Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 148 rezultatai

JAUNŲJŲ FUTBOLININKŲ FIZINIŲ YPATYBIŲ LAVINIMAS Vikrumo ir koordinacijos lavinimas Greitumas ir jo lavinimas Jėga ir jos lavinimas Lankstumas ir jo ugdymas Ištvermė ir jos ugdymas TECHNIKOS VEIKSMŲ, JŲ DERINIŲ MOKYMO TEORINIAI PAGRINDAI Technikos veiksmų tobulinimas Kova dėl kamuolio - integralinis šiuolaikinio futbolo reiškinys Klaidinamieji veiksmai dvikovose TESTAI Fizinio parengimo nustatymo ir įvertinimo testai TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS Fizinio ir techninio parengimo testavimo duomenys Ištvermei patikrinti dažnai naudojamas 6 minučių bėgimo testas
Sportas  Referatai   (26 psl., 81,89 kB)
kukucio balades
2011-04-17
Marcelijaus Martinaičio "Kukučio baladės"
Lietuvių kalba  Kita   (37 psl., 34,39 kB)
Kartais kokia nors populiacija ima netikėtai greitai augti. Toks staigus individų pagausėjimas, kai populiacija darosi neįprastai didelė, vadinamas demografiniu sprogimu.
Biologija  Namų darbai   (3 psl., 10,12 kB)
Biologijos pamokai
Aplinka  Konspektai   (10 psl., 627,31 kB)
Statistiniai duomenys liudija, kad per pastaruosius 5 metus narkomanų skaičius Lietuvoje išaugo beveik 10 kartų. Deja, panaši tendencija stebima ir mokyklose. Pedagogikos institutas dalyvauja Europos mokyklų projekte tiriant rūkymo, alkoholio ir narkotikų vartojimo paplitimą tarp moksleivių. 1995 m. tyrimų duomenimis, 3,2% 15-16 metų moksleivių šalyje jau bandė nelegalių narkotikų. 1999m. šis skaičius išaugo iki 15,5% (21% berniukų ir 9,6% mergaičių). Tyrimai parodė, kad net 96,5% šio amžiaus moksleivių jau yra vartoję alkoholį, o 73,6% bent kartą buvo girti (A.G. Davidavičienė, 1999). Taigi vargu ar rasime nors vieną moksleivį, kuris nebūtų girdėjęs apie narkotikus. Beveik kiekvienas jau turi ir savo nuomonę šiuo klausimu, paremtą draugų pasakojimais, matytais filmais, skaitytomis knygomis ar pan. O kai kurie, kaip liudija jau minėtų tyrimų duomenys jau turi ir asmeninę patirtį - yra gėrę alkoholį, rūkę "žolės", bandę ecstasy ar kitų narkotikų. Tyrimai rodo, kad moksleiviai apie narkotikus žino daugiau, nei suaugusieji - mokytojai ir tėvai. Moksleiviai domisi šiuo klausimu, žino daug narkotinių medžiagų pavadinimų, turi pažįstamų, vartojančių narkotikus, būna kompanijose, kuriose jie vartojami. Pastaruoju metu narkotikai tapo viena populiariausių moksleivių pokalbių ir diskusijų temų. Deja, jaunimui trūksta tikslios, tikros informacijos. Žinodami apie kai kurias žalingas narkotikų vartojimo pasekmes, jie nesupranta, kas yra fizinė ar psichologinė priklausomybė, abstinencija. Dauguma moksleivių nemano alkoholį ar nikotiną esant narkotikais. Yra paplitę daug mitų, pvz.; "jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi", "keli kartai tikrai nepakenks", "žolė visai nekenkia" ir pan.
Psichologija  Referatai   (12 psl., 35,74 kB)
Alkaloidai
2011-01-19
Galbūt dėl apribojimų, jų naudojimas nėra taip plačiai paplitęs Vakarų Herbal Medicine. Alkaloidai randami nuo 15% iki 30% visų žydinčių augalų, ir yra ypač būdinga kai šeimas, tokias kaip Pupiniai, Liliaceae, Solanaceae ir Ranunculaceae. Plačiausiai pasitaikančių šių Alkaloidai berberine ir kofeino.
Biologija  Referatai   (10 psl., 29,39 kB)
Turizmas yra viena svarbiausių aktyvaus poilsio rūšių ir viena veiksmingiausių žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimo priemonių. Žodis „turizmas“ kilęs iš lotynų kalbos(„turn“- sukimas, sukutis – vilkutis), reiškiantis kelionę iš vienos vietovės į kitą, tačiau grįžtant į pirmąją. Turizmas gali būti suprantamas kaip geografinis reiškinys, nes žmonės keliauja iš savo gyvenamosios vietos pro šalį arba į užsienį. Lankomos vietos pasižymi gražiais unikaliais peizažais, istoriniais bei kultūriniais paminklais bei savita tautos kultūra. Tačiau turizmo plėtotei reikalingi geografiniai tyrimai. Šalyse, priimančiose keliautojus, atliekamas regiono funkcinis tyrimas, reljefo sandaros įvertinimas ir jo panaudojimo turizmui galimybės.
Geografija  Kursiniai darbai   (27 psl., 2,98 MB)
Pagrindindiniai šio amžiaus labiausiai paplitę muzikos stiliai ir jų šakos, kas jiems būdinga ir pagrindinės savybės.
Muzika  Referatai   (34 psl., 64,04 kB)
Įrengti veją - ilgas ir sunkus darbas. Dar didesnis darbas - ją prižiūrėti. Nuo to priklausys ar veja žaliuos, ar merdės. Ne paslaptis, kad gražiai tvarkomų sodybų pagrindas- išpuoselėta ir prižiūrėta veja. Kraštovaizdžio architektai laikosi nuomonės, kad daugiau nei pusę sodybos aplinkos grožio lemia veja. Nuo viduramžių iki šių dienų stebėtos, augintos žaliosios vejos tapo neatskiriama sodo dalimi. Graži šviesiai žalia vejos spalva ramina, lyg minkštas kilimas žolynai traukia pailsėti. Tai sodo pagrindas, apjuosiantis lysves, rožių krūmus, dekoratyviuosius medžius. Kartu tai – ir natūralus fonas, ir kontrastas ryškioms žiedų spalvoms. Žolinė danga labai svarbi sodo mikroklimatui sukurti.
Aplinka  Namų darbai   (7 psl., 27,97 kB)
Miško gaisras - nekontroliuojamas degių medžiagų degimas mišku apaugusiuose ir neapaugusiuose miško plotuose. Skirstomi į antžeminius, kai dega miško paklotė, trakas, viršūninius, kai dega ir medžių lajos, bei požeminius, kai dega durpingas dirvožemio sluoksnis. Kyla dėl žaibo išlydžio, neatsargios žmogaus veiklos (pernykštės žolės, laužų deginimo, nuorūkų, šiukšlių, kibirkščių vykdant miškotvarkos darbus). Durpynas - vieta, kur kasamos durpės arba įmonė, kuri kasa durpes. Durpių daugiausiai buvo iškasama maždaug 1950-1980 metais, nes tuomet durpės buvo labai plačiai naudojamos kaip kuras. Vėliau jas ėmė išstumti akmens anglis, dujos. Nuo tada durpynų eksploatavimas mažėja, kadangi sumažėjusi durpių paklausa, o ir patogiausios durpių atsargos daug kur išnaudotos.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (16 psl., 22 kB)
Baltai
2010-11-01
Apie 400 m. Europoje įvykusios permainos — hunų įsiveržimas, gotų ir Romos imperijų žlugimas bei germanų tautų kraustymasis — negalėjo nepaveikti baltų kultūros, nors tiesiogiai baltų žemių jos nelietė. Sutriko senieji prekybos keliai, smuko bendras Europos kultūros lygis. Baltų kultūra rutuliojasi toliau, bet jau be tokio kūrybinio polėkio, koks buvo jaučiamas iki tol. Nauji šio laikotarpio įvykiai, gerokai atsiliepę baltų tautoms, buvo kovos ir prekyba su skandinavais, taip pat gotų veržimasis. Gotų spaudžiamos baltų gentys iš pietvakarių traukėsi į Lietuvos pietus ir rytus. Jos atsinešė naujus gyvenimo bei laidojimo papročius, o čia gyvavusi brūkšniuotosios keramikos kultūra sunyksta. Ateiviai kūrėsi neįtvirtintose gyvenvietėse, piliakalnių papėdėse ar toliau nuo jų, mirusiuosius su geležiniais ginklais ir žalvariniais papuošalais laidojo akmenimis apjuostuose pilkapiuose. Maždaug tuo pačiu metu Lietuvoje atsiranda paprotys kartu su žmogumi laidoti ir žirgą.
Istorija  Referatai   (9 psl., 305,72 kB)
Kaulai. Uždegiminiai pažeidimai. Osteomielitas. Infekcinė uždegiminė kaulų liga. Procesas prasideda kaulų čiulpuose ir jau antriniai persimeta į kaulus. Etiologija ir patogenezė: dažn.sukelia bakterijos (staph.aureus!), retai grybeliai ar virusai. Gali patekti: tiesiogiai (egzogeninė f., 2k. dažn.), netiesiogiai iš kraujotakos (endogeninė f.) Skiriama: potrauminis osteomielitas, apribotas osteomielitas (dažn.žandikaulyje), hematogeninis osteomielitas (2-16 m.,dažn. ilgųjų kaulų metafiz.).
Medicina  Konspektai   (17 psl., 25,46 kB)
Narkomanija
2010-09-08
Narkomanijos epidemija - naujas ir sudėtingas šių dienų pasaulio reiškinys. Jis meta iššūkį senajam pasaulio supratimui apie sveikatą ir žmonijos vystymąsi, reikalauja naujų darbo formų bei glaudesnės ir labiau integruotos įvairių institucijų veiklos. Narkomanija į pirmą vietą iškelia svarbias etines ir moralines sąvokas, iš kurių daugelį dar reikia įvardyti ir suvokti.
Sociologija  Referatai   (23 psl., 37,68 kB)
Gyvenimas tremtyje
2010-06-03
Žmones trėmė į Sibirą: Vorkutą, Igarką, Irkutską, Karagandą, Norilską,… Tai buvo lageriai kuriuose žmonės gyveno ištremti į Sibirą. Jie turėjo labai sunkiai dirbti. Lageriuose nebuvo nei patogių lovų, nei krosnies ar kokios nors šildymo priemonės šaltą žiemą. Už darbą gaudavo 300g duonos, bei 3 rublius kuriuos pasigrobdavo žiaurūs rusai. O apie žiemą geriau nekalbėti, nes ten Sibire buvo iki -40 laipsnių celcijaus. Apsirengti jiems neduodavo. Vargšus žmones trėmė dėl to, kad jie buvo išsilavinę, kai kurie turėjo nemažai žemės. Buvo ir partizanų, kaip kitaip vadinamų miškiniais. Jie neturėdavo ko valgyti, tai naktimis eidavo kaimiečių prašyti maisto. Kai kurie duodavo ir maisto, ir drabužių, o kiti net paskųsdavo rusam ir partizanus į Sibirą dirbti išveždavo. Kiti buvo vietoj nušauti. Tremtinius mušė, nesigailėjo net mažų vaikų, žudė,…Niekam, išskyrus darbininkų gimines jie, tremtiniai nerūpėjo. Buvo dar trys ar keturios žmonių tremtys į Sibiro platybes. Didžiausia Lietuvos žmonių tremtis buvo 1948m. gegužę. Kad kitų valstybių tautos nesužinotų kad tremiami žmonės dirbti, tai tie trėmimai buvo pavadinti: “Pavasaris”, “Bangų mūša” “Ruduo”. Tik siaubingajam Stalinui pasimirus palengvėjo šiek tiek ištremtųjų kančios, nors rusai elgėsi su jais kaip tik norėjo. Pavasariui atėjus kaliniai sugalvojo, kad iš dilgėlių galima sriubos išsivirti, tai prisirinkę ir išsivirę pavalgė. Tai labai pastiprino jų organizmą. Bet Stalinui dar vadovaujant buvo verčiami ir 6 metų vaikai. Pagrinde jie dirbo druskų kasyklose. Net po 8 valandas per dieną, ir be jokių pertraukų. Jie klijavo maišus druskai pilti. Jiem buvo liepta per dieną suklijuoti 500 maišų, bet pajėgdavo tik 200 maišų. Ir darbo nepadarę negaudavo valgyti. Vaikai buvo atrenkami dirbimui taip: jai pakeli kastuvą- pirmyn dirbti! Druską kasti buvo beprotiškai sunku. Jie dirbdavo ir naktinėmis pamainomis. Po darbo jie vos parvilkdavo kojas namo keliasdešimt kilometrų. Kasykloje atsitikdavo ir tokių dalykų: maišydama moteris druską būdavo tokia nusilpusi nuo maisto trūkumo, kad imdavo ir įkrisdavo į karštą druską. Mirdavo iš karto. Einantis pro šalį prižiūrėtojas sumurmėdavo: - Nesilaikė saugumo technikos, viena banditka mažiau! - Betgi išgriebti… ar negalima?- nesuprasdami klausdavo jos bendradarbiai. - Valys katilą po pusmečio- išims, jei bus kas likę iš kaulų.-tai pasakęs nueidavo žiūrėti tvarkos. Bet dėl tokios mirties niekas nestabdė darbo. Kai nebebuvo Stalino tremtyje gyvenantys ir dirbantys žmonės sugalvojo išmainyti visą savo turtą į kibirą bulvių, kurias jie pasėjo ir rudeni turėjo didelį bulvių derlių. Žmonės pasakojo, jog silpniausi buvo vežam, ir nužudomii prie ežero. Nustumdavo nuo skardžio tiesiai į ežerą. silpniausi nepajėgdavo išsigelbėti ir nusirisdavo žemyn. O stipriausi įsikibdavo į šakas ar žoles ir užlipdavo aukštyn, arba po kiek laiko irgi atsidurdavo ežere praradę visas savo jėgas. 1944-1953m. tremtis pasibeldė beveik į kiekvieną šeimą. Taip buvo išvežta 300 000 labiausiai išsilavinusių, kūrybingiausių ir darbščiausių Lietuvos žmonių.
Istorija  Straipsniai   (4,65 kB)
Gyvenimas tremtyje
2010-06-03
Žmones trėmė į Sibirą: Vorkutą, Igarką, Irkutską, Karagandą, Norilską,… Tai buvo lageriai kuriuose žmonės gyveno ištremti į Sibirą. Jie turėjo labai sunkiai dirbti. Lageriuose nebuvo nei patogių lovų, nei krosnies ar kokios nors šildymo priemonės šaltą žiemą. Už darbą gaudavo 300g duonos, bei 3 rublius kuriuos pasigrobdavo žiaurūs rusai. O apie žiemą geriau nekalbėti, nes ten Sibire buvo iki -40 laipsnių celcijaus. Apsirengti jiems neduodavo. Vargšus žmones trėmė dėl to, kad jie buvo išsilavinę, kai kurie turėjo nemažai žemės. Buvo ir partizanų, kaip kitaip vadinamų miškiniais. Jie neturėdavo ko valgyti, tai naktimis eidavo kaimiečių prašyti maisto. Kai kurie duodavo ir maisto, ir drabužių, o kiti net paskųsdavo rusam ir partizanus į Sibirą dirbti išveždavo. Kiti buvo vietoj nušauti. Tremtinius mušė, nesigailėjo net mažų vaikų, žudė,…Niekam, išskyrus darbininkų gimines jie, tremtiniai nerūpėjo. Buvo dar trys ar keturios žmonių tremtys į Sibiro platybes. Didžiausia Lietuvos žmonių tremtis buvo 1948m. gegužę. Kad kitų valstybių tautos nesužinotų kad tremiami žmonės dirbti, tai tie trėmimai buvo pavadinti: “Pavasaris”, “Bangų mūša” “Ruduo”. Tik siaubingajam Stalinui pasimirus palengvėjo šiek tiek ištremtųjų kančios, nors rusai elgėsi su jais kaip tik norėjo. Pavasariui atėjus kaliniai sugalvojo, kad iš dilgėlių galima sriubos išsivirti, tai prisirinkę ir išsivirę pavalgė. Tai labai pastiprino jų organizmą. Bet Stalinui dar vadovaujant buvo verčiami ir 6 metų vaikai. Pagrinde jie dirbo druskų kasyklose. Net po 8 valandas per dieną, ir be jokių pertraukų. Jie klijavo maišus druskai pilti. Jiem buvo liepta per dieną suklijuoti 500 maišų, bet pajėgdavo tik 200 maišų. Ir darbo nepadarę negaudavo valgyti. Vaikai buvo atrenkami dirbimui taip: jai pakeli kastuvą- pirmyn dirbti! Druską kasti buvo beprotiškai sunku. Jie dirbdavo ir naktinėmis pamainomis. Po darbo jie vos parvilkdavo kojas namo keliasdešimt kilometrų. Kasykloje atsitikdavo ir tokių dalykų: maišydama moteris druską būdavo tokia nusilpusi nuo maisto trūkumo, kad imdavo ir įkrisdavo į karštą druską. Mirdavo iš karto. Einantis pro šalį prižiūrėtojas sumurmėdavo: - Nesilaikė saugumo technikos, viena banditka mažiau! - Betgi išgriebti… ar negalima?- nesuprasdami klausdavo jos bendradarbiai. - Valys katilą po pusmečio- išims, jei bus kas likę iš kaulų.-tai pasakęs nueidavo žiūrėti tvarkos. Bet dėl tokios mirties niekas nestabdė darbo. Kai nebebuvo Stalino tremtyje gyvenantys ir dirbantys žmonės sugalvojo išmainyti visą savo turtą į kibirą bulvių, kurias jie pasėjo ir rudeni turėjo didelį bulvių derlių. Žmonės pasakojo, jog silpniausi buvo vežam, ir nužudomii prie ežero. Nustumdavo nuo skardžio tiesiai į ežerą. silpniausi nepajėgdavo išsigelbėti ir nusirisdavo žemyn. O stipriausi įsikibdavo į šakas ar žoles ir užlipdavo aukštyn, arba po kiek laiko irgi atsidurdavo ežere praradę visas savo jėgas. 1944-1953m. tremtis pasibeldė beveik į kiekvieną šeimą. Taip buvo išvežta 300 000 labiausiai išsilavinusių, kūrybingiausių ir darbščiausių Lietuvos žmonių.
Istorija  Straipsniai   (4,65 kB)
LR žemės fondas
2010-06-03
ŽEMĖ – tai Žemės plutos (litosferos) dalis, apimanti sausumos plotus bei paviršinius vidaus ir teritorinius vandenis, ir apibrėžiama gamtinėmis ir ūkinėmis charakteristikomis. Vertinant žemę kaip teisinių santykių objektą, ji suprantama kaip konkreti teritorija, naudojama žmogaus ir valstybės bei savivaldybės institucijų veiklai. Ši veikla skirtinga saugomose teritorijose, žemės ūkio ir miškų ūkio produkciją išauginančiose teritorijose, plotuose, kur eksploatuojamos naudingosios iškasenos, durpynai ir vandens telkiniai, taip pat plotuose, kur žemė reikalinga ne jos gamtinėms ir ūkinėms savybėms panaudoti, o tik kaip teritorija statiniams ir įrenginiams išdėstyti.
Kita  Pagalbinė medžiaga   (14 psl., 32,28 kB)
Biologija
2010-05-15
Labai daug naudingos informacijos pasiruošti biologijos valstybiniam egzaminui. iologija – mokslas apie gyvybę. Jis tyrinėja gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos egzistavimo ir vystimosi dėsnius. Biologijos tyrimo objektas yra gyvieji organizmai, jų sandara, funkcijos, gamtinės bendrijos. Biologijos mokslo sistema aiškina gyvosios gamtos esmę, formos, vystimosi ir tai yra vadinama – bendrąja biologija . Tam tikrus objektus tyrinėja specialūs mokslai.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (73 psl., 658,89 kB)
Europa yra vienas svarbiausių maisto produktų eksportuotojų ir didžiausias pasaulyje maisto produktų importuotojas. Jos žemės ūkio sketoriuje naudojami saugūs ir aplinką tausojantys gamybos metodai. ES žemės ūkio sektorius tarnauja kaimo bendruomenėms, todėl šio sektoriaus tikslas yra ne tik gaminti produktus, bet ir užtikrinti, kad kaimas išliktų vieta, tinkama gyventi, dirbti ir ilsėtis. ES žemės ūkio politika nuolat plėtojama kad visų rūšių maisto gamintojai (javų, gyvulių, daržovių augintojai, vyno gamintojai ir t.t ) ES ir pasaulio rinkose galėtų gyvuoti savarankiškai. Europos Sąjungos struktūrinė parama nuosekliai mažina socialinius ir ekonominius skirtumus tarp ES šalių narių ar atskirų regionų. ES Struktūriniai Fondai suteikia galimybes valstybei, savivaldybei ar privataus verslo įmonei gauti lėšų verslo plėtrai. Veiklos, kurių rėmimui planuojama skirti lėšas, nurodyti Bendrame Programavimo dokumente (BPD). Struktūrinė parama žemės ukiui teikiama iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) bei SAPARD programos.
Ekonomika  Referatai   (20 psl., 122,9 kB)
Europa yra vienas svarbiausių maisto produktų eksportuotojų ir didžiausias pasaulyje maisto produktų importuotojas. Jos žemės ūkio sketoriuje naudojami saugūs ir aplinką tausojantys gamybos metodai. ES žemės ūkio sektorius tarnauja kaimo bendruomenėms, todėl šio sektoriaus tikslas yra ne tik gaminti produktus, bet ir užtikrinti, kad kaimas išliktų vieta, tinkama gyventi, dirbti ir ilsėtis. ES žemės ūkio politika nuolat plėtojama kad visų rūšių maisto gamintojai (javų, gyvulių, daržovių augintojai, vyno gamintojai ir t.t ) ES ir pasaulio rinkose galėtų gyvuoti savarankiškai. Europos Sąjungos struktūrinė parama nuosekliai mažina socialinius ir ekonominius skirtumus tarp ES šalių narių ar atskirų regionų. ES Struktūriniai Fondai suteikia galimybes valstybei, savivaldybei ar privataus verslo įmonei gauti lėšų verslo plėtrai. Veiklos, kurių rėmimui planuojama skirti lėšas, nurodyti Bendrame Programavimo dokumente (BPD). Struktūrinė parama žemės ukiui teikiama iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) bei SAPARD programos.
Ekonomika  Referatai   (20 psl., 122,9 kB)
Susipažinti su virusais, bakterijomis, grybais ir pirmuonimis. Aprašyti jų žalą. Apibūdinti jų sukeliamas žmogaus ir augalo ligas. Parašyti darbo išvadas. Patikrinti temos įsisavinimą atliekant testus.
Biologija  Pateiktys   (24 psl., 890,23 kB)
Žmonija per tūkstančius karų sukūrė labai daug įvairių priemonių bei prietaisų priešams naikinti ar kitaip jiems pakenkti. Juos vadiname ginklais. Jie būna dvejopi: tai naikinimo priemonės bei jų gabenimo iki tikslo priemonės. Pagal naikinimo pobūdį skiriami įprastiniai, įprastiniai padidinto galingumo bei masinio naikinimo ginklai. Pastaraisiais tradiciškai vadinami cheminiai, biologiniai ir branduoliniai ginklai. Padegamieji šaudmenys ir mišiniai naudojami priešo karių ir ugnies priemonių, esančių atviroje vietovėje ir ilgalaikiuose ugnies bei kituose fortifikaciniuose statiniuose, tai pat jo ginkluotės, technikos ir kitų objektų pažeidimui.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (13 psl., 31,22 kB)
Dykumų biomas
2010-04-11
Dykuma – tai aukšto slėgio sritys, paplitusios vidurio, subtropinio ir tropinio klimato juostose, kur dangus beveik visada giedras, lyja retai. Dykumose nuolat arba periodiškai karšta. Temperatūra šilčiausiu metu siekia iki 38 - 42°C. Šalčiausiu metu vis tiek teigiama. Pučia smarkūs vidutiniškai 10m/s ir dažnai pastovios krypties vėjai. Per metus iškrinta ne daugiau kaip 250mm kritulių.
Biologija  Referatai   (2 psl., 7,61 kB)
Rūgštusis lietus – lietus, kurio lašuose padidėjęs sieros bei azoto rūgščių kiekis; paprastai rūgščiu laikomas lietus, kurio pH mažesnis nei 5. Toks lietus iškrinta tada, kai sieros ir azoto oksidai, kuriuos į orą išskiria jėgainės ir transporto priemonės, reaguoja su ore esančia drėgme. Šios dujos patenka į vandens apytakos ratą ir gali būti toli nuneštos vėjo, o tada iškristi rūgštaus lietaus arba sniegopavidalu. Toks lietus apnuodija arba pražudo ežerų, upių ir miškų gyvūnus, sunaikina aplinkinius augalus. 90% rūgščiojo lietaus sukelia žmonės.
Chemija  Referatai   (5 psl., 535,52 kB)
Arklių veislės
2010-02-18
Arklių protėviai buvo maži - beveik tokio dydžio kaip lapė. Keista ar ne? Tik vėliau jie išsivystė iki dabartinio arklio dydžio ir formų. Arklio gimtinė laikoma Šiaurės Amerika. Archeologiniai duomenys liudija, kad arkliena buvo plačiai vartojama maistui. Beje arklieną žmogaus organizmas pasisavina daug lengviau nei kitų gyvulių mėsą. Šiandieniniai arkliai yra kilę iš kelių rūšių laukinių arklių: Prževalskio laukinio arklio ir Europos laukinio arklio Tarpano.
Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (55 psl., 821,22 kB)
Rambyno kalnas
2010-01-19
Rambyno kalnas - intensyviai lankoma vieta, ypač daug žmonių susirenka per Jonines, kitas šventes. Tokio lankytojų srauto ir susibūrimų neatlaikė jo šiaurės vakarų šlaitas. Čia vyko labai intensyvi mechaninė erozija, pažeidusi ne tik šlaito paviršių, bet ir gilesnius grunto sluoksnius, kurie griuvo kartu su ten augančiais medžiais. Be mechaninės erozijos pažeistą šlaitą ardė ir gamtiniai faktoriai, nuolat gilindami ir plėsdami griovą. 2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančios dalies sutvarkymo ir apsaugos techninių priemonių įrengimo projektavimo darbai. Projekto autorius – inžinierius hidrotechnikas Juozas Lukošiūnas. Tais pačiais metais buvo atlikti ir kalno bei jo aplinkos archeologiniai tyrimai, kuriems vadovavo dr.Valdemaras Šimėnas. Tyrimų metu ištirtas 150 kv.m. plotas ir nors archeologijos paminklo požymių materialinės kultūros prasme nerasta, tai nesumenkina Rambyno kalno kaip mitologinio ir istorinio objekto vertės. Pagal parengtą projektą 2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančio šlaito tvarkymo bei apsaugos techninių priemonių įrengimo darbai. Šie darbai baigti šiemet. Visa eroduojanti griova buvo sutvirtinta ir sutvarkyta taip, kad apsaugotų šią kalno dalį nuo kritulių, vandens išplovimų bei sudarytų palankias sąlygas atsistatyti šlaito velėninei dangai, patikimai apsaugančiai nuo paviršinės erozijos.Lankytojų patogumui ir šlaito apsaugai pagerinti suprojektuoti ir įrengti ąžuoliniai laiptai. Juos sudaro dvi dalys: apatinė – atraminė ir pagrindinė su tarpinėmis ir apžvalginėmis aikštelėmis. 2002 – 2003 metais šiam projektui įgyvendinti skirta 195,5 tūkstančiai litų. 2003 metais Kultūros vertybių apsaugos departamentas iš savo biudžeto skyrė 102 tūkst. litų. Pagoniškoje lietuvių liaudies religijoje saulės kultas užėmė labai svarbią vietą, todėl trumpiausiajai nakčiai ir ilgiausiajai dienai buvo suteikiama ypatinga reikšmė- ilgą laiką tai buvo šventa ir stebuklinga naktis, kurios metu susidurdavo tamsiosios jėgos su šviesiomis, gėris su blogiu. Iki krikščionybės ši šventė buvo vadinama Rasomis, Kupolėmis, Kupolinėmis. Tai patvirtina ir 1262 metų rusiškoje.Ipatijaus kronikoje paminėtas žodis kupale. Įsigalėjus krikščionybei bažnyčia ne iškart pripažino šią pagonių lietuvių švenčiamą šventę. Tačiau nebuvo galima sustabdyti upės bėgimo, tad bažnyčia, ilgokai priešinusis priėmė Rasas ar Kupoles, sutapatin- dama ją su šv. Jono Krikštytojo diena. Sovietmečiu Lietuvoje atvirai ir masiškai Jonines pradėta švęsti apie septinto dešimtmečio pradžią, o Rambyno kalne, Kernavėje, ko gero , buvo švenčiamos visą Suvažiavęs jaunimas švęsdavo Rasos šventę, rinkdavo vaistingas žoles ( kupoliaudavo) , pindavo vainikėlius, kuriuos mesdavo medin ( iš kelinto karto užsikabins už šakos- po tiek metų ištekės...), plukdydavo upėn ar ežeran - jei susilies su bernelio vainikėliu - už jo ištekės...Degino laužus, ėjo ratelius, dainuodavo kupolėms skirtas dainas, poromis susikibę šokinėdavo per ugnį ( jei pavykdavo peršokti nepaleidus rankų, vadinasi, tais metais laukti vestuvių), vidurnaktį maudydavosi, kad apsišvarintų ir įgautų jėgos . Vidurnaktį eidavo ieškoti paparčio žiedo, sudegindavo ant ilgos aukštos karties iškeltą stebulę, kaip amžino gyvenimo rato simbolį... Tada nebuvo komercijos -gėrybėmis lūžtančių prekystalių, nebuvo prekeivių, buvo tik saugumo agentų , įdėmiai stebinčių iš už medžių ar krūmų, tarpais, bandančių ir prisijungti bendron dainon, susidraugauti su atvykusiais, kad po to nunešti į dantis įsikandus pranešimus kas kur ką šnekėjo, dainavo ir t.t. Viena iš Leituvos saugomų teritorijų, esanti Europos sąjungos pasienyje su Kaliningrado sritimi. Žymi Rambyno kalno alkvietėmis, Vydūno, bei M. Jankus kapais, Šereitlaukio kaimo kultūros paveldu bei gilia von Dressler giminė istorija.Vilkyškių kalvagūbrio piliakalniai ne mažiau idomūs nei Vilkyškių, Opstainių, Bitėnų, Bardėnų gyvenvietės esančios parke.Aplankyk! Prieš 14 tūkst. metų pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies šiame krašte pradėjo kurtis pirmieji žmonės - klajokliai elnių medžiotojai. Patogi geografinė padėtis - t.y. Nemuno ir Jūros upių artumas - lėmė intensyvų senovės baltų genčių judėjimą ir jų kultūrų maišymąsi šioje vietovėje. I-VI mūsų eros amžiais minėtame regione susiformavo etninė grupė, ryškiai išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių. Istoriniuose šaltiniuose ji minima skalvių vardu. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvių centras. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kaimyninių genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet buvusio pagrindiniu prekybos keliu. Iki XIII a. prasidėjusios kryžiuočių Ordino agresijos skalviai palaikė glaudžius santykius su Lietuva. Vėliau dėl nelygių jėgų ši baltų gentis buvo priversta pasiduoti Ordinui, o vėliau susiliejo su greta gyvenusiomis vokiečių ir lietuvių gentimis. Vydūnas – žymus lietuvių kultūros veikėjas Vydūnas gimė 1868 m. Jonaičiuose, Šilutės rajone. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją dvidešimtmetis Vidūnas 1888 m. pradėjo dirbti Kintų pradžios mokykloje trečiuoju mokytoju. Čia jis mokytojavo iki 1892 m., mokydamas vaikus lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos bei kūno kultūros. Į Kintus Vydūnas atvyko sirgdamas tais laikais neišgydoma plaučių liga – džiova. Tačiau pasveiko. 1891 m. Kintų bažnyčioje Vydūnas susituokė su jam padedančia šeimininkauti Klara Fülhaz’ė.Dirbdamas Kintuose, Vydūnas išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir išvyko dirbti į Tilžėje naujai atidarytą berniukų mokyklą. Joje iki 1912 m. dėstė anglų ir vokiečių kalbas. Tilžėje Vydūnas ėmė garsėti kaip kultūros veikėjas, švietėjas. Čia gimė svarbiausi jo filosofiniai veikalai: “Visatos sąranga“, “Mirtis ir kas toliau“, “Mūsų uždavinys“, “Sąmonė“ ir kt. 1944 m. spalio mėnesį Vydūnas iš Tilžės pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. atsidūrė Detmolde. Šiuo laikotarpiu jis tvarkė savo rankraščius ir kt. Vydūnas visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimo, tautos žadintojo darbams. Anksti jis pradėjo aiškintis, kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą. Svarbiausia, anot Vydūno, tautai yra jos moralinio atgimimo ugdymas. Jis kviečia tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, “didėti iš vidaus“. Vydūnui rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste. Daug ko jis mokėsi iš Indijos šventų raštų - Vedų. Vydūnas ne tik skleidė savo filosofines ir švietėjiškas idėjas, bet ir pats aktyviai buvo įsijungęs į kultūrinį krašto procesą. Gyvendamas Tilžėje ėmė vadovauti žmonėms, kurie ilgainiui tapo žinomi kaip Tilžės lietuvių giedotojų draugijos nariais. Jie giedojo pagal Vydūno parašytų giesmių tekstus, rengė vaidinimus, kurių autorius taip pat buvo Vydūnas. Mirė Vydūnas 1953 m. vasario 20 d. 1991 m. įvykdoma paskutinė Vydūno valia – amžinam poilsiui atgulti gimtojoje žemėje. Jo palaikai perkelti į Bitėnų kapinaites, kurios yra prie jo pamėgtojo Rambyno kalno.
Geografija  Referatai   (48,58 kB)
Kuršių Nerija
2010-01-19
Vietos gyventojai Kuršių Neriją yra vadinę Kopomis, Randavomis, Pajūriais, žemaičiai pajūriečiai- Užmariu. Nerijos vardu iš pradžių buvo vadinami tik Aistmarių nerija. Pažyminys ,,kuršių” turėjo pabrėžti priklausomybę Kuršo vyskupijai. Ordino XV a. dokumentuose atsirado lytis ,,Neringa”. Svarbiausios gyvenvietės(iš į pietus): Juodkrantė,Pervalka,Preila, Nida(visos-LTSR; 1961 sujungtos į Neringos miestą), Morskojus (Pilkopa), Rybačis (Rasytė), Lesnojus (Šarkuva; RTFSR Kaliningrado sritis). Gamta Jūros krantas lygus, marių krante yra ragų. Didesnieji ragai:Rasytės, Grobšto, Bulvikio ir Žirgų (Birštvyno). Visoje nerijoje (aukščiau jūros lygio) susitelkę 2 km smėlio, kurio diduma sudaro kopas. Išilgai Kuršių Nerijos tęsiasi skirtingo reljefo ruožai: pajūryje yra jūros papludimys ir prieškopės (apsauginis paplūdimio kopagūbris), toliau marių link- palvė,kupstynė,didžiųjų kopų gūbrys, pamario palvė ir marių aplūdimys. Jūros papludimys yra 10-50 m pločio, Prieškopės- tai 4-12 m aukščio,30-150 m pločio apsauginės paplūdimio kopos. Daugelyje Kuršių Nerijos vietų jos buvo žmonių sukurtos, kad sulaikytų vėjo pustomą smėlį. Už prieškopių plyti palvė- kauburiuota arba plokščia lyguma,apaugusi žole, krūmais arba medžiais. Ji pakilusi virš jūros lygio 5-6 m. Kai kur palvėje didžiųjų kopų papėdėje (į pietvakarių nuo Nidos ir kitur) matomos vėjo išpustytų senųjų kopų liekanos, vadinamos kupstais. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių Nerijos reljefo elementas- didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km, nuo Smiltynės iki Lesnojaus. Kopagūbrio plotis 0,3-1 km; plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių Nerijos viduryje. Smiltynės-Juodkrantės, Pervalkos-Nidos, Morskojaus- Rybačio atkarpose kopos apželdintos, kitur- pustomos. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet nemaža kopų, aukštesnių kaip 50-60 m, pavyzdžiui, Sklandytojų kopa (ties Grobšto ragu) 60,5 m aukščio (1983), Senosios Smuklės kopa (į pietus nuo Preilos) 67,4 m, Urbo kalnas (Nidoje) 51 m, Angių kalnas (Nidoje) 58,4 m. Marių paplūdimys siauras, o kai kur kopos yra prie pat marių. Grobšto, Bulvikio, Pervalkos raguose yra pamario palvė, apaugusi žole ir krūmais. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, 3 mažos lagūnos ir 1 ežeras- Žuvėdrų liūnas (Rybačyje), susidaręs iš Kuršių marių įlankos; užaugantis. Pelkės: Briedžių raistas (ties Preila) ir Šventlunka (Šventliūnis; prie Zelenogradsko). Kuršių Nerijos geologinį pamatą sudaro ledyninės kilmės nuogulos-moreninis priemolis,smėlis, žvyras, aleuritas ir juostuotasis molis. Jos slūgso ant kreidos sistemos pagrindinių sluoksnių. Didžiausi pleistoceno nuogulų storiai pragręžti ties Pilkopa, Nida (91 m), Pervalkos rage, Smiltynėje. Daug kur slūgso juostuotasis molis; jis greičiausiai susidarė prieledyniniame baseine, atsitraukus ledynui nuo Rasytės- Ventės rago-Priekulės-Klaipėdos galinių morenų ruožo. Pleistoceno darinių didžiausias 50-70 m . Ant pleistoceno nuogulų slūgso holoceno nuogulos: ežerų smėlis ir dumblas, sapropelis, durpės, ant jų-jūrinis smėlis su gargždu ir žvirgždu, dar aukščiau- eolinis smėlis, kurio sluoksnio storis kopose siekia 70 m . Holoceno nuosėdų komplekso didžiausias storis >100 m . Holoceno nuosėdose išskiriami preborealiniai, Anciliaus laikotarpio ežerų, Litorinos jūros ir politorininio amžiaus sluoksniai. Klimatas Jūrinis. Pavasaris joje vėlyvesnis, negu kitur Lietuvoje. Šilčiausias mėnuo- rugpjūtis( vidutinė temperatūra 17 C), o šalčiausi- sausis ir vasaris (-2,5 C). Nerijoje daugiau kaip visoje Lietuvoje giedrų, saulėtų dienų. Kritulių per metus iškrinta 700-760 mm (daugiausia rudenį). Sniego danga nepastovi, dažni atodrėkiai. Vyrauja šiaurės vakarų ir pietvakarių vėjai. Vidutinis vėjo greitis per metus 4-5 m/s. Rudenį ir žiemą pasitaiko stiprių audrų (vėjo greitis 25-30 m/s, kartais ir daugiau). Dirvožemiai Susidarę ant jūrinio ir eolinio smėlio, o Rybačyje ir Kuršių Nerijos pietuose- ant moreninio priemolio. Pustomo smėlio ruožuose dirvožemio nėra. Visai menkas jis ir apželdintose kopose. Palvėje, apaugusioje mišku, dirvožemiai jauriniai šilaininiai, velėniniai jauriniai, velėniniai jauriniai glėjiški. Kopose randami 3-4 horizontai smėlio užneštų senojo miško dirvožemių. Geobotaniniu landšaftiniu požiūriu Kuršių Neriją galime suskirstyti į 4 išilgines juostas:jūros paplūdimį bei prieškopes, palvę, didįjį kopagūbrį, pamarį. Jūros ir marių paplūdimuose augalų nėra. Prieškopės apaugusios psamofitinėmis (smėlyje augančiomis) žolėmis, sulaikančiomis pustomą smėlį. Be to, auga nemaža karklų ir kadagių. Palvėje daugiausia auga miškai. Vyrauja pušynai, daug mažiau yra juodalksnynų, beržynų.Diduma didžiojo kopagūbrio LTSR dalyje apželdinta kalninėmis pušimis. Juodkrantėje ir Nidoje senosios kopos apaugusios natūraliu pušynu su plačialapių medžių (ąžuolų, liepų, guobų) priemaiša. Pustomų kopų pašlaitėse auga psamofitinės žolės, vietomis karklai. Pamaryje (išskyrus paplūdimį) vyrauja žolinė augalija su nedidelėmis beržų ir juodalksnių giraitėmis bei alksnių krūmais. Iš introdukuotų Kuršių Nerijos augalų, be kalninės pušies, paminėti: Bankso, juodoji ir veimutinė pušis, baltoji eglė, europinis ir sibirinis maumedis, glaustašakis paprastasis kadagys, kazokinis kadagys, raudonlapis paprastasis bukas, grakščioji liepa, dyglialapė mahonija, skiautėtalapis šermukšnis, kininė liepa,kininė tuopa. Iš žolinių augalų, retai pasitaikančių Lietuvoje, paminėta pajūrinė smiltlendrė, smiltyninė rugiaveidė, pajūrinis pelėžirnis (šie 3 auga tik prieškopėse), pajūrinė zunda, smėlinė guboja. Kuršių Nerijoje yra briedžių, stirnų, šernų, lapių, barsukų, pasitaiko, usūrinių šunų, miškinių kiaunių, ūdrų. Per Kuršių Neriją eina svarbus paukščių pavasarinės ir rudeninės migracijos kelias. Pro neriją per metus praskrenda iki 15 milijonų paukščių. Jie stebimi ir žieduojami Kauno zoologijos muziejaus ornitologijos stotyje (5 km į šiaurę nuo Pervalkos) ir Rybačio biologijos stotyje. Nerijoje sužieduojama apie 50% visoje TSRS sužieduojamų paukščių. Miškuose prie Juodkrantės yra garnių kolonija (>100 lizdų).Karo metais jie išnaikinti. Vėl apsigyveno 1955. Istorija Kuršių Nerijos geologinė raida susijusi su Kuršių marių raida. Maždaug prieš 6-5 tūkstančius metų dabartinės Baltijos vietoje buvusioje Litorinos jūroje susidarė įlankos, kurių viena telkšojo dabartinėje Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Jos krantas nuo Rasytės per Ventės ragą, Priekulę tęsėsi Klaipėdos link. Tuo metu šiaurės rytų kryptimi nuo Sembos šiaurinio kranto iki Šarkuvos (Lesnojaus) jūroje kyšojo pusiasalis (iš moreninio priemolio), ties Rasyte- sala, o Nidos apylinkėse būta povandeninės seklumos. Slūgstant Litorinos jūrai, srovės ir bangos iš pradžių suformavo pietinę Kuršių Nerijos atkarpą nuo Lesnojaus iki Nidos, o vėliau, nerijai tįstant į šiaurę, buvo atitverta Litorinos jūros įlanka. Iš pradžių Kuršių Nerija buvo toliau vakaruose. Jūros bangoms ardant krantą, jis traukėsi į rytus, o vėjas pustė jūros išmestą smėlį marių link. Kuršių Nerija pamažu stūmėsi iš vakarų į rytus. Iš bangų išskalaujamo smėlio vėjas formavo kopas. Susidariusios parobalinės kopos ir jų grandys ėmė slinkti į rytus.Ilgainiui iš jų susidarė ištisas kopynas, kuris prieš 5-4 tūkstančius metų apaugo iš pradžių žole ir krūmais, o netrukus ir mišku. Senosios kopos buvo apaugusios pušynais su didele šilumamėgių lapuočių- ąžuolų, liepų ir guobų- priemaiša. Vėliau, klimatui atvėsus, padaugėjo alksnių, beržų, tačiau net iki pastarųjų šimtmečių daugelyje vietų kopos tebebuvo apaugusios šimtametėmis liepomis ir ąžuolais (Juodkrantėje, Nidoje, Grobšto rage). Per gaisrus kopų miškai vietomis išdegdavo, bet greitai ir vėl ataugdavo. Nuo XV amžiaus pradėta mišką kirsti. XIX amžiaus pradžioje visa Kuršių Nerija, išskyrus nedidelius plotus ties Rasyte, Nida, Juodkrante, virto pustomo smėlio dykra. Iškirtus mišką , vėjas ėmė formuoti naujas kopas. Didžiųjų kopų gūbryje, ties tarpkopių raguvomis, pro kurias smėlis buvo intensyviausiai vėjo genamas į marias, susidarė ragai. Dabartinį pavidalą ragams suteikė marių bangos ir srovės. Vietoj senojo parabolinių kopų reljefo susidarė didysis išilginis kopagūbris, nutįsęs Kuršių marių pakrante. Kopas ir palvę ties Nida 1825 pradėjo apsodinti Dovydas Gotlybas Kuvertas su sūnumi Jurgiu Dovydu. XIX amžiuje buvo planingai ir sparčiai tvirtinti ir želdinti greičiausiai slenkančių Kuršių Nerijos kopų ruožai. Dabartinis Kuršių Nerijos gamtovaizdis susidarė per pastaruosius 150-200 metų ir iš esmės yra žmonių sukurtas. Apie pusę viso didžiojo kopagūbrio apželdinta kalninėmis pušimis. Pirmieji gyventojai nerijoje pagal archeologų duomenis apsigyveno neolite.Ankstyviausia yra vidurinio neolito(III tūkstantmetis prieš mūsų erą) Narvos kultūros gyvenvietė į pietus nuo Juodkrantės,Klampsmėlyje (Dzimzake), kopagūbrio vakarinėje papėdėje. Narvos kultūrai priklauso ir dalis gintaro dirbinių, iškastų iš Kuršių marių prie Juodkrantės. Kiti gintaro dirbiniai daugiausia vėlyvojo neolito. Šio laikotarpio (III tūkstantmečio pabaiga- II tūkstančio pradžia) Pamarių kultūros gyvenviečių liekanų rasta prie Juodkrantės, Grobšto rago, Nidos, Alksnynės (Meškos galvos) ir Rasytės. Gyventojai vertėsi žvejyba, medžiokle ir žemės ūkiu. Prie Juodkrantės ir Gobšto rago vakariniuose senųjų kopų šlaituose rasta ankstyvajam žalvario amžiui būdingos keramikos, ornamentuotos skersinėmis juostelėmis. Tam laikotarpiui priklauso ir prie Pilkopos rastas žalvarinis atkraštinis kirvis. Vėlyvojo žalvario amžiaus radinių aptikta nedaug. Juodkrantėje rastas ietigalis, o Nidoje- įmovinis kirvelis. Tarp Šarkuvos ir Kuncų kapinyne rasta senojo geležies amžiaus (I-II amžius) dirbinių. Nemaža pavienių radinių iš įvairių nerijos vietų priklauso I tūkstantmečio pabaigai- II tūkstantmečio pradžiai.Ypač gausu XIV-XV amžiaus paminklų. Iki XIII amžiaus Kuršių Nerijos pietuose (maždaug iki Nidos) gyveno prūsai- sembai, šiaurėje- žemaičiai, kuršiai. XIII amžiaus neriją užėmė Kryžiuočių ordinas. Tuo metu išilgai Kuršių Nerijos ėjo kelias, jungęs ordino žemes su Ryga. Per Kuršių Neriją kryžiuočiai žygiavo į Lietuvą. LDK kariuomenė- į kryžiuočių nukariautas prūsų žemes. Apsigynimui nuo lietuvių kryžiuočiai nerijoje pastatė pilių (Rasytės, Pilkopos). XIV amžiuje minimos Rasytės, Nidos gyvenvietės. Apie XVI amžių į Kuršių Neriją atsikėlė žvejų iš Kuršo (kuršininkų). Jų ir lietuvių, kurie gelbėjosi nuo baudžiavos ir karinės tarnybos, atsikeldavo ir vėliau. Kuršininkai (latviai) išlaikė savo kalbą. Latviškai išmoko ir namuose kalbėjo ir žmonės, kilę iš kitų vietų. Kuršių Nerijoje žvejų latvių kalba labai paveikta lietuvių ir vokiečių kalbų. Senieji kuršininkai savo kalbą išlaikė tik Kuršių Nerijos šiaurėje. Čia buvo kiek mažesnė vokiečių kalbos įtaka, gyventojai aktyviai bendravo su lietuviais. Lietuviai nuolat į Kuršių Neriją atsikeldavo ir vedybų keliu. Lietuvių kalba iki pat I pasaulinio karo buvo vartojama ir Kuršių Nerijos bažnyčiose. Iškirtus didumą Kuršių Nerijos miškų (ypač per Septynerių metų karą, 1756-1763), vėjas ėmė pustyti kopas ir jos slinkdamos užpustė keliolika Kuršių Nerijos žvejų kaimų. XVI amžiuje užpustyti Kuncai, XVII amžiuje- Senieji Nagliai (Agila), Senoji Nida, Senoji Pilkopa, XVIII amžiuje- Senoji Juodkrantė, Karvaičiai ir Lotmiškis( po 2 kartus), Naujieji Nagliai, Nida, Priedinė, Šarkuva, XIX amžiuje- Smiltynė (2 kartus), Naujoji Pilkopa. Sumažėjo nerijos gyventojų: 1541 jų buvo 810, o XVII amžiuje vidutiniškai 365. XIX amžiuje sutvirtinus kopas, gyventojų padaugėjo (1885 metais buvo 2740 gyventojų). Dauguma Kuršių Nerijos gyventojų buvo lietuviai, dalis jų vėliau suvokietėjo. Juodkrantės parapijoje 1848 lietuviškai kalbėjo 83% gyventojų, Nidoje- 90 %, 1912 metais jau tik 29% ir 35%. Daugiau lietuvių gyveno Kuršių Nerijos šiaurėje, kuri 1923-1939 priklausė Lietuvai. Per II pasaulinį karą hitlerininkai traukdamiesi išsivarė nemažai Kuršių Nerijos gyventojų, tik nedaugelis jų grįžo atgal. LTSR priklausančioje Kuršių Nerijos dalyje gyvena daugiausia lietuviai, RTFSR dalyje- rusai. Kuršių Nerijos miškai Užima 97% LTSR priklausančio Kuršių Nerijos pusiasalio, išskyrus Nidos, Preilos, Juodkrantės, Pervalkos ir Smiltynės gyvenvietes. Plotas 9503 ha, mišku apugę 6900 ha. Priklauso Kuršių Nerijos miško parko Smiltynės (2318 ha), Juodkrantės (2775 ha), Preilos (2613 ha) ir Nidos (1798 ha) girininkijoms. 13,7% Kuršių Nerijos ploto dirvodavos procesų nepaliesta, 2,6% pelkėta ir silpnai nujaurę jauriniai smėliai (26%). Kuršių Neriją suskirstyta į šias zonos: 56% yra draustinių teritorija, 23% resreacinė zona, 21% rezervatinė zona. Kultinės kilmės medynų 65%. Pušynų yra 79% (iš jų 38% sudaro kalninės pušies medynai), beržynų 16%, juodalksnynų 3%, eglynų ir Bankso pušies medynų po 1%. Yra daugelio introdukuotų augalų ir šių nedidelių plotelių, grupių ir pavienių egzotinių augalų. Jaunuolynai sudaro 25%,pribręstantys 47%, brandūs 11%. Medienos vidutinis amžius 50 metų. Per metus ugdomaisiais ir sanitariniais kirtimais iškertama vidutiniškai 0,5m/ha. Pagrindinio naudojimo kirtimai uždrausti. Miškuose yra 8 paminkliniai, 27 kraštotyriniai objektai(Meilės, Mirties slėniai, Raganų, senosios smuklės kalnai ir kt.) 2 augalų rūšys- tyrulinė erika ir pajūrinė zunda. Įtrauktos į LTSR, tyrulinė erika ir į TSRS raudonąją knygą.
