Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 72 rezultatai

Tai savokos, kurios pagelbes ruosiantis egzaminams bei kontroliniams darbams. Jos pades suprasti nagrinejamus tekstus, saltinius ir kt.
Etika  Namų darbai   (28 psl., 72,92 kB)
Šio darbo tikslas - panagrinėti užimtumo pokyčius Lietuvoje integracijos į Es sąlygomis. Apžvelgti, kaip vykdoma ekonominį aktyvumą ir užimtumą didinanti politika, kuriamos naujos darbo vietos Lietuvoje bei siekiama visiško užimtumo. Jame aprasyti integracijos samprata, principai, ekonomines integracijos lygiai,darbo rinka ir uzimtumas,nedarbas, visisko uzimtumo siekis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (35 psl., 74,23 kB)
Pagindinės istorijos datos.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (28 psl., 59,35 kB)
Tai darbas apie vertybes ir globalizaciją
Kita  Referatai   (11 psl., 21,85 kB)
A. Jakubcionio "Disidentinio judejimo" konspektai.
Istorija  Konspektai   (46 psl., 94,93 kB)
Dangoraižiai
2010-11-17
Šiame referate aš apžvelgsiu kada ir dėl kokių priežasčių atsirado pirmieji dangoraižiai skirtinguose pasaulio vietose, bei trumpai aprašysiu kaip juose vystėsi dangoraižių statybos iki mūsų dienų. Taip pat trumpai paminėsiu pirmuosius ir pačius aukščiausius dangoraižius. Referate aprašyti pasirinkau jau seniai pripažintus „dangoraižių miestus“ – Niujorką, Čikagą, Hong Kongą, Tokio, San Paulą, bei tik neseniai išgarsėjusiuos – Šanchajų, Dubai, Maskvą.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (10 psl., 4,41 MB)
Socializmas yra ideologija arba ideologijų grupė, taip pat susijusių politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam arba valstybiniam gamybos priemonių valdymui. Komunizmas - hipotetinė visuomeninė-ekonominė santvarka, pagrįsta visuomenine gamybos priemonių nuosavybe. Komunistinėje visuomenėje valstybės aparatas yra nunykęs, nebėra žmogaus išnaudojimo kitu žmogumi, visuomenė nepasidalijusi į atskiras klases ir įgyvendinamas gėrybių dalijimosi principas „iš kiekvieno - pagal galimybes, kiekvienam - pagal poreikus“.
Istorija  Referatai   (21 psl., 353,47 kB)
PIRMASIS PASAULINIS KARAS (1914 07 28 - 1918 11 11) Iškilo dideli prieštaravimai: VOK ir DB - interesų susidūrimas Afrikoje, Rytų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose; VOK prekės užplūdo DB; augo VOK laivynas. VOK ir FRA - dėl įtakos Maroke, FRA nesusitaikė su Elzaso ir Lotaringijos praradimu. VOK ir RUS - Artimieji Rytai. AUS-VEN ir RUS - įtaka Balkanų pus-je. Dviejų karinių politinių blokų susidarymas: 1882m. VOK, AUS-VEN ir ITA sudarė Trilypę sąjungą. 1891-1907m. susidarė FRA, RUS ir DB karinė-politinė sąjunga - Santarvė, arba Antantė. Karo priežastys: a) netolygus kapitalistinis vystymasis tarp valstybių, nuolatinės karinės ir ekonominės varžybos (VOK, FRA, ANG, RUS); b) ryškėja karinių grupuočių nesutaikomumas; c) XIXa. pab. valstybės žengia į imperializmą (grobikiška politika, skirta kolonijoms dalinti ir perdalinti). Labiausiai perdalijimo troško VOK, ieškojusi "vietos po saule", ją viliojo Artimieji Rytai. VOK kolonijos Afrikoje: Kamerūnas, Togas, VOK Vakarų Afrika; Ramiajame vandenyne: Karolinų, Maršalo ir Marianų salos (nupirkta iš ISP). Imperialistiniai karai: 1894-1895m. JAP-KIN, laimi JAP ir užima Taivanio salą. 1898m. JAV-ISP, laimi JAV ir užima Filipinų, Puerto Riko ir Guamo salas, įsigali Kuboje. 1904-1905m. RUS-JAP, RUS pralaimi ir praranda įtaką Mandžiūrijoje. *** 1899 ir 1904m. Hagoje įvyksta dvi antikarinės konferencijos, bet karo sustabdyti nepavyko. Karo pradžia: Karo pretekstu tapo 1914 06 28 įvykis Sarajeve. Serbas Principas nužudė AUS-VEN sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą. 1914 07 28 AUS-VEN paskelbė karą SER, pakurstyta VOK. SER ginti stojo RUS. VOK paskelbė karą prieš RUS ir FRA. Tada DB paskelbė karą prieš VOK. Į karą Antantės pusėje pusėje įtrauktos BEL ir Juodkalnija. RUM ir ITA - neutralios (ITA nekovojo Trilypės s-gos pusėje dėl prieštaravimų su AUS-VEN Balkanuose). 1914m. rudenį Trilypės s-gos pusėn stojo TUR. Vėliau į karą Antantės pusėje stojo daugelis Europos ir pasaulio valstybių. Karo planai - trumpas manevrinis karas. Karo veiksmų eiga: 1914 08 03-04 - VOK įžengė į neutralią BEL; ji užėmė Briuselį ir įžengė į FRA teritoriją, priartėjo prie Paryžiaus. FRA vyriausybė persikėlė į Bordo miestą. RUS pradėtas puolimas Rytprūsiuose privertė dalį vokiečių pajėgų permesti į Rytus, RUS puolimas sustabdytas. Prancūzai perėjo į kontrapuolimą. 1914 09 06-09 vokiečiai pralaimi mūšį prie Marnos ir atsitraukia. Vakarų fronte manevrinis karas virto poziciniu. DB ir VOK pradėjo kariauti jūrose - nepraleido prekybos laivų į priešininko uostus. Fronto linija tarp RUS ir VOK nusistovėjo išilgai Nemuno ir Narevo upių RUS sekėsi kariauti su AUS-VEN, reikšminga pergalė Galicijoje. Tačiau tolesnį puolimą sustabdė VOK> 1915m. pavasarį VOK nutarė įveikti RUS ir priversti ją sudaryti separatinę taiką. VOK išstūmė RUS kariuomenę iš Lenkijos Karalystės, Valuinės, dalies LT ir LAT. RUS traukėsi, nes nepajėgė aprūpinti armijos.Rytų frontas nusistovėjo ties Rygos, Dauguvos upės, Daugpilio, Smurgaičių, Branovičių, Dubno, Strypos upės riba. Karas virto poziciniu. AUS-VEN, VOK ir 1915m. į karą stojusi BULG pradėjo pulti SER. 1916m. RUS armija pradėjo puolimą nuo Pinsko pelkių iki RUM sienų, pralaužė AUS-VEN kariuomenės gynybą, užėmė Bukoviną ir dalį Galicijos. 1915m. Vakarų fronte - lokaliniai mūšiai. VOK panaudojo chloro dujas. Į Antantės pusę stojo ITA. 1916m. vasarį VOK atnaujino puolimą Vakarų fronte. Kova dėl prancūzų atkakliai ginamos Verdeno tvirtovės truko iki 1916m. pab. VOK nepalaužė FRA gynybos. Į karą prieš Trilypę s-gą stojo Rumunija. 1916 09 15 prie Somos ANG ir FRA panaudojo tankus. Dėl DB laivyno jūrų blokados VOK ėmė stigti žaliavų, grėsė ūkio suirutė. 1916 05 31 - 06 01 prie Jutlandijos įvyko didžiausias šiame kare jūrų mūšis, VOK laivynas priverstas trauktis, viltis nutraukti blokadą žlugo, VOK prasidėjo badas. 1917 02 RUS įvyksta II-oji rev, nuverčiamas paskutinis imper. Nikolajus II ir RUS įvedama dvivaldystė: Laikinoji vyriausybė ir Darbininkų ir Deputatų tarybos. 1917 04 į karą Antantės pusėje stojo JAV. 1917m. daugelyje EURO šalių prasidėjo suirutė, smuko žmonių pragyvenimo lygis. Prasidėjo aktyvus antikarinis bei revoliucinis judėjimas, privertęs vyriausybes siekti paliaubų ir taikos sutarčių. 1917 10 25 Petrograde įvyksta III-oji RUS rev. arba bolševikų perversmas. RUS valdžią užgrobė bolševikai, jie sutarė su VOK ir AUS-VEN dėl paliaubų ir pradėjo su jomis separatines taikos derybas. 1918 03 03 Brest Litovske sudaryta taikos sutartis tarp VOK, AUS-VEN ir Sovietų RUS. RUS atidavė VOK: SUO, LEN, Pabaltijo respublikas ir UKR, Užkaukazei - Armėniją. Rytų frontas suiro, VOK pajėgas sutelkė Vakarų fronte, tačiau pergalės nepasiekė, 1918 08 prie Amjeno Antantės kariuomenė pralaužė VOK gynybą ir privertė juos trauktis, 1918 09 JAV kariuomenė sumušė VOK prie Sen Mišelio, o rugsėjo 26d. prasidėjo bendras Antantės puolimas 400km ruože. Karo pabaiga: 1919-1920m. sudarytos Versalio sutartys su pralaimėjusiomis valstybėmis (AUS-VEN, VOK, BUL, TUR), Europos žemėlapį tvarkė JAV, ANG ir PRA, vadovavo Žoržas Klemenso. Sen Žermeno sutartis su Austrija, Trianono - su Vengrija, Neji - Bulgarija, Sevro - Turkija. 1918 11 09 VOK įvyko rev., imper. Vilhelmo II valdžia nuversta, Bavarijoje komunistai sukūrė Bavarijos komunistinę valstybę. 1918 11 11 Antantė Kompjene pasirašė paliaubas su VOK. VOK prarado Elzasą ir Lotaringiją. 50km Reino pakrantė paskelbta demilitarizuota. VOK prarado Saros baseiną (15 metų perduotas valdyti Tautų Sąjungai), visas kolonijas, neturėjo teisės turėti karinę pramonę, Šiaurinėje teritorije uždraustos tvirtovės, povandeninė laivyba, leista turėti tik 100000 kareivių vidaus gynybai. Lietuva ir Klaipėdos kraštas atiteko Antantei, Antantė Klaipėdos kraštą perdavė prancūzams, lietuviai atkovojo 1924m. VOK uždėta 132 milijardai aukso markių reparacijų. VOK šią sutartį vadino Versalio pančiais. Pirmojo pasaulinio karo rezultatai: 1918 atsirado Čekoslovakija, AUS, VEN. 1929 susikūrė Jugoslavija. Atsikūrė Lenkija, LT, LAT, EST ir SUO. 1920-21m. paskutinė, Vašingtono konferencija, kuri galutinai patvirtino padalijimą ir Versalio sistemą. Po Pirmojo pasaulinio karo išryškėjo JAV pirmavimas pasaulio ekonomikoje ir politikoje. Išlikę valstybių tarpusavio prieštaravimai, karo sunkumai ir neteisybė tarp daugelio šalių liaudies masių išpopuliarino socializmo ir komunizmo idėjas. Vakarų valstybėms po karo nepavyko sutrukdyti bolševikų režimui įsigalėti Rusijoje, kuri pati dėl to patyrė milžiniškų aukų ir nesuskaičiuojamų nuostolių. Žuvo 10 mln., sužeista 20mln. žmonių. Kare dalyvavo 30 valstybių, vyko per 3 vandenynus ir 4 žemynus, kariavo 70mln. žmonių. SSRS ISTORIJA 1917 02 II-oji rev. RUS. Laikinoji vyriausybė sudaryta 1917 03 03, vadovauja kunigaikštis Lvovas, o nuo 10 25 - Kerenskis. 1903m. atsirado RSDDP (b) - Lenino bolševikai. 1917 04 04 Leninas pasakė balandžio tezes, kuriose pareiškė, jog reikia nuversti Laikinąją Vyriausybę ir paimti valdžią. 1918 01 bolševikai norėjo parodyti, kad į valdžią atėjo teisėtai ir surengė rinkimus, tačiau pralaimėjo ir tada išvaikė Steigiamąjį Susirinkimą. 1919-20 - pilietinis karas ir intervencija. Rusija suskilo į raudonuosius ir baltuosius. Nesėkmingos bolševikų kovos su baltalenkiais (kiti sutriuškinti), 1919-20m. baltalenkiai užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą, Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją. Bolševikai jas atsiėmė tik 1940m. Vrangelis surinko visų kariuomenių likučius, bet 1920m.lapkritį buvo sutriuškintas. Vėl atsistatė bolševikų tvarka. Sibire - 1921m. Intervencija - baltagvardiečius rėmė užsienio valstybės. Bolševikai laimėjo, nes juos rėmė paprasti žmonės. 1919-21m. - karinis komunizmas; išnyksta pinigai. NEP'as - nauja ekonominė politika; grįžimas prie kapitalizmo. Dalį žemės ir kt. sugrąžino privatiems asmenims, pardavė užsieniečiams. Nauji pinigai červonsai, už darbą mokama pagal kiekybę ir kokybę. 1927m. pereita prie industrializacijos; 1929m. - masinė kolektyvizacija. 1922 12 30 sukurta SSRS (iki 1991m.): 4 respublikos - Rusijos federacinė, Ukraina, Baltarusija, Užkaukazės federacinė (Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas). Iš viso SSRS sudarę 15 respublikų, paskutinė įstojo Lietuva 1940 08 03. Sovietų Sąjungos epochos: 1917-1924 Leninas 1924-1953 Stalinas (kairioji diktatūra) 1953 Malenkovas (kelis mėnesius) 1953-1964 Chruščiovas ("atšilimo" laikotarpis) 1964-1982 Brežnevas (stagnacija (melagių)) 1983 Andropovas (buvo nušautas) 1983-1984 Černenka (greit mirė) 1985-1991 Gorbačiovas (pertvarkos ir viešumas) 1922 - Sovietų Sąjungos gimimas. 1922-1949 ekspansija (pasaulyje kuriasi socializmo sistema). 1924 komunistine tapo Mongolija, po II pas. karo LEN, VDR, Čekoslovakija, VEN, RUM, BUL, JUG, ALB; Azijoje: KIN, Š.KOR, VIET; Amerikoje: Kuba. Nuo 8 deš-čio pr. iki 1979 socializmo sistema pasiekė apogėjų. Nuo 1989 iki 1991 suirimas. Pirmoji iš socializmo išėjo VDR. Iš SSRS pirmoji išėjo LT. Gulagas - lagerių ir kalėjimų sistema.
Istorija  Paruoštukės   (8,42 kB)
Pokario Jugoslavija vienijo J. Broz Tito ranka. Valstybė buvo sukurta ant dviejų civilizacijų slenksčio – Rytų ir Vakarų. Kova vyko tarp dviejų nacionalinių grupių, dviejų ideologijų, religijų, kultūros tradicijų. O senus prieštaravimus didina nauji ekonomikos negalavimai . Nes Jugoslavijoje buvo didžiule infliacija. Jugoslavai liūdnai juokauja: anksčiau eidavome i parduotuvę su pinigais kišenėje, o grįždavome su prekėmis krepšyje, dabar gi nešamės į parduotuvę pinigus krepšyje, o iš ten – produktus kišenėje. Bet vietos gamintojai kovoja su infliacija neintensyvindami gamyba, o elementariai didindami kainas. Tvyrojo didelis nepasitenkinimas. O be to Jugoslavija – daugiatautė šalis. Be tautų, sudarančių jos pagrindines šešias respublikas, čia gyvena daugybė nacionalinių mažumų. Pradėjo bruzdėti etniniu pagrindu šešios respublikos. 1990 m. pirmąkart po Antrojo pasaulinio karo, visose šešiose Jugoslavijos respublikose įvyko daugkartiniai rinkimai. Slovėnijoje, Chorvatijoje, Makedonijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje valdžion buvo išrinkti naujųjų partijų atstovai, kurie iškart paskelbė respublikas savarankiškomis, ėmė diegti rinkos ekonomiką, parlamentinę valdymo struktūrą. Didžiausioje respublikoje Serbijoje rinkimus laimėjo ankščiau valdžiusiųjų įpėdiniai, dabar besivadinantys socialistais, kurie siekia stiprinti centro valdžią. Jugoslavijoje tvyrojo grėsminga neapykantos, nepasitikėjimo, prievartos sankaupa. Subyrėjus Jugoslavijos Federacinei Respublikai. Demokratiniai rinkimai ir Serbijoje, ir Bosnijoje Hercegovinoje iškėlė karingus nacionalistus. Belgrade sąjungos večėje vyravo serbų hegemonijos šalininkai, kurstantys aistras sukurti „Didžiąją Serbiją“. Komunizmo žlugimą privedė didelė ekonominė krizė, su didžiule infliacija kuri buvo visoje Jugoslavijoje. Ir kylantis nacionalizmas etniniu pagrindu. Nacionalizmo įsivyravimas Bosnijoje ir Hercegovinoje Bosnija ir Hercegovina primena sluoksniuota pyragą iš tautybių ir tikėjimų 40% musulmonai, likusieji pravoslavai, katalikai, liuteronai, 30% serbai, 20% Chorvatai, bet yra dar kitų tautybių. Tautybės negyveno kompaktiškai. Savo laiku Bosnija ir Hercegovina buvo kuriama kaip nedalomumo garantas. Tai po antro pasaulinio karo kai valdžia paėmė komunistai. 1990 m Bosnijoje ir Hercegovinoje buvo 10 partijų. Pirmu smuiku grojo tos partijos kurios suformuotos religiniu tautiniu pagrindu. Kartu su reformuota komunistu partija kovos už rinkėjų balsus. Kadangi musulmonai sudaro santykinę daugumą buvo tikėtina, kad rinkimus laimės demokratinio veikimo partija vadovaujama A. Izetbegovičiaus. Pagal jo žodžius musulmoniškoji partija ruošėsi pakeisti komunistų partiją. Kaip teigė komunistai jų pagrindinis koziris ištikimybė vieningai Bosnijai ir Hercegovinai. Komunistų partija siekė įrodyti, kad nebėra buvusi komunistų partija, o atsinaujinusi. Jugoslavijos ministras pirmininkas Markovičius paskelbė sukuriąs naują partiją reformatų jėgų sąjunga. Jis siekė suvienyti visas reformatų jėgas ir kovoti už vieningą Jugoslavija. Markevičiaus devizas valdžios partijos pasikeitimas neturi turėti įtakos šalies ūkiniam gyvenimui. Ir kaip jis teigė jo programa labiausiai atitiko šalies reikmėms . Nors tai buvo tik fikcija. Per rinkimus reformatoriai užėmė 3 vietą. Pirmąsias vietas pasidalino nacionalistai. Tai Demokratų veikimo partija – musulmoniška, lyderis A. Izetbegovičius. Serbijoje rinkimus laimėjo socialistas Miloševičius, propaguojantis aršų nacionalizmą. Perėjimas iš vienos sistemos į kitą nevyko nuosekliai visoje Jugoslavijoje. Kaip teigia komunistai į valdžią atėjo politikai gerai įvaldę nacionalistinius šūkius ir mažiau kreipiantys dėmesį į demokratiją ir šalies ūkį. Jie sakydavo įdomu, kad opozicija laimėdavo absoliučią pergalę ir tuose rajonuose kur gyvena privilegijuotieji sluoksniai. Aišku, kad šių rajonų gyventojai kovojo už socialistinius idealus tribūnose ir pakeisdavo pažiūras išėję iš tarnybinio kabineto . Dauguma komunistų virsdavo aršiais nacionalistais. Kitose respublikose rinkimus taip pat laimėjo nacionalistai. Karinis konfliktas 1991 spalio mėnesį Bosnijos ir Hercegovinos Skopčina Sarajeve paskelbė memorandumą apie Respublikos suverenitetą. Nepriklausomybės idėją palaikė chorvatai ir musulmonai. Serbai norėjo, kad respublika įeitų į Serbijos Juodkalnijos sudėtį. 1992 m. vasario 28 d. referendumas patvirtino tą patį jėgų išsidėstymą musulmonai ir chorvatai balsavo už nepriklausomybę. Serbai boikotavo referendumą. Serbai paskelbė savo valstybę, Bosnijos serbų respubliką su sostine Pale, Sarajevo priemiestyje. Bosnijos serbų vadu tapo Radovanas Karadžičius. Chorvatai taip pat sukūrė savo politinę vadovybę po to respublika su sostine Tuzla. Tuo būdu po Jugoslavijos byrėjimo sekė Bosnijos žlugimas. Kas iššaukė pilietinį karą. Karinis konfliktas tarp serbų, chorvatų ir musulmonų prasidėjo 1992 m. balandžio 5. Alija Izetbegovičius pretendavo būti visos Bosnijos prezidentu, o faktiškai buvo tiktais musulmonų respublikos vadovu su centru Sarajeve. Kariniai veiksmai buvo sutapatinami su etniniais valymais, masinėmis žudynėmis ir deportacijomis. Bosnijos šalių atstovai vedė tarpusavio derybas nuo 1992 spalio 27 d. tarpininkaujant JTO. 1993 m. gegužės 2 d. Karadžičius pasirašė JTO taikos planą, bet gegužės 6 d. jis Bosnijos serbų Skupčinos buvo atmestas. Dabar musulmonai chorvatai vieningai kariavo prieš serbus. 1995 rugsėjo 28 d. Deitone (JAV) Bosnijos šalių atstovai pasirašė naują taikos planą, pagal kurį. Bosnija susideda iš dviejų dalių. Bosnijos serbų respublika 51% teritorijos ir musulmonų chorvatų federacijos ,kurios kiekviena turi savas valdžios struktūras. Išvados Šalių laisvėjimas, diktatorių mirtys, atsisakymas diktatūrinių valdymo metodų sąlygojo komunizmo žlugimą. Nes komunizmas gali išsilaikyti tik prie diktatūros. Nesiskaitymas su šalies nacionaliniais interesais, to pasėkoje nacionalizmo iškilimas. Nepamatuotos vadų ambicijos. Kuris privedė prie karinio konflikto. Šalies vadų lošimas nacionalizmo korta. Taip pat didelę reikšmė turėjo ir ekonominis faktorius. Didžiulė infliacija, todėl buvo didelis gyventojų nepasitenkinimas.
