Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 336 rezultatai

Visuotinė istorija. Datos ir savokos. Nuo Romos, Graikijos, iki Napaleono
Istorija  Konspektai   (11 psl., 29,77 kB)
Biurokratija
2013-04-23
Viešoji politika Viešasis administravimas Tradicinis viešojo administravimo modelis Modernaus viešojo administravimo modelio formavimasis Motyvacija viešajame administravime Visuomenės (viešasis) interesas Biurokratija Weberis – biurokratija kaip racionalumas Biurokratijos atsiradimo sąlygos Weberio teorija – atspirtis kitiems teoretikams Poweberinės teorijos Šiukšliadėžės modelis Visuomeninio pasirinkimo modeliai • Biurokratija kaip perteklinė pasiūla • Biurokratija kaip dydžio maksimizavimas • Biurokratija kaip nekontroliavimas • Biurokratija kaip privatus pasirinkimas
Politologija  Referatai   (25 psl., 45,51 kB)
Žaibai
2013-01-31
Žaibas ir griaustinis pirmykščio žmogaus suvokime asocijavosi su dievų rūstybės išraiška. Vyriausias senovės graikų dievas Dzeusas taip pat buvo žaibų ir griaustinio dievas. Jį dar vadino griaustinio ir debesų valdytoju. Mūsų protėviai išpažino Perkūną, germanų gentys – Torą, romėnai – Jupiterį, slavai – Peruną. Šie dievai supykę svaidė į žmones pavojingas ugnies strėles. Senovės romėnai skirstė žaibus į nacionalinius, šeimyninius ir individualius. Jie manė, kad žaibai yra įspėjamieji, raginamieji ir baudžiamieji. Nuo seno kartu su šia samprata plėtojosi ir kitas žaibo suvokimas: nenustygstantis žmogaus protas stengėsi suvokti žaibo ir griaustinio prigimtį, suprasti jų atsiradimo priežastis. Apie šių gamtos reiškinių prigimtį jau prieš 2400 m. mąstė graikų filosofas Aristotelis, o kiek vėliau romėnų poetas ir mąstytojas Lukrecijus mėgino atskleisti jų prigimtį. Daug šimtmečių, taip pat viduramžiais buvo manoma, kad žaibas – tai ugnies purslų sankaupa, suspausta debesų vandens garuose. Besiplėsdamas jis prasiskverbia pro debesis silpniausioje jų vietoje ir akimirksniu nusklinda žemės link. Iki žaibolaidžio išradimo ir ženklesnių atradimų elektros srityje žmonės įvairiais būdais kovojo su žaibo smūgių griaunamosiomis pasekmėmis. Daugelyje Europos šalių manyta, kad nepertraukiamas bažnyčių varpų gaudesys audros metu yra veiksminga kovos prieš žaibą priemonė. Jeigu tikėtume tų laikų statistika, šio kovos būdo 30 metų taikymo pasekmė Vokietijoje – 400 žaibo sugriautų varpinių ir 150 žuvusių varpininkų. Taip pat yra istorinių duomenų, bylojančių, kad jau žiloje senovėje žmonės mokėjo sėkmingai gintis nuo žaibų. Daugiau kaip prieš tris tūkstančius metų egiptiečių dvasininkai savo šventyklas apsaugodavo smailiais metaliniais stiebais, sujungtais su žemėje įkastomis vario plokštėmis. Šiuo metu kai kam gali susidaryti įspūdis, kad apie žaibą žinome viską. Žymiausi pasaulio mokslininkai sukūrė dešimtis modelių, kurių pagalba galima būtų detaliai aprašyti žaibą šiuolaikiniame mokslo žinių lygmenyje. Tačiau visų šių modelių pagrindą nusakančios mokslinės pažiūros pradėjo formuotis jau prieš 400 metų, kai buvo pagamintos pirmosios elektroforinės mašinos ir Europoje prasidėjo triukšmingi elektriniai šou, kurių metu buvo rodomi žmonių pasigaminti žaibai. Elektrinę žaibo prigimtį 1750 m. pirmasis atskleidęs amerikiečių mokslininkas teigė, kad įelektrintam debesiui judant virš kalnų ir medžių, bokštų ir laivų stiebų, išsikišantys daiktai sukelia elektros iškrovą. Remiantis jo idėja 1752 m. buvo atliktas elektros gavimo iš audros debesies bandymas – garsusis eksperimentas su aitvaru. Kaupiantis audros debesims, jis paleido nedidelį aitvarą, laidu sujungtą su Leideno stikline – šis įrenginys mums žinomas kaip kondensatorius. Dėl kondensatoriuje atsiradusio elektros krūvio B. Franklinas padarė išvadą, žaibas yra ne kas kita kaip savaiminis elektros išlydis. Mokslininkas pirmą kartą pritaikė įžeminimą ir įrodė, kad yra natūralus elektros išlydžio reiškinys. 1753 m. jis pasiūlė žaibolaidį pastatams nuo gaisro apsaugoti. Toks žaibolaidis ir dabar vadinamas Franklino tipo žaibolaidžiu[1].
Elektronika  Referatai   (24 psl., 813,32 kB)
Referatas apie senovės Graikijos kariuomenę, jos sudėtį, karių ginklus, strategiją bei taktiką. Turinys Įvadas 3 Karybos pradžia 4 Karybos pobūdis 5 Kariuomenė 6 Graikų karių šarvai 8 Graikų karių pagrindiniai ginklai 9 Strategija.............................................................................................................................................10 Taktika................................................................................................................................................11 Išvados................................................................................................................................................14 Literatūros sąrašas..............................................................................................................................15
Istorija  Referatai   (14 psl., 33,59 kB)
10 kl. lietuvių kalbos iskaita Lietuvių kalbos istorija gali būti įdomi.
Įvadas Kokia yra ta lietuvių kalba? Kalba, kuria šneka tik apie 3 mln. žmonių ir kuri nepatenka į pasaulio kalbamiausiųjų kalbų šimtuką? „Esate maža tauta, todėl turite turėti diiiiidelę kalbą“, – kartą pasakė vienas Vilniaus universiteto studentas, užsienietis. Ir ji yra tikrai didelė. Lietuvių kalba yra labai turtinga bei sena ir turi ilgą istoriją... XIX a. pradžioje pasaulinėje kalbotyroje įvyko didelis perversmas, kuris turėjo lemiamą reikšmę lietuvių kalbos tyrimui. Tą perversmą sukėlė lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas. Žymiausi to meto pasaulio kalbininkai – vokietis Francas Bopas (F. Bopp), danas Rasmus Kristianas Raskas (R. K. Rask) ir kiti įrodė, kad indoeuropiečių kalbų kilmė yra bendra. Kalbininkai pradėjo suprasti, kurie kalbos reiškiniai yra paveldėti iš senų senovės ir kurie tėra šių laikų padarinys. Imta domėtis kalbų raida, stengtasi atskleisti jų istoriją. Ypač daug dėmesio skirta indoeuropiečių prokalbei. Nustatyta, kad iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų daugiausia senosios prokalbės ypatybių yra išlaikiusi lietuvių kalba. Imta nepaprastai ja domėtis, ji gretinta su pačiais seniausiais indoeuropiečių rašytiniais paminklais, pavyzdžiui, senovės graikų, lotynų, sanskrito ir kitais. Mūsų kalbai pasaulio kalbininkai suteikė gražų titulą – archajiškiausioji iš gyvųjų indoeuropiečių šeimos kalbų, vadino ją savotišku muziejumi po atviru dangumi. Turinys I. Įvadas............................................................................................................................................3 II. Rytų Prūsijos lietuvių tarmės.........................................................................................................4 III. Svarbūs lietuvių kalbos mokslo įvykiai...........................................................................................5 IV. F. Kuršaičio lietuvių kalbos tyrinėjimai..........................................................................................7 V. A. Šleicherio lietuvių kalbos tyrinėjimai........................................................................................8 VI. Lietuvių nuopelnai lietuvių kalbai..................................................................................................9 VII. Išvada..........................................................................................................................................10 VIII. Naudotos literatūros sąrašas.......................................................................................................11
Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 65,97 kB)
Žinių vadybos įtaka darniam organizacijos vystymuisi
Žymiausi romėnai
2011-05-04
Čia aprašyti trys žymiausi romėnai : Markas Tulijus Ciceronas, Publijus Vergilijus Maronas ir Liucijus Anejus Seneka. Jų trumpa biografija ir svarbiausi bruožai
Lietuvių kalba  Konspektai   (5 psl., 24,95 kB)
Lotynų priesagos
2011-04-28
Graikiškos priesagos Acefalija [gr. a - ne + gr. (Kephale)-cefalija - galva] - begalvystė - įgimtas galvos nebuvimas. Akrocefalija [gr. akros - smailus + gr. (Kephale)-cefalija - galva] - smailiagalvystė - įgimta bokšto formos kaukolė. Brachicefalija [gr. brachys - trumpas + gr. (Kephale)-cefalija - galva] - trumpagalvystė (kaukolės pločio ir ilgio santykis didesnis kaip 80%). Dolichocefalija [gr. dolichos - ilgas + gr. (Kephale)-cefalija - galva] - ilgagalvystė (kaukolės pločio ir ilgio santykis mažesnis kaip 75%). Velodromas [lot. velox (kilm. velocis) - greitas, skubus + gr. dromos - bėgimo takas, aikštė] - specialiai įrengta dviratininkų varžybų vieta. Tankodromas [angl. tank - cisterna, bakas + gr. dromos - bėgimo vieta] - vieta, kur mokomasi važiuoti ir kovoti tankais, šarvuočiais, kitomis kovos mašinomis. Lotyniškos priesagos Psichologija - mokslas, tiriantis psichikos reiškinius, jų kilmę, vystymąsi, reiškimosi formas ir mechanizmus. Aerariumas [gr. aer - oras] - nuo saulės ir vėjo apsaugota oro vonių aikštelė. Delfinariumas - baseinas, įrenginys delfinams laikyti, tirti ir demonstruoti. Absintizmas [pranc. absinthe - pelynų degtinė] - lėtinis apsinuodijimas pelynu, sukeltas ilgalaikio absento vartojimo. Alkoholizmas - dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga, kuri reiškiasi liguistu potraukiu alkoholiui ir lėtine intoksikacija. Algicidai [lot. alga - dumblis + caedo - žudau] - pesticidai dumblių veisimuisi stabdyti.
Kitos kalbos  Namų darbai   (3 psl., 11,11 kB)
Tai savokos, kurios pagelbes ruosiantis egzaminams bei kontroliniams darbams. Jos pades suprasti nagrinejamus tekstus, saltinius ir kt.
Etika  Namų darbai   (28 psl., 72,92 kB)
"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.
Pagindinės istorijos datos.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (28 psl., 59,35 kB)
Medžiaga kuri padės jums pasiruošti 2011m. įskaitos temos Kalba, 1 potemei "Kaip kinta lietuvių kalba, keičiantis visuomenės komunikacinėms reikmėms? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais."
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (16 psl., 36,25 kB)
Pagalbinė medžiaga 12 kl. kalbėjimo įskaitai. Tema: kalba, potemė NR. 4. Gana daug informacijos apie lietuviu kalbos iskaita: skoliniai, tarptautiniai žodžiai, svetimybės. Tekstas be lietuviškų raidžių!!!
medicina
Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (21 psl., 779,17 kB)
Trumpos skaidrės apie Senovės Graikų Religiją.
Istorija  Referatai   (7 psl., 297,1 kB)
Graikų mitai
2011-03-29
Graikų mitai. Čia rasite aprašymus pagrindinių 12 Olimpo dievų.
Lietuvių kalba  Konspektai   (9 psl., 29,72 kB)
Bakalauro darbas
2011-03-10
prekes zenklas
Administravimas  Diplominiai darbai   (27 psl., 49,92 kB)
ANTIKA (apie VIII-VII a. per. Kr.- V m.e.a.) VIDURAMŽIAI (V-XVa.) RENESANSAS (Italijoje XIV- XVI a., kitus XVI a.)
Lietuvių kalba  Konspektai   (16 psl., 64,26 kB)
1.FOLOSOFIJOS KILME, OBJEKTAS Filosofija- isminties meile.Senones Graikijoje ismintis tapatinama su zinojimu apskritai.Reikia siekti isminties, ja myleti.Pats zodis filosofija atsirado VI a pr kr. Pavartojo Pitagoras.Filisofija susiformavo VI a pr kr. 3 salyse: Indijoje Kinijoje Graikijoje.Aukstumas pasieke Grakijoje. Filosofijai atsirasti butinas laisvalaikis, kad butu laiko filosofuoti. Gali kilti tik laisvoje salyje. Objektas- tai ka nagrineja mokslas. Filosofija turi pagrindini, centrini klausima: kas yra butis? Kokia vieta zmogus uzima pasaulyje? Pazinimo problemos : kas yra pazinimas? Jo saltiniai? Ribos? Kas yra tiesa? Geris? Grozis? Zmogus? Laime? Teisingumas? Ir kiti fundamentalus klausimai. Pagrindines strukturines filosofijos dalys : buties teorija (ontologija)- metafizika; gnoseologija( epistemologija)- pazinimo teorija; politine ir socialine filosofija; estetika- grozio teorija; logika. Butis yra viena, ji supantis pasaulis be materialiu daiktu.
Kita  Paruoštukės   (4 psl., 50,3 kB)
Baltų gentys savo kultūrą ir religiją ilgus šimtmečius kūrė bendrai. Tik nuo I tūkst. pr. Kr. baltų gentys palaipsniui išsiskyrė į lietuvius, latvius, prūsus ir kt. IV-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakariniai baltai (prūsai, jotvingiai, galindai). VI-VIII a. po Kr. – rytiniai baltai (lietuviai, latviai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai). J. Duglošas kildino lietuvius iš romenų, todėl pagal jį lietuvių dievai lyginami su romenu dievais. Lietuvių mitologiją nagrinėjo J. Britkūnas, M. Daukša, S. Stanevičius, L. A. Jucevičius, D. Poška, S. Daukantas, M. Pretorijus(XIX) J. Lelevelis, J. Jaroševičius. Lietuviai turėjo religija artimą indu, graikų, romėnų, mitologijai.
Istorija  Referatai   (16 psl., 218,34 kB)
Antikos teatras
2011-01-17
Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis laikotarpis apima IV tūkst.. pr. Kr. – 500m. Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Kadangi jas sieja daugybė panašumų, kai kurie mokslininkai linkę jas laikyti viena civilizacija, vadinama helenistine.
Teatras, kinas  Referatai   (12 psl., 29,25 kB)
Pastaruosius dešimtmečius pasaulyje sparčiai tiriamos ir kuriamos naujos keraminės medžiagos, tobulinamos jų gamybos technologijos, auga keramikos gamybos apimtys, plečiasi keraminių medžiagų taikymo technikoje galimybės. Dabartiniu metu be keramikos neįsivaizduojamos tokios svarbios pramonės šakos kaip elektrotechnika, energetika, radiotechnika, atominė energetika, aviacinė ir raketinė technika, šiluminė technika, automobilių pramonė ir daugelis kitų. Šiuolaikinės keramikos terminas apima vis daugiau medžiagų klasių, net ir stiklo bei cemento gaminius ir jų technologijas. Šiame darbe fundamentalios žinios apie šiuolaikinę keramiką siejamos su jos naudojimu ir naudojimo perspektyvomis.
Chemija  Referatai   (83 psl., 3,78 MB)
Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.
Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)
Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.
Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)
Indijos architektūra yra tokia pat sena kaip ir pačios civilizacijos istorija.Ne veltui sakoma, kad Indijos pradžia – Himalajai. Iš Himalajų kalnų išteka vandeningiausios Indijos upės – Indas, Gangas, Bramaputra. Šiauriausios jų, Indo, slėnyje užtikti pirmieji civilizacijos pėdsakai. Ilgą laiką Indijos istorija buvo skaičiuojama nuo 1500 m. pr. Kr. Tačiau kasinėjimai Indo upės slėnyje parodė, kad civilizacijos pradžią reikia nukelti tūkstantmečiu atgal, kad ją galima lyginti su Egipto, Šumero – Akado civilizacijomis.
Kita  Referatai   (7 psl., 475,15 kB)
Filosofija
2010-12-09
Skirtingai nuo visų konkrečiųjų, specialiųjų mokslų, kurie atsirado ir išsivystė kaupiantis mokslo žinioms, filosofija yra abstraktus mokslas, tiriantis bendruosius pasaulio klausimus. Jos paskirtis – suteikti žmonėms bendrą pasaulio vaizdą arba pasaulėžiūrą. Todėl filosofija yra teorinis (mokslinis) pasaulėžiūros pamatas. Pasaulėžiūrą sudaro du aspektai.
Filosofija  Referatai   (11 psl., 35,81 kB)
Vydūnas-ypatingas žmogus mūsų kultūroje. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas visiškoje užmarštyje. Po Antro pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi palaidotas. Lentynose gulėjo į lietuvių dramaturgijos aukso fondą įeinantys jo dramos veikalai, o į jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug kam buvo neįdomu pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 13,1 kB)
Žmonės skiriasi vienas nuo kito daugeliu asmenybės savybių. Kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į aplinkos veiksnius. Mums visiems būdinga santykių su aplinka įvairovė, asmenybės ypatybių bei savybių įvairumas. Svarbiausią reikšmę turi asmenybės ypatumai, kurie žmogų apibūdina kaip visuomenės narį. Asmens ypatybės, išreiškiančios žmogaus santykius su aplinka, sudaro tam tikrą derinį - vieninga visuma, kuri vadinama žmogaus charakteriu. Charakteriu vadinama visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, išskiriančių tam tikrą žmogų, kaip visuomenės narį, išreiškiančių jo santykį su aplinka ir pasireiškiančių jo elgesyje, poelgiuose. Charakteris yra glaudžiai susijęs su žmogaus sugebėjimais ir temperamentu. Sugebėjimų formavimą sąlygoja kūrybinė pažiūra į darbą, aistringas troškimas ir mokėjimas ieškoti to, kas yra nauja ir originalu, savojo darbo, kaip didelio visuomeninio reikalo dalies supratimas, nenutrūkstamo ryšio su kolektyvu jautimas, tikėjimas savo jėgomis ir galimybėmis, mokėjimas kritiškai žiūrėti į savo darbą.
Psichologija  Referatai   (11 psl., 19,17 kB)
Socialinis mokslas
2010-11-29
Iš pirmo žvilgsnio socialinis ir politikos mokslai- visiškai skirtingi- juk politika, tai sąmoninga, tikslinga ir organizuota žmonių veikla, kuria tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama paimti, išlaikyti, panaudoti valdžią, siekiant realizuoti valstybinius, nacionalinius, grupinius ar asmeninius interesus ar uždavinius. Politika yra įgyvendinama sprendimais, įstatymais, politinių bei teisinių normų priėmimu, politinių partijų ir judėjimų organizavimu ir kt. veiksmais,- o socialinis mokslas- tai mokslas, kuris teoriškai ir empyriškai tiria žmonių tarpusavio santykius visuomenėje, nagrinėja socialinių sistemų struktūrą ir jos funkcijas, taip pat šių sistemų sąveiką su atskirais individais. Nepaisant to, kad šiuos du terminus sieja žodis „žmonės“, iš pirmo žvilgsnio, jie gali pasirodyti visiškai nesusiję, tačiau taip nėra.
Politologija  Referatai   (15 psl., 23,03 kB)
Senovės Graikija
2010-11-12
Trumpas Senovės Graikijos datų ir terminų konspektas.
Istorija  Konspektai   (12 psl., 25,32 kB)
Antikos Teatras
2010-11-08
VIa. pr.kr. graikai sukūrė teatrą. Vyrai apsisiautę ožių kailiais, pasakodavo mitus – padavimus apie tai kaip atsirado pasaulis su dievais, žmonėmis ir gamtos reiškiniais. Poetai šioms šventėms ėmė kurti pasakojimus – dramas.Vienos jų vaizdavo konfliktus – tai tragedijos. Kitose buvo su humoru vaizduojamos žmonių silpnybės – tai komedijos.


Istorija  Pateiktys   (9 psl., 150,66 kB)
Žmogus ir akmuo
2010-11-04
Šio referato tema – žmogus ir akmuo. Referatą sudaro trys dalys: Akmens simbolio vertė pasaulio kultūrų istorijoje, Akmuo lietuvių tautosakoje ir Žmogus ir akmuo šiandieniniame pasaulyje. Pirmoje dalyje yra trumpai apžvelgiama seniausia žmonijos epocha – Paleolitas, kur pagrindiniai žmonių darbo įrankiai buvo daromi iš akmens, akmuo siejamas su pirmosiomis žmonijos meno užuomazgomis. Taip pat yra nurodamos šalys, kur akmens kultas buvo populiarus, trumpai apžvelgiami mitai, susiję su akmens garbinimu. Kaip akmuo vaizduojamas lietuvių tautosakoje, yra pasakojama antroje dalyje, taip pat išvardinami didžiausi Lietuvos akmenys.
Istorija  Referatai   (11 psl., 16,19 kB)
Maždaug šešioliktame amžiuje lietuvių literatūroje atsirado antikinės mitologijos įvaizdžiai, buvo pradėti minėti graikų poetai, cituojamos jų mintys. Graikų mitų neužmiršta ir dabartiniai poetai. E. Mieželaitis keletą kūrinių skiria antikinei mitologijai. Eilėraštis „Nikė“ puikiai apibūdina pergalės deivės egzistenciją ir galybę.
Lietuvių kalba  Analizės   (1 psl., 4,84 kB)
matematikos referatas apie pitagora ir jo teoremas. as gavau 10 :) Pitagoras Samietis gyveno VI a.pr.m.e. Tikslią datą pasakyti yra tikrai sunku. Vos ne kiekviena skirtinga knyga pateikia ir skirtingą Pitagoro gimimo - mirimo datą. Bet tai galbūt ir nėra jau taip svarbu. Pitagoras buvo garsus graikų filosofas ir matematikas. Šiam mokslininkui bei jo mokiniams priskiriami sveikųjų skaičių ir proporcijųsvarbių savybių atradimai. Iš tiesų, biografinės žinios apie Pitagorą yra labai negausios ir ne visai patikimos. Jis daug keliavo po Rytų šalis, lankėsi Egipte ir Babilonijoje. Senovės graikų rašytojas istorikas ir matematikas Jamblichas (III m.e.a.) "Pitagoro biografijoje" pasakoja, kad pastarasis mokėsi aritmetikos, muzikos, astronomijos ir kitų mokslų Babilonijoje. (APIMTIS 2.5 PSL)
Matematika  Referatai   (6,8 kB)
Marsas
2010-09-28
Marsas (sen. lietuvių pavadinimas Žiezdrė) - ketvirtoji pagal atstumą nuo Saulės ir septinta pagal dydį Saulės sistemos planeta. Iš Žemės matomas plika akimi kaip ryški rausvos spalvos žvaigždė. Dėl rausvo atspalvio žvelgiant iš Žemės kartais vadinama "raudonąja planeta". Planetos pavadinimas kilęs nuo romėnų karo dievo Marso (graikų Arėjo atitikmuo). Atitinkamai pavadinti ir Marso palydovai Fobas ir Deimas, kurie graikų mitologijoje yra Arėjo sūnūs, lydintys jį mūšyje. Panašiai kaip priešdėlis geo- kalbant apie dalykus, susijusius su Žeme, Marso atžvilgiu naudojamas priešdėlis areo-, pvz., areologija kaip geologijos atitikmuo.
Astronomija  Pateiktys   (13 psl., 589,68 kB)
Astronimijos raida
2010-09-28
Astronomija (gr. astron - žvaigždė, nomos - dėsnis) - mokslas, apimantis reiškinių, esančių už Žemės ir jos atmosferos, stebėjimą ir aiškinimą. Astronomija tiria objektų, kuriuos galime stebėti danguje (ir kurie yra už Žemės ribų), kilmę, vystymąsi, fizikines ir chemines savybes. Visa kas yra plačiose erdvėse - mums atrodo neaprėpiama. Tačiau jau nuo senų laikų tuo buvo domimasi. Pradedant egiptiečiais, babiloniečiais ir majais, o baigiant astronomais ir astronautais, tai astronomijos mokslas su kiekviena diena plėtė savo turimas žinias. Taip pat ir šiuo metu vyksta įvairūs tyrimai, kurių metu vis kas nors nauja atrandama.
Astronomija  Referatai   (28 psl., 173,98 kB)
Jų skaičius lėmė magiška septyniukės galia, ribotos žmonių atminties galimybės, antikinio pasaulio užimtas plotas ir svarbiausia - tradicijų pastovumas. Kada maždaug III amžiuje prieš mūsų erą kaip tik šį septynetą kažkas paskelbė esant stebuklų etalonu, žmonijos dalis, gyvenusi aplinkui Viduržemio jūrą, pakluso autoritetui, ir tik kai kurie vietiniai patriotai, neneigdami paties principo, stengėsi padaryti vieną kitą pataisą. Pavyzdžiui, Romos poetas Marcialis septintuoju pasaulio stebuklu laikė Koliziejų, kiti - Aleksandrijos biblioteką, dar kiti - Pergamo altorių. Netrukus stebuklai vienas po kito pradėjo nykti. Jau Romos keliautojas nebūtų pamatęs visų septynių. O iki mūsų dienų išliko tik vienas, kuris - kad ir labai paradoksalu - yra visų seniausias, būtent Egipto piramidės. Egipto piramidės - žinomiausi Žemės statiniai. Įžymesnių nerasi. Be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų. Ketvirtosios Egipto dinastijos faraonų Chufaus(Cheopso) ir Chafros(Chefreno) milžiniški antkapiai pastatyti maždaug prieš penkis tūkstantmečius, ir nei laikas, nei užkariautojai nieko negalėjo jiems padaryti. Po to Egipto valstybė gyvavo beveik tris tūkstančius metų: keitėsi faraonai ir karaliai, tačiau piramidės, pastatytos Egipto civilizacijos pradžioje, tebėra impozantiškiausi šalies, kartu ir viso pasaulio statiniai. Šiandien, sakydami, jog 1889 m. Cheopso piramidė nustojo būti aukščiausias pasaulio pastatas ir pirmenybę užleido Eifelio bokštui, mes, gretindami abstrakčius negyvus skaičius, tiesiog nutylime, kad šie statiniai nepalyginami. Aukštis - tik viena iš piramidės charakteristikų. 137 metrų milžinas (anksčiau piramidė buvo 147 metrų, tačiau jos viršūnė nugriuvo) sukrautas iš 2 300 000 kruopščiai aptašytų klintinių luitų, kurių kiekvienas sveria daugiau kaip dvi tonas. Tiesiog be jokių mechanizmų, vien pleištais ir kūjais. Luitai būdavo iškertami akmens skaldyklose kitapus Nilo, vietoje apdailinami, paskui papirusiniais lynais atvelkami prie vandens, perplukdomi, atitempiami į statybos aikštelę ir su piramide augusios kalvos nuožulniu šlaitu užtempiami į viršų. Herodotas tvirtina, kad ši piramidė buvo statoma dvidešimt metų, vienu laiku statyboje dirbo 100 000 žmonių, kurie būdavo pakeičiami kas trys mėnesiai, ir kiek jų per šiuos tris mėnesius likdavo gyvų, galėjo pasakyti tik faraono raštininkai - mes nebežinome, kiek gyvybių reikėjo paaukoti piramidei, kol ji tapo vieno žmogaus kapu. Į tamsiąją mirties karalystę faraonas išsivedė dešimtis, greičiausiai šimtus tūkstančių valdinių. Užtat gerai žinoma, kad šiame dvidešimt metų trukusiame tautos žygdarbyje, kuris, atrodo, beprasmiškas, tačiau didingas, niekas daugiau nedalyvavo, tik egiptiečiai ir vergai iš gretimų šalių. Kiekvieną statybos etapą užfiksavo dailininkai, o mūsų dienomis patvirtino archeologai. Prireikus šią piramidę būtų galima pastatyti iš naujo, tiksliai nukopijavus visus statytojų veiksmus: akmens skaldyklose rasta papirusinių lynų, kuriais iš ten būdavo išvelkami luitai, ir akmenskaldžių įrankių. Mes žinome, kuo vardu buvo ir netgi kaip atrodė tasai genijus, ko gero pirmasis žmonijos istorijoje paminėtas genijus. Jį pripažino gyvą ir neužmiršo tūkstančius metų po mirties. O jeigu taip, tai ir mums reikia žinoti jo vardą - Imchotepas. Leonardas da Vinčis turėjo didį pirmtaką. Kabantieji Babilono sodai jaunesni už piramides. Jie atsirado tuo metu, kai jau buvo sukurta “Odisėja” ir statomi Graikijos miestai. Ir vis dėlto sodai kur kas artimesni senovės Egipto pasauliui negu Graikijos. Sodai ženklina Asirijos-Babilonijos valstybės, senovės Egipto amžininkės ir jos varžovės, saulėlydį. Kai į Babiloną įžengė Aleksandro Makedoniečio kariuomenė, jis nebebuvo didelės valstybės sostinė, nes užkariautojai persai jį buvo padarę vienos satrapijos centru. Nors Aleksandras Makedonietis ir nesukūrė nė vieno iš pasaulio stebuklų, vis dėlto jis yra žmogus, sudrebinęs visus Rytus ir padaręs didesnę ar mažesnę įtaką didiesiems praeities paminklams, jų sukūrimui arba žuvimui. Įrengti šiuos sodus Babilonijos karalių Nabuchodonosarą paskatino kilnus despoto įgeidis. Nabuchodonosaras mylėjo savo jauną žmoną - Medijos princesę, kuri dulkiname ir visai neturinčiame augmenijos Babilone ilgėjosi tyro oro ir medžių ošimo. Babilono karalius neperkėlė sostinės prie žaliųjų Medijos kalvų, o padarė tai, ko neįstengtų kiti mirtingieji. Čia, karšto slėnio centre, jis sukūrė tų kalvų iliuziją. Statyti sodų - karalienės prieglobsčio - buvo sutelktos visos senosios karalystės pajėgos, visas jo statytojų ir matematikų patyrimas. Babilonas visam pasauliui įrodė, kad gali sukurti pirmąjį istorijoje paminklą meilei. Babilono statytojų įrengti sodai buvo keturaukščiai. Aukštų skliautus rėmė 25 metrų aukščio kolonos. Aukštų platformos, sudėtos iš plokščių akmens luitų, buvo išklotos meldų sluoksniu, užlietu asfaltu ir uždengtu švino lakštais, kad vanduo neprasisunktų į žemesnį aukštą. Ant viso to buvo užpiltas sluoksnis žemės - tokio storumo, kad čia galėtų augti dideli medžiai. Terasomis kylančius aukštus jungė platūs nuolaidūs laiptai, iškloti spalvotomis plytelėmis. Dėl Efeso Artemidės šventyklos jau seniai painiava, todėl nelabai aišku, apie kurią iš tų šventyklų rašyti: apie paskutinę ar priešpaskutinę. Nuo seno autoriai, rašantys apie šį pasaulio stebuklą, netiksliai įsivaizduoja, ką gi sudegino Herostratas ir ką pastatė Chersitronas. Efesas buvo vienas iš didžiausių graikų miestų Jonijoje, galimas dalykas, kultūringiausia ir turtingiausia graikškojo pasaulio, čia dar praturtėjusio Rytų kultūra, sritis. Kaip tik Mažosios Azijos miestai davė drąsių jūreivių ir kolonistų, kurie keliavo į Juodąją jūrą ir prie Afrikos krantų. Turtingi Jonijos miestai daug statė. Visas antikos pasaulis žinojo Heros šventyklą Same, Apolono šventyklą Didimuose, netoli Mileto, Artemidės šventyklą Efese… Paskutinė šventykla buvo statoma daug kartų. Tačiau ankstyvieji mediniai statiniai pasenę suirdavo, sudegdavo arba sugriūdavo per dažnokus žemės drebėjimus, todėl VI a. pr. Kr. buvo nutarta gobėjai deivei pastatyti didingą buveinę, negailint nei lėšų, nei laiko, juoba, kad kaimyniniai miestai ir valstybės pažadėjo remti tokį didelį sumanymą. Liūdnas ankstesnių statybų Efese patyrimas vertė architektą Chersitroną pasukti galvą, ką padaryti, kad šventykla ilgai stovėtų. Sprendimas buvo drąsus ir nekasdieniškas: pastatyti šventyklą pelkėje prie upės. Chersitronas nutarė, kad minkšta pelkėta dirva bus geras amortizatorius per būsimus žemės drebėjimus. O kad savo svorio slegiamas marmurinis kolosas nenugrimztų į žemę, buvo iškasta gili pamatų duobė ir pripildyta medžio anglies bei vilnos mišinio - padaryta kelių metrų storio pagalvė. Ši pagalvė iš tikrųjų pateisino architekto viltis - šventykla stovėjo daugelį amžių. Tiesa, ne šita , o kita… Šią pirmąją šventyklą, siekdamas nemirtingumo, atlikęs nusikaltimą, sudegino Herostratas. Bet šventyklą efesiečiai nutarė pastatyti iš naujo. Antrąją šventyklą statė architektas Cheirokratas, įžymus išradėjas, kuris, kaip manoma, suplanavo pavyzdinį helenistinio pasaulio miestą Aleksandriją ir buvo iškėlęs idėją iš Afono kalno padaryti statulą, vaizduojančią Aleksandrą Makedonietį, laikantį indą, iš kurio išteka upė. Naujoji šventykla buvo 109 metrų ilgio, 50 pločio. Ją dviem eilėmis supo 127 dvidešimties metrų aukščio kolonos, be to, kai kurios jų buvo raižytos, su įžymiojo skulptoriaus Skopo iškaltais bareljefais…Iš vidaus šventyklą puošė nuostabios Praksitelio ir Skopo darbo statulos, bet dar puikesni buvo paveikslai. Architektai, pastatę pelkėje šventyklą, viską apskaičiavo tiksliai. Šventykla išstovėjo dar pusę tūkstantmečio. Kada Efesą ėmė valdyti krikščioniškoji Bizantija, prasidėjo tolesnis šventyklos žūties etapas. Marmurinė apdaila buvo grobiama įvairiems statiniams, buvo nuardytas stogas, pažeistas konstrukcijos vientisumas. Pagaliau pradėjo griūti kolonos, jų nuolaužos skendo toje pat pelkėje, kuri anksčiau gelbėjo šventyklą nuo pražūties. O dar po kelerių dešimtmečių dumble ir upės sąnašose išnyko paskutiniai Jonijos geriausios šventyklos pėdsakai. Netgi vieta, kur ji stovėjo, buvo pamažu pamiršta. Halikarnaso mauzoliejus buvo Artemidės antrosios šventyklos bendraamžis. Be to, juos statė ir puošė tie patys meistrai. Šis mauzoliejus - taip pat meilės paminklas, kaip Babilono sodai arba Indijos Tadž Mahalis. Nuo Efeso Artemidės šventyklos ir kitų panašių Mažosios Azijos statinių Halikarnaso mauzoliejus skiriasi tuo, kad jame greta išlaikytų daugelio graikiškų tradicijų ir statybos metodų ryški Rytų Architektūros įtaka. Graikų architektūroje jis neturi prototipų, užtat pasekėjų susilaukė daug - panašūs mauzoliejai vėliau buvo statomi įvairiuose Artimųjų Rytų rajonuose. Halikarnaso tirono laidojimo patalpą architektai pastatė beveik kvadratinę. Pirmas pastato aukštas buvo pati mauzolo ir Artemisijos grabvietė. Iš lauko pusės ši milžiniška 5000 m2 ploto ir apie 20 metrų aukščio laidojimo kamera buvo išklota balto marmuro plokštėmis, nutašytomis ir nupoliruotomis taip, kaip daro persai. Pirmo aukšto viršų juosė frizas - helenų kova su amazonėmis - didžiojo Skopo “Amazonomachija”. Kolonados apsuptame antrame aukšte buvo laikomos aukos, o mauzoliejaus stogą sudarė piramidė, užsibaigianti marmurine kvadriga: ketvertu arklių pakinkytame vežime stovėjo Mauzolo ir Artemisijos statulos. Aplink mauzoliejų buvo pastatytos liūtų ir šuoliuojančių raitelių figūros. Mauzoliejus bylojo apie klasikinio graikų meno saulėlydį. Pirmą kartą graikų mene viename pastate buvo panaudoti visi trys įžymieji orderiai. Apatinį aukštą rėmė penkiolika dorėninių kolonų, viršutinio aukšto vidinės kolonos buvo korintinės, o išorinės - jonėninės. Visame antikiniame pasaulyje buvo statomos Halikarnaso mauzoliejaus kopijos ir imitacijos, tačiau, kaip ir dera kopijoms, jos buvo ne tokios vykusios ir todėl greitai užmirštos. O originalas taip išgarsėjo, kad romėnai mauzoliejais ėmė vadinti visas dideles laidojimo patalpas. Rodo kolosas - jaunesnysis mauzoliejaus ir Artemidės šventyklos amžininkas. Idėja jį sukurti kilo 304 m. pr. Kr. pavasarį , kada Mažosios Azijos pakrantėje esančios nedidelės salos gyventojai, stovėdami ant ilgos apsupties nusiaubtų sienų, žiūrėjo, kaip jūros tolybėse nyksta vieno iš Aleksandro Makedoniečio valstybės paveldėtojų, Priešakinės Azijos ir Sirijos valdovo sūnaus Demetrijaus Poliorketo laivai. Po nepavykusios apsiausties išvykdamas iš salos, Poliorketas ant kranto paliko savo paskirties neatlikusią heleopolidę(apsiausties bokštą) - irgi tam tikra prasme pasaulio stebuklą. Po pergalės mieste susirinkę pirkliai pasiūlė perką heleopolidę “metalo laužui” ir už geležį davė 300 talentų - tais laikais pasakišką sumą. Pažymint miesto išgelbėjimą ir už pinigus, gautus pardavus bokštą, buvo nutarta pastatyti Rodo globėjo Helijo statulą. Rodiečiai tikėjo, kad jų sala iškilusi iš jūros dugno, šiam dievui paprašius. Statulos daryti buvo pakviestas skulptorius Charas, Lisipo mokinys. Trisdešimt šešių metrų aukščio statulos pagrindas buvo trys masyvūs akmeniniai stulpai, pečių aukštyje sutvirtinti geležinėmis sijomis. Stulpų pamatai buvo statulos kojose ir skraistėje. Pečių aukštyje ir per juosmenį stulpus jungė skersinės sijos. Ant stulpų ir sijų buvo pritvirtintas geležinis karkasas, apdengtas kaltiniais bronzos lakštais. Kolosas kilo uosto krante ant baltu marmuru išklotos dirbtinės kalvos. Dvylika metų statulos niekas nematė, nes, karkasą apdengus viena bronzos lakštų juosta, tuoj pat būdavo paaukštinamas kolosą supąs pylimas, kad meistrams būtų patogiau kilti aukščiau. Tik tada, kai pylimas buvo pašalintas, rodiečiai pamatė savo globėją dievą su spinduliuojančiu vainiku ant galvos. Spindintis dievas buvo matyti daug kilometrų nuo Rodo, ir netrukus žinia apie jį pasklido visame antikos pasaulyje. Tačiau jau po pusės amžiaus stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs Rodą, parvertė kolosą ant žemės. Silpniausia statulos vieta pasirodė keliai. Iš čia ir kilo pasakymas: milžinas molio kojomis. Rodiečiai bandė kolosą pakelti. Tačiau nieko neišėjo. Taip ir gulėjo kolosas įlankos pakrantėje - svarbiausia turistinė salos įžymybė. Tūkstantį metų išgulėjo perskilęs kolosas prie Rodo, kol 977 metais arabų vietininkas, kuriam reikėjo pinigų, jį pardavė vienam pirkliui. Prieš gabendamas kolosą perlydyti, pirklys supjaustė jį dalimis ir bronza pakrovė 900 kupranugarių. Paskutinis klasikinis stebuklas, vienaip ar kitaip susijęs su Aleksandro Makedoniečio vardu, yra Aleksandrijos švyturys. Aleksandrija, įkurta 332 metais, plyti Nilo deltoje, Egipto miestelio Rakočio vietoje. Tai buvo vienas iš pirmųjų helenizmo epochos miestų, pastatytų pagal vieningą planą. Aleksandrijoje stovėjo Aleksandro Didžiojo sarkofagas, čia taip pat buvo musejonas - mūzų buveinė, menų ir mokslo centras. Aleksandrijos uostas, gal judriausias ir labiausiai visame pasaulyje lankomas pirklių, buvo nepatogus. Nilas plukdo gausybę dumblo, seklumose išlaviruoti tarp akmenų ir seklumų galėdavo tik suamnus locmanas. Siekiant užtikrinti jūrų laivybos saugumą, buvo nutarta Aleksandrijos prieigose, Faro saloje, pastatyti švyturį. 285 m. pr. Kr. sala buvo sujungta su žemynu pylimu, ir architektas Sostratas Knidietis ėmėsi darbo. Švyturys iškilo 120 mertų aukščio - trijų aukštų bokštas, pirmasis ir pavojingiausias Egipto piramidžių “varžovas”. Jo pamatas buvo kvadratas su 30 metrų kraštinėmis. Pirmas 60 metrų aukštį siekęs bokšto aukštas buvo išmūrytas iš akmens plokščių, ant jo stovėjo 40 metrų aukščio aštuoniakampis bokštas, išklotas baltu marmuru. Trečiame aukšte, apvaliame, kolonų apsuptame bokšte visą laiką degė milžiniškas laužas, kurio šviesą atspindėdavo sudėtinga veidrodžių sistema. Malkos laužui buvo gabenamos įvijais laiptais, tokiais nuolaidžiais ir plačiais, kad jais į viršų, į šimto metrų aukštį, užvažiuodavo asilų traukiamos vežėčios. Švyturys buvo ir tvirtovė - Aleksandrijos forpostas, ir stebėjimo punktas. Bokšte buvo daugybė sudėtingų technikos prietaisų: vėjarodžių, astronominių aparatų. Žlugus Romos imperijai, jis užgeso, apgriuvo per šimtmečius sunykęs viršutinis bokštas, tačiau dar ilgai stovėjo apatinio aukšto sienos, kurias sugriovė žemės drebėjimas XIV amžiuje. Senovės švyturio griuvėsius panaudojo turkai, statydami savo tvirtovę, ir jie iki šiol tebėra joje. Olimpijos Dzeuso statula - vienintelis pasaulio stebuklas, buvęs Europos žemyne. Nė viena Elados šventykla graikams netrodė verta stebuklo vardo. Ir kaip stebuklą pasirinkę Olimpiją, jie įsiminė ne šventyklą, ne maldos vietą, o tik viduje stovėjusią statulą. Dzeusas buvo labai artimai susijęs su Olimpija. Kiekvienas tų vietų gyventojas puikiai žinojo, kad kaip tik čia Dzeusas nugalėjo kraugerį Kroną, tikrą savo tėvą, kuris, bijodamas, kad sūnūs neatimtų valdžios, pradėjo juos ryti. Olimpinės žaidynės kaip tik buvo rengiamos šiam įvykiui pažymėti ir prasidėdavo aukojimu Dzeusui. Svarbiausia Olimpijos šventovė buvo Dzeuso šventykla su jo statula, padaryta didžiojo Fidijo. Fidiją išgarsino ne tik Olimpijos Dzeuso statula, bet ir Atėnės statula Partenone bei reljefai ant jo sienų. Dzeuso statula stovėjo šventykloje, kurios ilgis siekė 64 metrus, plotis - 28; vidinė patalpa apie 20 metrų aukščio. Salės gale soste sėdintis Dzeusas galva rėmė lubas. Iki juosmens plikas Dzeusas buvo padarytas iš medžio. Jo kūną dengė rausvos, šilto atspalvio dramblio kaulo plokštelės, rūbus - aukso lakštai. Vienoje rankoje jis laikė auksinę pergalės deivės Nikės statulą, kita rėmėsi ilgu skeptru. Iš išlikusių Dzeuso sosto aprašymų matyti, kad sostas buvo papuoštas dramblio kaulo bareljefais ir auksinėmis dievų statulomis. Sosto šonus buvo ištapęs dailininkas Panenas, Fidijo giminaitis ir padėjėjas. Vėliau Bizantijos imperatoriai labai atsargiai pervežė statulą į Konstantinopolį. Nors jie ir buvo krikščionys, niekam nepakilo ranka prieš Dzeusą. Tačiau V mūsų eros amžiuje imperatoriaus Teodosijaus II rūmai sudegė. Ugnis prarijo ir medinį kolosą: tik keletas suanglėjusių kaulo plokštelių ir išsilydžiusio aukso gurvolėliai liko iš Fidijo kūrinio. Taip žuvo ir septintasis pasaulio stebuklas. *** Jeigu suskaičiuotume visus įžymius senovės paminklus, tai pasirodytų, kad iki mūsų dienų vargu ar išliko vienas iš šimto. Laimė, žmonės dėl to niekada nesiliovė statyti, lipdyti, tašyti, piešti - didžiu menu išreikšti save ir savo laiką. Ir tas nedaugelis paminklų, išlikusių iki mūsų dienų, įgalina įsivaizduoti, koks buvo Rytų menas, leidžia didžiuotis įžymiaisiais praeities meistrais, kad ir kur jie būtų kūrę - Indijoje, Sirijoje, Japonijoje, Birmoje, Etiopijoje…
Istorija  Referatai   (13,8 kB)
Romos c-ja – savarankiška, originali. Atsirado ir gyvavo panašiom sąlygom kaip ir Graikija. Bet ir skyrėsi. Pagrindiniai skirtumai: 1)Graikų poliai nedideli, apsaugoti įvairių gamtinių darinių, Juose gyveno vieningos etninės grupės žmonės, struktūra vienoda. Romoje – atvira vietovė, lyguma, negynė gamtos kliūtys, todėl Roma visąlaik kariavo. 2)Romos valstybė su graikų kultūra susipažimo vėlai: 3 a.pr.Kr. graikų kultūra tuo metu jau buvo helenistinė, susilietusi su rytų kultūra. Visgi Romos vertybių sistema kitokia nei graikų, ją formavo kitokios sąlygos. Čia ypač svarbu patriotizmas. Romos piliečiui keliami aukšti reikalavimai: turi būti orus, didvyriškas, laikytis įstatymų, gerbti Romos, savo giminės, bendruomenės dievus.Gėda meluoti, pataikauti, šie dalykai vergiškos prigimties. Prestižinė veikla – politika, karyba, istoriografija, žemdirbystė. Menai, amatai, pjesių kūrimas – neprestižiniai užsiėmimai. Iš menų tik oratorystės menas garbingas ir populiarus. Oratorystės menas padėdavo siekti karjeros, prasimušti į viršūnę. (Ciceronas). Išliko apie 50 jo kalbų. Tačiau romėnai nebuvo originalūs, jie tik išvystė oratorijos principus. Iškeliama pati tauta ir Romos miestas. Per amžius vertybės keitėsi. Valstybę pildė daug barbarų tautų. Roma prisitaikė prie etninės įvairovės. Sudarė sąjungą su kitomis etninėmis grupėmis. Romos žlugimo išvakarėse gausu karjerizmo, žiaurumo, pilietinių karų, veidmainiškumo. Maža vertybių kur buvo ankščiau, bet jos visiškai neišnyksta. Su Romos miesto įkūrimu siejama c-jos pradžia. (Apeninų pusiasalio centrinėje dalyje – apie 753 m.pr.Kr.). Iki 20 a. pradž. Žinios tik iš antikos autorių darbų, jie laikyti nepatikimais. Po archeologų darbų, lingvistų tyrinėjimų paaiškėjo, kad iš tiesų į Apeninų pusiasalį atsikėlę gyventojai buvo indoeuropiečiai italikai (gal iš M.Azijos, Trojos pusiasalio, gal iš cen. Europos). Jie ne vietiniai, o atvykėliai. Iki 3-iojo a.pr.Kr. nukariavo vietines gentis, ir paplito visame Apeninų pusiasalyje. Pirmosios gyvenvietės atsirado 10-9 a.pr.Kr. ant _______ kalvos. Vėliau buvo apgyvendintos kitos kalvos. Iš viso septynios. Todėl Roma ir yra vadinama miestu ant 7 kalvų. Dviejų kalvų bendruomenių susijungimo data – Romos įkūrimo data. Susijungė lotynai ir sabinai. Toks nepriklausomų bendruomenių jungimosi į vieną politinį vienetą būdas vadinamas sinoikizmu. Tai rodo, kad Roma iš pat pradžių nevienalytis etninis darynis (lotynai, sabinai, gal etruskai). 7-6a.pr.Kr. etruskai įsigalėjo šiaurės ir vidurio Italijoje. Jie buvo sukūrę šiaurės Italijoje aukšto lygio c-ją. Nežinoma, ar vietiniai, ar atsikėlę. Didelė įtaka (ankščiau manyta, kad jų įtaka vienintelė romėnams) dabar nėra taip suabsoliutinama. Etruskų reikšmė išryškėjo pirmuoju Romos istorijos laikotarpiu 8-6 a.pr.Kr. Romą valdė septyni karaliai. Trys paskutinieji buvo etruskai. Romėnai etruskų valdymo metu savo miestą pavertė amatų, prekybos centru, apjuosė sieną, statė tiltus. Tai buvo sėkmingas vystymosi etapas. Iš etruskų perėmė gladiatorių žūdynes. (tai buvo etruskų religinės apeigos). Perėmė karvedžio pergalės pažymėjimą triumfu, įspūdingomis iškilmėmis. Jos Romoje trukdavo net keletą dienų, rengiamos tik senatui leidus, jei kare žudavo ne mažiau kaip 5000 priešo karių. Iš etruskų perimta amatų, statybos technika, variniai pinigai, romėnų laisvųjų žmonių piliečių drabužis – toga; įvairūs būrimai. Iš graikų – mitai ir kultai. Etruskų karaliai - dažnai reformatai. Didžiausi jų: Servijus, Tulijus, kuris suskirstė Romą į tribas.(triba – gentis arba administracinis vienetas) 4 miestų ir 16 kaimo tribų. Įveda teritorinę bendruomenę. Visus galinčius nešioti ginklą laisvus žmones suskirstė į penkias klases pagal turtą. Už klasių ribų beturčiai – proletarai (“palikuonys”). Įvairių klasių teisės nevienodos. Patys turėjo apsirūpinti ginkluote. Pirma – kavalerija, po to pėstininkai. Turtą galima įgyti ir pereiti į kitą klasę. Svarbu ne kilmė, o turtas. Tokiu būdu plebėjai buvo įtraukti į romėnų tautą. Jiems reikėjo suteikti tam tikras politines teises. Tulijus įvedė naują susirinkimo formą – centurinius susirinkimus. (centuria - šimtinė). Viena centurija lygu vienas balsas. Tulijaus reformos nepatiko, jis nužudomas. Po jo valdė vienas iš Tarkvinijų. 510 m.pr.Kr. išvytas iš Romos. Baigiasi ankstyvasis monarchijos laikotarpis. Monarchas – REX, genties vadas. Veikia patariamoji tarnyba. Žlugus monarchijai prasidėjo kitas laikotarpis, nesusijęs su etruskais. Romėnai paliko daug idėjų apie valdžią. Jos panaudotos ir vėliau Europoje. 2 laikotarpiai: Respublika nuo 510-30m.pr.Kr.: a)ankstyvoji (iki 3 a.pr.Kr.pradžia) b)vėlyvoji (nuo 30a.pr.Kr.) Imperija nuo 30pr.Kr.-476 m.e. a)principatas (ankstyvoji imperija iki 3 a.pab) b)dominatas (vėlyvoji imperija). Vadinama vėlyvąja antika. Ankstyvojoje Respublikoje vyko aktyvi kova tarp patricijų ir plebėjų. Plebėjai pasiekė nemažų pergalių: teisė gauti žemę, teisė rašyti įstatymus, rinkti savo atstovus – tautos tribūnus. Susiformavo romėnų piliečių visuomenė. Labai panaši į graikų polį. Sutapo sąvokos žemvaldys ir karys. Viršenybė priklausė tautos susirinkimui. Buvo antikinė nuosavybės forma: ir kolektyvinė ir individuali žemėvalda. Aukštesnė kolektyvinė bendruomenė. “Pater” – tėvas. Patricijais vadinami tie, kurie turėjo teisėtus tėvus, gyveno pagal tėvynę teisę. Turtas paveldimas pagal tėvo liniją. Tėvas – autokratinė figūra, turi dideles teises, net gyvybės ar mirties. Tėvas atsakingas už savo šeimos saugumą ir gerovę. Skirstėsi į gimines. Iš viso apie 300 patricijų giminių. Šios dar skirstėsi (jungėsi) į tribas ir kurijas. Patronatai – patricijaus globa. Klientai – žmonės, kurių ir socialinės, ir ekonominės pozicijos silpnos (svetimšaliai, nesantuokiniai vaikai, atleistiniai, sūnūs netekę tėvo globos). Jie tapo pagrindine patricijų atrama. Plebėjai – liaudis ar masė. Turėjo individualią žemės nuosavybę. Vadovavosi motinos teise (išlikę iš senovės Europos). Turėjo atskiras kulto vietas, šventyklėles (iki 5a.pr.Kr.vid.). Neleidžiama santuoka tarp patricijų ir plebėjų. (Hipotezė: patricijai – vietiniai, plebėjai – susidarę iš atvykusių). Ilgainiui skirtumai nyko. Plebėjai be politinių teisių. Galėjo turėti nuosavybės, verstis amatais. Pagrindinės institucijos: senatas (atstovavo patricijus) ir tautos susirinkimas (plebėjų vieta). Romos pareigūnai – magistrantai (pareigos - magistratūra). Išskyrus diktatorių visos pareigos renkamos ir laikinos, neapmokamos, atsakingos, kolegialios. Pirmą kartą istorijoje buvo atskirtos valdžios tiek instituciniu tiek socialiniu pobūdžiu. Tai susiję su tautos tribūnų atsiradimu. Tautos tribūnų buvo 2, vėliau 5; 10. Jie negalėjo visai dienai išvykti iš miesto, jų dūrys atviros žmonėms. Pirmą kartą realizuotas mišraus valdymo principas, t.y. konsulų valdžia prilyginta karaliaus, senato – aristokratijos, tautos tribūnų – tautos valdžiai. Šios valdžios viena kitą atsvėrė. Romos cenzoriai tikrino ar įstatymai atitinka piliečių visuomenės principus. Ankstyvojoje respublikoje Romos v-bės teritorija užėmė visą Apeninų pusiasalį ir Siciliją. Vėlyvojoje Respublikoje ribos peržengtos – užėmė europą iki Dunojaus, M.Aziją, Siriją, Šiaurės Afriką, (Marokas, Tunisas, Alžyras). Teritorijas už Italijos ribų imta vadinti provincijomis. Jų teritorija nuolat didėjo. Didžiausi nukariavimai 2-1 a.pr.Kr. Tuo metu padidėjo socialiniai prieštaravimai, vyko vergų sukilimai (Spartako). Padėti galėjo tik vienvaldystės įvedimas, bet tai prieštaravo 500 metų tradicijai, todėl einama laipsniškai – iš pradžių įvedamas principatas, vėliau – dominatas. Imperijus – pati aukščiausia valdžia. Jis galėjo būti karinis veikėjas, ar civilis. Nuo įgaliojimų imta vadinti ir teritoriją kurioje veikė imperijus – imperija. Pirmasis asmuo, su kurio pareigom siejame principato valdžią – Julijaus Cezario įsūnys Gajus Julijus Cezaris Oklavijanas. Julijaus Cezario įpėdiniu jis tapo apie 20 m.pr.Kr. Gavo Augusto prievardį. (Princepsas – pirmasis įrašytas senatorių sąraše). Turi teisę kalbėti pirmas. Jo laiku respublikinės institucijos: senatas, magistratūra, tautos susirinkimas. Bet iš tiesų princepsas buvo pirmas asmuo ir jo nuomonė ypač svarbi. Augusto principatas – Romos klestėjimo metas. Daug pasiekta kultūros srityje (Vergilijus, Horacijus). Veikia medcenato būrelis. Išsiplėtė materialinis romėnų pasaulis. Vertino tuos kurie kūrė. Statoma daugybė šventyklų, tiltų, skulptūrų. Įsiviešpatavo amžinojo miesto idėja. 14 m. mirus Augustui prasidėjo prieštaravimai. Ištvirkimai, lėbavimai, veidmainystė. Nesantaika tarp senato ir imperatoriaus (ypač Nerono laikais). 2 a.pr.Kr. laikotarpyje buvo užimta didžiulė teritorija: visa Europa iki Reino, dalis Afrikos, M.Azija, Irakas, Iranas, Afganistanas, dalis Armėnijos, Azerbaidžano. Iš viso 75 mln. gyventojų. Daugiau nesiplėtė, ėmė mažėti. 2 a. valdant Markui Aurelijui prasidėjo krizė. Tai susiję su barbarų užpuldinėjimais. Jie intensyvėjo, sukėlė didelę grėsmę Romai. Reikėjo dar daugiau stiprinti valdžią, todėl prasidėjo dominatas – vienvaldystės epocha. Dominatas – kita epocha, pereinanti prie vienvaldystės. Tautos susirinkimas, senatas prarado reikšmę. Valdžia – viešpaties – “dominus” rankose.Pirmasis – Dokletijanas. Ryškiausias Konstantinas. Jis įteisino Krikščio-nybę kaip valstybinę religiją. 313 m. buvo leista išpažinti bet kurį tikėjimą. Krikščionybė atsirado 1 a. Judėjoje. Iš pradžių plito žydų bendruomenėse, vėliau tapo universalia religija, kuri visus žmones sulygino prieš dievą. Iš pradžių labai sparčiai plito tarp varguomenės. Jėzaus mokymas – pranašo mokymas, skelbiamas evangelijose. Ankstyvoji krikščionybė neturėjo dvasininkų luomo. 4 a. atsirado kunigai. Apeigų centru tampa altorius. Krikščionybė kirtosi su romėnų vertybėmis, ji atsirado tuo metu, kai vyravo romėnų vertybių krizė – tai padėjo išpopuliarėti. Krikščionių patrauklumas – labdara; visi žmonės ir tautos lygios. Jie priėmė esamą pasaulį su viltimi jį pagerinti. Nepriėmė romėnų dievų, imperatoriaus kulto, išdidumo. Jam priešpastatė nuolankumą, pamaldumą. Krikščionys atsisakė eiti į kariuomenę. Neveiklumo principas – meditacija, nesirūpini-mas išoriniu pasauliu. Tai garantavo socialinią taiką. Tai nulėmė imperatorių pasirinkimą pripažinti krikščionybę. 325 m. Nikėjos susirinkimas paskelbė krokščionybę valstybine religija. Nuo to laiko imti persekioti pagonys. Galutinis krikščionybės įtvirtinimas 391 m. Krikščionybės priėmimas sustiprino Romos imperiją (gyvavo nuolankumas, dvasininkų palankumas), tačiau krikščionybė griovė Romos vertybių sistemą, ardė ją iš vidaus. Tai vienas svarbių veiksnių, dėl kurių žlugo Romos i-ja. Priėmus žydų religiją, heleninė c-ja prarado savo unikalumą. Romėnų dievai: Saturnas, Kvirinas ir …. Kiti dievai perimti iš graikų.(romėnų religijos helenizacija). Krikščionybė iš esmės pakeitė asmens santykius su plolitika, valdžia. Klasikinė graikų-romėnų valstybė valdė visą žmogų (pilietis ir karys). Krikščionybė atskyrė žmogaus fizinę ir dvasinę plotmes. Fizinė pusė priklausė valstybei, dvasinės srities jau negalėjo valdyti valstybė pilnai. Iš valstybės atimta moralinė valdžia žmogui. Tai buvo svarbu vakarų idėjų formavimuisi (laisvė ir individualizmas). Romos i-ja toliau silpnėjo, buvo dalijama. Visuotinė krizė (dvasinė, politinė, ekonominė). 330 m. imperijos sostinė perkelta į Konstantinopolį. Romą prarado politinę ir kultūrinę reikšmę. 476 m. Vakarų Romos imperija žlugo. R.Romos i-ja gyvavo iki 15 a.vid.
Istorija  Konspektai   (9,89 kB)
Achilo kulnas – pažeidžiama vieta. Kaip sako graikų mitas, deivė Tetidė, norėdama apsaugoti savo sūnų Achilą panardino jį į Stikso upę kur gyveno dvasios. Liko tik viena pažeidžiama vieta. Tai Achilo kulnas, nes motina Achilą kaip tik už kulno laikė. Trojos karo metu karaliaus sūnaus Pario paleista strėlė lėkė tiesiai Achilui į kulną ir mirtinai jį sužalojo. Alfa ir Omega – tai pirmoji ir paskutinioji graikų abėcėlės raidė. Alfa ir Omega – pradžia ir pabaiga. Šis posakis literatūroje vartojamas rašant apie Kristų. Augėjo arklidės – senovės graikų mitai sako, kad 30 metų nevalytos arklidės Heraklio paleistos Alifijo upės dėka buvo išvalytos per dieną. Aukso amžius – tai teisingumo amžius. Ariadnės siūlas – Kretos valdovo Mino duktė, davė didvyriui Tesėjui siūlų kamuolį, kad jis nugalėjęs Mitoraurą galėtų išeiti iš labirinto. Atpirkimo ožys – tai nekaltas asmuo, kuriam nuolat suverčiamos visos bėdos. Damoklo kardas – nuolat gresiantis pavojus. Senovės graikų legenda kalba apie Dionisijaus „pokštą“. Jis pasisodinęs Damoklą ir virš jo pakabinęs kardą. Danajų dovanos – reiškia įtartiną, pavojų keliančią dovaną. Ezopo kalba – tai pasakotojas, eiliavęs graikų liaudies pasakėčias. Gausybės ragas – ragas simbolizuojantis turtus, gausybę. Pripildytas vaisių, gėrimų. Gordijaus mazgas – legendinis neatrišamas mazgas. Karalius Gordijus pririšo jaučių jungą prie ratų grąžulo. Ikaro skrydis – graikų mitai pasakoja, kad personažas norėdamas ištrūkti iš Mino nelaisvės pasidirbo su tėvu Dedalu dirbtinius sparnus ir išskrido. Bet jis per arti priskrido prie saulės ir jo sparnai ištirpo. Jis nukrito į Egėjo jūrą, kuri dar vadinama Irako jūra. Ilsėtis ant laurų – patirti laimėjimą, būti garbinamam. Medūzos žvilgsnis – pabaisa ir vaiduokliška būtybė nuo kurios žvilgsnio kiekvienas sukietėdavo. Nesantaikos obuolys – posakis „Nesantaikos obuolys“ vartojamas kalbant apie nesėkmes sukėlusį dalyką.
Istorija  Konspektai   (4,75 kB)
Daugelis šiuolaikinių valstybių yra demokratinės ir laikosi principo “liaudies valdžia – liaudies labui”. Ši valstybės valdymo forma išsirutuliojo Graikijoje (žr. ‘Atėnų demokratija’). Žodis “demokratija” susideda iš dviejų graikiškų žodžių: demos (“tauta, liaudis”) ir kratos (“valdžia”). Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikišku žodžiu philosophos vadiname žmogų, kuris nori būti išmintingas. Iš senovės Graikijos atėjo daugelis mūsų patarlių. Pavyzdžiui, graikų posakis: “Toks su tokiu, kaip varnas su varnu”,- lietuviškai gal skambėtų taip: “Kas su varna gyvena, varna ir krankia”;”Varnas varnui akies nekerta”. Žodis idėja taip pat graikiškas. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija. Graikų architektūros pavyzdžiu suprojektuota daug namu ir visuomeninių pastatų.Senovės graikai tūrėjo labai garsių mokslininkų ir mąstytojų: Archimedas buvo įžymiausias senovės matematikas ir fizikas. Jis gimė Sirakūzuose (Sicilijoje). Archimedo tėvas, astronomas Ficlijas, buvo artimas Sirakūzų dvarui ir, kaip manoma, Sirakūzų valdovo Hierono giminaitis. Iš pradžių Archimedas daugiausia dirbo inžinieriaus mechaniko darbus, konstravo karines mašinas ir statė įtvirtinimus, reikalingus tėvynės gynybai. Kurį laiką Archimedas gyveno Aleksandrijoje, bendravo su įžymiais mokslininkais – matematiku ir geografu Eratostenu, astronomu Konanu ir kitais. Grįžęs į tėvynę, Archimedas parašė keletą garsių matematikos ir mechanikos veikalų. Apie Archimedą, jo gyvenimą ir mokslinę veiklą sukurta daug legendų. Pasakojimų apie Archimedo gyvenimą gausu senovės istorikų Polibijo (II a. pr. m. e.) ir Tito Livijaus (I a. pr. m. e.), rašytojų Cicerono (I a. pr. m. e.), Plutarcho (I-II a.) ir kitų kūriniuose. Štai keletas iš tų legendų. Archimedas visada taip įsitraukdavo į mokslą, kad jį jėga tekdavo atplėšti nuo darbo vietos ir vesti prie pietų stalo arba prievarta tempti į pirtį, bet ir čia jis nenustodavo pirštu braižęs geometrinių figūrų ant savo išmuilinto kūno ir mąstyti apie jas. Kartą valdovas Hieronas užsisakė karūną iš gryno aukso. Kai darbas buvo baigtas, Hieronas panoro patikrinti, ar meistras nepakeitė dalies jam duoto aukso sidabru, ir kreipėsi į Archimedą. Archimedas negalėjo iš karto išspręsti šio uždavinio. Tačiau kartą, besimaudydamas pirtyje, pasinėręs į vandenį, staiga suprato, kaip išspręsti šį uždavinį. Jis taip apsidžiaugė savo atradimu, kad nuogas išbėgo į gatvę šaukdamas “Eureka! Eureka!” (“Radau! Radau!”) Taip buvo atrastas garsusis “Archimedo dėsnis”… Sirakūzų valdovas Hieronas pastatydino ir padovanojo Egipto faraonui Ptolomėjui didžiulį prabangų laivą, bet žmonės nepajėgė šio laivo nuleisti į vandenį. Archimedas sukonstravo mašiną, kuri padėjo vienam žmogui, pačiam valdovui, nuleisti laivą į vandenį. Tada Hieronas sušuko: “Nuo šios dienos, ką besakytų mūsų Archimedas, tikėsime, kad tai tiesa”. Sukūręs sverto teoriją, Archimedas pasakė: “Duokite man atramos tašką, aš pajudinsiu Žemę”. Mirus Hieronui, antrojo pūnų karo metu Archimedas puikiai suorganizavo gimtųjų Sirakūzų gynybą, kai juos 212 m. pr. m. e. apsiautė konsulo Marcelo vadovaujami romėnai. Archimedas kūrė katapultas, kitokias mašinas savo miesto gynybai, naudojo veidrodžius padeginėti priešo laivams. Štai kaip Archimedą rašė istorikas Polibijas: “Štai ir dabar, turėdami tokias galingas sausumos ir jūros pajėgas, romėnai būtų galėję greitai užimti miestą, jei kas nors iš sirakūziečių gretų būtų pašalinęs vieną senį. Tačiau kai šis senis dar tebebuvo tarp sirakūziečių, romėnai nedrįso pulti miesto arba nors panaudoti tokius puolimo būdus, kurių Archimedas nepajėgtų atmušti.” Vis dėlto po vienos didelės šventės, pasinaudoję susilpnėjusiu sirakūziečių budrumu, romėnai įsiveržė į miestą ir baisiai jį nusiaubė. Žilas 75 metų Archimedas sėdėjo ir įsigilinęs nagrinėjo ant smėlio nubraižytas geometrines figūras. Staiga prieš jį atsirado romėnų kareivis ir puolė kardu. Archimedas paprašė truputį palaukti, kol jis baigsiąs spręsti uždavinį. Tačiau kareivis, kuriam mokslas nerūpėjo, mokslininką nukovė. Prieš mirtį Archimedas dar spėjęs sušukti: “Neliesk mano skritulių!…” Iki šių laikų išliko šie Archimedo veikalai: 1.Parabolės kvadratūra. 2.Apie rutulį ir ritinį. 3.Apie spirales. 4.Apie konoidus ir sferoidus. 5.Apie plokščių figūrų pusiausvyrą. 6.Efodas (arba “Metodas”) 7.Apie plūduriuojančius kūnus. 8.Skritulio matavimas. 9.Psamitas (smėlio dalelių skaičiavimas). Aristotelis gyveno nuo 384 iki 322 m. Gimė Stageiros mieste Trakijos pusiasalyje. Kilęs iš šeimos, kurioje gydytojo amatas buvo paveldimas; jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Iš aplinkos, kurioje užaugo, įgijo nemaža empirinių gamtos ir medicinos žinių. 307 metais Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Praleido joje 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas ir tyrinėtojas. Platono mokslo dvasia labai skyrėsi nuo ankstesnio empirinio jo išsilavinimo. Skirtingų lavinimosi pakraipų junginys suformavo savitą jo mąstyseną. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Paliko ją tik tada, kai į Platono vietą buvo išrinktas mažai tepasižymėjęs Speusipas. Apsistojo Aso mieste Azijoje, į kurį vietinis valdovas Hermijas jau anksčiau buvo pasikvietęs keletą Akademijos narių. Ase ir netoliese esančiame Atarnėjuje Aristotelis praleido trejus metus, dirbdamas mokslinį darbą ir mokytojaudamas. 343-342 m. Pilypas Makedonietis jį pasikvietė Aleksandro mokytoju, kuriuo jis buvo iki pat mokinio atėjimo į valdžią; ir po to jis liko Makedonijoje, gyveno Stageiros mieste. Visai paliko Aleksandrą tik tada, kai šis, sumanęs skleisti panhelenizmo idėjas, pradėjo žygį į Aziją. Tada Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė mokyklą. Tą mokyklą jis kūrė Akademijos pavyzdžiu, bet baudėsi pranokti Akademiją darbo visapusiškumu ir planingumu; skiepijo joje empirizmo dvasią ir pavertė ją specialiųjų tyrinėjimų - ir humanitarinių, ir gamtamokslinių - institutu. Mokykla buvo Likėjuje; ar nuo Likėjo alėjų, ar dėl to, kad ten būdavo diskutuojama vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine". Aristotelis mokyklai vadovavo nuo 335 iki 323 metų. Tais metais Aristotelis apleido darbų rašymą ir atsidėjo mokytojavimui. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedoniškas sąjūdis, Aristotelis paliko Atėnus ir nuvyko į Chalkidę, kur greitai ir baigė savo gyvenimą.Didelis darbštumas ir didis protas, nesuinteresuota tiesos meilė ir viso gyvenimo pastangų sutelkimas į mokslinę veiklą, sugebėjimas organizuoti darbą ir įtraukti žmones į bendrą veiklą, pagaliau palankios išorinės sąlygos ir nepriklausomybė, - visa tai buvo būtina, kad būtų sukurtas toks didingas dalykas kaip Aristotelio mokslas: Raštai: Juos galima suskirstyti į tris grupes:1.Jo paties išleisti raštai : , skirti plačiajam skaitytojų ratui. Dauguma iš jų buvo sukurti per pirmąjį laikotarpį, kai Aristotelis priklausė Akademijai; paprastai tai buvo dialogai, pasižymintys gana didele literatūrine verte. Jais Aristotelis senovėje buvo pelnęs puikaus stilisto šlovę. Temomis ir pavadinimais jie buvo panašūs į Platono dialogus: tarp jų buvo dialogas „Eudemas", inspiruotas „Faido-no", „Menekseno", „Puotos", dialogai apie meilę, apie teisingumą, apie retoriką, dialogai „Sofistas" ir „Politikas", dialogai apie malonumą, auklėjimą, apie karaliaus valdžią, apie poetus, apie turtą. Prie svarbiausiųjų dialogų priskirtinas „Protreptikas", kuris susijęs su Platono „Eutidemu" ir kuriame ginama filosofija, aukštinamas mokslui skirtas gyvenimas, taip pat didelis trijų knygų dialogas „Apiefilosofiją". Iš visos tos darbų grupės išliko vos keletas nedidelių fragmentų. 2.Mokslinio pobūdžio medžiaga: . Jos turinys buvo istorinis, literatūrinis ir gamtamokslinis. Pradėta ji rinkti Ase ir Stageiroje, tačiau didžiausia jos dalis buvo iš vėlyvojo laikotarpio, iš Likėjo laikų; ji buvo Aristotelio ir jo mokinių bendro darbo vaisius. Joje buvo ir ištraukų iš ankstesnių filosofų veikalų, iš Platono pokalbių; ją sudarė retorikos teorijų ir pavyzdžių rinkiniai, medžiaga teatro ir poezijos istorijai, olimpiadų nugalėtojų sąrašai, 158 graikų santvarkų rinkinys ir barbarų tautų teisių rinkinys, sistemiški zoologijos tyrinėjimai, mokslo problemų ir definicijų rinkiniai. Iš šios raštų grupės beveik nieko neišliko. Daugiausia išliko zoologijos tyrinėjimų medžiagos. Iš santvarkų tyrinėjimo 1891 metais atrasta studijos apie Atėnų valstybę dalis. Mokslo problemų rinkinys išlikožodiniuose pasakojimuose.3. Raštai apimanys mokslo darbus : ir skirti naudotis mokykloje. Tai paskaitų metmenys, rašyti eskiziškai ir nestilingai. Pradėti jie arba Likėjo laikotarpiu, arba dar Ase, tačiau vėliau perdirbti. Matyt, jie buvo rengti išleisti, vieni sutvarkyti geriau, kiti — prasčiau, tačiau nė vieni nebuvo parengti iki galo. Ir tokie ne visiškai užbaigti veikalai, vieni svarbiausių europinės minties istorijoje, tapo ateities kartų paveldu. Šie Aristotelio veikalai išliko, ir net ištisai. Išliko redaguoti Androniko iš Rodo, kuris gana laisvai juos sukomponavo ir autentiškus tekstus papildė mokinių užrašais. Šiuos raštus galima suskirstyti į penkias grupes: logikos, gamtotyros, metafizikos, praktikos ir poetikos.1) Logikos raštai Bizantijos laikais buvo pavadinti „Organonu" ( įrankis), nes tai atitiko paties Aristotelio ketinimus. Šiai grupei priklauso tokie traktatai: „Kategorijos", „Apie aiškinimą" (lot.„Deinterpretatione"), „Analitikos" („pirmoji" ir „antroji"), kuriose pateikta samprotavimo ir įrodinėjimo teorija, „Topika", aiškinanti tikėtiną įrodymą ir ginčo meną, ir „Apie sofizmų paneigimą" ( lot. „De sophisticis elenchis"). Aristotelio logikos branduolys pateiktas „Analitikose". „Topika" yra labiausiai redaguota. Veikalai apie kategorijas ir apie aiškinimą yra mažai paties autoriaus apdoroti ir vėliau papildyti, o tai leido kvestionuoti jų autentiškumą. 2) Gamtotyros raštai. Tai fizikos, gamtos istorijos ir psichologijos veikalai. a) Iš fizikos raštų svarbiausia yra „Fizika" (arba paskaitos apie gamtą), suskirstyta į 8 knygas; tai reikšmingas, bet nevienalytis darbas, kurio knygos parašytos skirtingais laikotarpiais ir pradžioje, matyt, jos buvo atskiri traktatai. Taip pat „Apie dangų", „Apie atsiradimą ir išnykimą", „Meteorologija". b) „Natūrali gyvūnų istorija" yra svarbiausias antros grupės veikalas; be to, jai dar priklauso nemažai zoologijos srities monografijų: „Apie gyvūnų dalis", »Apie gyvūnų kilmę", „Apie gyvūnų judėjimą", „Apie gyvūnų migraciją" ir kt. Aristotelio botanikos veikalai neišliko, c) „Apie sielą", svarbus ir palyginti neblogai parengtas veikalas, yra svarbiausias Aristotelio darbas iš psichologijos srities, Papildytas keletu smulkesnių studijų. 3) Metafizika yra Aristotelio filosofijos branduolys, apimantis jo vadina-„pirmąją filosofiją". Veikalo pavadinimas reiškia „raštai, einantys po gamtotyros veikalų" (būtent tokia tvarka Aristotelio raštus buvo surikiavęs Andronikas), ir jis įsigalėjo žymiai vėliau. Šis darbas susideda iš keturiolikos nevienodo svarbumo ir nevienodos kilmės knygų, kurių neįmanoma sklandžiai susieti tarpusavyje. „Metafizika" tikriausiai niekada nebuvo nei viena knyga, nei vienas paskaitų kursas; tik komentatoriai (Sirianas ir Pseudoaleksandras) ėmė ją laikyti vienu veikalu ir sugebėjo šitą nuomonę įamžinti. Svarbus ryšys yra tarp knygų A-G ir Z—Omega, jos sudaro „Metafizikos" karkasą. Knyga A, kurioje yra Aristotelio teologijos metmenys, yra atskiras traktatas; knyga A yra filosofijos žodynas; knygos M-N yra polemika su Platonu. 4) Praktiniai veikalai apima etiką ir politiką. Etikos yra išlikusios trys redakcijos, bet tikriausiai tik dvi yra autentiškos: „Endemo etika" yra ankstyviausia, o „Nikomacho etika" - vėlyviausią. „Didžioji etika" (lot.„Magna moralia") paprastai laikoma pirmųjų dviejų santrauka, sudaryta vėlesniais amžiais. „Politika" pavadintas politinis Aristotelio veikalas, daug aprėpiantis, bet nebaigtas, yra toks pat nevienalytis kaip ir „Metafizika". 5) Poetikos raštai. Iš šios grupės išliko tik viena „Poetikos" dalis, kurioje daugiausia kalbama apie tragediją. Išlikę Aristotelio raštai yra tik dalis to, ką jis yra parašęs, tačiau svarbi, tikrai mokslinė dalis, padedanti susidaryti jo pažiūrų visumos vaizdą. Mokslinė Aristotelio orientacija : Biologija buvo ta mokslo sritis, kuriai jis skyrė daugiausia dėmesio ir pagal kurią modeliavo savo filosofijos sąvokas; kalbėdamas apie būtį, jis pirmiausia turėjo galvoje gyvas būtybes. Biologija jo sistemoje vaidino tokį vaidmenį, kokį Platono sistemoje - matematika ir matematinė gamtotyra, kurias Aristotelis išmanė prasčiau ir į kurias mažiau atsižvelgė. Šis mokslinės orientacijos skirtumas iš dalies leidžia suprasti ir abiejų mąstytojų filosofinių pažiūrų skirtumus. Sokratas (469-399) gimė Atėnuose ir Atėnuose nugyveno visą savo gyvenimą. Tai buvo žmogus, kurio mintys nesiskyrė nuo darbų. Kai reikėjo tėvynei, tarnavo jai kaip kareivis ir valdininkas-pritanas; kare rodė vyriškumo pavyzdžius, taikos metu -pilietinį apdairumą ir drąsą, pats vienas pasisakydamas prieš įsiaudrinusią minią. Apskritai jis nesikišo į valstybės reikalus; buvo visiškai atsidavęs kitos rūšies veiklai - mokytojo veiklai. Ji daugeliu atžvilgių priminė sofistų veiklą, ir amžininkai Sokratą laikė sofistu; tačiau nuo sofistų jis skyrėsi ne tik tuo, kad mokė nesuinteresuotai, - kitoks buvo ir jo mokslo turinys. Jo veikla buvo mokyti žmones doros, tiksliau sakant, lavinti jų protą, kad jo dėka būtų pasiekta dora. Tokią veiklą jis laikė savo gyvenimo prasme. Į šią veiklą jis buvo taip įsitraukęs, kad visai negalvojo apie savo reikalus - gyveno nepritekliuje atskirai nuo šeimos. Visada jis buvo ten, kur galėjo rasti pašnekovų, sulaikydavo žmones turguje, palestroje arba puotoje, kad su kiekvienu pasikalbėtų apie jo reikalus ir priverstų patį apie juos susimąstyti, pagalvoti apie savo sugebėjimus ir dorą. Apie save jis sutelkė būrį šalininkų ir mokinių; prašmatniausias Atėnų jaunimas, kaip antai Alkibiadas, Kritijas, Platonas, Ksenofontas, nuolatos būdavo su juo. Tačiau greta šalininkų turėjo ir rūsčių kritikų. Buvo jis populiarus, bet jo populiarumas nebuvo susijęs su pripažinimu. Dauguma žiūrėjo į jį tik kaip į keistuolį; vidutinis atėnietis nelaikė rimtu žmogaus, kuris kvaršina sau galvą svetimais reikalais, o pats negali užsidirbti naujam apsiaustui: šitaip iš jo išsityčiojo Ameipsi-jas savo komedijoje. Kiti jį laikė pavojingu asmeniu: jo praktikuojama pažiūrų ir santykių analizė ir kritika atrodė grėsminga esamai tvarkai. Aristofanas, kuris 423 m. Sokratą pavaizdavo „Debesyse", laikė jį betikslių svarstymu, kenksmingos laisvamanystės, išdidumo, išradingų apgavysčių įsikūnijimu ir įžvelgė pagarbos tradicijoms stoką. Nepaisant tokios nuomonės apie jį, Sokratas visą ketvirtį amžiaus galėjo užsiiminėti savo veikla. Tik sulaukęs 70 metų buvo viešai apkaltintas dėl savo kenksmingos veiklos. Gal turėjo reikšmės politinės priežastys, gal prasidedančio Atėnų nuopuolio nuojauta skatino ieškoti kaltų. To užteko, kad 399 m. amatininkas Anitas, oratorius Likonas ir poetas Meletas prisiekusiųjų teismui apskųstų Sokratą, kaltindami jį bedievyste ir jaunimo tvirkinimu. Teismas pripažino Sokratą kaltu. Apie mirties bausmę tikriausiai negalvojo nei skundėjai, nei teisėjai; tokią sunkią bausmę išprovokavo paties Sokrato elgesys: jis neprisipažino kaltas, priešingai, įrodinėjo savo veiklos svarbą. Dėl religinių aplinkybių mirties bausmė negalėjo būti įvykdyta iškart, ir Sokratui teko 30 dienų praleisti kalėjime. Jis lengvai galėjo išvengti mirties, mokiniai norėjo suorganizuoti jo pabėgimą, bet Sokratas nesutiko, motyvuodamas paklusnumu įstatymui. Paskutines dienas jis praleido šnekėdamasis su mokiniais; Platonas, kuris dėl ligos ten nedalyvavo, remdamasis pasakojimais „Faidone" aprašė paskutines Sokrato akimirkas. „Nėra abejonių, kad visais laikais, kiek siekia žmogaus atmintis, niekas nėra gražiau pasitikęs mirties", - rašė Sokrato mokinys Ksenofontas (IV, 8, 2). Vėlesnės kartos visais laikais Sokratą laikė filosofo idealu, o jo gyvenimą ir mirtį - tobulu filosofo pareigos atlikimu. Šaltas jo protas ir karšta širdis sudarė nuostabų derinį. Stiprią, veikiau juslinę jo prigimtį buvo sutvardžiusi stipri siela. Garsus jo išvaizdos bjaurumas buvo tarsi dvasios pranašumo simbolis. Jam buvo būdingas romumas ir giedra nuotaika, humoras ir švelnumas. „Man atrodė, kad jis buvo geriausias ir laimingiausias iš visų žmonių", - rašė Ksenofontas (IV, 8, 11). Raštų jis nepaliko, mokė tik žodžiu. Apie jo mokymą žinome iš mokinių raštų, ypač iš Platono dialogų ir Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą". Ir Aristotelis pateikia žinių apie jo nuopelnus filosofijai.Sokrato pažiūros: Sokratas, panašiai kaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. O žmoguje jį domino vien tik tai, ką manė esant svarbiausia ir kartu galima pakeisti bei pagerinti: „Domėjosi jis, - teigia Aristotelis, - vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai", sakė, kad medžiai negali jo nieko išmokyti, užtat jį pamoko žmonės mieste. Ir dirbo jis tik dviejose srityse: etikos ir logikos, kurią manė esant būtiną etikai. 1. ETINES SOKRATO PAŽIŪRAS galima sutraukti į tris pamatines tezes: l)Dora yra besąlygiškas g ė r i s. Dora (arethe) buvo labai sena graikų sąvoka, tačiau suprantama labai bendra prasme, tokia kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Dar sofistai šitaip suprato dorą ir teigė, jog ji yra visiškai santykinis pranašumas, skirtingas vyro ir moters, jaunuolio ir brandaus vyro. Sokratas ėmė prieštarauti tokiam reliatyvizmui, priskirdamas visai žmonių giminei bendrąsias dorybes -juk teisingumas, drąsa ar santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Tuos pranašumus vadindamas dorybe, jis suteikė šiai sąvokai siauresnę, taigi ir visiškai naują prasmę. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują moralės sampratą. Moralės normos yra „nerašytos", kodeksuose jų nėra; tačiau jos tvirtesnės už rašytas. Jos atsiranda iš pačios dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; kaipgi jos galėtų būti žmonių sukurtos, jei yra visuotinės, visiems žmonėms vienodos? Juk (taip samprotauja Sokratas) visi žmonės negalėjo vienu metu susirinkti į vieną vietą ir susitarti dėl normų. Moralės normų visuotinumą Sokratas ypač pabrėždavo, oponuodamas sofistų reliatyvizmui; naujoje doros sampratoje visuotinumas buvo esmiškiausias doros bruožas. Šis tik dabar pastebėtas pranašumas Sokrato akyse iš karto tapo gėrio viršūne. Visa kita, ką žmonės laiko gerais dalykais - sveikata, turtas, garbė, - ne kartą dėl savo padarinių pasirodo esą bloga. Žmogus privalo rūpintis aukščiausiuoju gėriu, nepaisydamas net pavoju ir mirties. Moraliniam gėriui jis privalo paaukoti žemes-niąsias ir tariamas gėrybes: „Ar nesigėdiji rūpintis pinigais, šlove, saugumu, o ne protu, tiesa ir tuo, kad siela taptų kuo geriausia?" Tad Sokratas buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį, tikrąjį etikos objektą (dėl to jis ir vadinamas „etikos pradininku"); taip pat jis buvo pirmasis pažiūros -pavadinkime ją moralizmu, - iškeliančios moralinį gėrį virš visų kitų, atstovas. 2) Dora yra susijusi su nauda ir l a i m e. Sokratas sakydavo, kad džiaugtųsi pasiuntęs į pragarus tą, kuris pirmasis atskyrė gėrį ir naudą. Bet tų abiejų dalykų sąsają jis suprato ne taip, kad gėris priklauso nuo naudos, o priešingai -kad nauda priklauso nuo gėrio. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Todėl žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera. Tad Sokratas buvo priešingybė utilitaristui; tačiau pripažindamas gėrio ir naudos ne-atskiriamumą, dažnai kalbėdavo taip pat kaip utilitaristai: jis skelbė poelgį esant neabejotinai gerą, jei jis teikia naudą, o girdamas teisingumą ar lojalumą, uolumą darbe ar kompetenciją, remdavosi jų teikiama nauda. Panašiai jis suprato ir gėrio santykį su laime: laimė esą susijusi su dora, nes atsiranda iš doros. Laimingas yra tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį, o aukščiausiasis gėris yra dora. 3) Dora yra ž i n o j i m a s. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Ir negali būti kitaip: jei gėris yra naudingas ir užtikrina laimę, nėra pagrindo, kad tai žinantis nesielgtų gerai. Todėl žinojimas yra pakankama doros sąlyga, o kalbant kraštutinumų kalba, kaip kad mėgo kalbėti Sokratas, yra tas pats, kas dora: „Yra vienas ir tas pats žinoti, kas yra teisinga, ir būti teisingam". Sokratas formuluoja tokį apibrėžimą: dora yra žinojimas. Į pastabą, kad žmonių poelgiuose dažnai susikerta žinojimas ir poelgis, proto reikalavimai ir aistros postūmiai, kad dorai be žinojimo dar reikalinga valia, Sokratas atsakytų: jei žinojimas nėra pakankamas dorai, jis yra paviršutiniškas ir neišsamus. Kieno žinojimas tikras ir visiškas, tas negali neperprasti jo iki pat gelmių ir negali elgtis kitaip, tik gerai. Dorai reikalingas žinojimas yra aiškiai kitokios rūšies nei tas, kurį sukaupė graikų filosofai: tai žinios ne apie stichijas, žvaigždes, kosmosą, o apie teisingumą ir drąsą, ne gamtamokslinės, o etinės žinios, kurios remiasi ne grynai teoriniu svarstymu, o praktiniu samprotavimu. Tokia pažiūra vadinama etiniu intelektualizmu. Sokratas anaiptol nebuvo vienišas, laikydamasis tokios pažiūros. Graikai apskritai buvo linkę gyvenimą suprasti intelektualistiškai, o tokia nuostata buvo ypač paplitusi Atėnuose V amžiuje, graikų švietimo laikais. Sokratui laikytis intelektualistinės nuostatos buvo dar ypatingų priežasčių: pirmiausia jis pats buvo refleksyvaus tipo žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi protu, nieko nedaro instinktyviai, o drauge jis turėjo tokią tvirtą ir patikimą valią, kad ji niekada nesusvyruodavo, ir jam nereikdavo jokių valios pastangų priimti sprendimus; pagaliau Sokratas buvo įpratęs sunkiai suvokiamas moralines savybes įsivaizduoti pagal analogiją su žmogaus tinkamumu darbui, ypač amatams: dirbama gerai, kai mokama dirbti, kai žinoma, kaip dirbti. Iš intelektualizmo kilo ir kitos Sokrato etikos tezės. Pirmiausia, kad doros galima mokytis; juk dora yra žinojimas, o žinios - įgyjamos. Ši tezė buvo labai svarbi: aukščiausiasis gėris, koks yra dora, nėra įgimtas. Jį galima įgyti, ir nuo mūsų pačių priklauso, ar tą gėrį turime. Kita išvada - kad dora yra viena. Teisingumas buvo apibrėžtas kaip žinojimas, kas kam pridera, dievobaimingumas - kaip žinojimas apie dievus, drąsa - kaip žinojimas, ko dera bijoti; pagaliau visos dorybės yra žinojimas, taigi jos iš esmės yra vienas ir tas pats. Šia teze apie dorybės vieninteliškumą Sokratas išsakė savo protestą prieš sofistų etinį pliuralizmą. Sokratas savo intelektualistinės teorijos niekuo nebuvo apribojęs. Užtat savo asmeniniuose sprendimuose dažnai vadovaudavusi vidiniu balsu - demono balsu, kaip pats sakydavo, - kuris jį sulaikydavo nuo blogo poelgio. Tas vidinis balsas nebuvo kokio nors kito psichinio veiksnio, pavyzdžiui, valios ar jausmų, paspirtis intelektui, tai buvo greičiau religinis etikos papildymas, nuoroda į pagalbą, kurią dievybė teikia žmonėms. Etiniai Sokrato teiginiai jungėsi į vieną grandinę ir vedė prie aiškios išvados: žmonės siekia laimės ir naudos. Tikrą laimę ir tikrą naudą teikia tik gėris. Tikrasis gėris yra dora. Dora yra viena, nes kiekviena dorybė yra žinojimas. Įgydami žinių, pasiekiame gėrį, o su juo - naudą ir laimę. Išvada - paprastas gyvenimiškas patarimas: reikia siekti žinių, o kas gali, privalo ir kitus šito mokyti. Sokratas ne tik skelbė tokią teoriją, bet ir pats ją taikė sau, su geležiniu nuoseklumu gyveno pagal savo teoriją. Mokymą laikydamas svarbiausia savo paskirtimi, jam buvo visiškai atsidavęs. Nepaisydamas savo asmeninių polinkių ir gyvenimo sąlygų, jis nepalaužiamai siekė to, kas yra aukščiausiasis gėris ir kas dėl to įpareigoja visus ir visada. Jo gyvenimas ir mirtis visiškai atitiko jo mokslą. 2.Sokrato logika. Sokratas ragino ne tiesiog dorai gyventi, bet susimąstyti apie dorą. Pats, nors ir buvo mokytojas, neturėjo užbaigto žinojimo, kurį būtų galėjęs perduoti kitiems; jis nežadėjo, kaip sofistai, kad mokinius išmokys tiesos, bet sakė, jog kartu su jais ieškos tiesos. Jo žinojimo teorija buvo žinių ieškojimo teorija arba metodologija. Ir būtent dėl to ji buvo ypatingos svarbos dalykas: ji rodyte rodė, kad norint įgyti žinių, pirma reikia apgalvoti jų įgijimo metodą; filosofų dėmesys, iki šiol sutelktas į tikrovę, dabar pakrypo į žinojimą ir jo įgijimo būdą. Sokratas nebuvo teoretikas, o tik metodo virtuozas; jis neformulavo taisyklių, o tik savo pavyzdžiu rodė, kaip tuo metodu naudotis. Metodas, kokiu jis naudojosi, buvo diskusija, protinis bendradarbiavimas. Jis susideda iš dviejų dalių, negatyvios ir pozityvios, „elenktikos" ir „majeutikos"; pirmoji mokė, kaip atmesti melagingus įsitikinimus, antroji - kaip įgyti teisingus. l)Elenktinio metodo, arba nuginčijimo metodo, kurį Sokratas laikė „geriausiu ir rezultatyviausiu iš visų proto nuskaidrinimo būdų", esmė – atvesti prie absurdo: klaidingą priešininko mintį Sokratas priima rimtai (tai vadinamoji Sokrato „ironija") ir savo klausimais priverčia tol samprotauti, kol prieinama prie išvados, prieštaraujančios arba visuotinai pripažįstamiems teiginiams, arba pačiam pradiniam teiginiui. Šio metodo tikslas - demaskuoti tariamą žinojimą ir apvalyti nuo jo protą. Jis manė turįs teisę tokiai kritikai, nes tuo tarpu, kai kiti klaidingai manė žiną, jis buvo įsisąmoninęs savąjį nežinojimą. Todėl jis žinojo kažką, ko nežinojo kiti, ir vadino tai „nežinojimo žinojimu". Tai buvo psichologinis žinojimas: teigdamas savąjį nežinojimą, jis parodydavo, kad pažįsta save. Žinoma, pirmiausia tai buvo epistemologinis žinojimas: juk jis kartu parodydavo, kad žino, kas yra žinojimas; jeigu mokėjo atpažinti jo stygių, vadinasi, turėjo žinojimo sampratą ir kriterijų. O tai jam buvo pati svarbiausia ir pati tikriausia pažinimo pradžia: pirmiausia žinojimo kriterijus, paskui pačios žinios. Prieš pradedant tyrinėti daiktų prigimtį reikia suprasti pažinimo prigimtį. Sokratas pirmasis ėmė laikytis nuostatos, taip paplitusios naujaisiais laikais, kad pažinimo kritika yra pirmoje vietoje ir visi filosofijos mokslai turi prasidėti nuo jos. Paradoksali sąvoka „nežinojimo žinojimas" reiškė ne skeptišką, o kritišką nuostatą. Sokratas tikėjo, kad galima surasti visuotinę tiesą, ir tuo jis labiausiai skyrėsi nuo sofistų, kurie buvo reliatyvistai. Ir jis, ir sofistai naudojo tą patį nuginčijimo metodą, bet sofistams metodas buvo pabaiga ir tikslas, o Sokratui - tik pradžia. 2)Majeutinis metodas. Kitą metodą Sokratas vadino majeutika arba pribuvėjos menu: nors kiekvienas žmogus turi savyje teisingą žinojimą, bet nėra jo įsisąmoninęs, ir jam reikia padėti, reikia išgauti iš jo tiesą; dėl to mokytojo funkcija panaši į pribuvėjos meną. Sokratas šią funkciją vykdė klausimais. Jo metodas buvo ieškojimo bendromis jėgomis metodas, kuris dabar vadinamas euristiniu. Vadovui svarbiausia mokėti klausti; Sokratas veikė tokiu būdu: sudėtingus klausimus jis skaidė į pačius paprasčiausius ir taip juos suformuluodavo, kad atsakant nedaug tereikėjo savarankiškumo, - pakako pasakyti taip arba ne. Tokiais klausimais jis pašnekovą priremdavo prie sienos, verste priversdavo atsakyti. Atsakymas į paprastus etinius klausimus turėdavo būti tikslus, nereikalaudavo jokių specialių žinių, tik sveiko proto, kurį turi kiekvienas. Pats, nors nuolat kartodavo nežinąs, aiškiai prisipažindavo žinąs, kas yra gera ir bloga, teigdavo turįs intuityvųjį gėrio žinojimą. Kiekvienas, pavyzdžiui, žino, kad teisingumas yra gėris, o bailumas - blogis. Tas žinojimas buvo jo etinių išvadų atsparos taškas; kartu Sokratui jis buvo ir jo samprotavimų teisingumo matas. Jei, pavyzdžiui, iš jo pasirinkto teisingumo apibrėžimo tektų daryti išvadą, kad teisingumas yra blogis, jis žinotų, jog tas apibrėžimas yra klaidingas, lygiai kaip būtų klaidingas apibrėžimas, suponuojantis išvadą, jog bailumas yra gėris. a) Savo ieškojimus Sokratas pradėjo nuo žinomų ir pripažintų, patirties ir veiklos patikrintų faktų patvirtinimo. Tie faktai buvo susiję su žmogaus - amatininko, menininko, politiko, vado - veikla. Juos jis traktavo kaip samprotavimo prielaidas, o sunkiai konstatuojamiems moraliniams poel- giams apibudinti naudojosi analogija. Analoginio samprotavimo pamatas buvo kiekvieno veiksmo struktūros pastovumas. Jeigu amatininko veikla turi savų pranašumų, kuriuos reikia puoselėti, savą blogį, kurio reikia vengti, jeigu yra jai būtinas žinojimas ir pareigos, vadinasi, kiekviena kita veikla, taigi ir moralinė, turi turėti savų pranašumų, savąjį blogį, žinojimą ir pareigas. Dar analogija moko į žinomų faktų aibę įtraukti naujus, pavyzdžiui, parodo, kad drąsa galima ne tik kare, bet ir taikos metu, sausumoje ir jūroje, politikoje ir asmeniniame gyvenime, džiaugsme ir skausme, potraukiuose ir nuogąstavimuose. b) Visgi analogija padeda apibrėžti tik sąvokos apimtį, bet ne turinį. Kas yra drąsa (ar bet kuri kita dorybė), į šį klausimą analogija neatsako. Tam reikia palyginti atskirus drąsos pavyzdžius, ir tuos, kurie visiems žinomi, ir gautus analogijos būdu, o paskui rasti jų bendrus bruožus. Tai jau indukcija. Kaip liudija Aristotelis, Sokratas buvo indukcijos metodo kūrėjas. Kaip jis tą metodą suprato, geriausiai rodo Ksenofonto užrašytas Sokrato pokalbis su Eutidemu. Kad būtų galima apibrėžti teisingumą, Sokratas liepia vienoje pusėje parašyti „T", kitoje „N" ir po raide „T" stulpeliu surašyti teisingus poelgius, o po raide „N" - neteisingus. Buvo surašyti labai įvairūs ir skirtingi poelgiai. Tuo skirtingumu visuomet remdavosi sofistai, norėdami Įrodyti teisingumo santykinumą. Sokratas, priešingai, norėjo įveikti santykinumą ir rasti visų teisingų poelgių bendrą bruožą, teisingumo požymį. c) Tai buvo būdinga kiekvienam Sokrato pokalbiui. Jis visada ieškojo bendrų bruožų, ieškojo bendrų drąsos ar teisingumo požymių, kad nuspręstų, kas yra drąsa ir kas yra teisingumas, apibrėždavo drąsos ar teisingumo sąvokas (eidos); tai buvojo ieškojimų tikslas. Jis buvo įsitikinęs, kad indukcijos būdu įgyta sąvoka yra tikra ir visuotinė tiesa, o tai buvo priešinga sofistams, kurie niekaip nesugebėjo peržengti savojo reliatyvizmo. Norint turėti sąvoką, reikia ją apibrėžti. Kas su juo kalbėdamas paliesdavo kokią temą, jis visuomet pokalbį nukreipdavo į definiciją: giri ką nors už teisingumą, malonėk pasakyti, ar žinai, ką reiškia „teisingumas"; sakaisi nebijąs ir esąs drąsus, apibrėžk, kas yra „drąsa". „Yra du dalykai, kuriuos kiekvienas iš tiesų turi pripažinti Sokratui: indukcinis samprotavimas ir definicija", - rašo Aristotelis. Sokratas buvo pirmasis, kuris sistemiškai domėjosi sąvokų apibrėžimo klausimu ir nurodė indukciją kaip sąvokų apibrėžimo būdą. Ir iki Sokrato daugybė žmonių naudojosi indukcija bei apibrėžinėjo sąvokas; tačiau tai, ką jie darė atsitiktinai, jis padarė sąmoningai ir metodiškai, ieškojo tvirto ir tyrinėtoją įpareigojančio metodo. Jo tikslas buvo praktinis: ieškoti sąvokų, nes kas turi sąvoką, tas žino, o kas žino, tas yra doras. Tikslas buvo praktinis, tačiau jo siekiant buvo atrastas ir teoriškai svarbus dalykas - tas dalykas buvo reikšmingi loginiai metodai. Tiesa, ir indukciją, ir definiciją jis taikė siaurai etiniu sąvokų sričiai; bet sukurtus metodus jau buvo lengva pritaikyti visur; tai padarė Sokrato mokiniai. Loginiai Sokrato atradimai atrodo artimi sofistu atradimams; ypač jiems artimi sąvokų apibrėžimai: ir sofistai tyrinėjo posakius bei jų reikšmes pasiekdami nepaprasto subtilumo, pavyzdžiui, Prodikas. Tačiau buvo ir esminis skirtumas: sofistams rūpėjo žodžiai, o Sokratui - pats dalykas, kuris žodžiais tik pavadinamas. Sofistai buvo eruditai, kurie stengėsi surinkti kuo daugiau enciklopedinių žinių; Sokratas buvo logikas, kuriam rūpėjo rasti vieną bendrą formulę. Sokratiškoji tyrinėjimų tikslo samprata iš pirmo žvilgsnio irgi buvo panaši į sofistų, nes ir Sokratas, ir sofistai tą tikslą suprato praktiškai: ir jam, ir jiems rūpėjo per žinias įgyti naudos. Bet naudą suprato skirtingai: jie turėjo galvoje materialią ir laikiną, o Sokratas - dvasinę ir patvarią naudą. Būta ir dar gilesnio skirtumo: sofistai, manydami tiesą esant santykinę ir sutartinę, norėjo išmokyti ne teisingų, bet naudingų dalykų; o Sokratas mokė tik to, kas teisinga, būdamas įsitikinęs, kad vien tik tiesa yra naudinga siekiant užsibrėžto tikslo - žmonių dorovinio tobulėjimo. Sofistai buvo utilitaristai, o Sokratas - moralistas, jie buvo reliatyvistai, jis pripažino visuotinę ir besąlygišką tiesą. SOKRATIZMAS - tai kraštutinis moralizmas, susietas su kraštutiniu intelektualizmu: jo nuomone, dora yra žmogaus tikslas, o žinios - svarbiausioji priemonė. Žinojimą jis manė esant sąvokinį, o sąvokų kūrimo būdu laikė indukciją. Kas žino ir dėl to yra doras, tas pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir tampa laimingas; taigi sok-ratizmo išvada - laimės, proto ir doros vienovė. Šia išvada nuo tol rėmėsi visos graikų filosofijos mokyklos ir jos pamatu kūrė etiką. Sokrato sekėjai perėmė ir kitą jo išvadą: žinios yra sutelktos bendrosiose sąvokose, tad žinojimas gali būti tik visuotinis. Šia mintimi remiantis vėlesniais amžiais buvo kuriama pažinimo teorija. MOKINIAI. Opozicija prieš Sokratą laikui bėgant sumenko ir išseko; tai buvo diletantų opozicija. Užtat filosofai paprastai pasisakydavo už Sokratą. Jo įtaka buvo milžiniška. Du didieji graikų filosofijos klasikai buvo Sokrato mokiniai: Platonas -tiesiogiai, Aristotelis - netiesiogiai. Jie perėmė iš jo tikėjimą, jog yra besąlygiškas žinojimas, ir remdamiesi jo etinių sąvokų teorija sukūrė didžiąsias filosofijos sistemas. Platonizmas ir aristotelizmas buvo Sokrato veiklos vaisiai. Tačiau tai buvo tik viena jo mokinių dalis. Kiti, istoriškai mažiau reikšmingi, bet gausesni, jo mokslu pasinaudojo visiškai kitaip. Jie buvo bendri Sokrato ir sofistų auklėtiniai, iš Sokrato perėmę tik kai kuriuos jo mokymo aspektus, arba jo moralizmą, arba jo sąvokų teoriją, kartu nenutraukdami ryšio su sofistų reliatyvizmu. Platonas.Atėnietis Platonas gyveno 80 metų, nuo 427 iki 347 m. Gyveno jis Atėnų klestėjimo laikais, aukščiausios senovės kultūros atmosferoje, kurioje kūrėsi Periklio valstybė, gimė Feidijo menas ir Sokrato inspiruotas i etinis ir mokslinis sąjūdis. Buvo jis kilęs iš garsios šeimos, motinos prosenelis buvo Solonas, tėvas priklausė Kod-rų giminei. Aukštos kultūros namuose buvo rimtai rūpinamasi auklėjimu. Pagal graikų paprotį nuo jaunystės buvo vienodai lavinamas ir kūnas, ir siela. Jaunuolį, kurio tikrasis vardas buvo Aristoklis, gimnastikos mokytojas pavadino „Platonu" dėl jo plačių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo iškovojęs pergalių. Jis išmėgino jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje, ir nors jo kūryba pasuko kita kryptimi, jis visada liko menininkas. Mokslo studijas jis irgi pradėjo anksti: klausėsi Herakleito sekėjo Kratilo, buvo susipažinęs su Atėnuose populiariais Anaksagoro laiškais. Būdamas dvidešimties metų susipažino su Sokratu. Su juo bendravo 8 metus ligi pat jo mirties. Tie metai jam turėjo lemiamą įtaką: jeigu ne sukūrė, tai bent išlavino jo aukštą loginę ir etinę kultūrą. Bendraudamas su Sokratu, Platonas kartu susidūrė su įvairiomis srovėmis, kurioms atstovavo Sokrato mokiniai: Antistenas, Aristipas, Eukleidas ir kiti. Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus; prasidėjo jo kelionių metai. Buvo nuvykęs į Egiptą, sklido gandai, kad jis vietinių žynių buvo „įšventintas" - supažindintas su slaptaisiais mokslais. Paskui pabuvojo Italijoje, elėjiečių ir pitagorininkų tėvynėje; aplankė Architą Tarente ir senąjį pitagorininką Timają Lokruose. Platono kelionės truko dvidešimt metų, iš jų grįžo visiškai subrendęs žmogus ir apsigyveno Atėnuose. Akademo giraitėje jis įkūrė mokyklą ir atsidėjo rašytojo bei mokytojo darbui. Politiniame savo aplinkos gyvenime Platonas tiesiogiai nedalyvavo, tačiau buvo plačiai užsimojęs įgyvendinti savo idėjas, pakeisti politinę santvarką ir „filosofus padaryti valdovais". Platonas buvo įsitikinęs, kad filosofijos įkvėpta politika privalo sutvarkyti pasaulį pagal gėrio idėją. Politikai privalo tobulinti savo krašto žmones, o ne meilikauti jiems; iš tikrųjų jie ne tikrąja krašto gerove rūpinasi, o pataikauja gyventojams, gausindami jų turtą, naudą, politinę galią. Periklis, Timonas, Temistoklis, Miltiadas - ar jie atėniečius padarė geresnius? Ne, jie tik praturtino Atėnus ir praplėtė jų ribas; bet patys patyrė atėniečių pyktį ir neteisingumą - juk jie nemokėjo arba nenorėjo išugdyti atėniečių doros ir teisingumo. „Manau, - rašė Platonas „Gorgijuje", - kad vos su keliais atėniečiais, jei tik ne vienas pats, siekiu teisingos politikos". Tokiai politikai tinkamesnės nei Atėnuose sąlygos buvo Sirakūzuose, tuo metu turtingiausioje ir galingiausioje graikų valstybėje. Dar savo kelionių metu Platonas buvo nuvykęs į Sirakūzus ir ten susidraugavęs su valdovo svainiu Dionu; tačiau tada valdovas Dionisijas Vyresnysis, tikriausiai bijodamas politinės agitacijos, Platoną iš savo valstybės išprašė. Kai pagaliau 367 m. Dionisijas mirė, Platonas, Dio-no pakviestas, vėl nuvyko į Sirakūzus mokyti naujojo valdovo Dionisijo Jaunesniojo. Tačiau jo įtaka buvo trumpalaikė; tikriausiai jis atgrasė Dionisiją, liepdamas šiam mokytis geometrijos, jo manymu, būtinos idealiam valdovui. Tuo metu Dionas buvo ištremtas, įtarus jį siekiant valdžios, ir Platonas grįžo į Atėnus. 361 m. jis trečiąkart iškeliavo į Siciliją, norėdamas sutaikyti Dionisiją su Dionu, bet savo ketinimų neįvykdė, tik įsivėlė į rūmų vaidus ir pats vos liko gyvas. Filosofo politinės pastangos baigėsi nesėkme ir visiškunusivylimu. Išskyrus šias dvi politines pertraukas, paskutinieji keturiasdešimt Platono gyvenimo metų prabėgo Atėnuose jam be paliovos dirbant mokslininko ir mokytojo darbą. Šeimos nesukūrė; tikroji jo šeima buvo Akademija. Gyveno prie mokyklos apsuptas mokinių. Gyveno gana patogiai; kinikas Diogenas piktinosi jo būsto prabanga. Iki gyvenimo pabaigos jis turtino ir tobulino savo pažiūras; dar prieš pat mirtį taisė prieš daugelį metų parašytą pirmąją iš dešimties „Valstybės" knygų. Mirė Platonas ramiai, sulaukęs garbaus amžiaus. Mirė savo gimimo dieną, tą dieną, kai Apolonas pasirodė žemėje. Legenda susiejo Platoną su saulės dievu: jis esąs Apolono sūnus, o jo gyvenimo metai - tai beveik šventas mūzų skaičius antruoju laipsniu. Tuoj po mirties jam buvo paaukota auka, ir laikui bėgant vis didesnė šlovė gaubė šį išminčių, dieviškąjį vyrą, pusdievį. O jo mokiniai ir mokinių mokiniai, kasmet švęsdami jo gimimo ir mirties metines, himne šlovino „dieną, kada dievai davė žmonėms Platoną". PLATONO RAŠTAI, kiek žinoma, išliko visi. Pilniausią jų rinkinį paliko Trasilas, Tiberijaus laikais Romoje gyvenęs graikas. Tą rinkinį sudaro trisdešimt penki dialogai ir pluoštas laiškų, kartu paėmus - trisdešimt šeši veikalai, kuriuos Trasilas tragedijos pavyzdžiu buvo suskirstęs j devynias tetralogijas; šiame rinkinyje buvo ir keletas abejotino autentiškumo rašinių. Svarbiausieji iš jų: „Sokrato apologija", „Lachetas" (dialogas apie drąsą), „Charmidas" (apie išmintį), „Eutifronas" (apie dievobaimingumą), „Protagoras" (apie dorybę), „Gorgijas" (dialogas apie retoriką, kuriame kritikuojamas egoizmas ir hedonizmas), „Kratilas" (dialogas apie kalbą, kuriame drauge kritikuoja mas herakleitizmas ir nominalizmas), „Menonas" (dialogas apie galimybę mokytis dorybės; jame yra ir svarbus epistemologinis epizodas), „Faidras" (alegorinis sielos santykio su idėja aprašymas), „Faidonas" (apie sielos nemirtingumą), „Puota" (apie meilę), „Teaitetas" (apie pažinimą), „Valstybė" (didelis dešimties knygų veikalas apie idealią valstybę, apimantis visas svarbiausias Platono pažiūras), „Parmenidas" (dialektinio metodo demonstracija), „Sofistas" (apie būtį), „Filebas" (apie dorybes, ypač apie malonumo ir išminties santykį), „Timajas" (gamtos filosofija, pateikta kaip pasaulio sukūrimo aprašymas), „Įstatymai" (pakartotinai pateikta idealios valstybės teorija). Dažniausiai šie dialogai pavadinti vieno iš pokalbio dalyvių vardu. Idėjų teorija, Platono pažiūrų branduolys, nėra išdėstyta jokiame atskirame jo veikale, tačiau daugelyje iš jų šia teorija vadovaujamasi: „Faidone" ji pritaikyta psichologijai, „Teaitete" - pažinimo teorijai, „Valstybėje" - valstybės teorijai, „Ti-majuje" - gamtos filosofijai. Pasitaikius progai pateikiami ir pačios idėjų teorijos apmatai: geriausiai tai padaryta „Valstybėje" ir „Faidone", poetiška perkeltine prasme - „Faidre"; idėjų teorijos savikritiką rasime „Parmenide".Yra legenda, esą Platonas, be išleistų veikalų, rašės dar ir ezoterinius raštus įšventintiesiems. Iš tikrųjų jis Akademijoje yra skelbęs kitokias pažiūras nei savo raštuose; apie jų pobūdį žinome iš Aristotelio.Platono veikalai savo forma yra vieninteliai tokie filosofijos raštų istorijoje. 1. Beveik visi jie yra dialogai; pasirinkti tokią formą tikriausiai paskatino Sokrato metodas, be to, ir noras rašymą priartinti prie kalbėjimo, kurio pranašumu Platonas buvo įsitikinęs (apie tai rašė „Faidre"). 2. Platonas buvo ne tik mąstytojas, bet ir puikus rašytojas; jo dialogai vertingi kaip grožinė literatūra, jiems būdingas nepaprastas gebėjimas kurti nuotaiką, apibūdinti žmones ir situacijas, įsijausti į kalbėseną ir galvoseną. 3. Platono dialoguose kalba ano meto mokslo, politikos ir įvairiausių profesijų žmonės, jis pats nė sakinio nepasako savo vardu. Dėl to sunku išskirti paties Platono pažiūras. Paprastai, bet ne visuomet, autoriaus pažiūros skelbiamos Sokrato lūpomis. 4. Dialogai parašyti gyva šnekamąja kalba, labai tolimi normaliam moksliniam traktatui; juose susipina įvairiausios problemos, gausu digresijų ir šalutinių epizodų. Pagrindinė problema, būtent idėjų teorija, nėra jokio dialogo svarbiausia tema, bet ji aptariama progai pasitaikius arba pritaikant prie progos. Svarbiausi dalykai dažnai pateikiami tik alegorijose, mituose, aliuzijose. O rimtus teiginius ne visada lengva atskirti nuo ironijos ir juokavimo. Platono dialogai, nepaisant seniausių nuomonių, nesudaro ciklo; su mažomis išimtimis kiekvienas dialogas yra atskira visuma. Kai kuriuos klausimus Platonas sprendė keliuose dialoguose ir kaskart kitaip; dėl to yra nepaprastai svarbu nustatyti dialogų seką. XIX amžiaus istorikų dėka pavyko nustatyti jei ne atskirų dialogų, tai bent jų grupių seką. Skiriamos trys grupės: ankstyvojo, viduriniojo ir vėlyvojo laikotarpių dialogai, žinomi ir kaip sokratiškieji, konstruktyvieji ir dialektiniai dialogai. 1. Ankstyvojo laikotarpio dialogai yra: a) sokratiški, nes svarbiausias jų tikslas, kaip manė Sokratas, yra apibrėžti etines sąvokas, b) elenktiški, nes nurodo, kokių apibrėžimų nedera priimti, nors paprastai nepateikia pozityvių sprendimų, c) svetimus samprotavimus įveikia jų pačių ginklu, nepabrėždami paties Platono pažiūros, d) juose nėra teorijos, kuri laikoma būdingiausia Platonui, būtent idėjų teorijos, tarsi ji apskritai nebūtų žinoma, e) vėliausieji iš jų nukreipti prieš sofistus. Šiai pirmajai grupei priklauso „Eutifronas", „Lachetas", „Charmidas", pirma „Valstybės" knyga, „Protagoras" ir „Gorgijas"; su šia grupe sietina ir „Sokrato apologija". 2. Viduriniojo laikotarpio dialogai yra: a) konstruktyvūs, nes juose kuriama sava pozityvi teorija ir jie susisieja į sistemą, b) juose yra dualistinis idėjų mokslas, kuris laikomas tipišku Platonui, c) jie yra meniškiausi, turintys daugiausia poetinio polėkio, d) turi geriausių mistinio orfizmo bruožų ir tuo skiriasi nuo tam tikro ankstyvųjų ir vėlyvųjų dialogų blaivumo. Pereinamojo prie šios grupės pobūdžio yra dialogai „Menonas" ir „Kratilas", kuriuose idėjų teorijos yra tik pradmenys; šiai grupei priklauso „Faidras", „Faidonas", „Puota", „Valstybės" II-X knygos ir „Teaitetas". 3. Vėlyvojo laikotarpio dialogai yra: a) dialektiniai savo metodu, b) juose nebėra dualistinės idėjų teorijos, c) jų forma palyginti mažai meniška, d) jų kalba rafinuota, joje apstu savotiškų ir neįprasta tvarka pavartotų žodžių. Sokratas juose, išskyrus „Filebą", nebėra Platono pažiūrų reiškėjas. Šiai grupei priklauso keletas dialogų, parašytų tokia seka: „Parmenidas", „Sofistas", „Politikas", „Filebas", „Timajas", „Kritijas", „Įstatymai". Didysis mokslininkas Pitagoras gimė apie 570 m.pr.m.e. Samoso saloje. Jo tėvas buvo brangakmenių raižytojas Mnesarchas. Motinos vardas nežinomas. Pagal daugybę antikinių liudijimų, berniukas gimė pasakiškai gražus, o netrukus pasireiškė ir jo neeiliniai gabumai. Tarp jaunojo Pitagoro mokytojų tradiciškai minimi senolio Hermodamanto bei Ferekido Sirusiečio vardai (tačiau nėra tvirto įsitikinimo, kad būtent Hermodamantas ir Ferekidas buvo jo pirmaisiais mokytojais). Dienų dienas jaunasis Pitagoras leido prie senolio Hermodamanto kojų, klausydamasis kitaros melodijos ir Homero hegzametrų. Aistrą muzikai ir didžiojo Homero poezijai Pitagoras išsaugojo visą gyvenimą. Jau būdamas pripažintu išminčiumi, apsuptas mokinių minios, Pitagoras dieną pradėdavo vienos iš Homero giesmių giedojimu. Ferekidas gi buvo filosofu ir buvo laikomas italų mokyklos pradininku. Tokiu būdu, jei Hermodamantas įvedė jaunąjį Pitagorą į mūzų ratą, tai Ferekidas nukreipė jo protą logoso link. Ferekidas nukreipė Pitagoro žvilgsnį į gamtą ir tik joje patarė matyti savo pirmąjį mokytoją. Kaip ten bebūtų, nerimstančiai Pitagoro vaizduotei labai greitai pasidarė ankšta mažame Samose, ir jis patraukė į Miletą, kur susitiko kitą mokslo vyrą – Falesą, kuris jam patarė žinių ieškotis Egpite, ką Pitagoras ir padarė. 548 m.pr.m.e. Pitagoras atvyko į Naukratį – Samoso koloniją, kur susirado pastogę ir maisto. Perpratęs egpitiečių kalbą ir religiją, jis išvyko į Memfį. Nežiūrint rekomendacinio faraono laiško, klastingi žyniai neskubėjo atskleisti jam savo paslapčių, pateikdami sudėtingus išbandymus. Trokštantis žinių Pitagoras visus šiuos išbandymus atlaikė, nors, kasinėjimų duomenimis, Egipto žyniai nedaug ko tegalėjo jį išmokyti, kadangi tuo metu egiptietiškoji geometrija buvo grynai taikomuoju mokslu (patenkinančiu to laikmečio poreikius skaičiavime ir žemės matavime). Tad, išmokęs visko, ką davė žyniai, Pitagoras nuo jų pabėgo ir patraukė gimtosios Elados link. Tačiau pakeliui jis, keliaudamas sausuma, pateko Kambizo, Babilono karaliaus, nelaisvėn. Neverta dramatizuoti Pitagoro gyvenimo Babilone, kadangi valdovas Kyras buvo pakantus visiems belaisviams. Babilono matematika buvo neginčytinai labiau išsivysčiusi (pavyzdžiu gali pasitarnauti pozicinė skaičiavimo sistema), negu Egipto, ir Pitagorui buvo ko pasimokyti. Bet 530 m.pr.m.e. Kyras patraukė į žygį prieš Vidurinės Azijos gentis, ir, naudodamasis sąmyšiu mieste, Pitagoras paspruko gimtinėn. Samose tuo metu valdė tironas Polikratas. Žinoma, Pitagoro netenkino pusiau vergiškas egzistavimas rūmuose, ir jis pasišalino į grotas, esančias Samoso apylinkėse. Po kelis mėnesius trukusių Polikrato priekabiavimų Pitagoras persikėlė į Krotoną. Ten jis įsteigė kažką panašaus į religinę-etinę broliją ar slaptą ordiną (“pitagoriečiai”). Tai buvo vienu metu ir religinė sąjunga, ir politinis klubas, ir mokslinė bendrija. Reikia pasakyti, kad kai kurie iš Pitagoro propaguotų principų verti mėgdžiojimo ir dabar. … Prabėgo 20 metų. Brolijos šlovė pasklido po visą pasaulį. Vienąsyk pas Pitagorą atėjo Kilonas, turtingas, bet piktas žmogus, per girtą galvą užsigeidęs įstoti į broliją. Gavęs neigiamą atsakymą, Kilonas padegė Pitagoro manus. Gaisro metu pitagoriečiai, gelbėdami savo mokytoją, paaukojo gyvybes. Po šio įvykio Pitagoras nugrimzdo į gilią depresiją ir netrukus nusižudė. Herodotas vadinamas istorijos tėvu. Jis buvo kilęs iš Halikarnaso.Susipažinęs su rytų kraštais,Herodotas keliavo po Egiptą ir Mesopotamiją.Ištraukos iš jo „Istorijos“ buvo skaitomos per šventes Olimpijoje ir Atėnuose .
