1.FOLOSOFIJOS KILME, OBJEKTAS Filosofija- isminties meile.Senones Graikijoje ismintis tapatinama su zinojimu apskritai.Reikia siekti isminties, ja myleti.Pats zodis filosofija atsirado VI a pr kr. Pavartojo Pitagoras.Filisofija susiformavo VI a pr kr. 3 salyse: Indijoje Kinijoje Graikijoje.Aukstumas pasieke Grakijoje. Filosofijai atsirasti butinas laisvalaikis, kad butu laiko filosofuoti. Gali kilti tik laisvoje salyje. Objektas- tai ka nagrineja mokslas. Filosofija turi pagrindini, centrini klausima: kas yra butis? Kokia vieta zmogus uzima pasaulyje? Pazinimo problemos : kas yra pazinimas? Jo saltiniai? Ribos? Kas yra tiesa? Geris? Grozis? Zmogus? Laime? Teisingumas? Ir kiti fundamentalus klausimai. Pagrindines strukturines filosofijos dalys : buties teorija (ontologija)- metafizika; gnoseologija( epistemologija)- pazinimo teorija; politine ir socialine filosofija; estetika- grozio teorija; logika. Butis yra viena, ji supantis pasaulis be materialiu daiktu.

Kita  Paruoštukės   (4 psl., 50,3 kB)

Šio referato tema – žmogus ir akmuo. Referatą sudaro trys dalys: Akmens simbolio vertė pasaulio kultūrų istorijoje, Akmuo lietuvių tautosakoje ir Žmogus ir akmuo šiandieniniame pasaulyje. Pirmoje dalyje yra trumpai apžvelgiama seniausia žmonijos epocha – Paleolitas, kur pagrindiniai žmonių darbo įrankiai buvo daromi iš akmens, akmuo siejamas su pirmosiomis žmonijos meno užuomazgomis. Taip pat yra nurodamos šalys, kur akmens kultas buvo populiarus, trumpai apžvelgiami mitai, susiję su akmens garbinimu. Kaip akmuo vaizduojamas lietuvių tautosakoje, yra pasakojama antroje dalyje, taip pat išvardinami didžiausi Lietuvos akmenys.

Istorija  Referatai   (11 psl., 16,19 kB)

Protoindijos tyrinėjimai Iki XX a. vidurio, europiečiai Indijos istoriją pradėdavo nuo arijų genčių įsiveržimo maždaug 1500 m. pr. Kr. Manyta, kad iki tol Indijoje gyveno puslaukinės gentys. Nors vedose ir „Rigvedoje“ buvo nemažai rašoma apie tai, kad prieš ateinant arijams Indijos žmonės buvo ne laukiniai, o aukštos kultūros ir labai turtingi, tačiau į tai Indijos praeities tyrėjai arba rimtai nežiūrėjo, arba apskritai nekreipė dėmesio. Požiūris į tolimąją Indijos praeitį, pradėjo keistis, kai indų archeologas Rėjus Bachadūras Daja Ram Sadinas 1921 m. ėmė tirti Harapos griuvėsius, o 1922 m. kitas archeologas, 650 km į pietus nuo Harapos atkasė senovinį Mohendžo Daro miestą. Vėliau šį objektą kruopščiai ištyrė 1931 m. Dž.Maršalo (Marshall), 1938 m. E.Makėjaus (Mackay) , o 1940 m. Vatso ekspedicijos. Indijai išsivadavus iš kolonijos statuso, ypač po to, kai atsiskyrė Indija nuo Pakistano, labai suintensyvėjo tolimos jos praeities tyrimai. Indų archeologai atkasė Čanchu Darą (1946), Kalibanganą (1961), Amrį. Kadangi visi miestai atkasti Indo slėnyje, tai radiniai buvo vadinami Harapos kultūra, Mohendžio Daro kultūra , Indo civilizacija. Vėliau Indijos ir Pakistano archeologai rado sen. Lotalo miestą uostą, kyšulyje netoli Bombėjaus (Indostanas). Tarp Indo ir Gango atkasta apie 100 tos pačios civilizacijos gyvenviečių. Kartu su Indo slėnyje ir Pandžabe rastais miestais, iš viso buvo keli šimtai seniausios Indijos civilizacijos liudytojų. Nustatyta, kad ši seniausia civilizacija buvo teritorijoje, plytinčioje 1100 km iš šiaurės į pietus ir apie 1600 km iš vakarų į rytus. Buvo akivaizdu, kad statiniai dideliame plote yra vienos civilizacijos. Kadangi jie buvo toli nuo Indo slėnio, senasis “Indo civilizacijos” vardas jiems netiko. Mokslininkai tą civilizaciją pradėjo vadinti protoindijos, protoindų civilizacija. Graikų kalba “protos" reiškia "pirmas", sudurtiniuose žodžiuose “pirminis”, “pradinis”, “pirmapradis”. Išsiaiškinus, kad seniausios Indijos civilizacijos kūrėjai buvo protodravidai, pradėtas vartoti potodravidų civilizacijos pavadinimas. Taigi sinonimiškai buvo vartojami keli pavadinimai, dažniausiai protoindų civilizacija arba protodravidų civilizacija. Kaip patys kūrėjai save ir savo kūdikį vadino, nežinoma. Protodravidai, protoindai Kokia tauta sukūrė civilizaciją Indo slėnyje? Yra kelios hipotezės. Įtikinamiausia, kad civilizaciją Indo slėnyje ir Pandžabe kūrė žmonės, kalbėję kalba, artima dravidų kalbų grupei. Juos vadina protodravidais – dravidų protėviais. Anot vienos versijos, protodravidai buvo seniausi tų sričių gyventojai, gyveno ten nuo tada, kai atsirado pirmieji žmonės. Jie sukūrė klestinčią Indo slėnio protodravidų civilizaciją. Hipotezė, kad protodravidai nėra ateiviai, grindžiama tokiais argumentais: tolimoje praeityje ne visos gentys keitė jiems įprastą klajoklinio gyvenimo būdą ir verslą – medžioklę. Tik dalis, mažesnioji dalis, pradėjo dirbti žemę ir sėsliai gyventi. Indo slėnyje jie pralenkė savo gentainius, pakilo į aukštesnę žmonijos raidos pakopą. Kad procesas vyko būtent taip, archeologai randa vis daugiau įrodymų. Hipotezė, kad protodravidai yra senbuviai, pirmykščiai Indo slėnio gyventojai, turi vis daugiau šalininkų. Pirmosios hipotezės šalininkai susiskaldę į kelias grupes. Vieni sako ir randa įrodymų, kad protodravidai, atėję iš Šumero ir dabartinio Beludžistano, iš vakarų ar šiaurės vakarų, išstūmė vietines medžiotojų gentis arba asimiliavo. Didesnė dalis tyrėjų įrodinėja, esą protodravidai atėję iš pietų. Bet juk į pietus nuo Indo upės žiočių - vandenynas. Ar galėjo protodravidai ateiti iš vandenyno? Galėjo. Argumentų "už“ nemažai. Senieji dravidų padavimai byloja, esą senoji jų tėvynė Lemūrija, kuri dabar yra Indijos vandenyno dugne. Yra rašytinių šaltinių – legendų, pasakojančių apie potvynį, apsėmusį didelius plotus. Sausumos, kurios buvo toli jūroje, atsidūrė po vandeniu, nuo žemynų atsiskyrė salos, susidarė pusiasaliai. Ceilonas (Šri Lanka), anksčiau buvęs Indostano pusiasalis, vandens atskirtas virto sala. Geologai patvirtina, kad Indijos vandenyno būta “neramaus”. Ten iš tiesų sausumos iškildavo, netgi būdavo apsemiamos. Kaip protodravidai pateko prie Gango? Aiškinama, kad plote nuo Indo žemupio iki Gango aukštos protodravidų civilizacijos pamažu asimiliavo klajokline gyvulininkyste besiverčiančias, kitomis kalbomis kalbėjusias gentis. Asimiliuotieji ėmė gyventi sėsliai, palengva kūrėsi plotuose iki Gango upės, išplėtė Protoindijos civilizacijos plotą. Ne vien protodravidų kalba kalbėjo civilizacijos kūrėjai nuo Indo slėnio iki Gango upės, bet ji buvo labiausiai paplitusi.

Istorija  Rašiniai   (61,06 kB)

