Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 276 rezultatai

29 skaidrės Įvadas.....................................................3 Ledynas…………………………………………………4 Ledynų susidarymas.................................5 Ledynų tipai………………………………………….6 Kalnų ledyno susidarymas……………………..7 Antarktidos ledynai……………………………….8 Grenlandijos ledynai……………………………..9 Ledkalniai…………………………………………..10 Sublimacija…………………………………………11 Ledyno dinamika………………………………..12 Ledyno ardomoji veikla……………………….13 Ledyninės nuogulos……………………………14 Ledynų akumuliaciniai dariniai…………….15 Ledynas ir likę rieduliai Lietuvoje…………16 Puokės (Barstyčių) akmuo………………….17 Ledyno suformuotas paviršius………18, 19 Ledyno dariniai: Dubakloniai……………..20 Ozai………………………………………………..21 Termokarstinės daubos……………………..22 Ledyninių ežerų įvairovė: Dubakloniniai ežerai…………………………23 Ledo guolio ežerai……………………………24 Liekaniniai ežerai…………………………….25 Užtvenktiniai ežerai…………………………26 Termokarstiniai ežerai…………………….27 Išvados………………………………………..28 Naudoti šaltiniai…………………………….29
Geografija  Pagalbinė medžiaga   (29 psl., 4,24 MB)
Referatas. Įvadas 1. Disfunkcinių šeimų samprata 2. Disfunkcinių šeimų bruožai 3. Disfunkcinės šeimos įtaka vaiko asmenybei 4. Vaiko asmenybės formavimasis ir poreikiai augant disfunkcinėje šeimoje 5. Vaikų, augančių disfunkcinėse šeimose, socialinių įgūdžių ugdymo metodai Išvados Literatūros sąrašas
Komunikacijos  Kursiniai darbai   (24 psl., 49,67 kB)
Atmosferos tarša
2012-11-29
VGTU 3 semestras. Atmosferos teršimas, fotocheminis smogas, pagrindiniai cheminiai teršalai, oro užterštumas Lietuvoje, žemės tarša, ozono sluoksnis, šiltnamio efektas, rūgštūs lietūs, transporto priemonių tarša, pramonės įmonės, buitinė tarša, priemonės prieš pramonės taršą, oro valymo įrenginiai, jų klasifikacija, veikimo principai.
Inžinerija  Referatai   (15 psl., 949,93 kB)
Kroatija
2012-11-20
ĮVADAS 1.KAIP PATEKTI Į KROATIJĄ 1.2. KELIAVIMO BŪDAI ŠALIES VIDUJE 2. FAKTAI APIE KROATIJOS VALSTYBĘ 2.2. SOSTINĖ 2.3 GYVENTOJAI 2.4 GEOGRAFIJA 2.5 KLIMATAS 2.6 KALBA 2.7 VALIUTA 2.8 RELIGIJA 2.9 KADA KELIAUTI 3.PAGRINDINĖS HIGIENOS SALYGOS 4. MAISTO RŪŠYS 5.DĖVIMI DRABUŽIAI. DRABUŽIŲ POREIKIS KROATIJOJE 6.NEĮPRASTOS SĄLYGOS 7.LANKYTINOS KROATIJOS VIETOS 8.RESTORANAI IR VIEŠBUČIAI KROATIJOJE 9.ŠALIES EKONOMIKA 10.DOKUMENTAI REIKALINGI KROATIJOJE IŠVADOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
Kita  Projektai   (14 psl., 29,23 kB)
Dendrochronologija taikoma įvairiuose tyrimuose, kuriuose kaip išeities tašku remiamasi datuotina mediena – menotyroje, istorijoje, etnologijoje, archeologijoje. Su pastaruoju mokslu dendrochronologai bendradarbiauja itin glaudžiai. Tarpusavio bendradarbiavimas – rezultatai, tenkinantys abejas interesantų puses. Tačiau viena iš problemų, susijusi su archeologija – “…neretai gauti datavimo rezultatai netenkina archeologų lūkesčių. kaip pagrindinė medžiagos interpretacijos priežastis daugeliu atvejų yra nurodomas archeologų ir istorikų išankstinis datos žinojimas ir siekis, kad dendrochronologija tik patvirtintų jau turimą informaciją”.1
Kita  Referatai   (11 psl., 94,25 kB)
Pastaraisiais dešimtmečiais prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos tapo viena iš aktualiausių problemų. Pasak Giedros Gurevičiūtės, „gamtos išsaugojimas šiandien mums įgyja „Nojaus laivo“prasmę“. Sparčiai plėtojant pramonę ir urbanizaciją, nepaprastai buvo nuniokota gamta, padidėjo aplinkos užterštumas, dėl to sutriko ekologinės sistemos „žmogus – gyvoji gamta“ pusiausvyra. Neracionalaus gamtos išteklių naudojimo, oro, dirvos, vandens taršos pasekmės dabar juntamos ne tik pagrindiniuose pramoniniuose – industriniuose rajonuose, bet ir visoje planetoje. Kadangi biosfera nepajėgia natūraliai apsivalyti, didėja pavojus žūti Žemėje gyvuojančiai civilizacijai. Akivaizdu, kad daugelis aplinkos apsaugos problemų yra vienaip ar kitaip susijusios su šalies ekonomikos plėtra. Todėl siekiant išsaugoti švarią ir sveiką aplinką vis daugiau atsakomybės tenka ūkio sektoriui. Europos Komisija pabrėžia, kad labai svarbu pramonės įmonėse plėtoti prevencines aplinkos apsaugos priemones, didinti valstybės institucijų vaidmenį.
Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (12 psl., 18,52 kB)
Inovacija
2011-04-21
Inovacija apie ekologišką mėsa Lietuvoje, jos įdiegimą į Lietuvos rinką.
Vadyba  Pristatymas   (3 psl., 11,3 kB)
Šiame darbe teorines žinias bandysime pritaikyti analizuodami AB „Umega“ marketingo makroaplinką. Makroaplinkos planas turėtų padėti išspręsti įmonės plėtros ir pelno didinimo problemas. Atsižvelgdami į įmonės specifiką, bandysime analizuoti jos veiklą, tikslus, makro ir mikro aplinkas, atliksime stipriųjų ir silpnųjų pusių analizę, parinksime išvadas ir pasiūlymus.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (20 psl., 79 kB)
Chemijos referatas apie gamtinius ir dirbtinius pluostus, ju panaudojimas.
Chemija  Referatai   (8 psl., 198,3 kB)
Kartais kokia nors populiacija ima netikėtai greitai augti. Toks staigus individų pagausėjimas, kai populiacija darosi neįprastai didelė, vadinamas demografiniu sprogimu.
Biologija  Namų darbai   (3 psl., 10,12 kB)
Kažkada žmogus galėjo pasiliauti tik savo raumenų energija. Energijai perduoti, pakeisti sugalvota daug paprasčiausių mechanizmų. Ir palyginti neseniai pradėta plačiai naudoti naftos, anglių, gamtinių dujų energijos atsargas. Išmokus minėtų medžiagų vidinę energiją paversti mechanine, sukurti šiluminiai varikliai.
Darbo ir civilinė sauga  Analizės   (2 psl., 13,66 kB)
Siame darbe nagrin4jami toki klausimai: Kodėl kinta klimatas? Ką žinome apie dabartinius klimato svyravimus? Kodėl kinta klimatas? Ką žinome apie dabartinius klimato svyravimus? Katastrofiniai meteorologiniai reiškiniai (kriterijai) Ekstremalių įvykių kriterijai Stichiniai meteorologiniai reiškiniai (kriterijai) Ar verta dabar susirūpinti dėl klimato kaitos? Kas lemia klimato pokyčius, ar juos galima sustabdyti? Ką klimatologai prognozuoja ateičiai, mūsų vaikams ir vaikaičiams? Neįtikėtini klimato svyravimai. Klimatas kaista
Geografija  Referatai   (10 psl., 35,65 kB)
Viena iš daugelio žmogaus poilsio formų – turizmas bei kelionės. Keliaudami žmonės siekia naujų įspūdžių, žinių, nori pažinti kraštą. Vandens turizmas visame pasaulyje yra viena populiariausių sporto ir aktyvaus poilsio rūšių. Vandens turizmas reikalauja fizinių ir dvasinių jėgų, greitos reakcijos, ištvermės, sugebėjimo prisitaikyti prie greitai besikeičiančios situacijos, siejasi su didesne ar mažesne rizika, nuotykiais ir aišku suteikia galimybę žavėtis gamta. Vandens turizmas mūsų šalyje yra nepakankamai populiari turizmo rūšis. Lietuva tūkstančio ežerų ir upių kraštas, bet šiandien tai – dar neišnaudoti gamtos ištekliai. Nedidele valtele arba baidare galima apkeliauti visą respubliką, nes daigeis ežerų jungiami pertarais bei upėmis vienas su kitu. Nors visame pasaulyje vandens turizmas sparčiai populiarėja, Lietuvos vandens turizmas yra menkai išplėtotas. Buvo perplaukta Šešupės upe, per visą Marijampolės apskritį nuo Lenkijos – Lietuvos iki Kaliningrado – Lietuvos pasienio. Buvo fiksuojama plaukimo trukmė, kilometražas, kliūtys, fotografuojamos apylinkės, aplankomi paupyje esantys lankomi objektai. Maršruto ilgis: 97m. Trukmė 4dienos. Darbo tikslas: Parengti maršrutą Šešupės upe Uždaviniai: • Pristatyti kaip lankytiną objektą • Parengti maršrutą • Organizuoti laisvalaikį Objektas: Vandens maršrutas – Šešupės vingiais Metodai: Literatūros šaltinių anali
Geografija  Namų darbai   (22 psl., 212,02 kB)
Derybų menas
2011-02-13
Derybos tai - bendravimo procesas, kurio metu partneriai, remdamiesi skirtingais tikslais bei pozicijomis ,siekia rasti abi šalis patenkinantį sprendimą.
Vadyba  Namų darbai   (28 psl., 49,39 kB)
Danija
2011-02-02
Danija, užima palyginus nedidelę teritoriją. Pusiasalis Jutlandija yra dalis Europos žemių, o likusią Danijos dalį sudaro salos, apie kurias savo laiku taip iškalbingai rašė Hansas Kristianas Andersenas. Šių salų yra be galo daug – ne mažiau nei 406, ir didelių ir mažų. Devyniasdešimt iš jų apgyvendintos. Pati didžiausia tai Zelandija (kurioje ir randasi Danijos sostinė Kopenhaga), dvi salos dvynės Loland ir Falsteris , o taip pat Baltijos jūroje, atitolęs į vakarus nuo pagrindinių salų apie 200km. – Bornholmas , (80 km iki Lenkijos, 40 km iki Švedijos).
Geografija  Referatai   (8 psl., 314,8 kB)
Šiaulių miesto Globos namai buvo įkurti 1993 m. liepos 1 dieną buvusioje vaikų infekcinėje ligoninėje Trakų gatvėje Nr. 14, kaip katalikiškos pakraipos senelių namai. Įstaigos steigėjais buvo Šiaulių vyskupija ir katalikių moterų organizacija „Caritas“. Ekonominiai šalies pokyčiai ir kitos objektyvios bei subjektyvios priežastys įtakojo, kad steigėjai nebesugebėjo materialiai išlaikyti įsteigtų Globos namų, jie buvo priskirti Šiaulių miesto savivaldybei. O 1999 05 18 Šiaulių miesto valdyba pakeitė Šiaulių miesto savivaldybės „Caritas“ globos namų pavadinimą į Šiaulių miesto savivaldybės Globos namus.
Socialinis darbas  Ataskaitos   (14 psl., 22,07 kB)
Gamybinę praktiką atlikau statybos įmonėje “ Dailista ”. Bendrovė užsiima bendrastatybiniais darbais, bet labiau specializuojasi vykdant vidaus apdailos darbus. Praktikos metu teko dalyvauti vykdant Kupiškio Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos renovaciją.
Statyba  Ataskaitos   (9 psl., 1,34 MB)
Turizmas yra viena svarbiausių aktyvaus poilsio rūšių ir viena veiksmingiausių žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimo priemonių. Žodis „turizmas“ kilęs iš lotynų kalbos(„turn“- sukimas, sukutis – vilkutis), reiškiantis kelionę iš vienos vietovės į kitą, tačiau grįžtant į pirmąją. Turizmas gali būti suprantamas kaip geografinis reiškinys, nes žmonės keliauja iš savo gyvenamosios vietos pro šalį arba į užsienį. Lankomos vietos pasižymi gražiais unikaliais peizažais, istoriniais bei kultūriniais paminklais bei savita tautos kultūra. Tačiau turizmo plėtotei reikalingi geografiniai tyrimai. Šalyse, priimančiose keliautojus, atliekamas regiono funkcinis tyrimas, reljefo sandaros įvertinimas ir jo panaudojimo turizmui galimybės.
Geografija  Kursiniai darbai   (27 psl., 2,98 MB)
Viduramžiai
2010-12-16
Istorikai bando išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų gyventa viduramžių miestuose-civilizacijos centruose. Tai yra sunku. Netgi didžiausi Viduramžių miestai mums atrodo visai nedideli. Tokie miestai, kaip Florencija, Milanas, Venecija, Genuja, Paryžius, pabaigoje XIII a.ir pradžioje XIV a., turintys daugiau 50 tūkstančių gyventojų, skaitėsi didmiesčiais. Mažesniuose miestuose gyveno apie 2 tūkstančius gyventojų. Gyventojai miestuose buvo įvairūs: pirkliai, amatininkai, valdininkai, tarnai, dvasininkai. Tai buvo žmonės skirtingų visuomeninių padėčių. Svarbu tai, kad miestai viduramžiais atsirado prie garsių vienuolynų ar pilių, kur žmonės tikėjosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Dažnai miestai išaugdavo iš prekybos centro - prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Skurdas ir žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdieninio gyvenimo reiškiniai. XIV a. Vakarų Viduramžių civilizacija žengė ne į priekį, o atgal. Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos, maro epidemija, pavadinta Juodąja Mirtimi, nusinešė trečdalį gyventojų gyvybių. Po truputį viduramžių miestai ėmė keistis. Atvežamos knygos plėtė žinias, išaugo medicinos lygis, atsiradę lordai ir valstiečių sukilimai buvo pirmieji protestantizmo ir demokratijos ženklai. Renesanso ir Reformacijos laikais įvyko svarbių meno, politikos ir religijos pokyčių, kurie nužymėjo naujųjų amžių ir istorijos raidą.
Istorija  Projektai   (4 psl., 10,39 kB)
Ekvatorinis klimatas yra abipus pusiaujo ir iki 10 laipsnių šiaurės ir pietų platumos. Jame vyrauja pusiaujo oro masės ir nėra skirtumų tarp metų laikų. Karšta ir drėgna ištisus metus, būdingas žemas slėgis. Vidutinė oro temperatūra - nuo 24 iki 28 laipsnių šilumos. Nėra sausojo sezono - visais metų mėnesiais kritulių kiekis siekia 3000 ml. Pusiaujo klimate daugiausiai gyvena negridų rasės atstovai.
Komunikacijos  Projektai   (11 psl., 3,02 MB)
Vanduo sudaro didžiausią mūsų organizmo dalį - apie 60-70 proc. Jis įeina į visų ląstelių bei audinių sudėtį. Tai terpė, kurioje vyksta įvairios organizmo reakcijos. Jis padeda palaikyti pastovią druskų apykaitą, palengvina virškinti, įsisavinti maisto medžiagas, padeda pašalinti iš organizmo medžiagų apykaitos produktus.
Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (15 psl., 950,24 kB)
Prancūzija
2010-11-30
Išsamus ir tikslus pristatymas apie Prancūziją, daugiau atsižvelgiant i ekonominę šalies pusę.
Ekonomika  Pateiktys   (29 psl., 9,17 MB)
Ukraina
2010-11-19
Juodosios jūros šiaurės vakarinis krantas nelabai vingiuotas, žemas. Didžiausios įlankos: Tendro, Džarylgašo, Karkinito, Kalamito. Krymo pusiasalio krantas aukštas, kalnuotas. Azovo jūros krantas žemas, daug smėlio nerijų (Obitočnajos, Berdiansko), vakaruose Arabato nerija skirią Azovo jūrą nuo Sivašo įlankos.
Geografija  Pateiktys   (15 psl., 8,57 MB)
Čekija
2010-11-14
Čekijos Respublika (ček. Česká republika) – valstybė Vidurio Europoje. Respublika šiaurėje ribojasi su Lenkija, šiaurės vakaruose ir vakaruose su Vokietija, pietuose su Austrija ir Slovakija.
Kita  Pateiktys   (10 psl., 50,26 kB)
Nuo seniausiu laikų žmonija nepasižymi sėslumu. Priešistorinių laikų migracija – tai laipsniškas atsakas į aplinkos ir klimato kitimus, kas trukdavo ištisus šimtmečius. Šiuolaikinę migraciją sąlygoja jau ne klimatas ar aplinka, o socialinės ir politinės jėgos. Šiais neribotų galimybių laikais migracijos procesas yra būdingas įvairioms pasaulio šalims: tiek ekonomiškai išsivysčiusioms, tiek besivystančioms. Visais laikais žmonės buvo linkę migruoti dėl įvairių priežasčių, o kartais net ne savo noru. Šiais laikais migruoti žmones skatina noras užsidirbti pinigų, keliauti, įgyti aukštesnę kvalifikaciją ir dėl kitų, daugiausia asmeninių, priežasčių. Šis procesas analizuojamas daugelyje pasaulio šalių, nes yra aktualus jų ekonomikai, demografinei situacijai, politikai ir kitoms gyvenimo sferoms.
Ekonomika  Analizės   (26 psl., 94,28 kB)
Pasaulyje visur, kur yra organizacijų, jas bei jų valdymą reikia studijuoti dėl trijų priežasčių. Bet kuriuo atveju – tiek praeityje, tiek ir dabartyje ar ateityje – žmonių, sudarančių organizaciją, kuriai vadovauja vadovai, rezultatai gali turėti toli siekiančių pasekmių. Pirmiausia, viso pasaulio organizacijos daug prisideda prie dabartinio žmonių gyvenimo lygio standartų. Kasdien organizacijos mus aprūpina maistu, pastoge, rengia, teikia medicinos ir ryšių paslaugas, linksmina ir duoda darbo. Pavyzdžiui, Raudonasis Kryžius – organizacija, labai sutelkta į dabartį, kadangi gelbsti konkrečioms žmonių grupėms, kai to reikia.
Vadyba  Referatai   (29 psl., 349,13 kB)
Tarp daugelio ekonominių problemų reikšmingą vietą užima nedarbas. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė gauna didžiausias pajamas bei paslaugas, kai visi, kurie gali ir nori, dirba. Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonominės politikos tikslas. Tikrovėje rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo: jis neaprūpina visus norinčius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarbą tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką, siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui gyventoju labai apsunkina kasdieninį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą, o neretai lemia ir socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida.
Ekonomika  Referatai   (17 psl., 219,43 kB)
Savana
2010-10-06
Afrika yra karščiausias žemynas. Atogrąžų miškus galime vadinti ,,Žemės plaučiais?? ar ,,žaliuoju pragaru??. Šiame žemyne plyti didžiausia pasaulyje dykuma - Sachara. Geografinės zonos, einant nuo pusiaujo ašigalių link, tolygiai keičiasi palei lygiagretes, nes Afrikoje nėra ilgų ir aukštų kalnų grandinių. Klimatas, t.y. temperatūra ir kritulių kiekis, lemia augalijos ir gyvūnijos paplitimą. (APIMTIS 1PSL)
Geografija  Konspektai   (43 kB)
Prancūzija
2010-10-06
Bendri duomenys. Istorinė praeitis Gyventojai Gamta. Klimatas. Vidaus vandenys. Augalija ir dirvožemiai. Respublikos ir imperijos. Transportas emės ūkis. Žemės ūkio produktai. Ūkis. Pramonė. Prancūzijos pramonės produktai. Didžiausios bendrovės pagal apyvartą (1993). Prancūzijos užjūrio departamentai ir teritorijos. Svarbiausių lankytinų gamtos ir kultūros objektų apibūdinimas. Naudota literatūra. /Referatas buvo pripazintas geriausiu mano mokykloje uz tai gavau pagyrimo rasta ir pagyrima asmens byloje/ (APIMTIS 13 PSL)
Geografija  Referatai   (68,73 kB)
antarktida
2010-10-06
nu wiskas apie antarktidą, jos klimatas, geografinė padėtis, Antarktidos gyvasis pasaulis, ledynai, geografinis zoniškimas ir t.t. W i s k a s a p i e A n t a r k t i d ą ! nu wiskas apie antarktidą, jos klimatas, geografinė padėtis, Antarktidos gyvasis pasaulis, ledynai, geografinis zoniškimas ir t.t. W i s k a s a p i e A n t a r k t i d ą ! nu wiskas apie antarktidą, jos klimatas, geografinė padėtis, Antarktidos gyvasis pasaulis, ledynai, geografinis zoniškimas ir t.t. W i s k a s a p i e A n t a r k t i d ą ! nu wiskas apie antarktidą, jos klimatas, geografinė padėtis, Antarktidos gyvasis pasaulis, ledynai, geografinis zoniškimas ir t.t. W i s k a s a p i e A n t a r k t i d ą ! nu wiskas apie antarktidą, jos klimatas, geografinė padėtis, Antarktidos gyvasis pasaulis, ledynai, geografinis zoniškimas ir t.t. W i s k a s a p i e A n t a r k t i d ą ! nu wiskas apie antarktidą, jos klimatas, geografinė padėtis, Antarktidos gyvasis pasaulis, ledynai, geografinis zoniškimas ir t.t. W i s k a s a p i e A n t a r k t i d ą ! nu wiskas apie antarktidą, jos klimatas, geografinė padėtis, Antarktidos gyvasis pasaulis, ledynai, geografinis zoniškimas ir t.t. W i s k a s a p i e A n t a r k t i d ą !
Geografija  Pateiktys   (867,51 kB)
Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.
Istorija  Referatai   (24,11 kB)
Kryžiaus žygiai
2010-06-03
7a. enagelizacijos riba ėjo rytų ir šiaurės Europoje. 8-10a. plito toliau, bet sutiko stiprų pasipriešinimą. Nuo 10a. prievartinis skleidimas. Iš esmės skleidė vokiečiai (tai susiję ir su politiniai motyvai). Dėl to plito lėtai. Priešingai nei ankstesnioje, vėlyvoji krikščionybė skleidžiama aukštųjų ginklo pagalba tarp žemesniųjų. Krikščionybės priėmimas buvo perėjimas prie aukštesnės kultūros. Vakarų krikščionybė ne tik sklido prievarta, bet ir pati patyrė smūgių iš pagonių, ypač iš vikingų. Jū puldinėjimai tęsėsi apie 300 metų. (8 a.pab. – 11a.vid.). Vikingais vakaruose vadinami normanai, t.y. šiaurės žmonės.(Rusijoje – varijagai, Lietuvoje - žuvėnai). Normanai – germanų tautybės (danai, norvegai, švedai), 9-10a. žinomi kaip plėšikai. Stulbina tyčiniu žiaurumu ir smurtu. Viena iš priežaščių – jų religinės pažiūros – dievai skatina leistis į mūšius. Priešinasi krikščionybei, Kristaus pasekėjams. Normanai buvo smulkūs žemdirbiai, pirkliai, geri jūrininkai. Atakuodavo netikėtai, mažais būreliais. Labai pavojingi Karolio Didžiojo imperijai. Be to, po Verdeno sutarties vyko rietenos, peštynės. Įvairios nuomonės, kodėl Vykingai puldinėjo: 1)dėl didelio jų pačių skaičiaus 2)ieškojo turtų 3)atšiaurus klimatas, blogas derlius 4)siekė prekybinių, komercinių tikslų 5)švedai norėjo prekiauti su Rusija, danai plėšikavo 6)siekė kolonizuoti vakarus Žygiai dviem kryptimis: į rytus ir į vakarus. Vakarų normanai – norvegai ir danai veržėsi į Šiaurės jūros ir Atlanto vand. pakrantę. Puolė Airiją, danai kolonizavo Šiaurės j. salas. Drauge nukariavo žymią Airijos dalį. 9a. plėšė Angliją, Prancūziją, Vokietiją. 9a. pab. pavyko nukariauti žymią dalį Šiaurės ir Rytų Anglijos. Čia apsigyveno skandinavų kariai. Toliau leidosi į pietus – Portugalija, Ispanija, Italija. Didelis danų laimėjimas – 811 m. švykdytas šiaurės Prancūzijos nukariavimas. Atsirado teritorija – Normandija (šiauriečių žemė). Ji tapo nepriklausoma nei nuo danų, nei nuo frankų. Danai asimiliavosi, sumišo su frankų, keltų, romėnų palikuonimis. Didžiausias vikingų laimėjimas – Anglijos pajungimas. 1016 m. danų vadas Knutas užėmė Anglijos sostą. Po to tapo Danijos ir Norvegijos karaliumi – susidarė Knuto didžiojo valstybė. Ji egzistavo tik 20 m. 1066 m. Anglija išsivadavo nuo vikingų. Praėjus trumpam laikui ją nukariavo normandai – Vilhelmas užkariautojas. Vikingų puldinėjimai liovėsi, nes įsitvirtino karalių valdžia. Apie tūkstantuosius metus tapo krikščioniškomis valstybėmis. Kitas pavojus (iš rytų) – vengrai. Jie puldinėjo V. ir P. Europą, degino miestus, pasižymėjo žiaurumu, ypač nuo jų kentėjo Vokietija. Bet 10a. vid. Vokieičių karalius OtonasI galutinai sumušė vengrus. Vengrai tapo sėslūs. 1000-ieji metai – labai svarbi kriščioniškojo pasaulio data. Jam priklausė Italijos žemės, Anglija, Airija, Škotija, Skandinavijos valstybės, dalis Ispanijos. Nuo 10 a. vakarų krikščioniškas pasaulis imtas vadinti Europa. Nors šis pavadinimas minėtas dar 8 a. Tai reiškia krikščionių pergalę prieš pagonis. Normanų, vengrų palikimas pakeitė visuomenės struktūrą. Tai antras didžiojo tautų kraustymosi etapas. Skirtumas: germanai susidurė su nusilpusia Romos imperija, o vengrai su stipria, gimstančia feodaline struktūra. Jos nepakeitė, nesugriovė, bet patys perėmė ir paskleidė jos bruožus. Š. ir V. Europoje sustiprėjo Romos bažnyčios pozicija, ne skrikščioniška bažnyčia kilo iš Romos bažnyčios. Kita buvo Konstantinopolio bažnyčia. Ją perėmė Bulgarija, Serbija (9a.), Rusija (10a.). 2 krikščionybės platinimo centrai atsirado 395 m., kai galutinai suskilo Romos i-ja. Tam tikras bažnyčios skilimas. Tiek Romos tiek Konstantinopolio patriarchas ėmė siekti viršenybės krikščioniškajame pasaulyje. Būta įvairių konfliktų be didesnių pasekmių, bet vienas 1054 m. kilęs konfliktas baigėsi bažnyčios organizaciniu skylimu. Atsirado visuotinės katalikų ir tikrųjų krikščionių – ortodoksų provoslavų bažnyčia. Tai atskyrė Balkanus nuo vakarų Europos. Apie 11a. jau visa Europa krikščioniška. 10-14 a. ji plėtė sienas ir kovojo su kitatikiais, musulmonais. 2 kryptys: 1)Europoje (Ispanija) 2)Artimieji Rytai (kryžiaus žygiai, kuriamos krikščioniškos valstybės). Arabai, užėmę Šiaurės Afriką (buvusią Romos teritoriją), ėmė pulti pietų Europą. 711 m. pasiekė Ispaniją ir sugriovė vestgotų valstybę. 732 m. arabų puolimas į Ispaniją buvo sustabdytas. Arabai užėmė Viduržemio jūros salas (Kiprą, Siciliją, Korsiką), plėšė Romą, Neapolį, P.Prancūziją. Atsirado savotiškos islamo salos. Sicilija ir Ispanija pažymėta islamiškos kultūros pėdsakais. Iki arabų Sicilija nebuvo lotynų kultūros kraštas, jautėsi Bizantijos įtaka. Arabų apsigyvenimas joje prasidėjo 9 a. Musulmonai praturtino žemės ūkį. Sicilija susijungė su klestinčią Šiaurės Afrika. Ispanijoje arabai steigė universitetus, mečetes. Kordonos miestas – didžiausias prekybos kultūros centras visoje vakarų Europoje. Iš lotynų kalbos į arabų išversti senovės graikų mokslo darbai. 10 a. Toledo mieste imta gaminti popierių. Naujos sodininkystės, žemės ūkio kultūros (granatmedžiai). Kilo amatai, monumentalioji architektūra. Gilūs arabų pėdsakai, bet neprieita prie asimiliacijos, vieno tikėjimo įsiviešpatavimo. (jie neasimiliuojasi su nemusulmonais). 10-14a. reikšmingiausias krikščionių laimėjimas kovoje prieš kitatikius – Ispanijos atėmimas iš musulmonų. 13a. pabaigoje jiems liko tik maža Granados valstybėlė. Karai Ispanijoje vadinti Konkista. Tai – pirmieji religinio pobūdžio karai, kurie davė pradžią Kryžiaus žygiams. Kryžiaus karai Ispanijoje tarp krikšč. ir musulmonų - pirmieji religiniai karai. Davė idėjinį pagrindą kryžiaus karams. Šiuo terminu vadino ir kovas prieš eretikus. Kryžiaus žygiai – vakarų feodalų žygiai link Jeruzalės. Pretekstas – siekimas išvaduoti šventą žemę nuo kitatikių – musulmonų. Jie turėjo sutelkti Europos visuomenę, suteikti įspūdžių ir turtų, taigi pateisinti kiekvieno viltis. Plito indulgencijos – finansavimas kryžiaus žygiams???. Patraukė daug įvairių sluoksnių žmonių. Kryžiaus karų metu atsirado ordinai, išaukštinta ir sakralizuota ryterystė. Riteris turėjo ginti vargšus, našlaičius, moteris. 12-13a. riteris – kilnumo pavyzdys. Atsirado Tamplierių ordinas (pav. Kilęs iš Saliamono šventyklos). Prancūzų ordinas. Puolimo ir gynybos funkcijos. Art.Rytuose sukaupė nemažus turtus. 13a. grįžo į Europą, kur buvo pasklebti eretikais. Juanitų ordinas atsirado dar prieš kryžiaus žygius. Dabar jis žinomas kaip Maltos ordinas, pavaldus Vatikanui. 1198 m. – kryžiuočių (vokiečių) ordinas. Kryžiaus žygiuose dalyvavo įvairūs soc.sluoksniai, su skirtingais tikslais. Bendras tikslas – šventų relikvijų išvadavimas. Karaliai norėjo sukurti naujas valstybėles. Riteriai – įgyti žemės ir turtų, valstiečiai – išsigelbėti nuo skurdo. Popiežija norėja skleisti krikščionybę. Rūpėjo turtai, nes Art.Rytų materialinė ir dvasinė kultūra pranoko Europą. 11 amžiaus padėtis buvo palanki pradėti kryžiaus žygius: Bizantija atsidūrė sunkioje padėtyje, todėl jos valdovas kreipėsi į V.Europos valstybes pagalbos. Tai buvo pretekstas pradėti Kryžiaus žygius. 1-as Kryžiaus žygys 1096-1099. JO metu sukurtos 4 valstybės. Svarbiausia Jeruzalės karalystė (pagal Prancūzijos modelį). Šaukiami asizai, kur priimdavo įstatymus, renkamas karalius, kurio valdžią riboja aukštesnieji rūmai. 2-as Kryžiaus žygis (1202-1204). Atskleidė šių žygių tamsiąją pusę, nes tapo žygiu prieš Bizantiją. Konstantinoppolis apiplėštas. Suskaldyta Bizantijos imperija. Įkurta Lotynų karalystė. Jai žlugus šią teritoriją užėmė turkai. Vaikų kryžiaus žygis. Paskutinis – 8 Kryžiaus žygis.- 1270m. Kryžiaus žygiai. Nepasiteisino. Nukentėjo Art. Rytai. Tarp religijų atsiranda priešiškumas. Sustiprėjo tautiniai prieštaravimai. Atsivėrė praraja tarp Bizantijos ir V.Europos. Po kryžiaus karų sustiprėjo priešiškumas žydams – jie imti kaltinti Kristaus nužudymu. Vykdomi “pogromai”. Daug smurto žudynių. Paneigta, kad per Kryžiaus žygius susipažinta su Art.Rytų kultūra. (čia svarbesnis Ispanijos vaidmuo). Kryžiaus karai neišplėtė krikščioniškojo pasaulio. Ji liko Europos religija.
Istorija  Konspektai   (8,16 kB)
Baltai išskyrė tris laidojimo būdus: laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje ir deginimas. Šie būdai atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais rūbais, papuošalais. Baltai kilminguosius visada sudegindavo, nes manė, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Baltai galvojo, kad pomirtinis gyvenimas bus panašus į žemiškąjį, todėl mirusiuosius laidojo su reikalingiausiais daiktais. Bet juos sudaužydavo, nes manė, kad aname pasaulyje viskas bus atvirkščiai- jei šiame pasaulyje indai sudaužyti, tai kitame pasaulyje jie bus sveiki. Kardus taip pat dėdavo ne prie kairio šono,o prie dešnio. Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, sugundyti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis patenka į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas, gyvųjų jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai vieta, kuri labai gerbiama ir jos bijomasi. Įvadas Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys. Požiūris į mirtį Mirtis buvo pirmoji paslaptis, atvėrusi žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę. Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai. Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela - amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses - “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų - juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša. O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”. Laidojimo papročiai Apie tikėjimą pomirtiniu gyvenimu galima spręsti iš laidojimo papročių, būtent, iš kapuose randamų įkapių. Laidoti užkasant į žemę pradėta neolite, o neolito pab. kapuose randama ir įkapių (daugiausia akmeninių kovos kirvuku). Tačiau labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi tik žalvario a. (II-I t-metyje p. m. e.), o paprotys dėti įkapes visuotinai įsigali nuo II m. e. a. Vėliau (VIII m. e. a.) įsigali paprotys laidoti mirusius sudegintus kartu su įkapėmis. Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams - iš vyriškų. Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Laidojimas medžiuose (“antrinis laidojimas”) buvo mažiausiai paplitęs paprotys. “Kėlimas į medį” buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės motinos kultu. Deivės motinos, siejamos su žeme, sakralizacija sąlygojo tam tikrų tabu atsiradimą: lavono užkasimas žemėje imtas suprasti kaip pačios žemės išniekinimas. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, žemėje juos užkasdavo tik tada, kai iš jų telikdavo kaulai. Su Deivės motinos kultu, kiek ankstesne jo forma, siejamas ir laidojimas žemėje. Nuo seniausių laikų žinomas laidojimas žemėje turėjo mirusįjį priartinti prie gyvybę teikiančių Deivės motinos galių, sugrąžinti jį tarsi į embrioninę būklę (ne veltui nuo seniausių laikų mirusieji laidoti suriesti), tikint, kad visa, kas reikalinga žmogaus atgimimui, įvyks savaime. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Tiek įprastų, tiek papildomų įkapių dėjimas į kapą rodo, jog pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas panašus į žemiškąjį – mirtis išskirdavo žmones tik laikinai. Antra vertus, šis paprotys atspindi gyvųjų santykius su mirusiuoju. Įkapių dėjimas, be abejonės, turėjo magiškąją prasmę,, nes tai privalėjo užtikrinti tolesnį “normalų” mirusiojo gyvenimą. Aptariant įkapių dėjimą, reikėtų atskirai pakalbėti apie atvirkštinio pasaulio modelį senųjų lietuvių pasaulėžiūroje, kurią aiškiausiai atspindi įkapės. Anapusinių taisyklių dar neperpratęs mirusysis turėjo būti atitinkamai joms paruošiamas. Į kapą dedami indai buvo specialiai sudaužomi – jei kitame pasaulyje viskas atvirkščiai, tai sudaužytas indas “anoje pusėje bus sveikas”. Ši nuo senų laikų gyva tradicija išsilaikė pakankamai ilgai. Dar XVI a., kaip liudija kapai Vilniaus katedroje, lietuvių didikams į kapą dedamos taurės specialiai buvo laužomos. Dievams gali būti aukojamas prastas, ligotas gyvulys, tačiau tai ne taupumas: anapus jis taps sveiku. Pasikeičia ir kairės dešinės simetrija. Kardas, turįs būti prie kairiojo šono, dedamas prie dešiniojo, nes aname pasaulyje vyrauja veidrodinė orientacija. Galima atsekti ir dar vieną “atvirkštinio” pasaulio požymį. Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Matyt, miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais. Lietuviai žinojo dar vieną pasaulį su tik jam būdinga laiko samprata. Laikas eina ta pačia kryptimi, kaip ir žemiškasis, tačiau jo santykis su pasauliu ypatingas. Folklore dangiškoji diena prilygsta žemiškajam šimtmečiui arba tūkstantmečiui. Apie XI a. vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII-XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt kaip tik tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Tad deginimas – lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno, nes mirusiojo siela – vėlė taip artima mirusiojo kūniškam vaizdui ir taip susijusi su pačiu mirusiuoju, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: ir toliau į kapą dedami tokios pat rūšies priedai. Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik pažiūrą į mirusįjį. Eilinius žmones laidodavo ir griautiniu būdu, t.y. lavonus užkasdavo į žemę, tačiau didikus, kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Sudeginti buvo Mindaugo, Gedimino, kitų kunigaikščių kūnai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kaip pasakoja “Livonijos kronikoje” Hermanas Vartbergas, 1377 m. buvo iškilmingai sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Taip pat iškilmingai, kartu su rūbais, ginklais, kovos žirgu, medžioklės šunimis ir sakalais, aprašo XIV a. kryžiuočių metraštininkas Vygantas Harburgietis “Naujosios Prūsijos kronikoje”, 1383 m. Vilniuje buvo sudegintas kunigaikštis Kęstutis. Mirusiųjų ir jų daiktų deginimas labai stebino Vakarų Europos krikščionis, kur tokio papročio nebūta ir prieš krikščionybės įvedimą. Būdinga, kad šie trys laidojimo būdai (laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje, deginimas) atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi, arba, kitaip sakant, žmogaus perėjimas į “kitą pasaulį” įsivaizduojamas šių trijų elementų tarpininkavimo dėka. Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, baltai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams. Baltų ceremonijoje nesunku atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota, kaip žinoma, reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik su gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis. Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas (IX a.) rašo, kad “aisčiai turi įprotį numirėlį nedegintą palikti giminių ir draugų tarpe 1 mėnesį, kartais - 2 mėnesius. Kunigaikščius ir kitus aukštos kilmės žmones tuo ilgiau palieka nesudegintus gulėti, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir jie lieka nesudeginti. Ir visą laiką, gulint lavonui viduje, turi būti geriama ir žaidžiama iki tos dienos, kada jis būdavo sudeginamas. Mirusiojo šarvojimas tai buvo lyg ir paruošiamasis galutinio mirusiojo perkėlimo į pomirtinį gyvenimą etapas. Rengdami puotas su šokiais ir žaidimais, gyvieji tikėjo palengviną perėjimą į pomirtinį gyvenimą. Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia aiškiomis foromis pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į aną pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje, numirėlis viską mato ir girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis pasirodo žmonėms, vaidenasi. Naujoviškesnis aiškinimas, jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi. Yra įsigalėjęs ir kitas įsitikinimas, susidaręs krikščionybės įtakoje, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios. Aptariant šermenis, reikėtų paminėti paprotį, išlikusį iki mūsų dienų. Tai gedulo drabužiai. Dabar jais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio brangaus asmens. Seniau mirusio artimieji norėjo pasikeisti išvaizdą, kad mirusysis jų nepažintų ir greit į aną pasaulį nenusiviliotų, arba buvo norima, kad mirusysis būtų palankiai nusitekęs, matydamas, jog giminės jo gailisi. Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingu laiku jie skyrėsi, tačiau būta ir daug bendra. Štai keli jų: - Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes ypatingu laiku ištartam žodžiui buvo teikiama nepaprasta galia. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti. - Kai numiršta žmogus, tai tos šeimos nariai, netgi iš artimos giminės, negali jo nuprausti, bet turi jį svetimi prausti. Jeigu reikia kas pasiūti, irgi šeimos nariai negali. Duobę iškasti būtinai turi svetimi. - Gedulingas vaišes paprastai ruošdavo kaimynės. Kviečiamos šeimininkauti į svetimus namus, moterys neatsisakydavo: atsisakymas reiškęs nepagarbą mirusiajam. - Numirus tuoj užspaudžia lavonui akis, kad nežiūrėtų ir kitų neviliotų į aną pasaulį. - Jeigu miršta geras žmogus, tai miršta ramiai ir siela atsiskiria nuo kūno lengvai, bet jei miršta blogas žmogus, tai jis smarkiai blaškosi ir siela sunkiai skiriasi nuo kūno, nes žino, kad jos laukia kančios – nori dar gyventi ir pasitaisyti. Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos. Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško. Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Lietuviai į kapines žiūrėjo kaip į protėvių bendrijos vietą. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi. Išvados V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys. Baltų požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Tikėjimas,kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia yra labia senas. Labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi žalvario a. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams - iš vyriškų. Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Laidojimas medžiuose buvo mažiausiai paplitęs paprotys. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Baltai manė, kad kitame pasaulyje viskas yra atvirkščiai. Apie XI a. įsivyrauja kūnų deginimas. Kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Baltų ceremonijoje galima atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”.
Istorija  Referatai   (19,96 kB)
1 tema. Antikinės Graikijos teritorija (žemėlapis). Balkanai ir jų gyventojai iki indoeuropiečių atvykimo http://plato-dialogues.org/tools/gk_wrld.htm žemėlapis su atskirų vietovių aprašais ir trumpa istorija http://darkwing.uoregon.edu/~atlas/europe/static/map02.html gamtinių išteklių žemėlapis Teritorinis Graikijos padalijimas Šiaurėje ribojasi su Ilyrija ( dab. Albanija ), Makedonija ( dalis dab. Graikijos, dalis dab. Makedonijos ), Trakija ( dab.Bulgarija ). Visas Balkanų pusiasalis yra apsuptas vidinių Viduržemio jūros jūrų : vakaruose – Jonijos, pietuose – Kretos, rytuose – Egėjo jūros. Vakarinė antikinės Graikijos dalis, įsikūrusi Mažojoje Azijoje, ribojosi su Frygija, Lidija, Karija ( Anatolija ). Skiriama Šiaurės, Vidurio ir Pietų Graikija. Šiaurės Graikiją sudaro Tesalija ir Epyras. Epyras ( gr. epeiros – žemynas ) – taip buvo pavadintas Kerkyros salos gyventojų, tapo nuolatiniu krašto geografiniu pavadinimu. Abi sritis vieną nuo kitos skiria Pindo kalnynas. Senajame laike abu šie kraštai svarbūs dėl to, jog būtent juose migracijose iš šiaurės į pietus pirmąsyk apsistojo indoeuropiečiai, būsimųjų graikų protėviai. Tą liudija išlikusios kulto vietos ir šventavietės. Tesalijoje – Olimpo kalnas ( 2917 m ) – jame ide. įkurdino savo olimpinį dievų panteoną, būtent čia lokalizuojami pirmieji graikų mitai ( iš Tesalijos išplaukė Jasonas, Ftiotidė – mirmidonų ir Achilo tėvynė etc.). Epyras taip pat turėjęs būti svarbus, nes jame garsiausia vyriausiojo dievo šventavietė Dodonė. Istoriniais laikais Epyras nepriklausė graikiškiems kraštams, kultūros neįtakojo, buvo vadinamas laukiniu kraštu. Vidurio Graikija įrėminta Pagaso ir Korinto įlankomis. Pagrindinis kelias patekti į Vidurio Graikiją – per Termopilų perėją. Pagrindinės sritys : kai kurios jų - Akarnanija, Aitolija, Lokrija – kultūrinio klestėjimo laikais nebuvo itin reikšmingos ; svarbi Doridė ir Fokidė, kurioje Parnaso kalnas, Kastalijos šaltinis ir pagrindinis antikinio pasaulio religinis centras Delfai. Labai svarbi nemaža Bojotijos sritis, skiriama kalnynų (Helikono, Kitairono ) pelkėta žemuma , viena derlingiausių Graikijos sričių, turtinga bandomis, garsėjanti žvejyba Kopaiso ežere, žymiausias miestas – Tėbai. Dėl savo padėties (pereinamas kraštas) bei gan lygaus reljefo turėjo starteginę reikšmę– Bojotijoje vyko daugelis pagrindinių karinių mūšių( Chaironėja 338 m., Platajai 479 m.). Atika – Atėnų valstybės teritorija. Iki tol – sritis – pusiasalis, iš trijų pusių supamas jūros, šiaurėje ribojamas Kitairono kalnų grandinės. Žemdirbystei kraštas nedėkingas, derliaus sulaukiama tik lygumose ( Maratono, Eleusino, Atėnų ). Stoka gėlo vandens. Gamtiniai turtai – marmuras (Pentelikono kalnas ) ir sidabras ( Laurijo kasyklos ). Augino daug vaisių ( figų ) ir daržovių, javų, vynuogių ir alyvuogių derliai menkoki. Svarbi jūreivystė, tačiau išėjimą prie jūros trukdė Salamino sala ( dėl hegemonijos jūroje kovota su Megara ir Eginos sala ). Pietų Graikija – tai Peloponeso pusiasalis už Korinto sąsiaurio. Vertikaliai išsidėstęs Arkadijos kalnynas dalino pusiasalį beveik pusiau. Sritys : centre miškinga Arkadija, laukinių žvėrių ir piemenų sritis ; derlingos sritys – Mesenija ir Lakonika ( Lakedemonas, Sparta ) ; Elidė vakaruose - Olimpijos miestas, religinis ir sportinių žaidynių centras ; svarbiausioji Argolidės sritis – viena derlingesnių, turtinga uostais ir prekyba, centrai Korintas, Argas, Mikėnai, Epidauras, Tirintas, Pilas. Egėjo jūros vakarinę ir rytinę pakrantes lyg tiltai jungė salynai. Viso daugiau nei 2 500 salų, kurių apie 150 gyvenamų. Vakaruose garsios Korkyros ir Itakės salos, rytuose – du salynai. Kikladų salos (lyg ratu suptų Delo s.) – šv.Delo, Paro (marmuras), Nakso, Melo, Teros salos. Sporadų salynas : Rodas, Kosas ( medicina ), Samas, Chijas, Lesbas, Lemnas, Samotrakė. Euboja – labai siaura juosta atskirta palei rytinę vidurio Graikijos pakrantę. Uostas Chalkidė, sala turtinga variu ( gr. chalkis ). Dar vienas “tiltas” į pietus – Kiteros ir Kretos salos. Klimatas būdingas Viduržemio jūros pakrantėms – nėra įprastų keturių metų laikų, skiriama karšta sausa vasara ( akcentuojant jos pradžią), kurios vidutinė t. 25, ir lietinga vėjuota žiema, kurios vid. t. apie 9 – 12 laipsnių. Vidutinė metinė t. 17 – 19 laipsnių. Iškasenos menkos. Yra, bet nedaug, aukso, sidabro, vario. Svarbiausias turtas – molis ( keramika ) ir marmuras. Auginamos kultūros: javai, vynuogės, alyvmedžiai, figmedžiai, granatmedžiai, citrusinės kultūros etc. Balkanai ir jų gyventojai iki indoeuropiečių atvykimo Paleolitas iki 10 000. Gausiau gyvenamos buvo pietvakarinės Balkanų sritys, kurių klimatas buvo drėgnesnis, plačios pakrančių lygumos ( jūros lygis buvo žemesnis 100 metrų, Korkyra buvo susijungusi su Epyru, Chalkidikė su Pierija, jūra dar neskyrė Peloponeso nuo vid. Graikijos ), ganyklos vešlesnės ir gausesnės, taigi gausiau ir žvėrių. Medžiotojų bendruomenės gyveno prie ežerų, upių, šaltinių, medžiojo elnius, danielius. Manoma, kad medžiotojai palengva keliavo į pietus : rytiniu Adrijos pajūriu į pietinę Albaniją, Korkyrą, Epyrą, net Tesaliją. Pagrindinė gyventojų koncentracija – p. Epyras ir š.v. Tesalija. Mezolitas nuo 10 000 iki 7000 / 6500. Neolitas nuo 7000 / 6500 iki 3500 / 3000. Poledynmetis, kuomet labai pakito klimato sąlygos, pablogėjo medžioklės laimikis. Ieškant naujų pramitimo būdų, randasi žemdirbystė ( Artimuosiuose Rytuose, iš kur Balkanus pasiekia aštunto tūkstantmečio pabaigoje pradėdama Neolitą ). Jaukinami laukiniai žvėrys. Gyvenvietės kuriasi jau rytinėse srityse, Tesalijoje. Manoma, jog pirmieji gyventojai atvyko iš Artimųjų Rytų (Anatolijos), nes radiniai liudija susiformavusią civilizaciją : atsiranda keramika ( be paruošiamųjų laikotarpių, staiga). Galbūt, kai kurie gyventojai atvyko jūra ( tuomet jie turėjo iš naujo jaukintis laukinius Tesalijos gyvūnus ), bet įtikinamiau, jog su prijaukintais gyvūnais pamažu keliavo Trakijos pakrante. Vidurio neolito gyvenvietės lokalizuotos rytinėje dalyje, pakrantėje. Iš 67 registruotų gyvenviečių – tik 4 vakarinėje dalyje. Veikiausiai tai lėmė migracijos iš rytų. Tesalija - svarbiausia sritis, laikotarpis net kartais vadinamas Sesklo kultūros (vienos iš radimviečių) vardu. Randasi spalvota keramika, pakeičianti monochrominę.Veikiausiai ją atnešė dar viena migracijos banga iš Art. Rytų Derinama žemdirbystė ir bandų ganymas. Mėgstamiausios gyventi vietos – upių baseinai, kurių dirva derlinga ir pakankami vandens ištekliai, ežerų pakrantės, lygumos. Kultūrai būdingas taikumas ( neįtvirtintos gyvenvietės ) galėjo rastis dėl nedidelio gyventojų skaičiaus, žemių gausos, sėslios gyvensenos.
Istorija  Paruoštukės   (9,19 kB)
Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.
Istorija  Referatai   (24,11 kB)
Kryžiaus žygiai
2010-06-03
7a. enagelizacijos riba ėjo rytų ir šiaurės Europoje. 8-10a. plito toliau, bet sutiko stiprų pasipriešinimą. Nuo 10a. prievartinis skleidimas. Iš esmės skleidė vokiečiai (tai susiję ir su politiniai motyvai). Dėl to plito lėtai. Priešingai nei ankstesnioje, vėlyvoji krikščionybė skleidžiama aukštųjų ginklo pagalba tarp žemesniųjų. Krikščionybės priėmimas buvo perėjimas prie aukštesnės kultūros. Vakarų krikščionybė ne tik sklido prievarta, bet ir pati patyrė smūgių iš pagonių, ypač iš vikingų. Jū puldinėjimai tęsėsi apie 300 metų. (8 a.pab. – 11a.vid.). Vikingais vakaruose vadinami normanai, t.y. šiaurės žmonės.(Rusijoje – varijagai, Lietuvoje - žuvėnai). Normanai – germanų tautybės (danai, norvegai, švedai), 9-10a. žinomi kaip plėšikai. Stulbina tyčiniu žiaurumu ir smurtu. Viena iš priežaščių – jų religinės pažiūros – dievai skatina leistis į mūšius. Priešinasi krikščionybei, Kristaus pasekėjams. Normanai buvo smulkūs žemdirbiai, pirkliai, geri jūrininkai. Atakuodavo netikėtai, mažais būreliais. Labai pavojingi Karolio Didžiojo imperijai. Be to, po Verdeno sutarties vyko rietenos, peštynės. Įvairios nuomonės, kodėl Vykingai puldinėjo: 1)dėl didelio jų pačių skaičiaus 2)ieškojo turtų 3)atšiaurus klimatas, blogas derlius 4)siekė prekybinių, komercinių tikslų 5)švedai norėjo prekiauti su Rusija, danai plėšikavo 6)siekė kolonizuoti vakarus Žygiai dviem kryptimis: į rytus ir į vakarus. Vakarų normanai – norvegai ir danai veržėsi į Šiaurės jūros ir Atlanto vand. pakrantę. Puolė Airiją, danai kolonizavo Šiaurės j. salas. Drauge nukariavo žymią Airijos dalį. 9a. plėšė Angliją, Prancūziją, Vokietiją. 9a. pab. pavyko nukariauti žymią dalį Šiaurės ir Rytų Anglijos. Čia apsigyveno skandinavų kariai. Toliau leidosi į pietus – Portugalija, Ispanija, Italija. Didelis danų laimėjimas – 811 m. švykdytas šiaurės Prancūzijos nukariavimas. Atsirado teritorija – Normandija (šiauriečių žemė). Ji tapo nepriklausoma nei nuo danų, nei nuo frankų. Danai asimiliavosi, sumišo su frankų, keltų, romėnų palikuonimis. Didžiausias vikingų laimėjimas – Anglijos pajungimas. 1016 m. danų vadas Knutas užėmė Anglijos sostą. Po to tapo Danijos ir Norvegijos karaliumi – susidarė Knuto didžiojo valstybė. Ji egzistavo tik 20 m. 1066 m. Anglija išsivadavo nuo vikingų. Praėjus trumpam laikui ją nukariavo normandai – Vilhelmas užkariautojas. Vikingų puldinėjimai liovėsi, nes įsitvirtino karalių valdžia. Apie tūkstantuosius metus tapo krikščioniškomis valstybėmis. Kitas pavojus (iš rytų) – vengrai. Jie puldinėjo V. ir P. Europą, degino miestus, pasižymėjo žiaurumu, ypač nuo jų kentėjo Vokietija. Bet 10a. vid. Vokieičių karalius OtonasI galutinai sumušė vengrus. Vengrai tapo sėslūs. 1000-ieji metai – labai svarbi kriščioniškojo pasaulio data. Jam priklausė Italijos žemės, Anglija, Airija, Škotija, Skandinavijos valstybės, dalis Ispanijos. Nuo 10 a. vakarų krikščioniškas pasaulis imtas vadinti Europa. Nors šis pavadinimas minėtas dar 8 a. Tai reiškia krikščionių pergalę prieš pagonis. Normanų, vengrų palikimas pakeitė visuomenės struktūrą. Tai antras didžiojo tautų kraustymosi etapas. Skirtumas: germanai susidurė su nusilpusia Romos imperija, o vengrai su stipria, gimstančia feodaline struktūra. Jos nepakeitė, nesugriovė, bet patys perėmė ir paskleidė jos bruožus. Š. ir V. Europoje sustiprėjo Romos bažnyčios pozicija, ne skrikščioniška bažnyčia kilo iš Romos bažnyčios. Kita buvo Konstantinopolio bažnyčia. Ją perėmė Bulgarija, Serbija (9a.), Rusija (10a.). 2 krikščionybės platinimo centrai atsirado 395 m., kai galutinai suskilo Romos i-ja. Tam tikras bažnyčios skilimas. Tiek Romos tiek Konstantinopolio patriarchas ėmė siekti viršenybės krikščioniškajame pasaulyje. Būta įvairių konfliktų be didesnių pasekmių, bet vienas 1054 m. kilęs konfliktas baigėsi bažnyčios organizaciniu skylimu. Atsirado visuotinės katalikų ir tikrųjų krikščionių – ortodoksų provoslavų bažnyčia. Tai atskyrė Balkanus nuo vakarų Europos. Apie 11a. jau visa Europa krikščioniška. 10-14 a. ji plėtė sienas ir kovojo su kitatikiais, musulmonais. 2 kryptys: 1)Europoje (Ispanija) 2)Artimieji Rytai (kryžiaus žygiai, kuriamos krikščioniškos valstybės). Arabai, užėmę Šiaurės Afriką (buvusią Romos teritoriją), ėmė pulti pietų Europą. 711 m. pasiekė Ispaniją ir sugriovė vestgotų valstybę. 732 m. arabų puolimas į Ispaniją buvo sustabdytas. Arabai užėmė Viduržemio jūros salas (Kiprą, Siciliją, Korsiką), plėšė Romą, Neapolį, P.Prancūziją. Atsirado savotiškos islamo salos. Sicilija ir Ispanija pažymėta islamiškos kultūros pėdsakais. Iki arabų Sicilija nebuvo lotynų kultūros kraštas, jautėsi Bizantijos įtaka. Arabų apsigyvenimas joje prasidėjo 9 a. Musulmonai praturtino žemės ūkį. Sicilija susijungė su klestinčią Šiaurės Afrika. Ispanijoje arabai steigė universitetus, mečetes. Kordonos miestas – didžiausias prekybos kultūros centras visoje vakarų Europoje. Iš lotynų kalbos į arabų išversti senovės graikų mokslo darbai. 10 a. Toledo mieste imta gaminti popierių. Naujos sodininkystės, žemės ūkio kultūros (granatmedžiai). Kilo amatai, monumentalioji architektūra. Gilūs arabų pėdsakai, bet neprieita prie asimiliacijos, vieno tikėjimo įsiviešpatavimo. (jie neasimiliuojasi su nemusulmonais). 10-14a. reikšmingiausias krikščionių laimėjimas kovoje prieš kitatikius – Ispanijos atėmimas iš musulmonų. 13a. pabaigoje jiems liko tik maža Granados valstybėlė. Karai Ispanijoje vadinti Konkista. Tai – pirmieji religinio pobūdžio karai, kurie davė pradžią Kryžiaus žygiams. Kryžiaus karai Ispanijoje tarp krikšč. ir musulmonų - pirmieji religiniai karai. Davė idėjinį pagrindą kryžiaus karams. Šiuo terminu vadino ir kovas prieš eretikus. Kryžiaus žygiai – vakarų feodalų žygiai link Jeruzalės. Pretekstas – siekimas išvaduoti šventą žemę nuo kitatikių – musulmonų. Jie turėjo sutelkti Europos visuomenę, suteikti įspūdžių ir turtų, taigi pateisinti kiekvieno viltis. Plito indulgencijos – finansavimas kryžiaus žygiams???. Patraukė daug įvairių sluoksnių žmonių. Kryžiaus karų metu atsirado ordinai, išaukštinta ir sakralizuota ryterystė. Riteris turėjo ginti vargšus, našlaičius, moteris. 12-13a. riteris – kilnumo pavyzdys. Atsirado Tamplierių ordinas (pav. Kilęs iš Saliamono šventyklos). Prancūzų ordinas. Puolimo ir gynybos funkcijos. Art.Rytuose sukaupė nemažus turtus. 13a. grįžo į Europą, kur buvo pasklebti eretikais. Juanitų ordinas atsirado dar prieš kryžiaus žygius. Dabar jis žinomas kaip Maltos ordinas, pavaldus Vatikanui. 1198 m. – kryžiuočių (vokiečių) ordinas. Kryžiaus žygiuose dalyvavo įvairūs soc.sluoksniai, su skirtingais tikslais. Bendras tikslas – šventų relikvijų išvadavimas. Karaliai norėjo sukurti naujas valstybėles. Riteriai – įgyti žemės ir turtų, valstiečiai – išsigelbėti nuo skurdo. Popiežija norėja skleisti krikščionybę. Rūpėjo turtai, nes Art.Rytų materialinė ir dvasinė kultūra pranoko Europą. 11 amžiaus padėtis buvo palanki pradėti kryžiaus žygius: Bizantija atsidūrė sunkioje padėtyje, todėl jos valdovas kreipėsi į V.Europos valstybes pagalbos. Tai buvo pretekstas pradėti Kryžiaus žygius. 1-as Kryžiaus žygys 1096-1099. JO metu sukurtos 4 valstybės. Svarbiausia Jeruzalės karalystė (pagal Prancūzijos modelį). Šaukiami asizai, kur priimdavo įstatymus, renkamas karalius, kurio valdžią riboja aukštesnieji rūmai. 2-as Kryžiaus žygis (1202-1204). Atskleidė šių žygių tamsiąją pusę, nes tapo žygiu prieš Bizantiją. Konstantinoppolis apiplėštas. Suskaldyta Bizantijos imperija. Įkurta Lotynų karalystė. Jai žlugus šią teritoriją užėmė turkai. Vaikų kryžiaus žygis. Paskutinis – 8 Kryžiaus žygis.- 1270m. Kryžiaus žygiai. Nepasiteisino. Nukentėjo Art. Rytai. Tarp religijų atsiranda priešiškumas. Sustiprėjo tautiniai prieštaravimai. Atsivėrė praraja tarp Bizantijos ir V.Europos. Po kryžiaus karų sustiprėjo priešiškumas žydams – jie imti kaltinti Kristaus nužudymu. Vykdomi “pogromai”. Daug smurto žudynių. Paneigta, kad per Kryžiaus žygius susipažinta su Art.Rytų kultūra. (čia svarbesnis Ispanijos vaidmuo). Kryžiaus karai neišplėtė krikščioniškojo pasaulio. Ji liko Europos religija.
Istorija  Konspektai   (8,16 kB)
Gimė 1879-04-11 Anykščių rajone. Augo rūpestingų valstiečių Juozo ir Zuzanos Biliūnų šeimoje. Iš prigimties buvo jautrus ir jausmingas, atsiliepdavo į kito žmogaus išgyvenimus. Juos norėjo aprašyti vaikystės atsiminimų knygoje ,,Kūdikystės sapnai”. Nebaigė. Namuose Biliūnai turėjo knygų. Jos buvo slaptai gaunamos iš knygnešių. Tėvai stengėsi vaikus mokslinti, netgi dukterį skatino eiti pas daraktorių, nors mergaičių raštingumu mažai kas domėjosi. Kaimo vaikams pradėjus šaipytis, J. Biliūno sesutė Uliūtė prašė tėvelį nebeleisti mokytis. O vėliau džiaugėsi mokėdama perskaityti brolio parvežtas knygas. Motina mokėjo daug liaudies dainų, dainuodavo dirbdama, meilę muzikai įkvėpė ir sūnui.
Lietuvių kalba  Konspektai   (10 psl., 45,3 kB)
Karibų jūra
2010-05-26
Tai tropinė Vakarų pusrutulio jūra, priklausanti Atlanto vandenyno baseinui. Ribos pietuose – Pietų Amerika, vakaruose – Meksikos įlanka, šiaurėje – Didieji Antilai, rytuose Mažieji Antilai. Visas šis regionas paprastai vadinamas Karibais. Ispaniškoje tradicijoje kartais vadinama Antilų jūra (Mar de las Antillas), taip pabrėžiant, kad nuo vandenyno ją skiria Antilų salos. Viena didžiausių jūrų pasaulyje, plotas ~ 2 754 000 km². Giliausia vieta yra Kaimanų įduboje: 7 686 m.
Komunikacijos  Projektai   (21 psl., 4,13 MB)
Biologija
2010-05-15
Labai daug naudingos informacijos pasiruošti biologijos valstybiniam egzaminui. iologija – mokslas apie gyvybę. Jis tyrinėja gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos egzistavimo ir vystimosi dėsnius. Biologijos tyrimo objektas yra gyvieji organizmai, jų sandara, funkcijos, gamtinės bendrijos. Biologijos mokslo sistema aiškina gyvosios gamtos esmę, formos, vystimosi ir tai yra vadinama – bendrąja biologija . Tam tikrus objektus tyrinėja specialūs mokslai.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (73 psl., 658,89 kB)
Indija
2010-05-13
Indijos teritorija driekiasi nuo pietų Japonijos geografinės platumos beveik iki septintos lygiagretės į šiaurę nuo pusiaujo. Ši šalis, įsiterpusi tarp Viduriniųjų Rytų ir Rytų Azijos, kaip milžino pėda kyšo Indijos vandenyne. Jos plačių sąnašinių lygumų vandenis renka trys didžiausios upės: Gangas (šventoji indų upė), Indas ir Bramaputra. Trys tūkstančiai metų pr.Kr. čia gyveno dravidai, kurie savo kultūra prilygo Mesopotamijos ir Egipto civilizacijoms. Vėliau kraštą užvaldė Indijos arijai, dar vėliau pakaitomis valdė musulmonų sultonai ir kitokie valdovai. XV amžiaus pabaigoje Vasco da Gama pradėjo kolonializmo laikotarpį. Didesnę XVI amžiaus dalį portugalai, olandai, prancūzai ir anglai grūmėsi dėl prekybos teisių, kol galiausiai XVIII a.
Geografija  Referatai   (17 psl., 700,35 kB)
Kiekviena organizacija funkcionuoja kaip atvira sistema plėtodama ryšius ne tik įmonės viduje, bet ir su išorine aplinka. Organizacijos gyvavimas priklauso nuo komunikacijos joje išsivystymo lygio. Komunikacija pagyvina organizacijos struktūrą, prasiskverbia į visas organizacijos veiklos sritis. Darbuotojai yra komunikacijos dalyviai ir tai, kaip jie sugeba dirbti drauge, dalintis informacija, lemia organizacijos stabilumą ir sėkmę. Laikui bėgant organizacijos tampa sudėtingesnės struktūriniu ir technologiniu požiūriu, auga jų vidaus ir išorės informacijos srautai. Besikeičianti aplinka reikalauja iš organizacijų greitų pokyčių, kurie neįmanomi be efektyvios komunikacijos. Organizaciją AB “Mažeikių nafta” pasirinkome todėl, kad tai moderni, besivystanti, lanksčiai į aplinkos pokyčius reaguojanti įmonė.
Komunikacijos  Referatai   (27 psl., 190,99 kB)
Japonija
2010-05-11
Japonija yra Rytų Azijos šalis, esanti salyne tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija. Japonijos archipelagą sudaro 6852 salos. Didžiausios salos, Honšiū, Hokaidas, Kiūšiū ir Šikoku, sudaro 97 % visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė, Fudzijamos kalnas, yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija dešimta - joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausia metropolinė zona pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.
Geografija  Pateiktys   (63 psl., 7,16 MB)
Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)
Įmonės vizija: aukščiausia kokybė už žemiausią kainą. Kuriamos įmonės forma – individuali įmonė. Individuali įmonė yra visiška mūsų nuosavybė, mes valdome visą jos turtą ir mums priklausys visos įmonės pajamos. Individuali įmonė – fizinis asmuo, todėl planuojant pajamų ir pinigų srautą naudojama supaprastinta atskaitomybė. Projekto finansavimo poreikis sudaro 22480 Lt.
Vadyba  Namų darbai   (14 psl., 32,23 kB)
Šiuo projektu mes norime atlikti lino gaminių eksporto iš Lietuvos į Švediją studiją. Lietuvoje esanti kompanija pirks iš vietinių gamintojų lino gaminius: drabužius, staltieses, užuolaidas, patalynės komplektus, servetėles, įvairias stiliaus dekoracijas, audinius bei įvairią šalies tautinę atributiką. Ši produkcija bus vežama jūrų keliu iš Klaipėdos į Švediją, Stokholmą, kur išsinuomosime prekybines patalpas savo lininiams gaminiams realizuoti. Manome, kad prekės kelionė paprastai truks keletą dienų, tačiau iki pirmosios kelionės reikės atlikti Stokholmo miesto rinkos analizę, nustatyti, kur turėtų būti mūsų parduotuvė, kokie yra potencialūs pirkėjai, kokius kiekius ten galima parduoti ir pan. Įmonės projekto įgyvendinimui reikalingi ištekliai būtų produkcija (lininiai gaminiai), finansinės lėšos, žmogiškasis kapitalas (visi darbuotojai, jų fizinis bei protinis darbas), verslo ištekliai, nekilnojamas turtas bei informacija. Projekto pradžioje turėtų būti įtraukti įvairūs specialistai, konsultuojantys įmonės vadovus apie verslo galimybes bei perspektyvas Švedijoje.
Ekonomika  Projektai   (50 psl., 89,16 kB)
Antarktida
2010-03-22
Antarktida -pats šalčiausias žemynas. Jis yra išsidėstęs pietų pusrutulio poliariniame rate. Visa Antarktida yra apledėjusi. Ledo storis - apie 2000-3000 metrų. O rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Tik 2 % žemyno nėra apledėję. Antarktida - penktas pagal dydį žemynas. Jo plotas 14,1 mln.km2. Niekas nėra matęs tikrojo Antarktidos paviršiaus, nes jį dengia storas ledo sluoksnis.Apie 32 % tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų. Kai kurie kalnai yra labai aukšti-Vinsono kalnų masyvas - 5140 m.
Geografija  Referatai   (5 psl., 17,88 kB)
Darbas komandose
2010-03-21
Jau nuo senų laikų žmonės burdavosi į grupes, kad pasiektų tai, ko negalėjo pasiekti pavieniui. Tą daryti vertė aplinkybės ir elementarus siekis išgyventi. Poreikis priklausyti tam tikrai grupei neišnyko iki šių dienų. Žmonės priklauso šeimai, draugų ratui, darbo kolektyvui ir t.t.
Darbo ir civilinė sauga  Analizės   (18 psl., 309,28 kB)
Specialiojo pedagogo praktikos ataskaita.
Pedagogika  Ataskaitos   (41 psl., 62 kB)
Gamta ir žmogus
2010-03-14
Rūšių išmirimas — gana natūralus pro¬cesas: iškastinės liekanos rodo, kad Žemėje yra gyvenę daug tūkstančių gyvūnų rūšių, kurių dabar nebėra. Žmogus neprisidėjo prie jų išmirimo. Tačiau per paskutinius kelis šimtmečius gyvūnų išmirimas gerokai paspartėjo: nuo 1600 metų išnyko mažiausiai 36 žinduolių rūšys, ir dar 120 rūšių šiuo metu gresia pavojus išnykti.
Biologija  Referatai   (7 psl., 264,31 kB)
Lenkija
2010-03-03
Prancūzijos respublika (Republique Francaise) yra valstybė Vakarų Europoje. Vakarinius Prancūzijos krantus skalauja Atlanto vandenynas - Biskajos įlanka; šiaurėje - Lamanšo, Pa de Kalio sąsiauriai; Šiaurės jūra. Pietinius krantus skalauja Viduržemio jūra. Prancūzijai priklauso Korsikos sala, esanti Viduržiemio jūroje ir daug nedidelių salelių. Prancūzija ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.
Geografija  Referatai   (8 psl., 21,35 kB)
Rytų Azija
2010-02-09
Kultūrinė Rytų Azija tapatinama su sinosfera, kurią nulėmė tai, kad didelei daliai Azijos tautų ilgą laiką įtakos turėjo Kinijos kultūra, ir čia paplito klasikinė kinų kalba (arba raštas), konfucianizmas arba neokonfucionizmas, kiniškos pakraipos mahajanos budizmas, daosizmas bei kiti elementai. Ši įtaka taip pat pastebima architektūros stiliuje, tradicinėje muzikoje, šventėse, etikoje ir kt. Šis kalbos, politinės filosofijos ir religijos derinys būdingas Kinijai, Korėjai, Japonijai bei Vietnamui.
Geografija  Referatai   (25 psl., 1,11 MB)
Mokymosi visą gyvenimą jau dešimtmetį yra tapęs pagrindinu švietimo politikos sprendimu, o pastaruoju metu - ir visuomenės gyvenime paplitusiu reiškiniu. Mokytis būnant įvaairaus amžiaus tampa ne tik madinga, patrauklu, bet ir būtina, kad kuo sekmingiau būtum užsiėmęs bei funkcionuotum visuomenėje ir aplinkoje.
Pedagogika  Referatai   (14 psl., 32 kB)
Žiniasklaida daro didelį poveikį ne tik skaitytojų ar klausytojų mąstymui, bet ir jų kalbai. Dėl šios priežasties žiniasklaidai tenka nemaža dalis atsakomybės už mūsų kalbos taisyklingumą. Šiame darbe bus nagrinėjama vieno populiaraus spaudos leidinio, kurio skaitytojai – jaunimas, leksika ir aiškinama, kokią naudą ar žalą ji daro savo skaitytojams. Tirti pasirinkta žurnalo „Panelė“ leksika. „Panelė“, kaip teigiama UAB „Ekspress leidyba“ leidžiamo žurnalo interneto tinklalapyje, yra mėnesinių žurnalų rinkos lyderis, kurio populiarumą lemia išskirtinis turinys ir savitas rašymo stilius. Žurnalas skirtas merginoms ir moterims nuo 15 iki 35 metų ir turi didžiausią skaitytojų auditoriją.
Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (32 psl., 70,34 kB)
Kaip verslas, duodantis pelną, turizmas susikūrė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Visų pirma tai ekonomikos vystymasis, pragyvenimo lygio kilimas. Didėjanti koncentracija miestuose, triukšminga miesto aplinka, spartus gyvenimo ritmas skatina poreikį pabūti gamtoje, pailsėti, atsipalaiduoti nuo nervinės įtampos bei kasdieninių rūpesčių, pataisyti sveikatą, atgauti jėgas ir aplankyti kitas šalis.
Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 37,96 kB)
Pasirinkta tema yra labai aktuali ir įdomi mūsų visuomenėje, ypač jaunimo tarpe. Jauno žmogaus branda, jo klystkeliai, nuosmukiai ir kilimas kartais priverčia praeiti ne vieną ,,gatvės universitetą,. Žodis ,,subkultūra,, daugeliui iš mūsų beveik nieko nesako ir gal būt mes net nesuprantame jo reikšmės ir prasmės. Bet ,,subkultūra,, egzistuoja mūsų kasdienybėje, tarp mūsų pačių, čia ir dabar.
Psichologija  Referatai   (16 psl., 41,17 kB)
Tarp daugelio ekonominių problemų reikšmingą vietą užima nedarbas. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė gauna didžiausias pajamas bei paslaugas, kai visi, kurie gali ir nori, dirba.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (12 psl., 9,59 kB)
Švedija
2010-01-19
Švedijos jūrinės sienos ilgis apie 6700km. Švedijos Plotas - 410929km², iš jo iki 100m aukščio - 25, 100 - 200m - 17. Iš pietų į šiaurę driekiasi plokščia Skonės lyguma, Smolando aukštuma, raižyta ežeringa Svealando žemuma, Norlando plato, Skandinavijos kalnai. Pakrantėje yra daug salų, šcherų ir fiordų . Didžiausios salos: Gotlandas- “Baltijos perlas”- 3001km², Elandas -1344km², Orustas - 346km². Miškai užima 53% viso Švedijos ploto, kalnai ir glečeriai 16%, pelkės 11%, ežerai 8%, o dirbama žemė bei pievos ir ganyklostik 9% šalies teritorijos. Švedija užima pirma vieta Europoje pagal hidroenergetinius resursus. Ilgiausia jos upė Tornelvas -570km, didžiausi ežerai: Venernas - 5585km², Veternas - 1912km², Melarenas - 1140 km², aukščiausias kalnas Kebnekaizė - 2111m. Ilgiausias laivybinis kanalas Dalslando -255km su 28 šliuzais. Klimatas jūrinis su švelnia žiema ir vėsia vasara pietuose ir centre; vidutinių platumų klimatas yra žemyninis su atšiauria žiema ir šalta vasara šiaurėje.Vidutinė daugiametė temperatūra sausio mėnėsį šalies centre ir pietuose 0-5 laipsniai šalčio, Liepos mėnėsį Šiaurėje būna 10-11, centre ir pietuose 15-17 lapsniį šilumos. Kritulių kiekis kalnuose 1500-2000, lygumose 300mm, sniego danga išsilaiko 5-7 mėn. Gamtosauga. Šalyje 20 nacionalinių parkų: Serek, Stora, Sjofallet, Padjelanta ir kt., 16 ichtiologinių, 60 zoologinių, 230 omitologinių rezervatų ir apie 1000 draustinių .Visi draustiniai ir rezervatai užema 5% šalies ploto. Gyventojų skaičius pirmąjį milijoną pasiekė 1620m. , antrą - 1767m., trečią - 1809m., penktą - 1896m., septintą - 1950m., aštuntą - 1969m., Gyventojų sakičius 1985m. buvo 8360000, 1990 - 8527000, dabar gyvena apie 8.64mln. žmonių. Gyventojų tankumas - 21žm/1km². Vidutinis metinis gyventojų prieaugis yra +0.3%. 1000 gyventojų gimstamumas 13.6, mirtingumas 10.8.Nemažas kūdikių mirtingumas 5.8. Švedijoje žmonės gyvena gana ilgai, Vidutinis sulaukiamas amžius metais: vyrų - 74.2, moterų - 80.6. Abu užima 2 vietą Europoje, pagal ilgaamžiškumą .Šalyje gyvena daugiau moterų negu vyrų. Deja, Švedija užema pirma vieta pasaulyje pagal senų žmonių, per 60m. - skaičių, neįskaitant mikrovalstybių. Dėl to, kad šalyje daug senų žmonių, bijoma, kad švedai neišnyktų . .Pasaulyje gyvena apie 9mln. švedų, iš jų 86% Švedijoj, 9% JAV, 3% Suomijoje, 1% Kanadoje. Švedijoje gyvena apie 1mln. imigrantų, iš jų 420 tūkst. kitų šalių piliečių, 350 tūkst. gavusių Švedijos pilietybę ir 280 tūkst. imigrantų, gimusių Švedijoje, palikuonys. Didėja gimstamumas daugiausia dėl jaunesnio gimdančiųjų amžiaus, taip pat mažesnio laikotarpio tarp gimdymų. Šeimos idealas du vaikai - berniukas ir mergaitė. Nemažėja vedybų, nedaugėja skyrybų, nors 50% vaikų nesantuokiniai . 1990m. ekonominis nuosmukis pasiekė apogėjų. Bendras vidaus produktas sumažėjo 5%, nedarbo lygis net 10%. Biudžeto deficitas 14%. To priežastis dideli mokesčiai :56,8% nuo BVP bei bankų krizė - infliacija 14%. 1991metais pradėjo mažėti eksportuojamos produkcijos apimtis ir kainos, todėl firmos nedidino atlyginimų, ir dėl to infliacija pasiekė net 13%, o šių metų pabaigoje tik 2%. Infliacijos mažėjimas sužlugdė nekilnojamojo turto rinką, kainos sumažėjo. Bankai buvo ypač keblioje situacijoje, nes užstatytų pastatų kainos buvo mažesnės už apdraustų paskolų ir todėl apsimoka negrąžinti paskolos. 1993m. pradėjo taisytis ekonominė situacija. BVP pradėjo kylti, nedarbo lygis kristi. Biudžeto deficitas buvo 217mlrd. Švedijos kronų. Buvo pradeta taikyti programa: mažinti socialines išmokas ir valstybės sektoriaus finansavimą. 1993m. biudžeto deficitas 13% BVP, o 1990m. jo visiškai nebuvo. 1993m. valstybės skola sieke 71% BVP. 2/3 šalies piliečių gauna pajamų iš vyriausybės: kaip valstybės tarnautojai, kaip socialinių pašalpų gyventojai. Švedijai priklausančios užsienyje įmonės klesti. Nuo 1974 - 1993 gamyba Švedijoj padidėjo 16%, o švedų kontroliuojamų tarptautinių bendrovių 180%. Beveik 80% Švedijos darbininkų yra vienos iš dviejų centralizuotų profsąjungų nariai. Šių profsąjungų derybos su centrine darbdavių organizacija beveik 60 metų padėjo efektyviai nustatyti visų dirbančiųjų atlyginimus. Darbo užmokesčių suvienodinimo idėja būdinga tik Švedijai ir skiriasi nuo centralizuoto reguliavimo, kuris praktikuojamas kitose šalyse. Švedijos profsąjjnga pradėjo agresyvią kampaniją už tarpšakinį darbo užmokesčio suvienodinimą, neatsižvelgdami į atlikto darbo rūšį. Darbo užmokesčiai mažai Švedijoj skyrėsi. Švedijoje veikia profsąjungos ekonomistų sukurtos modelis “švediškas modelis”, kurį sudaro du modeliai: Rehn - Meidner modelis (jis pagrindinį dėmesį skiria ekonomikos struktūriniams pokyčiams bei augimui), EFO modelis (jis pabrėžia konkurentabilumo išlaikymą, kontroliuojant darbo užmokesčio augimo tempus). Rehn - Meidner modelis. Centralizuotas reguliavimo derinimas su darbo užmokesčių suvienodinimu, esant ribotai darbo pasiūlai, skatina greitą ekonomikos technologinės bazės transformaciją. Darbo užmokesčių suvienodinimas šiame modelyje turi dvigubą efektą: • Baudžiamos žemo technologinio lygio įmonės, kurios neturi teisės mokėti mažus atlyginimus. Jos turi didinti savo efektyvumą arba pasitraukti iš biznio netekę darbo darbininkai perkvalifikuojami ir nukreipiami į aukšto technologinio lygio įmones. • Aukštas technologis lygis, našiose įmonėse drbininkai negali reikalauti didesnio atlyginimo. Tokiu būdu užtikrinimas didesnės pelnas, kurį galima skirti investicijoms ir augimui. Valstybės pareiga šiame į pasiūlą orientuotame modelyje yra vykdyti kietą nonetarinę ir fiskalinę politiką, ruošti perkvalifikavimo programas, įdarbinti perkvalifikuotus darbininkus. EFO modelis. Šis modelis daugiausiai dėmesio skiria Švedijos produkcijos konkurentabilumui tarptautinėje rinkoje. Darbo užmokestis sektoriuose, gaminančiuose produkciją prekybai, turi būti toks, kad švediškų prekių kainos nesiskirtų nuo užsieninių. Darbo užmokesčio augimas nustatomas pagal tarptautinį kainų kilimą ir našumo augimą šiuose sektoriuose. Pagal atlyginimą sulyginimo politiką darbo užmokesčio augimas kituose sektoriuose turi prilygti augimui šiame sektoriuje, nors našumas pirmuosiuose auga santykinai lėčiau. Proceso svyravimai. Iki aštuntojo dešimtmečio vidurio Švedijos modelis turėjo didelį pasisekimą. Tačiau devintame dešimtmetyje našumo augimas sulėtėjo, o darbo užmokesčio infliacija kasmet kilo vidutiniškai 8%. Iš 5-osios vietos pagal suvartojimą vienam gyventojui Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos šalyse 1970m. Švedija nukrito į 12 vietą 1990m. Šiuo metu Švedijos ekonomika patiria mažiausią paklausą per per paskutiniuosius 40 metų. Nuo 1990m. I ketvirčio iki 1993m. II ketvirčio realaus BNVP apimtis sumažėjo daugiau kaip 8%. Tuo pačiu metu nedarbas (įskaitant tuos, kurie persikvalifikuoja pagal darbo rinkos programas) išaugo nuo 3,5% iki beveik 13%. Blogėjo ir valstybės finansinė padėtis, finansiniais 1993/1994m. numatomas biudžeto deficitas viršina 18% BNVP. Pagal Ramasvamį, krizės šaknys yra Švedijos ekonomikos pagrindinėse struktūrinėse problemose (didelė darbo užmokesčio infliacija, našumo augimo sulėtėjimas). Didelė darbo užmokesčio infliacija. teoriškai, centralizuotas darbo užmokesčio reguliavimaas turėtų sulaikyti infliaciją. Ramasvamis pateikia tris priežastis, dėl kurių centralizuotas reguliavimas negali išsaugoti mažos darbo užmokesčio infliacijos: 1. Reguliavimo keliais lygiais sistema. Darbo užmokesčio didinimas nustatomas centralizuotai. Bendras nedarbo lygis stabdo nominalaus darbo užmokesčio didinimą. Tačiau žemesniame lygyje realaus darbo užmokestis vis tiek turi tendenciją kilti. Todėl centrinių profsąjungų uždavinys - nustatyti tokį nominalų atlyginimą, kad liktų erdvės realiam darbo užmokesčiui kilti neaugtų infliacija. mažos pasaulinės infliacijos ir neaugančio našumo sąlygomis gali kilti mintis nustatyti žemą ar net neigiamą nominalaus darbo užmokesčio augimo tempą. Šis sprendimas būtų ypatingai nepopuliarus, todėl devintaljame dešimtmetyje Švedijos profsąjungos susitarė dėl nominalaus darbo užmokesčio didinimo, nepagrįsto užimtumu ir našumo augimu. 2. EFO modelio atsisakymas. 1983m. darbininkai pradėjo reikalauti, kad darbo užmokestis būtų nustatomas nepriklausomai nuo švediškų prekių konkurentabilumo tarptautinėje rinkoje. Atsisakius išorinio pagrindimo, didėjantis darbo užmokestis negalėjo palaikyti produkcijos konkurentabilumo. 3. Darbo rinkos programos. Esant žemam nedarbo lygiui, kaip tai buvo Švedijoje dešimtajame dešimtmetyje, darbo rinkos progamos (ypač viešieji darbai, apmokami rinkos atlyginimais) greičiau suteikia dirbantiesiems garantijas išvengti tikro nedarbo, negu sudaro bedarbiams sąlygas konkuruoti dėl darbo. Lėtas našumo augimas. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos našumas Švedijoje augo santykinai lėtai ir buvo mažesnis už Europos sąjungos vidurkį. Ramasvamis mano, kad tarp našumo augimo ir centralizuotos darbo užmokesčių reguliavimo sistemos yra tiesioginis ryšys. Kai našumas keliamas, centralizuotai reguliuojant ir suvienodinant darbo užmokesčius, mažėja skirtumai tarp įmonių, jos negali panaudoti lankstesnių, skatinančių iniciatyvą, apmokėjimo schemų. Nuo 1960m. iki 1970m. ekonominės sąlygos buvo palankios centralizuoto reguliavimo ir darbo užmokesčių suvienodinimo politikai. Tačiau vėliau sąlygos pradėjo keistis ir ši taktika nebetiko. Pagrindiniai pasikeitimai buvo: • technologiniai pasikeitimai pramonėje. Aštuntalame dešimtmetyje baigėsi pramonės transformacijos, permetant darbininkus iš žemo technologinio lygio įmonių į aukšto technologinio lygio įmones, procesas. Tolesnis darbo našumo augimas buvo galimas tik didinant vidinį efektyvumą ir tobulinant egzistuojančių įmonių struktūrą; • darbo organizavimo pasikeitimai. Tarp 1980 ir 1990m. daugelyje industrinių šalių, tame skaičiuje ir Švedijoje, pradėta taikyti lankstaus darbo praktika. Tačiau įmonių ir darbininkų iniciatyvą didinti našumą Švedijoje stabdė darbo rinkos institucija, besistengianti apriboti darbo užmokesčių skirtumus; • apmokymas ir įgūdžiai. Naujomis sąlygomis specifiniai, su įmonės darbu susiję įgūdžiai, įgyja didesnę reikšmę už bendras žinias, suteiktas centralizuoto mokymo programų. Centralizuotas reguliavimas ir darbo užmokesčių suvienodinimo politika stabdo įmonių iniciatyvą pačioms išsiugdyti savo darbininkus, sugebančius savarankiškai priimti sprendimus ir už tai gauti atitinkamą atlyginimą. Remasvamis daro išvadą, kad, norint įveikti dabartinę Švedijos ekonomikos krizę, reikia iš pagrindų pakeisti kai kurias aukščiau aptartas darbo rinkos institucijas. Švedija nuo 1997 metų bendradarbiauja su Ignalinos atomine elektrine.Švedijos vyriausybė ir parlamentas nusprendė, kad ši bendradarbiavimo programa bus tęsiama, ir tam bus teikiamas didelis dėmesys. Taigi, parama Ignalinos AE dar bus mažiausiai dvejus-trejus metus. Švedija taip pat padės koordinuoti visus Ignalinos AE saugos gerinimo darbus ir gauti jiems nacionalinę bei tarptautinę finansinę paramą. Bus tęsiami jau pradėti projektai, atsižvelgiant į įvairių analizių ataskaitas (SAR, RSR, ISP, “Barselina” - 4 fazė) bei jose pateikiamas rekomendacijas. Nauji projektai bus pasirinkti, suderinus jų prioritetus su minėtomis ataskaitomis. Tikimės, kad mūsų darbas bus efektyvus ir per trumpą laiką padės pagerinti Ignalinos AE saugą.
Geografija  Referatai   (117,69 kB)
Prancūzija
2010-01-19
Prancūzijos sostinė - Paryžius, kuriame gyvena 8,7 mln. gyventojų. Valstybės plotas 544000 . Pagal plotą Prancūzija yra 45 valstybė pasaulyje. Nuo XVIIIa. respublika, dabar prezidentinė respublika. Prezidentas - Žakas Širakas. Pagal administracinį - teritorinį suskirstymą Prancūzija yra unitarinė valstybė (administraciniai valstybės vienetai neturi didesnio savarankiškumo). Teritorija skirstoma į 96 departamentus,o šie į - komunas. PRANCŪZIJOS UŽJŪRIO DEPARTAMENTAI IR TERITORIJOS. Prancūzijos Polinezija (Polinesie Francaise) - salų grupė Ramiojo vandenyno rytuose, Polinezijoje; Prancūzijos valda. Ji apima Draugijos, Markizo, Tuamotaus, Tubuajo ir kitas mažesnes salas. Plotas 4000 . 155 tūkstančiai gyventojų. Administracinis centras - Papete (Papeete). Čia esančiame Mururojaus atole yra branduolinių ginklų bandymų poligonas. Ir šiomis dienomis Prancūzija čia atlieka branduolinius bandymus, nors ir vyksta įvairūs piketai dėl bandymų nutraukimo, tačiau bandymai ir toliau tęsiami. Gviana (Guyane Francaise) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas). Yra Pietų Amerikos šiaurės rytuose, prie Atlanto. Vakaruose ribojasi su Surinamu, pietuose ir pietryčiuose su Brazilija. Plotas 91000 . 73,022 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Kajenas (Cayenne). Gvadelupa (Guadeloupe) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas) Vest Indijoje. Apima Gvadelupos salą, nedideles Mari Galanto, Dezirado, Šventųjų, Sen Bartelmi, Pti Tero salas, Sen Marteno salos šiaurinę dalį. Plotas 1779 . 328,4 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Bas Teras (Basse Terre). Martinika (Martinique) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas) Vest Indijoje, Mažųjų Antilų salų grupėje, Martinikos saloje. Plotas 1100 . Yra 328,566 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Fort de Frans (Forte de France). Rejunjonas (Reunion) - sala Indijos vandenyne, Maskarenų salyne. Prancūzijos valda (užjūrio departamentas). Plotas 2500 . 515,814 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Sen Deni (Saint Denis). Naujoji Kaledonija (Nouvelle Caledonie) - Prancūzijos valda Ramiojo vandenyno pietvakariuose, Melanezijoje. Susideda iš Naujosios Kaledonijos salos (16,100 tūkst. ), Luajotė, Česterfyldo salų ir kitų mažesnių. Bendras plotas >19000 . 145,4 tūstančiai gyventojų. Administracinis centras - Numėja (Noumea). Sen Pjeras ir Mikelonas (Saint Pierre et Miquelon) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas) Atlanto vandenyne, prie Šiaurės Amerikos rytinių krantų, į pietus nuo Niūfaudlendo salos. Susideda iš 8 salų, didžiausios - Sen Pjero ir Mikelono. Bendras plotas 242 . Yra 6037 gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Sen Pjeras (Saint Pierre). Volis ir Futūna (Wallis et Futuna) - salų grupė Ramiajame vandenyne, Polinezijoje, tarp Fidžio ir Samojos salynų. Prancūzijos užjūrio teritorija. Plotas 274 . 12408 gyventojų. Administracinis centras - Mata Utus (Mata Utu). GAMTOS YPATUMAI. Prancūzijos krantai daugiausia žemi, akumuliaciniai arba lagūniniai; Lamamanšo ir Pa de Kalė sąsiaurių - abraziniai neaukšti, statūs; Kontanteno ir Bretanės pusiasalių - riasiniai; Viduržiemio jūroje, į rytus nuo Liono įlankos - uolėti (Alpių atšakos). Didžiausios įlankos - Biskajos, Sen Malo, Senos (Atlanto vand.), Liono (Viduržiemio jūra). Didžiausi pusiasaliai - Bretanės ir Kontanteno. Reljefas: ~2/3 teritorijos užima kalvotos lygumos ir žemumos. ~1/7 Prancūzijos ploto užima Centrinis Masyvas, daugiausia plokščiakalnių tipo (didžiausias aukštis 1886 m., t.y. Piuji de Sansi kalnas). Prancūzijos pietryčius užima Vakarų Alpės, jose, Italijos pasienyje, yra aukščiausias Europos kalnas Monblanas (4807m.). Valstybės pietuose, pasienyje su Ispanija, yra Pirėnų kalnai (aukščiausia Vinmalio viršūnė(3298)). Vidutinio aukščio kalnų yra beveik visoje Korsikoje, aukščiausias kalnas - Mon Sentas (2710m). Klimatas pereinamojo tipo vidutinių platumų su vyraujančia vandenyno įtaka; Viduržiemio jūros pakrantėje, Ronos žemumos pietuose ir Korsikoje- mediteraninis. Alpėse ir Pirėnuose ryškios vertikalinės zonos. Sausio ir vasario mėn. vidutinė temperatūra lygumose ir neaukštuose kalnuose rytuose ir šiaurės rytuose 1-3*(būna šalčių iki -20*C); pietuose 8 - 10*C . Liepos ir rugpjūčio mėn. vidutinė temperatūra šiaurėje +16 +18*C, pietuose + 23 + 24*C. Daugiausia kritulių (1500 - 2000mm per metus) iškrinta Alpių, Pirėnų, Vogėzų, Sevenų vakariniuose šlaituose, mažiausiai (500 - 800mm) - Ronos žemumoje, Viduržiemio jūros pakrantės rytuose. Kritulių per visus metus iškrenta maždaug tolygiai, išskyrus Viduržiemio pajūrį, kur vasara sausa. Dauguma didžiausių upių - Sena, Luara, Garona - įteka į Atlanto vandenyną, o Rona įteka į Viduržiemio jūrą. Ilgiausios Prancūzijos upės: Luara 1012km Rona* 812km Sena 776km Garona* 650km Marna 525km (* dalis teka ne per Prancūziją) Didžiausi ežerai yra Alpėse (Ženevos ežero pietinė dalis, Burže, Anesi). Miškai užima apie 20% Prancūzijos teritorijos. Daugiausia auga lapuočių (ąžuolų, kaštonų, bukų, skroblų). Alpėse ąžuolynus ir kaštonų miškus nuo 700 - 800m keičia bukų, eglių, kėnių, pušų miškai (iki 1600 - 1900m). Pirėnų kalnų šiauriniuose šlaituose viršutinė miškų riba siekia 1800 - 2100m. Aukščiau (Alpėse ir Pirėnuose) auga subalpiniai krūmokšniai ir aukštažolės pievos, o nuo 2100 - 2300m jau alpinės pievos. Gyvūnija yra gana gausi. Miškuose yra barsukų, danielių, kiškių, lapių, stirnų, šermuonėlių, tauriųjų elnių, voverių ir kitų gyvūnų. Aukštai kalnuose yra alpinių švilpikų, balėsių, kalnų ožkų. Daug paukščių: karvelių, kurapkų, strazdų, šarkų, vanagų ir kt. Upėse yra ešerių, lydekų, sterkų, upėtakių. EKONOMINĖ IR GEOPOLITINĖ PADĖTIS. Dabartinė Prancūzijos geopolitinė padėtis ypač patogi, nes ji yra greta ekonominiu atžvilgiu pirmaujančių šalių, netoli svarbiausių Europos naudingųjų iškasenų telkinių. Tai yra viena iš labiausiai išsivysčiusių šalių pasaulyje, turi agrokultūrinių resursų ir didžiulių modernių pramonės sektorių. Čia naudojamos modernios technologijos, o tai duoda ypač gerų rezultatų. Prancūzijai užtenka savų agrokultūrinių produktų, todėl ji eksportuoja kviečius ir pieno produktus. Po Lamanšo sąsiauriu pastatytas tunelis (1994m gegužės mėn.), kuris sujungė Prancuziją ir Didžiąją Britaniją. Tunelyje įrengtas automobilių kelias ir geležinkelis. Prancūzija yra Europos Sąjungos (European Union - 1995m) ir NATO (1949m.) aktyvi narė. Priklauso JTO (1945 m.). Valstybė priklauso didžiajai septyniukei (ketvirta pagal potencialą). Prancūzija pasaulyje labiausiai žinoma kaip madų ir parfumerijos centras, kaip labai patraukli turistams, menininkams šalis. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad ši valstybė yra labai svarbi ūkiniu bei politiniu atžvilgiu. Prancūzijos gaminiai užima svarbią vietą pasaulio rinkoje, o Prancūzijos diplomatija yra vertinama pasaulio politikų. Labai didelis Prancūzijos indėlis yra į europinės kultūros raidą. Lietuvos valstybės santykiai su Prancūzija visada buvo ir dabar yra draugiški. Prancūzija nebuvo pripažinusi Lietuvos inkorporavimo į SSRS sudėtį teisėtumo, bet Lietuvos istorijoje išliko ir XIXa. pradžios Napoleono armijos užkariavimai Rusijoje, jos pragaištingas žygis per Lietuvą. GAMTINIAI IŠTEKLIAI. Prancūzijos teritorijoje yra naftos, gamtinių dujų, urano, volframo, akmens anglies, kalcio druskų, geležies, aliuminio, polimetalų išteklių. KOMUNIKACIJOS. Dabar prancūzai naudoja apie 28 100 000 telefonų, 100 -tui gyventojų tenka 48 telefonai; naudoja ~22 800 000 televizorių, 1000 - čiui gyventojų tenka 406 televizoriai; naudoja ~50 300 000 radio imtuvų, 1000 - čiui gyventojų tenka 896 radio imtuvai. Yra spausdinami 79 dienraščiai. AM radio bangomis transliuojama 41 radio stotis. GYVENTOJAI. 1994 metais Prancūzijoje gyveno 57,8 mln gyventojų. Pagal gyventojų skaičių Prancūzija yra 18 - ta valstybė pasaulyje. Gyventojų tankumas 106 žmonės / . Prancūzijos gyventojai yra pasiskirstę daugmaž tolygiai po visą šalį, bet didesnis jų tankumas yra šiaurės rytų dalyje, Paryžiaus rajone. Gyventojų daugumą sudaro prancūzai (apie 90%), įvairios etninės grupės - bretonai, flamandai, katalonai, baskai, korsikiečiai. Prancūzijoje yra apie 500 000 žydų. Prancūzija yra viena iš Europos valstybių, kurią galima pavadinti pasaulio migracijos centru, nes čia daug imigrantų iš buvusių kolonijų: Alžyro, Libijos ir kitų. 1987m. kūdikių (iki metų) mirtingumas sudarė 8%.Prancūzų tauta demografiniu atžvilgiu yra pasenusi, vidutinė gyvenimo trukmė 78 metai. Vyrai vidutiniškai gyvena 74 metus, moterys - 82 metus. Gyventojų neraštingumas sudaro 1%, o Lietuvoje - 1,2%. Pagal šį rodiklį Prancūzija yra tarp 9 ir 23 vietos pasaulyje. Šalyje dirba apie 24 170 000 gyventojų; tik 9% ekonominiu atžvilgiu aktyvių gyventojų dirba žemės ūkyje, 46% - aptarnavimo sferoje, 45% pramonėje. Dauguma tikinčiųjų katalikai, apie 800 000 protestantai(daugiausia evangelikai reformatai). 74% prancūzų gyvena miestuose. Didžiausi miestai: sostinė Paryžius (8,7 mln gyventojų), Marselis, Tulūza, Nica, Strasbūras. Strasbūre yra Europos Sąjungos būstinė. Urbanizacijos lygis gana aukštas, nes tik 26% gyventojų gyvena kaime. Žymūs žmonės: Napoleonas Bonapartas - karvedys. Žanas Žakas Ruso - XVIII a. rašytojas, filosofas. V.Hugo - XIXa. rašytojas. A.Diuma (tėvas ir sūnus) - parašė daug puikių literatūros klasikos šedevrų. Ž.Bize - Garsiosios operos “Karmen” autorius. Š. de Golis - vadovavo “Laisvosios Prancūzijos” judėjimui, 1944 - 46m. vyriausybės vadovas, 1959 - 69m. Prancūzijos prezidentas. Žiulis Vernas - rašytojas utopistas. Ž. Ivas Kusto - tyrinėtojas, tyrinėja jūros dugną.
Geografija  Referatai   (20,74 kB)
Portugalija (2)
2010-01-19
Portugalija - labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė — yra Pirėnų pusiasalio vakarinėje dalyje. Jos pakrantėje esantis Rokos ragas — tolimiausias Europos taškas vakaruose. Kraštas užima tik 1/6 pusiasalio. Iš vakarų ir pietų jos krantus skalauja Atlanto vandenynas, o šiaurėje ir rytuose ji turi sieną su Ispanija, Į Portugalijos sudėtį įeina Atlanto vandenyno Azorų ir Madeiros salos (3 400 km2). Portugalija — miškais apaugusi kalvų, smėlėtų paplūdimių, alyvmedžių giraičių ir garsių jūrų keliautojų šalis. Gamta. Pagal gamtinės geografijos sąlygas Portugalija dalijama į dvi sritis. Jas skiria Težo upė. Į Šiaurę nuo jos vyrauja miškingi kalnai, o į pietus - plyti Portugalijos žemuma ir plynaukštė su kalvomis. Krašto šiaurėje, vandenyno pakrantėje, į paviršių iškilusios uolos, kurios stačiai nusileidžia į vandenį. Tarp jų įsiterpusiosįlankos ir siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Labiau į pietus pakrantė žema, jai būdingi smėlėti paplūdimiai ir kopos. Pačiuose pietuose yra lagūnų. Daugumos upių žiotys yra piltuvo tipo, kitaip jos vadinamos estuarijomis. Prie didžiausios, 45 km ilgio Težo estuarijos įsikūręs vienas geriausių natūralių Atlanto pakrantės uostų - Lisabona. Upių vagų požymių dar galima aptikti vandenyno dugne už kelių dešimčių kilometrų nuo kranto. Vadinasi, jos neseniai buvo apsemtos vandeniu įsmukus sausumai. Šiaurėje driekiasi iš kristalinių uolienų susidarę Siera di Mesetos kalnagūbriai, suskaldyti gilių upių slėnių, o viršūnės primena pjūklo dantis (pjūklas porlugalų kalba - siera). Jų aukštis 1000 - 1400 m, o aukščiausias taškas — Eštrela - yra 1991 m aukštyje. Į pietus nuo Težo upės, Portugalijos žemumoje, tik kur ne kur kyla nedidelės iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pietryčiuose driekiasi 300—700 m aukščio plynaukštė, o pačiuose pietuose iki 900 m aukščio pakyla vulkaninės kilmės kalnai. Portugalija yra aktyvioje seisminėje zonoje ir maždaug kartą per dvejus metus čia vyksla 8 balų ir dar stipresni žemės drebėjimai. Jie ypač pavojingi, kai jų centras esti vandenyno dugne, tada milžiniškos bangos nusiaubia pakrantę. Naudingosios iškasenos. Portugalijos centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai, o kalnuose — kalnų jauriniai dirvožemiai. Apskritai Portugalijoje vyrauja sodrios rudos spalvos derlingos dirvos. Iš naudingųjų iškasenų šaliai reikšmingiausios volframo rūdos atsargos, glūdinčios Siera da Eštrelos kalnagūbryje ir yra didžiausios Europoje. Ten pat yra dideli urano, o kiek į rytus — alavo telkiniai. Krašto pietuose gausūs vario ištekliai. Klimatas. Portugalijoje vyrauja Viduržemio pajūrio subtropinis klimatas, tačiau orams įtaką daro ir Atlanto vandenynas bei šaltoji Kanarų srovė. Drėgnos oro masės iš Atlanto su vyraujančiais vakarų vėjais prasiskverbia į visą šalį. Daugiausia kritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose -1200—2500 mm, o Ispanijos pasienyje - 400—600 mm. Krašto centre ir pietuose krituliai sudaro 400—800 mm, pietinėje pakrantėje - tik 300 mm. Beveik 3/4 jų iškrinta šaltuoju metu, o sausas vasaros laikotarpis pietuose kai kada trunka net 4 mėnesius. Laukus tenka drėkinti. Kalnuose žiemą pasninga, ir sniegas išsilaiko kelis mėnesius. Metinei temperatūrų kaitai įtakos turi vandenyno vandens temperatūra. Žiemą ji - 13—15°, o vasarą 17—18°. Žiema ten šilta. Prie jūros sausio vidutinė temperatūra 8—11°, o tarpukalnėse 3—5° šilumos. Pietuose ne kasmet būna šalnos, ir augalų vegetacija nenutrūksta ištisus metus. Liepos vidutinė temperatūra - 19—25°.
