mašinas savo miesto gynybai, naudojo veidrodžius padeginėti priešo laivams. Štai kaip Archimedą rašė istorikas Polibijas: “Štai ir dabar, turėdami tokias galingas sausumos ir jūros pajėgas, romėnai būtų galėję greitai užimti miestą, jei kas nors iš sirakūziečių gretų būtų pašalinęs vieną senį. Tačiau kai šis senis dar tebebuvo tarp sirakūziečių, romėnai nedrįso pulti miesto arba nors panaudoti tokius puolimo būdus, kurių Archimedas nepajėgtų atmušti.” Vis dėlto po vienos didelės šventės, pasinaudoję susilpnėjusiu sirakūziečių budrumu, romėnai įsiveržė į miestą ir baisiai jį nusiaubė. Žilas 75 metų Archimedas sėdėjo ir įsigilinęs nagrinėjo ant smėlio nubraižytas geometrines figūras. Staiga prieš jį atsirado romėnų kareivis ir puolė kardu. Archimedas paprašė truputį palaukti, kol jis baigsiąs spręsti uždavinį. Tačiau kareivis, kuriam mokslas nerūpėjo, mokslininką nukovė. Prieš mirtį Archimedas dar spėjęs sušukti: “Neliesk mano skritulių!…” Iki šių laikų išliko šie Archimedo veikalai: 1.Parabolės kvadratūra. 2.Apie rutulį ir ritinį. 3.Apie spirales. 4.Apie konoidus ir sferoidus. 5.Apie plokščių figūrų pusiausvyrą. 6.Efodas (arba “Metodas”) 7.Apie plūduriuojančius kūnus. 8.Skritulio matavimas. 9.Psamitas (smėlio dalelių skaičiavimas). Aristotelis gyveno nuo 384 iki 322 m. Gimė Stageiros mieste Trakijos pusiasalyje. Kilęs iš šeimos, kurioje gydytojo amatas buvo paveldimas; jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Iš aplinkos, kurioje užaugo, įgijo nemaža empirinių gamtos ir medicinos žinių. 307 metais Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Praleido joje 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas ir tyrinėtojas. Platono mokslo dvasia labai skyrėsi nuo ankstesnio empirinio jo išsilavinimo. Skirtingų lavinimosi pakraipų junginys suformavo savitą jo mąstyseną. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Paliko ją tik tada, kai į Platono vietą buvo išrinktas mažai tepasižymėjęs Speusipas. Apsistojo Aso mieste Azijoje, į kurį vietinis valdovas Hermijas jau anksčiau buvo pasikvietęs keletą Akademijos narių. Ase ir netoliese esančiame Atarnėjuje Aristotelis praleido trejus metus, dirbdamas mokslinį darbą ir mokytojaudamas. 343-342 m. Pilypas Makedonietis jį pasikvietė Aleksandro mokytoju, kuriuo jis buvo iki pat mokinio atėjimo į valdžią; ir po to jis liko Makedonijoje, gyveno Stageiros mieste. Visai paliko Aleksandrą tik tada, kai šis, sumanęs skleisti panhelenizmo idėjas, pradėjo žygį į Aziją. Tada Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė mokyklą. Tą mokyklą jis kūrė Akademijos pavyzdžiu, bet baudėsi pranokti Akademiją darbo visapusiškumu ir planingumu; skiepijo joje empirizmo dvasią ir pavertė ją specialiųjų tyrinėjimų - ir humanitarinių, ir gamtamokslinių - institutu. Mokykla buvo Likėjuje; ar nuo Likėjo alėjų, ar dėl to, kad ten būdavo diskutuojama vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine". Aristotelis mokyklai vadovavo nuo 335 iki 323 metų. Tais metais Aristotelis apleido darbų rašymą ir atsidėjo mokytojavimui. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedoniškas sąjūdis, Aristotelis paliko Atėnus ir nuvyko į Chalkidę, kur greitai ir baigė savo gyvenimą.Didelis darbštumas ir didis protas, nesuinteresuota tiesos meilė ir viso gyvenimo pastangų sutelkimas į mokslinę veiklą, sugebėjimas organizuoti darbą ir įtraukti žmones į bendrą veiklą, pagaliau palankios išorinės sąlygos ir nepriklausomybė, - visa tai buvo būtina, kad būtų sukurtas toks didingas dalykas kaip Aristotelio mokslas: Raštai: Juos galima suskirstyti į tris grupes:1.Jo paties išleisti raštai : , skirti plačiajam skaitytojų ratui. Dauguma iš jų buvo sukurti per pirmąjį laikotarpį, kai Aristotelis priklausė Akademijai; paprastai tai buvo dialogai, pasižymintys gana didele literatūrine verte. Jais Aristotelis senovėje buvo pelnęs puikaus stilisto šlovę. Temomis ir pavadinimais jie buvo panašūs į Platono dialogus: tarp jų buvo dialogas „Eudemas", inspiruotas „Faido-no", „Menekseno", „Puotos", dialogai apie meilę, apie teisingumą, apie retoriką, dialogai „Sofistas" ir „Politikas", dialogai apie malonumą, auklėjimą, apie karaliaus valdžią, apie poetus, apie turtą. Prie svarbiausiųjų dialogų priskirtinas „Protreptikas", kuris susijęs su Platono „Eutidemu" ir kuriame ginama filosofija, aukštinamas mokslui skirtas gyvenimas, taip pat didelis trijų knygų dialogas „Apiefilosofiją". Iš visos tos darbų grupės išliko vos keletas nedidelių fragmentų. 2.Mokslinio pobūdžio medžiaga: . Jos turinys buvo istorinis, literatūrinis ir gamtamokslinis. Pradėta ji rinkti Ase ir Stageiroje, tačiau didžiausia jos dalis buvo iš vėlyvojo laikotarpio, iš Likėjo laikų; ji buvo Aristotelio ir jo mokinių bendro darbo vaisius. Joje buvo ir ištraukų iš ankstesnių filosofų veikalų, iš Platono pokalbių; ją sudarė retorikos teorijų ir pavyzdžių rinkiniai, medžiaga teatro ir poezijos istorijai, olimpiadų nugalėtojų sąrašai, 158 graikų santvarkų rinkinys ir barbarų tautų teisių rinkinys, sistemiški zoologijos tyrinėjimai, mokslo problemų ir definicijų rinkiniai. Iš šios raštų grupės beveik nieko neišliko. Daugiausia išliko zoologijos tyrinėjimų medžiagos. Iš santvarkų tyrinėjimo 1891 metais atrasta studijos apie Atėnų valstybę dalis. Mokslo problemų rinkinys išlikožodiniuose pasakojimuose.3. Raštai apimanys mokslo darbus : ir skirti naudotis mokykloje. Tai paskaitų metmenys, rašyti eskiziškai ir nestilingai. Pradėti jie arba Likėjo laikotarpiu, arba dar Ase, tačiau vėliau perdirbti. Matyt, jie buvo rengti išleisti, vieni sutvarkyti geriau, kiti — prasčiau, tačiau nė vieni nebuvo parengti iki galo. Ir tokie ne visiškai užbaigti veikalai, vieni svarbiausių europinės minties istorijoje, tapo ateities kartų paveldu. Šie Aristotelio veikalai išliko, ir net ištisai. Išliko redaguoti Androniko iš Rodo, kuris gana laisvai juos sukomponavo ir autentiškus tekstus papildė mokinių užrašais. Šiuos raštus galima suskirstyti į penkias grupes: logikos, gamtotyros, metafizikos, praktikos ir poetikos.1) Logikos raštai Bizantijos laikais buvo pavadinti „Organonu" ( įrankis), nes tai atitiko paties Aristotelio ketinimus. Šiai grupei priklauso tokie traktatai: „Kategorijos", „Apie aiškinimą" (lot.„Deinterpretatione"), „Analitikos" („pirmoji" ir „antroji"), kuriose pateikta samprotavimo ir įrodinėjimo teorija, „Topika", aiškinanti tikėtiną įrodymą ir ginčo meną, ir „Apie sofizmų paneigimą" ( lot. „De sophisticis elenchis"). Aristotelio logikos branduolys pateiktas „Analitikose". „Topika" yra labiausiai redaguota. Veikalai apie kategorijas ir apie aiškinimą yra mažai paties autoriaus apdoroti ir vėliau papildyti, o tai leido kvestionuoti jų autentiškumą. 2) Gamtotyros raštai. Tai fizikos, gamtos istorijos ir psichologijos veikalai. a) Iš fizikos raštų svarbiausia yra „Fizika" (arba paskaitos apie gamtą), suskirstyta į 8 knygas; tai reikšmingas, bet nevienalytis darbas, kurio knygos parašytos skirtingais laikotarpiais ir pradžioje, matyt, jos buvo atskiri traktatai. Taip pat „Apie dangų", „Apie atsiradimą ir išnykimą", „Meteorologija". b) „Natūrali gyvūnų istorija" yra svarbiausias antros grupės veikalas; be to, jai dar priklauso nemažai zoologijos srities monografijų: „Apie gyvūnų dalis", »Apie gyvūnų kilmę", „Apie gyvūnų judėjimą", „Apie gyvūnų migraciją" ir kt. Aristotelio botanikos veikalai neišliko, c) „Apie sielą", svarbus ir palyginti neblogai parengtas veikalas, yra svarbiausias Aristotelio darbas iš psichologijos srities, Papildytas keletu smulkesnių studijų. 3) Metafizika yra Aristotelio filosofijos branduolys, apimantis jo vadina-„pirmąją filosofiją". Veikalo pavadinimas reiškia „raštai, einantys po gamtotyros veikalų" (būtent tokia tvarka Aristotelio raštus buvo surikiavęs Andronikas), ir jis įsigalėjo žymiai vėliau. Šis darbas susideda iš keturiolikos nevienodo svarbumo ir nevienodos kilmės knygų, kurių neįmanoma sklandžiai susieti tarpusavyje. „Metafizika" tikriausiai niekada nebuvo nei viena knyga, nei vienas paskaitų kursas; tik komentatoriai (Sirianas ir Pseudoaleksandras) ėmė ją laikyti vienu veikalu ir sugebėjo šitą nuomonę įamžinti. Svarbus ryšys yra tarp knygų A-G ir Z—Omega, jos sudaro „Metafizikos" karkasą. Knyga A, kurioje yra Aristotelio teologijos metmenys, yra atskiras traktatas; knyga A yra filosofijos žodynas; knygos M-N yra polemika su Platonu. 4) Praktiniai veikalai apima etiką ir politiką. Etikos yra išlikusios trys redakcijos, bet tikriausiai tik dvi yra autentiškos: „Endemo etika" yra ankstyviausia, o „Nikomacho etika" - vėlyviausią. „Didžioji etika" (lot.„Magna moralia") paprastai laikoma pirmųjų dviejų santrauka, sudaryta vėlesniais amžiais. „Politika" pavadintas politinis Aristotelio veikalas, daug aprėpiantis, bet nebaigtas, yra toks pat nevienalytis kaip ir „Metafizika". 5) Poetikos raštai. Iš šios grupės išliko tik viena „Poetikos" dalis, kurioje daugiausia kalbama apie tragediją. Išlikę Aristotelio raštai yra tik dalis to, ką jis yra parašęs, tačiau svarbi, tikrai mokslinė dalis, padedanti susidaryti jo pažiūrų visumos vaizdą. Mokslinė Aristotelio orientacija : Biologija buvo ta mokslo sritis, kuriai jis skyrė daugiausia dėmesio ir pagal kurią modeliavo savo filosofijos sąvokas; kalbėdamas apie būtį, jis pirmiausia turėjo galvoje gyvas būtybes. Biologija jo sistemoje vaidino tokį vaidmenį, kokį Platono sistemoje - matematika ir matematinė gamtotyra, kurias Aristotelis išmanė prasčiau ir į kurias mažiau atsižvelgė. Šis mokslinės orientacijos skirtumas iš dalies leidžia suprasti ir abiejų mąstytojų filosofinių pažiūrų skirtumus. Sokratas (469-399) gimė Atėnuose ir Atėnuose nugyveno visą savo gyvenimą. Tai buvo žmogus, kurio mintys nesiskyrė nuo darbų. Kai reikėjo tėvynei, tarnavo jai kaip kareivis ir valdininkas-pritanas; kare rodė vyriškumo pavyzdžius, taikos metu -pilietinį apdairumą ir drąsą, pats vienas pasisakydamas prieš įsiaudrinusią minią. Apskritai jis nesikišo į valstybės reikalus; buvo visiškai atsidavęs kitos rūšies veiklai - mokytojo veiklai. Ji daugeliu atžvilgių priminė sofistų veiklą, ir amžininkai Sokratą laikė sofistu; tačiau nuo sofistų jis skyrėsi ne tik tuo, kad mokė nesuinteresuotai, - kitoks buvo ir jo mokslo turinys. Jo veikla buvo mokyti žmones doros, tiksliau sakant, lavinti jų protą, kad jo dėka būtų pasiekta dora. Tokią veiklą jis laikė savo gyvenimo prasme. Į šią veiklą jis buvo taip įsitraukęs, kad visai negalvojo apie savo reikalus - gyveno nepritekliuje atskirai nuo šeimos. Visada jis buvo ten, kur galėjo rasti pašnekovų, sulaikydavo žmones turguje, palestroje arba puotoje, kad su kiekvienu pasikalbėtų apie jo reikalus ir priverstų patį apie juos susimąstyti, pagalvoti apie savo sugebėjimus ir dorą. Apie save jis sutelkė būrį šalininkų ir mokinių; prašmatniausias Atėnų jaunimas, kaip antai Alkibiadas, Kritijas, Platonas, Ksenofontas, nuolatos būdavo su juo. Tačiau greta šalininkų turėjo ir rūsčių kritikų. Buvo jis populiarus, bet jo populiarumas nebuvo susijęs su pripažinimu. Dauguma žiūrėjo į jį tik kaip į keistuolį; vidutinis atėnietis nelaikė rimtu žmogaus, kuris kvaršina sau galvą svetimais reikalais, o pats negali užsidirbti naujam apsiaustui: šitaip iš jo išsityčiojo Ameipsi-jas savo komedijoje. Kiti jį laikė pavojingu asmeniu: jo praktikuojama pažiūrų ir santykių analizė ir kritika atrodė grėsminga esamai tvarkai. Aristofanas, kuris 423 m. Sokratą pavaizdavo „Debesyse", laikė jį betikslių svarstymu, kenksmingos laisvamanystės, išdidumo, išradingų apgavysčių įsikūnijimu ir įžvelgė pagarbos tradicijoms stoką. Nepaisant tokios nuomonės apie jį, Sokratas visą ketvirtį amžiaus galėjo užsiiminėti savo veikla. Tik sulaukęs 70 metų buvo viešai apkaltintas dėl savo kenksmingos veiklos. Gal turėjo reikšmės politinės priežastys, gal prasidedančio Atėnų nuopuolio nuojauta skatino ieškoti kaltų. To užteko, kad 399 m. amatininkas Anitas, oratorius Likonas ir poetas Meletas prisiekusiųjų teismui apskųstų Sokratą, kaltindami jį bedievyste ir jaunimo tvirkinimu. Teismas pripažino Sokratą kaltu. Apie mirties bausmę tikriausiai negalvojo nei skundėjai, nei teisėjai; tokią sunkią bausmę išprovokavo paties Sokrato elgesys: jis neprisipažino kaltas, priešingai, įrodinėjo savo veiklos svarbą. Dėl religinių aplinkybių mirties bausmė negalėjo būti įvykdyta iškart, ir Sokratui teko 30 dienų praleisti kalėjime. Jis lengvai galėjo išvengti mirties, mokiniai norėjo suorganizuoti jo pabėgimą, bet Sokratas nesutiko, motyvuodamas paklusnumu įstatymui. Paskutines dienas jis praleido šnekėdamasis su mokiniais; Platonas, kuris dėl ligos ten nedalyvavo, remdamasis pasakojimais „Faidone" aprašė paskutines Sokrato akimirkas. „Nėra abejonių, kad visais laikais, kiek siekia žmogaus atmintis, niekas nėra gražiau pasitikęs mirties", - rašė Sokrato mokinys Ksenofontas (IV, 8, 2). Vėlesnės kartos visais laikais Sokratą laikė filosofo idealu, o jo gyvenimą ir mirtį - tobulu filosofo pareigos atlikimu. Šaltas jo protas ir karšta širdis sudarė nuostabų derinį. Stiprią, veikiau juslinę jo prigimtį buvo sutvardžiusi stipri siela. Garsus jo išvaizdos bjaurumas buvo tarsi dvasios pranašumo simbolis. Jam buvo būdingas romumas ir giedra nuotaika, humoras ir švelnumas. „Man atrodė, kad jis buvo geriausias ir laimingiausias iš visų žmonių", - rašė Ksenofontas (IV, 8, 11). Raštų jis nepaliko, mokė tik žodžiu. Apie jo mokymą žinome iš mokinių raštų, ypač iš Platono dialogų ir Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą". Ir Aristotelis pateikia žinių apie jo nuopelnus filosofijai.Sokrato pažiūros: Sokratas, panašiai kaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. O žmoguje jį domino vien tik tai, ką manė esant svarbiausia ir kartu galima pakeisti bei pagerinti: „Domėjosi jis, - teigia Aristotelis, - vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai", sakė, kad medžiai negali jo nieko išmokyti, užtat jį pamoko žmonės mieste. Ir dirbo jis tik dviejose srityse: etikos ir logikos, kurią manė esant būtiną etikai. 1. ETINES SOKRATO PAŽIŪRAS galima sutraukti į tris pamatines tezes: l)Dora yra besąlygiškas g ė r i s. Dora (arethe) buvo labai sena graikų sąvoka, tačiau suprantama labai bendra prasme, tokia kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Dar sofistai šitaip suprato dorą ir teigė, jog ji yra visiškai santykinis pranašumas, skirtingas vyro ir moters, jaunuolio ir brandaus vyro. Sokratas ėmė prieštarauti tokiam reliatyvizmui, priskirdamas visai žmonių giminei bendrąsias dorybes -juk teisingumas, drąsa ar santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Tuos pranašumus vadindamas dorybe, jis suteikė šiai sąvokai siauresnę, taigi ir visiškai naują prasmę. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują moralės sampratą. Moralės normos yra „nerašytos", kodeksuose jų nėra; tačiau jos tvirtesnės už rašytas. Jos atsiranda iš pačios dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; kaipgi jos galėtų būti žmonių sukurtos, jei yra visuotinės, visiems žmonėms vienodos? Juk (taip samprotauja Sokratas) visi žmonės negalėjo vienu metu susirinkti į vieną vietą ir susitarti dėl normų. Moralės normų visuotinumą Sokratas ypač pabrėždavo, oponuodamas sofistų reliatyvizmui; naujoje doros sampratoje visuotinumas buvo esmiškiausias doros bruožas. Šis tik dabar pastebėtas pranašumas Sokrato akyse iš karto tapo gėrio viršūne. Visa kita, ką žmonės laiko gerais dalykais - sveikata, turtas, garbė, - ne kartą dėl savo padarinių pasirodo esą bloga. Žmogus privalo rūpintis aukščiausiuoju gėriu, nepaisydamas net pavoju ir mirties. Moraliniam gėriui jis privalo paaukoti žemes-niąsias ir tariamas gėrybes: „Ar nesigėdiji rūpintis pinigais, šlove, saugumu, o ne protu, tiesa ir tuo, kad siela taptų kuo geriausia?" Tad Sokratas buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį, tikrąjį etikos objektą (dėl to jis ir vadinamas „etikos pradininku"); taip pat jis buvo pirmasis pažiūros -pavadinkime ją moralizmu, - iškeliančios moralinį gėrį virš visų kitų, atstovas. 2) Dora yra susijusi su nauda ir l a i m e. Sokratas sakydavo, kad džiaugtųsi pasiuntęs į pragarus tą, kuris pirmasis atskyrė gėrį ir naudą. Bet tų abiejų dalykų sąsają jis suprato ne taip, kad gėris priklauso nuo naudos, o priešingai -kad nauda priklauso nuo gėrio. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Todėl žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera. Tad Sokratas buvo priešingybė utilitaristui; tačiau pripažindamas gėrio ir naudos ne-atskiriamumą, dažnai kalbėdavo taip pat kaip utilitaristai: jis skelbė poelgį esant neabejotinai gerą, jei jis teikia naudą, o girdamas teisingumą ar lojalumą, uolumą darbe ar kompetenciją, remdavosi jų teikiama nauda. Panašiai jis suprato ir gėrio santykį su laime: laimė esą susijusi su dora, nes atsiranda iš doros. Laimingas yra tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį, o aukščiausiasis gėris yra dora. 3) Dora yra ž i n o j i m a s. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Ir negali būti kitaip: jei gėris yra naudingas ir užtikrina laimę, nėra pagrindo, kad tai žinantis nesielgtų gerai. Todėl žinojimas yra pakankama doros sąlyga, o kalbant kraštutinumų kalba, kaip kad mėgo kalbėti Sokratas, yra tas pats, kas dora: „Yra vienas ir tas pats žinoti, kas yra teisinga, ir būti teisingam". Sokratas formuluoja tokį apibrėžimą: dora yra žinojimas. Į pastabą, kad žmonių poelgiuose dažnai susikerta žinojimas ir poelgis, proto reikalavimai ir aistros postūmiai, kad dorai be žinojimo dar reikalinga valia, Sokratas atsakytų: jei žinojimas nėra pakankamas dorai, jis yra paviršutiniškas ir neišsamus. Kieno žinojimas tikras ir visiškas, tas negali neperprasti jo iki pat gelmių ir negali elgtis kitaip, tik gerai. Dorai reikalingas žinojimas yra aiškiai kitokios rūšies nei tas, kurį sukaupė graikų filosofai: tai žinios ne apie stichijas, žvaigždes, kosmosą, o apie teisingumą ir drąsą, ne gamtamokslinės, o etinės žinios, kurios remiasi ne grynai teoriniu svarstymu, o praktiniu samprotavimu. Tokia pažiūra vadinama etiniu intelektualizmu. Sokratas anaiptol nebuvo vienišas, laikydamasis tokios pažiūros. Graikai apskritai buvo linkę gyvenimą suprasti intelektualistiškai, o tokia nuostata buvo ypač paplitusi Atėnuose V amžiuje, graikų švietimo laikais. Sokratui laikytis intelektualistinės nuostatos buvo dar ypatingų priežasčių: pirmiausia jis pats buvo refleksyvaus tipo žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi protu, nieko nedaro instinktyviai, o drauge jis turėjo tokią tvirtą ir patikimą valią, kad ji niekada nesusvyruodavo, ir jam nereikdavo jokių valios pastangų priimti sprendimus; pagaliau Sokratas buvo įpratęs sunkiai suvokiamas moralines savybes įsivaizduoti pagal analogiją su žmogaus tinkamumu darbui, ypač amatams: dirbama gerai, kai mokama dirbti, kai žinoma, kaip dirbti. Iš intelektualizmo kilo ir kitos Sokrato etikos tezės. Pirmiausia, kad doros galima mokytis; juk dora yra žinojimas, o žinios - įgyjamos. Ši tezė buvo labai svarbi: aukščiausiasis gėris, koks yra dora, nėra įgimtas. Jį galima įgyti, ir nuo mūsų pačių priklauso, ar tą gėrį turime. Kita išvada - kad dora yra viena. Teisingumas buvo apibrėžtas kaip žinojimas, kas kam pridera, dievobaimingumas - kaip žinojimas apie dievus, drąsa - kaip žinojimas, ko dera bijoti; pagaliau visos dorybės yra žinojimas, taigi jos iš esmės yra vienas ir tas pats. Šia teze apie dorybės vieninteliškumą Sokratas išsakė savo protestą prieš sofistų etinį pliuralizmą. Sokratas savo intelektualistinės teorijos niekuo nebuvo apribojęs. Užtat savo asmeniniuose sprendimuose dažnai vadovaudavusi vidiniu balsu - demono balsu, kaip pats sakydavo, - kuris jį sulaikydavo nuo blogo poelgio. Tas vidinis balsas nebuvo kokio nors kito psichinio veiksnio, pavyzdžiui, valios ar jausmų, paspirtis intelektui, tai buvo greičiau religinis etikos papildymas, nuoroda į pagalbą, kurią dievybė teikia žmonėms. Etiniai Sokrato teiginiai jungėsi į vieną grandinę ir vedė prie aiškios išvados: žmonės siekia laimės ir naudos. Tikrą laimę ir tikrą naudą teikia tik gėris. Tikrasis gėris yra dora. Dora yra viena, nes kiekviena dorybė yra žinojimas. Įgydami žinių, pasiekiame gėrį, o su juo - naudą ir laimę. Išvada - paprastas gyvenimiškas patarimas: reikia siekti žinių, o kas gali, privalo ir kitus šito mokyti. Sokratas ne tik skelbė tokią teoriją, bet ir pats ją taikė sau, su geležiniu nuoseklumu gyveno pagal savo teoriją. Mokymą laikydamas svarbiausia savo paskirtimi, jam buvo visiškai atsidavęs. Nepaisydamas savo asmeninių polinkių ir gyvenimo sąlygų, jis nepalaužiamai siekė to, kas yra aukščiausiasis gėris ir kas dėl to įpareigoja visus ir visada. Jo gyvenimas ir mirtis visiškai atitiko jo mokslą. 2.Sokrato logika. Sokratas ragino ne tiesiog dorai gyventi, bet susimąstyti apie dorą. Pats, nors ir buvo mokytojas, neturėjo užbaigto žinojimo, kurį būtų galėjęs perduoti kitiems; jis nežadėjo, kaip sofistai, kad mokinius išmokys tiesos, bet sakė, jog kartu su jais ieškos tiesos. Jo žinojimo teorija buvo žinių ieškojimo teorija arba metodologija. Ir būtent dėl to ji buvo ypatingos svarbos dalykas: ji rodyte rodė, kad norint įgyti žinių, pirma reikia apgalvoti jų įgijimo metodą; filosofų dėmesys, iki šiol sutelktas į tikrovę, dabar pakrypo į žinojimą ir jo įgijimo būdą. Sokratas nebuvo teoretikas, o tik metodo virtuozas; jis neformulavo taisyklių, o tik savo pavyzdžiu rodė, kaip tuo metodu naudotis. Metodas, kokiu jis naudojosi, buvo diskusija, protinis bendradarbiavimas. Jis susideda iš dviejų dalių, negatyvios ir pozityvios, „elenktikos" ir „majeutikos"; pirmoji mokė, kaip atmesti melagingus įsitikinimus, antroji - kaip įgyti teisingus. l)Elenktinio metodo, arba nuginčijimo metodo, kurį Sokratas laikė „geriausiu ir rezultatyviausiu iš visų proto nuskaidrinimo būdų", esmė – atvesti prie absurdo: klaidingą priešininko mintį Sokratas priima rimtai (tai vadinamoji Sokrato „ironija") ir savo klausimais priverčia tol samprotauti, kol prieinama prie išvados, prieštaraujančios arba visuotinai pripažįstamiems teiginiams, arba pačiam pradiniam teiginiui. Šio metodo tikslas - demaskuoti tariamą žinojimą ir apvalyti nuo jo protą. Jis manė turįs teisę tokiai kritikai, nes tuo tarpu, kai kiti klaidingai manė žiną, jis buvo įsisąmoninęs savąjį nežinojimą. Todėl jis žinojo kažką, ko nežinojo kiti, ir vadino tai „nežinojimo žinojimu". Tai buvo psichologinis žinojimas: teigdamas savąjį nežinojimą, jis parodydavo, kad pažįsta save. Žinoma, pirmiausia tai buvo epistemologinis žinojimas: juk jis kartu parodydavo, kad žino, kas yra žinojimas; jeigu mokėjo atpažinti jo stygių, vadinasi, turėjo žinojimo sampratą ir kriterijų. O tai jam buvo pati svarbiausia ir pati tikriausia pažinimo pradžia: pirmiausia žinojimo kriterijus, paskui pačios žinios. Prieš pradedant tyrinėti daiktų prigimtį reikia suprasti pažinimo prigimtį. Sokratas pirmasis ėmė laikytis nuostatos, taip paplitusios naujaisiais laikais, kad pažinimo kritika yra pirmoje vietoje ir visi filosofijos mokslai turi prasidėti nuo jos. Paradoksali sąvoka „nežinojimo žinojimas" reiškė ne skeptišką, o kritišką nuostatą. Sokratas tikėjo, kad galima surasti visuotinę tiesą, ir tuo jis labiausiai skyrėsi nuo sofistų, kurie buvo reliatyvistai. Ir jis, ir sofistai naudojo tą patį nuginčijimo metodą, bet sofistams metodas buvo pabaiga ir tikslas, o Sokratui - tik pradžia. 2)Majeutinis metodas. Kitą metodą Sokratas vadino majeutika arba pribuvėjos menu: nors kiekvienas žmogus turi savyje teisingą žinojimą, bet nėra jo įsisąmoninęs, ir jam reikia padėti, reikia išgauti iš jo tiesą; dėl to mokytojo funkcija panaši į pribuvėjos meną. Sokratas šią funkciją vykdė klausimais. Jo metodas buvo ieškojimo bendromis jėgomis metodas, kuris dabar vadinamas euristiniu. Vadovui svarbiausia mokėti klausti; Sokratas veikė tokiu būdu: sudėtingus klausimus jis skaidė į pačius paprasčiausius ir taip juos suformuluodavo, kad atsakant nedaug tereikėjo savarankiškumo, - pakako pasakyti taip arba ne. Tokiais klausimais jis pašnekovą priremdavo prie sienos, verste priversdavo atsakyti. Atsakymas į paprastus etinius klausimus turėdavo būti tikslus, nereikalaudavo jokių specialių žinių, tik sveiko proto, kurį turi kiekvienas. Pats, nors nuolat kartodavo nežinąs, aiškiai prisipažindavo žinąs, kas yra gera ir bloga, teigdavo turįs intuityvųjį gėrio žinojimą. Kiekvienas, pavyzdžiui, žino, kad teisingumas yra gėris, o bailumas - blogis. Tas žinojimas buvo jo etinių išvadų atsparos taškas; kartu Sokratui jis buvo ir jo samprotavimų teisingumo matas. Jei, pavyzdžiui, iš jo pasirinkto teisingumo apibrėžimo tektų daryti išvadą, kad teisingumas yra blogis, jis žinotų, jog tas apibrėžimas yra klaidingas, lygiai kaip būtų klaidingas apibrėžimas, suponuojantis išvadą, jog bailumas yra gėris. a) Savo ieškojimus Sokratas pradėjo nuo žinomų ir pripažintų, patirties ir veiklos patikrintų faktų patvirtinimo. Tie faktai buvo susiję su žmogaus - amatininko, menininko, politiko, vado - veikla. Juos jis traktavo kaip samprotavimo prielaidas, o sunkiai konstatuojamiems moraliniams poel- giams apibudinti naudojosi analogija. Analoginio samprotavimo pamatas buvo kiekvieno veiksmo struktūros pastovumas. Jeigu amatininko veikla turi savų pranašumų, kuriuos reikia puoselėti, savą blogį, kurio reikia vengti, jeigu yra jai būtinas žinojimas ir pareigos, vadinasi, kiekviena kita veikla, taigi ir moralinė, turi turėti savų pranašumų, savąjį blogį, žinojimą ir pareigas. Dar analogija moko į žinomų faktų aibę įtraukti naujus, pavyzdžiui, parodo, kad drąsa galima ne tik kare, bet ir taikos metu, sausumoje ir jūroje, politikoje ir asmeniniame gyvenime, džiaugsme ir skausme, potraukiuose ir nuogąstavimuose. b) Visgi analogija padeda apibrėžti tik sąvokos apimtį, bet ne turinį. Kas yra drąsa (ar bet kuri kita dorybė), į šį klausimą analogija neatsako. Tam reikia palyginti atskirus drąsos pavyzdžius, ir tuos, kurie visiems žinomi, ir gautus analogijos būdu, o paskui rasti jų bendrus bruožus. Tai jau indukcija. Kaip liudija Aristotelis, Sokratas buvo indukcijos metodo kūrėjas. Kaip jis tą metodą suprato, geriausiai rodo Ksenofonto užrašytas Sokrato pokalbis su Eutidemu. Kad būtų galima apibrėžti teisingumą, Sokratas liepia vienoje pusėje parašyti „T", kitoje „N" ir po raide „T" stulpeliu surašyti teisingus poelgius, o po raide „N" - neteisingus. Buvo surašyti labai įvairūs ir skirtingi poelgiai. Tuo skirtingumu visuomet remdavosi sofistai, norėdami Įrodyti teisingumo santykinumą. Sokratas, priešingai, norėjo įveikti santykinumą ir rasti visų teisingų poelgių bendrą bruožą, teisingumo požymį. c) Tai buvo būdinga kiekvienam Sokrato pokalbiui. Jis visada ieškojo bendrų bruožų, ieškojo bendrų drąsos ar teisingumo požymių, kad nuspręstų, kas yra drąsa ir kas yra teisingumas, apibrėždavo drąsos ar teisingumo sąvokas (eidos); tai buvojo ieškojimų tikslas. Jis buvo įsitikinęs, kad indukcijos būdu įgyta sąvoka yra tikra ir visuotinė tiesa, o tai buvo priešinga sofistams, kurie niekaip nesugebėjo peržengti savojo reliatyvizmo. Norint turėti sąvoką, reikia ją apibrėžti. Kas su juo kalbėdamas paliesdavo kokią temą, jis visuomet pokalbį nukreipdavo į definiciją: giri ką nors už teisingumą, malonėk pasakyti, ar žinai, ką reiškia „teisingumas"; sakaisi nebijąs ir esąs drąsus, apibrėžk, kas yra „drąsa". „Yra du dalykai, kuriuos kiekvienas iš tiesų turi pripažinti Sokratui: indukcinis samprotavimas ir definicija", - rašo Aristotelis. Sokratas buvo pirmasis, kuris sistemiškai domėjosi sąvokų apibrėžimo klausimu ir nurodė indukciją kaip sąvokų apibrėžimo būdą. Ir iki Sokrato daugybė žmonių naudojosi indukcija bei apibrėžinėjo sąvokas; tačiau tai, ką jie darė atsitiktinai, jis padarė sąmoningai ir metodiškai, ieškojo tvirto ir tyrinėtoją įpareigojančio metodo. Jo tikslas buvo praktinis: ieškoti sąvokų, nes kas turi sąvoką, tas žino, o kas žino, tas yra doras. Tikslas buvo praktinis, tačiau jo siekiant buvo atrastas ir teoriškai svarbus dalykas - tas dalykas buvo reikšmingi loginiai metodai. Tiesa, ir indukciją, ir definiciją jis taikė siaurai etiniu sąvokų sričiai; bet sukurtus metodus jau buvo lengva pritaikyti visur; tai padarė Sokrato mokiniai. Loginiai Sokrato atradimai atrodo artimi sofistu atradimams; ypač jiems artimi sąvokų apibrėžimai: ir sofistai tyrinėjo posakius bei jų reikšmes pasiekdami nepaprasto subtilumo, pavyzdžiui, Prodikas. Tačiau buvo ir esminis skirtumas: sofistams rūpėjo žodžiai, o Sokratui - pats dalykas, kuris žodžiais tik pavadinamas. Sofistai buvo eruditai, kurie stengėsi surinkti kuo daugiau enciklopedinių žinių; Sokratas buvo logikas, kuriam rūpėjo rasti vieną bendrą formulę. Sokratiškoji tyrinėjimų tikslo samprata iš pirmo žvilgsnio irgi buvo panaši į sofistų, nes ir Sokratas, ir sofistai tą tikslą suprato praktiškai: ir jam, ir jiems rūpėjo per žinias įgyti naudos. Bet naudą suprato skirtingai: jie turėjo galvoje materialią ir laikiną, o Sokratas - dvasinę ir patvarią naudą. Būta ir dar gilesnio skirtumo: sofistai, manydami tiesą esant santykinę ir sutartinę, norėjo išmokyti ne teisingų, bet naudingų dalykų; o Sokratas mokė tik to, kas teisinga, būdamas įsitikinęs, kad vien tik tiesa yra naudinga siekiant užsibrėžto tikslo - žmonių dorovinio tobulėjimo. Sofistai buvo utilitaristai, o Sokratas - moralistas, jie buvo reliatyvistai, jis pripažino visuotinę ir besąlygišką tiesą. SOKRATIZMAS - tai kraštutinis moralizmas, susietas su kraštutiniu intelektualizmu: jo nuomone, dora yra žmogaus tikslas, o žinios - svarbiausioji priemonė. Žinojimą jis manė esant sąvokinį, o sąvokų kūrimo būdu laikė indukciją. Kas žino ir dėl to yra doras, tas pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir tampa laimingas; taigi sok-ratizmo išvada - laimės, proto ir doros vienovė. Šia išvada nuo tol rėmėsi visos graikų filosofijos mokyklos ir jos pamatu kūrė etiką. Sokrato sekėjai perėmė ir kitą jo išvadą: žinios yra sutelktos bendrosiose sąvokose, tad žinojimas gali būti tik visuotinis. Šia mintimi remiantis vėlesniais amžiais buvo kuriama pažinimo teorija. MOKINIAI. Opozicija prieš Sokratą laikui bėgant sumenko ir išseko; tai buvo diletantų opozicija. Užtat filosofai paprastai pasisakydavo už Sokratą. Jo įtaka buvo milžiniška. Du didieji graikų filosofijos klasikai buvo Sokrato mokiniai: Platonas -tiesiogiai, Aristotelis - netiesiogiai. Jie perėmė iš jo tikėjimą, jog yra besąlygiškas žinojimas, ir remdamiesi jo etinių sąvokų teorija sukūrė didžiąsias filosofijos sistemas. Platonizmas ir aristotelizmas buvo Sokrato veiklos vaisiai. Tačiau tai buvo tik viena jo mokinių dalis. Kiti, istoriškai mažiau reikšmingi, bet gausesni, jo mokslu pasinaudojo visiškai kitaip. Jie buvo bendri Sokrato ir sofistų auklėtiniai, iš Sokrato perėmę tik kai kuriuos jo mokymo aspektus, arba jo moralizmą, arba jo sąvokų teoriją, kartu nenutraukdami ryšio su sofistų reliatyvizmu. Platonas.Atėnietis Platonas gyveno 80 metų, nuo 427 iki 347 m. Gyveno jis Atėnų klestėjimo laikais, aukščiausios senovės kultūros atmosferoje, kurioje kūrėsi Periklio valstybė, gimė Feidijo menas ir Sokrato inspiruotas i etinis ir mokslinis sąjūdis. Buvo jis kilęs iš garsios šeimos, motinos prosenelis buvo Solonas, tėvas priklausė Kod-rų giminei. Aukštos kultūros namuose buvo rimtai rūpinamasi auklėjimu. Pagal graikų paprotį nuo jaunystės buvo vienodai lavinamas ir kūnas, ir siela. Jaunuolį, kurio tikrasis vardas buvo Aristoklis, gimnastikos mokytojas pavadino „Platonu" dėl jo plačių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo iškovojęs pergalių. Jis išmėgino jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje, ir nors jo kūryba pasuko kita kryptimi, jis visada liko menininkas. Mokslo studijas jis irgi pradėjo anksti: klausėsi Herakleito sekėjo Kratilo, buvo susipažinęs su Atėnuose populiariais Anaksagoro laiškais. Būdamas dvidešimties metų susipažino su Sokratu. Su juo bendravo 8 metus ligi pat jo mirties. Tie metai jam turėjo lemiamą įtaką: jeigu ne sukūrė, tai bent išlavino jo aukštą loginę ir etinę kultūrą. Bendraudamas su Sokratu, Platonas kartu susidūrė su įvairiomis srovėmis, kurioms atstovavo Sokrato mokiniai: Antistenas, Aristipas, Eukleidas ir kiti. Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus; prasidėjo jo kelionių metai. Buvo nuvykęs į Egiptą, sklido gandai, kad jis vietinių žynių buvo „įšventintas" - supažindintas su slaptaisiais mokslais. Paskui pabuvojo Italijoje, elėjiečių ir pitagorininkų tėvynėje; aplankė Architą Tarente ir senąjį pitagorininką Timają Lokruose. Platono kelionės truko dvidešimt metų, iš jų grįžo visiškai subrendęs žmogus ir apsigyveno Atėnuose. Akademo giraitėje jis įkūrė mokyklą ir atsidėjo rašytojo bei mokytojo darbui. Politiniame savo aplinkos gyvenime Platonas tiesiogiai nedalyvavo, tačiau buvo plačiai užsimojęs įgyvendinti savo idėjas, pakeisti politinę santvarką ir „filosofus padaryti valdovais". Platonas buvo įsitikinęs, kad filosofijos įkvėpta politika privalo sutvarkyti pasaulį pagal gėrio idėją. Politikai privalo tobulinti savo krašto žmones, o ne meilikauti jiems; iš tikrųjų jie ne tikrąja krašto gerove rūpinasi, o pataikauja gyventojams, gausindami jų turtą, naudą, politinę galią. Periklis, Timonas, Temistoklis, Miltiadas - ar jie atėniečius padarė geresnius? Ne, jie tik praturtino Atėnus ir praplėtė jų ribas; bet patys patyrė atėniečių pyktį ir neteisingumą - juk jie nemokėjo arba nenorėjo išugdyti atėniečių doros ir teisingumo. „Manau, - rašė Platonas „Gorgijuje", - kad vos su keliais atėniečiais, jei tik ne vienas pats, siekiu teisingos politikos". Tokiai politikai tinkamesnės nei Atėnuose sąlygos buvo Sirakūzuose, tuo metu turtingiausioje ir galingiausioje graikų valstybėje. Dar savo kelionių metu Platonas buvo nuvykęs į Sirakūzus ir ten susidraugavęs su valdovo svainiu Dionu; tačiau tada valdovas Dionisijas Vyresnysis, tikriausiai bijodamas politinės agitacijos, Platoną iš savo valstybės išprašė. Kai pagaliau 367 m. Dionisijas mirė, Platonas, Dio-no pakviestas, vėl nuvyko į Sirakūzus mokyti naujojo valdovo Dionisijo Jaunesniojo. Tačiau jo įtaka buvo trumpalaikė; tikriausiai jis atgrasė Dionisiją, liepdamas šiam mokytis geometrijos, jo manymu, būtinos idealiam valdovui. Tuo metu Dionas buvo ištremtas, įtarus jį siekiant valdžios, ir Platonas grįžo į Atėnus. 361 m. jis trečiąkart iškeliavo į Siciliją, norėdamas sutaikyti Dionisiją su Dionu, bet savo ketinimų neįvykdė, tik įsivėlė į rūmų vaidus ir pats vos liko gyvas. Filosofo politinės pastangos baigėsi nesėkme ir visiškunusivylimu. Išskyrus šias dvi politines pertraukas, paskutinieji keturiasdešimt Platono gyvenimo metų prabėgo Atėnuose jam be paliovos dirbant mokslininko ir mokytojo darbą. Šeimos nesukūrė; tikroji jo šeima buvo Akademija. Gyveno prie mokyklos apsuptas mokinių. Gyveno gana patogiai; kinikas Diogenas piktinosi jo būsto prabanga. Iki gyvenimo pabaigos jis turtino ir tobulino savo pažiūras; dar prieš pat mirtį taisė prieš daugelį metų parašytą pirmąją iš dešimties „Valstybės" knygų. Mirė Platonas ramiai, sulaukęs garbaus amžiaus. Mirė savo gimimo dieną, tą dieną, kai Apolonas pasirodė žemėje. Legenda susiejo Platoną su saulės dievu: jis esąs Apolono sūnus, o jo gyvenimo metai - tai beveik šventas mūzų skaičius antruoju laipsniu. Tuoj po mirties jam buvo paaukota auka, ir laikui bėgant vis didesnė šlovė gaubė šį išminčių, dieviškąjį vyrą, pusdievį. O jo mokiniai ir mokinių mokiniai, kasmet švęsdami jo gimimo ir mirties metines, himne šlovino „dieną, kada dievai davė žmonėms Platoną". PLATONO RAŠTAI, kiek žinoma, išliko visi. Pilniausią jų rinkinį paliko Trasilas, Tiberijaus laikais Romoje gyvenęs graikas. Tą rinkinį sudaro trisdešimt penki dialogai ir pluoštas laiškų, kartu paėmus - trisdešimt šeši veikalai, kuriuos Trasilas tragedijos pavyzdžiu buvo suskirstęs j devynias tetralogijas; šiame rinkinyje buvo ir keletas abejotino autentiškumo rašinių. Svarbiausieji iš jų: „Sokrato apologija", „Lachetas" (dialogas apie drąsą), „Charmidas" (apie išmintį), „Eutifronas" (apie dievobaimingumą), „Protagoras" (apie dorybę), „Gorgijas" (dialogas apie retoriką, kuriame kritikuojamas egoizmas ir hedonizmas), „Kratilas" (dialogas apie kalbą, kuriame drauge kritikuoja mas herakleitizmas ir nominalizmas), „Menonas" (dialogas apie galimybę mokytis dorybės; jame yra ir svarbus epistemologinis epizodas), „Faidras" (alegorinis sielos santykio su idėja aprašymas), „Faidonas" (apie sielos nemirtingumą), „Puota" (apie meilę), „Teaitetas" (apie pažinimą), „Valstybė" (didelis dešimties knygų veikalas apie idealią valstybę, apimantis visas svarbiausias Platono pažiūras), „Parmenidas" (dialektinio metodo demonstracija), „Sofistas" (apie būtį), „Filebas" (apie dorybes, ypač apie malonumo ir išminties santykį), „Timajas" (gamtos filosofija, pateikta kaip pasaulio sukūrimo aprašymas), „Įstatymai" (pakartotinai pateikta idealios valstybės teorija). Dažniausiai šie dialogai pavadinti vieno iš pokalbio dalyvių vardu. Idėjų teorija, Platono pažiūrų branduolys, nėra išdėstyta jokiame atskirame jo veikale, tačiau daugelyje iš jų šia teorija vadovaujamasi: „Faidone" ji pritaikyta psichologijai, „Teaitete" - pažinimo teorijai, „Valstybėje" - valstybės teorijai, „Ti-majuje" - gamtos filosofijai. Pasitaikius progai pateikiami ir pačios idėjų teorijos apmatai: geriausiai tai padaryta „Valstybėje" ir „Faidone", poetiška perkeltine prasme - „Faidre"; idėjų teorijos savikritiką rasime „Parmenide".Yra legenda, esą Platonas, be išleistų veikalų, rašės dar ir ezoterinius raštus įšventintiesiems. Iš tikrųjų jis Akademijoje yra skelbęs kitokias pažiūras nei savo raštuose; apie jų pobūdį žinome iš Aristotelio.Platono veikalai savo forma yra vieninteliai tokie filosofijos raštų istorijoje. 1. Beveik visi jie yra dialogai; pasirinkti tokią formą tikriausiai paskatino Sokrato metodas, be to, ir noras rašymą priartinti prie kalbėjimo, kurio pranašumu Platonas buvo įsitikinęs (apie tai rašė „Faidre"). 2. Platonas buvo ne tik mąstytojas, bet ir puikus rašytojas; jo dialogai vertingi kaip grožinė literatūra, jiems būdingas nepaprastas gebėjimas kurti nuotaiką, apibūdinti žmones ir situacijas, įsijausti į kalbėseną ir galvoseną. 3. Platono dialoguose kalba ano meto mokslo, politikos ir įvairiausių profesijų žmonės, jis pats nė sakinio nepasako savo vardu. Dėl to sunku išskirti paties Platono pažiūras. Paprastai, bet ne visuomet, autoriaus pažiūros skelbiamos Sokrato lūpomis. 4. Dialogai parašyti gyva šnekamąja kalba, labai tolimi normaliam moksliniam traktatui; juose susipina įvairiausios problemos, gausu digresijų ir šalutinių epizodų. Pagrindinė problema, būtent idėjų teorija, nėra jokio dialogo svarbiausia tema, bet ji aptariama progai pasitaikius arba pritaikant prie progos. Svarbiausi dalykai dažnai pateikiami tik alegorijose, mituose, aliuzijose. O rimtus teiginius ne visada lengva atskirti nuo ironijos ir juokavimo. Platono dialogai, nepaisant seniausių nuomonių, nesudaro ciklo; su mažomis išimtimis kiekvienas dialogas yra atskira visuma. Kai kuriuos klausimus Platonas sprendė keliuose dialoguose ir kaskart kitaip; dėl to yra nepaprastai svarbu nustatyti dialogų seką. XIX amžiaus istorikų dėka pavyko nustatyti jei ne atskirų dialogų, tai bent jų grupių seką. Skiriamos trys grupės: ankstyvojo, viduriniojo ir vėlyvojo laikotarpių dialogai, žinomi ir kaip sokratiškieji, konstruktyvieji ir dialektiniai dialogai. 1. Ankstyvojo laikotarpio dialogai yra: a) sokratiški, nes svarbiausias jų tikslas, kaip manė Sokratas, yra apibrėžti etines sąvokas, b) elenktiški, nes nurodo, kokių apibrėžimų nedera priimti, nors paprastai nepateikia pozityvių sprendimų, c) svetimus samprotavimus įveikia jų pačių ginklu, nepabrėždami paties Platono pažiūros, d) juose nėra teorijos, kuri laikoma būdingiausia Platonui, būtent idėjų teorijos, tarsi ji apskritai nebūtų žinoma, e) vėliausieji iš jų nukreipti prieš sofistus. Šiai pirmajai grupei priklauso „Eutifronas", „Lachetas", „Charmidas", pirma „Valstybės" knyga, „Protagoras" ir „Gorgijas"; su šia grupe sietina ir „Sokrato apologija". 2. Viduriniojo laikotarpio dialogai yra: a) konstruktyvūs, nes juose kuriama sava pozityvi teorija ir jie susisieja į sistemą, b) juose yra dualistinis idėjų mokslas, kuris laikomas tipišku Platonui, c) jie yra meniškiausi, turintys daugiausia poetinio polėkio, d) turi geriausių mistinio orfizmo bruožų ir tuo skiriasi nuo tam tikro ankstyvųjų ir vėlyvųjų dialogų blaivumo. Pereinamojo prie šios grupės pobūdžio yra dialogai „Menonas" ir „Kratilas", kuriuose idėjų teorijos yra tik pradmenys; šiai grupei priklauso „Faidras", „Faidonas", „Puota", „Valstybės" II-X knygos ir „Teaitetas". 3. Vėlyvojo laikotarpio dialogai yra: a) dialektiniai savo metodu, b) juose nebėra dualistinės idėjų teorijos, c) jų forma palyginti mažai meniška, d) jų kalba rafinuota, joje apstu savotiškų ir neįprasta tvarka pavartotų žodžių. Sokratas juose, išskyrus „Filebą", nebėra Platono pažiūrų reiškėjas. Šiai grupei priklauso keletas dialogų, parašytų tokia seka: „Parmenidas", „Sofistas", „Politikas", „Filebas", „Timajas", „Kritijas", „Įstatymai". Didysis mokslininkas Pitagoras gimė apie 570 m.pr.m.e. Samoso saloje. Jo tėvas buvo brangakmenių raižytojas Mnesarchas. Motinos vardas nežinomas. Pagal daugybę antikinių liudijimų, berniukas gimė pasakiškai gražus, o netrukus pasireiškė ir jo neeiliniai gabumai. Tarp jaunojo Pitagoro mokytojų tradiciškai minimi senolio Hermodamanto bei Ferekido Sirusiečio vardai (tačiau nėra tvirto įsitikinimo, kad būtent Hermodamantas ir Ferekidas buvo jo pirmaisiais mokytojais). Dienų dienas jaunasis Pitagoras leido prie senolio Hermodamanto kojų, klausydamasis kitaros melodijos ir Homero hegzametrų. Aistrą muzikai ir didžiojo Homero poezijai Pitagoras išsaugojo visą gyvenimą. Jau būdamas pripažintu išminčiumi, apsuptas mokinių minios, Pitagoras dieną pradėdavo vienos iš Homero giesmių giedojimu. Ferekidas gi buvo filosofu ir buvo laikomas italų mokyklos pradininku. Tokiu būdu, jei Hermodamantas įvedė jaunąjį Pitagorą į mūzų ratą, tai Ferekidas nukreipė jo protą logoso link. Ferekidas nukreipė Pitagoro žvilgsnį į gamtą ir tik joje patarė matyti savo pirmąjį mokytoją. Kaip ten bebūtų, nerimstančiai Pitagoro vaizduotei labai greitai pasidarė ankšta mažame Samose, ir jis patraukė į Miletą, kur susitiko kitą mokslo vyrą – Falesą, kuris jam patarė žinių ieškotis Egpite, ką Pitagoras ir padarė. 548 m.pr.m.e. Pitagoras atvyko į Naukratį – Samoso koloniją, kur susirado pastogę ir maisto. Perpratęs egpitiečių kalbą ir religiją, jis išvyko į Memfį. Nežiūrint rekomendacinio faraono laiško, klastingi žyniai neskubėjo atskleisti jam savo paslapčių, pateikdami sudėtingus išbandymus. Trokštantis žinių Pitagoras visus šiuos išbandymus atlaikė, nors, kasinėjimų duomenimis, Egipto žyniai nedaug ko tegalėjo jį išmokyti, kadangi tuo metu egiptietiškoji geometrija buvo grynai taikomuoju mokslu (patenkinančiu to laikmečio poreikius skaičiavime ir žemės matavime). Tad, išmokęs visko, ką davė žyniai, Pitagoras nuo jų pabėgo ir patraukė gimtosios Elados link. Tačiau pakeliui jis, keliaudamas sausuma, pateko Kambizo, Babilono karaliaus, nelaisvėn. Neverta dramatizuoti Pitagoro gyvenimo Babilone, kadangi valdovas Kyras buvo pakantus visiems belaisviams. Babilono matematika buvo neginčytinai labiau išsivysčiusi (pavyzdžiu gali pasitarnauti pozicinė skaičiavimo sistema), negu Egipto, ir Pitagorui buvo ko pasimokyti. Bet 530 m.pr.m.e. Kyras patraukė į žygį prieš Vidurinės Azijos gentis, ir, naudodamasis sąmyšiu mieste, Pitagoras paspruko gimtinėn. Samose tuo metu valdė tironas Polikratas. Žinoma, Pitagoro netenkino pusiau vergiškas egzistavimas rūmuose, ir jis pasišalino į grotas, esančias Samoso apylinkėse. Po kelis mėnesius trukusių Polikrato priekabiavimų Pitagoras persikėlė į Krotoną. Ten jis įsteigė kažką panašaus į religinę-etinę broliją ar slaptą ordiną (“pitagoriečiai”). Tai buvo vienu metu ir religinė sąjunga, ir politinis klubas, ir mokslinė bendrija. Reikia pasakyti, kad kai kurie iš Pitagoro propaguotų principų verti mėgdžiojimo ir dabar. … Prabėgo 20 metų. Brolijos šlovė pasklido po visą pasaulį. Vienąsyk pas Pitagorą atėjo Kilonas, turtingas, bet piktas žmogus, per girtą galvą užsigeidęs įstoti į broliją. Gavęs neigiamą atsakymą, Kilonas padegė Pitagoro manus. Gaisro metu pitagoriečiai, gelbėdami savo mokytoją, paaukojo gyvybes. Po šio įvykio Pitagoras nugrimzdo į gilią depresiją ir netrukus nusižudė. Herodotas vadinamas istorijos tėvu. Jis buvo kilęs iš Halikarnaso.Susipažinęs su rytų kraštais,Herodotas keliavo po Egiptą ir Mesopotamiją.Ištraukos iš jo „Istorijos“ buvo skaitomos per šventes Olimpijoje ir Atėnuose .
Istorija  Konspektai   (28,85 kB)
Adolfas Hitleris
2010-06-03
Aloizas Šiklgruberis gimė 1837m. birželio 7d. Štroneso kaime. Kai Aloizui buvo beveik 10 metų numirė jo motina, ir patėvis atsisakė posūnio. (Marija Ana Šiklgruber buvo netekėjusi). Berniukas buvo auklėjamas Chidlerio brolio - Johano Nepomuko - namuose. Būdamas trylikos metų Aloizas pabėgo iš namų I Vieną, ten įsitaisė mokiniu pas batsiuvį, po penkerių metų stojo tarnauti į pasienio apsaugą. Būdamas 24 metų Aloizas tapo inspektoriumi. Jo karjera tuo nesibaigė: Aloizas buvo paskirtas vyriausiuoju muitinės inspektoriumi į Braunan miestelį. Johanas sūnaus neturėjo ir 1876 m. Nepomukas ištaisė šią klaidą, oficialiai isisūnyjas Aloizą, Hitlerio pavarde. 1885m. sausio 7d. Aloizas vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Johano Nepomuko Chidlerio anūkė - Klara Pelcl. Klaros santykiai su vyru buvo įtemti. Nuo pat pradžių ji žiūrėjo į Aloizą kaip į aukštesnę būtybę. Trijų vaikų mirtis atsiliepė jos nėštumų dažniui, nes ketvirtas vaikas gimės 1889m. Balandžio 20d. Ketvirčiu jis buvo Hitleris, ketvirčiu Šiklgruberis, dar ketvirčiu Pelcilis, o paskutinysis jo kilmės ketvirtis kaip ir liko neišaiškintas. Gimimo įrašų knygoje jis buvo įtrauktas kaip ADOLFUSAS HITLERIS. Taip, tą dieną Aukštojoj Austrijoj, prie pat Bavarijos sienos, sename bavarų miestelyje, Braunan gimė būsimasis vokiečių tautos fiureris Adolfas Hitleris. Šešemetis Adolfas buvo atskirtas nuo pernelyg rūpestingos motinos - jis pradėjo eiti į pradinę mokyklą Tišlamo miestelyje. Vėliau jis lankė realinę mokyklą Linre. Tuo tarpu Adolfas svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus bandė stoti į akademija Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijos nesužavėjo. Būdamas trylikos metų Adolfas neteko tėvo, o po ketverių metų mirė ir motina. Septyniolikmetis Adolfas Hitleris lieka vienas pasaulyje. Būdamas vienui vienas jis ankstyvoj jaunystėj ant savo kailio patiria, ką reiškia, vargas, alkis ir nepriteklius. Nuolat prie statybų arti sueidamas su dailininku, su “proletaru”, jis žinojo, kas šiam rūpestį daro, taigi, jau anksti jis išmoko socialiai jausti. Bet vos tik subrendo, jis jau yra ir užsidegęs nacionalistas. Jam širdį skaudą matant priespaudas ir pažeminimus, kuriais Habsburgų monarchija slepia vokietybę. Ir prieš jo akis iškyla milžiniška problema: pastatyti tilta tarp nacionalizmo ir socializmo ir abu atrodančius nesuderinamus priešingumus sulydyti į harmoningą visumą. Jis pradeda domėtis - bet dar neiškildamas viešumon politiniais klausimais. Ir staiga jis nepaprastai aiškiai išvysta, “Kad tik pažinus žydiją, galima suvokti vidinius ir tuo būdu galima suvokti kilniuosius socialdemokratijos ketinimus”. Po tų naudingų, bet kartu sunkių metų Vienoj Adolfas Hitleris pajuto ilgesį: gyventi vokiečiu vokiečių krašte. 1912m. balandžio 12d. jis išvyko į Miuncheną. Su visu uolumu jis pradėjo studijuoti architektūrą, o tuo tarpu kasdieninę duoną užsidirbdavo piešdamas plakatus. Tarp artėjo 1914m. rugpjūčio 2d, kurią tamsiame politikos horizonte susibūrė audros debesys. Vokiečių jaunimas susibūrė į savanorių ir rezervo batalionus. Adolfas Hitleris taip pat savanoriu įstojo į vieną bavarų pulką. Tai buvo tartum likimo skirta, kad jam - karo metu - teko tarnauti senoj vokiečių kariuomenėj. 1916m. spalio 6d. Adolfas sužeidžiamas, vos paleistas iš ligoninės jis 1917m. kovo mėnesį savanoriu grįžta į frontą. Jis gauna eilę pažymėjimo ženklų už drąsą ir nuopelnus. Už tai jam suteikiama pirmos klasės geležinis kryžius. 1918m. spalio mėnesį dalinys pietų fronte pateko į pragarišką anglų patrankų ugnį. Tada priešas pirma kartą panaudojo nuodingąsias dujas. Adolfas šiaip taip pasiekė tikslą ir perdavė savo pranešimą. Tai buvo paskutinis jo pranešimas kare. Paskui jį, apakusį, paguldė į ligoninę. Vokiečių kariuomenei dar visuose frontuose tebekovojant, viduje prasidėjo vis besiplečiantis irimas. Pasirodė grėsmingi perversmo šešėliai. Kielio jūreivių sukilimas buvo jo prologas. O lapkričio 9d. buvo ta diena, kai viskas griuvo. Ne vien Vokietijos monarchinė konstitucija, ne vien Wilhelmo II galingasis reichas, bet kartu ir tėvynė, tikėjimas, tvarka ir drausmė. Šie įvykiai labai sukrėtė Adolfą Hitlerį. Dabar jame pradėjo augti nesuvaldoma neapykanta šių darbų kaltininkams. Kartu jam pasidarė aiškus tas uždavinys, kuriam jį pašaukė likimas. Tą dieną Adolfas Hitleris nusprendė tapti politiku. 1919m. vasarą Miunchene šeši vyrai ėmėsi steigti naują partiją, kurią jie pavadino “Vokiečių darbininkų partija”. Jų mintyse buvo neaiški ir neapibrėžta mintis - pastatyti prieš marksistines darbininkų partijas nacionalistinę. Be abejo jie buvo įkvėpti didelio tikslo, bet jiems trūko reikalingiausių priemonių, o svarbiausia nebuvo vadovaujančios galvos. Ši šešių vyrų draugija būtų buvusi istorijos užmiršta, jei septintasis jos narys nebūtų jai likimo padovanotas vadas. Netrukus po gegužės 1d. grandinis Adolfas Hitleris buvo paskirtas komisijon revoliuciniams įvykiams 2 pėst. pulke ištirti. Ši vieta praktiškai reiškia Adolfo Hitlerio politinės veiklos pradžią. Kariuomenėje buvo ruošiami kursai valstybiškai pilietiniam galvojimui išugdyti.. Ten Adolfui Hitleriui vienu debatų metu pirmą kartą atsirado proga kalbėti. Ši kalba jam padėjo: po kelių dienų jis skiriamas vadinamuoju “švietimo karininku” į vieną Miuncheno pulką. Vieną dieną jo vadovybė pavedė jam susipažinti su tuo metu visiškai dar nežinoma “Vokiečių darbininkų partija”. Adolfas buvo prašomas jon įstoti. Hitleris jau prieš keletą metų turėjo sumanymą kurti socialrevoliucinę partiją, po ilgų svarstymų, vis dėlto, priėmė kvietimą, nes šioje draugijoje jis matė nors ir silpnus savo būsimo darbo ir savo minčių bei planų realizavimo pagrindus. Taigi 1920m. vasario 24d. pagaliau įvyko pirmasis masinis susirinkimas, kuriame Hitleris išdėstė “Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos” programą. Komunistus, mėginusius aną susirinkimą sužlugdyti, išvaikė salės apsauga. Čia pirmą kartą pasitvirtino Adolfo Hitlerio nuomonė, kad su marksistų teroru reikia kovoti ne vien “dvasiniais ginklais”, bet ir prireikus nevengti kumščio jėgos. 1920m. gruodžio mėn. Partija įgavo “Voelkischen Beobachten”. Dabar ji turėjo tikrą savąjį organą. 1923m. pradžioje jis virto dienraščiu, o tų pat metų rugpjūčio mėn. Jis išeidavo jau didelio šių dienų formato. A. Hitleris, dar nebūdamas partijos pirmininku, jau buvo jos vadu. 1921m. liepos gale generalinis grupės narių susirinkimas pavedė jam visą partijos vadovavimą, nauju statutu suteikdamas jam ypatingų įgaliojimų.Pašalinamas komitetinis šeimininkavimas kartu su savo nutarimų nuostatais ir balsavimais ir jo vieton buvo pastatytas atsakingumo principas. Nuo to laiko partijos pirmininkas yra vienui vienas teisingas jos atstovautojas, kuris atsako už visą partijos vadovavimą. Tuo pat metu padedami pagrindai vėlesniajam SA, kuris iš pradžių buvo tik tvarkai palaikyti skirtas dalinys, o nuo 1921m. lapkričio 4d. pavadinamas “smogiamuoju daliniu”. Konfliktas tarp Bavarijos ir Reicho vis didėjo. Čia centrinis asmuo buvo bavarų reichsvero viršininkas generolas von Lossowas. Penktų revoliucijos metinių sukaktuvių dieną komercijos patarėjas Zentras sušaukė susitikimą, kuriame Kakras tautinių draugijų sluoksniams turėjo išdėstyti savo ateities politiką. 15min. prieš 9h. savo kovos dalinių priešaky atvyko A. Hitleris. Jis pareiškė kad reichstago vyriausybė atstatydinama ir paskelbė vokiečių nacionalinę vyriausybę. Dabar A. Hitleris pasiryžo kraštutiniam žingsniui. Lapkričio 9d. jo vyrai išžygiavo į miestą. Jų priešakyje ėjo pats Hitleris su Liudendorffu ir ir kiti tautiniai vadai. Tačiau atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo: kariuomenės daliniai iššovė į vokiečius laisvės sąjūdžio žygiuotojus, kurių priešaky ėjo Hitleris ir didžiojo karo generolas kovos meistras Liudenforffas. Kraujas ėmė lietis. A. Hitleris automobiliu išvyko į aukštutinę Bavariją. Po kelių dienų draugų viloj Wifinge jis buvo suimtas ir nuvežtas į Lansbergo prie Lecho tvirtovės kalėjimą. Jau lapkričio 9d. generalinis valstybės komisaras paskelbė, kad NSDAP uždaroma ir kad bet koks jos tolimesnis veiksmas baudžiamas sunkiausiomis bausmėmis. Bandymas nuslėpti kitų kelių penkerius metus slėgusį likimą nepavyko. 1918m. lapkričio 9d. sistema liko nepaliesta. Bet vis dėlto A. Hitlerio darbas nebuvo nevykęs… Šiuo metu bendros depresijos dar nebuvo, vis dėlto kritiškieji sąjūdžio metai buvo dar priekyje. 1924m. vasario 26d. Miunchene teismas pradėjo bylą prieš “Hitlerį ir draugus”. Hitlerį nuteisė 5 metams tvirtovės arešto, kur, atsėdėjus tolesnius 6 mėn. Bausmės, buvo paskirtas bandomasis laikotarpis. A. Hitleris pasirodė kaip vadas. Jis perėmė atsakomybę už viską, kas buvo įvykę, ir nė įsivaizduoti negalima, kiek padėjo savo bendradarbiams ir draugams. Savo puikioje gyvenimo kalboje jis apkaltina Ebertą ir Scheidemanną tautos išdavimu, kadangi jie kalti dėl tautos susmukimo. Marksizmo sunaikinimą jis pažymi kaip savo tikslą. Tai esanti būtina tautos išlaisvinimo sąlyga. Teismo procesas Adolfo Hitlerio vadą išgarsino toli už Bavarijos ribų. Kadangi tik jis galėjo būti siela darbų, kurių tikslas - pašalinti nevykusį penkerių metų šeimininkavimą Vokietijoje. Vaizdus šios nuotaikos padarinys buvo 1924m. balandžio 6d. Bavarijos seimelio rinkimų daviniai: SDP 6 040 000 Vokiečių nacionalistai 5 778 313 Centras 3 920 000 Komunistai 3 746 000 Vokiečių liaudies partija 2 640 000 Tautinė vokiečių partija 1 924 000 Vokiečių demokratinė partija 1 657 000 Bavarų liaudies partija 946 000 ir kt. Šie balsavimai Bavarijoj reiškė žingsnį atgal. Tautinės vokiečių laisvės partijios, kartu su generolu Ludendorffu, bandymai sujungti į savo vadovybę paimti nacionalsocialistines mases, kurių vadai daugiausia buvo suimti, į vieningą organizaciją, atsimušė į opoziciją tų sluoksnių, kurie pasisakė tik už Adolfą Hitlerį. Tas bandymas privedė prie to, kad Adolfas Hitleris būdamas Landsbergo tvirtovėje, atsisakė toliau bet kokia forma vadovauti sąjūdžiui, kurio vadu jis ir NSDAP uždarymo metu buvo numatytas. 1924m. gruodžio 20d. įsigaliojo A. Hitleriui bandomasis terminas. Hitleriui buvo aišku, kad jis nesugebės remtis nei viena iš esančių tautinių organizacijų, bet tik turės būt atgaivinta savo senoji NSDAP. Jis subūrė apie save ištikimiausius ir 1925m. vasario 27d. policijos saugomame Miuncheno Bugerbau rūsyje paskelbė kalbą kuria siūlė vėl visus elementus suburti po viena vadovybe. Jis vėl tuo parodė savo, kaip vado, didžiulę asmenybę. Atėjo jaunajam sąjūdžiui sunkūs metai, gal būt sunkiausi. Visko trūko. Nereto susvyravo tikėjimas sąjūdžiu ir jo vadu. Be to, dar prasidėjo įstaigų priespaudos ir priekabės, laukinis kairiųjų teroras gatvėse ir įmonėse, o ekonominiame gyvenime - boikotas. Bet dėl to, kad taip buvo, partija pasidarė švaresnė. Kadangi partija buvo iš pagrindų atnaujinama, visi priklausę jai prieš 1923m. lapkričio 9d. turėjo iš nauj persiregistruoti. Organizacija buco griežtai centralizuota. Nario bilietus išduodavo centro vyriausybė Miunchene. Vėliau, 1926m. gegužės 22d., partija vėl atgauna juridinį pagrindą. Politinės A. Hitlerio kryptis dabar, kaip ir anksčiau, buvo aiškių aiškiausia. Užsienio politikos atžvilgiu jis kovojo prieš likimą susiartinti su prancūzais ir prieš paklusnumo sistemines vyriausybes. A. Hitleris už Vokietijai naudingą sąjungų politiką. Anglija ir Italija, natūraliai būdamos priešingos prancūziniam imperializmui, pirmiausia galėjo būti Vokietijos partneriai. Vidaus politikoje Hitleris kovojo už marksizmo sunaikinimą ir dėl politinės galios krašto viduje, kaip būtinos galios vesti vokiškajai išsilaisvinimo kovai. Kas šiose grumtynėse pastodavo jam kelią, tapdavo priešu. Uždraudimas sakyti kalbas davė progą A. Hitleriui galutinai baigti savo veikalą “Mein Kaupf”, kuriam pasirengti jis turėjo reikiamo laiko ir medžiagos būdamas tvirtovės arešte. Bet ir šiuo metu Hitleris skleidė masėms savo idėjas. Organizacija nuolat buvo vis labiau plečiama. Vis gausesnis kalbėtojų būrys be perstojo važinėdavo po Vokietiją ir A. Hitlerio mintis lėkė į masių galvas ir širdis. Susibūrus Hitlerio jaunimui, sąjūdis padidėjo jaunuomenės organizacija, kuri greit subūrė ypač darbo masių vaikus. Studentai sudarė “Vokiečių studentų nacionalsocializmo sąjungą”. 1926m. birželio mėn. A. Hitleris paskelbė Weimane partijos suvažiavimą. Dabar pirmą kartą plačiau buvo parodyta, kad sąjūdis nėra - kaip jo priešai buvo linkę manyti - miręs, bet kad jis gyvena bei pastoviai auga ir patys partijos nariai, kurie šį suvažiavimą išgyveno, sėmėsi naujos jėgos ir tikėjimo ateities kovoms. Gal būt, pats sunkiausias sąjūdžio laikotarpis buvo praėjęs. 1926m. vasaros gale A. Hitlerio vadovybėn perėjo vokiečių Austrijos nacionalsocialistinė partija. Pagaliau 1927m. Bavarijoje atsaukiamas niekuo nepagrįstas draudimas Hitleriui kalbėti. Netrukus Vokietijoj atsirado daug įvairioms stovykloms priklausiusių žmonių, kurie suprato, kad A. Hitleris ir jo sąjūdis reiškė ne tik tautinės minties centrą, bet ir vienintelį išsigelbėjimą iš ūkinio susmukimo. Kiekvienoje srityje NSADP pateisino savo reikalavimus, kuriuos ji buvo iškėlusi, siekdama paimti į rankas politinę galią Vokietijoje. 1930m. sausio mėn. Partija įėjo į Thuringijos koalicinę buržuazinę vyriausybę. Čia partija pastatė savo pirmąjį ministrą - Dr. Wilhelmą Fricą. Tuo tarpu gatvėse marksistinis teroras virto tiesiog raudonųjų išprovokuotu pilietiniu karu. 221 žuvusių ir 25000 sužeistų - tai skaičiai nacionalsocialistų kovotojų, kurie dėl bailaus priešo užpuolimų turėjo tapti idėjos kankiniais. SA vadui pulk. Von Pfefferiui 1930m. rudenį nuo pareigų pasitraukus, SA vadovavimą perėmė pats Hitleris. Tuo tarpu organizacija išaugą į milžinišką kūną. Po galio perėmimo ją sudaro 45 apygardos. Atitinkamai pertvarkoma ir pati reichinė partijos vadovybė. Artėja naujo prezidento rinkimai. Tai lėmė, kad A. Hitleris iškart tapo centru nuodugnių pasitarimų su reicho vyriausybe. Bruhuingo pastangos, kad A. Hitleris pasisakytų už prezidento kadencijos pratesimą parlamentiniu keliu, nepavyko. Nauji rinkimai turėjo būti rengiami 1932m. vasario 26d. Braunschweigo vyriausybė kviečiasi A. Hitlerį vyriausybės patarėju. Tuo būdu pastarasis įgyja vokietijos pilietybę ir gali išstatyti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose. Jei 1932m. kovo 13d. per pirmuosius rinkimus už A. Hitlerį balsavo 11,3mln, už Kindensburgą 18,6mln, tai šis tariamas pralaimėjimas iš tiesų buvo nepaprastas laimėjimas, nes A. Hitleris per vienerius su puse metų - skaitant nuo reichstago rinkimų - savo balsus padidino beveik dvigubai. Nors Kindesburgas ir buvo išrinktas be vargo, bet Reicho vyriausybė niekada nesitikėjo tokios A. Hitlerio sėkmės. Ji buvo nustebinta. Dabar ji griebėsi kritiškų priemonių. Balandžio 13d. dekretiniu įsakymu panaikinama SA, SS, Hitlerio jaunimo NS motorizuotos kuopos ir lakūnų kuopos.Bet krašto rinkimai Prūsijoj, Bavarijoj, Wutensberge ir Hamburgo mieste rinkimai aiškiai parodė, kad šios priemonės nepajėgė sulaikyti smarkiai besiverženčio sąjūdžio. Nacionalsocialistai tapo stipria partija. Pagaliau gegužės 29d. per rinkimus Odensburge nacionalsocialistai laimi iš 46-24 mandatus, o 8 dienom vėliau Melnsburgo krašto rinkimuose laimima 30 vietų iš 59. Taigi abiejose absoliuti dauguma. Hitlerio kova dėl galios vyksta toliau. Reichkansleriu tampa Reicho karo ministras Kurt von Schleicheris. A. Hitlerio pasitarimai su Reicho vyriausybe ir kancleriu vėl nedavė vaisių. Hitleris negalėjo sutikti su sprendimais, kurie neįstengė pašalinti Vokietijos krizės visiems laikams. A. Hitleris buvo pakankamai kantrus laukti savo valandos. 1933m. sausio 30d. Reicho prezidentas paveda A. Hitleriui sudaryti naują kabinetą. Be Reicho kanclerio iš pradžių į kabinetą skiria tik du savo ministrus. Sudarius naują Reicho vyriausybę ir panaikinus dualizmą Reichas - Prūsija, Vokietijos tautinei politikai pirmą kartą padedamas pagrindas ir kartu galutinai sustabdomas tautos priešų darbas. Dabar prasideda antroji milžiniškos sąjūdžio kovos pusė - atsakingas valstybės atstatymo darbas po dvylikos metų trukusios opozicijos. Hitleriui paėmus valdžią į savo rankas, pagaliau nukrito pančiai, varžę nacionalsocialistinę agitaciją. Dabar jo užsidegančios kalbos radio bangomis pasklisdavo į tolimiausias vietoves. Kovo 5-oji atvežė laimėjimą, prašokantį visas viltis. 17,3mln. Balsavusių, t.y 44%, pasisakė už A. Hitlerį, kuris visuose rinkimų apygardose buvo nacionalsocialistinio sąjūdžio sąrašų pirmuoju kandidatu. NSDAP gavo 288 atstovus. Savo šalininkų daugybės dievinamas, priešų nekenčiamas ir bijomas, savo visos aplinkos gerbiamas, kaip didis vadas, kietas kovotojas ir kaip žmogus, visiems geras ir kiekvieną suprantąs - taip stovi A. Hitleris savo sukurtojo sąjūdžio priešakyje: vokiečių tautos Fiureris prie naujųjų laikų slenksčio. Nežinomas, bevardis išdrįso sviesti sistemai po kojų kovos pirštinę. A. Hitleris turėjo pakankamai drąsos tikėti, kad jis pašauktas pakelti Vokietiją iš paniekos ir suteikti jai naują galią ir didybę. Jo organizacija stovi tvirta ir nepajudinama. Jokios audros neįstengė priversti rudąjį frontą svyruoti. Jis yra tas granito ramstis, ant kurio statoma naujoji Vokietija. Milijonai širdžių vėl tiki Vokietijos prisikėlimu, tiki viso sugriuvusio pasaulio pasveikimu. Kad taip įvyko - tai daugelio metų dėtų pastangų A. Hitlerio vaisius. Šios ryškios istorinės asmenybės gyvenimo finalas buvo toks pat žiaurus negailestingas, kaip ir jo darbai, šiurpinę visą pasaulį. 1945m. rusų armija buvo apsupusi Berlyną. Generolai prašė fiurerio tučtuojau išvykti į Berchtesgadeną, tačiau jis tik purtė galvą ir pasakė, kad savo galą pasitiks čia, Berlyne. Po eilinio pasitarimo jis prisiekė likti Berlyne. “Aš turiu nusilenkti likimui - kapitonas skęsta drauge su savo laivu”,-užbaigė jis. Hitleris neleis Stalinui demonstruoti jo narve ir turi būti visiškai užtikrintas, kad nepateks priešininkui gyvas… Vakariniame pasitarime Berlyno komendantas Veidlingas pranešė Hitleriui apie rusų pasistūmėjimą į priekį. Visi šaudmenų ir maisto sandėliai buvo arba priešų rankose arba smarkiai apšaudomi jų artilerijos. Po poros dienų šaudmenys baigsis ir kariuomenė nebegalės priešintis. Himlerio išdavystė padarė galą paskutinėms Hitlerio dvejonėms. Fiureris prisipažino kad atėjo laikas ruoštis blogiausiam. Jis išsikvietė savo sekretorę Traudę Jungę. “Mano paskutinis politinis testamentas”, - ištarė fiureris. Drebančia ranka sekretorė ėmė užsirašinėti. Tai buvo vien tik kaltinimai ir priekaištai. Hitleris tvirtino, kad nei jis, nei niekas Vokietijoje nenorėjo karo. Karas buvo “išprovokuotas be išimties tų tarptautinių veikėjų, kurie tarnavo žydų interesams”. Balandžio 29d. atėjo pranešimas, kad Musolinis ir jo meilužė sušaudyti partizanų, o jų kūnai pakabinti žemyn galva prie degalinės Milane. Ši žinia pastebimai paveikė Hitlerį. “Aš nepateksiu į priešo rankas nei gyvas, nei miręs - pareiškė jis. Po mirties mano kūnas bus sudegintas ir dėl to niekada nebus surastas”. Liepos 30-osios pusiaudienį sovietų kariuomenė užėmė Tigarteną, o priešakiniai jų daliniai pasirodė gatvėje šalia bunkerio. Sunku pasakyti kaip tai paveikė Hitleri. Per pietus Hitleris pasikvietė pas save keliatą žmonių. Hitleris pavedėjo į šalį savo adjutantą Giunšę ir pasakė kad su žmona jie tuojau nusižudys, ir nori kad jų kūnai būtų sudeginti. Spausdamas ranką savo asmeniniam pilotui Braunui Hitleris tarė - “Reikia turėti drąsos atsakyti už pasekmes - liksiu čia! Aš žinau, rytoj milijonai mane keiks. Na, ką gi, toks likimas”. Likusi viena Hitlerių pora atsisėdo ant sofos Svetainėje. Hitlerio žmona Eva mirė pirmoji išgėrusi nuodų. 15:30 Hitleris išsitraukė savo “valterį”. Jis pridėjo pistoleto vamzdį prie dešinio smilkinio ir paspaudė gaiduką… Pasitarimų salėje buvę Gebelsas, Bormanas, Aksomanas ir Giunšė atvėrę kambario duris išvydo ant sofos fiurerio figūrą be gyvybės ženklų, jo galva buvo nusvirusi ant žemo staliuko. Greta gulėjo sustingusi Eva, su išbalusiomis nuo nuodų lūpomis. Lingė ir daktaras Štumpfegeris suviniojo Hitlerio kūną į tamsiai rudą kareivišką apklotą ir nunešė savo nešulį į viršų. Paskui juos nusekė Bormanas, nešęs Eva. Kūnus išnešė į sodą. Rusai vėl pradėjo šaudyti. Sviediniai sproginėjo visai greta. Kemplie pamatė Hitlerio kūną, paguldytą už trijų metrų nuo įjėjimo į bunkerį.. Eva gulėjo iš dešinės nuo jo. Kemplie čiupo kanistrą su benzinu ir nubėgo prie kūnų. Jis kanistrą po kanistro pylė benziną į sviedinio išmuštą įdubą, kol ji tapo pilna. Šoveris uždegė skudurą ir numetė jį ant kūnų. Susirinkę su siaubu akyse regejo, kaip ugnis apėmė sutuoktinių poros palaikus. Tai buvo žmonės, kurie dar taip nesenai priiminėjo jų sveikinimus… Žmogus, įžiebęs pasaulinį gaisrą, pradingo pragaištingoje liepsnoje. Drauge su juo į nebūtį nugrimzdo ir nacionalsocializmas, ir “tūkstantmetis reichas”.
