Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasta 18 rezultatų

Samprotaujamasis rašinys.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 6,96 kB)
turėtų praversti tiems, kurie tingi skaityti ilgas ištraukas ar knygas, ši kūrinių santrumpa padės suprasti kūrinio esmę ir labai pagelbės rašant rašinius...
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (23 psl., 42,8 kB)
Lietuvių literatūros interpretacijų įžangos. Bronius Radzevičius. Kazys Bradūnas. Vincas Mykolaitis – Putinas. Juozas Grušas. Just. Marcinkevičius. Balys Sruoga. Vincas Krėvė. Henrikas Radauskas. Vytautas Mačernis. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Antanas Vaičiulaitis. Jonas Biliūnas. Salomėja Nėris. Antanas Škėma. Janina Degutytė. Juozas Aputis. Marija Pečkauskaitė. Romualdas Granauskas.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (4 psl., 15,04 kB)
S. Dali "Galarina"
2010-01-04
Salvadoras Felipas Jacintas Dali gimė 1904 metų gegužės 11 dieną, o mirė 1988 metų sausio 23 dieną Figereso (Ispanija) ligoninėje. Jis priklauso XXa. Atsiradusiai meno krypčiai siurrealizmui (realių daiktų ir fantastinių regėjimų derinys)¹ . Pasak jo: “Garbė būti siurrealistu, nes jautiesi priklausąs meno avangardui, vienintelei literatūros ir meno srovei, turinčiai po Pirmojo pasaulinio karo pasiulyti kai ką iš esmės nauja, modernaus” ² Priklausė Andrė Bretono grupei³, kuri rinkdavosi jo bute Fontaine gatvėje (Paryžius) vadinamame elektros muziejuje. Pats “Bretonas išreiškė pageidavimą įtraukti Dali į grupę, nes atrodė, kad siurrealizmo idėjos išsikvepia.” 4 „1925 metų lapkritį jaunasis dailininkas suorganizuoja pirmą personalinę parodą pas Dalmau Barselonoje. Ji turėjo pasisekimą – teigiamai vertino kritika, paveikslus gerai pirko.” “Kūrybinis gyvenimas pradeda apsimokėti, ateina pasisekimas,“ 5 pasirodęs filmas “Andalūzijos šuo atneša persilaužimą, o pirmoji paroda Paryžiuje – tarptautinį pripažinimą.” 6 „Nuo 1931 iki 1933 metų jis rengia kasmetines parodas pas Pjerą Koli Paryžiuje.” 7 “Pirmas Galos portretas atsirado 1931 metais – tai ant atviruko aliejiniais dažais tapytas paveikslas. <…> Paskui buvo sukurta kitų portretų: Paranojinė Galos veido metamorfozė, Automatinis Galos atvaizdo pradėjimas (1932) ir Galos atvaizdas su dviem ant peties balansuojamais avienos kotletais (1933). <...> Taip pat 1933 metais buvo sukurtas pirmas Galos atvaizdas – Cukruotoji sfinksė, <...> 1935 metais nutapytame paveiksle Galos angelas ir vieneriais metais vėliau atsiradusiame Geodeziniame Galos atvaizde (abu ją vėl vaizduoja nusigręžusią) ji vilki tą pačią siuvinėtą palaidinukę kaip ir Sfinksėje. 1949 metais ir šeštajame dešimtmetyje ji virsta Leda atomica ir Port Ligato Madona. Išvardyti visus paveikslus, kuriuose esama Galos, būtų beveik neįmanoma, nes ji yra ir iškyla kaip palydovė, įkvėpėja, modelis ir galiausiai kaip Dali kosmologijos karalienė. Visais atžvilgiais su jo kūriniais ji neatskiriamai susijusi. Ne tik tapyboje bet ir savo istorijose jis pasakoja apie ją: jis skiria jai viską, ką rašo, tapo ir daro - savo gyvenimą.” 8 „Dali ją piešia vis pridengtą, užslėptą arba nusigrežusią nuo žiūrovo.” 9 Salvadoras Dali didžiausią pripažinimą, aukštumas pasiekė JAV, grįžęs buvo išmestas ir iš Bretono grupės, bet tai nebeturėjo jam jokios reikšmės. Analizuojamo kūrinio pavadinimas – “Galarina”, jis sukurtas 1944 – 1945 metais, tai ant drobės aliejiniais dažais tapytas 66x51 Galos portretas. (Fundacion Gala – Salvador Dali, Figueras (Ispanija) 10. Kūrinyje vyrauja achromatinės spalvos, tiesa, pats objektas reiškiamas šiltesniu koloritu, gelsvos ir rusvos spalvos deriniu. Paveiksle vyrauja geltonos spalvos atspalvis, kompozicijos koloritui suteikiantis vientisumo. Nepaisant to, kad tuo būdu centrinis objektas (Gala) tarsi išstumiamas į priekį, atskiriamas nuo fono. Kaip jau minėta “Dali ją piešia vis pridengtą, užslėptą arba nusigręžusią nuo žiūrovo.