Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 338 rezultatai

Mano savarankiško darbo pagrindinis tikslas - išmokti naudotis naujausiais kalbiniais šaltiniais, gebėti apibudinti klaidų rūšį, taisyti klaidas pagrindžiant šaltiniais, gebėti formuluoti ir reikšti mintis raštu, taikyti minimalius rašto darbo reikalavimus (literatūros sąrašas, citavimas, įvadas, išvados). Mano pateikiamos klaidos yra surinktos iš draudimo sutarčių, laikrasčių, žurnalų, knygų, reklaminės spaudos.
Kita  Referatai   (8 psl., 16,94 kB)
Apie lietuviškus laikraščius "Aušra", "Varpas", "Tėvynės sargas".
Lietuvių kalba  Konspektai   (4 psl., 23,66 kB)
10 kl. lietuvių kalbos iskaita Lietuvių kalbos istorija gali būti įdomi.
Didžiąją Prancūzijos revoliuciją galime apibūdinti kaip politinės ir socialinės santvarkos kokybinio virsmo etapą, kuris apima laikotarpį nuo 1789 iki 1794 metų. Šis laikotrapis Prancūzijoje pasižymėjo perėjimu nuo pusiau feodalinės luominės santvarkos prie modernios neluominės visuomenės, taip pat ir nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės - parlamentinės santvarkos. Prancūzijos revoliucija sukrėtė ir Europą, įtraukdama į ilgiausiai užsitęsusią krizę, o jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą XVIII amžiaus pabaigą.
Istorija  Referatai   (10 psl., 25,61 kB)
1. Įvadas 4 2. Atsargų vidaus audito pagrindinės teorinės nuostatos 6 2.1. Atsargų audito reikšmė ir uždaviniai 6 2.2. Atsargų audito ypatybės ir sunkumai 7 2.3. Atsargų audito nuoseklumas 8 2.4. Atsargų gavimo auditas 10 2.5. Atsargų laikymo, išdavimo ir naudojimo auditas 11 2.6. Atsargų apskaitos būdų įvertinimas 12 2.7. Atsargų įkainojimo metodų įvertinimas 14 2.8. Auditoriaus vaidmuo inventorizuojant atsargas 17 2.9. Auditoriaus ir įmonės vadovybės atsakomybė ir veiksmai darant atsargų auditą 19 3. Atsargų vidaus audito atlikimas UAB "Inoventus" 21 UAB “XXX” atsargų vidaus audito programa 2008 12 01 24 Vidaus auditorių išvada 30 Literatūros sąrašas 31
Administravimas  Namų darbai   (31 psl., 60,52 kB)
Šiuolaikinė tarptautinė prekyba – neatskiriama kasdieninio gyvenimo dalis. Viena su kita prekiaudamos šalys gali įsigyti užsieninių prekių žemesnemis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis iš prekybos stengiasi gauti naudos. Tarptautinė prekyba sudaro galimybes plėtoti specializaciją ir geriau panaudoti kiekvienos šalies ekonominius išteklius.
Administravimas  Kursiniai darbai   (22 psl., 63,77 kB)
Čia aprašyta kelių lietuvių rašytojų biografija ir kūrybos bruožai
Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (24 psl., 64,44 kB)
Tai savokos, kurios pagelbes ruosiantis egzaminams bei kontroliniams darbams. Jos pades suprasti nagrinejamus tekstus, saltinius ir kt.
Etika  Namų darbai   (28 psl., 72,92 kB)
Lietuviu kalbos 2011 metu kalba. tema - kalba. poteme 6. gavau 10 :D 6. Kalbotyros mokslo atstovas Deividas Kristalas teigia: „Pabandykite įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu anglų kalba ir toliau plistų kaip iki šiol. Galbūt kada nors tai būtų vienintelė kalba, kurios reikėtų mokytis, o jei taip nutiktų, tai būtų didžiausia pasaulį kada nors ištikusi nelaimė.“ Ar pritartumėte šiai minčiai? Argumentuokite savo požiūrį.
Mokytojos Zitos Bružaitės parengti LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJOS KONSPEKTAI
Architektūra ir dizainas  Konspektai   (72 psl., 182,28 kB)
Tai nėra pilnai parašyta kalba. Tai pagalbinė medžiaga ruošiantis kalbėjimo įskaitai. Daznai literaturoje kalbama apie meile. Remdamiesi konkreciais kuriniais pasvarstykite, kokia meiles samprata dazniause lietuviu literaturoje. Turinys • Įvadas........2psl. • Meilė tėvynei Maironio kūryboje............3psl. • Meilė tėvynei Just. Marcinkevičiaus kūryboje...........5psl. • Saulius Šaltenis „Amžinai žaliuojantis klevas“...........7psl. • Meilė tėvams, Apučio „Dobilė“.............8psl. • Išvados.........9psl. • Naudota literatūra........10psl.
Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 18,29 kB)
Daug informacijos, kuri padės pasiruošti kalbėjimo temai: "kaip kinta lietuvių kalba keičiantis komunikacinėms reikšmėms?"
Kultura 12
2011-04-08
Informacija apie religiją nuo senų laikų iki dabar. Jos reikšmė. Tinka ruoštis kalbėjimo įskaitai "Ką manote apie religijos reikšmę Lietuvos kultūrai praeityje ir dabartyje?"
cia geras darbas
Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 8,28 kB)
Lietuviu kalbos rasinys "Ar menas daro žmogų geresniu"?
Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 9,91 kB)
valdžios esmė
2011-04-01
Žodis valdžia (angl. power) yra kilęs iš lotyniško žodžio potere, reiškiančio „galėti, sugebėti, pajėgti“. Juo paprastai žymima nuosavybė, galingumas ar galimybė už pinigus įsigyti daiktus. Ši koncepcija artimai susijusi su dominavimo koncepcija. Pastaroji reiškia tam tikrą kontrolės arba viešpatavimo rūšį. Ji kilusi iš lotyniško žodžio dominium, kuris buvo vartojamas patriarcho viešpatavimui savo šeimynos ar valdomos teritorijos atžvilgiu pabrėžti. Kadangi valdžios ( power) koncepcija dažnai buvo interpretuojama kaip dominavimo sinonimas, ji asimetriškai turėjo šalutinę papildomą prasmę. Ši koncepcija taip pat buvo glaudžiai susijusi su kito anglų kalboje vartojamo žodžio, reiškiančio valdžią (angl. authority), koncepcija (kitaip nei anglų, lietuvių kalba turi vieną paprastą žodį valdžiai apibūdinti, o anglų kalboje yra net du tokie žodžiai –power ir authority). Tačiau pastaroji koncepcija turi norminį aspektą, reiškianti įgaliojimų (valdžios) suteikimą. Šių koncepcijų esmė bei jų tarpusavio ryšiai yra įdomūs ir svarbūs, tačiau valdžios ( power) koncepcija traktuojama kaip galimybė veikti, o dominavimo (dominium) ir valdžios (authority) koncepcijos gali būti nagrinėjamos kaip jos rūšys.
Politologija  Referatai   (15 psl., 25,94 kB)
Motinos diena
2011-03-28
Motinos diena, iškur kilusi, paprociai įvairiose šalyse.
Kita  Pristatymas   (11 psl., 502,42 kB)
Lietuvių rašytojų konspektai: biografija ir kūrybos bruožai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 54,77 kB)
Su Lietuvos, o 1417 m. ir Žemaitijos krikštu visiš¬kai pasikeitė iki tol buvę duoto žodžio ir paproti¬nės teisės santykiai. Prirei¬kė rašytinių dokumentų ne tik valstybės vadovams ku¬nigaikščiams, bet ir visiems žemvaldžiams. Todėl dar iki 1410 m. Žalgirio mū-šio lietuviai pradėjo ieško¬ti mokslo Vakarų šalių uni¬versitetuose. Profesorius Va¬clovas Biržiška išrinko lie¬tuvių, studijavusių užsie¬nio universitetuose pavar¬des, kurios 1987 m. Ame¬rikoje išleistos atskira kny¬ga. XVI - XVII a. tarp stu¬dentų Vakarų universite¬tuose buvo ir žemaičių. Pa¬vyzdžiui, 1540 m. Kroku¬vos universitete įsirašė Jur¬gis Vitė iš Alsėdžių („Geor¬gais Vitti de Olschady dioc. Mednicensis").
Lietuvių kalba  Straipsniai   (4 psl., 21,2 kB)
Akmenės krašto visuomenė labai brangina ir tausoja istorijos ir kultūros paveldą. Akmenės rajone yra 194 kultūros paveldo objektai, Simono Daukanto ir Lazdynų Pelėdos memorialiniai muziejai. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro sąraše įrašyta 110 objektų, Laikinosios apskaitos istorijos ir kultūros paminklų sąraše - 9 objektai, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąraše - 2 objektų, Laikinosios apskaitos istorijos ir kultūros paminklų, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąraše - 20 objektų, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše – 17, kilnojamųjų kultūros vertybių – 36. Pagal tipologiją: archeologinių vietų sąraše – 11, laidojimo vietų – 76, mitologinių vietų – 1, monumentų – 34, statinių kompleksų – 24, statinių – 12 objektų. Saugomi kraštovaizdžio objektai yra atskiri arba sudarantys grupes gamtos objektai ir nekilnojamosios kultūros vertybės, saugomi dėl jų mokslinės, kultūrinės, pažintinės ir kitokios vertės. Šalyje yra 386 saugomi gamtos objektai (medžiai, šaltiniai, akmenys, reljefo formos ir kt.) bei 3719 saugomų kultūros objektų (dvarai, bažnyčios, pilkapiai ir kt.). Gamtos ir kultūros paminklai yra vertingiausi saugomi kraštovaizdžio objektai, Vyriausybės nutarimu skelbiami paminklais. 2000 metais šalyje buvo 159 gamtos ir 965 kultūros paminklai.