Istorija  Referatai   (15,45 kB)
Daugelis šiuolaikinių valstybių yra demokratinės ir laikosi principo “liaudies valdžia – liaudies labui”. Ši valstybės valdymo forma išsirutuliojo Graikijoje (žr. ‘Atėnų demokratija’). Žodis “demokratija” susideda iš dviejų graikiškų žodžių: demos (“tauta, liaudis”) ir kratos (“valdžia”). Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikišku žodžiu philosophos vadiname žmogų, kuris nori būti išmintingas. Iš senovės Graikijos atėjo daugelis mūsų patarlių. Pavyzdžiui, graikų posakis: “Toks su tokiu, kaip varnas su varnu”,- lietuviškai gal skambėtų taip: “Kas su varna gyvena, varna ir krankia”;”Varnas varnui akies nekerta”. Žodis idėja taip pat graikiškas. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija. Graikų architektūros pavyzdžiu suprojektuota daug namu ir visuomeninių pastatų.Senovės graikai tūrėjo labai garsių mokslininkų ir mąstytojų: Archimedas buvo įžymiausias senovės matematikas ir fizikas. Jis gimė Sirakūzuose (Sicilijoje). Archimedo tėvas, astronomas Ficlijas, buvo artimas Sirakūzų dvarui ir, kaip manoma, Sirakūzų valdovo Hierono giminaitis. Iš pradžių Archimedas daugiausia dirbo inžinieriaus mechaniko darbus, konstravo karines mašinas ir statė įtvirtinimus, reikalingus tėvynės gynybai. Kurį laiką Archimedas gyveno Aleksandrijoje, bendravo su įžymiais mokslininkais – matematiku ir geografu Eratostenu, astronomu Konanu ir kitais. Grįžęs į tėvynę, Archimedas parašė keletą garsių matematikos ir mechanikos veikalų. Apie Archimedą, jo gyvenimą ir mokslinę veiklą sukurta daug legendų. Pasakojimų apie Archimedo gyvenimą gausu senovės istorikų Polibijo (II a. pr. m. e.) ir Tito Livijaus (I a. pr. m. e.), rašytojų Cicerono (I a. pr. m. e.), Plutarcho (I-II a.) ir kitų kūriniuose. Štai keletas iš tų legendų. Archimedas visada taip įsitraukdavo į mokslą, kad jį jėga tekdavo atplėšti nuo darbo vietos ir vesti prie pietų stalo arba prievarta tempti į pirtį, bet ir čia jis nenustodavo pirštu braižęs geometrinių figūrų ant savo išmuilinto kūno ir mąstyti apie jas. Kartą valdovas Hieronas užsisakė karūną iš gryno aukso. Kai darbas buvo baigtas, Hieronas panoro patikrinti, ar meistras nepakeitė dalies jam duoto aukso sidabru, ir kreipėsi į Archimedą. Archimedas negalėjo iš karto išspręsti šio uždavinio. Tačiau kartą, besimaudydamas pirtyje, pasinėręs į vandenį, staiga suprato, kaip išspręsti šį uždavinį. Jis taip apsidžiaugė savo atradimu, kad nuogas išbėgo į gatvę šaukdamas “Eureka! Eureka!” (“Radau! Radau!”) Taip buvo atrastas garsusis “Archimedo dėsnis”… Sirakūzų valdovas Hieronas pastatydino ir padovanojo Egipto faraonui Ptolomėjui didžiulį prabangų laivą, bet žmonės nepajėgė šio laivo nuleisti į vandenį. Archimedas sukonstravo mašiną, kuri padėjo vienam žmogui, pačiam valdovui, nuleisti laivą į vandenį. Tada Hieronas sušuko: “Nuo šios dienos, ką besakytų mūsų Archimedas, tikėsime, kad tai tiesa”. Sukūręs sverto teoriją, Archimedas pasakė: “Duokite man atramos tašką, aš pajudinsiu Žemę”. Mirus Hieronui, antrojo pūnų karo metu Archimedas puikiai suorganizavo gimtųjų Sirakūzų gynybą, kai juos 212 m. pr. m. e. apsiautė konsulo Marcelo vadovaujami romėnai. Archimedas kūrė katapultas, kitokias mašinas savo miesto gynybai, naudojo veidrodžius padeginėti priešo laivams. Štai kaip Archimedą rašė istorikas Polibijas: “Štai ir dabar, turėdami tokias galingas sausumos ir jūros pajėgas, romėnai būtų galėję greitai užimti miestą, jei kas nors iš sirakūziečių gretų būtų pašalinęs vieną senį. Tačiau kai šis senis dar tebebuvo tarp sirakūziečių, romėnai nedrįso pulti miesto arba nors panaudoti tokius puolimo būdus, kurių Archimedas nepajėgtų atmušti.” Vis dėlto po vienos didelės šventės, pasinaudoję susilpnėjusiu sirakūziečių budrumu, romėnai įsiveržė į miestą ir baisiai jį nusiaubė. Žilas 75 metų Archimedas sėdėjo ir įsigilinęs nagrinėjo ant smėlio nubraižytas geometrines figūras. Staiga prieš jį atsirado romėnų kareivis ir puolė kardu. Archimedas paprašė truputį palaukti, kol jis baigsiąs spręsti uždavinį. Tačiau kareivis, kuriam mokslas nerūpėjo, mokslininką nukovė. Prieš mirtį Archimedas dar spėjęs sušukti: “Neliesk mano skritulių!…” Iki šių laikų išliko šie Archimedo veikalai: 1.Parabolės kvadratūra. 2.Apie rutulį ir ritinį. 3.Apie spirales. 4.Apie konoidus ir sferoidus. 5.Apie plokščių figūrų pusiausvyrą. 6.Efodas (arba “Metodas”) 7.Apie plūduriuojančius kūnus. 8.Skritulio matavimas. 9.Psamitas (smėlio dalelių skaičiavimas). Aristotelis gyveno nuo 384 iki 322 m. Gimė Stageiros mieste Trakijos pusiasalyje. Kilęs iš šeimos, kurioje gydytojo amatas buvo paveldimas; jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Iš aplinkos, kurioje užaugo, įgijo nemaža empirinių gamtos ir medicinos žinių. 307 metais Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Praleido joje 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas ir tyrinėtojas. Platono mokslo dvasia labai skyrėsi nuo ankstesnio empirinio jo išsilavinimo. Skirtingų lavinimosi pakraipų junginys suformavo savitą jo mąstyseną. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Paliko ją tik tada, kai į Platono vietą buvo išrinktas mažai tepasižymėjęs Speusipas. Apsistojo Aso mieste Azijoje, į kurį vietinis valdovas Hermijas jau anksčiau buvo pasikvietęs keletą Akademijos narių. Ase ir netoliese esančiame Atarnėjuje Aristotelis praleido trejus metus, dirbdamas mokslinį darbą ir mokytojaudamas. 343-342 m. Pilypas Makedonietis jį pasikvietė Aleksandro mokytoju, kuriuo jis buvo iki pat mokinio atėjimo į valdžią; ir po to jis liko Makedonijoje, gyveno Stageiros mieste. Visai paliko Aleksandrą tik tada, kai šis, sumanęs skleisti panhelenizmo idėjas, pradėjo žygį į Aziją. Tada Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė mokyklą. Tą mokyklą jis kūrė Akademijos pavyzdžiu, bet baudėsi pranokti Akademiją darbo visapusiškumu ir planingumu; skiepijo joje empirizmo dvasią ir pavertė ją specialiųjų tyrinėjimų - ir humanitarinių, ir gamtamokslinių - institutu. Mokykla buvo Likėjuje; ar nuo Likėjo alėjų, ar dėl to, kad ten būdavo diskutuojama vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine". Aristotelis mokyklai vadovavo nuo 335 iki 323 metų. Tais metais Aristotelis apleido darbų rašymą ir atsidėjo mokytojavimui. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedoniškas sąjūdis, Aristotelis paliko Atėnus ir nuvyko į Chalkidę, kur greitai ir baigė savo gyvenimą.Didelis darbštumas ir didis protas, nesuinteresuota tiesos meilė ir viso gyvenimo pastangų sutelkimas į mokslinę veiklą, sugebėjimas organizuoti darbą ir įtraukti žmones į bendrą veiklą, pagaliau palankios išorinės sąlygos ir nepriklausomybė, - visa tai buvo būtina, kad būtų sukurtas toks didingas dalykas kaip Aristotelio mokslas: Raštai: Juos galima suskirstyti į tris grupes:1.Jo paties išleisti raštai : , skirti plačiajam skaitytojų ratui. Dauguma iš jų buvo sukurti per pirmąjį laikotarpį, kai Aristotelis priklausė Akademijai; paprastai tai buvo dialogai, pasižymintys gana didele literatūrine verte. Jais Aristotelis senovėje buvo pelnęs puikaus stilisto šlovę. Temomis ir pavadinimais jie buvo panašūs į Platono dialogus: tarp jų buvo dialogas „Eudemas", inspiruotas „Faido-no", „Menekseno", „Puotos", dialogai apie meilę, apie teisingumą, apie retoriką, dialogai „Sofistas" ir „Politikas", dialogai apie malonumą, auklėjimą, apie karaliaus valdžią, apie poetus, apie turtą. Prie svarbiausiųjų dialogų priskirtinas „Protreptikas", kuris susijęs su Platono „Eutidemu" ir kuriame ginama filosofija, aukštinamas mokslui skirtas gyvenimas, taip pat didelis trijų knygų dialogas „Apiefilosofiją". Iš visos tos darbų grupės išliko vos keletas nedidelių fragmentų. 2.Mokslinio pobūdžio medžiaga: . Jos turinys buvo istorinis, literatūrinis ir gamtamokslinis. Pradėta ji rinkti Ase ir Stageiroje, tačiau didžiausia jos dalis buvo iš vėlyvojo laikotarpio, iš Likėjo laikų; ji buvo Aristotelio ir jo mokinių bendro darbo vaisius. Joje buvo ir ištraukų iš ankstesnių filosofų veikalų, iš Platono pokalbių; ją sudarė retorikos teorijų ir pavyzdžių rinkiniai, medžiaga teatro ir poezijos istorijai, olimpiadų nugalėtojų sąrašai, 158 graikų santvarkų rinkinys ir barbarų tautų teisių rinkinys, sistemiški zoologijos tyrinėjimai, mokslo problemų ir definicijų rinkiniai. Iš šios raštų grupės beveik nieko neišliko. Daugiausia išliko zoologijos tyrinėjimų medžiagos. Iš santvarkų tyrinėjimo 1891 metais atrasta studijos apie Atėnų valstybę dalis. Mokslo problemų rinkinys išlikožodiniuose pasakojimuose.3. Raštai apimanys mokslo darbus : ir skirti naudotis mokykloje. Tai paskaitų metmenys, rašyti eskiziškai ir nestilingai. Pradėti jie arba Likėjo laikotarpiu, arba dar Ase, tačiau vėliau perdirbti. Matyt, jie buvo rengti išleisti, vieni sutvarkyti geriau, kiti — prasčiau, tačiau nė vieni nebuvo parengti iki galo. Ir tokie ne visiškai užbaigti veikalai, vieni svarbiausių europinės minties istorijoje, tapo ateities kartų paveldu. Šie Aristotelio veikalai išliko, ir net ištisai. Išliko redaguoti Androniko iš Rodo, kuris gana laisvai juos sukomponavo ir autentiškus tekstus papildė mokinių užrašais. Šiuos raštus galima suskirstyti į penkias grupes: logikos, gamtotyros, metafizikos, praktikos ir poetikos.1) Logikos raštai Bizantijos laikais buvo pavadinti „Organonu" ( įrankis), nes tai atitiko paties Aristotelio ketinimus. Šiai grupei priklauso tokie traktatai: „Kategorijos", „Apie aiškinimą" (lot.„Deinterpretatione"), „Analitikos" („pirmoji" ir „antroji"), kuriose pateikta samprotavimo ir įrodinėjimo teorija, „Topika", aiškinanti tikėtiną įrodymą ir ginčo meną, ir „Apie sofizmų paneigimą" ( lot. „De sophisticis elenchis"). Aristotelio logikos branduolys pateiktas „Analitikose". „Topika" yra labiausiai redaguota. Veikalai apie kategorijas ir apie aiškinimą yra mažai paties autoriaus apdoroti ir vėliau papildyti, o tai leido kvestionuoti jų autentiškumą. 2) Gamtotyros raštai. Tai fizikos, gamtos istorijos ir psichologijos veikalai. a) Iš fizikos raštų svarbiausia yra „Fizika" (arba paskaitos apie gamtą), suskirstyta į 8 knygas; tai reikšmingas, bet nevienalytis darbas, kurio knygos parašytos skirtingais laikotarpiais ir pradžioje, matyt, jos buvo atskiri traktatai. Taip pat „Apie dangų", „Apie atsiradimą ir išnykimą", „Meteorologija". b) „Natūrali gyvūnų istorija" yra svarbiausias antros grupės veikalas; be to, jai dar priklauso nemažai zoologijos srities monografijų: „Apie gyvūnų dalis", »Apie gyvūnų kilmę", „Apie gyvūnų judėjimą", „Apie gyvūnų migraciją" ir kt. Aristotelio botanikos veikalai neišliko, c) „Apie sielą", svarbus ir palyginti neblogai parengtas veikalas, yra svarbiausias Aristotelio darbas iš psichologijos srities, Papildytas keletu smulkesnių studijų. 3) Metafizika yra Aristotelio filosofijos branduolys, apimantis jo vadina-„pirmąją filosofiją". Veikalo pavadinimas reiškia „raštai, einantys po gamtotyros veikalų" (būtent tokia tvarka Aristotelio raštus buvo surikiavęs Andronikas), ir jis įsigalėjo žymiai vėliau. Šis darbas susideda iš keturiolikos nevienodo svarbumo ir nevienodos kilmės knygų, kurių neįmanoma sklandžiai susieti tarpusavyje. „Metafizika" tikriausiai niekada nebuvo nei viena knyga, nei vienas paskaitų kursas; tik komentatoriai (Sirianas ir Pseudoaleksandras) ėmė ją laikyti vienu veikalu ir sugebėjo šitą nuomonę įamžinti. Svarbus ryšys yra tarp knygų A-G ir Z—Omega, jos sudaro „Metafizikos" karkasą. Knyga A, kurioje yra Aristotelio teologijos metmenys, yra atskiras traktatas; knyga A yra filosofijos žodynas; knygos M-N yra polemika su Platonu. 4) Praktiniai veikalai apima etiką ir politiką. Etikos yra išlikusios trys redakcijos, bet tikriausiai tik dvi yra autentiškos: „Endemo etika" yra ankstyviausia, o „Nikomacho etika" - vėlyviausią. „Didžioji etika" (lot.„Magna moralia") paprastai laikoma pirmųjų dviejų santrauka, sudaryta vėlesniais amžiais. „Politika" pavadintas politinis Aristotelio veikalas, daug aprėpiantis, bet nebaigtas, yra toks pat nevienalytis kaip ir „Metafizika". 5) Poetikos raštai. Iš šios grupės išliko tik viena „Poetikos" dalis, kurioje daugiausia kalbama apie tragediją. Išlikę Aristotelio raštai yra tik dalis to, ką jis yra parašęs, tačiau svarbi, tikrai mokslinė dalis, padedanti susidaryti jo pažiūrų visumos vaizdą. Mokslinė Aristotelio orientacija : Biologija buvo ta mokslo sritis, kuriai jis skyrė daugiausia dėmesio ir pagal kurią modeliavo savo filosofijos sąvokas; kalbėdamas apie būtį, jis pirmiausia turėjo galvoje gyvas būtybes. Biologija jo sistemoje vaidino tokį vaidmenį, kokį Platono sistemoje - matematika ir matematinė gamtotyra, kurias Aristotelis išmanė prasčiau ir į kurias mažiau atsižvelgė. Šis mokslinės orientacijos skirtumas iš dalies leidžia suprasti ir abiejų mąstytojų filosofinių pažiūrų skirtumus. Sokratas (469-399) gimė Atėnuose ir Atėnuose nugyveno visą savo gyvenimą. Tai buvo žmogus, kurio mintys nesiskyrė nuo darbų. Kai reikėjo tėvynei, tarnavo jai kaip kareivis ir valdininkas-pritanas; kare rodė vyriškumo pavyzdžius, taikos metu -pilietinį apdairumą ir drąsą, pats vienas pasisakydamas prieš įsiaudrinusią minią. Apskritai jis nesikišo į valstybės reikalus; buvo visiškai atsidavęs kitos rūšies veiklai - mokytojo veiklai. Ji daugeliu atžvilgių priminė sofistų veiklą, ir amžininkai Sokratą laikė sofistu; tačiau nuo sofistų jis skyrėsi ne tik tuo, kad mokė nesuinteresuotai, - kitoks buvo ir jo mokslo turinys. Jo veikla buvo mokyti žmones doros, tiksliau sakant, lavinti jų protą, kad jo dėka būtų pasiekta dora. Tokią veiklą jis laikė savo gyvenimo prasme. Į šią veiklą jis buvo taip įsitraukęs, kad visai negalvojo apie savo reikalus - gyveno nepritekliuje atskirai nuo šeimos. Visada jis buvo ten, kur galėjo rasti pašnekovų, sulaikydavo žmones turguje, palestroje arba puotoje, kad su kiekvienu pasikalbėtų apie jo reikalus ir priverstų patį apie juos susimąstyti, pagalvoti apie savo sugebėjimus ir dorą. Apie save jis sutelkė būrį šalininkų ir mokinių; prašmatniausias Atėnų jaunimas, kaip antai Alkibiadas, Kritijas, Platonas, Ksenofontas, nuolatos būdavo su juo. Tačiau greta šalininkų turėjo ir rūsčių kritikų. Buvo jis populiarus, bet jo populiarumas nebuvo susijęs su pripažinimu. Dauguma žiūrėjo į jį tik kaip į keistuolį; vidutinis atėnietis nelaikė rimtu žmogaus, kuris kvaršina sau galvą svetimais reikalais, o pats negali užsidirbti naujam apsiaustui: šitaip iš jo išsityčiojo Ameipsi-jas savo komedijoje. Kiti jį laikė pavojingu asmeniu: jo praktikuojama pažiūrų ir santykių analizė ir kritika atrodė grėsminga esamai tvarkai. Aristofanas, kuris 423 m. Sokratą pavaizdavo „Debesyse", laikė jį betikslių svarstymu, kenksmingos laisvamanystės, išdidumo, išradingų apgavysčių įsikūnijimu ir įžvelgė pagarbos tradicijoms stoką. Nepaisant tokios nuomonės apie jį, Sokratas visą ketvirtį amžiaus galėjo užsiiminėti savo veikla. Tik sulaukęs 70 metų buvo viešai apkaltintas dėl savo kenksmingos veiklos. Gal turėjo reikšmės politinės priežastys, gal prasidedančio Atėnų nuopuolio nuojauta skatino ieškoti kaltų. To užteko, kad 399 m. amatininkas Anitas, oratorius Likonas ir poetas Meletas prisiekusiųjų teismui apskųstų Sokratą, kaltindami jį bedievyste ir jaunimo tvirkinimu. Teismas pripažino Sokratą kaltu. Apie mirties bausmę tikriausiai negalvojo nei skundėjai, nei teisėjai; tokią sunkią bausmę išprovokavo paties Sokrato elgesys: jis neprisipažino kaltas, priešingai, įrodinėjo savo veiklos svarbą. Dėl religinių aplinkybių mirties bausmė negalėjo būti įvykdyta iškart, ir Sokratui teko 30 dienų praleisti kalėjime. Jis lengvai galėjo išvengti mirties, mokiniai norėjo suorganizuoti jo pabėgimą, bet Sokratas nesutiko, motyvuodamas paklusnumu įstatymui. Paskutines dienas jis praleido šnekėdamasis su mokiniais; Platonas, kuris dėl ligos ten nedalyvavo, remdamasis pasakojimais „Faidone" aprašė paskutines Sokrato akimirkas. „Nėra abejonių, kad visais laikais, kiek siekia žmogaus atmintis, niekas nėra gražiau pasitikęs mirties", - rašė Sokrato mokinys Ksenofontas (IV, 8, 2). Vėlesnės kartos visais laikais Sokratą laikė filosofo idealu, o jo gyvenimą ir mirtį - tobulu filosofo pareigos atlikimu. Šaltas jo protas ir karšta širdis sudarė nuostabų derinį. Stiprią, veikiau juslinę jo prigimtį buvo sutvardžiusi stipri siela. Garsus jo išvaizdos bjaurumas buvo tarsi dvasios pranašumo simbolis. Jam buvo būdingas romumas ir giedra nuotaika, humoras ir švelnumas. „Man atrodė, kad jis buvo geriausias ir laimingiausias iš visų žmonių", - rašė Ksenofontas (IV, 8, 11). Raštų jis nepaliko, mokė tik žodžiu. Apie jo mokymą žinome iš mokinių raštų, ypač iš Platono dialogų ir Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą". Ir Aristotelis pateikia žinių apie jo nuopelnus filosofijai.Sokrato pažiūros: Sokratas, panašiai kaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. O žmoguje jį domino vien tik tai, ką manė esant svarbiausia ir kartu galima pakeisti bei pagerinti: „Domėjosi jis, - teigia Aristotelis, - vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai", sakė, kad medžiai negali jo nieko išmokyti, užtat jį pamoko žmonės mieste. Ir dirbo jis tik dviejose srityse: etikos ir logikos, kurią manė esant būtiną etikai. 1. ETINES SOKRATO PAŽIŪRAS galima sutraukti į tris pamatines tezes: l)Dora yra besąlygiškas g ė r i s. Dora (arethe) buvo labai sena graikų sąvoka, tačiau suprantama labai bendra prasme, tokia kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Dar sofistai šitaip suprato dorą ir teigė, jog ji yra visiškai santykinis pranašumas, skirtingas vyro ir moters, jaunuolio ir brandaus vyro. Sokratas ėmė prieštarauti tokiam reliatyvizmui, priskirdamas visai žmonių giminei bendrąsias dorybes -juk teisingumas, drąsa ar santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Tuos pranašumus vadindamas dorybe, jis suteikė šiai sąvokai siauresnę, taigi ir visiškai naują prasmę. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują moralės sampratą. Moralės normos yra „nerašytos", kodeksuose jų nėra; tačiau jos tvirtesnės už rašytas. Jos atsiranda iš pačios dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; kaipgi jos galėtų būti žmonių sukurtos, jei yra visuotinės, visiems žmonėms vienodos? Juk (taip samprotauja Sokratas) visi žmonės negalėjo vienu metu susirinkti į vieną vietą ir susitarti dėl normų. Moralės normų visuotinumą Sokratas ypač pabrėždavo, oponuodamas sofistų reliatyvizmui; naujoje doros sampratoje visuotinumas buvo esmiškiausias doros bruožas. Šis tik dabar pastebėtas pranašumas Sokrato akyse iš karto tapo gėrio viršūne. Visa kita, ką žmonės laiko gerais dalykais - sveikata, turtas, garbė, - ne kartą dėl savo padarinių pasirodo esą bloga. Žmogus privalo rūpintis aukščiausiuoju gėriu, nepaisydamas net pavoju ir mirties. Moraliniam gėriui jis privalo paaukoti žemes-niąsias ir tariamas gėrybes: „Ar nesigėdiji rūpintis pinigais, šlove, saugumu, o ne protu, tiesa ir tuo, kad siela taptų kuo geriausia?" Tad Sokratas buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį, tikrąjį etikos objektą (dėl to jis ir vadinamas „etikos pradininku"); taip pat jis buvo pirmasis pažiūros -pavadinkime ją moralizmu, - iškeliančios moralinį gėrį virš visų kitų, atstovas. 2) Dora yra susijusi su nauda ir l a i m e. Sokratas sakydavo, kad džiaugtųsi pasiuntęs į pragarus tą, kuris pirmasis atskyrė gėrį ir naudą. Bet tų abiejų dalykų sąsają jis suprato ne taip, kad gėris priklauso nuo naudos, o priešingai -kad nauda priklauso nuo gėrio. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Todėl žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera. Tad Sokratas buvo priešingybė utilitaristui; tačiau pripažindamas gėrio ir naudos ne-atskiriamumą, dažnai kalbėdavo taip pat kaip utilitaristai: jis skelbė poelgį esant neabejotinai gerą, jei jis teikia naudą, o girdamas teisingumą ar lojalumą, uolumą darbe ar kompetenciją, remdavosi jų teikiama nauda. Panašiai jis suprato ir gėrio santykį su laime: laimė esą susijusi su dora, nes atsiranda iš doros. Laimingas yra tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį, o aukščiausiasis gėris yra dora. 3) Dora yra ž i n o j i m a s. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Ir negali būti kitaip: jei gėris yra naudingas ir užtikrina laimę, nėra pagrindo, kad tai žinantis nesielgtų gerai. Todėl žinojimas yra pakankama doros sąlyga, o kalbant kraštutinumų kalba, kaip kad mėgo kalbėti Sokratas, yra tas pats, kas dora: „Yra vienas ir tas pats žinoti, kas yra teisinga, ir būti teisingam". Sokratas formuluoja tokį apibrėžimą: dora yra žinojimas. Į pastabą, kad žmonių poelgiuose dažnai susikerta žinojimas ir poelgis, proto reikalavimai ir aistros postūmiai, kad dorai be žinojimo dar reikalinga valia, Sokratas atsakytų: jei žinojimas nėra pakankamas dorai, jis yra paviršutiniškas ir neišsamus. Kieno žinojimas tikras ir visiškas, tas negali neperprasti jo iki pat gelmių ir negali elgtis kitaip, tik gerai. Dorai reikalingas žinojimas yra aiškiai kitokios rūšies nei tas, kurį sukaupė graikų filosofai: tai žinios ne apie stichijas, žvaigždes, kosmosą, o apie teisingumą ir drąsą, ne gamtamokslinės, o etinės žinios, kurios remiasi ne grynai teoriniu svarstymu, o praktiniu samprotavimu. Tokia pažiūra vadinama etiniu intelektualizmu. Sokratas anaiptol nebuvo vienišas, laikydamasis tokios pažiūros. Graikai apskritai buvo linkę gyvenimą suprasti intelektualistiškai, o tokia nuostata buvo ypač paplitusi Atėnuose V amžiuje, graikų švietimo laikais. Sokratui laikytis intelektualistinės nuostatos buvo dar ypatingų priežasčių: pirmiausia jis pats buvo refleksyvaus tipo žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi protu, nieko nedaro instinktyviai, o drauge jis turėjo tokią tvirtą ir patikimą valią, kad ji niekada nesusvyruodavo, ir jam nereikdavo jokių valios pastangų priimti sprendimus; pagaliau Sokratas buvo įpratęs sunkiai suvokiamas moralines savybes įsivaizduoti pagal analogiją su žmogaus tinkamumu darbui, ypač amatams: dirbama gerai, kai mokama dirbti, kai žinoma, kaip dirbti. Iš intelektualizmo kilo ir kitos Sokrato etikos tezės. Pirmiausia, kad doros galima mokytis; juk dora yra žinojimas, o žinios - įgyjamos. Ši tezė buvo labai svarbi: aukščiausiasis gėris, koks yra dora, nėra įgimtas. Jį galima įgyti, ir nuo mūsų pačių priklauso, ar tą gėrį turime. Kita išvada - kad dora yra viena. Teisingumas buvo apibrėžtas kaip žinojimas, kas kam pridera, dievobaimingumas - kaip žinojimas apie dievus, drąsa - kaip žinojimas, ko dera bijoti; pagaliau visos dorybės yra žinojimas, taigi jos iš esmės yra vienas ir tas pats. Šia teze apie dorybės vieninteliškumą Sokratas išsakė savo protestą prieš sofistų etinį pliuralizmą. Sokratas savo intelektualistinės teorijos niekuo nebuvo apribojęs. Užtat savo asmeniniuose sprendimuose dažnai vadovaudavusi vidiniu balsu - demono balsu, kaip pats sakydavo, - kuris jį sulaikydavo nuo blogo poelgio. Tas vidinis balsas nebuvo kokio nors kito psichinio veiksnio, pavyzdžiui, valios ar jausmų, paspirtis intelektui, tai buvo greičiau religinis etikos papildymas, nuoroda į pagalbą, kurią dievybė teikia žmonėms. Etiniai Sokrato teiginiai jungėsi į vieną grandinę ir vedė prie aiškios išvados: žmonės siekia laimės ir naudos. Tikrą laimę ir tikrą naudą teikia tik gėris. Tikrasis gėris yra dora. Dora yra viena, nes kiekviena dorybė yra žinojimas. Įgydami žinių, pasiekiame gėrį, o su juo - naudą ir laimę. Išvada - paprastas gyvenimiškas patarimas: reikia siekti žinių, o kas gali, privalo ir kitus šito mokyti. Sokratas ne tik skelbė tokią teoriją, bet ir pats ją taikė sau, su geležiniu nuoseklumu gyveno pagal savo teoriją. Mokymą laikydamas svarbiausia savo paskirtimi, jam buvo visiškai atsidavęs. Nepaisydamas savo asmeninių polinkių ir gyvenimo sąlygų, jis nepalaužiamai siekė to, kas yra aukščiausiasis gėris ir kas dėl to įpareigoja visus ir visada. Jo gyvenimas ir mirtis visiškai atitiko jo mokslą. 2.Sokrato logika. Sokratas ragino ne tiesiog dorai gyventi, bet susimąstyti apie dorą. Pats, nors ir buvo mokytojas, neturėjo užbaigto žinojimo, kurį būtų galėjęs perduoti kitiems; jis nežadėjo, kaip sofistai, kad mokinius išmokys tiesos, bet sakė, jog kartu su jais ieškos tiesos. Jo žinojimo teorija buvo žinių ieškojimo teorija arba metodologija. Ir būtent dėl to ji buvo ypatingos svarbos dalykas: ji rodyte rodė, kad norint įgyti žinių, pirma reikia apgalvoti jų įgijimo metodą; filosofų dėmesys, iki šiol sutelktas į tikrovę, dabar pakrypo į žinojimą ir jo įgijimo būdą. Sokratas nebuvo teoretikas, o tik metodo virtuozas; jis neformulavo taisyklių, o tik savo pavyzdžiu rodė, kaip tuo metodu naudotis. Metodas, kokiu jis naudojosi, buvo diskusija, protinis bendradarbiavimas. Jis susideda iš dviejų dalių, negatyvios ir pozityvios, „elenktikos" ir „majeutikos"; pirmoji mokė, kaip atmesti melagingus įsitikinimus, antroji - kaip įgyti teisingus. l)Elenktinio metodo, arba nuginčijimo metodo, kurį Sokratas laikė „geriausiu ir rezultatyviausiu iš visų proto nuskaidrinimo būdų", esmė – atvesti prie absurdo: klaidingą priešininko mintį Sokratas priima rimtai (tai vadinamoji Sokrato „ironija") ir savo klausimais priverčia tol samprotauti, kol prieinama prie išvados, prieštaraujančios arba visuotinai pripažįstamiems teiginiams, arba pačiam pradiniam teiginiui. Šio metodo tikslas - demaskuoti tariamą žinojimą ir apvalyti nuo jo protą. Jis manė turįs teisę tokiai kritikai, nes tuo tarpu, kai kiti klaidingai manė žiną, jis buvo įsisąmoninęs savąjį nežinojimą. Todėl jis žinojo kažką, ko nežinojo kiti, ir vadino tai „nežinojimo žinojimu". Tai buvo psichologinis žinojimas: teigdamas savąjį nežinojimą, jis parodydavo, kad pažįsta save. Žinoma, pirmiausia tai buvo epistemologinis žinojimas: juk jis kartu parodydavo, kad žino, kas yra žinojimas; jeigu mokėjo atpažinti jo stygių, vadinasi, turėjo žinojimo sampratą ir kriterijų. O tai jam buvo pati svarbiausia ir pati tikriausia pažinimo pradžia: pirmiausia žinojimo kriterijus, paskui pačios žinios. Prieš pradedant tyrinėti daiktų prigimtį reikia suprasti pažinimo prigimtį. Sokratas pirmasis ėmė laikytis nuostatos, taip paplitusios naujaisiais laikais, kad pažinimo kritika yra pirmoje vietoje ir visi filosofijos mokslai turi prasidėti nuo jos. Paradoksali sąvoka „nežinojimo žinojimas" reiškė ne skeptišką, o kritišką nuostatą. Sokratas tikėjo, kad galima surasti visuotinę tiesą, ir tuo jis labiausiai skyrėsi nuo sofistų, kurie buvo reliatyvistai. Ir jis, ir sofistai naudojo tą patį nuginčijimo metodą, bet sofistams metodas buvo pabaiga ir tikslas, o Sokratui - tik pradžia. 2)Majeutinis metodas. Kitą metodą Sokratas vadino majeutika arba pribuvėjos menu: nors kiekvienas žmogus turi savyje teisingą žinojimą, bet nėra jo įsisąmoninęs, ir jam reikia padėti, reikia išgauti iš jo tiesą; dėl to mokytojo funkcija panaši į pribuvėjos meną. Sokratas šią funkciją vykdė klausimais. Jo metodas buvo ieškojimo bendromis jėgomis metodas, kuris dabar vadinamas euristiniu. Vadovui svarbiausia mokėti klausti; Sokratas veikė tokiu būdu: sudėtingus klausimus jis skaidė į pačius paprasčiausius ir taip juos suformuluodavo, kad atsakant nedaug tereikėjo savarankiškumo, - pakako pasakyti taip arba ne. Tokiais klausimais jis pašnekovą priremdavo prie sienos, verste priversdavo atsakyti. Atsakymas į paprastus etinius klausimus turėdavo būti tikslus, nereikalaudavo jokių specialių žinių, tik sveiko proto, kurį turi kiekvienas. Pats, nors nuolat kartodavo nežinąs, aiškiai prisipažindavo žinąs, kas yra gera ir bloga, teigdavo turįs intuityvųjį gėrio žinojimą. Kiekvienas, pavyzdžiui, žino, kad teisingumas yra gėris, o bailumas - blogis. Tas žinojimas buvo jo etinių išvadų atsparos taškas; kartu Sokratui jis buvo ir jo samprotavimų teisingumo matas. Jei, pavyzdžiui, iš jo pasirinkto teisingumo apibrėžimo tektų daryti išvadą, kad teisingumas yra blogis, jis žinotų, jog tas apibrėžimas yra klaidingas, lygiai kaip būtų klaidingas apibrėžimas, suponuojantis išvadą, jog bailumas yra gėris. a) Savo ieškojimus Sokratas pradėjo nuo žinomų ir pripažintų, patirties ir veiklos patikrintų faktų patvirtinimo. Tie faktai buvo susiję su žmogaus - amatininko, menininko, politiko, vado - veikla. Juos jis traktavo kaip samprotavimo prielaidas, o sunkiai konstatuojamiems moraliniams poel- giams apibudinti naudojosi analogija. Analoginio samprotavimo pamatas buvo kiekvieno veiksmo struktūros pastovumas. Jeigu amatininko veikla turi savų pranašumų, kuriuos reikia puoselėti, savą blogį, kurio reikia vengti, jeigu yra jai būtinas žinojimas ir pareigos, vadinasi, kiekviena kita veikla, taigi ir moralinė, turi turėti savų pranašumų, savąjį blogį, žinojimą ir pareigas. Dar analogija moko į žinomų faktų aibę įtraukti naujus, pavyzdžiui, parodo, kad drąsa galima ne tik kare, bet ir taikos metu, sausumoje ir jūroje, politikoje ir asmeniniame gyvenime, džiaugsme ir skausme, potraukiuose ir nuogąstavimuose. b) Visgi analogija padeda apibrėžti tik sąvokos apimtį, bet ne turinį. Kas yra drąsa (ar bet kuri kita dorybė), į šį klausimą analogija neatsako. Tam reikia palyginti atskirus drąsos pavyzdžius, ir tuos, kurie visiems žinomi, ir gautus analogijos būdu, o paskui rasti jų bendrus bruožus. Tai jau indukcija. Kaip liudija Aristotelis, Sokratas buvo indukcijos metodo kūrėjas. Kaip jis tą metodą suprato, geriausiai rodo Ksenofonto užrašytas Sokrato pokalbis su Eutidemu. Kad būtų galima apibrėžti teisingumą, Sokratas liepia vienoje pusėje parašyti „T", kitoje „N" ir po raide „T" stulpeliu surašyti teisingus poelgius, o po raide „N" - neteisingus. Buvo surašyti labai įvairūs ir skirtingi poelgiai. Tuo skirtingumu visuomet remdavosi sofistai, norėdami Įrodyti teisingumo santykinumą. Sokratas, priešingai, norėjo įveikti santykinumą ir rasti visų teisingų poelgių bendrą bruožą, teisingumo požymį. c) Tai buvo būdinga kiekvienam Sokrato pokalbiui. Jis visada ieškojo bendrų bruožų, ieškojo bendrų drąsos ar teisingumo požymių, kad nuspręstų, kas yra drąsa ir kas yra teisingumas, apibrėždavo drąsos ar teisingumo sąvokas (eidos); tai buvojo ieškojimų tikslas. Jis buvo įsitikinęs, kad indukcijos būdu įgyta sąvoka yra tikra ir visuotinė tiesa, o tai buvo priešinga sofistams, kurie niekaip nesugebėjo peržengti savojo reliatyvizmo. Norint turėti sąvoką, reikia ją apibrėžti. Kas su juo kalbėdamas paliesdavo kokią temą, jis visuomet pokalbį nukreipdavo į definiciją: giri ką nors už teisingumą, malonėk pasakyti, ar žinai, ką reiškia „teisingumas"; sakaisi nebijąs ir esąs drąsus, apibrėžk, kas yra „drąsa". „Yra du dalykai, kuriuos kiekvienas iš tiesų turi pripažinti Sokratui: indukcinis samprotavimas ir definicija", - rašo Aristotelis. Sokratas buvo pirmasis, kuris sistemiškai domėjosi sąvokų apibrėžimo klausimu ir nurodė indukciją kaip sąvokų apibrėžimo būdą. Ir iki Sokrato daugybė žmonių naudojosi indukcija bei apibrėžinėjo sąvokas; tačiau tai, ką jie darė atsitiktinai, jis padarė sąmoningai ir metodiškai, ieškojo tvirto ir tyrinėtoją įpareigojančio metodo. Jo tikslas buvo praktinis: ieškoti sąvokų, nes kas turi sąvoką, tas žino, o kas žino, tas yra doras. Tikslas buvo praktinis, tačiau jo siekiant buvo atrastas ir teoriškai svarbus dalykas - tas dalykas buvo reikšmingi loginiai metodai. Tiesa, ir indukciją, ir definiciją jis taikė siaurai etiniu sąvokų sričiai; bet sukurtus metodus jau buvo lengva pritaikyti visur; tai padarė Sokrato mokiniai. Loginiai Sokrato atradimai atrodo artimi sofistu atradimams; ypač jiems artimi sąvokų apibrėžimai: ir sofistai tyrinėjo posakius bei jų reikšmes pasiekdami nepaprasto subtilumo, pavyzdžiui, Prodikas. Tačiau buvo ir esminis skirtumas: sofistams rūpėjo žodžiai, o Sokratui - pats dalykas, kuris žodžiais tik pavadinamas. Sofistai buvo eruditai, kurie stengėsi surinkti kuo daugiau enciklopedinių žinių; Sokratas buvo logikas, kuriam rūpėjo rasti vieną bendrą formulę. Sokratiškoji tyrinėjimų tikslo samprata iš pirmo žvilgsnio irgi buvo panaši į sofistų, nes ir Sokratas, ir sofistai tą tikslą suprato praktiškai: ir jam, ir jiems rūpėjo per žinias įgyti naudos. Bet naudą suprato skirtingai: jie turėjo galvoje materialią ir laikiną, o Sokratas - dvasinę ir patvarią naudą. Būta ir dar gilesnio skirtumo: sofistai, manydami tiesą esant santykinę ir sutartinę, norėjo išmokyti ne teisingų, bet naudingų dalykų; o Sokratas mokė tik to, kas teisinga, būdamas įsitikinęs, kad vien tik tiesa yra naudinga siekiant užsibrėžto tikslo - žmonių dorovinio tobulėjimo. Sofistai buvo utilitaristai, o Sokratas - moralistas, jie buvo reliatyvistai, jis pripažino visuotinę ir besąlygišką tiesą. SOKRATIZMAS - tai kraštutinis moralizmas, susietas su kraštutiniu intelektualizmu: jo nuomone, dora yra žmogaus tikslas, o žinios - svarbiausioji priemonė. Žinojimą jis manė esant sąvokinį, o sąvokų kūrimo būdu laikė indukciją. Kas žino ir dėl to yra doras, tas pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir tampa laimingas; taigi sok-ratizmo išvada - laimės, proto ir doros vienovė. Šia išvada nuo tol rėmėsi visos graikų filosofijos mokyklos ir jos pamatu kūrė etiką. Sokrato sekėjai perėmė ir kitą jo išvadą: žinios yra sutelktos bendrosiose sąvokose, tad žinojimas gali būti tik visuotinis. Šia mintimi remiantis vėlesniais amžiais buvo kuriama pažinimo teorija. MOKINIAI. Opozicija prieš Sokratą laikui bėgant sumenko ir išseko; tai buvo diletantų opozicija. Užtat filosofai paprastai pasisakydavo už Sokratą. Jo įtaka buvo milžiniška. Du didieji graikų filosofijos klasikai buvo Sokrato mokiniai: Platonas -tiesiogiai, Aristotelis - netiesiogiai. Jie perėmė iš jo tikėjimą, jog yra besąlygiškas žinojimas, ir remdamiesi jo etinių sąvokų teorija sukūrė didžiąsias filosofijos sistemas. Platonizmas ir aristotelizmas buvo Sokrato veiklos vaisiai. Tačiau tai buvo tik viena jo mokinių dalis. Kiti, istoriškai mažiau reikšmingi, bet gausesni, jo mokslu pasinaudojo visiškai kitaip. Jie buvo bendri Sokrato ir sofistų auklėtiniai, iš Sokrato perėmę tik kai kuriuos jo mokymo aspektus, arba jo moralizmą, arba jo sąvokų teoriją, kartu nenutraukdami ryšio su sofistų reliatyvizmu. Platonas.Atėnietis Platonas gyveno 80 metų, nuo 427 iki 347 m. Gyveno jis Atėnų klestėjimo laikais, aukščiausios senovės kultūros atmosferoje, kurioje kūrėsi Periklio valstybė, gimė Feidijo menas ir Sokrato inspiruotas i etinis ir mokslinis sąjūdis. Buvo jis kilęs iš garsios šeimos, motinos prosenelis buvo Solonas, tėvas priklausė Kod-rų giminei. Aukštos kultūros namuose buvo rimtai rūpinamasi auklėjimu. Pagal graikų paprotį nuo jaunystės buvo vienodai lavinamas ir kūnas, ir siela. Jaunuolį, kurio tikrasis vardas buvo Aristoklis, gimnastikos mokytojas pavadino „Platonu" dėl jo plačių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo iškovojęs pergalių. Jis išmėgino jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje, ir nors jo kūryba pasuko kita kryptimi, jis visada liko menininkas. Mokslo studijas jis irgi pradėjo anksti: klausėsi Herakleito sekėjo Kratilo, buvo susipažinęs su Atėnuose populiariais Anaksagoro laiškais. Būdamas dvidešimties metų susipažino su Sokratu. Su juo bendravo 8 metus ligi pat jo mirties. Tie metai jam turėjo lemiamą įtaką: jeigu ne sukūrė, tai bent išlavino jo aukštą loginę ir etinę kultūrą. Bendraudamas su Sokratu, Platonas kartu susidūrė su įvairiomis srovėmis, kurioms atstovavo Sokrato mokiniai: Antistenas, Aristipas, Eukleidas ir kiti. Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus; prasidėjo jo kelionių metai. Buvo nuvykęs į Egiptą, sklido gandai, kad jis vietinių žynių buvo „įšventintas" - supažindintas su slaptaisiais mokslais. Paskui pabuvojo Italijoje, elėjiečių ir pitagorininkų tėvynėje; aplankė Architą Tarente ir senąjį pitagorininką Timają Lokruose. Platono kelionės truko dvidešimt metų, iš jų grįžo visiškai subrendęs žmogus ir apsigyveno Atėnuose. Akademo giraitėje jis įkūrė mokyklą ir atsidėjo rašytojo bei mokytojo darbui. Politiniame savo aplinkos gyvenime Platonas tiesiogiai nedalyvavo, tačiau buvo plačiai užsimojęs įgyvendinti savo idėjas, pakeisti politinę santvarką ir „filosofus padaryti valdovais". Platonas buvo įsitikinęs, kad filosofijos įkvėpta politika privalo sutvarkyti pasaulį pagal gėrio idėją. Politikai privalo tobulinti savo krašto žmones, o ne meilikauti jiems; iš tikrųjų jie ne tikrąja krašto gerove rūpinasi, o pataikauja gyventojams, gausindami jų turtą, naudą, politinę galią. Periklis, Timonas, Temistoklis, Miltiadas - ar jie atėniečius padarė geresnius? Ne, jie tik praturtino Atėnus ir praplėtė jų ribas; bet patys patyrė atėniečių pyktį ir neteisingumą - juk jie nemokėjo arba nenorėjo išugdyti atėniečių doros ir teisingumo. „Manau, - rašė Platonas „Gorgijuje", - kad vos su keliais atėniečiais, jei tik ne vienas pats, siekiu teisingos politikos". Tokiai politikai tinkamesnės nei Atėnuose sąlygos buvo Sirakūzuose, tuo metu turtingiausioje ir galingiausioje graikų valstybėje. Dar savo kelionių metu Platonas buvo nuvykęs į Sirakūzus ir ten susidraugavęs su valdovo svainiu Dionu; tačiau tada valdovas Dionisijas Vyresnysis, tikriausiai bijodamas politinės agitacijos, Platoną iš savo valstybės išprašė. Kai pagaliau 367 m. Dionisijas mirė, Platonas, Dio-no pakviestas, vėl nuvyko į Sirakūzus mokyti naujojo valdovo Dionisijo Jaunesniojo. Tačiau jo įtaka buvo trumpalaikė; tikriausiai jis atgrasė Dionisiją, liepdamas šiam mokytis geometrijos, jo manymu, būtinos idealiam valdovui. Tuo metu Dionas buvo ištremtas, įtarus jį siekiant valdžios, ir Platonas grįžo į Atėnus. 361 m. jis trečiąkart iškeliavo į Siciliją, norėdamas sutaikyti Dionisiją su Dionu, bet savo ketinimų neįvykdė, tik įsivėlė į rūmų vaidus ir pats vos liko gyvas. Filosofo politinės pastangos baigėsi nesėkme ir visiškunusivylimu. Išskyrus šias dvi politines pertraukas, paskutinieji keturiasdešimt Platono gyvenimo metų prabėgo Atėnuose jam be paliovos dirbant mokslininko ir mokytojo darbą. Šeimos nesukūrė; tikroji jo šeima buvo Akademija. Gyveno prie mokyklos apsuptas mokinių. Gyveno gana patogiai; kinikas Diogenas piktinosi jo būsto prabanga. Iki gyvenimo pabaigos jis turtino ir tobulino savo pažiūras; dar prieš pat mirtį taisė prieš daugelį metų parašytą pirmąją iš dešimties „Valstybės" knygų. Mirė Platonas ramiai, sulaukęs garbaus amžiaus. Mirė savo gimimo dieną, tą dieną, kai Apolonas pasirodė žemėje. Legenda susiejo Platoną su saulės dievu: jis esąs Apolono sūnus, o jo gyvenimo metai - tai beveik šventas mūzų skaičius antruoju laipsniu. Tuoj po mirties jam buvo paaukota auka, ir laikui bėgant vis didesnė šlovė gaubė šį išminčių, dieviškąjį vyrą, pusdievį. O jo mokiniai ir mokinių mokiniai, kasmet švęsdami jo gimimo ir mirties metines, himne šlovino „dieną, kada dievai davė žmonėms Platoną". PLATONO RAŠTAI, kiek žinoma, išliko visi. Pilniausią jų rinkinį paliko Trasilas, Tiberijaus laikais Romoje gyvenęs graikas. Tą rinkinį sudaro trisdešimt penki dialogai ir pluoštas laiškų, kartu paėmus - trisdešimt šeši veikalai, kuriuos Trasilas tragedijos pavyzdžiu buvo suskirstęs j devynias tetralogijas; šiame rinkinyje buvo ir keletas abejotino autentiškumo rašinių. Svarbiausieji iš jų: „Sokrato apologija", „Lachetas" (dialogas apie drąsą), „Charmidas" (apie išmintį), „Eutifronas" (apie dievobaimingumą), „Protagoras" (apie dorybę), „Gorgijas" (dialogas apie retoriką, kuriame kritikuojamas egoizmas ir hedonizmas), „Kratilas" (dialogas apie kalbą, kuriame drauge kritikuoja mas herakleitizmas ir nominalizmas), „Menonas" (dialogas apie galimybę mokytis dorybės; jame yra ir svarbus epistemologinis epizodas), „Faidras" (alegorinis sielos santykio su idėja aprašymas), „Faidonas" (apie sielos nemirtingumą), „Puota" (apie meilę), „Teaitetas" (apie pažinimą), „Valstybė" (didelis dešimties knygų veikalas apie idealią valstybę, apimantis visas svarbiausias Platono pažiūras), „Parmenidas" (dialektinio metodo demonstracija), „Sofistas" (apie būtį), „Filebas" (apie dorybes, ypač apie malonumo ir išminties santykį), „Timajas" (gamtos filosofija, pateikta kaip pasaulio sukūrimo aprašymas), „Įstatymai" (pakartotinai pateikta idealios valstybės teorija). Dažniausiai šie dialogai pavadinti vieno iš pokalbio dalyvių vardu. Idėjų teorija, Platono pažiūrų branduolys, nėra išdėstyta jokiame atskirame jo veikale, tačiau daugelyje iš jų šia teorija vadovaujamasi: „Faidone" ji pritaikyta psichologijai, „Teaitete" - pažinimo teorijai, „Valstybėje" - valstybės teorijai, „Ti-majuje" - gamtos filosofijai. Pasitaikius progai pateikiami ir pačios idėjų teorijos apmatai: geriausiai tai padaryta „Valstybėje" ir „Faidone", poetiška perkeltine prasme - „Faidre"; idėjų teorijos savikritiką rasime „Parmenide".Yra legenda, esą Platonas, be išleistų veikalų, rašės dar ir ezoterinius raštus įšventintiesiems. Iš tikrųjų jis Akademijoje yra skelbęs kitokias pažiūras nei savo raštuose; apie jų pobūdį žinome iš Aristotelio.Platono veikalai savo forma yra vieninteliai tokie filosofijos raštų istorijoje. 1. Beveik visi jie yra dialogai; pasirinkti tokią formą tikriausiai paskatino Sokrato metodas, be to, ir noras rašymą priartinti prie kalbėjimo, kurio pranašumu Platonas buvo įsitikinęs (apie tai rašė „Faidre"). 2. Platonas buvo ne tik mąstytojas, bet ir puikus rašytojas; jo dialogai vertingi kaip grožinė literatūra, jiems būdingas nepaprastas gebėjimas kurti nuotaiką, apibūdinti žmones ir situacijas, įsijausti į kalbėseną ir galvoseną. 3. Platono dialoguose kalba ano meto mokslo, politikos ir įvairiausių profesijų žmonės, jis pats nė sakinio nepasako savo vardu. Dėl to sunku išskirti paties Platono pažiūras. Paprastai, bet ne visuomet, autoriaus pažiūros skelbiamos Sokrato lūpomis. 4. Dialogai parašyti gyva šnekamąja kalba, labai tolimi normaliam moksliniam traktatui; juose susipina įvairiausios problemos, gausu digresijų ir šalutinių epizodų. Pagrindinė problema, būtent idėjų teorija, nėra jokio dialogo svarbiausia tema, bet ji aptariama progai pasitaikius arba pritaikant prie progos. Svarbiausi dalykai dažnai pateikiami tik alegorijose, mituose, aliuzijose. O rimtus teiginius ne visada lengva atskirti nuo ironijos ir juokavimo. Platono dialogai, nepaisant seniausių nuomonių, nesudaro ciklo; su mažomis išimtimis kiekvienas dialogas yra atskira visuma. Kai kuriuos klausimus Platonas sprendė keliuose dialoguose ir kaskart kitaip; dėl to yra nepaprastai svarbu nustatyti dialogų seką. XIX amžiaus istorikų dėka pavyko nustatyti jei ne atskirų dialogų, tai bent jų grupių seką. Skiriamos trys grupės: ankstyvojo, viduriniojo ir vėlyvojo laikotarpių dialogai, žinomi ir kaip sokratiškieji, konstruktyvieji ir dialektiniai dialogai. 1. Ankstyvojo laikotarpio dialogai yra: a) sokratiški, nes svarbiausias jų tikslas, kaip manė Sokratas, yra apibrėžti etines sąvokas, b) elenktiški, nes nurodo, kokių apibrėžimų nedera priimti, nors paprastai nepateikia pozityvių sprendimų, c) svetimus samprotavimus įveikia jų pačių ginklu, nepabrėždami paties Platono pažiūros, d) juose nėra teorijos, kuri laikoma būdingiausia Platonui, būtent idėjų teorijos, tarsi ji apskritai nebūtų žinoma, e) vėliausieji iš jų nukreipti prieš sofistus. Šiai pirmajai grupei priklauso „Eutifronas", „Lachetas", „Charmidas", pirma „Valstybės" knyga, „Protagoras" ir „Gorgijas"; su šia grupe sietina ir „Sokrato apologija". 2. Viduriniojo laikotarpio dialogai yra: a) konstruktyvūs, nes juose kuriama sava pozityvi teorija ir jie susisieja į sistemą, b) juose yra dualistinis idėjų mokslas, kuris laikomas tipišku Platonui, c) jie yra meniškiausi, turintys daugiausia poetinio polėkio, d) turi geriausių mistinio orfizmo bruožų ir tuo skiriasi nuo tam tikro ankstyvųjų ir vėlyvųjų dialogų blaivumo. Pereinamojo prie šios grupės pobūdžio yra dialogai „Menonas" ir „Kratilas", kuriuose idėjų teorijos yra tik pradmenys; šiai grupei priklauso „Faidras", „Faidonas", „Puota", „Valstybės" II-X knygos ir „Teaitetas". 3. Vėlyvojo laikotarpio dialogai yra: a) dialektiniai savo metodu, b) juose nebėra dualistinės idėjų teorijos, c) jų forma palyginti mažai meniška, d) jų kalba rafinuota, joje apstu savotiškų ir neįprasta tvarka pavartotų žodžių. Sokratas juose, išskyrus „Filebą", nebėra Platono pažiūrų reiškėjas. Šiai grupei priklauso keletas dialogų, parašytų tokia seka: „Parmenidas", „Sofistas", „Politikas", „Filebas", „Timajas", „Kritijas", „Įstatymai". Didysis mokslininkas Pitagoras gimė apie 570 m.pr.m.e. Samoso saloje. Jo tėvas buvo brangakmenių raižytojas Mnesarchas. Motinos vardas nežinomas. Pagal daugybę antikinių liudijimų, berniukas gimė pasakiškai gražus, o netrukus pasireiškė ir jo neeiliniai gabumai. Tarp jaunojo Pitagoro mokytojų tradiciškai minimi senolio Hermodamanto bei Ferekido Sirusiečio vardai (tačiau nėra tvirto įsitikinimo, kad būtent Hermodamantas ir Ferekidas buvo jo pirmaisiais mokytojais). Dienų dienas jaunasis Pitagoras leido prie senolio Hermodamanto kojų, klausydamasis kitaros melodijos ir Homero hegzametrų. Aistrą muzikai ir didžiojo Homero poezijai Pitagoras išsaugojo visą gyvenimą. Jau būdamas pripažintu išminčiumi, apsuptas mokinių minios, Pitagoras dieną pradėdavo vienos iš Homero giesmių giedojimu. Ferekidas gi buvo filosofu ir buvo laikomas italų mokyklos pradininku. Tokiu būdu, jei Hermodamantas įvedė jaunąjį Pitagorą į mūzų ratą, tai Ferekidas nukreipė jo protą logoso link. Ferekidas nukreipė Pitagoro žvilgsnį į gamtą ir tik joje patarė matyti savo pirmąjį mokytoją. Kaip ten bebūtų, nerimstančiai Pitagoro vaizduotei labai greitai pasidarė ankšta mažame Samose, ir jis patraukė į Miletą, kur susitiko kitą mokslo vyrą – Falesą, kuris jam patarė žinių ieškotis Egpite, ką Pitagoras ir padarė. 548 m.pr.m.e. Pitagoras atvyko į Naukratį – Samoso koloniją, kur susirado pastogę ir maisto. Perpratęs egpitiečių kalbą ir religiją, jis išvyko į Memfį. Nežiūrint rekomendacinio faraono laiško, klastingi žyniai neskubėjo atskleisti jam savo paslapčių, pateikdami sudėtingus išbandymus. Trokštantis žinių Pitagoras visus šiuos išbandymus atlaikė, nors, kasinėjimų duomenimis, Egipto žyniai nedaug ko tegalėjo jį išmokyti, kadangi tuo metu egiptietiškoji geometrija buvo grynai taikomuoju mokslu (patenkinančiu to laikmečio poreikius skaičiavime ir žemės matavime). Tad, išmokęs visko, ką davė žyniai, Pitagoras nuo jų pabėgo ir patraukė gimtosios Elados link. Tačiau pakeliui jis, keliaudamas sausuma, pateko Kambizo, Babilono karaliaus, nelaisvėn. Neverta dramatizuoti Pitagoro gyvenimo Babilone, kadangi valdovas Kyras buvo pakantus visiems belaisviams. Babilono matematika buvo neginčytinai labiau išsivysčiusi (pavyzdžiu gali pasitarnauti pozicinė skaičiavimo sistema), negu Egipto, ir Pitagorui buvo ko pasimokyti. Bet 530 m.pr.m.e. Kyras patraukė į žygį prieš Vidurinės Azijos gentis, ir, naudodamasis sąmyšiu mieste, Pitagoras paspruko gimtinėn. Samose tuo metu valdė tironas Polikratas. Žinoma, Pitagoro netenkino pusiau vergiškas egzistavimas rūmuose, ir jis pasišalino į grotas, esančias Samoso apylinkėse. Po kelis mėnesius trukusių Polikrato priekabiavimų Pitagoras persikėlė į Krotoną. Ten jis įsteigė kažką panašaus į religinę-etinę broliją ar slaptą ordiną (“pitagoriečiai”). Tai buvo vienu metu ir religinė sąjunga, ir politinis klubas, ir mokslinė bendrija. Reikia pasakyti, kad kai kurie iš Pitagoro propaguotų principų verti mėgdžiojimo ir dabar. … Prabėgo 20 metų. Brolijos šlovė pasklido po visą pasaulį. Vienąsyk pas Pitagorą atėjo Kilonas, turtingas, bet piktas žmogus, per girtą galvą užsigeidęs įstoti į broliją. Gavęs neigiamą atsakymą, Kilonas padegė Pitagoro manus. Gaisro metu pitagoriečiai, gelbėdami savo mokytoją, paaukojo gyvybes. Po šio įvykio Pitagoras nugrimzdo į gilią depresiją ir netrukus nusižudė. Herodotas vadinamas istorijos tėvu. Jis buvo kilęs iš Halikarnaso.Susipažinęs su rytų kraštais,Herodotas keliavo po Egiptą ir Mesopotamiją.Ištraukos iš jo „Istorijos“ buvo skaitomos per šventes Olimpijoje ir Atėnuose .
Istorija  Konspektai   (28,85 kB)
Šiame straipsnyje siekiama išskirti veiksnius, kurie svarbūs valdymui pokyčių kontekste. Šiuolaikiniame pasaulyje akivaizdus valstybių ir visuomenių suartėjimas. Kalbant apie pokyčius, neišvengiamai kyla klausimų apie mūsų ateitį. Teisingas pokyčių ir jų padarinių numatymas dar šiandien leistų organizacijų vadovams keisti strategijas ir pasirengti rytdienai. Tai garantuotų konkurencinį pranašumą ir sėkmingą organizacijų veiklą. Pagrindinių kaitos poveikio sričių nustatymas yra viena svarbiausių šiandienos vadybos mokslo problemų.
Ekonomika  Tyrimai   (7 psl., 31,14 kB)
Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų. Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje – nustatyti ir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojų saugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, ir atostogas, teisinį apmokėjimą, socialinę apsaugą nedarbo atveju; suteiktų lygias galimybes darbui gauti, nepriklausomai nuo rasės, lyties, socialinės padėties, seksualinės orientacijos, ar kitų individualių, su darbo rezultatais nesusijusių savybių, griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises, užkirstų kelią nelegaliam ir priverčiamam darbui. Todėl darbo teisės šaka nustato visuomeninius santykius, reguliuojamus darbo teisės normų, ir teisinio reguliavimo tikslus.
Vadyba  Referatai   (11 psl., 16,7 kB)
Kūrybiškumas, tai asmens sugebėjimas atrasti kažką nauja, priversti save stengtis perlipti per save patį ieškant naujų idėjų, kuriant genialias mintis, sumąstymus, darbus ar sprendžiant užklupusias problemas... Problemų sprendimo efektyvumas priklauso ne tiek nuo žinių ar įgūdžių, kiek nuo ypatingo sugebėjimo užduotyse esančią informaciją panaudoti greitai ir įvairiais būdais. Siekiant rezultato neišvengiamai tenka naudotis jau turimomis žiniomis, tačiau svarbu, kad galiausiai būtų gautas naujas ar netikėtas derinys, o ne turimų žinių visuma. Dažniausiai kūrybiškumas apibrėžiamas kaip žmogaus gebėjimas atrasti naujus ir originalius sprendimus, daryti ką nors unikalaus, atrasti naujus darinius, naudotis platesne nei duota informacija, valdyti situacijas, tobulinti ar keisti pasaulį, kad šis geriau atitiktų žmonių poreikius ar panašiai.
Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 64,77 kB)
Moksliniai darbai. Referatai. Kursiniai darbai. Baigiamieji darbai. Pranešimai konferencijose. Spausdinami straipsniai.
Kita  Pateiktys   (25 psl., 11,6 kB)
Vadovams nuo senovės reikėjo efektyvios planavimo, organizavimo, personalo, sprendimų vykdymų ir kontrolės sistemos, bet ilgą laiką nebuvo jokio centralizuoto žinių šaltinio. Nebuvo jokių knygų ar žurnalų apie vadybą, nebuvo profesionalios vadybininkų bendruomenės, nei mokyklų kur vadovas galėtų įgyti teorinių žinių. Per patirtį ir klaidas vadovavimo praktikoje šeimose, gentyse, armijoje, komercinėse organizacijose ir politiniuose vienetuose, žmonės sukaupė žinias apie organizacijas ir vadybą.
Vadyba  Referatai   (14 psl., 421,19 kB)
Beveik kiekvienas žmogus pradeda gyvenimą šeimoje. Kartais atsitinka, kad tėvai negali auginti savo vaiko. Šeimos patirties nebuvimas gali būti pražūtingas žmonėms, nebent yra kažkoks tinkamas pakaitalas. Čia bus kalbama apie šeimą, kaip apie pačią svarbiausia daugiaasmenę sąveiką. Pasak L.C. Johnson (2003), daugiaasmenėje sąveikoje kiekvienas žmogus stengiasi atsakyti į pagrindinį klausymą “ Ar aš galiu būti asmenybe ir ar gali mane kiti mylėti?” Žmonių santykiams labai svarbi įtampa atsirandanti tenkinant savo poreikius ir kartu palaikant santykius su kitais. Iš pradžių ši įtampa pasireiškia šeimoje tarp mažo vaiko ir jo tėvo.
Komunikacijos  Konspektai   (121 psl., 173,65 kB)
Darbas rašytas 2008 metais. Prezidentas - vadovo titulas, naudojamas įvairiose organizacijose, kompanijose, taip pat tai dažnas respublikų vadovų titulas. Pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių prae- ("prieš tai") ir sedere ("sėdėti"). Prezidento kaip valstybės vadovo titulą išpopuliarino Jungtinės Amerikos valstijos, 1789 metais valstybės galva paskyrę prezidentą. Vėliau titulą perėmė iš kolonijinio valdymo išsivadavusios Pietų Amerikos šalys. Pirmasis Europos prezidentas buvo Prancūzijoje , Azijos - Kinijos Respublikoje , Afrikos - Liberijoje . Tuo tarpu Lietuvoje taip pat veikia prezidento institucija, kuri savo galias dalinasi su vyriausybe, nes Lietuvoje veikia prezidentinis - parlamentinis valdymo modelis.
Kita  Kursiniai darbai   (26 psl., 34,11 kB)
Sėkmingos investicijos į ūkį – tai ne tik investicijos į modernius įrengimus ir statybas – tai pirmiausia investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Žmonės turi būti pasiruošę aptarnauti naujas technologijas, teikti modernius patarnavimus, priimti ekonomiškus, šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius sprendimus. Derama profesinė kvalifikacija būtina krašto pažangos sąlyga. Kita vertus tai žmogaus egzistencijos ir gero gyvenimo lygio sąlyga. Šis teiginys yra bendras ir Vakarų šalims, ir pokomunistinėms Rytų bei Vidurio Europos šalims. Tačiau pokomunistinėms šalims ši problema yra kur kas sudėtingesnė, nes; iš esmės ūkio sferos perstrūktūrizuojamos (pvz.,iš gamybos į aptarnavimo); vyksta denacionalizavimo procesai – kapitalo perskirstymas, o dėl to keičiasi socialiniai santykiai.
Vadyba  Referatai   (20 psl., 36,1 kB)
AB „VST“ veiklos apibūdinimas. Veiklos apibūdinimas. Veiklos rezultatai. Misija, vizija, vertybės. Įmonės valdymo struktūra. Elektros pirkimo (gamybos) ir finansinio atsikaitymo už elektros energiją organizavimas, esama tvarka bei tobulinimo kryptys. Atliekamų darbų technologija. Įmonėje naudojami elektros įrenginiai. Tipai, paskirtis, schemos. Įmonėje atliekami elektros įrenginių remonto, priežiūros bei eksploatavimo darbai. Galios transformatoriai. Skirstyklos. Kondensatoriai. Oro ir oro kabelių linijos. Elektros kabelių linijos. Relinė apsauga ir elektros automatika. Įžeminimo įrenginiai. Įmonėje atliekami elektros ir elektros įrenginių parametrų matavimai. Matavimų įteisinimo dokumentai. Atsakingo už elektros ūkį padalinio ar specialisto dokumentai.
Aplinka  Ataskaitos   (33 psl., 1,56 MB)
Elektros srove vadinamas kryptingas (tvarkingas) elektringųjų dalelių judėjimas. Elektros srovė, atsirandanti laidininke, kai jame sukuriamas elektrinis laukas, vadinama laidumo srove. Laidumo srovę dažniausiai sudaro: metaluose - judantys laisvieji elektronai, puslaidininkiuose - judantys laidumo elektronai ir skylės, elektrolituose bei dujose - judantys jonai.
Fizika  Referatai   (12 psl., 470,54 kB)
Karo policija
2010-05-05
Šio kursinio darbo tikslas – išnagrinėti karo policijos kaip ikiteisminio tyrimo institucijos teisinę padėtį, uždavinius ir funkcijas, darbo organizavimą, karo policininkų teises, pareigas, atsakomybę, taip pat išanalizuoti karo policijos statusą ikiteisminiame tyrime, karo policijos santykius su kitomis ikiteisminio tyrimo institucijomis ir prokuratūra. Šios temos analizei naudosiu lyginamąjį (lyginant atskiras institucijas ar atskirų subjektų įgaliojimus), lingvistinį (aiškinant teisės aktuose vartojamas sąvokas), sisteminį (atskleidžiant teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą) metodus, pastarasis metodas bus naudojamas plačiausiai kadangi daugiausiai darbas grįstas teisės aktų analize.
Komunikacijos  Kursiniai darbai   (30 psl., 27,39 kB)
Žmogiškųjų išteklių valdymas – organizacijai reikalingų žmogiškųjų išteklių numatymas ir užtikrinimas. Žmogiškieji ištekliai – dirbančiųjų žinios, įgūdžiai bei pastangos, kurias jie panaudoja dirbdami organizacijoje. Dirbantieji – organizacijoje dirbantys asmenys, kuriems už darbą mokamas atlyginimas, bei savanoriai. Tikslas. Kryptingai panaudoti ir ugdyti organizacijos darbuotojų potencialą tam, kad siekdama užsibrėžtų tikslų organizacija užtikrintų efektyvų darbą.
Vadyba  Referatai   (33 psl., 104,61 kB)
Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.
Lietuvių kalba  Analizės   (12 psl., 25,48 kB)
Didžiausia kultūros takoskyra yra ne tautinė, religinė, kolektyvinė ar profesinė, o paremta lytimi. Galimas daiktas, kad italės pasaulėžiūra yra panašesnė į vokietės, negu į italo. Lytis ir giminė. Biologiniai lyčių skirtumai yra interpretuojami visuomeniškai. Lytis yra nulemta biologiškai. Lytis nusako biologinį skirtumą tarp vyro ir moters, o giminė psichologinius ir visuomeninius vyriškumo ir moteriškumo bruožus. Genetika lemia lytį, o vyriškumą ir moteriškumą formuoja visuomenė.
Socialinis darbas  Pateiktys   (48 psl., 1,77 MB)
Darbuotojų paieška – procesas, kurio metu randami į laisvas darbo vietas tinkami kandidatai. Darbuotojų paieškos procesas įmonėse turėtų būti planuojamas. Planavimas leidžia iš anksto numatyti poreikius, reikalingus paieškos būdus, išaiškinti ir tinkamai suformuluoti reikalavimus būsimiems kandidatams. Išankstinis pranašumas paprastai leidžia sumažinti išlaidas darbuotojo paieškai.
Vadyba  Referatai   (28 psl., 45,09 kB)
Šviesų valdiklis
2010-04-27
Kursinio projekto “šviesų valdiklis” aiškinamajame rašte nagrinėjami programuojamo elektronikos įtaiso projektavimo ir gamybos klausimai. Analitinėje dalyje apžvelgta eilė panašios paskirties elektros principinių schemų, paaiškinama tokių įtaisų sandara ir veikimas. Schemotechninėje dalyje suprojektuota valdiklio sandaros schema, aprašytas jos veikimas. Toliau paaiškintas įtaiso elektros principinės schemos projektavimas, pateikti galios stiprintuvo skaičiavimai.
Elektronika  Kursiniai darbai   (20 psl., 2,05 MB)
Šiuolaikinėje gamyboje darbo sąlygos būna labai įvairios ir sudėtingos. Nepaisant darbų saugos bei technologijos reikalavimų, užtikrinančių darbuotojų saugą ir sveikatą, darbo aplinka neretai būna ne tik nepalanki dirbančiųjų sveikatai, bet kenksminga ir net pavojinga. Pavyzdžiui, darbo vietose išsiskiria daug šilumos, drėgmės, dulkių, kenksmingų ir nuodingų medžiagų, susidaro intensyviai cirkuliuojantys oro srautai, didelį triukšmą sukelia įvairūs mechanizmai, mašinos, staklės, presai, dirbančiuosius gali veikti rentgeno, radioaktyvūs spinduliai, elektromagnetinis, elektrostatinis laukas. Patalpose kartais gali susidaryti sąlygos, keliančios gaisro arba sprogimo pavojų.
Administravimas  Referatai   (28 psl., 116,1 kB)
Auklėjimas darbu
2010-04-23
Šeima-svarbiausia socialinė institucija, kurioje jaunoji karta gauna pirmuosius dorovinius ir darbo įgudžius bei įpročius. Pastaruoju metu ypač sustiprėjo dėmesys vaikų darbiniam auklėjimui, nes jis yra vienas iš svarbiausių harmoningos asmenybės ugdymo veiksnių. Negalima tinkamai parengti jaunosios kartos gyvenimui ir darbinei veiklai, neišugdžius darbštumo, neišmokius jos darbo. “Bendrųjų programų” skyriuje “Darbai ir buities kultūra” taip apibūdinama svarbiausia darbų ir buities kultūros mokymo “misija”: “…ugdyti mąstantį, nebijantį problemų žmogų, atsakingą už savo tautos, jos kultūros raidą ir integravimąsi į pasaulinę kultūrą; žmogų, gebantį racionaliai, remiantis tautos kultūros tradicijomis bei šiuolaikine Europos patirtimi, organizuoti ir prižiūrėti buitį, susivokti ekonomikoje ir gamyboje, darbo organizavimo principuose, pajėgų savo intelektu ir rankomis kurti ir keisti aplinką, gebantį spręsti gyvenimo, buities problemas, orientuotis renkantis profesiją”.
Pedagogika  Referatai   (7 psl., 9,23 kB)
Lietuvių kalbos įskaita. Tema 'Kultūra', potemė 'Patriotizmas - taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai. Argumentuokite'
Etika  Kalbėjimo temos   (2 psl., 10,69 kB)
Elgesio sutrikimas tai neadekvatus, socialiai nepriimtinas elgesys. Tačiau dažnai mes net nesusimastom, kad žmogus besielgiantis ne taip kaip visi, turi rimtų problemų, todėl dažnai pradedame jį peikti ir kaltinti, vietoj būtinos pagalbos suteikimo. Ši problema iškyla dažniausiai dėl nežinojimo ar nesuvokimo, kad elgesio sutrikimai yra viena iš negalės formų ir kad žmogus turintis šią negalią reikalauja tokio paties rūpesčio ir pagalbos kaip ir visi neįgalieji.
Socialinis darbas  Referatai   (11 psl., 21,21 kB)
Patriotizmo potemė su įžanga, dėstymu ir pabaiga. Patriotizmas šaliai kai stengiamasi išlaikyti lietuviškas tradicijas švenčių metu – tokių kaip Kalėdos, Velykos, Joninės, krikštynos, santuokos, taipogi išsaugoti papročius. Patriotizmas ugdomas per švietimo sistema, žiniasklaidą,ir religines institucijas, valstybinių ir tautinių švenciu metu, patriotinės organizacijas - Skautai, Ateitininkai, Šauliai, karių savanorių susivienijimai ir kt., kurios vadovaujasi šukiu - „Dievui ir Tevynei“ ar pan. Patriotizmu persmelkti valstybiniai himnai.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 5,7 kB)
Sigitas Geda, poetas, scenaristas, literatūros kritikas, eseistas ir vertėjas, gimė 1943m. Pateruose (Lazgijų r.). nors jo kūrybinės veiklos laukas labai platus, poezija laikytina svarbiausia jo kūrybos dalimi. Sigitas Geda – valstybinės, Nacionalinės, Baltijos asamblėjos premijų laureatas. Pagal Vilniaus universitete įgytą mokslą S. Geda yra filosofas, lituanistas. Dirbo ir dirba laikraščiuose, žurnaluose. Tai duonos darbas. Tikrasis poeto darbas yra kūryba. S. Geda yra išleidęs daugiau kaip dešimt lyrikos knygų, parašęs eilėraščių ir pjesių vaikams, libretų, scenarijų, sukūręs gražios eseistikos, paskelbęs įdomių recenzijų, ir...piktų pokalbių. Daug ką išvertęs – pats pasirinkdamas. 2008-12-12 pasitraukė iš gyvenimo.
Lietuvių kalba  Referatai   (6 psl., 12,03 kB)
1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caro dekretu buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Lietuva - vienintelis Europos kraštas, kur už knygą gimtąja kalba buvo tremiama į Sibirą, - tik XX a. pradžioje įžengė į viešo visuomeninio gyvenimo ir viešos kultūrinės veiklos kelią. Nesant kitų demokratijos institucijų, legali spauda tapo svarbiausia krašto interesų tribūna, lemtingu besiformuojančios pilietinės visuomenės savęs pažinimo ir susitelkimo veiksniu. Idealoginė cenzūra neleido visiškai atsiskleisti menininkams. Tuo metų kultūrą ir švietima griežtai kontroliavo valstybės saugumo organai. Atbudusios tautos dvasinės jėgos, ilgai slopintos, veržėsi į viešumą, kad tartų savo žodį visose srityse. Pirmasis atgautos lietuviškos spaudos dešimtmetis paženklintas staigiu kūrybinės energijos proveržiu ir stambių individualybių debiutais, kurie bus lemtingi visai šio šimtmečio lietuvių kultūros raidai.
Literatūra  Referatai   (37 psl., 100,25 kB)
Socialinės problemos lydi žmogų nuo pat pasaulio pradžios, tik pačių problemų pobūdis keičiasi: įgauna skirtingas formas ir įvairiais būdais veikia žmogaus egzistenciją. Patys ryškiausi sunkumai, kokie gali užklupti žmogų yra skurdas, vargas, nelaimės, sunkios ligos – sunaikinantys žmogų įvairiuose jo egzistencijos tarpsniuose. Dabar, gyvendami visuotinės globalizacijos laikais vis dažniau susiduriame su naujomis ar iki šiol nežinomomis socialinėmis problemomis: narkomanija, savižudybėmis, alkoholizmo didėjimu, AIDS, tuberkuliozės ir kitų socialinių ligų plitimu, socialinės rizikos šeimų skaičiaus ir vaikų, augančių rizikos šeimose nepriežiūros didėjimu. Daugelį aukščiau minėtų problemų padeda spręsti pedagogai, gydytojai, bet dažniausiai su šiomis problemomis susiduria socialiniai darbuotojai.
Socialinis darbas  Referatai   (14 psl., 26,1 kB)
Patriotizmas (iš lot. patria 'tėvynė') – reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais - aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra. Patriotizmu nelaikomas toks savo šalies aukštinimas, kai žeminamos kitos tautos ar jų tėvynės, - tuomet tai laikytina šovinizmu. Patriotizmo apraiškos išryškėja kylant tautiniams, teritoriniams konfliktams, ginant savo kraštą ir valstybę. Tokiose situacijose puolančio priešo sutapatinimas su visa jo tauta virsta nacionalizmu.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 9,7 kB)
Patriotizmas -tai taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai. Argumentuokite. Patriotizmas – reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais - aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra. Patriotizmu nelaikomas toks savo šalies aukštinimas, kai žeminamos kitos tautos ar jų tėvynės, - tuomet tai laikytina šovinizmu. Patriotizmo apraiškos išryškėja kylant tautiniams, teritoriniams konfliktams, ginant savo kraštą ir valstybę. Tokiose situacijose puolančio priešo sutapatinimas su visa jo tauta virsta nacionalizmu.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 13,41 kB)
Konditerija – tai dalykas, kuris neretai kiekvienam asocijuojasi su saldumu, gardumu, skanumu. Tačiau ne kiekvienas supranta šių gaminių paruošimo technologijas, tad tik išmanantis tai žmogus gali pasakyti, jog tai yra darbas, paremtas intensyviu darbu bei technologiniu apdorojimu. Visa tai mes ir bandėme pateikti savo darbe, kuriame didžiausias dėmesys yra konditerijos gaminių įrenginiams.
Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (21 psl., 1,4 MB)
A. Škėmos romano "Balta drobulė" ištraukos interpretacija. Ištrauka prasideda nuo keltuvo aprašymo. Darbas įvertintas 7.
Literatūra  Interpretacijos   (2 psl., 4,98 kB)
Paauglių agresija
2010-03-25
Pasikeitus šalies ekonominei bei socialinei situacijai, dar labiau didėjant bedarbystei, didelė dalis tėvų nesugeba tinkamai atlikti savo pareigų. Šios problemos nėra naujos. Statistiniai duomenys liūdija, kad Lietuvoje egresyvūs vaikai tampa opia šiandienos problema. Šio diplominio darbo tema aktuali tuo, kad, atlikdama pagrindinę praktiką Didžiasalio laikinos vaikų globos centre (DLVGC), darbo autorė pastebėjo, jog darbas su egresyviais vaikais yra aktuali problema.
Socialinis darbas  Diplominiai darbai   (39 psl., 99,66 kB)
Šiandieninėje visuomenėje nebegali gyventi šia diena, svarbu numatyti įvykius į priekį, kad galėtum išvengti problemų. Dėl to ekonominiams ir socialiniams procesams tirti yra atrasta begalės įvairiausių būdų, tačiau labai svarbu pasirinkti tinkamiausią, kuris tiktų turimų duomenų pobūdžiui.
Vadyba  Kursiniai darbai   (29 psl., 319,76 kB)
Šiuo projektu mes norime atlikti lino gaminių eksporto iš Lietuvos į Švediją studiją. Lietuvoje esanti kompanija pirks iš vietinių gamintojų lino gaminius: drabužius, staltieses, užuolaidas, patalynės komplektus, servetėles, įvairias stiliaus dekoracijas, audinius bei įvairią šalies tautinę atributiką. Ši produkcija bus vežama jūrų keliu iš Klaipėdos į Švediją, Stokholmą, kur išsinuomosime prekybines patalpas savo lininiams gaminiams realizuoti. Manome, kad prekės kelionė paprastai truks keletą dienų, tačiau iki pirmosios kelionės reikės atlikti Stokholmo miesto rinkos analizę, nustatyti, kur turėtų būti mūsų parduotuvė, kokie yra potencialūs pirkėjai, kokius kiekius ten galima parduoti ir pan. Įmonės projekto įgyvendinimui reikalingi ištekliai būtų produkcija (lininiai gaminiai), finansinės lėšos, žmogiškasis kapitalas (visi darbuotojai, jų fizinis bei protinis darbas), verslo ištekliai, nekilnojamas turtas bei informacija. Projekto pradžioje turėtų būti įtraukti įvairūs specialistai, konsultuojantys įmonės vadovus apie verslo galimybes bei perspektyvas Švedijoje.
Ekonomika  Projektai   (50 psl., 89,16 kB)
ocialinio pedagogo veiklos tikslas – padėti vaikams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo įstaigoje, racionaliau išnaudoti visas teikiamas galimybes lavintis, mokytis ir augti savarankiškais asmenimis. Socialinio pedagogo darbo savaitės trukmė – 5 darbo dienos, iš viso 36 valandos per savaitę.
Socialinis darbas  Namų darbai   (6 psl., 10,62 kB)
Tyrimo objektas - Lietuvos ekonomika, jos makroekonominių rodiklių, darbo rinkos rodiklių, migracijos duomenys, bei valstybės dalyvavimas visoje ekonominėje veikloje.
Rinkodara  Analizės   (14 psl., 474,24 kB)
Darbas komandose
2010-03-21
Jau nuo senų laikų žmonės burdavosi į grupes, kad pasiektų tai, ko negalėjo pasiekti pavieniui. Tą daryti vertė aplinkybės ir elementarus siekis išgyventi. Poreikis priklausyti tam tikrai grupei neišnyko iki šių dienų. Žmonės priklauso šeimai, draugų ratui, darbo kolektyvui ir t.t.
Darbo ir civilinė sauga  Analizės   (18 psl., 309,28 kB)
Specialiojo pedagogo praktikos ataskaita.
Pedagogika  Ataskaitos   (41 psl., 62 kB)
Temos aktualumas. Tapimas savarankišku ir suaugusiu – individualus, objektyvių ir subjektyvių prielaidų sąlygotas procesas, kuris vieniems paaugliams gali būti lengvas ir greitas, o kitiems- sunkus, ilgas ir ypatingai daug pastangų reikalaujantis vyksmas. Našlaičiams ir tėvų globos netekusiems vaikams, kurie augantiems vaikų globos namuose, tapimas savarankišku ir suaugusiu yra dar sudėtingesnis procesas. Gyvenant globos namuose, paauglystės laikotarpiui būdingos fiziologinio, psichologinio, pedagoginio, socialinio pobūdžio problemos, ypač jos išryškėja, kai sukakus pilnametystei paaugliams reikia juos palikti (Samašonok, Gudonis, (2006, 2007), Samašonok, Žukauskienė, (2004), B.Kairienė (2002), A.Juodaitytės (2002); V.Vaitekonienės (2001), R.Žukauskienė, O.Leiputė ir O.Malinauskienė (2001)).
Socialinis darbas  Diplominiai darbai   (72 psl., 129,78 kB)
Šio verslo plano tikslas – naujo, neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinio asmens, individualios įmonės „Siuvėjas“, įsteigimas. Didelę darbo patirtį turinti įmonės steigėja steigs įmonę, kuri vartotojams siūlys drabužių siuvimo ir taisymo paslaugas. Potencialūs įmonės klientai pagrinde moterys iki 45 m. amžiaus, kuri karts nuo karto perka patinkančio modelio, bet ne visai tinkamo dydžio rūbus. Taip pat pas siuvėjas lankosi ypatingą tvarkingumą mėgstančios moterys, kurioms nepatinka nešioti per ilgas rūbus, dažniausiai džinsus, taip pat asmenys, kurių kūno sudėjimas yra specifinis. Tie klientai, kurie visgi nueina pas profesionalų siuvimo amato meistrą nori, kad gaunat siuvimo paslaugas būtų subalansuotas kainos ir kokybės santykis.
Finansai  Analizės   (26 psl., 1,65 MB)
Problemos aktualumas. Bet koks konfliktas grupėje, nesvarbu, kiek grupės narių tiesiogiai jis paliečia, neigiamai atsiliepia visam grupės darbui. Objektyvias konflikto priežastis (pvz., laiko spaudimo) galima spręsti geriau organizuojant grupės darbą, o konfliktus, sąlygotus grupės narių tarpusavio santykių, spręsti labai sunku, nes būtina išsiaiškinti vieną ar kitą grupės narių elgseną sąlygojančias bendradarbių nuostatas ir interesus. Išsiaiškinus nuostatų ir interesų grupėje nesutapimą, būtina numatyti šių skirtumų pašalinimo galimybę.
Vadyba  Kursiniai darbai   (25 psl., 41,98 kB)
Analizės
2010-03-09
Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė „Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. J.Aputis „Horizonte bėga šernai”. J.Baltrušaitis „Būties psalmė”. Žmogus novelėje „Polaidis”. A.Škėma „Žilvinėėli”. Lietuvių partizanų dainos. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane „Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K.Binkis „Atžalynas”. J.Grušas „Herkus Mantas”. J.Aputis „Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme „Marti”. V.Krėvė „Skerdžius”. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K.Donelaičio „Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko „Anykščių šilelyje”. Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!. Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A.Vienuolis „Paskenduolė”. V.Krėvė „Skirgaila”. B.Sruoga „Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly”. I.Simonaitytės romano „Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B.Radzevičius „Priešaušrio vieškeliai”. R.Granausko „Gyvenimas po klevu”. J.Grušas „Meilė, džiazas ir velnias”. Maironis „Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M.Martinaitis „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. M.Martinaitis „Ašara”. S.Geda.Iš ciklo „6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V.Šekspyras. Sonetas (12). S.Geda „Strazdas“. Dalies „Šungalviai” analizė. S.Geda „Strazdas”. Dalies „Tardymas” analizė. A.Mačėnas „Pavasario vėjas”. Meilės tema žemininkų kūryboje. M.Martinaitis „Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S.Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. „Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius „Žilasis brolis”. Interpretacij.
Lietuvių kalba  Analizės   (33 psl., 87,16 kB)
Darbo tikslas yra atskleisti susikaupusias ūkines problemas, valstybės dalyvavimo ekonomikoje trūkumus, patikslinti vyriausybės vykdomas ekonominės politikos kryptis, formas ir priemones. Žinotina, kad racionaliam ekonomikos funkcionavimui didelę reikšmę turi šalies makroekonominių statistinių rodiklių apskaita ir jų įvertinimas.
Administravimas  Namų darbai   (14 psl., 474,24 kB)
Lietuvoje daugėja pagyvenusių ir senų žmonių. Dažnai tai vadinama visuomenės senėjimo procesu. Visuomenės senėjimo procesas sukelia daug ekonominių, socialinių, psichologinių problemų. Pagyvenusių, senyvo amžiaus žmonių socialinė grupė dažniausiai sutapatinama su senatvės pensijos amžiaus žmonių grupe.
Komunikacijos  Referatai   (7 psl., 22,95 kB)
VO2max – tai maksimalus deguonies suvartojimas (MDS) arba didžiausias deguonies suvartojimas (aerobinis pajėgumas). Aerobinis pajėgumas yra didžiausias pajėgumas ir naudojimas deguonies, kuris atspindi asmens fizinę būklę. Pavadinimas kilęs iš tūrio - V, deguonies - O 2, Max - maksimalus.
Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (16 psl., 214,33 kB)
Šiandieną kaip niekad daug yra teikia paslaugų, parduodama prekių. Todėl įmonėm vis sunkiau pasiūlyti vartotojams to, kokie trokštų, bet ir patys vartotojo norai nuolat kinta. Šie keblumai trukdo, jog įmonė sugebėtų ilgą laiką gauti pelną nesugalvojus naujų verslo idėjų, ar pakeičiant kažką specifinio iš jau teikiamų paslaugų, ar parduodamų prekių. Mes siūlome UAB „Gamtos namai“, kuri užsiima maisto produktų vertinimu ir informacijos sklaida Lietuvos gyventojams ir maisto produktų gaminančiom įmonėm. Tai konkurentų neturėsianti įmonė, busianti informacinio – organizacinio arba kitaip dispečerinio – operatyvinio tipo įmonė.
Aplinka  Referatai   (29 psl., 109,33 kB)
Fizikos formulės
2010-02-23
Fizikos formulių rinkinys: Mechanika, termodinamika, elektromagnetizmas.
Fizika  Pagalbinė medžiaga   (11 psl., 115,74 kB)
Arklių veislės
2010-02-18
Arklių protėviai buvo maži - beveik tokio dydžio kaip lapė. Keista ar ne? Tik vėliau jie išsivystė iki dabartinio arklio dydžio ir formų. Arklio gimtinė laikoma Šiaurės Amerika. Archeologiniai duomenys liudija, kad arkliena buvo plačiai vartojama maistui. Beje arklieną žmogaus organizmas pasisavina daug lengviau nei kitų gyvulių mėsą. Šiandieniniai arkliai yra kilę iš kelių rūšių laukinių arklių: Prževalskio laukinio arklio ir Europos laukinio arklio Tarpano.
Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (55 psl., 821,22 kB)
Mokomąją – informatikos praktiką atlikau UAB “RCH Retail” - parduotuvėje „Sarma“, kuri savo veiklą pradėjo 1991 m. didmenine ir mažmenine prekyba kosmetika. Nuo 1996 m. UAB „RCH Retail“ šalyje sparčiai plečia mažmeninės prekybos kosmetika ir parfumerija tinklą. Pagrindinė įmonės veikla – moteriškos ir vyriškos kosmetikos bei parfumerijos prekyba. Parduotuvės „Sarma“, kurioje atlikau praktiką, darbuotojų skaičius – 7 žmonės.
Kita  Referatai   (15 psl., 58,94 kB)
Mokymosi visą gyvenimą jau dešimtmetį yra tapęs pagrindinu švietimo politikos sprendimu, o pastaruoju metu - ir visuomenės gyvenime paplitusiu reiškiniu. Mokytis būnant įvaairaus amžiaus tampa ne tik madinga, patrauklu, bet ir būtina, kad kuo sekmingiau būtum užsiėmęs bei funkcionuotum visuomenėje ir aplinkoje.
Pedagogika  Referatai   (14 psl., 32 kB)
Stounhendžas
2010-02-05
Stounhendžo statymo laikas apie 2950-1600m.pr.Kr. Tiek turistus, tiek mokslininkus nesiliauja viliojęs paslaptingomis legendomis apipintas Stounhendžas - vienas mįslingiausių Europos priešistorinių architektūros paminklų. Šis žilą senovę regėjęs iš didžiulių akmenų sukurtas paminklas dar ir šiandien kelia daugybę įvairių spėlionių. Šis didžiulių akmenų ratas stūkso maždaug už 120 km nuo Londono Solsberio lygumoje (pietinėje Vilštyro grafistėje).
Istorija  Referatai   (10 psl., 21,79 kB)
Žiniasklaida daro didelį poveikį ne tik skaitytojų ar klausytojų mąstymui, bet ir jų kalbai. Dėl šios priežasties žiniasklaidai tenka nemaža dalis atsakomybės už mūsų kalbos taisyklingumą. Šiame darbe bus nagrinėjama vieno populiaraus spaudos leidinio, kurio skaitytojai – jaunimas, leksika ir aiškinama, kokią naudą ar žalą ji daro savo skaitytojams. Tirti pasirinkta žurnalo „Panelė“ leksika. „Panelė“, kaip teigiama UAB „Ekspress leidyba“ leidžiamo žurnalo interneto tinklalapyje, yra mėnesinių žurnalų rinkos lyderis, kurio populiarumą lemia išskirtinis turinys ir savitas rašymo stilius. Žurnalas skirtas merginoms ir moterims nuo 15 iki 35 metų ir turi didžiausią skaitytojų auditoriją.
Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (32 psl., 70,34 kB)
Vidaus degimo variklio darbo režimą charakterizuoja jo apkrova ir alkūninio veleno sukimosi dažnis. Kiekvieno variklio abi darbo režimo charakteristikos gali kisti tam tikrose ribose. Kiekvieną sukimosi dažnį atitinka maksimali apkrova, kurią variklis gali nugalėti. Jos dydis priklauso nuo įsiurbimo proceso parametrų, pripildymo koeficiento, naudojamų degalų, darbo proceso kokybės ir mechaninių nuostolių. Mažiausia apkrova lygi nuliui. Tada reikalingas degalų tiekimas priklauso nuo mechaninių nuostolių.
Kita  Referatai   (11 psl., 86,14 kB)
Stresas darbe
2010-02-01
Tikriausiai ne vienam buvo taip, kad gyvenimas papilkėjo, viskas tapo nemiela. Ar pastebėjote, kad elgiatės ne taip, kaip norėtumėte, pasakote tai, ko visai nenorite pasakyti...? Tokios kitų ir savęs ignoravimo bei pykčio būsenos žalingos savijautai, darbingumui ir net sveikatai.
Psichologija  Kursiniai darbai   (10 psl., 17,15 kB)
Šiame darbe pateikiama trumpa ir vidutinės trukmės makroekonomikos modelis Lietuvos ekonomikos LITMOD. Lietuva yra maža atvira ekonomika ir yra viena iš šalių, kurios prisijungė prie ES 2004 m. gegužės 1 dieną. Laikotarpį, analizuojama ir naudojama modelio kalibravimas pirmojo 1995 m. ketvirčio iki 2002 m. antrąjį ketvirtį, t.y. laikotarpį prieš pat įstojimo į ES, ir laikotarpis, būdingas perėjimo forma planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, kad yra, ekonominį liberalizavimą, keičiant dėmesys iš Rytų į Vakarų Europos ekonomiką ir didelių struktūrinių pokyčių.
Ekonomika  Namų darbai   (18 psl., 266,92 kB)
Alkoholizmas
2010-01-31
Alkoholizmo problema sena kaip pasaulis – visais laikais buvo vartojamos svaiginamosios, psichoaktyvios medžiagos. Alkoholis – tai narkotikas, griaunantis žmogaus sveikatą. Jokia liga pasaulyje nesuluošina tiek daug žmonių, kaip alkoholizmas. Milijonai žmonių dėl alkoholio vartojimo tapo ligoniais, dar didesniam skaičiui gresia pavojusVisai gali būti, kad Lietuvoje alkoholiką turi kiekviena šeima. Jei ne artimiausią, tai tolimesnį giminaitį. Tėvas, motina, sesuo, brolis, sūnus...
Socialinis darbas  Tyrimai   (27 psl., 65,97 kB)
Europos Sąjunga - tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.9 mln. kv. kilometrų, vienijanti 27 valstybes ir per 491 milijonus gyventojų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerumo užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (24 psl., 101,06 kB)
Tarp daugelio ekonominių problemų reikšmingą vietą užima nedarbas. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė gauna didžiausias pajamas bei paslaugas, kai visi, kurie gali ir nori, dirba.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (12 psl., 9,59 kB)
Lyderystė
2010-01-20
Šiandieninėje rinkoje modernios, nuolat tobulėjančios, besimokančios organizacijos privalo kurti ir išlaikyti konkurencinį pranašumą. Jį stipriai įtakoja įmonės nustatyta misija ir vizija, kurią kuria, įtakoja ir atstovauja įmonės vadovybė. Organizacijos vadovas privalo būti ne vien biurokratiškas vadovas bet ir lyderis. Lyderis, kurio pavyzdžiu sektų personalas, įmonės vardas garsėtų nuo jo požiūrio ir idėjų kūrybingumo.
Vadyba  Referatai   (18 psl., 58,21 kB)
Vadyba – ta specifinė darbinės veiklos rūšis, susiformavusi darbo pasidalijimo procese, pradėjus žmonėms burtis į bendro tikslo siekiančia grupes. Vadovavimo specifika reiškiasi tuo, kas išsiskiria žmogus ar asmenų grupė, lementi kitu žmonių veiksmus ir pastangas, realizuojant bendra tikslą, kad kuo efektyviau būtų panaudoti visi turimi ištekliai. Taigi vadovavimas – tai procesas, telkiantis žmones siekti ir realizuoti tam tikrus tikslus. Vadovavimas ypač svarbi ir sudėtinga vadybos funkcija.
Vadyba  Kursiniai darbai   (18 psl., 30,29 kB)
Viena iš socialinio darbo krypčių – tai darbas su neįgaliais žmonėmis. Negalia egzistuoja nuo pačių seniausių laikų visose tautose bei bendruomenėse (Varžinskienė, 2003). Tad žmonių, turinčių negalią, gerovė ir gyvenimo kokybė didžiąja dalimi priklauso nuo toje visuomenėje vyraujančio požiūrio į negalią, nes šie žmonės dažniausiai negali patys kovoti už savo gyvenimą ir gyvybę, yra priklausomi nuo aplinkinių pagalbos. Taigi socialinių darbuotojų, dirbančių su neįgaliaisiais svarbiausias uždavinys ir tikslas – sėkmingai integruoti juos į visuomenę.
Socialinis darbas  Kursiniai darbai   (20 psl., 29,7 kB)
Visa informacinė infrastruktūra buvo orientuota į industrinius procesus vykstančius visuomenėje, tačiau pakitus jų vystymosi krypčiai, sukurtoji informacinio aprūpinimo sistema atsidūrė aklavietėje. Ši sistema turėjo arba regeneruoti, arba išvis nustoti egzistavusi. Daugeliu atvejų susikūrė naujos informacinės tarnybos, o buvę informacijos centrai tapo verslo informacijos centrais, t.y. ėmė orientuotis į tą sritį, kurios specialistai gali ne tik tinkamai įvertinti informaciją, bet ir ją nupirkti. Šis pavyzdys rodo, kad šalyse, kuriose socialiniai, ekonominiai, istoriniai bei kiti procesai vyko labai skirtingai, informaciniai procesai vis dėl to vystėsi beveik adekvačiai. Skiriasi laikotarpiai, problemos bei jų sprendimo būdai, tačiau patys informacinės raidos principai, idėjos išlieka tapatūs. Plečiantis informacijos srautui, tapo būtina jį apdoroti ir padaryti priimtiną kiekvienam vartotojui. Jei su rašytinių informacijos laikmenų srautu, pasitelkdami įvairias technologijas, šiuo metu dar susidoroja tam paruošti specialistai - bibliotekininkai, tai naujo tipo informacijos laikmenų srautams apdoroti reikalingi kitokio pobūdžio specialistai. Šiems specialistams - informacijos menedžeriams - keliami paqkankamai aukšti reikalavimai. Pagrindinę vietą turi užimti ne techniniai, bet valdymo - organizaciniai įgūdžiai. Informacijos menedžeris yra tarsi tarpinė grandis tarp informacijos vartotojų ir programinės įrangos specialistų - programuotojų. Jis ne tik turi sugebėti išspręti tiek technines, tiek vartotojiškas problemas, bet ir visuomet stengtis jas aplenkti. Informacijos resursų valdymo menas - informacijos menedžmentas - įgalina jį išspręsti ir šį uždavinį. Informacijos menedžeris ne tik renka, saugo analizuoja, vartoja informaciją, organizuoja informacinius resursus, bet, - ir svarbiausia - priima sprendimus, pagrįstus informacija. Vienas iš svarbiausių informacijos menedžerio uždavinių yra ne tik naudotis jau esama informacija, bet ir kurti naują, užtikrinant jos panaudojimą. Tatai parodo, jog informacijos mendžmentas yra socialinio pobūdžio reiškinys. Jis yra orientuotas į visuomenę, jos poreikių tenkinimą. Informacijos laisvė yra viena iš būtiniausių demokratijos sąlygų, jos garantas, o tikslingai orientuota informacijos mendžerių veikla, kuriant Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą, yra vienas iš šiandienos uždavinių. Šis referatas yra skirtas apžvelgti informacijos mendžmentą, kaip būtiną Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimo sąlygą, bei detalizuoti pačią Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros sampratą. TRUMPA INFORMACIJOS MENEDŽMENTO RAIDOS ISTORIJA Prieš pradedant nagrinėti Pasaulinę Informacinę Infrast-ruktūrą bei jos raidos etapus, norėčiau pateikti glaustą informacijos menedžmento istoriją. Pati informacijos menedžmento sąvoka susiformavo mūsų amžiaus šeštąjame dešimtmetyje. Manoma, jog lūžis įvyko JAV didžiosios krizės metais. Tuo metu prasidėjo nauja era, kurios liudininkais mes šiuo metu ir esame. Pasibaigė industrinė era ir civilizuota visuomenė įžengė į naują raidos etapą - informacinę erą. 1957 metais JAV darbuotojų, dirbančių informacinėje sferoje, skaičius pralenkė dirbančiųjų įvairiose pramonės srityse darbuotojų skaičių. 8-ajame dešimtmetyje darbuotojai, kurių darbas tiesiogiai siejasi su informacija, jos kaupimu, apdorojimu bei panaudojimu, užėmė pusę visų darbo vietų. Šiuo metu išsivysčiusiose pasaulio šalyse šių darbuotojų skaičius sudaro daugiau negu pusę visų dirbančiųjų. Pavyzdžiui, JAV apie 60% dirbančiųjų yra informacinės sferos darbuotojai, 63% viso darbo laiko sunaudojama informacinei veiklai, o informacijos darbuotojų darbo apmokėjimui skiriama net 67% darbo užmokesčio fondų. Šių darbuotojų atlyginimai vidutiniškai 33% didesni negu kitų veiklos sričių darbuotojų. 1961 metais F.Machlup’as savo veikale “Žinių sukūrimas ir platinimas JAV” informaciją pirmą kartą apibūdino kaip prekę. Tačiau sunku būtų teigti, jog šeštojo dešimtmečio pabaigoje septintojo pradžioje egzistavo informacinės technologijos. Informacijos samprata dar tik buvo bepradedanti savo kelią į visuotinį pripažinimą. Vienintele plačiai paplitusia telekomunikacijų priemone buvo telefonas, tačiau ir jis stovėjo toli gražu ne ant kiekvieno stalo. Pasikalbėjimo įkainiai buvo gana dideli, todėl “tolimų distancijų” skambučiai buvo gana reti. Kompiuterių naudojimo sfera taip pat žengė pirmuosius žingsnius, pakeisdama anksčiau egzistavusią skičiavimo mašinų sferą. Ir net tose srityse, kur kompiuteriai būdavo naudojami, jų indėlis į rezultatų pasiekimą buvo gana menkas. McKinsey tyrimai, kuriuos jis atliko 7-ojo dešimtmečio pradžioje parodė, kad tik 9 iš 27 jo išnagrinėtų sistemų dirbo efektyviai, visos kitos paprasčiausiai neatsipirkdavo. Didžioji dalis darbo daugumoje ofisų buvo atliekama su minimalia technikos pagalba. Kopijavimo aparatai vos tik pradėti naudoti. Elektrinės spausdinimo mašinėlės jau egzistavo, tačiau pirmieji procesoriai buvo sukurti tik 1964 metais. Faksmilinis ryšys buvo naudojamas tik išimtiniais atvejais ir daugumoje ofisų tapo įpratas tik 8-ajame dešimtmetyje. Nežiūrint į visą tai, informacijos menedžerio technologinis aprūpinimas atrodė išties palankiai. Beveik visos šiuo metu egzistuojančios informacinės technologijos jau buvo išrastos. Kainos pradėjo kristi ir šis procesas tęsiasi iki šiol. [1]. Tačiau visi šie pasikeitimai negalėjo įvykti taip greitai, kad patenkintų visų vartotojų poreikius. Informacinio sektoriaus dalis nuo 1960 metų ėmė pastoviai augti. Porat’o tyrimai informacinės ekonomikos srityje parodė, kad informacinis sektorius išaugo nuo 17% 1950 iki 58% 19980 metais [2]. Per tą patį laikotarpį industrinio sektoriaus vaidmuo ekonomikoje sumažėjo 38% (nuo 65% iki 27%). Šie duomenys aiškiai parodo strategijos pokytį organizacijose. PASAULINĖS INFORMACINĖS INFRASTRUKTŪROS LINK Devynioliktojo amžiaus viduryje, atsiradus telegrafui, pradėjo kurtis ir Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra. Šiandien, praėjus beveik 150 metų, šis darbas dar nepasiekė galutinės savo stadijos. Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra - tai tinklas informacijos greitkelių, juosiančių visą pasaulį. Šie greitkeliai leis žmonijai dalintis informacija, ją kurti bei bendrauti kaip vienai globalaus kaimo visuomenei. Šis ryšys atneš realią ekonominę naudą, įtvirtins demokratiją, padės kur kas lengviau spręsti iškilusias problemas, pagerins sveikatos apsaugą ir, galiausiai, leis mums visiems pasijusti planetos dalimi. Šios infrastruktūros kūrimas turi remtis bendru pasaulio šalių vyriausybių ir piliečių darbu. Paprastai tariant, Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra bus sudaryta iš vietinių, nacionalinių bei regioninių tinklų, kuriuos sudarantys kompiuteriai veiks ne kaip atskiri vienetai, bet kaip viena visuma. Norint pasiekti tvirtą demokratiją, valstybė privalo leisti kiekvienam savo piliečiui pačiam priimti sprendimus dėl savo asmeninio gyvenimo ar pažiūrų. Tai yra įmanoma suteikiant kiekvienam individui reikiamą informaciją, leidžiant jam pačiam skelbti savo pažiūras ir išreikšti savo valią rinkimų keliu. Būtent tai ir privalo garantuoti sukurtoji Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra. Ji nebus jau funkcionuojančios demokratijos atitikmuo, o pati privalės stiprinti demokratiją, įtraukdama visus piliečius į bendrą sprendimų priėmimą. Tai bus naudinga ne tik vienos šalies piliečiams, bet ir leis skirtingoms tautoms įveikti kalbos, laiko bei atstumo barjerus. Kitaip tariant, kurdama Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą, žmonija po truputį vėl grįžta į Atėnų periodo demokratiją. Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra taip pat taps viena iš būtiniausių ekonominio gerbūvio sąlygų. Pažvelgus į JAV ekonominę bei informacinę raidą nuo 20 amžiaus vidurio iki šių dienų, galima teigti, kad informacinės infrastruktūros integracija į ekonomiką leido pramonei dirbti kur kas produktyviau, organizacijos įgijo didesnę kompetenciją ir tapo lengviau prisitaikančiomis besikeičiančios aplinkos sąlygomis. Tų pačių technologijų dėka išaugo ir paslaugų sektorius, padidėjo pasiūla, siūlomos paslaugų produkcijos lygis ir rūšys ėmė atitikti vartotojų poreikius. Gerai ekonomiškai išsivysčiusios pasaulio valstybėse 8 iš 10 naujai sukurtų darbo vietų tenka aktyviai dirbančiam informaciniam sektoriui. Tai gerai apmokami finansinių analistų, programuotojų bei kitų išsilavinusių specialistų darbai [5]. Plečiantis Pasaulinei Informacinei Infrastruktūrai, vis daugiau žmonių supranta, kad informacija yra vertybė tik tuomet, kai ja yra dalijamasi. Šiuo atveju galioja principas: “kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni”. Vienas iš žymiausių amerikos prezidentų Thomas Jefferson yra pasakęs: “Tas, kuris gauna iš manęs idėją, gauna ir naudą, tokią pat, kokią turiu aš, ir tuo pačiu manęs nenuskurdina”. Egzistuojant šiuolaikinėms informacinėms technologijoms toks pasikeitimas idėjomis tampa išties paprastas. Šiuo metu JAV jau pradėta kurti Nacionalinė Informacinė Infrastruktūra, kuri remiasi privačiu sektoriumi. Ji bus sudaryta iš kelių šimtų skirtingų kompiuterinių tinklų, jungs įvairiausias kompanijasir, naudodama skirtingas technologijas, visus sujungs į gigantišką tinklą, kuris paieks praktiškai kiekvieną amerikietį. Šis grandiozinis planas remiasi penkiais principais: • Pirma, privataus kapitalo pritraukimu; • Antra, konkurencijos skatinimu; • Trečia, lanksčios įstatyminės bazės, leidžiančios neatsilikti nuo greitų technologinių bei ekonominių pokyčių, sukūrimu; • Ketvirta, laisvo tinklo naudojimosi visiems informacijos vartotojams užtikrinimu; ir • Penkta, tinklo universalumo garantija. [5] Vienas iš svarbiausių veiksnių, kuriant Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą yra privataus kapitalo pritraukimas ir konkurencijos skatinimas. Prieš keletą metų kai kurios Lotynų Amerikos šalys ėmėsi privatizuoti valstybei priklausančias telekomunikacijų kompanijas, siekdamos konkurencijos būdu sumažinti kainas ir atnaujinti senas technologijas. Per labai trumpą laiką šių telekomunikacijų kompanijų pelnas išaugo 35%, buvo atnaujintos senosios technologijos, krito kainos, o pačios kompanijos labai greitai ėmė atitikti joms keliamus reikalavimus. Tačiau, norint pritraukti investuotojus į Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimą, reikia užtikrinti jų investicijų teisinę apsaugą. Siekiant, kad konkurencija būtų sėkminga, reikia sukurti ne tik privataus sektoriaus investicijas ginančią teisinių aktų bazę, bet ir atitinkančią vartotojų reikalavimus juridinė sistemą. Čia galima būtų pasiremti jau esama kai kurių šalių patirtimi. Pavyzdžiui, JAV jau kuris laikas veikia nepriklausoma agentūra, vadinama Federaline Komunikacijų Komisija. Ši komisija, atsižvelgdama į besikeičiančias sąlygas ir bendradarbiaudama su Nacionaline Telekomunikacijų ir Informacijos Valdyba bei Justicijos departamentu, rengia įstatymus, atitinkančius nūdienos pokyčius. Panaši komisija turėtų būti sukurta ir kuriant Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą, kad, atsižvelgdama į įvairius pokyčius, teisiškai reglamentuotų jos veiklą. Norint užtikrinti tinklo prieinamumą visiems informacijos vartotojams, reikia siekti, kad telekomunikacijų tinklų savininkai garantuotų prieinamas kainas. Šis principas užtikrintų kiekvienam Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros vartotojui naudojimąsi tūkstančiais skirtingų informacijos šaltinių bet kokioje šalyje bet kokia kalba. Šalys ir kompanijos jų viduje nebebus konkurentabilios, jei negalės užtikrinti darbo su duomenimis realaus laiko rėžimu. Ryšys su vartotoju privalo būti palaikomas nuolatos ir visame pasaulyje. Šis aspektas yra labai svarbus ruošiant aukštos kvalifikacijos darbuotojus, kurių pareikalaus ateities ekonomika. Siekiant garantuoti tinklo universalumą, yra privalu įtraukti į jį visas įmanomas paslaugas, kurių kainos būtų prieinamos įvairias pajamas gaunantiems žmonėms. Vienas iš svarbiausių veiksnių, užtikrinančių tinklo universalumą bei prieinamumą, yra vartotojų apmokymo procesas. Norint, Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros neištiktų Internet’o likimas ir ji netaptų “informacijos pelke”, reikia sukurti kiekvienam vartotojui suprantamas ir aiškias įvairių kontekstų instrukcijas, kurių pagalba jis galėtų išnaudoti visas tinklo teikiamas paslaugas bei galimybes. Kuriant Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą, neužtenka vien bendros šio plano naudingumo ir būtinumo sampratos. Šio plano įgyvendinimas pareikalaus ne vienerių metų darbo, tikslingo žmonių resursų panaudojimo bei milžiniškų investicijų į šią Informacinę Infrastruktūrą, tačiau jau šiandien galima teigti, kad pirmi žingsniai Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros link jau žengti. PASAULINĖS INFORMACINĖS INFRASTRUKTŪROS PERSPEKTYVOS Supergreita technologijų raida, organizacijų strateginė konkurencija bei valdžios instancijų priimami juridiniai aktai jau sukėlė “mažąjį sprogimą” informaciniame pasaulyje. Šiuo metu pagrindinis tikslas yra sukurti galingas sistemas, susidedančias iš naujausių kompiuterinių technologijų, komunikacinių priemonių bei žmonių resursų, kurios sugebėtų sukelti “didįjį sprogima” skaitmeninių informacinių technologijų panaudojime. Tačiau įgyvendinti šį uždavinį nebus lengva. Šiuo metu dar net du trečdaliai šeimų, gyvenenčių visame pasaulyje, neturi netgi telefono ryšio, nekalbant jau apie kitas komunikacines priemones. Viena antroji pasaulio gyventojų, t.y. ~3 mlrd. Žmonių vis dar laukia savo pirmojo telefoninio pokalbio [6]. Taigi Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimas nėra darbas, kurį įmanoma atlikti pavieniui. Skirtingose pasaulio dalyse šio plano įgyvendinimo problemos skiriasi, o ir pats Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros įgyvendinimo planasatrodo skirtingai. Nemažai atsilikusių pasaulio šalių dar net nesvarsto galimybės įsilieti į šį konglomeratą, - tai paprasčiausiai per brangu. Būtent dėl šių preižasčių reikėtų žvelgti labiau realistiškai į Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimą. Šiuo metu minėtasis projektas galėtų garantuoti tik vieną - tvirtą ekonominę, industrinę, informacinę bei finansinę sąjungą tarp didžiųjų gerai ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Tuo tarpu trečiojo pasaulio šalys nebus visiškai izoliuotos nuo šio globalaus projekto. Joms bus teikiamos įvairios lengvatos bei technologinė parama, ir jos po kurio laiko įsijungs į šį globalinį tinklą. Visgi nederėtų teigti, kad visos šalys kurdamos Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą startuos vienu metu. Jei šiuo metu JAV pradėtoji kurti Nacionalinė Informacinė Infrastruktūra jau žengė pirmuosius žingsnius tiek juridine, tiek ir technologine prasme, nuo jos neatsilieka ir Japonija, kuri dar 1956 metais įkūrė JICST centrą, koordinuojantį informacinės infrastruktūros kūrimo raidą šalyje, tai ekonomiškai silpnos valstybės tuo pasigirti, toli gražu, negali. Sukurti pasauliniu standartus atitinkančius strateginius šalies informacinės infrastruktūros vystymo planus trukdo kompetencijos stoka. Nors šis reiškinys, be abejo, laikinas, tačiau jis tampa dar vienu vingiu kelyje į Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą. Menkas finansavimas, kompetetingų kadrų stoka, valstybės monopolija telekomunikacinių paslaugų srityje gerokai apsunkina šių šalių dialogą su toli į priekį pažengusiomis valstybėmis. Tačiau jau šiuo metu galima teigti, kad visuomenės informatizavimo procesas tegali vykti tik greičiau arba lėčiau, tai įtakoja aplinkos sąlygos, bet jo neįmanoma visiškai sustabdyti. IŠVADOS Šio šimtmečio viduryje prasidėjusi informacinė revoliucija kardinaliai pakeitė visuomenės gyvenimą. Postindustrinė epocha pirmą sykį žmonijos istorijoje įvardino informaciją kaip didžiausią vertybę, pagrindinį gamybos produktą bei pagrindinę prekę. Per šimtus metų nusistovėję visuomenėje procesai pradėjo radikaliai keistis - jie tapo orientuoti į informaciją, jos gamybą bei tikslingą panaudojimą. Ytin greita informacinių technologijų raida leido žmonijai ne tik bendrauti, siųsti informaciją bei ją gauti šviesos greičiu, bet ir pasijusti viso pasaulio dalimi, viena globalaus kaimo bendruomene. Išnyko tokie informaciniai barjerai kaip laikas, atstumas, iš dalie ir kalba. Visuomenėje lyderių pozicijas pradeda užimti asmenys, kurie valdo ir kuria informaciją. Visi šie vykstantys procesai paskatino žmoniją siekti kokio nors konkretaus užsibrėžto tikslo viso pasaulio mastu. Šiuo tikslu tapo Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimas. Šio projekto įgyvendinimas dar sykį įrodo žmonių norą bendradarbiauti bei komunikuoti nepaisant rasinių bei kitokių skirtumų. Dabartinis informacinių technologijų išsivystymo lygis jau leidžia išspręsti techninę Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimo pusę, tačiau vien to nepakanka. Ši Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra nėra vien tik tai į tinklą sujungti kompiuteriai, bet visų pirma - teisinis, ekonominis, finansinis bei kitoks bendradarbiavimas informacijos pasikeitimo pagalba tarp šalių - Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros narių. Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimas - ne vienerių metų darbas, tačiau jau dabar aišku, kad būtent ji taps ateities visuomenės pamatu. Naujos - informacinės - visuomenės pamatu.