“ 11 Gala yra įrėminta šviesios silpnos linijos, taip sukurpiamas spindulingumo iš jos asmens įspūdis. Gelsva spalva portretui suteikia ramumo, intelektualumo būvį. Ji perteikta silpna dėme, kuria siluetui, kūnui suteikiamas dieviškumo pulsas. Juk, kaip teigia Herbert Genzmer “nedaug terasime menininkų, kurie taip idealizavo ir gerbė savo žmonas kaip Dali” 12 , šis portretas būtent tai ir parodo, patvirtina teiginį. Pasitelkus šviesokaitą ir konkrečiąją formą sukuriamas tikrumo, gyvumo įspūdis, rodos, Gala štai tuoj kvėptels, atsidus, pajudins rankas ar pan. Jos “sucentravimas” leidžia pajusti formos uždarumą, ramybę. Sykiu, taip sukonstruotas objekto (Galos) ir ervės santykis (beje, Gala – šviesi, ją supanti erdvė – tamsi) kai ji tarsi kybo ore kažkur šalia mūsų, leidžia pajusti net ir vienatvės tarpsmą, begalybės ištestumą. Visa kompozicija yra vieninga, tai lemia ne vien tonas ar koloritas, bet ir Galos proporcingumas, ritmika, kuri, beje, teikia harmoningumo, emocingumo. Pažvelgę į Galos veidą matome disimetriją, tai portretui suteikia individualumo. “Galarina” – Salvadoro Dali žmonos Galos portretas. Ji yra centrinė paveikslo figūra. Kaip jau minėjau, Gala spinduliuoja dieviškumu, dieviškumu, kurį leidžia pajusti jos artumas. Už jos slypinti begalybė ištesta ir net gi kontrastinga jos būviui, taip perteikiama vienatvė. Galos stotas rankų padėtis, leidžia mąstyti apie uždarumą, susitelkimą į save, net konservatyvumą. Apnuoginta krūtis perteikia moteriškumą, jusliškumą. O štai pažvelgę į veidą regime dailininko pagautą mąslų, atvirą, gal kiek vaikišką (šalia pabrėžto moteriškumo!) žvilgsnį, vos regimą šypseną (tai galėtume įvardinti kaip šelmiškumo būvį). Portretas pateikia sukoncentruotą ramumą, “paskanintą” tarsi vos girdimu mergaitišku kikenimu. Tonas ir koloritas pritraukia, priartina žiūrovą bet vis tiek palieka stovėti kažkur šalia, pakeri vos praskleista paslaptimi, erotiškumu. S.Dali – siurrealizmo atstovas. Tiesa, randame ir modernizmui būdingų tendensijų. Tai nėra šiaip įprastas portretas, jame atsiskleidžia pačio kūrėjo meninė fantazija, juk šis portretas ne tik realistiškai perteikia fizinį tarpsmą, bet ir patį moters (mylimos moters) suvokimą (mąslumas, erotiškumas, rimtumas, šelmiškumas), tarsi sukurpiamas savo mūzos idealas. Juntamas intuityvumas, psichologiškumas kurie stipriau nei pats vaizdas “užkabina” žiūrovą, stebėtoją. Paveiksle sulietos portreto ir akto dalys simbioziškai viena kitą veikia. Taip sykiu atskleisdamos tiek individualumą, tiek abstrakciją (moters suvokime). “Galarina” – vykęs darbas, pirmąsyk kerintis fizine išraiška ir kuo toliau tuo labiau imponuojantis vidine ekspresija. Akistata (veriantis Galos žvilgsnis į Tave) su paveikslo centrine figūra priverčia ieškoti daugiau, sužavi. Tuo labiau, turint šiek tiek geografinių žinių apie dailininką ir jo mūzą (Galą). Kaip rašo Herbert Genzmer:”Reikia gilintis į Dali dvasinį pasaulį, kad Dali būtų galima suprasti.” 13 Manau tai leidžia į šį portretą pradėti žvelgti ne vien kaip paprastam žiūrovui, bet pereiti į autoriaus būvį, nors šiek tiek susitapatinti su juo, žvelgti į šį darbą asmeniškiau matant jame ne svetimą, o savą žmogų.