Apskaita  Referatai   (10 psl., 93,47 kB)
UAB "Platinum"
2011-03-19
ALAUS GAMYKLOS GAMYBOS TEIKIMO TECHNOLOGIJOS IR ORGANIZAVIMO ANALIZĖ
Kita  Analizės   (39 psl., 212,6 kB)
Spausdinant knygas, laikraščius, žurnalus ir kitus spaudos gaminius, labai svarbu užtikrinti jų kokybę. Vartotojas žymiai mieliau renkasi kokybiškai atspausdintus, malonius akiai ir nekenksmingus sveikatai gaminius. Didelę reikšmę užtikrinant spaudos leidinių kokybę turi spausdinimo procesas, kurio svarbiausia medžiaga yra spaudos dažai, kadangi pastarieji tiesiogiai dalyvauja formuojant spaudos produkcijos – teksto ar iliustracijų – vaizdą. Todėl spaudos produkcijos kokybė daugiausia priklauso nuo to, ar gerai spaustuvininkas žino spaudos dažų savybes, jų paruošimo spausdinimui taisykles ir nuo to, kaip greitai jis sugeba pašalinti defektus, atsirandančius dėl blogos dažų kokybės arba netinkamo jų paruošimo.
Aplinka  Referatai   (12 psl., 21,78 kB)
A. Jakubcionio "Disidentinio judejimo" konspektai.
Istorija  Konspektai   (46 psl., 94,93 kB)
M. Valančius
2011-01-24
M.Valančius - lietuvių grožinės prozos pradininkas - gimė 1801m. vasario 16d. Nasrėnų kaime, netoli Salantų (Kretingos raj.) turtingo valstiečio šeimoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, Vilniaus dvasinėje akademijoje. 1828m. M.Valančius tapo kunigu. Jis užėmė aukštas pareigas: buvo Vilniaus ir Peterburgo dvasinių akademijų profesorius, Varnių dvasinės seminarijos rektorius, o nuo 1850m. - Žemaičių vyskupas.
   
Lietuvių kalba  Kita   (11 psl., 93,08 kB)
Šiame darbe yra suformuluotos banko “Snoras” vartotojų poreikių problemos, susijusios su banko teikiamomis paslaugomis, išanalizuoti ir susisteminti įvairių Lietuvos bei užsienio autorių teoriniai rinkos, rinkodaros tyrimai. Taip pat pateiktas vartotojų tyrimas, kur anketinės apklausos būdu buvo apklausti banko vartotojai. Pateikti pasiūlymai bei tobulinimo galimybė tolimesnei banko veiklai. Pasitvirtino autorės suformuluota hipotezė: jei bankas nevykdytų vartotojų tyrimų, tai nepasiektų aukštų rezultatų ir nesugebėtų tenkinti vartotojų poreikių.
Rinkodara  Diplominiai darbai   (59 psl., 457,01 kB)
Referatą pasirinkau rašyti šia tema, nes ji man pasirodė įdomi. Informaciją rinkti buvo sunku, nes internete ar knygose jos beveik nėra. Ši tema yra aktuali man ir visiems mano bendraamžiams, nes kasdien parduotuvėje, kirpykloje, ligoninėje, mokykloje ar draugo namuose matome žurnalus. Mano tikslas supažindinti ir pačiai susipažinti su Lietuvoje siūlomais žurnalais paaugliams bei išnagrinėti kai kurias jų skiltis.
Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 556,19 kB)
Pagrindindiniai šio amžiaus labiausiai paplitę muzikos stiliai ir jų šakos, kas jiems būdinga ir pagrindinės savybės.
Muzika  Referatai   (34 psl., 64,04 kB)
Ekonominei sistemai tolydžiai plėtojantis, finansų mechanizmas darosi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžių verslo sandorių atliekama per bankus. Stipri šalies bankų sistema yra teigiamo investicinio klimato, palankių skolinimosi sąlygų, užtikrinančių įmonių sėkmingą plėtrą, šalies piliečių galimybių gauti visas šiuolaikinės bankininkystės paslaugas, garantas. Lizingas, arba išperkamoji nuoma — tai finansinė paslauga, leidžianti Jums naudotis norima preke sumokėjus tik dalį jos vertės. Likusią sumą sumokate "SNORO lizingui" dalimis pagal nustatytą grafiką. Prekės nuosavybės teisė lizingo sutarties galiojimo metu priklauso "SNORO lizingui". Prekė tampa Jūsų nuosavybe, kai visiškai atsiskaitote su "SNORO lizingu".
Administravimas  Referatai   (23 psl., 47,22 kB)
Lietuva ilgai ir sunkiai kovojo dėl taip visų valstybių trokštamos laisvės ir nepriklausomybės... Daugybė žmonių savo patriotiškumu ir meile tėvynei padėjo iškovoti tai, ką mes taip vertiname - laisvę, nepriklausomybę, spaudą, laisvą ir niekieno neįtakotą žodį. Šiame savo darbe stengiausi pateikti svarbiausius įvykius ir Lietuvos tautinio atgimimo raidą.
Istorija  Pateiktys   (18 psl., 1,24 MB)
"Neįmanoma žodžiais perteikti, ką teko išgyventi, kai praradau regėjimą. Gumbų buvo daug, pirštus nusideginau šimtus kartų, nes kotletus man paprasčiau apversti rankomis..." - pasakoja prieš devynerius metus dėl ligos apakusi moteris. Nors moteris pasakojo besistengianti gyventi visavertį gyvenimą - pati tvarkosi kambarius, verda valgyti, tačiau, pasak jos, kol kas už namų sienų akliesiems sunku jaustis visaverčiais visuomenės nariais.
Socialinis darbas  Analizės   (12 psl., 21,75 kB)
Pirmasis žymi galbūt patį renesansiškiausią reiškinį - spaudos atsiradimą Lietuvoje. Baltarusių kilmės humanistas P. Skorina, studijavęs įvairiuose unversitetuoseapie 1522 m. atvyko į Vilnių, įkūrė spaustuvę ir išspausdino dvi knygas: ''Mažąją kelionių knygą'' (1522) ir ''Apaštalą'' (1525). Nors P. Skorinos spaustuvė veikė vos keletą metų, jos reikšmė didžiulė. (APIMTIS 1PSL)
Istorija  Konspektai   (8,01 kB)
Pavasaris
2010-10-06
Labaii geras rasineliSkandalinga F. Kirkorovo spaudos konferencija Rostove įvyko birželio pradžioje. Daininkas viešai įžeidė vietos žurnalistę Iriną Arojan, tai jis padarė pavartodamas necenzūrinius žodžius. Be to F. Kirkorovo apsauginiai atėmė iš žurnalistės fotoaparatą. Per šią konferenciją trapi daininko psichika neatlaikė žurnalistės I. Arojan klausimo: ,, Jūs man nusibodote”, ,, Stokis ir dink iš čia”, ,,Viskas viso gero” , ,, Išmok pirma kalbėti Rusiškai”...s apie pavasario garsus.
Muzika  Analizės   (4,37 kB)
Vincas Kudirka
2010-07-29
Dr. Vincas Kudirka mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, kur pasižymėjo visokeriopais savo gabumais. 1871 m. baigęs pradžios mokyklą, įstojo į Marijampolės gimnaziją. Įgimti jo meniniai ir intelektualiniai gabumai atsiskleidė mokykloje, gimnazijoje jam taip pat labai lengvai sekėsi mokytis. Buvo meno mėgėjas ir salonų šokėjas, linkęs į lenkišką kultūrą. Baigęs šešias klases, tėvo verčiamas, V. Kudirka įstojo į Seinų kunigų seminariją. Čia jis mokėsi dvejus metus ir buvo pašalintas dėl „pašaukimo stokos“.
Muzika  Namų darbai   (13 psl., 458,67 kB)
Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.
Istorija  Referatai   (24,11 kB)
Renesansas
2010-06-03
Renesanso pradžia Nėra tiksliai nustatyta šios epochos pradžia.Vieni istorikai teigia,kad XV-XVI a.tėra tik “Viduramžių klestėjimo” laikai,kiti šį laikotarpį vertina kaip Renesanso pradžią. Spaudos reikšmė Spausdintos knygos padėjo plisti renesanso idėjoms, iš pradžių Italijoje,o paskui ir likusioje Europoje.Žmonės, norėję atrodyti kultūringi, privalėjo būti apsiskaitę.