Istorija  Referatai   (9,62 kB)
ANTRASIS PASAULINIS KARAS Antrasis pasaulinis karas vyko šiais metais : Prasidėjo – 1939 metų rugsėjo 1 dieną Ir baigėsi – 1945 metų rugsėjo 2 dieną Svarbiausios jo priežastis buvo :  Versalio taikos nutarimas  Fašismo ideologija  Vakarų Europos nuolaidžiavimo politika  Komunizmo baimė Antrasis pasaulinis karas baigėsi tuo , kad 1945 metų rugsėjo 2 dieną buvo kapituliuoja Japonija. Oficiali Antrojo Pasaulinio karo pradžia yra 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Vokietijos armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją. Tačiau tikroji šio karo istorija prasidėjo anksčiau. 1933 m. nusenęs Vokietijos prezidentas Paulis fon Hindenburgas paskyrė Alfą.Hitlerį kancleriu. Nuo pat Hitlerio atėjimo 1933 m. į valdžią Europoje tvyrojo būsimo karo grėsmė. Hitleris ir jo nacistinė ideologija reklamavo karą, vaizduodama jį kaip aukščiausią nacijos gyvybingumo išbandymą. Hitleris atsisakė laikytis 1919 m. Versalio sutarties. Vokiečiai greitai pajuto Hitlerio troškimą atkurti kariuomenę. 1935 m. buvo įvesta karo prievolė, ignoruodama Versalio sutarties sąlygas, Vokietija slapta ginklavosi. Greitai Hitleris praktiškai panaudojo savo kariuomenę – 1936 m. jis grąžino vokiečių kareivius į Reino sritį.Britanijai ir Prancūzijai nespėjus reaguoti, Hitleris smogė vėl – 1938 m. Vokietijos kariuomenė įžengė į Austriją ir visą šalį įjungė į nacistinį reichą. Tais pačiais metais kilo ginčas dėl Sudetų krašto, kuris priklausė Čekoslovakijai, tačiau į jį reiškė pretenzijas Hitleris, remdamasis tuo, kad, anot jo, ten persekojami vokiškai kalbantys gyventojai. Hitleris įspėjo Britaniją ir Prancūziją, kad karas bus neišvengiamas, jeigu jie neįtikins Čekoslovakijos vyriausybės užleisti Sudetų kraštą Trečiajam Reichui. Mainais Hitleris įsipareigojo garantuoti likusios Čekoslovakijos nepriklausomybę ir pažadėjo, kad nebus jokio karo. Tačiau tai buvo melas. Užsitikrinęs Britanijos ir Prancūzijos nuolankumą Adolfas Hitleris 1938 m. spalio 5 d. įvedė savo kariuomenę į Sudetų kraštą, o 1939 m. kovo 15 d. Hitleris užgrobė likusią Čekoslovakiją. 1939 m. Hitlerio dėmesys nukrypo į Lenkijos ir Rytų Europos užkariavimą. Sovietų Sąjunga, bijodama vis didėjančios Vokietijos grėsmės, labai troško atnaujinti Pirmojo Pasaulinio karo Britanijos, Rusijos ir Prancūzijos sąjungą.Tačiau vesdamas derybas su sąjungininkais Stalinas tuo pačiu metu pradėjo slaptas derybas su nacistais. Vokietija, norėjusi pulti Lenkiją, turėjo užsitikrinti, jog sovietai neateis padėti lenkams.Stalinas taip pat troško dalyvauti sunaikinant Lenkiją ir pasinaudoti galimybe sustiprinti sovietų poziciją Baltijos jūros regione. Du diktatoriai greitai sudarė slaptą paktą, pasirašytą 1939 m. rugpjūčio 22 d., kuriuo pasidalijo Rytų Europą.Jie numatė padalyti Lenkiją perpus, ir tuomet Rusija galės laisvai išplėsti savo įtaką Latvijai, Estijai, Lietuvai ir Suomijai.
Istorija  Rašiniai   (78,38 kB)
PIRMASIS PASAULINIS KARAS (1914 07 28 - 1918 11 11) Iškilo dideli prieštaravimai: VOK ir DB - interesų susidūrimas Afrikoje, Rytų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose; VOK prekės užplūdo DB; augo VOK laivynas. VOK ir FRA - dėl įtakos Maroke, FRA nesusitaikė su Elzaso ir Lotaringijos praradimu. VOK ir RUS - Artimieji Rytai. AUS-VEN ir RUS - įtaka Balkanų pus-je. Dviejų karinių politinių blokų susidarymas: 1882m. VOK, AUS-VEN ir ITA sudarė Trilypę sąjungą. 1891-1907m. susidarė FRA, RUS ir DB karinė-politinė sąjunga - Santarvė, arba Antantė. Karo priežastys: a) netolygus kapitalistinis vystymasis tarp valstybių, nuolatinės karinės ir ekonominės varžybos (VOK, FRA, ANG, RUS); b) ryškėja karinių grupuočių nesutaikomumas; c) XIXa. pab. valstybės žengia į imperializmą (grobikiška politika, skirta kolonijoms dalinti ir perdalinti). Labiausiai perdalijimo troško VOK, ieškojusi "vietos po saule", ją viliojo Artimieji Rytai. VOK kolonijos Afrikoje: Kamerūnas, Togas, VOK Vakarų Afrika; Ramiajame vandenyne: Karolinų, Maršalo ir Marianų salos (nupirkta iš ISP). Imperialistiniai karai: 1894-1895m. JAP-KIN, laimi JAP ir užima Taivanio salą. 1898m. JAV-ISP, laimi JAV ir užima Filipinų, Puerto Riko ir Guamo salas, įsigali Kuboje. 1904-1905m. RUS-JAP, RUS pralaimi ir praranda įtaką Mandžiūrijoje. *** 1899 ir 1904m. Hagoje įvyksta dvi antikarinės konferencijos, bet karo sustabdyti nepavyko. Karo pradžia: Karo pretekstu tapo 1914 06 28 įvykis Sarajeve. Serbas Principas nužudė AUS-VEN sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą. 1914 07 28 AUS-VEN paskelbė karą SER, pakurstyta VOK. SER ginti stojo RUS. VOK paskelbė karą prieš RUS ir FRA. Tada DB paskelbė karą prieš VOK. Į karą Antantės pusėje pusėje įtrauktos BEL ir Juodkalnija. RUM ir ITA - neutralios (ITA nekovojo Trilypės s-gos pusėje dėl prieštaravimų su AUS-VEN Balkanuose). 1914m. rudenį Trilypės s-gos pusėn stojo TUR. Vėliau į karą Antantės pusėje stojo daugelis Europos ir pasaulio valstybių. Karo planai - trumpas manevrinis karas. Karo veiksmų eiga: 1914 08 03-04 - VOK įžengė į neutralią BEL; ji užėmė Briuselį ir įžengė į FRA teritoriją, priartėjo prie Paryžiaus. FRA vyriausybė persikėlė į Bordo miestą. RUS pradėtas puolimas Rytprūsiuose privertė dalį vokiečių pajėgų permesti į Rytus, RUS puolimas sustabdytas. Prancūzai perėjo į kontrapuolimą. 1914 09 06-09 vokiečiai pralaimi mūšį prie Marnos ir atsitraukia. Vakarų fronte manevrinis karas virto poziciniu. DB ir VOK pradėjo kariauti jūrose - nepraleido prekybos laivų į priešininko uostus. Fronto linija tarp RUS ir VOK nusistovėjo išilgai Nemuno ir Narevo upių RUS sekėsi kariauti su AUS-VEN, reikšminga pergalė Galicijoje. Tačiau tolesnį puolimą sustabdė VOK> 1915m. pavasarį VOK nutarė įveikti RUS ir priversti ją sudaryti separatinę taiką. VOK išstūmė RUS kariuomenę iš Lenkijos Karalystės, Valuinės, dalies LT ir LAT. RUS traukėsi, nes nepajėgė aprūpinti armijos.Rytų frontas nusistovėjo ties Rygos, Dauguvos upės, Daugpilio, Smurgaičių, Branovičių, Dubno, Strypos upės riba. Karas virto poziciniu. AUS-VEN, VOK ir 1915m. į karą stojusi BULG pradėjo pulti SER. 1916m. RUS armija pradėjo puolimą nuo Pinsko pelkių iki RUM sienų, pralaužė AUS-VEN kariuomenės gynybą, užėmė Bukoviną ir dalį Galicijos. 1915m. Vakarų fronte - lokaliniai mūšiai. VOK panaudojo chloro dujas. Į Antantės pusę stojo ITA. 1916m. vasarį VOK atnaujino puolimą Vakarų fronte. Kova dėl prancūzų atkakliai ginamos Verdeno tvirtovės truko iki 1916m. pab. VOK nepalaužė FRA gynybos. Į karą prieš Trilypę s-gą stojo Rumunija. 1916 09 15 prie Somos ANG ir FRA panaudojo tankus. Dėl DB laivyno jūrų blokados VOK ėmė stigti žaliavų, grėsė ūkio suirutė. 1916 05 31 - 06 01 prie Jutlandijos įvyko didžiausias šiame kare jūrų mūšis, VOK laivynas priverstas trauktis, viltis nutraukti blokadą žlugo, VOK prasidėjo badas. 1917 02 RUS įvyksta II-oji rev, nuverčiamas paskutinis imper. Nikolajus II ir RUS įvedama dvivaldystė: Laikinoji vyriausybė ir Darbininkų ir Deputatų tarybos. 1917 04 į karą Antantės pusėje stojo JAV. 1917m. daugelyje EURO šalių prasidėjo suirutė, smuko žmonių pragyvenimo lygis. Prasidėjo aktyvus antikarinis bei revoliucinis judėjimas, privertęs vyriausybes siekti paliaubų ir taikos sutarčių. 1917 10 25 Petrograde įvyksta III-oji RUS rev. arba bolševikų perversmas. RUS valdžią užgrobė bolševikai, jie sutarė su VOK ir AUS-VEN dėl paliaubų ir pradėjo su jomis separatines taikos derybas. 1918 03 03 Brest Litovske sudaryta taikos sutartis tarp VOK, AUS-VEN ir Sovietų RUS. RUS atidavė VOK: SUO, LEN, Pabaltijo respublikas ir UKR, Užkaukazei - Armėniją. Rytų frontas suiro, VOK pajėgas sutelkė Vakarų fronte, tačiau pergalės nepasiekė, 1918 08 prie Amjeno Antantės kariuomenė pralaužė VOK gynybą ir privertė juos trauktis, 1918 09 JAV kariuomenė sumušė VOK prie Sen Mišelio, o rugsėjo 26d. prasidėjo bendras Antantės puolimas 400km ruože. Karo pabaiga: 1919-1920m. sudarytos Versalio sutartys su pralaimėjusiomis valstybėmis (AUS-VEN, VOK, BUL, TUR), Europos žemėlapį tvarkė JAV, ANG ir PRA, vadovavo Žoržas Klemenso. Sen Žermeno sutartis su Austrija, Trianono - su Vengrija, Neji - Bulgarija, Sevro - Turkija. 1918 11 09 VOK įvyko rev., imper. Vilhelmo II valdžia nuversta, Bavarijoje komunistai sukūrė Bavarijos komunistinę valstybę. 1918 11 11 Antantė Kompjene pasirašė paliaubas su VOK. VOK prarado Elzasą ir Lotaringiją. 50km Reino pakrantė paskelbta demilitarizuota. VOK prarado Saros baseiną (15 metų perduotas valdyti Tautų Sąjungai), visas kolonijas, neturėjo teisės turėti karinę pramonę, Šiaurinėje teritorije uždraustos tvirtovės, povandeninė laivyba, leista turėti tik 100000 kareivių vidaus gynybai. Lietuva ir Klaipėdos kraštas atiteko Antantei, Antantė Klaipėdos kraštą perdavė prancūzams, lietuviai atkovojo 1924m. VOK uždėta 132 milijardai aukso markių reparacijų. VOK šią sutartį vadino Versalio pančiais. Pirmojo pasaulinio karo rezultatai: 1918 atsirado Čekoslovakija, AUS, VEN. 1929 susikūrė Jugoslavija. Atsikūrė Lenkija, LT, LAT, EST ir SUO. 1920-21m. paskutinė, Vašingtono konferencija, kuri galutinai patvirtino padalijimą ir Versalio sistemą. Po Pirmojo pasaulinio karo išryškėjo JAV pirmavimas pasaulio ekonomikoje ir politikoje. Išlikę valstybių tarpusavio prieštaravimai, karo sunkumai ir neteisybė tarp daugelio šalių liaudies masių išpopuliarino socializmo ir komunizmo idėjas. Vakarų valstybėms po karo nepavyko sutrukdyti bolševikų režimui įsigalėti Rusijoje, kuri pati dėl to patyrė milžiniškų aukų ir nesuskaičiuojamų nuostolių. Žuvo 10 mln., sužeista 20mln. žmonių. Kare dalyvavo 30 valstybių, vyko per 3 vandenynus ir 4 žemynus, kariavo 70mln. žmonių. SSRS ISTORIJA 1917 02 II-oji rev. RUS. Laikinoji vyriausybė sudaryta 1917 03 03, vadovauja kunigaikštis Lvovas, o nuo 10 25 - Kerenskis. 1903m. atsirado RSDDP (b) - Lenino bolševikai. 1917 04 04 Leninas pasakė balandžio tezes, kuriose pareiškė, jog reikia nuversti Laikinąją Vyriausybę ir paimti valdžią. 1918 01 bolševikai norėjo parodyti, kad į valdžią atėjo teisėtai ir surengė rinkimus, tačiau pralaimėjo ir tada išvaikė Steigiamąjį Susirinkimą. 1919-20 - pilietinis karas ir intervencija. Rusija suskilo į raudonuosius ir baltuosius. Nesėkmingos bolševikų kovos su baltalenkiais (kiti sutriuškinti), 1919-20m. baltalenkiai užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą, Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją. Bolševikai jas atsiėmė tik 1940m. Vrangelis surinko visų kariuomenių likučius, bet 1920m.lapkritį buvo sutriuškintas. Vėl atsistatė bolševikų tvarka. Sibire - 1921m. Intervencija - baltagvardiečius rėmė užsienio valstybės. Bolševikai laimėjo, nes juos rėmė paprasti žmonės. 1919-21m. - karinis komunizmas; išnyksta pinigai. NEP'as - nauja ekonominė politika; grįžimas prie kapitalizmo. Dalį žemės ir kt. sugrąžino privatiems asmenims, pardavė užsieniečiams. Nauji pinigai červonsai, už darbą mokama pagal kiekybę ir kokybę. 1927m. pereita prie industrializacijos; 1929m. - masinė kolektyvizacija. 1922 12 30 sukurta SSRS (iki 1991m.): 4 respublikos - Rusijos federacinė, Ukraina, Baltarusija, Užkaukazės federacinė (Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas). Iš viso SSRS sudarę 15 respublikų, paskutinė įstojo Lietuva 1940 08 03. Sovietų Sąjungos epochos: 1917-1924 Leninas 1924-1953 Stalinas (kairioji diktatūra) 1953 Malenkovas (kelis mėnesius) 1953-1964 Chruščiovas ("atšilimo" laikotarpis) 1964-1982 Brežnevas (stagnacija (melagių)) 1983 Andropovas (buvo nušautas) 1983-1984 Černenka (greit mirė) 1985-1991 Gorbačiovas (pertvarkos ir viešumas) 1922 - Sovietų Sąjungos gimimas. 1922-1949 ekspansija (pasaulyje kuriasi socializmo sistema). 1924 komunistine tapo Mongolija, po II pas. karo LEN, VDR, Čekoslovakija, VEN, RUM, BUL, JUG, ALB; Azijoje: KIN, Š.KOR, VIET; Amerikoje: Kuba. Nuo 8 deš-čio pr. iki 1979 socializmo sistema pasiekė apogėjų. Nuo 1989 iki 1991 suirimas. Pirmoji iš socializmo išėjo VDR. Iš SSRS pirmoji išėjo LT. Gulagas - lagerių ir kalėjimų sistema.