Dailė  Analizės   (9,3 kB)
Erkės
2010-01-04
Erkės yra smulkūs, dažniausiai mikroskopinio dydžio (iki 5mm) voragyviai. Nemažai erkių yra kultūrinių ir dekoratyvinių augalų kenkėjų, grūdų ir jų produktų gadintojų, žmogaus ir gyvūnų parazitų. Paprastai tarp galvakrūtinės ir pilvelio nėra suaugimo žymės. Kai kurių erkių pilvelis nariuotas. Burnos organai priklausomai nuo mitybos būdo būna duriamieji, siurbiamieji ar graužiamieji – siurbiamieji. Erkės vystosi keliomis fazėmis: Kiaušinio, lervos, pronimfos, nimfos ir suaugėlio (imago). Kai kurių erkių rūšių pronimfos nepalankiomis sąlygomis gali virsti hipopusais, kurie yra atsparūs nepalankioms erkei oro sąlygoms. Neretai parazitinių erkių lervos minta smulkių graužikų krauju, nimfos – kiškių, voveraičių, o suaugusios – stambių žinduolių ir žmogaus krauju. Erkės vystymasis Erkių cheliceros ir pedipalai, priklausomai nuo gyvenimo ir mitybos būdų, pakitę į duriamąjį - siurbiamąji arba graužiamąjį - siurbiamąjį burnos aparatą ir sudaro atsikišusią į priekį galvutę. Poembrioninis erkių vystymasis, skirtingai nuo kitų voragyvių, vyksta su metamorfoze. Iš kiaušinio išsirita lerva, kuri vietoj keturių, turi tik tris poras vaikštomųjų kojų. Lerva virsta vadinamąja nimfa, kuri jau turi 4 poras vaikštomųjų kojų, ir po vieno- trijų nėrimųsi virsta erke
Biologija  Pateiktys   (431,65 kB)
Erkės
2010-01-04
Iš visų voragyvių erkės yra smulkiausi gyvūnai, kartais mikroskopinio dydžio. Daugumos erkių ne tik nesegmentuotas pilvelis, bet ir krūtingalvė suagusi su pilveliu. Tai galima paaiškinti parazitiniu erkių gyvenimo būdu. Erkių cheliceros ir pedipalai, priklausomai nuo gyvenimo ir mitybos būdų, pakitę į duriamąjį - siurbiamąji arba graužiamąjį - siurbiamąjį burnos aparatą ir sudaro atsikišusią į priekį galvutę. Poembrioninis erkių vystymasis, skirtingai nuo kitų voragyvių, vyksta su metamorfoze. Iš kiaušinio išsirita lerva, kuri vietoj keturių, turi tik tris poras vaikštomųjų kojų. Lerva virsta vadinamąja nimfa, kuri jau turi 4 poras vaikštomųjų kojų, ir po vieno- trijų nėrimųsi virsta erke. Kai kurių erkių nimfa gali būti nejudri, primenanti vabzdžių lėliukę. Kūdrose ir ežeruose galime matyti stambokas, ryškios spalvos, greitai plaukiančias, raudonas vandenines erkes, kurios minta vėžiukais ir vabzdžių lervomis. Vandens erkių lervos parazituoja vandens vabzdžiuose ir jų lervose. Dauguma erkių - ligų platintojai. Ypač pavojingos kraują siurbiančios erkės, kurios sukelia susierzinimą, niežėjimą, yra įvairių pavojingų ligų pernešėjai. Viena iš gerai žinomų erkių - šuninė erkė (Ixodes ricinus). Prisisiurbusi karaujo, patelė (patinas labai mažas) gali pailgėti iki 1cm. Sugebėjimas prisisiurbti kraujo susijęs su viduruinės žarnos sandara, nuo kurios eina aklosios išaugos, užpildančios kraujo prisisiurbusios erkės kūną. Tik prisisiurbusi kraujo, patelė gali dėti kiaušinius. (Dažniausiai žemės pavišiuje). Iš kiaušinių išsiritusios lervos parazituoja ant įvairių gyvūnų: driežų, paukščių, žinduolių. Po metamorfozės erkės šliaužioja augalais ir užpuola stambius gyvūnus ar žmogų. Šuninė erkė, įsisiurbusi į odą, sukelia niežulį ir paraudimą. Šuninė erkė ir kitos Iksodinių grupės erkės gali būti sunkių