Istorija  Pateiktys   (779,65 kB)
Partizanai
2010-06-03
Rokiškio apskrities MGB skyriaus sudaryti karinių-čekistinių operacijų aktai rodo, kad daugiau kaip 30 proc. operacijų prieš partizanus sėkmę lėmė tai, kad MGB iš savo agentų sužinodavo tikslias partizanų buvimo vietas ir partizanų skaičių. Paprastai prieš 3-5 partizanus, prisiglaudusius bunkeriuose, būdavo siunčiama gerai ginkluota daugiau kaip 50-ties MGB kareivių kuopa. Dažnai partizanai nepasiduodavo ir žūdavo priešindamiesi. Kiekviename karinės-čekistinės operacijos akte pažymėta, kad operacija vykdavo remiantis agentūros pranešimais. 1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais - Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.Kas butų jei tarp mūsų Lietuvos ginėjų nebūtų buvę išdavikų, sunku dabar tai nuspėti, bet manau galima išsivaizduoti paskaitę literatūra mano parašytame referate. Priežastys lėmusios nutarimą partizanauti Pasak prof. J. Brazaičio pagrindinės priežastys, lėmusios vyrus eiti partizanauti, buvo penkios: 1. Ankstesnės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems kurie savo tautai siekė nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės. 2. Vokiečių okupacijos metais visame krašte įsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus. 3. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pažadus sugražinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. 4. Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo. 5. Daugelis vyrų pasitraukė į miškus, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Žinoma kiekvienas kovotojas turėjo savų priežasčių, dėl kurių stojo į partizanų gretas. Vėliau partizanų gretas papildė žmonės, kuriems grėsė tiesioginis suėmimo pavojus. Pvz., būsimas Tauro apygardos vadas mjr. Drunga - ,,Mykolas Jonas” išėjo pas partizanus tik 1945 m. vasarą po to, kai saugumas išaiškino jo vaidmenį Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardoje vokiečių okupacijos metais. Partizanų pasipriešinimo tarpsniai Partizanų pasipriešinimą būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius: pirmasis , trūkęs mažiau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale. Partizanų žygiai ir kovos Pirmasis periodas Pirmieji partizanų būriai kūrėsi spontaniškai ir greitai apėmė visas Lietuvos dalis, išskyrus tuos rajonus, kur buvo sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai, pavyzdžiui Paprūsėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Itin gausūs partizanų būriai susitelkė miškingiausiuose Lietuvos vietose, kaip Dainavos, Karšuvos, Biržų ir Žaliojoje girioje, Utenos apskrities miškuose, Naručio ežero apylinkėse. Per pirmąjį laikotarpį partizanai dažnai puldinėjo miestus, enkavedistus ir nevengdavo kovų su geriau apginkluotu ir gausesniu priešu. 1944 m. spalio mėn. partizanai įsiveržė į Jūžintų miestą ir apšaudė vykdomojo komiteto pastatą. 1944 m. naktį iš gruodžio 11 į 12 trys partizanų grupės apsupo Panemunio mietelį, sudegino kelis pastatus, nukovė daugiau negu dešimtį vietos pareigūnų, aktyvistų ir ,,liaudies gynėjų”. 1945 m. rugsėjo 25 d. apie 30 partizanų užpuolė Skaistgirio valsčiaus Domeikių kaimą, nukovė kareivių ir stribų. Ypač daug partizanų burių veikė Žaliojoje girioje ir Panevėžio apylinkėse. Ltn. Blėkio vadovaujami vyrai įsibraudavo net į patį Panevėžį ir ten atlikdavo uždavinius. Keli Antano Birbilio - ,,Baltušio” būrio kovotojai vežimu įvažiavo į Subačiaus valsčiaus Geležių bažnytkaimį ir užpuolė stribus. Čia veikiantys partizanai nebijojo susirėmimų su valdžios pajėgomis. Vieno suimto partizano parodymu, ,,ginklai buvo taip pat įgyjami, puolant Raudonosios armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių ,,liaudies gynėjų”būrius”. Partizanai ne tik kovodavo prieš stribus, enkavedistus, kolaborantus ir ,, liaudies gynėjus”. Taip pat žlugdydavo rinkimus. Štai kokį planą buvo sudaręs Juozas Lukša – Daumantas prieš eilinius rinkimus: 1. Kelias dienas prieš rinkimus iš visų piliečių surinkti sovietinius pasus, kad rinkimų metu bolševikai neturėtų kur atžymėti balsavusių. 2. Rinkimų išvakarėse, vasario 9-10 d. naktį, išardyti ar išsprogdinti visus vietinės reikšmės tiltus, sunaikinti telefonų linijas ir apšaudyti rinkimines būstines, kad bolševikai negalėtų parmesti rinkimų dieną papildomos apsaugos į rinkimines apylinkių būstines ir negalėtų susirišti su centrinėmis įstaigomis, o esamos rinkiminės būstinės pajėgos neišdrįstų vykti į apylinkes ir su durtuvais varyti gyventojų prie urnų dėžių. 3. Rinkimų dieną, vasario mėnesio dešimtą, atidžiai kontroliuoti apylinkes. Ten kur rusai imsis prievartos, be gailesčio juos naikinti. Šiomis priemonėmis buvo tikimasi bent laikinai bolševikams sutrukdyti, kad neprievartautu ir neterorizuotų gyventojų. Antrasis periodas Antruoju savo kovos laikotarpiu partizanai pradėjo taupyti jėgas. Pergalvoję savo dviejų metų patirtį ir pamatę, kad žuvo daug geriausių kovotojų, partizanų vadai suprato, jog toks kovingumas yra pragaištingas ir reikalauja nereikalingų aukų. Antruoju laikotarpiu keitėsi ir partizanų vadai. Jeigu pirmuoju laikotarpiu vadovavo energingi ir drąsūs vyrai, kuriems pakluso dėl asmeninių savybių. Tai antruoju laikotarpiu vadovavimas partizanų būriams (didesniems) perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Karininkai didžiausią reikšmę skyrė kovotojų branduoliui išlaikyti, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Tad partizanai pakeitė savo taktiką, nutarė neieškoti bereikalingų susirėmimų su gausiomis priešo grupėmis. Dėl to stambesniems NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos. Bet stribams ir partijos pareigūnams gal net padidėjo mirties pavojus. Laisvės kovotojai sėkmingai priešinosi komunistų bandymams pakeisti kaimo visuomeninę santvarką, trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų ar juos simbolizuojančių institucijų kūrimui. Nors šiuo laikotarpiu partizanai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laikotarpis nuo 1946m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Komunistai suorganizavo du masinius trėmimus, per kuriuos išvežė daugiau negu 100000 žmonių, suėmė dešimtis tūkstančių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Bet dėl šito partizanai neliko pasyvus. Per daug uolūs valdžios pareigūnai it įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti savo veiklą, o įspėjimo nepaisę buvo šaudomi. Mirties bausmėmis partizanai norėjo įbauginti kitus parsidavėlius, apsaugoti savuosius nuo šnipų ir sulėtinti komunistų įsiviešpatavimą kaime. Trečiasis periodas 1949m. ne tik laisvės kovotojų bet ir visos tautos jėgos pradėjo išsekti. Jeigu kas dar tikėjosi šiokios tokios pagalbos iš Vakarų, tos viltys buvo labai santūrios. Komunistai vis labiau įsigalėjo. Pradėjo augti partijos ir komjaunimo narių skaičius, o pirmoje 1949 m. dalyje valdžia drakoniškomis priemonėmis privertė ūkininkus stoti į kolūkius. Šis ūkininkų stojimas į kolūkius reiškė, kad tauta jau pasidavė. Savo taktiką, paskutiniu savo gyvavimo laikotarpiu, pakeitė ir partizanai. Jie nebebandė taip atkakliai priešinti neišvengiamybei ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus ir priešui taikomas represijas. Jei anksčiau buvo stengiamasi išlaikyti stiprų kovotojų branduolį, tai dabar buvo pasitenkinta organizacijos griaučių išsaugojimu, kad reikalui esant būtų galima greitai atgaivinti karinį pajėgumą naujais kovotojais. O jų buvo, nes tuo metu tauta buvo priblokšta, bet neišmokusi mylėti okupanto. 1951 – 1952 m. partizaniniame judėjime atsirado daug išdavikų. Provokacijomis, kankinimais saugumui pavyko palaužti suimtus žymius partizanų vadus, kai kuri jų buvo užverbuoti ir su partizanais persirengusiais saugumiečiais grįždavo į miškus. Ten suiminėjo, šaudė tebekovojančius partizanus, sėjo nepasitikėjimą įtarumą. Šie ir kiti smūgiai pakirto partizanų veiksmingumą. Bet tai nebuvo jų galutinis sužlugimas. Net 1951-1952 m. dalyse tebėra didesni partizanų būriai, bet jie laikosi drausmingai. Nemaža dalis pagrindinių vadų toliau slapstosi iš dalies dėl to, kad jiems būtų buvę sunku legalizuotis, iš dalies gal tikėjos tarptautinių permainų. Bet pagaliau partizanai nutraukė savo veiklą. Tik ne visi būriai iš karto. Nežinia, ar 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas specialus demobilizacijos įsakymas, bet 1953 m. ir 1954 m. tebėra keli atskiri daliniai, paskutinieji didingo pasipriešinimo likučiai. Partizanų spauda Partizanai taipogi skyrė nemažą dėmesį savo spaudai. Daugelis didesnių partizanų dalinių leido savo laikraštėlius ir atsišaukimus. Mažesni gaudavo ir platindavo kitų leidinius. Apie partizanų leidinius žinių nėra labai jau daug. Išliko tik tie laikraščių numeriai, kurie buvo išgabenti už geležinės uždangos.Spaudos technikos atžvilgiu partizanų spauda buvo menka. Kitaip ir negalėjo būti, nes laikraštėlius partizanai spausdino bunkeriuose. Dauguma leidinių spausdinti rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog rašomąją mašinėle. Išimti sudarė Jungtinės Kęstučio apygardos leidinys ,,Laisvės varpas”, kuris ilgesnį laiką buvo spausdinamas spaustuvėje ir 1947 m. išeidavo kas dvi savaites. Laikraščių leidimas vyko tikrai primityviomis sąlygomis. Štai kaip Juozas Lukša-Daumantas leido ,,Laisvės žvalgą”. ,,Pradiniai darbo žingsniai buvo labai sunkūs. Man su Uosiu teko paruošti rankraščiai. Toliau ant mano galvos gulė pagaminti vinjetes. […]. Itin daug kantrybės ir pasišventimo reikalavo matricų paruošimas spaudai. Neturėjom jokių raižymo priemonių, reikėjo matricoje įbrėžti nusmailinta kulka. Spausdinome rotatoriumi. Viskas buvo atliekama mažame bunkeriukyje, miške grubo rankos tiek prie rašomos mašinėlės, tiek prie graviūrų, tiek prie spausdinimo. Darbas trūko tris dienas. Prieš mus gulėjo 900 egzempliorių ,,Laisvės žvalgo” ir apie 1400 atsišaukimų bei karikatūrų”¹. Kaip matome partizanai leido ir atsišaukimus. Savo spaudoje partizanai rašė įvairiais klausimais, stebėjo ir komentavo pasaulinius įvykius, nagrinėjo tautos problemas, išspausdindavo vieną kitą eilėraštį, partizanų dainų, paminėdavo žuvusius kovotojus, skelbdavo straipsnius apie bolševikų kėslus, įspėjimus kolaborantams ir partizanų išdavikams. Daumanto dalinys, pavyzdžiui, spaudą platino keliais būdais: vienas būdas tai patys partizanai naktimis lipdė viešesnėse vietose (atsišaukimus), kitas būdas buvo panaudojant bolševinės administracijos aparatą (išplatindavo apylinkių pirmininkai). Platindavo ir organizacijų nariai. ,,Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. […]. Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. […]. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan., kitus pasiusdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose”. Partizanai Seinijos krašte Trėmimai Nepraėjo nė dvi savaitės nuo miško brolių žuvimo, saugumiečiai suėmė Smilgutės tėvelį, vėliau ištrėmė likusią Pauliukonių šeimą. Užvarytos pastotės nuvežė į geležinkelio stotį. Ten jau buvo suvaryta daugiau šeimų. Visi baiminosi, kad veža į Sibirą. Stoties viršininkas pasakė, kad traukinys veš į atgautas Lenkijos žemes (prieš karą buvo Vokietijos). Traukinius lydėjo Saugumas. Po 10 dienų kelionės šaltuose prekiniuose vagonuose Smilgutės šeimą apgyvendino baisiame name su lenkų repatriantų šeima. Žmonės buvo geri, padėjo šiaip taip susitvarkyti moterims. Suimta Smilgutė Už mėnesio, gal daugiau, suėmė ir Smilgutę. Vežė į Balstogę. Pakeliui uždarė nekūrentoje daboklėje. Sušalusi, be miego, vos sulaukė ryto. Rytą išvežė traukiniu į Varšuvą. Ten laukė traukinys į Balstogę. Smilgutė vos laikėsi ant kojų. Priėjo du jauni vyrai prie sargybinių, deportuojančių Smilgutę, paklausė, ar gali jai nupirkti maisto. Milicininkai sutiko. Atnešė Smilgutei karštos arbatos ir sumuštinį. Arbatą su malonumu išgėrė. Buvo antra para nevalgiusi, maisto praryti negalėjo. Smilgutė peršalo, jautėsi blogai. Po ilgo laukimo Varšuvos stotyje išvežė į Balstogę. Ten milicininkai nuvedė ją į Saugumo raštinę, pasakė saugumiečiams, kad suimtoji serga. Jie ironiškai nusišypsojo ir tarė: “Mes ją greit išgydysim”. Smilgutę uždarė būstinės požemyje. Languose buvo tik grotos. Palangėse matėsi kauburiai sniego, lovos nebuvo, tik suolas. Užsikloti davė ploną užtiesalą. Žiema buvo šalta, temperatūra buvo kaip lauke. Rytą atnešdavo drungno juodo gėrimo, vadinamo kava, ir juodos duonos. Smilgutė, kad nesušaltų, vaikščiojo. Blogiausia buvo naktį - miego norėjo, bet atsigulti bijojo, kad užmigus nesušaltų mirtinai. Bėgo dienos, jėgos silpnėjo, jautė, kad turi didelį karštį, prašė sargus pakviesti gydytoją, bet jie nesiskubino. Smilgutė, kai išgirsdavo rūsyje žingsnius, daužė duris. Pagaliau vienas susidomėjo, pamatęs ją atėjo su gydytoju. Perkėlė į bendrą rūsį. Buvo išvarginta. Likimo draugės liepė gulti ant “pričios”. Pričia vadino iš lentų sukaltą platų gultą su trupučiu šiaudų. Smilgutei atsigulus, kalinės aplink susėdo, kad sargas nematytų. Mat gulėti ir sergantiems ant “pričios” buvo draudžiama. Smilgutė slepiama išmiegojo visą dieną, nubudo sustiprėjusi. Tik nubudusi pamatė gerai pažįstamą partizanų globėją ir ryšininkę Verutę. Ją anksčiau suėmė, naktimis tardė. Klausinėjo ir apie Smilgutę. Ji pasakė per tardymą pažįstanti ją tik iš matymo. Verutę greitai perkėlė į kitą kamerą. Bendrame rūsyje Bendras rūsys buvo tamsus, vietos mažai, trūko oro; vos užmigdavo, su triukšmu atsidarydavo durys. Visos nubusdavo, laukė su baime, kurios pavardę iššauks tardymui. Gulėjo apsirengusios. “Pričia” buvo per siaura aštuonioms kalinėms. Per naktį reikėjo gulėti vienoj pozicijoj, apsiversti nebuvo galima. Rytą skaudėjo kaulus. Kalinės buvo lenkų tautybės inteligentės moterys. Sugyveno gerai. Kaip įmanydamos stengėsi paįvairinti pamažu slenkančias dienas. Smilgutė greitai susigyveno. Bėgo savaitės. Vieną naktį, vos užmigus, atsidarė durys. Išgirdo Smilgutė savo pavardę. Išėjusi į tamsų koridorių girdėjo kitų rūsių atidaromas duris. Eidama paskui sargą meldėsi. Pas tardytoją Tardytojas buvo jaunas. Pasisveikinęs neaiškiai pasakė savo pavardę, paprašė atsisėsti. Perskaitė, kuo buvo kaltinama, liepė prisipažinti, nuo to priklausys, kaip ilgai sėdės, gal bus išlaisvinta. Prieš ją komunistinėje Lenkijoje atsivėrė daug galimybių. Gaila, jei tokia mergaitė jaunystę praleistų kalėjime, bet tai priklauso nuo jos pačios. Smilgutė, išklausiusi kaltinimų, pareiškė negalinti prisipažinti, ko nebuvo padariusi. Liepė apsigalvoti, nekomplikuoti tardymo. Esą jie viską žino. Pašaukė sargą, kad vestų atgal į rūsį. Prasidėjo Smilgutei neramios naktys - norėjo ją palaužti. Kai buvo netoli nualpimo, atidarydavo langą. Smilgutė laikėsi tvirtai, atmetė kaltinimus. Prisipažinimas buvo surištas su partizanų globėjų išdavimu. Su Dievo pagalba nepalūžo, išlaikė. Po šešių mėnesių kariškas teismas paskyrė jai penkerius metus kalėjimo. Po teismo Smilgutę perkėlė į kamerą, kur sėdėjo kalinės po teismo. Jų kameroje buvo daug. Trijų aukštų lovų ne visoms užteko, miegojo ant grindų. Langai uždengti skarda. Kameroj mažai šviesos, trūko oro. Po dviejų dienų naujoj kameroj Smilgutę naktį išbudino sargų šauksmas. Kalinės greit lipo iš lovų baltiniuose, turėjo stovėti prie sienos. Sargės darė kratą, nieko neradusios liepė iš čiužinių ištraukti šiaudus. Šiaudai seniai keisti, pajudinus kilo debesys dulkių, graužė akis, dusino kosulys. Po kratos, kol sutvarkė patalpą, miegui laiko neliko. Kai kartą išvedė į kiemą, vyrų grupėje Smilgutė pirmą kartą po suėmimo pamatė savo tėvelį. Jis buvo nuteistas penkeriems metams už partizanų globą. Buvo nuvargęs, pražilęs. Smilgutė pirmą kartą pravirko kalėjime. Ligoninėje ir kitame kalėjime Smilgutė visą laiką jautėsi blogai. Gydytojas nusiuntė tyrimui. Rado plaučių džiovą ir perkėlė į kalėjimo ligoninę. Joje galima dieną atsigulti, ilgiau leisdavo pabūti kieme, matuodavo temperatūrą. Vaistų nedavė. Maistas - kaip kameroj. Smilgutė ligoninėje susipažino su jaunu kaliniu gydytoju, kuris aptarnavo vyrų kamerą ir ligoninę. Per jį palaikė ryšius su tėveliu. Kartą Michal (gydytojo vardas) pasakė, kad vakar tėvelį su kitais kaliniais išvežė į kitą kalėjimą. Jam dar liko ketveri metai kalėti. Greit ir Smilgutę išvežė į kitą kalėjimą. Buvo gruodžio 24 d. Nuvežė visas kalines kartu ir uždarė į vieną kamerą. Jas viršininkas įspėjo, kad nebūtų giesmių, maldų, atgyventų “prietarų”. Jam išeinant pro duris, kalinė užgiedojo Kalėdų giesmę. Ją išvedė ir uždarė į vienutę, tik stovėti galėjo. Išlaikė per naktį. Sugrįžusi pasakė: “Pirmoji tema mano rašinio išėjus iš kalėjimo bus - “Kaip praleidau Kūčias prie komunistų”. (Ji buvo žurnalistė.) Po dviejų savaičių kalines išskirstė į kitas kameras. Smilgutę patalpino į plaučių kamerą. Joje buvo keturios kalinės, trys jaunos, viena vyresnio amžiaus. Plaučių kameroj maistas buvo geresnis, ilgiau leisdavo pabūti kieme. Laikraščių nei knygų nedavė. Į laisvę Nepraėjo nė dveji metai kalėjime, Smilgutę pašaukė į raštinę ir pranešė, kad išleidžia iš kalėjimo. Privalo grįžti į ištrėmimo vietą, registruotis milicijoj du kartus per savaitę. Byla bus iš naujo svarstoma (gynėjas perdavė bylą aukštesniam teismui). Netikėtai išlaisvinta Smilgutė nesidžiaugė, nes nežinojo, kas laukia. Milicija nuo gyvenamos vietos buvo toli. Registruotis vaikščiojo pėsčia, nes kito susisiekimo nebuvo. Laikas bėgo, namiškių globojama Smilgutė sustiprėjo. Nuvažiavo į plaučių sanatoriją patikrinti sveikatos. Gydytojas padaręs tyrimus džiovos nerado. Maloni staigmena buvo Smilgutei ir gydytojui, kuris buvo pažįstamas iš kalėjimo, - susitikdavo ligoninėje. Mat jis irgi buvo kalinys, dirbo kalėjime kaip gydytojas. Iš teismo žinios nebuvo. Smilgutei buvo atimtos teisės - įsidarbinti negalėjo. Išlaikė ją šeima, kuri pardavusi turtą gyveno vargingai. Kartą, nuėjus registruotis, milicijos viršininkas pasakė gavęs žinią iš teismo - byla išspręsta jos naudai, į kalėjimą grįžti nereikės. Palinkėjo sėkmės. Smilgutė kuo greičiausiai norėjo įsidarbinti. Kaip buvusiai politinei kalinei sunku ką geresnio rasti. Nuvažiavo į valstybinių ūkių direkciją (jos sesuo dirbo buhaltere). Direktorius buvo senyvas, malonus žmogus, buvęs dvarininkas. Smilgutė pasitikėjo ir kaip tėvui papasakojo šeimos ir savo išgyvenimus. Išklausęs pasakė: abi kartu su seserim dirbs didelio valstybinio ūkio įstaigoje. Darbo turėjo daug, bet buvo patenkintos, taip pat direkcija jų darbu buvo patenkinta. Paleido ir tėvą Smilgutės tėvelis, atlikęs bausmę, po penkerių metų sugrįžo pas šeimą. Į savo kraštą grįžti neleido. Šeima buvo šiaip taip tremtyje įsikūrusi. Sugrįžęs tėvelis galėjo ramiai ilsėtis. Bėgo metai, tėveliai ilgėjosi savo krašto (Seinijoje), kur paliko didelį gerai tvarkomą ūkį. Ten nuo neatmenamų laikų gyveno jų protėviai, raštingi, susipratę lietuviai, ilgą laiką pas save slėpę 1863 m. sukilėlius, kovojusius prieš caro priespaudą. Už slėpimą sukilėlių grėsė didelė bauda, bet jos nepabūgo. Kai buvo leista, Smilgutės tėvelis su vyriausios dukros šeima sugrįžo į savo kraštą. Smilgutė ištekėjo, persikėlė į miestą ir ten pasiliko. Sugrįžusi Smilgutės šeima į savo gimtinę, rado trobesius sunaikintus, žemę buvo pasisavinęs kolūkis. Smilgutės tėveliui buvo atimtos teisės, tik po mirties reabilitavo. Jis buvo savininkas ūkio, bet kaip be teisės žemės neatgavo. Tuo pasinaudojo vietiniai gyventojai, lojalūs komunistams, įsigijo Smilgutės tėviškės nuosavybės dokumentus. Dokumentai galioja ir toliau - žemės neatgavo. Nebūtų taip skaudu, jei nebūtų prie to prisidėję savi tautiečiai. Prabėgo daug metų nuo ištrėmimo. Ieškodama jaunystės prisiminimų, Smilgutė sugrįžusi į Trikampį nuvyko į buvusią tėviškę. Viską rado sunaikinta, riogsojo gyvenamojo namo griaučiai, prie šono sode dar stovėjo pakrypęs kryžius, galvą nuleidęs kabojo liūdnas Rūpintojėlis. Išvados Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai pergalės neiškovojo. Žinoma savo jėgomis jie nesitikėjo jos iškovoti. Jie tikėjosi pagalbos iš Vakarų, kuri nepasirodė. Savo kova partizanai tenorėjo palengvinti Lietuvos žmonių padėtį kaime. Bet pasipriešinimas pamažu slopo. Gal partizanai buvo pavargę nuo kovų, o gal suprato, kad pagalbos iš šalies nebesulauks.