Istorija  Konspektai   (28,85 kB)
Senovės Graikija
2010-06-03
Senovės Graikija Metai 1. 3000 - 1450 m. pr. Kr. - Kretos (Mino) civilizacija (arba kultūra) 2. III a. pr. Kr. - įsiveržus dorėnams žlugo Egėjo civilizacija 3. 1100 m. - IX a. pr. Kr. - Homero (tamsiųjų amžių) laikotarpis 4. VIII - VI a. pr. Kr. - Archajinis laikotarpis 5. 776 m. pr. Kr. - Pirmosios olimpinės žaidynės, graikų era 6. VI a. pr. Kr. - sukurtas graikų teatras 7. 594 m. pr. Kr. - Solono reformos 8. 560 - 528 m. pr. Kr. - Peisitrato reformos 9. 508 - 507 m. pr. Kr. - Kleistenio reformos 10. V a. pr. Kr. (500 m. pr. Kr.) - prasidėjo Graikų Persų karai 11. 490 m. pr. Kr. - Maratono mūšis 12. 480 m. pr. Kr. - Termopilių mūšis, pralaimėjo Spartiečiai 13. 479 m. pr. Kr. - mūšiai prie Platėjos ir Mikalės kyšulio 14. 478 m. pr. Kr. - Delo sąjunga 15. 462 m. pr. Kr. - Periklio reformos 16. 443 - 429 m. pr. Kr. - Periklio sąjunga 17. 431 m. pr. Kr. - Peloponeso karo pradžia 18. 404 m. pr. Kr. - Peloponeso karo pabaiga 19. 338 m. pr. Kr. - Heranijos mūšis, po kurio Pilypas II suvienijo Graikiją, graikų sutriuškinimas prie Charonijos 20. 337 m. pr. Kr. - Kongrese Pilypo II iniciatyva sudaryta visos Graikijos sąjunga - Korinto lyga, vadovaujama Makedonijos karaliaus. 21. 334 m. pr. Kr. - Aleksandras Makedonietis pradeda žygį prieš Persiją; Persijos nukariavimas 22. 334 m. pr. Kr. - Graniko mūšis 23. 333 m. pr. Kr. - Iso mūšis 24. 331 m. pr. Kr. - Gaugamelų mūšis 25. 323 m. pr. Kr. - Aleksandro Makedoniečio mirtis Babilone 26. 281 m. pr. Kr. - Aleksandro Makedoniečio imperija suskilo į 3 dideles karalystes: Makedoniją, Egiptą ir Siriją. Jų valdymą pasidalino diadochai 27. 146 m. pr. Kr. - Roma nukariauja Graikiją 28. 394 m. - imperatorius Teodosijus uždraudžia olimpines žaidynes 29. 1896 m. - Atėnuose atkuriamos Olimpinės Žaidynės, tai padare Pjeras de Kubertenas Sąvokos • Agora - turgaus aikštė Senovės Graikijoje. • Akademija - vieta, kur buvo siekiama aukštojo mokslinio išsilavinimo • Akropolis - aukštutinis miestas, ant kalno pastatyta tvirtovė, apjuosta sienomis. • Amfora - keramikinė vaza su dviem ąselėm. • Antropomorfizmas - dievybės sužmoginimas. • Apela - susirinkimas Spartoje. Dalyvaudavo vyrai, sulaukę 30 metų. • Archontas - pareigūnas, renkamas iš Eupadritų , Atėnams vadovauti. • Aristokratas - turtingas, kilmingas asmuo. • Atlantida - sala arba žemynas 360m. pr. Kr. kurią kažkur paminėjo Platonas. • Bazilėjas - Spartos Karalius. • Barbaras - svetimšalis, kuris gyveno už Graikijos ribų. • Chitonas - Senovės Graikų vyrų ir moterų drabužis (berankis iki keliu, lininis arba vilnonis). • Demagogas - žmogus, savo iškalba bei veikla daręs didelę įtaką liaudžiai ir valstybei. • Demokratija - valdymo forma. • Demosas - primityvi teritorinė bendruomenė, liaudis. • Diadochai - Aleksandro Makedoniečio karuomėnės vadai, kurie po jo mirties pasidalino jo imperiją. • Dionisijos - dievui Dionisui skirta šventė Atėnuose. • Eforai - Spartiečiai prižiurėtojai, kontroluojantys bazilėjus. • Eklezija - tautos susirinkimas Atėnuose. • Falanga - sunkiai ginklota pėstininkų kolona. • Filosofija - iš Graikų kalbos reiškia “Išminties meilė”. • Freska - tapyba ant sienų ir lubų. • Gerusija - auksčiausia politinė institucija Spartoje, seniūnų taryba.a • Helenai - graikai.
Istorija  Konspektai   (15,78 kB)
Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.
Istorija  Referatai   (24,11 kB)
Rašto atsiradimas
2010-06-03
Raštas – didysis žmogaus laimėjimas, didysis kultūros liudytojas, istorinės atminties saugotojas. Juk per raštą, per knygą ateina į mus liudijimai apie kultūrų, tautų, miestų, žmonių likimus. Per vieną mokslininkų ekspediciją prie Rozetės gyvenvietės vienas kareivis iškasė iš žemės juodo poliruoto bazalto lentą, išmargintą įrašais. Taip buvo rastas pirmasis egiptiečių kalbos tekstas kartu su tiksliu vertimu į graikų kalbą. Ilgą laiką mokslininkai mėgino iššifruoti senovės egiptiečių rašto-hieroglifų-prasmę. Po keleto dešimtmečių prancūzų mokslininkas Ž.F. Šompoljonas pirmasis iššifravo keletą egiptiečių rašmenų. Iš senųjų laikų išlikęs eilėraštis leidžia manyti, kad raštas ir knyga buvo labai vertinami Egipte. Kai egiptiečiai sukaupė daug žinių, jas buvo būtina išsaugoti. Žmogaus atmintis nebepajėgė visko aprėpti. Taip atsirado raštas. Nestatė sau piramidžių Išmintingi raštininkai Ir antkapių iš bronzos… Jų piramidės - knygos, Jų kūdikis - nendrinė plunksna. Ir žodžius, parašytus knygoje, Žmogus prisimins amžiais. Pagrindiniai rašto tipai Raštas – tai tam tikra braižomųjų ženklų sistema, leidžianti perteikti mintis ir jausmus per erdvės ir laiko atstumą, fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą. Tokios sistemos atsiradimas buvo labai reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje. Raštas padėjo išsaugoti naujosioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tautų literatūros, mokslo ir apskritai kultūros bei civilizacijos laimėjimus, atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuojančių kalbų raidos etapus. Raštas taip pat daug prisidėjo ir tebeprisideda prie žmonių abstraktaus mąstymo plėtojimosi, mokslo ir kultūros pažangos, visuomenės nacionalinės ir politinės konsolidacijos. Kada atsirado raštas, sunku pasakyti. Tačiau nėra abejonės, kad jo atsiradimas susijęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti, braižyti. O seniausi piešiniai Europoje, rasti ant uolų (urvuose ir ne urvuose), dabar priskiriami laikotarpiui tarp 20 000 ir 10 000 m. pr. m. e. Ypač daug piešinių ant uolų surasta Afrikoje, šiaurės ir pietų Amerikoje, bet jų didžioji dalis ligi šiol dar nedatuota. Vieni iš tų piešinių galėjo būti grynai estetinio pobūdžio (tam tikros puošmenos), kiti simbolizavo įvairius religinius įvaizdžius, dar kiti žymėjo daikto priklausomybę tam tikram asmeniui ar kt. Todėl tie piešiniai paprastai dar nelaikomi raštu: jie sudaro tiktai rašto priešistorę. Tikrasis raštas, matyt, atsirado vėlesniais laikais (kai kurie mokslininkai mano, kad jo užuomazgos siekia VIII-VI tūkstantm. pr. m. e.). Yra žinomi trys pagrindiniai rašto tipai, istoriškai keitę vienas kitą arba egzistavę ir dabar egzistuojantys vienas greta kito. Tai piktografija, ideografija ir fonografija. Seniausias iš jų – piktografija, arba piktografinis raštas. Piktografija („pieštas“ + „rašau“) – tai toks raštas, kai tam tikrais piešinėliais išreiškiama kokia nors mintis, perteikiama informacija. Piktografinio rašto pavyzdžiu gali eiti prie vienos Aliaskos eskimų jurtos rastas piešinėlis, skirtas atsitiktiniams praeiviams.
Istorija  Referatai   (28,72 kB)
Persų civilizacija
2010-06-03
Persų civilizacija: VI a. pr. m. e. prieš medų valdžią sukilo kitas regionas - Persija, kuri užgrobė valdžią imperijoje, įkūrė Achemenidų dinastiją ir praplėtė imperijos teritorijas. Naujoji Persijos imperija driekėsi nuo Mažosios Azijos iki Indo upės. Ji valdė taip pat Mesopotamiją ir Egiptą. Žymiausi Achemenidų valdovai – Kiras (įkūręs Persijos imperiją I tūkst. pr. m. e.) ir Darijus I (imperatoriaus valdymo metu Persija išgyveno geriausią laikotarpį; didieji užkariavimai I tūkst. pr. m. e.). Sostinė – Persepolis. Valstybė padalinta į autonomines provincijas (satrapijas), kurių valdovai satrapai nešė duoklę valdovui. V a. pr. m. e. imperiją susilpnino graikų–persų karai, o 330 m. pr. m. e. valstybę užkariavus Aleksandrui Makedoniečiui, Persija žlugo. Kiras (558-529m.pr.kr) - Jo valdymo metais persu gentys buvo suvienitos i viena tauta, sostine – Sūzai. Jo valdymo metais buvo nukariauta graikų kolonijos mažojoje azijije,babilone(539m.pr.kr,kadangi babilono jkaralyste iejo i finikija ir palestina tai sios teritorijos taip pat atiteko Kirui) Kiras buvo humaniškas valdovas.Neplešykavo,negriove pastatų.Kai jis valde žydams buvo leista gryžti i gimtasias vietas. Kambizas II (529-522m.pr.kr) – Jo valdymo metais buvo nukariautas tyras,kipras,egiptas. (kautynes 525m.pr.kr.prie Pelusijaus) Darijus I (522-485m.pr.kr) – nukariavo visas rytu žemes iki pat Inolo upes, ižeme Makedonija, Trakija.Surenge žygi i skitu žemes, pasieke Dniesta.Nukariaves tu laiku Rytu civilizituo pasaulį.Jis stengesi padalinta į automines provincijas- satrapijas.Darijus I išleido įstatymus, įvede bendra pinigų sistema. Religija: Jie garbino ir svetimus dievus,bet savuju taip pat neužmirso.Plačiai žinoma senoves Iranos religija – zoroastrizmas.Senoves religijos pagrindas - dieviskuju pradu supriešinimas. Viena religijos doktrina buvo skirta Šviesos Jegioms vadovaujamos didžiojo –Ahūros Mazdos, O kita Tamsos Jegoms vadovaujamos piktojo – Angros Mainjaus.Jo kultūrine misija – žmonijos gelbejimas,.jo mokymas buvo naujas, jis iš daugybes garbinamu Irano dievu atrnko tik du, Ahūra Mazda ir Angra Mainju ir juos supriešino. Žmones moke kad viskas priklauso nuo ju paciu ir kad jie patys kuria savo likima.Zoroastrizmas skelbiamas tikejimas pasaulio babaiga, paskutiniuoju teismu.Sis religinis-etinis dualizmas yra siejamas su pranašu Zaratustra..jo mokymas yra aprasytas seniausioje šventojoje knygoje ,,Avestoje“ Achemenidai nesukure savitos menines kultūros jie ja pereme is kitu tauti.Jiems būdingas ,,žveriu stiliu“- laukiniu žveriu, galviju,paikščiu vaizdavimas.Irano kultūra tik sujunge Artimuju Rytu bei Vidurine Azijos menines kūrybios elementus.. Jie nepaliko ryškęsniu savo švytejimo pėdsakų.
Istorija  Konspektai   (5,06 kB)
Mesopotamija (2)
2010-06-03
Mesopotamija (arba Tarpupis; iš graikų: Μεσοποταμία, senovės persų Miyanrudan – tarpupis, arba aramėjų Beth-Nahrin – dvi upės) – regionas pietvakarių tarp Tigro ir Eufrato upių dabartinėje pietryčių Anatolijoje (Turkija), Sirijoje ir Irake. Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, viena iš galimų rašto atsiradimo vietų. Padėtis Šiaurėje Mesopotamija prasideda nuo Tauro kalnų, o pietuose siekia Persijos įlanką. Rytuose Mesopotamija ribojasi su Irano kalnais, o vakaruose su Arabijos dykuma ir Sirijos aukštikalnėmis. Žemdirbystė Pagal ūkinės veiklos tipą kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija. Didžiąją dalį Mesopotamijos sudaro aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis). Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėse upių potvyniai arba sausra. Upių vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Pietinėje dalyje buvo plačiai taikomas dirbtinis drėkinimas. Pietų Mesopotamijoje dirbtinio drėkinimo atsiradimas datuojamas 6-5 tūks. pr. m. e. sandūra, Egipte – 4 tūks. pr. m. e. pirmoji pusė. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės irigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra. Tarpupio augalija nepasižymėjo įvairove. Valstiečiai augino kelias kviečių rūšis, miežius, žirnius. Miežiai vyravo Pietų Babilonijoje ir buvo šio krašto gyventojų mitybos pagrindas. Iš jų gamindavo pagrindinį miltinį patiekalą – duoną ir kelių rūšių alų. Tam, kad žemė atsigautų, joje buvo sėjama tik kas antrus metus. Jau ankstyvoje senovėje buvo gaunami dideli derliai - 3 tūkst. pr. m. e. buvo nupjaunama 30 kartų daugiau nei pasėjama. Per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti. Nepaisant to derlius buvo dešimt kartų didesnis nei pasėta. Antikos graikai ir romėnai pasiekdavo žymiai prastesnius derlingumo rezultatus. Augintos datulės, granatai, figos. Populiarios buvo obelys, vynuogės, linai, sezamas, svogūnai, česnakai, agurkai, moliūgai, žirniai, pupelės. Nors Mesopotamijoje ir buvo lapuočių ir spygliuočių miškų, tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano buvo importuojamas kedras. Gyvūnija buvo įvairesnė. Čia veisėsi avys, ožkos, laukinės kiaulės, jaučiai, stručiai, liūtai ir kt. Upėse ir ežeruose buvo gausu žuvies. Senosiose Rytų civilizacijose vyravo primityvi agrotechnika. Didžiausias žemdirbystės technologijos pasiekimas (be aniems laikams gerai išvystytos irigacijos) buvo su geležiniu noragu arklas, traukiamas jungo jaučių (seniausias laikais arklą traukdavo ir žmonės, pvz., Babilonijoje, Kinijoje). Vyravo mediniai kauptukai ir ribotas dirvos tręšimas. Ilgainiui prijaukinamas jautis ir asilas, o technikos tobulėjimas, darbo pasidalijimas sudaro palankias sąlygas amatams. Auga prekyba su aplinkiniais kraštais. Prekybos plėtra tiesiogiai nulėmė ir transporto raidą (išrandamas ratas, vežimas). Raštas Šumere atsirado IV tūkst. pr. m. e. dėl ūkinių poreikių, susijusių su miestų-valstybių ūkio specifika, kuri reikalavo tikslios visų medžiaginių gėrybių, visų pajamų bei išlaidų apskaitos (pora šimtmečių vėliau raštas atsirado ir Egipte, tačiau prielaidos tam tenai buvo kitokios, negu Šumere,- egiptiečiai raštu šlovino dievus ir faraonus).
Istorija  Referatai   (182,13 kB)
Mesopotamija
2010-06-03
Mesopotamija (arba Tarpupis iš graikų: Μεσοποταμία) – regionas pietvakarių Azijoje tarp Tigro ir Eufrato upių dabartinėje pietryčių Anatolijoje (Turkija), Sirijoje ir Irake. Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, viena iš galimų rašto atsiradimo vietų. Šiaurėje Mesopotamija prasideda nuo Tauro kalnų, o pietuose siekia Persijos įlanką. Rytuose Mesopotamija ribojasi su Irano kalnais, o vakaruose su Arabijos dykuma ir Sirijos aukštikalnėmis. Pagal ūkinės veiklos tipą kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija. Didžiąją dalį Mesopotamijos sudaro aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis). Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėse upių potvyniai arba sausra. Upių vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Pietinėje dalyje buvo plačiai taikomas dirbtinis drėkinimas. Pietų Mesopotamijoje dirbtinio drėkinimo atsiradimas datuojamas 6-5 tūkst. pr. m. e. sandūra, Egipte – 4 tūkst. pr. m. e. pirmoji pusė. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės irigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra.
Istorija  Pateiktys   (514,93 kB)
Kryžiaus žygiai
2010-06-03
7a. enagelizacijos riba ėjo rytų ir šiaurės Europoje. 8-10a. plito toliau, bet sutiko stiprų pasipriešinimą. Nuo 10a. prievartinis skleidimas. Iš esmės skleidė vokiečiai (tai susiję ir su politiniai motyvai). Dėl to plito lėtai. Priešingai nei ankstesnioje, vėlyvoji krikščionybė skleidžiama aukštųjų ginklo pagalba tarp žemesniųjų. Krikščionybės priėmimas buvo perėjimas prie aukštesnės kultūros. Vakarų krikščionybė ne tik sklido prievarta, bet ir pati patyrė smūgių iš pagonių, ypač iš vikingų. Jū puldinėjimai tęsėsi apie 300 metų. (8 a.pab. – 11a.vid.). Vikingais vakaruose vadinami normanai, t.y. šiaurės žmonės.(Rusijoje – varijagai, Lietuvoje - žuvėnai). Normanai – germanų tautybės (danai, norvegai, švedai), 9-10a. žinomi kaip plėšikai. Stulbina tyčiniu žiaurumu ir smurtu. Viena iš priežaščių – jų religinės pažiūros – dievai skatina leistis į mūšius. Priešinasi krikščionybei, Kristaus pasekėjams. Normanai buvo smulkūs žemdirbiai, pirkliai, geri jūrininkai. Atakuodavo netikėtai, mažais būreliais. Labai pavojingi Karolio Didžiojo imperijai. Be to, po Verdeno sutarties vyko rietenos, peštynės. Įvairios nuomonės, kodėl Vykingai puldinėjo: 1)dėl didelio jų pačių skaičiaus 2)ieškojo turtų 3)atšiaurus klimatas, blogas derlius 4)siekė prekybinių, komercinių tikslų 5)švedai norėjo prekiauti su Rusija, danai plėšikavo 6)siekė kolonizuoti vakarus Žygiai dviem kryptimis: į rytus ir į vakarus. Vakarų normanai – norvegai ir danai veržėsi į Šiaurės jūros ir Atlanto vand. pakrantę. Puolė Airiją, danai kolonizavo Šiaurės j. salas. Drauge nukariavo žymią Airijos dalį. 9a. plėšė Angliją, Prancūziją, Vokietiją. 9a. pab. pavyko nukariauti žymią dalį Šiaurės ir Rytų Anglijos. Čia apsigyveno skandinavų kariai. Toliau leidosi į pietus – Portugalija, Ispanija, Italija. Didelis danų laimėjimas – 811 m. švykdytas šiaurės Prancūzijos nukariavimas. Atsirado teritorija – Normandija (šiauriečių žemė). Ji tapo nepriklausoma nei nuo danų, nei nuo frankų. Danai asimiliavosi, sumišo su frankų, keltų, romėnų palikuonimis. Didžiausias vikingų laimėjimas – Anglijos pajungimas. 1016 m. danų vadas Knutas užėmė Anglijos sostą. Po to tapo Danijos ir Norvegijos karaliumi – susidarė Knuto didžiojo valstybė. Ji egzistavo tik 20 m. 1066 m. Anglija išsivadavo nuo vikingų. Praėjus trumpam laikui ją nukariavo normandai – Vilhelmas užkariautojas. Vikingų puldinėjimai liovėsi, nes įsitvirtino karalių valdžia. Apie tūkstantuosius metus tapo krikščioniškomis valstybėmis. Kitas pavojus (iš rytų) – vengrai. Jie puldinėjo V. ir P. Europą, degino miestus, pasižymėjo žiaurumu, ypač nuo jų kentėjo Vokietija. Bet 10a. vid. Vokieičių karalius OtonasI galutinai sumušė vengrus. Vengrai tapo sėslūs. 1000-ieji metai – labai svarbi kriščioniškojo pasaulio data. Jam priklausė Italijos žemės, Anglija, Airija, Škotija, Skandinavijos valstybės, dalis Ispanijos. Nuo 10 a. vakarų krikščioniškas pasaulis imtas vadinti Europa. Nors šis pavadinimas minėtas dar 8 a. Tai reiškia krikščionių pergalę prieš pagonis. Normanų, vengrų palikimas pakeitė visuomenės struktūrą. Tai antras didžiojo tautų kraustymosi etapas. Skirtumas: germanai susidurė su nusilpusia Romos imperija, o vengrai su stipria, gimstančia feodaline struktūra. Jos nepakeitė, nesugriovė, bet patys perėmė ir paskleidė jos bruožus. Š. ir V. Europoje sustiprėjo Romos bažnyčios pozicija, ne skrikščioniška bažnyčia kilo iš Romos bažnyčios. Kita buvo Konstantinopolio bažnyčia. Ją perėmė Bulgarija, Serbija (9a.), Rusija (10a.). 2 krikščionybės platinimo centrai atsirado 395 m., kai galutinai suskilo Romos i-ja. Tam tikras bažnyčios skilimas. Tiek Romos tiek Konstantinopolio patriarchas ėmė siekti viršenybės krikščioniškajame pasaulyje. Būta įvairių konfliktų be didesnių pasekmių, bet vienas 1054 m. kilęs konfliktas baigėsi bažnyčios organizaciniu skylimu. Atsirado visuotinės katalikų ir tikrųjų krikščionių – ortodoksų provoslavų bažnyčia. Tai atskyrė Balkanus nuo vakarų Europos. Apie 11a. jau visa Europa krikščioniška. 10-14 a. ji plėtė sienas ir kovojo su kitatikiais, musulmonais. 2 kryptys: 1)Europoje (Ispanija) 2)Artimieji Rytai (kryžiaus žygiai, kuriamos krikščioniškos valstybės). Arabai, užėmę Šiaurės Afriką (buvusią Romos teritoriją), ėmė pulti pietų Europą. 711 m. pasiekė Ispaniją ir sugriovė vestgotų valstybę. 732 m. arabų puolimas į Ispaniją buvo sustabdytas. Arabai užėmė Viduržemio jūros salas (Kiprą, Siciliją, Korsiką), plėšė Romą, Neapolį, P.Prancūziją. Atsirado savotiškos islamo salos. Sicilija ir Ispanija pažymėta islamiškos kultūros pėdsakais. Iki arabų Sicilija nebuvo lotynų kultūros kraštas, jautėsi Bizantijos įtaka. Arabų apsigyvenimas joje prasidėjo 9 a. Musulmonai praturtino žemės ūkį. Sicilija susijungė su klestinčią Šiaurės Afrika. Ispanijoje arabai steigė universitetus, mečetes. Kordonos miestas – didžiausias prekybos kultūros centras visoje vakarų Europoje. Iš lotynų kalbos į arabų išversti senovės graikų mokslo darbai. 10 a. Toledo mieste imta gaminti popierių. Naujos sodininkystės, žemės ūkio kultūros (granatmedžiai). Kilo amatai, monumentalioji architektūra. Gilūs arabų pėdsakai, bet neprieita prie asimiliacijos, vieno tikėjimo įsiviešpatavimo. (jie neasimiliuojasi su nemusulmonais). 10-14a. reikšmingiausias krikščionių laimėjimas kovoje prieš kitatikius – Ispanijos atėmimas iš musulmonų. 13a. pabaigoje jiems liko tik maža Granados valstybėlė. Karai Ispanijoje vadinti Konkista. Tai – pirmieji religinio pobūdžio karai, kurie davė pradžią Kryžiaus žygiams. Kryžiaus karai Ispanijoje tarp krikšč. ir musulmonų - pirmieji religiniai karai. Davė idėjinį pagrindą kryžiaus karams. Šiuo terminu vadino ir kovas prieš eretikus. Kryžiaus žygiai – vakarų feodalų žygiai link Jeruzalės. Pretekstas – siekimas išvaduoti šventą žemę nuo kitatikių – musulmonų. Jie turėjo sutelkti Europos visuomenę, suteikti įspūdžių ir turtų, taigi pateisinti kiekvieno viltis. Plito indulgencijos – finansavimas kryžiaus žygiams???. Patraukė daug įvairių sluoksnių žmonių. Kryžiaus karų metu atsirado ordinai, išaukštinta ir sakralizuota ryterystė. Riteris turėjo ginti vargšus, našlaičius, moteris. 12-13a. riteris – kilnumo pavyzdys. Atsirado Tamplierių ordinas (pav. Kilęs iš Saliamono šventyklos). Prancūzų ordinas. Puolimo ir gynybos funkcijos. Art.Rytuose sukaupė nemažus turtus. 13a. grįžo į Europą, kur buvo pasklebti eretikais. Juanitų ordinas atsirado dar prieš kryžiaus žygius. Dabar jis žinomas kaip Maltos ordinas, pavaldus Vatikanui. 1198 m. – kryžiuočių (vokiečių) ordinas. Kryžiaus žygiuose dalyvavo įvairūs soc.sluoksniai, su skirtingais tikslais. Bendras tikslas – šventų relikvijų išvadavimas. Karaliai norėjo sukurti naujas valstybėles. Riteriai – įgyti žemės ir turtų, valstiečiai – išsigelbėti nuo skurdo. Popiežija norėja skleisti krikščionybę. Rūpėjo turtai, nes Art.Rytų materialinė ir dvasinė kultūra pranoko Europą. 11 amžiaus padėtis buvo palanki pradėti kryžiaus žygius: Bizantija atsidūrė sunkioje padėtyje, todėl jos valdovas kreipėsi į V.Europos valstybes pagalbos. Tai buvo pretekstas pradėti Kryžiaus žygius. 1-as Kryžiaus žygys 1096-1099. JO metu sukurtos 4 valstybės. Svarbiausia Jeruzalės karalystė (pagal Prancūzijos modelį). Šaukiami asizai, kur priimdavo įstatymus, renkamas karalius, kurio valdžią riboja aukštesnieji rūmai. 2-as Kryžiaus žygis (1202-1204). Atskleidė šių žygių tamsiąją pusę, nes tapo žygiu prieš Bizantiją. Konstantinoppolis apiplėštas. Suskaldyta Bizantijos imperija. Įkurta Lotynų karalystė. Jai žlugus šią teritoriją užėmė turkai. Vaikų kryžiaus žygis. Paskutinis – 8 Kryžiaus žygis.- 1270m. Kryžiaus žygiai. Nepasiteisino. Nukentėjo Art. Rytai. Tarp religijų atsiranda priešiškumas. Sustiprėjo tautiniai prieštaravimai. Atsivėrė praraja tarp Bizantijos ir V.Europos. Po kryžiaus karų sustiprėjo priešiškumas žydams – jie imti kaltinti Kristaus nužudymu. Vykdomi “pogromai”. Daug smurto žudynių. Paneigta, kad per Kryžiaus žygius susipažinta su Art.Rytų kultūra. (čia svarbesnis Ispanijos vaidmuo). Kryžiaus karai neišplėtė krikščioniškojo pasaulio. Ji liko Europos religija.
Istorija  Konspektai   (8,16 kB)
Graikų dievai
2010-06-03
Chaosas-pirmykštė beformė tuščia erdvė, iš kurios atsirado kiti pirmapradžiai dievai. Gaja- Žemės personifikacija (Motina Žemė). Tartaras-kartu dievybė ir vieta požemio pasaulyje, esanti žemiau už Hadą. Erotas-senovės graikų meilės, vaisingumo, geismo ir sekso dievas. Erebas-pirmapradis dievas, tamsos personifikacija. Nikė-pergalės deivė. Chronas-laiko personifikacija. Chronas dažnai vaizduojamas kaip pražilęs su ilga barzda senukas. Uranas-dangaus personifikacija. Eteris-viršutinis dangus, skaidriausias ir tyriausias dangaus sluoksnis. Pontas-senovinis jūros dievas, jūros (gilumos) personifikacija. Momas- kaltės, piktžodžiavimo, sarkazmo personifikacija. Moras-neišvengiamos pražūties personifikacija. Ciklopai-milžinų rasė, kurios atstovai teturėjo vieną kaktoje esančią akį. Gigantai-senovės graikų milžinai su gyvačių kojomis. Titanai-dievai, kėsinęsi į pasaulio valdžią. Forkinas- jūros gelmių personifikacija. Euribija-jūros dievė. Echidna-„Visų monstrų motina“. Eritėja-viena iš keturių hesperidžių. Palantas-išminties dievas. Gerionas-Jis buvo sparnuotas milžinas, kurio kūną sudarė trys žmonių kūnai sujungti per liemenį. Gorgonė-graikų mitologijos fantastinė būtybė. Euritionas-Ftijos karalius. Zelas-uolumo ir atsidavimo personifikacija. Nikė-pergalės deivė.
Istorija  Namų darbai   (7,46 kB)
Finikija ir Sirija
2010-06-03
Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių. Prie politinio Sirijos ir Finikijos susiskaldymo prisidėjo senos galingos ir kultūringos valstybės: Egiptas, Babilonas, Asirija, Hetitų valstybė, kurios nuo seno siekė nukariauti tas turtingas sritis ir užimti klestinčius jų prekybos miestus. Kai kuriose Sirijos ir Finikijos srityse gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Gerai dirbamoje Finikijos pajūrio juostoje, ypač Marato, Berito, Sidono, Tiro ir Ako rajonuose, buvo visos būtinos dirvos ir klimato sąlygos, kad galėtų išsivystyti žemdirbystė ir sodininkystė. Gyventojai Finikijos ir Sirijos gyventojai buvo nepaprastai sumišę. Jau III tūkst. pr. Kr vieną iš seniausių gentinių sluoksnių sudarė huritai, kurie gyveno šiaurės vakarų Mesapotamijoje ir šiaurės Sirijoje, o iš čia matyt išsiskirstė į kaimynines sritis. Huritų gyventa ir Ugarito šalyje. Pagrindinę Sirijos ir Finikijos gyventojų dalį sudarė vakarinės semitų gentys. Pačią šiauriausią Sirijos dalį ir gretimas Mažosios Azijos sritis (Kilikiją) bei Mesopotamiją buvo užėmusios “šiaurės vaikų” (bene-samal) gentys, pačiame pietiniame pakraštyje gyveno “pietų vaikų” (bene-jamina) gentys, o į rytus nuo Sirijos gyveno “rytų vaikų” (bene-ludem) arba amoritų gentys, kurios buvo į vakarus nuo Mesopotamijos. Sirijos - Mesopotamijos stepių šiaurinėje dalyje gyveno aromėjai kurie irgi priklausė semitinei tautų grupei. Amoritai ir aramėjai dažnai prasiskverbdavo į Siriją, ten įsikurdavo ir net sudarydavo atskiras kunigaikštystes. I tūkst. pr. Kr. “finikiečių” vardą graikai davė pajūrio gyventojams, daugiausia įsikūrusiems Viduržemio jūros rytinio pakraščio mestuose, kur tik X a. pr. Kr. susidarė savarankiška Finikijos valstybė su centrais Sidone ir Tire. Finikiečiai taip pat priklausė vakarų semitų grupei. Socialiniai - ekonominiai santykiai Daugelyje Finikijos ir Sirijos sričių nebuvo palankių sąlygų žemdirbystei vystytis, todėl ten gyvenusios gentys buvo priverstos gyventi klajoklišką gyvulių augintojų gyvenimą. Tik Oronto upės slėnyje ir Finikijos pakraštyje gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Čia buvo gera derlinga dirva ir pakankamai vandens. Greta grūdinių kultūrų (kviečių, miežių, sorų) atsiranda seniausios techninių augalų kultūros. Jau III tūkst. pr. Kr. buvo sėjami linai ir mokėta austi audinius. Žemdirbystės įrankį kauptuką pamažu pakeitė primityvus arklas, į kurį buvo kinkomi asilai, jaučiai, o kartais ir vergai. Senieji akmenys grūdams malti palaipsniui buvo pakeisti malamosiomis girnomis. Gyventojai nesitenkino siauru dirbamu žemės ruožu pajūryje ir upių slėniuose, todėl sukūrė terasinę žemdirbystės sistemą, tam tikslui panaudoję Libano kalnų šlaitus. Kalnų šlaitai buvo dirbtinai paverčiami eilėmis viena ant kitos esančių terasų ir drėkinami taisyklingai paskirstytu upelių vandeniu. Greta grūdų ūkio Finikijoje ir Sirijoje atsirado intensyvesnių žemdirbystės rūšių - vynuogininkystė ir vyno gamyba. Finikiečių vynas buvo garsus visame senovės pasaulyje. Jau žiloje senovėje Sirijoje ir Finikijoje atsiranda įvairūs amatai. Libano kalnuose buvo geros geležies rūdos. Ypač finikiečiai buvo garsūs audinių gamyba ir jų dažymu. Plačiai žinomi ryškiai raudoni ir tamsiai violetiniai purpuriniai dažai, gaminami iš vietinių pajūrio moliuskų, kurių kiaukutų labai daug rasta Finikijos pakraštyje. Buvo labai suklestėjusi ir stiklo gamyba, tačiau šią techniką finikiečiai perėmė iš egiptiečių ir iš dalies iš asirų. Puikaus statybinio miško ir miško laivų stiebams gausumas (daugiausia Libano kalnuose) padėjo žymiai išsivystyti medžio apdirbimo gamybai ir laivų statybai. Finikiečiai senovėje buvo laikomi geriausiais laivų statytojais. Labai galimas daiktas, kad pats gentinis pavadinimas "finikiečiai" yra kilęs iš egiptiečių žodžio "fenechu", kuris reiškia "laivų statytoją". Seniausias finikiečių laivo tipas buvo sunkus, bet gerai pritaikytas jūromis plaukioti laivas, daugiausiai varomas burėmis ir skirtas dideliems kroviniams gabenti. Prekyba. Finikijos ir Sirijos gerą prekybos išsivystymą galima paaiškinti palyginti dideliu žemės ūkio produktyvumu, amatų pažanga ir palankiomis geografinėmis sąlygomis. Finikiečių miestai buvo toje vietoje, kur kirtosi svarbiausieji prekybos keliai, jungę Priešakinės Azijos šalis su Egėjo jūros baseinu, su Afrika ir Arabija. Prekyba vyko sausumos ir jūrų keliais. Greta paprasto nešulinio transporto būta ir ratinio; tai rodo votyviniai (šventovei skirti) dviračių vežimų modeliai. Sausumos vilkstinių prekyba buvo apėmusi plačias teritorijas nuo Sirijos šiaurinio pakraščio iki Akabo įlankos Raudonosios jūros pakraštyje, įskaitant ir visą Kanaaną Bet ypač Finikijoje buvo išsivysčiusi jūrų prekyba. Ypatingą reikšmę turėjo prekyba su Egiptu, į kurį jau IV tūkst. pr. Kr. , Egipto Senosios Karalystės epochoje buvo išvežama alyvmedžio aliejus, miško medžiaga, vynas, kedrų aliejus, gyvuliai, grūdai, kosmetikos ir medicinos priemonės. Ypač suklestėjo Finikijos miestų, daugiausia Biblo, prekyba su Egiptu II tūkst. pr. Kr. viduryje ir II - oje pusėje, kada Sirija ir Finikija buvo nukariautos Egipto. Didelę reikšmę Finikijai ir Sirijai turėjo prekyba su hetitų gentimis. Hetitai prasiskverbia į Siriją ir nuo II tūkst. pr. Kr. pradžios kolonizuoja ją. Šis skverbimasis glaudžiai susijęs su prekybos tarp hetitų valstybės ir Sirijos išsivystymu ir galiausiai atveda į tai, kad hetitai nukariauja žymią dalį Sirijos. Žiloje senovėje Finikijoje ir Sirijoje buvo bendruomeninė santvarka, ryškėjanti iš bendruomeninių žemdirbių kultų, kurie atsispindi mitologinėse poemose. Žymus prekybos išsivystymas jau III tūkst. pr. Kr. sąlygoja tai, kad senovinės bendruomenės palaipsniui diferencijuojasi, pamažu suyra ir išsivysto vergoviniai santykiai. Egiptas nukariauja Siriją ir Finikiją. III tūkst. pr. Kr. pab. ir II tūkst. pr. Kr. pr. Sirijoje ir Finikijoje buvo keletas mažų valstybių, kurių centrai buvo stambūs prekybos miestai. Tarp tų miestų išsiskyrė svarbiausias miestas - valstybė Ugaritas, taip pat Biblas, buvęs jūros pakraštyje, kuris plačiai prekiavo, ypač su Egiptu. III tūkst. pr. Kr. pab. Biblas juto ne tik ekonominę, bet ir politinę Egipto įtaką. II tūkst. pr. Kr. viduryje Sirija ir Finikija patenka į Egipto valdžią. Jos buvo ekonomiškai ir politiškai Egipto kontroliuojamos, bet vis dėlto išlaikė tam tikrą savarankiškumą. Sirijos ir Finikijos miestus valdė vietiniai Egipto kunigaikščiai, miestams buvo užkrauta sunki duoklė, išnaudojami šalių gamtos turtai. XIV a. pr. Kr. Egiptas jau nebeturi pakankamai jėgų, kad išlaikytų savo viešpataujančią padėtį Sirijoje. Egiptiečių pakeisti ateina hetitai, kurie kolonizuoja šiaurės Siriją ir jų įtaka darosi vis stipresnė ir stipresnė. Bet netrukus Sirijoje pasirodo nauji nukariautojai. Tai Egėjo jūros tautos, plačia banga siūbtelėjusios į rytus, užėmė M.Aziją ir Siriją. Rasti radiniai rodo, kad Egėjo gentys, Egėjo prekybinė ir kultūrinė įtaka buvo gana smarkiai prasiskverbusios į Siriją XIII-XII a. pr. Kr. Kolonizacija Finikiečiai įsteigia eilę kolonijų visame viduržemio jūros baseine. Dar XVI a. pr. Kr. Jų kolonizacija apima ne tik Kipro salą ir dalį Mažosios Azijos pietinio pakraščio, bet ir visą Egėjo jūros baseiną. Finikiečiai savo prekybinėms faktorijoms pasirinkdavo salas, esančias netoli jūros kranto, ir vietoves, esančias svarbių prekybos bei karo kelių susikirtimo vietose, turinčias gamtos turtų ir gerai pačios gamtos apsaugotas. Jie per Bosforą ir Helespontą prasiskverbė į Juodąją jūrą, pasiekdami Mažosios Azijos šiaurinius krantus; jų prekyba toliau skverbėsi į Mažosios Azijos ir Graikijos sritis bei miestus. Plačiai išsivysčiusia jūrų prekybą ir kolonizaciją daugiausiai vykdė Sidono pirkliai. Stambiausio finikiečių miesto Tiro pirkliai plačiai prekiavo Viduržemio jūros vakarinėje dalyje, kur išeiviai iš tiro įsteigė daug kolonijų. Kolonijas jie statė slinkdami jūros keliu, einančiu nuo Finikijos į Iberiją, Tartesą, per Sisiliją, Maltą, Peteleriją į senovės miestą Gaderą. Slinkdami į vakarus, finikiečiai kolonizavo kai kurias Šiaurės Afrikos dalis, pastatė ten daug prekybos faktorijų, iš kurių ypač iškilo Kartagina. Tolimiausi finikiečių prekybos forpostai vakaruose buvo kolonijos vakariniame Afrikos pakraštyje: Tingisas (Tadieras), Celis (Azila) ir kt. Finikiečiai prasiskverbė ir į rytines šalis: Tiro rinkose būdavo parduodamos prekės, atgabentos iš Armėnijos; Mesopotamijoje prie Eufrato jie įsteigė savo koloniją - Edanos miestą Finikiečių prekyba ir kolonizacija XVI - XII ir ypač X - IX a. pr. Kr. pasiekia didžiulį užmojį. Jų kolonizacija vyko žymiai anksčiau nei senovės graikų kolonizacija. Vergovinis ūkis, glaudžiai susijęs su užjūrių prekyba ir palūkininkavimu, stambiuose Finikijos miestuose išsivystė VII - VI a. pr. Kr. Tiro - Sidono karalystė, labiausiai suklestėjusi IX a. pr. Kr., gyvavo neilgai, nes po ilgos kovos Asirijos karaliui Asarchadonui VII a. pr. Kr. pavyko galutinai sutriuškinti galingus finikiečių miestus ir prijungti Finikiją prie Sirijos karalystės. Ugarito archeologiniai tyrinėjimai Sirijos gyventojų tarpe ilgai gyvavo padavimas, kad po Ras Šarma, “Pankolio kalva”, netoli Viduržemio jūros uosto Latakijos slepiasi senoji šalies sostinė. Nedideli auksinių daiktų radiniai nuolat duodavo gadui naujo peno. 1928 m. kilometro atstumu nuo Ras Šarmos uoste Minet el Beida buvo rastas skliautas iš stambių akmens luitų. Paaiškėjo, jog tai didžiulis kapas iš tašytų kvadratų. Mokslininkai daug tikėjosi iš kasinėjimų, todėl į Ras Šarmą pasiuntė didelę ekspediciją, vadovaujamą Klodo F. A. Šeferio, kuri čia kasinėjo nuo 1929 - ųjų, su pertraukomis karo bei pokario metais; darbai tęsėsi ir vėliau, kai Sirija tapo nepriklausoma. Praėjo beveik treji metai, kol paaiškėjo, kad Ras Šarmos kalva slepia seną finikiečių miestą Ugaritą, kurio vardas buvo žinomas jau prieš kelis dešimtmečius. Anksčiau apie šį miestą buvo žinoma tik tiek, kad jį sunaikino gaisras. Iškasus žemėje 18 metrų gylio šachtas, buvo rasti 5 kultūriniai sluoksniai: pats seniausias 5 - asis sluoksnis priklausė neolitui (V tūkst. pr. Kr.), kuriame nebuvo jokių puodininkystės pėdsakų; ketvirtasis - akmens - vario amžiui, kuriame keramika jau buvo išdažyta daugeliu spalvų; trečiame sluoksnyje ryškūs ryšiai su Mesopotamija, o tautų kraustymasis III tūkst. pr. Kr. vid. Buvo ūkiniu Ugarito žlugimo priežastis, nes tuo metu į Siriją atkeliavo semitai kanaaniečiai; antrasis sluoksnis maždaug sutampa su III tūkst. pr. Kr. pradžia, kai Ugaritas jau buvo gana didelis miestas, su daugybe kvartalų ir šventyklų, o seniausia iš jų skirta karingam dievui Dagonui. Nuo seno vyko intensyvūs Ugarito mainai su Egiptu. Tai patvirtina gausybė mieste iškastų egiptiečių žinių statulėlių, papuošalų. Miestas taip pat gaudavo didelį pelną iš įvežamo iš Kipro vario; veikė purpuro dažyklos, prekiauta medžiagomis, vynu ir alyva, buvo eksportuojama statybinė mediena ir įvežamos vakarų prabangos prekės - tai rodo, kad miestas klestėjo. Nors Egiptas stengėsi Ugaritą išlaikyti savo įtakoje, tai nekliudė Kretai XVIII a. pr. Kr. siųsti į miestą prekes ir netgi kolonistus. Antrojo sluoksnio iškasenos (keramikinės tamsiai rudos, baltos, raudonos šukės, kapavietės bei laidojimo būdas) liudija, kad tuo metu daugelis Ugarito kvartalų buvo gyvenami kretiečių. Maždaug XVIII - XVI a. pr. Kr. Ugaritas turėjo ryšių su Mesopotamija, tačiau jie nebuvo labai tamprūs. Vėliau, atrodo, svetimos tautos užgrobė valdžią Ugarite. Tai buvo mitaniai, Indijos arijams giminingi indoeuropiečiai arba dar kitaip churitai iš Mažosios Azijos gilumos. Ryšiai su Kreta ir Egėjo pasauliu susilpnėjo. Šeferis netgi mano, kad tarp 1700 - 1600 m. pr. Kr. Ugarite iš viso niekas negyveno. Gal būt tada per šias vietas traukė hiksai, įsibrovėliai, įsikūrę Egipte po Viduriniosios karalystės žlugimo ir jį pavergę. Svetimšalius pirklius tie įvykiai visiškai išvaikė iš Ugarito, ir vietinė Sirijos keramika užėmė įvežtinių egėjiškų indų vietą. Kartu su Ugaritu atsigavo ir Egiptas ir išvijo hiksus iš savo žemių. Prasidėjus Egipto karams su Sirija, Ugarito padėtis pasikeitė, nes miestas turėjo priimti egiptiečių įgulą. 1444 m. pr. Kr. prasidėjo sukilimai; jų pasekmė buvo naujas miesto užkariavimas. Tačiau Ugaritas siekė nepriklausomybės, ir užkariautojai turėjo nemaža vargo. Įtampa sumažėjo tik tada, kai Egipto faraonai užmezgė draugiškus ryšius su mitanių karalyste, kurio centras buvo maždaug Chaburo rajone. Ugaritui atėjo puikūs laikai; miesto prekyba neregėtai suklestėjo. Ypač vystėsi uosto kvartalas, šiandieninis Minet el Beida. Ten atkasti ištisi prekių sandėliai. Gausybė radinių neginčijamai kalba apie tamprius to meto prekybinius ryšius su Mikėnų kultūros rajonu. Kolonistai iš vakarų, matyt, vėl sudarė didelę miesto gyventojų dalį. Rasti dantiraščio dokumentai liudija, kad Mikėnų keramika buvo užtvindžiusi rinką. Dailininkai dekoravo indus, dažnai arklio galvos, žuvies arba piltuvėlio formos, sepijomis, sraigėmis ir delfinai; vaizduojami ir Mikėnų medžiotojai dviračiuose vežimuose, kiek pasipūtę ir nerangūs. Stiprūs gynybiniai įrenginiai saugojo prekybos miestą ir ypač rūmus. Vakarinėje kalvos dalyje buvo rasto storos miesto sienos. Ypatingą susidomėjimą sukėlė nedideli miesto vartai, gerai įtvirtinti, prie kurių vedė smailaus skliauto požeminis tunelis, primenantis Mikėnų pilis. Be to buvo atkastas sienos bokštas, kurio mūrai buvo 5 metrų storio. Įrašai molinėse lentelėse pasakoja apie ginkluotę, kuri per karą buvo išduota kareiviams, Paprastai gyvėjai naudojosi lanku ir strėlėmis arba svaidykle. Karalius ir aukštuomenės nariai karo metu buvo ginkluoti durklais, ietimis, plokščiais kirviais ir plonomis špagomis, kuriomis kaunantis galima durti arba kirsti. Visuomeniniai pastatai buvo arklidė ir arsenalas. Įėjimai į juos monumentalūs: Pagrindiniai vartai buvo 5 metrų pločio; dvi medinių stulpų poros dalino juos į tris dalis. Čia galėjo tilpti daug vežimų ir arklių - yra žinoma, jog kartą jų buvo atvaryta 2000. Karaliaus rūmai buvo aptikti jau 1938/39 m., jų kasinėjimai pradėti 1951 metais. Rūmai stovėjo virš laidojimo rūsių, skirtų karaliams. Tai buvo prabangus statinys, pastatytas ant senesnių, bet mažesnių rūmų liekanų. Iki šio surasti 7 rūmų įėjimai, kiekvienas iš jų papuoštas 2 kolonomis. Statybinė medžiaga buvo tašyti akmenys, o tarp antrosios ir trečiosios akmenų eilės ėjo išilginiai rąstai. Kambarių rūmuose yra daugiau nei 70, o iš vienuolikos laiptų galima spėti, kad rūmai buvo kelių aukštų - mažiausiai dviejų. Šviesa į pastatą patekdavo iš daugelio vidinių kiemų. Pietinio fligelio vidiniame kieme buvo rūpestingai išcementuotas 6 metrų pločio ir 8 metrų ilgio vandens baseinas, sujungtas su kanalizacija. Daugelį rūmų kambarių užėmė administracijos patalpos, archyvai ir dirbtuvės. Didelių auksinių indų nuolaužos, skrynių ir kėdžių dramblio kaulo inkrustacijos, o taip pat mozaikos iš mėlyno lazurito, matyt, yra puošnių kambarių apstatymo likučiai. Rūmuose rasta daug archyvų. Vakariniame archyve, matyt, buvo sekretoriatas. Čia daugiausia buvo saugomi raštai apie karalystės miestų, kaimų ir gyvenviečių duokles, apie visuomeninių darbų tam tikrai dienai paskyrimą, apie miško kirtimą. Rytų archyve prie rūmų įėjimo buvo laikomi ūkiniai ir teisiniai sostinės valdymo tekstai. Karališkieji dokumentai su karaliaus antspaudu buvo laikomi centriniame archyve, galimas daiktas, veikė žemės valdymo bei apskritai viso nejudamo turto notariatas. Pietryčių archyve raštininkai rašė laiškus, siunčiamus į provincijas ir į užsienį. Tai, ko ištisą šimtmetį laukė ir jau nesitikėjo rasti, mokslininkai užtiko kieme priešais šį archyvą, - krosnį prirašytoms lentelėms išdeginti. Prie archyvų šliejosi raštininkų mokyklos, kuriose buvo studijuojama akadų, Babilonijos semitų, tų laikų diplomatijos kalba. Grįžkime prie Ugarito istorijos. Santykiai su Egiptu pasikeitė. Hetitų imperija, vadovaujama karaliaus Šupiluliumos I (apie 1385 - 1350 m. pr. Kr.) pavergė Mukišo, Nuchašės ir Nii valstybes, kurios siekė išlikti ištikimos Egiptui. Šupiluliuma I privertė Ugarito karalių Nikmadą tapti jo sąjungininku kovoje su šiomis valstybėmis. Mukišo kariuomenė įsibrovė į Ugaritą, kuris prašė hetitų pagalbos kovai su Mukišu. Hetitai suteikė šią pagalbą, už tai Ugaritą paversdami savo įtakos zona. Vis dėlto Ugaritas išlaikė teritorinį suverenumą, sienos buvo nustatytos jo naudai ir netgi garantuotas jų neliečiamumas. Tiesa, Ugaritas turėjo mokėti duoklę Hetitų imperijai. Daugelis Ugarito gyventojų buvo nepatenkinti naująja politika - draugyste su hetitais. Po kurio laiko hetitai labai prispaudė Ugaritą: duoklės ir prekybos susilpnėjimas mažino miesto turtus; netgi vidaus klausimų karalius negalėjo laisvai spręsti. Maždaug tarp 1365 ir 1360 m. pr. Kr. stiprus žemės drebėjimas sunaikino miestą ir sukėlė didelius gaisrus. Miestas buvo taip nuniokotas, jog dalis gyventojų išsikėlė; pasitraukė ir hetitų įgula. Daugiausia nukentėjo uostas, jo ryšį su miestu, matyt, nutraukė potvynio banga. Tačiau pirklių miestas atsigavo ir po šio smūgio. Po Nikmado Ugarito sostą užėmė jo sūnus Archalbu. Duoklė, kurią Ugaritas turėjo mokėti hetitų “karaliui saulei”, buvo sumažinta, tačiau buvo nutarta, jog Ugaritas privalo užleisti jam Sijanų kraštą. Nors politiniai santykiai su Hetitų imperija buvo glaudūs, kultūrinė hetitų įtaka buvo menka. Kai hetitų karalius Muvatalis apie 1290 m. pr. Kr. prie Kadešo Orondės slėnyje kovojo su Egipto karaliumi Ramziu II, Ugarito valdovas Nikmepa įsakė savo pulkams prisijungti prie hetitų kariuomenės. Tačiau šio mūšio niekas nelaimėjo, o Ugaritas vėl daugiau linko prie Egipto. 1281 m. pr. Kr. hetitai ir Egiptas sudarė sutartį; dabar Ugaritas vėl galėjo laisviau atsikvėpti. Į miestą plūdo Mikėnų kolonistai. Vietinė kultūra sunyko, rašytinės žinios ėmė retėti, tačiau ūkiniu atžvilgiu Ugaritas tarsi antrąkart užgimė. Iškasti radiniai liudija, kad miesto gyventojų namai stovėjo ankštai susispaudę abipus gatvių, dalis jų buvo pastatyta iš akmenų ir rąstų. Giliai po Mikėnų kolonistų namų pamatais arba po vidiniu kiemu buvo įrengti kapai, į kuriuos vedė laiptai ir koridorius. O kai kuriuose aukštuomenės namuose buvo net vonios ir tualetai su nutekama duobe. Apie 1270 m. pr. Kr. Ugarito sostą užėmė Amistamru II, kuris buvo netinkamas hetitams. Apie 1240 m. pr. Kr. karaliumi tapo Amistamru sūnus Ibiranas, kuris irgi buvo nusistatęs prieš hetitus. Po Ibrano sūnaus Nikmado III karaliumi tapo Hamurabis. Nežinia, ar jis buvo karaliaus sūnus, tačiau hetitų karaliaus sesuo buvo jo žmona. Daugiau apie Ugaritą nėra jokių žinių. Gal būt apie XIII a. pr. Kr. pabaigą jūrų tautų pulkai Ugaritą nukariavo ir sugriovė. Minėtos jūrų tautos, kurioms priklausė ilirų gentys ir tikriausiai filistiniečiai, turėjo geležinius ginklus, taigi, kariniu atžvilgiu buvo pranašesni už sirus. Tačiau jūrų tautų pėdsakų iki šiol Ugarite nepavyko rasti. Ugarito gyventojai toli gražu nebuvo vienataučiai, nes archyvų dokumentuose buvo naudojamos 7 skirtingos kalbos. Tikroji šalies kalba buvo ugaritų, viena šiaurės vakarų semitų kalbų, diplomatiniam susirašinėjimui buvo naudojama akadų kalba, kuria kalbėta Babilone. Tyrinėtojai Ugarite rado penkis skirtingus raštus. XV raba XIV a. pr. Kr. Ugarite atsirado dantiraščio abėcėlė iš 29 ženklų priebalsiams, nes balsiai nebuvo rašomi. Šis išradimas be galo supaprastino rašybą, nes akadų raštas susidėjo iš 300 įvairių skiemeninių ženklų, ir skiemenų raštas, atsiradęs jau II tūkst. pr. Kr. pradžioje Bible iš 75 ženklų buvo žymiai sudėtingesni. Tačiau, alfabetinis raštas naudotas tik šalies viduje. Toliau iš vėlesniųjų finikiečių rašto ženklų išsirutuliojo graikų abėcėlė, kurioje pirmąkart žymimi priebalsiai ir balsiai. Ugarito rašmenimis užrašyta nemaža religinio turinio epų, kurie buvo kaip maldos knyga kiekvienam tikinčiajam. Šie epai supažindina mus su Ugarito dievais. Tai ne aukštos, kilnios būtybės, o didesni ir kilmingesni žmonės su geromis ir blogomis savybėmis, kurių daugiau bijomasi nei mylima. Vyriausiasis dievas yra Elas, jo žmona vardu Ašerat. Tačiau tikrieji visatos tvarkytojai buvo karo dievaitė Anat ir jos brolis, derlingos žemės bei audros dievas Baalas. Greta jų būta kitų dievų, iš kurių ypač svarbus mirties dievas Motas. Be to, yra išlikęs vienas aukojimo sąrašas, kuriame išvardijama 20 dievybių, o daugiau kaip 30 dievybių turėjo mieste savo šventyklas; tačiau daugiausia mylimas dievas Baalas. Dievams paprastai būdavo aukojamos avys ir ožkos, taip pat buvo aukojami augalai, tam buvo skirtas mažas akmeninis altorius, primenąs sostą su aukšta atkalte, kurioje išraižyta saulės emblema. Baalui buvo aukojama mėnulio jaunaties dieną. Kas treji metai dievų statulos buvo aprengiamos naujais brangiais drabužiais. Mitai ir epai rodo, jog religiniai papročiai buvo žiaurūs ir kruvini, kaip ir valdančiosios klasės atstovai, kurie juos palaikė. Despotiškieji Ugarito karaliai mokėjo gerai ūkininkauti - žinoma, savo naudai. Jie buvo stambūs žemvaldžiai. Per karališkąjį notariatą karalius kontroliavo visus nuosavybės santykių pasikeitimus. Pagrindinis karalystės, vadinasi karaliaus, pajamų šaltinis buvo gyventojų duoklės. Vertės matas buvo sidabro šekelis, maždaug 9 gramų svorio vienetas. Iš daugelio sąrašų žinome rūmų personalą. Be aukštesniųjų administracijos valdininkų, tokių, kaip vietininkai, arklininkai, žyniai, pranašai ir raštininkai, ypač daug amatininkų. Amatininkai gyveno didelėse rūmų dirbtuvėse, jie daug ir įtemptai dirbo. Ūkinei veiklai buvo vadovaujama; karaliai žiūrėjo, kad amatai ne tik jų rūmuose, bet ir visoje karalystėje turėtų ekonominę pusiausvyrą. Stambūs žemvaldžiai, savo rankose dažnai turėję daug valdų, sudarė diduomenę. Jie buvo oficialios valdžios atstovai smulkiesiems nuomininkams, gyvenusiems jų valdose; bet ir jie patys turėjo tarnauti karaliui. Tikrieji karinės tarnybos, darbų despotai, nuomos mokėjimo ir t.t. prievolininkai buvo paprasti žmonės. Ypatingą padėtį užėmė marianiai, privilegijuota karių klasė. Tai buvo dviračių kovos vežimų kariai, kurie sudarė reguliarią kariuomenę; tuo tarpu pėstininkai karo metu būdavo surenkami iš žmonių tarpo. Išsivysčiusioje Ugarito klasinėje visuomenėje moteris buvo visiškai nepriklausoma ir savo turtą galėjo tvarkyti, kaip norėjo. Ji galėjo pirkti žemę arba ją iškeisti ir netgi užstatyti. Ne tokia laisva ji buvo santuokoje ir šeimoje. Vyrą dažniausiai pasirinkdavo ne pati, o būdavo ištekinama už jai iš anksto skirto vyro. Namų šeimininkas galėjo turėti neribotą žmonų skaičių. Iš tėvo gaudavo kraitį, kuris jai pasilikdavo netgi tada, jei vyras ją atstumdavo. Abu sutuoktiniai turėjo paveldėjimo teisę. Ugaritė galėjo laisvai įsūnyti vaikus, net jeigu ji turėdavo savų. Motinai buvo reiškiama didelė pagarba. Vaikų atidumas ir meilė buvo savaime suprantami dalykai. Vergių likimas buvo toks pat, kaip vergų. Vergas galėjo vesti ir valdyti paveldėtą turtą, todėl Ugaritui yra tinkamesni terminai “tarnas” ir “tarnaitė”, negu “vergas” ir “vergė”. Tačiau iš tikrųjų vergai, lygiai kaip gyvuliai, buvo didelių žemės valdų dalis, ir jie galėjo būti kartu su visu turtu parduoti. Vergai buvo pardavinėjami ir pavieniui. Gana dažnai pasitaikydavo atvejų, kai vergams būdavo suteikiama laisvė. Paleistą vergą karalius galėjo pakelti netgi į marianius. Iki šiol Ugarite neaptikta žinių, kad šeimininkas būtų turėjęs teisę užmušti arba nukankinti vergą. Laisvi darbo žmonės, valstiečiai, amatininkai, valdė žemes, gal būt atskirai, o gal ir kolektyviai per korporacijas ar gildijas, į kurias buvo susijungę. Be gyvenviečių bendruomenių buvo susikūrusios įvairių profesijų gildijos. Jų teisės ir pareigos tikriausiai turėjo nemažą įtaką miestui. Pagrindinė Ugarito prekyba vyko per jūrų uostą. Karališkoji eksporto ir importo valdyba rėmėsi ugaritais, kurie Sirijos ir Palestinos uostuose tarytum kokie prekybos ataše rūpinosi prekių pasikeitimo eiga bei laivų pakrovimu ir iškrovimu. Jau tais laikai laivai buvo įvairaus tonažo. Kretiečiai ir finikiečiai vargu ar statė laivus ilgesnius kaip 22 metrų, tačiau Mikėnų laikais laivai galėjo siekti 30 metrų ilgio. Darbštaus miesto gyvenimas staiga nutrūko, kai jūrų tautos paėmė Ugaritą į savo rankas. Dalis gyventojų gal būt pasislėpė nuo laukinių užkariautojų, tačiau miesto puikybė žlugo. Žmonės ir darbai nuėjo užmarštin.