Informatika  Referatai   (13,34 kB)
Kai dauguma tinklo mazgų yra terminalai, centrinis greitaeigis didysis kompiuteris (mainframe), vadinamas valdančiuoju kompiuteriu (host computer). Kai tinklo mazgai yra asmeniniai kompiuteriai, centrinis kompiuteris paprastai esti mikrokompiuteris, turintis didelės talpos diskus, kurie naudojami mazgų informacijai saugoti. Tokio tipo centrinį kompiuterį galima vadinti bylų baze (file server). Esminis tokio tinklo privalumas yra tas, kad keli mazgai vienu metu gali naudotis centriniu kompiuteriu. Tačiau jeigu jo darbas dėl kurių nors priežasčių sutrinka, tai sutrinka ir viso tinklo darbas, nes tinklos mazgai tiesiogiai tarpusavyje sujungti. Iš kelių pavienių žvaigždinių tinklų sudarius vieną kelių lygių sistemą, gaunamas vadinamasis hierarchinis tinklas (hierarchical network). Tokiom tinklo aukštesniojo lygio mazgai yra žemesniojo lygio kompiuteriai. Magistralinis tinklas dauguma vietinių tinklų yra magistraliniai arba žiediniai. Visi magistralinio tinklo kompiuteriai sujungiami viena magistrale - susuktų laidų pora, koaksialiniu arba optiniu kabeliu. Magistralėje vienu metu gali būti tik vieno kompiuterio siunčiama informacija. Galimi du kompiuterio prijungimo prie magidtralės būdai: centralizuotas ir laisvas. Pirmuoju būdu, kuris yra tipiškas vietiniams tinklams, vienas tinklo kompiuteris išskiriamas kaip vedantysis (boss computer), kuris pagal nustatytą algoritmą sprendžia ir duoda nurodymus, kada ir kas gali jungtis prie magistralės. Antrojo, dar vadinamo “tuščio lango” jungimo būdo (CSMA/CD - Carrier Sense Multiple Access with Colosion Detection) esmė yra tokia: 1) kiekvianas kompiuteris per magistralę gali “girdėti” visus kitus tinklo kompiuterius. 2) jeigu magistralėje yra “tuščias langas”, t.y. niekas nesiunčia informacijos, galima pradėti siųsti savąją. Jeigu magistralė užimta, reikia laukti, kol “tuščias langas” atsiras. 3) vienu metu “tuščią langą” gali užfiksuoti keli kompiuteriai, todėl tuo pačiu metu magistralėje gali atsirasti duomenys, keliaujantys iš kelių šaltinių. 4) informacija siunčiama porcijomis, po kiekvienos jų “išklausant” magistralę: jeigu joje yra tik siunčiama informacija, galimasiųsti sekančią porciją, jeigu magistralėje informacijos yra daugiau, negu buvo išsiųsta, vadinasi, tuo pačiu metu dirbo ne vienas siuntėjas, ir anksčiau siųstą porciją reikės pakartoti užfiksavus kitą “tuščią langą”. Vienas iš plačiau naudojamų magistralinių tinklų yra Ethernet. Tai JAV kompanijų Dec, Intel ir Xerox idėjų, paiūlytų dar 1974 m., relizacija, kuriai labai artimas ISO DIS 8802.3 standartas, nustatantis mechanines ir elektrines fizinio informacijos perdavimo charakteristikas. Kad įvairių gamintojų sukurti įrenginiai galėtų dirbti drauge Ethernet tinkle, jiems nustatyti gana griežti reikalavimai ir apribojimai: 1) perdavimo greitis - 10 Mbps 2) kompiuteriai nuo magistralės gali būti ne toliau, kaip už 50 metrų. 3) magistralė gali būti sudaryta iš atskirų segmentų, kurių kiekvieno ilgis neviršija 2500 metrų. 4) tarp bet kurių tinklo kompiuterių gali būti ne daugiau 5 magistralės segmentų. 5) viename tinkle gali būti iki 1024 kompiuterių. 6) tinkle galima naudoti vieną iki 1000 metrų ilgio ryšio liniją su signalų stiprintuvais abiejuose galuose, jeigu bendras šios linijos ir prijungtos magistralės ilgis neviršija 2500 metrų. Žiedinis tinklas Tokio tinklo magistralėje kiekvienas kompiuteris yra įjungtas taip, kad galėtų ne tik siųsti ir priimti jam skirtą informaciją, bet ir retransliuoti toliau tą jos dalį, kuri adresuota ne jam. Tam, kad, dugedus kuriam nors kompiuteriui, žiedinis ryšys nenutrūktų, retranslaivimo stiprintuvai paprastai atskiriami nuo paties kompiuterio. Paprasčiausiu atveju žiediniame tinkle būtų galima dirbti “tuščio lango” būdu. Tačiau tik tol, kol kuris nors siuntėjas apsirikęs nurodys tinkle nesančio gavėjo adresą. Tuomet informacija keliaus ratu - kiekvienas kompiuteris ją vis perdavinės sekančiam. Šis atvejis rodo, kad tokiame tinkle reikalingas tam tikras centralizuotas valdymas - kažkas turi sekti ir pašalinti “niekieno” informaciją ir pranešti apie tai siuntėjui. Praktikoje naudojami keli žiedinio tinklo variantai. Populiariausieji jų - tai Kembridžo žiedas (Cambridge ring) ir žymėtasis žiedas (Token ring). Kembridžo žiedo esmė yra ta, kad tinkle keliauja tik vienas fiksuoto dydžio informacijos minipaketas, atliekantis voko vaidmenį. Kiekvienas žiedo kompiuteris, gavęs tokį voką, patikrina nurodytą gavėjo adresą. Jeigu informacija adresuota jam, ji perskaitoma. Jeigu tas kompiuteris turi siunčiamos informacijos, ji “įdedama” į voką ir “užrašomas” naujas gavėjo adresas, jeigu ne - žiedo kaimynui perduodamas tuščias vokas. Visais atvejais informaciją galima persiųsti tik turint tuščią voką. Voko judėjimą kontroliuoja specialus kompiuteris, vadinamas monitoriumi, kuris ir pašalina “niekieno” laiškus, informuodamas apie tai siuntėjus. Žymėtasis žiedas sukurtas apie 1986 metais IBM kompanijoje ir skirtas asmeniniams kompiuteriams. Tokiame žiede keliauja ne vokas, o žymė - leidimas perduoiti informaciją. Tik gavus šią žymę, informacija gali būti siunčiama gavėjui. Aišku, kad siunčiant “nesiklausom” magistralės, nes žiede yra tik viena žymė, o tai reiškia, kad tuo pačiu metu informaciją gali siųsti ttik vienas tinklo abonentas. Perdavus visus duomenis, žymė siunčiama žiedo kaimynui. Panašiai kaip Kembridžo žiede, vienas kompiuteris čia seka žymės judėjimą bei naikina nesančių adresatų informaciją. Kadangi žiediniuose tinkluose vienas kompiuteris turi atlikti centralizuoto valdymo funkcijas, tinklų darbo patikimumą lemia monitorių darbas. Globalinis tinklas Šį tinklą sudaro mažesnių (vietinių) tinklų visuma. Vietiniai tinklai (toliau jie vadinami globaliojo tinlko sistemomis) tarpusavyje gali skirtis technine bei programine įranga. Todėl labai svarbu užtikrinti vienodą informacijos supratimą visose tinklo sistemose. Du nutolę vartotojai gali bendrauti dviem būdais: persiųsti informaciją tiesiogiai sujungtomis fizinio ryšio grandinėmis arba perduodami ją atskiromis porcijomis per tarpines tinklo sistemas. Pagal tai globalieji tinklai skirstomi į komutuojamųjų grandinių tinklus (Circuit Switched Networks) ir komutuojamųjų paketų tinklus (Packet Switched Networks). Ryšio seansas komutuojamųjų grandinių tinkle yra tapatus telefoniniam dviejų abonentų pokalbiui. Linijos naudojimo intensyvumas ir ja perduodamos informacijos turinys priklauso tik nuo dialogo dalyvių. Aišku, kad abiejų galų siuntimo ir priėmimo įranga turi būti suderinta, o abonentai turi abiem suprantama kalba. Didžiausias tokio tinklo privalumas yra duomenų perdavimo operatyvumas, nes nėra informacijos keitimų. Trūkumai yra šie: gali bendrauti tik identiškų tinklo sistemų abonentai, ryšio linija gali būti neefektyviai naudojama. Ryšį komutuojamųjų paketų tinklu galima palyginti su abipusiu telegramų siuntinėjimu. Perduodant duomenis turi būti žinomas gavėjo adresas. Skirtingos tinklo sistemos gali naudoti skirtingas adresavimo formas ir duomenų vaizdavimo pavidalus. Tačiau kiekvienoje sistemoje tai turi būti suderinta, pakeičiant gaunamą informaciją į sistemoje priimtą išraišką. Šias funkcijas atlieka tarp skirtingų sistemų esančios sąsajos (gateway). Visa perduodama informacija yra skaidoma į atskirus blokus, vadinamus paketais (iš čia kilęs ir tinklo pavadinimas). Kiekviename jų yra gavėjo adresas ir suomenys. Visuose tinklo mazguose tikrinami paketų adresai, pagal kuriuos nustatoma, kuris paketas į kurį mazgą turi būti perduotas. Tokiu būdu paketai gali keliauti per sistemas tol, kol pasieks adresatą. Pagrindinis komutuojamųjų paketų tinklo privalumas yra tas, kad jame gali bendrauti visiškai skirtingų tinklo sistemų abonentai. Be to, tinklo įranga užtikrina efektyvų ryšio kanalo naudojimą, nes jis užimamas tik tuomet, kai perduodami duomenys. Natūralu, kad informacija tokiame tinkle bus perduodama lėčiau negu komutuojamųjų grandinių tinkle, nes, persiunčiant per skirtingas tinklo sistemas, ją reikia transformuoti. Komutuojamųjų paketų tinklai yra paplitę visame pasaulyje: JAV - tinklai Telenet, Tymnet; Europos Sąjungoje - tinklas Euronet; Skandinavijoje - tinklai Datapak, Telepak, Finnpak. 1992 metais. Šioje srityje lietuviai neatsiliko - 1992 metais buvo pradėtas kurti akademinių organizacijų tinklas Litnet, metų pabaigoje jungęs tris vietinius tinklus - Mokslų Akademijos, Kauno technologijos universiteto ir Vilniaus universiteto. Kaip taisyklė, tokie tinklai turi sąsajas su kitais globaliniais tinklais. Internet Absoliučiai didžiausias pasaulyje kompiuterinis tinklas yra Internet, kurio abonentais yra per 50 milijonų abonentų visame pasaulyje. Lietuvoje 10000 gyventojų tenka 5 kompiuteriai, prijungti prie Internet’o. Latvijoje šis skaičius yra 23, Estijoje - 55. Kalbant apie Internet’ą, dažniausiai turimi galvoje ne visi kompiuteriniai tinklai. Tačiau Internet’o apibrėžimas yra ne vienareikšmis. Pvz. Internet’ui paprastai nepriskiroiami komerciniai tinklai, t.y. ta dalis pasaulio kompiuterių tinklo, kurioje informacija ir kitos paslaugos perkamos ir pasrduodamos. Tai lyg ir biblioteka, kurioje skaitytojo mokestis priklauso nuo perskaitytų (arba pasineštų namo) knygų skaičiaus ir laiko, praleisto bibliotekoje. Tačiau komercinių tinklų vartotojai gali patekti į Internet’ą ir tapti jo vartotojais. Ir priešingai, Internet’o vartotojas, sumokėjęs uč komercinio tinklo paslaugas, gali iš Internet’o patekti į komercinį tinklą. Į Internet’ą įsijungęs kompiuterių tinklas arba tiesiog atskiro kompiuterio šeimininkas kuria savo bibliotekas ir kitas paslaugas, jas dalija savo ir apskritai viso Internet’o vartotojams. Savo ruožtu šio tinklo (ar pavienio kompiuterio) vartotojai nemokamainaudojasi kituose tinkluose sukaupta informacija. Tiesa, reikia mokėti už naudojimąsi telefono linijomis, taip pat - už kompiuterių tinklą aptarnaujančios organizacijos darbą. Tačiau pati informacija, kaip ir jos apdorojimo bei paieškos sistemos, yra nemokama. Internet’as - tai beveik visas pasaulio šalis apimantis reiškinys, turintis tik sąlyginį vadovavimą. Lietuvoje taip pat yra tarnybinės stotys - Internet’o paslaugų tiekėjai. Tai “Aiva sistema”, “Elneta”, “Omnitel”, “Nerisena”, “Penki kontinentai” ir kt.
Informatika  Konspektai   (9,45 kB)
Informatika
2010-01-18
Kas yra informatika? Informatika - tai mokslas apie informaciją, jos perdavimą, kaupimą, saugojimą, apdorojimą. Kas yra informacinės technologijos? Informacinės technologijos - tai informatikos taikymas, kompiuterio ir kitos kompiuterinės įrangos naudojimas įvairiose srityse. Kas yra kompiuteris? Kompiuteris - tai elektroninis įrenginys, kuris gali apdoroti duomenis ir valdyti kitus įrenginius bei procesus. Duomenų bazių valdymo programos? Duomenų bazių valdymo programa - programa palengvinančios darbą su dideliais susietų duomenų kiekiais.
Informatika  Paruoštukės   (6 psl., 18,78 kB)
Neoklasikinė sintezė. Po kelerių metų „Bendrosios teorijos" teiginiai pakeitė makroekonomiką. Ne visi ekonomistai atsivertė į naująjį tikėjimą, tik keli sutiko su visomis naujomis idėjomis, tačiau dauguma diskusijų sukosi apie tuos klausimus, kuriuos iškėlė Keynesas. Praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio pradžioje, po to, kai Keyneso naujoves pavyko sujungti su ankstesnių ekonomistų idėjomis, sutarimas iš esmės buvo pasiektas. Sis sutarimas pavadintas neoklasikine sinteze.
Ekonomika  Namų darbai   (16 psl., 69,91 kB)
Darbo tikslas: Susipažinti su lokaliųjų tinklų (LAN) technologijomis ir jų veikimo principais, išmokti sumodeliuoti sud÷tingus lokalinių tinklų (LAN) modelius naudojantis OpNet IT Guru modeliavimo paketu, išsiaiškinti paprastos IP adresacijos ir maršrutizavimo principus.
Inžinerija  Ataskaitos   (5 psl., 115,36 kB)
Verslo praktinio mokymo firmos (toliau - PMF) - tai įmonės, kurios imituoja tikrų bendrovių veiklą, prekiauja tarpusavyje ir atspindi kitus tikroje bendrovėje vykstančius procesus. Praktinio mokymo firmos veikia Lietuvos mokymo institucijose, (valstybinėse ir privačiose kolegijose, profesinėse ir vidurinėse mokyklose, gimnazijose ir pan.), kurios rengia būsimuosius ekonominio ir verslo vadybos profilio specialistus. Užsienyje tokios firmos veikia ne tik mokymo institucijose bet ir darbo biržose, neįgaliųjų organizacijose, įvairiose moterų asociacijose, kuriamos prie stambių įmonių, kur mokomi savi darbuotojai. PMF tikslas - moksleivių ir studentų žinių įgijimas, įgūdžių formavimas bei įtvirtinimas verslo srityje. Kitaip tariant, tai teorinių žinių (marketingo, personalo vadybos, finansų, buhalterijos, pardavimų, darbo su tiekėjais, užsienio kalbos, informacinių technologijų naudojimo) pritaikymas praktikoje. 1. SIMULITH CENTO VEIKLA SimuLith centras yra Lietuvos verslo praktinio mokymo firmų centras, įsteigtas Lietuvoje 1994 m. kovo mėn. Danijos koledžų konsorciumo bei LR Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva. SimuLith centras priklauso tarptautinei EUROPEN asociacijai, kurios būstinė įsikūrusi Vokietijoje, Eseno mieste.Lietuvos SimuLith centras palaiko ryšius su įvairių šalių praktininio mokymo firmomis. SimuLith centre registruojamos visos lietuvos praktinio mokymo firmos. SimuLith centro adresas: Didlaukio 45-114, Vilnius 2057; slinfo@viko.lt; www.sl.viko.lt SimuLith Bankas Praktinės mokymo firmos tarpusavyje atsiskaito per SimuLith Banką. SimuLith Banke kiekviena praktinio mokymo firma gali pervesti pinigus bet kuriai Lietuvos praktinio mokymo firmai, užsiregistravusiai centre arba bet kuriai užsienio praktinio mokymo firmai. Per SimuLith Banką PM firmos atsiskaito už komunalines paslaugas, telefoną, moka įmokas į valstybinio socialinio draudimo fondą, moka baudas ir mokesčius. Kai praktinio mokymo firma nori atidaryti atsiskaitomąją sąskaitą ar gauti banko paskolą SimuLith Banke, ji turi pateikti verslo planą, kuris pateisintų prašomą kreditą. Steigiant praktinio mokymo firmą, rekomenduojama atidaryti 3 tipų sąskaitas: 1. Atsiskaitomoji sąskaita. 2. Darbuotojų atlyginimų sąskaita. 3. Kreditinė sąskaita. PM firma užpildo prašymą banko sąskaitai atidaryti. Atidarius sąskaitą, firma gauna pranešimą apie atidarytas sąskaitas, jų numerius. Lietuvos praktinio mokymo firmos tarpusavyje atsiskaito mokėjimo pavedimais, kurie registruojami SimuLith Banke. Bankinės operacijos apskaitomos kompiuterine programa. PM firmos už kiekvieną mėnesį gauna banko išrašus, taip pat kas mėnesį skelbiami SimuLith Banko valiutų kursai. Lietuvos praktinio mokymo firmų mugių metu yra naudojamas specialus mugės čekis, kurio pagalba visi mugės svečiai gali nusipirkti jiems patikusią prekę. Visa tai - fiktyvūs pinigai, kurie, pagal pareiškimą gryniesiems pinigams įnešti, gali būti įnešti į tos firmos atsiskaitomąją sąskaitą. Šiuo metu SimuLith Bankas palaiko ryšius su 25 simuliaciniais bankais 24-ose pasaulio šalyse. Tarptautiniams atsiskaitymams naudojamas pareiškimas tarptautiniam pavedimui, kurį pildo pačios firmos, taip pat SimuLith Banko atsiskaitomieji čekiai. SimuLith Banke naudojami dokumentai: 1. Prašymas banko sąskaitai atidaryti 2. Pranešimas apie sąskaitų atidarymą 3. Mokėjimo pavedimas 4. Pareiškimas tarptautiniam pavedimui 5. Pareiškimas gryniesiems pinigams įnešti 6. Mugės čekis 7. Atsiskaitomasis banko čekis 8. Banko ataskaita SimuLith Registras SimuLith Registras imituoja įmonių registrą. Kai įsteigiama praktinio mokymo firma, ji turi užsiregistruoti SimuLith Registre. Tuomet ji užpildo paraišką firmos registravimui, o SimuLith Registras, užregistravęs firmą, išduoda pažymėjimą. Užsiregistravusi firma gauna sąskaitą už firmos registraciją. Organizacijos tipas, labiausiai tinkantis praktinei mokymo firmai yra uždara akcinė bendrovė, turinti 10-20 darbuotojų. Šiuo metu SimuLith registre užsiregistravusi 43 uždarosios akcinės bendrovės, 5 akcinės bendrovės ir viena individuali įmonė. SimuLith Registras konsultuoja praktinių mokymo firmų steigimo, registravimo ir perregistravimo klausimais, išduoda įvairius pažymėjimus, turi teisę leisti arba neleisti keisti veiklos pobūdį. SimuLith Registre naudojami dokumentai: 1. Paraiška firmos registravimui. 2. Įmonės registravimo pažymėjimas. 3. Sąskaita už firmos registraciją SimuLith Mokesčiai SimuLith Mokesčiai imituoja mokesčių inspekcijos bei kitų valstybinių institucijų funkcijas. Fizinių asmenų pajamų mokestis, juridinių asmenų pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis, akcizai, kelių mokestis, įmokos į garantinį fondą, valstybinės rinkliavos turi būti pervedamos į SimuLith Mokesčių skyrių, įmonės kodas 5555222, atsiskaitomoji sąskaita 222 SimuLith banke, banko kodas 10001. SimuLith Mokesčiai skelbia įmokų kodus, skelbia delspinigių normos procentą visiems uždelstiems mokėjimams. SimuLith Mokesčiuose naudojami dokumentai: 1. PVM mokėtojo įregistravimo pareiškimas. 2. PVM mokėtojo pažymėjimas. 3. PVM deklaracija. 4. Prašymas grąžinti ( įskaityti ) mokesčio permoką. 5. Įmokų SimuLith mokesčiams kodų sąrašas. 6. Informacija apie SimuLith mokesčiams mokamus mokesčius ir kt. SimuLith SoDra SimuLith SoDra imituoja Valstybinio socialinio draudimo sistemą. Priima Valstybinio socialinio draudimo įmokas, kurios skaičiuojamos ir mokamos nuo tos dienos, kurią apdraustajam pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą. 2003 metams patvirtinti tarifai: • draudėjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas - 31%; • apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas - SimuLith SoDroje naudojami dokumentai: 1. Apdraustojo priėmimą į darbą forma; 2. Apdraustojo atleidimą iš darbo forma; 3. Forma, pagal kurią kiekvienam apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos; 4. Finansinės ataskaitos forma; 5. Nemokamų atostogų suteikimo (nutraukimo) apdraustiesiems forma. Įmokos pervedamos į SimuLith SoDros atsiskaitomąją sąskaitą Nr 777 SimuLith banke, banko kodas 10001. SimuLith Paštas SimuLith Paštas imituoja komunikacijų pasaulį. Tai bendravimas tarp firmų laiškais, elektroniniu paštu, internetu, faksu. Praktinio mokymo firma surenka savo laiškus kitų šalių praktinėms firmoms bei SimuLith centro padaliniams ir siunčia juos į SimuLith Paštą. SimuLith Paštas rūšiuoja ir išsiunčia gautą korespondenciją kartą per savaitę. Kadangi visa tai - fiktyvūs užsakymai, prekės ir pinigai, visi tarptautiniai laiškai tarp praktinių mokymo firmų turi būti siunčiami uždaru SimuLith Pašto tinklu. Su kiekviena pašto siunta praktinio mokymo firma užpildo pašto paslaugų tarifų blanką, kuriame nurodo, kiek ir už kokią sumą siunčiama laiškų į užsienį bei į Lietuvos praktinio mokymo firmas, ir siunčia šį dokumentą į SimuLith Paštą. Pagal šį dokumentą SimuLith Paštas išrašo sąskaitą, kurią PM firma apmoka mokėjimo pavedimu. Kiekviena PM firma už SimuLith Pašto teikiamas paslaugas moka pagal galiojančius Lietuvoje pašto siuntų ir paslaugų tarifus ir perveda pinigus į SimuLith Pašto sąskaitą Nr. 111 SimuLith banke. Šiuo metu SimuLith Paštas aptarnauja 24 įvairias Lietuvos mokyklas, 10 Lietuvos miestų, kuriuose yra praktinio mokymo firmos, taip pat siunčia korespondenciją į 28 pasaulio šalis. Daugiausia laiškų tenka išsiųsti į Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją, Daniją, Čekiją, Austriją, Olandiją, Belgiją. SimuLith Pašte naudojami dokumentai: 1. SimuLith Pašto paslaugų tarifai. 2. SimuLith Pašto sąskaita už pašto paslaugas. SimuLith Mugė SimuLith Mugė imituoja rinką, kuri susideda iš vietinių ir užsienio praktinio mokymo firmų. Lietuvos praktinio mokymo firmų rinka šiuo metu susideda iš 49 tokių firmų, kurios parduoda įvairias prekes: suvenyrus ir dailės gaminius, aksesuarus ir įvairią galanteriją, maisto prekes bei gėrimus, įvairią techniką ir baldus, drabužius ir avalynę, sporto ir poilsio prekes, ir kt. Taip pat teikia turizmo ir poilsio, transporto bei pervežimų, viešbučių paslaugas, be to dekoruoja aplinką bei gėlių puokštes. SimuLith Mugė gali pirkti iš praktinio mokymo firmų prekių perteklių ir pardavinėti joms prekes, kurių negalima nusipirkti kitose praktinio mokymo firmose. SimuLith Mugės pagalba Lietuvos praktinio mokymo firmos išvengia bankrotų, nes šiai mugei galima parduoti ir iš jos nusipirkti būtent pačiai PM firmai palankiausiomis sąlygomis. Firma gali parduoti SimuLith Mugei užsigulėjusias prekes. SimuLith Mugė - tai praktinės mokymo firmos tiekėjai, o taip pat ir pirkėjai. SimuLith Mugei PM firmos moka mokesčius, pvz.: už biuro, sandėlio ar parduotuvės nuomą, mokestį už draudimą, taip pat mokestį už vandenį, šildymą ir kitas komunalines paslaugas. Kiekviena praktinio mokymo firma, pagal SimuLith Mugės pateiktą formą, užpildo ir atsiunčia į SimuLith Mugę apskaičiavimus už komunalines paslaugas. Tuomet SimuLith Mugė išrašo sąskaitą, kurią praktinio mokymo mokymo firma apmoka mokėjimo pavedimu ir pinigus perveda į SimuLith Mugės atsiskaitomąją sąskaitą SimuLith banke Nr. 333. SimuLith Mugėje naudojami dokumentai: 1. Apskaičiavimai už komunalines ir kitas paslaugas. 2. Sąskaita. SimuLith Info SimuLith Info du kartus per mėnesį leidžia laikraštį “SimuLith Žinios”, kuriame skelbiama naujausia ir aktualiausia SimuLith centro, praktinio mokymo firmų bei iš užsienio centrų ir užsienio praktinio mokymo firmų gaunama informacija, taip pat teikia reklamos paslaugas, atnaujina interneto svetainę. SimuLith Info kiekvienų mokslo metų pradžioje tikslina praktinio mokymo firmų adresus, telefonus, darbo grafikus, vadovų sąrašus, kitus rekvizitus. Apie visus pasikeitimus siunčia informaciją į visas Lietuvos praktinio mokymo firmas, taip pat į visus užsienio šalių centrus. Šio padalinio tikslas aprūpinti praktinio mokymo firmų tinklą išsamia informacija, reikalinga PMF veikloje. Viena iš laikraščio “SimuLith Žinios” teikiamų paslaugų – tai reklama. Reklama bus išspausdinta "SimuLith Žiniose" mėnesio laikotarpyje. Atsiųsti tekstai nėra koreguojami ar perrinkinėjami kompiuteriu. Todėl maloniai prašome paruošti estetiškus, aiškius, be klaidų ir geros kokybės tekstus ir piešinius. O geriausia reklamai paruoštą medžiagą siųsti elektroniniu paštu slinfo@viko.lt. SimuLith Info, leidžianti “SimuLith Žinias”, turi atsiskaitomąją sąskaitą SimuLith banke Nr. 888, įmonės kodas 5555888, banko kodas 10001. Praktinio mokymo firmos turi teisę skelbtis, reklamuotis "SimuLith Žiniose", pagal paskelbtą skelbimų bei reklamos kainoraštį, pinigus pervedant į nurodytą sąskaitą pagal pateiktas sąskaitas-faktūras. SimuLith Info naudojami dokumentai: 1. Reklamos “SimuLith žiniose” kainoraštis. 2. Sąskaita-faktūra. 2. KAS YRA PRAKTINIO MOKYMO FIRMA Praktinio mokymo firmos (PMF) - tai įmonės, kurios simuliuoja tikrų bendrovių veiklą ir . prekiauja tarpusavyje per SimuLith centrą Lietuvoje ir EUROPEN tinkle pasaulyje. Taip pat verslo praktinio mokymo firma vadinama mokymo įstaiga, ,kurioje verslo praktinius įgūdžius gilina studentai. Praktinio mokymo firmoje gali dirbti ne tik studentai, bet ir bedarbiai, moterys, kurios nori po dekretinių atostogų vėl grįžti į profesinę veiklą, žmonės norintys pakeisti kvalifikaciją. Praktinio mokymo firmų nauda yra ta, kad jų pagalba moksleiviai ir studentai įgyja darbo verslo bendrovėje praktikos. Pagal individualias mokyklų mokymo programas studentai PM firmose dirba tam tikrą numatytą akademinių valandų skaičių per metus. Vienur studentams tai užskaitoma kaip atlikta praktika, kitur, moksleiviams - kaip fakultatyvas. PM firmų veiklai vadovauja kvalifikuoti pedagogai, kuriuos samdo mokymo institucijos. Praktinio mokymo firmos veikla labai artima tikrai verslo įmonei. Joje veikia trys tipiniai skyriai: personalo, marketingo ir finansų, bei priima ir atleidžia iš darbo darbuotojus, tvarko korespondenciją, veda susirinkimus, tiria rinką,ruošia katalogus, perka ir parduoda prekes ir paslaugas kitoms tokio tipo firmoms Lietuvoje bei užsienyje PM firmose viskas yra tikra (finansiniai dokumentai, sutartys, mokesčių tarifai, dirbama pagal g_liojančius LR.. įstatymus, Vyriausybės nutarimus, realius valiutų kursus ir pan.). Skirtumas tik toks, kad nėra tikrų materialių prekių (egzistuoja tik dokumentuose) ir pinigai yra netikri (jie vėl gi egzistuoja tik SimuLith banko įrašuose ir PMF buhalterinėse knygose). SimuLith tinklui priklauso 28 mokymo institucijos, kuriose veikia 48 PM firmų. 3. PMF “RAŠTMENA”APRAŠYMAS Viena iš SimuLith centre įregistruotų praktinio mokymo firmų yra 2001 m. įsteigta firma”Raštmena”. Ji 2001-12-19 buvo įregistruota “SimuLith” tinklo rejestre vadovaujantis LR įmonių rejestro įstatymu. Įmonės adresas puodžių g. 11, LT-3000 Kaunas. UAB “Raštmenai” buvo suteiktas įmonės kodas (5555556), taip patSimuLith identifikavimo kodas (LT-RAS) kuriuo “Raštmena” gali naudotis SimuLith tinkle. 2002 m. balandžio mėn. 1 d. UAB "Raštmena" tapo PVM mokėtoja ir jai buvo suteiktas PVM mokėtojos kodas (900005613). Tapus PVM mokėtoja UAB "Raštmenai” leidžiama nuo 2002-04-01 sąskaitose faktūrose bei kitose dokumentuose išskirti PVM ir iš apskaičiuotos prekių ir paslaugų pardavimo PVM sumos atskaityti prekių ir paslaugų pirkimo PVM sumą, o suteiktas PVM kodas turi būti nurodomas PVM deklaracijose, muitinės formose, išsiųstos produkcijos ir suteiktų paslaugų PVM sąskaitose faktūrose bei kitose dokumentuose. Firmos rūšis yra uždaroji akcinė bendrovė, kuri yra savarankiška akcinio kapitalo įmonė, kurios kapitalas padalintas į dalis akcijas. Bendrovė savo veikloje vadovaujasi LR Akcinių bendrovių įstatymu, kitais LR įstatymais bei norminiais aktais, regJamentuojančiais įmonių veiklą, o taip pat UAB “Raštmena" įstatais. Bendrovė yra juridinis asmuo turintis ūkinį. finansinį. teisinį ir organizacinį savarankiškumą, turi savo atsiskaitomąsias sąskaitas bankuose ir savarankišką finansinę atsakomybę. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės ir pagal savo veiklos prievoles ji atsako tik savo turtu. Bendrovė turi savo antspaudą, kuriame įrdyta: Lietuvos Respublika. Uždaroji akcinė bendrovė" Raštmena". Bendrovės jstatinis kapitalas yra 60 000 Lt, kuris yra padalintas į 600 paprastųjų vardinių akcijų ir vienos akcijos nominali vertė - 100 Lt. Bendrovės akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai. UAB" RaŠ1:mena" 2001 m. gruodžio mėn. 20 d. atidarytos šios sąskaitos: 1. Firmos atsiskaitomoJi sąskaita Nr. 12345056 2. Darbuotojų atlyginimų sąskaita Nr. 22345056 3. Kreditinė sąskaita Nr. 92345056 Studentai praktinio mokymo firmoje Raštmenatt dirba trijuose skyriuose t.y., finansų, marketingo ir personalo skyriuose. Studentai firmoje dirba, kaip atitinkamų skyrių darbuotojai, studijų programoje numatytą laiką. Jiems sudaroma galimybė susipažinti su pagrindinėmis verslo operacijomis. realiais dokumentais, naudojamais Lietuvoje ir tarptautinėje rinkoje, suprasti imonės tvarkymo procesų kompleksiškumą. PMF "Raštmena" veiklos pobūdis: gamyba, prekyba, paslaugos. Pagrindinės veiklos rūšys yra šios: Spausdinimas ir su juo susijusi paslaugų veikla; Raštinės reikmenų mažmeninė (didmeninė) prekyba; Vizitinių kortelių gamyba; Reklamos kūrimas ir jos išdėstymas PMF "Raštmena" kaip ir kiekviena firma turi savo tikslus ir strategiją, kaip tuos tikslus pasiekti. PMF “Raštmena” pagrindinis tikslas yra pritraukti kuo daugiau klientų, plėtojant savo veiklos rūšių sąrašą, parduodant kokybiškai pagamintas prekes ir teikiant profesionalias, nebrangias paslaugas. Siekiant i.gyvendinti šiuos tikslus mūsų firma taiko lanksčias nuolaidų sistemas. Svarbus tikslas dirbti kokybiškai, kruopščiai ir atsakingai, stengiantis ne tik neprarast esamų klientų, bet ir įgyti naujų, kurie pritaikę mūsų prekes savo reikmėms nenusiviltų ir liktų ištikimais mūsų firmos klientais 4.PMF 'RAŠTMENA" ANALIZĖ Stipriosios pusės: 1. kolektyvinis bendradarbiavimas; 2. jaunas, veržlus, energingas, draugiškas siekiantis tobulėti kole_ 3. mažai konkurentų; 4. pasirašyta daug pirkimo-pardavimo sutarčių; 5. efektyviai vykdoma veikla: a) efektyvi reklama; b) b) geros darbo sąlygos; c) bendravimas ir bendradarbiavimas su partneriais; Galimybės: 1. plėsti veiklą; 2. naujų klientų ieškojimas; 3. naujų investicijų ieškojimas; 4. rinkos užkariavimas; Silpnosios pusės: 1. mažai patyrę darbuotojai; 2. mažai laiko realizuoti visus sumanymus; 3. veiklos pradžioje netvarkinga dokumentacija; 4. dirba per daug darbuotojų - per maža apyvarta; Grėsmės: 1. ateitį dėmesio nekreipimas į nuostolį; 2. per dažnas darbo kolektyvo keitimąsis; 3. veiklos neplėtimas; 4. personalo neįsijautimas; 5. mažai reklamos; 6. nenaudingų sutarčių sudarymas; 5. MARKETINGO SKYRIAUS VEIKLOS ANALIZĖ Marketingo skyrius formuoja vartotojų nuomonę apie firmą ir jos prekę (paslaugą), organizuoja reklamos darbą. Taip pat marketingo skyrius atlieka rinkos tyrimus ir sudaro marketingo' planus, vadovauja kainų politikai, apskaičiuoja kainas, ruošia kainoraščius, sudaro pirkimo - pardavimo sutartis. Šis skyrius sujungia vientisą įmonės ir partnerių gamybinės, kanceliarinės veiklos valdymo startegiją ir taktiką, tenkinant tam tikrus vartotojų poreikius, organizuojant prekybą kanceliarinėmis prekėmis. Marketingo skyriaus darbuotojai yra tiesiogiai pavaldūs skyriaus vadovui, t.y. vyr. vadybininkui, kuris tiesiogiai pavaldus firmos vadovui. Marketingo skyriaus struktūra pavaizduota. 5.1 paveikslėlyje. 5.1 pav. Marketingo skyriaus struktūra. 5.1 lentelėje aprašysiu kuo vadovaujasi, kokias teises turi ir ką privalo mokėti marketingo skyriaus darbuotojai. 5.1 lentelė MARKETINGO SKYRIAUS DRABUOTOJAI SAVO VEIKLOJE VADOVAUJASI: PRIVALO MOKĖTI: TURI TEISĘ: Nuostatais Raštvedybos taisykles Tikrinti kainasbuhalteriniuose dokumentuose Vidaus darbo taisyklėmis Naudotis kompiuteriu Teikti vadovui pasiūlymus ir rekomendacijas komesciniais klausimais Lietuvos Respublikos įsytymais  Marketingo, įmonių ekonomikos pagrindus Pareiginiai nuostatai - tai darbuotojo veiklą organizacijoje reglamentuojantis normatyvinis dokumentas, apibūdinantis valdančiojo darbuotojo statusą, jo ryšius su kitais darbuotojais, sąlygojantis jo savarankiškumą, padedantis įvertinti asmeninį indėlį į organizacijos veiklos rezultatus ir garantuojantis interesų apsaugą. VYR. VADYBININKĖ: o Savo darbe vadovaujasi LR įstatymais, vidaus darbo taisyklėmis, marketingo skyriaus nuostatais ir pareiginėmis instrukcijomis o Sudarinėja marketingo planus; o Atlieka rinkos tyrimus; o Koordinuoja, planuoja ir kontroliuoja marketingo skyriaus veiklą ir pateikia ataskaitas apie šio skyriaus veiklą firmos direktoriui; o Turi teisė tikrinti skyriaus darbą, gauti iš skyrių reikalingą darbui informaciją; o Atsakinga už šio skyriaus darbo organizavimą, komercinės informacijos slaptumą, už savo skyriaus dokumentų perdavimą, už galutinius firmos veiklos rezultatus. Pirkimų-pardavimų vadybininkė : tiria firmai reikalingų žaliavų, įrangos, o taip pat firmos darbuotojams reikalingų prekių (paslaugų) poreikį, prekių atsargų kiekius ir vykdo užsakymus. Ji tiesiogiai pavaldi vyr. Vadybininkei. Pirkimų-pardavimų vadybininkė užsakinėja kitų firmų katalogus, registruoja pasiūlymus ir tvarko pirkimų dokumentus: registruoja visus pirkimus registracijos žurnale, sudaro su kitomis firmomis pirkimo-pardavimo sutartis ir jas registruoja žurnaluose. Taip pat organizuoja paslaugų ir prekių pirkimus, priima ir vykdo PMF ir fizinių asmenų užsakymus, darbuotojų užsakymus, taip pat juos užregistruoja atitinkamuose žurnaluose atlieka visas atsargų kontrolės operacijas; atsakinėja į gautus prekybinius laiškus; kontroliuoja gaunamas prekes; pildo muitinės importo dokumentus. Pirkimų-pardavimų vadybininkė pateikia vyr. Vadybininkei ataskaitą apie veiklos rezultatus, atlieka rinkos tyrimus, nustato konkurentus ir juos analizuoja. Pirkimų-pardavimų vadybininkė turi mokėti dirbti kompiuteriu ir kita orgtechnika, žinoti užsienio kalbą, raštvedybos taisykles, marketingo, vadybos, įmonių ekonomikos pagrindus. Jos pareiga organizuoti paslaugų ir gaminių pardavimus, sudaryti sutartis dėl gaminių realizavimo. Taip pat pirkimų-pardavimų vadybininkė atsako už komercinės informacijos slaptumą, už savo pareigų nevykdymą. Vadybininkė sudarinėja kainininką, tvarko pirkimų - pardavimų dokumentus, nustatinėja rinkos kainas, registruoja ir analizuoja pirkėjų skundus, kuria firmos įvaizdį ir pateikia jį rinkai, planuoja ir analizuoja reklamą. Kiekviena firma turi konkurentų. PMF "Raštmena" konkurentai - tai v isos firmos prekiaujančios raštinės reikmenimis. Firma stengiasi išsilaikyti konkurencinėje rinkoje taikydama įvairias nuolaidas, vykdydama akcijas. Gautus užsakymus iš klientų marketingo skyrius sega juos į klientų užsakymų priėmimo bylą. Bendradarbiavimas su kitomis firmomis vyksta nuolat, kartais yra atsiunčiami įvairūs pasiūlymai su katalogais. Įsigyti jų prekes ir naudotis jų paslaugomis gali ne tik PMF "Raštmena", bet ir jos darbuotojai. Tokiu atveju skyrius siunčia užsakymą, o gautą PVM sąskaitą faktūrą, kaip sutikimą parduoti, registruoja pirkimų r.egistracijos žurnale. Taip pat priiminėjo ir darbuotojų asmeninius užsakymus, tuo pačiu glaudžiai bendradarbiaudama su finansų skyriumi. Šiame skyriuje buvo atlikta pirkimo ir pardavimo funkcijos. Visi pardavimo dokumentai buvo segami į dokumentą ir registruojami, pvz.: sąskaitų - faktūrų registarcija, užsakymų registracija. Buvo gauta keletas užsakymų vizitinių kortekių gamybai. Buvome sudarę anketą ir išsiuntę įvairioms firmoms, kad sužinotume jų nuomonė apie mūsų firmos siūlomas prekes bei paslaugas. Tačiau ilgą laiką iš jų negavome jokių žinių ir anketa buvo atnaujinta. Marketingo skyriuje yra reklamos organizavimo dokumentų byla. Į šią bylą segama viskas, kas susiję su reklama: marketingo skyriaus darbuotojų pagaminti lankstinukai, vizitinės kortelės, koreguotas katalogas, skelbimai ir pan. Skyriaus darbuotojų iniciatyva buvo sukurta reklama (stendas) apie PMF firmą, kuris pritraukė klientus. Todėl galima teigti, kad firmos gyvavimas labai priklauso nuo marketingo skyriaus. 5.2 paveikslėlyje pateiksiu organizacijos įvaizdį: 5.2 pav. Organizacijos įvaizdis 6. FINANSŲ SKYRIAUS ANALIZĖ Finansų apskaitą tvarko savarankiška apskaitos tarnyba - finansų skyrius. Finansų skyriaus darbuotojai vadovaujasi finan_ų skyriaus nuostatais, LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymu, LR vyriausybės, Finansų ministerijos patvirtintu pavyzdiniu sąskaitų planu. Finansų skyrius tvarko firmos apskaitą, remiantis teisingais, turinčiais juridinę galią dokumentais apskaitos srityse: pirkimų - pardavimų apskaita, darbo užmokesčio apskaita, ilgalaikio turto apskaita, atsiskaitymų apskaita. Finansų skyrius apskaičiuoja firmos veiklos rezultatus, sudaro tarpinę atskaitomybę ir pateikia duomenis vadovui, taip pat kontroliuoja firmos mokestinę drausmę. Finansų skyriaus darbuotojai privalo mokėti dirbti kompiuteriu ir naudotis telekomunikacijos priemonėmis. Finansų skyrius: • seka LR Vyriausybės nutarimus finansiniais klausimais; • tvarko didžiąją knygą ir apyvartos žurnalus; • fiksuoja ūkines operacijas pagrįstas pirminiais dokumentais; • veda skolų įmonei ir įmonės skolų korteles; • kontroliuoja mokėjimo terminus; • analizuoja pardavimus; • tikrina banko sąskaitas; • veda atsargų apskaitą; • tvarko ilgalaikio turto apskaitą; • pildo kasos pirminius dokumentus ir kasos knygą; • atlieka inventorizaciją. Finansų skyriuje visi dokumentai yra suskirstyti į pirminius ir antrinius. Pirminiai dokumentai tai: ilgalaikio turto apskaitos kortelė, ilgalaikio turto perdavimo - priėmimo aktas, ilgalaikio turto likvidavimo aktas, ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo žiniaraštis, atsargų apskaitos kortelė, medžiagų nurašymo aktas, skolų įmonei apskaitos kortelė, avanso apyskaita, atsiskaitymų su atskaitingais asmenimis apskaitos žiniaraštis, kasos pajamų orderis, kasos išlaidų orderis, kasos pajamų ir išlaidų dokumentų registracijos žurnalas, mokėjimo pavedimai, tarptautiniai mokėjimo pavedimai, banko išrašai, įmonės skolų apskaitos kortelė, PVM sąskaita faktūra, asmens sąskaita, darbo užmokesčio žiniaraštis, pažyma ligos pašalpai skaičiuoti, krovinio važtaraštis, buhalterinės pažymos. Visi kiti dokumentai priskiriami antriniams dokumentams, pvz: bendrasis žurnalas, PMF "Raštmena" didžioji knyga ir pan. Finansų skyrius dirba su kompiuterine programa "STEKAS - apskaita". Buhalterinės apskaitos programa "STEKAS- apskaita" - tai lengvai įsisavinama programa, kurią naudojant galima pildyti pagrindinius buhalterinės apskaitos pirminius dokumentus ir gauti įvairias finansinių rodiklių ataskaitas, reikalingas įmonės finansinei veiklai atspindėti. Bendrasis žurnalas yra pildomas automatiškai įvedant pirminius duomenis. Tik reikia pasirūpinti, kad įvedami pirkimo dokumentai, išrašomi pardavimo dokumentai, kasos išlaidų orderiai bei kiti dokumentai būtų teisingai užpildyti. Labai svarbų vaidmenį programoje vaidina žodynai. Žodynai - tai pastovi įvairaus pobūdžio informacija, kuri įvedama vieną kartą ir pastoviai naudojama vedant pirminius dokumentus. Paprasčiausias pavyzdys - įmonės klientų sąrašas. Būtų didžiausias nepatogumas kiekvieną kartą į faktūrą, pavedimą vesti pilną kliento pavadinimą, banko rekvizitus. Vieną kartą yra suvedamas klientų sąrašas (žodynas). Darbo metu, reikalui esant, jis išsikviečiamas surandamas norimas klientas, ir visi reikiami jo rekvizitai automatiškai patenka į dokumentą. Žodyną galimą bet kada papildyti, ištrinti nereikalingus įrašus. Programa suskirstyta į atskirus modulius pagal darbo, vartotojo poreikių pobūdį. Didžiosios knygos modulis yra pagrindinis. Į jį "suplaukia" visos operacijos, užregistruotos kituose moduliuose. Didžiojoje knygoje gaunami patys svarbiausi įmonės finansinės veiklos duomenys: balansas, pelnas, sąskaitų apyvartos, likučiai, kiti rodikliai. Finansų skyriuje buvo vykdoma pinigų gavimo ir naudojimo apskaita, pildomi mokėjimo pavedimai, išrašinėjamos sąskaitos faktūros, fiksuojamas atsargų pasikeitimas atsargų apskaitos kortelėse. Vyriausioji finansininkė yra tiesiogiai pavaldi firmos direktoriui, taip pat ji turi turėti aukštąjį ekonominį išsilavinimą. Vyr. finansininkė organizuoja buhalterinę apskaitą ir kontroliuoja, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai; užtikrina, kad ataskaitiniai duomenys būtų teisingi. Taip pat ji turi teisę reikalauti, kad įmonės, filialų, padalinių, tarnybų vadovai ir atskiri darbuotojai pateiktų laiku ir kokybiškai pirminius ataskaitinius duomenis. Turi teisę nepriimti iš įmonės padalinių ar užsakovų klaidingų buhalterinių ir apskaitos dokumentų, nevykdyti ir neįforminti operacijų, neatitinkančių reikalavimus ir pažeidžiančių įstatymus. Vyr. finansininkė atsako: už savo pareigų nevykdymą, už pateiktos informacijos slaptumą ir teisingumą, už pavėluotą atsiskaitymą su biudžetu, valstybinio socialinio draudimo įstaiga, debitoriais, kreditoriais taip pat su įmonės darbuotojais. Buhalterė - kasininkė ir finansininkė yra pavaldžios vyr. finansininkei. Jos turi turėti aukštąjį išsilavinimą. Finansininkė - kasininkė ir finansininkė skiriama ir atleidžiama įmonės direktoriaus. Buhalterė - kasininkė ir finansininkė vykdo finansų skyriaus darbą, kaupia bei saugo buhalterinius duomenis ir informaciją, 1varko įmonės finansų apskaitą, darbq užmokesčio apskaitą, pirkimo - pardavimo apskaitą. Buhalterė privalo vykdyti: 1. Pagrindinių priemonių, prekių, materialinių vertybių, gamybos, sąnaudų, ir darbų realizacijos, ūkio bei finansų veiklos, atsiskaitymų su tiekėjais ir užsakovais 2. Griežtos atskaitomybės blankų apskaitą; 3. Sudaryti pajamų - sąnaudų suvestines; 4. Tvarkyti darbuotojų asmenines sąskaitas, nedarbingumo pažymėjimus draudimo Kasininkė yra tiesiogiai pavaldi vyr. finansininkei. Savo darbe kasininkė vadovaujasi firmos nuostatais, LR buhalterinės apskaitos pagrindų istatymu, finansų ministerijos patvirtintu pavyzdiniu sąskaitų planu. Kasininkė tvarko pirkimo - pardavimo apskaitą, darbo užmokesčio apskaitą, vykdo finansų skyriaus darbą, kaupia ir saugo buhalterinius duomenis, tvarko finansų skyriaus darbą. Kasininkė atsako už savo pareigų nevykdymą, už pateiktos informacijos teisingumą ir slaptumą, už pavėluotą atsiskaitymą su biudžetu ir t. t. Visų pirma, perimant firmos veiklą, naujųjų. finansų skyriaus darbuotojų užduotis buvo susipažinti su visais buhalterinės apskaitos dokumentais, paliktais ankstesniųjų darbuotojų. Finansų skyrius, kaip ir kiti du skyriai - personalo ir marketingo - turi savo nuostatus, 0 darbuotojai pareigines instrukcijas, todėl pirmiausiai mes ir susipažinome su finansų skyriaus nuostatais ir darbuotojų pareiginėmis instrukcijomis. Remiantis pirminiais dokumentais, duomenys apie ataskaitinio laikotarpio operacijas registruojami ir kaupiami apskaitos registruose. Apibendrintai firmos veikloje galima išskirti du pagrindinius ciklus: pirkimų ir pardavimų. Visų pirkimų operacijai vesti, skirti pirkimų skolon, pinigų mokėjimo specialieji žurnalai. Pirkimų skolon žurnalas yra skirtas atsargų, ilgalaikio turto, skirto perparduoti ir kito turto pirkimams, kreditams apskaityti. Jame pirkimų operacijos fiksuojamos remiantis pirminiais apskaitos dokumentais, kurių pagrindu tos operacijos buvo atliktos. Visi pirkimai segami i pirkimų dokumentų bylas. Kai firma perka prekes ir sumoka iš karto, finansų skyrius tai užregistruoja pinigų mokėjimo žurnale. Jei firma perka prekes skolon, tai užregistruojama imonės skolų apskaitos kortelėse. Taip pat ši operacija užregistruojama pi rkimų skolon žurnale. Finansų skyriaus darbuotojai rašo mokėjimo pavedimus. Mokėjimo pavedimas - tai pirminis dokumentas, kuriuo bankui pavedama pervesti nurodytą sumą iš firmos sąskaitos banke i kitos firmos sąskaitą. Visi mokėjimo pavedimai yra registruojami ir segami i bylą. Parduodant prekes, finansų skyrius klientui išrašo PVM šąskaitą faktūrą. PVM sąskaita faktūra rašoma dviem egzemplioriais, iš kurių pirmasis atiduodamas pirkėjui, antrasis lieka pardavėjui (šiuo atveju PMF "Raštmena") ir išsiunčia klientui, kad apmokėtų. Visi dokumentai, gaunami iš klientų, segami i atsiskaitymų su klientais dokumentų bylas. Visi dokumentai yra užregistruojami. Jei klientas perka skolon, tokia operacija registruojama pardavimų skolon žurnale ir skolos surašomos i skolų imonei apskaitos korteles. Skolų imonei analitinėse kortelėse, kurios detalizuoja Didžiosios knygos pirmosios ir antrosios sąskaitų plano klasės sąskaitas. Kiekvienam firmos skolininkui vedama atskira kortelė. Pardavimų skolon žurnalas skirtas prekių, žaliavų, ilgalaikio turto, skirto perparduoti, pardavimams skolon apskaityti. Pardavimų skolon žurnale fiksuojamos pačių pagamintos produkcijos bei perparduoti skirtų prekių pardavimo ir ilgalaikio turto perleidimo skolon, taip pat paslaugų suteikimo skolon operacijos. Klientai kartais atsi skaito iš karto ir tai užregistruojama pinigų gavimo žurnale. Reikia išrašyti ir kasos pajamų orderi. Užpildytas kasos pajamų orderis lieka firmoje, 0 jo kvitas atiduodamas asmeniui, kuris sumoka pinigus. Kasos išlaidų orderis - pirminis dokumentas, kiekvieną kartą išrašomas išmokant iš įmonės kasos grynuosius pinigus, nesvarbu, ar yra šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Kasos išlaidų ir pajamų orderiams yra atskira kasos dokumentų byla. Finansų skyriuje yra kasos knyga ir kasos pajamų bei išlaidų registracijos žurnalas. PMF "Raštmena" dirbantys darbuotojai turi savo asmenines sąskaitas. Jiems yra sudarytos atsiskaitymų su atskaitingais asmenimis analitinės kortelės, kurios detalizuoja didžiosios knygos antros ir ketvirtos sąskaitų plano klasės sąskaitas. Šios kortelės yra skirtos apskaityti firmos darbuotojams išmokėtoms pinigų sumoms, už kurias šie vėliau privalės atsiskaityti. Dažniausiai tai komandiruočių avansai bei kitais tikslais išduotos pinigų sumos. Kiekvienam atskaitingam asmeniui skiriama viena kortelė. Šie dokumentai yra segami ijiems skirtus segtuvus. Taip pat darbuotojai turi asmenines sąskaitas, i kurias jiems yra pervedami pinigai, už kuriuos darbuotoj ai turi užsisakyti prekių iš kitų firmų. Šios sąskaitos yra finansų skyriuje. Mėnesio pabaigoje finansų skyrius išmoka atlyginimus. Tam yra skirtas darbo užmokesčio apskaitos dokumentų segtuvas. Šiame segtuve yra apmokėjimo už darbąžiniaraštis. Skaičiuojant atlyginimą, pirmiausia paskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis jis skaičiuojamas taip: pareiginis atlyginimas - neapmokestinamas pajamų dydis (pagrindinis NPD yra 290Lt) *33%=gyventojų pajamų mokestis. Taip pat skaičiuojamas socialinis draudimas - 3%, nuo pareiginio atlyginimo. Kai paskaičiuojami visi mokesčiai, iš pareiginio atlyginimo jie atimami ir išmokama darbuotojui suma, kuri lieka atskaičiavus visus mokesčius. Siunčiant mokėjimo pav.edimus ar kitus dokumentus, reikalingi vokai, pašto ženklai. PMF "Raštmena" fiansų skyrius veda ir turto apskaitą. Tam skyrius turi segtuvą, kuriame yra ilgalaikio turto apskaitos kortelės. Šios kortelės detalizuoja konkrečias didžiosios knygos pirmosios sąskaitų plano klasės sąskaitas. Kiekvienam ilgalaikio turto vienetui užvedama atskira kortelė, kurioje rašomas kiekvieno mėnesio turto nusidėvėjimas. Apskaitos žurnaluose sukaupti duomenys apie ataskaitinio laikotarpio ūkines operacijas sisteminami sąskaitose. Sąskaita atlieka pagrindinę duomenų klasifikavimo požymio funkciją. Didžiosios knygos sąskaitos yra sisteminiai registrai, kuriuose kaupiami duomenys apie imonės turtą, savininkų ir skolintą nuosavybę, pajamas ir sąnaudas per ataskaitinį laikotarpį. Kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje daromi koreguojantys ir uždaromieji irašai. Šiems irašams pagristi surašomos buha1terinės pažymas. Tai laisvos formos dokumentas, kuriame nurodoma atliekamos korespondencijos turinys, priežastys bei irašo vertinė išraiška. Mėnesio pabaigoje PMF "Raštmena" daro inventorizaciją. Visi inventorizacijos dokumentai segami i bylą "inventorizacijos dokumentai", pvz: atsargų inventorizacijos aprašas. Pats svarbiausias finansų skyriaus segtuvas yra finansų atskaitomybės dokumentų segtuvas. Jame dedama darbinė atskaitomybės lentelė, balansas bei pelno (nuostolio) ataskaita. Visa tai vadinama finansinės atskaitomybės rengimas - baigiamasis viso apskaitos ciklo etapas. PERSONALO SKYRIAUS VEIKLOS ANALIZĖ PMF "Raštmena" personalo skyrius, vienas iš trijų firmos skyrių. Personalo skyrius atsako už darbuotojų asmeninių dokumentų pildymo teisingumą ir už patikėtos informacijos slaptumą. . PERSONALO SKYRIUS TURI TEISĘ: o Tikrinti, kaip vykdomi firmos vadovo įsakymai; o Kontroliuoti, kaip laikomasi vidaus darbo tvarkos; o Teikti firmos vadovui pasiūlymus personalo klausimais; o Koreguoti bendrovės individualią bylų nomenklatūrą; o Tvarkyti priėmimo į darbą dokumentus; o Dirbti su kompiuterine programa "Stekas - Personalas"; o Vesti darbo laiko apskaitą, atvaizduojant dokumentuose; o Suformuluoti ir tvarkyti darbuotojų bylas; o Kurti verslo įmonės įvaizdį; o Organizuoti susirinkimus ir juos protokoluoti, o Tvarkyti gaunamą ir siunčiamą korespondenciją; o Tvarkyti atleidimo iš darbo dokumentus; o Parengti dokumentus archyviniam saugojimui. Atliekant praktiką personalo skyriuje dirbo: o Personalo vadovė; o Dvi inspektorės; o Administratorė. Darbo pradžioje susipažinome su reikalingais dokumentais ir darbo tvarka. Pradėdami darbą darbuotojai vadovavosi personalo skyriaus veiklos planu, nuostatais bei darbuotojų pareiginėmis instrukcijomis. Nuostatai - tai dokumentas, kuris nustato įstaigos ir jos struktūrinių padalinių steigimo ir darbo organizavimo tvarką, funkcijas, teises. Personalo skyriaus vadovė yra tiesiogiai pavaldi firmos direktoriui ir privalo vykdyti jo nurodymus. Ją skiria ir atleidžia įmonės vadovas. Personalo vadovė privalo: mokėti dirbti kompiuteriu, kompiuterine programa "Stekas - Personalas", mokėti užsienio kalbą, organizuoti susirinkimus ir juos protokoluoti, žinoti raštvedybos taisykles bei vadybos pagrindus taip pat turi išmanyti profesinį etiketą. Personalo vadovė turi teisę teikti pasiūlymus firmos direktoriui, susijusius su firmos veikla taip pat teikti pasiūlymus darbo sąlygų gerinimo klausimais. Ji atsako už savo pareigų nevykdymą, už skyriaus veiklą ir veiklos rezultatus, už tvarką ir discipliną savo skyriuje. Administratorė yra tiesiogiai pavaldi personalo skyriaus vadovei. Ją skiria ir atleidžia arba perkelia i kitas pareigas direktoriaus isakymu ir personalo vadovės siūlymu. Administratorė privalo: vykdyti personalo vadovės nurodymus, dirbti kompiuterine programa "Stekas - personalas" , tvarkyti darbuotojų asmens bylas. Ji taip pat gali teikti pasiūlymus imonės vadovui, susijusius su firmos veikla arba kanceliarijos tobulinimo kalusimais. Administratorė taip pat yra atsakinga už savo pareigų nevykdymą už skyriaus veiklą, veiklos rezultatus. Inspektorė kaip ir kiti personalo skyriaus darbuotojai yra tiesiogiai pavaldi personalo skyriaus vadovei. Ši darbuotoja turi mokėti dvi ar daugiau užsienio kalbas, žinoti raštvedybos pagrindus ir mokėti dirbti kompiuteriu. Inspektorė turi būti geranoriška, veikIi, dalykiška, punktuali. Inspektorė pildo ir išsiunčia socialinio draudimo dokumentus, parengia bylų nomenklatūrą, parengia dokumentus archyviniam saugojimui, atlieka darbo korespondencijos vertimus. Personalo skyriaus darbuotojai buvo atsakingi už darbuotojų darbo laiko apskaitą, kuri buvo registruojama darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Šis žiniaraštis buvo pildomas kiekvieną darbo dieną. Pagal ši žinairašti buvo skaičiuojamas darbuotojų darbo užmokestis. Dirbdama personalo skyriuje susipažinau su daug naujų dokumentų. Išmokau užpildyti darbo sutartis bei kitus dokumentus. Supratau, kaip svarbu yra dirbti ir bendradarbiauti draugiškoje, komunikabilioje komandoje. Išmokau tvarkyti firmos dokumentus, sistemingai juos suskirstyti imonės viduje. Personalo skyriuje darbuotojai registruoja prašymus dėl priėmimo i darbą, perkėlimo į kitą skyrių personalo veiklos klausimų žurnale. Taip pat kūrė darbuotojų darbo pažymėjimus. Personalo skyriuję esantys dokumentai yra suskirstyti i dvi grupes: personalo valdymo dokumentai bei raštvedybos ir dokumentų saugojimo. Valdymo veiklos dokumentavimas - tai nustatytos formos dokumentų, susijusių su kuria nors valdymo funkcija, rengimas. Dokumentai pildomi, kad būtų galima atlikti valdymo veiksmus, fiksuoti jų turinį kaupti, perduoti, naudoti ir saugoti informaciją tam tikrą laiką. Raštvedyba ir dokumentų saugojimas - šioje dalyje yra isakymų veiklos klausimais registracijos žurnalas, kuriame užregistruojami ivairūs su firmos veikla susiję įsakymai.\ Darbas personalo skyriuje man tikrai patiko. Šiame skyriuje dirbau administartore. Kiekvieną dieną tikrinome paštą ir gaunamą korespondenciją registravome gaunamų raštų registracijos žurnale, o siunčiama korespondencija registruojama siunčiamų raštų registracijos žurnale. Susirašinėjome su partneriais,iš Lietuvos ir segėme i susirašinėjimo su Lietuvos partneriais segtuvą. Iš užsienio partnerių taip pat gavome laiškų. Pildėme bylų perėmimo aktus. Personalo skyrius rūpinosi, kad visi dokumentai būtų tvarkingi, turėtų visus reikiamus rekvizitus, kad būtų sudėti i atitinkamas jiems skirtas bylas. Tai labai idomus, atsakingas, kruopštus, stiprios valios ir atidumo reikalaujantis darbas. IŠV ADOS Darbas PMF "Raštmena" man iš tiesų patiko ir buvo labai naudingas. Tai atsakingas, daug kruopštumo, kantrybės, punktualumo reikalaujantis darbas. Žinoma pati pradžia, kaip ir visiems pradedantiesiems buvo gan sunki, tačiau įdomi. Stengiausi kuo daugiau sužinoti apie firmą, kurioje dirbsiu, kuo ji užsiima ir ką gali pasiūlyti vartotojams bei klientams. Ir supratau, kad labai svarbu yra pasitikėti savimi ir savo kolegomis. Praktika padėjo įgyti organizavimo įgūdžių ir galimybę pritaikyti teorines žinias praktiškai. Tapau komunikabilesnė. Laikas praleistas atliekant praktiką padėjo man artimiau susipažinti su grupiokais, pasidarėme draugiškesni. Supratau, kad įmonės tikslas yra stengtis ne tik neprarasti esamų klientų, tačiau ir įgyti naujų. Todėl ji turi dirbti sąžiningai ir atsakingai.
Ekonomika  Ataskaitos   (32,25 kB)
Valdymo teorijos
2009-12-29
Šio darbo tikslas – supažindinti su ankstyviausia ir pirmąja – klasikine - vadybos mokykla, jos pagrindinėmis srovėmis, principais, žymiausiais atstovais, parodyti jų nuopelnus šiuolaikiniam vadybos supratimui, organizacijų valdymui, o taip pat pateikti kritišką požiūrį ir teorijos trūkumus. Rašant darbą buvo naudojamos įvairios autorinės knygos, mokomosios knygos bei internetiniai informacijos šaltiniai. Klasikinės vadybos mokyklos idėjos buvo suformuotos ir pradėtos taikyti praktiškai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, vadovams grumiantis su industrinės revoliucijos sukeltais organizaciniais sunkumais. Tai istoriškai pirmoji valdymo teorijos tobulinimo kryptis (8, 30 p.).Organizacijos vis labiau plėtėsi ir darėsi sudėtingesnės, technologijos tobulėjo. Kartu su pokyčiais atsirado poreikis, kad vadovai kontroliuotų įrengimus ir gamybą, koordinuotų tvarkaraščius ir darbą, integruotų įvairias darbo sistemas, valdytų darbo jėgą. Tačiau buvo mažai informacijos, kuria vadovai galėtų vadovautis vykdydami šiuos veiksmus. Ankstesnių vadovų, ekonomistų, politikų ir filosofų idėjos ir patirtis nebuvo sukaupta, užrašyta ir paruošta padidėjusiems ateities organizacinio valdymo poreikiams. To nebuvo iki XIX a. – XX a. prad. kol nauja pramonės vadovų karta sąmoningai pradėjo vystyti organizacijų vadybos pagrindus ir ieškoti praktinių sprendimų problemoms, su kuriomis susidurdavo vadovai. Klasikinės vadybos mokyklos teoretikai bandė rasti „vieną geriausią būdą“ valdyti sudėtingas pramonės organizacijas. Jų teorijos pirmiausia buvo sutelktos ties idėja, kad ekonominio racionalumo lygis priklauso nuo vadovų ir individualių darbuotojų elgesio bei priimamų sprendimų. Kitaip tariant, teoretikai darė prielaidą, kad žmonės, bandydami maksimizuoti asmeninę naudą, vykdo logiškus, racionalius sprendimus, remdamiesi darbo patirtimi. Jų vadybos teorijos buvo grįstos tikėjimu, kad racionalus, logiškas elgesys turėtų būti sutelktas ekonominei gerovei kelti. Klasikinės vadybos mokyklos teorijos pagrindas yra: • Maksimalus darbo padalijimas, užtikrinant maksimalų darbų specializavimą; • Vykdytojo darbo apribojimas kuo paprastesnėmis operacijomis; • Maksimalaus darbo užmokesčio garantavimas; • Darbininko veiklos sferos apribojimas tik darbo operacijomis, nereikalaujant iš jo spręsti darbo bei gamybos organizavimo klausimų (8, 30p.). Klasikinę vadybos teoriją sudaro trys jos pakraipos: 1) mokslinio valdymo teorija; 2) idealaus biurokratinio valdymo teorija ir 3) administracinio valdymo teorija (skirtinguose šaltiniuose dažnai nurodomos tik dvi pakraipos: mokslinio valdymo ir administracinio valdymo). Kiekvienoje pakraipoje išryškinami šiek tiek skirtingi aspektai. 1. MOKSLINIO VALDYMO TEORIJA Ši teorija atsirado iš dalies dėl to, kad iškilo poreikis didinti darbo našumą. Mokslinės valdymo teorijos propaguotojai pirmiausia bandė padidinti darbo našumą kontroliuojant darbuotojų darbą organizacijoje technine prasme. Mokslinis valdymas iškėlė keletą vadybos teorijos ir praktikos veikėjų, kurie efektyvios vadybos technikos vystymui naudojo eksperimentus ir sistemiškus stebėjimus. 1.1 Mokslinio valdymo teorijos kūrėjai Charles Babbage (1792-1871) buvo vienas iš ankstyviausių mokslinės valdymo teorijos kūrėjų. Jis teigė, kad organizacijos galėtų gauti kur kas didesnį pelną, jei darbuotojai būtų specializuoti tam tikroje srityje ir mokomi atlikti tik tam tikrą specifinį darbo veiksmą. Lygiagrečiai su klasikiniu ekonomistu Adam Smith, Ch. Babbage propagavo darbo pasidalijimą ir darbo projektavimą taip, kad kiekvienas darbuotojas vykdytų tik mažą kiekį paprastų užduočių. Vadovų užduotis – apmokyti darbuotojus atlikti kiekvieną užduotį taip efektyviai, kaip tik įmanoma ir įsteigti paskatinimus už jų atlikimą greitai ir efektyviai. Ch. Babbage buvo įsitikinęs, kad vadovai turėtų vykdyti tyrinėjimus, tam, kad būtų nustatyta kiek laiko turėtų užimti kiekvienos užduoties įvykdymas. Vadovai panaudodami tyrimų rezultatus galėtų nustatyti normatyvus darbo įvykdymo greičio lygiui ir apdovanoti darbuotojus pagal atitinkamą normatyvų įvykdymo laipsnį. Frederick W. Taylor (1856-1915) yra geriausiai žinomas mokslinio valdymo teorijos atstovas. Su jo vardu apskritai susietas vadybos, kaip žinių sistemos apie organizacijų valdymą, atsiradimas. Jis pirmasis dar praėjusio šimtmečio pradžioje pradėjo sistemingai tirti darbo organizavimo ir vadybos problemas, naudoti analitinius metodus. Nors jo darbuose analizuojami ne visi vadybos aspektai (ypač šiuolaikiniu supratimu), tačiau tai buvo pirmasis bandymas kompleksiškai nagrinėti organizavimo klausimus. Pagal F. Taylor, vadybos pagrindas - teisingas tiek darbininkų, tiek vadovų darbo organizavimas. F. Taylor, inžinierius ir konsultantas, iš asmeninės patirties pastebėjo tai, ką laikė esant nedovanotinais darbo metodais tokiose organizacijose kaip „Midvale Steel“, „Simonds Rolling Machine“ ir „Bethlehem Steel“. Jo laikais pramonę kamavo nepakankamos kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos problemos. F. Taylor tvirtino, kad organizacijos naudoja esamus darbuotojus neefektyviai ir kad vadovai privalo imtis ryžtingų veiksmų darbo našumui pakelti. Jis pateikė daug priežasčių, kurios įtakojo per mažas gamybos apimtis ir neefektyvumą: darbuotojai dažnai į darbą atsinešdavo savo įrankius, kurie būdavo nepakankamai geri tinkamai atlikti užduotis; apmokymas buvo atliekamas atmestinai ir neorganizuotai, todėl darbuotojai patys dažnai nustatydavo jiems palankesnį mašinų greitį ir darbo tempą; vadovai veikdavo petys į petį su savo pavaldiniais, dažnai ignoruodami tokias vadybos pareigas kaip darbo planavimas ir organizavimas. Būtent į vadovus buvo nukreipta pagrindinė F. Taylor kritika. Jis tvirtino, kad vadovai turėtų vystyti ir įgyvendinti darbo „mokslą“ - pagrindinius nuostatus ar principus, kurie apspręstų įvairias darbo sritis. Darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus, panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį. F. Taylor pritaikė savo įsitikinimus geležies pernešimo procese – elementarioje plieno pramonės darbo dalyje. Jis pastebėjo darbo neefektyvumą ir nereikalingą energijos švaistymą naudojamuose metoduose pernešti 20 kilogramų sveriančius geležies luitus nuo gamybos vietos iki geležinkelio vagonų. Jis buvo įsitikinęs, kad naudojant mokslinius principus galėtų nustatyti „vieną geriausią būdą“ pakelti 20 kilogramų geležies luitą, laikyti jį, eiti su juo ir nuleisti jį žemėn. Po laiko, judesių bei nuovargio tyrimų, F. Taylor nustatė „mokslišką“ geležies luitų pernešimo būdą. Tai leido vieno darbuotojo vidutiniškai perneštų geležies luitų kiekį padidinti nuo 12,5 tonos iki 48 tonų per dieną. Naudodamas tą patį metodą, F. Taylor sukūrė „moksliškus“ būdus anglių, geležies ir pelenų sėmimui. Jis ragino vadovus vystyti mokslinius visų organizacijos darbų techninius tyrinėjimus. F. Taylor mokslinis valdymas buvo pagrįstas klasikine ekonomikos teorija: ir vadovai ir darbuotojai yra ekonomiškai motyvuoti. Vadovai nori padidinti pelną, o darbuotojai nori padidinti asmeninę ekonominę naudą. F. Taylor matė šį abipusį interesą kaip jungtį tarp vadovybės ir darbo jėgos, kuri paskatina juos dirbti kartu, kad būtų patenkinti abiejų poreikiai. Jo manymu, darbuotojai ir vadovai, norėdami pasiekti gerus organizacijos darbo rezultatus, turėtų laikytis tokių nurodymų: 1. Plėtoti mokslinį darbo organizavimą panaudojant laiko, judėjimo ir nuovargio veiksnių tyrinėjimus paties optimaliausio darbo atlikimo ir jo atlikimo lygio nustatymui. 2. Tvirtai laikytis darbo standartų, neleidžiant, kad kasdieninė, mokslinių tyrinėjimų nustatyta, gamybos apimtis būtų pakeista dėl kokio nors vadybininko ar darbuotojo savavališkos užgaidos. 3. Teisingai atrinkti ir perengti darbuotojus dirbti tam tikroje darbo vietoje, pavedant jiems atlikti užduotis, kurioms jie yra labiausiai tinkami ir suinteresuoti. 4. Įvesti finansinio paskatinimo sistemą, kuri paskatintų darbuotojus dirbti našiai ir efektyviai dėl su produkcija susieto darbo užmokesčio: maža gamyba įtakoja žemą užmokestį, didesnė gamyba – didesnį užmokestį. 5. Naudoti specializuotą funkcinį vadovavimą skiriant tam tikrą skaičių ekspertų prižiūrėti darbuotojus skirtingose jų darbo srityse. Tai efektingiau, nei vienas pagrindinis vadovas kuris vadovauja visam skyriui. 6. Palaikyti glaudžius ir draugiškus darbuotojų ir vadovybės santykius, nes bendradarbiavimas tarp darbdavio ir darbuotojo padeda užtikrinti noriai priimamą mokslinių darbo principų pritaikymą. Nors F. Taylor teigė, kad realizuojant mokslinio valdymo teoriją, vadybos darbus dirbantys darbuotojai pagrindinį dėmesį turi skirti darbininkų darbo organizavimui ir jo tobulinimui, o kitas vadybinės veiklos sritis laikė beveik antraeilėmis, vienu svarbiausių jo indėlių į vadybos mokslo teoriją laikomas funkcinio valdymo ir vadybinio mokslo pasidalijimas. Jis pasiūlė atsisakyti grynai hierarchinio valdymo principo, norint gerai organizuoti darbą, ypač pabrėžė planavimo reikšmę, akcentavo, kad gamyklą turi valdyti ne tiek direktorius, kiek planavimo skyrius. Nors F. Taylor metodai žymiai padidino darbo našumą ir atlyginimą daugeliu atvejų, tačiau darbininkai ir jų sąjungos ėmė priešintis tokiam požiūriui. Pastarieji bijojo, kad dirbdami sunkiau ir spartesniais tempais, jie išseks ir neišvengiamai bus atleisti iš darbo. Be to, F. Taylor sistema iškėlė į svarbiausią vietą laiką. Tai kritikuojama dėl to, kad darbuotojai galėjo būti verčiami dirbti vis greičiau ir greičiau – taupyti laiką. Didelis dėmesys darbo našumui ir pelningumui leido kai kuriems vadovams išnaudoti tiek darbuotojus, tiek klientus. Rezultatas – daugiau darbuotojų įstojo į sąjungas ir šitaip sustiprino įtarinėjimus ir nepasitikėjimą, ištisus dešimtmečius temdžiusius administracijos ir darbuotojų santykius. Vieni iš mokslinės valdymo teorijos pradininkų taip pat buvo Frank (1868-1924) ir Lillian (1878-1972) Gilbreth, kurie dirbo kaip vyro ir žmonos komanda. Frank Bunker Gilbreth daugiausia jėgų skyrė darbo metodų tobulinimui, gamybos ir našumo pakėlimui, o Lillian Moller Gilbreth, pasitelkdama psichologijos pagrindus ir vadybos žinias, į mokslinio valdymo teoriją žvelgė kaip į priemonę padėti darbuotojams įvykdyti savo potencialias galimybes. F. ir L. Gilbreth derindami mikrochronometrą ir kino kamerą detaliai ištyrė judesius, panaudojamus darbo proceso metu, ir sudarė jų klasifikavimo schemą. Judėjimas buvo pavadintas terbligu (therblig). Į jų klasifikaciją buvo įtraukti tokie judesiai, kaip spaudimas, laikymas ir judėjimas. Judėjimo schema pažymėjo ryšius tarp atliekamų judesių tipų bei dažnumo ir darbuotojo nuovargio ir atkreipė dėmesį, kad nereikalingi veiksmai veltui švaisto energiją ir laiką. Atskirdami efektyvius judesius nuo neefektyvių, F. Ir L. Gilbreth padėjo didesnę darbuotojų energijos dalį panaudoti naudingam darbo atlikimui. Frank Gilbreth kruopščiai tyrė ir tobulino mūrijime naudojamus metodus. Jis pastebėjo, kad skirtingi mūrininkai naudoja skirtingas būdus ir stebėjosi, kad vienas iš seniausių pasaulio amatų niekada nebuvo standartizuotas. Netgi be išsamesnių tyrimų mūrijimas akivaizdžiai atrodė ypač nenašiai atliekamas. Būdamas tvirtai įsitikinęs, kad mūrininkų našumas galėtų būti žymiai pagerintas, F. Gilbreth išanalizavo kino juostoje užfiksuotą mūrijimo procesą ir atrado, kad jame viduriniškai naudojama 18 skirtingų judesių. Jis išmatavo atskirų veiksmų užimamą laiką, ištyrė nuovargio faktorius ir pateikė alternatyvią procedūrą, kurioje atliekamų judesių skaičius buvo sumažintas nuo 18 iki 5. jis padalijo mūrijimą į dalis: vienas darbuotojas išnešioja plytas ir skiedinį, kitas darbuotojas tik kloja plytas. F. Gilbreth nurodymai pakėlė vidutinį vieno darbuotojo per valandą paklojamų plytų skaičių nuo 120 iki 250. Lillian Gilbreth sveikatos apsaugos daktarės disertacija Brown Universitete buvo pavadinta „Vadybos psichologija“ ir išleista 1914 m. Ji buvo šiuolaikinės darbo jėgos vadybos pradininkė, ypač darbuotojų atrinkimo, paskyrimo ir apmokymų moksle. Kartu F. Ir L. Gilbreth domėjosi individualių darbuotojų lavinimu apmokymo programų būdu, darbo aplinkos tobulinimu ir pramonės psichologija. Henry Gantt (1861-1919) mokslinio vadovavimo teorijai ir apskritai vadybos mokslui daugiausia nusipelnė sukurdamas dvi naujoves: Gantt grafikus ir minimaliu darbo užmokesčiu grįstą skatinimo sistemą. Bandydamas pagerinti vadovavimą planavimo, projektavimo ir kontroliavimo metodais, H. Gantt sukūrė Gantt grafikus, kurie naudojama dar ir dabar. Vadovai šį grafiką naudoja darbo veiksmų apibendrinimui ir nustatymui bei suklasifikavimui tų, kurie turėtų būti atlikti vienu metu ar nuosekliai. Kaip parodyta 5 pav. grafike, skirtame vienos JAV statybos įmonės rekonstravimo darbams, planai privalo būti nubraižyti anksčiau už bet kurios kitos veiklos atlikimą, bet pradiniai elektros darbai ir spintelių užsakymai gali būti pradėti kartu. Sienų apdaila gali iš dalies sutapti su kai kuriais galutiniais elektros darbais, bet spintelės negali būti pastatytos anksčiau nei bus baigta sienų apdaila. Be to, padedant darbų tvarkaraščiui, H. Gantt grafikas gali būti naudojamas kaip darbų kontroliavimo įrankis. Vadovai gali į grafiką įtraukti laiką, kurio iš tikrųjų reikia užduočiai užbaigti ir jį palyginti su laiku, kuris iš pradžių buvo suplanuotas. H. Gantt skatino idėją, kad darbuotojai turėtų gauti minimalų dienos užmokestį, nepriklausomai nuo to, ar jie pasiekė nustatytas kasdieninio darbo apimtis. Jis taip pat siūlė, kad darbuotojams būtų išmokamos vienkartinės premijos viršijus šias apimtis. Be to, H. Gantt siūlė skirti premijas prižiūrėtojams kurių pavaldiniai pasiekė bendrą kasdieninę standartinę apimtį ir papildomas premijas, jei visi darbuotojai pasiekė savo tikslus, nes nujautė, kad tai paskatintų prižiūrėtojus efektyviai valdyti savo pavaldinius. Ypatingai kuriant vadybos racionalizavimo metodus pasižymėjo Harrington Emerson (1853-1931). Jis išpopuliarėjo savo knyga „Dvylika našumo principų“ (išleista 1908 m.). Knygoje jis išdėstė požiūrių sistemą į gamybos racionalizavimą kaip priemonę prieš bet kokį išteklių švaistymą, neekonomišką jų panaudojimą. Skirtingai nei kiti F. Taylor pasekėjai, nagrinėję atskirų profesijų darbo organizavimą konkrečioje įmonėje, H. Emerson tyrinėjo darbinės veiklos principus apskritai, nepriklausomai nuo konkretaus jų turinio. Skaidant darbo organizavimo procesą į sudėtines dalis ir nagrinėjant kiekvieną atskirai, jo tikslas buvo sutekti dėmesį į teorinę nagrinėjamos problemos pusę (8, 33p.). Tokios analizės pagrindu jis ir suformulavo pagrindinius mokslinio vadovavimo teorijos principus, kurie aktualūs ir šiandien, ypač organizuojant gamybinių įmonių veiklą: 1. Aiškūs tikslai - racionaliai organizuoti veiklą galima tik teisingai pasirinkus ir suformulavus tikslus. To nepadarius, bet kokia organizacinė veikla netenka prasmės, nes ji būna chaotiška ir gali turėti ne tik teigiamas, bet ir neigiamas pasekmes. 2. Sveikas protas. Organizacijoje priimami sprendimai turi būti pagrįsti, optimalūs. Reikia drąsiai diegti naujoves, atsisakyti įsisenėjusių stereotipų. 3. Kompetentinga konsultacija. Vienas žmogus negali būti ekspertas visais su darbo našumu susijusiais klausimais. Todėl būtina konsultuotis su žmonėmis ir naudotis knygomis. 4. Darbo drausmė – sudėtinė bet kokios veiklos dalis, ji padeda išlaikyti gerą vidinę nuotaiką, gerus rezultatus. Ten, kur drausmė prasta, aukštų pasiekimų net geriausiomis sąlygomis pasiekti neįmanoma. 5. Kiekvienas darbuotojas turi tiksliai žinoti savo pareigas, jų atlikimo būdus. Tam būtina sudaryti standartines instrukcijas, siekti, kad visi jas įsisavintų ir dirbtų pagal jų reikalavimus. 6. Darbą būtina normuoti. Normos neturi būti nei didelės, nei mažos. Racionalus intensyvumas – efektyvumo pagrindas. 7. Teisingi santykiai su darbuotojais. Darbuotojas tik tada dirbs gerai, kai darbo turinys atitiks jo kvalifikaciją, sugebėjimus, polinkius irt.t labai svarbu atrinkti žmones į tam tikas darbo vietas, sudaryti sąlygas tobulintis. 8. Centralizuotas reguliavimas. 9. Atlyginimas už darbą privalo atitikti jo sudėtingumą ir bendrą apmokėjimo lygį, turėtų būti įdiegta skatinimo sistema.. 10. Veiklos rezultatai turi būti nuolat apskaitomi ir įvertinami. tai reikalinga pasiekimams nustatyti ir ateities planavimui. 11. Darbą reikia nuolat dispečerizuoti - kontroliuoti ir koordinuoti. Kontrolė sudaro galimybes sekti gamybos proceso vyksmą ir išvengti neigiamų pasekmių, lengviau pastebėti galimus nukrypimus. 12. Darbo sąlygas būtina sudaryti tokias, kad darbas būtų ne tik našus, bet ir malonus. be to, būtina užtikrinti saugias darbo sąlygas. Taikant praktikoje ir tikslinant mokslinio valdymo teoriją taip pat nusipelnė garsus pramonininkas Henry Ford (1863-1947). Pagal jo vardą buvo pavadinta ir jo sukurta nauja gamybos organizavimo sistema – fordizmas. Fordizmas – nuoseklus F. Taylor, F. Gilbreth ir kitų darbo organizatorių tyrimų tęsinys nepertraukiamos gamybos sąlygomis (7, 48p.). Pagrindinės našaus darbo sąlygos Ford manymu yra geras darbo pasidalijimas, detalių ir mazgų standartizavimas ir gamybos mechanizavimas. Šias sąlygas realizuoti lengviausia masinėje gamyboje, todėl H. Ford buvo aktyvus masinės gamybos propaguotojas, savo gamyklose darbą organizavo vadovaudamasis būtent šiais principais: 1. Vertikali visos įmonės struktūra (tai pagrindinis H. Ford gamybos organizavimo principas). H. Ford teigė, kad įmonė gali būti saugi ir nepriklausyti nuo konjunktūros svyravimų su automobilių gamyba susijusiose pramonės šakose ir apskritai tik viską pasigamindama pati. Ford automobilių koncernas jungė geležies rūdynus ir anglies kasyklas, metalurgijos gamyklas ir automobilių fabrikus, turėjo savą geležinkelį, upių garlaivių, kaučiuko plantacijų. Be to, H. Ford galėjo reguliuoti visas gamybos stadijas taip, kad pakankamai ir laiku būtų pateikta produkcija automobilių surinkimui. 2. Masinė gamyba, sudariusi sąlygas techniniams ir organizaciniams jos patobulinimams įgyvendinti. 3. Standartizavimas. H. Ford įmonėse buvo gaminas tik vienas gaminys, tik vienas važiuoklės tipas. Vien tik automobilių kėbulai buvo gaminami kelių tipų. Automobilio dalys jungtos tomis pačiomis tvirtinimo detalėmis, todėl jos būdavo gaminamos masiškai, su mažiausiomis sąnaudomis. 4. Visiškas gamybos mechanizavimas. H. Ford įmonėse rankų darbas buvo maksimaliai pakeistas mašininiu. 5. Visiškas darbo pasidalijimas. Kiekvienas žmogus atlikdavo tik vieną labai smulkią gamybos proceso dalį (7, 48p.). 1914 m. H. Ford įvedė 8 valandų darbo dieną ir apskritai įmonėse buvo sudarytos geros darbo sąlygos: švara, salės su krėslais poilsiui, įvairūs higienos patogumai, daili estetinė patalpų išvaizda ir pan. H. Ford įmonėse buvo toks didelis darbo intensyvumas, kad didesnis darbo užmokestis, trumpesnė darbo diena, geros darbo sąlygos buvo būtinos, kad fiziškai ir psichologiškai tas darbas būtų įmanomas. Visų mašinų ir mechanizmų sistema įtakojo labai didelę darbo spartą, be to, kiekvienas darbuotojas dirbo labai monotonišką darbą, pavyzdžiui tik užverždavo veržles. Tam nereikėjo kvalifikuotų darbuotojų: per 1-2 dienas, o kartais ir per kelias valandas tokios operacijos būdavo lengvai išmokstamos. Tai H Ford padėdavo išspręsti darbuotojų kaitos problemą, nes, nepakeldami pernelyg didelio intensyvumo, 50-60% darbuotojų kasmet iš jo įmonių išeidavo. H. Ford veikla labai plati. Jis teigė, kad būtina pašalinti bet kokį jėgų švaistymą, netaupų jų naudojimą, ypač žemės ūkyje, iškėlė pastarojo industrializacijos idėją. Kartu su žemės ūkiu H. Ford nagrinėjo viso ūkio racionalizavimo problemas, kritikavo stichišką pramonės šakų atsiradimą Amerikoje, pateikė būtinybę atskiriems rajonams numatyti ekonomiškai tikslingas įmones. Šiais principais ir dabar vadovaujamasi daugelio pasaulio šalių pramonės įmonėse. 1.2 Mokslinio valdymo teorijos apibendrinimas Mokslinio valdymo teorijos pasiekimai: • Standartinių metodų išvystymas kiekvieno darbo procese; • Darbuotojų atrinkimas pagal atitinkamus sugebėjimus kiekvienam darbui; • Darbuotojų apmokymų standartizavimas; • Darbuotojų darbo pagerinimas darbo planavimu ir trukdžių panaikinimu; • Paskatinimo darbo užmokesčiu už padidintą gamybą įvedimas. Mokslinio valdymo teorijos nuopelnai: • Įrodė darbo pasidalijimo svarbą; • Inicijavo kruopščius darbo elementų tyrimus; • Įrodė darbuotojų atrinkimo ir apmokymų svarbą. Mokslinio valdymo teorijos trūkumai: • Neįvertino socialinės situacijos ir didesnių darbuotojų poreikių; • Nepripažino individualių žmonių skirtingumo; • Skatino vergišką požiūrį į darbuotojus, jų idėjų ir pasiūlymų ignoravimą (2, 47p.). 2. IDEALAUS BIUROKRATINIO VALDYMO TEORIJA 2.1 Max Weber biurokratinio valdymo teorija Idealaus biurokratinio valdymo teorija – metodiškas požiūris, atsiradęs Europoje ir nusakantis organizaciją kaip vieną visumą. Ją paskelbė ir suformulavo vokiečių teisininkas ir sociologas Max Weber (1864-1920) beveik tuo pat metu, kai F. Taylor paskelbė savo mokslinio valdymo teoriją. XIX a. pabaigoje dauguma Europos organizacijų buvo valdomos asmeninių santykių principu, į organizaciją buvo žiūrima, kaip į šeimą. Darbuotojai labiau paisė vieno vadovo ar lyderio autoriteto, nei organizacijos ar jos misijos apskritai. Tokio valdymo neigiamas padarinys buvo tai, kad ištekliai buvo naudojami individualių įgeidžių realizavimui, o ne organizaciniams tikslams. Rezultate, darbuotojai valdė organizacijas ir vartojo išteklius savo, o ne pirkėjų naudai. M. Weber biurokratinį valdymą traktavo kaip grupinės veiklos organizavimą, šią veiklą griežtai reglamentuojant taisyklėmis, standartais, instrukcijomis ir kt. (kai tuo tarpu politologai biurokratinį valdymą suprato kaip valdymą, panaudojant biurų sistemą). M. Weber biurokratinio valdymo teorijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti „nuasmenintų“ santykių atmosfera, vienų prielankumas ar neprielankumas kitiems organizacijoje negalimas. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus. M. Weber kėlė tokius biurokratinio valdymo tikslus: • Greitis • Tikslumas • Hierarchiškumas • Vienareikšmiškumas • Tęstinumas • Nuspėjamumas M. Weber buvo įsitikinęs, kad yra tinkama našios ir efektyvios organizacijos konstrukcija ir plėtojo tokį racionalios organizacijos modelį: Biurokratinio modelio struktūra: • Darbo pasidalijimas grįstas funkcine specializacija; • Egzistuoja tiksliai apibrėžta hierarchija ir valdžia; • Taisyklių sistema tiksliai nusako darbuotojų teises ir pareigas; • Taisyklių ir darbo instrukcijų sistema tiksliai nusako darbo situacijų sprendimo ir vykdymo metodus; • Visuomeniniai kontaktai yra apibūdinami beasmenių visuomeninių santykių; • Darbuotojų atranka pagrįsta jų kompetencija ir organizacijos poreikiais; • Paaukštinimai darbe pagrįsti darbuotojo kompetencija ir išsamiu organizacijos pažinojimu, įgyjamu su patirtimi ir darbo stažu; • Tarnyba turi atspindėti atsidavimą karjerai; • Kilimas karjeros laiptais organizacijoje yra garantuotas to nusipelniusiems; • Biuro valdymas susideda iš plačių organizacinių sandorių kūrimo ir palaikymo; M. Weber idealioje organizacijoje, darbas turi būti padalintas pagal specializaciją, griežtai atitikti darbuotojų kvalifikaciją. Kiekvieno darbuotojo valdžia ir atsakomybė turi būti aiškiai apibrėžta kaip oficialios posto pareigos, bet ne kaip tam tikro to posto atstovo pareigos. M. Weber taip pat siūlė, kad tiksliai apibrėžta hierarchija turėtų būti įvesta tam, kad būtų eliminuoti dviprasmiškumai ir tam, kad būtų nustatytas santykių tarp darbų organizacijoje pobūdis. Organizacija, norinti sėkmingai veikti, privalo susiformuoti uždavinius, kuriuos įgyvendindama ji sieks numatomų rezultatų. Nežinant, ką nori pasiekti, veikla yra beprasmė. Į M Weber idealios organizacijos viziją įtrauktas: 1) detalizuotas taisyklių kompleksas nustatantis darbuotojų teises ir pareigas; 2) detalizuotas taisyklių kompleksas nusakantis į kiekvieną darbo situaciją įtrauktas procedūras. Šios taisyklės turėtų būti vienodai priimtos visoje organizacijoje. Dėl to M. Weber biurokratinis valdymas būtų nuasmenintas ir darbuotojai būtų valdomi be asmeninės įtakos ar siekiant individualių laimėjimų. Vadovai turi stengtis prisiderinti prie tokios nuasmenintos atmosferos ir vengti sprendimų paremtų pažintimis, jie privalo vadovauti remdamiesi formalizuotais reikalavimais, niekada nesivadovauti kokiomis nors emocijomis, jausmais, asmeniniu požiūriu. Taip jie turi elgtis tiek su organizacijos darbuotojais, tiek su klientais. Vadovas – biurokratas neturi siekti kokio nors populiarumo ar prielankumo, nusižengdamas taisyklėms, instrukcijoms, reglamentams (6, 28p.). M. Weber buvo įsitikinęs, kad organizacija grįsta racionaliu administraciniu valdymu būtų efektyvesnė ir lengvai prisitaikanti prie pokyčių, nes tęstinumas yra užtikrinamas taisyklingos struktūros ir pozicijų geriau nei vieno kažkurio asmens, kuris gali išeiti ar mirti. Pasak M. Weber, racionalumas organizacijoje visų pirma reiškia darbuotojų atranką ir paaukštinimą grįstą kompetencija, o ne pažintimis (2, 51p.). 2.2 Idealaus biurokratinio valdymo teorijos apibendrinimas Biurokratinio valdymo privalumai. Biurokratija duoda daug teigiamų rezultatų, bet tik tuomet, kai ši teorija vykdoma idealiai. Keletas iš teigiamų jos padarinių: 1. Darbuotojo elgesys yra nuoseklus dėl nustatytų polisų, procedūrų ir taisyklių; 2. Eliminuojami darbo pareigų sutapimai ar prieštaravimai, nes užduotys yra tiksliai apibrėžtos; 3. Elgesys yra nuspėjamas dėl hierarchijos valdyme; 4. Darbuotojų samdymas ir paaukštinimai pagrįsti nuopelnais ir/ar kompetencija; 5. Darbuotojai tobulėja, nes specializuojasi vienoje konkrečioje darbo sferoje; 6. Organizacijos veikla yra nuosekli, nes ji geriau apibrėžia poziciją, nei kažkoks asmuo (t.y., kai vienas žmogus palieka savo pareigas, jų imasi kitas). Nors taisyklės ir nuostatai gali būti primesti per griežtai, jie reikalingi efektyvumui. Be to, jie suteikia pagrindą didelio skaičiaus vadovų ir darbuotojų koordinavimui. Yra daug biurokratinio valdymo privalumų, sunkumai dažniausiai kyla dėl paprasčiausių taisyklių nesupratimų ar netinkamo jų taikymo (5). Didelis biurokratinio valdymo privalumas tai, kad užtikrinamas nuoseklus įstatymų reikalaujamas darbuotojų elgesys. Tikslūs darbo apibrėžimai garantuoja vadovui, kad visos būtinos užduotys bus atliktos. Vadovų hierarchija suteikia galimybę nuspėti visų organizacijos dalių veiklą. Du prižiūrėtojai turi atsiskaityti tam pačiam viršininkui, o galiausiai visi vadovai atsiskaito vienam asmeniui – direktoriui. Tokia kontrolė sukuriama nesuderinamumų tarp prižiūrėtojų prevencijai. Paaukštinti asmenis pareigose motyvuojant nuopelnais ir kompetencija yra efektyvu (ypač jei pakilimas į aukštesnę hierarchijos vietą nėra labai komplikuotas ir priklauso tik nuo asmeninių pasiekimų). Specializuodamiesi savo darbo srityje darbuotojai tampa tos srities ekspertais, tuo būdu gali įvykdyti užduotis kur kas efektyviau. Galiausiai, organizacijos veikla nenutrūksta ją palikus kai kuriems žmonėms. Jei organizaciją palieka prezidentas, kitas žmogus paaukštinamas į jo vietą ir tęsia jo darbą be jokio sutrikdymų. Biurokratinio valdymo trūkumai. Negatyvias biurokratinio valdymo puses iššaukia stipri didelių organizacijų kritika. Keletas tokių kaltinimų: 1. Per daug popierizmo; 2. Darbuotojai nesirūpina organizacija; 3. Darbuotojai yra nuasmeninami (to reikalauja taisyklės); 4. Griežtas reguliavimas iššaukia atitinkamą elgesį; 5. Aklas pasikliovimas taisyklėmis ir polisais slopina darbuotojų tobulėjimą (5). Daugeliui žmonių kartais tenka patirti nemalonių išgyvenimų turint reikalų su organizacijomis, nes darbuotojai nenori laužyti taisyklių ar primesti asmeninio vertinimo. Jei problema nėra apibrėžta taisyklių, daugelis darbuotojų bijo daryti sprendimus ar imtis veiksmų jai išspręsti. Toks pasikliovimas taisyklėmis mažina kūrybiškumą, darbuotojo tobulėjimą ir iniciatyvą. Biurokratijos darbuotojai dažnai laikomi ne žmonėmis, o mašinomis. Tai gali lemti darbuotojo abejingumą organizacijai ir darbo vykdymui. Galiausiai, kiekvieno veiksmo raštiškas registravimas pagal taisykles yra sunkus darbas, švaistantis laiką, kuris galėtų būti panaudotas kur kas naudingiau. Terminas „biurokratija“ šiuolaikinėse organizacijose yra įgavęs gana neigiamą reikšmę ir siejamas su begalinėmis, nesuskaičiuojamomis taisyklėmis ir popierizmu. Kiekvienas iš mūsų yra buvęs smarkiai suerzintas ilgo laukimo eilėse ar, rodos, beprasmiškų ir kvailų procedūrų vykdymo. Antra vertus, taisyklės ir kitos biurokratinės procedūros iš anksto paruošia standartinį elgesio su darbuotojais metodą. Kiekvienas turi lygias teises ir kiekvienas žino, kokios yra taisyklės. Daugeliui organizacijų tai suteikė galimybę tapti ypač efektyvioms. 3. ADMINISTRACINIO VALDYMO TEORIJA Mokslinio valdymo teorija ir biurokratinio valdymo teorija apibūdino vienokius ar kitokius bendruosius veiklos organizavimo principus, tuo tarpu administracinio valdymo teorija nagrinėja visos organizacijos valdymą. Administracinio valdymo teorijos autoriai domėjosi organizacijos struktūra ir modeliavimo procesais, kurie padarytų jos operacijas racionalias, tvarkingas, nuspėjamas, našias ir efektyvias. Administracinio valdymo teorijos kūrėjai žiūrėjo į organizacijas kaip į gigantiškus mechanizmus, sukurtus tikslų pasiekimui ir tikėjo, kad gali būti elementarus universalių įstatų ar principų komplektas, kuris priverstų šiuos mechanizmus veikti efektyviai. Vieningai pripažįstama, kad administracinio valdymo teorinius pagrindus suformulavo prancūzų mokslininkas Henri Fayol (1841-1925). Jis penkiasdešimt aštuonerius metus dirbo prancūzų geležies ir anglių apdorojimo organizacijoje Commentary-Fourchambault. Savo valdymo žinias ir patirtį H. Fayol sukaupė dirbdamas kasybos inžinieriumi. Jis savo sėkmę valdymo srityje priskyrė naudotiems metodams, o ne kokiam nors asmeniniam talentui. Jis jautė, kad kiti vadovai galėtų pasiekti tokių pat aukštumų vadyboje, jei vadovautųsi atitinkamais nurodymais organizacijų kompleksų valdyme. Ypatingą svarbą tolimesniam vadybos mokslo vystymuisi turėjo H. Fayol suformuluotas vadovavimo (administracinės) veiklos etapų ciklas, kurį vėliau kiti tyrinėtojai pavadino bendrųjų valdymo funkcijų ciklu. Pagal H. Fayol, administruojant bet kokią veiklą, reikia nuosekliai realizuoti tokius veiksmus (etapus): 1. Numatymas – apibrėžti, kokių rezultatų norima pasiekti; 2. Plano parengimas – sudaryti konkrečių veiksmų reglamentą; 3. Organizavimas – parinkti žmones, apibrėžti jų funkcijas, darbinius tarpusavio santykius; 4. Koordinavimas – realizuojant planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus; 5. Kontroliavimas – lyginti planą su rezultatais, atlikus kiekvieną operaciją, įvertinti tai, kas padaryta. Didelį dėmesį H. Fayol teikė vadybos veiksmams. Nors H. Fayol tikėjo, kad visi vadovai atlieka visas penkias jo paties nustatytas funkcijas – numatymą, planavimą, organizavimą, koordinavimą ir kontroliavimą, jis taip pat pripažino, kad vieno vadovo valdymo darbo pobūdis skiriasi nuo kito vadovo, priklausomai nuo tokių faktorių kaip organizacijos dydis ir vadovo užimama vieta hierarchijoje. H. Fayol aiškiai atskyrė kategoriją „įmonės valdymas“ nuo kategorijos „vadovavimo (administracinė) veikla“ (6, 30p.). Jis nustatė šešis pagrindinius įmonės valdymo veiksmus: • Techniniai ir technologiniai veiksmai visų pirma reiškiantys gamybą ir apdirbimą; • Komercinė veikla, tokia kaip pirkimas, pardavimas ir mainai, kuriems reikalingos žinios apie rinką ir konkurentus; • Finansiniai veiksmai, reikalingi tirti ir vykdyti optimalų kapitalo vartojimą; • Apsaugos veiksmai saugoti nuosavybę ir žmones nuo vagysčių, gaisro ir potvynio, taip pat streikų, nusikaltimų ir kitų socialinių trikdžių prevencijai; • Apskaitos veiksmai, kurie kaupia ir aprūpina tvarkinga, tikslia informacija apie organizacijos ekonominę poziciją; • Valdymo veiksmai, į kuriuos įtraukiamas organizacijos veiksmų numatymas, planavimas, organizavimas, koordinavimas ir kontroliavimas. Akivaizdu, kad pateikdamas tokį suskirstymą, H. Fayol administravimą laiko specifine tam tikros darbuotojų grupės veikla, kurią atliekant reguliuojamas darbas visų vykdytojų, realizuojančių kitas penkias veiklos kryptis. Toks administravimo traktavimas siūlo išvadą, kad administracinė veikla – tai veikla, kurią atliekantys darbuotojai reguliuoja kitų darbuotojų darbą (6, 31p.). H. Fayol daug dėmesio skyrė struktūros klausimams. Jis nagrinėjo įvairius galimus organizacijos struktūros variantus, parodydamas, kaip augant organizacijai, paprasta linijinė struktūra keičiasi, sudėtingėja, tampa gremėzdiška, jos hierarchinių lygių skaičius negali būti begalinis. Atsiranda būtinybė organizuoti funkcinį valdymą, įvesti patarėjus, konsultantus, referentus, suteikti jiems atitinkamas teises. H. Fayol pabrėžė, kad tai būdinga ne tik gamybinėms, bet ir kitokio pobūdžio organizacijoms. Taip jis davė pradžią bendrajai organizacijų teorijai. Kiekvieno struktūrinio padalinio vietą ir svarbą struktūroje apsprendžia būtent jo vykdomos funkcijos, todėl struktūrizavimas ir funkcijų paskirstymas yra vieningas, integruotas procesas. Analizuodamas hierarchiškumą, H. Fayol palygino organizaciją su medžiu iš kurio kamieno auga šakos, iš jų – plonesnės šakos ir t.t. Be abejonės, H. Fayol teorijos pagrindų pagrindas yra jo suformuluoti ir detaliai išaiškinti 14 administravimo principų, kuriais būtina vadovautis, vykdant visas funkcijas ir kuriais jis pats vadovavosi: 1. Darbo pasidalijimas – kelti efektingumo lygį dėka specializacijos, mažinant mokymo laiką, darant mažiau veiklos pokyčių ir didinant įgūdžių ugdymą. 2. Valdžia – teisė duoti įsakymus visada turėtų reikšti ir atitinkamą pagal privilegijas atsakomybę. 3. Drausmė – priklauso nuo taisyklių, polisų ir susitarimų, kurie valdo organizaciją, gerbimo; drausmė turėtų būti įgyvendinama per sąžiningą ir teisingą visų susitarimų tarp organizacijos ir jos darbuotojų pateikimą. 4. Nurodymų vieningumas – kiekvienas darbuotojas yra atsakingas tik vienam viršininkui, taip išvengiama nesusipratimų ir konfliktų. 5. Vadovavimo vieningumas – vienas vadovas kiekvienam organizaciniam planui, ir vienintelis operacijų planas organizacijoje tų pačių tikslų įgyvendinimui. Vadovai privalo derinti savo veiksmus ir sprendimus, privalo būti vieningi, valdydami pavaldinius. 6. Individualių interesų pavaldumas bendrai gerovei – organizacijos viduje atsirandantys asmeniniai ir grupiniai poreikiai neturi pirmauti prieš visos organizacijos poreikius. 7. Atlyginimas – darbuotojų ir viršininkų atlyginimai turi būti teisingi ir tinkami. Už darbą turi būti atlyginama pagal jo rezultatus ir indėlį į bendrus pasiekimus. 8. Centralizavimas – būtina tiksliai apibrėžti kas organizacijoje atlieka atitinkamus administravimo darbus ir sprendimus kiekvienoje situacijoje, tačiau nėra idealaus kiekvienai situacijai centralizavimo ar decentralizavimo. 9. Valdžios linija – visų organizacinės hierarchijos lygių ir tikslių valdžios linijų tarpusavio pavaldumas turi būti neklystamai aiškūs ir jų turi būti visada tiksliai laikomasi. 10. Tvarka – viskam (ir kiekvienam) turi būti sava vieta ir viskas (kiekvienas) turi būti savoje vietoje. Kiekviena darbo vieta, kiekviena patalpa turi būti tvarkinga, tvarkingumas turi būti kiekvieno darbuotojo būtinai išsiugdyta savybė. 11. Lygybė – su darbuotojais turi būti elgiamasi geranoriškai ir teisingai, analogiškas pareigas užimantys darbuotojai veiklos prasme turi būti visiškai lygūs. 12. Pareigų stabilumas – nustatytų pareigybių sąrašas privalo būti pastovus gana ilgą laikotarpį, negalima kaitalioti pareigybių pavadinimų ir jų veiklos turinio. Didelė darbuotojų kaita trukdo organizacijai sėkmingai dirbti. 13. Iniciatyva – pavaldinių iniciatyva turi būti skatinama, kiekvienas darbuotojas privalo būti aktyvus, reikšti savo nuomonę, siūlyti veiklos gerinimo būdus. 14. Korporacijos dvasia – turėtų būti puoselėjamas ir išlaikomas komandinio darbo, vieningumo ir dvasinio bendrumo jausmas organizacijoje, bendri interesai turi būti suderinti su asmeniniais, galioti principas „visi už vieną, viens už visus“. H. Fayol jautė, kad šių principų pritaikomumas turėtų būti pakankamai lankstus, kad tiktų kiekvienai specifinei administracinei situacijai: „Visų pirma aš pritaikysiu nustatytus principus, kol jie yra atskirti nuo bet kokių pasiūlymų apie jų griežtą taikymą. Nėra nieko griežto ar absoliutaus valdymo reikaluose, viskas priklauso nuo proporcijų. Mums retai tenka pritaikyti tą patį principą dukart identiškomis sąlygomis; reikia atsižvelgti į skirtingas besikeičiančias aplinkybes“ (1, 140p.). Nepaisant to, kad H. Fayol ragino būti lankstiems, daug vadovų, kurie priėmė keturiolika principų, pritaikė juos labai griežtai. Tikslus H. Fayol principų pritaikymas charakterizuoja klasikinį požiūrį į organizacijos valdymą. Tačiau dėl to paties griežtumo korporacijos dvasios ir iniciatyvos principams nepavyko tapti neatskiriama klasikinio požiūrio į vadybos praktiką dalimi. Tuo tarpu pačiam H. Fayol lankstus šių keturiolikos principų pritaikymas padėjo netoli bankroto buvusiai Commentary-Fourchambault vėl suklestėti. H. Fayol puikiai suprato, kad, administruojant organizaciją, šios veiklos kokybė pirmiausia priklauso nuo vadovaujančio personalo. Todėl svarbi jo tyrinėjimų sritis – vadovų kvalifikacija, jų savybės, darbo organizavimo ypatumai. Nagrinėdamas šiuos klausimus jis daug dėmesio skyrė vadovų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sferai, siūlė organizuoti specialius administratorių kursus, akumuliuoti talentingų vadovų patyrimą, jį skleisti, kviesti juos dėstyti tokiuose kursuose, sudaryti jiems sąlygas išdėstyti savo patyrimą straipsniuose, traktatuose, referatuose (6, 34p.) H. Fayol teorija labai greitai paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Ją vienaip ar kitaip pradėjo naudoti įmonių vadovai įvairiose pramonės šakose. Didžiulį atgarsį ši teorija sukėlė ir organizacinės veiklos tyrinėtojų tarpe. Toliau administracinio valdymo teoriją vystė daug mokslininkų. Didžiausią darbą vystant H. Fayol fundamentalias nuostatas atliko amerikiečių mokslininkai Luther Gulick ir Lyndall Urwick. Luther Gulick (1892-1992) analizuodamas administracinės veiklos etapų ciklą, padarė išvadą, kad šių etapų yra daugiau. Jis pasiūlė tokį administracinės veiklos suskirstymą: 1. Planavimas – jungia du pirmuosius H. Fayol pasiūlytus etapus: numatymą ir plano parengimą. 2. Organizavimas – darbų išdalinimas, funkcijų apibrėžimas, pavaldumo nustatymas. 3. Personalo komplektavimas – darbuotojų parinkimas, paskirstymas, darbo sąlygų sudarymas. 4. Vadovavimas – nuolatinis sprendimų priėmimas, įsakymų, nurodymų perdavimas. 5. Koordinavimas - realizuojant planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus (analogiškas H. Fayol pasiūlytai funkcijai) 6. Atskaitomybė – informacijos apie darbų eigą nuolatinis pateikimas, jos įvertinimas. 7. Biudžeto sudarymas – finansinių planų parengimas, finansinė kontrolė. Taip išdėstytą administracinės veikos ciklą L. Gulick pavadino POSDCORB (Planning, Organizing, Staffing, Directing, Co-ordinating, Reporting, Budgeting). Esminė naujovė – vadovavimo funkcijos išskyrimas, ją apibūdinant kaip sprendimų priėmimo ir jų perdavimo veiklą. Įvesdamas šią funkciją, L. Gulick pirmasis kitų vadybos specialistų tarpe aiškiai akcentavo, kad vadovo veiklos turinio esmė yra sprendimų priėmimas. Tai turėjo principinę įtaką tolesniems vadovų darbo apibūdinimo ir analizės tyrinėjimams (6, 35p.). L. Gulick taip pat nurodo pagrindinius organizacijų struktūrų sudarymo principus. Jo nuomone, šie principai yra trys, o juos integruojant, vienaip ar kitaip jungiant, galima sudaryti įvairias specializavimo modifikacijas. • Pirmasis principas – padalinių specializavimas ir jų tarpusavio ryšių nustatymas, vadovaujantis įmonės tikslais. Tikslus ir uždavinius grupuojant į giminingas grupes, galima nustatyti padalinius ir jų atliekamų funkcijų turinį. • Antrasis principas – specializavimas, vadovaujantis operacijų turiniu. Analogiškas ir panašias operacijas priskiriant tam pačiam padaliniui, formuojama padalinių visuma. • Trečiasis principas – geografinis padalinių išsidėstymas. Jei atskiros dalys išdėstytos keliose vietose, padalinius tikslinga specializuoti taip, kad giminingi padaliniai būtų vienoje teritorijoje. Lyndall F. Urwick (1891-1983) buvo entuziastingas ir produktyvus rašytojas administravimo ir vadybos srityse. Jo idėjos buvo ypač stipriai įtakotos H. Fayol. Jis buvo įsitikinęs, kad vienintelis būdas šiuolaikiniam žmogui kontroliuoti socialines organizacijas yra taikant joms principus ar universalias taisykles. Vienam iš geriausiai žinomų jo darbų – „Administravimo elementai“ išleistam 1947 m. – jis išdėstė nemažai principų, kurie, jo manymu, galėtų būti pritaikyti organizacijose ir leistų joms efektyviai pasiekti tikslus. L. F. Urwick principus vystė savo paties dažnai pasitaikančių elementų ir procesų, kuriuos jis apibrėžė organizacijų operacijų struktūroje, interpretacijos pagrindu. Šiuo pagrindu, principai, jei jų tvirtai laikomasi, turėtų vesti į sėkmę administravime ar vadyboje. 1952 m. L. F. Urwick pateikė ir sutvirtino tokį pagrindinių dešimties principų sąrašą: 1. Tikslo principas – bendras tikslas yra kiekvienos organizacijos prasmė. 2. Specializacijos principas – viena grupė, viena funkcija! 3. Koordinacijos principas – užtikrinti koordinacijai visų pirma reikalingas organizavimo procesas. 4. Valdžios principas – kiekviena grupė turi turėti vyriausią vadovą su aiškiai apibrėžtais valdžios įgaliojimais kitiems grupės nariams. 5. Atsakomybės principas – viršininkas yra visiškai atsakingas už savo pavaldinių veiksmus. 6. Apirėžtumo principas – kiekvienas darbas, su savais reikalavimais ir atsakomybe turi būti aiškiai apibrėžtas. 7. Atitikimo principas – valdžia turi būti lygi su atsakomybe. 8. Kontrolės apimtis – niekas neturėtų būti atsakingas už daugiau nei 5-6 tiesioginius pavaldinius, kurių darbas yra sujungtas. 9. Pusiausvyros principas – kiekvienas organizacijos vienetas turi būti laikomas pusiausvyroje su kitais. 10. Tęstinumo principas – struktūra turėtų užtikrinti veiksmų tęstinumą (3, 24p.). Kaip trumpą klasikinės administracinio valdymo teorijos išdėstymą, L. F. Urwick sąrašą būtų sunku patobulinti, koncentruojantis daugiausia ties struktūros klausimais. Palyginus su H. Fayol vadybos principais, L. F. Urwick sąrašas mažiau susijęs su tokiais klausimais kaip, pavyzdžiui, atlyginimas ir moralė. Apskritai L. F. Urwick idėjos buvo populiarios tarp verslo organizacijų abiejose Atlanto pusėse dėl jų protingo patrauklumo organizacijų vadovams. Šiaip ar taip pastaraisiais dešimtmečiais L. F. Urwick tikslo ir struktūros pabrėžimas nebegali suteikti problemų, kylančių dėl visuomenės požiūrio ir staigiai kintančių technologijų, sprendimo būdų. Dabar jo idėjos yra kiek anachroniškos. Jos nurodo dalį, bet tik dalį to, kas yra reikalinga organizacijos klestėjimui. Vis dėlto jo įtaka šiuolaikiniam verslui yra milžiniška. Mary Parker Follett (1868-1933) išmanė filosofijos ir politikos mokslus, ji reiškėsi įvairiose sferose įskaitant socialinę psichologiją ir vadybą. Ji rašė apie bendrų aukščiausių tikslų mažinant konfliktų skaičių organizacijose svarbą. Jos darbai buvo populiarūs tarp to laikmečio verslininkų, bet vadybos mokslo specialistai dažnai į juos žiūrėdavo iš aukšto. Nors ji buvo tarp teoretikų, kūrusių klasikinės mokyklos pagrindus, tačiau įvedė ir daug naujų elementų, ypač žmonių santykių ir organizacinės struktūros srityse. Ji numatė kryptis, kurias toliau plėtojo kylančios bihevioristinė (elgesio) ir vadybos mokslo mokyklos. M. P. Follett buvo įsitikinusi, kad negalima tapti pilnaverte asmenybe, jei nesi grupės narys. Žmogus tobulėja bendraudamas organizacijoje su kitais žmonėmis. Todėl F. Taylor tvirtinimas, kad darbininkų ir administracijos, kaip tos pačios organizacijos narių, tikslai yra bendri, jai atrodė savaime suprantamas, tik, jos manymu, dirbtinis skirtumas tarp vadovų (duodančių įsakymus) ir pavaldinių (juos priimančių ir vykdančių) trukdo šiai natūraliai partnerystei. Ji nepaprastai tikėjo grupės galia, kur pavieniai asmenys gali sujungti įvairius gabumus į kažką didesnio. Be to, M. P. Follett atsižvelgė ne tik į individualias grupes, bet ir į tokių aplinkos veiksnių kaip politika, ekonomika ir biologija, poveikį (4, 36p.). M. P. Follett idėjos tebėra aktualios, nes tinkamos pritaikyti ir šiuolaikiniams vadovams, nuolat susiduriantiems su staigiais pokyčiais dabartinėje valdymo aplinkoje. Jos požiūris i lyderystę pabrėžė žmonių svarbą labiau, nei inžinerinės technikos svarbą. M. P. Follet ėmėsi svarstyti tokias problemas, kurios yra savalaikės ir dabar: etika, galia, kaip skatinti darbuotojus, kad jie darbą atliktų taip gerai kaip tik gali ir pan. M. P. Follet modelis buvo svarbus pirmtakas idėjos, kad valdymas reiškia daugiau, nei vien tai, kas vyksta konkrečioje organizacijoje. Į savo teoriją aiškiai įtraukdama organizacijos aplinką, ji pagrindė vadybos teorijai kelią, apėmusi platesnę santykių skalę – ir organizacijoje, ir už jos ribų. Šiuolaikinių vadybos teorijų įvairovė šiuo atžvilgiu reiškia M. P. Follett deramą pagarbą. Chester I. Barnard (1886-1961) kaip ir M. P. Follett, į klasikinę teoriją įvedė teiginius, kurie buvo tobulinami vėlesnių mokyklų. Jis studijavo ekonomiką Harvardo universitete, tačiau negavo mokslinio laipsnio, nes nebaigė laboratorinio mokslo kurso. Jis pradėjo dirbti statistikos departamente AT&T, o 1927 m. tapo Niu Džersio kompanijos „Bell“ prezidentu ir panaudojo savo darbo patirtį bei didelį išprusimą sociologijos ir filosofijos srityse teorijoms apie organizacijas formuoti. Vienas iš žymesnių Ch. Barnard indėlių į vadybos mokslą buvo neformalios organizacijos sąvoka. Neformali organizacija egzistuoja visose formaliose organizacijose ir apima uždaras grupes ir natūraliai susikuriančius socialinius susivienijimus. Jo manymu, žmonės buriasi į formalias organizacijas norėdami pasiekti tai, ko negali įgyvendinti pavieniui. Tačiau, kai siekia organizacijos tikslų, jie turi patenkinti ir savo individualius poreikius. Kad pasiektų savo asmeninius tikslus formalioje organizacijoje, žmonės buriasi į neformalias grupes. Norėdama užtikrinti sėkmingą savo gyvavimą, organizacija turi efektingai panaudoti šias grupes, net jei jų tikslai kirstųsi su vadovybės tikslais. Taip Ch. Barnard priartėjo prie pagrindinio savo teiginio: įmonė gali efektyviai veikti ir išgyventi tik tuo atveju, jei organizacijos tikslai yra subalansuoti su jai dirbančių individų tikslais ir poreikiais. Ch. Barnard pripažino neformalios organizacijos svarbą ir universalumą, - tai ir yra jo pagrindinis įnašas į vadybą. Ch. Barnard tikėjo, kad galima pasiekti pusiausvyrą tarp individo ir organizacijos tikslų, jei vadovai suprastų savo pavaldinio abejingumo zoną, arba priėmimo zona, t.y. tai, ką pavaldinys galėtų padaryti neklausdamas vadovo leidimo. Žinoma, kuo daugiau veiklos sričių pakliūva į darbuotojo „priėmimo zoną“, tuo tolygesnė ir vieningesnė bus organizacija. Ch. Barnard teigė, kad vadovai turi pamažu išugdyti savo pavaldinių moralinio tikslo jausmą. Tam jie turi išmokti mąstyti plačiau negu jų pačių riboti savi interesai, ir morališkai įsipareigoti visuomenei. Nors Ch. Barnard akcentavo vadovų darbą, tačiau jis daug dėmesio skyrė ir darbuotojo, kaip „pagrindinio strateginio veiksnio organizacijoje“, vaidmeniui. Apibrėždamas organizaciją kaip kooperatyvią grupėmis dirbančių individų įmonę, jis žengė toliau ir paruošė dirvą šiuolaikiniam vadybiniam mąstymui (4, 38p.). IŠVADOS Nors klasikinė vadybos mokykla ir nedavė visuotinai bendro požiūrio į vadybą, galima rasti daug panašumų tarp idėjų, išreikštų Ch. Babbage, F. Taylor, F. Ir L. Gilbreth, H. Gantt, M. Weber, H. Fayol ir L. Urwick. Klasikinė vadybos mokykla labai plačiu mastu nurodė esmę: aprašė, kaip žmonės turėtų valdyti organizacijas. Taip, kaip inžinieriai nusako tinkamiausią būdą statyti tiltams, taip vadovai laikėsi racionaliausio požiūrio ir nustatė principus, kaip kurti ir valdyti organizacijas. Dėka jų pastangų nustatyti „vieną geriausią būdą“, organizacijų sistemos buvo plėtojamos ir vystomos, kas įtakojo smarkų organizacijų produktyvumo padidėjimą. Kitas šių ankstyviausių vadybos pionierių įnašas yra tas, kad jų pastangos sukurti idealią organizaciją paskatino papildomus vadybos ir organizacinių sistemų tyrinėjimus. Nors įvairūs klasikinės vadybos mokyklos atstovai sutiko su dauguma svarstomų problemų – tokių, kaip darbo pasidalijimo svarba, hierarchija, standartinių darbo procedūrų vystymas ir valdžios centralizacija, taip pat buvo ir keletas nesutarimo sričių. Pavyzdžiui, buvo radikalių skirtumų tarp nuomonių apie viršininkus technine prasme. H. Fayol kalbėjo apie „komandos vieningumą“; F. Taylor skatino funkcinį valdymą. H. Fayol argumentavo, kad kiekvienas darbuotojas turėtų atsiskaityti ir būti pavaldus tik vienam viršininkui, kad būtų išvengta nesusipratimų ir konfliktų; tačiau F. Taylor tikėjo, kad darbuotojai turėtų turėti daug viršininkų tam, kad galėtų gauti naudingų, įvairių tipų specializuotų žinių. Kita nesutarimų sritis tapo akivaizdi, kai vadovai klasikinės teorijos šalininkų nurodymus įdiegė praktiškai. H. Fayol patarė vadovams pritaikyti jo keturiolika principų lanksčiai, priderinant kiekvienai situacijai. Tačiau praktiškai klasikinis valdymas turėjo polinkį būti tikslus ir griežtas. Panašiai F. Taylor skatino draugiškus darbo valdymo santykius, bet klasikinis požiūris dažnai buvo šaltas, nuasmenintas ir priešiškas. Nelaimei, dauguma to laikmečio organizacijų tapo nelankstaus biurokratinių principų pritaikymo vergėmis ir rezultate tapo didelėmis bei vangiomis. Klasikinės vadybos teorijos mokykla sulaukė ir nemažai kritikos. Buvo daug teigiančių, kad jos organizacinių narių aprašymas, kaip racionalių ir ekonomiškai motyvuotų, yra neužbaigtas. Šie kritikai tvirtino, kad, kai vadovai ignoruoja socialinius darbuotojų poreikius, organizacijos nesuteikia pakankamos motyvacijos. Jei vadovai traktuoja organizacijas kaip mašinas, o ne kaip socialines sistemas, tai jie darbuotojus laiko ištekliais, kuriais galima manipuliuoti. Rezultatas – susidūrimas tarp darbo ir vadovavimo, kai vadovai valdo ir kontroliuoja darbuotojus, darbo metodus ir organizacinių tikslų siekimą. Kita klasicistų kritika sukasi apie jų pastangas apibrėžti universalius valdymo principus. Nors nemažai klasikinio valdymo principų gali būti tinkami organizacijoms, valdomoms paprastoje, ramioje atmosferoje, jie ne taip gerai tinka verslui vadovaujamam šiuolaikinėje nepastovioje ir nevienalytėje aplinkoje.