Geografija  Referatai   (257,15 kB)
Portugalija
2010-01-19
Istorija Portugalijos istorija - tai tautos iškilimas iki pasaulinės jėgos XV-XVI amžiais, po to sekantis nuosmukis ir vėl atsigavimas. Portugalijos turtai ir galia prarasti XVIII-XIX amžių sandūroje, tam daugiausiai įtakos turėjo 1755 metų žemės drebėjimas, sunaikinęs Lisaboną, okupacija Napoleono karų metu, bei didžiausios kolonijos - Brazilijos nepriklausomybės paskelbimas 1822 metais. 1910 revoliucija panaikino monarchiją, vėliau sekė beveik šeši represinio režimo dešimtmečiai. 1974 pradėtos didelės demokratinės reformos, po kurių suteikta nepriklausomybė visoms Afrikos kolonijoms, o 1986 metais prisijungta prie Europos Bendrijos (dabar ES). Geografija Portugalija - tai labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė. Šiame krašte yra vakariausias Europos taškas - Uolos kyšulys. Šalis užima 1/6 Pirėnų pusiasalio, kaimyninė Ispanija užima likusią dalį. Iš pietų ir vakarų skalauja Atlanto vandenynas, šiame vandenyne yra ir Portugalijai priklausančios Azorų salos. Težo upė pagal gamtines geografijos sąlygas Portugaliją dalina į dvi sritis - šiaurinę ir pietinę. Šiaurės Portugalijai būdinga miškingi kalnai, o Pietų Portugalijai - žemumos ir plynaukštės su kalvomis. Šiaurinėje dalyje vyrauja statūs uolėti krantai, tarp kurių kur ne kur įsiterpia siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Kuo toliau į pietus tuo krantai darosi lėkštesni, smėlingesni kol tampa kopomis. Pietuose yra lagūnų. Pietinėje Portugalijoje tik kur ne kur kyla iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pačiuose pietuose iki 900 m pakyla vulkaninės kilmės kalnai. Šiaurėje vyrauja kristalinių uolienų kalnai, išraižyti upių slėnių. Šitame krašte yra aukščiausias Portugalijos taškas - Eštrelos viršukalnė (1991 m). Portugalija yra seisminėje zonoje. 1755 metais Lisabonoje įvykęs žemės drebėjimas laikomas vienu stipriausiu per visą žmonijos istoriją. Žuvo per 70 tūkst. žmonių. Vyrauja sodrios rudos spalvos dirvožemiai. Kalnuose - kalnų jauriniai, o šalies centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai. Svarbiausia naudingoji iškasena Portugalijoje yra volframo rūda, kurios didžiausi telkiniai yra Siera da Eštrela kalnagūbryje. Ten pat yra urano rūdos telkiniai, kiek į rytus - alavo. Pietuose yra vario. Taip pat yra akmens anglių, asbesto, aukso. Klimatas - subtropinis. Klimatą labai įtakoja šiltoji Šiaurės Atlanto bei šaltoji Kanarų srovė. Daugiausia kritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose (1200-2500 mm), Ispanijos pasienyje daug mažiau (400-600 mm), pietuose 400-800 mm. Daugiausia jų iškrinta žiemos metu. Kalnuose pasninga, sneigas išsilaiko kelis mėnesius. Žiemos šiltos, prie jūros sausio vidutinė metinė temperatūra 8-11, tarpukalnėse 3-5 laipsnių šilumos pagal Celcijų. Didžiusios Portugalijos upės išteka iš Ispanijos, tai yra Doras (Portugalijoje 320 km, bendras ilgis 895 km), Težas (Portugalijoje 280 km, bendras ilgis 1007 km). Maitinasi lietaus vandeniu. Patvinsta žiemą, nes tuomet prasideda lietingasis sezonas.
Geografija  Rašiniai   (41,68 kB)
Olandija
2010-01-19
Žodis Olandija į kilęs iš olandiško žodžio Holland (prieš tai Holtland arba Houtland 'miškingas kraštas'). OFICIALUS PAVADINIMAS Nyderlandų Karalystė (Koninkrijk der Nederlanden). „Nederland" - olandiškai „žemas kraštas"; angliškai - Netherlands, vokiškai - Niederlande, prancūziškai -Pays Bas, rusiškai - Niderlandy, lietuviškai - Olandija arba Nyderlandai. GEOGRAFINĖ PADĖTIS Olandija (arba Nyderlandai) - žemumų kraštas prie Šiaurės jūros; sausumos siena su Vokietija ir Belgija; kranto linijos ilgis apie 1100 km, ilgis iš šiaurės į pietus 360 km, plotis iš vakarų į rytus 260 km; priskiriama Vakarų Europai. PLOTAS 41863 km² (su vidaus vandenimis), 33943 km² (tik sausumos plotas), 7920km² (tik vidaus vandenų plotas) ; apie 30% valstybės teritorijos yra žemiau jūros lygio. Vidutinis šalies aukštis 10m virš jūros lygmens; yra ir 60 m aukščio kopų ir pylimų sistema - vakarinėje pakrantėje ir Vakarų Fryzų salose. Vedų jūra (Waddenzee) tarp Vakarų Fryzų salų ir šiaurinės pakrantės. KLIMATAS Atlanto jūrinis su šiltomis žiemomis ir vėsiomis vasaromis. Dažni rūkai, iki 300 apsiniaukusių dienų ir apie 130 lietingų dienų per metus. Stiprūs vakarų vėjai (jais varomi vėjo malūnai), vidutinis santykinis oro drėgnumas Amsterdame 86%, vidutinė oro temperatūra sausį ir liepą °C (kritulių kiekis mm): Amsterdamas +2,5 ir +16,5 (850), Roterdamas +2,5 ir +16,5 (800). MIESTAI Šiaurės Olandija ir Pietų Olandija - dvi Nyderlandų Karalystės provincijos. Dvi sostinės: Konstitucinė sostinė - Amsterdamas; vyriausybės rezidencija, parlamentas ir karalių rūmai - Haga. Svarbiausi čia įsikūrę miestai: Roterdamas, Leidenas, Haga, Delftas, Harlemas. SALOS Didžiausios salos km2: Tekselis (Texel) - 190, Terschelingas (Terschelling) - 96, Amelandas - 57. Pievos ir ganyklos užima 33, dirbamoji žemė 22, vidaus vandenys 19, miškai 8, sodai ir daržai (bei šiltnamiai) 6% šalies teritorijos. KARALIENĖ Gimė 1938m., visas vardas Beatrix Wilhelmina Armgard. 1980m. balandžio 30d. tapo karaliene (nacionalinė šventė). Karalienės vyras - Klausas fon Amsbergas, buvęs vokiečių diplomatas. Trys sūnūs: kronprincas Viljamas Aleksandras (Willem-Alexander), gimęs 1967m., Johanas Fryzas (Jonan Friso), gimęs 1968m.; Konstantinas Kristofas (Constantijn Christof), gimęs 1969m.. GĖLĖS Olandija - didžiausias pasaulio „gėlynas", kasdien čia parduodama iki 20 mln. gėlių (10 mln. tulpių, 3 mln. rožių, chrizantemų, gvazdikų, gerberų, lelijų, krokų, fuksijų, našlaičių), duoda 4% eksporto vertės pelno, gėlių eksportas (pirmoji vieta pasaulyje, 60% pasaulinio eksporto). Gėlių eksporto struktūra pagal vertę proc.: skintos gėlės - 53, vazonėlių gėlės - 24, svogūnėliai - 15, sėklos - 7. Gėlių „jūra" polderiuose ir „stikliniai gėlynai" aplink Hagą yra būdingi šiai gėlių šaliai. Alsmerio, Harlemo, Leideno gėlių aukcionai - didžiausi pasaulyje. Koikenhofo gėlių sodas veikia kasmet nuo kovo 23 iki gegužės 25 dienos. GYVENTOJAI Olandija yra tankiausiai žmonių apgyvendinta Europos šalis. Joje maždaug 1km² gyvena 450 gyventojų. Iš viso šalyje apytiksliai gyvena 15 300 000 gyventojų. RELIGIJA Šiek tiek daugiau nei vienas trečdalis gyventojų išpažįsta katalikybę, daugiausia jų gyvena pietinėse Šiaurės Brabanto (Noord-Brabant) provincijose ir Limburge (Limburg). Apie 25% olandų yra protestantai, daugiausia iš jų , o taip pat ir karališkoji šeima, priklausantys Olandų reformatų bažnyčiai. Maždaug 36% Olandijos gyventojų nepriklauso jokiai religijai. Nyderlanduose, kaip ir visose Europos šalyse, tampa tokia visuomenė, kuriai religija turi vis mažesnę reikšmę.
Geografija  Referatai   (533,74 kB)
Meksika
2010-01-19
Meksikos gamtinė aplinka Meksikos valstybė yra Šiaurės Amerikos pietuose. Ji Šiaurės Amerikos žemyne tęsiasi nuo šiaurės vakarų į pietryčius daugiau nei 3000 km, susiaurėdama ties Tehuantepeko sąsmauka pietuose ir besitęsdama į šiaurės rytus Jukatano pusiasaliu. Šiaurėje ribojosi su JAV, Pietuose – su Belizijos valstybe ir Gvatemalos valstybe. Rytinius krantus skalauja Atlanto įlanka ir Karibų jūra, vakarinius – Ramusis vandenynas. Didžiąją dalį šalies paviršiaus užima kalnai, tačiau čia yra ir tropinių miškų, ir saulės išdegintų dykumų. Centrinėje šalies dalyje esančio Meksikos kalnyno šiaurėje vyrauja pusdykumės ir dykumos. Meksikos plotas yra 1 958 201 kilometrų. Aukščiausia jos vieta – Onzabos ugnikalnis (5700m), žemiausia – Salados lagūna (-10m). Ilgiausia Meksikos upė yra Bravo del Norte (1906 km, bendras ilgis – 3003km). Meksika • Plotas 1,95 mln. km 2 • Gyventojų skaičius 108,7 mln. • Gyventojų tankumas 54,47 žm./km2 Meksikos pakrantė Meksikos pakrantė: 9330 km. Iš vakarų ir pietų Meksika ribojama Ramiojo vandenyno. Korteso jūra skiria pagrindinę dalį nuo Baja California, didžiausio pusiasalio pasaulyje. Palei Meksikos rytinį krantą nuo sienos su JAV iki Jukatano pusiasalio šiaurės rytų driekiasi Meksikos įlanka. Rytinę pusiasalio dalį skalauja Karibų jūra. Klimatas Meksikos klimatas priklauso nuo aukštumos: pakrantėje tropinis, aukštikalnėje – vėsus ar net šaltas. Šiaurės vakarų Meksika ir šiaurinė žemyninė dalis yra sausesnės nei likusi Meksika. Vasarą žemyninėje dalyje karšta, žiemą šalta, kartais temperatūra nukrenta žemiau nulio. Žemyninėje dalyje aukštumose ir kalnuose klimatas taip pat sausas, o kalnų viršūnės dažnai padengtos sniegu. Šalies šiaurėje klimatas subtropinis kontinentinis su ne dideliu kritulių kiekiu ir žymiais temperatūros svyravimais ( vidutinės temperatūros nuo 13-15°C, sausio mėnesį iki 28-31°C, o liepos mėnesį: šalčiai gali siekti -10°C, karštis iki 40°C. Likusioji Meksikos teritorija yra tropinio klimato juostoje. Todėl visus metus vyrauja karštas ir drėgnas tropinis klimatas: nuo gegužės iki spalio tęsiasi karštasis ir drėgnasis sezonas (17,2°C), Karščiausi ir drėgniausi mėnesiai – nuo birželio iki rugsėjo (17,7°C). Vidutinės mėnesio temperatūros yra labia aukštos: liepos mėnesio iki 27-28°C. Ramiojo vandenyno ir Meksikos įlankos pakrantėse klimatas yra karštas ir drėgnas. Akapulke, o taip pat ir Jukatano pusiasalio kurortuose – Kankune ir Rivjera Majoje, temperatūra svyruoja žiemą nuo 22°C, o vasarą nuo 35°C. Vidutinė temperatūra Meksiko mieste:
Geografija  Referatai   (22,8 kB)
Lietuvos geografija
2010-01-19
Vardo versijos: 1.Romos imperatoriaus Nerono giminaitis Palemonas bijodamas Nerono keršto, pabėgo į šiaurę su 500 bajorų šeimų ir įsikūrė Nemuno-Dubysos santakaje. Apsidžiaugę, kad pabėgo ėmė groti tūbomis. Palemono sūnus šio krašto žmones vadino lietu. Sudėję šaknis gavo Lietūba, kur palaipsniui gavosi Lietuva. 2.Kita versija jog Lietuvos vardas yra kilęs iš Neries dešiniojo intako Lietuva, kuris yra Jonavos r. 3. Dar kita versija, kad nuo žzodzio lietus, nes Lietuvoje gausiai lijo. Lietuvo splotas 65.3 1993m. pagal JTO duomenis pasaulyje buvo 187 valstybės. Lietuva 102 oje vietoje. Mažesnės valstybės europoje: Estija, Latvija, Danija, Belgija ir k.t. Šiandieninė Lietuvos teritorija susiformavo gan sudėtingomis politinėmis ir ekonominėmis dąlygomis. 1920m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su Rusija. Pagal kurią Lietuvai priklauso Ašmenos, Lydos, Gardino miestai ir apylinkės. Tačiau šios sutarties realizuoti nepavyko. 1920m. Lenkija okupavo Vilniaus kraštą, kuris 1939m. SSRS grąžintas Lietuvai, bet negrąžintos žemės pagal 1920m. sutartį. 1923m. autonominėm teisėm prie Lietuvos prijungiama Klaipėda kurią 1959m. okupavo vokiečiai, o po 2ojo Pasaulinio karo grąžino. Dabartinės Lietuvos ryt. sienos susiformavo 1940m. Baltarusijai perdavus Lietuvių gyvenamas Druskininkų, Marcinkonių, Šalčininkų, Švenčionių, Adutiškio bei Tveryčio apylinkes. Didžiausia teritorija buvo Vytauto laikais, net iki Baltijos jūros. Šiuo metu Lietuva su Latvija konfliktuoja dėl ribos Baltijos Jūroje. 2.Lietuvos geopolitinė padėtis ir jos kaita Lietuvių tautai teko apsigyventi mažame, gražiame, bet labai pavojingame žemės kampelyje, kurio mums pavydi mūsų kaimynai. Geopolitikas K.Pakštas rašė: kad ne dėl vieno pasaulio uosto tiek nesivaaržoma kaip dėl Klaipėdos ir nė dėl vienos pasaulio sostinės kaip dėl Vilniaus. Jeigu Šveicarijoja pasižymi aukštais kalnais, Suomija ežerais ir miškais, o Lietuva savo pavojingumu čia gyventi taokiai mažai tautai. Lietuva budama pietinė baltijos regiono šalis, kartu yra ir vidurio regiono šalis. Vargu ar Europoje galima rsti valstybę, kurios geopolit. padėtis yra tokia lemtinga jos nacionaliniam egzistavimui. Jau Mindaugui tapus Lietuvos karaliumi reikėjo kovoti fėl valstybingumo nors Lietuva jau buvo pripažinta europoje kaip šalis. Lietuva 200m. kariavo su kryžiuočiais. Ji siaubiama per Napoleono karus, o taip pat per 1 ir 2 Pasaul. karą. 1918m. paskelbus neprikalusomybę, vėl Lietuvai tenka laviruotu tarp Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos. Dabartinė Lietuva palyginus nuo tarpukario gerokai pasikeitė. Karaliaučiaus kraštas po 2 Pasaul. karo tapo Rusijos teritorija, o Lenkija nebereiškė pretendzijų dėl Vilniaus. Lietuva yra JTO narė. Lietuvai svarbų vaidmenį vaidina Klaipėdos neužšalantis uostas. Per Lietuva eina keliai jungiantis R. ir V. Europos, Š. ir P. Europos centrus. 1989m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, jog Lietuvoje 22km. nuo Vilniaus į šiaurę yra europos centras. Geri santykiai su latviais, estais, lenkais. Tačiau rytuose nenuspėjama Baltarusija, Kaliningrado srityje didžiausias ginklų potencialas Europoje. 3.Lietuvos teritorinis, administracinis suskirstymas, jo kaita, ir ateitis po 2 Pasaul. karo ir tarpukario Lietuvoje. Lietuva šioe metu suskirstyta į 44 administracinius rajonus. Šis suskirtymas įvestas 1950m. Iki tol buvo valsčiai ir apskritys. Didesniai miestai yra rajonų centrrai, kurie paprastai atitinka rajonų pavadinimus. Yra tik dvi išimtys: Klaipėda-Gargždų r., Akmenė-N.Akmenės r. 44 r. sudaro apskričių žemesnę grandį ir vadinami savivaldybėmis. Savivaldybės suskirstytos į seniūnijas, jas valso seniūnai. Miestai turi savivaldybių administracines teises. Didžiausi rajonai: Varėnos, Šilutės, Panevėžio, Vilniaus, o mažiausi: Prienų, Jonavos, Širvintos. Lietuvos geografinis centras - Kėdainiai. Lietuva pastaraisiais metais suskirstyta į 10 apskričių. 4.Lietuvos gelmių sandaros bruožai Lietuvos paviršiaus reljefas ir jį sudarančios dienos formavosi per ilgi\us amžius. Šis procesas truko apie 4 mijardus metų. Paviršius paveldėjo visus geologinius praeities bruožus, kvartero periodo paveldėjimai performavo paviršinius sluoksnius. Visi geologinai davinia susidaro tam tikromis sąlygomis(pvz. kuriame sluoksnyje randama žuvų liekanų vadinasi tuo metu ten buvo jūra). Geologinius tyrimus matome karjeruose, upių atodangose, gręžiniuose. Lietuvos žemių gelmių daviniai trejopi: 1.kristalinio pamato d. 2. nuosėdinės dieno 3. Kvartero suogulos Lietuva yra R. Europos platformos V. dalyje, R. dalimi praeina techtoninis lūžis, kuris eina per Latvijos miestą Daugpilį ir Visaginą Lietuvoje. Slavų kronikose minima, kad Lietuvoje buvo žemės drebėjima siekęs 9 balus, nes sugriovė visas Lietuvos pilis. Lietuvoje kristalinis pagrindas slūkso prie Baltijos jūros 2000m. gylije, o prie Vilniaus apie 500m. gylije. Po Baltija artėja į paviršių. Rytinė dalis kasmet po 2mm. kyla, o kita dalis po tiek pat leidžiasi. Kristalinis pagrindas sudarytas iš granito ir gneiso. Kur giliausia ten pagrindas storiausias ir atvikščiai. Nuosėdinės uolienos dengia kvartero nuogulas. Jų vidutinis storis apie 2 milijon. m. Kvartero sluoksnis dar tebesiformuoja. 5.Naudingosios iškasenos rodančios perspektyvas Nuosėdinių dienų naudingosios iškasenos: Klintys - randamos Š.Lietuvoje prie Akmenės. Dolomitas - randamas Š.Lietuvoje, Pasvalio ir Pakruojo r., naudojamas keliams tiesti, statyboje, cemento gamyboje Opoka - randama Šilutės r., naudojama cemento gamyboje. Gipsas - randama Šilutės r., naud. statyboje, medicinoje Kreida - rand. Jurbarko ir Šilutės r. ir Merkio slėnyje, naud. popierių balinti, medicinoje, statyboje, laukams kalkinti. Kvarcinis smėlis - rand. Anykščių r., naud. stiklo gamyboje. Molis - rand. Šventosios upės atodangoje, naud. plytų gamyboje. Anchidritas - (Lietuvos marmuras, bevandenis gibsas) rand. P.V. Lietuvos dalyje, bet yra 600m. gylije. Yra perspektyva gauti didelį pelną, bet nėra finansų. Kvartero nuogulų naudingosios iškasenos: Molis - r. visoje Lietuvoje, o daugiausia Jurbarke ir Šakių r. Smėlis - r. Varėnos ir Raseinių r. ; naud. statyboje, keliams. Žvyras - r. visoje Lietuvoje, ypač daug Trakuose ir Jurbarke. Durpės - Lietuvoje jų yra 6.5%, formuojasi ir dabar, naud. kurui. Gintaras - r. pajūrije, naud. papuošimams ir kaip cheminė medžiaga. Nafta - r. Kretingos, Klaipėdos, Jurbarko, Vilkaviškio r., naud. kurui. Geležies rūda - kristaliniame pagrinde prie Varėnos. Valgomoji druska - Šilutės rajone(perspektyvu). 6. Lietuvos reljefas jo kilmė, raida Lietuvos gamta labai graži ir įvairi, ypač graži R. Lietuva, kurią vadiname Lietuvos Šveicarija. Aukštesnėse vietose lietuviai statė pilis, kad galėtų matyti besiartinanti priešą, kurių buvo labai daug. Lietuvos reljefa įvairina upės, ežerai, upių slėniai. Lygumos sudaro apie 60%, o aukštumos 40%. Vid. Lietuvos aukštis virš jūros lygio yra apie 100m.. Lietuvos paviršių suformavo ledynai kurių buvo 3. Lietuvos relkjefa sudaro 3 žemumos ir 3 aukštumos: Žemumų: 1.Pajūrio lyguma 2.Vid. Lietuvos lyguma: • Mūšos Nemunėlio • Nevėžio • Karšuvos Joniškio 3.Pietryčių Žemuma: • Dainavos • Žeimenos Aukštumos: 1.Žemaičių 2.Baltijos kalvynas: • Sūduvos • Dzūkų • Aukštaičių 3.Medininkų ir Švenčionių Lednai slinko nuo Skandinavijos. Klimatui atšilus jis traukėsi, reiškia tirpo. Ledynų sustojimo vietose formavosi aukštumos o tarp aukštumų telkšnojo vanduo. Iš jų susidarė ežerai, kurie vėliau sutekėjo, užaugo, supelkėjo. Prieledyninėse mariose atsirado lygumos. Galima išskirti 5 raidos etapus: 1.persiformavo Eišiskių, Medininkų ir Švenčionių aukš. Jųnepalietė 3-asis apledėjimas, todėl čia nėra ežerų, nes jie nutekėjo ir labai mažai upių. 2.susiformavo ptv. aukšt. ir žemaičių aukšt. centrinė dalis. 3.Baltijos kalvynas ir dalis žemaičių aukšt. 4.Vidurio Lietuvos 5.Linkuvos kalvagubris Aukščiausias taškas - Juozapinės kalnas 293.6m. Paviršius tebesiformuoja ir dabar, upės keičia savo vagas, ežerai užauga ir pelkėja, dėl ūkinės veiklos stiprėja vėjo erozija. Žmogus kasa naudingas iškasenas tiesia kelius, atlieka statybinius darbus. 7.Lietuvos klimato ypatybės, lemiami reiškiniai svarbiausi elementų pasiskirstymai Klimatas - tai daugiamatis orų rėžimas tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku. Meterologiniai stebėjimai 1770m. atliekami Vilniaus universitete, tai buvo pirmieji stebėjimai ir R.Europoje. Lietuva yra vidutinėse platumose, čia išsiskiria 4 metų laikai. Pagrindiniai klimatą formuojantys reiškiniai: 1.saulės radijacijos kiekis 2.atmosferos cirkuliacija 3.paklotinis žemės paviršius Saulės radiacija Radiacija yra matuojama ____________. Daugiausiai jų gauna Sūduvos aukšt. ir Kuršių Nerijoje virš 18k.chal. Tai yra 2 kartus daugiau už ašigalį ir 2 kartus mažiau negu ties pusiauju. Mažiausiai radiacijos ties Vilnių, Panevėžį, Ventos ž. ir Žemaičių a.š. Saulės radiacijos kiekis didžiausias yra vasara. Lietuvoje turėtų būti šalčiau pagal gaunamos radiacijos kiekį, bet Lietuvai papildomai šilumos atneša OM nuo Atlanto. Atmosferos cirkuliacija Virš Islandijos formuojasi ciklonai tai žemo slėgio sritis. Jie labai dažnai keičia orus mūsų šalyje. Atneša debesis su krituliais. Lietuvoje vyrauja V; PV; ŠV. Kartais per L. siaučia uraganai. Žiema kai oro masės ateina iš atlanto tai atneša atšilimą ir kritulius, vasara atvėsina ir kritullius. Iš rytų oro masės: žiemą atšala, giedros, vasara atšyla. Tropikinės oro masės ateina vasara, bet Alpių kalnai dažniausiai užstoja kelią ateinančiai šilumai. Arktinės oro masės ateina į L. žiema ir atneša šaltus orus. Rudenį ir pavasarį įsiveržus Arkties OM L. būna šalnos. Paklotinis žemės paviršius Diselį vaidmenį suvaifino reljefas. Oras kildamas aukštyn kas 100m vėsta 0.6. Aukštesni rajonai yra ne tik vėsesni bet ir drėgnesni. Reljefas turi reikšmės ir mikro klimatui. Apie miestus ir miestuose prie vandens telkinių žiema šilčiau, vasara vėsiau. Mikro klimatas svarbus ir žemdirbiams. Elementų pasiskirstymas Kai slėgis aukštas - orai giedri, vasara atšyla, žiema atšala. Žemas slėgis - debesuota, lyja, stiprus vėjas, vasara atvėsta, žiema atšyla. Šilčiausias Liepos mėn., šalčiausias - sausis. Linija jungianti taškus su vienoda temperatūra. Sausio mėnesį izotermas eina vertikaliai kryptimi. Kuo toliau nuo jūros tuo vėsiau. Prie jūros -3c, R. -6c. Vasara prie jūros 17c, pietuose 18c. Izotermas eina horizontaliai, pietuose šilčiausia. Tai nuliamia saulės radiacija. Vidutinis kritulių kiekis 600mm. 445mm. išgaruoja ir nuteka, todėl dirvožemiai pelkėja. Daugiausia kritulių iškrenta kalnų šlaituose, mažiausiai vid. L. ir Pt. lyg., maksimumas Kartenoje virš 800mm. 8.Atmosferos tarša ir įtaka atmosferai Tai globalinė sistema. Orui sienų nėra. Pavienės valstybės to išspręsti negali, todel reikia spręsti bendrai: energetinis ūkis, transportas, chemijos pramonė. Lietuva įvairių OM kryžkelėje. Iš teršalų labaiausiai paplitę: azoto, sieros, anglies junginiai, sunk. metalai, kietosios dalytės vadinamos aerozoliais. Patekę į orą teršalai susijungia su drėgme, susidaro rūgštys, druskos šarmai, kurie iškrenta rūgštaus lietaus pavidalu. Iš 3 lietų, 2 rūgštūs. Šie teršalai ne tik skatina rūgš. lietų susidarymą, bet ir sukelia klimatinius pokyčius. Jie tampa šiluminiu skydu, trukdo saulės šviesai ir šilumai patekti į žemę. Padidėja debesuotumas, kritulių kiekis. Pasireiškia ir šiltnamio efektas. Didėja co2 kiekis, padidėja susirgimų kvėpavimo takų ir odos susirgimų. Ozono sluoksnis sumažėjo 40%. Jis susidaro žaibuojant, ozono nykimą skatina o3 oksidai, freono dujos. Kaip kovoti? 1.naudoti valymo įrenginius 2.ieškoti naujų energetinių šaltinių 3.atsisakyti freono naudojimo 4.plėsti augmeniją 9.Baltijos j. ir Kuršių marios Baltijos j. vidinė Atlanto v. jūra. Kategeto, Skagerako, Zundo ir Beltų sąs. jungiasi su atlantu. Vanduo Baltijos truputi aukštesnis už Š. jūrą, todėl vamduo pastoviai srūva į atlanto vandenyną. Dabar visos šalys apie Baltijos jūrą yra laisvos. Giliausia Lonsdorfo įd. 459m., vid. Gylis 48m. Jos centru skaitoma Alando salų ekvatorija. Prieš 12000 metų Baltijos j. duburyje telkšnojo Ansyliaus ežeras, vėliau susijungė su vandenynu ir geologai davė Jeldijos j. pav. Didžiausios salos: Gotlandas, Elandas, Sarma, Alandų sala. Įteka Nemunas, Oderis, Vysla, Dauguva, Neva - jos atneša labai daug teršalų. Vakariniai krantai olėti, daug olų škerų. Keturios didesnės įlankos: Botnijos, Suomių, Rygos, Kuršių. Sūriausias vanduo Skagerake sąsiauryje 30%, Klaipėdoje 6%. Botnijos įlankoje vanduo gėlas. Šilčiausias vanduo P. ir P.V. daly ir šalčiausias Š. ir Š.R. dalyje. Lietuvai tenka 99km. jūros kranto. Per Klaipėdos neužšalantį uostą atvežamos ir išvežamos prekės. Baltija tampa viena labaiausiai užterštų pasaulinio vandenyno jūrų. Gilesniuose kaupiasi sieros vandenilis, ir formuojasi mirusio vandens zona, kurioje nebėra jokios gyvybės. Paskutinis 1992m. uraganas truputi sumaišė Baltijos j. vandenis įvarydamas iš atlanto naujų vandenų, pastebimas žuvies padaugėjimas. Baltijos j. veisiasi apie 100 rūšių žuvų: ungurys, silkė, menkė, stinta…..ir žinduolis ruonis. Prie Butingės pradėtas statyti naftos terminalas, kuris galės priimti naftą iš tanklaivių. Baltijos j. šelfe rasta naftos , išmetama gintaro. Kuršių marios Tai labai patrauklus gėlo vandens telkinys, kuri snuo jūros atskirtas Kuršių Nerijos ir susisiekia su jūra Klaipėdos sąsiauriu, kurio plotis 500m. Marios atsirado tik prieš 5000m. Jūrų srovės nusodino nešmenis ir atitvėrė jūrą. Taip pasidarė sekli dalis lagūna vid. Gylis 3-7m. Giliausiai Klaipėdos sąs. 12m., bet dugnas pastoviai gilinamas laivų įplaukimui. Nemuno nešmenys vis sekina marias. Vietomis dugnas išeina į paviršių(kiaulės nugara). Dėl trašių vandenų marios apauga vandens augalais. Mariose 50 rūšių žuvų. Prie marių žvejoja apie 50 žvejybos įmonių, todėl išsaugoti žuvų išteklius tikrai nelengva imtasi įvairių apribojimų. 20d. paankstintas žvejoti pavasary, rudeny neleidžiama statyti tinklų arčiau kaip 3km. nuo r. krantų. Š. K.M. dugne yra gintaro. Gintaras išmetamas jūrų srovių atneštas nuo įrančio Sambijos pusiasalio. Pro K.M. praeina paukščių migracijos takai. 10.Požeminiai vandenys, paplitimas, panaudojimas, apsauga Dalis kritulių persismelkia į giluminius sluoksnius - giluminiai vandenys. Jie skirstomi: 1.dirvožemio 2.grutinius 3.tarpsluoksninius Dirvožemio Tai h2o esantis dirvožemyje. Jie užteršti mineralinėmis ir organinėmis medžiagomis, jais minta augalai. Lygis h2o nepastovus, saustringais metais nuslūgsta. Gruntinai Tai pož. vandenys slūgstantys virš pirmo nelaidaus sluoksnio. Jų gylis iki 5m. Tačiau kur smėlis, žvyras gali būti ir 10m. Gruntiniai vandenys teka nuolaidžio krypotimi ir šaltiniai išeina upių šlaituose ir kalvų šlaituose. Ten kur reljefas aukštesnis - gruntiniai vandenys slūkso giliau. Kasdami šulinius randame gruntinius vandenys, tai požeminiai vandenys esantys 10m. gylyje. Jų atsargos papildo gruntiniai vandenys. Tai labai ilgas procesas prie Kauno tarpsluoksniniųvand. atsargos papildomos per gręžinius nuleidžiant upių vandenį į tarpsluoksninių vandenų lygį ir iškeliant vėl aukštyn jau persifiltravusį. Mineraliniai Jie slūkso giliau ______________ dariniuose prie kristalinio pagrindo. Kai kur išeina į paviršių :Birštone, Druskininkuose, Palangoje, Likėnų r. Juose yra įvairių ištirpusiųdruskų, todėl skonis ir gydamosios savygės skirias . Čia kuriamos savybės. Geoterminiai vandenys Slūgso prie k. pagrindo, kurie yra nuo 60-70c šiltume. Prie Vidmantų išgręžta 1000m gylije grežinys. Šis vanduo sūrus todėl šildymui nenaudojamas. Negalima teršti paviršinių vandenų, bus švarus ir požeminiai vandeny. Taip pat negalima teršti atmosferos nes rūgštūs lietūs. Reikia protingai tręšti dirvožemį. 11.Lietuvos upės ir Nemuno geografinis apibudinimas Kadangi iškrenta daug kritulių tai ir upių tinklas platus. Melioruotose plotuose pakilo upių vandens lygis, bet sumažėjo upelių lygis arba išnyko. Tankiausias upių tiklas Žem. Aukšt. V. dalyje, o rečiausias PR. Smėlingoje lygumoje nes čia pralaidūs sluoksniai. Lietuvos upės priklauso Nemuno, Ventos, Lietupės, Dauguvos ir Baltijos j. upių baseinams. Nemunas - Liet. upių tėvas, kuris pradžią gauna Baltarusijoje, Minsko aukšt. Nemuno ilgis 937km. iš kurių 462km. Baltarusijoje. Nuo ištakų iki Katros upės žiočių yra aukštupys, tai Baltarusijos teritorija, nuo Katros žiočių iki Neries žiočių vidurupis, žemupyje nuo Neries žiočių jis pasuka į vakarus ir įtekėdamas į Kuršių marias sudaro deltą. Deltos atšakos: Rusnė, Skirvytė, Atmata. Ties Birštonu yra rėvų, bet pastačius Kauno HES jos buvo užlietos. Pastačius HE buvo sutrikdyta žuvų migracija, tačiau Kaunui nebegresia potvyniai. Sumažėjo žuvų, nuo Kauno iki žiočių laivuojama, pastoviai gilinamas dugnas. Vasara plaukioja garlaivis “RAKETA” iš Kauno į Klaipėdą. Neris - gauna pradžią Baltarusijoje, dešinysis Nemuno intakas, ilgis 510km. Didžiausi intakai: Šventoji, Vilnelė, Žiemena. Merkys maitinamas požeminiais vandenimis, todėl vanduo labai šaltas, pradžią gauna Baltarusijoje. Šventoji pastatyta ant Antaliptės HE Nevėžis tipinga lygumų upė. Dubysa - gražiausia Lietuvos upė, kanalu sujungta su Venta. Minija - kanalu sujungta su Kuršių mariomis tikslu temti sėlius. Šešupė - kairysis Neries intakas, didžiausia Sūduvos upė. 12.Bendra vidaus vandenų apsauga Vidaus vandenims priklauso upės , ežerai, pelkės, požeminiai vandenys. Dėl žmogaus ūkinės veiklos jie tampa teršti. Tai tampa pasauline problema. Pagr. teršėjai yra pramonė, ž. ūkis, komunalinis ūkis. Teršia vandenį ir rūgštūs lietūs, jie taip pat blogas žmogaus veiklos rezultatas. Vandenį reikia naudoti uždaruoju būdu, jį reikia išvalyti arba ataušinti ir vėl panaudoti. Reikia dirbtinai kaip prie Kauno papildyti tarpsluokstinius vandenis. Ne visi miestai turi valymo įrenginius, geriausiai su tuo susidorojo Varėna. Žemės ūkis vandenį teršia trąšomis. Užterštas vanduo suteka į ežerus, upes į marias ir patenka į vandenyną. Vidaus vandenys pradeda užaugti, kaimuose beveik 100% yra užteršti šuliniai kadangi arti yrsa tvartai. EŽERAI Užima apie 15% procentų L. teritorijos. Svarbūs ne tik dėl ūkinės veiklos, bet ir puošia gamtą. Pagal susidarymo kilmę skistomi: ledynmečio, jūrinės kilmės, dirbtiniai. Ledynmečiu susiformave: 1.patvenktiniai - slinko ledas, jis stūmė medžiagą, galinę moreną, atšilus pasitvenkė savo paties morena(plateliai, dysna, vištyčio) 2.ledo guolio - ledo luitai atskilo nuo didžiojo ledyno, išgulėjo duobes ir ištirpę pripildė vandenimis jų guolius(dusia, obelija, metelys) 3.dubakloniai - jų dubenys susiformavo po ledynų tekėjusio vandens srovės, jie yra stačiais krantais, ilgi, siauri, gilūs, panašūs į upes(tauragno, asveja, dubingiai) 4.termokarstiniai - ištirpo ledo luitai kurie buvo apnešti morenos yra maži bet vadinami bedugniais, nes gilūs. Mišrios kilmės Drūkščiai - ledo guolio ir patvenktinis. Poledynmečio 1.karstiniai. Paplitę Biržų r. susidarė kai požeminiai vandenys išplovė gipsą ir įgriuvo 2.upinės - kai upė vingiuoja ir vingis vienas atskyla. Jie maži, paplitę Nemuno žemupyje, dar vadinami senvagėmis, potvyniu metu susilieja su upe. 3.jūrinės - Krokų lanka susidarė Nemuno ir Minijos sąnašoms atskyrus Kuršių Marių dalį. 4.dirbtinės kilmės - Kauno marios, Elektrėnų marios, Antalieptės marios. Pirmasis tvenkinys padarytas 16a. prie Biržų. Daugiausia ežerų aukštaičių aukštumoje. Yra pratakūs ežerai, įteka ir išteka, nuotakiniai išteka, bet neįteka, nepratakūs neįteka ir neišteka, uždarieji įteka bet neišteka. 13.Dirvožemis, paplitimas, erozija, apsauga Dirvožemis viršutinis žemės sluoksnis kuriame auga augalai. Dirvodaros procesas labai ilgas, 20cm. Dirvos susidaro per 2000m. ir tai tik prie gerų sąlygų. Jis dažniau susidaro ant moreniniopriemolio, rečiau ant žvyro ar smėlio. Paskutinio apledėjimo priemoliuose daugiausia karbonadų. Mūšos Nemunėlio ž. karbonatų 20%, o ptr. L. 3 kartus mažiau. TIPAI 1.jaurinai - jie yra per daug rūgštūs dėl perdidelės drėgmės, nes vanduo išplauna maistingasias medžiagas. Paplitę priešvėjiniuose kalvų šlaituose. 2.jauriniai-pelkiniai - paplitę ten kur blogos infiltravimo sąlygos, vakariniuose kalvų šlaituose, reikia sausinti, kalkinti, tręšti. 3.velėniniai - patys derlingiausi lietuvos dirvožemiai, paplitę vid. L. 4.velėniniai glėjiniai - paplitę vid. L., nusausinus būtu derlingi. 5.pelkiniai - paplitę pelkėse. 6.aliuviniai - upių slėniuose, yra derlingi nes upė patręšia. Erozija - tai derlingo viršutinio sluoksnio irimas, kurį sukelia tekantis vanduo ir vėjas. Ji intensyvi kalvotose vietose ir didelėse dirvose. Derlingas sluoksnis nunešamas į ežerus, upes, vėjo erozija stipriausia pavasary ir rudeny. Derlingumas sumažėja 40%. Šlaitus reikia arti horizontalia kryptimi, didelias dirvas atsodinti augalais. 14.Lietuvos augalija. Didžiausi miškai, girios. Miškingumas jo tendencijos. Lietuva yra vid. plot. klimato juostos, mišr. miškų gamtinėje zonoje. Kažkada Lietuva buvo tundra vėliau spigliuočiai, o dar atšilus atsirado ir lapuočiai. Tai žinome iš žiedadulkių kurias randame durpynuose. Augalai nyksta keičiantis klimatui ir dėl žmogaus ūkinės veiklos. Išnyko kukmedis, agaras. Augalija: miškų, pievų, pelkių, vandens, pajūrio ir smėlynų, kultūrinio kraštovaizdžio. Miškai užima 28% L. teritorijos, brandūs amžiumi vadinami giriomis (dainavos, rūdininkų,labanoro). Miškingiausia ptr. smėlėta lyguma ir žemaičių aukšt. ptv. šlaitai. Mažiausia miškų vid. L. Vyrauja pušynai, jie skirstomi: mėlyniniai, kerpšilius, brukninius. Auga smėlyje, šaknys skverbiasi gilyn, miškai šviesūs. Eglynai tamsūs, šaknys paviršiuje, vyrauja drėgnesnėse vietose. Skirstomi: mėlyniniai, kiškiakopūstiniai. Ąžuolynai sudaro 1% visų miškų, papl. Nevėžio ž. Paplitę juodalksniai, beržai, drebulės. Reikia iškirsti tiek, kiek per metus vidutiniškai išauga. Naujus miškus gauname apsodinę buvusius durpynus. Miškai sulaiko drėgmę, stabdo eroziją, puošia gamtą, valo orą, yra žvėrių namai. 15.Saugomos teritorujos. Savo vietovės saugomos teritorijos Pagal pasaulinį susitarimą kiekviena šalis turi turėti 9% saugomos teritorijos. L. turi 10%. Saugoma teritorija: rezervuarai, nacional. park., draustiniai, regioniniai p., gamtos paminklai. Rezervuarai - teritorija kurioje uždrausta bent kokia žmogaus veikla, čia neleidžiamos net ekskursijos, čia vykdomi moksliniai darbai. Pirmasis rez. ikurtas prof. Ivanausko, tai Žuvinto rez. Čepkelių raistas, Kamanės pelkės, Viešvilis, Kernavės archeologinis. Nacionaliniai parkai - pirmasis 1974m. Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Trakų istorinis, Kur. Nerijos. Draustiniai - saug. Teritorija kur ribojama žmogaus ūkinė veikla. Jų yra apie 290. Kaikur gaulima uogauti, grybauti, šienauti, auginti gyvulius. Vienose saugomi negyvi gamtos komponentai, kituose augalai gyvūnai, trečiuose kraštovaizdis. Skirstomi: 1.gamtinius 2.kultūrinius 3.kompleksinius Pagal paskirti:1.geologiniai(Nemunėlio-Apačios - čia atsiveria dolomito atodangos) 2.kartogiafinis:europos centro 3.ornitologiniai:paukščių 4.hidrogeologinis:klaipėdos kanalo 5.girulių botaninis ir geologinis 6.ichtiologiniai:upės Jūros, Žeimenos dalis Yra saugomi gamtos paminklai:1.akmenys:Puntukas, Barstyčių 2.ozai:kalnai sustumti 3.įgriuvos:Velnio duobė 4.Pavieniai medžiai 5.senieji dvarų parkai Savo vietovės saugomos vietos Klaipėdos kanalas iškastas sieliams plukdyti, jis jungia Miniją su K.M. Girulių botaninis geologinis draustinis (aug. gyv.) K.N. nac. park. Minijos slėniodraustinis. 16.lietuvos gamtos ištekliai, ekonomija Dirvožemis, augalija, gyvunija, n. iškasenos, saulės ir vėjo energija, oras, vanduo. Visi ištekliai skirstomi: išsenkantys, atsinaujinantys, neatsinaujinantys. Orui sienų nėra, jis švarus ar užterštas eina laisvai. Išsenkantis naud. iškasenos. Atsinaujionantys: augalija, gyvunija, dirvožemis, vanduo. 29% miškų apsodinti galima buvusius durpynus. Gyvūnijos skaičių reikia reguliuoti, nes nuo žolėdžių nukenčia jaunuolynai. Augalija galima kirsti tik tiek, kiek vidutiniškai per metus priauga. Reikia saugoti paviršinius vandenis, kad būtu švarūs požeminiai. Dirvožemį reikia tręšti organinėmis ir mineralinėmis trašomis, nes kitaip jis nuals. Neišsenkantys: saulės ir vėjo energija, tekantys vandenys. Vėjo energija naudoja danai, belgai, olandai, vokiečiai, tekantis vanduo HE statybai. 17.Gyventojų tautinė sudėtis. Tautinių mažumų geografija. Lietuviai užsienyje. Lietuvoje nuo senų laikų gyvena kitų tautybių žmonės. Jie atsinešdavo kitų tautų darbo įgudžius, tradicijas, savo kultūrą. Lietuviai sudaro didž. baltų etninę grupę. Šiuo metu Liet. gyvena 3.17mln. gyventojų, iš jų 86% lietuvių, tai yra apie 3mln. Pagal religija daugiausia katalikų. Apie Biržus, Šilutę, Klaipėdą, Tauragę, evangelikų labai mažai. Be lietuvių gyvena kitų tautų atstovai iš kurių skaitlingiausi: Rusai 8.7%. Pirmieji rusai atsikėlė į lietuvą 14-16a. iš Novgorodo, Pskovo ir kitų rusiškų žemių, kurios buvo LDK sudėtyje. 17a pab. Liet. kaimuose įsikųrė sentikiai, kurie bėgo nuo bažnyčios represijų. Dar daug jų atsikėlė 1795m. Taip pat po Liet. prijungimo prie rusijos po 2 pasaul. karo. Daug gyvena Š. lietuvos dalyje, taip pat didž. miestuose. Po nepriklausomybės pripažinimo daugelis išvyko atgal, pripažysta stačiatikybę. Lenkai 7.1%. Yra katalikai bet kalba vakarų slavų kalba. Daug gyvena R. ir PR. Liet., taip pat ir Vilniuje. Dalis atsikėlė per 1920-1939m okupaciją. Baltarusiai dar vadinami gudais, jie ilgus metus gyveno LDK terit. Daug papročių panašių į lietuvių, kalba rytų slavų kalba. Daug stačiat., gyvena pasienyje ir Vilniuje. Ukrainiečiai į lietuvą pradėjo keltis LDK laikais, o ypač sovietmečiu, daug gyvena Vilniuje, surusėjo. Žydai išsiskiria iškitų tuo, kad didžioji dalis gyvena ne Izraelyje, o kitose pasaulio šalyse. Nuo 1970m daug išvyko. Pirmieji apsigyveno jau 12a per kryžiuočiu karus. Vilnius tapo antraja Jeruzale. Čia gyveno žydų išminčius Gaonas. Per karą nužudyta apie 200000 žydų. Gimtoji kalba jidiš, išpažysta judaizmą. Totoriai gyv. Prie Vilniaus ir Alytaus r., išpažysta islamą. Karaimai. Vytautas atsivežė juos iš Krymo, gyv. daugiausia Trakuose. Gyvena dar čigonų, latvių, vokiečių. Dabar įvairiose šalyse gyvena apie 1 mln žmonių kurie save skaito lietuviais, vie JAV yra apie11100, kurie save skaito lietuviais. Lietuviai emigravo į vakarus 4 etapais:1. Iki 1 pasaul. karo 2. tarpukaryje 3. 2 pasaul. karo metu 4. Po 2 pasaul. karo. 2 pasaul. karo metu vokiečių belaisviams lietuviams Belgija siūlė darbą anglies kasyklose, Anglija slaugėmis ligoninėse, Kanada kelių tiesimui, o JAV įvairiems darbams. Daugiau ar mažiau lietuvių gyveno Urugvajuje, Argentinoje, Brazilijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir buvusiose sovietų respublikose. Lietuviai JAV buvo įkūrę VLIK(visos lietuvos išlaisvinimo komitetą), kuriam vadovavo Bobelis, turėjo savo ambasadą, kurioje dirbo Lozoraitis. 18.Lietuvos gyv. skaičiaus kaita. Natūralusis ir migracinis prieaugis. Demografinė politika Mokslas tyrinėjantis gyv. - demografija. Pagr. gyv. požymis yra gyventojų skaičius, kuris nuolat kinta. Jo augimas siejamas su ekonomikos augimu. Gyventojų skaičius gali mažėti dėl karų, epidemijų, politinių įvikių, stichinių nalaimių, ekonomikos smukimo. Karaliaus Mindaugo laikais lietuvoje gyveno apie 300000 gyventojų, kaip dabar pusė Vilniaus. Lėta gyvenjų skaičiaus augimą sąlygojo karai, badas, ligos. Nuo 20a pr. Pradėjo gerėti medicininis aptarnavimas, pradėjo didėti gyventojų skaičius. Tačiau daug gyventojų nusinešė 1 ir 2 pasaul. karai. Pirmasis gyventojų surašymas įvyko 1897m, tada gyveno lietuvoje apie 2.8 mln gyventojų, tą sk. Lietuva pasiekė 1939m. 2 Pasaulinio karo metu ir pirmaisiais pokario metais lietuva neteko apie 1 mln gyventojų. Stalininių represijų metais buvo apie 400000 žmonių ištremta. Dalis žuvo lageriuose, kaleimuose. Apie 20000 žuvo partizanų karuose, dalis emigravo, dalis repatrijavosi. Prieškarinį gyventojų skaičių Lietuva tepasiekė 1967m Nuo tada gyventojų skaičius pastoviai didėja. 1992m gyv. sk. pradėjo mažėti ne tik dęl gimstamumo sumažėjimo, bet ir dėl emigracijos. Gyv. sk. kiekvienoje šalyje auga dėl naturalaus gyv. priaugimo ir dėl migracijos. Naturalų gyv. prieaugį apibudina gimstamumas ir mirtingumas, skirtumas rodo teigiamą arba neigiamą prieaugį, jis apskaičiuojamas promilėmis 1000 gyventojų. Žmonės miršta ne tik dėl senatvės, bet ir dėl nelaimingų atsitikimų. Daug gyventojų iš SSRS atsikėlė po 2 pasaul. karo. Pagal prognozes gyventojų skaičius turi mažėti iki 21a 2dešimtmečio. 1994m gyventojų naturali prieauga buvo neigiama. Gimstamumas pablogėjo dėl pablogėjusių gyvenimo sąlygų. Norint kad tauta išliktų reikia kad šeimoje augtų 3 vaikai. Prasideda demografinis senėjimas kada atsiranda daug pensininkų. 68% gyventojų gyvena miestuose, dabar prasideda grįžimas į kaimą nes žmonės atgauna savo žemę, bet tai laikina. 19.Vilnius sostinė. Geografinis apibūdinimas Vilnisu įsikūrė ptr. Lietuvoje, Neries ir Vilnelės santakoje. Įkurtas 1323m., dėl totorių pavojaus 16a pr. buvo pastatyta gynybinė siena su vartais ir bokštais, dabar išlikę tik Aušros vartai. Kaip atrodė kitos sienos matome tik dailininko Smuglevičiaus paveiksluose. Miesto reikalus tvarkė magistratas kuris buvo įsikūręs miesto rotušėje. Čia vyko teismai ir buvo atliekamos bausmės. Per Vilnių ėjo sausumos keliai, kurie jungė rytų ir vakarų europos centrus. 1522m Pranciškus Korena įkūrė spaustuvę, kuri buvo pirmoji LDK. Įkurtas univeristetas 1579m. Pro Vilnių praūžė 1831 ir 1863m sukilimai. 1918m 02 16 čia paskelbė nepriklausomybę. 1939m buvo išvasuotas nuo lenkų su rusų pagalba. Šiandien Vinius nepriklausomos respublikos sostinė, kurioje įsikūrė įvairių šalių atstovybės. Tai svarbiausias pramonės ir kultūros centras. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO kultūrinių paminklų sąrašą. Garsėja Šv. Petro, Šv. Povilo bei Šv. Onos bažnyčiomis. Įspūdinga Vilniaus katedra. Pastatyti nauji rajonai, operos ir baleto teatras, koncertų salė, sporto rūmai, kuriuose rengiamos tarptautinės varžybos. Gaminami magnetofonai, kineskopų mazgai, surenkami kompiuteriai, plastmasės gaminiai, buitinė chemija, kailių dirbiniai, avalynė, aukštos kokybės gobelenas, automatinės telefonų stotys, dulkių siurbliai, vaistai, popierius, el. varikliai, kojinės, veikia grąžtų fabrikas, tačiau gamybos apimtys kaip ir visoje Lietuvoje sumažėjo. Šiandien Vilnius tarptautinis oro uostas, lėktuvai skrenda į daugelį europos sostinių. 20.Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio apibudinimai Kaunas - istoriniame šaltinyje paminėtas 1361m, įsikūręs beveik Lietuvos centre, Neries ir Nemuno santakoje, tarpukario lietuvos sostinė. Gyvena - 400000. Praeina geležinkelio ir automobilių keliai, yra oro uostas. Turi gražų Europietišką senamiestį. Miestas nukentėjo per Napoleono žygį į rusiją, 19a pab. buvo miestas tvirtovė. Karo metu buvo okupuotas vokiečių, kurie pasitraukdami sunaikini apie 60% įmonių. Tai grynai lietuviškas miestas, kurio sovietai neįstengė surusinti. Yra KKI, Med. Akad., Žem. Ūkio Akad., VDU, KTU, tyrimo institutai, daug muziejų, zoologijos muziejus, botanikos ir zoologijos sodai, karo muz. Kaunas yra 2 pagal pramonės ir produkcija Liet. miestas. Dirba ketaus lydykla, gam. sint. pluoštas, audžiama medvilnės ir vilnos gaminiai, guminė avalynė, trikotažas, baldai, popierius, metalo pjovimo staklės, elektros varikliai, televizoriai “Šilelis”, buities daiktai, keramikiniai indai, vaistai, dirba mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas. Šiauliai 4 pagal dydį Liet. miestas. Gyvena 130000, įsikūręs netoli Rekyvos ežero, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Įsikūrimo data - 1236m netoli tais metais įvyko ‘Saulės Mūšis”. Būdingas taisyklingas gatvių tinklas. Per 1 pasaul. karą vyko dideli mūšiai, dalis sudegė, sugriautas centras, per 2 pasaul. karą taip pat smarkiai nukentėjo. Sovietiniais laikais buvo pusiau uždaras miestas, buvo vystoma karinė pramonė, šalia buvo karinis oro uostas. Gaminami dviračiai, mopedų varikliai, televizoriai, metalo staklės, odos gaminiai, trikotažas. Yra mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas, veikia pedagogikos institutas, Šiaulių dramos teatras, foto muziejus. Panevėžys. Gyvena 120000 gyventojų, įsikūręs Š.Liet. daly abipus Nevėžio aukštupio, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Senasis įkurtas 16a pr ir minimas 1458m, Naujas miestas iki 19a buvo beveik medinis. Labai reiškėsi 1831 ir 1863m sukilimai. Per 1 pasaul kara didelė miesto dalis sudegė, per 2 pasaul karą okupavo vokiečiai. Dirba cukraus fabrikas, alaus ir vyno gamykla, kineskopai, kabeliai, stiklas, audžiami lino gaminiai, mėsos ir pieno kombinatai, muilo fabrikas. Klaipėda - 3 pagal dydi miestas, apie 210000 gyv., įkurtas 1254m. Miestas išaugo iš pilies, įsikūręs prie sąsiaurio jungiančio Baltijos jūrą ir Kuršių marias. Geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais, bei turi neužšalanti uostą. Miestas siaura juosta tęsiasi palei mares ir jūrą. Miestas turi unikalų senamiestį su fakverkiniais namais, tai urbanistiniai paminklai. Miestas smarkiai degė, ypač 1858m gaisro metu. 1873m iškastas Klaipėdos kanalas jungiantis Minija ir Kuršių marias, juo plukdo sielius. 1939m Klaipėdą užgrobė vokiečiai, vėliau sovietai išvadavo. Karo ir pokario metu smarkiai nukentejo. Yra žvejybos ir prekybos uostai,tarptautinė perkėla, laivų remonto įmonė. Statomi laivai, gaminamas kartonas, sausieji elementai, cigaretės, fanera, medžio plokštės, verpiama ir audžiama medvilnė, kojinės, konditerijos fabrikas, konservai, mėsos ir pieno kombinatai. Įkurtas universitetas, restauruotas senasis teatras, dramos ir muzikinis teatras, porodų rūmai, paveikslų galerija, laikrodžių muziejus, kalvystės muziejus, jūrų muziejus, delfinariumas. 22.Lietuvos ūkio struktūra, raida, plėtros kryptys Struktūra Ukio struktūra sedaro visos ekonomikos šakos, kurios yra vienoje ar kitoje šalyje. Liet. ūkį sudaro pramonė, žemės ūkis, statyba, transportas ir ryšiai,paslaugų sfera(švietimas, kultūra, sveikatos apsauga, prekyba, komunalinės paslaugos). Visas šakas galima suskirstyti į gruopes: 1.bioprodukcinio ūkio šakos(žemės ūkis, žuviveisa, miškų, žvejyba) 2.pramonės šakos: priklauso visos gavybinės I rapdirbamos ūkio šakos 3.aptarnavimo sfera: tos ūkio šakos kurios skiriamos gyv. ir kitų ū.š. aptarnavimui. Iki 19a daugely pasaulio šalių ū.š. - ž. ū. Vėliau daugelis valstybių did. dėmesį skyrė pramonei. Dabar daug pramoninių šakų kurios dirba aptarnavimo srityje. Iki 1990m Lietuva buvo skaitomo pramoninė šalis. Šiandien Liet. ūkį galime laikyti pereinamojo laikotarpio ūkiu, nors pradėjo augti dirbančiųjų skaičius ir aptarnavimo sferoje. Raida. Liet. ū. Pradėjo formuotis senei, bet sustiprėjo tik 13a formuojantis valstybei. Ū. pradėjo gaminti daugiau produkcijos negu reikėjo, todėl dalis prekių buvo parduodama užsieniui. LDK sėkmingai prekiavo su europa. Pirkliai išveždavo medų, linus, kailius, gintarą, medieną. Į lietuvą atveždavo metal. dirb., šilką ir medvilnę, priekonius, ginklus. 18a pab. Liet. įjungiama į rusijos imperiją. Tada, o ir sovietmečiu pagaminta produkcija rado plačią rinką rusijos platybėse. 19a geležinkeliai buvo sujungti su Peterburgu, Varšava, Ryga, Kijevu. 1918m paskelbus nepriklausomybę, šalies ū. pradėjo augti sparčiau. Atsirado stiprūs ryšiai su Anglija ir Vokietija. Didžiausią reikšmę turėjo Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Per Klaipėdos uostą pradėjo eiti apie 80% viso importo ir eksporto. 2 P. karo išvakarėse Lietuva savo ekonominiu požiuriu buvo artima su Lenkija, Suomija, Latvija, tačiau Lietuva buvo labiau agrarinė šalis. Sovietmečiu Liet. įsigalėjo komandinis planinis ūkis, nesiskaitymas su ekonominėmis galimybėmis. Buvo gaminami prastos kokybės gaminiai, kurie negalėjo konkuruoti su Vakarų prekėm. Ekonominiu požiūriu taip pat nesiskaitoma, nors lietuvos pramonė ir išaugo, tačiau ji buvo specializuota SSRS vidaus rinkai. Dalis pramonės įmonių buvo susietos su kariniu kompleksu. Lietuvoje buvo pristatyta gigantiškų gamyklų, kurios neatitiko nei ekonominių nei ekologinių reikalavimų. “Azotas” turėjo būti statomas prie Amūro upės. Lietuvoje ū. buvo labiau išvystytas negu kitose soviet. resp. išskyrus Estiją. Ji gamino daugiausia mėsos ir pieno vidutiniškai 1 gyv. Garsėja staklių, grąžtų, matavimo prietaisų, šaldytuvų ir chemijos produkcijos gamyba. Pastaraisiais metais labai sumažėjus pramonės gamybai, sumažėjo tos pramonės šak., kurios naudoja atvežtines žaliavas. Plėtros kryptys Reikia užsienio investicijų modernizuojant įmones. Pradeda atsigauti grąžtų gamykla Vilniuje, Vilniaus Sigmos gamykloje surenkami kompiuteriai. Siekiama padidinti metalo staklių pjovimo realizaciją užsienyje. Atstatyti matavimo prietaisų gamybą, vaistai gaminami iš vietinės kilmės medžiagų, eksportuojami į vakarus. Klesti lengvoji pramonė, 20% produkcijos eksportuojama. Baldų gamyba nesužlugo ir skaitoma perspektyvia šaka. Pradėta išvežti baldų detales kadangi mažesni muitai, nei gatavų. Elektros pramonė bando prisitaikyti, gyvuoja cemento gamyba, maisto pramonė ir toliau liks vyraujančia pramonės šaka. Perdirbs vietinę žaliavą išskyrus cukraus gamybą. Žemės ūkis neatsigaus jei negasu paramos iš valstybės. 23.Svarbiausi rodikliai, apibudinantys ekonominį lygį. Perspektyyvios ūkio šakos Pagrindinis ekonominės būklės rodiklis yra BVP(bendras vidaus produktas) BVP tai per tam tikrą laiką šalyje pagaminta prekių ir suteiktų paslaugų bertė per metus. Prekių ir paslaugų vertė išreiškiama piniginiais vienetais. BVP vertė 92 buvo dvigubai didesnė nei 94. Tai reiškia, kad Liet. ekonomika turi rimtų plėtotės problemų. Geriausia BVP apskaičiuoti 1 gyv. BVP skaičiuojamas pagal atskiras šakas:pramonę, žem. ū., miškų ū., statybą, aptarnavymą. Svarbus ekonomikos rodiklis yra nacionalinis turtas. Jam priskiriamos valstybėje sukurtos materialinės vertybės, bei gamtiniai ištekliai. Jį valdo valstybė, privatūs asmenys bei įvairios bendrovės. 1995m didž. dalį 27% sudarė išžvalgytos naud. iškasenos, žem. fondas, įmonių ir bendrovių turtas. Jis gali didėti atrandant naud. iškasenas, plečiant įmones. Kiekvienoje šalyje yra ir nedarbingų žmonių, tai pensininkai, invalidai, kurie gauna pensijas ir pašalpas. Valstybė nustato MGL. Svarbus ekonomikos rodiklis darbo užmokestis, jis skiriasi atskirose ū. š. Didžiausias finansų srityse, transporte. Šį dydį tiksliau nusako tai, ką ir kiek už gautus pinigus žmogus gali nusipirkti. Svarbi perkamoji galia. Pramoninių žaliavų trūkumą galima pakeisti žmonių pasiektais įgudžiais, išsimokslinimo lygiu, naujovių diegimu. Tarpukario laikotarpiu Liet. parodė savo cugebėjimus, o vėliau ir SSRS sudėtyje. Ekonominiam vystymui geras sąlygas sudaro ir gera geografinė padėtis, ką lietuva ir turi. Per lietuvą eina pagrindiniai tranzito keliai, o taip pat neužšalantis uostas. Perspektyvus žem. ū. vystymosi kelias tai ekologiškai švarių produktų gamyba. Reikia mažiau vartoti arba visiškai atsisakyti mineralinių trąšų. Reikėtų laikyti labiau produktyvius pirno galvijus, reikėtų labiau auginti sportinius žirgus ir paruošti pasauliniuose auksionuose. Šiuo metu turi paklausą linai. Šalies medžioklės ū. užsiimantis komercine medžiokle gauna 2.5 mln metinių pajamų. Žem. ū. mašinas ir toliau numatoma gaminti Vilniuje, Radviliškyje, Rokiškyje. Reikėtų kasti lietuvos marmurą anchidritą, kur pirkėjais būtu švedai, lenkai, ukrainiečiai. Mums būtinai reikia turėti savo naftos priėmimo terminalą, kad nebūtume priklausomi nuo nenuspėjamos rusijos. 25.Kuro ir energijos pramonė Vietinis kuras sudaro tik 3-4% viso kuro. Tai malkos ir durpės. Kitas kuras nafta, dujos ir akmens anglis importuojama. Nafta ir dujos iš rusijos, o akmens anglis iš lenkijos, ukrainos bei rusijos. Lietuvoje dirba 3 tipų elektrinės: 1. HES, 2. šiluminės, 3. atominė. Pirmoji šsiluminė elektrinė pastatyta 1892m Rietave K.Oginskio dvare 1.Tai tekančio vandens elektr. Stambiausia yra Kauno HES, dėl jos Kaunui nebegresia potvyniai. Dabar pradėta statyti nedidelės jėgainėęs antr nedidelių upelių, jos yra ekologiškai švarios tačiau lietuva yra lygumų kraštas ir yra užliejami didžiuliai plotai bei sutrikdoma žuvų migracija 2.Galingiausia yra pastatyta Elektrėnuose 1.8V. Jos labiausiai teršia aplinką. Didžiausiuose miestuose yra šių elektrinių tipas - termetikacinės. Kurios tiekia elektros energiją ir karštą vandenį. 3.Ignalinos AE galingumas 3V, ji pradėjo veikti 1983m, ir gamina 1/3 visos šalies energijos. Visos elektrinės sujungtos į vieningą energetinę sistemą ir prijungta prie Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos sistemų. Šiandien mes eksportuojame elektros energiją, tačiau gauname mažiau negu mokame patys. Lietuva gauna 1 gyv. 7000V per metus, tai yra daugiau nei Vengrijoje, D.B., Bulgarijoje, Danijoje, Belgijoje. Norvegija pirmauja 24kV per metus 1 gyv. Galima išnaudoti vėją ir saulę 26.Mašinų ir metalo apdorojimo pramonė Tarpukario Lietuvoje ši pramonės šaka nebuvo sparčiai vystoma. Gam. Namų ūkio apyvokos reikmenis, radiatorius, centrinio šildymo katilus, ž. ū. padargus. Sovietiniais metais jai skiriamas didesnis dėmesys. Ji tenkino ne tik lietuvos bet ir visos sąjungos poreikius, kokybė ir kainos neatitiko pasaulinio lygio, užtad ir dabar ne visa produkcija gali konkuruoti su vakarų. Yra labai sumažėjęs dirbančiųjų skaičius. Lietuviai kvalifikavosi gaminti tokias mašinas, kurios reikalavo kvalifikuotos darbo jėgos, o ne žaliavų. Vilnius - gam. Metalo pjovimo stakles, mažo galingumo elektros variklius, grąžtus, elektros suvirinimo įrenginius, dulkių siurblius, kuro siurblius, kineskopų mazgus, automatines telefonų stotis, ž. ū. padargus, el. skaitiklius, magus, surenka kompus. Kaunas - lieja ketų, gam. metal. pjov. stak., didesnio galingumo variklius, “šilelius”, magus, namų apyvokos daiktus, surenka traktorius. Klaipėda - laivai, ir laivų remontas Šiauliai - tikslios met. pjov. staklės, dviračiai, televizoriai, varikliai mopedams, aliuminio detales. Mažeikiai - kompresoriai šaldytuvams, dyzel. Varikliai. Alytus - šaldytuvai, sklandytuvai. Rokiškis ir Radviliškis - žem. ū. mašinos. Utena - el. laboratorinės krosnys, elek. rankšluosčiai. Kėdainiai - žemos įtampos elektros aparaturą. Lentvaris - vonios Šios pramonės apimtis labai sumažėjusi, pradeda atsigauti Vilniaus gražtų gamykla, Rokiškio žemės ūkio mašinų gamyba, nes nėra pirkėjų. Reikia ieškoti pirkėjų vakaruose, gerą paklausą turi šaldytuvai. 24.Kasybos pramonės geografija Tai viena iš 3 pram. š. Ji apima n. iš. gav., rušiavimą ir briketavimą. Liet. kasybos pr. apsiriboja tik kaikurių n.išk., daugiau statyb. medž. ir durpių kasimu. Svarbią reikšmę turi kelių statyba ir cemento gamyba. Dolomitai ir klintys kasami š. lietuvos dalyje. Drenažo vamzdelių, plytų, čerpių, keraminių plytelių gam. susunaudojama daug molio. D. karjerai prie Lapių, Ignalinos ir Akmenės r. Kvartero žvyras naudojamas statybinių blokų gamyboje(Trakai ir Jonavos r.) Statybinis smėlis(Varėnos, Raseinių r.) Kvarcinis smėlis(Anykščiai) Gipsas - statybai(Biržų r.) Akmenys(visoje lietuvoje) Durpės(Didysis Tyrulio durpynas Radviliškio r., Rekyvos durp. - Šiaulių r., Baltosios Vokės, Aukštumala prie Šilutės r.) Dar nekasami: valg. druskos klod. - Šilutėje 400m gylyje, anchidritas slūkso giliai Ptv. nuo Kauno, gintaro telk. Prie Juodkrantės K.M., geležis slūkso giliai Varėnos r., nafta - Klaipėdos, Kretingos ir Vilkaviškio r. 27.Chemijos pramonė Tai pati jauniausia pramonės šaka. Ji svarbi tuo, kad gamina trąšas ir chemikalus ž. ū., cheminį pluoštą lengvąjai. pr., plastmasės mašinų gamybai bei statyboms, buičiai reikalinga produkciją. Mineral. m. gamyba: azotinės trąšos - Jonava, fosforinės trąšos - Kėdainiai, sieros r. - Kėdainiai, plastmasių dirbinai - Vilnius, cheminis pluošt. - Kaune, Marijampolėje, gumos - Kaune, Šiauliuose, muilas - Panevėžyje, fermentiniai preparatai - Vilniuje, vaistai - Vilniuje, Kaune, buitinė chemija - Kaune, Vilniuje ir Alytuje, pašarinės mielės gyvuliams - Kėdainiuose, naftos perdirbimas - Mažeikiai(atpumpuojama iš Rusijos). Chemijos pramonė labai teršia aplinką. Dabar tinis “Azotas” turėjo būti pastatytas prie Amūro upės, naftos persirbimo gamykla buvo planuota statyti Jurbarke, bet pasisekė jį išvaduoti nuo šios tragedijos. Savaime aišku kas būtų grėsią Nemunui. Apie Kėdainius pradėjo džiūti spigliuočiai. Didelė avarija įvyko Jonavos azote 1989m 04. Reikia atsisakyti freonų, kurei naudojami balionėlių užpilsymui, nes jis naikina ozoną. 28.Maisto pramonė Ji perdirba vietine žaliavas. Ši pr. š. buvo plėtojama ir tarpukario lietuvoje. Sovietmečiu Liet. buvo didelė maisto tiekėja sovietų sąjungai. Maisto pr. pagrindiniai produktai: bekoniena, kumpiai, dešros, konservai(Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje). Pieno pr. Marijampolė - pieno konservai, Utena - pieno milteliai, Rokiškis - sūris, minusas, kad negalimi tolimi pervežimai. Žuvies pr. Įštisus metus žvejojama ne tik baltijoje, bet ir atlante. Svarbiausias apdirbimo centras Klaipėdoje. Kaune, Rusnėje, Vilniuje, Šventojoje, Zarasuose-ežerų žuvis. Šios įmonės gamina žuvų konservus, rūko, šaldo, sūdo. Duonos pr. kepama visuose miestuose. Cukraus pr. (fabrikai:Panevėžyje, Kėdainiuose, Kuršėnuose, Marijampolėje) Liet. savo cukraus neužtenka. Vaisių, daržovių koncervų pr. (Tauragėje, Telšiuose, Vilkaviškyje, Kaune, Vilniuje, Panevėžyje). Ši pr. š. buvo beveik sužlugdyta, bet dabar pradeda atsigauti. Konditerijos pr. (Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje) gaminama labai gera produkcija, kuri turi paklausą V. šalyse. 29.Lengvoji pramonė Ji užima svarbią vietą šalies ūkyje, ji klęsti. Šiuo metu 75% produkcijos eksportuojama į Vokietiją, Daniją, Angliją,Švediją, Latviją, Estiją ir EVS šais. Respublikos lengvoji pr. naudoja vietines žaliavas: linų pluoštą, odas, sintetinį pluoštą. Atvežtines žaliavas: medvilnę, vilną, dalį sintet. pl. Tekstilės pramonė: 1.vilnoniai audiniai - Kaune,Kretingos r.(Bajoruose), Rokiškio r.(Juodupėje) 2.Medvilniniai audinai - Klaipėdoje(trinyčiuose verpia, Gulbėje audžia), Kaune, Alytuje. 3.gobelenas - Vilniuje 4.šilko audiniai - Plungėje, Panevėžyje, Biržuose. Pirminio apdorojimo fabrikas yra Kudirkos Naumiestyje 6.kilimai - Lentvaryje Trikotažo pramonė (Utenoje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Telšiuose) Kadangi Liet. pigi darbo jėga, tai italai atveža sukirptą trikotažą, uteniškiai jį susiūva. Siūvimo pramonė (Vilniuje, Kaune, Alytuje, Raseiniuose) Odos-Avalynės pramonė (Šiauliuose, Vilniuje, Kaune) Kailių pramonė (Kaune, Vilniuje) 30.Miško pramonė Miškai užima 28% Liet. teritorijos. Liet. priklauso nemiškingų rajonų grupei, kur leidžiama iškirsti tiek miškų, kiek per metus vid. priauga. Didžiausia lentpjūvę turi Alytus. Medieną neretai pakeičia medienos plokštės. Joms vartojamos malkos, drožlės, pjuvenos. Lentoms ir fanierai gaminti reikia brandžių madžių. Medžių plokštės ir drožlių bei plaušo plokštės gaminamos statyboms bei baldų gamybai(Klaipėdoje, Kazlų Rūdoje, Grigiškėse, Alytuje) Fanierą gamina Klaipėdoje, Ukmergėje, Vilniuje. Baldų pr. Vilnius - sekcijos, svetainės ; Kaune - sekcijos, svetainės b.; Kalipėdoje - miegamieji, sekcijos,svetainės b.; Jonavoje - miegamieji; Šilutėje ir Rietave - virtuviniai b.; Ukmergėje - konceleriniai b.; Panevėžys - mokykliniai b.; Šiauliai - kėdės. Eksportuojama į kitas šalis detalėmis dėl mažesnių muitų. Popieriaus pr: Klaipėdoje - kartonas, Kaune - aukštos kokybės popierius, Pabradėje - vandeniui atsparus kartonas, Grigiškėse - toletinis popierius ir kartonas, Vilnius (Naujieji Verkiai)raukšlėtas kartonas tarai. 31.Statybinių medžiagų pramonė Šiuo metu Liet. statyba yra smarkiai sumažėjusi .beveik nebestatomi blokiniai namai , reiškia , kad nebereikia ir gelžbetoninės konstrukcijos gamybos . Cemento gam.(N.Akmenė) Silikatinės plytos(Gargždai,Vilnius) .Akyti silikatai(Gargždai,Kaunas).Degtos plytos(Kaunas,Kuršėnai,Švenčionėlia,Ignalina,Anykščiai,Marijampolė,Varėnos r.).Gelžbetonių sienų plok.(D.Liet. miestuose)jų gamyba baigia sustoti.Čerpės(Kaune).Stiklas(Panevėžyje)stiklo blokai.Kokliai(Akmenėj,Ukmergėj,Vilniuje).Ruberoidas(Gargžduose).Linoliaumas(Vilniuje).Vitražinis stiklas(Vilniuje).keraminės plytelės(Kaune,Vilniuje).Drenažo vamzdeliai(Tauragėje,Kuršėnuose,Ignalinoje) sumažėjus melioracijos darbams , sumažinta ir jųgamyba. 32. Paslaugų sfera,struktūra ir vieta Lietuvos ūkyje Ji yra negamybinė ,bet turi didžiulę įtaką gamybai ir visam žmogaus gyvenimui. Ši ūkio šaka padeda žmogui taupyti laiką gamybinei, visuomeninei ar kitai kuriai nors veiklai. Palengvina buitį, pailgina laisvalaikį. Aptarnavimo sfera, pagal tai kas aptarnaujama sudaro gyventojų ir tarnybos aptarnavimas. Vieni aptarnavimo sferos pošakiai aptarnauja tik gyventojus(parduotuvės, kirpyklos…), kiti tik gamybą, o dar kiti mišrūs(keliai, ryšiai), tik gamyba(servisas). Aptarnavimo sferą sudaro prekyba, transportas, švietimas, menas,sveikatos apsauga, ryšiai ir kitos paslaugos. Kai kurių paslaugų rūšių sovietmiečiais nebuvo visai(interneto, valiutos keityklų, mobiliakų, ekskursijų į užsienį). Taigi Liet. ū. galime vadinti pereinamojo laikotarpio ūkiu, kuriam 21a sustiprėjus visam ūkiui gali įsivyrauti paslaugų šakos. Tokiu būdu galima manyti, kad iš pramoninio ūkio Liet. taps pramoninės ekonomikos šalimi. 33.Transporto geografija Apie šalies ekonomika ir kultūrą daug galima pasakyti pagal transporto išsivystymą. Kelių ir geležinkelių tankumas, jų kokybė, pervežanų krovinių bei keleivių kiekis, kelių struktūra yra labai svarbūs ne tik aptarnavimo sferos bet ir viso ūkio rodikliai. Transporto išsivystymo lygiu lietuva stovi tarp V. ir R. Geografiniu požiūriu svarbu, kad daugelis keliu ir oro linijų praeina iš V. ir R. ir iš Š. į P. Taigi, lietuvos transportas atliek ane tik vidaus bet ir tarptautinius krovinių pervežimus. Tai leidžis padaryti gerai išvystita ir tarpusavyje susieta autokelių, geležinkelio ir jūrinių laivų sistema. Automobilių transportas pirmauja krovinių ir keleivių pervežimu. Svarbią reikšmę turi: Kalipėda-Kaunas-Vilnius; Vilnius-Panevėžys su atšakomis į Šiaulius ir į Rygą; Transportas yra labiau integruotas į europos pervežimų sistemą. “ViaBaltica” sujungs Š. Europą su P. Europa. Ji eis per Taliną, Rygą, Panevėžį, Kauną, Marijampolę į Varšuvą. Dabar lietuvoje vežėjai krovinisu gabena į 35 europos šalis. Vidaus ir užsienio pervežime vyrauja maisto, tekstilės, įrenginių, kuro pervežimai. Pervežama daug keleivių, tačiau bendras skaičius mažėja, nes pabrango visuomeninis transportas, o ir padaugėjo individualių automobilių skaičius. Lietuvos pirmasis keležinkelis pradėtas tiesti, kai rusija tiesė gelež. Peterburgas-Varšuva 1861m. Svarbiausi geležinkelio kelio mazgai: Radviliškis-Jonava-Vilnius. Vandens transportas. Didžiausią dalį sudaro jūrinai pervežimai. Plaukia 6 galingi keltai, pervežama 25000 keleivių. Upių transportas išvystytas silpniau. Laivuojamas Nemunas, nuo žiočių iki Kauno. Gabenamos statybinės medžiagos, mediena. Garlaivis plaukia Kauno iki Nidos ir Klaipėdos. Oro transportas. Vienu metu gali pervežti apie 25000 keleivių. Kasmet skraisinama apie 300000 keleivių, svarbiausias oro uostas - Vilnius. Mažesni Kaune ir Palangoje. Skrenda pastovūs reisai į Maskvą, Kijevą, Kopenhagą, Varšuvą, Paryžių, Londoną, Berlyną, Romą, Prachą, Hamburgą. Krovinių pervežama nedaug, daugiausia paštas. Vazdynų transportas. Naujausia transporto rūšis, ekologiškai švari. Įš rusijos atpumpuojama nafta ir dujos. 34.Ryšių ir informatikos plėtra Lietuvoje Svarbią reikšmę visose gyvenimo srityse turi pašto bei ryšių paslaugos. Šių dienų pasaulio gyvenimą galima pavadinti informacijos jūra. Be informacijos rinkimo bei apdorojimo, persiūntimo vis sunkiau apsieinama velrslo, paslaugų, gyvybės ir kitose žmogaus gyvenimo srityse. Atsirado daug žmonių turinčių kompus. Lietuva dar smarkiai atsilieka nuo V. Europos, bet ši šaka smarkiai pradeda plėtotis. Ryšiai. Tai ekonomikos veiklos sritis, kuri perduoda, priima, passkirsto vaizdo, garso informaciją. Vaizdą skirstome į pašto ir elektroninius ryšius(telegrafas, radias, telefonas, televizorius). Pašto ryšiai - tai įvairios pašto siuntos, laiškai, periodiniai leidiniai, pinigų pervedimai, telegramos. Šiuo metu lietuvoje yra astatomos skaitmeninės telefonų stotys(Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir dar 26 liet. miest.) Sparčiai plinta mobilių telefonų paslaugos. Galingiausi radio siūstuvai yra Vilniuje ir Sitkūnuose, kurie radio bangas perduoda visam pasauliui. Turintis palidovinio ryšio anteną, gali matyti kitų šalių Tv programas. Sparčiai plinta kabelinė Tv. Informatika. Tai nauja besiplėtojanti ūkio sritis Lietuvoje. Jos paskirtis rinkti, kaupti apdoroti visų rūšių informaciją. Didelį vaidmenį ima vaidinti Internetas. Visuomeninės informavimo priemonės yra spauda, radias ir Tv. 35.Žemės ūkis Prieš 2 pasaul. k. ž. ū. vystėsi, produkcija buvo daugiausia eksportuoja į Angliją ir Vokietiją. Žemės ūkis labai nukentėjo 2 pasaul. k. metu. Pigiai eksportuojama į SSRS mėsą, sviestą, linus ir k.t. Atkūrus nepriklausomybę pradėta žemės privatizacija. Ž. ū. skirstomas į 2 veiklos sritis: augalininkystę ir gyvulininkystę. Šiuo metu did. produkcijos dalį tiekia augalinink. Augalininkystė: Mūsų šalis yra vid. klimato juostoje, todėl augalų vegetacinis periodas trumpas. Vegetacijos trukmė iki 200 dienų. To užtenka, kad pribręstų javai, šaknevaisiai ir kitos kultūros. Javai Lietuvoje geriau dera žiemkenčiai. Did. plotus užima miežiai, žieminiai kviečiai, rugiai ir avižos. Kviečiai Jie reikalauja geros dirvos. Auginami ir ankštiniai: vikiai, lubinai, pupos, žirniai. Techninės kultūros: linai. Nuo seno auginami ilgapluokščiai linai (Š. ir V. Liet.). cukriniai runkeliai. (d. auginami vid. lietuvoje) rapsai Liet. jie pradėti auginti 1991m(Š. Liet) bulvės Jos į Liet. atvežtos 18a pab. (R. ir V. Liet) pašarai Lietuvoje daug naturalių ir kultūrinių pievų. Auginama iki 50 rūšių daržovių. Yra specilizuotų ūkių, kurie augina tik daržoves arba grybus. Plinta pievagrybių auginimas. Vaisiai ir uogos auginami iki 18 rūšių. Plinta gėlių auginimo verslas. Gyvulininkystė: Nuo seno lietuviai augino galvijus bei kiaules. Netradicinės šakos: bitininkystė, paukštininkystė, žvėrininkystė. Galvijai Liet. paplitusios žalosios ir juodmargės. Liet. iš karvės primelžiama 3500kg pieno per metus, tuo tarpu Olandijoje 2 kartus daugiau, tam turi reikšmės pašarai, o taip pat ir veislė. Kiaulininkystė Paplitusi veislė “lietuvos baltosios” Paukštininkystė Dabar 5 stambiausi paukštynai augina broilerius mėsai ir dėsliasias vištas kiaušiniams. Tai Vievio, Juodšilių-Vilniaus r., Rudaminos-Vilniaus r., Kaišiadorių, Girelės-Kaišiadorių r. Avinikystė Paplitusios lietuvos “juodgalvės”, jų auginama nedaug. Ožkininkystė Jų pienas vertingas tačiau lietuvoje jų auginama nedaug. Arklininkystė Veislės: Lietuvos sunkieji, Žemaitukai,naudojami ž. ū. darbams. Auginami ir sportiniai žirgai. Žvėrininkystė Kretingos ir Vilkijos ūkiuose auginamos audinės ir lapės. Bitininkystė Gaunamas medus vaškas, gaminamas midus. Žuvininkystė Daugiausia auginami karpiai. 36.Ryšiai su užsieniu Prekyba Dėl patogios geogerafinės padėties, Liet.nuo seno prekiauja su daugeliu pasaulio kraštų. Gintaru buvo prekiaujama su senovėęs Roma, sidabru su arabų šalimis, prekyba vyko su skandinavijos bei baltijos kraštais. Iš Rusijos buvo gabenami papuošalai bei ginklai. Prekybinius ryšius Lietuva palaikė su 50 šalių. Sovietmečiu iš lietuvos buvo išvežama metalo apdirbimo staklės, kuro siurbliai, televizoriai, baldai, popierius ir trikotažas, o iš maisto pramonės produkto - mėsa ir sviestas. Į Liet.: dujos, nafta, apatitai, metalai, mašinos, medvilnė. Dabar Liet. prekiauja su 156 šalimis. Liet. daugiau prekių atsiveža negu išveža. Svarbiausi prekybos partneriai - Rusija ir Vokietija. Joms tenka 35% Liet, eksporto ir 46% importo. Apei 70% eksportuojamų prekių sudaro benzinas, mazutas, šaldytuvai, dulkių siurbliai, trikotažas, trąšos, o iš maisto produktų - sviestas, mėsa. Importuojame naftą, branduolinį kurą, dujas, metalus, medvilnę, medieną, mašinas, elektroniką, druską, citrusus. Prie tarptrautinio bendradarbiavimo priklauso ir kreditiniai-finansiniai santykiai 1992m Liet. priimta į tarptautinį valiutos fondą. Liet. ima iš jo paskolas. Lietuvoje pradedamas investuoti užsienio kapitalas, tačiau dėl įstatymo nepastovumo užsieniečiai dar atsargiai žiūri į Lietuvą. Tiekaimos paslaugos: pvz. užsienio laivų aptarnavimas uostuose, prekių pervežimas ir t.t. Vyksta darbo jėgos migracija, daugiausia į vokietija ir skandinavijs šalis. Mokslo ir kultūros ryšiai Jie daugiausia reiškiasi mokslo ir technikos duomenų mainais, patentais ir licenzijomis. Kultūriniai ryšiai Tai padeda vienai tautai pažinti kitą, organizuojami tarptautiniai folkloro festivaliai, turistinės kelionės, moksleivių keitimosi programos, pasaulinės žaidynės ir kitos.
Geografija  Paruoštukės   (36,44 kB)
Kuršių Nerija
2010-01-19
Vietos gyventojai Kuršių Neriją yra vadinę Kopomis, Randavomis, Pajūriais, žemaičiai pajūriečiai- Užmariu. Nerijos vardu iš pradžių buvo vadinami tik Aistmarių nerija. Pažyminys ,,kuršių” turėjo pabrėžti priklausomybę Kuršo vyskupijai. Ordino XV a. dokumentuose atsirado lytis ,,Neringa”. Svarbiausios gyvenvietės(iš į pietus): Juodkrantė,Pervalka,Preila, Nida(visos-LTSR; 1961 sujungtos į Neringos miestą), Morskojus (Pilkopa), Rybačis (Rasytė), Lesnojus (Šarkuva; RTFSR Kaliningrado sritis). Gamta Jūros krantas lygus, marių krante yra ragų. Didesnieji ragai:Rasytės, Grobšto, Bulvikio ir Žirgų (Birštvyno). Visoje nerijoje (aukščiau jūros lygio) susitelkę 2 km smėlio, kurio diduma sudaro kopas. Išilgai Kuršių Nerijos tęsiasi skirtingo reljefo ruožai: pajūryje yra jūros papludimys ir prieškopės (apsauginis paplūdimio kopagūbris), toliau marių link- palvė,kupstynė,didžiųjų kopų gūbrys, pamario palvė ir marių aplūdimys. Jūros papludimys yra 10-50 m pločio, Prieškopės- tai 4-12 m aukščio,30-150 m pločio apsauginės paplūdimio kopos. Daugelyje Kuršių Nerijos vietų jos buvo žmonių sukurtos, kad sulaikytų vėjo pustomą smėlį. Už prieškopių plyti palvė- kauburiuota arba plokščia lyguma,apaugusi žole, krūmais arba medžiais. Ji pakilusi virš jūros lygio 5-6 m. Kai kur palvėje didžiųjų kopų papėdėje (į pietvakarių nuo Nidos ir kitur) matomos vėjo išpustytų senųjų kopų liekanos, vadinamos kupstais. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių Nerijos reljefo elementas- didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km, nuo Smiltynės iki Lesnojaus. Kopagūbrio plotis 0,3-1 km; plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių Nerijos viduryje. Smiltynės-Juodkrantės, Pervalkos-Nidos, Morskojaus- Rybačio atkarpose kopos apželdintos, kitur- pustomos. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet nemaža kopų, aukštesnių kaip 50-60 m, pavyzdžiui, Sklandytojų kopa (ties Grobšto ragu) 60,5 m aukščio (1983), Senosios Smuklės kopa (į pietus nuo Preilos) 67,4 m, Urbo kalnas (Nidoje) 51 m, Angių kalnas (Nidoje) 58,4 m. Marių paplūdimys siauras, o kai kur kopos yra prie pat marių. Grobšto, Bulvikio, Pervalkos raguose yra pamario palvė, apaugusi žole ir krūmais. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, 3 mažos lagūnos ir 1 ežeras- Žuvėdrų liūnas (Rybačyje), susidaręs iš Kuršių marių įlankos; užaugantis. Pelkės: Briedžių raistas (ties Preila) ir Šventlunka (Šventliūnis; prie Zelenogradsko). Kuršių Nerijos geologinį pamatą sudaro ledyninės kilmės nuogulos-moreninis priemolis,smėlis, žvyras, aleuritas ir juostuotasis molis. Jos slūgso ant kreidos sistemos pagrindinių sluoksnių. Didžiausi pleistoceno nuogulų storiai pragręžti ties Pilkopa, Nida (91 m), Pervalkos rage, Smiltynėje. Daug kur slūgso juostuotasis molis; jis greičiausiai susidarė prieledyniniame baseine, atsitraukus ledynui nuo Rasytės- Ventės rago-Priekulės-Klaipėdos galinių morenų ruožo. Pleistoceno darinių didžiausias 50-70 m . Ant pleistoceno nuogulų slūgso holoceno nuogulos: ežerų smėlis ir dumblas, sapropelis, durpės, ant jų-jūrinis smėlis su gargždu ir žvirgždu, dar aukščiau- eolinis smėlis, kurio sluoksnio storis kopose siekia 70 m . Holoceno nuosėdų komplekso didžiausias storis >100 m . Holoceno nuosėdose išskiriami preborealiniai, Anciliaus laikotarpio ežerų, Litorinos jūros ir politorininio amžiaus sluoksniai. Klimatas Jūrinis. Pavasaris joje vėlyvesnis, negu kitur Lietuvoje. Šilčiausias mėnuo- rugpjūtis( vidutinė temperatūra 17 C), o šalčiausi- sausis ir vasaris (-2,5 C). Nerijoje daugiau kaip visoje Lietuvoje giedrų, saulėtų dienų. Kritulių per metus iškrinta 700-760 mm (daugiausia rudenį). Sniego danga nepastovi, dažni atodrėkiai. Vyrauja šiaurės vakarų ir pietvakarių vėjai. Vidutinis vėjo greitis per metus 4-5 m/s. Rudenį ir žiemą pasitaiko stiprių audrų (vėjo greitis 25-30 m/s, kartais ir daugiau). Dirvožemiai Susidarę ant jūrinio ir eolinio smėlio, o Rybačyje ir Kuršių Nerijos pietuose- ant moreninio priemolio. Pustomo smėlio ruožuose dirvožemio nėra. Visai menkas jis ir apželdintose kopose. Palvėje, apaugusioje mišku, dirvožemiai jauriniai šilaininiai, velėniniai jauriniai, velėniniai jauriniai glėjiški. Kopose randami 3-4 horizontai smėlio užneštų senojo miško dirvožemių. Geobotaniniu landšaftiniu požiūriu Kuršių Neriją galime suskirstyti į 4 išilgines juostas:jūros paplūdimį bei prieškopes, palvę, didįjį kopagūbrį, pamarį. Jūros ir marių paplūdimuose augalų nėra. Prieškopės apaugusios psamofitinėmis (smėlyje augančiomis) žolėmis, sulaikančiomis pustomą smėlį. Be to, auga nemaža karklų ir kadagių. Palvėje daugiausia auga miškai. Vyrauja pušynai, daug mažiau yra juodalksnynų, beržynų.Diduma didžiojo kopagūbrio LTSR dalyje apželdinta kalninėmis pušimis. Juodkrantėje ir Nidoje senosios kopos apaugusios natūraliu pušynu su plačialapių medžių (ąžuolų, liepų, guobų) priemaiša. Pustomų kopų pašlaitėse auga psamofitinės žolės, vietomis karklai. Pamaryje (išskyrus paplūdimį) vyrauja žolinė augalija su nedidelėmis beržų ir juodalksnių giraitėmis bei alksnių krūmais. Iš introdukuotų Kuršių Nerijos augalų, be kalninės pušies, paminėti: Bankso, juodoji ir veimutinė pušis, baltoji eglė, europinis ir sibirinis maumedis, glaustašakis paprastasis kadagys, kazokinis kadagys, raudonlapis paprastasis bukas, grakščioji liepa, dyglialapė mahonija, skiautėtalapis šermukšnis, kininė liepa,kininė tuopa. Iš žolinių augalų, retai pasitaikančių Lietuvoje, paminėta pajūrinė smiltlendrė, smiltyninė rugiaveidė, pajūrinis pelėžirnis (šie 3 auga tik prieškopėse), pajūrinė zunda, smėlinė guboja. Kuršių Nerijoje yra briedžių, stirnų, šernų, lapių, barsukų, pasitaiko, usūrinių šunų, miškinių kiaunių, ūdrų. Per Kuršių Neriją eina svarbus paukščių pavasarinės ir rudeninės migracijos kelias. Pro neriją per metus praskrenda iki 15 milijonų paukščių. Jie stebimi ir žieduojami Kauno zoologijos muziejaus ornitologijos stotyje (5 km į šiaurę nuo Pervalkos) ir Rybačio biologijos stotyje. Nerijoje sužieduojama apie 50% visoje TSRS sužieduojamų paukščių. Miškuose prie Juodkrantės yra garnių kolonija (>100 lizdų).Karo metais jie išnaikinti. Vėl apsigyveno 1955. Istorija Kuršių Nerijos geologinė raida susijusi su Kuršių marių raida. Maždaug prieš 6-5 tūkstančius metų dabartinės Baltijos vietoje buvusioje Litorinos jūroje susidarė įlankos, kurių viena telkšojo dabartinėje Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Jos krantas nuo Rasytės per Ventės ragą, Priekulę tęsėsi Klaipėdos link. Tuo metu šiaurės rytų kryptimi nuo Sembos šiaurinio kranto iki Šarkuvos (Lesnojaus) jūroje kyšojo pusiasalis (iš moreninio priemolio), ties Rasyte- sala, o Nidos apylinkėse būta povandeninės seklumos. Slūgstant Litorinos jūrai, srovės ir bangos iš pradžių suformavo pietinę Kuršių Nerijos atkarpą nuo Lesnojaus iki Nidos, o vėliau, nerijai tįstant į šiaurę, buvo atitverta Litorinos jūros įlanka. Iš pradžių Kuršių Nerija buvo toliau vakaruose. Jūros bangoms ardant krantą, jis traukėsi į rytus, o vėjas pustė jūros išmestą smėlį marių link. Kuršių Nerija pamažu stūmėsi iš vakarų į rytus. Iš bangų išskalaujamo smėlio vėjas formavo kopas. Susidariusios parobalinės kopos ir jų grandys ėmė slinkti į rytus.Ilgainiui iš jų susidarė ištisas kopynas, kuris prieš 5-4 tūkstančius metų apaugo iš pradžių žole ir krūmais, o netrukus ir mišku. Senosios kopos buvo apaugusios pušynais su didele šilumamėgių lapuočių- ąžuolų, liepų ir guobų- priemaiša. Vėliau, klimatui atvėsus, padaugėjo alksnių, beržų, tačiau net iki pastarųjų šimtmečių daugelyje vietų kopos tebebuvo apaugusios šimtametėmis liepomis ir ąžuolais (Juodkrantėje, Nidoje, Grobšto rage). Per gaisrus kopų miškai vietomis išdegdavo, bet greitai ir vėl ataugdavo. Nuo XV amžiaus pradėta mišką kirsti. XIX amžiaus pradžioje visa Kuršių Nerija, išskyrus nedidelius plotus ties Rasyte, Nida, Juodkrante, virto pustomo smėlio dykra. Iškirtus mišką , vėjas ėmė formuoti naujas kopas. Didžiųjų kopų gūbryje, ties tarpkopių raguvomis, pro kurias smėlis buvo intensyviausiai vėjo genamas į marias, susidarė ragai. Dabartinį pavidalą ragams suteikė marių bangos ir srovės. Vietoj senojo parabolinių kopų reljefo susidarė didysis išilginis kopagūbris, nutįsęs Kuršių marių pakrante. Kopas ir palvę ties Nida 1825 pradėjo apsodinti Dovydas Gotlybas Kuvertas su sūnumi Jurgiu Dovydu. XIX amžiuje buvo planingai ir sparčiai tvirtinti ir želdinti greičiausiai slenkančių Kuršių Nerijos kopų ruožai. Dabartinis Kuršių Nerijos gamtovaizdis susidarė per pastaruosius 150-200 metų ir iš esmės yra žmonių sukurtas. Apie pusę viso didžiojo kopagūbrio apželdinta kalninėmis pušimis. Pirmieji gyventojai nerijoje pagal archeologų duomenis apsigyveno neolite.Ankstyviausia yra vidurinio neolito(III tūkstantmetis prieš mūsų erą) Narvos kultūros gyvenvietė į pietus nuo Juodkrantės,Klampsmėlyje (Dzimzake), kopagūbrio vakarinėje papėdėje. Narvos kultūrai priklauso ir dalis gintaro dirbinių, iškastų iš Kuršių marių prie Juodkrantės. Kiti gintaro dirbiniai daugiausia vėlyvojo neolito. Šio laikotarpio (III tūkstantmečio pabaiga- II tūkstančio pradžia) Pamarių kultūros gyvenviečių liekanų rasta prie Juodkrantės, Grobšto rago, Nidos, Alksnynės (Meškos galvos) ir Rasytės. Gyventojai vertėsi žvejyba, medžiokle ir žemės ūkiu. Prie Juodkrantės ir Gobšto rago vakariniuose senųjų kopų šlaituose rasta ankstyvajam žalvario amžiui būdingos keramikos, ornamentuotos skersinėmis juostelėmis. Tam laikotarpiui priklauso ir prie Pilkopos rastas žalvarinis atkraštinis kirvis. Vėlyvojo žalvario amžiaus radinių aptikta nedaug. Juodkrantėje rastas ietigalis, o Nidoje- įmovinis kirvelis. Tarp Šarkuvos ir Kuncų kapinyne rasta senojo geležies amžiaus (I-II amžius) dirbinių. Nemaža pavienių radinių iš įvairių nerijos vietų priklauso I tūkstantmečio pabaigai- II tūkstantmečio pradžiai.Ypač gausu XIV-XV amžiaus paminklų. Iki XIII amžiaus Kuršių Nerijos pietuose (maždaug iki Nidos) gyveno prūsai- sembai, šiaurėje- žemaičiai, kuršiai. XIII amžiaus neriją užėmė Kryžiuočių ordinas. Tuo metu išilgai Kuršių Nerijos ėjo kelias, jungęs ordino žemes su Ryga. Per Kuršių Neriją kryžiuočiai žygiavo į Lietuvą. LDK kariuomenė- į kryžiuočių nukariautas prūsų žemes. Apsigynimui nuo lietuvių kryžiuočiai nerijoje pastatė pilių (Rasytės, Pilkopos). XIV amžiuje minimos Rasytės, Nidos gyvenvietės. Apie XVI amžių į Kuršių Neriją atsikėlė žvejų iš Kuršo (kuršininkų). Jų ir lietuvių, kurie gelbėjosi nuo baudžiavos ir karinės tarnybos, atsikeldavo ir vėliau. Kuršininkai (latviai) išlaikė savo kalbą. Latviškai išmoko ir namuose kalbėjo ir žmonės, kilę iš kitų vietų. Kuršių Nerijoje žvejų latvių kalba labai paveikta lietuvių ir vokiečių kalbų. Senieji kuršininkai savo kalbą išlaikė tik Kuršių Nerijos šiaurėje. Čia buvo kiek mažesnė vokiečių kalbos įtaka, gyventojai aktyviai bendravo su lietuviais. Lietuviai nuolat į Kuršių Neriją atsikeldavo ir vedybų keliu. Lietuvių kalba iki pat I pasaulinio karo buvo vartojama ir Kuršių Nerijos bažnyčiose. Iškirtus didumą Kuršių Nerijos miškų (ypač per Septynerių metų karą, 1756-1763), vėjas ėmė pustyti kopas ir jos slinkdamos užpustė keliolika Kuršių Nerijos žvejų kaimų. XVI amžiuje užpustyti Kuncai, XVII amžiuje- Senieji Nagliai (Agila), Senoji Nida, Senoji Pilkopa, XVIII amžiuje- Senoji Juodkrantė, Karvaičiai ir Lotmiškis( po 2 kartus), Naujieji Nagliai, Nida, Priedinė, Šarkuva, XIX amžiuje- Smiltynė (2 kartus), Naujoji Pilkopa. Sumažėjo nerijos gyventojų: 1541 jų buvo 810, o XVII amžiuje vidutiniškai 365. XIX amžiuje sutvirtinus kopas, gyventojų padaugėjo (1885 metais buvo 2740 gyventojų). Dauguma Kuršių Nerijos gyventojų buvo lietuviai, dalis jų vėliau suvokietėjo. Juodkrantės parapijoje 1848 lietuviškai kalbėjo 83% gyventojų, Nidoje- 90 %, 1912 metais jau tik 29% ir 35%. Daugiau lietuvių gyveno Kuršių Nerijos šiaurėje, kuri 1923-1939 priklausė Lietuvai. Per II pasaulinį karą hitlerininkai traukdamiesi išsivarė nemažai Kuršių Nerijos gyventojų, tik nedaugelis jų grįžo atgal. LTSR priklausančioje Kuršių Nerijos dalyje gyvena daugiausia lietuviai, RTFSR dalyje- rusai. Kuršių Nerijos miškai Užima 97% LTSR priklausančio Kuršių Nerijos pusiasalio, išskyrus Nidos, Preilos, Juodkrantės, Pervalkos ir Smiltynės gyvenvietes. Plotas 9503 ha, mišku apugę 6900 ha. Priklauso Kuršių Nerijos miško parko Smiltynės (2318 ha), Juodkrantės (2775 ha), Preilos (2613 ha) ir Nidos (1798 ha) girininkijoms. 13,7% Kuršių Nerijos ploto dirvodavos procesų nepaliesta, 2,6% pelkėta ir silpnai nujaurę jauriniai smėliai (26%). Kuršių Neriją suskirstyta į šias zonos: 56% yra draustinių teritorija, 23% resreacinė zona, 21% rezervatinė zona. Kultinės kilmės medynų 65%. Pušynų yra 79% (iš jų 38% sudaro kalninės pušies medynai), beržynų 16%, juodalksnynų 3%, eglynų ir Bankso pušies medynų po 1%. Yra daugelio introdukuotų augalų ir šių nedidelių plotelių, grupių ir pavienių egzotinių augalų. Jaunuolynai sudaro 25%,pribręstantys 47%, brandūs 11%. Medienos vidutinis amžius 50 metų. Per metus ugdomaisiais ir sanitariniais kirtimais iškertama vidutiniškai 0,5m/ha. Pagrindinio naudojimo kirtimai uždrausti. Miškuose yra 8 paminkliniai, 27 kraštotyriniai objektai(Meilės, Mirties slėniai, Raganų, senosios smuklės kalnai ir kt.) 2 augalų rūšys- tyrulinė erika ir pajūrinė zunda. Įtrauktos į LTSR, tyrulinė erika ir į TSRS raudonąją knygą.