Geografija  Referatai   (13,71 kB)
Azija
2010-01-19
Azija artimai siejasi su kitomis pasaulio dalimis arba yra netoli jų; tai padėjo Azijos augalams ir gyvūnams išplisti po visą pasaulį, o taip pat iš Azijos kilusioms tautoms apsigyventi kitose pasaulio dalyse. Vandenynai, skalaujantys iš įvairių pusių Azijos krantus, sudaro ties ja daug jūrų, tačiau į sausumą jos neįsiterpia čia taip giliai, kaip Europoje. Arkties vandenyno jūros. Šiaurinę Azijos pakrantę skalauja šalti Arkties vandenyno vandenys. Jo centrinę dali aplink Šiaurės ašigalį nuolatos dengia storas ledo sluoksnis. Ledai, vandenyno srovių ir vėjų genami, nuolatos juda tai viena, tai kita kryptimi. Ant vandenyno ledų, o taip pat salose ir žemyno pakrantėse įkurtos mokslinės stotys, kurių darbuotojai tyrinėja Arkties vandenyno gamtą. Palei Azijos krantus tęsiasi plati seklių jūrų juosta. Tai jūros apsemtas povandeninis žemyno tęsinys. Čia iš vandenyno iškilę salos, tarp kurių yra Arkties vandenyno jūros. Prie Azijos krantų, į rytus nuo Naujosios Žemės salų, yra Karos jūra. Į ją šiaurės linkui įsiterpęs Jamalo pusiasalis. Į rytus nuo Karos jūros išsikišęs didelis Taimyro pusiasalis. Taimyro pusiasalyje yra labiausiai į šiaurę nutolusi Eurazijos žemyno dalis — Če1iuskino ragas. Jis pavadintas Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyvio šturmano Čeliuskino vardu. Ši rusų ekspedicija XVIII amžiaus pirmojoje pusėje ištyrinėjo ir pažymėjo žemėlapyje iki to laiko nežinomą mūsų šalies šiaurinę pakrantę. Čeliuskinui pirmajam pavyko nustatyti paties šiauriausio rago padėtį. Taimyro pusiasalis ir į šiaurę nuo jo esančios Šiaurinės Žemės salos skiria Karos jūrą nuo Laptevų jūros. Broliai Laptevai — taip pat Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyviai. Jie ištyrinėjo Azijos pakrantę šios jūros rajone. Grupė Naujojo Sibiro salų nuo Laptevų jūros skiria Rytų Sibiro jūrą. Dar toliau į rytus, palei šiaurinę Čiukčių pusiasalio pakrantę, yra Čiukčių jūra. Visos šios jūros yra į šiaurę nuo poliarinio rato, šaltojoje juostoje. Didesniąją metų dalį jos būna užšalusios, bet vasarą ledai ima tirpti. Įtekančios upės atneša iš pietų daug, palyginti, šilto vandens, ir tuomet prie šiaurinio Azijos kranto pasidaro kelias laivams praplaukti. Tačiau šiaurės vėjas ir vasarą gali atvaryti arčiau kranto iš Arkties vandenyno didelių lyčių, trukdančių laivybai. Nežiūrint šių sunkumų, Šiaurės jūrų kelias išilgai Azijos krantų yra įsisavintas, ir didelis skaičius laivų, ledlaužių padedami, kasmet vasaros pabaigoje plaukia iš Barenco ir Baltosios jūrų į Beringo sąsiaurį ir toliau į Didžiojo vandenyno jūras. Palyginti su šiaurės juromis, Didžiojo vandenyno jūros yra labai gilios. Azijos šiaurės rytuose, tarp Arkties vandenyno ir Didžiojo vandenyno jūrų, įsiterpęs Čiukčių pusiasalis. Į pietus nuo jo yra Beringo jūra. Su Arkties vandenynu ji jungiasi Beringo sąsiauriu. Beringo vadovaujamos rusų ekspedicijos XVIII amžiaus pirmojoje pusėje du kartus perplaukė šią jūrą, kuri vėliau buvo pavadinta jo vardu. Pirmosios ekspedicijos metu Beringas praplaukė sąsiauriu į Arkties vandenyną ir tuo būdu nustatė, kad Azija nesusisiekia su Amerika. Tuo metu dar nebuvo žinoma, kad prieš 80 metų šiuo sąsiauriu iš Arkties vandenyno praplaukė kazoko Dežniovo vadovaujama ekspedicija. Jo vardu vėliau buvo pavadintas tolimiausias Azijos šiaurės rytų ragas. Antrosios ekspedicijos metu Beringas ir jo padėjėjas Čirikovas pasiekė Amerikos šiaurės vakarų pakrantę ir atrado eilę salų. Plaukdamas atgal, Beringas susirgo skorbutu ir mirė, žiemodamas vienoje Beringo jūros saloje netoli Kamčiatkos. Kamčiatkos pusiasalis ir Kurilų salų virtinė skiria nuo Didžiojo vandenyno Ochotsko jūrą. Vandenyno potvynių bangos (1—2 m aukščio) į Ochotsko jūrą patenka pro sąsiaurius, esančius tarp Kurilų salų. Judėdamos į šiaurinę, siauresnę jūros dalį, potvynio bangos greitai kyla ir pasiekia didelį aukštį. Jos prasiskverbia į upių žiotis ir sulaiko tėkmę. Susidaro aukštas vandens kalnas, triukšmingai slenkantis upe aukštyn. Didžiojo vandenyno jūros Rytuose Azijos krantus skalauja Didžiojo vandenyno vandenys. Rytinę Azijos pakrantę juosia didelių ir mažų salų virtinės, kurios tęsiasi išilgai žemyno krantų. Kurilų salos — tai povandeninio kalnagūbrio, kylančio iš jūros dugno, vulkaninės viršūnės. Palei Kamčatką ir Kurilų salas Didžiajame vandenyne tęsiasi siaura ir gili įdauba, kurią ištyrinėjo mokslininkai (daugiau kaip 10 km gylio). Nors Beringo jūra yra viename geografiniame plotyje su Baltijos jura, o Ochotsko jūros pietinė dalis —su Juodąja, tačiau Beringo jūros šiaurinėje dalyje susidaro storas ledų sluoksnis, kaip ir Arkties vandenyno jūrose, o Ochotsko jūroje beveik visur plaukioja ledai. Vasarą šiose jūrose ledai ištirpsta. Sachalino sala yra tarp Ochotsko ir Japonų jūrų. Nuo vandenyno Japonų jūrą skiria Japonų salos. Iš šiaurės į ją patenka šalti Ochotsko jūros vandenys, ir todėl šiaurinė Japonų jūros dalis ties žemyno pakrantėmis žiemą užšąla. Kitą Japonų jūros dalį šildo iš pietų atplūstanti šiltoji srovė, todėl ji neužšąla. Korėjos pusiasalis yra tarp Japonų ir seklios Geltonosios jūros. Vanduo šioje jūroje yra geltonos spalvos, nes upės suneša daug geltono dumblo. Pietuose Geltonoji jūra jungiasi su Rytų Kinijos jūra, kurią nuo vandenyno skiria mažų salelių grandinė. Labiau į pietus nutįsusi didelė grupė Filipinų salų, kurios iš rytų riboja Pietų Kinijos jūrą. Į pietus nuo šios jūros, tarp Didžiojo ir Indijos vandenynų, yra daugybė salų. Keturios didžiausios iš jų vadinamos Didžiosiomis Zondo salomis. Visos šios didelės ir mažos salos — tai liekana sausumos, kuri seniau tarsi tiltas jungė Aziją ir Australiją. Šis tiltas buvo suardytas, veikiant vidinėms žemės jėgoms. Vieni sausumos luistai nusileido po vandeniu, kiti išliko kaip salos. Nuo rytinės Azijos pakrantės per Didįjį vandenyną eina jūrų keliai į Ameriką ir Australiją. Didžiajame vandenyne išvystyta žvejyba ir jūriniai verslai: sugaunama daug lašišinių žuvų, silkių, menkių, sardinių, o taip pat krabų, Beringo jūroje medžiojami banginiai. Indijos ir Atlanto vandenyno jūros Indijos vandenyno jūros. Pietų Kinijos jūra Malakos sąsiauriu jungiasi su Indijos vandenynu, kuris skalauja Azijos krantus pietuose. Pietinėje Azijos dalyje yra trys dideli pusiasaliai: pietryčiuose—Indokinija, į vakarus nuo jo trikampiu išsikiša Indostanas ir pietvakariuose yra didžiausias Azijos pusiasalis — Arabija (jis pusketvirto karto didesnis už didžiausią Europoje Skandinavijos pusiasalį). Tarp Indokinijos ir Indostano tyvuliuoja labai atvira į pietus Bengalijos įlanka. Ties Indostano pietine dalimi yra Cei1ono sala. Tarp Indostano ir Arabijos yra Arabijos jūra, savo forma panaši į Bengalijos įlanką. Šiaurės vakaruose į sausumą įsiterpusi sekli Persų įlanka, kuri skalauja rytinį Arabijos krantą. Iš kitos pusės Arabiją nuo Afrikos skiria ilga ir siaura Raudonoji jūra. Šios jūros vanduo, kai jame gausiai prisiveisia raudonos spalvos mažų dumblių, prie kranto įgauna rausvą atspalvį. Raudonąja jūra eina vienas reikšmingiausių jūrų kelių. Jis eina iš Europos per Viduržemio jūrą, Sueco kanalą, Raudonąją jūrą į Indijos vandenyną, į Australiją ir pietines bei rytines Azijos pakrantes. Atlanto vandenyno jūros prie Azijos krantų. Į šiaurės vakarus nuo Arabijos yra Mažosios Azijos pusiasalis. Jo pietinius ir vakarinius krantus skalauja Viduržemio ir Egėjo jūros, šiaurinę pakrantę — Juodoji jūra. Prie Mažosios Azijos krantų taip pat prieina Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai ir tarp jų tyvuliuojanti Marmuro jūra. Jie jungia Juodąją ir Egėjo jūras. Kadaise šių sąsiaurių vietoje buvo sausuma, kuria tekėjo upės. Nugrimzdus sausumai, jūros vanduo užliejo upių slėnius. Siauri, vingiuoti sąsiauriai ir dabar panašūs į upes. Šiaurės ir Pietvakarių Azija Azijos paviršiaus ypatybės. Azija yra aukščiausia pasaulio dalis. Tris ketvirtadalius jos teritorijos užima dideli plokščiakalniai, kalnynai ir aukščiausi kalnagūbriai. Ypač aukšta vidurinė Azijos dalis. Žemos lygumos užima mažesnį plotą ir išsidėstę žemyno pakraščiuose. Kai kuriose Azijos vietose yra įdaubų, esančių žemiau vandenyno lygio. Per visą Aziją iš vakarų į rytus eina jaunųjų kalnų gūbriai; jie yra Europos jaunųjų kalnų tęsinys. Jaunieji kalnai nuo Mažosios Azijos pusiasalio nusitęsia iki Indokinijos pusiasalio ir toliau pereina į Zondo salas. Labiau į šiaurę, už šios jaunųjų kalnų juostos, tęsiasi senieji Azijos kalnai. Jie smarkiai apardyti ir pažemėje, tačiau kai kurie iš jų vėliau vėl labai aukštai iškilo. Rytiniu žemyno pakraščiu ir per salas eina, palyginti, neaukšti jaunųjų kalnų gūbriai. Šiaurės Azijos (Sibiro) paviršius. Iš rytų prie Uralo kalnų prieina didelė Vakarų Sibiro žemuma — plokščia, labai pelkėta lyguma. Kitados jos vietoje buvo jūra. Vakarų Sibiro žemuma yra šiek tiek nuolaidi į šiaurę. Šia kryptimi į Karos jūrą teka ir žemumą drėkinančios upės. Pietryčiuose jos riba yra A1t a j a u s kalnai. Į rytus nuo Vakarų Sibiro žemumos, tarp Jenisiejaus ir Lenos upių, yra Vidurinio Sibiro plokščiakalnis. Plyšiai ir gilūs upių slėniai skaido jį į atskiras neaukštų kalnų arba plokščiakalnių sritis. Labai seniai čia iš žemės plutos plyšių liejosi lava. Dideli sustingusios lavos srautai vietomis dengia plokščiakalnį. Į rytus nuo Lenos upės vyrauja kalnuotas paviršius. Kalnai stūkso ir Čiukčių pusiasalyje, ir Kamčiatkoje. Pietvakarių Azijos paviršius. Į pietus nuo Vakarų Sibiro žemumos plyti Turano žemuma. Vietomis ji nusileidusi žemiau vandenyno lygio. Žemumą, kaip ir Vakarų Sibire, dengia kadaise čia buvusių jurų nuosėdos ir upių sąnašos. Iš pietų ir rytų Turano žemumą juosia kalnai. Toliau į pietus yra didelis Irano kalnynas. Jame plokščiakalniai kaitaliojasi su kalnagūbriais. Irano kalnyno šiaurės rytuose dunkso aukštas Hindukušo kalnagūbris. Didelis Arabijos pusiasalis — tai iškilus masyvas, sudarantis Arabijos plokščiakalnį, aukštą vakaruose ir tolydžiai žemėjantį į rytus. Tarp Irano kalnyno ir Arabijos plokščiakalnio yra plokščia Mesopotamijos žemuma — upių sąnašų užpildyta anksčiau buvusios didesnės Persų įlankos dalis. Išsikišusio į Viduržemio jūrą Mažosios Azijos pusiasalio paviršių sudaro plokščiakalnis, kurį palei Juodosios ir Viduržemio jūrų krantus juosia kalnai. Plotas tarp Kaspijos jūros vakarinio kranto ir Juodosios bei Azovo jūrų rytinių krantų vadinamas Kaukazu. Čia iš šiaurės vakarų į pietryčius eina aukšti Kaukazo kalnai. Jų aukščiausia viršūnė — amžinu sniegu apdengtas dvigalvis Elbrusas—iškilęs daugiau kaip 5,5 tūkst. m. Į šiaurę nuo Kaukazo kalnų, iki Kumos — Manyčo lomos, tęsiasi Prieškaukazės lygumos, o į pietus — kalnuota Užkaukazė. Centrinė Azija Centrinę Aziją užima eilė plačiai nusidriekusių plokščiakalnių ir kalnynų, kuriuos pakraščiuose juosia kalnai. Centrinės Azijos vakaruose yra P am i ras. Tai aukštas ir sunkiai prieinamas kalnynas (Pamiras reiškia „Pasaulio stogas"). Rytinėje Pamiro dalyje platūs, lėkšti slėniai yra 4 tūkst. m aukštyje, o virš jų dar 1000—1500 m kyla į padangę kalnai. Vakarine Pamiro dalimi tęsiasi gilių tarpeklių išvagoti aukšti kalnagūbriai su smailiomis keteromis, viršukalnėmis, stačiais šlaitais, su didžiausiais ledynais. Viename Pamiro gūbryje iškilusi aukščiausia viršukalnė (apie 7,5 km). Nuo Pamiro, kaip nuo didžiulio kalnų mazgo, įvairiomis kryptimis driekiasi kalnagūbriai. Į šiaurę nuo Pamiro iš vakarų į rytus tęsiasi Tian Šanio kalnagūbriai su Pergalės viršukalne (kiek žemesnė kaip 7,5 km). „Tian-Šanio" pavadinimas reiškia „Dangaus kalnus". Kalnų viršūnes dengia amžinas sniegas, į slėnius leidžiasi didžiuliai ledynai, daug didesni už Alpių ledynus. Į rytus nuo Pamiro kaip didžiulė siena stūkso Kunlunio kalnagūbriai, kurių daugelis viršūnių iškilę aukščiau kaip 7 km. Beveik visame plote šiuos kalnus dengia amžinas sniegas. Kunlunio kalnagūbriai Centrinę Aziją dalija į dvi dalis: pietinę, aukštesniąją — Tibetą ir šiaurinę, žemesniąją dalį, kurios rytuose dunkso Gobio plokščiakalnis. Tai didelis, iki 1,5 km iškilęs viršum vandenyno lygio plokščiakalnis, kurį vietomis kerta kalnagūbriai. Plokščiakalnyje upių beveik nėra, bet žemesnėse dalyse tyvuliuoja nenutekami sūrūs ežerai. Daugelyje vietų paviršių dengia smėlis ir skalda arba gargždas—uolienų irimo produktai. Tibetas — didžiausias pagal plotą ir aukščiausias pasaulyje kalnynas. Jo vidutinis aukštis 4,5 km. Oro slėgimas čia maždaug du kartus mažesnis, negu vandenyno lygyje. Žmonėms, nepripratusiems prie tokio reto oro, čia labai sunku gyventi. Šie kalnynas atsirado senovinio labai aukšto kalnuoto krašto vietoje. Per milijonus metų kalnai iro ir žemėjo, o jų tarpuose daugėjo irimo produktų — akmenų, skaldos. Vakaruose Tibeto kalnyno paviršius, palyginti, plokščias, o rytuose jį kerta eilė kalnagūbrių. Pietiniame Tibeto pakraštyje tartum aukšta siena iškilę Himalajų kalnai. Išlenktas į pietus kalnagūbrių lankas tęsiasi 2500 km. Viena po kitos virš debesų stiepiasi stačios dantytos viršūnės žėrinčios saulėje akinančiai baltais sniegynais. Kalnų šlaitais leidžiasi didžiuliai ledynai, teka sraunios upės. Daugiau kaip 500 Himalajų viršūnių yra aukštesnės už aukščiausią Alpių viršukalnę Monblaną. Aukščiausias ne tik Himalajų, bet ir viso Žemės rutulio kalnas — Džomolungma (Everestas): jis yra apie 9 km aukščio. Daug kartų įvairių šalių ekspedicijos mėgino įkopti į Džomolungma, tačiau mėginimai baigdavosi nesėkmingai, o kartais žūdavo ir patys keliautojai. Tik nelabai seniai kelioms ekspedicijoms pasisekė pasiekti šio aukščiausio Žemės rutulio kalno viršūnę. Rytų ir Pietų Azija Rytų Azijos paviršius. Didžiojo vandenyno jurų pakrantėmis kai kur žemynu ir salomis driekiasi jaunieji kalnai. Jie eina Kamčiatkos pusiasaliu ir, nusidriekdami į pietus kalnuotų Kurilų salų virtine, toliau tęsiasi Japonų, Filipinų ir Didžiosiomis Zondo salomis. Prie Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų krantų yra Didžioji Kinijos lyguma. Anksčiau čia buvo jūrų įlankos, kurios pamažu prisipildė upių sąnašų, ir jūros vietoje susidarė sausuma. Šia lyguma tekančios upės ir dabar neša į jūrą daug dumblo, toliau seklindamos pakrantės vietas. Į pietus nuo Didžiosios Kinijos lygumos prie Rytų Kinijos ir Pietų Kinijos jūrų krantų prieina neaukšti, smarkiai apardyti Pietų Kinijos kalnai. Pietų Azijos paviršius. Didžiąją Indokinijos ir Indostano pusiasalių dalį sudaro plokščiakalniai ir kalnai. Kalnai užima didžiąją Indokinijos dalį: jie driekiasi iš šiaurės per visą pusiasalį iki pietinio jo pakraščio. Didelis Dekano plokščiakalnis tęsiasi per visą Indostano pusiasalį. Dekanas, kaip ir Arabijos plokščiakalnis,— tai aukštas luistas, susidaręs iš senųjų akmens uolienų. Tarp Dekano plokščiakalnio ir Himalajų kalnų plyti Indo-Gango žemuma. Ji susidarė vietoj jūrinio sąsiaurio, kuris kadaise skyrė Dekaną nuo žemyno. Šį sąsiaurį užnešė tekančios iš gretimų kalnų bei aukštumų upės. Dūlėjimas Sausumos paviršiaus kitimai. Žemės paviršius ne visada buvo toks, koks yra šiuo metu; jis nuolat kito ir tebekinta. Per tūkstantmečius pakinta žemės paviršiaus aukštis, ir ten kur anksčiau šniokštė jūra, dabar yra sausuma. Jūrų įlankas upės pamažu užneša sąnašomis, ir jų vietose susidaro žemumos. Kalnai irgi nelieka nepakitę. Jauni kalnai turi aukštas dantytas keteras, stačius šlaitus, smailias viršūnes. Jie tolydžiai irsta ir įgauna senųjų kalnų formas: pažemėj a, viršūnės pasidaro apvalios, šlaitai — nuolaidūs. Kalnams toliau irstant, jų vietoje atsiranda kiek kalvota lyguma. Pavyzdžiui, tik kalvota aukštuma su neaukštais apvaliais kalnais, skirianti Vakarų Sibiro ir Turano žemumas, dabar yra toje vietoje, kur kadaise buvo aukšti kalnagūbriai. Kas yra dūlėjimas. Dūlėjimo jėgos priklauso nuo saulės energijos ir todėl vadinamos išorinėmis jėgomis skirtingai nuo vidinių jėgų, susidarančių Žemės rutulio gelmėse ir pasireiškiančių šimtmetiniais žemės plutos svyravimais, žemės drebėjimais ir vulkanų išsiveržimais. Dieną saulės spinduliai įšildo žemę, o naktį žemės paviršius atvėsta. Šildami visi kūnai plečiasi, o vesdami traukiasi. Nuolatinis plėtimosi ir traukimosi kaitaliojimasis suardo akmenines uolienas: jose atsiranda plyšiai, iš pradžių mažyčiai, vėliau vis platesni ir gilesni. Ypač smarkiai suardomos tokios uolienos, kurios susideda,' kaip granitas, iš keleto sudėtinių dalių, nes šios dalys plečiasi ir traukiasi skirtingai. Kai į plyšius patenka vanduo ir, ten užšalęs, plečiasi, jis skečia plyšių sieneles ir atlaužia uolienos gabalus; be to, jis tirpdo uolienas. Ypač smarkiai tirpsta akmens druskos, o taip pat gipso ir klinčių klodai. Veikiant vandeniui, klinčių paviršiuje atsiranda daugybė mažų griovelių ir gilių skrodžių, o klinčių sluoksnio storymėje vanduo išplauna didelius urvus. Prie uolienų irimo daug prisideda ir augalai bei gyvūnai. Ant tvirto akmens atsiranda glaudžiai prie jo priaugusių kerpių lopeliai, po to ant jo ima dygti samanos ir žolės. Augalų šaknys išskiria rūgštį, kuri graužia ir ardo akmenį. Į uolienos plyšį gali patekti medžio sėkla. Ji išdygsta, ir šaknis, tolydžiai storėdama, jėga išplečia plyšį. Žemėje gyvenantys kirminai, o taip pat kurmiai, starai, rausdami urvus, purena žemę. Uolienų irimas dėl šilumos ir šalčio kaitaliojimosi, dėl vandens, augalų ir gyvūnų veiklos vadinamas dūlėjimu. Dūlėjimas vyksta labai lėtai, tačiau per tūkstantmečius ir tvirčiausios uolienos suyra, subyra į gabalėlius. Atplyšusios nuo uolų, šios nuolaužos krinta žemyn, sudarydamos kalnų šlaituose bei papėdėse dideles krūvas — nuobirynus. Nuolaužų masė pamažu užpildo slėnius tarp kalnagūbrių; taip vienu metu žemėja irstantys kalnai ir kyla slėnių dugnas. Paviršius pamažu išsilygina. Toks išlygintas paviršius vietomis yra aukštuose Pamiro ir Tibeto kalnynuose. Nevienodo tvirtuma uolienos ir suyra nevienodai. Tvirtesnės uolienos dažnai lieka kyšoti kaip atskiros keistų formų uolos — kaip stulpai, bokštai, grybai ir pan. Dūlėjimas vyksta visame Žemės paviršiuje, bet ypač stipriai jis pasireiškia aukštuose kalnuose, kur dieną šildo saulės spinduliai, o naktį smarkiai atšąla. Dėl dūlėjimo susidariusios nuolaužos krinta nuo kalnų žemyn, ir plikų uolų dūlėjimas vyksta su ankstesne jėga. Smarkus dūlėjimas vyksta ir dykumose. Kadangi dangus čia giedras, nedebesuotas, tai taip pat susidaro didelis dienos ir nakties temperatūrų skirtumas; dėl dūlėjimo dykumą apdengia akmenys, skalda ir smėlis. Žemės drebėjimai ir vulkanai. Naudingosios iškasenos Žemės drebėjimo sritys Azijoje. Ypač dažni ir stiprūs žemės drebėjimai Azijoje būna visu rytiniu Didžiojo vandenyno pakraščiu — Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Silpni požeminiai smūgiai čia yra labai dažnas reiškinys, o kartais būna ir labai stiprūs žemės drebėjimai. 1923 metais Japonų salose žemės drebėjimas sugriovė keletą Japonijos miestų, žuvo daug žmonių. Kitas dažnų, bet ne tokių stiprių žemės drebėjimų ruožas eina iš vakarų į rytus palei jaunus kalnagūbrius per Mažąją Aziją, Kaukazą, Irano kalnyną ir Centrinę Aziją. Azijos vulkaninės sritys. Pro žemės plutos plyšius ir lūžius vyksta vulkanų išsiveržimai. Azijoje yra daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio veikiančių ir užgesusių vulkanų. Vulkanai išsidėstę Didžiojo vandenyno pakrantėje ir salose, juosiančiose Aziją iš rytų ir pietryčių. Veikiančių vulkanų yra Kamčiatkoje, Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Ypač daug vulkanų yra Zondo salų grupėje. Čia buvo nepaprastai smarkių išsiveržimų. Kamčiatkoje yra vienas didžiųjų Žemės rutulio vulkanų — Kliučio sopka (4750 m). Išsiveržimų metu išsiliejanti lava ištirpdo šlaituose sniegą, ir tuomet sraunūs vandens srautai smarkiai veržiasi žemyn, į kalno papėdę. Dideli akmens anglies telkiniai yra į šiaurę nuo Altajaus kalnų Kuznecko baiseine, Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje, o taip pat Rytų Azijoje ir Indostano pusiasalyje. Daugelyje vietų surasta geležies ir kitų metalų rūdos. Anglies ir geležies rūdos telkiniai dažnai būna netoli vieni kitų. Aukso gaunama Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje ir kitose Šiaurės Azijos vietose. Pietinėje Indokinijos dalyje ir gretimose salose yra dideli alavo rūdos telkiniai. Pastaraisiais metais Sibire atrasti brangakmenių — deimantų — telkiniai. Vienas iš vulkanų veiklos pasireiškimų — geizeriai. Kamčiatkos vulkanų papėdėje yra slėnys, kuriame trykšta daugybė geizerių ir karštų šaltinių. Didžiausias iš šių geizerių maždaug kas dvi valandos išmeta 40—50 m aukščio karšto vandens stulpą, o garai viršum jo iškyla iki 300 m. Azijos naudingosios iškasenos. Azijos žemės gelmės dar toli gražu ne visur pakankamai ištirtos, bet daugelyje vietų jau surasti dideli įvairių naudingųjų iškasenų telkiniai. Dideli naftos ištekliai yra Kaukaze (Baku rajone ir kitose vietose), šiaurinėje ir rytinėje Kaspijos jūros pakrantėje. KLIMATAS Šiaurės Azija Azijos klimato įvairumas. Azija labai toli nusitęsia iš pietų į šiaurę, nuo pusiaujinių sričių iki aukštųjų Arkties platumų. Dėl to ji įeina į visas šiaurės pusrutulio šilumines juostas. Jos šiaurinė dalis yra šaltojoje juostoje, didžioji dalis — vidutinėje, o pietiniai pusiasaliai ir salos — karštojoje juostoje. Kadangi žemynas yra labai didelis, tai klimatas skiriasi ir kiekvienos juostos ribose. Pavyzdžiui, vidinėse Azijos dalyse, kurios yra toli nuo vandenynų arba kurias nuo jų užstoja kalnai, vyrauja žemyninis klimatas, o nuo jūrų įtakos neapsaugotose srityse — jūrinis klimatas. Vandenynai ir jūros Azijos klimatą veikia nevienodai. Iš ledinuoto Arkties vandenyno giliai į žemyną prasiskverbia šaltas oras. Iš Didžiojo ir Indijos vandenynų pučia vėjai, kurie atneša daug kritulių. Per Didįjį vandenyną teka šiltoji srovė, kuri šildo Azijos krantus. Klimato įvairumas priklauso dar ir nuo to, kaip aukštai viršum vandenyno lygio yra iškilusios atskiros Azijos dalys, nes aukštų kalnų, plokščiakalnių bei žemumų klimatas ir tame pačiame geografiniame plotyje yra nevienodas. Kalnagūbriai, ar jie tęsiasi lygiagrečių, ar dienovidinių kryptimi, yra tarsi klimatinės ribos. Abiejose kalnagūbrių pusėse yra skirtingų klimato sąlygų sritys: šiltesnės ir šaltesnės arba drėgnesnės ir sausringesnės. Šiaurės Azijos klimatas. Šiaurės Azijos, arba Sibiro, klimatas yra atšiaurus. Platus šiaurinės pakrantės ruožas ir Arkties vandenyno salos yra už poliarinio rato šaltojoje juostoje. Ilgos poliarinės nakties metu saulė čia visiškai nepasirodo virš horizonto, o vasarą įstriži nenusileidžiančios saulės spinduliai menkai teįšildo žemę. Kita Sibiro dalis yra šiaurinėje vidutinės juostos dalyje. Šaltas oras nuo Arkties vandenyno lengvai sklinda į pietus po visą Sibirą. Nuo kitų vandenynų Sibirą skiria arba labai didelis atstumas, sakysime, nuo Atlanto vandenyno, arba užstoja kalnai, pavyzdžiui, nuo Didžiojo ir Indijos vandenynų. Esant giedram, be debesų dangui, žemės paviršius žiemą čia labai atšąla. Todėl žiemą Sibire esti didesni šalčiai, negu tose pačiose platumose Europoje. Europoje tik šalčiausioje, šiaurės rytų dalyje, pro Šiaurinį Uralą, praeina sausio —20° izoterma. Tuo tarpu Azijoje ši izoterma kerta Vakarų Sibiro žemumą, o paskui nueina į pietus, į Centrinę Aziją. Toliau į rytus, už Jenisiejaus, eina sausio —30° izoterma, o dar labiau į rytus —40° izoterma. Per smarkiausius Sibiro šalčius paprastai nebūna vėjo, dėl to žmogus lengviau pakelia speigą. Sibiro šiaurės rytuose, daubose tarp kalnų, ilgai laikosi labai šaltas oras ir vidutinė sausio mėn. temperatūra nukrinta iki —50°. Tai šalčiausia šiaurės pusrutulio vieta, vadinamasis „šalčio polius " (Verchojanskas—Oimiakonas). Stipriausias čia užregistruotas šaltis buvo pasiekęs daugiau kaip —70°. Toks šaltis „svilina", ir jokie drabužiai negali nuo jo visiškai apsaugoti. Tuo tarpu vasara Sibire šilta: liepos mėnesio temperatūra ne žemesnė, o netgi aukštesnė, negu tose pačiose platumose Europoje. Vadinasi, skirtumas tarp žiemos ir vasaros temperatūrų čia dar didesnis, negu žemyniniame Rytų Europos klimate. Kritulių Šiaurės Azijoje esti nedaug. Arkties vandenyne, į kurį atkreipta ši Azijos dalis, esti mažas garavimas, o kitų vandenynų garai čia beveik nepatenka. Taigi ir didelė metinė temperatūrų amplitudė, ir nedidelis kritulių kiekis rodo, jog Šiaurės Azijos klimatas yra griežtai žemyninis. Pietvakarių ir Centrinė Azija Pietvakarių Azijos klimatas. Pietvakarių Azijos klimatas yra nevienodas. Jis priklauso nuo vietos geografinio pločio, vėjo krypties, o taip pat nuo vietovės aukščio viršum vandenyno lygio. Sausio 0° izoterma čia eina Turano žemumos pietiniu pakraščiu, nusileidžia į pietus, į Irano kalnyną, ir praeina išilgai Mažosios Azijos krantų. Tai rodo, jog daugelyje Pietvakarių Azijos vietų žiemą būna šalčių. Vasarą šiose srityse būna labai karšta. Turano žemumoje, Irano kalnyne ir vidurinėje Mažosios Azijos dalyje iškrinta labai mažai kritulių; čia yra dykumų klimatas. Mažosios Azijos pakrančių, atkreiptų į Viduržemio ir Egėjo jūras, klimatas yra toks pat, kaip ir Pietų Europos pusiasalių,— t. y. Viduržemio pajūrio klimatas, kur esti sausa bei karšta vasara ir lietinga šilta žiema. Subtropinis klimatas yra ir Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje. Bet skirtingai nuo Viduržemio pajūrio sričių, čia visais metų laikais būna daug kritulių. Vyraujantieji vakarų vėjai neša iš jūros drėgmę, tačiau šiems vėjams kelią pastoja aukšti Kaukazo kalnai, ir todėl į Juodąją jūrą atkreiptuose kalnų šlaituose daug lyja. Centrinės Azijos klimatas. Centrinėje Azijoje žiemos temperatūra beveik tokia pat žema, kaip ir kai kuriose Sibiro dalyse. Vasarą žemesnėse daubose temperatūra būna aukšta, o didelėse aukštumose paros temperatūra labai svyruoja: dieną būna karšta, o naktį vėsu. Šiose vidinėse žemyno srityse, kurias nuo jūrų užstoja kalnai, per metus neiškrinta nė 200 mm kritulių; tik kalnų šlaituose jų esti daugiau. Žiemą šiek tiek pasninga, tačiau sausame šaltame ore sniegas išgaruoja neištirpęs. Taigi Centrinėje Azijoje yra griežtai žemyninis sausas vidutines juostos dykumų klimatas. .Kadangi Tibeto kalnynas yra nepaprastai aukštas, o Himalajų kalnai tarsi siena užstoja drėgnus vėjus iš Indijos vandenyno, tai čia, į šiaurę nuo Himalajų, klimatas atšiaurus ir sausas. Nors Tibetas yra tame pačiame geografiniame plotyje, kaip ir Viduržemio jūra bei toliausia į pietus esančios Europos dalys, kur yra šiltas subtropinis klimatas, bet šalčiai žiemą kai kuriomis dienomis čia pasiekia 30—35°. Vasarą smarkiai kepina saulė, bet tuo pačiu metu pavėsyje esti šalta. Nakties šalnos — įprastas reiškinys net ir liepos mėnesį, vasarą būna sniego pūgos. Dažnai būna didelių audrų, kurios sukelia ore dulkių ir smėlio debesis, kartais pakelia net smulkius akmenis. Rytų ir Pietų Azija Rytų Azijos klimatas. Rytų Azija atkreipta į Didįjį vandenyną ir jos klimatas priklauso nuo vėjų — musonų — pasikeitimo. Musonais vadinami tokie vėjai, kurie periodiškai keičia savo kryptį. Vasarą saulės spinduliai sausumos paviršių įkaitina labiau, negu vandenyno. Įkaitęs oras kyla į viršų, ir virš sausumos susidaro žemas oro slėgimas. Iš vandenyno, kur slėgimas aukštesnis, musonas pučia į sausumą. Jis atneša daug drėgmės. Žiemą sausuma labai atvėsta, o jūrų ir vandenynų vanduo tame pačiame geografiniame plotyje esti šiltesnis už sausumą. Viršum sausumos oro slėgimas būna aukštesnis, negu virš vandens paviršiaus. Žiemą musonas pučia iš sausumos į vandenyną. Tai sausas ir šaltas vėjas. Taip susidaro priešingų krypčių vėjai — vasaros ir žiemos musonai. Musonai įsiskverbia giliai į žemyną. Dėl to Rytų Azijoje vasarą gausiai lyja, o žiema esti šalta ir negili. Sausio 0° izoterma čia eina gerokai toliau į pietus už 40° š. pl. lygiagretę. Šiaurinėje Rytų Azijos dalyje yra musoninis vidutinės juostos klimatas su šaltomis žiemomis. Arčiau atogrąžos, Rytų Azijos pietuose, kur šiltesnės žiemos ir beveik nebūna šalčių, yra musoninis subtropinis klimatas su gausiais krituliais, iškrintančiais daugiausia vasaros mėnesiais. Didžiajame vandenyne dažnai kyla smarkios audros — taifūnai; iš vandenyno jie slenka į žemyną. Taifūnai pavojingi laivams ir dažnai nuniokoja salas bei žemyno pakrantes. Pietų Azijos klimatas. Azijos pietuose nebūna žiemos; ištisus metus saulė kasdien pakyla aukštai viršum horizonto ir labai kaitina. Žiemos mėnesiais temperatūra čia aukštesnė, negu vasarą Maskvoje. Indostano ir Indokinijos pusiasaliuose, kaip ir Rytų Azijoje pučia musoniniai vėjai. Žiemą musonas pučia iš žemyno, todėl oras būna sausas. O vasarą pučia pietvakarių musonas iš Indijos vandenyno. Jis atneša daug drėgmės, todėl vasara labai lietinga. Čia yra musoninis karštosios juostos klimatas. Himalajų kalnai sulaiko drėgmę, kurią neša pietvakarių musonas. Netoli jų pietinės papėdės yra viena drėgniausių Žemės rutulio vietų: per metus čia iškrinta daugiau kaip 12 000 mm kritulių. Prie pusiaujo esančiose ir jūrų skalaujamose Zondo salose yra pusiaujo klimatas — karštas ir drėgnas: čia amžina vasara, įvairių mėnesių temperatūra beveik nesiskiria, ištisus metus gausiai lyja. VIDAUS VANDENYS Šiaurės Azijos upės ir ežerai Nenuotakios sritys Upių tinklas Azijos teritorijoje nevienodo tankumo. Drėgnose srityse teka didžiulės, vandeningos upės, o sausose Centrinės ir Pietvakarių Azijos srityse upių nedaug ir tos pačios nevandeningos. Didesnė dalis didžiųjų upių išteka iš aukštų kalnų ir teka įvairiomis kryptimis į jūras, skalaujančias Azijos krantus. Azijos viduryje yra didelių nenuotakių sričių, kur upės nepasiekia jūrų, o įteka į sūriuosius ežerus arba išnyksta smėlynuose. Šiaurės Azijos upės ir ežerai. Daug didelių upių teka Šiaurės Azijoje. Didžiausios jų — Obė, Jenisiejus ir Lena. Kiekviena šių upių yra ilgesnė už didžiausią Europos upę — Volgą. Sibiro upės žiemą ilgam užšąla. Pavasaris anksčiau ateina pietuose, upių aukštupiuose prasideda ledonešis ir pavasario potvynis, o šiaurėje tuo metu dar esti žiema. Iš aukštupių atplaukusias lytis sulaiko tvirtas žemupių ledas. Susidaro ledų sangrūdos, dėl kurių "smarkiai pakyla vanduo, ir upės plačiai ištvinsta. Obės ištaka yra Altajaus kalnuose; nusileidusi žemyn, didingoji upė lėtai teka plokščia Vakarų Sibiro žemuma, čia išsišakodama, čia plačiai išsiliedama. Obė įteka į platų Karos jūros užutekį (įlanką). Didžiausias Obės intakas — Irtyšius. Jenisiejus taip pat išteka iš kalnų, esančių pietiniame Sibiro pakraštyje, ir aukštupyje yra panašus į slenkstėtą kalnų upę. Paskui jis teka rytiniu Vakarų Sibiro žemumos pakraščiu ir virsta lygumų upe. Į Jenisiejų suteka daug didelių intakų, ir jis, platus bei vandeningas, įteka Karos jūron į rytus nuo Obės. Pats pavadinimas „Jenisiejus" reiškia „didelis vanduo". Svarbiausias Jenisiejaus intakas — vandeningoji Angara — išteka iš Baikalo ežero. Baikalas tyvuliuoja tarp aukštų kalnuotų krantų. Šis didžiulis ežeras susidarė, įdubus žemės plutai. Savo plotu Baikalas beveik du kartus didesnis už Ladogos ežerą. Tai pats giliausias Žemės rutulio ežeras; jo gylis siekia 1620 m. Po Kaspijos jūros Baikalas yra vandeningiausias iš visų kitų ežerų. Į Baikalą įteka daugiau kaip 300 upių ir nedidelių upelių, o išteka iš jo tik viena Angara. Baikalas labai gražus. Tykią saulėtą dieną jis esti ryškiai žalsvai melsvas. Skaidriame vandenyje atsispindi krantų uolos. O pučiant smarkiam vėjui, Baikalas tamsus ir grėsmingas: jis siaučia, ir aukštos bangos triukšmingai