Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 682 rezultatai

Dar palyginus neseniai tarptautinė prekyba buvo suprantama kaip paprastas prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingiau. Auganti tarptautinė prekyba prisideda prie ES klestėjimo ir daro poveikį mūsų kasdieniniam gyvenimui. Europos Sąjungos įtaka sprendžiant pasaulinės reikšmės klausimus nuolatos didėja. Integracijos procesas, euro įvedimas ir pažangi bendros užsienio ir saugumo politikos plėtra suteikia ES politinį bei diplomatinį statusą, atitinkantį jos neabejotiną įtaką ekonomikai ir prekybai.
Ekonomika  Referatai   (15 psl., 29,87 kB)
Šiuolaikinė tarptautinė prekyba – neatskiriama kasdieninio gyvenimo dalis. Viena su kita prekiaudamos šalys gali įsigyti užsieninių prekių žemesnemis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis iš prekybos stengiasi gauti naudos. Tarptautinė prekyba sudaro galimybes plėtoti specializaciją ir geriau panaudoti kiekvienos šalies ekonominius išteklius.
Administravimas  Kursiniai darbai   (22 psl., 63,77 kB)
Krizė Japonijoje
2010-12-03
Šiandien daug kalbama apie pasaulinę ekonominę krizę, kas ją sukėlė, ieškoma kaltų. Tačiau pasaulis matė ne vieną tokią krizę – didesnę ar mažesnę. Dažnai krizės priežastys būna tos pačios: nepagrįstas skolinimas(-is) ir per didelis vartojimas. Pasaulio ekonominė krizė, kuri prasidėjo 2008 m. ir pasireiškė BVP mažėjimu. Krizę sukėlė ilgalaikių pokyčių naftos rinkos kainodaroje bei su ja susijusiose sferose. Japonijoje staigus ekonomikos nuosmukis 2008 m. pabaigoje daug kam buvo didelė ir nemaloni staigmena, sumažėjus eksporto apimtims ir vartojimui.
Vadyba  Referatai   (18 psl., 114,89 kB)
Finikija ir Sirija
2010-06-03
Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių. Prie politinio Sirijos ir Finikijos susiskaldymo prisidėjo senos galingos ir kultūringos valstybės: Egiptas, Babilonas, Asirija, Hetitų valstybė, kurios nuo seno siekė nukariauti tas turtingas sritis ir užimti klestinčius jų prekybos miestus. Kai kuriose Sirijos ir Finikijos srityse gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Gerai dirbamoje Finikijos pajūrio juostoje, ypač Marato, Berito, Sidono, Tiro ir Ako rajonuose, buvo visos būtinos dirvos ir klimato sąlygos, kad galėtų išsivystyti žemdirbystė ir sodininkystė. Gyventojai Finikijos ir Sirijos gyventojai buvo nepaprastai sumišę. Jau III tūkst. pr. Kr vieną iš seniausių gentinių sluoksnių sudarė huritai, kurie gyveno šiaurės vakarų Mesapotamijoje ir šiaurės Sirijoje, o iš čia matyt išsiskirstė į kaimynines sritis. Huritų gyventa ir Ugarito šalyje. Pagrindinę Sirijos ir Finikijos gyventojų dalį sudarė vakarinės semitų gentys. Pačią šiauriausią Sirijos dalį ir gretimas Mažosios Azijos sritis (Kilikiją) bei Mesopotamiją buvo užėmusios “šiaurės vaikų” (bene-samal) gentys, pačiame pietiniame pakraštyje gyveno “pietų vaikų” (bene-jamina) gentys, o į rytus nuo Sirijos gyveno “rytų vaikų” (bene-ludem) arba amoritų gentys, kurios buvo į vakarus nuo Mesopotamijos. Sirijos - Mesopotamijos stepių šiaurinėje dalyje gyveno aromėjai kurie irgi priklausė semitinei tautų grupei. Amoritai ir aramėjai dažnai prasiskverbdavo į Siriją, ten įsikurdavo ir net sudarydavo atskiras kunigaikštystes. I tūkst. pr. Kr. “finikiečių” vardą graikai davė pajūrio gyventojams, daugiausia įsikūrusiems Viduržemio jūros rytinio pakraščio mestuose, kur tik X a. pr. Kr. susidarė savarankiška Finikijos valstybė su centrais Sidone ir Tire. Finikiečiai taip pat priklausė vakarų semitų grupei. Socialiniai - ekonominiai santykiai Daugelyje Finikijos ir Sirijos sričių nebuvo palankių sąlygų žemdirbystei vystytis, todėl ten gyvenusios gentys buvo priverstos gyventi klajoklišką gyvulių augintojų gyvenimą. Tik Oronto upės slėnyje ir Finikijos pakraštyje gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Čia buvo gera derlinga dirva ir pakankamai vandens. Greta grūdinių kultūrų (kviečių, miežių, sorų) atsiranda seniausios techninių augalų kultūros. Jau III tūkst. pr. Kr. buvo sėjami linai ir mokėta austi audinius. Žemdirbystės įrankį kauptuką pamažu pakeitė primityvus arklas, į kurį buvo kinkomi asilai, jaučiai, o kartais ir vergai. Senieji akmenys grūdams malti palaipsniui buvo pakeisti malamosiomis girnomis. Gyventojai nesitenkino siauru dirbamu žemės ruožu pajūryje ir upių slėniuose, todėl sukūrė terasinę žemdirbystės sistemą, tam tikslui panaudoję Libano kalnų šlaitus. Kalnų šlaitai buvo dirbtinai paverčiami eilėmis viena ant kitos esančių terasų ir drėkinami taisyklingai paskirstytu upelių vandeniu. Greta grūdų ūkio Finikijoje ir Sirijoje atsirado intensyvesnių žemdirbystės rūšių - vynuogininkystė ir vyno gamyba. Finikiečių vynas buvo garsus visame senovės pasaulyje. Jau žiloje senovėje Sirijoje ir Finikijoje atsiranda įvairūs amatai. Libano kalnuose buvo geros geležies rūdos. Ypač finikiečiai buvo garsūs audinių gamyba ir jų dažymu. Plačiai žinomi ryškiai raudoni ir tamsiai violetiniai purpuriniai dažai, gaminami iš vietinių pajūrio moliuskų, kurių kiaukutų labai daug rasta Finikijos pakraštyje. Buvo labai suklestėjusi ir stiklo gamyba, tačiau šią techniką finikiečiai perėmė iš egiptiečių ir iš dalies iš asirų. Puikaus statybinio miško ir miško laivų stiebams gausumas (daugiausia Libano kalnuose) padėjo žymiai išsivystyti medžio apdirbimo gamybai ir laivų statybai. Finikiečiai senovėje buvo laikomi geriausiais laivų statytojais. Labai galimas daiktas, kad pats gentinis pavadinimas "finikiečiai" yra kilęs iš egiptiečių žodžio "fenechu", kuris reiškia "laivų statytoją". Seniausias finikiečių laivo tipas buvo sunkus, bet gerai pritaikytas jūromis plaukioti laivas, daugiausiai varomas burėmis ir skirtas dideliems kroviniams gabenti. Prekyba. Finikijos ir Sirijos gerą prekybos išsivystymą galima paaiškinti palyginti dideliu žemės ūkio produktyvumu, amatų pažanga ir palankiomis geografinėmis sąlygomis. Finikiečių miestai buvo toje vietoje, kur kirtosi svarbiausieji prekybos keliai, jungę Priešakinės Azijos šalis su Egėjo jūros baseinu, su Afrika ir Arabija. Prekyba vyko sausumos ir jūrų keliais. Greta paprasto nešulinio transporto būta ir ratinio; tai rodo votyviniai (šventovei skirti) dviračių vežimų modeliai. Sausumos vilkstinių prekyba buvo apėmusi plačias teritorijas nuo Sirijos šiaurinio pakraščio iki Akabo įlankos Raudonosios jūros pakraštyje, įskaitant ir visą Kanaaną Bet ypač Finikijoje buvo išsivysčiusi jūrų prekyba. Ypatingą reikšmę turėjo prekyba su Egiptu, į kurį jau IV tūkst. pr. Kr. , Egipto Senosios Karalystės epochoje buvo išvežama alyvmedžio aliejus, miško medžiaga, vynas, kedrų aliejus, gyvuliai, grūdai, kosmetikos ir medicinos priemonės. Ypač suklestėjo Finikijos miestų, daugiausia Biblo, prekyba su Egiptu II tūkst. pr. Kr. viduryje ir II - oje pusėje, kada Sirija ir Finikija buvo nukariautos Egipto. Didelę reikšmę Finikijai ir Sirijai turėjo prekyba su hetitų gentimis. Hetitai prasiskverbia į Siriją ir nuo II tūkst. pr. Kr. pradžios kolonizuoja ją. Šis skverbimasis glaudžiai susijęs su prekybos tarp hetitų valstybės ir Sirijos išsivystymu ir galiausiai atveda į tai, kad hetitai nukariauja žymią dalį Sirijos. Žiloje senovėje Finikijoje ir Sirijoje buvo bendruomeninė santvarka, ryškėjanti iš bendruomeninių žemdirbių kultų, kurie atsispindi mitologinėse poemose. Žymus prekybos išsivystymas jau III tūkst. pr. Kr. sąlygoja tai, kad senovinės bendruomenės palaipsniui diferencijuojasi, pamažu suyra ir išsivysto vergoviniai santykiai. Egiptas nukariauja Siriją