Istorija  Paruoštukės   (8,42 kB)
Pokario Jugoslavija vienijo J. Broz Tito ranka. Valstybė buvo sukurta ant dviejų civilizacijų slenksčio – Rytų ir Vakarų. Kova vyko tarp dviejų nacionalinių grupių, dviejų ideologijų, religijų, kultūros tradicijų. O senus prieštaravimus didina nauji ekonomikos negalavimai . Nes Jugoslavijoje buvo didžiule infliacija. Jugoslavai liūdnai juokauja: anksčiau eidavome i parduotuvę su pinigais kišenėje, o grįždavome su prekėmis krepšyje, dabar gi nešamės į parduotuvę pinigus krepšyje, o iš ten – produktus kišenėje. Bet vietos gamintojai kovoja su infliacija neintensyvindami gamyba, o elementariai didindami kainas. Tvyrojo didelis nepasitenkinimas. O be to Jugoslavija – daugiatautė šalis. Be tautų, sudarančių jos pagrindines šešias respublikas, čia gyvena daugybė nacionalinių mažumų. Pradėjo bruzdėti etniniu pagrindu šešios respublikos. 1990 m. pirmąkart po Antrojo pasaulinio karo, visose šešiose Jugoslavijos respublikose įvyko daugkartiniai rinkimai. Slovėnijoje, Chorvatijoje, Makedonijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje valdžion buvo išrinkti naujųjų partijų atstovai, kurie iškart paskelbė respublikas savarankiškomis, ėmė diegti rinkos ekonomiką, parlamentinę valdymo struktūrą. Didžiausioje respublikoje Serbijoje rinkimus laimėjo ankščiau valdžiusiųjų įpėdiniai, dabar besivadinantys socialistais, kurie siekia stiprinti centro valdžią. Jugoslavijoje tvyrojo grėsminga neapykantos, nepasitikėjimo, prievartos sankaupa. Subyrėjus Jugoslavijos Federacinei Respublikai. Demokratiniai rinkimai ir Serbijoje, ir Bosnijoje Hercegovinoje iškėlė karingus nacionalistus. Belgrade sąjungos večėje vyravo serbų hegemonijos šalininkai, kurstantys aistras sukurti „Didžiąją Serbiją“. Komunizmo žlugimą privedė didelė ekonominė krizė, su didžiule infliacija kuri buvo visoje Jugoslavijoje. Ir kylantis nacionalizmas etniniu pagrindu. Nacionalizmo įsivyravimas Bosnijoje ir Hercegovinoje Bosnija ir Hercegovina primena sluoksniuota pyragą iš tautybių ir tikėjimų 40% musulmonai, likusieji pravoslavai, katalikai, liuteronai, 30% serbai, 20% Chorvatai, bet yra dar kitų tautybių. Tautybės negyveno kompaktiškai. Savo laiku Bosnija ir Hercegovina buvo kuriama kaip nedalomumo garantas. Tai po antro pasaulinio karo kai valdžia paėmė komunistai. 1990 m Bosnijoje ir Hercegovinoje buvo 10 partijų. Pirmu smuiku grojo tos partijos kurios suformuotos religiniu tautiniu pagrindu. Kartu su reformuota komunistu partija kovos už rinkėjų balsus. Kadangi musulmonai sudaro santykinę daugumą buvo tikėtina, kad rinkimus laimės demokratinio veikimo partija vadovaujama A. Izetbegovičiaus. Pagal jo žodžius musulmoniškoji partija ruošėsi pakeisti komunistų partiją. Kaip teigė komunistai jų pagrindinis koziris ištikimybė vieningai Bosnijai ir Hercegovinai. Komunistų partija siekė įrodyti, kad nebėra buvusi komunistų partija, o atsinaujinusi. Jugoslavijos ministras pirmininkas Markovičius paskelbė sukuriąs naują partiją reformatų jėgų sąjunga. Jis siekė suvienyti visas reformatų jėgas ir kovoti už vieningą Jugoslavija. Markevičiaus devizas valdžios partijos pasikeitimas neturi turėti įtakos šalies ūkiniam gyvenimui. Ir kaip jis teigė jo programa labiausiai atitiko šalies reikmėms . Nors tai buvo tik fikcija. Per rinkimus reformatoriai užėmė 3 vietą. Pirmąsias vietas pasidalino nacionalistai. Tai Demokratų veikimo partija – musulmoniška, lyderis A. Izetbegovičius. Serbijoje rinkimus laimėjo socialistas Miloševičius, propaguojantis aršų nacionalizmą. Perėjimas iš vienos sistemos į kitą nevyko nuosekliai visoje Jugoslavijoje. Kaip teigia komunistai į valdžią atėjo politikai gerai įvaldę nacionalistinius šūkius ir mažiau kreipiantys dėmesį į demokratiją ir šalies ūkį. Jie sakydavo įdomu, kad opozicija laimėdavo absoliučią pergalę ir tuose rajonuose kur gyvena privilegijuotieji sluoksniai. Aišku, kad šių rajonų gyventojai kovojo už socialistinius idealus tribūnose ir pakeisdavo pažiūras išėję iš tarnybinio kabineto . Dauguma komunistų virsdavo aršiais nacionalistais. Kitose respublikose rinkimus taip pat laimėjo nacionalistai. Karinis konfliktas 1991 spalio mėnesį Bosnijos ir Hercegovinos Skopčina Sarajeve paskelbė memorandumą apie Respublikos suverenitetą. Nepriklausomybės idėją palaikė chorvatai ir musulmonai. Serbai norėjo, kad respublika įeitų į Serbijos Juodkalnijos sudėtį. 1992 m. vasario 28 d. referendumas patvirtino tą patį jėgų išsidėstymą musulmonai ir chorvatai balsavo už nepriklausomybę. Serbai boikotavo referendumą. Serbai paskelbė savo valstybę, Bosnijos serbų respubliką su sostine Pale, Sarajevo priemiestyje. Bosnijos serbų vadu tapo Radovanas Karadžičius. Chorvatai taip pat sukūrė savo politinę vadovybę po to respublika su sostine Tuzla. Tuo būdu po Jugoslavijos byrėjimo sekė Bosnijos žlugimas. Kas iššaukė pilietinį karą. Karinis konfliktas tarp serbų, chorvatų ir musulmonų prasidėjo 1992 m. balandžio 5. Alija Izetbegovičius pretendavo būti visos Bosnijos prezidentu, o faktiškai buvo tiktais musulmonų respublikos vadovu su centru Sarajeve. Kariniai veiksmai buvo sutapatinami su etniniais valymais, masinėmis žudynėmis ir deportacijomis. Bosnijos šalių atstovai vedė tarpusavio derybas nuo 1992 spalio 27 d. tarpininkaujant JTO. 1993 m. gegužės 2 d. Karadžičius pasirašė JTO taikos planą, bet gegužės 6 d. jis Bosnijos serbų Skupčinos buvo atmestas. Dabar musulmonai chorvatai vieningai kariavo prieš serbus. 1995 rugsėjo 28 d. Deitone (JAV) Bosnijos šalių atstovai pasirašė naują taikos planą, pagal kurį. Bosnija susideda iš dviejų dalių. Bosnijos serbų respublika 51% teritorijos ir musulmonų chorvatų federacijos ,kurios kiekviena turi savas valdžios struktūras. Išvados Šalių laisvėjimas, diktatorių mirtys, atsisakymas diktatūrinių valdymo metodų sąlygojo komunizmo žlugimą. Nes komunizmas gali išsilaikyti tik prie diktatūros. Nesiskaitymas su šalies nacionaliniais interesais, to pasėkoje nacionalizmo iškilimas. Nepamatuotos vadų ambicijos. Kuris privedė prie karinio konflikto. Šalies vadų lošimas nacionalizmo korta. Taip pat didelę reikšmė turėjo ir ekonominis faktorius. Didžiulė infliacija, todėl buvo didelis gyventojų nepasitenkinimas.
Istorija  Referatai   (9,62 kB)
Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)
Mao Dzedunas
2010-04-23
Visais laikais kiekvienoje tautoje iškyla tokių asmenybių, kurie savo pasiekimais, nuopelnais, reformomis ar tiesiog valdymo stiliumi palieka nepamirštamą įspūdį tiek žmonių atmintyje, tiek istorijoje. Toks buvo ir Mao Dzedunas, kitaip dar vadinamas Pirmininku Mao. Jis prilyginamas Aukso amžiaus laikų Kinijos imperatoriams dėl savo populiarumo ir iškilumo.
Istorija  Referatai   (19 psl., 243,22 kB)
1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caro dekretu buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Lietuva - vienintelis Europos kraštas, kur už knygą gimtąja kalba buvo tremiama į Sibirą, - tik XX a. pradžioje įžengė į viešo visuomeninio gyvenimo ir viešos kultūrinės veiklos kelią. Nesant kitų demokratijos institucijų, legali spauda tapo svarbiausia krašto interesų tribūna, lemtingu besiformuojančios pilietinės visuomenės savęs pažinimo ir susitelkimo veiksniu. Idealoginė cenzūra neleido visiškai atsiskleisti menininkams. Tuo metų kultūrą ir švietima griežtai kontroliavo valstybės saugumo organai. Atbudusios tautos dvasinės jėgos, ilgai slopintos, veržėsi į viešumą, kad tartų savo žodį visose srityse. Pirmasis atgautos lietuviškos spaudos dešimtmetis paženklintas staigiu kūrybinės energijos proveržiu ir stambių individualybių debiutais, kurie bus lemtingi visai šio šimtmečio lietuvių kultūros raidai.
Literatūra  Referatai   (37 psl., 100,25 kB)
Okupacinis Vokietijos valdymas Lietuvoje. 1914 08 01 Vokietija paskelbė karą rusijai-Pirmasis pasaulinis karas į savo sūkurį įtraukė ir Lietuvos gyventojus.Slenkantis frontas, prievartinės evakuacijos ir kontribucijos nusiaubė Lietuvos ūkį. 1915 m. Vokietijos 8-oji armija pradėjo puolimą ir pro Šiaulius prasiveržė iki Liepojos. Viena stipriausių Rusijos imperijos tvirtovių Kaunas dėl rusų kariuomenės vadovybės neveiklumo buvo paimtas rugpjūčio 18 d. 10- osios vokiečių armijos.
Istorija  Referatai   (13 psl., 31,33 kB)
Patriotizmas
2010-03-22
Tiesą sakant, gavęs kursinio darbo temą, sutrikau. Pačiam beveik nieko neišmanant apie patriotizmą tenka atskleisti dviejų bene žymiausių nepriklausomos tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūrius šia tema, bei palyginti jų keliamas idėjas. Manau nereiktų vengti ir priešpastatyti šių šviesuolių minčių šių dienų realijoms, nes prieš penkiasdešimt metų pasakytos mintys gali būti, švelniai tariant, truputėlį “apkerpėjusios”. Na, bet arčiau prie reikalo.
Kalbos kultūra  Referatai   (10 psl., 20,58 kB)
Naujausiųjų amžių istorijos sąvokos.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 7,54 kB)
Mokymosi visą gyvenimą jau dešimtmetį yra tapęs pagrindinu švietimo politikos sprendimu, o pastaruoju metu - ir visuomenės gyvenime paplitusiu reiškiniu. Mokytis būnant įvaairaus amžiaus tampa ne tik madinga, patrauklu, bet ir būtina, kad kuo sekmingiau būtum užsiėmęs bei funkcionuotum visuomenėje ir aplinkoje.
Pedagogika  Referatai   (14 psl., 32 kB)
Asmenybės ir jų biografijos: Leninas, San Simonas, Antanas Smetona, Džordžas Bušas, Aleksandras Stulginskis, Stalinas.
Istorija  Paruoštukės   (17 psl., 30,26 kB)
Kodėl aš pasirinkau šią temą? Atsakymas gana paprastas - aš nesu abejinga mūsų Planetos gyvenimui, jo problemoms, be to - gresiančiam pavojui. Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo. Šis darbas – tai gera proga, atsižvelgiant į praeities klaidas, įvertinti tikrovę ir susimąstyti dėl ateities. Globalinės problemos, o taip pat ir konfliktai, formavosi įvairiai: vieni - istoriškai ir gana seniai, kiti - neseniai, bet sparčiai, treti - sąveikoje su kitomis problemomis.Tačiau visi laukia sprendimo nedelsiant. 2. Globalinių konfliktų sąvoka ir prielaidos. Panagrinėkime konflikto prigimtį ir šaknis, pradėdami nuo paprasčiausio konflikto suvokimo ir palaipsniui artėjant prie globalinių konfliktų sąvokos. Konfliktas – tai paprastas, dažnai stebimas fenomenas gamtoje ir žmonių santykiuose. Pats konfliktas pagal savo esmę yra neutralus. Tai mūsų konflikto suvokimas ir reakcija į jį gali būti teigiama arba neigiama. Mes turime pasirinkimą kaip susitvarkyti su konfliktu. Kai mes nežiūrime į konfliktą, kaip į situaciją kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, o kita - pralaimėti, tik tada mes galime sukurti sprendimus, tenkinančius visas konflikte dalyvaujančias šalis. Požiūris į konfliktą kaip į galimybę mokytis ir tobulintis reikalauja iš mūsų pakeisti savo įprastą požiūrį į pasaulį, o tai gali būti nelengva. Konflikto prigimties suvokimas būtinas norint teisingai jį išspręsti. Žmonijos istorijoje per daugelį neteisingai suvoktų konfliktų, žmonija įamžino kai kuriuos mitus, kurie žalingi sėkmingam konflikto išsprendimui. Gamtoje konfliktas – tai pirminė pasikeitimų priežastis. Kiekvienai rūšiai kad pasikeisti reikia iššūkio arba sutrikimo, reikia kad kas nors sutrukdytų jo pusiausvyrą. Būtent nuolat besikeičianti aplinka kurioje mes gyvename ir yra mūsų tobulėjimo katalizatorius. Konfliktas yra vienas iš geriausių būdų pažinti save ir kitus. Globalinis konfliktas – tai iš esmės tas pats konfliktas tarp žmonių ir gamtoje, tik iškeltas į aukštesnį lygį. Jame vietoj atskirų individų susiduria valstybės ir kultūros. Kaip ir bet kurie konfliktai gamtoje, globaliniai konfliktai veda prie pasikeitimų, tik šitie pasikeitimai vyksta valstybių ir civilizacijų lygyje. Jeigu atskiram asmeniui nelengva pakeisti savo įprastą požiūrį į problemą, tai globaliniu mastu tai padaryti dar sunkiau. Keturiasdešimt metų mokslininkai – tarptautinių santykių ir politikos specialistai veikdavo ir galvodavo šaltojo karo, duodančio nors ir supaprastintą, bet labai patogią tarptautinių santykių vaizdą, paradigmų kategorijomis. Pasaulis buvo padalintas į dvi grupes, viena iš kurių buvo susidėta iš santykinai turtingų ir savo daugumoje demokratiškų šalių, vadovaujamų JAV, o į kitą įeidavo pakankamai neturingos šalys vadovaudami Tarybų Sąjungos. Politiniai, ekonominiai ir ideologiniai prieštaravimai tarp šitų dviejų blokų kartais išsiliedavo į karinius konfliktus, dažniausiai vykstančių trečio pasaulio šalių – kaip taisyklė neturtingų, politiškai nestabilių, neseniai gavusių nepriklausomybę ir įgyvendinančių neprisijungimo politiką, teritorijose. Bet, vis tiek, šaltojo karo paradigma negalėjo apimti ir paaiškinti visą tarptautinės politikos įvairovę. Kartais šaltojo karo paradigma apakindavo politikus, bet tuo pačiu metu šitas supaprastintas globalinės politikos modelis, priimtas praktiškai visur, formavo dviejų kartų žmonių politinio mąstymo būdą. Pastarųjų penkių metų dramatiniai įvykiai išlydėjo ją į istorijos intelektualinį archyvą. Naujo modelio, kuris galėtų padėti suprasti centrinius tarptautinės politikos įvykius, sukūrimo būtinybę yra akivaizdi. 3. Svarbiausi globaliniai konfliktai: 3.1 Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) Pasaulinė politika įžengė į naują etapą, kada esminis konflikto šaltinis tarp šalių ir tautų bus ne ideologinis ar ekonominis, o kultūrinis. Globaliniai konfliktai pasaulinėje politikoje vyks tarp nacijų ir skirtingų civilizacijų grupių. Šis civilizacijų susidūrimas dominuos globalinėje politikoje. Vykstant “šaltajam karui”, visos valstybės buvo padalintos į pirmą, antrą ir trečią pasaulius. Toks pasidalinimas gana senas. Geriau klasifikuoti šalis pagal kultūrines (civilizacijos) požymius, negu pagal politines ir ekonominiu, o taip pat pagal ekonominio išsivystymo požymius. Civilizacija – tai aukščiausia žmonių kultūrinio bendrumo forma ir plačiausias požymių spektras, apibrėžiantis tautos kultūrinį savitumą. Civilizacijos dažnai susilieja ir dalinai sutampa. Vakarų civilizacija šakojasi į dvi pagrindines dalis – Europos ir Šiaurės Amerikos, o Islamas dalijasi į arabišką, tiurkų ir malajų dalis. Bet, kaip jau žinoma iš istorijos, civilizacijos išnyksta. Civilizacijų savitumas ateityje turės vis didesnę reikšmę, o taika lems septynių ar aštuonių pagrindinių civilizacijų sąveiką – Vakarų, konfucianišką, japonų, islamo, indų, slavų-pravoslavų, Lotynų Amerikos, ir, gal būt, Afrikos. Patys svarbiausi kruvini konfliktai kils palei sienas tarp šių kultūrų. Bet kodėl? Samuelius Hantingtonas pateikia mums tų konfliktų penkias priežastis: • Pirma: tai dideli skirtumai tarp civilizacijų, kurie susiję su istorija, kalba, kultūra, tradicijomis ir ypač – su religija. Civilizacijos turi skirtingus požiūrius į santykius tarp dievo ir žmogaus, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, laisvės ir valdžios, lygybės ir hierarchijos. • Antra: ta, kad pasaulis tampa ankštesniu. Sąveika tarp tautų vis didėja. Ši sąveika stiprina savo civilizacijos supratimą, priklausomybę jai ir skirtumo tarp civilizacijų jausmą. • Trečia: ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai skatina attolinimo procesą. Daugelyj rajonų, susidariusią tuštumą užpildė religija. • Ketvirta: tai, kad civilizacijos skirtingos (Vakarų ir ne vakarų). Vakarų siekimas skleisti savo demokratijos liberalizmo vertingumus, kaip universalius (išlaikant karinį pranašumą), sukelia kitų civilizacijų atvirkštinę reakciją. Centrine pasaulinės politikos ašimi bus konfliktas tarp “Vakarų ir kitų” civilizacijų, ir pastarųjų reakcijų į stiprius Vakarus, bei jų vertingumus. • Penkta: kultūriniai ypatumai mažiau kinta negu politiniai ir ekonominiai. Todėl juos sunkiau pašalinti ir išspręsti. Žmogus iš komunisto gali tapti demokratu, iš turtingo – neturtingu ir atvirkščiai, bet lietuviai negali tapti vokiečiais. Galima būti sumaišytų tautybių, net gi skirtingų pilietybių, bet būti pusiau kataliku ir musulmonu labai sunku. Ties pasidalijimo linija, tarp Vakarų ir islamo civilizacijų, konfliktas vyksta jau 1300 metų. Ir tas daugiaamžis susipriešinimas neturi silpnėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių priešpriešų vyksta tarp krikščionių tautų, gyvenančių pietuose. Vis stiprėja konfliktas, kuris įsiliepsnoja prie šiaurinių islamo sienų tarp krikščionių ir musulmonų. Geriausiai pavyzdys – tai konfliktas Bosnijoje, nesustojamas vienas kitų naikinimas tarp armėnų ir Azerbaidžaniečių, įtempti santykiai tarp bulgarų ir mažumos turkų tautybės, ir t.t. Grupės ir valstybės, priklausančios vienai civilizacijai ir kariaujančios su kitos civilizacijos tauta, stengiasi gauti paramą iš savo civilizacijos narių. Kaukaze ir Bosnijoje pozicijų pusės vis daugiau turės apsispręsti, kuriai civilizacijai jie vis dėlto priklauso. Hantingtonas prognozavo, kad artimiausiais metais vietiniai konfliktai greičiausiai peraugs į didelius karus, kaip Bosnijoje, taip ir Kaukaze, tais atvejais, kai jie vyksta ties pasidalijimo linijos tarp civilizacijų (žr. pav. 1). Sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Jei tokia išvada pasitvirtins, tai būtina apgalvoti vakarietiškos politikos pasekmes. Netolimoje ateityje Vakarų interesai bus nukreipti link artimo bendradarbiavimo, kaip viduje savo civilizacijos, taip ir link Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenės, kurios kultūra yra artima vakarietiškai. Bus būtina palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, Japonija ir tomis valstybių grupėmis, kurie palaiko ir simpatizuoja vakarietiškiems vertybėms ir interesams; skatinti tarptautinius institutus, kurie atspindi teisinius Vakarų interesus ir vertybes. Vakarai turi apriboti potencialiai priešingai nusiteikusių karinių jėgų plytimą. Tai – islamo ir konfucianiškos civilizacijos, kurie tarpusavy prieštarauja. O Vakarai turi pasinaudoti šiais prieštaravimais ir konfliktais tarp pastarųjų valstybių. Tolimoje ateityje prireiks kitikių būdų. Vakarų civilizacija šiuolaikiška. Nevakarietiškos civilizacijos stengiasi tapti šiuolaikiškomis nebūdamos vakarietiškomis. Tai pavyko tik Japonijai. Nevakarietiškos civilizacijos stengsis gauti turtą, naujas technologijas, mašinas ir apginklavimą, kurie yra dabarties atributai. Jie stengsis suderinti šią dabartį su savo tradicinę kultūrą ir vertybėmis. Vakarų atžvilgiu jų ekonominė ir karinė jėgos vis didės ir sparčiai vystysis. “Todėl Vakarams teks vis daugiau prisitaikyti prie šitų nevakarietiškų šiuolaikinių civilizacijų, kurių jėga vis didės ir artės prie Vakarų jėgos. Tad Vakarai turi daug giliau suvokti kitų civilizacijų religijos ir filosofijos pagrindus, taip pat kitų tautų apeigas bei tradicijas ir išskirti bendrus elementus Vakarų ir kituose civilizacijose. Ateityje pasaulis susidės iš skirtingų civilizacijų, kurios turės gyventi viena šalia kitos.