Geografija  Referatai   (13,71 kB)
Italija (2)
2010-01-19
Geografinė padėtis Apeninų pusiasalis, primenantis ilgą batą, bei Sicilijos, Sardinijos ir mažesnės salos Viduržemio jūroje; kranto linijos ilgis apie 7500 km, šalies ilgis iš šiaurės į pietus 1140 km; priskiriama Pietų Europai. Krantus skalauja Viduržemio jūros sudedamosios dalys: rytuose - Adrijos ir Jonijos jūros, Venecijos, Triesto ir Taranto įlankos, Venecijos lagūna, vakaruose - Ligūrijos ir Tirėnijos jūros, Genujos įlanka. Istorija 2000-1000 pr. Kr. - italų gentys lotynai, ligūrai, keltai, umbriai; 900-396 m. pr. Kr. - etruskai, Etrurija dabartinės Toskanos teritorijoje; 753 m. pr. Kr. - legendinis Romulas įkuria Romą, miestas ant septynių kalvų (Palatinas, Kapitolijus, Eskvilimas, Viminalis, Kvirinalis, Celijus, Aventinas); 264-241, 219-201 ir 149-146 m. pr. Kr. - trys Pūnų karai, Romos imperijos augimas; 100-44 m. pr. Kr. - Julijus Cezaris - karaliaus, „imperatoriaus" sinonimas; 27 m. pr. Kr. - Romos imperatorių dinastijos pradininkas Cezaris Augustas, krikščionybė; 395 - Vakarų Romos ir Rytų Romos (Bizantijos) imperijos; 476 - germanas Odoakras (Odoacer) tampa Italijos karaliumi; 826-827 - arabai nukariavo Siciliją ir Sardiniją; 962 - vokiečių karalius Otas (Otto) įkuria šv. Romos imperiją; 1271-1292 - Marko Polo iš Venecijos kelionė ir gyvenimas Kinijoje. 1325-1527- renesansas (Dantė, Petrarka, Bokačas, Džotas), renesanso centras Florencijoje (Mikelandželas, Bramantė, Rafaelis, Berninis), 1503 - Leonardo da Vinčio „Mona Liza". 1600 - Dž. Brunas sudegintas kaip eretikas; 1633-1642 - inkvizicijos kalinys Galilėjus Galilėjas; 1798-1814 - Napoleonas nukariauja Italiją; 1814-1815 - Sardinijos ir Dviejų Sicilijų Karalystės, Popiežiaus valstybė, Modenos, Parmos, Lukos, Toskanos hercogystės, Lombardija ir Venecija atitenka Austrijai; 1922-1945 - Benito Musolinio (Dučės) fašistinė diktatūra - Hitlerio bendražygis, partizanų nužudytas prie Komo ežero; 1900-1946 - paskutiniojo Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio III valdymo metai; 1946.06.02 - respublikos paskelbimas (nacionalinė šventė - švenčiama pirmą birželio sekmadienį; „už" respubliką balsavo 54, „už" monarchiją 46 proc. rinkėjų); 1954 - grąžintas Triestas; 1960 - Romos vasaros olimpinės žaidynės; 1978 - „Raudonosios brigados" nužudo buvusį premjerą Aldo Morą; 1972-1973, 1976-1979 ir 1989-1992 - septyniskart premjeras Džulijas Andreotis; 1993 - rinkimų reforma; 1994 sausis - šalies prezidentas paleido dvejus parlamento rūmus (ketvirtadalio parlamentarų veiklą tiria kovos su mafija tarnyba). Klimatas didžiojoje dalyje Viduržemio jūros (mediteraninis) , subtropikų Sicilijoje, subnivalinių pusdykumių ir alpinių pievų Alpėse; vid. oro temperatūra sausį ir liepą (°C , kritulių kiekis mm): Milanas +1 ir +24 (880), Venecija +3,5 ir +24 (725), Genuja +7,5 ir +24,5 (1180), Roma +8 ir +26 (740), Neapolis +9 ir +25,5 (915), Ragūza +12 ir +28 (450); karštas ir sausas vėjas sirokas Pietų Italijoje ir Sicilijoje sukelia dulkių audras; dėl aukštos temperatūros rugpjūtis - atostogų mėnuo (atostogauja ir parlamentas). Vidaus vandenys Italijoje nėra kur tekėti ilgoms ir vandeningoms upėms. Todėl dauguma jų trumpos, slenkstėtos: jos gana stačiai nusileidžia nuo kalnų ir per nedideles pajūrio žemumėles pasiekia jūrą. Didžiausios Apeninų upės yra Viduržemio pajūrio tipo. Vandeningiausios jos būna per rudens bei žiemos liūtis, seklios - vasarą. Mažos upės vasarą visai išdžiūsta. Iš didžiųjų Italijos upių minėtinos Tibras (405 km) ir Amas - aukštupiuose yra tipiškos kalnų upės, o žemupiuose praplatėja iki 120-150 m. Nuo Romos iki žiočių Tibras net laivuojamas. Pasitaiko labai smarkių, tiesiog katastrofiškų jo potvynių.Ilgiausia, be to, turinti labai daug intakų, Italijos upė yra Po (670 km), kurios plotis kinta nuo 100 iki 700 m. Upės vanduo labai drumstas, nes ji iš kalnų plukdo daug nešmenų, kurios nusėda žiotyse, pakeldamos vagą aukščiau aplinkos. Todėl potvynių metu tik dambos apsaugo gretimą teritoriją. Beje, didžiulė delta kasmet apie 70 m pasistūmėja į jūrą. Pavasarį Po tvinsta tirpstant kalnų sniegui, o žiemą -pliaupiant liūtims.Italijos upės, ypač kalnų, turi daug energijos elektrai gaminti, kuri plačiai naudojama gausybėje hidroelektrinių.Italijoje yra trijų tipų ežerų. Didžiausieji tyvuliuoja Alpių priekalnėse: Garda, Komas, Madžorė. Jų plotas siekia šimtus kvadratinių kilometrų, o gylis - 400 m, kai kurių dugnas yra žemiau jūros lygio. Kito tipo ežerai (Vikas, Albanas) telkšo užgesusių ugnikalnių krateriuose. Trečią grupę sudaro Adrijos pakrantės ežerai - smėlio nerijų nuo jūros atskirtos buvusios lagūnos.Margas Italijos dirvožemio žemėlapis. Alpėse iki 800-900 m aukščio plyti kalnų miškų rudieji dirvožemiai. Ten auga klevai, ąžuolai, kaštonai. Aukščiau, iki 1800 m, driekiasi rusvieji miškų, o virš jų - kalnų pievų. Miškuose ten auga kedrai, eglės, pušys, o alpinėse pievose - gėlės ir rododendrų krūmai. Augalija ir gyvūnija Po upės slėnyje yra nedidelių ievų, baltųjų akacijų, topolių giraičių. Apeninų pakrantėse auga alyvmedžiai, lauro medžiai, oleandrai, bet daugiausia čia kultūrinių įvežtinių augalų: palmių, citrusų, migdolų, figų, agavų.Iškirtus miškus, sumažėjo stambių laukinių gyvūnų. Tik Apeninų ir Alpių kalnuose, saugomose teritorijose, yra stirnų, vilkų, meškų, lapių. Gyvena smulkių plėšrųnų ir graužikų: voverių, kiškių, kiaunių. Yra apie 400 rūšių paukščių (grifai, kurtiniai, kurapkos, tetervinai), daug vabzdžių (cikados, drugiai), roplių (gyvatės).Priekrantėje sugaunama daug žuvų, iš kurių minėtinos plekšnės, tunai, sardinės, menkės.Alpėse ir Apeninuose įsteigta keletas nacionalinių parkų (Stelvijo, Abrucio, Èirèėjo, Kalabrijos) ir rezervatų. Ilgą laiką reikiamai nesirūpinus aplinkos apsauga, susikaupė daug problemų. Italijos miestuose, palyginti su kitais pasaulio miestais, kur kas mažiau žalumos. Iškirtus miškus kalnų šlaituose, paspartėjo erozija. Kaltę buvo bandyta suversti galvijams, avims, ožkoms. Nevalyti komunalinių ir pramoninių įmonių nutekamieji vandenys užteršė žydrą Italijos priekrantę ir daugiau kaip 4000 km pakrantės. Tik pastaraisiais metais energingai imtasi aplinkos apsaugos priemonių.
Geografija  Rašiniai   (207,42 kB)
Italija
2010-01-19
Italija - Viduržemio pajūrio šalis, esanti Pietų Europos centre. Ji užima Apeninų pusiasalį, toli išsikišusį į Viduržemio jūrą, pietinę Alpių kalnų dalį ir Sicilijos, Sardinijos bei kitas mažas salas. Alpės užstoja Italiją nuo šaltų šiaurės orų pernašų, bet nekliudo jai susisiekti su kitomis Europos šalimis. Šiaurėje Italija ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija, o pietuose Tuniso sąsiauris ją skiria nuo Afrikos. Italijos sienos ilgis 9300 km, apie 80% jos eina jūra.Dabartinė Italija - tai ne vien žydras dangus, paplūdimiai prie mėlynos jūros su vešlia subtropine augalija, apelsinų giraitės ir vynuogynai kalnų šlaituose, snieguotos Alpių viršūnės, garsūs kultūros ir architektūros paminklai, bet ir modernūs automobiliai, kompiuteriai, chemijos pramonės gaminiai, madingiausi drabužiai ir avalynė, visame pasaulyje žinomi dainininkai ir pripažinti kino filmai. Geografinė padėtis Italijos pagrindas yra ilgas, aulinį batą primenantis Apeninų pusiasalis, kuris išsikiša į Viduržemio jūrą, kur kartu su didžiosiomis Sardinijos ir Sicilijos salomis atskiria Viduržemio jūros dalis: Ligūrijos jūrą, Tirėnų jūrą, Jonijos jūrą ir Adrijos jūrą. Jūros pakrantės ilgis sudaro iki 7600 km. Italija priskiriama Pietų Europai. Šalies ilgis iš šiaurės į pietus sudaro apie 1140 km. Italija daugiausia yra kalnų šalis. Apeninų kalnai (aukščiausias taškas - Korno viršukalnė 2914 m) sudaro pusiasalio pagrindą, einantį į šiaurės vakarus iki susijungimo su Alpėmis (Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Karnijos ir Julijos Alpės), kalnagūbriu, kuris „uždaro“ Italiją iš šiaurės. Čia yra Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai ir didelė aliuvinė lyguma, vadinama Po-Venecijos lyguma, per kurią teka Po upė ir jos pagrindiniai intakai iš Alpių, Apeninų ir Dolomitų. Aukščiausia šalies viršukalnė yra Monblanas (Monte Bianco) ant sienos su Prancūzija (4810 m virš jūros lygio), nors Italija dažniau siejama su savo garsiaisiais ugnikalniais: šiuo metu miegančiu Vezuvijumi netoli Neapolio ir labai aktyvia Etna Sicilijoje, taip pat žymus yra Stombolio ugnikalnis. Ilgiausios upės (km): • Po - 668; • Adidžė (Adige') 410; • Tibras (Tevere) 405; • Arno Didžiausi ežerai (km²): • Garda (Lago di Garda) 370, • Madžorė (Lago Maggiore) 212, • Komas (Lago di Como) 146, • Trazimenas (Lago Trasimeno) 129. Bendra Italijos sausumos siena sudaro 1932,2 km. Italija ribojasi su šiomis valstybėmis: Prancūzija (488 km), Šveicarija (740 km), Austrija (430 km) ir Slovėnija (232 km). Italijos teritorijos viduje taip pat ribojasi su San Marinu (39 km) ir Vatikanu (3,2 km). Klimatas - Viduržemio jūros (mediteraninis), Sicilijoje - subtropinis. Vidutinė sausio temperatūra nuo 0 iki 12 °C, liepos 20-28 °C, krituliai daugiausia žiemą (600-1000 mm per metus, kalnuose vietomis virš 3000 mm). Naudingosios iškasenos: lauko špatai, marmuras, pemza, pocolanas, akmens druska. Pagal energetikos ir rūdų išteklius tarp OECD šalių skurdesnė tik Japonija. Užterštumas: Milane įregistruotas vienas aukščiausių sieros dioksido kiekių pasaulije; Po upė kasmet „išmeta“ į jūrą apie 250 tonų arseno. Augalija - tipiški plačialapiai ir spygliuočių miškai prieškalnese. Labiausiai paplitę medžiai: ąžuolas, bukas, kaštonas, europinis maumedis, itališkasis kiparisas, itališkoji pušis (pinija). Gyvūnija: žvyrė, gemžė, strina.
Geografija  Referatai   (625,74 kB)
Gudija
2010-01-19
Plotas: 207600 kv.km Gyventojai: 9,95 mln Sostinė: Minskas Valst. kalbos: baltarusų ir rusų Nac. šventė: liepos 3d. Piniginis vienetas: Baltarusijos rublis (100kapeikų) Laiko juosta: PL+2h Gudija, valstybė Vid. Europoje. Š. Vakaruose ribojasi su Lietuva(sienos ilgis 660km), šiaurėje – su Latvija, š. Rytuose ir rytuose – su Rusija, pietuose – su Ukraina, vakaruose – su Lenkija. Gudijos gamta Klimatas: žemyninis. Sausio vid. T-ra nuo -4C pietvakariuose iki -8C š. rytuose, liepos – nuo 17C šiaurėje iki 19C pietuose. Kritulių per metus iškrinta nuo 500mm pietuose iki 750mm aukštumų v. šlaituose. Vegetacijos l-pis 184-208dienos. Vidaus vandenys: Upės priklauso Juodusios ir Baltijos jūrų baseinams; jų vandenskyrą sudaro Gudijos kalvynas. Iš viso yra 20800upių (bendras ilgis 90600km), iš jų apie 1500 ilgesnių negu 10km. Upių tinklo tankumas 0,44km/ kv. km. Didžiausios upės: Dniepras (Gudijoje – jo aukštupys, ilgis 690klm), jo intakai – Pripetė, Biarezina, Sožas; Dauguva, Nemunas (Gudijoje jo aukštupys, ilgis 462km). Pietvakariuose, Lenkijos pasieniu, teka Bugas (Vyslos intakas). Upių krantai žemi, slėniai pelkėti, srovė lėta(0,5 – 0,7m/s). Didžiausi ledyninės kilmės ežerai yra šiaurėje(kv.km): Naročius (79,6), Asvejos ežeras (52,8), Lukomlis (37,7), Druvetas (36,1), Ilgis (gylis 53,7m; giliausias Gudijoje). Lietuvos ir Latvijos pasienyje yra Drūkšių ežeras.
Geografija  Referatai   (39,18 kB)
Kodėl aš pasirinkau šią temą? Atsakymas gana paprastas - aš nesu abejinga mūsų Planetos gyvenimui, jo problemoms, be to - gresiančiam pavojui. Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo. Šis darbas – tai gera proga, atsižvelgiant į praeities klaidas, įvertinti tikrovę ir susimąstyti dėl ateities. Globalinės problemos, o taip pat ir konfliktai, formavosi įvairiai: vieni - istoriškai ir gana seniai, kiti - neseniai, bet sparčiai, treti - sąveikoje su kitomis problemomis.Tačiau visi laukia sprendimo nedelsiant. 2. Globalinių konfliktų sąvoka ir prielaidos. Panagrinėkime konflikto prigimtį ir šaknis, pradėdami nuo paprasčiausio konflikto suvokimo ir palaipsniui artėjant prie globalinių konfliktų sąvokos. Konfliktas – tai paprastas, dažnai stebimas fenomenas gamtoje ir žmonių santykiuose. Pats konfliktas pagal savo esmę yra neutralus. Tai mūsų konflikto suvokimas ir reakcija į jį gali būti teigiama arba neigiama. Mes turime pasirinkimą kaip susitvarkyti su konfliktu. Kai mes nežiūrime į konfliktą, kaip į situaciją kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, o kita - pralaimėti, tik tada mes galime sukurti sprendimus, tenkinančius visas konflikte dalyvaujančias šalis. Požiūris į konfliktą kaip į galimybę mokytis ir tobulintis reikalauja iš mūsų pakeisti savo įprastą požiūrį į pasaulį, o tai gali būti nelengva. Konflikto prigimties suvokimas būtinas norint teisingai jį išspręsti. Žmonijos istorijoje per daugelį neteisingai suvoktų konfliktų, žmonija įamžino kai kuriuos mitus, kurie žalingi sėkmingam konflikto išsprendimui. Gamtoje konfliktas – tai pirminė pasikeitimų priežastis. Kiekvienai rūšiai kad pasikeisti reikia iššūkio arba sutrikimo, reikia kad kas nors sutrukdytų jo pusiausvyrą. Būtent nuolat besikeičianti aplinka kurioje mes gyvename ir yra mūsų tobulėjimo katalizatorius. Konfliktas yra vienas iš geriausių būdų pažinti save ir kitus. Globalinis konfliktas – tai iš esmės tas pats konfliktas tarp žmonių ir gamtoje, tik iškeltas į aukštesnį lygį. Jame vietoj atskirų individų susiduria valstybės ir kultūros. Kaip ir bet kurie konfliktai gamtoje, globaliniai konfliktai veda prie pasikeitimų, tik šitie pasikeitimai vyksta valstybių ir civilizacijų lygyje. Jeigu atskiram asmeniui nelengva pakeisti savo įprastą požiūrį į problemą, tai globaliniu mastu tai padaryti dar sunkiau. Keturiasdešimt metų mokslininkai – tarptautinių santykių ir politikos specialistai veikdavo ir galvodavo šaltojo karo, duodančio nors ir supaprastintą, bet labai patogią tarptautinių santykių vaizdą, paradigmų kategorijomis. Pasaulis buvo padalintas į dvi grupes, viena iš kurių buvo susidėta iš santykinai turtingų ir savo daugumoje demokratiškų šalių, vadovaujamų JAV, o į kitą įeidavo pakankamai neturingos šalys vadovaudami Tarybų Sąjungos. Politiniai, ekonominiai ir ideologiniai prieštaravimai tarp šitų dviejų blokų kartais išsiliedavo į karinius konfliktus, dažniausiai vykstančių trečio pasaulio šalių – kaip taisyklė neturtingų, politiškai nestabilių, neseniai gavusių nepriklausomybę ir įgyvendinančių neprisijungimo politiką, teritorijose. Bet, vis tiek, šaltojo karo paradigma negalėjo apimti ir paaiškinti visą tarptautinės politikos įvairovę. Kartais šaltojo karo paradigma apakindavo politikus, bet tuo pačiu metu šitas supaprastintas globalinės politikos modelis, priimtas praktiškai visur, formavo dviejų kartų žmonių politinio mąstymo būdą. Pastarųjų penkių metų dramatiniai įvykiai išlydėjo ją į istorijos intelektualinį archyvą. Naujo modelio, kuris galėtų padėti suprasti centrinius tarptautinės politikos įvykius, sukūrimo būtinybę yra akivaizdi. 3. Svarbiausi globaliniai konfliktai: 3.1 Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) Pasaulinė politika įžengė į naują etapą, kada esminis konflikto šaltinis tarp šalių ir tautų bus ne ideologinis ar ekonominis, o kultūrinis. Globaliniai konfliktai pasaulinėje politikoje vyks tarp nacijų ir skirtingų civilizacijų grupių. Šis civilizacijų susidūrimas dominuos globalinėje politikoje. Vykstant “šaltajam karui”, visos valstybės buvo padalintos į pirmą, antrą ir trečią pasaulius. Toks pasidalinimas gana senas. Geriau klasifikuoti šalis pagal kultūrines (civilizacijos) požymius, negu pagal politines ir ekonominiu, o taip pat pagal ekonominio išsivystymo požymius. Civilizacija – tai aukščiausia žmonių kultūrinio bendrumo forma ir plačiausias požymių spektras, apibrėžiantis tautos kultūrinį savitumą. Civilizacijos dažnai susilieja ir dalinai sutampa. Vakarų civilizacija šakojasi į dvi pagrindines dalis – Europos ir Šiaurės Amerikos, o Islamas dalijasi į arabišką, tiurkų ir malajų dalis. Bet, kaip jau žinoma iš istorijos, civilizacijos išnyksta. Civilizacijų savitumas ateityje turės vis didesnę reikšmę, o taika lems septynių ar aštuonių pagrindinių civilizacijų sąveiką – Vakarų, konfucianišką, japonų, islamo, indų, slavų-pravoslavų, Lotynų Amerikos, ir, gal būt, Afrikos. Patys svarbiausi kruvini konfliktai kils palei sienas tarp šių kultūrų. Bet kodėl? Samuelius Hantingtonas pateikia mums tų konfliktų penkias priežastis: • Pirma: tai dideli skirtumai tarp civilizacijų, kurie susiję su istorija, kalba, kultūra, tradicijomis ir ypač – su religija. Civilizacijos turi skirtingus požiūrius į santykius tarp dievo ir žmogaus, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, laisvės ir valdžios, lygybės ir hierarchijos. • Antra: ta, kad pasaulis tampa ankštesniu. Sąveika tarp tautų vis didėja. Ši sąveika stiprina savo civilizacijos supratimą, priklausomybę jai ir skirtumo tarp civilizacijų jausmą. • Trečia: ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai skatina attolinimo procesą. Daugelyj rajonų, susidariusią tuštumą užpildė religija. • Ketvirta: tai, kad civilizacijos skirtingos (Vakarų ir ne vakarų). Vakarų siekimas skleisti savo demokratijos liberalizmo vertingumus, kaip universalius (išlaikant karinį pranašumą), sukelia kitų civilizacijų atvirkštinę reakciją. Centrine pasaulinės politikos ašimi bus konfliktas tarp “Vakarų ir kitų” civilizacijų, ir pastarųjų reakcijų į stiprius Vakarus, bei jų vertingumus. • Penkta: kultūriniai ypatumai mažiau kinta negu politiniai ir ekonominiai. Todėl juos sunkiau pašalinti ir išspręsti. Žmogus iš komunisto gali tapti demokratu, iš turtingo – neturtingu ir atvirkščiai, bet lietuviai negali tapti vokiečiais. Galima būti sumaišytų tautybių, net gi skirtingų pilietybių, bet būti pusiau kataliku ir musulmonu labai sunku. Ties pasidalijimo linija, tarp Vakarų ir islamo civilizacijų, konfliktas vyksta jau 1300 metų. Ir tas daugiaamžis susipriešinimas neturi silpnėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių priešpriešų vyksta tarp krikščionių tautų, gyvenančių pietuose. Vis stiprėja konfliktas, kuris įsiliepsnoja prie šiaurinių islamo sienų tarp krikščionių ir musulmonų. Geriausiai pavyzdys – tai konfliktas Bosnijoje, nesustojamas vienas kitų naikinimas tarp armėnų ir Azerbaidžaniečių, įtempti santykiai tarp bulgarų ir mažumos turkų tautybės, ir t.t. Grupės ir valstybės, priklausančios vienai civilizacijai ir kariaujančios su kitos civilizacijos tauta, stengiasi gauti paramą iš savo civilizacijos narių. Kaukaze ir Bosnijoje pozicijų pusės vis daugiau turės apsispręsti, kuriai civilizacijai jie vis dėlto priklauso. Hantingtonas prognozavo, kad artimiausiais metais vietiniai konfliktai greičiausiai peraugs į didelius karus, kaip Bosnijoje, taip ir Kaukaze, tais atvejais, kai jie vyksta ties pasidalijimo linijos tarp civilizacijų (žr. pav. 1). Sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Jei tokia išvada pasitvirtins, tai būtina apgalvoti vakarietiškos politikos pasekmes. Netolimoje ateityje Vakarų interesai bus nukreipti link artimo bendradarbiavimo, kaip viduje savo civilizacijos, taip ir link Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenės, kurios kultūra yra artima vakarietiškai. Bus būtina palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, Japonija ir tomis valstybių grupėmis, kurie palaiko ir simpatizuoja vakarietiškiems vertybėms ir interesams; skatinti tarptautinius institutus, kurie atspindi teisinius Vakarų interesus ir vertybes. Vakarai turi apriboti potencialiai priešingai nusiteikusių karinių jėgų plytimą. Tai – islamo ir konfucianiškos civilizacijos, kurie tarpusavy prieštarauja. O Vakarai turi pasinaudoti šiais prieštaravimais ir konfliktais tarp pastarųjų valstybių. Tolimoje ateityje prireiks kitikių būdų. Vakarų civilizacija šiuolaikiška. Nevakarietiškos civilizacijos stengiasi tapti šiuolaikiškomis nebūdamos vakarietiškomis. Tai pavyko tik Japonijai. Nevakarietiškos civilizacijos stengsis gauti turtą, naujas technologijas, mašinas ir apginklavimą, kurie yra dabarties atributai. Jie stengsis suderinti šią dabartį su savo tradicinę kultūrą ir vertybėmis. Vakarų atžvilgiu jų ekonominė ir karinė jėgos vis didės ir sparčiai vystysis. “Todėl Vakarams teks vis daugiau prisitaikyti prie šitų nevakarietiškų šiuolaikinių civilizacijų, kurių jėga vis didės ir artės prie Vakarų jėgos. Tad Vakarai turi daug giliau suvokti kitų civilizacijų religijos ir filosofijos pagrindus, taip pat kitų tautų apeigas bei tradicijas ir išskirti bendrus elementus Vakarų ir kituose civilizacijose. Ateityje pasaulis susidės iš skirtingų civilizacijų, kurios turės gyventi viena šalia kitos.“ (Hantington S., 1994) Hantingtono straipsnyje galima rasti daug prieštaravimų. Juos akcentavo ir paaiškino amerikiečių politologė Džin Kirkpatrik. Ji bando atsakyti į Hantingtono iškeltus naujus klausymus. Pagal ją, Hantingtono civilizacijų klasifikacija gana keista. Jei civilizaciją apibrėžti, kaip objektyvių požymių visumą, tokių, kaip kalba, istorija, religija, socialiniai institutai, tai kodėl gi lotynų-amerikiečių civilizacija yra išskiriama iš vakarietiškų? Juk Lotynų Amerika, taip pat kaip ir Šiaurės Amerika – kontinentas, apgyvendintas europiečių, kurie atnešė su savimi savo kalbas, religiją, literatūrą ir t.t. Kai kuriuose valstybėse (Meksikoje, Gvatemaloje, Ekvadore ir Peru) indėnų įtaka stipresnė, negu Šiaurės Amerikoje, bet JAV valstybėje stipriau jaučiausi įtaka afrikiečių kultūros, negu kituose šalyse. Tokiu atveju ir Rusija turi būti priskiriama prie vakarietiškos civilizacijos. Prieštaringas yra Hantingtono teiginys ir apie tai, kad skirtumą tarp civilizacijų per daugelį amžių sukeldavo ilgus ir kruvinus konfliktus, bent jau dvidešimtame amžiuje patys rimčiausiai konfliktai vyko viduje civilizacijų – Stalino trimimai, Pol Poto genocidas, Antrasis Pasaulinis Karas ir nacistų žiaurumai. Galima būtų pavadinti karinius veiksnius tarp JAV ir Japonijos civilizacijų susidūrimu, bet šis požymis nebuvo lemiamas. Tuo tarpu, kaip sąjungos kariuomenė buvo kaip iš europiečių, taip ir iš azijiečių. Karas Persų Įlankoje irgi nebuvo civilizacijų susidūrimu. Taip pat kaip, ir karai Vietname ir Korėjoje; iš pradžių buvo konfliktas tarp dviejų neeuropietiškų valstybių. JAV ir kitos šalis įsivėlė į šį karą po kurio laiko tik dėl geopolitinių tikslų (o ne siekdami apsaugoti civilizaciją), nors Saddam Hussein bandė įtikinti pasaulį priešingai ir pavaizduoti šį karą kaip kovą tarp “Vakarų ir Islamo”. Bet, kaip jau žinoma, jo iššūkis prie solidarumo nebuvo palaikytas, ir daugelių musulmonų šalių valdžia buvo už Kuveitą ir prieš Iraką.. Nelabai įtikinamai ragino Radovan Karadžič ir kiti serbų ekstremistai, kad jie gyna krikščionybę nuo islamo. (Tiesa, palaikančios Bosniją musulmoniškos šalys nemano, kad šis konfliktas buvo religinis karas.) ir tas faktas, kad serbų agresija išsiplėtė į Kroatiją ir Sloveniją, patvirtino tai, kad Serbija iš pradžių siekė teritorinių interesų. Džin Kirkpatrik sutinka su Hantingtonu, kad tarp musulmonų ir judėjos-krikščioniškos civilizacijų yra rimti socialiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai, bet ji mano, kad patys rimčiausi konfliktai vyksta pačiame musulmonų pasaulyje, todėl kad pagrindinis islamo fundamentalistų nesutarimų objektas yra jų valdžia. Taip ir visame pasaulyje konfliktas tarp fanatikų ir konstitucionalistų, totalitaristinių ambicijų ir teisės vyravimo aiškiau išryškėjo viduje civilizacijos, negu tarp jų. “Be jokių abejonių civilizacijos yra svarbios”, – sakė Dž. Kirkpatrik, – “Hantington taip pat absoliučiai teisus savo tvirtinimais, kad globalinės komunikacijos ir vis didėjanti gyventojų migracija vis didina konfliktą tarp civilizacijų Tai vyksta dėl artimo absoliučiai priešingų vertybių lietimosi ir nesuderinamumų suderinimo.” Hantingtono manymu, svarbiausias klausimas, kuris dabar iškilo prieš nevakarietišką visuomenę, yra klausimas ar ji gali būti šiuolaikine, nesant vakarietiška. Jis mano, jog Japonijai tai pavyko. Tačiau, gerai žinoma, kaip modernizacija įtakuoja politiką, visuomenę ir keičia žmones. Dažnai modernizacija, tiksliau vesternizacija tampa konfliktų priežastis ir veda prie priešiškumo sustiprėjimo, ir be to, sunku įvertinti vakarinio mokslo, technologijų, demokratijos, laisvos rinkos pasiekimų vertę. Gal būt Hantington teisus, kai prognozuoja, kad visos visuomenės vienu metu atkreips dėmės į modernizacijos ir tradicinių santykių pranašumus. Ir gal būt mes sugebėsime išsaugoti tradicijas, priimant tuo pačiu metu daugelį pasikeitimų, kuriuos atneša modernizacija, o taip pat išsaugoti tai, kas mus vienas nuo kito skiria. Išnaginėjęs Hantingtono straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” Robert Bartley pareiškia savo nuomonę. Jo straipsnis buvo pavadintas. Jis komentuoja Hantingtoną, kuris tvirtino, jog Vakarams, kurie yra savo jėgos ir valdžios viršūnėje, priešinasi nevakarietiškos valstybės, kurios turi norą, valią ir resursus priversti pasaulį pasukti nevakarietišku keliu, ir, kad pagrindinis ateities konfliktas bus tarp “Vakarų ir kitais”. Šio konflikto pagrindinis ginčas bus ne gamtonauda, o vertybės, be to, JAV ir vakarai turės apsiginti, kadangi tos vertybės, kurios vakaruose yra svarbiausios, visai nevertinamos kitame pasaulyje. Tačiau, pagal Bartley, nėra jokių pagrindų panikuoti: ar tikrai civilizacijas skiriamas linijos taps civilizacijų susidūrimo linijomis? Ar tikrai konfucianiškos civilizacijos atstovai pademonstravo savo sugebėjimus sėkmingai valdyti milijardus gyventojų vieningoje valstybėje? Ar taip jau stipriai Irano moterys nori nešioti čadras? Žmonės, gyvenantys “likusiame pasaulyje”, netgi visai traukia vakarietiškos vertybės. Taip, iš vienos pusės, islamo fundamentalistai (ir ne tik islamo) siekia savo kultūrinių, religinių ir etinių vertybių atgimimo. Bet, iš kitos pusės, negalima ignoruoti ir stiprių tendencijų pasaulio integracijai. Tų tendencijų vystimąsi skatina platus šiuolaikinių komunikacijų tinklas, juosiantis visą pasaulį. Tą patį galima pasakyti ir apie vakarietišką (pirmiausiai amerikietišką) kultūrą. Tarptautine kalba – anglų, emigrantų iš Rytų srautas, žengiantis į New York’o rajono Long-Ailendo krantą, nemažėja, ir tie patys fundamentalistai paprastai gauna išsilavinimą Vakaruose. Ekonominės nepriklausomybės, galimybės greitai gauti reikalingą informaciją, ir iššūkio asmens nepriklausomybei derinys – jėga, kuri nugalėjo stipriausią totalitarinę imperiją. Negalima taip pat ignoruoti tą faktą, kad šalys, kurių pelnas gyventojui per metus didesnis negu 5.5 tūkst. Dolerių, išskyrus, gal būt, kai kurias (tokias kaip Artimųjų Rytų naftos karalystes), – demokratinės valstybės. Gal būt , vakarietiškos vertybės – egzogeninės civilizacijos produktas, bet nemažiau jos yra ekonominio vystymosi pasekmės. Rezultate atsiranda vidurinė klasė, kuri nori aprūpint save ateičiai, o taip pat rūpinasi savo vaikų laisve ir pažanga. Ir, kadangi ekonominė pažanga priklauso būtent nuo šitos piliečių grupės, jų norus galima užgniaužti tik savo vystymosi kaina. Tokiu atveju, viena iš pamokų, iš kurios mes galime gauti naudą, stebint daugelio valstybių vystymosi, tokia: pažanga ir demokratijos siekimas neišskiriami. Ir taip, dvidešimt pirmo amžiaus pasauliniai įvykiai matomi taip: Ekonominis vystymasis veda prie demokratijos ir individualios autonomijos. Šiuolaikinė komunikacijos priemonių sistema susilpnina represyvinių režimų valdžia tautoms. Demokratinių valstybių padaugėjimas mažina potencialinių karinių konfliktų dalyvių skaičių. Bet, kad šita optimistinė prognozė būtų teisinga, reikia, kad Vakarai, pirmiausiai JAV pridėtų prie to daugiau pastangų. Tai ir yra teisingos užsienio politikos kurso sudarymas, ir puiki diplomatija, ir žmogaus teisių saugojimas ir daug kito. Labai įdomias mintis apie civilizacijų moralinį degradavimą pateikė Liu Binyan savo straipsnyje “Jokia civilizacija negali būti sala”. Tiesiog keista, kad Hantington pastebėjo konfucianizmo atgimimą būtent tuo momentu, kai dvasinis yrimas ir moralinė degradacija ardo Kinijos kultūros pagrindus.keturiasdešimt septyni metai komunistinio valdymo sunaikino religiją, išsimokslinimą, teisės ir moralės valdžią. Atsikratyti nuo skurdo ir vergovės – ne pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau užpildyti moralinę ir dvasinę tuštumą, atgaivinti dvasiškumą. Ši problema iškilo ne tik Kinijai, bet šiaip ar taip visoms civilizacijoms, ir niekam nepavyks išspręsti ją vieniems, be kitų civilizacijų pagalbos. Naujo pasulio žemėlapis. Hantingtono straipsnis “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” – tai bandymas paaiškinti naujo pasaulio po šaltojo karo paradigmos elementus. Be abejo, ne visi įvykiai atitinka šitą schemą. Bet anomalūs įvykiai nepanaikina paradigmos, panaikinti ją gali tik alternatyvinis modelis. Kokie gi valstybių grupės bus ypatingai svarbūs globalinių politinių procesų supratimui? Pasaulio valstybės daugiau nedalinami į laisvo, trečio pasaulio ir komunistinio bloko šalis. Paprasto suskirstymo į dvi stovyklas – turtingų ir neturtingų, demokratinių ir nedemokratinių – jau nepakanka. Tokį paskirstymą pakeitė pasaulio pasiskirstymas, pagristas šalių priklausomybe tai arba anai civilizacijai. Makrolygyje kalba eina apie konfliktą tarp civilizacijų, mikrolygyje – apie įtyn skausmingus, ilgus ir žiaurus konfliktus tarp valstybių ir tautų, priklausančių skirtingoms civilizacijoms. Per keletą mėnesių, praėjusių nuo straipsnio parašymo momento, įvyko įvykiai, kurie, pirma, atitinka civilizacijos paradigmą, ir kurie, antra, galima buvo numatyti, pasiremiant ją. Viena iš paradigmos funkcijų yra ta, kad ji leidžia išskirti svarbius momentus (pavyzdžiui, potencialių konfliktų tarp šalių, priklausančių skirtingoms civilizacijoms, grupių, kurie gali palemti susidūrimą, priežastys), o antra – tame, kad paradigma leidžia pamatyti įprastus reiškinius nutolusioje perspektyvoje. Išnagrinėsim šį tvirtinimą JAV pavyzdyje. Šios valstybės vienybės pagrinde istoriškai guli du pagrindiniai principai – europietiška kultūra ir politinė demokratija. Atvažiuojantys į JAV emigrantai karta po kartos asimiliavo į šią sistemą ir stengėsi įgauti lygias teises. Sėkmingiausiu iš visų judėjimų už pilietines teises tapo 50–60-ųjų metų judėjimas, kuriam vadovavo Martynas Liuteris Kingas. Vėliau akcentai jame paslinko: nuo lygių teisių reikalavimų atskiriems asmenims prie ypatingų teisių reikalavimų juodiems ir kai kuriems kitiems gyventojų grupėms. Rezultate buvo pažeidžiamas vienas iš esminių JAV vienybės principų: buvo neigiama visuomenės, kurioje nekreipiamas dėmesys į odos spalvą, idėja tokios visuomenės, kurioje odos spalvai skiriama daug dėmesio ir kurioje valstybė sankcionuoja privilegijas kai kuriems gyventojų grupėms, naudai. Vėliau prasidėjo lygiagretus judėjimas: inteligencija ir politiniai veikėjai pradėjo įgyvendinti “daugiakultūriškumo”, arba “kultūrinio pliuralizmo” idėją, kuri numatė amerikietiškos politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos peržiūrėjimą “neeuropietiškų” JAV gyventojų atžvilgiu. Kaip “ypatingų teisių” kai kuriems gyventojų grupėms reikalavimai, taip ir “daugiakultūriškumo” pamokslavimai, gali suprovokuoti civilizacijų susidūrimus JAV ribose ir atvesti prie to, ką Šlezingeris-jaunesnysis pavadino “Amerikos ardymu”. JAV tampa vis nevienalytiškesni etniškai. Surašymo Biuro duomenimis, iki 2050 metų amerikietiška visuomenė bus sudaryta 23% iš lotynų-amerikietiškos kilmės amerikiečių, 16% iš juodaodžių amerikiečių ir 10% iš išeivių iš Azijos. Ankščiau imigrantai, atvykstantys į JAV, absorbavo vyraujančią amerikietiškoje visuomenėje europietišką kultūrą ir susiliedavo su ją, su džiaugsmu priimdami laisvės, lygiateisiškumo, individualizmo ir demokratijos idealus. O dabar, kai 50% gyventojų taps nebaltieji, ar imigrantai vis priiminės dominuojančią europietišką kultūrą ir išsiskies joje kaip ir ankščiau? Jei ne, jei JAV iš tikrųjų pavers kultūrinio pliuralizmo, pavojingo civilizacijų susidūrimu visuomene, ar jie vis dar galės pasilikti liberaliai-demokratiška valstybe? Ar JAV devesternizacija nereikš tuo pačiu ir deamerikanizacija? Tokiu atveju valstybė, kurią mes žinome, nustos egzistuoti. Civilizacinis priėjimas daug ką paaiškina mūsų sudėtingame pokariniame pasaulyje ir daug ką sudeda į savo vietas. Kokia kita paradigma padarytų tai geriau? Jei ne civilizacija tai kas? Atsakymuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” galima rasti geriausiu atveju vieną pseudoalternatyvą ir vieną nerealią alternatyvą. Pseudoalternatyva galima pavadinti F. Adžami paradigmą. “Valstybės kontroliuoja civilizacijas, o ne atvirkščiai”, – tvirtina jis. Bet svarstyti apie valstybes ir civilizacijas “kontrolės” kategorijose beprasmiška. Aišku, valstybės artėja į jėgų balansą, bet tuo neapsiriboja. Kitaip keturiasdešimtųjų metų pabaigoje europietiškos valstybės turėtų susijungti į koaliciją su TSRS prieš JAV! Valstybės reaguoja į betarpišką grėsmę, ir šaltojo karo metu Vakarų Europos šalys matė pavojų iš Rytų pusės. Šaltojo karo metu pasaulis buvo pasidalinęs kaip į tris paminėtas dideles grupes, taip ir į civilizacijas. Prarandant pasaulio dalinimo į “tris pasaulius” prasmei, valstybės pradeda vis daugiau mastyti civilizacijų kategorijomis ir šituo požiūriu nustatinėti savo vietą pasaulyje ir savo interesus. Dabar Vakarų Europos valstybės mato vis didėjantį grėsmę jau ne iš Rytų, o iš Pietų pusės. Negalima tvirtinti, jog mes gyvename pasaulyje, charakterizuojančiu, kaip sako Adžami, “valstybių vienatve ir ryšių tarp jų neegzistavimu”. Pasaulis susideda iš šalių, susijungiančių į grupes, ir plačiausia prasme šitie susijungimai ir yra civilizacijos. Ir neigti jų egzistavimą reikštų neigti žmonių visuomenės pagrindines realijas. Kas liečia nerealios alternatyvos, tai yra vieningos pasaulinės civilizacijos, kuri lygtai jau egzistuoja, arba bent jau atsiras artimiausiu metu, koncepcija. Tvirtinimas, kad atsiranda vieninga, universali, arba civilizacija, išsakoma įvairiausiose formose, bet neviena iš jų neišlaiko net paviršutinės kritikos. Taip, pirmiausia, jau egzistuoja požiūris, kad komunistinės sistemos sugriovimas reiškia istorijos pabaigą ir pilną liberalios demokratijos pergalę visame pasaulyje. Bet, šiuo metu egzistuoja daug autoritarizmo, nacionalizmo, rinkos komunizmo formų, ir t.t.. Dar svarbiau, kad egzistuoja religinės alternatyvos. Religija dabar – viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė jėga, kuri mobilizuoja žmones ir motyvuoja jų veiksmus. Visu antra, atsakuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” buvo išsakyta nuomonė, kad sąveikos tarp valstybių sustiprinimo ir komunikacijų sistemos tobulinimo rezultate atsiranda vieninga kultūra. Esant tam tikroms sąlygoms tai iš tikrųjų galioja. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad artimi ryšiai veda prie trūnijančių prieštaravimų sustiprinimo, konfrontacijos, reakcijos, ir galu gale – prie karo. Visu trečia, kai kuriuose atsakuose buvo kalbama apie tai, kad modernizacija ir ekonominis vystymas daro homogenizuojantį poveikį ir sukuria šiuolaikinę monokultūrą. Iš tikrųjų, daugelis išsivysčiusių šalių pasaulyje dabar priklauso vakarietiškai kultūrai. Bet modernizacija nereiškia vesternizacijos. Japonija, Singapūras ir Saudo Arabija – šiuolaikinės valstybės, bet jos jokiu būdu nėra vakarietiškos. Ir tik vakarietiškas išdidumas skamba tvirtinimuose, kad visos tautos, einančios modernizacijos keliu turi būti “tokios, kaip mes”. Tvirtinti, kad Slovakai ir serbai, arabai ir žydai, indusai ir musulmonai, rūsai ir turkai, tibetiečiai ir kiniečiai, japonai ir amerikiečiai priklauso vienai civilizacijai, Tiesiog nerimta. Vieninga civilizacija gali būti tik vieningos valdžios produktu. Romos imperijos valdžia sukūrė antikinio pasaulio ribose civilizaciją, artimą vieningai. Vakarų valdžia XIX amžiuje europietiško kolonializmo, ir XX amžiuje amerikietiškos hegemonijos pavidale praplėtė vakarietišką kultūrą didesnei šiuolaikinio pasaulio pusei. Bet šiandien su europietišku kolonializmu jau baigta, o amerikietiška hegemonija susilpnėjo. Vakarų valdžios susilpnėjimas veda prie Vakarų kultūros erozijos. Greitas Rytų Azijos valstybių ekonomikas augimas atves, prie jų karinio, politinio ir kultūrinio poveikio sustiprinimo. Be abejo kalba lieka bet kokios kultūros pagrindu. Kaip F. Adžami, taip ir R. Bartli plačiam anglų kalbos plitime mato universalaus vakarietiškos kultūros universalumo patvirtinimą. Bet ar stiprėja šiandien anglų kalbos reikšmė palyginant su kitomis kalbomis? Indijoje, Afrikoje ir kituose regionuose kolonizatorių kalbas pakeičia nacionalinės vietinių tautų kalbos. Honkonge anglų kalba išstumiama kiniečių ir t.t. Serbai pereina iš lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų priešai-katalikai, prie kirilicos. Tuo pačiu metu turkmėnai, Azerbaidžaniečiai ir uzbekai pereina nuo kirilicos – “rusų šeimininkų” abėcėlės prie lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų tikėjimo broliai Turkijoje. Tokiu būdu, kalbų fronte mes stebime ne unifikaciją, o babilonizaciją, kas eilinį kartą įrodo civilizuoto priėjimo privalumus. Už kultūrą žūsta. Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta daug politinių ir karinių konfliktų. Ir jei jų priežastis yra ne konfliktas tarp civilizacijų, tai kas? Civilizacinės paradigmos kritikams nepavyko rasti geresnio paaiškinimo tam, kas vyksta pasaulyje. O tuo metu, kaip pastebi Europietiškos bendrijos prezidentas Žakas Deloras, darosi vis aiškiau, kad “artėjantys konfliktai bus suprovokuoti ne ekonominiais arba ideologiniais, o kultūrologiniais faktoriais. Vakarai turi mokintis gyliau pažinti religinius ir filosofinius kitų civilizacijų pagrindus”. Politinė ideologija ir ekonominiai interesai užima ne patį svarbiausią vietą žmonių gyvenime. Žmonės kovoja ir žūsta už kitus idealus ir kitas vertybes – už tikėjimą, šeimą, kraujo ryšius. Būtent todėl po šaltojo karo pabaigos centrinę vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė civilizacijų susidūrimas. Ir todėl civilizacijų paradigma geriau, negu bet kokia kita alternatyva, padeda sukurti bendrą santarvę ir susitvarkyti su vykstančiais šiuolaikiniame pasaulyje įvykiais. Istorija tęsiasi. Pasaulis nevieningas. Civilizacijos suvienija ir išskiria žmoniją. Jėgų, kurios gali atvesti prie civilizacijų susidūrimo, neįmanoma nugalėti, jei nepripažinti jų egzistavimo. 3.2 Globalinis gamtonaudos konfliktas Kitas, nemažiau svarbus konfliktų tipas, dažniausiai nepastebimas tarp politinių ir karinių konfliktų, tai gamtonaudos konfliktas. Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulės industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų planetos veidą. Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa gyva, yra glaudžiai tarpusavy susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Atėjo žmonijos istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis. Neseniai žinomas prancūzų okeanologas Jaques Yves Cousteau pasakė: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Žmonės negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai. Technologinio proceso mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų Žemėje. Amerikiečių ekologo L. Brauno (Brown L. “The Bread Alone” New York, Preger, 1977) nuomone, “miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, – jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui”. Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Vis labiau jaučiamas gryno vandens trukumas Vakarų Europoje, Japonijoje ir kai kuriuose JAV srityse. Daugelio miestų oras užnuodytas, ypač švino atliekomis. Daugelis ežerų ir upių biologine prasme yra pusiau mirusios. Didmiesčiai Tiesiog kimšte prikimšti senienų, atliekų, nuo kurių jie negali išsivaduoti. Planetoje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių rūšių, ties išnykimo riba yra tūkstančiai rūšių. Biosfera pati nebegali išsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus. Mūsų amžiuje daugelio problemų neįmanoma išspręsti vienos šalies pastangomis, jas reikia spręsti visos mūsų planetos mastu. Galima skirti tris pagrindinius globalinės problemos “žmogus ir gamta” aspektus: 1. Techninį-ekonominį, kuris susijęs su gamtos išteklių išsekimu, žemės rutulyje; 2. Ekologinį, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje žmogus–gyvoji gamta; ir 3. Socialinį-politinį. Šias problemas reikia spręsti visų šalių, visos žmonijos pastangomis. Energijos ištekliai ir technosfera. Nuo 1890 metų ligi šių dienų pasaulyje gauta anglies, naftos, pagaminta plieno ir elektros energijos daugiau negu iš viso ligi šiol. Visuomenės ir mokslo pažanga mūsų epochoje išgyvena neregėtą bumą. Šiandien žmogaus galios rimtai konkuruoja su gamtos galiomis. Žmogus sukūrė technosferą – darbo pakeistą išorinį Žemės “apvalkalą”. Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena pagrindinių globalinių ekologijos problemų. Energijos išteklių naudojimas daugiausiai lemia šiuolaikinės civilizacijos lygį ir jos gerovę. Šiandien semiame energiją iš didžiulio, bet neišsenkamo telkinio, kurį sukūrė gamta. Daugiau kaip 320 milijonų automobilių, 120 tūkstančių lėktuvų, 200 tūkstančių lokomotyvų, 50 tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų šaldytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir kitų mašinų vis labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarus. Kuro ištekliai, susitelkę mūsų Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jie gali būti išnaudoti per 2–3 šimtmečius. Tačiau jau dabar aišku, kad žmonija ligi tol, o gal net kur kas ankščiau, atras naujus energijos šaltinius. Pastarųjų metu pasaulyje kasmet suvartojama apie devynias milijardus tonų sąlyginio kuro, o dar prieš šimtą metų jo buvo suvartojama dešimt kartų mažiau. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė kuro rūšis buvo akmens ir rusvoji anglys. Dabar anglims pasauliniame balanse tenka 31%, naftai ir dujoms – 60%, hidroenergijai – 7%, ir branduolinei energijai – 2% (žr. pav. 2). Mūsų laikais nepaprastai didėja energijos poreikia ir vartojimas. Siekiant patenkinti poreikius, elektros energijos gamyba kas 9–10 metų padvigubėja, nors pagrindiniai jos šaltiniai – anglys, nafta ir gamtinės dujos – riboti. Be to, ištirtieji kuro ištekliai planetoje labai netolygiai išsidėstę. Energetinė krizė, apėmusi JAV, Vakarų Europą, Japoniją ir kitas, šalis verčia daugelį specialistų rimčiau ir sparčiau spręsti naujų energijos šaltinių problemą. Maisto produktai. Visa Žemės biosfera, Filipo Sen Marko apskaičiavimais, duoda apie 83–85 milijardų tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Augalinis ir gyvulinis maistas, kuriuo misdami beveik 6 mlrd. žmonių gali gyventi ir dirbti, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, naudinguosius augalus žmogus arba jais šeria naminius gyvulius, bei paukščius, iš kurių gauna mėsos, pieno, kiaušinių ir t.t. tarkime, visi pasaulio gyventojai maitinasi vegetariškai ir valgo vien kvietinę duoną. Tuomet žmogui kasdien reikėtų 630–750 g. kviečių, t.y. 230–274 kg. per metus. Vadinasi, pagal akademiko N. Semionovo apskaičiavimus, gauname “egzistencijos vienetą”, ekvivalentišką 250–300 g. kviečių. Jeigu geras Anglijos, Čekijos, Slovakijos žemdirbys išaugintų tokį “egzistencijos vienetą” 600 m2 plote, tada vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų aprūpinti maistu 17 žmonių. “Padauginkime šį skaičių iš 8.200 mln. ha (tai Žemės plotas, kurį galima panaudoti ūkiui – 1977 m duomenimis) ir gausime optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti 140 mlrd. žmonių”, – rašo N. Semionovas. O dabar tarkime,. Kad žmonija suvartoja daugybę kombinuotojo maisto: vienam žmogui per metus reikia 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų; 90 kg mėsos ir 250 kg pieno. Klarko apskaičiavimai panašūs į ankščiau pateiktuosius, patvirtina, kad tokių gausių kombinuotų maistų 8.200 mln. ha gali išmaitinti apie 45 mlrd. žmonių. Bet! Kasmet mūsų planetos gyventojų padaugėja 120–130 milijonų. Jiems reikia naujų pastatų, kelių, fabrikų, mokyklų, kinoteatrų, sveikatos ir kultūros įstaigų, ir panašiai, t.y. vidutiniškai dešimtadalio hektaro vienam žmogui, o vieną žmogų aprūpinti maisto ir kitais biologiniais produktais vidutiniškai reikia 0,4 ha. Vadinasi, stabilizavus žemės ūkio gamyba, ateinančio dešimtmečio pabaigoje žmonės kasmet turėtų įdirbti 45–52 mln. hektarų. Tokie naujų žemės įdirbimo tempai neįmanomi ir neįsivaizduojami, tai greit išsekintų dirbamos žemės atsargas. Vis dėlto žemės plotai yra riboti, ir vieną dieną jie bus išnaudoti. Žmogus, planeta ir ekologinė krizė. Yra užrašyta, jog 1306 metais vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad “mieste degino anglis ir teršė orą…” tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos. Tik po kelių šimtų metų, pirmiausiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieninių reiškinių. Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga. Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą. Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens, ir tik penkias minutes be oro. Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 valandas suvartojame apie kilogramą maisto, 2,5 litro vandens, bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras. Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus. Kol kas gamtos gamybinės jėgos vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos. Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse. “Ekologinė krizė – tai globalinis žmogaus ir kitų gyvųjų organizmų egzistavimo reprodukcijos sąlygų pablogėjimas, kai žemę ir gyvybę palaikantys gamtos elementai – pirmiausiai oras, vanduo ir gruntas – tampa kenksmingi, arba ir visai netinkami vartoti. Kitaip tariant, ekologinė krizė – tai kokybinis gamtinės aplinkos pakitimas, dėl kurio gyvybės egzistavimo galimybės abejotinos. Atitiko taip, kad siekdami pirmaeilių savo tikslų, sulaukėme padarinių, kurių nesitikėjome, ir pastebime, jog vis dažniau tie padariniai matuojami toliais praradimais, kurie aplenkia ir pasiekti tikslo rezultatus.” (Pranulis V., 1990) Gamtos turtus galima visiškai atiduoti naudotis žmogui tik tada, jeigu tie turtai bus naudojami visos visuomenės labui. Tačiau buvo ir tebėra rimtų kliūčių šiai idėjai realizuoti. Pagrindinė iš tų kliūčių – privati išteklių ir gamybos priemonių nuosavybė. Gamtos turo naudojimas pelno tikslais veda į plėšikavimą. Tą patvirtina pavyzdys, kaip kapitalistinės monopolijos negailestingai “sunkia syvus” iš kolonijų ir ekonomiškai priklausomų šalių. Antroji rimta kliūtis – didelės gamtos turtų dalies eikvojimas ginklavimuisi ir kariniam pasirengimui. Trečioji problema – buvusių kolonijų tautos neturi šiuolaikinės technikos, kvalifikuotų kadrų ir lėšų gamtos turtams tikslingai naudoti. Pagaliau – neprotingai naudojami “niekieno” ištekliai: biologiniai ir mineraliniai pasaulio vandenyno ištekliai. Dabartinės tarptautinės teises normos tik iš dalies reguliuoja jų naudojimą. Šitokios yra pagrindinės kliūtis, trukdančios nustatyti harmoniją tarp globalinių galimybių patenkinti žmonijos poreikius ir jų realizavimo. Neracionali gamtonauda kelia globalinių katastrofų grėsmę. Katastrofa – tai finalinė tam tikro proceso stadija. Laiku susirūpinus procesu prognoze, pasekmių analize, galima išvengti tragiškų padarinių. Todėl ypač svarbu katastrofas pažinti ir kontroliuoti. O pavojai tyko iš visų pusių. Štai vandens, dirvos, oro kokybė dėl antropogeninės veiklos blogėja, jie vis labiau užteršiami. Vanduo vis labiau užteršiamas keiksmingomis cheminėmis medžiagomis. Mažėja derlingų dirvų plotai. Dirvas vis labiau nualinamas intensyviai arba nemokšiškai ūkininkaujant. Didėja jų druskingumas, sparčiai plečiasi dykumų plotai. Blogėja oro kokybė, jis irgi vis labiau teršiamas.atsirado ir tampa vis svarbesnis šiluminis užteršimas, keičiasi klimatas. Neracionaliai deginame daug kuro, didėja anglies dvideginio koncentracija atmosferoje, pasireiškia šiltnamio efektas. Žmonija savo reikmėms gamina vis daugiau energijos. Įpratome prie komforto, skraidome lėktuvais, važiuojame traukiniais, automašinomis. Gatves apšviečiame elektra, šildome butus. Aukštas gyvenimo lygis pagrįstas dideliu energijos vartojimu. Tačiau dabar naudojami energijos šaltiniai ne baiginiai, žaliavos senka, energija brangsta . Tai mes šiemet ypač pajutome. Reikia labiau naudoti Saulės energiją, ieškoti naujų energijos šaltinių, pvz., įvaldyti termobranduolinės sintezės reakciją, kitaip žmonijai gres energėtinio bado katastrofa. Įvairiose Žemės dalyse energijos sunaudojama labai nevienodai. Čia ypač išsiskiria išsivysčiusios šalys, o juk energijos gamybą ir naudojimą lydintieji teršalai pasklinda po visa pasaulį. Lokaliniai teršimai, klimato pasikeitimai lemia atitinkamus globalinius pakitimus, jie nežino valstybinių sienų. Kita didžiulė grėsmė žmonijai – branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai. Svarbiausias rūpestis – išvengti katastrofos, užtikrinant masinio naikinimo ginklų neplatinimą, Vėliau – jų kiekio sumažinimą, ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Subirėjus SSRS, konfrontacija keičiant bendradarbiavimu, tai tampa visiškai įmanoma. Jo labiau, kad šiuolaikinis mokslas ir technika yra pajėgios apsaugoti žmoniją nuo šio pavojaus. Sudėtingos technologinės sistemos visuomet kelia pavojų aplinkai, gali būti didelių avarijų šaltiniais. Todėl būtinos priemonės, įgalinčios sumažinti tokių katastrofų žalą, apsaugoti aplinką ir gyventojus, pasiruošto gerai atlikti gelbėjimo darbus, parengti darbų saugos normatyvinius aktus ir reikalavimu, taip pat it tarptautinius. Tačiau nuo vien katastrofų gali smarkiai nukentėti arba net žūti žmonija. Štai dvidešimto amžiaus maras – AIDS virusas. Kol kas Lietuvoje užregistruota 38 ŽIV diagnozuotų žmonių. Iš jų šeši susirgo AIDS, iš kurių penki jau mirė. Bet štai centrinėje Afrikoje jų yra dešimtys milijonų. Kas laukia tų šalių ir ne vien tik jų? Žmonių skaičius Žemėja didėja labai sparčiai. Paradoksalu, bet daugiausia – neturtingose šalyse. Kaip juos išmaitinti? Industrinės valstybės plėšiškai išgaudo vandenyno turtus. O ką daryti valstybėms, neturinčioms laivyno? Esminių poslinkių turi įvykti medicinoje. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į gydomąją, o į profilaktinę mediciną. Dar vienas katastrofų šaltinis – nestabilumai, sąlygoti staigų politinių pasikeitimų. Tai mes akivaizdžiai matome suirus Sovietų Sąjungai. “Kur pasuks žmonija? Ar užteks jai sveiko proto ir ryžto nesusinaikinti? Pasistenkime, kad taip neatsitiktų ir mes paliktume ateinančiom kartoms derlingą žaliuojančią žemę, švarų vandenį ir orą, žydrą dangų. Tegul mūsų palikuoniai būna sveiko kūno ir sveikos dvasios, o tam reikia kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas būtų pasistengti padaryti šį pasaulį bent truputi geresniu.” (Rudzikas Z., 1992) 3.3 Konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių visuomenių. Konfliktas tarp turingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Turtingieji ir neturtingieji negalės suprasti vieni kitų, kol nepasikeis vietomis. Vis dėlto turtuolis, tapus vargšu, geriau suprastų jo gyvenimą, negu staiga praturtėjus vargšas. Todėl kad žmogus pradeda vertinti viską tik tada, kai ką nors praranda. Tad atkreipsiu didesnį dėmesį į skurdą ir kova prieš jį. Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs visas tas problemas visuose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduoti tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir vaikų slūgimas, darbo vietų trukumas ir demografinis spaudimas. Kai kuriu atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga. Jungtinių Tautų Organizacija ir jos nariai turi pripažinti kovą prieš skurdą vienu iš savo prioritetinių uždavinių. Programų tikslas, nukreiptas į kova prieš skurdą – užtikrinti galimybę žmonėms daugiau uždirbti pragyvenimui. Vargšai turi geriau patys save aprūpinti, vietoj to, kad priklausyti nuo finansinių arba maisto pašalpų iš užsienio. Ekonominis vystymas turi užtikrinti neturtingoms šalims darbo vietas tiems, kurie šiandien neturi darbo arba turi jo nepakankamai, o taip pat vis didėjančiam darbingų gyventojų skaičiui. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio valstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymą ir jeigu jų prekių kainos liks tokiomis žemomis. Finansinė parama turi būti nukreipta ekologinių problemų sprendimui, bei vargšų ir nepasiturinčių pagrindinių poreikių aprūpinimui. Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių daugiau negu kada nors buvo. 1980 m. aštuoniasdešimt septyniose šalyse buvo 340 mln. žmonių, reguliariai negaunančių pilnaverčio maisto. Palyginus su 1970 metais, badaujančių skaičius išaugo 14%. Šie skaičiai turi tendenciją toliau augti. Daugėja žmonių, gyvenančių lindynėse ir namuose be gyvenamųjų sąlygų, skaičius (žr. pav. 3). Aštriai jaučiasi geriamojo vandens deficitas, vadinasi vis labiau auga lygų skaičius nuo blogo vandens, netinkančio žmonių vartojimui. Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui, kuris 1984 metais buvo 190 dolerių vienam žmogui besivystančiose šalyse (išskyrus Indiją ir Kiniją), o industriškai išsivysčiusiose šalyse – 11.430 dolerių (žr. pav. 4). Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso. Kaip jau žinom, daugelis išsivysčiusių šalių stato savo gamyklas, fabrikus bei įvairius perdirbimo kompleksus besivystančių šalių teritorijose, kad neteršti savo aplinką. Ir tai jau ne gamtosaugos konfliktas, o vėl konfliktas tarp turtingų ir neturtingų, tik iškeltas į tarptautinį lygį. Žmonijos istorijoje žinoma pakankamai atvejų, kai neturtingi, norėdami pagerinti savo padėtį, organizavo revoliucijas, siekdami taip išspręsti šį konfliktą. Bet tai padėdavo tik trumpam – praėjus tam tikram laikui, visuomenė vėl palaipsniui skyrėsi į turtingus ir neturtingus, o be to, tokie staigus pasikeitimai visuomenėje vedė prie įvairiausių kataklizmų. 4. Išvados Globaliniai konfliktai yra šie: • Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) • Globalinis gamtonaudos konfliktas • Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių 1. Hantingtono manymu, sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Anot to, kiti politologai mano, kad susidūrimas tarp civilizacijų nėra globalinis konfliktas, o tik politinis nesutarimas. 2. Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Tai yra gamtonaudos konflikto esmė. Gamtos turtais naudojasi visos valstybės, todėl spręsti šį konfliktą turi visi kartu. 3. Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių iš esmės neišsprendžiamas, kadangi žmonių bendriją negali būti sudaryta iš vieno sluoksnio, o kiekvienas sluoksnis turi savo interesus.
Geografija  Referatai   (30,07 kB)
Atogrąžų arba tropinė klimato juosta Atogrąžų klimato juostai būdingas aukštas atmosferos slėgis, giedras dangus. Būdinga didelė paros temperatūros amplitudė. Oras vasara labai įkaista, o žiemą truputį atvėsta. Kritulių iškrinta labai mažai. Dykumos ir pusdykumės Dykuma – žemės plotas, kuris gauna mažai drėgmės, mažiau nei 250 mm per metus. Egzistuoja tokia nuomonė, jog dykumoje yra mažai gyvybės. Palyginus su drėgnesniais regionais, tai tiesa, tačiau dykumose gyvybė egzistuoja, bet ji yra pasislėpusi. Dauguma gyvų organizmų slepiasi nuo tiesioginių saulės spindulių, kad ištvertų didelę kaitrą. Apytiksliai, 1/3 žemės sausumos ploto yra dykumos. Ryškiausias dykumos bruožas – tuštuma: joje beveik nėra augalų, gyvūnų, žmonių ir vandens. Aridinės (karštosios) dykumos yra ten, kur Saulės karštis įstengia išgarinti visą išlytą vandenį. Daugelyje vietų metų metus nelyja, o staigių liūčių vanduo dažniausiai suteka į seklius nenutekamus ežerus, o iš jų greit išgaruoja. Daugelyje dykumų vietų vėjas nupustė smėlį, paliko tik plikas uolas ir akmenynus. Yra akmeningųjų dykumų, kurios palengva tampa smėlingosiomis. Pirmiausia atsiranda kopų, tarp kurių dar nėra smėlio, po to visą paviršių apipusto smėlis; tokios dykumos vadinamossmėliojūra. Daugumos dykumų geografinė padėtis – aukšto slėgio tropinės zonos, kur oras visada yra labai sausas. Azijos ir Šiaurės Amerikos dykumos yra vidinėse šių žemynų dalyse, o nuo lietų nešančių vėjų jas skiria kalnų virtinės. Didžiausios pasaulio dykumos tęsiasi per Afriką ir didelę dalį Azijos. Europa – vienintelis žemynas, kuriame nėra didelių dykumų. Beveik visos dykumos yra karštos, bet yra ir šaltų dykumų, pavyzdžiui, Arktyje ir aukštai kalnuose, kuriuose dėl didžiulių šalčių nėra gyvybės. Dykumos susidaro ten, kur vanduo išgaruoja nesuspėjęs susigerti į žemę. Temperatūra čia taip pat svarbi, kaip ir drėgmė – nors kritulių būna tiek pat, šaltesnėse platumose auga miškai, o tropinėse gali augti tik krūmai. Sausas klimatas būdingas apie 25 % Žemės paviršiaus ploto. Sachara Saharoje vyrauja kontinentinis tropinis klimatas. Sausio mėn. Vidutinė temperatūra 9–12°C, liepos mėn. vidutinė temperatūra 33–38°C. Saharos šiaurėje užregistruota 58°C temperatūra (aukščiausia Žemėje). Žemės paviršius įkaista iki 80°C. Dideli paros temperatūros svyravimai. Žiemą visoje Saharoje naktimis būna šalnos, kalnuose temperatūra nukrinta iki –18°C. Augalija Dažniausias oazių augalas – datulė, o augalų beveik nėra.
Geografija  Pateiktys   (792,02 kB)
Dykuma (2)
2010-01-19
Atogrąžų arba tropinė klimato juosta Atogrąžų klimato juostai būdingas aukštas atmosferos slėgis, giedras dangus. Būdinga didelė paros temperatūros amplitudė. Oras vasara labai įkaista, o žiemą truputį atvėsta. Kritulių iškrinta labai mažai. Dykumos ir pusdykumės Dykuma – žemės plotas, kuris gauna mažai drėgmės, mažiau nei 250 mm per metus. Egzistuoja tokia nuomonė, jog dykumoje yra mažai gyvybės. Palyginus su drėgnesniais regionais, tai tiesa, tačiau dykumose gyvybė egzistuoja, bet ji yra pasislėpusi. Dauguma gyvų organizmų slepiasi nuo tiesioginių saulės spindulių, kad ištvertų didelę kaitrą. Apytiksliai, 1/3 žemės sausumos ploto yra dykumos. Ryškiausias dykumos bruožas – tuštuma: joje beveik nėra augalų, gyvūnų, žmonių ir vandens. Aridinės (karštosios) dykumos yra ten, kur Saulės karštis įstengia išgarinti visą išlytą vandenį. Daugelyje vietų metų metus nelyja, o staigių liūčių vanduo dažniausiai suteka į seklius nenutekamus ežerus, o iš jų greit išgaruoja. Daugelyje dykumų vietų vėjas nupustė smėlį, paliko tik plikas uolas ir akmenynus. Yra akmeningųjų dykumų, kurios palengva tampa smėlingosiomis. Pirmiausia atsiranda kopų, tarp kurių dar nėra smėlio, po to visą paviršių apipusto smėlis; tokios dykumos vadinamossmėliojūra. Daugumos dykumų geografinė padėtis – aukšto slėgio tropinės zonos, kur oras visada yra labai sausas. Azijos ir Šiaurės Amerikos dykumos yra vidinėse šių žemynų dalyse, o nuo lietų nešančių vėjų jas skiria kalnų virtinės. Didžiausios pasaulio dykumos tęsiasi per Afriką ir didelę dalį Azijos. Europa – vienintelis žemynas, kuriame nėra didelių dykumų. Beveik visos dykumos yra karštos, bet yra ir šaltų dykumų, pavyzdžiui, Arktyje ir aukštai kalnuose, kuriuose dėl didžiulių šalčių nėra gyvybės. Dykumos susidaro ten, kur vanduo išgaruoja nesuspėjęs susigerti į žemę. Temperatūra čia taip pat svarbi, kaip ir drėgmė – nors kritulių būna tiek pat, šaltesnėse platumose auga miškai, o tropinėse gali augti tik krūmai. Sausas klimatas būdingas apie 25 % Žemės paviršiaus ploto. Sachara Saharoje vyrauja kontinentinis tropinis klimatas. Sausio mėn. Vidutinė temperatūra 9–12°C, liepos mėn. vidutinė temperatūra 33–38°C. Saharos šiaurėje užregistruota 58°C temperatūra (aukščiausia Žemėje). Žemės paviršius įkaista iki 80°C. Dideli paros temperatūros svyravimai. Žiemą visoje Saharoje naktimis būna šalnos, kalnuose temperatūra nukrinta iki –18°C. Augalija Dažniausias oazių augalas – datulė, o augalų beveik nėra.
Geografija  Rašiniai   (292,62 kB)
Dykuma
2010-01-19
DYKUMA Dykuma - kraštovaizdis, kuriam būdingas karštas ir sausas (Sacharos dykuma, Arabijos dykuma) arba šaltas ir sausas (Gobio dykuma) klimatas bei skurdi augalija. Dykumoje dieną gali būti +58 laipsniai, o naktį temperatūra gali nukristi net žemiau nulio. Kai kuriose dykumose nelyja po kelerius metus (Atakamio dykumoje Pietų Amerikoje lietaus nebūna net kelis šimtmečius iš ėilės), todėl tokius alinančius orus ištveria tik itin atsparūs augalai (kaktusai, kaupiantys vandenį stiebuose) ir gyvūnai (geltonieji starai, kurie dienomis slepiasi vėsuose požeminiuose urvuose, ir kupranugariai, kurie ištveria kelatą dienų neėdę ir negėrę). Dykumos užima aštuntadalį Žemės sausumos ploto - 32-40 mln. kv, km. Tarp dykumų smėlynų yra tik 25%. Dauguma dykumų nuklotos žvyru, žvirgždu ir plikomis uolomis. Skiriami keli dykumų tipai: smėlingosios (Afrikos Sachara), akmeningosios (Alžyro ir Libijos dykumos), druskožeminės (Solt Leik Sičio dykuma) ir kt. Didžiausia poliarinė dykuma - Antarktida, o karšto ir vidutinio klimato juostos dykuma - Afrikos Sachara. Dykuma - žemės plotas, kuris gauna mažai drėgmės, mažiau nei 250 mm per metus. Egzistuoja tokia nuomonė, jog dykumoje yra mažai gyvybės. Palyginus su drėgnesniais regionais, tai tiesa, tačiau dykumose gyvybė egzistuoja, bet ji yra pasislėpusi. Dauguma gyvų organizmų slepiasi nuo tiesioginių saulės spindulių, kad ištvertų didelę kaitrą. Apytiksliai, 1/3 žemės sausumos ploto yra dykumos. Klimatas Daugumos dykumų geografinė padėtis - aukšto slėgio tropinės zonos, kur oras visada yra labai sausas. Azijos ir Šiaurės Amerikos dykumos yra vidinėse šių žemynų dalyse, o nuo lietų nešančių vėjų jas skiria kalnų virtinės. Didžiausios pasaulio dykumos tęsiasi per Afriką ir didelę dalį Azijos. Europa - vienintelis žemynas, kuriame nėra didelių dykumų. Beveik visos dykumos yra karštos, bet yra ir šaltų dykumų, pavyzdžiui, Arktyje ir aukštai kalnuose, kuriuose dėl didžiulių šalčių nėra gyvybės. Dykumos susidaro ten, kur vanduo išgaruoja nesuspėjęs susigerti į žemę. Temperatūra čia taip pat svarbi, kaip ir drėgmė - nors kritulių būna tiek pat, šaltesnėse platumose auga miškai, o tropinėse gali augti tik krūmai. Sausas klimatas būdingas apie 25 % Žemės paviršiaus ploto; ypač daug dykumų yra tarp 10° ir 32° šiaurės ir pietų platumos. Dykumos beveik neveikia cheminis dūlėjimas. Labiausiai paviršių veikia mechaninė vėjo ir paros temperatūrų kitimo erozija. Dykumos – priskiriamos prie atogrąžų klimato juostų.Ten visada būna karšta ir labai sausa.Klimato tipas žemyninis.Per metus dykumose kritulių iškrinta nedaugiau kaip 25mm, o kai kuriose vietose kritulių nebūna ištisus metus.Oro temperatūra taip pat čia stulbinanti vasarą pakyla net iki +58 ºC, net ir žiemos mėnesiais dieną ji pakyla iki +30 ºC, o naktimis nukrinta žemiau nulio.
Geografija  Referatai   (1,07 MB)
Danija (2)
2010-01-19
GEOGRAFINĖ PADĖTIS Danija - mažiausia ir piečiausia Šiaurės Europos šalis, jungianti Vidurio ir Šiaurės Europą.Danijai priklauso šiaurinė Jutlandijos pusiasalio dalis, Danijos salynas, Šiaurės Fryzų salos, Bornholmo sala, iš viso virš 474 salų. Didžiausios salos Zelandijos (7 000 km²), Fiūno (3 000 km²), Lolano, Falsterio, Langelano, Miono.Daniją skalauja Šiaurės ir Baltijos jūros. Kol nebuvo Kylio kanalo, laivai iš Baltijos jūros plaukdavo pro Kategato ir Skagerako sąsiaurį.Krantai labai raižyti. Danijai priklauso didžiausia pasaulyje sala - Grenlandija, 8 kartus didesnė už pačią Daniją, tačiau joje gyvena tik 56 tūkst. žmonių. PAVIRŠIUS Danijos reljefas labai panašus į Lietuvos. Jį suformavo slinkdami ledynai. Vyrauja žemumos, kurios iškilusios 30- 50 m aukščio virš jūros lygio. Tarp banguojančių kalvų plyti lygumos, išraižytos erozinių įdubų, kuriose teka upės, telkšo ežerai ar pelkės. Rytinė pakrantė statoka, pilna smulkių įlankėlių, o vakarinis Jutlandijos pusiasalio krantas lėkštesnis, priekrantėje daug srovės suneštų smėlio seklumų, pakrantėje yra supustytos kopos. ISTORIJA Danijos teritorija nuo seno tankiai gyvenama. Visą laiką ji buvo ir yra Europos kryžkelėje tarp Vakarų ir Rytų, Pietų ir Šiaurės. Krašto pavadinimas (daniškai Danmark) tikriausiai kilęs iš žodžių derinio "miškų šalis" (dan reiškia mišką). IX-XI a. Danija buvo didelė valstybė, užkariavusi gretimas teritorijas - dabartines Švedijos, Norvegijos, Anglijos žemes. Danų vikingai laivais pasiekdavo Viduržemio jūrą ir Afrikos krantus. Danijos kariuomenė puldinėjo prūsų, kuršių žemes, pasiekdavo net Estijos šiaurę. Jogaila ir Vytautas buvo sudarę su Danijos karaliumi sutartį prieš Kryžiuočių ordiną. Šiaurės karų metu (1655 - 1721 m.) Danija buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybės pusėje. 1660 m. Danijoje įvesta karaliaus valdžia yra išlikusi iki šiol. Danų pirkliai keliavo po visą pasaulį, ir Kopenhaga tapo dideliu uostu. 1814 m. Danija pirmoji Europoje įvedė privalomą vaikų iki 14 metų mokymą mokyklose. 1849 m. buvo priimta krašto konstitucija. Per Pirmąjį pasaulinį karą Danija laikėsi neutraliteto. 1921 m. ji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, buvo sudariusi su Lietuva didžiausio abipusio palankumo ryšių sutartį. Antrojo pasaulinio karo metais Pasipriešinimo judėjimas aktyviai kovojo su okupantais. KLIMATAS Vidutinių platumų jūrinis. Vasara vėsi, žiema švelni, nepastovi. Liepos vid. temperatūra 15 - 17 C, sausio nuo 0 iki 1 C. Kritulių per metus vidutiniškai 800 mm vakaruose iki 600 mm rytuose, daugiausia rudenį ir žiemą. VIDAUS VANDENYS Danijoje daug ramiai tekančių vingiuotų upių. Visos jos trumpos, ilgiausia – Gudenas – tik 158 km ilgio. Didžiausi potvyniai, kuriuos sukelia lietūs, būna žiemą. Krašte daug ir ežerų, bet jie maži, negilūs, dauguma – pratakūs. Pajūryje gausu didelių nerijų, nuo jūros atitvertų, seklių įlankų. Anksčiau krašte buvo nemažai pelkių, bet dabar beveik visos jos nusausintos, dirbamos. Liko tik paskelbtosios draustiniais. AUGALIJA IR GYVŪNIJA Miškai užima ~10 % teritorijos. Didžiausias masyvas (60 km) yra Jutlandijos šiaurinėje dalyje. Vyrauja bukai, ąžuolai, sodinamos eglės, pušys, maumedžiai. Miškuose yra stirnų, dėmetujų ir tauriųjų elnių, briedžių, kiškių, voverių. Dėl aktyvios žmonių ūkinės veiklos labai pasikeitė gyvūnijos sudėtis. Išnyko ar sumažėjo daug paukščių ir stambių žinduolių, gyvenusių lapuočių miškuose (stirnų, tauriųjų elnių, pelkinių vėžlių). Į spygliuočių miškus įvežta dėmėtųjų elnių, lapių, voverių, kiškių. Išplito laukų paukščiai - kurapkos, vyturiai. Danijoje jau seniai daug dėmesio skiriama gamtos apsaugai. Dar 1805 m. Hamelmoseno pelkėse buvo įsteigtas pirmasis pasaulyje rezervatas. Dabar Danijoje daugiau kaip 300 saugomų teritorijų.
Geografija  Rašiniai   (189,62 kB)
Danija
2010-01-19
Daugelį šimtmečių Skandinavijos regione danai, ko gero, buvo didžiausia jėga; kovodama su Švedija dėl įtakos, Danija buvo sudariusi sąjungą su galingomis Hanzos, Vokietijos, Balkanų, lenkų, rusų ir net anglų valdžiomis.Todėl danai, nors vertina skandinaviškąsias savo šaknis, save laiko didesniais europiečiais už skandinaviškuosius giminaičius. Danai pasižymi tam tikra elegancija ir subtilumu, suteikiančiu jų gyvenimo būdui paprastumo bei malonaus ramumo. Be to, Danija palanki Jungtinėms Valstijoms ir visam tam, kas amerikietiška:danai netgi švenčia liepos 4-amerikiečių Nepriklausomybės dieną ! Iš visų skandinavų danai, ko gero, mažiausiai oficialūs ir jų humoro jausmas labai panašus į kitų europiečių. Jie negarsėja tyliu mąslumu, santūria kūno, emocine ir žodine išraiška, paprastai siejama su kitomis Šiaurės kultūromis. BENDROS ŽINIOS GEOGRAFINĖ PADĖTIS Danija yra valstybė V.Europoje, tarp Baltijos ir Šiaurės jūrų.(Pav.Žem). Įsikūrusi Jutlandijos p-lyje ir salose Danijos salyne. Jutlandijos p-lio pietuose ribojasi su Vokietija (vienintelė sausumos siena). Kategato ir Zundo sąsiauriai skiria nuo Švedijos, Skagerako sąs. – nuo Norvegijos. Danijai priklauso Grenlandija ), kuri yra 7 kartus didesnė nei pati Danija (2.18 mln. km; 56000gyv. 2003) ir Farerų salos. Pav.Danijos Žemėlapis GAMTA Reljefas Danija - daugiausia lygumų (zandrinių, moreninių) kraštas. Jutlandijos šiaurėje ir rytuose reljefas kalvotas (iki 172 m aukščio), ežeringas. Reljefą suformavo paskutinysis apledėjimas. Bornholmo saloje - kietos kristalinės uolienos, daugiausia granitai (Baltijos skydo pakraščio). Klimatas Vidutinių platumų jūrinis. Vasara vėsi, žiema švelni, nepastovi. Liepos vid. temperatūra 15 - 17 C, sausio nuo 0 iki 1 C. Kritulių per metus vidutiniškai 800 mm vakaruose iki 600 mm rytuose, daugiausia rudenį ir žiemą.Sninga retai, sniego danga nesilaiko. Vidaus vandenys Upės trumpos, bet vandeningos. Ilgiausia (158 km) - Gudeno upė Jutlandijos pusiasalyje, didžiausias ežeras Aresė (37 kv.km); aukščiuasia kalva Yding Skovhėjus (173 m.). Taip pat yra daug nedidelių ledyninės kilmės ežerų. Dirvožemiai,augalija, gyvūnija Jutlandijos pusiasalio vakaruose jauriniai ir durpžeminiai, rytuose ir salose - miškų rusvieji, žemose pakrantėse - pievų aliuviniai. Jutlandijos vakaruose ir šiaurėje daug pelkėtų plotų. Zelandijos saloje vyrauja derlingi priemolio dirvožemiai.Miškai užima ~10 % teritorijos. Didžiausias masyvas (60 km) yra Jutlandijos šiaurinėje dalyje. Vyrauja bukai, ąžuolai, sodinamos eglės, pušys, maumedžiai. Miškuose yra stirnų, dėmetujų ir tauriųjų elnių, briedžių, kiškių, voverių.Gausu vandens ir pelkių paukščių( kormoranų, garnių, ibių, ančių, žąsų, gulbių );daugelio rūšių paukščiai atskrenda iš šiaurės žiemoti. Apie 5% teritorijos saugoma gamtos rezervatuose.