ir Finikiją. III tūkst. pr. Kr. pab. ir II tūkst. pr. Kr. pr. Sirijoje ir Finikijoje buvo keletas mažų valstybių, kurių centrai buvo stambūs prekybos miestai. Tarp tų miestų išsiskyrė svarbiausias miestas - valstybė Ugaritas, taip pat Biblas, buvęs jūros pakraštyje, kuris plačiai prekiavo, ypač su Egiptu. III tūkst. pr. Kr. pab. Biblas juto ne tik ekonominę, bet ir politinę Egipto įtaką. II tūkst. pr. Kr. viduryje Sirija ir Finikija patenka į Egipto valdžią. Jos buvo ekonomiškai ir politiškai Egipto kontroliuojamos, bet vis dėlto išlaikė tam tikrą savarankiškumą. Sirijos ir Finikijos miestus valdė vietiniai Egipto kunigaikščiai, miestams buvo užkrauta sunki duoklė, išnaudojami šalių gamtos turtai. XIV a. pr. Kr. Egiptas jau nebeturi pakankamai jėgų, kad išlaikytų savo viešpataujančią padėtį Sirijoje. Egiptiečių pakeisti ateina hetitai, kurie kolonizuoja šiaurės Siriją ir jų įtaka darosi vis stipresnė ir stipresnė. Bet netrukus Sirijoje pasirodo nauji nukariautojai. Tai Egėjo jūros tautos, plačia banga siūbtelėjusios į rytus, užėmė M.Aziją ir Siriją. Rasti radiniai rodo, kad Egėjo gentys, Egėjo prekybinė ir kultūrinė įtaka buvo gana smarkiai prasiskverbusios į Siriją XIII-XII a. pr. Kr. Kolonizacija Finikiečiai įsteigia eilę kolonijų visame viduržemio jūros baseine. Dar XVI a. pr. Kr. Jų kolonizacija apima ne tik Kipro salą ir dalį Mažosios Azijos pietinio pakraščio, bet ir visą Egėjo jūros baseiną. Finikiečiai savo prekybinėms faktorijoms pasirinkdavo salas, esančias netoli jūros kranto, ir vietoves, esančias svarbių prekybos bei karo kelių susikirtimo vietose, turinčias gamtos turtų ir gerai pačios gamtos apsaugotas. Jie per Bosforą ir Helespontą prasiskverbė į Juodąją jūrą, pasiekdami Mažosios Azijos šiaurinius krantus; jų prekyba toliau skverbėsi į Mažosios Azijos ir Graikijos sritis bei miestus. Plačiai išsivysčiusia jūrų prekybą ir kolonizaciją daugiausiai vykdė Sidono pirkliai. Stambiausio finikiečių miesto Tiro pirkliai plačiai prekiavo Viduržemio jūros vakarinėje dalyje, kur išeiviai iš tiro įsteigė daug kolonijų. Kolonijas jie statė slinkdami jūros keliu, einančiu nuo Finikijos į Iberiją, Tartesą, per Sisiliją, Maltą, Peteleriją į senovės miestą Gaderą. Slinkdami į vakarus, finikiečiai kolonizavo kai kurias Šiaurės Afrikos dalis, pastatė ten daug prekybos faktorijų, iš kurių ypač iškilo Kartagina. Tolimiausi finikiečių prekybos forpostai vakaruose buvo kolonijos vakariniame Afrikos pakraštyje: Tingisas (Tadieras), Celis (Azila) ir kt. Finikiečiai prasiskverbė ir į rytines šalis: Tiro rinkose būdavo parduodamos prekės, atgabentos iš Armėnijos; Mesopotamijoje prie Eufrato jie įsteigė savo koloniją - Edanos miestą Finikiečių prekyba ir kolonizacija XVI - XII ir ypač X - IX a. pr. Kr. pasiekia didžiulį užmojį. Jų kolonizacija vyko žymiai anksčiau nei senovės graikų kolonizacija. Vergovinis ūkis, glaudžiai susijęs su užjūrių prekyba ir palūkininkavimu, stambiuose Finikijos miestuose išsivystė VII - VI a. pr. Kr. Tiro - Sidono karalystė, labiausiai suklestėjusi IX a. pr. Kr., gyvavo neilgai, nes po ilgos kovos Asirijos karaliui Asarchadonui VII a. pr. Kr. pavyko galutinai sutriuškinti galingus finikiečių miestus ir prijungti Finikiją prie Sirijos karalystės. Ugarito archeologiniai tyrinėjimai Sirijos gyventojų tarpe ilgai gyvavo padavimas, kad po Ras Šarma, “Pankolio kalva”, netoli Viduržemio jūros uosto Latakijos slepiasi senoji šalies sostinė. Nedideli auksinių daiktų radiniai nuolat duodavo gadui naujo peno. 1928 m. kilometro atstumu nuo Ras Šarmos uoste Minet el Beida buvo rastas skliautas iš stambių akmens luitų. Paaiškėjo, jog tai didžiulis kapas iš tašytų kvadratų. Mokslininkai daug tikėjosi iš kasinėjimų, todėl į Ras Šarmą pasiuntė didelę ekspediciją, vadovaujamą Klodo F. A. Šeferio, kuri čia kasinėjo nuo 1929 - ųjų, su pertraukomis karo bei pokario metais; darbai tęsėsi ir vėliau, kai Sirija tapo nepriklausoma. Praėjo beveik treji metai, kol paaiškėjo, kad Ras Šarmos kalva slepia seną finikiečių miestą Ugaritą, kurio vardas buvo žinomas jau prieš kelis dešimtmečius. Anksčiau apie šį miestą buvo žinoma tik tiek, kad jį sunaikino gaisras. Iškasus žemėje 18 metrų gylio šachtas, buvo rasti 5 kultūriniai sluoksniai: pats seniausias 5 - asis sluoksnis priklausė neolitui (V tūkst. pr. Kr.), kuriame nebuvo jokių puodininkystės pėdsakų; ketvirtasis - akmens - vario amžiui, kuriame keramika jau buvo išdažyta daugeliu spalvų; trečiame sluoksnyje ryškūs ryšiai su Mesopotamija, o tautų kraustymasis III tūkst. pr. Kr. vid. Buvo ūkiniu Ugarito žlugimo priežastis, nes tuo metu į Siriją atkeliavo semitai kanaaniečiai; antrasis sluoksnis maždaug sutampa su III tūkst. pr. Kr. pradžia, kai Ugaritas jau buvo gana didelis miestas, su daugybe kvartalų ir šventyklų, o seniausia iš jų skirta karingam dievui Dagonui. Nuo seno vyko intensyvūs Ugarito mainai su Egiptu. Tai patvirtina gausybė mieste iškastų egiptiečių žinių statulėlių, papuošalų. Miestas taip pat gaudavo didelį pelną iš įvežamo iš Kipro vario; veikė purpuro dažyklos, prekiauta medžiagomis, vynu ir alyva, buvo eksportuojama statybinė mediena ir įvežamos vakarų prabangos prekės - tai rodo, kad miestas klestėjo. Nors Egiptas stengėsi Ugaritą išlaikyti savo įtakoje, tai nekliudė Kretai XVIII a. pr. Kr. siųsti į miestą prekes ir netgi kolonistus. Antrojo sluoksnio iškasenos (keramikinės tamsiai rudos, baltos, raudonos šukės, kapavietės bei laidojimo būdas) liudija, kad tuo metu daugelis Ugarito kvartalų buvo gyvenami kretiečių. Maždaug XVIII - XVI a. pr. Kr. Ugaritas turėjo ryšių su Mesopotamija, tačiau jie nebuvo labai tamprūs. Vėliau, atrodo, svetimos tautos užgrobė valdžią Ugarite. Tai buvo mitaniai, Indijos arijams giminingi indoeuropiečiai arba dar kitaip churitai iš Mažosios Azijos gilumos. Ryšiai su Kreta ir Egėjo pasauliu susilpnėjo. Šeferis netgi mano, kad tarp 1700 - 1600 m. pr. Kr. Ugarite iš viso niekas negyveno. Gal būt tada per šias vietas traukė hiksai, įsibrovėliai, įsikūrę Egipte po Viduriniosios karalystės žlugimo ir jį pavergę. Svetimšalius pirklius tie įvykiai visiškai išvaikė iš Ugarito, ir vietinė Sirijos keramika užėmė įvežtinių egėjiškų indų vietą. Kartu su Ugaritu atsigavo ir Egiptas ir išvijo hiksus iš savo žemių. Prasidėjus Egipto karams su Sirija, Ugarito padėtis pasikeitė, nes miestas turėjo priimti egiptiečių įgulą. 1444 m. pr. Kr. prasidėjo sukilimai; jų pasekmė buvo naujas miesto užkariavimas. Tačiau Ugaritas siekė nepriklausomybės, ir užkariautojai turėjo nemaža vargo. Įtampa sumažėjo tik tada, kai Egipto faraonai užmezgė draugiškus ryšius su mitanių karalyste, kurio centras buvo maždaug Chaburo rajone. Ugaritui atėjo puikūs laikai; miesto prekyba neregėtai suklestėjo. Ypač vystėsi uosto kvartalas, šiandieninis Minet el Beida. Ten atkasti ištisi prekių sandėliai. Gausybė radinių neginčijamai kalba apie tamprius to meto prekybinius ryšius su Mikėnų kultūros rajonu. Kolonistai iš vakarų, matyt, vėl sudarė didelę miesto gyventojų dalį. Rasti dantiraščio dokumentai liudija, kad Mikėnų keramika buvo užtvindžiusi rinką. Dailininkai dekoravo indus, dažnai arklio galvos, žuvies arba piltuvėlio formos, sepijomis, sraigėmis ir delfinai; vaizduojami ir Mikėnų medžiotojai dviračiuose vežimuose, kiek pasipūtę ir nerangūs. Stiprūs gynybiniai įrenginiai saugojo prekybos miestą ir ypač rūmus. Vakarinėje kalvos dalyje buvo rasto storos miesto sienos. Ypatingą susidomėjimą sukėlė nedideli miesto vartai, gerai įtvirtinti, prie kurių vedė smailaus