Istorija Priešistorė Priešistorė–tai istorijos laikotarpis, kai dar nebuvo rašto, todėl beveik viską apie tų laikų žmonių gyvenima sužinome iš archeologinių radinių. Priešistorė truko labai ilgai- ji apima akmens amžių, žalvario amžių ir geležies amžių. Akmens amžius Akmens amžiuje daugumą įrankių, ginklų- kirvius, kaplius, peilius, iečių ir strėlių antgalius, Įvairius rėžtukus, gremžtukus- žmonės gaminosi iš akmens, nes metalo dar nežinojo. Vėzdams, lazdoms naudotas medis. Kapliai, žeberklai, ylos, adatos buvo daromi iš kaulo, rago. Akmens amžius-tai pats ilgiausias priešistorės laikotarpis.Lietuvoje jis truko daugiau kaip 8000 metų-nuo 10 tūkstantmečio pr. Kr. Iki 2 tūkstantmečio pr. Kr. Vidurio.Seniausių Lietuvoje gyvenusių žmonių pėdsakų yra iš akmens amžiaus pradžios.Tie žmonės buvo klajokliai medžiotojai ir augalinio maisto rankiotojai.Gyveno laikinose stovyklose prie upių ir ežerų, sausesnėse vietose, užuovėjose, iš suremtų karčių, šakų pastytuose, medžių žieve, žvėrių kailiais apdengtose palapinėse.Tie žmonės turėjo dėti labai daug pastangų, kad susirastų ką valgyti, apsisaugotų nuo darganų, ypač žiemos šalčių.Per tūkstančius metų daug kas pasikeitė ir gamtoje, ir žmonių gyvenime.Akmens amžiui baigiantis, mūsų krašte ošė didžiulės girios, jose radosi daugybė žvėrių-briedžių, stirnų, taurų, šernų, rudujų meškų, vilkų; kalinių žvėrelių-sabalų, kiaunių, lapių, bebrų.Vasarą miškai skambėjo nuo paukščių balsų, ežeruose sidabro šonais švytravo būrių būriai žuvų.Norėdami sumedžioti daugiau žvėrių, sugauti žuvų, žmogus turėjo tobulinti savo ginklus, įrankius.Iš pradžių žmonės vartojo rastas aštresnes, smailesnes akmens skeveldras, vėliau pamažu patys išmoko akmenis skaldyti, apdaužyti, dar vėliau-tašyti, gludinti, gręžti.Vėlyvojo akmens amžiaus įrankiai, ypač akmens kirviai, jau daug tobulesni-aštresni, tvirtesni, patogesni.Su jais jau galėjai, nors ir nelengvai, nusikirsti gan storą medį, išskobti jo vidų, pasidaryti žūklei luotą.Žuvims gaudyti, be kaulinių kabliukų ir žeberklų, pradėta vartoti iš karnų numegztus tinklus. Geresniais įrankiais žmonės galėjo vietoj varganų klajoklių palapinių pasistatyti geresnius būstus.Jų sienas neretai darydavo iš dviejų eilių į žemę įkastų stačių stulpų, stogą dengdavo medžių žieve, nendrėmis, velėnomis.Tokie būstai buvo žymiai šiltesni, erdvesni, viduje įrengtame ugniakure galėjai nuolat kūrenti ugnį.Juos statę žmonės jau buvo sėslūs, juk tokio būsto negalėjai perkelti į kitą vietą.Tuo laiku jau atsirado ir didesnių, geriau apsaugotų gyvenviečių.Jas pasistatyti galėjo tik gausesnės, geriau sutvarkytos ir sėslios žmonių bendruomenės.Tokios buvo iš pirmykščių giminių susijungusios gentys.Akmens amžiui baigiantis žmonės jau išmoko lazdomis, kapliais, kirviais išpurenti vieną kitą lengvesnės žemės sklypelį, pasisėti sorų, kanapių.Tai buvo žemdirbystės pradžia.Tuo laikotarpiu jau pradėta prisijaukinti jaučių ir kiaulių, avių ir ožkų.Maistui virti ir laikyti išmokta nusilipdyti iš molio puodų.Tačiau primityvi žemdirbystė ir gyvulininkystė dar negalėjo aprūpinti žmonių maistu, todėl pagrindiniai jų šaltiniai ir toliau liko medžioklė, žvejyba, rankiojimas.Žemę dirbo, maistą rankiojo daugiausia moterys, vyrai medžiojo, darėsi įrankius, statė būstus, kariavo.Akmens amžiaus žmonės, kurių svarbiausias verslas buvo medžioklė, garbino Žvėrių viešpatį.Įvairios gentys skirtingai jį vaizdavo, bet, matyt, labiausiai buvo garbinamas puikusis girių žvėris briedis, trokštamas medžioklės laimikis.Archeologų daug kur randamos briedės skulptūrėlės iš medžio, kaulo, gintaro veikiausiai ir vaizdavo Žvėrių viešpatį-Briedžių briedę.Mažesnes skulptūrėles ir briedžio dantų vėrinius vyrai nešiojo ant kaklo, kad Žvėrių viešpats padėtų medžioklėje ir saugotų nuo nelaimių.Žyniai turėjo apeigų lazdas su išdrožtomis briedžių galvomis.Pirmykščiai žmonės tikėjo, kad mirusiųjų vėlės gyvena šventose giriose, dausose, todėl į kapus dėdavo įkapes: įrankių, ginklų, papuošalų, manydami, kad mirusiems visa tai bus reikalinga.Iš akmens daugiausia iš titnago, jie gamino darbo įrankius ir ginklus.Šie ankstyvieji žmonės, buvo vadinami hominidais, labiau panašėjo į beždžiones.Pamažu jie išmoko gaminti specialius įrankius, pavyzdžiui, peilio ašmenis.Akmens amžiaus žmonės nuolat klajojo ieškodami medžioklės vietų, mažomis grupėmis gyvendavo stovyklose.Šalčiausiu metu dalis jų glaudėsi olose.Jie rinko vaisius, uogas, šaknis, medžiojo laukinius žvėris.Prasidėjus mezeolitui, daugelis didžiųjų gyvūnų rušių išnyko.Mezeolito žmonės buvo naujųjų laikų žmonės, kaip ir mes.Žvejybai bei elnių ir šernų medžioklei jie vartojo naujus aštriabriaunius įrankius.Maždaug prieš 5000 metų dalis neolito žmonių išmoko prijaukinti gyvūnus ir auginti juos.Jie ėmė verstis žemdirbyste. Lėtai slinko tamsūs, šalti, alkani žiemos vakarai užpustytose akmens amžiaus žmonių stovyklose.Bet žmonės nenuleido rankų, neprarado vilties.Kiekvienas darė, ką galėjo, kad apsisaugotų nuo bado, šalčio, pavojų, ir tos visų žmonių pastangos, kantrus darbas, sumanumas per ilgus šimtmečius keitė ir lengvino žmonijos gyvenimą.

Istorija  Referatai   (15,05 kB)

Protoindijos tyrinėjimai Iki XX a. vidurio, europiečiai Indijos istoriją pradėdavo nuo arijų genčių įsiveržimo maždaug 1500 m. pr. Kr. Manyta, kad iki tol Indijoje gyveno puslaukinės gentys. Nors vedose ir „Rigvedoje“ buvo nemažai rašoma apie tai, kad prieš ateinant arijams Indijos žmonės buvo ne laukiniai, o aukštos kultūros ir labai turtingi, tačiau į tai Indijos praeities tyrėjai arba rimtai nežiūrėjo, arba apskritai nekreipė dėmesio. Požiūris į tolimąją Indijos praeitį, pradėjo keistis, kai indų archeologas Rėjus Bachadūras Daja Ram Sadinas 1921 m. ėmė tirti Harapos griuvėsius, o 1922 m. kitas archeologas, 650 km į pietus nuo Harapos atkasė senovinį Mohendžo Daro miestą. Vėliau šį objektą kruopščiai ištyrė 1931 m. Dž.Maršalo (Marshall), 1938 m. E.Makėjaus (Mackay) , o 1940 m. Vatso ekspedicijos. Indijai išsivadavus iš kolonijos statuso, ypač po to, kai atsiskyrė Indija nuo Pakistano, labai suintensyvėjo tolimos jos praeities tyrimai. Indų archeologai atkasė Čanchu Darą (1946), Kalibanganą (1961), Amrį. Kadangi visi miestai atkasti Indo slėnyje, tai radiniai buvo vadinami Harapos kultūra, Mohendžio Daro kultūra , Indo civilizacija. Vėliau Indijos ir Pakistano archeologai rado sen. Lotalo miestą uostą, kyšulyje netoli Bombėjaus (Indostanas). Tarp Indo ir Gango atkasta apie 100 tos pačios civilizacijos gyvenviečių. Kartu su Indo slėnyje ir Pandžabe rastais miestais, iš viso buvo keli šimtai seniausios Indijos civilizacijos liudytojų. Nustatyta, kad ši seniausia civilizacija buvo teritorijoje, plytinčioje 1100 km iš šiaurės į pietus ir apie 1600 km iš vakarų į rytus. Buvo akivaizdu, kad statiniai dideliame plote yra vienos civilizacijos. Kadangi jie buvo toli nuo Indo slėnio, senasis “Indo civilizacijos” vardas jiems netiko. Mokslininkai tą civilizaciją pradėjo vadinti protoindijos, protoindų civilizacija. Graikų kalba “protos" reiškia "pirmas", sudurtiniuose žodžiuose “pirminis”, “pradinis”, “pirmapradis”. Išsiaiškinus, kad seniausios Indijos civilizacijos kūrėjai buvo protodravidai, pradėtas vartoti potodravidų civilizacijos pavadinimas. Taigi sinonimiškai buvo vartojami keli pavadinimai, dažniausiai protoindų civilizacija arba protodravidų civilizacija. Kaip patys kūrėjai save ir savo kūdikį vadino, nežinoma. Protodravidai, protoindai Kokia tauta sukūrė civilizaciją Indo slėnyje? Yra kelios hipotezės. Įtikinamiausia, kad civilizaciją Indo slėnyje ir Pandžabe kūrė žmonės, kalbėję kalba, artima dravidų kalbų grupei. Juos vadina protodravidais – dravidų protėviais. Anot vienos versijos, protodravidai buvo seniausi tų sričių gyventojai, gyveno ten nuo tada, kai atsirado pirmieji žmonės. Jie sukūrė klestinčią Indo slėnio protodravidų civilizaciją. Hipotezė, kad protodravidai nėra ateiviai, grindžiama tokiais argumentais: tolimoje praeityje ne visos gentys keitė jiems įprastą klajoklinio gyvenimo būdą ir verslą – medžioklę. Tik dalis, mažesnioji dalis, pradėjo dirbti žemę ir sėsliai gyventi. Indo slėnyje jie pralenkė savo gentainius, pakilo į aukštesnę žmonijos raidos pakopą. Kad procesas vyko būtent taip, archeologai randa vis daugiau įrodymų. Hipotezė, kad protodravidai yra senbuviai, pirmykščiai Indo slėnio gyventojai, turi vis daugiau šalininkų. Pirmosios hipotezės šalininkai susiskaldę į kelias grupes. Vieni sako ir randa įrodymų, kad protodravidai, atėję iš Šumero ir dabartinio Beludžistano, iš vakarų ar šiaurės vakarų, išstūmė vietines medžiotojų gentis arba asimiliavo. Didesnė dalis tyrėjų įrodinėja, esą protodravidai atėję iš pietų. Bet juk į pietus nuo Indo upės žiočių - vandenynas. Ar galėjo protodravidai ateiti iš vandenyno? Galėjo. Argumentų "už“ nemažai. Senieji dravidų padavimai byloja, esą senoji jų tėvynė Lemūrija, kuri dabar yra Indijos vandenyno dugne. Yra rašytinių šaltinių – legendų, pasakojančių apie potvynį, apsėmusį didelius plotus. Sausumos, kurios buvo toli jūroje, atsidūrė po vandeniu, nuo žemynų atsiskyrė salos, susidarė pusiasaliai. Ceilonas (Šri Lanka), anksčiau buvęs Indostano pusiasalis, vandens atskirtas virto sala. Geologai patvirtina, kad Indijos vandenyno būta “neramaus”. Ten iš tiesų sausumos iškildavo, netgi būdavo apsemiamos. Kaip protodravidai pateko prie Gango? Aiškinama, kad plote nuo Indo žemupio iki Gango aukštos protodravidų civilizacijos pamažu asimiliavo klajokline gyvulininkyste besiverčiančias, kitomis kalbomis kalbėjusias gentis. Asimiliuotieji ėmė gyventi sėsliai, palengva kūrėsi plotuose iki Gango upės, išplėtė Protoindijos civilizacijos plotą. Ne vien protodravidų kalba kalbėjo civilizacijos kūrėjai nuo Indo slėnio iki Gango upės, bet ji buvo labiausiai paplitusi.