Ekonomika  Referatai   (196,97 kB)
Planavimas
2009-12-29
• Plačiausia prasmė daiktavardžio paslauga, būtų: pagalba, malonė, nauda, tačiau šių reikšmių neužtenka paslaugoms apibūdinti, nes paslaugomis gali būti ir priemonės, padedančios kurti paslaugas, ir darbai, kuriantys paslaugas, ir nematerialūs produktai. • Yra labai daug paslaugų sąvokų apibrėžimų: negatyvinių ir pozityvinių: o negatyviniai paslaugų veiklą apibūdina, kaip veiklą, kuri nekuria ir neperdirba fizinių produktų, taigi, neturi ir mainomosios vertės - tik vartojamąją; o pozityviniai - ji apibūdinama kaip santykis tarp paslaugų gamintojo ir paslaugų vartotojo. • Palyginti su kitomis ekonomikos sritimis, paslaugų ekonomikai yra mažai išnagrinėta arba padaryta tai gana fragmentiškai. Tą sąlygoja dvi priežastys: o statistinių šaltinių stoka, kadangi Lietuvoje oficiali paslaugų statistika pradedama vykdyti 1992 metais; o anksčiau skirtas didesnis dėmesys gamybos sukurtam BNP. • Skiriami trys paslaugų ekonomikos raidos etapai: o paslaugų ekonominio vaidmens paieškos – nuo 18 amžiaus iki 20 amžiaus ketvirto dešimtmečio; o trečiojo sektoriaus idėja ir poindustrinės visuomenės samprata – nuo 4 amžiaus dešimtmečio iki 6-7 dešimtmečio (1930-1965 metai); o šiuolaikinės kryptys ir pagrindinės problemos paslaugų teorijoje (dabartinis paslaugų teorijos etapas nuo 1965 metų). • I etapas - Paslaugų ekonominio vaidmens paieškos. o paslaugos nėra savarankiškas tyrimų objektas, o tik šalutinė problema, iškylanti analizuojant kitus ekonomikos sektorius; o Adamas Smithas (1723-1790) paslaugas pradeda vertinti kaip ūkinę veiklą, kuri susijusi su namų ūkiu, samdomu darbu, amatininkų veikla: • išskyrė du darbo tipus: gamybinį darbą, kuriantį vertę, ir negamybinį darbą, vertės neduodantį, svarbiausiu kriterijumi laikydamas darbo apčiuopiamumą; • sudarė pirmąjį paslaugų veiklos sąrašą, į kurį įtraukė tarnautojus, dvariškius, amatininkus, menininkus, medicinos darbuotojus, tačiau pabrėždamas, jog jų darbas negamybinis ir išlaidos šiems žmonėms konkuruoja su kapitalo kaupimu; o Federic Bastiat, kaip klasikinės paslaugų doktrinos kritikas, sukritikavo A. Smithą, teigdamas, kad nėra esminio skirtumo, ar žmogus suformuluoja materialų daiktą, ar teikia paslaugą, ne paslaugų vertė turi būti kildinama iš daiktų, o daiktų vertė iš paslaugų, kuriomis pasikeičia pirkėjas ir pardavėjas. Žmonės savo veikla kuria tik paslaugas; o F. Bastiat pasekėjai Clement Colson, Leon Walras ir Alfred Marshall visą veiklą visuomenėje suvokia kaip paslaugų mainus nepriklausomai nuo to, ar gaminamos prekės, ar paslaugos; o ankstesnių minčių kritikai nepritarė, kad visos paslaugos gali būti paremtos mainais (karo paslaugos, valstybės veikla, kultūrinė ir pan.), ne visų paslaugų rezultatus galima pamatuoti; o K. Marksas perėmė A. Smitho gamybinio ir negamybinio darbo teoriją bei vertės darbinę koncepciją, teigdamas, kad gamybinis darbas gali būti nacionalinio turto kūrimo šaltinis. Paslaugų teikimas vertės ir turto nekaupia. • I etapo rezultatai. Iš klasikinės A.Smitho doktrinos išsirutuliojo dvi kryptys: o pirmoji, visokią veiklą vertinusi kaip paslaugas ir neskyrusi paslaugų iš visos ūkinės veiklos visumos; o antroji, marksistinė kryptis, paslaugas laikiusi negamybine veikla, nedalyvaujančia kuriant visuomenės turtą, o dažnai net turinčia negatyvų pobūdį. • II etapas - Trečiojo sektoriaus idėja ir poindustrinės visuomenės samprata. o ekonominė krizė ir ją lydėję pramoninės gamybos nuosmukis bei masinis nedarbas paskatino bedarbius ieškoti išeities paslaugose, kurios turėjo galimybių sukurti naujas darbo vietas transporte, prekyboje, mokyme, mene; o A.G. Fisher suformuluoja trijų ekonomikos sektorių idėją: • agrarinį; • industrinį; • trečiąjį, apimantį plačias veiklos rūšis; o C. Colins pateikė detalią trijų sektorių veiklos rūšių klasifikaciją, analizavo BNP, pajamų ir vartojimo augimo bei paklausos priežastis, suvesdamas paklausos pokyčius didėjant pajamoms; o Jean Fourastie galutinai įtvirtino trijų sektorių įdėją, paslaugas tyrė ūkio augimo kontekste, ieškojo ryšio tarp techninės pažangos ir paslaugų, laikydamas paslaugų augimą techninės pažangos rezultatu; • II etapo rezultatai: o galutinai subrendo trečiojo sektoriaus idėja; o susiklostė nacionalinė statistikos sistema; o ryškėjo diskusinės sektoriaus išskyrimo problemos, neaiškios trečiojo sektoriaus augimo priežastys ir prognozės, o tai paskatino tolimesnius paslaugų tyrimus. • III etapas - Šiuolaikinės kryptys ir pagrindinės problemos paslaugų teorijoje. o detali paslaugų veiklos analizė, kruopštus statistikos duomenų rinkimas, sociologijos metodų taikymas; o gyventojų užimtumas paslaugų sektoriuje daugumoje industrinių šalių viršija industrinį ir agrarinį kartu paėmus; o JAV mokslininko Daniel Bell išryškinti šiuolaikinės visuomenės bruožai: • poindustrinė visuomenė – tai tretinė paslaugų visuomenė; • jai būdingas žinių, mokslo ir technologijų dominavimas; • joje vyrauja specialistų ir technikų klasė; • joje keičiasi vertybių sistemos ir kontrolės formos; pereinama prie platesnės gerovės sampratos; o vietoj tretinio sektoriaus įvedama paslaugų ekonomikos sąvoka (Victor Fuchs); o paslaugų ekonomika suprantama plačiau – ne kaip atskiras sektorius, o kaip ypatinga viso ūkio būsena, darbas gamyboje ir agrariniame ūkyje įgauna paslaugoms būdingus bruožus; o neoindustrializmo kryptis - Jonathan Gershuny suformuluota savitarnos ekonomikos koncepcija, atmesta paslaugų visuomenės idėja; o Gershuny idėja skatina priklausomybės tarp paslaugų paklausos ir gamybos šakų raidos analizę; o ketvirtojo arba informacinio sektoriaus pripažinimo klausimas, informacijos paslaugų poveikis šalies ūkio raidai; • III etapo rezultatai: išryškintos problemos: o paslaugų klasifikavimo ir apskaitos klausimai, siūlomi nauji klasifikavimo ir apskaitos kriterijai; o paslaugų pasiūlos problemos, diskusijos dėl paslaugų našumo, palyginti su pramonės našumu, prekių ir paslaugų komplimentarumas; o paslaugų paklausos tyrimai, paslaugų paklausos elastingumo nustatymas; o tiekėjų ir vartotojų santykių analizė, diskusijos dėl vartotojo dalyvavimo kaštų kuriant paslaugą.
Ekonomika  Uždaviniai   (35,08 kB)
Paslaugų ekonomika
2009-12-29
• Plačiausia prasmė daiktavardžio paslauga, būtų: pagalba, malonė, nauda, tačiau šių reikšmių neužtenka paslaugoms apibūdinti, nes paslaugomis gali būti ir priemonės, padedančios kurti paslaugas, ir darbai, kuriantys paslaugas, ir nematerialūs produktai. • Yra labai daug paslaugų sąvokų apibrėžimų: negatyvinių ir pozityvinių: o negatyviniai paslaugų veiklą apibūdina, kaip veiklą, kuri nekuria ir neperdirba fizinių produktų, taigi, neturi ir mainomosios vertės - tik vartojamąją; o pozityviniai - ji apibūdinama kaip santykis tarp paslaugų gamintojo ir paslaugų vartotojo. • Palyginti su kitomis ekonomikos sritimis, paslaugų ekonomikai yra mažai išnagrinėta arba padaryta tai gana fragmentiškai. Tą sąlygoja dvi priežastys: o statistinių šaltinių stoka, kadangi Lietuvoje oficiali paslaugų statistika pradedama vykdyti 1992 metais; o anksčiau skirtas didesnis dėmesys gamybos sukurtam BNP. • Skiriami trys paslaugų ekonomikos raidos etapai: o paslaugų ekonominio vaidmens paieškos – nuo 18 amžiaus iki 20 amžiaus ketvirto dešimtmečio; o trečiojo sektoriaus idėja ir poindustrinės visuomenės samprata – nuo 4 amžiaus dešimtmečio iki 6-7 dešimtmečio (1930-1965 metai); o šiuolaikinės kryptys ir pagrindinės problemos paslaugų teorijoje (dabartinis paslaugų teorijos etapas nuo 1965 metų). • I etapas - Paslaugų ekonominio vaidmens paieškos. o paslaugos nėra savarankiškas tyrimų objektas, o tik šalutinė problema, iškylanti analizuojant kitus ekonomikos sektorius; o Adamas Smithas (1723-1790) paslaugas pradeda vertinti kaip ūkinę veiklą, kuri susijusi su namų ūkiu, samdomu darbu, amatininkų veikla: • išskyrė du darbo tipus: gamybinį darbą, kuriantį vertę, ir negamybinį darbą, vertės neduodantį, svarbiausiu kriterijumi laikydamas darbo apčiuopiamumą; • sudarė pirmąjį paslaugų veiklos sąrašą, į kurį įtraukė tarnautojus, dvariškius, amatininkus, menininkus, medicinos darbuotojus, tačiau pabrėždamas, jog jų darbas negamybinis ir išlaidos šiems žmonėms konkuruoja su kapitalo kaupimu; o Federic Bastiat, kaip klasikinės paslaugų doktrinos kritikas, sukritikavo A. Smithą, teigdamas, kad nėra esminio skirtumo, ar žmogus suformuluoja materialų daiktą, ar teikia paslaugą, ne paslaugų vertė turi būti kildinama iš daiktų, o daiktų vertė iš paslaugų, kuriomis pasikeičia pirkėjas ir pardavėjas. Žmonės savo veikla kuria tik paslaugas; o F. Bastiat pasekėjai Clement Colson, Leon Walras ir Alfred Marshall visą veiklą visuomenėje suvokia kaip paslaugų mainus nepriklausomai nuo to, ar gaminamos prekės, ar paslaugos; o ankstesnių minčių kritikai nepritarė, kad visos paslaugos gali būti paremtos mainais (karo paslaugos, valstybės veikla, kultūrinė ir pan.), ne visų paslaugų rezultatus galima pamatuoti; o K. Marksas perėmė A. Smitho gamybinio ir negamybinio darbo teoriją bei vertės darbinę koncepciją, teigdamas, kad gamybinis darbas gali būti nacionalinio turto kūrimo šaltinis. Paslaugų teikimas vertės ir turto nekaupia. • I etapo rezultatai. Iš klasikinės A.Smitho doktrinos išsirutuliojo dvi kryptys: o pirmoji, visokią veiklą vertinusi kaip paslaugas ir neskyrusi paslaugų iš visos ūkinės veiklos visumos; o antroji, marksistinė kryptis, paslaugas laikiusi negamybine veikla, nedalyvaujančia kuriant visuomenės turtą, o dažnai net turinčia negatyvų pobūdį. • II etapas - Trečiojo sektoriaus idėja ir poindustrinės visuomenės samprata. o ekonominė krizė ir ją lydėję pramoninės gamybos nuosmukis bei masinis nedarbas paskatino bedarbius ieškoti išeities paslaugose, kurios turėjo galimybių sukurti naujas darbo vietas transporte, prekyboje, mokyme, mene; o A.G. Fisher suformuluoja trijų ekonomikos sektorių idėją: • agrarinį; • industrinį; • trečiąjį, apimantį plačias veiklos rūšis; o C. Colins pateikė detalią trijų sektorių veiklos rūšių klasifikaciją, analizavo BNP, pajamų ir vartojimo augimo bei paklausos priežastis, suvesdamas paklausos pokyčius didėjant pajamoms; o Jean Fourastie galutinai įtvirtino trijų sektorių įdėją, paslaugas tyrė ūkio augimo kontekste, ieškojo ryšio tarp techninės pažangos ir paslaugų, laikydamas paslaugų augimą techninės pažangos rezultatu; • II etapo rezultatai: o galutinai subrendo trečiojo sektoriaus idėja; o susiklostė nacionalinė statistikos sistema; o ryškėjo diskusinės sektoriaus išskyrimo problemos, neaiškios trečiojo sektoriaus augimo priežastys ir prognozės, o tai paskatino tolimesnius paslaugų tyrimus. • III etapas - Šiuolaikinės kryptys ir pagrindinės problemos paslaugų teorijoje. o detali paslaugų veiklos analizė, kruopštus statistikos duomenų rinkimas, sociologijos metodų taikymas; o gyventojų užimtumas paslaugų sektoriuje daugumoje industrinių šalių viršija industrinį ir agrarinį kartu paėmus; o JAV mokslininko Daniel Bell išryškinti šiuolaikinės visuomenės bruožai: • poindustrinė visuomenė – tai tretinė paslaugų visuomenė; • jai būdingas žinių, mokslo ir technologijų dominavimas; • joje vyrauja specialistų ir technikų klasė; • joje keičiasi vertybių sistemos ir kontrolės formos; pereinama prie platesnės gerovės sampratos; o vietoj tretinio sektoriaus įvedama paslaugų ekonomikos sąvoka (Victor Fuchs); o paslaugų ekonomika suprantama plačiau – ne kaip atskiras sektorius, o kaip ypatinga viso ūkio būsena, darbas gamyboje ir agrariniame ūkyje įgauna paslaugoms būdingus bruožus; o neoindustrializmo kryptis - Jonathan Gershuny suformuluota savitarnos ekonomikos koncepcija, atmesta paslaugų visuomenės idėja; o Gershuny idėja skatina priklausomybės tarp paslaugų paklausos ir gamybos šakų raidos analizę; o ketvirtojo arba informacinio sektoriaus pripažinimo klausimas, informacijos paslaugų poveikis šalies ūkio raidai; • III etapo rezultatai: išryškintos problemos: o paslaugų klasifikavimo ir apskaitos klausimai, siūlomi nauji klasifikavimo ir apskaitos kriterijai; o paslaugų pasiūlos problemos, diskusijos dėl paslaugų našumo, palyginti su pramonės našumu, prekių ir paslaugų komplimentarumas; o paslaugų paklausos tyrimai, paslaugų paklausos elastingumo nustatymas; o tiekėjų ir vartotojų santykių analizė, diskusijos dėl vartotojo dalyvavimo kaštų kuriant paslaugą.
Ekonomika  Paruoštukės   (213,71 kB)
Įvadas Nedarbas – bene aktualiausia problema šių dienų žmogui. Daugelio nuomone, nedarbas galbūt ir mažėja, tačiau atlyginimai yra per maži. Bet, jeigu būtų mokamas aukštas užmokestis už darbą, tai įtakotų darbo vietų mažėjimą ir nedarbo lygio kilimą mūsų šalyje. Tačiau nedarbo lygis priklauso ne tik nuo darbo užmokesčio, bet ir nuo kitų daugybės veiksnių, kurie bus ištirti darbe. Norint galutinai išsiaiškinti, kodėl nedarbo lygis didėja arba mažėja, kas jį įtakoja ir kaip tai veikia žmonių gyvenimą, svarbu pateikti ne tik statistinius duomenis, bet ir teorinį pagrindą: kas yra nedarbo lygis, kokių rūšių jis gali būti ir kitus teorinius aspektus, padėsiančius mums giliau susipažinti su nedarbu Lietuvoje. Nedarbas ir jo rūšys Darbo ištekliai yra darbingo amžiaus (nuo 18 metų) dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo ištekliais nelaikomi ir kareiviai, studentai , ligoniai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės, nors jų darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančiu firmose ir įstaigose, t.y. tiesiogiai gamyboje. Bedarbiai - tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti. Darbo išteklius sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius. Nedarbo lygis = Bedarbių skaičius / Darbo išteklių skaičiaus * 100 % Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis, rodantis kuri darbo išteklių dalis neužimta; tai asmenų, galinčių ir norinčiu dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, santykio su visais darbingais gyventojais, procentinė išraiška. Taigi nedarbo lygis parodo, koks yra visų darbo išteklių bedarbių procentas. Išskiriamos tokios nedarbo rušys: prislėgtasis nedarbas, tekamasis nedarbas, struktūrinis nedarbas, ciklinis nedarbas. Prislėgtasis nedarbas: Įsivaizduokite, kad jau kurį laiką neturite darbo. Aktyviai jo ieškojote, apėjote visas galimas įdarbinimo įstaigas, bet viskas veltui. Tada tenka pasikliauti giminių, draugų, darbo biržos globa. Kadangi nuotaika subjurusi, jaučiatės prislėgtas, tai darbo paieškas nutraukiate kaip beviltiškas.Taigi jūs, kaip bedarbis, aktyviai neieškantis darbo, neįsiregistruojate į darbo biržą ir esate nelaikomas bedarbiu. Antra vertus, reikia išlaikyti šeimą, mokėti už butą, paslaugas ir pan. Tenka ieškoti bet kokio darbo. Ir tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos nei turima. Toks nedarbas vadinamas paslėptuoju nedarbu. Paslėptasis nedarbas ir neoficialus užimtumas apima 15 – 20 % ekonomiškai aktyvių Lietuvos gyventojų. Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Terminą „tekamasis“ nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį greitai gauti artimiausioje ateityje. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria „tarp darbų“. Vieni keičia darbo vietas savanoriškai, kiti ieško naujo darbo atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos reikalavimų. Terminą „struktūrinis“ ekonomistai vartoja sudėties prasme. Laikui bėgant vartotojų paklausa ir technologija gerokai pakinta, o tai savo ruožtu keičia visuminės paklausos darbo jėgai sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Antai ilgalaikiai vartotojų pirmenybių pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojanti žmonių migracija, gali sukelti struktūrinį nedarbą. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai.
Ekonomika  Referatai   (27,41 kB)
Ekonominės sistemos plėtojimosi tendencijos ir rezultatai apibrėžiami visuomeniniais darbo ištekliais. Jie laikomi integruotų žmonių darbiniu potencialu. Natūraliomis ekonominės situacijų plėtojimosi sąlygomis visuomeniniai darbo ištekliai nėra vienalyčiai, nes ekonominėje sistemoje integruotos yra asmenų specifinės fizinės bei intelektualinės charakteristikos. Tačiau integruotoms žmonių grupėms būdinga specifinių bruožų visuma. Todėl derėtų išskirti visuomeniškai organizuotas bei neorganizuotas darbo jėgos grupes. Neorganizuotai darbo jėgos grupei priskiriami tie integruoti asmenys, kurie dėl nepakankamo fizinio ar intelektualinio išsivystymo nesugeba sąmoningai efektyviai dalyvauti ūkinėje veikloje, pavyzdžiui, mažamečiai vaikai, invalidai, senyvo amžiaus žmonės. Plėtojant ekonominę sistemą, didžiausią įtaką turi visuomeniškai organizuota darbo jėga. Ji aprėpia darbingąją visuomenės dalį, kuri laikui bėgant dėl įvairių priežasčių kinta tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai. Bet kurioje ekonominėje sistemoje vyksta natūralūs procesai: žmonės gimsta, auga, miršta. Tai natūraliai veikia ir darbo jėgos kitimą visoje ekonominėje sistemoje nuo jos gimimo, jai augant ir iki jos mirties. Vertinant visuomeniškai organizuotos darbo jėgos kitimą, būtina atsižvelgti į ekonominėje sistemoje integruotų žmonių bendrąsias vystymosi tendencijas, o ne į vienetinius diferencijuotus poslinkius. Visuomeniškai organizuoti darbo ištekliai sąlyginai skirstomi į aktyviuosius, pasyviuosius ir rezervinius. Aktyvieji darbo ištekliai – tai darbinis potencialas tų žmonių, kurie pagal savo galimybes integruojami į ūkinę veiklą. Tai visą darbo dieną dirbantys žmonės. Pasyviesiems darbo ištekliams priskirtini bedarbiai arba asmenys, dirbantys ne visą darbo dieną, arba nedirbantys savo noru. Rezerviniai darbo ištekliai – tai asmenys, galintys dalyvauti ūkinėje veikloje, tačiau dėl natūralių bei ekonomiškai pagrįstų priežasčių pasitraukę iš jos. Suklasifikavus darbo išteklius svarbu juos nevienapusiškai įvertinti, nes gautieji rezultatai turi rodyti esminius darbo jėgos kiekybinius ar kokybinius pokyčius. Labai svarbu nustatyti specializacinę struktūrą visuomeniškai neorganizuotų ir aktyviųjų darbo išteklių sąlyginėse grupėse. Tačiau svarbiausia – atskleisti visą darbo jėgos specializacinį potencialą. Ekonominėje sistemoje kiekvienam specializaciniam darbo jėgos struktūros vienetui būtina priskirti tam tikrą skaičių kvalifikacinių padalų. Kuo detaliau problema nagrinėjama, tuo detalesnis ir kvalifikacinis skirstymas. Tačiau nei specializacinis, nei kvalifikacinis darbo jėgos įvertinimas nebus visapusiškas, jeigu neturėsime jį apibrėžiančių kiekybinių rodiklių. Juk vienas asmuo gali būti įvaldęs kelias specializacijas ir kiekvienoje jų turėti skirtingą kvalifikaciją. Taigi asmenų įvaldžiusių tam tikras specifines darbinės veiklos sritis, bus neabejotinai daugiau negu jų yra ištiesų ekonominėje sistemoje. Šią problemą galima išspręsti griežtai apibrėžiant ir šalutines specializacijas. 2. NEDARBAS IR TEORINIAI GYVENTOJŲ UŽIMTUMO ASPEKTAI Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Darbo jėga – tai darbingo amžiaus (nuo 18 m.) ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo jėga nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės. Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruojasi įdarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis, rodantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių darbo, santykis su visais darbingais gyventojais (darbo jėga) procentine išraiška. Nedarbo mastas panašus į vandens baseiną: jis kyla, kai pritekėjimas (t.y. nauji bedarbiai) viršija nuotėkį (t.y. žmones, gaunančius darbą). “Pritekėjimą” didina: darbo atsisakę, laikinai nedirbantys, priverstinai išėję iš darbo, naujai tapę darbo jėga gyventojai. “Nuotėkį” didina: sugrįžę į darbą, naujai pasamdyti, nebelaikomi darbo jėga gyventojai. Nedarbo lygio įvertinimo praktinės problemos gana komplikuotos ir ne visuomet statistikos darbuotojams pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą. Nedarbo problemomis užsiima vyriausybinės įstaigos. Dėl prislėgtojo ir paslėptojo nedarbo oficialus nedarbo lygis yra mažesnis nei neoficialus. Prislėgtąjį nedarbą vadiname tokį, kai darbo paieškos nutraukiamos kaip beviltiškos. Paprastai “prislėgtieji” sudaro apie 0,1-0,5 proc. darbo jėgos. Paslėptasis nedarbas – tai bet koks darbas. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos. Išsivysčiusiose šalyse paslėptasis nedarbas sudaro nuo 6 iki 9 proc. visų darbo jėgai priskirtinų gyventojų. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų , vėl sumažina nedarbo lygį. Bet būna ir priešingai – nedarbo lygis gali būti ir padidintas. Dalis nedirbančių sako netiesą – tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės.Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo pašalpų. Toks nedarbas vadinamas šešėliniu. Bedarbiais žmonės tampa dėl labai įvairių priežasčių. Galbūt laikinai būti be darbo arba “tarp darbų” atitinka kai kurių žmonių poreikius, o gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų poreikis. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: frikcinį (tekamąjį), struktūrinį ir ciklinį, arba nepakankamos paklausos. Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Terminą “tekamasis” nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai atspindi reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Bedarbiais laikomi ir jauni žmonės, ieškantys darbo pirmąkart gyvenime. Sezoniniai darbuotojai nedirba keletą mėnesių per metus savo noru. Manoma, kad tekamasis nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas. Pageidautinas dėl to, kad daugelis žmonių, atsiradę “tarp darbų” savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Praktiškai, šis nedarbo tipas egzistuoja nuolat. Struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos, techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų. Laikui bėgant vartotojų paklausa ir technologija gerokai pakinta, o tai savo ruožtu keičia visuomenės paklausos darbo jėgai sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Struktūrinį nedarbą taip pat gali sukelti ilgalaikiai vartotojų preferencijų pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojantis žmonių migraciją. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai. Ciklinis nedarbas – nedarbas sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Ūkinės veiklos ciklo pasikeitimai taip pat sukelia nedarbą. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visuotinė prekių ir paslaugų paklausa mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficito. Socialines ir ekonomines nedarbo pasekmes (kaštus) galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju turimas galvoje nedarbo poveikis tiesiogiai žmogui, o antruoju – visai šalies ekonomikai. Šiandien žodis “nedarbas” daugeliui asocijuojasi su individo (šeimos) finansiniais sunkumais. Tačiau tai tik viena reiškinio pusė. Socialiniai nedarbo nuostoliai anaiptol nereiškia vien valstybės ar individo (šeimos) išlaidų didėjimo ar pajamų sumažėjimo. Žmogus, ištiktas priverstinio nedarbo, kenčia ir psichologiškai, ko ekonomistai nesugeba (nes praktiškai neįmanoma) išmatuoti. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir sąlygoja netikrumą rytojumi, psichines ligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas ir pan. Dar viena nedarbo pasekmė žmogui – jo darbinės patirties praradimas, o ši patirtis – vertingas turtas. Netekęs darbo darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet silpnėja bei atrofuojasi ir įgyti sugebėjimai, žinios. Kai kurie ekonomistai pažymi, kad nedarbas, atsiradęs laisva valia, t.y. savanoriškas, žmogui yra net naudingas. Be pašalpos, jis teikia žmogui tokią vertybę, kaip laisvalaikis. Atsisakydami darbo, kai kurie žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Be to, žmonės tikisi, kad po kiekvienos nedarbo pertraukos gaus geresnį darbą ir kartu didesnį atlyginimą. Plačiąja prasme į nedarbą galima pažvelgti kaip į vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kai ekonomika nepajėgi sukurti pakankamai darbo vietų visiems norintiems ir galintiems dirbti, tai šalis netenka dalies nacionalinio produkto – jis lieka nepagamintas. Įžymus makroekonomikos tyrinėtojas Artūras Okanas pirmasis 1962 m. nustatė nedarbo lygio ir BNP atsilikimo ryšį. Šis ryšys pavadintas autoriaus vardu ir dabar vadinamas Okano dėsniu. Okano dėsnis – tai empirinė nedarbo ir realaus ekonominio augimo (BNP) tempų priklausomybė, pagal kurią realiojo BNP 2-3 proc. pokytis siejamas su 1 proc. nedarbo lygio pokyčiu priešinga kryptimi. Santykis 1:2.5 arba 2:5, t.y. nedarbo lygio santykis su BNP atsilikimu, leidžia apskaičiuoti absoliučius produkcijos nuostolius, susijusius su bet kuriuo nedarbo lygiu. Nuostoliai dėl nedarbo tautos ūkyje susidaro ne tik dėl nepagamintų prekių ir paslaugų, bet ir dėl išmokėtų nedarbo pašalpų. Visi dirbantieji moka nedarbo draudimui iš savo darbo užmokesčio, ir vyriausybė kompensuoja bedarbiams pajamų sumažėjimą. Moka draudimui visi, tuo tarpu pašalpas gauna tik bedarbiai. Tačiau tai nėra pagrindinis ekonominis nedarbo nuostolis, ir kai ekonomika nebegali aprūpinti visų norinčių dirbti darbo vietomis, prarandamas vertingas resursas: potencialios prekės ir patarnavimai. Tai ir yra svarbiausias ekonominis nedarbo nuostolis. Kaip ir visi žmonės, ekonomistai norėtų išvengti nedarbo, arba, kitaip sakant, jie norėtų matyti ekonomiką, veikiančią visiško užimtumo sąlygomis. Tačiau kalbėdami apie visišką užimtumą jie neturi galvoje visiško nedarbo likvidavimo. Visiškas užimtumas – ekonomikos situacija, kai nedarbo lygis yra minimalus ir nesąlygoja infliacijos padidėjimo, tai maksimalus gyventojų (darbo jėgos) ekonominio panaudojimo lygis. Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą – vienas pagrindinių makroekonomikos politikos tikslų. Tačiau realiai rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo, nes jis negali darbo vietomis aprūpinti visų norinčių dirbti. Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų parengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą. 3. Koreguojant valstybės naštą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. 4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Darbo paklausą didina šios priemonės: 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numato privalomą darbuotojų samdymą nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu tokie veiksniai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. 4. Darbo namuose plėtojimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masinis personalinių kompiuterių naudojimas, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo jėgos pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. Užimtumo lygis procentinė dirbančiųjų gyventojų dalis, t.y. užimtų ūkine veikla, taip pat ir darbu. Šalies gyventojų užimtumo įstatymas suteikia socialines garantijas nedirbantiems. Valstybė garantuoja: nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugas bei informaciją apie laisvas darbo vietas; nemokamas darbo biržos paslaugas bedarbiams; nemokamą mokymą ir persikvalifikavimą; bedarbio pašalpą. Valstybines gyventojų užimtumo garantijas darbo rinkoje įgyvendina Lietuvos darbo birža. Ne mažiau svarbus darbuotojų užimtumas jų darbovietėse. Reikia sudaryti tokias darbo sąlygas, kad darbuotojai būtų nuolat aprūpinti darbu, nedarytų pravaikštų, nebūtų personalo kaitos ir pan. ĮVADAS Darbo tikslas – koreliacijos regresijos metodu nustatyti ryšį tarp nedarbo lygio ir kitų socialinių - ekonominių veiksnių. Veiksniai yra šie: 1) gyventojų skaičius, 2) miesto gyventojų skaičius, 3)pramonės produkcija, 4) žemės ūkio produkcija, 5) darbo užmokestis, 6) bendras vidaus produktas. Taip pat atlikti šių veiksnių prognozę iki 2000 m. Gyventojų užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų. Šių klausimų sprendimas susijęs su šalies ekonomikos išsivystymo lygiu ir gamybos augimu. Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, t.y. perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Reikėjo iš esmės pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų ir kt. Tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt. Šios ir kitos priežastys vertė ieškoti padėties gerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt. Pirmoje darbo dalyje pateikta 1990 – 1997 metų gyventojų užimtumo ir nedarbo apžvalga, nurodytos pagrindinės nedarbo atsiradimo priežastys. Antroje dalyje apžvelgtos pramonės, žemės ūkio ir kitų veiksnių, įtakojančių nedarbą, vystymasis 1990 – 1997 metais. Trečioje dalyje pateikti teoriniai skaičiavimo koreliacijos ir regresijos metodais aspektai. Analitinėje dalyje pateikti skaičiavimų personaliniu kompiuteriu rezultatai. Remiantis šiais rezultatais padarytos išvados apie nedarbo vystymąsi ir jo prognozės iki 2000 m.
Ekonomika  Diplominiai darbai   (121,58 kB)
Ekonomika yra skirstoma į dvi dideles grupes: makroekonomiką ir mikroekonomiką. Makrekonomika tiria ir reguliuoja ekonomiką kaip visumą, dažniausiai valstybiniu lygiu. Ji analizuoja ekonomikos augimo, užimtumo ir infliacijos procesų santykius su žmonių vykdoma veikla. Makroekonomika dažniausiai koncentruojasi į politinius veiksnius, į visuomenės politiką ekonomikos atžvilgiu, užimtumą ir įplaukas, ir skatina socialinę gerovę. Mikroekonomika specializuojasi į smulkesniąją rinkos pusę - į konkrečių gamintojų - vartotojų rinkas. Visa ši sistema yra pagrįsta norų ir poreikių pagrindu. Šie dalykai gali būti tiek visuomeniniai, tiek asmeniniai. Visa ekonomikos sistema neleidžia nei vienai iš jos dalių dirbti atskirai. Visos ir mažiausios dalelytės yra stipriai integruotos į jos veiklą, tad žmonės tampa vienaip ar kitaip vienas nuo kito ekonomiškai priklausomi. Tam, kad geriau vienas kito poreikius suprastų ir galėtų efektyviau panaudoti savo galimybes, atsiranda poreikis tarpusavio bendravimui ir informacijos keitimuisi. Būtent ekonomika, kaip varomoji jėga sukūrė masinių komunikacijų priemones, kurios vėlgi labai stipriai integravosi į tos pačios ekonomikos veiklos sritį. Masinių komunikacijų funkcija ekonomikos sistemoje yra sujungti asmeninius bei asmeninius poreikius ir norus. Ši ekonomikos sritis yra naudinga tuo, kad vysto konkurenciją tarp tos pačios ir skirtingų masinės komunikacijos priemonių rūšių. Ši konkurencinė kova atsiranda ne tik tarp pačių firmų, organizacijų, bet ir tarp konkrečių suinteresuotų grupių. Komunikacijos apima keturių konkrečių grupių poreikius: 1) komunikacinių priemonių savininkus, asmenis ar akcininkus, kurie jas valdo; 2) auditoriją, kuri skaito, žiūri ar klauso jų turinio; 3) reklamos užsakovus, kurie apmoka visas laiko, eterio ir kitas su informacijos perdavimu susijusias išlaidas; 4) komunikacinių priemonių darbuotojus, kurie dirba tose organizacijose. Šių grupių interesai ir jų poreikiai gauti didesnę naudą yra pagrindinis komunikacijų ekonomikos variklis. Taigi aptarsime, kokie ypatumai yra komunikacijų ekonomikoje, kaip jos tarpusavy konkuruoja, kaip reklamdaviai ir vartotojai renkasi informacijos priemo-nes, kokie ekonominiai faktoriai nulemia jų pasirinkimą, kas nulemia produktyvumą, kaip vyriausybė veikia šią rinką, kas įtakoja darbo paklausą ir pasiūlą bei jo kainą. RINKOS VAIDMUO IR KONCEPCIJA Komunikacijų pramonė yra nepaprasta. Ji veikia taip vadinamoje dvigubo produkto rinkoje. Pirma, kurioje veikia ši pramonė, yra komunikacijos produkto rinka. Šios rinkos produktas yra informacija, kuri yra perteikta laikraščio, žurnalo, knygos, radijo, televizijos programų ar filmo pavidalu. Komunikacijos vaidmuo šioje rinkoje yra matuojamas įvairiais būdais. Pavyzdžiui, laikraščių ir žurnalų vaidmuo vertinamas juose spausdinamos informacijos ar parduotų egzempliorių kiekiu. Čia yra vertinamas kliento skiriamas laikas ir/arba pinigai šiam produktui įsigyti. Ne visos komunikacijos formos apsimoka pinigų pavidalų, tačiau visos jos reikalauja dėmesio. Knygos, laikraščiai, filmai, videokasetės reikalauja tiesioginių vartotojų išlaidų. Tačiau televizijos ir radijo transliacijos ir jų teikiamos paslaugos tiesioginių pajamų iš savo klientų dažniausiai negauna. Antroji yra reklamos rinka. Galima taip pat sakyti, kad komunikacijos parduoda reklamos laiką, tačiau tiksliau būtų galima apibūdinti šią rinką, kaip sėkmės į auditoriją pardavimą. Ši rinką apima ne visas komunikacijos formas. Dauguma nepelno siekiančių komunikacijos firmų ir organizacijų yra išlaikomos valstybės, fondų ar kitų labdaringų organizacijų ir reklamos laiko neparduoda, tad šiai rinkai absoliučiai visos komunikacijos priemonės nepriklauso. Visos informacijos priemonės tarpusavyje konkuruoja ir gali būti viena kitos pakaitalu tam tikrame lygyje. Visos jos konkuruoja tiekdamos rinkai informaciją ir pramogas. Taip pat kiekviena komunikacijų rūšis, užimdama savo rinkos dalį, gali visiškai nekonkuruoti su kitomis, nes jos užima auditoriją skirtingais būdais. Jos nėra visiškai pakeičiamos tarpusavyje kaip kad futbolas ir baletas žiūrėjimas, kaip maloni veikla. Tarpusavio skirtumai ir nulemia skirtingų veikimo tipų konkurentabilumą. Laikraščiai ir žurnalai daugiausiai perduoda informaciją, tačiau televizijos ir radijo trūkumas yra tas, kad jie šią informaciją pateikia tik tam tikru laiku, kuris ne visada sutampa su publikos galimybėmis skirti dėmesį. Taip kad televizija, radijas nesikerta su laikraščių ir žurnalų teikiama informacija, nes skiriasi jų naudojami formatai ir dažniai. Keičiantis technologijoms, atsirandant naujiems informacijos perdavimo būdams, žmonių nuostatos informacijos priemonių pasirinkimui labai keičiasi. Atsiradus naujai radijo stočiai, žmonės noriau perka radijo imtuvus, įsikūrus naujai įdomiai televizijai, dažniau įsigyja televizorius ir pan. Skirtingos informacijos priemonės skirtingai ir informaciją perduoda. Pavyzdžiui, audio-video komunikacijos (televizija, radijas) reikalauja pilno dėmesio sutelkimo. Tuo tarpu laikraščiai ir žurnalai nereikalauja priverstinio dėmesio sutelkimo, nes skaitytojas gali bet kuriuo jam tinkamu laiko momentu skirti norimą laiko kiekį informacijai perimti. Tačiau didelį vaidmenį priemonių pasirinkime atlieka finansai. Kuo didesnį konkretų mokestį už informaciją moka klientas, tuo labiau jis bus suinteresuotas šias informacijos priemones išnaudoti. Šie skirtumai lemia ir reklamos rinkos ypatumus. Nėra konkrečios nuomonės, kuri priemonė reklamai yra tinkamiausia. Ir tai nėra vien tik piniginų ir laiko klausimas. Čia didelį vaidmenį atlieka ir psichologiniai, geografiniai, demografiniai rinkos ir produkto ypatumai. Todėl tarp masinės informacijos priemonių reklamos rinkos nepasidalijimo problemų praktiškai nekyla. Didžiausia konkurencinė kova matyt visgi kyla tarp tos pačios rūšies masinės informacijos priemonių. Turėdamos vienodas galimybes ir dirbdamos toje pačioje rinkoje jos “trinasi” viena su kita ir todėl vienaip ar kitaip ieško būdų kaip galima būtų užimti didesnę auditorijos dalį ir kartu labiau pritraukti reklamdavius. Tačiau šioje kovoje kompanijos taip pat gana neblogai randa išeitį. Yra begalė faktorių, kuriuos keičiant ir prisitaikant prie esančių konkurentų galima sėkmingai dirbti toje rinkoje. Pavyzdžiui, auditorijos amžiaus pasirinkimas, programų tinklelio sudarymas, darbo pobūdžio pasirinkimas, darbo laiko ar trans-liavimo dažnio pasirinkimas ir t.t. Labai didelę reikšmę konkurencijai turi leidžiamo leidinio ar transliuojamos programos aprepiamos rinkos dydis. Vieni yra lokalios reikšmės, kiti apima gana didelę teritoriją. Didžiausią konkurenciją tarpusavyje, matyt, turi kasdieniniai laikraščiai ir dideles teritorijas apimančios televizijos ar radijo stotys. Dažniau išeinantys laikraščiai turi didesnę skaitytojų auditoriją, nes iš šių leidinių gaunama informacija yra naujausia ir žinios gaunamos greičiausiai. Tuo pačiu jie gauna didesnę reklamos užsakymų dalį. Transliuojamos priemonės tarpusavyje sudaro dar didesnę konkurenciją. Tarp jų beveik nėra laiko skirtumo, nes dirba tuo pačiu metu, dauguma dengia viena kitos auditoriją. Taip pat reklamos atžvilgiu, jos tampa mažiau skirtingos reklamos rinkai. Priklausomai nuo to, kiek firmų, kiek jų produktų ir kiek pirkėjų yra rinkoje ši yra skirstoma pagal keturis pagrindinius tipus: tikrąją konkurenciją, monopolistinę konkurenciją, oligopoliją ir monopoliją. Kiekviena masinės informacijos priemonė pagal jai charakteringus bruožus yra priskiriama prie vieno iš šių konkurencijos būdų. Praktiškai nei viena iš informacijos priemonių nėra tikrai konkurentabilios. Labiausiai šiai laisviausią konkurencijos formą atitinka televizijos programos, nes atsirado daugybė naujų ir skirtingų televizijos programų, kurios labai stipriai varžosi dėl žiūrovų. Filmų ir žurnalų industrija yra kiek mažiau konkurentabili ir priklauso monopolistinei konkurencijai. Televizija ir radijas yra oligopoliškos, o laikraščiai ir kabelinė televizija yra priskiriamos monopolinėms rūšims. VARTOTOJO PASIRINKIMAI IR RINKOS REAKCIJA Naudojimas ir kaina yra du labai svarbūs aspektai, kurie vienas nuo kito yra priklausomi ir turi didelę reikšmę vartotojų pasirenkamai informacijos priemonei. Tačiau jie nėra tiesiogiai vienas su kitu susiję. Kaina priklauso ne vien tik nuo to, kaip dažnai ta priemonė yra naudojama, bet ir nuo tos priemonės teikiamoms paslaugoms reikalingo darbo. Žmonės, įsigydami vieną ar kitą paslaugą, visada renkasi tarp dviejų ar kelių alternatyvų. Vartotojai kiekvieną dieną blaškosi ir daro sprendimus ką rinktis turėdami tūkstančius alternatyvų. Didėjant įsigijamų produktų kiekiui mažėja jo kaina. Taipogi kainai didelę reikšmę turi pateikiamos informacijos aplinkybės. Kuo didesnį malonumą gauna vartotojas už teikiamą paslaugą ar prekę, tuo jis daugiau gali tam skirti lėšų. Vartotojai visada nori gauti didžiausią naudą ir daugiausiai malonumų už mažiausią kainą. Tačiau sumuojant gaunamus malonumus yra tam tikrų specifinių charakteristikų. Iš esmės sumuojant gaunamą naudą, sudėjus du adekvačius malonumus sumoje turėsime dvigubą naudą, tačiau žvelgiant iš kitos pusės, malonumas, gaunamas iš vienodų malonumo šaltinių, nėra lygiai taip pat vertinamas turint jau vieną tokį. Kitaip sakant, ši didėjimo skalė kinta logaritmiškai. Todėl gaunamo malonumo kaina yra labai abstraktus dalykas ir priklauso nuo kiekvino vartotojų savybių. Paklausa yra apibūdinama kaip vartotojų gebėjimo pirkti atitinkamą kiekį produktų už tam tikrą kainą matmuo. Paklausa informacijos priemonių teikiamoms paslaugoms yra labai specifinė. Dienraščių paklausai, kaip rodo daugelio metų duomenys, beveik neturi įtakos jų kaina. Tačiau filmų demonstravimo industrijai ši taisyklė yra mažiau palanki. Filmų demonstravimo vieta, rodymo laikas, vieta labai veikia paklausą. Televizijos ir kabelinės televizijos paklausa yra priklausoma nuo konkurentų pakeičiamumo. Kuo lygiavertiškiau gali vartotojas pakeisti vieną televiziją kita, tuo sunkiau yra kelti kainas. Taigi atsirasti naujoms masinės informacijos priemonėms ar kelti jų kainas yra labai sudėtinga. Reklamos paklausa rinkoje visiškai nepriklauso nuo joje esančių reklamos galimybių. Atsiradus naujai stočiai, reklamos laiko padaugėja, tačiau besirekla-muojančių firmų ir reklamuojamų produktų nuo to nedaugėja. GAMINTOJO PASIRINKIMAI IR RINKOS REAKCIJA Gamintojai - tai yra tos firmos ar indivualūs žmonės, gaminantys prekes ar paslaugas, kurie nustato jų kainas ir sprendžia su jomis susijusius gamybos, pardavimo, investicijų klausimus. Gamintojų produkcijos procesas nusakomas sąnaudų ir produkcijos persiformavimu. Sąnaudos gali būti fiksuotos ir kintamos. Fiksuotos sąnaudos yra tos, kurių negalima keisti, kad padidinti ar sumažinti produkcijos kiekį, t.y. pastatai, įranga. Kintamų sąnaudų kiekis tiesiogiai nulemia produkciją, t.y. žaliavos, darbas. Masinių informacijos piremonių sąnaudos yra informacija, rankraščiai, videojuostos ir pan. Produkcija yra filmai, laikraščiai, įrašai, žurnalai ir t.t. Vienas didžiausių gamintojams kylančių klausimų yra kiek gaminti. Tai yra, kiek ir kaip reikia pagaminti produkciją, kad ją pilnai galima būtų realizuoti. Didinant kintamąsias sąnaudas didėja produkcijos kiekis. Tačiau, jeigu matuosime pridėtinį sąnaudų ir investicijų kiekį, visada yra aukščiausia šių dydžių santykių riba, ties kuria didinti investicijas tiesiog yra beprasmiška, nes nuo to produkcijos kiekis nedidės. Jei yra kuriama laida, tai nusamdžius daugiau įvairių dar-buotojų, ji bus įdomesnė ir turiningesnė, tačiau jei mes vienai laidai nusamdysime šimtą, tai išlaidos už darbą neatsipirks. Didėjantis Mažejantis Neigiamas pelnas pelnas pelnas VP Produkcija Sąnaudos VFP SFP Pelno kitimas viso produkto, vidutinio fizinio ir santykinio fizinio produktų atžvilgiu. Tolimesni pagrindiniai gamybos aspektas būtų pelnas. Jis yra didžiausias visos ekonomikos variklis. Kiekviena firma ar asmuo savo veikla siekia gauti kuo didesnį pelną. Pelnas - tai yra skirtumas tarp sąnaudų ir kainos. Sąnaudos, reikalingos pagaminti produktą ar paslaugą, yra skirstomos į ilgalaikes ir trumpalaikes. Trumpalaikės išlaidos dažniausiai sudaro didžiąją dalį visų išlaidų. Tai yra investicijos į darbą, žaliavas, laiką ir panašiai. Ilagaleikėmis vadinamos investicijos į nekilnojamą turtą, žemę, įrangą ir t.t., kurios atsiperka ne greitai. Ir vienos ir kitos turi didelę reikšmę gaminio ar paslaugos kainai. Tačiau ilgalaikės nėra tiesiogiai vieno gaminio ar vieno paslaugos kiekio kainos dalis. Jos įskaičuojamos ir dalinamos visoms prekėms ir paslaugoms ir šios lėšos grįžta per atitinkamą laiką, pavyzdžiui keleris metus. Visos išlaidos ir pelnas priklauso ne tik nuo gaminio kainos ir į jį investuotų pinigų kiekio,bet ir nuo produkcijos kiekio. Kainoms, produkcijos kiekiui ir į ją investuojamų pinigų kiekiui didelę reikšmę turi ir įvairios rinkos aplinkybės: gamintojų skaičius rinkoje, prekės ar paslaugos poreikis, technologijų pakitimai ir t.t. Masinių komunikacijos ekonomikoje laikraščiai, žurnalai, knygos, videoįrašai yra gamybinės ekono-mikos sritis, o televizija, radijas yra distributyvinės ekonomikos dalis. Pastaroji yra labiau specifinė. Transliuojome rinkoje dideli pelnai yra galimi tik didinant užimamą auditoriją ir jungiantis į grupes, tinklus. Augant auditorijos skaičiui, mažėja paslaugų kaina vienam žiūrovui. Šioje rinkoje vartotojai yra visuomeniniai, o ne individualūs. Taigi gaunant pelną ne tiesiogiai, o iš reklamos, ši skatina auditorijos plėtimą. Transliacijos kainos vienam žiūrovui yra nulinės. Jei kaina būtų didesnė, būtų prarasta didžioji dalis žiūrovų. Kabelinės televizijos, kinotetruose žiūrovų gerokai mažiau, nes paklausa stipriai reaguoja į tai, kad žiūrovai nori kuo mažesnės paslaugų kainos, kaip ir gamybinėje rinkoje. Kiekviena masinės informacijos priemonių rūšis savitai reaguoja į rinką. Tai priklauso nuo to, iš ko ji gauna pinigus: ar tiesiogiai iš klientų, ar iš reklamos. Gali būti, kad abiejais atvejais kartu. Dėl tos pačios priežasties televizija, transliuojama radijo bangomis, yra labiau mėgiama, negu kabelinė ar satelitinė, nes už jos rodomas programas nereikia mokėti. Taip pat pastebėta, kad laikraščių, kurių pinigų šaltinis yra reklama, kokybė yra prastesnė nei tų, kurie yra priklausomi nuo pirkėjų skaičiaus, mat pastarieji labiau suinteresuoti pirkėjų, nei kad reklamdavių skaičiumi MONOPOLIJA IR KONKURENCIJA Vartotojų pasirinkimas įsigyti vieną ar kitą prekę ar paslaugą nulemia rinkos vystymosi ypatumus. Prekių politika, kurią veda visos be išimties firmos, yra toks valdymo metodas, kai natūralių pasirinkimų keliu vartotojai nulemia prekių kokybę, jų spalvas, formas ir daugelį kitų darbo ir gamybos aspektų. Tai sudaro konkurencijos sąlygas. Firmos stengiasi kainų ar prekių politika nugalėti ir išstumti savo potencialias konkurentes. Tokios sąlygos atsiranda, kai laikraščiai pradeda svarstyti ar reikia platinti nemokamai laikraštį tam, kad neįsileisti į rinką paštu platinamos reklamos, kai video gamintojai spendžia ar pardavinėti aukštesnėmis ar žemesnėmis kainomis, kai žurnalas sprendžia ar reklamuotis televizijoje ir t.t. Esant tikrai konkurencijai, kainos yra nustatomos atsižvelgiant į produkcijos perkamumą, t.y. kainas nustato rinka. Tačiau nei viena komunikacijos pramonės sritis neatitinka tikros konkurencijos normų. Iš kitos konkurencijos spektro pusės yra tikroji monopolija. Tai tokia rinkos sistema, kai visą rinką reguliuoja vienas monopolistinis gamintojas, kai pakliūti į rinką kitiems gamintojams yra daug kliūčių, o šiam gamintojui nėra pakaitalo. Tokių gamintojų produkcijos kainos yra didelės, jų produkcijos gaminama labai daug, darbuotojų algos taip pat yra didelės. Nei viena masinių informacijos priemonių rinka nėra tikrai monopolistinė, tačiau ka kurios yra visai panašios. Galima būtų sakyti, kad kabelinė televizija yra arčiausiai šios konkurencijos formos. Tačiau ne visai, nes yra kai kurių pakaitalų. Jei miestelyje yra vienintelis kinoteatras galima sakyti, kad ir jis atitinka monopolistinę sistemą, tačiau žmonės gali pasirinkti kitą filmo žiūrėjimo būdą, pvz. televiziją. Ologopolija yra tarp šių dviejų rušių, arčiau monopolistinės. Čia rinkoje egzistuoja kelios firmos, kurios atsižvelgia į viena kitos poreikius, visa kita kaip ir monopolijoje. Daugelio masinių informacijos priemonių populia-rumą ir paklausą lemia žurnalistiniai standartai ir profesinės normos, nei kad ekonominiai faktoriai. Ganėtinai keistai rinkoje komunikacijos elgiasi kainų atžvilgiu. Laikraščiai, konkuruojantys tarpusavyje, už reklama yra nustatę didesnius mokesčius, nei kad tie, kurie yra monopolinėje struktūroje. Tai yra patvirtinta daugelio tyrinėtojų. Šiuos ypatumus nulėmė didelės gamybos ir realizacijos kainos, pasipriešinimas kainų augimui, dideli atlyginimai didesniuose miestuose ir kooperacinės oligopolijos struktūra. Taip pat buvo pastebėta, kad restruktūrizuojant nepriklausomus laikraščius ir juos įtraukiant į kokią nors vientisą grupę, kainų lygis gerokai šokteli. Įvairių komunikacijų atstovai labiau linkę dirbti su esamais konkurentais ir visiškai nenori į savo rinką įsileisti naujų varžovų. Tai galima pastebėti, kai televizijos stotys kreipiasi į vyriausybę, kad pastaroji pakeltų reikalavimus duodamiems naujiems dažniams ar kitaip pasunkintų naujų stočių atsiradimą. KOMUNIKACIJŲ VAIDMUO IR KAPITALO RINKA Komunikacijų vaidmuo ir jų galimybė įtraukti fondus į jų vystymąsi bei plėtimąsi yra svarbūs jų veiklos plėtimo faktoriai, tad vadovai turi suprasti kapitalo rinką. Fondai atsirado istoriškai vystantis ekonomikai. Anksčiau visuomenė turtą, kuris buvo nepanaudojamas, investuodavo į katedrų, rūmų statybą. Dabar atskirų individų ar jų grupių surinkti pertekliniai pinigai yra panaudojami daug platesnėms reikmėms. Šie pinigai yra vadinami kapitalu. Mažoms įmonėms, kurios, pavyzdžiui, užsiima smulkia leidybine veikla, lokalaus laikraščio leidimu ar video įrašų platinimu, dideli kapitalai nereikalingi, todėl sėkmingai šį verslą gali pradėti ir plėtoti pavieniai asmenys iš savo asmeninių santaupų. Vidutinės įmonės savo vystymuisi ir augimui reikalauja didesnių kapitalo investicijų, todėl čia gali tikti kelių asmenų ar jų grupės surinktas kapitalas. Tačiau didesnės apimties firmoms kurti, jų įrangai ir žaliavoms pirkti reikalingi gerokai didesni kapitalo kiekiai. Tam kapitalui surinkti istoriškai susiformavo ir įsikūrė kapitalo skolinimo įstaigos: bankai, kredito unijos ir kitos panašaus pobūdžio įstaigos, skolinančios reikiamą kapitalą. Kapitalą galima investuoti skolinantis arba plati-nant akcijas. Akcijas perka asmenys ar firmos, kurios tikisi, atsižvelgdamos į firmos finansinę padėtį ir kitus reikšmingus rinkos ypatumus, gauti daugiau pinigų už šias akcijas vėliau, kai po šio kapitalo investavimo firmos rinkos kaina padidės. Šis kapitalo gavimo būdas iš esmės padidino firmų galimybes. Dabar rinkoje atsirado tikrų kapitalo gigančių, kurios atsirado būtent tokio kapitalo judėjimo dėka. Televizijų ir kabelinių televizijų sistemos anksčiau buvo labai apribotos, kadangi joms plėstis reikia labai didelių investicijų į įrangą, instaliaciją ir kita. Tam reikalinga buvo didelė kapitalo akumuliacija. Taip vystant didelių investicijų programas daugelis masinių komunikacijų firmų tapo tarptautinio-pasaulinio lygio. VYRIAUSYBĖS ĮSIKIŠIMAS Į RINKĄ Vyriausybės įsikišimo tikslai dažniausiai yra socialinio pobūdžio. Ji sprendimais nustato atsa-komybės už padarytus veiksmus lygį, komunikacijos firmų konkurencijos normas, apsaugo jas nuo įvairių galimų ekonominių pasekmių. Vyriausybė taip pat apsaugo vartotojus ir piliečius nuo galimos intervencijos į jų teises. Vyriausybės įsikišimo ar ne politika yra pagrįsta visuomenine ekonomikos gerove. Ekonomikos gerovė orientuota į efektyvumo, tesingumo ir bendro vaizdo formavimo klausimus. Dažniausiai vyriausybiniai įsikišimai vyksta monopolistinėse sferose. Dažniau pasitaikančios kainų piknaudžiavimo problemos ir kitokie monopolistų nukrypimai nuo socialinių normų. Vyriausybė įsikiša, kai akyvaizdžiai yra nepaisoma efektyvumo ekono-mikoje, kai yra švaistomos visuomeninis turtas. Ypač tai yra aktualu masinės komunikacijos priemonėms, nes vyriausybė, esant demokratinei visuomenei, stengiasi kuo mažiau kištis į šią demokratiją simbolizuojančią ir skatinančią ekonomikos dalį, jos pačios taip pat nelabai mėgsta, kai vyriausybė pradeda reguliuoti jų darbą. Jei vyriausybė nutaria įskišti, ji tai dažniausiai daro keturiais būdais: reguliavimu, paramos, subsidijavimo ir apmokestinimo. Reguliavimas vykdomas trim būdais. Pirma, ji gali reguliuoti standartų ir kontrolės sistemas tam, kad užtikrintų konkurencingumą, kokybę ir saugumą. Antra, tai rinkos struktūros reguliavimas. Čia ji kontroliuoja gamintojų kiekį rinkoje išduodama ar ne licencijas. Trečia, ji stabdo įmonės veikla ar baudžia ją už žalingos veiklos visuomenei ar ekonomikai vystymą. Masinių komunikacijos priemonių viekla taip pat yra kontroliuojama vyriausybės sprendimais ir leidžiamais įstatymais. Televizija ir radijas yra apriboti dažnių licencijavimo politika. Ši reguliavimo rūšis yra vykdoma nuo penkto dešimtmečio. Šia politika siekiama reuguliuoti stočių kiekį bei jų lokalizaciją šalyje. Vėliau buvo pradėta ir programų kontrolė. Tai nėra tiesioginis visų laidų cenzūravimas, tačiau etikos sumetimais tai daryti netgi būtina, nors daugelis firmų to labai nemėgsta ir vadina jų demokratijos teisių pažeidimu. Kai kuriose valstybėse laikraščiai kontroliuojami pašto paslaugų kainomis. Už reklamą imami mokesčiai vyriausybės taip yra įvairiai apmokestinami. Dažniausiai mokesčiai yra mažinami siekiant didinti konkurenciją tarp informacijos šaltinių, visuomenei tuo suteikiant galimybę gauti kuo įvairiapusiškesnę informaciją ir kuo prieinamesnėmis kainomis. DARBAS RINKOJE Darbas yra labai svarbus rinkos faktorius. Masinės komunikacijos priemonės yra labai stipriai susijusios su žmonių darbu, todėl turi skirti daug dėmesio. Darbo kiekio poreikis rinkoje, algų dydis, darbo sąlygos, kaip darbas keičia produktyvumą - yra vieni svarbiausių komunikacijų ekonomikos ir menedžmento klausimų. Darbas yra brangiausias komunikacijų ekono-mikos kaštas. Šioje darbo rinkoje firmos tampa vartotojais. Čia, kaip ir kitose rinkose, viskas vyksta pagal ekonomikos dėsnius. Darbo pasiūla priklauso nuo gyventojų skaičiaus, nuo jų amžiaus. Vidutinio gyventojų amžiaus pasikeitimas taip pat sąlygoja darbo pasiūlą. Darbo dienos ilgumas daro įtaką reikalingo darbo kiekiui. Darbo kaina priklauso ne tik nuo pasiūlos, t.y. nuo galinčių dirbti žmonių skaičiaus, bet ir nuo jų sugebėjimų, kitaip sakant, nuo jų profesionalumo. Kad produktyvumas būtų didžiausias, savininkas ieškos darbininko, kuris galės geriausiai jį padidinti. Tačiau motyvacija dirbti gali turėti ir kitų socialinių aspektų. Žmogus visada trokšta gauti prestižinį darbą, kuris teiktų didesnį malonumą, kad jaustųsi darąs visuomenei gerą. Taip pat darbo vieta turi didelę reikšmę, juk darbininkas maloniau pasirinks reporterio darbą sostinėje, nei kad kokiame provincijos miestelyje. Keičiantis produktyvumui, gali keistis ir paklausa darbui. Tačiau atsiradus naujoms techninėms galimy-bėms šis poreikis gali gerokai sumažėti. Taigi darbo kaina tikros konkurencijos rinkoje yra nustatoma rinkos pasiūlos ir paklausos dėsniais. Kai kurios firmos yra linkusios mokėti daugiau, kad pritrauktų kvalifikuotesnius darbuotojus, kitos moka mažiau, nes pirma nori įsitikinti jų kvalifikacija. Taip pat užmokestis priklauso ir nuo darbuotojo patirties. Darbo kaina labai priklauso nuo nedarbo lygio šalyje, nuo tos profesijos darbininkų skaičiaus rinkoje, ar kitų esančių rinkoje darbdavių mokamų atlyginimų. Darbdavių sprendimams didelę įtaką turi ir profesinės sąjungos. Šių organizacijų pagrindinis tikslas yra dabruotojų darbo sąlygos, atlyginimų didinimas. Todėl algos rinkoje yra didesnės, nei kad būtų tik pasiūlos ir paklausos nulemtos. IŠVADOS Šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje masinių komunikacijų ekonomika užima vis didesnę vietą. Labai sparčiai tobulėjant technologijoms, kiekvieną dieną mes vis dažniau susiduriame su masinėmis komunikaci-jomis. Civilizacija dabar jau nebeįsivaizduojama be šios rinkos dalies. Komunikacijos preimonės perduoda vis daugiau kasdien reikalingos informacijos, tačiau vienas mažiausiai vartotojus dominantis daugelio komunikacijos priemonių trūkumas yra begalinis reklamos srautas. Tai be abejo yra labai svarbus konkurentabilumo elementas, tačiau dažnai tai būna iškreipta informacija ir todėl klaidina vartotojus. Tai, manyčiau, yra vienas tų nepageidaujamų trūkumų. Mūsų šalyje, perėjus nuo planinės prie rinkos ekonomikos, komunikacijų vaidmuo taip pat tapo labai aktualus ir svarbus visuomenės gyvenimui. Plečiantis šiai rinkai ir vis didėjant konkurencinei kovai tarp komunikacijos priemonių, vartotojai, t.y. mes, Lietuvos piliečiai, gauna daugiau įvairesnės informacijos, pateikiamas platesnis vertinimų spektras. Daugėja masinės komunikacijos priemonių įvairovė. Informacijai perduoti yra sukurtas, mūsų amžiaus stebūklu vadinamas, Internet tinklas. Tai labai praplėtė galimybes keistis informacija. Kiekvieną dieną didėja šios informacijos vartotojų. Tai tikrai pagreitino galimybes vartotojui gauti reikiamą informaciją ir visa kas su ja susiję ne tik mažoje teritorijoje, pvz. mieste ar šalyje, bet ir visame pasaulyje taip pat operatyviai. Šis plėtimasis taipogi labai teigiamai įtakoja darbo vietų augimą, kas, be abejonės, kelia ir mūsų gyvenimo lygį. Todėl mūsų ekonomikos augimui masinių komunikacijų ekonomikos vystymasis yra labai svarbus ir gyvybiškai naudingas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (20,31 kB)
Gali būti grynasis, tarpinis, galutinis, bendrasis. Tai 1)-ji makroekonominės sistemos rodiklių funkcionavimo grupė. 2)-ji kainų lygis ir skaičiuojami kainų indeksai. 3)-ioji rodiklių grupė- palūkanų norma 4)-ji rodiklių grupė - užimtumo rodikliai. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) yra skaičiuojamas 3 metodais a) pagal išlaidų srautą b) pagal pajamų srautą c) gamybos požiūriu BMP yra suminė visų pagamintų per metus galutinių prekių ir suteiktų paslaugų rinkos vertė. Pradinė vertė tai kainų skirtumas tarp gamintojo pagaminto produkto vertės ir išlaidų dėl tarpinių prekių įsigyjimo iš kitų firmų.Skaičiuojant pagal išlaidas ( a) metodu) yra sudedamos visos namų ūkio ir firmų išlaidos, o taip pat vyriausybės išlaidos galutinėms prekėms ir paslaugoms pirkti. Bendrasis nacionalinis produktas BNP=С; С- namų ūkių, firmų ir vyriausybės išlaidos. Imas dėmuo: Namų ūkis tai individai, šeimos nekomercinės organizacijos jų funkcijos svarbios ta prasme kad jie ekonomikoje atlieka dvigubą vaidmenį: yra galutinių prekių ir paslaugų pirkėjai ir gamybos veiksnių savininkai. Firma tai ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę ir veikiantis komercijos pagrindais, teikiantis paslaugas, gaminantis prekes. BNP=С+J; IItras dėmuo: J-investicijos naujų įmonių statybai įrenginių pirkimui gatavų prekių ir atsargų papildymui, gyvenamų namų statybos išlaidos. IIIias dėmuo G- vyriausybė. Tai valstybinių įstaigų bei organizacijų išlaidos vartojimo prekių bei galutinių paslaugų pirkimui, investicijos kelių tiesimui, mokyklų statybai t.t. IV-tas dėmuo NX-grynasis eksportastai šalies eksporto ir importo skirtumas NX=XZ; X-eksportas, Z-importas BNP=C+J+G+NX b) šiuo atveju yra sudedami tokie dydžiai: darbo užmokestis(W), renta arba nuoma(r), palūkanų procentas(i), pelnas(П), amortizacija(De), netiesioginiai mokesčiai(Ti) tai mokesčiai kurios vyriausybė uždeda prekėms ir paslaugoms. Šie mokesčiai apima pridėtinės vertės mokesčius, akcizus. Turto ir licenzijų mokesčius. BNP=W+r+i+П+De+Ti c) metodu yra apskaičiuojant yra suskaičiuojama galutinių prekių bei paslaugų suma tokiu būdu iš bendros produkto bei paslaugų kainos visumos yra atimama kaina tarpinio produkto, kuris lieka gamyboje tolesniam perdirbimu. Grynasis produktas gaunamas iš bendrojo produkto atėmus amortizaciją. Tarpinis produktas tai firmų naudojami ištekliai kitų prekių gamybai ar paslaugų teikimui. Bendras vidaus produktas tai produktas sukurtas atitinkamos šalies teritorijoje. BVP=C+J+G+X. Galutinis produktas tai prekės ir paslaugos skirtos galutiniam vartojimui nepaisant kuriam ekonomikos sektoriuje šis vartojimas vyksta. Asmeninės pajamos tai visos atskirų asmenų pajamos uždirbtos ar gautos ir išleistos vartojimui, mokesčių mokėjimui arba sutaupytos. Disponuojamos pajamos likusios vartojimui ir taupymui po mokesčių sumokėjimo, prie šių pajamų yra priskaičiuojami ir mokesčiai iš biudžeto. KAINŲ LYGISbendrasis kainų lygis nusako plačios prekių grupės kainų lygį išmatuojamą pagal kainų indeksą, jis parodo kainų santykį bazinių ir ataskaitinių ir dabartinių. Kind=(Patskai/Pbazin)100%; Skaičiuojami kainų indeksai yra trijų rūšių 1) vartojimo prekių indeksai, 2)gamybinės paskirties prekių kainų indeksai, 3) BNP defliatorius Difl=(BNPnomin/BNPreal)100%; BNPrealtai produktas rodantis tikrąją produkto apimtį. Kainų indeksas yra naudojamas skaičiuojant infliacijos lygį. Infliacija Kind=((PdbarPpraėj)/Ppraėj)100%. Infliacijos kaip reiškinio charakteristika, priežastys, rūšys, jėgos. Infliacija, kaip reiškinys pasireiškia kainų bendru augimu ir piniginių vienetų cirkuliacijoje nuolatiniu gausėjimu. Dėl paklausos ir pasiūlos disbalanso ekonomikoje yra pažeidžiama pusiausvyra, ekonomikoje ir kainos nuolat keičiasi infliacijos sąlygomis jos kyla. (brėž.1) Defliacija yra reiškinys priešingas infliacijai pasireiškiantis kainų mažinimu. Šiuolaikiniame pasaulyje defliacijos reiškiniai yra žinomi, pvz.: TSRS po karo kainos mažėjo. Iš dalies tai susiję su vyriausybės vykdoma specialia kainų priežiūros politika. Pagrinddinės infliacijos priežastys: 1) infliacija yra organiškai būdinga rinkos ekonomikai. 2) 20a. metų įvykęs principinės finansų ir piniginės kreditinės sistemos pertvarkymas 3) Oligopolinės infliacijos formavimasis. Infliacijos rūšys: 1) atvira, kai matom, kad kainos kyla. 2) Paslėpta, kainos nekyla, tačiau tų prekių nėra, nors kainos ir nekyla. Tačiau esant paslėptai infliacijai, ir vykdoma griežta kainų kontrolė, neišvengiamai atsiranda juodoji rinka, o atvira infliacija neišvengiamai iškreipia rinkoje vykstančius procesus. Nežiūrint to, kad kainos yra neproporcingai padidėjusios, vis dėlto atviros infliacijos sąlygomis kaina išlieka kaip signalas rodantis kapitalo įdėjimo sferos pelningumą. Infliacijos tipai (atsižvelgiant į infliacijos tempus). 1)Nuosaiki arba šliaužianti (iki 10%); 2)garopo arba šuoliuojanti, (nuo 20~200%); 3)giper infliacija. 1)tipo infliacija nuosaiki šiuolaikiniame pasaulyje, yra traktuojama beveik kaip normali, dažnai yra teigiama kad ji aktyvina rinkoje vykstančius procesus, tuo tarpu 2)ir3) tipo infliacija turi neigiamą poveikį rinkai ir ekonomikai, tiesiog griaunamąjį, kadangi yra pažeidžiamos visos ūkio proporcijos, taip pat infliacija galima klasifikuot kaip laukiama ir nelaukiama (tikėtina ar ne). Tiek vyriausybė tiek ir valstybė infliacijos sąlygomis sprendžia rimtą makroekonominę problemą-dilemą, ar infliaciją nuslopinti ar prie jos prisitaikyti. Pagrindinės jėgos pasaulyje sukeliančios infliaciją: 1)valstybės monopolija ir atliekami veiksmai vykdant popierinę pinigų emisiją. 2)profsąjungų monopolija nustatanti darbo užmokesčio lygį, 3)stambių firmų monopolizmas. Svarbiausios infliacijos pasekmės: 1) dėl pinigų perkamosios galios smukimo mažėja realus darbo užmokestis, vadinasi smunka bendrasis gyvenimo lygis. 1) vyksta intensyvus turto persiskirstymas, kadangi mažėja pajamos iš darbo vadinasi didėja turto savininko pajamos. 3)dėl infliacijos pasekmių labiausiai nukenčia asmenys turintys fiksuotas pajamas, o laimi asmenys pasiskolinę ir nemažas sumas. Su infliacija yra kovojama vykdant fiskalinę ir monetarinę politika, paprastai yra indeksuojamas darbo užmokestis pagal infliacijos lygį ir mastą, tačiau ši priemonė nėra efektyvi ilgo periodo požiūriu, nes iš esmės darbo užmokesčio indeksacija tik tarnauja, kaip amortizatorius švelninantis socialinius ekonominius prieštaravimus priemonė. 3)-iasis rodiklis palūkanų forma, tai mokestis už pinigus paskolintus ar už gautus kreditus. Pinigai su ekonominiu turiniu yra ypatinga prekė, kuri iš vienos pusės tarnauja, kaip atiskaitymo tarp pirkėjų ir pardavėjų, arba kaip turto kaupimo priemonė. Bet viena iš svarbiausių socialinių ir kartu juridinių pinigų f-jų yra teisė į visuomeninio turto dalį, o tos teisės dydį nusako pinigų kiekis, kurį mes turime, ar laikinai perleidžiam savo nuožiūra. Palūkanų normos rūšių yra labai daug, todėl, kad: a) pati kredito rizika yra labai diferencijuota, priklausanti tirk nuo laikotarpio trukmės b) labai skirtingas norinčių pasiskolinti perkamasis pajėgumas. Palūkanų normos 1)nekilnojamo turto (10~11%); 2)ilgalaikio vartojimo prekėms (15~18%); 3)trumpalaikis kreditas (~36%). Yra skiriama palūkanų nominali ir reali norma. realinominaliinfliac.lygį. Palūkanų normą pirmos eilės reguliuoja centrinis bankas, o jau ją nustato valstybė administraciniu keliu. Ją ima centrinis faktas skolindamas bakams rezervus. 4)užimtumo – rodiklis. Šie rodikliai yra skaičiuojami labai įvairiai, kadangi analizė darbo jėgos panaudojimo galimybių yra atliekama detaliai. Pačiu bendriausiu užimtumo rodikliu yra santykis: suaugusių darbingų gyventojų skaičius su bedarbių skaičiumi. Skaičiuojant įvairius užimtumo rodiklius tokio santykio skaitiklis ir vardiklis gali būti labai įvairūs, priklausomai nuo to kokio užimtumo ar nedarbingumo aspektą yra norima parodyti. Skaičiavimams yra reikalinga visuomet kaip taisyklė darbo jėgos sąvoka, tai bendras visų galinčių dirbti ir dirbančių bendras skaičius. Tarptautinė nedarbo organizacija skaičiuoja nedarbo normą, tai santykis visų bendradarbių skaičius su darbo jėgos skaičiumi. nedarbo norma=bedarbių skaičius/darbo jėga. Nedarbo rūšys: 1) frikcinis nedarbas 2)struktūrinis nedarbas 3) ciklinis nedarbas. Frikcinis nedarbas atsiranda dėl darbo pasiūlos ir darbo paklausos pokyčio vyksta objektyviai būtinas darbo jėgos judėjimas. Jo metu asmenys laisvanoriškai keičia darbo vietą dėl savo tam tikrų sumetimų. Struktūrinis nedarbas, kai darbo paklausa neatitinka darbo jėgos struktūros. Ciklinis nedarbas atsiranda tada tuomet, kai gamybos apimtis mažėja ir tuo pačiu didėja pretendentų į darbą skaičius. Visiško užimtumo pasiekti praktiškai neįmanoma, todėl, kad yra kalbama apie maksimalų užimtumo lygį. Jį galima pasiekti net esant frikciniam ir struktūriniam nedarbui. Ekonominės sistemos funkcionavimo dinamika: Ekonominis augimas, jo teritorija ir pagrindiniai veiksniai, ekonominė pusiausvyra. Ekonominio augimo ir ekonominės veiklos sąvokos ir tarpusavyje tampriai susijusios tačiau nėra tapatingos. Ekonominis augimas yra sudėtinė ekonominės raidos dalių teigiama jos dalis, kadangi visuomet pasireiškia dar ir ekonominės raidos neigiama dalis, tai yra prekybos kritimo ir nuosmukio dalis (periodas). pagrindiniai ekonominio augimo veiksniai yra: 1) daiktiniai- tai yra žemė įrengimai pastatai 2) nedaiktiniai- kurie savo ruožtu gali būti gyvieji t.y. asmeniniai ir negyvieji idealūs tai yra žinios informacija ir technologija arba pačia bendriausia sąvoka, galima apibūdinti kaip mokslo ir technikos pažanga. Jos įtaka ekonominiam augimui per visą XXa. nuolatos stiprėja, be šių minėtų veiksnių ekonominį augimą stimuliuoja visuotinė visuomenės paklausa, todėl galime visus ekonominio augimo veiksnius dar skirstyti kaip į paklausos veiksnius ir pasiūlos veiksnius. Ekonominis augimas gali būti matuojamas apskaičiuojant bendrą nacionalinį produktą ir jo kiekį tenkantį pvz: 1)gyventojų skaič. atitinkamoje valstybėje b) dirbančiųjų sk. ir reikia palyginti kiek padidėjo. E(BNPbaz/1gyv)(BNP/1gyv) gausis absoliutus ekonominis augimo dydis. Ekonominio augimo teritorijos tiria veiksnius užtikrinančius realaus nacionalinio produkto didėjimą, nagrinėja ekonominio augimo šaltinius ir stengiasi įvertinti ekonominio augimo kaštų dydį, o taip pat numatyti ekonominio augimo ribas. Analizė atliekama kuriant panaudojant įvairius ekonominio augimo moduliu, kuriuose yra priimama dėmesiu visi minėti gamybos veiksniai. Tokie kaip kapitalas darbas, technikos pažanga Ir kt. ekonominio augimo moduliuose kaip instrumentai svarbus vaidmuo tenka gamybos f-ja. 1899 metų pabaigoje amerikiečių ekonomistai Kobas Ir Duglas iki 1923 metų patyrinėję JAV apdirbamąją pramonę. Žiūrėjo kiek kapitalo, kiek darbo valandų ir kokia darbo produkcija. Pasiūlė gamybos fją: Y=KL ir patyrinėję konkrečius atvejus pasiūlė tokią ampyrinę formulę Y=1,01KL; =3/4; =1/4; Ekonominio augimo veiksnių indėlių į BNP prieaugį dėl darbo našumo 68%. Dėl švietimo ir profesinio parengimo 14% dėl gamybos masto ekonomijos 9% Dėl geresnio išteklių pasiskirstymo 8% 1929-1982 JAV visuomenės istorijoj XXa. antroje pusėje buvo labai populiari V Kostau augimo stadijoj teorija. ji išskyrė 5 augimo stadijas kurias įveikė visos šalys. 1. Tradicinės visuomenės.2. Pereinamosios visuomenės. 3. Pakilimo stadija. 4. Kelio į brandą stadija. 5. Masinio vartojimo. 1)Tradicinė visuomenė – tai visuomenė, besinaudojanti primityvia technologija, pagrįsta iki Niutono dėsnio, turint didelius žemės sektorius darbo našumas yra žemas ir visuomenėje įsigalėjusi hierarchinė struktūra. 2)Pereinamosios visuomenės. Jos metu yra sudaromos sąlygos pakilimui, panaudojant paskutinį mokslo žodį žemės ūkyje. Pasireiškia nacionalizmas, kaip atsakas į geriau išsivysčiusių šalių įtaką. Visa tai tampa varomaja jėga. 3)Pakilimo stadijoje ekonomika auga stabiliai ir tokioje visuomenėje atsiranda nors viena pramonės šaka, kurios dėka yra palaikoma ekonomika ir galima vykdyti pramonės pertvarkymą . Šioje stadijoje vyksta visuomenės organizavimas, o investicijų dalis BN produkte padidėja nuo 5 iki 10 proc. 4)Kelio į brandą stadijoje formuojama daugiašakė pramonės struktūra, atsiranda šiuolaikinės šakos- automobilių elektronikos, chemijos, sudėtingų mašinų. Investicijų dalis BMP padidėja iki 20 proc. Ši stadija paprastai trunka 60 metų. 5)Tai aukšto masinio vartojimo visuomenė. Joje keičiasi visa ekonomikos struktūra, paslaugų sferos ir techniškai sudėtingų ilgalaikio vartojimo reikmenų masinės gamybos naudai. Rostou išskiria 1921 metais 6 stadiją – gyvenimo kokybės paieškos stadija. Šalia kokybinio rodiklio dar yra kokybės rodiklis. Tai sudėtingas sintetinis rodiklis. Jis apskaičiuojamas įvertinant net 10 svarbiausių žmogaus gyvenimo sferų. Tokių kaip 1.materialinė gerovė. 2.socialinis stabilumas. 3.ekologinė aplinka. 4.socialinis aprūpinimas. 5.kriminogeninė aplinka. 6.informacijos objektyvumas ir prieinamumas. 7. demografinė situacija. Ekonominė pusiausvyra ekonominio augimo ir ekonominės pusiausvyros ryšys yra sudėtingas. Dielektrinis ir tokios absoliučios ekonominės pusiausvyros gyvenime mes sunkiai aptiksime, todėl kad pati visuomeninė sistema yra labai sudėtinga, apima daug žmogaus veiklos rūšių, todėl laukti ir tikėtis, kad visos visuomenės mastu nusistovės pusiausvyra vienu metu ir visur galima sunkiai tikėtis ir įsivaizduoti. Teoriškai makroekonominė pusiausvyrą galima apibūdinti kaip dalinių pusiausvyrų įvairiuose sferose visumą. Realiau ekonominiame pasaulyje vyksta nuolatinis ekonominio objektyvumo ir tuo pačiu ekonominio augimo svyravimas. Pačią pusiausvyrą galima traktuoti kaip visišką pirkėjų ir pardavėjų norų ir interesų atitikimą, kuriuos nenusistovėjimo požiūriu ir tuo pačiu galima teigti, kad pusiausvyros metu nei pirkėja, nei pardavėjas neturi stimulo keisti savo elgseną. Ekonominės pusiausvyros pagrindiniai veiksniai būtų tokie: 1.visuminė paklausos struktūra ir šis veiksnys visuminė paklausa kartu nusako vieną iš pagrindinių ekonominės pusiausvyros užtikrinimo sąlygų: DvisC+I; C–visuomenės poreikis; Iinvestavimas. Tačiau tai dar nėra visiškas pusiausvyros veiksnių išpildymas. Antram veiksnių formavimui ekonominė pusiausvyra : 2.nacionalinės pajamos ir tuo pačiu santykis, kuriuo visuomenė paskirsto nacionalines pajamas į nacionalinį vartojimą ir santaupas. Šias dvi sąlygas suderinti ar paneigti visuomenine pusiausvyra yra sunku. C+I=C+S, sąlyga, kad investicijos būtų lygios santaupoms yra sunkiai užtikrinama, kadangi praktiškai yra labai sunku . Firmų investavimo planus. tačiau valstybė turi specialius ekonominius administracinius svertus, kurių pagalba gali paveikti investavimo ir taupymo procesus ir tuo pačiu pasiekti tam tikru laipsnių ekonominę pusiausvyrą. (brėž.2) Investicijos priklauso nuo techninės pažangos nuo atskirų šakų raidos perspektyvų ir nuo tų šakų nestabilumo vad.valstybė gali tam tikru laipsniu iliuminuoti investavimo procesą ir užtikrintina nacionalinį pajamų padidinimą. per mokesčių sistemą valstybė gali veikti ir veikia ekonomini aktyvumą, ir jų polių investuoti vadinasi mikroekonominės pusiausvyros užtikrinimas iš esmės reikalautų investicijų kaip sudedamojo pusiausvyros komponento valdymo ir net jų pažabojimo. Multiplikatoriaus efektas ro|dantis kiek kartų padidėjo pusiausvyrą atitinkantys BNP padidėjus investicijoms vienam vienetui m=Y/I; Ekonominio augimo svarbiausi parametrai būtų BNP augimo ir prieaugio derinimui. Ekonominis augimas, jo tempai ir kokybė priklauso nuo visos valstybės ūkio pajėgumo nuo vyriausybės vykdomos ekonominės politikos, kurią sudaro pačių įvairiausių politikos rūšių derinys, tokių kaip: antikrizinė politika, antiinfliacija, monetarinė, fiskalinė politikos, be to ekonominis augimas žymiu laipsniu priklauso ir nuo užsienio ekonomikos ir politinių veiksnių, pvz.:žymesnius naftos kainų padidėjimus, pasaulyje XXa 8-tam deš. iš esmės pakeitė mokslo ir technologijos pažangos prioritetas. Daugelyje valstybių skatina kurti naujas technologijas tampančias energ. ir tuo pačiu neigiamai paveikia kapitalo grąžos dinamiką. Ekonominį augimą priimta vadinti pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimą per tam tikrą laikotarpį. Atskirais atvejais pvz.: krizės metu šio padidėjimo gali nebūti t.y. gali būti lygus arba netgi su minuso ženklu, o tai reiškia, kad gamybos apimtis mažėja. Ekonominį augimą priimta matuoti % absoliutiniais dydžiais ataskaitiniu laikotarpio atžvilgiu vieno produkto gamybos atveju ekonominį augimą galima matuoti fiziniais vienetais. Ekonominio augimo galutinis tikslas yra vartojimas ir jeigu ekon. augimo priemonės ir jo augimo veiksniai yra parinkti tinkamai tai tuomet visuomenė tą tikslą pasiekia.Ekon.augimo klasifikacija galima atlikti pagal įvairius požymius svarbiausi iš jų būtų:1.gamybos veiksnių pasinaudojimo pobūdis 2.pats tempų dydis 1.kiekybiniu požiūriu tai yra ekstensyviai arba didinant jų apimti ir pagaminant daugiau produkcijos, o galima pagaminti daugiau produkcijos naudojant žymiai tobulesnius gamybos veiksnius ir pažangesnes technologijas, tai yra intensyviai gaminti. Gyvenimas ekstensyvus ir intensyvus ekonominio augimo tipai yra sutinkami tiktai derinyje, kadangi visuomenė negali gaminti naudojamos tiktai ar daugiau ar geresnių gamybos veiksnių. Paprastai tam tikroje ekonominėje sistemoje gamyba vystosi ir ekonominis augimas vyksta tiek ekstensyviai, tiek intensyviai, paprastai dominuojant vienam iš šių tipų 2. Pagal tempų dydį galima klasifikuoti ekonominį augimą tokiu būdu : a) kaip aukšti tempai b) nulinio augimo tempai c) neigiamo augimo tempai d) optimalūs augimo tempai. Ekonominio augimo tempų veikimo tikslingumą aptariant pažymėkime tokius svarbiausius momentus: 1)jų naudingumas. Dideli augimo tempai yra galimi tik išpildant dvi sąlygas: a)jei gaminama kokybiška produkcija, b)jei gamybos prieaugio struktūra leidžia geriau tenkinti visų gyventojų poreikius. 2)nulinio augimo tempai. Šių tempų realizavimas per Y=0 trumpa laikotarpį labai neigiamų pasekmių neatneša todėl, kad gali būti pasiektas tiek didinant fondogrąžą (kapitalo atpirkimas), tiek mažinant sąnaudas karo reikalams Y=0; 3)neigiami ekonominio augimo tempai liudija apie krizę ekonomikoje Y<0 4) optimalūs ekonominiai augimo tempai. Ekonominio augimo tempų įvertinimai vis didesnę svarbą įgyja tokie gerovės rodikliai tokie kaip vidutinė gyvenimo trukmė, laisvalaikio dydis ir t.t. Optimalūs ekonominio augimo tempai turi remtis susidariusia makroekonomine pusiausvyra šalyje ir tuo pačiu metu būti svarbiausia užtikrinimo sąlyga. Optimalūs augimo tempai neturi būti pernelyg aušti, kadangi kaip įrodo makroekonominiai procesai tai neišvengiamai sukelia infliaciją, kainų kilimą. Šiuo metu pasaulyje įvertinant augimo tempų dydį neretai kalbama apie nulinio augimo palaikymą, kadangi visuomenė dar nesugeba išspręsti tokių rimtų problemų, kurios neišvengiamai atsiranda plečiant gamybą ir nepakankamai rūpinantis gamybos ranga. Maža to, greta gamybos apsaugos sistemos antroje srityje gamtos turtų išsekimų problema, kuri šiuo metu neturi radikalaus sprendimo. Vadinasi norint sužinoti tikrą ekonominio augimo kainą, kaip kainą už komfortą, gyvenime reikia būtinai atsižvelgti į ekonominio augimo kaštus, kurie neišvengiamai yra susiję su aplinkos atliekomis, triukšmu, padidėjęs gyvenimo tempas. Verslo ciklas, jo esmė prigimtis ekonominių ciklų tipai, krizės antikrizės, politika ekonominio vystymosi cikliškumą, kaip ekonominį dėsnį gali neigti daugelis ekonomistų, tačiau gyvenimas rodo, kad visuomenė ir ekonomika vystosi cikliškai ir cikliškumas yra pažįstama pažangos raidos forma, todėl, kad patys šalies ūkio elementai funkcionuoja netolygiai ir patiria įvairiausią mokslo ir pažangos įtaka, cikliškumą galima apibūdinti, kaip judėjimą iš vienos makroekonomikos pusės į kitą. Ekonomikoje egzistuoja labai įvairūs ciklų tipai, kiekvienas iš jų turi savo bazes, jų bazių charakteristikos yra nepakartojamos savo konkrečiais rodikliais. kiekvienas konkretus ciklas ir jo bazė neturi dvynio. Ir jos yra originalios teik istoriniu, tiek teritoriniu požiūriu. Pagrindiniai ciklų tipai. Pagal ciklo pareiškimo sferą skirstysime ciklus tokiu būdu: 1.ekonominių tempų ciklai 2.kapitalinio įdėjimo arba investiciniai 3.inovaciniai ciklai 4.pramoniniai ciklai 5.politiniai ciklai Plačiau panagrinėsime pirmą tipą ,tai ekonominių tempų ciklas .Tai ilgosios bangos arba Kondratjevas. Šis asmuo ištyrė Europos šalių ekon. raidą per 100m pagal įvairius rodiklius (kainų indeksai, vertybiniai popieriai, nominalus darbo užmokestis, užsienio prekybos apyvarta, C ir Au gamyba, ketaus išlydimas ir panašiai). Jam pavyko nustatyti tokias ilgąsias bangas ekonomikoje. Pakilimas Nuopuolis 17891814 18141849 18491873 18731896 18961920 Didžiulis Kondratjevo nuopelnas buvo tas, kad jis stengėsi suformuoti teorinę socialinę ekonominę sistemą, kuri pati gali sugeneruoti ilgalaikius svyravimus. Vyko pasauliniai simpoziumai šiais klausimais: 1985.1987.1988.1992. Ilgosios bangos užtrunka keletą dešimtmečių, trunka maždaug apie 50m. Jei skaičiuojti nuo 1789m.turime 4 pilnus ciklus, kurie išreiškia pagr. ekonomin. tendencijai būdingas keletui šimtų metų. Be to galime išskirti normotuosius ciklus trunkančius 6-10m. jie vadinami didžiausiais, arba Žiuglaro ir mažieji trunkantys 2-3m.arba dar vad. Kitciro ciklu.Dar išskirsime trumpalaikius ir sezoninius ciklus nuo 1-30dien. trumpalaikiai –tai ciklai vykstantys atskiroje šakoje ir pasireiškiantys pvz.:atsargų, gyvenamų namų statybos, prekių pardavimo apimties svyravimais. Ekonominio cikliškumo priežąstigumo aiškinimas Galimi ekonominų svyravimų variantai: Pagr.rodiklis kuriuo męs operuosime yra BNP. Teoriniu požiūriu galimi tokio pobūdžio svyravimai:1.nuolatinis (proporcingastolydus) 2.netolydus a)lėtėjantis b)spartėjantis 3.klasikinis –jis jungia visus variantus. Klasikiniai svyravimai būdingi per visus laikotarpius.Cikliškumopriežąstys aiškinamos labai skirtingai tačiau męs galime išskirti 3 pagrindines kryptis:1.klasikinė liberalinė mokykla 2.neoliberalinė 3.markistinė analizė ji cikliškumą aiškina kaip nevykusį atsitiktinimą,dėl pačių žmonių elgsenos,pažeidžiančius naturalius ekonomikos reguliavimo mechanizmus.Šios mokyklos atstovai savo išvadas grindžia statiška ekonominės pusiausvyros santvarka ir labiausiai kaltina ne tik pačius žmones,bet ir valdžią. 1)Ji vienija įvairiausias teorijas,kurios grindžiamos ekonominio gyvenimo dinaminę analizę.Ieškant veiksnių,sukeliančių krizes ,buvo kuriamos įvairios anticiklinės politikos strategijos,kurias įgivendime praktikoje pavyko pasiekti visuomenei naudingų rezultatų pvz.:naudojant įvairias makroekonom. Reguliav. Priemones tokias kaip mokesčių svartai,poliramų normų kitimai,pinigų masės fiksavimas leido sušvelninti ekonominius svyravimo žymiu mastu ,labai pakeičia jų pasireiškimo formą.2)Marksas pagrindinę krizių priežąstį laikė nepakankamai plačiųjų masių vartojimą dėl to kad jie visuomenės produkto galime tiktai svo darbo jėgos vertės ekvivalentą.Pagal Markso teoriją prekės vertę sudaro 3dedamosios dalys: W –vertė, C –pastovus kapitalas ,V –kintamas kapitalas, m –pridedamoji vertė. C-daiktinis darbas;V-gyvasis darbas.Yra 3 priežąsčių aiškinimai :1.išorinės priežąsys(karai) 2.vidinės priežąstys 3.sukurtos.Dabartiniu metu yra galvojama , kad išoriniai veiksniaiduoda impulsą naujam ciklui,o vidinės priežąstys paverčia tuos impulsus (paklaus. ir pasiul. svyravimai, vartojim. išlaidos ir investicios apimties kitimas paverčia tuos impulsus į fazinus svyravimus . Taškas A vaizduoja žemiausią gamybos kritimo tašką kurį pasiekus toliau gamyba nebemažėja ,bet ir didėja tam tikrą laiko tarpą .Šiuo metu trunka vadinamus depresijos laikotarpius,kuomet gamyba nedidėja ir nebemažėja .Likvidavus gamybos atsargų,o tip pat ir prekių perteklių ir lygiagrečiai vykdant naujų investicijų poreikio realizavimai pradeda pagyvėjimas ekorinikoje ir pereiname į 2-ąją ciklo fazę augimo ,pakilimo. Jos metu paklausa pradeda veikti vis daugiau firmų ir ek-iko leidžia vis sparčiau ir esant situacijai panašiai į tobulos konkurencijos modelį didėja užimtumas tuo pačiu ir darbo užmokestis bei vartojimas . Taške B turime 2 ciklo kritinį tašką vaizduojantį pakilimo viršūnę. Antikrizinė valstybės politika Valstybė siekia paveikti ekonom. Ciklą ir iš dalies 20a.metu nemažai vypiausybių pavyko numažinti BNP svyravimą .Valstybė vykdo fiskalinę arba biudžeto politiką ir lygiagrečiai monetarinę politiką.Fiskalinė polit.tai yra mokesčių ir vyriausybės išlaidų panaudojimo principai bei praktika ,kuriais siekiame paveikti visuomeninį paklausos lygį . Vyriausybės biudžeto balansas gali būti subalansuotas (jei išlaidos sutampa su pajamomis)jis gali turėti perviršį ,jeigu pajamos viršija išlaidas ir gali būti būti deficitinis (išlaidos viršija pajamas)ir tokiu atveju galime konstatuoti valstybės skolą,tačiau šios skolos pobūdis ypatingas tuo,kad tai yra valst. Piliečių skoja pačiai.Valstybės skola yra padengiama leisdama vertybinius popierius tokius kaip išdo vekseliai ir obligacijos.Jos parduoda pagal normalią vertę ,obligacijos išleidžiamos iki 25m.galiojimo ir asmuo įgijęsjas kasmet gauna sumą atitinkančią nustatytą toms obligacijoms fiksuotą palūkanų normą. Tokiu būdu išleidžiant vertyb. Pop. Ir juos parduodant iš esmės yra lėšos pervedamos iš vieno sektoriaus į kią ir galima kontroliuoti naujų pinigų sukūrimą.vyriausybė naudoja savo polit. Tokias priemones ,kurias galime skirstyti į 2 grupes :1)stabilizatoriai raba automatinio savaiminio poveikio priemones.Jie pristato paklausos didėjimą ,kai e-ka. Plečiasi ir paklausa padidėja,kai prasideda e-kos. nuopolis Mokesčiai ,vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms ir vyriausybės piniginiai pervedimai –tai stabilizatoriai. 2)Specialios tikslinės.Jų imasi vyriausybė norėdama pakeisti apmokestinimą pertvarkydama visą išlaidų struktūrą ir pačią apimtį.Ji pakeičia pačius pinigus ,pervedimus ,mokesčių normas Šių priemonių naidojimas duoda poveikį e-kai. Labai greitai ,tačiau dėl tokio pokyčio intensyvumo labai svarbu tai special. Priemones laiku atšaukti.Vykdant monetarinę politiką vyriausybė parikiuoja veiksnių planą ,o tiesiogiai šią jos politiką vykdo bankų bankas-centrinis bankas reguliuodamas pinigų pasiūlą . Kai darbo ištekliai yra panaudoti nevisiškai tuomet vykdioma lengvų pinigų taktika tai yra skatinama palūkanų normos kritimą ir gyvėja investicinė veikla. Artėjant prie visko sunkiai prieinamų pinigų politika reiškianti palūkanų normos didinimą ir tuo pačiu kreditinių sąlygų menkinimą.