Istorija  Referatai   (19,8 kB)
Lietuva nepriklausomybę paskelbė pasitaikius tinkamai progai. Jau 1988 m. žmonių širdyse gimė noras atgauti nepriklausomybę. O 1988 m. vasario 16 d. pogrindyje valdžios puolimo ir represijų sąlygomis paminėta Nepriklausomybės diena. Naktį Vilniuje, Palangoje ir kitur virš kai kurių pastatų iškeltos trispalvės vėliavos.Įvykus Aukščiausiųjų Tarybų rinkimams didelią persvarą laimėjo nepriklausomybės šalininkai ir Sąjudis, gavęs daugiau nei 900/0 vietų. Tai buvo vienintelis būdas legaliai išstoti iš SSRS ir atkurti nepriklausomybę. V.Lansbergis 1990-03-11 m. priėmė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Aukščiausioji Taryba paint rate TSRS aukščiausios Tarybos pirmininkui M.Gorbačiovui. šiuo raštu buvo pranešama, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė teisinius aktus ir politinius nutarimus, įtvirtinančius Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. SSRS liaudies deputatų suvaževimas ir M.Gorbačiovas ėmė reikalauti, kad Lietuva atšauktų Lietuvos nepriklausomybės aktą. Lietuvoje pradėtos kurti paralelinės valdžios institucijos, LSSR prokuratūra. Sunkumai paskelbus Lietuvos nepriklausumybę Paskelbus Lietuvos nepriklausomybės aktą prasidėjo sunkumai su kuriais Lietuvai susidoroti buvo nelengva užduotis. Rusų kariaiviai užėmė kai kurias valstybės institucijas SSKP priklausiusius pastatus, SSRS nutraukė naftos tiekimą. 1991 m. sausio 8 d. mažmeninių kainų pakėlimo dingstimi komunistinės jėgos nesėkmingai mėgino užimti Parlamento rūmus. Lietuvai išties buvo neliangvas laikotarpis. Lietuvos AT buvo priversta 1990 m. birželio 23 d. priimti Nepriklausomibės atkūrimo akto moratoriumą. Jis buvo priimtas su išlyga, kad po jo bus pradėtos tarpvalstybinės Lietuvos ir Maskvos derybos.3 Lietuvos žlugdymas tesėsi dar ilgą laiko tarpą. Bet sovietai nenurimo ir nenuleido rankų taip tarent nepaliko Lietuvos ramybėja, o tik ėmėsi dar drastiškesnių veiksmų. Prisidengusi Persijos įlankoje vykstančiu karu į Vilnių atsiuntė desantininkus iš Paskove dislokuotos divizijos. Desantininkai provokavo konfliktus, o Sausio 11d. jie šaudydami į orą, užėmė Vilniaus spaudos rūmus. Iš visos Lietuvos į Vilnių plūdo žmonės palaikyti valdžią ir ginti parlamento, radijo, televizijos stočių. Nakį iš sausio 12 į 13 Vilniuje drastiškais veiksmais buvo užimtas televizijos bokštas. 1991 m. liepos 31d. Medininkų pasienio poste buvo žiauriai nužudyti 7 lietuvos pareigūnai. Tačiau Sovietų Sajunga 1991m. sausio mėnesį pripažino Lietuvos nepriklausomybę.4 Rugsėjo 8 d. Maskvoje krašto apsaugos ministras A. Butkevičius ir Rusijos Federacijos gynybos ministras P. Gračiovas pasirašė Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką. Rusija įsipareigojo iš Lietuvos karinius dalinius išvesti iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus atgarsiai Maskvoje Istoriniai - ir netik mūsų akimis žiūrint – aktai, kuriuos kovo 11d. paskelbė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Tarnyba, atrodo, bus sukėlę sprogusios bombos įspūdį Kremliaus suvažiavimų rūmuose, kuriuose 1990-03-13 prasidėjo TSRS liaudies deputatų suvažiavimas.5 Michailas Gorbačiovas, suvažiavimo pradžioje pristatydamas jo vadovaujančius organus ,konstatavo, kad prezidiume nėra atstovo iš Lietuvos. Paaiškino: todėl, kad Vilniuje vyksta Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sesija joje priimami sprendimai liečia gyvybinius TSRS ir kiekvienos jos respublikos interesus. M. Gorbačiovas pasiūlė Aukščiausiajai Tarybai atidžiai išnagrinėti gaunamą iš Vilniaus informaciją ir pateikti suvažiavimui samprotavimus ką daryti toliau. Rusijoje kilo rimtas nerimas, kad Lietuvai išsikovojus nepriklausomibę jos pavyzdžių gali pasekti ir kitos šalys. Tai, kad Ruijoje kilo rimtas nerimas rodė Kovo 16 d. TSRS prezidentas M.Gorbačiovas atsiūsta V.Landsbergiui telegrama, kurioje reikalaujama per dvi dienas paskelbti, jog Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas yra atšaukiamas. 4. A.Kasperavičius, Naujausiųjų laikų istorija, pus.314 Aukščiausioji Taryba atmetė TSRS prezidento M.Gorbačiovo reikalavimą atšaukti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. Į Maskvą išvyko delegacija, vadovaujama Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V.Landsbergio, kuri nuvežė TSRS Prezidentui M.Gorbačiovui atsakyma į jo reikalavimą atšaukti Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą. TSRS Vyriausybė atsiuntė grieštą įspėjimą Lietuvos Vyriausybei, kuriame sakoma, jog nebus leista įsteigti sienos perėjimo punkto, turėti savo pinigų ir perimti gamyklas, priklausančias TSRS. Lietuvoje sparčiai vyko atsiribojimas nuo SSRS. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą “Dėl TSRS gynybos ministerijos karinio komisariato, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, veiklos nutraukimo, deputatų kreipimasi į Lietuvos žmones dėl rimties, susikaupimo. Lietuvoje sparčiai vyko atsiribojimas nuo SSRS. Ekonominė blokada Ekonominė blokada buvo aiški Sovietų Sąjungos spaudimo priemonė. Šios priemonės taikymas nebuvo visiškai netikėtas, nors pranešimas šio taikymas ir nebuvo lauktas prieš pat Šv. Velykas. Jau tą patį savaitgalį atsirado ilgos eilės prie benzino kalonėlių, nors nafta dar buvo tiekema į Mažeikių naftos perdirbimo įmonę . Nutrauktas naftos tiekimas į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą Lietuvos prasidėjo ekonominė blokada. Sunkiai įsivaizduojama padėtis – visuomeninis transportas sustoja, automobiliai nevažiuoja, gamyklos nedirba. Šios blokados tikslas buvo paprastas sukelti žmonių nepasitenkinimą Lietuvos vyriausybe. Balandžio paskutinėmis dienomis jau jautėsi blokada. Grieštas benzino pirkimo suvaržymas – privatiems automobiliams leidžiama nusipirkti tiktai 30 litrų benzino į mėnesį – jau žymiai sumažino judėjimo srautą Vilniaus gatvėmis. Nemažai eismą reguliojančių šviesaforų nebedirbo – rodos, elektros taupymo tikslu. Naktimis gatvės vos apšviestos. Autobusų judėjimas mažinamas . Butų apšvėtimas nutrauktas.6 Didžiausią grėsmė buvo ta jog po ekonominės blokados bus daug bedarbių . Masė nedirbančių žmonių galėtų pakenkti Lietuvos nepriklausomybei. Masė žmonių galėtu tapti mase pasipiktinusių žmunių. Ir tada jai tie žmonės sukiltu prieš Lietuvos vyriausibę sovietai galėtų įvesti gorbačiovinį prezidentinį valdimą. Taigi Rusijos provakacijos nepavko, bet Sovietų armija visvien panaudojo jėgą užimdami televizijos bokštą 1991-01-13 žiauriai žuvo žmonės. Kitų šalių požiūris į Lietuvos nepriklausomybę Kitos šalys neskubėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, nes jai pripažinsi Lietuvos interesams tai nepritarsi Rusijos sprendimams, o Rusija nemaža ir tikrai galinga valstybė. 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respubliką de jure pripažino pirmoji užsienio valstybė – Islandija. Poto JAV pezidentas D.Bušas pareiškė, kad JAV pripažins Lietuvos nepriklausomybia, kai jos Vyriausybė pradės vykdyti valdžią savo teritorijoje ir perspėjo, kad tuo atveju, jei TSRS Lietuvoje panaudos jėga, JAV į tai atitinkamai reaguos. Po tokio JAV pareiškimo Rusijai neliko nieko kaip tik 1991 m. rugsėjo 6 d. SSRS pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Dar vėliau Lietuvą pripažino Austrija, Bulgarija, Italija, Kanada, Lenkija, Malta, San Marinas, Portugalija, Rumunija, Ukraina, Latvijos ir Estijos respublikas. Lietuva buvo ne tik pripažinta kitų tautų, bet ir priimta į Pasaulinę intelektualinės nuosavybės organizaciją (WIPO). 1992 m. balandžio 30 d. Lietuva priimta į Tarptautinį valiutos fondą. Tai kad Lietuvą palaikė kitos šalys yrodė ir 1993 m. rugsėjo 4–8 d. Lietuvoje su ganytojišku vizitu lankėsi katalikų popiežius Jonas Paulius II. Jis aukojo šventas Mišias Vilniuje, Kaune, Šiluvoje, prie Kryžių kalno (Šiaulių r.). Lietuva ėmė stiprėti ir atsigauti nuo priespaudos sunkumų 1993 m. birželio 25 d. į apyvartą išleisti nacionaliniai pinigai – litai. Lietuva nepriklausomybės siekė nuo to laiko kai ją ėmė gropstyti tiek Rusija tiek Vokietija nors jos kovos vyko per kelis amžius Lietuva vis dėl to išsikovojo ilgai siekta nepriklausomybę. Valdant Lietuvą kunigaikščiams Lietuva buvo didėlė ir galinga šalis kurios visi bijojo ir nedrįsdavo pulti. Bet viskam ateina galas vienos šalys pakyla kitos patiria vienokia ar kitokia krizę. Lietuvoja 1990 m. prasidėjo tautos atgimimas visa tauta siekė vieno tikslo tai buvo nepriklausomybės atgavimo visų ryštas ir noras padėjo pasiekti tikslą. Todėl mes dabar gyvename laisvoja ir nepriklausamoja valstybėja.