Istorija  Rašiniai   (61,06 kB)

Istorija Priešistorė Priešistorė–tai istorijos laikotarpis, kai dar nebuvo rašto, todėl beveik viską apie tų laikų žmonių gyvenima sužinome iš archeologinių radinių. Priešistorė truko labai ilgai- ji apima akmens amžių, žalvario amžių ir geležies amžių. Akmens amžius Akmens amžiuje daugumą įrankių, ginklų- kirvius, kaplius, peilius, iečių ir strėlių antgalius, Įvairius rėžtukus, gremžtukus- žmonės gaminosi iš akmens, nes metalo dar nežinojo. Vėzdams, lazdoms naudotas medis. Kapliai, žeberklai, ylos, adatos buvo daromi iš kaulo, rago. Akmens amžius-tai pats ilgiausias priešistorės laikotarpis.Lietuvoje jis truko daugiau kaip 8000 metų-nuo 10 tūkstantmečio pr. Kr. Iki 2 tūkstantmečio pr. Kr. Vidurio.Seniausių Lietuvoje gyvenusių žmonių pėdsakų yra iš akmens amžiaus pradžios.Tie žmonės buvo klajokliai medžiotojai ir augalinio maisto rankiotojai.Gyveno laikinose stovyklose prie upių ir ežerų, sausesnėse vietose, užuovėjose, iš suremtų karčių, šakų pastytuose, medžių žieve, žvėrių kailiais apdengtose palapinėse.Tie žmonės turėjo dėti labai daug pastangų, kad susirastų ką valgyti, apsisaugotų nuo darganų, ypač žiemos šalčių.Per tūkstančius metų daug kas pasikeitė ir gamtoje, ir žmonių gyvenime.Akmens amžiui baigiantis, mūsų krašte ošė didžiulės girios, jose radosi daugybė žvėrių-briedžių, stirnų, taurų, šernų, rudujų meškų, vilkų; kalinių žvėrelių-sabalų, kiaunių, lapių, bebrų.Vasarą miškai skambėjo nuo paukščių balsų, ežeruose sidabro šonais švytravo būrių būriai žuvų.Norėdami sumedžioti daugiau žvėrių, sugauti žuvų, žmogus turėjo tobulinti savo ginklus, įrankius.Iš pradžių žmonės vartojo rastas aštresnes, smailesnes akmens skeveldras, vėliau pamažu patys išmoko akmenis skaldyti, apdaužyti, dar vėliau-tašyti, gludinti, gręžti.Vėlyvojo akmens amžiaus įrankiai, ypač akmens kirviai, jau daug tobulesni-aštresni, tvirtesni, patogesni.Su jais jau galėjai, nors ir nelengvai, nusikirsti gan storą medį, išskobti jo vidų, pasidaryti žūklei luotą.Žuvims gaudyti, be kaulinių kabliukų ir žeberklų, pradėta vartoti iš karnų numegztus tinklus. Geresniais įrankiais žmonės galėjo vietoj varganų klajoklių palapinių pasistatyti geresnius būstus.Jų sienas neretai darydavo iš dviejų eilių į žemę įkastų stačių stulpų, stogą dengdavo medžių žieve, nendrėmis, velėnomis.Tokie būstai buvo žymiai šiltesni, erdvesni, viduje įrengtame ugniakure galėjai nuolat kūrenti ugnį.Juos statę žmonės jau buvo sėslūs, juk tokio būsto negalėjai perkelti į kitą vietą.Tuo laiku jau atsirado ir didesnių, geriau apsaugotų gyvenviečių.Jas pasistatyti galėjo tik gausesnės, geriau sutvarkytos ir sėslios žmonių bendruomenės.Tokios buvo iš pirmykščių giminių susijungusios gentys.Akmens amžiui baigiantis žmonės jau išmoko lazdomis, kapliais, kirviais išpurenti vieną kitą lengvesnės žemės sklypelį, pasisėti sorų, kanapių.Tai buvo žemdirbystės pradžia.Tuo laikotarpiu jau pradėta prisijaukinti jaučių ir kiaulių, avių ir ožkų.Maistui virti ir laikyti išmokta nusilipdyti iš molio puodų.Tačiau primityvi žemdirbystė ir gyvulininkystė dar negalėjo aprūpinti žmonių maistu, todėl pagrindiniai jų šaltiniai ir toliau liko medžioklė, žvejyba, rankiojimas.Žemę dirbo, maistą rankiojo daugiausia moterys, vyrai medžiojo, darėsi įrankius, statė būstus, kariavo.Akmens amžiaus žmonės, kurių svarbiausias verslas buvo medžioklė, garbino Žvėrių viešpatį.Įvairios gentys skirtingai jį vaizdavo, bet, matyt, labiausiai buvo garbinamas puikusis girių žvėris briedis, trokštamas medžioklės laimikis.Archeologų daug kur randamos briedės skulptūrėlės iš medžio, kaulo, gintaro veikiausiai ir vaizdavo Žvėrių viešpatį-Briedžių briedę.Mažesnes skulptūrėles ir briedžio dantų vėrinius vyrai nešiojo ant kaklo, kad Žvėrių viešpats padėtų medžioklėje ir saugotų nuo nelaimių.Žyniai turėjo apeigų lazdas su išdrožtomis briedžių galvomis.Pirmykščiai žmonės tikėjo, kad mirusiųjų vėlės gyvena šventose giriose, dausose, todėl į kapus dėdavo įkapes: įrankių, ginklų, papuošalų, manydami, kad mirusiems visa tai bus reikalinga.Iš akmens daugiausia iš titnago, jie gamino darbo įrankius ir ginklus.Šie ankstyvieji žmonės, buvo vadinami hominidais, labiau panašėjo į beždžiones.Pamažu jie išmoko gaminti specialius įrankius, pavyzdžiui, peilio ašmenis.Akmens amžiaus žmonės nuolat klajojo ieškodami medžioklės vietų, mažomis grupėmis gyvendavo stovyklose.Šalčiausiu metu dalis jų glaudėsi olose.Jie rinko vaisius, uogas, šaknis, medžiojo laukinius žvėris.Prasidėjus mezeolitui, daugelis didžiųjų gyvūnų rušių išnyko.Mezeolito žmonės buvo naujųjų laikų žmonės, kaip ir mes.Žvejybai bei elnių ir šernų medžioklei jie vartojo naujus aštriabriaunius įrankius.Maždaug prieš 5000 metų dalis neolito žmonių išmoko prijaukinti gyvūnus ir auginti juos.Jie ėmė verstis žemdirbyste. Lėtai slinko tamsūs, šalti, alkani žiemos vakarai užpustytose akmens amžiaus žmonių stovyklose.Bet žmonės nenuleido rankų, neprarado vilties.Kiekvienas darė, ką galėjo, kad apsisaugotų nuo bado, šalčio, pavojų, ir tos visų žmonių pastangos, kantrus darbas, sumanumas per ilgus šimtmečius keitė ir lengvino žmonijos gyvenimą.

Istorija  Referatai   (15,05 kB)

Indėnais vadinami Šiaurės Amerikos, Centrinės Amerikos ir Pietų Amerikos gyventojai, gyvenę šiose teritorijose iki pasirodant europiečiams, bei jų palikuonys. Tai labai bendra kategorija, nes Amerikoje gyveno ir gyvena daugybė indėnų genčių ir tautų, kurios turi skirtingas kalbas ir kultūras. Prie indėnų nepriskiriami tik su vėliausia banga atvykę eskimai ir aleutai.

Aplinka  Referatai   (16 psl., 508,42 kB)

Labai daug naudingos informacijos pasiruošti biologijos valstybiniam egzaminui. iologija – mokslas apie gyvybę. Jis tyrinėja gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos egzistavimo ir vystimosi dėsnius. Biologijos tyrimo objektas yra gyvieji organizmai, jų sandara, funkcijos, gamtinės bendrijos. Biologijos mokslo sistema aiškina gyvosios gamtos esmę, formos, vystimosi ir tai yra vadinama – bendrąja biologija . Tam tikrus objektus tyrinėja specialūs mokslai.

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (73 psl., 658,89 kB)