skliauto požeminis tunelis, primenantis Mikėnų pilis. Be to buvo atkastas sienos bokštas, kurio mūrai buvo 5 metrų storio. Įrašai molinėse lentelėse pasakoja apie ginkluotę, kuri per karą buvo išduota kareiviams, Paprastai gyvėjai naudojosi lanku ir strėlėmis arba svaidykle. Karalius ir aukštuomenės nariai karo metu buvo ginkluoti durklais, ietimis, plokščiais kirviais ir plonomis špagomis, kuriomis kaunantis galima durti arba kirsti. Visuomeniniai pastatai buvo arklidė ir arsenalas. Įėjimai į juos monumentalūs: Pagrindiniai vartai buvo 5 metrų pločio; dvi medinių stulpų poros dalino juos į tris dalis. Čia galėjo tilpti daug vežimų ir arklių - yra žinoma, jog kartą jų buvo atvaryta 2000. Karaliaus rūmai buvo aptikti jau 1938/39 m., jų kasinėjimai pradėti 1951 metais. Rūmai stovėjo virš laidojimo rūsių, skirtų karaliams. Tai buvo prabangus statinys, pastatytas ant senesnių, bet mažesnių rūmų liekanų. Iki šio surasti 7 rūmų įėjimai, kiekvienas iš jų papuoštas 2 kolonomis. Statybinė medžiaga buvo tašyti akmenys, o tarp antrosios ir trečiosios akmenų eilės ėjo išilginiai rąstai. Kambarių rūmuose yra daugiau nei 70, o iš vienuolikos laiptų galima spėti, kad rūmai buvo kelių aukštų - mažiausiai dviejų. Šviesa į pastatą patekdavo iš daugelio vidinių kiemų. Pietinio fligelio vidiniame kieme buvo rūpestingai išcementuotas 6 metrų pločio ir 8 metrų ilgio vandens baseinas, sujungtas su kanalizacija. Daugelį rūmų kambarių užėmė administracijos patalpos, archyvai ir dirbtuvės. Didelių auksinių indų nuolaužos, skrynių ir kėdžių dramblio kaulo inkrustacijos, o taip pat mozaikos iš mėlyno lazurito, matyt, yra puošnių kambarių apstatymo likučiai. Rūmuose rasta daug archyvų. Vakariniame archyve, matyt, buvo sekretoriatas. Čia daugiausia buvo saugomi raštai apie karalystės miestų, kaimų ir gyvenviečių duokles, apie visuomeninių darbų tam tikrai dienai paskyrimą, apie miško kirtimą. Rytų archyve prie rūmų įėjimo buvo laikomi ūkiniai ir teisiniai sostinės valdymo tekstai. Karališkieji dokumentai su karaliaus antspaudu buvo laikomi centriniame archyve, galimas daiktas, veikė žemės valdymo bei apskritai viso nejudamo turto notariatas. Pietryčių archyve raštininkai rašė laiškus, siunčiamus į provincijas ir į užsienį. Tai, ko ištisą šimtmetį laukė ir jau nesitikėjo rasti, mokslininkai užtiko kieme priešais šį archyvą, - krosnį prirašytoms lentelėms išdeginti. Prie archyvų šliejosi raštininkų mokyklos, kuriose buvo studijuojama akadų, Babilonijos semitų, tų laikų diplomatijos kalba. Grįžkime prie Ugarito istorijos. Santykiai su Egiptu pasikeitė. Hetitų imperija, vadovaujama karaliaus Šupiluliumos I (apie 1385 - 1350 m. pr. Kr.) pavergė Mukišo, Nuchašės ir Nii valstybes, kurios siekė išlikti ištikimos Egiptui. Šupiluliuma I privertė Ugarito karalių Nikmadą tapti jo sąjungininku kovoje su šiomis valstybėmis. Mukišo kariuomenė įsibrovė į Ugaritą, kuris prašė hetitų pagalbos kovai su Mukišu. Hetitai suteikė šią pagalbą, už tai Ugaritą paversdami savo įtakos zona. Vis dėlto Ugaritas išlaikė teritorinį suverenumą, sienos buvo nustatytos jo naudai ir netgi garantuotas jų neliečiamumas. Tiesa, Ugaritas turėjo mokėti duoklę Hetitų imperijai. Daugelis Ugarito gyventojų buvo nepatenkinti naująja politika - draugyste su hetitais. Po kurio laiko hetitai labai prispaudė Ugaritą: duoklės ir prekybos susilpnėjimas mažino miesto turtus; netgi vidaus klausimų karalius negalėjo laisvai spręsti. Maždaug tarp 1365 ir 1360 m. pr. Kr. stiprus žemės drebėjimas sunaikino miestą ir sukėlė didelius gaisrus. Miestas buvo taip nuniokotas, jog dalis gyventojų išsikėlė; pasitraukė ir hetitų įgula. Daugiausia nukentėjo uostas, jo ryšį su miestu, matyt, nutraukė potvynio banga. Tačiau pirklių miestas atsigavo ir po šio smūgio. Po Nikmado Ugarito sostą užėmė jo sūnus Archalbu. Duoklė, kurią Ugaritas turėjo mokėti hetitų “karaliui saulei”, buvo sumažinta, tačiau buvo nutarta, jog Ugaritas privalo užleisti jam Sijanų kraštą. Nors politiniai santykiai su Hetitų imperija buvo glaudūs, kultūrinė hetitų įtaka buvo menka. Kai hetitų karalius Muvatalis apie 1290 m. pr. Kr. prie Kadešo Orondės slėnyje kovojo su Egipto karaliumi Ramziu II, Ugarito valdovas Nikmepa įsakė savo pulkams prisijungti prie hetitų kariuomenės. Tačiau šio mūšio niekas nelaimėjo, o Ugaritas vėl daugiau linko prie Egipto. 1281 m. pr. Kr. hetitai ir Egiptas sudarė sutartį; dabar Ugaritas vėl galėjo laisviau atsikvėpti. Į miestą plūdo Mikėnų kolonistai. Vietinė kultūra sunyko, rašytinės žinios ėmė retėti, tačiau ūkiniu atžvilgiu Ugaritas tarsi antrąkart užgimė. Iškasti radiniai liudija, kad miesto gyventojų namai stovėjo ankštai susispaudę abipus gatvių, dalis jų buvo pastatyta iš akmenų ir rąstų. Giliai po Mikėnų kolonistų namų pamatais arba po vidiniu kiemu buvo įrengti kapai, į kuriuos vedė laiptai ir koridorius. O kai kuriuose aukštuomenės namuose buvo net vonios ir tualetai su nutekama duobe. Apie 1270 m. pr. Kr. Ugarito sostą užėmė Amistamru II, kuris buvo netinkamas hetitams. Apie 1240 m. pr. Kr. karaliumi tapo Amistamru sūnus Ibiranas, kuris irgi buvo nusistatęs prieš hetitus. Po Ibrano sūnaus Nikmado III karaliumi tapo Hamurabis. Nežinia, ar jis buvo karaliaus sūnus, tačiau hetitų karaliaus sesuo buvo jo žmona. Daugiau apie Ugaritą nėra jokių žinių. Gal būt apie XIII a. pr. Kr. pabaigą jūrų tautų pulkai Ugaritą nukariavo ir sugriovė. Minėtos jūrų tautos, kurioms priklausė ilirų gentys ir tikriausiai filistiniečiai, turėjo geležinius ginklus, taigi, kariniu atžvilgiu buvo pranašesni už sirus. Tačiau jūrų tautų pėdsakų iki šiol Ugarite nepavyko rasti. Ugarito gyventojai toli gražu nebuvo vienataučiai, nes archyvų dokumentuose buvo naudojamos 7 skirtingos kalbos. Tikroji šalies kalba buvo ugaritų, viena šiaurės vakarų semitų kalbų, diplomatiniam susirašinėjimui buvo naudojama akadų kalba, kuria kalbėta Babilone. Tyrinėtojai Ugarite rado penkis skirtingus raštus. XV raba XIV a. pr. Kr. Ugarite atsirado dantiraščio abėcėlė iš 29 ženklų priebalsiams, nes balsiai nebuvo rašomi. Šis išradimas be galo supaprastino rašybą, nes akadų raštas susidėjo iš 300 įvairių skiemeninių ženklų, ir skiemenų raštas, atsiradęs jau II tūkst. pr. Kr. pradžioje Bible iš 75 ženklų buvo žymiai sudėtingesni. Tačiau, alfabetinis raštas naudotas tik šalies viduje. Toliau iš vėlesniųjų finikiečių rašto ženklų išsirutuliojo graikų abėcėlė, kurioje pirmąkart žymimi priebalsiai ir balsiai. Ugarito rašmenimis užrašyta nemaža religinio turinio epų, kurie buvo kaip maldos knyga kiekvienam tikinčiajam. Šie epai supažindina mus su Ugarito dievais. Tai ne aukštos, kilnios būtybės, o didesni ir kilmingesni žmonės su geromis ir blogomis savybėmis, kurių daugiau bijomasi nei mylima. Vyriausiasis dievas yra Elas, jo žmona vardu Ašerat. Tačiau tikrieji visatos tvarkytojai buvo karo dievaitė Anat ir jos brolis, derlingos žemės bei audros dievas Baalas. Greta jų būta kitų dievų, iš kurių ypač svarbus mirties dievas Motas. Be to, yra išlikęs vienas aukojimo sąrašas, kuriame išvardijama 20 dievybių, o daugiau kaip 30 dievybių turėjo mieste savo šventyklas; tačiau daugiausia mylimas dievas Baalas. Dievams paprastai būdavo aukojamos avys ir ožkos, taip pat buvo aukojami augalai, tam buvo skirtas mažas akmeninis altorius, primenąs sostą su aukšta atkalte, kurioje išraižyta saulės emblema. Baalui buvo aukojama mėnulio jaunaties dieną. Kas treji metai dievų statulos buvo aprengiamos naujais brangiais drabužiais. Mitai ir epai rodo, jog religiniai papročiai buvo