Istorija  Referatai   (16,1 kB)
Dažniausiai sąvoka civilizacija yra vartojama dvejopa prasme: a) siekiant parodyti istorijos raidą ir žmonijos kultūrą; b) siekiant parodyti tam tikros tautos kultūros lygį, jos išsivystymo lygį. Civilizaciją sudaro 3 dalys: a) pradžia b) subrendimas c) nuosmukis. Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi religine ir kultūrine tradicija.Civilizacijos turėjo savitą religiją, raštą, dievus.Pačios pirmosios civilizacijos atsiranda dabartinio Irako, Irano ir Turkijos valstybių teritorijose. Senovės rytų tautų laimėjimai leidžiantys mums teigti jog civilizacijos ištakų reikia ieškoti rytuose. 1) Žemdirbystė atsiranda apie 8 tūkst.pr.Kr. dabartinės Sirijos ir Jordano teritorijose. 2) Atsiranda miestai, amatai.Atsiradus amatams atsiranda miestai, valstybės, 3) Apie 3 tūkst.m.pr.Kr. šumerai sukuria pirmąjį raštą-piktogramas (4tūkst.pr.Kr.) 4) Šumerų miestuose įsteigiamos pirmosios mokyklos. 5) Šumerai pirmi suskirsto valandas ir minutes į 60 dalių, apskritimą į 360˚, metus į 12 mėn. 6) Šumerai sulydo varį su alavu ir gauna bronzą. 7) Šumerai pirmieji pradeda naudoti ratą. 8) Šumerai pirmieji pasaulyje sukuria knygas ir grožinę literatūrą. 9) Šumerai sukūrė mėnulio kalendorių, kuriame mėnulio apsisukimą aplink žemę apskaičiavo taip tiksliai jog paklaida buvo tik 4s. 10) Šumerai sukūrė seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą-Ūrnami įstatymą apie 2100m.pr.Kr. 11) Piramidžių statyba Egipte. 12) Egiptiečiai pirmieji balzamavo mirusius. 13) Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. 14) Egiptiečiai mokėjo 4 aritmetikos veiksmus. 15) Babiloniečiai atrado psichologiją. 16) Finikiečiai sukūrė fonetinį raštą. 17) Kinai išrado šilką, popierių ir veidrodžius. ŽMOGAUS KILMĖS PROBLEMA Evoliucionistinė teorija.Pradininkas Č.Darvinas, 1859m. paskelbė veikalą “Rūšių atsiradimas natūraliu atrankos būdu”, kuriame teigia, kad gyvybė žemėje atsirado per milijonus metų, kaip natūralių procesų išdava. Kreacionistinė teorija, kuri teigia, kad pasaulyje gyvybę sukūrė Dievas. Pagrindiniai žmogaus verslai poleolito laikotarpyje-žvejyba, medžioklė. Mezolitas-vidurinysis akmens amžius, tobulėja žmogaus darbo įrankiai. Neolitas-žemdirbystė, gyvulininkystė, buvo sėslūs. Vienas pirmųjų menų buvo Lasko urve, Prancūzijoje bizonas vejantis medžiotoją. Fosilijos yra vienintelis dokumentas, padedantis atkurti praeitį iki pirmųjų žmogaus veiklos pėdsakų. Fosilijos yra gyvųjų organizmų liekanos arba jų atspaudai uolienuose, smėlyje, vulkaniniuose pelenuose, durpėse, lede ar sakuose.Lietuvoje jos eksponuojamos “Gintaro” muziejuje. Žmonės sėsliai įsikūrę kaimuose, ežerų ir upių pakrantėse laidojo žmones žemėje. Bronzos amžiuje žmones kremavo. Geležies amžiuje žmonės buvo laidojami pilkapiuose. Istorija atsiranda, kai atsiranda raštas.Žemei 4mlrd.metų, žmogui 3mlrd.metų. Nuo rašto atsiradimo 4tūkst.pr.Kr. iki Va.po Kr. Yra senoji istorija. 476m.poKr. žlunga vakarų Romos imperija. Viduramžiai-nuo V iki XVa. 1453m.Bizantijos imperijos žlugimas. 1493m.atrandama Amerika. Naujieji laikai yra nuo XVa. Iki didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789m. Naujausi laikai nuo 1789m. iki mūsų laikų. LAIKO SKAIČIAVIMAS 3750 hebrajų era 776 graikų “era” 753 romėnų “era” Krikščionybės era 622 musulmonų era Hebrajų era prasidėjo nuo pasaulio sukūrimo. Graikų era prasidėjo nuo pirmųjų olimpinių žaidynių. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753m.pr.Kr. Krikščionybės era prasidėjo nuo Kristaus gimimo. Musulmonų era-kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Nuo piktogramos iki alfabeto. 3500 3300 2900 1500 Piktografinis raštas Ideografinis dantiraščio raštas Skiemeninis ideografinis dantiraščio raštas Priebalsinis alfabetinis raštas. Ženklas vaizduoja konkretų daiktą (piktograma). Ženklas reiškia abstrakčią daikto idėją (ideograma). Jis vis labiau įgauna garso reikšmę (skiemuo). Skiriamasis garsas yra išskaidomas į balses ir priebalses (alfabetas). SENOVĖS EGIPTAS III – IV a.pr.Kr. Egipto žinys Manetonas parašė “Egipto istoriją” graikų kalba, kurioje pateikia chronologine tvarka tikrus faktus painiodamas su padavimais. Sistemingi Egipto tyrinėjimai prasideda tik XVIIIa.pradžioje.Šių tyrinėjimų metu atrandamas Rozetės akmuo.Tai pirmasis Egiptiečių kalbos tekstas su vertimu į graikų kalbą.Iššifruoti Egipto hieroglifus buvo ne taip paprasta. 1822m. prancūzų mokslininkas Šampolijonas rado raktą Egipto hieroglifams iššifruoti. Egiptas atsiranda šiaurės Afrikoje.pagrindinę dalį sudaro Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių ikiViduržemio jūros.Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenis po visą Egiptą padėjo suvienyti mažus valstybinius darinius į vieną valstybę. Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Piramidės-tai faraonų kapai.Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000m.Cheopso piramidė pastatyta 2720m.pr.Kr.Aukštis 146,7m.Užima 5,4 ha plotą.Pastatyta taip tiksliai, kad pagal briaunas galima tikrinti kompasą. Kitas Egipto svarbus civilizacijos požymis yra raštas.pirmasis egiptiečių raštas buvo paplitęs liaudies sluoksniuose.Buvo privilegijuotieji ir valstiečiai.Vergai privilegijuotiesiems sluoksniams pagamindavo viską išgyvenimui. Žmonių piramidė Faraonas Viziris Privilegijuotieji-mažuma Žyniai Kilmingieji Kariai Valdininkai Raštininkai Gydytojai Engiamieji- dauguma Amatininai Pirkliai Žemdirbiai Vergai Egiptiečių religija-politeizmas(išpažino daug dievų).Taip pat garbino gyvates, krokodilus, karves, kates.Dievų karalius-saulės dievas RA. Egiptiečiai buvo politeistai.Faraonas Echnatonas bandė įvykdyti religinę reformą.Amenchotepas IV, kurio tikslas politeizmą pakeisti vieno saulės dievo Atono kultu, t.y. bandė įvesti monoteistinę religiją.Šia reforma jis siekia susilpninti žinių įtaką, kurių galia buvo labai didelė.Faraono žmona liko ištikima naujai religijai, o sūnus Tutanchamonas pasidavė žinių įtakai ir gražino senąjį tikėjimą.Faraono Echnatono reforma žlugo dėl to, kad jis išdrįso pakelti ranką prieš tradiciją.Beto, reforma sukėlė vaidus, o tai silpnino valstybę.Įprasta, jog kiekviena religija turi savo šventą knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai.To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją.Egiptiečių tikėjimas skelbė keletą doktrinų.Svarbiausi centrai buvo Memfyje, Heliopolyje ir Tebuose.Šiuose centruose buvo pateikiami skirtingi pasaulio ir žmogaus sukūrimo aiškinimai.Egiptiečiams jie neatrodė priešingi, sumaištį įnešė Echnatonas. Daugiausiai žinių apie egiptiečių kultūrą pateikia pirmas istorikas Herodotas. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių , žvaigždes skyrė į žvaigždynus, metus skyrė į 12 mėnesiu, mėnesį į 30 dienų.Gerai išmanė mediciną, kraujo apytaką ir akių chirurgiją. Skiriamieji egipto meno bruožai: 1. Didingos formos monumentalumas.Griežtas konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas.Atidus natūros stebėjimas. 2. Meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys.Sėdinčios figūros būtinai turėjo sėdėti su rankomis ant kelių.Vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda.Buvo tiksliai aprašyta, kaip turi būti pavaizduoti Egipto dievai ir nebuvo galima nukrypti nuo taisyklių. 3. Skulptūros yra sustingusios, nedinamiškos, nejudančios. EGIPTO KAPŲ EVOLIUCIJA Mastaba- pirmasis kapas.Į suolą panašus kapas.Kiti kapai vadinosi Hipotėjai- kapas galerija.Piramidės- faraonų kapai.Piramidės paskirtis-saugoti faraono kapą. Egipto istorijos periodizacija. 3100m. pr. Kr. Senoji karalystė- Karalius Mneas suvienija Egiptą.Sostine tampa Memfio miestas.Prasideda piramidžių statyba. 2100m. pr. Kr. Vidurinioji karalystė.Sostinė Tebai.Nukariaujama Nubija, išrandami karo vežimai. 1580m. pr. Kr. Naujoji karalystė.Didžiausi nukariavimai. 332m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Aleksandras Makedonietis. 30m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Roma.Jį valdo faraonė Kleopatra ir po to jis tampa provincija. Nilas- tai ilgiausia pasaulio upė.Egipto sukūrimui jis reiškė labai daug, nes aplink.Nilą yra derlingas žemės ruožas kuriame egiptiečiai gali nuimti derlių ir taip išgyventi.Nilas atneša gyvybę iki Egipto.Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km2, kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių.Būtinybė pažaboti nilo potvynius vertė vienytis gentis į vieną valstybę ir egiptiečiai sukūrė irigacines sitemas.Egiptiečiai savo valstybę vadino “Kemet”- Juodąja.Taip jie skyrė Nilo drėkinamą žemę nuo “raudonos” netinkamos gyventi dykumos. Pagrindiniai Egipto dievai. Hatora- menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais.Taip pat linksmybių deivė. Horas-Izidės ir Ozirio sūnus.Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva.Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Totas-teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį.Mėnulio dievas ibio galva.Rašto, meno ir mokslų išradėjas. Ozyris-Izidės vyras.Buvo savo brolio Seto nužudytas.Bet izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga gražino jam gyvybę.Žymiausias Egipto dievas.Jo prisikėlimas nemirtingumo įrodymas. RA-dar vadinamas Atumu.Dievas Saulė.Pomirtinio gyvenimo globėjas. Amonas-didysis tėbų dievas, visos karalystės dievas.Dažnai vaizduojamas žmogaus su avino galva pavidalu. Setas-vaizduojamas šlykštaus žvėries pavidalu, turi kelių gyvūnų bruožų.Setas, nužudęs Ozirį, įkūnija blogį. Anubis-Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Izidė-ištikima žmona ir atsidavusi motina.Surinkusi savo vyro Ozirio kūno dalis ji įkvėpė jam gyvybę ir paskui pastojusi pagimdė Horą. AMŽINYBĖS BUVEINĖS Senovės karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą, kuris arabiškai vadinamas mastaba. Naujosios karalystės faraonai laidojami hipogėjuose, kapuose galerijose, iškirstam kalno šlaite priešais tėbų miestą. Piramidė, kurios paskirtis-saugoti faraono kapą, tėra didingo paminklo ansamblio dalis. EGIPTIEČIŲ GYVŪNAI Egiptiečiai turi daug naminių gyvūnų, bet jų būtų dar daugiau, jei katės nesielgtų keistai. Mat jos, atsivesdamos kačiukų, nebeina pas katinus, ir šie, kad ir kaip norėdami, negali su jomis rujoti.Tada katinai šitaip gudrauja:pagriebia iš kačių vaikus ir nužudo, bet jų neėda.Katės, netekusios vaikų ir norėdamos vėl jų turėti, eina pas katinus, nes jos labai myli vaikus.Kilus gaisrui, katės elgiasi visiškai nesuprantamai.Egiptiečiai nesirūpina gaisro gesinimu, o apsupa gaisravietę ir žiūri, kad katės neprasmuktų, bet jos lenda pro žmones, per juos šoka tiesiai į ugnį.tai kelia egiptiečiams daug skausmo.Kuriuose namuose nugaišo katė, tų namų gyventojai nusiskuta antakius, o kuriuose nudvesia šuo, tada jie nusiskuta visą kūną ir galvą. TRYS EGIPTIEČIŲ LAIDOJIMO BŪDAI 1. Brangiausias laidojimo būdas.Pirmiausia lenkta geležimi pro nosies šnerves išima smegenis-dalį ištraukia šitaip, dalį sunaikina įpylę vaistų.Paskui aštriu Etiopijos akmrniu prarėžia lavoną ir išima skrandį ir visus vidurius- tada pilvo visumą išvalo ir išplauna palmių vynu, pribarsto smulkiai sutrintų kvepiančių žolių ir dar kartą išvalo.Tada pilvo ertmę pripildo grynos sutrinos miros, kacijos ir kitų kvepalų, išskyrus Libano smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.Tai padarę, balzamuoja:panardina lavoną 70 dienų į natrio šarmą.Ilgiau kaip 70 dienų laikyti pamerkto negalima.Praėjus 70 dienų, lavoną nuplauna ir visą apvynioja labai plonos drobėsjuostomis, patepdami jas guma, kurią egiptiečiai vartoja vietoj klijų.Tada giminės pasidirbinę žmogaus išvaizdos karstą, atsiimalavoną ir įdeda į jį.Paskui nuneša į kapinių namą ir pastato prie sienos stačią. 2. Antrasis, pigesnis balzamavimo būdas:pripila į klizmą kedro aliejaus ir suleidžia jį į lavono vidurius;šiuo atveju nei pilvo neprarėžia, nei vidurių neišima;pro sėdynę suleidžia aliejų paskui angą uždaro, kad skystis neišbėgtų, ir balzamuoja natrio šarmu nustatytą skaičių dienų;paskutinę dieną išleidžia iš vidurių kedro aliejų, kurį buvo suleidę.Šis aliejus turi tokią galią, ištekėdamas kartu išvaro laukan sutirpusius vidurius, širdį, plaučius, kepenis, o mėsas šarmas sutirpina taip, kad iš lavono lieka tik oda ir kaulai.Šitaip padarę, grąžina lavoną daugiau jam nieko nepadarę. 3. Trečiasis balzamavimo būdas yra pigiausias: juo naudojasi neturtingieji.Išplovę ridikų sultimis vidurius, lavoną balzamuoja šarmu 70 dienų ir atiduoda neštis namo. Valstybė-tai organizacija turinti savo teritoriją, gyventojus, įstatymus, profisionalius vykdytojus, represinius įstatymus.Valstybės susidarymo metu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojama į politinę valdžią, papročių laikymąsi pamažu paliečia įstatymo formas. MESOPOTAMIJA Vardą davė senovės graikai juo nusakydami geografinę šalies dalį.Graikiškai mesos reiškia tarp, o potamos-upių.Tai “derlingas pusmėnulis” nuo persų įlankos iki viduržemio jūros.Mesopotamijos pietuose, šumero krašte, greičiausiai apie 9 tūkst.m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai.Apie 3500m.pr.Kr. šumerų miestai virsta mažomis valstybėmis, turinčiomis apie 200000 tūkst. gyventojų. Mesopotamijos žemė nenaši, molis, nendrės, bet šumerai įrengė platų drėkinimo tinklą, sugebėjo tą teritoriją paversti derlinga žeme.Šumerai buvo pirmieji Mesopotamijos gyventojai.Ginčijamasi iš kur jie atvyko.Vieni teigia, kad atplaukė į įlanką pro Persų įlanką, kiti-kad atėjo nuo Tigro upės kalnų.”Apie šumerų kilmę žinome tiek, kad nieko nežinome” teigė amerikiečių mokslininkas Krameris.Šumerai yra ta tauta, kad mokslininkai ją apskaičiavo.Apie 2300m.pr.kr. Akado miesto karalius Sangonas pirmasis pirmą kartą suvienija Mesopotamiją sukurdamas pirmąją imperiją. Apie 1800m.pr.Kr. Mesopotamija suvienijama 2 kartą.Tai padaro Babilono karalius Hamurabis. Pagrindiniai Mesopotamijos istorijos raidos etapi: 1. Pirmasis suvienijimas Akadų imperija (2300-2200m.pr.Kr.) 2. Antrasis suvienijimas Pirmoji Babilonijos karalystė (1800-1600m.pr.Kr.) 3. Trečiasis suvienijimas Asirijos imperija (700-612m.pr.Kr.) 4. Ketvirtasis suvienijimas Antroji Babilonijos karalystė (612-539m.pr.Kr) 5. Apie 500m.pr.Kr. nukariauta Persija ir tampa persijos provincija. 6. Šumerų civilizaciją pradeda miestų susikūrimas.3 pagrindiniai Šumerų miestai apie 2300m.pr.Kr. 7. Apie 3200m.pr.Kr. šumerai atranda dantiraštį. 8. Apie 2100m.pr.Kr. 1-ieji istorijoje žinomi įstatymai Urnami. 9. Apie 1800m.pr.Kr. pirmasis istorijoje žinomas įstatymų rinkinys Hamurabio įstatymai. 10. 1901m. atrandami Hamurabio įstatymai. 11. 1899m. anglų archeologas Koldevijus atranda babilono griūvėsius. Mesopotamijos pietuose, Šumero krašte, greičiausisi apie 9000m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai žmonės.Šitie pirmieji šumerai turbūt atsibastė nuo Kaspijos jūros krantų. Pagrindinis verslas buvo žemdirbystė.Ten kur atsirado žemdirbystė, ten atsirado ir pirmieji miestai. 3000m.pr.Kr. šumerai išrado arklą, iš pradžių su mediniu noragu, paskui su bronziniu.Taip pat jie pirmieji panaudojo ratą.Šumerai sukuria pirmąjį rštą apie 3500m.pr.Kr.Kūrė ir literatūrą.Šumerai mokėjo apskaičiuoti hipotenūzę.Pagrindinis šumerų-akadų mokslas yra astrologija. Mesopotamiečių religija reikli ir netgi nevengia bausmės.Kiekvienas nusižengimas religijai sukelia dangaus pyktį., pasireiškiantį kataklizmais, kurių išvengia keletas teisuolių ir kuriuis vienu kitu atveju patvirtina archeologija:tai potvyniai, sausros, ar priešų antpuoliai.Aibės dievų-šumerų religijoje jų daugiau kaip 3000, todėl žyniai yra labai gerbiami:laiptuoto bokšto pavidalo kelių aukštų šventyklos-zikeratai-prikrautos dovanų ir skendi prabangoje. HETITŲ IMPERIJA Bakozkėjus-Turkijos kaimelis už 80 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ankaros.1834m. šiame kaimelyje atrandami Chatušo griuvėsiai-hetitų tauta minima Biblijoje ir laikoma legendine, įžengia į istoriją. Apie 1650m.pr.Kr. Chatušilis I sukuria aplink Chatušą miestą, sostinę, pirmąją hetitų valsybę, kurios teritorija vis plečiasi.XIIIa.pr.Kr. pabaigoje hetitus ima puldinėti “jūrų tautos” ir didžiulė imperija žlunga.Apie 1200m.pr.Kr. Chatušas sugriaunamas, 900m.pr.Kr. hetitai visiškai dingsta nuo Artimųjų Rytų scenos. Šios, trumpai gyvavusios imperijos, sėkmę lėmė trys naujovės:geležis, arklys ir ratas.Trys naujos vienu metu įvaldytos “technikos” padėjo atsirasti dvikinkiui kovos vežimui, kuris netrukus pasirodė esąs kariškai nepranokstamas.Iš hetitų imperijos geležis, arklys ir vežimas svarbiausi tolimesnės istorijos veikėjai.Hetitų imperijos žlugimą lėmė “jūrų tautų” puldinėjimai.Hetitai prieš “jūrų tautas” neatsilaiko ir taip žlunga. FINIKIJA Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone.Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšo bokštu, pietinę ties aku, vakaruose Viduržemio jūra, o rytuose Libano kalnai.Istorinės tokios geografinės padėties pasekmės vaizdžios.tarp kalnų ir jūros yra izoliuotas iš užnugario.Geografinė padėtis lemia tai, kad čia pradeda kurtis miestai, valstybės.Viduržemio jūra nulėmė tai, jog gyventojai daugiausiai užsiima prekyba. Finikiečių miestų padėtis labai savita.Kuriasi olėtuose iškišuliuose, taip kad turėtų du uostus-šiaurės ir pietų, kuriais naudijasi nuo vėjo krypties ir metų laiko.Būtent šitaip įkurti du stambūs finikiečių miestai:Tyras ir Aradas. Finikijos istorijos pradžia 1200m.Duomenų išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose yra labai nedaug.Vienintelis tiesioginios šaltinis-Tyro metraščiai.Mus pasiekia netiesiogiai, per fragmentus kuriuos citavo Juozapas Flabijus, svarbus netiesioginis šaltinis-senovės testamentas.Saliamono epochos laikotarpio informacija apie ryšius su finikija yra itin išsamus.Remiantis šiais trim šaltiniais yra atkuriama finikijos istorija.Finikiečių meno paminklų yra labai nedaug ir ypač radinių pačioje teritorijoje. Kur kas daugiau senovės paminklų yra už finikijos sėlių.Kaimyniniuose kraštuose rastos statulėlės, dramblio kaulas, raižiniai, metaliniai indai, antspaudai.tačiau tiesioginių įrodymų, kad visa tai priklauso finikiečiams nėra.Nors nėra išlikusių finikiečių šventyklų, turime Saliamono kasyklas, kurias pastatė finikiečiai. Jie mokėjo malti grūdus, geriamą vandenį kaupė didelėse cisternose.Buvo gerai įvaldę akmenskaldystės techniką.turėjo išvystę tekstilės pramonę, išgarsėjo dažydami natūraliais dažais gaminamais iš moliuskų.priklausomai nuo skysčio tirštėjimo ir kiek jis būdavo saulėje būdavo išgaunamos spalvos nuo tamsios iki šviesios.VIIa. išauga stiklo gamyba.Jie išranda receptą permatomam stiklui gaminti. Varis gabenamas iš Kipro, sidabras ir auksas iš Etiopijos, o dramblio kaulas iš Indijos. Finikiečių pirkliai naudojosi laivais, kurių atvaizai išlikę asirų barljefuose. Finikiečių pasiekimai: 1. Abėcėlė 2. Agronomijos traktatas. Didžiausia finikiečių kolonija buvo Kartaginoje. ŽYDAI Žydai-viena iš klajoklių tautų, kurios XIIIa.pr.Kr. atkeliavo į Palestiną ir čia pavadinami hebrajais.Senasis Testamentas teigia, kad vadovaujami Mozės pabėgo iš Egipto vergovės. Žydų tautos chronologija: XXa.pr.Kr. Abraomo kelionė. XIIIXa.pr.Kr. Žydai Egipte. XIIIa.pr.Kr. žydai Palestinoje. IX-Xa.pr.Kr.žydų karaliai.Saulius-pirmasis žydų karalius, Dovydas ir Saliamonas. Via.pr.Kr.Babilono nelaisvė. (586-538) Dovydo valstybė apie I tūkst.m.pr.Kr. Izraelio valstybė apie 772m.pr.Kr. Judėjo valstybė 586m.pr.Kr. Žydų patriarchas (protėvis) yra Abraomas.Nuo jo prasideda senovės žydų istorija.Pirmasis Abraomo vaikaitis-Jokūbas, buvo pavadintas Izraeliu.Kartais visi senovės žydai yra vadinami izraelitais. XIIIa.pr.Kr.gimsta Mozė ir sujungia visas žydų gimines į tautą.Padedamas Dievo Jahvės, jis atkeliauja į Palestiną ir Egipto žemę.Jahvė dar pažadėjo Abraomui.Iš čia ir pavadinimas “Pažadėtoji žemė”,-Karaanas. VIIa.pr.Kr.žydus pajungia asirai.Jie ištremia juos po visus artimuosius rytus 1947-1948m.po karo. JUDAIZMAS Judaizmas neturi jokio formalaus mokymo.Visa jų religingumo esmė yra šema (klausyk).Taip vadinamos 3 ištraukos kurias tikintysis judėjas skaito ryte ir vakare.Pamaldus judėjas stengiasi mylėti dievą visa esybe ir jo meilė reiškiama paklusnumu kasdieniniame gyvenime.Ypač to laikosi žydai ortodoksai. Dievo įstatymo priestatai yra išdėstyti penkiose pirmosiose Biblijos knygose-Toroje.Yra 613 įstatymų, kurie apima visas gyvenimo sritis.Nuo civilinės teisės iki higienos. Žydų maldos namai vadinami sinagoga.Joje skaitoma ir nagrinėjama Tora.Ji yra laikoma skrynioje, kuri yra atsukta į Jaruzalę.Tiesiai prieš skrynią šviečia amžinoji liepsnelė.Sinagogos centre yra sakykla. Žydų naujieji metai vadinami Raįšhara, švenčiami rugsėjo arba spalio mėnesį.Šventė mini pasaulio sutvėrimą ir dievo teismo dieną. CHVANHĖS ARBA GELTONOSIOS UPĖS RAJONAI Pirmieji žemdirbiai čia pasirodo apie 3500m.pr.Kr.Pagrindinė jų auginama kultūra- sojos.Ryžius pradeda auginti vėliau. Pirmosios didesnės valstybės kuriasi IIItūkst.pr.Kr. Civilizacija klesti apie 2200m.pr.Kr. iki XVIIIa.pr.Kr. Kinai rašo ideografiniais raštmenimis.Kinų raštas žymi ne garsus, o daiktą.Chvanhės civilizacijoje buvo pradėtas gaminti šilkas ir prijaukinti buivolai. Namai buvo mediniai todėl pastatų randama mažiau nei kitų civilizacijų. Valstiečius valdo karaliai, o karaliui mirus šimtais aukojami žmonės. IVa.pr.Kr. Chvanhės civilizacija suskyla į daug valstybių.Chvanhės civilizacija išsiskyrė filosofinėmis mintimis.Apie 500m.pr.Kr. savo mokslą paskelbia Konfucijus.Vienas didžiausias kinų filosofas. Pagrindiniai mokymo teiginiai KONFUCIJUS 1. Pasaulį sudaro harmonija tarp šviesiosios vyriškos jėgos jan, tamsios ir pasyvios spalvos in. 2. Valdyti visuomenę turi mokyčiausi žmonės, o ne vien diduomenė. 3. Žmogus taps geru jei jis bus mokomas gėrio. Konfucijaus amžininkas Lao Dzė sukūrė naują mokymą daorizmą. LAO DZĖ 1. Neigiamai žiūrėjo į valstybę. 2. Žmonės turi gyventi gamtoje. 3. Žmogus gali susivienyti su žeme ir patirti dao, kai išnyksta bet koks įsivaizduojamas apie tai kas gera ir kas bloga. Trečia kinų filosofijos kryptis.Pagrindiniai filosofijos teiginiai: 1. Žmogus blogas ir savanaudis iš prigimties, todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir taisykles. 2. Naudingi piliečiai-kariai ir valstiečiai.Inteligentai ir pirkliai reikalui esant gali būti sunaikinti. 221-207m.pr.Kr. susikuria Cin valstybė-pirmoji imperija. Kario atlyginimas priklausydavo nuo to, kiek parodydavo priešo galvų. Norint apsaugoti karalysę nuo klajoklių buvo pradėta Didžiosios Kinų sienos statyba.Ją statė milijonai karo belaisvių ir per 7 metus jie pastatė 2 tūkstančius kilometrų sieną, su supiltais pylimais. Cin Ši Chvan-di pasistatė milžinišką laidojimo kambarį.Prieš pilkapį buvo išrikiuota apie 10000 degto molio karių, kurie turėjo jį saugoti po mirties.Jie išrado popierių, paraką, karutį ir knygų spausdinimą.Jie visu tūkstančiu metų anksčiau pradėjo spausdinti knygas. Indo slėnyje, kaip Šumere ir Egipte, svarbiausia žmogaus veikla ir turtų šaltinis yra žemdirbystė, čia taip pat kasmetinis upės potvynis neša kraštui gyvybę.Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui Himalajuose, Indas patvinsta ir nukloja slėnį derlingomis sąnašomis, kuriose taupsta pagrindinės kultūros:kviečiai ir miežiai.įrengus užtvankas ir drėkinamuosius kanalus, ištisus metus auginami žirniai, melionai, datulės ir kt.Indo žemdirbiai pirmieji ėmė kultivuoti medvilnę ir ją austi.Verčiasi jie givulininkyste:augino buivolus, kupranugarius, jaučius, asilus, ožkas, avis, vištas, antis ir dramblius. Pasiekimai: 1. Didžiulis Mohendžio Daro grūdų sandėlis su vintiliacine sistema. 2. Namai statyti iš plytų, yra nuo 1 iki 10 kambarių. 3. Nors rasta 270 piktografinių ženklų, raštas tebėra neiššifruotas.Jis aptinkamas tik ant daugybės stealito antspaudų, kuriuose išgraviruoti savotiški gamybos “ženklai”, skirti parduodamoms prekėms. PIRMOJI VISUOTINĖ IR TOLERANTIŠKA IMPERIJA Persijos imperija vadinama tolerantiška, nes persų valstybė rėmėsi ne brutalia jėga, bet pagarba pavaldžių tautų papročiams ir religijai.Kitos Persijos imperijos pavadinamos Medais. Persijos imperija klesti kai ją pradeda valdyti Kyras.Apie 500m.pr.Kr. susikuria visuotinė Persų imperija:pirmą kartą istorijoje visos senovės Rytų tautos sujungiamos ir patenka į vieno valdovo rankas. Persų imperija, klestėjusi vos du šimtmečius, pamažu ima silpti, nes ji pernelyg didelė.Be to, ji dar kartą susiduria su graikų galybe. 330m.pr.Kr. pirmoji visuotinė imperija atitenka makedoniečiui Aleksandrui Didžiajam. Persijos imperiją valdė Darijus I. Persija iš visų pusių apsupta vandeniu, tik rytuose sausuma.Todėl yra platus pasirinkimas pro kur išvykti.Persija įsikūrusi ankstesnės Mesopotamijos teritorijoje. GRAIKIJA Graikija-Pietryčių Europos šalis, pats Balkanų pusiasalio galas.Graikijos teritorijoje yra gausybė kalnų, kurie trukdo keliauti ir dažniausiai būna greičiau apiplaukti aplinkui nei keliauti tiesiai per kalnus. Graikija-kažkas jūroje, kuri vadinama keliais vardais:į vakarus nuo žemyninės Graikijos ir Peloponeso pusiasalio-Jonijos jūra, į rytus-Egėjo jūra.Graikijai priklauso daugiau kaip 4000 salų, kurios sudaro ištisus salynus.Jūroje pribarstyta tokia daugybė salų, kad plaukiant nuo salos iki salos galima nukakti iš žemynionės Graikijos prie mažosios Azijos krantų, neišleidžiant iš akių žemės. Daugelis graikų buvo žvejai, jūreiviai arba pirkliai.Graikijoje dirbamų žemių ir itin daug todėl, kad ir kaip atkakliai dirbo žemdirbiai visa graikija netgalėjo prasimaitinti.Likusi krašto dalis-sausa, dyka ir akmenuota, tinka avims, vynuogėms ir alyvmedžiams auginti. EGĖJO PASAULIS:RŪMŲ EPOCHA Pasiekimai: 1. statė didžiulius rūmus 2. gležiniai ginklai. Egėjo civilizacija nuo VI tūkst.pr.Kr. iki 1100m.pr.Kr. Egėjo civilizacija egzistavo Egėjo jūros salose ir žemyninėje Graikijos dalyje. Egėjo civilizacija buvo sudaryta iš 3 kultūrų: Heladės, Kinladų ir Mina. Žlunga 1100m.pr.Kr., kada Mikėnų civilizacija pasidavė aukštesniai Dorėnų civilizacijai. Kretoje buvo vartotas 2 rūšių raštas: 1.Piktografinis 2.Linijinis A Piktografiniu raštu buvo daromi sakraliniai įrašai.Linijinis A raštas buvo vartotas kasdieniniame gyvenime ir iki šiol neiššifruotas. “Tamsieji šimtmečiai” Išnykus Mikėnų civilizacijai atsiranda 300m.mįslė, nes tebelieka rašytinių liudijimų apie tą laikmetį.Daugiausiai informacijos apie tą laikmetį duoda archeologiniai kasinėjimai. Ilijada tai pasakojimas apie Trojos karą, o Odisėja-apie Odisėjo sugrįžimą į gimtinę. GRAIKŲ KOLONIZACIJA IXa.pr.Kr.pab. pradėjo kurtis miestai, valstybės.Graikijoje Polis turėjo apsaugines sienas.Pirmoji siena saugojo gyvenamuosius namus, antroji-supo aukščiausią miesto vietą-Akropolį.Ten stovėjo viešieji ir kulto statiniai. Nuo IIXa. iki Va.pr.Kr. Graikijoje prasideda kolonizacija.Tai reiškia, kad graikų metropolijos (metropolis-svarbiausias miestas išsikeliantiems piliečiams paskiria vadą, kuris tampa naujo miesto steigėju).Metropolijos išsidėsčiusios Mažojoje Azijoje. VIa.pr.Kr. Polių valdymo formos: Valdymo forma Savybės 1.Monarchija 2.Aristokratija 3.Tironija 4.Demokratija Valdo karalius ir valdžia paveldima. Valdo kilmingieji.Valdžia paveldima. Valdo uzurpavę valdžią tironai.Valdžia nepaveldima. Valdo piliečiai, kuriais galėjo būti tik atėnuose gimę vyrai, kurių tėvai atėniečiai.Prie piliečių nebuvo priskiriami svetimšaliai, vergai ir moterys.Tik sulaukę 18m. galėjo tapti piliečiu. Graikų miestai-valstybės niekada nebuvo vieningi politiniu požiūriu.Tai buvo atskiros valstybės.Visus miestus-valstybes jungia kalba ir religija. HELENŲ CIVILIZACIJOS SAMPRATA Antika iš lot.k. Antiques-senovinis. Antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir Senovės Romos. Šias civilizacijas sieja politikos, ekonomikos ir kultūros panašumai.Graikijos ir Romos antikines civilizacijas kaikurie mokslininkai sujungia į vieną ir pavadina helenine civilizacija. Heleninė civilizacija, kaip savarankiška Graikų civilizacijos atkarpa trunka nuo XI iki IVa.pr.Kr.Graikų polius nukariauja Aleksandras Makedonietis.Makedonijos laikotarpiu vyksta helenizacija-tai graikų kalbos ir kultūros plitimas tarp kitų tautų. Graikijos civilizacijos raidą lemia ir kaikurie gamtiniai veksniai: 1. Ribotas rinkamos dirbti žemės plotas. 2. Palankios sąlygos jūrininkystei. 3. Sezoniniai klimato svyravimai. Nuo VIa.pr.Kr. Graikų miestai-valstybės bando jungtis į vieną polį.Tai vadinama sinoikizmu.Polis atlikdavo 2 pagrindines funkcijas: 1. Žemės ir gyventojų gynimą nuo kaimynų. 2. Bendruomenės santykių reguliavimą. Apie VIIa.pr.Kr. beiveik visoje Graikijoje yra likviduojamos monarchijos ir išnyksta karaliai-bazilijai. Graikijos istorijoje įsikuria du miestai-Sparta ir Atėnai.Jie skiriasi savo valdymo formomis ir įtaka. ATĖNŲ VALDYMAS Atėnuose yra demokratija.Tik 18 metų sulaukęs vyras gali būti piliečiu ir jios gali turėti nuosavybę-žemę ir namus.Demokratijos sistemoje pripažįstamos lygios teisės.Piliečiai gali dalyvauti eklezijoje- visų piliečių susirinkime.Tai aukščiausioji valdžia.Piliečiai išsirenka 10 strategų, kurie vadovauja kariuomenei ir laivynui.Svetimšaliai neturi teisių.jiems reikia mokėti tik mokesčius.Suklesti amatai, mokslas, kultūra. SPARTOS VALDYMAS Spartos mieste dominuoja keletas tūkstančių piliečių, turinčių visas politines teises ir esančių kariais visą gyvenimą.Jiems priklauso visos žemės, kurias už juos dirbadaugybė helotų-tikrų valstybės vergų.Periakų, Spartos apylinkių gyventojų, daugiau negu piliečių.Tai laisvi, tačiau politinių teisių neturintys žmonės.Jie dirba žemę kuri jiems priklauso.Sparta, kurios karinė sistema remiasi jėga, tironija ir neteisingumu, nuolat kovoja su kitais graikų miestais dėl pirmos vietos.Amatai Spartoje nesivystė, pinigai buvo geležiniai. DEMOKRATIJA PERIKLIO LAIKAIS 80000 metekų Išrinkimas Burtų traukimas 40000 piliečių Dalyvavimas 80000 piliečių moterų ir vyrų VAIKŲ AUKLĖJIMAS SPARTOJE Stiprius ir gražaus sudėjimo vaikus augindavo, o jei vaikas turėdavo kokią ydą ir buvo negražus jį mesdavo į bedugnę.Kai vaikui sueidavo 7 metai juos suskirstydavo į būrius, apgyvendindavo ir maitindavo bendrai, pratindavo žaisti ir dirbti drauge.Vaikus mokydavo literatūros, paklusnumo, ištvermingumo ir pergalės kovoje.Sulaukę 12 metų vaikai nebenešiodavo tunikos ir gaudavo visiems metams tik vieną apsiaustą, gulėdavo ant savo pagamintų čiužinių.Vaikai vokdavo maistą ir jei kurį pagaudavo vagiant, mušdavo ir marindavo badu.Jyuos taip auklėdavo, nes norėdavo, kad būtų stiprūs ir ištvermingi, pasitikintys savimi ir neišlepę, kad kovos lauke kovotų kaip tikri vyrai. DEMOKRATIJA GRAIKIJOJE Demokratija graikai vadino jų sukurtą naują santvarką, kurios esmė-visos tautos dalyvavimas valstybės valdyme.Demokratija atsiranda Mažojoje Azijoje, Jonijos mieste, nes ten anksčiausiai subręsta ekonominės ir socialinės sąlygos. Vėliau demokratija persikelia į žemesniąją Graikiją ir suklesti Atėnuose.Pirmasis demokratijos modelį sukuria graikijos pilietis Kleistneris 508m.pr.Kr. Kleistnerio reformos 1. Jis panaikina skirtumą tarp piliečių ne tik kilmės, bet ir turto požiūriu.Visi įgyja lygias politines teises. 2. Pakeičia teritorijos padalijimą atikoje sumaišydamas burines apygardas su nekilmingųjų gyventojų teritorijomis. Solono reformos 594m.pr.Kr. 1. Jis panaikina vergiją už skolas-veisachtija.Skolinis vergijos pavadinimas. 2. Išleidžia įstatymą pagal kurį atėniečiai virtę vergais už skolas išperkami valstybės sąskaita. 3. Politinė teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto. Periklio reformos 462m.pr.Kr. 1. Už valstybės tarnybą pradedami mokėti pinigai. 2. Panaikinamos poilitinių kilmingųjų susirinkimo greopago teisės. 3. Profesoriai politiškai buvo vadinami demagogais (Graikijoje). GRAIKŲ KARAI-PERSŲ KARAI VIa.pr.Kr. po politinių ir ekonominių reformų iškilo būtinybė suvienyti šalį į vieną politinį vienetą, t.y. panaikinti polių savarankiškumą. Politinio vienijimosi kliūtis buvo religija, nes kiekvienas polis turėjo savo dievus ir juos garbino. Automatiškų polių sistemoje neesant bendro žinių luomo 1 visos graikijos religija nesusiformavo.Atėnuose buvo garbinama Atėnė, Delos salose-Artemidė, Delfuose-apolonas, Olimpijoje- Dziausas. Suvienyti Graikojos politinius pagrindus bandant priversti garbinti bendrą politinę graikų organizaciją buvo neįmanoma.Šią politinę problemą graikams padeda išspręsti Persai.Graikai pabando įjungti Heladą į graikijos sudėtį.Tai priverčia graikus jungtis bendrai gynybai prieš Persų agresiją. Persijos karalius Darijus I 492m.pr.Kr.(Va.) išvyksta į Graikiją.Karas baigiasi nesėkme Persuose.490m.pr.Kr. antras žygis į Graikiją taip pat baigiasi nesėkme.Šiuo metu įvyksta Maratono mūšis. 480m.pr.Kr. 3 žygis, Darijaus I sūnus Skerksas.Šio žygio metu persams Termopilio tarpeklyje kelią pastoja 300 spartiečių. Spartos karaliaus leonido kariai sulaiko persus, tokiu būdu suteikdami galimybę atėniečiams pabėgti iš miesto.Persai užima ir sudegina tuščią miestą. Siekiant įveikti Persus atėniečiai priversti eiti į sąjungą su kitais Graikojos miestais Azijoje ir Egėjo jūroje.Taip 478m.pr.Kr. susikuria Delo sąjunga, kurioje vadovaujantį vaidmenį turi atėnai, bet Sparta nenori konfliktų su Atėnais.Taip prasideda Peloponeso karas.Spartai pavyksta sutriuškinti Atėnus.Iki 1355m.pr.Kr. tai Sparta, tai Atėnai bando tapti Helados centru.Ši kova jas nusilpnina.Iva.pr.Kr.vid. iškyla Makedonijos karalystė.Jos karalius Aleksandras Makedonietis pajungia visą žemyną.Graikija pradeda nukariaujamuosius žygius į rytus.T.y.pajungia savo įtakai Egiptą., Babiloną ir išsiplečia iki Indo upės. Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija dar yra vadinama Helenistinių valstybių rytuose imperija-Helenistinė imperija. Helenizmas reiškia, kad vakarietiška Graikojos kultūra susijusi su rytietiška Egiptiečių ir Babiloniečių kultūra.Šių kultūrų samplaika yra vadinama helenizmu.Helenistinė epocha apima laikotarpį nuo 338m.pr.Kr. iki 146m.pr.Kr. Tuomet Graikija tampa Romos provincija.A.Makedonietis buvo žymaus Graikijos filosofo Aristotelio mokinys.Nukariautus miestus jis pavadindavo Aleksandrijom. GRAIKŲ KULTŪRA Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, kuris vadinamas filosofija.Sofija-išmintis, filo-meilė.Žymiausi graikų filosofai-Aristotelis, Sokratas, Platonas. SOKRATAS Domėjosi moraliniais ir valstybiniais valstybės klausimais.Teigė, kad egzistuoja viena bendra visiems žmonėms moralė.Aiškino, kad blogi poelgiai padaromi iš nežinojimo. “Žinau, kad nieko nežinau, o kiti ir to nežino.” Jis buvo apkaltintas, kad netiki graikų dievais.Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis-išgert nuodų.Jo raštų iki mūsų dienų neišliko.Apie jo mokymą sužinom iš jo mokinio Platono. PLATONAS Garsus savo mokymu apie idėjas ir valstybę.Jis teigia, kad tai ką žmogus suvokia juslimi, tėra tik blyškus idėjų atspindys.Šį atspindį mes suvokiame tik todėl, kad mūsų siela gyveno aukštesnėje būtyje idėjų pasaulyje.Platono mokyme būdas yra atskirtas nuo sielos.Tai vadinama dualizmo filosofija. ARISTOTELIS Platono mokinys logikos mokslo pradininkas. “Visi gyvi padarai yra mirtingi;žmogus yra gyvas padaras.”Žymiausias jo veikalas “Politika”. Religines graikų apeigas sudaro maldos, aukos, dovanos dievams, šventės ir eisenos.Visi šie veiksmai atliekami religiniame centre, šventoje vietoje. Pirmosios Olimpinės žaidynės įvyko 776m.pr.Kr.Dauguma didžiųjų miestų turėjo teatrus, kuriuose buvo vaidinami dievai ir tai buvo skiriama jų garbei. Pgr. Graikų dievai Hestija-namų židinio deivė Demetra-derlingumo ir žemdirbystės deivė Poseidonas-jūrų dievas Hadas-Požemio karalystės dievas Dzeusas-vyriausiasis dievas Hera-vedybų deivė Hefaistas-ugnies ir kalvystės dievas Arijas-Karo dievas Graikai sukūrė dramą.Žodžiai teatras, tragedija, komedija graikiški.Drama išaugo iš senovės švenčių dievo Dionizo garbei.Šventės vyko sausio ir kovo mėnesiais.Tuo metu vyko vaidinimai.Ankstyvoji graikų drama pasakojo dievų ir herojų istoriją(tragediją).Vėliau atsiranda vaidinimai iš kasdieninio žmonių gyvenimo(komedija). Anglų istorikas Menas yra pasakęs: “Pasaulyje nėra nieko kas savo pradžia ir kilme nebūtų kilę iš Graikijos.”Jis gyveno XIXa. GRAIKIJOS MENAS Graikiško meno ypatybės: 1. Graikų skulptūra paklūsta griežtiems dėsniams ir todėl yra grubi, rūsti, santūri ir stokoja natūralumo. 2. VIa.pr.Kr. menininkų dėmesį patraukia natūralios formos, jie išmoksta jas stebėti ir pradeda vaizduoti individą, vis labiau tolsta nuo beasmenio, serijinio modelio gamybos. 3. Didysis perversmas graikų mene įvyksta tada, kai apie 600m.pr.Kr.tapytojai atranda rakursą.Pirmą kartą meno istorijoje ant vazos nupiešiama koja taip, kaip mes ją matome-iš priekio. 4. Klasikiniu laikotarpiu (500-338m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokios pozos, kad ji atspindėtų žmogaus vidinį gyvenimą. 5. Helenistiniu laikotarpiu (338-30m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokia tikroviška, kad ima artėti prie realistinio portreto.Kaip ir teatro mene, joje tikslas-sujaudinti.Kūnai taip pagyvėja, kad ima nebenatūraliai raitytis, darosi netgi nemanieringi. GRAIKŲ IŠRADIMAI 1. Kėlimo prietaisai 2. Grėsmingi karo pabūklai 3. Pastatė daugybę gerai suplanuotų uostų. SENOVĖS ROMA SENOVĖS ROMOS PERIODIZACIJA I laikotarpis-Karalių epocha Romos respublika 509-27m.pr.Kr. a) ankstyvoji respublika 509m.pr.Kr. b) vėlyvoji respublika nuo 220-27m.pr.Kr. Romos imperija nuo 27m.pr.Kr. iki 476m.pr.Kr. a) Principatas 193m.pr.Kr. b) Krizė 193-184m.po Kr. c) Dominatas 248-476m.Pr.Kr. Karalių epochai būdinga monarchų ir Etruskų genčių brovimasis į Romą.Etruskų civilizacija paliko gilų pėdsaką Antikinėje Italijoje.Ypač daug pasiekė architektūroje. Molį pakeitė akmenimis ir degtomis plytomis.Jie pradeda naudoti arką, kupolą.Jie turėjo alfabetą kuriam įtakos turėjo Graikijos alfabetas.Rašmenys lengvai perskaitomi, bet neiššifruojami.Iki mūsų dienų yra išlikę laidojimo rūsiai, kuriuose buvo laidojama ištisinėmis šeimomis. Roma buvo įkurta 753m.pr.Kr. Marsas suviliojo Nuritono dukterį Rėją Silviją ir ji pagimdė dvynius-Romulą ir Remą.Už tai, kad ji sulaužė įžadus buvo nužudyta, o jos sūnūs įmetė į upę.Vilkė bėgusi pro šalį išgirdo vaikų klyksmą ir juos pažindė.Vėliau juos užaugino piemenys.Kai broliai jau buvo dideli jie sugalvojo įkurti miestą prie Tibro upės. Pirmasis Romos karalius buvo Romulas.Nuo jo prasidėjo 2,5 šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis ir ligi pat 509m.pr.Kr. vienas po kito valdė 7 paslaptingi karaliai. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais magistratais. Plebėjai-didelė gyventojų dalis, kurie neturėjo teisių. Patricijai-turtingi, kilmingi piliečiai. Forumas-viešoji aikštė, viso politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo centras. Paskutinis Romos karalius buvo išvytas iš Romos.Tada susikūrė aristokratinė respublika, kurią valdė žymiausios patricijų šeimos-509m.pr.Kr. Nuo 509m.pr.Kr. iki 272m.pr.Kr. Italija nukariavo etruskus, vidurinę ir pietų Italiją, samitus ir Tarentą.Apeninuose esančios tautos buvo vadinamos Romos sąjungininkais. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose.Seniausias jų-kurėjų komicija-dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas buvo suorganizuotas norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę.Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistrai.Tributinės komucijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš keturių miesto tribų.Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda, bet ilgainiui buvo pradėta vargšus grupuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Aukščiausioji valdžia priklausė kilmingiesiems, kurie buvo senate ir valdė likusiuosius. Vykdomoji ir leidžiamoji valdžia priklausė Romos piliečiams, kurie atstovavo susirinkusiuosius.Jie rinko magistrus, priiminėjo įstatymus. ROMĖNŲ MAGISTRATAI Kvestoriai-renka mokesčius ir tvarko finansus. Edilai-rūpinasi Romos miesto tverka, aprūpinimu ir saugumu.2 iš jų plebėjai ir du patricijai. Tribūnai-gina plebėjų teises prieš patricijus. Pretoriai-vadovauja respublikai, siūlo įstatymus, šaukia komicijas ir senatą, komanduoja kariuomenei ir vadovauja religinėms apeigoms. Cenzoriai-klasifikuoja piliečius pagal jų turtą ir gyvenamąją vietą, iš buvusių magistratų renka senato narius(senatorius). Diktatorius-didelio pavojaus metu skiriamas senato. ROMOS VALSTYBĖS PLĖTIMASIS Kolonijos titulą suteikia miestui, kuriame gyvena jos pačios kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.Kolonijos tikri Romos antrininkai-savo institucijas kopijuoja nuo metropolijos. Municipijos turi savo institucijas, bet vykdo įsipareigojimus Romai, visų pirma-karinę tarnybą.Turi dvi teises: santuokos ir prekybos su Roma, jie turi tik ribotą Romos pilietybę, kuri pamažu išauga iki balsavimo teisės ir ilgainiui iki visiškos Romos pilietybės. Nuo IIIa.pr.Kr. Roma įsitraukia į ištisą virtinę karų, kuriems pasibaigus apie 30 m.pr.Kr. ji jau valdo visą Viduržemio jūros baseiną. ROMOS KARAI IR KARTAGINA Romos karai su Kartagina vyksta tarp 264-146m.pr.Kr.Pagrindinė karų priežastis yra ta, kad romiečiai norėjo turėti kuo daugiau žemės, o viduržemio jūra tapo romėnų ežeru. Pūnai-Kartaginos finikiečiai. Romėnų kariuomenę sugeba sumušti Hanibalas per antrąjį pūnų karą. Galiją nukariauja Julijus Cezaris 52m.pr.Kr. Roma nukariauja Egiptą 30m.pr.Kr. Pilietinių karų priežastys: 1. romėnai nebemoka pajamų mokesčio 2. daugėja vergų 3. prasideda karštligiškos varžybos tarp raitelių buržuazijos ir senatorių diduomenės dėl vietų registratūroje ir senate. 4. Vieni skendi prabangoje, intelektualinis ir meninis gyvenimas klesti, tuo tarpu tūkstančiai karo nuskriaustųjų Italijos valstiečių priversti parduoti žemes stambiems savininkams. Dėl tokios pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė įklimpsta į pilietinius karus:prasideda didžioji Ia.pr.Kr. suirutė. BROLIŲ TIBERIJAUS IR GAJAUS GRAKCHŲ ŽEMĖS REFORMA 133-121M.PR.Kr. broliai Grakchai vykdo žemės reformą, kurios tikslas kuo tiksliau padalinti užkariautas žemes ir sumažinti valstybėje grūdų pardavimo kainą.Šis įstatymas leidžia daugialiui nuskurdusių valstiečių įsigyti naujus žemės sklypus ir tokiu būdu pakelti žmonių pragyvenimo lygį.Tačiau šios brolių tribūnų reformos sukelia didžiausią nepasitenkinimą senate, nes žemės plotai, jų dydis buvo apriboti, todėl negalėjo įsigyti kiek norėjo.Abu buvo pasmerkti mirčiai, reforma sustabdytos, tačiau ji parodė, kad senatui galima pasipriešinti. KARININKŲ ROMOS RESPUBLIKOJE VALDYMO LAIKOTARPIS 107m.pr.Kr.karininkas Manijus sugeba įtikinti tautą, kad 6 kartus iš eilės jis būtų renkamas konsulu, o tai pažeidė Romos teisę.Jam esant konsulu jis įvykdo labai svarbią reformą.Į kariuomenę jis priima vargingus valstiečius ir atsilygina nukariautomis žemėmis ir gautu grobiu.Kitas karininkas Sula 82m.pr.Kr. priverčia senatą suteikti jam diktatoriaus teises, kuriomis naudojasi 3 metus ir savivaliauja valstybėje. DIKTATORIUS-Senovės Romos pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais (per karą, vidaus neramumus) senato nutarimu buvo suteikiama neribota valstybinė valdžia, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. JULIJUS CEZARIS Julijaus atėjimas į valdžią yra glaudžiai susijęs su Spartako vergų sukilimu 74m.pr.Kr.Sukilimą numalšina 2 karvedžiai-Krasas ir Pompėjus.Bet kariuomenių nepaleidžia ir kiekvienas bando užgrobt valdžią Romoje.Kadangi konsulai buvo 2, jie dažnai nesutardavo.Paprastai nesutarimais pasinaudodavo vergai.Šie nuolatiniai vergų sukilimai nuvargino Romą, todėl buvo manoma, jog vieno žmogaus valdžia garantuos ramybę Romos valstybei.Likimas lemia tai jog Krasas žūna viename iš grobikiškų karų, taigi Pompėjus lieka vieninteliu pretendentu į Romos sostą.Tačiau jam kelią pastoja Cezaris.Jis buvo įžvalgus politikas sugebėjęs išnaudoti beturčių neapykantą senatoriams.Jis plebėjams aiškino, kad jei gaus valdžią tai tęs brolių Grakchų reformas.Todėl tautos susirinkimas jį iškelia konsulu.1 metus atitarnavusiam konsului senatas skirdavo valdyti 1 Romos provinciją.Cezaris pasirinko Galiją.Joje jis valdo 8 metus laikydamasis taisyklės “Skaldyti ir valdyti”.Naudodamasis šia taisykle į savo pusę patraukia dalį diduomenės.Taip sutriuškina besipriešinančias galų gentis.Romos senatas išsigąsta Cezario, nes jį remia varguomenė ir nori, kad Romos valdovu taptų Pompėjas, kuris pasitartu su senatu.Sužinojęs Cezaris 49m.pr.Kr. jis patraukia į Romą. Jo tikslai: 1. Tapti vienvaldžiu Romos valdovu. 2. Priversti paklusti jam senatą. Pompėjaus tikslai: 1. Apginti Romos aristokratinę respubliką. Cezarį remia laisvieji beturčiai kurie tikisi gauti žemės ir skolų panaikinimą, bei kariai, kuriems Cezaris mokėdavo dvigubą atlyginimą. Cezaris veikė taip greitai, kad Pompėjus nespėjo suorganizuoti kariuomenės kuri buvo išmėtyta po įvairias Romos respublikas. Priėjęs Rubikoną Cezaris dvejoja, bet galiausiai nusprendia peržengti sieną ir užkariauti Romą.Tai Cezariui lengvai pavyksta ir jis pasiskelbia Romos valdovu.Pompėjus balkanuose surenka didžiulę karuomenę ir stoja į mūšį su Cezariu, tačiau jo armija buvo sutriuškinta.Cezario vienvaldyste senatas nebuvo patenkintas.Cezarį nužudo tas žmogus iš kurio jis to mažiausiai tikėjosi-jo augintinis Brutas.44m.pr.Kr. kovo 15d. Cezario mirtis.Laidotuvės vyko kovo 20d.Jos tampa didžiausia demonstracija.Sąmokslininkams tenka pasitraukti iš Romos.Po Cezario mirties visa valdžia atitenka Antonijui.Jis turėjo užrašus kuriais dėdamasis vadovavo.Norėdamas būti populiarus senate išleidžia įstatymus panaikinančią diktatūrą. Antrą dieną po cezario nužudymo, jo draugas konsulas Antonijus sušaukė senatą, nes norėjo nuspręsti ką reik daryti dar.Dauguma senatorių susižavėjo kalba apie Cezario žudikų poelgį ir siūlė juos paskelbt didvyriais.Tačiau Antonijaus kalba senate privertė cezario žudikus pabėgt iš Romos į Balkanus, kur jie pradėjo rinkt kariuomenę kovai už respubliką.Tuo tarpu Romoje pasirodo Cezario sesers anūkas Oktavianas.Jis buvo silpnas ir liguistas.Romoje jis sužino, kad Cezaris paliko raštišką nurodymą kuriuo paskelbė jį savo įsūniu ir turto paveldėtoju.Tokiu būdu į Romos sostą atsiranda 2 pretendentai-Antonijus ir Oktavianas.Kovai su respublikonais jie susivienijo.Norint kovot reikia pinigų ir gavo jų labai žiauriu būdu.Buvo sudaryti sarašai į kuriuos buvo surašyti Cezario priešai, taip pat įtraukti labai turtingi žmonės.Visi buvo paskelbi už įstatymo ribų, o už jų nužudymą pažadėtas atpildas.Atlyginimas buvo sumokėtas tada kai buvo atnešta nupjauta saraše esančio žmogaus galva.jie pasiimdavo nužudytojo žemes ir turtus.Taip Cezario įpėdiniai susidorojo su priešais ir įbaugino visą Italiją.Jiems nesunkiai pavyko susidoroti su armija prie Filipinų miesto, o Cezario žudikas Brutas nusižudė krisdamas ant kalavijo.Antonijus ir Oktavianas pasidalino Romos valstybės valdas.Antonijus valdo rytines valstybės provincijas ir veda Egipto karalienę kleopatrą ir gyvena Egipto sostinėj Aleksandrijoj.Oktavianas valdo vakarinę valstybės dalįBet po kurio laiko Oktavianas nenori dalintis teritorijomis ir prie Aksijaus iškyšulio įvyksta mūšis kurį laimi Oktavianas.Už nuopelnus valstybei senatas suteikia Oktavianui garbingą Augusto vardą.Nuo Oktaviano Augusto valdymo laikų prasideda Romos imperijos laikas. IMPERIJOS SUDEĖTINĖS DALYS 1. Valstybė atsiranda karalystės užkariavimu ir politiniu ekonominiu pajungimu. 2. Nevienalytė tautinė sudėtis.Šioje valstybėje yra tautiniu išskirtinumu pasižyminčios tautos ir tautiniu nepilnavertiškumu pasižyminčios tautos. 3. Gyventojų deferencijacija ir hierarchija.Bažnyčia ir kariuomenė.Daugiau privilegijų turi tauta kuri kuria imperiją. 4. Aukštas kariuomenės aidmuo. 5. Trauka į asmeninę valdžią. ROMĖNŲ VALSTYBINĖ SĄMONĖ (MENTALITETAS) Istorijos mentalitetas-tai mąstytojų ir jaunių visuma būdinga tam tikram kolektyvui tam tikru būdu.Mąstymas-nusako tam tikram laikui ir tam tikrai grupei būdingą sąmoningą nuostatą informacijos atžvilgiu.Nesvarebu ar ši informacija susijusi su daiktų ar socialiniu pasauliu, ar su vidiniu psichikos pasauliu.Pvz.:mąstymas gali būti priežastinis loginis arba asociatyvinis.Gali vartoti abstrakčią kalbą arba vaizdus.
Istorija  Konspektai   (40,45 kB)
Achilo kulnas - žmogaus silpnybė, pažeidžiamiausia vieta. Frazeologizmas atsirado iš pasakojimo apie Trojos karo graikų karžygį, Homero "Iliados" personažą. Jo kūne buvo tik viena sužeidžiama vieta - kulnas. Alfa ir Omega – tai pirmoji ir paskutinioji graikų abėcėlės raidė. Alfa ir Omega – pradžia ir pabaiga. Šis posakis literatūroje vartojamas rašant apie Kristų. Augėjo arklidės – senovės graikų mitai sako, kad 30 metų nevalytos arklidės Heraklio paleistos Alifijo upės dėka buvo išvalytos per dieną( tai, kas labai užleista, netvarkinga, užteršta ir labai sunku sutvarkyti) Aukso amžius – Senovės žmonės tikėjo, kad laikas nuo pasaulio pradžios iki gali būti skirstomas į tris amžius. Esamasis laikotarpis — "geležies amžius" — žiaurus ir kruvinas, prieš jį buvęs "vario amžius" — irgi nė kiek ne geresnis, bet dar prieš jį buvo "aukso amžius". Tuomet žmonės gyvenę nerūpestingai, jiems nieko netrūkę, jie buvę laimingi. Anot senovės poetų graiko Hesiodo, romėno Ovidijaus, tuomet nebuvę nei įstatymų, nei karų, nei bado, nei nusikaltimų. Žodžius „aukso amžius“ mes ir dabar sakome, norėdami išreikšti klestėjimo laikotarpį (kultūros, mokslo, prekybos, verslo ir t. t.). Ariadnės siūlas – Kretos valdovo Mino duktė, davė didvyriui Tesėjui siūlų kamuolį, kad jis nugalėjęs Mitoraurą galėtų išeiti iš labirinto. Reiškia išeitį iš sunkios padėties. Atpirkimo ožys – tai nekaltas asmuo, kuriam nuolat suverčiamos visos bėdos. Senovės žydai turėjo savotišką religinį paprotį, kuris vadinosi „azazel“, arba „atpirkimo ožys“. Kartą per metus specialiai tam skirtą dieną susirinkdavo žmonės: vieną ožį iškilmingai paaukodavo Dievui, o kitą iškilmingai išvarydavo į dykumą, prieš tai uždėję ant jo rankas, tai yra prisilietę prie jo. Buvo manoma, kad tokiu būdu visos tautos nuodėmės pereis į išvaromą ožį, ir jis nusineš jas su savimi. Šį paprotį žino daugelis tautų. Damoklo kardas - nuolat gresiantis pavojus; pasak graikų mito, Sirakūzų tironas Dionisijas, norėdamas parodyti tariamąją valdovų laimę, pasisodino Damoklą per puotą greta, bet virš jo galvos liepė ant ašuto pakabinti aštrų kardą. Danajų dovanos – reiškia įtartiną, pavojų keliančią dovaną. Pagal sen. graikų mitą, mediniame arklyje, kurį trojiečiams padovanojo danajai (graikai), slėpėsi kariai, kurie atidarė saviškiams Trojos vartus, ir ji buvo nugalėta. Gausybės ragas – ragas simbolizuojantis turtus, gausybę. Pripildytas vaisių, gėrimų. Vos tik gimęs Dzeusas buvo paslėptas oloje, kur jį savo pienu išmaitino ožka Amaltėja. Mat tėvas Kronas norėjo praryti sūnų Dzeusą kaip ir kitus savo vaikus. Vėliau Dzeusas, tapęs svarbiausiu ir vyriausiu dievu, atsidėkodamas paėmė Amaltėją į dangų. O auklėtojoms nimfoms jis padovanojo vieną ožkos ragą: iš to rago byrėjo viskas, ko reikėjo nimfoms. Jis buvo pavadintas gausybės ragu. Gordijaus mazgas – legendinis neatrišamas mazgas. Karalius Gordijus pririšo jaučių jungą prie ratų grąžulo. Pagal gr. mitą, Frigijos karalius Gordijas pririšęs painiu mazgu ratų jungą prie grąžulo; orakulo pranašavimu, žmogus, išnarpliojęs mazgą, turėjęs tapti pasaulio valdovu; Aleksandras Makedonietis, užuot atnarpliojęs, perkirto mazgą kardu. Ikaro skrydis – graikų mitai pasakoja, kad personažas norėdamas ištrūkti iš Mino nelaisvės pasidirbo su tėvu Dedalu dirbtinius sparnus ir išskrido. Bet jis per arti priskrido prie saulės ir jo sparnai ištirpo. Jis nukrito į Egėjo jūrą, kuri dar vadinama Irako jūra, drąsūs rizikingi ieškojimai. Ilsėtis ant laurų –Anot graikų mito, negalėdama pabėgti nuo persekiotojo dievo Apolono, nimfa Dafnė pavirto lauro medžiu. Nuo to laiko šis medis Apolonui svarbiausias augalas. Lauro šakomis ir vainikais imta apdovanoti poezijos, muzikos, vėliau ir sportinių varžybų nugalėtojus. Vėliau taip buvo pagerbiami ir karvedžiai. „Ilsėtis ant laurų“ – nustoti siekus naujų laimėjimų, pasitenkinti tuo, kas pasiekta. Pasakymas „Herostrato laurai“ – piktadariška šlovė. Nesantaikos obuolys – Pelėjas ir Tetidė, Achilo tėvai, nepakvietė į savo vestuves nesantaikos deivės Eridės. Ši labai įsižeidė ir ant puotos stalo numetė auksinį obuolį, ant kurio buvo užrašyta: „Gražiausiai“. Trys deivės Hera, Atėnė ir Afroditė susiginčijo, kuri gražiausia, ir tą jų ginčą buvo pavesta išspręsti Pariui, Trojos karaliaus Priamo sūnui. Paris atidavė obuolį Afroditei, kuri už tai privertė gražuolę Helenę pamilti jaunuolį. Ši pametė vyrą ir išvyko į Troją. Dėl to graikai pradėjo ilgametį Trojos karą. Taigi Eridės obuolys sukėlė nesantaiką. Dabar „nesantaikos obuolys“ reiškia bet kokią ginčų priežastį.
Istorija  Konspektai   (22,47 kB)
Antikiniai posakiai
2010-06-03
Antikiniai posakiai Kokia prasme šį posakį vartojame šiandien? Posakio mitas Achilo kulnas Šį posakį vartojame kai kalbame apie žmogaus silpniausią ir pažeidžiamiausią vietą. Achilas – graikų mitologijoje Pelėjaus ir jūrų deivės Tetidės sūnus. Kadangi jo tėvas buvo paprastas žmogus, tai ir Achilas buvo mirtingas. Motina Tetidė pamėgino savo sūnų padaryti bent jau nepažeidžiamu ir, laikydama kūdikį už kulno, maudydavo jį Hado karalystės upėje Stikse. Achilo kūnas tapo nepažeidžiamu ir tvirtu kaip geležis tik kulno taip ir nesudrėkino upės vanduo ir ji buvo vienintelė pažeidžiama Achilo vieta. Alfa ir Omega Ankstivojoje krikščionių literatūroje ir mene šis posakis vartotas kalbant apie Kristų. Tačiau šiais laikais šis posakis vartojamas kai norima pasakyti apie pradžią ir pabaigą arba apie nenuginčijamą autoritetą. α (alfa) – pirmoji ir ω(omega) – paskutinioji graikų abecelės raidės. „Aš esu alfa ir omega“, tai yra aš esu pradžia ir pabaiga. Augijo arklidės Vartojame posakį kai norime pasakyti apie tai, kas labai užleista, netvarkinga, užteršta ir labai sunku sutvarkyti. Šis posakis yra kilęs iš mito, kuriame pasakojama apie karalių Augiją, kuris turėjo daug metų nevalytas, purvinas arklides. Dzeuso ir mirtingosios moters sūnus Heraklis jas išvalė per vieną dieną, paleisdamas per jas upės srovę. Aukso amžius Žodžius „aukso amžius“ mes sakome, norėdami išreikšti klestėjimo laikotarpį (kultūros, mokslo, prekybos, verslo ir t.t.).Kai kalbame asmeniškai apie save, šį posakį vartojame norėdami apibūditi savo gražiausius gyvenimo ar jaunystės metus. Graikų mitologijoje Aukso amžius – dievo Krono valdymo laikotarpis. Jo metu vyravo taika ir harmonija. Žmonės nesendavo, mirdavo ramiai, gyveno visko pertekę. Tekėjo begalinis šaltinis, nuo laukinių vaisių gausos linko medžiai ir medus varvėjo nuo medžių. Šie žmonės, gyvenę ir mirę Aukso amžiuje, buvo vadinami Aimonais, kurie vėliau tapo vedliais senovės graikams. Aukso amžiuje gyvenusi rasė išmirė, kai titanas Prometėjas nunešė žmonėms šventą ugnį. Dzeusas nubaudė žmones, leisdamas Pandorai atidaryti skrynią, iš kurios išsilaisvino (beveik) visos mirtingųjų žmonių negandos. Ariadnės siūlas Ariadnės siūlas - taip kartais pavadinama pagalbinė priemonė, padedanti susiorientuoti pakliuvus į sunkią padėtį. Posakis kilo iš mito apie Ariadnę. Ji – karaliaus Minojo duktė, kuri įsimylėjo Tesėją ir padovanojo jam siūlų kamuolį, kad šis užmušęs Minotaurą, rastų kelią iš labirinto.Tesėjas siūlus pasiėmė su savimi, tačiau paskui paliko juos Nakso saloje. Atpirkimo ožys Atpirkimo ožiu perkeltine prasme vadinamas žmogus, kenčiantis už svetimus poelgius, priverstas atsiteisti už kitų nuodėmes. Senovės žydai turėjo religinį paprotį, kuris vadinosi "azazel", arba "atpirkimo ožys". Kartą per metus specialiai tam skirtą dieną susirinkdavo žmonės: vieną ožį iškilmingai paaukodavo Dievui, o kitą iškilmingai išvarydavo į dykumą, prieš tai uždėję ant jo rankas, tai yra prisilietę prie jo. Buvo manoma, kad tokiu būdu visos tautos nuodėmės pereis į išvaromą ožį, ir jis nusineš jas su savimi. Šį paprotį žino daugelis tautų. Damoklo kardas Šis posakis reiškia, kad net ir laimingam žmogui nuolat gresia pavojus. Mite rašoma, kad Sirakūzų tironas Dionisijas pasisodino savo numylėtinį Damoklą, pavidejusį jam laimės, per puotą greta vaišintis prie gausiai valgiais nukrauto stalo, o virš jo galvos ant ašuto pakabino aštrų kardą. Ezopo kalba Posakis „Ezopo kalba“ reiškia užmaskuotą minčių reiškimo būdą, alegorinis pasakojimas ar pasakymas. Ezopas buvo senovės graikų pasakėtininkas, kaip ir kiti pasakėtininkai, kalbėdavo ne tiesiogine prasme, o perkeltine, palyginimais. Gausybės ragas Amaltėjos ragas, simbolizuojantis turtą, gausybę. Pripildytas vaisių, kaip palaimos ženklas, yra paskutinė senovęs Egipto ir senovęs kretos jaučio kulto liekana. „Gausybės ragas“. Posakis vartojamas norint pasakyti, kad gėrybės pilasi neužtarnautai, veltui. Vos tik gimęs Dzeusas buvo paslėptas oloje, kur jį savo pienu išmaitino šventoji ožka Amolfėja. Taip buvo padaryta todėl, kad Dzeuso tėvas Kronas norėjo praryti savo sūnų ir įpėdinį, suėsti jį kaip jau buvo suėdęs kitus savo vaikus. Dėkingas Dzeusas, tapęs svarbiausiu ir vyriausiu dievu, paėmė Amolfėją į dangų. O savo auklėtojoms nimfoms jis padovanojo vieną ožkos ragą: iš to rago byrėjo viskas, ko reikėjo nimfoms. Šis ragas buvo pavadintas "gausybės ragu". Gordijaus mazgas Šį posakį vartojame norėdami apibūdinti labai painią situaciją. Mite pasakojama, kad senojoje Frigijos sostinėje gordijo mieste stovėjo senas karalių kovos vežimas, kurio jungas prie grąžulo buvo pririštas iš ilgo diržo sudėtingai sumegztu mazgu. Jį surišo Frigijos karalius Gordijus. Legenda pasakojo, kad Mažosios Azijos karaliumi galėsiąs tapti tas, kuris atrišiąs mazgą. Aleksandras Makedonietis 334 pr. Kr. perkirto jį kardu. Ikaro skrydis „Ikaro skrydis“ taip mes apibūdiname drąsius, rizikingus ieškojimus. Pasak legendos, Ikaras bėgo iš Mino nelaisvės tėvo Dedalo padarytais iš vaško ir plunksnų sparnais. Iš puikybės pakilo per aukštai į dangų, tai yra arti saulės, todėl vaškas ištirpo, jis nukrito į jūrą ir nuskendo. Namezidės ranka „Nemezidės ranka“.Taip apibūdinamas teisingas atpildas. Nemezidė – teisingumo deivė, atlyginanti teisiesiams ir baudžianti piktadarius už blogus darbus ir ypač už puikybę. Medūzos žvilgsnis „Medūzos žvilksniu“ apibūdinamas toks žvilksnis, kurį pamatęs išsigąsti ar net „suakmenėji“ iš baimės. Medūza arba kitaip Gorgonė yra viena iš trijų baisiųjų seserų. Ji yra pabaisa, vaiduokliška būtybė, nuo kurios žvilgsnio kiekvienas mirtingasis suakmenėdavo. Senovės didvyris Persėjas ją nugalėjo ne jėga, o gudrumu. Žiūrėdamas į variniame skydę atsispindėjusį jos veidą, nukirto jai galvą, kurią paskui Atėnė pritvirtino prie savo šarvų. Nesantaikos obuolys Nesantaikos obuolys - veiksmas, poelgis, dalykas, išprovokuojantis nesantaiką, kiršinantis tarpusavyje Graikų mitologijoje Eridė – nesantaikos ir ginčo deivė. Ją išgarsino auksinis nesantaikos obuolys arba Eridės obuolys. Dzeusas norėjo jūrų dievo Nerėjo dukterį Tetidę, sidabrakoję deivę, paimti už žmoną. Bet Prometėjas jam išpranašavo, kad Tetidės sūnus bus galingesnis už tėvą. Dzeusas išsigando Krono likimo ir su Tetide apvesdino mirtingąjį Pelėją, Tesalijos Fitijos valdovą. Vestuvėse dalyvavo ir dievai, atnešę jaunavedžiams dieviškųjų dovanų. Tik Eridės nepakvietė. Bet Eridė metė Pelėjo ir Tetidės vestuvių metu į svečių – dievų tarpą obuolį. Ant šio obuolio buvo išgraviruota „Gražiausiajai“ („Jį paims gražiausioji“). Ir pradėjo Afroditė, Atėnė ir Hera tarpusavyje ginčytis dėl obuolio. Dzeuso patarimu Hermis trijulę atvedė ant Idos kalno pas Parį, kuris ir turėjo gražiausiai iš trijų deivių atiduoti obuolį. Paris pasirinko Afroditę, kuri jam pažadėjo Eleną – gražiausią pasaulio moterį. O Elenos pagrobimas tapo Trojos karo priežastimi. Pandoros skrynia „Pandoros skrynia“ yra visa tai, su kuo neatsargiai elgiantis galima susilaukti daugybės bėdų ir nelaimių. Pasak graikų mitologijos Pandora, pirmoji moteris. .Visi dievai apdovanojo ją įvairiais viliojančiais dalykais ir, davę skrynią, kurioje buvo uždaryti vargai ir nelaimės, išsiuntė į žemę. Čia Epimetėjas, nepaisydamas brolio Prometėjo perspėjimų, paėmė ją į žmonas. Iš smalsumo Pandora atidarė skrynią ir paleido į pasaulį nelaimes, skrynioje pasiliko tik viltis. Beja, vadinamoji skrynia buvo iš molio. Paniška baimė „Paniška baimė“ – tai sąmyšis, baimė, siaubas, staiga apimantis žmones. Panas graikų mitologijoje – piemenų ir jų bandų dievas, įvarantis žmonėms baimės . Jis išvaizda atitinka satyrą, vaizduojamas kaip žmogus su ožio ragais ir kanopomis. Prokrusto lova „Prokrusto lova“ suprantame kaip dirbtinus rėmus ar apskritai kaip nemalonią padėtį, į kurią stengiamasi prievarta ką nors įsprausti. Prokrustas – milžinas plėšikas graikų mitologijoje, dievo Poseidono sūnus plėšikaudavo Eleusino apylinkėse. Prokrustas graikų kalboje reiškia kojatempis. Prokrustas priglausdavo nieko bloga nenujaučiančius svetimšalius, visus pas jį atklydusius, tuos, kuriuos pats prisiviliodavo. Bet ne iš gerumo tai darė, o tik norėdmas juos numarinti žiauriai kankindamas. Jis turėjo lovą, kurią pasiūlydavo savo svečiams ir juos ten guldydavo. Jei kas nors netilpdavo į šitą lovą, Prokrustas jam nukapodavo kojas tiek, kiek netilpdavo į lovą. Jei lova būdavo per ilga, plėšikas tempdavo vargšelį, kol jo kojos pasiekdavo atkaltę. Kartą per Eleusino apylinkes keliavo Tesėjas pas savo tėvą karalių Egėją. Pakelyje jis sutiko ne vieną baisūną,tame tarpe Sinį, Skironą, Kerkioną. Visas kliūtis savo kelyje įveikė. Artėdamas prie Defiso upės slėnio, Tesėjas atkeliavo pas plėšiką Prokrustą. Tesėjas parvertė milžiną lovon. Bet lova jam buvo per trumpa, ir Prokrustas savo kailiu patyrė, ką reiškia kankinimas ir luošinimas. Tesėjas užmušė Prokrustą. Sfinkso mįslė Šis posakis reiškia labai sunku uždavinį, galvosukį ar mįslę. Vieną dieną prieš Tebų miesto vartus pasirodė Sfinksė, Tifono ir Echidnos ( pragaro šuns Cerberio sesers) duktė. Sfinksė iš priekio atrodė kaip mergaitė, o iš užpakalio- kaip liūtas. Ji buvo dar ir sparnuota. Ji užsilipo ant uolos ir pradėjo mįslėmis terorizuoti Tebų miesto gyventojus. O mįslių Sfinksė buvo išmokusi iš mūzų. Tą, kuris apsiimdavo įminti mįslę, bet jos neįspėdavo, ji pasmaugdavo ir suėsdavo. Tuo metuTebus valdė Lajaus vietoje Jokastės brolis Kreontas. Jo sūnus pasirįžo vieną dieną išvaduoti Tebus nuo Sfinksės. Deja, mįslės jis neįminė ir sulaukė to paties likimo kaip prieš tai daugelis Tebų narsuolių. Kunigaikštis Kreontas paskelbė, kad tam, kas išvaduos miestą, atiteks visa karalystė ir jis gaus karalienę Jokastę į žmonas. Kaip tik tuo metu į Tebus įžengė Edipas. Jį suintrigavo pavojus ir žadamas atpildas, o narsos jam pakako. Taigi, Edipas nuėjo prie uolos, ant kurios tūnojo Sfinksė, ir pareiškė, kad pasiruošęs įminti mįslę. Pabaisa jam uždavė tikrai labai sunkią mįslę: “Kas ryte keturkojis, vidudieny dvikojis, o vakare trikojis?“ Išgirdo mįslę Edipas ir nusišypsojo, tokia nesunki ji jam pasirodė. Edipas paaiškino, kad tai žmogus, kuris gyvenimo ryte, kūdikystėje, keturiom ropoja, gyvenimo vidurdieny dviem kojom vaikščioja, gyvenimo saulėlydyje, senatvėje, pasiremia lazda, trečia koja. Jis įminė mįslę, o Sfinksei pasidarė gėda ir iš nevilties ji puolė nuo uolos ir užsimušė.
Istorija  Namų darbai   (13,43 kB)
Jų skaičius lėmė magiška septyniukės galia, ribotos žmonių atminties galimybės, antikinio pasaulio užimtas plotas ir svarbiausia - tradicijų pastovumas. Kada maždaug III amžiuje prieš mūsų erą kaip tik šį septynetą kažkas paskelbė esant stebuklų etalonu, žmonijos dalis, gyvenusi aplinkui Viduržemio jūrą, pakluso autoritetui, ir tik kai kurie vietiniai patriotai, neneigdami paties principo, stengėsi padaryti vieną kitą pataisą. Pavyzdžiui, Romos poetas Marcialis septintuoju pasaulio stebuklu laikė Koliziejų, kiti - Aleksandrijos biblioteką, dar kiti - Pergamo altorių. Netrukus stebuklai vienas po kito pradėjo nykti. Jau Romos keliautojas nebūtų pamatęs visų septynių. O iki mūsų dienų išliko tik vienas, kuris - kad ir labai paradoksalu - yra visų seniausias, būtent Egipto piramidės. Egipto piramidės - žinomiausi Žemės statiniai. Įžymesnių nerasi. Be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų. Ketvirtosios Egipto dinastijos faraonų Chufaus(Cheopso) ir Chafros(Chefreno) milžiniški antkapiai pastatyti maždaug prieš penkis tūkstantmečius, ir nei laikas, nei užkariautojai nieko negalėjo jiems padaryti. Po to Egipto valstybė gyvavo beveik tris tūkstančius metų: keitėsi faraonai ir karaliai, tačiau piramidės, pastatytos Egipto civilizacijos pradžioje, tebėra impozantiškiausi šalies, kartu ir viso pasaulio statiniai. Šiandien, sakydami, jog 1889 m. Cheopso piramidė nustojo būti aukščiausias pasaulio pastatas ir pirmenybę užleido Eifelio bokštui, mes, gretindami abstrakčius negyvus skaičius, tiesiog nutylime, kad šie statiniai nepalyginami. Aukštis - tik viena iš piramidės charakteristikų. 137 metrų milžinas (anksčiau piramidė buvo 147 metrų, tačiau jos viršūnė nugriuvo) sukrautas iš 2 300 000 kruopščiai aptašytų klintinių luitų, kurių kiekvienas sveria daugiau kaip dvi tonas. Tiesiog be jokių mechanizmų, vien pleištais ir kūjais. Luitai būdavo iškertami akmens skaldyklose kitapus Nilo, vietoje apdailinami, paskui papirusiniais lynais atvelkami prie vandens, perplukdomi, atitempiami į statybos aikštelę ir su piramide augusios kalvos nuožulniu šlaitu užtempiami į viršų. Herodotas tvirtina, kad ši piramidė buvo statoma dvidešimt metų, vienu laiku statyboje dirbo 100 000 žmonių, kurie būdavo pakeičiami kas trys mėnesiai, ir kiek jų per šiuos tris mėnesius likdavo gyvų, galėjo pasakyti tik faraono raštininkai - mes nebežinome, kiek gyvybių reikėjo paaukoti piramidei, kol ji tapo vieno žmogaus kapu. Į tamsiąją mirties karalystę faraonas išsivedė dešimtis, greičiausiai šimtus tūkstančių valdinių. Užtat gerai žinoma, kad šiame dvidešimt metų trukusiame tautos žygdarbyje, kuris, atrodo, beprasmiškas, tačiau didingas, niekas daugiau nedalyvavo, tik egiptiečiai ir vergai iš gretimų šalių. Kiekvieną statybos etapą užfiksavo dailininkai, o mūsų dienomis patvirtino archeologai. Prireikus šią piramidę būtų galima pastatyti iš naujo, tiksliai nukopijavus visus statytojų veiksmus: akmens skaldyklose rasta papirusinių lynų, kuriais iš ten būdavo išvelkami luitai, ir akmenskaldžių įrankių. Mes žinome, kuo vardu buvo ir netgi kaip atrodė tasai genijus, ko gero pirmasis žmonijos istorijoje paminėtas genijus. Jį pripažino gyvą ir neužmiršo tūkstančius metų po mirties. O jeigu taip, tai ir mums reikia žinoti jo vardą - Imchotepas. Leonardas da Vinčis turėjo didį pirmtaką. Kabantieji Babilono sodai jaunesni už piramides. Jie atsirado tuo metu, kai jau buvo sukurta “Odisėja” ir statomi Graikijos miestai. Ir vis dėlto sodai kur kas artimesni senovės Egipto pasauliui negu Graikijos. Sodai ženklina Asirijos-Babilonijos valstybės, senovės Egipto amžininkės ir jos varžovės, saulėlydį. Kai į Babiloną įžengė Aleksandro Makedoniečio kariuomenė, jis nebebuvo didelės valstybės sostinė, nes užkariautojai persai jį buvo padarę vienos satrapijos centru. Nors Aleksandras Makedonietis ir nesukūrė nė vieno iš pasaulio stebuklų, vis dėlto jis yra žmogus, sudrebinęs visus Rytus ir padaręs didesnę ar mažesnę įtaką didiesiems praeities paminklams, jų sukūrimui arba žuvimui. Įrengti šiuos sodus Babilonijos karalių Nabuchodonosarą paskatino kilnus despoto įgeidis. Nabuchodonosaras mylėjo savo jauną žmoną - Medijos princesę, kuri dulkiname ir visai neturinčiame augmenijos Babilone ilgėjosi tyro oro ir medžių ošimo. Babilono karalius neperkėlė sostinės prie žaliųjų Medijos kalvų, o padarė tai, ko neįstengtų kiti mirtingieji. Čia, karšto slėnio centre, jis sukūrė tų kalvų iliuziją. Statyti sodų - karalienės prieglobsčio - buvo sutelktos visos senosios karalystės pajėgos, visas jo statytojų ir matematikų patyrimas. Babilonas visam pasauliui įrodė, kad gali sukurti pirmąjį istorijoje paminklą meilei. Babilono statytojų įrengti sodai buvo keturaukščiai. Aukštų skliautus rėmė 25 metrų aukščio kolonos. Aukštų platformos, sudėtos iš plokščių akmens luitų, buvo išklotos meldų sluoksniu, užlietu asfaltu ir uždengtu švino lakštais, kad vanduo neprasisunktų į žemesnį aukštą. Ant viso to buvo užpiltas sluoksnis žemės - tokio storumo, kad čia galėtų augti dideli medžiai. Terasomis kylančius aukštus jungė platūs nuolaidūs laiptai, iškloti spalvotomis plytelėmis. Dėl Efeso Artemidės šventyklos jau seniai painiava, todėl nelabai aišku, apie kurią iš tų šventyklų rašyti: apie paskutinę ar priešpaskutinę. Nuo seno autoriai, rašantys apie šį pasaulio stebuklą, netiksliai įsivaizduoja, ką gi sudegino Herostratas ir ką pastatė Chersitronas. Efesas buvo vienas iš didžiausių graikų miestų Jonijoje, galimas dalykas, kultūringiausia ir turtingiausia graikškojo pasaulio, čia dar praturtėjusio Rytų kultūra, sritis. Kaip tik Mažosios Azijos miestai davė drąsių jūreivių ir kolonistų, kurie keliavo į Juodąją jūrą ir prie Afrikos krantų. Turtingi Jonijos miestai daug statė. Visas antikos pasaulis žinojo Heros šventyklą Same, Apolono šventyklą Didimuose, netoli Mileto, Artemidės šventyklą Efese… Paskutinė šventykla buvo statoma daug kartų. Tačiau ankstyvieji mediniai statiniai pasenę suirdavo, sudegdavo arba sugriūdavo per dažnokus žemės drebėjimus, todėl VI a. pr. Kr. buvo nutarta gobėjai deivei pastatyti didingą buveinę, negailint nei lėšų, nei laiko, juoba, kad kaimyniniai miestai ir valstybės pažadėjo remti tokį didelį sumanymą. Liūdnas ankstesnių statybų Efese patyrimas vertė architektą Chersitroną pasukti galvą, ką padaryti, kad šventykla ilgai stovėtų. Sprendimas buvo drąsus ir nekasdieniškas: pastatyti šventyklą pelkėje prie upės. Chersitronas nutarė, kad minkšta pelkėta dirva bus geras amortizatorius per būsimus žemės drebėjimus. O kad savo svorio slegiamas marmurinis kolosas nenugrimztų į žemę, buvo iškasta gili pamatų duobė ir pripildyta medžio anglies bei vilnos mišinio - padaryta kelių metrų storio pagalvė. Ši pagalvė iš tikrųjų pateisino architekto viltis - šventykla stovėjo daugelį amžių. Tiesa, ne šita , o kita… Šią pirmąją šventyklą, siekdamas nemirtingumo, atlikęs nusikaltimą, sudegino Herostratas. Bet šventyklą efesiečiai nutarė pastatyti iš naujo. Antrąją šventyklą statė architektas Cheirokratas, įžymus išradėjas, kuris, kaip manoma, suplanavo pavyzdinį helenistinio pasaulio miestą Aleksandriją ir buvo iškėlęs idėją iš Afono kalno padaryti statulą, vaizduojančią Aleksandrą Makedonietį, laikantį indą, iš kurio išteka upė. Naujoji šventykla buvo 109 metrų ilgio, 50 pločio. Ją dviem eilėmis supo 127 dvidešimties metrų aukščio kolonos, be to, kai kurios jų buvo raižytos, su įžymiojo skulptoriaus Skopo iškaltais bareljefais…Iš vidaus šventyklą puošė nuostabios Praksitelio ir Skopo darbo statulos, bet dar puikesni buvo paveikslai. Architektai, pastatę pelkėje šventyklą, viską apskaičiavo tiksliai. Šventykla išstovėjo dar pusę tūkstantmečio. Kada Efesą ėmė valdyti krikščioniškoji Bizantija, prasidėjo tolesnis šventyklos žūties etapas. Marmurinė apdaila buvo grobiama įvairiems statiniams, buvo nuardytas stogas, pažeistas konstrukcijos vientisumas. Pagaliau pradėjo griūti kolonos, jų nuolaužos skendo toje pat pelkėje, kuri anksčiau gelbėjo šventyklą nuo pražūties. O dar po kelerių dešimtmečių dumble ir upės sąnašose išnyko paskutiniai Jonijos geriausios šventyklos pėdsakai. Netgi vieta, kur ji stovėjo, buvo pamažu pamiršta. Halikarnaso mauzoliejus buvo Artemidės antrosios šventyklos bendraamžis. Be to, juos statė ir puošė tie patys meistrai. Šis mauzoliejus - taip pat meilės paminklas, kaip Babilono sodai arba Indijos Tadž Mahalis. Nuo Efeso Artemidės šventyklos ir kitų panašių Mažosios Azijos statinių Halikarnaso mauzoliejus skiriasi tuo, kad jame greta išlaikytų daugelio graikiškų tradicijų ir statybos metodų ryški Rytų Architektūros įtaka. Graikų architektūroje jis neturi prototipų, užtat pasekėjų susilaukė daug - panašūs mauzoliejai vėliau buvo statomi įvairiuose Artimųjų Rytų rajonuose. Halikarnaso tirono laidojimo patalpą architektai pastatė beveik kvadratinę. Pirmas pastato aukštas buvo pati mauzolo ir Artemisijos grabvietė. Iš lauko pusės ši milžiniška 5000 m2 ploto ir apie 20 metrų aukščio laidojimo kamera buvo išklota balto marmuro plokštėmis, nutašytomis ir nupoliruotomis taip, kaip daro persai. Pirmo aukšto viršų juosė frizas - helenų kova su amazonėmis - didžiojo Skopo “Amazonomachija”. Kolonados apsuptame antrame aukšte buvo laikomos aukos, o mauzoliejaus stogą sudarė piramidė, užsibaigianti marmurine kvadriga: ketvertu arklių pakinkytame vežime stovėjo Mauzolo ir Artemisijos statulos. Aplink mauzoliejų buvo pastatytos liūtų ir šuoliuojančių raitelių figūros. Mauzoliejus bylojo apie klasikinio graikų meno saulėlydį. Pirmą kartą graikų mene viename pastate buvo panaudoti visi trys įžymieji orderiai. Apatinį aukštą rėmė penkiolika dorėninių kolonų, viršutinio aukšto vidinės kolonos buvo korintinės, o išorinės - jonėninės. Visame antikiniame pasaulyje buvo statomos Halikarnaso mauzoliejaus kopijos ir imitacijos, tačiau, kaip ir dera kopijoms, jos buvo ne tokios vykusios ir todėl greitai užmirštos. O originalas taip išgarsėjo, kad romėnai mauzoliejais ėmė vadinti visas dideles laidojimo patalpas. Rodo kolosas - jaunesnysis mauzoliejaus ir Artemidės šventyklos amžininkas. Idėja jį sukurti kilo 304 m. pr. Kr. pavasarį , kada Mažosios Azijos pakrantėje esančios nedidelės salos gyventojai, stovėdami ant ilgos apsupties nusiaubtų sienų, žiūrėjo, kaip jūros tolybėse nyksta vieno iš Aleksandro Makedoniečio valstybės paveldėtojų, Priešakinės Azijos ir Sirijos valdovo sūnaus Demetrijaus Poliorketo laivai. Po nepavykusios apsiausties išvykdamas iš salos, Poliorketas ant kranto paliko savo paskirties neatlikusią heleopolidę(apsiausties bokštą) - irgi tam tikra prasme pasaulio stebuklą. Po pergalės mieste susirinkę pirkliai pasiūlė perką heleopolidę “metalo laužui” ir už geležį davė 300 talentų - tais laikais pasakišką sumą. Pažymint miesto išgelbėjimą ir už pinigus, gautus pardavus bokštą, buvo nutarta pastatyti Rodo globėjo Helijo statulą. Rodiečiai tikėjo, kad jų sala iškilusi iš jūros dugno, šiam dievui paprašius. Statulos daryti buvo pakviestas skulptorius Charas, Lisipo mokinys. Trisdešimt šešių metrų aukščio statulos pagrindas buvo trys masyvūs akmeniniai stulpai, pečių aukštyje sutvirtinti geležinėmis sijomis. Stulpų pamatai buvo statulos kojose ir skraistėje. Pečių aukštyje ir per juosmenį stulpus jungė skersinės sijos. Ant stulpų ir sijų buvo pritvirtintas geležinis karkasas, apdengtas kaltiniais bronzos lakštais. Kolosas kilo uosto krante ant baltu marmuru išklotos dirbtinės kalvos. Dvylika metų statulos niekas nematė, nes, karkasą apdengus viena bronzos lakštų juosta, tuoj pat būdavo paaukštinamas kolosą supąs pylimas, kad meistrams būtų patogiau kilti aukščiau. Tik tada, kai pylimas buvo pašalintas, rodiečiai pamatė savo globėją dievą su spinduliuojančiu vainiku ant galvos. Spindintis dievas buvo matyti daug kilometrų nuo Rodo, ir netrukus žinia apie jį pasklido visame antikos pasaulyje. Tačiau jau po pusės amžiaus stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs Rodą, parvertė kolosą ant žemės. Silpniausia statulos vieta pasirodė keliai. Iš čia ir kilo pasakymas: milžinas molio kojomis. Rodiečiai bandė kolosą pakelti. Tačiau nieko neišėjo. Taip ir gulėjo kolosas įlankos pakrantėje - svarbiausia turistinė salos įžymybė. Tūkstantį metų išgulėjo perskilęs kolosas prie Rodo, kol 977 metais arabų vietininkas, kuriam reikėjo pinigų, jį pardavė vienam pirkliui. Prieš gabendamas kolosą perlydyti, pirklys supjaustė jį dalimis ir bronza pakrovė 900 kupranugarių. Paskutinis klasikinis stebuklas, vienaip ar kitaip susijęs su Aleksandro Makedoniečio vardu, yra Aleksandrijos švyturys. Aleksandrija, įkurta 332 metais, plyti Nilo deltoje, Egipto miestelio Rakočio vietoje. Tai buvo vienas iš pirmųjų helenizmo epochos miestų, pastatytų pagal vieningą planą. Aleksandrijoje stovėjo Aleksandro Didžiojo sarkofagas, čia taip pat buvo musejonas - mūzų buveinė, menų ir mokslo centras. Aleksandrijos uostas, gal judriausias ir labiausiai visame pasaulyje lankomas pirklių, buvo nepatogus. Nilas plukdo gausybę dumblo, seklumose išlaviruoti tarp akmenų ir seklumų galėdavo tik suamnus locmanas. Siekiant užtikrinti jūrų laivybos saugumą, buvo nutarta Aleksandrijos prieigose, Faro saloje, pastatyti švyturį. 285 m. pr. Kr. sala buvo sujungta su žemynu pylimu, ir architektas Sostratas Knidietis ėmėsi darbo. Švyturys iškilo 120 mertų aukščio - trijų aukštų bokštas, pirmasis ir pavojingiausias Egipto piramidžių “varžovas”. Jo pamatas buvo kvadratas su 30 metrų kraštinėmis. Pirmas 60 metrų aukštį siekęs bokšto aukštas buvo išmūrytas iš akmens plokščių, ant jo stovėjo 40 metrų aukščio aštuoniakampis bokštas, išklotas baltu marmuru. Trečiame aukšte, apvaliame, kolonų apsuptame bokšte visą laiką degė milžiniškas laužas, kurio šviesą atspindėdavo sudėtinga veidrodžių sistema. Malkos laužui buvo gabenamos įvijais laiptais, tokiais nuolaidžiais ir plačiais, kad jais į viršų, į šimto metrų aukštį, užvažiuodavo asilų traukiamos vežėčios. Švyturys buvo ir tvirtovė - Aleksandrijos forpostas, ir stebėjimo punktas. Bokšte buvo daugybė sudėtingų technikos prietaisų: vėjarodžių, astronominių aparatų. Žlugus Romos imperijai, jis užgeso, apgriuvo per šimtmečius sunykęs viršutinis bokštas, tačiau dar ilgai stovėjo apatinio aukšto sienos, kurias sugriovė žemės drebėjimas XIV amžiuje. Senovės švyturio griuvėsius panaudojo turkai, statydami savo tvirtovę, ir jie iki šiol tebėra joje. Olimpijos Dzeuso statula - vienintelis pasaulio stebuklas, buvęs Europos žemyne. Nė viena Elados šventykla graikams netrodė verta stebuklo vardo. Ir kaip stebuklą pasirinkę Olimpiją, jie įsiminė ne šventyklą, ne maldos vietą, o tik viduje stovėjusią statulą. Dzeusas buvo labai artimai susijęs su Olimpija. Kiekvienas tų vietų gyventojas puikiai žinojo, kad kaip tik čia Dzeusas nugalėjo kraugerį Kroną, tikrą savo tėvą, kuris, bijodamas, kad sūnūs neatimtų valdžios, pradėjo juos ryti. Olimpinės žaidynės kaip tik buvo rengiamos šiam įvykiui pažymėti ir prasidėdavo aukojimu Dzeusui. Svarbiausia Olimpijos šventovė buvo Dzeuso šventykla su jo statula, padaryta didžiojo Fidijo. Fidiją išgarsino ne tik Olimpijos Dzeuso statula, bet ir Atėnės statula Partenone bei reljefai ant jo sienų. Dzeuso statula stovėjo šventykloje, kurios ilgis siekė 64 metrus, plotis - 28; vidinė patalpa apie 20 metrų aukščio. Salės gale soste sėdintis Dzeusas galva rėmė lubas. Iki juosmens plikas Dzeusas buvo padarytas iš medžio. Jo kūną dengė rausvos, šilto atspalvio dramblio kaulo plokštelės, rūbus - aukso lakštai. Vienoje rankoje jis laikė auksinę pergalės deivės Nikės statulą, kita rėmėsi ilgu skeptru. Iš išlikusių Dzeuso sosto aprašymų matyti, kad sostas buvo papuoštas dramblio kaulo bareljefais ir auksinėmis dievų statulomis. Sosto šonus buvo ištapęs dailininkas Panenas, Fidijo giminaitis ir padėjėjas. Vėliau Bizantijos imperatoriai labai atsargiai pervežė statulą į Konstantinopolį. Nors jie ir buvo krikščionys, niekam nepakilo ranka prieš Dzeusą. Tačiau V mūsų eros amžiuje imperatoriaus Teodosijaus II rūmai sudegė. Ugnis prarijo ir medinį kolosą: tik keletas suanglėjusių kaulo plokštelių ir išsilydžiusio aukso gurvolėliai liko iš Fidijo kūrinio. Taip žuvo ir septintasis pasaulio stebuklas. *** Jeigu suskaičiuotume visus įžymius senovės paminklus, tai pasirodytų, kad iki mūsų dienų vargu ar išliko vienas iš šimto. Laimė, žmonės dėl to niekada nesiliovė statyti, lipdyti, tašyti, piešti - didžiu menu išreikšti save ir savo laiką. Ir tas nedaugelis paminklų, išlikusių iki mūsų dienų, įgalina įsivaizduoti, koks buvo Rytų menas, leidžia didžiuotis įžymiaisiais praeities meistrais, kad ir kur jie būtų kūrę - Indijoje, Sirijoje, Japonijoje, Birmoje, Etiopijoje…
Istorija  Referatai   (13,8 kB)
Romos c-ja – savarankiška, originali. Atsirado ir gyvavo panašiom sąlygom kaip ir Graikija. Bet ir skyrėsi. Pagrindiniai skirtumai: 1)Graikų poliai nedideli, apsaugoti įvairių gamtinių darinių, Juose gyveno vieningos etninės grupės žmonės, struktūra vienoda. Romoje – atvira vietovė, lyguma, negynė gamtos kliūtys, todėl Roma visąlaik kariavo. 2)Romos valstybė su graikų kultūra susipažimo vėlai: 3 a.pr.Kr. graikų kultūra tuo metu jau buvo helenistinė, susilietusi su rytų kultūra. Visgi Romos vertybių sistema kitokia nei graikų, ją formavo kitokios sąlygos. Čia ypač svarbu patriotizmas. Romos piliečiui keliami aukšti reikalavimai: turi būti orus, didvyriškas, laikytis įstatymų, gerbti Romos, savo giminės, bendruomenės dievus.Gėda meluoti, pataikauti, šie dalykai vergiškos prigimties. Prestižinė veikla – politika, karyba, istoriografija, žemdirbystė. Menai, amatai, pjesių kūrimas – neprestižiniai užsiėmimai. Iš menų tik oratorystės menas garbingas ir populiarus. Oratorystės menas padėdavo siekti karjeros, prasimušti į viršūnę. (Ciceronas). Išliko apie 50 jo kalbų. Tačiau romėnai nebuvo originalūs, jie tik išvystė oratorijos principus. Iškeliama pati tauta ir Romos miestas. Per amžius vertybės keitėsi. Valstybę pildė daug barbarų tautų. Roma prisitaikė prie etninės įvairovės. Sudarė sąjungą su kitomis etninėmis grupėmis. Romos žlugimo išvakarėse gausu karjerizmo, žiaurumo, pilietinių karų, veidmainiškumo. Maža vertybių kur buvo ankščiau, bet jos visiškai neišnyksta. Su Romos miesto įkūrimu siejama c-jos pradžia. (Apeninų pusiasalio centrinėje dalyje – apie 753 m.pr.Kr.). Iki 20 a. pradž. Žinios tik iš antikos autorių darbų, jie laikyti nepatikimais. Po archeologų darbų, lingvistų tyrinėjimų paaiškėjo, kad iš tiesų į Apeninų pusiasalį atsikėlę gyventojai buvo indoeuropiečiai italikai (gal iš M.Azijos, Trojos pusiasalio, gal iš cen. Europos). Jie ne vietiniai, o atvykėliai. Iki 3-iojo a.pr.Kr. nukariavo vietines gentis, ir paplito visame Apeninų pusiasalyje. Pirmosios gyvenvietės atsirado 10-9 a.pr.Kr. ant _______ kalvos. Vėliau buvo apgyvendintos kitos kalvos. Iš viso septynios. Todėl Roma ir yra vadinama miestu ant 7 kalvų. Dviejų kalvų bendruomenių susijungimo data – Romos įkūrimo data. Susijungė lotynai ir sabinai. Toks nepriklausomų bendruomenių jungimosi į vieną politinį vienetą būdas vadinamas sinoikizmu. Tai rodo, kad Roma iš pat pradžių nevienalytis etninis darynis (lotynai, sabinai, gal etruskai). 7-6a.pr.Kr. etruskai įsigalėjo šiaurės ir vidurio Italijoje. Jie buvo sukūrę šiaurės Italijoje aukšto lygio c-ją. Nežinoma, ar vietiniai, ar atsikėlę. Didelė įtaka (ankščiau manyta, kad jų įtaka vienintelė romėnams) dabar nėra taip suabsoliutinama. Etruskų reikšmė išryškėjo pirmuoju Romos istorijos laikotarpiu 8-6 a.pr.Kr. Romą valdė septyni karaliai. Trys paskutinieji buvo etruskai. Romėnai etruskų valdymo metu savo miestą pavertė amatų, prekybos centru, apjuosė sieną, statė tiltus. Tai buvo sėkmingas vystymosi etapas. Iš etruskų perėmė gladiatorių žūdynes. (tai buvo etruskų religinės apeigos). Perėmė karvedžio pergalės pažymėjimą triumfu, įspūdingomis iškilmėmis. Jos Romoje trukdavo net keletą dienų, rengiamos tik senatui leidus, jei kare žudavo ne mažiau kaip 5000 priešo karių. Iš etruskų perimta amatų, statybos technika, variniai pinigai, romėnų laisvųjų žmonių piliečių drabužis – toga; įvairūs būrimai. Iš graikų – mitai ir kultai. Etruskų karaliai - dažnai reformatai. Didžiausi jų: Servijus, Tulijus, kuris suskirstė Romą į tribas.(triba – gentis arba administracinis vienetas) 4 miestų ir 16 kaimo tribų. Įveda teritorinę bendruomenę. Visus galinčius nešioti ginklą laisvus žmones suskirstė į penkias klases pagal turtą. Už klasių ribų beturčiai – proletarai (“palikuonys”). Įvairių klasių teisės nevienodos. Patys turėjo apsirūpinti ginkluote. Pirma – kavalerija, po to pėstininkai. Turtą galima įgyti ir pereiti į kitą klasę. Svarbu ne kilmė, o turtas. Tokiu būdu plebėjai buvo įtraukti į romėnų tautą. Jiems reikėjo suteikti tam tikras politines teises. Tulijus įvedė naują susirinkimo formą – centurinius susirinkimus. (centuria - šimtinė). Viena centurija lygu vienas balsas. Tulijaus reformos nepatiko, jis nužudomas. Po jo valdė vienas iš Tarkvinijų. 510 m.pr.Kr. išvytas iš Romos. Baigiasi ankstyvasis monarchijos laikotarpis. Monarchas – REX, genties vadas. Veikia patariamoji tarnyba. Žlugus monarchijai prasidėjo kitas laikotarpis, nesusijęs su etruskais. Romėnai paliko daug idėjų apie valdžią. Jos panaudotos ir vėliau Europoje. 2 laikotarpiai: Respublika nuo 510-30m.pr.Kr.: a)ankstyvoji (iki 3 a.pr.Kr.pradžia) b)vėlyvoji (nuo 30a.pr.Kr.) Imperija nuo 30pr.Kr.-476 m.e. a)principatas (ankstyvoji imperija iki 3 a.pab) b)dominatas (vėlyvoji imperija). Vadinama vėlyvąja antika. Ankstyvojoje Respublikoje vyko aktyvi kova tarp patricijų ir plebėjų. Plebėjai pasiekė nemažų pergalių: teisė gauti žemę, teisė rašyti įstatymus, rinkti savo atstovus – tautos tribūnus. Susiformavo romėnų piliečių visuomenė. Labai panaši į graikų polį. Sutapo sąvokos žemvaldys ir karys. Viršenybė priklausė tautos susirinkimui. Buvo antikinė nuosavybės forma: ir kolektyvinė ir individuali žemėvalda. Aukštesnė kolektyvinė bendruomenė. “Pater” – tėvas. Patricijais vadinami tie, kurie turėjo teisėtus tėvus, gyveno pagal tėvynę teisę. Turtas paveldimas pagal tėvo liniją. Tėvas – autokratinė figūra, turi dideles teises, net gyvybės ar mirties. Tėvas atsakingas už savo šeimos saugumą ir gerovę. Skirstėsi į gimines. Iš viso apie 300 patricijų giminių. Šios dar skirstėsi (jungėsi) į tribas ir kurijas. Patronatai – patricijaus globa. Klientai – žmonės, kurių ir socialinės, ir ekonominės pozicijos silpnos (svetimšaliai, nesantuokiniai vaikai, atleistiniai, sūnūs netekę tėvo globos). Jie tapo pagrindine patricijų atrama. Plebėjai – liaudis ar masė. Turėjo individualią žemės nuosavybę. Vadovavosi motinos teise (išlikę iš senovės Europos). Turėjo atskiras kulto vietas, šventyklėles (iki 5a.pr.Kr.vid.). Neleidžiama santuoka tarp patricijų ir plebėjų. (Hipotezė: patricijai – vietiniai, plebėjai – susidarę iš atvykusių). Ilgainiui skirtumai nyko. Plebėjai be politinių teisių. Galėjo turėti nuosavybės, verstis amatais. Pagrindinės institucijos: senatas (atstovavo patricijus) ir tautos susirinkimas (plebėjų vieta). Romos pareigūnai – magistrantai (pareigos - magistratūra). Išskyrus diktatorių visos pareigos renkamos ir laikinos, neapmokamos, atsakingos, kolegialios. Pirmą kartą istorijoje buvo atskirtos valdžios tiek instituciniu tiek socialiniu pobūdžiu. Tai susiję su tautos tribūnų atsiradimu. Tautos tribūnų buvo 2, vėliau 5; 10. Jie negalėjo visai dienai išvykti iš miesto, jų dūrys atviros žmonėms. Pirmą kartą realizuotas mišraus valdymo principas, t.y. konsulų valdžia prilyginta karaliaus, senato – aristokratijos, tautos tribūnų – tautos valdžiai. Šios valdžios viena kitą atsvėrė. Romos cenzoriai tikrino ar įstatymai atitinka piliečių visuomenės principus. Ankstyvojoje respublikoje Romos v-bės teritorija užėmė visą Apeninų pusiasalį ir Siciliją. Vėlyvojoje Respublikoje ribos peržengtos – užėmė europą iki Dunojaus, M.Aziją, Siriją, Šiaurės Afriką, (Marokas, Tunisas, Alžyras). Teritorijas už Italijos ribų imta vadinti provincijomis. Jų teritorija nuolat didėjo. Didžiausi nukariavimai 2-1 a.pr.Kr. Tuo metu padidėjo socialiniai prieštaravimai, vyko vergų sukilimai (Spartako). Padėti galėjo tik vienvaldystės įvedimas, bet tai prieštaravo 500 metų tradicijai, todėl einama laipsniškai – iš pradžių įvedamas principatas, vėliau – dominatas. Imperijus – pati aukščiausia valdžia. Jis galėjo būti karinis veikėjas, ar civilis. Nuo įgaliojimų imta vadinti ir teritoriją kurioje veikė imperijus – imperija. Pirmasis asmuo, su kurio pareigom siejame principato valdžią – Julijaus Cezario įsūnys Gajus Julijus Cezaris Oklavijanas. Julijaus Cezario įpėdiniu jis tapo apie 20 m.pr.Kr. Gavo Augusto prievardį. (Princepsas – pirmasis įrašytas senatorių sąraše). Turi teisę kalbėti pirmas. Jo laiku respublikinės institucijos: senatas, magistratūra, tautos susirinkimas. Bet iš tiesų princepsas buvo pirmas asmuo ir jo nuomonė ypač svarbi. Augusto principatas – Romos klestėjimo metas. Daug pasiekta kultūros srityje (Vergilijus, Horacijus). Veikia medcenato būrelis. Išsiplėtė materialinis romėnų pasaulis. Vertino tuos kurie kūrė. Statoma daugybė šventyklų, tiltų, skulptūrų. Įsiviešpatavo amžinojo miesto idėja. 14 m. mirus Augustui prasidėjo prieštaravimai. Ištvirkimai, lėbavimai, veidmainystė. Nesantaika tarp senato ir imperatoriaus (ypač Nerono laikais). 2 a.pr.Kr. laikotarpyje buvo užimta didžiulė teritorija: visa Europa iki Reino, dalis Afrikos, M.Azija, Irakas, Iranas, Afganistanas, dalis Armėnijos, Azerbaidžano. Iš viso 75 mln. gyventojų. Daugiau nesiplėtė, ėmė mažėti. 2 a. valdant Markui Aurelijui prasidėjo krizė. Tai susiję su barbarų užpuldinėjimais. Jie intensyvėjo, sukėlė didelę grėsmę Romai. Reikėjo dar daugiau stiprinti valdžią, todėl prasidėjo dominatas – vienvaldystės epocha. Dominatas – kita epocha, pereinanti prie vienvaldystės. Tautos susirinkimas, senatas prarado reikšmę. Valdžia – viešpaties – “dominus” rankose.Pirmasis – Dokletijanas. Ryškiausias Konstantinas. Jis įteisino Krikščio-nybę kaip valstybinę religiją. 313 m. buvo leista išpažinti bet kurį tikėjimą. Krikščionybė atsirado 1 a. Judėjoje. Iš pradžių plito žydų bendruomenėse, vėliau tapo universalia religija, kuri visus žmones sulygino prieš dievą. Iš pradžių labai sparčiai plito tarp varguomenės. Jėzaus mokymas – pranašo mokymas, skelbiamas evangelijose. Ankstyvoji krikščionybė neturėjo dvasininkų luomo. 4 a. atsirado kunigai. Apeigų centru tampa altorius. Krikščionybė kirtosi su romėnų vertybėmis, ji atsirado tuo metu, kai vyravo romėnų vertybių krizė – tai padėjo išpopuliarėti. Krikščionių patrauklumas – labdara; visi žmonės ir tautos lygios. Jie priėmė esamą pasaulį su viltimi jį pagerinti. Nepriėmė romėnų dievų, imperatoriaus kulto, išdidumo. Jam priešpastatė nuolankumą, pamaldumą. Krikščionys atsisakė eiti į kariuomenę. Neveiklumo principas – meditacija, nesirūpini-mas išoriniu pasauliu. Tai garantavo socialinią taiką. Tai nulėmė imperatorių pasirinkimą pripažinti krikščionybę. 325 m. Nikėjos susirinkimas paskelbė krokščionybę valstybine religija. Nuo to laiko imti persekioti pagonys. Galutinis krikščionybės įtvirtinimas 391 m. Krikščionybės priėmimas sustiprino Romos imperiją (gyvavo nuolankumas, dvasininkų palankumas), tačiau krikščionybė griovė Romos vertybių sistemą, ardė ją iš vidaus. Tai vienas svarbių veiksnių, dėl kurių žlugo Romos i-ja. Priėmus žydų religiją, heleninė c-ja prarado savo unikalumą. Romėnų dievai: Saturnas, Kvirinas ir …. Kiti dievai perimti iš graikų.(romėnų religijos helenizacija). Krikščionybė iš esmės pakeitė asmens santykius su plolitika, valdžia. Klasikinė graikų-romėnų valstybė valdė visą žmogų (pilietis ir karys). Krikščionybė atskyrė žmogaus fizinę ir dvasinę plotmes. Fizinė pusė priklausė valstybei, dvasinės srities jau negalėjo valdyti valstybė pilnai. Iš valstybės atimta moralinė valdžia žmogui. Tai buvo svarbu vakarų idėjų formavimuisi (laisvė ir individualizmas). Romos i-ja toliau silpnėjo, buvo dalijama. Visuotinė krizė (dvasinė, politinė, ekonominė). 330 m. imperijos sostinė perkelta į Konstantinopolį. Romą prarado politinę ir kultūrinę reikšmę. 476 m. Vakarų Romos imperija žlugo. R.Romos i-ja gyvavo iki 15 a.vid.