ligų - piroplazmozių pernešėjos. Boophilus erkė (paplitusi Kryme, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje) perneša parazitą Babesiella bovis, kuris sukelia galvijų piroplazmozę, žinomą “kruvinojo šlapimo” arba erkinės karštligės vardu. Todėl apsikrėsti erkiniu encefalitu ar Laimo liga galima geriant užsikrėtusios ožkos ar karvės nevirintą pieną. Pavolgyje, Ukrainoje paplitusi erkė Dermacentor coballi perneša parazitą Babesia caballi, kuris sukelia arklių piroplazmizę, gali būti bruceliozės ir tuliaremijos pernešėja. Vidurinėje Azijoje paplitusi erkė Ornithodorus papillipes yra erkinės grįžtamosios šiltinės sukėlėja. Šios ligos sukėlėjai- spirochetos- erkių dažniausiai pernešamos ne tik nuo žmogaus žmogui, bet ir nuo įvairių žinduolių, kurie nuo spirochetų neserga, bet yra spirochetinės infekcijos rezervuaras. (Žiukės, kirstukai, dygliuočiai, šakalai ir kt). Ornithodorus erkės gyvena žmonių būstuose, įvairiuose gyvulių pastatuose, olose Ir kt. Šios erkės gali badauti apie metus laiko, todėl užpuola žmogų net tuose pastatuose, kuriuose jau seniai nesilankė nei žmogus, nei gyvuliai. 1940 m. E.Pavlovskio buvo nustatyta Ixodes persulkatus erkė, pernešanti encefalitą. Šio viruso infekciją Ixodes genties erkės perduoda kraujo čiulpimo metu. Encefalito židiniais gali būti rudieji pelėnai, ežiai, burundukai, strazdai, bukučiai. Manoma, kad ši erkė yra ir dėmėtosios šiltinės, tuliaremijos, kt. ligų pernešėja. (Marselio dėmėtąją šiltinę sukelia Rhipicephalus sanguineus erkė). Encefalitą taip pat gali pernešti ir šuninė erkė Ixodes ricinus. Nors Lietuvoje dažniausiai erkinį encefalitą platina paprastos Lietuvoje gyvenančios erkės. Seniau buvo manoma, kad pastarąją liga gali pernešti tik taiginės erkės. Kitą erkių grupę sudaro niežinės erkės, jos neperneša įvairių ligų sukėlėjų, tačiau pačios yra žmonių ar gyvulių kančių kaltininės. Tokioms erkėms priklauso žmogaus niežinė erkutė (Sarcoptes scabiei), kuri yra vos 0.5 mm dydžio ir, lengvai įsiraususi į žmogaus epidermio raginį sluoksnį, išgraužia 2-3 cm dydžio takus. Erkės prasiskverbia tose vietose, kur oda ploniausia: tarpupirščiuose, galūnių sąnarių vidinėse pusėse, pažastyse ir kt. Čia patelė deda kiaušinius. Kiaušinis vystosi 3-3.5 dienas ir iš jo išsirita šešiakojė lerva, po kurios seka dvi nimfos stadijos ir suaugusi erkė. Visas ciklas užtrunka apie 40 dienų. Išsiritusios lervos epidermyje išgraužia naujus takus, išeina į odos paviršių ir vėl skverbiasi į odą. Patinai takų nesudaro, nes tik apvaisinę pateles, žūva. Niežai yra labai kankinanti ir varginanti liga, užleista sumažina darbingumą. Nukasymai, odos pažeidimai gali tapti naujų infekcijų vartais. Niežinių erkių rūšys, parazituojančios gyvulių odoje, gali parazituoti ir žmogaus epidermyje. Tai: arklinės niežinės erkės (Sarcoptes equi), šuninės (S. canis), kiaulinės (S. suis). Erkės (voragyvių būrio žalingi atstovai) nesibaigia vien kraujasiurbėmis ar niežinėmis. Didelę žalą daro grūdinės erkės, kurios veisiasi grūdų saugyklose, kur yra pakankamai drėgmės (13.5 %) ir šilumos. Namų salygomis aptinkamos miltinės ir sūrinės erkės, kurios naikina atitinkamus maisto produktus. Erkės gali būti vynuoginių ar ankštinių augalų kenkėjai. Dulkinės erkės, gyvenančios dulkėse, senoje patalynėje, senuose pliušiniuose vaikų žaisluose ar net senuose balduose sukelia žmogui astmą ar kitus, su kvėpavimo sistema susijusius, susirgimus. Šiuo metu erkės net naudojamos sūrių gamyboje. Lietuvoje nėra nei vieno rajono, kuriame nebūtų Laimo ligą, erkinį encefalitą platinančių erkių. Kai kurios erkės gali būti užsikrėtusios keliomis ligomis, tačiau labai retai galima jas abi perimti. Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus L. Motiejūno, Lietuvoje šių ligų paplitimo priežąstis - paskutiniųjų karštų vasarų pasėkmė, nes erkėms plisti buvo susidariusios labai palankios klimato sąlygos. Medicina kol kas nepajėgi išgydyti erkinį encefalitą, gydytojai gali tik sustabdyti šios ligos progresavimą ir galimas komplikacijas. Lietuvoje jau keletas žmonių mirė nuo šios ligos, ne vienas yra užkrėstas. Daugiau kaip 1/10 visų Lietuvos erkių platina vieną ar kitą ligą. Erkių užsikrėtimas įvairiuose Lietuvos rajonuose %: Marijampolės 25%; Klaipėdos 17.7%; Panevėžio 21%; Tauragės 39%. Ligas platinančių erkių taip pat rasta Neringoje, Juodkrantėje, Palangoje. Yra miškų, kuriouse net kas antra erkė yra užsikrėtusi: Dubingių, Tauragės rajono kai kurie miškai. Taip yra ir tokių, kuriuose užsikrėtusių erkių nerandama. Tai daugiausia sausi pušynai, o erkės ypač mėgsta mišrų mišką su sodria augmenija. Erkės ligą “paveldi”, todėl ligos židiniai gali būti labai stabilūs šimtmečiais. Labiausiai erkės puola žmogų nuo balndžio iki spalio mėnesio pabaigos. Tačiau didžiausias jų aktyvumas - antrąją liepos ir pirmąją rugpūčio pusę nuo 11 iki 14 valandos. Po pietų jos nurimsata, o į dienos pabaigą vėl tampa aktyvesnės. Erkėms labiau patinka saulėtos ir šiltos dienos, jos nemėgsta rasos, lietaus ir drėgmės. Apsisaugojimo būdai: • Visų pirma, einant į mišką, reikia protingai apsirengti: rankogalius reikia užveržti, kelnių klešnes sukišti į tamprias kojines, kaklą apsaugoti aukštu megztinio kaklu. Nes pakibusios ant kojų, erkės pradeda slinkti aukštyn, ieškodamos plikos odos, į kurią galėtų įsisiurbti. Erkėms labai patogu ir lengva įsisiurbti tose kūno vietose, kur oda ploniausia: pažastyse, pakinklyje ar užausyje. • Yra specialūs preparatai, kuriais pasitepus erkės žūva. Šios priemonės neturint, grįžus iš miško, reikia labai rūpestingai apžiūrėti savo kūną, nes manoma, kad erkė tik tada perduoda ligą, kai įsisiurbusi išbūna 5 valandas. • Nuo erkių perduodamų ligų galima ir pasiskiepinti, tačiau imunitetą žmogus įgis tik po keleto męnesių. Seniau buvo manoma, kad erkę reikia patepti aliejumi, ir ji, negaudama oro, atleidžia žnyptus, pasidaro lengvai ištraukiama. Tačiau švedai tvirtina, kad erkė, negaudama oro, vemia, ir į žaizdą patenka daugiau mikrobų. (Dabar dar diskutuojama erkės ištraukimo klausimu). Pirmieji Laimo liga užsikrėtę žmonės Lietuvoje buvo nustatyti 1987 metais. Šiems žmonėms ant kūno atsirasdavo dėmių, skaudėdavo sąnarius. Pirmą kartą Laimo liga buvo nustatyta 1976 metais JAV Laimo miestelyje, Konektikuto valstijoje. Prof. Stere’as tyrė to miestelio gyventojus, vienas po kito sergančius sąnarių uždegimu ir 1982 galutinai nustatė ligą, pavadindamas miestelio vardu.