Istorija  Konspektai   (45,23 kB)
Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją XIX a. pradžioje sąlygojo carinės Rusijos ir imperiniais užmojais garsėjusios Prancūzijos politika. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m., kada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas kongresine karalyste, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi, nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tačiau išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusifikacinė politika buvo silpnesnė. Iki Napoleono invazijos į Rusiją Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienokia ar kitokia forma bus atgaivinta Rusijos imperijos sudėtyje. Šios viltys žlugo kartu su Napoleono 1812 m. kampanija, kai Napoleoną bajorija sveikino kaip išvaduotoją. Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija. XIX a. vyko net du plačius visuomenės sluoksnius apėmę sukilimai dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir unijos su Lenkija atgaivinimo, kurie buvo nukreipti ir prieš ekonominę priespaudą: 1831m. sukilimas, kuriame esminis vaidmuo teko bajorijai ir 1863–1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos. Abu sukilimai buvo numalšinti. Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t.y., civilizacijos lygį pasiekusi, kultūra. Prie rašytinės lietuvių kalbos, lietuvių filologijos, lietuvių grožinės literatūros ir lietuvių istoriografijos vystymo daug prisidėjo žemaičių lietuviškasis sąjūdis, kurio bene ryškiausia figūra buvo Simonas Daukantas, pirmasis suformulavęs naująjį tautiškumo supratimą, kur tautos esminiu skiriamuoju požymiu laikoma kalba. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyviai nebuvo sukilimų priešininkai, veikiau jiems simpatizavo, nors jų pačių veiklos prioritetai buvo pirmiausia kultūriniai. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikomas pirmuoju tautinio judėjimo etapu. Po 1863-1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M.Valančiaus bei J.Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai , vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių bažnyčios protegavimas. Tautinį išsivadavimo judėjimą, kuris buvo užgniaužtas numalšinus sukilimus, pratęsė jau ne žemaičių, o iš Suvalkijos valstiečių kilusi lietuviškoji inteligentija. Tautinio judėjimo atsigavimas išryškėjo su J. Basanavičiaus pradėtas leisti laikraštis „Aušra“ (1883 – 1886 m.). Vėliau jos idėjas pratęsė kiti, kaip ir „Aušra“ dėl spaudos draudimo nelegaliai Lietuvoje platinti ir Prūsijoje spausdinti periodiniai leidiniai, ypač Vinco Kudirkos redaguotas liberalusis laikraštis „Varpas“ (1889 – 1905 m.). XIX a. 9-ame dešimtmetyje lietuvių tautinis sąjūdis palaipsniui vėl įžengė į politinės raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija. Politinė priklausomybė Rusijos imperijai vertė tautinio sąjūdžio veikėjus akcentuoti savo tautinės grupės išskirtinumą ir tuo pagrindu reikalauti, kad etninės ribos sutaptų su politinėmis ribomis. 1904 m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje, nes suprato jo neperspektyvumą. 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas – paskelbė autonomijos reikalavimą.
Istorija  Referatai   (15,87 kB)
Jonas Smilgevičius
2010-06-03
Jonas Smilgevičius Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius gimė 1870 m. vasario 12 d. Šonių kaime (dab. Plungės r.), bajorų šeimoje. Jis buvo ekonomistas, bankininkas, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas, visuomenės veikėjas. Iki 1893 m. mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) ir Liepojos gimnazijose. Studijavo ekonomiką: vienerius metus Karaliaučiaus universitete, vėliau perėjo į Berlyno universitetą, kurį baigė 1899m. Studijų metais bendravo su J. Sauerweinu, V. Bruožiu ir kitais lietuvybės puoselėtojais Vokietijoje. Spaudos draudimo metais J. Smilgevičius rašė į lietuvių spaudą. Dar būdamas šešiolikos metų, surinko medžiagą apie caro valdžios represijas Kęstaičiuose netoli Alsėdžių, kur 1886 m. buvo sugriauta bažnyčia. Dalis šios bažnyčios gynėjų žuvo arba buvo sunkiai sužeisti, keliasdešimt prie jos budėjusių žmonių suimti ir ištremti į Sibirą. Šią Kražių skerdynėms prilygstančią tragediją J. Smilgevičius 1904 m. detaliai aprašė JAV leista¬me laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“. Jis parengė publikacijų laikraščiui „Varpas“, kitiems nelegaliems lietuvių periodiniams leidiniams, o kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas – ir pirmajam dienraščiui lietu¬vių kalba „Vilniaus žinios“. Bendradarbiavo „Varpe“, „Vienybėje Lietuvninkų“, „Vilniaus žiniose“, pasirašinėdamas savo pavarde ir slapyvardžiais. 1895m. išleido knygelę „Pienininkystė Lietuvos ūkininkams“. Nuo 1907 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. Baigęs ekonomiką Berlyno universitete, J. Smilgevičius trejus metus dirbo Peterburge, Žemės ūkio ministerijoje inspektoriumi. Vadovavo Nobe¬lio prekybos įmonių filialui Varšuvoje. Priklausė Varšuvos lietuvių draugi¬jai. Apie 1912 m. grįžo į Lietuvą. Vilniuje bankrutavus P. Vileišio geležies dirbinių gamyklai, J. Smilgevičius kartu su J. Basanavičiumi ir kitais lietu¬viais įkūrė bendrovę, kuri nupirko bankrutavusią įmonę. „Vilija“ pavadintas fabrikas pradėjo gaminti žemės ūkio padargus. Jis sėkmingai veikė iki 1918 m. J. Smilgevičius buvo „Vilijos“ savininkų bendrovės pirmininku. 1913 m. talkino steigiant Vilniaus lietuvių kredito draugiją, įsigijo Užvenčio (dab. Kelmės r.) dvarą, kuriame užveisė pieninių galvijų bandą, užsėjo tabako plantaciją, įrengė modernų vandens malūną, lentpjūvę, plytinę. Rūpinosi žemės ūkio naujovių populiarinimu lietuvių visuomenėje. J. Smilgevičius dalyvavo organizuojant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vil¬niuje vykusią Lietuvių konferenciją, rengė jos metu priimtus dokumentus. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tary¬bos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Signataras buvo vienas pagrindinių akcinių bendrovių „Nemunas“, „Dubysa“, „Miškas“, „Neris“, „Sidabrinė lapė“ steigėjų ir akcininkų, vienas iš Lietuvos kredito banko įkūrėjų. J. Smilgevičius iš Užvenčio dvaro, kur svečiuodavosi daugelis to meto iškilių Lietuvos žmonių, neretai nuvykdavo kurį laiką pagyventi į Kauną. Nemažai asmeninių lėšų signataras skirdavo labdarai. 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą, kuriame buvo finansų ir biudžeto komisijos pirmininkas. 1925 m. išrinktas Lietuvos banko tarybos nariu. Lietuvos kredito banko (1921 m.) steigėjas. Mirė 1942 m.(nacių okupacijos metais) rugsėjo 27 d. Kaune. Buvo palaidotas Užvenčio dvaro koplyčios rūsyje, 1998 m. perlaidotas Užvenčio miestelio kapinėse.
Istorija  Rašiniai   (132,54 kB)
Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.