daužo krantų uolas. Lena išteka iš kalnų, kurie eina pagal vakarinį Baikalo krantą; ji teka Vidurinio Sibiro plokščiakalnio pakraščiu ir įteka į Laptevų jūrą, sudarydama plačią deltą. Didžiulėse Šiaurės Sibiro teritorijose, kur nėra geležinkelių, upės yra svarbiausi ir patogiausi susisiekimo keliai. Ypač padidėjo Sibiro upių reikšmė, įsisavinus Šiaurės jūrų kelią. Prie upių žiočių jūromis atgabenami kroviniai, iš kur jie upėmis vežami į Sibiro gilumą. Jenisiejus žemupyje yra toks gilus, kad juo gali toli plaukioti dideli jūrų laivai. Sibiro upės yra didžiuliai vandens energijos šaltiniai, ypač Angara. Prie Jenisiejaus ir Angaros statomos didžiausios pasaulyje elektrinės. Nenuotakiųjų Azijos sričių upės ir ežerai. Nė vienoje pasaulio dalyje nėra tokių didelių sričių, neturinčių nuotakumo į vandenynus, kaip Azijoje. Jos užima beveik 1/3 visos Azijos. Tai vidinės Irano kalnyno dalys, Turano žemuma ir didžioji dalis Centrinės Azijos. Čia yra sūrių, nenutekamų ežerų, o upės arba įteka į šiuos ežerus, arba pranyksta dykumų smėlynuose. Turano žemuma teka Syr-Darja ir vandeningoji Amu-Darja. Abi šios upės išteka iš kalnų: Syr-Darja — iš Tian-Šanio, Amu-Darja— iš Pamiro ir Hindukušo. Šių upių vanduo aukštupiuose audringai veržiasi kalnų tarpekliais. Lyguma jos teka ramiau. Abi upės įteka į didelį, bet negilų sūrųjį ežerą, vadinamą Aralo jūra. Turano žemuma vakaruose prieina prie Kaspijos jūros. Kaip ir Aralo jūra, ji nesusisiekia su kitomis jūromis. Tai didžiausias Žemės rutulio ežeras. Kadaise jis Kumos—Manyčo loma susisiekė su Azovo jūra. Dėl didumo ir gilumo (apie 1000 m), dėl vandens sūrumo (nors ir tris kartus mažesnio kaip vandenyne) šis ežeras vadinamas jūra. Kaspijos jūroje sugaunama daug žuvies; joje veisiasi ir ruoniai. Ne tik Kaspijos pakrantėse, bet ir iš jūros dugno siurbiama nafta. Į šiaurę nuo Tian-Šanio yra didelis, bet seklus Balchašo ežeras. Jis yra nenutekamas, ir jo vanduo, ypač rytinėje dalyje, sūrus ir gerti netinkamas. Tarp aukštų Tian-Šanio kalnagūbrių tyvuliuoja didelis ir gilus (daugiau kaip 700 m) Isyk-Kulio ežeras. Iš kalnų į ežerą teka nedidelės upės, o iš ežero neišteka nė viena. Sausose dykumų srityse ne tik didelės, bet ir mažos upės turi didelę reikšmę žemdirbystei: palei jas per dykumas driekiasi plotai su gausia ir vešlia augalija, dirbamais laukais, tankiai gyvenami. Vanduo iš upių kanalais nuleidžiamas į laukus ir naudojamas pasėliams laistyti. Be dirbtinio drėkinimo žemdirbystė šiose sausose srityse beveik neįmanoma. Turano žemumos dykumose vykdomi dirbtinio drėkinimo darbai. Rengiami dideli vandens baseinai ir kasami drėkinamieji kanalai, kuriais Syr-Darjos, Amu-Darjos ir kitų upių vanduo leidžiamas į laukus. Šitaip didėja drėkinamųjų žemių plotas. Rytų ir Pietų Azijos upės Rytų Azijos upės. Rytų Azijos upės neša savo vandenis į Didžiojo vandenyno jūras. Vandeningasis Amūras pradeda tekėti į rytus nuo Baikalo ir įteka j sąsiaurį, kuris skiria Sachalino salą nuo žemyno. Nuo liūčių, kurias atneša vasaros musonas, Amūras vasarą patvinsta. Kai kuriais metais vanduo taip pakyla, jog upė išsilieja iš krantų ir apsemia didelius plotus. Chuanchė („Geltonoji upė") išteka iš Tibeto kalnų rytinio pakraščio; paskui ji teka lyguma, susidariusia iš lioso — purios dulkių pavidalo geltonos uolienos. Liosas lengvai išplaunamas, todėl upės vanduo drumzlinas nuo daugybės geltono dumblo. Žemės rutulyje nėra kitos tokios upės, kurios vanduo būtų toks sudrumstas. Daug dumblo upė nuneša ir į jūrą, kurios vanduo taip pat pagelsta. Upės delta kasmet įsiterpia į jūrą po keletą šimtų metrų. Daug dumblo nusėda ir upės vagoje, kur vandens lygis tolydžiai kyla, iškyla aukščiau aplinkinės lygumos, ir tada upė išsilieja iš krantų. Niokojantys potvyniai būdingi ir kitoms Didžiosios Kinijos lygumos upėms. J a n c z ė išteka iš Tibeto kalnyno, šiek tiek toliau į pietvakarius nuo Chuanchės. Janczė — viena didžiausių pasaulio upių. Ji daug ilgesnė ir vandeningesnė už Volgą. Aukštupyje ji teka per kalnus, siaurais tarpekliais prasiskverbdama pro kalnagūbrius arba apjuosdama juos vingiais. Upė čia teka srauniai ir veržliai, turi daug slenksčių. Žemupyje Janczė ramiai teka lyguma ir įteka į Rytų Kinijos jūrą. Upės sąnašos, nusėsdamos žiotyse, sudaro seklumas ir salas. Kadangi dalį jūros prie kranto užpildė upės nuosėdos, tai kai kurie miestai, kadaise buvę prie pat jūros, dabar yra nuo jos per dešimtis kilometrų. Dideli jūrų laivai gali plaukti aukštyn vandeningąja Janczė šimtus kilometrų. Pietų Azijos upės Didelės Pietų Azijos upės — Indas ir Gangas— ir didžioji dalis jų gausių intakų išteka iš Himalajų vietose išmargintas didelių šviesių kerpių dėmių. Tundroje nematyti jokio medžio, tik kur ne kur tarp samanų ir kerpių pasitaiko žemaūgių beržų ir poliarinių gluosnių krūmynų. Sibiro tundroje gyvena tokie pat gyvūnai, kaip ir europinėje tundroje. Visur veisiasi pelės margutės; galima aptikti laukinių šiaurės elnių kaimenes; dažniau, negu europinėje tundroje, medžiotojui pasitaiko šiaurinė lapė, kurios sniego baltumo žiemos kailiukas labai vertinamas. Pavasarį į tundrą atskrenda dideli žąsų, ančių ir kitų vandens paukščių pulkai; jie suka lizdus pelkėse ir ežerėliuose. Sibiro tundroje, kaip ir Europos, gyventojų nedaug. Išsivysčiusi elnininkystė ir medžioklė. Tačiau ir čia atsirado naujų gyvenviečių ir miestų, atrasti ir pradėti eksploatuoti naudingųjų iškasenų telkiniai, ir gyventojų tolydžiai daugėja. Pietiniame tundros pakraštyje pasirodo medžiai. Iš pradžių tik pavieniai tundroje išsimėtę žemi medeliai; toliausia į šiaurę Sibire auga maumedis. Medžių tolydžiai, vis daugėja; miškų salelės kaitaliojasi su tundros plotais. Prasideda miškatundrės juosta. Dar toliau į pietus ji pamažu pereina į taigą. Miškų zona. Taiga Šiaurės Azijoje užima didžiulius plotus: niekur pasaulyje nėra kito tokio didelio miškais apaugusio ploto. Lėktuvas daug valandų skrenda iš Uralo per Sibirą, ir visą laiką apačioje driekiasi žalia miško jūra, kuri prasiskiria tik upių slėniuose ir pelkėtose vietose. Sibiro taiga skiriasi nuo europinės, taigos medžių rūšimis: greta Europoje įprastų eglių ir pušų Sibiro taigoje auga kėniai, kedrai, maumedžiai. Šalia spygliuočių pasitaiko ir lapuočių — beržų, drebulių. Didelius plotus Vakarų Sibiro žemumoje užima pelkės. Kedras — stambiausias Sibiro taigos medis. Kedrų kankorėžiuose yra skanių smulkių riešutėlių, kuriuos renka taigos gyventojai. Rytų Sibire labiausiai paplitęs maumedis. Jo spygliai minkšti, ryškiai žalios spalvos, žiemai nukrinta. Maumedis teikia vertinga medieną, kuri beveik nepūva. Sibiro taigoje yra daug gyvūnų, kurių Europoje retai bepasitaiko. Čia veisiasi lokiai, lūšys, briedžiai, iš paukščių — jerubės, kurtiniai. Sibiro medžiotojai išvyksta žiemai į taigą ir sumedžioja daug vertingų kailinių žvėrelių — voverių, lapių, sabalų. Carinėje Rusijoje dėl grobuoniško medžiojimo buvo bebaigia išnykti vertingesnieji žvėrys: buvo beveik išnaikinti bebrai, retai pasitaikydavo sabalų. Sibire vystomas miškų ūkis. Dar ne taip seniai Sibiro miškai buvo visai nenaudojami: seni medžiai beaugdami pradėdavo pūti ir išvirsdavo, užteršdami mišką ir trukdydami jauniems medžiams augti. Dabar taigoje medžiai kertami; rąstai upėmis plukdomi į lentpjūves; pjautinė miško medžiaga iš čia vežama į įvairias statybas, o Šiaurės jūrų keliu ir į užsienį. Įvairių plačialapių medžių miškai anksčiau augo ir šiaurinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje. Dabar miškų vietoje čia driekiasi laukai. Stepės. Pietinėje Vakarų Sibiro žemumos dalyje taiga palaipsniui pereina į miškastepę ir stepę. Derlingos juodžemio dirvos dosniai atlygina žemdirbiui už jo darbą; plačiose stepių ganyklose ganosi galvijų ir avių kaimenės. Didelius plotus čia užėmė dirvonuojančios, niekada neartos žemės. Į šias žemes, partijai ir vyriausybei paraginus, atvyko daug žmonių. Suorganizuoti nauji ūkiai. Rytų Sibire stepės nesudaro ištisinės juostos. Atskiri stepių plotai kaip salos įsiterpę į pietines taigos dalis. Stepių augalija išplitusi didžiulėse upių slėnių žemumose ir apatinėse kalnų šlaitų dalyse. Aukščiau šlaituose stepę pakeičia miškas. Dideli sausųjų stepių plotai yra Centrinėje Azijoje. Tokiose stepėse auga skurdi sausrai atspari augalija (kiečiai, druskės, dygios žolės ir krūmai). Iškirstuose miškų plotuose gyventojai verčiasi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Labai savotiški yra mišrieji ir plačialapių miškai Amuro vidurupyje ir prie Japonų jūros. Čia taigos spygliuočiai auga greta pietų lapuočių. Dykumos ir pusdykumės Dykumos ir pusdykumės užima Centrinę Aziją, Turano žemumą, Irano kalnyno vidurinę dalį, o taip pat Arabijos pusiasalį ir žemumą palei Indo upę. Didesnė Azijos dykumų dalis yra vidutinio klimato juostoje, tik pietinė Arabijos dykumos dalis yra į pietus nuo šiaurės atogrąžos, karštojoje juostoje. Dėl sauso klimato augalija ir gyvūnija čia menka. Augalai dykumoje auga ne visur: jų krūmeliai auga atskirai, tolokai vienas nuo kito. Tai daugiausia šiurkščios žolės ir nedideli krūmai. Jie labai savotiški. Jų lapai labai smulkūs ir mažai teišgarina drėgmės. Kai kurių augalų lapai yra pavirtę dygliais, o kiti visai neturi lapų. Augalų šaknys yra labai ilgos: jos arba plačiai keroja ir naudoja viršutinio žemės sluoksnio drėgmę, arba skverbiasi labai giliai į žemę iki drėgnojo sluoksnio, iš kurio siurbia reikalingą vandenį. Savotiškas Centrinės Azijos ir Turano žemumos dykuminis medis saksaulas vietomis sudaro brūzgynus, kurie net vadinami „saksaulų mišku", nors jie niekada nesti tokie tankūs, kaip tikras miškas. Ant saksaulo šakų auga labai smulkūs lapai arba jų visai nėra, todėl šis medis beveik nesudaro pavėsio; jo mediena tokia sunki,, jog skęsta vandenyje, ir tokia kieta, kad jos negalima peiliu įpjauti. Smėlio dykumos gamta skurdi, bet vis dėlto smėlynuose pasitaiko smulkių sausrai atsparių augalų, kurie savo šaknimis sutvirtina smėlį. Bet jeigu gyvuliai sunaikina šiuos augalus ir kanopomis išjudina susigulėjusį smėlį, jis pasidaro lakus, ir vėjas lengvai jį nešioja. Vėjas pakelia smiltis ir neša jas tol, kol sutinka kokią nors smėlį sulaikančią kliūtį. Drėkinamose vidutinės juostos dykumų žemėse auga tuopos, vaismedžiai, vynuogės, medvilnė. Arabijos karštųjų dykumų oazėse auginamos datulių palmės. Skurdi dykumų augalija vis dėlto teikia pakankamai maisto stambiesiems žolėdžiams gyvuliams. Čia pasitaiko įvairių antilopių rūšių, laukinių asilų. Centrinėje Azijoje gyvena laukiniai kupranugariai ir laukiniai arkliai, kurių daugiau niekur nepasitaiko. Ieškodami pašaro ir vandens, laukiniai arkliai nubėga labai toli. Kupranugariai gerai prisitaikę prie dykumos gyvenimo: jie ėda šiurkščius dygius augalus, po kelias dienas išbūna negėrę. Ypač daug dykumose graužikų ir roplių — driežų, gyvačių. Kai kurie smulkieji gyvūnai visai negeria vandens, pasitenkindami ta drėgme, kurią jie gauna su maistu. Gyvūnai yra gelsvai pilko atspalvio, kaip ir dykuma. Karštą vasaros dieną dykuma atrodo apmirusi: visa, kas gyva, slepiasi nuo svilinančių saulės spindulių kokio nors krūmelio pavėsyje arba įsirausią į smėlį. Daugelis gyvūnų tik naktį išlenda iš savo urvų maisto ieškoti. Kai kurie miega per visus vasaros mėnesius. Didžiųjų smėlio dykumų yra Turano žemumoje (Karakumai ir Kyzylkūmas), o taip pat į rytus nuo Pamiro — tarp Kunlunio ir TianŠanio kalnagūbrių. Gobio plokščiakalnyje vyrauja pusdykumės ir molingosios arba akmeningosios dykumos: didžiulius plotus dengia skalda — sudūlėjusių uolienų nuolaužos. Daugelyje vietų žemė visai nederlinga ir dešimtis kilometrų nėra jokių augalų. Irano kalnyne vyrauja pusdykumės. Dykumos mažai apgyventos. Gyventojai verčiasi gyvulininkyste: augina avis, kupranugarius. Tik oazėse tankiai gyvena žemdirbiai. Dykumose kasami didžiuliai kanalai ir drėkinamose žemėse veisiami sodai, auginama medvilnė, ryžiai ir kiti vertingi žemės ūkio augalai. Labai savotiška yra aukštojo Tibeto kalnyno gamta. Atšiaurus klimatas, akmeningas ir daugelyje vietų labai sūrus dirvožemis nepalankus augalams augti. Šiaurinėje Tibeto dalyje auga nedideli, kelių centimetrų dydžio žolių kupsteliai. Medžių visai nėra, tik upių pakrantėse pasitaiko krūmokšnių. Pietinėje Tibeto dalyje klimatas švelnesnis ir augalija gausesnė. Čia yra sausosios stepės su žolės danga, kur randa sau maisto daugybė žolėdžių. Rytinėje dalyje upių slėniuose auga medžiai. Tibeto stepėse veisiasi laukinis jautis — jakas. Tai. stambus, stiprus ir ištvermingas gyvulys. Jis apaugęs tankia ir šiurkščia juoda vilna, kuri nukarusi žemyn lyg platūs kutai. Ilga vilna gyvuliui atstoja kraiką, gulant ant šaltos žemės. Tibeto gyventojai verčiasi gyvulininkyste, kai kur yra ir dirbamų laukų. Čia, 4500 m aukštyje, gyventojai sėja miežius. Jokioje kitoje vietoje tokiame aukštyje žemdirbyste nesiverčiama. Subtropikai. Drėgnieji karštosios juostos miškai. Savanos Subtropikų sritys. Į jūrą atkreiptose Mažosios Azijos pakraščių dalyse yra Viduržemio pajūrio klimatas. Čia auga subtropinė augalija, panaši į Pietų Europos augaliją: tai amžinai žaliuojantieji krūmai ir medžiai — mirtos, oleandrai, laurai, amžinai žaliuojantieji ąžuolai. Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje, kur klimatas drėgnas ir kritulių esti visais metų laikais, keroja vešlesnė drėgnųjų subtropikų augalija. Čia auga tankūs klevų, bukų, kaštonų, graikinių riešutmedžių miškai. Jų tarpe pasitaiko amžinai žaliuojančių medžių ir krūmų: laurų, lauralapių kryklių, buksmedžių su kieta kaip kaulas mediena. Medžių kamienai apsiviję gebenėmis, laukiniais vynuogienojais ir kitokiais vijokliais. Čia auginami arbatkrūmiai, mandarinų, apelsinų ir citrinų medžiai. Gražiausiose vietose įrengti kurortai, kuriuose poilsiauja darbo žmonės. Dar įvairesnė drėgnųjų subtropikų augalija pietinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje (Janczės baseine) ir iš pietų prie jos prieinančiuose kalnuose, o taip pat Japonų salų pietinėje dalyje. Čia greta amžinai žaliuojančių ąžuolų ir laurų auga kamparo ir lako medžiai, bambukai, magnolijos su dideliais baltais žiedais, kamelijų krūmai, yra palmių. Tačiau natūrali augalija retai kur beišliko. Gausus gyventojai smarkiai pakeitė vietovės vaizdą: visur aplinkui driekiasi ryžių ir medvilnės laukai. Auginami arbatkrūmiai (jų tėvynė — Pietryčių Azija), šilkmedis. Didelę ūkinę reikšmę turi bambukai. Jų tuščiaviduriai, stori, lengvi, bet labai stiprūs stiebai naudojami statyboje, baldų gamyboje, vandentiekio vamzdžiams ir kt. Drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai bei savanos. Indostano, Indokinijos pusiasaliuose ir Zondo salose auga vešli karštosios' juostos augalija. Aukšta oro temperatūra per visus metus ir didelis kritulių kiekis sudaro palankias sąlygas augalams augti. Tačiau kritulių čia ne visur vienodai iškrinta. Tose vietose, kur jų labai daug (daugiau kaip 1000 mm per metus), auga drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai. Jie išplitę Zondo ir Filipinų salose, apima dalį Ceilono salos ir Indokinijos bei Indostano pusiasalių. Pietinėse Himalajų papėdėse auga tankūs, neįžengiami atogrąžinių augalų miškai, vadinamosios „džiunglės". Pusiaujo miškas — tai įvairiausių amžinai žaliuojančių medžių tankmė. Jame retai tegalima pamatyti greta du vienodus medžius. Čia auga įvairios palmės, paparčio medžiai, bambukai, duonmedžiai. Paplitę augalai, iš kurių gaunami prieskoniai: gvazdikėliai, pipirai, cinamonas. Daugelio medžių vertinga mediena (geležinmedžio, juodmedžio, raudonmedžio) naudojama baldams gaminti. Pusiaujo miškas auga keliais ardais (aukštais). Kai kurie medžiai siekia 60—80 m aukščio; jų kamienai iškyla kaip kolonos, ir tik viršuje išsiskleidžia tankus šakų ir lapų vainikas. Po šiais milžinais keliais ardais auga mažesni medžiai. Miške viešpatauja prieblanda, saulės šviesa vos prasiskverbia pro tankią lapiją. Mišką tankina ir daugybė vijoklinių augalų — lijanų, kurios tarsi lynai apsiveja apie medžių kamienus, persimeta nuo vieno medžio ant kito, padarydamos miško tankmę kai kur visai neįžengiamą (žr. spalvotą atogrąžų miško paveikslėlį). Ant medžių kamienų, šakų bei lapų auga smulkūs augalai. Kai kurie iš jų neturi žalių lapų ir minta sultimis to augalo, ant kurio auga. Tokie augalai vadinami parazitais. Ypač vešli, gausi ir įvairi pusiaujo srities miškų augalija Didžiosiose Zondo salose. Indokinijos ir Indostano pakrantėse, kur pučia musonai, miškai ne tokie įvairūs — ne tiek daug medžių veislių juose auga daugelio medžių lapai sausuoju metų laiku nukrinta. Tose vietose, kur iškrinta mažiau kritulių — Dekano plokščiakalnyje, Indokinijos slėniuose, kuriuos kalnai užstoja nuo jūros vėjų,— drėgnų atogrąžų miškų nėra; čia yra savanos, arba atogrąžų miškastepė. Jos apaugusios aukšta šiurkščia žole, kurioje nedidelėmis grupėmis arba pavieniui auga neaukšti medžiai— akacijos, mimozos. Kalnuose augalija keičiasi, kylant šlaitais aukštyn. Pietinėse Himalajų kalnų papėdėse auga atogrąžų džiunglės; jos kyla kalnų šlaitais iki 1000 m aukščio. Aukščiau auga subtropiniai miškai, kuriuos pakeičia vidutinių platumų lapuočių ir spygliuočių miškai. Už miškų auga žemaūgių medžių bei krūmokšnių brūzgynai ir driekiasi aukštųjų kalnų, arba alpinių, pievų juosta. O dar aukščiau prasideda amžinojo sniego ir ledynų sritis. Pietų Azijos miškuose ir savanose veisiasi daug gyvūnų. Medžiuose gyvena įvairių veislių. beždžionės, Didžiosiose Zondo salose yra ir stambių žmogbeždžionių — orangutangų bei gibonų. Miškų tankmių pakraščiuose gyvena stambiausias šių laikų sausumos gyvūnas — dramblys. Iš plėšriųjų žvėrių čia pasitaiko tigrų, leopardų; veisiasi raganosiai, laukiniai jaučiai (buivolai), elniai, šernai. Daug driežų ir gyvačių (smauglių iki 7 m ilgio, nuodingųjų gyvačių akiniuočių, kurių įkandimas yra mirtinas). Pietų Azijos gamtą žmogus smarkiai pakeitė. Pietų Azija tankiai gyvenama, todėl dideli plotai, kuriuose anksčiau augo atogrąžų miškai arba savanos, dabar paversti dirbamais laukais, kur auginami ryžiai, arbatkrūmiai, medvilnė, cukranendrės. Oras čia visą laiką vienodai karštas, ir todėl galima nuo vieno lauko nuimti per metus kelis derlius. Auginami taip pat kinmedžiai, iš kurių žievės gaminami vaistai nuo maliarijos, ir kokoso palmės, iš kurių riešutų spaudžiamas kokoso aliejus. Didėlę reikšmę turi kaučiukmedžių plantacijos (sustingusios kaučiukmedžio sultys — kaučiukas — naudojamas gumai gaminti). Azijos gyventojai Gyventojų skaičius ir tankumas. Azijoje — didžiausioje pasaulio dalyje — yra daugiausia gyventojų. Čia gyvena daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio gyventojų. Azijoje yra pustrečio su viršum karto daugiau gyventojų, negu Europoje. Vidutinis Azijos gyventojų tankumas — 40 žmonių 1 km2, t. y. beveik dvigubai mažesnis, negu Europoje. Azijoje yra didelių labai retai apgyventų sričių, bet yra ir didelių plotų, kurie gyventojų tankumu neatsilieka nuo tankiai gyvenamų Vakarų Europos šalių. Retai gyvenama Sibiro tundra ir taiga, o taip pat Arabijos, Turano žemumos ir Centrinės Azijos dykumų plotai. Sibiro šiaurėje pradėta plėsti žemdirbystę, eksploatuoti didžiulius Sibiro miškų turtus ir naudingąsias iškasenas. Turano žemumoje žmonės kasa didžiulius drėkinamuosius kanalus ir rengia vandens baseinus, didina drėkinamųjų žemių plotus. Tankiai gyvenama Didžioji Kinijos lyguma ir Kinijos jūrų pakrantės, Japonų salos, Indostano pusiasalis su IndoGango žemuma, Javos sala (Didžiųjų Zondo salų grupėje). Azijos tautos. Azijos gyventojų sudėtis labai įvairi. Įvairios tautos gyvenančios Azijoje, skiriasi viena nuo kitos savo kalba, ūkine veikla, papročiais ir kultūriniu išsivystymu. Centrinėje ir rytų Azijoje vyrauja žmonės su išoriniais geltonosios rasės bruožais. Ryškius šios rasės bruožus turi mongolai, kurie gyvena Gobio plokščiakalnyje. Dėl to ši rasė ir vadinama mongoloidų rase. Mongolų tautų grupei priklauso ar.timi mongolams savo kalba buriatai, kurie gyvena prie Baikalo ežero. Rytų Azijoje gyvena kinai — didžiausia Azijos tauta. Jiems giminingi Tibeto kalnyno tibetiečiai ir Indokinijos tautos (birmiečiai, tajai, vietnamiečiai). Pietinėje Indokinijos dalyje gyvena malajiečiai, o Indonezijos salose — jiems giminingi indoneziečiai. Labai išplito Azijoje tiurkų grupės tautos; prie jų priklauso turkai (Mažojoje Azijoje), turkmėnai, uzbekai, kirgizai ir kazachai (Turano žemumoje ir gretimose srityse), o taip pat jakutai (Sibiro šiaurės rytuose). Sibire gyvena daugiausia rusai ir ukrainiečiai, atsikėlę iš Europos ir apsigyvenę Sibiro pietuose. Indostane ir IndoGango žemumoje gyvena įvairios tautos, vadinamos bendru indų vardu. Jos kalba įvairiomis, bet daugiausia artimomis kalbomis. Indostano pietinėje dalyje gyvena dravidai, kurie savo kalba gerokai skiriasi nuo pagrindinių Indijos gyventojų. Daugelis dravidų pasižymi taip pat tamsia odos spalva ir kitais išoriniais juodosios rasės bruožais. Indams giminingi persai ir afganai, gyvenantys Irano kalnyne, tadžikai (prie Pamiro) ir kai kurios Kaukazo tautos. Senieji Arabijos gyventojai yra arabai, kurie iš čia paplito Šiaurės Afrikoje.
Geografija  Referatai   (40,71 kB)
Dailininkas Petras Kalpokas augo kaime, gal todėl jo peizažų motyvai – kaimo aplinka. Šiems peizažams būdinga atvira erdvė, lyriškumas. Petro Kalpoko paveiksle „Rudenį“ jaučiame ramybę. Pažvelgus į jį norisi tiesiog prisėsti ir pabūti apie nieką negalvojant ten, toje vietoje, gaubiamoje rudeniškos vėsos. Paveikslas dvelkia švelniu liūdesiu ir melancholija. Pirmajame plane matome upelio išsišakojimą ir nedidelį kauburėlį. Aplink jį auga vandens žolės. Kiek toliau – to paties upelio vingis ir du jo krantai – tokie artimi, ir vis dėl to išskirti. Kompozicijos centre regime medelį ir jo atspindį vandenyje, palei upelio vagą auga krūmai. Dar atokiau, prie telkšančių balų matome didelius beržus, kitapus jų driekiasi eilė krūmokšnių. Ties horizonto linija, tolumoje, pastebime mišką. Fone – vaiskus dangus, užbaigiantis šią harmoningą kompoziciją. Paveiksle vyrauja rusvi, rausvi, melsvi atspalviai, nepasigendame ir žalsvų tonų. Dailininko paletėje gausu spalvų, kiekvienu potėpiu sukuriama atitinkama nuotaika. Į šiltą rusvą koloritą įterpiami rausvi lopinėliai pagyviną paveikslą, o melsvas dangus bei upelio vanduo suteikia ramumą. Tyras ir taurus dailininko kūrybos pasaulis. Visi jausmai atsispindi paveiksluose – pažvelgęs į vieną ar kitą tapybos darbą regi kūrėjo sielos atspindį jame.
Dailė  Analizės   (3 kB)
Lapai susideda iš vieno ląstelių sluoksnio, yra bekočiai, su menka gysla. Neturi nei kutikulos, nei apytakinių audinių, HOH ir min.m. siurbia visu paviršiumi arba rizoidais, o kyla jis kapiliarais, kurie susidaro lapeliams prigludus prie stiebo. Auga prisitvirtinusios rizoidais, bet jie neatlieka šaknų vaidmens. Daugelis samanų - hidrofitai. Be to, jų lapeliuose yra chloroplastų su chlrofilu, lapelių sienelės - celiulioidinės. Nelytinis dauginimasis: vegetatyviškai dauginasi gniužulo dalimis, gemaliniais pumpurais, kurie susidaro lapo viršūnėse, pažastyse. Taip pat sporomis. Sporai sudygus, išauga pirminis podaigis. Jame susidaro keletas arba daug pumpurų, iš kurių išauga gametofitai. Lytinis dauginimasis: būdinga kartų kaita. Vyrauja gametofitas (lyt. karta) - tai yra pati samana. Anteridžiai - vyr. lyt. org., kur vystosi spermatozoidai, ir archegonės - mot. lyt. org., jose po apvaisinimo (tik HOH padedant) kurį laiką vystosi zigota. Iš jos išauga belapis kotelis - sporangijakotis, ant kurio viršūnės susiformuoja sporangė. Ten bręsta sporos. Sporofitas (kojele įaugęs į gametofitą) - (nelytinė karta) - pusiau parazitas, nes maisto medžiagas jam tiekia moteriškas gametofitas. Sporiniai induočiai Sudėtingesnės sandaros už samanas augalai. Visi jie stuomeniniai - medžiai, krūmai, žolės. Visi turi stiebą, lapus, šaknis. Stiebuose yra iš HOH indų sudarytas savitas apytakinis audinys. Tai - daugiamečiai augalai. Stiebas ir lapai padengti epidermiu su žiotelėmis, po kuriuo išsidėstę asimiliaciniai, ramstiniai ir apytakos audiniai. Pirmą kartą augalų pasaulyje čia aptinkami tikrieji indų kūleliai, sudaryti iš medienos su tracheidėmis, o kai kurių paparčių - ir tikraisiais indais - trachėjomis. Karnieną sudaro labai įvairios sandaros rėtiniai indai. Lapų ląstelėse yra chlorofilo. Nelytinis dauginimasis: vegetatyvinis - specialiais vegetatyvinio dauginimosi pumpurais, atskirų augalo dalių atsiskyrimu. Lytinis dauginimasis - kartų kaita: Sporofitas (nelytinė karta) išaugina sporanges su sporomis. Pačių primityviausių sp. ind. sporangės išauga ūglių viršūnėse, labiau išsivysčiusių - ant lapų, vadinamų sporofilais. Sporangės gerai apsaugotos nuo išdžiūvimo ir kitų nepalankių sąlygų. Jų viduje išsivysto sporos - izosporos arba heterosporos. Vienų sp. ind. sporangėse subręsta visos vienodos sporos (izosporos), kitų skirtingos (heterosporos). Sporofitas visada vienanamis. Iš sporų išauga gametofitas (lytinė karta). Sporinių induočių gametofitas vadinamas polaiškiu. Polaiškyje susiformuoja anteridžiai ir archegonės. Iš izosporų išauga dvilyčiai gametofitai. Iš heterosporų išauga vienalyčiai gametofitai: iš mikrosporų - vyriškieji, su anteridžiais, iš makrosporų - moteriškieji, su archegonėmis. Polaiškiai būna labai nedideli, žali arba bespalviai, niekuomet nebūna suskirstyti į stiebą, lapus, šaknis. Sp. ind. archegonės ir anteridžiai paprastesni negu samanų, nugrimzdę į gametofito audinį. Polaiškis sulaiko lietaus ar rasos vandens lašus. Spermatozoidai vandeniu priplaukia prie kiaušialąsčių (archegonių) ir jas apvaisina. Susidaro zigota, kuri greitai sudygsta, ir iš jos išauga sporofitas, t.y. pats augalas. Panašu į samanų kartų kaitą, tik archegonės ir anteridžiai paprastesni. Lietuvoje paplitę sporiniai induočiai: Pataisas šarkakojis, pataisas varinčius, pelkinis atgirinis, dirvinis asiūklis, pievinis asiūklis, miškinis asiūklis, balinis asiūklis, kelminis papartis, pelkinis papartis, smailialapis papartis, paprastasis blužniapapartis, paprastoji šertvė, paupinis jonpapartis, ežerinė slepišerė. Į Raudonąją knygą įrašyti šie sporiniai induočiai: statusis atgiris, patvankinis pataisiukas, ežerinė slepišerė, didysis asiūklis, šakotasis varpenis, daugiaskiltis varpenis, mažasis varpenis, virgininis varpenis, šerinė kalnarūtė, miškinis spyglainis.
Biologija  Konspektai   (5,14 kB)
Nikotinas
2010-01-04
Kartą patyręs „malonumą“ rūkydamas ar gerdamas vyną, žmogus dažniausiai visam gyvenimui lieka jų vergas: norėtų mesti rūkyti ir liautis girtavęs, bet jau nebegali. Mat tokios šių narkotikų medžiagų – nikotino ir alkoholio savybės. Ne veltui nuo seno jos vadinamos sveikatos ir proto grobikais. Tačiau kas jaunystėje pagalvoja, kuo gali baigtis sveiko gyvenimo būdo pažeidimai? O susimąstyti vertėtų... Alkoholizmas – socialinė blogybė, nesuderinama su socialistinės gyvensenos principais, su komunistine dorove. Jis pražūtingai atsiliepia vaikų auklėjimui, ardo šeimas. Piktnaudžiaudamas alkoholiu žmogus pasidaro grubus, egoistas, pakrinka morališkai. Girtuokliai praranda žmogišką išvaizdą, tampa įstatymo ir visuomeninės tvarkos pažeidėjais. Alkoholis ardo sveikatą, silpnina valią, atima iš žmogaus profesiją, luošina palikuonis, skatina asmenybės degradavimą ir nusikaltimus. Tabakas užkariauja pasaulį Europiečių pamėgimo rūkyti istorija prasidėjo taip. 1492 metų spalio 12-ąją jūreivis Rodrigas Triana iš garsiosios admirolo Kristupo Kolumbo flotilijos laivo „Pinta“ sušuko: „Matau žemę!“ Sugriaudė patrankų saliutas. Laivuose buvo nuleistos burės, ir jie lėtai plaukė nežinomos žemės link. Kolumbas manė, jog tai rytinis pasakiškosios Indijos krantas. Vietos gyventojai savo žemę, kuri pasirodė esanti sala, vadino Guanachani. Kolumbas davė jai naują vardą – San Salvadoras. Nuo to laiko taip vadinasi viena Bahamų salų. Tarp dovanų vietiniai gyventojai atnešė Kolumbui džiovintų „petum“ augalo lapų. Tuos saulėje išdžiovintus ir susuktus vamzdeliais lapus jie rūkė. Ieškodamas aukso, Kolumbas patraukė į pietus ir 1492 metų spalio 27-ąją išsilaipino Kubos pakrantėje. Gyventojai sutiko atėjūnus, laikydami nuodėgulius ir žolę, vartojamą rūkymui, kurią jie vadino „sigaro“. Kaip vaizdingai pasakė Kolumbas, tos žolės dūmus jie „gėrė“. Rūkydamas „kiekvienas jų tris keturis kartus patraukdavo, išleisdamas dūmus pro šnerves“. 1492 metų gruodžio 25-ąją laivą „Santa Marija“ ištiko avarija. Žmones, vertingą krovinį ir patrankas pavyko išgelbėti, tačiau likusiame mažiausiame laive „Ninji“ („Vaikelyje“) buvo neįmanoma sutalpinti dviejų laivų ekipažo. (Trečias laivas „Pinta“, vadovaujamas Martino Pinsono, paliko Kolumbą). Iš „Santa Marijos“ laivo lūžgalių pastatytu laivu „Navidado“ (tai reiškia „Kalėdos“) Kolumbas su dalimi ekipažo išvyko į Europą, palikęs saloje savo pavaduotoju vienuolį Fra Romaną Paną. Pasilikusieji jūreiviai buvo pirmieji europiečiai, išmokę rūkyti iš vietinių gyventojų. Ir nors dievobaimingų ispanų supratimu leisti dūmus iš šnervių galėjo tik velniai, daugelis jūreivių ir pats admirolas pamėgo šį užsiėmimą. Tokia patraukianti pasirodė tabako jėga. Ir augalas, pavadintas Haičio salos Tabago provincijos vardu, pradėjo savo pergalingą žygį po šalis ir žemynus. Po Kristupo Kolumbo antrojo žygio (1493 – 1496) tabako sėklų buvo atvežta į Ispaniją. Paskui jos pateko į kitas Europos šalis ir didžiųjų atradimų laikotarpiu jūrų bei karavanų keliais buvo pristatytos praktiškai į visus žemės rutulio kampelius. Tabakui sparčiai plisti padėjo, aišku, jo nuostabi savybė – įprotis rūkyti., kurį žmogui buvo sunku įveikti. Dabar mes jau žinome apie narkotinį tabako poveikį, tačiau anais senais laikais jam buvo priskiriamos nepaprastos savybės. Pavyzdžiui, buvo manoma, jog tabakas gydo, jo dūmai nubaido ligas, piktąsias ligas ir t.t. Tabakas buvo laikomas stimuliuojančia ir raminančia priemone, jo lapus naudojo gydymui. Rūkomi buvo tabako lapai, susukti į vamzdelius (cigarai), paplito pypkės – molinės, porcelianinės, medinės. XIX a. viduryje pasirodė papirosai, gaminami specialiuose fabrikuose; nuo XX amžiaus vidurio plačiai paplito cigaretės. Senovės graikų istorikas Herodotas (V a. pr. m. e.), aprašydamas skitų buitį, mini, jog jie, norėdami įgauti žvalumo ir jėgos, įkvėpdavę deginamų augalų dūmų. Apie deginamų augalų dūmų įkvėpimą pasakoja ir senovės kinų metraščiai. Tam tikrų augalų dūmus įkvėpdavo ir Afrikos gyventojai. Kvapieji žolių smilkalai buvo naudojami Graikijoje ir Senovės Romoje per įvairias šventes bei ceremonijas. Iš čia, matyt, bus kilęs ir katalikų bei stačiatikių bažnyčiose paplitęs smilkalų – balzamininių augalų, augančių Somalija ir Arabijos pusiasalio pakrantėse, sukietėjusių sakų deginimas smilkytuvuose. Galimas daiktas, kad ir Amerikos indėnai rūkė tabaką religiniais sumetimais. Pastebėję savitą kai kurių žolių dūmų poveikį organizmui, jie ėmė laikyti juos stebuklingais. Taip, matyt, įvairių rūšių tabakas pradėtas vartoti religinėse ceremonijose. Ne veltui, įrūkydami pypkę, pirmuosius dūmų kamuolius žyniai pūsdavo saulės pusėn, kur, pagal indėnų tikėjimą, gyvenąs Manitu - pasaulio dievas. XVIII amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje garsusis tyrinėtojas švedas Karlas Linėjus, sukūręs gyvūnijos ir augalijos pasaulio klasifikaciją, suteikė tabakui gentinį „nikotino“ pavadinimą, pagerbdamas Žaną Niko, kuris pirmasis pradėjo kultivuoti tabaką Europoje.