Biologija  Konspektai   (8,99 kB)
Pateikiama šių autorių įžangos interpretacijoms: B. Radzevičiaus, Kazio Bradūno, Vinco Mykolaičio Putino, Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus, Balio Sruogos, Vinco Krėvės, Šatrijos Raganos, Romualdo Granausko, Juozo Apučio, Janinos Degutytės, Antano Škėmos, Salomėjos Nėries, Jono Biliūno, Antano Vaičiulaičio, Maironio, Kristijono Donelaičio, Vytauto Mačernio, Henriko Radausko
Lietuvių kalba  Paruoštukės   (1 psl., 12,3 kB)
Kūriniai, kuriais galima remtis per lietuvių kalbos egzaminą, kuomet renkatės rašyti rašinį. Tai puiki medžiaga norint sutaupyti laiko, ar prisiminti tai, ką skaitėte. Prie kiekvieno kūrinio yra nurodytos galimos rašinio temoms, kurioms tas kūrinys tiktų (argumentuojant). Danielius Defo. Romanas „Robinzonas Kruzas“. Francas Kafka. Novelė „Metamorfozė“. Balys Sruoga. Proza(Romanas) „Dievų miškas“. Viljamas Šekspyras. Drama „Romeo ir Džiuljeta“. Vincas Krėvė. Drama “Skirgaila“. Romualdas Granauskas. Novelė „Duonos valgytojai“. Juozas Aputis. Novelė „Autorius ieško išeities“. Juozas Aputis. Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“. Bronius Radzevičius. Novelė „Nuskriausta vaikystė“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Leokadija ir Ona“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Kada piešime perlinę vištelę?". Bitė Vilimaitė. Novelė „Dzūkė mergaitė“. Sofoklis „Antigonė“. J.V. Gėtė „Faustas“. F. Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“. Antanas Škėma „Balta drobulė“. Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“.
Lietuvių kalba  Konspektai   (15 psl., 33,68 kB)
Augalai
2009-08-01
Augalai, augalų karalystė (Plantae) yra didelė gyvųjų organizmų grupė, kuriai priklauso tokie plačiai paplitę organizmai kaip medžiai, žolės, gėlės. Augalai yra eukariotai, t.y. turintys tikrąjį branduolį organizmai. Manoma, kad augalų rūšių yra apie 350 000. 2004 m. buvo identifikuotos 287 655 rūšys.
Biologija  Referatai   (17 psl., 122,32 kB)
Žmogus ir aplinka
2009-07-09
Ekologija – mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su gyvenamąja aplinka. Šis mokslas nagrinėja organizmų, rūšių, jų populiacijų, bendrijų bei ekosistemų organizacinius ryšius, raidą, tiria energijos ir medžiagų apykaitos dėsningumus. Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti sistema, kurią sudaro glaudžiai tarpusavyje susiję gamtos ir žmogaus sukurti komponentai bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės sistemos.
Kita  Konspektai   (5,1 kB)
Žuvų mėsa yra svarbus maisto produktas. Žvejybai natūraliuose vandenyse ir žuvivaisai dirbtiniuose bei natūraliuose vandens telkiniuose skiriama nemažai dėmesio. Lietuvoje yra daug nemažai vandens telkinių: 2900 upelių, ilgesnių kaip ¼ km 963.7 tūkst. km bendro ilgio, iš jų 722 upės, siekiančios daugiau kaip 9000 ha, 2834 ežerų didesnių kaip 9.5 ha (bendras plotas 877km2.), 13 ežerų didesnių kaip 1000 ha: Alaušas, Aviliai,, Sartai, Dusia, Žuvintas, Metelys, Lukštas.
Medicina  Konspektai   (22,91 kB)
B. Radzevičius
2009-07-09
B. Radzevičius yra iškiliausias penktojo dešimtmečio kartos rašytojas. Suėmęs tradicinius epopėjinius romano elementus (gausūs aprašymai, dienoraščių citatos), B. Radzevičiaus kūrinys juda į vieną magnetinį centrą – kaip kaimo aplinkoje, kolektyviniame žmonių buvime, nuo pat kūdikystės dienų formuojasi būsimo literato asmenybė, jo pažinimo resursai, pojūčiai jautrumas, vertybių nuovoka, perskaitytų knygų atverti horizontai , noras pačiam prabilti. Herojus siekia pajusti save kaip tėvynės, gimtinės, giminės žmogų ir kaip autonomišką asmenybę, laisvą kūrėją.