Istorija  Referatai   (24,11 kB)
Renesansas
2010-06-03
Renesanso pradžia Nėra tiksliai nustatyta šios epochos pradžia.Vieni istorikai teigia,kad XV-XVI a.tėra tik “Viduramžių klestėjimo” laikai,kiti šį laikotarpį vertina kaip Renesanso pradžią. Spaudos reikšmė Spausdintos knygos padėjo plisti renesanso idėjoms, iš pradžių Italijoje,o paskui ir likusioje Europoje.Žmonės, norėję atrodyti kultūringi, privalėjo būti apsiskaitę.
Istorija  Pateiktys   (779,65 kB)
Partizanai
2010-06-03
Rokiškio apskrities MGB skyriaus sudaryti karinių-čekistinių operacijų aktai rodo, kad daugiau kaip 30 proc. operacijų prieš partizanus sėkmę lėmė tai, kad MGB iš savo agentų sužinodavo tikslias partizanų buvimo vietas ir partizanų skaičių. Paprastai prieš 3-5 partizanus, prisiglaudusius bunkeriuose, būdavo siunčiama gerai ginkluota daugiau kaip 50-ties MGB kareivių kuopa. Dažnai partizanai nepasiduodavo ir žūdavo priešindamiesi. Kiekviename karinės-čekistinės operacijos akte pažymėta, kad operacija vykdavo remiantis agentūros pranešimais. 1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais - Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.Kas butų jei tarp mūsų Lietuvos ginėjų nebūtų buvę išdavikų, sunku dabar tai nuspėti, bet manau galima išsivaizduoti paskaitę literatūra mano parašytame referate. Priežastys lėmusios nutarimą partizanauti Pasak prof. J. Brazaičio pagrindinės priežastys, lėmusios vyrus eiti partizanauti, buvo penkios: 1. Ankstesnės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems kurie savo tautai siekė nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės. 2. Vokiečių okupacijos metais visame krašte įsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus. 3. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pažadus sugražinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. 4. Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo. 5. Daugelis vyrų pasitraukė į miškus, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Žinoma kiekvienas kovotojas turėjo savų priežasčių, dėl kurių stojo į partizanų gretas. Vėliau partizanų gretas papildė žmonės, kuriems grėsė tiesioginis suėmimo pavojus. Pvz., būsimas Tauro apygardos vadas mjr. Drunga - ,,Mykolas Jonas” išėjo pas partizanus tik 1945 m. vasarą po to, kai saugumas išaiškino jo vaidmenį Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardoje vokiečių okupacijos metais. Partizanų pasipriešinimo tarpsniai Partizanų pasipriešinimą būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius: pirmasis , trūkęs mažiau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale. Partizanų žygiai ir kovos Pirmasis periodas Pirmieji partizanų būriai kūrėsi spontaniškai ir greitai apėmė visas Lietuvos dalis, išskyrus tuos rajonus, kur buvo sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai, pavyzdžiui Paprūsėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Itin gausūs partizanų būriai susitelkė miškingiausiuose Lietuvos vietose, kaip Dainavos, Karšuvos, Biržų ir Žaliojoje girioje, Utenos apskrities miškuose, Naručio ežero apylinkėse. Per pirmąjį laikotarpį partizanai dažnai puldinėjo miestus, enkavedistus ir nevengdavo kovų su geriau apginkluotu ir gausesniu priešu. 1944 m. spalio mėn. partizanai įsiveržė į Jūžintų miestą ir apšaudė vykdomojo komiteto pastatą. 1944 m. naktį iš gruodžio 11 į 12 trys partizanų grupės apsupo Panemunio mietelį, sudegino kelis pastatus, nukovė daugiau negu dešimtį vietos pareigūnų, aktyvistų ir ,,liaudies gynėjų”. 1945 m. rugsėjo 25 d. apie 30 partizanų užpuolė Skaistgirio valsčiaus Domeikių kaimą, nukovė kareivių ir stribų. Ypač daug partizanų burių veikė Žaliojoje girioje ir Panevėžio apylinkėse. Ltn. Blėkio vadovaujami vyrai įsibraudavo net į patį Panevėžį ir ten atlikdavo uždavinius. Keli Antano Birbilio - ,,Baltušio” būrio kovotojai vežimu įvažiavo į Subačiaus valsčiaus Geležių bažnytkaimį ir užpuolė stribus. Čia veikiantys partizanai nebijojo susirėmimų su valdžios pajėgomis. Vieno suimto partizano parodymu, ,,ginklai buvo taip pat įgyjami, puolant Raudonosios armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių ,,liaudies gynėjų”būrius”. Partizanai ne tik kovodavo prieš stribus, enkavedistus, kolaborantus ir ,, liaudies gynėjus”. Taip pat žlugdydavo rinkimus. Štai kokį planą buvo sudaręs Juozas Lukša – Daumantas prieš eilinius rinkimus: 1. Kelias dienas prieš rinkimus iš visų piliečių surinkti sovietinius pasus, kad rinkimų metu bolševikai neturėtų kur atžymėti balsavusių. 2. Rinkimų išvakarėse, vasario 9-10 d. naktį, išardyti ar išsprogdinti visus vietinės reikšmės tiltus, sunaikinti telefonų linijas ir apšaudyti rinkimines būstines, kad bolševikai negalėtų parmesti rinkimų dieną papildomos apsaugos į rinkimines apylinkių būstines ir negalėtų susirišti su centrinėmis įstaigomis, o esamos rinkiminės būstinės pajėgos neišdrįstų vykti į apylinkes ir su durtuvais varyti gyventojų prie urnų dėžių. 3. Rinkimų dieną, vasario mėnesio dešimtą, atidžiai kontroliuoti apylinkes. Ten kur rusai imsis prievartos, be gailesčio juos naikinti. Šiomis priemonėmis buvo tikimasi bent laikinai bolševikams sutrukdyti, kad neprievartautu ir neterorizuotų gyventojų. Antrasis periodas Antruoju savo kovos laikotarpiu partizanai pradėjo taupyti jėgas. Pergalvoję savo dviejų metų patirtį ir pamatę, kad žuvo daug geriausių kovotojų, partizanų vadai suprato, jog toks kovingumas yra pragaištingas ir reikalauja nereikalingų aukų. Antruoju laikotarpiu keitėsi ir partizanų vadai. Jeigu pirmuoju laikotarpiu vadovavo energingi ir drąsūs vyrai, kuriems pakluso dėl asmeninių savybių. Tai antruoju laikotarpiu vadovavimas partizanų būriams (didesniems) perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Karininkai didžiausią reikšmę skyrė kovotojų branduoliui išlaikyti, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Tad partizanai pakeitė savo taktiką, nutarė neieškoti bereikalingų susirėmimų su gausiomis priešo grupėmis. Dėl to stambesniems NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos. Bet stribams ir partijos pareigūnams gal net padidėjo mirties pavojus. Laisvės kovotojai sėkmingai priešinosi komunistų bandymams pakeisti kaimo visuomeninę santvarką, trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų ar juos simbolizuojančių institucijų kūrimui. Nors šiuo laikotarpiu partizanai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laikotarpis nuo 1946m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Komunistai suorganizavo du masinius trėmimus, per kuriuos išvežė daugiau negu 100000 žmonių, suėmė dešimtis tūkstančių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Bet dėl šito partizanai neliko pasyvus. Per daug uolūs valdžios pareigūnai it įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti savo veiklą, o įspėjimo nepaisę buvo šaudomi. Mirties bausmėmis partizanai norėjo įbauginti kitus parsidavėlius, apsaugoti savuosius nuo šnipų ir sulėtinti komunistų įsiviešpatavimą kaime. Trečiasis periodas 1949m. ne tik laisvės kovotojų bet ir visos tautos jėgos pradėjo išsekti. Jeigu kas dar tikėjosi šiokios tokios pagalbos iš Vakarų, tos viltys buvo labai santūrios. Komunistai vis labiau įsigalėjo. Pradėjo augti partijos ir komjaunimo narių skaičius, o pirmoje 1949 m. dalyje valdžia drakoniškomis priemonėmis privertė ūkininkus stoti į kolūkius. Šis ūkininkų stojimas į kolūkius reiškė, kad tauta jau pasidavė. Savo taktiką, paskutiniu savo gyvavimo laikotarpiu, pakeitė ir partizanai. Jie nebebandė taip atkakliai priešinti neišvengiamybei ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus ir priešui taikomas represijas. Jei anksčiau buvo stengiamasi išlaikyti stiprų kovotojų branduolį, tai dabar buvo pasitenkinta organizacijos griaučių išsaugojimu, kad reikalui esant būtų galima greitai atgaivinti karinį pajėgumą naujais kovotojais. O jų buvo, nes tuo metu tauta buvo priblokšta, bet neišmokusi mylėti okupanto. 