Biologija  Referatai   (15,01 kB)
Dauginimasis
2010-01-04
AUGIMO: auga ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi (dalijimosi tipas interfazė), susidaro I eilės spermotocitas (2n) BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: iš I eilės spermatocitų susidaro II eilės spermotocitai, turintys haploidinį chromosomų rinkinį (n). Ekvatorinis dalijimasis: iš II eilės spermotocitų susidaro keturi spermatidai, su hapl. rink. (n). FORMAVIMOSI: spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo organoidai, subresta ląstelės ir vadinamos spermatozoidais. OVOGENEZĖ Vystymosi fazės: DAUGINIMOSI: Mitozė: kariokinezė ir citokinezė. Ovogonijos atsiranda trečią embriono formavimosi mėnesį. Po gimimo naujų ovogonijų nesusidaro. Susidaro ovogonijos (2n). AUGIMO: auga, susiformuoja I eilės ovocitai, apupti folikulų. pasiruošia redukciniam dalijimuisi. BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: I eilės ovocitas praeina redukcinį dalij. ir susiformuoja II eilės ovocitas ir polinis (redukcinis) kūnelis. turi haploidinį (n) chrom. rinkinį. Ekvatorinis dalijimasis: iš II elės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir 3 poliniai kūneliai. Haploidinis chromosomų rinkinys (n) Subrendusi kiaušialąstė turi spermatozoido branduolį ir (2n) MITOZĖ Branduolio ir ląstelės dalijimosi būdas. Chromosomų rinkinys nepakinta 2n*2:2=2n Mitozė susideda iš : KARIOKINEZĖS (branduolio dalijimosi) ir CITOKNEZĖS (citoplazmos dalijimosi) INTERFAZĖ. G1 Ląstelė auga intensyvūs biosintezės procesai. formuojasi organoidai, branduolys sintetina RNR, formuojasi ribosomos, sintetinami baltymai. S Dvigubėja DNR G2 Dalijasi mitochondrijos ir chloroplastai kaupiasi ATP. PROFAZĖ. branduolyje chromosomos sukasi spirale. Centriolės išsiskiria į priešingus polius ir tarp jų susidaro dalijimosi verpstė, ištirpsta branduolio apvalkalėlis, chrom. išsidėsto citoplazmoj, branduolėliai išnyksta. METAFAZĖ. Baigia susidaryti dalijimosi verpstė. Chromatidės juda prie verpstės ir centromera prisitvirtina prie jos. Antriniai siūlai - tai prie kurių nėra chrom. prisitvirt. ANAFAZĖ. Pradeda chromatidės viena kitą stumti ir traukia jas verpstės siūlai į priešingus polius. Naudojama ATF energija. Chromatides vadinam chrom. TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė suyra, centriolės replikuojasi, susidaro branduolio apvalkalėlis, dalijasi citoplazma - viena nuo kitos atsiskiria dukterinės ląstelės, formuojasi branduolėliai. MEJOZĖ REDUKCINIS DALIJIMASIS I INTERFAZĖ. Replikuojasi ląstel. organoidai, ląstelė auga, replikuojasi DNR, sintetinami baltymai histonai. I PROFAZĖ. Chromosomos spiralizuojasi, homologinės chrom.(tėvo ir mamos) suartėja ir konjuguojasi. Homologinių chrom. pora - bivalentas. Bivalentai trumpėja ir storėja. Vėliau homologinės chrom. sudarančios bivalentus pradeda viena kitą stumti, išskyrus homologinių chromosomų susikryžiavimus. Susikryžiavimuose chromatidės gali nutrūkti ir tada genai pasikeičia - vyksta krosingoveris. Homologinės chromosomos pradeda viena nuo kitos tolti. Centriolės jei yra slenka į priešingus polius, suyra branduolėliai ir apvalkalas. Formuojasi verpstė. I METAFAZĖ. Chromosomos atsiskiria. Atsiranda dalijimosi verpstė, verpstės siūlai prisitvirtina prie centromerų bivalentų, pusiaujyje. Homologinės chrom. susikibusios galais, dukterinės chromatidės lieka sujungtos bendromis centromeromis. I ANAFAZĖ. Į priešingus polius slenka sveikos chrom. Centromeros nesidalija, chrom. dalijasi į haploidinius rinkinius I TELOFAZĖ. Kiekvienam poliui chrom. perpus mažiau (n), formuojasi branduolio membrana. Gyvūnų ląstelėje dalijasi citoplazma, augalų formuojasi ląst. sienelė EKVATORINIS DALIJIMASIS II INTERFAZĖ nėra. II PROFAZĖ. Nyksta branduolėliai, yra branduolio membrana, chromosomos spiralizuojasi, centriolės, jei yra, juda į polius, formuojasi verpstė. II METAFAZĖ. Centriolės formuoja verpstės siūlus, ląstelės ekvatoriuj išsidėsto chrom. , prie chromatidžių centomerų prisitvirtina siūlai II ANAFAZĖ. Dalijasi centromeros. Verpstės siūlai traukia chromatides į priešingus polius. II TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė išnyksta, centriolės dvigubėja, formuojasi haploidinis branduolys (n), Įvyksta citokinezė. Augalinėj susidaro dvi dukterinės ląstelės, gyvūninėj įsmauga didėja. NELYTINIS DAUGINIMASIS Nelytiniu būdu dauginasi viena atskira motininė būtybė. DALIJASI: Organizmas dalijasi pusiau ir susidaro du organizmai. Taip dauginasi: prakariotai (bakterijos), pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai (jie mitozės būdu). PUMPURAVIMASIS: Pumpuruojantis atsiskiria nedidelė motininės būtybės dalis ir tampa nauja būtybe. Tai: mieliniai organizmai, hidros, daug bestuburių. Kai kurie organizmai dauginasi dalydamiesi į kelias dalis. Kiekviena atsiaugina trūkstamus organus. Tai: plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės. SPOROMIS: Sporos - haploidinės ląstelės, atsparios nepalankioms sąlygoms. Tai daugiausiai sausumos augalai. Sporas išnešioja vėjas, gyvūnai, vanduo. Tai sporiniai induočiai, grybai, samanos. Zoosporos - kur turi žiuželius. Tai dumbliai, vandenyje augantys grybai. Jos gali pačios plisti. VEGETATYVINIS Atlankomis (vynuogės) Ūsais (braškės) Šaknų atžalomis (lapuočiai medžiai) Ataugomis (nuo kelmų) Svogūnais (tulpė) Stiebagumbiais (bulvės) Šakniastiebiais (daug. laukinės žolės) Auginiais (medžiai) Lapais Skiepijimais LYTINIS DAUGINIMASIS TIPIŠKAS Autbrydingas - susilieja dviejų individų lytinės ląstelės. Inbrydingas - susilieja to paties individo lytinės ląstelės (augalų savidulka). Dalyvauja vyriškoji ir moteriškoji būtybė. Susidaro jų lytinės ląstelės - gametos. susiliejus gametoms susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas org.. Kiaušinėliai ir spermatozoidai vystosi lytinėse liaukose - sėklidise ir kiaušidėse. (sporiniai induočiai,samanos) NETIPIŠKAS PARTENOGENEZĖ gemalo vystymasis iš neapvaisintos kiaušialąstės: (vėžiagyviai, bitės) GINOGENZĖ kiaušinėlis neapvaisinamas, spermatozoidas tik sužadina jį, kad jis dalintųsi: (apvalios kirmėlės, karosas) ANDROGENEZĖ žūva kiaušinėlio branduolys ir jį pakeičia spermatozoido branduolys. Nelytinio ir lytinnio dauginimosi palyginimas: Nelytinis dauginimasis : Dalyvauja vienas organizmas ir gametos nesusidaro, nevyksta mejozė, po nelytinio dauginimosi gaunami identiški individai. Jų pakiyimus sukelia tik mutacijos ir modifikacijos.Nevyksta apsivaisinimas. Nelytinio dauginimosi būdu gaunami identiški organizmai, paliakantys tą patį prisitaikymo lygį kaip ir tėvinės formos. Šis dauginimosi būdas yra ekonomiškas. Lytinis dauginimasis : Dalyvauja dvi tėvinės formos, kuriose susiformuoja gametos su haploidiniu chromosomų skaičiumi. Viename iš gyvenimo ciklų vyksta mejozė. Dėl jos po apsivaisinimo chromosomų nepadvigubėja. Mejozės metu, atsitiktinai atsiskiriant homologinėms chromosomoms ir jose vykstant susikryžiavimui, susidaro nauji genų dariniai, kurie padidina genetinę įvarovę. Vykstant redukciniam mejozės dalijimuisi, sutikus chromosomų konjugacijai arba jų pasiskirstymui, homologinės chromosomos gali neatsiskirti. Tada vietoje dviejų ląstelių su haploidiniu rinkiniu redukcinio dalijimosi pabaigoje susidaro tik viena ląstelė su diploidiniu rinkinių. Iš jos formuojasi diploidinės (neredukuotos) gametos. Susiliejus Vyr. ir Mot. neredukuotom gametom, gaunamos poliploidinės zigotos. Susiliejus gametų branduoliams susidaro zigota. Joje yra sąlygos reikštis tėvinei ir motininei genetinei informacijai. Vyksta apsivaisinimas, jo metu atsistato diploidinis chromosomų rinkinys, būdingas kiekvienos rūšies somatinėms ląstelėms. Jei mejozės redukcinio dalijimosi metu chromosomos neatsiskyrė, po apsivaisinimo vystosi poliploidas. Palikuonys genetiškai skiriasi. Jie yra medžiaga natūraliai atrankai. Prisitaikoma prie aplinkos sąlygų. Neekonomiškas dauginimosi būdas. MEJOZĖS IR MITOZĖS PANAŠUMAI 1. Prieš redukcinį dalijimąsi replikuojasi DNR, sintetinami struktūriniai ir funkciniai baltymai. Replikuojasi ląstelės organoidai. Sintetinama ATP. 2. Praeinamos tos pačios fazės. 3. Panašus citokinezės mechanizmas. 4. Profazėje ir I profazėje išnyksta branduolėliai, branduolio apvalkalėlis, formuojasi verpstė. 5. Naudojama ATP energija. MITOZĖS IR MEJOZĖS SKIRTUMAI Profazė: mitozė chromosomų nesimato. Homologinės chromosomos nesikonjuguoja. Susikryžiavimai nesusidaro. Nevyksta krosingoveris. Mejozė: I profazėje matosi chromomeros, homologinės chromosomos konjuguojasi, susidaro susikryžiavimai, vyksta krosingoveris. Metafazė: mitozė Chromotidžių poros išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje. Centromeros būna vienoje plokštumoje. Mejozė : I metafazėje homologinės chromosomos išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje pora prieš porą. Dalijimosi verpstės siūlai prisitvirtina prie šalia pusiaujo pusiaujo plokštumos susirinkusių bivalentų centromerų. Anafazė: mitozė Dalijasi centromeros, identiškos chromatidės išsiskiria. Mejozė I anafazėje centromeros nesidalina. Į l!stelės polius nueina chromosomos, sudarytos iš dviejų chromatidžių. Išsiskyrusios chromatidės II anafazėje dėl konjugacijos gali būti nevienodos. Telofazė : Mitozė Susidaro dvi dukterinės ląstelės, kurios turi homologines chromosomas. Chromosomų skaičius jose toks pat kaip ir motininėje (2n). Dukterinės ląstelės genetiškai tokios pat kaip ir motininė ląstelė. Mejozė II telofazėje chromosomų dvigubai mažiau negu motininėje ląstelėje: dukterinės ląstelės turi tik vieną chromosomą iš homologinės chromosomų poros. Dėl įvykusio krosingoverio, genetinė informacija ląstelėje yra nepįakitusi. Mejozės metu susiformuoja viena kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai arba keturi spermatidai. Susiformavusios ląstelės turi (n) chromosomų rinkinį. Dalijimosi vieta :Mitozė Gali vykti diploiduose ir poliploiduose. Vyksta formuojantis somatinėms ląstelėms, kai kurioms sporoms. Mejozė Diploiduose, haploiduose ir poliploiduose. Vykstant gametogenezei ir sporogenezei. Spermatogenezės ir ovogenezės palyginimas: Dauginimosi zona Mitozė: Spermatogenezė: pirminės embrioninės ląstelės dalijasimitozės būdu ir susiformuoja spermatogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Šis procesas vyksta tik lytiškai subrendusiame organizme. Ovogenezė Pirminės embrioninės ląstelės dalijasi mitozės būdu ir susiformuoja ovogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Ovogonijos susiformuoja trečią embriono vystymosi mėnesį. Augimo zona Interfazė: Spermatogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi. Augimo pabaigoje turime pirmos eilės spermatocidus. Ovogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir susiformuoja pirmos elės ovocitai, apsupti pirminių folikulų. Šios ląstelės būna pasiruošusios redukciniam dalijimuisi. Brendimo zona Mejozė Redukcinis dalijimasis Spermatogenezė Pirmos eilės spermatocitai praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės spermotocitai. Jie turi haploidinį hromosomų rinkinį. Ovogenezė Pirmos eilės ovocitas praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės ovocitas ir polinis kūnelis, abu turi po haploidinį hromosomų rinkinį.Ekvatorinis dalijimasis Spermatogenezė Iš antros eilės spermatocitų susiformuoja keturi spermatidai su haploidiniu hromosomų rinkiniu (n) Ovogenezė Iš antros eilės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai, jų visų chromosomų rinkinys haploidinis (n). Formavimosi zona Būdinga tik spermatogenezei. Spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo bei bei įsiskverbimo į kiaušialąstę organoidai. Po šių pakitimų ląstelės vadinamos spermatozoidais
Biologija  Konspektai   (5,71 kB)
Biotiniai santykiai
2010-01-04
Biotiniai santykiai Tarprūšiniai santykiai Pavadinimas Charakteristika Pvyzdžiai Tarprūšinė konkurencija • Atsiranda kai iš dalies sutampa rūšių ekologinės nišos, individai naudojasi tais pačiais ištekliais. • Konkuruoja organizmai, priklausantys tam pačiam mitybos lygmeniui. • Kuo rūšys giminingesnės viena kitai – tuo labiau konkuruoja. • Dažnai konkurencija būna tokia stipri, kad viena rūšis žūva. • Kelios rūšys gali gyventi kartu – naudoti tuos pačius išteklius. • Tarprūšinė konkurencija gali sumažinti individų kiekį bendrijoje. • Miško eglės konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais augalais, jos nepraleidžia saulės šviesos į žemesnius ardus, kur auga kiti medžiai, krūmai žolės. Negaudami šviesos ir jiems reikalingų medžiagų, daugelis šių rūšių nunyksta. • Žmogus priverestas sugyventi ir su kopūstiniu baltuku, ir su Kolorado vabalu, kurie sunaikina dalį jo išauginto derliaus. Plėšrūnų ir jų grobio sąveika • Plėšrūnais vadinami gyvūnai, mintantys kitais gyvūnais – aukomis, prieš tai jas nužudę. • Plėšrūnai reguliuoja aukos populiacijos dydį. • Plėšrūnai dažnai puola jauniklius, arba senus ir paliegusius individus. • Plėšrūnai atlieka savotišką gamtos sanitarų vaidmenį – jų aukų populiacijoje lieka stiprūs individai, galintys turėti palikuonių. • Nuo aukų populiacijos dydžio priklauso ir plėšrūnų populiacijos dydis. Padidėjus aukos populiacijai, susidaro palankios sąygos mitybai, plėšrūnai gali sparčiai daugintis. Bet kuo daugiau plėšrūnų, tuo daugiau aukų sunaikinama. Ima mažėti aukų, mažėja ir plėšrūnų. Sumažėjus plėšrūnų, kiekiui, susidaro palankios sąlygos sparčiai daugintis aukos populiacijos individams ir ciklas vėl kartojasi. • Plėšrūnų visada yra mažiau negu jų aukų, nes plėšrūnai priklauso aukštesniam mitybos lygmeniui, taigi tik 10% aukų sukauptos energijos tampa plėšrūnų biomase. • Lūšys medžioja kiškius. Padidėjus kiškių populiacijai, padaugėja ir lūšių, Kai kiškių populiacija sumažėja, praretėja ir lūšių populiacija. KOmensalizmas Tai tokie santykiai kai vienam organizmui jie teikia naudos, pvz buveinę, slėptuvę, maistą arba gyvenamąją vietą, o kitam organizmui iš tokio bendro gyvenimo nėra nei naudos, nei žalos. Vėžys vienuolis užima tuščias pilvakojų minkštakūnių kriaukles ir jose gyvena kartu su kirmėlėmis. Turėdamos tokį kaimyną, jos ne tik apsaugotos nuo žuvų, bet ir minta jo maisto atliekomis. O pačiam vėžiui tokia kaiminystė nei naudinga, nei žalinga. Parazitizmas • Parazitai – tai organizmai, kurie minta kitais organizmais, vadinamais šeimininkais. • Parazitai maistą ir kitas jiems reikalingas medžiagas gauna iš kito organizmo – šeimininko. • Parazitai visada daug mažesni už savo šeimininką ir minta tik gyvu jo organizmu. • Ligas sukeliančios bakterijos ir virusai taip pat priklauso parazitams. • Didžiąją gyvenimo dalį arba nuolatos jie gyvena ant šeimininko kūno (ekto) arba jo viduje(endo). • Šeimininkas nuo parazito nukentėti gali nevienodai – susilpnėti arba žūti. Kai šeimininkų populiacijos tankis didelis, parazitai labai plinta, jie lengvai persikelia nuo vieno individo prie kito. Tada šeimininkų tankis sumažėja. • Net ir tie parazitai, kurie savo šeimininkų nenužudo, turi įtakos šeiminiko populiacijos tankio mažėjimui, nes parazitais užsikrėtę šeiminikai būna ne taip vislūs, lengviau suserga ir greičiau žūva. • Pirmiausia paveikia labai jaunus arba jau senus ir silpnus individus. Kartais tokie individai žūva nuo parazitų poveikio, bet dažniausiai silpnus ir ligotus individus sunaikina plėšrūnai. • Kai kurie organizmai atskirus savo gyvneimo etapus praleidžia skirtingų šeiminikų organizmuose (pvz. Jautinis kaspinuotis). • Vartodami savo šeimininko maisto medžiagas, parazitai išsekina jį, sukelia įvairių organų uždegimus, sunkiai gyjančias žaizdas, jų nuodingi šalinimo produktai veikia šeiminiko organizmą ir gali būti net jos mirties priežastimi. • Jei šeimininkas žūtų, žūtų ir organizmas. Todėl parazitų sukelti susirgimai dažniausiai nebūna mirtinai pavojingi. • Prisitaikiusių prie savo šeimininko parazitų poveikis jam yra gana nuosaikus, o šeimininko organizmas savo nuožtu įgyja atsparumą tam parazitui. Tačiau kai šeimininkas yra paveikimas jam neįprasto parazito, šis poveikis gali būti ir mirtinas. • Pagrindinis skirtumas tarp plėšrūnų ir parazitų toks, kad plėšrūnas nužudo savo auka, o parazitai šeimininko nežudo, nes tokiu būdu mirtų ir patys. Jautinio paskinuočio suaugėlis parazituoja žmogaus žarnyne, jų galvutės prisitvirtina prie žarnos sienelės. Žmogaus žarnynas jiems suteikia maistą, šilumą, saugią aplinką. Kaspinuoščiai deda kaiušinėlius, kurie su išmatom patenka i aplinką. Tada juos suėda galvijai. Iš kiaušinėlio išsiritusi lerva patenka į raumenis. Žmogus kaspinuočiais apsikrečia suvalgęs blogai termiškai apdorotą užkrėstą mėsą. Endo parazitai (vidiniai): • Virusai • Bakterijos • Protistai (maliarijos sukėlėjai) • Parazitinės kirmėlės (kaspinuotis, siurbikės, spalinės) Ekto parazitai (gyvena prisitvirtinę prie šeimininko išorės): • Siurbėlės, • Amalai (augalai), • Skalsės (grybai), • Nariuotakojai (erkės, blusos, blakės) Mutualizmas • Tai toks skirtingų rūšių bendravimas, kai santykiai naudingi abiem rūšim. • Ilgainiui abipusiai naudingi santykiai padeda naujoms rūšims atsirasti, taip atsirado kerpės. • Bitės gauna nektarą iš augaų, tuo pačiu juos apdulkindamos. • Azotą fiksuojančios bakterijos gyvena ankštinių augalų šaknų gumbeliuose. • Žmogaus žarnyne gyvena bakterijos, jos gauna maisto, buveinę, o žmogus gauna jų gaminamą vitaminą D. Vidurūšiniai santykiai Kooperacija (bendradarbiavimas) • Organizmai gyvena grupėmis. • Būdinga labiau gyvūnams, nei augalams. • Bendradarbiauja apsigynimo ir medžioklės tikslais. • Gyvenant būryje lengiviau susirasti partnerį – susilaukti palikuonių. • Dominuoja tada, kai populiacijos tankis nedideis, visiems pakanka išteklių. • Palikuonių gimsta daug, dauguma jų išgyvena, populiacija greitai auga. • Vilkai medžioja gaujomis. • Kirai, pempės, kovai buraisi į kolonijas, taip jiems lengviau apsiginti nuo priešų. • Daguelis paukščių gali daugintis tik tada, kai šalia yra kiti jau perintys tos pačios rūšie paukščiai. Vidurūšinė konkurencija • Tankiame eglyne medžiai konkuruoja dėl šviesos, vandens ir ištirpusių mineralinių medžiagų, Vienų šaknys geriau išsikerojusios ir vandens sugeria daugiau, tuo tarpu kitiems jo trūksta. Aukštos, labai tankios pušys trukdo saulės šviesai prasiskverbti į žemutinius ardus, kur auga jaunos pušaitės. Negaudamos šviesos ir vandens, jos lėtai auga ir žūva. • Kirai pešasi dėl tinkamų lizdaviečių.. • Paireiškia tada, kai populiacijos tankis labai išauga, nebelieka vietos lizdams arba slėptuvėms ir iųsenka maisto ištekliai. Gyvūnai pradeda kovoti dėl geresnės vietos, maisto, o patinai – dėl patelių. • Vyksta dėl išteklių stokos – yra viena iš aplinkos pasipriešinimo formų. • Priklauso nuo populiacijos tankio. • Kuo tankesne populiacija, tuo stipresnė konkurencija. • Dėl išteklių stokos daugelis individų žūva, dauginimosi sąlygos tampa nepalankios ir jis slopinamas. Populiacija sumažėja. • Tiesioginė konkurencija : o vyksta tarp gyvūnų: jie varžosi vienas su kito dėl kokio nors ištekliaus. o Kovojama dėl teritorijos (būdinga žuvims, ropliams, žinduoliams, paukščiams, bendruomeniniams vabzdžiams). o Kovojama dėl geresnės teritorijos – palankesnės vietos lizdams sukti, ten, kur yra daugiau maisto. o Kovojama rituališkai: balsu, pozomis, arba kovodami – kai susiremia du varžovai(vilkai, šunys, liūtai,) . Tiesiogiai kovojant silpnesnysis gali ir žūti. Abiejais atvjais silpnesnysis pasitraukia, parodydamas nuolankumo pozą. Tokie sipnesnieji individai išstumiami į populiacijos pakraščius,kur juos lengviau sugauna grobuonys, jie dažniausiai nesusilaukia palikuonių. o Patinai kovoja ir dėl patelių. Kovojama tiesiogiai – turnyruose (pvz. elniai rujos metu, kurtinai, tetervinai per „tuoktuves“) arba netiesiogiai – puikuojantis prieš patelę savo spalvotom plunksnom. • Netiosioginė konkurencija vyksta kai organizmai konkuruoja netiesiogiai, bet reaguodami į sumažėjusius dėl konkurento veiklos išteklius. Būdinga augalams. Piktžolių prisitaikymai konkuruoti su kultūriniais augalais: • Piktžolės labai greitai dauginasi ir sudrandina dagybę sėklų. • Jų sėklos labai greitai sudygsta net ir skurdžiame dirvožemyje. • Piktožolės auga labai greitai, o žydi ir sėklas išbarsto anksčiaus už kitus augalus. • Jos gali augti ir nederlingoje žemėje, nesunkiai tampa atsparios herbicidams, be to, jos turi nuodingų medžiagų arba dyglius, kurie jas saugo. • Šaknys išskiria cheminių medžiagų, kurios slopina kitų augalų augimą. • Augalą sunku išrauti dėl tvirtos liemeninės šaknies. Ji dvi rūšys konkuruoja dėl tos pačios ekologinės nišos, tai stipresnė rūšis nukonkuruoja silnesniąją. Plėšrūnų prisitaikymai nužudyti auką: • Turi žudymo įrankius: stiprius nagus grobiui sugriebti ir aštrius dantis ar aštrų snapą jam užmušti bei sudakyti. • Yra greiti, gali pasivyti grobį. • Geba maskuotis, kad sėlinant ar tykant auka nepastbėtų. • Kai kurie plėšrūnai medžioja grupėmis, apsupdami aukas, taip gali sumedžioti už save stambesnį žvėrį. • Gaudo jaunus arba senus ir paliegusius individus, nes juos lengviau pagauti ir nužudyti. • Gali migruoti ten, kur daugiau jų medžiojamų gyvūnų.
Baltyminiai augalai
2010-01-04
Dažniausiai trūkstamų baltymų kiekį stengiamasi nusipirkti iš užsienio, nes baltymų deficitas gyvuliams skiriamuose pašaruose per metus sudaro vidutiniškai apie 25 – 30 proc., o tai yra gana didelis kiekis. Perkami sojų, saulėgrąžų rupiniai ar išspaudos. Tačiau tai pabrangina gaminamos produkcijos savikainą, mažina pašarų gamybos apimtį bei potencialų dirvožemio derlingumą. Dažniausiai iš užsienio įvežama produkcija yra pasenusi, todėl tenka abejoti jos pašarine verte bei efektyvumu. Be to, esant žemoms gyvulininkystės produktų supirkimo kainoms ūkininkas nepajėgia papildomai nupirkti baltyminių priedų iš užsienio. Iš dabartiniu metu dažniausiai įvežamų baltyminių priedų sojų rupiniai yra baltymingiausi. Gyvulių racionams papildyti baltymais bei amino rūgštimis to užtenka, nors ir Lietuvoje auginamų augalų rūšių bei jų produktų, kurių beveik tokio pat pakaitalo pakaktų. 1. Baltymų biologinė vertė ir baltymingi pašarai Be baltymų negali būti gyvybės. Negalima jų pakeisti kita maisto medžiaga. Dabar pasaulyje trūksta apie 40 proc. maistingų baltymų, ir šis deficitas kol kas nemažėja. Baltymų trūkumas maisto produktuose sukelia fiziologinius ir funkcinius žmogaus organizmo sutrikimus, sulaiko augimą ir vystymąsi, pagreitina fizinį ir ypač protinį išsekimą. Todėl labai svarbu vystyti gyvulininkystę, didinti gyvulių produktyvumą ir tenkinti baltymų poreikius. Šiuo metu didžiausia baltymingų pašarų dalis (apie 90 proc.) gaunama iš augalininkystės produkcijos. Jos išsivystymo lygis nulemia ir gyvulininkystės produktų gamybą. Baltymingų pašarų gamybos pagrindą sudaro ankštiniai augalai. Tačiau kai kurie ūkiai nesilaiko jų racionalaus kaupimo bei ruošimo principų, didina mažai baltymingų augalų plotus. Gyvulinės kilmės baltymingų pašarų, išskyrus pieną bei jo perdirbimo atliekas, ūkiai beveik nenaudoja. Pramoniniai kombinuotieji pašarai dažnai būna nepakankamai baltymingi. Pašarų baltymingumą galima padidinti ankštinių augalų grūdais (koncentratais) ir žoliniais pašarais, tačiau pašarų vertė priklauso ne tik nuo baltymų ar maistinių medžiagų kiekio, bet ir nuo skoninių savybių, augalo vegetacijos laikotarpio, atitinkamų antimaistinių medžiagų, virškinamumo, gyvulio medžiagų apykaitos bei produktyvumo galimybių. Pavyzdžiui, butonizacijos tarpsnyje karvės sunaudoja po 2,5 kg ganyklinės žolės, o žydėjimo metu – po 2 kg sausosios medžiagos 100 kg svorio. Kartu mažėjant virškinamumui, sumažėja ir atitinkamų medžiagų pasisavinimas. Žolinių pašarų mišiniai 20 – 30 proc. geriau virškinami ir pasisavinami nei atskirai varpiniai ar ankštiniai. Tai paaiškinama nepakankamu maistinių medžiagų santykiu ir nemaistinių medžiagų persisotinimu. Tuomet ne tik blogai pasisavinamos baltyminės medžiagos, bet blogėja gyvulio sveikatingumas bei produktyvumas. Optimalūs angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vitaminų kiekiai padidina baltymų bei amino rūgščių efektyvumą racione. Kiekvienos rūšies gyvuliams reikalingi tokie baltymai, kurių sudėtyje yra jiems būtinų nepakeičiamų amino rūgščių. Iki šiol per mažas dėmesys skiriamas amino rūgščių pilnavertiškumui racionuose, ir dėl to daugeliui gyvulių tenka padidinti proteinų normas ir dar labiau padidinti baltymų trūkumą. 2. Baltymų problemos sprendimo būdai Apie baltymų problemos sprendimo Lietuvoje būdus pastaraisiais metais susiformavo trys nuomonės: 1. Dauguma siūlė baltymingus augalus auginti Lietuvoje, siekiant pakeisti importuojamus iš užsienio sojų, saulėgrąžų ir kitus baltymingus pašarus. 2. Mokslininkai selekcininkai propagavo intensyvesnį sojų veislių selekcinį darbą, siūlydami sojas pradėti auginti Lietuvoje. 3. Tretieji manė, jog neverta auginti vietinių baltymingų pašarų, nes geriau juos importuoti iš užsienio. Baltymingų pašarų platesnis auginimas bei jų racionalus naudojimas gyvuliams ir paukščiams šerti padėtų spręsti baltymų problemą gyvulininkystėje, sumažintų sojų rupinių ir kitų baltymingų žaliavų importą. Todėl Lietuvoje šiuos sojų, saulėgrąžų rupinius siekiama pakeisti rapsų išspaudomis, taip pat žirnių, vikių, lubinų, pašarinių pupų, rapsų grūdais. Nors pagal baltymų kiekį (38 – 48,5 proc. žaliųjų proteinų SM), biologinį vertingumą ir nepakeičiamas amino rūgštis sojos yra vienos geriausių, bet termiškai neapdorotos jos yra netgi nuodingos. Sojose esantis mažamolekulinis oligopeptidas trikdo skydliaukės veiklą, o kai racione nepadidinamas vitamino D kiekis, gyvulių prieaugis ir paukščiai gali susirgti rachitu (nors pakanka kalcio ir fosforo). Šviežiose sojų pupelėse yra vitamino E antagonisto, sukeliančio kepenų nekrozę ir raumenų distrofiją. Yra duomenų, kad ir iškaitinti sojų rupinių baltymai trukdo organizmui pasisavinti cinką, manganą, varį ir geležį. Taigi, per trumpai pakaitinus sojų pupeles, lieka per daug nemaistingų medžiagų, o perkaitinus – sumažėja amino rūgščių pasisavinimas. JAV paukštininkai ieško sojos produktų pakaitalų ir dėl kitų priežasčių: juose stinga mineralinių medžiagų, vitaminų, o amino rūgščių azotas itin prastai pasisavinamas. Be to, iš organizmo jį išskirdami, paukščiai tampa liguisti. Aplinka labiau užteršiama amoniaku, todėl vien didesnis proteinų kiekis pašare dar neapsprendžia biologinės vertės. Įvežtinių sojų rupinių pakeitimo galimybes vietiniais pašarais teigiamai vertina Vakarų Europos ir Lietuvos mokslininkai vadovaudamiesi tyrimų duomenimis. Lietuvoje auginamų žirnių, vikių, pašarinių pupų, pašarinių alkaloidų turinčių lubinų, lęšių grūduose ir žaliojoje masėje gausu baltymų. Pavyzdžiui, žirnių grūduose gali būti iki 20 – 28 proc., vikių – 28 – 33 proc., pašarinių pupų – 27 – 35 proc., lęšių – 32,2 proc., pašarinių geltonžiedžių lubinų – net 36 – 45 proc. žaliųjų proteinų. Žirnių bei pupų proteinuose lizino rasta 0,61 – 1,08 proc. daugiau nei sojų rupiniuose. Naudojant ankštinius koncentruotuose pašaruose, padengiamas kitų grūdų baltymų trūkumas. Ankštinių augalų baltymai dažnai geriau pasisavinami nei varpinių javų baltymai. Pakeitus sojų rupinius rapsų išspaudomis ir žirnių miltais veršelių augimas nesumažėja, o pašarų sąnaudos būna beveik tokios pat. Šiuo atveju starterinių pašarų kaina sumažėja 6,58 proc. Kombinuotuose pašaruose pakeitus sojų rupinius lubinų ar pupų miltais, azotinių ir angliavandenių fermentacijos procesai karvių didžiajame prieskrandyje nekito. Nekito ir maisto medžiagų virškinamumas bei pasisavinimas. Naudojant žirnių, pupų, rapsų išspaudų, vikių, lubinų priedus arba jų atitinkamus mišinius galima gauti nemažus kiaulių svorio priedus, kaip ir naudojant sojų rupinius. Nepadidėja ir pašarų sąnaudos. Nustatyta, kad vietoj sojų ar saulėgrąžų rupinių į kombinuotuosius pašarus pirmoje kiaulių penėjimo pusėje lubinų miltų galima dėti 15 proc., pupų – 20 proc., antroje penėjimo laiko pusėje – atitinkamai 20 ir 25 proc. Pakeitus sojų rupinius pašarinėmis pupomis ar pašariniais lubinais, broilerių produktyvumas nesumažėja. Nepadidėja ir pašarų sąnaudos, nepakinta ir broilerių išgyvenamumas. Nustatyta, kad bekoninės kiaulės šeriamos pašarų daviniu, kuriame yra 10 – 13 proc. žirnių miltų, per parą priauga mažiausiai šimtu gramų daugiau, nei kiaulės, kurių racione vyrauja varpiniai augalai. Vadinasi tradiciškai nusistovėjęs vienpusis gyvulių šėrimas yra nuostolingas. Tik pakankamas ir optimalus įvairių maisto medžiagų racionas gali užtikrinti rentabilią gyvulininkystės produktų gamybą. Pašarų baltymingumas gali būti padidintas naudojant ir mūsų pramonės gamybos atliekas, pavyzdžiui, rapsų išspaudas, kurių į penimų kiaulių racionus galima dėti iki 10 – 15 proc., paršavedėms – iki 10 proc. Techninių veislių rapsų išspaudų ar rupinių į koncentruotus pašarus galima dėti penimoms kiaulėms iki 4 – 5 proc., paršavedėms – ne daugiau kaip 2,5 – 3 proc. Linų sėmenų išspaudų nujunkytiems paršams ir vyresnėms kiaulėms galima būtų duoti iki 5 – 10 proc. sauso pašaro davinio, jeigu nėra alkaloido linamarino. Perkant rapsų ar linų išspaudas reikėtų reikalauti pažymos apie gliukozinolatų, eruko rūgšties ar alkaloido linamarino buvimą. 3. Pašarų mišinių sudarymas Varpinių augalų baltymingumą ir ėdamumą galima padidinti auginant juos su ankštiniais. Vien su ankštinių augalų rūšių grūdais ne visada galima sudaryti optimalų amino rūgščių balansą, o ankštinių ir varpinių augalų mišiniai gali papildyti trūkstamą rūgščių kiekį. Optimalūs ankštinių ir varpinių augalų santykiai padidina derlių iš ploto vieneto ir gerina pašarų virškinamumą. Daugumos daugiamečių žolynų amino rūgščių sudėtis ir santykis, nuo kurių priklauso ir ėdamumas, skiriasi dėl to, kad įvairios augalų rūšys įvairiais metais skirtingai stelbia varpinius ar ankštinius. Pavyzdžiui, pastebėta, kad ožiarūčiai antraisiais ir trečiaisiais naudojimo metais intensyviai stelbia ankštinius ir varpinius, kai santykis buvo 75 : 25. Su ankštinėmis geriau konkuruoja šunažolės ir tikrieji eraičinai. Ankštinių augalų mišinių šieną reikėtų naudoti žiemą, kai kartu šeriamas varpinių augalų silosas. Praktikoje dažnai ankštinių ir varpinių augalų mišiniai sudaromi iš nevienodo ilgaamžiškumo žolių rūšių sėklų. Dažniausiai pirmais ir antrais naudojimo metais daugiamečių žolių pasėliuose vyrauja vien ankštinės, o trečiais ir vėliau – vien varpinės. Tad reikėtų pasėti dalį varpinių ir ankštinių žolių mišinių santykiu po 50 proc. Koreguojant žolyno rūšinę sudėtį, reikia atsižvelgti į dirvožemio granuliometrinę mechaninę sudėtį ir tipą bei kokybės balą, gyvulininkystės gamybinę kryptį, ekonomines ir ekologines sąlygas. Pagal ėdamumą ankštinių augalų mišiniuose labiau pageidautinos daugiametės svidrės ir motiejukai. 4. Pilnaverčiai baltymai, reikalingi gyvulių maisto racionui Baltyminę pašaro kokybę apsprendžia ne vien tik žaliųjų ar virškinamųjų proteinų kiekis, bet ir amino rūgščių sudėtis bei jų tarpusavio santykis. Kai kurios amino rūgštys, kaip lizinas, metioninas, argininas, triptofanas, histidinas, treoninas, leucinas, izoleucinas, valinas, fenilalaninas, yra nepakeičiamos, jas gyvuliai turi gauti su pašaru. Cistinas, glicinas, alaninas, serinas, prolinas, asparaginas, glutamo rūgštys ir kt. gali būti pakeistos kitomis priklausomai nuo molekulinės sandaros panašumo. Prieskrandžiuose esančios mikrofloros dėka atrajojantys gyvūnai gali tenkintis ne tokiu baltymingu pašaru. Planuojant pašarų davinius tenka atsižvelgti į gyvulių rūšį. Reikėtų prisiminti, kad ne tik amino rūgščių trūkumas, bet ir jų perteklius neigiamai veikia gyvulio organizmą. Savaime aišku, kad kai kurių amino rūgščių kiekis priklauso nuo pašarų baltymingumo. Kuo davinyje mažiau baltymų, lyginant su fiziologiniu jų poreikiu, tuo daugiau reikės amino rūgščių. Kai kurių amino rūgščių didžiulis perteklius arba jų trūkumas būna gyvulius ganant vienarūšėse (augalų atžvilgiu) ganyklose bei šeriant vien varpinių ar ankštinių augalų pašarais (persotinimas). Nepakeičiamos amino rūgštys dalyvauja baltymų, vitaminų, fermentų, hormonų sintezėje, kaip vienas iš sudėtinių komponentų angliavandenių, riebalų ir mineralinių medžiagų apykaitoje. Kuo daugiau nepakeičiamų amino rūgščių augaluose, tuo jie pilnavertiškesni. Atrajojančių gyvūnų prieskrandžiuose esanti mikroflora sintetina daugumą amino rūgščių. Todėl mažo produktyvumo galvijai mažiau reaguoja į amino rūgščių trūkumą. Tačiau prieskrandžiuose esanti mikroflora negali kompensuoti labai produktyvių karvių ir intensyviai auginamo prieauglio nepakeičiamų amino rūgščių poreikio. Prieaugliui ypatingai trūksta lizino, metionino ir triptofano, o produktyvioms karvėms reikia ir izoleucino, histidino, valino. Kuo didesnis racione pašarinių komponentų kiekis, tuo daugiau ir įvairesnių amino rūgščių gauna gyvuliai, tačiau be baltyminių pašarinių komponentų vargu ar galima patenkinti produktyvių gyvulių poreikius. Amino rūgščių pasisavinimas priklauso ir nuo gyvulių rūšies, amžiaus bei jų fiziologinės būklės. Pavyzdžiui, jauniems paršeliams ir veršeliams papildomai geriau duoti gyvulinės kilmės priedų. Iš jų prieauglis amino rūgštis pasisavina geriau nei iš augalinių. Nors žoliniuose pašaruose gali būti ir pakankamas amino rūgščių kiekis, tačiau dėl blogo ląstelienos virškinimo jas blogai pasisavina kiaulės ir paukščiai. Jiems geriau tinka grūdiniai pašarai, išspaudos, rupiniai, turintys nedaug ląstelienos. Įvairios amino rūgštys turi skirtingą poveikį gyvulių organizmui, pavyzdžiui, trūkstant lizino, sutrinka gyvulių reprodukcija, gyvuliai netenka apetito, blogai auga, atrofuojasi raumenys, mažėja kalcio kiekis kauluose, nors racione jo yra pakankamai. Viščiukus ištinka paralyžius. Lizino būna beveik tiek pat pieno milteliuose, mėsos kaulų milteliuose ir beveik tiek pat, kaip ir sojų rupiniuose. Tik gaila, kad šiuo metu, esant mažoms mėsos perdirbimo įmonėms, skerdyklų atliekos ne visur tinkamai perdirbamos į pašarus. Gausu lizino lęšių grūduose, lubinuose, pašarinėse pupose, žirniuose, vikiuose, burnočiuose. Karvės, gaudamos pakankamai liucernų, seradėlių, esparcetų bei dobilų, neturėtų justi lizino trūkimo. Histidinas skatina ląstelių dauginimąsi, intensyviau auga prieauglis. Histidino daugiau nei sojų rupiniuose, kuriuose histidino kiekis yra 10,2 g/kg, yra lieso pieno milteliuose ( 13,3g/kg) ir mėsos kaulų miltuose ( 11,3g/kg, priklausomai nuo mėsos ir kaulų santykio žaliavoje), lęšių (11,1g/kg) ir pupų (10,8g/kg) grūduose. Nedaug nuo jų atsilieka lubinai, burnočiai, kulkšnės, vikiai, dobilai, žirniai, geltonžiedės liucernos, seradėlės, esparcetai. Taigi gyvulių histidino poreikį galima patenkinti. Arginino dėka gaminasi insulinas. Iš arginino gali sintetintis prolinas ir asparaginas. Tačiau šios rūgštys gaminasi tik tada, kai organizmui pakanka arginino. Arginino gausu lubinuose (31,6 g/kg), mėsos kaulų miltuose (31,1 g/kg), lęšiuose (22,2 g/kg), vikiuose, pašarinėse pupose, linų sėmenyse, žirniuose. Trūkstant triptofano vystosi katarakta, sutrinka patinų lytinė veikla, vystosi anemija. Ir čia galėtume išsiversti be importinių sojų rupinių, turėdami mėsos kaulų miltų, lieso pieno miltelių, lubinų, linų sėmenų, vikių. Be to, gausiau triptofano yra dar apie 10 Lietuvoje augančių augalų rūšių. Tik jų reikėtų 3 – 5 kartus daugiau, nei sojų rupinių. Žuvų miltuose triptofano yra net dvigubai daugiau ( 10,2 g/kg), nei sojų rupiniuose (5,1 g/kg) ar mėsos kaulų miltuose (5,64 g/kg). Esant pakankamai metionino kiekiui efektyviau sunaudojami pašarai. Daugiau metionino net tris kartus daugiau nei sojų rupiniuose yra žuvų miltuose, (324 proc.), saulėgrąžų išspaudose (161 proc.), lieso pieno ir mėsos kaulų miltuose atitinkamai (145 ir 107 proc.), burnočiuose (109 proc.). Pakankamai jų daug lęšių grūduose, garždeniuose, geltonžiedėse liucernose, lubinuose, linų sėmenyse, pašarinėse pupose, seradėlėse, rapsų rupiniuose, baltuosiuose dobiluose, žirniuose. Naudojant kaip priedą nors vieną iš paminėtų pašarų, galima pakankamai apsirūpinti metioninu. Valinas reguliuoja nervų sistemą. Trūkstant valino gyvuliai netenka apetito, liesėja. Ankštiniuose augaluose jo yra pakankamai, todėl naudojant ankštinių augalų žolinius ar grūdinius pašarus valino turėtų pakakti. Ypač daug valino yra žuvų miltuose 35,2 g/kg, kai tuo tarpu sojų rupiniuose 17,7 g/kg. Mažiausiai šios amino rūgšties yra pašariniuose runkeliuose, tik 0,29 g/kg. Trūkstant leucino ir izoleucino, blogai vystosi raumenys. Ypatingai jo reikėtų jauno amžiaus gyvuliams, ypač lytinio brendimo metu, kada intensyviai vystosi raumenys, tačiau ir tuomet prieaugliui pridėjus šiek tiek gyvulinės kilmės priedų, o vėliau į pašarų racioną – lubinų, rapsų rupinių, vikių, pašarinių pupų ar žirnių, gyvuliai šių amino rūgščių stygiaus nejus. Lyginant kitų kultūrų leucino ir izoleucino kiekius su sojų rupiniais procentais, tai jų yra daugiau žuvų miltuose atitinkamai (102 ir 188 proc.), o saulėgrąžų išspaudose izoleucino (101 proc.), o mažiausiai puscukriniuose ir pašariniuose runkeliuose leucino atitinkamai (2 - 1,8 proc.), izoleucino (1,5 - 1,3 proc.). Atitinkamai ir pašarų kiekiai reikalingi leucino ir izoleucino r. kiekiams gyvulių racionui gauti bus nevienodi. Kad pakeisti 1 kg sojų rupinių reikės 0,5 kg žuvų miltų ir net 76,8 kg pašarinių runkelių. Fenilalaninas ir tirozinas turi įtakos skydliaukės ir antinksčių veiklai, baltymų apytakai. Trūkstant fenilalanino, dalį jo poreikio gali pakeisti tirozinas, tačiau kompensacija įvyksta esant tirozino pertekliui. Todėl vertinant racionus pagal skirtingų amino rūgščių kiekį, tikslinga žinoti ir suminį amino rūgščių kriterijų pašaruose, nors įvairių amino rūgščių organizmo poreikis yra skirtingas. Lyginant kitų kultūrų fenilalanino kiekį su sojų rupiniais procentais, tai jo yra daugiau žuvų miltuose (164 proc.) ir saulėgrąžų išspaudose (108 proc.), o mažiausiai puscukriniuose ir pašariniuose runkeliuose, tik (1 - 2 proc.). Atitinkamai ir pašarų kiekiai reikalingi fenilalanino kiekiui gyvuliams gauti bus nevienodi. Kad pakeisti 1 kg sojų rupinių reikės 0,6 kg žuvų miltų ir net 77,8 kg pašarinių runkelių. Kaip matome importuojamus sojų rupinius galima pakeisti ir Lietuvoje auginamomis kultūromis, taip pat saulėgrąžų išspaudomis, žuvų miltais, mėsos kaulų miltais, lieso pieno miltais, lubinais, žirniais, pašarinėmis pupomis. Amino rūgščių kiekis priklauso ne tik nuo augalo rūšies, generatyvinės ar vegetatyvinės dalies, bet ir nuo dirvožemio, klimatinių sąlygų, vegetacijos tarpsnio, tręšimo, pašaro gamybos technologijos ir gyvulių pasisavinimo galimybių. Nustatant amino rūgščių poreikį, reikėtų atsižvelgti į pateiktus kriterijus, pavyzdžiui, naudojant šieną, pagamintą iš peraugusios žolės, davinio kiekį reikėtų atitinkamai padidinti.