Istorija  Konspektai   (9,89 kB)
Achilo kulnas – pažeidžiama vieta. Kaip sako graikų mitas, deivė Tetidė, norėdama apsaugoti savo sūnų Achilą panardino jį į Stikso upę kur gyveno dvasios. Liko tik viena pažeidžiama vieta. Tai Achilo kulnas, nes motina Achilą kaip tik už kulno laikė. Trojos karo metu karaliaus sūnaus Pario paleista strėlė lėkė tiesiai Achilui į kulną ir mirtinai jį sužalojo. Alfa ir Omega – tai pirmoji ir paskutinioji graikų abėcėlės raidė. Alfa ir Omega – pradžia ir pabaiga. Šis posakis literatūroje vartojamas rašant apie Kristų. Augėjo arklidės – senovės graikų mitai sako, kad 30 metų nevalytos arklidės Heraklio paleistos Alifijo upės dėka buvo išvalytos per dieną. Aukso amžius – tai teisingumo amžius. Ariadnės siūlas – Kretos valdovo Mino duktė, davė didvyriui Tesėjui siūlų kamuolį, kad jis nugalėjęs Mitoraurą galėtų išeiti iš labirinto. Atpirkimo ožys – tai nekaltas asmuo, kuriam nuolat suverčiamos visos bėdos. Damoklo kardas – nuolat gresiantis pavojus. Senovės graikų legenda kalba apie Dionisijaus „pokštą“. Jis pasisodinęs Damoklą ir virš jo pakabinęs kardą. Danajų dovanos – reiškia įtartiną, pavojų keliančią dovaną. Ezopo kalba – tai pasakotojas, eiliavęs graikų liaudies pasakėčias. Gausybės ragas – ragas simbolizuojantis turtus, gausybę. Pripildytas vaisių, gėrimų. Gordijaus mazgas – legendinis neatrišamas mazgas. Karalius Gordijus pririšo jaučių jungą prie ratų grąžulo. Ikaro skrydis – graikų mitai pasakoja, kad personažas norėdamas ištrūkti iš Mino nelaisvės pasidirbo su tėvu Dedalu dirbtinius sparnus ir išskrido. Bet jis per arti priskrido prie saulės ir jo sparnai ištirpo. Jis nukrito į Egėjo jūrą, kuri dar vadinama Irako jūra. Ilsėtis ant laurų – patirti laimėjimą, būti garbinamam. Medūzos žvilgsnis – pabaisa ir vaiduokliška būtybė nuo kurios žvilgsnio kiekvienas sukietėdavo. Nesantaikos obuolys – posakis „Nesantaikos obuolys“ vartojamas kalbant apie nesėkmes sukėlusį dalyką.
Istorija  Konspektai   (4,75 kB)
Daugelis šiuolaikinių valstybių yra demokratinės ir laikosi principo “liaudies valdžia – liaudies labui”. Ši valstybės valdymo forma išsirutuliojo Graikijoje (žr. ‘Atėnų demokratija’). Žodis “demokratija” susideda iš dviejų graikiškų žodžių: demos (“tauta, liaudis”) ir kratos (“valdžia”). Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikišku žodžiu philosophos vadiname žmogų, kuris nori būti išmintingas. Iš senovės Graikijos atėjo daugelis mūsų patarlių. Pavyzdžiui, graikų posakis: “Toks su tokiu, kaip varnas su varnu”,- lietuviškai gal skambėtų taip: “Kas su varna gyvena, varna ir krankia”;”Varnas varnui akies nekerta”. Žodis idėja taip pat graikiškas. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija. Graikų architektūros pavyzdžiu suprojektuota daug namu ir visuomeninių pastatų.Senovės graikai tūrėjo labai garsių mokslininkų ir mąstytojų: Archimedas buvo įžymiausias senovės matematikas ir fizikas. Jis gimė Sirakūzuose (Sicilijoje). Archimedo tėvas, astronomas Ficlijas, buvo artimas Sirakūzų dvarui ir, kaip manoma, Sirakūzų valdovo Hierono giminaitis. Iš pradžių Archimedas daugiausia dirbo inžinieriaus mechaniko darbus, konstravo karines mašinas ir statė įtvirtinimus, reikalingus tėvynės gynybai. Kurį laiką Archimedas gyveno Aleksandrijoje, bendravo su įžymiais mokslininkais – matematiku ir geografu Eratostenu, astronomu Konanu ir kitais. Grįžęs į tėvynę, Archimedas parašė keletą garsių matematikos ir mechanikos veikalų. Apie Archimedą, jo gyvenimą ir mokslinę veiklą sukurta daug legendų. Pasakojimų apie Archimedo gyvenimą gausu senovės istorikų Polibijo (II a. pr. m. e.) ir Tito Livijaus (I a. pr. m. e.), rašytojų Cicerono (I a. pr. m. e.), Plutarcho (I-II a.) ir kitų kūriniuose. Štai keletas iš tų legendų. Archimedas visada taip įsitraukdavo į mokslą, kad jį jėga tekdavo atplėšti nuo darbo vietos ir vesti prie pietų stalo arba prievarta tempti į pirtį, bet ir čia jis nenustodavo pirštu braižęs geometrinių figūrų ant savo išmuilinto kūno ir mąstyti apie jas. Kartą valdovas Hieronas užsisakė karūną iš gryno aukso. Kai darbas buvo baigtas, Hieronas panoro patikrinti, ar meistras nepakeitė dalies jam duoto aukso sidabru, ir kreipėsi į Archimedą. Archimedas negalėjo iš karto išspręsti šio uždavinio. Tačiau kartą, besimaudydamas pirtyje, pasinėręs į vandenį, staiga suprato, kaip išspręsti šį uždavinį. Jis taip apsidžiaugė savo atradimu, kad nuogas išbėgo į gatvę šaukdamas “Eureka! Eureka!” (“Radau! Radau!”) Taip buvo atrastas garsusis “Archimedo dėsnis”… Sirakūzų valdovas Hieronas pastatydino ir padovanojo Egipto faraonui Ptolomėjui didžiulį prabangų laivą, bet žmonės nepajėgė šio laivo nuleisti į vandenį. Archimedas sukonstravo mašiną, kuri padėjo vienam žmogui, pačiam valdovui, nuleisti laivą į vandenį. Tada Hieronas sušuko: “Nuo šios dienos, ką besakytų mūsų Archimedas, tikėsime, kad tai tiesa”. Sukūręs sverto teoriją, Archimedas pasakė: “Duokite man atramos tašką, aš pajudinsiu Žemę”. Mirus Hieronui, antrojo pūnų karo metu Archimedas puikiai suorganizavo gimtųjų Sirakūzų gynybą, kai juos 212 m. pr. m. e. apsiautė konsulo Marcelo vadovaujami romėnai. Archimedas kūrė katapultas, kitokias mašinas savo miesto gynybai, naudojo veidrodžius padeginėti priešo laivams. Štai kaip Archimedą rašė istorikas Polibijas: “Štai ir dabar, turėdami tokias galingas sausumos ir jūros pajėgas, romėnai būtų galėję greitai užimti miestą, jei kas nors iš sirakūziečių gretų būtų pašalinęs vieną senį. Tačiau kai šis senis dar tebebuvo tarp sirakūziečių, romėnai nedrįso pulti miesto arba nors panaudoti tokius puolimo būdus, kurių Archimedas nepajėgtų atmušti.” Vis dėlto po vienos didelės šventės, pasinaudoję susilpnėjusiu sirakūziečių budrumu, romėnai įsiveržė į miestą ir baisiai jį nusiaubė. Žilas 75 metų Archimedas sėdėjo ir įsigilinęs nagrinėjo ant smėlio nubraižytas geometrines figūras. Staiga prieš jį atsirado romėnų kareivis ir puolė kardu. Archimedas paprašė truputį palaukti, kol jis baigsiąs spręsti uždavinį. Tačiau kareivis, kuriam mokslas nerūpėjo, mokslininką nukovė. Prieš mirtį Archimedas dar spėjęs sušukti: “Neliesk mano skritulių!…” Iki šių laikų išliko šie Archimedo veikalai: 1.Parabolės kvadratūra. 2.Apie rutulį ir ritinį. 3.Apie spirales. 4.Apie konoidus ir sferoidus. 5.Apie plokščių figūrų pusiausvyrą. 6.Efodas (arba “Metodas”) 7.Apie plūduriuojančius kūnus. 8.Skritulio matavimas. 9.Psamitas (smėlio dalelių skaičiavimas). Aristotelis gyveno nuo 384 iki 322 m. Gimė Stageiros mieste Trakijos pusiasalyje. Kilęs iš šeimos, kurioje gydytojo amatas buvo paveldimas; jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Iš aplinkos, kurioje užaugo, įgijo nemaža empirinių gamtos ir medicinos žinių. 307 metais Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Praleido joje 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas ir tyrinėtojas. Platono mokslo dvasia labai skyrėsi nuo ankstesnio empirinio jo išsilavinimo. Skirtingų lavinimosi pakraipų junginys suformavo savitą jo mąstyseną. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Paliko ją tik tada, kai į Platono vietą buvo išrinktas mažai tepasižymėjęs Speusipas. Apsistojo Aso mieste Azijoje, į kurį vietinis valdovas Hermijas jau anksčiau buvo pasikvietęs keletą Akademijos narių. Ase ir netoliese esančiame Atarnėjuje Aristotelis praleido trejus metus, dirbdamas mokslinį darbą ir mokytojaudamas. 343-342 m. Pilypas Makedonietis jį pasikvietė Aleksandro mokytoju, kuriuo jis buvo iki pat mokinio atėjimo į valdžią; ir po to jis liko Makedonijoje, gyveno Stageiros mieste. Visai paliko Aleksandrą tik tada, kai šis, sumanęs skleisti panhelenizmo idėjas, pradėjo žygį į Aziją. Tada Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė mokyklą. Tą mokyklą jis kūrė Akademijos pavyzdžiu, bet baudėsi pranokti Akademiją darbo visapusiškumu ir planingumu; skiepijo joje empirizmo dvasią ir pavertė ją specialiųjų tyrinėjimų - ir humanitarinių, ir gamtamokslinių - institutu. Mokykla buvo Likėjuje; ar nuo Likėjo alėjų, ar dėl to, kad ten būdavo diskutuojama vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine". Aristotelis mokyklai vadovavo nuo 335 iki 323 metų. Tais metais Aristotelis apleido darbų rašymą ir atsidėjo mokytojavimui. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedoniškas sąjūdis, Aristotelis paliko Atėnus ir nuvyko į Chalkidę, kur greitai ir baigė savo gyvenimą.Didelis darbštumas ir didis protas, nesuinteresuota tiesos meilė ir viso gyvenimo pastangų sutelkimas į mokslinę veiklą, sugebėjimas organizuoti darbą ir įtraukti žmones į bendrą veiklą, pagaliau palankios išorinės sąlygos ir nepriklausomybė, - visa tai buvo būtina, kad būtų sukurtas toks didingas dalykas kaip Aristotelio mokslas: Raštai: Juos galima suskirstyti į tris grupes:1.Jo paties išleisti raštai : , skirti plačiajam skaitytojų ratui. Dauguma iš jų buvo sukurti per pirmąjį laikotarpį, kai Aristotelis priklausė Akademijai; paprastai tai buvo dialogai, pasižymintys gana didele literatūrine verte. Jais Aristotelis senovėje buvo pelnęs puikaus stilisto šlovę. Temomis ir pavadinimais jie buvo panašūs į Platono dialogus: tarp jų buvo dialogas „Eudemas", inspiruotas „Faido-no", „Menekseno", „Puotos", dialogai apie meilę, apie teisingumą, apie retoriką, dialogai „Sofistas" ir „Politikas", dialogai apie malonumą, auklėjimą, apie karaliaus valdžią, apie poetus, apie turtą. Prie svarbiausiųjų dialogų priskirtinas „Protreptikas", kuris susijęs su Platono „Eutidemu" ir kuriame ginama filosofija, aukštinamas mokslui skirtas gyvenimas, taip pat didelis trijų knygų dialogas „Apiefilosofiją". Iš visos tos darbų grupės išliko vos keletas nedidelių fragmentų. 2.Mokslinio pobūdžio medžiaga: . Jos turinys buvo istorinis, literatūrinis ir gamtamokslinis. Pradėta ji rinkti Ase ir Stageiroje, tačiau didžiausia jos dalis buvo iš vėlyvojo laikotarpio, iš Likėjo laikų; ji buvo Aristotelio ir jo mokinių bendro darbo vaisius. Joje buvo ir ištraukų iš ankstesnių filosofų veikalų, iš Platono pokalbių; ją sudarė retorikos teorijų ir pavyzdžių rinkiniai, medžiaga teatro ir poezijos istorijai, olimpiadų nugalėtojų sąrašai, 158 graikų santvarkų rinkinys ir barbarų tautų teisių rinkinys, sistemiški zoologijos tyrinėjimai, mokslo problemų ir definicijų rinkiniai. Iš šios raštų grupės beveik nieko neišliko. Daugiausia išliko zoologijos tyrinėjimų medžiagos. Iš santvarkų tyrinėjimo 1891 metais atrasta studijos apie Atėnų valstybę dalis. Mokslo problemų rinkinys išlikožodiniuose pasakojimuose.3. Raštai apimanys mokslo darbus : ir skirti naudotis mokykloje. Tai paskaitų metmenys, rašyti eskiziškai ir nestilingai. Pradėti jie arba Likėjo laikotarpiu, arba dar Ase, tačiau vėliau perdirbti. Matyt, jie buvo rengti išleisti, vieni sutvarkyti geriau, kiti — prasčiau, tačiau nė vieni nebuvo parengti iki galo. Ir tokie ne visiškai užbaigti veikalai, vieni svarbiausių europinės minties istorijoje, tapo ateities kartų paveldu. Šie Aristotelio veikalai išliko, ir net ištisai. Išliko redaguoti Androniko iš Rodo, kuris gana laisvai juos sukomponavo ir autentiškus tekstus papildė mokinių užrašais. Šiuos raštus galima suskirstyti į penkias grupes: logikos, gamtotyros, metafizikos, praktikos ir poetikos.1) Logikos raštai Bizantijos laikais buvo pavadinti „Organonu" ( įrankis), nes tai atitiko paties Aristotelio ketinimus. Šiai grupei priklauso tokie traktatai: „Kategorijos", „Apie aiškinimą" (lot.„Deinterpretatione"), „Analitikos" („pirmoji" ir „antroji"), kuriose pateikta samprotavimo ir įrodinėjimo teorija, „Topika", aiškinanti tikėtiną įrodymą ir ginčo meną, ir „Apie sofizmų paneigimą" ( lot. „De sophisticis elenchis"). Aristotelio logikos branduolys pateiktas „Analitikose". „Topika" yra labiausiai redaguota. Veikalai apie kategorijas ir apie aiškinimą yra mažai paties autoriaus apdoroti ir vėliau papildyti, o tai leido kvestionuoti jų autentiškumą. 2) Gamtotyros raštai. Tai fizikos, gamtos istorijos ir psichologijos veikalai. a) Iš fizikos raštų svarbiausia yra „Fizika" (arba paskaitos apie gamtą), suskirstyta į 8 knygas; tai reikšmingas, bet nevienalytis darbas, kurio knygos parašytos skirtingais laikotarpiais ir pradžioje, matyt, jos buvo atskiri traktatai. Taip pat „Apie dangų", „Apie atsiradimą ir išnykimą", „Meteorologija". b) „Natūrali gyvūnų istorija" yra svarbiausias antros grupės veikalas; be to, jai dar priklauso nemažai zoologijos srities monografijų: „Apie gyvūnų dalis", »Apie gyvūnų kilmę", „Apie gyvūnų judėjimą", „Apie gyvūnų migraciją" ir kt. Aristotelio botanikos veikalai neišliko, c) „Apie sielą", svarbus ir palyginti neblogai parengtas veikalas, yra svarbiausias Aristotelio darbas iš psichologijos srities, Papildytas keletu smulkesnių studijų. 3) Metafizika yra Aristotelio filosofijos branduolys, apimantis jo vadina-„pirmąją filosofiją". Veikalo pavadinimas reiškia „raštai, einantys po gamtotyros veikalų" (būtent tokia tvarka Aristotelio raštus buvo surikiavęs Andronikas), ir jis įsigalėjo žymiai vėliau. Šis darbas susideda iš keturiolikos nevienodo svarbumo ir nevienodos kilmės knygų, kurių neįmanoma sklandžiai susieti tarpusavyje. „Metafizika" tikriausiai niekada nebuvo nei viena knyga, nei vienas paskaitų kursas; tik komentatoriai (Sirianas ir Pseudoaleksandras) ėmė ją laikyti vienu veikalu ir sugebėjo šitą nuomonę įamžinti. Svarbus ryšys yra tarp knygų A-G ir Z—Omega, jos sudaro „Metafizikos" karkasą. Knyga A, kurioje yra Aristotelio teologijos metmenys, yra atskiras traktatas; knyga A yra filosofijos žodynas; knygos M-N yra polemika su Platonu. 4) Praktiniai veikalai apima etiką ir politiką. Etikos yra išlikusios trys redakcijos, bet tikriausiai tik dvi yra autentiškos: „Endemo etika" yra ankstyviausia, o „Nikomacho etika" - vėlyviausią. „Didžioji etika" (lot.„Magna moralia") paprastai laikoma pirmųjų dviejų santrauka, sudaryta vėlesniais amžiais. „Politika" pavadintas politinis Aristotelio veikalas, daug aprėpiantis, bet nebaigtas, yra toks pat nevienalytis kaip ir „Metafizika". 5) Poetikos raštai. Iš šios grupės išliko tik viena „Poetikos" dalis, kurioje daugiausia kalbama apie tragediją. Išlikę Aristotelio raštai yra tik dalis to, ką jis yra parašęs, tačiau svarbi, tikrai mokslinė dalis, padedanti susidaryti jo pažiūrų visumos vaizdą. Mokslinė Aristotelio orientacija : Biologija buvo ta mokslo sritis, kuriai jis skyrė daugiausia dėmesio ir pagal kurią modeliavo savo filosofijos sąvokas; kalbėdamas apie būtį, jis pirmiausia turėjo galvoje gyvas būtybes. Biologija jo sistemoje vaidino tokį vaidmenį, kokį Platono sistemoje - matematika ir matematinė gamtotyra, kurias Aristotelis išmanė prasčiau ir į kurias mažiau atsižvelgė. Šis mokslinės orientacijos skirtumas iš dalies leidžia suprasti ir abiejų mąstytojų filosofinių pažiūrų skirtumus. Sokratas (469-399) gimė Atėnuose ir Atėnuose nugyveno visą savo gyvenimą. Tai buvo žmogus, kurio mintys nesiskyrė nuo darbų. Kai reikėjo tėvynei, tarnavo jai kaip kareivis ir valdininkas-pritanas; kare rodė vyriškumo pavyzdžius, taikos metu -pilietinį apdairumą ir drąsą, pats vienas pasisakydamas prieš įsiaudrinusią minią. Apskritai jis nesikišo į valstybės reikalus; buvo visiškai atsidavęs kitos rūšies veiklai - mokytojo veiklai. Ji daugeliu atžvilgių priminė sofistų veiklą, ir amžininkai Sokratą laikė sofistu; tačiau nuo sofistų jis skyrėsi ne tik tuo, kad mokė nesuinteresuotai, - kitoks buvo ir jo mokslo turinys. Jo veikla buvo mokyti žmones doros, tiksliau sakant, lavinti jų protą, kad jo dėka būtų pasiekta dora. Tokią veiklą jis laikė savo gyvenimo prasme. Į šią veiklą jis buvo taip įsitraukęs, kad visai negalvojo apie savo reikalus - gyveno nepritekliuje atskirai nuo šeimos. Visada jis buvo ten, kur galėjo rasti pašnekovų, sulaikydavo žmones turguje, palestroje arba puotoje, kad su kiekvienu pasikalbėtų apie jo reikalus ir priverstų patį apie juos susimąstyti, pagalvoti apie savo sugebėjimus ir dorą. Apie save jis sutelkė būrį šalininkų ir mokinių; prašmatniausias Atėnų jaunimas, kaip antai Alkibiadas, Kritijas, Platonas, Ksenofontas, nuolatos būdavo su juo. Tačiau greta šalininkų turėjo ir rūsčių kritikų. Buvo jis populiarus, bet jo populiarumas nebuvo susijęs su pripažinimu. Dauguma žiūrėjo į jį tik kaip į keistuolį; vidutinis atėnietis nelaikė rimtu žmogaus, kuris kvaršina sau galvą svetimais reikalais, o pats negali užsidirbti naujam apsiaustui: šitaip iš jo išsityčiojo Ameipsi-jas savo komedijoje. Kiti jį laikė pavojingu asmeniu: jo praktikuojama pažiūrų ir santykių analizė ir kritika atrodė grėsminga esamai tvarkai. Aristofanas, kuris 423 m. Sokratą pavaizdavo „Debesyse", laikė jį betikslių svarstymu, kenksmingos laisvamanystės, išdidumo, išradingų apgavysčių įsikūnijimu ir įžvelgė pagarbos tradicijoms stoką. Nepaisant tokios nuomonės apie jį, Sokratas visą ketvirtį amžiaus galėjo užsiiminėti savo veikla. Tik sulaukęs 70 metų buvo viešai apkaltintas dėl savo kenksmingos veiklos. Gal turėjo reikšmės politinės priežastys, gal prasidedančio Atėnų nuopuolio nuojauta skatino ieškoti kaltų. To užteko, kad 399 m. amatininkas Anitas, oratorius Likonas ir poetas Meletas prisiekusiųjų teismui apskųstų Sokratą, kaltindami jį bedievyste ir jaunimo tvirkinimu. Teismas pripažino Sokratą kaltu. Apie mirties bausmę tikriausiai negalvojo nei skundėjai, nei teisėjai; tokią sunkią bausmę išprovokavo paties Sokrato elgesys: jis neprisipažino kaltas, priešingai, įrodinėjo savo veiklos svarbą. Dėl religinių aplinkybių mirties bausmė negalėjo būti įvykdyta iškart, ir Sokratui teko 30 dienų praleisti kalėjime. Jis lengvai galėjo išvengti mirties, mokiniai norėjo suorganizuoti jo pabėgimą, bet Sokratas nesutiko, motyvuodamas paklusnumu įstatymui. Paskutines dienas jis praleido šnekėdamasis su mokiniais; Platonas, kuris dėl ligos ten nedalyvavo, remdamasis pasakojimais „Faidone" aprašė paskutines Sokrato akimirkas. „Nėra abejonių, kad visais laikais, kiek siekia žmogaus atmintis, niekas nėra gražiau pasitikęs mirties", - rašė Sokrato mokinys Ksenofontas (IV, 8, 2). Vėlesnės kartos visais laikais Sokratą laikė filosofo idealu, o jo gyvenimą ir mirtį - tobulu filosofo pareigos atlikimu. Šaltas jo protas ir karšta širdis sudarė nuostabų derinį. Stiprią, veikiau juslinę jo prigimtį buvo sutvardžiusi stipri siela. Garsus jo išvaizdos bjaurumas buvo tarsi dvasios pranašumo simbolis. Jam buvo būdingas romumas ir giedra nuotaika, humoras ir švelnumas. „Man atrodė, kad jis buvo geriausias ir laimingiausias iš visų žmonių", - rašė Ksenofontas (IV, 8, 11). Raštų jis nepaliko, mokė tik žodžiu. Apie jo mokymą žinome iš mokinių raštų, ypač iš Platono dialogų ir Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą". Ir Aristotelis pateikia žinių apie jo nuopelnus filosofijai.Sokrato pažiūros: Sokratas, panašiai kaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. O žmoguje jį domino vien tik tai, ką manė esant svarbiausia ir kartu galima pakeisti bei pagerinti: „Domėjosi jis, - teigia Aristotelis, - vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai", sakė, kad medžiai negali jo nieko išmokyti, užtat jį pamoko žmonės mieste. Ir dirbo jis tik dviejose srityse: etikos ir logikos, kurią manė esant būtiną etikai. 1. ETINES SOKRATO PAŽIŪRAS galima sutraukti į tris pamatines tezes: l)Dora yra besąlygiškas g ė r i s. Dora (arethe) buvo labai sena graikų sąvoka, tačiau suprantama labai bendra prasme, tokia kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Dar sofistai šitaip suprato dorą ir teigė, jog ji yra visiškai santykinis pranašumas, skirtingas vyro ir moters, jaunuolio ir brandaus vyro. Sokratas ėmė prieštarauti tokiam reliatyvizmui, priskirdamas visai žmonių giminei bendrąsias dorybes -juk teisingumas, drąsa ar santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Tuos pranašumus vadindamas dorybe, jis suteikė šiai sąvokai siauresnę, taigi ir visiškai naują prasmę. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują moralės sampratą. Moralės normos yra „nerašytos", kodeksuose jų nėra; tačiau jos tvirtesnės už rašytas. Jos atsiranda iš pačios dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; kaipgi jos galėtų būti žmonių sukurtos, jei yra visuotinės, visiems žmonėms vienodos? Juk (taip samprotauja Sokratas) visi žmonės negalėjo vienu metu susirinkti į vieną vietą ir susitarti dėl normų. Moralės normų visuotinumą Sokratas ypač pabrėždavo, oponuodamas sofistų reliatyvizmui; naujoje doros sampratoje visuotinumas buvo esmiškiausias doros bruožas. Šis tik dabar pastebėtas pranašumas Sokrato akyse iš karto tapo gėrio viršūne. Visa kita, ką žmonės laiko gerais dalykais - sveikata, turtas, garbė, - ne kartą dėl savo padarinių pasirodo esą bloga. Žmogus privalo rūpintis aukščiausiuoju gėriu, nepaisydamas net pavoju ir mirties. Moraliniam gėriui jis privalo paaukoti žemes-niąsias ir tariamas gėrybes: „Ar nesigėdiji rūpintis pinigais, šlove, saugumu, o ne protu, tiesa ir tuo, kad siela taptų kuo geriausia?" Tad Sokratas buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį, tikrąjį etikos objektą (dėl to jis ir vadinamas „etikos pradininku"); taip pat jis buvo pirmasis pažiūros -pavadinkime ją moralizmu, - iškeliančios moralinį gėrį virš visų kitų, atstovas. 2) Dora yra susijusi su nauda ir l a i m e. Sokratas sakydavo, kad džiaugtųsi pasiuntęs į pragarus tą, kuris pirmasis atskyrė gėrį ir naudą. Bet tų abiejų dalykų sąsają jis suprato ne taip, kad gėris priklauso nuo naudos, o priešingai -kad nauda priklauso nuo gėrio. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Todėl žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera. Tad Sokratas buvo priešingybė utilitaristui; tačiau pripažindamas gėrio ir naudos ne-atskiriamumą, dažnai kalbėdavo taip pat kaip utilitaristai: jis skelbė poelgį esant neabejotinai gerą, jei jis teikia naudą, o girdamas teisingumą ar lojalumą, uolumą darbe ar kompetenciją, remdavosi jų teikiama nauda. Panašiai jis suprato ir gėrio santykį su laime: laimė esą susijusi su dora, nes atsiranda iš doros. Laimingas yra tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį, o aukščiausiasis gėris yra dora. 3) Dora yra ž i n o j i m a s. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Ir negali būti kitaip: jei gėris yra naudingas ir užtikrina laimę, nėra pagrindo, kad tai žinantis nesielgtų gerai. Todėl žinojimas yra pakankama doros sąlyga, o kalbant kraštutinumų kalba, kaip kad mėgo kalbėti Sokratas, yra tas pats, kas dora: „Yra vienas ir tas pats žinoti, kas yra teisinga, ir būti teisingam". Sokratas formuluoja tokį apibrėžimą: dora yra žinojimas. Į pastabą, kad žmonių poelgiuose dažnai susikerta žinojimas ir poelgis, proto reikalavimai ir aistros postūmiai, kad dorai be žinojimo dar reikalinga valia, Sokratas atsakytų: jei žinojimas nėra pakankamas dorai, jis yra paviršutiniškas ir neišsamus. Kieno žinojimas tikras ir visiškas, tas negali neperprasti jo iki pat gelmių ir negali elgtis kitaip, tik gerai. Dorai reikalingas žinojimas yra aiškiai kitokios rūšies nei tas, kurį sukaupė graikų filosofai: tai žinios ne apie stichijas, žvaigždes, kosmosą, o apie teisingumą ir drąsą, ne gamtamokslinės, o etinės žinios, kurios remiasi ne grynai teoriniu svarstymu, o praktiniu samprotavimu. Tokia pažiūra vadinama etiniu intelektualizmu. Sokratas anaiptol nebuvo vienišas, laikydamasis tokios pažiūros. Graikai apskritai buvo linkę gyvenimą suprasti intelektualistiškai, o tokia nuostata buvo ypač paplitusi Atėnuose V amžiuje, graikų švietimo laikais. Sokratui laikytis intelektualistinės nuostatos buvo dar ypatingų priežasčių: pirmiausia jis pats buvo refleksyvaus tipo žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi protu, nieko nedaro instinktyviai, o drauge jis turėjo tokią tvirtą ir patikimą valią, kad ji niekada nesusvyruodavo, ir jam nereikdavo jokių valios pastangų priimti sprendimus; pagaliau Sokratas buvo įpratęs sunkiai suvokiamas moralines savybes įsivaizduoti pagal analogiją su žmogaus tinkamumu darbui, ypač amatams: dirbama gerai, kai mokama dirbti, kai žinoma, kaip dirbti. Iš intelektualizmo kilo ir kitos Sokrato etikos tezės. Pirmiausia, kad doros galima mokytis; juk dora yra žinojimas, o žinios - įgyjamos. Ši tezė buvo labai svarbi: aukščiausiasis gėris, koks yra dora, nėra įgimtas. Jį galima įgyti, ir nuo mūsų pačių priklauso, ar tą gėrį turime. Kita išvada - kad dora yra viena. Teisingumas buvo apibrėžtas kaip žinojimas, kas kam pridera, dievobaimingumas - kaip žinojimas apie dievus, drąsa - kaip žinojimas, ko dera bijoti; pagaliau visos dorybės yra žinojimas, taigi jos iš esmės yra vienas ir tas pats. Šia teze apie dorybės vieninteliškumą Sokratas išsakė savo protestą prieš sofistų etinį pliuralizmą. Sokratas savo intelektualistinės teorijos niekuo nebuvo apribojęs. Užtat savo asmeniniuose sprendimuose dažnai vadovaudavusi vidiniu balsu - demono balsu, kaip pats sakydavo, - kuris jį sulaikydavo nuo blogo poelgio. Tas vidinis balsas nebuvo kokio nors kito psichinio veiksnio, pavyzdžiui, valios ar jausmų, paspirtis intelektui, tai buvo greičiau religinis etikos papildymas, nuoroda į pagalbą, kurią dievybė teikia žmonėms. Etiniai Sokrato teiginiai jungėsi į vieną grandinę ir vedė prie aiškios išvados: žmonės siekia laimės ir naudos. Tikrą laimę ir tikrą naudą teikia tik gėris. Tikrasis gėris yra dora. Dora yra viena, nes kiekviena dorybė yra žinojimas. Įgydami žinių, pasiekiame gėrį, o su juo - naudą ir laimę. Išvada - paprastas gyvenimiškas patarimas: reikia siekti žinių, o kas gali, privalo ir kitus šito mokyti. Sokratas ne tik skelbė tokią teoriją, bet ir pats ją taikė sau, su geležiniu nuoseklumu gyveno pagal savo teoriją. Mokymą laikydamas svarbiausia savo paskirtimi, jam buvo visiškai atsidavęs. Nepaisydamas savo asmeninių polinkių ir gyvenimo sąlygų, jis nepalaužiamai siekė to, kas yra aukščiausiasis gėris ir kas dėl to įpareigoja visus ir visada. Jo gyvenimas ir mirtis visiškai atitiko jo mokslą. 2.Sokrato logika. Sokratas ragino ne tiesiog dorai gyventi, bet susimąstyti apie dorą. Pats, nors ir buvo mokytojas, neturėjo užbaigto žinojimo, kurį būtų galėjęs perduoti kitiems; jis nežadėjo, kaip sofistai, kad mokinius išmokys tiesos, bet sakė, jog kartu su jais ieškos tiesos. Jo žinojimo teorija buvo žinių ieškojimo teorija arba metodologija. Ir būtent dėl to ji buvo ypatingos svarbos dalykas: ji rodyte rodė, kad norint įgyti žinių, pirma reikia apgalvoti jų įgijimo metodą; filosofų dėmesys, iki šiol sutelktas į tikrovę, dabar pakrypo į žinojimą ir jo įgijimo būdą. Sokratas nebuvo teoretikas, o tik metodo virtuozas; jis neformulavo taisyklių, o tik savo pavyzdžiu rodė, kaip tuo metodu naudotis. Metodas, kokiu jis naudojosi, buvo diskusija, protinis bendradarbiavimas. Jis susideda iš dviejų dalių, negatyvios ir pozityvios, „elenktikos" ir „majeutikos"; pirmoji mokė, kaip atmesti melagingus įsitikinimus, antroji - kaip įgyti teisingus. l)Elenktinio metodo, arba nuginčijimo metodo, kurį Sokratas laikė „geriausiu ir rezultatyviausiu iš visų proto nuskaidrinimo būdų", esmė – atvesti prie absurdo: klaidingą priešininko mintį Sokratas priima rimtai (tai vadinamoji Sokrato „ironija") ir savo klausimais priverčia tol samprotauti, kol prieinama prie išvados, prieštaraujančios arba visuotinai pripažįstamiems teiginiams, arba pačiam pradiniam teiginiui. Šio metodo tikslas - demaskuoti tariamą žinojimą ir apvalyti nuo jo protą. Jis manė turįs teisę tokiai kritikai, nes tuo tarpu, kai kiti klaidingai manė žiną, jis buvo įsisąmoninęs savąjį nežinojimą. Todėl jis žinojo kažką, ko nežinojo kiti, ir vadino tai „nežinojimo žinojimu". Tai buvo psichologinis žinojimas: teigdamas savąjį nežinojimą, jis parodydavo, kad pažįsta save. Žinoma, pirmiausia tai buvo epistemologinis žinojimas: juk jis kartu parodydavo, kad žino, kas yra žinojimas; jeigu mokėjo atpažinti jo stygių, vadinasi, turėjo žinojimo sampratą ir kriterijų. O tai jam buvo pati svarbiausia ir pati tikriausia pažinimo pradžia: pirmiausia žinojimo kriterijus, paskui pačios žinios. Prieš pradedant tyrinėti daiktų prigimtį reikia suprasti pažinimo prigimtį. Sokratas pirmasis ėmė laikytis nuostatos, taip paplitusios naujaisiais laikais, kad pažinimo kritika yra pirmoje vietoje ir visi filosofijos mokslai turi prasidėti nuo jos. Paradoksali sąvoka „nežinojimo žinojimas" reiškė ne skeptišką, o kritišką nuostatą. Sokratas tikėjo, kad galima surasti visuotinę tiesą, ir tuo jis labiausiai skyrėsi nuo sofistų, kurie buvo reliatyvistai. Ir jis, ir sofistai naudojo tą patį nuginčijimo metodą, bet sofistams metodas buvo pabaiga ir tikslas, o Sokratui - tik pradžia. 2)Majeutinis metodas. Kitą metodą Sokratas vadino majeutika arba pribuvėjos menu: nors kiekvienas žmogus turi savyje teisingą žinojimą, bet nėra jo įsisąmoninęs, ir jam reikia padėti, reikia išgauti iš jo tiesą; dėl to mokytojo funkcija panaši į pribuvėjos meną. Sokratas šią funkciją vykdė klausimais. Jo metodas buvo ieškojimo bendromis jėgomis metodas, kuris dabar vadinamas euristiniu. Vadovui svarbiausia mokėti klausti; Sokratas veikė tokiu būdu: sudėtingus klausimus jis skaidė į pačius paprasčiausius ir taip juos suformuluodavo, kad atsakant nedaug tereikėjo savarankiškumo, - pakako pasakyti taip arba ne. Tokiais klausimais jis pašnekovą priremdavo prie sienos, verste priversdavo atsakyti. Atsakymas į paprastus etinius klausimus turėdavo būti tikslus, nereikalaudavo jokių specialių žinių, tik sveiko proto, kurį turi kiekvienas. Pats, nors nuolat kartodavo nežinąs, aiškiai prisipažindavo žinąs, kas yra gera ir bloga, teigdavo turįs intuityvųjį gėrio žinojimą. Kiekvienas, pavyzdžiui, žino, kad teisingumas yra gėris, o bailumas - blogis. Tas žinojimas buvo jo etinių išvadų atsparos taškas; kartu Sokratui jis buvo ir jo samprotavimų teisingumo matas. Jei, pavyzdžiui, iš jo pasirinkto teisingumo apibrėžimo tektų daryti išvadą, kad teisingumas yra blogis, jis žinotų, jog tas apibrėžimas yra klaidingas, lygiai kaip būtų klaidingas apibrėžimas, suponuojantis išvadą, jog bailumas yra gėris. a) Savo ieškojimus Sokratas pradėjo nuo žinomų ir pripažintų, patirties ir veiklos patikrintų faktų patvirtinimo. Tie faktai buvo susiję su žmogaus - amatininko, menininko, politiko, vado - veikla. Juos jis traktavo kaip samprotavimo prielaidas, o sunkiai konstatuojamiems moraliniams poel- giams apibudinti naudojosi analogija. Analoginio samprotavimo pamatas buvo kiekvieno veiksmo struktūros pastovumas. Jeigu amatininko veikla turi savų pranašumų, kuriuos reikia puoselėti, savą blogį, kurio reikia vengti, jeigu yra jai būtinas žinojimas ir pareigos, vadinasi, kiekviena kita veikla, taigi ir moralinė, turi turėti savų pranašumų, savąjį blogį, žinojimą ir pareigas. Dar analogija moko į žinomų faktų aibę įtraukti naujus, pavyzdžiui, parodo, kad drąsa galima ne tik kare, bet ir taikos metu, sausumoje ir jūroje, politikoje ir asmeniniame gyvenime, džiaugsme ir skausme, potraukiuose ir nuogąstavimuose. b) Visgi analogija padeda apibrėžti tik sąvokos apimtį, bet ne turinį. Kas yra drąsa (ar bet kuri kita dorybė), į šį klausimą analogija neatsako. Tam reikia palyginti atskirus drąsos pavyzdžius, ir tuos, kurie visiems žinomi, ir gautus analogijos būdu, o paskui rasti jų bendrus bruožus. Tai jau indukcija. Kaip liudija Aristotelis, Sokratas buvo indukcijos metodo kūrėjas. Kaip jis tą metodą suprato, geriausiai rodo Ksenofonto užrašytas Sokrato pokalbis su Eutidemu. Kad būtų galima apibrėžti teisingumą, Sokratas liepia vienoje pusėje parašyti „T", kitoje „N" ir po raide „T" stulpeliu surašyti teisingus poelgius, o po raide „N" - neteisingus. Buvo surašyti labai įvairūs ir skirtingi poelgiai. Tuo skirtingumu visuomet remdavosi sofistai, norėdami Įrodyti teisingumo santykinumą. Sokratas, priešingai, norėjo įveikti santykinumą ir rasti visų teisingų poelgių bendrą bruožą, teisingumo požymį. c) Tai buvo būdinga kiekvienam Sokrato pokalbiui. Jis visada ieškojo bendrų bruožų, ieškojo bendrų drąsos ar teisingumo požymių, kad nuspręstų, kas yra drąsa ir kas yra teisingumas, apibrėždavo drąsos ar teisingumo sąvokas (eidos); tai buvojo ieškojimų tikslas. Jis buvo įsitikinęs, kad indukcijos būdu įgyta sąvoka yra tikra ir visuotinė tiesa, o tai buvo priešinga sofistams, kurie niekaip nesugebėjo peržengti savojo reliatyvizmo. Norint turėti sąvoką, reikia ją apibrėžti. Kas su juo kalbėdamas paliesdavo kokią temą, jis visuomet pokalbį nukreipdavo į definiciją: giri ką nors už teisingumą, malonėk pasakyti, ar žinai, ką reiškia „teisingumas"; sakaisi nebijąs ir esąs drąsus, apibrėžk, kas yra „drąsa". „Yra du dalykai, kuriuos kiekvienas iš tiesų turi pripažinti Sokratui: indukcinis samprotavimas ir definicija", - rašo Aristotelis. Sokratas buvo pirmasis, kuris sistemiškai domėjosi sąvokų apibrėžimo klausimu ir nurodė indukciją kaip sąvokų apibrėžimo būdą. Ir iki Sokrato daugybė žmonių naudojosi indukcija bei apibrėžinėjo sąvokas; tačiau tai, ką jie darė atsitiktinai, jis padarė sąmoningai ir metodiškai, ieškojo tvirto ir tyrinėtoją įpareigojančio metodo. Jo tikslas buvo praktinis: ieškoti sąvokų, nes kas turi sąvoką, tas žino, o kas žino, tas yra doras. Tikslas buvo praktinis, tačiau jo siekiant buvo atrastas ir teoriškai svarbus dalykas - tas dalykas buvo reikšmingi loginiai metodai. Tiesa, ir indukciją, ir definiciją jis taikė siaurai etiniu sąvokų sričiai; bet sukurtus metodus jau buvo lengva pritaikyti visur; tai padarė Sokrato mokiniai. Loginiai Sokrato atradimai atrodo artimi sofistu atradimams; ypač jiems artimi sąvokų apibrėžimai: ir sofistai tyrinėjo posakius bei jų reikšmes pasiekdami nepaprasto subtilumo, pavyzdžiui, Prodikas. Tačiau buvo ir esminis skirtumas: sofistams rūpėjo žodžiai, o Sokratui - pats dalykas, kuris žodžiais tik pavadinamas. Sofistai buvo eruditai, kurie stengėsi surinkti kuo daugiau enciklopedinių žinių; Sokratas buvo logikas, kuriam rūpėjo rasti vieną bendrą formulę. Sokratiškoji tyrinėjimų tikslo samprata iš pirmo žvilgsnio irgi buvo panaši į sofistų, nes ir Sokratas, ir sofistai tą tikslą suprato praktiškai: ir jam, ir jiems rūpėjo per žinias įgyti naudos. Bet naudą suprato skirtingai: jie turėjo galvoje materialią ir laikiną, o Sokratas - dvasinę ir patvarią naudą. Būta ir dar gilesnio skirtumo: sofistai, manydami tiesą esant santykinę ir sutartinę, norėjo išmokyti ne teisingų, bet naudingų dalykų; o Sokratas mokė tik to, kas teisinga, būdamas įsitikinęs, kad vien tik tiesa yra naudinga siekiant užsibrėžto tikslo - žmonių dorovinio tobulėjimo. Sofistai buvo utilitaristai, o Sokratas - moralistas, jie buvo reliatyvistai, jis pripažino visuotinę ir besąlygišką tiesą. SOKRATIZMAS - tai kraštutinis moralizmas, susietas su kraštutiniu intelektualizmu: jo nuomone, dora yra žmogaus tikslas, o žinios - svarbiausioji priemonė. Žinojimą jis manė esant sąvokinį, o sąvokų kūrimo būdu laikė indukciją. Kas žino ir dėl to yra doras, tas pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir tampa laimingas; taigi sok-ratizmo išvada - laimės, proto ir doros vienovė. Šia išvada nuo tol rėmėsi visos graikų filosofijos mokyklos ir jos pamatu kūrė etiką. Sokrato sekėjai perėmė ir kitą jo išvadą: žinios yra sutelktos bendrosiose sąvokose, tad žinojimas gali būti tik visuotinis. Šia mintimi remiantis vėlesniais amžiais buvo kuriama pažinimo teorija. MOKINIAI. Opozicija prieš Sokratą laikui bėgant sumenko ir išseko; tai buvo diletantų opozicija. Užtat filosofai paprastai pasisakydavo už Sokratą. Jo įtaka buvo milžiniška. Du didieji graikų filosofijos klasikai buvo Sokrato mokiniai: Platonas -tiesiogiai, Aristotelis - netiesiogiai. Jie perėmė iš jo tikėjimą, jog yra besąlygiškas žinojimas, ir remdamiesi jo etinių sąvokų teorija sukūrė didžiąsias filosofijos sistemas. Platonizmas ir aristotelizmas buvo Sokrato veiklos vaisiai. Tačiau tai buvo tik viena jo mokinių dalis. Kiti, istoriškai mažiau reikšmingi, bet gausesni, jo mokslu pasinaudojo visiškai kitaip. Jie buvo bendri Sokrato ir sofistų auklėtiniai, iš Sokrato perėmę tik kai kuriuos jo mokymo aspektus, arba jo moralizmą, arba jo sąvokų teoriją, kartu nenutraukdami ryšio su sofistų reliatyvizmu. Platonas.Atėnietis Platonas gyveno 80 metų, nuo 427 iki 347 m. Gyveno jis Atėnų klestėjimo laikais, aukščiausios senovės kultūros atmosferoje, kurioje kūrėsi Periklio valstybė, gimė Feidijo menas ir Sokrato inspiruotas i etinis ir mokslinis sąjūdis. Buvo jis kilęs iš garsios šeimos, motinos prosenelis buvo Solonas, tėvas priklausė Kod-rų giminei. Aukštos kultūros namuose buvo rimtai rūpinamasi auklėjimu. Pagal graikų paprotį nuo jaunystės buvo vienodai lavinamas ir kūnas, ir siela. Jaunuolį, kurio tikrasis vardas buvo Aristoklis, gimnastikos mokytojas pavadino „Platonu" dėl jo plačių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo iškovojęs pergalių. Jis išmėgino jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje, ir nors jo kūryba pasuko kita kryptimi, jis visada liko menininkas. Mokslo studijas jis irgi pradėjo anksti: klausėsi Herakleito sekėjo Kratilo, buvo susipažinęs su Atėnuose populiariais Anaksagoro laiškais. Būdamas dvidešimties metų susipažino su Sokratu. Su juo bendravo 8 metus ligi pat jo mirties. Tie metai jam turėjo lemiamą įtaką: jeigu ne sukūrė, tai bent išlavino jo aukštą loginę ir etinę kultūrą. Bendraudamas su Sokratu, Platonas kartu susidūrė su įvairiomis srovėmis, kurioms atstovavo Sokrato mokiniai: Antistenas, Aristipas, Eukleidas ir kiti. Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus; prasidėjo jo kelionių metai. Buvo nuvykęs į Egiptą, sklido gandai, kad jis vietinių žynių buvo „įšventintas" - supažindintas su slaptaisiais mokslais. Paskui pabuvojo Italijoje, elėjiečių ir pitagorininkų tėvynėje; aplankė Architą Tarente ir senąjį pitagorininką Timają Lokruose. Platono kelionės truko dvidešimt metų, iš jų grįžo visiškai subrendęs žmogus ir apsigyveno Atėnuose. Akademo giraitėje jis įkūrė mokyklą ir atsidėjo rašytojo bei mokytojo darbui. Politiniame savo aplinkos gyvenime Platonas tiesiogiai nedalyvavo, tačiau buvo plačiai užsimojęs įgyvendinti savo idėjas, pakeisti politinę santvarką ir „filosofus padaryti valdovais". Platonas buvo įsitikinęs, kad filosofijos įkvėpta politika privalo sutvarkyti pasaulį pagal gėrio idėją. Politikai privalo tobulinti savo krašto žmones, o ne meilikauti jiems; iš tikrųjų jie ne tikrąja krašto gerove rūpinasi, o pataikauja gyventojams, gausindami jų turtą, naudą, politinę galią. Periklis, Timonas, Temistoklis, Miltiadas - ar jie atėniečius padarė geresnius? Ne, jie tik praturtino Atėnus ir praplėtė jų ribas; bet patys patyrė atėniečių pyktį ir neteisingumą - juk jie nemokėjo arba nenorėjo išugdyti atėniečių doros ir teisingumo. „Manau, - rašė Platonas „Gorgijuje", - kad vos su keliais atėniečiais, jei tik ne vienas pats, siekiu teisingos politikos". Tokiai politikai tinkamesnės nei Atėnuose sąlygos buvo Sirakūzuose, tuo metu turtingiausioje ir galingiausioje graikų valstybėje. Dar savo kelionių metu Platonas buvo nuvykęs į Sirakūzus ir ten susidraugavęs su valdovo svainiu Dionu; tačiau tada valdovas Dionisijas Vyresnysis, tikriausiai bijodamas politinės agitacijos, Platoną iš savo valstybės išprašė. Kai pagaliau 367 m. Dionisijas mirė, Platonas, Dio-no pakviestas, vėl nuvyko į Sirakūzus mokyti naujojo valdovo Dionisijo Jaunesniojo. Tačiau jo įtaka buvo trumpalaikė; tikriausiai jis atgrasė Dionisiją, liepdamas šiam mokytis geometrijos, jo manymu, būtinos idealiam valdovui. Tuo metu Dionas buvo ištremtas, įtarus jį siekiant valdžios, ir Platonas grįžo į Atėnus. 361 m. jis trečiąkart iškeliavo į Siciliją, norėdamas sutaikyti Dionisiją su Dionu, bet savo ketinimų neįvykdė, tik įsivėlė į rūmų vaidus ir pats vos liko gyvas. Filosofo politinės pastangos baigėsi nesėkme ir visiškunusivylimu. Išskyrus šias dvi politines pertraukas, paskutinieji keturiasdešimt Platono gyvenimo metų prabėgo Atėnuose jam be paliovos dirbant mokslininko ir mokytojo darbą. Šeimos nesukūrė; tikroji jo šeima buvo Akademija. Gyveno prie mokyklos apsuptas mokinių. Gyveno gana patogiai; kinikas Diogenas piktinosi jo būsto prabanga. Iki gyvenimo pabaigos jis turtino ir tobulino savo pažiūras; dar prieš pat mirtį taisė prieš daugelį metų parašytą pirmąją iš dešimties „Valstybės" knygų. Mirė Platonas ramiai, sulaukęs garbaus amžiaus. Mirė savo gimimo dieną, tą dieną, kai Apolonas pasirodė žemėje. Legenda susiejo Platoną su saulės dievu: jis esąs Apolono sūnus, o jo gyvenimo metai - tai beveik šventas mūzų skaičius antruoju laipsniu. Tuoj po mirties jam buvo paaukota auka, ir laikui bėgant vis didesnė šlovė gaubė šį išminčių, dieviškąjį vyrą, pusdievį. O jo mokiniai ir mokinių mokiniai, kasmet švęsdami jo gimimo ir mirties metines, himne šlovino „dieną, kada dievai davė žmonėms Platoną". PLATONO RAŠTAI, kiek žinoma, išliko visi. Pilniausią jų rinkinį paliko Trasilas, Tiberijaus laikais Romoje gyvenęs graikas. Tą rinkinį sudaro trisdešimt penki dialogai ir pluoštas laiškų, kartu paėmus - trisdešimt šeši veikalai, kuriuos Trasilas tragedijos pavyzdžiu buvo suskirstęs j devynias tetralogijas; šiame rinkinyje buvo ir keletas abejotino autentiškumo rašinių. Svarbiausieji iš jų: „Sokrato apologija", „Lachetas" (dialogas apie drąsą), „Charmidas" (apie išmintį), „Eutifronas" (apie dievobaimingumą), „Protagoras" (apie dorybę), „Gorgijas" (dialogas apie retoriką, kuriame kritikuojamas egoizmas ir hedonizmas), „Kratilas" (dialogas apie kalbą, kuriame drauge kritikuoja mas herakleitizmas ir nominalizmas), „Menonas" (dialogas apie galimybę mokytis dorybės; jame yra ir svarbus epistemologinis epizodas), „Faidras" (alegorinis sielos santykio su idėja aprašymas), „Faidonas" (apie sielos nemirtingumą), „Puota" (apie meilę), „Teaitetas" (apie pažinimą), „Valstybė" (didelis dešimties knygų veikalas apie idealią valstybę, apimantis visas svarbiausias Platono pažiūras), „Parmenidas" (dialektinio metodo demonstracija), „Sofistas" (apie būtį), „Filebas" (apie dorybes, ypač apie malonumo ir išminties santykį), „Timajas" (gamtos filosofija, pateikta kaip pasaulio sukūrimo aprašymas), „Įstatymai" (pakartotinai pateikta idealios valstybės teorija). Dažniausiai šie dialogai pavadinti vieno iš pokalbio dalyvių vardu. Idėjų teorija, Platono pažiūrų branduolys, nėra išdėstyta jokiame atskirame jo veikale, tačiau daugelyje iš jų šia teorija vadovaujamasi: „Faidone" ji pritaikyta psichologijai, „Teaitete" - pažinimo teorijai, „Valstybėje" - valstybės teorijai, „Ti-majuje" - gamtos filosofijai. Pasitaikius progai pateikiami ir pačios idėjų teorijos apmatai: geriausiai tai padaryta „Valstybėje" ir „Faidone", poetiška perkeltine prasme - „Faidre"; idėjų teorijos savikritiką rasime „Parmenide".Yra legenda, esą Platonas, be išleistų veikalų, rašės dar ir ezoterinius raštus įšventintiesiems. Iš tikrųjų jis Akademijoje yra skelbęs kitokias pažiūras nei savo raštuose; apie jų pobūdį žinome iš Aristotelio.Platono veikalai savo forma yra vieninteliai tokie filosofijos raštų istorijoje. 1. Beveik visi jie yra dialogai; pasirinkti tokią formą tikriausiai paskatino Sokrato metodas, be to, ir noras rašymą priartinti prie kalbėjimo, kurio pranašumu Platonas buvo įsitikinęs (apie tai rašė „Faidre"). 2. Platonas buvo ne tik mąstytojas, bet ir puikus rašytojas; jo dialogai vertingi kaip grožinė literatūra, jiems būdingas nepaprastas gebėjimas kurti nuotaiką, apibūdinti žmones ir situacijas, įsijausti į kalbėseną ir galvoseną. 3. Platono dialoguose kalba ano meto mokslo, politikos ir įvairiausių profesijų žmonės, jis pats nė sakinio nepasako savo vardu. Dėl to sunku išskirti paties Platono pažiūras. Paprastai, bet ne visuomet, autoriaus pažiūros skelbiamos Sokrato lūpomis. 4. Dialogai parašyti gyva šnekamąja kalba, labai tolimi normaliam moksliniam traktatui; juose susipina įvairiausios problemos, gausu digresijų ir šalutinių epizodų. Pagrindinė problema, būtent idėjų teorija, nėra jokio dialogo svarbiausia tema, bet ji aptariama progai pasitaikius arba pritaikant prie progos. Svarbiausi dalykai dažnai pateikiami tik alegorijose, mituose, aliuzijose. O rimtus teiginius ne visada lengva atskirti nuo ironijos ir juokavimo. Platono dialogai, nepaisant seniausių nuomonių, nesudaro ciklo; su mažomis išimtimis kiekvienas dialogas yra atskira visuma. Kai kuriuos klausimus Platonas sprendė keliuose dialoguose ir kaskart kitaip; dėl to yra nepaprastai svarbu nustatyti dialogų seką. XIX amžiaus istorikų dėka pavyko nustatyti jei ne atskirų dialogų, tai bent jų grupių seką. Skiriamos trys grupės: ankstyvojo, viduriniojo ir vėlyvojo laikotarpių dialogai, žinomi ir kaip sokratiškieji, konstruktyvieji ir dialektiniai dialogai. 1. Ankstyvojo laikotarpio dialogai yra: a) sokratiški, nes svarbiausias jų tikslas, kaip manė Sokratas, yra apibrėžti etines sąvokas, b) elenktiški, nes nurodo, kokių apibrėžimų nedera priimti, nors paprastai nepateikia pozityvių sprendimų, c) svetimus samprotavimus įveikia jų pačių ginklu, nepabrėždami paties Platono pažiūros, d) juose nėra teorijos, kuri laikoma būdingiausia Platonui, būtent idėjų teorijos, tarsi ji apskritai nebūtų žinoma, e) vėliausieji iš jų nukreipti prieš sofistus. Šiai pirmajai grupei priklauso „Eutifronas", „Lachetas", „Charmidas", pirma „Valstybės" knyga, „Protagoras" ir „Gorgijas"; su šia grupe sietina ir „Sokrato apologija". 2. Viduriniojo laikotarpio dialogai yra: a) konstruktyvūs, nes juose kuriama sava pozityvi teorija ir jie susisieja į sistemą, b) juose yra dualistinis idėjų mokslas, kuris laikomas tipišku Platonui, c) jie yra meniškiausi, turintys daugiausia poetinio polėkio, d) turi geriausių mistinio orfizmo bruožų ir tuo skiriasi nuo tam tikro ankstyvųjų ir vėlyvųjų dialogų blaivumo. Pereinamojo prie šios grupės pobūdžio yra dialogai „Menonas" ir „Kratilas", kuriuose idėjų teorijos yra tik pradmenys; šiai grupei priklauso „Faidras", „Faidonas", „Puota", „Valstybės" II-X knygos ir „Teaitetas". 3. Vėlyvojo laikotarpio dialogai yra: a) dialektiniai savo metodu, b) juose nebėra dualistinės idėjų teorijos, c) jų forma palyginti mažai meniška, d) jų kalba rafinuota, joje apstu savotiškų ir neįprasta tvarka pavartotų žodžių. Sokratas juose, išskyrus „Filebą", nebėra Platono pažiūrų reiškėjas. Šiai grupei priklauso keletas dialogų, parašytų tokia seka: „Parmenidas", „Sofistas", „Politikas", „Filebas", „Timajas", „Kritijas", „Įstatymai". Didysis mokslininkas Pitagoras gimė apie 570 m.pr.m.e. Samoso saloje. Jo tėvas buvo brangakmenių raižytojas Mnesarchas. Motinos vardas nežinomas. Pagal daugybę antikinių liudijimų, berniukas gimė pasakiškai gražus, o netrukus pasireiškė ir jo neeiliniai gabumai. Tarp jaunojo Pitagoro mokytojų tradiciškai minimi senolio Hermodamanto bei Ferekido Sirusiečio vardai (tačiau nėra tvirto įsitikinimo, kad būtent Hermodamantas ir Ferekidas buvo jo pirmaisiais mokytojais). Dienų dienas jaunasis Pitagoras leido prie senolio Hermodamanto kojų, klausydamasis kitaros melodijos ir Homero hegzametrų. Aistrą muzikai ir didžiojo Homero poezijai Pitagoras išsaugojo visą gyvenimą. Jau būdamas pripažintu išminčiumi, apsuptas mokinių minios, Pitagoras dieną pradėdavo vienos iš Homero giesmių giedojimu. Ferekidas gi buvo filosofu ir buvo laikomas italų mokyklos pradininku. Tokiu būdu, jei Hermodamantas įvedė jaunąjį Pitagorą į mūzų ratą, tai Ferekidas nukreipė jo protą logoso link. Ferekidas nukreipė Pitagoro žvilgsnį į gamtą ir tik joje patarė matyti savo pirmąjį mokytoją. Kaip ten bebūtų, nerimstančiai Pitagoro vaizduotei labai greitai pasidarė ankšta mažame Samose, ir jis patraukė į Miletą, kur susitiko kitą mokslo vyrą – Falesą, kuris jam patarė žinių ieškotis Egpite, ką Pitagoras ir padarė. 548 m.pr.m.e. Pitagoras atvyko į Naukratį – Samoso koloniją, kur susirado pastogę ir maisto. Perpratęs egpitiečių kalbą ir religiją, jis išvyko į Memfį. Nežiūrint rekomendacinio faraono laiško, klastingi žyniai neskubėjo atskleisti jam savo paslapčių, pateikdami sudėtingus išbandymus. Trokštantis žinių Pitagoras visus šiuos išbandymus atlaikė, nors, kasinėjimų duomenimis, Egipto žyniai nedaug ko tegalėjo jį išmokyti, kadangi tuo metu egiptietiškoji geometrija buvo grynai taikomuoju mokslu (patenkinančiu to laikmečio poreikius skaičiavime ir žemės matavime). Tad, išmokęs visko, ką davė žyniai, Pitagoras nuo jų pabėgo ir patraukė gimtosios Elados link. Tačiau pakeliui jis, keliaudamas sausuma, pateko Kambizo, Babilono karaliaus, nelaisvėn. Neverta dramatizuoti Pitagoro gyvenimo Babilone, kadangi valdovas Kyras buvo pakantus visiems belaisviams. Babilono matematika buvo neginčytinai labiau išsivysčiusi (pavyzdžiu gali pasitarnauti pozicinė skaičiavimo sistema), negu Egipto, ir Pitagorui buvo ko pasimokyti. Bet 530 m.pr.m.e. Kyras patraukė į žygį prieš Vidurinės Azijos gentis, ir, naudodamasis sąmyšiu mieste, Pitagoras paspruko gimtinėn. Samose tuo metu valdė tironas Polikratas. Žinoma, Pitagoro netenkino pusiau vergiškas egzistavimas rūmuose, ir jis pasišalino į grotas, esančias Samoso apylinkėse. Po kelis mėnesius trukusių Polikrato priekabiavimų Pitagoras persikėlė į Krotoną. Ten jis įsteigė kažką panašaus į religinę-etinę broliją ar slaptą ordiną (“pitagoriečiai”). Tai buvo vienu metu ir religinė sąjunga, ir politinis klubas, ir mokslinė bendrija. Reikia pasakyti, kad kai kurie iš Pitagoro propaguotų principų verti mėgdžiojimo ir dabar. … Prabėgo 20 metų. Brolijos šlovė pasklido po visą pasaulį. Vienąsyk pas Pitagorą atėjo Kilonas, turtingas, bet piktas žmogus, per girtą galvą užsigeidęs įstoti į broliją. Gavęs neigiamą atsakymą, Kilonas padegė Pitagoro manus. Gaisro metu pitagoriečiai, gelbėdami savo mokytoją, paaukojo gyvybes. Po šio įvykio Pitagoras nugrimzdo į gilią depresiją ir netrukus nusižudė. Herodotas vadinamas istorijos tėvu. Jis buvo kilęs iš Halikarnaso.Susipažinęs su rytų kraštais,Herodotas keliavo po Egiptą ir Mesopotamiją.Ištraukos iš jo „Istorijos“ buvo skaitomos per šventes Olimpijoje ir Atėnuose .
Istorija  Konspektai   (28,85 kB)
Senovės Graikija
2010-06-03
Senovės Graikija Metai 1. 3000 - 1450 m. pr. Kr. - Kretos (Mino) civilizacija (arba kultūra) 2. III a. pr. Kr. - įsiveržus dorėnams žlugo Egėjo civilizacija 3. 1100 m. - IX a. pr. Kr. - Homero (tamsiųjų amžių) laikotarpis 4. VIII - VI a. pr. Kr. - Archajinis laikotarpis 5. 776 m. pr. Kr. - Pirmosios olimpinės žaidynės, graikų era 6. VI a. pr. Kr. - sukurtas graikų teatras 7. 594 m. pr. Kr. - Solono reformos 8. 560 - 528 m. pr. Kr. - Peisitrato reformos 9. 508 - 507 m. pr. Kr. - Kleistenio reformos 10. V a. pr. Kr. (500 m. pr. Kr.) - prasidėjo Graikų Persų karai 11. 490 m. pr. Kr. - Maratono mūšis 12. 480 m. pr. Kr. - Termopilių mūšis, pralaimėjo Spartiečiai 13. 479 m. pr. Kr. - mūšiai prie Platėjos ir Mikalės kyšulio 14. 478 m. pr. Kr. - Delo sąjunga 15. 462 m. pr. Kr. - Periklio reformos 16. 443 - 429 m. pr. Kr. - Periklio sąjunga 17. 431 m. pr. Kr. - Peloponeso karo pradžia 18. 404 m. pr. Kr. - Peloponeso karo pabaiga 19. 338 m. pr. Kr. - Heranijos mūšis, po kurio Pilypas II suvienijo Graikiją, graikų sutriuškinimas prie Charonijos 20. 337 m. pr. Kr. - Kongrese Pilypo II iniciatyva sudaryta visos Graikijos sąjunga - Korinto lyga, vadovaujama Makedonijos karaliaus. 21. 334 m. pr. Kr. - Aleksandras Makedonietis pradeda žygį prieš Persiją; Persijos nukariavimas 22. 334 m. pr. Kr. - Graniko mūšis 23. 333 m. pr. Kr. - Iso mūšis 24. 331 m. pr. Kr. - Gaugamelų mūšis 25. 323 m. pr. Kr. - Aleksandro Makedoniečio mirtis Babilone 26. 281 m. pr. Kr. - Aleksandro Makedoniečio imperija suskilo į 3 dideles karalystes: Makedoniją, Egiptą ir Siriją. Jų valdymą pasidalino diadochai 27. 146 m. pr. Kr. - Roma nukariauja Graikiją 28. 394 m. - imperatorius Teodosijus uždraudžia olimpines žaidynes 29. 1896 m. - Atėnuose atkuriamos Olimpinės Žaidynės, tai padare Pjeras de Kubertenas Sąvokos • Agora - turgaus aikštė Senovės Graikijoje. • Akademija - vieta, kur buvo siekiama aukštojo mokslinio išsilavinimo • Akropolis - aukštutinis miestas, ant kalno pastatyta tvirtovė, apjuosta sienomis. • Amfora - keramikinė vaza su dviem ąselėm. • Antropomorfizmas - dievybės sužmoginimas. • Apela - susirinkimas Spartoje. Dalyvaudavo vyrai, sulaukę 30 metų. • Archontas - pareigūnas, renkamas iš Eupadritų , Atėnams vadovauti. • Aristokratas - turtingas, kilmingas asmuo. • Atlantida - sala arba žemynas 360m. pr. Kr. kurią kažkur paminėjo Platonas. • Bazilėjas - Spartos Karalius. • Barbaras - svetimšalis, kuris gyveno už Graikijos ribų. • Chitonas - Senovės Graikų vyrų ir moterų drabužis (berankis iki keliu, lininis arba vilnonis). • Demagogas - žmogus, savo iškalba bei veikla daręs didelę įtaką liaudžiai ir valstybei. • Demokratija - valdymo forma. • Demosas - primityvi teritorinė bendruomenė, liaudis. • Diadochai - Aleksandro Makedoniečio karuomėnės vadai, kurie po jo mirties pasidalino jo imperiją. • Dionisijos - dievui Dionisui skirta šventė Atėnuose. • Eforai - Spartiečiai prižiurėtojai, kontroluojantys bazilėjus. • Eklezija - tautos susirinkimas Atėnuose. • Falanga - sunkiai ginklota pėstininkų kolona. • Filosofija - iš Graikų kalbos reiškia “Išminties meilė”. • Freska - tapyba ant sienų ir lubų. • Gerusija - auksčiausia politinė institucija Spartoje, seniūnų taryba.a • Helenai - graikai.
Istorija  Konspektai   (15,78 kB)
Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.
Istorija  Referatai   (24,11 kB)
Rašto atsiradimas
2010-06-03
Raštas – didysis žmogaus laimėjimas, didysis kultūros liudytojas, istorinės atminties saugotojas. Juk per raštą, per knygą ateina į mus liudijimai apie kultūrų, tautų, miestų, žmonių likimus. Per vieną mokslininkų ekspediciją prie Rozetės gyvenvietės vienas kareivis iškasė iš žemės juodo poliruoto bazalto lentą, išmargintą įrašais. Taip buvo rastas pirmasis egiptiečių kalbos tekstas kartu su tiksliu vertimu į graikų kalbą. Ilgą laiką mokslininkai mėgino iššifruoti senovės egiptiečių rašto-hieroglifų-prasmę. Po keleto dešimtmečių prancūzų mokslininkas Ž.F. Šompoljonas pirmasis iššifravo keletą egiptiečių rašmenų. Iš senųjų laikų išlikęs eilėraštis leidžia manyti, kad raštas ir knyga buvo labai vertinami Egipte. Kai egiptiečiai sukaupė daug žinių, jas buvo būtina išsaugoti. Žmogaus atmintis nebepajėgė visko aprėpti. Taip atsirado raštas. Nestatė sau piramidžių Išmintingi raštininkai Ir antkapių iš bronzos… Jų piramidės - knygos, Jų kūdikis - nendrinė plunksna. Ir žodžius, parašytus knygoje, Žmogus prisimins amžiais. Pagrindiniai rašto tipai Raštas – tai tam tikra braižomųjų ženklų sistema, leidžianti perteikti mintis ir jausmus per erdvės ir laiko atstumą, fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą. Tokios sistemos atsiradimas buvo labai reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje. Raštas padėjo išsaugoti naujosioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tautų literatūros, mokslo ir apskritai kultūros bei civilizacijos laimėjimus, atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuojančių kalbų raidos etapus. Raštas taip pat daug prisidėjo ir tebeprisideda prie žmonių abstraktaus mąstymo plėtojimosi, mokslo ir kultūros pažangos, visuomenės nacionalinės ir politinės konsolidacijos. Kada atsirado raštas, sunku pasakyti. Tačiau nėra abejonės, kad jo atsiradimas susijęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti, braižyti. O seniausi piešiniai Europoje, rasti ant uolų (urvuose ir ne urvuose), dabar priskiriami laikotarpiui tarp 20 000 ir 10 000 m. pr. m. e. Ypač daug piešinių ant uolų surasta Afrikoje, šiaurės ir pietų Amerikoje, bet jų didžioji dalis ligi šiol dar nedatuota. Vieni iš tų piešinių galėjo būti grynai estetinio pobūdžio (tam tikros puošmenos), kiti simbolizavo įvairius religinius įvaizdžius, dar kiti žymėjo daikto priklausomybę tam tikram asmeniui ar kt. Todėl tie piešiniai paprastai dar nelaikomi raštu: jie sudaro tiktai rašto priešistorę. Tikrasis raštas, matyt, atsirado vėlesniais laikais (kai kurie mokslininkai mano, kad jo užuomazgos siekia VIII-VI tūkstantm. pr. m. e.). Yra žinomi trys pagrindiniai rašto tipai, istoriškai keitę vienas kitą arba egzistavę ir dabar egzistuojantys vienas greta kito. Tai piktografija, ideografija ir fonografija. Seniausias iš jų – piktografija, arba piktografinis raštas. Piktografija („pieštas“ + „rašau“) – tai toks raštas, kai tam tikrais piešinėliais išreiškiama kokia nors mintis, perteikiama informacija. Piktografinio rašto pavyzdžiu gali eiti prie vienos Aliaskos eskimų jurtos rastas piešinėlis, skirtas atsitiktiniams praeiviams.
Istorija  Referatai   (28,72 kB)
Persų civilizacija
2010-06-03
Persų civilizacija: VI a. pr. m. e. prieš medų valdžią sukilo kitas regionas - Persija, kuri užgrobė valdžią imperijoje, įkūrė Achemenidų dinastiją ir praplėtė imperijos teritorijas. Naujoji Persijos imperija driekėsi nuo Mažosios Azijos iki Indo upės. Ji valdė taip pat Mesopotamiją ir Egiptą. Žymiausi Achemenidų valdovai – Kiras (įkūręs Persijos imperiją I tūkst. pr. m. e.) ir Darijus I (imperatoriaus valdymo metu Persija išgyveno geriausią laikotarpį; didieji užkariavimai I tūkst. pr. m. e.). Sostinė – Persepolis. Valstybė padalinta į autonomines provincijas (satrapijas), kurių valdovai satrapai nešė duoklę valdovui. V a. pr. m. e. imperiją susilpnino graikų–persų karai, o 330 m. pr. m. e. valstybę užkariavus Aleksandrui Makedoniečiui, Persija žlugo. Kiras (558-529m.pr.kr) - Jo valdymo metais persu gentys buvo suvienitos i viena tauta, sostine – Sūzai. Jo valdymo metais buvo nukariauta graikų kolonijos mažojoje azijije,babilone(539m.pr.kr,kadangi babilono jkaralyste iejo i finikija ir palestina tai sios teritorijos taip pat atiteko Kirui) Kiras buvo humaniškas valdovas.Neplešykavo,negriove pastatų.Kai jis valde žydams buvo leista gryžti i gimtasias vietas. Kambizas II (529-522m.pr.kr) – Jo valdymo metais buvo nukariautas tyras,kipras,egiptas. (kautynes 525m.pr.kr.prie Pelusijaus) Darijus I (522-485m.pr.kr) – nukariavo visas rytu žemes iki pat Inolo upes, ižeme Makedonija, Trakija.Surenge žygi i skitu žemes, pasieke Dniesta.Nukariaves tu laiku Rytu civilizituo pasaulį.Jis stengesi padalinta į automines provincijas- satrapijas.Darijus I išleido įstatymus, įvede bendra pinigų sistema. Religija: Jie garbino ir svetimus dievus,bet savuju taip pat neužmirso.Plačiai žinoma senoves Iranos religija – zoroastrizmas.Senoves religijos pagrindas - dieviskuju pradu supriešinimas. Viena religijos doktrina buvo skirta Šviesos Jegioms vadovaujamos didžiojo –Ahūros Mazdos, O kita Tamsos Jegoms vadovaujamos piktojo – Angros Mainjaus.Jo kultūrine misija – žmonijos gelbejimas,.jo mokymas buvo naujas, jis iš daugybes garbinamu Irano dievu atrnko tik du, Ahūra Mazda ir Angra Mainju ir juos supriešino. Žmones moke kad viskas priklauso nuo ju paciu ir kad jie patys kuria savo likima.Zoroastrizmas skelbiamas tikejimas pasaulio babaiga, paskutiniuoju teismu.Sis religinis-etinis dualizmas yra siejamas su pranašu Zaratustra..jo mokymas yra aprasytas seniausioje šventojoje knygoje ,,Avestoje“ Achemenidai nesukure savitos menines kultūros jie ja pereme is kitu tauti.Jiems būdingas ,,žveriu stiliu“- laukiniu žveriu, galviju,paikščiu vaizdavimas.Irano kultūra tik sujunge Artimuju Rytu bei Vidurine Azijos menines kūrybios elementus.. Jie nepaliko ryškęsniu savo švytejimo pėdsakų.
Istorija  Konspektai   (5,06 kB)
Mesopotamija (2)
2010-06-03
Mesopotamija (arba Tarpupis; iš graikų: Μεσοποταμία, senovės persų Miyanrudan – tarpupis, arba aramėjų Beth-Nahrin – dvi upės) – regionas pietvakarių tarp Tigro ir Eufrato upių dabartinėje pietryčių Anatolijoje (Turkija), Sirijoje ir Irake. Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, viena iš galimų rašto atsiradimo vietų. Padėtis Šiaurėje Mesopotamija prasideda nuo Tauro kalnų, o pietuose siekia Persijos įlanką. Rytuose Mesopotamija ribojasi su Irano kalnais, o vakaruose su Arabijos dykuma ir Sirijos aukštikalnėmis. Žemdirbystė Pagal ūkinės veiklos tipą kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija. Didžiąją dalį Mesopotamijos sudaro aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis). Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėse upių potvyniai arba sausra. Upių vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Pietinėje dalyje buvo plačiai taikomas dirbtinis drėkinimas. Pietų Mesopotamijoje dirbtinio drėkinimo atsiradimas datuojamas 6-5 tūks. pr. m. e. sandūra, Egipte – 4 tūks. pr. m. e. pirmoji pusė. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės irigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra. Tarpupio augalija nepasižymėjo įvairove. Valstiečiai augino kelias kviečių rūšis, miežius, žirnius. Miežiai vyravo Pietų Babilonijoje ir buvo šio krašto gyventojų mitybos pagrindas. Iš jų gamindavo pagrindinį miltinį patiekalą – duoną ir kelių rūšių alų. Tam, kad žemė atsigautų, joje buvo sėjama tik kas antrus metus. Jau ankstyvoje senovėje buvo gaunami dideli derliai - 3 tūkst. pr. m. e. buvo nupjaunama 30 kartų daugiau nei pasėjama. Per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti. Nepaisant to derlius buvo dešimt kartų didesnis nei pasėta. Antikos graikai ir romėnai pasiekdavo žymiai prastesnius derlingumo rezultatus. Augintos datulės, granatai, figos. Populiarios buvo obelys, vynuogės, linai, sezamas, svogūnai, česnakai, agurkai, moliūgai, žirniai, pupelės. Nors Mesopotamijoje ir buvo lapuočių ir spygliuočių miškų, tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano buvo importuojamas kedras. Gyvūnija buvo įvairesnė. Čia veisėsi avys, ožkos, laukinės kiaulės, jaučiai, stručiai, liūtai ir kt. Upėse ir ežeruose buvo gausu žuvies. Senosiose Rytų civilizacijose vyravo primityvi agrotechnika. Didžiausias žemdirbystės technologijos pasiekimas (be aniems laikams gerai išvystytos irigacijos) buvo su geležiniu noragu arklas, traukiamas jungo jaučių (seniausias laikais arklą traukdavo ir žmonės, pvz., Babilonijoje, Kinijoje). Vyravo mediniai kauptukai ir ribotas dirvos tręšimas. Ilgainiui prijaukinamas jautis ir asilas, o technikos tobulėjimas, darbo pasidalijimas sudaro palankias sąlygas amatams. Auga prekyba su aplinkiniais kraštais. Prekybos plėtra tiesiogiai nulėmė ir transporto raidą (išrandamas ratas, vežimas). Raštas Šumere atsirado IV tūkst. pr. m. e. dėl ūkinių poreikių, susijusių su miestų-valstybių ūkio specifika, kuri reikalavo tikslios visų medžiaginių gėrybių, visų pajamų bei išlaidų apskaitos (pora šimtmečių vėliau raštas atsirado ir Egipte, tačiau prielaidos tam tenai buvo kitokios, negu Šumere,- egiptiečiai raštu šlovino dievus ir faraonus).
Istorija  Referatai   (182,13 kB)
Mesopotamija
2010-06-03
Mesopotamija (arba Tarpupis iš graikų: Μεσοποταμία) – regionas pietvakarių Azijoje tarp Tigro ir Eufrato upių dabartinėje pietryčių Anatolijoje (Turkija), Sirijoje ir Irake. Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, viena iš galimų rašto atsiradimo vietų. Šiaurėje Mesopotamija prasideda nuo Tauro kalnų, o pietuose siekia Persijos įlanką. Rytuose Mesopotamija ribojasi su Irano kalnais, o vakaruose su Arabijos dykuma ir Sirijos aukštikalnėmis. Pagal ūkinės veiklos tipą kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija. Didžiąją dalį Mesopotamijos sudaro aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis). Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėse upių potvyniai arba sausra. Upių vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Pietinėje dalyje buvo plačiai taikomas dirbtinis drėkinimas. Pietų Mesopotamijoje dirbtinio drėkinimo atsiradimas datuojamas 6-5 tūkst. pr. m. e. sandūra, Egipte – 4 tūkst. pr. m. e. pirmoji pusė. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės irigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra.
Istorija  Pateiktys   (514,93 kB)
Kryžiaus žygiai
2010-06-03
7a. enagelizacijos riba ėjo rytų ir šiaurės Europoje. 8-10a. plito toliau, bet sutiko stiprų pasipriešinimą. Nuo 10a. prievartinis skleidimas. Iš esmės skleidė vokiečiai (tai susiję ir su politiniai motyvai). Dėl to plito lėtai. Priešingai nei ankstesnioje, vėlyvoji krikščionybė skleidžiama aukštųjų ginklo pagalba tarp žemesniųjų. Krikščionybės priėmimas buvo perėjimas prie aukštesnės kultūros. Vakarų krikščionybė ne tik sklido prievarta, bet ir pati patyrė smūgių iš pagonių, ypač iš vikingų. Jū puldinėjimai tęsėsi apie 300 metų. (8 a.pab. – 11a.vid.). Vikingais vakaruose vadinami normanai, t.y. šiaurės žmonės.(Rusijoje – varijagai, Lietuvoje - žuvėnai). Normanai – germanų tautybės (danai, norvegai, švedai), 9-10a. žinomi kaip plėšikai. Stulbina tyčiniu žiaurumu ir smurtu. Viena iš priežaščių – jų religinės pažiūros – dievai skatina leistis į mūšius. Priešinasi krikščionybei, Kristaus pasekėjams. Normanai buvo smulkūs žemdirbiai, pirkliai, geri jūrininkai. Atakuodavo netikėtai, mažais būreliais. Labai pavojingi Karolio Didžiojo imperijai. Be to, po Verdeno sutarties vyko rietenos, peštynės. Įvairios nuomonės, kodėl Vykingai puldinėjo: 1)dėl didelio jų pačių skaičiaus 2)ieškojo turtų 3)atšiaurus klimatas, blogas derlius 4)siekė prekybinių, komercinių tikslų 5)švedai norėjo prekiauti su Rusija, danai plėšikavo 6)siekė kolonizuoti vakarus Žygiai dviem kryptimis: į rytus ir į vakarus. Vakarų normanai – norvegai ir danai veržėsi į Šiaurės jūros ir Atlanto vand. pakrantę. Puolė Airiją, danai kolonizavo Šiaurės j. salas. Drauge nukariavo žymią Airijos dalį. 9a. plėšė Angliją, Prancūziją, Vokietiją. 9a. pab. pavyko nukariauti žymią dalį Šiaurės ir Rytų Anglijos. Čia apsigyveno skandinavų kariai. Toliau leidosi į pietus – Portugalija, Ispanija, Italija. Didelis danų laimėjimas – 811 m. švykdytas šiaurės Prancūzijos nukariavimas. Atsirado teritorija – Normandija (šiauriečių žemė). Ji tapo nepriklausoma nei nuo danų, nei nuo frankų. Danai asimiliavosi, sumišo su frankų, keltų, romėnų palikuonimis. Didžiausias vikingų laimėjimas – Anglijos pajungimas. 1016 m. danų vadas Knutas užėmė Anglijos sostą. Po to tapo Danijos ir Norvegijos karaliumi – susidarė Knuto didžiojo valstybė. Ji egzistavo tik 20 m. 1066 m. Anglija išsivadavo nuo vikingų. Praėjus trumpam laikui ją nukariavo normandai – Vilhelmas užkariautojas. Vikingų puldinėjimai liovėsi, nes įsitvirtino karalių valdžia. Apie tūkstantuosius metus tapo krikščioniškomis valstybėmis. Kitas pavojus (iš rytų) – vengrai. Jie puldinėjo V. ir P. Europą, degino miestus, pasižymėjo žiaurumu, ypač nuo jų kentėjo Vokietija. Bet 10a. vid. Vokieičių karalius OtonasI galutinai sumušė vengrus. Vengrai tapo sėslūs. 1000-ieji metai – labai svarbi kriščioniškojo pasaulio data. Jam priklausė Italijos žemės, Anglija, Airija, Škotija, Skandinavijos valstybės, dalis Ispanijos. Nuo 10 a. vakarų krikščioniškas pasaulis imtas vadinti Europa. Nors šis pavadinimas minėtas dar 8 a. Tai reiškia krikščionių pergalę prieš pagonis. Normanų, vengrų palikimas pakeitė visuomenės struktūrą. Tai antras didžiojo tautų kraustymosi etapas. Skirtumas: germanai susidurė su nusilpusia Romos imperija, o vengrai su stipria, gimstančia feodaline struktūra. Jos nepakeitė, nesugriovė, bet patys perėmė ir paskleidė jos bruožus. Š. ir V. Europoje sustiprėjo Romos bažnyčios pozicija, ne skrikščioniška bažnyčia kilo iš Romos bažnyčios. Kita buvo Konstantinopolio bažnyčia. Ją perėmė Bulgarija, Serbija (9a.), Rusija (10a.). 2 krikščionybės platinimo centrai atsirado 395 m., kai galutinai suskilo Romos i-ja. Tam tikras bažnyčios skilimas. Tiek Romos tiek Konstantinopolio patriarchas ėmė siekti viršenybės krikščioniškajame pasaulyje. Būta įvairių konfliktų be didesnių pasekmių, bet vienas 1054 m. kilęs konfliktas baigėsi bažnyčios organizaciniu skylimu. Atsirado visuotinės katalikų ir tikrųjų krikščionių – ortodoksų provoslavų bažnyčia. Tai atskyrė Balkanus nuo vakarų Europos. Apie 11a. jau visa Europa krikščioniška. 10-14 a. ji plėtė sienas ir kovojo su kitatikiais, musulmonais. 2 kryptys: 1)Europoje (Ispanija) 2)Artimieji Rytai (kryžiaus žygiai, kuriamos krikščioniškos valstybės). Arabai, užėmę Šiaurės Afriką (buvusią Romos teritoriją), ėmė pulti pietų Europą. 711 m. pasiekė Ispaniją ir sugriovė vestgotų valstybę. 732 m. arabų puolimas į Ispaniją buvo sustabdytas. Arabai užėmė Viduržemio jūros salas (Kiprą, Siciliją, Korsiką), plėšė Romą, Neapolį, P.Prancūziją. Atsirado savotiškos islamo salos. Sicilija ir Ispanija pažymėta islamiškos kultūros pėdsakais. Iki arabų Sicilija nebuvo lotynų kultūros kraštas, jautėsi Bizantijos įtaka. Arabų apsigyvenimas joje prasidėjo 9 a. Musulmonai praturtino žemės ūkį. Sicilija susijungė su klestinčią Šiaurės Afrika. Ispanijoje arabai steigė universitetus, mečetes. Kordonos miestas – didžiausias prekybos kultūros centras visoje vakarų Europoje. Iš lotynų kalbos į arabų išversti senovės graikų mokslo darbai. 10 a. Toledo mieste imta gaminti popierių. Naujos sodininkystės, žemės ūkio kultūros (granatmedžiai). Kilo amatai, monumentalioji architektūra. Gilūs arabų pėdsakai, bet neprieita prie asimiliacijos, vieno tikėjimo įsiviešpatavimo. (jie neasimiliuojasi su nemusulmonais). 10-14a. reikšmingiausias krikščionių laimėjimas kovoje prieš kitatikius – Ispanijos atėmimas iš musulmonų. 13a. pabaigoje jiems liko tik maža Granados valstybėlė. Karai Ispanijoje vadinti Konkista. Tai – pirmieji religinio pobūdžio karai, kurie davė pradžią Kryžiaus žygiams. Kryžiaus karai Ispanijoje tarp krikšč. ir musulmonų - pirmieji religiniai karai. Davė idėjinį pagrindą kryžiaus karams. Šiuo terminu vadino ir kovas prieš eretikus. Kryžiaus žygiai – vakarų feodalų žygiai link Jeruzalės. Pretekstas – siekimas išvaduoti šventą žemę nuo kitatikių – musulmonų. Jie turėjo sutelkti Europos visuomenę, suteikti įspūdžių ir turtų, taigi pateisinti kiekvieno viltis. Plito indulgencijos – finansavimas kryžiaus žygiams???. Patraukė daug įvairių sluoksnių žmonių. Kryžiaus karų metu atsirado ordinai, išaukštinta ir sakralizuota ryterystė. Riteris turėjo ginti vargšus, našlaičius, moteris. 12-13a. riteris – kilnumo pavyzdys. Atsirado Tamplierių ordinas (pav. Kilęs iš Saliamono šventyklos). Prancūzų ordinas. Puolimo ir gynybos funkcijos. Art.Rytuose sukaupė nemažus turtus. 13a. grįžo į Europą, kur buvo pasklebti eretikais. Juanitų ordinas atsirado dar prieš kryžiaus žygius. Dabar jis žinomas kaip Maltos ordinas, pavaldus Vatikanui. 1198 m. – kryžiuočių (vokiečių) ordinas. Kryžiaus žygiuose dalyvavo įvairūs soc.sluoksniai, su skirtingais tikslais. Bendras tikslas – šventų relikvijų išvadavimas. Karaliai norėjo sukurti naujas valstybėles. Riteriai – įgyti žemės ir turtų, valstiečiai – išsigelbėti nuo skurdo. Popiežija norėja skleisti krikščionybę. Rūpėjo turtai, nes Art.Rytų materialinė ir dvasinė kultūra pranoko Europą. 11 amžiaus padėtis buvo palanki pradėti kryžiaus žygius: Bizantija atsidūrė sunkioje padėtyje, todėl jos valdovas kreipėsi į V.Europos valstybes pagalbos. Tai buvo pretekstas pradėti Kryžiaus žygius. 1-as Kryžiaus žygys 1096-1099. JO metu sukurtos 4 valstybės. Svarbiausia Jeruzalės karalystė (pagal Prancūzijos modelį). Šaukiami asizai, kur priimdavo įstatymus, renkamas karalius, kurio valdžią riboja aukštesnieji rūmai. 2-as Kryžiaus žygis (1202-1204). Atskleidė šių žygių tamsiąją pusę, nes tapo žygiu prieš Bizantiją. Konstantinoppolis apiplėštas. Suskaldyta Bizantijos imperija. Įkurta Lotynų karalystė. Jai žlugus šią teritoriją užėmė turkai. Vaikų kryžiaus žygis. Paskutinis – 8 Kryžiaus žygis.- 1270m. Kryžiaus žygiai. Nepasiteisino. Nukentėjo Art. Rytai. Tarp religijų atsiranda priešiškumas. Sustiprėjo tautiniai prieštaravimai. Atsivėrė praraja tarp Bizantijos ir V.Europos. Po kryžiaus karų sustiprėjo priešiškumas žydams – jie imti kaltinti Kristaus nužudymu. Vykdomi “pogromai”. Daug smurto žudynių. Paneigta, kad per Kryžiaus žygius susipažinta su Art.Rytų kultūra. (čia svarbesnis Ispanijos vaidmuo). Kryžiaus karai neišplėtė krikščioniškojo pasaulio. Ji liko Europos religija.
Istorija  Konspektai   (8,16 kB)
Graikų dievai
2010-06-03
Chaosas-pirmykštė beformė tuščia erdvė, iš kurios atsirado kiti pirmapradžiai dievai. Gaja- Žemės personifikacija (Motina Žemė). Tartaras-kartu dievybė ir vieta požemio pasaulyje, esanti žemiau už Hadą. Erotas-senovės graikų meilės, vaisingumo, geismo ir sekso dievas. Erebas-pirmapradis dievas, tamsos personifikacija. Nikė-pergalės deivė. Chronas-laiko personifikacija. Chronas dažnai vaizduojamas kaip pražilęs su ilga barzda senukas. Uranas-dangaus personifikacija. Eteris-viršutinis dangus, skaidriausias ir tyriausias dangaus sluoksnis. Pontas-senovinis jūros dievas, jūros (gilumos) personifikacija. Momas- kaltės, piktžodžiavimo, sarkazmo personifikacija. Moras-neišvengiamos pražūties personifikacija. Ciklopai-milžinų rasė, kurios atstovai teturėjo vieną kaktoje esančią akį. Gigantai-senovės graikų milžinai su gyvačių kojomis. Titanai-dievai, kėsinęsi į pasaulio valdžią. Forkinas- jūros gelmių personifikacija. Euribija-jūros dievė. Echidna-„Visų monstrų motina“. Eritėja-viena iš keturių hesperidžių. Palantas-išminties dievas. Gerionas-Jis buvo sparnuotas milžinas, kurio kūną sudarė trys žmonių kūnai sujungti per liemenį. Gorgonė-graikų mitologijos fantastinė būtybė. Euritionas-Ftijos karalius. Zelas-uolumo ir atsidavimo personifikacija. Nikė-pergalės deivė.