žiaurūs ir kruvini, kaip ir valdančiosios klasės atstovai, kurie juos palaikė. Despotiškieji Ugarito karaliai mokėjo gerai ūkininkauti - žinoma, savo naudai. Jie buvo stambūs žemvaldžiai. Per karališkąjį notariatą karalius kontroliavo visus nuosavybės santykių pasikeitimus. Pagrindinis karalystės, vadinasi karaliaus, pajamų šaltinis buvo gyventojų duoklės. Vertės matas buvo sidabro šekelis, maždaug 9 gramų svorio vienetas. Iš daugelio sąrašų žinome rūmų personalą. Be aukštesniųjų administracijos valdininkų, tokių, kaip vietininkai, arklininkai, žyniai, pranašai ir raštininkai, ypač daug amatininkų. Amatininkai gyveno didelėse rūmų dirbtuvėse, jie daug ir įtemptai dirbo. Ūkinei veiklai buvo vadovaujama; karaliai žiūrėjo, kad amatai ne tik jų rūmuose, bet ir visoje karalystėje turėtų ekonominę pusiausvyrą. Stambūs žemvaldžiai, savo rankose dažnai turėję daug valdų, sudarė diduomenę. Jie buvo oficialios valdžios atstovai smulkiesiems nuomininkams, gyvenusiems jų valdose; bet ir jie patys turėjo tarnauti karaliui. Tikrieji karinės tarnybos, darbų despotai, nuomos mokėjimo ir t.t. prievolininkai buvo paprasti žmonės. Ypatingą padėtį užėmė marianiai, privilegijuota karių klasė. Tai buvo dviračių kovos vežimų kariai, kurie sudarė reguliarią kariuomenę; tuo tarpu pėstininkai karo metu būdavo surenkami iš žmonių tarpo. Išsivysčiusioje Ugarito klasinėje visuomenėje moteris buvo visiškai nepriklausoma ir savo turtą galėjo tvarkyti, kaip norėjo. Ji galėjo pirkti žemę arba ją iškeisti ir netgi užstatyti. Ne tokia laisva ji buvo santuokoje ir šeimoje. Vyrą dažniausiai pasirinkdavo ne pati, o būdavo ištekinama už jai iš anksto skirto vyro. Namų šeimininkas galėjo turėti neribotą žmonų skaičių. Iš tėvo gaudavo kraitį, kuris jai pasilikdavo netgi tada, jei vyras ją atstumdavo. Abu sutuoktiniai turėjo paveldėjimo teisę. Ugaritė galėjo laisvai įsūnyti vaikus, net jeigu ji turėdavo savų. Motinai buvo reiškiama didelė pagarba. Vaikų atidumas ir meilė buvo savaime suprantami dalykai. Vergių likimas buvo toks pat, kaip vergų. Vergas galėjo vesti ir valdyti paveldėtą turtą, todėl Ugaritui yra tinkamesni terminai “tarnas” ir “tarnaitė”, negu “vergas” ir “vergė”. Tačiau iš tikrųjų vergai, lygiai kaip gyvuliai, buvo didelių žemės valdų dalis, ir jie galėjo būti kartu su visu turtu parduoti. Vergai buvo pardavinėjami ir pavieniui. Gana dažnai pasitaikydavo atvejų, kai vergams būdavo suteikiama laisvė. Paleistą vergą karalius galėjo pakelti netgi į marianius. Iki šiol Ugarite neaptikta žinių, kad šeimininkas būtų turėjęs teisę užmušti arba nukankinti vergą. Laisvi darbo žmonės, valstiečiai, amatininkai, valdė žemes, gal būt atskirai, o gal ir kolektyviai per korporacijas ar gildijas, į kurias buvo susijungę. Be gyvenviečių bendruomenių buvo susikūrusios įvairių profesijų gildijos. Jų teisės ir pareigos tikriausiai turėjo nemažą įtaką miestui. Pagrindinė Ugarito prekyba vyko per jūrų uostą. Karališkoji eksporto ir importo valdyba rėmėsi ugaritais, kurie Sirijos ir Palestinos uostuose tarytum kokie prekybos ataše rūpinosi prekių pasikeitimo eiga bei laivų pakrovimu ir iškrovimu. Jau tais laikai laivai buvo įvairaus tonažo. Kretiečiai ir finikiečiai vargu ar statė laivus ilgesnius kaip 22 metrų, tačiau Mikėnų laikais laivai galėjo siekti 30 metrų ilgio. Darbštaus miesto gyvenimas staiga nutrūko, kai jūrų tautos paėmė Ugaritą į savo rankas. Dalis gyventojų gal būt pasislėpė nuo laukinių užkariautojų, tačiau miesto puikybė žlugo. Žmonės ir darbai nuėjo užmarštin.
Istorija  Referatai   (16,1 kB)
Finikija ir Sirija
2010-06-03
Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių. Prie politinio Sirijos ir Finikijos susiskaldymo prisidėjo senos galingos ir kultūringos valstybės: Egiptas, Babilonas, Asirija, Hetitų valstybė, kurios nuo seno siekė nukariauti tas turtingas sritis ir užimti klestinčius jų prekybos miestus. Kai kuriose Sirijos ir Finikijos srityse gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Gerai dirbamoje Finikijos pajūrio juostoje, ypač Marato, Berito, Sidono, Tiro ir Ako rajonuose, buvo visos būtinos dirvos ir klimato sąlygos, kad galėtų išsivystyti žemdirbystė ir sodininkystė. Gyventojai Finikijos ir Sirijos gyventojai buvo nepaprastai sumišę. Jau III tūkst. pr. Kr vieną iš seniausių gentinių sluoksnių sudarė huritai, kurie gyveno šiaurės vakarų Mesapotamijoje ir šiaurės Sirijoje, o iš čia matyt išsiskirstė į kaimynines sritis. Huritų gyventa ir Ugarito šalyje. Pagrindinę Sirijos ir Finikijos gyventojų dalį sudarė vakarinės semitų gentys. Pačią šiauriausią Sirijos dalį ir gretimas Mažosios Azijos sritis (Kilikiją) bei Mesopotamiją buvo užėmusios “šiaurės vaikų” (bene-samal) gentys, pačiame pietiniame pakraštyje gyveno “pietų vaikų” (bene-jamina) gentys, o į rytus nuo Sirijos gyveno “rytų vaikų” (bene-ludem) arba amoritų gentys, kurios buvo į vakarus nuo Mesopotamijos. Sirijos - Mesopotamijos stepių šiaurinėje dalyje gyveno aromėjai kurie irgi priklausė semitinei tautų grupei. Amoritai ir aramėjai dažnai prasiskverbdavo į Siriją, ten įsikurdavo ir net sudarydavo atskiras kunigaikštystes. I tūkst. pr. Kr. “finikiečių” vardą graikai davė pajūrio gyventojams, daugiausia įsikūrusiems Viduržemio jūros rytinio pakraščio mestuose, kur tik X a. pr. Kr. susidarė savarankiška Finikijos valstybė su centrais Sidone ir Tire. Finikiečiai taip pat priklausė vakarų semitų grupei. Socialiniai - ekonominiai santykiai Daugelyje Finikijos ir Sirijos sričių nebuvo palankių sąlygų žemdirbystei vystytis, todėl ten gyvenusios gentys buvo priverstos gyventi klajoklišką gyvulių augintojų gyvenimą. Tik Oronto upės slėnyje ir Finikijos pakraštyje gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Čia buvo gera derlinga dirva ir pakankamai vandens. Greta grūdinių kultūrų (kviečių, miežių, sorų) atsiranda seniausios techninių augalų kultūros. Jau III tūkst. pr. Kr. buvo sėjami linai ir mokėta austi audinius. Žemdirbystės įrankį kauptuką pamažu pakeitė primityvus arklas, į kurį buvo kinkomi asilai, jaučiai, o kartais ir vergai. Senieji akmenys grūdams malti palaipsniui buvo pakeisti malamosiomis girnomis. Gyventojai nesitenkino siauru dirbamu žemės ruožu pajūryje ir upių slėniuose, todėl sukūrė terasinę žemdirbystės sistemą, tam tikslui panaudoję Libano kalnų šlaitus. Kalnų šlaitai buvo dirbtinai paverčiami eilėmis viena ant kitos esančių terasų ir drėkinami taisyklingai paskirstytu upelių vandeniu. Greta grūdų ūkio Finikijoje ir Sirijoje atsirado intensyvesnių žemdirbystės rūšių - vynuogininkystė ir vyno gamyba. Finikiečių vynas buvo garsus visame senovės pasaulyje. Jau žiloje senovėje Sirijoje ir Finikijoje atsiranda įvairūs amatai. Libano kalnuose buvo geros geležies rūdos. Ypač finikiečiai buvo garsūs audinių gamyba ir jų dažymu. Plačiai žinomi ryškiai raudoni ir tamsiai violetiniai purpuriniai dažai, gaminami iš vietinių pajūrio moliuskų, kurių kiaukutų labai daug rasta Finikijos pakraštyje. Buvo labai suklestėjusi ir stiklo gamyba, tačiau šią techniką finikiečiai perėmė iš egiptiečių ir iš dalies iš asirų. Puikaus statybinio miško ir miško laivų stiebams gausumas (daugiausia Libano kalnuose) padėjo žymiai išsivystyti medžio apdirbimo gamybai ir laivų statybai. Finikiečiai senovėje buvo laikomi geriausiais laivų statytojais. Labai galimas daiktas, kad pats gentinis pavadinimas "finikiečiai" yra kilęs iš egiptiečių žodžio "fenechu", kuris reiškia "laivų statytoją". Seniausias finikiečių laivo tipas buvo sunkus, bet gerai pritaikytas jūromis