Biologija  Referatai   (13,35 kB)
Balinė pelėda
2010-01-04
Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Perėjimo metu sutinkama šlapiose krūmuotose pievose, tarpinio tipo pelkėse, paupėse, paežerėse. Kai kur peri kultūrinėse pievose ar dirvonuose. Šiltomis žiemomis gali neišskristi iš Lietuvos. Lietuvoje peri negausiai: iki šiol surasta apie 10 šios rūšies lizdų. Rūšiai būdingi kas 5 – 7 metus ar dar rečiau pasikartojantys daugiamečiai gausos svyravimo ciklai, kai balinės pelėdos stebimos visose joms tinkamose buveinėse. Peri ant žemės, pilna dėtis yra 3-10 kiaušinių. Peri nuo antrojo kiaušinio, todėl vienos vados jauniklių amžius skiriasi. Maždaug 2 savaičių jaunikliai palieka lizdą ir slapstosi žolėse prie jo. Pelėdos minta peliniais graužikais, paukščiais, varlėmis, vabzdžiais. Nemažai jų lizdų ir vadų sunaikina pavasariniai žolės gaisrai, varniniai paukščiai, šeškai, lapės, mangutai. Svarbu išsaugoti šių pelėdų perėjimo vietas ir jose reguliuoti plėšrūnų skaičių.
Biologija  Rašiniai   (11,07 kB)
Ekologinė biotechnologija – tai gyvųjų organizmų ir biologinių pęrocesų ekologija. Ekologinė biotechnologija nagrinėja mikroorganizmų prisitaikymą prie aplinkos sąlygų, mikroorganizmų ekologiją, vandens valymą, kietų atliekų nukenksminimą, dirvos užteršimą ir teršalų kilmę. Biotechnologiniuose procesuose plačiai naudojami mikroorganizmai (bakterijos, mielės).
Biologija  Referatai   (5 psl., 12,05 kB)
Pasaulio bankas
2009-12-29
Pasaulio bankas buvo įkurtas 1944 metais besivystančių šalių ekonomikai skatinti. Pradžioje jo veikloje dalyvavo 44 šalys. Dabar sudėtyje yra net 180 pasaulio šalių. 1992 m. spalio mėn. ir Lietuvos Respublika tapo PB nare. Banką valdo jo akcininkai, bet jie nėra privatūs asmenys, o savarankiškos valstybės. Šalis norinti tapti Pasaulio banko nare, pirmiausia turi įstoti į Tarptautinį valiutos fondą. Todėl banko valdymas priklauso nuo šalies turimų PB akcijų ir kvotos Tarptautiniame valiutos fonde. Didžiausią akcijų skaičių (17 procentų) turi JAV, po jos eina Japonija, Vokietija, Prancūzija ir |Anglija. Įkurtą banką sudarė viena organizacija – Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB). Po to prisijungė dar trys organizacijos: Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymosi asociacija ir daugiašalė investicijų garantijų agentūra. TRPB yra pagrindinė paskolas teikianti organizacija. Šio banko lėšas kaupia ir šalys – banko narės. TRPB dažnai vadinamas Pasaulio banku. Be to lėšos gali būti pritraukiamos jas skolinant iš valiutų rinkos, taip pat iš banko pateikiant paskolas ir darant investicijas. Didesnę savo lėšų dalį bankas sukaupia parduodamas obligacijas ir kitus vertybinius popierius fondams, draudimo korporacijoms, kitiems bankams, taip pat ir individualiems asmenims. Vertybiniai popieriai yra patikimi ir vertinami pasaulyje. Banko investicijų reitingas kapitalo rinkose yra pats aukščiausias, žymimas “A-A-A” (labai patikimas skolininkas). Beje, PB teikia kreditus pačiomis palankiausiomis sąlygomis. Bankas skiria paskolą tiktai gamybos plėtotei. Kiekviena paskola tiekiama šalies vyriausybei. O jei ji suteikiama kokiai nors organizacijai, vyriausybė turi būti jos garantas. Paskola turi būti grąžinta per 15-20 metų. PB taip pat teikia techninę paramą ar konsultantų paslaugas šalims, savo narėms, padėdamas vyriausybėms plėtoti konkrečias ūkio šakas. Tarptautinė vystymosi asociacija (TVA), į kurią įeina 146 valstybės, rūpinasi tomis šalimis, kurių yra mažas kreditabilumas. Ji teikia paskolas be palūkanų pačioms neturtingiausioms pasaulio šalims, kurių metinės pajamos vienam gyventojui tesudaro 765 JAV dolerių arba net mažiau. Lietuva nėra šios organizacijos narė. TVA paskolą reikia grąžinti per 35-40 metų. Lėšos paskoloms gaunamos iš didžiausios Pasaulio banko organizacijos – Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko, taip pat iš sugrąžintų TVA paskolų. Tarptautinė finansų korporacija (TFK), kitaip negu Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir Tarptautinė vystymosi asociacija, skolina pinigus be vyriausybės garantijų, bei veikia komerciniais pagrindais. Teikia paskolą tik privačiam sektoriui. TFK, beje, gali dalyvauti kompanijų, kurioms ji skolina pinigus, veikloje dalininkės teisėmis. Pati jauniausia Pasaulio banko organizacijos grupės narė yra Daugiašalė investicijų garantijų agentūra (DIGA). Jos narės yra 95 šalys. Agentūra skatina privačias investicijas besivystančiose šalyse ir apdraudžia jas nuo įvairių rizikos veiksnių, pvz., karo ar turto nacionalizavimo. 2. PAGRINDINĖS PASAULIO BANKO FUNKCIJOS Pasaulio banko paskirtis – kredituoti ekonomiškai besivystančias šalis. Tačiau skirtingai nuo įprastų komercinių bankų, PB teikia ir techninę paramą, konsultuoja, kaip efektyviau panaudoti kreditus, visaip skatina kapitalinius įdėjimus į šių šalių ekonomiką. Beveik trys ketvirtadaliai visų kasmetinių paskolų tenka įvairių ekonomikos sričių investiciniams projektams (pramonės, transporto, žemės ūkio, energetikos, ryšių), kurių įgyvendinimui reikia, kad skolinanti šalis tarptautinėse rinkose pirktų ir prekes, ir paslaugas, taip pat užsakytų statybos bei montavimo darbus. Likusi paskolų dalis tenka nacionalinėms ekonomikos bei kitokioms reformoms, pavyzdžiui, mokesčių sistemos pertvarkymui, švietimo ar sveikatos apsaugos sistemos tobulinimui, aplinkos apsaugai ir panašiai. Pasaulio bankas kasmet skiria 20-22 milijardus dolerių kreditų. Jis neskiria lėšų kariniams reikalams, prabangos daiktams, ekologiškai kenksmingoms medžiagoms bei gaminiams. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas duoda paskolas kreditus imti išsigalinčioms imti besivystančioms šalims, kurių vienam gyventojui tenkančios metinės pajamos neviršija 4095 JAV dolerių (perskaičiavus pagal biržose galiojantį nacionalinių valiutų kursą). Šio banko kredito palūkanų norma fiksuota, ji neviršija 0,5 procento vidutinių banko išlaidų, reikalingų kreditinėms lėšoms pirkti. Kreditas, įskaitant ir jo mokėjimo atidėjimą (3–5 metus), duodamas 12-15 metų. Paskolos teikiamos šalių – Pasaulio banko narių – vyriausybėms arba toms šių šalių organizacijoms, kurios gauna savo vyriausybių garantijas, kad paskola bus grąžinta. Paskolą gali gauti ir šalis, nesanti PB nare, jei ji gauna atitinkamas kitos šalies, šio banko narės, vyriausybės garantijas. Tarptautinė plėtros asociacija – dukterinė TRPB įmonė – duoda kreditus ypač neturtingoms besivystančioms šalims, neišsigalinčioms grąžinti paskolų Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko nustatytais terminais. Minėta asociacija duoda kreditus palankesnėmis negu TRPB sąlygomis: 35-40 metų laikotarpiui, paskui atidedant mokėjimą dar dešimčiai metų. Tačiau kreditai duodami tik šalių vyriausybėms. Tarptautinė finansinė korporacija teikia finansines (kreditų) ir konsultacines paslaugas besivystančių šalių privačioms įmonėms, nereikalaudama iš jų vyriausybės garantijų, kad paskola bus grąžinta. Tarptautinė investicijų garantijų agentūra duoda su nekomercine rizika susijusias garantijas užsienio investitoriams tais atvejais, kai jie investuoja savo kapitalą į besivystančių šalių, šios agentūros narių, ekonomiką. Kalbant apie pasaulio banką, dažniausiai turima galvoje Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas bei tarptautinė plėtros asociacija. Įprasta šių institucijų neskirti, nes savo darbe jos naudojasi bendru personalu, tais pačiais standartais. Taigi ir toliau bus minimas vienas terminas – Pasaulio bankas. 3. PASAULIO BANKO VALDYMAS Jam vadovauja iš banko narių atstovų sudaryta valdytojų taryba (paprastai tai būna šalių finansų ministrai). Vykdantysis organas – 24 asmenų direktoratas. Būtent šie direktoriai sprendžia, kam ir kokį duoti kreditą (paskolą). Direktorių balsai priklauso nuo to, kiek viena ar kita šalis įdėjo kapitalo į banko aktyvą. Penki didžiausi akcijų savininkai (JAV, Japonija, Vokietija, Prncūzija ir Anglija) skiria po vieną direktorių į valdybą. Kitos šalys susigrupavusios į 18 padalinių. Lietuva, Latvija ir Estija įeina į Šiaurės šalių grupę. Baltijos šalyse yra atidaryta Pasaulio banko atstovybė, kurios centras yra Rygoje. Pasaulio bankui vadovauja prezidentas. Pagal tradiciją jis yra iš Jungtinių Valstijų, renkamas penkeriems metams. Visus praktinius kreditų skyrimo reikalus tvarko Paskolų departamentas. Jame yra šeši skyriai, aptarnaujantys tam tikrus pasaulio regionus: • Ameriką, • Rytų Aziją ir Ramiojo vandenyno baseino šalis, • Pietų Aziją, • Europą ir Centrinę Aziją, • Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką, • Lotynų Ameriką ir Karibų baseino šalis. Kiekviename šių regionų veikia banko skyriai (biurai), kuriuose yra ir draudimo valdybos. 4. LĖŠŲ FORMAVIMAS Banko narių vyriausybės kuria PB kapitalą gana neįprastu būdu. Jos perka PB akcijas, faktiškai sumokėdamos tiktai nedidelę kiekvienos akcijos dalį. Šalis, pirkdama akcijas, tampa banko savininke, pinigai, atiduoti už akcijas, yra kaip įstojimo mokestis. Didžiąją dalį savo aktyvų TRPB gauna tarptautinėje rinkoje parduodamas obligacijas, kurios yra pirmos klasės vertybiniai popieriai. Bankas paprastai apsidraudžia nuo galimų rizikos veiksnių, kad išsaugotų reputaciją kapitalo rinkoje. Tam jis gali pareikalauti įnešti visą akcijų vertės sumą, jei atsiranda problemų atsiskaitant su kreditoriais. Paskolas bankas teikia su svyruojančia palūkanų norma, kuri tiesiogiai nustatoma pagal jo paties skolinimosi kainą. Be to, kreditus skiria tik ta valiuta, kurią pats skolinasi. Tuo būdu iki minimumo sumažinama rizika, atsirandant dėl svyruojančio valiutų kurso. 5. PASKOLOS GAVIMAS 5.1 Paskolos gavimo būdai Į Pasaulio banką gali kreiptis tik vyriausybės šalių, esančių jo nariais. Tuo tarpu konkrečiu skolininku gali būti ir pati vyriausybė, ir bet kuri vyriausybinė organizacija arba ir privati įmonė, jei ji gauna atitinkamas savo šalies vyriausybės garantijas. Pats paskolos gavimas – ilgai trunkantis (kartais iki dvejų metų) procesas, nes tai susiję su kruopščia projekto bei kitų aplinkybių ekspertize. Ją atlikus, oficialiai deramasi su būsimuoju skolininku, pasirašomas susitarimas. Jame numatomos finansinės sąlygos, PB skiriamų lėšų panaudojimas, planuojami pirkimai, auditas, pelno norma ir pan. Imantis paskolą visiškai atsako už projekto įgyvendinimą. Rengiamos projektams įgyvendinti reikalingų prekių ir paslaugų tarptautinės konkursinės mugės. Jose kasmet sudaroma apie 30 tūkstančių kontraktų. Apie 70 proc. jų tenka prekėms ir įrengimams, apie 20 proc. – statybos bei montavimo darbams ir tam tikroms paslaugoms (pavyzdžiui, gręžiniams, aerofotonuotraukoms, žemėlapiams sudaryti ir pan.), 10 proc. – konsultacinėms paslaugoms. Pasaulio bankas kasmet patvirtina daugiau kaip 200 naujų paskolų, tuo pat metu jau būna į gyvendinama apie 2000 jo finansuojamų projektų. 5.2 Šalys - konkursinių mugių dalyvės Tik šalys – Pasaulio banko narės. Mugėse siūlomos prekės ar paslaugos irgi turi būti iš tų šalių. Kitokių apribojimų dalyvauti tokioje konkursinėje prekyboje nėra. Stambiosios kompanijos, gaunančios generalinį kontraktą, gali sudaryti subkontraktus su mažesnėmis firmomis. Jei pirkinio vertė nedidelė, mugę galima rengti ir paskolą imančioje šalyje. Šitokioje prekyboje taip pat gali dalyvauti ir užsienio šalių firmos. Šioms tarptautinėms projektų įgyvendinimo mugėms reikalingą dokumentaciją rengia paskolą imanti šalis. Ji turi nurodyti visas reikalingų darbų ar paslaugų sąlygas, garantijų rūšis (paprastai skolinantysis avansu apmoka 10-15 proc. kontrakto vertės. O rangovas turi pateikti banko garantijas ar kitokį įsipareigojimą, kad kontraktas bus įvykdytas). Paprastai pretendentas konkursui pateikia banko garantijas, kurios sudaro nuo 1 iki 5 procentų būsimo kontrakto vertės. Tuo tarpu sudarant kontraktą reikalingos gerokai didesnės banko garantijos – 10 procentų kontrakto vertės. Šiuo atveju rangovas gali pasirinkti ir kitą variantą – pirkti Pasaulio banko akcijų (30-50 proc. kontrakto vertės). Konkursinei prekybai pateikiamus dokumentus gali gauti visi, kas tik panorės ir jeigu tai numatyta, sumokės tam tikrą rinkliavos mokestį. Paprastai visa šiai prekybai reikalinga dokumentacija rengiama viena iš tarptautinėje komercinėje praktikoje naudojamų kalbų – anglų, prancūzų ar ispanų. 5.3 Projektas - būtina paskolos gavimo sąlyga Paskolą iš PB galima gauti tik pateikus jos panaudojimo projektą. Bankas jį kruopščiai išanalizuoja. Per vienerius metus PB paprastai patvirtina daugiau kaip 200 projektų. Šalies, pageidaujančios gauti paskolą, vyriausybė nurodo prioritetines šakas ar sektorius, kuriems labiausiai reikia paramos. Jei bankas pritaria vyriausybės pageidavimams, prasideda darbas, pagrįstas "šešių pakopų metodika". Oficialiai ši metodika vadinama "Projekto įgyvendinimo ciklu": Pirmasis darbo etapas - projekto apibūdinimas (identifikavimas). Vyriausybė pasiūlo ir apibūdina jį. Išskiriama šaka, kuriai labiausiai reikalingos lėšos. Kartais projektą gali pasiųlyti PB specialistų grupė, ištyrusi kokį nors šalies sektorių. Projektas turi būti parengtas atsižvelgiant į prioritetines ūkio šakas. Pramonei plėtoti skirtas projektas, nors ir labai gerai parengtas, negalės būti sėkmingai įgyvendinamas, jei bus nustatyta, jog projektas žemės ūkiui yra svarbesnis. Aprobuotas projektas įtraukiamas į PB daugiametės paskolos programą. Antrasis etapas yra parengiamasis. Nors PB dažnai teikia konsultacinę paramą, šalis norint gauti paskolą, pati rūpinasi, kad būtų ištirti techniniai, ekonominiai, socialiniai ir ekologiniai sudaromo projekto aspektai. Numatomi ir kiti galimi projekto variantai bei kiekvieno jų įgyvendinimo galimybės, įskaitant išlaidas ir pajamas. Trečias darbo etapas - atestacija - yra svarbesnis PB, o ne šaliai skolininkei. Bankas dar nėra tvirtai apsisprendęs, ar finansuos projektą. Todėl jis pats įvertina jį. Tam tikslui atvyksta specialistų grupė, maždaug 150 misijų. Banko personalo ir konsultantų grupė atlieka techninį, organizacinį, ekonominį ir finansinį tyrimą. Vienas svarbiausių projekto ciklo etapų yra derybos ir projekto pristatymas valdybai. Derybose su skolininku pagrindinė medžiaga yra ataskaita apie projekto atestavimą. Joje yra apibendrintos paskolos suteikimo sąlygos. Prie bendro derybų stalo PB ir šalies, kuriai reikalingas kreditas, atstovai nagrinėja visus klausimus, iškilusius rengiant projektą ir atliekant jo įvertinimą. Visa medžiaga pateikiama tvirtinti Direktorių valdybai. Toliau bankas stebi, kaip projektas įgyvendinamas - tai projekto vykdymo ir kontrolės etapas. Banko personalas skiria per metus maždaug 10 darbo savaičių kiekvieno projekto vykdymo kontrolei. Kitaip nei komerciniai bankai, kurie patvirtina paskolą ir atiduoda ją skolininkui, PB neskiria lėšų tol, kol gauna įrodymus, jog skolininkas išleido pinigus pagal sutartyje nurodytus punktus. Ir paskutinis etapas - galutinis įvertinimas. Jame apžvelgiamas jau atliktas darbas, išaiškinami trūkumai bei klaidos ir nurodomi teigiami rezultatai. Už projekto įvykdymo rezultatų vertinimą atsakingas yra PB Operacijų įvertinimo skyrius. Jis atsiskaito tiesiogiai Direktorių valdybai ir banko prezidentui. 6. PASAULIO BANKAS IR LIETUVA Lietuvos ryšiai su PB užmegzti 1991 m. Lietuvos įstojimo į PB mokestis - apie 629,1 tūkst JAV dolerių ir pasirašytos 846 akcijos. Tuo metu buvo pradėtas įgyvendinti projektas - 60 mln. JAV dolerių vertės Pasaulio banko vadinamoji reabilitacijos paskola Lietuvai. Ji numaytyta pagal sutartį, kuri įsigalioja 1992 m. spalio mėn. PB atliko įmonių ir bankų sektorių analizę, kuria remiantis gauta išvada: įmonėms reikalinga nemaža restruktūrizacija, jei norima pritaikyti jas rinkos ekonomikos sąlygomis. PB numatė pasiūlyti Lietuvai paskolą tokiam projektui įgyvendinti. Šiame projekte numatytos trys dalys: 1. Kreditas, kuris būtų pervestas per atitinkamus Lietuvos komercinius bankus numatytoms įmonėms. PB ir Lietuvos Vyriausybė turi nustatyti paskolos pervedimo būdus ir komercinių bankų bei įmonių atrankos kriterijus. 2. Techninė pagalba, kuri numato padėti privatizuoti arba likviduoti negyvibingas įmones; gyvibingoms įmonėms parengti racionalius biznio planus. 3. Politinis komponentas, kuris patvirtintų Vyriausybės politiką bankų ir įmonių atžvilgiu. Pirmoji projekto dalis numato, kad per Lietuvos centrinį banką paskolos turi patekti į komercinius bankus, o šie jas teikti įmonėms. Antrojoje projekto dalyje Pasaulio banko atstovai siūlė sudaryti nedidelį techninės pagalbos padalinį. Jame dirbtų Ekonomikos ministerijos ir Verslininkų asociacijos darbuotojai. Šis padalinys turėtų pagelbėti įmonėms parengti biznio planus, veiklos perspektyvas ir jas pateikti komerciniams bankams. Tačiau komerciniams bankams sunku nuspręsti, kuriai įmonei duoti paskolą, o kuriai ne. vienas iš galimų sprendimų - vadinamieji bankai dvyniai. Šis būdas plačiai naudojamas kitose šalyse. Pvz. komerciniam bankui (Lietuvoje) surandamas partneris užsienyje. Abu šie bankai nuolat konsultuojasi, užsienio banko ekspertai padeda patarimais. PB reikalavo, kad ši paskola būtų skiriamaprivačioms, o ne valstybinėms įmonėms. Riziką dėl paskolos turi prisiimti komercinis bankas. Dar vienas reikalavimas: pritarimo ar nepritarimo įmonės projektui kriterijus - ar jis numato duoti pelno, nes PB paskola nėra skirta socialiniams tikslams. Trečioje projekto dalyje vadinamasis politinis komponentas numatė, kad Lietuvos Vyriausybės bus prašoma atlikti kai kuriuos pakeitimus ir pritaikyti savo politiką teikti paramai, kurią numato paskolos sąlygos ir projektų įgyvendinimas. Vyriausybei pasiūlyta sustiprinti bankų ir kitų institucijų kontrolę. Anot PB narių, šios priemonės turėtų būti geros pirmiausia Lietuvai, o ne Pasaulio bankui. Politinis komponentas suteikiant paskolą reikalingas tam, kad padėtų Vyriausybei priimti sunkius politinius sprendimus. Tačiau visus finansinius sprendimus turi daryti komerciniai bankai. Tai yra esminis skirtumas tarp rinkos ekonomikos bankų sistemos ir planinės ekonomikos bankų sistemos. Planinėje ekonomikoje bankai yra priemonė įgyvendinti vyriausybės sprendimus. Rinkos ekonomikoje visus sprendimus daro komerciniai bankai. Pasaulio bankas sutiko Lietuvai skirti ilgalaikę paskolą - 17 metų. Paskolą reikės pradėti grąžinti po penkerių metų. Metinės palūkanos gali būti apie 7,5 proc. PB pasisakė už tai, kad Lietuvos komerciniams bankams paskolas įmonės grąžintų per 5-7 metus. PB siekia padėti Lietuvos Vyriausybei įgyvendinti ekonomikos reformos programą. Kartu su šalies Vyriausybe jis numatė keletą veiklos sričių: a) Remti ekonomikos reformos eigą, t.y. palengvinti įgyvendinti makroekonominę politiką bei sistemines ar struktūrines reformas, būtinas ekonomikai stabilizuoti ir gamybai skatinti; b) Padėti sukurti socialinės apsaugos priemones lengvai pažeidžiamoms grupėms bei perorganizuoti jų darbą; c) Padėti sustiprinti ekonomikos valdymo institucijas; d) Remti specifines gamybinių pajėgumų pertvarkymo ar išplėtimo reformas ir didinti investicijas. Lietuvos bendradarbiavimas su PB tęsiasi. Lietuvos vyriausybė derasi su PB dėl galimų paskolų, projekte norinčios dalyvauti įmonės rengia biznio planus. Tačiau Pasaulio bankas paskolas teikia tik atlikus išsamius tyrimus, pateikus biznio planus ir, svarbiausia, gavus Vyriausybės garantijas. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, nes PB dalyvauja tik ilgalaikiuose projektuose. IŠVADOS PB - tai tarptautinė kredito organizacija jungianti keturias tarpusavyje labai glaudžiai susijusias finansines institucijas: Tarptautinę plėtros asociaciją, Tarptautinę finansinę korporaciją, Tarptautinę investicijų garantijų agentūrą, Tarptautinį rekonstrukcijos ir plėtros banką. Pasaulio bankas kredituoja ekonomiškai besivystančias šalis. Tačiau skirtingai nuo įprastų komercinių bankų, PB teikia ir techninę paramą, konsultuoja, kaip efektyviau panaudoti kreditus, visaip skatina kapitalinius įdėjimus į šių šalių ekonomiką. • Didžiąją dalį savo aktyvų TRPB gauna tarptautinėje rinkoje parduodamas obligacijas, kurios yra pirmos klasės vertybiniai popieriai. • PB vadovauja iš banko narių atstovų sudaryta valdytojų taryba. Vykdantysis organas – 24 asmenų direktoratas. Kiekvienas direktorių atstovauja tam tikrai šalių banko narių grupei. Būtent šie direktoriai sprendžia, kam ir kokį duoti kreditą (paskolą). Direktorių balsai priklauso nuo to, kiek viena ar kita šalis įdėjo kapitalo į banko aktyvą. • Paskolos teikiamos šalių – Pasaulio banko narių – vyriausybėms arba toms šių šalių organizacijoms, kurios gauna savo vyriausybių garantijas, kad paskola bus grąžinta. Paskolą gali gauti ir šalis, nesanti PB nare, jei ji gauna atitinkamas kitos šalies, šio banko narės, vyriausybės garantijas. • Paskolas bankas teikia su svyruojančia palūkanų norma, kuri tiesiogiai nustatoma pagal jo paties skolinimosi kainą. Be to, kreditus skiria tik ta valiuta, kurią pats skolinasi. Tuo būdu iki minimumo sumažinama rizika, atsirandant dėl svyruojančio valiutų kurso. • Paskolą iš PB galima gauti tik pateikus jos panaudojimo projektą, kurį Bankas kruopščiai išanalizuoja.
Ekonomika  Referatai   (34,56 kB)
Flora ir fauna
2009-12-22
Mūsų miestelis, Gelgaudiškis, palyginti toli nuo to pasakiško gintarinio Baltijos kranto ir ne kiekvienam mūsų mokyklos mokiniui teko laimė pabuvoti pajūryje. Ypač šiais laikais, kada bedarbių skaičius mūsų miestelyje yra vienas iš didžiausių rajone. Tačiau mes, mokiniai, dažnai girdime apie pajūrį per geografijos, istorijos, lietuvių kalbos, biologijos pamokas. Man ypač patinka skaityti apie pajūrio augalus ir gyvūnus… Šiame savo darbe norėčiau trumpai apžvelgti Baltiją bei jos pajūrį biologine prasme - perteikti savitą augalų ir gyvūnų pasaulį, trumpą jų apibūdinimą. Pajūris - tai nedidelis, apie 20-30 km pločio sausumos ruožas prie pat jūros, kuriame betarpiškai juntamas jūros klimatinis poveikis ir vandenų ruožas palei jūros krantą, su jai priskiriamais gamtiniais kompleksais - įlankomis, nerijomis, mariomis, deltomis - susidariusiais dėl bangų, srovių ir vėjo veikimo… Savo darbe labai trumpai papasakosiu apie svarbiausius pajūrio regionus, pasivaikščiosim po senovinį mišką, liesim saulės akmenį - gintarą, grožėsimės kopomis, braidžiosim po Baltiją ir marias. Pajūrio kopų dirvožemis savitas - prisotintas druskų, kuris tinka tik labiausiai prisitaikiusiems augalams. Dauguma jų turi ilgas šaknis, pasiekiančias giliai esantį vandenį, jų lapai padengti plonu vaško sluoksniu ar, užėjus karščiams, susiglaudžia išilgai, kad sumažėtų garavimo paviršius. Yra tokių, kurie net nesudygs kitoje aplinkoje. Tai įdomūs, saviti augalai, daugiau niekur Lietuvoje neaugantys, kartais reliktiniai, dalis saugomi valstybės. O pajūrio gyvūnija… Kokia ji gausi ir įdomi. Tai ir vabzdžiai, kurie skraido ar ropoja tarp tų keistų - kasdien už savo būvį su vėju ar karščiu kovojančių augalų. Daugumai aprašytų vabzdžių tik pajūris yra vieninteliai ir tikrieji namai, kadangi Lietuvoje daugiau niekur kitur jie negyvena. Pajūrio vandenys neįsivaizduojami be žuvų, kurių nemaža dalis jau nykstanti, saugoma valstybės. Negalima nepaminėti ir jų. Ventės ragas, Nemuno delta, Kuršių marios - rojus paukščiams. Pavasarį ir rudenį jų čia aibės. Praskrendantiems - Kuršių nerija lyg tramplinas. Bet yra ir tokių, kurie čia gyvena, suka lizdus, peri ir augina vaikus. Neišvardinsi visų jų ar aukštesnių gyvūnų rūšių, tačiau pasistengsiu papasakoti apie svarbiausius, būdingiausius pajūriui. Nepamiršiu ir pačių rečiausių pajūrio svečių… …Baltija nėra vien tik kažkoks mūsų poreikiams naudingas objektas. Tai gyvas pasaulis, labai jautrus, greitai pažeidžiamas, reikalaujantis meilės, supratimo ir globos. Trumpas svarbiausių pajūrio regionų apibūdinimas …Sunku įsivaizduoti Baltiją be Lietuvos ir Lietuvą be Baltijos. Tik nedidelis jūros moželis glaudžia Lietuvą - maždaug 99 km. (nors kai kur žymima, jog 94 km ar mažiau). Baltija - negili vidinė jūra, maždaug 48-54 m gylio. Vis dėl to čia yra kelios tikrai gilios daubos, iš kurių giliausia - Landsorto - siekia 459 metrus.Baltijos plotas, neįvardijant salų, yra 422700 km2 , o tūris - 20300 km3 Dugne vyrauja dumblas, smėlis, aleuritas. Yra naudingųjų iškasenų - sunkiųjų mineralų sąnašynų, geležies ir manganų konkrecijų, naftos, gintaro. Baltija - jauna jūra. Jai maždaug 13 tūkstančių metų (pradėjo formuotis devono periode). Anksčiau Baltiją dengė ledynai. Tarpledynmečiais čia taip pat buvo jūra. Jos vandens lygis kelis kartus svyravo.Įvykus didžiulei gamtos katastrofai - ties šiaurės Gotlandu perlūžus sausumos ruožui - vanduo veržliai ištekėjo į vakarus. Atsiradus sąsiauriui, susijungusiam su vandenynu, ėmė plūsti sūrus vanduo. Tai turėjo įtakos jūros augalijai ir gyvūnijai. Kuršių nerija - tai smėlio pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos. Dalis Kuršių nerijos priklauso Lietuvai, dalis - Kaliningrado sričiai. Plotas 180 km2, ilgis 98 km.Plačiausia Kuršių nerijos vieta - ties Bulviko ragu - 3,8 km pločio, siauriausia - į šiaurę nuo Lesnajaus - apie 380 metrų pločio. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių nerijos reljefo elementas - Didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km ir yra 300-1000 m pločio. Plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių nerijos viduryje. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet yra nemaža kopų aukštesnių kaip 50-60 m. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, trys mažos lagūnos ir vienas ežeras - Žuvėdrų liūnas, susidaręs iš Kuršių marių įlankos. Kuršių marios - tai lagūna Baltijos pietryčiuose, į pietus nuo Klaipėdos. Plotas 1584 km2, ilgis - 93 km, didžiausias plotis 46 km. Didžiausias gylis - 5,9 m, vidutinis gylis - 3,8 m. Kuršių marių dugne gruntas daugiausia smėlingas. Dumblėtos nuosėdos dengia didžiąją dubens pietinę dalį ir visus marių pailgėjimus. Čionai įteka 25 upės ir upeliai. Marios susidarė prieš 5000 metų. Sparčiai auganti Kuršių nerija atitvėrė nuo Baltijos įlanką, tyvuliavusią dabartinių marių šiaurinėje dalyje. Vėliau, kylant žemės plutai ir kaupiantis upių sąnašoms, dalis tos įlankos virto pamario žemuma, o likusi dalis susiliejo su pietuose buvusiu pajūrio ežeru. Nemuno delta - tai samplovinė žemuma prie Kuršių marių. Nemuno vaga šakojasi į dvi pagrindines šakas: Giliją ir Rusnę, kuri dar persiskiria į Atmatą ir Skirvytę. Deltą raižo daug upelių, jų atšakų, senvagių, kanalų. Nemuno delta -augalų, vandens ir paukščių karalystė. Nemuno deltoje tarp Kintų, Šilutės ir Rusnės įkurtas botaninis zoologinis draustinis. Jis apima Nemuno deltos užliejamas pievas su upėmis, protakomis, žiogiais, Rusnės, Briedžių ir kitas smulkesnes salas, Krokų Lankos ežerą, Kniaupo įlanką, Ventės ragą. Saugoma Nemuno deltai būdinga reta augalija ir gyvūnija. 1800 - 1925 metais Nemuno delta ties Skirvytės žiotimis pasistūmėjo į vakarus apie 2 km, o ties Atmata sąnašos atitvėrė didelę įlanką nuo Kuršių marių - Krokų Lanką. Ežero plotas 793 ha, jame yra 2 ha sala, įteka keli upeliukai. Krokų Lanka - makrofitais užaugantis ežeras. Jo pakraščiais auga beveik ištisinė apie 0,5 km pločio meldų, nendrių, švendrų juosta, viduryje ir gilesnėse vietose plūdės, plunksnalapės, elodėjos ir daugybė kitų augalų Kuršių marių rytiniame krante, prie Atmatos žiočių, yra pusiasalis - Ventės Ragas. Jo ilgis 5 km, didžiausias plotis 2,2 km. Iš rytų nuo sausumos jį skiria Kniaupo įlanka. Pusiasalis susidaręs iš moreninio priemolio, paviršius apklotas jūriniu smėliu. Išilgai eina moreninis gūbrys, kurio aukštis 6,7 m - 10,5 m. Per Ventės ragą eina paukščių migracijos kelias. Ventės kaime yra ornitologijos stotis, kurioje žieduojami paukščiai, stebima jų migracija. Yra ir hidrobiologijos stotis, tirianti Kuršių marių, Nemuno žemupio ir Baltijos pakrančių žuvis. Pajūrio klimatas ir jo įtaka augalijai ir gyvunijai Pagrindinis veiksnys, lemiantis augalijos ir gyvūnijos pasiskirstymą ir įvairovę tiek pajūryje tiek visoje Lietuvoje yra klimatas. Šiuo metu Baltijos pajūryje klimatas - drėgnas jūrinis. Bet ar visą laiką jis buvo toks? Pirmosios žinios apie Lietuvos klimatą siekia paleozojaus erą, prasidėjusią prieš 500 mln. metų. Jos pradžioje vyravo šiltos jūros. Apie tai liudija koralų, kurių kolonijos gali gyventi ne žemesnėje kaip +21-22OC temperatūroje, liekanos. Devono periode, prieš 300 - 350 mln. metų, klimatas buvo sausesnis - apie jį mums pasakoja kserofitinių (dykuminių) augalų liekanos. Mezozojaus eroje (prieš 60-180 mln. metų) klimatas padrėgnėdavo, sušvelnėdavo, tapdavo vėsesnis. Kreidos periode buvo šilčiau ir drėgniau, Baltijoje klestėjo daugybė gyvūnų: moliuskų, žuvų, ryklių ir kt. Paskutiniojo milijono metų periodas, vadinamas kvarteru, pasižymėjo klimato atvėsimu bei ilgai trunkančiais ledynmečiais. Tarp ledynmečių metu klimatas šiltėdavo, augdavo net subtropiniai augalai. Paskutinis, vadinamas Nemuno apledėjimas, baigėsi prieš 13-16 tūkst. metų. Poledynmetyje klimatas irgi keitėsi. Sausesnius periodus keitė drėgnesni, vėsesnius - šiltesni. Mūsų augalija ir gyvūnija patyrė ne tik atšiaurias, dabar tundrai būdingas sąlygas, bet ir žymiai palankesnes. Aplinkos sąlygų keitimasis praeityje ir sudarė galimybę užsilikti mūsų krašte nedaugeliui tokių rūšių, kurioms apskritai mūsų klimatas jau nebetinka. Tai endeminės rūšys paplitusios nedidelėje, griežtai apibrėžtoje teritorijoje. Baltijos pajūrio endeminės rūšys yra baltijinė stoklė, pajūrinė linažolė, baltijinis pūtelis, pajūrinė našlaitė …Ar tik šie augalai mums mena senąjį pajūrį. Sugrįžkime trumpam į praeitį, netolimą … tik 50 mln. metų. Pajūris senovėje …Kažkada seniai seniai, prieš 40-55 mln. metų, Baltijos vietoje ošė tankūs miškai. Ant medžių kamienų ir uolų augo kerpsamanės, kerpės, netgi epifitiniai paparčiai. Čionai tvirtai savo viršūnes aukštyn kėlė plikasėkliai - pušys, tujos, kiparisai, sekvojos, gal būt ir kadagiai. Pamiškėje pasirodydavo žemos krūminės palmės. Nuo medžių šakų vingiavo lianos. Greta spygliuočių ošė ir ąžuolai, bukai, klevai… Miškas augo tropinėmis sąlygomis, o vidutinio klimato augalai buvo tik priemaiša. Miške kūrėsi ne tik augalai. Po medžių žieve, samanose, ant lapų, miško paklotėje laikėsi erkės. Jos ne tik mito žaliadumbliais ar kitais žemesniaisiais augalais, bet ir parazitavo kituose gyviuose. Daug jų gyveno kolonijomis. Vorai gyveno ant augalijos, po žieve ir dažniausiai buvo aktyvūs naktį, nors pasitaikydavo ir mėgstančių karščiausią dienos metą. Daugiausia tokiame miške būdavo šienpjovių, vorų kryžiuočių ir kt. Dirvožemyje, medienos trūnėsiuose, po žieve, samanose, po akmenimis slapstėsi aktyvūs naktį šimtakojai. Didžioji dalis buvo plėšrūnai, tik Julidae šeimos atstovai mito pūvančiomis atliekomis, daugiausia grybais. Samanose slapstėsi visokie gyvūnėliai. Dauguma gerai mokėjo šokinėti. Tarp jų buvo ir labai gležnų padarėlių, vengiančių ryškios šviesos ir sausų vietų. Miške gyveno ir lašalai, žirgeliai, tarakonai, maldininkai, termitai, auslindos, blakės, taip pat tiesiasparniai ir lygiasparniai vabalai, kurie ir dabar, ir anksčiau buvo viena iš gausiausių vabzdžių grupių, blusos, tinklasparniai, plėviasparniai, dvisparniai, drugiai… Tai mažiausi padarėliai. Dauguma jų mito didesni gyviai. Gyveno miške maži - 4,5 cm. ilgio driežiukai, skraidė paukščiai artimi zylėms, bukučiams, geniams… Medžiuose įsikūrė voverės, miegapelės… Tai - tik nedidelė senojo miško gyvūnėlių dalis. Dabar jie išnykę, o buvusią jų gyvenamąją vietą po daugelio tūkstantmečių paslėpė Baltijos vanduo. Tačiau šie gyvūnai ir augalai išliko. Tiesa, ne visi ir ne visiškai. Kai kurie paliko savo kojas, plunksnas žvynus ar plaukų kuokštelius, o augalai pasistengė ir mums padovanojo savo spygliukus, lapus, sporas ir sėklas… Kaip jie sugebėjo prasibrauti iki mūsų dienų? Kaip išliko tokie trapūs organizmai, atlaikę galybės metų puolimus? Kas leido mums išvysti šias fosilijas? Jis - viena iš negausių naudingųjų iškasenų. Dar seniai jis patraukė pirmykščio žmogaus dėmesį savo vaiskumu, spalva ir šiltu vidiniu spindesiu. Degdamas jis skleidžia malonų aromatą, o paimtas visada atrodo šiltas. Tai daugybės legendų ir pasakų šaltinis, įgavęs gydomosios ir saugančios nuo blogio galios… Jis - saulės akmuo, gintaras, kurio daug randama Baltijoje. Taigi, tais senais laikais gintaringieji augalai, pvz. pušys, skyrė sakus. Tekėdami šie sugebėdavo pasičiupti kokią nors liekanėlę, o kartais į juos patekdavo ir smulkūs gyvūnai. Vėliau gintaras stingo, miškai nyko, vieną žemės sluoksnį dengė kitas ir formavosi Baltija. Dabar gintarą jūra ne tik išplauna - jis dar ir kasamas. Yra įrodyta, kad gintaro inkliuzai - ne vien tuštumos. Jose yra chitino, kutikulos ir net raumenų bei kitų vabzdžio (ar kito gyvūno) audinių likučių, išlaikiusių būdingą ląstelių struktūrą. Gintare daugiausia randama vabzdžių (86,7%) ir voragyvių (11,6%). Augalų yra visai mažai - 0,4% (čia neįeina medienos ir žievės likučiai). Baltijos protėvė Joldija buvo arktinė jūra su arktine fauna. Dar ir dabar Baltijos jūroje sutinkami arktinės faunos pėdsakai, pvz. žieduotasis ruonis. Ši ir kitos arktinės rūšys išliko ir prisitaikė. Bet dauguma jų išnyko nutrūkus ryšiui su vandenynu vakaruose. Pajūrio flora Baltijos pajūryje vyrauja augalų rūšys, kurios gali augti nederlinguose sausuose smėlynuose. Šie augalai apsisaugoję nuo per smarkaus garavimo: daugumos lapai siauresni, trumpesni, storesni ir mėsingesni. Baltijos dugne, įvairiame gylyje auga dumbliai. Raudondumbliai dažniausiai aptinkami 20-40 metrų gylyje. Išauga jie iki vieno metro ilgio. Yra apie 10 raudondumblių rūšių. Tai ryškiai raudoni ar gelsvi, siūlo, plokštelės, kaspino , cilindro, žiauberies pavidalo, šakoti, skiautėti augalai. Baltijoje ties Lietuvos krantais daugiausiai pasitaiko raugmaurės, banguolio, kalitamnio rūšių. Rudadumblių yra penkios rūšys. Išauga 1-50 metrų ilgio. Jų būna nuo mažų siūlelio pavidalo iki sudėtingai išsišakojusio kaspino pavidalo, didelių. Gniužulas dažnai būna su oro pūslelėmis. Prie Lietuvos labiausiai paplitęs pūslėtasis guveinis, pasitaiko staceliarijos, stygadumblio, karpasiūlio genčių rūšių. Jų gniužulų dažnai išmeta į krantą bangos. Auga 6-15 metrų gylyje. Pūslėtasis guveinis užauga iki vieno metro ilgio, gniužulas plokščias, išsišakojęs, tamsiai rudas, su vidurine gysla ir oro pūslelėmis. Apatinė gniužulo dalis yra stiebo formos, susiaurėjusi į trumpą kotelį, kuris priauga prie povandeninių uolų. Lietuvos pajūryje guveinį bangos išmeta į krantą iš gilesnių jūros vietų. Smėlėtame jūros dugne neauga. Naudojamas farmacijoje. Žaliadumblių yra apie 90 rūšių. Tai ir vienaląsčiai, ir kolonijiniai, ir daugialąsčiai, siūlo, plokštelės, pūslelės pavidalo, išaugantys iki keliolikos centimetrų ilgio, daugiausia žali, augalai. Jais minta vandens gyvūnai. Žaliadumbliai valo užterštus vandenis. Labiausiai paplitusi jūrose - liūnė, dar vadinama jūrų salota, išvaizda primenanti švelnų grybą, ir ulotriksas. Melsvadumblių yra apie 130 rūšių. Daugelis sudaro kolonijas arba yra daugialąsčių siūlų pavidalo, nedaug - ir pavienių ląstelių. Dažniausiai būna melsvai žali. Dauginasi vegetaciškai arba nejudriomis sporomis. Pirofitinių dumblių arba šarvadumblių yra maždaug 20 rūšių. Jie dažniausiai vienaląsčiai, ląstelės didelės, o jų sienelės sudarytos iš celiuliozinų skydų, sudarančių kiautelį. Gelsvai rudi. …Mūsų pajūryje į akis krinta sausa, aštri, dygliuota pakrančių augalija, kokios niekur kitur nėra. Ji kitokia, nes auga vėjo pustomame ir jūros pasūdytame smėlyje, o giliai nutįsusios šaknys tepasiekia sūrų podirvio vandenį. Todėl tik maža ypatingų augalų grupė yra prisitaikiusi augti druskingose dirvose. Tie augalai vadinami halofitais. Halofitai gerokai skiriasi nuo kitų augalų. Daugumos jų lapai yra smulkūs, daugiau ar mažiau sunykę, kad mažiau garintų vandens. Tokia yra smiltyninė druskė, kuri auga Palangos paplūdimio pakraštyje. Jos lapeliai bekočiai, siauri, trumpi ir dygūs. Kitų halofitų lapai stori ir sultingi. Tai ypač būdinga pajūrinei stoklei ir sultingajai jūrasmiltei. …Pajūrio kopų halofitai, turintieji galingą šaknų sistemą, yra labai geri judraus smėlio sutvirtintojai. Jie pirmieji įsikuria jūros išmestame smėlyje. Smėlis žolėmis apauga palaipsniui. Pirmiausia jūros bangų suklostyto paplūdimio pakraštyje, priešakinių kopų papėdėje ima augti pajūrinė stoklė ir sultingoji jūrasmiltė, kai kur prie jų prisideda ir smiltyninė druskė. Stoklė ir druskė - vienamečiai augalai. Jie niekada nesudaro ištisinės vejos, auga pakrikai. Jūrasmiltė yra daugiametis augalas. Ji, vegetatyviškai daugindamasi sudaro kupstų pavidalo kolonijas. Sulaikydamos smėlį, jos metai po metų didėja. Po kurio laiko į minėtųjų pionierių neužimtus tarpus įsimaišo varpiniai augalai - smiltyninis eraičinas, smiltyninė rugiaveidė ir pajūrinė smiltlendrė. Kai šių augalų padaugėja, vienamečiai bendrijos dalyviai (stoklė ir druskė) pradeda nykti. Tačiau varpinių augalų trijulė geriausiai auga priešakinės kopos vakariniame šlaite. Kopos viršūnėje, kur sunkiau pasiekiamas vanduo, aukštieji varpiniai (rugiaveidė ir smiltlendrė) išretėja, užleidžia vietą mažesniam polesiniam eraičinui ir ilgašakniams dviskilčiams augalams: pajūriniam pelėžirniui, skėtinei vanagei, gauruotajam pūteliui, sultingajai jūrasmiltei ir muilinei gubojai. Prieškopes labai pagyvina rausvažiedis pajūrinis pelėžirnis. Jo žiedynai driekiasi pažeme. Lapai kaip žirnio. Peržydėję sunokina žirnelius. Jei parsivežę į namus pasėsime, nesudygs. Sudygsta tik prieškopėse, kur juos visą rudenį vėjas raičioja po smėlyną ir nuzulina kietą luobelę. Užpakaliniame, į rytus nugręžtame priešakinės kopos šlaite gausiausiai auga smiltyninė viksva. Jos bendrijose kai kur auga aukštas, vešlus ir puošnus dvimetis skėtinių šeimos augalas - pajūrinė zunda. Šis halofitas randamas tik Kuršių nerijos kopose, į pietus nuo Juodkrantės. Šis pajūrio kopų papuošalas - išnykstanti rūšis - sudžiovintas tinka sausoms puokštėms, labai dekoratyvus, būtent todėl ir nyksta, t.y. naikinamas. Pajūrinė zunda - dvimetis ar daugiametis, tvirtas, dygliuotas augalas. Šaknys labai ilgos. Dauginasi tikriausiai sėklomis. Šakotas stiebas užauga iki 70 cm aukščio. Lapai standūs, odiški, dygliuoti, platūs, apatiniai - su kotais, viršutiniai bekočiai, savo pamatais apkabina stiebą. Žiedynas pailgos rutulio formos, skraistlapiai mažai skiriasi nuo stiebo lapų ir net esti tokie pat dygliuoti. Žiedai smulkūs, melsvos spalvos. Ir visas augalas yra melsvai žalias, dargi balsvas nuo vaškinio lapų apnašo. Išlikę tik keli tūkstančiai šių augalų. Į saugomų augalų rūšių sąrašą zunda įrašyta 1962 metais, į Lietuvos raudonąją knygą - 1976 metais. Pušynuose halofitai jau neauga, nes jiems netinka rūgštus jų dirvožemis. Nėra palankių sąlygų halofitams ir Kuršių marių pakrantėje. Nors smėlis čia savo išvaizda panašus į pajūrinį, bet tirpstančių druskų jame keleriopai mažiau. Tik vienur kitur pasitaiko sultingoji jūrasmiltė, dar rečiau - pajūrinis pelėžirnis… …Persiritę per prieškopes patenkame į užuovėjos sritį, kur beveik nėra pustomo smėlio ir vėjas taip baisiai nesiaučia. Čia gilūs, susigulėję smėlynai, todėl auga didesni gluosnių krūmai. Didokos pušys dėl nuolatinio vėjo beveik visos palikusios į žemyno pusę. Toliau nuo jūros pušys vietomis tankesnės, aukštesnės, tiesesnės. Tarp jų gausu berželių. Kai kur tai jau ne berželiai, o aukštų beržų giraitės. Tarp prieškopių ir miško yra žolinių augalų ruožas. Jame klesti muilinė guboja. Tai savitas, gražus augalas, kilęs iš stepių. Muilinė guboja aukštoka, apie metrą aukščio. Šakutės plonytės, lyg ploniausi siūlai, o jų galuose - maži balti žiedeliai. Vienas žiedelis neišvaizdus, mažytis, bet ant šakutės jų šimtai, o ant augalo - tūkstančiai, todėl atrodo nepaprastai gražiai. Nevysta ir per didžiausius karsčius, nes turi labai ilgas šaknis (iki 7 metrų ir ilgesnes). Dauginasi sėklomis. Dar toliau auga nedidelės pušaitės, ištisi pušaičių guotai. Aikštelėse tarp jų žaliuoja ploteliai viržių. Jie taip pat prisitaikė gyventi smėlynuose. Šaknys lyg voratinklis apraizgo smilteles ir todėl nebijo sausros. Rugpjūčio mėnesį viržynai pasipuošia smulkiais rausvai violetiniais žiedeliais - jų tūkstančiai, todėl atrodo lyg puošnus kilimas. Neringoje išliko senovinis augalas - šilinė erika. Kai nežydi, erika atrodo kaip paprastas viržis. Rožinių žiedelių kekės susitelkusios stiebo viršūnėlėje. Žiedai stamboki - nuostabiai gražus ir mums brangus augalas. Lietuvoje yra tik du šio augalo ploteliai, todėl įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Dar vienas panašus į viržį augalas - varnauogė. Jos šakutės su kiek stambesniais žaliais spygliškais lapeliais, todėl varnauogių ploteliai žalesni negu viržių. Žiedeliai neišvaizdūs, tačiau stambių juodų uogų taip ir maga paragauti. Neskinkime, jos neskanios, nors ir nenuodingos. Jas lesa paukščiai. Atokiau nuo jūros auga aukštesnės pušys. Tarp jų, žemumėlėse, kur negiliai gruntinis vanduo, nemažai lapuočių bei įvairių žolinių augalų. Visų neišvardinsi. Gan įdomus, išlikęs iš senųjų poledynmečio laikų augalas - šiaurinė linėja. Jos stiebelis šliaužia tarp samanų. Kartais palipa net pušies kamienu. Tada apsamanojusio pušies kamieno fone matyti gražūs maži balsvi šiaurinės linėjos varpeliai. Dar toliau nuo jūros už pušynų, tarp Juodkrantės ir Pervalkos, plyti pilkųjų kopų plotai. Tai žemos kopos, gausiai apaugusios žoline augalija. Žemumose pasitaiko neūžaugų berželių. Čia gana daug augalų rūšių, bet augaliukai išsidėstę atokiau vienas nuo kito. Tai ne pieva. Tarp augaliukų ploteliai priaugę kerpių - šiurių. Karštą dieną einant, po kojomis girdėti lūžinėjančių kerpių traškėjimas: “trakšt…trakšt…trakšt”. Dėl šių pilkų šiurių ir kopos pilkosiomis pavadintos. Gausu ir šepetukų. Tai kuokšteliai augalų, kurių ilgi plonyčiai lyg ylos lapeliai ežiuku styro į visas puses. Greta šepetukų kėpso žemutės žalios viksvos. Jų šviesiai žali siauručiai lapeliai gerokai pagyvina pilkąsias kopas. Jas puošia ir stambesnius žiedus turintys augalai. Dėmesį patraukia mėlynžiedės kalninės austėjos žiedynų galvutės. Kalninė austėja paplitusi kalnų pievose, o Lietuvoje - Dzūkijos ir pajūrio smėlynuose. Niekur kitur, tik pajūrio smėlynuose auga gražiais violetiniais žiedeliais pasidabinusi pajūrinė našlaitė. Pažemiu driekiasi čiobrelis, lyg apibertas rausvais žiedeliais. Pilkosiose kopose, kurios palaipsniui vėl pereina į baltąsias pamario kopas, gali pamatyti pelkinių gluosnių krūmelių. Keisti tai gluosniai - žemučiai, siaurais lapeliais apaugę. Pelkinis, o auga smėlynuose. Tačiau ir viržis ir varnauogė taip pat pelkėse auga. Tai savitai prisitaikę augalai. Tačiau tik kai kurie prisitaikė, o kai kurie, deja, nyksta. Pajūrinis sotvaras išnykstanti, reliktinė rūšis, auga žemapelkėse, drėgnose pajūrio pievose. Tai 50-150 cm. aukščio, šakotas krūmas. Šakelės stačios, tamsiai rudos su tankiomis geltonomis liaukelėmis. Lapai lancetiški arba pailgi, kiaušinio formos, pražanginiai, su tamsiai žalia viršutine ir daug šviesesne apatine puse. Žiedai smulkūs, neišvaizdūs, susibūrę stačiuose žirginiuose, pasirodo balandžio - gegužės mėnesį, prieš išsiskleidžiant lapams. Augalas kvapnus, pajūrio aludarių vertinamas kaip apynių pakaitalas. Pajūrinis sotvaras nyksta melioruojant pelkes, eksploatuojant durpynus, ruošiant žaliavą maisto pramonei. Reta, holarktinė rūšis yra šaltininė menuva. Per Lietuvą eina pietinė jos paplitimo arealo riba. Tai daugiametis, 8-25 cm aukščio augalas. Stiebai prigludę arba besidriekiantys žemės paviršiumi, labai retai būna ir statūs, priklausomai nuo ekologines situacijos dar gali būti povandeniniai ar plūduriuojantys. Žydi gegužės - birželio mėnesiais. Žiedai balti, smulkūs, susitelkę į viršūnines kekes. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Menuva labai jautri bet kuriems aplinkos pokyčiams. Auga Girulių botaniniame - zoologiniame draustinyje. Smulkiažiedė glažutė auga smiltpievėse, smėlėtose pakrantėse. Lietuvoje aptinkama tik Kuršių nerijoje. Tai vienmetis, 7-20 cm aukščio augalas. Žydi gegužės - birželio mėnesiais, dauginasi sėklomis. Glažutė - negausus, augantis grupelėmis augalas. Nyksta dėl konkurencijos užželiant smiltpievėms. Auga Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Pavasarinis vikis - retas ir sparčiai nykstantis, auga sausose pajūrio pievose. Jis vienmetis arba žiemojantis 5-20 cm aukščio augalas. Žydi gegužės - birželio mėnesiais. Dauginasi sėklomis. Nyksta dėl intensyvėjančios rekreacijos, kai mechaniškai pažeidžiamos ir naikinamos augimvietės. Auga Kuršių nerijos nacionaliniame parke, Girulių botaniniame - zoologiniame draustinyje. Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga retas, nepakankamai ištirtas augalas - blizgantysis snaputis. Tai vienmetis, kartais žiemojantis, daugiausiai 30 cm aukščio, raudonais stiebais ir blizgančiais lapais, fakultatyviškai ūksminis augalas. Žydi birželį - liepą, plinta sėklomis, kurias išsvaido staigiai atsiverdama dėžutė. Auga pavieniui arba grupelėmis, bet nepastoviai išnyksta ir vėl pasirodo toje pačioje arba naujoje vietoje. Tyrulinė erika, kai kuriuose lietuviškuose botanikos veikaluose vadinta šiliniu šilžiurkščiu, yra 15-17 cm aukščio krūmokšnis iš viržinių (erikinių) šeimos. Lapai smulkūs, linijiški, žemyn užsirietusiais kraštais. Menturėse augantys po keturis žiedai rožiniai, laibų šakelių viršūnėse telkiasi po 4-12. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Vienintelėje žinomoje teritorijoje erika auga dviejuose ploteliuose. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 1976 m. Pajūrinė pienažolė, išnykstanti rūšis, į saugomų rūšių sąrašą įrašyta 1962 metais, o Lietuvos raudonąją knygą - 1976 metais. Auga Smeltės botaniniame draustinyje Klaipėdoje ir Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Augimvietės - tai drėgni, druskingi, smėlingi, akmenuoti jūros ir jūros įlankų pakraščiai. Pajūrinė pienažolė - daugiametis, 5-20 cm aukščio raktažolinių šeimos augalas, prie pamato šakotu stiebu, apatinės šakelės gali net driektis pažeme. Lapai mėsingi, smulkūs, lancetiški, dažniausiai išsidėstę poromis vienas prieš kitą. Lapų pažastyse išauga po vieną smulkų, šviesiai rožine, panašia į varpelį taurele, neturintį vainikėlio, žiedą. Pajūrio smėlynuose, druskingose pievose galima išvysti pavieniui ( o kartais ir grupelėmis ) augančius augalus rausvais, nedideliais žiedeliais. Tai baigianti išnykti rūšis, į saugomų augalų sąrašą įrašyta 1984 m. auganti Kuršių nerijos nacionaliniame parke bei Smeltės botaniniame draustinyje - pajūrinė širdažolė. Ji yra vienmetis dekoratyvus augalas. Dauginasi sėklomis. Nyksta dėl pakrančių tvarkymo darbų, rekreacijos poveikio. Reta rūšis yra gebenlapė veronika, randama Giruliuose, į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1984 m. Šis augalas yra 8-20-30 cm. aukščio, žolinis ir dauginasi sėklomis. Trispalvis astras - vienintelis graižažiedžių šeimos augalas, panašus į kai kuriuos gėlynuose auginamus daugiamečius astrus. Jo stiebas yra 15-60 cm. aukščio, prie viršūnės šakotas. Lapai palyginti mėsingi, lancetiški, trispygliai, pamatiniai lapai stambesni ir platesni už aukščiau augančius. Graižai telkiasi stiebo viršūnėje, skėtiškuose žiedynuose; jų liežuviški žiedai melsvai violetiniai, o vamzdiški - geltoni. Žydi liepą - rugpjūtį, dauginasi sėklomis. Trispalvis astras - išnykstanti rūšis, žinoma tik Kuršių marių pakrantėje ties Klaipėda. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1962 m. į Lietuvos raudonąją knygą- 1976 m. Pertvarkant pamario pievas nyksta pajūrinė narytžolė. Tai reta rūšis. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1962 m. Tai daugiametis druskingų vietų augalas. Žydi birželio - rugpjūčio mėnesį, dauginasi sėklomis. Druskinis vikšris, kaip ir pajūrinė narytžolė, yra druskamėgis augalas. Auga Kuršių marių pakrantėje, uždruskėjusiose pievose. Daugiametis, dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Lietuvoje reta rūšis, nyksta dėl žmogaus veiklos. Įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1984 m. Kuršių nerijos pilkosiose kopose labai retai aptinkama smulki varpinė žolelė - ankstyvoji smilgenė. Tai vos 4-15 cm. aukščio siaura, glaustašakė, 1,5-3 cm. ilgio šluotele augalas. Lietuvoje aptikta tik pajūryje. Paprastai vienmetė, žydi gegužę - birželį, dauginasi sėklomis. Auga pavieniui ar grupelėmis. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1984 m. Per Lietuvą eina šiaurvakarinė nendrinio lendrūno paplitimo riba. Šis augalas yra daugiametis, 90-150 cm aukščio, šakniastiebinis, šiurkščiais stiebais augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Augdami sudaro vešlius sąžalynus. Nyksta naikinant augimvietes. Laibastiebė viksva yra neaukšta, 20-30 cm dažniausiai su trimis juosvomis varputėmis stiebo viršūnėje. Žydi gegužę, plinta sėklomis ir šakniastiebiais. Auga smėlynuose, pajūrio kopose nedidelėmis grupėmis mažuose ploteliuose. Nyksta pažeidžiant augimvietes, vykstant smėlynų erozijai, apsodinant mišku smėlynus ir kt. Kai kur lakiame smėlyje įsitvirtina retas Lietuvoje gulsčiasis karklas, išaugantis iki 1 m aukščio jo stiebas yra šliaužiantis, jis lengvai įsišaknija, ir taip iš vieno augalo šakutės susidaro ištisi krūmai. Šakutės geltonos, lapai trumpakočiai, pailgi, kiaušinio formos ar lancetiški, jauni lapai plaukuoti, vėliau viršutinė jų pusė nuplinka. Sparčiai nyksta sūroko vandens augalas lipikinis maurabragis. Jo stiebas 15-30 cm aukščio, tarpubambliai 2-4 cm ilgio. Dygliai įvairūs, viršutinėje dalyje smailesni, tankesni, apatinėje - retesni. Menturiuose yra po 6-8 lapus. …Lietingą vasarą pilkosiomis kopomis vaikščioti sunkoka. Slidinėji, lyg eitum per muiluotą žemę. Prisigėrusios vandens kerpės patęžta lyg seni grybai, todėl ir slidu. Beje, kerpė tai ir yra iš dalies grybas, iš dalies augalas, nes joje grybienos siūleliai persipynę su žaliųjų mikroskopinių dumblių gumulėliais. Jie puikiausiai sugyvena. Grybas dumblį aprūpina vandeniu ir maisto medžiagomis, paimtomis iš dirvos, o dumblis maitina grybą jau sudėtingu maistu. Gerai ir dumbliui, ir grybui. Daug pajūryje randama grybų… Kuršių nerijoje prisodinta nemažai kalninių pušų. Šie tankiaspygliai aukšti krūmai sudaro tokius sąžalynus, kad tik keturpėsčias po jais pralįsi. Beje, taip ir landžioja žmonės, kai čia pradeda dygti tikriniai ar geltonieji baravykai. Tai vertingiausi Kuršių nerijos grybai. Auga ir lepšiukų, ūmėdžių bei kitų šilams būdingų grybų. Pajūryje auga ir tokie grybai, kurie būdingi tik tam kraštui. Smiltyninis ausūnis yra smėlio saprotrofas, druskamėgis grybas. Randamas tarp Pervalkos ir Juodkrantės. Auga pamario kopų smėlyje tarp pajūrinės smiltlendrės ir pajūrinio eraičino. Vaisiakūniai pasirodo rugsėjo - lapkričio mėn. jeigu kopų smėlis pakankamai drėgnas. Auga pavieniui arba grupelėmis. Nyksta dėl kopų ardymo arba apžėlimo. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Kuršių nerijoje prie Juodkrantės aptinkama ir kupstinė šiurė. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Auga ant pūvančios medienos, medžių kamienų pagrindų dirvožemio drėgnuose miškuose ir pelkėse. Gniužulas žvyniškas, žalsvos spalvos. Saugomas valstybės. Reta, nepakankamai ištirta rūšis, auganti pajūrio kopose yra hadriano poniabudė. Auga rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais. Jauni vaisiakūniai rutuliški arba kiaušiniški, suaugę - 8-20 cm. aukščio, nemalonaus kvapo. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Vandeninė plaumuonė - išnykstanti rūšis. Auga senvagėse, upių pakrantėse ir žiotyse, marių įlankose. Tai daugiametis vandens augalas su plūduriuojančiais lapais. Žydi geltonais, virš vandens iškilusiais žiedais liepos - rugpjūčio mėnesiais . Nyksta dėl vandens užterštumo, melioravimo. Įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1962 m. vėliau į Lietuvos raudonąją knygą. Nendrinis lendrūnas - Lietuvoje labai retas augalas. 1988 m. B.Kizienė rado šį augalą Nemuno deltos Rusnės saloje. Tai daugiametis, 90-150 cm. aukščio šakniastiebinis šiurkščiais stiebais augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Auga smėlėtose pakrantėse, įlomėse, krūmynuose. Tinkamose augti vietose sudaro vešlius sąžalynus. Norint išsaugoti reikia uždrausti melioravimo, statybos darbus. Pievinė paavižė - sparčiai nykstanti rūšis. Auga sausose pievose (užliejamose ir žemyninėse), šlaituose, miško aikštelėse. Prieraišus karbonatinėms priesmėlio, lengvo priemolio dirvoms. Daugiametis, žolinis, tankiakeris, 30-100 cm aukščio ir aukštesnis, augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis. Auga pavieniui, tik užliejamose Nemuno ir Danės upių pievose gausesnis. Išsaugant būtina užtikrinti augimvietėse savalaikį šienavimą, uždrausti pievų arimą, ganiavą. Rudoji viksvuolė - taip pat sparčiai nykstanti rūšis. Auga upių ir ežerų smėlėtose ir dumblėtose pakrantėse, drėgnose pievose, drėgnuose pievų ir miškų kelkraščiuose, pelkių pakraščiuose. Vienmetis, 5-20 cm. aukščio augalas. Žydi liepos - rugpjūčio mėnesiais. Vaisiai maži, elipsiški, aštriai tribriauniai, išnešiojami vandens ir vandens paukščių. Dauginasi sėklomis. Augalo gausumo pokyčiai labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų, ypač drėgmės bei šilumos režimo. Reikėtų ištirti sėklų gyvybingumą. Nekeisti augimviečių hidrologinio režimo. Nemuno deltoje gausu balinio ajero, šaltekšnio ir kitų vaistinių augalų sąžalynų. Pajūrio gamta yra nepaprastai graži, įdomi ir savita… Tiesa, čia pažymėti tik tie augalai, kurie būdingi pajūriui. O juk yra ir daugybė kitų! Jie gana tolygiai paplitę visoje Lietuvoje, o kiti esti įveisti žmonių, pvz. kalninės pušys, šaltalankiai, kurie pasodinti Nerijos miškuose, arba dekoratyvūs krūmai puošiantys Palangos miestą… Dosni gamtos ranka nepašykštėjo ir padovanojo gausią augalų karalystę, kurią mes privalome branginti ir saugoti. Pajūrio fauna Baltijos jūros organizmai yra artimi ir gėlų vandenų ir vandenyno organizmams. Mat ši jūra yra apysūrė, sūrumu gerokai nusileidžia vandenynui. Apysūriame Baltijos vandenyje prisitaikęs gyventi zooplanktonas. Rūšine sudėtimi jis mažai kuo skiriasi nuo gėlavandenio zooplanktono, bet čionai yra ir specifinių organizmų, tokių kaip sferinukas ar diaptomas. Gyvena Baltijoje 2 cm ilgio šoniplauka. Ji plaukia šonu, nugara pirmyn. Šis padarėlis - mėgstamas daugelio žuvų maistas. Šoniplauka minta daugialąsčiais dumbliais, negyvomis atliekomis. Vėžiukai - šokinėjantys tarp išmestų ant kranto dumblių gniužulų - tai šoniplaukos. Baltijos pakrantėje galima aptikti tuščių piršto dydžio vėžiuko - jūrų tarakono - šarvų. Jis priklauso lygiakojų būriui. Išauga iki 8 cm ilgio. Tipiškas skaidytojas, minta negyvais gyvūnais ir yra vadinamas jūrų sanitaru. Jūrų tarakonas gyvena įsirausęs į dugną didesnėje gelmėje. Šiuo gyvūnu minta menkės ir kitos stambokos Baltijos žuvys. Kartu su jūrų tarakonu gyvena ir kitokie jūrų vėžiagyviai, pvz., mizidės, krevetės. Beje, mizidės giminingos giliųjų ežerų reliktinėms mizidėms. Krevetės paplitusios visose jūrose ir vandenynuose. Skiriasi tik dydžiu (nuo 2-30 cm ilgio). Baltijoje gyvena nedidelės krevetės. Jų kūnas iš šono suplotas. Galvakrūtinė žymiai trumpesnė už pilvelį. Priekinės vaikštomosios kojos su žnyplėmis. Pilvo kojos ir uodegos skiautės naudojamos plaukimui. Turi ilgus ūsus, gerai plaukioja, geba įsirausti į smėlį. Minta dumbliais, smulkiais bestuburiais, pūvančiomis organinėmis medžiagomis. Krevetėmis minta dauguma žuvų ir jūrų žinduolių. Jas mėgsta ir žmogus. Tačiau Baltijos jūros krevetės tinka tik žuvų maistui. Negalima nepaminėti dar vieno augalėdžio - jūrų gilės. Tai taip pat vėžiagyvis, nors apaugęs kriauklele, kaip ir moliuskai. Jų daug ant medinių polių, akmenų, jie apauga laivų korpusų povandenines dalis, taigi - jūreivių nėra mėgstami. Jūrų gilės, kaip ir dauguma zooplanktono rūšių, minta košdamos vandenį. Po audros pakrantėse galima pamatyti bangų išmestus rudųjų ar raudonųjų dumblių gniužulus, gintaro gabalėlių ir gausiai mažų kriauklyčių. Tai kaušelio formos briaunotos širdutės, kurios Baltijos jūroje būna tik nago dydžio - 1,5 cm, lygiu paviršiumi. Kiek rožiniu vidumi baltiškosios makomos ir truputį didesnės baltos mijidės - 3,6 cm ilgio, taip pat 3-4 cm ilgio midijos. Visos šios dvigeldžių minkštakūnių rūšys gyvena kiek giliau, atokiau nuo kranto, įsirausę į gruntą. Gyvūnėliai turi du vamzdelius: pro vieną traukia vandenį, pro kitą - išleidžia. Minta vandenyje plūduriuojančiu planktonu. Žuvusių minkštakūnių kriauklytes bangos išmeta į krantą. Visi šie moliuskai - telinidai nėra dideli ir tik prie Lietuvos krantų kartais pasitaikanti viena rūšis Macoma baltica siekia 7 cm ilgį. Moliuskai gyvena kolonijomis, bisuso siūlais prisitvirtinę prie substrato. Vasaros pabaigoje Baltijoje galima pamatyti medūzų. Tuo laiku jos užplūsta jūros pakraščius. Tai maži lėkštutės dydžio, gležni, beveik permatomi lyg drebučiai planktoniniai gyvūnai, mintantys smulkiausiu mikroplanktonu. Baltijoje gausu žuvų, tik jų įvairovė nedidelė - randama apie 100 rūšių žuvų, prie Lietuvos krantų maždaug 70 rūšių. Gėlavandenėms žuvims jūros vanduo kiek per sūrus, kad galėtų daugintis. Dėl to gėlavandenės Baltijos žuvys - tai ateivės iš Kuršių marių ar upių. Jūrinėms žuvims Baltijos vanduo turi per mažai druskų, todėl tik nedaugelis tikrų jūrinių žuvų čia prisitaikė gyventi ir daugintis. Pagrindinė Baltijos žuvis yra strimelė - atlantinės silkės porūšis. Atlanto vandenyno silkių giminaitės, tik gerokai mažesnės. Kodėl taip yra? Dėl gėloko vandens sulėtėja jūrinių žuvų medžiagų apykaita. Taigi jūrinės žuvys, ne tik silkės, būna smulkesnės. Strimelės laikosi dideliais būriais, plaukioja netoli paviršiaus ir minta planktonu. Dažniausias jų grobis - jūriniai planktoniniai vėžiukai kalianidai, artimi gėlavandenio ciklopo giminaičiams. Strimelės gerai prisitaikiusios maitintis šiuo smulkiu grobiu. Jų žiauninius plyšius dengia tankus kaulinių ataugėlių tinklas. Todėl smulkūs vėžiukai neišmetami kartu su vandeniu, o keliauja į skrandį. Strimelė žvejų gausiai žvejojama. Kita gausiai Baltijos jūroje gyvenanti žuvis - menkė. Tai gėlavandenės vėgėlės giminaitė. Menkės didelė galva, o burnoje daug dantų. Taigi ši žuvis plėšrūnė, minta smulkesnėmis žuvelėmis, dažniausiai šprotais (bretlingiais). Taip pat dažnas laimikis žvejų tinkluose. Šprotai - strimelių giminaičiai, tik dar mažesni. Gyvena būriais, kaip ir strimelės minta planktonu. Dar gausūs. Sunku atskirti uotą nuo plekšnės, nes šios žuvys labai panašios. Guli jūros dugne ant šono, todėl viena jų pusė balta. Abi akys viename viršutiniame šone. Žiotys plačios, nes minta įvairiais dugniniais gyvūnais, ar smulkesnėmis žuvimis. Guli įsiraususios į smėlį, tik akys kyšo. Jas vartydamos stebi aplinką. Prisiartinusį vėžiuką, jūrinę kirmėlę ar žuvelę staiga puola, net smėlio tumulai debesėliu pakyla. Uotas nuo plekšnės skiriasi tik apvalesniu, margai dėmėtu, kauburiuotu lyg su bukais spygliuotais paviršiumi. Uotas užauga net iki 25 kg. Skani, vertinga žuvis. Plekšnės (net trys rūšys) pailgesnės, viršutinė pusė be dėmių arba tos dėmės mažesnės, sveria tik apie 0,5 kg, kartais kiek daugiau. Jos ne tokios riebios, kaip uotai, todėl ir skonis prastesnis. Plekšnių galima pasimeškerioti net nuo Palangos tilto. Jaukas - vos iki 5 cm ilgio vėžiukas - baltijios krevetė. Lietuvoje tik Kuršių mariose bei Baltijoje sutinkama žuvis - ožka. Ji sidabriškai balta, ilgoka lyg silkė, sveria apie 0,5 kg. Plaukioja arti vandens paviršiaus. Minta vėžiukais. Tokį keistą pavadinimą gavo todėl, kad puikiai šokinėja. Apjuosus žuvų tuntą tinklu, kitos žuvys patenka į tinklą, o ožkos iš jo pabėga, iššokdamos aukštai virš tinklo. Anksčiau į Nemuną iš Baltijos neršti plaukdavo perpelė. Ši žuvis priklauso silkiažuvių būriui. Praeivė. Subręsta 2-3 metų, kai būna 27 cm ilgio ir sveria iki 150 g. Neršia upių žiotyse gegužės - birželio mėn. ant smėlėto grunto, sukeldamos plerpiantį garsą. Į jūrą migruoja pirmaisiais gyvenimo metais. Minta planktonu ir vėžiagyviais, taip pat bretlingių ir strimelių jaunikliais. Užauga iki 60 cm, 1,5 kg. Anksčiau buvo gan gausi. Dabar tai išnykstanti rūšis. Perpelės labai jautrios teršimui, todėl į ankstesnes nerštavietes beveik neplaukia. Būtina mažinti Nemuno žemupio, Kuršių marių ir Klaipėdos sąsiaurio teršimą, steigti perpelių dirbtinio veisimo įmonę. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Suaugusios lašišos lašišiažuvių būrio atstovės, gyvena Baltijoje ir kitose jūrose, o neršti plaukia į upes. Šios žuvys, norėdamos pasiekti savo gimtuosius upelius turi plaukti prieš srovę, įveikti slenksčius. Veisimosi metu pakinta šių žuvų kūno spalva, išlinksta ir užsiriečia žandikauliai, kai kurių rūšių (pvz. kuprės) pakinta kūno forma. Neršia spalio - lapkričio mėnesiais vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2-3 metus. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Neršdamos nesimaitina. Per gyvenimą neršia 2-3-4 kartus. 10-15 cm. lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Užauga iki 1,5 m ir 40 kg. Nyksta dėl užtvankų be žuvies pralaidų statymo, taršos, brakonieriavimo. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Panašiai kaip lašiša gyvena ir dauginasi reta žuvis šlakis. Taip pat saugoma valstybės. Sturys, kitaip vadinamas eršketu dar XIX a. buvo dažna žuvis Baltijos jūros baseine. Tačiau dabar beveik išnykusi rūšis. Įplaukdavo neršti į Nemuną ir jo intakus. Tačiau per paskutinius 30 metų nei Kuršių mariose, nei Nemune sturių niekas neregėjo. Kartais Baltijos jūroje versliniuose laimikiuose retkarčiais pasitaiko. Suaugusios žuvys gyvena jūrose, šelfo zonoje, taip pat upėse per migraciją ir nerstą. Gegužės pabaigoje - birželio pradžioje neršti plaukia į upes. Patinai subręsta 7-9, patelės - 8-14 metų. Neršia giliose ir srauniose upės vietose ant akmeningo ar žvyringo grunto, kai vandens temperatūra pakyla iki 14oC. Išneršusios grįžta į jūrą, o jaunikliai iki 3 metų gyvena upėse. Auga greitai. Suaugusių ilgis 3-5 metrai, svoris 200-400 kg. Minta dugniniais gyvūnais ir smulkiomis žuvimis. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Iš karpžuvių būrio reikia paminėti sparį. Tai gal būt jau išnykusi Baltijos žuvis. O dar XIX a. Kuršių mariose sparis buvo verslinė rūšis. Sparis - tipingas didžiųjų upių žemupių, vandens talpyklų, didelių pratakių ežerų, taip pat apysūrių jūros pakraščių žuvis. Subręsta 4-5 gyvenimo metais. Neršia nuo balandžio pabaigos iki birželio vidurio, sekliose vietose ant povandeninių augalų. Lervutės išsirita po 12-13 dienų. Jaunikliai maitinasi zooplanktonu, suaugusios žuvys - taip pat zooplanktonu, o upėse - ir bentosiniais vėžiagyviais. Auga lėtai. Užauga iki 45 cm ilgio. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Labai retai Baltijos jūroje galima išvysti nėgę, kuri yra panaši į ungurį. Praeivė. Subręsta 8-9 metų, nedidelėmis grupėmis migruoja iš jūros, ir pavasarį, kovo - gegužės mėnesiais, neršia upėse ant smėlėto grunto. Vingiliai upių dumble gyvena 4-5 metus. Dažniausiai minta detritu. Po metamorfozės migruoja į jūrą ir pradeda parazituoti, prisisiurbdamos prie įvairių žuvų bei misdamos jų krauju. Nėgė neturi žandikaulių, tik primenančią siurbtuką burną su raginiais dantukais. Dažniausiai puola menkes, lašišas, ungurius ir kitas stambias žuvis. Gali būti iki vieno metro ilgio ir 3 kg svorio. Nėgė turi tik chordą, o jos oda be žvynų. Nėgei Nemuno žemupio, Kuršių marių vandens užterštumas trukdo migruoti ir neršti. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Baltijos vandenyse prie Lietuvos pakrantės retkarčiais pasirodo ir ruonių. Ilgasnukis ruonis - išnykstanti, labai reta rūšis. 1960 - 1990 metais plaukiojantys, gulintys ant kranto bei negyvi ruoniai stebėti netoli Nidos, Juodkrantės, Preilos, Girulių, Šventosios, Melnragėje, Klaipėdoje. Prie Klaipėdos rasti ir mėnesio jaunikliai. Gyvena jūros pakrantės zonoje, uolėtuose salų krantuose Žiemą ir pavasarį jų gulyklos ant ledo. Minta žuvimis, rečiau - moliuskais ir vėžiagyviais. Prieš veisimąsi telkiasi atokiose salų pakrantėse. Vasario pabaigoje - kovo mėnesį atveda vieną, rečiau - du jauniklius. Paskutiniais dešimtmečiais įrašytas į Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos, Lietuvos raudonąsias knygas, todėl paskutiniu metu nyksta ne dėl medžioklės, o dėl jūros užterštumo chloro junginiais bei sunkiaisiais metalais, kurie kaupiasi žuvyse. Labai reti svečiai iš Baltijos Lietuvos pajūryje yra žieduotasis ruonis ir paprastasis ruonis. Mažai kas matė ruonius jūroje, tačiau, kaip ir dar retesnius delfinus, gali pamatyti Klaipėdoje Jūrų akvariume. Nedidelis delfinas - jūros kiaulė. Sveria 30-90 kg ir siekia 1-1,7 iki 2 metrų ilgį. Patinai šiek tiek trumpesni už pateles. Snukutis bukas, “snapas” beveik nežymus. Kūno viršus tamsus, apatinė pusė šviesiai pilka ar balta. Jūros kiaulės plaukioja nedideliais būreliais, mėgsta seklius pakrančių vandenis. Minta žuvimis, vėžiagyviais, galvakojais moliuskais. Baltijos jūroje poruojasi liepą - rugpjūtį. Nėštumas - 9-10 mėn. Veda vieną, bet stambų (5-8 kg) sveriantį jauniklį. Anksčiau Lietuvos pajūrio žvejai matydavo jūros kiaules, plaukiančias paskui strimelių būrius arba besivaikančias lašišas. Visai retas svečias iš Baltijos - baltasis banginis. Jis Lietuvos vandenyse stebėtas tik keletą kartų. Baltijoje daug įvairių žuvų ir smulkių ropojančių, plaukiojančių gyvūnėlių, kuriais minta žuvys. Bet čia yra ir tokių gyvūnų, kurie gaudo žuvis. Iš tokių paminėtini paukščiai - kirai. Jie dideli, balti, trumpomis lyg skersai nupjautomis uodegomis. Dažni Klaipėdos uosto svečiai, renkantys įvairias atliekas - šviesiai pilki sidabriniai kirai. Jie lydi žvejų laivus ir gaudo iš tinklų iškritusias žuveles. Panašus ir sidabriškai pilkas paprastasis kiras, tik jis gerokai mažesnis už sidabrinį. Silkinis kiras tokio pat dydžio kaip sidabrinis kiras, tik jo sparnai juodi. Didžiausias yra balnotasis kiras. Jis beveik nedidelės žąsies dydžio, juodais sparnais. Be šių keturių jūrinių kirų čia gausu ežerų ar didelių upių rudagalvių kirų. Jie lydi keltą iš Klaipėdos uosto į Smiltynę, gaudydami keleivių išmetamos duonos gabalėlius. Kirinių šeimos dauguma rūšių gerai plaukioja. Skraido lengvai, vikriai. Gyvena pajūryje ir vidaus vandenyse. Veisiasi kolonijomis. Lizdą krauna ant žemės, uolų, plūduriuojančių augalų. Dėtyje 2-3 margi kiaušiniai. Peri 2-4 savaites. Jaunikliai apaugę rusvai pilkais pūkais. Paprastai 1-2 dienų gerai bėgioja ir plaukioja. Skraidyti pradeda po 2-3 savaičių, stambesnių rūšių - 4-6 savaičių amžiaus. Užaugusių paukščių sparnai ilgi, vyrauja balta ir šviesiai pilka spalva. Mažos rūšys minta smulkia žuvimi, vabzdžiais ir kitais bestuburiais, stambios - graužikais, paukščių kiaušiniais, dvėsena, uogomis. Renka maistą sausumoje, seklumose, vandens paviršiuje arba vandenyje. Kai kurios rūšys, pastebėjusios grobį, krinta žemyn ir panyra į vandenį. Baltijos pakrantėse yra paplitusi urvinė antis. Jos plunksnų apdaras ryškių spalvų, baltame fone išsiskiria juoda galva ir rudai rausva juosta, nusidriekusi nuo krūtinės iki pečių. Sveria 500-1520 g. Mėgsta smėlėtus krantus. Žiemoja susitelkusios į būrius jūros įlankose, sekliuose pakraščiuose. Aktyvesnės naktį. Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais. Gyvena urvuose. Urvai gilūs, ilgi (3-4 m ilgio). Lizdą krauna viena patelė. Peri 27 - 29 dienas. Dėtyje būna 8-12 kiaušinių. Jauniklius augina abu tėvai. Minta vandens vabzdžiais ir jų lervomis, smulkiais moliuskais, taip pat vandens augalų sporomis, sėklomis. Labai retai į Lietuvos pakrantę užskrenda ledinis naras. Tai didžiausias iš narų, sveria 3600 - 4480 g. Galva juoda, snapas tamsus. Kūno viršus su pilkomis dėmelėmis. Stebėtas pajūryje - migruojantis. Kyla įsibėgėjęs, visada prieš vėją. Gerai plaukioja ir nardo. Aktyvus visą parą. Subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Lizdus krauna salelėse ar krante prie vandens. Kiaušiniai gelsvai žali su žalsvu ar rudu atspalviu. Minta žuvimis, varlėmis, moliuskais, vėžiagyviais, kirmėlėmis. Didysis kormoranas - traukianti rūšis. Labai retai perinti Lietuvos pajūryje. Juodas, žalsvai melsvo atspalvio. Snapas ir kojos juodos. Sveria 2230 - 3600 g. Reguliariai pasirodo per pavasario ir rudens migraciją pajūryje ir Kuršių mariose. Skrenda sunkiai, bet greitai. Lytiškai subręsta 3 metų. Deda 3-5 pilkai melsvus kiaušinius. Minta plekšnėmis, unguriais ir kitomis žuvimis. Kanadinė berniklė - užskrendanti rūšis. Tai didžiausia žąsis Europoje. Kaklas ilgas ir juodas, yra plačios ir baltos dėmės skruostuose. Subręsta 2-3 metų. Lizdą krauna ant žemės. Deda 5-8 gelsvai baltus kiaušinius. Peri patelė, o patinas saugo lizdą. Minta augalinės kilmės maistu, retkarčiais kartu sulesa ir smulkių bestuburių. Gana dažnas paukštis mūsų pajūryje - ledinė antis. Tai nedidelis, maža galva ir trumpu snapu paukštis. Sveria 575 - 910 g. Per migraciją ilsisi jūros pakrantėse. Lizdą įruošia sausoje vietoje netoli vandens. Deda 6-8 gelsvai rudus kiaušinius. Minta bestuburiais, smulkiomis žuvytėmis. Per sezoninę migraciją pajūrį retkarčiais aplanko gaga. Tai stambi antis. Jos kūnas ilgas, o galva pailga. Patiną lengva pažinti iš baltos viršutinės dalies, o patelę - iš rudų dryžių. Sveria 2365 - 2600 g. Veisimosi periodu gyvena ramiuose akmenuotų salelių užtakiuose. Atviruose plotuose peri kolonijomis. Lizdus įruošia po krūmokšniais, sausos žolės priedangoje. Lizdas - tai žemėje išrausta duobutė. Deda 4-6 pilkai žalius kiaušinius. Peri 24 - 27 dienas. Minta jūros moliuskais, vėžiagyviais, aktinidijomis, žuvimis, kartais dumbliais ir kitais vandens augalais. Retai į Lietuvos pajūrį užskrenda skiauterėtoji gaga. Patino priekinė kūno dalis balta, užpakalinė -juoda. Sveria 1400 - 2015 g. Laikosi nedideliais būriais atviroje jūroje. Aktyvi visą parą. Labai puikiai nardo. Pavasarį ir vasarą minta vabzdžių lervomis, vėžiagyviais, jūroje iš dugno renka moliuskus, viršutiniuose vandens sluoksniuose - įvairius jūros bestuburius. Kartais į Baltijos pajūrį Lietuvoje užklysta ir net žiemoja sibirinė gaga. Patinui būdinga ruda kūno apačia ir balta galva. Sveria 500 - 1000 g. Minta vandens bestuburiais, smulkiomis žuvytėmis. Per migraciją pajūrin užklysta nuodėgulė - masyvi, trumpu kaklu, stambiomis kojomis antis. Sveria 1360 - 1980 g. Deda 6-10 gelsvai baltų kiaušinių. Peri 26 - 27 dienas. Jaunikliai vikrūs, gerai plaukioja. Minta bestuburiais, smulkiomis žuvimis. Traukimo laikotarpiu praskrenda jūrinis sėjikas. Tai maždaug pempės dydžio paukštelis juodomis apatinėmis peties plunksnomis ir balta juosta per sprandą, sveriantis 170 - 224 g. Aktyvus dieną. Lizdą suka ant žemės, deda 4 taškuotus bei dėmėtus kiaušinius. Peri patinas ir patelė 23 dienas. Minta bestuburiais, kartais lesa sėklas ir uogas. Negausiai Lietuvos pajūryje aptinkamas jūrinis kirlikas. Jis didesnis už vieversį. Lizdą - duobutę, įrengia smėlėtose ir akmenuotose pakrantėse. Deda 4 melsvai pilkus, pilkai rusvus su dėmelėmis kiaušinius. Peri patinas ir patelė 23 - 27 dienas. Minta smulkiais bestuburiais. Per pavasarinį traukimą kartais užklysta į Lietuvos pajūrį avocetė. Tai maždaug karvelio dydžio, ilgomis kojomis, ilgu plokščiu, viršun riestu snapu, kontrastingomis - juoda ir balta - spalvomis pasidabinęs paukštis. Sveria 219-311 g. Baikštus, atsargus paukštis. Deda 3-4 dėmėtus kiaušinius. Peri abu tėvai 25 - 26 d. Minta bestuburiais, vandens augalų sėklomis. Retkarčiais praskrenda islandinis bėgikas. Tai 82 - 185 g sveriantis paukštelis. Lizdą krauna akmenuotose, žema žole apaugusiose vietose. Deda 3-4 margus kiaušinius. Peri abu tėvai 21 - 22 d. Minta augalais, smulkiais bestuburiais. Negausiai rudenį pastebimas laplandinis griciukas. Jo uodega dryžuota, pilvas ryškiai rudas. Sveria 160 - 310 g. Lizdas plokščias, peri daugiausiai patinas. Minta vabzdžiais, jų lervomis, kirmėlėmis, vėžiagyviais, moliuskais. Pajūryje pavasarį galima pastebėti ilgauodegį plėšiką. Sveria 260 - 313 g. Praskrenda silkinis kiras. Tai kranklio dydžio paukštis juoda nugara ir sparnais. Peri kolonijomis. Minta vandens bestuburiais, smulkiomis žuvimis, paukščių jaunikliais, graužikais, kiaušiniais. Žiemą ir pavasarį Lietuvos pajūryje sutinkama alka - panašus į pingviną paukštis. Sveria 630 - 810 g. Subręsta 2-3 gyvenimo metais. Deda vieną baltą, gelsvą ar rusvą su juodais taškais kiaušinį, kurį peri abu tėvai. Minta jūroje dažniausiai silkėmis, vėžiagyviais ir kt. Puikiai nardo. Pavieniai laibasnapiai narūnėliai retkarčiais žiemoja Baltijos jūroje. Jie panašūs į alkas, tik kaklas laibas, o snapas ilgesnis ir plonesnis. Sveria 820 - 1185 g. Į Lietuvą užklysta laibasnapio narūnėlio porūšis. Peri stačių uolų sunkiai prieinamuose skardžiuose kolonijomis. Padeda vieną 113 g sveriantį kiaušinį, kurį peri abu porelės nariai 35 dienas. Minta jūroje gyvenančiomis smulkiomis žuvimis ir žieduotomis kirmėlėmis. Žuvėdros… Kiek dainų sudėta apie šį paukštį. Ir sparnu moja, ir į tolį vilioja… Tai grakštūs paukščiai, gyvenantys kolonijomis. Minta žuvimis, bestuburiais, maisto atliekomis. Dažnai sukinėjasi apie žvejybos laivus, tykodamos, kada į jūrą bus išmetamos smulkios žuvys. Žuvėdros turi ilgus, smailius sparnus ir puikiai sklando… Mažoji žuvėdra - reta rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Peri salelėje prie Skirvytės. Lizdas - negili duobutė grunte. Dėtis 3-4 kiaušiniai. Minta žuvytėmis, vabalais… …Kuršių marių vanduo gėlas, nes į jas įteka Nemunas. Nemuno vandenys pro Kuršių marių žiotis Klaipėdoje teka į Baltijos jūrą. Vakarų vėjas sūrų Baltijos vandenį varo į Kuršių marias. Sunkesnis druskingas vanduo padugne slenka tolyn, pasiekia net Juodkrantę. Dabar Klaipėdoje pagilinus Kuršių marias, kad galėtų įplaukti ir manevruoti didieji jūrų laivai, sūrus vanduo plūsta stipresniu srautu ir pasiekia net Ventės ragą. Pučiant stipresniam vėjui marių vanduo maišosi iki dugno. Kuršių marių paviršiaus ir gelmės vandens temperatūra beveik nesiskiria. Tam turi įtakos ir tai, kad marios nėra gilios. Nemunas į Kuršių marias prineša augalams reikalingų maisto medžiagų, todėl mariose labai daug mikroskopinių dumblių ir vanduo visą vasarą atrodo žalsvas. Dumbliais minta mikroskopiniai vėžiukai - dafnijos (dar vandens blusomis vadinamos), ciklopai, kirmėlytės - verpetės. Visi šie zooplanktono padarėliai būna nuo soros iki aguonos grūdelio dydžio ar dar net penketą kartų smulkesni. Jie labai svarbūs. Šiais gyvūnėliais maitinasi žuvų jaunikliai - mailius. Kai zooplanktono daug, tai ir žuvų gausu. Įvairi ir gausi Kuršių marių dugno gyvūnija. Čia knibžda iki dviejų centimetrų ilgio, skaisčiai raudonos, žuvų itin mėgiamos uodo trūklio lervos. Daugelis dugninių žuvų, ypač karšiai, labai mėgsta šiuos kirminus. Marių žuvys noriai gaudo vėžiukus šoniplaukas. Čia gyvena ir ežeruose randami vėžiukai - vandens asiliukai. Marių dugne ant akmenų ar geldučių kriauklių ištisais gurvuoliais prisitvirtinusios tūno mažos geldutės - dreisenos. Jas taip pat mėgsta žuvys. Karšiai ir kitos karpinės žuvys ryklėje turi kietus kaulinius rykliadančius, kuriais lengvai sutriuškina mažų dreisenų kriauklytes. Šiaurinėje Kuršių marių dalyje galima aptikti jūrinių vėžiukų - mizidžių. Baltijoje, prie Lietuvos krantų ir Kuršių mariose paplitusi daugiašerių žieduotųjų kirmėlių klasės bestuburių šeimos atstovė - nereidė. Apskaičiuota, kad Kuršių marių dugno 1 m2 jų būna iki 300 individų ir daugiau. Ji 120 mm ilgio, tarsi jūrų sliekas. Gyvena įsiraususi į urvelius. Minta nereidė negyvomis organinėmis medžiagomis, mažais dugno bestuburiais. Jomis minta žuvys, paukščiai. Iš Baltijos jūros kartu su sūriu vandeniu į marias patenka jūrinių gyvūnų, tarp jų ir žuvų. Taigi šiaurinėje Kuršių marių dalyje galima aptikti jūrinių vėžiukų - mizidžių ar plokščių žuvų - plekšnių. Kuršių marios žuvingos. Anksčiau jos buvo dar žuvingesnės ir ne taip užterštos. Mariose gyvena visos Lietuvos ežerų žuvys ir dar tokios, kokių mūsų ežeruose nėra. Tai stambios lydekos, didžiuliai sterkai, šamai, karšiai, unguriai. Unguriai - tai panašios į žalčius, labai slidžios, beveik be žvynų žuvys. Išauga iki kelių kilogramų svorio. Iš ežerų jie keliauja neršti į tolimą Atlanto vandenyną. Pakeliui apsistoja Kuršių mariose. Kalbant apie Baltijos jūroje gyvenančias žuvis, jau buvo minėta žuvis - ožka. Ši žuvis gyvena ir Kuršių mariose. Į Kuršių marias atplaukia neršti vertinga reliktinė žuvis - Baltijos sykas. Anksčiau (kai marios nebuvo taip užterštos) neršdavo stambios taškuotos silkės - perpelės. Per Kuršių marias neršti plaukia lašišos, šlakiai, žiobriai. Svarbiausia verslinė Kuršių marių žuvis - didstintė. Tai nedidelė rieboka ir skani žuvelė. Kvepia agurkais. Tai specifinis stintų kvapas. Kuršių marios garsios ne tik žuvimis, bet ir paukščiais. Vasarą daugybė įvairių vandens bei pelkių paukščių peri nendrių, meldų ir švendrų brūzgynuose rytinėje Kuršių marių dalyje. Ten pakraščiuose, ypač Kniaupės įlankoje, šalia pagrindinės Nemuno atšakos - Atmatos žiočių, nendrynų plotis siekia beveik pusę kilometro. Aukštos nendrės taip tankiai suaugusios, kad nei praplauksi, nei pėsčias prasibrausi. Todėl čia nekliudomi peri kragai, antys, laukiai, gulbes. Nendrynai net žvanga nuo nendrinukių, krakšlių, nendrinių žiogelių balsų. Tai tikras vandens ir pelkių paukščių rojus. Labai daug žiemoja atskridusių ančių. Vėlyvą rudenį mariose gali pamatyti didžiulius būrius ančių iš tolimos šiaurės. Jų tūkstančiai. Daugelio rūšių vasarą Lietuvoje nepamatysi, nes tai tolimos tundros gyventojos. Pavasarį, grįždami į šiaurę, šiauriniai vandens paukščiai vėl sustoja mariose pailsėti. Tuomet ypač įspūdingos gulbės giesmininkės. Jos paprastai apsistoja užtvindytuose Nemuno plotuose šalia Kuršių marių. Klykaujantys gulbių pulkai girdėti už daugelio kilometrų. Tačiau įdomiausias ir tik Kuršių mariose gyvenantis paukštis - urvinė žąsis. Ji dar urvine antimi vadinama. Kas tai, žąsis ar antis? Tai paukštis, turintis ir anties, ir žąsies bruožų. Savo išvaizda ir dydžiu - tai graži raudonsnapė antis, sparnuose turinti antims būdingus žvilgančių žalių plunksnų “veidrodėlius”. Tačiau elgsena - tai žąsis. Ančių patinai su patelėmis draugauja tik žiemą ir pavasarį, kol šios padeda kiaušinius. Vėliau gaigalai anteles palieka ir jos pačios rūpinasi ančiukais. Žąsinas šeimos nepalieka. Jis puola šnypšdamas, žnybdamas priešą - taip gina žąsiukus. Urvinės žąsies patinas lieka su šeima tol, kol mažyliai, plaukiodami mariose, išauga. Tai dar reti paukščiai, nes tik prieš 15 metų netoli Juodkrantės pradėjo perėti. Taip pat peri Kintų bei Rusnės tvenkiniuose. Mėgsta smėlėtais krantais vandens telkinius, kopas. Peri giliuose (iki 3-4 m ilgio) apleistuose lapių ar barsukų urvuose. Dėtis iš 8-12 kiaušinių. Minta gyvūniniu bei augaliniu maistu. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltos draustinyje peri didysis baublys. Jis mėgsta vandens telkinių pakrantes su vešliais nendrynais. Vieno patino teritorijoje gali perėti net keletas (iki 5) patelių. Lizdus suka iš nendrių. Dėtis 4-6 kiaušiniai. Minta žuvimis, vandens bestuburiais, kartais - smulkiais graužikais bei paukščių jaunikliais. Pilkoji žąsis peri kur gausi vandens augalija, nendrynai. Dėtis iš 4-10 kiaušinių. Aštuonių savaičių jaunikliai jau paskrenda. Minta augaliniu maistu, želmenimis. Saugoma Nemuno deltos draustinyje, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkoji antis peri Rusnės tvenkiniuose, su gausia, šiurkščia augalija. Lizdą krauna ant žemės, po krūmais, tarp viksvų, paparčių. Minta vandens augalais, kartais bestuburiais, skrenda maitintis ir į pasėlius. Vengia miškingų vietų. Daug lizdų nukenčia nuo varninių paukščių ir audinių. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Smailiauodegė antis gyvena prie Rusnės didesniuose atviruose vandens telkiniuose, jų salose. Peri tarp retos augalijos, šienaujamose pievose - ant žemės. Dėtis 6-11 kiaušinių. Jaunikliai ritasi birželio pradžioje. Ši antis minta daugiausia augaliniu maistu. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 1991 m. Nemuno deltos draustinyje perėjo trys poros juodųjų peslių. Sparčiai nykstantys, įrašyti į Latvijos, Estijos, Lenkijos, Lietuvos raudonąsias knygas. Gyvena brandžiuose spygliuočių ir lapuočių miškuose, esančiuose šalia ežerų, tvenkinių, užliejamų pievų. Į perėjimo vietas sugrįžta balandžio pradžioje. Lizdą krauna pats ar apsigyvena suopių, kranklių, garnių gūžtose. Tame pačiame lizde gali perėti keletą kartų. Dėtyje 2-3 kiaušiniai. Jaunikliai lizduose išbūna 40-45 dienas. Minta žuvimis, varlėmis, peliniais graužikais, ropliais, paukščių jaunikliais, vabzdžiais ir kitais smulkiais gyvūnais. Neretai lesa dvėseną. Nemuno deltos draustinyje gyvena pievinė lingė. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pievinei lingei patinka klampios, nendrėmis, švendrais, retais berželiais apaugusios pievos, paraistės, užpelkėjusios upių bei ežerų pakrantės. Migrantas. Lizdavietėse pasirodo kovo mėnesį. Apsigyvena ankstesnėse vietose, bet lizdą kaskart krauna naują. Gegužės mėnesį ant žemės esančiame lizde sudeda 4-5 kiaušinius. Peri 27-30 dienų. Jaunikliai lizduose išbūna 35-40 dienų. Minta žvirbliniais paukščiais, peliniais graužikais, rečiau ropliais, varliagyviais, vabzdžiais. Kuršmarių pakrantėje nuolatos veisiasi jūrinis erelis. Jam patinka seni pušynai, mišrieji miškai ties ežerais, tvenkiniais, mariomis. Žiemojantis. Lizdus krauna apie vasario pradžią. Tame pačiame būste gali perėti daugelį metų. Kovo mėnesį deda 2-3 kiaušinius. Peri 35-42 dienas. Dažniausiai išauga 1-2 jaunikliai, kurie gūžtą palieka maždaug po 70 dienų. Minta žuvimis, vandens paukščiais, nedideliais žinduoliais, dvėsena. Įrašytas i Lietuvos raudonąją knygą. Jūrinė šarka Lietuvoje užklysta į daugelį vandens telkinių. Peri Kuršių mariose, prie Kintų tvenkinių, Skirvytėje ir kt. Jai patinka smėlėtos jūros, upių pakrantės, ežerų salos ir dirbami laukai, pievos, ganyklos. Peri ant žemės. Dėtis - 3-4 kiaušiniai. Minta gyvūniniu maistu. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltoje gyvena raudonkojis tulikas. Gyvena drėgnose atvirose ganyklose, pievose. Dažnai peri bekrūmėse salose ant žemės. Dėtis iš 4 dėmėtų kiaušinių. Per vasarą veda dvi vadas. Minta bestuburiais. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltoje peri gaidukas. Jam reikia šlapios pievos, bekrūmės salos. Tuokvietės atvirose, pakilesnėse vietose. Pastovių porų nesudaro. Vos atskridę, patinai renkasi į tuoktuves turnyrams. Peri ant žemės, dėtis iš 4 dėmėtų kiaušinių. Minta gyvūniniu maistu. Saugomas vals
Aplinka  Kursiniai darbai   (30,88 kB)
Paauglystė - tai vienas sudėtingiausių periodų žmogaus gyvenime. Būtent tada reikia apsispręsti, kuria kryptimi pasuksi savo gyvenimą. Didelė įtampa skirtingai veikia, jaunus žmones: vieni ima maištauti prieš visą pasaulį. Tai pasireiškia bėgimu iš namų, ekstravagantiška išvaizda, jėgos vartojimu prieš silpnesnius. Kiti priešingai- pasineria į savo vidinį pasaulį, užsisklendžia nuo šeimos, nepriima jokios pagalbos ar supratimo.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (25,01 kB)
Antanas Vaičiulaitis – XX a. antrosios pusės lietuvių rašytojas, vienas ryškiausių krikščioniškojo humanizmo atstovų. Jam rūpėjo didieji būties klausimai, nekintančios dvasinės vertybės, taip pat svarbi buvo gamta.
Turtingiausia, savičiausia(tai yra, nepanaši į kitų tautų), vertingiausia lietuvių tautosakos dalis-dainuojamoji tautosaka, kuri, anot folkloristų, ypač suklestejo XVIa. pab. -XVIIa. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas. Tai leidžia samprotautai ir apie mūsųtautosakos moteriškumą-turbūtdaugiausia ją kūrė moterys. Lietuvių kultūroje nėra išlikę visuotinai išgarsėjusių profesionalių dainų.
Lietuvių kalba  Referatai   (15 psl., 16,64 kB)
Gaisras
2009-12-15
Gaisras – nekontroliuojamas, vykstantis ne tam skirtoje vietoje degimasGaisras – nekontroliuojamas, vykstantis ne tam skirtoje vietoje degimas, keliantis pavojų žmogui, turtui ar aplinkai. Gaisro priežastys būna natūralios arba techninės, atskirai išskiriant tyčinį padegimą. Pirmuoju bei svarbiausiu gaisro pavojumi laikomos nuodingos dujos (anglies monoksidas, ciano dujos ir pan.), kurios paprastai ateina daug anksčiau nei liepsna., keliantis pavojų žmogui, turtui ar aplinkai. Gaisro priežastys būna natūralios arba techninės, atskirai išskiriant tyčinį padegimą. Pirmuoju bei svarbiausiu gaisro pavojumi laikomos nuodingos dujos (anglies monoksidas, ciano dujos ir pan.), kurios paprastai ateina daug anksčiau nei liepsna.
Darbo ir civilinė sauga  Projektai   (2 psl., 4,29 kB)
Tai tradicinė ir plačiausiai ariamoje žemėje auginama daugiametė pašarinė žolė. Gryni sėjami tik sėklai arba vienerių metų naudojimui. Pašarui dažniausiai sėjami mišiniuose su varpinėmis žolėmis. Viename kg raudonųjų dobilų žaliosios masės žydėjimo pradžioje yra 1,83 MJ apykaitos energijos, 34,8 g žaliųjų proteinų, 16,2 g cukraus ir 42 mg karotino. Raudonųjų dobilų biomasėje gausu mineralinių medžiagų. Pašarinė vertė siekia 10 balų (aukščiausias pašarinės vertės vertinimas).
Vadyba  Referatai   (9 psl., 23,67 kB)
KRAŠTOVAIZDIS - tai žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų ir reljefo, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvūnų organizmų) ir/ar antrapogeninių (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko) komponentų, susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys. Darbo tikslas: išnagrinėti žmogaus poveikį natūraliam kraštovaizdžiui; Darbo uždaviniai: apžvelgti žmogaus labiausiai paveiktas geografines zonas; urbanizacija ir jos poveikis kraštovaizdžiui; kraštovaizdžių žalojimo pasekmės.
Biologija  Projektai   (15 psl., 264,08 kB)
Rasos
2009-11-09
Rasos - archaiškas šios šventės pavadinimas. Rasa senojoje tradicijoje - esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa prieš saulei patekant turinti nepaprastą gydomąją galią. Nusiprausus švenčių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis. Etnografė P.Dundulienė užsimena, kad mitologijoje žinoma deivė Rasa - vegetacijos gaivintoja.
Istorija  Referatai   (3 psl., 7,42 kB)
Kauno marių vakariniame krante, apsuptas žalio miško masyvo, stovi Pažaislio architektūros ansamblis – buvę kamaldulių vienuolyno pastatai ir bažnyčia. Tai vienas iš nedaugelio mūsų krašto paminklų, kuriame taip ryškiai atispindi talentingų baroko epochos menininkų – architektų, tapytojų ir lipdytojų – kūryba. Lietuvos architektūroje baroko stilius atsirado XVII a. pr., veikiamas, kaip ir kitose kraštuose, italų baroko.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 14,76 kB)
Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.
Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)
Didelė lelijažiedžių šeima, kuriai priklauso 120 genčių ir 5600 rūšių pasaulyje. Lietuvoje užregistruota šios šeimos 14 genčių ir 97 rūšys. Daugelis viksvinių rūšių auga dideliais sąžalynais, formuoja visų klimato juostų užpelkėjusių vietovių augalinę dangą. Viksvinių šeimos atstovai – daugiametės, šakniastiebinės žolės, neturi antrinio storėjimo. Kai kurie atstovai pasiekia 1,5 – 4 m aukščio. Daugelio viksvinių atstovų audiniuose nustatyti silicio junginiai, todėl jie mažai vertingi kaip pašaras.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 7,63 kB)
Ši augalų grupė kildinama iš erškėčiažiedžių. Šiame poklasyje patalpinti labai specializuoti magnolijūnai. Jų vainikėlis visada suaugtinis, žiedo dalių skaičius nekintantis. Šeima notreliniai (Lamiaceae): pasaulyje žinoma apie 200 genčių ir apie 3500 rūšių. Lietuvoje užregistruota 27 gentys ir 70 rūšių. Šios šeimos atstovus lengva pažinti pagal dvilūpį vainikėlį, priešinį lapų išsidėstymą ir keturbriaunį stiebą. Notrelinių šeimos rūšys plačiai paplitę visame pasaulyje. Didžiausia jų rūšių įvairove pasižymi Viduržiemio jūros regionas.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 15,41 kB)
Dilenijažiedžių poklasis – vienas iš stambiausių dviskilčių klasės poklasių. Senoviniai dilenijažiedžiai panašūs į magnolijažiedžius ir, manoma, kad kilo iš šios augalų grupės. Daugelis dilenijažiedžių poklasio šeimų labai specializuotos ir jų žiedo ypatybės labai skiriasi nuo magnolijažiedžių. Šiam poklasiui priklauso 95 šeimos. Šeima Bastutiniai (Brassicaceae): pasaulyje šios šeimos žinoma 380 genčių ir apie 3000 rūšių. Lietuvoje užregistruota 40 genčių ir 87 rūšys. Šios šeimos atstovai paplitę visame pasaulyje.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 15,52 kB)
Šiai klasei priklauso 8 poklasiai, daugiau nei 400 šeimų. Dažniausiai žiedų narių yra 4 arba 5. Žiedadulkė turi 3 vageles. Sėkla turi 2 sėklaskiltes. Lapo gyslotumas tinkliškas. Pirminiai indų kūleliai stiebe išsidėsto ratu. Mediena turi antrinį storėjimą. Magnolijažiedžių poklasiui priskiriami archaiškiausi augalai. Dabartiniai magnolijažiedžiai yra kažkada klestėjusios primityvių žiedinių augalų grupės liekanos. Manoma, kad išmirę magnolijūnai buvo kitų magnolijūnų šakų pradininkai.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 11,77 kB)
Augalų sandara
2009-09-10
Žiedadulkių sandarą, žiotelių tipus nagrinėja tokios botanikos šakos, kaip anatomija ir morfologija. Manoma, kad nelogiška dirbtinai atskirti skirtingus augalų sandaros aspektus botanikoje. Šie dalykai nagrinėjami kartu: morfologija ir anatomija, reproduktyvinių ir vegetatyvinių organų sandara, šiuolaikinių ir iškastinių augalų sandara (neobotanika ir paleobotanika) bei brandžių ir besivystančių augalų sandara. Šiai sričiai priklauso įvairios specializuotos mokslo šakos tokios, kaip palinologija, embriologija ir morfogenezė.
Biologija  Interpretacijos   (9 psl., 18,78 kB)
Viena sparčiausiai besivystančių augalų taksonomijos sričių – augalų chemotaksonomija, žinoma dar chemosistematikos, fitochemijos, cheminės augalų taksonomijos ar sistematikos pavadinimais. Šios mokslo šakos tikslas – panaudoti cheminę informaciją augalų klasifikacijų tobulinimui. Chemotaksonomija, kaip mokslas, išsivystė per paskutinius trisdešimt metų. Nenuostabu, jog manoma, kad jos pateikiama informacija svaresnė, vadinasi, svarbesnė, nei morfologiniai ar citologiniai duomenys.
Biologija  Konspektai   (17 psl., 24,43 kB)
Kaulai. Uždegiminiai pažeidimai. Osteomielitas. Metaboliniai pažeidimai. Navikai ir į navikus panašūs procesai. Sąnariai. Chroninės uždegiminės sąnarių ligos. Degeneracinės sąnarių ligos. Kristalų artropatijos. Skeleto muskulatūros patologija. Sąnarių, sausgyslių, burzų navikai ir į navikus panašūs pažeidimai. Minkštųjų audinių navikai.
Biologija  Konspektai   (17 psl., 25,46 kB)
Eurostrategija “Sveikata visiems XXIa." Gyventojų sveikatos rodikliai. Gyventojų sergamumo rodikliai. Gyventojų mirtingumo rodikliai. Atmosferos oras ir sveikata. Mobilūs atmosferos oro taršos šaltiniai. Teršalų poveikis sveikatai. Oro apsaugos priemonės. Vandens užterštumas ir gyventojų sveikata. Dirvožemio kokybė ir sveikata. Aplinkos ir sveikatos monitoringo sistema. Aplinkos saugos programos. Medicinos atliekų tvarkymas. Vaikų sveikata. Rūkymas. Alkoholis. Narkomanija. Globos namų auklėtiniai. Maistas ir sveikata. Apsinuodijimai maistu. Jų profilaktika. Profesinė sveikata. Kompiuteriai ir sveikata. Žalingų veiksnių įtaka žmogui.
Maistas, sveikata, higiena  Konspektai   (62 psl., 152,01 kB)
Eukariotinės ląstelės dalinasi dviem būdais - mitoziškai ir mejoziškai. Mitozinis dalijimasis gamtoje yra žymiai dažnesnis, negu mejozinis. Mitozė - tai ląstelės dalijimasis, kurio metu susidarančios dukterinės ląstelės būna genetiškai vienodos - jos gauna lygiai tokias pačias chromosomas su lygiai tokia pačia genetine informacija. Mitozės esmė yra ypatingas branduolio dalijimasis, o citoplazma po to nebūtinai turi pasidalinti. Vienaląsčiai organizmai - pirmuonys, dumbliai, primityvūs grybai - palankiose aplinkos sąlygose dauginasi mitoziškai dalindamiesi.
Biologija  Konspektai   (3 psl., 9,47 kB)
Mitochondrijos
2009-09-10
Šie organoidai pirmą kartą aptikti 1850 m. raumenų ląstelėse. 1898 m. buvo nustatyta, kad mitochondrijos svarbios kvėpavime. Mitochondrijų skaičius ląstelėse labai įvairus - priklauso nuo organizmo rūšies ir ląstelės paskirties. Ląstelės, kurioms reikia daug energijos, turi labai daug mitochondrijų - pvz., kepenų ląstelėse jų būna keli šimtai. Mitochondrijų forma taip pat labai kinta - jos gali būti apvalios, spirališkos, tauriškos, šakotos. Paprastai jos būna 1,5-10 *m ilgio ir 0,25-1,0 *m skersmens.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 21,65 kB)
Lietuvoje vyravęs vidutinis ir smulkus ūkis pasižymėjo gana dideliu pajėgumu. Žemės ūkis padarė pažangą, lyginant su tuo, kas buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Išnyko trijų laukų sistema, o jos vietoje įvesta nuo 6 iki 10 laukų sistema su racionalia sėjomaina, pagerintas žemės dirbimas ir jos tręšimas, pradėta vartoti geros kokybės selekcinė sėkla, išauginta savo krašte. Lietuva pasidarė ne vien javų, bet ir gyvulių auginimo kraštas. Dėl tos priežasties laukuose pradėta auginti dideliais kiekiais pašariniai augalai.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 6,39 kB)
Valstiečiai ir amatininkai nuo pat ankstyvųjų metalų epochos buvo pagrindiniai baltų visuomenės luomai. Jų susiformavimą lėmė ariamosios žemdirbystės plitimas, naujų dirbamos žemės plotų įsisavinimas, balų rūdos apdirbimu paremta metalurgija. Ypatingą svorį ankstyvaisiais viduramžiais įgavo amatininkai, dirbę spalvotosios metalurgijos srityje. Juos drąsiai galima vadinti baltų auksakalystės pradininkais.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 6,95 kB)
Gamta - neišsenkamas natūralių vaistų šaltinis. Jau gilioje senovėje mūsų protėviai atkreipė dėmesį į daugelio augalų maistines ir vaistines savybes. Ir šiandien niekas neabejoja, kad sergant įvairiomis ligomis, vartoti vaistinius augalus yra naudinga. Vis dažniau ne tik ligoniai, bet ir gydytojai pirmenybę teikia vaistiniams augalams. Jie kaip vaistai pranašesni už daugelį sintetinių preparatų, nes dauguma jų nenuodingi, retai sukelia šalutinių nepageidaujamų reiškinių, ir daugelis iš jų turi biologiškai aktyvių gamtinių medžiagų kompleksą.
Medicina  Pagalbinė medžiaga   (49 psl., 71,84 kB)
Žinomiausi plikasėklių augalų atstovai – spygliuočiai: eglė, pušis, maumedis. Pušys labai paplitusios, jos auga smėlynuose, kalkingame kalnų dirvožemyje, ant plikų uolų, įsišaknydamos jų plyšiuose. Pušies, augančios kietame dirvožemyje, pagrindinė šaknis labai tvirta ir giliai įsiskverbusi į žemę. Smėlingame dirvožemyje augančios pušies, be pagrindinės šaknies gerai išsivysto ir šoninės šaknys. Pušų, augančių pelkėtose dirvose, pagrindinė šaknis išsivysčiusi prastai. Palankiomis sąlygomis pušys išauga iki 30-40m aukščio ir gyvena iki 350-400m.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 5,23 kB)
Žodis EKOLOGIJA yra kilęs iš graikų kalbos oikos –namas, logos –mokslas. Tai mokslas apie namus arba detaliau galima įvardinti - apie aplinką, kurioje mes ir visos kitos gyvos būtybės bei organizmai būna , gyvena ir veisiasi. Vokiečių biologas Ernstas Hekelis 1866 m. pirmasis įprasmino ekologijos terminą. Jis rašė: “Ekologiją mes laikome gamtos struktūros žinojimą, visų gyvūnų santykių su jų neorganine ir organine aplinka tyrimą, pirmiausia apimantį jos draugiškus ir nedraugiškus ryšius su tais gyvūnais ir augalais, su kuriais ji tiesiogiai ir netiesiogiai kontaktuoja – vienu žodžiu, ekologija yra visų sudėtingų tarpusavio ryšių, Darvino vadintų Kovos už būvį sąlygomis, tyrimas.”
Biologija  Konspektai   (64 psl., 1,07 MB)
Vincas Krėvė (Mickevičius) - universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius. Labiausiai Vincas Krėvė mėgo savo vaikystės kaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsakymų rinkinyje “Šiaudinėj pastogėj” ir apysakoje “Raganius” kaip tik ir iškyla spalvingas bei konkretus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Dzūkijos kaimo paveikslas.
Lietuvių kalba  Analizės   (3 psl., 8,22 kB)
Kūriniai, kuriais galima remtis per lietuvių kalbos egzaminą, kuomet renkatės rašyti rašinį. Tai puiki medžiaga norint sutaupyti laiko, ar prisiminti tai, ką skaitėte. Prie kiekvieno kūrinio yra nurodytos galimos rašinio temoms, kurioms tas kūrinys tiktų (argumentuojant). Danielius Defo. Romanas „Robinzonas Kruzas“. Francas Kafka. Novelė „Metamorfozė“. Balys Sruoga. Proza(Romanas) „Dievų miškas“. Viljamas Šekspyras. Drama „Romeo ir Džiuljeta“. Vincas Krėvė. Drama “Skirgaila“. Romualdas Granauskas. Novelė „Duonos valgytojai“. Juozas Aputis. Novelė „Autorius ieško išeities“. Juozas Aputis. Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“. Bronius Radzevičius. Novelė „Nuskriausta vaikystė“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Leokadija ir Ona“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Kada piešime perlinę vištelę?". Bitė Vilimaitė. Novelė „Dzūkė mergaitė“. Sofoklis „Antigonė“. J.V. Gėtė „Faustas“. F. Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“. Antanas Škėma „Balta drobulė“. Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“.
Lietuvių kalba  Konspektai   (15 psl., 33,68 kB)
XX a. literatūra. E. M. Remarkas, B. Brechtas, E. Hemingvėjus. Vieno kūrinio analizė. M. Katiliškio vieno kūrinio aptarimas arba ištraukos analizė. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, Hemingvėjus buvo artimas "prarastos kartos" rašytojų grupei. "Prarastosios kartos" žmonės ryškiausiai pavaizduoti romane "Fiesta". Jis rašė "aisbergo principu" (reikia skaityti tarp eilučių). Karo motyvai ir "prarastosios kartos" likimas atsispindi ir romane "Atsisveikinimas su ginklais". Vienas iš jo stiliaus ypatumų - ironija, parempta žodžių ir juose slypinčios minties, herojaus būsenos ir aplinkos kontrastu, prieštaringų dalykų sugretinimu. Už apysaką "Senis ir jūra" ir visą kūrybą, Hemingvėjui 1954m. suteikta Nobelio premija.
Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 5,83 kB)
Dinozaurai
2009-08-01
Šie nuostabūs ropliai, matyt, buvo labiausiai suklestėję iš kada nors gyvenusiųjų gyvūnų.Pirmieji dinozaurai gyveno maždaug prieš 225 milijonus metų, triaso periode, o juros ir kreidos periodu vystėsi vis daugiau jų rūšių. Didėjo dinozaurų kūno masė, jie plačiai paplito, kol kreidos periodo pabaigoje, maždaug prieš 65 milijonus metų, jie paslaptingai išnyko.
Biologija  Referatai   (10 psl., 252,5 kB)
Augalai
2009-08-01
Augalai, augalų karalystė (Plantae) yra didelė gyvųjų organizmų grupė, kuriai priklauso tokie plačiai paplitę organizmai kaip medžiai, žolės, gėlės. Augalai yra eukariotai, t.y. turintys tikrąjį branduolį organizmai. Manoma, kad augalų rūšių yra apie 350 000. 2004 m. buvo identifikuotos 287 655 rūšys.
Biologija  Referatai   (17 psl., 122,32 kB)
Biplan
2009-07-16
Sostinės grupė Biplan, grojanti smagią gitarų muzikėlę ir varanti iš proto Lietuvos paaugles, susikūrė 1994 metų rugsėjį ir savo karjerą pradėjo dainuodama rusiškai. Jauni vaikinukai, pakerėti vienos roko dainininkės balso ir šiaip neturėdami ką veikti, nusprendė tapti muzikantais. Maksimas Bambras, dabar grojantis Lemon's Joy, būgnijo pirmoje Biplan sudėtyje, vėliau nusistovėjo dabartinis kvartetas: Maksimas Melmanas (vokalas, gitara), Artiomas Miškinas (bosinė gitara), Olegas Aleksejevas (gitara), Viačeslavas Aleksejevas (mušamieji). 1995 metų spalio 1 dieną grupė pirmą kartą koncertavo drauge su Merlin ir Šiaurės kryptimi.
Muzika  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 52,21 kB)
Verslo aprašymas. Verslo srities aprašymas. Verslo idėjos aprašymas. Verslo tikslai, vidinės veiklos organizavimas. Paslaugos aprašymas. Marketingas. Rinkos apžvalga. Konkurencijos analizė. Kainodaros strategija. Reklama ir rėmimas. Paslaugos teikimas. Įmonės vykdomų darbų apašymas. Verslo vietos parinkimas. Patalpos ir įrengimai. Transportas. Personalo parinkimas. Paslaugos teikimo savikaina. Vadyba. Organizacijos valdymo modelis ir stilius. Organizacinė firmos struktūra. Rizikos veiksniai. Galimos problemos ir kliūtys. Alternatyvi veikla. Finansai. Kapitaliniai įdėjimai ir jų panaudojimas. Lūžio taško įvertinimas.
Vadyba  Projektai   (29 psl., 41,31 kB)
Mineralinių trąšų savybės. Azoto trąšos. Fosforo trąšos. Kalio trąšos. Mineralinių trąšų vidutinės normos lauko augalams. Mineralinės trąšos nemažiau svarbios negu organinės. Dideliuose ūkiuose, kuriuose yra nuo fermų labai nutolusių laukų, iki šiol užtekdavo vien mineralinių trąšų. Organinių trąšų nuošalūs laukai negaudavo ištisus dešimtmečius. Mineralinės trąšos svarbios įvairiais požiūriais. Tais metais, kai neįterpiamos organinės trąšos, mineralinės yra svarbiausias maisto šaltinis.
Biologija  Referatai   (9 psl., 13,51 kB)
Drugiai ir vapsvos, bitės ir skruzdės yra vieni geriausiai pažįstamų vabzdžių. Šie vabzdžiai priklauso dviem labiausiai išsivysčiusių vabzdžių būriams. Dieniniai ir naktiniai drugiai priklauso drugių (Lapidoptera) būriui, bitės, vapsvos ir skruzdėlės – pleivasparnių (Hymenoptera) būriui. Dieninių ir naktinių drugių šeimose yra pačių gražiausių vabzdžių. Bitėms, ypač naminėms, vapsvoms ir skruzdėms būdinga bendruomeninė gyvensena. Naminės bitės daugelyje pasaulio dalių gamina žmogui maistą. Labai naudingi drugiai yra šilkverpiai.
Biologija  Referatai   (14 psl., 655,46 kB)
1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltyje: Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija. Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus, gydytojus, verslininkus ir t.t. Vežė iš miestelių, iš miestų, iš kaimų. Sunkvežimiai vienas paskui kitą judėjo link geležinkelio stočių, kur vyrus, kariai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O ištikrųjų jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius – likvidacijai.
Istorija  Rašiniai   (5,26 kB)
Lietuva
2009-07-09
1939 09 01 prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Mūsų kaimyninę valstybę Lenkiją užpuolė dvi to meto galingiausios valstybės: iš vakarų Vokietija, o po dviejų savaičių iš Rytų - Sovietų Sąjunga. Lietuva, nors kentėjo didelę žaizdą su lenkų okupuota sostine Vilniumi, atsisakė dalyvauti toje dramatiškoje kampanijoje. Tačiau Sovietų Sąjunga to nepaisė ir 1940 06 15 savo ultimatumu Lietuvą privertė pasiduoti ir jos raudonoji armija okupavo mūsų kraštą. Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo mūsų tautos žmonių areštai, kankinimai kalėjimuose ir žudymai, masiniai trėmimai su šeimomis į Sibirą. Lietuvių tauta buvo sukrėsta didelio siaubo.
Istorija  Referatai   (15,74 kB)
Turtingiausia, savičiausia (tai yra,nepanaši į kitų tautų), vertingiausia lietuvių tautosakos dalis - dainuojamoji tautosaka, kuri, anot folkloristų, ypač suklestėjo XVIa.pab. - XVIIa. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas. Tai leidžia samprotautai ir apie mūsųtautosakos moteriškumą - turbūtdaugiausia ją kūrė moterys. Lietuvių kultūroje nėra išlikę visuotinai išgarsėjusių profesionalių dainų.
Muzika  Referatai   (11,26 kB)
Arabijos pusiasalis
2009-07-09
Pačius Azijos pietvakarius užima didžiausias Žemės rutulyje Arabijos pusiasalis. Plotu (3 mln. km²) jis beveik lygus trečdaliui Europos. Arabijos pusiasalis, arba Arabija, - tarpinė šalis tarp Azijos ir Afrikos. Visoje Azijoje jam labiausiai būdingi Afrikos gamtos bruožai. Arabijos pusiasalio, kaip ir Afrikos, pagrindą sudaro senovinės kristalinės uolienos platforma. Visa vidinė pusiasalio dalis – didelis akmenuotas dykumų plokščiakalnis su senais ugnikalniais ir daugybe įdubų. Apie trečdalį paviršiaus užima smėlio dykumos, iš kurių didžiausios – Didysis Nefudas šiaurėje ir Rub el Chalis pietuose.
Geografija  Rašiniai   (3,89 kB)
Geografinės zonos
2009-07-09
Ledynai(bendra). Antarktidos klimatas atšiaurus, skurdi augalija ir gyvūnija. Didesnėje žemyno dalyje apskritai nėra jokių gyvybės ženklų. Tiktai pakrantėse, kur įšyla žemės paviršius, ištirpsta sniegas, auga samanos, kerpės, dumbliai. Ledynai(gyvūnija). Beveik nėra nuolat sausumoje gyvenančių gyvūnų. Tik vienas kitas vabzdys ar paukštis. Trumpai vasarai į žemyno pakrantes suguža ruoniai, pingvinai, jūros paukščiai.
Geografija  Konspektai   (5,22 kB)
Baltai
2009-07-09
Senųjų baltų tikėjimas. Kai po ledyno klimatas atšilo, iš pietų pradėjo slinkti vis didesni žmonių būriai, jie kūrėsi prie upių, miškų ir ežerų. Suklestėjo medžioklė ir žvejyba. 2000 m. pr. Kr. Pabaltijyje paplito žemdirbiai ir gyvulių augintojai indoeuropiečiai. Pirmas prijaukintas gyvulys – šuo. Vėliau žmonės būrėsi į kaimus, augino gyvulius, dirbo žemę, užsiiminėjo medžiokle, žvejyba, bitininkyste.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 6,42 kB)
Atsargų apskaita – labai svarbi tiek valdymo apskaitos ir pagamintos ar parduotos produkcijos savikainos skaičiavimo, tiek įmonės vidinės kontrolės prasme – vos prieš keletą metų buvo mažai reglamentuota norminių aktų, tačiau nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigalioję Verslo apskaitos standartai (VAS) nustato atsargų apskaitos ir pateikimo finansinėje atskaitomybėje tvarką. Kiekvienoje įmonėje ji vedama skirtingai, atsižvelgiant į konkrečios įmonės dydį, veiklos profilį, vidinės kontrolės organizavimo specifiką.