Poindustrinė epocha pirmą sykį informaciją įvardijo kaip vieną iš svarbiausių išteklių, pagrindinį gamybos produktą ir pagrindinę prekę. Per šimtmečius nusistovėję visuomenėje procesai radikaliai kinta – jie tapo orientuoti į informaciją, jos panaudojimą. Žmonija įžengė į informacini amžių kuriame žinios darys vis didesnę įtaką visoms gyvenimo sritims. Sparčiai plečiantis informacinių sistemų kūrimo galimybėms keičiasi daugelio žmogaus veiklos sričių darbo aplinka. Technologijų plėtra turi įtakos programinės įrangos kūrimo procesams, naujų metodų paieškai, skirtai informacijai ir žinioms kaupti, skleisti, valdyti. Informacijos supratimas siejamas su veiklos kompiuterizavimo procesais, naujomis technikos rūšimis, informacijos apdorojimo, saugojimo ir perdavimo technologijomis. Tačiau norint suprasti ir išsiaiškinti informacinių technologijų svarbą reikia suprasti paties apibrėžimo reikšmę ir informacinių technologijų evoliuciją. Būtent šiuos klausimus aš ir bandysiu apžvelgti savo darbe. Informacinių technologijų samprata Nėra universalaus informacinių technologijų apibrėžimo, nes jų turinys ir netgi esmė nuolat kinta priklausomai nuo epochos ir pačios ir pačios technologijos ar technologijų sudedamųjų dalių. Informacinės technologijos apima įrangą bei taisykles, kuriomis remiantis informacija gaunama, apdorojama, saugoma bei perduodama. Trumpai galima apibrėžti, jog IT yra informacijos įrašymo, saugojimo bei pateikimo techninės galimybės bei tvarka. IT neišvengiamai taikomos vykdant sandėrius, aprūpinant vadovus informacija, fiksuojant duomenis, darant sprendimus ir atliekant vis daugiau įvairių užduočių biuruose, gamyklose, bankuose, prekybos centruose, namuose ir daugelyje kitų vietų. Tačiau šiais laikais informacijos apdorojimo neįsivaizduojame be kompiuterių, taigi kalbant apie šiuolaikines IT paprastai turima omenyje kompiuterines informacines technologijas Informacinių technologijų raida Informacija – tai žinios, kurias galima perduoti, priimti ir įsiminti. Jutimo organai (regos, klausos, lytėjimo ir kiti) informaciją iš aplinkos perduoda į smegenis , o šios ją apdoroja ir kontroliuoja tolesnius mūsų veiksmus. Taip mes suvokiame aplinką, kurioje gyvename, įgyjame įgūdžių ir patirties. Netgi paprasčiausi vienaląsčiai gyvūnai geba justi aplinkos veiksnius (pavyzdžiui, šviesą, maistą) ir į juos reaguoti. Tobulesnės sandaros būtybės gali ne tik instinktyviai reaguoti į aplinką, bet ir apdoroti ar įsiminti informaciją. štai paukščiai, pastebėję vanago šešėlį, tuojau sprunka į krūmus, voverės rudenį paslepia maistą ir žiemą, bado metu, jį atsikasa. Tai padeda išgyventi gamtoje. Kai kuriuos gyvūnus įmanoma išmokyti apdoroti ir dar sudėtingesnę informaciją: išdresiravus šunį jis gali lengvai atlikti įvairias komandas, beždžionės išmoksta naudotis įvairiais įrankiais ir t.t. O žmogus, kitaip negu kitos būtybės, dar ir sąmoningai mąsto. Tačiau ir jis netapo toks iš karto. Per ilgą evoliucijos raidą ištobulėjo jo smegenys, todėl apdorojo daugiau informacijos. Taip žmogus pradėjo vartoti primityviausius įrankius, palaipsniui perėjo prie sudėtingesnių ir sudėtingesnių ir pagaliau tapo tokiu, kokį mes dabar visi matome. Pirmykštės bendruomenės nariai dar neturėjo savo kalbos. Jie buvo tarsi izoliuoti vieni nuo kitų. Savo nuotaiką, idėjas perduodavo sutartiniais judesiais ir riksmais. Tačiau, vis dėlto, tai buvo jau protaujanti asmenybė. Eidami į medžioklę jie suplanuodavo kaip greičiau ir saugiau pagauti žvėrį, nepasiklysti miškuose. Ilgainiui žmonės pradėjo tarti vis ilgesnius skiemenis ir taip atsirado kalba. Tai labai pakeitė jų gyvenimą. Žodžiais buvo galima išreikšti viską: savo būseną, jausmus, mintis ir t.t. Žmonės turimą informaciją perduodavo draugams, vaikams, anūkams. Taip žinios keliavo iš vieno pasaulio krašto į kitą, iš kartos į kartą, tačiau kada nors vis tiek užsimiršdavo. Todėl pirmykščiai žmonės pradėjo informaciją užrašinėti molinėse plytelėse, iškalti akmenyse. Tada raštas dar nebuvo toks tobulas kaip dabar. Buvo piešiami įvairūs simboliai ir gyvūnai. Vėliau simboliai tapo vis įvairesni ir sudėtingesni – taip atsirado raštas. Sparčiausiai jis tobulėjo išsivysčiusiose civilizacijose. Maždaug prieš 4000m. egiptiečiai tekstus pradėjo rašyti ant papiruso. Tačiau tuo metu juos galėjo įsigyti tik turtingiausi žmonės, nors ir patys dar nelabai mokėjo skaityti. Atsiradus vis daugiau raštingų žmonių, knygų skaičius ėmė didėti. Maždaug III a. pr. Kr. Aleksandrijoje (Egipte) buvo įkurta viena pirmųjų pasaulio bibliotekų. Pasiuntiniai keliaudavo po pasaulio kraštus ir supirkinėdavo pergamento ritinius ir rankraščius. Prasidėjo didelių informacijos kiekių kaupimas ir saugojimas. Vėliau įvairiose šalyse buvo išrastas būdas popieriui gaminti. Kinijoje jį pradėta naudoti apie 105m., Japonijoje 610 m., Arabijoje 701 m. Popierius tapo patogiausia ir pigiausia priemonė ant ko rašyti, todėl greitai išplito. O knygų paklausa ir toliau kilo, todėl J. Gutenbergas 1438m. išrado spausdinimo mašiną, kuri paskatino raštingumo plitimą ir mokslo pažangą. Buvo galima pigiai ir greitai spausdinti raštus. Knygos tapo prieinamos visiems. Pradėjo eiti spauda. Bet šis informacijos perdavimo būdas buvo lėtas, nes reikėjo gabenti (pervežti) patį informacijos užrašą. Žmonės gaudavo pasenusią informaciją. Norint skubiai pranešti apie pavojų dar buvo kuriami laužai arba vykstama į kitą gyvenvietę, nes mokslas dar nebuvo tiek pažengęs, kad būtų galima labai greitai pasiųsti žinutę. Informacijos perteikimo greitis ir tikslumas įvairiais atstumais iš esmės labiausiai pasikeitė XIX a. 1837m. amerikietis S. Morzė išrado telegrafo aparatą. Juo buvo galima greitai pasiųsti informaciją įvairiais atstumais. Telegrafo kabeliai buvo nutiesti tarp didžiųjų pasaulio miestų. O 1839m. atsirado ir Vilniuje. Tačiau norint juo naudotis reikėjo mokėti Morzės abėcėlę, kuri sudaryta iš taškų ir brūkšnių. Šis būdas yra gana keblus, nes galima greitai susipainioti. Norėdamas to išvengti amerikietis A.G.Belas 1837m. išrado telefoną. Juo buvo galima greitai perduoti garsą iš vieno telefono aparato į kitą. Visa tai labai pagreitino informacijos perdavimą, nes nebereikėjo rašyti laiškų ir laukti kol jie pasieks adresatą , tapo įmanoma labai greitai susisiekti su tolimomis gyvenvietėmis. Vėliau pradėta ieškoti būdų kaip informaciją perduoti be telefono ar telegrafo laidų. Informacijos mainai ir toliau tobulėjo. mainų kanalas 1895 m. rusų mokslininkas A.Popovas sukūrė pirmąjį radijo imtuvą. O 1901 m. perduotas signalas iš Europos į Ameriką. Radijo bangos galėjo sklisti erdvėje, joms nebereikėjo kabelių kaip telefonui ar telegrafui. Iš radijo stoties transliuojamų laidų galėjo klausytis daug gyventojų. Sekantis tobulėjimo etapas buvo ieškoti būdų kaip perduoti vaizdą. Teoriškai ši galimybė jau buvo pagrįsta XIX amžiaus 8 – 9 dešimtmetyje, bet niekaip nerasta būdų kaip tai padaryti. Pirmuosius optinius mechaninius prietaisus vaizdui suskaidyti elementais 1884 m. sukūrė P. Nipkovas (Vokietija). 1907 m. B. Rozingas (Rusija) sukūrė prietaisų kurie tapo dabartinės televizorių sistemos pagrindu. Maždaug po 30 metų labiausiai išsivysčiusiose šalyse pradėtos transliuoti reguliarios televizijos laidos. Gyventojai galėjo ne tik girdėti garsą, kaip per radiją, bet ir matyti vaizdą. Prasidėjo filmų, televizijos laidų kūrimas. Informacijos perdavimas toli pažengė į priekį. Tačiau žmogus stengėsi automatizuoti ne tik fizikinį bet ir protinį darbą – informacijos apdorojimą. Šiam tikslui ir buvo pradėta kurti elektronines skaičiavimo mašinas. Pirmuosius mechaninius skaičiavimo įrenginius dar antikos laikais naudojo matematikai, inžinieriai bei prekeiviai. Kinijoje ir Japonijoje prieš keletą metų iki Kristaus gimimo jau buvo naudojami skaičiuotuvai, padarytiiš karoliukų, pritvirtintų prie specialaus rėmo (karoliukai vadinosi kalkulėmis). Ant siūlo suvertų kalkulių pozicijaatitkdavo tam tikrą skaičių. Vienas iš tobulesnių mechaninių kalkuliatorių 1642 metais sukūrė prancūzų mokslininkas Blezas Paskalis. Šį įrenginį, pavadintą”Paskalina”, sudarė ratukai,ant kurių buvo užrašyti skaičiai nuo 0 iki 9. Apsisukęs vieną kartą, ratukas užkabindavo gretimą ratuką ir pasukdavo jį per vieną skaičių.Paskalio taikytas surištųjų ratukų metodas tapo beveik visų mechaninių skaičiuotuvų, sukurtų per vėlesnius 3 šimtmečius pagrindu . Pagrindinė “Paskalinos” yda – labai sudėtingas įvairių operacijų, išskyrus sudėti, atlikimas. Pirmąją mašiną, kuria lengvai atliekami visi keturi aritmetikos veiksmai, 1673 metais sukūrė vokietis G.V.Leibnicas . Šis mechaninis kalkuliatorius sudėtį atlikdavo kaip ir “Paskalina”, tačiau jo konstrukcijoje Leibnicas pirmą kartą pritaikė judančią dalį (karunėlę). Vis dėlto jį išgarsino ne jo sukurtas kalkuliatorius, o diferencialinis ir integralinis skaičiavimas. Leibnicas taip pat ištyrė dvejetainę skaičiavimo sistemą, plačiai taikomą ir šiuolaikiniuose kompiuteriuose. Anglų matematikas Č.Babidžas, sugalvojęs 2 reikšmingiausias mechanines skaičiavimo mašinas. Pirmąją mašiną , skirtą matematinių lentelių sudarimui ir tikrinimui (skaičiuojant skaičių skirtumą), sukūrė 1822m.Ji vadinosi skirtumine mašina. 