plaukioti laivas, daugiausiai varomas burėmis ir skirtas dideliems kroviniams gabenti. Prekyba. Finikijos ir Sirijos gerą prekybos išsivystymą galima paaiškinti palyginti dideliu žemės ūkio produktyvumu, amatų pažanga ir palankiomis geografinėmis sąlygomis. Finikiečių miestai buvo toje vietoje, kur kirtosi svarbiausieji prekybos keliai, jungę Priešakinės Azijos šalis su Egėjo jūros baseinu, su Afrika ir Arabija. Prekyba vyko sausumos ir jūrų keliais. Greta paprasto nešulinio transporto būta ir ratinio; tai rodo votyviniai (šventovei skirti) dviračių vežimų modeliai. Sausumos vilkstinių prekyba buvo apėmusi plačias teritorijas nuo Sirijos šiaurinio pakraščio iki Akabo įlankos Raudonosios jūros pakraštyje, įskaitant ir visą Kanaaną Bet ypač Finikijoje buvo išsivysčiusi jūrų prekyba. Ypatingą reikšmę turėjo prekyba su Egiptu, į kurį jau IV tūkst. pr. Kr. , Egipto Senosios Karalystės epochoje buvo išvežama alyvmedžio aliejus, miško medžiaga, vynas, kedrų aliejus, gyvuliai, grūdai, kosmetikos ir medicinos priemonės. Ypač suklestėjo Finikijos miestų, daugiausia Biblo, prekyba su Egiptu II tūkst. pr. Kr. viduryje ir II - oje pusėje, kada Sirija ir Finikija buvo nukariautos Egipto. Didelę reikšmę Finikijai ir Sirijai turėjo prekyba su hetitų gentimis. Hetitai prasiskverbia į Siriją ir nuo II tūkst. pr. Kr. pradžios kolonizuoja ją. Šis skverbimasis glaudžiai susijęs su prekybos tarp hetitų valstybės ir Sirijos išsivystymu ir galiausiai atveda į tai, kad hetitai nukariauja žymią dalį Sirijos. Žiloje senovėje Finikijoje ir Sirijoje buvo bendruomeninė santvarka, ryškėjanti iš bendruomeninių žemdirbių kultų, kurie atsispindi mitologinėse poemose. Žymus prekybos išsivystymas jau III tūkst. pr. Kr. sąlygoja tai, kad senovinės bendruomenės palaipsniui diferencijuojasi, pamažu suyra ir išsivysto vergoviniai santykiai. Egiptas nukariauja Siriją ir Finikiją. III tūkst. pr. Kr. pab. ir II tūkst. pr. Kr. pr. Sirijoje ir Finikijoje buvo keletas mažų valstybių, kurių centrai buvo stambūs prekybos miestai. Tarp tų miestų išsiskyrė svarbiausias miestas - valstybė Ugaritas, taip pat Biblas, buvęs jūros pakraštyje, kuris plačiai prekiavo, ypač su Egiptu. III tūkst. pr. Kr. pab. Biblas juto ne tik ekonominę, bet ir politinę Egipto įtaką. II tūkst. pr. Kr. viduryje Sirija ir Finikija patenka į Egipto valdžią. Jos buvo ekonomiškai ir politiškai Egipto kontroliuojamos, bet vis dėlto išlaikė tam tikrą savarankiškumą. Sirijos ir Finikijos miestus valdė vietiniai Egipto kunigaikščiai, miestams buvo užkrauta sunki duoklė, išnaudojami šalių gamtos turtai. XIV a. pr. Kr. Egiptas jau nebeturi pakankamai jėgų, kad išlaikytų savo viešpataujančią padėtį Sirijoje. Egiptiečių pakeisti ateina hetitai, kurie kolonizuoja šiaurės Siriją ir jų įtaka darosi vis stipresnė ir stipresnė. Bet netrukus Sirijoje pasirodo nauji nukariautojai. Tai Egėjo jūros tautos, plačia banga siūbtelėjusios į rytus, užėmė M.Aziją ir Siriją. Rasti radiniai rodo, kad Egėjo gentys, Egėjo prekybinė ir kultūrinė įtaka buvo gana smarkiai prasiskverbusios į Siriją XIII-XII a. pr. Kr. Kolonizacija Finikiečiai įsteigia eilę kolonijų visame viduržemio jūros baseine. Dar XVI a. pr. Kr. Jų kolonizacija apima ne tik Kipro salą ir dalį Mažosios Azijos pietinio pakraščio, bet ir visą Egėjo jūros baseiną. Finikiečiai savo prekybinėms faktorijoms pasirinkdavo salas, esančias netoli jūros kranto, ir vietoves, esančias svarbių prekybos bei karo kelių susikirtimo vietose, turinčias gamtos turtų ir gerai pačios gamtos apsaugotas. Jie per Bosforą ir Helespontą prasiskverbė į Juodąją jūrą, pasiekdami Mažosios Azijos šiaurinius krantus; jų prekyba toliau skverbėsi į Mažosios Azijos ir Graikijos sritis bei miestus. Plačiai išsivysčiusia jūrų prekybą ir kolonizaciją daugiausiai vykdė Sidono pirkliai. Stambiausio finikiečių miesto Tiro pirkliai plačiai prekiavo Viduržemio jūros vakarinėje dalyje, kur išeiviai iš tiro įsteigė daug kolonijų. Kolonijas jie statė slinkdami jūros keliu, einančiu nuo Finikijos į Iberiją, Tartesą, per Sisiliją, Maltą, Peteleriją į senovės miestą Gaderą. Slinkdami į vakarus, finikiečiai kolonizavo kai kurias Šiaurės Afrikos dalis, pastatė ten daug prekybos faktorijų, iš kurių ypač iškilo Kartagina. Tolimiausi finikiečių prekybos forpostai vakaruose buvo kolonijos vakariniame Afrikos pakraštyje: Tingisas (Tadieras), Celis (Azila) ir kt. Finikiečiai prasiskverbė ir į rytines šalis: Tiro rinkose būdavo parduodamos prekės, atgabentos iš Armėnijos; Mesopotamijoje prie Eufrato jie įsteigė savo koloniją - Edanos miestą Finikiečių prekyba ir kolonizacija XVI - XII ir ypač X - IX a. pr. Kr. pasiekia didžiulį užmojį. Jų kolonizacija vyko žymiai anksčiau nei senovės graikų kolonizacija. Vergovinis ūkis, glaudžiai susijęs su užjūrių prekyba ir palūkininkavimu, stambiuose Finikijos miestuose išsivystė VII - VI a. pr. Kr. Tiro - Sidono karalystė, labiausiai suklestėjusi IX a. pr. Kr., gyvavo neilgai, nes po ilgos kovos Asirijos karaliui Asarchadonui VII a. pr. Kr. pavyko galutinai sutriuškinti galingus finikiečių miestus ir prijungti Finikiją prie Sirijos karalystės. Ugarito archeologiniai tyrinėjimai Sirijos gyventojų tarpe ilgai gyvavo padavimas, kad po Ras Šarma, “Pankolio kalva”, netoli Viduržemio jūros uosto Latakijos slepiasi senoji šalies sostinė. Nedideli auksinių daiktų radiniai nuolat duodavo gadui naujo peno. 1928 m. kilometro atstumu nuo Ras Šarmos uoste Minet el Beida buvo rastas skliautas iš stambių akmens luitų. Paaiškėjo, jog tai didžiulis kapas iš tašytų kvadratų. Mokslininkai daug tikėjosi iš kasinėjimų, todėl į Ras Šarmą pasiuntė didelę ekspediciją, vadovaujamą Klodo F. A. Šeferio, kuri čia kasinėjo nuo 1929 - ųjų, su pertraukomis karo bei pokario metais; darbai tęsėsi ir vėliau, kai Sirija tapo nepriklausoma. Praėjo beveik treji metai, kol paaiškėjo, kad Ras Šarmos kalva slepia seną finikiečių miestą Ugaritą, kurio vardas buvo žinomas jau prieš kelis dešimtmečius. Anksčiau apie šį miestą buvo žinoma tik tiek, kad jį sunaikino gaisras. Iškasus žemėje 18 metrų gylio šachtas, buvo rasti 5 kultūriniai sluoksniai: pats seniausias 5 - asis sluoksnis priklausė neolitui (V tūkst. pr. Kr.), kuriame nebuvo jokių puodininkystės pėdsakų; ketvirtasis - akmens - vario amžiui, kuriame keramika jau buvo išdažyta daugeliu spalvų; trečiame sluoksnyje ryškūs ryšiai su Mesopotamija, o tautų kraustymasis III tūkst. pr. Kr. vid. Buvo ūkiniu Ugarito žlugimo priežastis, nes tuo metu į Siriją atkeliavo semitai kanaaniečiai; antrasis sluoksnis maždaug sutampa su III tūkst. pr. Kr. pradžia, kai Ugaritas jau buvo gana didelis miestas, su daugybe kvartalų ir šventyklų, o seniausia iš jų skirta karingam dievui Dagonui. Nuo seno vyko intensyvūs Ugarito mainai su Egiptu. Tai patvirtina gausybė mieste iškastų egiptiečių žinių statulėlių, papuošalų. Miestas taip pat gaudavo didelį pelną iš įvežamo iš Kipro vario; veikė purpuro dažyklos, prekiauta medžiagomis, vynu ir alyva, buvo eksportuojama statybinė mediena ir įvežamos vakarų prabangos prekės - tai rodo, kad miestas klestėjo. Nors Egiptas stengėsi Ugaritą išlaikyti savo įtakoje, tai nekliudė Kretai XVIII a. pr. Kr. siųsti į miestą prekes ir netgi kolonistus. Antrojo sluoksnio iškasenos (keramikinės tamsiai rudos, baltos, raudonos šukės, kapavietės bei laidojimo būdas) liudija, kad tuo metu daugelis Ugarito kvartalų buvo gyvenami kretiečių. Maždaug XVIII - XVI a. pr. Kr. Ugaritas turėjo ryšių su Mesopotamija, tačiau jie nebuvo labai tamprūs. Vėliau, atrodo, svetimos tautos užgrobė valdžią Ugarite. Tai buvo mitaniai, Indijos arijams giminingi indoeuropiečiai arba dar kitaip churitai iš Mažosios Azijos gilumos. Ryšiai su Kreta ir Egėjo pasauliu susilpnėjo. Šeferis netgi mano, kad tarp 1700 - 1600 m. pr. Kr. Ugarite iš viso niekas negyveno. Gal būt tada per šias vietas traukė hiksai, įsibrovėliai, įsikūrę Egipte po Viduriniosios karalystės žlugimo ir jį pavergę. Svetimšalius pirklius tie įvykiai visiškai išvaikė iš Ugarito, ir vietinė Sirijos keramika užėmė įvežtinių egėjiškų indų vietą. Kartu su Ugaritu atsigavo ir Egiptas ir išvijo hiksus iš savo žemių. Prasidėjus Egipto karams su Sirija, Ugarito padėtis pasikeitė, nes miestas turėjo priimti egiptiečių įgulą. 