“ (Hantington S., 1994) Hantingtono straipsnyje galima rasti daug prieštaravimų. Juos akcentavo ir paaiškino amerikiečių politologė Džin Kirkpatrik. Ji bando atsakyti į Hantingtono iškeltus naujus klausymus. Pagal ją, Hantingtono civilizacijų klasifikacija gana keista. Jei civilizaciją apibrėžti, kaip objektyvių požymių visumą, tokių, kaip kalba, istorija, religija, socialiniai institutai, tai kodėl gi lotynų-amerikiečių civilizacija yra išskiriama iš vakarietiškų? Juk Lotynų Amerika, taip pat kaip ir Šiaurės Amerika – kontinentas, apgyvendintas europiečių, kurie atnešė su savimi savo kalbas, religiją, literatūrą ir t.t. Kai kuriuose valstybėse (Meksikoje, Gvatemaloje, Ekvadore ir Peru) indėnų įtaka stipresnė, negu Šiaurės Amerikoje, bet JAV valstybėje stipriau jaučiausi įtaka afrikiečių kultūros, negu kituose šalyse. Tokiu atveju ir Rusija turi būti priskiriama prie vakarietiškos civilizacijos. Prieštaringas yra Hantingtono teiginys ir apie tai, kad skirtumą tarp civilizacijų per daugelį amžių sukeldavo ilgus ir kruvinus konfliktus, bent jau dvidešimtame amžiuje patys rimčiausiai konfliktai vyko viduje civilizacijų – Stalino trimimai, Pol Poto genocidas, Antrasis Pasaulinis Karas ir nacistų žiaurumai. Galima būtų pavadinti karinius veiksnius tarp JAV ir Japonijos civilizacijų susidūrimu, bet šis požymis nebuvo lemiamas. Tuo tarpu, kaip sąjungos kariuomenė buvo kaip iš europiečių, taip ir iš azijiečių. Karas Persų Įlankoje irgi nebuvo civilizacijų susidūrimu. Taip pat kaip, ir karai Vietname ir Korėjoje; iš pradžių buvo konfliktas tarp dviejų neeuropietiškų valstybių. JAV ir kitos šalis įsivėlė į šį karą po kurio laiko tik dėl geopolitinių tikslų (o ne siekdami apsaugoti civilizaciją), nors Saddam Hussein bandė įtikinti pasaulį priešingai ir pavaizduoti šį karą kaip kovą tarp “Vakarų ir Islamo”. Bet, kaip jau žinoma, jo iššūkis prie solidarumo nebuvo palaikytas, ir daugelių musulmonų šalių valdžia buvo už Kuveitą ir prieš Iraką.. Nelabai įtikinamai ragino Radovan Karadžič ir kiti serbų ekstremistai, kad jie gyna krikščionybę nuo islamo. (Tiesa, palaikančios Bosniją musulmoniškos šalys nemano, kad šis konfliktas buvo religinis karas.) ir tas faktas, kad serbų agresija išsiplėtė į Kroatiją ir Sloveniją, patvirtino tai, kad Serbija iš pradžių siekė teritorinių interesų. Džin Kirkpatrik sutinka su Hantingtonu, kad tarp musulmonų ir judėjos-krikščioniškos civilizacijų yra rimti socialiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai, bet ji mano, kad patys rimčiausi konfliktai vyksta pačiame musulmonų pasaulyje, todėl kad pagrindinis islamo fundamentalistų nesutarimų objektas yra jų valdžia. Taip ir visame pasaulyje konfliktas tarp fanatikų ir konstitucionalistų, totalitaristinių ambicijų ir teisės vyravimo aiškiau išryškėjo viduje civilizacijos, negu tarp jų. “Be jokių abejonių civilizacijos yra svarbios”, – sakė Dž. Kirkpatrik, – “Hantington taip pat absoliučiai teisus savo tvirtinimais, kad globalinės komunikacijos ir vis didėjanti gyventojų migracija vis didina konfliktą tarp civilizacijų Tai vyksta dėl artimo absoliučiai priešingų vertybių lietimosi ir nesuderinamumų suderinimo.” Hantingtono manymu, svarbiausias klausimas, kuris dabar iškilo prieš nevakarietišką visuomenę, yra klausimas ar ji gali būti šiuolaikine, nesant vakarietiška. Jis mano, jog Japonijai tai pavyko. Tačiau, gerai žinoma, kaip modernizacija įtakuoja politiką, visuomenę ir keičia žmones. Dažnai modernizacija, tiksliau vesternizacija tampa konfliktų priežastis ir veda prie priešiškumo sustiprėjimo, ir be to, sunku įvertinti vakarinio mokslo, technologijų, demokratijos, laisvos rinkos pasiekimų vertę. Gal būt Hantington teisus, kai prognozuoja, kad visos visuomenės vienu metu atkreips dėmės į modernizacijos ir tradicinių santykių pranašumus. Ir gal būt mes sugebėsime išsaugoti tradicijas, priimant tuo pačiu metu daugelį pasikeitimų, kuriuos atneša modernizacija, o taip pat išsaugoti tai, kas mus vienas nuo kito skiria. Išnaginėjęs Hantingtono straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” Robert Bartley pareiškia savo nuomonę. Jo straipsnis buvo pavadintas. Jis komentuoja Hantingtoną, kuris tvirtino, jog Vakarams, kurie yra savo jėgos ir valdžios viršūnėje, priešinasi nevakarietiškos valstybės, kurios turi norą, valią ir resursus priversti pasaulį pasukti nevakarietišku keliu, ir, kad pagrindinis ateities konfliktas bus tarp “Vakarų ir kitais”. Šio konflikto pagrindinis ginčas bus ne gamtonauda, o vertybės, be to, JAV ir vakarai turės apsiginti, kadangi tos vertybės, kurios vakaruose yra svarbiausios, visai nevertinamos kitame pasaulyje. Tačiau, pagal Bartley, nėra jokių pagrindų panikuoti: ar tikrai civilizacijas skiriamas linijos taps civilizacijų susidūrimo linijomis? Ar tikrai konfucianiškos civilizacijos atstovai pademonstravo savo sugebėjimus sėkmingai valdyti milijardus gyventojų vieningoje valstybėje? Ar taip jau stipriai Irano moterys nori nešioti čadras? Žmonės, gyvenantys “likusiame pasaulyje”, netgi visai traukia vakarietiškos vertybės. Taip, iš vienos pusės, islamo fundamentalistai (ir ne tik islamo) siekia savo kultūrinių, religinių ir etinių vertybių atgimimo. Bet, iš kitos pusės, negalima ignoruoti ir stiprių tendencijų pasaulio integracijai. Tų tendencijų vystimąsi skatina platus šiuolaikinių komunikacijų tinklas, juosiantis visą pasaulį. Tą patį galima pasakyti ir apie vakarietišką (pirmiausiai amerikietišką) kultūrą. Tarptautine kalba – anglų, emigrantų iš Rytų srautas, žengiantis į New York’o rajono Long-Ailendo krantą, nemažėja, ir tie patys fundamentalistai paprastai gauna išsilavinimą Vakaruose. Ekonominės nepriklausomybės, galimybės greitai gauti reikalingą informaciją, ir iššūkio asmens nepriklausomybei derinys – jėga, kuri nugalėjo stipriausią totalitarinę imperiją. Negalima taip pat ignoruoti tą faktą, kad šalys, kurių pelnas gyventojui per metus didesnis negu 5.5 tūkst. Dolerių, išskyrus, gal būt, kai kurias (tokias kaip Artimųjų Rytų naftos karalystes), – demokratinės valstybės. Gal būt , vakarietiškos vertybės – egzogeninės civilizacijos produktas, bet nemažiau jos yra ekonominio vystymosi pasekmės. Rezultate atsiranda vidurinė klasė, kuri nori aprūpint save ateičiai, o taip pat rūpinasi savo vaikų laisve ir pažanga. Ir, kadangi ekonominė pažanga priklauso būtent nuo šitos piliečių grupės, jų norus galima užgniaužti tik savo vystymosi kaina. Tokiu atveju, viena iš pamokų, iš kurios mes galime gauti naudą, stebint daugelio valstybių vystymosi, tokia: pažanga ir demokratijos siekimas neišskiriami. Ir taip, dvidešimt pirmo amžiaus pasauliniai įvykiai matomi taip: Ekonominis vystymasis veda prie demokratijos ir individualios autonomijos. Šiuolaikinė komunikacijos priemonių sistema susilpnina represyvinių režimų valdžia tautoms. Demokratinių valstybių padaugėjimas mažina potencialinių karinių konfliktų dalyvių skaičių. Bet, kad šita optimistinė prognozė būtų teisinga, reikia, kad Vakarai, pirmiausiai JAV pridėtų prie to daugiau pastangų. Tai ir yra teisingos užsienio politikos kurso sudarymas, ir puiki diplomatija, ir žmogaus teisių saugojimas ir daug kito. Labai įdomias mintis apie civilizacijų moralinį degradavimą pateikė Liu Binyan savo straipsnyje “Jokia civilizacija negali būti sala”. Tiesiog keista, kad Hantington pastebėjo konfucianizmo atgimimą būtent tuo momentu, kai dvasinis yrimas ir moralinė degradacija ardo Kinijos kultūros pagrindus.keturiasdešimt septyni metai komunistinio valdymo sunaikino religiją, išsimokslinimą, teisės ir moralės valdžią. Atsikratyti nuo skurdo ir vergovės – ne pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau užpildyti moralinę ir dvasinę tuštumą, atgaivinti dvasiškumą. Ši problema iškilo ne tik Kinijai, bet šiaip ar taip visoms civilizacijoms, ir niekam nepavyks išspręsti ją vieniems, be kitų civilizacijų pagalbos. Naujo pasulio žemėlapis. Hantingtono straipsnis “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” – tai bandymas paaiškinti naujo pasaulio po šaltojo karo paradigmos elementus. Be abejo, ne visi įvykiai atitinka šitą schemą. Bet anomalūs įvykiai nepanaikina paradigmos, panaikinti ją gali tik alternatyvinis modelis. Kokie gi valstybių grupės bus ypatingai svarbūs globalinių politinių procesų supratimui? Pasaulio valstybės daugiau nedalinami į laisvo, trečio pasaulio ir komunistinio bloko šalis. Paprasto suskirstymo į dvi stovyklas – turtingų ir neturtingų, demokratinių ir nedemokratinių – jau nepakanka. Tokį paskirstymą pakeitė pasaulio pasiskirstymas, pagristas šalių priklausomybe tai arba anai civilizacijai. Makrolygyje kalba eina apie konfliktą tarp civilizacijų, mikrolygyje – apie įtyn skausmingus, ilgus ir žiaurus konfliktus tarp valstybių ir tautų, priklausančių skirtingoms civilizacijoms. Per keletą mėnesių, praėjusių nuo straipsnio parašymo momento, įvyko įvykiai, kurie, pirma, atitinka civilizacijos paradigmą, ir kurie, antra, galima buvo numatyti, pasiremiant ją. Viena iš paradigmos funkcijų yra ta, kad ji leidžia išskirti svarbius momentus (pavyzdžiui, potencialių konfliktų tarp šalių, priklausančių skirtingoms civilizacijoms, grupių, kurie gali palemti susidūrimą, priežastys), o antra – tame, kad paradigma leidžia pamatyti įprastus reiškinius nutolusioje perspektyvoje. Išnagrinėsim šį tvirtinimą JAV pavyzdyje. Šios valstybės vienybės pagrinde istoriškai guli du pagrindiniai principai – europietiška kultūra ir politinė demokratija. Atvažiuojantys į JAV emigrantai karta po kartos asimiliavo į šią sistemą ir stengėsi įgauti lygias teises. Sėkmingiausiu iš visų judėjimų už pilietines teises tapo 50–60-ųjų metų judėjimas, kuriam vadovavo Martynas Liuteris Kingas. Vėliau akcentai jame paslinko: nuo lygių teisių reikalavimų atskiriems asmenims prie ypatingų teisių reikalavimų juodiems ir kai kuriems kitiems gyventojų grupėms. Rezultate buvo pažeidžiamas vienas iš esminių JAV vienybės principų: buvo neigiama visuomenės, kurioje nekreipiamas dėmesys į odos spalvą, idėja tokios visuomenės, kurioje odos spalvai skiriama daug dėmesio ir kurioje valstybė sankcionuoja privilegijas kai kuriems gyventojų grupėms, naudai. Vėliau prasidėjo lygiagretus judėjimas: inteligencija ir politiniai veikėjai pradėjo įgyvendinti “daugiakultūriškumo”, arba “kultūrinio pliuralizmo” idėją, kuri numatė amerikietiškos politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos peržiūrėjimą “neeuropietiškų” JAV gyventojų atžvilgiu. Kaip “ypatingų teisių” kai kuriems gyventojų grupėms reikalavimai, taip ir “daugiakultūriškumo” pamokslavimai, gali suprovokuoti civilizacijų susidūrimus JAV ribose ir atvesti prie to, ką Šlezingeris-jaunesnysis pavadino “Amerikos ardymu”. JAV tampa vis nevienalytiškesni etniškai. Surašymo Biuro duomenimis, iki 2050 metų amerikietiška visuomenė bus sudaryta 23% iš lotynų-amerikietiškos kilmės amerikiečių, 16% iš juodaodžių amerikiečių ir 10% iš išeivių iš Azijos. Ankščiau imigrantai, atvykstantys į JAV, absorbavo vyraujančią amerikietiškoje visuomenėje europietišką kultūrą ir susiliedavo su ją, su džiaugsmu priimdami laisvės, lygiateisiškumo, individualizmo ir demokratijos idealus. O dabar, kai 50% gyventojų taps nebaltieji, ar imigrantai vis priiminės dominuojančią europietišką kultūrą ir išsiskies joje kaip ir ankščiau? Jei ne, jei JAV iš tikrųjų pavers kultūrinio pliuralizmo, pavojingo civilizacijų susidūrimu visuomene, ar jie vis dar galės pasilikti liberaliai-demokratiška valstybe? Ar JAV devesternizacija nereikš tuo pačiu ir deamerikanizacija? Tokiu atveju valstybė, kurią mes žinome, nustos egzistuoti. Civilizacinis priėjimas daug ką paaiškina mūsų sudėtingame pokariniame pasaulyje ir daug ką sudeda į savo vietas. Kokia kita paradigma padarytų tai geriau? Jei ne civilizacija tai kas? Atsakymuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” galima rasti geriausiu atveju vieną pseudoalternatyvą ir vieną nerealią alternatyvą. Pseudoalternatyva galima pavadinti F. Adžami paradigmą. “Valstybės kontroliuoja civilizacijas, o ne atvirkščiai”, – tvirtina jis. Bet svarstyti apie valstybes ir civilizacijas “kontrolės” kategorijose beprasmiška. Aišku, valstybės artėja į jėgų balansą, bet tuo neapsiriboja. Kitaip keturiasdešimtųjų metų pabaigoje europietiškos valstybės turėtų susijungti į koaliciją su TSRS prieš JAV! Valstybės reaguoja į betarpišką grėsmę, ir šaltojo karo metu Vakarų Europos šalys matė pavojų iš Rytų pusės. Šaltojo karo metu pasaulis buvo pasidalinęs kaip į tris paminėtas dideles grupes, taip ir į civilizacijas. Prarandant pasaulio dalinimo į “tris pasaulius” prasmei, valstybės pradeda vis daugiau mastyti civilizacijų kategorijomis ir šituo požiūriu nustatinėti savo vietą pasaulyje ir savo interesus. Dabar Vakarų Europos valstybės mato vis didėjantį grėsmę jau ne iš Rytų, o iš Pietų pusės. Negalima tvirtinti, jog mes gyvename pasaulyje, charakterizuojančiu, kaip sako Adžami, “valstybių vienatve ir ryšių tarp jų neegzistavimu”. Pasaulis susideda iš šalių, susijungiančių į grupes, ir plačiausia prasme šitie susijungimai ir yra civilizacijos. Ir neigti jų egzistavimą reikštų neigti žmonių visuomenės pagrindines realijas. Kas liečia nerealios alternatyvos, tai yra vieningos pasaulinės civilizacijos, kuri lygtai jau egzistuoja, arba bent jau atsiras artimiausiu metu, koncepcija. Tvirtinimas, kad atsiranda vieninga, universali, arba civilizacija, išsakoma įvairiausiose formose, bet neviena iš jų neišlaiko net paviršutinės kritikos. Taip, pirmiausia, jau egzistuoja požiūris, kad komunistinės sistemos sugriovimas reiškia istorijos pabaigą ir pilną liberalios demokratijos pergalę visame pasaulyje. Bet, šiuo metu egzistuoja daug autoritarizmo, nacionalizmo, rinkos komunizmo formų, ir t.t.. Dar svarbiau, kad egzistuoja religinės alternatyvos. Religija dabar – viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė jėga, kuri mobilizuoja žmones ir motyvuoja jų veiksmus. Visu antra, atsakuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” buvo išsakyta nuomonė, kad sąveikos tarp valstybių sustiprinimo ir komunikacijų sistemos tobulinimo rezultate atsiranda vieninga kultūra. Esant tam tikroms sąlygoms tai iš tikrųjų galioja. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad artimi ryšiai veda prie trūnijančių prieštaravimų sustiprinimo, konfrontacijos, reakcijos, ir galu gale – prie karo. Visu trečia, kai kuriuose atsakuose buvo kalbama apie tai, kad modernizacija ir ekonominis vystymas daro homogenizuojantį poveikį ir sukuria šiuolaikinę monokultūrą. Iš tikrųjų, daugelis išsivysčiusių šalių pasaulyje dabar priklauso vakarietiškai kultūrai. Bet modernizacija nereiškia vesternizacijos. Japonija, Singapūras ir Saudo Arabija – šiuolaikinės valstybės, bet jos jokiu būdu nėra vakarietiškos. Ir tik vakarietiškas išdidumas skamba tvirtinimuose, kad visos tautos, einančios modernizacijos keliu turi būti “tokios, kaip mes”. Tvirtinti, kad Slovakai ir serbai, arabai ir žydai, indusai ir musulmonai, rūsai ir turkai, tibetiečiai ir kiniečiai, japonai ir amerikiečiai priklauso vienai civilizacijai, Tiesiog nerimta. Vieninga civilizacija gali būti tik vieningos valdžios produktu. Romos imperijos valdžia sukūrė antikinio pasaulio ribose civilizaciją, artimą vieningai. Vakarų valdžia XIX amžiuje europietiško kolonializmo, ir XX amžiuje amerikietiškos hegemonijos pavidale praplėtė vakarietišką kultūrą didesnei šiuolaikinio pasaulio pusei. Bet šiandien su europietišku kolonializmu jau baigta, o amerikietiška hegemonija susilpnėjo. Vakarų valdžios susilpnėjimas veda prie Vakarų kultūros erozijos. Greitas Rytų Azijos valstybių ekonomikas augimas atves, prie jų karinio, politinio ir kultūrinio poveikio sustiprinimo. Be abejo kalba lieka bet kokios kultūros pagrindu. Kaip F. Adžami, taip ir R. Bartli plačiam anglų kalbos plitime mato universalaus vakarietiškos kultūros universalumo patvirtinimą. Bet ar stiprėja šiandien anglų kalbos reikšmė palyginant su kitomis kalbomis? Indijoje, Afrikoje ir kituose regionuose kolonizatorių kalbas pakeičia nacionalinės vietinių tautų kalbos. Honkonge anglų kalba išstumiama kiniečių ir t.t. Serbai pereina iš lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų priešai-katalikai, prie kirilicos. Tuo pačiu metu turkmėnai, Azerbaidžaniečiai ir uzbekai pereina nuo kirilicos – “rusų šeimininkų” abėcėlės prie lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų tikėjimo broliai Turkijoje. Tokiu būdu, kalbų fronte mes stebime ne unifikaciją, o babilonizaciją, kas eilinį kartą įrodo civilizuoto priėjimo privalumus. Už kultūrą žūsta. Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta daug politinių ir karinių konfliktų. Ir jei jų priežastis yra ne konfliktas tarp civilizacijų, tai kas? Civilizacinės paradigmos kritikams nepavyko rasti geresnio paaiškinimo tam, kas vyksta pasaulyje. O tuo metu, kaip pastebi Europietiškos bendrijos prezidentas Žakas Deloras, darosi vis aiškiau, kad “artėjantys konfliktai bus suprovokuoti ne ekonominiais arba ideologiniais, o kultūrologiniais faktoriais. Vakarai turi mokintis gyliau pažinti religinius ir filosofinius kitų civilizacijų pagrindus”. Politinė ideologija ir ekonominiai interesai užima ne patį svarbiausią vietą žmonių gyvenime. Žmonės kovoja ir žūsta už kitus idealus ir kitas vertybes – už tikėjimą, šeimą, kraujo ryšius. Būtent todėl po šaltojo karo pabaigos centrinę vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė civilizacijų susidūrimas. Ir todėl civilizacijų paradigma geriau, negu bet kokia kita alternatyva, padeda sukurti bendrą santarvę ir susitvarkyti su vykstančiais šiuolaikiniame pasaulyje įvykiais. Istorija tęsiasi. Pasaulis nevieningas. Civilizacijos suvienija ir išskiria žmoniją. Jėgų, kurios gali atvesti prie civilizacijų susidūrimo, neįmanoma nugalėti, jei nepripažinti jų egzistavimo. 3.2 Globalinis gamtonaudos konfliktas Kitas, nemažiau svarbus konfliktų tipas, dažniausiai nepastebimas tarp politinių ir karinių konfliktų, tai gamtonaudos konfliktas. Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulės industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų planetos veidą. Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa gyva, yra glaudžiai tarpusavy susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Atėjo žmonijos istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis. Neseniai žinomas prancūzų okeanologas Jaques Yves Cousteau pasakė: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Žmonės negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai. Technologinio proceso mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų Žemėje. Amerikiečių ekologo L. Brauno (Brown L. “The Bread Alone” New York, Preger, 1977) nuomone, “miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, – jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui”. Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Vis labiau jaučiamas gryno vandens trukumas Vakarų Europoje, Japonijoje ir kai kuriuose JAV srityse. Daugelio miestų oras užnuodytas, ypač švino atliekomis. Daugelis ežerų ir upių biologine prasme yra pusiau mirusios. Didmiesčiai Tiesiog kimšte prikimšti senienų, atliekų, nuo kurių jie negali išsivaduoti. Planetoje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių rūšių, ties išnykimo riba yra tūkstančiai rūšių. Biosfera pati nebegali išsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus. Mūsų amžiuje daugelio problemų neįmanoma išspręsti vienos šalies pastangomis, jas reikia spręsti visos mūsų planetos mastu. Galima skirti tris pagrindinius globalinės problemos “žmogus ir gamta” aspektus: 1. Techninį-ekonominį, kuris susijęs su gamtos išteklių išsekimu, žemės rutulyje; 2. Ekologinį, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje žmogus–gyvoji gamta; ir 3. Socialinį-politinį. Šias problemas reikia spręsti visų šalių, visos žmonijos pastangomis. Energijos ištekliai ir technosfera. Nuo 1890 metų ligi šių dienų pasaulyje gauta anglies, naftos, pagaminta plieno ir elektros energijos daugiau negu iš viso ligi šiol. Visuomenės ir mokslo pažanga mūsų epochoje išgyvena neregėtą bumą. Šiandien žmogaus galios rimtai konkuruoja su gamtos galiomis. Žmogus sukūrė technosferą – darbo pakeistą išorinį Žemės “apvalkalą”. Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena pagrindinių globalinių ekologijos problemų. Energijos išteklių naudojimas daugiausiai lemia šiuolaikinės civilizacijos lygį ir jos gerovę. Šiandien semiame energiją iš didžiulio, bet neišsenkamo telkinio, kurį sukūrė gamta. Daugiau kaip 320 milijonų automobilių, 120 tūkstančių lėktuvų, 200 tūkstančių lokomotyvų, 50 tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų šaldytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir kitų mašinų vis labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarus. Kuro ištekliai, susitelkę mūsų Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jie gali būti išnaudoti per 2–3 šimtmečius. Tačiau jau dabar aišku, kad žmonija ligi tol, o gal net kur kas ankščiau, atras naujus energijos šaltinius. Pastarųjų metu pasaulyje kasmet suvartojama apie devynias milijardus tonų sąlyginio kuro, o dar prieš šimtą metų jo buvo suvartojama dešimt kartų mažiau. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė kuro rūšis buvo akmens ir rusvoji anglys. Dabar anglims pasauliniame balanse tenka 31%, naftai ir dujoms – 60%, hidroenergijai – 7%, ir branduolinei energijai – 2% (žr. pav. 2). Mūsų laikais nepaprastai didėja energijos poreikia ir vartojimas. Siekiant patenkinti poreikius, elektros energijos gamyba kas 9–10 metų padvigubėja, nors pagrindiniai jos šaltiniai – anglys, nafta ir gamtinės dujos – riboti. Be to, ištirtieji kuro ištekliai planetoje labai netolygiai išsidėstę. Energetinė krizė, apėmusi JAV, Vakarų Europą, Japoniją ir kitas, šalis verčia daugelį specialistų rimčiau ir sparčiau spręsti naujų energijos šaltinių problemą. Maisto produktai. Visa Žemės biosfera, Filipo Sen Marko apskaičiavimais, duoda apie 83–85 milijardų tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Augalinis ir gyvulinis maistas, kuriuo misdami beveik 6 mlrd. žmonių gali gyventi ir dirbti, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, naudinguosius augalus žmogus arba jais šeria naminius gyvulius, bei paukščius, iš kurių gauna mėsos, pieno, kiaušinių ir t.t. tarkime, visi pasaulio gyventojai maitinasi vegetariškai ir valgo vien kvietinę duoną. Tuomet žmogui kasdien reikėtų 630–750 g. kviečių, t.y. 230–274 kg. per metus. Vadinasi, pagal akademiko N. Semionovo apskaičiavimus, gauname “egzistencijos vienetą”, ekvivalentišką 250–300 g. kviečių. Jeigu geras Anglijos, Čekijos, Slovakijos žemdirbys išaugintų tokį “egzistencijos vienetą” 600 m2 plote, tada vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų aprūpinti maistu 17 žmonių. “Padauginkime šį skaičių iš 8.200 mln. ha (tai Žemės plotas, kurį galima panaudoti ūkiui – 1977 m duomenimis) ir gausime optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti 140 mlrd. žmonių”, – rašo N. Semionovas. O dabar tarkime,. Kad žmonija suvartoja daugybę kombinuotojo maisto: vienam žmogui per metus reikia 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų; 90 kg mėsos ir 250 kg pieno. Klarko apskaičiavimai panašūs į ankščiau pateiktuosius, patvirtina, kad tokių gausių kombinuotų maistų 8.200 mln. ha gali išmaitinti apie 45 mlrd. žmonių. Bet! Kasmet mūsų planetos gyventojų padaugėja 120–130 milijonų. Jiems reikia naujų pastatų, kelių, fabrikų, mokyklų, kinoteatrų, sveikatos ir kultūros įstaigų, ir panašiai, t.y. vidutiniškai dešimtadalio hektaro vienam žmogui, o vieną žmogų aprūpinti maisto ir kitais biologiniais produktais vidutiniškai reikia 0,4 ha. Vadinasi, stabilizavus žemės ūkio gamyba, ateinančio dešimtmečio pabaigoje žmonės kasmet turėtų įdirbti 45–52 mln. hektarų. Tokie naujų žemės įdirbimo tempai neįmanomi ir neįsivaizduojami, tai greit išsekintų dirbamos žemės atsargas. Vis dėlto žemės plotai yra riboti, ir vieną dieną jie bus išnaudoti. Žmogus, planeta ir ekologinė krizė. Yra užrašyta, jog 1306 metais vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad “mieste degino anglis ir teršė orą…” tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos. Tik po kelių šimtų metų, pirmiausiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieninių reiškinių. Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga. Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą. Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens, ir tik penkias minutes be oro. Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 valandas suvartojame apie kilogramą maisto, 2,5 litro vandens, bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras. Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus. Kol kas gamtos gamybinės jėgos vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos. Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse. “Ekologinė krizė – tai globalinis žmogaus ir kitų gyvųjų organizmų egzistavimo reprodukcijos sąlygų pablogėjimas, kai žemę ir gyvybę palaikantys gamtos elementai – pirmiausiai oras, vanduo ir gruntas – tampa kenksmingi, arba ir visai netinkami vartoti. Kitaip tariant, ekologinė krizė – tai kokybinis gamtinės aplinkos pakitimas, dėl kurio gyvybės egzistavimo galimybės abejotinos. Atitiko taip, kad siekdami pirmaeilių savo tikslų, sulaukėme padarinių, kurių nesitikėjome, ir pastebime, jog vis dažniau tie padariniai matuojami toliais praradimais, kurie aplenkia ir pasiekti tikslo rezultatus.” (Pranulis V., 1990) Gamtos turtus galima visiškai atiduoti naudotis žmogui tik tada, jeigu tie turtai bus naudojami visos visuomenės labui. Tačiau buvo ir tebėra rimtų kliūčių šiai idėjai realizuoti. Pagrindinė iš tų kliūčių – privati išteklių ir gamybos priemonių nuosavybė. Gamtos turo naudojimas pelno tikslais veda į plėšikavimą. Tą patvirtina pavyzdys, kaip kapitalistinės monopolijos negailestingai “sunkia syvus” iš kolonijų ir ekonomiškai priklausomų šalių. Antroji rimta kliūtis – didelės gamtos turtų dalies eikvojimas ginklavimuisi ir kariniam pasirengimui. Trečioji problema – buvusių kolonijų tautos neturi šiuolaikinės technikos, kvalifikuotų kadrų ir lėšų gamtos turtams tikslingai naudoti. Pagaliau – neprotingai naudojami “niekieno” ištekliai: biologiniai ir mineraliniai pasaulio vandenyno ištekliai. Dabartinės tarptautinės teises normos tik iš dalies reguliuoja jų naudojimą. Šitokios yra pagrindinės kliūtis, trukdančios nustatyti harmoniją tarp globalinių galimybių patenkinti žmonijos poreikius ir jų realizavimo. Neracionali gamtonauda kelia globalinių katastrofų grėsmę. Katastrofa – tai finalinė tam tikro proceso stadija. Laiku susirūpinus procesu prognoze, pasekmių analize, galima išvengti tragiškų padarinių. Todėl ypač svarbu katastrofas pažinti ir kontroliuoti. O pavojai tyko iš visų pusių. Štai vandens, dirvos, oro kokybė dėl antropogeninės veiklos blogėja, jie vis labiau užteršiami. Vanduo vis labiau užteršiamas keiksmingomis cheminėmis medžiagomis. Mažėja derlingų dirvų plotai. Dirvas vis labiau nualinamas intensyviai arba nemokšiškai ūkininkaujant. Didėja jų druskingumas, sparčiai plečiasi dykumų plotai. Blogėja oro kokybė, jis irgi vis labiau teršiamas.atsirado ir tampa vis svarbesnis šiluminis užteršimas, keičiasi klimatas. Neracionaliai deginame daug kuro, didėja anglies dvideginio koncentracija atmosferoje, pasireiškia šiltnamio efektas. Žmonija savo reikmėms gamina vis daugiau energijos. Įpratome prie komforto, skraidome lėktuvais, važiuojame traukiniais, automašinomis. Gatves apšviečiame elektra, šildome butus. Aukštas gyvenimo lygis pagrįstas dideliu energijos vartojimu. Tačiau dabar naudojami energijos šaltiniai ne baiginiai, žaliavos senka, energija brangsta . Tai mes šiemet ypač pajutome. Reikia labiau naudoti Saulės energiją, ieškoti naujų energijos šaltinių, pvz., įvaldyti termobranduolinės sintezės reakciją, kitaip žmonijai gres energėtinio bado katastrofa. Įvairiose Žemės dalyse energijos sunaudojama labai nevienodai. Čia ypač išsiskiria išsivysčiusios šalys, o juk energijos gamybą ir naudojimą lydintieji teršalai pasklinda po visa pasaulį. Lokaliniai teršimai, klimato pasikeitimai lemia atitinkamus globalinius pakitimus, jie nežino valstybinių sienų. Kita didžiulė grėsmė žmonijai – branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai. Svarbiausias rūpestis – išvengti katastrofos, užtikrinant masinio naikinimo ginklų neplatinimą, Vėliau – jų kiekio sumažinimą, ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Subirėjus SSRS, konfrontacija keičiant bendradarbiavimu, tai tampa visiškai įmanoma. Jo labiau, kad šiuolaikinis mokslas ir technika yra pajėgios apsaugoti žmoniją nuo šio pavojaus. Sudėtingos technologinės sistemos visuomet kelia pavojų aplinkai, gali būti didelių avarijų šaltiniais. Todėl būtinos priemonės, įgalinčios sumažinti tokių katastrofų žalą, apsaugoti aplinką ir gyventojus, pasiruošto gerai atlikti gelbėjimo darbus, parengti darbų saugos normatyvinius aktus ir reikalavimu, taip pat it tarptautinius. Tačiau nuo vien katastrofų gali smarkiai nukentėti arba net žūti žmonija. Štai dvidešimto amžiaus maras – AIDS virusas. Kol kas Lietuvoje užregistruota 38 ŽIV diagnozuotų žmonių. Iš jų šeši susirgo AIDS, iš kurių penki jau mirė. Bet štai centrinėje Afrikoje jų yra dešimtys milijonų. Kas laukia tų šalių ir ne vien tik jų? Žmonių skaičius Žemėja didėja labai sparčiai. Paradoksalu, bet daugiausia – neturtingose šalyse. Kaip juos išmaitinti? Industrinės valstybės plėšiškai išgaudo vandenyno turtus. O ką daryti valstybėms, neturinčioms laivyno? Esminių poslinkių turi įvykti medicinoje. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į gydomąją, o į profilaktinę mediciną. Dar vienas katastrofų šaltinis – nestabilumai, sąlygoti staigų politinių pasikeitimų. Tai mes akivaizdžiai matome suirus Sovietų Sąjungai. “Kur pasuks žmonija? Ar užteks jai sveiko proto ir ryžto nesusinaikinti? Pasistenkime, kad taip neatsitiktų ir mes paliktume ateinančiom kartoms derlingą žaliuojančią žemę, švarų vandenį ir orą, žydrą dangų. Tegul mūsų palikuoniai būna sveiko kūno ir sveikos dvasios, o tam reikia kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas būtų pasistengti padaryti šį pasaulį bent truputi geresniu.” (Rudzikas Z., 1992) 3.3 Konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių visuomenių. Konfliktas tarp turingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Turtingieji ir neturtingieji negalės suprasti vieni kitų, kol nepasikeis vietomis. Vis dėlto turtuolis, tapus vargšu, geriau suprastų jo gyvenimą, negu staiga praturtėjus vargšas. Todėl kad žmogus pradeda vertinti viską tik tada, kai ką nors praranda. Tad atkreipsiu didesnį dėmesį į skurdą ir kova prieš jį. Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs visas tas problemas visuose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduoti tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir vaikų slūgimas, darbo vietų trukumas ir demografinis spaudimas. Kai kuriu atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga. Jungtinių Tautų Organizacija ir jos nariai turi pripažinti kovą prieš skurdą vienu iš savo prioritetinių uždavinių. Programų tikslas, nukreiptas į kova prieš skurdą – užtikrinti galimybę žmonėms daugiau uždirbti pragyvenimui. Vargšai turi geriau patys save aprūpinti, vietoj to, kad priklausyti nuo finansinių arba maisto pašalpų iš užsienio. Ekonominis vystymas turi užtikrinti neturtingoms šalims darbo vietas tiems, kurie šiandien neturi darbo arba turi jo nepakankamai, o taip pat vis didėjančiam darbingų gyventojų skaičiui. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio valstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymą ir jeigu jų prekių kainos liks tokiomis žemomis. Finansinė parama turi būti nukreipta ekologinių problemų sprendimui, bei vargšų ir nepasiturinčių pagrindinių poreikių aprūpinimui. Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių daugiau negu kada nors buvo. 1980 m. aštuoniasdešimt septyniose šalyse buvo 340 mln. žmonių, reguliariai negaunančių pilnaverčio maisto. Palyginus su 1970 metais, badaujančių skaičius išaugo 14%. Šie skaičiai turi tendenciją toliau augti. Daugėja žmonių, gyvenančių lindynėse ir namuose be gyvenamųjų sąlygų, skaičius (žr. pav. 3). Aštriai jaučiasi geriamojo vandens deficitas, vadinasi vis labiau auga lygų skaičius nuo blogo vandens, netinkančio žmonių vartojimui. Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui, kuris 1984 metais buvo 190 dolerių vienam žmogui besivystančiose šalyse (išskyrus Indiją ir Kiniją), o industriškai išsivysčiusiose šalyse – 11.430 dolerių (žr. pav. 4). Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso. Kaip jau žinom, daugelis išsivysčiusių šalių stato savo gamyklas, fabrikus bei įvairius perdirbimo kompleksus besivystančių šalių teritorijose, kad neteršti savo aplinką. Ir tai jau ne gamtosaugos konfliktas, o vėl konfliktas tarp turtingų ir neturtingų, tik iškeltas į tarptautinį lygį. Žmonijos istorijoje žinoma pakankamai atvejų, kai neturtingi, norėdami pagerinti savo padėtį, organizavo revoliucijas, siekdami taip išspręsti šį konfliktą. Bet tai padėdavo tik trumpam – praėjus tam tikram laikui, visuomenė vėl palaipsniui skyrėsi į turtingus ir neturtingus, o be to, tokie staigus pasikeitimai visuomenėje vedė prie įvairiausių kataklizmų. 4. Išvados Globaliniai konfliktai yra šie: • Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) • Globalinis gamtonaudos konfliktas • Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių 1. Hantingtono manymu, sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Anot to, kiti politologai mano, kad susidūrimas tarp civilizacijų nėra globalinis konfliktas, o tik politinis nesutarimas. 2. Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Tai yra gamtonaudos konflikto esmė. Gamtos turtais naudojasi visos valstybės, todėl spręsti šį konfliktą turi visi kartu. 3. Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių iš esmės neišsprendžiamas, kadangi žmonių bendriją negali būti sudaryta iš vieno sluoksnio, o kiekvienas sluoksnis turi savo interesus.