Prieš analizuojant E. Ionesko dramą, derėtų apibrėžti, kokiai srovei ji priskiriama ir apibūdinti svarbiausius srovės bruožus. Ionesko, sukūręs dramą „Plikagalvė dainininkė“, pradėjo absurdo teatro raidą. Absurdo dramai priskiriama ir jo drama „Pamoka“.
Anglų kalba  Analizės   (5,33 kB)
Getė ir jo aplinka
2009-06-29
Tais laikais, kai gyveno Getė dar nebuvo griežtų ribų tarp atskirų disciplinų, viena mokslo šaka lengvai pereidavo į kitą ir ne specialistai dažnai sėkmingai įsijungdavo į didįjį atradimų srautą. Toks Pristlis, su kuriuo Getė susidūrė per savo optinius darbus, teologas, pamokslininkas disidentų parapijose savo mažytėj privačioj laboratorijoj atranda deguonį, amoniaką, chloro vandenilį, anglies dvideginį ir tampa žymiausiu Lavuazje pirmtaku. Ruso rašo savo botaniką. Optikas praktikas Dolondas Londone padaro svarbų atradimą — iš įvairių stiklo rūšių sudėtus achromatinius lęšius — ir tuo padeda žengti visai naują žingsnį astronomijoj.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 14,53 kB)
J.Apučio novelistika. Vienos arba kelių novelių analizė pasirinktu aspektu. B. Radzevičiaus “Priešaušrio vieškelių” (1d.) analizė pasirinktu aspektu. A. Škėmos romanas "Balta drobulė" pasirinktu aspektu. Naujausioji poezija. Vieno poeto kūrybos aptarimas. R. Granausko apysakos “Gyvenimas po klevu” analizė pasirinktu aspektu. H. Radausko poezija. Pasirinktų eilėraščių analizė. H. Nagio, A. Nykos – Niliūno, A. Mackaus, L. Sutemos poezija. Vieno autoriaus pasirinktų eilėraščių analizė.
Lietuvių kalba  Analizės   (5 psl., 15,58 kB)
H. Radauskas – ypač originalus ir individualus poetas, netelpantis jokiame XX a. lietuvių poezijos raidos laikotarpyje. Be to, jo kūryboje tėra vos keli tiesioginiai atgarsiai tų tragiškų įvykių, užgriuvusių Lietuvą per keletą paskutinių dešimtmečių – poetas panašus į tą neįvardintą esybę, kuri jo eilėraštyje “Trys eilutės” kuria savo eiles žmonėms juokiantis, prekiaujant, pranašams klykaujant apie pražūtį. Jo poezija yra lyg atskirta , ypatinga, daugialypė ir daugiabriaunė visata, sudaryta iš “mūsų” pasaulio daiktų, tačiau vaizduotės pertvarkyta, o kartais ir iš esmės perkurta. “Mūza”. Rinkiniai “Fontanas “ ir “Strėlė danguje“. “Poetai”. Eilėraščio „Lietus“ analizė.
Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 9,28 kB)
Wieś w literaturze polskiej - krótkie opisy utworów literackich, podział na okresy literackie, kilka przysłów na dany temat. Satyra na leniwych chłopów. Jan Kochanowski Pieśń świętojańska o Sobótce. Adam Mickiewicz Pan Tadeusz. Bolesław Prus Antek. Eliza Orzeszkowa Nad Niemnem. Bolesław Prus Placówka. Henryk Sienkiewicz Szkice węglem. Henryk Sienkiewicz Janko Muzykant. Henryk Sienkiewicz Za chlebem. Stefan Żeromski Rozdziobią nas kruki, wrony. Stefan Żeromski Ludzie bezdomni. Władysław St. Reymont Chłopi. Stanisław Wyśpiański Wesele. Maria Dąbrowska Noce i dnie. Czesław Miłosz Dolina Issy. Obraz wsi w różnych epokach literackich. Przysłowia (frazeologizmy) o wsi.
Kitos kalbos  Pagalbinė medžiaga   (13 psl., 32,24 kB)
Lietuvių autoriai
2008-10-29
Trumpi 11-12 klasių autorių kūrybos bruožai, diktuoti mokytojos ir rinkti internete.
Lietuvių kalba  Konspektai   (6 psl., 13,91 kB)