1444 m. pr. Kr. prasidėjo sukilimai; jų pasekmė buvo naujas miesto užkariavimas. Tačiau Ugaritas siekė nepriklausomybės, ir užkariautojai turėjo nemaža vargo. Įtampa sumažėjo tik tada, kai Egipto faraonai užmezgė draugiškus ryšius su mitanių karalyste, kurio centras buvo maždaug Chaburo rajone. Ugaritui atėjo puikūs laikai; miesto prekyba neregėtai suklestėjo. Ypač vystėsi uosto kvartalas, šiandieninis Minet el Beida. Ten atkasti ištisi prekių sandėliai. Gausybė radinių neginčijamai kalba apie tamprius to meto prekybinius ryšius su Mikėnų kultūros rajonu. Kolonistai iš vakarų, matyt, vėl sudarė didelę miesto gyventojų dalį. Rasti dantiraščio dokumentai liudija, kad Mikėnų keramika buvo užtvindžiusi rinką. Dailininkai dekoravo indus, dažnai arklio galvos, žuvies arba piltuvėlio formos, sepijomis, sraigėmis ir delfinai; vaizduojami ir Mikėnų medžiotojai dviračiuose vežimuose, kiek pasipūtę ir nerangūs. Stiprūs gynybiniai įrenginiai saugojo prekybos miestą ir ypač rūmus. Vakarinėje kalvos dalyje buvo rasto storos miesto sienos. Ypatingą susidomėjimą sukėlė nedideli miesto vartai, gerai įtvirtinti, prie kurių vedė smailaus skliauto požeminis tunelis, primenantis Mikėnų pilis. Be to buvo atkastas sienos bokštas, kurio mūrai buvo 5 metrų storio. Įrašai molinėse lentelėse pasakoja apie ginkluotę, kuri per karą buvo išduota kareiviams, Paprastai gyvėjai naudojosi lanku ir strėlėmis arba svaidykle. Karalius ir aukštuomenės nariai karo metu buvo ginkluoti durklais, ietimis, plokščiais kirviais ir plonomis špagomis, kuriomis kaunantis galima durti arba kirsti. Visuomeniniai pastatai buvo arklidė ir arsenalas. Įėjimai į juos monumentalūs: Pagrindiniai vartai buvo 5 metrų pločio; dvi medinių stulpų poros dalino juos į tris dalis. Čia galėjo tilpti daug vežimų ir arklių - yra žinoma, jog kartą jų buvo atvaryta 2000. Karaliaus rūmai buvo aptikti jau 1938/39 m., jų kasinėjimai pradėti 1951 metais. Rūmai stovėjo virš laidojimo rūsių, skirtų karaliams. Tai buvo prabangus statinys, pastatytas ant senesnių, bet mažesnių rūmų liekanų. Iki šio surasti 7 rūmų įėjimai, kiekvienas iš jų papuoštas 2 kolonomis. Statybinė medžiaga buvo tašyti akmenys, o tarp antrosios ir trečiosios akmenų eilės ėjo išilginiai rąstai. Kambarių rūmuose yra daugiau nei 70, o iš vienuolikos laiptų galima spėti, kad rūmai buvo kelių aukštų - mažiausiai dviejų. Šviesa į pastatą patekdavo iš daugelio vidinių kiemų. Pietinio fligelio vidiniame kieme buvo rūpestingai išcementuotas 6 metrų pločio ir 8 metrų ilgio vandens baseinas, sujungtas su kanalizacija. Daugelį rūmų kambarių užėmė administracijos patalpos, archyvai ir dirbtuvės. Didelių auksinių indų nuolaužos, skrynių ir kėdžių dramblio kaulo inkrustacijos, o taip pat mozaikos iš mėlyno lazurito, matyt, yra puošnių kambarių apstatymo likučiai. Rūmuose rasta daug archyvų. Vakariniame archyve, matyt, buvo sekretoriatas. Čia daugiausia buvo saugomi raštai apie karalystės miestų, kaimų ir gyvenviečių duokles, apie visuomeninių darbų tam tikrai dienai paskyrimą, apie miško kirtimą. Rytų archyve prie rūmų įėjimo buvo laikomi ūkiniai ir teisiniai sostinės valdymo tekstai. Karališkieji dokumentai su karaliaus antspaudu buvo laikomi centriniame archyve, galimas daiktas, veikė žemės valdymo bei apskritai viso nejudamo turto notariatas. Pietryčių archyve raštininkai rašė laiškus, siunčiamus į provincijas ir į užsienį. Tai, ko ištisą šimtmetį laukė ir jau nesitikėjo rasti, mokslininkai užtiko kieme priešais šį archyvą, - krosnį prirašytoms lentelėms išdeginti. Prie archyvų šliejosi raštininkų mokyklos, kuriose buvo studijuojama akadų, Babilonijos semitų, tų laikų diplomatijos kalba. Grįžkime prie Ugarito istorijos. Santykiai su Egiptu pasikeitė. Hetitų imperija, vadovaujama karaliaus Šupiluliumos I (apie 1385 - 1350 m. pr. Kr.) pavergė Mukišo, Nuchašės ir Nii valstybes, kurios siekė išlikti ištikimos Egiptui. Šupiluliuma I privertė Ugarito karalių Nikmadą tapti jo sąjungininku kovoje su šiomis valstybėmis. Mukišo kariuomenė įsibrovė į Ugaritą, kuris prašė hetitų pagalbos kovai su Mukišu. Hetitai suteikė šią pagalbą, už tai Ugaritą paversdami savo įtakos zona. Vis dėlto Ugaritas išlaikė teritorinį suverenumą, sienos buvo nustatytos jo naudai ir netgi garantuotas jų neliečiamumas. Tiesa, Ugaritas turėjo mokėti duoklę Hetitų imperijai. Daugelis Ugarito gyventojų buvo nepatenkinti naująja politika - draugyste su hetitais. Po kurio laiko hetitai labai prispaudė Ugaritą: duoklės ir prekybos susilpnėjimas mažino miesto turtus; netgi vidaus klausimų karalius negalėjo laisvai spręsti. Maždaug tarp 1365 ir 1360 m. pr. Kr. stiprus žemės drebėjimas sunaikino miestą ir sukėlė didelius gaisrus. Miestas buvo taip nuniokotas, jog dalis gyventojų išsikėlė; pasitraukė ir hetitų įgula. Daugiausia nukentėjo uostas, jo ryšį su miestu, matyt, nutraukė potvynio banga. Tačiau pirklių miestas atsigavo ir po šio smūgio. Po Nikmado Ugarito sostą užėmė jo sūnus Archalbu. Duoklė, kurią Ugaritas turėjo mokėti hetitų “karaliui saulei”, buvo sumažinta, tačiau buvo nutarta, jog Ugaritas privalo užleisti jam Sijanų kraštą. Nors politiniai santykiai su Hetitų imperija buvo glaudūs, kultūrinė hetitų įtaka buvo menka. Kai hetitų karalius Muvatalis apie 1290 m. pr. Kr. prie Kadešo Orondės slėnyje kovojo su Egipto karaliumi Ramziu II, Ugarito valdovas Nikmepa įsakė savo pulkams prisijungti prie hetitų kariuomenės. Tačiau šio mūšio niekas nelaimėjo, o Ugaritas vėl daugiau linko prie Egipto. 1281 m. pr. Kr. hetitai ir Egiptas sudarė sutartį; dabar Ugaritas vėl galėjo laisviau atsikvėpti. Į miestą plūdo Mikėnų kolonistai. Vietinė kultūra sunyko, rašytinės žinios ėmė retėti, tačiau ūkiniu atžvilgiu Ugaritas tarsi antrąkart užgimė. Iškasti radiniai liudija, kad miesto gyventojų namai stovėjo ankštai susispaudę abipus gatvių, dalis jų buvo pastatyta iš akmenų ir rąstų. Giliai po Mikėnų kolonistų namų pamatais arba po vidiniu kiemu buvo įrengti kapai, į kuriuos vedė laiptai ir koridorius. O kai kuriuose aukštuomenės namuose buvo net vonios ir tualetai su nutekama duobe. Apie 1270 m. pr. Kr. Ugarito sostą užėmė Amistamru II, kuris buvo netinkamas hetitams. Apie 1240 m. pr. Kr. karaliumi tapo Amistamru sūnus Ibiranas, kuris irgi buvo nusistatęs prieš hetitus. Po Ibrano sūnaus Nikmado III karaliumi tapo Hamurabis. Nežinia, ar jis buvo karaliaus sūnus, tačiau hetitų karaliaus sesuo buvo jo žmona. Daugiau apie Ugaritą nėra jokių žinių. Gal būt apie XIII a. pr. Kr. pabaigą jūrų tautų pulkai Ugaritą nukariavo ir sugriovė. Minėtos jūrų tautos, kurioms priklausė ilirų gentys ir tikriausiai filistiniečiai, turėjo geležinius ginklus, taigi, kariniu atžvilgiu buvo pranašesni už sirus. Tačiau jūrų tautų pėdsakų iki šiol Ugarite nepavyko rasti. Ugarito gyventojai toli gražu nebuvo