Istorija  Namų darbai   (7,46 kB)
Finikija ir Sirija
2010-06-03
Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių. Prie politinio Sirijos ir Finikijos susiskaldymo prisidėjo senos galingos ir kultūringos valstybės: Egiptas, Babilonas, Asirija, Hetitų valstybė, kurios nuo seno siekė nukariauti tas turtingas sritis ir užimti klestinčius jų prekybos miestus. Kai kuriose Sirijos ir Finikijos srityse gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Gerai dirbamoje Finikijos pajūrio juostoje, ypač Marato, Berito, Sidono, Tiro ir Ako rajonuose, buvo visos būtinos dirvos ir klimato sąlygos, kad galėtų išsivystyti žemdirbystė ir sodininkystė. Gyventojai Finikijos ir Sirijos gyventojai buvo nepaprastai sumišę. Jau III tūkst. pr. Kr vieną iš seniausių gentinių sluoksnių sudarė huritai, kurie gyveno šiaurės vakarų Mesapotamijoje ir šiaurės Sirijoje, o iš čia matyt išsiskirstė į kaimynines sritis. Huritų gyventa ir Ugarito šalyje. Pagrindinę Sirijos ir Finikijos gyventojų dalį sudarė vakarinės semitų gentys. Pačią šiauriausią Sirijos dalį ir gretimas Mažosios Azijos sritis (Kilikiją) bei Mesopotamiją buvo užėmusios “šiaurės vaikų” (bene-samal) gentys, pačiame pietiniame pakraštyje gyveno “pietų vaikų” (bene-jamina) gentys, o į rytus nuo Sirijos gyveno “rytų vaikų” (bene-ludem) arba amoritų gentys, kurios buvo į vakarus nuo Mesopotamijos. Sirijos - Mesopotamijos stepių šiaurinėje dalyje gyveno aromėjai kurie irgi priklausė semitinei tautų grupei. Amoritai ir aramėjai dažnai prasiskverbdavo į Siriją, ten įsikurdavo ir net sudarydavo atskiras kunigaikštystes. I tūkst. pr. Kr. “finikiečių” vardą graikai davė pajūrio gyventojams, daugiausia įsikūrusiems Viduržemio jūros rytinio pakraščio mestuose, kur tik X a. pr. Kr. susidarė savarankiška Finikijos valstybė su centrais Sidone ir Tire. Finikiečiai taip pat priklausė vakarų semitų grupei. Socialiniai - ekonominiai santykiai Daugelyje Finikijos ir Sirijos sričių nebuvo palankių sąlygų žemdirbystei vystytis, todėl ten gyvenusios gentys buvo priverstos gyventi klajoklišką gyvulių augintojų gyvenimą. Tik Oronto upės slėnyje ir Finikijos pakraštyje gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Čia buvo gera derlinga dirva ir pakankamai vandens. Greta grūdinių kultūrų (kviečių, miežių, sorų) atsiranda seniausios techninių augalų kultūros. Jau III tūkst. pr. Kr. buvo sėjami linai ir mokėta austi audinius. Žemdirbystės įrankį kauptuką pamažu pakeitė primityvus arklas, į kurį buvo kinkomi asilai, jaučiai, o kartais ir vergai. Senieji akmenys grūdams malti palaipsniui buvo pakeisti malamosiomis girnomis. Gyventojai nesitenkino siauru dirbamu žemės ruožu pajūryje ir upių slėniuose, todėl sukūrė terasinę žemdirbystės sistemą, tam tikslui panaudoję Libano kalnų šlaitus. Kalnų šlaitai buvo dirbtinai paverčiami eilėmis viena ant kitos esančių terasų ir drėkinami taisyklingai paskirstytu upelių vandeniu. Greta grūdų ūkio Finikijoje ir Sirijoje atsirado intensyvesnių žemdirbystės rūšių - vynuogininkystė ir vyno gamyba. Finikiečių vynas buvo garsus visame senovės pasaulyje. Jau žiloje senovėje Sirijoje ir Finikijoje atsiranda įvairūs amatai. Libano kalnuose buvo geros geležies rūdos. Ypač finikiečiai buvo garsūs audinių gamyba ir jų dažymu. Plačiai žinomi ryškiai raudoni ir tamsiai violetiniai purpuriniai dažai, gaminami iš vietinių pajūrio moliuskų, kurių kiaukutų labai daug rasta Finikijos pakraštyje. Buvo labai suklestėjusi ir stiklo gamyba, tačiau šią techniką finikiečiai perėmė iš egiptiečių ir iš dalies iš asirų. Puikaus statybinio miško ir miško laivų stiebams gausumas (daugiausia Libano kalnuose) padėjo žymiai išsivystyti medžio apdirbimo gamybai ir laivų statybai. Finikiečiai senovėje buvo laikomi geriausiais laivų statytojais. Labai galimas daiktas, kad pats gentinis pavadinimas "finikiečiai" yra kilęs iš egiptiečių žodžio "fenechu", kuris reiškia "laivų statytoją". Seniausias finikiečių laivo tipas buvo sunkus, bet gerai pritaikytas jūromis plaukioti laivas, daugiausiai varomas burėmis ir skirtas dideliems kroviniams gabenti. Prekyba. Finikijos ir Sirijos gerą prekybos išsivystymą galima paaiškinti palyginti dideliu žemės ūkio produktyvumu, amatų pažanga ir palankiomis geografinėmis sąlygomis. Finikiečių miestai buvo toje vietoje, kur kirtosi svarbiausieji prekybos keliai, jungę Priešakinės Azijos šalis su Egėjo jūros baseinu, su Afrika ir Arabija. Prekyba vyko sausumos ir jūrų keliais. Greta paprasto nešulinio transporto būta ir ratinio; tai rodo votyviniai (šventovei skirti) dviračių vežimų modeliai. Sausumos vilkstinių prekyba buvo apėmusi plačias teritorijas nuo Sirijos šiaurinio pakraščio iki Akabo įlankos Raudonosios jūros pakraštyje, įskaitant ir visą Kanaaną Bet ypač Finikijoje buvo išsivysčiusi jūrų prekyba. Ypatingą reikšmę turėjo prekyba su Egiptu, į kurį jau IV tūkst. pr. Kr. , Egipto Senosios Karalystės epochoje buvo išvežama alyvmedžio aliejus, miško medžiaga, vynas, kedrų aliejus, gyvuliai, grūdai, kosmetikos ir medicinos priemonės. Ypač suklestėjo Finikijos miestų, daugiausia Biblo, prekyba su Egiptu II tūkst. pr. Kr. viduryje ir II - oje pusėje, kada Sirija ir Finikija buvo nukariautos Egipto. Didelę reikšmę Finikijai ir Sirijai turėjo prekyba su hetitų gentimis. Hetitai prasiskverbia į Siriją ir nuo II tūkst. pr. Kr. pradžios kolonizuoja ją. Šis skverbimasis glaudžiai susijęs su prekybos tarp hetitų valstybės ir Sirijos išsivystymu ir galiausiai atveda į tai, kad hetitai nukariauja žymią dalį Sirijos. Žiloje senovėje Finikijoje ir Sirijoje buvo bendruomeninė santvarka, ryškėjanti iš bendruomeninių žemdirbių kultų, kurie atsispindi mitologinėse poemose. Žymus prekybos išsivystymas jau III tūkst. pr. Kr. sąlygoja tai, kad senovinės bendruomenės palaipsniui diferencijuojasi, pamažu suyra ir išsivysto vergoviniai santykiai. Egiptas nukariauja Siriją ir Finikiją. III tūkst. pr. Kr. pab. ir II tūkst. pr. Kr. pr. Sirijoje ir Finikijoje buvo keletas mažų valstybių, kurių centrai buvo stambūs prekybos miestai. Tarp tų miestų išsiskyrė svarbiausias miestas - valstybė Ugaritas, taip pat Biblas, buvęs jūros pakraštyje, kuris plačiai prekiavo, ypač su Egiptu. III tūkst. pr. Kr. pab. Biblas juto ne tik ekonominę, bet ir politinę Egipto įtaką. II tūkst. pr. Kr. viduryje Sirija ir Finikija patenka į Egipto valdžią. Jos buvo ekonomiškai ir politiškai Egipto kontroliuojamos, bet vis dėlto išlaikė tam tikrą savarankiškumą. Sirijos ir Finikijos miestus valdė vietiniai Egipto kunigaikščiai, miestams buvo užkrauta sunki duoklė, išnaudojami šalių gamtos turtai. XIV a. pr. Kr. Egiptas jau nebeturi pakankamai jėgų, kad išlaikytų savo viešpataujančią padėtį Sirijoje. Egiptiečių pakeisti ateina hetitai, kurie kolonizuoja šiaurės Siriją ir jų įtaka darosi vis stipresnė ir stipresnė. Bet netrukus Sirijoje pasirodo nauji nukariautojai. Tai Egėjo jūros tautos, plačia banga siūbtelėjusios į rytus, užėmė M.Aziją ir Siriją. Rasti radiniai rodo, kad Egėjo gentys, Egėjo prekybinė ir kultūrinė įtaka buvo gana smarkiai prasiskverbusios į Siriją XIII-XII a. pr. Kr. Kolonizacija Finikiečiai įsteigia eilę kolonijų visame viduržemio jūros baseine. Dar XVI a. pr. Kr. Jų kolonizacija apima ne tik Kipro salą ir dalį Mažosios Azijos pietinio pakraščio, bet ir visą Egėjo jūros baseiną. Finikiečiai savo prekybinėms faktorijoms pasirinkdavo salas, esančias netoli jūros kranto, ir vietoves, esančias svarbių prekybos bei karo kelių susikirtimo vietose, turinčias gamtos turtų ir gerai pačios gamtos apsaugotas. Jie per Bosforą ir Helespontą prasiskverbė į Juodąją jūrą, pasiekdami Mažosios Azijos šiaurinius krantus; jų prekyba toliau skverbėsi į Mažosios Azijos ir Graikijos sritis bei miestus. Plačiai išsivysčiusia jūrų prekybą ir kolonizaciją daugiausiai vykdė Sidono pirkliai. Stambiausio finikiečių miesto Tiro pirkliai plačiai prekiavo Viduržemio jūros vakarinėje dalyje, kur išeiviai iš tiro įsteigė daug kolonijų. Kolonijas jie statė slinkdami jūros keliu, einančiu nuo Finikijos į Iberiją, Tartesą, per Sisiliją, Maltą, Peteleriją į senovės miestą Gaderą. Slinkdami į vakarus, finikiečiai kolonizavo kai kurias Šiaurės Afrikos dalis, pastatė ten daug prekybos faktorijų, iš kurių ypač iškilo Kartagina. Tolimiausi finikiečių prekybos forpostai vakaruose buvo kolonijos vakariniame Afrikos pakraštyje: Tingisas (Tadieras), Celis (Azila) ir kt. Finikiečiai prasiskverbė ir į rytines šalis: Tiro rinkose būdavo parduodamos prekės, atgabentos iš Armėnijos; Mesopotamijoje prie Eufrato jie įsteigė savo koloniją - Edanos miestą Finikiečių prekyba ir kolonizacija XVI - XII ir ypač X - IX a. pr. Kr. pasiekia didžiulį užmojį. Jų kolonizacija vyko žymiai anksčiau nei senovės graikų kolonizacija. Vergovinis ūkis, glaudžiai susijęs su užjūrių prekyba ir palūkininkavimu, stambiuose Finikijos miestuose išsivystė VII - VI a. pr. Kr. Tiro - Sidono karalystė, labiausiai suklestėjusi IX a. pr. Kr., gyvavo neilgai, nes po ilgos kovos Asirijos karaliui Asarchadonui VII a. pr. Kr. pavyko galutinai sutriuškinti galingus finikiečių miestus ir prijungti Finikiją prie Sirijos karalystės. Ugarito archeologiniai tyrinėjimai Sirijos gyventojų tarpe ilgai gyvavo padavimas, kad po Ras Šarma, “Pankolio kalva”, netoli Viduržemio jūros uosto Latakijos slepiasi senoji šalies sostinė. Nedideli auksinių daiktų radiniai nuolat duodavo gadui naujo peno. 1928 m. kilometro atstumu nuo Ras Šarmos uoste Minet el Beida buvo rastas skliautas iš stambių akmens luitų. Paaiškėjo, jog tai didžiulis kapas iš tašytų kvadratų. Mokslininkai daug tikėjosi iš kasinėjimų, todėl į Ras Šarmą pasiuntė didelę ekspediciją, vadovaujamą Klodo F. A. Šeferio, kuri čia kasinėjo nuo 1929 - ųjų, su pertraukomis karo bei pokario metais; darbai tęsėsi ir vėliau, kai Sirija tapo nepriklausoma. Praėjo beveik treji metai, kol paaiškėjo, kad Ras Šarmos kalva slepia seną finikiečių miestą Ugaritą, kurio vardas buvo žinomas jau prieš kelis dešimtmečius. Anksčiau apie šį miestą buvo žinoma tik tiek, kad jį sunaikino gaisras. Iškasus žemėje 18 metrų gylio šachtas, buvo rasti 5 kultūriniai sluoksniai: pats seniausias 5 - asis sluoksnis priklausė neolitui (V tūkst. pr. Kr.), kuriame nebuvo jokių puodininkystės pėdsakų; ketvirtasis - akmens - vario amžiui, kuriame keramika jau buvo išdažyta daugeliu spalvų; trečiame sluoksnyje ryškūs ryšiai su Mesopotamija, o tautų kraustymasis III tūkst. pr. Kr. vid. Buvo ūkiniu Ugarito žlugimo priežastis, nes tuo metu į Siriją atkeliavo semitai kanaaniečiai; antrasis sluoksnis maždaug sutampa su III tūkst. pr. Kr. pradžia, kai Ugaritas jau buvo gana didelis miestas, su daugybe kvartalų ir šventyklų, o seniausia iš jų skirta karingam dievui Dagonui. Nuo seno vyko intensyvūs Ugarito mainai su Egiptu. Tai patvirtina gausybė mieste iškastų egiptiečių žinių statulėlių, papuošalų. Miestas taip pat gaudavo didelį pelną iš įvežamo iš Kipro vario; veikė purpuro dažyklos, prekiauta medžiagomis, vynu ir alyva, buvo eksportuojama statybinė mediena ir įvežamos vakarų prabangos prekės - tai rodo, kad miestas klestėjo. Nors Egiptas stengėsi Ugaritą išlaikyti savo įtakoje, tai nekliudė Kretai XVIII a. pr. Kr. siųsti į miestą prekes ir netgi kolonistus. Antrojo sluoksnio iškasenos (keramikinės tamsiai rudos, baltos, raudonos šukės, kapavietės bei laidojimo būdas) liudija, kad tuo metu daugelis Ugarito kvartalų buvo gyvenami kretiečių. Maždaug XVIII - XVI a. pr. Kr. Ugaritas turėjo ryšių su Mesopotamija, tačiau jie nebuvo labai tamprūs. Vėliau, atrodo, svetimos tautos užgrobė valdžią Ugarite. Tai buvo mitaniai, Indijos arijams giminingi indoeuropiečiai arba dar kitaip churitai iš Mažosios Azijos gilumos. Ryšiai su Kreta ir Egėjo pasauliu susilpnėjo. Šeferis netgi mano, kad tarp 1700 - 1600 m. pr. Kr. Ugarite iš viso niekas negyveno. Gal būt tada per šias vietas traukė hiksai, įsibrovėliai, įsikūrę Egipte po Viduriniosios karalystės žlugimo ir jį pavergę. Svetimšalius pirklius tie įvykiai visiškai išvaikė iš Ugarito, ir vietinė Sirijos keramika užėmė įvežtinių egėjiškų indų vietą. Kartu su Ugaritu atsigavo ir Egiptas ir išvijo hiksus iš savo žemių. Prasidėjus Egipto karams su Sirija, Ugarito padėtis pasikeitė, nes miestas turėjo priimti egiptiečių įgulą. 1444 m. pr. Kr. prasidėjo sukilimai; jų pasekmė buvo naujas miesto užkariavimas. Tačiau Ugaritas siekė nepriklausomybės, ir užkariautojai turėjo nemaža vargo. Įtampa sumažėjo tik tada, kai Egipto faraonai užmezgė draugiškus ryšius su mitanių karalyste, kurio centras buvo maždaug Chaburo rajone. Ugaritui atėjo puikūs laikai; miesto prekyba neregėtai suklestėjo. Ypač vystėsi uosto kvartalas, šiandieninis Minet el Beida. Ten atkasti ištisi prekių sandėliai. Gausybė radinių neginčijamai kalba apie tamprius to meto prekybinius ryšius su Mikėnų kultūros rajonu. Kolonistai iš vakarų, matyt, vėl sudarė didelę miesto gyventojų dalį. Rasti dantiraščio dokumentai liudija, kad Mikėnų keramika buvo užtvindžiusi rinką. Dailininkai dekoravo indus, dažnai arklio galvos, žuvies arba piltuvėlio formos, sepijomis, sraigėmis ir delfinai; vaizduojami ir Mikėnų medžiotojai dviračiuose vežimuose, kiek pasipūtę ir nerangūs. Stiprūs gynybiniai įrenginiai saugojo prekybos miestą ir ypač rūmus. Vakarinėje kalvos dalyje buvo rasto storos miesto sienos. Ypatingą susidomėjimą sukėlė nedideli miesto vartai, gerai įtvirtinti, prie kurių vedė smailaus skliauto požeminis tunelis, primenantis Mikėnų pilis. Be to buvo atkastas sienos bokštas, kurio mūrai buvo 5 metrų storio. Įrašai molinėse lentelėse pasakoja apie ginkluotę, kuri per karą buvo išduota kareiviams, Paprastai gyvėjai naudojosi lanku ir strėlėmis arba svaidykle. Karalius ir aukštuomenės nariai karo metu buvo ginkluoti durklais, ietimis, plokščiais kirviais ir plonomis špagomis, kuriomis kaunantis galima durti arba kirsti. Visuomeniniai pastatai buvo arklidė ir arsenalas. Įėjimai į juos monumentalūs: Pagrindiniai vartai buvo 5 metrų pločio; dvi medinių stulpų poros dalino juos į tris dalis. Čia galėjo tilpti daug vežimų ir arklių - yra žinoma, jog kartą jų buvo atvaryta 2000. Karaliaus rūmai buvo aptikti jau 1938/39 m., jų kasinėjimai pradėti 1951 metais. Rūmai stovėjo virš laidojimo rūsių, skirtų karaliams. Tai buvo prabangus statinys, pastatytas ant senesnių, bet mažesnių rūmų liekanų. Iki šio surasti 7 rūmų įėjimai, kiekvienas iš jų papuoštas 2 kolonomis. Statybinė medžiaga buvo tašyti akmenys, o tarp antrosios ir trečiosios akmenų eilės ėjo išilginiai rąstai. Kambarių rūmuose yra daugiau nei 70, o iš vienuolikos laiptų galima spėti, kad rūmai buvo kelių aukštų - mažiausiai dviejų. Šviesa į pastatą patekdavo iš daugelio vidinių kiemų. Pietinio fligelio vidiniame kieme buvo rūpestingai išcementuotas 6 metrų pločio ir 8 metrų ilgio vandens baseinas, sujungtas su kanalizacija. Daugelį rūmų kambarių užėmė administracijos patalpos, archyvai ir dirbtuvės. Didelių auksinių indų nuolaužos, skrynių ir kėdžių dramblio kaulo inkrustacijos, o taip pat mozaikos iš mėlyno lazurito, matyt, yra puošnių kambarių apstatymo likučiai. Rūmuose rasta daug archyvų. Vakariniame archyve, matyt, buvo sekretoriatas. Čia daugiausia buvo saugomi raštai apie karalystės miestų, kaimų ir gyvenviečių duokles, apie visuomeninių darbų tam tikrai dienai paskyrimą, apie miško kirtimą. Rytų archyve prie rūmų įėjimo buvo laikomi ūkiniai ir teisiniai sostinės valdymo tekstai. Karališkieji dokumentai su karaliaus antspaudu buvo laikomi centriniame archyve, galimas daiktas, veikė žemės valdymo bei apskritai viso nejudamo turto notariatas. Pietryčių archyve raštininkai rašė laiškus, siunčiamus į provincijas ir į užsienį. Tai, ko ištisą šimtmetį laukė ir jau nesitikėjo rasti, mokslininkai užtiko kieme priešais šį archyvą, - krosnį prirašytoms lentelėms išdeginti. Prie archyvų šliejosi raštininkų mokyklos, kuriose buvo studijuojama akadų, Babilonijos semitų, tų laikų diplomatijos kalba. Grįžkime prie Ugarito istorijos. Santykiai su Egiptu pasikeitė. Hetitų imperija, vadovaujama karaliaus Šupiluliumos I (apie 1385 - 1350 m. pr. Kr.) pavergė Mukišo, Nuchašės ir Nii valstybes, kurios siekė išlikti ištikimos Egiptui. Šupiluliuma I privertė Ugarito karalių Nikmadą tapti jo sąjungininku kovoje su šiomis valstybėmis. Mukišo kariuomenė įsibrovė į Ugaritą, kuris prašė hetitų pagalbos kovai su Mukišu. Hetitai suteikė šią pagalbą, už tai Ugaritą paversdami savo įtakos zona. Vis dėlto Ugaritas išlaikė teritorinį suverenumą, sienos buvo nustatytos jo naudai ir netgi garantuotas jų neliečiamumas. Tiesa, Ugaritas turėjo mokėti duoklę Hetitų imperijai. Daugelis Ugarito gyventojų buvo nepatenkinti naująja politika - draugyste su hetitais. Po kurio laiko hetitai labai prispaudė Ugaritą: duoklės ir prekybos susilpnėjimas mažino miesto turtus; netgi vidaus klausimų karalius negalėjo laisvai spręsti. Maždaug tarp 1365 ir 1360 m. pr. Kr. stiprus žemės drebėjimas sunaikino miestą ir sukėlė didelius gaisrus. Miestas buvo taip nuniokotas, jog dalis gyventojų išsikėlė; pasitraukė ir hetitų įgula. Daugiausia nukentėjo uostas, jo ryšį su miestu, matyt, nutraukė potvynio banga. Tačiau pirklių miestas atsigavo ir po šio smūgio. Po Nikmado Ugarito sostą užėmė jo sūnus Archalbu. Duoklė, kurią Ugaritas turėjo mokėti hetitų “karaliui saulei”, buvo sumažinta, tačiau buvo nutarta, jog Ugaritas privalo užleisti jam Sijanų kraštą. Nors politiniai santykiai su Hetitų imperija buvo glaudūs, kultūrinė hetitų įtaka buvo menka. Kai hetitų karalius Muvatalis apie 1290 m. pr. Kr. prie Kadešo Orondės slėnyje kovojo su Egipto karaliumi Ramziu II, Ugarito valdovas Nikmepa įsakė savo pulkams prisijungti prie hetitų kariuomenės. Tačiau šio mūšio niekas nelaimėjo, o Ugaritas vėl daugiau linko prie Egipto. 1281 m. pr. Kr. hetitai ir Egiptas sudarė sutartį; dabar Ugaritas vėl galėjo laisviau atsikvėpti. Į miestą plūdo Mikėnų kolonistai. Vietinė kultūra sunyko, rašytinės žinios ėmė retėti, tačiau ūkiniu atžvilgiu Ugaritas tarsi antrąkart užgimė. Iškasti radiniai liudija, kad miesto gyventojų namai stovėjo ankštai susispaudę abipus gatvių, dalis jų buvo pastatyta iš akmenų ir rąstų. Giliai po Mikėnų kolonistų namų pamatais arba po vidiniu kiemu buvo įrengti kapai, į kuriuos vedė laiptai ir koridorius. O kai kuriuose aukštuomenės namuose buvo net vonios ir tualetai su nutekama duobe. Apie 1270 m. pr. Kr. Ugarito sostą užėmė Amistamru II, kuris buvo netinkamas hetitams. Apie 1240 m. pr. Kr. karaliumi tapo Amistamru sūnus Ibiranas, kuris irgi buvo nusistatęs prieš hetitus. Po Ibrano sūnaus Nikmado III karaliumi tapo Hamurabis. Nežinia, ar jis buvo karaliaus sūnus, tačiau hetitų karaliaus sesuo buvo jo žmona. Daugiau apie Ugaritą nėra jokių žinių. Gal būt apie XIII a. pr. Kr. pabaigą jūrų tautų pulkai Ugaritą nukariavo ir sugriovė. Minėtos jūrų tautos, kurioms priklausė ilirų gentys ir tikriausiai filistiniečiai, turėjo geležinius ginklus, taigi, kariniu atžvilgiu buvo pranašesni už sirus. Tačiau jūrų tautų pėdsakų iki šiol Ugarite nepavyko rasti. Ugarito gyventojai toli gražu nebuvo vienataučiai, nes archyvų dokumentuose buvo naudojamos 7 skirtingos kalbos. Tikroji šalies kalba buvo ugaritų, viena šiaurės vakarų semitų kalbų, diplomatiniam susirašinėjimui buvo naudojama akadų kalba, kuria kalbėta Babilone. Tyrinėtojai Ugarite rado penkis skirtingus raštus. XV raba XIV a. pr. Kr. Ugarite atsirado dantiraščio abėcėlė iš 29 ženklų priebalsiams, nes balsiai nebuvo rašomi. Šis išradimas be galo supaprastino rašybą, nes akadų raštas susidėjo iš 300 įvairių skiemeninių ženklų, ir skiemenų raštas, atsiradęs jau II tūkst. pr. Kr. pradžioje Bible iš 75 ženklų buvo žymiai sudėtingesni. Tačiau, alfabetinis raštas naudotas tik šalies viduje. Toliau iš vėlesniųjų finikiečių rašto ženklų išsirutuliojo graikų abėcėlė, kurioje pirmąkart žymimi priebalsiai ir balsiai. Ugarito rašmenimis užrašyta nemaža religinio turinio epų, kurie buvo kaip maldos knyga kiekvienam tikinčiajam. Šie epai supažindina mus su Ugarito dievais. Tai ne aukštos, kilnios būtybės, o didesni ir kilmingesni žmonės su geromis ir blogomis savybėmis, kurių daugiau bijomasi nei mylima. Vyriausiasis dievas yra Elas, jo žmona vardu Ašerat. Tačiau tikrieji visatos tvarkytojai buvo karo dievaitė Anat ir jos brolis, derlingos žemės bei audros dievas Baalas. Greta jų būta kitų dievų, iš kurių ypač svarbus mirties dievas Motas. Be to, yra išlikęs vienas aukojimo sąrašas, kuriame išvardijama 20 dievybių, o daugiau kaip 30 dievybių turėjo mieste savo šventyklas; tačiau daugiausia mylimas dievas Baalas. Dievams paprastai būdavo aukojamos avys ir ožkos, taip pat buvo aukojami augalai, tam buvo skirtas mažas akmeninis altorius, primenąs sostą su aukšta atkalte, kurioje išraižyta saulės emblema. Baalui buvo aukojama mėnulio jaunaties dieną. Kas treji metai dievų statulos buvo aprengiamos naujais brangiais drabužiais. Mitai ir epai rodo, jog religiniai papročiai buvo žiaurūs ir kruvini, kaip ir valdančiosios klasės atstovai, kurie juos palaikė. Despotiškieji Ugarito karaliai mokėjo gerai ūkininkauti - žinoma, savo naudai. Jie buvo stambūs žemvaldžiai. Per karališkąjį notariatą karalius kontroliavo visus nuosavybės santykių pasikeitimus. Pagrindinis karalystės, vadinasi karaliaus, pajamų šaltinis buvo gyventojų duoklės. Vertės matas buvo sidabro šekelis, maždaug 9 gramų svorio vienetas. Iš daugelio sąrašų žinome rūmų personalą. Be aukštesniųjų administracijos valdininkų, tokių, kaip vietininkai, arklininkai, žyniai, pranašai ir raštininkai, ypač daug amatininkų. Amatininkai gyveno didelėse rūmų dirbtuvėse, jie daug ir įtemptai dirbo. Ūkinei veiklai buvo vadovaujama; karaliai žiūrėjo, kad amatai ne tik jų rūmuose, bet ir visoje karalystėje turėtų ekonominę pusiausvyrą. Stambūs žemvaldžiai, savo rankose dažnai turėję daug valdų, sudarė diduomenę. Jie buvo oficialios valdžios atstovai smulkiesiems nuomininkams, gyvenusiems jų valdose; bet ir jie patys turėjo tarnauti karaliui. Tikrieji karinės tarnybos, darbų despotai, nuomos mokėjimo ir t.t. prievolininkai buvo paprasti žmonės. Ypatingą padėtį užėmė marianiai, privilegijuota karių klasė. Tai buvo dviračių kovos vežimų kariai, kurie sudarė reguliarią kariuomenę; tuo tarpu pėstininkai karo metu būdavo surenkami iš žmonių tarpo. Išsivysčiusioje Ugarito klasinėje visuomenėje moteris buvo visiškai nepriklausoma ir savo turtą galėjo tvarkyti, kaip norėjo. Ji galėjo pirkti žemę arba ją iškeisti ir netgi užstatyti. Ne tokia laisva ji buvo santuokoje ir šeimoje. Vyrą dažniausiai pasirinkdavo ne pati, o būdavo ištekinama už jai iš anksto skirto vyro. Namų šeimininkas galėjo turėti neribotą žmonų skaičių. Iš tėvo gaudavo kraitį, kuris jai pasilikdavo netgi tada, jei vyras ją atstumdavo. Abu sutuoktiniai turėjo paveldėjimo teisę. Ugaritė galėjo laisvai įsūnyti vaikus, net jeigu ji turėdavo savų. Motinai buvo reiškiama didelė pagarba. Vaikų atidumas ir meilė buvo savaime suprantami dalykai. Vergių likimas buvo toks pat, kaip vergų. Vergas galėjo vesti ir valdyti paveldėtą turtą, todėl Ugaritui yra tinkamesni terminai “tarnas” ir “tarnaitė”, negu “vergas” ir “vergė”. Tačiau iš tikrųjų vergai, lygiai kaip gyvuliai, buvo didelių žemės valdų dalis, ir jie galėjo būti kartu su visu turtu parduoti. Vergai buvo pardavinėjami ir pavieniui. Gana dažnai pasitaikydavo atvejų, kai vergams būdavo suteikiama laisvė. Paleistą vergą karalius galėjo pakelti netgi į marianius. Iki šiol Ugarite neaptikta žinių, kad šeimininkas būtų turėjęs teisę užmušti arba nukankinti vergą. Laisvi darbo žmonės, valstiečiai, amatininkai, valdė žemes, gal būt atskirai, o gal ir kolektyviai per korporacijas ar gildijas, į kurias buvo susijungę. Be gyvenviečių bendruomenių buvo susikūrusios įvairių profesijų gildijos. Jų teisės ir pareigos tikriausiai turėjo nemažą įtaką miestui. Pagrindinė Ugarito prekyba vyko per jūrų uostą. Karališkoji eksporto ir importo valdyba rėmėsi ugaritais, kurie Sirijos ir Palestinos uostuose tarytum kokie prekybos ataše rūpinosi prekių pasikeitimo eiga bei laivų pakrovimu ir iškrovimu. Jau tais laikai laivai buvo įvairaus tonažo. Kretiečiai ir finikiečiai vargu ar statė laivus ilgesnius kaip 22 metrų, tačiau Mikėnų laikais laivai galėjo siekti 30 metrų ilgio. Darbštaus miesto gyvenimas staiga nutrūko, kai jūrų tautos paėmė Ugaritą į savo rankas. Dalis gyventojų gal būt pasislėpė nuo laukinių užkariautojų, tačiau miesto puikybė žlugo. Žmonės ir darbai nuėjo užmarštin.
Istorija  Referatai   (16,1 kB)
Dažniausiai sąvoka civilizacija yra vartojama dvejopa prasme: a) siekiant parodyti istorijos raidą ir žmonijos kultūrą; b) siekiant parodyti tam tikros tautos kultūros lygį, jos išsivystymo lygį. Civilizaciją sudaro 3 dalys: a) pradžia b) subrendimas c) nuosmukis. Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi religine ir kultūrine tradicija.Civilizacijos turėjo savitą religiją, raštą, dievus.Pačios pirmosios civilizacijos atsiranda dabartinio Irako, Irano ir Turkijos valstybių teritorijose. Senovės rytų tautų laimėjimai leidžiantys mums teigti jog civilizacijos ištakų reikia ieškoti rytuose. 1) Žemdirbystė atsiranda apie 8 tūkst.pr.Kr. dabartinės Sirijos ir Jordano teritorijose. 2) Atsiranda miestai, amatai.Atsiradus amatams atsiranda miestai, valstybės, 3) Apie 3 tūkst.m.pr.Kr. šumerai sukuria pirmąjį raštą-piktogramas (4tūkst.pr.Kr.) 4) Šumerų miestuose įsteigiamos pirmosios mokyklos. 5) Šumerai pirmi suskirsto valandas ir minutes į 60 dalių, apskritimą į 360˚, metus į 12 mėn. 6) Šumerai sulydo varį su alavu ir gauna bronzą. 7) Šumerai pirmieji pradeda naudoti ratą. 8) Šumerai pirmieji pasaulyje sukuria knygas ir grožinę literatūrą. 9) Šumerai sukūrė mėnulio kalendorių, kuriame mėnulio apsisukimą aplink žemę apskaičiavo taip tiksliai jog paklaida buvo tik 4s. 10) Šumerai sukūrė seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą-Ūrnami įstatymą apie 2100m.pr.Kr. 11) Piramidžių statyba Egipte. 12) Egiptiečiai pirmieji balzamavo mirusius. 13) Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. 14) Egiptiečiai mokėjo 4 aritmetikos veiksmus. 15) Babiloniečiai atrado psichologiją. 16) Finikiečiai sukūrė fonetinį raštą. 17) Kinai išrado šilką, popierių ir veidrodžius. ŽMOGAUS KILMĖS PROBLEMA Evoliucionistinė teorija.Pradininkas Č.Darvinas, 1859m. paskelbė veikalą “Rūšių atsiradimas natūraliu atrankos būdu”, kuriame teigia, kad gyvybė žemėje atsirado per milijonus metų, kaip natūralių procesų išdava. Kreacionistinė teorija, kuri teigia, kad pasaulyje gyvybę sukūrė Dievas. Pagrindiniai žmogaus verslai poleolito laikotarpyje-žvejyba, medžioklė. Mezolitas-vidurinysis akmens amžius, tobulėja žmogaus darbo įrankiai. Neolitas-žemdirbystė, gyvulininkystė, buvo sėslūs. Vienas pirmųjų menų buvo Lasko urve, Prancūzijoje bizonas vejantis medžiotoją. Fosilijos yra vienintelis dokumentas, padedantis atkurti praeitį iki pirmųjų žmogaus veiklos pėdsakų. Fosilijos yra gyvųjų organizmų liekanos arba jų atspaudai uolienuose, smėlyje, vulkaniniuose pelenuose, durpėse, lede ar sakuose.Lietuvoje jos eksponuojamos “Gintaro” muziejuje. Žmonės sėsliai įsikūrę kaimuose, ežerų ir upių pakrantėse laidojo žmones žemėje. Bronzos amžiuje žmones kremavo. Geležies amžiuje žmonės buvo laidojami pilkapiuose. Istorija atsiranda, kai atsiranda raštas.Žemei 4mlrd.metų, žmogui 3mlrd.metų. Nuo rašto atsiradimo 4tūkst.pr.Kr. iki Va.po Kr. Yra senoji istorija. 476m.poKr. žlunga vakarų Romos imperija. Viduramžiai-nuo V iki XVa. 1453m.Bizantijos imperijos žlugimas. 1493m.atrandama Amerika. Naujieji laikai yra nuo XVa. Iki didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789m. Naujausi laikai nuo 1789m. iki mūsų laikų. LAIKO SKAIČIAVIMAS 3750 hebrajų era 776 graikų “era” 753 romėnų “era” Krikščionybės era 622 musulmonų era Hebrajų era prasidėjo nuo pasaulio sukūrimo. Graikų era prasidėjo nuo pirmųjų olimpinių žaidynių. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753m.pr.Kr. Krikščionybės era prasidėjo nuo Kristaus gimimo. Musulmonų era-kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Nuo piktogramos iki alfabeto. 3500 3300 2900 1500 Piktografinis raštas Ideografinis dantiraščio raštas Skiemeninis ideografinis dantiraščio raštas Priebalsinis alfabetinis raštas. Ženklas vaizduoja konkretų daiktą (piktograma). Ženklas reiškia abstrakčią daikto idėją (ideograma). Jis vis labiau įgauna garso reikšmę (skiemuo). Skiriamasis garsas yra išskaidomas į balses ir priebalses (alfabetas). SENOVĖS EGIPTAS III – IV a.pr.Kr. Egipto žinys Manetonas parašė “Egipto istoriją” graikų kalba, kurioje pateikia chronologine tvarka tikrus faktus painiodamas su padavimais. Sistemingi Egipto tyrinėjimai prasideda tik XVIIIa.pradžioje.Šių tyrinėjimų metu atrandamas Rozetės akmuo.Tai pirmasis Egiptiečių kalbos tekstas su vertimu į graikų kalbą.Iššifruoti Egipto hieroglifus buvo ne taip paprasta. 1822m. prancūzų mokslininkas Šampolijonas rado raktą Egipto hieroglifams iššifruoti. Egiptas atsiranda šiaurės Afrikoje.pagrindinę dalį sudaro Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių ikiViduržemio jūros.Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenis po visą Egiptą padėjo suvienyti mažus valstybinius darinius į vieną valstybę. Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Piramidės-tai faraonų kapai.Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000m.Cheopso piramidė pastatyta 2720m.pr.Kr.Aukštis 146,7m.Užima 5,4 ha plotą.Pastatyta taip tiksliai, kad pagal briaunas galima tikrinti kompasą. Kitas Egipto svarbus civilizacijos požymis yra raštas.pirmasis egiptiečių raštas buvo paplitęs liaudies sluoksniuose.Buvo privilegijuotieji ir valstiečiai.Vergai privilegijuotiesiems sluoksniams pagamindavo viską išgyvenimui. Žmonių piramidė Faraonas Viziris Privilegijuotieji-mažuma Žyniai Kilmingieji Kariai Valdininkai Raštininkai Gydytojai Engiamieji- dauguma Amatininai Pirkliai Žemdirbiai Vergai Egiptiečių religija-politeizmas(išpažino daug dievų).Taip pat garbino gyvates, krokodilus, karves, kates.Dievų karalius-saulės dievas RA. Egiptiečiai buvo politeistai.Faraonas Echnatonas bandė įvykdyti religinę reformą.Amenchotepas IV, kurio tikslas politeizmą pakeisti vieno saulės dievo Atono kultu, t.y. bandė įvesti monoteistinę religiją.Šia reforma jis siekia susilpninti žinių įtaką, kurių galia buvo labai didelė.Faraono žmona liko ištikima naujai religijai, o sūnus Tutanchamonas pasidavė žinių įtakai ir gražino senąjį tikėjimą.Faraono Echnatono reforma žlugo dėl to, kad jis išdrįso pakelti ranką prieš tradiciją.Beto, reforma sukėlė vaidus, o tai silpnino valstybę.Įprasta, jog kiekviena religija turi savo šventą knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai.To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją.Egiptiečių tikėjimas skelbė keletą doktrinų.Svarbiausi centrai buvo Memfyje, Heliopolyje ir Tebuose.Šiuose centruose buvo pateikiami skirtingi pasaulio ir žmogaus sukūrimo aiškinimai.Egiptiečiams jie neatrodė priešingi, sumaištį įnešė Echnatonas. Daugiausiai žinių apie egiptiečių kultūrą pateikia pirmas istorikas Herodotas. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių , žvaigždes skyrė į žvaigždynus, metus skyrė į 12 mėnesiu, mėnesį į 30 dienų.Gerai išmanė mediciną, kraujo apytaką ir akių chirurgiją. Skiriamieji egipto meno bruožai: 1. Didingos formos monumentalumas.Griežtas konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas.Atidus natūros stebėjimas. 2. Meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys.Sėdinčios figūros būtinai turėjo sėdėti su rankomis ant kelių.Vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda.Buvo tiksliai aprašyta, kaip turi būti pavaizduoti Egipto dievai ir nebuvo galima nukrypti nuo taisyklių. 3. Skulptūros yra sustingusios, nedinamiškos, nejudančios. EGIPTO KAPŲ EVOLIUCIJA Mastaba- pirmasis kapas.Į suolą panašus kapas.Kiti kapai vadinosi Hipotėjai- kapas galerija.Piramidės- faraonų kapai.Piramidės paskirtis-saugoti faraono kapą. Egipto istorijos periodizacija. 3100m. pr. Kr. Senoji karalystė- Karalius Mneas suvienija Egiptą.Sostine tampa Memfio miestas.Prasideda piramidžių statyba. 2100m. pr. Kr. Vidurinioji karalystė.Sostinė Tebai.Nukariaujama Nubija, išrandami karo vežimai. 1580m. pr. Kr. Naujoji karalystė.Didžiausi nukariavimai. 332m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Aleksandras Makedonietis. 30m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Roma.Jį valdo faraonė Kleopatra ir po to jis tampa provincija. Nilas- tai ilgiausia pasaulio upė.Egipto sukūrimui jis reiškė labai daug, nes aplink.Nilą yra derlingas žemės ruožas kuriame egiptiečiai gali nuimti derlių ir taip išgyventi.Nilas atneša gyvybę iki Egipto.Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km2, kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių.Būtinybė pažaboti nilo potvynius vertė vienytis gentis į vieną valstybę ir egiptiečiai sukūrė irigacines sitemas.Egiptiečiai savo valstybę vadino “Kemet”- Juodąja.Taip jie skyrė Nilo drėkinamą žemę nuo “raudonos” netinkamos gyventi dykumos. Pagrindiniai Egipto dievai. Hatora- menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais.Taip pat linksmybių deivė. Horas-Izidės ir Ozirio sūnus.Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva.Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Totas-teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį.Mėnulio dievas ibio galva.Rašto, meno ir mokslų išradėjas. Ozyris-Izidės vyras.Buvo savo brolio Seto nužudytas.Bet izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga gražino jam gyvybę.Žymiausias Egipto dievas.Jo prisikėlimas nemirtingumo įrodymas. RA-dar vadinamas Atumu.Dievas Saulė.Pomirtinio gyvenimo globėjas. Amonas-didysis tėbų dievas, visos karalystės dievas.Dažnai vaizduojamas žmogaus su avino galva pavidalu. Setas-vaizduojamas šlykštaus žvėries pavidalu, turi kelių gyvūnų bruožų.Setas, nužudęs Ozirį, įkūnija blogį. Anubis-Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Izidė-ištikima žmona ir atsidavusi motina.Surinkusi savo vyro Ozirio kūno dalis ji įkvėpė jam gyvybę ir paskui pastojusi pagimdė Horą. AMŽINYBĖS BUVEINĖS Senovės karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą, kuris arabiškai vadinamas mastaba. Naujosios karalystės faraonai laidojami hipogėjuose, kapuose galerijose, iškirstam kalno šlaite priešais tėbų miestą. Piramidė, kurios paskirtis-saugoti faraono kapą, tėra didingo paminklo ansamblio dalis. EGIPTIEČIŲ GYVŪNAI Egiptiečiai turi daug naminių gyvūnų, bet jų būtų dar daugiau, jei katės nesielgtų keistai. Mat jos, atsivesdamos kačiukų, nebeina pas katinus, ir šie, kad ir kaip norėdami, negali su jomis rujoti.Tada katinai šitaip gudrauja:pagriebia iš kačių vaikus ir nužudo, bet jų neėda.Katės, netekusios vaikų ir norėdamos vėl jų turėti, eina pas katinus, nes jos labai myli vaikus.Kilus gaisrui, katės elgiasi visiškai nesuprantamai.Egiptiečiai nesirūpina gaisro gesinimu, o apsupa gaisravietę ir žiūri, kad katės neprasmuktų, bet jos lenda pro žmones, per juos šoka tiesiai į ugnį.tai kelia egiptiečiams daug skausmo.Kuriuose namuose nugaišo katė, tų namų gyventojai nusiskuta antakius, o kuriuose nudvesia šuo, tada jie nusiskuta visą kūną ir galvą. TRYS EGIPTIEČIŲ LAIDOJIMO BŪDAI 1. Brangiausias laidojimo būdas.Pirmiausia lenkta geležimi pro nosies šnerves išima smegenis-dalį ištraukia šitaip, dalį sunaikina įpylę vaistų.Paskui aštriu Etiopijos akmrniu prarėžia lavoną ir išima skrandį ir visus vidurius- tada pilvo visumą išvalo ir išplauna palmių vynu, pribarsto smulkiai sutrintų kvepiančių žolių ir dar kartą išvalo.Tada pilvo ertmę pripildo grynos sutrinos miros, kacijos ir kitų kvepalų, išskyrus Libano smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.Tai padarę, balzamuoja:panardina lavoną 70 dienų į natrio šarmą.Ilgiau kaip 70 dienų laikyti pamerkto negalima.Praėjus 70 dienų, lavoną nuplauna ir visą apvynioja labai plonos drobėsjuostomis, patepdami jas guma, kurią egiptiečiai vartoja vietoj klijų.Tada giminės pasidirbinę žmogaus išvaizdos karstą, atsiimalavoną ir įdeda į jį.Paskui nuneša į kapinių namą ir pastato prie sienos stačią. 2. Antrasis, pigesnis balzamavimo būdas:pripila į klizmą kedro aliejaus ir suleidžia jį į lavono vidurius;šiuo atveju nei pilvo neprarėžia, nei vidurių neišima;pro sėdynę suleidžia aliejų paskui angą uždaro, kad skystis neišbėgtų, ir balzamuoja natrio šarmu nustatytą skaičių dienų;paskutinę dieną išleidžia iš vidurių kedro aliejų, kurį buvo suleidę.Šis aliejus turi tokią galią, ištekėdamas kartu išvaro laukan sutirpusius vidurius, širdį, plaučius, kepenis, o mėsas šarmas sutirpina taip, kad iš lavono lieka tik oda ir kaulai.Šitaip padarę, grąžina lavoną daugiau jam nieko nepadarę. 3. Trečiasis balzamavimo būdas yra pigiausias: juo naudojasi neturtingieji.Išplovę ridikų sultimis vidurius, lavoną balzamuoja šarmu 70 dienų ir atiduoda neštis namo. Valstybė-tai organizacija turinti savo teritoriją, gyventojus, įstatymus, profisionalius vykdytojus, represinius įstatymus.Valstybės susidarymo metu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojama į politinę valdžią, papročių laikymąsi pamažu paliečia įstatymo formas. MESOPOTAMIJA Vardą davė senovės graikai juo nusakydami geografinę šalies dalį.Graikiškai mesos reiškia tarp, o potamos-upių.Tai “derlingas pusmėnulis” nuo persų įlankos iki viduržemio jūros.Mesopotamijos pietuose, šumero krašte, greičiausiai apie 9 tūkst.m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai.Apie 3500m.pr.Kr. šumerų miestai virsta mažomis valstybėmis, turinčiomis apie 200000 tūkst. gyventojų. Mesopotamijos žemė nenaši, molis, nendrės, bet šumerai įrengė platų drėkinimo tinklą, sugebėjo tą teritoriją paversti derlinga žeme.Šumerai buvo pirmieji Mesopotamijos gyventojai.Ginčijamasi iš kur jie atvyko.Vieni teigia, kad atplaukė į įlanką pro Persų įlanką, kiti-kad atėjo nuo Tigro upės kalnų.”Apie šumerų kilmę žinome tiek, kad nieko nežinome” teigė amerikiečių mokslininkas Krameris.Šumerai yra ta tauta, kad mokslininkai ją apskaičiavo.Apie 2300m.pr.kr. Akado miesto karalius Sangonas pirmasis pirmą kartą suvienija Mesopotamiją sukurdamas pirmąją imperiją. Apie 1800m.pr.Kr. Mesopotamija suvienijama 2 kartą.Tai padaro Babilono karalius Hamurabis. Pagrindiniai Mesopotamijos istorijos raidos etapi: 1. Pirmasis suvienijimas Akadų imperija (2300-2200m.pr.Kr.) 2. Antrasis suvienijimas Pirmoji Babilonijos karalystė (1800-1600m.pr.Kr.) 3. Trečiasis suvienijimas Asirijos imperija (700-612m.pr.Kr.) 4. Ketvirtasis suvienijimas Antroji Babilonijos karalystė (612-539m.pr.Kr) 5. Apie 500m.pr.Kr. nukariauta Persija ir tampa persijos provincija. 6. Šumerų civilizaciją pradeda miestų susikūrimas.3 pagrindiniai Šumerų miestai apie 2300m.pr.Kr. 7. Apie 3200m.pr.Kr. šumerai atranda dantiraštį. 8. Apie 2100m.pr.Kr. 1-ieji istorijoje žinomi įstatymai Urnami. 9. Apie 1800m.pr.Kr. pirmasis istorijoje žinomas įstatymų rinkinys Hamurabio įstatymai. 10. 1901m. atrandami Hamurabio įstatymai. 11. 1899m. anglų archeologas Koldevijus atranda babilono griūvėsius. Mesopotamijos pietuose, Šumero krašte, greičiausisi apie 9000m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai žmonės.Šitie pirmieji šumerai turbūt atsibastė nuo Kaspijos jūros krantų. Pagrindinis verslas buvo žemdirbystė.Ten kur atsirado žemdirbystė, ten atsirado ir pirmieji miestai. 3000m.pr.Kr. šumerai išrado arklą, iš pradžių su mediniu noragu, paskui su bronziniu.Taip pat jie pirmieji panaudojo ratą.Šumerai sukuria pirmąjį rštą apie 3500m.pr.Kr.Kūrė ir literatūrą.Šumerai mokėjo apskaičiuoti hipotenūzę.Pagrindinis šumerų-akadų mokslas yra astrologija. Mesopotamiečių religija reikli ir netgi nevengia bausmės.Kiekvienas nusižengimas religijai sukelia dangaus pyktį., pasireiškiantį kataklizmais, kurių išvengia keletas teisuolių ir kuriuis vienu kitu atveju patvirtina archeologija:tai potvyniai, sausros, ar priešų antpuoliai.Aibės dievų-šumerų religijoje jų daugiau kaip 3000, todėl žyniai yra labai gerbiami:laiptuoto bokšto pavidalo kelių aukštų šventyklos-zikeratai-prikrautos dovanų ir skendi prabangoje. HETITŲ IMPERIJA Bakozkėjus-Turkijos kaimelis už 80 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ankaros.1834m. šiame kaimelyje atrandami Chatušo griuvėsiai-hetitų tauta minima Biblijoje ir laikoma legendine, įžengia į istoriją. Apie 1650m.pr.Kr. Chatušilis I sukuria aplink Chatušą miestą, sostinę, pirmąją hetitų valsybę, kurios teritorija vis plečiasi.XIIIa.pr.Kr. pabaigoje hetitus ima puldinėti “jūrų tautos” ir didžiulė imperija žlunga.Apie 1200m.pr.Kr. Chatušas sugriaunamas, 900m.pr.Kr. hetitai visiškai dingsta nuo Artimųjų Rytų scenos. Šios, trumpai gyvavusios imperijos, sėkmę lėmė trys naujovės:geležis, arklys ir ratas.Trys naujos vienu metu įvaldytos “technikos” padėjo atsirasti dvikinkiui kovos vežimui, kuris netrukus pasirodė esąs kariškai nepranokstamas.Iš hetitų imperijos geležis, arklys ir vežimas svarbiausi tolimesnės istorijos veikėjai.Hetitų imperijos žlugimą lėmė “jūrų tautų” puldinėjimai.Hetitai prieš “jūrų tautas” neatsilaiko ir taip žlunga. FINIKIJA Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone.Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšo bokštu, pietinę ties aku, vakaruose Viduržemio jūra, o rytuose Libano kalnai.Istorinės tokios geografinės padėties pasekmės vaizdžios.tarp kalnų ir jūros yra izoliuotas iš užnugario.Geografinė padėtis lemia tai, kad čia pradeda kurtis miestai, valstybės.Viduržemio jūra nulėmė tai, jog gyventojai daugiausiai užsiima prekyba. Finikiečių miestų padėtis labai savita.Kuriasi olėtuose iškišuliuose, taip kad turėtų du uostus-šiaurės ir pietų, kuriais naudijasi nuo vėjo krypties ir metų laiko.Būtent šitaip įkurti du stambūs finikiečių miestai:Tyras ir Aradas. Finikijos istorijos pradžia 1200m.Duomenų išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose yra labai nedaug.Vienintelis tiesioginios šaltinis-Tyro metraščiai.Mus pasiekia netiesiogiai, per fragmentus kuriuos citavo Juozapas Flabijus, svarbus netiesioginis šaltinis-senovės testamentas.Saliamono epochos laikotarpio informacija apie ryšius su finikija yra itin išsamus.Remiantis šiais trim šaltiniais yra atkuriama finikijos istorija.Finikiečių meno paminklų yra labai nedaug ir ypač radinių pačioje teritorijoje. Kur kas daugiau senovės paminklų yra už finikijos sėlių.Kaimyniniuose kraštuose rastos statulėlės, dramblio kaulas, raižiniai, metaliniai indai, antspaudai.tačiau tiesioginių įrodymų, kad visa tai priklauso finikiečiams nėra.Nors nėra išlikusių finikiečių šventyklų, turime Saliamono kasyklas, kurias pastatė finikiečiai. Jie mokėjo malti grūdus, geriamą vandenį kaupė didelėse cisternose.Buvo gerai įvaldę akmenskaldystės techniką.turėjo išvystę tekstilės pramonę, išgarsėjo dažydami natūraliais dažais gaminamais iš moliuskų.priklausomai nuo skysčio tirštėjimo ir kiek jis būdavo saulėje būdavo išgaunamos spalvos nuo tamsios iki šviesios.VIIa. išauga stiklo gamyba.Jie išranda receptą permatomam stiklui gaminti. Varis gabenamas iš Kipro, sidabras ir auksas iš Etiopijos, o dramblio kaulas iš Indijos. Finikiečių pirkliai naudojosi laivais, kurių atvaizai išlikę asirų barljefuose. Finikiečių pasiekimai: 1. Abėcėlė 2. Agronomijos traktatas. Didžiausia finikiečių kolonija buvo Kartaginoje. ŽYDAI Žydai-viena iš klajoklių tautų, kurios XIIIa.pr.Kr. atkeliavo į Palestiną ir čia pavadinami hebrajais.Senasis Testamentas teigia, kad vadovaujami Mozės pabėgo iš Egipto vergovės. Žydų tautos chronologija: XXa.pr.Kr. Abraomo kelionė. XIIIXa.pr.Kr. Žydai Egipte. XIIIa.pr.Kr. žydai Palestinoje. IX-Xa.pr.Kr.žydų karaliai.Saulius-pirmasis žydų karalius, Dovydas ir Saliamonas. Via.pr.Kr.Babilono nelaisvė. (586-538) Dovydo valstybė apie I tūkst.m.pr.Kr. Izraelio valstybė apie 772m.pr.Kr. Judėjo valstybė 586m.pr.Kr. Žydų patriarchas (protėvis) yra Abraomas.Nuo jo prasideda senovės žydų istorija.Pirmasis Abraomo vaikaitis-Jokūbas, buvo pavadintas Izraeliu.Kartais visi senovės žydai yra vadinami izraelitais. XIIIa.pr.Kr.gimsta Mozė ir sujungia visas žydų gimines į tautą.Padedamas Dievo Jahvės, jis atkeliauja į Palestiną ir Egipto žemę.Jahvė dar pažadėjo Abraomui.Iš čia ir pavadinimas “Pažadėtoji žemė”,-Karaanas. VIIa.pr.Kr.žydus pajungia asirai.Jie ištremia juos po visus artimuosius rytus 1947-1948m.po karo. JUDAIZMAS Judaizmas neturi jokio formalaus mokymo.Visa jų religingumo esmė yra šema (klausyk).Taip vadinamos 3 ištraukos kurias tikintysis judėjas skaito ryte ir vakare.Pamaldus judėjas stengiasi mylėti dievą visa esybe ir jo meilė reiškiama paklusnumu kasdieniniame gyvenime.Ypač to laikosi žydai ortodoksai. Dievo įstatymo priestatai yra išdėstyti penkiose pirmosiose Biblijos knygose-Toroje.Yra 613 įstatymų, kurie apima visas gyvenimo sritis.Nuo civilinės teisės iki higienos. Žydų maldos namai vadinami sinagoga.Joje skaitoma ir nagrinėjama Tora.Ji yra laikoma skrynioje, kuri yra atsukta į Jaruzalę.Tiesiai prieš skrynią šviečia amžinoji liepsnelė.Sinagogos centre yra sakykla. Žydų naujieji metai vadinami Raįšhara, švenčiami rugsėjo arba spalio mėnesį.Šventė mini pasaulio sutvėrimą ir dievo teismo dieną. CHVANHĖS ARBA GELTONOSIOS UPĖS RAJONAI Pirmieji žemdirbiai čia pasirodo apie 3500m.pr.Kr.Pagrindinė jų auginama kultūra- sojos.Ryžius pradeda auginti vėliau. Pirmosios didesnės valstybės kuriasi IIItūkst.pr.Kr. Civilizacija klesti apie 2200m.pr.Kr. iki XVIIIa.pr.Kr. Kinai rašo ideografiniais raštmenimis.Kinų raštas žymi ne garsus, o daiktą.Chvanhės civilizacijoje buvo pradėtas gaminti šilkas ir prijaukinti buivolai. Namai buvo mediniai todėl pastatų randama mažiau nei kitų civilizacijų. Valstiečius valdo karaliai, o karaliui mirus šimtais aukojami žmonės. IVa.pr.Kr. Chvanhės civilizacija suskyla į daug valstybių.Chvanhės civilizacija išsiskyrė filosofinėmis mintimis.Apie 500m.pr.Kr. savo mokslą paskelbia Konfucijus.Vienas didžiausias kinų filosofas. Pagrindiniai mokymo teiginiai KONFUCIJUS 1. Pasaulį sudaro harmonija tarp šviesiosios vyriškos jėgos jan, tamsios ir pasyvios spalvos in. 2. Valdyti visuomenę turi mokyčiausi žmonės, o ne vien diduomenė. 3. Žmogus taps geru jei jis bus mokomas gėrio. Konfucijaus amžininkas Lao Dzė sukūrė naują mokymą daorizmą. LAO DZĖ 1. Neigiamai žiūrėjo į valstybę. 2. Žmonės turi gyventi gamtoje. 3. Žmogus gali susivienyti su žeme ir patirti dao, kai išnyksta bet koks įsivaizduojamas apie tai kas gera ir kas bloga. Trečia kinų filosofijos kryptis.Pagrindiniai filosofijos teiginiai: 1. Žmogus blogas ir savanaudis iš prigimties, todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir taisykles. 2. Naudingi piliečiai-kariai ir valstiečiai.Inteligentai ir pirkliai reikalui esant gali būti sunaikinti. 221-207m.pr.Kr. susikuria Cin valstybė-pirmoji imperija. Kario atlyginimas priklausydavo nuo to, kiek parodydavo priešo galvų. Norint apsaugoti karalysę nuo klajoklių buvo pradėta Didžiosios Kinų sienos statyba.Ją statė milijonai karo belaisvių ir per 7 metus jie pastatė 2 tūkstančius kilometrų sieną, su supiltais pylimais. Cin Ši Chvan-di pasistatė milžinišką laidojimo kambarį.Prieš pilkapį buvo išrikiuota apie 10000 degto molio karių, kurie turėjo jį saugoti po mirties.Jie išrado popierių, paraką, karutį ir knygų spausdinimą.Jie visu tūkstančiu metų anksčiau pradėjo spausdinti knygas. Indo slėnyje, kaip Šumere ir Egipte, svarbiausia žmogaus veikla ir turtų šaltinis yra žemdirbystė, čia taip pat kasmetinis upės potvynis neša kraštui gyvybę.Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui Himalajuose, Indas patvinsta ir nukloja slėnį derlingomis sąnašomis, kuriose taupsta pagrindinės kultūros:kviečiai ir miežiai.įrengus užtvankas ir drėkinamuosius kanalus, ištisus metus auginami žirniai, melionai, datulės ir kt.Indo žemdirbiai pirmieji ėmė kultivuoti medvilnę ir ją austi.Verčiasi jie givulininkyste:augino buivolus, kupranugarius, jaučius, asilus, ožkas, avis, vištas, antis ir dramblius. Pasiekimai: 1. Didžiulis Mohendžio Daro grūdų sandėlis su vintiliacine sistema. 2. Namai statyti iš plytų, yra nuo 1 iki 10 kambarių. 3. Nors rasta 270 piktografinių ženklų, raštas tebėra neiššifruotas.Jis aptinkamas tik ant daugybės stealito antspaudų, kuriuose išgraviruoti savotiški gamybos “ženklai”, skirti parduodamoms prekėms. PIRMOJI VISUOTINĖ IR TOLERANTIŠKA IMPERIJA Persijos imperija vadinama tolerantiška, nes persų valstybė rėmėsi ne brutalia jėga, bet pagarba pavaldžių tautų papročiams ir religijai.Kitos Persijos imperijos pavadinamos Medais. Persijos imperija klesti kai ją pradeda valdyti Kyras.Apie 500m.pr.Kr. susikuria visuotinė Persų imperija:pirmą kartą istorijoje visos senovės Rytų tautos sujungiamos ir patenka į vieno valdovo rankas. Persų imperija, klestėjusi vos du šimtmečius, pamažu ima silpti, nes ji pernelyg didelė.Be to, ji dar kartą susiduria su graikų galybe. 330m.pr.Kr. pirmoji visuotinė imperija atitenka makedoniečiui Aleksandrui Didžiajam. Persijos imperiją valdė Darijus I. Persija iš visų pusių apsupta vandeniu, tik rytuose sausuma.Todėl yra platus pasirinkimas pro kur išvykti.Persija įsikūrusi ankstesnės Mesopotamijos teritorijoje. GRAIKIJA Graikija-Pietryčių Europos šalis, pats Balkanų pusiasalio galas.Graikijos teritorijoje yra gausybė kalnų, kurie trukdo keliauti ir dažniausiai būna greičiau apiplaukti aplinkui nei keliauti tiesiai per kalnus. Graikija-kažkas jūroje, kuri vadinama keliais vardais:į vakarus nuo žemyninės Graikijos ir Peloponeso pusiasalio-Jonijos jūra, į rytus-Egėjo jūra.Graikijai priklauso daugiau kaip 4000 salų, kurios sudaro ištisus salynus.Jūroje pribarstyta tokia daugybė salų, kad plaukiant nuo salos iki salos galima nukakti iš žemynionės Graikijos prie mažosios Azijos krantų, neišleidžiant iš akių žemės. Daugelis graikų buvo žvejai, jūreiviai arba pirkliai.Graikijoje dirbamų žemių ir itin daug todėl, kad ir kaip atkakliai dirbo žemdirbiai visa graikija netgalėjo prasimaitinti.Likusi krašto dalis-sausa, dyka ir akmenuota, tinka avims, vynuogėms ir alyvmedžiams auginti. EGĖJO PASAULIS:RŪMŲ EPOCHA Pasiekimai: 1. statė didžiulius rūmus 2. gležiniai ginklai. Egėjo civilizacija nuo VI tūkst.pr.Kr. iki 1100m.pr.Kr. Egėjo civilizacija egzistavo Egėjo jūros salose ir žemyninėje Graikijos dalyje. Egėjo civilizacija buvo sudaryta iš 3 kultūrų: Heladės, Kinladų ir Mina. Žlunga 1100m.pr.Kr., kada Mikėnų civilizacija pasidavė aukštesniai Dorėnų civilizacijai. Kretoje buvo vartotas 2 rūšių raštas: 1.Piktografinis 2.Linijinis A Piktografiniu raštu buvo daromi sakraliniai įrašai.Linijinis A raštas buvo vartotas kasdieniniame gyvenime ir iki šiol neiššifruotas. “Tamsieji šimtmečiai” Išnykus Mikėnų civilizacijai atsiranda 300m.mįslė, nes tebelieka rašytinių liudijimų apie tą laikmetį.Daugiausiai informacijos apie tą laikmetį duoda archeologiniai kasinėjimai. Ilijada tai pasakojimas apie Trojos karą, o Odisėja-apie Odisėjo sugrįžimą į gimtinę. GRAIKŲ KOLONIZACIJA IXa.pr.Kr.pab. pradėjo kurtis miestai, valstybės.Graikijoje Polis turėjo apsaugines sienas.Pirmoji siena saugojo gyvenamuosius namus, antroji-supo aukščiausią miesto vietą-Akropolį.Ten stovėjo viešieji ir kulto statiniai. Nuo IIXa. iki Va.pr.Kr. Graikijoje prasideda kolonizacija.Tai reiškia, kad graikų metropolijos (metropolis-svarbiausias miestas išsikeliantiems piliečiams paskiria vadą, kuris tampa naujo miesto steigėju).Metropolijos išsidėsčiusios Mažojoje Azijoje. VIa.pr.Kr. Polių valdymo formos: Valdymo forma Savybės 1.Monarchija 2.Aristokratija 3.Tironija 4.Demokratija Valdo karalius ir valdžia paveldima. Valdo kilmingieji.Valdžia paveldima. Valdo uzurpavę valdžią tironai.Valdžia nepaveldima. Valdo piliečiai, kuriais galėjo būti tik atėnuose gimę vyrai, kurių tėvai atėniečiai.Prie piliečių nebuvo priskiriami svetimšaliai, vergai ir moterys.Tik sulaukę 18m. galėjo tapti piliečiu. Graikų miestai-valstybės niekada nebuvo vieningi politiniu požiūriu.Tai buvo atskiros valstybės.Visus miestus-valstybes jungia kalba ir religija. HELENŲ CIVILIZACIJOS SAMPRATA Antika iš lot.k. Antiques-senovinis. Antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir Senovės Romos. Šias civilizacijas sieja politikos, ekonomikos ir kultūros panašumai.Graikijos ir Romos antikines civilizacijas kaikurie mokslininkai sujungia į vieną ir pavadina helenine civilizacija. Heleninė civilizacija, kaip savarankiška Graikų civilizacijos atkarpa trunka nuo XI iki IVa.pr.Kr.Graikų polius nukariauja Aleksandras Makedonietis.Makedonijos laikotarpiu vyksta helenizacija-tai graikų kalbos ir kultūros plitimas tarp kitų tautų. Graikijos civilizacijos raidą lemia ir kaikurie gamtiniai veksniai: 1. Ribotas rinkamos dirbti žemės plotas. 2. Palankios sąlygos jūrininkystei. 3. Sezoniniai klimato svyravimai. Nuo VIa.pr.Kr. Graikų miestai-valstybės bando jungtis į vieną polį.Tai vadinama sinoikizmu.Polis atlikdavo 2 pagrindines funkcijas: 1. Žemės ir gyventojų gynimą nuo kaimynų. 2. Bendruomenės santykių reguliavimą. Apie VIIa.pr.Kr. beiveik visoje Graikijoje yra likviduojamos monarchijos ir išnyksta karaliai-bazilijai. Graikijos istorijoje įsikuria du miestai-Sparta ir Atėnai.Jie skiriasi savo valdymo formomis ir įtaka. ATĖNŲ VALDYMAS Atėnuose yra demokratija.Tik 18 metų sulaukęs vyras gali būti piliečiu ir jios gali turėti nuosavybę-žemę ir namus.Demokratijos sistemoje pripažįstamos lygios teisės.Piliečiai gali dalyvauti eklezijoje- visų piliečių susirinkime.Tai aukščiausioji valdžia.Piliečiai išsirenka 10 strategų, kurie vadovauja kariuomenei ir laivynui.Svetimšaliai neturi teisių.jiems reikia mokėti tik mokesčius.Suklesti amatai, mokslas, kultūra. SPARTOS VALDYMAS Spartos mieste dominuoja keletas tūkstančių piliečių, turinčių visas politines teises ir esančių kariais visą gyvenimą.Jiems priklauso visos žemės, kurias už juos dirbadaugybė helotų-tikrų valstybės vergų.Periakų, Spartos apylinkių gyventojų, daugiau negu piliečių.Tai laisvi, tačiau politinių teisių neturintys žmonės.Jie dirba žemę kuri jiems priklauso.Sparta, kurios karinė sistema remiasi jėga, tironija ir neteisingumu, nuolat kovoja su kitais graikų miestais dėl pirmos vietos.Amatai Spartoje nesivystė, pinigai buvo geležiniai. DEMOKRATIJA PERIKLIO LAIKAIS 80000 metekų Išrinkimas Burtų traukimas 40000 piliečių Dalyvavimas 80000 piliečių moterų ir vyrų VAIKŲ AUKLĖJIMAS SPARTOJE Stiprius ir gražaus sudėjimo vaikus augindavo, o jei vaikas turėdavo kokią ydą ir buvo negražus jį mesdavo į bedugnę.Kai vaikui sueidavo 7 metai juos suskirstydavo į būrius, apgyvendindavo ir maitindavo bendrai, pratindavo žaisti ir dirbti drauge.Vaikus mokydavo literatūros, paklusnumo, ištvermingumo ir pergalės kovoje.Sulaukę 12 metų vaikai nebenešiodavo tunikos ir gaudavo visiems metams tik vieną apsiaustą, gulėdavo ant savo pagamintų čiužinių.Vaikai vokdavo maistą ir jei kurį pagaudavo vagiant, mušdavo ir marindavo badu.Jyuos taip auklėdavo, nes norėdavo, kad būtų stiprūs ir ištvermingi, pasitikintys savimi ir neišlepę, kad kovos lauke kovotų kaip tikri vyrai. DEMOKRATIJA GRAIKIJOJE Demokratija graikai vadino jų sukurtą naują santvarką, kurios esmė-visos tautos dalyvavimas valstybės valdyme.Demokratija atsiranda Mažojoje Azijoje, Jonijos mieste, nes ten anksčiausiai subręsta ekonominės ir socialinės sąlygos. Vėliau demokratija persikelia į žemesniąją Graikiją ir suklesti Atėnuose.Pirmasis demokratijos modelį sukuria graikijos pilietis Kleistneris 508m.pr.Kr. Kleistnerio reformos 1. Jis panaikina skirtumą tarp piliečių ne tik kilmės, bet ir turto požiūriu.Visi įgyja lygias politines teises. 2. Pakeičia teritorijos padalijimą atikoje sumaišydamas burines apygardas su nekilmingųjų gyventojų teritorijomis. Solono reformos 594m.pr.Kr. 1. Jis panaikina vergiją už skolas-veisachtija.Skolinis vergijos pavadinimas. 2. Išleidžia įstatymą pagal kurį atėniečiai virtę vergais už skolas išperkami valstybės sąskaita. 3. Politinė teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto. Periklio reformos 462m.pr.Kr. 1. Už valstybės tarnybą pradedami mokėti pinigai. 2. Panaikinamos poilitinių kilmingųjų susirinkimo greopago teisės. 3. Profesoriai politiškai buvo vadinami demagogais (Graikijoje). GRAIKŲ KARAI-PERSŲ KARAI VIa.pr.Kr. po politinių ir ekonominių reformų iškilo būtinybė suvienyti šalį į vieną politinį vienetą, t.y. panaikinti polių savarankiškumą. Politinio vienijimosi kliūtis buvo religija, nes kiekvienas polis turėjo savo dievus ir juos garbino. Automatiškų polių sistemoje neesant bendro žinių luomo 1 visos graikijos religija nesusiformavo.Atėnuose buvo garbinama Atėnė, Delos salose-Artemidė, Delfuose-apolonas, Olimpijoje- Dziausas. Suvienyti Graikojos politinius pagrindus bandant priversti garbinti bendrą politinę graikų organizaciją buvo neįmanoma.Šią politinę problemą graikams padeda išspręsti Persai.Graikai pabando įjungti Heladą į graikijos sudėtį.Tai priverčia graikus jungtis bendrai gynybai prieš Persų agresiją. Persijos karalius Darijus I 492m.pr.Kr.(Va.) išvyksta į Graikiją.Karas baigiasi nesėkme Persuose.490m.pr.Kr. antras žygis į Graikiją taip pat baigiasi nesėkme.Šiuo metu įvyksta Maratono mūšis. 480m.pr.Kr. 3 žygis, Darijaus I sūnus Skerksas.Šio žygio metu persams Termopilio tarpeklyje kelią pastoja 300 spartiečių. Spartos karaliaus leonido kariai sulaiko persus, tokiu būdu suteikdami galimybę atėniečiams pabėgti iš miesto.Persai užima ir sudegina tuščią miestą. Siekiant įveikti Persus atėniečiai priversti eiti į sąjungą su kitais Graikojos miestais Azijoje ir Egėjo jūroje.Taip 478m.pr.Kr. susikuria Delo sąjunga, kurioje vadovaujantį vaidmenį turi atėnai, bet Sparta nenori konfliktų su Atėnais.Taip prasideda Peloponeso karas.Spartai pavyksta sutriuškinti Atėnus.Iki 1355m.pr.Kr. tai Sparta, tai Atėnai bando tapti Helados centru.Ši kova jas nusilpnina.Iva.pr.Kr.vid. iškyla Makedonijos karalystė.Jos karalius Aleksandras Makedonietis pajungia visą žemyną.Graikija pradeda nukariaujamuosius žygius į rytus.T.y.pajungia savo įtakai Egiptą., Babiloną ir išsiplečia iki Indo upės. Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija dar yra vadinama Helenistinių valstybių rytuose imperija-Helenistinė imperija. Helenizmas reiškia, kad vakarietiška Graikojos kultūra susijusi su rytietiška Egiptiečių ir Babiloniečių kultūra.Šių kultūrų samplaika yra vadinama helenizmu.Helenistinė epocha apima laikotarpį nuo 338m.pr.Kr. iki 146m.pr.Kr. Tuomet Graikija tampa Romos provincija.A.Makedonietis buvo žymaus Graikijos filosofo Aristotelio mokinys.Nukariautus miestus jis pavadindavo Aleksandrijom. GRAIKŲ KULTŪRA Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, kuris vadinamas filosofija.Sofija-išmintis, filo-meilė.Žymiausi graikų filosofai-Aristotelis, Sokratas, Platonas. SOKRATAS Domėjosi moraliniais ir valstybiniais valstybės klausimais.Teigė, kad egzistuoja viena bendra visiems žmonėms moralė.Aiškino, kad blogi poelgiai padaromi iš nežinojimo. “Žinau, kad nieko nežinau, o kiti ir to nežino.” Jis buvo apkaltintas, kad netiki graikų dievais.Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis-išgert nuodų.Jo raštų iki mūsų dienų neišliko.Apie jo mokymą sužinom iš jo mokinio Platono. PLATONAS Garsus savo mokymu apie idėjas ir valstybę.Jis teigia, kad tai ką žmogus suvokia juslimi, tėra tik blyškus idėjų atspindys.Šį atspindį mes suvokiame tik todėl, kad mūsų siela gyveno aukštesnėje būtyje idėjų pasaulyje.Platono mokyme būdas yra atskirtas nuo sielos.Tai vadinama dualizmo filosofija. ARISTOTELIS Platono mokinys logikos mokslo pradininkas. “Visi gyvi padarai yra mirtingi;žmogus yra gyvas padaras.”Žymiausias jo veikalas “Politika”. Religines graikų apeigas sudaro maldos, aukos, dovanos dievams, šventės ir eisenos.Visi šie veiksmai atliekami religiniame centre, šventoje vietoje. Pirmosios Olimpinės žaidynės įvyko 776m.pr.Kr.Dauguma didžiųjų miestų turėjo teatrus, kuriuose buvo vaidinami dievai ir tai buvo skiriama jų garbei. Pgr. Graikų dievai Hestija-namų židinio deivė Demetra-derlingumo ir žemdirbystės deivė Poseidonas-jūrų dievas Hadas-Požemio karalystės dievas Dzeusas-vyriausiasis dievas Hera-vedybų deivė Hefaistas-ugnies ir kalvystės dievas Arijas-Karo dievas Graikai sukūrė dramą.Žodžiai teatras, tragedija, komedija graikiški.Drama išaugo iš senovės švenčių dievo Dionizo garbei.Šventės vyko sausio ir kovo mėnesiais.Tuo metu vyko vaidinimai.Ankstyvoji graikų drama pasakojo dievų ir herojų istoriją(tragediją).Vėliau atsiranda vaidinimai iš kasdieninio žmonių gyvenimo(komedija). Anglų istorikas Menas yra pasakęs: “Pasaulyje nėra nieko kas savo pradžia ir kilme nebūtų kilę iš Graikijos.”Jis gyveno XIXa. GRAIKIJOS MENAS Graikiško meno ypatybės: 1. Graikų skulptūra paklūsta griežtiems dėsniams ir todėl yra grubi, rūsti, santūri ir stokoja natūralumo. 2. VIa.pr.Kr. menininkų dėmesį patraukia natūralios formos, jie išmoksta jas stebėti ir pradeda vaizduoti individą, vis labiau tolsta nuo beasmenio, serijinio modelio gamybos. 3. Didysis perversmas graikų mene įvyksta tada, kai apie 600m.pr.Kr.tapytojai atranda rakursą.Pirmą kartą meno istorijoje ant vazos nupiešiama koja taip, kaip mes ją matome-iš priekio. 4. Klasikiniu laikotarpiu (500-338m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokios pozos, kad ji atspindėtų žmogaus vidinį gyvenimą. 5. Helenistiniu laikotarpiu (338-30m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokia tikroviška, kad ima artėti prie realistinio portreto.Kaip ir teatro mene, joje tikslas-sujaudinti.Kūnai taip pagyvėja, kad ima nebenatūraliai raitytis, darosi netgi nemanieringi. GRAIKŲ IŠRADIMAI 1. Kėlimo prietaisai 2. Grėsmingi karo pabūklai 3. Pastatė daugybę gerai suplanuotų uostų. SENOVĖS ROMA SENOVĖS ROMOS PERIODIZACIJA I laikotarpis-Karalių epocha Romos respublika 509-27m.pr.Kr. a) ankstyvoji respublika 509m.pr.Kr. b) vėlyvoji respublika nuo 220-27m.pr.Kr. Romos imperija nuo 27m.pr.Kr. iki 476m.pr.Kr. a) Principatas 193m.pr.Kr. b) Krizė 193-184m.po Kr. c) Dominatas 248-476m.Pr.Kr. Karalių epochai būdinga monarchų ir Etruskų genčių brovimasis į Romą.Etruskų civilizacija paliko gilų pėdsaką Antikinėje Italijoje.Ypač daug pasiekė architektūroje. Molį pakeitė akmenimis ir degtomis plytomis.Jie pradeda naudoti arką, kupolą.Jie turėjo alfabetą kuriam įtakos turėjo Graikijos alfabetas.Rašmenys lengvai perskaitomi, bet neiššifruojami.Iki mūsų dienų yra išlikę laidojimo rūsiai, kuriuose buvo laidojama ištisinėmis šeimomis. Roma buvo įkurta 753m.pr.Kr. Marsas suviliojo Nuritono dukterį Rėją Silviją ir ji pagimdė dvynius-Romulą ir Remą.Už tai, kad ji sulaužė įžadus buvo nužudyta, o jos sūnūs įmetė į upę.Vilkė bėgusi pro šalį išgirdo vaikų klyksmą ir juos pažindė.Vėliau juos užaugino piemenys.Kai broliai jau buvo dideli jie sugalvojo įkurti miestą prie Tibro upės. Pirmasis Romos karalius buvo Romulas.Nuo jo prasidėjo 2,5 šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis ir ligi pat 509m.pr.Kr. vienas po kito valdė 7 paslaptingi karaliai. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais magistratais. Plebėjai-didelė gyventojų dalis, kurie neturėjo teisių. Patricijai-turtingi, kilmingi piliečiai. Forumas-viešoji aikštė, viso politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo centras. Paskutinis Romos karalius buvo išvytas iš Romos.Tada susikūrė aristokratinė respublika, kurią valdė žymiausios patricijų šeimos-509m.pr.Kr. Nuo 509m.pr.Kr. iki 272m.pr.Kr. Italija nukariavo etruskus, vidurinę ir pietų Italiją, samitus ir Tarentą.Apeninuose esančios tautos buvo vadinamos Romos sąjungininkais. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose.Seniausias jų-kurėjų komicija-dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas buvo suorganizuotas norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę.Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistrai.Tributinės komucijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš keturių miesto tribų.Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda, bet ilgainiui buvo pradėta vargšus grupuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Aukščiausioji valdžia priklausė kilmingiesiems, kurie buvo senate ir valdė likusiuosius. Vykdomoji ir leidžiamoji valdžia priklausė Romos piliečiams, kurie atstovavo susirinkusiuosius.Jie rinko magistrus, priiminėjo įstatymus. ROMĖNŲ MAGISTRATAI Kvestoriai-renka mokesčius ir tvarko finansus. Edilai-rūpinasi Romos miesto tverka, aprūpinimu ir saugumu.2 iš jų plebėjai ir du patricijai. Tribūnai-gina plebėjų teises prieš patricijus. Pretoriai-vadovauja respublikai, siūlo įstatymus, šaukia komicijas ir senatą, komanduoja kariuomenei ir vadovauja religinėms apeigoms. Cenzoriai-klasifikuoja piliečius pagal jų turtą ir gyvenamąją vietą, iš buvusių magistratų renka senato narius(senatorius). Diktatorius-didelio pavojaus metu skiriamas senato. ROMOS VALSTYBĖS PLĖTIMASIS Kolonijos titulą suteikia miestui, kuriame gyvena jos pačios kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.Kolonijos tikri Romos antrininkai-savo institucijas kopijuoja nuo metropolijos. Municipijos turi savo institucijas, bet vykdo įsipareigojimus Romai, visų pirma-karinę tarnybą.Turi dvi teises: santuokos ir prekybos su Roma, jie turi tik ribotą Romos pilietybę, kuri pamažu išauga iki balsavimo teisės ir ilgainiui iki visiškos Romos pilietybės. Nuo IIIa.pr.Kr. Roma įsitraukia į ištisą virtinę karų, kuriems pasibaigus apie 30 m.pr.Kr. ji jau valdo visą Viduržemio jūros baseiną. ROMOS KARAI IR KARTAGINA Romos karai su Kartagina vyksta tarp 264-146m.pr.Kr.Pagrindinė karų priežastis yra ta, kad romiečiai norėjo turėti kuo daugiau žemės, o viduržemio jūra tapo romėnų ežeru. Pūnai-Kartaginos finikiečiai. Romėnų kariuomenę sugeba sumušti Hanibalas per antrąjį pūnų karą. Galiją nukariauja Julijus Cezaris 52m.pr.Kr. Roma nukariauja Egiptą 30m.pr.Kr. Pilietinių karų priežastys: 1. romėnai nebemoka pajamų mokesčio 2. daugėja vergų 3. prasideda karštligiškos varžybos tarp raitelių buržuazijos ir senatorių diduomenės dėl vietų registratūroje ir senate. 4. Vieni skendi prabangoje, intelektualinis ir meninis gyvenimas klesti, tuo tarpu tūkstančiai karo nuskriaustųjų Italijos valstiečių priversti parduoti žemes stambiems savininkams. Dėl tokios pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė įklimpsta į pilietinius karus:prasideda didžioji Ia.pr.Kr. suirutė. BROLIŲ TIBERIJAUS IR GAJAUS GRAKCHŲ ŽEMĖS REFORMA 133-121M.PR.Kr. broliai Grakchai vykdo žemės reformą, kurios tikslas kuo tiksliau padalinti užkariautas žemes ir sumažinti valstybėje grūdų pardavimo kainą.Šis įstatymas leidžia daugialiui nuskurdusių valstiečių įsigyti naujus žemės sklypus ir tokiu būdu pakelti žmonių pragyvenimo lygį.Tačiau šios brolių tribūnų reformos sukelia didžiausią nepasitenkinimą senate, nes žemės plotai, jų dydis buvo apriboti, todėl negalėjo įsigyti kiek norėjo.Abu buvo pasmerkti mirčiai, reforma sustabdytos, tačiau ji parodė, kad senatui galima pasipriešinti. KARININKŲ ROMOS RESPUBLIKOJE VALDYMO LAIKOTARPIS 107m.pr.Kr.karininkas Manijus sugeba įtikinti tautą, kad 6 kartus iš eilės jis būtų renkamas konsulu, o tai pažeidė Romos teisę.Jam esant konsulu jis įvykdo labai svarbią reformą.Į kariuomenę jis priima vargingus valstiečius ir atsilygina nukariautomis žemėmis ir gautu grobiu.Kitas karininkas Sula 82m.pr.Kr. priverčia senatą suteikti jam diktatoriaus teises, kuriomis naudojasi 3 metus ir savivaliauja valstybėje. DIKTATORIUS-Senovės Romos pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais (per karą, vidaus neramumus) senato nutarimu buvo suteikiama neribota valstybinė valdžia, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. JULIJUS CEZARIS Julijaus atėjimas į valdžią yra glaudžiai susijęs su Spartako vergų sukilimu 74m.pr.Kr.Sukilimą numalšina 2 karvedžiai-Krasas ir Pompėjus.Bet kariuomenių nepaleidžia ir kiekvienas bando užgrobt valdžią Romoje.Kadangi konsulai buvo 2, jie dažnai nesutardavo.Paprastai nesutarimais pasinaudodavo vergai.Šie nuolatiniai vergų sukilimai nuvargino Romą, todėl buvo manoma, jog vieno žmogaus valdžia garantuos ramybę Romos valstybei.Likimas lemia tai jog Krasas žūna viename iš grobikiškų karų, taigi Pompėjus lieka vieninteliu pretendentu į Romos sostą.Tačiau jam kelią pastoja Cezaris.Jis buvo įžvalgus politikas sugebėjęs išnaudoti beturčių neapykantą senatoriams.Jis plebėjams aiškino, kad jei gaus valdžią tai tęs brolių Grakchų reformas.Todėl tautos susirinkimas jį iškelia konsulu.1 metus atitarnavusiam konsului senatas skirdavo valdyti 1 Romos provinciją.Cezaris pasirinko Galiją.Joje jis valdo 8 metus laikydamasis taisyklės “Skaldyti ir valdyti”.Naudodamasis šia taisykle į savo pusę patraukia dalį diduomenės.Taip sutriuškina besipriešinančias galų gentis.Romos senatas išsigąsta Cezario, nes jį remia varguomenė ir nori, kad Romos valdovu taptų Pompėjas, kuris pasitartu su senatu.Sužinojęs Cezaris 49m.pr.Kr. jis patraukia į Romą. Jo tikslai: 1. Tapti vienvaldžiu Romos valdovu. 2. Priversti paklusti jam senatą. Pompėjaus tikslai: 1. Apginti Romos aristokratinę respubliką. Cezarį remia laisvieji beturčiai kurie tikisi gauti žemės ir skolų panaikinimą, bei kariai, kuriems Cezaris mokėdavo dvigubą atlyginimą. Cezaris veikė taip greitai, kad Pompėjus nespėjo suorganizuoti kariuomenės kuri buvo išmėtyta po įvairias Romos respublikas. Priėjęs Rubikoną Cezaris dvejoja, bet galiausiai nusprendia peržengti sieną ir užkariauti Romą.Tai Cezariui lengvai pavyksta ir jis pasiskelbia Romos valdovu.Pompėjus balkanuose surenka didžiulę karuomenę ir stoja į mūšį su Cezariu, tačiau jo armija buvo sutriuškinta.Cezario vienvaldyste senatas nebuvo patenkintas.Cezarį nužudo tas žmogus iš kurio jis to mažiausiai tikėjosi-jo augintinis Brutas.44m.pr.Kr. kovo 15d. Cezario mirtis.Laidotuvės vyko kovo 20d.Jos tampa didžiausia demonstracija.Sąmokslininkams tenka pasitraukti iš Romos.Po Cezario mirties visa valdžia atitenka Antonijui.Jis turėjo užrašus kuriais dėdamasis vadovavo.Norėdamas būti populiarus senate išleidžia įstatymus panaikinančią diktatūrą. Antrą dieną po cezario nužudymo, jo draugas konsulas Antonijus sušaukė senatą, nes norėjo nuspręsti ką reik daryti dar.Dauguma senatorių susižavėjo kalba apie Cezario žudikų poelgį ir siūlė juos paskelbt didvyriais.Tačiau Antonijaus kalba senate privertė cezario žudikus pabėgt iš Romos į Balkanus, kur jie pradėjo rinkt kariuomenę kovai už respubliką.Tuo tarpu Romoje pasirodo Cezario sesers anūkas Oktavianas.Jis buvo silpnas ir liguistas.Romoje jis sužino, kad Cezaris paliko raštišką nurodymą kuriuo paskelbė jį savo įsūniu ir turto paveldėtoju.Tokiu būdu į Romos sostą atsiranda 2 pretendentai-Antonijus ir Oktavianas.Kovai su respublikonais jie susivienijo.Norint kovot reikia pinigų ir gavo jų labai žiauriu būdu.Buvo sudaryti sarašai į kuriuos buvo surašyti Cezario priešai, taip pat įtraukti labai turtingi žmonės.Visi buvo paskelbi už įstatymo ribų, o už jų nužudymą pažadėtas atpildas.Atlyginimas buvo sumokėtas tada kai buvo atnešta nupjauta saraše esančio žmogaus galva.jie pasiimdavo nužudytojo žemes ir turtus.Taip Cezario įpėdiniai susidorojo su priešais ir įbaugino visą Italiją.Jiems nesunkiai pavyko susidoroti su armija prie Filipinų miesto, o Cezario žudikas Brutas nusižudė krisdamas ant kalavijo.Antonijus ir Oktavianas pasidalino Romos valstybės valdas.Antonijus valdo rytines valstybės provincijas ir veda Egipto karalienę kleopatrą ir gyvena Egipto sostinėj Aleksandrijoj.Oktavianas valdo vakarinę valstybės dalįBet po kurio laiko Oktavianas nenori dalintis teritorijomis ir prie Aksijaus iškyšulio įvyksta mūšis kurį laimi Oktavianas.Už nuopelnus valstybei senatas suteikia Oktavianui garbingą Augusto vardą.Nuo Oktaviano Augusto valdymo laikų prasideda Romos imperijos laikas. IMPERIJOS SUDEĖTINĖS DALYS 1. Valstybė atsiranda karalystės užkariavimu ir politiniu ekonominiu pajungimu. 2. Nevienalytė tautinė sudėtis.Šioje valstybėje yra tautiniu išskirtinumu pasižyminčios tautos ir tautiniu nepilnavertiškumu pasižyminčios tautos. 3. Gyventojų deferencijacija ir hierarchija.Bažnyčia ir kariuomenė.Daugiau privilegijų turi tauta kuri kuria imperiją. 4. Aukštas kariuomenės aidmuo. 5. Trauka į asmeninę valdžią. ROMĖNŲ VALSTYBINĖ SĄMONĖ (MENTALITETAS) Istorijos mentalitetas-tai mąstytojų ir jaunių visuma būdinga tam tikram kolektyvui tam tikru būdu.Mąstymas-nusako tam tikram laikui ir tam tikrai grupei būdingą sąmoningą nuostatą informacijos atžvilgiu.Nesvarebu ar ši informacija susijusi su daiktų ar socialiniu pasauliu, ar su vidiniu psichikos pasauliu.Pvz.:mąstymas gali būti priežastinis loginis arba asociatyvinis.Gali vartoti abstrakčią kalbą arba vaizdus.
Istorija  Konspektai   (40,45 kB)
Saturnas
2010-05-27
Saturnas (senovės lietuvių vadintas Sėlija) – antra pagal dydį (po Jupiterio) ir šešta pagal atstumą nuo Saulės planeta. Saturnas matomas plika akimi, dėl to žinomas nuo senovės. Sandara. Kampinis skersmuo kinta tarp 14.5″ ir 20″. Saturno atmosfera susideda iš mol. vandenilio (96.3% tūrio), helio (3.25%), metano, amoniako, etano ir kitų dujų. Pa­viršių ištisai dengia amoniako, vandens ir amonio hidrosulfido kristalėlių debesys, matoma tamsių ir šviesių juostų, juosiančių planetą lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus ~400 m/s greičiu. Aukštesnių platumų skirtingose juostose vėjas pučia priešingomis kryptimis. Dėl to atmosferoje daug sūkurių.
Astronomija  Pateiktys   (11 psl., 293,02 kB)
F.Nietzsche’ė ( 1844 - 1900 ) - veinas žymiausių vokiečių filisofų. F.Nietzsche’ė rašė asmeniškai atskleisdamas savo būtį, kaip esantis, gyvenantis joje. Todėl ir kiekvienam esančiam ir gyvenančiam nėra svetimi klausimai, kankinę didįjį filosofą. Skaitant ir priimant asmeniškai, nesunku pasiduoti informuojančiam F.Nietzsche’ės kalbėjimui ir tapti nekritišku. Pasirinkau F.Nietzsche’ės veikalą “Tragedijos gimimas”, kadangi buvo įdomu pažiūrėti, kaip Naujųjų laikų (19a.) mąstytojas žvelgia, kaip interpretuoja neišsemiamus senovės istorijos lobius. “Tragedijos gimimas” - F.Nietzsche’ės jaunystės vaisius. Tad kalba, priešingai vėlyvojo laikotarpio kalbai, nėra padrika ir nenuosekli, o gana lengvai suprantama. F.Nietzsche’ė svarstė Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros pamatus, beje ir po jo šis klausimas lieka atviras, tad naujųjų kartų filosofai savo mąstymo lygiu gali plėtoti šią problemą.
Lietuvių kalba  Analizės   (9 psl., 14,11 kB)
Kelionė dangumi
2010-05-09
Saulės sistemos sudėtis. Įdomūs faktai. Saulė – mūsų motina. Saulė - tai žvaigždė, kuri yra arčiausiai žemės. Saulė palaiko gyvybę Žemėje. Ji teikia žemei šiluma ir šviesą. Ji susideda iš helio, vandenilio ir kitų elementų. Ten vyksta cheminės reakcijos, kurių metu išsiskiria milžiniškas energijos, šilumos ir šviesos kiekis. Lietuvių tautosakoje Saulė buvo vadinama motule. Moksliniai faktai. Saulė yra viena iš maždaug 200 milijardų mūsų Galaktikos žvaigždžių. Visatos mastu Saulės vaidmuo nereikšmingas – ji viso labo tik geltona G 2 spektrinės klasės žvaigždė.
Astronomija  Referatai   (95 psl., 3,74 MB)
Žmogus visada norėjo būti gražus ir sveikas. Nuo atsiradimo momento šioje žemėje jis ėmė rūpintis savimi, švarintis, gražinti kūną ir veidą. Skamba keistai, bet dekoratyvinę kosmetiką pirmieji pradėjo naudoti vyrai. Iš pradžių jie puošė ir dažė visą kūną ritualiniais, kariniais ir kitais tikslais, o vėliau jiems buvo atidarytos ir pirmosios kirpyklos. Moterys amžių amžius savo išvaizda rūpinosi tik namuose. Ir tik mūsų dienomis dekoratyvinė kosmetika - moterų prerogatyva. Kosmetika jau antikos laikais ėmė vystytis dviem kryptimis: odos priežiūra ir odos gražinimas, siekiant paslėpti trūkumus ir išryškinti privalumus. Pirmasis takoskyrą pastebėjo senovės Romos gydytojas Galenas, nuspelnęs „grožio mokslui“ ne mažiau, nei filosofijai.
Istorija  Referatai   (13 psl., 23,41 kB)
Vertybių problema domino daugybę filosofų ir mokslininkų atstovavusių įvairias mokyklas ir pozicijas. Vertybės apima įsitikinimus, veiklą, nuomones, moralines normas, tradicijas, savireguliaciją, vaizduotę ir visuomeninę nuomonę, o taip pat dar ilgesnį sąrašą labiau objektyvių ir materialių dalykų. Vertybės lydi mus kiekvieną dieną – padeda atskirti gėrį nuo blogio, viską įvertinti pagal savo vertybių sistemą, kurią suformavo tėvai, kuri keliavo ilgą laiką formuodamasi įvairiose sistemose ir režimuose. Vertybių pagalba mes judame pirmyn, planuojame, kuriame savo ateitį.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 6,73 kB)
Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)
Deimantai
2010-04-15
Pavadinimas „deimantas“ kilęs iš graikiško žodžio „adamas“ - nenugalimasis. Dėl šios savybės ilgai nemokėta deimanta gludinti. Gamtoje randami deimantai dažniausiai aptraukti šiurkščiais geležies oksido ar kito metalo oksidų apvalkalais. Jie naryškūs, pilki, paviršius matinis, nelabai patrauklūs. Deimantams priskiriamos magiškos savybės. Manoma, kad įdėmiai žvelgiant į briliantus, netik gerėja nuotaika, bet ir žvelgiantysis gudrėja. Deimantas ir šiandien žadina žmonių aistras.
Chemija  Referatai   (10 psl., 221,44 kB)
Seniausias pasaulio stebuklas - Egipto piramidės, arba Egipto faraonų kapavietės. Beje, iki 1889 m. tai buvo aukščiausi statiniai Žemėje (vėliau jas pralenkė Eifelio bokštas). Egipto piramidės buvo statomos vadinamosios Senosios karalystės (2580 - 2180 m.pr.m.e., sostinė Memfis) laikotarpiu.
 Piramidės - milžiniški akmeniniai laidojimo statiniai. Jose būdavo: koridoriais sujungti faraono ir valdovės kapai, netikras kapas plėšikams apgauti ir kelios vėdinimo angos.
 Stebuklų geografija gan siaura. Į visus miestus išskyrus Babiloną, kuriuose buvo stebuklai, galima buvo patekti plaukiant Viduržemio jūra. Senovės graikų keliautojas to meto transportu visą septynetą galėjo apžiūrėti per keletą mėnesių.
Dailė  Pateiktys   (53 psl., 2,52 MB)
Patriotizmas
2010-04-13
Šiandien Lietuvoje dažnai kalbama apie patriotizmo stoką. Konservatyviai nusiteikę intelektualai ir politikai vis dar kartoja pasenusią giesmę apie Lietuvoje beišblėstančius patriotinius sentimentus. Apie tai neva byloja didėjanti emigracija ar menkas tautiečių pilietinis aktyvumas. Praeitą dešimtmetį kartoti konservatorių lozungai apie tautos vienybę šiandien tebesitęsia ne itin rafinuotais samprotavimais apie šalkauskišką tautos ir valstybės darną.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (3 psl., 11,34 kB)
Senovės Graikija sukaupė milžiniškus kultūros turtus, VllI a. pr. m. e., Graikijoje pasirodo Homeras, kiti kūrėjai, suklesti teatras, architektūra, keramika. Graikų drama atsirado VI a. pr.m.e. iš dievo Dioniso švenčių apeigų. Jų choro dalyviai giedodavo giesmes apsirengę ožių kailiais. lš to kilo tragedijos pavadinimas (tragedija - ožių daina). lš Dioniso švenčių kllo ir komedija. Dramos buvo vaidinamos tik per šventes. Vaidindavo po atviru dangumi, orchestrofe (kalno papėdės aikštelėje). Šlaite būdavo įrengti akmeniniai suolai žiūrovams. Antikos teatre vaidino tik vyrai. Jie būdavo su kaukėmis, kurios dengė visą galvą.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,66 kB)
Magiškas skaičius septyni sieja septynis pasaulio stebuklus, garsiausius ir nuostabiausius senovės statinius bei meno kūrinius.
Architektūra ir dizainas  Pateiktys   (21 psl., 857,66 kB)
Romėnų religija, politeistinė religija, išsivysčiusi greičiausiai iš indoeuropiečiams būdingų dangaus su jo atmosferiniais reiškiniais ir ugnies kultų. Svarbiausias pirmykštės romėnų religijos bruožas - tikėjimas beasmene dievybe - numenu, o veikiau - jėga, slypinčia kiekviename reiškinyje (pvz., žaibo blyksnyje, grūdo dygime, blogoje arba geroje bandos būklėje ir pan.). Romėnų religija, atrodo, turėjo ir protėvių kultą, kuris reiškėsi manų, genijų garbinimu, tikėjimu pomirtiniu gyvenimu ir mirusiųjų ryšiu su gyvaisiais. Didėjant Romos reikšmingumui, romėnų religija pasipildė tautų, įėjusių į Romos valstybės sudėtį, dievybėmis (pvz., sabinų Kvirinu). Dievas Jupiteris virto vyriausiuoju romėnų dievu. Etruskų pavyzdžiu buvo sudaryta vyriausiųjų romėnų dievų triada (Jupiteris-Junona-Minerva), iš etruskų perimtas jų vaizdavimas, šventyklų dievams statymo paprotys, būrimo menas (vad. disciplina etrusca).
Istorija  Pateiktys   (29 psl., 5,36 MB)
Kad ir kaip toli žvelgtume atgal, net prieš ankstyvuosius rašto paminklus rastume įrodymų, kad religija buvo viena iš svarbiausių gyvenimo sričių. Galima teigti, kad visos šių laikų religijos yra kilusios iš senovėje išpažįstamų religijų. Kas yra religija? Yra daug apibrėžimų, išvedžiojimų: vieni teigia, kad religija – tai tiesiog tikėjimas dvasinėmis būtybėmis, kiti bando ją apibūdinti, remdamiesi tikėjimais ir apeigomis. Šiandieną mes pristatysime Senovės Graikų religiją tų laikų tikėjimų istoriją, kultus, įsitikinimus, apeigas, raštus.
Istorija  Pateiktys   (31 psl., 438,18 kB)
Saulės sistemą sudaro centrinis jos kūnas Saulė ir aplink ją skriejantys įvairūs kosminiai kūnai: 8 planetos ir 3 nykštukinės planetos su savo palydovais, asteroidai, kometoidai, įvairios tarpplanetinės dulkės bei dujos ir kt. Nors saulės sistema galima vadinti bet kurią sistemą turinčią vieną arba kelias žvaigždes (saules), šiame straipsnyje „Saulės sistema“ reiškia mūsų Saulės sistemą.
Geografija  Pateiktys   (13 psl., 2,31 MB)
Graikų literatūra
2010-03-07
Niekas gerai nežino, iš kur graikai kilę. Istorikai mano, kad ši tauta susidarė iš genčių, atėjusių iš Indijos ir Centrinės Europos. Graikai save laikė viena tauta - helėnais (tai romėnai juos pavadino graikais). Kitataučius jie niekino ir vadino barbarais. Žodis antikinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio antiquus, kuris reiškia „senovinis".
Lietuvių kalba  Referatai   (11 psl., 17,5 kB)
Kokia yra gyvenimo prasmė? Ar yra pomirtinis gyvenimas? Kaip turime gyventi? Tai yra klausimai einantys iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Nebuvo dar žmonijos istorijoje tokios kultūros, kurios tarpe neatsirastų žmonių gvildenančių šiuos klausimus. Nors ir ne pirmieji, tačiau daugiausiai pasiekę ir padėję pamatus daugumai ateinančių filosofų kartų, buvo pirmieji graikų mąstytojai.
Filosofija  Pateiktys   (17 psl., 907,35 kB)
Kasdieniniame gyvenime mes dalijamės idėjomis, jausmais ir informacija su kitais žmonėmis. Tai yra bendravimas. Komunikacija - tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša vieni kitiems apie savo jausmus. Šiai informacijai perduoti naudojami įvairūs būdai.
Komunikacijos  Referatai   (14 psl., 201,13 kB)
Žodis „atomas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio atomos – nedalomas. Senovės graikai dar prieš 2400 metų manė, kad daiktai yra sudaryti iš atomų. Vėliau apie 2000 metų į šią idėją žmonės nekreipė dėmesio, kol Džonas Daltonas 1808 metais atliko kelis eksperimentus, įrodančius atomų būvimą. Gausūs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios atradimai įrodė, kad atomas - tai sudėtinga dalelė. Chemija nagrinėja atomo sandarą tiek, kiek tai reikia, aiškinant elementų chemines savybes, atomų ryšius medžiagų molekulėse ir naujų elementų susidarymą, vykstant cheminėms reakcijoms. Šiam tikslui pakanka svarbiausių elementarių dalelių: elektronų, protonų, neutronų, pozitronų, α, β, γ dalelių (α dalelės elementariomis nevadinamos).
Fizika  Referatai   (6 psl., 225,56 kB)
Sąvokos
2010-02-21
Istorijos sąvokos. Alodas, Civilizacija, erezija...
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,11 kB)
Arklys (lot. Equus caballus, angl. Horse, vok. Hauspferd) – domestikuota tarpano rūšis, priklausanti arklinių (Equidae) šeimai. Nors įvairios naminių arklių veislės labai skiriasi savo dydžiu, jos visos priklauso vienai rūšiai – Equus caballus.
Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (15 psl., 205,67 kB)
Filosofijos teorija
2010-02-12
Taigi filosofija – vertybių disciplina. Jei mokslo žinios apima atskirus objektus ir reiškinius, apie kuriuos kiekvienam žinoti visai nėra būtina, tai filosofija apmąsto visumoje pasaulį ir jo prasmę, būties visumą. Filosofijos uždavinys – ugdyti dialogą su pačiu savimi ir gyvenimu, keisti gyvenimo tikslų ir prasmės orientaciją. Todėl filosofijos tikslas, kaip apskritai teorijos uždavinys, yra padėti žmogui susigrąžinti tikruosius, objektyviuosius savo interesus, apmąstyti žmogaus būtį (ir likimą) visoje gyvenimo begalybėje. Mat filosofija, kaip abstraktus mokslas, kaupia apibendrintą žmonijos istorijos patyrimų išmintį, nepretenduodama pakeisti kitų specializuotų mokslo šakų.
Filosofija  Referatai   (11 psl., 35,74 kB)
Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas – krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikščionybė skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai, turtingi ir vargšai. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už šio gyvenimo kančias laukė Dievo karalystė – rojus tai atitraukdavo tikinčiųjų – vadinamųjų krikščionių – mintis nuo žemiškų bėdų ir neturto.