Geografija  Referatai   (30,07 kB)
Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (6 psl., 9,71 kB)
Aukštasis mokslas daugelyje skyrių vaidina lemiamą vaidmenį. Jis dar labiau tobulina aukšto intelekto žmonių mąstymą ir proto išteklius, įgalina paskleisti naujus mokslinius atradimus ir žinias, kurie tobulina ir palengvina mūsų gyvenimą, užtikrina būsimųjų kartų švietimą europiniame kontekste. Tokios funkcijos gyvybingai svarbios tolesnei Europos plėtrai, prie kurios prisideda kiekviena Europos valstybė. Šiuo metu galime pastebėti tendenciją, kaip didėja aukštojo mokslo tempai ir poreikiai, kaip žinios tampa lemiamomis, o pasikeitimai vyksta labai sparčiai. Be to, jie reikalauja, kad aukštojo mokslo sritis pasitelktų naujus metodus ir integruotųsi į mokymą ištisą gyvenimą, sugebėtų sudominti vis daugiau jaunų žmonių siekti aukštojo mokslo ir turėtų pripažinimą ne tik šalyje, kurioje gyvena, tačiau ir visoje Europoje bei už jos ribų. Šiame darbe išsiaiškinsime, ką reiškia integracijos sąvoka, kokį vaidmenį ji vaidina Lietuvos gyvenime ir Lietuvos aukštajam mokslui, kokios integracijos į Europos Sąjungą priežastys ir pasekmės. Taip pat čia trumpai apžvelgsime Europos Sąjungos programas, skirtas Europos Sąjungos valstybių - būsimų ir esamų narių – aukštosioms mokykloms, europines studijų institucijas, Lietuvos studentų galimybes studijuoti užsienyje, Lietuvos universitetų perspektyvas, organizuojant tarptautines studijas, tarptautinių ryšių plėtros perspektyvas, Europos Sąjungos bei Lietuvos mokslo, studijų, švietimo politiką bei Lietuvos universitetų integraciją į vieningą Europos aukštojo mokslo erdvę. Darbas apima puslapių 1. INTEGRACIJOS SĄVOKA Prieš pradedami kalbėti apie integracijos procesą, jo ypatumus, priežastis, priemones ir reikšmę, pirmiausiai turėtume apibrėžti pačią integracijos sąvoką. Integracija - procesas, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio sąryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi. Šis terminas plačiai taikomas beveik visose valstybės gyvenimo srityse nuo XX amžiaus vidurio, kai pradėjo veikti Europos Bendrija. Šio proceso esmė ta, kad valstybės savanoriškai keičia įprastinį tarptautinės teisės principais grindžiamą tarpusavio santykių pobūdį. Šiuo atveju yra sutariama ne tik dėl to, kokie bus valstybių tarpusavio santykiai, bet ir dėl to, kad kai kurie valstybių vidaus gyvenimo klausimai ir reikalai bus tvarkomi bendrai. Tam tikslui valstybės steigia ir bendras institucijas, kurioms padeda tvarkyti tuos reikalus, susitaria ir pačios tiesiogiai arba per tas institucijas leidžia bendrus teisės aktus, kurie galioja iš karto visose dalyvaujančiose valstybėse. Galutiniu integracijos proceso rezultatu galima laikyti atsiradimą naujos valstybės, kuri susiformuoja iš kelių atskirų valstybių. Kaip pavyzdį paimkime Europos Sąjunga, kuri yra dar nebaigtos (dalinės), tačiau labai ryškios integracijos pavyzdys. Svarbi integracijos proceso sąlyga – savanoriškas valstybių apsisprendimas dalyvauti joje, nes čia valstybių vyriausybės turi pasiryžti priimti ypatingą politinį sprendimą (tam tikra prasme, įveikti savo egoizmą) ir kai kuriuos savo tvarkytus reikalus perduoti tarptautinės institucijos žinion. Perduoti ne todėl, kad pačios nepajėgia tinkamai susitvarkyti, bet todėl, kad yra priežasčių manyti, jog taip reikalai bus tvarkomi efektyviau. Pačios valstybės ne tik neišnyksta, bet, priešingai, dėl integracijos jos dar labiau sustiprėja, konsoliduojasi, lengviau prisitaiko prie sparčiai besikeičiančios aplinkos. Integraciją lemia daugybė įvairiausių priežasčių ir veiksnių, joje dalyvauja daugybė veikėjų, pagaliau, ji plėtojasi daugelyje žmonių veiklos sričių ir kiekvienoje iš jų įgyja tam tikrą specifiką. Lietuvos bendradarbiavimo su Europos Sąjunga švietimo ir mokymo srityje tikslas – yra harmoningai plėtoti žmogiškuosius resursus ir kelti bendrą lavinimo, aukštojo ir profesinės kvalifikacijos lygį Lietuvoje tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuose, atsižvelgiant į Lietuvos prioritetus. Dėl to bandoma suvienodinti mokymo institucijų struktūras ir mokymo planus, atsižvelgiant į Europos mokymo fondą ir TEMPUS programą (plačiau apie ją žr. psl.). Bendradarbiaujant ypatingas dėmesys skiriamas šioms sritims: švietimo ir mokymo sistemos reformai Lietuvoje; dėstytojų ir mokytojų kvalifikacijos kėlimui; universitetų bendradarbiavimui, universitetų ir firmų bendradarbiavimui; dėstytojų, studentų, pareigūnų bei jaunų žmonių judėjimui; mokymo atitinkamose Europos studijų institucijose rėmimui; studijų trukmės ir diplomų abipusiam pripažinimui; kalbų mokymosi Lietuvoje rėmimui, ypač gyventojams, priklausantiems tautinėms mažumoms; distancinio mokymo bei naujų mokymo technologijų plėtojimui; aprūpinimui mokymo priemonėmis ir įranga. Integracijos į Europos Sąjungą sutartyje buvo numatytos tam tikros priemonės, šalinančias kliūtis laisvam darbo jėgos, studentų, dėstytojų judėjimui, įtvirtinančios teisę gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. Taip pat buvo sutarta dėl abipusio aukštojo mokslo diplomų pripažinimo, tačiau nėra sukurta mokyklų, akademijų ir universitetų sertifikavimo ar akreditavimo sistema. 2. ŠVIETIMO, MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA 2.1. LIETUVOS MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA Mokslo ir studijų sistemą, kaip ir bet kurią kitą sistemą, apibūdina šie pagrindiniai faktoriai: jai keliami tikslai; ekonominis jos veikimo pagrindas (finansavimas); valdymas ir savireguliacija; teisinė bazė; organizacinė struktūra. Naujosios mokslo ir studijų valstybinės politikos tikslas – iš esmės pakeisti šalies mokslo sistemos veiklos kokybę: padidinti mokslo ir studijų veiklos efektyvumą ir aktualumą, sudaryti sąlygas, kad mokslo potencialas kuo racionaliau būtų panaudojamas šalies ūkio, švietimo, kultūros bei socialinių reikmių tenkinimui, t.y. didinti mokslo ir studijų, mokslo ir ūkio (plačiąja prasme) integraciją. Siekiant išvardintų mokslo ir studijų politikos tikslų, numatoma vykdyti esminius pertvarkymus visomis kryptimis: tobulinti sistemos finansavimą; tikslinti teisinę bazę; optimizuoti organizacinę struktūrą; mokslo ir studijų politikos įgyvendinimui pasitelkti daugiau žmonių iš ne akademinės visuomenės (t.y. verslo, gamybos, kultūros ir kitų sričių). Šie pertvarkymai įvardijami mokslo ir studijų sistemos reforma. Ši sistema turi labai svarbių, sudėtingų ir esminių problemų, kurios trukdo jos optimaliam įgyvendinimui. 2.1.1. MOKSLO IR STUDIJŲ SISTEMOS PROBLEMOS Svarbiausios mokslo ir studijų sistemos problemos mokslo srityje: mokslas nedirba pramonei ir verslui, o dažnai atlieka tik sau svarbius, paties iškeltus uždavinius; nėra optimali institucinė struktūra; finansavimas menkai siejamas su veiklos efektyvumu; nėra parengta mokslo plėtros strategija; vis dar menka mokslo ir studijų integracija; menkas dalyvavimas tarptautinėse programose; praktiškai nevyksta bazės atnaujinimas. Svarbiausios mokslo ir studijų problemos aukštojo mokslo srityje: neužtikrinamas geras aukštojo mokslo prieinamumas; nestabilus aukštojo mokslo sistemos finansavimas; aukštojo mokslo finansavimas menkai siejamas su studijų ir mokslinių tyrimų kokybe; neefektyvi studijų kokybės užtikrinimo sistema; nėra įgyvendinama dėstytojų kvalifikacijos kėlimo sistema, blogai sprendžiamas kadrų ugdymas; nėra atnaujinamas dėstytojų personalas; vyksta „protų nutekėjimas“; dar nepakankamai stiprūs tarptautiniai studentų ir dėstytojų mainai; sukurta, tačiau nepakankamai gerai funkcionuoja „mokymosi visą gyvenimą“ sistema; praktiškai nevyksta studijų ir mokslinės bazės atnaujinimas; studijos neretai nėra grindžiamos geros kokybės moksliniais tyrimais; vyksta studijų programų smulkėjimas; studentai blogai parengiami praktikai; kai kurios studijos programos nesiūlo ir neorganizuoja studentams praktikos; vyksta bakalauro kvalifikacinio laipsnio devalvacija (vertės sumažėjimas, sumenkinimas); Problemų egzistuoja ir finansavimo srityje. Nors BVP (bendrasis vidaus produktas) nuolat didėjo, jo prieaugis mokslui ir studijoms buvo skiriamas nevienodai. Nuo 1999 metų valstybės skiriamų lėšų mokslui ir studijoms iš valstybės biudžeto ėmė mažėti. Be to, nors didėjo valstybės finansuojamų vietų skaičius, vieningo požiūrio į studentų, siekiančių aukštojo mokslo išsilavinimo Lietuvos universitetuose, skaičiaus augimą iki šiol nebuvo. Tokias tendencijas galime matyti iš, kitame puslapyje, pateiktų diagramų (žr. 1 ir 2 pav.) 1 pav. Valstybės skiriamos lėšos mokslui ir studijoms 2 pav. Studentų skaičiaus kaita 1970 – 2000 m. Siekiama, kad aukštasis mokslas būtų labiau prieinamas. Nors ir buvo laikomasi tendencijos, kasmet į valstybės finansuojamas vietas priimti po 5 proc. studentų daugiau negu prieš tai buvusiai metais, tačiau studentų skaičius augo neproporcingai. 1998 metais tokių studentų priimta 8 proc. daugiau negu 1997 metais, o 1999 metais priimta (19218 studentų), t.y. 10 proc. daugiau negu 1998 metais, o 2000 metais studentų į valstybės finansuojamas vietas priimta 3 proc. mažiau – 18700. (žr. 3 pav.). 3 pav. Studentų priėmimas į valstybės finansuojamas vietas 1996 – 2000 m. Be to, studentų skaičiaus augimas nebuvo siejamas su finansavimo kitimu, nes nuo 1998 metų jis sumažėjo. 2.2. EUROPOS SĄJUNGOS ŠVIETIMO POLITIKA Europos Sąjunga turi susikūrusi ne tik savo vieningą pinigų ar bendrosios rinkos sąjungą, tačiau ir savo vieningą švietimo politiką (angl. Education policy). Europos Sąjungos švietimo politika – tai Europos Sąjungos vykdomų priemonių, skatinančių Europos Sąjungos valstybes bendradarbiauti švietimo srityje, visuma. Nors švietimo svarba keliant ekonominę ir socialinę gyventojų gerovę yra didelė, Europos Sąjungos švietimo politikos formavimas ir vykdymas priklauso valstybių narių kompetencijai. Švietimo sritis dar 1957 metais nebuvo įtraukta į Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartį. Vėliau su švietimo politika susijusios nuostatos buvo priimamos neprivalomų reglamentų arba išvadų forma. Vienas iš svarbesnių nutarimų – 1976 m. Švietimo ministrų tarybos patvirtinta rezoliucija dėl veiksmų švietimo srityje programos, kuri padėjo pamatus valstybių narių bendradarbiavimui šioje srityje. Bendradarbiauti švietimo srityje paskatino bendrosios rinkos programos nuostatų, susijusių su abipusiu aukštojo mokslo diplomų pripažinimu, įgyvendinimas. Švietimo politikos nuostatos įtvirtintos Europos Bendrijos steigimo sutarties 149 straipsnyje. Čia teigiama, kad „Bendrija prie švietimo lygio kėlimo prisideda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir, prireikus, paremdama jų veiksmus bei imdamasi papildomų veiksmų, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą ir gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę.“ Taigi matome, jog Europos Sąjungos švietimo politikos kūrimas prasidėjo dar Europos Bendrijos sutartimi, kurioje atsispindi atsargus Europos Sąjungos valstybių požiūris į galimybes švietimo reikalus perduoti Europos Sąjungos kompetencijai. Tame pačiame (149 str.) straipsnyje nurodyti švietimo politikos tikslai apriboja keitimusi specialistais, studentais, informacija ir patirtimi, taip pat švietimo institucijų bendradarbiavimu. Komisijos paskirtis tuo metu buvo tik teikti rekomendacijas. Pasirašius Europos Sąjungos sutartį, komisijos paskirtis pasikeitė, nes šioje sutartyje nurodyti švietimo politikos tikslai skatina keitimuisi specialistais, dėstytojais, studentais, informacija, remiamas švietimo institucijų bendravimas, bandoma panaikinti kliūtis, trukdančias žmonėms, atvykusiems su mokslo tikslais, gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. 3. LIETUVOS STUDENTŲ GALIMYBĖS STUDIJUOTI UŽSIENYJE Vis daugiau studentų ir moksleivių mąsto apie galimas Europos studija. Besikeičianti Europos aplinka skatina ir naujų akademinių tyrimų bei studijų krypčių kūrimą. Į specializuotas Europos studijų kryptis senuosiuose Europos universitetuose studentai priimami daugiau nei dešimtmetį. Studentai dažnai ir patys susiranda universitetą pageidaujamojoje šalyje bei lėšų susimokėti už mokslą ir gyvenimo išlaidas. Paprastai tai vadinama laisvu studentų judėjimu. Vis daugiau ir daugiau studentų išvykta studijuoti savo lėšomis ir savo jėgomis. Svarbu pasirinkti akredituotą universitetą, t.y. tokį, kurio programos pripažintos. Įvertinimo procedūrą atlieka įvairios asociacijos. Finansinės paramos individualioms studijoms galima kreiptis į patį universitetą arba į įvairius vyriausybinius ir nevyriausybinius fondus. Renkantis universitetą, reikia pirmiausiai išsiaiškinti universitetų pavadinimus, struktūrą, įvertinti daugelį kitų svarbių faktorių arba dalyvauti universitetų pasikeitimų programose. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universitetas yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su daug Europos bei Amerikos universitetų. Glaudūs ryšiai sieja su Švedijos Lundo, Linčiopingo, Stokholmo, Giotenburgo universitetais, Vokietijos Karlsruhe ir Fraiburgo universitetais, Norvegijos Trondheimo universitetu, Prancūzijos D‘Anžero, Strasbūro, Savojos, Artois universitetais, Suomijos Mikelli politechnikos institutu, Danijos technikos universitetu, Roskildo, Aarhus universitetais. Jau keletą metų organizuojama atranka Džonsono fondo (Johson Foundation) stipendijai gauti. Stipendija, kurią skiria Švedijos Karališkasis technologijos institutas Stokholme (KTH), dengia kelionės, draudimo ir gyvenimo išlaidas. Pastaraisiais metais ji būdavo skiriama magistrantams ir doktorantams, vykstantiems dirbti mokslinio darbo. Gražios tradicijos sieja Mikelli Polytechnic ir Kauno technologijos universitetą. Ketverių metų telekomunikacijų, tarptautinės gamybos vadybos, aplinkotyros bakalauro programose mokėsi keletas Kauno technologijos universiteto studentų. Jų studijos ir gyvenimas Suomijoje finansuojami minėtos institucijos lėšomis. Trumpiems vasaros kursams kasmet išvažiuoja per 4-5 studentus. Pajutę tokių kursų naudą bei norą pabuvoti ir studijuoti užsienyje studentai patys užsimoka kelionės ir gyvenimo išlaidas. Norvegijos mokslo ir technologijos universitetas (NTNU – Norwegian University of Science and Technology) kviečia Kauno technologijos universiteto magistrantus ir būsimuosius diplomuotus inžinierius parengti jų magistro tezes arba diplominį darbą. Šią iniciatyvą remia Norvegijos Karališkosios švietimo ministerijos finansinės paramos programa Rytų ir Centrinės Europos šalių studentams. Studentams stipendija suteikiama penkiems mokslo metų mėnesiams. Bene efektyviausias ir šiuo metu plačiausiai naudojamas bei lengviausiai prieinamas būdamas tęsti studijas užsienyje yra Lietuvos ir kitų užsienio šalių vyriausybinių ir nevyriausybinių fondų finansinė parama. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra pasirašiusi kultūrinio ir mokslinio bendradarbiavimo sutartis su daugeliu Europos šalių. Remiantis šiomis sutartimis, Lietuvos Respublikos piliečiai turi galimybę studijuoti bei stažuotis Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Danijos, Olandijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos bei kai kurių kitų užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Šiuose konkursuose, kuriuos, gavus atitinkamos valstybės vyriausybės siūlymus, skelbia ir administruoja Švietimo ir Mokslo Ministerijos Mokslo ir studijų departamento Studijų skyriaus Tarptautinių studijų grupė, gali dalyvauti visų mokslo šakų Lietuvos aukštųjų mokyklų baigiamųjų kursų studentai bei absolventai. Pirmenybė teikiama tiems, kurie turi užmezgę ryšius su pasiūlymą pateikusios šalies mokslo ir studijų institucija. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra numačiusi atitinkamą finansinės paramos suteikimo tvarką šalies piliečiams, kurie, įgiję platesnį išsilavinimo laipsnį, grįžtų dirbti į Lietuvos mokslų ir studijų institucijas, arba į įstaigas ir organizacijas. Valstybinės stipendijos podiplominėms studijoms užsienyje gali būti skiriamos studijuoti tik į tas užsienio valstybių aukštąsias mokyklas vykstantiems, kurių diplomai yra pripažįstami Lietuvoje. Konkursai skelbiami kiekvienais metais viešai. Lietuvoje gerai žinomas Atviros Lietuvos fondas , įkurtas 1990 metais G. Sorošo. Viena iš įvairiapusės fondo veiklos sričių yra parama moksliniams tyrimams, grantai mokslininkams, dėstytojams, studentams, vykstantiems į tarptautines konferencijas ir pan. Didesnes galimybes studijuoti užsienyje turi pirmojo laipsnio (bakalauro) diplomą turintys studentai. 4. LIETUVOS UNIVERSITETŲ PERSPEKTYVOS ORGANIZUOJANT TARPTAUTINES STUDIJAS Europos Sąjunga, stengdamasi padėti mums parengti gerų vadybos, socialinių mokslų ir teisės sričių specialistų, įkūrė Eurofakulteto padalinį Vilniaus universitete. Norint plėtoti ryšius inžinerinėse studijose Kauno technologijos universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, šių universitetų rektoratų iniciatyva 1991 m. Kaune ir 1992 m. Vilniuje buvo įkurti Tarptautinių studijų centrai (TSC). Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinių studijų centre paskaitos skaitomos anglų kalba, o Kauno technologijos – anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis. Vilniečiai gali pasigirti didesniu specialybių, kur skaitomos paskaitos užsienio kalba, skaičiumi, o kauniečiai – užsienio kalbų, kuriomis skaitomos paskaitos, skaičiumi. Marketingo prasme TSC užėmė tas Lietuvos visuomenės poreikių studijoms tenkinimo nišas, kurios buvo arba visiškai tuščios, arba ne visai užimtos, tai yra: praplėtė vidurines mokyklas baigiančių moksleivių galimybes studijuoti užsienio kalba; sudarė sąlygas universiteto darbuotojams tobulinti užsienio kalbos žinias ir panaudoti užsienyje leistų vadovėlių žinias tiek užsienio kalba, tiek lietuviškai skaitomuose paskaitų kursuose; sudarė sąlygas priimti studijuoti užsienio šalių studentus, pakviesti dėstytojus iš užsienio; sukūrė prielaidas universitetui dalyvauti SOCRATES programose; galimybė studijuoti keliomis užsienio kalbomis pakėlė tarptautinį universitetų prestižą. Taip organizuoti studijas privertė gyvenimas, Lietuvos pramonės sunkumai, kadangi buvome įsitikinę, kad mūsų pramonę prikelti galės tik specialistai, laisvi nuo rytietiškų mąstymo stereotipų, gerai mokantys užsienio kalbas, studijuojantys iš vadovėlių, išleistų ten, kur tobula technika ir technologijos, galintys pasimokyti Vakarų Europos universitetuose anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis. Nemažą vaidmenį, organizuojant studijas užsienio kalbomis, suvaidino Prancūzijos ir Vokietijos ambasados Vilniuje, padėjusios įsigyti pirmuosius vadovėlius užsienio kalbomis. 4.1. DĖMESYS UŽSIENIO LIETUVIAMS Kultūriniai renginiai, organizuojami Lietuvoje, privertė susimąstyti ir apie ryšių su išeivija perspektyvą. Jau ir anksčiau ne kartą buvo kalbama, kad reikėtų skatinti bendrauti Lietuvos ir išeivijos jaunimą. Šiuo metu jau galime pakviesti studijuoti pas mus išeivijos jaunimą. Ir ne tik todėl, kad jauni žmonės, atvykę į Lietuvą, gali studijuoti TSC anglų, vokiečių arba kuria kita kalba ir mokytis lietuviškai, bet ir dėl to, kad išspręsti pilietybės klausimai, taip pat kad tebegalioja prieš keletą metų priimtas Lietuvos vyriausybės nutarimas dėl nemokamų išeivijos studijų. Didelį vaidmenį atlieka ir JAV lietuvių bendruomenės ir Lietuvos Respublikos Seimo bendroji komisija, kuriai pradėjus veikti, žymiai padaugėjo grįžtančiųjų į Lietuvą. Grįžusius neabejotinai retkarčiais aplankys ir anūkai, o nenorėdami prarasti laiko, pareikš norą vieną ar kelis semestrus pastudijuoti pas mus, juolab, kad Lietuva pasirašiusi visus dokumentus dėl išklausytų kreditų ar įgytų kvalifikacijų pripažinimo Europoje, kas leidžia užsienio universitetuose pripažinti pas mus įgytą išsilavinimą. Bus nemažai ir tokių, kurie norės pasimokyti tik lietuvių kalbos, o tokias galimybes ir patyrimą, naudojant šiuolaikinę kompiuterizuotą techniką, mes jau turime. Esame įsitikinę, kad, pramokę lietuvių kalbos, „atradę“ savo protėvių gimtinę, daugelis supras, kad erdvės ir perspektyvos veiklai Lietuvoje yra kur kas daugiau, negu išvystytose šalyse. Reikšmingesnėmis tampa ir studijos rusų kalba. Jos būtinos ne tik dėl to, kad Lietuva yra dviejų sistemų kryžkelėje, bet ir todėl, kad šiose grupėse yra studentų iš Lietuvos tremtinių šeimų. Gimę svetur, lankę nelietuviškas mokyklas, TSC jie per porą metų pramoksta lietuvių kalbos ir po to, trečiame kurse sėkmingai tęsia studijas lietuviškose grupėse. 4.2. TARPTAUTINIŲ RYŠIŲ PLĖTROS PERSPEKTYVOS Atėjo laikas Lietuvos universitetams įsijungti į Europos Sąjungos institucijoms skirtas SOCRATES programas. Tuo tikslu Lietuvoje kuriamas SOCRATES biuras, kuris turėtų koordinuoti universitetų žingsnius, einant į šią programą. Kadangi SOCRATES – tai visų pirma abipusiai mainai, tad reikia įsidėmėti, kad kiek studentų ar moksleivių pasiųsime į Europos Sąjungos institucijas, tiek ir pas mus atvyks. Todėl manome, kad TSC yra ta vieta, kur galima priimti ir mokyti atvykusius vieną ar keletą semestrų. Tačiau šiaip ar taip reikia sudominti užsienio studentus studijų pas mus galimybe ir šalia specialybių mokumo programose numatytų kursų pasiūlyti specifinius, būdingus mūsų regionui. Pravartu būti daugelio universitetų partneriu. Kolegos iš Europos Sąjungos įsitikinę, kad pirmieji studentai SOCRATES programoje pas mus atvyks atlikti baigiamojo darbo, todėl turime stiprinti ir mokslinių tyrimų bazę jiems priimti, ir ryšius su pramone, mokslo tyrimo institutais. 4.3. EUROPINĖS STUDIJŲ INSTITUCIJOS Šiuo metu, integruojantis į Europos erdvę ir didėjant kvalifikuotų ir išsilavinusių žmonių poreikiui, sukuriamos Europinės studijų institucijos. Keletą jų trumpai aptarsime. 4.3.1. EUROPOS KOLEDŽAS Europos Koledžo pagrindinis tikslas – mokyti jaunus profesionalus tokiu būdu, kuris juos įgalintų išnagrinėti Europos integraciją visais atžvilgiais. Koledžas ruošia specialistus, kurie darbuosis Europos civilizacijos ir dinamiškumo vardan, vertins jos kultūros įvairialypiškumą. Studijų Koledže kokybė priklauso nuo intelektualinio atvirumo ir kiekvienos specifinės disciplinos supratimo. Tai susiję su Europos geografinio, kultūrinio ir filosofinio vystymosi visuma. Europos Koledžas – tai naujas Europos studijų antrosios pakopos (magistro ir tolimesnių studijų) institutas. Jis buvo sukurtas 1949 metais Belgijos mieste Brizgėje ir gali būti laikomas seniausia europinių studijų institucija ir profesionalų ruošimo vieta. Koledžas yra dviejų iniciatyvų, užsimezgusių tuojau po 1948 metų Hagos kongreso, rezultatas. Prie to prisidėjo Salvador de Madariaga – Kongreso kultūros komiteto prezidentas, Ispanijos valstybės žmogus, mąstytojas ir rašytojas, tremtyje daugelį metų svajojęs įsteigti Koledžą, kuriame iš skirtingų šalių universitetų absolventai galėtų studijuoti ir gyventi kartu. Dar Koledžo veiklos pradžioje buvo pasiūlyti kursai, artimai susiję su Europos integracija ir keliantys žmonių, dirbančių toje srityje, profesionalumą. Iš pradžių Koledžui svarbiausias buvo civilizacijos mokslas – sritis, kuri parodė Europos idealizmo ženklus. Koledžui būdingos unikalios savybės, susijusios su nepriklausomybe, dvikalbyste, mokymo personalo įvairumu, savo artumu kitoms Europos institucijoms. Kita Koledžo teigiamybė ta, kad studentai gali įsigyti patirties ir išbandyti save daugiakultūrinėje aplinkoje. Dėl greitai augančios Europos studijų paklausos Koledžas nusprendė 1990 metais išplėsti savo veiklą Rytų ir Centrinėje Europoje. Antroji Europos Koledžo stovykla įsteigta, Lenkijos vyriausybės kvietimu Varšuvos pietiniame pakraštyje Matoliu vietovėje. Ši aplinka yra palanki studentų gyvenimui. Nauja Koledžo programa pritraukia ir žmones iš Vakarų Europos, susidomėjusius Centrinės ir Rytų Europos studijomis, ir žmones iš Rytų Europos, norinčius specializuotis Europos studijose. 4.3.2. CENTRINĖS EUROPOS UNIVERSITETAS Centrinės Europos universitetas (CEU) pradėjo veikti, perversmų bangai 1989 m. praūžus per Centrinę ir Rytų Europą. Pati idėja suformuluota seminaruose rengtuose Sorošo fondo tinklo tarpuniversitetiniame centre Dubrovnike 1989 balandžio mėnesį. Įvairių tautybių mokslininkai, patyrę sovietinę sistemą, pajuto didelį norą dirbti kartu ir plėtoti naują sampratą, mokyti naują elitą, kuris būtų atsparus komunizmo ir nacionalizmo apraiškoms. Penkerių metų laikotarpis buvo numatytas įvesti tvarkai, kad po to Universitetas būtų pasiruošęs nuolatiniam studijų procesui. Jau po ketverių metų ši institucija įgavo vardą. Įsikūrimo laikotarpis, kartu su prezidento ir administracijos paskyrimu pranoko visus lūkesčius. Pagrindinėje Universiteto teritorijoje Budapešte ir kitose Universiteto dalyse Prahoje ir Varšuvoje studentai ir dėstytojai iš kitų šalių studijuoja ir atlieka mokslo tiriamuosius darbus anglų kalba. CEU šiuo metu siūlo ekonomikos, aplinkos mokslų, politikos mokslų ir sociologijos sričių programas. Dėstytojai daugiausia yra įgiję išsimokslinimą Vakaruose, bet yra ir vietinius universitetus baigusių mokslininkų. Studentai – talentingas, regioną plėtoti pasirengęs jaunimas. Universitetas greitai tapo kritiškos galvosenos ir pažangių studijų centru. Greta studijų programos, įkurti įvairūs tyrimų institutai, siekiantys išplėsti sampratą, apie unikalias šio regiono aplinkybes. Projektuose numatyti centrai, tiriantys privatizacijos procesą (nagrinėjantys tai kartu su krašto vyriausybėmis), nacionalizmą ir etninę priklausomybę ir aplinką (kartu su krašto politikais). Studijos CEU papildomos studijomis arba tiriamuoju darbu Vakarų universitetuose. Itin talentingi studentai iš Centrinės Europos (tame tarpe ir Lietuvos) ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų kviečiami dalyvauti daugelyje CEU ir Vakarų institucijų jungtinių programų, arba jie nepriklausomai gali dalyvauti programose, kur galima tikėtis gauti stipendiją. Šiuo metu studentai turi galimybes tęsti mokslus Oksforde, Kembridže, Londono, Čikagos, Kolumbijos ir daugelyje kitų universitetų.
Ekonomika  Referatai   (290,18 kB)
Benitas Musolinis atėjo į valdžią Italijoje. Josifas Stalinas ateina į valdžią Rusijoje. Lokarno sutartis (nustatytos Vokietijos sienos su Prancūzija ir Belgija). Vokietija įstoja Į Tautų sąjungą. Japonija užkariauja Kinijai priklausančią Mandžūriją. Hitleris tapo Vokietijos reichskancleriu. Vokietija išstoja iš Tautų sąjungos.
Po Stalino mirties atėjęs Chruščiovas leido sugrįžti Rusijos gilumose "viešintiems" lietuviams atgal į savo tėvynę. Jis tai argumentavo tuo, kad jie jau atliko savo bausmę. Gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad grįžus šiems žmonėms jie vėl atsistojo ant kojų. Užtenka paklausyti savo senelių, paskaityti keletą knygų ir sužinosime, jog daugelio grįžusiųjų laukė buvusieji jų namai, tačiau nusiaubti, kuriuose nebėra nė vieno vertingo daikto. Kiti rado savo namus jau užimtus. O pasirodo buvo net tokių, kurie pabandę įsikurti gavo iškeliauti iš Lietuvos, taigi, grįžus, laukė taip pat gana sunkus gyvenimas.
Istorija  Referatai   (10 psl., 22,05 kB)
Salomėja Nėris - ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Tačiau S.Nėries įsipainiojimas į bolševikų pinkles ir duoklės komunizmo propagandai atidavimas meta dėmę jos asmeniui ir kūrybai. Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, vėliau – Bučienė) gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršų kaime (dabartinis Vilkaviškio rajonas).
Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 25,52 kB)
Istorija
2009-09-08
Senosios civilizacijos: Egiptas, Tarpupis (Mesopotamija). Pagrindiniai senųjų civilizacijų požymiai ir svarbiausi laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos. Krikščionybės atsiradimas ir plitimas. Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai. Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos. Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje. Lenkijos- Lietuvos valstybės raida XVI– XVIII a. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai – visuomeniniai ryšiai. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Svarbiausi politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa.
Istorija  Paruoštukės   (9 psl., 59,6 kB)
Pagrindinės filosofijos sąmpratos, jų apibrėžimai.
Filologija  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 25,95 kB)
Istorijos egzaminui
2009-08-31
30 mokyklinio istorijos kurso klausimų su atsakymais rengiantis egzaminui.Nuo senovės iki naujausių laikų.
Istorija  Paruoštukės   (32 psl., 65,76 kB)
Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų. Tokiu būdu valstybės atsiribojančios nuo globalios ekonomikos tuo pačiu metu lieka pasaulio vystymosi pakraštyje.
Ekonomika  Konspektai   (21 psl., 78,71 kB)
Totalitarizmas
2009-08-25
Totalitarizmas – tai prievartinio politinio viešpatavimo sistema su visišku visuomenės ekonominio, socialinio, kultūrinio, ideologinio ir net buitinio gyvenimo pajungimu centro valdžiai, organizuotai į vieningą partinį ir karinį biurokratinį aparatą, vadovaujamą lyderio diktatoriaus, turinčio neribotus įgaliojimus ir besiremiančio liumpenizuotais socialiniais sluoksniais ir gyventojų grupėmis.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 10,06 kB)
Valdas Anelauskas. Katalikų Bažnyčia. Lietuvos Laisvės Lyga. Helsinkio konferencija ir Lietuvos Helsinkio Grupė. VLIK'as. Romas Kalanta. Po Stalino mirties atėjęs Chruščiovas leido sugrįžti Rusijos gilumose "viešintiems" lietuviams atgal į savo tėvynę. Jis tai argumentavo tuo, kad jie jau atliko savo bausmę. Gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad grįžus šiems žmonėms jie vėl atsistojo ant kojų. Užtenka paklausyti savo senelių, paskaityti keletą knygų ir sužinosime, jog daugelio grįžusiųjų laukė buvusieji jų namai, tačiau nusiaubti, kuriuose nebėra nė vieno vertingo daikto. Kiti rado savo namus jau užimtus.
Istorija  Referatai   (10 psl., 22,61 kB)
Šis klausimas nėra toks paprastas, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio. Visi žino, kad matematika – tai aritmetika, algebra, geometrija, trigonometrija ir t. t. Tačiau paklausus, kodėl aritmetika ar algebra yra matematika, dauguma sutriktų. Tad klausimas – kas yra matematika – anaiptol nėra aiškus. Per visą matematikos raidą buvo pateikta daugybė įvairių apibrėžimų, kurie vis kitaip nustatydavo matematikos esmę.
Matematika  Referatai   (3 psl., 8,12 kB)
Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.
Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)
Antrojo Pasaulinio karo sąvokos. Sąvokos plačiai paaiškintos, yra svarbiausios datos, puikiai tinka kartojimui ir kaip paruoštukė.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 9,39 kB)
Viskas ko reikia pasikartojimui prieš istorijos egzaminą. Absoliučiai visos temos: nuo Mezopotamijos civilizacijų iki SSRS. Svarbiausi įvykiai, datos, sąvokos.
Istorija  Konspektai   (108 psl., 160,74 kB)
Europos Sąjunga buvo įsteigta siekiant užbaigti dažnus ir žiaurius kaimyninių šalių karus, kurių apogėjus buvo Antrasis pasaulinis karas. 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Europos anglių ir plieno bendrija pradėjo ekonomiškai ir politiškai vienyti Europos šalis, kad Europoje būtų užtikrinta ilgalaikė taika. Bendrijos steigėjos – šešios valstybės: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija.