1830m. pradžioje Babidžas atskleidė didiulį šios mašinos trūkumą:mašina atlikdavo tik vieną užduotį. Jei reikėdavo atlikti kitokią skaičiavimo operaciją, tekdavo keisti visą mechanizmą. Todėl 1833m. jis nutarė sukurti universalią skaičiavimo mašiną ir pavadino ją “analizine mašina”. tai būtų buvusi pirmoji programuojama skaičiavimo mašina . Ją turėjo sudaryti aritmetinis įrenginys ir atmintis, tačiau realizuoti analizinę mašiną buvo labai problematiška – galiausiai ji būtų buvusi ne mažesnė už garvežį. Babidžo nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis suprato, kad skaičiavimo mašiną turi sudaryti 5 pagrindiniai komponentai: 1) įvesties įrenginys informacijai įvesti; 2) atmintis skaičiams ir programinėms komandoms saugoti ; 3) aritmetinis įrenginys,vykdantis skaičiavimo procesą; 4) valdymo įrenginys programos vykdymui kontroliuoti ; 5) išvesties įrenginys skaičiavimo rezultatams išvesti . Holeritas 1890 metais laimėjęs efektyvaus gyventojų surašymo duomenų apdorojimo konkursą. Jis naudojo perfokortas . Kiekvienos jų dvylikoje eilių buvo galima pramušti po 20 skylučių , apibūdinančių tam tikrus asmens duomenis . Skaitant perfokortas ,pro jos skylutes pralysdavo metaliniai strypeliai, kurie liesdavo į vonelę supiltą gyvsidabrį . Strypeliams kaskart prisilietus, buvo sužadinama elektros srovė ir atitinkamas skaitiklis padidinamas vienetu . Holerito tabuliatorius tapo pirmąja skaičiavimo mašina, veikiančia ne mechaniniu procesų pagrindu. Ji pasirodė esanti labai efektyvi, ir tai leido įsteigti firmą, gaminančią tokius tabuliatorius . Nuo 1924 metų iki dabar ji vadinasi IBM (Internacional Business Machines) . 1934 metais Cūzė ėmė kurti universalią skaičiavimo mašiną . Paeksperimentavęs su dešimtaine skaičiavimo sistema, Cūzė vis dėlto pasirinko dvejetainę. 1936m. sukūrė skaičiavimo mašiną Z-1, kurioje buvo pritaikyti Bulio algebros principai (leidžią atlikti elementarius veiksmus su dvejetainiais skaičiais). Vėlesniame modelyje Z-2 vietoj mechaninių jungiklių jis panaudojo elektromechanines rėles, o informacijai įvesti pritaikė fotojuostą . 1944m. IBM firma pagamino gana galingą kompiuterį “Mark-1”, turintį apie 750 tukst.detalių . 1943m. pab. Anglijoje ėmė veikti didelė skaičiavimo mašina “Colossus-1”, skirta vokiečių šifrogramoms dešifruoti. 1945m. Amerikiečių inžinierius Džonas Moučlis ( Mauchly ) ir fizikas Prosperas Ekertas ( Eckert ) Pensilvanijos universitete sukonstravo elektroninę mašiną, skirtą balistikos (artilerijos) uždaviniams spręsti. Tai buvo ENIAC – Elektronic Numerical Intergrator, Analyser and Calculator (elektroninis skaitmeninis intergratorius, analizatorius ir skaičiuoklis). 1947m. Pirmą kartą panaudota operacinė sistema ( OS ) – programų rinkinys, leidžiantis automatiškai valdyti skaičiavimo procesą. 1948m. Amerikiečių inžinierius K. Šenonas išleido knygą “Informacijos perdavimo matematinė teorija”. 1952m. Matematikė G. Hoper ( Hopper ) sukūrė pirmąjį kompiliatorių, verčiantį simboline kalba parašytas programas į kompiuterio dvejetainius kodus. 1965m. T. Kurcas ( Kurtz ) ir Džonas Kemenis ( Kemeny) sukūrė paprastą programavimo kalbą Beisiką ( BASIC – Begginer’s All – purpose Symbolic Instruction Code ). 1976m. JAV sukurtas pirmasis asmeninis kompiuteris APPLE. Japonijoje ir JAV pradėti kurti elektroniniai žodynai. 1979– 1980 m. IBM firma pagamino pirmąjį asmeninį kompiuterį IBM PC. Kompiuterių tobulėjimo procesus galima būtų suskirstyti į kartas: 1 karta (1950m. ENIAC , EDSAC )-didelių matmenų ,menko patikimumo, galingų aušinimo įrenginių reikalaujančios ,todėl neekonomiškos lempinės mašinos. Jose pradėta naudoti programinė įranga ,saugoma mašinos atmintyje,pvz:operacinė sistema. Programuojama mašininiais kodais. Darbo greitis iki kelių dešimčių tūkst. operacijų per sekundę (op./s.) . 2 karta (1960m. IBM 1401)-tranzistorinės, patikimos, ekonomiškos, nedidelės mašinos. Išorinė atmintis realizuota magnetiniuose diskuose, informacijai išvesti panaudoti displėjai. Programuojama algoritminėmis kalbomis. Darbo greitis –iki 1 milij. Op./s. 3 karta (1964-1965m. IBM S/360 ,B2500)-mašinos , kuriose naudojamos mikroschemos, sukurtas pirmasis mikroprocesorius “Intel 4004” ,mikrokompiuteris PDP-8 ,pirmasis asmeninis kompiuteris "K“nbak" ” Buvo sukurtas grafinis manipuliatorius – pelė, darbo greitis-iki šimtų milij. op./s. 4 karta (1980m. CRAY1)- kompiuteriuose naudojamos didžiosios ir superdidžiosios integrinės mikroschemos, atsiranda globalieji telefoniniai ir kosminio ryšio kompiuterių tinklai, kompiuteriuose naudojami optiniai kompaktiniai diskai (CD-ROM) bei jų pagrindu sukurtos daugialypėsterpės –multimedija . 5karta (1990m. bendras JAV ir Japonijos projektas)-nauja architektūra, kuri pereina prie duomenų srauto principo ,manipuliuojančio su daugiau nei 500 lygiagrečiai veikiančių procesorių;labai aukšto lygio programavimo kalbų naudojimas; bendravimas operatoriaus kalba, darbo greitis didesnis nei 1 mlrd. op./s. Pramoninių asmeninių kompiuterių istorija prasidėjo 1971m. , kai du amerikieciai Džobsas ir Vozniakas garaže surinko kompiuterį , kurį pavadino “Apple” .Vaikinai įkūrė firmą , ir jau 1976m. rinkoje pasirodė pirmasis pramoninis asmeninio kompiuterio variantas “Apple-2” . populiariausi yra IBM Pcasmeniniai kompiuteriai .1981m. išleido asmeninį kompiuterį IBM PC ,kuris ir tapo pirmuoju populiariausiu profesiniu asmeniniu kompiuteriu . Pletojantis mokslui ir technikai , firmos IBM pirmtaką PC keitė kiti , tobulesni , modeliai:IBM PC/XT ,kuriame pirmą kartą įmontuotas kietasis 10MB atminties diskas ;IBM PC/AT, PS/2serijos modeliai 30 , 60 , 70 , 80 . Nuo 1993m. gaminamas kompiuteris su “Pentium”procesoriumi (AT/586).Pentiumsugeba vienu metu vykdyti keletą instrukcijų . Juos lengva sujungti lygiagrečiam darbui . 1995m.INTEL jau gamino Pentium ir Pentium Pro ,sudarytą iš maždaug 5,5 milijono tranzistorių ir turintįdviejų lugių vidinę spartinančiąją atmintį . Lietuvoje kompiuteriai pasirodė baigiantis šeštąjam dešimtmečiui . Jie buvolempiniai labai dideli ,nepatikimi ,be to sudėtinga ir brangi jų eksplotacija . 1954-1958m. Vilniauselektros skaitiklių gamykla gamino pirmąsias skaičiavimo mašinėles “Vilnius” su elektromagnetinėmis rėlėmis , 1963m. Vilniaus universitete ir Kauno politechnikos institute ėmė veikti kompiuteriai “Minsk-14” ,o nuo 1971m. –“Minsk-22” . 1964 Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla pradėjo gaminti pirmuosius lietuviškus kompiuterius “Rūta” . Vieni pirmųjų kompiuterius pradėjo naudoti mokymo tikslams 13 Šiaulių vidurinės mokytojai . 1986m. “Nuklonas “ pradėjo gaminti buitinius ir mokyklinius mikrokompiuterius BK 0010Š.Tais pačiais metais Kauno politechnikos institute kartu su Kauno radijo matavimų technikos MTI mokslininkais sukurtas pirmasis originalus lietuviškas asmeninis kompiuteris “Santaka” . Šiuo metu galima nusipirkti įvairių kompiuterių .Pagal dydį kompiuteriai skirstomi į kišeninius , nešiojamuosius ir stalinius arba kabinetinius . Kišeniniaikompiuteriai paprastai naudojami kokiai nors vienai programai vykdyti . Pvz. ,vieni kišeniniai kompiuteriai turi skaičiuotuvus su grafikų braižymo primonėmis ,kiti užrašų knygutės ar žodynelis . Nešiojamieji ir staliniai kompiuteriai išesmės skirisi vieni nuo kitų kaina ir displėjais (nešiojamųjų –plokščias , stalinių – vamzdinis ). Tobulinant dizainą , pastarasis skirtumas nyksta , tik lieka kainos skirtumas. Tačiau didžiausią perversmą ryšių technologijose padarė Interneto atsiradimas. Kad ir kaip keista, bet jis buvo kurtas ne tokiems tikslams kaip dabar naudojamas. JAV reikėjo patikimos kompiuterinės sistemos, kuri išliktų gyvybinga net branduolinio smūgio atveju, kai sunaikinus vieną valdymo centrą, jo valdymą perimtų kitas ir t.t. Tokia sistema įgavo pirmąjį veikiantį pavidalą 1969 m. ir vadinosi Arpanetas. 1971 m. per kompiuterių tinklą buvo pasiųsta pirmoji elektroninio pašto žinutė. Po poros metų R. Metkalfas sukūrė technologiją Elthernet, skirtą palaikyti ryšiui tarp atskirų kompiuterių, ir sukonstravo pirmąsias tinklo kortas. Vėliau, praėjus didžiausiam karo pavojui, rinkos jėgos išstūmė šią sistemą iš vyriausybės glėbio. Tačiau ji, kaip pagrindinis Interneto kamienas, veikė tik iki 1990m. Specialaus tinklinio protokolo TCP/IP sukūrimas žymi, jog atsirado Internetas. Tais pačiais 1990m. Šveicarijoje buvo sukurtas WWW (pasaulinio voratinklio) prototipas. Prasidėjo masinis Interneto serverių augimas. WWW dokumentai gali būti įvairiausių formų: tekstas, grafika, vaizdas (video), garsas (audio). Internetas stumia gyvenimą už senų fizikinių laiko ir erdvės ribų, įgalina klajoti po pasaulį neišeinant iš namų, susipažinti su naujais žmonėmis, keistis mokslinių tyrimų rezultatais su kolegomis visame pasaulyje, skaityti ką tik pasirodžiusius straipsnius ir t.t. Dešimtys milijardų skaičiais užkoduotų žodžių kasdien cirkuliuoja Internete. Informacinės technologijos plinta ir tobulėja neregėtu greičiu. Bet kokią informaciją galima paskleisti po pasaulį per dieną. Niekas nežino kokie ryšių tinklai seks po Interneto. Kiekvieną šimtmetį žmonės gaudavo vis daugiau informacijos. Prieš atsirandant raštui, žmonės pasitikėjo tik atmintimi. Prieš atsirandant telefonui, žmonės jautė malonumą rašyti laiškus ir juos gauti. Prieš atsirandant televizoriams ir kompiuteriams, žmonės daugiau bendravo, buvo glaudesni šeimos ir kaimynų santykiai. Televizija pririšo žmones prie namų, izoliavo vienus nuo kitų. . Jau dabar kai kurie geriau pažįsta televizijos serialų žvaigždes nei savo kaimynus. Užuot tiesiogiai pareiškę užuojautą nelaimės atveju, žmonės tai daro per laikraščius, o kitose šalyse – elektroniniu paštu ar faksu. Išvados Taigi visi matome kaip sparčiai šiuo metu plinta informacinės technologijos. Nuo pirmųjų raštų, rašytų ant papiruso, iki spausdinimo mašinos išradimo praėjo net 3400 metų. O dabar viskas tobulėja milžinišku greičiu. Todėl XXI amžius tikriausiai bus kompiuterių ir ryšių, informacinių technologijų revoliucijų amžius. Mes prie to artėjame ir sunku įsivaizduoti, kur ateinančios informacinės technologijos mus nuves.