Ekonomika  Paruoštukės   (17,96 kB)
Vadovavimo stiliaus įvertinimas Šiuolaikiniai vadybos mokslų tyrimai parodo, kad vadovavimo samprata kinta. Nėra vieno teisingo vadovavimo stiliaus, jis priklauso nuo pavaldinių ypatybių ir situacijos. Vadovai dabar yra laikomi ta grandimi, kuri ne tik generuoja viziją, misiją, rūpinasi harmonija ir organizacijos augimu, bet ir padeda atlikti darbuotojams patikėtas užduotis. Norint įvertinti vadovavimo stilių, reikia ir asmenybės, ir vadovo praktinės veiklos analizės. Mūsų naudojama metodika leidžia nustatyti šiuos vadovavimo stilius: • autokratinį; • konsultuojantį; • dalyvaujantį; • deleguojantį. Personalo įvertinimą atlieka psichologė – konsultantė Nomeda Ausmanienė. 1992 m. baigtas Vilniaus Universitetas, suteikta psichologo, psichologijos dėstytojo kvalifikacija. Nuo 1998 m. – VDU socialinių mokslų fakulteto doktorantė, Lietuvos psichologų sаjungos narė, vadovėlių „Psichologija studentui“, „Bendravimo psichologija“ bendraautorė. Nuo 1996 m. dirba personalo atrankos ir įvertinimo srityje. Per penkerius sėkmingos veiklos metus įgijome didelę patirtį ir daugelio firmų pasitikėjimą, surandant ir atrenkant darbuotojus. Jei ieškote darbo arba norite jį pakeisti, kviečiame kreiptis į Noriu personalo sprendimų grupės narį „Noriu darbo“. Taip pat mes padedame surasti darbą studentams, auklėms (namų šeimininkėms). Turėdami Jūsų anketinius duomenis, teiksime darbo pasiūlymus, atitinkančius Jūsų pageidaujamas sаlygas. Ieškantiems darbo siūloma: 1. Nemokamas dalyvavimas viešose atrankose. Skiltyje "viešos atrankos" rasite informaciją apie šiuo metu vykdomas atrankas Kaune ir Vilniuje: skelbiamas pareigas, darbo pobūdį, kandidatams keliamus reikalavimus ir kt. Norinčius dalyvauti ir atitinkančius pozicijai keliamus reikalavimus, prašome siųsti gyvenimo aprašymą (CV) atrankos skelbime nurodytais kontaktais bei nuorodą, į kurias pareigas pretenduojate. Neradus Jums tinkamos darbo vietos skelbiamose atrankose siųskite mums gyvenimo aprašymą, nurodykite pageidaujamas veiklas ir būsite pakviesti dalyvauti tolimesnėse atrankose. 2. Aktyvi darbo paieška - tai galimybė išgirsti kur kas daugiau ir įvairesnių darbo pasiūlymų nei skelbiama viešose atrankose. Ši paslauga skirta tiek bedarbiams, tiek dirbantiesiems, ieškantiems perspektyvesnio darbo. Darbo paieškos sąlygos: • atvykus, sudarius sutartį ir sumokėjus registracijos mokestį, darbo pasiūlymai teikiami 4 mėn., o neįsidarbinus šiuo laikotarpiu, darbo paieškos sutartis nemokamai tęsiama dar 2 mėnesiams; • neribotas darbo pasiūlymų skaičius. Informacija studentams: • nemokama registracija noriu darbo duomenų bazėje aukštojo mokslo absolventams nuo gegužės 1 d. iki birželio 30 d., magistratūros studentams – visus metus; • pastovaus, sezoninio ir dalinio užimtumo darbo pasiūlymai. Informaciją apie laisvas darbo vietas, rasite skiltyje "darbo pasiūlymai" . • Detalesni duomenys teikiami tik užsiregistravus PASIRUOŠIMAS POKALBIUI SU DARBDAVIU Bet kokio, net pirmo pokalbio privalote išmanyti apie organizacijos veiklą. Pasidomėkite apie organizaciją internete, įmonių, paslaugų kataloguose ir žinynuose, sužinokite apie jos finansinę padėtį, produkciją, paslaugas ir veiklos kryptis. Įsigilinkite į organizacijos ar pramonės šakos perspektyvas ir problemas. Pamėginkite išsiaiškinti, ar konkrečiai organizacijai negresia susijungimas arba pardavimas. Turėtumėte žinoti šios organizacijos ar įmonės ir konkurentų pelningiausius gaminius ir paslaugas. Daug ką galite sužinoti iš laikraščių ir žurnalų verslo skilčių. Praverstų išmanyti organizacijos hierarchiją ir skyriaus, kuriame pretenduojate dirbti, sudėtį. Neapsiribokite vien spaudiniais. Pakalbėkite su žmonėmis, kurie dirba jus dominančioje srityje. Kuo daugiau per pokalbį žinosite apie organizaciją, tuo didesnį įspūdį padarysite pašnekovui. Kuo įdomesnis ir sėkmingesnis bus pirmasis pokalbis, tuo daugiau galimybių, kad jums pasiūlys darbą. Iš anksto paruošti atsakymai į labiausiai tikėtinus klausimus padės atskleisti jūsų sugebėjimus, kvalifikaciją ir patirtį. Dažniausiai pateikiami klausimai Nors kiekvienas darbas ir darbdavio stilius skiriasi, pokalbio klausimai būna neįtikėtinai panašūs. “Papasakokit apie save” arba “Kaip jūs save apibūdintumėt?” Atminkite, kad darbdaviui neįdomu, ar jūs save laikot linksmu žmogumi, ar mėgstate sportuoti (nebent darbas susijęs su sportu). Jam terūpi, ar jūs tinkamas kandidatas tam tikram darbui. Pasinaudokite proga ir apibendrinkite savo sugebėjimus ir ankstesnio darbo patirtį. “Kokias darote klaidas? Ar turite silpnybių?” Į šį klausimą atsakykite truputį linksmiau, išryškindamas paskutinę silpnybę, kurią jau įveikėte. “Kodėl norite šio darbo?” Pašnekovas nori sužinoti, ar jūs rimtai nusprendėte ir organizacija turės naudos, jus pasamdžius. Dabar jums pravers surinkta informacija apie organizaciją. Atsakymą kuo išsamiau pagrįskite skaičiais, faktais. Savo kvalifikaciją susiekite su konkrečia organizacija ir konkrečiu darbu. Niekuomet nesakykite, kad domitės dideliu atlyginimu arba jums galima mažiau mokėti. Užsiminkite, kad jums paliko didelį įspūdį tai, ką skaitėte ir girdėjote organizaciją: jos vystymasis, darbo aplinka, vadovų savybės, įdarbinimo politika, moderni produkcija ar darbo stilius. “Kodėl turėčiau jus samdyti?” Darbdaviai dažnai taip paklausia, tikrindami jūsų reakciją į užduodamą klausimą. Stenkitės kalbėti apie savo įgūdžius pasitikėdamas savimi. Tokioje situacijoje nedera save nuvertinti, bet ir girtis nebūtina. Pavyzdžiui, paminėkite, kad esate laikomas patikimu darbuotoju, puikiai sugebate parduoti produkciją, kaip kiti darbuotojai įvertino jūsų sugebėjimą vadovauti. Tai palanki proga įterpti tokiа informaciją, kuri nebuvo paminėta jūsų gyvenimo aprašyme. “Kodėl jūs išėjote (kodėl jūs norite išeiti) iš dabartinio darbo?” arba “Už ką jus atleido?” Sakykite tiesą ir nekritikuokite buvusio ar dabartinio darbdavio. Jei jus atleido, nereikia teisintis. Jei tebedirbate, prisipažinkite pašnekovui, kad jūsų dabartinis vadovas ar darbdavys nieko nežino apie ieškomą darbą ir paprašykite, kad neprasitartų jūsų darbovietei anksčiau už jus pačius. Jei jus atleido ekonominiais sumetimais, užsiminkite, ką dar atleido ir kodėl, jei tai bus jums naudinga. Pavyzdžiui, kai kurios organizacijos pirmiausia atleidžia vėliausiai priimtus darbuotojus arba dėl biudžeto apribojimų mažina etatus. ”Kiek jūs uždirbdavote?” Sakykite atvirai. Pripažinkite, kad tikitės didesnio atlyginimo. “Kokio pageidautumėte atlyginimo?” Pokalbį apie užmokestį patartume atidėti, kol pasiūlys darbą. Derybos dėl atlyginimo - paskutinė ir bene sunkiausia užduotis, ieškant naujo darbo, tačiau yra būdų ją palengvinti. Įsidėmėkite pagrindinę derybų taisyklę: tegul darbdavys pirmas pasiūlo atlyginimą. Taip jis parodys, kad nori jus įdarbinti. Taip pat jūs sužinosite, ką organizacija galvoja apie pareigas, į kurias jūs pretenduojate. Niekada nediskutuokite apie pinigus, kol organizacija neįvardijo pirminės sumos. Jei pokalbis apie pinigus užsimegs prieš tai, pasakykite, kad jūs vis dar bandote išsiaiškinti, ką tiksliai jums reikės daryti, ir neapsisprendėte, kiek jūsų paslaugos galėtų būti vertos. Jeigu jie paklaus: ”O kiek jūs norėtumėte uždirbti?”, atsakykite klausimu: “Ar jūs man siūlote darbą?” Jeigu jie atsakys “Taip”, tada paklauskite, kiek sutiktų jums mokėti. Jeigu jie mėgintų išsisukinėti sakydami: “Jeigu mes pasiūlytume jums darbą, už kokį atlyginimą jūs sutinkate dirbti?, atsakykite: “Jeigu jūs siūlote man darbą, mes diskutuosime dėl atlyginimo”. Tuomet geriausia paklausti, kokį atlyginimą jums galėtų pasiūlyti. Išgirdę apytikslį dydį, pasiprašykite didžiausios siūlomos sumos. KAIP PARUOŠTI GYVENIMO APRAРYMĄ Gyvenimo aprašymas yra vienas iš svarbių dalykų, prisistatant darbdaviui. Gyvenimo aprašymą pradėkite nuo to, kas esate, koks jūsų išsilavinimas ir patirtis bei kokį darbą norėtumėte dirbti. Apibūdinkite savo ankstesnį darbą, pažymėkite, kas labiausiai ir mažiausiai patiko. Trumpai pristatykite, kokių įgijote žinių ir įgūdžių, pagalvokite, koks darbas jums idealiai tiktų, kokioje organizacijoje jums labiau patiktų dirbti - didelėje ar mažoje. Ruošdamiesi prisistatymui pamąstykite, kodėl siekiate karjeros, ką labiausiai norėtumėte veikti, kokie Jūsų planai po vienerių, dviejų, trejų ar net po penkerių metų? Gyvenimo aprašymas skirstomas į kelias dalis: biografinius duomenis, buvusios darbinės veiklos, įgytos patirties ir išsilavinimo apraрymą. Svarbiausia dalis yra Jūsų profesinio gyvenimo santrauka. BIOGRAFINIAI DUOMENYS Tai Jūsų vardas, pavardė, namų adresas ir telefonas. Net jeigu Jūsų dabartinis darbdavys žino, kad ieškote darbo, geriau nurodyti namų, o ne darbo telefono numerį. Jei namuose neturite autoatsakiklio, vertėtų jį įsigyti, kad siūlantys darbą galėtų palikti praneрimą. Nenurodykite savo fizinių duomenų: amžiaus, ūgio ar svorio. Jie nėra nereikalingi. Jei auginote vaikus ir dėl to buvo pertraukų Jūsų karjeroje, parašykite apie tai atskirai. TARNYBA IR PATIRTIS Ankstesnes darbovietes surašykite chronologine tvarka. Sаrašą pradėkite nuo paskutinės savo darbo vietos. Nurodykite įstaigų pavadinimus, adresus, pareigas ir įsidarbinimo laiką. Apibūdinkite savo veiklos sritį ir pasiekimus. Reikėtų nurodyti savanoriškus darbus ir kito pobūdžio veiklą. Nepamirškite parašyti, kokios užsienio kalbų žinios, ar dirbate kompiuteriu ir kontoros įranga. Nors dirbti su kompiuteriu privalo net ir aukščiausio rango tarnautojai, nurodykite šiuos įgūdžius tik tuo atveju, jei tai tiesiogiai susiję su Jūsų darbu. Jeigu Jūsų darbas nebus susijęs su raštine, neminėkite sekretorei reikalingų įgūdžių, pavyzdžiui, kad mokate spausdinti mašinėle. Amerikiečiai mėgdavo kaitalioti darbus karjeros sumetimais. Tačiau dažnai darbus keičiantį žmogų gali palaikyti nepastoviu ar nekompetentingu darbuotoju. Jei Jūsų gyvenimo aprašyme darbo vietų sаrašas neįprastai ilgas, būkite pasiruošęs tai paaiškinti. Darbdaviai nelabai mėgsta darbuotojus, keičiančius darbą, kai kiti pasiūlo didesnį atlyginimą. Būtinai paaiškinkite, kad darbą keitėte karjeros ar asmeniniais, bet ne finansiniais sumetimais. IŠSILAVINIMAS Jei esate baigęs vidurinę mokyklа, nurodykite jos pavadinimą ir adresą. Jei turite aukštąjį išsilavinimą, nerašykit apie vidurinę, bet pradėkit nuo mokslinio laipsnio bei vardo ar mokslinio darbo. Į sаrašą galite įtraukti po aukštojo mokslo įgytas žinias ir laipsnius. Datas galite rašyti arba ne. Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės nuogąstauja, kad datos pabrėš jų amžių ir pakenks per pokalbį. Jeigu ką tik baigėte mokyklą, galite plačiau apžvelgti savo išsilavinimą: pažymių vidurkį (jei jis geras), dėstytas disciplinas, apdovanojimus ir pagyrimus bei papildomo ugdymo veiklą. Jei Jūs ką tik baigėte universitetą ir pakeitėte tik vienа ar dvi darbovietes, pirmiausia apibūdinkite savo išsilavinimą. KARJEROS TIKSLAI Jei turite konkrečių karjeros tikslų, gyvenimo aprašymo pradžioje apibūdinkite juos vienu-dviem sakiniais. Kita vertus, karjeros tikslų galite ir nenurodyti, nes tai gali Jus varžyti. Svarbiausia, niekuomet apie tikslus nekalbėkite miglotai, pavyzdžiui: “Pritaikyti vadybininko sugebėjimus” arba “Gilinti savo žinias (…) ir (…)”. REKOMENDACIJOS Jei Jūsų darbdavys sutinka parašyti rekomendaciją, nedvejodami sutikite. Kitais atvejais rekomendaciją gali parašyti žmogus, kuris puikiai Jus pažįsta: buvęs dėstytojas, kolega arba advokatas. Kaip ieškoti darbo Nors darbo ieškojimas galėtų būti nuostabus, nuotykių kupinas laikas, daugeliui šis procesas sukelia nemažą nervinę įtampą. Baisiausia, kad jus tirs ir vertins, gal net pripažins esant netinkamą, nesvarbu, ar praradote senаjį darbа, ar ką tik baigėte universitetą, ar tik ieškote naujų išmėginimų. Nerimas sumažės, jei rūpestingai suplanuosite savo veiksmus ir blaiviai vertinsit situaciją. Žinokite, svarbiausia - gerai save pažinti. Pamąstykite, kokių turite ypatingų gabumų, ką mėgstate veikti, kuo jūs rimčiausiai domitės ir, žinoma, ką geriausiai mokate. Susidarykite savo privalumų sаrašą ir tuomet ieškokite tokio darbo, kurį dirbdamas tuos gabumus galėtumėt pritaikyti. Dar labai daug žmonių jaučiasi nelaimingi dėl savo darbo, nes niekuomet nesusimąsto, ką jie norėtų veikti. Didelė klaida yra tapti teisininku vien todėl, kad tai jūsų tėvo profesija, arba viešbučio vadybininku, nes šias pareigas jums pasiūlė. Ieškodami darbo žinokite, kad jums reikės varžytis su kitais. Ne kiekvienas mėgsta konkurenciją ar protingai reaguoja. Užsitęsę ieškojimai įbaugina net labiausiai savimi pasitikinčius. Jeigu jūs organizuotas ir informuotas žmogus ir į šį procesą žiūrite kaip į kasdieninio gyvenimo dalį, mažiau bijosite konkurentų ir padidinsite galimybes gauti norimą vietą. Kai kurie žmonės mano, kad verslo pasaulis yra džiunglės, todėl keliа į virрūnę reikia išsiplėšti iltimis. Jiems atrodo, kad malonūs ir geraširdžiai nieko nepasieks. Tačiau draugiški ir jautrūs kolegoms žmonės moka puikiai bendrauti ir dirbti. Dažniausiai laimi principingi, ryžtingi ir darbštūs. Taigi darbo ieškojimą vertinkite ne kaip mūšį, bet kaip nuoseklias pastangas susirasti užsiėmimą, labiausiai atitinkantį jūsų gebėjimus ir patirtį. Sistemingos pastangos, išsamus gyvenimo aprašymas ir teigiamas požiūris į ateitį padės kalbėtis su bet kokiu darbdaviu. Šiandien darbdaviams rasti gerą darbuotoją taip pat sudėtinga, kaip ir žmogui – gerą darbą. Jei prieš dvejus metus darbo vietų paklausa stipriai viršijo pasiūlą, tai šiandien stebima atvirkštinė situacija: per dieną gaunama beveik dvigubai daugiau darbdavių užsakymų negu užsiregistruoja ieškančiųjų darbo. Šaltinis: Noriu personalo sprendimų grupė Norėdami rasti gerus darbuotojus laisvoms darbo vietoms užimti darbdaviai turi parodyti vis daugiau iniciatyvos ir išradingumo. Nors oficiali bedarbystė Lietuvoje gana didelė (12,6 %), tačiau reali situacija kiek kitokia, kadangi šį skaičių daugiausiai sudaro žemos kvalifikacijos darbininkai, tuo tarpu specialistų trūksta. Todėl vykdant aukštos kvalifikacijos darbuotojo paiešką, dažnai nepakanka pasinaudoti darbo biržos ir net įdarbinimo agentūros paslaugomis, o tenka kreiptis į specialistus, atliekančius profesionalią darbuotojų atranką bei turinčius informacijos apie kvalifikuotus įvairių sričių specialistus. 1 NORIU DARBO duomenų bazę sudaro užsiregistravę klientai, o ja naudotis darbdaviai gali nemokamai 2 CV duomenų bazė formuojama iš gaunamų gyvenimo aprašymų, o jos resursais darbdaviai gali pasinaudoti vykdant atranką. Vadybininkų paklausa rinkoje jau dabar viršija pasiūlą, o buhalterių, vadovų, kvalifikuotų darbininkų reikia daugmaž tiek, kiek ir yra ieškančiųjų tokio darbo. Bet tikriausiai kiekvienam susidūrusiam su personalo paieška aišku, jog iš vieno ar dviejų kandidatų atsirinkti tinkamą darbuotoją beveik neįmanoma...
Ekonomika  Referatai   (161,16 kB)
O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt.. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt.. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų matyti, kad yra nedidelių, bet teigiamų poslinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą, didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis įeis į šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasėkmių šalinimo metai. Tad šio darbo tikslas įvertinti Lietuvos gyventojų nedarbo bei infliacijos problemas, socialiniu bei ekonominiu aspektais. Užimtumas 1.1. Gyventojų užimtumo kriterijai Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus, bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūrai skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete. Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki pensijinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų, bei jau pensijinio amžiaus sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val. savaitėje ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojų kategorijai priskiriami: • asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės; • gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai nedirbo (eilinės atostogos, liga, nėštumas, atostogos vaikų priežiūrai ir kt.); • darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną; • apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje; • apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai; • gyventojai, tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų prižiūrėtojai). Pagal tarptautinę užimtųjų statuso klasifikaciją, gyventojai skirstomi į sekančias grupes: Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių susitarimuose. Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone, akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga. Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė (organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenims, savininko vardu vadovaujantiems įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai, departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.). Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su dviem arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas, būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems savarankiškai, priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai (priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai, amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai. Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą) ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai, o neapmokami - padedantiems šeimos nariams. 1.2. Nelegalus užimtumas Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali arba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi kelias priežastis: • Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino į jau veikiančias, šešėlinėse ekonomikos įmonėse, teisiškai neįforminę darbo santykių. • Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. • Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaita, dažnai įgauna atvirą reketo formą). • Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvus šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką “ekonominio vožtuvo” vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo “garas”. Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai naudingas ir reikalingas. Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie: • Valstybės biudžetas randa nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pridedamosios vertės mokesčių. • Dirbantys šioje užimtumo sferoje neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją. • Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti pavojingą ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų, degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba kontrabanda. • Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gautų bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoti visuomenės sąskaita. Šešėlinės ekonomikos mąstai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kad tokiose šalyse, kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficiali ekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto. Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie asmenys: 1. Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę darbo sutarties; 2. Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio; 3. Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu metu; 4. Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia veikla ir nemoka mokesčių; 5. Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip bedarbiai; 6. Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis; 7. Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys; 8. Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės ūkinėje veikloje; 9. Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo pažymėjimą. 2. Nedarbas Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. 2.1. Nedarbo tipai Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. 1. Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių; kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų; treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį darbą ar grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką. Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina, plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį mėnesių, ar metų, ateityje. 2. Struktūrinis nedarbas (US) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu). Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų ( jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turintys darbo įgūdžių, kuriuos gali perduoti. Tuo tarpu “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. 3. Ciklinis nedarbas (UC) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose, statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis. Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo. Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių (U) galime apskaičiuoti taip: U = U + U + U ; 2.2. Natūralusis nedarbo lygis Išnagrinėję nedarbo tipus, grįžtame prie visiško užimtumo problemos. Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas (E ) – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Vadinasi, esant visiškam užimtumui, nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos, ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama “natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka pirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiau ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojam ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais. Natūralusis nedarbo lygis (U ) – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Jį galima apskaičiuoti. Natūralus ir nedarbo lygis (U ) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis, su šalies darbo jėga: U = ; čia U - natūralusis nedarbo lygis; U - laikinasis nedarbas; U - struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius); LF - darbo jėga. Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp faktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio: U = U - U ; čia U - faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis; U - ciklinis nedarbo lygis; Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui, skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos, manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti. Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą, panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1 pav.). Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusis bendrasis nacionalinis produktas. Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad, didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra N , o realusis darbo užmokestis w . Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis lygis susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais, natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3 – 4 proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirbo viršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbo svarbiausiose pramonės šakose. Taigi faktiškas nedarbo lygis nuo 1943 iki 1945 m. sudarė mažiau kaip 2 proc., o 1944 m. nukrito iki 1,2 procentų. Ekonomika pakilo aukščiau savo gamybos galimybių ribos. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. 2.3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose, gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą; Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį; 3. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Taigi šios įvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą. O kokios priemonės gali padidinti jos paklausą? 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais, dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų, arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos pažiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok – eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978 m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik” tęsiamas. 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu. 4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms, bei negalios ištiktiems asmenims. Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas “nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Pastarąjai ypač tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug 3 kartus sparčiau, negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimo kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. 4. Infliacija ir nedarbas Nedaro ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jų sprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti buvę neteisingi. Jei jie skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai visų pirma padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti depresiją ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Tačiau kažką daryti reikia. Net jei jie nieko nedaro, tai reiškia, kad jie tęsia ankstesnę politiką. Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir infliacijos - parodo Filipso kreivė. Olbanas Filipsas 1958 m. paskelbtame darbe įrodė, kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kilimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Šią priklausomybę vaizduojančios kreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis, pagerbiant autorių. 3.1 Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Tokia priklausomybė yra tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai. Padidėjus bendrajai paklausai, pakyla ne tik kainų lygis, bet ir realioji gamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šalies gamybos apimčiai, sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas. Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis darbo lygis, ir priešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yra aukštesnis. Ši sąveika atspindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 2 paveiksle. Taškas E rodo ekonomikos pusiausvyros padėtį. Tuomet infliacijos tempas p = 0, o nedarbo lygis atitinka natūralųjį U (šiuo atveju U = 5%). Tai reiškia, kad sukuriamas potencialusis (natūralusis) nacionalinis produktas Y . Jeigu bendroji paklausa didėja ir viršija potencialųjį gamybos lygį, tuomet ekonomika juda taško A link. Jį pasiekus, nedarbo lygis sumažėja iki 2 proc., o infliacijos lygis pakyla iki 4 procentų. Vadinasi, norint palaikyti nedarbo lygį žemiau natūraliojo jo lygio, reikia susitaikyti su didėjančiu infliacijos lygiu. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį jo lygį, infliacijos tempai mažėja. Ekonomika juda taško B link. Pasiekus šį tašką, nedarbo lygis siekia 7 proc., o infliacija sumažėja iki 2 procentų. Infliacijos tempai nekinta tik tuo atveju, kai dabartinis faktiškas nedarbo lygis sutampa su natūraliuoju. Kai U = U , tai p = p; kai U >U , tai p >p, o kai U < U , tuomet p < p. praktiškai svarbu parinkti tokį tašką, kuriame būtų pasiektas žemas darbo lygis, o ekonomika klestėtų esant saikingai infliacijai. Ši problema bus aptarta vėliau. Filipso kreivė įvairiais laikotarpiais gali būti įvairaus pavidalo. Tai reiškia, kad gali būti suderinami ir didesnis nedarbo lygis, ir didesni infliacijos tempai. Tai būdinga šių dienų ekonomikos ypatybė. Galimos Filipso kreivės pateiktos 3 paveiksle. Tarkime, kad natūralusis lygis U = 5%. Toks jo lygis gali būti suderintas su įvairiais infliacijos tempais: pirmu atveju p = 1% (kreivė PC ), antru p = 2% (kreivė PC ) ir trečiu – p = 4% (kreivė PC ). Dabartiniam laikotarpiui būdinga tendencija – Filipso kreivių paslinkimas į dešinę (į viršų). Išvada: trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai, kyla kainos ir mažėja nedarbas. Tai gali būti pavaizduota tokia supaprastinta schema: AD P Jeigu infliaciją sukelia bendrosios pasiūlos mažėjimas kylant kaštams, tuomet kainos didėja mažėjant gamybos apimčiai. Tuo atveju didesnė infliacija sąlygoja ir didesnį nedarbo lygį. 3.2 Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. Tą pastebėjo M. Fridmenas 1968 m. jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiose gamybos apimties, užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia: visi šie kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Vadinasi, ilguoju laikotarpiu dilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 4 paveiksle. 4 paveiksle parodyta, kad natūralusis nedarbo lygis U = 5% (taškas E E ). Tai reiškia, kad pasiekiamas potencialiai galimas nacionalinio produkto dydis Y . Matome, kad ilguoju laikotarpiu infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui. Kodėl gi taip yra? Jau žinome, kad trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai, padidėja kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikina nedarbo ir infliacijos sąveika, laikinas nedarbo sumažėjimas. Jis trunka tol, kol ekonomika derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko. Derinimasis trunka tol, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybos veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla. Jai sumažėjus, pašalinamas bendrosios paklausos padidėjimo poveikis realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja. Tai reiškia, kad nepaisant to, koks bus infliacijos tempas, faktiškas nedarbo lygis visada grįžta prie natūraliojo jo lygio. Dėl didesnių infliacijos tempų nedarbas sumažėja tik laikinai. Vėliau didesnis infliacijos lygis išlieka, o nedarbas vėl susilygina su natūraliuoju jo lygiu. 3.3 Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema Racionaliųjų lūkesčių teorijos šalininkai tvirtina , kad nedarbo – infliacijos dilema gali nustoti egzistavusi net ir trumpuoju laikotarpiu, jeigu infliacijos lūkesčiai yra racionalūs, t.y. pagrįsti ateities numatymu. Atkreipiame dėmesį į svarbiausius šios teorijos teiginius, nagrinėjamo klausimo pažiūriu. Racionalūs lūkesčiai – tai geriausia ateities prognozė, paremta visa turima informacija. Jei lūkesčiai racionalūs, galima teisingai prognozuoti infliacijos tempą. Ankstesnis infliacijos lygis neturi reikšmės, todėl nėra ir inercinės, užprogramuotos infliacijos. Infliacijos ateities prognozės pagrįstos ne ankstesnių laikotarpių duomenimis, bet būsimąja valstybės ekonomine politika, numatomais politikų veiksmais. Norint efektyviai prognozuoti, būtina žinoti galimus jų veiksmus. Politikai turi paskelbti, kas numatoma daryti ateityje, kokiomis priemonėmis bus reguliuojam bendroji paklausa ir t.t. Kai infliacijos prognozės klaidingos, atsiranda neatitikimas tarp faktiško realiojo ir darbo užmokesčio, kuris susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Jei infliacija yra didesnė už numatytą, tuomet realusis darbo užmokestis viršija jo rinkos lygį, o jei infliacija mažesnė už numatytą, tada realusis darbo užmokestis nukris žemiau jo pusiausvyros lygio. Jeigu infliacijos prognozės pasitvirtina, realusis darbo užmokestis yra tokio lygio, kuris atitinka darbo rinkos pusiausvyros lygį. Tai reiškia, kad natūralusis nedarbo lygis (arba visiškas užimtumas) susiklostys tik tuomet, kai faktiškas ir numatytas infliacijos lygis sutampa. Nedarbo ir infliacijos sąveika racionaliųjų lūkesčių teorijos požiūriu, pateikta 5 paveiksle. Tarkime, kad ekonomika yra taške E , esančiame ant ilgojo laikotarpio Filipso kreivės. Natūralusis nedarbo lygis U = 5%, o infliacijos lygis p = 0 procentų. Tarkime, kad pinigų kiekį žadama padidinti 4 procentais. Remdamiesi racionaliųjų lūkesčių teorija, ūkio subjektai tikisi, kad kainos pakils irgi 4 procentais. Sudaromos naujos sutartys, visi prisitaiko prie numatytos infliacijos. Trumpojo laikotarpio nustatomos Filipso kreivės padėtis yra PC , ir taške E ji kerta PC kreivę. Šio taško padėtis – numatytas 4 proc. infliacijos lygis ir natūralusis 5 proc. nedarbo lygis. Jeigu prognozės pasitvirtins ir infliacijos tempai pasieks 4 proc., tuomet ekonominė sistema persikels iš taško E į tašką E . nedarbo lygis ir gamybos apimtis nepasikeis. Jei lūkesčiai nepasitvirtins, o faktiškai infliacija bus didesnė už numatytą ir sieks, tarkime, 5 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške K, kur nedarbo lygis mažesnis už natūralųjį. Jeigu faktiškas infliacijos lygis bus mažesnis nei numatytas ir sieks, sakykime, tik 3 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške L, o nedarbo lygis viršys natūralųjį. Vadinasi, jei infliacijos lūkesčiai tikslūs, tai ekonomika juda tiesiai iš taško E į tašką E . Tai reiškia, kad, kylant infliacijos lygiui, nedarbas nebedidėja. Racionaliųjų lūkesčių teorijos pažiūriu, subjektų klaidos yra ne sistemingos, o atsitiktinės. Jei klaidos, prognozuojant infliaciją, yra atsitiktinės, tai ir faktiško nedarbo lygio nukrypimai nuo natūraliojo taip pat atsitiktiniai. Juos galima vertinti kaip atsitiktines paklaidas, kurios faktišką nedarbo lygį padidina arba sumažina nežymiai ir neilgam. Vis dėlto, racionaliųjų lūkesčių teorija turi nemaža trūkumų. Pirmiausia, ateities lūkesčiai negali būti visiškai tikslūs dėl to, kad ne visi politikų veiksmai žmonėms žinomi. Antra, vyriausybės vykdoma politika gali būti apgaulinga, t.y. vyriausybė gali nesilaikyti pažadų. ir užimtumo problemos Lietuvoje Daugelis fundamentaliųjų socialinių ir ekonominių šiuolaikinės visuomenės problemų negali būti efektyviai išspręstos tik rinkos mechanizmais. Tam būtina stipri ir efektyvi valstybės socialinė politika. Valstybės socialinė politika aktuali posocialinėms šalims, kuriose rinkos formavimo procesai labai dažnai buvo nenatūralūs, dirbtinai forsuojami, destruktyvūs. Daugelyje šalių rinka formavosi vykdant ekonomines reformas bet kokia kaina, valstybės vaidmuo buvo dažnai neefektyvus, o kai kuriais klausimais ir apskritai neleistinai pasyvus. Todėl buvo pažeistos svarbiausios socialinės rinkos funkcionavimo sąlygos – rinkos efektyvumo ir socialinio teisingumo (plačiąja prasme) užtikrinimas bei jų optimalus suderinimas. Ši problema aštriai iškilo ir Lietuvoje. Jos galutinis atspindys – gyvenimo lygio smukimas, didelės gyventojų dalies nuskurdimas, socialinės nelygybės žymus padidėjimas, socialiai atskirtų žmonių sluoksnio susiformavimas, nusikalstamumo augimas ir kt. Nežiūrint bendrų teigiamų pastarųjų metų poslinkių pajamų ir vartojimo srityse, Lietuvoje ir toliau išlieka didelė nelygybė ir skurdas. Plačiau nagrinėdami skurdo problemas, atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Remiantis tarptautinais skurdo ribos standartais, nustatytais Rytų ir Vidurio Europai (4JAV doleriai per dieną), Lietuvoje skurde gyvena apie 600 tūkst. Žmonių. Pagal santykinę skurdo ribą, Lietuvoje skursta 16,6 proc. Gyventojų. Santykinė skurdo riba prilyginama 50 proc. Vidutinių pajamų vidurkio. Taigi, skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos neužtikrina susiklosčiusio minimalaus priimtino gyvenimo lygio. Viena iš svarbiausių skurdo ir kitų socialinių problemų priežasčių, yra nedarbas. Nedarbas ir skurdas yra neatsiejamai susiję dalykai: didžiajai žmonių daugumai darbas yra pagrindinis (arba vienintelis) pragyvenimo šaltinis. Todėl skurdą pagrįstai galima laikyti nedarbo palydovu. Nedarbo lygis reformų laikotarpiu, Lietuvoje turėjo aiškią didėjimo tendenciją. 1999 – ųjų metų pradžioje jis siekė 7,7 proc.. Ypač aukštas nedarbo lygis buvo Lazdijuose (17,4 proc.), Akmenėje (15,6 proc.) ir Šalčininkuose (15,5 proc.). Manoma, kad realus nedarbo lygis Lietuvoje sudaro apie 14 proc. Svarbiausia daugelio problemų sprendimo, tame tarpe ir skurdo mažinimo sąlyga, yra užimtumo didinimas. Užimtumo problema yra labai sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Užimtumo problemos kiekybinė pusė – tai visiškas darbingų gyventojų užimtumas. Žinoma, kad visiškas užimtumas suderinamas su tam tikru nedarbo lygiu (natūralusis, neišvengiamas nedarbo lygis). Paprastai, kai jis neviršija 3 – 5 proc.darbo jėgos. Kokybinė užimtumo problemos esmė – tai užimtumo efektyvumas ir racionalus užimtumas, kaip svarbiausia efektyvaus užimtumo sąlyga. Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinės politikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie “svarbesnių” problemų. Joje, kaip ir ekonominėje politikoje apskritai, turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama į nacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo ir ūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtos išteklius ir geografinę aplinką, politinę padėtį ir kt. Užimtumo didinimas jau savaime užprogramuotas kaip prioritetinis valstybės ekonominės ir socialinės politikos uždavinys. 5. Užimtumo politika Lietuvoje Siekiant sušvelninti socialines nedarbo pasėkmes, valstybė parengia ir įgyvendina specialias priemones, kurios sudaro darbo rinkos politikos turinį. Darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme ji yra sudėtinė užimtumo politikos dalis. Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Tuo pačiu užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijos, profilaktikos priemones. Siaurąja prasme, darbo rinkos politika sprendžia du pagrindinius uždavinius: 1) ekonominių, finansinių bei kitokių priemonių pagalba reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę; 2) socialiai apsaugo bedarbius. Šiuos uždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos (DRP) kryptys: aktyvi ir pasyvi darbo rinkos politika. Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalba reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį. Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats turi užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan. Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensijinio amžiaus bedarbiai, nekvalifikuotas jaunimas ir kt.). Efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms. Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinkos politika. Tai priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos, ar kitos šalies sąlygų. Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinama atskirose šalyse, yra daugiau ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mąstas, formos ir kt., detalės. Lietuvos darbo birža rengia aktyvios darbo rinkos politikos programas, kurių tikslas padėti bedarbiams prisiderinti prie esamos darbo paklausos struktūros ir įsijungti į aktyvią darbinę veiklą. Šios programos skirtos pirmiausia tiems bedarbiams, kuriems sunku konkuruoti darbo rinkoje ir todėl jų įdarbinimo galimybės labai menkos. Tai bedarbiai, kurie pagal LR Bedarbių rėmimo įstatymą turi teisę į papildomas užimtumo garantijas. Jos taikomos: asmenims, jaunesniems kaip 18 metų; moterims, turinčioms vaikų iki 14 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems vaikus iki to paties amžiaus; asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę ne daugiau kaip 5 metai; asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų; neįgaliems žmonėms (invalidams). Be to, visą bedarbių kontingentą įdarbinimo galimybių požiūriu, Lietuvos darbo birža skirsto į pasirengusius ir nepasirengusius darbo rinkai bedarbius. Pasirengusiems darbo rinkai bedarbiams priskiriami: turintys ne ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą, ar veiklos praktiką. Nepasirengusiais darbo rinkai laikomi bedarbiai: neturintys profesinio pasirengimo; turintys nepaklausią vietos darbo rinkoje profesiją ar veiklos praktiką; turintys ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. 1 lentelė Programos pavadinimas Dalyvavo iš viso Pasirengę darbo rinkai Nepasirengę darbo rinkai Užregistruota bedarbių iš viso: 47223 197461 Iš jų dalyvavo aktyviose programose: 75676 7199 68477 Iš jų pagal atskiras programas: Profesinio mokymo programoje: 12557 1272 11285 Grupinės darbo paieškos programoje: 32767 3392 29375 Įgijo patentą(iki 3 mėn.)savar. verslui: 9033 1573 7460 Laikinai įdarbinti (iki 1 metų): 18923 4670 14253 Užimtumo rėmimo programose: 27207 2562 24645 Iš jų: Bedarbių individualaus verslo rėmimo: 47 11 36 Viešųjų darbų programoje: 21637 1591 20046 Remiamų darbų programoje: 4256 732 3524 Naujų darbo vietų steigimo programoje: 906 *Bendras dalyvavusių aktyviose užimtumo programose bedarbių skaičius yra mažesnis už dalyvavusių visose užimtumo programose bedarbių skaičiaus sumą, kadangi tas pats bedarbis gali dalyvauti ne vienoje, bet keliose programose. Lentelės duomenys rodo, kad didžiąją dalį dalyvaujančiųjų aktyviose užimtumo programose sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jeigu tarp naujai užregistruotų 1999 m. bedarbių nepasirengę darbo rinkai sudarė 80,7 proc., tai tarp dalyvavusių aktyviose užimtumo programose – 90,5 proc.. Iš pasirengusių darbo rinkai bedarbių, aktyviose užimtumo programose dalyvavo 15,2 proc., tuo pat metu nepasirengusių darbo rinkai – net 34,7 proc., t.y. pastarųjų dalis buvo beveik 2,3 karto didesnė. Pagrindiniai užimtumo programų tikslai: 1* Profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programos tikslas – padėti bedarbiams prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir patenkinti darbdavių kvalifikuotos darbo jėgos poreikius. Jos svarbiausias uždavinys – apmokyti bedarbius, tobulinti jų kvalifikaciją arba perkvalifikuoti, atsižvelgiant į vietos darbo rinkos poreikius. 2. Grupinės darbo paieškos programos (darbo klubų) tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, aktyvinti savarankiškas darbo paieškas, skatinti individualų verslą. 3. Darbo vietų išsaugojimo programa. Jos tikslas – galimai sumažinti potencialių bedarbių (numatomų atleisti iš darbo darbuotojų) skaičių, ypač kai atleidimas susijęs su trumpalaikiais ekonominio aktyvumo svyravimais, arba su gamybos technologiniu modernizavimu. 4* Viešieji (visuomeniškai naudingi) darbai – viena iš labiausiai paplitusių darbo rinkos aktyvios politikos priemonių, remiasi šiais pagrindiniais principais: 1) jie dažniausiai organizuojami taip, kad dalis darbo laiko (dienos, savaitės) liktų, ir būtų skiriama bedarbio profesiniam mokymui arba nuolatinio darbo paieškai; 2) yra laikino pobūdžio ir neturi konkuruoti su įprastinėmis darbo vietomis; 3) bedarbis juose gali dalyvauti tam tikrą (įstatyme numatytą) laiką. Viešųjų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti bedarbius ir kitus darbo biržoje registruotus asmenis, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas. Pirmenybė teikiama tiems bedarbiams, kurie negali gauti arba jau negauna bedarbio pašalpos. 5. Užimtumo fondo remiamų darbų programa. LR Bedarbių rėmimo įstatyme numatoma organizuoti iš Užimtumo fondo remiamus darbus iki 6 mėnesių laikotarpiui, visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Remiamų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti galimai didesnį skaičių bedarbių pas sėkmingai ūkininkaujančius darbdavius, pastaruosius finansiškai skatinant. Programos uždavinys – sudaryti galimybę jauniems bedarbiams įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėti įsitvirtinti nuolatiniame darbe. 6* Bedarbių savarankiško verslo rėmimo programa. Jos tikslas – skatinti ir finansiškai remti bedarbius imtis verslo ir sukurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems bedarbiams. Jos uždavinys – dalykiškai ir psichologiškai parengti bedarbius savarankiškam verslui, teikti reikalingas konsultacijas ir paremti finansiškai. 5.1. Darbo rinkos profesinis mokymas 1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Šiai tarnybai yra pavaldžios 6 teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos (TDRMT) bei 14 darbo rinkos mokymo centrų (DRMC) ir dvi bendros su užsienio partneriais mokymo įstaigos: Kauno biznio kolegija ir UAB “Profesinio mokymo ir menedžmento institutas”. Šios mokymo institucijos atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šalies gyventojų užimtumo ir bedarbystės problemas. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (toliau Tarnyba) savo veiklą vysto šiomis pagrindinėmis kryptimis: • Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, darbo rinkos profesinis mokymas; • Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje; • Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas. Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinis mokymas - per 2000 metus 14 darbo rinkos mokymo centrų, apmokyta 16,6 tūkst. asmenų. Tai mažiausios mokymo apimtys per pastaruosius metus. Labiausiai mažėja bedarbių, kurių mokymas finansuojamas iš Užimtumo fondo, mokymas, o pagal pobūdį – profesinis rengimas bei perkvalifikavimas. Pagrindinė mokymo apimčių mažėjimo priežastis – dėl sudėtingos pastarųjų metų ekonominės situacijos sumažėjusios fizinių bei juridinių asmenų finansinės galimybės, nors suaugusiųjų perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo poreikiai išaugo. Labiausiai sumažėjo nekvalifikuoto jaunimo, turinčių nepaklausią darbo rinkoje profesiją bedarbių, mokymas. Iki 2000 m. spalio mėn., kai buvo patvirtinta nauja “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarka”, Tarnyba organizavo bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinį mokymą. Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje per 2000 metus. Profesinio informavimo, konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos suteiktos 50 tūkst. asmenų. Lyginant su 1999 m., konsultavimo apimtys beveik nepakito, tačiau keitėsi struktūra, siekiant maksimaliai patenkinti konsultuojamųjų poreikius. Didėja darbo grupėse reikšmė. Tai svarbu formuojant, atstatant žmogaus socialinius įgūdžius, didinant pasitikėjimą savimi. Grupėse konsultuotų skaičius beveik pasiekė individualiai konsultuotų asmenų skaičių. Daugiausia jose konsultuojasi asmenybės bendrojo adaptyvumo bei adaptyvaus elgesio formavimo klausimais. Darbas grupėse vyko pagal tikslines programas, atskiroms asmenų grupėms. Individualios konsultacijos daugiausia teikiamos profesinio konsultavimo, tinkamumo klausimais. Daugiausia – 70 proc. Konsultuoja bedarbių. Dirbančiųjų konsultuoja beveik 3 tūkst.. Beveik kas ketvirtas (per 11 tūkst.) konsultuotas – bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis. Tai reikšminga nedarbo prevencijos priemonė. Reikia pažymėti, kad veikla šioje srityje ne tik plečiasi, bet turi būti ir itin plėtojama. Tarnybos paslaugos profesinio konsultavimo, psichologinio adaptavimo, darbo rinkoje aprėpia visą spektrą – nuo socialinės psichologinės reabilitacijos sunkiausiai sergantiems asmenims, iki informacijos suteikimo profesinio mokymo, įsidarbinimo bei kitais klausimais. Šį darbą šalyje atlieka 6 teritorinės darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos. Tarnyba, teikianti personalias paslaugas pagal konsultuojamų žmonių skaičių, paslaugų spektrą bei kokybę, - yra labiausiai išplėtota, o kai kuriais atžvilgiais vienintelė tokio pobūdžio institucija šalyje, turinti teritorinius padalinius bei patyrusį, aukštos kvalifikacijos personalą. Didelis dėmesys skiriamas naujų konsultavimo formų bei metodų diegimui. Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas, teisės aktų rengimas. Praėjusiais metais teisės aktų rengimo srityje galima išskirti du pagrindinius dalykus. Tai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” bei Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarkos” patvirtinimas. Tarnyba aktyviai dalyvavo šių tvarkų rengime, bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijomis, Lietuvos darbo birža. Pagrindiniai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” privalumai tie, kad ji leidžia lanksčiau tenkinti darbo rinkos poreikius. Tačiau ji neatitinka kai kurių Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatų, bei neišsprendė darbo rinkos mokymo centrų, orientuotų į bedarbių mokymą, vienodų konkurencinių sąlygų su Švietimo įstaigomis, klausimų. Patvirtinus “Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarką”, baigta formuoti profesinio mokymo įstaigų priežiūros sistema, padalintos priežiūros funkcijos tarp institucijų, kaip ir numatyta Profesinio mokymo įstatyme. Mokymo programų rengimas. 2000 metų pradžioje Tarnyba siūlė 307 darbo rinkos profesinio mokymo programas, apimančias visus šalies ūkio sektorius. Tai 156 pirmo, bei 151 antro valstybinio Studijų ir mokymo programų registro lygių programos. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniai projektai. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautinių projektų vykdymas – viena prioritetinių priemonių vystant darbo rinką, profesinį mokymą, konsultavimą. 2000 metais buvo 15 tarptautinių projektų, bei 2 tarptautinės programos ACQUIS bei NAPP), parengta 10 naujų tarptautinių projektų. Visi projektai apima pagrindinės darbo rinkos sritis: • Neįgaliųjų žmonių reabilitacija, integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką, jų profesinis mokymas; • Kaimo žmonių užimtumo problemų sprendimas; • Visagino miesto užimtumo problemų sprendimas; • Aplinkos apsaugos ir su tuo susijęs žmogiškųjų išteklių vystymas; • Jaunimo integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Darbo rinkos sistemos, institucijų vystymas; • Darbuotojų saugos ir sveikatos darbe gerinimas; • Turizmo infrastruktūros vystymas. Personalo ugdymas ir kvalifikacijos kėlimas. 2000 m. tęsiamas nuoseklus darbo rinkos profesijos mokytojų atestavimas. Parengta pedagoginio minimumo programa, projektas “Naujų pedagoginio darbo metodų sklaida”. Rengiami kvalifikacijos kėlimo seminarai profesijos mokytojams, darbo rinkos mokymo centrų, teritorinių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybų vadovams, darbuotojams. Ryšiai su visuomene. Informuojant visuomenę apie Tarnybos veiklą, kuriant jos įvaizdį, nuosekliai dirbama su žiniasklaida. Tarnybos vadovai, specialistai, dalyvauja televizijos, radijo laidose; rengiami reportažai atskiromis temomis. Platinama informacija apie Tarnybos renginius. Kartu su Statistikos departamentu leidžiamas leidinys “Darbo rinka ir gyventojų užimtumas”. 5.2. Viešieji darbai Viešieji darbai – tai teritorinių darbo biržų savivaldybių ir darbdavių organizuojami laikini darbai, kurie padeda didinti bedarbių užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūras. Pirmaisiais Lietuvos darbo biržos veiklos metais, bedarbiai skeptiškai žiūrėjo į siūlomus viešuosius darbus – laikiną užimtumo formą, dabar jie yra itin paklausūs tarp bedarbių , socialiai pažeidžiamų asmenų, negalinčių lygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje bei įsidarbinti nuolatiniam darbui. Viešieji darbai tapo viena iš aktyviausių užimtumo rėmimo programų. Įvertinus savivaldybių biudžetuose numatytas lėšas ir darbdavių galimybes dalyvauti šioje programoje, šiais metais teritorinės darbo biržos siųs viešiesiems darbams apie 30 tūkst. bedarbių. Per šiuos metus, viešuosiuose darbuose dirbo 21 tūkst. asmenų. Pirmiausia stengiamasi padėti socialiai pažeidžiamiausiems asmenims. Viešuosius darbus dirbo 4 tūkst. asmenų, kurių šeimose abu maitintojai – bedarbiai. Atsižvelgiant į augantį bedarbių poreikį dalyvauti viešuosiuose darbuose, Užimtumo fondo lėšos šiai programai kasmet yra didinamos. Užimtumo tarybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu, net 16 aukščiausio nedarbo teritorijose ( Šiauliuose, Druskininkų, Akmenės, Joniškio, Jonavos, Jurbarko, Pasvalio, Radviliškio, Lazdijų, Šalčininkų, Ignalinos, Tauragės, Pakruojo, Rokiškio, Marijampolės, Švenčionių rajonuose) leista taikyti atskiriems projektams padidintą finansavimą. Šių teritorijų darbo biržos įgijo galimybę suteikti laikiną užimtumą papildomai 3 tūkstančiams bedarbių ir sušvelninti nedarbo padarinius. Viešieji darbai – ne tik pragyvenimo šaltinis daugeliui bedarbių, laikina jų užimtumo forma, bet ir padeda plėsti vietos socialinę infrastruktūrą. Daugelyje miestų, gyvenviečių, aplinkos, parkų, kapinių priežiūros darbai atliekami bedarbių jėgomis. Štai Vilniaus mieste AB “Vilniaus zunda” įdarbino per 100 bedarbių, kurie apsodina gėlėmis bei tvarko Lukiškių, Savivaldybės, prie Operos ir baleto teatro esančias aikštes, Sereikiškių ir Vingio parkus, Rokantiškių ir Antakalnio kapines. Įvertinus viešųjų darbų organizavimo rezultatus per keletą metų, galima padaryti išvadą, kad išryškėjo šių darbų didelė socialinė nauda vietinei bendruomenei. Bendradarbiaujant su socialinės globos ir rūpybos skyriais, beveik 2 tūkst. bedarbių visoje šalyje teikė paslaugas vienišiems, neįgaliems asmenims. Vien Šiauliuose, šioje sferoje dirba 360 bedarbių: Ugdymo ir globos centre teikia pagalbą neįgaliems vaikams, Šiaulių globos ir palaikomojo gydymo ligoninėje slaugo ligonius, prižiūri vienišus asmenis. Ypač didelis dėmesys skiriamas gamtosaugos ir ekologijos projektams, atsižvelgiant į artimiausiu laiku Lietuvoje įsigaliosiančias, aplinkos srityje veiklą apibrėžiančias, Europos Sąjungos direktyvas: tvarkomi šalies nacionaliniai parkai, kitos saugomos teritorijos, valomi vandens telkiniai, plečiami miškų plotai. Siekiant sumažinti nedarbą kaime, vis daugiau į viešųjų darbų organizavimą įtraukti ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės. Šiais metais per 300 tūkst. darbdavių įdarbins apie 3 tūkst. kaimo bedarbių. Prioritetas dalyvauti šioje programoje skiriamas ūkininkams, teikiantiems labdarą žemės ūkio produktais vaikų ir senelių globos namams, padedantiems vienišiems asmenims dirbti žemę. Dažnai viešųjų darbų plėtrą riboja jų finansavimo problemos. Viešųjų darbų programai 2002 metams savivaldybės skyrė apie 10 mln. Lt., t.y. 3 mln. Mažiau, nei praėjusiais metais. Atskiros savivaldybės, nepaisydamos lėšų stokos biudžetuose, ieško galimybių finansuoti didesnį viešųjų darbų mastą. Respublikinė darbo birža parengė medžiagą Savivaldybių asociacijai dėl inicijavimo savivaldybių vadovus didinti lėšas viešiesiems darbams, vykdyti ilgalaikius, didelę socialinę naudą turinčius projektus, pasitelkiant į pagalbą nevyriausybines organizacijas. 5.3. Valstybės skatinimas kurti darbo vietas Lietuvos darbo birža pradėjo įgyvendinti vietinių užimtumo iniciatyvų bandomuosius projektus, didžiausio nedarbo teritorijose. Jie turėtų padėti sutelkti vietos bendruomenės socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Vietinių užimtumo iniciatyvų programos projektais tikimasi padėti labiausiai socialiai pažeistiems asmenims. Iniciatyviesiems – 101 mln. litų projektams vykdyti, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programa, šiems metams skyrė 1,2 mln. litų, 2002 – 2004 metais iš valstybės biudžeto numatoma skirti 100 mln. litų. Vietinėms užimtumo iniciatyvoms didelį dėmesį skiria savivaldybės, kurios projektams įgyvendinti taip pat numato skirti nemažas lėšas. Šiais metais pirmieji vietinių užimtumo iniciatyvų projektai bus įgyvendinami didžiausio nedarbo teritorijose – Akmenės, Pasvalio, Pakruojo, Jurbarko, Joniškio, Šiaulių, Šakių ir Širvintų rajonuose bei Druskininkų mieste. Dalyvauti projektų atrankoje valstybės finansinei paramai gauti gali įmonės, įstaigos ir organizacijos (išskyrus išlaikomas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų) bei fiziniai asmenys. Viena iš sąlygų – projektų pateikėjų lėšos, kartu su rėmėjų lėšomis, turi sudaryti ne mažiau kaip 35 procentus visos projekto vertės. Vienai darbo vietai finansuoti gali būti skiriama iki 17 tūkstančių litų. Pinigai bus kontroliuojami. Dideli pinigai įpareigoja sukurti gerai funkcionuojantį jų panaudojimo kontrolės mechanizmą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo tvarką, Lietuvos darbo biržos generalinio direktoriaus įsakymu, patvirtintas visas kompleksas priemonių, užtikrinančių šios programos realizavimą. Prieš tai Respublikinės darbo biržos buvo sudarytas projektų priežiūros komitetas. Šiame komitete atstovaujamos ne tik valstybinės bei savivaldos institucijos, bet ir profesinės sąjungos, verslininkų organizacijos. Komitetas vertins teritorinių darbo biržų pateiktus projektus ir teiks pasiūlymus skirti valstybės finansinę paramą jiems įgyvendinti. Prie teritorinių darbo biržų, kurios įgyvendins bandomuosius projektus, sudarytos vietinių užimtumo iniciatyvų projektų vykdymo komisijos. Jos atrinks projektus ir vertins, ar jie atitinka vietos darbo rinkos poreikius, svarstys ir teiks pasiūlymus projektų plėtrai, bei jų įgyvendinimo tobulinimui. Efektyviausių projektų paieška. Atrenkant bei vertinant projektus, bus atsižvelgta į nustatytus kriterijus, projektų įtaką nedarbo lygiui toje teritorijoje, perspektyvių užimtumo didinimo požiūriu, ekonominių veiklų plėtojimą. Bus atsižvelgta, kiek sumažės socialinių pašalpų gavėjų, kiek išplės socialinės paslaugos. Prioritetą numatoma teikti projektams, kuriuos finansiškai rems keli vietiniai arba užsienio partneriai, įgyvendinant projektą bus sudaryta galimybė darbuotojams kelti kvalifikaciją. Taip pat atsižvelgiama, kaip projektą remia savivaldybė – ar skiria lėšų, patalpas, ar žada taikyti mokesčių lengvatas. Savivaldybių parama labai padidins projekto sėkmingo įgyvendinimo galimybes. Svarbus kriterijus yra galimybė tęsti projektą pasibaigus jo finansavimui, projekto plėtros galimybės. Darbo biržos, bendradarbiaudamos su projektų vykdytojais, pasirengusios, jei reikės, organizuoti bedarbių, kuriuos numatoma siųsti į steigiamas darbo vietas, profesinį mokymą ir suteikti jiems papildomas kvalifikacijas. Šios programos įgyvendinimas buvo pavestas darbo biržoms, jos jau turi patirtį įgyvendinant PHARE programos paremtus vietinių užimtumo iniciatyvų projektus Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose bei Varėnoje. Įgyvendinant šiuos projektus buvo sukurta daugiau nei 50 darbo vietų, projektų rengimo ir įgyvendinimo patirtį įgijo savivaldos institucijos bei kiti socialiniai partneriai. 6. Darbo biržos 1990 m. įkurta Lietuvos darbo birža buvo pirmoji įstaiga, pradėjusi vykdyti konkrečią užimtumo politiką, pagal TDO rekomendacijas. Šiuo metu Lietuvos darbo birža turi 47 teritorinius padalinius ir pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos darbo birža ir jos skyriai, rajonuose rūpinasi bedarbystės ir gyventojų užimtumo didinimo reikalais. Jų veiklą apima minėtų programų konkretumas ir efektyvumas. Kiekvienas regionas turi savų įdarbinimo problemų, atskirose darbo biržose išskiriami prioritetiniai veiksmai, siekiant atskiras bedarbių grupes integruoti į darbo rinką, taikyti naujas darbo formas su darbdaviais. Darbo biržos, vykdydamos užimtumo didinimo programas, 1997 m. įdarbino 73,0 tūstančius nedirbančiųjų asmenų, 13,5 tūkst. įsigijo ar pakeitė profesiją ir 52,2 tūkst. buvo įtraukti į kitas užimtumo programas. Respublikinė darbo birža, remdamasi analizės duomenimis, iškilusiais uždaviniais ir galimybėmis, kiekvieniems metams numato naujus veiklos tikslus ir būdus jiems siekti. Gyventojų užimtumo klausimams nagrinėti, prie darbo biržų steigiamas visuomeniniais pagrindais veikiančios Trišalės komisijos. Jos sudaromos iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: darbuotojų (profesinių sąjungų), darbdavių (verslininkų asociacijos) bei valstybės valdymo organų atstovų. Darbuotojų ir darbdavių atstovus darbui trišalėse komisijose skiria minėtos organizacijos, o valstybės atstovus skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir savivaldybės. Darbo birža atlieka šias funkcijas: • Analizuoja ir prognozuoja darbo paklausos ir pasiūlos pakitimus; • Registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius; • Ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti; • Organizuoja bedarbių ir darbuotojų profesinį mokymą; • Tarpininkauja piliečiams įsidarbinant šalyje ir užsienyje; • Nustatyta tvarka disponuoja Užimtumo fondo lėšomis ir viešai skelbia, kur jas panaudojo; • Rengia gyventojų užimtumo programas; • Skiria baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo tvarką; • Kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus; • Skiria bedarbio pašalpą. Trišalės komisijos teisės: Teikti pasiūlymus darbo biržai dėl gyventojų užimtumo politikos ir socialinės pagalbos bedarbiams, prioritetų. Teikti pasiūlymus gyventojų užimtumo programų tobulinimui, nedarbo ribojimo priemonių taikymui, bedarbio mokymo ir konsultavimo tvarkos, bei kitais klausimais. Svarstyti darbo biržos veiklą ir Užimtumo fondo lėšų naudojimą. 7. 1998 metų Lietuvos darbo biržos programos 1. Programa : Užimtumo rėmimas ir prisitaikymas darbo rinkoje. Tikslas: orientuoti bedarbius, visų pirma ilgalaikius, jaunimą ir labiausiai socialiai pažeidžiamus asmenis į aktyvią darbo paiešką ir atitinkamą paruošimą, užtikrinant jų integravimą į darbo rinką; ● Ilgalaikės bedarbystės ir jaunimo nedarbo mažinimas Ankstyvas darbo motyvacijos nustatymas bei labiausiai socialiai pažeidžiamų bedarbių grupių, kuriems pirmiausia reikia padėti, identifikavimas. Ilgalaikės bedarbystės prevencija ir užimtumo rėmimas: Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam bedarbiui, per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 metų) bedarbiui, per 6 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Kiekvienam, visų pirma jaunam, ilgalaikiam bedarbiui, kuriam nebuvo suteiktos gyventojų užimtumo priemonės, per 6 mėn. jas pasiūlyti ir suteikti. ● Tarpininkavimo paslaugų plėtra – nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą: Užimtumo rėmimo ir darbo rinkos profesinio mokymo programų taikymo tikslingumas. Sudaromų įsidarbinimo planų
Ekonomika  Referatai   (73,77 kB)
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atsirado daug naujų paslaugų, kurios tenkina vartotojų poreikius.Šiame rašinyje bandysiu apžvelgti agentūrų ieškančių darbo paslaugas. Mūsų šeimoje su įdarbinimo agentūros veikla teko susidurti mano broliui.Jis baigęs mokyklą ir igyjęs specialybę,nerado darbo, nes neturint patirties, darbdaviai nenori įdarbinti.Todėl jis kreipėsi i privačią įdarbinimo agentūrą “Noriu”. Ši agentūra padeda žmonėms neturintiems darbo, rasti darbą.Darbdaviai kuriems reikia specialistų irgi kreipiasi i šią agentūrą pranešdami, apie laisvas jų įmonėse darbo vietasĮdarbinimo agentūra teikia šias paslaugas: • Ieško darbo baigusiems aukštąjį ir specialų vidurinį. • Ieško darbo turintiems specialybę ir ilgą darbo stažą. • Ieško darbo neturintiems specialybės. • Padeda surasti darbą užsienyje. • Padeda surasti darbą neigaliesiems. Ši darbo agentūra yra privati, todėl už teikiamas paslaugas ima mokestį.Sumokejus 30Lt. mokestį, agentūra įsipareigoja per trijų mėnesių laikotarpį surasti darbą.Jei jai nepavyksta tai įvykdyti, darbo paieškos terminas pratęsiamas, papildomo mokesčio moketi nereikia. Žmogus, kuris kreipiasi i tokią agenturą, turi naudą, jam surandamas darbas.Žmogui nereikia vaikščioti is įstaigos i įstaigą, skambinti telefonu beieškant darbo.Agentūra žmogui pasiūlo net kelias įmones, kuriose reikalingi darbuotojai, tos specialybės, kurios prašo atejęs žmogus i agentūrą.Žmogus neturintis darbo, issirenka jam labiausiai patinkanti darbą.Žinoma, jis atsižvelgia i darbo valandas,darbo krūvį, atlyginimą, atstumą nuo namų iki darbo. Darbo agentūra yra įsikūrusi Kauno miesto centre, patogioje klientui vietoje.Agentūros darbo valandos irgi yra pritaikytos klientū patogumui.Ji dirba nuo aštuntos valandos ryto iki aštuonioliktos valandos vakaro.Agentūroje dirba su žmonemis mokantys bendrauti darbuotojai.Jie maloniai išklauso klientų pageidavimus, sudaro su jais darbo paieškos sutartį, informuoja klientus apie rastas laisvas darbo vietas. Kad agentūros darbas gerai klostytūsi, kad į ją kreiptusi kuo daugiau ieškančiu darbo, agentūra turi daug reklamuotis.O jeigu žmonems pavyksta surasti darbą, kurį suranda ši agentūra, tai žmonės ir kitiems savo pazįstamiems pasiūlo šią agentuūra, kaip patikimą. Agentūros darbo rezultatas – žmogui surastas darbas.Kadangi ši agentūra padėjo ir mano broliui susirasti darbą, tai manau, kad ji kokybiškai teikia paslaugas.Daug girdėjau ir apie kitų agentūrų darbą, ne vien tik iš geros puses.Būna, kad agentūroms sumoketi pinigai dingsta, o žmonės negavę darbo ir nusivylę, turi kreiptis i kitas agentūras.Be to dauguma kitų agentūru is žmonių už darbo ieškojimą ima didesnę sumą pinigų.Agentūrose kartais dirba nemalonūs žmonės, kurie su žmonėmis, kuriems reikia darbo kalba nemandagiai, kartais net įžūliai. Manau, kad Lietuvoje gyvenimas greitai pagerės.Todėl ieškančiu darbo žmonių sumažės ir išliks tik pačios geriausios įdarbinimo agentūros.