Geografija  Referatai   (1,07 MB)
Azija (2)
2010-01-19
Testas 1. Pabaikite sakinį : „Didžiulį Azijos plotą apima...“ a) Plokščiakalniai b) Lygumos c) Žemumos d) Kalnynai 2. Kokio vandenyno artumas labiausiai veikia klimatą ir augaliją Azijoje? a) Atlanto vandenynas b) Indijos vandenynas c) Ramusis vandenynas d) Arkties vandenynas 3. Aukščiausias Azijos plokščiakalnis? a) Arabijos b) Dekano c) Tibeto d) Vidurio Sibiro 4. Valstybių eiliškumas pagal gyventojų skaičių? a) Kinija, Indonezija, Japonija... b) Kinija, Indija, JAV... c) Kinija, Brazilija, Pakistanas... d) Kinija, Rusija, Bangladešas... 5. Koks augalas labiausiai paplitęs Javos saloje? a) Papaja b) Citrinmedžiai c) Ryžiai d) Avokadai 6. Raštingumas – Tai...? a) Gebėjimas rašyti b) Gebėjimas skaityti c) Gebėjimas skaityti ir rašyti d) Gebėjimas skaičiuoti 7. Kiek procentų pasaulio žmonių susitelkę Azijoje? a) 50% b) 60% c) 70% d) 75% 8. Pabaikite sakinį : „Azijos rytuose vasarą oro masės atneša _______ (kiek?) kritulių, todėl čia vyrauja _________ (koks?) klimatas.“ a) Daug, žemyninis. b) Mažai, žemyninis c) Daug, musoninis d) Mažai, musoninis 9. Labiausiai paplitusi kalba Azijoje? a) Arabų k. b) Rusų k. c) Anglų k. d) Kinų k. 10. Azijos rytuose įsikūrusi viena iš stipriausių pasaulio valstybių? a) Kinija b) Japonija c) Rusija d) Pietų Korėja 11. Kinija priskiriama prie _______ (kokio?) ekonomikos lygio.? a) Labai aukšto b) Aukšto c) Vidutinio d) Žemo 12. Kodėl kai kuriuose Azijos regionuose toks didelis seisminis aktyvumas? a) Dėl litosferos plokščių judėjimo b) Dėl Himalajų kalnų c) Dėl mažo urbanizacijos lygio d) Dėl musoninio klimato Atsakymai 1. Pabaikite sakinį : „Didžiulį Azijos plotą apima...“ a) Plokščiakalniai b) Lygumos c) Žemumos d) Kalnynai 2. Kokio vandenyno artumas labiausiai veikia klimatą ir augaliją Azijoje? a) Atlanto vandenynas b) Indijos vandenynas c) Ramusis vandenynas d) Arkties vandenynas 3. Aukščiausias Azijos plokščiakalnis? a) Arabijos b) Dekano c) Tibeto d) Vidurio Sibiro 4. Valstybių eiliškumas pagal gyventojų skaičių? a) Kinija, Indonezija, Japonija... b) Kinija, Indija, JAV... c) Kinija, Brazilija, Pakistanas... d) Kinija, Rusija, Bangladešas... 5. Koks augalas labiausiai paplitęs Javos saloje? a) Papaja b) Citrinmedžiai c) Ryžiai d) Avokadai 6. Raštingumas – Tai...? a) Gebėjimas rašyti b) Gebėjimas skaityti c) Gebėjimas skaityti ir rašyti d) Gebėjimas skaičiuoti 7. Kiek procentų pasaulio žmonių susitelkę Azijoje? a) 50% b) 60% c) 70% d) 75% 8. Pabaikite sakinį : „Azijos rytuose vasarą oro masės atneša _______ (kiek?) kritulių, todėl čia vyrauja _________ (koks?) klimatas.“ a) Daug, žemyninis. b) Mažai, žemyninis c) Daug, musoninis d) Mažai, musoninis 9. Labiausiai paplitusi kalba Azijoje? a) Arabų k. b) Rusų k. c) Anglų k. d) Kinų k. 10. Azijos rytuose įsikūrusi viena iš stipriausių pasaulio valstybių? a) Kinija b) Japonija c) Rusija d) Pietų Korėja 11. Kinija priskiriama prie _______ (kokio?) ekonomikos lygio.? a) Labai aukšto b) Aukšto c) Vidutinio d) Žemo 12. Kodėl kai kuriuose Azijos regionuose toks didelis seisminis aktyvumas? a) Dėl litosferos plokščių judėjimo b) Dėl Himalajų kalnų c) Dėl mažo urbanizacijos lygio d) Dėl musoninio klimato
Geografija  Testai   (5,27 kB)
Azija
2010-01-19
Azija artimai siejasi su kitomis pasaulio dalimis arba yra netoli jų; tai padėjo Azijos augalams ir gyvūnams išplisti po visą pasaulį, o taip pat iš Azijos kilusioms tautoms apsigyventi kitose pasaulio dalyse. Vandenynai, skalaujantys iš įvairių pusių Azijos krantus, sudaro ties ja daug jūrų, tačiau į sausumą jos neįsiterpia čia taip giliai, kaip Europoje. Arkties vandenyno jūros. Šiaurinę Azijos pakrantę skalauja šalti Arkties vandenyno vandenys. Jo centrinę dali aplink Šiaurės ašigalį nuolatos dengia storas ledo sluoksnis. Ledai, vandenyno srovių ir vėjų genami, nuolatos juda tai viena, tai kita kryptimi. Ant vandenyno ledų, o taip pat salose ir žemyno pakrantėse įkurtos mokslinės stotys, kurių darbuotojai tyrinėja Arkties vandenyno gamtą. Palei Azijos krantus tęsiasi plati seklių jūrų juosta. Tai jūros apsemtas povandeninis žemyno tęsinys. Čia iš vandenyno iškilę salos, tarp kurių yra Arkties vandenyno jūros. Prie Azijos krantų, į rytus nuo Naujosios Žemės salų, yra Karos jūra. Į ją šiaurės linkui įsiterpęs Jamalo pusiasalis. Į rytus nuo Karos jūros išsikišęs didelis Taimyro pusiasalis. Taimyro pusiasalyje yra labiausiai į šiaurę nutolusi Eurazijos žemyno dalis — Če1iuskino ragas. Jis pavadintas Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyvio šturmano Čeliuskino vardu. Ši rusų ekspedicija XVIII amžiaus pirmojoje pusėje ištyrinėjo ir pažymėjo žemėlapyje iki to laiko nežinomą mūsų šalies šiaurinę pakrantę. Čeliuskinui pirmajam pavyko nustatyti paties šiauriausio rago padėtį. Taimyro pusiasalis ir į šiaurę nuo jo esančios Šiaurinės Žemės salos skiria Karos jūrą nuo Laptevų jūros. Broliai Laptevai — taip pat Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyviai. Jie ištyrinėjo Azijos pakrantę šios jūros rajone. Grupė Naujojo Sibiro salų nuo Laptevų jūros skiria Rytų Sibiro jūrą. Dar toliau į rytus, palei šiaurinę Čiukčių pusiasalio pakrantę, yra Čiukčių jūra. Visos šios jūros yra į šiaurę nuo poliarinio rato, šaltojoje juostoje. Didesniąją metų dalį jos būna užšalusios, bet vasarą ledai ima tirpti. Įtekančios upės atneša iš pietų daug, palyginti, šilto vandens, ir tuomet prie šiaurinio Azijos kranto pasidaro kelias laivams praplaukti. Tačiau šiaurės vėjas ir vasarą gali atvaryti arčiau kranto iš Arkties vandenyno didelių lyčių, trukdančių laivybai. Nežiūrint šių sunkumų, Šiaurės jūrų kelias išilgai Azijos krantų yra įsisavintas, ir didelis skaičius laivų, ledlaužių padedami, kasmet vasaros pabaigoje plaukia iš Barenco ir Baltosios jūrų į Beringo sąsiaurį ir toliau į Didžiojo vandenyno jūras. Palyginti su šiaurės juromis, Didžiojo vandenyno jūros yra labai gilios. Azijos šiaurės rytuose, tarp Arkties vandenyno ir Didžiojo vandenyno jūrų, įsiterpęs Čiukčių pusiasalis. Į pietus nuo jo yra Beringo jūra. Su Arkties vandenynu ji jungiasi Beringo sąsiauriu. Beringo vadovaujamos rusų ekspedicijos XVIII amžiaus pirmojoje pusėje du kartus perplaukė šią jūrą, kuri vėliau buvo pavadinta jo vardu. Pirmosios ekspedicijos metu Beringas praplaukė sąsiauriu į Arkties vandenyną ir tuo būdu nustatė, kad Azija nesusisiekia su Amerika. Tuo metu dar nebuvo žinoma, kad prieš 80 metų šiuo sąsiauriu iš Arkties vandenyno praplaukė kazoko Dežniovo vadovaujama ekspedicija. Jo vardu vėliau buvo pavadintas tolimiausias Azijos šiaurės rytų ragas. Antrosios ekspedicijos metu Beringas ir jo padėjėjas Čirikovas pasiekė Amerikos šiaurės vakarų pakrantę ir atrado eilę salų. Plaukdamas atgal, Beringas susirgo skorbutu ir mirė, žiemodamas vienoje Beringo jūros saloje netoli Kamčiatkos. Kamčiatkos pusiasalis ir Kurilų salų virtinė skiria nuo Didžiojo vandenyno Ochotsko jūrą. Vandenyno potvynių bangos (1—2 m aukščio) į Ochotsko jūrą patenka pro sąsiaurius, esančius tarp Kurilų salų. Judėdamos į šiaurinę, siauresnę jūros dalį, potvynio bangos greitai kyla ir pasiekia didelį aukštį. Jos prasiskverbia į upių žiotis ir sulaiko tėkmę. Susidaro aukštas vandens kalnas, triukšmingai slenkantis upe aukštyn. Didžiojo vandenyno jūros Rytuose Azijos krantus skalauja Didžiojo vandenyno vandenys. Rytinę Azijos pakrantę juosia didelių ir mažų salų virtinės, kurios tęsiasi išilgai žemyno krantų. Kurilų salos — tai povandeninio kalnagūbrio, kylančio iš jūros dugno, vulkaninės viršūnės. Palei Kamčatką ir Kurilų salas Didžiajame vandenyne tęsiasi siaura ir gili įdauba, kurią ištyrinėjo mokslininkai (daugiau kaip 10 km gylio). Nors Beringo jūra yra viename geografiniame plotyje su Baltijos jura, o Ochotsko jūros pietinė dalis —su Juodąja, tačiau Beringo jūros šiaurinėje dalyje susidaro storas ledų sluoksnis, kaip ir Arkties vandenyno jūrose, o Ochotsko jūroje beveik visur plaukioja ledai. Vasarą šiose jūrose ledai ištirpsta. Sachalino sala yra tarp Ochotsko ir Japonų jūrų. Nuo vandenyno Japonų jūrą skiria Japonų salos. Iš šiaurės į ją patenka šalti Ochotsko jūros vandenys, ir todėl šiaurinė Japonų jūros dalis ties žemyno pakrantėmis žiemą užšąla. Kitą Japonų jūros dalį šildo iš pietų atplūstanti šiltoji srovė, todėl ji neužšąla. Korėjos pusiasalis yra tarp Japonų ir seklios Geltonosios jūros. Vanduo šioje jūroje yra geltonos spalvos, nes upės suneša daug geltono dumblo. Pietuose Geltonoji jūra jungiasi su Rytų Kinijos jūra, kurią nuo vandenyno skiria mažų salelių grandinė. Labiau į pietus nutįsusi didelė grupė Filipinų salų, kurios iš rytų riboja Pietų Kinijos jūrą. Į pietus nuo šios jūros, tarp Didžiojo ir Indijos vandenynų, yra daugybė salų. Keturios didžiausios iš jų vadinamos Didžiosiomis Zondo salomis. Visos šios didelės ir mažos salos — tai liekana sausumos, kuri seniau tarsi tiltas jungė Aziją ir Australiją. Šis tiltas buvo suardytas, veikiant vidinėms žemės jėgoms. Vieni sausumos luistai nusileido po vandeniu, kiti išliko kaip salos. Nuo rytinės Azijos pakrantės per Didįjį vandenyną eina jūrų keliai į Ameriką ir Australiją. Didžiajame vandenyne išvystyta žvejyba ir jūriniai verslai: sugaunama daug lašišinių žuvų, silkių, menkių, sardinių, o taip pat krabų, Beringo jūroje medžiojami banginiai. Indijos ir Atlanto vandenyno jūros Indijos vandenyno jūros. Pietų Kinijos jūra Malakos sąsiauriu jungiasi su Indijos vandenynu, kuris skalauja Azijos krantus pietuose. Pietinėje Azijos dalyje yra trys dideli pusiasaliai: pietryčiuose—Indokinija, į vakarus nuo jo trikampiu išsikiša Indostanas ir pietvakariuose yra didžiausias Azijos pusiasalis — Arabija (jis pusketvirto karto didesnis už didžiausią Europoje Skandinavijos pusiasalį). Tarp Indokinijos ir Indostano tyvuliuoja labai atvira į pietus Bengalijos įlanka. Ties Indostano pietine dalimi yra Cei1ono sala. Tarp Indostano ir Arabijos yra Arabijos jūra, savo forma panaši į Bengalijos įlanką. Šiaurės vakaruose į sausumą įsiterpusi sekli Persų įlanka, kuri skalauja rytinį Arabijos krantą. Iš kitos pusės Arabiją nuo Afrikos skiria ilga ir siaura Raudonoji jūra. Šios jūros vanduo, kai jame gausiai prisiveisia raudonos spalvos mažų dumblių, prie kranto įgauna rausvą atspalvį. Raudonąja jūra eina vienas reikšmingiausių jūrų kelių. Jis eina iš Europos per Viduržemio jūrą, Sueco kanalą, Raudonąją jūrą į Indijos vandenyną, į Australiją ir pietines bei rytines Azijos pakrantes. Atlanto vandenyno jūros prie Azijos krantų. Į šiaurės vakarus nuo Arabijos yra Mažosios Azijos pusiasalis. Jo pietinius ir vakarinius krantus skalauja Viduržemio ir Egėjo jūros, šiaurinę pakrantę — Juodoji jūra. Prie Mažosios Azijos krantų taip pat prieina Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai ir tarp jų tyvuliuojanti Marmuro jūra. Jie jungia Juodąją ir Egėjo jūras. Kadaise šių sąsiaurių vietoje buvo sausuma, kuria tekėjo upės. Nugrimzdus sausumai, jūros vanduo užliejo upių slėnius. Siauri, vingiuoti sąsiauriai ir dabar panašūs į upes. Šiaurės ir Pietvakarių Azija Azijos paviršiaus ypatybės. Azija yra aukščiausia pasaulio dalis. Tris ketvirtadalius jos teritorijos užima dideli plokščiakalniai, kalnynai ir aukščiausi kalnagūbriai. Ypač aukšta vidurinė Azijos dalis. Žemos lygumos užima mažesnį plotą ir išsidėstę žemyno pakraščiuose. Kai kuriose Azijos vietose yra įdaubų, esančių žemiau vandenyno lygio. Per visą Aziją iš vakarų į rytus eina jaunųjų kalnų gūbriai; jie yra Europos jaunųjų kalnų tęsinys. Jaunieji kalnai nuo Mažosios Azijos pusiasalio nusitęsia iki Indokinijos pusiasalio ir toliau pereina į Zondo salas. Labiau į šiaurę, už šios jaunųjų kalnų juostos, tęsiasi senieji Azijos kalnai. Jie smarkiai apardyti ir pažemėje, tačiau kai kurie iš jų vėliau vėl labai aukštai iškilo. Rytiniu žemyno pakraščiu ir per salas eina, palyginti, neaukšti jaunųjų kalnų gūbriai. Šiaurės Azijos (Sibiro) paviršius. Iš rytų prie Uralo kalnų prieina didelė Vakarų Sibiro žemuma — plokščia, labai pelkėta lyguma. Kitados jos vietoje buvo jūra. Vakarų Sibiro žemuma yra šiek tiek nuolaidi į šiaurę. Šia kryptimi į Karos jūrą teka ir žemumą drėkinančios upės. Pietryčiuose jos riba yra A1t a j a u s kalnai. Į rytus nuo Vakarų Sibiro žemumos, tarp Jenisiejaus ir Lenos upių, yra Vidurinio Sibiro plokščiakalnis. Plyšiai ir gilūs upių slėniai skaido jį į atskiras neaukštų kalnų arba plokščiakalnių sritis. Labai seniai čia iš žemės plutos plyšių liejosi lava. Dideli sustingusios lavos srautai vietomis dengia plokščiakalnį. Į rytus nuo Lenos upės vyrauja kalnuotas paviršius. Kalnai stūkso ir Čiukčių pusiasalyje, ir Kamčiatkoje. Pietvakarių Azijos paviršius. Į pietus nuo Vakarų Sibiro žemumos plyti Turano žemuma. Vietomis ji nusileidusi žemiau vandenyno lygio. Žemumą, kaip ir Vakarų Sibire, dengia kadaise čia buvusių jurų nuosėdos ir upių sąnašos. Iš pietų ir rytų Turano žemumą juosia kalnai. Toliau į pietus yra didelis Irano kalnynas. Jame plokščiakalniai kaitaliojasi su kalnagūbriais. Irano kalnyno šiaurės rytuose dunkso aukštas Hindukušo kalnagūbris. Didelis Arabijos pusiasalis — tai iškilus masyvas, sudarantis Arabijos plokščiakalnį, aukštą vakaruose ir tolydžiai žemėjantį į rytus. Tarp Irano kalnyno ir Arabijos plokščiakalnio yra plokščia Mesopotamijos žemuma — upių sąnašų užpildyta anksčiau buvusios didesnės Persų įlankos dalis. Išsikišusio į Viduržemio jūrą Mažosios Azijos pusiasalio paviršių sudaro plokščiakalnis, kurį palei Juodosios ir Viduržemio jūrų krantus juosia kalnai. Plotas tarp Kaspijos jūros vakarinio kranto ir Juodosios bei Azovo jūrų rytinių krantų vadinamas Kaukazu. Čia iš šiaurės vakarų į pietryčius eina aukšti Kaukazo kalnai. Jų aukščiausia viršūnė — amžinu sniegu apdengtas dvigalvis Elbrusas—iškilęs daugiau kaip 5,5 tūkst. m. Į šiaurę nuo Kaukazo kalnų, iki Kumos — Manyčo lomos, tęsiasi Prieškaukazės lygumos, o į pietus — kalnuota Užkaukazė. Centrinė Azija Centrinę Aziją užima eilė plačiai nusidriekusių plokščiakalnių ir kalnynų, kuriuos pakraščiuose juosia kalnai. Centrinės Azijos vakaruose yra P am i ras. Tai aukštas ir sunkiai prieinamas kalnynas (Pamiras reiškia „Pasaulio stogas"). Rytinėje Pamiro dalyje platūs, lėkšti slėniai yra 4 tūkst. m aukštyje, o virš jų dar 1000—1500 m kyla į padangę kalnai. Vakarine Pamiro dalimi tęsiasi gilių tarpeklių išvagoti aukšti kalnagūbriai su smailiomis keteromis, viršukalnėmis, stačiais šlaitais, su didžiausiais ledynais. Viename Pamiro gūbryje iškilusi aukščiausia viršukalnė (apie 7,5 km). Nuo Pamiro, kaip nuo didžiulio kalnų mazgo, įvairiomis kryptimis driekiasi kalnagūbriai. Į šiaurę nuo Pamiro iš vakarų į rytus tęsiasi Tian Šanio kalnagūbriai su Pergalės viršukalne (kiek žemesnė kaip 7,5 km). „Tian-Šanio" pavadinimas reiškia „Dangaus kalnus". Kalnų viršūnes dengia amžinas sniegas, į slėnius leidžiasi didžiuliai ledynai, daug didesni už Alpių ledynus. Į rytus nuo Pamiro kaip didžiulė siena stūkso Kunlunio kalnagūbriai, kurių daugelis viršūnių iškilę aukščiau kaip 7 km. Beveik visame plote šiuos kalnus dengia amžinas sniegas. Kunlunio kalnagūbriai Centrinę Aziją dalija į dvi dalis: pietinę, aukštesniąją — Tibetą ir šiaurinę, žemesniąją dalį, kurios rytuose dunkso Gobio plokščiakalnis. Tai didelis, iki 1,5 km iškilęs viršum vandenyno lygio plokščiakalnis, kurį vietomis kerta kalnagūbriai. Plokščiakalnyje upių beveik nėra, bet žemesnėse dalyse tyvuliuoja nenutekami sūrūs ežerai. Daugelyje vietų paviršių dengia smėlis ir skalda arba gargždas—uolienų irimo produktai. Tibetas — didžiausias pagal plotą ir aukščiausias pasaulyje kalnynas. Jo vidutinis aukštis 4,5 km. Oro slėgimas čia maždaug du kartus mažesnis, negu vandenyno lygyje. Žmonėms, nepripratusiems prie tokio reto oro, čia labai sunku gyventi. Šie kalnynas atsirado senovinio labai aukšto kalnuoto krašto vietoje. Per milijonus metų kalnai iro ir žemėjo, o jų tarpuose daugėjo irimo produktų — akmenų, skaldos. Vakaruose Tibeto kalnyno paviršius, palyginti, plokščias, o rytuose jį kerta eilė kalnagūbrių. Pietiniame Tibeto pakraštyje tartum aukšta siena iškilę Himalajų kalnai. Išlenktas į pietus kalnagūbrių lankas tęsiasi 2500 km. Viena po kitos virš debesų stiepiasi stačios dantytos viršūnės žėrinčios saulėje akinančiai baltais sniegynais. Kalnų šlaitais leidžiasi didžiuliai ledynai, teka sraunios upės. Daugiau kaip 500 Himalajų viršūnių yra aukštesnės už aukščiausią Alpių viršukalnę Monblaną. Aukščiausias ne tik Himalajų, bet ir viso Žemės rutulio kalnas — Džomolungma (Everestas): jis yra apie 9 km aukščio. Daug kartų įvairių šalių ekspedicijos mėgino įkopti į Džomolungma, tačiau mėginimai baigdavosi nesėkmingai, o kartais žūdavo ir patys keliautojai. Tik nelabai seniai kelioms ekspedicijoms pasisekė pasiekti šio aukščiausio Žemės rutulio kalno viršūnę. Rytų ir Pietų Azija Rytų Azijos paviršius. Didžiojo vandenyno jurų pakrantėmis kai kur žemynu ir salomis driekiasi jaunieji kalnai. Jie eina Kamčiatkos pusiasaliu ir, nusidriekdami į pietus kalnuotų Kurilų salų virtine, toliau tęsiasi Japonų, Filipinų ir Didžiosiomis Zondo salomis. Prie Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų krantų yra Didžioji Kinijos lyguma. Anksčiau čia buvo jūrų įlankos, kurios pamažu prisipildė upių sąnašų, ir jūros vietoje susidarė sausuma. Šia lyguma tekančios upės ir dabar neša į jūrą daug dumblo, toliau seklindamos pakrantės vietas. Į pietus nuo Didžiosios Kinijos lygumos prie Rytų Kinijos ir Pietų Kinijos jūrų krantų prieina neaukšti, smarkiai apardyti Pietų Kinijos kalnai. Pietų Azijos paviršius. Didžiąją Indokinijos ir Indostano pusiasalių dalį sudaro plokščiakalniai ir kalnai. Kalnai užima didžiąją Indokinijos dalį: jie driekiasi iš šiaurės per visą pusiasalį iki pietinio jo pakraščio. Didelis Dekano plokščiakalnis tęsiasi per visą Indostano pusiasalį. Dekanas, kaip ir Arabijos plokščiakalnis,— tai aukštas luistas, susidaręs iš senųjų akmens uolienų. Tarp Dekano plokščiakalnio ir Himalajų kalnų plyti Indo-Gango žemuma. Ji susidarė vietoj jūrinio sąsiaurio, kuris kadaise skyrė Dekaną nuo žemyno. Šį sąsiaurį užnešė tekančios iš gretimų kalnų bei aukštumų upės. Dūlėjimas Sausumos paviršiaus kitimai. Žemės paviršius ne visada buvo toks, koks yra šiuo metu; jis nuolat kito ir tebekinta. Per tūkstantmečius pakinta žemės paviršiaus aukštis, ir ten kur anksčiau šniokštė jūra, dabar yra sausuma. Jūrų įlankas upės pamažu užneša sąnašomis, ir jų vietose susidaro žemumos. Kalnai irgi nelieka nepakitę. Jauni kalnai turi aukštas dantytas keteras, stačius šlaitus, smailias viršūnes. Jie tolydžiai irsta ir įgauna senųjų kalnų formas: pažemėj a, viršūnės pasidaro apvalios, šlaitai — nuolaidūs. Kalnams toliau irstant, jų vietoje atsiranda kiek kalvota lyguma. Pavyzdžiui, tik kalvota aukštuma su neaukštais apvaliais kalnais, skirianti Vakarų Sibiro ir Turano žemumas, dabar yra toje vietoje, kur kadaise buvo aukšti kalnagūbriai. Kas yra dūlėjimas. Dūlėjimo jėgos priklauso nuo saulės energijos ir todėl vadinamos išorinėmis jėgomis skirtingai nuo vidinių jėgų, susidarančių Žemės rutulio gelmėse ir pasireiškiančių šimtmetiniais žemės plutos svyravimais, žemės drebėjimais ir vulkanų išsiveržimais. Dieną saulės spinduliai įšildo žemę, o naktį žemės paviršius atvėsta. Šildami visi kūnai plečiasi, o vesdami traukiasi. Nuolatinis plėtimosi ir traukimosi kaitaliojimasis suardo akmenines uolienas: jose atsiranda plyšiai, iš pradžių mažyčiai, vėliau vis platesni ir gilesni. Ypač smarkiai suardomos tokios uolienos, kurios susideda,' kaip granitas, iš keleto sudėtinių dalių, nes šios dalys plečiasi ir traukiasi skirtingai. Kai į plyšius patenka vanduo ir, ten užšalęs, plečiasi, jis skečia plyšių sieneles ir atlaužia uolienos gabalus; be to, jis tirpdo uolienas. Ypač smarkiai tirpsta akmens druskos, o taip pat gipso ir klinčių klodai. Veikiant vandeniui, klinčių paviršiuje atsiranda daugybė mažų griovelių ir gilių skrodžių, o klinčių sluoksnio storymėje vanduo išplauna didelius urvus. Prie uolienų irimo daug prisideda ir augalai bei gyvūnai. Ant tvirto akmens atsiranda glaudžiai prie jo priaugusių kerpių lopeliai, po to ant jo ima dygti samanos ir žolės. Augalų šaknys išskiria rūgštį, kuri graužia ir ardo akmenį. Į uolienos plyšį gali patekti medžio sėkla. Ji išdygsta, ir šaknis, tolydžiai storėdama, jėga išplečia plyšį. Žemėje gyvenantys kirminai, o taip pat kurmiai, starai, rausdami urvus, purena žemę. Uolienų irimas dėl šilumos ir šalčio kaitaliojimosi, dėl vandens, augalų ir gyvūnų veiklos vadinamas dūlėjimu. Dūlėjimas vyksta labai lėtai, tačiau per tūkstantmečius ir tvirčiausios uolienos suyra, subyra į gabalėlius. Atplyšusios nuo uolų, šios nuolaužos krinta žemyn, sudarydamos kalnų šlaituose bei papėdėse dideles krūvas — nuobirynus. Nuolaužų masė pamažu užpildo slėnius tarp kalnagūbrių; taip vienu metu žemėja irstantys kalnai ir kyla slėnių dugnas. Paviršius pamažu išsilygina. Toks išlygintas paviršius vietomis yra aukštuose Pamiro ir Tibeto kalnynuose. Nevienodo tvirtuma uolienos ir suyra nevienodai. Tvirtesnės uolienos dažnai lieka kyšoti kaip atskiros keistų formų uolos — kaip stulpai, bokštai, grybai ir pan. Dūlėjimas vyksta visame Žemės paviršiuje, bet ypač stipriai jis pasireiškia aukštuose kalnuose, kur dieną šildo saulės spinduliai, o naktį smarkiai atšąla. Dėl dūlėjimo susidariusios nuolaužos krinta nuo kalnų žemyn, ir plikų uolų dūlėjimas vyksta su ankstesne jėga. Smarkus dūlėjimas vyksta ir dykumose. Kadangi dangus čia giedras, nedebesuotas, tai taip pat susidaro didelis dienos ir nakties temperatūrų skirtumas; dėl dūlėjimo dykumą apdengia akmenys, skalda ir smėlis. Žemės drebėjimai ir vulkanai. Naudingosios iškasenos Žemės drebėjimo sritys Azijoje. Ypač dažni ir stiprūs žemės drebėjimai Azijoje būna visu rytiniu Didžiojo vandenyno pakraščiu — Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Silpni požeminiai smūgiai čia yra labai dažnas reiškinys, o kartais būna ir labai stiprūs žemės drebėjimai. 1923 metais Japonų salose žemės drebėjimas sugriovė keletą Japonijos miestų, žuvo daug žmonių. Kitas dažnų, bet ne tokių stiprių žemės drebėjimų ruožas eina iš vakarų į rytus palei jaunus kalnagūbrius per Mažąją Aziją, Kaukazą, Irano kalnyną ir Centrinę Aziją. Azijos vulkaninės sritys. Pro žemės plutos plyšius ir lūžius vyksta vulkanų išsiveržimai. Azijoje yra daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio veikiančių ir užgesusių vulkanų. Vulkanai išsidėstę Didžiojo vandenyno pakrantėje ir salose, juosiančiose Aziją iš rytų ir pietryčių. Veikiančių vulkanų yra Kamčiatkoje, Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Ypač daug vulkanų yra Zondo salų grupėje. Čia buvo nepaprastai smarkių išsiveržimų. Kamčiatkoje yra vienas didžiųjų Žemės rutulio vulkanų — Kliučio sopka (4750 m). Išsiveržimų metu išsiliejanti lava ištirpdo šlaituose sniegą, ir tuomet sraunūs vandens srautai smarkiai veržiasi žemyn, į kalno papėdę. Dideli akmens anglies telkiniai yra į šiaurę nuo Altajaus kalnų Kuznecko baiseine, Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje, o taip pat Rytų Azijoje ir Indostano pusiasalyje. Daugelyje vietų surasta geležies ir kitų metalų rūdos. Anglies ir geležies rūdos telkiniai dažnai būna netoli vieni kitų. Aukso gaunama Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje ir kitose Šiaurės Azijos vietose. Pietinėje Indokinijos dalyje ir gretimose salose yra dideli alavo rūdos telkiniai. Pastaraisiais metais Sibire atrasti brangakmenių — deimantų — telkiniai. Vienas iš vulkanų veiklos pasireiškimų — geizeriai. Kamčiatkos vulkanų papėdėje yra slėnys, kuriame trykšta daugybė geizerių ir karštų šaltinių. Didžiausias iš šių geizerių maždaug kas dvi valandos išmeta 40—50 m aukščio karšto vandens stulpą, o garai viršum jo iškyla iki 300 m. Azijos naudingosios iškasenos. Azijos žemės gelmės dar toli gražu ne visur pakankamai ištirtos, bet daugelyje vietų jau surasti dideli įvairių naudingųjų iškasenų telkiniai. Dideli naftos ištekliai yra Kaukaze (Baku rajone ir kitose vietose), šiaurinėje ir rytinėje Kaspijos jūros pakrantėje. KLIMATAS Šiaurės Azija Azijos klimato įvairumas. Azija labai toli nusitęsia iš pietų į šiaurę, nuo pusiaujinių sričių iki aukštųjų Arkties platumų. Dėl to ji įeina į visas šiaurės pusrutulio šilumines juostas. Jos šiaurinė dalis yra šaltojoje juostoje, didžioji dalis — vidutinėje, o pietiniai pusiasaliai ir salos — karštojoje juostoje. Kadangi žemynas yra labai didelis, tai klimatas skiriasi ir kiekvienos juostos ribose. Pavyzdžiui, vidinėse Azijos dalyse, kurios yra toli nuo vandenynų arba kurias nuo jų užstoja kalnai, vyrauja žemyninis klimatas, o nuo jūrų įtakos neapsaugotose srityse — jūrinis klimatas. Vandenynai ir jūros Azijos klimatą veikia nevienodai. Iš ledinuoto Arkties vandenyno giliai į žemyną prasiskverbia šaltas oras. Iš Didžiojo ir Indijos vandenynų pučia vėjai, kurie atneša daug kritulių. Per Didįjį vandenyną teka šiltoji srovė, kuri šildo Azijos krantus. Klimato įvairumas priklauso dar ir nuo to, kaip aukštai viršum vandenyno lygio yra iškilusios atskiros Azijos dalys, nes aukštų kalnų, plokščiakalnių bei žemumų klimatas ir tame pačiame geografiniame plotyje yra nevienodas. Kalnagūbriai, ar jie tęsiasi lygiagrečių, ar dienovidinių kryptimi, yra tarsi klimatinės ribos. Abiejose kalnagūbrių pusėse yra skirtingų klimato sąlygų sritys: šiltesnės ir šaltesnės arba drėgnesnės ir sausringesnės. Šiaurės Azijos klimatas. Šiaurės Azijos, arba Sibiro, klimatas yra atšiaurus. Platus šiaurinės pakrantės ruožas ir Arkties vandenyno salos yra už poliarinio rato šaltojoje juostoje. Ilgos poliarinės nakties metu saulė čia visiškai nepasirodo virš horizonto, o vasarą įstriži nenusileidžiančios saulės spinduliai menkai teįšildo žemę. Kita Sibiro dalis yra šiaurinėje vidutinės juostos dalyje. Šaltas oras nuo Arkties vandenyno lengvai sklinda į pietus po visą Sibirą. Nuo kitų vandenynų Sibirą skiria arba labai didelis atstumas, sakysime, nuo Atlanto vandenyno, arba užstoja kalnai, pavyzdžiui, nuo Didžiojo ir Indijos vandenynų. Esant giedram, be debesų dangui, žemės paviršius žiemą čia labai atšąla. Todėl žiemą Sibire esti didesni šalčiai, negu tose pačiose platumose Europoje. Europoje tik šalčiausioje, šiaurės rytų dalyje, pro Šiaurinį Uralą, praeina sausio —20° izoterma. Tuo tarpu Azijoje ši izoterma kerta Vakarų Sibiro žemumą, o paskui nueina į pietus, į Centrinę Aziją. Toliau į rytus, už Jenisiejaus, eina sausio —30° izoterma, o dar labiau į rytus —40° izoterma. Per smarkiausius Sibiro šalčius paprastai nebūna vėjo, dėl to žmogus lengviau pakelia speigą. Sibiro šiaurės rytuose, daubose tarp kalnų, ilgai laikosi labai šaltas oras ir vidutinė sausio mėn. temperatūra nukrinta iki —50°. Tai šalčiausia šiaurės pusrutulio vieta, vadinamasis „šalčio polius " (Verchojanskas—Oimiakonas). Stipriausias čia užregistruotas šaltis buvo pasiekęs daugiau kaip —70°. Toks šaltis „svilina", ir jokie drabužiai negali nuo jo visiškai apsaugoti. Tuo tarpu vasara Sibire šilta: liepos mėnesio temperatūra ne žemesnė, o netgi aukštesnė, negu tose pačiose platumose Europoje. Vadinasi, skirtumas tarp žiemos ir vasaros temperatūrų čia dar didesnis, negu žemyniniame Rytų Europos klimate. Kritulių Šiaurės Azijoje esti nedaug. Arkties vandenyne, į kurį atkreipta ši Azijos dalis, esti mažas garavimas, o kitų vandenynų garai čia beveik nepatenka. Taigi ir didelė metinė temperatūrų amplitudė, ir nedidelis kritulių kiekis rodo, jog Šiaurės Azijos klimatas yra griežtai žemyninis. Pietvakarių ir Centrinė Azija Pietvakarių Azijos klimatas. Pietvakarių Azijos klimatas yra nevienodas. Jis priklauso nuo vietos geografinio pločio, vėjo krypties, o taip pat nuo vietovės aukščio viršum vandenyno lygio. Sausio 0° izoterma čia eina Turano žemumos pietiniu pakraščiu, nusileidžia į pietus, į Irano kalnyną, ir praeina išilgai Mažosios Azijos krantų. Tai rodo, jog daugelyje Pietvakarių Azijos vietų žiemą būna šalčių. Vasarą šiose srityse būna labai karšta. Turano žemumoje, Irano kalnyne ir vidurinėje Mažosios Azijos dalyje iškrinta labai mažai kritulių; čia yra dykumų klimatas. Mažosios Azijos pakrančių, atkreiptų į Viduržemio ir Egėjo jūras, klimatas yra toks pat, kaip ir Pietų Europos pusiasalių,— t. y. Viduržemio pajūrio klimatas, kur esti sausa bei karšta vasara ir lietinga šilta žiema. Subtropinis klimatas yra ir Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje. Bet skirtingai nuo Viduržemio pajūrio sričių, čia visais metų laikais būna daug kritulių. Vyraujantieji vakarų vėjai neša iš jūros drėgmę, tačiau šiems vėjams kelią pastoja aukšti Kaukazo kalnai, ir todėl į Juodąją jūrą atkreiptuose kalnų šlaituose daug lyja. Centrinės Azijos klimatas. Centrinėje Azijoje žiemos temperatūra beveik tokia pat žema, kaip ir kai kuriose Sibiro dalyse. Vasarą žemesnėse daubose temperatūra būna aukšta, o didelėse aukštumose paros temperatūra labai svyruoja: dieną būna karšta, o naktį vėsu. Šiose vidinėse žemyno srityse, kurias nuo jūrų užstoja kalnai, per metus neiškrinta nė 200 mm kritulių; tik kalnų šlaituose jų esti daugiau. Žiemą šiek tiek pasninga, tačiau sausame šaltame ore sniegas išgaruoja neištirpęs. Taigi Centrinėje Azijoje yra griežtai žemyninis sausas vidutines juostos dykumų klimatas. .Kadangi Tibeto kalnynas yra nepaprastai aukštas, o Himalajų kalnai tarsi siena užstoja drėgnus vėjus iš Indijos vandenyno, tai čia, į šiaurę nuo Himalajų, klimatas atšiaurus ir sausas. Nors Tibetas yra tame pačiame geografiniame plotyje, kaip ir Viduržemio jūra bei toliausia į pietus esančios Europos dalys, kur yra šiltas subtropinis klimatas, bet šalčiai žiemą kai kuriomis dienomis čia pasiekia 30—35°. Vasarą smarkiai kepina saulė, bet tuo pačiu metu pavėsyje esti šalta. Nakties šalnos — įprastas reiškinys net ir liepos mėnesį, vasarą būna sniego pūgos. Dažnai būna didelių audrų, kurios sukelia ore dulkių ir smėlio debesis, kartais pakelia net smulkius akmenis. Rytų ir Pietų Azija Rytų Azijos klimatas. Rytų Azija atkreipta į Didįjį vandenyną ir jos klimatas priklauso nuo vėjų — musonų — pasikeitimo. Musonais vadinami tokie vėjai, kurie periodiškai keičia savo kryptį. Vasarą saulės spinduliai sausumos paviršių įkaitina labiau, negu vandenyno. Įkaitęs oras kyla į viršų, ir virš sausumos susidaro žemas oro slėgimas. Iš vandenyno, kur slėgimas aukštesnis, musonas pučia į sausumą. Jis atneša daug drėgmės. Žiemą sausuma labai atvėsta, o jūrų ir vandenynų vanduo tame pačiame geografiniame plotyje esti šiltesnis už sausumą. Viršum sausumos oro slėgimas būna aukštesnis, negu virš vandens paviršiaus. Žiemą musonas pučia iš sausumos į vandenyną. Tai sausas ir šaltas vėjas. Taip susidaro priešingų krypčių vėjai — vasaros ir žiemos musonai. Musonai įsiskverbia giliai į žemyną. Dėl to Rytų Azijoje vasarą gausiai lyja, o žiema esti šalta ir negili. Sausio 0° izoterma čia eina gerokai toliau į pietus už 40° š. pl. lygiagretę. Šiaurinėje Rytų Azijos dalyje yra musoninis vidutinės juostos klimatas su šaltomis žiemomis. Arčiau atogrąžos, Rytų Azijos pietuose, kur šiltesnės žiemos ir beveik nebūna šalčių, yra musoninis subtropinis klimatas su gausiais krituliais, iškrintančiais daugiausia vasaros mėnesiais. Didžiajame vandenyne dažnai kyla smarkios audros — taifūnai; iš vandenyno jie slenka į žemyną. Taifūnai pavojingi laivams ir dažnai nuniokoja salas bei žemyno pakrantes. Pietų Azijos klimatas. Azijos pietuose nebūna žiemos; ištisus metus saulė kasdien pakyla aukštai viršum horizonto ir labai kaitina. Žiemos mėnesiais temperatūra čia aukštesnė, negu vasarą Maskvoje. Indostano ir Indokinijos pusiasaliuose, kaip ir Rytų Azijoje pučia musoniniai vėjai. Žiemą musonas pučia iš žemyno, todėl oras būna sausas. O vasarą pučia pietvakarių musonas iš Indijos vandenyno. Jis atneša daug drėgmės, todėl vasara labai lietinga. Čia yra musoninis karštosios juostos klimatas. Himalajų kalnai sulaiko drėgmę, kurią neša pietvakarių musonas. Netoli jų pietinės papėdės yra viena drėgniausių Žemės rutulio vietų: per metus čia iškrinta daugiau kaip 12 000 mm kritulių. Prie pusiaujo esančiose ir jūrų skalaujamose Zondo salose yra pusiaujo klimatas — karštas ir drėgnas: čia amžina vasara, įvairių mėnesių temperatūra beveik nesiskiria, ištisus metus gausiai lyja. VIDAUS VANDENYS Šiaurės Azijos upės ir ežerai Nenuotakios sritys Upių tinklas Azijos teritorijoje nevienodo tankumo. Drėgnose srityse teka didžiulės, vandeningos upės, o sausose Centrinės ir Pietvakarių Azijos srityse upių nedaug ir tos pačios nevandeningos. Didesnė dalis didžiųjų upių išteka iš aukštų kalnų ir teka įvairiomis kryptimis į jūras, skalaujančias Azijos krantus. Azijos viduryje yra didelių nenuotakių sričių, kur upės nepasiekia jūrų, o įteka į sūriuosius ežerus arba išnyksta smėlynuose. Šiaurės Azijos upės ir ežerai. Daug didelių upių teka Šiaurės Azijoje. Didžiausios jų — Obė, Jenisiejus ir Lena. Kiekviena šių upių yra ilgesnė už didžiausią Europos upę — Volgą. Sibiro upės žiemą ilgam užšąla. Pavasaris anksčiau ateina pietuose, upių aukštupiuose prasideda ledonešis ir pavasario potvynis, o šiaurėje tuo metu dar esti žiema. Iš aukštupių atplaukusias lytis sulaiko tvirtas žemupių ledas. Susidaro ledų sangrūdos, dėl kurių "smarkiai pakyla vanduo, ir upės plačiai ištvinsta. Obės ištaka yra Altajaus kalnuose; nusileidusi žemyn, didingoji upė lėtai teka plokščia Vakarų Sibiro žemuma, čia išsišakodama, čia plačiai išsiliedama. Obė įteka į platų Karos jūros užutekį (įlanką). Didžiausias Obės intakas — Irtyšius. Jenisiejus taip pat išteka iš kalnų, esančių pietiniame Sibiro pakraštyje, ir aukštupyje yra panašus į slenkstėtą kalnų upę. Paskui jis teka rytiniu Vakarų Sibiro žemumos pakraščiu ir virsta lygumų upe. Į Jenisiejų suteka daug didelių intakų, ir jis, platus bei vandeningas, įteka Karos jūron į rytus nuo Obės. Pats pavadinimas „Jenisiejus" reiškia „didelis vanduo". Svarbiausias Jenisiejaus intakas — vandeningoji Angara — išteka iš Baikalo ežero. Baikalas tyvuliuoja tarp aukštų kalnuotų krantų. Šis didžiulis ežeras susidarė, įdubus žemės plutai. Savo plotu Baikalas beveik du kartus didesnis už Ladogos ežerą. Tai pats giliausias Žemės rutulio ežeras; jo gylis siekia 1620 m. Po Kaspijos jūros Baikalas yra vandeningiausias iš visų kitų ežerų. Į Baikalą įteka daugiau kaip 300 upių ir nedidelių upelių, o išteka iš jo tik viena Angara. Baikalas labai gražus. Tykią saulėtą dieną jis esti ryškiai žalsvai melsvas. Skaidriame vandenyje atsispindi krantų uolos. O pučiant smarkiam vėjui, Baikalas tamsus ir grėsmingas: jis siaučia, ir aukštos bangos triukšmingai daužo krantų uolas. Lena išteka iš kalnų, kurie eina pagal vakarinį Baikalo krantą; ji teka Vidurinio Sibiro plokščiakalnio pakraščiu ir įteka į Laptevų jūrą, sudarydama plačią deltą. Didžiulėse Šiaurės Sibiro teritorijose, kur nėra geležinkelių, upės yra svarbiausi ir patogiausi susisiekimo keliai. Ypač padidėjo Sibiro upių reikšmė, įsisavinus Šiaurės jūrų kelią. Prie upių žiočių jūromis atgabenami kroviniai, iš kur jie upėmis vežami į Sibiro gilumą. Jenisiejus žemupyje yra toks gilus, kad juo gali toli plaukioti dideli jūrų laivai. Sibiro upės yra didžiuliai vandens energijos šaltiniai, ypač Angara. Prie Jenisiejaus ir Angaros statomos didžiausios pasaulyje elektrinės. Nenuotakiųjų Azijos sričių upės ir ežerai. Nė vienoje pasaulio dalyje nėra tokių didelių sričių, neturinčių nuotakumo į vandenynus, kaip Azijoje. Jos užima beveik 1/3 visos Azijos. Tai vidinės Irano kalnyno dalys, Turano žemuma ir didžioji dalis Centrinės Azijos. Čia yra sūrių, nenutekamų ežerų, o upės arba įteka į šiuos ežerus, arba pranyksta dykumų smėlynuose. Turano žemuma teka Syr-Darja ir vandeningoji Amu-Darja. Abi šios upės išteka iš kalnų: Syr-Darja — iš Tian-Šanio, Amu-Darja— iš Pamiro ir Hindukušo. Šių upių vanduo aukštupiuose audringai veržiasi kalnų tarpekliais. Lyguma jos teka ramiau. Abi upės įteka į didelį, bet negilų sūrųjį ežerą, vadinamą Aralo jūra. Turano žemuma vakaruose prieina prie Kaspijos jūros. Kaip ir Aralo jūra, ji nesusisiekia su kitomis jūromis. Tai didžiausias Žemės rutulio ežeras. Kadaise jis Kumos—Manyčo loma susisiekė su Azovo jūra. Dėl didumo ir gilumo (apie 1000 m), dėl vandens sūrumo (nors ir tris kartus mažesnio kaip vandenyne) šis ežeras vadinamas jūra. Kaspijos jūroje sugaunama daug žuvies; joje veisiasi ir ruoniai. Ne tik Kaspijos pakrantėse, bet ir iš jūros dugno siurbiama nafta. Į šiaurę nuo Tian-Šanio yra didelis, bet seklus Balchašo ežeras. Jis yra nenutekamas, ir jo vanduo, ypač rytinėje dalyje, sūrus ir gerti netinkamas. Tarp aukštų Tian-Šanio kalnagūbrių tyvuliuoja didelis ir gilus (daugiau kaip 700 m) Isyk-Kulio ežeras. Iš kalnų į ežerą teka nedidelės upės, o iš ežero neišteka nė viena. Sausose dykumų srityse ne tik didelės, bet ir mažos upės turi didelę reikšmę žemdirbystei: palei jas per dykumas driekiasi plotai su gausia ir vešlia augalija, dirbamais laukais, tankiai gyvenami. Vanduo iš upių kanalais nuleidžiamas į laukus ir naudojamas pasėliams laistyti. Be dirbtinio drėkinimo žemdirbystė šiose sausose srityse beveik neįmanoma. Turano žemumos dykumose vykdomi dirbtinio drėkinimo darbai. Rengiami dideli vandens baseinai ir kasami drėkinamieji kanalai, kuriais Syr-Darjos, Amu-Darjos ir kitų upių vanduo leidžiamas į laukus. Šitaip didėja drėkinamųjų žemių plotas. Rytų ir Pietų Azijos upės Rytų Azijos upės. Rytų Azijos upės neša savo vandenis į Didžiojo vandenyno jūras. Vandeningasis Amūras pradeda tekėti į rytus nuo Baikalo ir įteka j sąsiaurį, kuris skiria Sachalino salą nuo žemyno. Nuo liūčių, kurias atneša vasaros musonas, Amūras vasarą patvinsta. Kai kuriais metais vanduo taip pakyla, jog upė išsilieja iš krantų ir apsemia didelius plotus. Chuanchė („Geltonoji upė") išteka iš Tibeto kalnų rytinio pakraščio; paskui ji teka lyguma, susidariusia iš lioso — purios dulkių pavidalo geltonos uolienos. Liosas lengvai išplaunamas, todėl upės vanduo drumzlinas nuo daugybės geltono dumblo. Žemės rutulyje nėra kitos tokios upės, kurios vanduo būtų toks sudrumstas. Daug dumblo upė nuneša ir į jūrą, kurios vanduo taip pat pagelsta. Upės delta kasmet įsiterpia į jūrą po keletą šimtų metrų. Daug dumblo nusėda ir upės vagoje, kur vandens lygis tolydžiai kyla, iškyla aukščiau aplinkinės lygumos, ir tada upė išsilieja iš krantų. Niokojantys potvyniai būdingi ir kitoms Didžiosios Kinijos lygumos upėms. J a n c z ė išteka iš Tibeto kalnyno, šiek tiek toliau į pietvakarius nuo Chuanchės. Janczė — viena didžiausių pasaulio upių. Ji daug ilgesnė ir vandeningesnė už Volgą. Aukštupyje ji teka per kalnus, siaurais tarpekliais prasiskverbdama pro kalnagūbrius arba apjuosdama juos vingiais. Upė čia teka srauniai ir veržliai, turi daug slenksčių. Žemupyje Janczė ramiai teka lyguma ir įteka į Rytų Kinijos jūrą. Upės sąnašos, nusėsdamos žiotyse, sudaro seklumas ir salas. Kadangi dalį jūros prie kranto užpildė upės nuosėdos, tai kai kurie miestai, kadaise buvę prie pat jūros, dabar yra nuo jos per dešimtis kilometrų. Dideli jūrų laivai gali plaukti aukštyn vandeningąja Janczė šimtus kilometrų. Pietų Azijos upės Didelės Pietų Azijos upės — Indas ir Gangas— ir didžioji dalis jų gausių intakų išteka iš Himalajų vietose išmargintas didelių šviesių kerpių dėmių. Tundroje nematyti jokio medžio, tik kur ne kur tarp samanų ir kerpių pasitaiko žemaūgių beržų ir poliarinių gluosnių krūmynų. Sibiro tundroje gyvena tokie pat gyvūnai, kaip ir europinėje tundroje. Visur veisiasi pelės margutės; galima aptikti laukinių šiaurės elnių kaimenes; dažniau, negu europinėje tundroje, medžiotojui pasitaiko šiaurinė lapė, kurios sniego baltumo žiemos kailiukas labai vertinamas. Pavasarį į tundrą atskrenda dideli žąsų, ančių ir kitų vandens paukščių pulkai; jie suka lizdus pelkėse ir ežerėliuose. Sibiro tundroje, kaip ir Europos, gyventojų nedaug. Išsivysčiusi elnininkystė ir medžioklė. Tačiau ir čia atsirado naujų gyvenviečių ir miestų, atrasti ir pradėti eksploatuoti naudingųjų iškasenų telkiniai, ir gyventojų tolydžiai daugėja. Pietiniame tundros pakraštyje pasirodo medžiai. Iš pradžių tik pavieniai tundroje išsimėtę žemi medeliai; toliausia į šiaurę Sibire auga maumedis. Medžių tolydžiai, vis daugėja; miškų salelės kaitaliojasi su tundros plotais. Prasideda miškatundrės juosta. Dar toliau į pietus ji pamažu pereina į taigą. Miškų zona. Taiga Šiaurės Azijoje užima didžiulius plotus: niekur pasaulyje nėra kito tokio didelio miškais apaugusio ploto. Lėktuvas daug valandų skrenda iš Uralo per Sibirą, ir visą laiką apačioje driekiasi žalia miško jūra, kuri prasiskiria tik upių slėniuose ir pelkėtose vietose. Sibiro taiga skiriasi nuo europinės, taigos medžių rūšimis: greta Europoje įprastų eglių ir pušų Sibiro taigoje auga kėniai, kedrai, maumedžiai. Šalia spygliuočių pasitaiko ir lapuočių — beržų, drebulių. Didelius plotus Vakarų Sibiro žemumoje užima pelkės. Kedras — stambiausias Sibiro taigos medis. Kedrų kankorėžiuose yra skanių smulkių riešutėlių, kuriuos renka taigos gyventojai. Rytų Sibire labiausiai paplitęs maumedis. Jo spygliai minkšti, ryškiai žalios spalvos, žiemai nukrinta. Maumedis teikia vertinga medieną, kuri beveik nepūva. Sibiro taigoje yra daug gyvūnų, kurių Europoje retai bepasitaiko. Čia veisiasi lokiai, lūšys, briedžiai, iš paukščių — jerubės, kurtiniai. Sibiro medžiotojai išvyksta žiemai į taigą ir sumedžioja daug vertingų kailinių žvėrelių — voverių, lapių, sabalų. Carinėje Rusijoje dėl grobuoniško medžiojimo buvo bebaigia išnykti vertingesnieji žvėrys: buvo beveik išnaikinti bebrai, retai pasitaikydavo sabalų. Sibire vystomas miškų ūkis. Dar ne taip seniai Sibiro miškai buvo visai nenaudojami: seni medžiai beaugdami pradėdavo pūti ir išvirsdavo, užteršdami mišką ir trukdydami jauniems medžiams augti. Dabar taigoje medžiai kertami; rąstai upėmis plukdomi į lentpjūves; pjautinė miško medžiaga iš čia vežama į įvairias statybas, o Šiaurės jūrų keliu ir į užsienį. Įvairių plačialapių medžių miškai anksčiau augo ir šiaurinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje. Dabar miškų vietoje čia driekiasi laukai. Stepės. Pietinėje Vakarų Sibiro žemumos dalyje taiga palaipsniui pereina į miškastepę ir stepę. Derlingos juodžemio dirvos dosniai atlygina žemdirbiui už jo darbą; plačiose stepių ganyklose ganosi galvijų ir avių kaimenės. Didelius plotus čia užėmė dirvonuojančios, niekada neartos žemės. Į šias žemes, partijai ir vyriausybei paraginus, atvyko daug žmonių. Suorganizuoti nauji ūkiai. Rytų Sibire stepės nesudaro ištisinės juostos. Atskiri stepių plotai kaip salos įsiterpę į pietines taigos dalis. Stepių augalija išplitusi didžiulėse upių slėnių žemumose ir apatinėse kalnų šlaitų dalyse. Aukščiau šlaituose stepę pakeičia miškas. Dideli sausųjų stepių plotai yra Centrinėje Azijoje. Tokiose stepėse auga skurdi sausrai atspari augalija (kiečiai, druskės, dygios žolės ir krūmai). Iškirstuose miškų plotuose gyventojai verčiasi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Labai savotiški yra mišrieji ir plačialapių miškai Amuro vidurupyje ir prie Japonų jūros. Čia taigos spygliuočiai auga greta pietų lapuočių. Dykumos ir pusdykumės Dykumos ir pusdykumės užima Centrinę Aziją, Turano žemumą, Irano kalnyno vidurinę dalį, o taip pat Arabijos pusiasalį ir žemumą palei Indo upę. Didesnė Azijos dykumų dalis yra vidutinio klimato juostoje, tik pietinė Arabijos dykumos dalis yra į pietus nuo šiaurės atogrąžos, karštojoje juostoje. Dėl sauso klimato augalija ir gyvūnija čia menka. Augalai dykumoje auga ne visur: jų krūmeliai auga atskirai, tolokai vienas nuo kito. Tai daugiausia šiurkščios žolės ir nedideli krūmai. Jie labai savotiški. Jų lapai labai smulkūs ir mažai teišgarina drėgmės. Kai kurių augalų lapai yra pavirtę dygliais, o kiti visai neturi lapų. Augalų šaknys yra labai ilgos: jos arba plačiai keroja ir naudoja viršutinio žemės sluoksnio drėgmę, arba skverbiasi labai giliai į žemę iki drėgnojo sluoksnio, iš kurio siurbia reikalingą vandenį. Savotiškas Centrinės Azijos ir Turano žemumos dykuminis medis saksaulas vietomis sudaro brūzgynus, kurie net vadinami „saksaulų mišku", nors jie niekada nesti tokie tankūs, kaip tikras miškas. Ant saksaulo šakų auga labai smulkūs lapai arba jų visai nėra, todėl šis medis beveik nesudaro pavėsio; jo mediena tokia sunki,, jog skęsta vandenyje, ir tokia kieta, kad jos negalima peiliu įpjauti. Smėlio dykumos gamta skurdi, bet vis dėlto smėlynuose pasitaiko smulkių sausrai atsparių augalų, kurie savo šaknimis sutvirtina smėlį. Bet jeigu gyvuliai sunaikina šiuos augalus ir kanopomis išjudina susigulėjusį smėlį, jis pasidaro lakus, ir vėjas lengvai jį nešioja. Vėjas pakelia smiltis ir neša jas tol, kol sutinka kokią nors smėlį sulaikančią kliūtį. Drėkinamose vidutinės juostos dykumų žemėse auga tuopos, vaismedžiai, vynuogės, medvilnė. Arabijos karštųjų dykumų oazėse auginamos datulių palmės. Skurdi dykumų augalija vis dėlto teikia pakankamai maisto stambiesiems žolėdžiams gyvuliams. Čia pasitaiko įvairių antilopių rūšių, laukinių asilų. Centrinėje Azijoje gyvena laukiniai kupranugariai ir laukiniai arkliai, kurių daugiau niekur nepasitaiko. Ieškodami pašaro ir vandens, laukiniai arkliai nubėga labai toli. Kupranugariai gerai prisitaikę prie dykumos gyvenimo: jie ėda šiurkščius dygius augalus, po kelias dienas išbūna negėrę. Ypač daug dykumose graužikų ir roplių — driežų, gyvačių. Kai kurie smulkieji gyvūnai visai negeria vandens, pasitenkindami ta drėgme, kurią jie gauna su maistu. Gyvūnai yra gelsvai pilko atspalvio, kaip ir dykuma. Karštą vasaros dieną dykuma atrodo apmirusi: visa, kas gyva, slepiasi nuo svilinančių saulės spindulių kokio nors krūmelio pavėsyje arba įsirausią į smėlį. Daugelis gyvūnų tik naktį išlenda iš savo urvų maisto ieškoti. Kai kurie miega per visus vasaros mėnesius. Didžiųjų smėlio dykumų yra Turano žemumoje (Karakumai ir Kyzylkūmas), o taip pat į rytus nuo Pamiro — tarp Kunlunio ir TianŠanio kalnagūbrių. Gobio plokščiakalnyje vyrauja pusdykumės ir molingosios arba akmeningosios dykumos: didžiulius plotus dengia skalda — sudūlėjusių uolienų nuolaužos. Daugelyje vietų žemė visai nederlinga ir dešimtis kilometrų nėra jokių augalų. Irano kalnyne vyrauja pusdykumės. Dykumos mažai apgyventos. Gyventojai verčiasi gyvulininkyste: augina avis, kupranugarius. Tik oazėse tankiai gyvena žemdirbiai. Dykumose kasami didžiuliai kanalai ir drėkinamose žemėse veisiami sodai, auginama medvilnė, ryžiai ir kiti vertingi žemės ūkio augalai. Labai savotiška yra aukštojo Tibeto kalnyno gamta. Atšiaurus klimatas, akmeningas ir daugelyje vietų labai sūrus dirvožemis nepalankus augalams augti. Šiaurinėje Tibeto dalyje auga nedideli, kelių centimetrų dydžio žolių kupsteliai. Medžių visai nėra, tik upių pakrantėse pasitaiko krūmokšnių. Pietinėje Tibeto dalyje klimatas švelnesnis ir augalija gausesnė. Čia yra sausosios stepės su žolės danga, kur randa sau maisto daugybė žolėdžių. Rytinėje dalyje upių slėniuose auga medžiai. Tibeto stepėse veisiasi laukinis jautis — jakas. Tai. stambus, stiprus ir ištvermingas gyvulys. Jis apaugęs tankia ir šiurkščia juoda vilna, kuri nukarusi žemyn lyg platūs kutai. Ilga vilna gyvuliui atstoja kraiką, gulant ant šaltos žemės. Tibeto gyventojai verčiasi gyvulininkyste, kai kur yra ir dirbamų laukų. Čia, 4500 m aukštyje, gyventojai sėja miežius. Jokioje kitoje vietoje tokiame aukštyje žemdirbyste nesiverčiama. Subtropikai. Drėgnieji karštosios juostos miškai. Savanos Subtropikų sritys. Į jūrą atkreiptose Mažosios Azijos pakraščių dalyse yra Viduržemio pajūrio klimatas. Čia auga subtropinė augalija, panaši į Pietų Europos augaliją: tai amžinai žaliuojantieji krūmai ir medžiai — mirtos, oleandrai, laurai, amžinai žaliuojantieji ąžuolai. Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje, kur klimatas drėgnas ir kritulių esti visais metų laikais, keroja vešlesnė drėgnųjų subtropikų augalija. Čia auga tankūs klevų, bukų, kaštonų, graikinių riešutmedžių miškai. Jų tarpe pasitaiko amžinai žaliuojančių medžių ir krūmų: laurų, lauralapių kryklių, buksmedžių su kieta kaip kaulas mediena. Medžių kamienai apsiviję gebenėmis, laukiniais vynuogienojais ir kitokiais vijokliais. Čia auginami arbatkrūmiai, mandarinų, apelsinų ir citrinų medžiai. Gražiausiose vietose įrengti kurortai, kuriuose poilsiauja darbo žmonės. Dar įvairesnė drėgnųjų subtropikų augalija pietinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje (Janczės baseine) ir iš pietų prie jos prieinančiuose kalnuose, o taip pat Japonų salų pietinėje dalyje. Čia greta amžinai žaliuojančių ąžuolų ir laurų auga kamparo ir lako medžiai, bambukai, magnolijos su dideliais baltais žiedais, kamelijų krūmai, yra palmių. Tačiau natūrali augalija retai kur beišliko. Gausus gyventojai smarkiai pakeitė vietovės vaizdą: visur aplinkui driekiasi ryžių ir medvilnės laukai. Auginami arbatkrūmiai (jų tėvynė — Pietryčių Azija), šilkmedis. Didelę ūkinę reikšmę turi bambukai. Jų tuščiaviduriai, stori, lengvi, bet labai stiprūs stiebai naudojami statyboje, baldų gamyboje, vandentiekio vamzdžiams ir kt. Drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai bei savanos. Indostano, Indokinijos pusiasaliuose ir Zondo salose auga vešli karštosios' juostos augalija. Aukšta oro temperatūra per visus metus ir didelis kritulių kiekis sudaro palankias sąlygas augalams augti. Tačiau kritulių čia ne visur vienodai iškrinta. Tose vietose, kur jų labai daug (daugiau kaip 1000 mm per metus), auga drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai. Jie išplitę Zondo ir Filipinų salose, apima dalį Ceilono salos ir Indokinijos bei Indostano pusiasalių. Pietinėse Himalajų papėdėse auga tankūs, neįžengiami atogrąžinių augalų miškai, vadinamosios „džiunglės". Pusiaujo miškas — tai įvairiausių amžinai žaliuojančių medžių tankmė. Jame retai tegalima pamatyti greta du vienodus medžius. Čia auga įvairios palmės, paparčio medžiai, bambukai, duonmedžiai. Paplitę augalai, iš kurių gaunami prieskoniai: gvazdikėliai, pipirai, cinamonas. Daugelio medžių vertinga mediena (geležinmedžio, juodmedžio, raudonmedžio) naudojama baldams gaminti. Pusiaujo miškas auga keliais ardais (aukštais). Kai kurie medžiai siekia 60—80 m aukščio; jų kamienai iškyla kaip kolonos, ir tik viršuje išsiskleidžia tankus šakų ir lapų vainikas. Po šiais milžinais keliais ardais auga mažesni medžiai. Miške viešpatauja prieblanda, saulės šviesa vos prasiskverbia pro tankią lapiją. Mišką tankina ir daugybė vijoklinių augalų — lijanų, kurios tarsi lynai apsiveja apie medžių kamienus, persimeta nuo vieno medžio ant kito, padarydamos miško tankmę kai kur visai neįžengiamą (žr. spalvotą atogrąžų miško paveikslėlį). Ant medžių kamienų, šakų bei lapų auga smulkūs augalai. Kai kurie iš jų neturi žalių lapų ir minta sultimis to augalo, ant kurio auga. Tokie augalai vadinami parazitais. Ypač vešli, gausi ir įvairi pusiaujo srities miškų augalija Didžiosiose Zondo salose. Indokinijos ir Indostano pakrantėse, kur pučia musonai, miškai ne tokie įvairūs — ne tiek daug medžių veislių juose auga daugelio medžių lapai sausuoju metų laiku nukrinta. Tose vietose, kur iškrinta mažiau kritulių — Dekano plokščiakalnyje, Indokinijos slėniuose, kuriuos kalnai užstoja nuo jūros vėjų,— drėgnų atogrąžų miškų nėra; čia yra savanos, arba atogrąžų miškastepė. Jos apaugusios aukšta šiurkščia žole, kurioje nedidelėmis grupėmis arba pavieniui auga neaukšti medžiai— akacijos, mimozos. Kalnuose augalija keičiasi, kylant šlaitais aukštyn. Pietinėse Himalajų kalnų papėdėse auga atogrąžų džiunglės; jos kyla kalnų šlaitais iki 1000 m aukščio. Aukščiau auga subtropiniai miškai, kuriuos pakeičia vidutinių platumų lapuočių ir spygliuočių miškai. Už miškų auga žemaūgių medžių bei krūmokšnių brūzgynai ir driekiasi aukštųjų kalnų, arba alpinių, pievų juosta. O dar aukščiau prasideda amžinojo sniego ir ledynų sritis. Pietų Azijos miškuose ir savanose veisiasi daug gyvūnų. Medžiuose gyvena įvairių veislių. beždžionės, Didžiosiose Zondo salose yra ir stambių žmogbeždžionių — orangutangų bei gibonų. Miškų tankmių pakraščiuose gyvena stambiausias šių laikų sausumos gyvūnas — dramblys. Iš plėšriųjų žvėrių čia pasitaiko tigrų, leopardų; veisiasi raganosiai, laukiniai jaučiai (buivolai), elniai, šernai. Daug driežų ir gyvačių (smauglių iki 7 m ilgio, nuodingųjų gyvačių akiniuočių, kurių įkandimas yra mirtinas). Pietų Azijos gamtą žmogus smarkiai pakeitė. Pietų Azija tankiai gyvenama, todėl dideli plotai, kuriuose anksčiau augo atogrąžų miškai arba savanos, dabar paversti dirbamais laukais, kur auginami ryžiai, arbatkrūmiai, medvilnė, cukranendrės. Oras čia visą laiką vienodai karštas, ir todėl galima nuo vieno lauko nuimti per metus kelis derlius. Auginami taip pat kinmedžiai, iš kurių žievės gaminami vaistai nuo maliarijos, ir kokoso palmės, iš kurių riešutų spaudžiamas kokoso aliejus. Didėlę reikšmę turi kaučiukmedžių plantacijos (sustingusios kaučiukmedžio sultys — kaučiukas — naudojamas gumai gaminti). Azijos gyventojai Gyventojų skaičius ir tankumas. Azijoje — didžiausioje pasaulio dalyje — yra daugiausia gyventojų. Čia gyvena daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio gyventojų. Azijoje yra pustrečio su viršum karto daugiau gyventojų, negu Europoje. Vidutinis Azijos gyventojų tankumas — 40 žmonių 1 km2, t. y. beveik dvigubai mažesnis, negu Europoje. Azijoje yra didelių labai retai apgyventų sričių, bet yra ir didelių plotų, kurie gyventojų tankumu neatsilieka nuo tankiai gyvenamų Vakarų Europos šalių. Retai gyvenama Sibiro tundra ir taiga, o taip pat Arabijos, Turano žemumos ir Centrinės Azijos dykumų plotai. Sibiro šiaurėje pradėta plėsti žemdirbystę, eksploatuoti didžiulius Sibiro miškų turtus ir naudingąsias iškasenas. Turano žemumoje žmonės kasa didžiulius drėkinamuosius kanalus ir rengia vandens baseinus, didina drėkinamųjų žemių plotus. Tankiai gyvenama Didžioji Kinijos lyguma ir Kinijos jūrų pakrantės, Japonų salos, Indostano pusiasalis su IndoGango žemuma, Javos sala (Didžiųjų Zondo salų grupėje). Azijos tautos. Azijos gyventojų sudėtis labai įvairi. Įvairios tautos gyvenančios Azijoje, skiriasi viena nuo kitos savo kalba, ūkine veikla, papročiais ir kultūriniu išsivystymu. Centrinėje ir rytų Azijoje vyrauja žmonės su išoriniais geltonosios rasės bruožais. Ryškius šios rasės bruožus turi mongolai, kurie gyvena Gobio plokščiakalnyje. Dėl to ši rasė ir vadinama mongoloidų rase. Mongolų tautų grupei priklauso ar.timi mongolams savo kalba buriatai, kurie gyvena prie Baikalo ežero. Rytų Azijoje gyvena kinai — didžiausia Azijos tauta. Jiems giminingi Tibeto kalnyno tibetiečiai ir Indokinijos tautos (birmiečiai, tajai, vietnamiečiai). Pietinėje Indokinijos dalyje gyvena malajiečiai, o Indonezijos salose — jiems giminingi indoneziečiai. Labai išplito Azijoje tiurkų grupės tautos; prie jų priklauso turkai (Mažojoje Azijoje), turkmėnai, uzbekai, kirgizai ir kazachai (Turano žemumoje ir gretimose srityse), o taip pat jakutai (Sibiro šiaurės rytuose). Sibire gyvena daugiausia rusai ir ukrainiečiai, atsikėlę iš Europos ir apsigyvenę Sibiro pietuose. Indostane ir IndoGango žemumoje gyvena įvairios tautos, vadinamos bendru indų vardu. Jos kalba įvairiomis, bet daugiausia artimomis kalbomis. Indostano pietinėje dalyje gyvena dravidai, kurie savo kalba gerokai skiriasi nuo pagrindinių Indijos gyventojų. Daugelis dravidų pasižymi taip pat tamsia odos spalva ir kitais išoriniais juodosios rasės bruožais. Indams giminingi persai ir afganai, gyvenantys Irano kalnyne, tadžikai (prie Pamiro) ir kai kurios Kaukazo tautos. Senieji Arabijos gyventojai yra arabai, kurie iš čia paplito Šiaurės Afrikoje.
Geografija  Referatai   (40,71 kB)
Australija (2)
2010-01-19
Duomenys apie Australija. Plotas - 9 mln. km2 Gyventojų skaičius - 32,5 mln. Aukščiausios viršūnės Vilhelmo kln. – 4509 m. Karščiausia vieta – Klonkaris (Australija) – +53C Šalčiausia vieta – Šarlotes tarpeklis - -22C Dindžiausias ežeras – Eiro ež. Iki 15000 km2 ISTORIJA Pirmieji žmonės Australijoje pasirodė prieš 42-48 tūkst. metų.[1] Pirmieji Australijos gyventojai buvo dabartinių Australijos aborigenų protėviai; jie persikėlė iš Pietryčių Azijos. Daugelis šių genčių buvo medžiotojai ir rinkėjai. Toreso sąsiaurio salų aborigenai, priklausantys melaneziečiams, apsigyveno Toreso sąsiaurio salose ir šiauriausiame Kvinslendo kampe; jų kultūra buvo ir išlieka skirtinga nuo Australijos aborigenų. POLITINE SISTEMA Australija yra konstitucinė monarchija, kurią formaliai valdo Australijos karalienė, kuriai atstovauja generalinis gubernatorius. Pagal Australijos įstatymus Didžiosios Britanijos monarchas yra kartu ir Australijos monarchas. Generalinį gubernatorių pagal Australijos ministro pirmininko pageidavimą formaliai skiria karalienė. Praktiškai karalienės vaidmuo yra tik simboliškas. ADMINISTRACINIS SUSISKIRSTYMAS Valstijose yra daugiau gyventojų; teritorijos yra arba labai mažos (kokios nors salos), arba labai retai apgyvendintos (Šiaurinė teritorija), arba turi specialų statusą dėl savo ypatingos reikšmės federacijai (Australijos sostinės teritorija, Džarvio įlankos teritorija). Valstijos turi didesnę savivaldą nei teritorijos; pastarosios traktuojamos daugiau kaip kolonijos, t.y. jos yra valdomos labiau iš centro. Dalis teritorijų yra išvis negyvenamos. GEOGRAFINE PADĖTIS IR KLIMATAS Australijos žemynas yra į šiaurės vakarus nuo Naujosios Zelandijos ir į pietus nuo Indonezijos, Rytų Timoro ir Papua – Naujosios Gvinėjos. Australija – pats sausringiausias iš apgyvendintų kontinentų. Didžioji dalis vakarų ir centrinės Australijos yra negyvenama, ją užima dykumos ir pusdykumės – apie 40% teritorijos užima smėlio kopos. Tik pietryčių ir pietvakarių pakraščiai turi nuosaikų klimatą ir vidutiniškai derlingas žemes. Šiaurinėje šalies dalyje yra tropinis klimatas: dalis – tropiniai miškai, dalis savaninio tipo, dalis dykuminio tipo. DIDŽIAUSI MIESTAI Didžiausi miestai: • Melburnas • Pertas • Sidnėjus • Kanbera EKONOMIKA Australija turi vakarietiško tipo mišriąją ekonomiką. GYVENTOJAI Didžioji dalis Australijos gyventojų kilę iš XIX ir XX amžiuje atvykusių imigrantų, iš pradžių daugiausia iš Britanijos ir Airijos, vėliau ir iš kitų šalių – Italijos, Graikijos ir kt. Per keturis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo atvyko 4,1 milijonai žmonių iš 120 šalių. Pagal 1986 metų duomenis kas penktas australas gimė užsienyje. Nuo to laiko, kai Australijoje pasirodė pirmieji persikėlėliai iš Europos, imigracija vaidina didelį vaidmenį šalies vystymęsi. Didelė gyventojų dalis yra kilę iš Azijos. Pagal 2001 m. surašymą aborigenai sudaro 2 proc. gyventojų.
Geografija  Rašiniai   (45,69 kB)
Airija
2010-01-19
GEOGRAFINĖ PADĖTIS Šiandieninė Airijos valstybė užima penkis šeštadalius Airijos salos. Airija yra Britų salyne, Airijos saloje, ribojasi su Jungtinių Karalysčių Šiaurės Airijos sritimi. PAVIRŠIUS Salos paviršius panašus į dubenį. Salos vidurio lygumą supa pajūrio aukštumos. Bet aukštumos nesudaro ištiso kalnyno, tik pakraščiais yra išsidraikę pavieniai kalnai. Pietvakarinėje dalyje aukščiausia aukštuma Carantuo Hills yra 1041 m. aukščio. kiti kalnai neperšoka 1000 m. Airijoje yra daug pelkių ir durpynų. ISTORIJA Nuo 1801 m. sausio 1 d. iki 1922 m. gruodžio 6 d. visa Airijos sala buvo Jungtinės Karalystės dalis. Nuo 1874 m., o ypač nuo 1880 m., kai Airijos parlamentinei partijai ėmė vadovauti Charles Stewart Parnell, ši partija ėmė siekti Airijai autonomijos (Home Rule), išliekant Jungtinės Karalystės sudėtyje. Nuo 1886 m. tarp airių protestantų ėmė stiprėti ir junionistų judėjimas, nes protestantai bijojo diskriminacijos, taip pat ekonominių ir socialinių privilegijų praradimo, jei airių katalikams pavyktų įgauti tikrą politinę valdžią. Nors junionistų judėjimas egzistavo visoje saloje, tačiau XIX a. pb. - XX a. pr. jis ypatingai stiprus buvo Olsteryje, kuris pasižymėjo didesne industrializacija nei likusi šalies dalis. Bijota, kad katalikai gali įvesti tarifinius barjerus, kurie neigiamai paveiktų Olsterio regioną. Be to Olsteryje buvo daugiau protestantų nei kitose šalies dalyse ir junionistai sudarė daugumą keturiose regiono grafystėse. Vadovaujant Dubline gimusiam serui Edward Carson ir serui James Craig junionistų judėjias tapo karingu. 1914 m. siekdamas išvengti sukilimo Olsteryje britų premjerministras Herbert Asquith, susitaręs su Airių palamentinės partijos vadovybe, į autonomijos Airijai suteikimo aktą įdėjo nuostatą, kad autonomija suteikiama 26 iš 32 grafysčių, o likusių statusas turėjo būti nustatytas vėliau. Autonomijos aktas taip ir neįsigaliojo, nes buvo nutarta jį sustabdyti iki tuo metu prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Tuo metu tikėtasi, kad karas baigsis iki 1915 m. Tikėdamiesi teigiamo Airijos autonomijos klausimo sprendimo airiai dešimtimis tūkstančių stojo savanoriais į britų armiją KLIMATAS Klimatas švelnus, drėgnas, didelį poveikį daro Golfo šiltoji srovė: augmenija žaliuoja ištisus metus, visą laiką ganyklose ganosi galvijai. Vidutinė temperatūra sausio mėn. - 7°C, birželio mėn. - 19°C. Dažni krituliai, kai kuriose salos dalyse lyja 275 dienas per metus. Sniegas Airijoje labia retas svečias. Kai pasninga, airiai tiesiog sutrinka, jiems atrodo, jog tai vos ne stichinė nelaimė.
Geografija  Rašiniai   (177,83 kB)
Afrika
2010-01-19
Afrika yra antras žemynas pagal plotą.Jos plotas lygus 30.3 mln. km2. Pats aukščiausias kalnas yra Kilimandžaras (5895 m). 1999 metais Afrikoje gyveno 770 mln. žmonių.Prieš 135 mln. Metų Afrika priklausė Gondvanai ,kurią sudarė dabartinės : Pietų Amerika, Afrika, Australija ir Antarktida . Afrika – vienintelis žemynas, kurį beveik per patį vidurį kerta pusiaujas.Didesnė jo paviršiaus dalis – plokščiakalniai.Tai pats karščiausias žemynas, kurio milžinišką plotą užima savanos ir dykumos. Afrikoje gyvena patys stambiausi žvėrys, didžiausi paukščiai. Žemyno miškuose auga daugybė vertingų rūšių medžių, o Žemės gelmėse gausu įvairių naudingųjų iškasenų telkinių. Afrika yra : „juodasis žemynas“, nes dauguma gyventojų yra juodos spalvos; įvairių rasių, tautų, kalbų ir religijų katilas; „karštasis žemynas“- pusiaujo miškai, savanos ir dykumos. Afrikoje yra : didžiausia pasaulyje dykuma ir ilgiausia upė; gausu naudingųjų iškasenų telkinių, pvz., aukso, deimantų ,naftos, geležies, vario ir kitų metalų rūdų; didžiausi Žemėje gyvūnų rezervai. Afrika – negandų žemynas : daugiausia atsiliekančių šalių; sparčiausiai daugėja gyventojų; daugiausia neprivalgančių ir badaujančių vaikų; dažnos epidemijos, pražūtingos sausros. Afrikos įdomybės : vienintelis žemynas, kurį kerta ir pusiaujas, ir pradinis dienovidinis; Kilimandžaro kalną ties pusiauju net ir vasarą dengia sniegas bei ledas; yra viena didžiausių salų Žemėje – Madagaskaras; gyvena didžiausias ir aukščiausias, sausumos gyvūnai – dramblys ir žirafa; Afrikos gyvūnas gepardas – greičiausias gyvūnas Žemėje; seniausiųjų žmogaus pirmtakų rasta Afrikoje; kai kurios gentys iki šiol gyvena akmens amžiuje : medžioja, renka augalus ir vabzdžius, vaikšto nuogi. Apie naudingąsias Afrikos iškasenas Įdubusios Afrikos žemės plutos sritys ne kartą buvo atsidūrusios po vandeniu, todėl jose susikaupė storas nuosėdinių uolienų sluoksnis. Jame yra daug naftos, gamtinių dujų, akmens anglių ir kitų naudingųjų iškasenų telkinių. Skylanti Afrika Nors Afrikos pamatą sudaro stabili platforma, tačiau ne visur Žemės pluta yra rami.Ypač aktyvi ji rytuose.Čia vyko didžiausi Žemės plutos kilimai ir lūžiai.Vienur pluta iškilo, kitur – nugrimzdo. Labiausiai įdubusios sritys vadinamos Vidurio ir Rytų Afrikos grabenais. Giliausiose Vidurio Afrikos grabeno vietose telkšo siauri ir gilūs ežerai.Ilgiausi iš jų Njasos ir Tanganikos. Pastarasis beveik 1500 m gylio.Tarp Vidurio ir Rytų grabeno plyti didžiausias žemyne Viktorijos ežeras. Jo gylis tesiekia 70-80 metrų. Žemės plutos lūžių srityse vyko dažni žemės drebėjimai. Iš gausiai į paviršių išsiveržusios lavos susidarė Etijopijos kalnynas.Žemės pluta Rytų Afrikoje juda ir dabar. Mokslininkai prognozuoja, kad ateityje, Žemės gelmių veikiama, rytinė Afrikos dalis atskils nuo Afrikos ir nutols. Karštasis žemynas : Mūsų platumoje skiriami keturi metų laikai. Afrikoje metų laikai skaičiuojami kitaip nei pas mus.Net ir labiausiai nuo pusiaujo nutolusiose Afrikos srityse temperatūra nebūna žemesnė nei 10 laipsnių. Taip yra todėl, kad Saulė per visus metus juda tarp pietų ir šiaurės atogražų ir Žemė ten įkaitinama labiausiai. Pusiaujo klimatas ir miškai: Tarp šiaurės ir pietų atogražų, kur Saulė visus metus kybo aukštai virš horizonto, yra pusiaujo klimato juosta. Sričių ties pusiauju oro temperatūra aukšta. Vidutinis mėnesio temperatūros svyravimas nedidelis, todėl kitaip nei pas mus pusiaujo klimato juostoje tėra vienas metų laikas – vasara. Pusiaujo juostoje ne tik karšta, bet ir drėgna. Per metus čia iškrenta vidutiniškai apie1500 mm kritulių. Retai pasitaiko dienų be lietaus. Šiltame ir drėgname pusiaujo klimate visus metus žaliuoja vešlūs drėgnieji pusiaujo miškai. Jie sudaro apie pusę pasaulio miškų – užima beveik 10% Žemės sausumos. Pusiaujo miškai skiriasi nuo kitų pasaulio miškų. Mūsų platumoje augantys lapuočiai kiekvieną rudenį numeta lapus, o ties pusiauju medžiai žaliuoja ištisus metus, nes lapus keičia dalimis. Mokslininkai tirdami šį kraštą turi iškęsti vietos orų permainas.Štai kaip jie aprašo dieną ties pusiauju: Mes išvažiavome tekant saulei.Rytas buvo vėsus. Po dviejų kelionės valandų pajutome alinantį karštį.Kol nuvažiavome iki artimiausio kaimo, pradėjo rinktis maži debesėliai, kurie sparčiai didėjo.Apie 16:00 prasidėjo liūtis .Po lietaus pradėjo temti ir mes išsigandome, kad kelyje mus užklups naktis. Pusiaujo miškai auga keliais ardais .Viršutinį sudaro pavieniai šviesamėgiai medžiai.Jų lapai kieti ir stambūs, tarsi nulakuoti.Taip jie neleidžia išgaruoti vandeniui.Po šiais medžiais galiūnais keliais ardais auga žemesni medžiai, kuriems reikia mažiau šviesos. Jų lapai ploni ir gležni. Pusiaujo miškams būdingi nederlingi dirvožemiai.Dirvožemiai pusiaujo miškuose raudono arba gelsvo atspalvio .Taip yra todėl ,kad uolienos, ant kurių jie susidarė, turi daug geležies. Pusiaujo miškai nuo kitų platumų miškų skiriasi labai didele augalų įvairove.Taip pat pusiaujo miškas neįsivaizduojamas be lianų.Jos tankiai vejasi medžių kamienus tik norėdamos saulės šviesos. Gaila, bet ne visos lianos tokios „geranoriškos“. Yra ir tokių ,kurios taip suspaudžia tą medį, kurį pasirinko auka, jog jis nudžiūna.Miškuose taip pat gyvena ir žmonės. Jie vadinami pigmėjais (miškų vaikais) ir bantais.Pigmėjai labiau panašūs į akmens amžiaus žmogų. Jie vis dar verčiasi medžiokle ir rankiojimu.Tradiciniai jų ginklai ietis ir lankas.Pigmėjai nėra sėslūs.Kai aplink gyvenvietę išmedžioja gyvūnus, sumažėja kitų miško gėrybių, keliasi į naują vietą.Deja pigmėjų gyvenimo būdui kenkia civilizacija, kuri pradeda skverbtis į jų ramų gyvenimo būdą. Turistai atneša vis naujų ligų ir dėl to labai daug pigmėjų išmirė. Bantų vis dėl to negalima vadinti džiunglių vaikais. Jie maždaug prieš 400 metų atsikraustė iš savanų į džiungles. Jie verčiasi lydimine žemdirbyste. Jų gyvenimą taip pat pakeitė civilizacija.Šaunamieji ginklai pakeitė tradicinius. Bantai labai tausoja gyvenamuosius plotus, todėl iškerta tik po mažą miško dalį. Bantai nekaupia maisto atsargų ir neaugina stambių gyvulių . Nors didžiąją dalį jų maisto sudaro išaugini vaisiai, daržovės, bet kartais jų racionas papildomas žuvimi.Bantai išsikerta po nedidelį miško plotą ir jį apsėja. Po kelerių metų jie sunaudoja paviršiuje esančias derlingas žemes ir ten pradeda augti antrinis miškas. Jis bus toks kaip buvęs tik po100 metų. Savanų tipai : Tarp pusiaujo ir atogražų klimato juostų plyti subekvatorinės klimato juostos.Gamtoje irgi yra perėjimas tarp drėgnųjų pusiaujo miškų ir dykumų. Toje pereinamojoje juostoje plyti savanos.Tačiau savanos taip pat yra kelių rūšių. Yra drėgnosios savanos, sausosios savanos ir dygliuotosios savanos. Jos yra skirstomos pagal tai kiek mėnesių trunka drėgnasis ir sausasis metų laikai ir kaip jos nutolusios nuo pusiaujo. Drėgnoji savana yra panaši mišką. Sausasis laikotarpis ten trunka nuo 2 iki 5 mėn. Auga žolė, kurios aukštis siekia 2 m, taip pat palmės ir kiti medžiai.Dauguma medžių vis dėl to numeta lapus. Šioje savanoje gyvenantys žmonės per metus išaugina net du derlius taigi žemė yra palanki žemdirbystei. Sausoji savana išsiskiria tuo, kad palei upes auga galeriniai miškai, kurie neišdžiūna net per sausąjį laikotarpį, kuris čia trunka apie pusę metų. Žolė ten nėra tokia aukšta kaip drėgnojoje savanoje ir jos nėra tiek daug. Medžiai žemi, o jų lapai maži ir siauri, kad apsaugotų medžius nuo išdžiūvimo. Svarbiausi šių savanų medžiai yra Akacijos ir Baobabai . Akacijos turi tankų skėčio pavidalo vainiką, kuris meta šešėlį ir apsaugo žemę nuo išdžiūvimo.Baobabas turi storą kamieną, kuriame kaupia vandenį. Dygliuotoji savana yra panaši į dykumą.Šioje savanoje sausasis laikotarpis trunka iki 10 mėn. Vyrauja dygliuoti krūmai, šiurkšti aukšta žolė. Šios savanos dirvožemis yra raudonos spalvos.Negausiai augantys medžiai beveik visus metus būna be lapų.Kritulių iškrinta nedaug, todėl upės vandenį neša tik kelis mėnesius per metus. Kadangi žemdirbystei nėra sąlygų, todėl ten ypač plačiai paplitusi klajoklinė gyvulininkystė. Iš kitų geografinių zonų savanos išsiskiria gyvūnų gausa.Savanų gyvūnai puikiai prisitaikę prie aplinkos sąlygų.Pavyzdžiui žirafos ir drambliai gali skabyti lapus nuo pačių medžių viršūnių.Nuo plėšrūnų augalėdžius saugo kailio spalva ir greitis . Per ilgą laiką savanų gyvūnai prisitaikė prie sausojo laikotarpio. Mažesni gyviai užmiega, o didesni migruoja.Niekur kitur žemėje nėra tiek daug vienu metu migruojančių gyvūnų. Dykumų įvairovė : Kur plyti atogražų klimato juosta, ten vyrauja žemyneigiai oro srautai.Tai aukšto slėgio sritys, kur vyrauja sausas oras.Dėl ypatumų ten susidarė dykumos.Afrikoje yra Sacharos dykuma, kurios plotas siekia 9 mln. km2. Tai ketvirtadalis Afrikos ploto. Dykumoms susidaryti padeda šaltosios jūrų srovės, didelis nuotolis nuo vandenynų.Dykumoje sausasis laikotarpis trunka iki 11 mėn. Dažnai lietus nelyja net kelerius metus iš eilės.Dažnas svečias Sacharoje yra stiprus vėjas samumas į orą pakeliantis smėlio debesis. Temperatūros svyravimai, tekantis vanduo ir vėjas nuolat keičia dykumų kraštovaizdį. Todėl Sacharoje susidarė įvairių tipų dykumų. Kalnuose, kur yra daug didelių nuolaužų, akmenų, plyti akmeningosios dykumos. Kur daugiau smulkesnių nuolaužų, žvyro ,susiformavo žvyringosios dykumos. Toliau nuo kalnų , kur nėra akmenų , žvyro plyti smėlingosios , druskingosios, molingosios dykumos.Dykumoje yra augalų, kurie atsiranda tik po lietaus. Sukaupę drėgmės jie greitai auga, žydi, subrandina vaisius ir nudžiūsta.Tokie augalai vadinami efemerais. Didesni dykumų gyvūnai gali gyventi tik jų pakraščiuose kur yra pakankamai vandens.Kartais dykumoje būna vietų kur į žemės paviršių prasiskverbia gruntinis vanduo. Tokios vietos vadinamos oazėmis.Daugelyje oazių yra įsikūrę žmonės.Jie oazėje plėtoja žemdirbystę.Oazėje ji plėtojama keliais ardais. Žemiausiame arde auga miežiai, kviečiai, daržovės, prieskoniai.Antrą ardą sudaro šešėlį metantys vaismedžiai ir krūmai.Aukščiausiąjį ardą sudaro datulių palmės. Jos apsaugo žemiau augančias kultūras nuo kaitrių saulės spindulių. Laukai dykumoje turi būti drėkinami.
Geografija  Referatai   (81,79 kB)
Daugiausia rūpesčių dabar kelia kaip tik ekologinė aplinkos būklė. Gamtinė sistemų pusiausvyra labai sutrikdyta, pažeista. Žmogus sukūrė galybę technikos, kuri atnešė daug patogumų, bet ir dar daugiau triukšmo, trąšos, atliekų ir kitų blogybių.
Aplinka  Referatai   (12 psl., 145,84 kB)
Situacija Lietuvoje. Aplinkos ministerijos duomenimis (www.am.lt), atvejų, kai planuojama ūkinė veikla gali daryti žymų poveikį aplinkai ir kurioms pagal LR Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą taikomos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, kasmet daugėja.
Aplinka  Paruoštukės   (3 psl., 70,99 kB)
Trąšos (3)
2010-01-04
Lietuva-žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6 ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Skystosios azoto trąšos yra bevandenis amoniakas, amoniako vanduo, amonikatai. Amonio nitratinės trąšos yra amonio nitratas ir amonio sulfatas - nitratas. Amonio nitratas, amonio salietra, NH2NO3 - mišri trąša, turinti azoto. Gaunamas jungiant amoniaką su azoto rūgštimi. Labai higroskopiškas, greitai tirpsta ir supuola. Tinka visiems augalams visuose dirvožemiuose ir pagrindiniam ir papildomajam tręšimui. Amonio sulfatas- nitratas (NH4)2SO42NH4NO3 - mišinys iš 60% amonio sulfato ir 40% amonio nitrato. Turi 25,5 - 26,5% azoto. Stipriai rūgština dirvą. Nitratinės trąšos yra natrio nitratas (salietra), kalcio nitratas (salietra), kalio nitratas (salietra). Natrio nitratas Na NO3 turi 15 -16 % azoto. Tinka visiems žemės ūkio augalams ir visokiems dirvožemiams. Kadangi greitai veikia ir greitai išplaunamas, tinka tik papildomajam tręšimui Kalcio nitratas Ca(NO3)2 azoto turi 15,5 -17 %. Geriausia rūgščių dirvožemių nitratinė trąša. Labai greitai atidrėgsta ir supuola. Netinka maišyti su superfosfatu. Kalio nitratas KNO3, be azoto, turi kalio. Juo tręšiami chlorui jautrūs augalai. Nitratų formos azoto dirva neabsorbuoja. Amidinės trąšos: karbamidas, kalcio cianamidas, karbamidinės-formaldehidinės trąšos. Vertinga trąša, prilygstanti amonio nitratui, yra karbamidas CO(NH2)2. Jis turi 46 % azoto. Labai lengvas ir greitai tirpsta vandenyje. Dirvožemyje, patręštame karbamido azotu, nelieka nei rūgščių, nei šarmų. Kalcio cianamidas CaCN2 turi 20 -21 % azoto. Netinka smėliams ir durpynams. Vartojamas iš rudens ar bent 10 dienų prieš sėją. Karbamidinės- formaldehidinės trąšos ypač veiksmingos ten, kur drėgnas klimatas arba laukai laistomi. Mineralinės azoto trąšos efektyviai didina žemės ūkio augalų derlingumą (ypač nejuodžemių zonoje, drėgnose miškastepės rajonuose, laistomosios žemdirbystės zonoje). Mineralinių azoto trąšų normos priklauso nuo dirvožemio, žemės ūkio augalų biologinių ypatybių, nuo to, kiek turima mėšlo ir kitų organinių trąšų. Mineralinės azoto trąšos yra svarbiausia papildomojo tręšimo trąša. Mineralinės azoto trąšos (mėšlas, žalioji trąša) vartojamos nuo seno. Iš mineralinių azoto trąšų pirmiausia (XIX a. vid.) pradėta vartoti natrio nitratą (Čilės salietrą), gaunamą Čilės gamtiniuose telkiniuose. Fosforo trąšos, tai mineralinės ir organinės medžiagos, turinčios augalų mitybai būtino ir prieinamo fosforo. Jos skirstomos į fosforines organines trąšas (mėšlas, įvairūs kompostai), turinčias, be fosforo, ir kitų augalų mitybos elementų, ir fosforines mineralines trąšas, gaminamas pramoniniu būdu. Pagrindinė gamtinė mineralinių fosforo trąšų žaliava yra apatitas ir fosforitas. Fosforo trąšos ypač gerai veikia visų žemės ūkio augalų šaknų vystymąsį, didina cukrinių runkelių cukringumą, linų pluošto išeigą, pievose ir ganyklose - ankštinių žolių kiekį, greitina visų žemės ūkio augalų brendimą. Mineralinės fosforo trąšos skirstomos į tirpstančias vandenyje, tirpstančias amonio citrate, citrinos rūgštyje ir sunkiai tirpstančias. Fosforas panaudojamas nukleotidų, nukleino rūgščių ir nukleoproteidų sintezei. Jis įeina į fosfolipidų sudėtį, o šie yra svarbiausia ląstelių membranų sudėtinė dalis. Fosforas yra svarbus fotosintezės ir energijos apykaitos veiksnys.
Chemija  Rašiniai   (14,89 kB)
Ozono sluoksnis
2010-01-04
Trumpai apie ozoną ir atmosferą Yra žinoma, kad ozonas apsaugo visa, kas gyva, sulaikydamas žalingus ultravioletinius spindulius. Prieš milijonus metų atmosferoje susiformavęs ozono sluoksnis leido naujoms gyvybės formoms plisti po visą planetą. Deja, dabar dėl žmogaus veiklos šis apsauginis skydas yra ,,skylėtas“, per jį skverbiasi pražūtingi UV spinduliai. Nuo tada, kai buvo atrasta ozono skylė bei šiltnamio efektas, paaiškėjo, kad natūralius klimato procesus veikia ne tik gamtos dėsniai, bet juos trikdo ir žmogaus veikla. Žmonija keičia klimato pusiausvyrą lemiančius faktorius tokiu greičiu, kokio niekada nebuvo. Ir blogiausia, kad tą daro negalėdama numatyti tokios veiklos pasekmių. Atmosfera – tai Žemę gaubiantis dujų sluoksnis, veikiamas Žemės traukos, jis sukasi kartu su Žeme. Nustatyti viršutinės atmosferos ribos nėra įmanoma, tačiau teoriškai ja yra laikomas 1000 kilometrų aukštis. Šiame aukštyje atmosfera pereina į kosminę erdvę. Kylant aukštyn atmosferoje sąlyginai yra išskiriami keli sluoksniai (arba sferos): troposfera, stratosfera, mezosfera, termosfera, egzosfera. Šie sluoksniai pereina vienas į kitą ir juos skiria tropopauzė, strapopauzė, mezopauzė, termopauzė. Ozono atmosferoje yra nuo pat Žemės paviršiaus iki maždaug 180 km. aukščio, bet jis pasiskirstęs labai netolygiai – didžiausia jo koncentracija stratosferoje. Visuotinis klimato atšilimas arba „šiltnamio efektas“ – mitas ar tiesa? Saulės energija įtakoja orus ir klimatą žemėje, ji šildo žemės paviršių, o žemė išspinduliuoja energiją atgal į kosmosą. Atmosferoje esančių dujų (vandens garų, anglies dioksido ir kt.) dalelės absorbuoja dalį žemės išspinduliuojamos energijos ir taip palaiko šilumą apie žemę. Jeigu to nebūtų, žemėje būtų kur kas šalčiau ir negalėtų egzistuoti dabartinė gyvybė. Tačiau problema iškyla tuomet, kai tokių dujų kiekis atmosferoje ženkliai padidėja. Pramonei sparčiai besivystant anglies dioksido koncentracija atmosferoje padidėjo 30%, metano – daugiau nei 50%, azoto oksido – 15%. Tai didina šilumos sulaikymą atmosferos sluoksnyje, t.y. mažiau šilumos yra išspinduliuojama į kosmosą. Kokios klimato atšilimo pasekmės? Dėl padidėjusios temperatūros gali kilti daug nepageidaujamų pasekmių: neprognozuojamas klimatas, dauguma žemės ūkiui šiandien naudojamų žemių virstų dykumomis, daug žemės paviršiaus būtų užtvindyta tirpstant poliariniams ledynams, padaugėtų miškų gaisrų, ligų, sausrų, išnyktų kai kurios ekosistemos ir t.t.
Biologija  Referatai   (61,49 kB)
Švedijos ekonomika
2009-12-29
Švedija-viena iš seniausių Šiaurės Europos valstybių(susikūrė VI m. e. a.).Kadaise ji valdė visą Skandinavijos pusiasalį.Norvegija Švedijai priklausė nuo 1814m. iki 1905m.,o Suomija-nuo XI a. iki 1809m.Patogi ir saugi geografinė padėtis turėjo nemažą reikšmę jos politinei ir ekonominei istorijai.Livonijos,taip pat Šiaurės karų laikotarpiu(1700-1721m.)Švedija buvo užėmusi Estiją,Latviją ir Lietuvą.Švedija nuo XIX a. pradžios nedalyvavo karuose.Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu buvo paskelbusi neutralitetą. Valdymo sistema Švedijoje-konstitucinė monarchija,parlamentinė demokratija.Pagal 1974m. Konstituciją karalius dalyvauja įvairiose ceremonijose ir atlieka atstovavimo šaliai funkcijas.1979m. buvo pataisytas Įpėdinystės įstatymas,suteikiantis vyriškos ir moteriškos lyties karaliaus šeimos nariams lygias teises į sostą. Pagal statistikos duomenis Švedija yra iš tų pasaulio šalių,kurios skaito daugiausia laikraščių.Kiekvienas švedas reguliariai skaito daugiau negu 3 periodikos leidinius. Šiandien iš 8,8 mln.Švedijos gyventojų beveik 1 mln.sudaro imigrantai arba bent vienas iš jų tėvų yra imigrantas. Šiuolaikinę Švedijos geopolitinę padėtį lemia patogi jūrinė transporto padėtis,tai,kad ji yra Šiaurės Europos Tarybos narė,nedalyvauja jokiose karinėse organizacijose.Be to,ji kaip stambiausia Baltijos valstybė,suinteresuota turėti gerus kaimyninius,politinius,ekonominius,kultūrinius ryšius ir su vakarinių Baltijos jūros krantų valstybėmis-buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis bei su Lietuva,Latvija ir Estija.Švedija turi nemažą ekonominę ir politinę reikšmę Baltijos regionui.Jai tenka 12,1% viso Baltijos regiono gaminamo visuminio vidinio produkto kiekio. Švedijos dalis pasaulyje: pagal gyventojų skaičių-0,16%,pagal teritorijos dydį-0.30%,pagal bendrąjį produktą-1,01%,pagal eksportą-1.54%. BENDRA ŪKIO APŽVALGA Švedija-viena iš šiuolaikinių industrinių pasaulio ir Vakarų Europos šalių. Šiandien Švedijos žemės ūkyje dirba mažiau nei 3% visų dirbančiųjų,nors prieš 100m. Ši šalis buvo beveik agrarinė.Pagal pasaulio visuminio produkto gamybos vertę užima 30-ą ,o pagal jo dalį,tenkančią vienam gyventojui-12-ą vietą pasaulyje.Virš 80% Švedijos pramonės įmonių priklauso privačiam sektoriui.Likusios įmonės-valstybės ar kooperatyvų.Valstybinis sektorius tiekia socialinę infrastruktūrą,iš dalies infrastruktūrą pramonei,didžiają energijos ir komunikacijų dalį.Bendras vidaus produktas 1993m. Buvo 216 mlrd. JAV dolerių,o nacionalinis produktas vienam gyventojui-24800 JAV dolerių(6-a vieta pasaulyje,5-a vieta Europoje).Švedija turi didžiausią ekonominį potencialą tarp Šiaurės Europos šalių.Tai lemia tai,kad šalis nedalyvauja karuose,turi pakankamai gamtinių,mineralinių,o taip pat kvalifikuotų darbo resursų,gamyboje efektyviai panaudojamos mokslo ir technikos naujovės,patogi geografinė padėtis. Kai XIX a. Europoje sparčiai vystėsi industrializacija,Švedija buvo pajėgi tiekti geležies rūdą,medieną ir kitas žaliavas,mašinų gamybai bei fabrikų ir gyvenamųjų namų statybai.Švedijos ketaus ir miško pramonei buvo labai paranki pigi šalies vandens energija.Vėliau patobulinta ketaus ir plieno gamybos technologija ir įsisavinti nauji cheminiai procesai medieną paversti celiulioze sudarė geras sąlygas šios pramonės šakoms sparčiai augti.Daugelį metų ši pramonė vyravo šalies ūkyje.Švedijoje didelis dėmesys visuose ekonomikos sektoriuose skiriamas nuolatiniam metodų tobulinimui ir produktų kokybės gerinimui.Maždaug 3% BNP išleidžiama moksliniams tyrinėjimams ir vystymo programoms.Daugiausia lėšų skiriama mašinų konstravimo ir telekomunikacijų srityse. Švedija pagal elektros energijos ir popieriaus gamybą(1 gyv.) užima 2-ą vietą, automobilių gamybą(1000 gyv.)-4-ą vietą,celiuliozės ir kartono gamybą-5-ą vietą,pramoninių robotų-7-ą vietą pasaulyje.Švedijai yra būdingi gana pastovūs ekonominio augimo tempai.Dėl didelių atsiskaitymų iš įmonių pelno socialiniam fondui,gyventojų reikmėms tenkinti ir padidėjusių Švedijos kapitalinių investicijų užsienyje pastebima lėtėjimo tendencija. Švedijos BVP 1997m. sudarė 1.739mlrd.kronų ir išaugo 1,8%.,palyginti su 1996m. 1997m. BVP vienam gyventojui sudarė 25,626 JAV dolerių. DARBO RESURSAI. DARBO RINKA Pagal 1999m. duomenis Švedijoje dabar gyvena 8.86mln. gyventojų.Gyventojų tankis: 20žm./km2.Geri rezultatai yra socialinėje sferoje:vidutinė gyvenimo trukmė vyrų-77,1metai,moterų-81,9metai,mažas vaikų mirtingumas(2-a vieta pasaulyje),geras aprūpinimas butais,pensijomis. Iš 8,86mln. Švedijos gyventojų 4,3mln. Yra dirbantys,iš jų 50% yra moterys.Profsąjungos narių skaičius didelis,nors nuo 1986m. jis sumažėjo iki 81%.Dauguma privačių darbdavių priklauso Švedų darbdavių konfederacijai(SAF).Dėl darbo užmokesčio tarpusavyje tariasi darbdavių konfederacijos ir profsąjungos arba kompanijos administracijos su dirbančiųjų atstovais.Profsąjungos ir darbdaviai itin stengiasi pagerinti darbo saugumą ir aplinką. Siekdama garantuoti darbą visiems žmonėms,Švedijos vyriausybė jau seniai aktyviai rūpinasi darbo rinkos klausimais.Bedarbių skaičius Švedijoje palyginti su kitomis šalimis yra mažas,nors nuo 1990m. bedarbystė šiek tiek padidėjo. Nedidelis vidutinis metinis gyventojų prieaugis.Tai galima paaiškinti tu,kad Švedijoje yra mažas natūralus gyventojų prieaugis bei pastebimas gyventojų senėjimas(didžiausia pasaulyje senų žmonių dalis,neskaitant mikrovalstybių-per 60metų-22,5% gyventojų)Gimstamumo rodiklis 1000 gyventojų(1999m.):gimė-10,0,mirė-10,7,metinis prieaugis- -0,7,suminis gimstamumo rodiklis-1,50.Vis mažiau gyventojų kuria šeimas(vedybų koeficientas 1980m.-2,4, 1987m.-2,2).Vidutinis šeimos dydis Švedijoje-2,2 žmogaus(mažiausios šeimos pasaulyje).Susidarė gana kebli demografinė situacija,sumažėjo jaunų, padaugėjo pensijinio amžiaus žmonių,daug nesantuokinių vaikų.Ne santuokoje gimę kūdikiai 1991m. sudarė 48% visų gimusių kūdikių(pasaulyje daugiau tik Islandijoje).Valstybė buvo priversta leisti dirbti daugeliui užsieniečių(pramonėje apie 10%). 4/5 gyventojų gyvena miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse.Didžiausi miestai yra Stokholmas(685 tūkst.žmonių),Geteborgas(434 tūkst. žmonių) ir Malmė(237 tūkst. žmonių).Didžiausios miestų aglomeracijos:Stokholmo-1,67mln. žmonių,Geteborgo-0,78mln. žmonių ir Malmės-0,48mln. žmonių.Šios trys aglomeracijos sudaro 1/3 visų šalies gyventojų.Iš visų aktyvių žmonių pramonėje dirba maždaug 29%,žemės ir miškų ūkyje-4%,prekyboje,transporte ir kitose paslaugų sferos šakose-67%. GAMTINIAI IR MINERALINIAI RESURSAI Svarbiausi Švedijos gamtiniai resursai- tai dideli miškų masyvai, hidroenergetiniai ištekliai(beveik 100 000 ežerų), durpės. Miškai užima apie 55% šalies teritorijos.Iš Europos šalių tik Suomijoje jų yra daugiau. Spygliuočių miškai sudaro 9/10 visų medienos išteklių,o lapuočiai auga tik šiaurinėje dalyje.Vidaus vandenys (ežerai,upės,bet ne pelkės) sudaro 9% visos teritorijos.Upės Švedijoje yra trumpos, vandeningos ir gana slenkstėtos. Per metus galima pagaminti maždaug 85mlrd. KW/h elektros energijos.4/5 visų šalies vandens išteklių yra šiaurinėje dalyje.1996m. Švedija pagamino vidutiniškai elektros energijos vienam gyventojui 15850 kilovatvalandžių. Ji buvo 4-oje vietoje tarp 25 daugiausia elektros energijos pagaminančių valstybių. Švedija yra turtinga metalų rūdų, bet beveik neturi mineralinio kuro išteklių. Švedija yra viena iš tų valstybių, kurios daugiausia išgauna geležies rūdos.1996m. Švedija išgavo 21 milijoną tonų geležies rūdos. Geležies rūdos gavyba ir atsargomis Vakarų Europoje Švedija užima 2-ąją vietą (po Prancūzijos). Svarbiausi rūdynai-Kirūnos (50% visų išteklių), Jelivarės(Gallivare). Svarbiausi tarptautiniai geležies rūdos srautai yra iš Švedijos (taip pat ir Brazilijos) į Vakarų Europą. Per 1996m. Švedija išeksportavo 15 milijonų tonų geležies rūdos.XVII a. 40% pasaulio geležies gamino Švedija. 1995m. Švedija užėmė 8-ą vietą tarp daugiausia nerūdijančio plieno gaminančių valstybių (0,6 milijonų tonų). Švedija turtinga ir spalvotųjų metalų rūdos. Pagal vario gavybą ji užima 2-ąją,o pagal švino-3-ąją vietą Vakarų Europoje.Pagal rafinuoto vario vartojimą vienam gyventojui (kilogramais) 1995m. pirmavo ir Švedija.1996m. Švedija pateko į daugiausia švino rūdos išgaunančių valstybių sąrašą. Ji išgavo 99 tūkst. tonų ir sudarė 33% pasaulio dalies.1996m. Švedija išgavo 161 tūkst. tonų cinko rūdos ir sudarė 2,2% pasaulio dalies. Europos valstybėms tenka tik vienas procentas pasaulio aukso gavybos.Daugiausia aukso Europoje išgaunama Švedijoje,Prancūzijoje ir Ispanijoje. 1997m. Švedija išgavo 0,29 tūkst. tonų sidabro ir sudarė 1,8%dalį pasaulyje. Be metalų rūdų, Švedija turi degiųjų skalūnų, gausius durpių ir nedidelius akmens anglies ir naftos išteklius.Be to, Švedijoje yra nemažai urano rūdos. PRAMONĖ Pramonė- svarbiausia Švedijos ekonomikos šaka.Jai tenka apie 21% šalies visuminio produkto gamybos vertės.Eksportuojama maždaug 45% bendros pramonės produkcijos. Šiame amžiuje,remiantis švedų mokslo išradimais ir patobulinimais, panaudojant pažangiausią technologiją,sukurta daug naujų pramonės šakų.Paskutiniu metu labai suklestėjo farmacijos įmonės.Didesnės investicijos buvo skiriamos mašinų, chemijos,metalurgijos bei paslaugų sferos šakoms.Todėl pramonės struktūroje vyrauja dvi pramonės šakų grupės- mašinų ir kalnakasyba su metalurgija bei medžio apdirbimo,celiuliozės ir popieriaus.Joms tenka 65% bendros pramonės gamybos vertės,2/3 visos pramonės darbuotojų ir 80% šalies industrijos eksporto vertės. Šiuo metu svarbiausia pramonės šaka- mašinų gamyba,kuriai tenka daugiau kaip 45% visų pramonės darbuotojų ir 37% metinių kapitalinių įdėjimų..Šalies mašinų pramonė labiausiai sukoncentruota Vidurio Švedijoje.Stambiausi centrai-Stokholmas,Geteborgas, Malmė, priemiesčiai Sedertelė ir Niuneshamnas, Šiovolė,o didžiausi automobilių gamintojai- “Volvo” ir “Saab – Scania”.1929m. buvo įkurta bendrovė “Volvo”.Švedija yra viena iš tradicinių lengvųjų automobilių pardavėjų(taip pat Italija, D.Britanija, Ispanija),tenkinanti Europos rinką( gamina 5% Vakarų Europos mašinų praminės kiekio)..1996m. Švedija tapo viena iš didžiausių sunkvežimių gamintojų pasaulyje(65 tūkst.vienetų “Volvo” sunkvežimių).Nors pagal 2001m. “Volvo” pelnas sumažėjo:sunkvežimius ir statybų įrangą gaminanti Švedijos bendrovė “Volvo” pranešė pernai iš pagrindinės veiklos gavusi 6,154 mlrd. SEK pelno- 1,572 mlrd. SEK mažiau nei 1999m.(“Verslo žinios” vasario 2d.,2001m.).Mašinų pramonės vaidmuo pasaulio laivų statyboje smarkiai sumažėjo, tačiau ji ir toliau lieka svarbiu vidutinių tanklaivių, ryšių priemonių ( ypač telefonų), elektroninių skaičiavimo mašinų, navigacinių įrengimų, elektros generatorių, įrengimų celiuliozės ir popieriaus pramonei, guolių gamintoju.Mašinų pramonė ir metalo gaminiai duoda 40% eksporto vertės, 50% pagamintos produkcijos eksportuojama. Keleiviniai ir karo lėktuvai gaminami Linčiopinge, Malmėje, Trolhetane, o didžiausias lėktuvų gamintojas- “Saab- Scania” ( konsorciumas JAS ). Tradicinės Švedijos pramonės sritys – prietaisų, instrumentų, įrankių, metalo gaminių – guolių ( SKF – didžiausias guolių gamintojas pasaulyje) gamyba, staklės ( “Sandvik”), įrenginiai pieno pramonei ( “Alfa – Laval” – vienas didžiausių pieno separatorių gamintojų pasaulyje), įvairūs prietaisai ir automatai( “Atlas Corco” – didžiausias pasaulyje rotacinių kompresorių gamintojas, pneumatika; “Gambro” – instrumentai, kontrolės ir matavimo prietaisai; “Arenco AB” – didžiausias pasaulyje įrangos degtukų pramonei gamintojas). Švedijos naujosios elektronikos ir elektrotechnikos šakos – tai buitiniai elektros prietaisai ( “Elektrolux”- didžiausia Europos buitinės technikos gamintoja, ypač dulkių siurblių ir viryklių,kuriai tenka apie ketvirtadalis jos rinkos Švedijoje su savo didžiausiais padaliniais “AEG Hausgerate” ir “Juno”( Vokietija ), “Fridgidaire” ( JAV), “Zanussi” ( Italija), “Lehel” ( Olandija), “Corbero” ( Ispanija)), telekomunikacijos ( “Ericson” – vienas didžiausių pasaulyje mobiliojo ryšio sistemų gamintojų,kuri 1995m. sudarė 8% dalį pasaulio ryšių priemonių rinkoje), elektrotechnologijos ir įrenginiai atominei energetikai ( “Asea”- 50% Švedijos ir Šveicarijos koncerno “ABB Asea Brown Boveri” akcijų); ginklų gamyba ( “Bofors”).Viena žymiausių robotus gaminančių bendrovių Švedijos ir Šveicarijos “ABB Robotics”. Švedijos ir Šveicarijos technologijų grupė ABB pranešė savo grynąjį pelną padidinusi 6%, nors pardavimai tiek pat procentų sumažėjo. Įplaukų sumažėjimą ABB aiškino vangia paklausa kai kuriose pagrindinėse rinkose, tačiau pabrėžė, kad užsakymų apimtys didėjo visuose sektoriuose ir per metus išaugo 6%, iki 25,440 mlrd. USD. ABB prognozuoja , kad įplaukos augs po 6% per metus, o pajamos, neišskaičius palūkanų ir mokesčių, - 15% per metus iki 2005-ųjų. 1995m.personalinių kompiuterių tankumas Švedijoje kiekvienam 1000 gyventojų – 193. Švedija yra pripažinta informacinių technologijų lydere, ypač bevielių komunikacijų, elektroninės komercijos, specializuotos programinės įrangos, interneto bei naujųjų komunikacijų srityse. Remiantis pasauliniu indeksu, skirtu informacinėms visuomenėms vertinti ( ISI ), 2001m. Švedija toliau išlieka pasaulio informacinių visuomenių lydere. ISI indeksas atspindi šalių sugebėjimą gauti ir įsisavinti informaciją bei informacines technologijas. Indeksas taip pat įvertina šalies technologinę pažangą ir kaip šios technologijos naudojamos visuomeniniame gyvenime. ISI sudaromas remiantis keturiomis kategorijomis: kompiuteriais, informacija, internetu ir visuomenine infrastruktūra. 1997m. Švedija priklausė Europos staklių gamintojų asociacijų komitetui ( ESGAK). Neturėdama pakankamai savo kuro išteklių(nors nemažai Švedijos kapitalo investuota į Norvegijos naftos pramonę),šalis kuro išteklius importuoja iš užsienio( apie 24 mln.t naftos ir 3,5 mln. t akmens anglies). Švedija garsėja pasaulyje gerai išvystyta elektroenergetika.Šiame sektoriuje pirmauja šiluminės elektrinės,kurenamose naftos produktais(tenka 9%),nors hidroelektrinėms( kaskadai Lulelveno, Ongermahelveno, Indalselveno upėse) tenka apie 39%, o atominėms( Ringhalsas, Oskarshamnas, Forsmarkas)-52% visos šalyje gaminamos elektros energijos.1996m. Švedijoje vidutiniškai energijos suvartota vienam gyventojui- 15850 kilovatvalandžių.1995 m.Švedijoje elektros energijos pagaminta 148 milijardai kilovatvalandžių ir tai sudarė 1,1% dalį pasaulio elektros energijos gamyboje(Švedija buvo 18-oje vietoje tarp 20-ties pasaulio šalių.O 1996m. Švedija atsidūrė 19-oje vietoje pagal elektros energijos gamybą pasaulyje:140 milijardų kilovatvalandžių elektros energijos ir 1,1% dalis pasaulio elektros energijos gamyboje.1998m. Švedijoje buvo 12 veikiančių branduolinių reaktorių, iš kurių 10,5 galia yra 1000 megavatų(pagal IAEA).Šalyje naujų atomonių elektrinių daugiau nestatoma. Kalnakasybos pramonė kasa ir sodrina geležies( apie 20 mln. tonų), cinko( apie 346 tūkst. tonų),vario(235 tūkst. tonų) ir švino rūdas.Šiaurinėje Švedijos dalyje (Kirūnos baseine) gaunama ¾ visos geležies rūdos,o spalvotųjų metalų rūdų daugiausia vidurinėje Švedijoje. Švedija dabar gamina aukštos kokybės nerūdijantį, karščiui ir rūdims atsparų plieną.Iš svetur atvežamas metalo laužas.Plieno lydymui naudojamos šiuolaikinės, švarios technologijos.Elektrokrosnyse yra gaunama 2/3 visos produkcijos.Vidurio Švedijoje yra pagrindinės juodosios metalurgijos gamyklos- Avesta,Hagforsas, Hoforsas, Sanavikenas.Juodoji metalurgija specializuota lydyti ne ketų, bet specialų plieną.Spalvotoji metalurgija tenkina tik vietinės rinkos poreikius, lydo šviną, varį (Šaleftijas), aliuminį ( Sundsvalis).Švedija užima 1-ą vietą pasaulyje pagal arseno gamybą, 2-ą vietą Europoje pagal aukso (Bolidenas) ir sidabro gavybą. Tradicinė Švedijos pramonės šaka – miško, medžio apdirbimo, popieriaus ir celiuliozės pramonė.Pagal joje dirbančiųjų skaičių ( 14% ) ir gaminamos produkcijos mąstą ( 14,3%) ji užima antrąją vietą pramonės struktūroje.Švedija tapo stambiausiu šios pramonės produkcijos tiekėju Vakarų Europoje.Miško pramonė sudaro 25% šalies eksporto vertės.Kasmet Švedijoje iškertama ir išvežama apie 54 mln. kietmetrių medienos ( 8-oji vieta pasaulyje ir 1-oji – Vakarų Europoje).Pusė šio kiekio yra sunaudojama medienos masės ir celiuliozės gamybai.Devintajame dešimtmetyje pagerėjo medienos panaudojimo struktūra.Daugiau gaminama ne medienos masės, kartono ir vyniojamo popieriaus, o celiuliozės, geros kokybės rašomojo ir poligrafinio popieriaus.Švedija pagal popieriaus gamybą užima 8-ą vietą pasaulyje ( 3% pasaulio), pagal popieriaus ir kartono eksportą – 2-ą vietą Europoje ir 4-ą vietą pasaulyje ( 11% pasaulio), pagal laikraštinio popieriaus gamybą – 4-ą vietą pasaulyje, o pagal eksportą – 2-ą vietą pasaulyje ( 11% pasaulio).Didelė dalis pjautos medienos, medžio drožlių, medžio plaušo plokščių bei baldų produkcijos eksportuojama.Švedijoje kasmet pagaminama apie 53 mln. kub.m. medienos.Pagal tai šalis užima 9-ą vietą pasaulyje ( 1,5% pasaulio).Pagal miško produkcijos eksporto vertę užima 1-ą vietą Europoje ir 3-ią vietą pasaulyje ( 9% pasaulio), pagal celiuliozės gamybą – 1-ą vietą Europoje ir 4-ą vietą pasaulyje ( 6% pasaulio), o pagal celiuliozės eksportą – 1-ą vietą Europoje ir 3-ą vietą pasaulyje ( 10% pasaulio).Švedija yra pirmoje vietoje pasaulyje pagal degtukų, kurie gaminami iš importuojamos drebulės medienos, gamybą.Miško pramonės rajonai daugiausiai susiformavo Šiaurės, o celiuliozės ir popieriaus bei medžio apdirbimo pramonė – Vidurio ir Pietų Švedijoje.Svarbiausi popieriaus ir celiuliozės gamybos centrai yra Botnijos įlankos pakrantėje ir prie upių: Sundsvalis, Ernšioldsvikas, Burlengė, Jelvė.Šalies pietuose Klipane ( Klippan) yra seniausias pasaulyje veikiantis popieriaus fabrikas,pastatytas 1573m.Svarbiausios miško pramonės bendrovės: “Svenska Cellulosa”, “Stora”, “MoDo”, “Korsnas”, “AssiDoman”. Chemijos pramonė orientuota vietinei rinkai tenkinti.Ji gamina produkciją celiuliozės ir popieriaus pramonei bei žemės ūkio reikmėms tenkinti – sieros rūgštį, natrio šarmą, mineralines trąšas. Vystoma organinės chemijos pramonė – plastikų, sintetinio ir dirbtinio pluošto bei naftos chemija. Švedijoje taip pat yra ir keletas didžiausių vaistų gamintojų pasaulyje: “Astra” (1996m. – 4,7 mlj. JAV dolerių ), “Pharmacia and Upjohn” (1996m. – 4,0 mlj. JAV dolerių).1996m. Švedija tapo viena iš didžiausių vaistų eksportuotojų – 3,0 milijardai JAV dolerių. Lengvoji pramonė – tekstilės, siuvimo, odų, avalynės – dirba tenkindama vietinę rinką.Eksportuojama dalis kailių pramonės produkcijos.Didžiausias Švedijos drabužių gamintojas yra “Hennes & Mauritz”. 1998m. kompanijos III finansinių metų ketvirčio pelnas išaugo 71%, nes padidėjo įmonės pardavimai visose rinkose. Dėl šaltos tų metų vasaros visi šalies drabužių pardavimai per rugpjūčio mėnesį išaugo 43%, palyginti su 1997m. tuo pačiu metu. Kompanija taip pat plėtė savo tinklą Europoje. Stambiausios maisto pramonės šakos – pieno ir mėsos. Eksportuojama dalis sūrių ir sviesto. Švedijos pramonės produkcija ŽEMĖS ŪKIS Švedijoje vyrauja vidutinių platumų jūrinis klimatas su švelnia žiema ir vėsia vasara pietuose ir pereinantis iš jūrinio į žemyninį viduryje bei subarktikos šiaurėje. Drėkinimas yra perteklinis, o švelninančiai klimatą veikia Baltijos ir Golfo srovės. Sniego danga būna 5-7 mėnesius per metus, o vidutinis sniego dangos storis 40-60 cm. Švedija yra produktyvaus žemės ūkio šalis. Žemės ūkyje dirba 4% ekonomiškai aktyvių gyventojų. Šalies žemės ūkis pagamina 3% BVP vertės. Nors sąlygos nėra palankios, tačiau padidėjus žemės ūkio produktyvumui ir parlamentui priėmus palankius sprendimus, Švedija sugeba pasigaminti daugiau kaip 80% jai reikalingų maisto produktų. Žemės ūkio naudmenos sudaro 8% šalies teritorijos ir yra sukoncentruotos pietinėje dalyje, kur gamtinės sąlygos ir klimatas labai panašus į Lietuvos. Žemės ūkyje smarkiai mažėja nedideli ūkiai ( iki 10 ha), o daugėja vidutinių ir stambių ( iki 50 ha). Vidutiniai ūkiai ( iki 20 ha) dabar valdo 2/3 dirbamos žemės ir pagamina 2/3 prekinės žemės ūkio produkcijos. Geri gamybos rodikliai pasiekiami dėl to, kad žemės ūkis yra gerai mechanizuotas, naudojama nemažai trąšų, naudojamos pažangios intensyvios agrotechninės priemonės. Svarbiausia žemės ūkio šaka – pieno ir mėsinė gyvulininkystė. 31% pasėlių plotų užsėjama pašarinėmis žolėmis, o iš auginamų grūdinių kultūrų – 42% tenka miežių ir 27,5% - avižų pasėliams. Pagal avižų eksportą Švedija užima 3-ią vietą pasaulyje ( 18% pasaulio). Koncentruotus pašarus šalis importuoja iš kitų šalių.Vidutinis grūdinių kultūrų derlingumas Švedijoje yra mažesnis nei Vakarų Europoje. Skonės pusiasalyje auginami cukriniai runkeliai, Smolando aukštumoje – bulvės. Norlando plynaukštėje yra brangiakailių žvėrelių fermos, šiaurėje auginami elniai. Gyvulininkystėje vyrauja pieno ūkis. Laikoma nemažai galvijų ir bekoninių kiaulių. Švedijoje kasmet sugaunama apie 250 tūkst. tonų žuvų. Daugiausia žvejojama Baltijos jūroje. RYŠIAI SU PASAULIU UŽSIENIO POLITIKA Pasibaigus šaltajam karui ir politiniam Europos susiskaldymui, Švedijos užsienio politikai atsivėrė naujos perspektyvos, atsirado naujų galimybių dalyvauti Vakarų Europos vienijimosi procese. Tuojau po dramatiškų pasikeitimų – subyrėjus Rytų Europos struktūroms – Švedija užėmė aktyvią poziciją Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijoje ir Europos Taryboje, kurios stengiasi užtikrinti viso kontinento demokratijos procesus ir naujas saugumo struktūras. Švedija į Europos Sąjungą įstojo 1995m. sausio 1d. Kaip pilnateisė šios organizacijos narė, Švedija dalyvauja ES sprendimų priėmimo procese ir gali daryti didesnę įtaką bei prisidėti prie tolesnės Europos integracijos plėtros. Po dramatiškų permainų Centrinėje ir Rytų Europoje, Švedija aktyviai dalyvavo įtvirtinant demokratiją ir naujas saugumo struktūras visame žemyne. Be to, stebėtojo teisėmis ji dalyvauja ir Vakarų Europos Sąjungoje ( angl. WEU). Švedija taip pat dalyvauja programoje “Partnerystė taikos labui” bei yra prisidėjusi prie IT taikdariškos misijos (UNPROFOR) ir Tarptautinių taikos įgyvendinimo pajėgų (IFOR) buvusioje Jugoslavijoje. Švedija aktyviai įsijungusi ir į regioninio bendradarbiavimo skatinimą, pvz., Baltijos jūros šalių taryboje ir Barenco jūros Euro-Arkties taryboje. Švedijos politinė nuostata nesijungti į karines sąjungas išlieka nepakitusi. Švedijos strateginė padėtis tarp Šiaurės Atlanto bloko šalių ir Šiaurės Vakarų Rusijos – vienas iš faktorių, apsprendžiančių Švedijos saugumo politiką. Stipri ir savarankiška nacionalinė gynyba laikoma pagrindine Švedijos saugumo politikos dalimi. Gynybai iš biudžeto skiriama apie 3% BNP. Švedija aktyviai dalyvauja tarptautiniame politiniame gyvenime. Stipri parama Jungtinėms Tautoms – jos užsienio politikos kertinis akmuo. Kiti esminiai dalykai yra žmonių teisių gynimas, tarptautinio nusiginklavimo siekimas ir geresnis aplinkos kūrimas. Švedija garsėja savo pasiekimais aplinkosaugos technologijų srityje. Švedijos įmonės pelnė tarptautinį pripažinimą atliekų perdirbimo, vandenvalos, pramoninės taršos kontrolės ir oro valymo srityse. Švedijos pramonės įmonėse įgyvendinamuose aplinkosaugos projektuose plačiai taikomi naujausi produktai ir technologijos. Švedija skiria 1% savo nacionalinių pajamų besivystančioms pasaulio šalims remti. Švedija yra ir daugelio kitų tarptautinių organizacijų, kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos ( OECO), ir Pasaulio banko, narė. Baltijos milijardo fondai – tai svarbi Švedijos politikos Baltijos jūros regione dalis. Projektą sudaro Pirmasis ir Antrasis fondai ( viso 2 mlrd. SEK ), skirti Švedijos ekonomikos augimo, užimtumo bei užsienio prekybos skatinimui. Pagrindinis projekto tikslas – stiprinti Švedijos įmonių pozicijas Baltijos jūros regione bei skatinti jas kartu su partneriais dalyvauti regioninės plėtros programose. RYŠIAI TARP ŠVEDIJOS IR PABALTIJO Kontaktai su pabaltiečiais buvo svarbūs per visą Švedijos istoriją. Formalus Baltijos valstybių atsiskyrimas nuo Tarybų Sąjungos ir nepriklausomų respublikų atkūrimas 1991m. sudarė visiškai naujas sąlygas santykiams tarp Švedijos ir Baltijos šalių plėtotės. Tais pačiais metais Švedija pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę. Prasidėjo bendradarbiavimas daugelyje sferų, į kurį įsijungė ir valstybė, ir municipalitetai, ir pramonininkai ir visuomenės organizacijos. Švedų ir suomių koncernui “Stora Enso” priklausanti Kauno įmonė UAB “Stora Enso Packaging” pirmąjį 2001m. mėnesį beveik dvigubai padidino pardavimus. Augimą įmonės vadovai aiškina išaugusia naujo dizaino kartono pakuotės paklausa. Įmonė sausio mėn. pardavė produkcijos už 1,22 mln.Lt., arba 96% daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu, tada įmonės apyvarta siekė 0,62 mln. Lt. Švedijos bankas “Skandinaviska Enskilda Banken” ( SEB ) pareiškė manąs, jog 2001m. Baltijos valstybių regiono ūkio plėtrą lems Estijos ir Latvijos ekonomikos raida, tuo tarpu Lietuvos ekonomika augs lėčiau. 2000m. SEB įsigijo po beveik 100% Estijos “Uhispank”, Latvijos “Unibanka” ir Lietuvos Vilniaus banko akcijų. Keletą metų Lietuva iš Švedijos pirko daugiau negu pardavė, tačiau 2000m. Švedijos ir Lietuvos prekybos balansas išsilygino. Per paskutinius 4-5 m. Lietuvos ir Švedijos prekybos balansas buvo neigiamas, bet pernai jis išsilygino. Į Švedija daugiausia parduodama tekstilės gaminių ( 31% viso eksporto ), popieriaus ( 16% ), mašinų įrenginių ( 9% ), įvairios medienos žaliavų ( 38% ). 2000m. rugsėjo mėn. Lietuvos ekonominės plėtros agentūros duomenimis, Švedija – didžiausia užsienio investuotoja Lietuvoje ( užregistruota per 130 įmonių). UŽSIENIO PREKYBA Švedijos ekonomika daug priklauso nuo užsienio prekybos, o jos pramonė labai susijusi su pasauline pramone. Prekių ir paslaugų eksportas sudaro apie 1/3 šalies bendrojo nacionalinio produkto. Šiandien Švedija daugiausia eksportuoja pagamintas prekes.Per XX a. 9-ąjį dešimtmetį eksporto struktūra gerokai kito: mašinos ir įrengimai sudaro apie 40%, miško pramonės produkcija – 20%, metalai – 6% viso eksporto vertės.Svarbiausios eksportuojamos prekės – įvairi pramonės produkcija (ESM, navigaciniai prietaisai), transporto priemonės (automobiliai, laivai), celiuliozė, medienos masė, popierius, metalai.Importuojama nafta, medvilnė, mašinų pramonės produkcija. Patrauklus švedų eksporto produktas – švedų technologijos žinios, ypač aplinkos apsaugos srityje. Švedijoje veikia Švedijos eksporto taryba. Pagrindiniai šios tarybos uždaviniai yra skatinti ir plėtoti Švedijos prekybą bei investicijas. Švedijos eksporto taryba yra Švedijos vyriausybinė institucija, pavaldi Švedijos Užsienio reikalų ministerijai. Biuras Vilniuje veikia nuo 1993m. Daugiausia Švedija prekiauja su Vakarų Europos šalimis. Joms tenka daugiau nei 73% eksporto ir 77% importo. Didžiausia prekių apyvarta su Vokietija, D.Britanija, Šiaurės Europos šalimis. Eksporto struktūra pagal šalis procentais yra tokia: Vokietija 15, D.Britanija 10, Norvegija 8, JAV 8, Prancūzija 6; o importo – Vokietija 20, JAV 9, D.Britanija 9, Danija 8, Norvegija 7. Pagrindinis Švedijos tarptautinės ekonominės politikos bruožas yra parama laisvajai prekybai. Siekdama stiprinti ir plėtoti laisvosios daugiašalės prekybos sistemą, Švedijos vyriausybė aktyviai skatina prekybos liberalizaciją tarp GATT/TWO narių. Švedijos užsienio politikos ir prekybos pagrindinis bruožas – laisvoji prekyba ir dar didesnė ekonomikos integracija į Europą. Būdama Europos Sąjungos narė Švedija prisijungė ir prie ES muitų sąjungos. Pagal naujas taisykles prekės, pervežamos per Švedijos ir kitų ES narių valstybių sienas, nebetikrinamos pasienio muitinėse. Švedija turi laisvosios prekybos statusą su Baltijos šalimis. PASKUTINIO DEŠIMTMEČIO POKYČIAI ŠVEDIJOS EKONOMIKOJE Paskutinio XXa. amžiaus dešimtmečio pradžioje Švedijos ekonomikos padėtis buvo sunki. 1991 – 1992 m. pramonės gamyba buvo nukritusi beveik 10%, o bendras vidaus produktas buvo sumažėjęs 5%. Labai ženkliai, labiausiai per paskutinę pusę amžiaus, išaugo nedarbo lygis. 1993 m. pabaigoje Švedijos ekonomikoje buvo pastebėtas pagyvėjimas. Pirmą kartą nuo 1990 m., 1994 m. pradėjo augti bendri kapitalo įdėjimai. Tačiau vidaus paklausa vystėsi vangiai. Pagrindiniu augimo veiksniu buvo eksportas. Nors 1997 m. pirmąjį pusmetį pastebėtas nedidelis nuosmūkis, ekonomikos augimas tęsėsi jau ketverius metus. Nuosmūkio priežastis – vyriausybės taikytos priemonės valstybinio sektoriaus deficito sumažinimui. Tuo pačiu metu privačiame sektoriuje tęsėsi augimas. Pagrindinis augimo veiksnys buvo prekių ir paslaugų eksporto padidėjimas. 1997m. jis išaugo beveik 11%. Tačiau, skirtingai nuo ankstesnių metų, importas aplenkė eksportą. Todėl eksporto indėlis į ekonomikos tempus pradėjo mažėti. Po vangaus vystymosi pirmaisiais praeito dešimtmečio metais pradėjo augti pramonės gamybos tempai. Ypač greitai išsiplėtė telekomunikacijos priemonių gamyba, kuriai tenka 14% visos apdirbimo pramonės pridėtinės vertės. Didesni negu vidutiniai buvo transporto mašinų gamybos, miško ir farmacijos pramonės vystymosi tempai. Gamybos galingumo panaudojimo laipsnis 1997m. birželį išaugo iki 88,5% ir priartėjo iki rekordinio lygio – 90,4%, kuris buvo pasiektas 1995m. birželio mėnesį. Rudenį šis rodiklis vis augo ir tai liudijo, kad gamybos augimo rezervai beveik išeikvoti. Ekonomikos augimą sąlygojo ne tik eksportas, bet ir vidaus paklausa. Bendrai per metus asmeninis suvartojimas padidėjo 2%. Išaugo ilgalaikio naudojimo prekių paklausa. Ypač pastebimai, 25%, išaugo naujų automobilių pardavimas, o taip pat išvykos į užsienį – 10%. Toliau augo darbo užmokestis. Tačiau , didėjant mokesčiams, realios turimos pajamos sumažėjo. Todėl asmeninis suvartojimas augo, mažėjant gyventojų santaupoms. Greitai išaugo nekilnojamojo turto kainos. Asmeninio suvartojimo augimą stabdo taip pat ir aukštas nedarbo lygis. Paskutiniame XX a. dešimtmečio viduryje svarbiu ekonominio augimo veiksniu buvo investicijų paklausa. Tačiau 1996m. kapitalo įdėjimų apimtis vis dar neviršijo to dešimtmečio pradžios lygio. 1997m. pasikeitė paskutinių metų tendencija ir bendri kapitalo įdėjimai sumažėjo 1,6%, iš kurių pramonės – 4,7%. Ypač pastebimai sumažėjo investicijos į pastatus ir statinius. Gyvenamųjų namų statyba per metus sumažėjo 20-25%. Iš teigiamų reiškinių galima paminėti įmonių kapitalo įdėjimus į mašinų ir įrengimų gamybą: po buvusio įmonių atsargų sumažėjimo 1996m., 1997m. jie šiek tiek išaugo. Per paskutinius dešimtmečius kainų kilimas 1996 – 1997m. buvo pats mažiausias. Mažus infliacijos tempus 1997m. lėmė staigus procentinių kvotų sumažėjimas. Nežiūrint į 1997m. pabaigos finansinę Azijos krizę, Stokholmo fondų birža per metus pasiekė didelių laimėjimų: jos akcijų vertė išaugo 26%. Kiekvienais metais brangstant akcijoms, per penkerius metus bendras augimas sudarė 229%. Neaukšti ekonominio augimo tempai 1997m. sąlygojo užimtumo sumažėjimą 1,1% arba maždaug 50 tūkst. žmonių. Dėl besitęsiančio valstybės išlaidų mažėjimo sumažėjo gyventojų, dirbančių švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose, skaičius. Taip pat darbo vietų sumažėjo ir statybose ir pramonėje. Darbo jėgos paklausa išaugo tik privačiame paslaugų sektoriuje. Nedarbas buvo neįprastai aukštame Švedijai lygyje ir viršijo 8% ( dvigubai aukštesnis palyginus su bet kuriais metais nuo pokario iki praeito dešimtmečio pradžios ), o neoficialus nedarbo lygis sudarė dar 4,5%. 1997m. užimtumas apdirbimo pramonėje sumažėjo beveik 1%. Todėl, dėl ženklaus išleidžiamos produkcijos kiekio padidėjimo, pakilo darbo našumas. Švedijos bendrame vidaus produkte labai didelę dalį sudaro valstybės išlaidos ir pajamos:1996m. atitinkamai 68% ir 53%. 1993-1994m. daugelis ekonomistų pranašavo šaliai greitą valstybės finansų žlugimą. 1994m. rudenį netikėtai atsirado perspektyvų sumažinti biudžeto deficitą. Taip atsitiko dėl konjunktūros kilimo ir po 1994m. įvykusių rinkimų vyriausybės priimtos griežtos finansų stabilizavimo programos. Kartu, pagerėjus konjunktūrai, pradėjo mažėti valstybės skolinimosi poreikis. 1996m. rugsėjo mėn. Finansų ministras pareiškė, kad vyriausybė išsprendė pačią sudėtingiausią paskutinių metų problemą – valstybės finansų restruktūrizaciją. 1995m. vyriausybė pristatė vadinamą “konvergencijos programą”, kurioje buvo kalbama apie vykdymą sąlygų, būtinų narystei Europos valiutų sąjungoje. 1997m. valstybinio sektoriaus santykinis deficitas sumažėjo iki 1,2%, kas atitinka Mastrichto sutarties kriterijus. Tačiau Švedijos valstybės skola prieštarauja šiems kriterijams – 60% bendrojo vidaus produkto. 1994m. skola pasiekė maksimalų lygį – 79% BVP ir iki 1997m. sumažėjo iki 75%. 2000m. Švedijos valstybės skola sudarė 64%. 1997m. buvo sumažintas procentinių kvotų lygis. 1998m. sausį ji sudarė: 10 metų laikotarpio obligacijoms – 5,5% ( per 1997m. vidutiniškai – 6,64%), o 3 metų laikotarpiui – 4,4%( per 1997m. vidutiniškai – 4,12%). Ekonomistai manė, kad procentinės kvotos sumažėjimas susijęs su Azijos finansų krize. Dėl to investitoriai perėjo nuo akcijų prie paskolų obligacijų. Todėl obligacijų kainos pakilo, o procentinės kvotos nukrito. 1997m. gruodį Riks bankas pirmą kartą per paskutinius dvejus metus pakėlė refinansavimo kvotą, kad sulaikytų infliacijos poveikį ekonomikai. Vienas pagrindinių ekonominės politikos aspektų – Švedijos galimybė dalyvauti EVS ir jos dalyvavimas, palaikant valiutų kursus ES nustatytuose rėmuose. 1997m. tapo konsolidacijos metais finansiniame Švedijos gyvenime. Kontroliuojamas Valenbergų šeimos “Skandinaviska enšilda banken” bankas rudenį paskelbė apie susiliejimą su antrąja pagal dydį Švedijos draudimo kompanija “Trieg – Hanza”, prisiėmęs sau jos įsiskolinimus 17 mlrd. Kronų. Naujoji kompanija, turinti 12,7 tūkst. darbuotojų, vertinama daugiau nei 8 mlrd. Kronų ir tapo vienu stambiausių tokio tipo susivienijimų Skandinavijoje. 1997m. pradžioje įvyko “Svenska sparbanken” ir “Fefeningsbanken” susijungimas. Naujame banke dirba 13 tūkst. žmonių. O tų pačių metų pabaigoje buvo paskelbta, kad jungiasi ketvirtas pagal dydį Švedijos bankas “Nordbanken” ir stambus suomių bankas “Merita”. Pirmas pilnavertis tarptautinis bankų susivienijimas Š.Europoje pavadinimu “Nordbanken – Merita” tapo antru pagal dydį regione. “Nordbanken” veiksmai užbaigė stambiausių bankų susivienijimų susidarymą Švedijoje ir atspindėjo bendraeuropietiškas finansinių institucijų tendencijas. Švedijos pramonę apėmė pesimizmas.Švedijos pirkimo vadybininkų indeksas (PMI ) 2000m. gruodį sumažėjo dar 2,9 punkto, iki 50 punktų, pranešė indeksą skaičiuojanti bendrovė I&L ir bankas “ForeningsSparbanken”. Indekso vertė mažiausia nuo 1999m. vasario mėn., tačiau, I&L ir “ForeningsSparbanken” teigimu, smukimui nemažai įtakos turėjo sezoniniai pokyčiai. Mažesnė nei 50 punktų indekso vertė reiškia, jog aktyvumas apdirbamojoje pramonėje mažėja, o didesnė nei 50 punktų – liudija aktyvumo didėjimą. Infliaciją atspindintis kainų subindeksas gruodį smuko net 7,9 punkto, iki 63,5 punkto. Švedų mažmeninė prekyba 2000m. gruodį išaugo 0,7%.Atsižvelgiant į kalendorinius ir sezoninius veiksnius, Švedijos mažmeninės prekybos apimtys gruodžio mėn. išaugo 0,7% ir buvo 3,7% didesnis nei prieš metus, pranešė Švedijos statistikos biuras. Augimas buvo 0,4 punkto mažesnis nei vidutinė rinkos prognozė. Nespecializuotų parduotuvių ir specializuotų maisto parduotuvių pardavimai, palyginti su 1999m. lapkričiu, išaugo 0,4% ir buvo 1%didesnė nei prieš metus, o kitų specializuotų parduotuvių pardavimai per mėnesį sumažėjo 0,3% ir buvo 4,2% didesnė nei prieš metus.Mažmeniniai pardavimai, palyginti su spaliu, išaugo 0,2%.( Bridge News – BNS ) SEB įsteigė naują investicinį fondą. Švedų finansinė grupė “Skandinaviska Enkskilda Banken” (SEB), viena iš didžiausių Skandinavijoje, plečia investicinę veiklą ir įsteigė fondą “SEB Lux Equity Fund – Global Chance/ Risk”. Fondas investuoja į akcijas visame pasaulyje. Numatoma, kad investicijos bus nukreiptos į 20-40 bendrovių, tai yra maždaug perpus mažiau nei paprastai tokie fondai investuoja. Mažesnis investavimo objektų skaičius atskleidžia, kad šio SEB fondo investicijos bus aukštesnės rizikos, o potencialus uždarbis didesnis. Fondas galės investuoti į įvairiausių pramonės sektorių įmonių VP, taip pat jam nebus apribojimų dėl pasirinktų bendrovių geografinės padėties. Vienas stambiausių SEB strateginių prioritetų – elektroninė bankininkystė. Šiandien tokias paslaugas internetu SEB teikia 740 tūkst. savo klientų šešiose Europos valstybėse: Švedijoje – 500 tūkst., Vokietijoje – 130 tūkst., Danijoje – 5 tūkst., Estijoje – 72 tūkst., Latvijoje – 23 tūkst., Lietuvoje ( Vilniaus bankas ) – 11 tūkst. Be to, 2000m. pabaigoje SEB Švedijoje pristatė banko paslaugas mobiliuoju telefono ryšiu ( WAP ), kuriuo naudojantis galima tvarkyti investicijas, atlikti atsiskaitymus ir gauti naujienas. Šiandien Baltijos valstybių regione konkuruoja dviejų didelių Švedijos bankų grupės – SEB ir Swedbank. Šiuo metu SEB užima stipriausią padėtį Lietuvos rinkoje ( sausio 24d. ). “Ericsson” atsisako mobiliųjų telefonų gamybos. Trečia pagal dydį pasaulyje mobiliųjų telefonų gamintoja Švedijos kompanija “Ericsson” pareiškė perduodanti mobiliųjų telefonų gamybą JAV bendrovei “Flextronics International”. Taip pasielgti “Ericsson” pastūmėjo nuostoliai iš prekybos mobiliaisiais telefonais. Jie pernai sudarė 1,68 mlrd. USD. Švedija neskatina verslo. Ištyrus dešimt išsivysčiusių pasaulio šalių, paaiškėjo, kad Švedija yra mažiausiai palanki verslui šalis. Iš dešimties tirtų pasaulio šalių Švedija buvo įvertinta nepalankiausiai, kai buvo nagrinėjamos verslo plėtros ir darbo vietų kūrimo sąlygos konkrečioje šalyje. Švedija atsidūrė sąrašo pabaigoje, gavusi 34 balus – kaip nepalankiausias Vakarų pasaulio kraštas verslui. EKONOMINIAI GEOGRAFINIAI RAJONAI Švedija skirstoma į tris tradicines istorines geografines dalis. Vidurio Švedija. Tai stambiausias šalies ekonominis rajonas. Čia gyvena 2/3 šalies gyventojų, gaminama apie 2/3 mašinų ir 4/5 plieno pramonės produkcijos. Stambiausias šio rajono centras – sostinė Stokholmas. Tai stambiausias visos Švedijos mokslo, kultūros, taip pat pramonės centras. Pietų Švedija ( teritorija į pietus nuo Veterno ežero). Tai svarbiausias žemės ūkio rajonas (jam tenka 1/3 šalies dirbamos žemės, 2/3 gaminamos žemės ūkio produkcijos). Sukoncentruota apie ¼ pramonės produkcijos ( laivų statyba, popieriaus ir celiuliozės, rutulinių guolių gamyba, tekstilė). Svarbiausi rajono centrai – uostai Geteborgas ir Malmė. Šiaurės Švedija. Nors šis rajonas ir užima 2/3 šalies teritorijos, čia gyvena tik 1/7 šalies gyventojų. Svarbiausia šios šalies dalies ūkinė funkcija – hidroenergetika, kalnakasyba, medienos paruošos bei šių žaliavų ir pusfabrikačių transportavimas. Čia sukoncentruota apie 90% valstybės hidroelektroenergijos, 4/5 geležies rūdos gavybos ir ½ medienos paruošų. Todėl svarbiausi šio regiono socialinės ir gamybinės traukos centrai susikūrė kalnakasybos rajonuose (Kirūna), prie geležinkelių ir Baltijos pajūryje ( Lulėjas, Šeleftėjas).