Informatika  Referatai   (16,64 kB)

Netgi paprasčiausi vienaląsčiai gyvūnai geba justi aplinkos veiksnius (pavyzdžiui, šviesą, maistą) ir į juos reaguoti. Tobulesnės sandaros būtybės gali ne tik instinktyviai reaguoti į aplinką, bet ir apdoroti ar įsiminti informaciją. Štai paukščiai, pastebėję vanago šešėlį, tuojau sprunka į krūmus, voverės rudenį paslepia maistą ir žiemą, bado metu, jį atsikasa. Tai padeda išgyventi gamtoje. Kai kuriuos gyvūnus įmanoma išmokyti apdoroti ir dar sudėtingesnę informaciją: išdresiravus šunį jis gali lengvai atlikti įvairias komandas, beždžionės išmoksta naudotis įvairiais įrankiais ir t.t. O žmogus, kitaip negu kitos būtybės, dar ir sąmoningai mąsto. Tačiau ir jis netapo toks iš karto. Per ilgą evoliucijos raidą ištobulėjo jo smegenys, todėl apdorojo daugiau informacijos. Taip žmogus pradėjo vartoti primityviausius įrankius, palaipsniui perėjo prie sudėtingesnių ir sudėtingesnių ir pagaliau tapo tokiu, kokį mes dabar visi matome. Pirmykštės bendruomenės nariai dar neturėjo savo kalbos. Jie buvo tarsi izoliuoti vieni nuo kitų. Savo nuotaiką, idėjas perduodavo sutartiniais judesiais ir riksmais. Tačiau, vis dėlto, tai buvo jau protaujanti asmenybė. Eidami į medžioklę jie suplanuodavo kaip greičiau ir saugiau pagauti žvėrį, nepasiklysti miškuose. Ilgainiui žmonės pradėjo tarti vis ilgesnius skiemenis ir taip atsirado kalba. Tai labai pakeitė jų gyvenimą. Žodžiais buvo galima išreikšti viską: savo būseną, jausmus, mintis ir t.t. Žmonės turimą informaciją perduodavo draugams, vaikams, anūkams. Taip žinios keliavo iš vieno pasaulio krašto į kitą, iš kartos į kartą, tačiau kada nors vis tiek užsimiršdavo. Todėl pirmykščiai žmonės pradėjo informaciją užrašinėti molinėse plytelėse, iškalti akmenyse. Tada raštas dar nebuvo toks tobulas kaip dabar. Buvo piešiami įvairūs simboliai ir gyvūnai. Uoloje iškalta piramidės statyba: 1 Vėliau simboliai tapo vis įvairesni ir sudėtingesni – taip atsirado raštas. Sparčiausiai jis tobulėjo išsivysčiusiose civilizacijose. Maždaug prieš 4000m. egiptiečiai tekstus pradėjo rašyti ant papiruso. Tačiau tuo metu juos galėjo įsigyti tik turtingiausi žmonės, nors ir patys dar nelabai mokėjo skaityti. Atsiradus vis daugiau raštingų žmonių, knygų skaičius ėmė didėti. Maždaug III a. pr. Kr. Aleksandrijoje (Egipte) buvo įkurta viena pirmųjų pasaulio bibliotekų. Pasiuntiniai keliaudavo po pasaulio kraštus ir supirkinėdavo pergamento ritinius ir rankraščius. Prasidėjo didelių informacijos kiekių kaupimas ir saugojimas. Vėliau įvairiose šalyse buvo išrastas būdas popieriui gaminti. Kinijoje jį pradėta naudoti apie 105m., Japonijoje 610 m., Arabijoje 701 m. Popierius tapo patogiausia ir pigiausia priemonė ant ko rašyti, todėl greitai išplito. O knygų paklausa ir toliau kilo, todėl J. Gutenbergas 1438m. išrado spausdinimo mašiną, kuri paskatino raštingumo plitimą ir mokslo pažangą. Buvo galima pigiai ir greitai spausdinti raštus. Knygos tapo prieinamos visiems. Pradėjo eiti spauda. Bet šis informacijos perdavimo būdas buvo lėtas, nes reikėjo gabenti (pervežti) patį informacijos užrašą. Žmonės gaudavo pasenusią informaciją. Norint skubiai pranešti apie pavojų dar buvo kuriami laužai arba vykstama į kitą gyvenvietę, nes mokslas dar nebuvo tiek pažengęs, kad būtų galima labai greitai pasiųsti žinutę. Informacijos perteikimo greitis ir tikslumas įvairiais atstumais iš esmės labiausiai pasikeitė XIX a. 1837m. amerikietis S. Morzė išrado telegrafo aparatą. Juo buvo galima greitai pasiųsti informaciją įvairiais atstumais. Telegrafo kabeliai buvo nutiesti tarp didžiųjų pasaulio miestų. O 1839m. atsirado ir Vilniuje. Tačiau norint juo naudotis reikėjo mokėti Morzės abėcėlę, kuri sudaryta iš taškų ir brūkšnių. Šis būdas yra gana kėblus, nes galima greitai susipainioti. Norėdamas to išvengti amerikietis A.G.Belas 1837m. išrado telefoną. Juo buvo galima greitai perduoti garsą iš vieno telefono aparato į kitą. Visa tai labai pagreitino informacijos perdavimą, nes nebereikėjo rašyti laiškų ir laukti kol jie pasieks adresatą , tapo įmanoma labai greitai susisiekti su tolimomis gyvenvietėmis. Vėliau pradėta ieškoti būdų kaip informaciją perduoti be telefono ar telegrafo laidų. Informacijos mainai ir toliau tobulėjo. Priėmėjas Siuntėjas mainų kanalas 1895 m. rusų mokslininkas A.Popovas sukūrė pirmąjį radijo imtuvą. O 1901 m. perduotas signalas iš Europos į Ameriką. Radijo bangos galėjo sklisti erdvėje, joms nebereikėjo kabelių kaip telefonui ar telegrafui. Iš radijo stoties transliuojamų laidų galėjo klausytis daug gyventojų. Sekantis tobulėjimo etapas buvo ieškoti būdų kaip perduoti vaizdą. Teoriškai ši galimybė jau buvo pagrįsta XIX amžiaus 8 – 9 dešimtmetyje, bet niekaip nerasta būdų kaip tai padaryti. Pirmuosius optinius mechaninius prietaisus vaizdui suskaidyti elementais 1884 m. sukūrė P. Nipkovas (Vokietija). 1907 m. B. Rozingas (Rusija) sukūrė prietaisų kurie tapo dabartinės televizorių sistemos pagrindu. Maždaug po 30 metų labiausiai išsivysčiusiose šalyse pradėtos transliuoti reguliarios televizijos laidos. Gyventojai galėjo ne tik girdėti garsą, kaip per radiją, bet ir matyti vaizdą. Prasidėjo filmų, televizijos laidų kūrimas. Informacijos perdavimas toli pažengė į priekį. Tačiau žmogus stengėsi automatizuoti ne tik fizikinį bet ir protinį darbą – informacijos apdorojimą. Šiam tikslui ir buvo pradėta kurti elektronines skaičiavimo mašinas. 1945 m. JAV sukurta pirmoji elektroninė mašina, skirta balistikos (artilerijos) uždaviniams spręsti. Tai buvo ENIAC. Ilgainiui tokio tipo mašinos tobulėjo, jų taikymo sritis nuolat plėtėsi, jos pradėjo apdoroti vis įvairesnę ir įvairesnę informaciją. O 1976 m. JAV buvo sukurtas ir pirmasis asmeninis kompiuteris APPLE. Iš pradžių jie buvo labai brangūs, griozdiški, dažnai gesdavo. Dėl to juos naudojo daugiausia mokslininkai. Ištobulėjus elektronikai kompiuteriai labai atpigo ir smarkiai padidėjo jų galimybės. Šiuo metu jie gali apdoroti tekstinę, vaizdinę, grafinę, garsinę ir kitą informaciją. Jie įsikišo į viso pasaulio žmonių gyvenimą. Didžiųjų pasaulio bankų, gamyklų darbą iš dalies valdo kompiuteriai. Jie patys gali kontroliuoja kitų įrenginių darbą, parduotuvėse skaičiuoja pirkinių kainas. Taigi daug darbo iš žmonių perima kompiuteris. Mes jau nebegalime savo rankomis padaryti tokių kokybiškų daiktų, kuriuos padaro kompiuterinės technologijos. Žmonės ir kompiuteriai bendrauja skirtingai: kalba ir daina sklinda garso bangomis, kurių kiekvienas tonas kompiuteryje virsta 1 ir 0 rinkiniu, vaizdas ir kita informacija taip pat perteikiama dvejetaine sistema. Kad ir ką galvotume – elektroninė kompiuterių kalba yra ateities kalba. Ateityje juo naudotis reikės išmokti taip kaip skaityti ar rašyti. Tačiau didžiausią perversmą ryšių technologijose padarė Interneto atsiradimas. Kad ir kaip keista, bet jis buvo kurtas ne tokiems tikslams kaip dabar naudojamas. JAV reikėjo patikimos kompiuterinės sistemos, kuri išliktų gyvybinga net branduolinio smūgio atveju, kai sunaikinus vieną valdymo centrą, jo valdymą perimtų kitas ir t.t. Tokia sistema įgavo pirmąjį veikiantį pavidalą 1969 m. ir vadinosi Arpanetas. 1971 m. per kompiuterių tinklą buvo pasiųsta pirmoji elektroninio pašto žinutė. Po poros metų R. Metkalfas sukūrė technologiją Elthernet, skirtą palaikyti ryšiui tarp atskirų kompiuterių, ir sukonstravo pirmąsias tinklo kortas. Vėliau, praėjus didžiausiam karo pavojui, rinkos jėgos išstūmė šią sistemą iš vyriausybės glėbio. Tačiau ji, kaip pagrindinis Interneto kamienas, veikė tik iki 1990m. Specialaus tinklinio protokolo TCP/IP sukūrimas žymi, jog atsirado Internetas. Tais pačiais 1990m. Šveicarijoje buvo sukurtas WWW (“pasaulinio voratinklio”) prototipas. Prasidėjo masinis Interneto serverių augimas. WWW dokumentai gali būti įvairiausių formų: tekstas, grafika, vaizdas (video), garsas (audio). Internetas stumia gyvenimą už senų fizikinių laiko ir erdvės ribų, įgalina klajoti po pasaulį neišeinant iš namų, susipažinti su naujais žmonėmis, keistis mokslinių tyrimų rezultatais su kolegomis visame pasaulyje, skaityti ką tik pasirodžiusius straipsnius ir t.t. Dešimtys milijardų skaičiais užkoduotų žodžių kasdien cirkuliuoja Internete. Informacinės technologijos plinta ir tobulėja neregėtu greičiu. Bet kokią informaciją galima paskleisti po pasaulį per dieną. Niekas nežino kokie ryšių tinklai seks po Interneto. Kiekvieną šimtmetį žmonės gaudavo vis daugiau informacijos. Prieš atsirandant raštui, žmonės pasitikėjo tik atmintimi. Prieš atsirandant telefonui, žmonės jautė malonumą rašyti laiškus ir juos gauti. Prieš atsirandant televizoriams ir kompiuteriams, žmonės daugiau bendravo, buvo glaudesni šeimos ir kaimynų santykiai. Televizija pririšo žmones prie namų, izoliavo vienus nuo kitų. Jau dabar, kai kurie geriau pažįsta televizijos serialų žvaigždes nei savo kaimynus. Užuot tiesiogiai pareiškę užuojautą nelaimės atveju, žmonės tai daro per laikraščius, o kitose šalyse – elektroniniu paštu ar faksu. Išvada Taigi visi matome kaip sparčiai šiuo metu plinta informacinės technologijos. Nuo pirmųjų raštų, rašytų ant papiruso, iki spausdinimo mašinos išradimo praėjo net 3400 metų. O dabar viskas tobulėja milžinišku greičiu. Todėl XXI amžius tikriausiai bus kompiuterių ir ryšių, informacinių technologijų revoliucijų amžius. Mes prie to artėjame ir sunku įsivaizduoti, kur ateinančios informacinės technologijos mus nuves.