Ekonomika  Rašiniai   (5,83 kB)
Gamybos procesas
2009-12-29
Technologiniai pokyčiai: a) Našumo ir lankstumo galimybių didinimo susiformavimas; b) Žmonių pašalinimas iš technologinių procesų automatizuojant gamybą. Žmogus prižiūri automatus; c) galimybė varijuoti įmonės dydžiu; d) galimybė siekti efektyvumo ne tik masinėse gamybos įmonėse. Rinkos pokyčiai: a) Rinkos prisotinimas; b) kokybės augimo būtinumas; c) rinkos internacionalizavimas; Vadybos pokyčiai: a) Žmogaus veiksnio svarbos padidėjimas; b) gamybos humanizavimas; c) orientacija į kolektyvinį grupių darbą. 1.2 GAMYBOS PROCESO ESMĖ Kiekvienos įmonės paskirtis – gaminti gamybos priemones, vartojimo reikmenis arba atlikti patarnavimus. Visame gamybos procese galima išskirti 3 sudedamąsias dalis: 1) Darbas; 2) Darbo priemonės; 3) Darbo objektas. Darbas – tikslinga žmonių veikla. OPERACIJA – elementari gamybos proceso dalis, kurią darbininkas ar jų brigada, neperderindama įrengimų, atlieka toje pačioje darbo vietoje tiems patiems objektams. DARBO VIETA – gamybinio ploto dalis, aprūpinta būtinais įrengimais, įrangos kontrolės priemonėmis, kurie reikalingi planuojamai operacijai atlikti. Operacijos skirstomos į: 1) gamybines (pagrindines); 2) pagalbines; 3) transportines; 4) kontrolės; 5) sandėliavimo. Gamybos Operacijos: 1) rankinės; 2) mašininės; 3) mašininės rankinės (mišriosios); 4) automatinės; 5) operatinės; Natūralios operacijos vyksta gamtos energijos saskaita, darbininkui tiesiogiai nedalyvaujant, o tik kontroliujant. Gamybinių operacijų metu vyksta tiklingas darbo objektų fizinių ir cheminių savybių keitimas, siekiant juos paversti gaminiais. Gamybinių operacijų visuma sudaro pagrindinius gamybos procesus. Kartais gamybiniame procese gali vykti kelios operacijos vienu metu. Praėjimas, kurie skirstomi į veiksmus, o pastarieji – į judesius. Gamybos Procesas - sudėtinga struktūros visuma, kurią nagrinėjant, galima išskirti tarpusavyje saveikaujančius tam tikrus procesus. Priklausomai nuo paskirties bendrame gamybos procese skiriami 3 rūšių procesai: 1) pagrindiniai; 2) pagalbiniai; 3) aptarnavimo. Pagrindiniai procesai - tokie procesai, kurių metu keičiamos įvairios darbo objektų savybės: forma, matmenys, vidinė struktūra, cheminės savybės; atskirų darbo objektų padėtis vienas kito atžvilgiu. Rezultatas – gatavi gaminiai ir patarnavimai. Pagalbiniai procesai sudaro sąlygas be sutrikimų vykti pagrindiniams procesams. Produkcija nerealizuojama, tačiau naudojama įmonės vidaus reikalams: įrankių gamyba, staklių, įrengimų remontui. Aptarnavimo procesai padeda nenutrūkstamai vykti pagrindiniams ir pagalbiniams procesams, juos aptarnaujant: kokybės kontrolė, transporto sandėliavimo, darbo vietų aptarnavimas. Pagrindiniai gamybos procesai susideda iš 3 fazių: 1) paruošimo; 2) apdirbimo; 3) surinkimo. Paruošimo fazėje iš medžiagos gaminami ruošiniai tokie, kad jie savo forma ir matmenimis būtų kuo artimesni būsimų detalių konfigūracijai ir matmenims, tuomet vėlesniuose procesuose gaunama mažiau atliekų ir mažiau įdedama darbo (liejimas, štampavimas). Apdirbimo fazėje gaminamos detalės, stengiantis užtikrinti jų pakeičiamumą, tuomet surinkimo procese mažėja darbo imlumas. Surinkimo fazėje iš detalių gabalų gaminami surinkimo vienetai (mazgai). Gaminių išbandymas apdaila, ipakavimas. Jei įmonėje yra visos trys fazės – įmonė yra pilnos gamybos struktūros, jei bent bent vienos trūksta, tai nepilnos gamybos struktūros (ketaus liejykla). Gamybos proceso organizavimas – sistema priemonių, racionaliausiai derinančių gamybos procesus su darbo priemonių ir darbo objektų naudojimu. Šių priemonių sistema turi atsakyti: Kas? Ką? Kada? Kaip? Turi daryti, kad būtų įvykdyti įmonės uždaviniai (kuo didesnis pelnas ir kuo geresni veiklos rezultatai, kuo geriau patenkinti vartotojų poreikius.Gamybos proceso organizavimas turi apimti visus įmonės veilkos etapus ir visas veiklos sritis. 1.3 Gamybos proceso organizavimo principai Sukauptas patyrimas leidžia suformuluoti principus, kurių laikomasi, organizuojant gamybos procesą. Tai: 1) proporcingumas, 2) nenutrūkstamumas, 3) ritmingumas, 4) specializavimas, 5) sroviškumas, 6) gamybos proceso lankstumas, 7) gamybos integravimas. Proporcingumas reikalauja, kad kiekviename gamybiniame bare, kur vyksta tam tikra pagrindinio proceso dalis, įrengimų kiekis, gamybinis plotas, darbininkų skaičius, būtų tarpusavyje suderinti ir atitiktų reikalaujamą darbo imlumą, taip pat užtikrintų nepertraukiamą darbą. Gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas retai (dažniausiai aparatiniuose procesuose). Jei negalima pasiekti visiško nenutrūkstamumo, gamybos procese atsiranda pertraukos. Pertraukos turi būti kuo trumpesnės, nes tuomet sutrumpėja gamybos ciklo trukmė ir nebaigtos gamybos likučiai. Ritmingumas. Jis pasiekiamas tada, kai kiekvienoje darbo vietoje bet kuriuo laikotarpiu pagaminamas vienodas, arba nuolat didėjantis produkcijos kiekis. Ritmingas darbas leidžia vienodai apkrauti įrengimus, panaudoti visą darbo jėgą, sudaro sąlygas produkcijos kokybei ir broko išvengimui. Gamybos specializavimas įmonės viduje priklauso nuo įmonės bendro specializavimo. Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius paskirstomi atskiriems įmonės padaliniams ir atskiroms darbo vietoms. Priklausomai nuo požymių, skiriamos įvairios specializavimo formos: 1) daiktinė (jai būdinga tai, kad atskiri padaliniai specializuojami įvairiais įrengimais ir technologiniais procesais gaminti sąlyginai baigtus objektus (gaminius, agregatus). Privalumai: a) supaprastina operacijų valdymą, padidina atskirų padalinių vadovų atsakomybę už gamybinių programų vykdymą. Čia nereikia daugelio transporto operacijų, todėl sutrumpėja gamybos ciklas. Padidėjęs darbo našumas sąlygoja prekių savikainos sumažėjimą. Trūkumai : tinka tik masinėje ir ir daugiaserijinėje gamyboje, o smulkiaserijinėje ir vienetinėje gamyboje negalima maksimaliai apkrauti įrengimų.. Technologinė specializavimo forma. Jai būdinga tai, kad kad atskiri padaliniai specializuojami apdirbti labai įvairius objektus, kuriuos sieja tam tikros panašios operacijos (liejyklos, kalvės). Ši forma naudojama vienetinėje ir smulkiaserijinėje gamyboje. Sroviškumas. Reikalauja, kad visi darbo objektai gamybiniame procese judėtų nuosekliai ir trumpiausiu keliu bei viena kryptimi. Pasiekiamas teisingai planuojant cechus ir atskiras darbo vietas. Užtikrina mažesnes transportavimo sąnaudas tarp atskirų darbo vietų ir prisideda prie savikainos mažinimo. Mechanizavimas ir automatizavimas. Mechanizuojant ir automatizuojant gamybinius procesus naudojama automatinė mašinų sistema, kai žaliavos ir medžiagos paverčiamos gatavais gaminiais, žmogui tiesiogiai nedalyvaujant. Užtikrinamas didesnis darbo našumas, dėl to mažėja gaminių savikaina. Lankstumas. Su minimaliomis darbo sąnaudomis galima greitai performuoti darbo vietas, pertvarkant į naujų gaminių gamybą. Integravimas. Šiandien dar labai retai pasiekiamas, todėl prie jo stengiamasi pereiti palaipsniui (atskirais etapais automatizuojant atskirus gamybos procesus ir jungiant juos į vieną sistemą, valdomą ESM. 1.4 GAMYBOS TIPAI IR JŲ CHARAKTERISTIKOS Kiekvieną įmonę, galima priskirti prie tam tikro gamybos tipo: 1) vienetinė, 2) serijinė (daugiaserijine, vidutiniaserijinė, stambiaserijinė), 3) masinė gamyba. Masinė gamyba – kai pastoviai ilgą laiką vienu metu dideliais kiekiais gaminamas vienas gaminys. Masinėje gamyboje laikas nuo gaminių įleidimo ir išleidimo vad ritmu. Ritmas labai mažas ir sudaro valandos dalį. Gamybos tempas didelis ir siekia 10 iki 1000 vienetų per 1 val. Serijinė gamyba – platesnė nomenklatūra, gaminiai gaminami periodiškai (serijomis). Tam tikras vienodas dirbinių kiekis pradedama gaminti vienu metu ir pereina visus gamybos procesus ir baigiamas gaminti (sudaro partiją). Serijinė gamybą yra tarp vienetinės ir masinės. Vienetinė gamyba – gaminama labai daug skirtingo tipo gaminių ir gamybos apimtys bei kiekiai yra nedideli. Šios gamybos gaminiai per metus nesikartoja, o jei kartojasi, tai neperiodiškai. Naudojami universalūs įrengimai. 1.5 gamybos procesų organizavimas laike Gamybos ciklas – laikotarpis, nuo tam tikro gaminio ar detalės gamybos pradžios iki pabaigos Pagrindinė charakteristika – jo trukmė, kuri išreiškiama kalendorinėmis arba darbo dienomis (arba valandomis). Ciklo trukmė turi ypatingą vaidmenį. Sudėtingo proceso gamybos ciklą skirstome į tam tikrus elementus, kurie pavaizduoti schemoje Gamybos ciklą sudarančių elementų lyginamoji dalis priklauso nuo daugelio veiksnių, o labiausiai nuo gamybos tipo.Gaminio arba detalių ir jų partijos gamybos ciklą nulemia pasirinktas operacijų derinimo būdas. Operacijų derinimo būdai parodo detalių arba gaminių perdavimo būdus apdirbimo procese iš vienos operacijos į kitą Operaciujų derinimo būdai:1) nuoseklusis, 2) lygiagretusis, 3) mišrusis (lygiagrečiai nuoseklus). Gaminant N detalių partiją, nuoseklių operacijų derinimo būdu pirmiausia visoms detalėms atliekama pirma operacija, o vėliau visa detalių partija pergabenama į antrąją operaciją, atliekančią darbo vietą, kurioje, atlikus technologinį procesą, detalių partija pargabenama į trečią ir kitas operacijas. Taikant nuoseklų operacijų derinimo būdą, atskiros detalės ilgai užsiguli kiekvienoje operacijoje, laukdamos bendros apdorojimo pabaigos. Partijos apdirbimo trukmė gali būti apskaičiuojama pagal formulę : n – operacijų skaičius, ti – laikas, reikalingas darbo vietoje, Si – darbo vietų skaičius Lygiagretus operacijų derinimo būdas. Derinant šiuo būdu, atlikus eilinę operaciją detalė iš karto, palaukiant, kol bus apdorotos kitos partijos detalės, kartu su visa partija perduodamos iš operacijos į operaciją taip vadinamomis transportinėmis partijomios. Tai leidžia sumažinti ar visiškai limituoti detalių užsigulėjimo laiką ir dėl to ciklo trukmė yra mažiausia. TLYGIAG=pni=1ti/si+(N-p)*( ti/si)max p –transportinės partijos dydis, ti – laikas, reikalingas darbo vietoje, Si – darbo vietų skaičius , N – apdirbamų detalių skaičius. Mišrusis operacijų derinimo būdas. Apjungia minėtų būdų gerasias savybes t.y. gauname nepertraukiamumą ir lygiagretumą. Tmišr=N pni=1ti/si-(N-p) ni=1 ( ti/si)min p –transportinės partijos dydis, ti – laikas, reikalingas darbo vietoje, Si – darbo vietų skaičius, N – apdirbamų detalių skaičius. Jei po trumpesnės operacijos seka ilgesnė operacija, tai antrosios operacijos darbo pradžia yra užsibaigus pirmos operacijos pirmos transportinės partijos apdirbimu. Jei po ilgesnės operacijos seka trumpesnė operacija, tai fiksacijos laikas yra trumpesnės operacijos paskutinės partijos apdirbimo pradžia ir turi sutapti su ilgesnės operacijos paskutinės partijos užbaigimo trukme. Privalumai: užtikrinamas operacijų nepertraukiamumas, lengvai valdomas gamybos procesas ir lengva gamybos apskaita. Trūkumas: priklausomai nuo operacijų trukmių pailgėja bendra ciklo trukmė, lyginant su su lygiagrečiu operacijų derinimo būdu. Šis būdas taikomas serijinėje gamyboje. Parenkant transportinės partijos dydį, turi įtakos: 1)detalės svoris, 2) detalės gabaritai. Transportinės partijos dydis parenkamas kaip visos partijos racionalus dalmuo, suformuojant ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 7 transportines partijas. Efektyvios operacijų trukmės gali būti išsidėsčiusios taip: 1) idealiausia – visos operacijų trkumės vienodos, 2) pirma operacija ilgiausia, o kitos trumpėja, 3) pirma operacija trumpiausia, paskutinė ilgiausia, 4) vidurinė operacija ilgiausia, kitos trumpėja kitos trumpėja nuo jos į šalis, 5) išorinės ilgos, vidurinė trumpa. Išeinant iš gamybinio ciklo trukmės Optimalios sąlygos būtų: Rodikliai Oper.derinimo būdai Nuoseklus Lygiagr Mišrus Gamybinio ciklo max min vid trukmė Nenutrūkstamum max min max Lygiagretumas min max vid 1.6 Gamybos Ciklo Trukmės Apskaičiavimas Sudėtingo proceso gamybos ciklą galime apskaičiuoti dviem būdais: 1) analitiniu, 2) grafoanalitinis. Analitinis -jis taikomas tik preliminariuose gamybos ciklo trukmės apskaičiavimuose. Šiuo būdu apskaičiuojama pirmiausia apytiksliai parenkami keli gamybos ciklą lemiantys objektai, t.y. mazgai (surinkimo elementai) ar partijų detalės, kurių gamybos ciklai yra ilgiausi. Apskaičiuojant šių objektų gamybos ciklus tolimesniam skaičiavimui paliekami tik tie objektai, kurių ciklai yra ilgiausi. Visų gaminių gamybos ciklo trukmė apskaičiuojama pagal tokią schemą: detalių partijos ilgiausias ciklas, surinkimo partijos ilgiausias ciklas ir bendrojo surinkimo ciklas Grafoanalitinis.Jo pagrindas – gaminio surinkimo schemos (technologinis dokumentas) su kai kuriais papildymais, kurie remiasi anksčiau atliktais analitiniais skaičiavimais. Gautas grafikas vadinamas gaminio ciklograma. Ciklogramoje nebūtina atidėti visų detalių ir visų surinkimo vienetų ciklus, o galima apsiriboti tomis detalėmis ir tais surinkimo vienetais, kurie nulemia bendrą ciklo trukmę.Gamybinio ciklo trukmei apskaičiuoti ir sąnaudoms minimizuoti yra panaudojami tinklinio planavimo ir valdymo metodai , panaudojant ESM. 1.7 Gamybos Ciklo Trumpinimo Būdai Ciklo trumpinimo labai didelė ekonominė reikšmė, nes kai gamybos ciklas sutrumpinamas: 1) padidėja finansinio kapitalo apyvartumas (galima gauti didesnį pelną), 2) sumažėja nebaigtos gamybos sandėliuose atsargos (sumažėja apyvartinių lėšų poreikis), 3) pagerėja gamybos organizavimas, o tai atsiliepia dirbančiųjų psichologijai, o per ją ir ekonomikai. Gamybos ciklo trukmė priklauso nuo daugelio veiksnių, todėl ciklas trumpinamas šiais būdais: 1) ciklo technologijos dalis gali būti trumpinama, mažinant technologinių operacijų darbo imlumą. 2) natūralūs procesai būna ilgi, todėl jų negalima trumpinti. Jei leidžia sąlygos, juos reikia pakeisti dirbtiniais procesais. 3) Kontrolinės operacijos jei galima, turi būti atliekamos per technologinį procesą. 4) Transporto operacijos turi būti atliekamos be sutrikimų ir tik specialios įrangos pagalba. 5) Pamainingumo didinimas ir pertraukų trumpinimas: šioje srityje padeda geresnis valdymas ir savalaikis darbo vietos aprūpinimas medžiagomis, įranga, įrankiais ir gera įrenginių priežiūra. 1.8 srovinės gamybos organizavimas Bendriausios prielaidos srovinei gamybai organizuoti serijinėje ir vienetinėje gamyboje: 1) didelė gamybos apimtis 2) stabili produkcijos nomenklatūra 3) stabili gaminio konstrukcija ir mazgų bei detalių pakeičiamumas, 4) stabili ir pažangi technologija, 5) tobulas gamybos ir darbo organizavimas. Srovinės gamybos metodas pats pažangiausias. Svarbiausia gamybos efektyvumo sąlyga nenutrūkstamas procesas, kuris turi vykti be pertraukų. Šiai gamybai būdinga: 1) kiekviena darbo vieta organizuojama tam tikrai darbo operacijai ar ribotam skaičiui technologiškai panašių operacijų. 2) Kiekvienam gaminiui ar panašių gaminių grupei pagaminti, skiriama tam tikras darbo vietų skaičius. 3) Darbo vietos išdėstomos griežtai pagal technologinių procesų operacijų eilės tvarką ir sudaro srovinę liniją. 4) Gaminiai iš pirmos į antrą perduodami su mažesnėmis pertraukomis specialiomis transporto priemonėmis. 5) Visos darbinės operacijos laiko požiūriu turi būti tarpusavyje suderintos ir atliekamos laikantis srovinei linijai nustatyto takto arba ritmo. Svarbiausias srovinės linijos darbo parametras – taktas, kuris išreiškia darbo ritmingumą ir parodo laiką, tarp dviejų gretimų to paties gaminio paleidimo arba išleidimo gamybon. Taktas – dydis, atvirkščias srovinės linijos gamybiniam pajėgumui. r=Fef/G[min], r – taktas, Fef – efektyvinės srovinės linijos darbo laiko fondas planuojamam laikotarpiui, G – gaminių skaičių vienetais. Remiantis srovinės linijos takto ir ritmo apskaičiavimais, nustatomas reikalingų darbo vietų ir atlikėjų skaičius kiekvienai operacijai atlikti. S=tVNT/r, tvnt- operacijos trukmė, R – ritmas, S – darbo vietų skaičius Gautoji reikšmė apvalinama didinimo kryptimi ir laikoma priimtų darbo vietų skaičiumi. Srovinės linijos apkrovimo koeficientas: KQ=Sapsk/Spriimt; Sapsk – apskaičiuotų darbo vietų skaičius, Spriimt. – realiai egzistuojančių darbo vietų skaičius Jei ka ,95, tai galima organizuoti nepertraukiamą srovinę liniją. Srovinės linijos skirstomos : 1)Vienadaiktės (gaminamas vienas gaminys), 2) daugiadaiktės Daugiadaiktės: 1.kintamosios srovinės linijos. Šiose linijose gaminami vieni gaminiai, po to, perderinus įrengimus, kiti gaminiai. 2.grupinės srovinės linijos. Jos skirisi nuo kintamųjų srovinių linijų tuo, kad joms priskirti gaminiai gaminami neperderinant įrengimų darbo vietose. Pagal objekto judėjimą tarp operacijų charakterį, srovinės linijos gali būti: 1.nepertraukiamos, 2) pertraukiamos Pagal konvejerio darbo tipą : 1) su darbo konvejeriu, 2) su paskirstymo konvejeriu, Pagal darbo vietų išsidėstymą prie konvejerio: 1)vienpusiai, 2) dvipusiai, 3) zigzaginiai (šachmatiniai), 4) ovaliniai, 5) T formos, 5)  formos, 6) apskritiminiai. Pagal mechanizacijos laipsnį: 1)rankų darbo, 2) mechanizuotos, 3) kompleksiškai mechanizuotos, 4) pusiau automatinės, 5) automatinės, Pagal darbo ritmą: 1)laisvo ritmo, 2) pulsuojančio ritmo, 3) reglamentuotos 1.9 Nepertaraukiamos Srovinės Linijos Tai tokios srovinės linijos, kuriose technologinis procesas vyksta nenutrūkstamai ir visos operacijos atliekamos vienu metu darbo arba paskirstymo konvejeriuose. Norint tinkamai organizuoti srovinę liniją, ir racionaliai planuoti jos darbą, būtina apskaičiuoti pagrindinius parametrus, tokius, kaip taktą, darbininkų ir įrengimų skaičių, konvejerio greitį, konvejerio darbinės dalies ilgį ir ciklo trukmę. Konvejerio greitis: r – taktas, l - konvejerio žingsnis Konvejerio darbinės dalies ilgis: l – konvejerio žingsnis, Konvejerio juostos ilgis: Gamybinio ciklo trukmė, apskaičiuota darbo konvejeriui: Tai pat būtina apskaičiuoti ir detalių atsargas konvejeryje, nes pagal jų dydį yra apskaičiuojamos reikalingos apyvartinės lėšos. Atsargos: 1) technologinės, 2) transportinės, 3) draustinės 2.0 PERTRAUKIAMOS SROVINĖS LINIJOS Tiesiasrovių linijų pagrindas yra nepilnas operacijų sinchronizavimas. Šias srovines linijas apibūdina: 1) siekiant užtikrinti planingą linijos darbą, tarp nesinchronizuotų operacijų sudaromi detalių ar gaminių įdirbiai t.y. tarpoperaciniai apyvartiniai įdirbiai. 2) siekiant geriau išnaudoti laiką, nepilnai užimtam darbininkui paedama atlikti keletą operacijų. 3) siekiant sudaryti gamybos procesą nenutrūkstamą, sudaromas planas – standartas, kuris reglamentuoja srovinės linijos darbo režimą per tam tikrą laikotarpį. 2.1 SROVINĖS GAMYBOS EFEKTYVUMAS IR TRŪKUMAI Iki šiol buvo laikomasi nuomonės, kad srovinė gamyba – efektyvi gamybos proceso organizavimo forma, kuriai būdingai nemažai ekonominių privalumų. Srovinės gamybos bendras ekonominis efektas susideda iš atskirų srovinės linijos ekonominių efektų, kurių kiekis nustatomas pagal bendro ekonominio efekto apskaičiavimo metodiką. ekonominiai rodikliai: 1) sumažėjus darbo imlumui, geriau specializuojant darbo vietas, o taip pat sumažėjus darbo laiko nuostoliams transportuojant detales, padidėja darbo našumas, 2) sumažėjus darbo imlumui, transportavimo trukmei ir likvidavus pertraukas tarp operacijų, trumpėja gaminio gamybos ciklas, 3) sutrumpėjus gaminio gamybos ciklui, sumažėja nebaigtos gamybos likučiai ir reikia mažiau apyvartinių lėšų, 4) perorganizuojant į srovines linijas yra tobulinama technologija bei darbo organizavimas, dėl to sumažėja atskirų operacijų ir bendras gaminio darbo imlumas, 5) patobulinus technologiją ir darbo organizavimą, sumažėja broko ir pagerėja gaminio kokybė, 6) dėl šių aunksčiau minėtų veiksnių mažėja gaminių savikaina. Pertvarkant gamybą į srovinę liniją, reikalingos investicijos, kurios gana greit atsiperka. iki Gkr geriau taikyti pavienę gamybą, o po jo – srovines linijas. 2.2. LANKSČIOS AUTOMATIZUOTOS GAMYBOS ORGANIZAVIMAS Būtinumas dažnai atnaujinti gamybą iškelia lankstumo, mobilumo uždavinį ne tik gamyboje, bet ir projektavime. Šio šimtmečio viduryje įvairiose pramonės šakose, ypač mašinų gamyboje išryškėjo dideli prieštaravimai , būtent: automatinėse masinės gamybos linijose yra didelis našumas ir labai mažas lankstumas, o vienetinėje gamyboje atvirkščiai: didelis lankstumas, tačiau mažas našumas. Siekiant užtikrinti gamybos lankstumą ir mobilumą, teko grįžti prie universalių įrengimų mažesnio našumo sąskaita. Ilgą laiką pagrindinių procesų automatizavimui buvo skiriama daug dėmesio, o pagalbiniai procesai liko nuošalyje. Automatizuoti gamybą, išlaikant jos lankstumą ir mobilumą padėjo elektroninė skaičiavimo technika, kuri naudojama kartu su robotais ir kitais įrengimais. Tokiu būdu buvo pradėta kurti iš principo nauja gamybos organizavimo forma, turinti lanksčios gamybos sistemos pavadinimą. Ji šiuo metu labai paplitusi. LAG – lanksti automatizuota projektavimo ir gamybos sistema, apjungianti sistemiškai atskirus struktūrinius gamybos vienetus, skirtus projektuoti ir gaminti įvairius besikeičiančius darbo objektus bei technologinius procesus, valdomus kaip vieninga daugiaplanė tinklinė sistema. 1 etapas: 1712 – 1951 m. 1951 m. Pradėta srovinė gamyba. 2 etapas 1951 – 1980 m. Stadija su programiniu valdymu. 3 etapas 1980 – 2000 m. atsiranda LAGS. 4 etapas XXI a. Apims savaime atnaujinančios sistemos. Lankstus gamybinis modelis (LGM) arba automatizuotos darbo vietos (ADV) formuojasi pagal pagrindines technologines operacijas, taip pat gali būti formuojama pagal transporto, sandėliavimo ar kontrolės operacijas. Tada LGM ir ADV sujungti į kompleksą, turintį vieningą organizacinę ir valdymo sistemą, ir tampa arba LAK arba LATS (LAKS, LATYS). Valdymo tikslams naudojami mikroprocesoriai, arba ESM. Pereinant i LAG išnyksta gamybinės fazės ir proceso dalinimasį sudėtines dalis. Įvyksta esminiai pasikeitimai gamybiniame procese. Darbo vieta tampa tapatinga operacijai, nes įrengimo bendrumas ir žmogaus bendrumas išnyksta, todėl keičiasi darbo vietos apibrėžimas: ji tampa tapatinga operacijos apibrėžimui. Pagrindinio gamybinio proceso organizavimo principai: 1) lygiagretumas, 2) nepertraukiamumas, 3) standartizavimas. O 1) proporcingumas, 2) specializavimas, 3) automatiškumas, 4) tiesiasroviškumas, įvertinami projektuotojų projektuojant LAG sistemas ir priklauso nuo nuo gamybos organizavimo. Gamybinėje struktūroje pagrindinai pereinama į daiktinę, o tai reiškia, jad LGM ir ADV bus išdėstyti pagal technologinio proceso eigą. Esant LGM ir ADV operacijų derinimas lygiagretus, o pereinant į aukštesnį lygį gali būti ir mišrus. Bandymo požiūriu reikia atsisakyti apibrėžto hierarchinio valdymo. Taikomas horizontalus (nuoseklus) sprendimų priėmimas ir pereinam prie matricinės valdymo struktūros, kurioje orientuoti pagrindiniai tikslai bei platūs horizontaliniai ryšiai ir kiek įmanoma siauresni vertikaliniai ryšiai. Turi būti išlaikomas labai mažas hierarchinis valdymas su laisva horizontalia koordinacija visuose laisvės laipsniuose. Tokiai sistemai suformuoti reikia spec. ESM. Planavimo srityje įvedamas lankstus planavimas – gamybinė sistema programą detalizuojant iki darbo valandų garfikų ir atvaizduojama realiame laiko mastelyje, formuojant ištisinius grafikus. LAG efektyvumą JAV siūlo vertinti taip: 1) LAG techninės pasekmės (padidėja ar nepadidėja darbo našumas), 2) LAG organizacinės pasekmės (daugiau, greičiau, kokybiškiau), 3) LAG ekonominės pasekmės (savikaina ir kaina turi mažėti), 4) LAG socialinės pasekmės (formuojamas naujo tipo darbuotojas, kuriame nyksta fizinio darbo elementai, sumažėja darbo kenksmingumas ir pan.) Gamybos projektavimo ciklas, pereinant į LAG sistemas sutrumpėja 30 – 40 ciklų. Įrengimų išnaudojimo koeficientas pagerėja apie 2 kartus. Apdirbimo įrangos, įrankių kiekis sumažėja apie 5 – 6 kartus. Labai keičiasi gamybinės atsargos ( įdirbiai) darbo vietose ir sandėliuose. Konstravimo darbo našumas ( LAKS) išauga 2 kartus. Valdymo efektyvumas 4 kartus. Ekonominio efekto ir efektyvumo apskaičiavimams naudojamos tradicinės formulės ir gautų duomenų bazėje pagrindžiama, kada galima taikyti ir pereiti į LAG sistemas Iki 0.1 mln. vnt./ per metus – tikslinga pavienė gamyba, nuo 0.1 iki 10 – tikslinga LAG, daugiau nei 10 – tikslinga srovinė gamyba. 2.3 PAGALBINĖS GAMYBOS IR GAMYBOS APTARNAVIMO ORGANIZAVIMAS Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo tikslas – užtikrinti pagrindinių procesų nenutrūkstamumą, laiku ir kokybiškai minimaliomis sąnaudomis atlikti visus reikiamus pagalbinės gamybos ir aptarnavimo darbus siekiant didžiausio ekonominio ir socialinio efektyvumo. Pagalbinei gamybai ir gamybos aptarnavimui keliami reikalavimai: jie turi būti profilaktinio pobūdžio (numatyti galimus gamybos sutrikimus ir operatyviai juos šalinti), turi atitikti techninių – ekonominių, technologinių ir organizacinių darbų reglamentą, turi būti lankstūs, mobilūs ir turi būti pritaikyti prie mobilios pagrindinės gamybos ir sudaryti geras sąlygas gaminti aukštos kokybės produkciją su minimaliomis sąnaudomis pagrindinėje gamyboje. Proporcingos gamybos plėtrai reikia: 1) maksimalizuoti pagrindinės gamybos apimtį ir kokybę minimalizuojant gamybos kaštus, kartu užtikrinant tinkamą ir savalaikį pagrindinės gamybos aptarnavimą. 2) minimalizuoti pagalbinės gamybos apimtį ir kaštus kartu užtikrinant tinkamą ir savalaikį pagrindinės gamybos aptarnavimą. Jei laiku ir tinkamai neatliekami pagalbinės gamybos ir gamybos aptranavimo darbai - sutrikdoma pagrindinės produkcijos gamybos kokybė, todėl šie darbai svarbūs ir turi prilygti pagrindinės gamybos darbams. 2.4 ĮRANKIŲ ŪKIO ORGANIZAVIMAS Įrankių ūkis – skyriai, grupės, biurai, cechai, barai, kiti padaliniai, kurie tiekia įrankius ir technologinę įrangą, visa tai projektuoja, gamina ir remontuoja bei atnaujina, o taip pat organizuoja jų apskaitą, saugo, išduoda į cechus, barus ir darbo vietas bei iš jų priima atgal. Šio ūkio uždavinys – kuo mažiausiomis sąnaudomis be pertrūkių ir laiku aprūpinti cechus, barus bei darbo vietas geros kokybės ir reikiamos nomenklatūros įrankiais bei technologine įranga. Todėl reikia numatyti įvairių rūšių įrankių bei technologinės įrangos poreikį, stebėti, ar jis deramai tenkinamas, pagrįsti specialios įrangos projektavimo būtinumą, ją projektuoti, parinkti atitinkamas aprūpinimo įrankiais iš kitur ir savo gamybos formas, organizuoti įrankių tiekimą, apskaitą, sandėliavimą o taip pat jų gamybą, remontą, galandimą ir kt. Kadangi įrankių – daug rūšių, todėl pasunkėja jų planavimas, tiekimas, naudojimas, apskaita. Norint racionaliai organizuoti bei eksploatuoti įrankių ūkį, turima įranga ir įrankiai klasifikuojami ir indeksuojami atsižvelgiant į jų gamybinę technologinę paskirtį bei konstrukcinius ypatumus bei požymius. Klasifikavimas ir indeksavimas padeda suvienodinti įrankių ir įrangos pavadinimusir to pasekoje supaprastėja planavimas ir apskaita ir sudaromos kompiuterizavimo prielaidos. Pagal naudojimo vietą įranga skirstoma į: 1) pramoninę, 2) šakinę, 3) grupinę, 4) įmonės vidinę Pagal naudojimo pobūdį skiriami universalūs (standartiniai) ir specialūs įrankiai. Universalius įrankius tiekia specializuotos įmonės. Pagal paskirtį įrankiai skirstomi: 1) apdirbimo, 2) kontrolės, 3) matavimo 4) technologinę įranga. Kiekvieno skyriaus įrankiai gali būti skirstomi į klases, kurios skirstomos į poklases → į grupes → į pogrupius → rūšis → porūšius. Šiuo metu taikoma dešimtainė klasifikavimo sistema, kai kiekvienas klasifikavimo skyrius skirstomas į 10 grupių ir t.t. Skaitmeninės indeksavimo sistemos esmė: kiekvienam įrankiui priskiriamas konkretus numeris, susidedantis iš skaičių, rodančių kuriai klasei, poklasiui, pogrupiui, rūšiai, porūšiui jie priklauso. Indeksavimas gali būti raidinis taip pat ir mišrus, kuriuo vadovaujantis nustatomas kiekvieno įrankio bei įrangos kodas. Kiekvienoje įmonėje sudaromas klasifikatorius, kuriuo vadovaujantis nustatomas kiekvieno įrankioir įrangos kodas. Kad įrankių ūkis tinkamai funkcionuotų, reikia nustatyti optimalų įrankių ir įrangos kiekį, kurio pakaktų be pertrūkių planuojamai produkcijai pagaminti. Planuojant įrangos poreikį, nustatoma, kiek jos reikia gamybinei programai įvykdyti, o taip pat numatyti jos atsargą. Kad galima būtų be pertraukų gamybą aprūpinti įrankiais ir įranga, reikia turėti tam tikrą jų atsargą, kuri vadinama apyvartiniu įrangos fondu. Šį apyvartinės įrangos fondą sudaro atsargos (centriniam įmonės sandėlyje)ir atsargos cechiniuose sandėliuose. Atsargos nustatomos ir reguliuojamos max – min sistema, kurioje skiriami 3 įrangos atsargų lygiai: 1) minimali atsarga Nmin, 2) maksimali atsarga Nmax 3) užsakymo taškas Nuž tn – dienų skaičius, reikalingas įrankiams normaliai pristatyti ar pagaminti t.y. įrankių atsargų papildymo periodiškumas. tsk – įrankių pristatymo arba gamybos trukmė dienomis, Nmin ( minimali atsarga) – tai toks minimalus įrankių kiekis, kuris nuolat turi būti sandėlyje, kad įmonė galėtų ritmingai dirbti ir sutrikus normaliam įrankių tiekimui. Nmin =nd *tsk, nd – įrankių dienos poreikis. Ši minimali atsarga sudaro draustinę arba rezervinę įrankių atsargą. Užsakymo taškas Nuž – tai toks įrankių kiekis, kuriam esant reikia užsakyti eilinę įrankių partiją. Nuž =nd *tn. Maksimali atsarga – tai toks įrankių kiekis, kurį įmonei tikslinga ekonomiškai turėti, kad galėtų nuolatos tolygiai tenkinti gamybos poreikius. Nmax maksimali atsarga – tai toks maksimalus įrankių kiekis, kurį įmonei tikslinga ekonomiškai turėti, kad galėtų nuolatos tolygiai tenkinti gamybos poreikius. Nmax = Np + Nmin.. Np – gaunamų įrankių partijos dydis. Gaunamų įrankių partija – sudaro einamąją įrankių partiją, kuri normalaus tiekimo laikotarpiu nuolat mažėja nuo maksimalios atsargos iki minimalios atsargos. Cecho apyvartinių įrankių fondą sudaro įrankių atsargos cecho įrankinėje ir darbo vietose, o taip pat remontuojami bei galandami įrankiai. Įrankius iš centrinio įrankių sandėlio (CIS) gauna įrankinės, juos sandėliuoja, atlieka jų apskaitą ir išduoda į darbo vietas bei priima iš jų atgal; tikrina įrankius, netinkamus naudoti atiduoda taisyti, o sudilusius nurašo. Įrankiai gaunami pagal varžtaraščius – reikalavimus, arba pagal limitines korteles. Įrankiai ir įranga darbuotojams išduodami bei iš jų paimami atgal centralizuotai ar decentralizuotai. Centralizuotai – darbo vietos įrankiais aprūpinama masinės gamybos sąlygomis. Decentralizuotai - įrankiai išduodami įrankinėse, kada pasiima ir gražina patys darbuotojai. Naudojama vienetinėje gamyboje. 2.5 REMONTO ŪKIO ORGANIZAVIMAS (RŪ) Tai visuma įmonės padalinių, kurie organizuoja įrengimų remontą, bei techninį jų aptarnavimą, o taip pat numato nesavalaikius įrengimų gedimus ir imasi priemonių tiems gedimams pašalinti. Rmonto ūkio užtikrina racionalų ūkio eksploatavimą su minimaliomis sąnaudomis. Tai pasiekiama sprendžiant šiuos remonto ūkiui keliamus uždavinius: 1) planinio remonto bei techninio aptarnavimo vykdymas, 2) naujai įsigytų įrengimų montavimas, derinimas, reguliavimas, 3) eksploatuojamų įrenginių modernizavimas, 4) nesavalaikio įrengimų nusidevėjimo nustatymas, 5) techninio darbo, kuriam priskiriami techniniai ir remonto darbai planavimas ir šių darbų apskaita, 6) atsarginių mazgų detalių savalaikis užsakymas iš šalies arba jų gamyba pas save, o taip pat jų saugojimas ir tinkamas panaudojimas. Įmonės remonto ūkio sudėtis prilauso nuo daugelio veiksnių: įmonės dydžio, įrengimų kiekio, jų sudėtingumo ir panašiai. Parastai įmonės RŪ vadovauja vyr. Mechanikas. Kai įrengimus remontuoja pati įmonė, gali būti taikoma viena iš dviejų remonto sistemų: 1) vientisa įrengimų planinio – profilaktinio remonto (PPR) sistema, 2) racionalaus eksploatavimo sistema (RES). PPR – tai visuma organizacinių ir techninių priemonių, skirtų įrengimams planingai bei profilaktiškai apžiūrėti, aptarnauti ir remontuoti. Šio PPR turinį sudaro: 1) įrengimų priežiūros darbai, 2) transportinis aptarnavimas( įrengimų darbo bei būklės stebėjimas, gedimų šalinimas ir įrengimų reguliavimas. Šiuos darbus atlieka budintis personalas. Šie darbai vykdomi nestabdant gamybos proceso ( ne darbo metu)), 3) periodinės remonto operacijos ( jas atlieka įmonės remonto tarnybos darbuotojai pagal iš anksto sudarytus planus bei grafikus) po kiekvieno planinio remonto didinamas įrengimų tikslumas. Planinės abžiūros daromos tarp planinių remontų. PPR sistemoje pagal darbų turinį ir apimtį skiriami trijų rūšių remontai: 1) mažasis, 2) vidutinis, 3) kapitalinis. Pagrindiniai PPR normatyvai: remonto sudėtingumo kategorija, remonto vienetas, remonto ciklas, remonto struktūra, laikotarpio tarp remontų trukmė ir darbo bei medžiagų ir atsarginių detalių imlumo normatyvai. RES (racionalaus eksploatavimo sistema) (tipinė techninio patarnavimo ir remonto sistema – visuma susijusių nuostatų ir normatyvų, sąlygojančių įrengimų aptarnavimą ir remonto darbų organizavimą, siekiant nustatyti ir palaikyti nustatytą įrengimų darbo našumą bei kitus rodiklius, kurie numatyti techninėje įrengimo dokumentacijoje. RES skirstoma į: 1) techninį aptarnavimą, 2) remonto grupę (priskiriama visi darbai , kurie užtikrina įrengimų darbo būklę bei jų sumontavimą (įdiegimą). Įmonės įrengimų remontą vykdo atskiros remonto tarnybos ir priklausomai nuo remonto centralizavimo laipsnio, skiriami 3 remonto būdai: 1) centralizuotas (šioje formoje visi planiniai remontai vykdomi cecho viduje įmonės jėgomis), 2) decentralizuotas ( visi darbai atliekami atskirų cechų tarnybų, vadovaujant cechų mechanikams) , 3) mišrus (darbai, turintys didelį darbo imlumą atliekami remonto ceche, o visi mažesni defektai taisomi vietoje. Stengiamasi pereiti prie vakarietiškos remonto formos( perdavimo serviso forma - remontas ir aptarnavimas visiškai priklauso nuo įrengimų gamintojų. Įrengimų serviso įdiegimas turi tokius privalumus: 1) didėja specializacija, o tai atpigina patarnavimų kainą , 2) galima taikyti pažangias remonto formas, 3) užtikrina grižtamąjį ryšį su vartotoju: ištiriama rinka, nuolat žinomi poreikiai, išryškėja defektai. Jei įrengimai brangūs – jie neparduodami, o tik nuomojami (lizingo sąlygomis). Lizingas - ypatingos rūšies nuoma, finansuojanti įrengimų įsigijimą ir naudojimą. Lizingo gavėjas gauna įvairias paslaugas: 1) technines (įrengimų eksploatacija), 2) techninio aptarnavimo ir remonto, 3) konsultacijos (mokesčių mokėjimo). 2.6 ENERGETIKOS ŪKIO ORGANIZAVIMAS (EŪ) Įmonės energetinis ūkis – visuma gamybinių ir cechinių padalinių ( skyriai, cechai), kurie organizuoja energijos tiekimą iš šalies ir kai kurių rūšių energijos gamybą įmonėje. EŪ tikslas kuo mažesnėmis sąnaudomis aprūpinti įmonės padaliniusvisų reikiamų rūšių energija. Siekiant šio tikslo, įmonės energetinis ūkis sprendžia tokius uždavinius: 1) nustatyti, kurių rūšių energiją įmonė gaus iš šalies ir jos poreikį, 2) kurių rūšių energiją įmonė gamins ir organizuos jos gamybą., 3) racionaliai naudoti visų rūšių energiją įmonės padaliniuose, įskaitant paruošimą, gaminimą ir savalaikį pristatymą į darbo vietas, 4) organizuoti, bei planuoti tinkamą eksploatavimą. EŪ sudėtis priklauso nuo gamybos masto, produkcijos pobūdžio energijos atžvilgiu, naudojamo technologinio proceso, regiono aprūpinimo sąlygų ir pan. EŪ paprastai vadovauja įmonės energetikos skyrius. Jei įmonė didelė, į energetinę tarnybą įeina: 1) energetikos skyrius su įvairiais padaliniais, 2) šiluminis ūkis su katilinėmis ir kompresorinėmis, 3) garo ir suslėgto oro tinklas, 4) vandens tiekimas, kanalizacija, 5) naftos produktų tiekimo tinklas, 6) dujų ūkis su dujų tinklais, 7) šaldymo įrenginiai, 8) elektros stotys su pastotėmis bei elektros tinklai, 9) ryšiai. 2.7 MEDŽIAGŲ IR TRANSPORTO ŪKIO ORGANIZAVIMAS Medžiagų ūkis sprendžia: 1) aprūpinti medžiagomis darbo vietas ir atlikti jų sandėliavimą bei valdymą. Šiuos uždavinius bandoma spręsti logistikos pagalba. Logistika negali būti traktuojama kaip tiekimo, gamybos bei realizavimo priedėlis, o turi būti nagrinėjama kaip vientisa medžiagų apdirbimo funkcija t.y. visas prekių apdorojimas, sandėliavimas ir judėjimas negali būti nagrinėjamas izoliuotai, o turi būti susietas su įmonės informacine sistema, kuri užtikrina prekių srautų kontrolę ir valdymą. Logistikos elementai: 1) transportas ( išorinis, vidinis įmonės transportas), 2) sandėliai (visos vietos, kuriose saugomos atsargos), 3) kompiuterijos (savalaikis užsakymas) Logistikos sistemos plėtrą įtakoja: 1) prekių gamybos garantas, 2) greitumas ir lankstumas, 3) sistemos patikimumas, 4) projektavimo ir įrengimo laikas. Logistikos sistemas gali būti įvertinta tik įgyvendinus šiuos veiksnius ir tada būtų sukurta patikima, bet brangi sistema. Medžiagų ūkis gali būti organizuojamas : 1) funkcinis (užtikrinamas nustatant poreikį,sudarant sutartis, terminus ir kitas funkcijas), 2) objektinis (įgyvendinamas išskiriant gaunamus objektus). Medžiagų ūkio organizavimas apima: 1) aprūpinimas, poreikio apskaičiavimas, pirkimas ir įėjimo kontrolė, 2) valdymą (sandėlių valdymas, vidinis transportas), 3) paskirstymas (išorinis transportas, regioniniai sandėliai, pristatymo tobulinimas). Sandėliai klasifikuojami pagal tokius požymius: 1) aptarnavimų sritį (cechų ir įmonės centrinis), 2) specializacijos lygį (universalūs, specializuoti), 3) mechanizavimo ir automatizavimo lygį ( nemechanizuoti, mechanizuoti, automatizuoti), 4) vaidmenį gamybinėje ir ūkinėje veikloje (tiekimo ir realizavimo), 5) techninę sandėlių būklę (atviri, uždari, specialūs), 6) pagal saugomų objektų rūšis (medžiagų, pusfabrikačių, įrankių, įrengimų ir atsarginių dalių, tinkamos produkcijos, atliekų). Pagrindinis sandėlių valdymo uždavinys yra stebėti ir tvarkyti visas saugomas medžiagas, o tai apima: 1) atsargų valdymą, 2) atsargų papildymą, 3) medžiagų išdavimą į darbo vietas, 4) medžiagų apskaitą. 2.8 VIDAUS TRANSPORTO ORGANIZAVIMAS Įmonės transporto ūkis – visuma įmonės padalinių, kurie organizuoja žaliavų, medžiagų, kuro, pusgaminių, detalių gatavos produkcijos, gamybos atliekų ir kitų krovinių gabenimą, jų pakrovimą bei iškrovimą įmonės teritorijoje ir prie jos esančiuose keliuose, panaudojant transporto bei pakrovimo ir iškrovimo priemones. Transporto ūkis turi minimaliomis sąnaudomis nenutrūkstamai ir laiku pristatyti reikiamu krovinius į cechus, barus ir darbo vietas. Šiuo tikslu įmonės transporto ūkis sprendžia šiuos uždavinius: 1) nustato gabenamų krovinių apimtį, kuri išreiškiama krovinių apyvarta, o ši nustatoma pagal krovinių srautus. Krovinio srautu vadinamas krovinių kiekis, kuris gabenamas iš vienos vietos į kitą per tam tikrą laiką. Krovinių srauto lygis paprastai išreiškiamas tonomis, kilogramais. Skiriamos išorinis ir vidinis krovinių srautas. Krovinių apyvarta – bendras krovinių kiekis, per tam tikrą laiko vienetą (pamainą, parą, mėnesį, metus), išreiškiamas natūriniais rodikliais: tonomis, m3, vienetais ir t.t. ji pagrindžia tinkamiausių transporto priemonių poreikį esamomis sąlygomis,tinkamai organizuoja krovinių transportavimą, mechanizuoja ir automatizuoja transporto operacijas bei šalina dėl transportavimo defektų pasitaikančias prastovas. Įmonės transporto ūkio sudėtis ir dydis priklauso nuo gamybos tipo, įmonės dyžio, jos gamybos struktūros, gabenamų krovinių kiekio, gaminamos produkcijos matmenų, masės ir pan. Transporto priemonės skirstomos pagal: 1) rūšis (oro, geležinkelio, vandens, nebėginiai mechanizmai), 2) aptarnavimo sritį (įmonės išorinis, idinis, tarpcechinis, cecho vidinis, tarpoperacinis, sandėlių vidinis), 3) darbo režimą (nepertraukiamo veikimo, periodinio veikimo(automobiliai, šilumvežiai)), 4) judėjimo kryptį (horizontalios, vertikalios, mišrios (liftai, elevatoriai)), 5) mechanizavimo ir automatizavimo lygį (rankinės, mechanizuotos, automatizuotos) Priklausomai nuo krovinių srautų intensyvumo, krovinių pervežimai gali būti vienkartiniai ar pastovūs. Yra praktikuojamos dvi mašrutinės krovinių pervežimo sistemos: švytuoklinė ir žiedinė. Parenkant vieną ar kitą sistemą, reikia atsižvelgti į transportavimo, pakrovimo, iškrovimo darbų technologiją ir pasirinkti ekonomiškiausią pagal išlaidas transporto savikainai. Švytuoklinė sistema naudojama vienodam krovinių srautui gabenti tarp dviejų punktų. Švytuoklinė sistema gali būti: 1) vienpusė, 2) dvipusė, 3) vėduoklinė: Žiedinė sistema naudojama kroviniams vežioti tarp keleto ar eilės pastovių punktų, tarp kurių yra vienodi krovinių srautai (didėjantys arba mažėjantys). Žiedinė sistema: 1) tolygi, 2) su didėjančiu krovinių srautu, 3) su mažėjančiu krovinių srautu, 4) ciklinė.
Ekonomika  Paruoštukės   (214,88 kB)
Ekonominė sistema gali būti uždara (susidedanti iš atskirų šalies vidaus ek. vienetų) bei atvira (kai palaikomi ryšiai su kitomis valstybėmis) Namų ūkis – tai vartotojai (šeimos), neekonominės organizacijos. Firma – ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę ir veikiantis komerciniais pagrindais. Tarp šių 2 sektorių nuolat vyksta prekių, paslaugų bei pinigų srautų cirkuliacija: a)namų ūkiai yra gamybos veiksnių savininkai, kuriuos pateikdami jie gauna pajamas iš įmonių. Ir galiausiai išleidžia gautas pajamas prekių ir paslaugų įsigijimui b) firmos naudoja namų ūkių pateiktus gamybos veiksnius prekių ir paslaugų gamybai, už tai jiems moka, ir galiausiai parduoda namų ūkiams prekes bei paslaugas. Ekonominės sistemos veiklos rezultatai nustatomi 3 būdais: 1.sumuojant pagamintų prekių ir paslaugų kainas; 2.sudedant išlaidų dydį prekėms ir paslaugoms įsigyti 3.apskaičiuojant gamybos veiksnių, rodančių paslaugų vertę lygį. BNP – bendrasis nacionalinis produktas - tai vienas iš rodiklių, apibūdinančių šalies gamybos apimtį. BNP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį, kainų suma.. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. ši prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti. Skaičiuojant BNP nėra įtraukiama tarpinio produkto vertė. – t.y. vertė prekės ar paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas.Taip daroma norint išvengti pakartotino vertės skaičiavimo. Tarpinis produktas – tai prekės ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas. Nominalusis ir realusis BNP. Norėdami palyginti atskirų metų BNP apimties rodiklius, turime atsižvelgti į kainų kitimo poveikį. Tokiu atveju naudojamos bazinių metų kainos. BNP, apskaičiuotas bazinių metų kainomis , vadinamas raliuoju BNP. Tokio BNP padidėjimas per tam tikrą laikotarpį reiškia ekonominį augimą. BNP apimties apskaičiavimas einamųjų metų kainomis vadinamas nominaliuoju BNP. 22. BNP kaip pajamų ir kaip išlaidų suma. BNP gali būti apskaičiuojamas: 1. Kaip pajamų suma – t.y. sumuojama: darbo užmokestis, nuomos mokesčiai, pelnas bei palūkanos. BNP=W+R+i+π+De+Ti Atlyginimai (W) – tai stambiausių pajamų grupė. Juos moka privačios firmos ir vyriausybė. Į šią pajamų grupę įtraukiami ir firmų savininkų įnašai į valstybinius ir privačius draudimo, medicininio aptarnavimo, pagalbos nedarbo atveju ir kitus fondus. Nuomos mokesčius (R)gauna pastatų ar kitų ilgai naudojamų objektų savininkai. Palūkanos (i.) – tai pajamos, gaunamos už piniginį kapitalą . Jas gauna banko indėlių, obligacijų savininkai. Šiai grupei priskiriamas bankų pelnas, gautas kaip skirtumas tarp palūkanų, gaunamų už paskolas ir išmokamų už indėlius.Palūkanos, kurias moka valstybė – neįtraukiamos. Pelnas (π) – tai pavienių ir partnerinių įmonių savininkų, akcinių bendrovių pajamos Į BNP kaip pajamų sumą yra įskaičiuojami dar du elementai - amortizacija (De) (atspindi per metus suvartoto kapitalo vertę ) ir netiesioginiai verslo mokesčiai (Ti) (pridėtinės vertės, akcizo, turto ir licenzijų, kuriuos nustato vyriausybė) 2. Kaip išlaidų suma: šiuo atveju sumuojamos visų ekonomikos sektorių išlaidos. Naudojama tokia formulė: BNP=C+I+G+NX C- tai išlaidos kurias padaro namų ūkiai bei nekomercinio pobūdžio organizacijos. Tai išlaidos, skirtos: trumpojo bei ilgojo laikotarpio vartojimo reikmenims pirkti taip pat ir paslaugoms. I – investicijos. Jos apima privačių firmų išlaidas ilgalaikiam turtui įsigyti, gyvenamųjų namų statybos išlaidas bei atsargų padidėjimą. Jos neapima akcijų ar obligacijų pirkimo, aktyvų perdavimo. G – valstybės išlaidos skirtos baigtinių prekių, paslaugų bei darbo jėgos įsigijimui ir naudojimui. Čia neįtraukiami transferiniai išmokėjimai (tai pensijos, pašalpos ir pan.), nes tai tik valstybės pajamų dalies perdavimas tam tikroms šeimoms ir individams. Šie trys elementai (C,I,G) yra sudaro uždarą ekonominę sistemą. Atviros ekonomikos atveju į ekonominę sistemą įeina ir grynasis eksportas(NX) NX – Grynasis eksportas (eksporto bei importo skirtumas).Eksportas (X) -tai prekės ir paslaugos pagamintos šalyje, bet parduotos užsienyje. Tuo tarpu importas (I)– tai prekės ir paslaugos pagamintos užsienyje, bet nupirktos naudoti šalyje. 23. Kiti nacionalinio produkto rodikliai: Bendrasis vidaus produktas (BVP), Grynasis nacionalinis produktas (GNP), nacionalinės, asmeninės bei disponuojamos pajamos. BVP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų pagamintų naudojant gamybos veiksnius, esančius šalies vidaus ekonomikoje, per tam tikrą laikotarpį, kainų suma. Šis dydis parodo realius metinės gamybos rezultatus šalyje. GNP – tai rodiklis, kuris yra gaunamas iš BNP apimties minusavus amortizacinius atskaitymus. Šį rodiklį praktikoje apskaičiuoti sudėtinga. Jei iš GNP atimsime netiesioginius verslo mokesčius, kuriais apmokestinama įmonės produkcija gausime naują rodiklį – nacionalines pajamas. Nacionalinės pajamos – tai visuma gamybos veiksnių, dalyvaujančių tam tikru metu BNP gamybos procese, duodamų pajamų suma. Asmeninės pajamos – tai pajamos, kurias gauna šeimos bei atskiri individai (iki jiems sumokant asmeninius mokesčius). Tai faktiškai gaunamos pajamos apskaičiuojamos iš nacionalinių pajamų minusuojant įnašus socialiniam draudimui, korporacijų pelno mokesčius, nepaskirstytą korporacijų pelną ir pridedant transferinius išmokėjimus. Iš asmeninių pajamų sumokėjus asmeninius mokesčius(pajamų, turto, paveldėjimo ir pan.) lieka disponuojamos pajamos. Grynoji ekonominė gerovė – tai patikslinta BNP apimtis, apimanti vartojimą bei investicijas, tiesiogiai didinančias šalies ekonominę gerovę. Šis rodiklis apima :  Prekes ir paslaugas, sukuriamas ne rinkos ūkyje, pvz.: namų šeimininkių darbas.  Didėjančio laisvalaikio poveikį pvz.; darbo savaitės trukmės mažėjimas.  Šešėlinės ekonomikos rezultatus, pvz.; nelegalus darbas.  Kokybinius prekių ir paslaugų pokyčius minusuojant prekes ir paslaugas, kurias gaminant atsiranda žalingas poveikis žmogui.; pvz dūmais teršiamas oras 24. Bendrosios paklausos struktūra. Vartojimas ir jo funkcija. Polinkis vartoti.. Taupymas. Polinkis taupyti. Taupymo funkcija. Bendroji paklausa (AD) – tai visos visuomenės išlaidos šalyje per tam tikrą laikotarpį galutinėms prekėms bei paslaugoms įsigyti. AD struktūrą sudaro keturių ekonominių sektorių išlaidos įsigyjant prekes ir paslaugas. NX – grynasis eksportas I – investicijos C – vartojimas G – valstybes išlaidos AD=G+C+I+NX Y=G+C+I+NX BNP=Y=BVP Kai Y=BNP, grynosios pajamos iš užsienio yra įskaičiuojamos į NX elementą, kai Y=BVP – neįtraukiamos. Bendrosios paklausos kitimą lemia šie veiksniai; 1. Palūkanų efektas – didėjant kainų lygiui palūkanų norma kyla, kreditas brangsta, todėl mažėja vartojimas ir ypatingai investicijos. 2. Turto efektas – tai piniginių santaupų nuvertėjimas kylant bendrajam kainų lygiui. 3. Importo poveikis kylant kainom, importas didėja, grynasis eksportas mažėja, todėl bendroji paklausa mažėja. Didėjant kainų lygiui, o kitoms sąlygoms nesikeičiant, bendrosios paklausos kiekis mažėja. Kiti veiksniai, įtakojantys bendrąją paklausą skirstomi taip; 1. Namų ūkio vartojimo išlaidų pasikeitimo. Juos sąlygoja: vartotojo gerovė,vartotojo lūkesčiai, vartotojo įsiskolinimas, mokesčiai. 2. Investicinių išlaidų pasikeitimai: palūkanų normos, pelno iš investicijų lūkesčiai, verslo mokesčiai, technologijos tobulinimas, perteklinių gamybinių pajamų lygis. 3. Valstybės išlaidų pasikeitimai, padarius išlaidų AD didėja. 4. Grynojo eksporto ir išlaidų pasikeitimai. Grynąjį eksportą keičia: kitų šalių nacionalinės pajamos, valiutų kursai. Namų ūkio sektoriaus paklausa prekėms ir paslaugoms vadinama vartojimo paklausa. JI sudaro didžiausią AD dalį. Namų ūkio vartojimo paklausą lemia grynosios pajamos (GP). GP=AP-Td Grynosios pajamos suskyla į: vartojimą ir taupymą. Taupymas (S)– tai grynųjų pajamų dalis liekanti atmetus vartojimo išlaidas. S=GP-C Vartojimas ir taupymas yra du tarpusavyje susiję elementai. Vartojimo paklausą apibūdina vartojimo f-ja. Vartojimo f-ja tai vartojimo išlaidų ir grynųjų pajamų santykis. Vartojimo f-jos grafikas tiese. C=f(NI). Kiekvienas vartojimo tiesės taškas rodo visuminio vartojimo priklausomybę nuo asmeninių pajamų: vartojimas auga didėjant pajamoms. Tiesė prasideda ne koordinačių susikirtimo taške, nes vartojimui gali būti panaudotos santaupos. Atkarpa AB vadinama autonominiu vartojimu – t.y. vartojimas galimas ir tada, kai pajamos lygios nuliui (tik tam tikrą laiką) Vartojimo f-ją apibūdina MPC koeficientas, rodantis vartojimo prieaugio santykį su disponuojamų pajamų prieaugiu. MPC= C / NI Taupymo f-ja taupymo apimties ir asmeninių pajamų santykis. I=f(NI) Ribinis polinkis taupyti – koeficientas, apskaičiuotas kaip santaupų prieaugio santykis su nacionalinių pajamų prieaugiu. MPS=delta I / delta NI T 25. Pusiausvyros nacionalinis produktas ir jo kitimas. Multiplikatorius. Pusiausvyros nacionalinis produktas – tai toks nacionalinio produkto dydis, kuris yra lygus visuminėms išlaidoms. BNP pusiausvyros būseną galima nustatyti dviem būdais: I. Būsenos nustatymas AD (paklausos) grafike. AD=C+I Tiesė AD parodo norą pirkti, o pusiaukampinė – norą parduoti. Šių tiesių susikirtimo taškas E yra pusiausvyros taškas. Čia matome, kad į kairę nuo pusiausvyros taško yra paklausos perteklius ir į dešinę nuo t.E yra pasiūlos perteklius. Ye’ yra potencialaus produkto sukūrimo sąlyga. Kuo toliau į kairę nuo Ye’ nutolęs Ye tuo didesnis nedarbas šalyje. II. Nustatymas pagal investicijų ir taupymo grafikus. I-investicijos; S-taupymas Mes žinome, kad S=Y-C ir I=Y-C, taigi S=I. Tokiu atveju modelyje susidaro pusiausvyra. Į kairę nuo taško Ye investicijos yra didesnės už vartojimą – namų ūkiai vartoja daugiau , taigi paklausa prekėms didėja. Į dešinę nuo pusiausvyros taško Ye taupymas yra didesnis už investicijas, taigi mažiau perkama prekių. Pusiausvyros nacionalinis produktas padidėja visuminėms išlaidoms išaugus ir sumažėja – sumažėjus. Multiplikatorius – tai koeficientas, parodantis nacionalinio produkto pokyčio ir bendrųjų išlaidų elemento pokyčio santykį. Investicijų multiplikatorius (mi)skaičiuojamas kaip pusiausvyros nacionalinio produkto pokyčio santykis su visuminių išlaidų pakitimu: mi = delta NI / delta I Mult. reikšme visada didesne už vienetą. MPC rodo kokia kiekvieno papildomo dalis skiriama vartojimui. MPC reikšmė svyruoja tarp 1 ir 0 . Jei MPC yra didelis tai didelis pajamų augimas lemia didelį vartojimo augimą ir multiplikatoriaus reikšmė bus didesnė. Jei MPC mažas tai multiplikatorius taip pat mažas. Multiplikatoriaus esmė yra tai, kad investicijų padidėjimas sukelia grandininę reakciją pasireiškiančią papildomų pajamų bei vartojimo išlaidų didėjimu. m= 1/ (1-MPC)=1-MPS Multiplikatoriaus veikimo vaizdavimas grafiškai: Multiplikatoriaus ypatybes: 1. Jo poveikis pasireiškia tik per tam tikrą laiką. 2. Jo poveikis ekonomikoje susidaro tiktai esant nepanaudotiems ištekliams. Jei tokių išteklių nėra tai NP ir produkto didėjimas bus infliacinis t.y. didės kainų sąskaita. 26. Trumpojo ir ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreive. AD ir AS pusiausvyra. Recesinis ir infliacinis tarpsnis. Bendroji pasiūla (AS)– tai prekių ir paslaugų visuma, kuri gali būti pateikta rinkai esant tam tikroms vidutinėms kainoms. Nuožulni AS yra būdinga tik trumpuoju laikotarpiu arba esant ekonomikos nuosmukiui. Ilguoju laikotarpiu pasiekus potencialaus produkto lygį AS staigiai kyla į viršų.Ilguoju laikotarpiu gamybos veiksnių kainų augimas ir produkcijos kainų didėjimas vyksta vienodais tempais. Jei AS vertikali, tai reiškia kad gamybos apimtis priklauso nuo S sąlygų, o AD lemia kainų lygį. Jei AS juda į dešinę, tai ji didėja AS’>AS AS kitimą trumpuoju laikotarpiu sąlygoja tokie veiksniai, tai: 1. Gamybos kaštų kitimas – svarbiausia darbo užmokestis. Jei jis didėja, tai gamybos kaštai irgi didėja. AS tiesė juda į kairę ir mažėja. Jei P nekinta, tai įmonės yra linkę mažinti gamybos apimtį, jei P didėja, - išlaikyti pradinę gamybos apimtį. 2. Darbo našumo kitimas . Jei našumas didėja, tai mažinami gamybos kaštai, jei užmokestis nekinta, arba palaikomi stabilūs produkcijos vieneto kaštai, tai darbo užmokestis didėja, AS tiesė juda į dešinę – į padėtį AS’. Kainų lygiui nekintant į rinką yra pateikiama daugiau produkcijos, arba tiek pat produkcijos pateikiama aukštesnėmis kainomis AS kinta ilguoju laikotarpiu kai: 1. Didinami gamybos veiksniai – darbo, žemės , kapitalo 2. Tobulinamos technologijos. Pusiausvyra – tai ekonomikos būklė, kai rinkos jėgos atsveria viena kitą ir nekyla jokių tendencijų kokiems nors procesams ekonomikoje keistis. Pusiausvyros taške paklausa AD lygi pasiūlai AS. 27. Fiskalinės politikos esmė ir tikslai. Valstybės pajamos ir išlaidos. Vyriausybės sektoriaus poveikis vartojimo išlaidoms. Vyriausybė, dalyvaudama ūkinėje veikloje gauna pajamas ir išlaidas. Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti žymimos raide G. Šis dydis didina visuminę paklausą. Taigi: AD=C+I+G Vyriausybės pajamų šaltinis – mokesčiai, kuriuos moka namų ūkiai ir firmos. Valstybė, reguliuodama visuminę paklausą, naudojasi biudžetu. Tokia politika vadinama fiskaline . Fiskalinė politika įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų ir sumokamų mokesčių apimtį. Iždo politika – tai vyriausybės išlaidų mokesčių naudojimas reguliuojant bendrąją paklausą AD. Pagrindinės iždo politikos priemonės yra:  Mokesčiai  Vyriausybės išlaidos  Transferiniai mokėjimai. Yra skiriamos trys iždo politikos kryptys: 1. Stabilizuojanti iždo politika – tai vyr pajamų ir išlaidų panaudojimas Ye sušvelninti; 2. Valstybės biudžeto politika – tai biudžeto panaudojimas AD reguliavimui. Kai pajamos> už išlaidas ura perteklinis biudž; kai pajamos<už išlaidas –deficitinis ir kai pajamos lygios išlaidoms – subalansuotas biudž. 3. Valstybės skolos politika – tai valstybės vertyb pop panaudojimas reguliuojant bendrąją paklausą. Vyriausybės pajamas gauna per mokesčius – tiesioginius (pajamų, draudimo…) ir netiesioginius(nustatomi konkrečiai prekei ar paslaugai) Vyriausybės pinigus išleidžia per tiesiogines (nacionalinė gynyba, švietimas…) ir netiesiogines (tai vyriausybės mokami transferiniai išmokėjimai) išlaidas. Vyriausybės poveikis vartojimo išlaidoms yra dvejopas: 1. Vyriausybės sektoriaus išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška ir tiesioginė AD paklausos dalis (G) 2. Vyriausybės sektorius AD veikia ir netiesiogiai dviem būdais keisdamas namų ūkio vartojimo išlaidas.  Vyriausybė apmokestina namų ūkius pajamų mokesčiais  Ji moka asmenims ir šeimoms transferinius mokėjimus. Įvertinant šį netiesioginį valstybės poveikį namų ūkio vartojimui yra naudojama grynieji mokesčiai – tai skirtumas tarp namų ūkių mokamų tiesioginių mokesčių ir jų gaunamus transferinius mokėjimus. NT=Td-Ti NT kinta proporcingai Y NT=t x Y, kai t – grynųjų mokesčių norma GP=Y-t x Y=Y(1-t) Ši lygybė rodo, kad namų ūkiai dalį pajamų GP mokesčių forma sumoka valstybei. Mokesčių įvedimas pakeičia vartojimo funkciją. C=a+MPC(Y(1-t)) MPC’= MPC(1-t), kai MPC’ yra ribinio polinkio vartoti koeficientas esant mokesčiams. Šiuo atveju ribinio polinkio vartoti koeficientas mažėja mokesčių dydžiu. Esant mokesčiams ribinio polinkio vartoti koeficientas mažėja mokesčių dydžiu. Esant mokesčiams vartojimo funkcija nusileidžia žemyn - tampa nuožulnesne. 28. Vyriausybės išlaidų poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui. Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje įsigydama tam tikras prekes ir paslaugas. Šios išlaidos didina visuminę paklausą dydžiu G (žiūr.f-lę): AD=C+I+G Toliau aptarsiu vyriausybės išlaidų poveikį kai nėra mokesčių (t =0) Grafike pavaizduotas tiesės AD poslinkis į padėtį AD’ , taigi susidaro naujas pusiausvyros produktas E’. Čia būdingas multiplikacijos efektas - t.y. pusiausvyros NP padidėja daugiau nei išauga vyriausybės išlaidos (T.Y. delta Y daugiau uz delta G). Vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą ir nacionalines pajamas ir sukelia antrinių vartojimo išlaidų augimo grandinėlę. Dėl to visuminė paklausa ir produkto apimtys didėja. Taigi: M=1/(1-MPC)=1/MPS Išvada: Didėjant vyriausybės išlaidoms, didėja visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas, o vyriausybės išlaidoms mažėjant visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas mažėja. 29. Fiskalinės (iždo) politikos priemonių naudojimas. Nediskretinė fiskalinė politika: savaiminiai stabilizatoriai. Jei ekonomikai būdingas nuosmukis vyriausybė įgyvendina skatinančią politiką. Ji apima:  Vyriausybės išlaidų didinimą  Mokesčių mažinimą  Abiejų išvardintų priemonių derinimą Pasekmės-biudžeto deficito augimas. Deficitas paprastai dengiamas paskolomis iš šalies gyventojų arba kuria naujus pinigus. Šie veiksmai gali paskatinti spartų kainų augimą šalyje. Manoma, kad deficito finansavimas kuriant naujus pinigus daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai. Jei ekonomika yra pakilimo fazėja t.y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendina stabdančią fiskalinę politiką t.y. vyriausybė: mažina išlaidas, didina mokesčius, arba derina abi šias priemones. Tokios politikos pasekmė – biudžeto pertekliaus atsiradimas. Šis perteklius gali būti naudojams valstybės skolai padengti arba išimtas iš apyvartos. Savaiminiai stabilizatoriai – tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina visuminę paklausą, kai ekonomikoje nuosmukis, ir pristabdo visuminės paklausos augimą., kai ekonomika kyla. Pagrindiniai sav stab yra mokesčiai ir transferiniai mokėjimai. Mokesčių apimtis auga didėjant nacionaliniam produktui. Transferinių mokėjimų dydis keičiasi priešinga linkme – kai ekonomika pakilimo stadijoje jis mažėja. Kai ekonomikoje pakilimas, auga nacionalinės pajamos, mokesčių įplaukos į biudžetą didėja automatiškai. Biudžeto deficitas mažėja ir susidaro perteklius. Kai ek nuosmukis, mokesčių įplaukos automatiškai mažėja, tai sustabdo visuminės paklausos mažėjimą ir sušvelnina nuosmukį. Savaiminių stabilizatorių pranašumas lyginant su diskretine fiskaline politika yra tas, kad jie veikia savaime, nepriimant vyriausybei išankstinių sprendimų. Tačiau jie negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros produkto pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominius svyravimus. 30. Pinigų kilmė ir funkcijos. Šiuolaikiniai pinigai ir jų kiekis (MI, MII, MIII). Pinigų pasiūla ir paklausa. Paklausa ir palūkanų norma. Pinigai – tai visa tai, kas atlieka mainų, taupymo bei mokėjimo priemonės funkcijas. Pinigai atsirado plėtojantis mainams. Prieš jų atsiradimą jų vietą užėmė prekės:gyvuliai, kailiai, grūdai… Plėtojant prekių mainams vis labiau išryškėjo tokių pinigų trūkumai. Dėl to vieta buvo užleista tauriesiems metalams. Pinigai buvo kalami iš aukso , sidabro. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant Tano dinastijai maždaug VII-Xa. Po I pas karo visos valstybės perėjo prie popietinių pinigų. Pinigų funkcijos: 1.Mainų priemonė. Tai priemonė kurios dėka vyksta prekių mainai, tarpininkaujant pinigams. Pinigai reikalingi kaip priemonė prekėms įsigyti. 2.Prekių apskaitos f-ja: Pinigai kaip apskaitos vienetas – tai toks vienetas kuriuo nustatomos kainos ir vedama apskaita. 3. Taupymo kaupimo f-ja: Pinigai likvidūs, lengvai pakeičiami į kitas turto formas, dėl to jie labai tinka taupymui. Šią f-ją pinigai atlieka gerai tuo atveju jei jų perkamoji galia yra pakankamai stabili. Pinigai visomis formomis esantys šalyje vienu metu sudaro pinigų pasiūlą, kuri svarbi dėl šių priežasčių: 1. Ji vaidina svarbų vaidmenį šalies ekonomikoje. Nuo pinigų kiekio priklauso šalies gamybos apimties pokyčiai bei kainų lygis 2. Šiuolaikinių pinigų kiekį valstybė gali lengvai keisti. I. Pinigai siaurąja prasme: M 1– tai grynieji pinigai + pareikalavimo/ čekiniai indėliai. Pareikalavimo indėliai – einamosios sąskaitos. Joms būdinga: nenurodomas terminas, nėra palūkanų, išrašomi čekiai. Čekis- raštiškas nurodymas bankui pervesti pinigus į kito asmens sąskaitą ar juos II. M2 – pinigai siaurąja prasme – į jį įeina pinigų elementai sudarantys M1 ir kai kurie pusiau pinigų elementai. M2=M1+taup. Indel + smulkūs term indel. Taupomasis indėlis – neribotam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią mokamos palūkanos. Jie negali būti naudojami kiap mokėjimo ar mainų priemonė, todėl laikomi pusiau pinigais. Lengvai perkeliami į čekinius indėlius. Terminuotas indėlis – nustatytam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią mokamos didesnės palūkanos. Jie nenaudojami kaip mokėjimo priemonė, likvidumas dar mažesnis, tai potencialūs pinigai. III. Netikri pinigai, pusiau pinigai. M3=M2+stambus terminuoti ind. IV. Likvidus aktyvai. L= M3 + valstyb vertb popier Pinigų paklausa – tai paklausa realių pinigų kiekiui, t.y. nominaliems pinigams kurių kiekį nusako kainų lygis. Pinigų paklausą sudaro: 1. Paklausa pinigams kaip turtui arba aktyvams MDa 2. Pinigų paklausos reikalingos sandėriams sudaryti MDt. MD = MDa + MDt Pusiausvyra pinigų rinkoje - situacija, kai paklausa realiųjų pinigų kiekiui yra lygi pasiūlos kiekiui. CB , reguliuodamas pinigų pasiūlą, veikia palūkanų normą. Jei palūkanų norma arba alternatyviniai pinigų laikymo kaštai (r) didėja, atsiranda žemesnė paklausa realių pinigų kiekiui. Tai parodyta grafike. Pinigų paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taškas E parodo pusiausvyrą pinigų rinkoje, kuri galima esant palūkanų normai “ro”. Žemyn nuo pusiausvyros taško E yra paklausos pinigams perteklius, - tai atstumasAB. 31.Bankų atsiradimas ir jų funkcijos. Būtino rezervo principas.Pinigų pasiūlos plėtimasmažinimas. Pinigų multiplikatorius. Bankų pradžia 2000m. pr. Kr. Bankininkystės operacijas atlikdavo bažnyčios, šventyklos. Pirmieji šiuolaikinių bankų prototipai atsirado XIIa. Š.Italijoje, Lombardijoje. Pirmieji bankai, įsteigti valstybinės valdžios įstatymais, buvo tik XV a. Pirmasis Lietuvos bankas buvo įkurtas 1872m. t.y.” Vilniaus akcinis žemės” bankas. Bankai atsirado tais laikais, kai pinigų vaidmenį atliko brangieji metalai. Pirmieji bankininkai buvo viduramžių auksakaliai. Kaip išsivystė bankai: 1. Auksakaliai už mokestį priimdavo saugoti brangenybes, o už jas išduodavo kvitą. Plečiantis mainams, auksakaliui patikėdavo ir pinigus. Taigi, mokėjimo funkciją atliko ir brang. metalų pinigai ir kvitai. 2. Pastebėjus, kad palikto aukso vienu metu neatsiima, auksakaliai tam tikrą dalį pradėjo skolinti pirkliams ir iš to papildomai užsidirbti. Toliau sekė ilga bankų raidos istorija. Šiuolaikinių bankų sistema yra sudėtinga, jie klasifikuojami įvairiais požiūriais. pvz. pagal geografinį požiūrį: šalies vidiniai, regioniniai, tarptautiniai; funkciniu požiūriu: pramonės, žemės ūkio; pagal nuosavybę: valstybiniai, privatūs, mišrūs; pagal veiklos pobūdį: I. Centrinis bankas Jis atlieka kitų bankų priežiūros f-ijas, leidžia į apyvartą pinigus, nustato valiutos kursą… II.Kom. bankas Tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įm, besiverčianti indėlių priėmimu ir paskolų teikimu… III. Parabankai Tai nebankinės kredito institucijos kurios atlieka specifines f-ijas, pvz. Kredito sąjungos, lombardai, taupymo ir paskolų asociacijas, lizingo formos. Bankų saugumą užtikrina būtinieji rezervai. Būtinasis rezervas- tam tikra neterminuotų indėlių dalis, kurią bankas turi laikyti atsargoje. Dabar jų dydį reglamentuoja įstatymai, anksčiau nusistatydavo pats bankas. 10% R=Rbūt./Dnet. R- rezervo norma Rbūt- būtinieji rezervai Dnet- depozitai Pats bankas gali tik padidinti R dydį, bet sumažinti - ne. Teikdami paskolas bankai kuria pinigus. Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo Rbūt normos (ir daugybės kitų aplinkybių). Kuo ta norma mažesnė, tuo bankai gali teikti daugiau paskolų. Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo to ar nagrinėjamas atskiras bankas, ar visa bankų sistema . 1. Atskiras KB gali suteikti ribotą kiekį paskolų, t.y. tiek, kiek turi Rpertekl. 2. Visi KB gali teikti paskolas didindami perteklinius rezervus. Pinigų kūrimo galimybės tuo atveju yra didesnės. Išduota paskola grįžta indėlio pavidalu į tą patį ar į kitus bankus. Kiek vienas bankas praranda, tiek kitas gauna . Multiplikatorius rodo teorišką, potencialiai galimą pinigų panaudojimą, tačiau faktiškai pinigų kiekis gali didėti ir mažiau , nei apskaičiuotas remiantis multiplikatoriumi. Paskolos gavėjas išleidžia tik dalį pinigų. Tuomet tikrasis pinigų multiplikatorius bus mažesnis nei apskaičiuotas pagal formulę. Nustatyta , kad mM1 dydis priklauso nuo gyventojų polinkio laikyti pinigu sbanke. mM1=N+1/N+R N-gyventojų gryn. pinigų dalis bendrame gryn. pinigų kiekyje. R- būtinų rezervų norma. 32. CB ir jo funkcijos.Pinigų pasiūlos kontroles bei reguliavimo budai. Monetarine politika:esme ir tikslai CB yra svarbiausias kiekvienos šalies bankas. Paprastai valstybės turi vieną CB (išimtis: JAV, kur CB funkcijas atlieka FRS( federalinė rezervų sistema, kurią sudaro 12 bankų). 1. CB skirtingai nuo KB nėra pelno siekianti įmonė, kurios tikslas yra pinigų pasiūlos reguliavimas. 2. CB negali būti pavaldus vyriausybei. Jo administraciją skiria valstybinė valdžia, kuri nustato ir jo nepriklausomumo ribas. 3. CB turi išimtinę pinigų emisijos teisę, t.y. leidžia į apyvartą pinigus. Pinigu emisija yra atskirta nuo vyriausybės. 4. CB kaupia ir valdo užsienio valiutos aukso atsargas, vadovauja valiutos kurso nustatymui. 5. CB yra bankų bankas, o tai reiškia, kad jo klientai yra KB ir vyriausybė, komerciniai bankai CB-ke laiko dalį ar visus būtinuosius rezervus. 6. Vyriausybė gali skolintis iš CB, kai formuojamas biudžeto deficitas. CB neprivalo skolinti vyriausybei. 7. CB kontroliuoja KB - ų veiklą. Be tiesioginės kontrolės yra taikomas ir moralinis įtikinėjimas. Kontrolės tikslas – apsaugoti bankus nuo bankroto. CB turi būti pasirengęs padėti KB. CB savo tikslus įgyvendina formuodamas tam tikrą pinigų politiką, kuri įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą ir netiesiogiai palūkanų normos dydį. Pinigų pasiūla (MS) susideda iš dviejų dalių:.standartinių bei bankų sukurtų pinigų. CB tam tikrais būdais gali pakeisti KB-ų pinigų išteklius, o jie gali keisti išduodamas paskolas. Bankai kuria pinigus didindami arba mažindami išduodamų paskolų apimtį, o tai tiesiogiai veikia šalies pinigų pasiūlą. Svarbiausi budai naudojami M pasiūlai reguliuoti: 1.CB nustato minimalų būtinojo rezervo dydį, kurį KB visada gali padidinti bet negali sumažinti. Bankai didina būtinuosius rezervus, kai laukiama indėlių atsiėmimo. Jei CB šią normą didina, tai bankai gali teikti mažiau paskolų ir pinigų pasiūla gali sumažėti, tačiau CB to dažnai nedaro. Ji išlaikoma pakankamai stabili ilgo laikotarpio metu. Todėl šios priemonės poveikis yra antraeilis. 2. Veiksmai atviroje rinkoje. Esmė – vyriausybės vertybinių pop. pirkimas/pardavimas atviroje rinkoje.  jei CB nusprendžia pinigų pasiūlą didinti, tuomet jis perka vertybinius popierius, o kiti subjektai gauna pinigus. Atsiranda galimybė teikti daugiau paskolų.  jei pinigų pasiūla per didelė, tai CB parduoda vertybinius popierius ir sumažėjus pinigų kiekiui, teikia mažiau paskolų. 3. CB teikiamos paskolos KB. CB gali teikti KB paskolas imdamas palūkanas, vad. diskonto norma, kuri dažnai viršija rinkos palūkanų normą, del to KB ne visada gali ta paskola pasinaudoti, be to CB tu paskolų gali ir nesuteikti. Jei CB didina diskonto normą, tuomet KB mažiau skolinasi ir mažiau teikia paskolų kitiems. Dėl to pinigų pasiūla šalyje gali mažėti. CB paskolos sudaro nedidelę dalį ir neturi įtakos rinkos palūkanų normai. Pinigu politika – tai bendros makroekonominės politikos priemonė kontroliuojama pinigų sistemos įstaigų, kuria siejama įgyvendinti vyriausybės ekonominius tikslus, darant įtaką pinigų kiekiui ir palūkanų normai. CB didina pinigų pasiūlą. Tai sąlygoja pusiausvyros palūkanų normos sumažėjimą, palūkanų sumažėjimas skatina investicijų augimą . Sumažėję palūkanos sąlygoja AD elementų didėjimą. Investicijų augimas skatina AD didėjimą, o AD didėjimas sąlygoja pusiausvyros nacionalinio produkto Ye didėjimą. CB vykdo monetarinę kontrolę – t.y. pagrindinis jo tikslas - NP apimties didinimas, nedarbo ir infliacijos mažinimas. 33. Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos. Nedarbo rūšys. Natūralus nedarbo lygis. Nedarbo mažinimo politika. Visi šalies gyventojai skirstomi i dvi dalis: iki 14m. ir nuo 14m. bei vyresni Suaugę gyventojai skirstomi: darbo jėga ir neaktyvus gyventojai. Darbo jėgai priskiriami tie žmones, kurie turi sugebėjimą dirbti tai ek., aktyvus suaugę gyv. Darbo jėga-tai visuma fiziniu, protiniu savybių, kurias žmogus paleidžia i apyvarta dirbdamas. Sveiki darbingo amžiaus zm., ir faktiškai dirbantieji nepilnamečiai ir pensininkai priskiriami darbo jėgai.Darbo jėga sudaro dirbantys ir aktyviai darbo ieškantys žmones. Ek., neaktyvus gyv.- tai darbingo amžiaus gyv., ir vyresni kuriu negalima priskirti darbo jėgai. Darbo jega sudaro: 1.užimtieji{faktiškai dirbantys} 2 bedarbiai {darbingo amž., bet neturintys darbo, o aktyviai jo ieškantys} Nedarbo rūšys: 1 Frikcinis nedarbas (Uf)- jo priež. tai paties žm. interesai.Darbas paliekamas dėl iv. asmeniniu priež.Tuo atveju nedarbas yra neišvengiamas ir trunka papratai neilgai, ir laikomas savanorišku. 2 Struktūrinis (Us)-ji sukelia nuolatiniai gamybos struktūros pokyčiai.Jie vyksta dėl mokslo, technologijos pažangos.dėl siu pokyčiu keičiasi darbo rinkos paklausa. Paklausa senoms profesijoms mažėja, o naujoms didėja. Dalies žm. išsilavinimas neatitinka naujose darbo vietose keliamu reikalavimu Jis yra ilgesnes trukmes tačiau yra neišvengiamas. 3 Ciklinis (Uc)- jis kyla dėl gamybos cikliniu svyravimu.Ji sukelia ek., nuosmukis. U (bendras nedarbas)=Uf+Us+Uc Un(Naturalus nedarbas)=Uf+Us Un ribos diskutuotinos tai 5-6%. W-darbo užmokestis L-dirbančiuoju sk. Taškas E -darbo rinkos pusiausvyra. Nedarbo pasiūlos kreivės E ir LF artėja viena prie kitos kai darbo užmokestis didėja. Skirtumas tarp faktiškai užimtų žmonių ir potencialiai galinčių dirbti mažėja. Atkarpa EK parodo natūralaus nedarbo lygį. Kai W did., LD mažėja, o LS didėja. Nedarbo mažinimo būdai. 1.Darbo pasiūlos didinimas Bendras jos bruožas – veikiama į žmogiškuosius poreikius. Yra siūloma: a) Tobulinti informacinę sistemą. Turi būti kaupiama informacija apie laisvas darbo vietas ir darbo ieškančius žmones. b) Numatyti struktūrinius gamybos pokyčius ir bandyti prie jų prisitaikyti. Tai daroma sprendžiant persikvalifikavimo problemas. c) Tobulinti nedarbo pašalpų sistemą. Kartais gali būti siūloma mažinti darbo užmokesčio minimumą. 2. Darbo paklausos didinimas.Yra siūloma: a) valstybė gali padėti silpstančiai ūkio šakai ir tuo būdu išlaikyti darbo vietas; b) vykdydama skatinančią iždo ir pinigų politiką valstybė gali AD padidinti. Gali plėsti darbo vietas valstybiniame sektoriuje, didinti subsidijas privačioms firmoms, daugiau supirkti jų produkcijos. didesnis dėmesys turi būti skiriamas smulkaus verslo plėtojimui; c) gali būti plečiama paslaugų sfera ir darbas namuose; d) įstatymais galima stengtis susilpninti profsąjungų galią. Jos išsireikalauja kad darbo užm. viršytų pusiausvyros lygį, o tai didina nedarbą. 34. Infliacija ir jos formos. Infliacijos priežastys. Infliacija ir nedarbas. Filipso kreivė. Infliacija – pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių kainų kilimu. Tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatinis, besitęsiantis reiškinys, kai kyla bendras visų prekių kainų lygis (kai kurių prekių kainos gali išlikti stabilios) Kai AD did.,tai Y ir P didėja taip pat. Infliacijos formos: Pagal tempus: 1. Šliaužiančioji. Tempai nedideli, bet pastovūs 1-3% per metus, pinigų perkamoji galia išsaugoma 2. Šuoliuojančioji. Tempai aukštesni 30–40% per metus, vyksta staigiai ir užtrunka ilgai. 3.Hiperinfliacija. Tempai labai dideli – 50% per mėn. Pinigų spausdinimo kaštai gali labai išaugti, o jų perkamoji galia gali nukristi žemiau už jų gamybai sunaudotą popieriaus vertę. Šios vertės sumažėjimas gali būti išmatuotas kainų pokyčiu. Infliacijos priežastys skirstomos į dvi grupes. 1. Paklausos infliacija – tai AD didėjimo sukelta infl. Kol gamybinių išteklių pakanka, tol Y gali būti didinama nekeliant kainų. Kai gamyba veikia visu pajėgumu, didėjant AD, neišvengiamai kyla Y ir P. Taškas E : pageidautina ek. pusiausvyra. Tarkim, kad AD didėja, tai didėja Y ir P susidaro naujas pus t. E1. AD didėjimo ir infliacijos priežastys: a) Šiuolaikiniai neturintys savo vertės pinigai įgalina lengvai padidinti jų kiekį. Infliacija atsiranda tuomet, kai jų kiekis didėja greičiau nei nacionalinės pajamos(Y). b) Deficitiniai valstybių biudžetai. Deficitui dengti yra imamos paskolos, didinami mokesčiai ir papildoma pinigų emisija. Jei biudž deficitas formuojamas ilgai tai sunku skolintis pinigus, o mokesčių didinimas susijęs su ilgalaike jų bengimo tradicija, taigi vienintelis deficito vengimo šaltinis – M emisija. Įvairių ūkio subjektų požiūriu tai reiškia infl. mokestį, o valstybės požiūriu - pajamas. 2. Šiuo atveju infliaciją sukelia AS mažėjimas. Mažėjant AS, mažėja ir Y. Sumažėjus AS, ilgalaikė pusiausvyra sutrinka ir ši kreivė persikelia į kairę. Kai AS sumažėja, Y sumažėja, o P padidėja. AS mažėjimas susijęs su kaštų didėjimu. Visi veiksniai, kurie didina kaštus, kelia ir kainas. Pinigai atlieka pasyvų vaidmenį t.y. prisiderina prie Kainu kilimo,kuri sukelia kitos priežastys. Pagr. priežastys, sukeliančios kaštų infl: 1. Gamtos sąl. pablogėjimas, stichinės nelaimės, epidemijos. 2. Žaliavų ir energijos kainų padidėjimas. 3. DU padidėjimas. Jį didinti reikalauja profsąjungos, kai tikimasi, kad kitais metais infl tempai bus didesni. 4. Neefektyvi gamyba. 5. Muito mokesčiai. Ryšius tarp nedarbo ir infliacijos išnagrinėjo Filipsas. Jis įrodė, kad infl glaudžiai susijusi su nedarbu, o šią nepriklausomybę. Esant mažam nedarbui infliaciją būna aukšta ir atvirkščiai.
Ekonomika  Paruoštukės   (275,41 kB)
Ekonomikos pamoka
2009-12-29
Darbu būtų galima pavadinti kiekvieną žmogaus sąmoningą veiklą, nukreiptą į tam tikrą tikslą, kurio siekiant vartojama fizinė ir protinė energija. Darbas skiriasi nuo žaidimų ir pasilinksminimų tuo, kad jis yra tik priemonė, o ne tikslas save patenkinti. Kiekvienas žmogus turi dirbti pagal savo galimybes, sugebėjimus. Žmogaus darbo įgūdžiai ir pomėgiai formuojasi nuo pat gyvenimo pražios ir turi išlikti visą gyvenimą. Žmogui skiriami darbai priklausomai nuo amžiaus. Žmogaus gamybinė veikla prasideda tada, kai jis įsigyja specialybę ir pradeda kokią nors gamybinę veiklą. Darbas skirstomas į protinį (mental/ brain), ir fizinį (manuoal labour/ physical work). Toks darbo skirstymas yra istoriškai susiformavęs, plačiai paplitęs, tačiau labai sąlygiškas. Fizinis darbas yra raumenų, o protinis – centrinės nervų sistemos veikla. Tačiau be centrinės nervų sistemos, reguliuojančios ir koordinuojančios visus žmogaus organizmo procesus, negalima jokia raumenų veikla. Taip pat nėra tokio protinio darbo, kuris nebūtų atliekamas be raumenų, nors ir labai menkos veiklos. Tiesa, ši menka raumenų veikla gali būti susijusi gyvybinėmis funkcijomis, o ne su darbu.