Dailė  Referatai   (12 psl., 21,81 kB)
Itališkieji sodai
2010-02-09
Kiekviena civilizacija, epocha turėjo savitus sodų kūrimo principus, kurie prižiūrimi išliko ir iki šių dienų. Referate plačiau apžvelgsim Renesanso epochos XV – XVI a. itališkųjų sodų kūrimo ypatumus bei iki šių dienų išlikusius ir puoselėjamus didingų Italijos vilų sodų architektūros planavimo principus.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 1,32 MB)
Aliteracija – tikslingas priebalsių kartojimas. Pvz. : Gaisro dūmuos, degėsiuos, pro apkaso moli, / Kai dundėjimas tyla padangių plačių... K. Nastopka pažymi tos aliteracijos motyvuotumą, ryšį su turiniu: ji „tarsi imituojanti pabūklų dundesį“. Aliteracija – vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje: „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“ (S. Nėris).
Literatūra  Konspektai   (12 psl., 26,14 kB)
XX a. paprastai vadinamas moderno amžiumi. XIX ir Xxa. Riboje Vakarų mintis paiekia naują raidos tarpsnį, kurio svarb.požymiai:1. racionalizmo krizė 2. nusivylimas soc. Žmogaus būtimi 3. dėmesio koncentravimas ties individualia egzistencija, psichine patirtimi, sąmonės ir pasąmonės pasauliu. Šopenhaueris buvo vienas pirmųjų mąstytojų, užčiuopusių pagrindines tolesnės Vakarų minties raidos tendencijas- iracionalumą, intuityvumą, krikščioniškos religijos kritiką, orientaciją į Rytų kultūrą ir moralines doktrinas.
Literatūra  Paruoštukės   (13 psl., 52,05 kB)
Renesansas tai yra pereinamasis laikotarpis: yranti viduramžių tradicia susiliečia su besiformuojančiais naujaisiais laikais. Tai ne didžių filosofijos sistemų o greičiau eksperimentuojančio, naujas galimybes isbandančio persiorentavimo laikotarpis. Taip pat reformacijos, besikuriančių nacionalinių valstybių bei ekonominio buržuazijos suklestėjimo laikotarpis.
Filosofija  Referatai   (7 psl., 12,01 kB)
Olimpo dievai
2010-01-11
Dvylika olimpiečių arba Olimpo dievai graikų mitologijoje, buvo vyriausi graikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje. Iš viso 14 skirtingų dievų buvo vadinami olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo daugiau kaip 12 dievų vienu metu. Dešimt dievų nuolatos būdavo ant Olimpo. Likę keturi – nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai.
Istorija  Projektai   (29 psl., 1,09 MB)
Renesanso milžinai
2010-01-04
Ši šalis Renesanso epochoje pagimdė pasaulinės reikšmės menininkus-Leonardą da Vinčį,Rafaelį,Mikelandželą irkitus. Italų menininkai išlaikė palinkimą į stiprią formą,ištisines sienas,saikingą ornamentiką,natūralią ir aiškią šviesą.Jųvaizduotės bruožas-talentas ir tvarkos pamėgimas,darnios,griežtos formos įsisavinimas.Ta vaizduotė aukština išorinį,o ne vidinį gyvenimą.Ji stabmeldiška,ribota,bet dėl to gražesnė. Renesanso tapyba ir skulptūra mielai gėrisi jėgos,grožio,didybės pavyzdžiais įvairiose pozose.Tapyba ir skulptūra-visumos dalis. BRUNALESKIS IR DONATELAS Sklido gandas,kad du jaunuoliai nori surasti lobį Karvių lauke.Visi aplinkiniai stebėjosi ir manė,kad šie yra keistuoliai ar pamišėliai.Filypas Brunaleskis ir Donatas di Nikola di Betas Bardis arba paprasčiausiai Donatelas tikrai rado lobį.Jie eskizavo Romos Forumo liekanas.Tai draugams ir padėjo tapti garsiais menininkais. Brunaleskis tiesiog medžiojo antikinius pavyzdžius.Jo nedideli,bet dailių proporcijų pastatai buvo papuošti paprastomis,griežtomis kolonomis,piliastrais.Ypač garsus yra Brunaleskio pastatytas didysis Florencijos katedros kupolas.Katedra keletą dešimtmečių metų stovėjo su anga stogo centre,kadangi niekas nemokėjo pastatyti kupolo.Kai Brunaleskis išdėstė savoprojektą statytojams,susirinkusiems katedroje pasitarti,jie ne tik nepriėmė jo pasiūlymo,bet ir gėdingai išmetė architektą iš savo tarpo;vis dėl to jam pavyko juos įtikinti.Brunaleskio pastatytas Florencijos katedros kupolas ir iki šiol byloja apie talentingą Renesanso epochos architektūrą. Skulptorius Donatelas tyrinėjo kaukolės struktūrą,veido sudėjimą,domėjosi mimika.Jis vaizdavo gyvus žmones,jųgražius ir negražius bruožus. Donatelui priklauso ir pirmoji Italijoje jaunojo herojaus Dovydo skulptūra,nulieta iš bronzos ir primenanti senovės graikų skulptūras;jis taip pat įteisino raitelio skulptūrą,Pudujos mieste pastatydamas didingą paminklą karvedžiui Gatametalai. Florencijos mieste yra be galo graži Donatelo skulptūra.Joje liūtas savo letenose laiko sustingusią raudonąją leliją-miesto emblemą.Daugeliui ši lelija -Florencijos įsikūnijimas. MIKELANDŽELAS BUONAROTIS Jo kūryba-tai šios epochos meno kulminacija.Ne veltui amžininkai jį vadino “dieviškuoju”.Per visą Mikelandželo kūrybą eina konflikto tema.Jo darbai apima ir vėlyvojo Renesanso laikotarpį,kaiItalijos miestų laisvę aptemdo šešėliai ir vis labiau įsigali feodalinio tipo tironija,kaisvetimos kariuomenės trypia Italijos žemę,kai ji tampa Prancūzijos,Vokietijos,Ispanijos varžybų arena.Todėl ir Mikelandželo kūryba -savo epochos atspindys-kupina tragizmo.Pagaliau tas tragizmas glūdėjo ir jo prigimtyje.Jis amžinai degė,nerimo.Jame kunkuliavusios galios perteklius jam buvo kančia,kuri vertė jį dirbti be poilsio ir atodūsio. Mikelandželas gimė 1475 m.kovo 6 d.netoli Florecijos,Kaprezės miestelyje.Tėvas Lodovikas Buonarotis-neramaus ir karšto būdo žmogus.Septynerių metų Mikelandželas liko be motinos.Dešimtmetį berniuką tėvas atidavė į mokyklą,iš kurios jis dažnai pabėgdavo į dailininkų dirbtuves ir “mieliau praleisdavo laiką su tais,kurie mokosi”,-rašo vienas jo biografų Vazaris.Trylikametis,įveikęs tėvo atkaklumą(tėvas sūnų plakdavo už pamėgimą piešti,nes menininko profesijos nekentė),stojo mokytis pas žymų to meto tapytoją Domenyką Girlandajų.Po metų jis jau garsiųjų šv.Morkaus vienuolyno mokinys.Mikelandželas ten mokėsi ketverius metus,susidraugavo su žymiais humanistais,pamilo antikinio pasaulio kultūrą ir meną.Iš ankstyvųjų jo skulptūros darbų išliko du reljefai: “Madona prie laiptų”ir”Kentaurų kova su lapitais”.Pirmajame reljefe Mikelandželas nukrypsta nuo tradicinio madonos -švelnios motinos,žaidžiančios su sūneliu,vaizdo.Jo madona didinga,susimąsčiusi,tarsi numatanti tragišką sūnaus likimą.Antrajame reljefe glaudžiai susipynę žmonių ir kentaurų kūnai sudaro vientisą,pilną ekspresijos ir įtampos masę.Tai darbas,kurį visą gyvenimą mėgo pats Mikelandželas. Penkerius metus (1496-1501) jis praleidžia Romoje.Ten jis sukuria vieną iš savo šedevrų-dvifigūrinę pietos kompoziciją.Šiame kūrinyje skulptorius laužo nusistovėjusius kanonus.Jis vaizduoja Mariją jauną,neprislėgtą metų naštos,tradiciniam evangelijos siužetui suteikia didžiai žmogišką turinį.Gražus madonos veidas paskendęs giliame liūdesyje.Kompozicija rodo,kad jos autorius-puikus anatomijos žinovas.Labai subtiliai perteiktas Kristaus kūno sunkumas.Bejėgiškai nusvirusi ranka-ženklas,kad kūne nėra gyvybės.Vazaris pasakoja,jog šis kūrinys,pastatytas šv.Petro bazilikoje viešai apžiūrai,sukėlęs visuotinį susižavėjimą.Jį priskyrę įvairiems žymiems autoriams,nes Mikelandželas buvo dar mažai žinomas.Tada Mikelandželas ant juostos per Marijos petį iškalęs savo vardą.Taivienintelis kūrinys,ant kurio pasirašė pats skulptorius. Romoje Mikelandželas nerimsta.1497m. rugpjūčio 19 d. jis rašo pilną nostalgijos laišką į Florenciją: “Mane kartais pagauna gilus ilgesys,kaip kad atsitinka žmonėms,atsidūrusiems toli nuo gimtojo židinio.”Pagaliau 1501-1505 m. Mikelandželas vėl savo mylimojoje Florencijoje, “kur stūkso niūrūs rūmai smailais tarsi ietys bokštais,o už ju vilnija nuplikusių kalvų keteros...kur kiekvienas buvo laisvas ir kiekvienas buvo tironas...tai miestas,kurio piliečiai buvo išmin tingi,netolerantiški,moką džiūgauti ir neapkęsti...” Čia gimsta vienas geriausių Mikelandželo darbų-”Dovydas”.5,5 m. aukščio marmuro luitas,kurį prieš keliasdešimt metų kitas skulptorius nevykusiai apskaldė,bandydamas iškalti statulą,paliestas genialios Mikelandželo rankos,įgavo gyvybę.Tai ne Donatelo ar Verokjo Dovydas.Ten buvo protingi ,narsūs berniukai,nugalėję milžiną.Čia įkūnyta beribė jėga,pasiryžimas įveikti visas klūtis.Figūra ir veidas alsuoja tokia sukoncentruota gyva aistra ir valia ,kad amžininkai jį pavadino “teribilita”.Mikelandželas nusprendė pasirinkti tą momentą,kai Dovydas ryžtasi kautis su Galijotu.Jo Dovydas simbolizuoja visus žmones,kurie nuo pat pasaulio pradžios turėjo ryžtis kovai už laisvę.Jaunuolio skulptūrą Mikelandželas kalė 2 metus.Tokia didžiulė marmuro skulptūra dar niekada nebuvo gabenama Florencijos gatvėmis.”Dovydas turėjo tikrą liaudies pripažinimą. 1505 m.Mikelandželas kviečiamas į Romą.Popiežius Julijus // svajoja Romą padaryti “pasaulio sostine”.Mikelandželas turįs jam sukurti antkapį,kuris savo didingumu prilygtų antikinės Romos paminklams.Mikelandželą uždegė ši idėja.Jis sugalvojo įspūdingą projektą.Paminklą turėjo puošti daugiau kaip keturiasdešimt didesnių už žmogaus figūrą statulų ir daugybė reljefų.Tai Renesanso žmogaus užmojai.Aštuonis mėnesius Mikelandželas,nuvykęs į Kararą,renka marmurą .Atrink tas marmuras gabenamas į Romą.Staiga nepastovaus charakterio popiežius paminklo atsisako.Įsižeidęs Mikelandželas be jo leidimo išvyksta į Floren ciją.Savavališkai išvykti iš Romos tais laikais buvo neregėtas įžūlumas.Jį vejasi pikti,įtūžę popiežiaus laiškai,adresuoti Florencijos sinjorijai.Pagaliau ši iškvietė Mikelandželą ir pareiškė:”Tu iškrėtei popiežiui tokią išdaigą,kokios nedrįstų nė pats Prancūzijos karalius.Mes nenorime dėl tavęs įsivelti į karą su popiežiumi:vadinasi,tu turi grįžti į Romą...”Mikelandželas kurį laiką atsisakinėja grįžti ten,kur jis buvo taip įskaudintas.Be to,Florencijoje skulptorius užsimoja įvykdyti dar 1503 m.duotą pažadą-papuošti katedrą dvylikos apaštalų skulptūromis.Tačiau ,nebaigęs pirmosios statulos ,vaizduojančios apaštalą Matą,primygtinai reikalaujant popiežiui,1506 m.pabaigoje grįžta į Romą.Nors ir nebaigta Mato statula daro didžiulį įspūdį.Aukštyn pakeltas ryžtingas veidas,išryškinta dešinioji ranka,visa galinga figūra, vos pridengta rūbu,tarsi veržte veržiasi iš ją kaustančio akmens.Milžiniški figūros maštabai,būdingi Renesansui (aukštis 2,61 m.) ,dar sustiprina monumentalumo įspūdį.Šiame kūrinyje atsiranda naujas Mikelandželo stilistinis bruožas-pirmą kartą prabyla protesto,tragizmo dvasia. Grandioziškiausias Mikelandželo kūrinys-tai jo pastatyta ir skulptūromis išpuošta San Lorenco bažnyčios Medičių koplyčia Florencijoje.Keturiolika metų (1520-1534) su ilgomis pertraukomis ją kūrė Mikelandželas.Pertraukti darbą jis turėjo dėl politinės situacijos.Ispanai užėmė Romą.Rūpindamasis apsaugoti žymiausius architektūros paminklus ,jis sugalvojo naujų gynybos būdų ir išgelbėjo,kaip pasakoja- ma,kampanilę nuo sugriovimo,apkarstęs ją ryšuliais vilnų ir čiužiniais. Nebaigtoje “Susirietusio berniuko” figūroje (dabar saugoma ermitaže) įkūnyta Mikelandželo mintis apie geros skulptūros privalumus: skulptūra turinti būti tokia kompaktiška,kad ir nustumta nuo aukšto kalno liktų sveika. Prieštaringą,pilną nerimo nuotaiką kuria keturios alegorinės figūros,nuo įtempto judesio tarsi vos besilaikančios ant nuolaidžių sarkofagų voliutų.Visų keturių figūrų pozos pilnos grožio,gyvybės,kuri pasireiškia ne audringu temperamentu ar veržlia valia,kaip kituose jo darbuose,bet nuovargiu ir giliu liūdesiu.Tomis figūromis Mikelandželas norėjęs pavaizduoti greitai bėgantį laiką,bet iš tikrųjų jose slypi daug gilesnė esmė ir jėga.Lorenco antkapį puošia statulos “Vakaras” ir “Aušra”,savo emocijomis giminingos Lorenco prieštaringai nuotaikai ir susimąstymui.”Vakaras”-galinga vyro figūra.grimztanti į miegą,ir “Aušra”-nuoga moteris nusvirusia galva,tarsi per jėgą besivaduojanti iš sapno pančių.Tai apie ją Vazaris pasakė: “Ji iš sielvarto palinkusi ir kenčianti,tačiau nepaprastai žavi.” “Vidurdienis” ir “Naktis” sukelia dar didesnį prieštaringumo ,vidinio konflikto jausmą.Lyg nenoromis pro petį žvelgia nepatogioje pozoje pusiau gulintis “Vidurdienis”.”Naktis”-išdidaus profilio moteris nuleista galva,pilna skausmingo nerimo,sukaustyta kankinančio sapno.Jos garbei pašvęstame Mikelandželo bičiulio Džovanio Srocio eilėraštyje sakoma,kad “Naktis” nors nejuda,bet joje yra gyvybės liepsna.- “tik pažadink,ir ji prakalbės.”Į tai Mikelandželas “Nakties” lūpomis atsakė nemirtingu ketureiliu: Kasdien aplink save girdėti dejones, Į nuoskaudas žiūrėt, širdy užgniaužus pyktį,- O ne Kur tas geriau suakmenėti, užmigti... Tyliau kalbėkite, nežadinkit manęs Ketureilis paaiškina, kodėl koplyčią puošiančios figūros kupinos prieštaravimo ir nerimo. Čia skamba genijaus liūdesys, sukeltas laiko negerovių. Mikelandželo amžininkas Donis savo “ Memuaruose “, išspausdintuose 1552m., pasakoja , kad Mikelandželas kartą kalbėjęsis su atgijusia “Naktimi”. Kai “Naktis” vėl atsigulusi, jos ranka atrodžiusi kitaip negu anksčiau, todėl meistrui tekę ją dirbti iš naujo. Tai rodo, kokį didžiulį įspūdį šis Mikelandželo kūrinys darė jo amžininkams. 1534 m. Mikelandželas išvyksta į Florencijos Romą ir ten lieka iki mirties. Romoje genialiu savo kūriniu - freska “Paskutinis teismas” jis papuošia Siksto koplyčią ir pasišvenčia daugaiusia architektūrai. Jis projektuoja atstatymui Romos Kapitolijaus ansamblį, o 1547m. skiriamas šv. Petro bazilikos vyriausiuoju architektu. Amžininkai teigia, kad keturių figūrų pietą (“Nuėmimą nuo kryžiaus”), kuri yra Florencijos Santa Marija del Fjores katedroje, Mikelandželas skyrė pastatyti ant savo kapo, todėl Nikodemui, prilaikančiam svyrantį Kristaus kūną, suteikė savo veido bruožų. Šio kūrinio istorija dramatiška. Nepatenkintas kompoziciniu sprendimu, meistras skulptūrą suskaldė, ir tik jo mokinys Urbinas išgelbėjo ją nuo visiško sunaikinimo. Nors šį savo darbą Mikelandželas laikė nepavykusiu, bet jis išstovėjo meistro dirbtuvėje iki mirties. Nors ir kokiam baisiam darbui jis buvo pasmerkęs save per tuos devyniasdešimt metų, be poilsio valandos, be tikrojo gyvenimo dienos, jis vis dėlto neįstengė išvaryti iki galo nei vieno savo sumanymo. Nė vienas didžiųjų jo kūrinių, kuriuos jis labiausiai vertino ir brangino, nebuvo galutinai baigtas. Likimas piktai iš jo pasišaipė: būdamas skulptorius, jis galutinai atliko tik tapybos darbus, nors ir mažiausiai tapybą mėgo. Iš didžiųjų jo kūrinių, į kuriuos buvo dėta tiek gaug vilčių ir tiek kančios, vieni (kaip antai “Mūšio ties Piza” kartonas, bronzinė Julijaus II statula) buvo sunaikinti dar jam gyvam tebesant, kiti ( Julijaus II antkapis, Medičių koplyčia) virto tik pasigailėtinomis pirmykščių jo sumanymų karikatūromis. Sakoma, kad Mikelandželas sąmoningai kai kuriuos darbus palikdavo nebaigtus, vengdamas per daug nudailintos faktūros. Vietomis palikdamas pirmapradį šiurkštų marmuro paviršių su kalto pėdsakais, jis tarsi atskleisdavo medžiagos prigimtį. Įsimylėjęs grubų ir kietą akmenį, Mikelandželas nenorėjo jo prievartauti ir atimti iš jo akmeninės sielos. Iš tiesų, gaivališku grožiu ir gyvybe alsuoja tie jo nebaigtieji darbai, kuriuose figūros tarsi veržiasi iš jas kaustančio akmens arba lyg pro rūką išplaukia jų taurios dinamiškos formos prieš nustebusį ir sužavėtą žmogaus žvilgsnį. Tarp žiūrovo ir šių nebaigtų kūrinių nėra tos distancijos, kuri atsiranda, žiūrint į tobulai iki smulkiausios deyalės nušlifuotą kūrinį. “Jeigu, nudengęs statulą, jis pastebėdavo nors mažiausią netikslumą, mesdavo ją ir imdavosi kito marmuro gabalo, tikėdamasis geresnio rezultato”,- rašo Vazaris. Liguista reikmė veikti Mikelandželui buvo išsigimusi į tam tikrą maniją: jis prisiimdavo darbų daugiau negu galėdavo atlikti. Kai jau reikėdavo statyti paminklą, jis metų metus gaišdavo akmenų skaldyklose, rinkdamasis luitus, tiesdamas kelius jiems parsigabenti, jis norėjo pats viskuo būti: ir inžinieriumi, ir darbininku, ir akmentašiu; jis norėdavo viską pats daryti: statyti rūmus, bažnyčias- viską vienas, viską savomis rankomis. Tai buvo katorgininko gyvenimas. Nenorėdamas gaišti laiko, jis net nevalgydavo ir neišsimiegodavo kaip reikiant. Jis buvo vienišas. Jis nekentė kitų, ir kiti jo nekentė. Mikelandželas mylėjo, bet pats meilės nepatyrė. Jį garbino ir jo bijojo. Paskutiniaisiais metais jis kėlė žmonėms religinę pagrbą. Jis nesižemino prieš autoritetus, buvo abejingas šlovei, už viską labiausiai vertino asmenybės laisvę. Tai rodo prasmingi jo žodžiai, taikomi tiems, kurie patys savyje nieko neturėdami, ieško garsių žmonių draugystės, tarsi ji padidintų jų pačių vertę: “Kai žmogus tiek iš prigimties, tiek dėl savo išsiauklėjimo yra toks, kad nekenčia etiketo ir niekina veidmainystę, tai nėra išmintinga neleisti jam gyventi taip kaip jam patinka. Jeigu jis nieko iš jūsų nereikalauja ir neieško jūsų draugystės, tai kuriam galui jūs geidžiate užkrauti jam savąją?.. Žmogus negali būti laikomas didžiu, jeigu jis siekia įtikti mulkiams, o ne savo genijui”. Į senatvę jis vis labiau tolo nuo žmonių. Vienas Mikelandželo bičiulis kunogas jam pasakė :”Gaila, kad jūs nevedėte žmonos,- būtumėte turėjęs daug vaikų, kuriems paliktumėte savo šlovingo darbo vaisius.” Į tai Mikelandželas atsakė:” Ir be moterų pakamkamai sielvarto man suteikė menas, o mano vaikai bus kūriniai,kuriuos aš paliksiu. Jeigu jie ko nors verti, tai ilgai gyvens. Kelios dienos prieš mirtį Mikelandželas įsakė savo mokiniams sunaikinti visus jo namuose esančius piešinius, kad ateinančios kartos nematytų jo “darbo prakaito”. Mirė Mikelandželas 1564 m. vasario 18 d. savo dirbtuvėje. Roma ir Florencija varžėsi dėl genijaus palaikų. Atvykęs sūnėnas Leonardas slaptai išvežė kūną iš Romos į Florenciją. Ten jau laukė laidotuvių komisija, kuria sudarė: Džordžas Vazaris, Benvenutas Čelinis ir kiti įžymūs Florencijos dailininkai ir piliečiai. Mikelandželas buvo iškilmangai palaidotas Santa Kročės bažnyčioje. Išjo krūtinės nėra išsiveržęs nė vienas gaivalingas “ Odės džiaugsmui “ šauksmas. Iki paskutinio atodūsio tatai buvo Odė sielvartui ir Mirčiai - Išvaduotojai. Jis buvo visiškai nugalėtas. Toks buvo vienas iš tų kurie laikomi nugalėtojais. Mes gėrimės jo genijaus veikalais, kaip gėrimės senolių kariniais laimėjimais, užmiršdami pralietą kraują. LEONARDAS DA VINČI Vienas žymiausių Renesanso epochos dailininkų Leonardas da Vinči gimė 1452.04.15. Vinčio miestelyje. Jau vaikystėje Leonardas mėgo piešti.Su savimi jis visada nešiodavosi popieriaus lapą ir pieštuką.Tačiau kartais berniukas galvodavo išmokti lotynų kalbą ir tapti notaru kaip tėvas. Senelis išsiunčia anūką į Florenciją mokytis kilnaus mokslo-dailės.Žymiausias Italijos dailininkas Andrea del Verokijo ,pas kurį mokėsi geriausi meistrai “buvo abstulbintas” vien pirmųjų Leonardo bandymų. Kaip ir daugelis kitų Verokijo mokinių,Leonardas gyveno jo namuose.Jis norėjo visa žinoti ir ne tik žinoti,bet ir mokėti.Mokytojas kantriai aiškino mokiniams tapybos ir skulptūros taisykles.Norėdamas praplėsti jų akiratį,dėstė ir architektūros pagrindus. Dar būdamas jaunas , Leonardas priėjo išvadą,kad negalima tapti tikru menininku nepažįstant gyvenimo.Jis norėjo piešti ne riterius ir ne šventuosius,o paprastus žmones,medžius,paukščius ir gyvulius.Leonardas turėjo talentą,tačiau trūko žinių,be kurių vienas talentas nieko negali.Jis suprato,kad neužtenka vien noro ir įkvėpimo,bet kad reikia gilesnio gyvenimo ir meno dėsnių pažinimo.Leonardas niekada nesiskirdavo su užrašų knygele.Dailininkai juokėsi,kad jis godžiai renka medžiagą,tvirtino,kad nutapyti paveikslui užtenka vaizduotės. Kartą Verokijas pasiūlė Leonardui padėti jam nutapyti paveikslą tema “Kristaus krikštas”.Tai reiškė jaunuolio gabumų pripažinimą.Leonardas turėjo nutapyti angelus.Šiame paveiksle jaunasis dailininkas pirmą kartą pralenkė savo mokytoją.Natūralumas ir pozos laisvumas ryškiai skyrė Leonardo angelą nuo tų negyvų figūrų,kurias vaizdavo kiti dailininkai.Jaunojo dailininko angelas stebino veido grožiu ir meilumu,nepaprastu grakštumu ir švelnumu.Daug dėmesio ir darbo skyrė rūbams.Jis ir čia norėjo būti kuo artimesnis tikrovei.Viskas drauge-pradedant angelo veido išraiška,kurioje visai nesimatė nuolankumo,o tik susidomėjimas įvykiu,baigiant rūbų klostėmis-viskas skyrė Leonardo angelą nuo kitų paveikslo figūrų. Jaunuolis mylėjo paprastus žmones.Su jais jis jautėsi geriau negu ištaiginguose Medičių ar Pacų rūmuose.Ten-beprotiškas aukso vaikymasis,nuolatinis pavydas iškylantiems,nesantaika,pyktis,intrigos,šmeižtas.Visa tai Leonardui buvo ne tik svetima,bet šlykštu ir nepakenčiama.Jį traukė tokie pat kaip jis,darbo žmonės.Jis svajojo sujungti Florenciją su Piza kanalu,sudrėkinti šimtus tūkstančių vandens ištroškusių žemės sklypų,pastatyti mieste naujus pastatus,paleisti į darbą daugelį vandens mašinų.Savo norą Leonardas papasakojo “nevainikuotam Florencijos karaliui” Lorencui Medičiui.Bet šis pasiūlymą sutiko šaltu,abejingu veidu ir užsakė pas Leonardą paveikslą,kuriame turi būti madona su šventaisiais. Pakilia nuotaika Leonardas ėmėsi darbo.Marijos ir Jėzaus vaizdai turėjo įkvėpti žiūrovui nuolankumą Dievo galybei.Leonardui šauna mintis.Motina ir vaikas!Didis motinystės jausmas-nuoširdus,natūralus.Vaizduoti jį reikia teisingai, paprastai, gyvenimiškai.Motinos žydintis,besišypsantis veidas ne gražus,tačiau nepaprastai patrauklus,pilnas kažkokio ypatingo žavesio.Lygiai sušukuotais plaukais,gražiai apsirengusi,ji sėdi visai paprastai,be jokios pozos-pusiau pasisukusi į žiūrovą.Ant kelių-linksmas,riebus,stiprus berniukas.Šypsodamasi motina duoda jam gėlytę,vaikas palinksta į ją visu savo putliu kūneliu.Akutės įsmeigtos į gėlę. Nepaprastai natūralūs veidai,figūros,pozos,stebėtinai teisingai atvaizduotos paprastps gyvenimiškos scenos.Nieko “dieviško” , nieko “švento”.Ne “nekalčiausią mergelę Mariją” išaukštino savo paveiksle dailininkas,bet motiną.Šis kūrinys buvo pavadintas “Madona su gėle”(“Madona Benua”). 1481 m.liepos mėnesį San Donato vienuolyno vienuoliai užsakė Leonardui nutapyti paveikslą senos evangelijos legendos išminčių pagarbinimo tema.Dailinin kas sukūrė daug naujų piešinių,eskizų.Vis dėl to paveikslo baigti neteko;įvyko didelis lūžis gyvenime-Leonardas persikėlė į Milaną.Bet ir nebaigtas paveikslas daro didelį įspūdį.Centre-mergelė Marija su Jėzumi ant kelių.Vaikas viena ranka laimina nusilenkusius jam išminčius,kita ranka siekia vazą,kurią duoda vienas iš jų.Aplinkui minia žmonių.Visi pagauti vieno jausmo-nuostabos ir pasigėrėjimo.Bet paveiksle nėra nė vienos antros tokios pat figūros.Įdomus galinis fonas.Dešinėje-kalnuotas peizažas,kairėje iškyla antikinių pastatų griuvėsiai.Antikiniais drabužiais apsirengę raiteliai joja,kaunasi.Žavi nepaprastai meniškai nupieštas medis.Atrodė,kad jos šakelės siūbuoja nuo lyguma padvelkiančio vėjelio. Leonardas da Vinči taip pat daug dirbo mokslo srityje.Patikrindamas savo prielaidas ir apskaičiavimus bandymais,jis pirmasis mokslo istorijoje suformulavo kai kuriuos pagrindinius mechanikos dėsnius ir sukūrė eilę mašinų projektų.Tai buvo pirmasis mokslininkas ,suformulavęs jėgų sudėties dėsnį.Remdamasis praktika,be kurios Leonardas neįsivaizdavo mokslinio darbo,pagamino vėlimo ,verpimo,audimo ir kitų mašinų projektus.Dailininko sumanymai buvo dideli.Jis svajojo sunkų žmogaus darbą užkrauti gamtos jėgoms ir mašinoms.Tačiau daugelis Leonardo sukurtų tekstilės ir kitų mašinų projektų likdavo tik popieriuje.Godūs,šykštūs pramonininkai ir pirkliai labai nenoriai sutikdavo įvesti technikos naujoves. Be viso to Leonardas dar studijavo anatomiją.Gerai pažino ir aistringai mylėjo gimtąją literatūrą,ištisas valandas praleisdavo studijuodamas Dantės nemirtingąją “Dieviškąją komediją”.Visas laisvas nuo dvaro valandas Leonardas skirdavo matematikai.Tačiau ji negalėjo visiškai patenkinti dailininko,nes tapybos trauka buvo stipresnė. Mažiau yra žinomas “Damos su šermuonėliu”portretas.Manoma,kad tai yra Cecilija Galeroni,Lodoviko Moro mylimoji.Vienas iš kelių šedevrų-”Madona Lita”..Šiame paveiksle pavaizduota madona su kūdikėliu ant rankų.Ir čia Leonardas tapo ne dievybes,bet motiną su sūnumi.Motina su didžiule meile akyse žvelgia į vaiką. 1483 m. balandžio 25 d.Leonardas drauge su dviem kitais dailininkais sudarė sutartį,apsiimdamas nutapyti madonos paveikslą,kuris buvo pavadintas “Madona uolose”.Fantastinio peizažo fone,tarpeklyje,tarp mūrų,ant viena kitos susigrūdusių į stalaktitus panašių uolų,buvo nupieštas nedidelis būrelis žmonių.Viduryje-madona. Veide ir visoje jos pozoje visiška ramybė.Kaip ir ankstesniuose paveiksluose,Leonar das vaizduoja madoną paprasta moterimi.Ji graži tačiau jos veide nėra nieko švento. Madona apsivilkusi plačiu rūbu,krintančiu sunkiomis,didelėmis klostėmis.Rūbai nutapyti taip,tarytum būtų apčiuopiamas jų audeklas.Dešiniąja ranka madona liečia Joną,stumdama jį į Jėzų,kairiąją ranką laiko virš pastarojo galvos.Abi rankos nutapytos nuostabiai meistriškai,rodosi,kad matytųsi jų judesys.Berniukų figūros tokios gyvos ir natūralios,jog tik Jėzaus piršteliai,sudėti laiminimui,primena,kad paveiksle vaizduojami šventieji.Čia viskas sukomponuota taip,kad žiūrovas pajustų erdvės gilumą.Visa scena nušviesta ramios vakaro šviesos,trykštančios iš tarpeklio gilumos ir krintančios ant veidų ir figūrų. Pagrindinis tikslas,dėl kurio buvo kvuečiamas Leonardas į Milaną-paminklas,kurį reikėjo pastatyti hercogų Sforcų dinastijos įkūrėjui Frančekui Sforcai.Dailininkas norėjo pavaizduoti raitelį.Jam atrodė,kad tai turi būti ne ramiai,iškilmingai jojantis,savo savo vertę ir didybę jaučiantis raitelis,bet staigus,veržlus judesys.Ne po pergalės,bet pačiu pergalės momentu.Darbas užėmė visą dešimtį metų.Milžiniško ūgio raitelis sulaiko šuolyje pašėlusiai įsibėgėjusį arklį,kuris stoja piestu,rodos,tuoj grius,bet tvirta ranka jį sutramdo.Modelis,pastatytas aikštėje,buvo padarytas iš molio. Nulieti statulą iš bronzos nepavyko dėl mums nežinomų priežasčių.Ji taip ir stovėjo molinė iki tol,kol prancūzai,užėmę Milaną 1499 m.,barbariškai ją sunaikino,pavertę taikiniu šaudymo pratyboms. Apie 1496 m. Leonardas da Vinči pradėjo savo didžiausią kūrinį,paveikslą,tapusį vienu iš pasaulio meno šedevrų-”Paskutinę vakarienę”.Tapoma buvo ant Santa Marija dele Gracijos vienuolyno valgomojo sienų.Leonardui ir anksčiau teko piešti madonas ir šventuosius,bet jam labiau rūpėjo atvaizduoti tikrus žmones.Dailininkas nutarė,pasinaudodamas legenda apie Judą,parodyti šlykštaus nusikaltimo-išdavystės- visą bjaurumą. Tame paveiksle geriausiai buvo įkūnyta Leonardo svajonė,kad meno kūriniai prilygtų gamtai.Savo meistiškumu jis pasiekė tokios išraiškingumo ir tikroviškumo jėgos,jog įėjęs į valgomąjį,atrodo,matai priešais save ilgos salės gilumoje didelį stalą,už kurio sėdi žmonės.Paveikslas tartum valgomojo tęsinys.Ilgas,siauras stalas,apdengtas raštuota staltiese,apstatytas indais.Už jo sėdi trylika žmonių.Kiekvienas yra kitoks,individualus,savitas.Tarp jų yra ir senų,ir jaunų.Žmonės skiriasi charakteriu: vieni romūs ir nuosaikūs,kiti ūmūs ir smarkūs.Paveiksle nepasikartoja ne tik nei vienas veidas,bet taip pat nei vienas judesys,nei viena rūbų klostė. Paveikslo likimas liūdnas ir genialus.Drėgmė per šimtmečius išmargino freską balkšvomis dėmėmis.O kad būtų patogiau vaikščioti iš virtuvės į valgomąjį “šventieji tėvai” pramušė sieną,ant kurios buvo nutapytas paveikslas,ir įstatė duris.Kai 1796-1797 m. Napoleono armija užėmė Milaną,Gracijos valgomajame buvo įrengta iš pradžių arklidė,paskui šieno sandėlis,o po to kalėjimas. 1506 m. didysis dailinikas nutapė vieną reikšmingiausių kūrinių-”Monos Lizos” (“Džokondos”)portretą.Džokondos negali pavadinti gražuole,bet jos veidas stebina ypatingu žavumu.Dailininkas aprengė Moną Lizą paprasta,be jokių papuošalų tamsia suknia.Tai dar labiau pabrėžia jos veidą.Paprastumo ir natūralumo įspūdį sustiprina meistriškas suknios klosčių ir švelnios medžiagos nutapymas.Visas paveikslas apgaubtas lengva šviesa ir šėšėliu,švelniu,nestaigiu perėjimu(vad.sfumato). Paveikslo peizažas-dėka lengvo spalvų keitimosi nuo rudų pirmame plane per pustonius iki neaiškiai melsvų tolių-daro nepaprasto erdvės gilumo įspūdį. Dabar šis meno šedevras saugomas Luvre,Paryžiuje.Dar ir šiais laikais lieka mįsle Džokondos mistiška šypsena,žvilgsnis.Ir niekas nežino,kieno portretą nutapė dailininkas.Ar iš tikrųjų tai sinjoro del Džokondo žmonos atvaizdas? Dabar atsiranda vis naujų versijų,kad tai yra vyro portretas,arba net paties Leonardo autoportretas.Viena iš naujausių versijų-gal būt tai sumuštos,be dantų moters atvaizdas... Leonardas da Vinči-didis Renesanso dailininkas.Biblijinėse scenose jis vizdavo realųjį pasaulį ,dėl ko ir buvo dvasininkų nemėgiamas.Leonardas savo kūriniuose išaukštino žmogaus vertybes ir paniekino ydas. Dailininko mirties data-1519 metų gegužės 2 diena. RAFAELIS Sančių šeima nuo seno garsėjo menininkais.Naujagymiui Rafaeliui buvo lemta tapti penktuoju.Džovanis Santis buvo miekas svečias rūmuose,jam būdavo pavedama sugalvoti šventes.Mažasis Rafaelis dažnai lydėdavo tėvą,grožėjosi ryškiais paveikslėliais,lietė statulų marmurą,klausėsi koncertų.Jis augo apsuptas meno,bet brangiausia liko tapyba.Turėdamas aštuonerius metus,jis nešiojo tėvui teptukus,dažus.Tėvas Rafaelį mokė tapyti.Netikėtai mirė abu jo tėvai.Vienuolikametis liko našlaitis. Vienas garsiausių jo kūrinių-”Siksto madona”.Jame pavaizduota jauna moteris su kūdikiu ant rankų.Basos kojos žengia debesimis.Plačiai atvertos,mąslios ,liūdnos akys žvelgia kažkur į tolį.Paveikslas kupinas švelnumo,svajingumo,meilės,santūrumo. Motina su kūdikiu viduryje ir suklupusios ant kelių švento Siksto ir šventos Barboros figūros,išsidėsčiusios trikampiu sudaro ramybės įspūdį.Paveikslo apačioje du angeliukai,nors į dangaus gyventojus jie visai nepanašūs.Jie per daug žemiški.Paveiksle vyrauja ryškūs tonai,geltonos,mėlynos,žalios drabužių spalvos.Rafaelis kontrastus sušvelnina atspalviais,kurie sujungė viską į naują visumą. Dauguma antikos paminklų jaunajam dailininkui padarė milžinišką įspūdį.Jie praturtino jo talentą,lėmė pripažinimą. Drauge su savo buvusiu mokytoju Perudžinu Rafaelis ėmėsi tapyti Vatikano rūmų antrąjį aukštą.Uždavinys buvo nelengvas.Daugybė langų ir durų skaidė sienas, lubų skliautai reikalavo,kad viršuje freskos būtų apvalių formų. Genialusis Rafaelio teptukas nuostabiai atliko užduotį sujungdamas architektūrą ir tapybą į vieną visumą.”Atėnų mokyklos” freskoje negalima atskirti,kur Vatikano mokslo šventovės skliautas.Puošnūs lubų skliautai remiasi į marmuro kolonas.Nišose stovi deivės Atėnės ir Apolono statulos. Skliautų ir kolonų perspektyvinis mažėjimas sukelia tikrą erdvės ir gilumos iliuziją.Freskoje viskas pagrįsta tiksliais matematiniais apskaičiavimais. “Atėnų mokykla”-himnas žmogaus protui,grožiui,didybei,galiai-monumentaliosios dailės šedevras. JERONIMAS BOSCHAS Tikrasis jo vardas-Jeronimas van Akenas.Jis laikomas vienu iš paslaptingiausių pasaulio meistrų.Meno tyrinėtojai mano,kad Boschas buvo religinis fanatikas,abejojantis eretikas,griežtas atsiskyrėlis,mylintis gyvenimą,blaiviai jį tyrinėjantis.Todėl nustatyti jo tikrąjį charakterį neįmanoma. Boschas kilęs iš nyderlandų amatininkų,iš dailininkų kartos.Jo proseneliai statė ir puošė Hertgenboro miesto soborą.Tapybos J.van Akenas mokėsi šiaurėje,tikriausiai Garleme arba Dalfte.Vedęs merginą iš vietinės aukštuomenės Jeronimas įgauna kūrybinių laisvių,galimybę be kliūčių malšinti susidomėjimą žmonėmis. Ankstyvųjų paveikslų herojai-klajojantys fokusininkai,komediantai,gydytojai-šarlatanai.Paveiksle “Septynios mirtinos nuodėmės” autorius ne tiek kaltina,kiek žavisi nuodėmingaisiais.”Fokusininkas”ir“Kvailysčiių operacijos” atskleidžia Europos menininkui patrauklų,savarankišką buitinį meną.Kūrinyje “Kvailių laivas” už pajuokos ir kvailysčių kauke slepiasi gilus gyvenimiškų klausimų apibendrinimas.Fantastinio laivo keleiviai,plaukiantys į “kvailysčių šalį”,rodo žmogaus ydas.Boschas mėgsta vaizduoti išsigimusius herojus.Ne atsitiktiniai paveikslo centre yra vienuolis ir vienuolė,kurie toli gražu neatsidavę maldai. Boschas ir realus,ir simboliškas.Pats dailininko sukurtas pasaulis savotiškai puikus,bet jame viešpatauja kvailystė ir blogis. ALBRECHTAS DIURERIS Tai žymiausias Renesanso dailininkas Vokietijoje.Gimė Niurnberge,auksakalių šeimoje.Būdamas dar visai vaikas gerai susipažino su XV a. daile,keliauja po Vokietiją,Italiją. Diureris tapo begaliniai originaliu,nacionaliniu,susipažinusiu su Renesanso ir Viduramžių epochoje menu.Jo stilių suformavo gotikinės mokyklos tradicijos.Todėl Diurerio kūryboje savitai dera gotikinis dvasingumas. Labai mėgo piešti,raižyti,tapyti autoportretus.Pirmajame autoportrete Diureris save nusipiešė iki pusės,truputį pasisukusį nuo žiūrovo.Jam tuo metu buvo 13 metų. Šį darbą atliko instrumentu,kuris to meto dailininkų buvo naudojamas kaip dabartinis grafitinis pieštukas.Tas instrumentas palikdavo sidabrinį pėdsaką popieriuje,kuris,laikui bėgant,paruduodavo.panaikinti tą pėdsaką ,nepažeidžiant paviršiaus buvo neįmanoma,todėl aišku,kad jaunasis Diureris pasitikėjo savo akies ir rankos tikskumu. Albrechto tėvas taip pat piešė ta pačia technika autoportretus.Palyginus šiuos darbus galima įžiūrėti begalę skirtumų.Pirmiausia tėvo piešinys skaidėsi įtris planus. Pirmame plane-stalas,antrame-figūra,trečiame-oro sluoksnis,skiriantis figūrą nuo neaiškiai tolimo fono.Albrechto piešinyje siluetas neturi jokio atramos taško,bet todėl šiame darbe nejaučiame tuštumos. Trys didieji genijai Leonardas da Vinčis,Mikelandželas ir Rafaelis iškėlė į nepasiekiamas aukštumas Renesanso tapybą ir skulptūrą.Jie padėjo realizmo pagrindus visam Vakarų Europos menui.Albrechtas Diureris padėjo renesansišką pagrindą vokiečių dailei.Jeronimą Boschą galima pavadinti talentingu žmogaus savybių žinovu,tikrojo pasaulio veido pažinėju.Jie pasiekė meno viršūnę.
Dailė  Referatai   (26,98 kB)
Gotika ir romanika
2010-01-04
„Kaip rodo apskaičiavimai, vien Prancūzijoje, turėjusioje mažiau negu aštuonis milijonus gyventojų, tarp 1180 ir 1270 m. pastatyta aštuoniasdešimt katedros dydžio bažnyčių ir beveik penki šimtai abatijų“ (John W.Baldwin „Viduramžių kultūra“, psl 147). Varžybos statyti ir perstatinėti bažnyčias, didesnes ir aukštesnes negu visos kitos, taip įsišėlo, kad iki XIII a. pabaigos tai galėjo rimtai pakenkti miestų ekonomikai. Šį XII a. statybos energijos proveržį lydėjo naujas meno stilius, kurį jo priešai vėliau, XVII a., pavadino gotika. Norint suvokti gotikos naujumą, pirma reikia aptarti tuo metu vyravusio romaninio meno bruožus. ROMANIKA Iki 1066 m. Europoje yra labai mažai pastatytų bažnyčių. Anglijoje neišliko saksų laikotarpių pastatų. Tačiau Anglijoje išsilaipinę normanai atsigabeno ir statybos stilių, kurį jų karta buvo sukūrusi Normandijoje ir kituose kraštuose. Vyskupai ir didikai – naujieji Anglijos feodalai – netrukus ėmėsi įtvirtinti savo galią, statydami vienuolynus ir prie jų bažnyčias. Statoma tuo metu buvo dviem pavadinimais žinomu stiliumi: Anglijoje – normaniniu, o Vakarų Europoje - romaniniu. Klestėjo šis stilius daugiau kaip šimtmetį po normanų užkariavimo. Dvasininkai troško perstatyti bažnyčias, kad jos ilgiau tarnautų. Vietoj medinių, ugniai neatsparių stogų jie statė akmeninius skliautus, kuriems išlaikyti reikėjo masyvių mūro sienų. Dėl sienų storio buvo įmanomi tik maži langai, tad šviesa vargiai prasiskverbdavo vidun. Strasienių varpinių lydimos romaninės bažnyčios stūkso lyg tvirtovės prieš Šėtoną ir jo kohortas – toks įvaizdis tiko ano meto feodalinei tikrovei. Pagrindiniai tstytojai buvo vienuoliai, tad masyvūs romaninio stiliaus bruožai gerei atitiko jų tikslus. Tvirtos bažnyčios sienos, atskyrusios ir gynusios nuo pasaulio, lyg storas kokonas gaubė altorių. Tamsoje vienuoliai, užsižiebę liturgines žvakes, olą primenančius skliautus pripildydavo sakralios giesmių ir maldų muzikos. Viduje šiurkštus akmens paviršius buvo tinkamai tinkuotas ir ištapytas freskomis: Išorėje fasadai dekoruoti gausiomis ir labai išraiškingomis skulptūromis. Romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikos buvo antikinės kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio stiliaus bažnyčiose paprastai randame apvalias arkas, kurios remiasi į masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių išorė, tiek jų vidus daro didžiulės jėgos įspūdį. Čia mažai puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius. Šios bažnyčios - tai galingi, akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat Paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis. Visa, kas priklausė bažnyčiai, turėjo aiškią paskirtį ir reiškė tiksliai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios duktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esnčios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Suprantama, kad tokios sulprtūros nė negali būti natūralios, grakčios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama. Šie vaizdai paveikdavo žmonių sąmonę giliau nei kinigo pamokslo žodžiai. Be to, skulptūros dera prie pastato didybės. Nors ir turėdamas regioninių bruožų tokiuose kraštuose kaip Šiaurės Italija, Pietų Prancūzija ir Vokietija, romaninis stilius vienu ar kitu metu įsiskvebė beveik į visą Vakarų Europą. Romaninis stilius buvo universali meno forma, iškilusi iki miestų suklestėjimo, bet dar visiškai gyvybinga ir XIII a XII a. – tai Kryžiiaus karų laikotarpis. Šiuo metu ryšiai su Bizantijos menu buvo daug stipresni nei anksčiau, ir daugelis XII a. menininkų bandė imituoti Rytų bažnyčios įtakoje sukurtus didingus šventųjų atvaizdus ir net varžytis su jais. Europos menas niekada nebuvo taip priartėjęs prie Rytų meno idealų, kaip tuomet, kai pačioje Europoje klestėte klestėjo romaninis stilius. Griežtai ir iškilmingai surikiuotos skulptūros - ta pati dvasia viešpatauja ir daugelyje rankraščių. Atsisakęs bet kokios erdvės iliuzijos ar dramatiško veiksmo, dailininkas galėjo sukomponuoti figūras grynai pagal ornamento principą. Taigi tapyba ėmė virsti rašymo paveikslėliais sistema, tačiau šis grįžimas prie paprastesnių vaizadavimo būdų suteikė meninkui laisvę eksperimentuoti – bandyti sudėtingus komponavimo (jungimo į visumą) būdus. Jei ne šie nauji metodai, Bažnyčios doktrina niekada nebūtų buvusi perteikta regimais pavidalais. Spalvos irgi buvo tvarkomos pagal tą patį principą kaip ir formos. Menininkai nė nemanė, kad kurdami iliustracijas turėtų studijuoti natūralių gamtoje esančių atspalvių perėjimus – jie laisvai pasirinkdavo spalvas, kurios jiems patiko. Spindinti auksinė ir dangiška mėlyna auksakalių dirbiniuose, intensyvios knygų iliustracijų, liepsningos raudonos ir gilios žalios vitražų spalvos liudija, kad viduramžių menininkai vykusiai pasinaudojo savo nepriklausomybe nuo gamtos. Ne kas kita, tik laisvė neimituoti gamtos pasaulio, suteikė jiems galios reikšti antgamtines jėgas. Romaninis stilius neišbuvo nė šimto metų. Vos spėjo menininkai išmokti skliautu uždengti bažnyčias ir naujai didingai surikiuoti skulptūras, švystelėjo nauja idėja, kurios fone romaninės bažnyčios atrodė grubios, neatitinkačios laiko dvasios. GOTIKA Gotikos stilius prancūziškos kilmės. Jis atsirado XII a. pirmoje pusėje, šimto mylių spinduliu aplink Paryžių regione, iki tol negarsėjusiame meno pasiekimais. Šioje tuštumoje gotika metė iššūkį romaninio stiliaus pirmavimui. Be to, jos pradžią galime susiaurinti iki vieno žmogaus įkvėpimo vienoje bažnyčioje. Nors naujasis stilius pirmąsyk pasirodė vienu metu trijose skirtingose vietose, geriausiai žinoma buvo karališkoji Šv. Dionyzo abatija į šiaurę nuo Paryžiaus. Abatas Sugeras, rūpinęsis bažnyčios vakarų fasado ir choro perstatymu 1137-1144 m., rodė Bažnyčios ir Kapetingų monarchijos bendradarbiavimo politikos pavyzdį. Šv. Dionyzo bei karaliaus sostą siejo glaudus ryšys. Karališkoji abatija buvo ne tik Prancūzijos karūnos saugotoja, bet ir savo bendravardžio šventojo Prancūzijos globėjo šventųjų relikvijų saugojimo vieta. Šv. Dionyzo abatijos vėliava, oriflama, buvo pripažinta visos Prancūzijos karalystės vėliava. Sugeras abatijos užmojus skatino visomis įmanomomis viešumo priemonėmis. Kaip sudėtines savo programos dalis, jis mecenavo epinę poeziją, gaivinusią senovės frankų karalių atgimimą, ir nauju architektūros stiliumi perstatė abatiją. 1144 m. užbaigus naująjį chorą, į jo iškilmingą atidarymą, tapusį nacionaliniu įvykiu, atvyko karaliaus šeima, svarbiausi baronai ir pagaliau devyniolika karalystės arkivyskupų bei vyskupų. Iš esmės Šv. Dionyzo konsekracija reiškė gotikos stiliaus krikštynas. Architektūros istorikai skirsto gotiką į dvi pagrindines fazes. Pradinis laikotarpis, pasibaigęs su XII a., vadinamas ankstyvąja gotika. Šiame tarpsnyje statytojai stengėsi rasti techniškai įvykdomus ir estetiškai patenkinamus sprendimus. Išsprendę šias pirmines problemas, XIII a. architektai pasiekė tobulumą ir meistriškumą; šis tarpsnis vadinamas didžiąja gotika. Gotikos stlius išplito po visą Europą su politiniais Prancūzijos laimėjimais. Gotikos sudėtiniai elementai nebuvo nauji. Tokias priemones, kaip briaunoti skliautai ir smailiosios arkos, laikytas būdingiausiais gotikos bruožais, dabar galime laikyti atėjusiomis iš pimtakų – musulmonų, burgundų ir normandų (romaninis stilius). Šiandien meno istorikai linksta svarbiausiu gotikinės architektūros bruožu laikyti langus. Priešingai negu romaninio pastato statytojas, mėgęs tamsos priedangą, gotikinės architektūros kūrėjęs visus savo techninius įgūdžius skyrė tam, kad bažnyčią užlietų šviesa. Jis lubas kėlė aukštyn. Norėdamas sugauti kiekvieną saulės spindulį, jis kiek įmanoma plonino sienas, atvėrė visą įmanomą erdvę ir ją įstiklino. Kur struktūra reikalavo sieną paremti, jis statė ją su kolonomis ir arkomis, kurdamas nėrinių sluoksnio įspūdį. Priešingai nei masyvus, uždaras ir izoliuotas romaninio sienų įspūdis, gotikos rūbas trapus, peregimas ir šviesus, apgaubiantis bažnyčią nepačiuopiama skraiste. Architektų idealas buvo dabar bažnyčia, statoma panašiai, kaip mes dabar statome šiltnamius. Tik jie neturėjo plieninių rėmų ir geležinių sijų – tekdavo daryti jas akmenines, o tam reikėjo daugybės kruopščių apskaičiavimų. Menininkai stengėsi, kad mes pajustume jų sumanymo drąsą ir džiaugtumės ja. Stovėdami po gotikinės katedros skliautais, privalome suvokti sudėtingą spaudimo ir tempimo sąveiką,, dėl kurios laikosi visas aukštai iškilęs skliautas. Čia nėra plikų sienų nei masyvių kolonų. Visas vidus atrodo iš plonyčių spindulių ir nerviūrų išpintas, jų audinys gaubia skliautą, paskui krinta navos sienomis žemyn, kol susirenka ties kolonomis, primenančiomis akmeninių vytelių ryšulį. Net langai apskleisti susipynusiomis kiauraraščio linijomis, vadinamomis ažūru. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos, nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kotemliaciją paniręs tikintysis pasijusdavo tarytum priartėjęs prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Gotikiniai meistrai kiekvienai skulptūrai įkvėpė gyvybės. Figūros tartum juda, oriai žvelgia viena į kitą, o jų drabužių klostės krinta taip, kad po jomis pajunti esant kūną.Kiekviena figūra buvo išraiškinga, skyrėsi nuo gretimos savo laikysena, savitu grožiu ir tik jai būdingu kilnumu. Visos skultūros, kaip ir anksčiau, reiškė bažnyčios doktriną. Gotikos meistrai norėjo įminti iš antikos paveldėtą drabužiais apgaubtų kūnų vaizdavimo formulę. Ir jie susigrąžino prarastą antikinio meno paslaptį, kaip parodyti po drabužio klostėmis esančio kūno formas. Dailininkai atsigręžė į gamtą – siekdami ne tiek ją pakartoti, kiek pasimokyti, kaip įtikimiau pavaizduoti žmogaus figūrą. Gotikos laikų menininkui šie metodai ir gudrybės buvo tik priemonės, o tikslas - kuo įtaigiau iliustruoti Biblijos pasakojimą, kad šis labiau jaudintų žiūrovą. Jam svarbu atskleisti pasakojimo prasmę, padėti tikinčiajam rasti jame paguodos ir pamokymų. Todėl Kristaus, žvelgiančio į mirštančią Švč. Mergelę, išraiška menininkui buvo neabejotinai daug svarbesnė už meistrišką jo kūno formų pavaizdavimą. XIII a. Šiaurės kraštų skulptoriai daugiausiai dirbo katedroms. To meto tapytojams dažniausiai tekdavo iliustruoti rankraščius, bet jų iliustracijų dvasia labai skyrėsi nuo romaninio stiliaus knygų puslapiuose viešpatavusios rimties. Meninkui svarbu perteikti savo veikėjų jausmus. Gilaus jausmo išraiška ir figūrų išdėstymas lape dailininui buvo svarbiau nei bandymas suteikti savo figūroms panašumo į gyvus žmones ar pavaizduoti tikrovišką sceną. Gotikos architektas už pradinį pasirengimą buvo dėkingas mokyklai. Architektūra neišvengiamai reikalavo mokytis, nes amatas apėmė sudėtingus techninius uždavinius. Akademinėje struktūroje architektūros menas buvo laikomas dalimi geometrijos, kurios taisyklės aprėpė jėgų linijas ir šviesos spindulius. Svarbiausia architekto norma buvo proporcingumo taisyklė, artimai susijusi su muzikos, laisvųjų menų samprata. Viduramžiais žmogų žavėjo skaitmeniniai santykiai, kūrę harmoniją muzikoje ir proporciją architektūroje. Proporcija net skulptūroje buvo svarbiausias gotikos stiliaus principas. Todėl skulptūrų grupės, kuriomis dekoruoti gotikos eksterjerai, teikia ramybės ir pusiausvyros įspūdį. Grožis yra skonio dalykas ir nuo Renesanso iki XIX a. gotikos menas buvo nemadingas (anot paties termino, gotikinis reiškia barbariškas). Dauguma meno kritikų sutinka, kad jai rūpėjo prasmė. Keistos romaninių bažnyčių figūros galėjo būti skulptoriaus užgaida, o gotikos architektas, skulptorius ar stiklius nesitenkindavo tik jausmų žavesiu, bet visada rūpestingai išreikšdavo prasmę ir mokydavo. Gotikos menas buvo mokymo forma. Nuomonės dėl architektūros labai skiriasi, užtat daugiau sutariam dėl skulptūros ir vitražo. Čia sutarimas įgalino Viduramžių ikonografijos, tyrinėjančios meno įvaizdžių prasmes, vystymąsi. Gotikinės bažnyčios išorę puošė stulbinanti skulptūrų gausa, ypač vakarų, šiaurės ir pietų fasadus, kur menininkas eilė po eilės dėstė šventuosius, pranašus, apaštalus, karalius, mergeles, valstiečius, žvėris ir dar daug ką. Bažnyčios viduje vitražai dar labiau gausino figūrų būrius. Pavyzdžiui, Šartro katedrą puošia daugiau negu 1800 skulptūrų ir dar daugiau stiklo atvaizdų, o kitose brandžiosios gotikos katedrose šie skaičiai dar įspūdingesni. Viduramžių dailininkai ir jų patarėjai teologai pervertė Senojo ir Naujojo Testamneto puslapius bei šventųjų gyvenimų aprašymus, ieškodami personažų ir istorijų, kuriuos galėtų atvaizduoti akmenyje ir stikle. Šie Biblijos siužetai ir šventųjų biografijos, papildantys temas iš teologijos, moralės, kasdienybės ir gamtos gyvenimo, suformavo atskirus ciklus ar grupes, paklūstančias savo tradicijoms. Šiuolaikinis meno istorikas gali išskirti vieną šių ciklų, tyrinėti jo įvaizdžius įvairiose bažnyčiose ir įžiūrėti prasmę, ir tai visame bažnytinio meno pasaulyje leido iš naujo atrasti bendrąją ikonografinę kalbą. Tam tikri atributai ir ženklai turėjo specialią prasmę. Pavyzdžiui, kryžius, uždėtas ant nimbo, žymėjo arba Kristų, arba Dievą Tėvą. Basa pėda rodė arba apaštalą, arba vieną iš Dievo asmenų. Apaštalas Petras paprastai vaizduotas tankiais plaukais, trumpa barzda, laikantis keletą raktų, o apaštalas Paulius – praplikęs ilgabarzdis ir paprstai laikantis kalaviją. Beraštis galėjo šiuos ženklus skaityti kaip raštų personažus ir suprasti katedrų skulptūrą bei vitražus. Ikonografija buvo kalba, kuria menininkai lotyniškajame krikščionių pasaulyje mokė žmones. Perteikti tikrąjį tikėjimą ir gerą elgesį buvo pagrindiniai tikslai, dėl kurių Viduramžių dailininkai kūrė savo personažus.Mokydami moralumo, gotikos dailininkai dažnai alegorizuodavo dorybes ir joms priešingas ydas bareljefų figūromis, kurias regime Paryžiaus, Amjeno ir Šartro katedrų vakarų fasaduose. Nugalėtojų dorybės ramiai pozuoja su atitinkamais simboliais, pavaizduotais ant skydų, o žemiau daug įdomesnės ydos vykdo savo vaizdžias piktadarybes. Paryžiuje, pavyzdžiui, šarvuota drąsa pasodinta aukštai su liūtu, išgraviruotu ant skydo, o bailumą vaizduoja riteris, išmetęs kardą bėgdamas nuo kiškio. Ydos buvo nusižiūrimos iš kasdieninio gyvenimo, kurį praeivis galėjo tuoj pat atpažinti. Taip Aistra žavisi savimi veidrodyje, Šykštumas sveria auksą, Nevltis persismeigia kardu, o Nesantaika pavaizduota vyro ir žmonos peštynėmis. Iš visų gotikos meno ciklų labiausiai išplėtota Paskutinio teismo tema. Ši jaudinanti scena, kurią galima rasti kiekvienoje gotikinėje katedroje, taip pat turėjo moralinį tikslą. Tokiomis teismo scenomis kaip Strasbūro katedros pietiniame portale kanonų teisės teisėjai naudodavosi kaip kulisine dekoracija, primenančia žemiškiesiems teisėjams ir priešininkams, kad jų sprendimus vieną dieną gali pakartoti aukščiausiasis Teisėjas. Gotikos mene, be aukštųjų religijos ir moralės temų, buvo vaizduojami ir kasdieninio gyvenimo užsiėmimai bei darbai. Daugelyje žymių bažnyčių galima rasti valstietį, dirbantį laukuose. Savotiškas metų laikų kalendorius pavaizduotas pagal Zodiako ženklus. Žmonių veikla apėmė ne tik rankų darbus, bet ir proto pastangas. Kadangi katedra dažnai buvo ir mokyklos suolas, tokių iškilių mokymo centrų kaip Paryžius, Šartras ir Laonas, katedrose galime tikėtis rasti septynių laisvųjų menų įvaizdžius. Atspindėdami Šartro pirmavimą XII a. pradžioje, dailininkai ten sukūrė pirmuosius ir geriausiai išplėtotus laisvųjų menų ciklus. Tuo pat metu, kai kancleris Teodorikas kūrė septyniųjų laisvųjų menų vadovėlį Heptateuchon, kurį paliko Šartro kapitulai, skulptoriai menus vaizdavo kaip moterų figūras, kurių kiekviena sėdi virš savo pagrindinio autoriteto: Dialektika laiko geliantį skorpioną, Retorika daro oratoriaus gestą, Geometrija brėžia skriestuvu lentelėje aplink savo kelius, Aritmetika skaičiuoja pirštais, Astronomija žvelgia aukštyn, o lengviausiai identifikuojama Muzika skambina varpeliais. Gramatika atvaizduota kaip garbi moteris, vienoje rankoje laikanti knygą, kitoje – legendinę rykštę. Akivaizdu, kad pedagoginė disciplina – amžina problema, nes vienas iš berniukų prie jos kojų peša kitą už plaukų. Autoritetai pavaizduoti kaip raštininkai, dirbantys prie stalų: Donatas po Gramatika, Ciceronas po Retorika, Aristotelis po Dialektika ir kt. Laono ir Paryžiaus dailininkai prie laisvųjų menų dar pridėjo aštuntą figūrą - Filosofiją, kurią pagal VI a. rašytojo Boecijaus pateiktą parašymą reprezentavo moteris. Laisvųjų menų, filosofijos ir Kristaus Mokytojo ciklai sugestijuoja artimus ryšius tarp mokslininkų ir gotikos dailininkų. Viduramžių dėstytojai ir studentai buvo linkę formuoti mąstymo mokyklas, kuriose dažnai sunku atskirti mokytoją nuo būrelio. Panašiai gotikos skultoriai steigdavo dirbtuves, kuriose prižiūrėdavo ir tobulindavo pagalbininkų amatą. Nuo XII a. Šartro skulptūroje, galima išskirti vieną pagrindinį ir keturis antraeilius dailininkus, kiekvieną su asistentais, o XIII a. Reimse vienas nežinomas genialus skultorius paliko žymę daugelio kitų darbuose. Mokyklos galėjo egzistuoti net architektūroje. Vilardo eskizų knyga irgi buvo gotikinės dirbtuvės produktas. Iš pradžių Vilardas nupiešė keletą piešinių iš kelionės į Vengriją, bet vėliau sąsiuvinį pavertė vadovėliu studentams. Jam mirus, eskizai liko atelier, ir juose pastabas ir piešinius padarė dar bent du nežinomi dailininkai. Niekada nerengti publikacijai, atsitiktinai išlikę eskizai teikia retą galimybę pažvelgti į Viduramžių dailininko kasdienybės pasaulį. XII a. daugelis gotikos architektų ir dailininkų liko nežinomi, bet per XIII a., ištobulėjus jų technikai, jie atsiskleidė ryškiau, todėl yra žinoma keleto architektų, dirbusių Reimseir Amjene, vardai. Būdingas šios klasės narys buvo Petras iš Montreuil, kurio svarbiausias darbas – Dievo Motinos katedros pietinis portalas; Petro antkapyje Šv. Germano bažnyčioje įrėžtas akademinis titulas: Mūrininkų magistras. Mokslininkai sprendė savo klausimus ir rezultatus surašinėjo į summae. Tokiu pat būdu gotikos arcitektai bei dailininkai savo meistriškumą tobulino ir įkūnijo bažnyčiose. Tad visai pagrįstai gotikinė katedra dažnai vadinta menine summa. Kaip teisės ir teologijos summa norėta apimti visą atitinkamo pažinimo visumą, taip skulptūroje ir languose Viduramžių dailininkai stengėsi sukurti krikščioniui būtino pažinimo įvaizdžius. Visi tikrojo tikėjimo ir gero elgesio niansai įgijo regimą pavidalą gausiuose ikonografiniuose cikluose, išreiškusiuose ne gryną profesionalaus teologo erudiciją, bet liaudžiai skirtų išsilavinimo pagrindų interpretaciją. Dailininkai ne visuomet dėstė gilius teologijos apmąstymus, daug dažniau – Biblijos ir šventųjų gyvenimų istorijas, šitaip padėdami teologams pasiekti žmones. BAIGIAMASIS ŽODIS Trumpu, bet skvarbiu žvilgsniu galima įžvelgti nesuvokiamą amžiaus temperamentą. Tam tikra prasme menas apčiuopia mūsų atvaizdą, mums patiems to nežinant. Kaip graikų skulptūra atspindi antikinės kultūros bruožus ir vystymąsi, taip gotikos akmuo ir stiklas teikia netiesioginį, bet skvarbų XIII a. vaizdą. Paskutinio teismo Kristaus figūroje ir Beau Dieu ramybėje slypi kai kas, kas atskleidžia savo jėgomis pasitikintį ir stabilumo apsaugotą amžių. Iškiliausioje Reimso skulptūroje šis pasitikėjimas virsta šypsena – tylaus pasitenkinimo šypsena puse lūpų. XIII a. buvo vienas iš retų šypsenos, kurią pateisina žmogaus pasiekimai, amžių. Jis dramatiškai kontrastuoja su deformuotu ateinančių amžių veidu, kai Kristus bus visiškai realistiškai vaizduojamas ant kryžiaus kenčiantis savo žmonijos agoniją ir nelaimes. Perėjimas nuo triumfuojančio Kristaus prie kenčiančio Jėzaus – tik vienas iš daugelio ateinančių vėlyvųjų Viduramžių tamsos ir nevilties ženklų.
Dailė  Referatai   (19,57 kB)
Bizantijos menas
2010-01-04
395.m.Romos imperija suskylo i dvi atskiras valstybes: Vakaru ir rytu Romos imperija.Pastaraja pamine BIZANTIJA. I sia valstybe iejo labiausiai issivysciusios buvusios Romos imperijos sritys, Tarp ju ir Graikija.BIZANTIJA tapo graikiskuju tradiciju saugotoja ir teiseje. Bizantija veike ir i pabaiga linke rytai.Per visa tukstantmeti istorija , Bizantija pergyveno pakilima ir nuosmukius.Kartu su salimi ivairiais laikais, Pergyveno ir menas.Anksciau kupolus mokejo dengti tik apvaliems pastatams. Kupolui islaikyti,panaudojus akmenu sudetitrikampiais,su apvaliais kampais. Valdant turkams mozaikai teko uzsidengti:musulmonu tikyba draude vaizduoti zmogu. Justinijano valdymo metais ,pasistatyta daug baznyciu Italijoje. Ypac Romos uostamiestyje,tai daugiausia bazilikos. Reiksmingiausia centriska astunkampes plano bazilikine SV.Vitales katedra Romoje. Vidines jos sienos bevieik istisai denge mozaikos. Isdestant sienine tapyba,is mozaikos SV.temomis .Bizantijoje grieztai laikomasi Tam tikru taisykliu.Zmones-ziniai,vaizduojami rustus.Nesunku pazinti bizantiskuju Kalonu kapitelius.Jie saviti,i virsu platejanciomis trikampinemis sienelemis zemame Reljefe papuostuomis augaliniaismotyvais,gyvunu atvaizdais. Bizantieciai ypac mego kupolus,todel architektai isdesti labai isradingai. Placiau paplitusios kryziaus kupolynes baznycios. Ju planas primena lygiakrasti graikiskaji kryziu.Virs jo antro iskildavo kupolao. Daugelyje bizantiskujiu pastatu kupolas yra pagrindine statynio dalis. Kad ir kokio pano butu-panasus i graikiskaji kryziu,apvalaus ar daugiakampio Visi tokie sttyniai vadinami antriniais,kupoliniais. Kaip ankstyvajam graiku mene bizantiskai kulturai irgi neskiriama demesio. Krikscionims kultura pirmine antikines pagoniskos religijos stabus. Taciau tapyba placiau paplito .Ja galima rasti baznycioje,rankrastyniu knygu miniatiurose. Tapomos ikonos-SV.paveikslai.8-9.a.buvo sunkus bizantijos menas. Salije siauteja ikonu naikintojai .Veliau bizantijos menas isgyvena nauja pakilima -pries visiska 1453m turku uzkariavima.Tai nereiske kad ,bizantijos menas isnyko jis tesi savo tradicijas senoves Rusios mene. Rusu miestai taliau Talinas jos tapybair architektura. Provoslaviskos cerkves statomos ir kitose salise. Bizantijai gimininga ,nuostabi Armenijos,Gruzijos architektura.