Informatika  Referatai   (32,84 kB)

Pirmykščiai žmonės turi daug ką bendrą su beždžionėmis – be kita ko, ilgas rankas, pirštus ir dideles smegenis – tad akivaizdu, jog mes kilę iš bendro protėvio. Šis protėvis, ko gero, buvo panaši į orangutangą būtybė, gyvenusi Afrikos pievose. Kada mūsų protėvis atskyrė nuo beždžionių, nežinoma – nedaug tesama iškasenų, kurios padėtų šią paslaptį atskleisti. Šiaip ar taip, žmonės biochemiškai tokie panašūs į gorilas ir šimpanzes, jog dauguma mokslininkų mano, kad tai bus įvykę mažiau kaip prieš šešis milijonus metų. Dabar panagrinėsime kaip vystėsi žmogus: Australopitekas seniausias hominidų (į žmogų panšių būtybių) amžius siekia apie 3,5 milijonų metų. Visi jie vadinami Australopitekais, t.y „pietų beždžionės”, - mat pirmosios jų kaulai buvo aptikti Pietų Afrikoje. Tarp ankstyviausių ir žymiausių – patelė, vadinami Liusi, 1970 metais rasta Hadare, Etiopijoje. Australopitekų būta kur kas žemesnių negu šiuolaikinis žmogus (vos metro ūgio), o jų smegenys buvo ne ką didesnės už beždžionės. Tačiau vaikščiojo jie stačiomis ir, galimas daiktas, sumaniai naudojosi akmenimis pasirūpinti maisto. Sumanusis žmogus (homo habilis) maždaug prieš du milijonus metų pasirodo pirmosios tikrai žmogiškos būtybės. Jos aukštesnės, o jų smegenys didesnės negu australopitekų. Be to, jos naudojo akmens įrankius: raižė jais kailius savo apdarui, kapojo mėsą maistui ir rentėsi šiokius tokius būstus. Geriausiai žinomas vadinamasis homo habilis, t.y. „sumanusis žmogus”, - pagal iškasenas, aptiktas Oldovajaus tarpeklyje Tanzanijoje. Bet, aišku, gali būti ir dar neatrastų šio protėvio palaikų. Statusis žmogus ir protingasis žmogus (Homo erectus) maždaug prieš pusantro milijono metų pasirodo hominidas, aukštaūgis kaip šiuolaikinis žmogus, vadinamas Homo erectus statusis žmogus. Homo erectus moka įkurti ugnį ir gaminti valgį; jis medžioja ilgomis medinėmis ietimis ugnyje grūdintu antgaliu. Bet šių hominidų smegenys mažesnės už mūsų. Pirmieji hominidai, kurių smegenys didelės kaip ir mūsų, vadinami Homo sapiens protingieji žmonės, pasirodė maždaug prieš 300000 metų. Kai kurie mokslininkai įsitikinę, jog panaši mūsų DNR (dezoksiribonukleino rūgštis) rodo, jog visi nūdieniai žmonės yra kilę iš vienos moters, pramintos Ieva, kuri gyveno Afrikoje prieš 200000 metų. Kiti nesutinka:mat homo erectus kaulų rasta ne tik Afrikoje, bet ir Azijoje bei Europoje, - tad Homo sapiens, skirtingose pasaulio šalyse vystėsi atskirai. Geriausiai žinomas pirmykštis Homo sapiens yra Homo sapiens neanderthalis (Neandertalio žmogus), kuris pasirodė maždaug prieš 100000 metų. Jo būta stambiaveidžio, masyvaus kūno. Ir jo smegenys buvo didesnės už mūsų; jis dėvėjo drabužius ir mokėjo tapyti. Pirmieji fiziškai tapatūs mums žmonės, vadinami Homo sapiens, pasirodė maždaug prieš 30000 metų. Dabar panagrinėsim kaip kito žmogus: Kaip kito galva? Tyrinėjant žmogaus vystymosi kelią, daug dėmesio skiriama kaukolei. Pavyzdžiui, Homo erectus burnos forma rodo, jog kalbėti jis negalėjo. Pirmųjų hominidų kaukolės primena beždžionių ir mažesnės už šiuolaikinio žmogaus kaukolę – taigi ir jų smegenys buvo mažesnės. Australopitekas turėjo 500 kub. cm tūrio smegenis (kaip ir šių laikų beždžionė). Palyginkime jas su 750 kub.cm (Homo habilis), 1000 kub. cm (Homo erectus), 1500 kub. cm (neandertaliečio) ir 1400 kub. cm šiuolaikinio žmogaus smegenimis. Pirmykščių hominidų kaukolės žandikaulis smarkiai atsikišęs, burna didelė, o kakta žema. Hominidui vystantis veidas plokštėja – dėl to labiau atsikiša nosis. Žandikauliai traukiasi, burna tampa mažesnė, o kakta, didėjant smegenims, aukštėja. Pirmieji žodžiai. Kai kas sako, jog pirmieji žodžiai buvęs meilės murmesys. Kitų nuomone, pirmiausia pradėta mėgdžioti gyvūnų garsus. Tačiau to sužinoti neįmanoma, kaip ir to, kada žmonės pirmą sykį prabilo. Kruopščiai tyrinėjant pirmųjų hominidų kaukolę, peršasi mintis, kad maždaug prieš 4 milijonus metų pasirodęs australopitekas kalbėti negalėjęs. Kaip ir žmogbeždžionė, šis hominidas neturėjo gerklės, kuria būtų įstengęs tarti kalbos garsus. Šiaip ar taip, Neandertalio žmogus, pasirodęs maždaug prieš 70000 metų, tikriausiai jau tarė keletą aiškesnių garsų. Mokslininkai apskritai sutaria, kad žmonės pirmą sykį prabilę prieš 50000 – 30000 metų. Tačiau galbūt jie bendraudavę ženklais ar kitaip jau gerokai anksčiau. Rašyti žmonės išmoko tik maždaug prieš 5000 metų. Akmeniniai įrankiai ir ginklai. Kai kurie mokslininkai įsitikinę, jog pirmųjų hominidų įrankiai galėję būti kauliniai. Tačiau pirmieji hominidai naudojo akmenį ir medieną – štai kodėl ankstyviaysias žmogus priešistorės periodas pavadintas akmens amžiumi. Prieš tris milijonus metų australopitekas nuskelia kumščio dydžio apvalaus gargždo akmenėlio kraštą, galbūt gamindamasis šiokį tokį ginklą. Bet pirmieji tikri įrankiai – dviašmeniai kirvukai, Homo erectus pagaminti kitu akmeniu nuskeliant titnago drožles ir taip išaštrinant briauną. Tokie kirvukai tikriausiai buvo naudojami dobti stambius žinduolius, tokius kaip mamutas, doroti jų mėsą ar sviesti į juos per medžioklę. Vėliau Homo erectus iš vieno titnago luistelio įsigudrina suformuoti keletą dailių ašmenų, stuksendamas akmeniu formuojant gaunamos aštrios kaip skustuvas atskalos, kurias galima pririšti prie medinio koto ir taip pasigaminti ietį. Praeities beieškant. Dauguma pirmųjų hominidų palaikų rasta Afrikoje. Ypač daug jų aptikta Oldovajaus tarpeklyje Tanzanijoje. Čia rasti tiek australopiteko, tiek Homo habilis palaikai drauge su pėdsakais, kurių amžius siekia tris milijonus metų. Tačiau Homo erectus palaikų aptikta visoje Europoje, Afrikoje ir Azijoje. Neandertalio žmogus savo vardą gavo pagal Neanderio slėnį Vokietijoje, kur pirmąsyk buvo rasti jo kaulai. Pirmykščiam žmogui rūpėjo, kaip išgyventi kintamoje, dažnai nepalankioje aplinkoje, rasti maisto sau ir skyrė nuo gyvūnų. Tikriausiai jis gearai žinojo medžiojamus žvėris ir šį tą išmanė apie apie augalus. Taigi pirmykščio žmogaus gamtos pažinimas apsiribijo medžiokle, žemdirbyste ir primityviu gydymu.