Ekonomika  Referatai   (42,95 kB)
Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistai tvirtina, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys žada užsieniečiams puikias investicijų galimybes, ir prognozuoja tikrą investicijų bumą šiame regione. Rytų ir Vidurio Europos rinkos, ERPB ekonomistų teigimu, plėtojasi vis sparčiau sulig kiekvienais metais ir tampa vis konkurencingesnės. Per kelerius metus jų įnašas į pasaulio ekonomiką išaugs trigubai o investicijų rizika šiame regione pastebimai sumažės. “Rytų ir Vidurio Europos rinkos dėl savo dydžio bei greitos plėtros taps ypač patrauklios užsienio investuotojams ateinančio amžiaus pradžioje”, -pareiškė Europos ir plėtros banko ekonomistas Richardas Lago. Dvidešimt šešios buvusio Rytų bloko bei Sovietų Sąjungos valstybės, turinčios 400 milijonų gyventojų, -iš tiesų didelė rinka. Nors šiuo metu jų įnašas į pasaulio ekonomiką gana menkas- bendras šių šalių vidaus produktas sudaro vos vieną trilijoną JAV dolerių, palyginti su 30 trln. JAV dolerių pasaulio BVP, sėkmingos rinkos reformos daugelyje jų jau pradeda duoti pirmuosius vaisius. Sparčiai gerėja šių šalių eksporto prekių bei paslaugų kokybė, didėja pramonės produkcija bei realiosios gyvetojų pajamos. Pramonės produkcijos, eksporto padidėjimo bei griežtos finansinės politikos dėka minėto regiono šalių bendras vidaus produktas per ateinančius dešimt metų turėtų padidėti iki 3 trln. JAV dolerių, t.y. beveik 10 procentų viso pasaulio BVP. Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistų nuomone, investicijos Rytų ir Vidurio Europos valstybėsešiuo metu yra mažiau rizikingos nei investicijos į kai kurias Azijos ar Lotynų Amerikos šalis. “Tai stabilios šalys, rimtai besirengiančios Europos sąjungos narystei, nepaisant didėjančių jų užsienio prekybos deficitų, kurie, beje, sumažės, kai tik šioms šalims pavyks atsistoti ant kojų. Be to, importas reikalingas tiek gamybos, tiek ir visos ekonomikos plėtrai”, -tvirtina Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistas R.Lago. LIETUVA PRITRAUKIA VIS DAUGIAU INVESTICIJŲ Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, Lietuva, palyginti su Latvija ir Estija, pastaruoju metu pritraukia daugiau užsienio investicijų. Praėjusiais metais į Lietuvą investuota 880 mln.litų, Estiją -552 mln. litų, Latviją -400 mln. litų užsienio investicijų. Iki šių metų balandžio visos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudarė beveik 2,8 mlrd. litų. “Investicijų bumas į Lietuvą tęsiasi šiais metais ir turėtų dar didėti ateityje”, -teigia Lietuvos investicijų agentūros vadybininkas su visuomene Davidas Burgessas. Pasak jo, didelių strateginių objektų privatizavimas sudarys galimybių pritraukti į Lietuvą milijardus dolerių, ir Lietuva, palyginti su Baltijos kaimynėmis, pirmaus ir investicijų mastais, ir jų kiekiu vienam gyventojui. Pernai daugiausia tiesioginių investicijų teko vienam estui- iš viso 368 litai. Vienam Lietuvos gyventojui teko 240 litų, latviui- 160 litų tiesioginių užsienio investicijų. Į Lietuvą JAV investavo -662,6 mln. litų, Vokietija -300,76 mln., Švedija -275,08 mln. litų. Bendrų įmonių kūrimas Viena reikšmingiausių užsienio kapitalo pritraukimo į Lietuvą formų- tiesioginės užsienio kapitalo investicijos, kuriant bendras Lietuvos ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmones. Pirmoji bendra Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo įmonė Lietuvoje įkurta 1987 metais. Tačiau užsienio investuotojai Lietuvos rinka pradėjo rimėiau domėtis tik 1991 metais. Daugiau kaip 90 procentų tiesioginių užsienio investicijų buvo gauta per pastaruosius dvejus metus. Iki 1997 metų gegužės 10 d. Lietuvoje įregistruotos 5577 bendros Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmonės, į kurias investuota užsienio kapitalo. Šių įmonių įstatinis kapitalas yra daugiau kaip 2919 mln. litų, iš jų užsienio kapitalo dalis sudaro apie 60 procentų. Į Lietuvos ūkį kapitalo yra investavę 98 pasaulio valstybių invesstuotojai. Daugiausia užsienio kapitalo į Lietuvos ekonomiką yra investavusios Europos Sąjungos šalys- 55.2 proc. viso investuoto kapitalo. Pagal atskiras valstybes pirmauja JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos investuotojai. Tiesioginės užsienio iinvesticijos į Lietuvą 1996 metais padidėjo 609.7 mln. litų, arba 152.4 mln. JAV dolerių. Palyginti su 1995 metais, jų padidėjo 319.5 mln. litų, arba 79.9 mln. JAV dolerių. Didžioji dalis 1996 metų investicijų, tai yra 511.1mln. litų, arba 83.8 proc. visų tiesioginių investicijų, padidėjo papildomais užsienio subjektų įnašais į akcinį kapitalą, kitą dalį, t.y. 98.6 mln. litų,sudarė reinvestuotas palnas. Tai 16.2 proc. visų tiesioginių investicijų. Tokią investicinio proceso tendeciją reikia vertinti teigiamai. 1994 metais, pagal statistinius duomenis, reinvesticija dar buvo nedidelė, tačiau nuo 1995 metų, kada reinvestuotas pelnas jau sudarė 9.9 proc., bendras BVP padidėjo 3 proc. Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) šalių bendrų ir užsienio kapitalo įmonių kūrimas. Iki 1997 metų gegužės 10 d. su ES šalimis registruota 2066 bendros ir užsienio kapitalo įmonės, kurių įstatinis kapitalas viršija 1.68 mlrd. litų. Užsienio kapitalas jose siekia apie 56 proc. Tam, aišku, didelės įtakos turėjo laisvosios prekybos sutartis su ES, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Daugiausia užsienio kapitalo investuoja šios ES šalys: Didžioji Britanija, Vokietija. Aktyvios ir Šiaurės šalių- Švedijos, Danijos, Norvegijos- bendrovės. Beje, iki šių metų registruota per 1000 bendrų su Rusijos Federacija įmonių. Tačiau jų įstatinis kapitalas nėra didelis, nes dominuoja daugiausia komercinio pobūdžio įmonės. Jos verslininkams sudaro palankias sąlygas savo produkcijai Rytų rinkoje realizuoti. Užsienio paskolos Nemaža dalis užsienio kapitalo ateina į Lietuvą, kaip užsienio paskolos ir finansinė parama, gaunama iš tarptautinių finansinių organizacijų bei atskirų užsienio valstybių kaip oficiali parama Lietuvos valstybei arba kaip užsienio komercinių bankų paskolos Lietuvos verslo įmonėms (Lietuvos valstybei garantavus).Valstybės užsienio skola (Statistikos departamento duomenimis) 1997 m. pradžioje sudarė 1183 mln. JAV dol. (vienam Lietuvos gyventojui tenka 319,7 JAV dol. valstybės užsienio skolos), o 1996 m. pradžioje sudarė 825,4 mln. JAV dol. (atitinkamai 222,4 JAV dol. vienam Lietuvos gyventojui). Ypač padidėjo gautų pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantiją paskolų. 1991 - 1996 m. Vyriausybė suteikė 573,25 mln. JAV dol. vertės garantijų 137 investiciniams projektams finansuoti. 1997 m. sausio 1 d. gauta ir panaudota 386,53 mln. JAV dol., t.y. 67,4 proc. bendros suteiktų garantijų sumos. Jau grąžinta 108,52 mln. JAV dol., skola- 278,01 mln. JAV dol. Daugiausia garantijų buvo suteikta 1996 metais- 57 investiciniams projektams. Šios užsienio paskolos, kurioms suteiktos valstybės garantijos, skirtos įmonių investiciniams projektams finansuoti, tačiau iš jų 20,1 proc. panaudota kurui ir kitiems energijos resursams pirkti. Iš tarptautinių finansinių organizacijų gaunamas paskolas Vyriausybė skirsto daugiausia per šalies komercinius bankus, nurodydama, kad šios paskolos iš esmės turi tekti pramonės, žemės ūkio statybos ir transporto bei energetikos objektams. Skatinant investicijas į gamybą, ne mažiau kaip 50 proc. lengvatinių užsienio paskolų, kaip numatyta vyriausybės veiklos programoje, bus skirta gamybinėms įmonėms naujoms technologijoms diegti. Bus skatinamos investicijos, skirtos šilumos nuostoliams mažinti, šilumos tiekimo ir pastatų išorinėms sienoms rekonstruoti bei modernizuoti. Ikišiol užsienio paskolos daugiausia panaudotos sprendžiant energetikos problemas, statant transporto bei aplinkosaugos objektus, pertvarkant ryšių ir informatikos sistemas. Tai Klaipėdos naftos terminalas, magistraliniai dujotiekio tinklai, geležinkelių transportas, Klaipėdos uostas, automagistralė “Via Baltica”, vandens valymo įrenginių statyba ir t.t. Valstybės skolinimasis turi būti pagrįstas, racionalus. Tam reikėtų aiškiai apibrėžti ir sugriežtinti užsienio paskolų, gaunamų valstybės vardu ir imamų su valstybės garantija, gavimo ir skirstymo kriterijus bei sąlygas, palengva atsisakant valstybės garantijų. Vyriausybė ateityje rems tik tuos investicinius projektus, kuriuos įgyvendinus sukuriamos naujos darbo vietos arba kai paskolos naudojamos infrastruktūrai plėtoti ar strategiškai svarbiems objektams statyti, rekonstruoti. Svarbiomis valstybės vardu skolinto kapitalo reguliavimo priemonėmis tapo 1996 m. priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos ir viešojo pirkimo įstatymai bei kiti su jais susiję teisės aktai, Vyriausybės reglamentuota valstybės garantijų teikimo užsienio paskoloms tvarka, naujų technologijų, įrengimų, paslaugų pirkimo (konkurso būdu) taikymo tvarka. Lengvatos investuotojams Užsienio ūkio subjektams veikti Lietuvoje sudaromos ne blogesnės sąlygos nei Lietuvos ūkio subjektams. Paminėsiu šiuo metu teikiamas lengvatas: neapmokestinama investicijoms panaudota pelno (pajamų) dalis; užsienio investuotojų įnašai į formuojamą arba didinamą įstatinį (nuosavą) kapitalą naudojami kaip ilgalaikis turtas, įvežami be muito mokesčių; jeigu įmonė likviduojama steigėjo, akcininkų arba pajininkų sprendimu, užsienio investuotojams priklausantis turtas arba jo dalis, atitinkanti užsienio kapitalo investicijoc dydį, išvežama be muito mokesčių; teisėtaigautas pelnas, pajamos arba dividendai nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams; užsienio investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną, pajamasarba dividendus, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų; užsienio investuotojų dividendai už akcijas negali būti apmokestinami, jeigu tai netaikoma Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims; užsienio investuotojai gali savo pelną, pajamas arba dividendus išvežti vidaus rinkoje nupirktomis prekėmis bei paslaugomis arba reinvestuoti į Lietuvos Respublikos ūkį; užsienio investuotojas, kilus investiciniam ginčui, turi teisę tiesiogiai kreiptis į tarptautinį investicinių ginčų centrą; įmonės, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme, taip pat turi pelno mokesčių lengvatų. 1996 m. birželį Seimas priėmė konstitucinį įstatymą dėl ne žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams. Nuo 1997 metų šalyje įgyvendinta nauja tiesioginių užsienio investicijų apskaitos sistema pagal OECD rekomendacijas. Tai leidžia palyginti Baltijos šalių, Rytų Europos valstybių rodiklius ir tiksliau atspindėti realią šios srities situaciją. Investicijų skatinimo programa Europos reikalų ministerija (ERM) pristatė Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) skatinimo programą, kurią įgyvendinus tikimasi iki 2000 m. į Lietuvą pritraukti ne mažiau kaip 1 mlrd. USD.Europos reikalų viceministras M.Paunksnis pažymi, kad pati programa nėra konkrečių veiksmų planas, o strategija, kaip vystyti Lietuvos ūkį vykdant aktyvią TUI pritraukimo politiką. Kad gerėtų investicinis klimatas, reikia įstatyminę bazę derinti su ES įstatymais, aktyviai pristatyti investicijų galimybes Lietuvoje ir kurti stambių investicijų projektus. ERM investicijų reklamos tikslais ketina atidaryti užsienio valstybėse prekybos atstovybes. Nors vienos atstovybės įkurimas kainuos per 100.000 lt., V.Budrys, ERM Investicijų departamento direktorius, teigia, jog ateityje atstovybės kompensuos dalį išlaidų. Jis neatmetė galimybės tokias atstovybes steigti prie Lietuvos ambasadų ir sutaupyti. Iš dar iki galo nesutvarkytos TUI skatinimo programos matyti, kad tikimasi, jog 1997 m. pabaigoje užsienio investuotojai gali laukti tolesnio ekonominės veiklos sąlygų liberalizavimo, eksporto skatinimo programos, eksporto draudimo tarnybos, laisvųjų ekonominių zonų Šiauliuose bei Klaipėdoje veiklos. Investicinių fondų būtinybė Lietuvoje iki šiol nėra nei vieno investicinio fondo, nors Estijoje tokie fondai jau veikia nuo 1993 m. Kol lietuviai delsia dėl mokesčių politikos trūkumų ir kitų apribojimų, gyventojai, organizacijos bei užsienio investuotojai praranda progą pelningai panaudoti turimas lėšas. Įstatymiškos galimybės uždariesiems ir atviriesiems investiciniams fondams kurtis buvo sudarytos jau nuo 1996 m. vidurio. Investiciniai fondai kaupia smulkių investuotojų llėšas, ir tie iš jų, kurie gali investuoti į vertybinius popierius yra neatsiejama rinkos dalis, be jų neįsivaizduojama vertybinių popierių rinkos plėtra. Jie seniai įkurti ir sėkmingai veikia visose pirmaujančiose Rytų ir Centrinės Europos šalyse. Kol kas Lietuvoje nėra nei vieno investicinio fondo, nors egzistuoja investicinės akcinės bendrovės, iki liepos 1 d. turėjusios persiregistruoti į Kontroliuojančiąsias, arba į uždarąsias, arba į atvirąsias investicines bendroves. Pasak specialistų, investicinio fondo steigėjas paprastai būna finansinė institucija, nes ji turi kapitalo užsiimti investicine veikla. Atvirasis investicinis fondas išleidžia savo akcijas, kurias išperka suinteresuoti asmenys, o gautus pinigus investuoja į vertybinius popierius. Tuo tarpu uždarojo investicinio fondo akcijomis prekiaujama tik biržoje ir parduoti jas galima tik tuomet, kai atsiranda pirkėjas. Šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijos smarkiai atpigo ir jas reikia pirkti. Šios investicijos bus pelningos, nes akcijos pigo ne dėl priežasčių, susijusių suLietuvos ekonominėmis, politinėmis ar k.t. priežastimis. Tačiau smulkūs pirkėjai negali veikti rinkos, o stambių- investicinių, pensijų- fondų Lietuvoje dar nėra. Nesant Lietuvoje investicinių fondų, nesuteikiama galimybė gyventojams daryti smulkias investicijas, taip pat nepritraukiamos investicijos iš vietinių bei užsienio organizacijų. Svarbiausios priežastys, dėl kurių Lietuvoje neveikia investiciniai fondai (IF), yra dvigubas apmokestinimas bei iki galo neapgalvotas su IF susijusių asmenų savarankiškos veiklos ribojimas, dėl kurio gali būti pažeidžiami asmens privatūs interesai, konfidencialumas ir realiai pakenkta IF ir jo akcininkams, nurodo Iniciatyvinė grupė. Jei fizinis asmuo investuotų į investicinį fondą, iš jo pajamų būtų atskaitoma juridinio asmens (fondo) pelno mokestis, kelių mokestis nuo apyvartos, valdymo mokestis, fondo veiklos organizavimo išlaidos. Jei juridinis asmuo investuotų į IF, kurio veikla yra investavimas į akcijas, tai jo gautos pajamos būtų apmokestinamos du kartus- pirmą kartą fondo lygmenyje, antrą- investuotojo lygmenyje. KELETAS STAMBIAUSIŲ INVESTICIJŲ Į LIETUVĄ Naftos pramonė Spalio pabaigoje dvi dienas Klaipėdoje vykusi tarptautinė konferencija “Investicijų ir verslo galimybės Lietuvos naftos sektoriuje” užkulisiuose buvo vadinama įtakingiausių Rytų Europos naftininkų susitikimu. Tarp konferencijos dalyvių- naftos kompanijų “Jukos”, “Lukoil Baltia Group”, “Woodison Trading Ltd”, “Osman Trading”, “Neft”, “Statoil”, “Komi Arktik Oil”, “Rosneft”, “Rockfeller & Co” atstovai bei žymių tarptautinių bankų, audito firmų, konsultacinių firmų darbuotojai. Gausus svečių būrys akivaizdžiai rodo, kad tiek Rytų, tiek Vakarų verslininkai susidomėję Lietuvos naftos verslu, jos tranzito galimybėmis ir siekia kol ne vėlu įsitvirtinti mūsų šalyje. Rusijos nafta per Lietuvą keliauja į Vakarų šalis, kur už ją mokama 3-4 kartus daugiau nei pačioje Rusijoje. Tačiau Rusijos nafta svarbi ir Lietuvos ekonomikai, todel Rusijos kuro ministerijos informacinio centro “Infotec Consult” vadovo Rustamo Tankajevo žodžiai, kad Lietuva turės pakankamai naftos, visai konferencijai suteikė optimizmo. -Šiemet Rusijos kuro rinkoje atsirado tendencija didinti ne tik eksporto apimtį, bet ir pačios žaliavos gamybą,- pateikė duomenis apie Rusijos naftą žurnalo “Neft i kapital” atstovė Ana Podniek.- Šių metų sausio- rugpjūčio mėnesiais Rusijoje išgauta 203 mln. tonų naftos ir suskystintųjų dujų- vienu procetu daugiau nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Beveik 40 procentų visos naftos išgavo trys stambiausios rusų naftos bendrovės- “LUKoil”, “Jukos” ir “Surgutneftgez”. Kas mėnesį Rusijos bendrovės pateikia vidaus rinkai perdirbti 14.4 mln. tonų naftos, kurios 96 procentai transportuojama naftotiekių vamzdynais. Šių metų vasarą įvyko esminių Rusijos naftos eksporto pakitimų. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas 1997 metų liepos 8 dieną pasirašė įsaką, kurį įgyvendinant prekybinės bendrovės netenka galimybių eksportuoti naftą pagal Rusijos Federacijos Vyriausybės potvarkius. Eksportu turi rūpintis naftos gavybos bendrovės, atsižvelgdamos į savo kvotą naudojantis eksporto magistralėmis. Tam tikras laisvų žaliavų kiekis bus paskirstytas ir Rusijai, ir naujoms rinkoms už šalies ribų. AB “Klaipėdos nafta” Rusijos naftos eksportas į užsienį 1.5-2 kartus efektyvesnis nei realizacija vidaus rinkoje, kur viena tona vidutiniškai kainuoja 58 JAV dolerius, o užsienyje parduodama po 180 dolerių. Todėl natūralus didelių Rusijos kompanijų dėmesys Lietuvos naftos terminalams. Tarp AB “Klaipėdos nafta” akcininkų- “Osman Trading Ltd” (Švedija), turinti 15 procetų akcijų, ir “Woodison S.A.” (Šveicarija), turinti 10 procentų akcijų. Abi šios įmonės prekiauja Rusijos koncerno “Jukos” naftos produktais. “Osman Trading Ltd” lapkričio mėnesį nuo 10 iki 15 procentų padidino savo akcijų kiekį. Vienas įmonės savininkų Aleksejus Vinčenka, gyvenantis Latvijoje, Ventspilyje, ne kartą viešai pareiškęs,kad AB “Naftos terminalas” duoda daug nuostolių, kad “Osmanui” būtų naudingiau tiekti naftą Ventspiliui.Šiais metais Klaipėdos naftos terminalas perkraus 3.5-3.8 mln. tonų, o jau kitais metais tikimasi perkrauti 6 mln. tonų, iki 2000 metų planuojama pasiekti 7 mln. tonų ribą. Ir nors ilgą laiką buvo tvirtinama, kad rekonstruojamas Klaipėdos terminalas- ne konkurentas statomam Būtingės terminalui, įmonės jau pradeda konkuruoti. AB “Klaipėdos nafta” neseniai pareiškė apie savo siekius turėti produktotiekį su “Mažeikių nafta”. Būtingės naftos terminalas Būtingės naftos terminalas skirtas Rusijos naftą eksportuoti į Vakarų šalis ir importuoti į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Nafta bus pakraunama prie plūduro Baltijos jūroje 7.3 km nuo kranto, kur jūros gylis siekia 20 metrų. Bus aptarnaujami iki 80 tūkstančių tonų talpos tankeriai. Būtingės terminalo projektas labai brangus, bendras paskolų poreikis siekia 202 milijonus JAV dolerių, statybos kaina- 267 mln. dolerių. 1997 metų spalio 1-ajai bendra gautų užsienio paskolų su valstybės garantija suma siekė 75.1 mln. dolerių.Po ketvirtosios AB “Būtingės nafta”akcijų emisijos įregistruotas 182 mln. litų akcinis kapitalas. Įmonės akcijos pasiskirstė taip: 72.85 proc. priklauso Ūkio ministerijai, 21.43 proc.- “Preussag Wasser & Rohrtehnik”, 1.96 proc.- AB “Mažeikių nafta”, 3.04 proc.- AB “Naftotiekis”. Procento dalių turi AB “Turto bankas”, AB “Naftos terminalas”, Palangos miesto savivaldybė. Pagal grafiką statybą numatoma baigti 1998 metų spalio mėnesį. AB “Mažeikių nafta” AB “Mažeikių nafta” yra vienintelė Baltijos valstybėse naftos perdirbimo įmonė, šioje rinkoje iki 1990 metų būdavo suvartojama po 12 mln. tonų naftos produktų per metus.Tačiau dėl didėjančių produkcijos kokybės reikalavimų mažeikiškių benzinas gali prarasti rinką, todėl įmonė, bendradarbiaudama su bendra įmone “Hytech” ir “Foster Wheller USA Corporation” bei “Grozgiproneftechim” parengė įmonės modernizavimo programą. Pirmasis etapas, kuriam reikia 105 mln. dolerių, bus skirtas benzino kokybei gerinti. 223 mln. dolerių kainuojantis antrasis etapas padidins mazuto konversiją. Įmonė planuoja modernizavimo programą įgyvendinti iki 2002 metų, o jau 1999 metais pasiekti 8 mln. tonų metų perdirbimo apimtis. Rusijos naftos rinkos lyderis koncernas “LUKoil turi rimtų ketinimų investuoti Lietuvoje, bet nuo realių žingsnių jį sulaiko Lietuvos valdžios blaškymasis. “Dalyvautume privatizuojant Lietuvos naftos bendroves, bet prieš tai jūs turite patys apsispręsti, kaip vyks privatizacija”,- sako V.Fedotovas, “LUKoil” viceprezidentas. Iš dabartinių valstybės kontruoliuojamų Lietuvos naftos įmonių “LUKoilui” patraukliausia yra AB “Mažeikių nafta” (MN). Rusijos koncernas nedvejodamas įsigytų MN akcijų, jei tik sužinotų, kad gaus nusipirkti jį tenkinantį paketą. Bet kuriuo atveju dalį MN akcijų, matyt, pirks “LUKoil Baltija”, kuriai “LUKoil” parūpintų garantinių kreditų. “Būtingės naftos” akcijos “LUKoilo” dabar nedomina. “Genčių nafta” Didžiausiame ir tinkamiausiame gavybai Lietuvos naftos telkinyje, pavadintame Genčių telkiniu (jis yra maždaug 20 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdoa), pramoninė gavyba prasidėjo 1994 metais. Genčių naftos tekkinį eksploatuoja bendra įmonė “Genčių nafta”, kurią įkūrė Lietuvos bendrovė “Geonafta” ir Švedijos kompanija “Svenska Petroleum”. Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, iki šių metų balandžio švedai į “Genčių naftą” buvo investavę 10.50 mln. JAV dolerių.Šiuo metu pagrindinės jėgos ir investicijos nukreiptos į Genčių naftos verslovės statybą. Verslovėje jau atlikta maždaug du trečdaliai visų statybos montavimo darbų, kuriuos numatoma baigti rudenį. Švedijos ir Lietuvos bendrąjai įmonei “Genčių nafta” verslovę stato olandų firma “Tebodin”, pasirašiusi 9 milijonų JAV dolerių vertės sutartį dėl įrenginių tiekimo ir modernios naftos verslovės statybos.Antras kontraktas (9 milijonams litų) pasirašytas su konkursą laimėjusia Gargždų AB “Hidrostatyba”, kuri atlieka bendruosius civilinės statybos darbus. “Hidrostatyba” jau buvo gerai įvertinta statant Klaipėdos naftos terminalą. Norint įgyvendinti visą Genčių naftos verslovės projektą nuo priešprojektinių tyrimų iki statybos pabaigos kainuos apie 25 mln. JAV dolerių. Investicijoms naudojami trys šaltiniai. Tai- steigėjų-akcininkų įnašai, iš kurių pagal pasirašytą steigimo sutartį tris ketvirtadalius sudaro “Svenska Petroleum” ir ketvirtadalį- “Geonaftos” lėšos, o kita dalis finansuojama iš pajamų, gaunamų už naftos gavybą trijuose “Genčių naftos” gręžiniuose. Remintis turimais duomenimis, tikimasi , kad įrengus verslovę, naftos gavybos maksimumas padidės iki 800 kubinių metrų per parą. Dabar Genčių telkinyje per parą išgaunama apie 400 kubinių metrų. Iš viso 1996 metais “Genčių nafta” iš trijų gręžinių išgavo 84 tūkst. tonų naftos ir beveik visą ją eksportavo į užsienį, daugiausia į Lenkiją. Genčių naftos telkinį planuojama eksploatuoti maždaug 10-12 metų ir per tą laiką išgauti apie 10 milijonų barelių, arba apie 1.2 mln. tonų naftos. “Minijos nafta” Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė “Minijos nafta” buvo įkurta 1995 metų birželio pabaigoje. Įmonės specialistai dirba nedideliuose naftos telkiniuose, aptiktuose į pietus nuo Gargždų prieš 20-30 metų. Pasak AB “Geonafta” (“Geonafta” yra viena “Minijos nafta” steigėjų ir jai priklauso 50 proc. įmonės akcijų) direktoriaus R.Vaitiekūno, juose yra ne itin palankios kolektorinės savybės, todėl naftai išgauti reikia specialių metodų. “Minijos naftos” direktoriaus pavaduotojas I.Vaičeliūnas priminė, kad įmonei išduotoje licencijoje numatytas 18 mėnesių įvertinimo periodas vėliau buvo pratęstas. Jis paaiškino, kad 50 proc. “Minijos naftos” akcijų savininkai yra 5 Danijos kompanijos, iki metų pabaigos turinčios nustatyti geologines telkinių sąlygas, priemones ir būdus naftai efektyviau išgauti bei apsispręsti, ar imsis Lietuvoje išgauti naftą. Visiems šiems darbams atlikti iki balandžio mėn. (Lietuvos investicijų agentūros duomenimis) danai buvo investavę į naftos gręžinius 12.25 mln. JAV dolerių. Vasaros pradžioje naftos telkinyje Vilkyčiai-15 buvo atliktas vienas tokių bandymų- t.y. padarytas dirbtinis plyšys, per kurį dabar daug geriau teka nafta. Kitame naftos telkinyje- Vilkyčiai-9 buvo atlikta vadinamoji smėlio perforacija- atidengtos naftingos uolienos, kad į jas pritekėtų naftos. Danams ne mažiau svarbios ir ekonominės bei juridinės sąlygos dirbti Lietuvoje. Juos domina, ar galės užsienio piliečiai gauti Lietuvoje atlyginimą, saugiai gyventi, ar galės laikinai įvežti įrenginius ir pan. Danų apsisprendimą lems ne tik telkinio perspektyvumas, bet ir tai, ar Seimas su Vyriausybe nusprės sumažinti žemės gelmių mokestį. Šis mokestis Lietuvoje siekia 29 proc. nuo išgautos naftos ir yra vienas didžiausių pasaulyje. Beveik visą išgautą naftą “Minijos nafta” eksportuoja, daugiausia- Lenkijos kompanijoms, mokančioms pasaulinėmis kainomis. Transportuojant per Kaliningradą, išlaidos už vienos naftos tonos pervežimą sudaro 76 Lt, iš kurių Rusijai atitenka 57 Lt, o Lietuvai- tik 19 Lt. Transportuoti naftą per Būtingės naftos terminalą- tolima perspektyva, todėl planuojama kreiptis į Vyriausybę, kad ši atkreiptų dėmesį į susiklosčiusią padėtį. “Manifoldas” Naftos darbų licencijų komisija kreipėsi į Vyriausybę, kad Kretingos bendrovei “Manifoldas” būtų išduota naftos paieškos, žvalgybos ir atrastų telkinių eksploatavimo Klaipėdos plote licencija. Ši bendrovė laimėjo neseniai pasibaigusį konkursą. Didžiają dalį “Manifoldo” akcijų valdo pagrindinė gamtinių dujų importuotoja į Lietuvą- Lietuvos ir Rusijos bendroji įmonė “Stella Vita’e”, pretenduojanti tapti ir lietuviškos elektros eksportuotoja. Minėtame Klaipėdos plote, kuriame šeimininkaus “Manifoldas”, esančius Ablingos ir Vėžaičių naftos telkinius jau seniai yra gavusi valstybės bendrovė “Geonafta”. Taėiau dėl lėšų stygiaus naftos gavybos bandomuosius darbus bendrovė atlieka tik Vėžaičių telkinyje. “Manifoldas” naujų naftos telkinių paieškai pasirengęs investuoti 6 mln. litų, o jei jam atitektų Ablingos ir Vėžaičių telkiniai, investicijos siektų 36 mln. litų. “Manifoldo” ir “Geonaftos” benrovėms pavesta pateikti pasiūlymus, kaip išplėsti naftos gavybą šiuose telkiniuose. Be Kretigos bendrovės “Manifoldas”, į Klaipėdos plotą pretendavo Danijos ir Švedijos konsorciumas, kuriame dalyvavo “Odin Energy”, “Sands Petroleum” ir Troy Petroleum Management” bendrovės. Bendrai... Lietuvos prezidentas A.Brazauskas, dalyvavęs tarptautinėje konferencijoje “Investicijų ir verslo galimybės Lietuvos naftos sektoriuje” ,sakė, kad naftos verslą norima padaryti dar efektyvesnį ir paskatinti valstybės biudžeto pajamų dalies didėjimą, todėl neseniai parinktas tarptautinis konsultantų konsorciumas, padėsiantis Vyriausybei parengti AB “Mažeikių nafta” privatizuoti. Prezidentas laidavo, kad privatizavimo procesas bus viešas, bus remiamasi tarptautiniu mastu pripažinta patirtimi, privatizavimo sąlygos bei kita informacija bus prieinama visiems partneriams. Europos ir Rusijos naftos kompanijos domisi “Mažeikių naftos” privatizavimu. Didžiausios užsienio kapitalo investicijos- į naftos prekybos infrastruktūrą.Lietuvoje jau ne vieni metai dirba pasaulyje garsios kompanijos: Norvegijos “Statoil”, JAV “Texaco” ir “Mobil”, JAV, Olandijos, Didžiosios Britanijos “Shell”, Suomijos “Neste”, Rusijos “LUKoil”, “Jukos” ir “Transneft”. Iš 659 šiuo metu Lietuvoje veikiančių degalinių 10 procentų- užsienio kapitali įmonių degalinės. “Mažeikių naftos” akcijos sustiprintų jų pozicijas, nes Lietuvą degalais aprūpina bųtent ši įmonė. 1996 metais benzino importas sudarė 30 proc., o dyzelinio kuro- 20 proc. AB “Mažeikių nafta” 1996 metais Lietuvoje pardavė 55.5 proc. savo produkcijos. Kita dalis produkcijos keliauja į Lenkiją, Latviją, Estiją, Kaliningrado sritį, Baltarusiją, Ukrainą. Išskirtume “Lukoil Baltiją”, kuri nori turėti degalinių tinklą visoje Lietuvoje, ne tik didmiesčiuose. Ji yra užsibrėžusi pastatyti savas degalines visuose miestuose ir miesteliuose, kur gyvena ne mažiau kaip 10.000 žmonių. “Lukoil Baltija” Lietuvoje jau valdo apie 30 proc. automobilių degalų rinkos. Jai priklauso 27 stacionarios ir 3 konteinerinės degalinės. Iki 2000-ųjų kompanija planuoja valdyti ne mažesnį kaip 50 degalinių tinklą. Didžiausių prekiautojų naftos produktais naujos stacionarios degalinės: Jūros perkėlos, uostai KLASCO Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO)- tai buvęs valstybinis jūrų prekybos uostas, nuo seno įkurtas Kuršių marių žiotyse. 1995 m. gegužės 5d. įmonė perregistruota į akcinę bendrovę. KLASCO veiklos sritis- pakrauti ir iškrauti uosto krovinius. Ji teikia ir kitas paslaugas: saugo krovinius, ekspedijuoja, pagalbinio laivyno vilkikais aptarnauja prie krantinių prisišvartavusius laivus. Įmonė dirba pelningai. 1996 metais rentabilumas buvo 19 proc., visos pajamos- 191 mln. litų, pelnas- 31 mln. litų. KLASCO- viena stipriausių ir pelningiausiai dirbančių Lietuvos įmonių. Jos darbuotojai labiausiai patyrę atlikti uosto krovos darbus. 80 proc. krovinių- tranzitiniai. Iš Rytų juos siunčia Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Baltarusija, Ukraina. Iš Vakarų- Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos valstybės. Tai rodo, kad KLASCO- tarptautinio jūrų verslo dalyvė. Kompanija žinoma visame pasaulyje. 1997 metai įmonei sėkmingi. Sėkmę lemia tai, kad sausį KLASCO su “Trans WORLD Metal” pasirašė sutartį, pagal kurią turi būti įgyvendintas planas vietoj 3 mln. tonų perkrauti 5 mln. metalo.Pagrindiniai naujos programos akcentai- įsigyti naujų krautuvų, kranų, pastatyti didžiulį 8 tųkstančių kv. metrų dengtą sandėlį metalui saugoti.KLASCO jau antrus metus intensyviai formuoja konteinerių srautą per Klaipėdos uostą. Uosto plėtros programoje numatyta pastatyti naują konteinerių terminalą. Jis bus statomas uosto direkcijos jėgomis, o KLASCO, kuri valdys ir kraus krovinius, pavesta išspręsti visus pagrindinius klausimus. Tai bus naujas terminalas netoli Tarptautinės jūrų perkėlos. Sudaryta investicinė programa, kurioje numatyta įsigyti kranų ir kitos reikiamos technikos. Terminalo statybos darbai pradėti 1996 metais. 1998 metų antrąjį pusmetį numatyta terminalo darbo pradžia. Vyriausybės programoje numatyta KLASCO privatizuoti. Prieš privatizaciją nutarta atlikti tam tikrus darbus, gerinančius kompanijos finansinę, ekonominę padėtį ir didinančius akcijų vertę. Investiciniai projektai dėl metalo terminalo galimybių didinimo, konteinerių terminalo statymo, uosto krantinių gilinimo leis daugiau perkrauti krovinių ir išsikovoti dar geresnę vietą tarp Baltijos uostų.Krovinių srautą siekiama ne tik išlaikyti, bet ir padidinti, todėl plečiama įmonės teritorija, efektyviau naudojama esama teritorija. Be to, vykdoma intensyvirinkodaros politika: kelerius pastaruosius metus nekeičiami krovos darbų įkainiai, kompanija dalyvauja konferencijose ir parodose, skiria lėšų reklamai vietos ir užsienio leidiniuose. Šios priemonės leidžia įmonei, net ir mažėjant visam krovinių srautui, nemažinti pastovių darbų. Norint padidinti veiklos efektyvumą bei pritraukti būtinų investicijų, buvo nutarta KLASCO privatizuoti tarptautinio viešojo konkurso būdu. Šiuo metu KLASCO nėra kitų akcininkų, kurių turimų akcijų bendra nominali vertė viršytų 5 proc. bendrovės įstatinio kapitalo, išskyrus valstybę. Siekint gauti kuo daugiau naudos iš KLASCO privatizavimo, buvo nutarta samdyti nepriklausomą patarėją privatizavimo programai rengti. Galimiems patarėjams buvo išsiuntinėti kvietimo laiškai ir techninė užduotis. Kandidatai savo techninius pasiūlymus turėjo pristatyti iki 1997 metų rugpjūčio 25 dienos. Savo pasiūlymus pateikė 7 konsorsiumai. Komisija, įvertinusi techninius ir finansinius pasiūlymus, išrinko nugalėtoją- Vokietijos firmą “Rogge Marine Consulting G.M.B.H.” Šiuo metu su būsimu patarėju jau yra parengta sutartis, jai pritarė Lietuvos Vyriausybė. LISCO Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsteigta nemažai laivybos kompanijų, tačiau AB “Lietuvos jūrų laivininkystė” (LISCO) yra didžiausia laivybos kompanija, per metus galinti pervežti per 4 mln. tonų krovinių. Šiuo metu kompanija turi 36 laivus su bendra keliamaja galia 278.5 tūkstančio tonų. Pagrindinės LISCO veiklos kryptys yra sausakrūvių krovinių pervežimai bei pervežimai keltais. Pagrindiniai laivų darbo regionai yra Baltijos, Viduržiemio ,Juodoji bei Raudonoji jūros. LISCO sausakrūvių krovinių pervežimų verslas skiriasi nuo pervežimų keltais. Sausakrūviai laivai dirba beveik nepriklausomai nuo Leituvos transporto srautų dydžio, tuo tarpu keltų verslo sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo integruotos Lietuvos transporto sistemos. Pervežamų krovinių kiekis LISCO keltais priklauso ir nuo AB “Lietuvos geležinkeliai” darbo, ir nuo Klaipėdos uosto Tarptautinės jūrų perkėlos, kuri yra KLASCO padalinys. Šiuo metu LISCO aptarnauja keltų linijas į Kylį ir Mukraną (Vokietija), Kopenhagą (Danija), Achus ir Stokholmą (Švedija). Keltų linijų verslas yra rizikingas, palyginti su pervežimais sausakrūviais laivais. Kad keltai veiktų sėkmingai, būtų pakankamai didelis krovinių srautas, reikia ne vienų metų pastangų ir paprastai iš pradžių tokia veikla nėra pelninga. Šiuo metu bendromis transportininkų pastangomis suformuoti “transporto koridoriai”, per Lietuvą einantys daugiausia tranzitu į Vokietiją, Švediją,Rusiją. Ilgalaikės pastangos leidžia sėkmingai dirbti LISCO keltams. Kitų laivybos kompanijų, kaip kad “Color Line”, “Stena Line”, DFDS, “Silja Line”, pinigų srauto ir nuosavo kapitalo santykis svyruoja nuo 35 iki 78 proc., vidurkis yra beveik 49 proc. Nuo 1997 metų balandžio įmonė nemoka pelno mokesčio nuo reinvestuoto pelno dalies, tad sumokėtas valstybei pelno mokestis dar mažės. Dėl sumažėjusio Vokietijos markės ir lito kurso šiemet negauta 2.4 mln. litų pelno iš keltų linijų. Iš viso dėl Vokietijos markės kurso svyravimų kompanija patyrė apie 10 mln. litų nuostolių. Apie kai kurias alaus daryklas: “Ragutis” Kauniškė alaus darykla “Ragutis”, valdanti apie 11 proc. Lietuvos rinkos ir ilgai pelniusi vos penktą vietą tarp Lietuvos aludarių, rengiasi nusimesti pilkas bjauriojo ančiuko plunksnas: 1997 metų pradžioje pardavusi 51 proc. savo akcijų Čekijos alaus daryklai “Pilzner Urquel”, bendrovė laukia 11 mln. Lt investicijų. Ketvirtos pagal dydį šalyje alaus gamintojos AB “Ragutis” vadovai įsitikinę, kad jų bendrovės gamyba 30 proc. padidėjo dėl pagerėjusios alaus kokybės. “Pilsner Urquel”, valdanti 51 proc. įmonės akcinio kapitalo, iki rudens į įmonę jau investavo apie 10 mln. litų. Per pirmą pusmetį įmonė pardavė 644.000 dal alaus, iš jų 437.000 dal- buteliuose. 1995 m. užėmęs tik 5-ą vietą šalies alaus gamintojų rinkoje, 1996 m. “Ragutis” iškopė į 4-ąją, kur ir laikosi iki šiol. Palyginti su pernai 1 pusmečiu, “Biržiečių” alaus gamyba padidėjo 62 proc., “Šnekorių”- 32 proc., o “Širvenos”- 25 proc. Per 3.5 mėn. atlikę dalį rekonstrukcijos darbų, čekai atvežė iš “Pilsner Urquell” ir sumontavo įrengimų už 7.5 mln. litų. Rekonstravus salyklo cechą, pagal čekų technologiją pasigamina pusę viso reikalingo salyklo, o kitą pusę parsiveža iš Čekijos.Tik ką pradėjus gaminti Čekijoje populiariausią “Gambrinus” alų, dar planuojama pristatyti dvi naujas čekiško alaus rūšis. Pasak finansų maklerių, įmonės rezultatų augimas gali teigiamai paveikti bendrovės akcijų rinkos kainą. “Utenos gėrimai” Liepos 21 d. Utenos alaus daryklos “Utenos gėrimai” (UG) akcininkų susirinkime skandinavų kontroliuojančioji įmonė BBH aplenkė Europos alaus milžiną “Carlsberg”. BBH gavo 101.279 balsus (53.7 proc.) o “Carlsberg”- 83.068 balsus (44 proc.), iš kurių pusę sudarė valstybės (Žemės ūkio ministerija) valdomi balsai. Komentuodami BBH pergalę daugelis teigia, kad jų pasiūlymai labiau patiko smulkiesiems akcininkams, kurie ir lėmė pergalę. BBh pažadėjo supirkti akcijas iš karto. Tuo tarpu “Carlsberg” to nežadėjo ir akcininkai baiminosi, kad dėl infliacijos ar pasikeitus Lt kursui jie patirs nuostolių. “Carlsberg” pralaimėjo praktiškai laimėtą partiją, kurioje turėjo visus kozirius.Prieš metus pradėjusi derėtis dėl UG “Carlsberg” kompanija pasirinko akcijų pirkimo per biržą ir susitarimo su valstybės institucijomis kelią. Jų atstovai užtikrino valstybės valdomų balsų paramą bei konkurencijos tarnybos pastabas, kad BBH jau turi įmonę Lietuvoje (“Kalnapilis”) ir konkurencijos požiūriu “tikslingiau kurti bendrą įmonę su “Carlsberg”. “Carlsberg” manė, kad garsus prekinis ženklas ir įmonės autoritetas yra pranašesni už bevardę kontroliuojančią bendrovę. Tačiau investicijų patirties Baltijos šalyse ir NVS sėmusi kontroliuojančioji bendrovė, savo gretose turinti vietinių vadybininkų, daugiausia dėmesio ir resursų skyrė privačių akcininkų lūkesčiams patenkinti, tuo įrodydami, kad ne visada lemia garsūs vardai. BBH įsipareigoja išsaugoto ir stiprinti vietinį prekinį ženklą “Utena”, išlaikyti vietinius vadybininkus bei administraciją. UG įnašą į naujos įmonės steigimą BBH įvertina 50 mln. Lt. Investicija į Utenos alaus daryklą sudarys apie 20 mln. USD, iš kurių 16 mln. USD skiriama gamybai modernizuoti. Projekte rašoma, kad įmonė turėtų pasiekti 50 mln. l gamybos apimtis išlaikydama 20-25 proc. bendrovės pelningumą. Panašiomis sąlygomis prieš 3 m. BBH įsigijo “Kalnapilį”. 1994 m. jie buvo pažadėję akcininkams supirkti Panevėžio alaus daryklos akcijas po 5.44 Lt (nominalas 1 Lt) ir savo pažadą įvykdė, nors VPB akcijas buvo galima pirkti gerokai pigiau (apie 3.5 Lt). “Švyturys” Spalio 23 d. vykusiame Klaipėdos alaus daryklos AB “Švyturys” akcininkų susirinkime 2/3 balsų buvo nutarta kurti bendrą įmonę su užsienio alaus gamintojais. Realiausias pretendentas yra danų bendrovė “Carlsberg”.Pasak “Švyturio generalinio direktoriaus, akcininkams pritarus, įmonės įstatinis kapitalas bus didinamas ne mažiau kaip 15 mln. litų (iki 26 mln. litų). “Švyturys yra gavęs pasiūlymų dėl investicijų iš 5 alaus gamintojų bei dar daugiau iš finansinių institucijų. Tarp jų yra ir 3-čia pagal dydį alaus gamintoje Europoje bendrovė “Carlsberg”. “Carlsberg”, patyręs fiasko varžybose su Švedijos ir Suomijos koncernu BBH dėl AB “Utenos gėrimai”, rugsėjį nusiuntėpreliminarų ketinimo protokolą dėl investicijų “Švyturio” vadovams. Ryžtą investuoti Lietuvoje rodo ir “Carlsberg” klaipėdiečiams iš pradžių pasiūlytas apsisprendimo terminas- 7 d. Danai iškart norėjo įsigyti 51 proc. “Švyturio” akcijų, tačiau vėliau sutiko su “Švyturio” sąlygomis ir nusileido iki 50 proc. Tačiau bendrovės akcijos priklauso apie 350 akcininkų, todėl realu, kad naujieji akcininkai sugebės įsigyti papildomų akcijų. Jei būtų įkurta bendra įmonė su “Carlsberg”, Klaipėdoje pagal licenciją būtų gaminamos “Carlsberg” ir”Tuborg” alaus rūšys bei išsaugotas dabartinis “Švyturio” asortimentas. Preliminariai derantis su “Carlsberg”, esamą 11.347.600 Lt “Švyturio” įstatinį kapitalą buvo ketinama padvigubinti. Investicijos “Švyturiui” reikalingos norint sėkmingai konkuruoti su kitomis didžiausiomis Lietuvos alaus daryklomis, jau turinčiomis užsienio partnerius: AB “Kalnapilis” ir UG (BBH), AB “Ragutis” (čekų “Pilsner Urquell”). Pagal parengtą investicijų planą per artimiausius 1.5 metų gamybai plėsti klaipėdiečiams reikėtų 15-24 mln. Lt. Šiemet įmonė per 9 mėn. gavo tiek pat pelno, kiek per visus 1996 m., o metų pabaigoje planuojamas grynasis pelnas- 13 mln. Lt. Į gamybą per 1997 m. investuota per 5 mln. Lt. “Švyturiui” ir “Carlsberg” nepavykus susitarti, danų žvilgsnis galėtų nukrypti į AB “Gubernija”, esančią šalia Šiaulių LEZ bei Latvijos. Bendrai... Grėsmingi konkurentai įsikūrę kaimyninėse šalyse. Prie Gdansko (Lenkija) įsikūrusi Australijos kapitalo įmonė “Elblag Brewery” (verda EB alų) pagamina 2 kartus daugiau alaus nei visos Lietuvos alaus daryklos kartu. Estijos aludariai, nelikus importo mokesčių įvežamam alui, jau pajuto galingų Europos aludarių kvėpavimą į pakaušį. Kai neliks muitų barjerų alaus importui, Lietuvoje prasidės tikroji konkurencija, ir nemodernios šalies alaus daryklos bus pasmerktos žlugti Bankai “Litimpeks” “Litimpeks” bankas, liepos mėn. sėkmingai baigė platinti naują akcijų emisiją, ir iki 64.1 mln. litų padidino akcinį kapitalą, kurį per mėnesį užregistravo Lietuvos banke. “Litimpeks” banko valdybos pirmininkas teigia, kad užsienio kapitalas dabar valdys apie 76 proc. “Litimpeks” banko akcijų, tačiau tik vienas akcininkas- Šveicarijoje įregistruotas “Uber See Bank”- turės daugiau kaip 10 proc. akcijų paketą. Šiam bankui priklauso 10.7 proc. “Litimpeks” akcijų. Akcijų turi Skandinavijos kompanijos, 12 proc.- Estijos ir apie 8 proc. vietiniai investuotojai. Didžiausių naujųjų “Litimpeks” banko akcininkų sąraše- Estijos prekybos bendrovė “Bregot”, Norvegijos “Skeie Groppen”, valdanti naftos gręžinius, naftos bendrovė “Norvegian Oil Trading” ir kitos Skandinavijos šalių bendrovės bei privatūs verslininkai. Lietuvos investuotojai įsigijo 16 mln. litų nominalios vertės akcijų. Didžiausius akcijų paketus pirko bendrovės “Alna”, “Viti” ir “Lietuvos geležinkeliai”. Iki šių metų pabaigos numatoma dar didinti “Litimpeks” bako akcinį kapitalą, bet dabartiniame akcijų emisijos projekte dalyvavusios bendrovės “Balticum Management”- “Litimpeks” banko finansinės patarėjos- valdybos pirmininkas Magneas Reme sako, kad apie tai šnekėti dar anksti. Lenkijos “Kredyt Bank” taip pat buvo minimas kaip vienas realiausių galimų “Litimpeks” banko akcininkų. “Kredyt Bank” kartu su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku (EBRD) ketino valdyti 51 proc. “Litimpeks”akcijų. Tačiau dėl biurokratinių EBRD procedūrų investicijų buvo galima tikėtis ne anksčiau kaip rugsėjį, o “Litimpeks” banko tokie terminai nepatenkino. P moratoriumo paskelbimo 1995 gruodį “Litimpeks” bankas visavrtę veiklą atnaujino tik po pusmečio. Pernai banko nuos639582*1toliai sudarė 6.4 mln. litų. J.Bobelis “Litimpeks” valdybos pirmininko patarėjas, teigia, jog po to, kai į “Litimpeks” kapitalą naujieji savininkai dar investuos apie 40 mln. USD, jis bus pajėgus konkuruoti ne tik su Lietuvos bankais, bet ir su kolegomis Baltijos valstybėse. Pasak jo, sustiprėjus tikimasi aktyviai dalyvauti privatizacijos procese. “Litimpeks siekiamybė- investicinė bankininkystė”,- sako J.Bobelis ir aiškina, kad bankas ketina tolti nuo mažmeninės bankininkystės laipsniškai. Banko struktūra tvarkoma nuo viršaus iki apačios. Užsienio bankai Nors finansų ekspertai ir neprognozuoja užsienio bankų filialų bumo Lietuvoje, ledus pralaužusio kaimynų lenkų “Kredyt Bank PBI S.A.” pavyzdžiu Vilniuje ketina žvalgytis svečių šalių bankai. Prancūzijos bankas “Societe Generale” jau įteikė ofocialų prašymą steigti savo skyrių Lietuvoje ir laukia Lietuvos banko (LB) pritarimo bei licencijos, o “Norddeutsche Landesbank” apsisprendė dėl atstovybės Vilniuje atidarymo. Tik šiemet apsisprendęs kurti Lietuvoje “Societe Generale” pirmąjį žingsnį į Baltijos valstybes žengė dar prieš tris metus. “Kredyt Bank PBI S.A.” skyriaus Vilniuje direktoriaus pavaduotojas V.Galvelė sako, kad spalį pradėjusiame veikti skyriuje jau atidaryta 41 sąskaita. Bankas dar nesuteikė nei vieno kredito, tačiau turi projektų ir juos svarsto. Tikimasi jog pirmoji paskola bus suteikta dar šiemet. Šis bankas orientuotas į Lietuvos ir Lenkijos prekybos finansavimą bei kartu su vietiniais bankais norėtų kredituoti stambius investicinius projektus “Deutsche Bank” į Lietuvą neketina ateiti. Jam nereikia atstovybės, mat jie ir taip puikiai žino, kas vyksta Lietuvoje. Nepaisant to,kad Vilniuje nėra banko atstovybės, aktyviai bendradarbiaujama su lietuviškais bankais, dalyvaujama privatizavimo procese. Į Lietuvos rinką koją keliavienas didžiausių Suomijos komercinių bankų “Merita Ltd.”, ketinantis čia plėsti savo veiklą. “Lietuva- viena iš prioritetinių valstybių, kuriose mes ketiname artimiausiu metu investuoti daugiau”,- sako “Merita Ltd.” pirmasis viceprezidentas. Žvalgybą Lietuvoje suomiai pradėjo rugsėjo 23 d. suteikdami trumpalaikę 4.4 mln. USD paskolą telekomunikacijų UAB “Omnitel”, kuri rengiasi už šiuos pinigus įsigyti “Nokia” komunikacijų stotį. Paskola “Omnitel”- tik pirmasis “Merita Ltd.” žingsnis Lietuvoje. Estijos “Hansapank” nusprendė steigti Lietuvoje savo banką, nes veikiantys Lietuvos bankai estams atrodo nepakankamai perspektyvūs. “Hansapank” vadovai prognozuoja, kad bankas Lietuvoje pradės veikti kitąmet. “Hansapank” taryba pritarė valdybos siūlymui išleisti 7 mln. naujų akcijų, kurios bus parduodamos rinkos kaina, o dalis lėšų investuota į naują banką Lietuvoje. Investicijos į VVP Baltijos šalių vertybinių popierių rinkos ir toliau lieka patrauklios užsienio investitojams- nutarta Rygoje vykusioje konferencijoje “Baltijos kapitalo rinkos”. Manoma, kad jų aktyvumas dar padidės,- teigia finansų maklerio įmonė “Vilfilma”. Užsienio investuotojai ypač patenkinti Estijos VP rinkos likvidumu ir nori, jog Latvijos ir Lietuvos rinkose atsirastų nauji postūmiai, didinantys jų likvidumą. Kai vertybinių popierių rinka subrendusi, investuotojams pakanka pažvelgti į kompanijos finansinius rodiklius. Pasak specialistų, Lietuvoje jau irgi vadovaujamasi rodikliais, tačiau tai daryti reikia atsargiai. Finansų makleriai, rengdami įmonių prospektus, ten įtraukia pelningumo, finansų struktūros, rinkos vertės bei turto panaudojimo efektyvumo rodiklius. Tačiau negalima vadovautis tik vienu ar net keliais finansiniais rodikliais. Jei rodikliai yra neįtikėtinai dideli ar maži, reikia pasidomėti, kodėl jie tokie, be to, reikia atsižvelgti į rinkos vidurkį. Vienas iš labiausiai priimtų ir naudojamų rodiklių- P/E- akcijos rinkos kainos ir pelno akcijai santykis, rodantis, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą. P/E atspindi investicijos pelningumą, investuotojų pasitikėjimą rinka. Pvz.: Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo (LCVPD) duomenimis, užsienio investicijų vertė finansinių tarpininkų sąskaitose nuo metų pradžios padidėjo nuo 282 mln. Lt iki 1 mlrd. 144 mln. Lt. VP portfelių apimtys padidėjo dėl dviejų priežasčių- dėl naujų investicijų į akcijas ir dėl akcijų kainų didėjimo. Spalio 1 d. užsienio investuotojų lėšos finansinių tarpininkų sąskaitose sudarė 58.6 proc. investicijų į Lietuvos bendrovių ir bankų akcijas. Šiais metais gana smarkiai išsiplėtė investuotojų geografija- šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijų turi 31 valstybės investuotojai. Per paskutinį šių metų ketvirtį labiausiai- 190 mln. Lt- padidėjo Didžiosios Britanijos investuotojų portfelis. Antrąjį šių metų ketvirtį aktyvumas buvo sumažėjęs, o per trečiąjį šių metų ketvirtį savo investicijas labai padidino ir Estijos investuotojai (127 mln. Lt). Švedijos investuotojai akcijų portfelis Lietuvoje padidėjo 28 mln. Lt, JAV- 25 mln. Lt, Danijos- 22 mln. Lt, Suomijos-17 mln. Lt, Šveicarijos- 12 mln. Lt. Estijos investuotojų dalis Lietuvos akcijų rinkoje buvo pakankamai solidi- spalio 1-ą d. ji sudarė 10.8 proc. visų finansinių tarpininkų sąskaitose buvusių investicijų į akcijas. Tarp nerezidentų, investavusių į Lietuvos akcijas, estų investuotojai po Didžiosios Britanijos investuotojų buvo antri. Nemažai užsienio investuotojų įsigijo bendrovių akcijų pirminėje rinkoje, t.y. įmonėms platinant naujas akcijų emisijas. Vien pernai naujų akcijų emisijų Lietuvoje išplatinta už 1 mlrd. 175 mln. litų, per šių metų 8 mėn.- už 650 mln. litų. Vietos investuotojų dalis nuo metų pradžios iki spalio mėn. sumažėjo atitinkamai nuo 66 iki 41.4 proc., nors jų investicijų portfelis finansinių tarpininkų sąskaitose padidėjo nuo 545 iki 808.6 mln. litų. LT pajamos per 1996 m. padvigubėjo iki 135 mln. dolerių, bendrovė gavo apie 20 mln. dolerių pelno. Jos mobiliojo ryšio GSM tinklo vartotojai sudaro tik apie 2 proc. gyventojų. Vidutiniškai 100 gyventojų Lietuvoje tenka 27 telefono linijos. “Balandžio 1 d. gersime šampaną”,- žadėjo ryšių ir informatikos ministras R.Pleikys, kai rugpjūčio 5 d. buvo pasirašyta sutartis su LT privatizavimo konsultantu- Šveicarijos banku “Union bank of Switzerland” (UBS). Suradę LT pirkėją šveicarai už savo paslaugas iš Lietuvos Vyriausybės gaus apie 10 mln. dolerių- tai daug mažiau, nei uųdirbo kiti konsultantai, privatizuodami kitų Rytų Europos šalių kompanijas. Privatizuoti LT šveicarai sudarė konsorciumą su Kanados investiciniu banku “CIBS Wood Gundy” bei tarptautinėmis bendrovėmis “Debevoise and Plimpton”, “McDermott, Will and Emery”. Konsultantų techninė užduotis numato darbų atlikimo grafiką: per tris mėn. parengti privatizavimo programą, o vėlų rudenį turi būti parengtas informacinis memorandumas. Šiemet jis turi būti išsiuntinėtas potencialiems pirkėjams. LT privatizavimo programą rengiąs Šveicarijos bankas UBS ir konsorciumas jau baigė pirmąjį parengimo etapą ir atliko įmonės auditą. Pasak Europos reikalų ministerijos (ERM) vadovų, viskas trunka ilgiau nei tikėtasi. Po truputį aiškėja, kas dalyvaus LT privatizavime. LT jau susidomėjo 8 investuotojai: Prancūzijos bei Graikijos telekomai, Švedijos kompanija “Telia”, Danijos “Tele Denmark” bei kitos telekomunikacijų kompanijos. “Tele Denmark” vadovai Reuters sakė bandysią įsigyti kuo daugiau siūlomų LT akcijų. LT patrauklus pirkėjams dėl gana spartaus ekonominio šalies augimo, geros geografinės padėties ir galimybių plėstis. “Telia” Švedijos telekomunikacijų kompanija “Telia” 1998 m. atidaro savo antrinės įmonės “Lietelija” biurą Vilniuje. Kompanija sudarys konkurenciją didmeniniams “Internet” tiekėjams ir “Lietuvos telekomui”. Švedų milžino- tikslas privatizuoti LT. Į duomenų perdavimo verslą kompanija Lietuvoje ketina investuoti 80 mln. USD. Pirmasis “Telia” investicijų vaisius- telefoninius pokalbius ir įvairiausią informaciją (vaizdo, garso, telefono, kompiuterio duomenų) galintis perduoti optinis kabelis nuo Gotlando salos Švedijoje iki Šventosios. “Lietelia” iš RIM 1997 m. pavasarį gavo licenciją. Joje, be duomenų perdavimo paslaugų, “Lietelia” gavo teisę ir kurti nuosavą duomenų perdavimo tinklą. Iki šiol didmena “Internet” paslaugas teikė UAB “Omnitel” ir UAB “Taidė”. Jos prie pasaulinių “Internet” centrų jungėsi palydoviniu ryšiu, kuris yra lėtesnis už šviesolaidinį. Kartu “Lietelija” teiks kitas duomenų perdavimo paslaugas- nutolusių kompiuterinių tinklų jungimą ir X.25 protokolo ryšį. “Telia” jau rengia biurą Kaune, planuoja juos atidaryti ir kituose Lietuvos miestuose. “Bitė GSM” Iš UAB “Mobilios telekomunikacijos” (Bitė GSM) akcininkų gretų pasitraukė dvi lietuviškos kompanijos- UAB “Elsis” ir UAB “Dobilas”. Daugiau kaip pusę “Bitės GSM” akcijų valdo užsienio kompanijos. Po 35.8 proc. jų yra Danijos kompanijos “TeleDenmark International” (TDI) ir Liuksemburgo “Cellular Millicom International” (MIC) portfeliuose. “Bitės GSM” tinklą kurinti UAB “Mobilios telekomunikacijo” įregistruota 1995 m. gegužės 4 d. Tuomet didžioji akcijų dalis priklausė lituviškoms kompanijoms- kauniškė BĮ “Lintel” valdė 33.5 proc. akcijų, “Dobilas”- 25.5 proc., o “Elsis”- 24 proc. Daniškoji TDI “Bitės GSM” veiklos pradžioje turėjo 17 proc. akcijų, MIC akcijų oficialiai neturėjo, bet jau veikė po TDI vėliava.Laipsniškai, kelis kartus persiskirstant akcijas, užsienio kompanijų įtaka “Bitėje GSM” padidėjo. Paskutines turimas akcijas “Elsis” (2 proc.) ir “Dobilas” (1.5 proc.) sumanė parduoti 1996 m. gruodį. Joms iškritus iš akcininkų sąrašo, į užsieniečių portfelius pateko po 35.8 proc. “Bitės GSM” akcijų. Kompanija iki 1998 m. numato investuoti dar 20 mln. USD. Kompanijos generalinė linija ir toliau lieka kokybė. “Comliet” NMT 450 standarto mobiliojo ryšio paslaugas teikianti UAB “Comliet” turi į Daniją išeinantį nuo “Lietuvos telekomo” nepriklausantį kanalą. Pirmoji Lietuvoje mobiliojo ryšio paslaugas pradėjusi teikti UAB “Comliet” įregistruota 1991 m., o jos tinklas pradėjo veikti 1992-ųjų pavasarį. Danų indėlis į “Comliet” yra ne tik investicijos, bet ir darbo bei rinkodaros patirtis. Didžioji dalis “Comliet” akcijų priklauso VĮ LT (41 proc.). Po 24.5 proc. turi Danijos TDI ir liuksemburgo MIC, o 10 proc. valdo UAB “Antena”. KITOS INVESTICIJOS Žemės ūkis Lietuvos žemės ūkis kol kas nepatraukia užsienio investuotojų dėmesio. Specialistai mano, kad dėl to kalta valstybė, per daug besikišanti į šią sritį ir nesugebanti baigti reformų. Investicijos į žemės ūkį šių metų liepos 1 d. sudarė 0.3 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesiogines užsienio investicijas į žemės ūkį stabdo nesibaigusi žemės reforma, vis dar iškylantis žemės nuosavybės klausimas bei neišvystyta žemės rinka. Taip pat neaiškios ekonominės žemės ūkio perspektyvos.Užsieniečiams į Lietuvą paprasčiau atvežti produkciją, negu investuoti į perdirbamąją pramonę. Lietuvoje, kaip ir likusiose Baltijos šalyse, daugiausia investuojama į tabako, alaus, konditerijos ir nealkoholinių gėrimų pramonę. Statistikos departamento duomenimis, šios investicijos sudaro 16.6 proc. visų užsienio investicijų. Tuo tarpu pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, investicijos į žemės ūkį, žuvininkystę ir miškų ruošą sumažėjo beveik perpus, t.y. balandžio 1 d. jos sudarė 38.791.000 Lt, o liepos 1 d.- 16.355.000 Lt. Į pieno, mėsos ar grūdų perdirbamąją pramonę užsieniečiai vengia investuoti dėl ribotos rinkos. Šiuo metu nėra nei vienos mėsos perdirbimo įmonės, į kurią būtų investavę užsieniečiai. Pagrindinė priežastis- mėsos perdirbimo pramonė yra reguliuojama Vyriausybės, be to,jai neigiamą įtaką daroturguose nekontroliuojama prekyba mėsos gamaniais, vadinamoji juodoji rinka. Investuotojai pastaruoju metu mieliau kalba apie investicijas į naujų įmonių statybą bei modernias technologijas. Užsieniečiams pigiau ir efektyviau pastatyti įmonę, negu investuoti į beviltiškai pasenusią maisto pramonę. Visais atvejais tokios įmonės efektyviau naudoja gamybinius išteklius, diegia modernias technologijas ir kuria naujus produktus. Statistikos departamento duomenimis, daugiausia su Lietuva BĮ yra sukūrusi Rusija, o pagal investuoto kapitalo dydį lyderė yra Vokietija. Po jos eina Rusija ir JAV.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (72,39 kB)
Investicijos
2009-12-29
Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistai tvirtina, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys žada užsieniečiams puikias investicijų galimybes, ir prognozuoja tikrą investicijų bumą šiame regione. Rytų ir Vidurio Europos rinkos, ERPB ekonomistų teigimu, plėtojasi vis sparčiau sulig kiekvienais metais ir tampa vis konkurencingesnės. Per kelerius metus jų įnašas į pasaulio ekonomiką išaugs trigubai o investicijų rizika šiame regione pastebimai sumažės. “Rytų ir Vidurio Europos rinkos dėl savo dydžio bei greitos plėtros taps ypač patrauklios užsienio investuotojams ateinančio amžiaus pradžioje”, -pareiškė Europos ir plėtros banko ekonomistas Richardas Lago. Dvidešimt šešios buvusio Rytų bloko bei Sovietų Sąjungos valstybės, turinčios 400 milijonų gyventojų, -iš tiesų didelė rinka. Nors šiuo metu jų įnašas į pasaulio ekonomiką gana menkas- bendras šių šalių vidaus produktas sudaro vos vieną trilijoną JAV dolerių, palyginti su 30 trln. JAV dolerių pasaulio BVP, sėkmingos rinkos reformos daugelyje jų jau pradeda duoti pirmuosius vaisius. Sparčiai gerėja šių šalių eksporto prekių bei paslaugų kokybė, didėja pramonės produkcija bei realiosios gyvetojų pajamos. Pramonės produkcijos, eksporto padidėjimo bei griežtos finansinės politikos dėka minėto regiono šalių bendras vidaus produktas per ateinančius dešimt metų turėtų padidėti iki 3 trln. JAV dolerių, t.y. beveik 10 procentų viso pasaulio BVP. Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistų nuomone, investicijos Rytų ir Vidurio Europos valstybėsešiuo metu yra mažiau rizikingos nei investicijos į kai kurias Azijos ar Lotynų Amerikos šalis. “Tai stabilios šalys, rimtai besirengiančios Europos sąjungos narystei, nepaisant didėjančių jų užsienio prekybos deficitų, kurie, beje, sumažės, kai tik šioms šalims pavyks atsistoti ant kojų. Be to, importas reikalingas tiek gamybos, tiek ir visos ekonomikos plėtrai”, -tvirtina Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistas R.Lago.Viena reikšmingiausių užsienio kapitalo pritraukimo į Lietuvą formų- tiesioginės užsienio kapitalo investicijos, kuriant bendras Lietuvos ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmones. Pirmoji bendra Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo įmonė Lietuvoje įkurta 1987 metais. Tačiau užsienio investuotojai Lietuvos rinka pradėjo rimėiau domėtis tik 1991 metais. Daugiau kaip 90 procentų tiesioginių užsienio investicijų buvo gauta per pastaruosius dvejus metus. Iki 2000 metų gegužės 10 d. Lietuvoje įregistruotos 5577 bendros Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmonės, į kurias investuota užsienio kapitalo. Šių įmonių įstatinis kapitalas yra daugiau kaip 2919 mln. litų, iš jų užsienio kapitalo dalis sudaro apie 60 procentų. Į Lietuvos ūkį kapitalo yra investavę 98 pasaulio valstybių invesstuotojai. Daugiausia užsienio kapitalo į Lietuvos ekonomiką yra investavusios Europos Sąjungos šalys- 55.2 proc. viso investuoto kapitalo. Pagal atskiras valstybes pirmauja JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos investuotojai. Tiesioginės užsienio iinvesticijos į Lietuvą 1999 metais padidėjo 609.7 mln. litų, arba 152.4 mln. JAV dolerių. Palyginti su 1998 metais, jų padidėjo 319.5 mln. litų, arba 79.9 mln. JAV dolerių. Didžioji dalis 1999 metų investicijų, tai yra 511.1mln. litų, arba 83.8 proc. visų tiesioginių investicijų, padidėjo papildomais užsienio subjektų įnašais į akcinį kapitalą, kitą dalį, t.y. 98.6 mln. litų,sudarė reinvestuotas palnas. Tai 16.2 proc. visų tiesioginių investicijų. Tokią investicinio proceso tendeciją reikia vertinti teigiamai. 1997 metais, pagal statistinius duomenis, reinvesticija dar buvo nedidelė, tačiau nuo 1998 metų, kada reinvestuotas pelnas jau sudarė 9.9 proc., bendras BVP padidėjo 3 proc. Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) šalių bendrų ir užsienio kapitalo įmonių kūrimas. Iki 2000 metų gegužės 10 d. su ES šalimis registruota 2066 bendros ir užsienio kapitalo įmonės, kurių įstatinis kapitalas viršija 1.68 mlrd. litų. Užsienio kapitalas jose siekia apie 56 proc. Tam, aišku, didelės įtakos turėjo laisvosios prekybos sutartis su ES, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Daugiausia užsienio kapitalo investuoja šios ES šalys: Didžioji Britanija, Vokietija. Aktyvios ir Šiaurės šalių- Švedijos, Danijos, Norvegijos- bendrovės. Beje, iki šių metų registruota per 1000 bendrų su Rusijos Federacija įmonių. Tačiau jų įstatinis kapitalas nėra didelis, nes dominuoja daugiausia komercinio pobūdžio įmonės. Jos verslininkams sudaro palankias sąlygas savo produkcijai Rytų rinkoje realizuoti. 3.5 Užsienio paskolos Nemaža dalis užsienio kapitalo ateina į Lietuvą, kaip užsienio paskolos ir finansinė parama, gaunama iš tarptautinių finansinių organizacijų bei atskirų užsienio valstybių kaip oficiali parama Lietuvos valstybei arba kaip užsienio komercinių bankų paskolos Lietuvos verslo įmonėms (Lietuvos valstybei garantavus).Valstybės užsienio skola (Statistikos departamento duomenimis) 2000 m. pradžioje sudarė 1183 mln. JAV dol. (vienam Lietuvos gyventojui tenka 319,7 JAV dol. valstybės užsienio skolos), o 1998 m. pradžioje sudarė 825,4 mln. JAV dol. (atitinkamai 222,4 JAV dol. vienam Lietuvos gyventojui). Ypač padidėjo gautų pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantiją paskolų. 1991 - 1996 m. Vyriausybė suteikė 573,25 mln. JAV dol. vertės garantijų 137 investiciniams projektams finansuoti. 1997 m. sausio 1 d. gauta ir panaudota 386,53 mln. JAV dol., t.y. 67,4 proc. bendros suteiktų garantijų sumos. Jau grąžinta 108,52 mln. JAV dol., skola- 278,01 mln. JAV dol. Daugiausia garantijų buvo suteikta 1996 metais- 57 investiciniams projektams. Šios užsienio paskolos, kurioms suteiktos valstybės garantijos, skirtos įmonių investiciniams projektams finansuoti, tačiau iš jų 20,1 proc. panaudota kurui ir kitiems energijos resursams pirkti. Iš tarptautinių finansinių organizacijų gaunamas paskolas Vyriausybė skirsto daugiausia per šalies komercinius bankus, nurodydama, kad šios paskolos iš esmės turi tekti pramonės, žemės ūkio statybos ir transporto bei energetikos objektams. Skatinant investicijas į gamybą, ne mažiau kaip 50 proc. lengvatinių užsienio paskolų, kaip numatyta vyriausybės veiklos programoje, bus skirta gamybinėms įmonėms naujoms technologijoms diegti. Bus skatinamos investicijos, skirtos šilumos nuostoliams mažinti, šilumos tiekimo ir pastatų išorinėms sienoms rekonstruoti bei modernizuoti. Ikišiol užsienio paskolos daugiausia panaudotos sprendžiant energetikos problemas, statant transporto bei aplinkosaugos objektus, pertvarkant ryšių ir informatikos sistemas. Tai Klaipėdos naftos terminalas, magistraliniai dujotiekio tinklai, geležinkelių transportas, Klaipėdos uostas, automagistralė “Via Baltica”, vandens valymo įrenginių statyba ir t.t. Valstybės skolinimasis turi būti pagrįstas, racionalus. Tam reikėtų aiškiai apibrėžti ir sugriežtinti užsienio paskolų, gaunamų valstybės vardu ir imamų su valstybės garantija, gavimo ir skirstymo kriterijus bei sąlygas, palengva atsisakant valstybės garantijų. Vyriausybė ateityje rems tik tuos investicinius projektus, kuriuos įgyvendinus sukuriamos naujos darbo vietos arba kai paskolos naudojamos infrastruktūrai plėtoti ar strategiškai svarbiems objektams statyti, rekonstruoti. Svarbiomis valstybės vardu skolinto kapitalo reguliavimo priemonėmis tapo 1998 m. priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos ir viešojo pirkimo įstatymai bei kiti su jais susiję teisės aktai, Vyriausybės reglamentuota valstybės garantijų teikimo užsienio paskoloms tvarka, naujų technologijų, įrengimų, paslaugų pirkimo (konkurso būdu) taikymo tvarka. Užsienio paskolų paskirstymas (proc.) 1. Investiciniams projektams (51.9) 2. Kurui ir energetiniams ištekliams (21.1) 3. Žemės ūkiui (3.7) 4. Valiutai stabilizuoti (8.4) 5. Biudžeto deficitui padengti (12) 6. Smulkiam ir vidutiniam verslui (2.9) 3.6 Lengvatos investuotojams Užsienio ūkio subjektams veikti Lietuvoje sudaromos ne blogesnės sąlygos nei Lietuvos ūkio subjektams. Paminėsiu šiuo metu teikiamas lengvatas: • neapmokestinama investicijoms panaudota pelno (pajamų) dalis; • užsienio investuotojų įnašai į formuojamą arba didinamą įstatinį (nuosavą) kapitalą naudojami kaip ilgalaikis turtas, įvežami be muito mokesčių; • jeigu įmonė likviduojama steigėjo, akcininkų arba pajininkų sprendimu, užsienio investuotojams priklausantis turtas arba jo dalis, atitinkanti užsienio kapitalo investicijoc dydį, išvežama be muito mokesčių; • teisėtaigautas pelnas, pajamos arba dividendai nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams; • užsienio investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną, pajamasarba dividendus, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų; • užsienio investuotojų dividendai už akcijas negali būti apmokestinami, jeigu tai netaikoma Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims; • užsienio investuotojai gali savo pelną, pajamas arba dividendus išvežti vidaus rinkoje nupirktomis prekėmis bei paslaugomis arba reinvestuoti į Lietuvos Respublikos ūkį; • užsienio investuotojas, kilus investiciniam ginčui, turi teisę tiesiogiai kreiptis į tarptautinį investicinių ginčų centrą; • įmonės, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme, taip pat turi pelno mokesčių lengvatų. 1999 m. birželį Seimas priėmė konstitucinį įstatymą dėl ne žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams. Nuo 2000 metų šalyje įgyvendinta nauja tiesioginių užsienio investicijų apskaitos sistema pagal OECD rekomendacijas. Tai leidžia palyginti Baltijos šalių, Rytų Europos valstybių rodiklius ir tiksliau atspindėti realią šios srities situaciją. 3.7 Investicijų skatinimo programa Europos reikalų ministerija (ERM) pristatė Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) skatinimo programą, kurią įgyvendinus tikimasi iki 2000 m. į Lietuvą pritraukti ne mažiau kaip 1 mlrd. USD.Europos reikalų viceministras M.Paunksnis pažymi, kad pati programa nėra konkrečių veiksmų planas, o strategija, kaip vystyti Lietuvos ūkį vykdant aktyvią TUI pritraukimo politiką. Kad gerėtų investicinis klimatas, reikia įstatyminę bazę derinti su ES įstatymais, aktyviai pristatyti investicijų galimybes Lietuvoje ir kurti stambių investicijų projektus. ERM investicijų reklamos tikslais ketina atidaryti užsienio valstybėse prekybos atstovybes. Nors vienos atstovybės įkurimas kainuos per 100.000 lt., V.Budrys, ERM Investicijų departamento direktorius, teigia, jog ateityje atstovybės kompensuos dalį išlaidų. Jis neatmetė galimybės tokias atstovybes steigti prie Lietuvos ambasadų ir sutaupyti. Iš dar iki galo nesutvarkytos TUI skatinimo programos matyti, kad tikimasi, jog 1997 m. pabaigoje užsienio investuotojai gali laukti tolesnio ekonominės veiklos sąlygų liberalizavimo, eksporto skatinimo programos, eksporto draudimo tarnybos, laisvųjų ekonominių zonų Šiauliuose bei Klaipėdoje veiklos. 4. KELETAS STAMBIAUSIŲ INVESTICIJŲ Į LIETUVĄ 4.1Naftos pramonė AB “Klaipėdos nafta” Rusijos naftos eksportas į užsienį 1.5-2 kartus efektyvesnis nei realizacija vidaus rinkoje, kur viena tona vidutiniškai kainuoja 58 JAV dolerius, o užsienyje parduodama po 180 dolerių. Todėl natūralus didelių Rusijos kompanijų dėmesys Lietuvos naftos terminalams. Tarp AB “Klaipėdos nafta” akcininkų- “Osman Trading Ltd” (Švedija), turinti 15 procetų akcijų, ir “Woodison S.A.” (Šveicarija), turinti 10 procentų akcijų. Abi šios įmonės prekiauja Rusijos koncerno “Jukos” naftos produktais. “Osman Trading Ltd” lapkričio mėnesį nuo 10 iki 15 procentų padidino savo akcijų kiekį. Vienas įmonės savininkų Aleksejus Vinčenka, gyvenantis Latvijoje, Ventspilyje, ne kartą viešai pareiškęs,kad AB “Naftos terminalas” duoda daug nuostolių, kad “Osmanui” būtų naudingiau tiekti naftą Ventspiliui.Šiais metais Klaipėdos naftos terminalas perkraus 3.5-3.8 mln. tonų, o jau kitais metais tikimasi perkrauti 6 mln. tonų, iki 2000 metų planuojama pasiekti 7 mln. tonų ribą. Ir nors ilgą laiką buvo tvirtinama, kad rekonstruojamas Klaipėdos terminalas- ne konkurentas statomam Būtingės terminalui, įmonės jau pradeda konkuruoti. AB “Klaipėdos nafta” neseniai pareiškė apie savo siekius turėti produktotiekį su “Mažeikių nafta”. Būtingės naftos terminalas Būtingės naftos terminalas skirtas Rusijos naftą eksportuoti į Vakarų šalis ir importuoti į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Nafta bus pakraunama prie plūduro Baltijos jūroje 7.3 km nuo kranto, kur jūros gylis siekia 20 metrų. Bus aptarnaujami iki 80 tūkstančių tonų talpos tankeriai. Būtingės terminalo projektas labai brangus, bendras paskolų poreikis siekia 202 milijonus JAV dolerių, statybos kaina- 267 mln. dolerių. 1997 metų spalio 1-ajai bendra gautų užsienio paskolų su valstybės garantija suma siekė 75.1 mln. dolerių.Po ketvirtosios AB “Būtingės nafta”akcijų emisijos įregistruotas 182 mln. litų akcinis kapitalas. Įmonės akcijos pasiskirstė taip: 72.85 proc. priklauso Ūkio ministerijai, 21.43 proc.- “Preussag Wasser & Rohrtehnik”, 1.96 proc.- AB “Mažeikių nafta”, 3.04 proc.- AB “Naftotiekis”. Procento dalių turi AB “Turto bankas”, AB “Naftos terminalas”, Palangos miesto savivaldybė. Pagal grafiką statybą numatoma baigti 1998 metų spalio mėnesį. “Genčių nafta” Didžiausiame ir tinkamiausiame gavybai Lietuvos naftos telkinyje, pavadintame Genčių telkiniu (jis yra maždaug 20 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdoa), pramoninė gavyba prasidėjo 1995 metais. Genčių naftos tekkinį eksploatuoja bendra įmonė “Genčių nafta”, kurią įkūrė Lietuvos bendrovė “Geonafta” ir Švedijos kompanija “Svenska Petroleum”. Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, iki šių metų balandžio švedai į “Genčių naftą” buvo investavę 10.50 mln. JAV dolerių.Šiuo metu pagrindinės jėgos ir investicijos nukreiptos į Genčių naftos verslovės statybą. Verslovėje jau atlikta maždaug du trečdaliai visų statybos montavimo darbų, kuriuos numatoma baigti rudenį. Švedijos ir Lietuvos bendrąjai įmonei “Genčių nafta” verslovę stato olandų firma “Tebodin”, pasirašiusi 9 milijonų JAV dolerių vertės sutartį dėl įrenginių tiekimo ir modernios naftos verslovės statybos.Antras kontraktas (9 milijonams litų) pasirašytas su konkursą laimėjusia Gargždų AB “Hidrostatyba”, kuri atlieka bendruosius civilinės statybos darbus. “Hidrostatyba” jau buvo gerai įvertinta statant Klaipėdos naftos terminalą. Norint įgyvendinti visą Genčių naftos verslovės projektą nuo priešprojektinių tyrimų iki statybos pabaigos kainuos apie 25 mln. JAV dolerių. Investicijoms naudojami trys šaltiniai. Tai- steigėjų-akcininkų įnašai, iš kurių pagal pasirašytą steigimo sutartį tris ketvirtadalius sudaro “Svenska Petroleum” ir ketvirtadalį- “Geonaftos” lėšos, o kita dalis finansuojama iš pajamų, gaunamų už naftos gavybą trijuose “Genčių naftos” gręžiniuose. Remintis turimais duomenimis, tikimasi , kad įrengus verslovę, naftos gavybos maksimumas padidės iki 800 kubinių metrų per parą. Dabar Genčių telkinyje per parą išgaunama apie 400 kubinių metrų. Iš viso 1996 metais “Genčių nafta” iš trijų gręžinių išgavo 84 tūkst. tonų naftos ir beveik visą ją eksportavo į užsienį, daugiausia į Lenkiją. Genčių naftos telkinį planuojama eksploatuoti maždaug 10-12 metų ir per tą laiką išgauti apie 10 milijonų barelių, arba apie 1.2 mln. tonų naftos. “Minijos nafta” Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė “Minijos nafta” buvo įkurta 1995 metų birželio pabaigoje. Įmonės specialistai dirba nedideliuose naftos telkiniuose, aptiktuose į pietus nuo Gargždų prieš 20-30 metų. Pasak AB “Geonafta” (“Geonafta” yra viena “Minijos nafta” steigėjų ir jai priklauso 50 proc. įmonės akcijų) direktoriaus R.Vaitiekūno, juose yra ne itin palankios kolektorinės savybės, todėl naftai išgauti reikia specialių metodų. “Minijos naftos” direktoriaus pavaduotojas I.Vaičeliūnas priminė, kad įmonei išduotoje licencijoje numatytas 18 mėnesių įvertinimo periodas vėliau buvo pratęstas. Jis paaiškino, kad 50 proc. “Minijos naftos” akcijų savininkai yra 5 Danijos kompanijos, iki metų pabaigos turinčios nustatyti geologines telkinių sąlygas, priemones ir būdus naftai efektyviau išgauti bei apsispręsti, ar imsis Lietuvoje išgauti naftą. Visiems šiems darbams atlikti iki balandžio mėn. (Lietuvos investicijų agentūros duomenimis) danai buvo investavę į naftos gręžinius 12.25 mln. JAV dolerių. Vasaros pradžioje naftos telkinyje Vilkyčiai-15 buvo atliktas vienas tokių bandymų- t.y. padarytas dirbtinis plyšys, per kurį dabar daug geriau teka nafta. Kitame naftos telkinyje- Vilkyčiai-9 buvo atlikta vadinamoji smėlio perforacija- atidengtos naftingos uolienos, kad į jas pritekėtų naftos. Danams ne mažiau svarbios ir ekonominės bei juridinės sąlygos dirbti Lietuvoje. Juos domina, ar galės užsienio piliečiai gauti Lietuvoje atlyginimą, saugiai gyventi, ar galės laikinai įvežti įrenginius ir pan. Danų apsisprendimą lems ne tik telkinio perspektyvumas, bet ir tai, ar Seimas su Vyriausybe nusprės sumažinti žemės gelmių mokestį. Šis mokestis Lietuvoje siekia 29 proc. nuo išgautos naftos ir yra vienas didžiausių pasaulyje. Beveik visą išgautą naftą “Minijos nafta” eksportuoja, daugiausia- Lenkijos kompanijoms, mokančioms pasaulinėmis kainomis. Transportuojant per Kaliningradą, išlaidos už vienos naftos tonos pervežimą sudaro 76 Lt, iš kurių Rusijai atitenka 57 Lt, o Lietuvai- tik 19 Lt. Transportuoti naftą per Būtingės naftos terminalą- tolima perspektyva, todėl planuojama kreiptis į Vyriausybę, kad ši atkreiptų dėmesį į susiklosčiusią padėtį. “Manifoldas” Naftos darbų licencijų komisija kreipėsi į Vyriausybę, kad Kretingos bendrovei “Manifoldas” būtų išduota naftos paieškos, žvalgybos ir atrastų telkinių eksploatavimo Klaipėdos plote licencija. Ši bendrovė laimėjo neseniai pasibaigusį konkursą. Didžiają dalį “Manifoldo” akcijų valdo pagrindinė gamtinių dujų importuotoja į Lietuvą- Lietuvos ir Rusijos bendroji įmonė “Stella Vita’e”, pretenduojanti tapti ir lietuviškos elektros eksportuotoja. Minėtame Klaipėdos plote, kuriame šeimininkaus “Manifoldas”, esančius Ablingos ir Vėžaičių naftos telkinius jau seniai yra gavusi valstybės bendrovė “Geonafta”. Taėiau dėl lėšų stygiaus naftos gavybos bandomuosius darbus bendrovė atlieka tik Vėžaičių telkinyje. “Manifoldas” naujų naftos telkinių paieškai pasirengęs investuoti 6 mln. litų, o jei jam atitektų Ablingos ir Vėžaičių telkiniai, investicijos siektų 36 mln. litų. “Manifoldo” ir “Geonaftos” benrovėms pavesta pateikti pasiūlymus, kaip išplėsti naftos gavybą šiuose telkiniuose. Be Kretigos bendrovės “Manifoldas”, į Klaipėdos plotą pretendavo Danijos ir Švedijos konsorciumas, kuriame dalyvavo “Odin Energy”, “Sands Petroleum” ir Troy Petroleum Management” bendrovės. Didžiausių prekiautojų naftos produktais naujos stacionarios degalinės: Kompanija Degalinių skaičius 1997 07 Planuojama atidaryti iki 1998 01 UAB “Lukoil Baltija” 24 3-5 UKĮ “Lietuva Statoil” 14 6 UKĮ “Shell Lietuva UAB” 10 4 AB “Lietuvos kuras” 10 3 UAB “Dega” 10 n.d. UKĮ “Neste Oil LT” 7 0 AB “Mažeikių nafta” 7 n.d. UKĮ “Hydro Texaco” 4 n.d. UAB “Uotas” 4 n.d. 4.2 Jūros perkėlos, uostai KLASCO Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO)- tai buvęs valstybinis jūrų prekybos uostas, nuo seno įkurtas Kuršių marių žiotyse. 1995 m. gegužės 5d. įmonė perregistruota į akcinę bendrovę. KLASCO veiklos sritis- pakrauti ir iškrauti uosto krovinius. Ji teikia ir kitas paslaugas: saugo krovinius, ekspedijuoja, pagalbinio laivyno vilkikais aptarnauja prie krantinių prisišvartavusius laivus. Įmonė dirba pelningai. 1996 metais rentabilumas buvo 19 proc., visos pajamos- 191 mln. litų, pelnas- 31 mln. litų. KLASCO- viena stipriausių ir pelningiausiai dirbančių Lietuvos įmonių. Jos darbuotojai labiausiai patyrę atlikti uosto krovos darbus. 80 proc. krovinių- tranzitiniai. Iš Rytų juos siunčia Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Baltarusija, Ukraina. Iš Vakarų- Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos valstybės. Tai rodo, kad KLASCO- tarptautinio jūrų verslo dalyvė. Kompanija žinoma visame pasaulyje. 2000 metai įmonei sėkmingi. Sėkmę lemia tai, kad sausį KLASCO su “Trans WORLD Metal” pasirašė sutartį, pagal kurią turi būti įgyvendintas planas vietoj 6 mln. tonų perkrauti 10 mln. metalo.Pagrindiniai naujos programos akcentai- įsigyti naujų krautuvų, kranų, pastatyti didžiulį 8 tųkstančių kv. metrų dengtą sandėlį metalui saugoti.KLASCO jau antrus metus intensyviai formuoja konteinerių srautą per Klaipėdos uostą. Uosto plėtros programoje numatyta pastatyti naują konteinerių terminalą. Jis bus statomas uosto direkcijos jėgomis, o KLASCO, kuri valdys ir kraus krovinius, pavesta išspręsti visus pagrindinius klausimus. Tai bus naujas terminalas netoli Tarptautinės jūrų perkėlos. Sudaryta investicinė programa, kurioje numatyta įsigyti kranų ir kitos reikiamos technikos. Terminalo statybos darbai pradėti 1996 metais. Terminalas veikia nuo 1998 m. LISCO Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsteigta nemažai laivybos kompanijų, tačiau AB “Lietuvos jūrų laivininkystė” (LISCO) yra didžiausia laivybos kompanija, per metus galinti pervežti per 8 mln. tonų krovinių. Šiuo metu kompanija turi 36 laivus su bendra keliamaja galia 278.5 tūkstančio tonų. Pagrindinės LISCO veiklos kryptys yra sausakrūvių krovinių pervežimai bei pervežimai keltais. Pagrindiniai laivų darbo regionai yra Baltijos, Viduržiemio ,Juodoji bei Raudonoji jūros. LISCO sausakrūvių krovinių pervežimų verslas skiriasi nuo pervežimų keltais. Sausakrūviai laivai dirba beveik nepriklausomai nuo Leituvos transporto srautų dydžio, tuo tarpu keltų verslo sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo integruotos Lietuvos transporto sistemos. Pervežamų krovinių kiekis LISCO keltais priklauso ir nuo AB “Lietuvos geležinkeliai” darbo, ir nuo Klaipėdos uosto Tarptautinės jūrų perkėlos, kuri yra KLASCO padalinys. Šiuo metu LISCO aptarnauja keltų linijas į Kylį ir Mukraną (Vokietija), Kopenhagą (Danija), Achus ir Stokholmą (Švedija). Keltų linijų verslas yra rizikingas, palyginti su pervežimais sausakrūviais laivais. Kad keltai veiktų sėkmingai, būtų pakankamai didelis krovinių srautas, reikia ne vienų metų pastangų ir paprastai iš pradžių tokia veikla nėra pelninga. Šiuo metu bendromis transportininkų pastangomis suformuoti “transporto koridoriai”, per Lietuvą einantys daugiausia tranzitu į Vokietiją, Švediją,Rusiją. Ilgalaikės pastangos leidžia sėkmingai dirbti LISCO keltams. Kitų laivybos kompanijų, kaip kad “Color Line”, “Stena Line”, DFDS, “Silja Line”, pinigų srauto ir nuosavo kapitalo santykis svyruoja nuo 35 iki 78 proc., vidurkis yra beveik 49 proc. Nuo 1997 metų balandžio įmonė nemoka pelno mokesčio nuo reinvestuoto pelno dalies, tad sumokėtas valstybei pelno mokestis dar mažės. Dėl sumažėjusio Vokietijos markės ir lito kurso šiemet negauta 2.4 mln. litų pelno iš keltų linijų. Iš viso dėl Vokietijos markės kurso svyravimų kompanija patyrė apie 10 mln. litų nuostolių. LISCO finansiniai rodikliai (mln. Lt): Pajamos Grynasis pelnas 1994 m. 319.8 100.9 1995 m. 307.9 67.7 1996 m. 325.5 45.1 1997 m. 327.0 48.0 Per pastaruosius tris metus LISCO dirbo stabiliai ir per metus gavo daugiau nei 355 mln. litų pajamų, o grynasis pelnas sparčiai mažėjo. Įmonė neturi skolų biudžetui ir “Sodrai”. LISCO turi atstovus šiuose uostuose ir miestuose: • Mukrano uoste (Vokietija) • Huelvoje (Ispanija) • Maskvoje (Rusija) LISCO registruotas akcinis kapitalas šiuo metu sudaro 526 mln. litų. 80 procentų akcijų priklauso valstybei ir 20 proc. privatiems asmenims. Akcijomis, priklausančiomis privatiems asmenims, prekiaujama Lietuvos nacionalinėje vertybinių biržoje. Tarpžinybinė viešo konkurso komisija transporto įmonėms privatizuoti, susumavusi tarptautinio konkurso rezultatus, Lietuvos jūrų laivininkystės privatizavimo konsultantais paskelbė Jungtinės Karalystėsc kompaniją “Coopers & Lybrand” su keliais partneriais. Beje, ši kompanija užėmė 2-ą vietą tarp KLASCO privatizavimo konsultantų. LISCO privatizavimo konsultantų konkurse antrąja tapo taip pat Jungtinės Karalystės firma MOORE STEPHENS. Atrenkant kandidatus privatizavimo programai parengti, buvo įvertinta firmų patirtis privatizuojant jūrų kompanijas, darbo patirtis Rytų ir Vidurio Europoje bei kompetencija finansinėje ir juridinėje srityse. Pasirašius sutartį su konsultantais, LISCO privatizavimo programa nuo sutarties dienos turi būti parengta per 4 mėn. 4.3Investicijos į alaus gamybą Lietuvoje alaus gamyba 2000 m. 1 ketvirtį % (dal) alaus: Apie kai kurias alaus daryklas: “Ragutis” Kaunio alaus darykla “Ragutis”, valdanti apie 11 proc. Lietuvos rinkos ir ilgai pelniusi vos penktą vietą tarp Lietuvos aludarių, rengiasi nusimesti pilkas bjauriojo ančiuko plunksnas: 1999 metų pradžioje pardavusi 51 proc. savo akcijų Čekijos alaus daryklai “Pilzner Urquel”, bendrovė laukia 11 mln. Lt investicijų. Ketvirtos pagal dydį šalyje alaus gamintojos AB “Ragutis” vadovai įsitikinę, kad jų bendrovės gamyba 30 proc. padidėjo dėl pagerėjusios alaus kokybės. “Pilsner Urquel”, valdanti 51 proc. įmonės akcinio kapitalo, iki rudens į įmonę jau investavo apie 10 mln. litų. Per pirmą pusmetį įmonė pardavė 644.000 dal alaus, iš jų 437.000 dal- buteliuose. 1998 m. užėmęs tik 5-ą vietą šalies alaus gamintojų rinkoje, 1999 m. “Ragutis” iškopė į 4-ąją, kur ir laikosi iki šiol. Palyginti su pernai 1 pusmečiu, “Biržiečių” alaus gamyba padidėjo 62 proc., “Šnekorių”- 32 proc., o “Širvenos”- 25 proc. Per 3.5 mėn. atlikę dalį rekonstrukcijos darbų, čekai atvežė iš “Pilsner Urquell” ir sumontavo įrengimų už 7.5 mln. litų. Rekonstravus salyklo cechą, pagal čekų technologiją pasigamina pusę viso reikalingo salyklo, o kitą pusę parsiveža iš Čekijos.Tik ką pradėjus gaminti Čekijoje populiariausią “Gambrinus” alų, dar planuojama pristatyti dvi naujas čekiško alaus rūšis. Pasak finansų maklerių, įmonės rezultatų augimas gali teigiamai paveikti bendrovės akcijų rinkos kainą. “Utenos gėrimai” Liepos 21 d. Utenos alaus daryklos “Utenos gėrimai” (UG) akcininkų susirinkime skandinavų kontroliuojančioji įmonė BBH aplenkė Europos alaus milžiną “Carlsberg”. BBH gavo 101.279 balsus (53.7 proc.) o “Carlsberg”- 83.068 balsus (44 proc.), iš kurių pusę sudarė valstybės (Žemės ūkio ministerija) valdomi balsai. Komentuodami BBH pergalę daugelis teigia, kad jų pasiūlymai labiau patiko smulkiesiems akcininkams, kurie ir lėmė pergalę. BBh pažadėjo supirkti akcijas iš karto. Tuo tarpu “Carlsberg” to nežadėjo ir akcininkai baiminosi, kad dėl infliacijos ar pasikeitus Lt kursui jie patirs nuostolių. “Carlsberg” pralaimėjo praktiškai laimėtą partiją, kurioje turėjo visus kozirius.Prieš metus pradėjusi derėtis dėl UG “Carlsberg” kompanija pasirinko akcijų pirkimo per biržą ir susitarimo su valstybės institucijomis kelią. Jų atstovai užtikrino valstybės valdomų balsų paramą bei konkurencijos tarnybos pastabas, kad BBH jau turi įmonę Lietuvoje (“Kalnapilis”) ir konkurencijos požiūriu “tikslingiau kurti bendrą įmonę su “Carlsberg”. “Carlsberg” manė, kad garsus prekinis ženklas ir įmonės autoritetas yra pranašesni už bevardę kontroliuojančią bendrovę. Tačiau investicijų patirties Baltijos šalyse ir NVS sėmusi kontroliuojančioji bendrovė, savo gretose turinti vietinių vadybininkų, daugiausia dėmesio ir resursų skyrė privačių akcininkų lūkesčiams patenkinti, tuo įrodydami, kad ne visada lemia garsūs vardai. BBH įsipareigoja išsaugoto ir stiprinti vietinį prekinį ženklą “Utena”, išlaikyti vietinius vadybininkus bei administraciją. UG įnašą į naujos įmonės steigimą BBH įvertina 50 mln. Lt. Investicija į Utenos alaus daryklą sudarys apie 20 mln. USD, iš kurių 16 mln. USD skiriama gamybai modernizuoti. Projekte rašoma, kad įmonė turėtų pasiekti 50 mln. l gamybos apimtis išlaikydama 20-25 proc. bendrovės pelningumą. Panašiomis sąlygomis prieš 3 m. BBH įsigijo “Kalnapilį”. 1994 m. jie buvo pažadėję akcininkams supirkti Panevėžio alaus daryklos akcijas po 5.44 Lt (nominalas 1 Lt) ir savo pažadą įvykdė, nors VPB akcijas buvo galima pirkti gerokai pigiau (apie 3.5 Lt). “Švyturys” Spalio 23 d. vykusiame Klaipėdos alaus daryklos AB “Švyturys” akcininkų susirinkime 2/3 balsų buvo nutarta kurti bendrą įmonę su užsienio alaus gamintojais. Realiausias pretendentas yra danų bendrovė “Carlsberg”.Pasak “Švyturio generalinio direktoriaus, akcininkams pritarus, įmonės įstatinis kapitalas bus didinamas ne mažiau kaip 15 mln. litų (iki 26 mln. litų). “Švyturys yra gavęs pasiūlymų dėl investicijų iš 5 alaus gamintojų bei dar daugiau iš finansinių institucijų. Tarp jų yra ir 3-čia pagal dydį alaus gamintoje Europoje bendrovė “Carlsberg”. “Carlsberg”, patyręs fiasko varžybose su Švedijos ir Suomijos koncernu BBH dėl AB “Utenos gėrimai”, rugsėjį nusiuntėpreliminarų ketinimo protokolą dėl investicijų “Švyturio” vadovams. Ryžtą investuoti Lietuvoje rodo ir “Carlsberg” klaipėdiečiams iš pradžių pasiūlytas apsisprendimo terminas- 7 d. Danai iškart norėjo įsigyti 51 proc. “Švyturio” akcijų, tačiau vėliau sutiko su “Švyturio” sąlygomis ir nusileido iki 50 proc. Tačiau bendrovės akcijos priklauso apie 350 akcininkų, todėl realu, kad naujieji akcininkai sugebės įsigyti papildomų akcijų. Jei būtų įkurta bendra įmonė su “Carlsberg”, Klaipėdoje pagal licenciją būtų gaminamos “Carlsberg” ir”Tuborg” alaus rūšys bei išsaugotas dabartinis “Švyturio” asortimentas. Preliminariai derantis su “Carlsberg”, esamą 11.347.600 Lt “Švyturio” įstatinį kapitalą buvo ketinama padvigubinti. Investicijos “Švyturiui” reikalingos norint sėkmingai konkuruoti su kitomis didžiausiomis Lietuvos alaus daryklomis, jau turinčiomis užsienio partnerius: AB “Kalnapilis” ir UG (BBH), AB “Ragutis” (čekų “Pilsner Urquell”). Pagal parengtą investicijų planą per artimiausius 1.5 metų gamybai plėsti klaipėdiečiams reikėtų 15-24 mln. Lt. Šiemet įmonė per 9 mėn. gavo tiek pat pelno, kiek per visus 1996 m., o metų pabaigoje planuojamas grynasis pelnas- 13 mln. Lt. Į gamybą per 1997 m. investuota per 5 mln. Lt. “Švyturiui” ir “Carlsberg” nepavykus susitarti, danų žvilgsnis galėtų nukrypti į AB “Gubernija”, esančią šalia Šiaulių LEZ bei Latvijos. 4.4 Investicijos į VVP Baltijos šalių vertybinių popierių rinkos ir toliau lieka patrauklios užsienio investitojams- nutarta Rygoje vykusioje konferencijoje “Baltijos kapitalo rinkos”. Manoma, kad jų aktyvumas dar padidės,- teigia finansų maklerio įmonė “Vilfilma”. Užsienio investuotojai ypač patenkinti Estijos VP rinkos likvidumu ir nori, jog Latvijos ir Lietuvos rinkose atsirastų nauji postūmiai, didinantys jų likvidumą. Kai vertybinių popierių rinka subrendusi, investuotojams pakanka pažvelgti į kompanijos finansinius rodiklius. Pasak specialistų, Lietuvoje jau irgi vadovaujamasi rodikliais, tačiau tai daryti reikia atsargiai. Finansų makleriai, rengdami įmonių prospektus, ten įtraukia pelningumo, finansų struktūros, rinkos vertės bei turto panaudojimo efektyvumo rodiklius. Tačiau negalima vadovautis tik vienu ar net keliais finansiniais rodikliais. Jei rodikliai yra neįtikėtinai dideli ar maži, reikia pasidomėti, kodėl jie tokie, be to, reikia atsižvelgti į rinkos vidurkį. Vienas iš labiausiai priimtų ir naudojamų rodiklių- P/E- akcijos rinkos kainos ir pelno akcijai santykis, rodantis, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą. P/E atspindi investicijos pelningumą, investuotojų pasitikėjimą rinka. Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo (LCVPD) duomenimis, užsienio investicijų vertė finansinių tarpininkų sąskaitose nuo metų pradžios padidėjo nuo 282 mln. Lt iki 1 mlrd. 144 mln. Lt. VP portfelių apimtys padidėjo dėl dviejų priežasčių- dėl naujų investicijų į akcijas ir dėl akcijų kainų didėjimo. Spalio 1 d. užsienio investuotojų lėšos finansinių tarpininkų sąskaitose sudarė 58.6 proc. investicijų į Lietuvos bendrovių ir bankų akcijas. Šiais metais gana smarkiai išsiplėtė investuotojų geografija- šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijų turi 31 valstybės investuotojai. Per paskutinį šių metų ketvirtį labiausiai- 190 mln. Lt- padidėjo Didžiosios Britanijos investuotojų portfelis. Antrąjį šių metų ketvirtį aktyvumas buvo sumažėjęs, o per trečiąjį šių metų ketvirtį savo investicijas labai padidino ir Estijos investuotojai (127 mln. Lt). Švedijos investuotojai akcijų portfelis Lietuvoje padidėjo 28 mln. Lt, JAV- 25 mln. Lt, Danijos- 22 mln. Lt, Suomijos-17 mln. Lt, Šveicarijos- 12 mln. Lt. Estijos investuotojų dalis Lietuvos akcijų rinkoje buvo pakankamai solidi- spalio 1-ą d. ji sudarė 10.8 proc. visų finansinių tarpininkų sąskaitose buvusių investicijų į akcijas. Tarp nerezidentų, investavusių į Lietuvos akcijas, estų investuotojai po Didžiosios Britanijos investuotojų buvo antri. Nemažai užsienio investuotojų įsigijo bendrovių akcijų pirminėje rinkoje, t.y. įmonėms platinant naujas akcijų emisijas. Vien pernai naujų akcijų emisijų Lietuvoje išplatinta už 1 mlrd. 175 mln. litų, per šių metų 8 mėn.- už 650 mln. litų. Vietos investuotojų dalis nuo metų pradžios iki spalio mėn. sumažėjo atitinkamai nuo 66 iki 41.4 proc., nors jų investicijų portfelis finansinių tarpininkų sąskaitose padidėjo nuo 545 iki 808.6 mln. litų. Lietuvos žemės ūkis kol kas nepatraukia užsienio investuotojų dėmesio. Specialistai mano, kad dėl to kalta valstybė, per daug besikišanti į šią sritį ir nesugebanti baigti reformų. Investicijos į žemės ūkį šių metų liepos 1 d. sudarė 0.3 proc. Visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesiogines užsienio investicijas į žemės ūkį stabdo nesibaigusi žemės reforma, vis dar iškylantis žemės nuosavybės klausimas bei neišvystyta žemės rinka. Taip pat neaiškios ekonominės žemės ūkio perspektyvos.Užsieniečiams į Lietuvą paprasčiau atvežti produkciją, negu investuoti į perdirbamąją pramonę. Lietuvoje, kaip ir likusiose Baltijos šalyse, daugiausia investuojama į tabako, alaus, konditerijos ir nealkoholinių gėrimų pramonę. Statistikos departamento duomenimis, šios investicijos sudaro 16.6 proc. Visų užsienio investicijų. Tuo tarpu pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, investicijos į žemės ūkį, žuvininkystę ir miškų ruošą sumažėjo beveik perpus, t.y. balandžio 1 d. jos sudarė 38.791.000 Lt, o liepos 1 d.- 16.355.000 Lt. Į pieno, mėsos ar grūdų perdirbamąją pramonę užsieniečiai vengia investuoti dėl ribotos rinkos. Šiuo metu nėra nei vienos mėsos perdirbimo įmonės, į kurią būtų investavę užsieniečiai. Pagrindinė priežastis- mėsos perdirbimo pramonė yra reguliuojama Vyriausybės, be to,jai neigiamą įtaką daroturguose nekontroliuojama prekyba mėsos gamaniais, vadinamoji juodoji rinka. Investuotojai pastaruoju metu mieliau kalba apie investicijas į naujų įmonių statybą bei modernias technologijas. Užsieniečiams pigiau ir efektyviau pastatyti įmonę, negu investuoti į beviltiškai pasenusią maisto pramonę. Visais atvejais tokios įmonės efektyviau naudoja gamybinius išteklius, diegia modernias technologijas ir kuria naujus produktus. Statistikos departamento duomenimis, daugiausia su Lietuva BĮ yra sukūrusi Rusija, o pagal investuoto kapitalo dydį lyderė yra Vokietija. Po jos eina Rusija ir JAV. Šiame savo rašinyje smulkiau papasakojau tik apie keletą stambiausių užsienio investicijų į Lietuvą. O kur dar investicijos į tabako, konditerijos, alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų, pieno ir apskritai į visą maisto gamybos pramonę? Kur investicijos į tekstilės, elektronikos, mašinų gamybos, popieriaus ir farmacijos pramonę, bei apdailos medžiagų, tepalų ir kitas gamybines sritis? Kur investicijos į didmeninę ir mažmeninę prekybą, aptarnavimo sferas, poilsį ir turizmą, viešbučius, restoranus, visuomenės informavimo priemones ir t.t.? O kur dar tokių gigantų, kaip “Coca-Cola”, “Pepsi”, “Philip Morris”, “Kraft Jacobs Suchard”, “Samsung” ir kitų investicijos. Norint smulkiai išnagrinėti užsienio investicijas į Lietuvą reikėtų atskiro kurso. Lietuvai žengiant į pasaulį, kiekvieną dieną investicijų fronte kažkas vis keičiasi, vyksta, verda gyvenimas. Lietuva tiesiog reikalinga investicijų savo ūkiui pakelti į naują gyvenimą. Pritraukiant ir panaudojantinvesticijas lietuvoje vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis šalies ūkio plėtojimo prioritetinėmis kryptimis, pirmiausia nukreipiant lėšas gamybinei infrastruktūrai plėtoti: energetikai, transportui, telekomunikacijoms, gamtosaugai, pažangioms užsienio technologijoms diegti, eksportabiliai produkcijai gaminti, smulkiajam irvidutiniam verslui plėtoti bei būtiniausioms socialinėms reikmėms tenkinti. Neabejotina, kad be užsienio pažangių technologijų ar vadybos patirties ir investicijų Lietuva nepajėgi nei restruktūrizuoti ūkio, nei integruotis į Vakarų rinką, nei ekonominį nuosmukį įveikti. Vertinant Lietuvos ūkio investicinį procesą, pastebima irpozityvių reiškinių, ir esminių darbo trūkumų, stabdančių ūkio restruktūrizavimą, o kartu ir ekonominę bei socialinę pažangą. Kaip rodo valstybių, transformuojančių komandinės (planinės) ekonomikos ūkį į rinkos sąlygas, patirtis, gerų rezultatų pasiekiama ten, kur sudaromos palankios sąlygos užsienio investicijoms pritraukti. Pasiskirstant rinkas vienu iš lemiamų veiksnių turi gūti efektyvios investicijos- jų pritraukimas, skatinimas ir racionalus paskirstymas. Šioje srityje Lietuvoje yra pasiekta tam tikrų rezultatų.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (49,51 kB)