Istorija  Referatai   (44,51 kB)
Patriotizmas
2009-07-10
Kas yra patriotizmas. Tikrasis ir dirbtinis patriotizmas. Patriotizmo pasireiškimo keliai. Patriotinis auklėjimas. Tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūris į patriotizmą. Stovint ant trečio tūkstantmečio slenksčio, kalbėti apie patriotizmą gali atrodyti mažų mažiausiai naivu. Vyrauja nuomonė, kuriai pritariu ir aš, kad ateinantis amžius bus tautų jungimosi ir kosmopolitizmo metas. Tam įvykti yra visos prielaidos. Po truputį nyksta kalbos barjerai, žmonės gali palyginti laisvai keisti savo gyvenamąją vietą, jie tampa mažiau priklausomi nuo religijos, abejingesni tautos istorijai.
Politologija  Referatai   (12 psl., 23,43 kB)
Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis -devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu "Balta drobulė", apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausių 20 a. vidurio veikalų.
Lietuvių kalba  Referatai   (6 psl., 10,14 kB)
Šaltasis karas
2009-07-09
Nuo 1945 m. tarp JAV ir SSRS išaugo nepasitikėjimas ir įtampa, o nuo 1947 m. šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės pasaulio politikoje. Įtampa truko iki 1989 m. ir vadinama šaltuoju karu. Šios dvi šalys skyrėsi ir ekonomika, ir politika. JAV veikė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis ir kapitalistinė rinkos ekonomika. SSRS buvo komunistinė vienpartinė diktatūra, valstybės reguliuojama planinė ekonomika.
Politologija  Referatai   (16,73 kB)
Paskutinio praėjusio tūkstantmečio dešimtmečio pradžia teikė vilčių, kad tarptautinė bendrija įžengs į naują tūkstantmetį daug stabilesnė nei XX amžiuje. Tokios viltys visų pirma buvo siejamos su šaltojo karo pabaiga ir jos suponuotais pozityviais tarptautinės sistemos pokyčiais. Kita vertus šie pokyčiai pasižymėjo "šalutiniais efektais" – suaktyvėjusiais lokaliais karais ir etniniais konfliktais.
Politologija  Referatai   (10,4 kB)
Komunizmo pabaiga yra siejama su M. Gorbačiovo asmenybe, kuomet jis 1985 m. tapo Sovietų Sąjungos vadovu. Atėjęs į valdžią, jis pradėjo kalbėti apie politines – ekonomines reformas. Vakarų šalys šį žingsnį labai sveikino ir suprato, kad Rytų ir Vidurio Europai gresia didžiulė transformacija. Šiuo M. Gorbačiovo palankumu greitai pasinaudojo Rytų ir Vidurio Europos šalys, kuriose nusirito didžiuliai protestai prieš Sovietų Sąjungą, jos valdžią, kurios kulminacija buvo Berlyno sienos griuvimas.
Politologija  Referatai   (12,02 kB)
Politikos mokslas nuo kitų socialinių mokslų skiriasi tuo, kad vis dar bandoma atsakyti į tokius klausimus kaip: "Kokia yra politinių mokslų, kaip atskiros disciplinos, apimtis ir kokie šios disciplinos moksliniai tikslai?". Ir kas keisčiausia: "Ar politiniai mokslai iš viso yra mokslai, jei taip, tai kuria prasmė?".
Politologija  Referatai   (11,1 kB)
Ideologijos sąvoka socialiniuose moksluose yra labai dažnai vartojama, tačiau pateikti vienareikšmį jos apibrėžimą yra neįmanoma. Reikalas tas, kad ideologijos samprata yra labai daugiareikšmė, o ideologijos aiškinimų skalė labai plati (Šios problemos aptartos pirmojoje paskaitoje) Paprasčiausiai ideologiją galima paaiškinti kaip pasaulėžiūrą. Toks aiškinimas reikštų, kad ideologija yra vienoks ar kitoks įsitikinimų ir vertybių modelis.
Politologija  Konspektai   (3,62 kB)
Pasibaigus Šaltajam karui pagerėjo santykiai tarp Rytų ir Vakarų. SSRS vadovavo M. Garbačiovo vykdyta viešumo ir pertvarkos politika 9-o dešimtmečio pabaigoje pakėlė "geležinę uždangą", kuri ilgus dešimtmečius skyrė Europą. Pradėjus irti komunizmo sistemai Vidurio ir Rytų Europos šalys išsilaisvino iš Sovietų Sąjungos prilausomybės.Pasikeitusi politinė situacija Europoje sudarė prielaidas naujiems regioniniams ir esminiams konfliktams, kurie pasireiškė Sovietų Sąjungoje ir Jugoslavijoje.
Politologija  Konspektai   (5,29 kB)
"Ar galima abejoti Kristaus buvimu, apvertusio pasaulį faktą, kurį pripažįsta ne tik krikščionys, bet ir Kristui nepalankūs? Ar gyveno Kristus, kuris užhipnotizavo pasaulį, Kristus, kurio vardan senasis pasaulis absoliutiškai atsisako visko, tarsi netekęs įgimto stabmeldiško proto?" - rašė prof. kun. Pr. Dovydaitis savo knygoje "Kristaus problema". Šis veikalas, rašytas šio šimtmečio pradžioje, nagrinėja Kristau ir Krikščionybės problemą būtent to meto aspektu.
Teologija  Referatai   (5,49 kB)
Pasaulio ekonomikos raidos etapai pokario laikotarpiu: • 1918-1923 m. – ekonominė suirutė • 1924-1929 m. – stabilizacija (JAV – klestėjimas) • 1929-1932 m. – Pasaulinė ekonominė krizė JAV suklestėjimo po karo priežastys: • Karo metais smarkiai išaugo pramonės gamyba. JAV teikė kariaujančioms šalims tai, kas būtina, ir tapo didžiausiu pasaulio kreditoriumi. Doleris virto pasauline valiuta. • JAV teritorijoje karo veiksmai nevyko, ji pakankamai vėlai įstojo į karą, taigi nuostoliai nebuvo tokie dideli kaip Europos valstybių.
Istorija  Konspektai   (2,03 kB)
Iškilo dideli prieštaravimai: VOK ir DB - interesų susidūrimas Afrikoje, Rytų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose; VOK prekės užplūdo DB; augo VOK laivynas. VOK ir FRA - dėl įtakos Maroke, FRA nesusitaikė su Elzaso ir Lotaringijos praradimu. VOK ir RUS - Artimieji Rytai. AUS-VEN ir RUS - įtaka Balkanų pus-je. Dviejų karinių politinių blokų susidarymas: 1882m. VOK, AUS-VEN ir ITA sudarė Trilypę sąjungą. 1891-1907m. susidarė FRA, RUS ir DB karinė-politinė sąjunga - Santarvė, arba Antantė.
Istorija  Konspektai   (5,02 kB)
Mėgindamas suprasti kuo gyveno SSRS per pusšimtį metų po karo pastebėjau, kad visa SSRS istorija, beveik iki 1989-ųjų metų yra vien tik užsienio politika, kuri buvo pakankamai dinamiška aktyvi ir įžūli. Tuo tarpu viduje visas gyvenimas tarsi ir sustojo, bent tai nedaro nieko įdomaus, kas galėtų dominti šiuolaikinį vidutinį pilietį. Dar daugiau rinkdamas medžiagą šiam darbui, pastebėjau, jog pačių SSRS žlugimo priežasčių reikia ieškoti ne viduje, bet išorėje ir pirmosios priežastys, kurios trukdė SSRS dominavimui pasaulyje (ačiū Dievui), buvo jos nesėkmingoje užsienio politikoje.
Istorija  Analizės   (5,62 kB)
Pasaulio ūkis - nacionalinių ūkių, siejamų geografinio pasidalijimo ir glaudžių tarpusavio ryšių sistema. Ji apima prekybinius, finansinius, kapitalo ir investicijų, darbo išteklių, mokslo ir technikos ryšius, kurie sieja skirtingo ekonominės plėtros lygio valstybės ir regionus, vienaip ar kitaip veikia jų ūkio struktūrą ir plėtotę. O valstybės jungiasi (integruojasi) į įvairius ekonominius susivienijimus ieškodamos naudos ir spartesnės plėtotės būdų.
Geografija  Konspektai   (5,26 kB)
Pasaulio bankas – tarptautinė finansinė organizacija, kuri skolina pinigus finansuoti atsilikusių šalių projektus, spartinančius ekonominį jų vystymąsį. PB įkurtas 1944 m. Bretton Woods vietovėje, Didžiojoje Britanijoje finansuoti pasaulio šalių plėtros programas, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Besiskolinančios šalys gali gauti šių institucijų finansavimą tik su sąlyga, kad vykdys politines ir ekonomines liberalias reformas, pvz. “Struktūrinio sureguliavimo programą”.
Ekonomika  Referatai   (6,15 kB)
Karl Heinrich Marx (Karlas Marksas; 1818-1883) – Vokietijos žydų kilmės filosofas, politinis ekonomistas, politikos žurnalistas, vienas marksizmo, socializmo, komunizmo ideologų. Marksas laikomas svarbiausiu ankstyvojo darbininkų judėjimo mąstytoju, jo kūrybą reikėtų vertinti kartu su F.Engelso darbais, kuris daug prisidėjo prie politinės ekonomijos kritikos ir po K.Markso mirties publikavo jo paskutinius darbus (antrą ir trečią „Kapitalo“ dalį).
Ekonomika  Analizės   (24,22 kB)
Lyginamoji politika
2009-07-09
Lyginamoji politika, kaip politologijos mokslo šaka, lyginamosios analizės būdu lygina konstitucijas, vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, teismų veiklą keliose šalyse. Ji siekia atskleisit, ar skiriasi ir kuo skiriasi politinės problemos ir jų sprendimas. Ši mokslo šaka taip pat koncentruoja savo dėmesį į atskirų politinių veikėjų, procesų ir struktūrų panašumus ir skirtumus savo šalies viduje. Lyginamosios politikos konspektas (8 psl.), tinka MRU VA studentams. Aptarti pagrindiniai dalykai, kurių reikės egzamine.
Politologija  Konspektai   (17,55 kB)
Viena iš svarbiausių politinių doktrinų, susiformavusių kaip atsakas į situaciją, Europoje, kuri susidarė po to, kai Prancūzų Didžioji revoliucija peraugo į jakobinų diktatūrą ir ėmė kelti grėsmę Europos stabilumui ir gerovei. Konservatizmo pagrindines mintis suformavo E.Berkas savo veikale "Apmastymai apie prancūzų revoliuciją". Tas idėjas vėliau išplėtojo kiti mąstytojai bei politikai.
Politologija  Konspektai   (6,21 kB)
Pasaulio politikoje jau daugelį metų egzistuoja dvi didžiosios politinės jėgos, viena jų liaudiškai vadinama kairiąja kita – dešiniąja. Kairiųjų politinės pažiūros dažnai siejamos su radikalizmu bei revoliucionizmu. Šnekamojoje kalboje sąvokos revoliucionizmas bei radikalizmas dažnai painiojamos. Iš pirmo žvilgsnio jos apibūdina siekį keisti politinę doktriną, tačiau tarp jų esti pagrindinis skirtumas.
Filosofija  Rašiniai   (6,24 kB)
Vakarų filosofija atsirado senovės Graikijoje VI a. pr. Kr. pradžioje. Graikai svarstė, iš ko susideda pasaulis, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Tai skatino žmogų atitrūkti nuo religijos teiginių, pradėti mąstyti kitaip. Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija.
Filosofija  Kursiniai darbai   (23,27 kB)
K. Marksas ir F. Engelsas – „mokslinio socializmo“ arba marksizmo pradininkai. Siekis į moksliškumą – charakterinis XIX a. vidurio filosofijos bruožas. Marksas ir Engelsas dalijosi juo su daugeliu savo pirmtakų ir amžininkų – utilitaristais, pozityvistais, sociologais. Jie ėjo toliau bandydami ne tik parodyto objektyvų ir praktiškai naudingą reiškinių vaizdą, bet ir įsiskverbti į jų esmę, atverti gamtos ir visuomenės vystymosi dėsnius.
Filosofija  Namų darbai   (15,15 kB)
Jonas Paulius II
2009-07-09
opiežiaus Jono Pauliaus II mirtis milijonų milijonus europiečių lyg pakerėjo – staiga visi tarsi virtų "Unae Sanctae" nariais, katalikais. Garsusis žmogus iš Pietų Lenkijos Vadovicų miestelio pabaigė savo žemiškąją kelionę. Pasaulis dar nematė tokių laidotuvių, o Italija tiek užplūdusių piligrimų (spėjama, apie 4 milijonus). Kaip ir visa kita, nesuskaičiuojamą galybę kartų minėtos ir svarbiausios jo gyvenimo datos: 1920 gimė, 1946 įšventintas į kunigus, 1958 paskirtas Krokuvos arkivyskupu metropolitu, 1967 – kardinolu, 1978 spalio 16 aštuntuoju balsavimu netikėtai išrinktas popiežiumi.
Teologija  Referatai   (5,75 kB)
Pastaruoju metu pasaulis darosi vis vieningesnis, bendresnis, o skirtumai tarp skirtingų valstybių vis mažėja. Visuotinė globalizacija neišvengiamai ir nesustabdomai apima vis didesnes teritorijas. Mažai liko tautelių, kurios būtų atskirtos nuo pasaulio ir neturėtų nieko bendro su nauja pasauline kultūra.
Sociologija  Kursiniai darbai   (20,32 kB)
Mano darbo tikslas yra atskleisti sovietinių konclagerių sistemos ir buities ypatybes, uždaviniai : nušviesti kada ir kaip susikūrė lagerynai, ką, kaip ir kur dirbo politiniai kaliniai, ką valgė, kuo sirgo, kaip gydėsi, kokiomis sąlygomis ir...
Istorija  Kursiniai darbai   (5,35 kB)
Komunizmas
2009-07-09
Po komunistinių rėžimų žlugimo Rytų Europoje ir Rusijoje, dėmesys komunizmui kaip politinei ideologijai, smarkiai susilpnėjo. Didelė dalis akademinio sluoksnio žmonių ir šiaip plačioji visuomenė mano, kad lavono tyrimai nereikalingi. Tačiau jau dabar atsiranda žmonių, manančių, jog komunizmo idėja nėra blogas dalykas. Pati savaime tai teisinga ir graži idėja, o visos negerovės kilo dėl "stalininių nukrypimų".
Istorija  Kursiniai darbai   (21,94 kB)
Didžioji kultūrinė revoliucija (1966-1976 m.) - Kinijos Liaudies Respublikos politinė akcija, pradėta Mao Dzeduno ir maoistų.Kiniją valdant Mao Dzedunui, dalis šalies vadovų reiškė nepasitenkinimą jo vykdoma vidaus ir užsienio politika, jie siekė pereiti prie ekonominės politikos, priešingos dogmatiškai Mao Dzudongo ir kitų linijai.
Istorija  Namų darbai   (2,23 kB)
Trumpai ir aiškiai lenetelės (paruostuko) tipo surašyti svarbiausi, reikalingiausi duomenys šiai temai. Karo priežastys, dalyviai, pasekmės. Apibendrintai galima teigti, kad kare kovojo du valstybių blokai: "Ašis" ir Sąjungininkai. Ašį iš pradžių sudarė Vokietijos ir Italijos sąjunga, prie kurios vėliau prisijungė Japonija ir kai kurios Rytų Europos šalys, pvz., Rumunija ir Bulgarija.
Istorija  Paruoštukės   (2,3 kB)
Dviejų karinių-politinių blokų susidarymas ir jų prieštaravimų didėjimas. Vokietija XIXa. pabaigoje-XXa. pradžioj virto viena galingiausių ekonominiu ir kariniu atžvilgiu valstybių. Ji su silpnesnėmis valstybėmis - Italija, Austrija-Vengrija, Japonija - siekė perdalyti pasaulį, kuriame politinę persvarą turėjo senosios daug svetimų žemių ir kolonijų turinčios valstybės.
Istorija  Analizės   (2,67 kB)
Pasaulis, kuriame gyvena A. Škėmos žmogus („Balta drobulė”). Škėmos kūrybos savitumas, poetika. Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu "Balta drobulė", apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausių 20A. vidurio veikalų.
Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 21,28 kB)
Europos istorija
2009-05-21
Europos istorija nuo Frankų imperijos laikų iki NATO 1999 m. oro antpuolių nutraukimo Jugoslavijoje. Nuo XI a. Europoje prasidėjo skaldymosi laikotarpis. Pradžią tam davė Frankų Imperijos suirimas. Kol Karolis Didysis buvo gyvas, jam pavyko išlaikyti Imperiją, o po jo mirties kilo kovos dėl valdžios ir, negalėdami vienas kito įveikti, trys jo anūkai 843 m. pasidalijo valstybę į tris dalis: Italiją, Vokietiją ir Prancūziją. Kiekviena iš šių valstybių dar suskilo į daug dalių, tačiau Karolio Didžiojo mirties nereikia laikyti susiskaldymo priežastimi. Priežasčių reikia ieškoti feodalinės valstybės ir ūkio struktūroje.
Istorija  Konspektai   (53 psl., 111,21 kB)
Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.
Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)
1941 04 – Vokietija ir Italija įsiveržia į Jugoslaviją ir Graikiją. Valstybės kapituliuoja. 1941 06 22 – SS – Vokietijos karas. Barbarosos planas. 1941 - priimtas Lendlizo įstatymas. Skolinti ir nuomoti karinė techniką kariaujančioms šalims (JAV, Ruzveltas). 1941 12 07 - karo veiksmai Ramiajame vandenyne. Japonija bombarduoja Perlharbora (iki 1943 metų įsitvirtina Ramiajame vandenyne). 1942 06 – mūšis prie Stalingrado (katilas).
Istorija  Konspektai   (4 psl., 6,17 kB)
1919 – Italija. I fašistinė organizacija “Kovos sąjunga”. 1921 – fašistų partija. 1922 – užimama Roma. Romos karalius perduoda valdžią fašistams. Visa valdžia fašistams. 1935 – Italija užpuola Etiopiją. 1939 04 – okupuojama Albanija. 1933 – nacionalsocialistai (vadovauja Hitleris) ateina į valdžią. 1934 – Hitleris tampa prezidentu.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 6,87 kB)
Karinio-politinio bloko susidarymas ir jo prieštaravimo didėjimas. Karo pradžia. Karo planai. Karo veiksmų eiga 1914m. Karo veiksmai 1915-1916m. 1917-1918m. Įvykiai. Karo pabaiga. Pirmojo pasaulinio karo rezultatai.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 8,92 kB)
Karinio-politinio bloko susidarymas ir jo prieštaravimo didėjimas. Karo pradžia. Karo planai. Karo veiksmų eiga 1914m. Karo veiksmai 1915-1916m. 1917-1918m. Įvykiai. Karo pabaiga. Pirmojo pasaulinio karo rezultatai.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 8,92 kB)
Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana, Maironis, Vincas Krėvė, Jonas Aistis, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Grušas, Bronius Radzevičius, Antanas Škėma, Vincas Mykolaitis-Putinas.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (60 psl., 117,92 kB)