vienataučiai, nes archyvų dokumentuose buvo naudojamos 7 skirtingos kalbos. Tikroji šalies kalba buvo ugaritų, viena šiaurės vakarų semitų kalbų, diplomatiniam susirašinėjimui buvo naudojama akadų kalba, kuria kalbėta Babilone. Tyrinėtojai Ugarite rado penkis skirtingus raštus. XV raba XIV a. pr. Kr. Ugarite atsirado dantiraščio abėcėlė iš 29 ženklų priebalsiams, nes balsiai nebuvo rašomi. Šis išradimas be galo supaprastino rašybą, nes akadų raštas susidėjo iš 300 įvairių skiemeninių ženklų, ir skiemenų raštas, atsiradęs jau II tūkst. pr. Kr. pradžioje Bible iš 75 ženklų buvo žymiai sudėtingesni. Tačiau, alfabetinis raštas naudotas tik šalies viduje. Toliau iš vėlesniųjų finikiečių rašto ženklų išsirutuliojo graikų abėcėlė, kurioje pirmąkart žymimi priebalsiai ir balsiai. Ugarito rašmenimis užrašyta nemaža religinio turinio epų, kurie buvo kaip maldos knyga kiekvienam tikinčiajam. Šie epai supažindina mus su Ugarito dievais. Tai ne aukštos, kilnios būtybės, o didesni ir kilmingesni žmonės su geromis ir blogomis savybėmis, kurių daugiau bijomasi nei mylima. Vyriausiasis dievas yra Elas, jo žmona vardu Ašerat. Tačiau tikrieji visatos tvarkytojai buvo karo dievaitė Anat ir jos brolis, derlingos žemės bei audros dievas Baalas. Greta jų būta kitų dievų, iš kurių ypač svarbus mirties dievas Motas. Be to, yra išlikęs vienas aukojimo sąrašas, kuriame išvardijama 20 dievybių, o daugiau kaip 30 dievybių turėjo mieste savo šventyklas; tačiau daugiausia mylimas dievas Baalas. Dievams paprastai būdavo aukojamos avys ir ožkos, taip pat buvo aukojami augalai, tam buvo skirtas mažas akmeninis altorius, primenąs sostą su aukšta atkalte, kurioje išraižyta saulės emblema. Baalui buvo aukojama mėnulio jaunaties dieną. Kas treji metai dievų statulos buvo aprengiamos naujais brangiais drabužiais. Mitai ir epai rodo, jog religiniai papročiai buvo žiaurūs ir kruvini, kaip ir valdančiosios klasės atstovai, kurie juos palaikė. Despotiškieji Ugarito karaliai mokėjo gerai ūkininkauti - žinoma, savo naudai. Jie buvo stambūs žemvaldžiai. Per karališkąjį notariatą karalius kontroliavo visus nuosavybės santykių pasikeitimus. Pagrindinis karalystės, vadinasi karaliaus, pajamų šaltinis buvo gyventojų duoklės. Vertės matas buvo sidabro šekelis, maždaug 9 gramų svorio vienetas. Iš daugelio sąrašų žinome rūmų personalą. Be aukštesniųjų administracijos valdininkų, tokių, kaip vietininkai, arklininkai, žyniai, pranašai ir raštininkai, ypač daug amatininkų. Amatininkai gyveno didelėse rūmų dirbtuvėse, jie daug ir įtemptai dirbo. Ūkinei veiklai buvo vadovaujama; karaliai žiūrėjo, kad amatai ne tik jų rūmuose, bet ir visoje karalystėje turėtų ekonominę pusiausvyrą. Stambūs žemvaldžiai, savo rankose dažnai turėję daug valdų, sudarė diduomenę. Jie buvo oficialios valdžios atstovai smulkiesiems nuomininkams, gyvenusiems jų valdose; bet ir jie patys turėjo tarnauti karaliui. Tikrieji karinės tarnybos, darbų despotai, nuomos mokėjimo ir t.t. prievolininkai buvo paprasti žmonės. Ypatingą padėtį užėmė marianiai, privilegijuota karių klasė. Tai buvo dviračių kovos vežimų kariai, kurie sudarė reguliarią kariuomenę; tuo tarpu pėstininkai karo metu būdavo surenkami iš žmonių tarpo. Išsivysčiusioje Ugarito klasinėje visuomenėje moteris buvo visiškai nepriklausoma ir savo turtą galėjo tvarkyti, kaip norėjo. Ji galėjo pirkti žemę arba ją iškeisti ir netgi užstatyti. Ne tokia laisva ji buvo santuokoje ir šeimoje. Vyrą dažniausiai pasirinkdavo ne pati, o būdavo ištekinama už jai iš anksto skirto vyro. Namų šeimininkas galėjo turėti neribotą žmonų skaičių. Iš tėvo gaudavo kraitį, kuris jai pasilikdavo netgi tada, jei vyras ją atstumdavo. Abu sutuoktiniai turėjo paveldėjimo teisę. Ugaritė galėjo laisvai įsūnyti vaikus, net jeigu ji turėdavo savų. Motinai buvo reiškiama didelė pagarba. Vaikų atidumas ir meilė buvo savaime suprantami dalykai. Vergių likimas buvo toks pat, kaip vergų. Vergas galėjo vesti ir valdyti paveldėtą turtą, todėl Ugaritui yra tinkamesni terminai “tarnas” ir “tarnaitė”, negu “vergas” ir “vergė”. Tačiau iš tikrųjų vergai, lygiai kaip gyvuliai, buvo didelių žemės valdų dalis, ir jie galėjo būti kartu su visu turtu parduoti. Vergai buvo pardavinėjami ir pavieniui. Gana dažnai pasitaikydavo atvejų, kai vergams būdavo suteikiama laisvė. Paleistą vergą karalius galėjo pakelti netgi į marianius. Iki šiol Ugarite neaptikta žinių, kad šeimininkas būtų turėjęs teisę užmušti arba nukankinti vergą. Laisvi darbo žmonės, valstiečiai, amatininkai, valdė žemes, gal būt atskirai, o gal ir kolektyviai per korporacijas ar gildijas, į kurias buvo susijungę. Be gyvenviečių bendruomenių buvo susikūrusios įvairių profesijų gildijos. Jų teisės ir pareigos tikriausiai turėjo nemažą įtaką miestui. Pagrindinė Ugarito prekyba vyko per jūrų uostą. Karališkoji eksporto ir importo valdyba rėmėsi ugaritais, kurie Sirijos ir Palestinos uostuose tarytum kokie prekybos ataše rūpinosi prekių pasikeitimo eiga bei laivų pakrovimu ir iškrovimu. Jau tais laikai laivai buvo įvairaus tonažo. Kretiečiai ir finikiečiai vargu ar statė laivus ilgesnius kaip 22 metrų, tačiau Mikėnų laikais laivai galėjo siekti 30 metrų ilgio. Darbštaus miesto gyvenimas staiga nutrūko, kai jūrų tautos paėmė Ugaritą į savo rankas. Dalis gyventojų gal būt pasislėpė nuo laukinių užkariautojų, tačiau miesto puikybė žlugo. Žmonės ir darbai nuėjo užmarštin.
Istorija  Referatai   (16,1 kB)
Mokomąją – informatikos praktiką atlikau UAB “RCH Retail” - parduotuvėje „Sarma“, kuri savo veiklą pradėjo 1991 m. didmenine ir mažmenine prekyba kosmetika. Nuo 1996 m. UAB „RCH Retail“ šalyje sparčiai plečia mažmeninės prekybos kosmetika ir parfumerija tinklą. Pagrindinė įmonės veikla – moteriškos ir vyriškos kosmetikos bei parfumerijos prekyba. Parduotuvės „Sarma“, kurioje atlikau praktiką, darbuotojų skaičius – 7 žmonės.
Kita  Referatai   (15 psl., 58,94 kB)
Plečiantis pasaulyje ekonomikai ir jos santykiams tarp įvairių valstybių, atsirado tarptautinė prekyba. Daugiau nei prieš 200 metų A. Smitas padarė išvadą, kad tarptautiniai prekių mainai yra visų šalių didesnio turto šaltinis. Tarptautinė prekyba sudaro galimybes plėtoti specializaciją ir panaudoti šalių ekonominius išteklius. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.
Komunikacijos  Referatai   (12 psl., 18,36 kB)
Teisės istorija
2009-12-06
Teisės, užsienio teisės istorijos pagrindai, ruošiantis egzaminams.
Teisė  Paruoštukės   (7 psl., 100,41 kB)
Tarptautinio verslo formos: prekių importas ir eksportas, paslaugų eksportas ir importas, veiklos realizavimas užsienyje (draudimo, bankinių operacijų atlikimas, projektavimas, konstravimas administravimas), užsienio aktyvų naudojimas (firmos ženklas, autorinės teisės, licenzijos), investicinė veikla(tiesioginės investicijos, portfelinės investicijos). Prekyba funkcine prasme – tai ūkinių gėrybių mainai tarp ūkio subjektų. Prekyba institucine prasme – tai institucijos (prekybos įmonės, prekybos organizacijos), kurių ūkinė veikla išimtinai ar iš esmės yra prekyba funkcine prasme. Šios įmonės įsigyja prekes tam, kad jas vėl parduotų.
Ekonomika  Pateiktys   (46 psl., 53,09 kB)
Kas lemia atsiskaitymo būdą tarptautinėje prekyboje? Tarptautinių atsiskaitymų būdai: atsiskaitymai prekėmis ir paslaugomis (priešpriešinė prekyba), atsiskaitymai grynais ir negrynais pinigais. Barterio mainų prekyba. Kompensacinė prekyba. Kompensacinės prekybos rūšys. Priešpriešiniai pirkimai. Tarpinių mainų sandoris. Pramoninė priešpriešinė prekyba.