Klasikinės administracinės valdymo mokyklos (1920-1950) būdingas bruožas – organizavimo problemų tyrimas. Jos pradininkai prancūzų mokslininkas Anri Fajola. Jis pirmasis universalų valdymo procesą suskaldė į atskiras funkcijas: planavimą, koordinavimą ir kontrolę. A. Fajola sukūrė ir administravimo doktriną, kurios principai yra aktualūs ir šiandien. Žmogiškų santykių mokykla (1930-1950m). Vienas šios mokyklos kūrėjų: Harvardo universiteto profesorius Eltonas Meijo. Jis įrodė, kad žmogaus poelgius gamyboje nulemia ne tik ekonominiai svertai, pinigai, bet ir moraliniai: tarpusavio santykiai, aplinka, vadovų požiūris į dirbantįjį, psichologinis klimatas ir kt. Po 1950m. pradėjo formuotis naujoji valdymo mokykla (NVK) arba kiekybinių metodų mokykla. Ši mokykla remiasi taikomosios matematikos teikiamomis galimybėmis rengiant vadybos sprendimus. Pirmasis Lietuvoje vietoj sąvokos „menedžmentas” pradėjo naudoti žodį „vadyba” V.A.Graičiūnas (1889 – 1952) gimęs JAV, Čikagoje, lietuvių šeimoje. JAV įsigijo specialybę, pradėjo domėtis verslo organizavimu, vadyba. Jis pirmasis pasaulyje matematiškai įrodė optimalų vadovo pavaldinių skaičių. Paskutinis XX amžiaus dešimtmetis Lietuvai ypač reikšmingas tiek politiniu, tiek visuomeniniu, tiek ekonominiu požiūriu. Lietuva pasuko visuomenės demokratizavimo keliu, tvirtai orientuojasi į rinkos ekonomiką. Todėl reikia esminės politinio, visuomeninio ir ekonominio gyvenimo pertvarkos. Turi būti derinamas pažangus Vakarų šalių patyrimas su Lietuvoje susiformavusiomis tradicijomis ir aplinka. Tai verčia ieškoti naujų šaltinių efektyvumui didinti visose srityse: kuriant naujus gaminius, diegiant pažangią techniką, technologiją, organizuojant darbą ir valdymą. 1. Vadybos specialistų kvalifikacinė charakteristika, darbo sritys ir rizika Vadyba suprantama kaip nepertraukiamas procesas, nes darbas, kuris atliekamas siekiant iškeltų tikslų, yra visuma veiksmų, pasirinktų remiantis informacija apie objektą ir turinčių tikslą palaikyti arba pagerinti jo funkcionavimą, atsižvelgiant į esamą padėtį. Vadybininkas – žmogus, kuris organizuoja konkretų darbą, vadovaujantis šiuolaikiniais metodais. Jo darbo objektas yra informacija apie organizacijos aplinką, veiklą, organizacijos narių sugebėjimus ir norus, o jo darbo produktas yra vadybos sprendimas, nurodantis ir norimą rezultatą – tikslą ir priemones tam tikslui pasiekti, ir būdus sužadinti pavaldinių aktyviai veiklai to tikslo siekti. Vadybos sprendimas yra ta pagrindinė vadybos specialisto darbo dalis, iš kurios susidaro visa daugiakryptė ir įvairiapusė vadybos veikla. Vadybos specialistai turi gerai suvokti vadybos sprendimo esmę bei įvaldyti racionalius jų sprendimo būdus. Kuo toliau, tuo labiau didėja vadybos sprendimų reikšmė, kartu ir atsakomybė už jiems patikėtų žmonių veiklos rezultatus bei vis didėjančių materialinių vertybių panaudojimą. Kiekviena organizacija, pradėdama veiklą, užsibrėžia tikslą, t.y. konkretų, galutinį organizacijos būvį arba siekiamą rezultatą ir paprastai jų būna ne vienas. Taigi visų organizacijos tikslų viršūnėje atsiranda paskirtis – misija. Turint paskirtį, remiantis smulkesniais marketingo tyrimais ir savo galimybių analize, numatomi ilgalaikiai, arba strateginiai, tikslai. Pagal tikslus sukuriama organizacinė struktūra, nustatomos užduotys ir uždaviniai, o jų vykdymui numatomos konkrečios technologijos, kurios maksimaliai turi padėti organizacijai siekti nustatytų tikslų. Vadovavimą būtina traktuoti kaip ciklą, susidedantį iš konkrečių vadybinio darbo sričių, vadinamų valdymo funkcijomis, kurios sudaro vieningą bendrą procesą, tai: planavimas, organizavimas, motyvacija ir kontrolė. 1 pav. Valdymo funkcijos Vadybininkas privalo atsižvelgti į susidariusią padėtį ir veikti prognozuodamas įvykius. Prognozavimo tikslas – sumažinti situacijas, kurioje yra arba gali atsidurti organizacija, neapibrėžtumą, kurį didele dalimi lemia išorinės aplinkos veiksniai. Prognozavimo darbas brangus “malonumas”, bet be prognozavimo ateityje nebus galima išsiversti, nes jo rezultatai yra svarbiausieji duomenys kitai vadybos funkcijai – planavimui vykdyti. Planavimas yra nepertraukiamas ir nuolat kintantis procesas – vieną ciklą keičia kitas ir juo rūpintis reikia pastoviai. Planavimas formuoja bazę tam, kad būtų realizuoti organizacijos planai (organizuoja sistemos struktūrą, sukuria aparatą, kuris dirbs šitoje bazėje), o organizavimas, kaip valdymo funkcija, formuoja darbinę struktūrą, kurio pagrindinis komponentas yra žmogus. Ilgalaikiai planai apima visus įmonės veiklos aspektus, kurie įvertina ir esamus, ir būsimus (numatomus), ekonominius, socialinius ir techninius faktorius. Tai yra nenutrūkstamo planavimo procesas ir jis atspindi naują mąstymą apie ateitį. Tai yra daugiau negu komercinės veiklos prognozė išaiškinant vystymosi tendencijas ir kryptis. Nuo vadybininko kvalifikacijos didele dalimi priklausys organizavimo funkcijų vykdymas ir pagrindinių jų principų: perskirstyti išteklius ir žmones darbo procese, numatyti jų funkcijas, konkrečias užduotis, aprūpinti juos viskuo, ko reikia darbui, pasirūpinti savalaikiu paruošiamųjų darbų atlikimu, darbų kokybės užtikrinimu; darbų saugos garantavimo, laikymosi. Į vadybininko funkcijas įeina kontrolės funkcija, kurios tikslas – nustatyti, kaip laikomasi sudarytų veiklos planų ir organizacinių sprendimų. Kontrolės metu nustatomi nukrypimai nuo pasirinkto organizacinio modelio, analizuojami nukrypimų priežastys ir rengiami pasiūlymai nukrypimams pašalinti. Svarbu, kad laiku būtų sužinota apie esamus nukrypimus. Labai svarbu, kaip objektyviai bus įvertinti tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai ir kaip priimti sprendimai paveiks visą organizaciją. Vidinės aplinkos veiksniai – tai strategijos tikslai, struktūra, uždaviniai, technologija, procesai, kultūra ir dirbantieji žmonės. Prie išorinės aplinkos veiksnių priskiriama: ekonominė, politinė šalies padėtis, visuomenės, mokslo išsivystymo lygio. Vadybos specialisto veiklą įtakojantys veiksniai pavaizduoti 2 paveiksle. 2 pav. Vadybos specialisto veiklą įtakojantys veiksniai Galima išskirti specifines vadybinio darbo ypatybes: 1. Valdymo aparato darbuotojų protinis darbas, kurį sudaro trys veiklos rūšys: • Organizacinė-administracinė ir auklėjamoji (informacijos priėmimas bei perdavimas, sprendimų perdavimas vykdytojams, vykdymo kontrolė), • analitinė ir konstruktyvi (informacijos suvokimas ir reikalingų sprendimų priėmimas), • informacinė-techninė (mokymo, apskaitos ir dokumentuotos formaliai loginės operacijos); 1. dalyvavimas kuriant materialines vertybes tarpininkavimo pagalba (naudojant kitų žmonių darbą); 2. veiklos objektas – informacija; 3. darbo priemonės – organizacinė ir skaičiavimo technika; 4. darbo rezultatas – vadybiniai sprendimai. Atsižvelgiant į funkcinį vaidmenį valdymo procese išskiriami vadovai, specialistai ir pagalbinis personalas. Vadovai priima svarbiausius organizacinės veiklos sprendimus, nukreipia ir koordinuoja žemesniųjų grandžių darbą. Specialistai atlieka vadybinių sprendimų priėmimo ir realizavimo funkcijas. Pagalbinis personalas (techniniai darbuotojai) teikia informaciją valdymo aparatui. Vadybininkai klasifikuojami ir pagal kitus požymius, taip pat iš dalies pagal jų vadovaujamų kolektyvų sudėtį bei profilį, pagal valdymo sistemoje užimamą vietą ir lygį. Šie požymiai nustato, ar vadovas gali būti aukščiausiojo, vidutiniojo ar žemiausiojo lygio. Atsakomybė už svarbų organizacinį sprendimų priėmimą sunki našta. Sprendimo priėmimas psichologinis procesas ir pagrysti tam tikrais vertinimais, tai pasirinkimas kurį lemia žinios ar sukaupta patirtis. Svarbu organizaciją nagrinėti sistemiškai ir nustatyti sprendimo pasekmes visoms jos dalims. Kad iš galutinio tikslo jis būtų geriausias, sprendimų priėmimo situacijas skirstomos pagal skalę, nuo tikrumo iki netikrumo. Tikrumas, kai žinomas tikslas, tiksli, įvertinama ir patikima informacija apie visų svarstomų alternatyvų rezultatus. Rizikuojama tuomet, kai negalima numatyti alternatyvaus rezultato, bet turima pakankamai informacijos nuspręsti tikimybei. Netikrumas yra tada, kai mažai arba nieko nežinoma apie alternatyvas ar jų pasekmes. Pagal tai kokia rizika būdinga vadybos darbuotojui jie skirstomi: atsargios, drąsios ir tarpinės rizikos. Išskiriamos tokios rizikos rūšys: • Pagal atsiradimo šaltinį susijusį su ekonomine – ūkine veikla, su konkrečiu asmeniu, gamtos reiškiniais, politiniais motyvais ir t. t; • Pagal netikėtumą reklamacija, baudos, technologijų gedimai, informacijos nutekėjimai, vadovo pasikeitimas, konkurentų atsiradimas ir t. t.. Rizika mažinama šiomis kryptimis: • Nustatant rizikos atsiradimo vietas, priežastis ir šaltinį; • Iš anksto numatant nepageidaujamų reiškinių atsiradimą ir jų įtaką firmos veiklai; • Bet kuriuo metu turint parengtas priemones rizikai sumažinti; • Sudarant rizikos mažinimo veiksmų planą. 2. Vadovų darbo stilius, reikalavimai vadovams Spręsdamas gamybinius ekonominius ir organizacinius valdymo uždavinius, vadovas veikia kaip valdomosios ir valdančiosios sistemos organizatorius. Dirbti minėtąja kryptimi reikia atitinkamos vadovo kvalifikacijos: šiuolaikinėmis sąlygomis vadovas ne tik pareigybė – tai ypatinga profesija. Dėl informacijos gausos, daugybės sprendimų variantų reikia perprasti šiuolaikinę skaičiavimo techniką, išmanyti matematinius metodus, valdymo sprendimų priėmimo procedūras. Vadovas – tai žmogus, galintis priimti sprendimus pagal savo kompetenciją įvairiose jam patikėto kolektyvo veiklos srityse, atsakingas už valdomo padalinio veiklos rezultatus,veikiantis jam patikėtą kolektyvą specifinėmis vadovavimo priemonėmis. Ūkiniai vadovai skiriasi pagal darbų sudėtį. Jie skirstomi į linijinius ir funkcinius. Linijiniai vadovai atsakingi už gamybinių padalinių veiklą, funkciniai – tik už tam tikros valdymo funkcijos vykdymą. Vadovų klasifikavimo pagal darbo profilį kriterijus yra konkrečios valdymo funkcijos: paruošimo, gamybos, tyrimų ir plėtros, realizavimo, finansų, apskaitos, personalo ir kitų sričių valdymas. Toliau vadovai skirstomi pagal valdymo lygį – rangą. Priimta skirti žemutiniojo valdymo lygio,vidutinio, aukštesniojo ir aukščiausiojo lygio vadovus. Valdymo lygiai ir jiems priklausančių darbuotojų kompetencija pavaizduota 3 paveksle. Konkrečių darbų mastas priklauso nuo valdomo objekto dydžio, specializacijos lygio, o ypač nuo vadovo hierarchinio lygio. Galima teigti, kad aukščiausiojo lygio vadovai, ypač linijiniai, daugiau vadovauja, o žemesniojo lygio vadovai, ypač funkciniai, daugiau dirba kaip specialistai. Be to, kuo aukštesnis lygis, tuo dažniau reikia spręsti perspektyvines, raidos problemas, o ne operatyvinius klausimus.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (36,5 kB)
Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonominės politikos tikslas. Tikrovėje rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo: jis neaprūpina visus norinčius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarbą tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką, siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui gyventoju labai apsunkina kasdieninį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą, o neretai lemia ir socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida. Kokios ekonominės jėgos veda prie bedarbystės, kai daugelio žmonių poreikiai nepatenkinami, nereti šeimų skurdo atvejai. Nedarbas veikia įvairius psichinės sveikatos aspektus: mažina savigarbą, didina neviltį ir panašiai. Tad silpnėja nedirbančio asmens ekonominio ir socialinio aktyvumo motyvacija ir, jeigu nedarbo poveikis užsitęsia, žmogui gresia ilgalaikis nedarbas. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nedarbo lygis bei bedarbių skaičius nustatomas dviem būdais: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose ir Statistikos departamento atliekamais užimtumo tyrimais. Todėl išskiriamas nedarbas bei nedarbas pagal tyrimų duomenis. Registruotas nedarbo lygis nustatomas pagal darbo biržose registruotų bedarbių skaičių ir darbo jėgos santykį. Bedarbio sąvoka yra apibrėžta Bedarbių rėmimo įstatyme: “ Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietovės valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.“ Darbo biržos, įsikūrusios nuo 1991 m., pradėjo registruoti bedarbius. Daugiausia jų buvo užregistruota 2001 m. vasario – kovo mėn. – po 237 tūkst. Bedarbių registruotų darbo biržoje, nedarbo lygis nuo 0,3% 1991 m. pakilo iki 13,2 % 2001 m. vasario – kovo mėn. Darbo biržos registruoja bedarbius, kurie ieškodami darbo kreipiasi į Valstybinę darbo birža. Tačiau nemažai bedarbių darbo ieško ir kitais būdais: privačiose darbo biržose, per žiniasklaidos priemone ir internetą, per giminaičius, pažystamus bei darbdavius. Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį sumažina. Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respondentų tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės: jie tikisi nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų. Dirbančių gyventojų skaičius nustatomas remiantis dviem šaltiniais: įmonių pateiktomis ataskaitomis (duomenys apie darbuotojų skaičių įmonėse) ir gyventojų užimtumo tyrimų rezultatais ( apklausiant 15 metų amžiaus ir vyresnius gyventojus pagal specialiai parengtą klausimyną). Lietuvoje užimtumo tyrimai atliekami nuo 1994 metų. Juos atlieka Statistikos departamentas. Iki 2000 m. gyventojų užimtumo tyrimuose buvo apklausiami 14 metų amžiaus ir vyresni gyventojai. Nuo 2000 m., laikantis Europos Tarybos reikalavimų, apklausiami 15 metų amžiaus ir vyresni gyventojai. Jie atrenkami iš gyventojų registro paprastosios atsitiktinės imties metodu. Kiekvienam tyrimui atrenkama 3000 namų ūkių. Kiekvieno tyrimo metu keičiama 30% namų ūkių. Taigi atrinktas namų ūkis apklausiamas tris kartus. Ilgainiui buvo tobulinama atranka, klausimynas ir tyrimo duomenų perskaičiavimai visiems gyventojams. Lietuvos gyventojų užimtumo tyrimo klausimyne 2000 m. respondentams pateikiama 90 klausimų. Statistikos departamento atliekamuose užimtumo tyrimuose bedarbiai apibrėžiami pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas. ”Bedarbiai – tiriamojo amžiaus asmenys (15 metų amžiaus ir vyresni), kurie tiriamąją savaitę neturėjo mokamo darbo ar pajamas duodančio užsiėmimo, jį suradę galėjo artimiausiu metu pradėti dirbti, įvairiais būdais aktyviai ieškojo darbo: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, pažystamus, gimines, žiniasklaidą, laikė testus dėl priėmimo į darbą, ieškojo žemės, patalpų ar įrengimų, leidimų, licenzijų ar finansinių išteklių savo verslui plėtoti.“ Bedarbių grupei pagal TDO priskiriami ir neaktyvūs gyventojai (moksleiviai, studentai), kurie nori dirbti ir įvairiais būdais aktyviai ieško darbo. Taigi du bedarbių skaičiaus ir nedarbo lygio įvertinimo būdai remiasi skirtinga metodika bei bedarbio samprata. Skirtingos nedarbo situacijos įvertinimo metodologijos, kuriomis naudojasi teritorinės darbo biržos bei Statistikos departamentas, ir lemia nedarbo lygio bei bedarbių skaičiaus duomenų skirtumus. Tačiau abu nedarbo situacijos įvertinimo būdai, naudojami kartu, padeda objektyviau ir nuodugniau apibūdinti bedarbystės situaciją šalyje. Nedarbas gali būti laikinasis, struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. Laikinasis nedarbas – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Struktūrinis nedarbas – atsiranda, kai darbo paklausa struktūra neatitinka darbo pasiūlos. Struktūrinį nedarbą sukelia ir anksčiau nagrinėti rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimu stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atliginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartų, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “ struktūriniai “ bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. Ciklinis nedarbas – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas.Jie tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju – makroekonominiai nuostoliai. Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darbą. Pirmiausiai darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Išsivysčiusiose šalyse bedarbio padėtis dar lyg ir pakenčiama, bet menkiau išsivysčiusiose šalyse padėtis žymiai dramatiškesnė. Tačiau visose šalyse bedarbio pašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas, ir ne kiekvienas praradęs darbą, gali ją gauti. Pašalpos dydis sudaro tik dalį užmokesčio, kurį gaudavo darbuotojas paskutinėje darbovietėje. Jos dydis ir mokėjimo trukmė gali priklausyti nuo šeimyninės dalies, amžiaus ir kitų veiksnių. Mokslininkų nuomone, negalima mokėti per didelių pašalpų, nes tai stabdo darbo paieškas. Būtinas kompromisas tarp žmonių skatinimo dirbti ir palengvinimo gyventi nedarbo atveju. Valstybės įstatymais garantuojamos bedarbio pašalpos sušvelnina ekonomines nedarbo pasekmes. Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiem ne mažesnį kaip 24 mėn. Socialinio draudimo stažą per trejetą pastarųjų metų. Pašalpos dydis negali būti mažesnis už vyriausybės patvirtintas remiamas pajamas ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Pašalpa mokama neilgiau kaip 6 mėn. Per 12 mėnesių laikotarpį, o priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius Pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus 180 dienų viešuosius darbus arba remiamus darbus, baigus profesinį mokymą. Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai plačia prasme, kuriuos patiria visa šalies ekonomika. Šiuo atveju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kaip bendrasis nedarbo lygis itin aukštas, viršijantis natūralųjį nedarbo lygį, šalyje nepagaminamas potencialusis nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajėgia patenkinti visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judėti potencialių gamybinių kreive. Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Kai kurie ekonomistai mano, kad savanoriškas nedarbas žmogui priimtinas, kadangi laisvalaikis irgi naudingas. Savanoriškas nedarbas – tai nedarbas, kai žmonės nesutinka dirbti už esamą pusiausvyros darbo užmokestį. Tokia situacija atitinka natūralųjį nedarbo lygį. Savanoriškai atsisakydami darbo, žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Lietuvoje 2000 metais atlikto jaunų bedarbių tyrimo duomenimis, beveik kas antras respondentas pažymėjo neigiama nedarbo įtaka gyvenimo lygiui, tolesniam mokymuisi (kvalifikacijos tobulinimui), apsisprendimui kurti šeimą ar turėti vaikų ir bendrai emocinei savijautai. Išsamesnė minėto tyrimo rezultatų analizė parodė, kad šalia materialiųjų padarinių išsiskiria dvi pagrindinės socialinių psichologinių padarinių grupės: pirmoji apima tarpasmeninius santykius su bedarbiams artimiausiais žmonėmis (šeima, tėvais, draugais), antroji – tai visų visuomeninio gyvenimo sričių (mokymosi, laisvalaikio leidimo, apsisprendimo dėl šeimos kūrimo ir pan.) pokyčiai. Visa tai tiesiogiai veikia socialinės atskirties atsiradimą, t.y. riboja žmogaus socialinę raidą. Nedarbo problemos veikia ne tik tiesiogiai žmones, kurie nori dirbti, tačiau neturi darbo, bet ir jų šeimas. Įvairiose šeimose skirtingai patiria nedarbą. Galima išskirti tokias grupes: 1. Šeimos, kurių vienas iš narių (ar daugiau – 2001 metų ilgalaikių bedarbių tyrimo duomenimis, net 51 proc. Respondentų nurodė, kad jų sutuoktinis irgi neturi darbo) buvo atleistas iš darbo ir tam tikrą laiką negalėjo įsidarbinti. Tai yra gausiausia šeimų grupė. 2. Šeimos, kurių vienas ar daugiau narių priversti dirbti sutrumpintą darbo laiką, dirba pagal terminuotą sutartį arba laikinus sezoninius darbus ar dirba neoficialiai. Pavyzdžiui, 1994 metų rugsėjį Lietuvoje, remiantis 2500 didesnių įmonių informacija, 23 tūkst. darbuotojų priverstinai atostogavo, o 22,7 tūkst. – dirbo pagal sutrumpintą darbo laiko grafiką. Ekspertiniais vertinimais, 1998 metais Lietuvoje buvo apie 300 tūkst. neoficialiai dirbančių žmonių. 3. Šeimos, kuriose yra abiturientų ar profesinių įstaigų absolventų, kurie baigę negalėjo rasti tinkamo darbo. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2000 metų pabaigoje užregistruota 226 tūkst. bedarbių, iš jų 57 tūkst. – 16-24 metų jaunimas. Lietuvoje jaunimo nedarbo problema sudėtinga tuo, kad didėja ne tik bendras nedirbančio jaunimo skaičius, bet nuolat daugėja jaunų asmenų, neturinčio jokio profesinio pasirengimo. 2000 m. pabaigoje Lietuvoje 44 proc. Jaunų bedarbių neturėjo profesinio pasirengimo. 4. Šeimos, kurių vienas ar daugiau narių gavo pranešimus apie atleidimą iš darbo. Įspėjimo iš darbo gavimas labai neigiamai veikia daugelio žmonių psichiką ir dažnai neigiamai – sveikatos būklę. Ilgėjant nedarbo trukmei ir blogėjant materialiajai šeimos padėčiai deformuojasi ir šeimos socialinė funkcija. Nedarbas skatina ir šeimos uždarumą, t.y. šeimos gyvenimas vis labiau telkiasi aplink savo buto (namo) problemas, todėl didėja visuomeninė šeimos izoliacija. Toks šeimos klimatas neigiamai veikia tarpusavio santykius šeimoje ir jų pasaulėžiūros formavimąsi. Jis neskatina visokeriopos vaikų raidos, neplėtoja jo aktyvios socialinės pozicijos ir tobulėjimo poreikių. Tačiau ypač neigiamą poveikį žmogui ir visuomenei daro ilgalaikis nedarbas, kai gali pasikeisti net esminės gyvenimo nuostatos. Ilgalaikė bedarbystė – viena skaudžiausių problemų tiek ES šalyse, tiek ir Lietuvoje. Ilgalaikiu bedarbiu vadinamas asmuo, kuris neturi darbo ilgiau nei 12 mėnesiu. Ilgalaikio nedarbo didėjimą lemia įvairios priežastys, kurias galima suskirstyti į dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias. • Objektyvios labiau priklauso nuo bendros padėties šalies ūkyje, darbo rinkoje, nuo užimtumo ir socialinės apsaugos politikos, nuo darbo santykių įmonėse ir socialinio dialogo. • Subjektyvios priežastys labiau priklauso nuo pačių bedarbių kokybinių charakteristikų (sveikatos būklės, išsilavinimo, profesijos, amžiaus, gyvenimo vietos ir pan.) jų įsidarbinimo motyvacijos, šeimos funkcijų vykdymo ir vyraujančių darbdavių nuostatų. Kartu reikia pažymėti, kad ilgalaikis nedarbas lemia didžiausias ekonomines ir socialines išlaidas. Lietuvoje 2001 metais atliktas ilgalaikio nedarbo tyrimas parodė, kad ilgalaikis nedarbas prasideda gerokai anksčiau, nei žmogus susiduria su darbo rinka ar kreipiasi į darbo biržą. Daugeliui ilgalaikių bedarbių ši problema prasidėjo jau pradinėje mokykloje. Nepakankamas pažangumas bendrojo lavinimo mokykloje riboja jauno žmogaus galimybes siekti kokybiško profesinio pasirengimo ir paklausios profesijos. Tinkamo profesinio pasirengimo trūkumas riboja įsidarbinimo galimybes, ypač kaimo vietovėse ir miesteliuose. Dauguma bedarbių (23 %) neturi profesinio pasirengimo, yra baigę tik vidurinę mokyklą. Asmenys, baigę profesines mokyklas, kuriose įgijo nepaklausias profesijas, ar dėl mažų praktinių įgūdžių sunkiai įsidarbina. Apie penktadalį bedarbių yra baigę technikumus ar aukštesniąsias mokyklas. Bedarbių, turinčių aukštojo mokslo diplomus, būna nedaug, jų skaičius svyruoja nuo 16 iki 20 tūkst. (apie 7 % visų bedarbių). Ilgalaikiam nedarbui įtakos turi ir ūkio raidos struktūros pokyčiai. Nepakankamos investicijos į pramonės, statybos ir paslaugų sektorius, mažėjanti žemės ūkio plėtra sukuria perteklinę darbo jėgą ir didina nedarbą. Ši problema ypač aktuali kaime, kur žemės ūkyje dirba daugiausia gyventojų. Stringant žemės ūkio reformoms, didėja nedarbas kaime, jis nuo 8,2 proc. 1999 m. pakilo iki 14,6 proc. 2000 m. Daug problemų kyla perkvalifikuojant žemės ūkio darbuotojus, suteikiant jiems paklausią kvalifikaciją bei juos įdarbinant. Sėslus gyvenimo būdas, lėšų stoka įsigyti būstą apsunkina šių problemų sprendimą. tai būdinga visoms postkomunistinėms valstybėms. MIESTO IR KAIMO UŽIMTI GYVENTOJAI PAGAL IŠSILAVINIMĄ Apžvelgiant nedarbo situacija Lietuvoje, ryškėja dvi neigiamos tendencijos. Pirma, daugėja bedarbių, turinčių darbo rinkoje nepaklausias profesijas ar neturinčių kvalifikacijos. Mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa ir didėja ypač kvalifikuotų specialistų poreikis: darbo pasiūlos kvalifikacija neatitinka darbo rinkos paklausos. Darbdaviams reikia aukštos kvalifikacijos specialistų ir darbininkų, o į darbo biržas daugiausia kreipias asmenys, nepasirengę darbo rinkai, t. y. įgiję nepaklausias profesijas ar ilgalaikiai bedarbiai, turintys silpną darbo motyvaciją. Jie sudaro nuo 84 iki 89 % visų registruotų bedarbių. Nors šalyje veikia 17 darbo rinkos mokymo centrų juose parengti ar perkvalifikuoti bedarbiai dėl mažo mobilumo negali rasti jų kvalifikaciją atitinkančio darbo. Antra, ypač aukštas nedarbo lygis tarp jaunų (iki 25 metų amžiaus) žmonių. Jaunimo nedarbo problema yra aktuali visose Europos šalyse. Neigiami ilgalaikio nedarbo padariniai dažniausiai yra susiję su šeimos iširimu, nedirbančio asmens hospitalizacija, stacionariu psichiatriniu gydimu, savižudybėmis ar suicidiniais mėginimais, nusikalstama veikla ir vaikų, augančių ilgalaikio bedarbio šeimoje, socialinio kapitalo (išsilavinimo, laisvalaikio, draugų ir pan.) sumažėjimu. Tačiau būtina pažymėti, kad ilgalaikio nedarbo poveikio psichinei sveikatai negalima atskirti nuo pagrindinių neigiamų ekonominių ir socialinių sąlygų, kitaip tariant, nuo ekonominės ir socialinės (išsilavinimo) nelygybės, kuri asmeniui egzistavo iki nedarbo. Apibendrinimas Galima apibendrinti, kad blogiausia įtaką žmogaus socialinei raidai daro ilgalaikis nedarbas ir jo lemiama socialinė atskirtis, t.y. laisvo žmogaus pasirinkimo socialinėje ekonominėje sferoje ribojimas. Socialinė atskirtis dėl mažo ekonominio aktyvumo (nedarbo) – tai nepakankamai veiksmingos švietimo ir ugdymo, profesinio rengimo (plačiuoju požiūriu), socialinės apsaugos, darbo rinkos ir ekonominės rinkos politikos rezultatas. Todėl siekiant ją mažint būtina formuoti lanksčią kompleksinę nedarbo (ypač ilgalaikio) prevencijos sistemą, apimančią visas darbo jėgos formavimo ir jos įtraukimo į darbinę veiklą grandis. Socialinės atskirties mažinimas turi tiesioginę teigiamą įtaką žmogaus socialinei raidai, nes: • Didina profesijų aktyvumą; • Teigiamai veikia gyventojų sveikatą; • Mažina biudžeto paradimus dėl socialinės paramos finansavimo. Atsižvelgiant į Lietuvoje sukauptą medžiagą bei ES šalių patirtį, socialinės atskirties užimtumo srityje mažinimo priemonės pirmiausiai turi būti orientuotos į ilgalaikio nedarbo mažinimą. 2000 m. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino pagrindines Vyriausybes 2000-2004 m. programos nuostatas dėl ekonomikos, darbo, socialines, švietimo politikos bei kitų veiklos sričių, kurios daro įtaką gyventojų užimtumui. Strateginiai užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslai numato liberalizuoti verslo sąlygas, skatinti ekonomikos plėtrą, siekti užimtumo didinimo ir mažinti biurokratinius suvaržymus bei trukdymus. Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 m. programos strateginiai tikslai: įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius gyventojų užimtumui ir darbo rinkai; didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką; prisidėti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo.
Teleskopai
2009-12-23
Nors pirmą teleskopą tikriausiai išrado olandai, Galilėjus pirmasis jį nukreipė į žvaigždes 17-ame amžiuje. Jis naudojo refraktorių (viršutinis), sudarytą iš dviejų lęšių. 18-o amžiaus teleskopu (vidurinis) gauti vaizdai būdavo neryškūs dėl įvairių lęšių neatitikimų. Apatinis teleskopas yra reflektorius, turintis du veidrodžius bei lęšį, kas pagerina spalvų kokybę ir nereikalauja ilgų “vamzdžių”. 2. Refraktorių veikla Teleskopai yra dviejų rūšių - refraktoriai ir reflektoriai. Ir vieni, ir kiti turi savo pranašumų, bet, deja, ir trūkumų. Refraktoriai buvo sukurti XVII a. I dešimtmetyje. Juos naudojo Galilėjas Galilėjus (1564-1642) ir jo amžininkai. Dangaus kūno šviesa krinta į tam tikros formos refraktoriaus lęšį, vadinamą objektyvu; jis fokusuoja šviesos spindulius. Gautas atvaizdas didinamas antruoju lęšiu, kuris vadinamas okuliaru. Kuo didesnis objektyvas, tuo daugiau šviesos surenka teleskopas: 15,2 cm refraktoriaus šviesos galia dukart didesnė negu 7,6 cm refraktoriaus. Objektyvo paskirtis - surinkti kuo daugiau šviesos, o atvaizdą didina okuliaras. Kiekvienas teleskopas turi kelis okuliarus, kuriuos prireikus galima keisti. Kokį okuliarą naudoti, lemia surinktos šviesos kiekis. Pavyzdžiui, 500 kartų didinantis okuliaras netinka 7,6 cm refraktoriui, nes taip smarkiai padidintas vaizdas bus labai blyškus ir neryškus. Toks okuliaras tinka tik tada, kai objektas didelis. Visi refraktoriai turi vieną bendrą trūkumą: jie sukuria netikrom spalvom nuspalvintą atvaizdą. Tai lemia šviesos prigimtis. Baltą šviesą sudaro įvairiausio spektro spalvos. Šviesos pluoštui sklindant pro objektyvą, skirtingo bangos ilgio spinduliai užlinksta nevienodai: ilgabangiai mažiau, trumpabangiai labiau. Dėl to raudonieji spinduliai fokusuojami toliau nei mėlynieji. Taip gaunamas spalvotas šviesulio atvaizdas, gražus pažiūrėti, bet astronomams nepageidautinas. Šio reiškinio išvengiama naudojant sudėtinius objektyvus iš kronstiklo (mažesnio optinio tankio) ir flintstiklo (didesnio optinio tankio), kurie turi skirtingus lūžio rodiklius ir panaikina atsiradusias spalvas. Jų taip pat išvengiama didinant lęšių skaičių (kaip fotoaparatuose), bet dėl to stebėtojo akį pasiekia mažiau šviesos. Ši dilema labai svarbi astronomijoje. 3. Reflektoriai Pirmą veikiantį reflektorių 1671 m. padarė Izaokas Niutonas (1642-1727). Reflektorius veikia visai kitokiu principu. Niutono sistemos teleskope šviesa pro atvirą vamzdį krinta į jo dugne esantį pagrindinį veidrodį. Šio veidrodžio paviršius yra įgaubto paraboloido formos. Nuo jo šviesa atsispindi atgal į pagalbinį plokščią veidrodį, pakreiptą 45 kampu. Pastarasis nukreipia šviesą į vamzdžio šoną; čia ji sufokusuojama, ir okuliare matomas padidintas atvaizdas. Plokščiasis veidrodis vamzdyje šiek tiek susilpnina šviesą, bet nuostolis nedidelis, be to, Niutono sistemos teleskope nėra kaip jo išvengti. Kadangi veidrodis vienodai atspindi visų spalvų spindulius, reflektoriaus objektyvas chromatinės aberacijos neturi: ji šiek tiek pasireiškia nebent okuliare. Šiuolaikiniai veidrodžiai gaminami iš specialaus stiklo ir dengiami plonu, šviesą gerai atspindinčios medžiagos, pavyzdžiui, aliuminio ar sidabro, sluoksniu. Niutono sistema - tik vienas iš reflektorių tipų. Kasegreno ar Gregorio sistemų reflektoriuose pagalbinis veidrodis yra išgaubtas ir surinktą šviesą atspindi atgal pro skylę pagrindiniame veidrodyje. Heršelio reflektoriaus pagrindinis veidrodis pakreiptas į šoną, o pagalbinio išvis nėra. Tačiau dėl to iškraipomas vaizdas (distorsija). Dabar Heršelio reflektoriai nebenaudojami. Ričio ir Kretjeno sistemos reflektoriai neturi sferinės aberacijos, komos, astigmatizmo. 4. HABLO KOSMINIS TELESKOPAS Hablo nuotrauka - Galalktika M100 Hablo kosminis teleskopas, skriejantis Žemės orbita, turi 10 kartų didesnę rezoliuciją nei kuris nors kitas Žemės teleskopas. Kadangi jam vaizdo neužstoja įvairios dujos bei nuolaužos, Hablo teleskopas gali “matyti” objektus nuo 10 iki 15 milijonų šviesmečių tolumos. 4.1 Kaip viskas vyko… 1962 m. - NASA rekomenduoja gaminti didelį kosminį teleskopą. 1972 m. - preliminarus HST darbų pradėjimas, debatai. 1977 m. - kongresas paskyrė lėšų HST projektui 1979 m. - astronautai pradėjo treniruotes su Neutral Buoyancy (neutralaus plūduriavimo) simuliatoriumi. 1981 m. - HST veidrodis užbaigtas. 1986 m. - po kosm. laivo Čallendžer katastrofos HST paleidimas atidėtas. Antžeminiai tyrimai tęsiami. 1990 m. - HST su laivu Discovery išvestas į Žemės orbitą. 1993 m. - HST suremontuotas: pakeista plačiaplotė planetų kamera, įmontuotas COSTAR ir pakeista saulės baterija. 1994 m. - pirmos visiškai tikslios Hablo nuotraukos. Hubble Space Telescope (HST) - pirmoji universali orbitinė observatorija. Pavadintas Amerikos astronomo Edvino P.Hablo vardu, Hablo Kosminis Teleskopas buvo paleistas 1990 metų balandžio 24 dieną. • HST daro nuotraukas matomame bei ultravioletiniame elektromagnetinio spektro dalyse. • Pagrindinis HST vaidrodis yra 240 cm skersmens, o teleskopo optinė sistema yra tokia tiksli, kad, tiriant matomąjį spektrą, jis gali išskirti astronominius objektus 0,05 arksekundžių kampo tikslumu. Tuo tarpu tradiciniai dideli Žemėje esantys teleskopai prie geriausių atmosferos sąlygų pasiekia tik 0,5 arksekundžių vaizdo rezoliuciją. • Iš pradžių HST turėjo penkis detektorius: plačialaukę planetinę kamerą, silpnų objektų kamerą, silpnų objektų spektografą, didelės rezoliucijos spektografą bei didelio greičio fotometrą. Taip pat tris tikslius vadovavimo sensorius, kurie naudojami tiksliems astronominiams matavimams, kaip žviagždžių atstumų nustatymas iš žemės. Kai HST buvo paleistas, mokslininkai atrado, kad jo pagrindinis veidrodis turi sistematinį nukrypimą, gamybos klaidos rezultatą. 1993 metų 12mėn. 02 d. su laivu Endeavor buvo išsiųsta “remonto brigada”. • Tikslus optinis prietaisas, buvo įstatytas į didelio greičio fotometro vietą, kuris buvo išimtas. Prietaisas vadinosi COSTAR - Corrective Optics Space Telescope Axial Replacement. • Taip pat buvo pakeista plačialaukė planetinė kamera, kurioje buvo įtaisytas korektorius dėl nukrypimams pagrindiniame veidrodyje kompensuoti. Taigi, ir dabar HST skrieja su “kreivu” veidrodžiu, kurį kompensuoja kiti prietaisai, taip pat specialiai pagaminti “kreivai”. Planetinę kamerą teko pakeisti todėl, kad ji turėjo atskirą optinį kelią į pagrindinį veidrodį ir vaizdas iš jos negalėjo eiti per COSTAR ir jo būti “sukreivintas”. Remonto misija, kurioje buvo daug sudėtingų procedūrų, buvo sėkmingai baigta. Netgi prieš pataisymą HST siuntė veringas nuotraukas, tokias kaip paslaptingų tamsių struktūrų spiralinėje M51 galaktikoje atvaizdai. Dabar, kai HST turi visą jam suteiktą galingumą, jis pajėgus tokiems darbams, kaip žymiam tempo skaičiavimo, kuriuo galaktikos traukiasi nuo Paukščių Tako, nuotolio funkcijos apskaičiavimo pagerinimui. Šios žinios gali būtip panaudotos visatos amžiui apskaičiuoti. 1994 liepą Amerikos mokslininkų grupė pranešė, kad HST pateikė pirmą patikimą egzistuojančios juodosios skylės įrodymą: dujų pagreitis apie M87 galaktikos centrą rodo objekto buvimą, kurio masė nuo 2,5 iki 3,5 milijonus kartų didesnė nei Saulės masė. Be to, HST pateikė vienus iš geriausių esamų vaizdų jupiterio planetos, kai ją bombardavo Šumecherio-Levio 9 kometos fragmentai 1994 metų liepą. HST detalūs kolizijų (susidūrimų) vaizdai suteikė mokslininkams duomenų spektrinei analizei Jupiterio cheminės atmosferos sudėties. 4.2 Teleskopo dydis ir elementai: HST sveria apie 11 340 kilogramus, yra 13 metrų ilgio ir 4,2 metrų skersmens plačiausioje vietoje. Tai maždaug geležinkelio cisternos dydžio objektas, t.y. du cilindrai, sujungti į vieną bei padengti medžiaga, panašia į aliuminio foliją. Abiejose pusėse yra saulės baterijos, styro antenos. Daugelis teleskopo komponentų yra sukurti kaip atskiri moduliai, juos lengva pakeisti kosmose. Nors ir kiti palydovai buvo aptarnauti erdvėje, HST - pirmasis tam pritaikytas. HST yra sudarytas iš trijų pagrindinių elementų: energijos sistemos modulio, optinio teleskopo rinkinio ir mokslinių instrumentų. Energijos sistemos modulis: maitina visą teleskopą energija, apsaugo jį nuo aplinkos veiksnių. Visas HST yra padengtas tarsi folija, tai yra multisluoksninė izoliacinė medžiaga, kuri sulaiko karštį, kai HST pasiekia saulės spinduliai. Kai HST atsiduria už žemės, uždengusios saulę, prisireikia ir apšildymo - mažyčių šildytuvų, esančių daugelyje teleskopo komponentų. Energiją HST gauna iš saulės, saulės baterijų pagalba. Šie du “sparnai” susideda iš 48 000 saulės baterijų. Tamsiam periodui energija saugoma šešiuose akumuliatoriuose. Nors teleskopas orbita skrieja apie 27 353 kilometrų per valandą greičiu, tikslų nustatymą į objektą jis gali išlaikyti net 24 valandas, nenukrypstant daugiau nei 0,007 arksekundžių. Tam HST yra sudėtinga “nusitaikymo” ir stabilumo sistema. Taip pat jame yra kompiuteris, valdantis visas funkcijas bei gaunantis ir apdorijantis signalus iš žemės valdymo stoties, tuo pačiu nusiųsdamas atglal į Žemę duomenis.Yra ir apsaugos sistema - tam atvejui, jei nutruktų ryšys su Žeme. Daugelis HST komponentų yra lengvai pakeičiami - tai didelis privalumas ilgalaikiui aparatui, tokiam, kaip HST. Jam užtenka tik “ištraukti” vieną dalį ir “įkišti” kitą, kaip ir buvo padaryta jo remonto darbų metu 1993 bei 1997 metais. 4.3 TYRIMAI HST naudojamas galaktikos tyrimui, tai - geriausias kada nors turėtas teleskopas. Šiuo metu jis turi daug uždavinių. Jo pagalba tiriama, kas sudaro galaktiką - nes juk tik 10% galaktikos masės sudaro matomi šviesuliai, planetos. O kas tie likę 90%? Taip pat didelės reikšmės turi galaktikos susidarymo teorijos tyrinėjimai, naudojant kokybiškas HST nuotraukas. Tai ypač svarbu naujų galaktikų susidarymo tyrimui, kai reikalingi ypač jautrūs teleskopai - tokie, koks yra HST. Tai bene svarbiausias HST uždavinys - galaktikų, nepastebimų iš Žemės, tyrimas. Taip pat HST turi puikią galimybę tirti Saulės sistemos planetas, panaudodamas plačiaplotę planetinę kamerą. Tiriama planeta Vesta - ar tai tikrai buvusi šeštoji planeta, ar tik asterosidų sankaupa? Be to, didelis dėmesys skiriamas Marsui - nustatyta, kad jo klimatas nuo 1970 metų pasikeitė, tiriant ozono kiekį marso atmosferoje. Ištirta, kad temperatūra Marse smarkiai nukrito. Puikūs ir Jupiterio bei jo palydovo Io atvaizdai, padaryti Hablo teleskopu. Nuotrauka daryta 1996-07-24. Matosi Io šešėlis ant jupiterio. Nors Galileo laivo nuotraukos apie Jupiterį yra detalesnės, HST gali stebėtio Io ultravioletinių bangų diapazone, ko negali Galileo. Ši nuotrauka daryta violetinių spindulių siapazone su plačiaplote planetine kamera, PC formoj. Ateities HST planai - Veneros bei Marso stebėjimai. Ypač po to, kai buvo paskelbta apie gyvybę Marse. HST - naujos kartos teleskopas. Tai dar vienas didelis žingsnis, įsisavinant visatos platybes.
Astronomija  Referatai   (12,44 kB)
Saulė
2009-12-23
Kai kurie, ramieji protuberantai gali kyboti daug valandų, dienų ir net savaičių, pakilę virš Saulės paviršiaus dešimtis tūkstančių kilometrų. Kiti, aktyvesni protuberantai iškyla į viršų arkos pavidalu, kuri lėtai banguoja aukštyn žemyn. Panašūs, tačiau rečiau išsiveržiantys protuberantai pasirodo išmesdami karštų dujų čiurkšles nuo 700km/s iki 1300km/s greičiu į Saulės vainiką. Kai kurie protuberantai pasiekia 1mln. Kilometrų aukštį virš fotosferos. Protuberantai dažnai susiję su stambiomis Saulės dėmių grupėmis. Laikosi tarp skirtingų magnetinių polių. Protuberantų išsiveržimas priklauso nuo Saulės vainiko aktyvumo. Protuberantai gali būti kaip simptomai neramumų, kurie vėliau įtakoja žemės magnetinį lauką. Liepsnos Pats įdomiausias įvykis Saulėje, tai Saulės blyksėjimai. Paprastai blykstelėjimas vyksta nuo 5 iki 10 minučių ir energijos išskiria sulyg milijonu vandenilinių bombų. Didžiausias blyksnis tęsiasi iki kelių valandų ir jo energijos užtektų aprūpinti elektros energija visas Jungtines Amerikos valstijas 100 000 metų. Detaliai šis procesas nėra išnagrinėtas, tačiau manoma, kad tai sukeliama didelio energijos kiekio, kuris atsiranda dėl magnetinių laukų viršutiniuose Saulės sluoksniuose. Jau išanksto pastebimi maži blykstelėjimais kelis kartus per dieną, kur vyks dideli išsiveržimai. Didesni išsiveržimai gali vykti toje pačioje vietoje kartą per kelias savaites. Ir kas tai bebūtų, energijos išskiriama tiek, kad tai daro didelę įtaką žemei. Blyksniai dažnai stebimi infroraudonųjų spindulių pagalba, tačiau matomas spinduliavimas yra tik dalelė to kas vyksta Saulės blyksnio metu. Sprogimo metu materija įkaista iki 107 K. Tokioje temperatūroje išmetamas didelis kiekis Rengeno spindulių ir labai trumpų ultravioleto bangų. Kartu išmetamos elektringos dalelės, pagrinde protonai ir elektronai, kurie išlekia į Saulės sistemą 500 -1000km/s greičiu. Saulės blyksnių poveikis Žemei Pats akivaizdžiausias poveikis Žemei, tai šiaurės pašvaistė. 1989m milžiniško blyksnio , kuris įvyko Saulės aktyvumo maksimumo metu, padariniai buvo matomi net Arizonoje (pietuose 320 ) - tai aiški pašvaistė. Paprastai pašvaistė pasirodo Žemės poliuose, nes įkrautos dalelės linkusios patekti į atmosferą per magnetinius laukus ir prasiskverbia į žemiausią aukštį per polius. Tik kartais pašvaistės pasirodo JAV pietuse. Įkrautos dalelės sąveikauja su žemės magnetiniu lauku ir jį keičia. Žemės magnetinio lauko pasikeitimai priverčia keisti elektros srovę. Labiausiai tai įtakoja ilgus elektros laidus. Saulės blyksniai gali sukelti net ir gaisrą elektrinėse. Kaip tik dėl šios priežasties 1989 vasarį dalis Montrealo ir Quebeco provincijų liko be elektros energijos. Žmonės mato kartais ir dar keistenius įvykius: automatinės garažų durys atsidaro be priežasties, ar sutrinka telefono linija. Padidėjas ultravioleto ir Rengeno spindulių kiekis gali pakenkti atmosferai (ypatingai jonosferos sluoksniui.). Radiobangų ir trumpųjų radiobangų perdavimas gali būti nutrauktas. Tais pačiais, 1989 metais radio ryšio nebuvo 24 valandas. Trumposios radiacijos bangos išsiskyrusios blyksnio metu įkaitina išorinę atmosferos dalį. 1981m labai didelis blyksnis buvo pastebėtas šatlo “Columbia” skrydžio metu. Astronautai skrydžio metu atlikę bandymus nustatė, kad blyksnis, kuris vyko 3 valandas įkaitino žemės atmosferą 260 metrų aukštyje iki 2200 K, kai tuo tarpu normaliai temperatūra būna 1200K. To padariniai labai įvairūs. Įkaitus atmosferai ji išsiplėčia ir pasiekia skriejančius palydovus, kurie dėl padidėjusios trinties priartėja prie žemės, nusileidžia į žemesnį aukštį. Didelius nuostolius teko patirti 1989m. kai dėl atmosferos plėtimosi iš 19 000 objektų skriejančių aplink žemę neteko 11 000. Per tokius blyksnius ir atmosferos plėtimasį netenkama daug palydovų, kurie dėl šios priežasties nusileidžia į žemesnį aukštį kur jie sunaikinami dėl trinties į atmosferą. Saulės aktyvumas yra kritinis faktorius skaičiuojant palydovų ir kitų skraidančių objektų tarnavimo laiką. Blyksniai taip pat gali pakenkti astronautams , jei jie tuo metu keliautų į Marsą. Akivaizdu, kad būtų naudinga nustatyti kada Saulė pasieks savo aktyvumo maksimumą, ir kada įvyks blyksnis. Astronomai skiria labai daug dėmesio tam, tačiau kaip bebūtų jiems nepavyksta tiksliai nustatyti kad tai įvyks. Aktyvūs rajonai Saulės dėmės, blyksniai ir šviesūs rajonai Saulės chromosferoje ir vainike pasirodo kartu. Visų jų ilguma ir platuma sutampa, tačiau jų aukščiai Saulės atmosferoje skirtingi. 1989m vasarą blyksnis pasirodė toje vietoje, kur buvo didelė grupė Saulės dėmių. Tokios nepaprastos vietos Saulėje vadinami aktyviais rajonais. Kol mes nežinome dėl ko susiformuoje tokie rajonai, mes nežinome, ar būtent tai sukelia stiprų magnetinį lauką. Saulės dėmių maksimumo metu, protuberantai , blyksniai ir stiprūs magnetiniai laukai pasirodo dažniau, jų pasirodymas yra pusiauregulerus ciklas - 22 metai. Saulės ciklas labai glaudžiai susijęs su magnetizmu Saulėje . Ir tik besikeičiantis Saulės magnetinis laukas apsaugo nuo daugelio kitų Saulės galimų veiksnių. Nors astronomai turi nemažzi žinių apie Saulės magnetinį lauką, vis dar lieka daug nežinomybės. Saulės magnetinis laukas Ar Saulė yra kintanti žvaigždė? Saulė yra vienas iš keleto tikrai pastovių objektų mūsų kasdieniniam gyvenime. Ji kyla tiksliai laiku, kurį galime tiksliai apskaičiuoti. Kiekvieną dieną ji išskiria pastovų energijos kiekį į Žemę šildydama ją ir palaikydama gyvybę. Bet ar iš tiesų Saulė pastovi? Diena iš dienos, metai po metų ir t.t.? O gal jos išskiriama energija kinta ? Ar šie kitimai yra pakankamai dideli, kad įtakotų žemės klimatą? Mes jau žinome, kad visos Saulės išskiriamos energijos kiekio pakitimai, jeigu jie egzistuoja, bus nepastebimi, neapčiuopiami. Gyvybės egzistavimas žemėje rodo , kad paskutiniu metu nebuvo didesnių klimato pokyčių. Tačiau yra vis daugiau įrodymų, kad ilgalaikiai Saulės skleidžiamos energijos pokyčiai turi įtakos žemei. Saulės dėmių skaičiaus kitimai Astronomai ištyrė istorinius įrašus, kad nustatytų Saulės dėmių kitimą ilgesniais intervalais nei 11-12 metų ryšium su Saulės aktyvumo ciklu. Yra įrodymų , kad vidutinis Saulės dėmių skaičius buvo žymiai mažesnis 1645-1715m. negu dabar. Šį ypatingai žemo aktyvumo intervalą pirmas pastebėjo Gustav Sporer 1887m. ir E.W. Maunderis 1890m. ir dabar jis vadinamas Maunderio minimumu. Saulės dėmių skaičius per pastaruosius 4 amžius kito (13.20 pav.). Pagal paveikslėlyje pateiktus duomenis matosi, kad pirmoje pusėje 19 amžiaus Saulės dėmių skaičius taip pat buvo šiek tiek mažesnis negu dabar. Šis periodas vadinamas mažuoju Maunderio minimumu. Kai Saulės dėmių skaičius yra didelis, Saulė yra aktyvi ir daugeliu kitų atvejų, taip pat šis aktyvumas tiesiogiai veikia Žemę. Kaip matėme pašvaistes iššaukia įkrautos dalelės iš Saulės žemės magnetosferoje. Energetiškai įkrautos dalelės greičiausiai išmetamos iš Saulės, kai Saulė yra aktyvi ir dėmių skaičius yra didelis. Tarp Saulės dėmių skaičiaus ir pašvaisčių pasirodymo dažnumo yra stiprus ryšys. Istoriniai apskaičiavimai rodo, kad pašvaisčių aktyvumas buvo nenormaliai žemas keleto dekadų metu, Maunderio minimumo periode. Geriausias kiekybinis ilgalaikių Saulės aktyvumo kitimų įrodymas ateina iš radioaktyvios anglies C14 izotopo tyrinėjimų. Žemė yra pastoviai bombarduojama kosminių spindulių, kurie yra didelę energiją turinčios dalelės, tame tarpe protonai ir sunkesniųjų elementų branduoliai. Kosminių spindulių apimtis iš kitų šaltinių (be Saulės) pasiekiančių viršutinius atmosferos sluoksnius priklauso nuo Saulės aktyvumo. Kai Saulė yra aktyvi, įkrautos dalelės lekia tolyn nuo Saulės į Saulės sistemą, nešdamos stiprų Saulės magnetinį lauką kartu su savimi.Šis magnetinis laukas saugo Žemę nuo ateinančių kosminių spindulių. Žemo aktyvumo metu, kai Saulės magnetinis laukas yra silpnas didesnis kiekis kosminių spindulių pasiekia Žemę. Kai energetinis kosminių spindulių dalelės pasiekia viršutinę atmosferą, jos sukelia keleto skirtingų radioaktyvių izotopų atsiradimą (pasigaminimą). Vienas iš tokių izotopų yra C14 , kuris gaunamas kai azotas yra veikiamas didelės energijos- kosminių spindulių. C14 pasigaminimo laipsnis yra didesnis , kai Saulės aktyvumas yra mažesnis ir Saulės magnetinis laukas neapsaugo žemės nuo kosminių spindulių. Dalis radioaktyvios anglies yra anglies dioksido molekulių sudėtyje, kurios galiausiai pereina į medžius fotosintezės metu. Matuojant radioaktyvios anglies kiekį medžių rievėse, mes galime apskaičiuoti istorinius Saulės aktyvumo lygius. Vizualinį Saulės dėmių skaičiaus skaičiavimų korialecija su anglies - 14 skaičiavimais per paskutinius 300 metų rodo, kad Saulės aktyvumas iš tikrųjų yra pagrįstas. Kadan gi anglies dioksido molekulės absorbavimas iš atmosferos ar vandenyno į augalus užtrunka apie 10 metų, tai ši technika negali duoti rezultatų apie 11 metų Saulės ciklą. Ji gali būti naudojama ilgalaikių (virš kelių dekadų) pokyčių saulės aktyvumo stebėjimui. Anglies 14 kiekio matavimai medžių rievėse dabar pasiekė apie 8000 metų į praeitį. Šio laikotarpio eigoje buvo Saulės aktyvumo pokyčių ir Saulė tam tikru metu buvo tuo pat metu ir daugiau ir mažiau aktyvi negu yra dabar. Matavimai patvirtina, kad C14 kiekis buvo neįprastai didelis ir Saulės aktyvumas atitinkamai mažas, per abu : Maunderio minimumą ir Mažąjį Maunderio minimumą. Per paskutinius tūkstantį metų aktyvumas buvo taip pat žemas 1410-1530 metais ir 1280-1340metais. Tarp 1100 ir1250, Saulės aktyvumas galėjo būti net aukštenis negu yra dabar. Saulės kitimai ir Žemės klimatas Viso Saulės aktyvumo kitimai atrodo yra gerai ištyrinėti. Ar šie kitimai turėjo tiesioginį poveikį Žemei ar jos klimatui ? Ilgai buvo žinoma , kad Maunderio Minimumo laikotarpis buvo ypatingai žemų temperatūtų laikotarpis Europoje - tokių žemų, kad šis periodas aprašomas kaip Mažas Ledo Amžius. Temzės upė Londone užšalo mažiausiai 11 kartų per 17-tą amžių, ledas buvo atsiradęs vandenynuose ties pietrytiais Anglijos krantais ir žemos vasarų temperatūros lėmė trumpus augimo sezonus ir skurdžius derlius. Visas žemės klimatas buvo taip pat neįprastai šaltas nuo 1400m. iki 1510m. ir šis periodas buvo vienas iš žemų Saulės aktyvumo periodų taip pat. Labiausiai tikėtinas Saulės ir Žemės klimato priklausomybės kelių yra - per Saulės ryškumo kitimus. Jeigu Saulė išspinduliuoja mažiau energijos , tuomet logišką būtų tikėti , kad žemėje šalčiau. Ar Saulė tampa šaltesne, mažesnio aktyvumo metu, kaip reikėtų paskaičiuoti Mažajam Ledo Amžiui ? Kai kas gali tikėtis priešingai atsitinkant. Labiausiai pastebimi pokyčiai didelio aktyvumo metu, kai yra Saulės dėmių skaičiaus padidėjimas ir Saulės dėmės yra šaltesnės nei jas supanti Saulės paviršiaus dalis. Tačiau yra dar vienas efektas. Saulės dėmių maksimumo metu atsiranda ir didelis kiekis blyksnių, karštų vietų, vadinamų pliažais. Kuris efektas yra svarbesnis ? Ar Saulės ryškumas sumažėja , kai ji yra aktyvi ir Saulės dėmės blokuoja dalį radiacijos? Ar Saulės ryškumas didėja dėl papildomos radiacijos iš karštų pliažų? Ryšys tarp Saulės aktyvumo ir ryškumo buvo nustatytas tik neseniai iš matavimų, kuriuos atliko palydovai skriejantys apie Žemę. Saulės ryškumo pasikeitimai yra per maži , kad būtų patikimai išmatuoti nuo Žemės. Dėl Saulės energijos, perduodamos Žemės atmosferos, paskaičiavimo nepatikimumo. Tikslūs matavimai iš kosmoso rodo, kad Saulės ryškumas kinta laiko ribose nuo savaičių iki mėnesių nuo 0.1% iki 0.5% ypatingais atvejais. Trumpalaikiai ryškumo pokyčiai (susiję su Saulės sukimusi) gali būti teisingai apskaičiuoti paprastai žinant kuri paviršiaus frakcija yra padengta dėmėmis. Saulė yr blankesnė, kai yra daugiau Saulės dėmių. Matavimai taip pat rodo, kad yra laipsniškas bendras ryškumo mažėjimas, lydimas Saulės aktyvumo mažėjimo. Kitais žodžiais tariant, Saulės ciklo metu nuo Saulės dėmių maksimumo iki minimumo padidėjusi emisija, kuri yra dėl mažesnio Saulės dėmių skaičiaus yra didesnė už kompensuotą dėl sumažėjusios emisijos iš pliažų ir kitų šviesių vietų. Bendra energija išspinduliuota iš Saulės yra mažiausia, kai ji yra mažiausio aktyvumo. Šie stebėjimai paremia idėją, kad Maunderio Minimumas iš tikrųjų susijęs su Mažuoju Ledo Amžiumi. Neįprastai šaltos temperatūros tuo metu reiškia Saulės ryškumo sumažėjimą apie 1%. Atrodo toks ryškumo sumažėjimas galėjo nulemti ilgą sumažinto Saulės aktyvumo periodą. Tačiau yra daugybė kitų fenomenų, kurie taip pat veikia visą klimatą, tame tarpe ir Žemės orbitos formos kitimai, anglies dioksido kiekis atmosferoje ir atmosferos skaidrumo pokyčiai dėl ugnikalnių išsiveržimų metu išmetamų dulkių. Dėl Žemės atmosferos cirkuliacijos, vietiniai objektai gali skirtis nuo globalių efektų. Taip pat gali būti dideli vasarų ar žiemų atšiaurumų skirtumai, kurie gali užmaskuoti ilgalaikes tendencijas. Mes dar esame labai toli nuo kiekybinio modelio, pagal kurį Saulės pasikeitimai parodytų Žemės klimato pokyčius.
Astronomija  Konspektai   (9,25 kB)
Oro sudėtis Grynas, švarus oras – tai dujų ir įvairiausių dalelyčių mišinys. Žemės atmosferoje daugiausia yra azoto dujų – 78%. Be azoto ore yra deguonies (21%), anglies dioksido (0.04%), argono ir kitų cheminių elementų. Tarp dalelių, kurios dažnai padaro orą matomą, nuspalvina dangų ir debesis, yra mažyčių vandens lašelių (iš jų susidaro rūkana, rūkas ir žemutiniai debesys) bei ledo kristalų (sudarančių aukštutinius debesis). Iš jūrų į orą patenka druskos kristalėlių, o iš sausumos – dulkių, kuriose rasime smiltelių, augalų žiedadulkių ir sporų bei daugybę kitokių medžiagų. Šios dujos ir jų priemaišos augalams ir gyvūnams dažniausiai nekenksmingos; žmogus irgi prie jų prisitaiko. Tačiau ore atsiranda ir kenksmingų bet kokiai gyvybei priemaišų – tai oro tarša, daugiausia atsiradusi žmogaus dėka (oro tarša gali atsirasti ir ugnikalnių išsiveržimo metu ar kt.). Oro tarša Pastaruoju metu pasaulis labai supramonėjo. Dabar į orą išleidžiama daugybė cheminių medžiagų ir kitų teršalų. Žmonės keičia Žemės atmosferą, taigi ir klimatą. Orą daugiausia teršia žmogus. Miestų ir pramonės rajonų užterštame ore kur kas daugiau retesnių dujų, kurių švariame ore esama tik pėdsakų arba visai nėra. Kai priemaišų daug, atmosfera darosi drumsta, patamsėja, blogiau permatoma. Užterštu oru nemalonu kvėpuoti, neretai jis būna netgi kenksmingas bet kokiai gyvybei. Žmogaus sveikatai kenkia užteršta aplinka; yra ir netiesioginė žala – mažėja augalų derlingumas, genda įvairūs daiktai. Svarbiausias oro teršimo šaltinis – iškastinio kuro degimas. Akmens anglys, kūrenamos namų židiniuose, pramonės įmonių ir garvežių pakurose, gulė suodžių sluoksniu ant Europos ir Šiaurės Amerikos miestų XVIII a., XIX a., ir XX a. pradžioje, o dabar miestų orą daugiausia teršia naftos produktų, ypač benzino ir dyzelinio kuro dūmai. Deginamas kuras, ypač netvarkinguose varikliuose ir pakurose, išmeta daugybę teršalų, nevienodai veikiančių aplinką. Tarp jų ypač daug yra sieros dioksido. Iš šių aitrių, vandenyje lengvai tirpstančių dujų susidaro sieros rūgštis, nuo kurios žūva augalai, genda pastatai. Variklių cilindruose ir pakurose, kai būna labai karšta, susidaro azoto oksidų. Šios troškios dujos irgi virsta rūgštimis. Saulės spindulių veikiami, azoto oksidai sudaro smogą. Smogas Su rūku susimaišę dūmai sudaro pavojingąjį smogą. Labai tirštas smogas kartais būdavo Londone; dėl to jis buvo net vadinamas Londono rūku. Panašus smogas būdavo Diuseldorfe ir Berlyne. Šių trijų miestų problemą buvo imtasi spręsti. Bet pastaruoju metu smogas ėmė susidaryti daugelyje kitų miestų: Meksike, Los Andžele, Bankoke, Kaire. Klimatas kinta ir tada, kai kertami medžiai medienai arba plečiami žemdirbystės ir statybos plotai. Medžiai sugeria anglies dioksidą, kurį iškvepia žmonės ir gyvūnai, ir gamina deguonį, kurį žmonės ir gyvūnai įkvepia. Naikinant miškus, sutrinka deguonies ir anglies dioksido pusiausvyra atmosferoje. Kadaise miškais buvo apaugę 60% sausumos. Nūnai jų nebėra nė pusės to. Dabar kas minutę iškertama ne vienas hektaras atogrąžų drėgnųjų miškų.
Aplinka  Rašiniai   (44,43 kB)
Gerai, kad yra vadinamųjų „žaliukų“, kurie bando apsaugoti nuo masinio gamtos teršimo, gerai, kad yra mokslininkai, kurie ieško būdų, kaip visa tai sustabdyti, bet ar maža saujelė žmonių gali tai išspręsti, kai milijardai žmonių visa ta darbą verčia beveik niekais. Po truputi susikuria vis daugiau gamtos apsaugos institucijų, kurios padeda žmonėms suprasti gamtos taršos svarba visai žmonijai ir ateinančiai kartai, jau nuo pirmų dienų mokykloje yra dėstoma, kokia gamta mums yra gyvybingai svarbi. Viena iš didžiausių gamtos švietimo formų yra ekologija. Ekologija stengiasi kuo daugiau ir kuo aiškiau pateikti žmonijai globalines problemas jos analizes, tačiau dar nepakankamai yra pasakoma ir parodoma, nes nulemia gyventojų pakantumą aplinkos apsaugos pažeidėjams . Būtina formuoti gyventojų ekologinę mąstyseną, pabrėžiant, kad beatodairiškas aplinkos teršimas sukelia ekologines krizes, netgi ekologines katastrofas daugelyje pasaulio regionų. Žmonijai iškilusios svarbiausios globalinės problemos šiai dienai yra trejopos: 1. priežastys. 2. globalinis atšilimas. 3. pasekmės. Šiuo referatu aš pasistengsiu papasakoti apie kiekvieną iš išvardintų problemų. 2. PRIEŽASTYS Nuo šios baisios katastrofos mus saugo juosiantis žemę it skydas – ozonas. Stratosferos ozono (O3) sluoksnis yra susiformavęs maždaug 25 km (15-40 km) aukštyje virš žemės paviršiaus. Jis saugo Žemę nuo biologiškai labai aktyvių 200-400 mm bangos ilgio saulės alfa ir beta ultravioletinės spinduliuotės . Ši spinduliuotė yra žymiai pavojingesnė už gama spinduliuotę (vertinant sugertos energijos vienetui). 1996 metais Nobelio premija buvo paskirta mokslininkams F.Raulandui, N.Mosinai (JAV) P.Krutcenui (VFR), kurie dar 1970 metais paskelbė, kad ozono sluoksnį ardo (plonina) freonai - chloro, fluoro, bromo angliavandeniliai. Tuo metu ši mokslininkų hipotezė susilaukė didžiulės kritikos. Mokslininkus itin puolė, netgi bandė papirkti, gąsdino, šantažavo "Diupon" firma, kuri gamina daugiausiai freonų pasaulyje. Šiandien jau neabejojama, kad ozoną ardo freonai (daugiausia F-11, F-12), t.y. iš freonų išsiskiriantys aktyvūs chloro, fluoro, bromo atomai ozono molekules paverčia deguonies (O2) molekulėmis. Kuo freonai ir jų garai stabilesni atmosferoje, tuo jie pasižymi didesne ozono sluoksnio ardomąja galia. Šiai didžiausiai firmai nepasisekė papirkti ar išgąsdinti mokslininkų ir jai teko priimti sprendimą, kadangi mokslininkai buvo tolerantiški jie suteikė valdžiai du pasiūlymus: 1. arba stabilūs freonai (tetrachloridas, trichloretanas) keičiami mažiau stabiliais (tetrachloretilenas, trichloretilenas); 2. arba freonai keičiami anglies dioksidu bei kai kuriais metaniniais angliavandeniliais (propanu, butanu, propilenu, butilenu). Vienoje 1985 metais buvo pasirašyta tarptautinė konvencija dėl ozono sluoksnio apsaugos, o 1987 metais, Monrealyje priimti papildomi protokolai dėl medžiagų, ardančių ozono sluoksnį gamybos ir naudojimo apribojimo. Pvz., pastaraisiais metais sunaudojamų Lietuvoje freonų kiekis sumažėjo nuo 1.5 iki l kg skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui. Freonai dar plačiai naudojami aerozolių (50 proc. visų pagamintų freonų), šaldytuvų gamyboje (apie 28 proc.), metalinių paviršių nuriebalinimui prieš juos nudažant. Pastarųjų metų tyrimo rezultatai parodė, kad lėktuvų, skrendančių didesniame kaip 10 km aukštyje, išmetamas anglies viendeginis (CO) irgi skaldo (plonina) stratosferos ozono sluoksnį: ozonas (O3) oksidina anglies viendeginį (CO) iki anglies dvideginio (CO2) virsdamas deguonimi (O2), kuris nesulaiko saulės ultravioletinių spindulių. CO+O3→CO2+O2 Apie stratosferos ozono sluoksnio nykimą, kaip apie vieną iš svarbiausių pastarojo laikotarpio ekologinių problemų pradėta kalbėti prieš 15-20 metų. Pvz., 1985 metais buvo konstatuotas ozono sluoksnio nykimas virš Antarkties (nuo 1979 iki 1985 metų ten ozono sumažėjo 40 proc.). Gana ilgą laiką buvo manoma, kad ozono sluoksnio plonėjimas būdingas tik Antarkties regionui, tačiau 1991 metais ozono "skylės" buvo pastebėtos ir Šiaurės pusrutulyje, virš Vakarų Europos ir šiaurinėje Norvegijoje. 1992 m. sausio mėnesį nustatyta, kad ozono sluoksnis virš Lenkijos sumažėjo iki 44 proc.. Panašūs duomenys užfiksuoti virš Archangelsko, Rygos. Dar 1993 metais ozono sluoksnio stebėjimai virš Lietuvos parodė, kad sausio-kovo mėn. ozono sluoksnis virš Vilniaus svyravo apie 300-330 D.v. (1 D.v. - 1/1000 cm storio ozono sluoksnis normaliomis sąlygomis - Dobsono vienetas), ir buvo apie 20-30 proc. mažesnis nei daugiametis vidurkis, būdingas šiam laikotarpiui. 1993 metais maksimalus stebėtas virš Vilniaus ozono sluoksnio storis buvo 380 D.v., minimalus -220 D.v. 1996-1997 metais virš Lietuvos pavasarį ir vasarą buvo užfiksuotas irgi žymus ozono sluoksnio suplonėjimas. Šie tyrimai visi rodo, kad laikas rimtai susimąstyti mums visiems ir imtis priemonių, nes didžiausi ozono sluoksnio teršėjai žmonės. Dabar pamąstykime apie oro teršimą ir jo mažinimo priemones, ką gali paprastas pilietis padaryti, kad neterštų taip stipriai mums gyvybiškai reikalingo oro. Miestuose ir gyvenvietėse nuolat į orą patenka automobilių išmetamos dujos, gamyklų, elektrinių, buitinės atliekos ir t.t. Azoto mažinimas vyksta, pakeičiant pakaitalus į kitas ekologiškai švaresnes medžiagas, bet kol tai nėra įgyvendinama svarbiausia laikytis kenksmingų medžiagų išmetimo normų, mažinti išmetamų dujų koncentracija, t.y. taikyti dujų neutralizatorius, gerinti automobilių srauto judėjimą, sodinti želdinius. Nors iš šalies tai atrodo mažas niekutis, tačiau jei tie milijardai žmonių apie tai susimąstytų, manau, kad pasijaustų oro taršos kiekio mažėjimas. Nors jau didelė žala yra padaryta gamtai ir jau pastebimas klimato globalinis atšilimas, kuris artina mūsų pasaulį link katastrofos. Teko žiūrėti daug dokumentinių filmų ir neseniai pasirodžiusį sukurta vaidybinį filmą, kuris itin tiksliai pagal dokumentika, pagal mokslininkų spėjimus sukurtas siužetas, filmas tikrai sukrečiantis ir po jo lieka baimė, kas bus jei mokslininkai nesugalvos kaip tai sustabdyti, kas bus jei žmonės nesusimąstys ir toliau terš gamta kiekvienais didėjančiais tempais, nejaugi sugrįšime į ledynmečio amžių? Pažiūrėkime kokius duomenis man pavyko rasti apie globalinį atšilimą. 3. GLOBALINIS ATŠILIMAS Daug tūkstančių metų vidutinė planetos temperatūra buvo +15°. Dabar pastebimas planetos atšilimas, kuris aiškinamas taip vadinamu šiltnamio efektu. Mokslininkai prognozavo, kad iki 2000 metų Žemės paviršiaus vidutinė temperatūra gali pakilti 1.5-2.5° C, o po 60-70 metų - net 3-4° C. Kadangi šiltas oras intensyviau srūva į šalto vietą, tai įvairiose Žemės platumose atšiltų netolygiai. Ties pusiauju temperatūrai pakilus 3-4° C, vidutinėse (mūsų) platumose atšiltų 10-15° C, o arktinėse -15-20° C (11 priedas). Tada pradėtų intensyviai tirpti ties poliais esantys ledynai, per kelis dešimtmečius pasaulinio vandenyno lygis pakiltų 3-4 metrais, o visiškai ištirpus ledynams -68-70 metrų. 1987 metais VFR žurnalas "Spigel" apraše naują pasaulio tvaną, t.y. 2040 metais iš vandens kyšos Niujorko dangoraižiai, o po vandeniu atsidurs tokie miestai kaip Hamburgas, Londonas, Kairas, Kopenhaga, Roma, valstybės - Danija, Belgija, Olandija, Bangladešas, bus prarasta daug ariamų žemių ir ganyklų, Alpių papėdėje augs palmės, kiparisai, prie Viduržemio jūros bus pražūtinga sausra ir t.t. Ši kraupi prognozė pagrįsta reiškinių stebėjimais, moksliniais tyrimais ir hipotezėmis. Mokslininkai teigia, kad per pastaruosius 60-70 metų pasaulinio vandenyno lygis kasmet pakyla po 1.5 mm. Matyt, ledynai jau tirpsta. Žemės atmosferos vidutinei metų temperatūrai pakilus 3-4° C, labai pasikeistų klimatas. Lietuvoje ir net pietų Švedijoje galima būtų auginti apelsinmedžius, persikus, sojas. Pamąstykime, visai gal ir nieko butų, galėtume nepirkti brangių apelsinų ar persikų, juos tiesiog galėtume iš savo prisiskinti ir skaniai mėgautis dar neatsibodusiai, kaip obuoliai ar kriaušės. Tačiau pažvelkime šį faktą iš kitos pusės, ar tas vaisius bus toks sveikas kaip ir dabar? Kasmet didėja CO2, kuris sukelia žemiai šiltnamio efektą. Žemės paviršiaus vidutinės metų temperatūros kylimas aiškinamas taip: atmosferos ore esantys vandens garai, freonai, metanas ir ypač anglies dioksidas (CO2) praleidžia Saulės trumpabangę spinduliuote (šviesą), bet nepraleidžia (sugeria) nuo Žemės paviršiaus kylančią ilgabangę šilumine spinduliuote (ultraraudonąją spinduliuote). Todėl Žemė atsiduria lyg po didelio polietileno plėvele (gaubtu), kuri nuo Saulės sklindančią energiją praleidžia, o Žemės šilumos nepraleidžia, sugeria ją, dėl ko gali pastebimai pakilti atmosferos temperatūra, kaip šiltnamyje. Didžioji Britanija 1995 m. pranešė, kad pastarųjų metų vidutinė metų temperatūra šioje valstybėje yra pati aukščiausia nuo tų laikų, kai ji buvo pradėta fiksuoti, t.y. prieš 100 metų. Didžiausią įtaką šiltnamio efektui turi anglies dioksidas (CO2). Jo koncentracija atmosferoje yra apie 0.033 proc. (pagal tūrį). Per paskutiniuosius 100 metų CO2 kiekis atmosferoje padidėjo 50 proc., iš jų 25 proc. tik per pastaruosius 20 metų. CO2 susidaro deginant iškasamąjį kurą - akmens anglis, naftą, gamtines dujas, degant miškams, veikiančiuose vulkanuose, pūvant organinėms medžiagoms, kvėpuojant gyvūnams ir žmonėms. Svarbiausia priežastis, dėl ko nuolat didėja CO2 emisija į atmosferą - gyventojų prieauglis: šiuo metu pasaulyje gyvena 6 mlrd. žmonių, o po 30 metų prognozuojama net 12 mlrd. žmonių, tada ir energijos išteklių reikės sunaudoti dvigubai daugiau, tuo pačiu du kartus padidės CO2 emisija į atmosferą. Katastrofiškai CO2 kiekis atmosferoje nedidėja dėl to, kad • didelį CO2 kiekį sunaudoja sausumos augalai, planktonas ir vandenynų dumbliai fotosintezės metu, • jis palyginti gerai tirpsta vandenyje (lietaus vandenyje taip pat), todėl didžiausia dalis CO2 ištirpsta paviršinio vandens telkiniuose ir juose CO2 yra 50 kartų daugiau negu atmosferoje. Nežiūrint to, CO2 kiekis atmosferoje nuolat didėja. Viena iš priežasčių miškų, visų pirma, atogrąžų, intensyvus kirtimas. 1955-1987 m. iškirsta beveik 50 proc. atogrąžų miškų. Kasmet iškertamų šių miškų plotas prilygsta Baltijos respublikų plotui. Planetos miškai nesugeba sugerti viso susidarančio ir išmetamo j atmosferą CO2 t.y. mažėja anglies dioksido sunaudojimas fotosintezėje: šviesa CO2+ H2O → cukrus (angliavandeniai) + O2 chlorofilas Šiuo metu atmosferoje yra 0.033 proc. CO2, jei atmosferoje nebūtų CO2, jos vidutinė metinė temperatūra būtų minus 18° C. Kad būtų išvengta 2050-2060 metais prognozuojamų šiltnamio efekto padarinių, kiekvienai pasaulio valstybei reikėtų 50-60 proc. sumažinti CO2 emisiją (išmetimą) į atmosferą, t.y. reikėtų 50-60 proc. mažiau naudoti kuro, deja tam nė viena valstybė nėra pasirengusi. CO2 emisija (išmetimas) į atmosferą nuolat didėja. Jei CO2 emisija į atmosferą JAV ir Kanadoje 1950 m. sudarė 50 proc. viso pasaulio emisijos, tai 2000 m. JAV ir Kanadoje CO2 emisija buvo prognozuojama tokia, kokia ji buvo visame pasaulyje 1994 metais. Šiltnamio efektą sukelia ne tik CO2, bet ir kitos medžiagos, tarp jų metanas, freonai. Tačiau ne visi mokslininkai pritaria šiltnamio efekto hipotezei. Kiti mokslininkai į šiltnamio efekto problemą žiūri skeptiškai, nes jie nepastebi koreliacijos tarp išmetamo į atmosferą CO2 kiekio ir klimato atšilimo. Klimatas kinta ir natūraliai. Daug požymių rodo, jog artėja klimato atšalimas (pvz., stratosferos ozono sluoksnio plonėjimas). Kaip bus iš tikrųjų, sunku pasakyti. Negalima ignoruoti CO2 koncentracijos aplinkoje didėjimo problemos, tačiau tenka susitaikyti su mintimi, kad prognozuoti sunku ir nedėkinga. Štai čia ir sustokime, dabar galime pamąstyti, ar ilgai mes toje Lietuvėlėje skinsime prisisotinusius CO2 apelsinus ar persikus su soja? Kiek laiko tuo galėsime džiaugtis? Dar į šiuos klausimus mokslininkai nutyli, bet faktas kaip blynas, kad nelabai ilgai, oras greit gali atšilti, bet greit gali ir atšalti, ką tada skinsime iš savo sodelio? Faktai dar labiau išryškėja, kaip pamatai oro taršos ir globalinio atšilimo pasekmes. 4. PASEKMĖS Stratosferos ozono sluoksnio plonėjimas labai pavojingas, nes suplonėjęs sluoksnis daugiau praleidžia biologiškai aktyvią saulės alfa ir beta ultravioletinę spinduliuote. Be to, žalingas biologinis poveikis didėja žymiai sparčiau nei plonėja ozono sluoksnis: bendram ozono kiekiui sluoksnyje sumažėjus keliomis dešimt imk procentų, biologinis poveikis padidėja kelis ar net keliasdešimt kartų. Sumažėjus ozono sluoksniui l proc., pavojus susirgti odos vėžiu padidėja 2-3 proc. Todėl žmonės, mėgstantys kaitintis saulėje, turėtų žinoti, kad tai yra pavojinga. Pastaraisiais metais vis daugėja odos vėžio susirgimų, akių tinklainės pažeidimų, silpnėja augalų ir gyvūnų imuninė sistema, nyksta planktonas ir žuvų mailius, mažėja žemės ūkio kultūrų derliai. Visi šie reiškiniai susieti su stratosferos ozono sluoksnio plonėjimu. Ultravioletinė spinduliuote pavojinga organizmui tuo, kad ji, kaip ir jonizuojanti spinduliuote, organizme išlaisvina daug ląstelėms kenkiančių laisvųjų radikalų. Laisvieji radikalai - atomai ar atomų grupės, dėl tam tikrų priežasčių, pvz. ultravioletinės spinduliuotės poveikio, netekę vieno elektrono. Agresyvus laisvasis radikalas yra nestabilus, jis stengiasi sugrąžinti prarastą elektroną ir virsti stabiliu atomu ar grupe. Organizme visada yra tam tikras kiekis laisvų jų radikalų, kurie padeda naikinti bakterijas arba užkirsti kelią uždegimams. Tačiau laisvieji radikalai puola ir sveikas organizmo ląsteles. Kiekvienai ląstelei tenka atlaikyti apie 10000 tokių atakų per parą, todėl organizmas gamina natūralius radikalų naikintojus (antioksidantus), kurie suriša nereikalingus laisvuosius radikalus ir taip apsaugo organizmą. Organizmo natūralią gynybą prieš laisvuosius radikalus galima sustiprinti vadinamaisiais antioksidantais. Vitaminas E, vitaminas C ir beta karotinas (provitaminas A) bei mikroelementas selenas - veiksmingai apsaugo organizmą nuo laisvųjų radikalų poveikio. Kosmetikos firmos taip pat pritaiko šių vitaminų nukenksminamąsias savybes ir deda juos į kremus kaip apsaugą nuo ultravioletinės spinduliuotės ir ankstyvo odos senėjimo. Labai rimtų problemų atsiranda tada, kai agresyvūs radikalai tiesiog užtvindo organizmą, pvz. gavus didelę dozę ultravioletinės ar jonizuojančios spinduliuotės. Tada stipriai žalojami sveiki audiniai. Šiandien manoma, kad laisvieji radikalai turi didelės įtakos kalkėjant kraujagyslių sienelėms (aterosklerozė) ir tuo pačiu vystantis širdies infarktui. Kai kurie laisvieji radikalai gali pakenkti akies lęšiukui, sukelti giedravalkį arba pagreitinti odos senėjimo procesą. Dar didesnis laisvųjų radikalų vaidmuo vystantis vėžiui: jie atakuoja ląstelės branduolį kuriame užkoduota genetinė informacija, ir iš jo atima elektroną. Tokiu būdu ląstelės augimas tampa nekontroliuojamas, išsivysto augliai, ypač odos. Yra 3 skirtingos odos vėžio rūšys: bazalijoma, plokščialąstelinis vėžys, melanoma. Šiuos navikus lengva atskirti tik pažiūrėjus. Bazalijoma: visada primena karpą kietais virš odos pakilusiais kraštais, nelygiu gruoblėtu kontūru. Centre visada būna įdubimas, padengtas šašu. Iš pradžių jis būna mažesnis, vėliau didėja (po truputį). Bazalijoma sergama dažniausiai - 3 kartus dažniau nei plokščialąsteliniu vėžiu. Plokščialąstelinis vėžys dažniausiai atrodo kaip gumbas išopėjusiu paviršiumi arba kaip lėtinė opa. Bazilijoma arba plokščialąstelinis vėžys dažniausiai pasitaiko atvirose kūno vietose. Šie navikai pažeidžia paviršinius odos sluoksnius, todėl jų gydymo rezultatai būna geri. Melanoma iš pradžių plinta odos paviršiumi kaip rašalo dėmė. Tai gali tęstis iki 5-rių metų. Po to melanoma iš plitimo fazės pastebimai pereina į mazgine -susiformuoja mazgas. Tada melanoma pradeda augti gilyn į odą. Melanoma - kilos kilmės liga, nes ji atsiranda iš pigmentinės ląstelės - melanocito. 50 proc. melanomų kyla iš jau esamų apgamų, kita pusė atsiranda visai švarioje odoje. Iš pigmentinės ląstelės formuojasi apgamas, kuris vėliau virsta displastiniu apgamu ir iš jo išsivysto melanoma. Mokslininkai įrodė, kad odos vėžiu dažniau serga tie žmonės, kurie vaikystėje ilgai kaitinosi saulėje. Žmonės, vaikystėje vengę saulės spinduliuotės, 70 proc. rečiau suserga odos vėžiu. Šiuo metu daugiausia melanoma sergama Australijoje, Kvinslendo provincijoje, kur gyventojai pirmieji pradėjo naudoti apsauginius kremus nuo saulės ultravioletinės spinduliuotės. Pasirodo, ten naudoti kremai atspindėjo beta ultravioletinę spinduliuote ir neatspindėjo alfa ultravioletinės spinduliuotės. Reiktų žinoti, kad blokuojantys kremai apsaugo ir nuo alfa, ir nuo beta ultravioletinės spinduliuotės, o ekranuojantys - tik nuo beta ultravioletinės spinduliuotės. Kad žmonės nepiktnaudžiautų per ilgai deginantis saulėje, JAV nuo 1994 m. šalia oro prognozės "New York Times" spausdina tos dienos ultravioleto indeksą, kurio skalė yra nuo O iki 10. Jei ultravioleto indeksas artimas O, žmogus vidurdienį saulėje gali būti l vai., jei 10 - tik 13 min. Be to, pastaraisiais metais užsienyje galima nusipirkti sensometrų - prietaisų, fiksuojančių ultravioletinės spinduliuotės intensyvumą. Sensometras panašus į laikrodį pradedantį cypti (garsinis signalas), kai šio prietaiso savininkui laikas palikti paplūdimį. Ozono sluoksnio plonėjimas iššaukia planktono nykimą, kuris asimiliuoja į atmosferą išmetamą CO2 ir tuo pačiu mažina šiltnamio efektą. Antra vertus, suplonėjęs ozono sluoksnis mažiau sugeria saulės ultravioletinės spinduliuotės: paprastai ozono sluoksnis stratosferoje sugeria 10 kartų daugiau energijos nei išspinduliuoja, todėl 40-45 km aukštyje temperatūra siekia +35° C. Ozono kiekiui čia sumažėjus 50 proc., temperatūra sumažėtų 20° C, o 7-18 km aukštyje - 2°-3° C. Suplonėjęs ozono sluoksnis mažiau sugertų ir iš žemės paviršiaus kylančią infraraudonąją spinduliuote (šilumą). Jei išnyktų ozono sluoksnis - Žemės apsauginis apvalkalas, Žemė atiduotų kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšaltų, o dėl padidėjusios ultravioletinės spinduliuotės skvarbos daugiau žmonių susirgtų vėžiu. Dar daugiau, specialistai šiandien prieina vieningos nuomonės: jei iki 2100 metų ozono stratosferoje vis mažės, tai augalai ir gyvūnai žus, o žmogus bus priverstas slėptis po specialiais gaubtais! Štai čia faktas ir išlenda, kad mes neilgai džiaugsimės šiluma, ar verta nusisukti į mokslininkų spėliojimus ir eiti miegoti ramia sąžine, kad rytoj ir poryt bus gerai, o kas po 100 metų bus, man jau dzin bus… Pasekmės išties yra jau siaubingos, kiek vėžio naujų formų atsirado, kiek taip įvairių negalavimų kas dieną ištinka. Dar vien labai svarbi ir didžiulę įtaka daro gamtos taršai rūgštūs lietūs. Vienas iš sieros junginių šaltinių - sierą turinčio kuro deginimas. Deginant kurą, jame esanti siera reaguoja su ore esančiu deguonimi (20.9 proc.) ir susidaro sieros dioksidas (SO2): S + O2→ SO2 Degimo metu susidarantis SO2 kiekis priklauso nuo deginamame kure esančio sieros kiekio. Deginant kurą (esant aukštai temperatūrai) ore esantis azotas (78 proc.) reaguoja su ore esančiu deguonimi (20.9 proc.) ir susidaro azoto dioksidas (NO2): N2+2O2→ 2NO2 Degimo metu susidarantis NO2 kiekis nepriklauso nuo deginamo kuro rūšies, bet priklauso nuo degimo sąlygų. Sieros ir azoto dioksidai išmetami j orą kartu su kitais degimo produktais. Patekę į orą sieros ir azoto dioksidai, veikiant saulės spinduliuotei, kitoms ore esančioms priemaišoms (oksidatoriams, katalizatoriams) ir drėgmei, per keletą parų fotocheminės reakcijos metu virsta sulfatine (H2SO4) ir nitratine (HNO3) rūgštimis: SO2 + H2O šviesa H2SO4 katalizatoriai NO2+ H2O HNO3 Šios rūgštys patenka į žemės paviršių su krituliais. Taigi, rūgštus lietus yra ne kas kitas, kaip vandeniu stipriai praskiesti sulfatinės ir nitratinės rūgščių tirpalai. Kritulių didžiausias rūgštingumas (mažiausia pH) yra žiemos mėnesiais, kada ore mažiau kalcio (Ca2+) ir amonio (NH+) jonų, kurie galėtų neutralizuoti rūgštis. Įvairiuose Europos rajonuose stebėta netgi juodo sniego danga. 1984 m. vasario 20 dieną Škotijoje iškrito juodas kaip smala ir rūgštus kaip actas sniegas. Paimtuose mėginiuose rasta maždaug 4-5 mėnesių teršalų dozė, beveik 10 kartų viršijanti tą kiekį kuris iškrenta su rūgščiaisiais lietumis. Ir perspektyvos nedžiugina. Prognozuojama, kad 2000 metais atmosferos tarša dujiniais teršalais bus 2.5 karto didesnė negu 1970 m. ir 1.8 karto didesnė negu 1985 m. Rūgštėjimo žala aplinkai trejopa: • rūgštūs lietūs nudegina lapus, žalieji augalai negali pasisavinti reikiamo kiekio energijos iš aplinkos (sutrikdoma fotosintezė ir kvėpavimas) ir jie pradeda nykti; • rūgštėja dirvožemis - mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai; • rūgštėja vandens telkiniai - kinta gėlųjų vandenų organizmai, nyksta žuvys. Nuo rūgščių lietų ir oro teršalų nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai, paraudonuoja spygliai. Medžiai meta lapus bei spyglius, nudžiūva. Rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Neretai ant lapų atsiranda rudų dėmių su baltu ar pilku apnašu apatinėje dalyje. Vėliau lapai nuvysta. Rūgštūs lietūs nepaprastai kenkia miškams. 1983 m. buvo pakitę 8 proc. Vokietijos miškų, o 1987 - dauguma; prognozuojama, jog iki 2000 metų žus 90 proc. jos miškų. Šiandien nyksta 1/3 Šveicarijos miškų; vien 1984 metais jų teko iškirsti 14 proc. Olandijoje 1987 metais buvo pažeista 40 proc. miškų. Pakenktų miškų medžiai tampa neatsparūs ligoms, aplinkos cheminiam užterštumui, mediena pasidaro trapi, netinkama baldų pramonei. Sieros dioksidui itin jautrios pušys. Padidėjus dirvos rūgštingumui ištirpsta aliuminio junginiai (neutraliame vandenyje jie netirpsta) ir jie išplaunami į ežerus (viena iš priežasčių, dėl ko mažėja žuvų reprodukcija). Į vandens telkinius sunešama taip pat daug augmenijai reikalingų druskų, todėl greitėja vandens telkinių užpelkėjimas, o dirvožemis pasidaro mažiau derlingas. Dirvožemio derlingumui pakelti jis yra kalkinamas: neutralizuojamos sulfatinė ir nitratinė rūgštys bei susidaro kalcio sulfatas ir nitratas, kurie yra neorganinė trąša. Dirvos kalkinimo metu vyksta rūgščių neutralizavimo reakcijos: H2SO4+Ca (OH)2→CaSO4+2H2O 2HNO3+Ca(OH)2→Ca(NO3)+2H2O Rūgštie ji lietūs teršia paviršinius ir požeminius vandenis. Švedijoje jau užteršta 18000 vandens telkinių: 9000 ežerų (50 proc.) iš dalies išnyko žuvys, 4000 (22 proc.) - visai neliko. Kad būtų neutralizuotas rūgščiųjų lietų poveikis, ežerai kalkinami. Migruojantis rūgščioje dirvoje aliuminis, patekęs į vandenį, pažeidžia žuvų žiaunas. Kol sieros ir azoto dioksidų emisija į atmosferą nebus sumažinta 80-90 proc., aplinkos rūgštėjimas nuolat didės. Iš visų pagrindinių atmosferos orą teršiančių teršalų žymią dalį sudaro suminė SO2+NO2 emisija: 23 proc. (1995 m.), 24 proc. (1998 m.) k 27 proc. (2003 m.). Norylske, didžiausiame Rusijos užpoliarės mieste, SO2 išmetama į atmosferą 2.5 mln. t/metus, tiek, kiek visoje Kanadoje. Šis pavyzdys rodo, kiek daug išmetama SC>2 metalurgijos įmonėse, išgaunančiose varį ir nikelį iš jų sulfidų. Manoma, kad vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų šių teršalų. Lietuva pasirašė tarptautinę konvenciją dėl SO2 emisijos mažinimo. Pastaraisiais metais SO2 emisija Lietuvoje sumažėjo, deja, daugiausia dėl pramonės nuosmukio. Pagrindiniai visuotinės (globalinės) taršos kaltininkai yra vietiniai teršėjai (pramonės ir energetikos įmonės, transportas), nes oro srautai jų išmetamus teršalus greitai išsklaido didelėje teritorijoje šie tampa visuotiniais (globaliniais) teršalais. Štai toki gan liūdni statisniai duomenys gamtos taršos atveju. Galime atsiversti chemine lentelę ir pažiūrėti kiek cheminių elementų patenka I gamtą ir kiek galėtų gamta išsivalyti iš šių kenksmingų medžiagų, tai mes galime pamatyti iš duotos lentelės: (1) Čia: C1, C2, ..., Cn - faktinės kenksmingųjų medžiagų koncentracijos atmosferos ore, mg/m3; - didžiausios leistinos medžiagų koncentracijos atmosferos ore, mg/m3. 1 lentelė. Kenksmingųjų medžiagų leistinos koncentracijos aplinkos ore Medžiagos pavadinimas Didžiausia leistina koncentracija, mg/m3 maksimali vienkartinė paros Acetonas 035 0,35 Amoniakas 0,2 0,04 CO 5 3 Azoto dioksidas 0,085 0.04 Azoto rūgštis 0,4 0.15 Benzinas 5 1.5 Benzolas 1,5 0,1 Chloras 0.1 0.03 Sieros rūgštis 0,3 0,1 Sieros dioksidas 0.5 0,05 Sieros vandenilis 0,008 - Dujų arba garų koncentracija aplinkos ore nustatoma įvairiais metodais. Nustatymo metodas parenkamas pagal esamų dujų arba garų cheminę sudėtį ir turimas priemones. Pagal užteršto oro analizės prietaisų veikimo principą analizės metodai skirstomi į cheminius ir fizikinius. Pastaruoju metu oro kontrolei taikomi kolorimetrinis, chromatografinis ir indikacinis analizės būdai. Kolorimetrinis būdas pagrįstas indikatoriaus, kurį chemiškai veikia tiriamos dujos arba garai, spalvos pasikeitimu. Analizuojant chromatografiniu būdu specialios medžiagos pripildytoje chromatografinėje kolonėlėje išskiriamos tiriamo mišinio komponentės. Indikacinis būdas pagrįstas tuo, kad kai kurios medžiagos staiga pakeičia spalvą net tuomet, kai ore būna labai mažos nuodingųjų medžiagų koncentracijos. Šias kenksmingas medžiagas galima išvalyti, tačiau čia jau kita tema ir aš neišsiplėsiu, nes apie tarša gamtai medžiagos yra daug ir čia galima apie tai kalbėti ilgai, bet ar nuo to pasikeis gamtos taršos proceso mažinimas? Turbūt, kad ne.