Apskaita  Kursiniai darbai   (4,88 kB)
Rankų priežūra
2009-07-09
Mūsų rankos - lyg veidrodis, į kurį pasižiūrėjus gali pasakyti tiek daug. Gražios, švelnios ir baltos rankos - tai visų mūsų svajonė. Per rankų judesius pašalinamas energijos perteklius, tai judriausia kūno dalis, kuri reikalauja daug priežiūros. Rankų odoje mažai riebalinių liaukų, todėl dėl dažno plovimo jos greitai džiūsta, sausėja, trūkinėja, šiurkštėja, netenka elastingumo, atsiranda senatvinių šlakų bei raukšlių.
Medicina  Referatai   (6,92 kB)
Nereikia stebėtis, kad pirmykščių medžiotojų palikuonims dėl atsparios virškinimo sistemos kaip svarbiausias baltymų šaltinis. Rekomenduojama mėsa. O kraujo grupės atstovų skrandžio sulčių rūgštingumas didelis, todėl jie puikiai virškina mėsą. Vis dėlto šie žmonės dėl minėtos priežasties turi būti itin atsargūs valgydami vaisius, kurie labai didina skrandžio sulčių rūgštingumą. Tai apelsinai, mandarinai, braškės bei saldžios sultys ir cukrus apskritai.
Pramonė  Referatai   (4,73 kB)
XVIIIa. Kristijonas Donelaitis parašė epinę didaktinę poemą "Metai". Šio kūrinio tikslas – pavaizduoti tuometinį būrų gyvenimą, buitį, socialinę padėtį. Keturi metų laikai visa tai leidžia aprėpti, todėl poema skirsto", "Rudenio gėrybės" ir "Žiemos rūpesčiai". Visose dalyse vaizduojama žmogaus ir gamtos paralelė.
Vytautas Mačernis – filosofinės lyrikos kūrėjas, gyvenęs ir rašęs II-ojo pasaulinio karo metais, tačiau dėl savo ankstyvos mirties nepatyręs išeivio likimo. Didžiausias Vytauto Mačernio palikimas – "Metų sonetų" ciklas bei "Vizijos", vienintelis jo baigtas didelės apimties kūrinys. "Vizijose" V.Mačernis grįžta į savo idealizuojamą praeitį, į vaikystę, protėvių namus, kurie yra milžiniškas kontrastas jį supančiai aplinkai.
Marcelijus Martinaitis- vienas iš šiuolaikinės (XXa. VII-VIII deš.) lietuvių poezijos atstovų. Šio laikotarpio poezijai būdinga intelektuali, metaforizuota, ezopinė kalba, ryškūs pasaulinės literatūros kontekstai, polifoninis neangažuotas kalbėjimas. M. Martinaitis savitas ir originalus tuo, kad jo poezijoje vyrauja valstietiška pasaulėjauta, tautosakos motyvai, ryškūs mitologinio mąstymo pėdsakai, poetinis, paradoksalus ir ezopinis pasakojimas.
Lietuvių kalba  Analizės   (3,75 kB)
Gamta - tai dalykas kurį kiekvienas žmogus turėtų saugoti vertinti ir neapsakomai branginti, tačiau toli gražu ne visi taip daro... Man rūpi kaip išsaugoti, gamtos grožį, kaip palikti naturalią nesuterštą aplinką, tieks kurie čia bus po mūsų... Mokslo ir technikos galia šiais laikais iš tikrųjų yra didžiulė, jau prilygstanti tiems gamtiniams reiškiniams, kurie suformavo mūsų planetą.
Biologija  Rašiniai   (4,52 kB)
Lietuvoje plinta rūkymas, alkoholinių ir kitų – nelegalių narkotikų vartojimas bei piktnaudžiavimas jais. Remiantis apskričių, rajonų savivaldybių administracijos švietimo skyrių bei atskirų mokyklų (apie 1917 švietimo įstaigų) ataskaitomis apie vykdomą prevencinę veiklą atlikta duomenų analizė.
Biologija  Rašiniai   (4,71 kB)
Ekosistema
2009-07-09
Ekosistemą, į kurią įeina organizmų bendrija ir jos negyvoji aplinka, geriausiai apibūdina per ją tekančios energijos srautas bei cheminių medžiagų apytakos ratai. Ir energijos srautas, ir medžiagų apytakos ratas ekosistemoje prasisdeda tada, kai dumbliai ar žalieji augalai sugeria ir pasisavina dalelę į juos krintančios saulės energijos ir panaudoja ją neorganinėms medžiagoms perdirbti į maistui tinkamas medžiagas, kuriomis maitinasi ir tiek patys augalai, tiek visos kitos ekosistemoje esančios populiacijos.
Biologija  Referatai   (11,91 kB)
Saugomos teritorijos – tai sausumos ar vandens telkinių plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys mokslinę, ekologinę, kultūrinę vertę. Šiuo metu sugomos teritorijos sudaro daigiau kaip 11% šalies teritorijos. Rezervatai tarp saugomų teritorijų užima svarbiausią vietą, jiems taikomi griežčiausi gamtosaugos reikalavimai. Jie steigiami norint išsaugoti natūralias tipiškas arba unikalias tam tikras kraštovaizdžio teritorijas ( visą gamtos kompleksą), tirti juose natūraliai vykstančius gamtos procesus bei reiškinius, rengti remiantis tyrimais, mokslinius gamtos apsaugos pagrindus.
Kita  Referatai   (17,82 kB)
Prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos šiuo metu tapo itin raiškūs ir kuo tolyn, tuo jie didėja. Oro, dirvos, vandens teršimo neracionalaus gamtos išteklių naudojimo neigiamos pasekmės juntamos ne tik konfliktinių židinių aplinkoje, bet visoje planetoje, pradeda grėsti Žemės civilizacijai. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais ypač populiari tapo mus supančios aplinkos apsauga. Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs - ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė:miške rinko uogas, vaisius, valgomas šaknis, susigaudavo laukinį žvėrį, upėje žuvį.
Kita  Kursiniai darbai   (5,38 kB)
Vandens paukščiai
2009-07-09
Paukščiai - vieni iš ryškiausių gyvūnijos pasaulio atstovų. Jų gebėjimas skristi, plunksnų spalvingumas, savitas gyvenimo būdas nuo seno traukia žmogaus dėmesį. Kai matai valstybių sienas kertančius plunksnuotų keliautojų būrius, girdi saulės atokaitoj čiulbantį giesmininką, ir pasakymas "laisvas kaip paukštis" užgauna kiekvieno jautriausias sielos stygas.Pavasarėjant labiausiai pasigendame paukščių, jų giesmės. Parskridę iš šiltųjų kraštų, jie trenkasi į savo pamėgtas vietas: miškus, laukus, prie upių ir ežerų...
Kita  Referatai   (16,22 kB)
Linų agrotechnika
2009-07-09
Linininkystės vystymas be mechanizacijos neįmanomas. Technikos panaudojimas linams auginti ir derliui sudoroti sumažina darbo sąnaudas ir tiesiogines išlaidas 3—4 kartus, leidžia organizuočiau ir glaustesniais agrotechniniais terminais sudoroti derlių. Savalaikis linų derliaus nuėmimas ir sudorojimas sumažina gaunamos produkcijos nuostolius, užtikrina geresnės žaliavos kokybės gavimą.Linų reikšmė nepaprastai didžiulė: linai auginami pluoštui ir sėmenims. Iš pluošto audžiami įvairūs audiniai, o pluošto atliekos spaliai naudojami plokščių gamybai, popieriaus pramonėje.
Miškai
2009-07-09
Energijos srautas, maisto medžiagų apytaka, populiacijos augimas ir vystymasis – tai svarbiausios ekosistemų savybės. Nė vienas ekologinių procesų nevyksta izoliuotai. Kiekvienas iš jų pasireiškia skirtingų rūšių populiacijos grupėse tam tikromis fizinėmis ir cheminėmis sąlygomis. Nuo kranto link atvirų ežero ar tvenkinio vandenų augalija nuosekliai kinta. Tokią klimato seką gali sudaryti sausumos augalai (pavyzdžiui, klevai ir guobos), pusiauvandeniai augalai (pavyzdžiui, gluosniai ir cefaliantai), ir galiausiai įvairūs vandens augalai (pavyzdžiui, nendrės, lelijos ir kt.). Išsidėstymas zonomis matomas ir einant iš ariamo lauko į kaimynystėje esantį mišką.
Žemės ūkis  Referatai   (5,27 kB)
Norint pagerinti dirvos derlingumą, ją reikia gerai įdirbti, tai yra apversti, supurenti, sulyginti. Pagrindinis žemės dirbimo padargas yra plūgas, juo žemė apverčiama ir iš dalies supurenama. Plūgai skirstomi: bendruosius, specialiuosius. Gaminami vienpusio ir abipusio vertimo plūgai. Vienpusio vertimo plūgais ariama sumetimu ir išmetimu, suartame lauke lieka išmetimų vagos.
Žemės ūkis  Referatai   (4,88 kB)
Dauguma gražiai žydinčių augalų yra kilę iš atogrąžų ir paatogrąžų. Žiedai suteikia šiems augalams nepakartojamą grožį. Vieni augalai žydi daug kartų per gyvenimą, kiti žydi vieną kartą: subrandina vaisius, sėklas ir sunyksta (agavos). Augalų žiedai susidaro lapų pažastyse arba ūglių viršūnėse, kitų ant kamieno žievės ( puošmedžio ), prie šakų ( fikusų, kakavmedžių ). Žiedo dydis vertinamas pagal vainikėlio skermenį.
Žemės ūkis  Referatai   (5,24 kB)
Narkomanija
2009-07-09
Lietuvoje vyksta greitos permainos ne tik ekonomikoje, socialinėje sferoje, bet ir žmonių gyvenime. Visapusiškos permainos koreguoja ir mokyklos gyvenimą tiek iš išorės, tiek jos viduje. Vyksta mokyklos reforma. Keičiasi ugdymo turinys, ugdymo institucijoms iškyla vis naujų problemų šalia rūkymo, alkoholio vartojimo, kurie tapo visuomenės įpročiu, atsiranda nauja, dar pavojingesne narkotikų vartojimo problema.
Sociologija  Kursiniai darbai   (20,22 kB)
Viena aktualiausių šių dienų Lietuvos problemų yra plintanti narkomanija. Statistiniai duomenys liudija, kad Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus narkomanų skaičius išaugo beveik dešimt kartų. Narkotikai – tai ne tik narkomanija, tai – AIDS, prostitucija, savižudybės, smurtas, nusikaltimai, kontrabanda. Šalyje narkotikų paklausa ir pasiūla ypatingai išaugo per paskutiniuosius ketverius – penkerius metus. Specialistai teigia, kad kiekvienais metais Lietuvoje nuo narkotikų miršta apie 250-300 žmonių.
Pirmąjį arimą mūsų senoliai pradėdavo su ypatingomis apeigomis, burtais, aukomis, skirtomis žemei ir jos deivei. Arti lietuviai žemdirbiai pradėdavo tam tikru laiku, pagal nusistovėjusius papročius. Arimui rengdavosi tarytum kokiai šventei. Sėja taip pat buvo nepaprastas lietuvių žemdirbių gyvenimo įvykis. Todėl sėjai žemdirbys ruošėsi ypatingai. Lietuviai per ilgus amžius sukaupė nemažą patirtį, kada sėti javus, kokioje žemėje ir pan. Sėjos pradžia buvo siejama su gamtos reiškiniais.
Filologija  Referatai   (5,35 kB)
M.K. Čiurlionio asmenybė, biografijos faktai M. K. Čiurlionis gyveno neilgai – vos 35-erius metus ir savo kūrybines galias plėtojo trijose plotmėse: muzikoje, dailėje, literatūroje. Muzikos mokėsi keliolika metų, o kaip tapytojas, mažai tesimokęs, dirbo tik šešetą. Literatūros nesimokė jokioje mokykloje. Pasaulyje garsėja kaip dailininkas, tačiau labai vertingas ir jo muzikinis palikimas. Literatūrinis talentas daugeliui beveik nežinomas, o jis, nors negausus, taip pat spalvingas.
Muzika  Referatai   (20,9 kB)
Stichijos
2009-07-09
Stichijos: žemė, oras, vanduo, ugis – padeda žmogui išgyventi, tačiau kartais jos įsisiautėja. Blogaja prasme stichija - tai dažniausiai neprognozuojama, nevaldoma ir nuo mūsų nepriklausanti gamtos jėga griaunanti ir naikinanti viską savo kelyje. Potvyniai, liūtys, gaisrai, ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, tornadai, sausros, lavinos, nuoųliaužos, cunamiai – tai tik keletas gamtos teikiamų „džiaugsmų“. Jos užklumpa netikėtai, kaikurių mes net negalime prognozuoti. Kai kurios nusiaubia mūsų miestus, o mes nieko negalime padaryti.
Geografija  Referatai   (18,31 kB)
Indija
2009-07-09
Tarp Afrikos, Azijos, Australijos ir Antarktidos tyvuliuoja Indijos vandenynas. Jis nedaug mažesnis už Atlanto vandenyną. Visas Indijos vandenynas yra rytų pusrutulyje. Didžioji vandenyno dalis(išskyrus šiaurines jūras bei įlankas) yra pietų pusrutulyje. Pietryčiuose Indijos vandenynas jungiasi su Ramiuoju vandenynu, pietvakariuose su Atlantu.
Geografija  Namų darbai   (5,59 kB)
Afrikos žemynas
2009-07-09
Tai mokymosi rinkinys, aiškios ir konkrečios žinios, kiekvienos temos gale trumpas testukas ar praktinės užduotys. Aprėpta Afrikos gamta ir socialinė ekonominė padėtis.
Geografija  Konspektai   (5,34 kB)
Stepės ir prerijos
2009-07-09
Šiame darbe pateikiama informacia apie stepes ir prerijas, tundras, taip pat apie spigliuočių miškus, klimatą ir pan. Šiaurės pusrutulyje stepių ir prerijų zona yra centrinėse žemynų dalyse. Svarbiausios sritys- Šiaurės Amerikos prerijos ir Rusijos stepės. Vienur kitur stepių yra Pietų pusrutulyje. Argentinos pampos ( Pietų Amerika) ir Kenterberio žemuma ( Naujoji Zeladija) yra arčiau rytinės pakrantės, Mario- Darlingo baseinas ( Australija)- kiek giliau žemynuose.
Geografija  Konspektai   (5,04 kB)
Geografija
2009-07-09
Manoma, kad Žemė susidarė prieš 4,5 – 4,6 mlrd. Metų, o gyvybė atsirado prieš 3,5 mlrd. metų. Jei Žemę palygintume su moterimi, tai: apie pirmuosius jos 7- ius metus biografai nieko nežinojo; 2) dabartinis vaizdas yra paskutinių 6- ių tos moters metų padarinys; 3) ji sužydėjo sulaukusi brandaus amžiaus; 4) kol jai nesukako 42 m., jos žemynai buvo be visiškos gyvybės; 5) žydintys augalai pasirodė tik 45- aisiais jos gyvenimo metais. Tuo metu vyko ir superžemyno skilimas į gabalus, o naminiai gyvuliai buvo dinozaurai; 6) dinozaurai išnyko prieš 8 mėnesius;
Geografija  Konspektai   (23,11 kB)
Žinome, kad negali būti sveiko finansų ūkio, jei iš anksto, tam tikram laikotarpiui, nesudaroma laukiamų pajamų ir numatomų išlaidų sąmata. Ta išlaidų ir pajamų sąmata, vadinama valstybės biudžetu. Žodis „biudžetas“ yra kiles iš prancūzų kalbos žodžio „bouge“, sumažinus „bougette“- odinis maišiukas. Prancūzai šį žodį pirmą kartą pavartojo valstybės pajamų bei išlaidų sąmatos prasme 1802m.XIX a. Šis žodis pasklido po visą pasaulį (2,88). Bendroms valstybės funkcijoms atlikti valstybė formuoja centrinį biudžetą.
Finansai  Referatai   (18,6 kB)
Darbas KTU bakalauro. Įvertinimas 8. Temos esmė atskleista, tik per gynima šiek tiek neatsakyta į klausimus. Labai svarbi mūsų politinės nepriklausomybės stiprinimo sąlyga yra ekonomikos plėtra ir stiprinimas visose galimose srityse, iš jų ir žemės ūkyje. Dabartiniu metu labai veiksmingu Lietuvos ekonomikos gaivinimo svertu gali tapti ekologinio sertifikuoto žemės ūkio plėtra bei jo produkcijos realizavimas vidaus ir užsienio rinkose. Tam Lietuvoje šiuo metu yra visos reikiamos sąlygos.
Ekonomika  Diplominiai darbai   (20,76 kB)
Bokso istorija
2009-07-09
Boksas – kovinio sporto šaka, kurioje du vienodos svorio kategorijos asmenys kovoja tik kumščiais. Bokso varžybas randame jau Antikos laikais. Tai viena seniausių kovinio sporto šakų, pagal senumą nusileidžianti tik imtynėms. Boksas buvo viena senovės Graikijos Olimpinių Žaidynių sporto šakų.
Sportas  Referatai   (8,99 kB)
Homeopatija
2009-07-09
Alternatyvios medicinos rūšis – homeopatija - vis labiau populiarėja ir vis mažiau stebina bei kelia klausimų dėl tokio gydymo pagrįstumo. Dabartinė homeopatija remiasi doktrinos pagrindais, suformuluotais 1810 m. (terapeuto S. Hahnemann), tik dabar homeopatijos teorija pateikiama naudojant šiuolaikinius mokslinius terminus. Akcentuojama, kad gydantis homeopatiniais preparatais, pagamintais natūralių medžiagų pagrindu, nesukeliami pašaliniai efektai ir svarbiausia – gydomi, ne ligos simptomai, o pati ligos priežastis.
Medicina  Referatai   (12,44 kB)
Sveikata - unikali vertybė, gamtos dovanota žmogui. Vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris yra pasakęs, kad „sveikta taip pranoksta visas kitas gyvenimo vertybes, kad visai sveikas skurdžius laimingesnis už ligotą karalių“. Šis darbas skirtas LKKA studentams ir medicinos studentams. Referate aprašoma su mokyklos aplinka susijusi mokinių sveikata. Kokios didžiausios problemos mokykloje, mokinių sveikata. Sveikatą stiprinančios...
Medicina  Referatai   (21,61 kB)
Visos gamtos dovanos - vaisiai, uogos ar daržovės - turi savo specifinių savybių ir medžiagų, reikalingų žmogui. Uoginiais augalais vadinami tie, kurių vaisiai yra uogos. Jie auginami uogynuose. Kultūrinės plačiai auginamos uoginių augalų rūšys: avietės, gervuogės, serbentai ir agrastai. Uoginiai augalai auga krūmo arba kero forma ir augina uogas. Darbe yra apžvelgiami visi vaisiai, daržovės, uogos, jų klasifikavimas bei reikšmė. Darbas buvo įvertintas 9.
Pramonė  Referatai   (17,22 kB)
Japonų virtuvė
2009-07-09
Labai smulkiai aprasoma japonu virtuve, tradicijos, populiariausi maisto gaminiai, jų ruošimas, iliustruota. Rašinys įvertintas 10 balų. 2008 Klaipėdos universitetas. Rytų virtuve mes vadiname Tolimųjų Rytų, prasidedančių nuo Indijos, virtuvę. Tolimieji Rytai garsūs ne tik gyventojų gausumu – čia gyvena pusė pasaulio žmonių, - bet ir tuo, kad šiuose kraštuose klestėjo seniausios civilizacijos. Didžiausia tautų bei kultūrų įvairove pasižyminčiam regionui būdingos ir kuo įvairiausios maisto gaminimo tradicijos, nulemtos didžiulių klimato bei geografinių skirtumų.
Pramonė  Referatai   (18,73 kB)
Maisto priedas – medžiaga, kuri nėra vartojama kaip atskiras maisto produktas ir kaip tipinė maisto produktų sudedamoji dalis, neatsižvelgiant į tai, ar ji turi mitybinę vertę, ar jos neturi. Ir kuri sąmoningai įdėta į maisto produktus dėl technologinių tikslų (gamybos, perdirbimo, apdorojimo, pakavimo, gabenimo ar laikymo) tampa pati ar jos dariniai tokių maisto produktų sudėtine dalimi. Maisto priedai - tai yra medžiagos, kurios tikslingai dedamos į maistą gamybinio proceso metu ir suteikia maistui pageidautinių technologinių arba juslinių savybių.
Pramonė  Referatai   (6,64 kB)
Skyrybos taisyklės
2009-07-09
Privalomosios skyrybos taisyklės nustato privalomą sakinio dalių arba sudėtinių sakinių dėmenų atskyrimą ar išskyrimą, teksto skyrybą, taip pat svarbiausius neskyrimo atvejus (jie teikiami pastabomis). Skyrimo taisyklės išdėstytos pagal sakinio sandarą, sakinio dalis ir kitus sintaksinius požymius, skyrimas grindžiamas taip pat pirmiausia sintaksiniais požymiais. Jei galima skirti keliais ženklais, jie arba vardijami apytikrio dažnumo tvarka, arba rečiau vartojamas skyrybos ženklas nurodomas skliaustuose.
Lietuvos šventės
2009-07-09
Nutirpus sniegui ir pradėjus dygti žolei, balandžio pabaigoje žemdirbiai švęsdavo pavasario atėjimo šventę, kurios metu garbindavo deivę Žemyną - Žiedkelę. Šią šventę 325m. Katalikų bažnyčia susiejo su Velykomis. Jos esti ne vienu laiku, nes Nicos bažnytinis susirinkimas VIIIa. nusprendė Velykas švęsti praėjus 14d. nuo pavasario pradžios, t.y. pirmą sekmadienį po vasarinio mėnulio pilnaties. Kadangi mėnulio pilnatis kiekvienais metais būna skirtingu laiku, tai ir Velykos kasmet švenčiamos vis kitą dieną.
Lietuvių kalba  Referatai   (24,08 kB)
Erkės
2009-07-09
Erkės priklauso voragyviams ir yra gausiausia jų grupė. Daugumai erkių reikalingas kitas gyvas padaras, šiuo atveju gyvūnas arba žmogus, kurio krauju erkė maitinasi. Erkė yra ypatinga tuo, kad jai reikia gerokai daugiau kraujo nei kitiems parazitams. Jeigu įsisiurbusios erkės nepastebime, ji gali gerti kraują net iki 15 dienų. Daugelis erkių rūšių pavojingos gyvūnams bei žmonėms, nes platina infekcines ligas. Žarnose arba seilių liaukose erkės gali turėti bakterijų arba virusų, kuriuos, siurbdamos kraują, perneša į aukos organizmą.
Biologija  Referatai   (5,19 kB)
Dinozaurai
2009-07-09
Dinozaurai (lot. Dinosauria, "baisus roplys") - senovinių roplių grupė, atsiradusi prieš 200 mln. metų ir vyravusi sausumoje daugiau kaip 100 mln. metų. Išsivystė iš archozaurų (Archosauria). Prieš 65 mln. metų didžioji dauguma dinozaurų rūšių išnyko. Dinozaurai buvo tiek augalėdžiai, tiek plėšrūs. Turėjo labai mažas galvos smegenis.
Biologija  Namų darbai   (7,3 kB)
Augalai kosmetikoje
2009-07-09
Paklausk savęs, kokie gyvenimo prisiminimai Tau maloniausi? Veikiausiai tai bus patirta palaima gamtoje. Vandens gurgėjimas, vėjo šniokštimas ar bangų mūša. Šaltukas, gnaibantis Jums veidą, ar paplūdimyje kūną švelniai glostantys saulės spinduliai, miegas palapinėje ir paslaptingi tamsos garsai. Rudens vaizdai ir garsai, viliojantys išeiti į mišką...
Biologija  Namų darbai   (5,72 kB)
Homeopatija
2009-07-09
Viena iš ryškiausių ir įspūdingiausių homeopatijos ir medicinos asmenybių – tai homeopatijos pradininkas Samuelis Hanemanas. Jis nugyveno ilgą ir įdomų gyvenimą. Mes norėtume jus supažindinti su keletu jo gyvenimo faktų. Kristianas Fridrichas Samuelis Hanemanas gimė 1755 m. balandžio 10 d. Meisene (Saksonijoje).
Biologija  Analizės   (5,63 kB)
Kvietrugiai (tritikalės) – naujas augalas,gautas dirbtinai sujungus žieminių kviečių ir žieminių rugių chromosomas. Pavadinimas tritikalė sudarytas iš lotiniškų žodžių tritikum - kvietys ir secale-rugys. Vidutiniškai javais Lietuvoje apsėjama 1,1 mln. hektarų. Žiemkenčiai užima daugiau kaip pusę mln. ha: kvietrugių plotai siekia tik tai apie 50 tūkst., žieminiams kviečiams tenka 350-450 tūkst., kiek mažiau auginama rugių – apie 100-150 tūkst., žieminių miežių – iki 10 tūkst. ha.
Kita  Kursiniai darbai   (4,82 kB)
Rūgštūs lietūs ir jo pasekmės. Per pastaruosius dešimtmečius didžiule ekologine problema tapo rūgštūs krituliai, susidarantys iš nuolat į atmosferą patenkančių sieros ir azoto junginių, kurių didžiausią dalį sudaro organinio kuro degimo metu susidarantys sieros ir azoto oksidai.
Kita  Namų darbai   (13,38 kB)
Agrochemija - mokslas apie žemės ūkio augalų tręšimą, trąšų poveikį derliui ir kokybei, dirvos fizikinėms bei cheminėms savybėms. Agrochemija kaip mokslas tiria tris objektus: Pirmas agrochemijos mokslo tyrimo objektas yra trąšos, t. y. aiškinti trąšų rūšis, formas, gamybą ir panaudojimo efektyvumą. Antras agrochemijos mokslo tyrimo objektas yra dirvožemis, t. y. aiškinti augalų maisto medžiagų dinamiką dirvožemyje, jų prieinamumą augalams, įtaką dirvožemio cheminėms savybėms.
Kita  Namų darbai   (9,78 kB)
Gėlės ir žolės
2009-07-09
Nuostabus gėlių grožis, spalva ir kvapas nuo neatmenamų laikų buvo dailininkų ir poetų įkvėpimo šaltinis.Gėlės yra spalvingiausios iš visų gamtos kūrinių.Tai yra saulėtosios medetkos, šalčiui atsparios snieguotosios Arkties aguonos, atogrąžų orchidėjos, sukultūrintos rožės, ir mažytės, niekuo neišsiskiriančios gėlytės.
Kita  Konspektai   (1,68 kB)
Naikinimo ginklai
2009-07-09
randuolinis ginklas – ginklas, naudojantis branduolių dalijimosi (grandininės branduolinės reakcijos) arba branduolių sintezės energiją ir turintis milžinišką griaunamąją galią lyginant su įprastiniais sprogmenimis. Dėl to vienu branduolinio ginklo užtaisu galima sunaikinti ištisą miestą. >Branduolinis ginklas pirmą kartą sukurtas JAV 1945 m. vykdant Manheteno projektą.
Kita  Konspektai   (13,67 kB)
Miežiai yra nerūgščių, laidžiu vandeniui dirvų, kuriose gausu maisto medžiagų, augalas. Geriausiai auga lengvuose ir vidutinio sunkumo priemoliuose, taip pat ir derlingesniuose priesmėliuose. Miežiai nemėgsta rūgščių, užmirkstančių, supuolusių dirvų. Jų šaknų sistema silpna, todėl dirvos fizinės ir cheminės savybės turi būti geros.
Kasmet toje pačioje vietoje augindami tos pačios rūšies augalus, nesulauksite gero jų augimo. Iš dirvos imdami vienodas maisto medžiagas, augalai blogai auga. Dar blogiau, – giminingus augalus puola tie patys kenkėjai bei ligos. Tad norint to išvengti, būtina taikyti sėjomainą, t.y. keisti auginimo vietą.
Grikiai – vertinga kultūra, turinti įvairiapusės reikšmės. Pasaulyje grikių kruopos užima antrą vietą. Archeologinės iškasenos rodo, kad Gardino apylinkėse grikius augino X-XIII amžiuje, o į Vakarų Europą jie pateko tik XV-XVI amžiuje. Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą apie 18000 ha grikių auginta daugiausia pietrytinėje Lietuvos dalyje pavieniuose valstiečių ūkiuose. Vėliau, kolektyvizacijos metais, dėl mažo derlingumo, dėl netinkamo planavimo gerokai sumažėjo ir pagaliau beveik išnyko.
Paukščiai
2009-07-09
Vištas reiktų laikyti atskiroje patalpoje. Jos gali būti laikomos ant gilaus kraiko, ant lystelių, ant vielos tinklo grindų ar narveliuose. 10 – 30 cm kraiko sluoksnis supilamas iš karto, o vėliau kreikiama papildomai. Tam tinka durpės, pjuvenos bei susmulkinti šiaudai. Kraikas turi būti nuolat permaišomas, kad nesusidarytų pluta. Paukštidės turi būti gerai pašildomos ir pakankamai vėdinamos, kad kraikas visuomet būtų sausas.
Silosas
2009-07-09
Lietuvos Respublikos žemės ūkio specializacija tradicinė - pieno ir mėsos galvijininkystė bei bekoninė kiaulininkystė. Gyvulininkystei tenka apie 66% bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės. Tuo tarpu augalininkystė yra antroji pagal svarbą žemės ūkio šaka. Vienas iš pagrindinių jos tikslų - aprūpinti gyvulius pašarais. Apie 80% augalininkystės produkcijos sunaudojama gyvulininkystėje.[ Juraitis V. Kulpys J. 1995.] Augalininkystė yra žemės ūkio gamybos pagrindas. Kaip nurodo didysis rusų mokslininkas K. A. Timiriazevas, tik augalas sugeba kosminę saulės energiją paversti organine medžiaga. [Dereškevičius k. 1964] Pašarinių augalų derliaus dorojimas - silpniausia pašarų gamybos grandis. Vis dar labai daug medžiagų nueina niekais.
Kiaulininkystė
2009-07-09
Kiaulininkystė - viena iš prioritetinių šakų Lietuvos žemės ūkyje. Šios šakos vystymui palankios gamtinės sąlygos, yra susiklosčiusios senos gyvulių auginimo tradicijos, sukaupta didelė patirtis. Šalyje pagamintos mėsos balanse kiauliena sudaro didžiausią dalį. Kiaulienos suvartojimas, skaičiuojant vienam gyventojui, Lietuvoje išlieka beveik pastovus- apie 21-26 kg.
Bulvės auginamos maistui, pašarui, pramonei. Jų gumbai yra vienas iš svarbiausių augalinių maisto produktų. Juose yra 75-80 vandens, 12 -24 krakmolo, iki 2 baltymų, šiek tiek celiuliozes, riebalų cukraus, minelalinių druskų.... Bulvės yra jautrios piktžolėms. Bulvių pasėlyje, ilgą laiką dirva būna nepridengta, vagų paviršius yra didesnis nei lygaus paviršiaus, tai labai palanku piktžolėms sudygti.
Žemės ūkis  Referatai   (9,97 kB)
Plūgo paskirtis ir klasifikacija: Norint pagerinti dirvos derlingumą, ją reikia gerai įdirbti, tai yra apversti, supurenti, sulyginti. Pagrindinis žemės dirbimo padargas yra plūgas, juo žemė apverčiama ir iš dalies supurenama.
Žemės ūkis  Referatai   (20,54 kB)
Cukrinių runkelių auginimo technologija be retinimo. Cukriniai runkeliai dažniausiai yra auginami pagal nusistovėjusią technologija. Cukriniai runkeliai auginami dirvožemyje su vidutiniu fosforo, kalio ir humuso kiekiu, dviem tręšimo NPK lygiais: granuliuotas kompleksines trąšas Derlius super NPK 12-11-22 + Na+B išberiant prieš sėją pakrikai arba sėjos metu įterpiant lokaliai. Dviejų variantų laukeliuose 6-8 lapelių tarpsnį pasiekę cukriniai runkeliai buvo tręšiami papildomai amonio salietra (N50).
Žemės ūkis  Referatai   (9,95 kB)
Dirvožemis - itin sudėtingas ir nuolat besivystantis aplinkos komponentas. Žemės ūkio naudmenoms tinkamos žemės planetoje yra tik apie 10,1% sausumos ploto. Dirvožemiai tampa derlingi per daugelį šimtmečių, o netekti derlingumo gali labai greitai. Į neigiamą žemės ūkio veiklos poveikį dirvožemiui labai ilgai nebuvo atsižvelgiama.
Žemės ūkis  Referatai   (15,38 kB)
Civilinė sauga
2009-07-09
Nelaimės bei jų padariniai - labai skirtingi. Įvykus didelei nelaimei, gali susidaryti ekstremali situacija. Tai "padėtis, kai dėl ginkluotų konfliktų, technogeninių procesų ar gamtos reiškinių kyla didelė grėsmė žmonių sveikatai, gyvybei, sutrikdoma ekonominė veikla arba ištinka ekologinė nelaimė". Tuomet reikalingos specialios priemonės ir veiksmai gyventojams, materialinėms bei kultūrinėms vertybėms apsaugoti.
Sociologija  Kursiniai darbai   (17,57 kB)
"Fastrac 8250"
2009-07-09
"Fastrac 8250" variklio, pakabos, transmisijos, kebulo ir rėmo papildomų agregatų apibūdinimai. Jau nuo senų laikų žmonės stengėsi, kad jų žemės dirbimo darbai kuo labiau būtų palengvinti, todėl kūrė įvairius padargus ir žemės ūkio techniką. Laikui bėgant technika vis labiau tobulėjo ir lengvino žmonėms darbo sąlygas ūkiuose. Šiolaikinė technika tiesiog stebina savo darbo našumu ir valdymo paprastumu. Pragrindiniai pagalbininkai ūkiuose yra modernūs šiolaikiški traktoriai.
Mechanika  Referatai   (3,64 kB)
Tinklinis
2009-07-09
Šiuolaikinio tinklinio tėvynė yra JAV. Yra žinių, kad panašus į tinklinį žaidimas buvo žaidžiamas daugiau kaip prieš 2500 metų senovės Graikijoje. Šių laikų tinklinio kūrėju laikomas Viljamas G. Morganas (William G. Morgan 1870 - 1942), Helioko (JAV) koledžo kūno kultūros dėstytojas. Pirmąsias taisykles jis sukūrė 1895 m. Pirmą kartą žiūrovams žaidimas pademonstruotas 1896 m.
Sportas  Referatai   (7,57 kB)
Sveika mityba
2009-07-09
Referatas apie pilvo preso lavinimą ir pratimus jo vystymui. Sveikata–didžiausias turtas. Gera fizinė ir dvasinė savijauta yra būtina kasdienio mūsų gyvenimo dalis. Tačiau paprastai tik susirgę pajuntame, kokia neįkainojama vertybė yra sveikata. Kitaip tariant, gerą savijautą dažniausiai vertiname kaip savaime suprantama dalyką. Sveikatą ir gerą savijautą lemia daug veiksnių.
Sportas  Referatai   (11,26 kB)
Kiekvienas tremtinys nuėjo savo kelią - nepermaldaujamą, rūstų, aplankantį dabar prisiminiamais ar sapnais. Tų , kurie anuomet buvo vyresnio amžiaus , jau beveik nelikę. Anuometiniai vaikai ir jaunuoliai , kurie pajėgė ištverti sunkiąją savo dalią , - dabar jau pusamžiai žmonės, auginantys suaugusių savo vaikų vaikus. Taip keičiasi kartos ir tolsta nyki , bespalvė tremtinių vargo žemė, kurioje šlamėjo svetimi miškai, pro šalį plaukė nesvetingos upės , mirtimi alsavo leduotas vandenynas.
Žaibas
2009-07-09
Žaibas – natūrali gamtinė elektros iškrova, įvykstanti audros metu. Matomą žybsnį lydi trenksmas ir elektromagnetinis spinduliavimas. Žaibo garsą sukelia jo kelyje greitai besiplečianti įkaitusi plazma. Žaibas gali trenkti iš vieno debesies į kitą arba iš debesies į žemę. Žaibai gali susidaryti ir didelio miško gaisro ar ugnikalnio išsiveržimo metu atsiradusiuose dulkių debesyse.
Fizika  Referatai   (2,52 kB)
Tai Rolan Bartes esė "Teksto malonumas" analizė. „Teksto malonume“ (Le Plaisir du texte) Rolan Barthes pateikia savitą tekstų ir skaitymo malonumo tipologiją. „Teksto malonumas – tai tas momentas, kai mano kūnas pradeda gyventi pagal savo...
Filologija  Analizės   (7,54 kB)
Žinomiausi plikasėklių augalų atstovai – spygliuočiai: eglė, pušis, maumedis. Pušys labai paplitusios, jos auga smėlynuose, kalkingame kalnų dirvožemyje, ant plikų uolų, įsišaknydamos jų plyšiuose. Pušies, augančios kietame dirvožemyje, pagrindinė šaknis labai tvirta ir giliai įsiskverbusi į žemę. Smėlingame dirvožemyje augančios pušies, be pagrindinės šaknies gerai išsivysto ir šoninės šaknys. Pušų, augančių pelkėtose dirvose, pagrindinė šaknis išsivysčiusi prastai. Palankiomis sąlygomis pušys išauga iki 30-40m aukščio ir gyvena iki 350-400m.
Biologija  Konspektai   (1 psl., 5,16 kB)
Eduardas Mane
2009-06-26
Eduardas Mane (1832-1883) gimė Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Turėjo dar tris brolius. Tėvas norėjo, kad sūnus studijuotų teisę, tačiau pats jaunuolis labiau buvo linkęs prie meno, o ypač tapybos. 1844 metais Mane įstoja į Roleno koledžą. Mokslai jam nesiseka. 1847 jis nesėkmingai laiko egzaminus į Aukštąją jūrų mokyklą. Kitų metų gruodį Mane išplaukia laivu “Havaras ir Gvadelupa”. Nuo 1849 vasario 5 d. iki balandžio 10 d. Mane – Rio de Žaneiro uoste. Į Prancūziją grįžta birželio 13 d. 1850 metais įstoja į Tomo Kutiuro studiją. Prasideda jo meilės ryšys su Siuzana Lenhof. 1858 m. Mane nutapo “Berniuką su vyšniomis” ir pradeda “Absento gėrėją”, tačiau Salone žiuri atmeta “Absento gėrėją”.
Dailė  Referatai   (4 psl., 6,53 kB)
Seniausieji jūros augalai. Augalų paplitimas sausumoje. Kelias iš jūros į sausumą. Senoviniai sausumos augalai; sporiniai induočiai. Viršutiniojo paleozojaus flora; sėkliniai augalai. Mezozojaus augalija. Gaubtasėkliai augalai. Žiedai ir vaisiai. Žolinių ir varpinių augalų vaidmuo. Svarbiausi augalijos evoliucijos momentai. Augalų evoliucija prasideda jūros dumbliais. Seniausios žinomos Žemės iškastinės liekanos (jų amžius apie 3 mlrd. metų) priklauso primityviausiems augalams - melsvadumbliams. Beveik 2 mlrd. metų tokie augalai gyveno jūroje drauge su kitais vienaląsčiais organizmais.
Biologija  Referatai   (6 psl., 8,89 kB)
Sudėtinga grandinė. Evoliucijos įrodymai. Iškasenos. Gemalų panašumas. Skeletų panašumas. Rudimentiniai organai. Gyvūnų prijaukinimas ir augalų sukultūrinimas. Žemės plutos formavimosi ir lydymosi idėja, su kuria susijęs kontinentinių plokščių judėjimas, pranoksta mūsų vaizduotę ir didumu, ir mase judančių luitų, taip pat didžiule energija, kuri priverčia judėti visą šią sistemą. Vis dėlto ne mažiau stebina mus ir gyvųjų organizmų evoliucija, vykstanti per visą Žemės istoriją; ji apima daugybę organizmų ir sudėtingiausius biocheminius procesus, kurių visuma formuoja Gyvybę.
Biologija  Referatai   (7 psl., 8,74 kB)
Ignalinos rajonas
2009-06-05
Ignalinos rajonas – tarsi mažytė Lietuva. Yra čia ir vėjo supustytų žemyninių kopų, ir pavasario potvyniais Nemuno deltų, primenančių žemumų su savo lobuose vinguriuojančiomis upėmis, plačiomis jų santakų lankomis. Tik jūros pakrantės trūksta. Patraukli kalvotoji šio rajono žemė. Yra šiame krašte ir kuklios egzotikos. Ignalinos apylinkėse stūkso vienas iš aukščiausių mūsų krašto viršukalvių: Būdakalnis ir jo bevardės kaimynės Nevaišiuose bei Lepšiuose. Čia tyvuliuoja didžiausias Lietuvos ežeras – Drūkščiai, kaimynystėje – giliausias – Tauragnas. Ignalinos apylinkėse plyti dvi gūdžiausios mūsų didžiagirės – Labanoro ir Ažvinčių, su šalia šnarančiais Minčios miškais. Rajonas yra trijų aukštumų – Švenčionių, Sėlių ir Breslaujos – sandūroje. Rajono teritorijoje yra 4 gamtos draustiniai, nacionalinis parkas, 6 gamtos paminklai.
Geografija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,34 kB)
Viena dažniausiai pasitaikančių poezijoje temų yra žmogaus santykis su pasauliu. Poetas, atskleidžiantis šią temą, dažnai apipina ją alegorijomis ar palyginimais, tuo paslėpdamas pagrindinę mintį ir taip dažnai sustiprindamas eilėraščio įspūdį. Eilėraščio mintį slepia ir Justinas Marcinkevičius savo eilėraštyje „Prisipažinimas”, tuo lyg ir skatindamas kuo įvariapusiškiau interpretuoti kūrinį ir kantriau ieškoti tikrosios reikšmės.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 4,57 kB)
Baltai
2009-05-25
Indoeuropiečių šeimos baltų šakai priklauso lietuviai, latviai ir jau išnykusieji prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai. Senovėje šios gentys bendro pavadinimo neturėjo. Romėnų istorikas Tacitas savo veikale “Germanija“ juos pavadino aisčiais. Šį vardą vartojo ir mūsų kalbininkai Jaunius ir Būga. Pirmasis baltų vardą pavartojo kalbininkas Neselmanas. Baltų vardas išverstas iš Baltijos jūros pavadinimo, jis išstūmė aisčių vardą. Baltų vardu kartais vadinamos visos tautos, gyvenančios prie Baltijos jūros: lietuviai, latviai, estai, suomiai. Tiktai kalbos moksle baltais vadinami lietuvių, latvių ir prūsų protėviai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (1 psl., 4,67 kB)
"Jaučio aukojimas" ištraukos „ir veltui stengiesi įžvelgti ką nors trijų lydinčių vyrų veiduose, kai sustojat ratu ant upeliūkščio kranto, rinkdami nakvynei vietą..." interpretacija. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje pasaulį palytėjusi egzistencializmo banga amžiaus viduryje įsigalėjo ir Lietuvoje. Po didžiųjų pasaulio nelaimių, tokių, kaip karai ar totalitariniai režimai, pakitusi mąstysena, amžinųjų moralinių vertybių reliatyvumo klausimo iškėlimas, šventais laikytų dalykų sunykimas sudarė prielaidą paplisti literatūrai, bandančiai ieškoti atsakymo į šiuos abstrakčius klausimus. Vienas iš egzistencialistinės kūrybos atstovų, Romualdas Granauskas, savo apysakoje „Jaučio aukojimas“ būtent ir nagrinėja šventumo, garbės ir išdidumo klausimą bei jo subjektyvumą ir abstrakčią vertę.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 9,42 kB)
Šiandien sunku įsivaizduoti dabartinę mūsų poeziją be Juditos Vaičiūnaitės knygų. Įpratome prie poetės balso, atpažįstamo iš kelių eilučių. Bet kai iš jų nuspėjame visą eilėraštį, jau priekaištaujame dėl kartojimosi, vienodumo. Per tą įpratimą net pamirštame, ką nauja, niekad nebūta davė mums poetė, nebesistengiame bendrame poezijos žygyje išskirti būtent jos pastangų, kurias vėliau pratęsė kiti.
Lietuvių kalba  Analizės   (6 psl., 11,44 kB)
Moralė
2008-10-27
Kalbėjimo įskaitos medžiaga.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (86 psl., 176,51 kB)
Studijos.lt rekomenduoja