Dailė  Konspektai   (3,74 kB)
Natris
2010-01-04
Naujajame Testamente minima medžiaga neter, kuri buvo naudojama skalbimui. Ta pati medžiaga, kuri buvo žinoma dar senajame Egipte, minima graikų (Aristotelis, Dioskoridas) nitron pavadinimu, o senovės romėnų (Plinijus) buvo vadinama nitrum . Visais šiais atvejais, matyt, kalbama apie sodą, t.y. natrio karbonatą ir, iš dalies, apie potašą, kurio tuo metu nesugebėta atskirti nuo sodos. Arabų alchemikai vietoje termino nitrum vartojo natron . Alchemiko Geberio (14-15 a.) rankraščiuose greta pirmą kartą pavartoto termino soda sutinkamas pavadinimas alkali. Alchemikams priimtiniausi buvo pavadinimai, atspindintys atitinkamų medžiagų kilmę. Pvz., potašas gautas iš vyno akmens, buvo vadinamas sal tartari, o gautas iš augalų pelenų – sal vegetable. Nuo 1600 m. šarminių metalų druskos vadinamos sal lixiviosium, iš kurio kilo vokiškas žodis “Laugensalz”. Skirtumus tarp natrio (valgomosios druskos) ir kalio, kuris tuo metu karbonatų pavidalu buvo gaunamas iš augalų pelenų, pirmasis pažymėjo Štalis (Stahl, 1660-1734 m.) 1702 metais. Dviejų elementų egzistavimą eksperimentiškai pirmasis įrodė Diumelis de Monso (Duhamel de Monceau, 1700-1781 m.) . Markgrafas 1758 m. nustatė, kad šie elementai skirtinga spalva nudažo liepsną. Klaprotas (Klaproth, 1797 m.) pirmą kartą įrodė, kad kalis, nepaisant tuo metu paplitusio pavadinimo alkali vegitable , sutinkamas ir mineraluose. 18 amžiuje chemikai žinojo jau daug įvairių natrio druskų. Natrio druskos plačiai buvo naudojamos medicinoje, apdorojant odas, audinių dažymui. Tačiau iki 19 a. elementas vis dar nebuvo atrastas. Šis metalas buvo per daug aktyvus, todėl tradiciniais cheminiais metodais jo išskirti nepavykdavo. 1807 m. lapkričio 19 d. Karališkosios draugijos posėdžio metu seras H. Devis (Davy) Paskelbė atradęs du naujus elementus – natrį ir kalį. Tai padaryti jam pavyko elektros srovės pagalba, panaudojant vienintelį tuo metu pastovios srovės šaltinį – Voltos stulpą. D. Mendelejevas apie šį atradimą rašė: “Sujungdamas su teigiamu (vario ar anglies) poliumi gabalą drėgno (siekiant padidinti laidumą) natrio šarmo ir išskaptavęs jame įdubimus, pripildytus jame gyvsidabrio, sujungto su stipraus Voltos stulpo neigiamu poliumi, Devis pastebėjo, kad tekant srovei, gyvsidabryje tirpsta įpatingas metalas, mažiau lakus už gyvsidabrį ir sugebantis skaldyti vandenį, vėl sudarydamas natrio šarmą”. Devis pirmasis ištyrė natrio ir kalio savybes, pažymėdamas jų sugebėjimą lengvai oksiduotis, ir nurodė, kad natrio garai užsidega ore. Nepaisant to, kad H. Devio atradimas buvo didžiulis atardimas chemijoje, to meto technikai jis nedavė apčiuopiamos naudos. Juolab, kad niekas ir nežinojo, kokią naudą aplamai gali duoti minkšti ir labai aktyvūs bei užsidegantys ore, veikiant vandeniui, metalai. PAPLITIMAS GAMTOJE Kadangi natris lengvai oksiduojasi, laisvas apčiuopiamais kiekiais gamtoje nesutinkamas. Įvairių junginių pavidale natris sudaro 2,64% visos žemės plutos masės. Natrio pėdsakai aptikti Saulės atmosferoje ir tarpžvaigždinėje erdvėje. Tirpių druskų pavidale hidrosferoje natris sudaro ~2,9%, esant bendram 3,5-3,7% jūros vandens druskingumui. Baltijos jūros vandenys turi tik 0,6-1,7% NaCl, kai tuo tarpu Viduržemio jūros vandenyse jo yra iki 3%, o Raudonojoje jūroje iki 3,5%. Uždarose jūrose šios druskos kiekis dar didesnis. Negyvosios jūros vandenyse greta kitų druskų yra ~20% NaCl. Absoliutus kiekis natrio jūros vandenyse sudaro ~1,5·1016 tonų. Žemės plutoje natris sutinkamas įvairių druskų pavidale. Svarbiausios iš jų: natrio chloridas NaCl (akmens druska, galitas), natrio sulfatas Na2SO4·10H2O (mirabilitas, glauberio druska), natrio nitratas NaNO3 (Čilės salietra), natrio-aliuminio heksafluoridas 3NaF·AlF3 (kriolitas), tetraboratas Na2B4O7·10H2O (boraksas, tinkalas), silikatai – lauko špatai Na[AlSi3O8] (albitas), nefelinas Na[AlSiO4], sodalitas Na3[Al3Si3O12]·NaCl, neozanas Na3[Al3O12]·Na2SO4, gajuinas Na3[Al3Si3O12]·(Na2, Ca)[So4], lazuritas (ultramarinas) Na3[Al3Si3O12]·Na2S2, skapolinas Na3[Al3Si9O24]·NaCl ir kt. Kartu su Ca, Si, Ba, Mg, Al ir retaisiais elementais natris įeina į gamtinių silikatų sudėtį. Nedideli natrio kiekiai yra augaluose, pvz., tūkstantlapio (Achillea milleofillium) žolėje rasta tik 0,0006% Na. Šviežioje jūros žolėje (Zostera morina) yra 0,547%, o jos pelenuose 16,78% Na. Natrio junginiai, daugiausia natrio chlorido pavidale, sutinkami gyvūnų organizmuose. Taip, pvz., kraujo plazmoje natrio jonai sudaro 0,32%, kauluose 0,6%, raumenų audiniuose 0,6-1,5%. Papildydamas natūralius Na nuostolius, žmogaus organizmas kasdien turi suvartoti 4-5 g natrio NaCl pavidale. Natrio druskų žaliavų šaltiniai plačiai paplitę Žemėje. Dideli valgomosios druskos klodai slūgso buvusios SSRS teritorijoje (Brianskas-Bachmačius, Ileckas prie Orenburgo, Usolė prie Permės, Sibiras; druskinguose ežeruose – Eltono (26% NaCl), Baskunčiako, JAV (Teksaso valstija, Nju Meksikas, Oklahoma, Kanzasas ir kt.), Austrijoje. Mirabilitas, tenarditas sutinkamas Kara-Bogazgoloje, Sibire, JAV (vakarinės valstijos), Sicilijos saloje, Ispanijoje, Šiaurės Afrikoje. Salietros klodai yra Pietų Amerikoje (Peru, Čilė). Didžiulės mineralo Na2CO3·NaHCO3·2H2O atsargos yra Šiaurės Afrikoje (Šiaurės vakarai nuo Kairo, Alžyras, Sudanas, Libanas), Armėnijoje, Sibire, JAV (Nevados ir Kalifornijos valstijos) ir kitur. GAVIMAS Nepaisant H. Devio atradimo, labaratorijose natris iki 1824 metų buvo retenybė, kol Erstedas nustatė, kad gryną aliuminį galima gauti, redukuojant aliuminio chloridą natriu. Nuo to laiko natrio gavimo technologinių procesų vystymasis tiesiogiai priklausė nuo aliuminio gavimo pramonės vystymosi. Tačiau vėliau aliuminio redukavimui imta naudoti kalį, ir natrio gamyba vėl sumažėjo. Tik po 32 metų A. S. Devilis ir R. Bunzenas įrodė, kad aliuminio gamyboje vis dėl to geriau naudoti natrį, negu kalį. Pagal Devilio metodą natris buvo gaunamas redukuojant sodą anglimi. Kastneris (Castner) 1886 m. šį procesą patobulino, bet po kelių mėnesių amerikietis Holas (Holl) ir prancūzas Eru (Erout) pasiūlė elektrolitinį aliuminio gavimo būdą. Taigi, natrio poreikis rinkoje vėl krito. Tam, kad periodinės elementų lentelės elementas N0 11 vėl grįžtų į gamybines sferas, reikėjo mažiausiai dviejų dalykų: 1) naujų panaudojimo sričių, kurioms būtinai reiklingas natris, ir 2) efektyvių pigaus natrio gavimo būdų. Kastneris 1890 m. patobulino elektrolitinį natrio gavimo iš kaustinės sodos procesą, o 1895 m. Niujorko valstijoje buvo pastatyta gamykla, gaminanti šiuo metodu natrį. Šiuolaikinį natrio gavimo iš išlydyto natrio chlorido procesą pasiūlė Daunsas (Downs) su bendraautoriais. Vieno kilogramo natrio kaina nukrito nuo 4,5$ 1890 m. iki 0,35$ 1953 metais. Tokiu būdu, natris tapo pigiu metalu, o tuo pačiu ir nebrangia žaliava chemijos pramonėje. Jo gamyba nepaliaujamai augo. Taip pvz., pagal Devilio būdą 1885 m. buvo gaminama 5500-6000 kg per metus, Kastnerio – 1888-1900 m. apie 150 t per metus. 1913 metais Europoje jau buvo gaminama 4200 t, o JAV – 1800 t natrio per metus. Pasaulyje 1927 m. buvo gaminama 27 tūkst. tonų natrio. Antrojo pasaulinio karo metais natrio gamyba JAV žymiai išaugo dėl jo panaudojimo natrio cianido ir tetraetilšvino gamybai. Šiuo metu JAV gaminama virš 100 tūkst. tonų natrio per metus, pasaulyje ~200 tūkst. tonų. Gavimo būdai. Yra daug metalinio natrio gavimo iš jo junginių būdų. Ankstesniuose procesuose jo gamybai buvo naudojamas natrio šarmas; tuo tarpu šiuolaikinėje gamyboje daugiausiai naudojamas natrio chloridas. Natris gali būti gaunamas veikiant jo druskas anglimi ar kitais reduktoriais prie temperatūrų, viršijančių jo lydimosi temperatūrą (termocheminės redukcijos procesai) arba elektrolizės būdu. Terminės redukcijos procesai. Gmelino (Gmelin) žinyne nurodoma, kad šiuo metodu natris gali būti gaunamas praktiškai iš bet kurio jo junginio. Natrio karbonatą galima redukuoti medžio anglimi arba koksu, sumaišytu su geležimi; sidabru, aliuminiu arba magniu. Aukštesnėse temperatūrose aliuminis, magnis, kalcis, kalcio hidridas, silicidas ar kalcio karbidas redukuoja natrio chloridą iki metalo. Susmulkinta geležis, ferosilicis, kalcio karbidas ir koksas redukuoja natrį iš išlydito natrio hidroksido. Pagal Gmeliną, natrio silikatas, sulfidas, sulfatas ir cianidas aukštoje temperatūroje irgi gali būti redukuoti iki metalo. Pramoninę reikšmę turi natrio karbonato (kalcinuotos sodos) redukcijos procesas, reduktoriumi naudojant anglį. Procesas vyksta pagal sumarinę reakciją: Na2CO3 + 2C ® 2Na + 3CO(DH0298=231 kcal/g·mol). Reakcija stadijinė: Na2CO3 ® Na2O + CO2 CO2 + C = 2CO Na2O + C ® 2Na + CO Technologinio proceso aprašymą galima rasti specialioje literatūroje. Patentuose siūloma kalcinuotos sodos reakciją vykdyti su anglimi, ištirpdyta išlydytoje geležyje, naudoti medžio anglį ar vykdyti procesą esant sumažintam slėgiui, panaudojant vakuminius siurblius. Natrio karbonato redukcijos procesas 1100°C temperatūroje vykdomas, greitai šaldant gautus natrio garus iki temperatūros, žemesnės už 700°C. Paminėtinas apie 30 metų naudotas Devilio (H. Deville) procesas, panaudojantis natrio karbonato, medžio anglies ir kalkių mišinį, ir Dou (Dow) natrio gavimo procesas, distiliuojant išlydytą natrio karbonato ir anglies mišinį. Kastnerio procesas – vienas iš svarbiausių termocheminių kaustinės sodos (natrio hifroksido) redukcijos procesų. Tai patobulintas Devilio procesas, kuriam charakteringas geresnis reaguojančių medžiagų kontaktas, o pats procesas vyksta prie žemesnių temperatūrų pagal reakciją: 6NaOH + FeC2 ® 2Na2CO3 + Fe + 3H2 + 2Na. Kituose technologiniuose prcesuose geležies karbidas 1000°C redukuoja natrio hidroksidą pagal lygtį: 3NaOH + FeC2 ® 3Na + Fe + 3/2H2 + CO + CO2 . Metalinio natrio gavimui iš natrio hidroksido naudojami įvairūs reduktoriai – grynas kalcio karbidas, jo mišinys su natrio chloridu arba gryna anglis 4NaOH + 2C ® Na2CO3 + 2Na + 2H2 + CO . Termocheminiuose natrio gavimo redukcijos procesuose plačiai naudojamas natrio chloridas arba kiti jo halogeniniai junginiai. Šių junginių redukcija vyksta pagal lygtis: 2NaCl + CaC2 ® CaCl2 + 2Na + 2C 6NaF + Al ® 3Na + AlNa3F6 2NaCl + CaO + C ® 2Na + CaCl2 + CO 2NaCl + Pb ® PbCl2 + 2Na. Kituose technologiniuose procesuose įvairių junginių redukcija vyksta pagal lygtis: Na2B4O7 + 7C ® 2Na + 7CO + 4B Na2S + CaO + C ® 2Na + CaS + CO Na2S + CaC2 ® 2Na + CaS + 2C 2NaCN + Fe ® 2Na + FeC2 + N2 3Na2O2 + 2C ® 2Na2CO3 + 2Na 7Na2O2 + 2CaC2 ® 2CaO + 4Na2CO3 + 6Na 2NaNO2 + 3CaC2 + 6NaF ® 2NaCN + 4CO + 3CaF2 + 6Na 2NaNO2 + 3CaCl2 + 3Na2S ® 2NaCN + 4CO + CaS + 6Na. Natrio gavimas elektrolizės būdu. Šiuo metu tai pagrindinis pramoninis natrio gavimo būdas. Natris gaunamas, elektrolizuojant sulydytą natrio hidroksidą arba natrio chloridą. Elektrolizės metu prie geležies ar nikelio katodų išsiskiria natris, o ant grafito anodo, priklausomai nuo elektrolizuojamų medžiagų, išsiskiria deguonis arba chloras. Katodas 4Na+ + 4e ® 4Na Anodas 4OH– – 4e ® 2H2O + O2 4Cl– – 4e ® 2Cl2 Pirmą kartą elektrolizės būdu natris buvo gautas iš natrio hidroksido (Kastnerio metodas). Šiuo atveju ant anodo vyksta 1) reakcija. Vandeniui difundavus per vonią, ant katodo vyksta antrinė reakcija su natriu: 2Na + 2H2O ® 2NaOH + H2 . Sumarinė reakcija: 4NaOH ® 2Na + 2NaOH + H2 + O2 . Kadangi vanduo reaguoja su puse susidariusio natrio, jo išeiga praktikoje neviršija 50% teorinės reikšmės, o kitos pašalinės reakcijos išeigą gali sumažinti ir dar daugiau. Kastnerio elektrolizeris pavaizduotas piešinyje. Aparatas sudarytas iš apšildomo geležinio indo, kuriame yra išlydytas natrio hidroksidas. Indo apačioje yra geležinis strypas (katodas), kurį gaubia geležinis cilindras (anodas). Elektrolizeryje dar yra trumpas geležinis cilindras, pagamintas iš geležinio tinklo. Pastarasis gaubia viršutinę, pastorintąją katodo dalį ir apsaugo, kad susidaręs ant katodo metalinis natris nepatektų ant anodo. Dėl mažo savo lyginamojo svorio, susidaręs metalinis natris pašalinamas nuo išlydytos masės viršaus. Ant anodo kraunasi OH– jonai ir skiriasi deguonis bei vanduo. Didelė vandens dalis išgaruoja. Dalį vandens skaldo srovė, todėl, be natrio, ant katodo skiriasi ir vandenilis. Išeidamas pro vidinio cilindro dangtį, vandenilis užsidega. Sunkiosios išlydytos masės priemaišos kaupiasi apatinėje elektrolizerio dalyje. Žemiausiuose sluoksniuose kaupiasi atšalęs natrio hidroksidas. Kaip pažymėjo pats Kastneris, svarbu, kad elektrolizerio temperatūra kiek galima mažiau viršytų natrio lydimosi temperatūrą. Priešingu atveju natris maišosi su išlydyta mase ir, veikiamas deguonies, oksiduojasi. Kastnerio elektrolizeris nuo 1891 metų iki 1920 metų buvo žymiai patobulintas, nes tai buvo vienintelis procesas, turintis praktinę reikšmę. Kastnerio elektrolizeris yra paprastos konstrukcijos, elektrolizės procesas vyksta prie žemų (320-330°C) temperatūrų. Pagrindinis jo trūkumas – naudojama palyginus brangi žaliava – švarus natrio hidroksidas. Todėl pastarąjį išstūmė kiti procesai, panaudojantys natrio chloridą. Natrio chlorido elektrolizės procesai. Dar Faradėjus 1883 m. atliko eksperimentus, siekdamas gauti natrį elektrolizės būdu iš natrio chlorido. Literatūroje pateikiama visa eilė patentų apie natrio chlorido elektrolizę. Viena iš labiausiai pavykusių elektrolizerių konstrukcijų – Daunso elektrolizės kamera. Daunso technologinio proceso privalumai – naudojama pigi žaliava (NaCl), susidaro vertingas šalutinis produktas (Cl2 dujos) ir pasiekiama didelė natrio išeiga pagal srovę. Be to sėkmingai išspręsta įrenginių apsaugos nuo korozijos problema. Kadangi metalinis natris aukštose temperatūrose tirpsta išlydytame natrio chloride, būtina kiek galima daugiau sumažinti jo lydimosi temperatūrą. Beje, dėl šios priežasties ilgą laiką nepavyko išskirti natrio iš išlydyto natrio chlorido. Pasirodė, kad pridėjus kalcio chlorido, lydymosi temperatūrą galima žymiai sumažinti – nuo 800°C iki ~600°C. Elektrolizės vonios lydimosi temperatūros sumažinimui įvairūs autoriai siūlė prie natrio chlorido pridėti CaCl2; KCl ir žemės šarminių metalų; KCl ir Na2CO3; KCl ir NaF, KF; NaF ir žemės šarminių metalų chloridų, Na2CO3 . Norint gauti gerus rezultatus, elektrolizinant išlydytą NaCl, būtina: anodas turi būti pagamintas iš grafito numatyti būdus chlorui pašalinti iš anodinės erdvės katodas turi būti metalinis, pageidautina iš geležies numatyti būdus, kaip pašalinti natrį iš katodinės erdvės ir apsaugoti jį nuo galimos sąveikos su oksidatoriais visos elektrolizerio dalys privalo būti atsparios ugniai tarp elektrodinių polių lydynyje neturi būti jokių metalinių dalelių. Daunso elektrolizės kamera pavaizduota piešinyje: Kamera sudaryta iš akmeninio indo, kuriame yra grafitinis strypas A (anodas) ir iš šonų geležiniai katodai K. Anodą dengia geležnis gaubtas 1 ant jo tinklelis 2, skiriantis anodinę ir katodinę erdves. Chloridų mišinys išlydomas elektros pagalba. Išsiskyręs ant katodo natris kyla į viršų ir geležiniais vamzdžiais 3,4 patenka į surinkėją 5. Tokiu būdu skystas natris apsaugomas nuo oro poveikio. Išlydytas natris turi iki 1% kalcio. Lėtai aušinant metalą, kalcio kiekis sumažinamas iki šimtųjų procento dalių – gaunamas techninės kvalifikacijos švarumo elementas. Toliau filtruojant 105-110°C temperatūroje, gaunamo natrio švarumas siekia 99,9% . Gaunamas chloras yra švarus, jį galima suslėgti ir panaudoti. Elektrolizei naudojama ~7V įtampa, metalo išeiga pagal srovę siekia 80-85% . Vienam kilogramui natrio gauti reikalinga apie 11kW val energijos. Paminėtini Akerio (Acker C.), Aškrofto (Ashkroft E.), Mak-Nito (Mc Nitt R.), Danielio (Daneel H.), Siuardo (Seward C.O.), Cibo (Ciba) ir kitų autorių sukurti elektrolizeriai natriui gauti. Elektrolizės būdu natrį galima gauti iš išlydyto natrio karbonato, natrio tetraborato, natrio nitrato, natrio cianido, natrio sulfato ir natrio sulfido arba dvigubos elektrolizės metodu iš nevandeninių jo druskų tirpalų (gautas natrio junginys arba jo amalgama antrą kartą elektrolizinama). FIZINĖS SAVYBĖS Gamtoje sutinkamas tik vienas stabilus izotopas Na23. Bombarduojant natrį neutronais, susidaro b aktyvus izotopas Na24 (skilimo pusperiodis T1/2=15,06 val). Iš viso žinomi 6 radioaktyvūs izotopai. Na22 skildamas spinduliuoja pozitronus – teigiamas daleles, kurio masė artima ellektrono masei (T1/2=2,58 metų). Simbolis Na Atominis numeris 11 Atominė masė 23 (tiksli 22,989768) Masės numeris 23 Protonų skaičius 11 Elektronų skaičius 11 Neutronų skaičius 12 Išorinių e konfigūracija 3s1 Atominis radiusas, Å 1,86 Jono radiusas, Å 0,92 Jonizacijos energija, eV Na0 ® Na+ ® Na2+ ® Na3+ ® Na4+ 5,09; 46,65; 71,3; 99,0; Spektrinės linijos, Å (intesyvi geltona) 5890; 5896 Elemento tipas baltas metalas Kristalinės gardelės tipas kūbinė centruota Būvis kambario temperatūroje kietas Tankis, Kg/m3 971 (H2O=1000) Kietumas 0,5 (deimantas=10) Virimo temperatūra, K 1156,1 (883°C) Lydimosi temperatūra, K 370,96 (97,96°C) Šiluminė talpa 0,29 (H2O=1) Specifinis šiluminis laidumas, W/m·K 1230 Elektrinis laidumas 21 (Hg=1) Specifinė varža, W m 4,3·10-8 Normalusis elektrodo potencialas, V –2,71 Magnetinės savybės paramagnetikas Dielektrinė skvarbtis 60 Temperatūrinės priklausomybės Tankio, Kg/m3 (kieto) dt=0,9725–0,0002011t–0,00000015t2 (skysto) dt=0,9490–0,000223t–0,0000000175t2 Klampumo, puazai (skysto) lgh= –1,09127+382(t+313) Paviršiaus įtempimo, din/cm g=202–0,1t Šiluminio laidumo, kal/cm·s·laipsn°C (kieto) k=0,324–0,00040t (0–97,83°) (skysto) k=0,2166–0,000116t (iki 500°) Elektrinės varžos, mW·cm (kieto) r=4,777+0,01932+0,00004t2 (0-97,83°) (skysto) r=6,225+0,0345t (iki 400°) Dujiniame būvyje (purpurinė spalva) natris sudarytas, daugiausia, iš vienatomių molekulių. Dimerų Na2 skaičius didėja, didėjant temperatūrai (600°K–0,008 dalis Na2; 650°K–0,013; 700°K–0,019; 750°K–0,025). Natrio dujų slėgis labai mažas (mm Hg stulp.)–1,199·10-7 (100°C); 3,958 (500°C); 1998 (1000°C). CHEMINĖS SAVYBĖS Išorinio elektroninio sluoksnio struktūra leidžia manyti, kad natris neturėtų prisijungti elektronų. Kita vertus, vienintelio elektrono atidavimas turėtų vykti gana lengvai, susidarant vienvalenčiam katijonui. Natris iš tiesų lengvai atiduoda savo valentinius elektronus (po vieną vienam atomui) ir pasižymi ryškiomis redukcinėmis savybėmis. Natrio hidroksidas – stipri bazė. Taigi, natris turi pilną kompleksą metalams būdingų cheminių savybių. Tai patvirtina ir fizinės šio elemento savybės. Cheminis natrio aktyvumas didelis. Kai kurios natrio reakcijos su neorganinėmis medžiagomis pateikiamos lentelėje: Elementas Cheminė saveika su Na Deguonis reaguoja gana greitai Azotas nereaguoja Vandenilis greita reakcija, temperatūra virš 300°C Vanduo greita reakcija Anglis reaguoja prie 800-900°C Amoniakas lėtai reaguoja Anglies monoksidas nesant NH3 nereaguoja Anglies dioksidas reaguoja Halogenai: Fluoras užsidega Chloras reaguoja Bromas lėta reakcija (praktiškai nevyksta) Jodas nereguoja Sieros rūgštis šalta koncentruota intensyvi reakcija šalta praskiesta labai intensyvi reakcija Natrio reakcijoms su specifinėmis neorganinėmis medžiagomis skirta daug apžalginių straipsnių. Ypač gausiai tyrinėtos natrio reakcijos skystame amoniajake. Reakcija su vandeniu. Kambario temperatūroje natris energingai reaguoja su vandeniu, susidarant natrio hidroksidui ir skiriantis vandeniliui. Reakcijos metu išsiskyrusios šilumos užtenka natriui išlydyti. Esant dideliam natrio paviršiaus kontaktui su vandeniu, reakcija lydima sprogimo. Natris taip pat reaguoja su paprastu ledu, o vandenilio skyrimąsis nustoja, tik atšaldžius ledą iki -200°C. Kai kurių autorių duomenimis, reaguoti su vandeniu natris pradeda prie -80°C. Natrio reakcijos su vandeniu: Na + H2O ® NaOH + 1/2H2 šiluma DH0298= –33,67 kcal; skysto natrio su vandens garais –45,7 kcal. Natrio reakcija su vandeniu plačiai taikoma praktikoje. Taip pvz., su natriu pašalinami drėgmės pėdsakai iš transformatorinių tepalų. Geri rezultatai gauti džiovinant natriu propilo, izoamilo, fenoksibutilo ir metilo spiritus. Natris gali būti panaudojamas vandens šalinimui iš piperidino ir kitų aminų. Drėgmės šalinimui iš reagentų naudojami ir natrio-kalio lydiniai. Paskirsčius natrį kietame nešėjuje, patogu juo sausinti dujas. Įdomu pažymėti, kad 1920 metais Vokietijoje vietoje degtukų buvo gaminamos natrio lazdelės. Jos buvo pardavinėjamos sausai įpakuotos. Norint įdegti ugnį, reikėjo atkirsti nedidelį gabalėlį šių lazdelių ir patalpinti ant sudrėkinto vandeniu popieriaus lapo. Natrio reakcijos su vandeniu pagalba buvo gauti vandenilio izotopai. Reakcija su deguonimi. Drėgname ore metalinis natris greitai praranda savo sidabrinę spalvą ir tampa blankiai pilku, padengtu oksido plėvele. Ši plėvelė sugeria drėgmę ir anglies dioksidą iš oro, susidarant natrio hidroksidui ir karbonatui. Kaitinamas sausame ore natris užsidega, kai temperatūra artima jo virimo temperatūrai. Vykstant oro ar deguonies sąveikai su natriu, susidaro jo oksido ir peroksido mišinys. Esant žemesnei nei 160°C temperatūrai ir nepakankant deguonies, susidaro tik natrio oksidas. Ilgą laiką buvo manoma, kad susidaro tik du deguoniniai natrio junginiai – oksidas Na2O ir peroksidas Na2O2. Vėliau nustatyta, kad egzistuoja ir peroksidas NaO2. Be to, egzistuoja ir natrio ozonidas NaO3. Išlydytas natris lengvai dega paprastoje atmosferoje – susidaro tiršti oksido dūmai. Iš pradžių, matyt, susidaro natrio peroksidas, kuris reaguoja su metalinio natrio pertekliumi susidarant oksidui. Natrio reakcijų termodinamika su deguonimi pateikiama žemiau: 2Na(k) + 1/2O2(d) ® Na2O(k) DH0298= –100,7 kcal 2Na(sk) + 1/2O2(d) ® Na2O(k) DH0400= –104,2 kcal 2Na(k) + O2(d) ® Na2O2(k) DH0298= –120,6 kcal . Natrio ozonidas gaunamas, leidžiant ozoną per natrio tirpalą skystame amoniake. Susidaro oranžinės ar tamsios spalvos nuosėdos. Kai kurių autorių nuomone, natris savaime užsidega ozono atmosferoje. Praktinį pritaikymą turi tik natrio peroksidas (stiprus oksidatorius). Iš pradžių jis buvo naudojimas šiaudinių skrybėlių blukinimui, dabartiniu metu naudojamas celiuliozės masės balinimui popieriaus gamyboje, kadangi jam reaguojant su vandeniu susidaro natrio peroksidas: Na2O2 + 2H2O ® 2NaOH + H2O2 + 34 kcal . Žinomi sekantys natrio peroksido junginiai: Na2O2; Na2O2·H2O; Na2O2·2H2O; Na2O2·8H2O . Natrio peroksidas naudojamas izoliuojančiose dujokaukėse ir povandeniniuose laivuose kaip deguonies šaltinis: 2Na2O2 + 2CO2 ® 2Na2CO3 + O2 + 111kcal . Labaratorijose Na2O2 naudojamas stipriu oksidatoriumi, lydant metalus. Reakcija su vandeniliu. Natris pradeda absorbuoti vandenilį maždaug 200°C temperatūroje, o 300-400°C temperatūroje proceso greitis suintensyvėja. Jei nesiimama specialių priemonių natrio dispergavimui, aplink jį susidaro kieto natrio hidrido plėvelė ir reakcija sustoja. Natrio hidrido gavimo reakcija yra grįžtama: 2Na + H2 = 2NaH. Susidarymo šiluma 13,8-15,69 kcal/mol . Kadangi reakcija grįžtama, norint gauti produktą, vandenilio slėgis turi būti didesnis už natrio hidrido disociacijos slėgį. Natrio hidridas yra stiprus reduktorius, ypač aukštesnėse temperatūrose. Jis reaguoja su daugeliu oksidatorių, halogenais ar įvairiais jų kovalentiniais junginiais. Natrio hidridas redukuoja sieros rūgštį iki sieros vandenilio ir laisvos sieros. Metalurgijoje vartojamas oksidinių plėvelių pašalinimui nuo paviršiaus. Kasmet sunaudojama virš 1000 t natrio hidrido. Reakcijos su halogenais. Natrio sugebėjimas reaguoti su halogenais nevienodas. Susilietęs drėgnas natris ir fluoras užsidega. Fluoro atmosferoje natris pasidengia fluorido plėvele. Su chloru natris nereaguoja –80°C temperatūroje. Su sausu chloru kambario temperatūroje natris reaguoja silpnai, tačiau išlydytas – dega chloro atmosferoje susidarant natrio chloridui. Natrio reakcija su bromu vyksta tik ant paviršiaus ir 300°C temperatūroje. Kai kurie autoriai nurodo, kad jungiantis šiems elementams, gali įvykti net sprogimas. Lydimas jodas ir natris nereaguoja, bet 300-360°C temperatūroje gali vykti paviršinė reakcija. Termodinaminės natrio reakcijos su halogenais: Na(k) + 1/2F2(d) ® NaF(k) DH0298= –136,0 kcal Na(k) + 1/2Cl2(d) ® NaCl(k) DH0298= –98,23 kcal Na(k) + 1/2Br2(sk) ® NaBr(k) DH0298= –86,03 kcal Na(k) + 1/2J2(k) ® NaJ(k) DH0298= –68,84 kcal . Reakcijos su amoniaku. Natrio reakcija su amoniaku, esant kokso, kurios metu susidaro natrio cianidas, yra viena iš svarbiausių pramonėje šio metalo reakcijų (žr. skyr. “natrio junginiai ir jų panaudojimas”). Tiesa, pastaruoju metu ciano vandenilio rūgštis gaunama tiesioginės sintezės metu, ir šios reakcijos reikšmingumas šiek tiek sumažėjo. Tirpdamas skystame amoniake, natris disocijuoja į teigiamus metalo jonus ir elektronus, kurie yra sugaudomi tirpiklyje. Natrio kompleksiniai junginiai su metalais yra aprašyti daugelio autorių specialioje literatūroje. Žemose temperatūrose labiausiai koncentruoti natrio tirpalai yra sudaryti iš dviejų fazių: praskiestos-tamsiai mėlynos dugne ir virš jos koncentruotos-bornzos spalvos. Natrio tirpalai skystame amoniake skirstomi į dvi kategorijas – katalizinius ir nekatalizinius. Aktyvūs metalai, tokie kaip geležis, kobaltas ir nikelis skaldo tamsiai mėlyną natrio tirpalą amoniake – susidaro natrio amidas. Šia reakcija pagrįstas vienas iš pramoninių natrio amido NaNH2 gamybos būdų. Didžiausi amido kiekiai pagaminami tiesioginės amoniako ir natrio sąveikos metu: 2Na + 2NH3 ® NaNH2 + H2 . Reakcija gali būti vykdoma trimis metodais – esant aukštai 300-400°C (išlydytas natris ir dujinis amoniakas), vidutinei 140-170°C (skystas natris ir dujinis amoniakas) ir žemai -30°C (kietas natris ir kietas amoniakas) temperatūroms. Išlydytas NaNH2 pasižymi dideliu reakcingumu. Jis reaguoja su anglies monoksidu, susidarant natrio cianidui, su anglies dioksidu – susidaro natrio ciano amidas, natrio karbonatas ir natrio cianatas. Išlydytas natrio amidas reaguoja su stiklu. Natrio amidas naudojamas sintetinio dažo indigo, vitamino A ir kitų organinių junginių sintezėje. Kitos reakcijos. Siera , selenas ir teliūras energingai reaguoja su natriu, susidarant sulfidams (Na2S, Na2S2, Na2S3, Na2S4 ir Na2S5), selenidams ir teliūridams. Kambario temperatūroje natris nereaguoja su anglimi, tačiau 800-900°C temperatūroje natrio garai su anglimi sudaro karbidus Na2C2. Natrio junginiai su grafitu išreiškiami formulėmis NaC8 ir NaC16. Natrio sąveika su azotu normaliomis salygomis nevyksta. Yra duomenų, kad iki 300°C sausas azotas natrio atžvilgiu išlieka inertiškas. Aukštesnėse temperatūrose susidaro du reakcijos produktai: natrio azidas NaN3 ir natrio nitridas Na3N. Šildant natrį su fosforu be oro, susidaro fosfidas. Oro astmosferoje reakcija lydima liepsnos – susidaro natrio fosfatas. Reaguojant natriui su fosforu, gali būti gaunami sekantys junginiai: NaP3, Na2P5 ir Na3P . Raudonasis fosforas reaguoja su natriu skystame amoniake; susidaro NaP3·3NH3. Šildant su selenu, susidaro įvairūs natrio selenidai: Na2Se, Na2Se2, Na2Se3, Na2Se4 ir Na2Se6. Natris redukuoja daugelį metalų (išskyrus Al, Mg ir šarminius žemės metalus) iš jų oksidų. Pastaruoju metu padidintas dėmesys skiriamas sunkiai besilydančių metalų (pvz., titano, cirkonio ir kt.) gavimo tyrinėjimams, panaudojant reduktoriumi natrį. Metalinis natris energingai reaguoja su daugeliu neorganinių halogeninių junginių. Tokių reakcijų metu šiuolaikinėje miltelių metalurgijoje gaunama geležis, cirkonis, berilis ir kt. metalai. Reakcija su geležimi vyksta pagal lygtį: FeCl3 + 3Na ® Fe + NaCl . Kai kurios reakcijos su organiniais junginiais. Natris yra plačiai naudojamas organinėje sintezėje. Natrio panaudojimas organinėse reakcijose yra plačiai aprašytas specialiuose apžvalginiuose darbuose. Svarbiausia dabartiniu metu pramoninę reikšmę vis dar turi natrio panaudojimas tetraetilšvino gamybai, kuris pasižymi antidetonacinėmis motorinio kuro savybėmis. Pagrindinė reakcija yra 4PbNa + 4C2H5Cl ® (C2H5)4Pb + 3Pb + NaCl . Kitos svarbesnės natrio reakcijos ir susidarę produktai pateikiami lentelėje: Reakcija Produktas Esterių susidarymo iš alkoholiatų C6H5CH2OC2H5 Fitigo sintezė (alkilaromatinių angliavandenilių gavimas) C6H5C2H5 Alkilinimo (aukštesniųjų šakotųjų spiritų ir eterių gavimas) CH3COCH(C2H5)CO2C2H5 Kondensacijos su alkoholiatais (esterių C2H5CH(CO2C2H5) 2 gavimas) CH3COCH2CO2C2H5 CH3COCH2COCO2C2H5 Perkino sintezė (cinamono rūgščių gavimo) C6H5CH=CHCO2H Pinakolo sintezė pinakolas Orto skruzdžių eterio sintezė HC(OC2H5)3 Ketonų gavimo iš rūgščių druskų sausos (CH3) 2CO destiliacijos būdu (C6H5)2CO Praktinę reikšmę turi natrio reakcijos su alkoholiais, kurių metu gaunami alkoholiatai vėliau panaudojami įvairių esterių sintezei. Reaguodamas natris su kai kuriais polihalogeniniais angliavandeniliais sprogsta. Pvz., natrio-kalio lydinio su anglies tetrachloridu mišinio jautrumas sprogimui yra 150-200 kartų didesnis, negu sprogstamojo gyvsidabrio. Natrio ir kalio sprogimo reakcija su chloroformu panaudojama bomboje. Literatūroje galima sutikti ir kitas sprogstamasias sistemas su natriu. NATRIO PANAUDOJIMAS Metalinis natris (grynas ar jo lydiniai su kitais metalais) plačiai panaudojamas pramonėje. Ilgą laiką dižiausias natrio kiekis (lydinys 10% Na ir 90% Pb) buvo sunaudojamas tetraetilšvino ir įvairių esterių gamyboje bei natrio cianido gamyboje. Kadangi metalinis natris lydosi prie 98°C temperatūros, o verda tik 883°C, jis plačiai panaudojamas šilumos nešėju aviacijos variklių vožtuvuose, liejimo mašinų plunžerių aušinimui, o taip pat eilėje cheminių procesų, užtiktrinant tolygų šildymą 450-650°C temperatūroje. Dėka aukštos virimo temperatūros, mažo neutronų sugaudymo radiuso ir didelio šilumos atidavimo koeficiento natris panaudojamas skystu šilumos nešėju branduolinėje energetikoje. Pvz., amerikietiškose atominėse povandeninėse valtyse panaudojami energetiniai įrenginiai su natrio kontūrais. Reaktoriaus viduje išsiskyrusi šiluma įkaitina natrį, kuris cirkuliuoja tarp reaktoriaus ir garo generatoriaus ir aušdamas gamina vandens garus, panaudojamus garo turbinai sukti. -Metalurgijjoje natris naudojamas įvairiems metalams redukuoti ir jų junginiams gauti. Pvz., švino lydinys, turintis 0,58% Na; 0,04% Li; 0,73% Ca yra labai kietas ir naudojamas vagonų ašių guoliams gaminti. Charakteringas natrio garų švytėjimas naudojamas specialiuose šviestuvuose. Pažymėtina, kad paleidžiant kosminį palydovą į Mėnulį 1959 m. buvo išleistas natrio dujų debesis, pagal kurio švytėjimą buvo tikslinama pastarojo trajektorija. Organinėje sintezėje natrio panaudojimas prasidėjo nuo kondensacijos reakcijų – 1850 m. Viljamsonas gavo eterius. Viurcas 1885 m. sintezavo 2,5-dimetilheksaną iš 2-etilbrompropano ir natrio, o Fitigas 1863 m. šį principą panaudodo alkil aromatinių angliavandenilių sintezėje. Kitas klasikinis pavyzdys – Klaizeno 1863 m. kondensacijos reakcija, kurios metu susintetintas acto rūgšties etilo esteris. Natrio organiniai junginiai yra daugelio vaistinių preparatų sudėtyje (norsulfazolas, natrio salicilatas ir kt.), fiziologiniuose tirpaluose. Radioaktyvus natrio izotopas Na24 naudojamas medicininėje diagnostikoje ir kai kurių leukemijos formų gydimui. Analitinis nustatymas. Natrio jonus tirpale nustatyti sudėtinga, visų pirma, dėl didelio daugumos druskų tirpumo. Kokybiškai natris dažnai nustatomas pagal charakteringą geltonos liepsnos spalvą. Natrį nustatyti galima ir mikroskopo pagalba pagal nusodintų trietanol aminodinitrocikloheksafenoliatų kristalų formą. Kiekybinis natrio nustatymas svorio metodu grindžiamas jo nusodinimu dvigubomis uranilo druskomis. Kiekybiškai natris nustatomas šiais metodais: uranilacetatiniu (nusodinamas NaZn(UO2)3(CH3COO)9·6H2O) magnio uranilacetatiniu (nusodinamas NaMg(UO2)3(CH3COO)9·6H2O ) modifikuotu uranilacetatiniu centrifūginiu poliarografiškai redukuojant uranilo joną panaudojant dihidroksi vynoakmens rūgštį panaudojant kalio-cezio-bismuto nitratą radiometriškai chromotografiškai liepsnos fotometrijos nefeliometriniu mikroanalizės kalorimetriniu spektrometriniais (rentgeno struktūr. analizė, BMR ir kt.) Saugumo technika. Dirbant su natriu, būtina laikytis tam tikrų saugumo priemonių. Natris laikomas po inertinio skysčio sluoksniu (žibalas ir pan.) pervežamas tik uždaruose induose ir specialiai įrengtuose cisternose. Darbo su natriu metu reikia naudoti specialius rūbus, gumines pirštines, akinius ar apsaugines kaukes. Darbo vietose privalo būti priešgaisrinis inventorius, o gesintuvai užpildyti sausu natrio chloridu, natrio karbonatu, grafitu ir pan. Ugnį gesinti vandeniu, esant natrio, kategoriškai draudžiama, nes gali įvykti sprogimas. NATRIO JUNGINIAI, JŲ GAVIMAS, SAVYBĖS IR PANAUDOJIMAS Natrio junginiai labai paplitę gamtoje. Kaip minėta, jie randami natrio chlorido, natrio nitraro, natrio sulfato, įvairių lauko špatų ar kitokių mineralų pavidalu. Praktikoje plačiai panaudojamos šio metalo druskos. Junginiai. Natrio jonas yra bespalvis, teigiamas, vienvalentis. Beveik visos druskos tirpsta vandenyje. Silpnųjų rugščių druskų tirpalai dėl hidrolizės turi šarminę reakciją. Natrio hidridas (žr. skyr. “reakcija su vandeniliu”). Natrio oksidas, peroksidas (žr. skyr. “reakcija su deguonimi”). Natrio hidroksidas. NaOH – balta, kristalinė, trapi ir labai higroskopinė medžiaga, kurios lyginamasis svoris 2,13 (g/cm3). Laboratorijose naudojama lazdelių, žirnelių arba žvynelių pavidale. Natrio hidroksidas lydosi, o prie aukštesnių temperatūrų išgaruoja. Tirpinant vandenyje, susidaro įvairūs hidratai (nuo vienos iki septynių molekulių vandens) ir išsiskiria dideli šilumos kiekiai. Toks tirpalas vadinamas natrio šarmu . Jis sugeria iš oro anglies dioksidą ir virsta karbonatu: 2NaOH + CO2 ® Na2CO3 + H2O . Natrio hidroksido tirpumas: 0 20 100 °C 42 109 342 % (g NaOH 100g H2O) Natrio hidroksidas ardo odą, audinius, popierių ir kitas organines medžiagas. Gavimas. NaOH gaunamas, elektrolizuojant valgomosios druskos NaCl vandeninius tirpalus. Prie geležinio katodo skiriasi vandenilis, o prie grafitinio anodo – chloras. Ant elektrodų vyksta sekančios reakcijos: Anodas Cl– – e ® 1/2Cl2 Katodas 1) H+ + e ® 1/2H 2) H2O = H+ + OH– 3) H2O + e ® 1/2H2 + OH– Iš pateiktų lygčių matyti, kad katodinės reakcijos mechanizmas sudėtingesnis, negu anodinės. Kadangi vandenilio išsiskyrimo viršvoltažis žymiai mažesnis už natrio, vandenilis skiriasi ant katodo. Dėka to, atsilaisvina atitinkamas kiekis hidroksilo jonų. Sumarinis katodinis procesas aprašomas lygtimi 3) . Pasišalinus iš tirpalo Cl– jonams, (dėl jų išsikrovimo ant anodo) tirpale susikaupia ekvivalentinis kiekis natrio jonų. Pastariesiems susijungus su OH– jonų pertekliumi katodinėje srityje, kaupiasi natrio hidroksidas. Svarbu, kad elektrolizės produktai negalėtų susimaišyti, nes laisvas chloras su natrio hidroksidu gali duoti natrio hipochloritą – NaOCl. Šiai reakcijai užkirsti siūlomi sekantys būdai: diafragminis, būgninis ir gyvsidabrinis. Plačiausiai naudojamas diafragminis būdas elektrolizerio sritims atskirti labiausiai paplitusiose Europoje Simenso-Biliterio kamerose. Literatūroje pateikiamas detalus įvairių konstrukcijų elektrolizerių aprašymas. Techninis natrio šarmas taip pat gaunamas virinant sodos tirpalą su gesintomis kalkėmis: Na2CO3 + Ca(OH)2 ® 2NaOH + CaCO3 . Reakcijai pasibaigus, tirpalas nupilamas nuo kalcio karbonato nuosėdų ir išgarinamas. Tokiu būdu gautas šarmas vadinamas “kaustine soda”. Natrio hidroksidas plačiai naudojamas technikoje muilui virti, dažų pramonėje, šilkui gaminti, naftos produktams valyti, farmacinių gaminių pramonėje, laboratorijose. Virinant šiaudus ar medieną su natrio šarmu, gaunama celiuliozė popieriaus pramonėje. Natrio chloridas – valgomoji druska, tirpi kristalinė medžiaga. Tirpumas mažai kinta nuo temperatūros. Kasamas iš žemės NaCl vadinamas akmens druska (halitas). Žinomiausios kasyklos yra Šiaurės Vokietijoje, Veličkoje (Lenkija), buvusioje SSRS (Užbaikalė, Solikamskas). Gavimas. Natrio chloridas gaunamas, pagrindinai, trimis būdais: 1) kalnakasybos būdu gautą halitą perdirbant ar išgarinant gamtinius tirpalus, 2) tirpdant po žeme ir išgarinant akmens druską, 3) iš sūriųjų jūros ir ežerų vandenų – garinant ar išsodinant šaldant NaCl iš tirpalų. Techniniams poreikiams NaCl daugiausia gaunamas pirmuoju būdu – šiuo atveju NaCl šalutinis produktas, gaunant kalio druskas. Akmens druska yra užteršta kalcio ir magnio sulfatais. Ekenominiais sumetimais natrio chlorido gavimui naudojama tik švari, turinti 98-99% NaCl, akmens druska. Labiau užteršta druska neišgaunama, o paliekama šachtoje. Valgomoji druska, kurios švarumui taikomi didžiausi reikalavimai, gaminama išgarinant natūralius ar dirbtinius druskingus tirpalus. Dabartiniu metu, daugeliu atveju, tirpalai persotinami akmens druska. Grynas natrio chloridas ne higroskopinis – tik priemaišos “padaro” šią druską drėgna. Natrio chloridas kristalinasi taisyklingų kūbų pavidale, specifinis svoris 2,17. Virš lydimosi temperatūros (801°C) pastebimai lakus. Valgomoji druska būtina gyvam organizmui, ypač dominuojant augalinės kilmės produktams mytybos racione. Todėl jos pridedama į galvijų maistą. Daug NaCl sunaudojama maisto pramonėje sūdymui, konservavimui. Medicinoje naudojamas fiziologinis druskos tirpalas – 0,9% NaCl. Didžiuliai NaCl kiekiai sunaudojami pramonėje beveik visų kitų natrio junginių gamybai. Tai svarbiausia žaliava chloro ir druskos rūgšties, sodos, natrio hidroksido ir kt. junginių gamybai. Pramonėje natrio chloridas naudojamas muilo ir organinių dažų išsūdymui, metalurginiuose procesuose, odų sūdymui, molinių dirbinių glazūravimui, sniego tirpimo pagreitinimui, šaldomųjų mišinių gamybai ir t.t. Natrio karbonatas. Na2CO3 – balti milteliai, kurių lyginamasis svoris 2,4-2,5, lydimosi temperatūra ~850°C. Jie gerai tirpsta vandenyje, tirpdami šyla, nes susidaro dekahidratas. Na2CO3 vadinamas kristaline ar skalbiamaja soda. Žinomi mono- ir hepta- hidratai. Nedideli sodos kiekiai randami gamtoje kai kurių ežerų vandenyje (Kalifornija, Sibiras). Ovenso ežere (Kalifornijos valstija) sodos kiekis vandenyje siekia 100 mln. tonų. Ežerų vandenyse be sodos yra hidrokarbonato. Kai kuriose vietose sutinkami dvigubi hidrokarbonato ir karbonato junginiai Na2CO3·NaHCO3, vadinami trona. Natrio karbonato yra kai kuriuose jūros augaluose. Prieš šimtą metų soda dažnai buvo gaunama iš jūros žolių pelenų. Gavimas. Dabartiniu metu ji gaminama vadinamuoju Solvėjaus (amoniakiniu) būdu iš NaCl. Į koncentruotą NaCl tirpalą slegiant leidžiamas amoniakas ir anglies dioksido dujos, kurios gaunamos kaitinant kalkakmenį: NaCl + NH3 + CO2 + H2O ® NaHCO3 + NH4Cl . Mažai tirpus NaHCO3 nusėda, o NH4Cl lieka tirpale. Kaitinant NaHCO3, gaunama bevandenė kalcinuota soda: 2NaHCO3 ® Na2CO3 + CO2 + H2O . Susidaręs NH4Cl kaitinamas su gesintomis kalkėmis: 2NH4Cl + Ca(OH)2 ® CaCl2 + 2H2O + 2NH3 . Regeneruotas amoniakas ir CO2 , gautas kaitinant NaHCO3 , gražinami į gamybą. Tokiu būdu sodą 1863 m. gavo belgas Solvėjus. Gaunama soda yra labai švari. Senesnis Leblano (1791 m.) metodas, pagal kurį akmens druska apdorojama sieros rūgštimi 2NaCl + H2SO4 ® Na2SO4 + 2HCl . Gautas natrio sulfatas sumaišomas su kalcio karbonatu bei anglimi ir lydomas krosnyje Na2SO4 + 2C ® Na2S + CO2 ; Na2S + CaCO3 ® Na2CO3 + CaS . Atšaldyta masė paveikiama vandeniu – nusėda netirpus CaS. JAV soda buvo gaunama iš kriolito, kaitinant su kalkakmeniu: Na3AlF6 + 3CaCO3 ® Na3AlO3 + 3CaF + 3CO2 . Gautas natrio aliuminatas skaldomas vandeniu ir anglies dioksidu: 2Na3AlO3 + 3H2O + 3CO2 ® 3Na2CO3 + 2Al(OH)3 . Soda yra vienas svarbiausių produktų chemijos pramonėje. Dideli jos kiekiai sunaudojami stiklo, tekstilės, naftos, muilo, popieriaus pramonėje, taip pat vandens mikštinimui garų katiluose. Soda – pagrindinė žaliava gaminant tokius natrio junginius kaip natrio hidroksidą, natrio tetraboratą, fosfatą, tirpų stiklą ir kitus. Cheminėse laboratorijose plačiai naudojama lydymams paverčiant netirpius silikatus, sulfatus ir kt. uolienas tirpiais karbonatais. Namų ūkyje naudojama kaip valymo priemonė. Natrio hidrokarbonatas. NaHCO3 arba geriamoji soda – balti blogai tirpstantys šaltame vandenyje milteliai. Gamtoje NaHCO3 aptinkamas daugelio gydomųjų šaltinių vandenyje. Vandeniniai tirpalai turi silpnai šarminę reakciją. Vandeniniame tirpale (arba šlapias) natrio hidrokarbonatas lėtai išskiria CO2. Virš 65°C CO2 skyrimąsis tampa energingas. Gavimas. Natrio hidrokarbonatas gaunamas leidžiant anglies dioksidą per šaltą sotų Na2CO3 tirpalą: Na2CO3 + CO2 + H2O ® 2NaHCO3 . Natrio hidrokarbonatas – tarpinis produktas, gaminant natrio karbonatą Solvėjau būdu. Natrio hidrokarbonatas vartojamas gaivinamiems gėrimams, vaistams gaminti. Pagrindinė užpildančioji medžiaga tablečių gamyboje yra NaHCO3. Anksčiau geriamoji soda buvo naudojama skrandžio rūgštingumui mažinti. Natrio cianidas. Didžiausi metalinio natrio kiekiai po tetraetilšvino ir sudėtingų esterių gamybos sunaudojami natrio cianido gamybai. NaCN – tai nepaprastai nuodinga, balta, kristalinė medžiaga. Lydimosi temperatūra 564°C, virimo temperatūra 1500°C. Virš 600°C NaCN pradeda skilti ir azoto atmosferoje disocijuoja, išsiskiriant azotui, natrio karbidui, natriui ir angliai. Vandenyje vyksta natrio cianido hidrolizė. Gavimas. Pramoniniu būdu natrio cianidas gaunamas reaguojant natriui, amoniakui ir koksui. NaCN gamybai gali būti panaudojamas bet kuris iš šių būdų: Iš natrio, anglies ir azoto junginių. Tai plačiai palitęs būdas. Iš natrio karbonato pagal Bušerio metodą: Na2CO3 + 2C ® 2Na + 3CO 2Na +2C ® Na2C2 Na2C2 + N2 ® 2NaCN Na2CO3 + 4C + N2 ® 2NaCN + 3CO CaCN2 + 2NaCl + C ® CaCl2 + 2NaCN CaCN2 + CaC2 + Na2CO3 ® Ca(CN)2 + 2CaO + Na2O + 4C Ca(CN)2 + CaO + Na2O + 4C ® 2NaCN + 3CaO + 4C . Šis metodas buvo naudojamas pramonėje. Iš metalų nitridų, natrio ir anglies. Iš metalų karbidų ir natrio druskų, esant azoto. Dažniausiai naudojamas kalcio karbidas. Iš kitų cianidų. Pirmą kartą natrio cianidas buvo gautas iš kalcinuotos sodos ir kalio ferocianido. Redukuojantmetalų oksidus: MO + 2C + Na + 1/2N2 ® M + NaCN + CO . Kastnerio metodas. Pagal šį metodą reaguoja azotas su įkaitintos anglies ir natrio mišiniu. Vietoje azoto kartais naudojamas amoniakas. Šis procesas, kuriame susidaręs natrio amidas reaguoja su medžio anglimi, susidarant NaCN, dabartiniu metu plačiausiai naudojamas grynam natrio cianidui gauti. Procesas vyksta pagal lygtis: 2NaNH2 + C ® Na2CN2 + 2H2 Na2CN2 + C ® 2NaCN . Natrio cianidas panaudojamas neorganinėje ir organinėje cheminėje technologijoje, metalurgijoje ir kitose srityse. Neorganinėje technologijoje jis panaudojamas ciano vandenilio rūgšties gamyboje. Organinėje technologijoje NaCN naudojamas nailono gamyboje. Metalo apdirbamojoje pramonėje NaCN naudojamas įvairioms galvaninėms dangoms gauti, auksui iš rūdų gauti, plieno paviršiaus sukietinimui. Natrio sulfatas. Na2SO4 – bespalviai kristalai, sudarantys keletą modifikacijų. Žinomas metastabilus hidratas Na2SO4·7H2O, kuris iškrenta iš koncentruotų natrio sulfato tirpalų juos atšaldžius iki 12°C. Na2SO4 sudaro kietus tirpalus su daugeliu druskų (Li2SO4, K2SO4, Na2CO3), o taip pat dvigubas druskas su kitais sulfatais; kai kurie iš jų sutinkami gamtoje: Na2SO4·MgSO4·4H2O (astrachanitas), Na2SO4·CaSO4 (glauberitas), Na2SO4·3K2SO4 (glazeritas), 2Na2SO4·2Na2CO3 (berkeitas). Gamtoje Na2SO4 randamas mineralo mirabilito Na2SO4·10H2O, tenardito Na2SO4 bei kitų mineralų pavidalu, aptinkamas taip pat ištirpęs įvairiuose šaltiniuose. Kaip pašalinis produktas, dideliais kiekiais jis gaunamas gaminant druskos rūgštį iš natrio chlorido ir sieros rūgšties. Gaminant kalio chloridą, pašaliniais produktais yra NaCl ir MgSO4. Šaldant šį tirpalą (t<32°C) kristalizuojasi Na2SO4·10H2O druska: 2NaCl + MgSO4 = MgCl2 + Na2SO4 . Kaitinama virš 32°C ši druska lydosi nuosavame kristalizaciniame vandenyje, sudarydama bevandenę druską. Natrio sulfatas lengvai sudaro persotintus tirpalus. Natrio sulfatas, turintis kristalizacinio vandens, vadinamas Glauberio druska. Šią druską dar 1658 m. išskyrė Glauberis, gamindamas druskos rūgštį iš natrio chlorido ir sieros rūgšties. Įdomu pažymėti, kad bevandenio natrio sulfato ir jo dekahidrato pusiausvyros temperatūra yra griežtai fiksuota – 32,383°C. Ją galima pasiekti ir atkartoti be vargo visada. Tirpdamas vandenyje, kristalinis natrio sulfatas stipriai atšaldo vandenį (–18,86 kcal/mol). Jis kartais naudojamas kaip šaldančioji priemonė. Technikoje dažniausiai naudojamas bevandenis natrio sulfatas. Dideli jo kiekiai sunaudojami stiklo, celiuliozės, odų, tekstilės, mineralinių dažų gamyboje ir kt. Bevandenis natrio sulfatas naudojamas dujoms ir kitoms medžiagoms gaminti. Jis taip pat vartojamas medicinoje ir veterinarijoje. Natrio hidrosulfatas. Rūgštus natrio sulfatas NaHSO4 – bespalvė, lengvai tirpstanti druska susidaro, šildant natrio chloridą su koncentruota sieros rūgštimi: H2SO4 + NaCl ® NaHSO4 + HCl . Stipriau kaitinamas su natrio chloridu, pereina į neutralų sulfatą: NaHSO4 + NaCl ® Na2SO4 + HCl . Šildomas hidrosulfatas netenka vandens – susidaro pirosulfatas Na2S2O7, kuris skyla iki sulfato ir sieros trioksido: 2NaHSO4 ® Na2S2O7 + H2O Na2S2O7 ® Na2SO4 + SO3 . Natrio hidrosulfatas ir pirosulfatas vartojami mažai tirpių junginių cheminėje analizėje. Natrio sulfitas. Na2SO3 – bespalviai heksagonalinės sistemos kristalai, pakankamai gerai tirpstantys vandenyje (21g 100g H2O, 20°C). Temperatūrų intervale nuo –3,45 iki 33,4°C kristalizuojasi heptahidrato pavidale – Na2SO3·7H2O. Natrio sulfato tirpalai turi šarminę reakciją, juos rūgštinant, išsiskiria SO2. Natrio sulfitas – stiprus reduktorius. Vandeniniuose tirpaluose jį lengvai oksiduoja deguonis. Natrio sulfitas gaunamas vykstant Na2CO3 ir SO2 tirpalų sąveikai. Sotinimas vykdomas tol, kol gaunamas 45-47% NaHSO3 tirpalas. Tirpalas neutralizuojamas soda ir šaldant kristalinamas Na2SO3·7H2O. Bevandenis natrio sulfitas gaunamas išgarinant koncentruotą tirpalą. Vartojamas fotografijoje, vaistų pramonėje, medicinoje ir sintetinių pluoštų gamyboje. Natrio tiosulfatas (kartais neteisingai vadinamas hiposulfitu). Na2S2O3 – tai bespalviai kristalai, gerai tirpstantys vandenyje. Kaitinamas iki 300°C skyla į Na2SO3 + S; 600°C – į Na2SO4 + Na2S5 . Iki 120°C atsparus oro poveikiui, o prie didesnių temperatūrų oksiduojasi. Iš vandeninių tirpalų prie skirtingų temperatūrų kristalinasi įvairūs hidratai – Na2S2O3·1/2H2O; Na2S2O3·2H2O; Na2S2O3·5H2O. Žinoma visa eilė metastabilių jo hidratų. Natrio tiosulfatas – stiprus reduktorius. Stiprūs oksidatoriai jį oksiduoja iki sulfato, vidutinio stiprumo – iki sulfato ir sieros, o silpni (pvz., jodas) – iki tetrationato Na2S4O6. Tuo paremtas jo taikymas tūrinėje analizėje (jodometrija). Vandeniniai tirpalai turi neutralią reakciją; juos parūgštinus išsiskiria siera. Gaunamas tirpdant susmulkintą sierą karštame natrio sulfito tirpale Na2SO3 + S ® Na2S2O3 arba reaguojant natrio hidrosulfidui su bisulfitu: 2NaHS + 4NaHSO3 ® 3Na2S2O3 + 3H2O . Natrio tiosulfatas plačiai vartojamas fotografijoje vaizdo fiksavimui, t.y. jo apsaugojimui nuo tolesnio šviesos poveikio. Šio proceso metu jis tirpdo sidabro halogenidus, susidarant Ag kompleksiniams junginiams pagal schemą: 2Na2S2O3 + AgHal ® Na3[Ag(S2O3) 2] + NaHal . Natrio tiosulfatas naudojamas tekstilės pramonėje chloro pėdsakų pašalinimui audinių balinimo metu, medicinoje,veterinarijoje ir kaip analitinis reagentas. Natrio nitratas. NaNO3 vadinamas Čilės salietra. Dideliais kiekiais randamas Ramiojo vandenyno pakrantėse, Čilėje, Egipte ir kitur. Tai bespalviai gerai tirpūs vandenyje heksagonalinės struktūros kristalai. Lydimosi temperatūra 308°C. Virš lydimosi temperatūros skyla į NaNO2 ir O2. Dar aukštesnėse temperatūrose skyla į Na2O2 ir Na2O. Natrio nitratas gerai tirpsta skystame amoniake. Sudaro lengvai besilydančius eutektinius mišinius su daugeliu druskų, yra stiprus oksidatorius. Pramonėje gaunamas oksiduojant azoto rūgštimi natrio nitritą, gautą absorbuojant azoto oksidus šarmuose. Dideli kiekiai gaunami, sodą veikiant azoto rūgštimi. Naudojamas kaip azotinės trąšos ar komponentas grūdinimo voniose metalurgijoje ir oksidatorius stiklo pramonėje. Kiti junginiai. Natrio nitritas. NaNO2 – bespalviai ar silpnai gelsvi kristalai; vidutinio stiprumo oksidatorius. Nuodingas. Gaunamas garinant azoto oksidų prisotintus šarmų tirpalus. Naudojamas dažų, jodo gamyboje, maisto pramonėje ir medicinoje. Natrio silikatas. Silikatai aprašomi bendra formule xNa2O·ySiO2 (x,y= 1-3) . Gaunami kristalinant atitinkamos sudėties stiklus. Vandeniniai silikatų tirpalai vadinami skystu stiklu ir gaunami maišant įvairiais santykiais Na2O ir SiO2. Plačiai vartojami gaminant įvairius stiklus ir kaip plovimo priemonė cheminėje technologije. Natrio fosfatas. Ortofosforo rūgštis sudaro tris natrio druskas – NaH2PO4, Na2HPO4 ir Na3PO4 . Kaitinant NaH2PO4, gaunamas Na2H2P2O7 ir polimerinis natrio metafosfatas (NaPO3)x, x=2-6. Kaitinamas Na2HPO4 pereina į pirofosfatą Na4P2O7. Praktinę reikšmę turi pentanatrio trifosfatas Na5P3O10 . Dauguma fosfatų tirpūs vandenyje. Gaunami neutralizuojant kalcinuotos sodos ir natrio hidroksido tirpalus fosforo rūgštimi. Natrio fosfatai naudojami, daugiausia, kaip plovimo ir vandenį minkštinančios priemonės. Natrio fosfatai taip pat naudojami rūdų sodrinimui, tekstilės ir odų pramonėje, įvairiose maisto pramonės šakose, fotografijoje, elektrolitiniuose procesuose. Natrio fluoridas. NaF – bespalviai kristalai, mažai tirpūs vandenyje. Gamtoje sutinkamas mineralo viljonito pavidale, įeina į kriolito ir kitų mineralų sudėtį. Gaunamas lydant lauko špatus su soda ir silicio dioksidu. Naudojamas medienos koncervavimui, kovoje su žemės ūkio kenkėjais, fliusų ir emalių gamyboje, vandens fluoravimui. Natrio bromidas. NaBr – bespalviai kristalai, gerai tirpstantys vandenyje. Sudaro hidratus – NaBr·2H2O ir NaBr·5H2O. Gaunamas natrio šarmo tirpalus veikiant bromu, esant reduktorių. Naudojamas medicinoje ir fotografijoje. Natrio jodidas. NaJ – gerai tirpstantys vandenyje kristalai. Veikiamas šviesos ir deguonies geltonuoja, išsiskiriant jodui. Higroskopinis. Gaunamas tūrinės reakcijos tarp Fe3J8 ir Na2CO3 metu. Vartojamas medicinoje. Natrio hopofosfitas. NaH2PO2·H2O – bespalviai labai higroskopiški kristalai, gerai tirpūs vandenyje. Kaitinamas virš 200°C skyla. Natrio hipofosfitas – stiprus reduktorius. Reduokuoja Au, Ag, Pt, Hg, As; aktyviai reaguoja su stipriais oksidatoriais. Gaunamas iš kalcio hidroksido ir fosforo ar kalcio dihidrofosfito ir sodos. Neorganinėje chemijoje plačiai vartojamas reduktorius; labiausiai paplitęs reduktorius cheminiuose metalų (Cu, Ni, Ag, Au, Pd) nusodinimo porcesuose. TAI ĮDOMU D. Mendelejevas apie natrį. Daugiau nei prieš 100 metų Mendelejevas rašė: “Metalinio natrio gavimas priklauso prie svarbiausių chemijos atradimų ir ne vien tik todėl, kad tai išplėtė mūsų suvokimą apie paprastus kūnus, bet svarbiausia, kad natryje matyti tos cheminės savybės, kurios silpnai išreikštos kituose gerai žinomuose metaluose.” Neorganinė fotosintezė. Deginant natrį sausame ore prie didelių temperatūrų, gaunamas natrio peroksidas Na2O2, kuris pasižymi stipriomis oksidacinėmis savybėmis. Reaguojant natrio peroksidui su anglies dioksidu, vyksta procesas atvirkščias kvėpavimui: 2Na2O2 + 2CO2 ® 2Na2CO3 + O2, t.y. surįšamas anglies dioksidas ir išsiskiria deguonis. Visiškai kaip fotosintezėje. Natrio laidai. Natrio laidumas tris kartus mažesnis, negu vario. Bet natris devynis kartus lengvesnis. Be abejo, plonų elektrinių laidų iš natrio niekas nedaro. Tačiau gaminti magistralinius “laidus” didelėms srovėms perduoti, matyt tikslinga. Tokie “laidai” – metaliniai ar polietileniniai vamzdeliai, pripildyti natrio. Svarbiausia, šie laidai yra pigesni už varinius. Natris vandenyje. Visiems žinoma, kas bus įmetus natrio gabalėlį į vandenį. Tačiau natrio reakcija su vandeniu – ne vien pavojingas užsiėmimas. Priešingai, ši reakcija dažnai būna naudinga. Su natriu patikimai šalinami vandens pėdsakai iš transformatorinių alyvų, spiritų, eterių ir kitų medžiagų, o panaudojant natrio amalgamas (natrio ir gyvsidabrio lydinį) greitai galima nustatyti drėgmės kiekį daugelyje junginių. Amalgama su vandeniu reaguoja žymiai lėčiau. Drėgmės kiekis nustatomas pagal išsiskyrusio vandenilio tūrį. Natrio žiedas apie Žemę. Žemėje laisvas natris nesutinkamas. Tačiau viršutiniuose atmosferos sluoksniuose – 80 km aukštyje – nustatytas sluoksnis atominio natrio. Tokiame aukštyje praktiškai nėra nei deguonies, nei vandens pėdsakų, su kuriais natris galėtų reaguoti. Spektriniais metodais natrio buvo aptikta tarpžvaigždinėje erdvėje. Natris ir auksas. Tuo metu, kai buvo atrastas natris, alchemija jau buvo nemadinga, ir paversti natrį auksu jau nebuvo bandoma. Tačiau dabartiniu metu aukso gavimui sunaudojama nemažai natrio. Aukso rūda apdorojama natrio cianido tirpalu, kuris gaunamas iš elementaraus natrio. Auksas išskiriamas iš kompleksinių natrio cianido tirpalų, panaudojant cinką. Prieš 20-30 metų aukso gamybai buvo sunaudojama kasmet apie 20 tūkst. t metalinio natrio. Natrio butadieninis kaučiukas. 1928 metais pirmą kartą pagamintas sintetinis kaučiukas, gautas polimerinant 1,3-butadieną, panaudojus polimerizacijos proceso katalizatoriumi natrį. Natris ir plovimo priemonės. Pradinėmis medžiagomis sintetinių plovimo priemonių gamyboje dažniausiai būna aukštesnieji alkoholiai t.y., alkoholiai, kurių molekulės sudarytos iš ilgos anglies atomų grandinės. Pastarieji gaunami redukuojant atitinkamas rūgštis natriu.
Chemija  Referatai   (108,99 kB)
Deimantas
2010-01-04
Daugelis metalo dirbinių pasižymėjo subtilia, originalia ir turtinga forma, buvo gausiai ornamentuojami. Atskirų lietuvių genčių papuošalai vieni nuo kitų gerokai skyrėsi, tačiau puošybiniai motyvai turėjo nemažai bendrybių. Metalo plastikos dirbiniams puošti buvo vartojami žemdirbių gentims būdingi geometriniai ornamentai, kurių daugelis turėjo magišką prasmę, taip pat akutės, taškučiai, kryžiukai, trikampiai, simbolizavę saulę ar mėnulį. Mūsų eros I tūkstantmečio viduryje ir antrojoje pusėje plito masyvūs papuošalai iš sidabro ir žalvario su mėlyno stiklo akutėmis. Aptinkama II tūkstantmečio pradžios geometrinių ornamentų, traktuotų reljefiškai (antkaklėse, apyrankėse, pentinuose, žirgo kamanų apkaustuose atsirado įdubas rombas, trikampis, iškilus pinutės pavidalo zigzagas). Tuo metu labiau paplito augalinių ir gyvulinių motyvų ornamentai, reljefiškai pradėta traktuoti gyvūninius motyvus. XIII–XV a. Lietuvoje paplito antkaklės su pintu lankeliu, plokščios apskritos segės, žiedai su praplatinta viršutine dalimi, kurioje kartais būdavo įtaisoma akutė. Daugelį tokių papuošalų imta gaminti masiškai, mažėjo jų originalumas. Vėlesniais amžiais papuošalų gamyba plito tarp miestų amatininkų, XVIII a.–XX a. pradžioje Lietuvoje išpopuliarėjo buitiniai ir dekoratyviniai metalo plastikos dirbiniai: memorialinių paminklų (kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, koplytėlių) ir kulto pastatų bokštų metalinės viršūnės (dažnai kryžmiškos), skrynių, durų apkaustai, spynos, žibintai. Memorialinių paminklų ir bokštų viršūnės pasižymėjo dideliu meniniu išradingumu. Ritmiškai vibruojančiomis linijomis iškalti jų puošybiniai elementai sudaro geometrinių ar stilizuotų augalinių motyvų raštą, kurio centre dažniausiai įkomponuotas spinduliuojančios saulės, apačioje – mėnulio simbolis. Ypač išradingai nukalti saulės spinduliai. Jie išraitomi bangele, imituoja įvairius augalus, jų galai užbaigiami ieties, lelijos, dobilo ir kt. Motyvais. Archeologijos duomenimis, Lietuvoje papuošalai iš metalo ir gintaro buvo žinomi nuo I tūkstantmečio pr. Kristų. Juos gamino vietos meistrai (žalvaris ir sidabras buvo importuojami). Per daugelį metų juvelirikos menas labai ištobulėjo. Nuėje į juvelyrinių dirbinių parduotuvę galime išvysti pačių įvairiausiu papuošalų (apyrankes, žiedus, kaklo kolje ir kita) bei aksesuarų, kurie yra pagaminti iš aukso, sidabro, platinos ir kitų tauriųjų metlų. Didžioji jų dalis būna puošti patčiais nuostabiausiais brangakmeniais (smaradais, deimantais, gintarais, safyrais ir t. t.). Pastaraisiais metais yra įdiegtos kelios naujos metalo liejimo technologijos. Šios naujovės leidžia brangius akmenis įsodinti (inkrustuoti) į taurų metalą, kas tradiciniais būdais yra neįmanoma. Dėka šio išradimo vienas į kitą (taip pat liejimo būdu) inkrustuojami ir skirtingi taurieji metalai - auksas, sidabras, platina. Todėl galima sukurti sudėtingesnių ir įvairesnių formų, aukštesnės kokybės dirbinius. DEIMANTAS Pavadinimas „deimantas“ kilęs iš graikiško žodžio „adamas“ - nenugalimasis. Dėl šios savybės ilgai nemokėta deimanta gludinti. Gamtoje randami deimantai dažniausiai aptraukti šiurkščiais geležies oksido ar kito metalo oksidų apvalkalais. Jie naryškūs, pilki, paviršius matinis, nelabai patrauklūs. Deimantams priskiriamos magiškos savybės. Manoma, kad įdėmiai žvelgiant į briliantus, netik gerėja nuotaika, bet ir žvelgiantysis gudrėja. Deimantas ir šiandien žadina žmonių aistras. Tai pats brangiausias gamtos kūrinys. Briliantus, kainuojančius 100 mln. JAV dolerių, lengvai paneš vienas žmogus, o tiek pat kainuojančiam auksui trnsportuoti prireiktu dviejų prekinių vagonų po 60 tonų. Todėl turtingieji savo kapitala investuoja į deimantus. Spalva. Deimantas yra grinuolių klasės mineralas. Jo cheminė sudetis – tai kristalinė anglies modefikacija. Deimantas atsparus rūgštims bei šarmams, kaitinamas ore sudega. Veikiamas saulės šviesos, ultravioletinių rentgeno spindulių, švyti žydrai, žalsvai ar geltonai. Brangiausi briliantai yra bespalviai, melsvi, o pigiausi – tamsiai rūdos spalvos. Deimantai būna bespalviu, pilku, melsvu, silpnai rausvu, žalsvu, geltonu, rudu iki juodos spalvos. Skaidrumas – nuo permatomo iki nepermatomos. Istorija. Deimantus minėjo jau Plinijus Vyresnysis (23-79 m. po Kr.). Į Europą deimantai pateko VI-V amžiais prieš Kr. Tuo laikotarpiu sukurta Senovės graikų bronzinė statula iš neapdirbtų deimantų. Ji šiuo metu saugoma Britų muziejuje, Londone. Iki XVIII amžiaus deimantai buvo randami tik Indijoje, iš ten kilę daugiausia žymių istorinių akmenų. Tik 1714 m. jų buvo atrasta Brazilijoje, o vėliau Pietų Afrikoje. Deimantus gaubia gausybė legendų, tikima jų magiška galia. Jie tapo turtingumo simboliu, todėl deimantų galima pamatyti beveik visose karūnose, brangakmenių lobynuose ir muziejų rinkiniuose. Tik XVa. flamandų mistras Berkenas suprato, kad deimanta galima gludinti tik deimantu. Nušlifuotas juvelyrinis deimanto kristalas vadinamas briliantu (prancūzu kalba „brillant“ – blizgantis). Brilianto forma – dvi pagrindais sudėtos piramidės nupjautomis viršūnėmis. Šlifuotas deimantas ima nepaprastai švytėti visomis vaivorykštės spalvomis. Deimanto vertę lemia spalva, forma ir masė. Randamas. Nuo senų laikų daugiausia deimantų buvo randama Haiderabado apylinkėse, tarp Pennaru ir Sonaken'o. Iš čia kilę daugelis visame pasaulyje žinomų brangakmenių. Šį regioną, dar vadiną „Golkonda“. XVIII a. pradžioje (1714 m.) deimantai buvo atrasti ir Brazilijoje, Diamantinos apylinkėse, Minas Žerajo (Minas Gerais) valstijoje, o vėliau ir Bahijo valstijoje. Čia deimantai kartu su auksu ir kvarcais randami upių sąnašynuose. Iki 1870 m. deimanto kristalų buvo randama tiktai upių žvirgžde Indijoje ir Brazilijoje. Iš Indijos yra kilę: garsusis „Didysis Mogolas“ (svoris 782,25 ct), rastas 1650 m.; „Nizamas“ (svoris 440 ct), - 1874 m.; „Viltis“ (Hope) (mėlynasis deimantas 44,50 ct); „Orlovas“ (189,62 ct), - 1680 m.; „Kohinoras“ (105,60 ct); šviesiai geltonas „Florentietis“, sveriąs 137,27 ct ir kiti žymūs akmenys. XIX a. Pabaigoje deimntai buvo aptikti Pietų Afrikoje kimbirlite. Kimberletas – tai uoliena, kurioje randama daugiausia deimantų. Ši vardą uoliena gavo nuo Kimberlio meisto pavadinimo. Uoliena aptinkama ugnikalnio „vamzdyje“, kurio gylis siekia 100 – 200 mylių. Nuo šiol Pietų Afrikos Republika tapo pagrindine deimantų tiekėja. Rusijoje deimntai randami Sibire, Lenos upės baseine. Dabar šiame rajone yra apie 800 deimantų kasyklų. Be to nemažai deimantų gaunama iš Kinijos. Jie kasami Šandungo ir Junano provincijose bei Hainano saloje. Šiandien Brazilija yra svarbus deimantų tiekėjas pramonei (kasami vadinamieji „karbonadai“). Didžiausi reti deimantai, kaip ir kiti brangakmeniai, turi savo vardus bei istorijas. Dižiausias Brazilijoje rastas deimantas svėrė 3148karatus. Kiti Brazilijoje rasti deimantai buvo taip pat ispudingi. Pavizdžiui: „Prezidentas Vargas“, 726,6 (iš jo buvo nušlifuoti 29 atskiri akmenys), „Goja“ (Goias), 600 ct (iš jo liko 8 ct torsas), „Darcy Vargas“, 460 ct. Čia dar buvo rasti ir spalvotieji deimantai: violetinis „Tiros lilac diamond“, 12,25 ct, rožinės spalvos deimantas „Abaete“, 238 ct, žaliai geltonas „Maksimilianas“, 50 ct, šviesiai mėlynas „Brazilija“, 176,2 ct. Tūkstantmečio apyrankė "MILLENIUM". Pagaminta iš 750 prabos balto aukso, sverianti 185 gramus, puošta 28 briliantais Miniatiūriniai mechanizmai iš deimantų. JAV Energijos departamentui priklausančios laboratorijos mokslininkai pirmą kartą sukūrė mikromechanizmą iš amorfinio deimanto, kiečiausios pasaulyje po deimantų kristalų medžiagos. Jį gaminant buvo panaudoti silicio mikroelektronikos technologijos metodai. Pirmasis deimantinis mikromechanizmas yra šukos, kurių dantys juda pirmyn atgal keičiant prie jų prijungtos elektros įtampos poliarumą. Sandijos Nacionalinės laboratorijos specialistai sako, kad deimantas turi daug vertingų savybių. Jis labai atsparus dilimui, todėl deimantiniai mechanizmai veiks labai ilgai, apie 10 000 kartų ilgiau nei pagamintieji iš silicio. Be to silicis „limpa“ prie vandens, kuris tampa savotiškais klijais. Deimanto atvejų panašių problemų nekyla. Galiausiai, deimantas nėra piktybiškas biologijos požiūriu, todėl iš jo, pavyzdžiui, galima kurti miniatiūriškus, į žmogaus kūną implantuojamus prietaisus, kurie paskirstys vaistus nesukeldami jokių alergijos reakcijų. Deimantai yra kristaliniai ir amorfiniai. Sandijos mokslininkai pasirinko amorfinį deimantą, nes jo sintezei pakanka žymiai žemesnės temperatūros. Be to, dėl savo grublėto paviršiaus kristalinis deimantas netinka mikromechanizmams. Iš silicio pagamintus mikromechanikos prietaisus jau naudoja įvairiausiuose taikymuose, pradedant justukais, įjungiančiais automobiliuose oro pagalves, ir baigiant miniatiūriniais optiniais veidrodžiais, skirtais palydovinio ryšio sistemoms. Yra tikimasi, kad tokie prietaisai, pagaminti iš deimantų, bus patvaresni ir ateityje visiškai išstums silicio mikromechanizmus.
Chemija  Referatai   (138,38 kB)
Chemija
2010-01-04
Žodis „atomas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio atomos – nedalomas. Senovės graikai dar prieš 2400 metų manė, kad daiktai yra sudaryti iš atomų. Vėliau apie 2000 metų į šią idėją žmonės nekreipė dėmesio, kol Džonas Daltonas 1808 metais atliko kelis eksperimentus, įrodančius atomų būvimą. Gausūs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios atradimai įrodė, kad atomas - tai sudėtinga dalelė. Chemija nagrinėja atomo sandara tiek, kiek tai reikia, aiškinant elementų chemines savybes, atomų ryšius medžiagų molekulėse ir naujų elementų susidarymą, vykstant cheminėms reakcijoms. Šiam tikslui pakanka svarbiausių elementarių dalelių: elektronų, protonų, neutronų, pozitronų, α, β, γ dalelių (α dalelės elementariomis nevadinamos). Elektronai išsidėstę aplink atomo branduolį. Nuo elektronų išsidėstymo priklauso elementų cheminės savybės, o nuo jų - atomų jungties pobūdis molekulėse. Atomo branduolį sudaro protonai ir neutronai. Abi dalelės kartu vadinamos nuklonais. Atomų branduoliai kinta ir naujų elementų atomai susidaro, vykstant branduolinėms reakcijoms. Šių reakcijų metu kartais atsiranda α, β, γ dalelių; taigi jos susidaro skylant branduoliams. Dalelės yra elektringos (teigiamos ir neigiamos) ir neelektringos (neutralios). Elektronai. Elektronai buvo atrasti, ištyrus katodinius spindulius. Jie sklinda iš katodo tiesiai šviesiu ruožu ir pro stiklą nepraeina. Elektriniame lauke katodiniai spinduliai pakrypsta į teigiamą polių. Tai rodo, kad šie spinduliai yra neigiamų dalelių srautas; šios neigiamos dalelės buvo pavadintos elektronais. Elektronai gaunami, imant katodu bet kurį metalą ir vamzdelį užpilant bet kuriomis dujomis. Elektronų išspinduliuoja ir kai kurie įkaitinti metalai. Šis reiškinys vadinamas elektronų termine emisija. Elektronai lengvai atsiskiria, tiriant kai kurias medžiagas, pavyzdžiui, gintarą. Iš to padaryta išvada, kad elektronų turi visų medžiagų atomai. Elektrono krūvis yra mažiausias, koks tik gali būti elektros krūvis. Jis vadinamas elementariuoju krūviu ir žymimas -1. Praktiškai elektrono masė lygi nuliui. Elektronai žymimi e raide. Protonai. Katodinių spindulių vamzdelyje, įtaisius skylėtą katodą, be katodinių spindulių, buvo aptikti ir teigiamai elektringi spinduliai. Jie sklinda priešinga katodiniams spinduliams kryptimi ir praeina pro katodo skyles, kanalus, todėl protonai yra dar vadinami kanaliniais spinduliais. Kanaliniai spinduliai atsiranda, kai katodinių spindulių dalelės (greiti elektronai), lėkdamos dideliu greičiu, išmuša iš dujų atomų dalį elektronų ir atomus jonizuoja. Šios dalelės krūvis yra +1 ir žymimos p raide. Neutronai. Bombarduojant α dalelėmis berilio ir aliuminio atomus, iš jų išmušamos neelektringos dalelės, vadinamos neutronais. Neutrono masė yra artima protono masei. Neutronai yra žymimi n raide. Laisvi neutronai nepatvarūs – jie skyla į protonus ir elektronus. Atomų branduoliuose esantys neutronai yra patvarūs. Kadangi neutronai neturi krūvio, tai jų skaičiaus pasikeitimas branduolyje atsiliepia tik atomo masei, bet nepakeičia branduolio krūvio, kartu ir atomo cheminių savybių. Pasikeitus neutronų skaičiui atomo branduolyje, susidaro izotopai.
Chemija  Referatai   (350,1 kB)
Nikotinas
2010-01-04
Kartą patyręs „malonumą“ rūkydamas ar gerdamas vyną, žmogus dažniausiai visam gyvenimui lieka jų vergas: norėtų mesti rūkyti ir liautis girtavęs, bet jau nebegali. Mat tokios šių narkotikų medžiagų – nikotino ir alkoholio savybės. Ne veltui nuo seno jos vadinamos sveikatos ir proto grobikais. Tačiau kas jaunystėje pagalvoja, kuo gali baigtis sveiko gyvenimo būdo pažeidimai? O susimąstyti vertėtų... Alkoholizmas – socialinė blogybė, nesuderinama su socialistinės gyvensenos principais, su komunistine dorove. Jis pražūtingai atsiliepia vaikų auklėjimui, ardo šeimas. Piktnaudžiaudamas alkoholiu žmogus pasidaro grubus, egoistas, pakrinka morališkai. Girtuokliai praranda žmogišką išvaizdą, tampa įstatymo ir visuomeninės tvarkos pažeidėjais. Alkoholis ardo sveikatą, silpnina valią, atima iš žmogaus profesiją, luošina palikuonis, skatina asmenybės degradavimą ir nusikaltimus. Tabakas užkariauja pasaulį Europiečių pamėgimo rūkyti istorija prasidėjo taip. 1492 metų spalio 12-ąją jūreivis Rodrigas Triana iš garsiosios admirolo Kristupo Kolumbo flotilijos laivo „Pinta“ sušuko: „Matau žemę!“ Sugriaudė patrankų saliutas. Laivuose buvo nuleistos burės, ir jie lėtai plaukė nežinomos žemės link. Kolumbas manė, jog tai rytinis pasakiškosios Indijos krantas. Vietos gyventojai savo žemę, kuri pasirodė esanti sala, vadino Guanachani. Kolumbas davė jai naują vardą – San Salvadoras. Nuo to laiko taip vadinasi viena Bahamų salų. Tarp dovanų vietiniai gyventojai atnešė Kolumbui džiovintų „petum“ augalo lapų. Tuos saulėje išdžiovintus ir susuktus vamzdeliais lapus jie rūkė. Ieškodamas aukso, Kolumbas patraukė į pietus ir 1492 metų spalio 27-ąją išsilaipino Kubos pakrantėje. Gyventojai sutiko atėjūnus, laikydami nuodėgulius ir žolę, vartojamą rūkymui, kurią jie vadino „sigaro“. Kaip vaizdingai pasakė Kolumbas, tos žolės dūmus jie „gėrė“. Rūkydamas „kiekvienas jų tris keturis kartus patraukdavo, išleisdamas dūmus pro šnerves“. 1492 metų gruodžio 25-ąją laivą „Santa Marija“ ištiko avarija. Žmones, vertingą krovinį ir patrankas pavyko išgelbėti, tačiau likusiame mažiausiame laive „Ninji“ („Vaikelyje“) buvo neįmanoma sutalpinti dviejų laivų ekipažo. (Trečias laivas „Pinta“, vadovaujamas Martino Pinsono, paliko Kolumbą). Iš „Santa Marijos“ laivo lūžgalių pastatytu laivu „Navidado“ (tai reiškia „Kalėdos“) Kolumbas su dalimi ekipažo išvyko į Europą, palikęs saloje savo pavaduotoju vienuolį Fra Romaną Paną. Pasilikusieji jūreiviai buvo pirmieji europiečiai, išmokę rūkyti iš vietinių gyventojų. Ir nors dievobaimingų ispanų supratimu leisti dūmus iš šnervių galėjo tik velniai, daugelis jūreivių ir pats admirolas pamėgo šį užsiėmimą. Tokia patraukianti pasirodė tabako jėga. Ir augalas, pavadintas Haičio salos Tabago provincijos vardu, pradėjo savo pergalingą žygį po šalis ir žemynus. Po Kristupo Kolumbo antrojo žygio (1493 – 1496) tabako sėklų buvo atvežta į Ispaniją. Paskui jos pateko į kitas Europos šalis ir didžiųjų atradimų laikotarpiu jūrų bei karavanų keliais buvo pristatytos praktiškai į visus žemės rutulio kampelius. Tabakui sparčiai plisti padėjo, aišku, jo nuostabi savybė – įprotis rūkyti., kurį žmogui buvo sunku įveikti. Dabar mes jau žinome apie narkotinį tabako poveikį, tačiau anais senais laikais jam buvo priskiriamos nepaprastos savybės. Pavyzdžiui, buvo manoma, jog tabakas gydo, jo dūmai nubaido ligas, piktąsias ligas ir t.t. Tabakas buvo laikomas stimuliuojančia ir raminančia priemone, jo lapus naudojo gydymui. Rūkomi buvo tabako lapai, susukti į vamzdelius (cigarai), paplito pypkės – molinės, porcelianinės, medinės. XIX a. viduryje pasirodė papirosai, gaminami specialiuose fabrikuose; nuo XX amžiaus vidurio plačiai paplito cigaretės. Senovės graikų istorikas Herodotas (V a. pr. m. e.), aprašydamas skitų buitį, mini, jog jie, norėdami įgauti žvalumo ir jėgos, įkvėpdavę deginamų augalų dūmų. Apie deginamų augalų dūmų įkvėpimą pasakoja ir senovės kinų metraščiai. Tam tikrų augalų dūmus įkvėpdavo ir Afrikos gyventojai. Kvapieji žolių smilkalai buvo naudojami Graikijoje ir Senovės Romoje per įvairias šventes bei ceremonijas. Iš čia, matyt, bus kilęs ir katalikų bei stačiatikių bažnyčiose paplitęs smilkalų – balzamininių augalų, augančių Somalija ir Arabijos pusiasalio pakrantėse, sukietėjusių sakų deginimas smilkytuvuose. Galimas daiktas, kad ir Amerikos indėnai rūkė tabaką religiniais sumetimais. Pastebėję savitą kai kurių žolių dūmų poveikį organizmui, jie ėmė laikyti juos stebuklingais. Taip, matyt, įvairių rūšių tabakas pradėtas vartoti religinėse ceremonijose. Ne veltui, įrūkydami pypkę, pirmuosius dūmų kamuolius žyniai pūsdavo saulės pusėn, kur, pagal indėnų tikėjimą, gyvenąs Manitu - pasaulio dievas. XVIII amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje garsusis tyrinėtojas švedas Karlas Linėjus, sukūręs gyvūnijos ir augalijos pasaulio klasifikaciją, suteikė tabakui gentinį „nikotino“ pavadinimą, pagerbdamas Žaną Niko, kuris pirmasis pradėjo kultivuoti tabaką Europoje.
Biologija  Referatai   (15,01 kB)
Batai
2010-01-04
„Apsiavęs žmogus įgyja greičio, jėgos ir vikrumo“ Senovės posakis BATŲ ISTORIJA Nuo priešistorinių laikų žmogui reikėjo apvynioti savo pėdas, kad apsaugotų jas nuo grublėtos žemės, akmenų, vabzdžių ir t. t., kai jis vaikščiojo, persekiojo žvėris. Manoma, kad pirmykštis žmogus, matydamas aplink gulinčias gyvūnų odas, nupjovė letenas, išgremžė mėsą ir kaulus ir įkišo savo pėdas į jas. Surišti su ilga, stipria augalo virkščia tokie „batai“ nenukrisdavo. Žvėrių kailio apvyniojimas Akmens amžius iki 3000 m. pr. Kristų. Pirmas žinomas apavo vaizdas yra 15 000 metų prieš Kristų senumo piešiniai Ispanijos olose. Juose pavaizduotas vyras odiniais batais ir moteris su batais iš kailio. Seniausia archeologų surasta avalynė buvo iš Egipto. Senovės Egipte sandalus darydavo iš supintų palmių lapų, su dirželiais ties kulkšnimis ir pirštais. Egiptietiški palmių lapų batai Geležies amžius, 1200-500 m. pr.Kristų. Per maždaug 8000 metų rašytinės (oficialios) istorijos žmonija sukūrė neįtikėtiną avalynės įvairovę. Graikų ir romėnų kultūrose avalynės stilius priklausė nuo avėtojo amžiaus ir socialinės padėties. Krikščioniška rengimosi koncepcija radikaliai skyrėsi nuo klasikinės. Remiantis krikščioniška morale, buvo nuodėminga rodyti kūną. Taigi, po VIII m. e. amžiaus batai, dengiantys pėdas, pakeitė iki tol avėtus sandalus. Nuo XIV a., avalynė buvo pradėta puošti tekstile ir plona oda. Batai dėvimi norint išreikšti asmeninį statusą. Tai tapo aiškiu stiliaus ir elegancijos demonstravimu. Gimė mada! XIV a. smailianosių batų mada pasklido po visą Europą. Buvo netgi išleistas įsakas, reglamentuojantis bato ilgį priklausomai nuo avėtojo turtingumo ir socialinio statuso. Ilgiausio bato rekordas pasiektas viduramžiuose. Tada batas pasiekė 2 pėdų ilgį (1 pėda – 30,5 cm). Ilga bato nosis buvo nepatogi nešioti, žmonės krisdavo ant veidų, todėl smulki grandinėlė, pritvirtinta prie bato priekio ir prikabinta prie kojos, laikė bato priekį virš žemės. Smailianosis batas ant stovo (medpadžio). Taip žmonės išvengdavo purvo. Kai smailianosiai batai išėjo iš mados, XV a. pab. Šiaurės Europoje juos pakeitė batai plačiu priekiu. Neįprasta moterų mada, buvo populiari XVI a. Venecijoje. Tai platforminės šlepetės. Aukščio rekordas priklauso Viduramžių ir Renesanso epochos batams, kurių pado aukštis siekė 30 colių aukštį (1 colis – 2,54 cm.). Moterys vaikščiojo su dviem tarnaitėm, kad galėtų pasiremti abiem rankom ir nenukristų. XVI a. Anglijoje, jeigu nuotaka suklastodavo savo ūgį avėdama batus storu padu, vyrui buvo suteikta teisė anuliuoti santuoką. Su laiku ši mada atslūgo ir XVII a. pr. kulnai tapo ir vyriškos, ir moteriškos avalynės standartu. XX amžius. 1920-ieji buvo audringiausias amžiaus laikotarpis. Masinė gamyba ir sintetinių medžiagų vystymasis kiekvienam suteikė galimybę įsigyti gražių rūbų ir avalynės. Kojos tapo svarbiausias dalykas madoje. Batų stilius buvo įtakojamas Čarlstono, kuris pareikalavo saugiai sutvirtintų batų žemu kulnu ir uždaru priekiu. Vakariniai bateliai buvo smailianosiai, aukštu, ties viduriu susiaurėjusiu kulnu ir viena maža traukta saga. Taip pat populiarūs buvo iškirpti papuošimai, T-formos dirželis. Naudojant ryškius audiniai ir žvilgančią oda – neretai ir metalo spalvos – buvo sukurti įdomiausi kada nors matyti batai. Batų gamybai buvo naudojama dauguma prabangių medžiagų: brokatas, satinas, šilkas, velvetas. Batai buvo puošiami metaliniais perdygsniavimais, siuvinėjimais ir ornamentais iš karoliukų. Kulnai dažnai buvo meno kūriniai. Jie buvo dekoruojami nėriniais, netikrais briliantais ir kitais gražiais, blizgiais dalykais.
Biologija  Referatai   (364,67 kB)
Paukščių Takas
2009-12-23
Paukščių Tako susidarymas Paukščių Takas susidarė, po Didžiojo Sprogimo praėjus kokiems 5 milijardams metų. Didžiulis vandenilio ir helio debesis dėl traukos jėgos poveikio pradėjo spaustis. Dujos centre telkėsi krūvon, kol sutankėjo tiek, kad galėjo pradėti formuotis žvaigždės. Ši proto galaktika pradėjo suktis, greičiui didėjant, išorinė zona susiplojo ir įgijo disko formą. Palaipsniui susiformavo pagrindinai Paukščių Tako dariniai, kaip antai kuokštuotos, į sruogas panašios vijos. Mokslininkai, tyrinėjantys kitų galaktikų atsiradimą, mano, kad tos kurios formuodamosi sukasi lėtai, tampa netaisyklingomis arba elipsinėmis galaktikomis. Paukščių Tako struktūra Giedrą naktį galima stebėti per visą dangų nusidriekusią blyškiai švytinčią juostą, vadinamą Paukščių Taku. Įvairiais metų laikais jo padėtis dangaus skliaute kinta, pavyzdžiui, žiemos danguje jis driekiasi per Kasiopėją, Persėją, Vežėją, tarp Dvynių ir Oriono Vienaragio ir Laivagalio link. Ši juosta buvo pavadinta Paukščių Taku dėl to, kad rudens ir pavasario vakarais driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius — maždaug sutampa su kryptimi, kuria rudenį išskrenda, o pavasarį parskrenda paukščiai. Tarptautinis Paukščių Tako pavadinimas yra Pieno Kelias (Milky Way). Pasak graikų mito, iš deivės Heros, nesutikusios maitinti Heraklio, krūtų ištryškęs pienas nusidriekė išilgai dangaus skliauto. Kas gi iš tikrųjų yra Paukščių Takas? Jo prigimtį mėginta paaiškinti dar senovės Graikijoje, tačiau VI a. pr. Kr. pirmasis teisingai ją suprato Pitagoras (Pythagoras). Jis tvirtino, kad tai yra labai gausus silpnai šviečiančių žvaigždžių telkinys. 1609 m. išradęs teleskopą, G. Galilėjus patvirtino, kad Paukščių Takas sudarytas iš žvaigždžių. Galiausiai jo sandara buvo paaiškinta tik XX a. trečiajame dešimtmetyje. Paukščių Takas — tai ne tik milžiniškos žvaigždžių sankaupos vaizdas iš šios sankaupos vidaus. Kartu jis yra daugelio žvaigždžių projekcija dangaus sferoje. Erdvinė tų žvaigždžių sistema vadinama Galaktika (gr. galaktikos — pieniškas, pieninis). Ją sudaro apie 300 milijardų žvaigždžių. Panašių tolimesnių galaktikų, pasklidusių Visatoje įvairiomis kryptimis nuo jos, yra ir daugiau. Jei pasisektų į mūsų Galaktiką žvilgtelėti iš šalies dideliu atstumu, tai ji atrodytų kaip didžiulis iškilas plonais pakraščiais lęšis, nuo kurio vieno krašto iki kito yra apie 120 000 šviesmečių. Pakraščiuose jo storis siekia vos kelis šimtus šviesmečių. Arti centro toks „lęšis“ sustorėja, virsta dideliu 3000—6000 šviesmečių spindulio kamuoliu. Visą Galaktikos „lęšį“ gaubia apie 80 000 šviesmečių spindulio sferoidas — suplotas rutulys, kuriame susispietę tik 5 % visų Galaktikos žvaigždžių. Už šio sferoido dar yra 700 000 šviesmečių spindulio Galaktikos vainikas, sudarytas iš tolimų žvaigždžių sankaupų ir neišaiškintos kilmės nematomos medžiagos. Kaip atrodytų mūsų Galaktikos nuotrauka iš išorės, galbūt galima įsivaizduoti pagal kaimyninių galaktikų nuotraukas. 28 000 šviesmečių atstumu nuo Galaktikos centro yra Saulė, kuri su visa savo sistema aplink šį centrą skrieja 220 km/s greičiu. Vieną ratą aplink Galaktikos centrą, esantį Šaulio žvaigždyno kryptimis, Saulė padaro per 230 milijonų žemiškųjų metų. Tiek trunka galaktiniai metai. Per savo gyvavimo 4.7 milijardo metų laikotarpį ji apskriejo Galaktikos centrą tik 20 kartų. Tuo laikotarpiu formavosi ir visa Saulės sistema. Taigi ir ji yra vos 4,7 galaktinių metų amžiaus. Visos galaktikos, kurių struktūrą galima įžiūrėti, susideda iš žvaigždžių: tai liudija, kad žvaigždžių susidarymas dujų debesyje, medžiagai pasiekus tam tikrą tankį, yra labai tikėtinas. Jį, matyt, lemia smūginių bangų sukeliami sutankėjimai, kurie, tarsi nuo kalno besiritanti sniego gniūžtė, sužadina grandininį medžiagos sulipimo procesą - kuo labiau auga kosminio gniužulo masė, tuo stipresnė darosi jo trauka ir tuo daugiau jis pritraukia naujos aplinkinės medžiagos. O slegiamai medžiagai gniužulo centre smarkiai įkaitus, prasideda branduolinės reakcijos - žvaigždė įsižiebia.
Astronomija  Referatai   (590,63 kB)
Šiame darbe rašydama apie graikų dievus visų pirma paminėjau mitologijos sąvoką, nes mitai yra dievų istorija ir svarbu yra tai, jog mitologijos klestėjimo laikotarpiu galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas. Darbe paminėjau daugelį dievų ,jų atliekamas funkcijas, taip pat dievų santykį su paprastais žmonėmis. Paminėjau ir senovės graikų religiją kuri buvo grindžiama kulto ir apeigų sistema, nes aukų aukojimas dievams ir jiems skirtos apeigos taip pat vaidino didelį vaidmenį Homero epuose.
Filologija  Referatai   (9 psl., 1004,16 kB)
Įdomu tai, kad visi šie septyni kūriniai pasižymi gigantišku dydžiu. Be to, keturi iš jų - piramidės, deivės Artemidės šventykla, dievų Dzeuso ir Helijo (Kolosas) skulptūros yra susiję su religija ir mitais, kurie buvo neatskiriama antikos gyvenimo ir kultūros dalis. 
Deja, iš septynių pasaulio stebuklų šiandien tėra išlikusios piramidės. Kiti stebuklai tėra minimi senovės autorių raštuose. Taip pat nėra tiksliai žinomi visų septynių stebuklų autoriai. Iš žinomų įžymiausias Fidijas, sukūręs Dzeuso statulą.
Septynių pasaulio stebuklų sąvoka atėjo iš 3 a.pr.m.e. Sąvoka “pasaulio stebuklai“ atsirado Graikijoje ir Mažojoje Azijoje.
Istorija  Kalbėjimo temos   (32 psl., )
Teisės istorija
2009-12-06
Teisės, užsienio teisės istorijos pagrindai, ruošiantis egzaminams.
Teisė  Paruoštukės   (7 psl., 100,41 kB)
Sokratas
2009-12-03
Sokrato apologija patraukia ir savo literatūriniu subtilumu, kalbos grožiu. Tiek iš vertėjo bei komentarų autoriaus pastabų, tiek iš paties teksto vertimo akivaizdu, jog literatūros formai išlaikyti šiame leidime buvo skirta itin daug dėmesio ir jėgų. Todėl tikėtina, kad naujai išleista „Sokrato apologija“ sužibės ir ne kartą ją anksčiau skaičiusiųjų rankose.
Filosofija  Referatai   (3 psl., 10,84 kB)
Ką mąsto žmogus, stovėdamas ant aukšto pasatato stogo ir žvelgdamas į nežinomybę, į svaigulį keliantį aukštį, į tą ribą tarp gyvenimo ir mirties? Kas priverčia žmogų išgerti lemtingą tabletę, kuri atveria vartus į slypinčią nežinomybę? Kas pastumėja šokti į gilų vandenį, kuris tartum turėtų nuplauti ir atpirkti mūsų padarytas nuodėmes šiame laikiname pasaulyje.
Anglų kalba  Rašiniai   (5 psl., 14,75 kB)
Teatras-meninės išraiškos prieminė,išorinio ir vidinio pasaulio įvykių atvaizdavimas scenoje,dalyvaujant artistams bei publikai. Antikoje teatras buvo rengiamas Dioniso garbei. Dionisas-senovės graikų vynuogių,vyndarystės,ekstazės dievas. Teatro dramos rūšys:
 Komedija-persirengeliai,nešvankios dainos. Komedijos tėvu yra laikomas Aristofanas. Tragedija-įvairūs dievą Dionisą šlovinančios dainos.Tragedijos tėvu yra laikomas Aischilas.
Lietuvių kalba  Projektai   (18 psl., 1,43 MB)
Kursinio darbo tema yra ,,Archetipinės kritikos idėjų galimybės skaitant lietuvių poeziją mokykloje”. Perskaičius pavadinimą, sunku buvo numanyti, apie ką bus darbas,bet įsigilinus į šios kritikos galimybes, kyla noras sužinoti, kaip galima teoriją pritaikyti praktiškai mokykloje. Smalsu buvo, atsirado noras išbandyti save,atlikti įdomų, pirmą didesnį savo gyvenime tyrimą mokyklose. Su vadove parinkom potemę ir pirmyn... Pirmas žingsnelis buvo susipažinti su archetipine kritika ( su C.G.Jungu, jo veikla, archetipais bei pačia archetipine kritika ). Toliau parinkom potemę, ieškojau tinkamų eilėraščių tomis temomis. Sudariau eilėraščių pasiūlos lapą ir anketą. Kitas žingsnis buvo tyrimas. Pateikiau anketas su eilėraščiais lietuvių, lenkų bei rusų mokykloms (12, 12, 11 klasės). Gautus rezultatus apibendrinau, sudariau lenteles. Taigi šiame darbe pateikiama teorinė dalis ( edukologijos pažiūros, C.G.Jungas, jo veikla, archetipai, archetipinė kritika), tyrimas ( anketa, eilėraščiai, mokinių atsakymai ), darbo apibendrinimas, rezultatai,išvados.
Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (30 psl., 43,19 kB)
Kultūros epochos ir literatūros rūšys. Antika. Viduramžiai. Renesansas. Barokas. Klasicizmas. Švietimo epocha. Racionalusis laikotarpis. Švietimo epocha. Sentimentalizmas. Romantizmas. Realizmas. Natūralizmas. Impresionizmas. Simbolizmas. Neoromantizmas. Ekspresionizmas. Futurizmas. Avangardizmas. Siurrealizmas. Egzistencializmas. Modernizmas. Postmodernizmas.
Lietuvių kalba  Konspektai   (12 psl., 59,97 kB)
Žodis kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių „gera“ ir „mirti“. Tuo buvo nusakoma, kokia turi būti mirtis, kurią galėtumėme įvardinti, kaip laimingą. Tai rami ir lengva mirtis, sąmoningas žmogaus gyvybės atėmimas kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, atliekamas vien marinamojo labui. Tai laikoma savotišku padėjimu nusižudyti. Lietuvoje tai nėra įteisinta. Šiandien eutanazija suprantama kaip veiksmas ar veiksmo nebuvimas, kuris savaime arba turint tikslą sukelia mirtį, idant baigtųsi kentėjimai.
Filosofija  Namų darbai   (10 psl., 20,51 kB)
Karolis Didysis vienas iš nedaugelio Europos valdovo gavusių “Didžiojo” prievardį, tokių išties būta nedaug. Savo titulą jis sugebėjo pelnyti savo žygių, užkariavimų, Europos suvienijimo, krikščionybės kaip visuotinės religijos įvedimu Europoje.
Istorija  Referatai   (11 psl., 19,33 kB)
Homeras
2009-10-20
Homeras (gr. Ὅμηρος) – pirmasis Europos poetas. Išmintingas, senas, aklas dainius – tokį jo paveikslą buvo susikūrę Antikos žmonės ir perdavė jį vėlesnėms kartoms.
 Senovėje niekas neabejojo, kad Homeras aklas dainius sudėjęs rapsodas ir niekas nedrįso Homero neigti, bet II a. pr. Kr. du graikų gramatikai jau tikino, kad „Iliada” esanti sukurta vieno poeto, „Odisėjas” - kito.
Lietuvių kalba  Pateiktys   (12 psl., 467,03 kB)
Paskutinis ir brandžiausias ankstyvosios graikų gamtos filosofijos kūrinys buvo atomizmas. Senovėje jis buvo būdingiausias materialistinės pasaulėžiūros pavyzdys. Jo pradininkas buvo Leukipas, gyvenęs V amžiaus viduryje; tačiau išplėtotas ir užbaigtas jis buvo kitos kartos filosofo Demokrito jau V ir IV amžių sandūroje. Išlikusiuose liudijimuose papasakota legenda apie Demokrito teismą jo gimtajame Abderos mieste.
Filosofija  Referatai   (8 psl., 12,8 kB)
Deimantas
2009-10-03
Juvelyrikos dirbiniai Lietuvoje paplito žalvario amžiaus pradžioje (1600 m. pr. Kr.). Iš žalvario ir sidabro (kartais aukso) buvo daromi įvairūs papuošalai (antkaklės, apyrankės, segės, antsmilkiniai, žiedai, smeigtukai, kabučiai). Buvo puošiami taip pat ginklai, kario aprangos dalys, žirgo kamanos.
Biologija  Referatai   (11 psl., 138,38 kB)
Šis konspektas apie civilizacijų istoriją: Egiptas, Mesopotamija, Finikija, Senovės Roma ir kt.
Istorija  Konspektai   (24 psl., 41,73 kB)
Lietuvių literatūra XIX amžiuje formavosi ir plėtojosi veikiama tų estetinių idėjų, tų literatūros srovių bei krypčių, kurios buvo būdingos Vakarų Europos ir ypač didžiųjų kaimyninių tautų - lenkų, vokiečių, rusų - literatūrai. Didžiojoje Lietuvoje visą amžių stipriausia buvo lenkų literatūros įtaka, tik amžiaus pabaigoje, kada vis daugiau lietuvių ėmė studijuoti Rusijos universitetuose, sustiprėjo rusų literatūros poveikis. Mažojoje Lietuvoje visą laiką reiškėsi vokiečių literatūros trauka.
Filologija  Referatai   (9 psl., 24,59 kB)
Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.
Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)
Graikų filosofija
2009-09-08
Sokratas, Platonas ir Aristotelis tapo trimis atskaitos taškais. Platono mokykla (Akademija) usiėmė epistemologijos, metafizikos ir etikos studijomis; Aristotelio licėjus paniro į empirines studijas. Šalia jų svarbesniosios buvo epikūriečių (kurie gyvenimo tikslą matė malonumuose) ir stoikai (įkurta Zenono ir kuriems gyvenimas turėjo būti užpildytas išmintimi bei dora) mokyklos. Stoikai buvo savo šlovės viršūnėje 1 a.pr.m.e - 1 a.m.e. laikotarpiu, kai konservatyvieji romėnai laikė, kad stoikų doros siekimas yra rimtesnis už epikūriečių mokymus.
Filosofija  Konspektai   (3 psl., 6,86 kB)
Istorija
2009-09-08
Senosios civilizacijos: Egiptas, Tarpupis (Mesopotamija). Pagrindiniai senųjų civilizacijų požymiai ir svarbiausi laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos. Krikščionybės atsiradimas ir plitimas. Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai. Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos. Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje. Lenkijos- Lietuvos valstybės raida XVI– XVIII a. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai – visuomeniniai ryšiai. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Svarbiausi politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa.
Istorija  Paruoštukės   (9 psl., 59,6 kB)
Pedagogika
2009-09-07
Bausmės. Mokymasis bendradarbiaujant. Tradicinės, aktyviosios ir moderniosios šiuolaikinės mokymosi sistemų lyginamoji analizė. Valdorfo mokyklos pedagoginiai pagrindai ir praktika. Bifrost šiuolaikinės moderniosios mokyklos modelis. Mokytojo darbo kriterijai JAV. Valdorfo mokyklos pedagoginis planas ir psichologinė analizė. Naujosios mokyklos Vokietijoje, jų lyginamoji analizė. Bloomo taksonomija.
Pedagogika  Paruoštukės   (3 psl., 60,92 kB)
Seniausieji žvaigždėto dangaus įvaizdžiai, kuriuos sukūrė dar pirmykštės medžiotojų ir žvejų bendruomenės, buvo Meška ir Briedis. Manoma, kad šie pavadinimai – tų pačių žvaigždžių įvardijimai, kitę priklausomai nuo metų laiko. Meška atitinka vasarą, Briedis – žiemą. Įvaizdžiai simbolizavo netoli viena nuo kitos esančias žvaigždes. Medžiotojams Meška ir Briedis – kelrodės žvaigždės. Ir mūsų laikais šiaurinio Sibiro tautelės tebevadina šiuos žvaigždynus žvėrių vardais.
Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 8,66 kB)
Žlugus sovietinei santvarkai ir panaikinus religinio gyvenimo suvaržymus, Lietuvoje pradėjo sparčiai plisti naujieji religiniai judėjimai. Naujojo religingumo plitimas nebuvo vien tik Lietuvai būdingas reiškinys. XIX – XX a. Europoje bei JAV nuolat kūrėsi nauji religiniai pavidalai. Didelė dalis naujųjų religinių judėjimų, į kuriuos kreipia žvilgsnį šiuolaikinis žmogus, yra kultūriškai svetimos žmogui, išaugusiam krikščioniškus pagrindus turinčioje tradicinėje Vakarų kultūroje.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 8,64 kB)
Dažnai Lietuvos žmonės kelia sau klausimus: iš kur ir kada atėjome, kas buvome, kokie buvome. Ilgame visuomeninio bendravimo kelyje mes tapome baltai ir pagaliau lietuviai. Seniausios mūsų istorijos pažinimo keliai sudėtingi. Ilgą laiką įvairių mokslo šakų – antropologijos, archeologijos, etnografijos, istorijos ir kalbotyros – mokslininkai tyrinėjo Lietuvos priešistorę tarsi iš „savojo kampo“. Archeologai, pasitelkę jiems vieniems būdingus tyrimų šaltinius – praėjusių epochų paminklus – mėgino atskleisti seniausios Lietuvos visuomenės vystymosi dėsningumus, jos materialiąją ir, kiek leido jėgos bei galimybės, dvasinę senosios baltų visuomenės gyvenimo pusę.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 11,26 kB)
Arabai ir islamas
2009-09-01
Arabijos pusiasalio gamtos sąlygos ir jų įtaką gyventojų buičiai ir ūkiui. Svarbiausiai islamo religijos ypatumai. Kodėl arabai priėmė Muchamedo mokymą - islamą. Svarbiausios arabų pergalių prieš Bizantiją ir Iraną priežastys. Visuomeniniai santykiai Arabų kalifate ir jo valstybės santvarką. Arabų kalifato silpnėjimo ir suirimo prežastys. Arabų kultūros laimėjimai ir jų įtaka Europos krikščioniškosios kultūros raidai.
Istorija  Paruoštukės   (2 psl., 7,65 kB)
Pagrindinės filosofijos sąmpratos, jų apibrėžimai.
Filologija  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 25,95 kB)
Istorijos egzaminui
2009-08-31
30 mokyklinio istorijos kurso klausimų su atsakymais rengiantis egzaminui.Nuo senovės iki naujausių laikų.
Istorija  Paruoštukės   (32 psl., 65,76 kB)
Gamta - neišsenkamas natūralių vaistų šaltinis. Jau gilioje senovėje mūsų protėviai atkreipė dėmesį į daugelio augalų maistines ir vaistines savybes. Ir šiandien niekas neabejoja, kad sergant įvairiomis ligomis, vartoti vaistinius augalus yra naudinga. Vis dažniau ne tik ligoniai, bet ir gydytojai pirmenybę teikia vaistiniams augalams. Jie kaip vaistai pranašesni už daugelį sintetinių preparatų, nes dauguma jų nenuodingi, retai sukelia šalutinių nepageidaujamų reiškinių, ir daugelis iš jų turi biologiškai aktyvių gamtinių medžiagų kompleksą.
Medicina  Pagalbinė medžiaga   (49 psl., 71,84 kB)
Pasaulio istorių datų rinkinys nuo 40 000 m. pr. Kr. iki 2001 metų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (75 psl., 34,6 kB)
Lietuvos istorinių datų rinkinys nuo ledynmečio iki 2000 metų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (114 psl., 41,84 kB)
Senovės Egipto istorija laikomas laikotarpis nuo priešdinastinio laikotarpio (apie 3200 pr. m. e.) iki Egipto įjungimo į Romos imperiją. Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma. Bet, pamažu įsivyraujant sausam klimatui, žmonės persikelia į žaliuojantį Nilo slėnį. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Apie 3200 m. pr. Kr. šios karalystės suvienijamos. Pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių faraonu tampa Menas (Narmeras). Prasideda ilga 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų.
Istorija  Referatai   (10 psl., 678,84 kB)
Geležis
2009-08-24
Geležies gavimas. Geležies cheminės savybės. Geležies oksidai ir hidroksidai. Istorinė apžvalga. Geležis yra ketvirtasis pagal paplitimą Žemės plutos elementas – Žemės plutoje jos yra 4,7% masės. Gryna geležis sutinkama labai retai. Kai kurie meteoritai sudaryti iš geležies. Grynos geležies aptikta Mėnulio grunte. Manoma, kad daugiausiai geležies (kartu su nikeliu) yra Žemės branduolyje.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 14,18 kB)
Talis Miletietis
2009-08-20
Talis Miletietis buvo antikinės ir kartu Europos filosofijos ir mokslo pradininkas, vienas iš Mileto mokyklos įkūrėjų. Mileto mokykla buvo pati pirmoji graikų filosofijos mokykla. Talis dalyvavo Mileto politinėje ir ūkinėje veikloje, daug keliavo, buvo susipažinęs Egipto, Babilonijos, Finikijos mokslu, ypač matematika ir astronomija. Remdamasis šešėliu išmatavo piramidžių aukštį. Talis pirmasis mėgino paaiškinti gamtą ne mitologiškai, bet remdamasis ja pačia. Jis teigė, kad visa tikrovės įvairovė turi vieną pradą – vandenį, todėl visa, kas egzistuoja, yra tarp savęs susiję. Talis filosofiškai aiškino, kad pasaulio reiškiniai nėra atsitiktiniai, kad pasaulis ne chaotiškas, o dėsningas.
Matematika  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,75 kB)
Filosofija kaip metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Ikisokratikai apie būtį. Žmogaus sąmonė turi daug formų: mokslas, menas, religija. Filosofija - socialinė sąmonė. Sąmonė turėjo sąvoką evoliucija. Evoliucija turi tam tikras pakopas. Žmogus kaip gentinė būtybė, o ne persona. Sąmonės evoliucijos aspektai: pasaulėjauta - pirma pakopa. Žmogus mąsto mitais. Suvokia pasaulį per emocijas. Turi emocinę sąmonę.
Filosofija  Paruoštukės   (5 psl., 40,3 kB)
Vadyba
2009-08-17
Vadyba - valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metų, o mokyklos - jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas - vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (59 psl., 139,61 kB)
Egiptiečiai metus nustatinėjo ne pagal saulės sukimąsi, bet pagal laikotarpį, reikiamą derliui nuimti. Jie piešė žodį "metai" ("renpet") kaip jauną daigą su pumpuru. Tas pats ženklas sutinkamas giminingų žodžių hieroglifuose: "renpi" - "esu jaunas, stiprus", "renput" - "metų vaisiai". Tačiau Egipte derlius priklausė nuo Nilo išsiliejimo. Kasmet birželio pradžioje šalyje prasidėdavo sausra.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 7,34 kB)
Visuomenė. Senovės Egipto skaičiavimo ypatumai. Senovės Egipto geometrija. Žmogui išmokus išgauti geležies rūdą, gyvenimas labai pasikeitė. Jis ėmė plačiai naudoti metalus ir jų lydinius įvairių įrankių gamybai. Tai ypač atsiliepė gyvenimui tautų, kurios įsikūrė derlinguose didelių upių – Nilo, Tigro, Eufrato, Gango, Chvangchės, Jangdzės – slėniuose. Ėmus dirbti žemę metaliniais įrankiais, ne tik padidėjo darbo našumas, bet ir derlingumas išaugo keleriopai. Gaunant didesnius derlius, ne visiems žmonėms reikėjo auginti ar gaminti maisto produktus.
Matematika  Referatai   (6 psl., 69,9 kB)
Šis klausimas nėra toks paprastas, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio. Visi žino, kad matematika – tai aritmetika, algebra, geometrija, trigonometrija ir t. t. Tačiau paklausus, kodėl aritmetika ar algebra yra matematika, dauguma sutriktų. Tad klausimas – kas yra matematika – anaiptol nėra aiškus. Per visą matematikos raidą buvo pateikta daugybė įvairių apibrėžimų, kurie vis kitaip nustatydavo matematikos esmę.
Matematika  Referatai   (3 psl., 8,12 kB)
Vakarų filosofija atsirado senovės Graikijoje VII a. pr. Kr. pradžioje. Senovės graikai padarė nepaprastai didelę įtaką visai Vakarų civilizacijai ir mūsų pasaulio sampratai. Jie laisvai samprotavo apie pasaulį, ir šių svarstymų nevaržė jokios religinės dogmos. Jų pačių religija, ta gausybė žmogaus pavidalo dievų, nedaug tebuvo susijusi su šitomis spekuliacijomis apie Visatą. Graikai sukūrė didžią literatūrą, jiems priklauso garsiosios Aishilo, Sofoklio, Euripido tragedijos. Fridrichas Nyčė gyveno antrojoje XIX a. pusėje. Tuo laikotarpiu neregėtai iškilo ir sustiprėjo Vokietijos valstybė.
Filosofija  Analizės   (10 psl., 16,66 kB)
Senovės Roma
2009-08-12
Gamtos sąlygos. Apeninų pusiasalio senovės gyventojai. Italijos senbuviai. Romos atsiradimas. Legendos ir mitai. Romėnų užkariavimai. Miesto kūrimasis ir klestėjimas. Tribos ir jų susivienijimai. Romos gyventojai ir valdymas. Servijaus Tulijaus reformos. Tautos susirinkimas. Kariuomenė. Romos imperijos žlugimas. Romos kultūra. Dievai ir religija. Pirkliai ir prekyba. Forumas. Insulos. Termos. Pietūs.
Istorija  Referatai   (15 psl., 23,65 kB)
Visko pradžia - transformacija. Demokratijos tipai. Ryšiai tarp tipų. Tiesioginė demokratija. Klasikinė demokratija. Radikalioji vystymosi demokratija. Tiesioginė demokratija. Dalyvaujamoji demokratija. Atstovaujamoji demokratija. Ginamoji demokratija. Konkurencinė eilitistinė demokratija. Pliuralizmas. Teisėta demokratija. Tiesioginė VS atstovaujamoji.
Politologija  Namų darbai   (17 psl., 21,32 kB)
Aristotelio filosofinės idėjos. Jusliškas pažinimas. Aristotelio tikrovė. Būtis. Kategorijos. Materija ir forma. Aristotelis buvo žymiausias Platono mokinys, taip pat savarankiškiausias. Jis įkūrė savo mokyklą. Lygindami Aristotelį su Platonu atrandame daug panašumų. Platonas ir Aristotelis suvokiami kaip tam tikri priešininkai. Aristotelis įsitikinęs pasaulio pažįstamumu.
Filologija  Referatai   (10 psl., 12,77 kB)
Filosofinis ateizmas ir religija istorijoje: nuo antikos iki naujųjų laikų. Holbacho ateizmas. Kritiškas religinio tikrovės vaizdo tyrinėjimas. Ar religija gali būti žmogaus laimės priežastis ir gyvenimo prasmė. Religiją ir ateizmą konceptualiai įprasmina filosofija, o žmonių sąmonėje įsitvirtina per pasaulėžiūrą - religinę ar mokslinę. Pasitelkęs gamtos mokslus, ateizmas įrodinėja religijos kaip pasaulio pažinimo instrumento nepatikimumą. Išsivystę visuomenės mokslai leidžia parodyti religijos visuomeninio vaidmens prieštaringumą bei ribotumą. Jei ateizmą suprasime tik kaip argumentuotą religijos kritiką, tai religijai išnykus, jis taps nebereikalingas.
Filosofija  Referatai   (12 psl., 25,47 kB)
Ankstyvoji senovės Graikijos matematika. Matematikos mokslo atsiradimas. VI-V amžiai pr.m.e. Graikijos istorijoje įsidėmėtini šiais trimis svarbiais įvykiais: pirmą kartą žmonijos istorijoje susikūrė demokratinė valstybė, atsirado tragedija bei komedija ir buvo sukurta matematika kaip abstraktus dedukcinis mokslas. Šie įvykiai, kurių kiekvienas atskirai buvo nepaprastai reikšmingas, sudaro fenomeną, vėliau pavadintą “graikų stebuklu”. Antikos žmonių polinkį mokslui galima paaiškinti ten įsigalėjusia nuomone, kad žinios žmogų tobulina, daro jį asmenybe. Graikijoje mokslas jau buvo atskiro asmens reikalas. Ir išminčius Graikijoje ne dievų patikėtinis, bet asmenybė, kuriai įgyti pripažinimą nepakanka vien dievo autoriteto.
Matematika  Referatai   (7 psl., 17,02 kB)
Neptūnas
2009-08-04
Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 5.4 km/s vidutiniu greičiu. Plika akimi nematomas, nes ir opozicijoje jo spindesys siekia tik 7.6 ryškio. Per teleskopus opozicijos metu Neptūno skritulys matomas 2.5 kampu. Neptūno atmosfera susideda iš vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių pastoviai dengia debesys.
Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 483,19 kB)
Senovės graikų teatras. Vienos tragedijos aptarimas. A.Miškinio arba B.Brazdžionio poezija. Pasirinkto eilėraščio analizė. Senovės Graikija sukaupė milžiniškus kultūros turtus, VllI a. pr. m.e., Graikijoje pasirodo Homeras, kiti kūrėjai, suklesti teatras, architektūra, keramika. Graikų drama atsirado VI a. pr.m.e. iš dievo Dioniso švenčių apeigų. Jų choro dalyviai giedodavo giesmes apsirengę ožių kailiais. lš to kilo tragedijos pavadinimas (tragedija - ožių daina). lš Dioniso švenčių kilo ir komedija.
Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 5,64 kB)
Istorija
2009-08-01
Istorijos konspektas nuo priešistorės iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.
Istorija  Konspektai   (26 psl., 64,5 kB)
Egiptas
2009-08-01
Kaip dauguma senovės tautų, egiptiečiai yra politeistai - turi daug dievų. Beveik kiekviena gyvenvietė turi savo dievą. Vėliau iškyla svarbiausių gyvenviečių dievai: Horas, Totas, Hatora, Anubis, Setas ir kiti. Jų atvaizdų randama ant visų šventyklų ir laidojimo paminklų sienų - turi ir žmonių, ir gyvulių, ir gamtos reiškinių bruožų.
Geografija  Referatai   (11 psl., 616,21 kB)
Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.
Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)
Aristotelis buvo graikų filosofas, tyrinėtojas. Kartu su Sokratu ir Platonu jis yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje. Aristotelis sukūrė universalią antikinės filosofijos sistemą. Išlikę darbai apima beveik visas mokslo šakas. Aristotelis išanalizavo savo meto filosofiją, žinomą mokslą, įvairius atradimus ir sudėliojo viską į vientisą enciklopedinę sistemą, tuo būdu padėjo svarbų pagrindą šių laikų mokslams atsirasti.
Filosofija  Referatai   (12 psl., 18,03 kB)
Senovės Graikija
2009-07-16
Tai buvo jūrinė civilizacija. Geografinė padėtis - balkanų pusiasalis. Sąlygos verstis žemės ūkio nebuvo itin palankios. Beveik nėra miškų. Graikai augino ir garsėjo vynuogynais ir alyvuogėmis. Pirmosios šventyklos buvo statomos iš medžio arba nedegtų plytų, vėliau iš akmens. Graikai išrado kėlimo prietaisus t.y. skridinius ir skrysčius. Jais naudojantis galėdavo kelti 30 t sveriančius akmenis.