Aplinka  Referatai   (29,79 kB)
Flora ir fauna
2009-12-22
Mūsų miestelis, Gelgaudiškis, palyginti toli nuo to pasakiško gintarinio Baltijos kranto ir ne kiekvienam mūsų mokyklos mokiniui teko laimė pabuvoti pajūryje. Ypač šiais laikais, kada bedarbių skaičius mūsų miestelyje yra vienas iš didžiausių rajone. Tačiau mes, mokiniai, dažnai girdime apie pajūrį per geografijos, istorijos, lietuvių kalbos, biologijos pamokas. Man ypač patinka skaityti apie pajūrio augalus ir gyvūnus… Šiame savo darbe norėčiau trumpai apžvelgti Baltiją bei jos pajūrį biologine prasme - perteikti savitą augalų ir gyvūnų pasaulį, trumpą jų apibūdinimą. Pajūris - tai nedidelis, apie 20-30 km pločio sausumos ruožas prie pat jūros, kuriame betarpiškai juntamas jūros klimatinis poveikis ir vandenų ruožas palei jūros krantą, su jai priskiriamais gamtiniais kompleksais - įlankomis, nerijomis, mariomis, deltomis - susidariusiais dėl bangų, srovių ir vėjo veikimo… Savo darbe labai trumpai papasakosiu apie svarbiausius pajūrio regionus, pasivaikščiosim po senovinį mišką, liesim saulės akmenį - gintarą, grožėsimės kopomis, braidžiosim po Baltiją ir marias. Pajūrio kopų dirvožemis savitas - prisotintas druskų, kuris tinka tik labiausiai prisitaikiusiems augalams. Dauguma jų turi ilgas šaknis, pasiekiančias giliai esantį vandenį, jų lapai padengti plonu vaško sluoksniu ar, užėjus karščiams, susiglaudžia išilgai, kad sumažėtų garavimo paviršius. Yra tokių, kurie net nesudygs kitoje aplinkoje. Tai įdomūs, saviti augalai, daugiau niekur Lietuvoje neaugantys, kartais reliktiniai, dalis saugomi valstybės. O pajūrio gyvūnija… Kokia ji gausi ir įdomi. Tai ir vabzdžiai, kurie skraido ar ropoja tarp tų keistų - kasdien už savo būvį su vėju ar karščiu kovojančių augalų. Daugumai aprašytų vabzdžių tik pajūris yra vieninteliai ir tikrieji namai, kadangi Lietuvoje daugiau niekur kitur jie negyvena. Pajūrio vandenys neįsivaizduojami be žuvų, kurių nemaža dalis jau nykstanti, saugoma valstybės. Negalima nepaminėti ir jų. Ventės ragas, Nemuno delta, Kuršių marios - rojus paukščiams. Pavasarį ir rudenį jų čia aibės. Praskrendantiems - Kuršių nerija lyg tramplinas. Bet yra ir tokių, kurie čia gyvena, suka lizdus, peri ir augina vaikus. Neišvardinsi visų jų ar aukštesnių gyvūnų rūšių, tačiau pasistengsiu papasakoti apie svarbiausius, būdingiausius pajūriui. Nepamiršiu ir pačių rečiausių pajūrio svečių… …Baltija nėra vien tik kažkoks mūsų poreikiams naudingas objektas. Tai gyvas pasaulis, labai jautrus, greitai pažeidžiamas, reikalaujantis meilės, supratimo ir globos. Trumpas svarbiausių pajūrio regionų apibūdinimas …Sunku įsivaizduoti Baltiją be Lietuvos ir Lietuvą be Baltijos. Tik nedidelis jūros moželis glaudžia Lietuvą - maždaug 99 km. (nors kai kur žymima, jog 94 km ar mažiau). Baltija - negili vidinė jūra, maždaug 48-54 m gylio. Vis dėl to čia yra kelios tikrai gilios daubos, iš kurių giliausia - Landsorto - siekia 459 metrus.Baltijos plotas, neįvardijant salų, yra 422700 km2 , o tūris - 20300 km3 Dugne vyrauja dumblas, smėlis, aleuritas. Yra naudingųjų iškasenų - sunkiųjų mineralų sąnašynų, geležies ir manganų konkrecijų, naftos, gintaro. Baltija - jauna jūra. Jai maždaug 13 tūkstančių metų (pradėjo formuotis devono periode). Anksčiau Baltiją dengė ledynai. Tarpledynmečiais čia taip pat buvo jūra. Jos vandens lygis kelis kartus svyravo.Įvykus didžiulei gamtos katastrofai - ties šiaurės Gotlandu perlūžus sausumos ruožui - vanduo veržliai ištekėjo į vakarus. Atsiradus sąsiauriui, susijungusiam su vandenynu, ėmė plūsti sūrus vanduo. Tai turėjo įtakos jūros augalijai ir gyvūnijai. Kuršių nerija - tai smėlio pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos. Dalis Kuršių nerijos priklauso Lietuvai, dalis - Kaliningrado sričiai. Plotas 180 km2, ilgis 98 km.Plačiausia Kuršių nerijos vieta - ties Bulviko ragu - 3,8 km pločio, siauriausia - į šiaurę nuo Lesnajaus - apie 380 metrų pločio. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių nerijos reljefo elementas - Didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km ir yra 300-1000 m pločio. Plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių nerijos viduryje. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet yra nemaža kopų aukštesnių kaip 50-60 m. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, trys mažos lagūnos ir vienas ežeras - Žuvėdrų liūnas, susidaręs iš Kuršių marių įlankos. Kuršių marios - tai lagūna Baltijos pietryčiuose, į pietus nuo Klaipėdos. Plotas 1584 km2, ilgis - 93 km, didžiausias plotis 46 km. Didžiausias gylis - 5,9 m, vidutinis gylis - 3,8 m. Kuršių marių dugne gruntas daugiausia smėlingas. Dumblėtos nuosėdos dengia didžiąją dubens pietinę dalį ir visus marių pailgėjimus. Čionai įteka 25 upės ir upeliai. Marios susidarė prieš 5000 metų. Sparčiai auganti Kuršių nerija atitvėrė nuo Baltijos įlanką, tyvuliavusią dabartinių marių šiaurinėje dalyje. Vėliau, kylant žemės plutai ir kaupiantis upių sąnašoms, dalis tos įlankos virto pamario žemuma, o likusi dalis susiliejo su pietuose buvusiu pajūrio ežeru. Nemuno delta - tai samplovinė žemuma prie Kuršių marių. Nemuno vaga šakojasi į dvi pagrindines šakas: Giliją ir Rusnę, kuri dar persiskiria į Atmatą ir Skirvytę. Deltą raižo daug upelių, jų atšakų, senvagių, kanalų. Nemuno delta -augalų, vandens ir paukščių karalystė. Nemuno deltoje tarp Kintų, Šilutės ir Rusnės įkurtas botaninis zoologinis draustinis. Jis apima Nemuno deltos užliejamas pievas su upėmis, protakomis, žiogiais, Rusnės, Briedžių ir kitas smulkesnes salas, Krokų Lankos ežerą, Kniaupo įlanką, Ventės ragą. Saugoma Nemuno deltai būdinga reta augalija ir gyvūnija. 1800 - 1925 metais Nemuno delta ties Skirvytės žiotimis pasistūmėjo į vakarus apie 2 km, o ties Atmata sąnašos atitvėrė didelę įlanką nuo Kuršių marių - Krokų Lanką. Ežero plotas 793 ha, jame yra 2 ha sala, įteka keli upeliukai. Krokų Lanka - makrofitais užaugantis ežeras. Jo pakraščiais auga beveik ištisinė apie 0,5 km pločio meldų, nendrių, švendrų juosta, viduryje ir gilesnėse vietose plūdės, plunksnalapės, elodėjos ir daugybė kitų augalų Kuršių marių rytiniame krante, prie Atmatos žiočių, yra pusiasalis - Ventės Ragas. Jo ilgis 5 km, didžiausias plotis 2,2 km. Iš rytų nuo sausumos jį skiria Kniaupo įlanka. Pusiasalis susidaręs iš moreninio priemolio, paviršius apklotas jūriniu smėliu. Išilgai eina moreninis gūbrys, kurio aukštis 6,7 m - 10,5 m. Per Ventės ragą eina paukščių migracijos kelias. Ventės kaime yra ornitologijos stotis, kurioje žieduojami paukščiai, stebima jų migracija. Yra ir hidrobiologijos stotis, tirianti Kuršių marių, Nemuno žemupio ir Baltijos pakrančių žuvis. Pajūrio klimatas ir jo įtaka augalijai ir gyvunijai Pagrindinis veiksnys, lemiantis augalijos ir gyvūnijos pasiskirstymą ir įvairovę tiek pajūryje tiek visoje Lietuvoje yra klimatas. Šiuo metu Baltijos pajūryje klimatas - drėgnas jūrinis. Bet ar visą laiką jis buvo toks? Pirmosios žinios apie Lietuvos klimatą siekia paleozojaus erą, prasidėjusią prieš 500 mln. metų. Jos pradžioje vyravo šiltos jūros. Apie tai liudija koralų, kurių kolonijos gali gyventi ne žemesnėje kaip +21-22OC temperatūroje, liekanos. Devono periode, prieš 300 - 350 mln. metų, klimatas buvo sausesnis - apie jį mums pasakoja kserofitinių (dykuminių) augalų liekanos. Mezozojaus eroje (prieš 60-180 mln. metų) klimatas padrėgnėdavo, sušvelnėdavo, tapdavo vėsesnis. Kreidos periode buvo šilčiau ir drėgniau, Baltijoje klestėjo daugybė gyvūnų: moliuskų, žuvų, ryklių ir kt. Paskutiniojo milijono metų periodas, vadinamas kvarteru, pasižymėjo klimato atvėsimu bei ilgai trunkančiais ledynmečiais. Tarp ledynmečių metu klimatas šiltėdavo, augdavo net subtropiniai augalai. Paskutinis, vadinamas Nemuno apledėjimas, baigėsi prieš 13-16 tūkst. metų. Poledynmetyje klimatas irgi keitėsi. Sausesnius periodus keitė drėgnesni, vėsesnius - šiltesni. Mūsų augalija ir gyvūnija patyrė ne tik atšiaurias, dabar tundrai būdingas sąlygas, bet ir žymiai palankesnes. Aplinkos sąlygų keitimasis praeityje ir sudarė galimybę užsilikti mūsų krašte nedaugeliui tokių rūšių, kurioms apskritai mūsų klimatas jau nebetinka. Tai endeminės rūšys paplitusios nedidelėje, griežtai apibrėžtoje teritorijoje. Baltijos pajūrio endeminės rūšys yra baltijinė stoklė, pajūrinė linažolė, baltijinis pūtelis, pajūrinė našlaitė …Ar tik šie augalai mums mena senąjį pajūrį. Sugrįžkime trumpam į praeitį, netolimą … tik 50 mln. metų. Pajūris senovėje …Kažkada seniai seniai, prieš 40-55 mln. metų, Baltijos vietoje ošė tankūs miškai. Ant medžių kamienų ir uolų augo kerpsamanės, kerpės, netgi epifitiniai paparčiai. Čionai tvirtai savo viršūnes aukštyn kėlė plikasėkliai - pušys, tujos, kiparisai, sekvojos, gal būt ir kadagiai. Pamiškėje pasirodydavo žemos krūminės palmės. Nuo medžių šakų vingiavo lianos. Greta spygliuočių ošė ir ąžuolai, bukai, klevai… Miškas augo tropinėmis sąlygomis, o vidutinio klimato augalai buvo tik priemaiša. Miške kūrėsi ne tik augalai. Po medžių žieve, samanose, ant lapų, miško paklotėje laikėsi erkės. Jos ne tik mito žaliadumbliais ar kitais žemesniaisiais augalais, bet ir parazitavo kituose gyviuose. Daug jų gyveno kolonijomis. Vorai gyveno ant augalijos, po žieve ir dažniausiai buvo aktyvūs naktį, nors pasitaikydavo ir mėgstančių karščiausią dienos metą. Daugiausia tokiame miške būdavo šienpjovių, vorų kryžiuočių ir kt. Dirvožemyje, medienos trūnėsiuose, po žieve, samanose, po akmenimis slapstėsi aktyvūs naktį šimtakojai. Didžioji dalis buvo plėšrūnai, tik Julidae šeimos atstovai mito pūvančiomis atliekomis, daugiausia grybais. Samanose slapstėsi visokie gyvūnėliai. Dauguma gerai mokėjo šokinėti. Tarp jų buvo ir labai gležnų padarėlių, vengiančių ryškios šviesos ir sausų vietų. Miške gyveno ir lašalai, žirgeliai, tarakonai, maldininkai, termitai, auslindos, blakės, taip pat tiesiasparniai ir lygiasparniai vabalai, kurie ir dabar, ir anksčiau buvo viena iš gausiausių vabzdžių grupių, blusos, tinklasparniai, plėviasparniai, dvisparniai, drugiai… Tai mažiausi padarėliai. Dauguma jų mito didesni gyviai. Gyveno miške maži - 4,5 cm. ilgio driežiukai, skraidė paukščiai artimi zylėms, bukučiams, geniams… Medžiuose įsikūrė voverės, miegapelės… Tai - tik nedidelė senojo miško gyvūnėlių dalis. Dabar jie išnykę, o buvusią jų gyvenamąją vietą po daugelio tūkstantmečių paslėpė Baltijos vanduo. Tačiau šie gyvūnai ir augalai išliko. Tiesa, ne visi ir ne visiškai. Kai kurie paliko savo kojas, plunksnas žvynus ar plaukų kuokštelius, o augalai pasistengė ir mums padovanojo savo spygliukus, lapus, sporas ir sėklas… Kaip jie sugebėjo prasibrauti iki mūsų dienų? Kaip išliko tokie trapūs organizmai, atlaikę galybės metų puolimus? Kas leido mums išvysti šias fosilijas? Jis - viena iš negausių naudingųjų iškasenų. Dar seniai jis patraukė pirmykščio žmogaus dėmesį savo vaiskumu, spalva ir šiltu vidiniu spindesiu. Degdamas jis skleidžia malonų aromatą, o paimtas visada atrodo šiltas. Tai daugybės legendų ir pasakų šaltinis, įgavęs gydomosios ir saugančios nuo blogio galios… Jis - saulės akmuo, gintaras, kurio daug randama Baltijoje. Taigi, tais senais laikais gintaringieji augalai, pvz. pušys, skyrė sakus. Tekėdami šie sugebėdavo pasičiupti kokią nors liekanėlę, o kartais į juos patekdavo ir smulkūs gyvūnai. Vėliau gintaras stingo, miškai nyko, vieną žemės sluoksnį dengė kitas ir formavosi Baltija. Dabar gintarą jūra ne tik išplauna - jis dar ir kasamas. Yra įrodyta, kad gintaro inkliuzai - ne vien tuštumos. Jose yra chitino, kutikulos ir net raumenų bei kitų vabzdžio (ar kito gyvūno) audinių likučių, išlaikiusių būdingą ląstelių struktūrą. Gintare daugiausia randama vabzdžių (86,7%) ir voragyvių (11,6%). Augalų yra visai mažai - 0,4% (čia neįeina medienos ir žievės likučiai). Baltijos protėvė Joldija buvo arktinė jūra su arktine fauna. Dar ir dabar Baltijos jūroje sutinkami arktinės faunos pėdsakai, pvz. žieduotasis ruonis. Ši ir kitos arktinės rūšys išliko ir prisitaikė. Bet dauguma jų išnyko nutrūkus ryšiui su vandenynu vakaruose. Pajūrio flora Baltijos pajūryje vyrauja augalų rūšys, kurios gali augti nederlinguose sausuose smėlynuose. Šie augalai apsisaugoję nuo per smarkaus garavimo: daugumos lapai siauresni, trumpesni, storesni ir mėsingesni. Baltijos dugne, įvairiame gylyje auga dumbliai. Raudondumbliai dažniausiai aptinkami 20-40 metrų gylyje. Išauga jie iki vieno metro ilgio. Yra apie 10 raudondumblių rūšių. Tai ryškiai raudoni ar gelsvi, siūlo, plokštelės, kaspino , cilindro, žiauberies pavidalo, šakoti, skiautėti augalai. Baltijoje ties Lietuvos krantais daugiausiai pasitaiko raugmaurės, banguolio, kalitamnio rūšių. Rudadumblių yra penkios rūšys. Išauga 1-50 metrų ilgio. Jų būna nuo mažų siūlelio pavidalo iki sudėtingai išsišakojusio kaspino pavidalo, didelių. Gniužulas dažnai būna su oro pūslelėmis. Prie Lietuvos labiausiai paplitęs pūslėtasis guveinis, pasitaiko staceliarijos, stygadumblio, karpasiūlio genčių rūšių. Jų gniužulų dažnai išmeta į krantą bangos. Auga 6-15 metrų gylyje. Pūslėtasis guveinis užauga iki vieno metro ilgio, gniužulas plokščias, išsišakojęs, tamsiai rudas, su vidurine gysla ir oro pūslelėmis. Apatinė gniužulo dalis yra stiebo formos, susiaurėjusi į trumpą kotelį, kuris priauga prie povandeninių uolų. Lietuvos pajūryje guveinį bangos išmeta į krantą iš gilesnių jūros vietų. Smėlėtame jūros dugne neauga. Naudojamas farmacijoje. Žaliadumblių yra apie 90 rūšių. Tai ir vienaląsčiai, ir kolonijiniai, ir daugialąsčiai, siūlo, plokštelės, pūslelės pavidalo, išaugantys iki keliolikos centimetrų ilgio, daugiausia žali, augalai. Jais minta vandens gyvūnai. Žaliadumbliai valo užterštus vandenis. Labiausiai paplitusi jūrose - liūnė, dar vadinama jūrų salota, išvaizda primenanti švelnų grybą, ir ulotriksas. Melsvadumblių yra apie 130 rūšių. Daugelis sudaro kolonijas arba yra daugialąsčių siūlų pavidalo, nedaug - ir pavienių ląstelių. Dažniausiai būna melsvai žali. Dauginasi vegetaciškai arba nejudriomis sporomis. Pirofitinių dumblių arba šarvadumblių yra maždaug 20 rūšių. Jie dažniausiai vienaląsčiai, ląstelės didelės, o jų sienelės sudarytos iš celiuliozinų skydų, sudarančių kiautelį. Gelsvai rudi. …Mūsų pajūryje į akis krinta sausa, aštri, dygliuota pakrančių augalija, kokios niekur kitur nėra. Ji kitokia, nes auga vėjo pustomame ir jūros pasūdytame smėlyje, o giliai nutįsusios šaknys tepasiekia sūrų podirvio vandenį. Todėl tik maža ypatingų augalų grupė yra prisitaikiusi augti druskingose dirvose. Tie augalai vadinami halofitais. Halofitai gerokai skiriasi nuo kitų augalų. Daugumos jų lapai yra smulkūs, daugiau ar mažiau sunykę, kad mažiau garintų vandens. Tokia yra smiltyninė druskė, kuri auga Palangos paplūdimio pakraštyje. Jos lapeliai bekočiai, siauri, trumpi ir dygūs. Kitų halofitų lapai stori ir sultingi. Tai ypač būdinga pajūrinei stoklei ir sultingajai jūrasmiltei. …Pajūrio kopų halofitai, turintieji galingą šaknų sistemą, yra labai geri judraus smėlio sutvirtintojai. Jie pirmieji įsikuria jūros išmestame smėlyje. Smėlis žolėmis apauga palaipsniui. Pirmiausia jūros bangų suklostyto paplūdimio pakraštyje, priešakinių kopų papėdėje ima augti pajūrinė stoklė ir sultingoji jūrasmiltė, kai kur prie jų prisideda ir smiltyninė druskė. Stoklė ir druskė - vienamečiai augalai. Jie niekada nesudaro ištisinės vejos, auga pakrikai. Jūrasmiltė yra daugiametis augalas. Ji, vegetatyviškai daugindamasi sudaro kupstų pavidalo kolonijas. Sulaikydamos smėlį, jos metai po metų didėja. Po kurio laiko į minėtųjų pionierių neužimtus tarpus įsimaišo varpiniai augalai - smiltyninis eraičinas, smiltyninė rugiaveidė ir pajūrinė smiltlendrė. Kai šių augalų padaugėja, vienamečiai bendrijos dalyviai (stoklė ir druskė) pradeda nykti. Tačiau varpinių augalų trijulė geriausiai auga priešakinės kopos vakariniame šlaite. Kopos viršūnėje, kur sunkiau pasiekiamas vanduo, aukštieji varpiniai (rugiaveidė ir smiltlendrė) išretėja, užleidžia vietą mažesniam polesiniam eraičinui ir ilgašakniams dviskilčiams augalams: pajūriniam pelėžirniui, skėtinei vanagei, gauruotajam pūteliui, sultingajai jūrasmiltei ir muilinei gubojai. Prieškopes labai pagyvina rausvažiedis pajūrinis pelėžirnis. Jo žiedynai driekiasi pažeme. Lapai kaip žirnio. Peržydėję sunokina žirnelius. Jei parsivežę į namus pasėsime, nesudygs. Sudygsta tik prieškopėse, kur juos visą rudenį vėjas raičioja po smėlyną ir nuzulina kietą luobelę. Užpakaliniame, į rytus nugręžtame priešakinės kopos šlaite gausiausiai auga smiltyninė viksva. Jos bendrijose kai kur auga aukštas, vešlus ir puošnus dvimetis skėtinių šeimos augalas - pajūrinė zunda. Šis halofitas randamas tik Kuršių nerijos kopose, į pietus nuo Juodkrantės. Šis pajūrio kopų papuošalas - išnykstanti rūšis - sudžiovintas tinka sausoms puokštėms, labai dekoratyvus, būtent todėl ir nyksta, t.y. naikinamas. Pajūrinė zunda - dvimetis ar daugiametis, tvirtas, dygliuotas augalas. Šaknys labai ilgos. Dauginasi tikriausiai sėklomis. Šakotas stiebas užauga iki 70 cm aukščio. Lapai standūs, odiški, dygliuoti, platūs, apatiniai - su kotais, viršutiniai bekočiai, savo pamatais apkabina stiebą. Žiedynas pailgos rutulio formos, skraistlapiai mažai skiriasi nuo stiebo lapų ir net esti tokie pat dygliuoti. Žiedai smulkūs, melsvos spalvos. Ir visas augalas yra melsvai žalias, dargi balsvas nuo vaškinio lapų apnašo. Išlikę tik keli tūkstančiai šių augalų. Į saugomų augalų rūšių sąrašą zunda įrašyta 1962 metais, į Lietuvos raudonąją knygą - 1976 metais. Pušynuose halofitai jau neauga, nes jiems netinka rūgštus jų dirvožemis. Nėra palankių sąlygų halofitams ir Kuršių marių pakrantėje. Nors smėlis čia savo išvaizda panašus į pajūrinį, bet tirpstančių druskų jame keleriopai mažiau. Tik vienur kitur pasitaiko sultingoji jūrasmiltė, dar rečiau - pajūrinis pelėžirnis… …Persiritę per prieškopes patenkame į užuovėjos sritį, kur beveik nėra pustomo smėlio ir vėjas taip baisiai nesiaučia. Čia gilūs, susigulėję smėlynai, todėl auga didesni gluosnių krūmai. Didokos pušys dėl nuolatinio vėjo beveik visos palikusios į žemyno pusę. Toliau nuo jūros pušys vietomis tankesnės, aukštesnės, tiesesnės. Tarp jų gausu berželių. Kai kur tai jau ne berželiai, o aukštų beržų giraitės. Tarp prieškopių ir miško yra žolinių augalų ruožas. Jame klesti muilinė guboja. Tai savitas, gražus augalas, kilęs iš stepių. Muilinė guboja aukštoka, apie metrą aukščio. Šakutės plonytės, lyg ploniausi siūlai, o jų galuose - maži balti žiedeliai. Vienas žiedelis neišvaizdus, mažytis, bet ant šakutės jų šimtai, o ant augalo - tūkstančiai, todėl atrodo nepaprastai gražiai. Nevysta ir per didžiausius karsčius, nes turi labai ilgas šaknis (iki 7 metrų ir ilgesnes). Dauginasi sėklomis. Dar toliau auga nedidelės pušaitės, ištisi pušaičių guotai. Aikštelėse tarp jų žaliuoja ploteliai viržių. Jie taip pat prisitaikė gyventi smėlynuose. Šaknys lyg voratinklis apraizgo smilteles ir todėl nebijo sausros. Rugpjūčio mėnesį viržynai pasipuošia smulkiais rausvai violetiniais žiedeliais - jų tūkstančiai, todėl atrodo lyg puošnus kilimas. Neringoje išliko senovinis augalas - šilinė erika. Kai nežydi, erika atrodo kaip paprastas viržis. Rožinių žiedelių kekės susitelkusios stiebo viršūnėlėje. Žiedai stamboki - nuostabiai gražus ir mums brangus augalas. Lietuvoje yra tik du šio augalo ploteliai, todėl įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Dar vienas panašus į viržį augalas - varnauogė. Jos šakutės su kiek stambesniais žaliais spygliškais lapeliais, todėl varnauogių ploteliai žalesni negu viržių. Žiedeliai neišvaizdūs, tačiau stambių juodų uogų taip ir maga paragauti. Neskinkime, jos neskanios, nors ir nenuodingos. Jas lesa paukščiai. Atokiau nuo jūros auga aukštesnės pušys. Tarp jų, žemumėlėse, kur negiliai gruntinis vanduo, nemažai lapuočių bei įvairių žolinių augalų. Visų neišvardinsi. Gan įdomus, išlikęs iš senųjų poledynmečio laikų augalas - šiaurinė linėja. Jos stiebelis šliaužia tarp samanų. Kartais palipa net pušies kamienu. Tada apsamanojusio pušies kamieno fone matyti gražūs maži balsvi šiaurinės linėjos varpeliai. Dar toliau nuo jūros už pušynų, tarp Juodkrantės ir Pervalkos, plyti pilkųjų kopų plotai. Tai žemos kopos, gausiai apaugusios žoline augalija. Žemumose pasitaiko neūžaugų berželių. Čia gana daug augalų rūšių, bet augaliukai išsidėstę atokiau vienas nuo kito. Tai ne pieva. Tarp augaliukų ploteliai priaugę kerpių - šiurių. Karštą dieną einant, po kojomis girdėti lūžinėjančių kerpių traškėjimas: “trakšt…trakšt…trakšt”. Dėl šių pilkų šiurių ir kopos pilkosiomis pavadintos. Gausu ir šepetukų. Tai kuokšteliai augalų, kurių ilgi plonyčiai lyg ylos lapeliai ežiuku styro į visas puses. Greta šepetukų kėpso žemutės žalios viksvos. Jų šviesiai žali siauručiai lapeliai gerokai pagyvina pilkąsias kopas. Jas puošia ir stambesnius žiedus turintys augalai. Dėmesį patraukia mėlynžiedės kalninės austėjos žiedynų galvutės. Kalninė austėja paplitusi kalnų pievose, o Lietuvoje - Dzūkijos ir pajūrio smėlynuose. Niekur kitur, tik pajūrio smėlynuose auga gražiais violetiniais žiedeliais pasidabinusi pajūrinė našlaitė. Pažemiu driekiasi čiobrelis, lyg apibertas rausvais žiedeliais. Pilkosiose kopose, kurios palaipsniui vėl pereina į baltąsias pamario kopas, gali pamatyti pelkinių gluosnių krūmelių. Keisti tai gluosniai - žemučiai, siaurais lapeliais apaugę. Pelkinis, o auga smėlynuose. Tačiau ir viržis ir varnauogė taip pat pelkėse auga. Tai savitai prisitaikę augalai. Tačiau tik kai kurie prisitaikė, o kai kurie, deja, nyksta. Pajūrinis sotvaras išnykstanti, reliktinė rūšis, auga žemapelkėse, drėgnose pajūrio pievose. Tai 50-150 cm. aukščio, šakotas krūmas. Šakelės stačios, tamsiai rudos su tankiomis geltonomis liaukelėmis. Lapai lancetiški arba pailgi, kiaušinio formos, pražanginiai, su tamsiai žalia viršutine ir daug šviesesne apatine puse. Žiedai smulkūs, neišvaizdūs, susibūrę stačiuose žirginiuose, pasirodo balandžio - gegužės mėnesį, prieš išsiskleidžiant lapams. Augalas kvapnus, pajūrio aludarių vertinamas kaip apynių pakaitalas. Pajūrinis sotvaras nyksta melioruojant pelkes, eksploatuojant durpynus, ruošiant žaliavą maisto pramonei. Reta, holarktinė rūšis yra šaltininė menuva. Per Lietuvą eina pietinė jos paplitimo arealo riba. Tai daugiametis, 8-25 cm aukščio augalas. Stiebai prigludę arba besidriekiantys žemės paviršiumi, labai retai būna ir statūs, priklausomai nuo ekologines situacijos dar gali būti povandeniniai ar plūduriuojantys. Žydi gegužės - birželio mėnesiais. Žiedai balti, smulkūs, susitelkę į viršūnines kekes. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Menuva labai jautri bet kuriems aplinkos pokyčiams. Auga Girulių botaniniame - zoologiniame draustinyje. Smulkiažiedė glažutė auga smiltpievėse, smėlėtose pakrantėse. Lietuvoje aptinkama tik Kuršių nerijoje. Tai vienmetis, 7-20 cm aukščio augalas. Žydi gegužės - birželio mėnesiais, dauginasi sėklomis. Glažutė - negausus, augantis grupelėmis augalas. Nyksta dėl konkurencijos užželiant smiltpievėms. Auga Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Pavasarinis vikis - retas ir sparčiai nykstantis, auga sausose pajūrio pievose. Jis vienmetis arba žiemojantis 5-20 cm aukščio augalas. Žydi gegužės - birželio mėnesiais. Dauginasi sėklomis. Nyksta dėl intensyvėjančios rekreacijos, kai mechaniškai pažeidžiamos ir naikinamos augimvietės. Auga Kuršių nerijos nacionaliniame parke, Girulių botaniniame - zoologiniame draustinyje. Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga retas, nepakankamai ištirtas augalas - blizgantysis snaputis. Tai vienmetis, kartais žiemojantis, daugiausiai 30 cm aukščio, raudonais stiebais ir blizgančiais lapais, fakultatyviškai ūksminis augalas. Žydi birželį - liepą, plinta sėklomis, kurias išsvaido staigiai atsiverdama dėžutė. Auga pavieniui arba grupelėmis, bet nepastoviai išnyksta ir vėl pasirodo toje pačioje arba naujoje vietoje. Tyrulinė erika, kai kuriuose lietuviškuose botanikos veikaluose vadinta šiliniu šilžiurkščiu, yra 15-17 cm aukščio krūmokšnis iš viržinių (erikinių) šeimos. Lapai smulkūs, linijiški, žemyn užsirietusiais kraštais. Menturėse augantys po keturis žiedai rožiniai, laibų šakelių viršūnėse telkiasi po 4-12. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Vienintelėje žinomoje teritorijoje erika auga dviejuose ploteliuose. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 1976 m. Pajūrinė pienažolė, išnykstanti rūšis, į saugomų rūšių sąrašą įrašyta 1962 metais, o Lietuvos raudonąją knygą - 1976 metais. Auga Smeltės botaniniame draustinyje Klaipėdoje ir Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Augimvietės - tai drėgni, druskingi, smėlingi, akmenuoti jūros ir jūros įlankų pakraščiai. Pajūrinė pienažolė - daugiametis, 5-20 cm aukščio raktažolinių šeimos augalas, prie pamato šakotu stiebu, apatinės šakelės gali net driektis pažeme. Lapai mėsingi, smulkūs, lancetiški, dažniausiai išsidėstę poromis vienas prieš kitą. Lapų pažastyse išauga po vieną smulkų, šviesiai rožine, panašia į varpelį taurele, neturintį vainikėlio, žiedą. Pajūrio smėlynuose, druskingose pievose galima išvysti pavieniui ( o kartais ir grupelėmis ) augančius augalus rausvais, nedideliais žiedeliais. Tai baigianti išnykti rūšis, į saugomų augalų sąrašą įrašyta 1984 m. auganti Kuršių nerijos nacionaliniame parke bei Smeltės botaniniame draustinyje - pajūrinė širdažolė. Ji yra vienmetis dekoratyvus augalas. Dauginasi sėklomis. Nyksta dėl pakrančių tvarkymo darbų, rekreacijos poveikio. Reta rūšis yra gebenlapė veronika, randama Giruliuose, į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1984 m. Šis augalas yra 8-20-30 cm. aukščio, žolinis ir dauginasi sėklomis. Trispalvis astras - vienintelis graižažiedžių šeimos augalas, panašus į kai kuriuos gėlynuose auginamus daugiamečius astrus. Jo stiebas yra 15-60 cm. aukščio, prie viršūnės šakotas. Lapai palyginti mėsingi, lancetiški, trispygliai, pamatiniai lapai stambesni ir platesni už aukščiau augančius. Graižai telkiasi stiebo viršūnėje, skėtiškuose žiedynuose; jų liežuviški žiedai melsvai violetiniai, o vamzdiški - geltoni. Žydi liepą - rugpjūtį, dauginasi sėklomis. Trispalvis astras - išnykstanti rūšis, žinoma tik Kuršių marių pakrantėje ties Klaipėda. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1962 m. į Lietuvos raudonąją knygą- 1976 m. Pertvarkant pamario pievas nyksta pajūrinė narytžolė. Tai reta rūšis. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1962 m. Tai daugiametis druskingų vietų augalas. Žydi birželio - rugpjūčio mėnesį, dauginasi sėklomis. Druskinis vikšris, kaip ir pajūrinė narytžolė, yra druskamėgis augalas. Auga Kuršių marių pakrantėje, uždruskėjusiose pievose. Daugiametis, dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Lietuvoje reta rūšis, nyksta dėl žmogaus veiklos. Įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1984 m. Kuršių nerijos pilkosiose kopose labai retai aptinkama smulki varpinė žolelė - ankstyvoji smilgenė. Tai vos 4-15 cm. aukščio siaura, glaustašakė, 1,5-3 cm. ilgio šluotele augalas. Lietuvoje aptikta tik pajūryje. Paprastai vienmetė, žydi gegužę - birželį, dauginasi sėklomis. Auga pavieniui ar grupelėmis. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1984 m. Per Lietuvą eina šiaurvakarinė nendrinio lendrūno paplitimo riba. Šis augalas yra daugiametis, 90-150 cm aukščio, šakniastiebinis, šiurkščiais stiebais augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Augdami sudaro vešlius sąžalynus. Nyksta naikinant augimvietes. Laibastiebė viksva yra neaukšta, 20-30 cm dažniausiai su trimis juosvomis varputėmis stiebo viršūnėje. Žydi gegužę, plinta sėklomis ir šakniastiebiais. Auga smėlynuose, pajūrio kopose nedidelėmis grupėmis mažuose ploteliuose. Nyksta pažeidžiant augimvietes, vykstant smėlynų erozijai, apsodinant mišku smėlynus ir kt. Kai kur lakiame smėlyje įsitvirtina retas Lietuvoje gulsčiasis karklas, išaugantis iki 1 m aukščio jo stiebas yra šliaužiantis, jis lengvai įsišaknija, ir taip iš vieno augalo šakutės susidaro ištisi krūmai. Šakutės geltonos, lapai trumpakočiai, pailgi, kiaušinio formos ar lancetiški, jauni lapai plaukuoti, vėliau viršutinė jų pusė nuplinka. Sparčiai nyksta sūroko vandens augalas lipikinis maurabragis. Jo stiebas 15-30 cm aukščio, tarpubambliai 2-4 cm ilgio. Dygliai įvairūs, viršutinėje dalyje smailesni, tankesni, apatinėje - retesni. Menturiuose yra po 6-8 lapus. …Lietingą vasarą pilkosiomis kopomis vaikščioti sunkoka. Slidinėji, lyg eitum per muiluotą žemę. Prisigėrusios vandens kerpės patęžta lyg seni grybai, todėl ir slidu. Beje, kerpė tai ir yra iš dalies grybas, iš dalies augalas, nes joje grybienos siūleliai persipynę su žaliųjų mikroskopinių dumblių gumulėliais. Jie puikiausiai sugyvena. Grybas dumblį aprūpina vandeniu ir maisto medžiagomis, paimtomis iš dirvos, o dumblis maitina grybą jau sudėtingu maistu. Gerai ir dumbliui, ir grybui. Daug pajūryje randama grybų… Kuršių nerijoje prisodinta nemažai kalninių pušų. Šie tankiaspygliai aukšti krūmai sudaro tokius sąžalynus, kad tik keturpėsčias po jais pralįsi. Beje, taip ir landžioja žmonės, kai čia pradeda dygti tikriniai ar geltonieji baravykai. Tai vertingiausi Kuršių nerijos grybai. Auga ir lepšiukų, ūmėdžių bei kitų šilams būdingų grybų. Pajūryje auga ir tokie grybai, kurie būdingi tik tam kraštui. Smiltyninis ausūnis yra smėlio saprotrofas, druskamėgis grybas. Randamas tarp Pervalkos ir Juodkrantės. Auga pamario kopų smėlyje tarp pajūrinės smiltlendrės ir pajūrinio eraičino. Vaisiakūniai pasirodo rugsėjo - lapkričio mėn. jeigu kopų smėlis pakankamai drėgnas. Auga pavieniui arba grupelėmis. Nyksta dėl kopų ardymo arba apžėlimo. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Kuršių nerijoje prie Juodkrantės aptinkama ir kupstinė šiurė. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Auga ant pūvančios medienos, medžių kamienų pagrindų dirvožemio drėgnuose miškuose ir pelkėse. Gniužulas žvyniškas, žalsvos spalvos. Saugomas valstybės. Reta, nepakankamai ištirta rūšis, auganti pajūrio kopose yra hadriano poniabudė. Auga rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais. Jauni vaisiakūniai rutuliški arba kiaušiniški, suaugę - 8-20 cm. aukščio, nemalonaus kvapo. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Vandeninė plaumuonė - išnykstanti rūšis. Auga senvagėse, upių pakrantėse ir žiotyse, marių įlankose. Tai daugiametis vandens augalas su plūduriuojančiais lapais. Žydi geltonais, virš vandens iškilusiais žiedais liepos - rugpjūčio mėnesiais . Nyksta dėl vandens užterštumo, melioravimo. Įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1962 m. vėliau į Lietuvos raudonąją knygą. Nendrinis lendrūnas - Lietuvoje labai retas augalas. 1988 m. B.Kizienė rado šį augalą Nemuno deltos Rusnės saloje. Tai daugiametis, 90-150 cm. aukščio šakniastiebinis šiurkščiais stiebais augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Auga smėlėtose pakrantėse, įlomėse, krūmynuose. Tinkamose augti vietose sudaro vešlius sąžalynus. Norint išsaugoti reikia uždrausti melioravimo, statybos darbus. Pievinė paavižė - sparčiai nykstanti rūšis. Auga sausose pievose (užliejamose ir žemyninėse), šlaituose, miško aikštelėse. Prieraišus karbonatinėms priesmėlio, lengvo priemolio dirvoms. Daugiametis, žolinis, tankiakeris, 30-100 cm aukščio ir aukštesnis, augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis. Auga pavieniui, tik užliejamose Nemuno ir Danės upių pievose gausesnis. Išsaugant būtina užtikrinti augimvietėse savalaikį šienavimą, uždrausti pievų arimą, ganiavą. Rudoji viksvuolė - taip pat sparčiai nykstanti rūšis. Auga upių ir ežerų smėlėtose ir dumblėtose pakrantėse, drėgnose pievose, drėgnuose pievų ir miškų kelkraščiuose, pelkių pakraščiuose. Vienmetis, 5-20 cm. aukščio augalas. Žydi liepos - rugpjūčio mėnesiais. Vaisiai maži, elipsiški, aštriai tribriauniai, išnešiojami vandens ir vandens paukščių. Dauginasi sėklomis. Augalo gausumo pokyčiai labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų, ypač drėgmės bei šilumos režimo. Reikėtų ištirti sėklų gyvybingumą. Nekeisti augimviečių hidrologinio režimo. Nemuno deltoje gausu balinio ajero, šaltekšnio ir kitų vaistinių augalų sąžalynų. Pajūrio gamta yra nepaprastai graži, įdomi ir savita… Tiesa, čia pažymėti tik tie augalai, kurie būdingi pajūriui. O juk yra ir daugybė kitų! Jie gana tolygiai paplitę visoje Lietuvoje, o kiti esti įveisti žmonių, pvz. kalninės pušys, šaltalankiai, kurie pasodinti Nerijos miškuose, arba dekoratyvūs krūmai puošiantys Palangos miestą… Dosni gamtos ranka nepašykštėjo ir padovanojo gausią augalų karalystę, kurią mes privalome branginti ir saugoti. Pajūrio fauna Baltijos jūros organizmai yra artimi ir gėlų vandenų ir vandenyno organizmams. Mat ši jūra yra apysūrė, sūrumu gerokai nusileidžia vandenynui. Apysūriame Baltijos vandenyje prisitaikęs gyventi zooplanktonas. Rūšine sudėtimi jis mažai kuo skiriasi nuo gėlavandenio zooplanktono, bet čionai yra ir specifinių organizmų, tokių kaip sferinukas ar diaptomas. Gyvena Baltijoje 2 cm ilgio šoniplauka. Ji plaukia šonu, nugara pirmyn. Šis padarėlis - mėgstamas daugelio žuvų maistas. Šoniplauka minta daugialąsčiais dumbliais, negyvomis atliekomis. Vėžiukai - šokinėjantys tarp išmestų ant kranto dumblių gniužulų - tai šoniplaukos. Baltijos pakrantėje galima aptikti tuščių piršto dydžio vėžiuko - jūrų tarakono - šarvų. Jis priklauso lygiakojų būriui. Išauga iki 8 cm ilgio. Tipiškas skaidytojas, minta negyvais gyvūnais ir yra vadinamas jūrų sanitaru. Jūrų tarakonas gyvena įsirausęs į dugną didesnėje gelmėje. Šiuo gyvūnu minta menkės ir kitos stambokos Baltijos žuvys. Kartu su jūrų tarakonu gyvena ir kitokie jūrų vėžiagyviai, pvz., mizidės, krevetės. Beje, mizidės giminingos giliųjų ežerų reliktinėms mizidėms. Krevetės paplitusios visose jūrose ir vandenynuose. Skiriasi tik dydžiu (nuo 2-30 cm ilgio). Baltijoje gyvena nedidelės krevetės. Jų kūnas iš šono suplotas. Galvakrūtinė žymiai trumpesnė už pilvelį. Priekinės vaikštomosios kojos su žnyplėmis. Pilvo kojos ir uodegos skiautės naudojamos plaukimui. Turi ilgus ūsus, gerai plaukioja, geba įsirausti į smėlį. Minta dumbliais, smulkiais bestuburiais, pūvančiomis organinėmis medžiagomis. Krevetėmis minta dauguma žuvų ir jūrų žinduolių. Jas mėgsta ir žmogus. Tačiau Baltijos jūros krevetės tinka tik žuvų maistui. Negalima nepaminėti dar vieno augalėdžio - jūrų gilės. Tai taip pat vėžiagyvis, nors apaugęs kriauklele, kaip ir moliuskai. Jų daug ant medinių polių, akmenų, jie apauga laivų korpusų povandenines dalis, taigi - jūreivių nėra mėgstami. Jūrų gilės, kaip ir dauguma zooplanktono rūšių, minta košdamos vandenį. Po audros pakrantėse galima pamatyti bangų išmestus rudųjų ar raudonųjų dumblių gniužulus, gintaro gabalėlių ir gausiai mažų kriauklyčių. Tai kaušelio formos briaunotos širdutės, kurios Baltijos jūroje būna tik nago dydžio - 1,5 cm, lygiu paviršiumi. Kiek rožiniu vidumi baltiškosios makomos ir truputį didesnės baltos mijidės - 3,6 cm ilgio, taip pat 3-4 cm ilgio midijos. Visos šios dvigeldžių minkštakūnių rūšys gyvena kiek giliau, atokiau nuo kranto, įsirausę į gruntą. Gyvūnėliai turi du vamzdelius: pro vieną traukia vandenį, pro kitą - išleidžia. Minta vandenyje plūduriuojančiu planktonu. Žuvusių minkštakūnių kriauklytes bangos išmeta į krantą. Visi šie moliuskai - telinidai nėra dideli ir tik prie Lietuvos krantų kartais pasitaikanti viena rūšis Macoma baltica siekia 7 cm ilgį. Moliuskai gyvena kolonijomis, bisuso siūlais prisitvirtinę prie substrato. Vasaros pabaigoje Baltijoje galima pamatyti medūzų. Tuo laiku jos užplūsta jūros pakraščius. Tai maži lėkštutės dydžio, gležni, beveik permatomi lyg drebučiai planktoniniai gyvūnai, mintantys smulkiausiu mikroplanktonu. Baltijoje gausu žuvų, tik jų įvairovė nedidelė - randama apie 100 rūšių žuvų, prie Lietuvos krantų maždaug 70 rūšių. Gėlavandenėms žuvims jūros vanduo kiek per sūrus, kad galėtų daugintis. Dėl to gėlavandenės Baltijos žuvys - tai ateivės iš Kuršių marių ar upių. Jūrinėms žuvims Baltijos vanduo turi per mažai druskų, todėl tik nedaugelis tikrų jūrinių žuvų čia prisitaikė gyventi ir daugintis. Pagrindinė Baltijos žuvis yra strimelė - atlantinės silkės porūšis. Atlanto vandenyno silkių giminaitės, tik gerokai mažesnės. Kodėl taip yra? Dėl gėloko vandens sulėtėja jūrinių žuvų medžiagų apykaita. Taigi jūrinės žuvys, ne tik silkės, būna smulkesnės. Strimelės laikosi dideliais būriais, plaukioja netoli paviršiaus ir minta planktonu. Dažniausias jų grobis - jūriniai planktoniniai vėžiukai kalianidai, artimi gėlavandenio ciklopo giminaičiams. Strimelės gerai prisitaikiusios maitintis šiuo smulkiu grobiu. Jų žiauninius plyšius dengia tankus kaulinių ataugėlių tinklas. Todėl smulkūs vėžiukai neišmetami kartu su vandeniu, o keliauja į skrandį. Strimelė žvejų gausiai žvejojama. Kita gausiai Baltijos jūroje gyvenanti žuvis - menkė. Tai gėlavandenės vėgėlės giminaitė. Menkės didelė galva, o burnoje daug dantų. Taigi ši žuvis plėšrūnė, minta smulkesnėmis žuvelėmis, dažniausiai šprotais (bretlingiais). Taip pat dažnas laimikis žvejų tinkluose. Šprotai - strimelių giminaičiai, tik dar mažesni. Gyvena būriais, kaip ir strimelės minta planktonu. Dar gausūs. Sunku atskirti uotą nuo plekšnės, nes šios žuvys labai panašios. Guli jūros dugne ant šono, todėl viena jų pusė balta. Abi akys viename viršutiniame šone. Žiotys plačios, nes minta įvairiais dugniniais gyvūnais, ar smulkesnėmis žuvimis. Guli įsiraususios į smėlį, tik akys kyšo. Jas vartydamos stebi aplinką. Prisiartinusį vėžiuką, jūrinę kirmėlę ar žuvelę staiga puola, net smėlio tumulai debesėliu pakyla. Uotas nuo plekšnės skiriasi tik apvalesniu, margai dėmėtu, kauburiuotu lyg su bukais spygliuotais paviršiumi. Uotas užauga net iki 25 kg. Skani, vertinga žuvis. Plekšnės (net trys rūšys) pailgesnės, viršutinė pusė be dėmių arba tos dėmės mažesnės, sveria tik apie 0,5 kg, kartais kiek daugiau. Jos ne tokios riebios, kaip uotai, todėl ir skonis prastesnis. Plekšnių galima pasimeškerioti net nuo Palangos tilto. Jaukas - vos iki 5 cm ilgio vėžiukas - baltijios krevetė. Lietuvoje tik Kuršių mariose bei Baltijoje sutinkama žuvis - ožka. Ji sidabriškai balta, ilgoka lyg silkė, sveria apie 0,5 kg. Plaukioja arti vandens paviršiaus. Minta vėžiukais. Tokį keistą pavadinimą gavo todėl, kad puikiai šokinėja. Apjuosus žuvų tuntą tinklu, kitos žuvys patenka į tinklą, o ožkos iš jo pabėga, iššokdamos aukštai virš tinklo. Anksčiau į Nemuną iš Baltijos neršti plaukdavo perpelė. Ši žuvis priklauso silkiažuvių būriui. Praeivė. Subręsta 2-3 metų, kai būna 27 cm ilgio ir sveria iki 150 g. Neršia upių žiotyse gegužės - birželio mėn. ant smėlėto grunto, sukeldamos plerpiantį garsą. Į jūrą migruoja pirmaisiais gyvenimo metais. Minta planktonu ir vėžiagyviais, taip pat bretlingių ir strimelių jaunikliais. Užauga iki 60 cm, 1,5 kg. Anksčiau buvo gan gausi. Dabar tai išnykstanti rūšis. Perpelės labai jautrios teršimui, todėl į ankstesnes nerštavietes beveik neplaukia. Būtina mažinti Nemuno žemupio, Kuršių marių ir Klaipėdos sąsiaurio teršimą, steigti perpelių dirbtinio veisimo įmonę. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Suaugusios lašišos lašišiažuvių būrio atstovės, gyvena Baltijoje ir kitose jūrose, o neršti plaukia į upes. Šios žuvys, norėdamos pasiekti savo gimtuosius upelius turi plaukti prieš srovę, įveikti slenksčius. Veisimosi metu pakinta šių žuvų kūno spalva, išlinksta ir užsiriečia žandikauliai, kai kurių rūšių (pvz. kuprės) pakinta kūno forma. Neršia spalio - lapkričio mėnesiais vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2-3 metus. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Neršdamos nesimaitina. Per gyvenimą neršia 2-3-4 kartus. 10-15 cm. lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Užauga iki 1,5 m ir 40 kg. Nyksta dėl užtvankų be žuvies pralaidų statymo, taršos, brakonieriavimo. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Panašiai kaip lašiša gyvena ir dauginasi reta žuvis šlakis. Taip pat saugoma valstybės. Sturys, kitaip vadinamas eršketu dar XIX a. buvo dažna žuvis Baltijos jūros baseine. Tačiau dabar beveik išnykusi rūšis. Įplaukdavo neršti į Nemuną ir jo intakus. Tačiau per paskutinius 30 metų nei Kuršių mariose, nei Nemune sturių niekas neregėjo. Kartais Baltijos jūroje versliniuose laimikiuose retkarčiais pasitaiko. Suaugusios žuvys gyvena jūrose, šelfo zonoje, taip pat upėse per migraciją ir nerstą. Gegužės pabaigoje - birželio pradžioje neršti plaukia į upes. Patinai subręsta 7-9, patelės - 8-14 metų. Neršia giliose ir srauniose upės vietose ant akmeningo ar žvyringo grunto, kai vandens temperatūra pakyla iki 14oC. Išneršusios grįžta į jūrą, o jaunikliai iki 3 metų gyvena upėse. Auga greitai. Suaugusių ilgis 3-5 metrai, svoris 200-400 kg. Minta dugniniais gyvūnais ir smulkiomis žuvimis. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Iš karpžuvių būrio reikia paminėti sparį. Tai gal būt jau išnykusi Baltijos žuvis. O dar XIX a. Kuršių mariose sparis buvo verslinė rūšis. Sparis - tipingas didžiųjų upių žemupių, vandens talpyklų, didelių pratakių ežerų, taip pat apysūrių jūros pakraščių žuvis. Subręsta 4-5 gyvenimo metais. Neršia nuo balandžio pabaigos iki birželio vidurio, sekliose vietose ant povandeninių augalų. Lervutės išsirita po 12-13 dienų. Jaunikliai maitinasi zooplanktonu, suaugusios žuvys - taip pat zooplanktonu, o upėse - ir bentosiniais vėžiagyviais. Auga lėtai. Užauga iki 45 cm ilgio. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Labai retai Baltijos jūroje galima išvysti nėgę, kuri yra panaši į ungurį. Praeivė. Subręsta 8-9 metų, nedidelėmis grupėmis migruoja iš jūros, ir pavasarį, kovo - gegužės mėnesiais, neršia upėse ant smėlėto grunto. Vingiliai upių dumble gyvena 4-5 metus. Dažniausiai minta detritu. Po metamorfozės migruoja į jūrą ir pradeda parazituoti, prisisiurbdamos prie įvairių žuvų bei misdamos jų krauju. Nėgė neturi žandikaulių, tik primenančią siurbtuką burną su raginiais dantukais. Dažniausiai puola menkes, lašišas, ungurius ir kitas stambias žuvis. Gali būti iki vieno metro ilgio ir 3 kg svorio. Nėgė turi tik chordą, o jos oda be žvynų. Nėgei Nemuno žemupio, Kuršių marių vandens užterštumas trukdo migruoti ir neršti. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Baltijos vandenyse prie Lietuvos pakrantės retkarčiais pasirodo ir ruonių. Ilgasnukis ruonis - išnykstanti, labai reta rūšis. 1960 - 1990 metais plaukiojantys, gulintys ant kranto bei negyvi ruoniai stebėti netoli Nidos, Juodkrantės, Preilos, Girulių, Šventosios, Melnragėje, Klaipėdoje. Prie Klaipėdos rasti ir mėnesio jaunikliai. Gyvena jūros pakrantės zonoje, uolėtuose salų krantuose Žiemą ir pavasarį jų gulyklos ant ledo. Minta žuvimis, rečiau - moliuskais ir vėžiagyviais. Prieš veisimąsi telkiasi atokiose salų pakrantėse. Vasario pabaigoje - kovo mėnesį atveda vieną, rečiau - du jauniklius. Paskutiniais dešimtmečiais įrašytas į Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos, Lietuvos raudonąsias knygas, todėl paskutiniu metu nyksta ne dėl medžioklės, o dėl jūros užterštumo chloro junginiais bei sunkiaisiais metalais, kurie kaupiasi žuvyse. Labai reti svečiai iš Baltijos Lietuvos pajūryje yra žieduotasis ruonis ir paprastasis ruonis. Mažai kas matė ruonius jūroje, tačiau, kaip ir dar retesnius delfinus, gali pamatyti Klaipėdoje Jūrų akvariume. Nedidelis delfinas - jūros kiaulė. Sveria 30-90 kg ir siekia 1-1,7 iki 2 metrų ilgį. Patinai šiek tiek trumpesni už pateles. Snukutis bukas, “snapas” beveik nežymus. Kūno viršus tamsus, apatinė pusė šviesiai pilka ar balta. Jūros kiaulės plaukioja nedideliais būreliais, mėgsta seklius pakrančių vandenis. Minta žuvimis, vėžiagyviais, galvakojais moliuskais. Baltijos jūroje poruojasi liepą - rugpjūtį. Nėštumas - 9-10 mėn. Veda vieną, bet stambų (5-8 kg) sveriantį jauniklį. Anksčiau Lietuvos pajūrio žvejai matydavo jūros kiaules, plaukiančias paskui strimelių būrius arba besivaikančias lašišas. Visai retas svečias iš Baltijos - baltasis banginis. Jis Lietuvos vandenyse stebėtas tik keletą kartų. Baltijoje daug įvairių žuvų ir smulkių ropojančių, plaukiojančių gyvūnėlių, kuriais minta žuvys. Bet čia yra ir tokių gyvūnų, kurie gaudo žuvis. Iš tokių paminėtini paukščiai - kirai. Jie dideli, balti, trumpomis lyg skersai nupjautomis uodegomis. Dažni Klaipėdos uosto svečiai, renkantys įvairias atliekas - šviesiai pilki sidabriniai kirai. Jie lydi žvejų laivus ir gaudo iš tinklų iškritusias žuveles. Panašus ir sidabriškai pilkas paprastasis kiras, tik jis gerokai mažesnis už sidabrinį. Silkinis kiras tokio pat dydžio kaip sidabrinis kiras, tik jo sparnai juodi. Didžiausias yra balnotasis kiras. Jis beveik nedidelės žąsies dydžio, juodais sparnais. Be šių keturių jūrinių kirų čia gausu ežerų ar didelių upių rudagalvių kirų. Jie lydi keltą iš Klaipėdos uosto į Smiltynę, gaudydami keleivių išmetamos duonos gabalėlius. Kirinių šeimos dauguma rūšių gerai plaukioja. Skraido lengvai, vikriai. Gyvena pajūryje ir vidaus vandenyse. Veisiasi kolonijomis. Lizdą krauna ant žemės, uolų, plūduriuojančių augalų. Dėtyje 2-3 margi kiaušiniai. Peri 2-4 savaites. Jaunikliai apaugę rusvai pilkais pūkais. Paprastai 1-2 dienų gerai bėgioja ir plaukioja. Skraidyti pradeda po 2-3 savaičių, stambesnių rūšių - 4-6 savaičių amžiaus. Užaugusių paukščių sparnai ilgi, vyrauja balta ir šviesiai pilka spalva. Mažos rūšys minta smulkia žuvimi, vabzdžiais ir kitais bestuburiais, stambios - graužikais, paukščių kiaušiniais, dvėsena, uogomis. Renka maistą sausumoje, seklumose, vandens paviršiuje arba vandenyje. Kai kurios rūšys, pastebėjusios grobį, krinta žemyn ir panyra į vandenį. Baltijos pakrantėse yra paplitusi urvinė antis. Jos plunksnų apdaras ryškių spalvų, baltame fone išsiskiria juoda galva ir rudai rausva juosta, nusidriekusi nuo krūtinės iki pečių. Sveria 500-1520 g. Mėgsta smėlėtus krantus. Žiemoja susitelkusios į būrius jūros įlankose, sekliuose pakraščiuose. Aktyvesnės naktį. Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais. Gyvena urvuose. Urvai gilūs, ilgi (3-4 m ilgio). Lizdą krauna viena patelė. Peri 27 - 29 dienas. Dėtyje būna 8-12 kiaušinių. Jauniklius augina abu tėvai. Minta vandens vabzdžiais ir jų lervomis, smulkiais moliuskais, taip pat vandens augalų sporomis, sėklomis. Labai retai į Lietuvos pakrantę užskrenda ledinis naras. Tai didžiausias iš narų, sveria 3600 - 4480 g. Galva juoda, snapas tamsus. Kūno viršus su pilkomis dėmelėmis. Stebėtas pajūryje - migruojantis. Kyla įsibėgėjęs, visada prieš vėją. Gerai plaukioja ir nardo. Aktyvus visą parą. Subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Lizdus krauna salelėse ar krante prie vandens. Kiaušiniai gelsvai žali su žalsvu ar rudu atspalviu. Minta žuvimis, varlėmis, moliuskais, vėžiagyviais, kirmėlėmis. Didysis kormoranas - traukianti rūšis. Labai retai perinti Lietuvos pajūryje. Juodas, žalsvai melsvo atspalvio. Snapas ir kojos juodos. Sveria 2230 - 3600 g. Reguliariai pasirodo per pavasario ir rudens migraciją pajūryje ir Kuršių mariose. Skrenda sunkiai, bet greitai. Lytiškai subręsta 3 metų. Deda 3-5 pilkai melsvus kiaušinius. Minta plekšnėmis, unguriais ir kitomis žuvimis. Kanadinė berniklė - užskrendanti rūšis. Tai didžiausia žąsis Europoje. Kaklas ilgas ir juodas, yra plačios ir baltos dėmės skruostuose. Subręsta 2-3 metų. Lizdą krauna ant žemės. Deda 5-8 gelsvai baltus kiaušinius. Peri patelė, o patinas saugo lizdą. Minta augalinės kilmės maistu, retkarčiais kartu sulesa ir smulkių bestuburių. Gana dažnas paukštis mūsų pajūryje - ledinė antis. Tai nedidelis, maža galva ir trumpu snapu paukštis. Sveria 575 - 910 g. Per migraciją ilsisi jūros pakrantėse. Lizdą įruošia sausoje vietoje netoli vandens. Deda 6-8 gelsvai rudus kiaušinius. Minta bestuburiais, smulkiomis žuvytėmis. Per sezoninę migraciją pajūrį retkarčiais aplanko gaga. Tai stambi antis. Jos kūnas ilgas, o galva pailga. Patiną lengva pažinti iš baltos viršutinės dalies, o patelę - iš rudų dryžių. Sveria 2365 - 2600 g. Veisimosi periodu gyvena ramiuose akmenuotų salelių užtakiuose. Atviruose plotuose peri kolonijomis. Lizdus įruošia po krūmokšniais, sausos žolės priedangoje. Lizdas - tai žemėje išrausta duobutė. Deda 4-6 pilkai žalius kiaušinius. Peri 24 - 27 dienas. Minta jūros moliuskais, vėžiagyviais, aktinidijomis, žuvimis, kartais dumbliais ir kitais vandens augalais. Retai į Lietuvos pajūrį užskrenda skiauterėtoji gaga. Patino priekinė kūno dalis balta, užpakalinė -juoda. Sveria 1400 - 2015 g. Laikosi nedideliais būriais atviroje jūroje. Aktyvi visą parą. Labai puikiai nardo. Pavasarį ir vasarą minta vabzdžių lervomis, vėžiagyviais, jūroje iš dugno renka moliuskus, viršutiniuose vandens sluoksniuose - įvairius jūros bestuburius. Kartais į Baltijos pajūrį Lietuvoje užklysta ir net žiemoja sibirinė gaga. Patinui būdinga ruda kūno apačia ir balta galva. Sveria 500 - 1000 g. Minta vandens bestuburiais, smulkiomis žuvytėmis. Per migraciją pajūrin užklysta nuodėgulė - masyvi, trumpu kaklu, stambiomis kojomis antis. Sveria 1360 - 1980 g. Deda 6-10 gelsvai baltų kiaušinių. Peri 26 - 27 dienas. Jaunikliai vikrūs, gerai plaukioja. Minta bestuburiais, smulkiomis žuvimis. Traukimo laikotarpiu praskrenda jūrinis sėjikas. Tai maždaug pempės dydžio paukštelis juodomis apatinėmis peties plunksnomis ir balta juosta per sprandą, sveriantis 170 - 224 g. Aktyvus dieną. Lizdą suka ant žemės, deda 4 taškuotus bei dėmėtus kiaušinius. Peri patinas ir patelė 23 dienas. Minta bestuburiais, kartais lesa sėklas ir uogas. Negausiai Lietuvos pajūryje aptinkamas jūrinis kirlikas. Jis didesnis už vieversį. Lizdą - duobutę, įrengia smėlėtose ir akmenuotose pakrantėse. Deda 4 melsvai pilkus, pilkai rusvus su dėmelėmis kiaušinius. Peri patinas ir patelė 23 - 27 dienas. Minta smulkiais bestuburiais. Per pavasarinį traukimą kartais užklysta į Lietuvos pajūrį avocetė. Tai maždaug karvelio dydžio, ilgomis kojomis, ilgu plokščiu, viršun riestu snapu, kontrastingomis - juoda ir balta - spalvomis pasidabinęs paukštis. Sveria 219-311 g. Baikštus, atsargus paukštis. Deda 3-4 dėmėtus kiaušinius. Peri abu tėvai 25 - 26 d. Minta bestuburiais, vandens augalų sėklomis. Retkarčiais praskrenda islandinis bėgikas. Tai 82 - 185 g sveriantis paukštelis. Lizdą krauna akmenuotose, žema žole apaugusiose vietose. Deda 3-4 margus kiaušinius. Peri abu tėvai 21 - 22 d. Minta augalais, smulkiais bestuburiais. Negausiai rudenį pastebimas laplandinis griciukas. Jo uodega dryžuota, pilvas ryškiai rudas. Sveria 160 - 310 g. Lizdas plokščias, peri daugiausiai patinas. Minta vabzdžiais, jų lervomis, kirmėlėmis, vėžiagyviais, moliuskais. Pajūryje pavasarį galima pastebėti ilgauodegį plėšiką. Sveria 260 - 313 g. Praskrenda silkinis kiras. Tai kranklio dydžio paukštis juoda nugara ir sparnais. Peri kolonijomis. Minta vandens bestuburiais, smulkiomis žuvimis, paukščių jaunikliais, graužikais, kiaušiniais. Žiemą ir pavasarį Lietuvos pajūryje sutinkama alka - panašus į pingviną paukštis. Sveria 630 - 810 g. Subręsta 2-3 gyvenimo metais. Deda vieną baltą, gelsvą ar rusvą su juodais taškais kiaušinį, kurį peri abu tėvai. Minta jūroje dažniausiai silkėmis, vėžiagyviais ir kt. Puikiai nardo. Pavieniai laibasnapiai narūnėliai retkarčiais žiemoja Baltijos jūroje. Jie panašūs į alkas, tik kaklas laibas, o snapas ilgesnis ir plonesnis. Sveria 820 - 1185 g. Į Lietuvą užklysta laibasnapio narūnėlio porūšis. Peri stačių uolų sunkiai prieinamuose skardžiuose kolonijomis. Padeda vieną 113 g sveriantį kiaušinį, kurį peri abu porelės nariai 35 dienas. Minta jūroje gyvenančiomis smulkiomis žuvimis ir žieduotomis kirmėlėmis. Žuvėdros… Kiek dainų sudėta apie šį paukštį. Ir sparnu moja, ir į tolį vilioja… Tai grakštūs paukščiai, gyvenantys kolonijomis. Minta žuvimis, bestuburiais, maisto atliekomis. Dažnai sukinėjasi apie žvejybos laivus, tykodamos, kada į jūrą bus išmetamos smulkios žuvys. Žuvėdros turi ilgus, smailius sparnus ir puikiai sklando… Mažoji žuvėdra - reta rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Peri salelėje prie Skirvytės. Lizdas - negili duobutė grunte. Dėtis 3-4 kiaušiniai. Minta žuvytėmis, vabalais… …Kuršių marių vanduo gėlas, nes į jas įteka Nemunas. Nemuno vandenys pro Kuršių marių žiotis Klaipėdoje teka į Baltijos jūrą. Vakarų vėjas sūrų Baltijos vandenį varo į Kuršių marias. Sunkesnis druskingas vanduo padugne slenka tolyn, pasiekia net Juodkrantę. Dabar Klaipėdoje pagilinus Kuršių marias, kad galėtų įplaukti ir manevruoti didieji jūrų laivai, sūrus vanduo plūsta stipresniu srautu ir pasiekia net Ventės ragą. Pučiant stipresniam vėjui marių vanduo maišosi iki dugno. Kuršių marių paviršiaus ir gelmės vandens temperatūra beveik nesiskiria. Tam turi įtakos ir tai, kad marios nėra gilios. Nemunas į Kuršių marias prineša augalams reikalingų maisto medžiagų, todėl mariose labai daug mikroskopinių dumblių ir vanduo visą vasarą atrodo žalsvas. Dumbliais minta mikroskopiniai vėžiukai - dafnijos (dar vandens blusomis vadinamos), ciklopai, kirmėlytės - verpetės. Visi šie zooplanktono padarėliai būna nuo soros iki aguonos grūdelio dydžio ar dar net penketą kartų smulkesni. Jie labai svarbūs. Šiais gyvūnėliais maitinasi žuvų jaunikliai - mailius. Kai zooplanktono daug, tai ir žuvų gausu. Įvairi ir gausi Kuršių marių dugno gyvūnija. Čia knibžda iki dviejų centimetrų ilgio, skaisčiai raudonos, žuvų itin mėgiamos uodo trūklio lervos. Daugelis dugninių žuvų, ypač karšiai, labai mėgsta šiuos kirminus. Marių žuvys noriai gaudo vėžiukus šoniplaukas. Čia gyvena ir ežeruose randami vėžiukai - vandens asiliukai. Marių dugne ant akmenų ar geldučių kriauklių ištisais gurvuoliais prisitvirtinusios tūno mažos geldutės - dreisenos. Jas taip pat mėgsta žuvys. Karšiai ir kitos karpinės žuvys ryklėje turi kietus kaulinius rykliadančius, kuriais lengvai sutriuškina mažų dreisenų kriauklytes. Šiaurinėje Kuršių marių dalyje galima aptikti jūrinių vėžiukų - mizidžių. Baltijoje, prie Lietuvos krantų ir Kuršių mariose paplitusi daugiašerių žieduotųjų kirmėlių klasės bestuburių šeimos atstovė - nereidė. Apskaičiuota, kad Kuršių marių dugno 1 m2 jų būna iki 300 individų ir daugiau. Ji 120 mm ilgio, tarsi jūrų sliekas. Gyvena įsiraususi į urvelius. Minta nereidė negyvomis organinėmis medžiagomis, mažais dugno bestuburiais. Jomis minta žuvys, paukščiai. Iš Baltijos jūros kartu su sūriu vandeniu į marias patenka jūrinių gyvūnų, tarp jų ir žuvų. Taigi šiaurinėje Kuršių marių dalyje galima aptikti jūrinių vėžiukų - mizidžių ar plokščių žuvų - plekšnių. Kuršių marios žuvingos. Anksčiau jos buvo dar žuvingesnės ir ne taip užterštos. Mariose gyvena visos Lietuvos ežerų žuvys ir dar tokios, kokių mūsų ežeruose nėra. Tai stambios lydekos, didžiuliai sterkai, šamai, karšiai, unguriai. Unguriai - tai panašios į žalčius, labai slidžios, beveik be žvynų žuvys. Išauga iki kelių kilogramų svorio. Iš ežerų jie keliauja neršti į tolimą Atlanto vandenyną. Pakeliui apsistoja Kuršių mariose. Kalbant apie Baltijos jūroje gyvenančias žuvis, jau buvo minėta žuvis - ožka. Ši žuvis gyvena ir Kuršių mariose. Į Kuršių marias atplaukia neršti vertinga reliktinė žuvis - Baltijos sykas. Anksčiau (kai marios nebuvo taip užterštos) neršdavo stambios taškuotos silkės - perpelės. Per Kuršių marias neršti plaukia lašišos, šlakiai, žiobriai. Svarbiausia verslinė Kuršių marių žuvis - didstintė. Tai nedidelė rieboka ir skani žuvelė. Kvepia agurkais. Tai specifinis stintų kvapas. Kuršių marios garsios ne tik žuvimis, bet ir paukščiais. Vasarą daugybė įvairių vandens bei pelkių paukščių peri nendrių, meldų ir švendrų brūzgynuose rytinėje Kuršių marių dalyje. Ten pakraščiuose, ypač Kniaupės įlankoje, šalia pagrindinės Nemuno atšakos - Atmatos žiočių, nendrynų plotis siekia beveik pusę kilometro. Aukštos nendrės taip tankiai suaugusios, kad nei praplauksi, nei pėsčias prasibrausi. Todėl čia nekliudomi peri kragai, antys, laukiai, gulbes. Nendrynai net žvanga nuo nendrinukių, krakšlių, nendrinių žiogelių balsų. Tai tikras vandens ir pelkių paukščių rojus. Labai daug žiemoja atskridusių ančių. Vėlyvą rudenį mariose gali pamatyti didžiulius būrius ančių iš tolimos šiaurės. Jų tūkstančiai. Daugelio rūšių vasarą Lietuvoje nepamatysi, nes tai tolimos tundros gyventojos. Pavasarį, grįždami į šiaurę, šiauriniai vandens paukščiai vėl sustoja mariose pailsėti. Tuomet ypač įspūdingos gulbės giesmininkės. Jos paprastai apsistoja užtvindytuose Nemuno plotuose šalia Kuršių marių. Klykaujantys gulbių pulkai girdėti už daugelio kilometrų. Tačiau įdomiausias ir tik Kuršių mariose gyvenantis paukštis - urvinė žąsis. Ji dar urvine antimi vadinama. Kas tai, žąsis ar antis? Tai paukštis, turintis ir anties, ir žąsies bruožų. Savo išvaizda ir dydžiu - tai graži raudonsnapė antis, sparnuose turinti antims būdingus žvilgančių žalių plunksnų “veidrodėlius”. Tačiau elgsena - tai žąsis. Ančių patinai su patelėmis draugauja tik žiemą ir pavasarį, kol šios padeda kiaušinius. Vėliau gaigalai anteles palieka ir jos pačios rūpinasi ančiukais. Žąsinas šeimos nepalieka. Jis puola šnypšdamas, žnybdamas priešą - taip gina žąsiukus. Urvinės žąsies patinas lieka su šeima tol, kol mažyliai, plaukiodami mariose, išauga. Tai dar reti paukščiai, nes tik prieš 15 metų netoli Juodkrantės pradėjo perėti. Taip pat peri Kintų bei Rusnės tvenkiniuose. Mėgsta smėlėtais krantais vandens telkinius, kopas. Peri giliuose (iki 3-4 m ilgio) apleistuose lapių ar barsukų urvuose. Dėtis iš 8-12 kiaušinių. Minta gyvūniniu bei augaliniu maistu. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltos draustinyje peri didysis baublys. Jis mėgsta vandens telkinių pakrantes su vešliais nendrynais. Vieno patino teritorijoje gali perėti net keletas (iki 5) patelių. Lizdus suka iš nendrių. Dėtis 4-6 kiaušiniai. Minta žuvimis, vandens bestuburiais, kartais - smulkiais graužikais bei paukščių jaunikliais. Pilkoji žąsis peri kur gausi vandens augalija, nendrynai. Dėtis iš 4-10 kiaušinių. Aštuonių savaičių jaunikliai jau paskrenda. Minta augaliniu maistu, želmenimis. Saugoma Nemuno deltos draustinyje, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkoji antis peri Rusnės tvenkiniuose, su gausia, šiurkščia augalija. Lizdą krauna ant žemės, po krūmais, tarp viksvų, paparčių. Minta vandens augalais, kartais bestuburiais, skrenda maitintis ir į pasėlius. Vengia miškingų vietų. Daug lizdų nukenčia nuo varninių paukščių ir audinių. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Smailiauodegė antis gyvena prie Rusnės didesniuose atviruose vandens telkiniuose, jų salose. Peri tarp retos augalijos, šienaujamose pievose - ant žemės. Dėtis 6-11 kiaušinių. Jaunikliai ritasi birželio pradžioje. Ši antis minta daugiausia augaliniu maistu. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 1991 m. Nemuno deltos draustinyje perėjo trys poros juodųjų peslių. Sparčiai nykstantys, įrašyti į Latvijos, Estijos, Lenkijos, Lietuvos raudonąsias knygas. Gyvena brandžiuose spygliuočių ir lapuočių miškuose, esančiuose šalia ežerų, tvenkinių, užliejamų pievų. Į perėjimo vietas sugrįžta balandžio pradžioje. Lizdą krauna pats ar apsigyvena suopių, kranklių, garnių gūžtose. Tame pačiame lizde gali perėti keletą kartų. Dėtyje 2-3 kiaušiniai. Jaunikliai lizduose išbūna 40-45 dienas. Minta žuvimis, varlėmis, peliniais graužikais, ropliais, paukščių jaunikliais, vabzdžiais ir kitais smulkiais gyvūnais. Neretai lesa dvėseną. Nemuno deltos draustinyje gyvena pievinė lingė. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pievinei lingei patinka klampios, nendrėmis, švendrais, retais berželiais apaugusios pievos, paraistės, užpelkėjusios upių bei ežerų pakrantės. Migrantas. Lizdavietėse pasirodo kovo mėnesį. Apsigyvena ankstesnėse vietose, bet lizdą kaskart krauna naują. Gegužės mėnesį ant žemės esančiame lizde sudeda 4-5 kiaušinius. Peri 27-30 dienų. Jaunikliai lizduose išbūna 35-40 dienų. Minta žvirbliniais paukščiais, peliniais graužikais, rečiau ropliais, varliagyviais, vabzdžiais. Kuršmarių pakrantėje nuolatos veisiasi jūrinis erelis. Jam patinka seni pušynai, mišrieji miškai ties ežerais, tvenkiniais, mariomis. Žiemojantis. Lizdus krauna apie vasario pradžią. Tame pačiame būste gali perėti daugelį metų. Kovo mėnesį deda 2-3 kiaušinius. Peri 35-42 dienas. Dažniausiai išauga 1-2 jaunikliai, kurie gūžtą palieka maždaug po 70 dienų. Minta žuvimis, vandens paukščiais, nedideliais žinduoliais, dvėsena. Įrašytas i Lietuvos raudonąją knygą. Jūrinė šarka Lietuvoje užklysta į daugelį vandens telkinių. Peri Kuršių mariose, prie Kintų tvenkinių, Skirvytėje ir kt. Jai patinka smėlėtos jūros, upių pakrantės, ežerų salos ir dirbami laukai, pievos, ganyklos. Peri ant žemės. Dėtis - 3-4 kiaušiniai. Minta gyvūniniu maistu. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltoje gyvena raudonkojis tulikas. Gyvena drėgnose atvirose ganyklose, pievose. Dažnai peri bekrūmėse salose ant žemės. Dėtis iš 4 dėmėtų kiaušinių. Per vasarą veda dvi vadas. Minta bestuburiais. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltoje peri gaidukas. Jam reikia šlapios pievos, bekrūmės salos. Tuokvietės atvirose, pakilesnėse vietose. Pastovių porų nesudaro. Vos atskridę, patinai renkasi į tuoktuves turnyrams. Peri ant žemės, dėtis iš 4 dėmėtų kiaušinių. Minta gyvūniniu maistu. Saugomas vals
Aplinka  Kursiniai darbai   (30,88 kB)
Pesticido DDT sukūrimas buvo prilygintas stebuklui. Jo autoriui buvo įteikta Nobelio premija. Preparatą barstė ant kopūstų ir svogūnų, į dirvą ir vandenį, pagaliau… į lovas nereikalingiems vabalėliams naikinti. Per 30 metų pasaulyje jo pagaminta ir išbarstyta 1,5 milijono tonų. Po to daugumoje šalių jis uždraustas vartoti, nes nustatyta, kad DDT suyra tik per 70 metų, o visą tą laiką kaupiasi ir veikia panašiai kaip radioaktyvioji medžiaga. Dvi trečiosios pagaminto pesticido kiekio dar veikia gyvąjį pasaulį, nors pas mus jis uždraustas jau prieš du dešimtmečius. Per atmosferą ir sausumos vandenis pasaulio vandenyne jo susikaupė apie 40 procentų pagaminto kiekio - beveik 600 tūkstančių tonų. Pakankamai daug jo aptikta Grenlandijos ir Antarktidos leduose, pingvinų ir šiaurės elnių mėsoje. Vien Antarktidoje DDT susikaupė apie 2,5 tūkstančių tonų. “JAV gyvenančių motinų piene DDT yra tiek, kiek, vertinant jį pagal tarptautinius standartus kaip karvės pieną, reikėtų uždrausti vartoti”, - “The Orange disc” laikraštyje rašo amerikiečių biologas Kulis. DDT buvo sukurtas kaip nuodas augalams, o kaupdamasis žmogaus organizme, jis panašiai veikia ir žmogų. Kaip? Vargu ar šiandien medikai gali duoti išsamų atsakymą. Įvairiose šalyse nevienodai aktyviai DDT buvo barstomas. Todėl jo nevienodai sukaupė gyventojai. Žmogaus svorio kilogramui Indijoje ir Izraelyje tenka 19-24, Vengrijoje - 12,4, Lietuvoje - 1,2 miligramo DDT. Šiuo metu DDT nebenaudojamas, bet jį pakeitė kiti, gal ne tokie toksiški ar mutageniški nuodai. Oras Ozonas (gr. ózō - kvepiantis) - O3, yra itin svarbus klimatą formuojantis atmosferos elementas, nors sudaro tik milijoninę jos dalį. Jo daugiausia susidaro per elektros iškrovas (žaibo metu) arba fotochemines reakcijas, veikiant Saulės ultravioletiniams spinduliams 20-30 kilometrų aukštyje, kai susidaro sąlygos atominiam deguoniui jungtis su molekuliniu deguonimi. Ozono apvalkalas aplink žemę primena pailgą kreivą pripūstą balioną: ties pusiauju jo bene mažiausia ir aukščiau kaip 15 kilometrų beveik nerandama, o poliarinėse srityse jo viršutinė riba pakyla į 60 kilometrų aukštį. Dėl intensyvaus Saulės spinduliavimo dar aukščiau ozonas yra, ir aukščiau kaip 80 kilometrų jo praktiškai nėra. Nuo sugeriančio Saulės ultrvioletinius spindulius ozono sluoksnio priklauso Žemės paviršiaus optimalus apšvietimas ir terminis težimas, tinkamas gyviems organizmams gyventi. Šios dujos kaip filtras sulaiko didelę dalį trumpabangių Saulės spindulių, pasiekiančių mūsų planetą. Trečioji šių svarbių dujų savybė - sulaiko apie 20% Žemės spinduliuojamų infraraudonųjų spindulių ir kartu mūsų planetos šilumą. Atmosferos pažemio sluoksnyje ozono koncentracija nedidelė. Dideliuose miestuose, kur automobiliai išmeta daug dujų, dėl fotocheminių reakcijų ozono padaugėja. Žmogaus organizmą ozonas veikia neigiamai, nes, intensyviai oksiduodamasis, kraujyje ardo hemoglobiną. Šiandien jau neabejojama, kad ozono sluoksnis mažėja, kad yra vadinamoji “ozono skylė” Antarktidoje. Tai žmogaus neapgalvotos veiklos poveikis. Ozoną ardo freonai (daugiausia F-11 ir F-12). Sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be šaldytuvų, nuskausminimo priemonių chirurginių operacijų metu, putų gesintuvų, ypač aerozolinių kvepalų, kremų, dažų. Freonai padeda išskaidyti mums naudingas medžiagas. Jau ne kartą buvo siūloma uždrausti naudoti aerozolius. Aerozoliams sunaudojame apie 50% pagamintų freonų, o šaldytuvams - apie 28%. Pasaulyje freonų pagaminta daugiau kaip 8 milijardai tonų, o kasmet jų gamyba padidėja apie 10%. Freonai vandenyje netirpsta, netoksiški, nedega, apatiniame atmosferos sluoksnyje chemiškai nereaguoja, lietaus neišplaunami, todėl iki šiol didesnio dėmesio jiems neskirta. Bet jei žmogus nesumažins freonų naudojimo, tai iki 2000 metų ozono gali labai sumažėti. Žemė, netekusi apsauginio apvalkalo, atiduos kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšals. Keisis klimatas. Gali sutrikti baltymų sintezė augaluose, o dėl padidėjusios ultravioletinių spindulių skvarbos daugiau žmonių susirgs vėžinėmis odos ligomis. Be freonų, ozoną naikina fluoras, chloras, jodas ir kai kurie kiti junginiai. Dar viena ozono “skylės” atsiradimo hipotezė - dėl didelio išmetamų į atmosferą cheminių medžiagų kiekio galėjo aukštuose atmosferos sluoksniuose pasikeisti temperatūros režimas. Bet tai ne vienintelė žmogaus sukelta bėda. Daugiausia atmosfera teršiama anglies dioksidu (CO2), anglies monoksidu (CO), azoto dioksidu (NO2), sieros dioksidu (SO2), freonais, troposferos ozonu (O3). “Šiltnamio efektas” Per visą žmonijos veiklos laikotarpį iki XIX amžiaus antros pusės į atmosferą išmesta tik 70 milijardų tonų CO2. Šiandien toks kiekis CO2 į atmosferą patenka per 5 metus. Vidutinis metinis prieaugis sudaro 2-4%. Jeigu tempai nesikeis, tai 2000 metais CO2 bus išmetama 13 milijardų tonų per metus. Daug tūkstančių metų vidutinė planetos paviršiaus temperatūra buvo apie +15°C. Buvusių atšilimų tarp ledynmečių laiku vidutnė temperatūra Žemės paviršiuje pakildavo tik +2-2,5°C aukščiau už dabartinę. Tuo laiku klimatas Europoje būdavo panašus į dabartinį Afrikoje. Antarktidoje iš 2 km gylio paimti ledo pavyzdžiai leido atkurti Žemės gamtos istoriją per pastaruosius 150 000 metų, atsekti vidutinės metinės temperatūros kaitą. Ištirta, kad minimalus CO2 kiekis buvo ledynmečių laiku ir maksimalus - atšilimų tarpsniu. Dabar pastaruosius 10 000 metų tęsiasi atšilimas. Užfiksuotas aiškus CO2 padidėjimas dėl žmogaus ūkinės veiklos. Didelį neigiamą poveikį turėjo tropikų miškų kirtimas. Per pastaruosius 30 metų (iki 1987) iškirsta beveik 50% tropikų miškų. Planetos miškai nebesugeba sugerti viso susidarančio CO2. Dabar vandenyne CO2 yra 50 kartų daugiau nei atmosferoje. Tai tris kartus daugiau, negu vandenynas gali apdoroti! “Rūgštūs lietūs” Vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų sieros junginių. Judriose aviacijos trasose SO2 natūralus fonas dideliame aukštyje padidėja net 20%. Sieros dioksido dujos suyra per 4-5 paras ir neturėtų kelti nerimo, jei ne viena aplinkybė. Per trumpą savo gyvavimo laiką, veikiamos saulės spindulių, SO2¬ dujos jungiasi su oro deguonimi ir virsta sieros trioksidu (SO3¬), kuris gerai tirpsta vandenyje, vandens garuose bei vandens lašeliuose ir sudaro sieros rūgštį (H2SO4). Taip susidaro rūgštūs lietūs. Rūgštūs lietūs yra globalinė problema. Jie teršia paviršinius požeminius vandenis, dirvą, kenkia augalams, skatina metalų koroziją, jų veikiamos greičiau susidėvi besitrinančios mechanizmų dalys, apie 6 kartus greičiau suyra stogo dangos, statybinės medžiagos, metalinės konstrukcijos bei dažai. Bendri ekonominiai nuostoliai kasmet sudaro milijardus dolerių. Europoje susiformavo padidėjusio rūgštingumo kritulių zona, apimanti Didžiąją Britaniją, Olandiją, Daniją, dalį Vokietijos, Skandinavijos pietus, NVS šiaurės vakarų dalį, Lietuvą. Nuo rūgščių lietų ir oro teršalų mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai, nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai, paraudonuoja spygliai. Medžiai meta lapus bei spyglius, nudžiūva. Rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Nuo tokių lietų žūva žuvų mailius ir jo maistas, migruojantis dirvoje aliuminis, patekęs į vandenį, pažeidžia žuvų žiaunas. Rūgščių lietų per Baltijos jūrą atnešama ir į Lietuvą. Jie taip pat nepaprastai kenkia miškams. Dėl rūgščių lietų poveikio iš dirvožemio greičiau į vandeningąjį horizontą išsiplauna organinės medžiagos ir sunkieji metalai - užteršiamas gruntinis vanduo. Šiaurės Ameriką ir Vakarų Europą krečia “baltasis vėžys”. Byra Akropolis, Kelno katedra, Venecijos Šv.Morkaus katedra… nuo rūgščių litų ir didelės cheminių medžiagų koncentracijos ore. Užteršto oro poveikis žmogaus sveikatai Į atmosferą patenkantys teršalai sudaro įvairius junginius, kurių kitoks veikimo pobūdis ir objektas. Kai kurių iš jų kenksmingumas išryškėja po 5-7 ir daugiau metų. Medžiagų kancerogeniškumas visiškai nepriklauso nuo jų “leidžiamo kiekio” viršijimo. Kenksmingesnės yra ne vienkartinės didelės tokių medžiagų dozės, o ilgalaikis nedidelės dozės veikimas. Šiandien žinoma per kelis šimtus cheminių junginių, sukeliančių, skatinančių vėžines ligas. Iš jų ypač žalingas benzopirenas ir nitroaminai. Medikai neabejoja, kad automobilių išmetamas benzopirenas yra viena stipriausių plaučių vėžį stimuliuojančių medžiagų. Žmogaus organizmą nuodija automobilių išmetamas švinas. Kuo didesnė švino koncentracija aplinkoje, tuo daugiau jo atsiranda žmogaus kraujyje. Blogiausia tai, kad švinas iš organizmo ne pasišalina, o kaupiasi iki mirtinos dozės, panašiai kaip radioaktyviosios medžiagos. Kitą didelę teršalų grupę sudaro pramonės įmonių išmetamos kenksmingos dujos. Ištirta, kad ir nedidelės koncentracijos kancerogeninių medžiagų ilgalaikis kaupimasis žmogaus organizme yra vėžinių ligų priežastis. Pramonės miestuose žmonės dažniau negu kaime serga plaučių vėžiu. Miestuose susikaupia palyginti daug anglies dioksido. Šiomis dujomis apsinuodijęs žmogus jaučia silpnumą, jam skauda galvą, jį pykina. Į padidėjusį CO2 kiekį ore ypač jautriai reaguoja širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys ligoniai. Labai aktualus aplinkos užterštumas sieros dioksidu. Net maža jo koncentracija erzina akių ir nosies gleivinę, kvėpavimo takus, sukelia kosulį ir čiaudulį, vidutinė - gali būti kvėpavimo takų ligų priežastis, o 400-500 miligramų kubiniame metre kiekis - jau pavojingas gyvybei. Medikų duomenimis, per pastaruosius 15 metų gyventojų sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis padidėjo 4,5 karto, piktybiniais navikais - 30%, iš jų odos vėžiu - 47, plaučių, bronchų, trachėjos vėžiu - 69 procentais. Užterštas oras pražūtingai veikia žmogaus sveikatą. Visų atmosferą teršiančių įmonių aplinkos zonoje konstatuojamas didesnis specifinis gyventojų sergamumas. Nustatyta, kad užterštu oru kvėpuojančių žmonių amžius sutrumpėja 5-10 metų. Lietuvos vandenų būklė Per pastaruosius trisdešimt metų nitratų ir amonio paviršiniuose vandenyse padaugėjo 10 kartų, fosfatų - 5-10 kartų, ištirpusių organinių medžiagų - 2-3 kartus. Štai Žuvinto ežere, kuris yra rezervato teritorijoje, per 30 metų fosforo junginių padaugėjo 10 kartų. Panašių pavyzdžių yra nemažai. Kai kuriuose mažuose upeliuose amonio ir azoto koncentracija viršija žuvininkystės LDK 30-70 kartų! Sunku suprasti, iš kur ten dar yra žuvų. Verta priminti teršalų kaupimosi dėsningumus vandenyse. Kai vandens baseine cheminių medžiagų koncentracija būna vienetas, tai baseino dugno nuosėdose jų paprastai būna iki 70 kartų daugiau, moliuskuose - 100, fitoplanktone - 400-500, o žuvyse - net 400-1500 kartų daugiau. Kuršių marios su Nemuno delta užima svarbią vietą Lietuvos gamtiniame komplekse. Ypač marias teršia Sovetsko, Nemano ir Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinatai. Pagrindiniai teršalai yra ligninas ir sulfidai. Sunkieji metalai Tik pastaraisiais metais Lietuvoje imta plačiau kalbėti apie aplinkos teršimą sunkiaisiais metalais. Pastaraisiais dešimtmečiais praktiškai dauguma nuodingųjų medžiagų, patekusių į galvaninės gamybos nutekamuosius vandenis, galiausiai pateko į Respublikos gamtinę aplinką. Vien paskutinius du dešimtmečius tuo “maršrutu” nukeliavo po kelis šimtus tonų chromo, nikelio, cinko, vario ir kiek mažiau kadmio. Iš ten su žemės ūkio produkcija (daržovėmis, mėsa ir pienu) sunkieji metalai pateko į žmogaus organizmą. Ypač pavojinga sunkiųjų metalų savybė yra geba kauptis žmogaus organizme. Pastaraisiais metais sunkiųjų metalų kiekis žuvininkystei nustatytą DLK Neryje žemiau Vilniaus viršija keliolika, Nemune žemiau Kauno - 20-30, Nevėžyje žemiau Panevėžio - 40-70 kartų, o Kulpėje žemiau Šiaulių vario ir chromo kiekis šimtus kartų viršija minėtą normą. Baltijos jūroje cinko ir vario junginių randama iki 1,5-3,5 miligramo litre, o leidžiama norma - tik 0,01 miligramo litre. Taigi viršijama iki 350 kartų! Jau ¼ Baltijos jūros dugno dėl didelio užterštumo virsta dykuma. Ten nebėra bentoso. Kuo gi maitintis dugninėms žuvims - plekšnėms, uotams? Dėl didelių organinių medžiagų sankaupų irimo deguonies Baltijos jūroje sumažėjo 2-2,5 karto. Užteršto vandens poveikis žmogaus sveikatai Daug metų teršdama aplinką, žmonija negalvojo, kad sau kasanti duobę. Į vandenį patekę teršalai žmogų veikia netiesiogiai ir tiesiogiai. Dėl užterštumo naftos produktais, sunkiaisiais metalais, fenoliais, trąšomis, pesticidais ir kitais teršalais pablogėja vandens kvapas, skonis ir kitos savybės. Ypač žmogaus sveikatai žalingas geriamas vanduo, kuriame padaugėję sunkiųjų metalų (švino, cinko, kadmio, nikelio, chromo, gyvsidabrio) druskų. Su vandeniu ir maistu į žmogaus organizmą patenka ir švino. Sunkiųjų metalų jonai yra nepaprastai toksiški, o didesni sunkiųjų metalų junginių kiekiai žmogaus organizmą veikia kancerogeniškai ir yra mutageniški. Kauno medicinos instituto duomenys: nikelio jonai yra ypač kancerogeniški, pažeidžia skrandžio ir žarnyno gleivinę; chromo jonai sukelia sunkias kraujagyslių sistemos ligas, neurologinius sindromus, navikus; cinko jonai dažnai sukelia chromosomines ligas, žaloja centrinę nervų sistemą, kepenis ir inkstus; kadmis žaloja inkstus, sutrikdo normalią jų funkciją. Sunkiaisiais metalais užterštą vandenį ypač pavojinga gerti nėščioms moterims, nes gali gimti nepilnaverčiai kūdikiai. Sunkiųjų metalų jonai sutrikdo itin svarbių žmogaus organizmo gyvybinių procesų reguliatoriaus - kalmodulino - veikimą. Mat ląstelės branduolyje kalmodulinas prisijungia kurio nors metalo joną, ir dėl to sutrinka širdies ir kraujagyslių veikla, ištinka epilepsijos priepuoliai, paralyžius, atsiranda paveldimos ligos, protinis nepilnavertiškumas, vėžinės ligos ir kt. Kalmodulinas yra pastarųjų metų biologijos mokslo atradimas, o kiek dar užterštumo poveikio liūdnų rezultatų - nežinome. Padidėjus nitritų ir amonio junginių, susidaro nitroaminai, o jie sukelia vėžines ligas. Net ir nuo nedidelių nitratų dozių mažų vaikų kraujyje gali sutrikti deguonies cirkuliacija. Vanduo smarkiai teršiamas ir organinėmis medžiagomis. Dėl to yra didelis bakteriologinis vandens užterštumas. Patekę į palankią aplinką, įvairūs mikroorganizmai, grybeliai, kirmėlių kiaušiniai, virusai be galo greitai dauginasi ir sukelia dizenteriją, vidurių šiltinę, cholerą bei kitas pavojingas žarnyno ligas. Žmogus su vandeniu turi gauti tam tikrą kiekį mineralinių druskų ir mikroelementų. Žmogaus organizmui neretai jų labai trūksta, ypač druskų. Puikiai žinome, kad dėl fluoro trūkumo greičiau genda dantys, trūkstant jodo, susergama struma, o kai vandenyje yra per daug magnio ir kalcio, galima susirgti akmenlige. Dabar jau nėra kur pabėgti nuo teršalų. Beveik viskas ir visur užteršta. Užteršti ir mes patys. Jau po 10-30 metų veiklos rezultatus įvertinsime. Dar ir šiandien daugelis nežino, kaip teršalai kaupiasi gyvuose organizmuose. Sunkieji metalai žmogaus organizmą negailestingai ardo. Mineralinės trąšos, cheminės medžiagos, pesticidai nesuyra per 50-70 metų ir visą tą laiką aktyviai veikia. Šiuolaikinė medicina dar negali patikimai prognozuoti, kokie kiekiai teršalų, po kiek laiko, kaip veiks tą ar kitą organizmą. Tiesa, medikai nesėdi sudėję rankų, bet pavojus paskęsti srutose iškilęs jau 2-3 dešimtmečiai. Chemizavimas Teršalų dirvoje padaugėja ne vien dėl jos tręšimo. Dalis jų į dirvą patenka per atmosferą. Be to, piktžolės naikinamos herbicidais, kenkėjai - pesticidais. Žemės ūkis per daug chemizuojamas. Nitratai Azoto pertekliaus augalai neįsisavina, ir jis tampa teršalu. Kad nitratai kenksmingi, buvo žinoma jau prieš šimtą metų, bet šiandien dirva ir augalai dar labai užteršti nitratais. Nitratus žmogaus organizmas redukuoja į nitritus, o šie rūgščioje aplinkoje, reaguodami su antriniais aminais, sudaro nitroaminus - kancerogenines medžiagas. Nitritai iki 10 kartų toksiškesni už nitratus. Įvairiose šalyse nustatytos skirtingos leidžiamo suvartoti per parą nitratų kiekio normos. Gaila, kad Lietuvoje jos vis didinamos. Pavyzdžiui, bulvių kilograme 1985 metais galėjo būti iki 40 miligramų, vėliau - 80, 1987 metais - 240 miligramų nitratų. Pesticidai Visiškai suprantamos buvo žmogaus pastangos cheminėmis medžiagomis naikinti piktžoles, kenkėjus, ligas sukeliančius grybelius, bet ši lazda turi du galus. Pernelyg susižavėję šiomis priemonėmis, žmonės pakenkė ir sau, užteršė aplinką, maistą. Prisiminkime DDT naudojimą. Jis išgelbėjo vos ne trečdalį žmonijos nuo maliarijos ir šimtams milijonų žmonių davė duonos. Kol neišryškėjo liūdnos pasekmės. Pesticidai (lot. pestis - užkrata, cide - žudyti) - tai grupė cheminių medžiagų, kuriomis naikinami žemės ūkio ir miško kenkėjai, ligos. Pesticidų grupių pavadinimai ir paskirtis: akaracidai erkėms aboricidai medžiams, krūmams baktericidai ligų sukeliančioms bakterijoms defoliantai augalų lapams fungicidai ligas sukeliantiems grybams herbicidai piktžolėms insekticidai vabzdžiams nematocidai nematodoms (sliekams) zoocidai stuburiniams Daugelis pesticidų yra greitai yrantys, bet jų suskilusios medžiagos bei priemaišos nuodingos. Veikdamos naikinimo objektą, tos medžiagos būna pakankamai kenksmingos ir aplinkai, ir žmogui. Lietuvoje herbicidai pradėti naudoti 1957 metais kaip pagalbinė priemonė. Pamažu ji virto pagrindine, ištaisanti visas žemės dirbimo klaidas. Purškimas herbicidais ėmė keisti ražienų skutimą, akėjimą, tarpueilių purenimą. Sunaikinus herbicidais piktžoles, grūdinių kultūrų derlius padidėja vos 2-3 centneriais iš hektaro, o nuo pesticidų žūva 20-70 procentų naudingų vabzdžių, nes kenkėjai yra atsparesni cheminėms medžiagoms. Medikai nuolat primena, jog net trąšos redukuojasi ir sudaro vėžį sukeliančius junginius. Pavyzdžiui, nuo 200-300 miligramų nitritų dozės galima sunkiai apsinuodyti, o 300-2500 miligramų dozė gali būti mirtina žmogui. Dėl didelio nitratų kiekio organizme sutrinka endokrininių ir kraujodaros organų, galvos smegenų veikla.