Biologija  Konspektai   (7 kB)

Žmonijos istorija Žmonijos istorija yra išlikimo istorija. Siauresne prasme tai istorija apie tai, kur jie gyveno ir ką valgė. Tai istorija apie maistą ir žmonių klajones jo beieškant. Tiksliai nėra žinoma kada prasidėjo žmogaus evoliucija. Manoma, kad neandertaliečiai, pirmieji mums žinomi humanoidai, atsirado prieš 500 000 metų. Galbūt dar anksčiau. Žinome, kad žmogaus priešistorė prasidėjo Afrikoje. Ten radosi būtybės panašios į žmones- mūsų protėviai. Pirmykštis gyvenimas buvo trumpas, pavojingas ir žiaurus. Žmonių mirtį sukeldavo daugybė priežasčių- ligos, parazitai, žvėrių antpuoliai, gimdymas, kaulų lūžiai, todėl jie mirdavo jauni. Pirmykščiams žmonėms buvo nepaprastai sunku išgyventi tokioje aplinkoje. Jų dantys buvo trumpi ir buki- nepritaikyti pulti. Kitaip nei dauguma mitybos grandinės konkurentų, jie nepasižymėjo nei dideliu greitumu, nei jėga ar vikrumu. Iš pat pradžių didžiausias žmogaus privalumas buvo įgimtas sumanumas, kuris vėliau peraugo į loginį mąstymą. Neandertaliečiai, greičiausiai, valgė neapdorotą maistą - laukinius augalus, lervas, plėšrių žvėrių laimikio likučius. Jie greičiausiai buvo aukos, o ne plėšrūnai, ypač kalbant apie infekcijas ir parazitų poveikį. Daugelis Afrikoje sutinkamų parazitų ir infekcijų neskatino imuninės sistemos prieš juos gaminti specialių antikūnų, galbūt dėl to, kad pirmykščių žmonių kraujo grupė buvo O, taigi jų organizmo apsauginį mechanizmą sudarė įgimti antikūnai. Kilnodamiesi iš vienos vietos į kitą pirmykščiai žmonės buvo priversti pritaikyti savo mitybos racioną prie kintančių sąlygų. Naujas maistas skatino virškinamojo trakto ir imuninės sistemos permainas. Jos buvo būtinos norint išgyventi ir prisitaikyti naujoje vietoje. Šie pokyčiai atsispindi kraujo grupių istorijoje. Pasirodo, jos atsirado kritiniais žmogaus raidos momentais: O Žmogaus pakilimas į maisto grandinės viršūnę. A Perėjimas nuo medžioklės ir rankiojimo prie sėslesnės agrarinės gyvensenos. B Rasių jungimasis ir judėjimas iš Afrikos į Europą, Aziją, Ameriką. AB Dabartinis labai skirtingų žmonių grupių susimaišymas. Kiekvienos grupės kraujyje slypi genetiškai užkoduota informacija apie mūsų protėvių mitybą ir elgseną. Nors nuo pirmykščių žmonių mus skiria didelis laiko tarpas mes iki šiol jaučiame jų polinkių ir įpročių įtaką. Žinodami juos mes galime suprasti dietos pagal kraujo grupę logiką. O- Seniausia kraujo grupė Maždaug 40 000 m pr. kr. atsiradę mūsų protėviai kromanjoniečiai iškėlė žmogaus giminę į mitybos grandinės viršūnę, padarydami žmogų pavojingiausiu plėšrūnu žemėje. Jie pradėjo medžioti organizuotomis gaujomis, per trumpą laiką išmoko gaminti ginklus ir naudoti įrankius. Šios priemonės suteikė žmonėms pranašumų, peržengusių jų įgimtų fizinių galimybių ribas. Žmonės gyveno misdami mėsa. Per labai trumpą laiką savo medžioklės plotuose jie išžudė visus stambiuosius žvėris. Didėjant žmonių skaičiui konkurencija dėl mėsos pasidarė labai įtempta. Žmonės tapo didžiausi priešai vienas kitam. Turtingų medžioklės plotų vis mažėjo. Prasidėjo rasinė žmonių migracija. Prieš 30 000m., šiltėjant klimatui, žmonės patraukė iš Afrikos į Europą ir Aziją. Šio judėjimo rezultatas buvo pagrindinės, O kraujo grupės populiacijos, kuri tebėra vyraujanti ir šiandien, pasklidimą po planetą.

Biologija  Referatai   (62,16 kB)

Informacija – tai žinios, kurias galima perduoti, priimti ir įsiminti. Jutimo organai (regos, klausos, lytėjimo ir kiti) informaciją iš aplinkos perduoda į smegenis , o šios ją apdoroja ir kontroliuoja tolesnius mūsų veiksmus. Taip mes suvokiame aplinką, kurioje gyvename, įgyjame įgūdžių ir patirties. Netgi paprasčiausi vienaląsčiai gyvūnai geba justi aplinkos veiksnius (pavyzdžiui, šviesą, maistą) ir į juos reaguoti. Tobulesnės sandaros būtybės gali ne tik instinktyviai reaguoti į aplinką, bet ir apdoroti ar įsiminti informaciją.

Informatika  Referatai   (6 psl., 37 kB)

Pradžią Egipto civilizacijai, galima sakyti, davė Nilo upė-ilgiausia pasaulio upė. Ji išteka iš kalnų ežerų Centrinėje Afrikoje. Kiekvienų metų liepos - spalio mėn. Nilas patvindavo, o vandeniui nuslūgus likdavo derlingo dumblo sluoksnis. Nilo vaga amžiams bėgant išliko nepakitusi, o jo slėnis iš visų pusių supo dykumos, todėl į jį retai įsiverždavo užpuolikai. IV tūkst. pr. Kr. Ten jau egzistavo seniausia žinoma žemdirbių civilizacija. Prie pirmųjų miestų ėmus šlietis aplinkinėms gyvenvietėms, atsirado primityvių valstybinių junginių, vadinamųjų nuomų. Šį procesą skatino irigacijos sistema. IV tūkst. pr. Kr.II pusėje prie Nilo susidarė du dideli valstybiniai junginiai – Aukštutinis Egiptas (į pietus nuo Nilo deltos) ir Žemutinis Egiptas (Nilo deltoje). Maždaug 3100 m. pr. Kr. Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį. Civilizacijos subrendimas.

Istorija  Referatai   (9 psl., 152,15 kB)

Žmonių veikla susidaro iš daugelio įvairiausių darbų. Kiekvienas darbas, kokio sudėtingumo jis bebūtų mums pateikia informaciją apie pasaulį ir mus pačius. Be tokios veiklos mes nieko negalėtume pasakyti apie tikrovę. Šia prasme visi žmogiškos veiklos aktai, įvairios procedūros turi pažintinį pobūdį. Pažinimas yra visuomeninis – istorinis ir individualus žinių apie tikrovę gavimo procesas ir jo rezultatas. Tai vieningas procesas, kuris prasideda žmogaus nukreiptais pažintiniais aktais į kokį nors objektą ir baigiasi gautų rezultatų formulavimu.

Filosofija  Konspektai   (5,01 kB)

Šis mano referatas yra apie metalo technologijas ir metalo plastiką. Referate bandysiu apžvelgti visas naujausias ir seniausias metalo technologijas, jų apdirbimo būdus. Taigi, Metalo technologija yra aukštesniojo lygio praktinio ugdymo dalykas, tai metalo darbų žemesnėse klasėse tąsa. Metalo technologija - technologinio ugdymo pakraipa. Tai naujas ugdymo etapas skatinantis mokinius, studentus kūrybiškai mąstyti ir dirbti.

Mechanika  Referatai   (5,44 kB)

Senoji lietuvių religija ir mitologija išlaikė daug indoeuropiečių religijos ir mitologijos bendrų bruožų , būdingų pirmykštės bendruomeninės santvarkos pasaulėžiūrai. Būta daug moteriškų dievybių, garbinti gamtos objektai ir reiškiniai, įasmeninantys dvasias ir dievybes. Religines apeigas atlikdavo giraitėse prie aukurų. Lietuvių religiją nušviesti padeda archeologiniai, rašytiniai, lingvistiniai, etnografiniai šaltiniai, ypač žodinė kūryba, papročiai, liaudies menas ir jo simboliai.

Istorija  Namų darbai   (5,46 kB)

Įvairiais amžių laikotarpiais žmoniją vargino ligos. Pirmykščiai žmonės manė, jog ligas siunčia kaip išbandymus jiems. Tada buvo natūrali atranka ir silpni gimę kūdikiai paprastai neišgyvendavo. Viduramžiais atsirado būrėjų, užkalbėtojų, žolininkių, kurios bandė padėti sergantiems, tačiau krikščionybės skleidėjai jas niekindavo ir dažnai sudegindavo ant laužo kaip raganas. Tais laikais žmonės nemanė, kad jų sveikata turi kažkas pasirūpinti.

Medicina  Referatai   (5,59 kB)

Žmogus visada norėjo būti gražus ir sveikas. Nuo atsiradimo momento šioje žemėje jis ėmė rūpintis savimi, švarintis, gražinti kūną ir veidą. Skamba keistai, bet dekoratyvinę kosmetiką pirmieji pradėjo naudoti vyrai. Iš pradžių jie puošė ir dažė visą kūną ritualiniais, kariniais ir kitais tikslais, o vėliau jiems buvo atidarytos ir pirmosios kirpyklos.

Medicina  Konspektai   (24,35 kB)

Kiekvienas žino, kas yra reklama. Reklamos neišgirsti ar nepastebėti tiesiog neįmanoma. Ji kasdien mus pasiekia namuose, skaitant laikraščius ar žiūrint televizorių, automobilyje, gatvėje, kino teatre, baruose, klubuose ir kitose įstaigose. Kiekvienas savaip supranta ir traktuoja reklamą. Vieniems- tai informacijos ir žinių šaltinis, kitiems- tiesioginis darbas, reikalaujantis daug žinių, o dar kitiems- nepageidaujamas reiškinys, sukeliantis neigiamas emocijas.

Rinkodara  Referatai   (5,35 kB)

Informacija (lot. Informatio - pranešimas) – tai žinios, kurias galima perduoti, priimti ir įsiminti. Jutimo organai (regos, klausos, lytėjimo ir kiti) informaciją iš aplinkos perduoda į smegenis, o šios ją apdoroja ir kontroliuoja tolesnius mūsų veiksmus. Taip mes suvokiame aplinką, kurioje gyvename, įgyjame įgūdžių ir patirties. Netgi paprasčiausi vienaląsčiai gyvūnai geba justi aplinkos veiksnius (pavyzdžiui, šviesą, maistą) ir į juos reaguoti. Tobulesnės sandaros būtybės gali ne tik instinktyviai reaguoti į aplinką, bet ir apdoroti ar įsiminti informaciją. Štai paukščiai, pastebėję vanago šešėlį, tuojau sprunka į krūmus, voverės rudenį paslepia maistą ir žiemą, bado metu, jį atsikasa.

Informatika  Referatai   (6 psl., 39,68 kB)