Ekonomika  Pateiktys   (131,43 kB)
Lietuvos ekonominės minties tyrinėjimai buvo tęsiami ir po karo. Pasirodė J. Maimino monografija (31). Parengta ne viena mokslų kandidato disertacija ir paskelbta nemažai straipsnių aukštųjų mokyklų mokslo darbuose ir kituose leidiniuose. Be J. Maimino, ekonominę mintį dar nagrinėjo V. Česnavičius, V. Lukoševičius, A. Makarevičius, A. Selvanas, A. Vengrys, D. Vėderaitė, A. Vitkūnas. Visų jų publikacijos yra suregistruotos politinės ekonomijos dėstytojų darbų bibliografinėje rodyklėje, parengtoje minint 200 metų sukaktį, kai Vilniaus universitete buvo įsteigta Politinės ekonomijos katedra (26). Pastaruoju dešimtmečiu intensyviai dirba A. Čepėnaitė, tyrinėdama Lietuvos XIX a., V. Lukoševičius - XX a. ekonominę mintį ir kt. Po karo rašytiems darbams, liečiantiems XX a., būdingas ideologinis atspalvis, susijęs su valdžios kategorišku reikalavimu autoriams laikytis klasinių pozicijų. Šių darbų mokslinę vertę šiandien sudaro ta surinkta medžiaga, kuria remiantis jie parašyti. Reikalavimo laikytis klasinių pozicijų galėjo nepaisyti tik tie autoriai, kurie nesiruošė savuosius darbus publikuoti. Šiuo atveju minėtinas D. Cesevičius, parengęs didelės apimties rankraščius. Kai kuriuose iš jų nemažai dėmesio skiriama ekonominės minties istorijai (7). Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimai liečiami ir istorikų darbuose, ir kitokioje literatūroje, tačiau stinga šiai temai skirtų platesnių specialiųjų studijų, parašytų pačių ekonomistų. O tai aktualu, nes iš istorijos mokytis niekada nevėlu. Juo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, praverstų žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje ir kas iš to išėjo. Kad būtų aišku, kas lėmė ekonomikos mokslo atspalvį XX a., reikėtų prisiminti šio mokslo tradicijas šiame krašte ankstesniosiuose amžiuose. Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu. Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažūras. Buržuazinių ekonominių pažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis, nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti - atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas, kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai. Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje - XVII a. pirmoje pusėje. Lietuvoje pažangus kalvinizmo atstovai pasisakė prieš bajorų ekonominę politiką ir buvo opozicijoje merkantilizmui. Atgimstančiam ankstyvosios krikščionybės mokymui buvo svetimi fiskaliniai interesai ir ypač praturtėjimo aistra, akivaizdžiai dominavusi to meto bajorų ekonominėje politikoje. Lietuviškoje publicistikoje iki XVII a. antrosios pusės nebeaptinkame darbų, konstruktyviau keliančių ekonomines problemas. Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio valstybingumo sąlygomis. Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo Vilniaus universitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją performavus į Vyriausiąją mokyklą. Paaštrėjus feodalizmo prieštaravimams, mėginta ugdyti pramoninę gamybą, lažinas keisti pinigine renta, steigti manufaktūras. Tačiau rezultatai buvo menki. Manufaktūros žlugo. Tai galima laikyti merkantilistinių ekonominių pažiūrų Lietuvoje savotišku susikompromitavimu. Šis reiškinis buvo viena iš priežasčių, paskatinusių susidomėjimą fiziokratų ekonominėmis pažiūromis. 1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta politinės ekonomijos katedra - manoma kad pirmoji Europoje. Iš jos sklido dvarininkiško ir kapitalistinio liberalizmo idėjos. Vilniaus universitete pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo siekiama politinės ekonomijos dėstymą derinti su kameralistika. XIX a. pradžioje Europoje įsigaliojus A. Smito laisvosios prekybos koncepcijai, Lietuva nebuvo išimtis. Buvo propaguojama daugybė A. Smito teorijos interpretacijų. 1832 - 1862 m. laikotarpis sudaro atskirą tarpsnį Lietuvos ekonominė minties raidoje. Ekonominė mintis formavosi veikiama tiek bendros epochos dvasios, tiek konkrečių Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos ypatumų. Apie 1830 m. pasibaigė idealizmo ir romantizmo laikotarpis ir ėmė reikštis pozityvinis mąstymas, skatinęs grįžti prie realizmo. Antra vertus Lietuvoje šiuo laikotarpiu atsirado veiksnys, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį feodalinės visuomenės kapitalistinio reformavimo procese - tautinis atgimimas. Vilniaus universiteto uždarymas po 1863 m. sukilimo sudavė skaudų smūgį Lietuvos ekonominei minčiai: jos kūrybinis potencialas, pakilęs iki atskiros politinės ekonomijos katedros, jau negalėjo būti realizuotas. Akademinio teorijos plėtojimo galimybė buvo prarasta. Ekonominės tikrovės vertinimo iniciatyvą perėmė dvarininkai. Jie skatino praktinę ekonominių problemų tyrimo pakraipą, kurioje svarbiausia vieta teko pagrindinei feodalinio ūkio šakai - žemės ūkiui. Valstiečių ekonominių žinių spragą siekė užpildyti tautinio atgimimo veikėjai. Tolimesnį ekonominės minties atspalvį iki 1918 m. lėmė Rusijos vedama ekonominė politika Lietuvos atžvilgiu bei atskiros nelegalios opozicinės tautinio atgimimo organizacijos. Trumpai pažvelgus į Lietuvos ekonominės minties istoriją, galima atkreipti dėmesį į atskirais atvejais sutinkamą ekonominių pažiūrų brandą visos europinės minties fone. Kairiosios, bolševikinio tipo idėjos ūkiui pertvarkyti, skelbtos Lietuvos kompartijos ir jos pirmtakų, vadinamųjų revoliucinių demokratų, taip pat priklauso ekonominės minties sričiai, bet darbe jos netyrinėjamos, nes ne jos buvo lemiančios. Daugiausia bus analizuojamos liberalios ekonominės idėjos. Bet kurio mokslo plėtojimo priemonė yra jo dėstymas to krašto lavinimosi įstaigose ir dėstytojų požiūris į dėstomą dalyką. Todėl darbas parašytas, analizuojant ekonominio mokslo centrus, žymesnių dėstytojų skelbiamas idėjas šia tema. Taip pat ekonominė mintis buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos vyriausybės vedamą ekonominę politiką. Kartais nelabai aišku, kas ką lėmė. Čia nenagrinėjami ekonomikos mokslo atstovų požiūris po Lietuvos okupacijos. Nemanau, esąs aprėpęs visus pasirinktos temos aspektus. Bet bendrus 1918-1940 metų laikotarpio ekonominės minties bruožus pabandysiu atskleisti. 1. Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonominį mintį kokiu tai mastu įtakoja ekonominė politika, todėl trumpai apžvelgsime jos bruožus. 1918 m. atsikūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Tačiau kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti. Valdininkų su aukštoju ekonominių išsilavinimu buvo visai nedaug. Tai ir nenuostabu, nes Vakarų Europos universitetai ekonominių mokslų fakultetus iš tikrųjų ėmė steigti tik tarpukariu. Nebuvo jų ir Rusijoje. Iki to meto ekonomistai daugiausia buvo rengiami prie juridinių fakultetų, papildomai jiems destant kai kurioas ekonomines disciplinas. Tai buvo ir Kauno universitete. Tik ketvirtajame dešimtmetyje profesoriai A. Rimka, P. Šalčius ir kiti, nusižiūrėję į Vakarus, ėmė raginti, kad ekonomistams būtų dėstoma mažiau juridinių dalykų, o ekonominis skyrius prie Teisių fakulteto taptų savarankiškenis. Ekonominės politikos kryptį, tikslus ir priemones tuomet diktavo momentų ir aplinkybių būtinybės ir tų aplinkybių bei reikalų geresnis ar blogesnis pažinimas ar nujautimas. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu vyravo politinės nepriklausomybės euforija, vyko aštrios politinės diskusijos tarp skirtingų politinių partijų, grupių, aiškinantis Lietuvos ateities kelio gaires. Perspektyvos ir giliau argumentuotos krašto ekonominio vystymo programos neturėjo nė viena iš partijų. Dauguma siūlomų ekonominių programų buvo smarkiai politizuotos, pagrindinis dėmesys buvo suteiktas politikai o ne ekonomikai. Todėl neatsitiktinai tuo metu dauguma intiligentų krypo į humanitarinius ir politinius mokslus, o ne ekonominkos studijas. Ši proporcija pasikeitė tik antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu, labiau susidomėta tiksliaisiais mokslais, ekonomika, vadyba ir kt. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas - demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Iš sudaryto valstybės žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti, neturint tam valdžios leidimo. Nedidelę reikšmę formuojant ekonominę politiką turėjo ir spauda. Galima sakyti, jog nei viena Lietuvos partija, nei vienas politinis laikraštis dar neturėjo tokių ekonominių publicistų, į kurių nuomonę tikrai galima būtų atsižvelgti. Ekonominė publicistika žengė tik pirmuosius žingsnius. Lietuvos ekonominė politika skyrėsi nuo Vakarų ekonominės politikos. Siekta formuoti tokią krašto ekonominę struktūrą, kad ji būtų atsparia konjunktūriniams svyravimams, kad svarbiausieji ekonomikos ir gamybos faktoriai sudarytų patogiausią derinį ir kad tų faktorių tarpusavio sąveikos būtų kuo pastovesnė ir ilgiausiai išlaikyta pusiausvyra. Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui. Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai. Taigi čia organizuoti ekonomiką buvo pradėta lyg ir iš kito galo, atvirkščiai, negu kitur. Jeigu Vakarų Europoje pirmiausia susiorganizavo privati pramonė, įsigalėjo stamieji bankai, o tik paskui pradėjo organizuotis žemės ūkio kooperatyvai, tai Lietuvoje buvo pasukta visiškai kituokiu keliu: dar nebuvo išvystyta nei pramonė, nei bankai, nei prekyba, o jau iš karto pradėta organizuoti stiprias žemės ūkio kooperatyvų sąjungas. Tai buvo sąjungos, kurios savo veikla ir galia pralenkė kitas ekonomikos šakas, nekalbant jau apie tai, kad jos plėtė savo veiklą ir į pramonę, ir į prekybą, o vėliau net į laivininkystę. Tik autonomiškai besitvarkantis Klaipėdos kraštas išlaikė savo senovinę struktūrą ir tiktai vėliau ją šiek tiek pakeitė, kad prisiderintų, bet ne prie Lietuvos, o daugiau prie Vokietijos ekonominės struktūros. Dėl to Lietuvos ekonominė struktūra negalėjo asimiliuotis su Klaipėdos krašto ekonomine struktūra, nors tų dviejų struktūrų suvienodinimas buvo vienas iš Lietuvos ekonominės politikos tikslų. Tai, kad Lietuvos ekonominėje struktūroje vyravo valstybės palaikomas kooperatinis sektorius, labai daug lėmė krašto ekonomikos vystimosi tempus ir pobūdį. Kooperatinė ekonomika arba kooperatinės įmonės daug kuo skiriasi nuo privačių įmonių. Privačiai ekonomikai ir privačioms įmonėms paprastai būdinga spartesnė dinamika, efektyvesnis veržlumas, didesnė darbo energija, nes aukščiausias jų veikimo tikslas yra pelno siekimas. Kooperatinis sektorius, panašiai kaip ir valstybinis, pelną laiko ne pagrindiniu savo veiklos tikslu. Dėl to ekonominės veiklos motoras kooperatiniame sektoriuje veikia sulėtintai, jo mechanizmų apsisukimų skaičius čia būna mažesnis. O tai veikia ir viso krašto ekonomiką, ypač tokio krašto ekonomiką, kurios struktūroje vyrauja kooperatinis - valstybinis sektorius. Kita vertus, per kooperatinį ekonomikos sektorių buvo galima lengviau kurti lietuvišką ekonomiką ir sumažinti krašte socialinę bei ekonominę įtampą. Be to, kooperatinį sektorių lengviau buvo galima valdyti, kontroliuoti ir reguliuoti, negu privatų sektorių, kuriam būdingas egoizmas, neatsižvelgimas į krašto politinius, tautinius, ekonominius poreikius. Tas klausimas Lietuvoje buvo gana aktualus, nes privatus sektorius pramonėje ir prekyboje daugiausia buvo nelietuviškas. Dėl to, kad iš pradžių daug lėšų buvo skiriama kariniams tikslams, atitraukiant jas nuo ekonomikos, ekonominės pažangos tempai Lietuvoje buvo lėtesni, o ekonominės politikos priemonės mažiau efektyvios. Dėl intiligentų, ypač išmokslintų ekonomistų, trūkumo ilgą laiką Lietuvoje ekonomikos ir ekonominės politikos reikalus lėmė agronomai ir kooperacijos veikėjai. Tai suteikė tam tikrą atspalvį ir visai ekonominei politikai. Galbūt dėl to, sprendžiant ekonomikos klausimus, Lietuvoje buvo jaučiamas tam tikras nerangumas ir vengiama iniciatyvos. Tai, beje, pasakytina apie visas ekonomikos sferas: pramonę, prekybą, kreditą. Dėl to, galbūt, buvo delsiama vykdyti reformas. Uždelsta steigiant jūrinį-prekybinį laiviną, nors nemaža grupė Lietuvos jūrininkų, gavę valstybines stipendijas, buvo baigę jūrininkystės mokslus Suomijoje ir plaukiojo svetimų kraštų laivuose. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kurių įmonių steigimą. Lietuvos ekonominės politikos vadovai nepasidavė raginimams, kad valstybė ekonomikos sferoje būtų aktyvesnė, kad ji labiau reglamentuotų ekonominį gyvenymą. Jie laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomikoje patys savininkai - ūkininkai, pramonininkai ar prekybininkai, savo ūkiuose ar įmonėse įgyvendinami tam tikrą mikroekonominę politiką, turi vadovautis savo rizika ir atsakomybe, o valstybės ekonominė politika (makroekonominė politika) privalo tik koordinuoti ir vairuoti mikroekonominių politikų visumą. 2. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Po pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lietuvos Respublika daug ką turėjo pradėti nuo nulio. Trūko kvalifikuotų kadrų, kultūrinių tradicijų, modernios pramonės, savitos švetimo sistemos. Dabar, retrospektyviai žvelgiant į tuos praeities laikus, tiesiog sunku suprasti, kaip tauta per dvidešimt ūkinio ir politinio gyvenimo metų sugebėjo tiek daug nuveikti, įgauti savitą gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse. Ne išimtis ir ekonominis gyvenimas, ūkio studijų plėtojimas, ryški pažanga visose ekonomikos mokslo srityse. Šalis, kuri iki 1918 m. faktiškai težinojo tik "ūkių ekonomus", įsikūrus universitetui. o vėliau ir kitoms respublikos aukštosioms mokykloms, sugebėjo parengti nemažą ekonominę literarūrą, nagrinėti įvairius, pirmiausia praktinio pobūdžio, ūkinius klausimus. Lietuvoje iki 1918 metų nebuvo nei vieno didesnės apimties lietuvių kalba ne tik originalaus, bet ir verstinio veikalo, nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko ekonominių terminų. Palaipsniui visos šios bėdos buvo nugalėtos: atsirado periodinių ir neperiodinių ekonomikos srities leidinių bei originalių ir verstinių veikalų. Reikia labai apgailestauti, kad iki šiol respublikos ekonomikos mokslo ir ūkinės minties istorija yra labai mažai tyrinėta. Šioje srityje ekonomistai yra atsilikę beveik nuo visų kitų respublikos sričių specialisyų. Nė apie vieną respublikos iškilesnį ekonomistą (V. Jurgutį, A. Rimką, P. Šalčių, Dz. Budrį) nėra išleista jokių atsiminimų knygų, jų darbus ir veiklą nagrinėjančių akademinių studijų. Stalinizmo ir stagnacijos metais buvo sunku objektyviai įvertinti šių žymių tautos vyrų atliktą visuomeninę ir mokslinę veiklą. Vidurinei ir jaunesniajai kartai jie liko beveik nežinomi arba daugumos jų atliktas darbas buvo parodomas labai "iškreiptame veidrodyje". Pagrindinis Lietuvos ekonomikos mokslo centras buvo Kauno universitetas. Kauno universitetas buvo įsteigtas 1922 m. pradžioje. Teisių fakultete buvo pradėta dėstyti politinę ekonomiją, kurios pirmaisiais studijų metais mokėsi ir būsimieji ekonomistai, ir teisininkai (ekonomikos skyrius Teisės fakultete buvo įkurtas 1923 m. pavasarį, mokslas jame truko 4 metus). Nuo 1924 iki 1940 m. universiteto Teisės fakulteto Ekonomikos skyriuje išduotas 221 ekonomistų diplomas. Atskiras Ekonomikos fakultetas buvo įkurtas 1940 m. sausio mėn. Vilniaus universitete. Sunki buvo ekonominių studijų pradžia: visko trūko. Stigo savų nacionalinių kadrų. Kai kuriuos kursus pradžioje teko skaityti svetimomis kalbomis. Iki 1930 m. ekonomikos mokslinis darbas universitete buvo dirbamas labai mažai. Nebuvo sąlygų. Suburtam dėstytojų kolektyvui pirmiausia reikėjo paruošti skaitomų kursų paskaitas, dėstomų dalykų programas, rengti seminarus. Vienas iš žymesnių ekonomikos skyriaus dėstytojų buvo pirmasis Finansų katedros vedėjas M. Pokrovskis, Lietuvos rusas, žymus carinės Rusijos pareigūnas. 1906 m. jis buvo Rusijos finansų viceministras, o 1916-1917 m. bene paskutinis Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras. Parašė rusiškai didelį mokslo veikalą "Finansų mokslo pagrindai", kuris iš rankraščio buvo išverstas į lietuvių kalbą. 1929 m. iš universiteto pasitraukė. Iki pasirodant G. Kaselio vadovėlio vertimui ir P. Šalčiaus "Ekonomikos pagrindams" buvo išverstas ir 1929 metais išleistas nedidelės apimties D. Konrado vadovėlis (atsakingu vertimo redaktoriumi pasirašė A. Rimka) (18). Tais pat metais (1936 m. antrasis papildytas leidimas) pasirodė Dz. Budrio (4) originalus vadovėlis, tiesa, skirtas aukštesniosioms mokykloms, bet, be abejonės, buvo skaitomas ir studentų, juo labiau kad jo autorius nuo 1932 m. universitete dėstė socialekonominę statistiką. D. Konradas (J. Conrad, 1839-1915) buvo vokiečių ekonomistas, taip pat priklausęs neoklasikų mokyklai. Politinės ekonomijos objektu jis, kaip tai būdinga vokiečių autoriams, laikė liaudies ūkį. Žemę, darbą ir kapitalą (kurį sutapatino su gamybos priemonėmis) suprato kaip gamybos veiksnius, atitinkamai kuriems vyksta paskirstymas: žemės renta, darbo užmokestis, pelnas. Kalbėjo apie vertę, tačiau ją laikė subjektyvia kategorija: "vertė yra tokio ar kitokio vertinimo padarinys arba santykis tarp žmogaus ir daikto" (18, 45). Gerybės (prekės) vertės dydis priklausąs nuo prekės naudingumo, jos retumo (tai susiję su darbo sąnaudomis jai pagaminti) ir tos prekės poreikio intensyvumo. Kainą D. Konradas tapatino su mainomąja verte, o pastarąją - su verte, todėl faktiškai kainos neskyrė nuo vertės. Aiškindamas, kaip nusistovi kainos, teigė, jog pasiūlos ir paklausos veikiamos jos svyruoja apie gamybos kaštus ir pelną kaip pagrindą. Klausimo, kas sudaro gamybos kaštus, nelietė. Pinigus suprato kaip prekę, kuri atlieka mokėjimo ir cirkuliacijos priemonės funkciją. Vadovėlyje daug aprašomosios medžiagos apie bankus, įmonių tipus ir pan. Tokie svarbesni D. Konrado teoriniai teiginiai. Iš jo vadovėlio, kaip vėliau ir iš kitų leidinių, Kauno universitete taip pat buvo susipažįstama su neoklasikine teorija. Moksliniai ekonominiai tyrimai universitete suintensyvėjo nuo 1930 metų. Į užsienį buvo pasiųsti stipendiatai: K. Sruoga, J. Bučas, Dz. Budrys. Žymaus teisininko, ilgamečio Teisės fakulteto dekano prof. P. Leono lėšomis buvo įsteigtas fondas, kuris skirdavo premijas už geriausius Teisės fakulteto studentų darbus. Iš ekonomistų pirmasis tokią premiją gavo P. Padalskis, vėliau tapęs Lietuvos ekonominės minties tyrinėtoju. Po studijų Vokietijoje J. Bučas 1935 m. pirmasis iš universitetą baigusių ekonomistų apgynė daktaratą. Vėliau daktaratus apgynė P. Padalskis (1938), Dz. Budrys (1939), S. Stankus (1942). D. Cesevičius, K. Sruoga, V. Juodeika, G. Valančius, L. Serbenta ir kt. apgynė daktaratus ekonomikos mokslų srityje užsienyje, dažniausiai Vokietijoje, Austrijoje. Fakultetas, įvertindamas atskirų žymesnių profesorių mokslinį darbą, suteikdavo jiems ekonomikos mokslų daktaro laipsnį už visus darbus. Taip, pavyzdžiui, 1939 m. buvo įvertinta prof. V. Jurgučio mokslinė veikla. Reikalavimai daktarantui buvo nemaži: ekonominė studija daktaro laipsniui gauti turėjo būti gerai parengta, išsami, originali. Pati asmenybė negalėjo kelti jokių abejonių dėl teorinio pasirengimo ir erudicijos. Iš žymesnių universiteto profesorių ekonomistų reikia paminėti: A. Rimką, V. Jurgutį, P. Šalčių, D. Cesevičių. Pirmasis iš jų išsiskyrė analitiškumu, antrasis - iškalbingumu ir giliu filosofiniu požiūriu į ūkinius procesus. P. Šalčius Lietuvoje buvo žymiausias kooperacijos teoretikas ir praktikas. Iš kitų fakulteto dėstytojų paminėtini: agronomas ir sociologas J. Aleksa, dėstęs žemės ūkio ekonomiką, K. Pakštas - ekonominės geografijos profesorius. Matematizuojant ekonominius tyrimus, neblogai užsirekomendavo A. Jurskis, draudimo matematikos, matematinės statistikos, finansų matematikos dėstytojas, pokario metais tragiškai žuvęs Gulage. Universitete plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami visuomenės ūkio mokslai: politinė ekonomija, finansų mokslas, pasaulio ir šalies ūkio istorija, statistika, ekonominė geografija, ekonominė politika. Universitetą baigę studentai ne visada gerai buvo parengti dirbti praktinį ūkinį darbą įvairaus tipo įmonėse. Tarpukario Lietuvoje įmonės ūkio mokslai plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami Klaipėdos (nuo 1939 m. Šiaulių) prekybos institute. Pagal savo pobūdį Klaipėdos prekybos institutą tiksliau būtų buvę vadinti "Ūkio mokslų institutu", nes jis rengė ne vien vidaus ir užsienio prekybos įmonių, bet ir pramonės, kredito, bankų, draudimo, transporto, uostų, laivų ūkio ir kt. specialistus. Kadangi šios mokslo institucijos gyvavimo istorija yra gana neilga, bet reikšminga, todėl yra tikslinga trumpai ją pateikti. Prekybos institutas buvo įsteigtas 1934 m. Klaipėdos veiklaus ūkinio politiko E. Galvanausko iniciatyva. Iki 1940 m. birželio mėn. tai buvo privati institucija finansų ministro žinioje ir priežiūroje, valdžios finansuojama, tačiau besitvarkanti visiškai autonomiškai. Nuo 1940 m. rugsėjo mėn. institutas buvo suvalstybintas, bet paliktas finansų komisaro žinioje. Per 10 veikimo metų Prekybos institutas išleido 8 laidas, apie 250 jaunų išmokslintų komersantų, iš kurių apie 30 vėliau parašė ir apgynė diplominius darbus ir gavo diplomuoto prekybininko laipsnį. Dabar, kai mums taip reikalingi užsienio rinkų specialistai, Klaipėdos prekybos instituto patirtis turi būti išsamiai išnagrinėta, apibendrinta. Tai buvo pirma ir vienintelė Lietuvos istorijoje aukštoji ekonomikos mokykla, kur dėstytojų kadrus sudarė gerai teoriškai ir praktiškai parengti įvairių sričių specialistai. Be instituto rektoriaus E. Galvanausko, jame dirbo J. Pajaujis, M. Anysas, J. Augustinaitis, K. Avižonis, G. Galvanauskas, V. Statkus; daugelis iš jų vėliau paliko ryškius pėdsakus kitose intelektualinio darbo srityse. Deja, daugiausia JAV, kur jie buvo nublokšti antrojo pasaulinio karo audrų. Trečias ir antras pagal svarbą ekonominių studijų centras Lietuvoje buvo Žemės ūkio akademija, įsikūrusi Dotnuvoje. Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) pradžių pradžia siekia 1911 m. Tais metais Dotnuvos dvare buvo įkurta žemės ūkio akademija. Įkurė ją Piotras Stolypinas, buvęs Kauno gubernijos bajorų vadas, o vėliau, 1906-1911 m., Rusijos Ministrų tarybos pirmininkas. Žemės ūkio mokykla Dotnuvos dvare nustojo veikusi 1915 m., kai, artėjant vokiečiams, ir mokytojai, ir moksleiviai pasitraukė į Rusija. To paties profilio mokykla ten vėl buvo įkurta 1919 m., tik dėstoma buvo jau lietuvių kalba. Iš pradžių vadinta Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokykla, nuo 1922 m. rudens, įsteigus ir kultūrtechnikų specialybę, - Dotnuvos žemės ūkio technikumu. Paskutinę laidą technikumas išleido 1927 m. 1924 m. rudenį naujų moksleivių jau nepriimta, nuspręsta reorganizuoti jį į LŽŪA, atkėlus kai kuriuos skyrius iš Kauno universiteto. Politinės ekonomijos pamokos technikume 1923/1924 m. jau vyko. Vedė jas lietuvių kalbos mokytojas Juozas Lazauskas (1892-1970). Vėliau jas vedė prof. F. Kemėžis (1879-1954), 1924 m. pradėjęs dėstyti politinę ekonomiją LŽŪA. Be to, socialiniais-ekonominiais mokslais, taip pat politine ekonomija moksleiviai domėjosi savarankiškai. Dauguma jų buvo jau suaugę, ne vienas grįžęs iš Rusijos, gerai dar menantis revoliucinius įvykius ten. Buvo skaitomi referatai. Pavyzdžiui, Albinas Celestinas Andrašiūnas skaitė: "Bruožai iš politinės ekonomijos", "Kooperacijos teorija" ir kt. Didelis to meto Lietuvos žemės ūkio akademijos privalumas, kad jos absolventai, pirmiausia agronomai, per studijas gaudavo gerą ekonominį išsilavinimą, mokėdavo dirbti su žmonėmis, ūkininkais, jų vaikais; komerciškai mąstė, todėl vėliau ne vienas iš jų tapo gerais ūkinių organizacijų vadovais, konkuruodami net su ekonomistais. Reikšmingą darbą nagrinėdami politinę ekonomiją atliko žurnalai "Lietuvos ūkis" (1921-1928) ir ypač "Tautos ūkis" (1930-1940). Tai tikrai buvo respublikos ekonominių aktualijų ir konkrečių ūkinių problemų tyrimo organas. Nerasime tuo pudruoto mokslinio "akademizmo", taip įsigalėjusio mūsų ekonominėje spaudoje stagnacijos metais. Šiame leidinyje yra siekiama suteikti pačią benriausią informaciją apie tarpukario laikotarpio žymiausius Lietuvos ekonomistus aptariant jų darbą autobiografinių, o ne metodologinių-mokslinių požiūrių. Veikė Ekonomistų draugija, tai buvo ekonomistų sąjunga, subūrusi ekonomikos skyrių baigusius absolventus, diplomuotus ekonomistus. Ji leido rimtą mokslinį ekonominį žurnalą "Ekonomika" (1935-1940), kurį redagavo prof. A. Rimka. Jis ėjo 4 kartus per metus. Jame buvo liečiami politinės ekonomijos klausimai. Reikia pastebėti, kad ir dabar tokio profilio mokslinio ekonominio žurnalo respublikoje nėra. Straipsnių iš politinės ekonomijos srities šiame žurnale yra paskelbęs, pavyzdžiui, D. Cesevičius, nuo 1933 m. su pertraukomis dėstęs ekonominę politiką. 3. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. 3.1. P. Šalčius Profesorius Petras Šalčius (1893-1958) gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime didelėje valstiečių šeimoje, kurioje augo septyni broliai ir dvi seserys. Šeimoje tarp brolių, be Petro, būsimo profesoriaus, buvo ir Matas, žinomas kaip keliautojas ir žurnalistas. 1904 m. P. Šalčius įstojo į Marijanpolės gimnaziją, kur palaipsniui įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: skaitė lietuviškus laikraščius ("Lietuvos žinios", "Lietuvos ūkininkas", "Aušrinė"), pradėdamas ir pats juose bendradarbiauti, apsilankydavo Marijanpolės žemės ūkio kooperacinių organizacijų susirinkimose. 1913 m. P. Šalčius, baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tačiau teisė jo iš pat pradžių neviliojo. Jį traukė žemės ūkis ir kooperacija, todėl studijų metu didžiausią dėmesį skyrė čia dėstytiems ekonominiams dalykams, ypač kooperacijai. Norėdamas pagilinti savo žinias kooperacijos srityje, P. Šalčius 1916-1917 m. greta tiesioginių studijų baigė aukštuosius (buvo ir žemesnieji) kooperacijos kursus prie Maskvos miesto A. Šaniauskio liaudies universiteto, kuriuose dėstė žymūs to meto rusų ekonomistai, tai A. Čajanovas, M. Tugan-Baranovskis, V. Železnovas, N. Makarovas, S. Prokopovičius ir kt. Norėdamas propaguoti kooperacijos idėjos lietuviams pabėgeliams, P. Šalčius iš rusų kalbos į lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J. Reselio knygą "Kooperacija ir tautos uždaviniai" (Petrapilis, 1917. - P. 76; antra laida Kaune, 1923). Taip pat paskelbė straipsnių kooperacijos klausimais lietuvių spaudoje Rusijoje. Studijodamas Maskvoje, P. Šalčius sutiko 1917 m. Vasario ir Spalio revoliucijas. Jau tarybų valdžios metais - 1918 m. kovo mėnesį jis baigė aukštąjį mokslą ir išlaikė valstybinius egzaminus. Maskvoje įgijo ir pirmuosius kooperacinio darbo įgūdžius - čia 1917-1918 m. dirbo kooperatyvų instruktoriumi. 1918 m. pavasarį P. Šalčius grįžo į gimtąjį kraštą ir iškarto pradėjo propaguoti kooperacijos idėjos bei kooperatyvų steigimą. 1919-1920 m. P. Šalčius vadovavo Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos kooperacijos departamentui, suorganizavo platų kooperatyvų tinklą bei įkūrė kelias kooperatyvų sąjungas. 1920-1925 m. buvo Lietuvos Kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos pirmininku. Nedalyvaudamas jokių partijų veikloje, jis pasisakė už tai, kad būtų kuriami neutralūs kooperatyvai, nepriklausantys atskiroms partijoms (pvz., krikščionys demokratai kūrė "katalikiškus" kooperatyvus). Tuo metu P. Šalčius suorganizavo pirmuosius kooperatininkų kursus Lietuvoje, parašė ir išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemažą brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų kooperatyvų steigėjams ir kitokių metodinių priemonių bei vertimų. Be to, 1919 m. pradėjo leisti kooperacijos laikraštų "Taika" (1919-1940), kurį pats apie 14 metų redagavo, aktyviai talkininkavo jam, parašęs apie kelis šimtus straipsnių. 1922 m. P. Šalčius pradėjo dirbti docentu Kauno universiteto Teisės fakultete, kur dėstė politinę ekonomiją, ekonominių teorijų istoriją ir kooperaciją. Vėliau išleido iš šių dalykų skaitytų paskaitų kursus bei kitas knygas. Tai: Kooperacija: Kooperacijos paskaitų kursas.- K., 1931. P. 358; Ekonomikos pagrindai. - K., 1933. - P. 515; Ekonominės doktrinos. - K., 1935. - P. 808; Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. - K., 1937. - P. 277 ir kt. Nuo 1935 m. - profesorius, 1939 m. jam buvo suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis. Be pedagoginio darbo, P. Šalčius toliau darbavosi kooperacijoje. Buvo renkamas Lietuvos kooperatyvų tarybos - idėjinio koopertatybų centro ir kitų kooperacinių organizacijų valdybų nariu, taip pat pirmininku, daug energijos skyrė "Lietūkio" veiklai gerinti ir plėsti. 1920 m. buvo išrinktas tarptautinės kooperatyvų sąjungos centro komiteto nariu, pradėjo bendradarbiauti Tarptautinės kooperatyvų sąjungos biuletenyje, parašė straipsnių apie Lietuvos kooperatyvų praeitį ir dabartį. Kooperacija, vis daugiau plėtodamasi tarpukario laikotarpiu, Lietuvoje suvaidino svarbų vaidmenį. Pirmiausia ji gelbėjo valstiečius nuo beatodariško įvairių prekių ir prekybininkų išnaudojimo, kurie iki pirmojo pasaulinio karo, o ir vėliau tiesiog buvo monopolizavę, pasidaliję Lietuvos rinką. Istorija taip nulėmė, kad žydai Lietuvoje daugiausia vertėsi prekyba, jie daugiausiai buvo ir tarpininkai superkant iš valstiečių jų darbo produktus. Augant nacionalinei buržuazijai, pasigirstavo ir nacionalistinio pobūdžio gaidelių: neikit pirkti pas žydą, pirkit pas krikščionį ir pan. P. Šalčiui buvo svetimas bet koks nacionalizmas. Turėdamas galvoje XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, jis rašė: "Svarbu čia ne tautybė, bet pats tarpininkavimo pobūdis. Tarpininkas pirkdavo iš ūkininko produktus, skolindavo jam pinigus, aprūpindavo jį reikalingomis prekėmis, na ir pagaliau savo kerčemoje išviliodavo iš valstiečio paskutinį skatiką. Tiesa, laimei ne visuomet taip būdavo. Atsirasdavo ir stipresnių ūkininkų, kurie pradėdavo kiek galėdami atsispirti tarpininkų paslaugoms, ne tik produktus parduodant. Jie (pirkliai) susitardavo dėl kainų, sudarydavo savotiškus, vietinius sindikatus ir priversdavo ūkininką parduoti savo prekes primestinomis kainomis" (40, 15-16). Panašiai viešpatavo pirkliai ir miestose,- sakė P. Šalčius. O kaip viskas pasikeičia įkūrus kooperatyvą? Iš narių įnašų (pajų) susidaro bendros lėšos. Bendrovės valdyba perka prekes iš urmo prekybininkų ir parduoda jas bendrovės nariams (ir ne nariams) pagal kainas, atitinkančias mažmenines kainas. Viskas lyg ir tas pats. Bet šiuo atveju skirtumas tarp mažmeninės ir didmeninės kainos lieka kooperatyvui kaip bendrovės pelnas. Jis gali būti panaudotas ir dažniausiai naudojamas kaupimui ir bendriems bendrovės reikalams, bet kai kada bent jau dalis jo gali būti paskirstyta nariams. Bendrovės pelnas skirstomas proporcingai ne narių įnašams (tai akcinės bendrovės principas), o įpirkimui, t.y. proporcingai tam kiekiui prekių, kurias tas ar kitas narys pirko bendrovėje. Tokiu atveju faktiškai prekybinė nuolaida sugrįžta pirkėjui. Įsisteigus vartotojų bendrovių sąjungai, sąjunga gali pirkti prekių be didmenininkų, tiesiog užsienyje, ir, vadinasi, pigiau, gali net įkurti savas gamybos įmonės, gali šį bei tą nuveikti kultūros srityje ir t.t. Tačiau dėl kooperatyvų ir jų sąjungų valdytojų nesąžingumo pasitaikydavo įvairių sukčiavimų. Eiliniai nariai patirdavo nemažų nuostolių, tuo tarpu iš kooperatyvų daugiausia naudos turėjo pasiturtintys valstiečiai ir šiaip turtingesniaji. Nenuostabu, kad kai kas pasisakė viešai prieš kooperatyvus, paskelbę šūkį "Šalin kooperatyvus!" P. Šalčius tvirtai tikėjo kooperatyvų privalumais, ragino tiksliai laikytis kooperacijos principų, netoleruoti nesąžiningų žmonių, ne kiekvienas kooperatyvo narys, nepriklausomai nuo įnašų dydžio, turėjo vieną balsą. Jo išvada tokia: "Klaidas galima taisyti, trūkumus galima šalinti. Bet keista būtų, kaip sako, su pamazgomis išlieti ir kūdikį" (40, 18). P. Šalčiaus išsamesnės kooperatinės pažiūros atspindi jo didelės apimties knygoje "Kooperatizmas". Jis pabrėžė, kad tiriant kooperaciją, kaip ekonominį reiškinį, būtina ją įvertinti "visuomenės ūkio mokslo", t.y. politinės ekonomijos, požiūriu. P. Šalčius nuomone, atsakyti į klausimą, kas yra kooperatyvai, kaip jie gali veikti ir veikia pelną, žemės rentą, darbo užmokestį ir kitas kapitalistinio ūkio kategorijas, ar gali kooperacija jas panaikinti. P. Šalčius laikė, kad prekių kainos nusistovi susidūrus pasiūlai ir paklausai visos visuomenės mastu. Politekonominis nusiteikimas, be abejo, turėjo įtakos ir jo kooperacinėms pažiūroms. Kooperatyvus P. Šalčius laikė tarpine grandimi tarp privačiųjų ir viešųjų (municipalitetų, valstybės) įmonių. Jis ne kartą pabrėžė, kad kad principinis skirtumas tarp kooperatyvo ir privačios įmonės bei kolektyvinės jos atmainos - akcinės bendrovės yra tai, kad kooperatyvo pelnas skirstomas ne pagal įnašų dydį, bet pagal tai, kiek narys kooperatyve pirko arba kiek jam pardavė. Taigi smulkieji gamintojai ir apskritai vartotojai, susijungdami į kooperatyvus, naudojosi stambių įmonių pranašumais ir kiekvienas savo veikla prisidėjo susidarant kooperatyvo pelnui. O šis pelnas susidarė iš prekybinės nuolaidos, įmonininko pelno ar palūkanų, žiūrint kokia kooperatyvo rūšis. Tik jis atitekdavo ne prekybininkui, pramonininkui ar bankininkui, o likdavo kooperatyve ir buvo naudojamas bendriems kooperatyvo reikalams ir skirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai tam, kiek kiekvienas prisidėda prie kooperatyvo operacijų plėtojimo. Čia visa esmė. Todėl kooperacija nei pelno, nei kitų ekonominių kategorijų panaikinti negali. Tuo remdamasis P. Šalčius nepritarė smulkiems buržuazinėms kooperacijos teorijoms. Viena iš šių teorijų krypčių susijusi su vadinamąja Nimo mokykla (miestas pietų Prancūzijoje), kurios bene žymiausias atstovas buvo Ch. Gide. Jis buvo ribinio naudingumo teorijos šalininkas ir laikė, kad politinėje ekonomikoje nepakankamai dėmesio skiriama vartotojui. Jo nuomone, vartotojų bendrovės, atimdamos iš prekybininkų pelną ir kurdamos nuosavas materialinės gamybos įmones, gali pasiekti, kad nusistovėtų "teisinga" kaina, t.y. tokia kaina, kuri tepadengtų gamybos kaštus ir užtikrintų gamybos plėtimąsi, bet į kurią neįeitų kapitalistų pelnai. O tai kaip tik ir reikštų, kad išnyktų pelnas ir visuomenėje įsitvirtintų nauja santvarka. Nimo mokyklai būdingas neklasinis vartotojo traktavimas. P. Šalčius nuosekliai laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją. Jo nuomone, kooperacija tegalėjo tolygiai paskirstyti nacionalines pajamas bei suvaidinti apskritai tam tikrą teigiamą kultūrinį, socialinį vaidmenį. O kalbant apie kapitalizmo pakeitimą kažkokia nauja santvarka, - sakė jis, - reikėtų įrodyti, kad "kooperatyvuose iš tikrųjų susidaro visai nauji visuomenės ūkio santykiai, svetimi dabartinei ūkio sistemai. Bet iš tikrųjų mes matome tuos pačius esmėje santykius: samdomąjį darbą, algą, pelną, procentus, rentą, tiesa, kooperacijos judėjimo daugiausiai kreipiamus plačios visuomenės naudai. Tuo būdu naują kooperatyvų kuriamą režimą tenka suprasti kaip visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio struktūros su jos pagrindiniais institutais" (41, 111). Taigi kooperaciją P. Šalčius laikė ne priemone atskiriems asmenims pasipelnyti, pasinaudojus palankia rinkos konjunktūra ar pan., o būdu "visuomenės ūkiui demokratinti" (41, 125), teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas. Jis pritarė Ročdeilio teisingųjų pionerių suformulotiems principams ir juos propagavo, nuolat pabrėždamas, kad kooperatyvas "tarnauja narių ūkiams, o ne įdėtam į jį kapitalui", todėl pelnas turi būti skirstomas pagal įpirkimą. Be to, kooperatyve "stengiamasi sudaryti ne tik narių ūkinį, bet ir dvasinį bendrumą". O jungdamasi į sąjungas kooperatyvai "sudaro tikras tautinės ūkinės talkas, kuriose siekiama bendros visos tautos gerovės" (40, 23). P. Šalčiaus mokslinių interesų sferoje, be kooperacijos, taip pat yra teorinė ekonomika (politinė ekonomija) ir ekonominės minties istorija. Šiose mokslo srityse Lietuvoje P. Šalčius atliko didelį darbą. Mes pažvelgsim į jo ekonomines pažiūras. Ekonomika buvo pradėta destyti įsteigtame Kauno universitete. Pirmasiais studijų metais jos mokėsi būsimieji teisininkai ir ekonomistai Teorinė ekonomika Kauno universitete buvo dėstoma iki 1940 metų, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą (P. Šalčius teorinę ekonomiką dėstė ir Vilniaus universitete, iki vokiečiams jį uždarant). Neturėdamas lietuviškojo vadovėlio, P. Šalčius iš pradžių kelerius metus naudojosi savo mokytojo, rusų ekonomisto M. Tugan-Baranovskio (1865-1919) vadovėlių "Osnovy političeskoj ekonomii". Tai patvirtina tas faktas, kad P. Šalčius ją išvertė į lietuvių kalbą. Todėl antraisiais universiteto veikimo metais studentai jau galėjo naudotis lietuvišku vadovėliu (47). Vadovėlyje kai kuriais atžvilgiais atsispindi marksistinė ekonominė teorija. Pvz., teorinės ekonomikos objektu laikomi gamybiniai santykiai. Trumpai aptariamas kapitalas ir pridėdamoji vertė. Kapitalas - tai darbo produktas, kurio vertė, esant tam tikriems visuomenėje santykiams, ima savaime didėti. Pridėdamoji vertė sukuriama darbininkų neapmokėtu darbu. Darbo jėga yra prekė. Visa kita vadovėlyje su marksizmu mažai tesusiję. Nagrinėdamas vertės teoriją, autorius sujungia D. Rikardo ir subjektyviosios austrų mokyklos teorijas. Jis teigė, kad kuo daugiau sunaudojama darbo prekei pagaminti, tuo prekė retesnė, tuo didesnis jos ribinis naudingumas. "Paskutiniojo naudingumo teorija iškėlė subjektyvinius, o darbo teorija - objektyvinius ūkiško vertinimo veiksnius. [...] iš tikrųjų tos dvi teorijos viena antrą papildo" (47, 35). Siekiant, kad kiekvienas tam tikras darbo kiekis visuomenei duotų vienodą naudingumą, darbas tolygiai pasiskirsto tarp atskirų gamybos šakų. Pastaruoju pastebėjimu vis dėlto apčiuopiama tai, ką dabar vadiname visuomenine vartojamąja verte. Pinigais M. Tugan-Baranovskis laikė prekę, kuri, plėtojantis mainams, išsiskyria iš kitų prekių tarpo ir pradeda atlikti vertės mato ir kitas funkcijas. Tai, kad ekonominės kategorijos yra gamybinių santykių abstrakcijos - nenagrinėjama. Vadovėlyje taip pat aiškinama, kad rinkos kainos nusistovi svyruojant pasiūlai ir paklausai. Pasiūla priklauso nuo prekių kiekio, o paklausa - nuo pirkėjų perkamosios galios ir vienos ar kitos prekės ribinio naudingumo. Rinkos kainos svyruoja apie vidutines kainas, nusistovinčias vykstant tarpšakinei konkurencijai, priklausomai nuo gamybos kaštų, kuriuos daugiausia sudaro darbo sąnaudos. Bet nereikia suprasti, kad Tugan-Baranovskis pripažino K. Markso gamybos kainos teoriją, nes, kalbėdamas apie pelną, jis minėtą teoriją kritikavo. Pajamas M. Tugan-Baranovskis suskirstė į darbo (darbo užmokestis) ir nedarbo (pelnas, žemės renta) pajamas. Manė, jog darbo užmokestis darbininkui mokamas už parduodamą jo darbo jėgą, tačiau ignoravo darbo jėgos vertę, nulemiančiais darbo užmokestį veiksniais laikė visuomeninio darbo našumą ir "socialinę darbininkų klasės jėga". M. Tugan-Baranovskis teigė, jog pelnas atsiranda išnaudojant darbininkus. Tačiau nuosekliai šio teiginio nesilaikė, faktiškai jo atsisakė, tvirtino, kad, aiškinantis pelną, K. Markso kapitalo suskirstymas į pastovųjį ir kintamąjį neturi jokios reikšmės. Iš kitų jo samprotavimų matyti, jog ir gamybos priemonės, kaip darbo produktai, kuria pelną (todėl esą susidaro ir vidutinis pelnas). Pagrindiniais veiksniais, nulemiančiais pelno dydį, jis laikė visuomeninio darbo našumą. Žemės rentą M. Tugan-Baranovskis siejo su ypatingomis žemės savybėmis, pripažino vadinamąjį mažėjančio dirvos derlingumo dėsnį, gynė valstiečių ūkio pastovumo teoriją. Nagrinėdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos klausimą, jis teigė, kad kapitalizmas sukuria pats sau neribotą rinką, nes gamyba plėtojama dėl gamybos. Perprodukcijos krizės daugiausia kyla todėl, kad tarp atskirų gamybos šakų atsiranda disproporcijos. Jo nuomone, socializmas turi remtis ne vien tik darbininkų interesais. Vadinasi, visa tai buvo skelbiama ir Kauno universitete. Tačiau M. Tugan-Baranovskio koncepcija buvo labai nenuosekli, nes autorius į vieną jungė labai įvairias teorijas: marksistinę (kalbėjo apie darbininkų išnaudojimą ir pridedamosios vertės gaminimą), D. Rikardo vertės teoriją (neskyrė konkretaus nuo abstraktaus darbo), klasikų teorijos interpretatorių, pavyzdžiui, Dž. Milio, pasisakymus apie tai, kad vertę ir pelną kuria ir gamybos priemonės, ribinio naudingumo, pasiūlos ir paklausos teorijas ir kita. Be abejo, šiuos nenuoseklumus matė ir P. Šalčius. Be to, jis laikė neleistinu remtis tik vienu autoriumi, todėl savo paskaitose vis labiau paminėdavo ir kitų autorių darbus. Jo skaityto teorinės ekonomikos kurso pagrindą sudarė gamybos veiksnių, taip pat pasiūlos ir paklausos teorijos. Vienu iš pagrindinių autorių, kurio pavyzdžiu P. Šalčius daugiausia sekė, buvo švedų ekonomistas G. Kaselis. Jo vadovėlį P. Šalčius taip pat išvetrė į lietuvių kalbą (6). Be to parengė originalų darbą "Ekonomikos pagrindai" (42). Veikalo pratarmėje nurodoma, kad jis parašytas universitete skaitytų paskaitų pagrindu ir kad "autoriui rūpėjo ne sudaryti naują ekonomikos mokslo sistemą, o sistematiškai išdėstyti tai, kas jo nuomone, vertingiausio yra pasakyta atskiromis ekonomikos problemomis" (42, 5). Pateiktos literatūros sąraše, be G. Kaselio, yra A. Maršalo, Dž. Klarko ir kitų neoklasikų darbai, naudotasi ir kitokia literatūra, taip pat M. Tugan-Baranovskio vadovėliu. Nors svarbiausiais (kainų susidarymo, paskirstymo) klausimais daugiausia sekama ir remiamasi G. Kaseliu, tačiau aukščiau minėtas P. Šalčiaus darbas pasižymi tam tikru originalumu ir visais atžvilgiais neatkartoja G. Kaselio idėjų. G. Kaselio (Gustav Cassel, 1866-1945) koncepcijai būdinga tai, jog jos autorius besąlygiškai atmetė vertės kategoriją, laikydamas, kad ją visiškai pakeičia kainos kategorija. 1918 m. savo veikalo pirmojo leidinio pratarmėje G. Kaselis rašė: "Jau pradėdamas visuomenės ūkio studijas, aš gavau įsitikinti, kad visas vadinamas vertės mokslas su jo begaliniais žodžių ginčiais ir jo scholastika yra pašalintas iš teoriškosios ekonomijos balastas" (6, VI). Jis manė, kad vertė ir pinigai neatskiriami. Kai tik imama kalbėti apie vertę, ji pakeičiama pinigais. O pinigai atsiranda kartu su mainais, kai įsigali paprotys visas gėrybes vertinti viena bendra gėrybe. Kokia vis dėl to G. Kaselio nuomonė dėl kainų nusistovėjimo? Jo nuomonė kategoriška: kainos yra santykio tarp pasiūlos ir paklausos padarinys. Norėdamas tai pagrįsti, G. Kaselis samprotavo taip: gėrybių kiekis yra ribotas, o visuomenė siekia kuo geriau patenkinti savo poreikius kaip visumą. Todėl ji siekia vienus poreikius patenkinti pirmiausia ir kuo geriau, kiti poreikiai jai yra mažiau svarbūs. Atskiros gėrybės (vartojimo reikmenys, taip pat ir gamybos priemonės, kuriomis šie vartojimo reikmenys gaminami) atitinkamai turi skirtingą paklausą ir tam tikras kainas, nes pinigų kiekis tuo momentu yra tam tikro dydžio. Tęsdamas savo samprotavimus, G. Kaselis nurodė, kad kiekvieno visuomenės poreikio tenkinimas susijęs su tam tikrais kaštais. Šiuos kaštus galų gale ir rodo kainos, susidarančios svyruojant pasiūlai ir paklausai, visuotinio kainų susidarymo proceso" metu (6, 68). Kaštai, susiję su gamybos veiksniais. Gamybos veiksniai - tai ir kapitalas (kapitalą G. Kaselis sutapatino su gamybos priemonėmis), ir darbininkų darbas, ir kapitalistų "darbas", ir rizika, ir kapitalo savininkų laukimas, susijęs su kapitalo skolinimu, ir žemė. G. Kaselis pabrėžė, kad kartu su kainų susidarymu vyksta ir paskirstymas, kitaip sakant, atitinkamai gamybos veiksniams susidaro pelnas, darbo užmokestis, palūkanos ir žemės renta. Pozityvus G. Kaselio, kaip ir kitų neoklasikų bei M. Tugan-Baranovskio, koncepcijos momentas yra tai, kad formuluojama optimalaus visuomenės poreikių tenkinimo problema, pabrėžiamas tokio tenkinimo būtinumas ir reikšmė ekonomikoje; remiantis tuo konstruojama tam tikra ekonomikos teorija. G. Kaselio koncepcija, kaip minėta, atsispindėjo ir P. Šalčiaus paskaitose, ir jo "Ekonomikos pagrinduose". Savo knygoje P. Šalčius pirmiausia stengėsi apibūdinti teorinės ekonomikos arba, kaip jis sakė, ekonomikos mokslo objektą. Jis nurodė, kad individualūs ūkiai į visuomeninį ūkį susijungia per darbo pasidalijimą ir kad gamybos procesas lemia "tam tikrus visuomeniškus tarp žmonių santykius" (43, 24). O "visuomenės ūkio reiškinių tyrinėjimas ir sudaro ekonomikos mokslo objektą" (43, 25). P. Šalčius taip pat pripažino ekonominius dėsnius, jų objektyvų pobūdį ir tai, kad jie, kaip gamtos dėsniai, "rodo nuolatos esamą ir reguliariai pasikartojantį santykį tarp tam tikrų reiškinių" (43, 31). Jis pabrėžė, jog ekonominės teorijos uždavinys yra "ūkiškų veiksmų dėsningumo nustatymas" (43, 29). Taigi teorinės ekonomikos objekto apibūdinimas yra artimas marksistiniam. To nerasimė G. Kaselio darbuose. Be to P. Šalčius pabrėžė, kad, plėtojantis mainams, "atsiranda pirmaeilė ekonomikai problema - gėrybių mainymo problema, - su jos vertės ir kainos problemomis" (43, 25). Vadinasi G. Kaselis vertės problemą kategoriškai atmetė, o P. Šalčius faktiškai ją kėlė, nors toliau savo darbe negvildeno, apsiribodamas G. Kaselio pažiūrų dėl kainų susidarymo proceso išdėstymu. Kaip tik kainos susidaro svyrojant pasiūlai ir paklausai, visuomenei siekiant optimaliai patenkinti savo poreikius. Nagrinėdamas paskirstymo klausimus, P. Šalčius rėmėsi gamybos veiksnių teorija. Kaip ir G. Kaselis, jis skyrė keturias klases: verslovininkai, darbininkai, kapitalistai ir žemės savininkai. Marksistine prasme verslovininkai - tai funkcionuojantys kapitalistai, o kapitalistai - kapitalistai-savininkai. Šių klasių pajamas P. Šalčius laikė galimu suskirstyti į darbo pajamas ir nuosavybės pajamas. Darbo pajamas sudaro darbininkų darbo užmokestis ir verslovininkų "grynosios pajamos", atsirandančios dėl verslovininkų ypatingos iniciatyvos (tai perteklinis pelnas, pelno tapatinimas su pertekliniu pelnu - Dž. Klarko idėja). Į verslovininkų pelną įeinanti ir premija už riziką. Darbo užmokestis priklausąs nuo darbo pasiūlos ir paklausos, o absoliutinis jo dydis - nuo visuomeninio produkto dydžio. Žemės rentą P. Šalčius, kaip ir G. Kaselis, taip pat siejo su atskiro gamybos veiksnio, žemės, pasiūla ir paklausa. O palūkanas laikė kaina už kapitalo naudojimą. Jos atsirandančios todėl, kad vartojimo reikmenys, kurie tinkami vartoti dabartyje, turi didesnę paklausą ir kainą negu gamybos priemonės, su kuriomis bus pagaminti vartojimo reikmenys ateičiai. Dėstydamas teorinę ekonomiką Kauno universitete, P. Šalčius taip pat atliko tam tikrą darbą populiarindamas ekonominę teoriją liaudyje (44) ir šiek tiek gvildendamas jos problemas periodinuose leidiniuose (45). Teorinę ekonomiką P. Šalčius laikė gyvu, besiplėtojančiu mokslu. Neatsitiktinai jis vengė griežtai laikytis kurio nors vieno autoriaus koncepcijos. Manė, kad, siekiant gilesnių teorinės ekonomikos studijų, yra būtina susipažinti su ekonominių teorijų, apskritai ekonominės minties raida. Jo pastangomis Kauno universitete buvo pradėtas skaityti ir ekonominių teotijų istorijos kursas. Šį kursą kurį laiką skaitė pats P. Šalčius, bet jo nuopelnas šiuo atžvilgiu buvo tas, kad parengė mokymo priemones. Penktaisiais universiteto gyvavimo metais pasirodė jo "Visuomenės ūkio teorijos" (46), kurių pratarmėje jis tašė, kad "veikalo uždavinis yra pateikti pradedantiesiems studijuoti visuomenės ūkio mokslą" šio mokslo teorijų santrauką, "istoriškai joms skleidžiantis", ir kartu "iškelti jo pagrindines problemas". Norėdamas išsamiau aptarti, kaip, pavyzdžiui, vertės ir kainos problemas kai kurių autorių buvo sprendžiamos, po metų P. Šalčius išleido atskirą, ne per didelės apimties studiją (46). Tai rodo, kad vertės ir kainos problemos jį nuolat domino. Prasidėjęs antrasis pasaulinis karas buvo naujo etapo ir P. Šalčiaus, ir visos Lietuvos gyvenime pradžia. 1939 metais perkėlus dalį Kauno universiteto į Vilnių, P. Šalčius išrenkamas prorektoriumi (dirbo šiose pareigose 1940 I-IX). Jis skyrė daug jėgų ir energijos ir Vilniaus universiteto veiklai, taip pat skaitė paskaitas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (59,79 kB)
Klasikinės administracinės valdymo mokyklos (1920-1950) būdingas bruožas – organizavimo problemų tyrimas. Jos pradininkai prancūzų mokslininkas Anri Fajola. Jis pirmasis universalų valdymo procesą suskaldė į atskiras funkcijas: planavimą, koordinavimą ir kontrolę. A. Fajola sukūrė ir administravimo doktriną, kurios principai yra aktualūs ir šiandien. Žmogiškų santykių mokykla (1930-1950m). Vienas šios mokyklos kūrėjų: Harvardo universiteto profesorius Eltonas Meijo. Jis įrodė, kad žmogaus poelgius gamyboje nulemia ne tik ekonominiai svertai, pinigai, bet ir moraliniai: tarpusavio santykiai, aplinka, vadovų požiūris į dirbantįjį, psichologinis klimatas ir kt. Po 1950m. pradėjo formuotis naujoji valdymo mokykla (NVK) arba kiekybinių metodų mokykla. Ši mokykla remiasi taikomosios matematikos teikiamomis galimybėmis rengiant vadybos sprendimus. Pirmasis Lietuvoje vietoj sąvokos „menedžmentas” pradėjo naudoti žodį „vadyba” V.A.Graičiūnas (1889 – 1952) gimęs JAV, Čikagoje, lietuvių šeimoje. JAV įsigijo specialybę, pradėjo domėtis verslo organizavimu, vadyba. Jis pirmasis pasaulyje matematiškai įrodė optimalų vadovo pavaldinių skaičių. Paskutinis XX amžiaus dešimtmetis Lietuvai ypač reikšmingas tiek politiniu, tiek visuomeniniu, tiek ekonominiu požiūriu. Lietuva pasuko visuomenės demokratizavimo keliu, tvirtai orientuojasi į rinkos ekonomiką. Todėl reikia esminės politinio, visuomeninio ir ekonominio gyvenimo pertvarkos. Turi būti derinamas pažangus Vakarų šalių patyrimas su Lietuvoje susiformavusiomis tradicijomis ir aplinka. Tai verčia ieškoti naujų šaltinių efektyvumui didinti visose srityse: kuriant naujus gaminius, diegiant pažangią techniką, technologiją, organizuojant darbą ir valdymą. 1. Vadybos specialistų kvalifikacinė charakteristika, darbo sritys ir rizika Vadyba suprantama kaip nepertraukiamas procesas, nes darbas, kuris atliekamas siekiant iškeltų tikslų, yra visuma veiksmų, pasirinktų remiantis informacija apie objektą ir turinčių tikslą palaikyti arba pagerinti jo funkcionavimą, atsižvelgiant į esamą padėtį. Vadybininkas – žmogus, kuris organizuoja konkretų darbą, vadovaujantis šiuolaikiniais metodais. Jo darbo objektas yra informacija apie organizacijos aplinką, veiklą, organizacijos narių sugebėjimus ir norus, o jo darbo produktas yra vadybos sprendimas, nurodantis ir norimą rezultatą – tikslą ir priemones tam tikslui pasiekti, ir būdus sužadinti pavaldinių aktyviai veiklai to tikslo siekti. Vadybos sprendimas yra ta pagrindinė vadybos specialisto darbo dalis, iš kurios susidaro visa daugiakryptė ir įvairiapusė vadybos veikla. Vadybos specialistai turi gerai suvokti vadybos sprendimo esmę bei įvaldyti racionalius jų sprendimo būdus. Kuo toliau, tuo labiau didėja vadybos sprendimų reikšmė, kartu ir atsakomybė už jiems patikėtų žmonių veiklos rezultatus bei vis didėjančių materialinių vertybių panaudojimą. Kiekviena organizacija, pradėdama veiklą, užsibrėžia tikslą, t.y. konkretų, galutinį organizacijos būvį arba siekiamą rezultatą ir paprastai jų būna ne vienas. Taigi visų organizacijos tikslų viršūnėje atsiranda paskirtis – misija. Turint paskirtį, remiantis smulkesniais marketingo tyrimais ir savo galimybių analize, numatomi ilgalaikiai, arba strateginiai, tikslai. Pagal tikslus sukuriama organizacinė struktūra, nustatomos užduotys ir uždaviniai, o jų vykdymui numatomos konkrečios technologijos, kurios maksimaliai turi padėti organizacijai siekti nustatytų tikslų. Vadovavimą būtina traktuoti kaip ciklą, susidedantį iš konkrečių vadybinio darbo sričių, vadinamų valdymo funkcijomis, kurios sudaro vieningą bendrą procesą, tai: planavimas, organizavimas, motyvacija ir kontrolė. 1 pav. Valdymo funkcijos Vadybininkas privalo atsižvelgti į susidariusią padėtį ir veikti prognozuodamas įvykius. Prognozavimo tikslas – sumažinti situacijas, kurioje yra arba gali atsidurti organizacija, neapibrėžtumą, kurį didele dalimi lemia išorinės aplinkos veiksniai. Prognozavimo darbas brangus “malonumas”, bet be prognozavimo ateityje nebus galima išsiversti, nes jo rezultatai yra svarbiausieji duomenys kitai vadybos funkcijai – planavimui vykdyti. Planavimas yra nepertraukiamas ir nuolat kintantis procesas – vieną ciklą keičia kitas ir juo rūpintis reikia pastoviai. Planavimas formuoja bazę tam, kad būtų realizuoti organizacijos planai (organizuoja sistemos struktūrą, sukuria aparatą, kuris dirbs šitoje bazėje), o organizavimas, kaip valdymo funkcija, formuoja darbinę struktūrą, kurio pagrindinis komponentas yra žmogus. Ilgalaikiai planai apima visus įmonės veiklos aspektus, kurie įvertina ir esamus, ir būsimus (numatomus), ekonominius, socialinius ir techninius faktorius. Tai yra nenutrūkstamo planavimo procesas ir jis atspindi naują mąstymą apie ateitį. Tai yra daugiau negu komercinės veiklos prognozė išaiškinant vystymosi tendencijas ir kryptis. Nuo vadybininko kvalifikacijos didele dalimi priklausys organizavimo funkcijų vykdymas ir pagrindinių jų principų: perskirstyti išteklius ir žmones darbo procese, numatyti jų funkcijas, konkrečias užduotis, aprūpinti juos viskuo, ko reikia darbui, pasirūpinti savalaikiu paruošiamųjų darbų atlikimu, darbų kokybės užtikrinimu; darbų saugos garantavimo, laikymosi. Į vadybininko funkcijas įeina kontrolės funkcija, kurios tikslas – nustatyti, kaip laikomasi sudarytų veiklos planų ir organizacinių sprendimų. Kontrolės metu nustatomi nukrypimai nuo pasirinkto organizacinio modelio, analizuojami nukrypimų priežastys ir rengiami pasiūlymai nukrypimams pašalinti. Svarbu, kad laiku būtų sužinota apie esamus nukrypimus. Labai svarbu, kaip objektyviai bus įvertinti tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai ir kaip priimti sprendimai paveiks visą organizaciją. Vidinės aplinkos veiksniai – tai strategijos tikslai, struktūra, uždaviniai, technologija, procesai, kultūra ir dirbantieji žmonės. Prie išorinės aplinkos veiksnių priskiriama: ekonominė, politinė šalies padėtis, visuomenės, mokslo išsivystymo lygio. Vadybos specialisto veiklą įtakojantys veiksniai pavaizduoti 2 paveiksle. 2 pav. Vadybos specialisto veiklą įtakojantys veiksniai Galima išskirti specifines vadybinio darbo ypatybes: 1. Valdymo aparato darbuotojų protinis darbas, kurį sudaro trys veiklos rūšys: • Organizacinė-administracinė ir auklėjamoji (informacijos priėmimas bei perdavimas, sprendimų perdavimas vykdytojams, vykdymo kontrolė), • analitinė ir konstruktyvi (informacijos suvokimas ir reikalingų sprendimų priėmimas), • informacinė-techninė (mokymo, apskaitos ir dokumentuotos formaliai loginės operacijos); 1. dalyvavimas kuriant materialines vertybes tarpininkavimo pagalba (naudojant kitų žmonių darbą); 2. veiklos objektas – informacija; 3. darbo priemonės – organizacinė ir skaičiavimo technika; 4. darbo rezultatas – vadybiniai sprendimai. Atsižvelgiant į funkcinį vaidmenį valdymo procese išskiriami vadovai, specialistai ir pagalbinis personalas. Vadovai priima svarbiausius organizacinės veiklos sprendimus, nukreipia ir koordinuoja žemesniųjų grandžių darbą. Specialistai atlieka vadybinių sprendimų priėmimo ir realizavimo funkcijas. Pagalbinis personalas (techniniai darbuotojai) teikia informaciją valdymo aparatui. Vadybininkai klasifikuojami ir pagal kitus požymius, taip pat iš dalies pagal jų vadovaujamų kolektyvų sudėtį bei profilį, pagal valdymo sistemoje užimamą vietą ir lygį. Šie požymiai nustato, ar vadovas gali būti aukščiausiojo, vidutiniojo ar žemiausiojo lygio. Atsakomybė už svarbų organizacinį sprendimų priėmimą sunki našta. Sprendimo priėmimas psichologinis procesas ir pagrysti tam tikrais vertinimais, tai pasirinkimas kurį lemia žinios ar sukaupta patirtis. Svarbu organizaciją nagrinėti sistemiškai ir nustatyti sprendimo pasekmes visoms jos dalims. Kad iš galutinio tikslo jis būtų geriausias, sprendimų priėmimo situacijas skirstomos pagal skalę, nuo tikrumo iki netikrumo. Tikrumas, kai žinomas tikslas, tiksli, įvertinama ir patikima informacija apie visų svarstomų alternatyvų rezultatus. Rizikuojama tuomet, kai negalima numatyti alternatyvaus rezultato, bet turima pakankamai informacijos nuspręsti tikimybei. Netikrumas yra tada, kai mažai arba nieko nežinoma apie alternatyvas ar jų pasekmes. Pagal tai kokia rizika būdinga vadybos darbuotojui jie skirstomi: atsargios, drąsios ir tarpinės rizikos. Išskiriamos tokios rizikos rūšys: • Pagal atsiradimo šaltinį susijusį su ekonomine – ūkine veikla, su konkrečiu asmeniu, gamtos reiškiniais, politiniais motyvais ir t. t; • Pagal netikėtumą reklamacija, baudos, technologijų gedimai, informacijos nutekėjimai, vadovo pasikeitimas, konkurentų atsiradimas ir t. t.. Rizika mažinama šiomis kryptimis: • Nustatant rizikos atsiradimo vietas, priežastis ir šaltinį; • Iš anksto numatant nepageidaujamų reiškinių atsiradimą ir jų įtaką firmos veiklai; • Bet kuriuo metu turint parengtas priemones rizikai sumažinti; • Sudarant rizikos mažinimo veiksmų planą. 2. Vadovų darbo stilius, reikalavimai vadovams Spręsdamas gamybinius ekonominius ir organizacinius valdymo uždavinius, vadovas veikia kaip valdomosios ir valdančiosios sistemos organizatorius. Dirbti minėtąja kryptimi reikia atitinkamos vadovo kvalifikacijos: šiuolaikinėmis sąlygomis vadovas ne tik pareigybė – tai ypatinga profesija. Dėl informacijos gausos, daugybės sprendimų variantų reikia perprasti šiuolaikinę skaičiavimo techniką, išmanyti matematinius metodus, valdymo sprendimų priėmimo procedūras. Vadovas – tai žmogus, galintis priimti sprendimus pagal savo kompetenciją įvairiose jam patikėto kolektyvo veiklos srityse, atsakingas už valdomo padalinio veiklos rezultatus,veikiantis jam patikėtą kolektyvą specifinėmis vadovavimo priemonėmis. Ūkiniai vadovai skiriasi pagal darbų sudėtį. Jie skirstomi į linijinius ir funkcinius. Linijiniai vadovai atsakingi už gamybinių padalinių veiklą, funkciniai – tik už tam tikros valdymo funkcijos vykdymą. Vadovų klasifikavimo pagal darbo profilį kriterijus yra konkrečios valdymo funkcijos: paruošimo, gamybos, tyrimų ir plėtros, realizavimo, finansų, apskaitos, personalo ir kitų sričių valdymas. Toliau vadovai skirstomi pagal valdymo lygį – rangą. Priimta skirti žemutiniojo valdymo lygio,vidutinio, aukštesniojo ir aukščiausiojo lygio vadovus. Valdymo lygiai ir jiems priklausančių darbuotojų kompetencija pavaizduota 3 paveksle. Konkrečių darbų mastas priklauso nuo valdomo objekto dydžio, specializacijos lygio, o ypač nuo vadovo hierarchinio lygio. Galima teigti, kad aukščiausiojo lygio vadovai, ypač linijiniai, daugiau vadovauja, o žemesniojo lygio vadovai, ypač funkciniai, daugiau dirba kaip specialistai. Be to, kuo aukštesnis lygis, tuo dažniau reikia spręsti perspektyvines, raidos problemas, o ne operatyvinius klausimus.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (36,5 kB)
Ekonomika
2009-12-29
Taigi, Ekonomika kaip mokslas: Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius Ekonomiką kaip gyvenimo realybė: Ekonomika - tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent ši ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam kad tenkinti poreikius. PAGRINDINĖS EKONOMINĖS SĄVOKOS (Makro ir mikro lygmenyje) Pradžioje trumpai aptarsime pagrindines ekonomines sąvokas, su kuriomis susidursite studijuodami šį dalyką (ekonomiką) Aišku vėliau Jūs susipažinsite su daugybe kitų sąvokų - tačiau pradžiai šios Taigi trumpai apie pagrindines sąvokas Pagrindinės sąvokos: Ištekliai Firma BNP/BVP (bendrasis nacionalinis/vidaus produktas) Infliacija Nedarbas Aišku tai tik kai kurios sąvokos Ištekliai Ištekliai - visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje. Viena iš svarbiausių bendrų išteklių savybių yra tai, kad jie yra riboti. Firma Firma - tai verslo organizacija, gaminanti prekes ir teikianti paslaugas. BNP/BVP (Bendrasis.. BNP/BVP - Viena svarbiausių ekonominių kategorijų, kurią panaudojant galima apibūdinti šalies ekonomikos gamybos apimtį BVP - tai baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) kainų suma. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms bei paslaugoms gaminti. Infliacija Infliacija - tai vidutinio (bendrojo) kainų lygio kitimas, dėl kurio krenta piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Defliacija - tai vidutinio kainų lygio smukimas. Hiperinfliacija reiškia staigų kainų kilimą, kai per metus infliacijos indeksas viršija 1000 procentų Retas reiškinys. Lietuvoje 1992 m. - 1163 proc. (1997 - 8.4, 1998 - 2.4, 1999 ~ 0) Nedarbas Nedarbas - situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Labai supaprastintai - tai nepanaudojami darbo ištekliai. Bedarbiai yra žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo institucijose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis - tai bedarbių santykio su visais darbingais šalies gyventojais procentinė išraiška. 1 -- Ekonomikos tikslai Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų ekonomines problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš ūkinės veiklos. Pagrindiniai ekonomikos tikslai: Žemas nedarbas Kainų stabilumas Veiklos efektyvumas Teisingas pajamų paskirstymas Gamybos augimas Kaip papildomi: Gamtos teršimo mažinimas Ekonominė laisvė Ekonominis socialinis saugumas Žemas nedarbas Žmonės, norintys dirbti, turi turėti darbą, o jo netekę turi greitai jį susirasti. Tam turi būti sukurtos sąlygos ir kiekviena ekonominė sistema (valstybė) to turi siekti (paprastai ir siekia). Nedarbas - tai yra sąlyga, kurios metu prarandama galimybė kurti produktus ir paslaugas, plėtoti ekonomiką. Nedarbas lemia ir moralinius, dvasinius bei kt praradimus. Nedarbas demoralizuoja visuomenę. Todėl vienas pagrindinių ekonomikos tikslų yra nedarbo mažinimas. Kainų stabilumas Kiekviena ekonominė sistema (valstybė) paprastai siekia kainų stabilumo, bando išvengti staigių kainų kilimų ir smukimų. Kainų kilimas lemia dalies visuomenės nuskurdimą, ekonominius nuostolius. Kainų kilimas nuostolingas: žmonėms, gaunantiems fiksuotas pajamas; taupantiems (juodai dienai) kainų kilimas gali sukelti didelius nuostolius, klaidas versle, bankrotą Nors svyruojant kainoms dalis visuomenės gali ir laimėti, tačiau galutinis rezultatas visuomenės lygmenyje paprastai būna neigiamas. Kainų svyravimas pasireiškia per infliacijas ir defliacijas (paprastai šie procesai taip vadinami ekonomikoje). Infliacija paprastai būna vystantis gamybai, augant investicijoms (apie tai detaliau kalbėsim vėliau). Tai fundamentalus ek. reiškinys. Manoma, kad nedidelė infliacija (1-3 proc.) yra net teigiamas reiškinys. Tačiau kiekviena visuomenė siekia, kad infliacijos tempai nebūtų dideli. Defliacija būna retai (ar kas nors žino apie tokius atvejus - 1999 pradžia Lietuvoje). Paprastai tai yra ūkio smukimo požymis. Kai infliacija viršija 1000 proc. (retai), tokia ekonominė situacija vadinama hiperinfliacija (ar kas nors žino apie tokią situacija realiame ek. gyvenime Lietuvoje? - 1992 - 1136). Veiklos efektyvumas Produktyvi veikla, leidžia sukuri daugiau produktų ir paslaugų, plėtoti verslą, skatiną gamybos augimą, visuomenės gyvenimo lygio gerėjimą, taupomi ištekliai. Todėl kiekvienos ūkinės veiklos tikslas yra efektyvi gamybinė veikla. Teisingas pajamų paskirstymas Neretai teisingas pajamų paskirstymas suprantamas kaip lygybės siekimas (lygiava). Tačiau tai nėra tas pats. Nors paprastai stengiamasi skurstantiems padėti, tačiau tai nereiškia, kad visi visuomenės nariai turi gauti vienodas ar bent panašias pajamas. Daugiau dirbantys, turintys aukštesnę kvalifikaciją, turi gauti didesnes pajamas. Tačiau dalis visuomenės narių dėl įvairių priežasčių skursta. Sunku apibūdinti skurdo ribą. Tam naudojami įvairūs rodikliai (Čia apie tai nekalbėsim, bet būtų labai sveikintinas referatas šia tema. Literatūros pasiūlyčiau). Paprastai visuomenės (valstybės) tikslas padėti skurstantiems. Žinomi keli keliai siekiant sumažinti skurdą: Pirmas kelias - didinti nacionalines pajamas. Tai yra plėtoti gamybą ir kad visi šalies gyventojai galėtų gyventi geriau (siekti gerovės valstybės būsenos). Gerėjant šalies ekonominei būsenai auga visų gyventojų pajamos, o kartu ir skurstančių. Tai skurdo mažinimas ekonomikos augimo būdu. Antras skurdo mažinimo būdas - pajamų perskirstymas. Vyriausybė, norėdama pagelbėti skurstantiems, gali didinti mokesčius gaunančių didesnes pajamas, kurti įvairias programas, teikiančias papildomas pajamas skurstantiems: skirti socialines ir pan. pašalpas, teikti specialias paslaugas ir pan. Viena iš skurdo priežasčių - bedarbystė. Todėl svarbu sudaryti sąlygas gauti darbą. Kokios dar skurdo priežastys? Gamybos augimas Tai be abejo vienas pagrindinių ekonomikos tikslų. Gamybos augimas yra sąlyga mažinti nedarbą, mažinti skurdą, gerinti bendrą gyvenimo lygį. Gamybos augimas gali būti siekiamas įvairiais būdais. Tai labai priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Ekonomikoje, kurioje vyrauja didelis nedarbas, gamybos apimtis galima didinti plečiant investicijas, sudarant sąlygas verslo plėtrai, įdarbinant bedarbius. Tokiu būdu mažinamas gamybos sąstingis, geriau panaudojami gamybos pajėgumai. Technologijos tobulinimas taipogi yra vienas iš svarbiausių gamybos pajėgumų didinimo ir ekonomikos augimo veiksnių. Gamtos teršimo mažinimas Šis tikslas dabar tampa ypač aktualus. Tai žmonių gerovės, sveikatos sąlyga. Tam dabar skiriamas didelis dėmesys visose šalyse. O pas mus? Ekonominė laisvė Tai žmonių teisė pasirinkti savarankišką veiklos sritį, sudaryti sandėrius, leisti savo pajamas. Tai rinkos ekonomikos funkcionavimo sąlyga.Tačiau laisvės nereikia painioti su anarchija. Ekonominis socialinis saugumas Visuomenė turi (ir paprastai siekia) sukurti socialinių ekonominių garantijų sistema nelaimės atveju - ligos, finansinių netekčių, avarijų, stichinių nelaimių ir pan. Mikroekonomika - nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų - individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų - elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas Makroekonomika - tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacija, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, valstybės biudžeto balansas, užsienio prekybos balansas ir kt. 2----3----4 POREIKIAI. IŠTEKLIAI. GAMYBA. GGK (gamybos galimybių kreivė) Ekonomikos teorija yra mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant įvairius išteklius, kuriamas produktai (paslaugos), žmonių poreikiams tenkinti, santykinai ribotų galimybių sąlygomis. Taigi poreikiai, ištekliai, gamyba (ir produktų naudojimas) yra pagrindinės ekonominės sąvokos. 2Pagrindinė ekonominė problema ūkinėje veikloje yra riboti ištekliai ir beribiai žmonių poreikiai - t.y santykis tarp išteklių trūkumo (stygiaus) ir nuolatos augančių žmonių poreikių. Poreikiai - tai žmonių biologinės ir socialinės (ek, soc., dvasinės, kultūrinės, etinės ir t.t) kilmės reikmės, tenkinamos vartojant gamybos produktus ir paslaugas. Tačiau jų ypatybė yra ta, kad patenkinus vienus poreikius, atsiranda kiti, nauji, sudėtingesni,. Patenkinus gyvybinius poreikius(min. maistas, apranga) , atsiranda aukštesnio lygmens poreikiai. Einant nuo min iki max porikių patenkinimo: galima išsakyti tokį poreikių grandinės variantą: apsirūpinimas maistu, apranga, bustu, švietimo,sveikatos apsaugos, kultūros, poilsio įv. formų poreikiais (nuo poilsio kaime, prie ežero iki kruizų aplik pasaulį ir pan.). Taigi bendra poreikių apimtis nuolatos (permanentiškai) didėja. Tai skatina didinti g-bą, produktų ir paslaugų tiekimą. Ištekliai: Tačiau ištekliai yra riboti. Kas yra ištekliai?- Ištekliai yra tai kas naudojama gamybai ir žmonių poreikiams tenkinti. -------------------------------------------------------------------------------------- Išteklių grupės (pagrindinė/klasikinės yra trys): Darbas Gamtos ištekiai (žemė, vandenys, naudingos iškasenos..) Kapitalas Verslumas/idėjos (tai pastaruoju metu bandoma priskirti prie išteklių). Darbas - tai bet kokia fizinė ar protinė žmogaus veikla, kurianti visuomenei naudingą gėrybę (produktą, paslaugą). Darbas yra ribotas visų pirma todėl, kad yra ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Be to, žmogus gali dirti ribotą valandų skaičių. Ribotumą sąlygoja ir tokios žmonių savybės kaip išsimokslinimas, kvalifikacija, profesionalumas, fizinės ir dvasinės savybės, ir t.t. Gamtos ištekliai - tai natūralus gamybos veiksnys, kurį teikia gamta. Jis nėra žmogaus veiklos produktas. Tai visi gamtos teikiami ištekiai - žemė, vanduo, miškai, iškasenos. Be abejo visi gamtos ištekiai yra riboti. riboti. Tačiau kiekybinis gamtos išteklių ribotumo yra reliatyvus (kinta) - keičiasi kintant technologijai, jų įsisavinimo galimybėms. Kapitalas. Kapitalas gali būti realusis ir finansinis. Realusis kapitalas - tai materialioji gamybos išteklių dalis, sukurta (materializuota) žmogaus ir naudojama kitų prekių gamybai - tai pastatai, įrengimai, įmonės. Tuo kapitalas skiriasi nuo vartojimo prekių (batų, maisto ir pan.), kurios tiesiogiai tenkina vartotojų poreikius. Finansinis kapitalas - tai piniginiai fondai, skirti realiajam kapitalui įsigyti Verslumas/idėjos/mokslas. Verslumas - specifinis gamybos išteklis. Diskutuotinas. Kartais apibrėžiamas kaip naujos idėjos, kartais, kaip sugebėjimas organizuoti verslą. Tačiau visas šios išteklių rūšies savybės gali būti priskirto prie darbo išteklių, t. y prie žmogiškųjų gamybos išteklių. Ir visdėlto bandoma apibrėžti kas tai yra verslumas kaip gamybos išteklių rūšis. Ši išteklių rūšis bandoma apibrėžti apibūdinant verslininko funkcijas: Verslininkas organizuoja gamybą, jis sujungia gamybos veiksnius (darbą, kapitalą, gamtos išteklius) Tačiau kaip kontrargumentas gali būti tai, kad pats verslininkas yra darbo jėgos - t,y. darbo dalis Daro sprendimus, kurie nulemia įmonės veiklos kryptis, specifiką Verslininkas stengiasi sukurti ir išleisti į rinką naujus produktus, naujas technologijas, naujas verslo organizavimo formas Verslininkas rizikuoja. Rinkos sąlygos ir konkurencija negarantuoja sėkmės. Taigi verslumą galimą apibūdinti kaip naujų verslo galimybių, idėjų paieškas, senų stereotipų įveikimą. -------------------------------------------------------------------------------------- 3 Gamyba - tai ek. išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas, kuriant produktus ir paslaugas žmonių poreikiams tenkinti, t.y. kada ištekliai yra versle. Gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius santykius tarp gamybos subjektų (žmonių, įmonių, organizacijų), kurie formalizuojami (įforminami) konkrečios visuomenės ekonomikos institucijų ir veiklos formų visuma. Ši ūkinių santykių visuma sudaro visuomenės ekonominę (ūkinę) sistemą. Išskiriami trys ekonominių sistemų (gamybos būdų) tipai (klasikiniai): natūrinis ūkis rinkos ūkis centralizuotai reguliuojamas ūkis Natūrinis ūkis - tai uždaras ūkis: ūkinis vienetas, remdamasis tradicija ir papročiais, vadų/valdovų nurodymais iš savo turimų išteklių gamina gėrybes savo poreikiams tenkinti. Įvairūs ūkio vienetai tarpusavyje nuolatinių ryšių nepalaiko. Rinkos ūkis - tai atviras ūkis: ūkiniai vienetai, skaičiuodami savo naudą rinkos kainomis, iš rinkoje pirktų išteklių gamina prekes rinkai; jas pardavę perkasi produktus savo poreikių tenkinimui. Ūkio vienetai tarpusavyje susiję prekių mainais ir rinka. Rinkos ūkio raida turėjo keletą pakopų: nuo amatininkų rinkos viduramžiais iki dabarties visuomenėje veikiančios rinkų sistemos (kapitalo, darbo, paslaugų, informacijos, pinigų, vertybinių popierių ir kt.) Centralizuotai reguliuojamas (planinis) ūkis - tai ūkis: kai ūkiniai vienetai iš centralizuotai paskirstytų išteklių, remdamiesi centralizuotai nustatytais išteklių ir produktų vertinimais, gamina produktus centralizuotam jų paskirstymui ir per tai palaiko tarpusavio ryšius bei tenkina savo poreikius. Reikia pastebėti, kad nei vieno iš jų niekada nėra grynu pavidalu. Kiekvieno iš šių gamybos tipų elementų galima aptikti tuo metu dominuojančiame. Dėl išteklių ribotumo kiekvienas ūkio subjektas - verslininkas, valstybė su savo biudžeto lėšomis - priverstas rinktis, kaip naudoti turimus išteklius. Kiekvieną pasirinkimą galima įvertinti alternatyviais kaštais. Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra vertės dydis, kuris būtų sukurtas naudojant išteklius kitu nei pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome, naudodami išteklius pasirinktuoju būdu. Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių naudojimo variantas duotų daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą galimą jų naudotą būdą. Alternatyvūs kaštai, jų buvimo supratimas (įsisąmoninimas) skatina siekti galimos didesnės naudos. Čia iškyla gamybos (verslo) pasirinkimo problema, kuri formuluojama trejopai: Ką gaminti (kas yra gaminama) kaip gaminti (kaip gaminama) Kam gaminti (Kam gaminama Esant neribotiems ištekliams, šie klausimai neturėtų prasmės. Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į šiuos verslo klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių kreivė (riba). Tai vienas iš ekonomikos supratimo ir studijų metodų. Realioje situacijoje gamybą veikia daug įvairių sąlygų ir veiksnių, kurių nesutalpintų joks dinozauriškas teorinis modelis. Todėl naudojami supaprastinti modeliai. Ekonominis modelis tai supaprastinto realaus gyvenimo situacijos pavaizdavimas siekiant analizuoti ar prognozuoti veiksnių įtaką ūkiniai veiklai, bei šių veiksnių tarpusavio sąryšiams nustatyti. 4------ Tam kad pasinaudoti GGK metodu, kad suprasti išteklių ribotumo sąlygas poreikių tenkinime daromos prielaidos: pasirenkama tik dviejų prekių gamyba (pvz. A-maisto ir B- drabužių) jų gamybai sunaudojami visi turimi ištekliai išteklių apimtis nekinta technologija nekinta gamybos pajėgumai nekinta 1 pav. (braižyti) Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami A-maisto produktų gamybai, tada galima pagaminti 20 vienetų (kokių nors produktų), o B-drabužių - iš viso nebus pagaminta (taškas F). Priešingu atveju, jei visi ištekliai bus sunaudoti B-drabužių gamybai, jų bus pagaminta 5 vienetai, o A-maisto - nei vieno produkto. Tai kraštutiniai variantai. Galimi variantų deriniai (paveiksle). Sujungę tų variantų derinius gauname kreivę - alternatyvių gamybos galimybių kreivę. Kiekvienas jos taškas rodo kokį maisto ir drabužių kiekį visuomenė gali gaminti, esant priimtoms prielaidoms. Jei atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai yra panaudojami, tada gamybos apimtis bus mažesnė (brėžinyje ją kreivės ribojamo ploto viduje - žemiau GGK atspindės taškas C. Taškas C gali būti bet kurioje uždarosios erdvės vietoje, priklausomai nuo pasirinktų variantų. Mažesnis nei galimas išteklių kiekis gali būti panaudotas 1) vien maisto prekių; 2) vien drabužių; 3) ir maisto ir drabužių gamybai. Galima daugybė pasirinkimo variantų. Tai parodyta brėžinyje rodyklėmis. Taškas D, kaip ir bet kuris taškas už gamybos galimybių kreivės, rodys maisto ar drabužių gamybos apimtis, kurios esamomis sąlygomis yra neįmanomos. Kreivė gali pasislinkti didėjimo linkme, padidėjus gamybos pajėgumams. Čia vertėtų paminėti pagrindinius gamybos augimo šaltinius. Išskiriami trys pagrindiniai gamybos augimo šaltiniai: Technologinė pažanga, garantuojanti naujus, geresnius, prekių gamybos metodus; Kapitalo kiekio padidėjimas (kaupimas); Darbo išteklių kiekio padidėjimas: dirbančiųjų skaičiaus, taip pat jų kvalifikacijos, įgūdžių, išsimokslinimo lygio augimas. Jeigu atsisakome technologijos nekintamumo prielaidos ir technologija tobulinama, kreivė slenka į dešinę - Pav. a), t.y. didėja gamybos galimybės. Kreivė pasislenka į dešinę A). Tačiau naujoji gamybos galimybių kreivė nebūtinai bus lygiagreti ankstesniajai. Atvejis a) galimas tik tuo atveju, jei technologijos pažanga yra vienoda abiejose gamybos šakose. Tačiau paprastai taip nebūna. Jei naujos technologijos įdiegiamos nevienodai, mūsų pasirinktu atveju, maisto prekių ir drabužių gamyboje, tuomet nauja gamybos galimybių kreivė nebus lygiagreti buvusiai >: žr. kitas paveikslas. Sekančiame paveikslėlyje sutalpinti du gamybos galimybių poslinkių atvejai: Juoda punktyrinė kreivė pavaizduoja atvejį, kai technologijos pasiekimai įdiegiami į maisto gamybą, žalia punktyrinė kreivė - į drabužių gamybą. (iš esmės čia derėtų pasibraižyti du atskirus brėžinukus, tačiau taupumo sumetimais aš juos sujungiau į vieną). Ir taip turime technologijos pažangos poveikio gamybos galimybių kreivėms išraiškas. Kapitalo kiekio kitimo poveikis gamybos galimybėms: Kaip alternatyva technologijos pažangai, yra antrasis gamybos augimo šaltinis: kapitalo kiekio didėjimas (kapitalo kaupimas). Nors esamu momentu kapitalo kiekis yra ribotas, tačiau kapitalas gali būti sukurtas. Kapitalo kiekis, kurį mes turėsime pvz. 2020 metais, didele dalimi priklausys nuo to, kiek šiuo metu turimų išteklių nuspręsime artimiausiais metais skirti kapitalo kaupimui, o ne plataus vartojimo prekių gamybai. Brež iš WW 34 psl Norėdami geriau išnagrinėti šį pasirinkimą, nubrėšime GGK, vaizduojančią ne maisto ir drabužių gamybą, bet pasirinkimą tarp kapitalo gamybos (įrengimų , g-lų ir pan) ir vartojimo prekių gamybos (maisto drabužių televizorių) (pav. 3). 3 pav. palyginamos dvi hipotetinės šalys. 1990 abi šalys turi vienodas pradines GGK. Šalis A ( a - grafikas) teikia pirmenybę dabartiniam gyvenimui gyvenimo lygio kėlimui, vartojimui. Jie daugiau gamina vartojimo prekes, o kapitalo gamina mažai (šią situaciją vaizduoja taškas C). Šios šalies kapitalo atsargos 2020 matais bus nedaug didesnės už pradines, todėl GGK pasislenka labai mažai. Tuo tarpu B šalis (b) mažina vartojimo prekių gamybą, norėdami pagaminti daugiau kapitalo (šią situaciją vaizduoja taškas F). 2020 m. šios šalies gamybos mastai žymiai išaugs, tai rodo ženklus GGK poslinkis. Kadangi B šalis mažiau vartoja įvairių prekių dabartiniu metu, tai pajamos ir vartojimo galimybės bus didesnės ateityje. Kaip matome kiekviena šalis turi pasirinkti: kokios vartojimo dalies ji atsisako dabar dėl to, kad galėtų daugiau vartoti ateityje. Išvados, pagrindiniai teiginiai Pasirinkimo būtinybė yra fundamentali ekonominė problema, kadangi poreikiai yra beribiai, o ištekliai poreikiams tenkinti yra riboti, tai pastoviai susiduriama su pasirinkimo problema. Visuomenės galimi pasirinkimai vaizduojami GGK. Ji parodo prekės A alternatyvius kaštus, prilygstančius atsisakomų gaminti prekės B vienetų skaičiui. iš W, jei yra laiko ir galima plačiau aptarinėt variantus GGK yra riba parodanti visuomenei galimus pasirinkimo variantus, jeigu pilnai yra panaudojami ištekliai: darbas, žemė, kapitalas (Bet jeigu egzistuoja plataus masto nedarbas, tai gaminamų prekių derinys bus kreivės ribojamo ploto viduje) Ekonomika gali augti, o GGK gali slinkti į dešinę, jeigu: a)tobulėja technologija; b)kaupiamas kapitalas; c)didėja darbo jėgos skaičius Atsisakydama dalies prekių dabar, šalis gali kaupti kapitalą ir tokiu būdu turėti augančią gamybą. Taigi kapitalo kaupimas (investicijos) reiškia pasirinkimą daugiau gaminti vartojimo prekių ateityje, negu vartoti jų dabar. Kaip ir kitos teorinės sąvokos (modeliai) taip ir GGK vaizduoja supaprastintą realybę. Kadangi pasaulis yra labai sudėtingas teorija nepajėgi atspindėti “visos tiesos”. (tai modelis) Taigi, 1) Išsiaiškinome pagrindinę ekonomikos problemą: pasirinkimo būtinybę. Negalime turėti visko, ko panorėsime, nes poreikiai yra iš tiesų begaliniai; ekonominiai ištekliai yra riboti Pagrindinė ekonominė problema - tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia turimi ištekliai. Ekonomikos mokslas yra apie tai, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius. 4---5---6---7---8---9---10RINKA, JOS FUNKCIJOS. RINKŲ TIPAI. MONOPOLIZACIJOS VEIKSNIAI RINKOS PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI Rinka yra viena iš ekonominės veiklos visuomeninio organizavimo būdų. Rinkos pagalba koordinuojama įvairių ekonomikos subjektų veikla ir nukreipiama žmonių poreikiams tenkinti. Rinka yra produktų ir resursų kainų formavimosi mechanizmas, veikiantis per paklausą ir pasiūlą. Tačiau rinka jokiu būdu nesutapatinama su prekyviete - toks požiūris būtų per daug siauras, eklektinis (primityvus). Rinka tai santykių sistema, kuri leidžia vartotojams (pirkėjams) ir gamintojams (pardavėjams) susisiekti vienas su kitu ir konkurencinėmis sąlygomis per pasiūlos ir paklausos atitikimą (pusiausvyrą) nustatyti produkto kainą, informuoti gamintoją apie tai, ką reikia gaminti, kiek reikia gaminti ir kam reikia gaminti. Rinkos funkcijos: Rinkoje susidarančios kainos informuoja išteklių savininkus, kur išteklius geriau panaudoti. Taigi rinkoje vyksta išteklių paskirstymas įvairių produktų gamybai. Tai pasireiškia per rinkos subjektų santykius ir du pagrindinius ekonominius srautus,: viena linkme judančius produktus ir paslaugas, kita linkme - pinigus. Tai schematiškai pavaizduota 4 pav. - dar nepradėti aiškinti ryšių šioje schemoje. Šis pav. taipogi yra ekonominis modelis su daugeliu prielaidų, bet jis padeda supaprastintai suprasti rinkos mechanizmo veikimą, kur atsakoma į svarbiausius gamybos pasirinkimo klausimus: ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti . Pradžioje apibrėšim kai kurias sąvokas: Produktų rinka (prekių ir paslaugų rinka);būdama kaip tarpininkas tarp vartotojų(namų ūkių) ir gamintojų (įmonių); kainų pagalba (per vartotojų išlaidas ir gamintojų pajamas) informuoja gamintojus, ką perka vartotojai, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Gamintojai, siekdami pelno gamina tokias prekes ir tokį jų kiekį, kokį jam informuoja-sufleruoja produktų rinka ir tai jiems užtikrina didesnes pajamas. Išteklių (darbo ir kitų) rinkoje susidarančios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti ką gaminti, kaip gaminti, kiek ir kokius išteklius naudoti. Geras išteklių pasirinkimas leidžia gamintojams mažinti kaštus. Rinka nurodo ir kam atiteks pagaminti produktai (pvz. kas gali pirkti). Kas gavo daugiau pajamų rinkoje (produktų ir išteklių), tas gali daugiau pirkti produktų ir savo išlaidomis informuoti gamintojus, kokių prekių reikia gaminti daugiau, kokių mažiau. Rinka nukreipia produktų ir išteklių srautus bei ekonominės veiklos subjektus orientuoja kokius produktus ir paslaugas gaminti (teikti). -------------------------------------------------------------------------------------- Komentaras 4 pav.: Rinkos subjektai: Verslo įmonės, kaip gamintojai Vartotojai, kaip žmogus, namų ūkiai Rinkos elementai: Ištekliai: pasireiškiantys rinkos mechanizmo schemoje kaip išteklių rinka Produktai (prekės ir paslaugos) pasireiškiantys kaip produktų rinka Tarp rinkos subjektų (gamintojų ir vartotojų) bei rinkos elementų vyksta tarpusavio ryšiai, kurie schemoje nurodyti rodyklėmis. Gamintojas (įmonė) produktų gamybai už tam tikrą kainą įsigyja išteklių (rodyklė nuo išteklių-resursų rinkos link gamintojo  gamybos ištekliai) ir tai jis vertina kaip gamybos kaštus (rodyklė nuo gamintojo link išteklių rinkos  įmonės išlaidos). Gamintojas (įmonė), pagaminęs produktą jį prekių pavidalu pateikia į produktų (prekių ir paslaugų) rinką (rodyklė nuo gamintojo link produktų rinkos  produktai) ir pardavęs gauna pajamas (grįžtamoji rodyklė iš produktų rinkos link gamintojo įmonių pajamos). Vartotojas (Namų ūkis, žmogus - kitas rinkos subjektas), įsigydamas prekę (rodyklė iš produktų rinkos link vartotojovartojimo prekės ir paslaugos) sumoka tam tikrą sumą pinigų, t.y. turi išlaidų (rodyklė nuo vartotojo link produktų rinkosnamų ūkio išlaidos). Kartu vartotojas (namų ūkis, žmogus) gali tapti ir išteklių rinkos dalimi, tapdamas vienu ir gamybos ištekliu - darbo ištekliu (rodyklė nuo vartotojo link išteklių rinkos darbo ištekliai) ir už tai gauti pajamas atlyginimo forma (rodyklė nuo Darbo ir kt. išteklių link vartotojo  atlyginimas ir kitos pajamos). Tačiau rinkos mechanizmo schemoje- ekonominių srautų judėjime suskirstymas rinkos subjektų į vartotojus ir gamintojus bei išteklių ir produktų rinkas yra sąlyginis. Vienu atveju tas pats rinkos subjektas gali būti vartotoju kitu atveju gamintoju, bei ta pati rinka gali būti produktų ir išteklių rinka (produktas - kaip pardavimui, kapitalas - kaip išteklis). ------------------------------------------------------------------------------ Kaina tai santykinis produkto/išteklių vertinimo matas. --------------------------------------------------------------------------------------------- Visi produktai ir ištekliai rinkoje turi piniginį įvertinimą - kainą. Tai skatina vartotojus taupiai vartoti, o gamintojus taupiai organizuoti gamybą (taupiai vartoti išteklius, racionaliai organizuoti gamybos procesą ir pan.). Dalį rinkos funkcijų gali perimti valstybė. Tai priklauso nuo rinkos modelio - (anglosaksiškas, sociodemokratinis ie pan.) . Tačiau svarbiausi rinkos elementai yra nuosavybės teisė ir konkurencija, be kurių negali funkcionuoti rinka. Jei valstybės kišimasis yra labai didelis ar universalus, tai jau nebėra rinkos ekonomika, tai būdinga centralizuoto valdymo ekonominei sistemai Galima išskirti kelis rinkos tipus: tobula (grynoji) konkurencija monopolinė konkurencija oligopolija duapolija (grynoji) monopolija Kraštutinai iš jų yra: tobula (grynoji) konkurencija (grynoji) monopolija Jų paprastai grynoje formoje nėra, jie yra tik kaip ekonominiai modeliai. Realiame gyvenime yra tarpiniai tipai. Tobulos (grynosios) konkurencijos (rinkos) bruožai (elementai): Didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, dėl to kiekviena iš jų gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį; Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas, pardavimo sąlygos it t.t. yra vienodos. Tokiu atveju pardavėjai turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nėra jokio skirtumo iš ko ją pirkti; Pirmas ir antras bruožas sąlygoja tai., kad rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios jis turi prisitaikyti ir pakeisti jos negali. Įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos laisvė. Tai reiškia, kad firmos, norinčios įeiti į šaką, gali tai laisvai daryti, jeigu pavyzdžiui, šakoje kyla kainos. Kita vertus, firmos, jau funkcionuojančios tam tikroje sferoje, gali iš jos pasitraukti, jeigu gaminamos produkcijos kainos krenta. Taigi, Tobula (grynoji, laisva) rinka yra ta, kai yra daug pardavėjų ir daug pirkėjų, o atskiras pirkėjas ar pardavėjas neturi jokios įtakos veiklos apimtims ir rinkos kainoms. Tobula konkurencija - tai kraštutinis ir daugiau teorinis rinkos modelis, kuris gryname pavidale neegzistuoja. Tačiau artimų ir panašių yra nemažai: pvz. ž.ū. produktų rinka. Tačiau šis tobulos rinkos modelis turi didelę teorinę prasmę (nes tai yra standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų ir realios ekonomikos efektyvumą). Priešingame tobulos (grynosios) rinkos poliuje yra monopolija (grynoji). (Monopolija kilęs iš graikų kalbos: monos - vienas, poleo - parduoti) Kas yra monopolija (ekonominės monopolijos samprata)? Monopolija yra firma, gaminanti tokią didelę kurios nors prekės (paslaugos) dalį, kad ji reguliuodama pasiūlą, gali paveikti jos kainą. Grynosios monopolijos bruožai: Vienintelis produkcijos pardavėjas. Tokiu rinkos atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai; Monopolistas gamina unikalų produktą. Produktas yra unikalus ta prasme, kad jis neturi pakaitalų (substitutų). Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų. Jis turi arba pirkti monopolinės firmos produkciją arba visiškai jos atsisakyti; Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja tam tikros produkcijos bendrą pasiūlos kiekį. Taigi monopolinė firma nustato kainą ir prie kainos priderina tam tikrą gamybos apimtį. Pasireiškia vadinamoji monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė - galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produkto prieinamumą rinkoje; Įėjimas į monopolinę rinką yra faktiškai neįmanomas. Grynasis monopolistas neturi konkurentų, o tai reiškia, kad egzistuoja ekonominiai, teisiniai, techniniai arba kitokie barjerai, kurie neleidžia kitoms firmoms įeiti į šaką. T.Y Monopolija yra situacija, kai vienas gamintojas viešpatauja rinkoje. Jeigu visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vieno gamintojo (įmonės) rankose toks gamintojas tampa monopolija. Jos sprendimai lemia kainų dydį, resursų naudojimą, gamybos apimtį. Grynosios monopolijos egzistavimo sąlyga yra artimų, pakeičiančių produktų (substitutų) nebuvimas, nes labai padidinus kainas (ar sumažinus gamybos apimtis) vartotojai gali pradėti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą. PVZ: Vietinio telefono tarnybos Tarp minėtų kraštutinių rinkos struktūrų, tai yra grynosios konkurencijos ir grynosios monopolijos yra du pagrindinės rinkos struktūros: monopolinė konkurencija ir oligopolija (duapolija - kaip jos atmaina) Monopolinė konkurencija. Monopolinė konkurencija - tai tokia rinkos struktūra, kai veikia gana daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Monopolinės konkurencijos bruožai: Pakankamai didelis firmų skaičius Produktų diferenciacija. Vieno pardavėjo prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės; Kuri nors firma turi nežymų poveikį produktų kainai Įėjimo ir išėjimo iš jos žemi barjerai Kalbant apie tobulą konkurenciją, jau minėjau, kad šioje rinkos struktūroje gaminamas homogeniškas produktas. Bet realybėje konkuruojančių firmų produktai nėra standartizuotos prekės. Vieno pardavėjo siūlomos prekės kuo nors visada skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekių. Todėl tokioje rinkoje atskira firma turi nežymų poveikį produkto kainai. Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas ar pardavėjas šiuo atveju taptų monopolistu, firmos plačiai naudoja reklamą, įpakavimą, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslauga (garantinis remontas, prekės į namus ir pan.). Tačiau esant dideliam kiekiui konkurentų, kiekvienas pardavėjas tik nežymiai gali konkuruoti kainą, nes parduodamos prekės turi daug substitutų. Monopolinės konkurencijos rinkos pavyzdžiai: mažmeninė prekyba, kavinės, degalinės ir pan. Oligopolija. Oligopolija - tai rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Oligopolijos bruožai: Rinkoje dominuoja keletas tarpusavyje konkuruojančių firmų Gaminamas produktas gali būti arba identiškas (aliuminio, plieno gaminiai) arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainą ir pan. (automobilių, kompiuterių, buitinės technikos gamyba) Oligopolinės firmos turi monopolinę galią, tačiau dažniausiai pavienės firmos vengia kainų konkurencijos Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas. Nauja įmonė gali įeiti į oligopolinę rinką tik gamindama didelį produkcijos kiekį, nes tik tai leistų jai sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Paprastai oligopolinės firmos yra gerai žinomos ir turi savo "prekinį ženklą. Klasikiniai oligopolinės rinkos pavyzdžiai "Ford", "General Motors", Chrysler. Jos duoda apie 90 proc. JAV pagamintų automobilių. Oligopolija reiškia, kad gamyba šakoje yra labai sukoncentruota. Egzistuoja dar ir kitos rinkos struktūros, kaip duapolija, monopsonija, oligopsonija, abipusė monopolija. Duapolija - rinka, kurioje yra tik du pardavėjai. Tai oligopolijos atmaina. Monopsonija - rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas Oligopsonija - rinkos struktūra, kurioje yra keli prikėjai Abipusė monopolija - rinkos struktūra, kai egzistuoja tik vienas pirkėjas (monopsonistas) ir vienas pardavėjas (monopolistas) Monopolizacijos veiksniai: Monopolijos susidaro įvairiais būdais. Aptarsime pagrindinius monopolijų tipus, pagal veiksnius, lemiančius jų susidarymą: Natūrali monopolija: tokios monopolijos atsiranda, dėl ribotos žaliavų pasiūlos. Pvz. viena firma kontroliuoja tam tikrus gamtos išteklius (anglį) kai masto ekonomija vaidina itin didelį vaidmenį. Kada gamyba sutelkta vienose rankose, leidžia gaminti mažiausiais kaštais pvz. telefonų linijų tiesimas - pigiau gatve nutiesti vieną telefonų liniją o ne dvi. (W) Teisinė monopolija. Kartais įstatymine tvarka draudžiama pardavinėti daugiau kaip vienai firmai, t.y. kai vienam pardavėjui suteikiama išimtinė teisė. (pardavinėti alkoholį - valstybės monopolis) Čia monopolija tampa valstybė. Monopolija, atsirandanti susijungus keletui gamintojų. Gamintojai gali susijungti į vieną firmą ir taip pakelti kainą, aišku jei nedraudžia įstatymas. Kiek plačiau apie pastarąsias Firmų susijungimas gali būti: horizontalus ir vertikalus. Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, susijungia ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti gamybos apimtį. Vertikalus susijungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos resursus arba parduoda viena kitai produktus. Pvz. popieriaus įmonė gali susijungti su spaustuve, statybos įmonė nupirkti plytinę. Vertikali integracija gali trukdyti konkurentams įeiti į rinką. Jeigu perdirbimo įmonė integruojasi su pagrindiniu žaliavų tiekėju, potencialūs konkurentai nebegali nusipirkti žaliavų ir nepajėgia konkuruoti perdirbimo sferoje. Monopolistas, naudodamas vertikalią integraciją, gali “suspausti” konkurentus vadinamųjų tarpinių ir galutinių produktų kainų žirklėmis. Tarkime, kad yra susiliejusi įmonė, monopolizavusi pradinį žaliavų perdirbimą arba pradinę kokio nors produkto gamybos stadiją. Ji gali didinti tarpinio produkto, parduodamo nemonopolizuotiems gamintojams, kainas, bet kartu mažinti kainas galutinio produkto, kurį gamina pati iš savo pusfabrikačių. Nemonopolizuotos įmonės pirks brangius pusfabrikačius iš monopolisto, o gaminamo produkto rinkoje turės konkuruoti su ta pačia monopolija, naudojančia savo gaminamus pusfabrikačius. “Suspaudus” konkurentus, galima branginti galutinį produktą ir gauti padidintą pelną. Monopolinė kaina Jei firma turi monopolį, tai nebūtinai reiškia, jog ji gali už prekę (ar paslaugą) imti aukščiausią kainą. Dauguma didžiųjų firmų (korporacijų), turinčių monopolinę padėtį, siekia didinti pelną ne keldamos kainas , o mažindamos kaštus. Tai vykdo: plėsdamos didelio masto gamybą, gamybą sutelkdamos geriausią techniką turinčiose įmonėse; maksimaliai mažindamos kaštus - kaštų ekonomijos politika; Be to, kiekvienas monopolistas žino, kad nustatydamas labai didelę kainą, jis skatins: 1) naujų gamintojų-konkurentų atsiradimą; 2) substitutų sukūrimą ir vartojimą; 3) valstybės įsikišimą. Išvada: Monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas. Labai aukštų kainų nustatymas ima veikti monopolijos nenaudai. Tad kokia kaina monopolija turi pardavinėti savo gaminius, kad gautų didžiausią pelną: t.y. kas sąlygoja monopolinės rinkos pusiausvyrą. Tam kad gauti didesnį pelną, monopolija gali pasinaudoti dviem būdais: Pirma, parduoti daugiau prekių maža kaina; Antra, parduoti mažiau prekių aukšta kaina. Tačiau ji negali parduoti tiek prekių, kiek norėtų aukšta kaina. Jei monopolija nenustatys tinkamos kainos pati, tai kaina susidarys pati veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui. Paklausa yra už monopolijos kontrolės ribų, tad ji tegali valdyti pasiūlą ir veikti į kainą. Daugeliu atveju monopolija apsisprendžia parduoti daugiau prekių mažesne kaina, o ne mažiau prekių - didesne kaina. Nustato ar ne monopolija didelę kainą, priklauso ir nuo to ar prekės paklausa yra elastinga ar ne, bei kitų gamybos sąlygų pvz. ar įmonė dirba didėjančio ar mažėjančio rezultatyvumo sąlygomis. Jei monopolija, dirbanti didėjančio rezultatyvumo sąlygomis, nustatys didelę kainą, jos produkcijos paklausa mažės, teks mažinti gamybą, didės produkcijos vieneto kaštai. Jei gamintojas sumažins kainą, jo gaminių paklausa padidės, ir gautas papildomas pelnas iš papildomos apyvartos (gaunamos didėjant rezultatyvumui dėl mažėjančių vieneto gamybos kaštų) ne tik kompensuos, bet ir viršys praradimą dėl mažesnių kainų. Tai rodo, kad pardavimas didžiausiomis kainomis nebūtinai duos didžiausią pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa elastinga ir veikia didėjančio rezultatyvumo dėsnis, monopolinė kaina greičiausiai bus maža, kadangi vieneto gamybos kaštai, gaminant didelį kiekį, mažesni negu gaminant mažą kiekį. Didelė paklausa esant mažai kainai, gali duoti didelį pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa neelastinga ir nėra tinkamų substitutų, monopolistas turi galimybę nustatyti didelę kainą nekreipdamas dėmesio ir į gamybos sąlygas (t.y. didėjantį arba mažėjantį rezultatyvumą). Esant substitutams, monopolija negali labai pakelti kainos , jei aišku ji pati tų substitutų nekontroliuoja. Priešingu atveju didės paklausa substitutams. Net jei nėra substitutų, monopolija , nustačiusi dideles kainas neelastingos paklausos prekėms, gali neišlaikyti tos kainos - gali įsikišti vyriausybė. Apskritai, didelė paklausa, esant mažoms kainoms, leidžia monopolijai gauti pakankamą pelną iš masto ekonomijos. Be to didelė paklausa skatina gamybos organizavimo efektyvumą. Išvada: monopolinė kaina nebūtinai yra didelė. Rinkos mechanizmo vertinimas: privalumai ir trūkumai: Rinkos privalumai: Rinka skatina gamintojus gaminti tas prekes, kurių pageidauja vartotojas. Jei norima kurios nors automobilių markės, kaina kyla, gamintojas skatinamas jų gaminti daugiau. Rinka skatina įsigyti reikalingų (paklausių), naujų žinių, įgūdžių - tobulėti (esant paklausai darbuotojams, žinantiems anglų kalba, dirbantiems su kompiuteriais ir pan., tai skatina, einant į darbo rinką, turėti atitinkamas žinias) Rinka skatina vartotojus taupiai naudoti produktus, ypač retus, sunkiai įgyjamus. Rinka per kainų sistemą skatina gamintojus taupyti išteklius, ypač ribotus (pvz. žemė miesto centre) Rinka suteikia ekonominę laisvę. Niekas neverčia žmogaus užsiimti vienu ar kitu verslu Rinka, per kainų sistema suteikia informaciją apie gamybos sąlygas Rinkos trūkumai: Nors rinka turi daug privalumų, tačiau yra ir esminių trūkumų: Rinka suteikdama daug laisvių ekonomikos subjektams, tampa pražūtinga sąlyga neveikliems - Rinka žlugdo neveiklius gamybos subjektus - įmones, individus . Wannacot: kartais neryžtingam žmogui negali suteikti nieko daugiau, kaip tik bado laisvę Rinka kai kuriose šakose visai nefunkcionuoja: gynyba Vartotojų ir gamintojų veikla gali sukelti nepageidaujamus, šalutinio pobūdžio, rezultatus: gamtos užterštumas Rinkos ekonomika gali būti nestabili: ekonominius pakilimus, gali lydėti smukimai, krizės, depresijos. Paprastai sumažinti trūkumus stengiamasi valstybės kišimusi, valstybės reguliavimo sistema (anglosaksiškas - JAV, sociodemokratinis - Europa, ypač Švedija). Plačiau apie valstybės kišimosi į ekonomiką sferas, kalbėsim kitose makro ek temose: monetarinė, fiskalinė politika ir pan. Kai valstybė iš viso ima į savo rankas gamybos reguliavimą - rinkos nebėra, tai jau centralizuoto valdymo ek. sistema PAKLAUSA IR PASIŪLA Ryšys tarp vartotojo ir gamintojo rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą. Pirma aptarsim paklausą, po to pasiūlą ir po to paklausos/pasiūlos pusiausvyrą. PAKLAUSA Kas yra paklausa? Samprata. Paklausos kreivė Paklausa yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali nusipirkti, ir kainos, už kurią ši prekė parduodama kitoms sąlygoms esant nekintamoms. Svarbios yra abi šio ryšio sąlygos. Jei vartotojas tik nori pirkti prekę, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Taip pat ir pakankamas pinigų kiekis prekei pirkti nėra paklausa, jei vartotojas nenori jos pirkti. Kitais žodžiais tariant, paklausa yra poreikiai (prekėms ir paslaugoms), egzistuojantys kartu su pasiruošimu ir galėjimu už jas sumokėti. Paprastai, kintant produkto kainai, kinta ir jo paklausa. Kainos ir perkamo prekių kiekio kitimo ryšys gana pastovus, todėl jis formuluojamas kaip paklausos dėsnis. Ir taip, paklausos dėsnis nusako, kad prekių paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Paklausos dėsnis rodo, kad kainų kilimas sukelia paklausos mažėjimą, o kainų kritimas – paklausos didėjimą (aišku ne visada). Tai matyt iš pav. Paklausos kreivė iliustruoja paklausos dėsnį. Į paklausos lentelę įrašytos kelios kainų ir paklausos kiekio reikšmės, atidėtos koordinačių sistemoje (taškai A,B,C,…E) ir sujungtos kreive rodo paklausos ir kainos ryšį: krintant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti daugiau gaminio vienetų, todėl kreivė leidžiasi žemyn (mažėja kaina) į dešinę (didėja perkamų gaminių apimtis). Ši kreivė vadinama paklausos kreive. didėjant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti mažiau gaminio vienetų  todėl kreivė kyla aukštyn (didėja kaina) į kairę (mažėja perkamų gaminių apimtis). T.y. didėjant kainai prekės paklausa mažėja, kainai mažėjant – didėja. Tai reiškia paklausos dėsnį: Paklausos dėsnis - paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Tačiau prekių paklausa priklauso ne tik nuo kainų. Pvz. Benzino. Brangstant benzinui, jo paklausa auga, nes daugėja mašinų. Tačiau tai nepaneigia paklausos dėsnio. Paklausa susijusi ir su kitais, kaina neįvertinamais veiksniais (pvz. mada, augančiu poreikiu toms prekėms – mašina tampa būtinybe, pajamomis, kt.). Tačiau jei visus kitus veiksnius laikome nekintamais, kaina lemia paklausos dydį. Krentant prekės kainai ir visoms kitoms sąlygoms esant pastovioms, paklausa didėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių: Sumažėjus prekės kainai ir nekintant pirkėjų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie tą prekę gali pirkti, nes toks noras (paklausa) jau buvo, bet trūko pinigų, kai kaina buvo didelė. Šiuo atveju – bendra paklausa didėja. Kainų mažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekių. Tai gali atsitikti tiek dėl padidėjusio vartojimo, tiek dėl prekių pakeičiamumo, kai vartotojas vartoja daugiau atpigusių prekių vietoj brangesnių. Paklausos kreivės poslinkiai. Paklausos dėsnis nusako prekių paklausos kiekio ir kainos ryšį. Tačiau prekės kaina (kaip jau minėjau) yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausą. Paklausos dydis priklauso ir nuo daugelio kitų sąlygų. Svarbiausios jų (paminėsime kelis): Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Kitų prekių kainos Vartotojų skonis, mados Gyventojų skaičius Vartotojų optimizmas ar pesimizmas Visų minėtų veiksnių poveikį paklausai galima parodyti kiekvieną iš jų laikant kintamuoju dydžiu, o likusiuosius – pastoviais. Paklausos didėjimą arba mažėjimą dėl kurio nors kintamojo poveikio galima pavaizduoti paklausos kreivės pasislinkimu į dešinę, didėjant paklausos kiekiui, arba į kairę – jai mažėjant. Keletą variantų pavaizduosime paklausos kreivių poslinkiais. Pav. 6: 1) Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Vartotojų pajamų augimas nevienareikšmiai veikia paklausą: (a) Vartotojų pajamų augimas sudaro galimybę pirkti daugiau geros kokybės prekių, kurios yra brangesnės. Todėl galima tikėtis, kad tokių prekių paklausos kreivė pasislinks į dešinę. b) Kartu padidėjus pajamoms, sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms blogesnės kokybės prekėms. Jų paklausa mažėja: paklausos kreivė pasislenka į kairę (b). Pajamoms mažėjant, abiem atvejais paklausos kreivės pasislinks priešinga kryptimi -- paklausa mažės (nėra pabraižyta, gali patys pabandyt). -------------------------------------------------------------------------------------- Paklausos dydžiui įtakos turi ir pajamų pasiskirstymo kitimas tarp vartotojų grupių. Kadangi skirtingų pagal pajamų dydį vartotojų grupių vartojimo struktūra skiriasi, valstybei perskirstant dalį pajamų mokesčių ir išmokų forma išmokant neturtingiems (transferiniai išmokėjimai), pastarųjų paklausa vartojimo prekėms didės, o prekių, daugiau vartojamų dideles pajamas gaunančių žmonių, paklausa mažės. 2. Kitų prekių kainų kitimas taipogi veikia tam tikros prekės paklausos kitimą. Poveikis yra skirtingas priklausomai ar šios dvi prekės yra substitutai/pakaitalai (pakeičiamos, pvz. arbata ir kava) ar komplementarios/papildančios (vartojamos kartu, pvz. mašina, benzinas, tepalai ir kt.) (©) Jei dvi prekės (A ir B) yra substitutai/pakaitalai, A prekės kainos augimas didina B prekės paklausą, nes vartotojas ima vartoti daugiau tos prekės, kurios kaina nepadidėjo. Tai pavaizduota c) pav. paklausos prekės pasislinkimu į dešinę. (d) Jei A ir B prekės yra papildančios (komplementarios), A prekės kainos augimas sumažins B prekės paklausą, o jos paklausos kreivė pasislinks į kairią pusę. Tai atsitinka todėl, kad pabrangus vienai prekei, vartotojas mažina jos vartojimą, bet kartu jis nebevartos tiek pat ir kitų - komplementarių/papildančių prekių, kurių negali (nereikia) atskirai vartoti nuo pabrangusios prekės. A prekės kainai mažėjant B prekės paklausa keisis priešinga linkme tiek substituto/pakaitalo, tiek komplementaraus/papildančio ryšio atvejais. 3. Kitų sąlygų pasikeitimų, kaip gyventojų skaičiaus, mados ir pan. poveikis paklausos kitimui ir atitinkamas paklausos kreivių pasislinkimas lengvai paaiškinamas (galite patys pasibraižyti). (per egzaminą galite būt paprašyti pabraižyt – patikrinant kaip įsisavinot dalyką. 4. Vartotojų optimizmas ar pesimizmas dėl galimo kainų pasikeitimo taip pat veikia paklausos dydį. Jeigu vartotojai tikisi kainų augimo, jie stengiasi iš anksto apsirūpinti tomis prekėmis ir tai didina paklausą. Priešingai, jeigu laukiama kainų mažėjimo, paklausa tuo metu sumažėja – vartotojas lūkuriuoja. PASIŪLA Samprata. Pasiūlos kreivė. Pasiūla – yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pardavėjas nori ir gali parduoti ir kainos, už kurią ši prekė perkama, kitoms sąlygoms esant nekintamoms (laikas taip pat nesikeičia). Pasiūlos kiekio ir kainos ryšys, kaip ir paklausos atveju, yra pakankamai pastovus, todėl jis dažnai nusakomas kaip pasiūlos dėsnis: prekių pasiūlos kiekis paprastai kinta kainos kitimo linkme: Pasiūlos dėsnis - prekės kainai didėjant, pasiūlos kiekis didėja, o kainai mažėjant – mažėja. Pav.: 7 Pasiūla didėja, didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl gamintojo, gaminančio tą prekę, intereso gauti kuo didesnį pelną. Didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamintojas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pelno augimą. Pasiūlos kreivės poslinkiai ->>> ET, 21 psl., 17 psl. (5 ) Pasiūlos kiekis priklauso ne tik nuo kainos, bet ir nuo kitų veiksnių. Pagrindiniai yra šie: Kitų prekių kainos; Gamybos išteklių kaštai (išteklių kainos); Technologijos pažanga; Gamintojų lūkesčiai Kredito gavimo galimybės ir sąlygos Mokesčiai Gamintojų skaičius ir kt. 1. Kitų prekių kainos kitimas gali pakeisti tam tikros prekės pasiūlos dydį jeigu jos yra substitutai/pakaitalai (pvz. žemės plotai) arba komplementarios/papildančios gamybos požiūriu: Jeigu prekės yra substitutai/pakaitalai, tuomet augant A prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja resursus, kurie iki tol buvo naudojami substituto - B prekės gamybai. Pastarosios (B prekės) gamyba/pasiūla mažėja, jos kreivė pasislenka į kairę (pav.) T.y.: jei substitutai/pakaitalai - A prekės kaina didėja - pasiūla mažėja Komplementarumo (papildymo) atveju ryšys tarp kainos ir komplementarių gamybos atžvilgiu A ir B prekių yra kitoks. Kas yra komplementarios gamybos atžvilgiu prekės? Komplementarios/papildančios prekės gamybos požiūriu yra tokios, kurių gamybos procesas yra susijęs tokiu būdu, kad naudojant tuos pačius resursus vienos prekės gamybai, kaip papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (išgaunant naftą, išsiskiria dujos). Tokiu atveju, didėjant A prekės kainai didėja jos (A) gamyba/pasiūla, o kartu ir B prekės gamyba/pasiūla. Pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę t.y, Jei koplementarios/papildančios --- A prekės kaina didėja B - prekės pasiūla didėja. 2. Gamybos išteklių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojo pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojo interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Ir atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti pasiūlą. 3. Technologijos pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis išteklių sąnaudomis ir jeigu net šių produktų kainos nekinta, gaunamas gamybos pelnas bus didesnis, lyginant su pelnu, gautu naudojant ankstesnę technologiją. Tai skatina gamintojus didinti gamybą/pasiūlą: pasiūlos kreivė slenka į dešinę. RINKOS PUSIAUSVYRA: tai paklausos ir pasiūlos sąveika. RINKOS PUSIAUSVYRA: PAKLAUSOS IR PASIŪLOS SĄVEIKA. Paklausos ir pasiūlos kreivės, nubrėžtos viename grafike (pav. 9), schematiškai atvaizduoja rinkos pusiausvyrą. Kreivių susikirtimo taškas E rodo rinkos pusiausvyros tašką. Šiame grafike pusiausvyros taške E už tam tikro produkto vieno vieneto kaina lygi 6 Lt, o pardavimo apimtis - 200 vnt. Norint suprasti, kodėl taškas E yra pusiausvyros taškas, reikia pasižiūrėti, kas įvyks, jeigu pradžioje rinkos kaina bus kitame lygyje.  Pvz., jei pradinė kaina yra aukštesnė nei pusiausvyros kaina ir lygi 10 Lt ($).  Tada pirkėjai perka tik 50 vnt. produkto (taškas A). Tuo tarpu pardavėjai nori parduoti 260 vnt. (taškas F). Vadinasi yra didžiulis produkcijos perteklius (210 vnt). Tokiu atveju, kai kurie pardavėjai, nusivylę parduodamu produkto kiekiu esant 10 lt. kainai ir norėdami produktus realizuoti, pradeda kainą mažinti. Kaina mažinama iki 9 Lt ($), vėliau iki 8 Lt ($). Esant mažesnei produkto kainai, mažėja ir pasiūla/gamyba (mažesnė kaina - mažiau gamina ir teikia į rinką) Gamyba/pasiūla sumažėja iki 240 esant 8 lt už vienetą. Tačiau vis dar yra produktų perteklius ir pasiūla viršija paklausą. Kaina toliau mažėja, o kartu mažėja ir pasiūla/gamyba (norinčių parduoti už šią kainą). Kaina ir pasiūla mažėja tol, kol tarp paklausos ir pasiūlos pasiekiama pusiausvyra (kai jos atitinka viena kitai). Šiuo atveju tai pasiekiama esant 6 Lt ($) kainai, tai ir yra pusiausvyros taškas. Esant šiai kainai, pardavėjai nori parduoti 200 vnt prekių, o pirkėjai nuperka 200 vnt, (t.y tą kiekį, kurį nori parduoti pardavėjai). Kitaip tariant, rinka yra ištuštinta. Dabar pirkėjai ir pardavėjai yra patenkinti parduotų-nupirktų prekių kiekiu, t.y. prekių kiekiu, kurį pirkėjai nupirko, o pardavėjai pardavė esant 6 Lt kainai, t.y. pusiausvyros kainai. Poreikio daugiau keisti kaina jau nebėra. Ir taip: Pusiausvyra yra situacija, kurioje prekės kaina ir jos perkamas ir parduodamas produktų kiekis nekinta. O Perteklius yra, jei pardavėjai nori ir gali parduoti daugiau produktų(F) nei pirkėjai nori ir gali pirkti (9 pav. Violetinė linija) T.y perteklius yra tada, kai pasiūla viršija paklausą (kaina šiuo atveju yra aukščiau pusiausvyros). Mechanizmas: Tada kaina ima mažėti: ->>> Pardavėjai norėdami parduoti prekes, mažina kainą. Einant nuo taško F į tašką G pasiūlos kreivėje , kartu paklausos kreivėje slenka iš A į B tašką, kol linijos susikerta taške E, t.y., kai pasiūla atitinka paklausą. Kita situacija kai nėra rinkos pusiausvyros: Trūkumas --- jei pirkėjai nori ir gali nupirkti daugiau nei pardavėjai nori ir gali parduoti, susidaro trūkumas, t.y . trūkumas yra tada kai paklausa viršija pasiūlą. Kadangi pasiūla yra ribota, tada kyla kaina, mažėja galinčių nupirkti: Pasiūlos kreivė eina nuo K aukštyn į dešinę, o paklausos kreivė - nuo taško D į kairę iki taško F. Pusiausvyros taško poslinkiai: Pusiausvyros taškas, bendras paklausos ir pasiūlos linijų taškas, gali keisti savo padėtį, veikiant pasiūlos ir paklausos veiksniams. Pusiausvyros taško judėjimo pagrindinės kryptys, kintant pasiūlos ir paklausos veiksniams, nesusijusiems su kaina, yra šios: a) Kai pasiūla pastovi, o paklausa didėja  tiek kaina (P), tiek pardavimo apimtis (Q) didėja.  10 a Pusiausvyros taškas įsigali esant didesnei kainai. Pvz. Kai norima nupirkt daugiau produkto (pvz. benzino), o jo yra ribotas (nekintama) kiekis (ir visi tai žino)  Pirks daugiau to produkto, kartu kils kainos, kadangi benzino kiekis ribotas. b) Kai pasiūla pastovi, o paklausa mažėja, kaina (P) ir parduodama prekių apimtis (Q) mažėja - 10 b Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai. Privaryta mašinų, o moki paklausa mažėja  mažėjant pajamoms, jų pirks mažiau c) Kai pasiūla didėja, o paklausa pastovi, prekės kaina (P) mažėja, pardavimo apimtis (Q) didėja - 10 c Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai d) Kai pasiūla mažėja, o paklausa pastovi, pardavimo apimtis (Q) mažėja, kaina (P) didėja -- 10 d Pusiausvyros taškas nusistovi esant didesnei kainai Kai paklausa ir pasiūla kinta kartu: e) Kai paklausa ir pasiūla didėja, pardavimo apimtis didėja (Q), o kaina (P) nekinta (esant vienodam pakalusos ir pasiūlos padidėjimui) 10e Pusiausvyros taškas išlieka esant tai pačiai kainai. f) Kai paklausa didėja, o pasiūla tokiu pat dydžiu mažėja: prekės kaina (P) didėja, o pardavimo apimtis nesikeičia (Q) 10f Pusiausvyros taškas nusistovi esant gerokai didesnei kainai. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS Kainos kitimas konkrečių prekių paklausą ir pasiūlą keičia skirtingai (pvz. duonos ir brangenybių). Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti naudojama elastingumo (lankstumo) sąvoka. Paklausos ir pasiūlos elastingumas apibūdina pirkėjų ir pardavėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Elastingumui įvertinti skaičiuojami elastingumo rodikliai. Jie išreiškia paklausos bei pasiūlos kiekio ir kainų procentinių padidėjimų santykį. ED = > D%/>P% Paklausos elastingumas ES = > S%/>P% - Pasiūlos elastingumas Pvz. Duonos kaina padidėjo 50% ir pirkėjai duonos perka 10% mažiau. ED=-10%/50% = -0.2. Matome , kad pirkėjas nežymiai reagavo į kainos padidėjimą. (paklausa mažai elastinga). Tačiau, jeigu, pvz. , 20% pakiltų turistinių kelionių kainos ir pirkėjai šios paslaugos savo paklausą sumažintų 40%, tai paklausos elastingumo rodiklis būtų lygus -2 (40/20). Šiuo atveju pirkėjai žymiai reaguoja į kainos padidėjimą, reiškia elastingumas ženklus. (Minuso ženklas ignoruojamas) Tiek paklausos tiek pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki ∞. Išskiriami keli skirtingi elastingumo dydžiai (formos): Absoliutus elastingumas. Be galo mažas kainų pasikeitimas (nuo P1 iki P2) sąlygoja didelį paklausos ar pasiūlos padidėjimą. Šiuo atveju paklausa/pasiūla yra "be galo" elastinga. Skaitmeninė elastingumo išraiška yra:E∞ Paklausos atvejis. Grafikas rodo, kad esant net nedideliam kainos padidėjimui niuo P1 iki P2 paklausos apimtis sumažės nuo Q1iki Q2, t.y iki nulio - prekė nebus perkama. Tokia situacija įmanoma pvz. tobulos konkurencijos rinkoje, kai firmos gamina homogenišką (standartizuotą) produkciją ir ją parduoda už rinkoje nusistovėjusią kainą. Jeigu kuri nors firma padidintų kainą nuo P1 iki P2, galima tikėtis, kad paklausos apimtis sumažėtų iki nulio. Santykinis elastingumas. Kainų kitimas mažesnis nei paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimas P1P2<Q1Q2 Vieneto elastingumas. Kainų kitimo ir paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimai vienodi (procentaliai) P1P2=Q1Q2 E=1 Santykinis neelastingumas. Kainų pasikeitimas yra didesnis nei paklausos ir pasiūlos pasikeitimas. P1P2>Q1Q2 E yra mažesnė už vienetą, bet didesnė už 0. 0<E<1 Absoliutus neelastingumas. Kainų kitimas nekeičia paklausos beipasiūlos. P1P2=Q stabilus E=0 Tokia paklausa gali būti tuo atveju, kai prekė yra gyvybiškai svarbi vartotojui (pvz. vaistai silpnam ligoniui). Tačiau ir šiuo atveju paklausa gali būti visiškai neelastinga tol, kol prekės kaina neviršys vartotojo biudžeto (pajamų). Nenagrinėsim : ataskaitos taško (koks kainos ir kieki derinys turi būti bazinis) problema, ryšio tarp kreivės nuolydžio ir elastingumo problema Elastingumą sąlygojantys veiksniai. ELASTINGUMO VEIKSNIAI Paklausos elastingumas: Paklausos elastingumas apibūdina pirkėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Pagrindiniai paklausos elastingumo veiksniai yra: Pakeičiamumas (substitucija) Laikas Būtinybė ar prabanga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Pakeičiamumas (substitucija): Su substitucijos poveikiu paklausai ir pasiūlai susipažinome ankstesniame rinkos mechanizmo skyrelyje, tik to neįvardijome elastingumo pasireiškimu. Nekartosiu kas buvo pasakyta, tik čia išsakysiu pagrindines išvadas (teiginius): Esant tinkamiems substitutams (pakaitalams) prekės paklausa yra elastinga kainų kitimui. Jei nėra tinkamų substitutų (pakaitalų), vartotojai negali reaguoti į kainų kitimą ir perka pradinį prekės kiekį. Paklausa - neelastinga. 2. Laikas: Laikas taipogi didina paklausos elastingumą. Vartotojai, pasikeitus kainoms, gali pakeisti savo elgseną, kai tam yra pakankamai laiko. Laikas yra būtinas substitutų (pakaitalų) paieškoms. Paklausos elastingumas didėja, ilgėjant laiko tarpui: vartotojas prisitaiko prie naujų kainų. 3. Būtinybė ar prabanga Prabangos ir būtiniausių prekių paklausos elastingumas yra skirtingas. Vartotojas negali apseiti be būtiniausių prekių (maisto, kasdieninių drabužių). Todėl tokių prekių paklausa yra neelastinga. Prabangos prekių vartojimo apimtį vartotojas gali keisti nejausdamas didelių nepatogumų. Todėl pakilus jų kainoms, gali gerokai sumažinti vartojimą (prabangūs kailiniai ir dar ne pirmi, atostogos į užsienyje). Tokių prekių paklausa yra elastinga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Paklausos elastingumas priklauso nuo prekei įsigyti išleidžiamų lėšų dalies bendrame vartotojo biudžete. Degtukų, druskos pirkimo išlaidos sudaro labai nedidelę vartotojo biudžeto dalį, todėl tokių prekių paklausa labai nesikeičia pakitus kainoms. Šių prekių paklausa yra neelastinga. Tačiau pvz. automobilio, turistinių kelionių kainos pasikeitimas jau veiks į paklausą gana stipriai. Jo paklausa kur kas elastingesnė. Pasiūlos elastingumas Pasiūlos elastingumas apibūdina pardavėjų reakciją į kainų pakitimus. Pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai (pagrindiniai): Laikas Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kita substitucijos, komplementarumo pakeičiamumo, papildymo efektas) Atsargų sudarymo galimybė 1. Laikas: Kylant kainoms , gamintojas nori parduoti žymiai daugiau prekių. Todėl jis turi padidinti gamybos apimtis. Tam reikalingas papildomas laikas. Todėl elastingumas gali būti didesnis tik praėjus tam tikram laikui. 2. Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kitą  substitucijos, komplementarumo efektas) substitucija gamyboje: Jei prekė turi pakaitalą gamyboje, tai pasiūlos kiekis stipriai reaguos į kainos pokytį. ( pvz. augant rugių kainoms : ūkininkas plės plotus, krentant: ims augint kviečius). Šiuo atveju pasiūlos elastingumas bus didelis. Jei prekė neturi artimo pakaitalo, pasiūla yra mažiau elastinga kainų pokyčiams (krentant visų javų kainoms, persiorientuot į gyvulininkystę yra gerokai sunkiau). Komplementarumas gamyboje: Jei prekės yra papildančios viena kitą gamyboje, pasiūla neelastinga (mažiau elastinga). (mėsininko sprendimus lemia jautienos kaina, o ne odos kaina. Odos kaina yra neelastinga, nes ji mažiau būtinas produktas). Atsargų sudarymo galimybė Prekių saugojimo galimybė labai veikia pasiūlos elastingumą. Greitai gendančios prekės, nežiūrint jų kainų mažėjimo, turi būti greitai tiekiamos į rinką (pvz. vaisiai - bananai). Negalima sudaryti ir tokių prekių atsargų kylant kainai. Taigi tokių prekių elastingumas yra mažas. Priešingai, lengvai saugomų prekių atsargomis pardavėjas gali nemažai keisti pasiūlą (išlaukti norimų kainų). Pasiūla tokių prekių yra elastinga. 5 paskaita Praėjusią paskaitą susipažinome su paklausos ir pasiūlos elastingumu priklausomai nuo kainos pasikeitimų. Pateiksiu pora paklausos elastingumo pavyzdžių, priklausomai
Ekonomika  Paruoštukės   (95,51 kB)
ĮVADAS „Vienintelė tiesa – darbas, pasaulis taps tuo, kuo jį pavers darbas“ (Zolia E. 217 p.,) Žmogus savo darbu sukuria produktą, atlieka paslaugas, atranda naujus, tobulina esamus gamybos procesus. Be darbo nebūtų ir žmogaus, kuriančio savo gyvenimo sąlygas. Per žmonijos gyvavimo istoriją keitėsi darbo pobūdis ir sąlygos. Kylant mokslo ir technikos pažangai, žmogaus darbas darosi sudėtingas, lengvėja, tačiau reikalauja geresnių specialybinių žinių. Senovėje žmonių darbas buvo primityvus, dabar - dažniausiai mechanizuotas ir automatizuotas. Dirbančiųjų darbo užmokestis yra svarbiausias pajamų šaltinis, tiesiogiai veikiantis jų gyvenimo lygį. Todėl atlyginimas už darbą turi būti ne tik teisingas, bet ir svarus. Kodėl susidaro darbo užmokesčio skirtumai? Darbo užmokestį, t. y. darbo vertę, kaip ir kitas vertes, nulemia visuminiai paklausos ir pasiūlos dėsniai. Darbo užmokestis stabilizuojasi, kai darbo paklausa ir jo pasiūla pasiekia pusiausvyrą. Paklausos (t.y. darbo paslaugų pirkėjų – darbdavių) požiūriu darbo užmokestį nulemia ribinis darbo našumas. Kiekvieno papildomo vieneto, įtraukiamo į kokios nors rūšies gamybą, duodamas pajamos arba jo našumas po tam tikro momento ima mažėti, ir tai palyginama su mažėjančio ribinio naudingumo dėsniu. Pasiūlos (t. y. darbo pardavėjų – samdomų darbuotojų) požiūriu, egzistuoja minimalus užmokesčio lygis, su kurio darbuotojas sutinka Šis minimumas išreiškia darbuotojo įprastinio gyvenimo lygio standarto išlaikymo kaštus, t. y. vertę visų būtinų gyvenimo reikmenų, patogumų ir pramogos dalykų, kuriais naudotis jis įpratęs ir kurių jis, atsiribodamas nuo trumpalaikių nukrypimų, reikalaus sau laisvos konkurencijos sąlygomis. Darbo užmokesčio dydis išreiškia darbo vertę, kuri yra mainų proporcijos išraiška, o ne prigimtinė to daikto savybė. Vertę teisingai galima suprasti tik paklausos ir pasiūlos sąveikos lygmeniu. (Martinkus B., Žilinskas V., Ekonomikos pagrindai, 217 p., 233 p.,) 1. DARBAS Darbu būtų galima pavadinti kiekvieną žmogaus sąmoningą veiklą, nukreiptą į tam tikrą tikslą, kurio siekiant vartojama fizinė ir protinė energija. Darbas skiriasi nuo žaidimų ir pasilinksminimų tuo, kad jis yra tik priemonė, o ne tikslas save patenkinti. D a r b u (labour / work) vadiname žmonių pastangas reikalingas prekėms gaminti ir paslaugoms atlikti. D a r b o i š t e k l i a i (human/ labour resources) – tai fiziniai ir protiniai žmonių sugebėjimai, kuriuos galima panaudoti ekonominėje veikloje. Šis terminas reiškia žmoniškąjį išteklių, t. y. žmogaus protinį sugebėjimą, reikalingą prekių ir paslaugų gamybai. Kiekvienas žmogus turi dirbti pagal savo galimybes, sugebėjimus. Žmogaus darbo įgūdžiai ir pomėgiai formuojasi nuo pat gyvenimo pražios ir turi išlikti visą gyvenimą. Žmogui skiriami darbai priklausomai nuo amžiaus. Žmogaus gamybinė veikla prasideda tada, kai jis įsigyja specialybę ir pradeda kokią nors gamybinę veiklą. Darbas skirstomas į protinį (mental/ brain), ir fizinį (manuoal labour/ physical work). Toks darbo skirstymas yra istoriškai susiformavęs, plačiai paplitęs, tačiau labai sąlygiškas.