Aplinka  Referatai   (16,99 kB)
Portugalija
2009-12-09
Pagrindinis straipsnis: Portugalijos istorija Ankstyvoji Portugalijos istorija neatsiejama nuo bendros Iberijos pusiasalio istorijos iki 1128m. susikūrė Portugalijos valstybė. XV-XVI amžiais Portugalijos valstybė iškilo į pasaulines galybes, po to sekė ilgas politinis, socialinis, ekonominis chaosas ir vėl atsigavimas.
Geografija  Referatai   (12 psl., 87,66 kB)
UAB „West Express“ – tai turizmo agentūra, kuri užima lyderio pozicijas Lietuvos turizmo verslo rinkoje. Tai kompanija, kurioje dirba lanksti, nuolat tobulėjanti bei nebijanti iššūkių komanda, pasižyminti savo profesionalumu, aptarnavimo kokybe bei noru būti geriausiais. Įmonė vertina savo darbuotojų žinias, sugebėjimus bei savybes, padedančias žengti į priekį bei plėtoti ilgalaikius santykius su verslo partneriais ir klientais.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (13 psl., 47,93 kB)
Paslaugos samprata. Produkto savybių ir vartotojų pasitenkinimo ryšys. Paslaugų ir prekių marketingo skirtumai. Paslaugų marketingo kompleksas. Vartotojų tipai ir pagrindiniai vartotojų elgsenos bruožai. Elektroninės bankininkystės situacija . Elektroninės bankininkystės teikiamas produktas. Telebanko paslaugos vartotojai ir teikėjai . Telebanko teikimo procesas ir fizinė paslaugos teikimo aplinka. Telebanko rėmimo kompleksas. Telebanko paslaugos teikimo vieta. Telebanko paslaugos kainodara. Telebanko paslaugos kokybės matavimo kriterijai.
Administravimas  Kursiniai darbai   (36 psl., 78,76 kB)
Personalo strategijos sudarymas – tai galimybė atidžiau įvertinti ir sėkmingiau pasitelkti organizacijoje glūdinčią žmonių galią. Svarbiausi organizacijos ištekliai yra žmonės, teikiantys savo darbą, talentą, kūrybiškumą ir energiją įmonei. Tad svarbiausia vadovų užduotis yra parinkti, mokyti bei lavinti žmones, kurie geriausiai padės įmonei pasiekti tikslus. Šiame darbe aptariama kaip vadovai verbuoja, parenka,moko ir tobulina organizacijos narius, nagrinėjamos darbuotojų diskriminacijos problemos, aiškinamasi su kokiais sunkumais susiduriama norint darbuotoją perkelti, paaukštinti, kokia yra darbuotojų motyvacija ir kokios problemos iškyla šiame etape.
Administravimas  Kursiniai darbai   (26 psl., 44,99 kB)
Hanibalo Borkos asmenybę lyderio analizei pasirinkau todėl, kad per visą Romos Imperijos istoriją jokio kito karvedžio vadovaujama armija nesugebėjo apsupti jos sostinės, prieš tai sutriuškindama legionus, ir netgi du kartus. Hanibalas Barka - vienas galingiausių senovės karvedžių ir politikų, mirtinas Romos priešas ir paskutinė Kartaginos atrama. Didysis karvedys sugebėdavo taip paveikti žmones, kad šie besąlygiškai jam paklusdavo, o daugiatautė ir daugiakalbė Hanibalo kariuomenė nėra nė karto prieš jį maištavusi netgi pačiais sunkiausiais laikais.
Politologija  Analizės   (15 psl., 28,25 kB)
Žmogiškasis kapitalas - tai žmonėms priklausantis intelektas, išsilavinimas, įgūdžiai, patirtis, vertybės, pasireiškiantys konkrečiai organizacijai reikalinga kompetencija. Žmogiškasis kapitalas (žmonių žinios ir gebėjimai) yra žinių ekonomikos centrinis elementas, todėl pastaruoju metu ypač sureikšminama švietimo sistemų ir žmogiškųjų išteklių plėtotė. Pasaulinė patirtis rodo, jog šalys, kurios neinvestuoja į žmones, neišvengiamai atsilieka nuo kitų šalių. Žmogiškojo kapitalo pagrindas yra išsimokslinimas, o XXIa. pradžioje jis tampa lemiamu ekonominio-socialinio proceso veiksniu.
Ekonomika  Referatai   (19 psl., 200,17 kB)
Verslo pasaulis yra labai įvairus bei sudėtingas. Siekiant ilgalaikės sėkmės būtina stebėti konkurentų veiksmus, vartotojų poreikius, analizuoti galimus asortimento praplėtimo veiksmus, marketingo planus, kurie atitiktų įmonės galimybes. Pirkėjas rinkdamasis prekę ar paslaugą analizuoja daugelio pardavėjų pateiktą informaciją, kainą, kokybę, todėl būtina parengti prekės ar paslaugos marketingo planą. Esant didelei, aukštos kokybės prekių pasiūlai, pirkėjai vadovaujasi tokiais kriterijais, kurie nėra apčiuopiami- papildoma nauda, kurią galima gauti įsigijus prekę ar paslaugą, tos prekės ar paslaugos prekinis įvaizdis rinkoje ir kt.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (37,46 kB)
KRAŠTOVAIZDIS - tai žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų ir reljefo, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvūnų organizmų) ir/ar antrapogeninių (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko) komponentų, susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys. Darbo tikslas: išnagrinėti žmogaus poveikį natūraliam kraštovaizdžiui; Darbo uždaviniai: apžvelgti žmogaus labiausiai paveiktas geografines zonas; urbanizacija ir jos poveikis kraštovaizdžiui; kraštovaizdžių žalojimo pasekmės.
Biologija  Projektai   (15 psl., 264,08 kB)
Aplinkosaugos samprata ir strategija. Globalinės aplinkosaugos problemos (Aplinkos buklė Lietuvoje). Kietosios atliekos bei jų tvarkymas. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita. Atliekų surinkimo sistema. Atliekų perdirbimas ir deponavimas. Technologijų be atliekų kūrimas. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Oro valymas bei taršos mažinimas. Aplinkos apsaugos valdymo sistema Lietuvoje. Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba.
Vadyba  Kursiniai darbai   (48 psl., 150,75 kB)
Indija
2009-11-01
Indija yra septinta pagal dydį Pasaulio valstybė. Šiaurėje ir šiaurės rytuose Indijos gamtines sienas sudaro Himalaji - aukščiausias pasaulio kalnynas, kurį pačiuose šalies šiaurės vakaruose nuo Karakorumo skiria Indo aukštupio slėnis. Likusi šiaurinė, rytinė ir centrinė dalis priklauso Indo-Gango lygumai. Vakaruose, pasienyje su Pakistanu, driekiasi Tharo dykuma. Beveik visą pietų teritoriją užima Dekano pusiasalis.
Geografija  Pateiktys   (20 psl., 977,85 kB)
Indijos šiaurinės ir pietinės dalies turistinės infrastruktūros ir išteklių palyginimas“ šiame darbe yra pateikta bendra informacija apie Indiją ( kad lengviau įsivaizduotumėm kokia yra šioje šalyje padėtis).Išskirta Indijos pramonė, transportas ir maistas.Pasirinkti miesteliai esantys šiaurinėje ir pietinėje Indijos dalyje ir smulkiai išnagrinėti, lentelėje. ( kad galėtumėm įsivaizduoti kaip skiriasi Indijos miesteliai esantys skirtingose šalies dalyse, savo turistine infrastruktūra ir ištekliais).
Kita  Kursiniai darbai   (20 psl., 359,54 kB)
Tarptautinio verslo formos: prekių importas ir eksportas, paslaugų eksportas ir importas, veiklos realizavimas užsienyje (draudimo, bankinių operacijų atlikimas, projektavimas, konstravimas administravimas), užsienio aktyvų naudojimas (firmos ženklas, autorinės teisės, licenzijos), investicinė veikla(tiesioginės investicijos, portfelinės investicijos). Prekyba funkcine prasme – tai ūkinių gėrybių mainai tarp ūkio subjektų. Prekyba institucine prasme – tai institucijos (prekybos įmonės, prekybos organizacijos), kurių ūkinė veikla išimtinai ar iš esmės yra prekyba funkcine prasme. Šios įmonės įsigyja prekes tam, kad jas vėl parduotų.
Ekonomika  Pateiktys   (46 psl., 53,09 kB)
Verslo ekonomika
2009-09-14
Įmonė kaip verslo sistema. Įmonės valdymo pagrindai. Planavimo įmonėje pagrindai. Gamybos proceso organizavimo pagrindai. Verslo ištekliai. Įmonės išlaidos ir skaičiavimas. Įmonės pardavimų pajamos ir pelnas. Pinigų srautų planavimas. Investicijų įvertinimas. Finansinių šaltinių paieška. Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai. Finansavimo šaltinių grupės. Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės. Verslininkų galimybės pasinaudoti ES strukūriniais fondais.
Ekonomika  Konspektai   (47 psl., 363,18 kB)
Įmonių ekonomika
2009-09-11
Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.
Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)
Paklausos ir pasiūlos modelis. Paklausa. Pasiūla . Rinkos pusiausvyra . Vyriausybės įtaka rinkos pusiausvyrai. Paklausos ir pasiūlos elastingumas. Paklausos elastingumą kainai lemiantys veiksniai. Kryžminis paklausos elastingumas. Vartotojo elgesio modeliavimas. Gamybos teorija. Pelno maksimizavimas. Kaštu teorija. Konkurencines rinkos modelis. Monopolines rinkos modelis. Oligopolines rinkos modelis. Gamybos veiksniu rinkos. Pusiausvyra mainuose.
Ekonomika  Konspektai   (129 psl., 1,92 MB)
Istorija
2009-09-08
Senosios civilizacijos: Egiptas, Tarpupis (Mesopotamija). Pagrindiniai senųjų civilizacijų požymiai ir svarbiausi laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos. Krikščionybės atsiradimas ir plitimas. Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai. Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos. Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje. Lenkijos- Lietuvos valstybės raida XVI– XVIII a. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai – visuomeniniai ryšiai. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Svarbiausi politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa.
Istorija  Paruoštukės   (9 psl., 59,6 kB)
Sveikatos samprata. Sveikatą lemiantys veiksniai. Šiuolaikinės Lietuvos gyventojų sveikatos problemos. Moksleivių sveikatos problemos. Sveikatos lapas mokykloje, jo svarba. Mokinių sveikatos vertinimo kriterijai. Moksleivių sveikatos grupės. Medicininio fizinio pajėgumo grupės. Mokyklos sveikatos priežiūros darbuotojo (slaugytojo) pareigos. Vaiko raida, jos etapai. Raidos etapų charakteristika. Organizmo raidos dėsningumai. Organizmas, kaip visuma. Organizmo ryšys su aplinka. Šiuolaikiniai raidos ypatumai. Fizinė sveikata, jos rodikliai. Fizinės raidos įvertinimas. Brandumas mokyklai, jo nustatymas ir įvertinimas.
Maistas, sveikata, higiena  Paruoštukės   (5 psl., 61,83 kB)
Pirmieji akmens amžiaus žmonės, medžioję gyvūnus palei besitraukiantį ledyną, rado gana palankų klimatą – buvo prasidėjęs biolingo atšilimas. Apskritai paleolito žmonės patyrė gana spartų klimato kitimą. Jie iki 9000–8000 m. pr. Kr. ribos, kol prasidėjo kita akmens amžiaus epocha mezolitas, patyrė du klimato atšilimo ir du atšalimo laikotarpius. Tai vėlyvojo pleistoceno klimato laikotarpiai: biolingas (atšilimas), jaunesnysis driasas (atšalimas), alerodas (atšilimas) ir vėlyvasis driasas (atšalimas).
Geografija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,75 kB)
Seniausieji verslai
2009-09-04
Pirmieji žmonės, atėję į Rytų Pabaltijį nuo Jutlandijos pusiasalio, atsinešė ir tradicinius Madleno kultūros verslus – būstų statybos, rūbų, ginklų ir namų apyvokos reikmenų gamybos tradicijas, medžioklės ir žvejybos patirtį. Iki mūsų dienų neišliko paleolito gyventojų būstų ar rūbų liekanų. Manoma, kad pirmieji būstai turėjo būti dengiami išdirbtais žvėrių kailiais. Iš jų žmonės taip pat darėsi rūbus. Apie šiuos verslus liudija daugybė randamų gremžtukų kailiams apdirbti, titnaginių bei kaulinių peilių.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,85 kB)
Archeologiniai tyrinėjimai labiau atskleidžia materialųjį baltų kultūros paveldą nei dvasinę kultūrą ar ankstyvuosius visuomeninius santykius, nors pastarieji yra ne mažiau svarbūs. Deja, juos rekonstruoti gana nelengva. Juo labiau, kad kiekviena archeologinė kultūra ir jos raida yra savita. Pirmieji Rytų Pabaltijo gyventojai buvo europidai. Jie laikėsi visuomeninio gyvenimo normų ir nebuvo bandomis besibastantys klajokliai. Naujieji gyventojai atsinešė savas gyvenimo normas, įprastas Europos Madlenui ar Svidrų kultūrai.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 7,35 kB)
Pasirinktos įmonės marketingo komplekso įvertinimas . Įmonės statuso apibudinimas, jos teikiamos paslaugos,asortimentas. Vartotojas (tikslinė rinka) ir vartotojų elgsena,veiksniai turintys įtakos įmonės vartotojo pirkimams sprendimai. Kainų politika. Paskirstymo politika. Rėmimo politika. Išvados ir pasiūlymai. Marketingo padalinys įmonėje. Marketingo padalinio vieta ir reikšmė įmonės organizacinėje valdymo struktūroje . Marketingo padalinio darbuotojų funkcijos. Marketingo padalinio veikla įmonėje. Rinkos tyrimas ir įvertinimas. Verslo aplinkos įvertinimas. Konkurentų analizė.
Rinkodara  Tyrimai   (40 psl., 56,14 kB)
Regioninė politika – teoriniai aspektai. Regiono sąvoka. Regioninės politikos sąvoka. Regioninė plėtra. Ekonominė regionų plėtra. Regionas – vientisa valstybės teritorijos dalis, kurioje įgyvendinama nacionalinė regioninė politika (Regioninės plėtros įstatymas) “APSKRITYS”. Regionų grupavimo kategorijos: Pagal homogeniškumą - regionus suformuoja tam tikros zonos (plotai), pasižyminčios tam tikromis tik joms būdingomis savybėmis (ekonominėmis, socialinėmis ar politinėmis. Pagal centriškumą - populiacija bei ekonominė veikla koncentruojasi ties specifiniais veiklos centrais (miestais, didmiesčiais);Pagal planavimą - nusako regionus administravimo bei politine išraiška.
Ekonomika  Pateiktys   (62 psl., 104,44 kB)
Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinį prekių, paslaugų, darbo jėgos ir technologijos judėjimą; importą ir eksportą; tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licencijų išdavimą ir frančizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkoje arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse; importavimą iš vienos užsienio šalies į kitą vietiniam pardavimui.
Ekonomika  Konspektai   (10 psl., 400,12 kB)
Vadyba
2009-08-17
Vadyba - valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metų, o mokyklos - jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas - vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (59 psl., 139,61 kB)
Antarktida
2009-08-13
Antarktida - pats šalčiausias žemynas. Jis yra išsidėstęs pietų pusrutulio poliariniame rate. Visa Antarktida yra apledėjusi. Ledo storis - apie 2000 - 3000 metrų, o rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Tik 2% žemyno nėra apledėję. Antarktida - penktas pagal dydį žemynas. Jo plotas 14,1 mln.km2. Niekas nėra matęs tikrojo Antarktidos paviršiaus, nes jį dengia storas ledo sluoksnis.Apie 32% tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų. Kai kurie kalnai yra labai aukšti - Vinsono kalnų masyvas - 5140 m.
Geografija  Referatai   (5 psl., 18,74 kB)
Senovės Roma
2009-08-12
Gamtos sąlygos. Apeninų pusiasalio senovės gyventojai. Italijos senbuviai. Romos atsiradimas. Legendos ir mitai. Romėnų užkariavimai. Miesto kūrimasis ir klestėjimas. Tribos ir jų susivienijimai. Romos gyventojai ir valdymas. Servijaus Tulijaus reformos. Tautos susirinkimas. Kariuomenė. Romos imperijos žlugimas. Romos kultūra. Dievai ir religija. Pirkliai ir prekyba. Forumas. Insulos. Termos. Pietūs.
Istorija  Referatai   (15 psl., 23,65 kB)
Rusija
2009-08-10
Oficialus pavadinimas - Rusijos Federacija (Rossijskaja Federacija). Senovinis pavadinimas Rusia (Rusj; Rusų žemė - Russkaja Zėmlia: Kijevo Rusia, Mažoji Rusia, Baltoji Rusia) nuo IX a., Rusija (Rossija) nuo XV a., Rusijos imperija 1721-1917; 1917-1991 Rusija dažnai buvo vadinama visa SSRS teritorija. Sostinė - Maskva (Moskva), Rusijos sostinė 1462-1712 ir nuo 1991; 1712-1918 Rusijos sostinė buvo Peterburgas (dabar Sankt Peterburgas); 1922-1991 Maskva buvo SSRS ir Rusijos SFSR sostinė.
Geografija  Konspektai   (9 psl., 31,38 kB)
Suomija
2009-08-06
Suomija (Suomi) - šalis Šiaurės Europoje. Ji išsidėsčiusi tarp 60 ir 70 lygiagrečių, turi bendras sienas su Švedija (Šiaurės vakaruose), Norvegija (Šiaurėje) ir Rusija (Rytuose), o per Suomių įlanką ribojasi su Estija (Pietuose). Pietinius ir vakarinius Suomijos krantus skalauja Baltijos jūros vandenys, o jos įlankų krantus Suomių ir Botnijos jūros. Suomijos jūrų sienų ilgis yra apie 1100 km. Didžiausias Suomijos ilgis 1160 km, o plotis 540 km. Aukščiausias šios šalies taškas Haltitunturi 1328 m virš jūros lygio yra Vakarinės Laplandijos dalies šiaurėje.
Geografija  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 11,94 kB)
Lenktynės paprastai prasideda 14:00 val. vietos laiku. Visos lenktynės vyksta sekmadieniais. Lenktynių distanciją sudaro tam tikras ratų skaičius, kuris sudaro daugiau nei 305 km., tačiau Monako trasoje dėl ypač mažo vidutinio greičio lenktynės tęsiasi 78 ratus (apie 260 km). Lenktynės taip pat negali užsitęsti daugiau kaip 2 val. Susikloščius tokiai situacijai, lenktynės stabdomos. Jei per šį laiką pilotai nespėjo įveikti 75% numatytos distancijos, jie gauna tik pusę taškų normos (pvz., nugalėtojas tegauna 5 tšk.).
Sportas  Projektai   (31 psl., 790,54 kB)
Dinozaurai
2009-08-01
Šie nuostabūs ropliai, matyt, buvo labiausiai suklestėję iš kada nors gyvenusiųjų gyvūnų.Pirmieji dinozaurai gyveno maždaug prieš 225 milijonus metų, triaso periode, o juros ir kreidos periodu vystėsi vis daugiau jų rūšių. Didėjo dinozaurų kūno masė, jie plačiai paplito, kol kreidos periodo pabaigoje, maždaug prieš 65 milijonus metų, jie paslaptingai išnyko.
Biologija  Referatai   (10 psl., 252,5 kB)
Augalai
2009-08-01
Augalai, augalų karalystė (Plantae) yra didelė gyvųjų organizmų grupė, kuriai priklauso tokie plačiai paplitę organizmai kaip medžiai, žolės, gėlės. Augalai yra eukariotai, t.y. turintys tikrąjį branduolį organizmai. Manoma, kad augalų rūšių yra apie 350 000. 2004 m. buvo identifikuotos 287 655 rūšys.
Biologija  Referatai   (17 psl., 122,32 kB)
Lietuvos piliečiai, 1990 m. ryžtingai pareiškę savo valią kurti laisvą, teisinę, atvirą, demokratiniais pagrindais besitvarkančią visuomenę, prisiėmė ir atsakomybę tiek už savo asmeninį gyvenimą, tiek už valstybės kūrimą bei stiprinimą. Žmonės buvo pasirengę įveikti teisinį, politinį ir socialinį totalitarinės visuomenės palikimą bei pereinamojo laikotarpio sunkumus. Deja, visuomeniniai procesai per pastarąjį dešimtmetį vyksta kur kas sparčiau, nei keičiasi žmonių vertybės, nuostatos bei gyvenimiškieji įgūdžiai iš esmės keisti savo gyvenimo būdą, adaptuojantis prie naujų ekonominių, socialinių sąlygų.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 67,09 kB)
Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.
Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)
Visi žmonės turi įgimtų savybių, gabumų, kurie, jiems sąveikaujant su su aplinka, kinta ir vystosi. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas ir tik su didelėmis išlygomis galima žmones jungti į grupes, turinčias bendrus siekius, interesus. Priklausomai nuo charakterio, kiekvienas darbuotojas toje pačioje situacijoje dažnai elgiasi visiškai skirtingai. Todėl vadovas, norėdamas žmones motyvuoti kokio tai tikslo siekimui, turi žinoti jų poreikius. Motyvavimas - tai savęs ir kitų veiklos, siekiant asmeninių ar organizacijos tikslų, skatinimo procesas.
Psichologija  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 13,03 kB)
Egipto civilizacija
2009-07-16
Pradžią Egipto civilizacijai, galima sakyti, davė Nilo upė-ilgiausia pasaulio upė. Ji išteka iš kalnų ežerų Centrinėje Afrikoje. Kiekvienų metų liepos - spalio mėn. Nilas patvindavo, o vandeniui nuslūgus likdavo derlingo dumblo sluoksnis. Nilo vaga amžiams bėgant išliko nepakitusi, o jo slėnis iš visų pusių supo dykumos, todėl į jį retai įsiverždavo užpuolikai. IV tūkst. pr. Kr. Ten jau egzistavo seniausia žinoma žemdirbių civilizacija. Prie pirmųjų miestų ėmus šlietis aplinkinėms gyvenvietėms, atsirado primityvių valstybinių junginių, vadinamųjų nuomų. Šį procesą skatino irigacijos sistema. IV tūkst. pr. Kr.II pusėje prie Nilo susidarė du dideli valstybiniai junginiai – Aukštutinis Egiptas (į pietus nuo Nilo deltos) ir Žemutinis Egiptas (Nilo deltoje). Maždaug 3100 m. pr. Kr. Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį. Civilizacijos subrendimas.
Istorija  Referatai   (9 psl., 152,15 kB)
Trąšos Lietuvoje
2009-07-16
Lietuva - žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6 % ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Trąšos, organinės ir mineralinės medžiagos, vartojamos augalams maitinti, dirvožemio fizikinėms, cheminėms, biologinėms savybėms gerinti. Pagal paruošimą ir sudėtį skiriamos mineralinės trąšos, organinės mineralinės trąšos, pagal gavimo vietą (kompostas, mėšlas), pramoninės (daugiausia mineralinės) ir tręšti tinkamos pramonės atliekos.
Žemės ūkis  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 13,4 kB)
JAV
2009-07-10
Jungtinės Amerikos valstijos (JAV) – dar vadinamos Jungtinėmis Valstijomis arba Amerika, yra federalinė respublika, išsidėsčiusi Šiaurės Amerikos žemyne. JAV plotas (įskaitant Kolumbijos apygardą) yra 9,629,047 km2. Bendras šalies žemės plotas yra 9,158,918 km2. Vidaus vandenys, pakrančių vandenys ir Didieji Ežerai užima 470,129 km2 šalies bendro ploto. Pagal plotą ir gyventojų skaičių užima 3 vietą pasaulyje. Valstybinė kalba – anglų. Sostinė – Vašingtonas. Administraciniu požiūriu JAV suskirstytos į 50 valstijų ir Kolumbijos apygardą.
Geografija  Referatai   (10 psl., 18,59 kB)
Jonas Jablonskis – lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, normintojas ir ugdytojas, neretai vadinamas bendrinės lietuvių kalbos tėvu. Jis padėjo tvirtą pagrindą mūsų bendrinei kalbai. J. Jablonskis – pirmasis mokytas lietuvis kalbininkas praktikas. Pasak Z. Zinkevičiaus, „visa Jablonskio veikla – tai ištisa epocha lietuvių bendrinės kalbos istorijoje“ (Zinkevičius 1992: 155).
Lietuvių kalba  Referatai   (8,97 kB)
Estija
2009-07-09
Oficialus pavdinimas. Bendrosios žinios. Geografinė padėtis. Klimatas. Demografinės žinios. Istorinės žinios. Administracinis suskirstymas. Ekonomikos rodikliai. Žemės ūkis. Oficialus pavadinimas - Estijos Respublika (Eesti Vabariik). “Eesti” kilęs iš “Aisti” (vardas, kurį germanai davė gentims, gyvenančioms į šiaurės rytus nuo Vyslos), senovės skandinavai žemes į pietus nuo Suomijos įlankos vadino “Eistland“. Sostinė - Talinas (Tallinn).
Geografija  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 13,51 kB)
Socialinio pedagoginio darbo tobulinimas neįmanomas be efektyvių darbo metodų, būdų, priemonių, išteklių, socialinės – pedagoginės veiklos technologijų panaudojimo, nes tai ir sudaro socialinio – pedagoginio darbo tyrimo objektą. Socialinio pedagoginio darbo metodiką vertinti kaip mokslinių žinių taikomąją sistemą, įskaitant socialinės ir ugdomosios pagalbos būdų, metodų, priemonių, technologijų visumą, paramą individui, ir sunkioje gyvenimo situacijoje, nuoseklių, tarpusavyje susijusių pedagogo ir kliento veiksmų, sąlygojančių efektyvų asmeninių ir socialinių problemų sprendimų sistemą.
Pedagogika  Referatai   (16,12 kB)
S. Daukantas
2009-07-09
Nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie S. Daukantą. Apie šį žmogų yra parašyta daugybė knygų, jo atvaizdas puikuojasi ant šimto litų banknoto kupiūros. Simonas Daukantas gyveno audringu, lietuvių nacionalinei istorijai svarbių įvykių laikotarpiu. Lenkijos - Lietuvos valstybės padalijimas 1795 m., Napaleono žygis į Rusiją 1812 m., Vilniaus universiteto suklestėjimas XIX a. pradžioje ir filomatų byla 1823 m., 1831 metų sukilimas ir Vilniaus universiteto uždarymas, 1863 metų sukilimas…Šie įvykiai reikalauja nepaliaujamo istorikų, kultūros, literatūros specialistų dėmesio.
Istorija  Referatai   (18,58 kB)
Tai labai savitas ir įdomus kraštas, užimantis 5/6 Pirėnų pusiasalio. Ispanija įsikūrusi toliausiai vakaruose esančioje Europos žemyno dalyje. Šiaurės rytuose ši šalis ribojasi su Prancūzija ir Andora, pietuose – su Gibraltaru, o vakaruose – su Portugalija. Šiaurėje ir pietuose Ispaniją skalauja Atlanto vandenynas, o pietryčiuose – Viduržemio jūra.
Istorija  Namų darbai   (6,15 kB)
Atomo istorija
2009-07-09
Atominė energetika svarbi šaka ne tik vykstantiems procesams Ignalinos atominėje elektrinėje paaiškinti, bet ir daugelyje kitų pvz.: įvairiems pritaikymams medicinoje, atliekamiems tyrimams, kad žmonijos energijos pasirinkimas būtų efektyvesnis, bei skaudiems II pasaulinio karo įvykiams. Visa tai sieja - atomas. Paaiškindami atomo sandarą, jo skilimą, branduolio dalijimąsi stengėmės, kad tema būtų kiekvienam suprantama. Branduolyje veikia stiprios branduolinės jėgos, didžiausias Lietuvoje dalinys suskaidantis atomą yra IAE.
Fizika  Referatai   (4,89 kB)
Oro tarša
2009-07-09
Žemė – trečia pagal nuotolį nuo Saulės planeta. Ji, kartu su Merkurijumi, Venera, Marsu, priskiriama prie vidinių planetų. Vidinėmis vadinamos todėl, nes jos yra tarp Saulės ir asteroidų žiedo. Planetos, esančios už šio asteroidų žiedo, vadinamos išorinėmis. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita, 29,8 km/s vidutiniu greičiu; Žemės siderinis periodas (žvaigždiniai metai) yra 365,26 dienos. Tarp vidinių planetų Žemė yra didžiausia ir masyviausia.
Astronomija  Referatai   (5,47 kB)
Arabijos pusiasalis
2009-07-09
Pačius Azijos pietvakarius užima didžiausias Žemės rutulyje Arabijos pusiasalis. Plotu (3 mln. km²) jis beveik lygus trečdaliui Europos. Arabijos pusiasalis, arba Arabija, - tarpinė šalis tarp Azijos ir Afrikos. Visoje Azijoje jam labiausiai būdingi Afrikos gamtos bruožai. Arabijos pusiasalio, kaip ir Afrikos, pagrindą sudaro senovinės kristalinės uolienos platforma. Visa vidinė pusiasalio dalis – didelis akmenuotas dykumų plokščiakalnis su senais ugnikalniais ir daugybe įdubų. Apie trečdalį paviršiaus užima smėlio dykumos, iš kurių didžiausios – Didysis Nefudas šiaurėje ir Rub el Chalis pietuose.
Geografija  Rašiniai   (3,89 kB)
Kserofitiniai miškai(kietalapiai). Mes važiuojame mašina. Važiuojame pietų europa. Prieš mus nuostabūs vaizdai. Štai kserofitiniai, kitaip vadinami kietalapių miškais. Mes važiuojame mišku ir matome begalę mums nematytų augalų ir gyvūnų. Tai ir palmės, alyvmedžiai, kamštiniai ąžuolai, laurai, mirtos ir žemuoginiai medžiai. Taip pat mums egzotiški persikai, įvairiausi citrusinių vaisių krūmai ir medžiai. O gyvunija kaip mums papasakojo senesni šio krašto žmonės labai pasikeitė.
Geografija  Rašiniai   (2,01 kB)
Organizacijos, kaip ir žmonės, turi asmenybės bruožų. Kaip kiekvienas žmogus turi genetiškai paveldėtas savybes, išsiugdytą charakterį, taip ir kiekviena organizacija turi istoriškai atsiradusią kultūrą. Kiekviena organizacija yra unikali, lygiai kaip unikalus yra kiekvienas žmogus. Organizacijos gali būti apibūdintos kaip ir žmonės: nelanksčios, šiltos, novatoriškos, konservatyvios ir pan. Šias savybes būtų galima prisiminti prognozuojant ir žmonių, dirbančių šiose organizacijose, nuostatas ir poelgius.
Komunikacijos  Referatai   (6,23 kB)
Ukraina
2009-07-09
Ukraina – antroji pagal plotą Europos valstybė, plytinti į šiaurę nuo Juodosios iki Azovo jūrų, Dniepro upės baseine. Juodosios ir Azovo jūrų uostai, įkurti dar XVIII a., buvo pietiniai "vartai" per Borforo ir Dardanelų siaurius į Vakarų Europą. Dabar jų reikšmė dar didesnė, nes čia prasideda jūros kelias į visus pasaulio žemynus. Ukraina – tai valstybė, savo teritorija ir gyventojų skaičiumi prilygstanti Prancūzijai. Plotas 603 tūkst. km2, o gyventojų daugiau kaip 50 milijonų.
Geografija  Rašiniai   (6,69 kB)
Danija
2009-07-09
Danijos Karalystė - valstybė Europos šiaurinėje dalyje. Pietuose Danija ribojasi su Vokietija, likusią teritorijos dalį supa Šiaurės ir Baltijos jūros. Apie 1/3 šalies teritorijos yra salose, kita teritorijos dalis yra Jutlandijos pusiasalis. Danijai priklauso ir Grenlandija bei Farerų salos, kurios turi autonomiją. Politinė sistema Danija yra parlamentinė monarchija. Valstybės vadovas, turintis tik reprezentacines funkcijas yra karalius arba karalienė.
Geografija  Rašiniai   (5,78 kB)
Ledynmečiai
2009-07-09
Mes jau žinome, kad ties pusiauju vyrauja šiltas, bet drėgnas klimatas, o ties atogrąžom šiltas ir sausas. Taip pat esame girdėję, kad ašigaliuose labai šalta. Ten ir žiemą,ir vasarą baltas ledo sluoksnis dengia Arkties vandenyną, o žemynas apsigaubęs šviesia sniego anklode. Neklaužada vėjas ne šiaip sau pabučiuoja į žanduką, o kaip reikiant žnybia savo ilgais pirštais. Todėl paklausti koks žemynas vilioja savo atmosfera beveik kas antras atsako Amerika arba Afrika. Gal todėl, kad pas mus ne taip jau ir šilta. Per metus net keturis kartus pasikeičia metų laikai.
Geografija  Rašiniai   (5,76 kB)
Vengrija
2009-07-09
Daugumą Vengrijos lankytojų vilioja nuostabusis Budapešto miestas ir Balatono ežeras, dar vadinamas "Vengrijos vandenynu". Tačiau tai ne vienintelės Vengrijos lankytinos vietos. Į rytus nuo Budapešto ir Dunojaus upės nusidriekusi Didžioji Vengrijos Lyguma, kur vis dar gyvos senovinės vengriškos tradicijos. Nuostabios Buda kalvos – tai miškais apaugusios aukštumos, kurias skiria didysis Dunojaus vingio skardis. Vengrai, tai tauta gerai įsisąmoninusi savo unikalų kultūrinį palikimą.
Geografija  Kursiniai darbai   (4,68 kB)
Tailandas
2009-07-09
Tailandą vadina šypsenų šalimi. Čia šypsosi visi – atsitiktiniai praeiviai, baltais kostiumais vilkintys viešbučių šveicoriai, policininkai, padavėjai, prekybininkai ir taksi vairuotojai. Šypsenos jus pasitiks vos atvykus į šią egzotišką šalį. Žodis "Tailandas" reiškia "laisvųjų kraštas". Tailandas per visą savo permainingą istoriją niekada nebuvo kolonija. Ši šalis, kurios kontūrai primena dramblį su nulenktu straubliu, slepia savyje daugelį paslapčių ir malonių netikėtumų.
Geografija  Kursiniai darbai   (5,81 kB)
Airija
2009-07-09
Airija, Britų salyno sala Atlanto vandenyne. Nuo D. Britanijos ją skiria Airijos jūra ir Šv. Jurgio bei Šiaurės sąsiauriai. Didžiojoje salos dalyje yra Airija (valstybė), š. Rytuose – Šiaurės Airija (priklauso D. Britanijai). Plotas 84433 km². 5,47 mln. gyv. (2000). Ilgis iš š. į p. 485 km. Plotis iš v. į r. 275 km. Krantai vingiuoti, daug įlankų; didžiausios: Donegalio, Galway, Dingle’io.
Geografija  Referatai   (8,42 kB)
Afrika
2009-07-09
Afrika - antrasis tiek pagal dydį (po Azijos), tiek ir pagal gyventojų skaičių žemynas, esantis tarp Atlanto ir Indijos vandenynų. Užima 29,2 km², su salomis - 30 244 050 km², Afrikos žemynas sudaro 20,3% pasaulio sausumos ir jame gyvena septintoji Žemės gyventojų dalis (800 milijonų žmonių). Žemyno ilgis - apie 8000 km iš šiaurės į pietus, apie 7500 iš vakarų į rytus. Afrikos pavadinimas kilo nuo Afridi genties, kuri gyveno šiaurės Afrikoje Kartaginos apylinkėse. Romėnai Afrika vadino tik vieną iš provincijų dabartinėje šiaurės Afrikoje. Yra šalininkų nuomonės, kad Afrika nėra atskiras žemynas, bet kartu su Eurazija sudaro vieną Eurafrikos žemyną.
Geografija  Referatai   (4,07 kB)
Italija
2009-07-09
Augalija: tipiški plačialapiai ir spygliuočių miškai prieškalnėse. Labiausiai paplitę medžiai: ąžuolas, bukas, kaštonas, europinis maumedis, itališkasis kiparisas, itališkoji pušis (pinija). Didžiausi miestai (tūkst.gyv.): Roma - 2623, Milanas - 1189, Neapolis - 1014, Turinas - 956, Palermas - 669, Genuja - 629, Bolonija - 402, Florencija - 394, Baris - 345, Venecija - 321. Gyventojų tankumas (žm./kv.km.): Viename kvadratiniame kilometre vidutiniškai gyvena 190 žmonių. Religijos: 91% gyventojų yra katalikai, iš kitų - protestantai ir judėjai. Tarp imigrantų yra daug musulmonų (apie 250 000). ŽYMŪS PASTATAI: Romoje : Koliziejus, Romos forumas, Panteonas, Angelo Pilis, Šv. Petro Bazilika, Šv. Morkaus bazilika (Venecija), Monrealės katedra (Sicilija). Antikinis miestas "Pompėja" atkastas ir lankomas turistų.
Geografija  Referatai   (4,21 kB)
Prancūzija
2009-07-09
Gyventojų skaičius – 58 060 000. Gyventojų tankis – 106,7 žm./km². Sostinė – Paryžius (gyv.skaičius) (9 320 000) Piniginis vienetas – euras Bendri duomenys Prancūzija – viena seniausių Europos valstybių. Joje po 1789-1793 m. revoliucijos buvo sukurta pirmoji Europos respublika, iš kurios sklido žmonių lygybės, brolybės, laisvės idėjos. Jos turėjo ypač didelę įtaką, todėl Prancūzijos revoliucija pasikartojo daugelyje valstybių. Visose buvo įvestas demokratinis parlamentinis valdymas. Prancūzija pasaulyje labiausiai yra žinoma kaip madų ir parfumerijos centras, kaip labai patraukli turistams, menininkams šalis.
Geografija  Referatai   (14,83 kB)
Alpės
2009-07-09
Alpės – aukščiausia ir didžiausia Europos kalnų sistema. Yra Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Jugoslavijoje, Lychtenšteine. Driekiasi išgaubtu į š. v. lanku nuo Ligūrijos jūros pietvakariuose iki Dunojaus vidurupio lygumos rytuose. Plotas 220 000 km, ilgis pagal išorinį kraštą apie 1200 km, pagal vidinį apie 750 km, didžiausias plotis 260 km, didžiausias aukštis 4807m (Monblano kln.). Pietvakariuose, prie Genujos įlankos krantų, Alpės jungiasi su Apeninais.
Geografija  Konspektai   (3,87 kB)
Geografinės zonos
2009-07-09
Ledynai(bendra). Antarktidos klimatas atšiaurus, skurdi augalija ir gyvūnija. Didesnėje žemyno dalyje apskritai nėra jokių gyvybės ženklų. Tiktai pakrantėse, kur įšyla žemės paviršius, ištirpsta sniegas, auga samanos, kerpės, dumbliai. Ledynai(gyvūnija). Beveik nėra nuolat sausumoje gyvenančių gyvūnų. Tik vienas kitas vabzdys ar paukštis. Trumpai vasarai į žemyno pakrantes suguža ruoniai, pingvinai, jūros paukščiai.
Geografija  Konspektai   (5,22 kB)
Visuomeninė geografija – m-kslų sistema, nagrinėjanti visuomeninių objektų teritorinę sklaidą. Susideda iš gamtinių išteklių geogr. ir teorinės geogr.(per gamtos populiaciją išeiti į teorinius apmąstymus). Skirstoma į: ekonominę, politinę, socialinę, gyventojų ir t.t. geografiją. Geografija visą laiką susijusi su kokia nors teritorija. Teritoriškumas – svarbiausia savybė. Nagrinėjamos mikro ir makro teritorijos. Visuomeninės geogr.
Geografija  Konspektai   (5,19 kB)
Baltai
2009-07-09
Senųjų baltų tikėjimas. Kai po ledyno klimatas atšilo, iš pietų pradėjo slinkti vis didesni žmonių būriai, jie kūrėsi prie upių, miškų ir ežerų. Suklestėjo medžioklė ir žvejyba. 2000 m. pr. Kr. Pabaltijyje paplito žemdirbiai ir gyvulių augintojai indoeuropiečiai. Pirmas prijaukintas gyvulys – šuo. Vėliau žmonės būrėsi į kaimus, augino gyvulius, dirbo žemę, užsiiminėjo medžiokle, žvejyba, bitininkyste.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 6,42 kB)
Derybos
2009-07-09
Visais laikais bendravimas buvo svarbiausias, nes tik nuo jo priklauso perduodama informacija ir žmonių santykiai. Bendravimas nėra vienos rūšies. Jis yra tikrai labai įvairus ir kiekvienu momentu reikia jausti, kur ir kaip reikia bendrauti.
Etika  Referatai   (12,73 kB)
Šiame darbe nagrinėjamos UAB "Prie Luksto" marketingo plano dalys. Šiandieninėje verslo literatūroje vis daugiau kalbama apie paslaugų marketingą, kadangi paslaugų sfera yra viena perspektyviausių, sparčiai besiplėtojančių ūkio sferų. Tokią tendenciją nulėmė daugelis priežasčių. Paslauga yra specifinė prekė, nors ir turi daugelį paprastos prekės požymių. Ji nėra pirmo būtinumo prekė – poreikių tenkinimo piramidėje yra aukštesniame lygmenyje nei maistas, būstas ar drabužiai.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (14,98 kB)
Nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje numatytas bendrasis ekonominės strategijos tikslas – mažinti šalies ekonominio išsivystymo lygio atsilikimą nuo ES šalių vidurkio. Lietuvos 2007–2013 metų ES struktūrinės paramos panaudojimo strategija remiasi strategine vizija, jog 2015 m. Lietuva pasieks kai kurių senųjų ES šalių narių socialinio ir ekonominio išsivystymo lygį.
Ekonomika  Konspektai   (18,27 kB)
Bendravimas – tai veikla, kurios reikia mokytis. Ši veikla turi savo dėsnius, kuriuos būtina išmanyti, taisykles, kurias būtina sąmoningai taikyti tam, kad su mažiausiomis nervų pastangomis, bendraudamas su žmonėmis, pasiektum didžiausią efektą (Razauskas, ??). Bendravimas – asmenybės socialinio įsitvirtinimo forma ir priemonė. Svarbiausias bendravimo tikslas yra empatija (Stulpinas, 1995). Ušinskis (1959) teigė, kad "odis – pagrindinė žmogaus vystymosi priemonė".
Sportas  Referatai   (5,1 kB)
Vikrumas
2009-07-09
Kūno kultūra – svarbi asmens ir visuomenės, bendrosios kultūros dalis, glaudžiai susijusi su kitomis kultūros sritimis, ypač su sveikatos stiprinimu ir sportu. Ji padeda siekti fizinės, dvasinės ir psichinės darnos t.y. stiprininama įvairaus amžiaus žmonių sveikata. Ji atveria galimybę patirti sveiko organizmo, kūno ir judesių grožį, keliamą džiaugsmą. Apimdama įvairias fizinio aktyvumo raiškos formas kūno kultūra sudaro sąlygas asmeniui pažinti save, fizinę bei dvasinę ištvermę, reikalingą kritinėse situacijose, individualumą, tikėjimą sėkme siekiant fizinės ir dvasinės sąveikos. Kūno kultūra yra reikšmingas mokinių socialinės, pilietinės kultūros puoselėjimo veiksnys.
Sportas  Referatai   (6,07 kB)
Hipertenzija
2009-07-09
Maždaug prieš 398 metus, 1628 m., garsusis anglų gydytojas seras Viljamas Harvis pirmąkart įrodė, kad tiek žmogaus, tiek gyvūno kraujas teka arterijomis ir venomis visuomet ta pačia kryptimi, - taip atsiranda kraujotaka. Šis atradimas davė pradžią šiuolaikiniams kraujotakos tyrimams. Jau seniai buvo žinoma, kad kai kuriose kraujagyslėse kraujas yra smarkiai spaudžiamas, tačiau pimą kartą šis spaudimas išmatuotas tik XVIII amžiuje.
Medicina  Referatai   (5,22 kB)
Lietuva
2009-07-09
Lietuvos Respublika (Lietuva), valstybė pačiame geografinės Europos centre (Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje) ir Vakarų Europos civilizacinio arealo rytiniame pakraštyje. Lietuvos teritorija suskirstyta į 10 apskričių. Apskritis sudaro 60 savivaldybių – 9 miestų, 43 rajonų ir 8 naujai sudarytos 2001 metais.
Lietuvių kalba  Namų darbai   (3,26 kB)
Pelkės
2009-07-09
Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis. Geobotaninių požiūrių pelkės – tai augalų bendrijos, būdingos augavietems su aukštu gėlo vandens lygiu, nepriklausomai nuo durpių sluoksnio. Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti – drėgmės perteklius, kurį lemia teritorijos klimatas, reljefas, hidrogeologinės sąlygos, dirvožemis ir augalija.
Biologija  Referatai   (5,37 kB)
Ekosistema
2009-07-09
Ekosistemą, į kurią įeina organizmų bendrija ir jos negyvoji aplinka, geriausiai apibūdina per ją tekančios energijos srautas bei cheminių medžiagų apytakos ratai. Ir energijos srautas, ir medžiagų apytakos ratas ekosistemoje prasisdeda tada, kai dumbliai ar žalieji augalai sugeria ir pasisavina dalelę į juos krintančios saulės energijos ir panaudoja ją neorganinėms medžiagoms perdirbti į maistui tinkamas medžiagas, kuriomis maitinasi ir tiek patys augalai, tiek visos kitos ekosistemoje esančios populiacijos.
Biologija  Referatai   (11,91 kB)
Žmogus ir gamta
2009-07-09
Visos ekosistemos pasižymi glaudžiais ryšiais tarp gyvosios ir negyvosios gamtos komponentų užimamoje erdvėje.Ekologinė niša – tai biotinių ir abiotinių veiksnių, nuo kurių priklauso organizmo vieta biocenozėje ir ekosistemoje, kompleksas. Svarbiausias globalines problemas galima suskirstyti į 3 grupes: 1. techninės- ekonominės, susijusios su musu planetos gamtos išteklių išeikvojimu. 2. ekologinės, kylančias dėl gamtinės aplinkos taršos įvairiomis gamybos atliekomis ir susijusiais su ekologinės pusiausvyros sutrikimu sistemoje žmogus – gyvoji gamta.
Kita  Referatai   (5,6 kB)
Oras yra esminis aplinkos komponentas gyvybei palaikyti, kurio kiekvieną dieną per plaučius prafiltruojama apie 12m3. Žmogus be oro gali išgyventi tik keletą minučių, nes ore esantis deguonis yra būtinas organizmo medžiagų apykaitai palaikyti. Nuolat kvėpuojant užterštu oru organizme pamažu kaupiasi kenksmingos medžiagos, todėl esant nedidelėms teršalų koncentracijoms, oro taršos poveikis organizmui pasireiškia tik po tam tikro laiko.
Kita  Referatai   (14,43 kB)
Joniškio rajonas
2009-07-09
Joniškio rajonas užima 115,2 tūkst. ha teritoriją ir turi 78 km ilgio sieną su Latvija. Joniškio rajonas - tipiškas žemės ūkio rajonas. Žemės ūkio naudmenos sudaro apie 73 proc. viso ploto, 96 proc. naudmenų - ariamoji žemė. Rajono žemės - vienos derlingiausių respublikoje - įvertintos 50 ekonominių balų. Joniškio rajone vandenys užima 2348,69 ha. Rajone yra vienas 6,2 ha ploto ežeras bei 24 tvenkiniai. Per rajoną teka Mūša, Sidabra, Švėtė, nemažai smulkių upelių.
Žmogus ir aplinka
2009-07-09
Ekologija – mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su gyvenamąja aplinka. Šis mokslas nagrinėja organizmų, rūšių, jų populiacijų, bendrijų bei ekosistemų organizacinius ryšius, raidą, tiria energijos ir medžiagų apykaitos dėsningumus. Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti sistema, kurią sudaro glaudžiai tarpusavyje susiję gamtos ir žmogaus sukurti komponentai bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės sistemos.
Kita  Konspektai   (5,1 kB)
Linų agrotechnika
2009-07-09
Linininkystės vystymas be mechanizacijos neįmanomas. Technikos panaudojimas linams auginti ir derliui sudoroti sumažina darbo sąnaudas ir tiesiogines išlaidas 3—4 kartus, leidžia organizuočiau ir glaustesniais agrotechniniais terminais sudoroti derlių. Savalaikis linų derliaus nuėmimas ir sudorojimas sumažina gaunamos produkcijos nuostolius, užtikrina geresnės žaliavos kokybės gavimą.Linų reikšmė nepaprastai didžiulė: linai auginami pluoštui ir sėmenims. Iš pluošto audžiami įvairūs audiniai, o pluošto atliekos spaliai naudojami plokščių gamybai, popieriaus pramonėje.
Miškai
2009-07-09
Energijos srautas, maisto medžiagų apytaka, populiacijos augimas ir vystymasis – tai svarbiausios ekosistemų savybės. Nė vienas ekologinių procesų nevyksta izoliuotai. Kiekvienas iš jų pasireiškia skirtingų rūšių populiacijos grupėse tam tikromis fizinėmis ir cheminėmis sąlygomis. Nuo kranto link atvirų ežero ar tvenkinio vandenų augalija nuosekliai kinta. Tokią klimato seką gali sudaryti sausumos augalai (pavyzdžiui, klevai ir guobos), pusiauvandeniai augalai (pavyzdžiui, gluosniai ir cefaliantai), ir galiausiai įvairūs vandens augalai (pavyzdžiui, nendrės, lelijos ir kt.). Išsidėstymas zonomis matomas ir einant iš ariamo lauko į kaimynystėje esantį mišką.
Žemės ūkis  Referatai   (5,27 kB)
Savižudybių prevencijos problema Lietuvoje aktuali nuo pat nepriklausomybės atgavimo praeitame dešimtmetyje. Net artimiausiose mūsų kaimynėse, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje, kur socialinė gerovė yra panašaus lygio, savižudybių skaičius, tenkantis vienam gyventojui, yra gerokai mažesnis nei pas mus. Atrodo, pagaliau „Savižudžių valstybės“ etiketė sukėlė susirūpinimą ir valdančiuosiuose sluoksniuose. 2003 balandžio 10 dieną Ministras pirmininkas ir Sveikatos apsaugos ministras pasirašė nutarimą patvirtinti Savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metų programą.
Sociologija  Analizės   (4,59 kB)
Organizacijos tikslų įgyvendinimą, darbo produktyvumą ir kokybę lemia labai daug veiksnių. Apie tai rašoma įvairioje mokslinėje vadybinėje, psichologinėje ir kitoje literatūroje, tai suvokti leidžia kiekvieno vadovo, darbuotojo ir pašaliečio stebėtojo asmeninis patyrimas. Iš visų veiksnių peripetijos mes siekiame išskirti ir aptarti du faktorius bei paanalizuoti jų tarpusavio ryšį. Tai motyvacija ir socialinis – psichologinis klimatas.
Pokalbio pradžioje mums iškyla keli uždaviniai: Nustatyti kontaktą su pašnekovu;Sudaryti palankią pokalbio atmosferą; Sudominti pašnekovą; Kartais (jei reikia) perimti iniciatyvą. Be galo svarbus yra psichologinis klimatas, mandagumas ir paprastumas. Ypač svarbu - punktualumas. Todėl, jeigu negalima atvykti laiku, būtina pranešti ir atsiprašyti. Tačiau geriausia - nevėluoti. Prisiminkite štai ką: - nesistenkite dominuoti pokalbyje, bet nebūkite ir tylenis; - nesižavėkite monologu, bet neapsiribokite tik "taip", "ne"; - nepykit, kai nepaisoma jūsų pastangų, kai nepavyksta pokalbio dalyvio priversti svarstyti jums norimą mintį ar idėją;
Psichologija  Namų darbai   (3,47 kB)
Kiekvienas iš mūsų, ar to norime, ar ne, susiduriame su konfliktais. Tai pasakyta tiek apie asmeninį žmogaus gyvenimą, tiek ir apie organizacijas. Žmonės praleidžia maždaug pusė savo gyvenimo darbe ir jiems labais >svarbu kad ten vyrautų maloni atmosfera, kad juos suptų draugiški tarpusavio santykiai. Konfliktai turi didele įtaką kolektyvo bendravimo klimatui.
Psichologija  Namų darbai   (5,07 kB)
Šeimą sudaro tėvai ir vaikai. Vaikai, tai mūsų ateitis, tęstinumo garantas, mūsų pačių ugdomos asmenybės. Nuo to, kaip gebėsime juos parengti gyvenimui, priklausys ne tik jų, bet ir mūsų tolimesnė ateitis. Apie tai nuolat keliami klausimai. Kaip spręsti vienokias ar kitokias vaikų, tėvų ir vaikų problemas? Kaip gilinti jų tarpusavio santykius? Ar ištikrųjų tėvų ir vaikų bendravimas šeimoje yra labai svarbus ir reikšmingas? Ar vaikų, tėvų santykius įtakoja gyvenamasis laikotarpis, ekonominis ir socialinis klimatas?
Pedagogika  Referatai   (5 kB)
Mokyklos nelankymas
2009-07-09
Lietuvos Respublikos įstatymai įpareigoja visus iki 16 metų vaikus lankyti mokyklą. Tačiau realybė yra kitokia. Yra duomenų, kad mokyklos nelankančiųjų skaičius apytiksliai sudaro 6-8 proc. viso bendrojo lavinimo mokyklose besimokančiųjų skaičiaus. Lietuvoje nelankančių mokyklos vaikų apskaitą reguliuoja 1997 m. patvirtintas Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas “Mokyklinio amžiaus vaikų iki 16 metų apskaitos tvarka”.
Pedagogika  Namų darbai   (3,83 kB)
Egiptas
2009-07-09
Geografine padetis:pietryèiu europos salis.pats balkanu pusiasalio galas.aplink vidurzemio jura,egejo jura,siltas klimatas, smeletas ir kalnuotas krastas mazai augmenijos.Peloponesas vadinamas pietine Graikijos dalis(sala). Egejo civilizacija susikure kretos saloje III a.pries.kr.Karalius Minas.Kretieciai is pradziu garsëjo kaip kvieciu mieziu,vynuogiø augintojais,veliau kaip sumanus vandenu prekiautojai.
Švietimo amžius
2009-07-09
Švietimo epocha – XVIII a. Europos valstybėse ir Šiaurės Amerikoje vykęs visuomeninės minties ir kultūros raidos etapas. Tai buvo savotiškas humanizmo tęsinys, tačiau švietėjai (rašytojai, filosofai, ekonomistai) daugiau dėmesio skyrė visuomeniniams klausimams. Tikėjo žmonijos pažanga ir ypatingu švietimo vaidmeniu šiame procese, siekė racionaliai pažinti pasaulį, pasitelkiant mokslą ir visuomenės švietimą.
Istorija  Konspektai   (2,96 kB)
Lenkija
2009-07-09
Lenkija - mūsų pietvakarių kaimynė,su kuria turime 110km ilgio sieną.Lenkijos dalies gamta ir kraštovaizdis panašus į Lietuvos.Lenkijos plotas- 312 680 km2.Joje gyvena 37,9 mln.(121žm./km2 Kalba lenku kalba.Didžioji dalis-katalikai. Gamta.Šalies fiziniame žemėlapyje aiškiai vyrauja žalia spalva,žyminti Lenkijos žemumą.
Geologija  Referatai   (5,67 kB)
Grynas, švarus oras - tai dujų ir įvairiausių dalelyčių mišinys. Žemės atmosferoje daugiausia yra azoto dujų - 78%. Be azoto ore yra deguonies (21%), Anglies dioksido (0.04%), argono ir kitų cheminių elementų. Tarp dalelių, kurios dažnai padaro orą matomą, nuspalvina dangų ir debesis, yra mažyčių vandens lašelių (iš jų susidaro rūkana, rūkas ir žemutiniai debesys) bei ledo kristalų (sudarančių aukštutinius debesis).
Geologija  Referatai   (7,22 kB)
Uralas
2009-07-09
Ši šalis tęsiasi nuo Arkties vandenyno iki Pakaspijo ir Paaralės pusdykumių. Kalnai išsitęsę daugiau nei 2000 km nuo 30 – 40 iki 300 – 400 pločio. Uralas skirstomas į: Paichojų; Poliarinį Uralą – kerta poliarinį ratą ir tai yra siauroji Uralo kalnų dalis; Priešpoliarinį Uralą – pats aukščiausias Uralo kalnų mazgas, aukščiausia viršūnė Národa (Narota – iz)1894 m; Šiaurinį Uralą; Vidurinį Uralą – žemi, mišku apaugę kalnai; Pietinį Uralą. Uralas yra politektoninės kilmės kalnai.
Geologija  Referatai   (4,79 kB)
Žemės sandara
2009-07-09
Žemės ir Saulės sistemos atsiradimas nuo senų laiku domina žmoniją. Tai sudėtingas ir labai svarbus gamtos pažinimo klausimas. Tyrinėjant žemėje vykstančius seisminius reiškinius, Žemės masę ir tankį, buvo nustatyta, kad žemę sudaro branduolys ir koncentriškos geosferos. Žemėje skiriamos šios geosferos: atmosfera, hidrosfera, biosfera, litosfera, mantija ir branduolys. Kalnai yra išorinėje žemės geosferos dalyje vadinamoje litosfera arba žemės pluta.
Geologija  Referatai   (4,85 kB)
Prancūzija
2009-07-09
Prancūzijos Respublika yra didžiausia Vakarų Europos valstybė. Vakaruose ji priena prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos. Lamanšo ir Pa de Kalė Sąsiauriai Šiaurėje ją skiria nuo Didžiosios Britanijos. Sausumoje ji ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietyja, Šveicarija, Italija, Monaku. Petuose Prancūziją skalauja Viduržemio jūra, o Pirėnų kalnai ją skiria nuo Ispanijos ir Andoros.
Geologija  Referatai   (6,86 kB)
Ekologai įvairiausiais būdais beldžiasi į žmonių širdis: Žemę veikia šiltnamio efektas, klimato atšilimas, dėl to trinka kraštovaizdžio formavimosi procesai, sausumos ir vandens organinis pasaulis. Akivaizdu – tai buvo per menki argumentai. Tuomet "žalieji" ėmė gąsdinti: tirpsta Antarktida, Arktika, pora metrų sumažėjo Everestas, pasaulinio vandenyno lygis kyla vis greičiau – užtvindys trečdalį sausumos, o didelė dalis Europos dėl karščio taps dykuma! Rodos, į tai vėl niekas nesuregavo… Tada smogė mokslininkai: tai paveiks bendruomenių socialinę ir ekonominę raidą. Pastaroji sąvoka "ekonominė raida” kapitalistiniame pasaulyje linksniuojama be perstojo.
Fizika  Referatai   (14,77 kB)
Modernizmas
2009-07-09
Daugelis iš mūsų dar „nesuvirškinome“ moderniojo meno, jau nekalbant apie postmodernųjį. Per visą dvidešimtą amžių menininkai buvo nusigręžę nuo tradicinių išorinio pasaulio vertinimų ir kūrė, remdamiesi tik savo vaizduote – abstrakčius paveikslus, reorganizuojančius objektyvųjį pasaulį į naujus keistus pavidalus, romanus, kurie atranda savąjį realizmą, pasinerdami į žmogaus psichologijos gelmes, pastatus, kurie priartėja prie grynųjų formų. Klasicistai apverkė mirtį reprezentacinio meno bei jo prielaidos, kad išorinis pasaulis atspindi idealų grožį bei objektyvią reikšmę.
Dailė  Referatai   (4,62 kB)
Marsas
2009-07-09
Marsas – išorinė planeta, esanti arčiausiai Žemės, ketvirta pagal nuotolį nuo Saulės. Tai didžiausią susidomėjimą keliantis Žemės kaimynas, dėl rausvos spalvos pavadintas romėnų karo dievo vardu. Žiūrint pro teleskopą, Marsas panašus į rausvą skritulį su baltomis ašigalių kepurėmis ir tamsiais reljefiniais dariniais, kurie iš esmės nekinta. Jo vidutinis nuotolis nuo Saulės 228 milijjonai kilometrų. Marso metai trunka 678 Žemės paras, o Marso para - 24 h 37 min. Maždaug kas 15 metų Marsas ir žemė suartėja iki mažiausio 55 mln. km atstumo – įvyksta didžioji opozicija.
Astronomija  Referatai   (7,16 kB)
Saulė
2009-07-09
Vienas įspūdingiausių reiškinių Saulės vainike, tai iškyšuliai. Per amžius šie iškyšuliai buvo stebimi teleskopais Saulės užtemimų metu, kur jie pasirodydavo raudoni, ugnies pavidalo protuberantai iškildami aukštai virš Saulės. Kai kurie, ramieji protuberantai gali kyboti daug valandų, dienų ir net savaičių, pakilę virš Saulės paviršiaus dešimtis tūkstančių kilometrų. Kiti, aktyvesni protuberantai iškyla į viršų arkos pavidalu, kuri lėtai banguoja aukštyn žemyn. Panašūs, tačiau rečiau išsiveržiantys protuberantai pasirodo išmesdami karštų dujų čiurkšles nuo 700km/s iki 1300km/s greičiu į Saulės vainiką.
Astronomija  Referatai   (6,2 kB)
Šis teismas nėra efektyvus, nes 1) jo jurisdikciją pripažįsta labai ribotai, ginčas bus nagrinėjamas, kai abi sutiks; 2) atskleidė JAV ir NIKARAGVOS byla. JAV sutiko, bet kai ginčas buvo išspręstas neigiamai, JAV pasakė, kad nepripažįsta T teismo sprendimų. Procesas. Teismo procesas dėl ginčo apima rašytinę stadiją, kurioje šalys pateikia ir apsikeičia pareiškimais ir žodine viešo nagrinėjimo stadija, kurios metu į Teismą kreipiasi ginčo šalių atstovai ir advokatai. Pasibaigus žodinei nagrinėjimo stadijai, teismo teisėjai posėdžiauja uždarame posėdyje ir paskui paskelbia sprendimą viešai.
Teisė  Konspektai   (20,46 kB)
Socialinis darbas Lietuvoje yra nuolat tobulėjanti veikla. Socialiniai darbuotojai, susidurdami su gyventojų socialinėmis problemomis, ieško vis naujesnių būdų spręsti susidariusias problemas. Toks ieškojimas – tai žinių įgijimas, patirtis, savitos pagalbos formos. Naujovių paieška skatino ir ta aplinkybė, kad socialinė parama norminius aktų dažnai buvo padarinys, o ne priemonė įveikti kilusius gyvenimo sunkumus. Socialiniai darbuotojai pirmieji susiduria su klientais, patiriančiais įvairių socialinių sunkumų, dėl vykstančių valstybės gyvenime.
Socialinis darbas  Referatai   (7,27 kB)
Žmogaus socializacija prasideda šeimoje, kur formuojami asmenybės pagrindai, kurie dar labiau įtvirtinami mokykloje. Šeima – pati mažiausia visuomenės ląstelė, todėl visos socialinės institucijos turėtų jai padėti. Šeimoje formuojami žmogaus charakterio bruožai, požiūris į darbą, į dorovines, kultūrines vertybes. Visuomenė suinteresuota tvirta, dvasiškai ir doroviškai sveika šeima. Šeimos stiprinimas, pagalba jai auklėjant vaikus materialinių ir buitinių sąlygų gerinimas – tai viena iš valstybės veiklos krypčių.
Socialinis darbas  Referatai   (6,34 kB)
Organizacijos kultūra yra vienodų įsitikinimų, kurious turi organizacijos nariai, sistema, įtakojanti organizacijos narių elgesį, palaikoma organizacijos istorijų, mitų bei pasireiškianti per tradicijas, ceremonijas, ritualus ir simbolius. Yra skiriamos septynios savybės, kurios iš esmės perteikia organizacijos kultūra: 1) Novatoriškumas ir rizika – kiek darbuotojai yra skatinami rizikuoti ir būti novatoriškais.
Komunikacijos  Referatai   (3,96 kB)
Efektyvus ryšių su klientais tvarkymas yra raktas į pelną. Pastaraisiais metais reklamos išlaidos vis didėja, tačiau tinkamo poveikio nebedaro. Tuo tarpu išlaidos kitom rėmimo disciplinoms, leidžiančioms efektyviai realizuoti labiau tikslines komunikacijas, vis labiau pasiteisina. Integruotos marketingo komunikacijos ir ryšių su vartotojais vadybos galimybės ypač išaugo atsiradus naujoms technologijoms, leidžiančioms saugoti, apdoroti, analizuoti, susintetinti didžiulius informacijos ir žinių kiekius.
Komunikacijos  Referatai   (5,03 kB)
Karštos versmės – stulbinantis gamtos reginys. Maždaug prieš šešiasdešimtpenkis milijonus metų tarp Grendlandijos ir Skandinavijos įtrūko žemės pluta. Iš žemės gelmių į paviršių veržėsi magma, kurią vėsino jūros vanduo. Daugelį amžių formavosi bazalto kalnai, kurie kilo vis aukščiau ir maždaug prieš šešioliką milijonų metų išniro iš vandens kaip šnypščiantys ir garuojantys vulkanai. Taip atsirado Islandija Salos formavimosi procesas tebevyksta ir šiandien. Vulkaninės salos gyventojai įsikūrę virš šio verdančio katilo, naudojasi jo privalumais ir rizikuoja gyvybę.
Geografija  Rašiniai   (5,41 kB)
Italija
2009-07-09
Italija arba Italijos Respublika yra valstybė pietų Europoje. Italija apima bato (aulinuko) formos pusiasalį ir dvi dideles salas Viduržemio jūroje: Sardiniją ir Siciliją, bei daug mažesnių (tarp jų žymesnės - Elbos, Kaprio salos). Šiaurėje šalis remiasi į Alpes, kur ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija. Nepriklausomos San Marino ir Vatikano valstybės yra anklavai Italijos teritorijoje. Italija garsi savo virtuve, madomis ir dizainu, rūbų pramone, architektūra, menu, muzika ir kaip puiki vieta turizmui.
Geografija  Rašiniai   (6,33 kB)
Nors dabar kasmet žmonija išauga "vos" 90 milijonų, nors mus kankina epidemijos, civilizacijos ligos ir stichinės nelaimės, nors trūksta maisto ir vandens, mūsų vis daugėja. Naujausioje JTO demografinėje ataskaitoje yra prognozuojama, kad iki 2050 mūsų bus trečdaliu daugiau; prie kiekvienos dabar gyvenančios žmonių poros prisidės dar vienas žmogus (dažniausiai spalvotasis).
Geografija  Rašiniai   (4,96 kB)
Prancūzija
2009-07-09
Prancūzijos Respublika yra didžiausia Vakarų Europos valstybė. Vakaruose ji prieina prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos. Lamanšo ir Pa de Kalė sąsiauriai šiaurėje ją skiria nuo Didžiosios Britanijos. Sausumoje ji ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku. Pietuose Prancūziją skalauja Viduržemio jūra, o Pirėnų kalnai ją skiria nuo Ispanijos ir Andoros. Viduržemio jūroje Prancūzijai priklauso Korsikos sala.
Spartų turizmo augimą sąlygoja keletas veiksnių: globalizacija, demografiniai pokyčiai ir transporto raida. Įvairūs tyrimai konstatuoja, kad pagal apsilankiusių turistų skaičių Europa užima pirmaujančias pozicijas. Turizmas svarbus daugelio Europos regionų plėtrai. Pasaulinės turizmo plėtros tyrimai rodo, kad per pastaruosius metus kruizinio turizmo poreikis padidėjo. Tyrimuose minima, kad kruizų skaičius nuolat auga ir matomos jo galimybės dar augti.
Geografija  Kursiniai darbai   (23,56 kB)
Globalinis atšilimas - ledynų tirpimo, temperatūrų kilimo, šiltnamio efekto ir ozono sluoksnio kitimo priežastis. Faktai: 1.Užfiksuota, kad per pastarąjį šimtmetį vidutinė planetos temperatūra pakilo 0,6 laipsnio. Vidutinės temperatūros pakilimas 2 laipsniais baigiasi masiniu tam tikrų gyvūnų ir augalų rūšių išnykimu. O paskutiniais 20 metų temperatūrų šuoliai buvo rekordiniai — temperatūros didėjimo greitis padidėjo 3 kartus.
Geografija  Referatai   (6,18 kB)
Prancūzija
2009-07-09
Prancūzija – didžiausia pagal plotą Vakarų Europos valstybė. Jos forma primena kompaktišką šešiakampį; du pajūrio „frontai“Atlanto vandenyno (Biskajos įlanka, Lamanšo ir Pa de Kales sąsiauriai) 2500 km ir Viduržemio jūros 625 km. Prancūzijos geografinė padėtis labai patogi. Tačiau ne tik vandenyno ir jūrų artumas lemia Prancūzijos geografinę padėtį. Svarbu ir tai, kad ši šalis ribojasi su ekonomiškai stipriomis valstybėmis: Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.
Geografija  Referatai   (20,65 kB)
Indija
2009-07-09
Šio referato pagalba norėtumėme pristatyti Indiją: jos pavadinimo kilmę, kuri susijusi su viena iš svarbiausių Pietryčių Azijos upe, įvairią kultūrą, filosofiją, kuri visiškai skiriasi nuo vakarietiškos, seną ir įvairią literatūrą, nenutylančią Indijos muziką, didelę įtaką turinčią architektūrą, papročius švęsti vestuves, šokį, administracinį suskirstymą, įdomią religiją ir istoriją.
Geografija  Referatai   (10,23 kB)
Klimato atšilimas
2009-07-09
Neseniai du nepriklausomai Antarktidoje ir Grenlandijoje atlikti tyrimai dar kartą patvirtino, kad klimato atšilimas tiesiogiai lemia ledynų tirpimą ir vandens lygio kilimą. Požeminė saugykla, kurioje nuo tokių katastrofų kaip atominis karas, asteroido smūgis ar klimato pokyčiai būtų saugoma planetos biologinė įvairovė - gali pasirodyti kaip ištrauka iš fantastinio filmo.
Geografija  Referatai   (3,34 kB)
Afrika
2009-07-09
Afrika yra antras žemynas pagal plotą. Jos plotas lygus 30.3 mln. km2. Pats aukščiausias kalnas yra Kilimandžaras (5895 m). 1999 metais Afrikoje gyveno 770 mln. žmonių. Prieš 135 mln. Metų Afrika priklausė Gondvanai ,kurią sudarė dabartinės : Pietų Amerika, Afrika, Australija ir Antarktida . Afrika – vienintelis žemynas, kurį beveik per patį vidurį kerta pusiaujas. Didesnė jo paviršiaus dalis – plokščiakalniai. Tai pats karščiausias žemynas, kurio milžinišką plotą užima savanos ir dykumos.
Geografija  Referatai   (11,68 kB)
Izraelis
2009-07-09
Išsidėstęs Vakarų Azijoje,Artimuosiuose Rytuose,Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje (Levante).Šiaurėje ribojasi su Libanu (79km), šiaurės rytuose – su Sirija (76km),rytuose – su Jordanija (238km),pietvakariuose – su Egiptu (255km).Vakarinį šalies pakraštį skalauja Viduržemio jūra (180km).Pietuose turi trumpą pakrantę su Akabos įlanka.Iki 1967m. Izraelio teritorija buvo 20 700 km2,kurios sudėtyje buvo 445 km2 vidaus vandenų.
Geografija  Referatai   (17,44 kB)
Referatas yra apie Arkties vandenyną, konkrečiau nagrinejamas pjūvis esantis Arkties vandenyne su duotomis kordinatėmis. Hidrologinės savybės. Šio referato tikslas – Arkties vandenyno dugno reljefo ir geografinių objektų užfiksavimas pjūvyje Nr. 12 (Kolymos upės žiotys – Šiaurės ašigalis - Islandija) ir jų įvertinimas. Aprašyti tiriamo pjūvio geografinius, tektoninius, geomorfologinius elementus. Taip pat krantų ir dugno nuosėdų tipus, klimato veiksnius ir sezoninę oro cirkuliaciją. Pats svarbiausias šio referato tikslas kuo detaliau išsianalizuoti hidrologinę vandens storymės sezoninę kaitą: temperatūrą ir druskingumą (žiemos ir vasaros laikotarpio) bei vandens masių struktūrą.
Geografija  Referatai   (17,61 kB)
Ispanija
2009-07-09
Ispanija – tai šalis, kurią sudaro labai skirtingi regionai, todėl jos „margumas“ traukia daugybę skirtingų žmonių iš viso pasaulio, ieškančių poilsio ar pramogų. KRAŠTO ISTORIJA. Senovės graikai tą kraštą vadino Vakarų Žvaigždės šalimi - Hesperia, o Romos imperijos laikais visas Pirėnų pusiasalis buvo vadinamas Hispania. Iš to kildinamas Ispanijos (Espana) pavadinimas. Pirmieji duomenys apie Pirėnų pusiasalio gyventojus pateikiami antikos autorių, kurie mini 1 tūkst. pr. Kr. ten gyvenusias iberų gentis. Vėliau į pusiasalį atsikėlė keltai, o dar vėliau jį buvo užkariavę kartaginiečiai, romėnai, vestgotai. Jau VI a. krikščionybė virto valstybine religija. VIII a. pradžioje visą Pirėnų pusiasalį užkariavo arabai ir berberai, vietinių gyventojų praminti maurais. Beveik aštuonis amžius jie valdė Pirėnus.
Geografija  Namų darbai   (4,77 kB)
Dzūkija
2009-07-09
Keliaujant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi, visur pušys - kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tačiau po šia monotoniška šilų skraiste slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis. Dzūkijos nacionalinio parko, kurio plotas net 55920 ha, biologinę įvairovę ir floros bei faunos savitumus lemia: • geografinė padėtis...
Geografija  Namų darbai   (5,49 kB)
Klimato įtaka
2009-07-09
Jeigu reikėtų įvardinti vieną sferą, kuri yra atsakinga už daugybę gyvensenos skirtumų visame pasaulyje, tai žinoma būtų klimatas. Nuo klimato priklauso žmonių odos spalva, maistas, kurį jie valgo, drabužiai, kuriuos dėvi. Skirtingose planetos vietose sutinkami didžiuliai klimato skirtumai. Ir nuostabiausia yra tai, kad žmonės gali prisitaikyti gyventi bet kokiomis oro sąlygomis; išskyrus poliarinėse srityse, kur ypatingai šalta.
Geografija  Namų darbai   (2,51 kB)
Druskininkai – tai didžiausias Lietuvos kurortas, esantis šalies pietuose, 120 kilometrų nuo Vilniaus ir Kauno. Kurortas garsėja giliomis sanatorinio gydymo tradicijomis, nuostabia gamta bei sparčiai besivystančia turizmo paslaugų infrastruktūra. Netoliese įsikūręs Merkinės miestelis yra viena seniausių Lietuvos gyvenamų vietovių, garsios ir garbingos praeities miestas, buvęs žymus gynybinis, administracinis, prekybos, švietimo bei religijos centras.
Geografija  Namų darbai   (19,06 kB)
Italija
2009-07-09
Italija - Viduržemio pajūrio šalis, esanti Pietų Europos centre. Ji užima Apeninų pusiasalį, toli išsikišusį į Viduržemio jūrą, pietinę Alpių kalnų dalį ir Sicilijos, Sardinijos bei kitas mažas salas. Alpės užstoja Italiją nuo šaltų šiaurės orų pernašų, bet nekliudo jai susisiekti su kitomis Europos šalimis. Šiaurėje Italija ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija, o pietuose Tuniso sąsiauris ją skiria nuo Afrikos.
Geografija  Namų darbai   (16,79 kB)
Klimatas
2009-07-09
Klimatas - būdingų ir kasmet pasikartojančių toje pat vietoje tam tikrų orų visuma. Nuo jo priklauso beveik visi gamtos komponentai: požeminių ir paviršinių vandenų režimas, augalų ir gyvūnų pasiskirstymas ir kt. Klimatą formuoja trys pagrindiniai procesai: šilumos apykaita, drėgmės apykaita ir bendroji atmosferos cirkuliacija.
Geografija  Konspektai   (3,51 kB)
Ši nedidelė Respublika vakarų Europos pakrastyje yra įsikūrusi antroje pagal dydį Britų salyno salose.Gyventojų ten yra beveik tiek pat, kiek ir Lietuvoje – apie 3,7mln.Airijoje gyvena 3 744 700 žmoniu (1999 metų skaiciavimais), o Dublinas, šalies sostinė,turi apie 953 000 gyventojų.Airijos nacionaliniai parkai turi keletą unikalių ir įspūdingų gamtovaizdžių.Didelė ir faunos ir floros įvarovė.Laisvas religijos valstybės piliečiams yra garantuojamas Airijos Konstitucijos.Daugumos Airijos gyventojų tikėjimas yra katalikybė.
Geografija  Konspektai   (1,99 kB)
Stepės ir prerijos
2009-07-09
Šiame darbe pateikiama informacia apie stepes ir prerijas, tundras, taip pat apie spigliuočių miškus, klimatą ir pan. Šiaurės pusrutulyje stepių ir prerijų zona yra centrinėse žemynų dalyse. Svarbiausios sritys- Šiaurės Amerikos prerijos ir Rusijos stepės. Vienur kitur stepių yra Pietų pusrutulyje. Argentinos pampos ( Pietų Amerika) ir Kenterberio žemuma ( Naujoji Zeladija) yra arčiau rytinės pakrantės, Mario- Darlingo baseinas ( Australija)- kiek giliau žemynuose.
Geografija  Konspektai   (5,04 kB)
Geografija
2009-07-09
Manoma, kad Žemė susidarė prieš 4,5 – 4,6 mlrd. Metų, o gyvybė atsirado prieš 3,5 mlrd. metų. Jei Žemę palygintume su moterimi, tai: apie pirmuosius jos 7- ius metus biografai nieko nežinojo; 2) dabartinis vaizdas yra paskutinių 6- ių tos moters metų padarinys; 3) ji sužydėjo sulaukusi brandaus amžiaus; 4) kol jai nesukako 42 m., jos žemynai buvo be visiškos gyvybės; 5) žydintys augalai pasirodė tik 45- aisiais jos gyvenimo metais. Tuo metu vyko ir superžemyno skilimas į gabalus, o naminiai gyvuliai buvo dinozaurai; 6) dinozaurai išnyko prieš 8 mėnesius;
Geografija  Konspektai   (23,11 kB)
"Kas neturi akcijų, kai jų kursas krenta, tas jų neturi ir kai kursas kyla." (André Kostolany 1906-1999). Besidmint šia tema ši frazė man pasirodė tokia tiksli ir teisinga, jog nestsispyriau nepacitavusi. Mano darbo tikslas yra išanalizuoti vertybinių popierių rinką, o tiksliau jos dalį, tai akcijas ir obligacijas. Rasti jų trukumus bei privalumus. Sužinoti daugiau apie įmonę kurioje dirbu kapitalą, akcijas, bei akcininkų isipareigojomus.
Finansai  Namų darbai   (14,01 kB)
Korupcija
2009-07-09
Korupcija - “tai veiksmai, atlikti naudojantis turima valdžia, pažeidžiant teisės normas, visuonemės interesus bei moralės standartus ir kuriais siekiama asmeninės ar grupinės naudos.” [4.17p.]. Korupcija - tai piktnaudžiavimas patikėta galia siekiant asmeninės naudos.
Etika  Referatai   (13,39 kB)
Šalies ekonomikos situacija nulemia pinigų politikos kryptį ir konkrečius veiksmus, todėl nuo jos analizės pirmiausia turi prasidėti pinigų politikos formavimas. Lietuvos ekonomikos ir finansų būklė yra toli gražu nevienareikšmė. Viena vertus, kai kurie rodikliai (stabilus lito kursas, palyginti žemas infliacijos lygis) liudija apie pasiektą tam tikrą makroekonominio stabilumo lygį. Sparčios politinės ir ekonominės reformos per penkiolika atkurtos nepriklausomybės metų reikšmingai pakeitė šalies ūkį ir tapo naujos, gyvybingos ir konkurencingos ekonomikos kūrimo pagrindu.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (21,3 kB)
Lietuvos importas
2009-07-09
Kiekviena valstybė suinteresuota, kad jos šalies ekonomika būtų kuo labiau išvystyta ir subalansuota. Svarbią šalies ekonomikos struktūros dalį sudaro jos ūkio tarptautiniai ekonominiai ryšiai. Jie didele dalimi lemia ūkio proporcijas ir jų gerinimo galimybes, racionalų šalies išteklių naudojimą, šalies gyventojų gerovę. Tarptautiniai ekonominiai ryšiai įgyvendinami per tarptautinę komercinę veiklą. Tai verslo veiklos sfera, reikalaujanti ypatingų teorinių ir praktinių žinių.
Ekonomika  Namų darbai   (7,67 kB)
Durpės – kas tai? Jos susidarė drėgmės pertekliaus vietose iš nevisiškai dėl deguonies stokos susiskaidžiusių augalų liekanų. Palankios sąlygos durpėms susidaryti susidarė ledynams pasitraukus. Durpynai įvairiais plotais išsimėtę po visą Respublikos teritoriją. Jie užima apie 483 tūkst. ha, arba 7% Lietuvos teritorijos. Daugiausia durpynų yra Rytų Lietuvoje (10,9% jos teritorijos), Vakarų Lietuvoje(7,7%), Vidurio Lietuvoje (4,1%).
Ekonomika  Diplominiai darbai   (20,59 kB)
Baigimasis darbas parašytas 2004 metais Lietuvos žemės ūkio universitete, darbas apgintas 8 balams, darbas geras, darbe atlikta bankų veiklos analizė įmonių kreditavimo srityje.
Ekonomika  Diplominiai darbai   (21,28 kB)
Dokumentų valdymas arba raštvedyba pradėjo kurtis jau XIa. Kartu kūrėsi ir lietuviškoji kanceliarinė kalba, kuri derino bendruosius lietuvių kalbos ir specialiuosius kalbos reikalavimus. Kanceliarinę kalba formuoti padėjo leidinys „Gimtoji...
Administravimas  Referatai   (10,51 kB)
Rusijos Federacijos Kaliningrado srities (Karaliaučiaus) ypatybė ta, kad ji sudaro eksklavą palei Baltijos jūrą, kurį nuo Rusijos teoriškai skiria Lietuva ir Lenkija, neskaičiuojant Baltarusijos. Pagal teorijos dydį sritis tesudaro penktadalį Lietuvos, bet pagal gyventojų skaičių – trečdalį, t.y. srityje gyvena beveik milijonas, iš kurių pusė – Kaliningrado mieste. Sritis svarbi geopolitiškai.
Politologija  Referatai   (23,3 kB)
Pamoka vyko 2006.02.21 (antradienis). Laikas 12.55 (menko darbingumo zona) Vieta ir kokia pamoka: 217 kabinetas, dailės pamoka. Klasė: 8b. Suolai pažymėti žaliomis ir raudonomis spalvos žymomis (suolai nauji, turi aukščio reguliavimo mechanizmą). Vaikų ūgis klasėja yra nuo ≈ 153 iki 171 cm. Per pamoką ne visi mokiniai susėdo savo ūgiui skirtuose suoluose. Išviso klasėje 16 suolų. Suolai sustatyti trimis vertikaliomis eilėmis.
Medicina  Kursiniai darbai   (5,42 kB)
Asmens higienos atlikimas labai priklauso nuo paciento bendros sveikatos būklės ir fizinio aktyvumo. Asmenys pagal sveikatos būklę gali būti aktyvūs ir pasyvūs. Aktyvūs pacientai, galintys vaikščioti, sėdėti, patys atlieka higienines procedūras. Jie ryte nusiprausia rankas, veidą, kaklą, išsivalo dantis, susišukuoja. Pasyvių negalinčių judėti pacientų, kurių aktyvumas sumažėjęs, asmens higiena reikia pasirūpinti. Kai žmogus jaučiasi gerai, jo rūbai būna švarūs ir tvarkingi.
Medicina  Referatai   (7,69 kB)
Ligos
2009-07-09
Įvairios etiologijos dažniausiai kvėpavimo takų uždegimas, kuris dažnai pareina savaime, sukelia dažniausiai virusinė infekcija: rino, adeno, gripo, paragripo virusai. Paprastai sergama šaltu metų laiku. Ū. B. parsidėti skatina nuovargis, peršalimas kontaktas su kenksmingom medžiagom. Ankstyviausi ū. b. patomorfologiniai požymiai: bronchų epitelio hiperemija(paraudimas), virpamojo epitelio deskvamacija(paburkimas).
Medicina  Konspektai   (23,3 kB)
Aplinka ir sveikata
2009-07-09
Objekto aplinka – jo išorėje esančių, jį supančių, sąlygojančių ir įtakojančių aplinkybių, jėgų ir objektų visuma. Aplinka gali reikšti: Natūrali aplinka paprastai išreiškiama kaip aplinkuma. Tai terminas, palyginantis visus gyvus ir negyvus daiktus, kurie natūraliai atsirado Žemėje ar atskirose jos dalyse (pvz., natūrali aplinka kaime).
Biologija  Referatai   (6,72 kB)
Ekologija
2009-07-09
Ekologija – tai mokslas apie organizmų ryšius ir santykius su juos supančia aplinka. Ekologija yra palyginti nauja mokslo šaka, nagrinėjanti organizmų ryšį su aplinka. Ekologiniu požiūriu vadinamas toks požiūris, kada planuojant ir atliekant darbus ekologiniai kriterijai laikomi svarbiausiais. Kada siekiama, kad kenksmingų medžiagų išmetimas būtų ne didesnis, negu gamta pajėgi atlaikyti. Pavyzdžiui, vadovaujantis ekologiniu požiūriu rūgštinančių sieros bei azoto junginių išmetimą reikėtų sumažinti 80-90.
Biologija  Testai   (3,75 kB)
Biologija
2009-07-09
Biologija yra mokslas apie gyvąją gamtą, jоs dėsnius. Graikiškai βίος (bios) reiškia gyvybę ar gyvenimą, o λόγος (logos) – žodį, sąvoką, mokslą. Terminą Biologija pirmą kartą pasiūlė 1802 m. Žanas Baptistas Lamarkas ir G. R. Treviranas (nepriklausomai vienas nuo kito). Biologijos sritys. Biologija apima platų akademinių sričių spektrą: Anatomija (gr. anatomē – skrodimas) - biologijos mokslo šaka, tirianti organizmo kūno sandarą. Skirstoma į augalų anatomiją (fitonomija) ir gyvūnų anatomiją (zootomija), kuriai priklauso ir žmogaus anatomija (antropotomija).
Biologija  Konspektai   (7,16 kB)
Dauginimasis yra vienas svarbiausių gyvybės požymių. Daugintis gali visi be išimties gyvi organizmai, pradedant bakterijomis ir baigiant žinduoliais. Tik dauginimasis palaiko kiekvieną gyvūnų ir augalų rūšį, ir tik tokiu būdu tėvai perduoda paveldimąsias ypatybes savo palikuonims. Procesas, kurį sąlyginai galima pavadinti dauginimusi, molekulių lygiu pasireiškia unikalia DNR savybe — jos molekulių sugebėjimu dvigubėti. Ląstelių lygiu daugintis dalydamiesi gali tokie organoidai kaip mitochondrijos ir chloroplastai.
Biologija  Konspektai   (22,04 kB)
Vis dažniau ir dažniau yra susimąstoma ir kalbama apie globalinį atšilimą, jo priežastis ir svarbiausia, kas laukia ateityje, jei mieli žmonės nesustos teršia motinos gamtos, kuri jau pati nebesugeba išsivalyti iš visų purvų, šiukšlių ir t.t. Gerai, kad yra vadinamųjų „žaliukų“, kurie bando apsaugoti nuo masinio gamtos teršimo, gerai, kad yra mokslininkai, kurie ieško būdų, kaip visa tai sustabdyti, bet ar maža saujelė žmonių gali tai išspręsti, kai milijardai žmonių visa ta darbą verčia beveik niekais.
Kita  Kursiniai darbai   (5,46 kB)
Visa, kas (gyva ar negyva) supa augalus, gyvūnus ir kitus organizmus ir su kuo jie betarpiškai susiję, vadiname aplinka (gyvenamoji aplinka). Aplinkos komponentai yra yvairialypiai o, egzistuojantys organizmai – vienareikšmiai. Aplinkos elementai, veikiantys organizmą, vadinami ekologiniais veiksniais. Organizmas i ekologinius veiksnius reaguoja specifinėmis reakcijomis. Aplinkos ekologiniai veiksniai, su kuriais susijęs bet koks organizmas, yra dalijami į dvi kategorijas: negyvosios gamtos (abiotiniai), gyvosios gamtos (biotiniai) ir antropogeninius (žmogaus veiklos).
Kita  Referatai   (14,19 kB)
Šiluminė tarša
2009-07-09
Šiluminė tarša. Pagrindinės ekologinės problemos. Miestų problemos. Alternatyvūs energijos šaltiniai. Atliekų problema. Nagrinėdami energijos srautus gamtoje ir visuomenėje žemos temperatūros šiluma priskiriama energijos atliekoms, kurios nebegali atlikti jokio darbo. Gamtoje skaidant organines medžiagas ir naudojant jų energiją augalų ir gyvūnų gyvybinėms funkcijoms palaikyti į aplinką žemos temperatūros šilumos pavidalu taip pat patenka didelis kiekis energijos atliekų.
Kita  Referatai   (22,76 kB)
Ozono sluoksnis
2009-07-09
Po audros sakoma: kvėpuokite ozonu – tai sveika. Bet kai didelius miestus užklumpa karštis, ekologai su nerimu seka, kaip ore auga to paties ozono koncentracija ir perspėja – geriau neikite iš namų. Ir tai dar ne visi fokusai, kuriuos gali iškrėsti dujos su chemine formule O3. Iš ties magijos savybes šiose dujose aptiko medikai ir kosmetologai. Žinoma, kad planetoje ozonas apsaugo visa, kas gyva, sulaikydamas žalingus ultravioletinius spindulius ir kartu sugerdamas žemės ultravioletinį spinduliavimą.
Kita  Referatai   (16,71 kB)
Miško reikšmė
2009-07-09
Miškas - tai daugiakomponentinė integruota sistema, susidedanti iš medžių, krūmų, žolių, samanų, susietų su dirvožemiu, vandenimis, atmosfera, gyvūnais ir mikroorganizmais, ir tik su jai būdinga medžiagų ir energijos apykaita. Miškas - tai ekosistema arba biogeocenozė. Ekosistemos terminą įvedė A. Tenslis. Kai kurie mokslininkai ekosistemos ir biogeocenozės sąvokas laiko skirtingomis. Biogeocenozė - tai sausumos paviršiaus dalis, kurioje gyvenantys augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai kartu su negyvąja aplinka sudaro vieningą kompleksą, kuriame vyksta medžiagų ir energijos apytaka, o pati biogeocenozė nuolat kinta ir vystosi.
Kita  Referatai   (22,32 kB)
Stratosfera. Jos svarba. Pasėkmės. Sprendimo būdai. Vis dažniau ir dažniau yra susimąstoma ir kalbama apie startosferos ozono sluoksnio nykimą, jo daromą įtaką žmonijai, žemei, jo priežastis ir svarbiausia, kas laukia ateityje, jei žmonija nesusimastys apie pačių daromą žalą. Gerai, kad yra mokslininkai, kurie ieško būdų, kaip visa tai sustabdyti, bet maža saujelė žmonių gali tai išspręsti, kai milijardai žmonių visą tą darbą verčia niekais.
Kita  Namų darbai   (5,04 kB)
Lietuvos rezervatai
2009-07-09
Rezervatai: saugome ne nuo žmonių, bet žmonėms. Pokalbis su Kamanų valstybinio rezervato direktorium Irmantu Jašinsku. Paklausinėjus įvairių žmonių, kas, jų akimis, Lietuvos miškuose svarbiausia, gausime vis skirtingus atsakymus. Vieniems – išauginama mediena ar kitos greitai apčiuopiamą naudą galinčios duoti vertybės, kitiems – estetinė vertė, kraštovaizdis, atliekamos apsauginės ar oro gryninimo funkcijos.
Kita  Konspektai   (5,58 kB)
Aplinka ir žmogus
2009-07-09
1.Biosferos sandara Erdvė kurioje egzistuoja gyvybe vadinama biosfera. Biosfera yra žemės dalis,t.y. gyvųjų organizmų egzistavimo sritis. Biosfera susidarė prieš 3.4 – 4.5 mln. metų. Susideda iš litosferos(viršutinio žemės sluoksnio), hidrosferos(vandenų, jūrų, upių) ir atmosferos dalies- troposferos(oro). Litosfroje gyvybė aptinkama 2-3 km storyje, atmosferoje – iki 10-15 km aukščio, o hidrosferoje-visoje jos gelmėje.
Kita  Konspektai   (17,74 kB)
Aplinkosauga
2009-07-09
VU 1 kursas, 1 semestras. Armalio paskaitų aplinkosaugos konspektas. Tai žmogaus santykis su aplinka( gamtą teršia vartotojas, o ne chemikas).Kaip taikiai sugyvent su aplinka („Common sense not so common“). EPA- teisingai informuoti. Teisingus sprendimus priima politikai. Žmonės įkvepia įvairias dujas, visas maistas oksiduojamas, kai kas iškvepiama( pvz.CO du, CH keturi). Dozė- sukauptas medžiagos kiekis per laiko vienetą.Norma- leidžiama koncentracija, kuri nedaro žalos žmogui.
Kita  Konspektai   (25,35 kB)
Arbatos istorija
2009-07-09
VII m. e. a. kinų poetas Lu Tongas rašė apie arbatą. Arbatos tėvynė - Kinija. Apie stimuliuojantį gėrimą, vėliau pavadintą arbata, pirmą kartą užsiminta 2700 m. pr. m. e. kinų metraščiuose. Iki III m. e. a. arbata dažniausiai buvo vartojama tik kaip vaistas ar tonizuojantis gėrimas, ruošiamas iš šviežių arbatžolių. Tangų dinastijos laikotarpis (618-907 m. e. m.) tapo vadinamuoju arbatos aukso amžiumi, kai arbata pradėta gerti ne tik imperatoriaus ir kilmingųjų dvaruose, bet ir arbatinėse, neturtingųjų kinų namuose.
Žemės ūkis  Referatai   (22,64 kB)
Bulvės auginamos maistui, pašarui, pramonei. Jų gumbai yra vienas iš svarbiausių augalinių maisto produktų. Juose yra 75-80 vandens, 12 -24 krakmolo, iki 2 baltymų, šiek tiek celiuliozes, riebalų cukraus, minelalinių druskų.... Bulvės yra jautrios piktžolėms. Bulvių pasėlyje, ilgą laiką dirva būna nepridengta, vagų paviršius yra didesnis nei lygaus paviršiaus, tai labai palanku piktžolėms sudygti.
Žemės ūkis  Referatai   (9,97 kB)
Maistas yra esminė pasaulio kultūros ir civilizacijos dalis ir jis turi didžiulę reikšmę tiek ekonomikai, tiek visuomenės sveikatos apsaugai. Jo reikia visiems ir kiekvieną dieną. Maistas nuolat veikia mus visus. Atvirame ir globalizuotame pasaulyje yra svarbu veikti visu mastu siekiant, kad gyventojai visuose pasaulio kampeliuose būtų užtikrinti, jog jų vartojami maisto produktai yra vieni saugiausių pasaulyje.
Žemės ūkis  Referatai   (17,74 kB)
Sociologija
2009-07-09
Bendriausia prasme galima pateikti tokį sociologijos apibrėžimą: tai mokslas, tiriantis visuomenę. Tačiau iki pat šio laiko, nuo sociologijos atsiradimo ir susiformavimo pradžios, nei vienas sociologas nesugebėjo pateikti konkretesnio disciplinos apibrėžimo, kuris būtų priimtinas daugumai.
Sociologija  Konspektai   (5,1 kB)
Didaktika
2009-07-09
Didaktika – nagrinėja soc m mokymo vid m-kloje tikslus, turinį, jo sudarymo principus, mokymo metodus ir būdus, programas, vadovėlius, mokymo priemone bei psichologinius ir pedagoginius šio dalyko mokymosi dėsningumus. BD sud visų dalykų didaktikų pagrindus. Atskirų dalykų didaktikos grindžiamos BD teiginiais. Nagrinėja 2 problemas: ko mokyti ir kaip mokyti.
Sociologija  Konspektai   (5,32 kB)
Sociologija
2009-07-09
Sociologijos pradininkas prancūzas Augustine Comte (1798-1857). XVIII a. pab. – XIX a. per labai trumpą laiką globaliniai visuomeniniai procesai fundamentaliai pakeitė visuomenės, jos socialinių grupių ir individų mąstyseną ir elgesį. Visuomenė buvo sukrėsta, suiro viduramžių visuomenės sąranga ir iškilo nauji socialiniai santykiai.
Sociologija  Konspektai   (15 kB)
Mars, Inc. yra pasaulinė diversifikuota kompanija, veikianti keliose verslo srityse – naminių gyvūnų maisto, saldumynų, maisto produktų, elektroninių automatinio apmokėjimo sistemų ir gėrimų gamyboje. UAB “Masterfoods” yra Lietuvoje veikiantis Mars, Inc. gamybinis padalinys, 1993 metais įsikūręs Klaipėdoje. Šiuo metu UAB “Masterfoods” turi naują gamyklą Gargžduose, be to, ten pat vykdoma dar vienos gamyklos statyba.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (5,53 kB)
LZUU. Ekonomikos ir vadybos fakultetas. Norint padaryti teisingą sprendima reikia surinkti reikiamą informaciją.Taigi , sprendimo teisingumas labai priklauso nuo turimos informacijos.Taip pat ir rinkodaros sprendimai reikalauja informacijos,tam ir yra daromas rinkodaros tyrimai. Kiekvienos organizacijos tikslus galima išreikšti trimis žodžiais: išlikimas, plėtra, pelningumas. Jie nusako organizacijos pasiryžimą išlikti plečiant veiklą ir gaunant pelną.
Rinkodara  Referatai   (10,54 kB)
Žmogaus psichologija yra daugelio mokslininkų tyrinėjimo objektas. Tačiau iki šiol į daug klausimų nebuvo rasta atsakymo. Empiriniai tyrinėjimai atkleidžia tik dalį nematomos, neapčiuopiamos žmogaus pusės, savybes. Žmogaus psichologija labai svarbi norint suprasti žmogaus poelgius, elgesį.
Psichologijos darbas pristatytas Utenos kolegijoje. Už darbą gavau 10. Darbe visur tekste parašyta iš kur kokia informacija imta. Šiandiena pasaulio mokslininkų dėmesys nukreiptas į žmonijos gamtinių sąlygų išsaugojimą. Ši problema vis dažniau siejama su asmenybės dorovine raida, todėl yra labai aktuali ir susijusi su ugdymo fenomenu. Ugdymu siekiama augančiajai kartai perduoti socialinę patirtį, kurią sudaro mokslo žinios, praktinė žmonių veikla, socialinės vertybės. Ugdymu siekiama plėtoti vaiko protą, jausmus, fizines galias.
Psichologija  Kursiniai darbai   (20,74 kB)
Psichologija
2009-07-09
Visiems žmonėms psichikos, fizinė ir socialinė sveikata yra gyvybiškai svarbūs dalykai, kurie glaudžiai susiję ir priklauso vienas nuo kito. Suvokiant šį tarpusavio ryšį, aiškėja, kad psichikos sveikata vaidina lemiamą vaidmenį kuriant žmonių, visuomenės ir šalies gerovę. Deja, daugelyje pasaulio šalių psichikos sveikata ir psichikos sutrikimai nėra laikomi tokiais svarbiais kaip fizinė sveikata.
Psichologija  Referatai   (9,09 kB)
Šio tyrimo tikslas buvo nustatyti grupė tarpusavio santykius, išsiaiškinti, kas klasėje yra lyderiai, mėgstamieji, priimtieji, izoliuotieji, atstumtieji. Nustačius grupės lyderius galima į juos orientuotis siekiant vienaip ar kitaip paveikti grupės narius. Kita situacija su grupės izoliuotaisiais ir atstumtaisiais.
Šeima – tai lyg maža valstybė, kurioje yra tam tikri įstatymai, papročiai, pareigos ir pan. Bendras gyvenimas moko sutuoktinius derinti savo charakterius, rūpintis vienas kitu. Tema: Ugdytinių požiūris į šeimyninį gyvenimą. Tikslas: Išsiaiškinti ugdytinių požiūrį į šeimyninį gyvenimą
Pedagogika  Kursiniai darbai   (4,65 kB)