Istorija  Referatai   (6 psl., 727,04 kB)
Viskas ko reikia pasikartojimui prieš istorijos egzaminą. Absoliučiai visos temos: nuo Mezopotamijos civilizacijų iki SSRS. Svarbiausi įvykiai, datos, sąvokos.
Istorija  Konspektai   (108 psl., 160,74 kB)
"Nuolatos tobulėti!" – tai senovės graikų devizas. Graikų buities ir kultūros bruožas- siekimas pirmauti, tobulėti visose gyvenimo ir veiklos srityse- turėjo didžiulės įtakos nuostabios antikinės Graikijos kultūros sukūrimui, žmogaus grožio puoselėjimui. Žmogus nuo seno rūpinosi savimi, mankštino savo kūną: juk jau pirmykščiam žmogui reikėjo tam tikrų, kad ir primityvių, gebėjimų egzistencijai: renkant šaknis, uogas, žvejojant, medžiojant. Tik daug vėliau įvairūs žaidimai, lenktynės, dvikovos kitokios varžybos sveikam žmogui ėmė teikti džiaugsmo ir pasitenkinimo.
Sportas  Referatai   (5,53 kB)
Visų pasaulio tautų tautosakoje rasime mitų, legendų apie stipruolių žygdarbius. Stipruolius dievindavo, nes jie dažniausiai būdavo tėvynės gynėjai, pavyzdys auklėjant jaunąją tautą. Pratimai su svoriais buvo žinomi senovėje, jais ugdydavo jėgą. Tada ir atsirado terminas atletizmas. Senovės graikai jėgai ugdyti naudojo halteresus, panašius į dabartinius hantelius. Pirmieji propaguoti atletizmą pradėjo senovės graikų gydytojai.
Sportas  Referatai   (5,12 kB)
Dzeuso statūla
2009-07-09
Dzeusas (gr. Zeus ), vyriausias sen. Graikų dievas, dienos šviesos, žaibo, griaustinio, lietaus dievas, pasaulio tvarkos, teisingumo, valdovų, šeimos globėjas, teisės ir dorovės saugotojas. Su žmona Hera turėjo vaikus Arėją, Hefaistą, Hebę. Iš jo ryšių su deivėmis, nimfomis, žemės moterimis gimė Persefonė, Apolonas, Artemidė, Afroditė, Hermis, Dionisas, Heraklis. Svarbiausi kulto centrai: Olimpija, Dudonė, Nemėja. Žymiausias atvaizdas Feidijo sukurta Olimpijoje. Romoje tapatintas su Jupiteriu.
Istorija  Rašiniai   (2,56 kB)
Senovės Egiptas mums asocijuojasi ne tik su piramidėmis, sfinksais, bet ir su hieroglifais, ilgą laiką vadintais "šventaisiais rašmenimis". Hieroglifuose dar jaučiamas stiprus piktografijos poveikis. Todėl nenuostabu, kad jie šiandien jau niekur, išskyrus Kiniją ir Japoniją, nevartojami. Hieroglifais senovės Egipte buvo žymimi ir skaičiai. Tam tikslui buvo naudojami septyni hieroglifai, kuriais galima buvo išreikšti skaičius nuo 1 iki 10 milijonų (senovės egiptiečių skaičiavimo sistema, kaip ir mūsų, buvo dešimtainė).
Istorija  Referatai   (7,83 kB)
Archainiu laikotarpiu buvo sukurta daug dainų, kurios pasakojo apie senovės didvyrius ir jų žygius. Tos dainos buvo jungiamos į didesnius vienetus — poemas. Šis literatūrinis žanras buvo vadinamas herojiniu epu. Be herojinių,buvo sukurta ir didaktinių poemų. VII—VI a. pr. m. e. užsimezga ir išauga kitas literatūrinis žanras — lyrika. Joje atsispindėjo besikuriančių miestų reikalai, klasių kovos, atskirų asmenų išgyvenimai. II. Atikiniu (Atiką — šalis vidurinėje Graikijoje, žymiausias jos miestas Atėnai) laikotarpiu, t. y. V—IV a. pr. m. e., suklesti graikų vergoviniai miestai valstybės, ypač Atėnai. Literatūroje pasirodo naujas žanras — drama (tragedija ir komedija).
Istorija  Referatai   (25,06 kB)
Romėnų teisė
2009-07-09
Teisė - formaliai apibrėžtų bei prievartinėmis poveikio priemonėmis sankcionuotų taisyklių, taip pat principų, skirtų visuomeniniams santykiams reguliuoti, visuma. Romėnų teisė ir valstybingumas, kaip graikų filosofija bei menas ir krikščionybė, buvo vienas trijų pagrindinių vakarų kultūros elementų, jau ir senovėje pradėjusių vaidinti žymų vaidmenį. Apdovanoti blaiviu protu ir gabumu logiškai galvoti romėnai trylikos amžių būvyje iš ribotos tautinės civilinės teisės ius civile išugdė visuotinę tarptautinius žmonių santykius normuojančią teisę ius gentium, aiškiai apibrėžė teisines sąvokas (testamentas, nuosavybė) ir teisės visumai suteikė puikų galutinį literatūrinį apipavidalinimą.
Istorija  Referatai   (5,46 kB)
Senovės Egiptas
2009-07-09
Piramidės - tai faraonų kapai. Visose stovėjo sarkofagai su palaidotų juose faraonų vardų užrašais. Egipto piramidės - žinomiausi, be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų Žemės statinių. Pirmosios piramidės pastatytos maždaug prieš 5 tūkst. metų. Nei laikas nei užkariautojai nieko negalėjo padaryti joms. Ir šiandien pasaulis stebisi vienu iš septynių didžiųjų stebuklų - Egipto piramidėmis. Jos buvo statomos keturiose vietovėse: Gizoje, Abusire, Sakaroje ir Dašure.
Istorija  Namų darbai   (4,57 kB)
Krikščionybė – viena iš pasaulinių religijų, monoteistinis tikėjimas, atsiradęs Romos imperijos rytų provincijų žydų bendruomenėse I a. pr. Kr. IV a. paskelbta valstybine Romos imperijos religija. Pagrindas – tikėjimas išganytojiška Jėzaus auka ir prisikėlimu iš numirusiųjų. Ilgainiui skilo į keletą šakų: katalikybė, stačiatikybė (XI a.) ir protestantizmas (XVI a.). Šiandien turi 1,5 mlrd. tikinčiųjų. Lietuvoje pradėjo plisti X-XI a., oficialia religija tapo nuo 1387 m.
Istorija  Konspektai   (3,78 kB)
Gamtoje ir buityje kasdien matote daugybę kitimų, arba fizikinių reiškinių: dangaus skliautu keliaujančią saulę, žaibą, lietaus lašų kritimą, tirpstantį ledą, elektros lempučių švytėjimą naktį, verdamo maisto garavimą, šliaužiančią sraigę, ir t.t. Senovės žmonės matydami šiuos reiškinius ir negalėdami jų paaiškinti kūrė įvairiausius mitus ir priskyrė šiuos stebuklus dievams. Vaivorykščių ir miražų jie taip pat nesuprato, tad šie stebuklai tapo dievų galiomis.
Fizika  Referatai   (5,8 kB)
Senovės menas
2009-07-09
Nuo senų senovės žmogus kuria grožį. Jam neužtenka pavalgyti, šiltai apsirengti ir turėti pastogę. Žmogai maža gamtos sukurto grožio. Jis linkęs savaip išreikšti tik rovę. Ilga laiką menas buvotapatinamas su grožio sąvoka, o menininkai buvo tie, kurie iš savo amžininkų skyrėsi itin subtiliu "grožio formulės" suvokimu ir gebėjimu garsais, vaizdiniais, judesiais ją perteikti. Būtina priminti, kad įvairiais laikotarpiais ir įvairiose pasaulio šalyse grožio suvokimas ir pateikimas buvo skirtingas.
Dailė  Referatai   (5,59 kB)
Baltų religija
2009-07-09
Senovės Europa labai mažai tebuvo panaši į šių dienų sukultūrintą žemyną. Didžiulės girios, pelkės, ežerai ir aukšta žole apaugusios stepės sudarė būdingiausius ano meto Europos kraštovaizdžius. Pasėliams tinkamos žemės buvo maža; norint ją plėsti, reikėjo kirsti girias, sausinti pelkes. Maždaug prieš 4000 metų, prie Juodosios ir Kaspijos jūrų gyveno indoeuropiečių protėviai.
Teologija  Referatai   (5,15 kB)
Štai keletas iš gausių senoviškų graikų muzikos instrumentų: askaules, aulos, parthenios, barbitos, clochettes, cymbalion, dikalamos, discos, hydraulos, kithara, lyra, monaulos, monochordon, nabla, pandoura, plagiaulos, psalterion, seistron, syrinx, trichordon, trigonon, tympanon, xylophonon… Visi jie turi specifinį skambėjimą, vienų prigimtis slypi stygose, kitų - oro stulpe, formuojamame įmantriausių formų dūdelėse, treti - įvairūs mušamieji instrumentai, pagaminti iš medžio, metalo, stiklo…
Muzika  Referatai   (3,09 kB)
Opera
2009-07-09
Opera (ital. opera, lot. opera) – sceninis muzikinis veikalas. Dainuojama ir vaidinama su orkestro pritarimu. Beje, draminė kalba dažnai dainuojama rečitatyvu. Operos yra istorinės - herojinės, lyrinės, komiškos ir t.t. Šnekamojoje kalboje Opera taip pat vadinamas operos teatras – pastatas, skirtas operos atlikimui. Tokiame pastete yra scena bei orkestro duobė priešais sceną. Žiūrovai kūrinius stebi iš parterio bei keliais aukštais prabangiai įrengtų balkonų.
Muzika  Referatai   (2,54 kB)
Klasicizmas mene
2009-07-09
"Žmogus yra gimęs laisvas" (Ž. Ž. Ruso). Tikslas: Supažindinti vaikus su klasicizmo epochos pagrindiniais bruožais bei meno raida. Gilinti laisvės – tiek asmeninės, tiek pilietinės – suvokimą bei troškimą. Pamokos konspektas Muzikos klausymas: W. A. Mocartas. Uvertiura iš operos "Figaro vedybos" (fragmentas). Kokiu žodžiu galėtumėte apibūdinti skambančią muziką? (veržli, lengva, energinga, skambi, harmoninga...) Tokiais žodžiais galėtume apibūdinti klasicizmo epochos meną. Naujos medžiagos dėstymas: Klasicizmas (lot. Classicus – pavyzdinis), kaip meno stilius susiformavo jau 17a. Prancūzijoje.
Muzika  Referatai   (8,72 kB)
Opera
2009-07-09
Opera atsirado Florencijoje, kuri nuo senų laikų buvo vienas didžiausių Italijos meno centrų. Florencijos didiko Giovanni Bardi namuose rinkdavosieruditai – poetai, muzikai. Filosofai.Šis būrelis buvo vadinamas Florencijos kamerata. Jie studijavo senovės graikų filosofų Platono ir Aristotelio darbus, graikų meną. Aiškinama, kad graikų tragedija buvo tokia įspūdingatodėl, kad ji buvo dainuojama, - muzikos uždavinys esąs išreikšti, pabrėžti poetinio teksto prasmes. 1581 m. Vinčenzo Galilei, būsimojo astronomo tėvas, matematikas, senosios graikų kultūros žinovas, kompozitorius teoriškai pagrindė naujojo muzikos stiliaus atsiradimą.
Muzika  Konspektai   (4,68 kB)
VI-V amžiai pr.m.e. Graikijos istorijoje įsidėmetini šiais trimis svarbiuasiais įvykiais: pirmą kartą žmonijos istorijoje susikūrė demokratinė valstybė, atsirado tragedija, bei komedija ir buvo sukurta matematika kaip abstraktus dedukacinis mokslas. Šie įvykiai,kurių kiekvienas atskirai buvo nepaprastai reikšmingas, sudaro fenomeną, vėliau pavadintą "graikų stebuklu". Antikos žmonių polinkį mokslui galima paaiškinti ten įsigalėjusia nuomone,kad žinios žmogų tobulina,daro jį asmenybe, Graikijoje mokslas jau buvo atskiro asmens reikalas. Ir išmincius Graikijoje ne dievų patikėtinios, bet asmenybė,kuriai įgyti pripažinimą nepakanka vien dievo autoriteto,- jis turi "kovoti" už savo vietą. Taigi įsigalėjo diskusijos.
Matematika  Referatai   (5,57 kB)
Sąvoka aibė yra pirminė, todėl ji neapibrėžiama, o tik paaiškinama. Žymus Lietuvos poetas A. Baranauskas, taip pat garsėjęs kaip neblogas matematikas mėgėjas, savo atsiminimuose rašė, kad iki dvidešimties metų jo matematikos žinios apsiribojo tuo, kad valsčiaus mokykloje per tris žiemas išmoko skaičiuoti iki bilijono, sudėti, atimti ir dauginti. Algebros pagrindus jam teko krimsti kur kas vėliau, jau įstojus į dvasinę akademiją. Štai tada ir sužinojo, kad skaičių yra be galo daug, kad bilijonas nėra paskutinis skaičius.
Matematika  Referatai   (5,29 kB)
Šiame darbe jūs rasite informacijos apie matematikos istoriją, matematinių terminų kilmę. Taip pat pateikėme šešių žymiausių matematikų trumpas biografijas, nuotraukas. Ar žinote, kad didelė dalis geometrijos terminų atsirado senovės Graikijoje. Štai keletas terminų. Planimetrija - matuoju plokštumą. Diametras - skersmuo, kiaurai matuojantis. O dabar pateiksime truputi informacijos apie žymiausius matematikus. Archimedas- jis buvo žymiausias senovės matematikas ir fizikas.
Matematika  Referatai   (5,09 kB)
Lygtys
2009-07-09
Iš lygčių istorijos. Klaidingos prielaidos metodas. Maždaug prieš 4000 metų babiloniečiai ir egiptiečiai sprendė įvairius žemės matavimo, statybos ir karo mokslo uždavinius, sudarydami lygtis. Pirmojo ir antrojo laipsnio lygtis mokėjo spręsti ir senovės kinų bei indų mokslininkai. Uždavinių, sprendžiamų sudarant lygtis, pasitaiko daugelyje labai senų tekstų. Pavyzdžiui, Maskvos papiruse – iš augalo pagamintame ritinėlyje, - rašytame apie 1850 metų prieš mūsų erą, ir Ahmeso papiruse yra uždavinių, kurių nežinomieji žymimi ypatingu simboliu, vadinamu "chau" arba "acha". Jie reiškia "kiekį" , "krūvelę".
Matematika  Referatai   (3,93 kB)
Graikija
2009-07-09
Graikijos menas, maždaug 3000pr.Kr. Egėjo jūros pakrantėje ėmė kurtis savita kultūra, vadinama Kretos-Mikėnų vardu-ankstyvasis antikos etapas. Ji gyvavo iki XII a. pr. Kr., kol ją išstūmė iš šiaurės atėję graikai. Šios kultūros žymiausi architektūros paminklai Troja ir Knoso rūmai. Rūmų sienos puoštos daugybe freskų. Kretiečiai buvo puikūs keramikai. Jie išrado žiedžiamąjį ratą ir glazūras. Kūrė molines vazas, dekoruodami jūrų motyvais. Antikinis menas pradėjo formuotis VII a. pr. Kr. ir gyvavo iki V a. Išskiriamos 3 epochos: archainė(VII-VI a. pr. Kr.),klasikinė(V-IV a. pr. Kr.), helenistinė(III-I a. pr. Kr.). Graikų kultūra paplito toli už jos ribų.
Geografija  Konspektai   (7,28 kB)
Pinigai nėra prekybos ratai: jie yra tepalas, kuriuo tepami tie ratai sukasi sklandžiau ir lengviau.David Hume, XVIII a. filosofas. Pinigai yra vienas nuostabiausių žmogaus sukurtų istorinių išradimų. Pinigų kūrimo istorijoje atsispindi tautų istorija ir žmonijos kultūra. Pinigai yra svarbiausias mainų matas. Mūsų laikais prekės ir paslaugos mainomos į pinigus, o už juos gaunama kitų reikalingų prekių bei paslaugų.
Finansai  Konspektai   (5,25 kB)
Blogis ir gėris
2009-07-09
Tarp klausimų, kuriuos sau kelia žmonės, yra vienas, kuris juos ypač domina ir į kurį jiems labai sunku rasti tinkamą atsakymą: kodėl egzistuoja blogis?.. Atsakymas iš tikrųjų labai paprastas. Štai jums pavyzdys. Senovėje vandeniui iš šulinio semti dažnai buvo naudojamas didelis ratas, kurį sukdavo įkinkyti jaučiai, arkliai ar net žmonės. Tai stebintis žmogus vienus matydavo besiartinančius iš priekio, o kitus, nutolstančius – iš nugaros ir būtų galėjęs daryti išvadą, kad jie juda dviem priešingomis kryptimis.
Etika  Referatai   (16,21 kB)
Maistas – tai galimybė dalintis bei duoti, jis tarsi altruizmo išraiška: tėvų – vaikams, šeimininkų – lankytojams, užklydusiems svečiams. Tai svarbiausia, ką motina gali duoti savo vaikui, todėl maistas yra bene geriausias meilės ir saugumo įrodymas. Juo mes dalinamės valgydami kartu su kitais žmonėmis. Ne veltui, vakarienė daugelyje kultūrų yra metas, kai visa šeima ar bendruomenė susėda prie bendro stalo.
Etika  Referatai   (11,88 kB)
Dėl specialiosios teisininkų retorikos esama dvejopos nuomonės. Nors, kaip matyti iš gausaus tokio pobūdžio literatūros, daugelio šalių filologai yra parašę dešimtis retorikos knygų teisininkams, Lietuvoje kartais teigiama, kad tai atskira, kaip ir bažnytinių kalbų, iškalbos sritis, turinti savas taisykles. Galima visiškai pritarti, kad filologui nedrąsu žengti į teisės sritį, ir pripažinti, kad teisininkų kalbos yra specifinė iškalbos sritis, tačiau ji nėra uždara. Teisininkai kalba ne tik su profesionalais ir ne tik jiems.
Etika  Referatai   (22,11 kB)
Gydymas purvu
2009-07-09
Gydymas purvu, arba peloidoterapija (graikų kalba "pelos" – dumblas, "therapia" – gydymas), medicinoje naudojamas daugelį metų. Gydomasis purvas – tai gamtiniai organiniai-mineraliniai koloidiniai dariniai, turintys biologiškai veiklių medžiagų ir gyvųjų mikroorganizmų. Peloidoterapijos procedūros dažniausiai atliekamos sanatorijose, tačiau galima gydomuoju purvu gydytis ir namuose.
Medicina  Referatai   (3,43 kB)
Jodas
2009-07-09
Jodas - tai mikroelementas ir žmogui jo reikia nedaug-150 mikrogramų per parą. Visame žmogaus kūne yra 10-20 miligramų jodo, daugiausia – skydliakėje (jos harmonų tiroksino (T4) ir tironino (T3) sudėtyje). Jodas buvo atrastas 1911 metais jūros dumbliuose ir greitai pradėtas vartoti kaip vaistas. Dar senovės graikų ir romėnų laikais pastebėta, kad jūros kopūstų milteliais galima gydyti "gūžį".
Pramonė  Referatai   (3,13 kB)
Antika
2009-07-09
Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis laikotarpis apima IV tūkst.. pr. Kr. – 500m. Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Kadangi jas sieja daugybė panašumų, kai kurie mokslininkai linkę jas laikyti viena civilizacija, vadinama helenistine.
Kalbotyros įvadas
2009-07-09
Kalbotyra – mokslas apie kalbą.Kalba yra ženklų sistema.Kalba buvo tyrinėjama nuo labai seniai, ypač tose šalyse, kur turėjo aukštą kultūrą: graikai. Palninis-Indų kalbininkas (parašė Sanskrito kalbos gramatiką), preciziškai aprašė sanskrito kalbą (2 tūkst.p m.e). Platonas– pradėjo klasifikuoti žodžius, atskryė daik. nuo veiks. Aristotelis– detaliau skirstė žodžius į kalbos dalis, bandė aiškintis žodžių santykius sakinyje.
Lietuvių kalba  Konspektai   (23,03 kB)
Kalbos bendrumas yra ne tik svarbiausias kalbos požymis, bet ir tautinės valstybės sėkmingo gyvavimo sąlyga. Valstybinė kalba leidžia sutelkti visus piliečius bendrom darbui ir kūrybai, saugoti ir ginti jų teises visoje krašto teritorijoje, Antra vertus, tiktai sukūrusi valstybę, tauta gali nevaržomai ugdyti savo kalba, saugoti ją nuo kenksmingų įtakų, taikyti ją visoms mokslo, kultūros ir apskritai visuomenės gyvenimo sritims. Nepriklausomybės praradimas – didžiausia grėsmė kiekvienos tautos kalbai ir kultūrai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (23,46 kB)
Demokritas
2009-07-09
Abderuose mokėsi pas Leukipą; paskui lavinosi ilgose kelionėse. Ramus ir pasišventęs mokslui jis gyveno gimtajame mieste atokiai nuo viešo ir judraus gyvenimo, kokį gyveno Atėnuose jo amžininkai filosofai sofistai. Sakoma, kad jis buvo atvykęs į Atėnus, bet nebuvo ten pripažintas. Apie jo budą senoveje kalbėta prieštaringai: matyt, jo būta linksmo, nes buvo vadinamas "besijuokiančiu filosofu". Jis buvo žymus mokslininkas su milžinišku žinių bagažu.
Filosofija  Rašiniai   (4,91 kB)
Kūrybinga senovės graikų mintis jau iki Platono buvo sukūrusi teorijų, kurios iki šiol stebina problemų kėlimo drąsa. Graikai jau turėjo Herakleito, pitagorininkų, elejiečių ir kitas filosofijos mokyklas, kurių tolesnė raida atvėrė kelią filosofinių sistemų formavimuisi. Ilgai dominavęs gamtamokslinis pasaulio aiškinimas viršūnę pasiekė Demokrito materializme. O idealistinio mąstymo pradmenys ryškiau atsiskleidė sofistų ir Sokrato filosofijoje.
Filosofija  Kursiniai darbai   (5,42 kB)
Erazmas Rotardamietis yra žymiausias vokiečių humanizmo atstovas, išplėtęs visuomeninį ir politinį Europos humanizmo sąjūdį. Šių metų Liepos mėn.12 d. sueina 471 metų ,kai Bazelyje mirė Erazmas Roterdamietis, 70 savo amžiaus metus bebaigdamas. Jo veikla paliko pėdsakus ir pedagogikos moksle, jam rūpėję ir etikiniai, moraliniai, bei religiniai dalykai, o visų pirma krikščioniškas humanizmas.
Filosofija  Referatai   (12,92 kB)
Antanas Maceina
2009-07-09
"Filosofija gyvuoja jau keletą tūkstantmečių, bet aš nežinau tokio meto , kad jai būtų buvusi uždėta princesės karūna ar kad jai būtų plojusi minia. Dažniausiai filosofijai tekdavo kuklus tarnaitės vaidmuo. Iš pradžių ji buvo teologijos, paskui mokslo, o galiausiai ideologijos tarnaitė. Todėl jai nereikia nei komplimentų, nei liaupsių. Filosofija visų pirma yra dviejų laisvos dvasios žmonių dialogas...
Filosofija  Referatai   (7,18 kB)
Filosofija yra išminties meilė. Taigi ji stengiasi išsiaiškinti visa tai kas yra svarbu žmogui. Ji nuo kitų mokslų skiriasi tuo, kad užduoda klausimus ir ieško kelių jiems atsakyti. Taigi filosofijos tikslas yra stengtis paaiškinti mus dominančius dalykus, kelti klausimus, kurie galėtų padėti mums ieškantiems atsakymų, o ne duoti tikslius atsakymus į tai, kas mus domina. Visi žinome,kad žmogus yra smalsi būtybė, visada ką nors norinti sužinoti, išsiaiškinti.
Filosofija  Referatai   (11,56 kB)
Šiame savo darbe aš lyginsiu dviejų mąstytojų, Tomo Hobso ir Dž. Locko požiūrius į individo laisvę. Tad pirmiausia pateikia trumpą autorių biografiją. Tomas Hobsas (Thomas Hobbes, 1588 - 1679) - žymus anglų filosofas. Jis gimė 1588 m. balandžio 5d. Malmsberyje, Viltšyro grafystėje. Bendradarbiavo su F. Bekonu, R. Dekartu, G. Galilėjumi, P. Gasendi. Per Anglijos (buržuazinę) revoliucija emigravo.
Filosofija  Referatai   (8,91 kB)
Antika –daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis. Antikinės civilizacijos ir jos filosofijos vystymasis nebuvo tolygus.Būta ir pakilimo, ir nuosmukio periodų.Savo apogėjų ji pasiekė Aristotelio laikais.Po Aristotelio pastebimas antikinės filosofijos smukimas,skurdėjimas.
Filosofija  Referatai   (23,66 kB)
Šiame darbe rašoma apie helenizmo laikotarpį kuris prasidėjo nuo III amžiaus prieš mūsų erą ir baigėsi I amžiuje prieš mūsų erą. Per šį laikotarpi išryškėjo keturios jo kryptis – stoicizmas, epikūrizmas, skepticizmas ir eklektizmas. Šias kryptis aš aprašysiu savo darbe – kiekvienos jų pradininkus, siekėjus, mokyklas, jų etines pažiūras ir esmę. Darbo tikslas išnagrinėti ir aprašyti helenizmo etikos kryptis.
Filosofija  Referatai   (5,55 kB)
Platonas (gr. Πλάτων; 422-347 pr. m. e.) - graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose. Platonas - objektyvinio idealizmo pradininkas. Sokrato mokinys, rėmęsis taip pat pitagorininkų Parmenido, Herakleito filosofija. Būdamas 40 metų Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją Platono Akademiją. Parašė apie 30 filosofinių dialogų, sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Dialoguose konfrontuodamas ir derindamas nuomones, stengėsi atskleisti filosofijos sąvokas.
Filosofija  Referatai   (11,14 kB)
Sokrato gyvenimas
2009-07-09
Sokratas gimė 77-osios olimpiados metais (469m.pr.Kr.) Alopekėje (netoli Atėnų) akmenskaldžio Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jis buvo antras sūnus. Pagal tuometinį paprotį gimus sūnui tėvas kreipėsi į orakulą patarimo, kaip jį auklėti. Atsakymas buvo toks: tegu jis daro tai, kas jam šauna į galvą, o tėvai neturėtų trukdyti laisvai skleistis sūnaus polinkiams ir potraukiams, nes jis turįs savyje vidinį vadovą visam gyvenimui, kuris pranokstąs geriausius mokytojus ir auklėtojus (tai, ką vėliau Sokratas vadino daimonion).
Filosofija  Referatai   (7,24 kB)
Filosofija
2009-07-09
Valstybinio sutvarkymo problema yra, buvo ir bus viena iš sudėtingiausių ir nesuderinamų problemų, kuri vis dar nėra iki galo išspręsta. Dauguma žmonių tūkstantmečius stengiasi suprasti kokia iš tikrųjų turi būti "ideali" valstybė. Kai kurie mano, kad „ideali“ valstybė tokia, kurioje žmogus jaučiasi visiškai laisvas ir laimingas. Taip, visuomeninio, valstybinio sutvarkymo problema perauga į gerbūvio supratimo, žmogiškųjų vertybių ir asmens laisvės aukštinimo problemą.
Filosofija  Namų darbai   (4,94 kB)
Teisinga nuomonė yra teisėta ir naudinga; remiantis ja, galima efektyviai veikti. Tačiau teisingos nuomonės yra geros tik būdamos pastovios, bet jos tokios nėra, nes visos nuomonės, laikui bėgant, keičiasi. Nuomonės yra paremtos potyriais. Todėl permainingas jų srautas neša su savimi ir nuomones. Nuomonių sulaikymo aktą Platonas vadina „prisiminimu“.Nuomonės žmogus pernelyg myli regimybes, empirinį pasaulį,t.y. yra gana paviršūtiniški, kad vargtų, ieškodamas tikrojo, idėjų pasaulio.
Filosofija  Konspektai   (5,22 kB)
Filosofijos temos
2009-07-09
Filosofinis klausimas, filosofinis veiksmas - svarbiausias Kas yra tikroji būtis, o kas tik regimybė. Atskyrus tikrą būtį nuo netikros kyla jų santykio kl. Kaip reikia gyvent arba ką aš privalau daryti. Pažinimo ir žinojimo klausimai. Klausimai ką mokslas nagrinėja vadinamas klausimu apie to mokslo dalyką. Filosofija aiškina būties pagrindus. žmogaus santykį su pasauliu ir su pačiu savimi.
Filosofija  Konspektai   (4,78 kB)
Visus islamiškosios kultūros tyrinėtojus stebina staigus šios civilizacijos suklestėjimas . Atsirado VIIa. pr. ir greta Indijos ir Kinijos ėmė vyrauti pasaulinės kultūros istorijoje. Nedidelė arabų tauta sugeba ne tik primesti didžioms tautoms savo kalba, tačiau ir perima didžias kultūrines tradicijas . Perkėlus sostinę į Damaską ima inmtensyviai sąveikauti graikų, egiptiečių, žydų, bizantiečių ir kitų tautų kultūrinės tradicijos. Kalifatas aktyviai stelbia vietines tradicijas.
Filosofija  Konspektai   (5,34 kB)
Filosofija
2009-07-09
Filosofijos kilmė, prigimtis ir struktūra. Filosofija ir specialieji mokslai. Pagrindinės filosofinių klausimų kėlimo kryptys. Platono trikampis. Mileto mokykla: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas. Heraklitas. Pitagoro socialinė veikla, jo...
Filosofija  Konspektai   (5,36 kB)
Filosofija
2009-07-09
Filosofija vadiname visiškai naują mąstymo būdą, kuris atsirado Graikijoje apie 600 metus prieš Kristų. Ligi tol į visus žmonėms rūpimus klausimus atsakydavo įvairios religijos. Tokie religiniai aiškinimai buvo perduodami iš kartos į kartą mitais. Visame pasaulyje per ilgus tūkstantmečius buvo sukurta nesuskaitoma gausybė mitinių atsakymų į filosofinius klausimus.
Filosofija  Analizės   (4,9 kB)
Maitinatės amerikietiškai, vadinasi, nesveikai. Tėvai primygtinai reikalauja, kad vaikai valgytų vaisius, daržoves, žuvį ir gertų pieną arba sultis, o vaikai priešgyniauja ir reikalauja kolos gėrimų su karštais mėsainiais. Amerikos gydytojai sunerimę dėl labai padidėjusio šalies vaikų nutukimo ir sergamumo diabetu. Vaikų mitybos sveikatingumu susirūpino ir kitų šalių mitybos specialistai.
Biologija  Referatai   (22,66 kB)
Žmonijos istorija neatsiejama nuo vis didėjančio ir dažniausiai neigiamo poveikio aplinkai. Žmogus yra vienintelė rūšis Žemėje, sugebanti ne tik prisitaikyti prie aplinkos, bet ir galinti ją keisti, pritaikydama savo reikmėms. Mokslo ir technikos laimėjimai išties stulbinantys – žmogus tiesiogine šių žodžių prasme gali nuversti kalnus, pakeisti upių tėkmę, atkovoti žemę iš jūros ar atvikščiai – sausumą paversti didžiuliais vandens telkiniais.
Kita  Referatai   (5,41 kB)
Meilės paslaptis įvairiais laikotarpiais jaudino vakarietišką protą. Tačiau kitose, tarkim, rytų kultūrose šis jausmas buvo ir yra visiškai neakcentuojamas. Todėl kyla klausimas: ar sugebėjimas mylėti slypi žmogaus prigimtyje, taigi yra sutinkamas visur ir visada? O gal vakariečiai junta skirtingas emocijas, nei kitų kultūrų atstovai? Meilės universalumo klausimas susilaukė nemaža diskusijų.
Teologija  Referatai   (6,37 kB)
Šiandien teigiama, kad psichologija, kaip mokslas, turi gilią praeitį, bet trumpa istoriją. Ji pradėjo formuotis 5a. pr.Kr. senovės Graikijos filosofų darbuose. Pats žodis psichologija kilo iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche - siela ir logos - mokslas. Taigi psichologija lietuviškai reiškia ,,sielos mokslas" , o išsamiau: psichologija yra mokslas apie psichikos reiškinius, jų dėsnius ir mechanizmus. Psichologija - tai mokslas apie mane.
Psichologija  Referatai   (8,33 kB)
Poreikis bendrauti yra vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių. Bendravimo procese vyksta informacijos mainai ir jos interpretacija, tarpusavio supratimas, simpatijų ir antipatijų, pažiūrų ir įsitikinimų formavimas, nesutarimų sprendimas. Kiekvienas iš mūsų bendraudamas su kitais žmonėmis gauna praktinių bendravimo įgūdžių. Tačiau kiekvieno žmogaus bendravimo įgūdžiai skirtingi ir dėl to bendravimo procese gali iškilti barjerai bei įsiplieksti įvairūs konfliktai.
Psichologija yra jaunas mokslas. Jo šaknų yra daugelyje disciplinų: nuo fiziologijos iki filosofijos. Wilhelmas Wundtas, 1879 m. Leipcigo universitete (Vokietija) įkūręs pirmąją psichologijos laboratoriją, buvo ir fiziologas, ir filosofas. Ivanas Pavlovas, pirmasis ėmęsis tyrinėti mokymąsi, buvo rusų fiziologas. Sigmund’as Freud’as, įžymus žmogaus asmenybės teoretikas, buvo austrų gydytojas. Jean Paget garsus šio amžiaus vaikų tyrinėtojas, buvo šveicarų gamtininkas.
Psichologija  Konspektai   (5,36 kB)
Metalai
2009-07-09
Mūsų amžius , kaip jį pavadintume – atomo, chemijos, mokslinės techninės revoliucijos, kibernetikos ar kitaip – faktiškai tebėra... geležies amžiaus tęsinys. Geležies lydinių – ketaus ar plieno – pasaulyje kasmet išlydoma šimtai milijonų tonų. Metalinių gaminių nuolat gausėja buityje ir ūkyje, jie keičia aplinką. Nors aplink labai daug metalo, bet mes jį pažįstame menkai, todėl jis atrodo pilkas, kasdieniškas ir neįdomus.
Mechanika  Referatai   (3,9 kB)
Egiptas
2009-07-09
Geografine padetis:pietryèiu europos salis.pats balkanu pusiasalio galas.aplink vidurzemio jura,egejo jura,siltas klimatas, smeletas ir kalnuotas krastas mazai augmenijos.Peloponesas vadinamas pietine Graikijos dalis(sala). Egejo civilizacija susikure kretos saloje III a.pries.kr.Karalius Minas.Kretieciai is pradziu garsëjo kaip kvieciu mieziu,vynuogiø augintojais,veliau kaip sumanus vandenu prekiautojai.
Finikija
2009-07-09
Rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje nuo seniausių laikų gyveno negausios tautelės, istorijoje vadinamos bendru finikiečių vardu. Nederlinga žemė menkai temaitino savo gyventojus. Vienintelė jų viltis buvo jūra. Prie jos ir glaudėsi finikiečių sodybos, o vėliau - miestai. Jūra dosniai teikė gėrybių, reikėjo tik mokėti jas paimti. Jūra maitino žvejų šeimas, teikė žaliavą purpuro gamintojams.
Šis antikos karvedys, Makedonijos karalius gimė 356 m. pr. Kr. (liepos 12 d.) Peloje, tuometinėje Makedonijos sostinėje, o mirė 323 m. pr. Kr.(birželio 13 d.) Babilone. Geriausi pusryčiai, Leonido manymu, buvo naktinis žygis, o vakarienė - menki pusKaralaitį mokė daugybė mokytojų (visi jie buvo graikai). Aleksandrui buvo būdingas kritiškas požiūris į juos ir jų dėstomus dalykus.
Vyravo įsitikinimas, kad sėlių vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą šmėkšteli tik XIII a. pradžioje Livonijos ordino kronikose. Henrikas Latvis “Livonijos kronikoje” (1208-1225 m.) sėlius vadina lotyniškai Selones, o jų svarbiausią centrą - castrum Selonum, t. y. Sėlpiliu. Jis buvęs kairiajame Dauguvos krante, į pietryčius nuo Plavinių, Jekabpilio rajone. Pasak Henriko Latvio, tas Sėlpilis buvęs atviras lietuviams, kurie kartu su savo sąjungininkais sėliais iš čia persikeldavę per Dauguvą ir užpuldavę Vidžemėje įsikūrusius vokiečius, niokodavo lyvių, latgalių žemes ir net pasiekdavo estų valdas.
Mesopotamija
2009-07-09
4000 - 2000m. pr. Kr. datuojamos megalitinių monumentų konstrukcijos, tokios kaip Stounhedžo Šiaurės Europoje, akivaizdžiai liudijo, jog šių struktūrų statytojai buvo išprūsę matematikos, astronomijos bei mitologijos srityse. Žinios, kurias jie buvo įgyję, galų gale buvo perduotos besusiformuojančioms Mesopotamijos tautoms ir virto vakarų astrologijos pagrindu. Senovinė astrologija Mesopotamijoje.
Senovės Roma
2009-07-09
Senovės Roma vadinama senovės civilizacija apėmusi Romos miesto valdomas teritorijas nuo VI a.pr.m.e. iki V-VI a. Nedidelė žemdirbių bendruomenė IX a. pr. m. e. įkurta Apeninų pusisalyje išsiplėtė iki didžiulės Viduržemio jūros regioną apėmusios imperijos. Per XII amžių trukusį Romos valstybės gyvavimą jos valdymo forma keitėsi nuo monarchijos į respubliką (oligarchijos ir demokratijos derinys) ir galiausiai imperiją.
Istorija  Referatai   (1,92 kB)
Absoliutas sąvoka, reiškianti Dievą arba dieviškumą, dažniau vartojama religijų, kurios Dievą suvokia abstrakčiai, o ne personifikuotą. Achilo kulnas silpniausia, pažeidžiama vieta. froditė graikų grožio ir meilės deivė, globojanti santuoką. Graikų kultūroje ji laikyta tuščiagarbe ir žiauria. Romėnai tapatino su Venera. Agora Graikijos polio gyventojų susirinkimas ir vieta, kur jis vykdavo; svarbiausioji miestų aikštė su šventyklomis, turgaviete, įstaigomis.
Istorija  Namų darbai   (5,32 kB)
Senovės Graikija
2009-07-09
Heleninė civilizacija – tai senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos (dar vadinamos antikine civilizacija). pavadinimas kilo iš senovės Graikijos pavadinimo „Helada” Sujungti šias dvi civilizacijas į vieną galima dėl politikos, kultūros ir ekonomikos panašumų, kurie atsirado dėl graikų poveikio romėnams.
Istorija  Konspektai   (1,96 kB)
Senovės Graikijoje, Atėnų mieste, apie 470-399 m. prieš Kristų gyveno filosofas Sokratas. Nors buvo laikomas išmintingiausiu savo laikų žmogumi, jis nieko nežinojo apie Ameriką nei apie elektrą ar mikrobus. Iš ryto apsisiausdavo audeklo atraiža – ir keliaudavo į turgaus aikštę. Daugeliu atžvilgiu senovės graikų visuomenė mums gali pasirodyti primityvi ir tamsi. Tačiau po 500 pr. Kr. Graikų idėjos pasidarė tokios reikšmingos, kad pakeitė pasaulį. Net ir praėjus pustrečio tūkstantmečio, Vakarų valstybinį ir kultūrinį gyvenimą daug kur tebeveikia senovės graikų mąstysena bei gyvensena.
Istorija  Testai   (5,48 kB)
Kultūros istorija
2009-07-09
Kultūros istorijos konspektas nuo mesopotamijos iki pasaulio ir lietuvos XXa. kultūros. Ankstyviausioji upės slėnių civilizacija atsirado šumerų dėka. Ji suklestėjo derlingoje lygumoje tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Graikai tą kraštą pavadino Mesopotamija, t.y teritorija tarp šių upių.Šumerai vieni pirmųjų senovės pasaulyje pradėjo statyti miestus, sukūrė raštą, valdymo sistemą, pasiekė gražių laimėjimų architektūroje, amatuose, moksle.
Istorija  Konspektai   (24,61 kB)
Napoleonas I
2009-07-09
Žmonijos ir visos Prancūzijoje istorijos įžimybė Napoleonas Bonapartas gimė 1769 rugpjūčio 15 dieną Ajačio mieste Korsikoje. Napoleono tėvas Karlas buvo advokatas,. o motina Leticijos. Šeima gyveno skurdžiai o jis šeimoje buvo antras vaikas. Napoleono tėvas mirė anksti, tačiau savo sūnus nuvežė 1778 metais į Prancūziją.
Istorija  Konspektai   (6,52 kB)
Antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta yra Venera. Jos vardas siejamas su romėnų grožio ir meilės deive, tapačia senovės graikų Afroditei. Lietuviai ją laikė Saulės dukromis Vakarine ir Aušrine. Venera - artimiausia Žemei vidinė planeta. Tai trečias pagal spindesį (po Saulės ir Mėnulio) dangaus objektas, didžiausias jo spindesys siekia -4.1 ryškio, o didžiausias kampinis skersmuo 20".
Fizika  Referatai   (5,65 kB)
Šio darbo pagrindinis tikslas – ištirti dirbtinių kalbų atsiradimo priežastis, jų kūrimo istoriją, o taip pat tų kalbų vartojimą mūsų laikais. Dirbtinė kalba – tai tokia kalba, kuri neatsirado savaime kaip žmonių bendravimo proceso rezultatas arba to bendravimo būtina priemonė, o buvo sukurta dirbtinai tam tikslui, kad ją galėtų vartoti tam tikri žmonių sluoksniai arba visa žmonija [6, p. 24].
Filologija  Referatai   (5,33 kB)
Japonų raštas
2009-07-09
Japoniškai kalba apie 125 mln. žmonių, o tai sudaro 2,4% pasaulio gyventojų. Be Japonijos taip pat vartojama Havajuose (220 tūkst. kalbančiųjų) ir pagrindinėje JAV dalyje (200 tūkst. kalbančiųjų), Pietų Amerikoje (380 tūkst. kalbančiųjų; daugiausia Brazilijoje). Japonų kalbos paplitimas pasaulyje susijęs su trimis didelėmis emigracijos bangomis iš Japonijos nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Pagal kai kuriuos skaičiavimus japoniški interneto puslapiai sudaro 4,9% visų interneto puslapių (4 vieta po anglų, vokiečių ir prancūzų).
Filologija  Referatai   (4,53 kB)
Kalbos kilmės problema žmonės jau domisi nuo seniausių laikų. Kaip atsirado kalba? Kokia ji buvo žiloje senovėje? Kodėl pasaulyje yra tiek daug kalbų? Tai klausimai, į kuriuos mėgino vienaip ar kitaip atsakyti ir nežinomi visokių mitų bei legendų kūrėjai, ir garsūs filosofai, rašytojai, kalbininkai. Seniausiuose įvairių tautų mituose kalba paprastai laikoma arba dievybės dovana, arba kokio nors išminčiaus išradimu.
Filologija  Referatai   (4,42 kB)
Henri Matisse
2009-07-09
Kartais viena paroda gali charakterizuoti daugybę visos kartos meninkų darbų. Tokia 1980 metų Picasso retrospektyvinė paroda yra “Modernios dailės” muziejuje. Niujorko MOMA daugiausia vietos skyrė milžiniškai Henri Matisse tapybos, piešinių, koliažų ir skulptūrų apžvalgai, kurią kuravo meno istorikas John Elderfield. Paskutinį panašų Matisse šou 1970 metais surengė Pierre Schneideris Paryžiuje, pažymint menininko šimtmečio jubiliejų. Jame eksponuota 250 darbų, kurių katalogas svėrė beveik kilogramą.
Dailė  Referatai   (7,09 kB)
Graikų menas
2009-07-09
Senovės graikų menas pradėjo formuotis II t-mečio pr. Kr. pabaigoje, nykstant Kretos – Mikėnų kultūrai. Pirmuosius kelis šimtmečius Graikijoje menas buvo grubus ir gana primityvus.Vėlesnė architektūros ir dailės raida skirstoma į archaikos, klasikos ir helenizmo laikotarpius. Pasistenkime suprasti graikų meną tokį, koks jis buvo sukurtas, nepaisydami , kaip pasikeitė jo paskirtis nuo Antikos laikų. Pirmasis “Graikų meno” leidimas parašytas 7 dešimtmečio pradžioje, vėliau tik truputi papildytas, pritaikant naujas iliustracijas.
Dailė  Referatai   (5,35 kB)
"Kiekvienam Žvaigždės skirtingos. Keliautojams žvaigždės – tai kelio rodyklės. Kitiems tik menki žiburėliai. Mokslininkams žvaigždės – tai problemos…" (A. de Sent Egziuperi). Giedrą be Mėnulio naktį danguje matyti apie 2500 žvaigždžių . Vienos ryškios, tarsi žiburiai, kitos silpnutės, vos įžiūrimos, buriasi grupelėmis, švytinčiomis grandinėlėmis per dangaus skliautą nusidriekia.
Astronomija  Referatai   (5,23 kB)
Nerasi žmogaus, kuris giedrą vakarą nebūtų grožėjęsis žvaigždėtu dangaus skliautu: vienas, pavargęs nuo dienos darbų, ieško jame nusiraminimo, kitas – įkvėpimo, trečias – savosios žvaigždės… Bežiūrint į žvaigždes, visiems kyla aibė klausimų. Žvaigždynai – tai ne vien sutartos šviesių žvaigždžių konfigūracijos ar tam tikras dangaus plotelis. Perkeldamas į dangaus skliautą žmonių ar gyvūnų atvaizdus, žmogus nutiesė pirmąjį tiltą į didelį ir paslaptingą žvaigždžių pasaulį.
Astronomija  Referatai   (5,28 kB)
Visam pasauliui Mikalojus Kopernikas (1473 02 19-1543 05 24) neužmirštamas dėl to, kad jis „sustabdė Saulę ir paleido suktis bei skrieti Žemę“, taigi visą astronomiją pastatė nuo galvos ant kojų. Su jo vardu susijęs ne tik tūkstantmečius viešpatavusios geocentrinės pasaulio sistemos žlugimas ir heliocentrinės sistemos kūrimas, bet ir prasidėjo tikrasis astronomijos suklestėjimas. O be astronomijos suklestėjimo nebūtų ir didžiųjų fizikos pasiekimų, vadinasi, skurdūs liktų ir visi gamtos mokslai bei technika.
Astronomija  Referatai   (5,45 kB)
Marsas
2009-07-09
Ketvirtoji nuo Saulės planeta Marsas žinoma nuo senų senovės. Dėl rausvos Marso spalvos senovės romėnai ir graikai susiejo šią planetą su kruvinuoju karo dievu (graikų karo dievas – Arėjas, romėnų – Marsas). Aukštaičiai Marsą vadino Saulės dukra Žiezdre. Iki kosminių tyrimų epochos buvo manoma, kad Marsas yra tinkamiausia planeta nežemiškos gyvybės prieglobsčiui. Jau ankstyvieji Marso stebėjimai pro teleskopus parodė esant tvirtą planetos paviršių su aiškiomis nekintančiomis detalėmis: baltomis ašigalių kepurėmis, tamsiomis ir šviesiomis sritimis.
Astronomija  Referatai   (5,33 kB)
Filosofija
2009-07-09
“Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena” J. V. Getė. Viena, ko reikia, norint tapti geru filosofu, yra sugebėjimas stebėtis. Visi žmonės turi skirtingus pomėgius. Vieni renka pašto ženklus, kiti domisi sportu, o dar kiti užsiima rankdarbiais. Tačiau, jei aš domiuosi arkliais, tai negaliu reikalauti, kad visi domėtųsi tuo pačiu. Tačiau, ar yra kas nors, kas įdomu visiems? Kas rūpėtų visiems žmonėms - nesvarbu, kas jie tokie arba kur gyvena? Kas svarbiausia gyvenime?
Filologija  Referatai   (5,36 kB)
Pradžioje “filosofija” reiškė ne ką nors kita, o tai, ką ji reiškia savo tiesiogine prasme, tai yra “meilę išminčiai”. Buvo metas, kai filosofija dar nebuvo atsiskyrusi nuo kitų mokslų ir dabartinės jų įvairovės. Praslinkus šimtmečiams atskiri mokslai pamažu išsivadavo iš filosofijos globos. Šis procesas truko iki XIX amžiaus, kai savarankiškomis tapo psichologija ir sociologija. Vienas iš filosofijos bruožų yra tas, kad ji yra tai, kas aprėpia visą pasaulį “visuminiu žvilgsniu”, be to, šis “visuminis žvilgsnis” į visą pasaulį turėjo būti suprantamas plačiai; jam priskirtinos ne tik nutolusios fizinės gamtos sritys, bet ir dievybė, žmogus, jo pažinimas, siela ir dvasia.
Filologija  Referatai   (4,98 kB)
Žinių apie dangaus kūnus svarbiausias šaltinis yra jų skleidžiami šviesos spinduliai ir radijo bangos. Astronomijos sritis, tirianti kosminius objektus 300 - 900 nanometrų elektromagnetinių bangų ruože yra optinė astronomija. Jos pradžia buvo 1610 metais, kai Galilėjo Galilėjus sukonstarvo pirmąjį teleskopą ir pradėjo stebėti dangų.
Astronomija  Referatai   (5,26 kB)
Saturnas
2009-07-09
Saulės sistemos planeta milžinė. Antroji pagal dydį (po Jupiterio) ir šeštoji pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita vidutiniškai 9.64 km/s greičiu. Plika akimi dangaus skliaute matomas kaip gelsva žvaigždė, kurios spindesys priklausomai nuo planetos atstumo kinta nuo -0.2 iki 1.3 ryškio. Susiplojęs, nes greitai sukasi apie ašį. Saturno atmosfera susideda iš molekulinio vandenilio (~74%), helio (~24%), amoniako, metano, etano, acetileno ir kitų dujų. Paviršių ištisai dengia amoniako kristalėlių debesys, matoma tamsių ir šviesių juostų, juosiančių planetą lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus ~500 m/s greičiu.
Astronomija  Referatai   (4,87 kB)
Filosofija
2009-07-09
Filosofija – senovės graikų kilmės terminas, kuris reiškia meilę išminčiai. Gaila, bet šį terminą pasisavino vėlesni veikėjai – “išminčiai”, kurie palaipsniui sukūrė ir išvystė mokslą apie būties, žmonių mąstymo, emocijų pasireiškimo bei iš to sekančius pažinimo proceso nusistovėjusius dėsningumus. Šiuo metu filosofija jau senokai yra suskilusi į priešingas ir gana priešiškas stovyklas:materialistus bei idealistus.
Filologija  Referatai   (5,81 kB)
Šventasis medis
2009-07-09
Lietuvis neatskiriamai susijęs su mišku ir medžiais nuo pat savo gentinės egzistencijos laikų. Miške jis surado sau užuovėją ir prieglobstį nuo orų negandų, čia lengviau buvo įsirengti sau būstą, miškas teikė jam žvėrieną ir paukštieną maistui, kailius – aprėdui ir šiltam guoliui įsitaisyti. Bet miške tūnojo ir pavojingų plėšrūnų, knibždėjo nuodingų šliužų, o panorus tapti sėsliais žemdirbiais, lietuviams senovėje prisiėjo išnaikinti daug miško lydimui, nes po medžiais nei augalai, nei žolė deramai neaugs.
Filologija  Referatai   (7,64 kB)
Senovės Graikijos dailė pasižymėjo begaliniu kruopštumu bei nepaprastasi meno kūriniais. Piešiniais, skulptūromis, kolonomis ar pastatų grožis. Yra kur akis paganyti o išsamiau apie senovės Graikijos dailę – mano referate. Graikijos svarbiausios linijos Mykėnų civilizacija baigiasi XII amžiaus gale. Trojos išgriovimas jos mirties pradžia. Apie 1100 m. pradeda iš šiaurės dorėnai veržtis, jie kovoja su achajų azijatine Peloponese gyvenančia, tauta.
Dailė  Referatai   (5,39 kB)
Spalvos
2009-07-09
Spalvinį suvokimą įtakojančios savybės- gyvenimo patirtis, pozicija, vertinimų skalė, yra neapibrėžtos, t.y., jų negalima išmatuoti. Būtent šis neapibrėžtumas leidžia žodžiais nusakyti spalvos poveikį mūsų savijautai, tai išreikšti eilėmis. Ne tik psichologiniai faktoriai, bet ir simboliai įtakoja tai, kaip mes suvokiame spalvą. Taigi, mūsų spalvos vertinimas priklauso nuo to, kas mes esame šiame pasaulyje, kokią reikšmę mūsų kultūra suteikia spalvai. XX amžiuje daug tirtas spalvos poveikis žmogui.
Dailė  Referatai   (18,6 kB)
Architektūra (iš graikų: αρχη = vyriausiasis, vadovaujantis ir τεκτων = statybininkas, dailidė) - pastatų projektavimo menas ir mokslas. Pagrindiniai architektūros tikslai yra formuoti aplinkos erdvę, projektuoti statinius bei jų kompleksus. Plačiąja šio žodžio reikšme architektūros objektas yra žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimas ir organizavimas, pradedant miestų planavimu, landšafto architektūra ir baigiant interjero dizainu.
Dailė  Referatai   (22,59 kB)
Teisės teorija
2009-07-09
Be teisės žmonija negalėtų egzistuoti. Visos kitos normatyvinės sistemos pripažįstamos nepakankamomis. Tačiau iki šiandien nerimsta diskusija kokie yra skiriamieji teisės požymiai kurie padėtų atskirti teisę nuo kitų žmogaus elgesio reguliatorių. Bet kokia normatyvinė tvarka (moralinė, politinė, teisinė) yra išreiškiama normomis ir(arba) principais. Visos normos savo turiniu ir išraiškos pavidalu yra vienododos, o šių normų privalomumą lemia ypatingi kriterijai. Kaip tik dėl teisės normos kriterijų ir nesutaria skirtingos teisės sampratosšiandieninė teisės teorija, teisės normos privalomumą sijea su vienu ar daugiau kriterijų.
Teisė  Konspektai   (22,15 kB)
Apie dešimtą dalį planetos gyventojų sudaro žmonės, turintys didesnę ar mažesnę fizinę, intelektualinę, sensorinę ar somatinę negalią. Tai nemaža žmonijos dalis, todėl jos problemos nėra mažiau svarbios negu likusiųjų devynių dešimtadalių. Lietuvoje požiūris į neįgaliuosius suaugusius ir vaikus pradėtas nagrinėti tik devintame XX a. dešimtmetyje.
Socialinis darbas  Referatai   (18,83 kB)
Dievų trejybė
2009-07-09
Baltų dievų trejybė tiek pagal horizontalią (kairėje Patrimpas, centre svarbiausiasis dievas Perkūnas, dešinėje Pikuolis), tiek pagal vertikalią padėtį, atitinka pasaulio erdvės modelį: viršus – vidurys - apačia, arba dangus – žemė - požemis. Šis dievų išdėstymas atitinka ir laiko sandarą - vasarą, rudenį, žiemą, taip pat atskirus žmogaus gyvenimo epizodus - jaunystę, brandą ir senatvę. Lietuviai greta aukščiausiojo Dievo turėjo tris dievaičius.
Teologija  Referatai   (6,71 kB)
Kiekviena tauta turi savo istorja kurioje svarbią vietą užėmė religija. Ji nustatydavo žmonių gyvenimo taisykles, papročius. Ypač įdomi religijos raida buvo Graikijoje ir Romos imperjoje. Graikų ir romėnų religija buvo gana panaši bet turėjo ir skirtumų kurie bent šiek tiek skyrė romėnų ir graikų tikėjimą. Romėnams ypatingai patikdavo perimti kitų šalių tikėjimus, bet taip elgtis turėjo priežaščių. Graikai tarsi perdavė savo papročių kartu su religija.
Teologija  Referatai   (2,3 kB)
Viduramžių muzika
2009-07-09
Viduramžių epocha tęsėsi nuo IV iki XVII amžiaus. Nuo IV a. Vakarų bažnytinę muziką buvo galima laikyti savarankiška krikščioniškosios muzikos atšaka. Po imperijos žlugimo Rytų Romos valstybė, virtusi Bizantijos imperija, gyvavo dar apie tūkstantį metų, kal ją galutinai sutriuškino turkai 1453m. Ankstyvieji viduramžiai: nuo V iki IX a. Juos pradeda krikščioniškosios kultūros formavimasis. Jų pabaigą byloja vadinamasis "Karolingų renesansas" (VIII- IX a.).
Muzika  Konspektai   (7,36 kB)
Viduramžių muzika
2009-07-09
Kiekviena kultūros epocha turi savo meninį stilių, vyraujantį tuo laiku ir išreiškiantį estetinius idealus, grožio normas, meninius vaizdus, temas ir idėjas vienokiomis ar kitokiomis išraiškos priemonėmis. Viduramžių meno materija (t.y. išraiškos priemonės) buvo kukli ir trapi (pvz., grigališkasis choralas muzikoje), arba priešingai – masyvi ir grubi (pvz., romaninė architektūra), o dvasia – mums jau nebesuprantamai gryna ir stipri (pvz., šv. Rašto tiesa, grigališkojo choralo sakralumas). Viduramžių mąstysena grožio sąvoką nuolatos suveda į tobulumo, proporcijos ir žibesio kontekstą.
Muzika  Konspektai   (4,58 kB)
Aischilas
2009-07-09
Aischilas (arba Eschilas, 525-456 m. pr. m. e.; gr. Αισχυλος). Aischilas yra vadinamas tragedijos tėvu, nes suformavo tragediją kaip dramos veikalą, apvalydamas ją nuo lyrinių elementų. Jis vienas iš pirmųjų ir žymiausių graikų tragedijos kūrėjų, tarp kitų žymių tragedijos kūrėjų Sofoklio ir Euripido. Jis įvedė antrąjį aktorių ir orchestroje jau galėjo vykti veikiančiųjų asmenų dialogas. Vėliau, kūrė dramas trims aktoriams. Dramaturgas parašė apie 90 tragedijų, iš kurių iki mūsų laikų išliko tik 7. Žymiausia jo tragedija „Prikaltasis Prometėjas“.
Muzika  Konspektai   (2,87 kB)
Matematika
2009-07-09
Kiekvieno mokslo istorija savotiška biografija. Įvairiai dėstomos biografijos, tačiau tikriausiai visi sutiks, kad išsami biografija turi apimti aprašomąjį gyvenimą nuo pat pradžių. Tačiau tai sunku padaryti, nes aprašomasis herojus yra toks mokslas kaip matematika. Visi žino, kad matematika – tai aritmetika, algebra, geometrija, trigonometrija ir t. t. Tačiau paklausus, kodėl aritmetika ar algebra yra matematika, dauguma sutriktų. Taigi kas yra matematika? Per visą matematikos raidą buvo pateikta daugybė įvairių apibrėžimų, kurie vis kitaip nusakydavo jos esmę.
Matematika  Referatai   (3,75 kB)
Dar tolimoje praeityje žmonėms reikėdavo skaičiuoti įvairius daiktus, su kuriais jie susidurdavo kasdieniniame gyvenime. Iš pradžių žmonės mokėjo skaičiuoti tik iki dviejų. Skaičius "du" asocijavosi su regėjimo ir klausos organais. Indų kalba "akys", tibetiečių kalba "sparnai" taip pat reiškė "du". Jei ko nors buvo daugiau negu du, tai pirmykštis žmogus sakė "daug". Tik pamažu žmogus išmoko skaičiuoti iki trijų, po to iki penkių, dešimt ir t.t.
Matematika  Namų darbai   (5,42 kB)
Sirija ir Finikija
2009-07-09
Sirijos ir Finikijos (vieno Sirijos pakraščio) geografinė padėtis yra trijų žemynų sąvartoje: kontinentine dalimi glaudžiai susijusi su priešakine Azija, rytinės sritys siekia Sirijos - Mesopotamijos stepę, šiaurinė dalis - Mažąją Aziją, o pietinė dalis drauge su Palestina ribojasi su Arabijos pasauliu. Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių.
Geografija  Rašiniai   (12,01 kB)
Pirmasis stebuklas
2009-07-09
Egipto piramidės - žinomiausi Žemės statiniai. Įžymesnių nerasi. Be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų. Ketvirtosios Egipto dinastijos faraonų Chufaus(Cheopso) ir Chafros(Chefreno) milžiniški antkapiai pastatyti maždaug prieš penkis tūkstantmečius, ir nei laikas, nei užkariautojai nieko negalėjo jiems padaryti. Po to Egipto valstybė gyvavo beveik tris tūkstančius metų: keitėsi faraonai ir karaliai, tačiau piramidės, pastatytos Egipto civilizacijos pradžioje, tebėra impozantiškiausi šalies, kartu ir viso pasaulio statiniai.
Spartų turizmo augimą sąlygoja keletas veiksnių: globalizacija, demografiniai pokyčiai ir transporto raida. Įvairūs tyrimai konstatuoja, kad pagal apsilankiusių turistų skaičių Europa užima pirmaujančias pozicijas. Turizmas svarbus daugelio Europos regionų plėtrai. Pasaulinės turizmo plėtros tyrimai rodo, kad per pastaruosius metus kruizinio turizmo poreikis padidėjo. Tyrimuose minima, kad kruizų skaičius nuolat auga ir matomos jo galimybės dar augti.
Geografija  Kursiniai darbai   (23,56 kB)
Prancūzija
2009-07-09
Prancūzija – didžiausia pagal plotą Vakarų Europos valstybė. Jos forma primena kompaktišką šešiakampį; du pajūrio „frontai“Atlanto vandenyno (Biskajos įlanka, Lamanšo ir Pa de Kales sąsiauriai) 2500 km ir Viduržemio jūros 625 km. Prancūzijos geografinė padėtis labai patogi. Tačiau ne tik vandenyno ir jūrų artumas lemia Prancūzijos geografinę padėtį. Svarbu ir tai, kad ši šalis ribojasi su ekonomiškai stipriomis valstybėmis: Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.
Geografija  Referatai   (20,65 kB)
Indija
2009-07-09
Šio referato pagalba norėtumėme pristatyti Indiją: jos pavadinimo kilmę, kuri susijusi su viena iš svarbiausių Pietryčių Azijos upe, įvairią kultūrą, filosofiją, kuri visiškai skiriasi nuo vakarietiškos, seną ir įvairią literatūrą, nenutylančią Indijos muziką, didelę įtaką turinčią architektūrą, papročius švęsti vestuves, šokį, administracinį suskirstymą, įdomią religiją ir istoriją.
Geografija  Referatai   (10,23 kB)
Paryžius
2009-07-09
Paryžiaus miesto įžymiausi pastatai. Luvras. Luvro (Louvre) istorija prasidėjo XII a. pabaigoje. 1190 m. Pilypas Augustas, išvykdamas į III Kryžiaus žygį dešiniajame Senos krante pastatė galingą tvirtovę, kad apgintų Paryžių nuo saksų antplūdžio (Luvro pavadinimas kildinamas iš saksoniško žodžio leovar, kuris reiškia “įtvirtintas statinys”). Pirmoji tvirtovės konstrukcija užėmė ketvirtį dabartinio Luvro Kvadratinio kiemo (Cour Carree), karalius gyveno Sitė saloje, o tvirtovėje buvo laikomi archyvai ir karališkasis iždas.
Geografija  Referatai   (4,09 kB)
Stichijos
2009-07-09
Stichijos: žemė, oras, vanduo, ugis – padeda žmogui išgyventi, tačiau kartais jos įsisiautėja. Blogaja prasme stichija - tai dažniausiai neprognozuojama, nevaldoma ir nuo mūsų nepriklausanti gamtos jėga griaunanti ir naikinanti viską savo kelyje. Potvyniai, liūtys, gaisrai, ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, tornadai, sausros, lavinos, nuoųliaužos, cunamiai – tai tik keletas gamtos teikiamų „džiaugsmų“. Jos užklumpa netikėtai, kaikurių mes net negalime prognozuoti. Kai kurios nusiaubia mūsų miestus, o mes nieko negalime padaryti.
Geografija  Referatai   (18,31 kB)
Bankai, būdami kredito centrais, virsta mūsų ūkio širdimi,kuri traukia į save ir išmeta mūsų ekonominio organizmo gyvybės syvus – pinigus. VLADAS JURGUTIS (1885-1966) Visų šalių ekonomiką iš dalies įtakoja stabili bei patikima bankų veikla, nes būtent bankai vykdo ir formuoja šalies finansinę politiką. Bankai yra svarbiausi šalies ūkio centrai, kurie leidžia pinigus į „ekonominį gamybos darbą“, jie yra šalies ūkio smegenys, kurie, leisdami pinigus, žiūri, kad jie dirbtų planingą, šalies ūkiui naudingą ir pelningą kūrybinį darbą. Tad, kas vartoja bankinius pinigus, tas kartu prisideda formuojant šalies ūkio kūrybinį procesą. Bankų vaidmuo svarbus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims bei valstybinėms institucijoms, planuojant ar sprendžiant klausimus susijusiais su pinigais.
Finansai  Kursiniai darbai   (16,4 kB)
Laisvė
2009-07-09
Laisvė yra subjekto galimybė nevaržomai, savo nuožiūra elgtis bei veikti. Laisvės esmė Bendru požiūriu laisvę galima priskirti gamtos dėsniui, kuris persmelkia visas gyvenimo puses. Mes matome, kad gyvūnai nelaisvėje kenčia. Ir tai liudija, kad gamta nesutinka su jokio sutvėrimo pavergimu. Ir neatsitiktinai žmonija šimtmečius kariavo, kol nepasiekė tam tikro asmens laisvės lygio. Bet kuriuo atveju laisvę mes suprantame labai miglotai, ir jeigu įsigilinsime į jos turinį, tai iš mūsų supratimo beveik nieko neliks.
Etika  Referatai   (13,31 kB)
Lengvoji atletika yra viena seniausių sporto šakų. Ji atsirado ir vystėsi kartu su žmogaus darbu, veikla. Senovės Graikijoje buvo populiarus bėgimas, šuoliai ir metimai. Vėliau atsirado ir išpopuliarėjo penkių pratimų kompleksas, kurį pavadino pentatlonu (penkiakove) – tai vienos stadijos bėgimas, šuolis į tolį, disko metimas ir imtynės. Atletika – senovės graikų kalbos žodis, kuris reiškia pratimą, kovą. Senovės graikai atletais vadino žmones, kurie varžėsi jėgos, greitumo, vikrumo pratimuose.
Sportas  Referatai   (5,41 kB)
Bokso istorija
2009-07-09
Boksas – kovinio sporto šaka, kurioje du vienodos svorio kategorijos asmenys kovoja tik kumščiais. Bokso varžybas randame jau Antikos laikais. Tai viena seniausių kovinio sporto šakų, pagal senumą nusileidžianti tik imtynėms. Boksas buvo viena senovės Graikijos Olimpinių Žaidynių sporto šakų.
Sportas  Referatai   (8,99 kB)
Žodis strategija yra kilęs iš graikų kalbos – stratos reiškia armija, agein vadovauti. Iš padžių ši sąvoka buvo naudojama karo vedimo kontekste „karo vedimo menas“ , vėliau jos turinys smarkiai išsiplėtė. Karinė strategija pradėjo formuotis nuo tų laikų, kai buvo pradėtos kurti kariuomenės ir atsirado karai. Pati strategija nuo senovės civilizacijų laikų žinoma kaip karo vadų „aukščiausios grandies“ veikla.
Yra skirtingų nuomonių apie globalizacijos proceso pradžią. Vieni autoriai globalizacijos pradžią sieja su XX amžiumi, kiti globalizacijos pradžią laiko XV amžių - Didžiųjų Geografinių atradimų laikotarpį. Geografinių atradimų pasekmė - kolonializmas, sujungė žemynus ir privertė ne vieną tautą keliaklupsčiauti prieš užkariautojus. Kolonizacija ir lėmė tokius globalizacijos procesus kaip kultūrinių, ekonominių, socialinių, politinių idėjų sklaidą bei šių idėjų skirtingą įtaką atskiriems pasaulio regionams.
Politologija  Kursiniai darbai   (23,34 kB)
Demokratija
2009-07-09
Referatas apie Demokratiją, jos istoriją, principus. Pristatytas VGTU, 2007 metais. Gavau 10 balų. Vargu ar rasime labiau sukompromituotą žodį negu „demokratija“ .Kas tik nevadina savęs demokratu! Tačiau šis žodis ne visada turėjo giriamąjį atspalvį. Filosofijos korifėjai Senovės Graikijoje - šalyje, palikusioje mums šį žodį, - nelabai vertino demokratiją. Sokratas laikė ją visuomenės dorovės nuosmukio ir pačios visuomenės irimo priežastimi. Dar griežčiau demokratiją – tą „minios savivalės ir smurto įsikūnijimą“ - kritikavo Platonas.
„Politikos“ sąvoka yra kilusi iš graikų kalbos žodžio „polis“, reiškiančio „valstybę“ arba „visuomenę“. Šis terminas paplito Senovės Graikijos mąstytojo Aristotelio traktato „Politika“, kuriame autorius išdėstė savo mintis apie valstybę, valstybės valdymą, skirtingas to valdymo formas, dėka. Politikos mokslas turi vietą tarp šiuolaikinių visuomenės mokslų, nes politikos vaidmuo visuomenės gyvenime yra labai svarbus. Per visą civilizacijos istorijos laikotarpį valstybė ir jos politika darė didelę įtaką šalių ir tautų likimui, kasdieniniam žmonių gyvenimui.
Politologija  Referatai   (12,94 kB)
Liberalizmas – tai laisvės filosofija ir laisvės garbinimas,o liberalizmo istorija tai visos žmonojos ir atskiro žmogaus laisvėjimo istorija.Liberalais laikome tie kas laisvės problemą laiko esmine žmogiškai egzistencijoje. Liberalizmo terminas viena karta buvo panaudotas 1811m. ispanijoje svarstant naują hipotezę.
Politologija  Konspektai   (5,21 kB)
Politinė kultūra
2009-07-09
Daugiau kaip prieš 5000 metų Artimuosiuose Rytuose atsirado pirmosios stiprios centralizuotos vergovinės valstybės. Savo energiją jos nukreipė į kaimynų nukariavimus: viena imperija žlugdė kitą. Karas čia buvo svarbiu verslu, jis sumenkino žmogaus gyvybės vertę ir orientavo į mirtį. Rengimasis pomirtiniam gyvenimui tapo neatskiriama tų tautų dvasinio gyvenimo dalimi. Visai kitokią civilizaciją kūrė Viduržemio jūros pakrančių gyventojai graikai.
Politologija  Konspektai   (5,52 kB)
Integracija – tai atskirų dalių sujungimas į vieną sistemą. Santykiai tarp tų dalių ir jų funkcijos yra koordinuoti bei subordinuoti ir reguliuojami visos sistemos interesų atžvilgiu. Pagal savo mąstą ir sprendžiamų klausimų sudėtingumą integracija gali būti globalinė (pvz., JTO) ir regioninė (pvz., Europos Sąjunga). Integracijos procese gali dalyvauti valstybės, viršnacionalinės institucijos, įmonės, visuomeninės organizacijos.
Politologija  Konspektai   (21,77 kB)
Politinės teorijos
2009-07-09
Politinės minties ištakos ir pradžia. Senųjų tautų politinė mintis kyla iš mitologijos.Senovės mituose vyrauja valdžios ir tvarkos, dieviškos kilmės samprata.1Senovės Egiptas.Senosios karalystės dinastijos laikais parašytas Herakliopolio karaliaus pamokymai savo sūnui.Pamokymuose daug kalbama kaip suburti šalininkus,siūloma negailestingai kovoti su priešininkais,nesigailėti neturtingųjų,pavojingiausi valdžiai yra iškalbingieji,valdant negalima veikti vien jėga,reikia laikytis teisingumo,ypač vengti bausti neteisingai.Ptachtepo pamokymai. Parašytas V dinastijos laikais.
Politologija  Konspektai   (12,14 kB)
Makiažo menas
2009-07-09
Žmogus visada norėjo būti gražus ir sveikas. Nuo atsiradimo momento šioje žemėje jis ėmė rūpintis savimi, švarintis, gražinti kūną ir veidą. Skamba keistai, bet dekoratyvinę kosmetiką pirmieji pradėjo naudoti vyrai. Iš pradžių jie puošė ir dažė visą kūną ritualiniais, kariniais ir kitais tikslais, o vėliau jiems buvo atidarytos ir pirmosios kirpyklos.
Medicina  Konspektai   (24,35 kB)
Bendroji chirurgija
2009-07-09
Tai chirurginis darbo metodas, apsaugantis operacinę žaizdą nuo mikrobų, fizinėmis priemonėmis sterilizavus instrumentus, tvarsliavą, operacinės medžiagą pirštines, o cheminėmis priemonėmis chirurgo rankas ir operacinį lauką.Aseptikos...
Medicina  Konspektai   (24,78 kB)
III - IV kurso medicinos studentams. Medžiaga mokymuisi, chirurgijos pagrindai. Chirurgija rankų darbas (cheir (ranka) + ergon (darbas)). Priešistorinė chirurgija. Daugelyje pasaulio senovės tautų gydymo menas buvo susietas su religiniais veiksmais. Indai, arabai, egiptiečiai, graikai manė, kad menas gydyti tai Dievo dovana. Dažnai tokius žmones vadino žyniais. Babilonas. Hamurabio kodeksas apie 2500 m. pr. Kr.. Chirurgija kaip ir visa medicina buvo dvasininkų bei žinių rankose.Senovės Egiptas. 3200-300m. pr. Kr..
Medicina  Konspektai   (24,78 kB)
Lietuvos rašytojai
2009-07-09
"Tyliųjų sprogdintojų" laikas ir situacija, avangardo poetika, individualios programos. Gintaro Patacko ir Antano Jonyno poezijos rinktinės šiandien. Juozo Erlicko kūrybos fenomenas: proza, poezija, dramos. Totalitarinės ideologijos ir literatūrinio sąstingio parodijos, absurdo poetika, karnavalo stilistika.
Sąvoka „Antika“ reiškia senovės graikų ir romėnų pasaulį bei šių abiejų tautų kultūrą ir apima laikotarpį nuo Mikėnų laikų (apie 1250m. pr. Kr.) iki Vakarų Romos imperijos žlugimo (476m. po Kr.). Antikinė kultūra garsėja savo rašytiniais paminklais, architektūros statiniais, tapyba, skulptūra, mozaika. Teatras – tai vieta, kur kasdieniai įvykiai tampa vaidyba. Tiek dabartinis, tiek antikinis teatrai mus nukelia į kitą pasaulį, kur nėra žodžių – tik mimika, judesiai ir jausmai.
Lietuvių kalba  Referatai   (7,48 kB)
Laisvė - aktuali tema ne tik šiais laikais. Apie ją jau buvo kalbama ir antikoje. Žymiausias senovės graikų filosofas Epiktetas turėjo iškėlęs žmogui tikslą - „išsiugdyti vidinę dvasinę laisvę ir būti nepriklausomam nuo išorinių sąlygų“. Todėl teigė, kad „laisvė pasiekiama ne išsipildant troškimams, o nugalint troškimus“. Tą pačią mintį kitais žodžiais perteikia dar vienas žymus visuomenės veikėjas P. Dž Heizas, tvirtindamas, kad „galimybė daryti viską, ką tik norime, ne laisvumas ir ne laisvė“. Anot šių mąstytojų, galima susidaryti nuomonę, kad žmogus tampa laisvės vergu.
Lietuvių kalba  Namų darbai   (2,08 kB)
Tuo metu, kai helėnų pasaulyje plito Homero poemos, senovės žmonių Italija vadinamo Apeninų pusiasalio vidurio vakaruose įsikūrė Romos miestas. Tai įvyko apie 753 m. Pr. Kr. Nuo pradžių pradžios romėnai buvo žemdirbiai, kariai, piliečiai ir labiausiai vertino valstiečio, valstybės vyro ar kario užsiėmimą. Rašytojo kūryba buvo ilgai laikyta nereikšmingu laisvalaikio, likusio nuo rimtų vyriškų darbų, užsiėmimu.
Lietuvių kalba  Testai   (5,56 kB)
Mikalojus Daukša
2009-07-09
Pirmieji M. Daukšos gyvenimo metai ir studijos Mikalojus Daukša gimė tarp 1527-1538 m., atrodo, Babėnuose, netoli Kėdainių, smulkiųjų bajorų šeimoje. Nežinoma, kurią mokyklą lankė, bet išmokti skaityti ir rašyti, pramokti kalbų (lotynų, lenkų, rusų) galėjo Žemaičiuose, nepertoliausiai nuo savo tėviškės (Krekenavoje, Ariogaloje arba Kražiuose, Varniuose), taip pat ir Kaune, Vilniuje.
Lietuvių kalba  Testai   (5,36 kB)
Daugelio tyrinėtojų nuomone, graikų stebuklo priežastimi galėtų būti ir jų politinė santvarka. Antikinis demokratinis polis – tai nedidelė visateisių piliečių bendruomenė, kurios visi nariai galėjo prisidėti prie valstybės valdymo. Visi gyventojai turėjo vienodas pilietines teises, visi stovėjo vienoje falangoje petys į petį, visi kartu gynė savo giraites, pastatus, mitus ir legendas. Polyje piliečiai buvo laisvi ir saugūs. Nors visi turėjo besąlygiškai paklusti įstatymams, bet supratimas, jog visų teisės vienodos, kad garantuotos kiekvieno piliečio turto ir asmens neliečiamumas, graikams kėlė didžiavimosi demokratine santvarka ir pasitikėjimo savimi jausmus.
Lietuvių kalba  Testai   (24,75 kB)
Mokslas ir pažanga
2009-07-09
Dažnai pasaulio spaudoje juntamas nepasitikėjimas mokslu. Dėl to mokslininkai nėra vertinami, jie net kaltinami dėl visų negerovių. XIX a. žmonija tikėjosi, kad mokslas išgelbės žmones nuo visokių negerovių ir kad XX a. žmonija pasieks visokeriopą gerovę. Tačiau šis šimtmetis atnešė du pasaulinius karus, sunaikinusius kone visą Vakarų Europą, Japoniją ir dalį Ramiojo vandenyno šalių, pražudžiusius milijonus žmonių. Šis šimtmetis pasižymėjo masinėmis žmonių žudynėmis: apie 13 milijonų žmonių nužudyta Hitlerio koncentracijos stovyklose, apie 19 milijonų - Stalino gulaguose ir NKVD kalėjimuose, milijonai žmonių žuvo Pietryčių Azijoje, vienas milijonas - genčių žudynėse Afrikoje.
Lietuvių kalba  Analizės   (23,91 kB)
Rašto atsiradimas
2009-07-09
Raštas - tai tam tikra braižomųjų ženklų sistema,leidžianti perteikti mintis ir jausmus per erdvės ir laiko atstumą,fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą.Tokios sistemos atsiradimas buvo labai reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje.Raštas padėjo išsaugoti naujosioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą,tautų literatūros,mokslo ir apskritai kultūros bei civilizacijos laimėjimus,atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuojančių kalbų raidos etapus.
Informatika  Referatai   (6,32 kB)
Pirmieji filosofai Graikijoje vadinami "natūrfilosofais", nes jiems labiausiai rūpėjo gamta ir gamtos reiškiniai.Neretai klausėme savęs, iš kur viskas atsiranda?. Daug žmonių šiandien linkę manyti, jog kažkas kadaise atsirado iš nieko. Tarp graikų ši mintis nebuvo tokia paplitusi. Kažkodėl jiems atrodė savaime suprantama, jog "kažkas" yra amžina.
Filosofija  Rašiniai   (7,03 kB)
Prieš pradedant rašyti šį darbą įsivaizdavau, kad filosofija yra labai sudėtingas mokslas. Žinojau tik filosofijos pradininkus : Aristotelį, Platoną, Georgą Hėgelį...na ir tai, kad filosofijos lopšys – Graikija. Filosofija man buvo mokslas – protingų žmonių mokslas, įsivaizdavau, kad filosofuoti yra labai sudėtinga ir tai reikalauja daug žinių. Visų pirma pradėdama rašyti šią esė nusprendžiau išsiaiškinti, kas yra toji filosofija. Nustebau! Antras man žinomas mokslas, kuris neturi konkretaus apibrėžimo, o gal tiksliau turi jų daug, bet niekas jų nesugeba apibendrinti. Pirmasis toks man žinomas mokslas buvo politologija.
Filosofija  Rašiniai   (3,55 kB)
Pirmųjų politinių idėjų atsiradimas Europoje yra siejamas su senovės graikų valstybingumo susidarymu VIII – VI a. prieš mūsų erą. Politinės minties vystymuisi Senovės Graikijoje didelės reikšmės turėjo tai, kad graikai vertėsi laivininkyste ir prekyba. Tai leido geriau pažinti pasaulį, perimti kitų šalių patyrimą ir pažiūras, sąlygojo teorinį mąstymą.
Filosofija  Rašiniai   (4,54 kB)
Nagrinėti Platono pažiūras nėra lengva, nes mąstytojas viename veikale paprastai neapsiriboja viena kuria nors problema, bet susieja ją su daugeliu kitų ir analizuoja įvairiais aspektais. Toks būdas dažnai verčia vis iš naujo sugrįžti prie klausimo, kuris jau buvo nagrinėtas kituose veikaluose. Todėl, norint apibūdinti Platono pažiūras, reikia aprėpti visą jo kūrybą ir pasiakti mąstysenos eigą.
Filosofija  Rašiniai   (5,13 kB)
Sokratas
2009-07-09
Daugiau kaip tūkstantį metų klestėjęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos laikotarpis vadinamas Antika. Jau nuo VII-VI a. pr. Kr. Pradėjo steigtis pirmosios graikų filosofijos mokyklos. Tokios mokyklos veikė iki V-VI a. po. Kr. Antikinės filosofijos pabaiga maždaug sutampa su platoniškosios Atėnų akademijos uždarymu 529m.
Filosofija  Kursiniai darbai   (5,04 kB)
Antika (I a.pr.Kr.-IV a.pr.Kr.). Graikų bei romėnų mąstymas ir žydų bei krikščionių religijos yra Vakarų kultūros šaltiniai. Ypač turime būti dėkingi graikams už humanitarinių ir gamtos mokslų pagrindus. Todėl Vakarų mokslų pradžią galime sieti su graikais. Tai pasakytina ir apie matematiką, kurią remdamiesi jie ištobulino Babilono astronomiją, ir apie mediciną, geografiją bei istoriografiją.
Vakarų filosofija atsirado senovės Graikijoje VI a. pr. Kr. pradžioje. Graikai svarstė, iš ko susideda pasaulis, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Tai skatino žmogų atitrūkti nuo religijos teiginių, pradėti mąstyti kitaip. Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija.
Filosofija  Kursiniai darbai   (23,27 kB)
Filosofija atsirado maždaug prieš tris tūkstančius metų Senovės Rytų šalyse. Filosofija — viena iš visuomeninės sąmonės formų, tam tikra tikrovės pažinimo forma, yra visuomenės (klasinėje visuomenėje — vienos ar kitos klasės) pasaulėžiūra., sistema pažiūrų bendriausiais būties bei pasaulio pažinimo klausimais ir pirmiausia klausimu, koks mąstymo santykis su būtimi, dvasios su gamta, kuris yra pagrindinis filosofijos klausimas.
Filosofija  Referatai   (22,94 kB)
Dažnai kyla pagunda visa, ką aprėpia akis ant žemės ir virš galvos, pavadinti pasauliu. Bet toks požiūris keltų klausimą: akimi regimi vis nauji daiktai ir kiti horizontai - ar tai tas pasaulis? O Žemės rutulys, kurį tegalima įsivaizduoti arba matyti nedidelio gaublio pavidalu – juk ir tai pasaulis? O Saulės sistema, mūsų galaktika, miliardai žvaigždžių – taip pat? Be to, esama juk ir žmogaus sielos, kurią jaučiame lyg banguojantį vandenyną ir kurią dažnai vadiname vidiniu žmogaus pasauliu.
Filosofija  Referatai   (17,3 kB)
Platonas
2009-07-09
Graikų filosofas Platonas buvo vienas svarbiausių ir iškiliausių Antikos mąstytojų. Jis suformulavo svarbiausias Vakarų filosofijos,psichologijos,logikos ir politikos problemas bei idėjas. Jo įtaka ir dabar tebėra tokia pat stipri ir reikšminga kaip ir Antikos laikais. Gyvenimas. Platonas gimė 427 m. pr. Kr. Atėnuose; čia ir mirė 347 m. pr. Kr. Jo tėvai buvo kilę iš garbingų atėniečių šeimų.
Filosofija  Referatai   (11,92 kB)
Kas yra filosofija
2009-07-09
Filosofija yra iš graikų kalbos kilęs žodis (graikiškai φιλοσοφια < phileo – myliu + sophia – išmintis), reiškiantis „išminties meilę“ žinių siekimo prasme (teorinė filosofija) ir iš to sekančiu sąmoningu gėrio troškimu (praktinė filosofija). Paties žodžio įvedimas paprastai priskiriamas graikų mąstytojui Pitagorui iš Samo.
Filosofija  Referatai   (9,94 kB)
Sokrato mąstymo paskatintas, Platonas pasuko dualizmo keliu: be jutimais suvokiamų daiktų, pripažino ir amžiną, nekintančią būtį – idėjas. Platono mokymo apie būtį pagrindą sudaro idėjų teorija. Jis skiria idėjų ir daiktų pasaulį. Teigia, kad rūšis (idėjos) egzistuoja idėjų pasaulyje ir nepriklauso nuo daiktų. Juslinio pasaulio daiktai turi būti skiriami nuo idėjų. Jie tik idėjų šešėliai.
Filosofija  Namų darbai   (6,36 kB)
Kūrybinga senovės graikių mintis jau iki Platono buvo sukūrusi teorijų, kurios iki šiol stebina problemų kėlimo drąsa. Ankstyvosios antikos filosofijos periodo būdingas požymis tas, kad nebuvo išryškinamos pagrindines filosofinės problemos - diskutuota ir rašyta apie viską vienu aspektu. Nuo Platono prasideda nauja epocha - turime išsamiai išdėstytas koncepcijas.
Filosofija  Namų darbai   (4,94 kB)
Filosofavimas – tai minčių apie tai, kas žmogų stebina, jaudina, kas jam kelia nerimą, kankina ir t. t. raiška kasdieniniame gyvenime, o filosofija, tai ką filosofuojantys žmonės užrašė. Filosofija – vienas iš pažinimo būdų, rūšių. Pasak Bertrano Raselo, mokslas tiria gamtinį pasaulį, o teologija – antgamtinį, tačiau tarp šių dviejų pažinimo sričių, į kurias krypsta žmogaus protas, neišvengiamai atsiranda „niekieno” žemė, kurios dalykas ir atitenka filosofijai.
Filosofija  Konspektai   (23,24 kB)
Filosofija
2009-07-09
Sąvoka „fijosofija“ ir „filosofavimas“ viename sakinyje nėra tautologija, nes jos sutampa tik iš dalies. Jų panašumas ir skirtumas reiškiasi kaip, tarkime, sąvokų „ dėsningumas“ir „dėsnis“ arba“dorovė“ ir „etika“ sąveika. Taigi „dėsningumas“ yra tai, kas pastovu, tai, kas nuolat pasikartoja tam tikromis sąlygomis anapus žmogaus sąmonės, o“dėsnis“ – tai tas pats dėsningumas, kurį aptiko žmogus ir užrašė knygose.
Filosofija  Konspektai   (22,64 kB)
Filosofija
2009-07-09
Mąstymo istorijoje filosofijos atsiradimas buvo labai reikšmingas dalykas, nes filosofija pradeda mokslinio pažinimo istoriją. Nors tarp filosofijos ir mokslo negalima dėti lygybės ženklo, nors tarp jų vėliau išsivystė tikras antagonizmas, kai kiekviena pusė stengėsi įrodyti savo pranašumą, filosofijos formavimosi metu to nebuvo ir negalėjo būti jau vien todėl, kad filosofija buvo vienintelis mokslas.
Filosofija  Konspektai   (23,51 kB)
Aristotelis buvo žymiausias Platono mokinys, taip pat savarankiškiausias. Jis įkūrė savo mokyklą. Lygindami Aristotelį su Platonu atrandame daug panašumų. Platonas ir Aristotelis suvokiami kaip tam tikri priešininkai. Aristotelis įsitikinęs pasaulio pažįstamumu. Klausimas, kurį sprendžia abu filosofai: kaip galima tikrą žinojimą pasiekti?
Filosofija  Analizės   (4,57 kB)
Sokratas teigė, kad eidavo pas kiekvieną, kuris skelbdavosi išmintingu, kalbėdavo su juo apie įvairius dalykus ir vertindavo jo išmintį. Iš tiesų, šitaip elgdamasis, filosofas siekė žmones priversti protauti, siekti žinių, objektyvios tiesos. Sokratas manė, kad išmintingiausias yra Dievas, nes tik jis viską žino. Žmogui toks absoliutus žinojimas yra nepasiekiamas.
Filosofija  Analizės   (4,89 kB)
Mokslininkai sugaišo nemažai metų, norėdami įsitikinti, kad kai kurias infekcines ligas sukelia ne bakterijos, o virusai. Kai pagaliau tai buvo įrodyta, reikėjo ieškoti visiškai naujo mokslinio požiūrio, norint suprasti, kaip virusas prasiskverbia į organizmą, sukelia vienokius ar kitokius simptomus ir kaip iš sergančio perduodamas sveikajam. Per šimtmečius ir netgi tūkstantmečius žmonija susidūrė su aibe virusinių ligų – ir visur paplitusių, ir retų, egzotinių, - bet nesuprato, kad jas sukelia virusai.
Biologija  Namų darbai   (5,32 kB)
Istorijos bėgyje įvairių visuomenių žmonėms religija vaidino svarbų vaidmenį. Ji padėdavo įprasminti kasdieninį gyvenimą, atsakyti į klausimus, į kuriuos žmogus neranda atsakymų jį supančiame pasaulyje (kasdienybėje): kodėl gyvename, kenčiame, mirštame?; kodėl vyksta karai, nelaimės?; kodėl žūsta nekalti žmonės?; kodėl tiek neteisybės pasaulyje? ir pan.
Teologija  Referatai   (4,59 kB)
Grožis - tai labiausiai nepastoviausias reiškinys pasaulyje, jis keičiasi, transformuojasi įtakojamas įvairiausiu faktorių. Grožis nuolat reikalauja pastangų ir netgi aukų. Jam reikalingas pastovus dėmesys ir puoselėjimas Tai pat jis nuolat balansuoja ant ribos, kuria peržengus grožis atgimsta bjaurumo pavidale. Jis atsiranda savaime užimdamas taip ilgai saugojama grožio vieta. Bet dažnai grožis pats užleidžia vieta bjaurumui, tam kad bjaurumo akivaizdoje žmones pradėtu iš naujo vertinti, puoselėti ir branginti groži. „Grožis susijęs su dvasine sveikata.
Sociologija  Kursiniai darbai   (24,13 kB)
Žmogaus mirtis yra žinomas, tačiau ignoruojamas dalykas. Šiuolaikiniai žmonės ne tik bijo ją patirti, bet ir nenoriai apie ją kalbasi. Mirties reiškinį sudaro daug smulkesnių procesų, kurie nėra iki galo pažinūs žmogaus protui, kadangi pažinimas ateina per subjektyvią patirtį. Tačiau mirtis negali būti patirtis, nes tai vienas esminių ir nevaldomų žmogaus instinktų, kurių patirti negalima, todėl mirties kaip subjekto visiškas pažinimas ir supratimas neįmanomas (Froidas Z., 1990).
Sociologija  Kursiniai darbai   (19,93 kB)
Kultūra man visada atrodė vienas iš tų didelių ir talpių dalykų, į kuriuos sutelpa mokslas, literatūra, menas, filosofija, istorija ir netgi religija. Būtent dėl talpumo ir visapusiškumo ji taip traukia ir žavi. Nors dar prieš rašant šį darbą akimirką gailėjausi, kad kultūra nėra varlė, kurią it biologė galėčiau paimti ir išskrodus pažiūrėti, kaip viduje atrodo mažytė širdis, kaip veikia kraujotakos sistema, ir apžiūrėjus aprašyti.
Sociologija  Namų darbai   (7,73 kB)
Stigma
2009-07-09
Stigmas turintys žmonės skiriasi savo elgesiu, išvaizda. Neretai kiti visuomenės nariai nenoriai, abejingai bendrauja su stigmatizuotais žmonėmis, nes šie jiems kelia baimę, nerimą. Dėl šios priežasties žmonės nepažinę stigmatizuotų vertina juos neigiamai, neretai ir blogai su jais elgiasi.
Psichologija  Referatai   (12,28 kB)
Romėnų ugdymas
2009-07-09
Pedagogikos mokslo šaknys siekia senovės Graikiją, iš ten ir žodis “ paidagogike techne “ graikiškai reiškiantis ugdymo mokslą ir meną. Pirmieji, įvedę mokymo sistemą buvo antikos mokytojo Sokrato mokiniai Platonas ir Aristotelis, vėlesnę antikinę mokymo sistemą vystė Plutarchas, Ciceronas ir Quintilionas. Plutarchas davė išbaigtą graikų ugdymo sampratą, Ciceronas perteikė gaikų pedagoginius bei kultūrinius idealus romėnams.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (5,22 kB)
Šiandien pasaulyje vykstant sparčiam globalizacijos bei visapusiško modernėjimo procesui, pedagogikos mokslui tenka savita ir itin prasminga misija. Žmonių bendruomenei dabar, kaip ir bet kuriame jos civilizacijos raidos etape, būdingas jaunosios kartos ugdymas perteikiant kultūrą bei jos vertybes. Taigi ugdymas ir socializacija yra pagrindiniai mechanizmai, kurių dėka mūsų jaunojoje kartoje yra užtikrinamas kultūros perimamumas bei tęstinumas.
Estetika
2009-07-09
Estetikos mokslo objektas. Estetikos ir meno filosofijos objektai niekuomet nebuvo tiksliai apibrėžti ir aplinkos vienove, asmens vidiniu pasuliu, dvasiniais išgyvenimais,priešingai Vakarų pasauliui, kuriam labiau rūpėjo realaus pasaulio pažinimas, empiriniai faktai ir jų analizė.
Pedagogika  Konspektai   (4,43 kB)
Lengvoji atletika
2009-07-09
Lengvoji atletika – integralinė sporto šaka, jungianti ciklinių ir aciklinių lokomocijų pratimų rungtis. Tai ėjimas, bėgimas, metimai, vertikalūs ir horizontalūs šuoliai. Atliekant lengvosios atletikos pratimus optimaliu ir efektyviausiu būdu ugdomos svarbiausios žmogaus fizinės ypatybės: greitis, jėga, ištvermė, lankstumas, vikrumas bei daugybė kitų žmogaus gyvenime būtinų judesių elementų mokėjimų ir įgūdžių, kurie sudaro pagrindą toliau tobulintis daugelyje kitų sporto šakų.
Sportas  Referatai   (5,32 kB)
Įvadas į senovės civilizacijų istorija, Egipto civilizacija, Šumero – Akado civilizacija, Babilono civilizacija, Sirijos civilizacija, Egėjo civilizacija, Hetitų civilizacija, Iranas ir jo vieta senovėje, Indo civilizacija, Senoji Kinijos...
Mano pasirinkta tema, pirmiausia, atspindi mano pačios požiūrį į Antikos kultūrą, jos svarbą bei reikšmę Europos kultūros vystymesi, o ypač Lietuvos, nes esu lietuvė ir man rūpi jos kultūrinis bei visuomeninis gyvenimas ir vystymasis.
Istorija  Kursiniai darbai   (4,97 kB)
Šiame darbe norėčiau aptarti ir palyginti, šių dviejų skirtingų epochų literatūros atstovus: N. Makiaveli ( Renesanso atstovas) ir Žaną žaką Ruso ( švietimo epocha). Pagrindinis šio darbo tikslas iškirti N. Makiavelio ir Ž. Ž. Ruso kūrybos panašumus ir skirtumus.
Istorija  Referatai   (10,31 kB)
Ostgotų valstybė, Pietų Prancūzijoje ir Ispanijoje- vestgotų, Šiaurės Afrikoje- vandalų, o Via. Italijoje- langobardų valstybė. Beje, ypač iškalbinga viena data: paskutinės Olimpinės žaidynės įvyko 395 metais. Iš senovės kultūros išliko tiek, kiek jos išsaugojo Bažnyčia ir Bizantija. Tuo metu krikščionybės religija plito visoje Europoje.
Istorija  Namų darbai   (5,78 kB)
Europos gyvenime XVIII a. pabaiga – XIX a. pirma pusė buvo audringa: Prancūzijos revoliucija, Napaleono epocha, pramonės perversmas, spartus mokslo ir technikos vystymasis… Greitėjantis gyvenimo tempas turėjo įtakos ir kultūros raidai. Europos visuomenė jau ne pirmą kartą nukreipė savo dėmesį į antikos meną. Tam įtakos turėjo archeologų kasinėjimai Pompėjos ir Herkulanumo miestuose.
Istorija  Konspektai   (2,28 kB)
Darbas parašytas III kurso, Istorijos fakulteto medievistikos fakulteto studentės Eglės Vertelytės, turbūt aktualus tik besidomintiems viduramžiais. Darbas gavo 10 - vienintelė pastaba, išvadų trūkumas.
Istorija  Analizės   (6,43 kB)
Darbas apie Aleksandro Makedoniečio asmenybę ir jo žygius. Aleksandras Didysis (Makedonietis), garsiausias senojo pasaulio užkariautojas,gimė 356 m. Pr. M. E. Liepą Makedonijos sostinėje Peloje. Aleksandras Didysis buvo didysis Antikos užkariautojas, lyginamas su tokiais užkariautojais kaip Čingischanas, Napoleonas, Julijus Cezaris.
Istorija  Analizės   (5,41 kB)
Archimedo dėsnis
2009-07-09
Referatas apie Archimedo dėsnį. Jeigu esate bandę vandenyje pakelti akmenį ar kokį kitą daiktą, turbūt pastebėjote, kad kelti ką nors vandenyje daug lengviau, negu ore. Kodėl taip yra? Jeigu ant spyruoklės pakabinsime kūną, jis tą spyruoklę šiek tiek ištemps. Tačiau jeigu kūną panardinsime į vandenį, kūnas truputį pakils, o spyruoklė susitrauks.
Fizika  Referatai   (4,73 kB)
Oratorinių kalbų Antikoje literatūriškumas – tai darbas apie garsiausių antikos oratorių (graikų - Demosteno, Lisijaus, Isokrato bei romėnų – Cicerono ir Kvintiliano) retorinę veiklą, indėlį į oratorinio meno vystymąsi bei individualias kūrybos ypatybes, literatūrinių priemonių naudojimą ir jų vertinimą. Darbe remiamasi daugiausia kritiniais darbais, tačiau cituojami ir originalūs šių autorių veikalai bei jų pamąstymai apie retoriką ir oratorinių kalbų keliamus reikalavimus.
Filologija  Referatai   (5,25 kB)