Ekonomika  Referatai   (37,84 kB)
Darbas – tai visuomenės gyvenimo ekonominis pagrindas, žmogaus tikslinga veikla, jo fizinių ir protinių sugebėjimų įgyvendinimas siekiant sukurti tam tikras materialines ir nematerialines vertybes. Darbas atlieka auklėjamąjį vaidmenį, išugdo naudingus organizacinius, drausmės ir dalykinio bendradarbiavimo įgūdžius, suteikia kiekvienam žmogui galimybę save realizuoti, rasti savo vietą ir pripažinimą tarp kitų visuomenės narių.
Teisė  Namų darbai   (12 psl., 24,59 kB)
Šių normatyvinių dokumentų nuostatos, be abejo, yra konstruktyvios nustatant konkretų atlyginimą įvairių specialybių darbuotojams, dirbantiems įvairiose įmonėse. Tačiau vien jų konkrečiam darbo užmokesčio organizavimui neužtenka, kadangi konkretaus darbo užmokesčio organizavimas susijęs su kiekybine ir kokybine darbų analize, vidaus ir išorės darbo rinkose nusistovėjusiais atlyginimais, įvairiomis materialinio ir moralinio skatinimo programomis. Visus šiuos uždavinius kur kas lengviau išspręsti taikydami išsivysčiusiųjų užsienio šalių patirtį, kuri buvo kaupiama ir tobulinama ne vieną dešimtmetį. Dabartinėmis sąlygomis išsivysčiusios rinkos šalyse daug dėmesio skiriama darbo apmokėjimo priklausomybei nuo šalies ekonomikos plėtotės veiksnių, nuo darbo turinio kitimo, darbuotojų kvalifikacijos, darbo sąlygų, pamainingumo, įmonės specifikos. Kūrybinis išsivysčiusiųjų industrinių šalių patirties taikymas organizuojant apmokėjimą už darbą mūsų Respublikos įmonėse įgalins greičiau pasiekti pageidaujamą efektą siekiant suinteresuoti darbuotojus įgyvendinti įmonių strateginius tikslus; užtikrins spartesnį ir tolygesnį visuomenės narių gyvenimo lygio kilimą ir socialinės įtampos mažinimą dėl nepagrįstai sparčios atskirų gyventojų sluoksnių pajamų diferenciacijos. 1. Pagrindiniai darbo apmokėjimo sistemos reikalavimai Vienas svarbiausių Lietuvos įmonių uždavinių šiuo metu yra teisingų ir motyvuojančių darbo apmokėjimo sistemų sukūrimas. Siekiant šio tikslo, reikia atsižvelgti į keletą svarbių reikalavimų. Pirma, norint geriau motyvuoti darbuotojus, nepakanka mokėti didelį darbo užmokestį. Darbo užmokesčio didinimas yra gana ribota ir trumpalaikė motyvavimo priemonė. Kad ir kaip norėtume darbo užmokestį didinti, jis turi ribas. Lietuvos įmonės, norėdamos išlikti konkurencijos sąlygomis, yra priverstos mažinti gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų kaštus. Taigi, darbo užmokesčio didinimas brangiai kainuoja - didėja produkcijos kaštai ir savikaina. Todėl mokėti daugiau įmonės gali tik tuomet, kai kartu auga veiklos efektyvumas. Kita vertus, kai nuolat mokama daugiau, darbo užmokestis praranda savo motyvuojantį poveikį. Antra, kad darbo užmokestis stimuliuotų darbuotojų motyvaciją, reikia orientuotis ne į kiekybinį, bet į kokybinį darbo apmokėjimo sistemos aspektą. Darbuotojai jaučia atlikto darbo kiekybės ir kokybės bei gaunamo darbo užmokesčio ryšį. Todėl įmonėse sukurta darbo apmokėjimo sistema turi laiku ir teisingai įvertinti darbuotojų laimėjimus bei nuopelnus ir skatinti siekti gerų darbo rezultatų. Tai reiškia, kad darbo užmokestis turi apimti tiek objektyviąją, tiek ir subjektyviąją darbo vertę. Objektyviąją darbo vertę lemia pats darbo pobūdis, jo sudėtingumas. Ši darbo užmokesčio dalis turi būti nustatoma, atlikus darbų sudėtingumo įvertinimą. Subjektyvioji darbo vertė priklauso nuo konkrečių darbuotojų pastangų. Todėl ši darbuotojo uždarbio dalis gali būti nustatoma tik įvertinus asmeninį darbuotojų indėlį. Trečia, darbo apmokėjimo sistema turi būti teisinga, aiški ir suprantama. Kiekvienas darbuotojas privalo matyti darbo rezultato ir apmokėjimo už darbą ryšį, bei tikėti, kad pasirinkta elgsena iš tiesų patenkins jo lūkesčius. Kai žmonės nejaučia tiesioginio pastangų ir rezultato ryšio, jų motyvai veikti silpnėja. Be to, jie subjektyviai nustato savo atlyginimo ir pastangų santykį, kurį vėliau palygina su analogišką darbą dirbančių atlyginimu. Kai darbuotojai mano, kad jo kolega už tokį patį darbą gavo daugiau, atsiranda psichologinė įtampa. Jis yra įsitikinęs, kad gauna per mažai, ir todėl pradeda prasčiau dirbti. Kol žmonės nebus įsitikinę, jog už darbą gauna teisingą atlyginimą, jų darbo intensyvumas mažės. Įmonėje sukurta darbo apmokėjimo sistema turi būti paprasta. Kuo daugiau ji turės elementų, tuo sunkiau ją suvoks darbuotojai; aiškumo trūkumas sąlygos netikrumo, nesaugumo, neteisybės pojūtį. Darbo apmokėjimo sistema privalo garantuoti darbuotojams, kad jų pastangos įvertinamos teisingai, nuopelnai tinkamai pripažįstami ir atlyginami. Ketvirta, darbo apmokėjimo sistema turi būti patraukli, leidžianti priimti, išlaikyti ir ugdyti kvalifikuotus darbuotojus. Suinteresuotos sėkminga veikla įmonės nori turėti ne bet kokius, o geriausius darbuotojus. Todėl darbo apmokėjimo sistemoje būtina išlaikyti balansą tarp to, ko nori ir tikisi darbuotojai, bei to, ką gali pasiūlyti įmonė, atsižvelgdama į savo vidines galimybes bei išorinės aplinkos veiksnius. 1 pav. Darbuotojų norų ir įmonės galimybių balansas (paveikslas iš V. Sakalas vadovėlio „Personalo valdymas“) Penkta, darbo apmokėjimo sistema turi skatinti darbuotojus siekti tokių darbo rezultatų, kurie atneštų naudą įmonei. Šiuo metu pažangiose darbo apmokėjimo sistemose atsisakoma „baudų“ principo ir pradedama orientuotis į norimo elgesio skatinimą. Todėl įmonėse turi būti vertinamas darbuotojų elgesys ir rezultatai, naudingi ir įmonei. Šį ryšį turi jausti ir darbuotojai, suvokdami, kad rezultatas vertas siekimo. Šešta, darbo apmokėjimo sistema turi būti dinamiška. Šiuolaikinėje sparčiai kintančioje aplinkoje veiksniai, kurie yra motyvuojantys ir efektyvūs šiandien, ateityje darbuotojų akyse gali prarasti savo vertę. Dažnai darbo apmokėjimo sistemos pakeitimas įmonėje iš pradžių būna labai efektyvus, o vėliau pamažu praranda motyvuojančią galią. Todėl apmokėjimo sistema turi būti nuolatos vertinama ir pritaikoma prie besikeičiančios socialinės ir ekonominės aplinkos bei prie kintančių darbuotojų poreikių. Septinta, darbo apmokėjimo sistema turi būti glaudžiai susijusi su įmonės personalo politika. Darbo apmokėjimo sistema negali prieštarauti įmonės politikai visose srityse. Ji turi būti suderinta su įmonės misija ir strategija, atitikti jos trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus. Atlyginimo už darbą sistema bus veiksminga tik tuo atveju, jeigu kartu bus taikomos nematerialinės skatinimo priemonės, įgyvendinamos įmonės personalo politikoje. 2. Pagrindiniai apmokėjimo už darbą organizavimo principai šiuolaikinėmis sąlygomis Apmokėjimas už darbą visada buvo aktuali ekonominė ir teisinė problema. Sprendžiant darbo apmokėjimo klausimus, tiesiogiai susiduria darbuotojų ir darbdavių interesai. Šie klausimai sprendžiami laikantis vadinamosios socialinės partnerystės principų arba supriešinant vienus su kitais. XX a. pabaigoje, pasiekus pakankamai aukštą darbuotojų kvalifikacijos, gamybos mechanizavimo ir automatizavimo lygį, svarbiausiu elementu darbe tampa kooperacija, tarpusavio pagalba, kuo didesnis asmeninis indėlis į įmonės strateginių tikslų įgyvendinimą. Dabar vis dažniau atsisakoma griežtos pareigybių klasifikacijos ir kiekvieno darbuotojo užmokesčio fiksavimo. Įprastu dalyku tampa tai, kad darbininkai, specialistai ir tarnautojai, baigę savo užduotis, padeda atlikti bendradarbiui pavestą darbą. Darbo užmokesčio organizavimas pagrįstas tokiais pagrindiniais principais: a) lygus apmokėjimas už lygų darbą; b) didesnis užmokestis už kvalifikuotesnį ir sudėtingesnį darbą; c) apmokėjimo lygiavos nebuvimas; d) nuolatinis darbo apmokėjimo sistemų tobulinimas, atsižvelgiant į darbo pobūdį ir sąlygas. Kaip rodo užsienio šalių patirtis, bene svarbiausia apmokėjimo už darbą organizavimo problema yra minimalaus darbo užmokesčio nustatymas. Dabar minimalaus darbo užmokesčio klausimais vis daugiau domimasi įvairiuose Tarptautinės darbo organizacijos forumuose. Svarbiausi minimalaus darbo užmokesčio pagrindimo kriterijai yra: 1. Darbuotojo ir jo šeimos poreikiai, lyginant su bendruoju darbo užmokesčio lygiu ir socialinėmis išmokomis išsivysčiusiose šalyse 2. Šalies, kurioje veikia įmonė, ekonominio augimo veiksniai (bendrojo vidinio produkto dydis vienam gyventojui ir jo augimo tempai, užimtumo lygis, šalies mokėjimų balansas) Paprastai minimalus darbo užmokestis traktuojamas kaip šalies ekonominės ir socialinės politikos elementas, tiesiogiai susijęs su šalies ekonomine galia. Šiuo atveju minimalus darbo užmokestis siejamas su socialiniu individo aprūpinimo minimumu, kurio esmė - fizinių ir dvasinių poreikių patenkinimas, įgalinantis individą bent minimaliai panaudoti jo potencines galimybes visuomenės ir šeimos vystymui jam dirbant darbo laiką Minimalaus darbo užmokesčio atskaitos taškas - vidutinis darbo užmokesčio lygis šalyje. Realiai atsižvelgiant į įvairių šalių ekonomines galimybes, neretai minimalus darbo užmokestis gerokai mažesnis už vidutinį darbo užmokestį. Daugelyje tiek išsivysčiusiųjų, tiek besivystančiųjų šalių minimalus darbo užmokestis reguliuojamas įstatymiškai. Minimalus darbo užmokestis turi tiesioginį ir netiesioginį poveikį bendram darbo užmokesčio lygiui šalyje. Tiesioginis poveikis reiškiasi tuo, kad daugelio šalių įstatymuose numatyta, jog padidinus minimalų darbo užmokestį, turi padidėti ir kitų darbuotojų darbo užmokestis. Netiesioginis minimalaus darbo užmokesčio dydžio pasikeitimo poveikis kitų darbuotojų užmokesčiui reiškiasi tuo, kad sudarant kolektyvines darbo sutartis, darbuotojai ir jų profesinės sąjungos siekia palaikyti susiklosčiusį santykį tarp minimalaus ir konkretaus darbo užmokesčio. Minimalus darbo užmokestis yra pagrindas diferencijuoti atskirų darbuotojų darbo užmokestį. Taigi norint racionaliai organizuoti darbo užmokestį, svarbu: a) numatyti tinkamus santykius tarp aukštos kvalifikacijos darbuotojų darbo užmokesčio ir mažesnės kvalifikacijos darbuotojų darbo užmokesčio; b) objektyviai nustatyti minimalų darbo užmokesčio lygį; c) užtikrinti tinkamą santykį tarp darbo rezultatų ir darbo užmokesčio dydžio; d) darbo apmokėjimo formos turi būti suprantamos ir aiškios visiems darbuotojams. 3. Darbo užmokesčio modeliai Darbo užmokesčio formų pagrindimas dabartinėmis sąlygomis remiasi trimis pagrindiniais darbo apmokėjimo organizavimo modeliais: 1. Amerikietiškajam darbo apmokėjimo modeliui būdingas griežtas atliekamo darbo identifikavimas. Čia tiksliai apibūdinamas atliekamo darbo turinys ir darbuotojams keliami reikalavimai, t.y. jų kvalifikacija, darbo stažas, dalykinės ir asmeninės savybės. Atsižvelgiant į tai, daugelyje JAV įmonių taikomos sudėtingos atliekamų darbų turinio vertinimo metodikos, smulkiai aprašomas atliekamų darbų sudėtingumo ranžiravimas, kurio pagrindu diferencijuojami darbininkų tarifiniai atlygiai ir tarnautojų atlyginimai. Be to, amerikietiškajame darbo apmokėjimo modelyje akcentuojami darbo rezultatai ir asmeninės darbuotojų savybės, pasireiškiančios ne tik darbo kolektyve, bet ir už jo ribų. 2. Japoniškajame darbo apmokėjimo modelyje darbo užmokestis organizuojamas remiantis darbuotojų anketiniais duomenimis, t.y. atsižvelgiant į jų amžių, lytį, išsilavinimą, darbo stažą ir samdos formą. Japoniškajame darbo apmokėjimo modelyje darbo rezultatai ir darbuotojo kvalifikacija neatlieka tolio svarbaus vaidmens kaip amerikoniškajame, čia nuolatinių darbininkų tarifiniai atlygiai ir tarnautojų atlyginimai diferencijuojami daugiausia atsižvelgiant į darbuotojo amžių ir darbo stažą. Šiame modelyje darbuotojo amžiaus ir darbo stažo skirtumai dažniausiai daugiau lemia negu darbo sudėtingumo vertinimas. 3. Vakarų Europos šalių darbo apmokėjimo modelis yra tarpinis tarp amerikietiškojo ir japoniškojo. Šiuo atveju svarbiausias darbo apmokėjimo kriterijus yra darbuotojo profesinis pasirengimas, kuriuo remiamasi vertinant darbo sudėtingumą. Darbuotojo amžius ir darbo stažas Vakarų Europos šalių darbo apmokėjimo modelyje yra tik papildomi darbo apmokėjimo kriterijai. Atsižvelgiant į darbuotojo amžių ir darbo stažą, formuojama darbuotojo karjeros strategija. Ypač tai būdinga tarnautojams ir specialistams. Išvardytųjų darbo apmokėjimo organizavimo modelių priimtinumas Lietuvai turėtų būti vertinamas mūsų valstybės integravimosi į Europos Sąjungą perspektyvos požiūriu. Atsižvelgiant į tai mūsų šalies įmonėms ir organizacijoms tektų daugiau orientuotis į Vakarų Europos įmonėse taikomas darbo užmokesčio formas ir jų atmainas, pagal kurias svarbiausias vaidmuo darbo apmokėjime tenka tarifiniam atlygiui ir kolektyviniam premijavimui. 4. Darbo užmokesčio formos Įvairių šalių įmonėse populiarios dvi darbo užmokesčio formos: vienetinė ir laikinė. Šias pagrindines darbo užmokesčio formas papildo įvairios sistemos, t.y. atmainos. Įmonių veiklai, jos darbo našumo didinimui ir produkcijos gamybos kaštų mažinimui labai svarbu pasirinkti tinkamą darbo apmokėjimo formą ir sistemą. Vienetinis darbo užmokestis apmokėjimui už darbą taikomas nuo seniausių laikų. Labiausiai tokia apmokėjimo forma paplito 19a.pabaigoje 20a. pradžioje. Kai darbo užmokesčio forma vienetinė, darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo tam tikros kokybės atlikto darbo kiekio, atsižvelgiant į darbo turinį ir sąlygas. Pasirinkus vienetinę darbo užmokesčio formą, darbininko uždarbį nulemia pagamintos produkcijos kiekis arba atlikto darbo apimtis ir įkainis už produkcijos vienetą arba už operacijos atlikimą. Darbininko darbo užmokestis (Du) apskaičiuojamas pagal formulę: čia: i – atliktų darbų pavadinimai; m – atliktų darbų pavadinimų skaičius; Ni – i-ojo darbo vienetų skaičius; Ii – i-ojo darbo vieneto įkainis (Lt/vnt.). Pastaruoju metu vienetinė darbo užmokesčio forma daugiausia taikoma darbininkų darbui apmokėti. Vienetinis darbo apmokėjimas paprastai taikomas darbininkams, kurių darbą lengva išreikšti kiekybiniais matais (vienetais, poromis, metrais, tonomis ir kt.) ir kurie dirba smulkiose ir vidutinėse įmonėse. Vienetinė darbo užmokesčio forma reiškiasi įvairiomis atmainomis ir skirstoma į šias sistemas: Tiesioginė darbo užmokesčio sistema labai paprasta, suprantama kiekvienam darbuotojui ir efektyvi. Čia aiškiai matyti darbininko išdirbio ir jo uždarbio ryšys, o tai suinteresuoja jį didinti savo išdirbį – darbo našumą. Tačiau darbo našumas kyla tik tuo atveju, kai ši sistema pagrįsta tiksliai apskaičiuotomis darbo normomis. Be to, tiesioginė vienetinė sistema materialiai neskatina darbuotojų taupiai vartoti žaliavas, pusgaminius ir kitas materialias vertybes. Premijinė: Ja naudojantis, bendras darbuotojo uždarbis susideda iš uždarbio pagal tiesioginius nekintamus vienetinius įkainius ir premijos, kuri priskaičiuojama už kokybinių ir kiekybinių darbo rodiklių įvykdymą ir viršijimą.Vienetiniu premijiniu apmokėjimu daugiausia siekiama gerinti atliekamo darbo kokybę ir kelti darbo našumą. Progresyvinė: Šios sistemos esmė tokia: už normų nustatytą išdirbį mokama pagal tiesioginius vienetinius įkainius, o už visą išdirbį virš šios normos – pagal didesnius vienetinius įkainius, kurie didėja progresyviai, priklausomai nuo normų viršijimo, paprastai pusantro – du kartus. Regresyvinės vienetinės darbo užmokesčio sistemos esmė – kuo aukštesnis darbo normų įvykdymo procentas, tuo lėčiau auga darbo užmokestis. Šiuo atveju darbininkai dalijasi su darbdaviu pajamomis, gautomis padidėjus darbo našumui ne dėl darbininko nuopelnų, o darbdaviui sudarius sąlygas, kad darbininkas našiai dirbtų. Diferencijuota vienetinė darbo užmokesčio formos sistema yra labai sena; čia taikomi skirtingi tarifiniai atlygiai, priklausomai nuo normų įvykdymo lygio. Fiksuotų priedų vienetinė darbo užmokesčio sistema skatina darbininkus didinti gamybos apimtį: už kiekvieną nustatytos normos pagamintą vienetą mokamas fiksuotas priedas. Asmeninių priedų vienetinė darbo užmokesčio sistemos esmė ta, kad tarifinis atlygis, pagal kurį apskaičiuojamas darbo užmokestis, susideda iš darbo tarifinio atlygio priklausančio nuo darbo sudėtingumo ir darbo rezultatyvumo, ir asmeninio priedo, kurį lemia amžius ir stažas. Akordinė vienetinė darbo užmokesčio sistema retai praktikuojama: daugiausia skubiems ar avariniams darbams apmokėti. Atliekamų darbų apmokėjimo dydis nustatomas ne už kiekvieną gamybinę operaciją atskirai, o visam darbų kompleksui atlikti. Ši darbo užmokesčio sistema sustiprina darbuotojų materialinį suinteresuotumą našiau dirbti darbą ir atlikti per kuo trumpesnį laiką. Netiesioginė vienetinė darbo užmokesčio sistema tinka apmokant už darbą kai kurių profesijų pagalbiniams darbininkams, aptarnaujantiems pagrindinius darbininkus. Šiuo atveju pagalbinio darbininko uždarbis priklauso nuo jo aptarnaujamų darbininkų darbo rezultatų, o ne nuo jo asmeninio išdirbio. Laikinė darbo užmokesčio forma, kitaip negu vienetinė, priklauso nuo darbuotojo dirbto laiko kiekio ir jo kvalifikacijos. Darbuotojo faktiškai dirbtas laikas nustatomas remiantis tabeline apskaita. Laikinis darbo apmokėjimas tinka tokiuose darbuose ir operacijose, kurias reikia labai kruopščiai atlikti ir kur spartūs darbo tempai gali pabloginti darbo kokybę. Yra keletas laikinės darbo užmokesčio formos atmainų. Mūsų šalyje laikinė darbo užmokesčio forma dažniausiai skirstoma į dvi sistemas: į paprastąją laikinę ir laikinę premijinę. Pagal paprastąją laikinę darbo užmokesčio sistemą darbuotojo uždarbis apskaičiuojamas jo valandiniu tarifiniu atlygiu ir faktiškai dirbtu laiku. Taikant paprastąjį laikinį darbo užmokestį, darbuotojo atlyginimas nesiejamas su pagaminamos produkcijos ar suteiktų paslaugų kiekiu. Darbo laikas, pagal kurį apskaičiuojamas darbo užmokestis, priklauso nuo darbo savaitės trukmės kuri Lietuvoje yra 40 valandų. Tačiau ši paprastoji laikinė sistema retai praktikuojama, nes nepakankamai skatina darbuotojus siekti gerų kiekybinių ir kokybinių darbo rezultatų. Pagal laikinė premijinė darbo užmokesčio sistemą darbuotojui virš uždarbio gaunamo pagal tarifinį atlygį papildomai mokama premija už konkrečius geresnius kokybinius ir kiekybinius darbo rezultatus. Premija tuo efektyvesnė, kuo tiksliau atsižvelgta į darbuotojo veiklos rezultatus. 5. Darbo užmokesčio tikslai Pasirenkant darbo užmokesčio formas ir sistemas, reikia siekti šių pagrindinių tikslų: a) padėti konkuruoti darbo rinkoje, nes nustačius per mažą darbo užmokesčio lygį, įmonė nesugebės pritraukti ir išlaikyti reikiamų darbuotojų; b) garantuoti darbo sąnaudų efektyvumą, t.y. kurti pridedamąją vertę be papildomų sąnaudų; c) motyvuoti darbuotojus geriau atlikti darbus. Darbo apmokėjimo sistema vaidina skatinamąjį vaidmenį, ji turi būti teisinga, nešališka, nuosekli ir aiški. Darbo užmokestis turi būti išmokėtas laiku ir užtikrinti atgalinį ryšį su atliktu darbu. Be to, idealiu atveju užmokestis turi remtis individo veikla, o kur tai neįmanoma, - visos komandos (brigados) darbu, t.y. kolektyviniu apmokėjimu. 6. Darbo užmokesčio dydį lemiantys veiksniai Darbo apmokėjimo lygis įvairiose šalyse nevienodas. Darbo apmokėjimo dydį lemia daugelis išorinių ir vidinių veiksnių, kurie dažniausiai sutapatinami su darbo užmokesčio dydį reglamentuojančiais veiksniais. 6.1. Išoriniai veiksniai Darbo rinkos sąlygos veikia darbo užmokesčio dydį, nes darbo rinka rodo kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykį. Kai pasiūla viršija paklausą, darbdaviai gali mokėti mažiau. Ir atvirkščiai, kai kvalifikuotos darbo jėgos paklausa viršija pasiūlą, darbdaviai priversti mažinti darbo užmokestį. Tačiau pasitaiko atvejų, kai šis dėsningumas išnyksta. Pavyzdžiui, profsąjungos gali priversti darbdavius mokėti gerą darbo užmokestį net esant dideliam šios profsąjungos narių bedarbių skaičiui. Darbo užmokesčio lygis regione orientuoja darbdavius mokėti tam tikros specialybės ir kvalifikacijos darbuotojams tokio lygio darbo užmokestį, koks mokamas šiame regione panašiems darbuotojams. Tai labiau susiję su gyvenimo lygiu kuriame nors regione ir su darbo jėgos migracija. Veikiant šiam dėsningumui, praktiškai susiklosto tokia situacija, kad pasirašydami darbo sutartį, darbuotojai iš darbdavių reikalauja tokių atlyginimų, kokie mokami analogiškų profesijų darbuotojams kitose įmonėse. Priešingu atveju, kad darbdavys siūlo mažesnį atlyginimą, darbo sutartį sudaryti sunku, nes darbuotojai už savo darbo užmokestį negalės įsigyti reikalingų tam regionui būdingų asmeninio vartojimo reikmenų. Rinkos sąlygomis pavojinga mokėti ir nepagrįstai didelius atlyginimus, nes pablogėjus rinkos konjunktūrai, dideli atlyginimai yra vienas iš bankrotą spartinančių veiksnių. Gyvenimo lygis – taip pat svarbus darbo užmokesčio dydį reglamentuojantis veiksnys. Nuolat kylant asmeninio vartojimo prekių ir paslaugų kainomis, išsivysčiusių šalių profesinės sąjungos siekia, kad į kolektyvines sutartis būtų įtrauktas punktas dėl automatinio darbo užmokesčio didinimo priklausomai nuo kainų indekso pasikeitimo. Kolektyvinėse sutartyse paprastai numatomas darbo užmokesčio lygio indeksavimas, atsižvelgiant į infliacijos koeficientą (kainų kitimo indeksą). Darbo užmokesčio indeksavimo mechanizmas praktiškai taikomas įvairiai. Indeksuojant darbo užmokestį, svarbu parinkti kainų indekso bazę. Daugelyje šalių remiamasi bendru nacionaliniu kainų indeksu. Beje, daugelis Vakarų Europos šalių įmonių (firmų) darbo užmokesčio indeksavimo baze laiko vietinės rinkos kainų indeksą, kuris geriau atitinka konkretaus regiono asmeninio vartojimo reikmenų kainas ir gyvenimo lygį. Vyriausybės poveikis. Vyriausybė reguliuoja biudžetinių įstaigų darbo užmokesčio dydį. Visiems darbuotojams Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato minimalų darbo užmokestį, o įstatymu reglamentuotas darbo užmokestis kenksmingomis darbo sąlygomis, taip pat dirbant naktį ir viršvalandžius. 6.2. Vidiniai veiksniai Konkretaus darbo vertė. Įmonės, neturinčios formalios darbo užmokesčio organizacijos (nuostatų), kiekvieno darbo vertę nustato subjektyviai. Tada darbo užmokesčio dydį mažiau lemia darbo rinka arba kolektyvinė sutartys. Įmonės, turinčios nuostatais reglamentuotą darbo užmokesčio organizaciją, dažniausiai vienokiu ar kitokiu darbų vertinimo metodu vėliau nustato kiekvieno konkretaus darbo vertę. Kai darbo užmokesčio reglamentas aptariamas kolektyvinėse sutartyse, darbų vertinimo metodai labai padeda šias sutartis sudaryti, o vėliau kontroliuoti, ar laikomasi sutarčių užmokesčio sąlygų. Reliatyvi darbuotojo vertė. Kartais kai kuriose pramonės šakose, ypač statybos, profsąjungos siekia vienodo darbo užmokesčio skirtingų profesijų darbuotojams. Ši lygybė grindžiama tuo, kad vienodos kvalifikacijos darbuotojai turi gauti tokį pat darbo užmokestį. Tačiau tada darbo užmokestis prarastų motyvacijos vaidmenį. Todėl darbo užmokesčio dydį tikslinga maksimaliai individualizuoti pagal atliekamo darbo turinį, taip pat darbuotojo elgesį darbe, pasitelkiant įvairius darbuotojų skatinimo būdus, kad jie siektų nuolat tobulinti savo darbo kokybę. Darbdavio išgalės mokėti. Valstybinėse biudžetinėse organizacijose darbo užmokesčio dydis priklauso nuo valstybės biudžeto skiriamos sumos. Kitose įmonėse darbo užmokesčio dydis ribojamas pelno, kurį įmonė turi gauti pardavusi produkciją arba paslaugas. Tada įmonė išgalės mokėti didesnį ar mažesnį darbo užmokestį iš dalies lemia darbuotojų darbo produktyvumas. Tas produktyvumas yra ne tik darbuotojų pastangų rezultatas, bet priklauso ir nuo kapitalo investicijų į fizinio darbo mažinimo programą: šios investicijos mažina darbo jėgos poreikį ir sudaro galimybę mokėti daugiau už darbą. Ekonominės sąlygos, konkurencija taip pat veikia darbdavių išgales mokėti. Konkurencija gali priversti mažinti produkcijos kainas ir tokiu būdu mažinti įmonės pajamas. Dėl to sumažėja darbdavių išgalės mokėti didelį darbo užmokestį. Tokioje situacijoje darbdaviai iš tiesų turi nedidelį pasirinkimą, t.y. mažinti darbo užmokestį, atleisti dalį darbuotojų arba pasirinkti blogiausią variantą – bankrutuoti. 7. Darbo apmokėjimo sistemos sudėtis ir organizavimas įmonėje Dažnai įmonėse įvairių kategorijų darbuotojų darbui apmokėti naudojamos skirtingos darbo užmokesčio formos. Tačiau toks atlyginimo už darbą organizavimas neleidžia palyginti skirtingų darbų vertės bei asmeninio indėlio įtakos. Šiuo metu pažangios įmonės pereina prie vieningo darbuotojams atlyginimo už darbą organizavimo. Organizuojant tokias sistemas, atlyginimas už darbą susideda iš pastovios ir kintamos dalies bei premijų. Pastovus darbo užmokestis nustatomas atsižvelgiant į darbo vietos keliamus reikalavimus. Šios darbo užmokesčio dalies dydį turi lemti atliekamo darbo sudėtingumas nuo kurio priklauso darbuotojo kvalifikacija, reikalinga konkrečioms pareigoms atlikti, nervinė ir fizinė įtampa, atsakomybės lygis ir pan. Todėl, kuriant naują ar tobulinant esamą darbo apmokėjimo sistemą, pirmiausia turi būti įvertinamos darbo vietos. Kintamoji darbo užmokesčio dalis skirta įvertinti individualius darbuotojų pasiekimus, nes pastovioji darbo užmokesčio dalis ir proporcingas darbo užmokesčio didinimas neįvertina darbuotojo pastangų. Kintamas darbo užmokestis priklauso tiek nuo individualių, tiek ir nuo kolektyvinių laimėjimų. Individuali kintamojo darbo užmokesčio dalis turėtų būti nustatoma priklausomai nuo darbuotojo asmeninių ir dalykinių savybių bei jo elgsenos darbe, t.y. nuo darbų kokybės, jų atlikimo punktualumo, iniciatyvumo, stropumo, universalumo ir pan. Šiandiena yra keliama idėja, kad mokėti reikia ne už darbą, bet už darbuotoją, jo savybes. Dirbti gerai yra kiekvieno darbuotojo pareiga, geras darbas šiandien negarantuoja, kad, pasikeitus sąlygoms, darbuotojas ir toliau dirbs gerai. Tai labai aiškiai parodė perėjimas į rinką, kai daugelis darbuotojų nesugebėjo persiorientuoti darbui naujose sąlygose. Todėl mokėti reikia už darbuotojo sugebėjimą mokytis, už išsimokslinimą (nes tai ateities potencialas), už atsidavimą įmonei ir panašiai. Kolektyvinė dalis priklauso nuo kolektyvo laimėjimų ir mokama už išdirbio kokybę, terminų laikymąsi ir panašiai. Paprastai kintamoji darbo užmokesčio dalis sudaro apie 30-40% pastovaus darbo užmokesčio. Toks kintamosios ir pastoviosios darbo užmokesčio dalies išskyrimas leidžia įvertinti tiek objektyvius, tiek subjektyvius veiksnius. Todėl, tokiu principu formuojant darbo užmokestį, galima kalbėti apie „teisingą darbo apmokėjimą“ Premijos turėtų būti skiriamos už ypatingus, unikalius, svarbius įmonei laimėjimus, gerokai padidinusius jos pelną arba pagerinusius veiklos kokybę. Šie vienkartiniai atlyginimai neturi būti įprasti ir nuolatiniai. Premijos taip pat gali būti individualios ir kolektyvinės. Individualios premijos skiriamos už racionalizacinius pasiūlymus, gamybos kaštų mažinimą, kūrybinius projektus bei broko, grįžtamųjų atliekų mažinimą. Kolektyvinės premijos skiriamos už gerus gamybinius rezultatus, energijos, įrengimų, žaliavų, darbo užmokesčio fondo taupymą. 7.1. Vadovų darbo apmokėjimas Vadovų ir specialistų darbo apmokėjimas yra aktuali socialinė, teisinė bei ekonominė problema. Teisingas darbo apmokėjimas skatina socialinę partnerystę darbe, garantuoja, kad įmonės strateginiai tikslai bus įgyvendinti. Vadovų darbo apmokėjimas neturi prieštarauti šalyje galiojantiems įstatymams. Atlyginimas turi būti mokamas ne už pastangas, o už rezultatus, didinančius įmonės pelną. Vadovų darbo užmokestis susideda iš pagrindinio ir papildomo darbo užmokesčio. Pagrindinis darbo užmokestis yra pastovus dydis ir nepriklauso nuo rinkos konjunktūros svyravimų. Išskiriamas žemiausiojo, vidutinio ir aukščiausiojo lygio vadovų pagrindinis atlyginimas. Šiuos atlyginimus tikslinga diferencijuoti vadovaujantis darbų aprašymu ir balais, priskiriamais pagal vienetinius veiksnius. Diferencijuojant vadovų darbo užmokestį kreiptinas dėmesys į jo išsimokslinimą, darbo patirtį, atsakomybę, meistriškumą, kontaktų intensyvumą, darbo sąlygas. Praktiškai išvystytose rinkos šalyse vadovų pagrindinis darbo užmokestis priklauso nuo tokių veiksnių: 1. Kompanijos dydžio; 2. Kompanijos šakinės priklausomybės; 3. Vadovų įgaliojimų apimčių; 4. Vadovų funkcinės priklausomybės Papildomas vadovų darbo užmokestis susijęs su jų materialiniu skatinimu. Vadovai papildomą apmokėjimą gauna apdovanojamųjų bonų forma, premijomis pagal dalyvavimo pelnuose sistemas, pensinėmis išmokomis, atidėtų kompensacijų formomis. Kaip rodo užsienio šalių patirtis vadovų materialinio skatinimo formų įvairovė priklauso nuo įmonių, kuriose jie dirba, dydžio, pelningumo ir šakinės priklausomybės. Dabartiniu metu Lietuvoje privačių įmonių vadovų darbo užmokestis priklauso nuo įmonių gamybos apimties, pelningumo, ekonominės veiklos srities, vadovų atlyginimo dydžio valstybiniame sektoriuje. Paprastai privačių įmonių vadovų atlyginimai viršija vadovų, darbuotojų valstybiniame sektoriuje, algas, nors statistikoje ne visada tai atsispindi, nes privačių įmonių vadovai, vengdami didelių socialinio draudimo mokesčių, slepia tikrąsias algas. Faktiškai privačių įmonių visų rangų vadovų pagrindinis darbo užmokestis yra aukštesnis už vidutinį darbuotojų darbo užmokestį įmonėje. Kiek vadovų darbo užmokestis viršija vidutinį darbo užmokesčio lygį, priklauso nuo įmonių savininkų tolerancijos, akcinių bendrovių valdybų sprendimų. Aukštesnio rango vadovams mokami didesni atlyginimai atsižvelgiant į įmonės dydį, pelningumą, vadovavimo sferą ir pavaldinių skaičių. Privačiose įmonėse aukštesniojo rango vadovų atlyginimas tam tikru procentu viršija žemiausiojo rango vadovų darbo apmokėjimo dydį ir nesiekia aukščiausiojo lygio vadovų, t.y. firmų direktorių arba prezidentų atlyginimų. Dabartiniu metu Lietuvoje valstybinių ir savivaldybių įmonių vadovų ir jų pavaduotojų darbo apmokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997m. birželio 26d. nutarimas, pagal kurį generalinio direktoriaus, direktoriaus ir jo pavaduotojų tarnybiniai atlyginimai negali būti didesni nei praėjusio ketvirčio bendrovės ar įmonės darbuotojų 5 vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai. 7.2. Specialistų darbo apmokėjimas Specialistų darbo apmokėjimas užsienio šalyse organizuojamas vadovaujantis Amerikietiškuoju, Japoniškuoju ir Europietiškuoju modeliais. Amerikietiškajam specialistų darbo apmokėjimo modeliui būdinga visuotinis darbų vertinimas ir aprašymas, darbo vietos nustatymas, centralizuotas pareiginių algų schemų parengimas, darbo užmokesčio lygio reguliavimas pagal įmonės darbo rezultatus. Japoniškajame specialistų darbo apmokėjimo modelyje kreipiamas dėmesys į specialisto anketinius duomenis. Šiame modelyje specialistų darbo užmokestis labai priklauso nuo įmonės dydžio, pelningumo, specialisto darbo stažo. Europietiškajame modelyje specialistai pirmiausia vertinami pagal šiuos kriterijus: 1. Profesinį mobilumą; 2. Sugebėjimą greitai adaptuotis naujoje darbo aplinkoje; 3. Kūrybinį mąstymą; 4. Išradingumą ir bendrą polinkį naujovėms; 5. Komunikabilumą; Specialistų darbo apmokėjimas Lietuvoje turi skirtumus privačiame ir valstybiniame sektoriuje. Privačiame sektoriuje dirbančių specialistų darbas apmokamas pagal privačiose įmonėse parengtas pareiginių algų schemas. Nustatant specialistų pareigines algas privačiose įmonėse, buvo atsižvelgiama į analogiškų specialistų darbo apmokėjimo lygį valstybinėse įmonėse bei įmonėse konkurentėse. Didelę reikšmę specialistų darbo apmokėjimo lygiui turi jų pasiūla ir paklausa darbo rinkoje. Specialistų atlyginimų dydį Lietuvos privačiose įmonėse lemia trys pagrindiniai veiksniai: 1. Įmonės pelnas; 2. Asmeninis specialisto indėlis; 3. Algų lygis kitose įmonėse; Patirtis rodo, kad juo privati įmonė pelningesnė, tuo darbdavys gali specialistams mokėti didesnius atlyginimus viršijant šalies darbo užmokesčio vidurkį. Asmeninis specialisto indėlis privačiose įmonėse dažniausiai nustatomas pagal pinigines įplaukas, kurių dydį lemia vieno ar kito specialisto darbas. Atlyginimų dydis kitose įmonėse turi reikšmės dėl darbdavių konkurencijos pritraukiant geriausius specialistus. Prognozuojama, kad tik po 15-20 metų specialistų, dirbančių pelningose privačiose įmonėse, atlyginimai Lietuvoje prilygs Vakarų Europos šalių specialistų atlyginimams. Valstybiniame sektoriuje specialistų atlyginimai nustatomi atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės ir vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų nutarimus, reglamentuojančius specialistų darbo apmokėjimą. Valstybinio sektoriaus specialistų darbo užmokestis nustatomas remiantis pareigybių vertinimais. Pareigybės vertinamos pagal 4 bendruosius darbo veiksnius: 1. Darbo sudėtingumas vertinamas atsižvelgiant į specialisto išsimokslinimą, profesinę patirtį, sprendimų mastą, vadybos ir pareigų lygius. 2. Socialinė atliekamo darbo reikšmė, kuri 22 procentais apsprendžia pareigybės vertinimą, apibūdinama dviem kriterijais: • paskyrimo į darbo vietą (pareigas) tvarka; • darbo reikšmė. Specialisto atsakomybė pagal darbo apmokėjimo pagrindų įstatymą apibūdinama trim kriterijais: • įtaka kitų asmenų saugumui; • materialinė ir moralinė atsakomybė; • bendradarbiavimo su kitomis įstaigomis ir organizacijomis ryšiai; Darbo sunkumas ir sąlygos, kurios 15 proc. apsprendžia pareigybės reikšmingumą, apibūdinamos remiantis dviem kriterijais: • protinis ir fizinis krūvis, nervinė įtampa; • darbo vieta; Pagal Darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymą specialistams, dirbantiems valstybiniame ir savivaldybių sektoriuose, numatomos tam tikros priemokos, priedai ir premijos: 1. Priemokos, kurios mokomos už darbą kenksmingomis ir labai kenksmingomis sąlygomis, už viršvalandinį darbą, už darbą nakties metu, už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei už kitus pavojingus darbus. 2. Priedai, kurie mokami už karinius, vidaus tarnybos ar pareigūno laipsnius, už diplomatinius rangus, už laikinai nesančių darbuotojų pareigų ėjimą, darbų ar funkcijų atlikimą ir kitą. 3. Premijos mokamos už labai gerą darbą, svarbių ir skubių užduočių vykdymą bei ypač reikšmingą įstaigai ar organizacijai veiklą, vienkartinės skatinamosios išmokos asmeninių ir valstybės švenčių proga ir kita. Taigi specialistų, dirbančių valstybiniame sektoriuje, darbo apmokėjimas, palyginti su specialistų, darbuotojų privačiame sektoriuje, darbo apmokėjimu, yra labai reglamentuotas. Išvados Darbo pajamos tiesiogiai veikia ne tik daugumos žmonių gyvenimo lygį, bet ir jų visuomeninę padėtį bei pripažinimą. Gaudami didesnį atlyginimą už darbą, jie gali įsigyti daugiau vartojimo reikmenų, o tai savo ruožtu garantuoja aukštesnį gyvenimo lygį ne tik patiems darbo žmonėms, bet ir jų šeimos nariams. Susidaro palankesnės sąlygos materialiai aprūpinti šeimas, tenkinti jų kultūrines reikmes. Kylant darbuotojų ir jų šeimos narių kultūriniam, intelektualiam lygiui, stiprėja jų valstybės kūrybinis potencialas, taip pat didėja galimybės sparčiau didinti bendrąjį nacionalinį produktą, šalies ekonominę ir politinę galią.
Apskaita  Kursiniai darbai   (28,34 kB)
Įmonės teisinė forma. Konkurencija. Darbo užmokesčio diferenciacija. Aktyvų rinkos aspektai. Ekonominiai prioriteta. Regioninės politikos įtaką įmonėi. LR įstatymai reglamentuojančius įmonės veiklą. Įmonės veiklos organizavimo dokumentai. Įmonės veiklos organizavimo technologijos. Bendradarbiavimas su kolegomis. Įmonės ekonominis padėtis. Išvados.
Ekonomika  Referatai   (14 psl., 155,93 kB)
Turtingiausia, savičiausia(tai yra, nepanaši į kitų tautų), vertingiausia lietuvių tautosakos dalis-dainuojamoji tautosaka, kuri, anot folkloristų, ypač suklestejo XVIa. pab. -XVIIa. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas. Tai leidžia samprotautai ir apie mūsųtautosakos moteriškumą-turbūtdaugiausia ją kūrė moterys. Lietuvių kultūroje nėra išlikę visuotinai išgarsėjusių profesionalių dainų.
Lietuvių kalba  Referatai   (15 psl., 16,64 kB)
Sudaryti prekių pervežimo planą, kad suminės pervežimo išlaidos būtų minimalios.
Ekonomika  Laboratoriniai darbai   (8 psl., 26,11 kB)
Organizacija yra grupė žmonių, kuriuos sieja bendradarbiavimo ryšiai, bendri interesai ir tikslai (socialinis aspektas); Naudojant vienokias ar kitokias technologijas organizacijoje vyksta darbo objekto poveikio procesas ir atsiranda vienoks ar kitoks produktas (ekonominis aspektas).
Vadyba  Pateiktys   (43 psl., 17,49 kB)
Teisės istorija
2009-12-06
Teisės, užsienio teisės istorijos pagrindai, ruošiantis egzaminams.
Teisė  Paruoštukės   (7 psl., 100,41 kB)
Globalizacijos veikiamų šalių ekonomikos konkurencingumas vis labiau priklauso nuo gabenimo ir paskirstymo sistemų išvystymo. Gebėjimas laiku sukaupti reikiamus išteklius ir operatyviai pateikti vartotojui gaminį ar paslaugą tampa svarbiausiu verslo sėkmės garantu. Lietuva siekia maksimaliai išnaudoti vis labiau ryškėjančias tarptautines prekybos galimybes, tačiau reikia įvertinti, kad pavieniai Lietuvos transporto mazgai, ar atskiros transporto kompanijos turi ribotaskonkurencijos galimybes globalizacijos procese.
Darbo ir civilinė sauga  Kursiniai darbai   (26 psl., 1,58 MB)
Personalo strategijos sudarymas – tai galimybė atidžiau įvertinti ir sėkmingiau pasitelkti organizacijoje glūdinčią žmonių galią. Svarbiausi organizacijos ištekliai yra žmonės, teikiantys savo darbą, talentą, kūrybiškumą ir energiją įmonei. Tad svarbiausia vadovų užduotis yra parinkti, mokyti bei lavinti žmones, kurie geriausiai padės įmonei pasiekti tikslus. Šiame darbe aptariama kaip vadovai verbuoja, parenka,moko ir tobulina organizacijos narius, nagrinėjamos darbuotojų diskriminacijos problemos, aiškinamasi su kokiais sunkumais susiduriama norint darbuotoją perkelti, paaukštinti, kokia yra darbuotojų motyvacija ir kokios problemos iškyla šiame etape.
Administravimas  Kursiniai darbai   (26 psl., 44,99 kB)
Kursinio darbo tema yra ,,Archetipinės kritikos idėjų galimybės skaitant lietuvių poeziją mokykloje”. Perskaičius pavadinimą, sunku buvo numanyti, apie ką bus darbas,bet įsigilinus į šios kritikos galimybes, kyla noras sužinoti, kaip galima teoriją pritaikyti praktiškai mokykloje. Smalsu buvo, atsirado noras išbandyti save,atlikti įdomų, pirmą didesnį savo gyvenime tyrimą mokyklose. Su vadove parinkom potemę ir pirmyn... Pirmas žingsnelis buvo susipažinti su archetipine kritika ( su C.G.Jungu, jo veikla, archetipais bei pačia archetipine kritika ). Toliau parinkom potemę, ieškojau tinkamų eilėraščių tomis temomis. Sudariau eilėraščių pasiūlos lapą ir anketą. Kitas žingsnis buvo tyrimas. Pateikiau anketas su eilėraščiais lietuvių, lenkų bei rusų mokykloms (12, 12, 11 klasės). Gautus rezultatus apibendrinau, sudariau lenteles. Taigi šiame darbe pateikiama teorinė dalis ( edukologijos pažiūros, C.G.Jungas, jo veikla, archetipai, archetipinė kritika), tyrimas ( anketa, eilėraščiai, mokinių atsakymai ), darbo apibendrinimas, rezultatai,išvados.
Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (30 psl., 43,19 kB)
Trumpa N įmonės charakteristika (produkcija, siekiai, veiklos principai ir kryptys, konkurentai ir kt.). Išorinė komunikacija N organizacijoje. Ryšiai su žiniasklaida (kas ir kaip komunikuoja su žiniasklaida). Periodinių ryšių su žiniasklaida būdai (išvardinti N įmonėje naudojamus ir/arba siūlomus. Naudoti būdus ir pasirinktinai parašyti vieną iš jų (išskyrus spaudos konferenciją)). Rašytinė išorinė komunikacija (bendravimo raštu formos, normos ir esama padėtis).
Ekonomika  Referatai   (23 psl., 229,85 kB)
Savižudybė
2009-11-15
Savižudybės sąvoka. Truputi istorijos. Psichologinės savižudybių priežastys. Socialinės savižudybių priežastys apibendrinimas. Aplinkos įtaka savižudybėms. Rizikos grupės. Mitai apie savižudybę. Savižudybė ir žiniasklaida. Prevencijos uždaviniai. Kaip padėti žmogui galvojančiam apie savižudybę. Vienas iš pagrindinių suicidinės elgsenos klausimų, kodėl žmogus nebenori gyventi? Šį klausimą bandoma išsiaiškinti jau daugelį dešimtmečių tačiau vieningą atsakymą surasti taip ir nepavyksta. Visais laikais savižudybė buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug diskusijų keliantis reiškinys.
Psichologija  Kursiniai darbai   (21 psl., 40,01 kB)
Teisės teorija - tai mokslas, tiriantis visuomenės socialinę struktūrą, socialinių jėgų santykį ir kitus sociokultūrinius veiksnius, formuojančius, keičiančius visuomenėje vyraujančią teisės sampratą kaip visiems teisės mokslams bendrą metodologinį pagrindą; taip pat bendrųjų teisės sąvokų aparatą, darantį teisės sampratą praktiškai funkcionalią, pajėgiančią metodologiškai vertybiškai vadovauti šakinių teisės mokslų tyrimams ir vertinimams.
Teisė  Referatai   (10 psl., 58,54 kB)
Praktikos analizė
2009-11-09
Įmonės charakteristika. Įmonės verslo sritis. Įmonės tikslai. Prekės ir paslaugos. Palyginimas su konkurentais. Rinka. Konkurencija Lietuvos Turizmo rinkoje. Marketingas. Reklama. Kainų politika ir kainos. Įmonės valdymas. Darbuotojų kvalifikacija ir išsilavinimas. Finansai. Vadybininkų veikla. Kontrolės mastas.
Vadyba  Analizės   (15 psl., 25,68 kB)
Jis – vyskupas, sielų ganytojas, žmonių švietėjas, vargšų globėjas ir didis blaivybės apaštalas. Bet jis ganė ir kūnus, nes suprato, kad dvasia nuo kūno šioje žemėje neatskiriama, todėl rūpinosi ir žmonių ekonominiais reikalais. Jis suprato, jog mažosios tautos, tokios kaip Lietuva, gali būti galingos savo dvasia, todėl savo veikloje ypač akcentavo dvasios sritį. Jis rengė tautą kultūros kovoms, dėl to mokykla, knyga, sakykla jam buvo galingiausi tų kovų ginklai.
Kita  Referatai   (12 psl., 31,46 kB)
Prieš aštuoniasdešimt devynerius metus buvo įkurta Pašto valdyba. Šiandien AB „Lietuvos paštas“ yra viena didžiausių įmonių šalyje. Dabar, kai Lietuva gyvena didelių pasikeitimų laikotarpiu, - įstojo į ES, AB „Lietuvos paštas“ taip pat eina permainų keliu. Norėdami ir toliau išlikti pašto paslaugų lyderiu Lietuvoje, bendrovės vadovybė įdiegia šiuolaikinės technologijas, siūlo įvairias naujas paslaugas, didelį dėmesį skirdami klientams. Su kitų šalių paštais aktyviai sprendžia įvairius klausimus, tarp jų ir vieną pagrindinį – kokybės. Šiandien paštas turi būti greitas, labai greitas, klientas turi būti užtikrintas, kad gaus patikimą paslaugą.
Administravimas  Analizės   (27 psl., 102,16 kB)
Apskaita atlieka labai reikšmingą vaidmenį ūkiniame ir socialiniame visuomenės gyvenime. Buhalterinė apskaita laisvos rinkos konkurencijos sąlygomis neišvengiamai yra rinkos santykių objektas. Ji gali būti organizuojama ir vykdoma įvairiais būdais, kuriuos įmonių savininkai bei valdytojai laiko racionaliausia. Pagrindinis aktas reglamentuojantis buhalterinę apskaitą yra Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas. Įstatymas priimtas 2001 m. lapkričio 06 d.
Apskaita  Referatai   (15 psl., 79,45 kB)
Žodis kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių „gera“ ir „mirti“. Tuo buvo nusakoma, kokia turi būti mirtis, kurią galėtumėme įvardinti, kaip laimingą. Tai rami ir lengva mirtis, sąmoningas žmogaus gyvybės atėmimas kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, atliekamas vien marinamojo labui. Tai laikoma savotišku padėjimu nusižudyti. Lietuvoje tai nėra įteisinta. Šiandien eutanazija suprantama kaip veiksmas ar veiksmo nebuvimas, kuris savaime arba turint tikslą sukelia mirtį, idant baigtųsi kentėjimai.
Filosofija  Namų darbai   (10 psl., 20,51 kB)
Indija
2009-11-01
Indija yra septinta pagal dydį Pasaulio valstybė. Šiaurėje ir šiaurės rytuose Indijos gamtines sienas sudaro Himalaji - aukščiausias pasaulio kalnynas, kurį pačiuose šalies šiaurės vakaruose nuo Karakorumo skiria Indo aukštupio slėnis. Likusi šiaurinė, rytinė ir centrinė dalis priklauso Indo-Gango lygumai. Vakaruose, pasienyje su Pakistanu, driekiasi Tharo dykuma. Beveik visą pietų teritoriją užima Dekano pusiasalis.
Geografija  Pateiktys   (20 psl., 977,85 kB)
Indijos šiaurinės ir pietinės dalies turistinės infrastruktūros ir išteklių palyginimas“ šiame darbe yra pateikta bendra informacija apie Indiją ( kad lengviau įsivaizduotumėm kokia yra šioje šalyje padėtis).Išskirta Indijos pramonė, transportas ir maistas.Pasirinkti miesteliai esantys šiaurinėje ir pietinėje Indijos dalyje ir smulkiai išnagrinėti, lentelėje. ( kad galėtumėm įsivaizduoti kaip skiriasi Indijos miesteliai esantys skirtingose šalies dalyse, savo turistine infrastruktūra ir ištekliais).
Kita  Kursiniai darbai   (20 psl., 359,54 kB)
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra socialinis pedagogas, kokios jo funkcijos? Kas būdinga asmenybei? G. Kvieskienė (Kvieskienė, 2003) yra pasakiusi labai prasmingą teiginį, jog socialiniai pedagogai – vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai – siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, tai yra mažiausius ir silpniausius piliečius. Šio tikslo jie siekia pasitelkdami humanizmo mąstytojų idėjas, iškiliausių praktikų pedagogų, altruistų, dvasinės sferos darbuotojų atsidavimą begalinei būčiai, aukojimąsi visoms būties apraiškoms. Socialinis pedagogas spręsdamas kitų problemas pirmiausia pasitelkia savo jėgomis, sugebėjimu greitai orientuotis situacijoje, savo erudicija.
Komunikacijos  Diplominiai darbai   (68 psl., 123,21 kB)
Kasdienėje kalboje sąvoka „ komercinė sutartis“ tapatinama su „susitarimu“. Šių sąvokų sutapatinimą galima suprasti – neretai sutartis traktuojama kaip bendras dviejų ar daugiau asmenų susitarimas tam tikru klausimu. Be to, bet kurioje sutartyje galima rasti individualaus susitarimo elementų. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad ne bet kokį susitarimą galima pavadinti komercine sutartimi, nes jam dažnai trūksta specifinių, tik joms būdingų pažymių.
Teisė  Referatai   (23 psl., 32,34 kB)
Socialinis darbas
2009-10-09
Išsamus konspektas, sumažintas, labai tinka paruoštukėms. Socialinio darbo Lietuvoje istorinė raida. Iki 1794 m. LDK (Lietuvos Didžioji Kunigaigštistė) ir unija su Lenkija: tik 18 a. antroje pusėje Lietuvos ir Lenkijos jungtinėje valstybėje imta svarstyti socialines problemas. Krikščionybės įsigalėjimas skatino prieglaudų atsiradimą. 1792 m. Lietuvos teritorijoje veikė 194 prieglaudos (špitolės, elgetynai). Steigiamos špitolių komisijos (šiuolaikiškos sveikatos ir soc. apsaugos sistemos analogas).
Socialinis darbas  Konspektai   (25 psl., 52,43 kB)
Ergonomika
2009-10-07
Terminas ergonomika kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: ergo – darbas, nomos – dėsnis. Ergonomika – tai mokslinė disciplina, tirianti žmogaus arba žmonių grupių, darbo procese naudojančių įvairias technines priemones, psichofiziologines galimybes, ribas ir ypatumus. Remiantis ergonominių tyrimų išvadomis, tobulinamos darbo priemonės, kuriamos patogios darbo vietos ir optimalios darbo aplinkos sąlygos, didinančios darbo našumą, tausojančios dirbančiojo sveikatą, mažinančios įtampą ir nuovargį.
Elektronika  Konspektai   (18 psl., 57,07 kB)
Garo turbinos
2009-10-06
Garo turbina – šiluminis variklis, turintis sukamąjį darbo ratą. Ji be tarpinių grandžių (stūmoklio, švaistiklio) sukuria sukamąjį judėjimą. Garo turbinų galia siekia net iki 1200 kW. Elektrinėse šios turbinos sujungiamos su elektros srovės generatoriumi. Yra ir dujų turbinų, kuriose vietoj garo naudojami dujų degimo produktai. Garo turbinos naudojamos šiluminėse elektrinėse, elektros srovės generatoriams sukti laivuose. Dujų turbinos taip pat įrengiamos šiluminėse elektrinėse, taip pat turbosraigtiniuose lėktuvuose sraigtams sukti.
Fizika  Referatai   (9 psl., 59,39 kB)
Tinklo įrengimas
2009-10-04
Tinklas palengvina informacijos perkėlimą iš vieno kompiuterio į kitą, kiekvieną kompiuterį sujungti su internetu, naudotis spausdintuvu arba skeneriu. Įrengti tinklą nėra brangu ir sunku. Vieno kompiuterio prijungimas prie “Ethernet” tipo tinklo kainuos keliasdešimt litų, jeigu rengsite nuoseklųjį (magistralės tipo) tinklą ir tenkinsitės nebrangiomis tinklo plokštėmis (tinkamomis “10 Base-T tinklui, perduodančiam informaciją 10 Mbit/sek. Sparta).
Elektronika  Referatai   (17 psl., 273,36 kB)
ŽMOGAUS PRIGIMTIS: rūpintis kitais - būdinga žmonėms, žmogaus prigimčiai būdingas sociališkumas (lot.k. socialis – draugiškas).
Sociologija  Kursiniai darbai   (28 psl., 37,9 kB)
Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas, pagrindinės sąvokos ir sistema. Teisminė valdžia. Prokuratūra. Advokatūra. Policija. Karo policija. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba. Vidaus reikalų ministerija. Parengtinio tyrimo institucijos. Valstybės saugumo departamentas. Teisingumo ministerija. Notariatas.
Teisė  Konspektai   (213 psl., 1,79 MB)
Verslo ekonomika
2009-09-14
Įmonė kaip verslo sistema. Įmonės valdymo pagrindai. Planavimo įmonėje pagrindai. Gamybos proceso organizavimo pagrindai. Verslo ištekliai. Įmonės išlaidos ir skaičiavimas. Įmonės pardavimų pajamos ir pelnas. Pinigų srautų planavimas. Investicijų įvertinimas. Finansinių šaltinių paieška. Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai. Finansavimo šaltinių grupės. Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės. Verslininkų galimybės pasinaudoti ES strukūriniais fondais.
Ekonomika  Konspektai   (47 psl., 363,18 kB)
Apie darbo pasidalijimo principą. Apie apribojimus importui iš užsienio tokių gėrybių, kurios gali būti pagamintos šalyje. Apie rinkas. Valdžios finansavimas laisvoje visuomenėje. Žvakdarių peticija. Išdaužtas langas. Naikinimo palaima. Užimtumo didinimo projektai. Kariomenių ir demokratų demobilizavimas. Pilnutinio užimtumo fetišas. Eksporto vajus.
Ekonomika  Straipsniai   (26 psl., 322,47 kB)
Kulono dėsnis –sąveikos jėga. Elektrostatinis laukas ir jo stiprumas. Elektrinio lauko stiprio srautas. Gauso teorema. Elektrostatinio lauko stipris medžiagose ir laidininkuose. Elektrinė talpa. Nuolatinės srovė ir svarbiausi (Omo ir Džiaulio) dėsniai. RC - grandinės. Magnetinis laukas, indukcija. Bio – Savaro -Laplaso dėsnis. Pilnutinės srovės dėsnis. Solenoido magnetinis laukas. Solenoido magnetinis laukas. Įelektrintų dalelių greitintuvai, ciklatoriai. Magnetinis laukas medžiagoje. Magnetinis srautas. Gauso teorema. Elektromagnetinės indukcijos dėsniai. Saviindukcija. Magnetinio lauko energija. Slinkties srovė ir jos magnetinis laukas. Maksvelo teorijos elektromagnetiniam laukui pagrindai.
Fizika  Paruoštukės   (6 psl., 129,47 kB)
Kvatinė fizika
2009-09-14
Šiluminis spinduliavimas. Kūno spektrinis spinduliavimo tankis. Emisijos, absorbcijos ir atspindžio gebos. Šiluminio spnduliavimo dėsniai. Stefano ir Bolcmano dėsnis. Vyno poslinkio dėsnis. Kvantų hipotezė, Planko formulė ir jos ryšys su kitais spinduliavimo dėsniais. Optinė pirometrija. Optinis pirometras. Šviesos šaltiniai ir jų charakteristikos. Išorinis fotoefektas. Fotono masė. Judesio kiekis. Sklidimo greitis. Komptono reiškinys. Šviesos slėgis. Kvantinės mechanikos elementai. De Broilio hipotezė. De Broilio bangų ststistinė prasmė. Klasikinės mechanikos taikymo ribos. Haisenbergo neapibrėžtumo sąryšiai. Banginė funkcija. Šredingerio lygtis.
Fizika  Paruoštukės   (4 psl., 51,18 kB)
Vadovo darbo laiko tvarkymas. Darbų planavimas. Tikslo užsibrėžimas. Kam teikti pirmenybę? Skubių ir svarbių darbų nustatymas. Darbo pobūdio nustatymas. Darbo tvarkaraščio sudarymas. Terminų laikymasis. Kaip įveikti didelį darbą? Laikas, kai niekas netrukdo, nustatymas. Rūpestingas susirinkimų planavimas. Naudingai praleistas kelionių laikas. Darbas su žmonėmis. Darbų skyrimas kitiems. Našus darbas kartu. Kai darbas pavestas pačiam vadovui .
Vadyba  Referatai   (10 psl., 19,44 kB)
Salomėja Nėris - ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Tačiau S.Nėries įsipainiojimas į bolševikų pinkles ir duoklės komunizmo propagandai atidavimas meta dėmę jos asmeniui ir kūrybai. Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, vėliau – Bučienė) gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršų kaime (dabartinis Vilkaviškio rajonas).
Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 25,52 kB)
Įmonių ekonomika
2009-09-11
Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.
Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)
Fizikos teorija
2009-09-11
Elektros krūvis. Elektrinė konstanta. Elektrostatinis laukas. Elektrinis dipolis. Elektrinio lauko stiprio vektoriaus srautas. Gauso teorema laukui vakuume. Begalinis tolygiai įelektrintos plokštumos elektrostatinio lauko stiprio skaičiavimas taikant Gauso teoremą. Darbas, atliekamas perkeliant krūvį elektriniame lauke. Elektrostatinio lauko vektoriaus cirkuliacija (lauko potencialumas). Elektrostatinio lauko potencialas. Taškinio krūvio potencinė energija ir lauko potencialas, ekvipotencialinis paviršius, potencialo vienetas. Elektrinio lauko stiprio ir potencialo ryšys (potencialo gradiento samprata).
Fizika  Konspektai   (37 psl., 649,92 kB)
Nuostovusis elektrinis laukas. Dielektrikai. Nuolatinė elektros srovė. Elektrinis laidumas. Nuostovusis magnetinis laukas. Magnetikai. Elektromagnetinė indukcija. Kvazinuostoviosios kintamosios srovės grandinės. Maksvelo lygtys. Pagrindinės elektromagnetinių bangų savybės.
Fizika  Konspektai   (121 psl., 2,08 MB)
Šis darbas - tai pačių pagrindinių vertybinių popierių rinkos principų, būdingų tiek pasaulio, tiek Lietuvos rinkoms apžvalga. Kiekvienoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje egzistuoja vertybinių popierių rinkos. Pagal šios rinkos būklę galima nustatyti ir pačios šalies ekonominę būklę. Referato tikslas- panagrinėti vertybinių porpierių rinkos bruožus, jos įtaką valstybės ekonominiame gyvenime, tai pat pažvelgti, kas šioje srityje nuveikta Lietuvoje.
Finansai  Referatai   (31 psl., 34,58 kB)
Paklausos ir pasiūlos modelis. Paklausa. Pasiūla . Rinkos pusiausvyra . Vyriausybės įtaka rinkos pusiausvyrai. Paklausos ir pasiūlos elastingumas. Paklausos elastingumą kainai lemiantys veiksniai. Kryžminis paklausos elastingumas. Vartotojo elgesio modeliavimas. Gamybos teorija. Pelno maksimizavimas. Kaštu teorija. Konkurencines rinkos modelis. Monopolines rinkos modelis. Oligopolines rinkos modelis. Gamybos veiksniu rinkos. Pusiausvyra mainuose.
Ekonomika  Konspektai   (129 psl., 1,92 MB)
Norint suvokti ir įsigilinti į šiuolaikinę augalų taksonomiją, praverstų trumpai susipažinti su augalų taksonomijos istorija. Absoliučiai visi botanikos istorikų darbai stengiasi suskirstyti taksonomiją į eilę periodų, išsiskiriančių žymiais įvykiais ir darbais. Jų tarpe K. Linėjaus “Augalų rūšys” (Species Plantarum, 1753), Č. Darvino – “Rūšių kilmė, veikiant natūraliai atrankai” (Origin of Species by Means of Natural Selection, 1859), pakartotinis G. Mendelio genetikos dėsnių 1900 m. ar skaitmeninės taksonomijos paskelbimas 1957 m., iliustruoja laipsnišką augalų taksonomijos raidą.
Biologija  Konspektai   (16 psl., 32,01 kB)
Valdymo proceso sudedamųjų dalių tarpusavio ryšiai. Kvalifikacijos aprašas. Darbo aprašymas. Objekto apibūdinimas. Verslo aplinka. Susisiekimas, automobilių stovėjimo vieta. Bendra informacija. Paslaugos verslui . Bendravimo kalbos. Bendros taisyklės. Mokėjimo kortelės. Maitinimas. Apsipirkimas . Sportas. Laisvalaikis, pramogos. Viešbučio BD, pavaizduota E – R diagrama. Horizontalus ir vertikalus darbo pasidalijimas. Vidinė verslo aplinka. Įmonės išorinė aplinka. Organizacijos išorinė aplinka.
Vadyba  Referatai   (10 psl., 91,26 kB)
Pozicinės skaičiavimo sistemos. Pozicinių skaičiavimo sistemų samprata. Pervedimas iš vienos sistemos į kitą. Mikroprogramavimas. Procesoriaus fizinio lygio komponentės. Mikrokomandos. Interpretuojamas lygis. Interpretuojantis lygis. Komandos ADD realizacija. Ventilių mikroprograminis valdymas. Mikroprogramavimo kalba. Interpretuojamos mašimos interpretatorius. Mikroprograminio lygio projektavimas. Mikroprocesoriaus Intel 8088 architektūra. Mikroprocesoriaus architektūros samprata. Operatyvios atminties samprata. Portų sistema. Kompiuterio sandara.
Informatika  Konspektai   (126 psl., 1,32 MB)
Duomenų bazės samprata. Duomenų bazės sąvoka, pagrindinės funkcijos. Duomenų bazių valdymo sistemos, jų funkcijos. Duomenų bazės projektavimas. Duomenų bazės modelių tipai . SQL kalba. Reliacinis duomenų bazės modelis. Reliacinė algebra. Reliaciniai skaičiavimai. Duomenų bazės normalizavimas, norminės formos. Konceptualinis duomenų bazės modeliavimas. Trijų lygių duomenų bazės architektūros projektavimas. Duomenų bazės kūrimas. Duomenų bazės kūrimo žingsniai .
Informatika  Kursiniai darbai   (43 psl., 69,83 kB)
Logistika palyginti su tradicinėmis vadybos mokslo šakomis: finansų, rinkodaros ir gamybos valdymu yra gana nauja mokslo šaka. Šio mokslo naujumas, pasireiškia tuo, kad siekiama valdyti ne atskirai kiekvieną veiklos sritį, o koordinuotai. Pirmoji knyga, kurioje kalbama apie koordinuotos logistikos vadybos privalumus, pasirodė tik 1961 m., ir tuo iš dalies galima paaiškinti, kodėl dar nėra visuotinai priimto logistikos apibrėžimo.
Logistika  Konspektai   (17 psl., 170,19 kB)
Teorinė dalis. Motyvavimas. Motyvacijos modelis. Pasitenkinimo darbų motyvavimo teorijos. O.U.Maslov’as . D. Maklelandas. F. Gercbergeras. Elgesio reguliavimo teorijos. Vilčių teorija. Teisingumo teorija. Porterio-Laulerio . Motyvavimas ir kompensavimas. Praktinė dalis. Fiziologiniai poreikiai. Saugumo ir ateities garantijų poreikiai. Socialiniai poreikiai. Pagarbos poreikiai. Noras parodyti savo galimybes.
Vadyba  Referatai   (12 psl., 41,65 kB)
Geri mokymo būdai ir metodai - mokytojo sėkmė. Sėkmingas darbas mokykloje. Mokytojas – pavyzdys vaikui. Mokytojo dėmesys ir teisingumas kiekvienam vaikui. Koks yra mokytojo vaidmuo mokymo sistemos reformoje? Mokytojas - ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios klasės ar grupelės vadovas. Reiketu pabrėžti, kad ugdymo ir švietimo reformą vykdo ne vadovėliai, programos ar kitos mokymo priemonės, o mokytojai. Norint reformuoti ugdymo sistemą, reikia ,,reformuoti” moktoją. Tik naujai mąstantis mokytojas gali sukurti naujus vadovėlius, naujas programas.
Pedagogika  Referatai   (8 psl., 22,66 kB)
Pedagogika
2009-09-07
Bausmės. Mokymasis bendradarbiaujant. Tradicinės, aktyviosios ir moderniosios šiuolaikinės mokymosi sistemų lyginamoji analizė. Valdorfo mokyklos pedagoginiai pagrindai ir praktika. Bifrost šiuolaikinės moderniosios mokyklos modelis. Mokytojo darbo kriterijai JAV. Valdorfo mokyklos pedagoginis planas ir psichologinė analizė. Naujosios mokyklos Vokietijoje, jų lyginamoji analizė. Bloomo taksonomija.
Pedagogika  Paruoštukės   (3 psl., 60,92 kB)
Sveikatos samprata. Sveikatą lemiantys veiksniai. Šiuolaikinės Lietuvos gyventojų sveikatos problemos. Moksleivių sveikatos problemos. Sveikatos lapas mokykloje, jo svarba. Mokinių sveikatos vertinimo kriterijai. Moksleivių sveikatos grupės. Medicininio fizinio pajėgumo grupės. Mokyklos sveikatos priežiūros darbuotojo (slaugytojo) pareigos. Vaiko raida, jos etapai. Raidos etapų charakteristika. Organizmo raidos dėsningumai. Organizmas, kaip visuma. Organizmo ryšys su aplinka. Šiuolaikiniai raidos ypatumai. Fizinė sveikata, jos rodikliai. Fizinės raidos įvertinimas. Brandumas mokyklai, jo nustatymas ir įvertinimas.
Maistas, sveikata, higiena  Paruoštukės   (5 psl., 61,83 kB)
Viena naujausių vadybos metodoogijų yra visuotinės kokybės vadybos koncepcija. Visuotinės kokybės vadyba yra nauja sąvoka ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Amerikiečių pramonininkų kokybės ir gamybos efektyvumo gerinimo paieškos nėra paprastas atradimų vartojimas, o kokybiškai naujas požiūris į problemų sprendimą. Nei statistiniai kontrolės metodai, nei kokybės būreliai, nei racionalizacinių pasiūlymų skatinimo sistemos, nei programos ar bet kuri priemoonė, vartojama atskirai neišspręs kokybės ir efektyvumo gerinimo problemų. Šioms problemoms spręsti reikia visų šių priemonių kartu.
Vadyba  Namų darbai   (13 psl., 29,98 kB)
Pagrindinės menedžmento kryptys. Socialinė atsakomybė. Valdymo sistemos aplinka. Organizacijos valdymo kryptys. Firmos valdymo kredo (moto). Valdymo atributai. Valdymo procesas. Organizacijos modeliai. Organizacinės struktūros. Vadovavimo stilius ir lyderiavimas. Komunikacijos valdymo sistemoje. Valdymo sprendimai. Kūrybiškumas valdymo sistemoje.
Vadyba  Konspektai   (19 psl., 39,78 kB)
Vadybos teorija
2009-09-07
Vadybos samprata ir turinys.Valdymo objektai, subjektai ir funkcijos. Visuotinės kokybės vadyba ir harmoningosios plėtros koncepcijos ir jų taikymas Lietuvoje. Strateginio ir operatyvaus valdymo esmė ir metodologijos. Aplinkos ir strategijų sąveika. Alternatyvinės strategijos ir jų atranka. Organizacijos esmė, organizacijos tipai. Valdymas per tikslus teorijos raida. Analizės vaidmuo strateginiame ir operatyviame planavime. Analizė ir prognozė. Analizės rūšys. Ištekliai ir strategija.
Vadyba  Paruoštukės   (6 psl., 56,5 kB)
Planuojamas pagaminti gaminių skaičius. Medžiagų poreikis ir išlaidos produkcijai pagaminti. Vieno darbininko naudingas (efektyvus) darbo laikas ir įmonės darbuotojų skaičius. Pagrindinių darbininkų (vienetininkų) darbo užmokestis ir įmokos socialiniam draudimui. Pagamintos produkcijos ir vieno gaminio tiesioginės gamybos išlaidos. Pagalbinių darbininkų (laikininkų) darbo užmokestis ir įmokos socialiniam draudimui. Administracijos darbuotojų ir įmonės bendrojo personalo darbo užmokestis ir įmokos socialiniam draudimui.
Finansai  Kursiniai darbai   (40 psl., 111,65 kB)
Kokybės ir jos vadybos sampratos. Kokybės vadybos raida. Visuotinės kokybės vadyba ir vadovavimas. Proceso ir produkto koncepcijos. Kokybės vadybos sistemos ir jų modeliai. Reikalavimai KVS ir AVS. KVS kūrimas, auditas ir registravimas. Kokybės vadybos veikla. Kokybės gerinimo veikla. Problemos, jų analizė ir sprendimai. Darbuotojų dalyvavimas ir komandinis darbas. Veiklos vertinimas ir apdovanojimai.
Vadyba  Konspektai   (40 psl., 365,79 kB)
Makroekonomikos ir mikroekonomikos teorijos taikymas transporto sektoriuje. Infrastruktūra ir paslaugų taikymas. Paklausa ir pasiūla. Transporto paslaugų konkurencingumas. Geležinkelių transporto ekonomika. Krovinių ir keleivių vežimų planavimas. Geležinkelių transporto eksploatacinės išlaidos. Geležinkelių transporto apyvartinės lėšos. Vandens transporto ekonomika. Jūrų transporto išlaidų elementai. Transportavimo išlaidų koncepcija. Oro transporto ekonomika. Oro transporto išskirtiniai bruožai. Oro transporto išlaidos ir pajamos.
Logistika  Konspektai   (18 psl., 23,17 kB)
Vadybos pagrindai
2009-09-04
Vadybos samprata ir esmė. Organizacija. Valdymo procesas. Vadybos teorija ir raida. Organizacija ir aplinka. Globalizacija ir valdymas. Organizacijų kūrimas. Plananavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Operacijų valdymas. Valdymo informacinės sistemos. Gamybos valdymas. Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo organizavimas ir valdymas. Finansinių išteklių valdymas. Marketingas. Žmonių išteklių valdymas.
Vadyba  Konspektai   (209 psl., 1,38 MB)
Finansinės apskaitos esmė, paskirtis ir reglamentavimas. Turto ir nuosavybės esmė apskaitoje. Sąskaitos ir dvejybinis įrašas. Sąskaitų planas. Apskaitos proceso organizavimas. Piniginių lėšų ir skolų įmonei apskaita. Ilgalaikio turto apskaita. Atsargų apskaita. Pirkimų ir pardavimų apskaita. Darbo užmokesčio apskaita. Apskaitos ciklo užbaigimas ir finansinės atskaitomybės parengimas. Kapitalo ir finansinių rezultatų apskaita. Valdymo sistema ir valdymo apskaita. Išlaidos ir jų elgesys. Savikainos esmė ir jos kalkuliavimo metodai. Išlaidų paskirstymas.
Apskaita  Konspektai   (75 psl., 459,84 kB)
Po baudžiavos panaikinimo, kol persitvarkė dvarai, manufaktūrų ir fabrikų gamyba smuko ir kurį laiką negalėjo atsigauti. Dėl vidaus rinkos didėjimo ir ekonominių ryšių su kitais regionais plėtojimosi ji ėmė augti nuo 8 dešimtmečio pradžios. Iki amžiaus pabaigos gamyba didėjo nesparčiai, dargi buvo kelis kartus pertraukta ekonominių krizių. Tik per paskutiniuosius septynerius XIX a. metus pramonė sparčiai plėtojosi. Į amžiaus pabaigą pagal dirbančiųjų skaičių į pirmą vietą iškilo metalo apdorojimo pramonė. Ji aplenkė iki tol pirmavusią maisto pramonę.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,05 kB)
Nuo 1889 m. pradžios Tilžėje pradėta spausdinti naują pasaulietinės liberalios krypties mėnraštį „Varpas“. Jį suorganizavo ir ėmėsi leisti Varšuvos „Lietuvos“ draugija. Visas organizacinis darbas teko jos sekretoriui Vincui Kudirkai (1858–1899), bebaigiančiam Varšuvos universiteto Medicinos fakultetą. „Varpas“ ėjo iki 1905 m., t. y. dar kurį laiką ir po lietuvių spaudos draudimo panaikinimo.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,12 kB)
Elektorinika
2009-09-01
Tranzistoriai.Izoliuotos užtūros lauko tranzistorius su pradiniu kanalu. Darbas impulsinėse grandinėse. Lauko tranzistoriaus darbas aukštuose f impulsinėse grandinėse. Komplementari MDP struktūra. VACh parametrai. Dvikrūvio transist. soties ir uždarumo rėžimai dirbant su apkrova. Soties rėžimo parametrai. Dvikrūvio trans. darbo rėžimai. Bendro K junginys. VACh .Parametrai. Naudojimo galimybės. H parametrų sistema. Šotkio tranzistorius. Dvikrūvio tranzistoriai. Bikrūvio tranzistoriaus darbas impulsinėse grandinėse. Parametrai. Daugiaemiteriniai ir daugiakolektoriniai tranzistoriai. Injekciniai tranzistoriai. Integruotinių tranzistorių struktūra.
Elektronika  Paruoštukės   (3 psl., 647,67 kB)
Kompiuterių architektūros. Skaičių vaizdavimo formos kompiuteriuose. Bulio algebros elementai ir De-Morgano dėsniai. MPS struktūra ir jos sudėtinės dalys. Mainų būdai. CPE 8085 struktūra, sudėtinės dalys, išorinio valdymo signalai. Procesoriaus būsenos žodis ir jo bitai. Komandų formatai ir adresacijos metodai. Asemblerio eilutės struktūra ir pseudokomandos. Atminties organizacija. Statinės atminties elementai ir jų darbas. Atminties modeliai, dvimatė AE adresacija. Statinis TTL elementas ir jo darbas. Statinis KMDP elementas ir jo darbas.Dinaminis AE ir jo darbas. DA darbo laiko diagramos. Registrinės atmintys.
Informatika  Paruoštukės   (2 psl., 261,55 kB)
Prekių pirkimo (aprūpinimo) samprata, sudėtinės dalys. Prekių atsargų sudarymas ir valdymas. Prekių ir paslaugų realizavimas. Prekių paruošimas parduoti ir pasiruošimas teikti paslaugas. Prekių ir paslaugų pasiūla bei darbas su pirkėjais (klientais). Įmonių ūkinės veiklos procesą sudaro šios sudėtinės dalys: prekių, medžiagų, kuro, įrenginių, atsarginių dalių, komplektuojamų dalių pirkimas (aprūpinimas); atsargų sudarymas ir valdymas; prekių paruošimas parduoti ir pasiruošimas suteikti paslaugas; prekių realizavimas ir paslaugų suteikimas.
Ekonomika  Pateiktys   (53 psl., 42,5 kB)
Istorijos egzaminui
2009-08-31
30 mokyklinio istorijos kurso klausimų su atsakymais rengiantis egzaminui.Nuo senovės iki naujausių laikų.
Istorija  Paruoštukės   (32 psl., 65,76 kB)
Požiūris į moters ir vyro nekaltybę remiantis istorija. Tradicijos, susijusios su nekaltybe. Lytinis auklėjimas šeimoje. Gali pasirodyti, jog nekaltybės problema pasiliko toli praeity kartu su močiučių nėriniais, pageltusiomis fotografijomis ir, mūsų požiūriu, laukiniais papročiais iškabinti jaunavedžių paklodes smalsių kaimynų teismui. Tačiau ir šiandien dažnai sutiksi vyriškį, trokštantį į žmonas paimti skaisčią būtybę, arba mergelę, visaip mėginančią išsisukti nuo kavalieriaus glamonių ir saugančią save būsimam vyrui.
Sociologija  Referatai   (11 psl., 16,01 kB)
Užsienio ryšių administravimo problemos verslo organizacijose ir jų sprendimo prioritetai. Virtualios organizacijos kilmė ir apibrėžimas. Personalo vadybos teorijos ir jų taikymo galimybės naujoms darbo organizavimo formoms, grindžiamoms IT panaudojimu, įgyvendinti Šiuolaikinės personalo valdymo funkcijos ir jų turinys Personalo valdymo apibrėžimas. Personalo valdymo vaidmuo, kuriant konkurencinį organizacijos pranašumąPersonalo valdymo funkcijos.
Vadyba  Konspektai   (75 psl., 939,64 kB)
Terminas tyrimai reiškia kantrius, objektyvius ir kruopščius ieškojimus. Bet kurių tyrimų metodologija - tai bendrų tam tikro objekto tyrimo principų ir metodų visuma, kurios pagrindu nustatoma dabartinė objekto būklė ir prognozuojama jo ateities būklė. MT-ų atveju ji apima konkrečių būdų, veiksmų visumą, reikalingą tam tikriems tyrimams, apskaičiavimams atlikti, pagrįsti, rinkos veiklą apibūdinantiems rodikliams paruošti, juos susieti. Marketingo tyrimų metodologija apima tyrimų stadijas, etapus, jų eiliškumą ir nuoseklumą, tyrimų logiką.
Rinkodara  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 54,79 kB)
Justinas Marcinkevičius yra žymus lietuvių poetas bei dramaturgas. Svarbiausias rašytojo kūrybos motyvas – tautos ir jos kultūros išlikimas. Nacionalinę savimonę ypač gaivino Just. Marcinkevičiaus sukurta poetinių dramų trilogija, kurioje atskleidžiama valstybės, rašto ir meno puoselėjimo svarba. Antroji draminės trilogijos dalis pavadinta „Mažvydas“. Šio kūrinio centre – pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Jis dramoje vaizduojamas ir kaip tautos vertybių saugotojas, ir kaip kenčianti, besiaukojanti asmenybė.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 4,58 kB)