Ekonomika  Pateiktys   (40 psl., 28,59 kB)
Apie darbo pasidalijimo principą. Apie apribojimus importui iš užsienio tokių gėrybių, kurios gali būti pagamintos šalyje. Apie rinkas. Valdžios finansavimas laisvoje visuomenėje. Žvakdarių peticija. Išdaužtas langas. Naikinimo palaima. Užimtumo didinimo projektai. Kariomenių ir demokratų demobilizavimas. Pilnutinio užimtumo fetišas. Eksporto vajus.
Ekonomika  Straipsniai   (26 psl., 322,47 kB)
Biržos organizacinė˜struktūra. Rinkos institucijos ir reguliavimas. Listingo reikalavimai. Prekyba vertybiniais popieriais. Specialios procedūros. Atsiskaitymai už sandorius. Narystė biržoje. Biržos įmokos. Rinkos priežiūra. Nauja prekybos sistema. Indeksai. Baltijos šalių vertybinių popierių biržų bendradarbiavimas. Informacija apie rinkąˆ ir biržos leidiniai. Biržos nariai.
Finansai  Pagalbinė medžiaga   (22 psl., 625,8 kB)
Šis darbas - tai pačių pagrindinių vertybinių popierių rinkos principų, būdingų tiek pasaulio, tiek Lietuvos rinkoms apžvalga. Kiekvienoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje egzistuoja vertybinių popierių rinkos. Pagal šios rinkos būklę galima nustatyti ir pačios šalies ekonominę būklę. Referato tikslas- panagrinėti vertybinių porpierių rinkos bruožus, jos įtaką valstybės ekonominiame gyvenime, tai pat pažvelgti, kas šioje srityje nuveikta Lietuvoje.
Finansai  Referatai   (31 psl., 34,58 kB)
TE nagrinėja tarptaut ekonominių santykių teorinius pagrindus, aktualiausias šiuolaikinės užsienio prekybos ir tarptaut finansų problemas, ek bei polit tarpusavio sąveiką moderniajame pasaulyje. 7 dešimtm prasidėję pokyčiai sąlygojo susidomėjimą ek ir polit sričių tarpusavio sąveika tarptautiniu lygiu. Tie pokyčiai: Bretton – Woods sistemos žlugimas, naftos kainų kilimas, JAV mokėjimo balanso sunkumai, nedarbo ir infliacijos augimas pagr vakarų industrinėse valstybėse, vakarų pasaulyje iškilo nauji ek galios centrai (V. Europa, Jap., JAV).
Ekonomika  Konspektai   (25 psl., 72,04 kB)
Prekyboje svarbiausiu Lietuvos rūpesčiu buvo eksporto didinimas, nes nuo to didžia dalimi priklausė ir krašto gerovė. Nauja valstybė stengėsi pasaulio rinkoje su savo prekėmis užimti kiek galima stipresnę padėtį. Todėl prekybą tvarkančios valstybės įstaigos (Užsienio reikalų, Finansų, Žemės ūkio ministerijos) su Prekybos, pramonės ir amatų rūmais stengėsi visais prieinamais būdais supažindinti kitus kraštus su Lietuvos gaminiais. Eksportui skirtos prekės iš Lietuvos dažniausiai buvo išleidžiamos be muito mokesčio.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,78 kB)
Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų. Tokiu būdu valstybės atsiribojančios nuo globalios ekonomikos tuo pačiu metu lieka pasaulio vystymosi pakraštyje.
Ekonomika  Konspektai   (21 psl., 78,71 kB)
Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinį prekių, paslaugų, darbo jėgos ir technologijos judėjimą; importą ir eksportą; tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licencijų išdavimą ir frančizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkoje arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse; importavimą iš vienos užsienio šalies į kitą vietiniam pardavimui.
Ekonomika  Konspektai   (10 psl., 400,12 kB)
Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.
Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)
Viskas ko reikia pasikartojimui prieš istorijos egzaminą. Absoliučiai visos temos: nuo Mezopotamijos civilizacijų iki SSRS. Svarbiausi įvykiai, datos, sąvokos.
Istorija  Konspektai   (108 psl., 160,74 kB)
Šio darbo paskirtis yra įsisavinti organizacijų veiklos sisteminės analizės metodą, kuris skirtas organizacijos padalinių ir darbuotojų informacinių poreikių nustatymui ir specifikavimui. Namų darbas skirtas sisteminės analizės praktiniams įgūdžiams formuoti. Pagrindiniai atliktos sisteminės analizės rezultatai pateikiami namų darbo ataskaitoje, kurią ir sudaro lentelės, schemos ir trumpi jų aprašymai.
Vadyba  Namų darbai   (31 psl., 58,81 kB)
Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (22,02 kB)
Sirija ir Finikija
2009-07-09
Sirijos ir Finikijos (vieno Sirijos pakraščio) geografinė padėtis yra trijų žemynų sąvartoje: kontinentine dalimi glaudžiai susijusi su priešakine Azija, rytinės sritys siekia Sirijos - Mesopotamijos stepę, šiaurinė dalis - Mažąją Aziją, o pietinė dalis drauge su Palestina ribojasi su Arabijos pasauliu. Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių.
Geografija  Rašiniai   (12,01 kB)
Trumpalaikis turtas
2009-07-09
Gaminat produkciją ir teikiant paslaugas, paprastai naudojama daug įvairaus turto. Tad visas turtas, kurį valdo ir kuriuo disponuoja įmonė skirstomas į ilgalaikį turta ir trumpalaikį. Ilgalaikis turtas – tai turtas, kuris naudojamas įmonės ekonominei naudai gauti ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo vertė ne mažesnė už įmonės nusistatytąją. Trumpalaikis turtas – tai turtas, kurį numatoma sunaudoti ar panaudoti per vienerius metus, arba kurio įsigijimo vertė yra mažesnė už vertę, Vyriausybės nustatyta ilgalaikiam materialiajam turtui (šiuo metu ne daugiau 500 Lt).
Ekonomika  Kursiniai darbai   (16,31 kB)
Šiuolaikiniame pasaulyje įmonės ir organizacijos užima vis didesnę reikšmę. Kiekviena jų yra skirtinga ir unikali savo siūlomų gaminių, paslaugų kokybe, ypatybėmis bei savo veiklos būdu. Mokomąją praktika atlikau UAB „Senukų prekybos centre“. UAB „Senukų prekybos centras”- didžiausias statybinių medžiagų ir namų apyvokos reikmenų tinklas Baltijos šalyse, didmenomis ir mažmenomis prekiaujantis statybos, remonto ir buities prekėmis bei teikiantis įvairias paslaugas: stiklo, medienos drožlių ir plaušo plokščių pjaustymo, jų laminavimo, statybinio glaisto, raktų gamybos, įrankių nuomos, kiliminės dangos apsiuvimo ir kt.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (18,56 kB)
Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų. Šiam procesui būdingi du pagrindiniai bruožai. 1. Jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl, kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu. 2. Naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais. Šalys prekiauja viena su kita, kad galėtų įsigyti užsienio prekių žemesnėmis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje.
Ekonomika  Referatai   (5,17 kB)
Dar palyginus neseniai užsienio prekyba buvo suprantama kaip paprastas prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingesnis fenomenas. Jis suvokiamas kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera. Auganti tarptautinė prekyba prisideda prie ES klestėjimo ir daro poveikį mūsų kasdieniniam gyvenimui. Šio referato tema “Tarptautinė prekyba ir žemės ūkio politika”.
Žemės ūkis  Referatai   (4,97 kB)
Įvertinimas buvo 9. Darbo tikslas – įvertinti įmonės rinkodarą, atliekant praktinę verslo analizę, aprašyti įmonės gaminamos produkcijos asortimentą, susipažinti su rinkodaros naudojamą strategiją, rinkodaros padalinį įmonėje, atlikti rinkos tyrimą ir įvertinimą, konkurentų pozicijas, kainų nustatymo metodus, prekės pateikimo strategija, naudojamą reklamą, įmonės rinkodaros planą, ištirti įmonės rinką Lietuvoje, taip pat aprašyti šios įmonės sėkminga darbo organizavimą.
Rinkodara  Analizės   (8,34 kB)
Kadangi automobilių skaičius Lietuvoje sparčiai auga, o su juo ir greita, kokybiška remonto paslaugų paklausa, tai šis verslo planas sudaromas norint įkurti automobilių uždegimo sistemų diagnostikos paslaugas ir mažmeninę prekybą autodetalėmis teikiančią uždarąją akcinę bendrovę „Arisanda“.
Mechanika  Kursiniai darbai   (4,32 kB)
Mokslinio tiriamojo darbo "Lietuvs prekių bei paslaugų eksporto analizė, jos plėtros ir skatinimo strateginių krypčių parengimas" ataskaita
Ekonomika  Ataskaitos   (73 psl., 214,04 kB)
Europos istorija
2009-05-21
Europos istorija nuo Frankų imperijos laikų iki NATO 1999 m. oro antpuolių nutraukimo Jugoslavijoje. Nuo XI a. Europoje prasidėjo skaldymosi laikotarpis. Pradžią tam davė Frankų Imperijos suirimas. Kol Karolis Didysis buvo gyvas, jam pavyko išlaikyti Imperiją, o po jo mirties kilo kovos dėl valdžios ir, negalėdami vienas kito įveikti, trys jo anūkai 843 m. pasidalijo valstybę į tris dalis: Italiją, Vokietiją ir Prancūziją. Kiekviena iš šių valstybių dar suskilo į daug dalių, tačiau Karolio Didžiojo mirties nereikia laikyti susiskaldymo priežastimi. Priežasčių reikia ieškoti feodalinės valstybės ir ūkio struktūroje.
Istorija  Konspektai   (53 psl., 111,21 kB)