1951 – 1952 m. partizaniniame judėjime atsirado daug išdavikų. Provokacijomis, kankinimais saugumui pavyko palaužti suimtus žymius partizanų vadus, kai kuri jų buvo užverbuoti ir su partizanais persirengusiais saugumiečiais grįždavo į miškus. Ten suiminėjo, šaudė tebekovojančius partizanus, sėjo nepasitikėjimą įtarumą. Šie ir kiti smūgiai pakirto partizanų veiksmingumą. Bet tai nebuvo jų galutinis sužlugimas. Net 1951-1952 m. dalyse tebėra didesni partizanų būriai, bet jie laikosi drausmingai. Nemaža dalis pagrindinių vadų toliau slapstosi iš dalies dėl to, kad jiems būtų buvę sunku legalizuotis, iš dalies gal tikėjos tarptautinių permainų. Bet pagaliau partizanai nutraukė savo veiklą. Tik ne visi būriai iš karto. Nežinia, ar 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas specialus demobilizacijos įsakymas, bet 1953 m. ir 1954 m. tebėra keli atskiri daliniai, paskutinieji didingo pasipriešinimo likučiai. Partizanų spauda Partizanai taipogi skyrė nemažą dėmesį savo spaudai. Daugelis didesnių partizanų dalinių leido savo laikraštėlius ir atsišaukimus. Mažesni gaudavo ir platindavo kitų leidinius. Apie partizanų leidinius žinių nėra labai jau daug. Išliko tik tie laikraščių numeriai, kurie buvo išgabenti už geležinės uždangos.Spaudos technikos atžvilgiu partizanų spauda buvo menka. Kitaip ir negalėjo būti, nes laikraštėlius partizanai spausdino bunkeriuose. Dauguma leidinių spausdinti rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog rašomąją mašinėle. Išimti sudarė Jungtinės Kęstučio apygardos leidinys ,,Laisvės varpas”, kuris ilgesnį laiką buvo spausdinamas spaustuvėje ir 1947 m. išeidavo kas dvi savaites. Laikraščių leidimas vyko tikrai primityviomis sąlygomis. Štai kaip Juozas Lukša-Daumantas leido ,,Laisvės žvalgą”. ,,Pradiniai darbo žingsniai buvo labai sunkūs. Man su Uosiu teko paruošti rankraščiai. Toliau ant mano galvos gulė pagaminti vinjetes. […]. Itin daug kantrybės ir pasišventimo reikalavo matricų paruošimas spaudai. Neturėjom jokių raižymo priemonių, reikėjo matricoje įbrėžti nusmailinta kulka. Spausdinome rotatoriumi. Viskas buvo atliekama mažame bunkeriukyje, miške grubo rankos tiek prie rašomos mašinėlės, tiek prie graviūrų, tiek prie spausdinimo. Darbas trūko tris dienas. Prieš mus gulėjo 900 egzempliorių ,,Laisvės žvalgo” ir apie 1400 atsišaukimų bei karikatūrų”¹. Kaip matome partizanai leido ir atsišaukimus. Savo spaudoje partizanai rašė įvairiais klausimais, stebėjo ir komentavo pasaulinius įvykius, nagrinėjo tautos problemas, išspausdindavo vieną kitą eilėraštį, partizanų dainų, paminėdavo žuvusius kovotojus, skelbdavo straipsnius apie bolševikų kėslus, įspėjimus kolaborantams ir partizanų išdavikams. Daumanto dalinys, pavyzdžiui, spaudą platino keliais būdais: vienas būdas tai patys partizanai naktimis lipdė viešesnėse vietose (atsišaukimus), kitas būdas buvo panaudojant bolševinės administracijos aparatą (išplatindavo apylinkių pirmininkai). Platindavo ir organizacijų nariai. ,,Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. […]. Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. […]. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan., kitus pasiusdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose”. Partizanai Seinijos krašte Trėmimai Nepraėjo nė dvi savaitės nuo miško brolių žuvimo, saugumiečiai suėmė Smilgutės tėvelį, vėliau ištrėmė likusią Pauliukonių šeimą. Užvarytos pastotės nuvežė į geležinkelio stotį. Ten jau buvo suvaryta daugiau šeimų. Visi baiminosi, kad veža į Sibirą. Stoties viršininkas pasakė, kad traukinys veš į atgautas Lenkijos žemes (prieš karą buvo Vokietijos). Traukinius lydėjo Saugumas. Po 10 dienų kelionės šaltuose prekiniuose vagonuose Smilgutės šeimą apgyvendino baisiame name su lenkų repatriantų šeima. Žmonės buvo geri, padėjo šiaip taip susitvarkyti moterims. Suimta Smilgutė Už mėnesio, gal daugiau, suėmė ir Smilgutę. Vežė į Balstogę. Pakeliui uždarė nekūrentoje daboklėje. Sušalusi, be miego, vos sulaukė ryto. Rytą išvežė traukiniu į Varšuvą. Ten laukė traukinys į Balstogę. Smilgutė vos laikėsi ant kojų. Priėjo du jauni vyrai prie sargybinių, deportuojančių Smilgutę, paklausė, ar gali jai nupirkti maisto. Milicininkai sutiko. Atnešė Smilgutei karštos arbatos ir sumuštinį. Arbatą su malonumu išgėrė. Buvo antra para nevalgiusi, maisto praryti negalėjo. Smilgutė peršalo, jautėsi blogai. Po ilgo laukimo Varšuvos stotyje išvežė į Balstogę. Ten milicininkai nuvedė ją į Saugumo raštinę, pasakė saugumiečiams, kad suimtoji serga. Jie ironiškai nusišypsojo ir tarė: “Mes ją greit išgydysim”. Smilgutę uždarė būstinės požemyje. Languose buvo tik grotos. Palangėse matėsi kauburiai sniego, lovos nebuvo, tik suolas. Užsikloti davė ploną užtiesalą. Žiema buvo šalta, temperatūra buvo kaip lauke. Rytą atnešdavo drungno juodo gėrimo, vadinamo kava, ir juodos duonos. Smilgutė, kad nesušaltų, vaikščiojo. Blogiausia buvo naktį - miego norėjo, bet atsigulti bijojo, kad užmigus nesušaltų mirtinai. Bėgo dienos, jėgos silpnėjo, jautė, kad turi didelį karštį, prašė sargus pakviesti gydytoją, bet jie nesiskubino. Smilgutė, kai išgirsdavo rūsyje žingsnius, daužė duris. Pagaliau vienas susidomėjo, pamatęs ją atėjo su gydytoju. Perkėlė į bendrą rūsį. Buvo išvarginta. Likimo draugės liepė gulti ant “pričios”. Pričia vadino iš lentų sukaltą platų gultą su trupučiu šiaudų. Smilgutei atsigulus, kalinės aplink susėdo, kad sargas nematytų. Mat gulėti ir sergantiems ant “pričios” buvo draudžiama. Smilgutė slepiama išmiegojo visą dieną, nubudo sustiprėjusi. Tik nubudusi pamatė gerai pažįstamą partizanų globėją ir ryšininkę Verutę. Ją anksčiau suėmė, naktimis tardė. Klausinėjo ir apie Smilgutę. Ji pasakė per tardymą pažįstanti ją tik iš matymo. Verutę greitai perkėlė į kitą kamerą. Bendrame rūsyje Bendras rūsys buvo tamsus, vietos mažai, trūko oro; vos užmigdavo, su triukšmu atsidarydavo durys. Visos nubusdavo, laukė su baime, kurios pavardę iššauks tardymui. Gulėjo apsirengusios. “Pričia” buvo per siaura aštuonioms kalinėms. Per naktį reikėjo gulėti vienoj pozicijoj, apsiversti nebuvo galima. Rytą skaudėjo kaulus. Kalinės buvo lenkų tautybės inteligentės moterys. Sugyveno gerai. Kaip įmanydamos stengėsi paįvairinti pamažu slenkančias dienas. Smilgutė greitai susigyveno. Bėgo savaitės. Vieną naktį, vos užmigus, atsidarė durys. Išgirdo Smilgutė savo pavardę. Išėjusi į tamsų koridorių girdėjo kitų rūsių atidaromas duris. Eidama paskui sargą meldėsi. Pas tardytoją Tardytojas buvo jaunas. Pasisveikinęs neaiškiai pasakė savo pavardę, paprašė atsisėsti. Perskaitė, kuo buvo kaltinama, liepė prisipažinti, nuo to priklausys, kaip ilgai sėdės, gal bus išlaisvinta. Prieš ją komunistinėje Lenkijoje atsivėrė daug galimybių. Gaila, jei tokia mergaitė jaunystę praleistų kalėjime, bet tai priklauso nuo jos pačios. Smilgutė, išklausiusi kaltinimų, pareiškė negalinti prisipažinti, ko nebuvo padariusi. Liepė apsigalvoti, nekomplikuoti tardymo. Esą jie viską žino. Pašaukė sargą, kad vestų atgal į rūsį. Prasidėjo Smilgutei neramios naktys - norėjo ją palaužti. Kai buvo netoli nualpimo, atidarydavo langą. Smilgutė laikėsi tvirtai, atmetė kaltinimus. Prisipažinimas buvo surištas su partizanų globėjų išdavimu. Su Dievo pagalba nepalūžo, išlaikė. Po šešių mėnesių kariškas teismas paskyrė jai penkerius metus kalėjimo. Po teismo Smilgutę perkėlė į kamerą, kur sėdėjo kalinės po teismo. Jų kameroje buvo daug. Trijų aukštų lovų ne visoms užteko, miegojo ant grindų. Langai uždengti skarda. Kameroj mažai šviesos, trūko oro. Po dviejų dienų naujoj kameroj Smilgutę naktį išbudino sargų šauksmas. Kalinės greit lipo iš lovų baltiniuose, turėjo stovėti prie sienos. Sargės darė kratą, nieko neradusios liepė iš čiužinių ištraukti šiaudus. Šiaudai seniai keisti, pajudinus kilo debesys dulkių, graužė akis, dusino kosulys. Po kratos, kol sutvarkė patalpą, miegui laiko neliko. Kai kartą išvedė į kiemą, vyrų grupėje Smilgutė pirmą kartą po suėmimo pamatė savo tėvelį. Jis buvo nuteistas penkeriems metams už partizanų globą. Buvo nuvargęs, pražilęs. Smilgutė pirmą kartą pravirko kalėjime. Ligoninėje ir kitame kalėjime Smilgutė visą laiką jautėsi blogai. Gydytojas nusiuntė tyrimui. Rado plaučių džiovą ir perkėlė į kalėjimo ligoninę. Joje galima dieną atsigulti, ilgiau leisdavo pabūti kieme, matuodavo temperatūrą. Vaistų nedavė. Maistas - kaip kameroj. Smilgutė ligoninėje susipažino su jaunu kaliniu gydytoju, kuris aptarnavo vyrų kamerą ir ligoninę. Per jį palaikė ryšius su tėveliu. Kartą Michal (gydytojo vardas) pasakė, kad vakar tėvelį su kitais kaliniais išvežė į kitą kalėjimą. Jam dar liko ketveri metai kalėti. Greit ir Smilgutę išvežė į kitą kalėjimą. Buvo gruodžio 24 d. Nuvežė visas kalines kartu ir uždarė į vieną kamerą. Jas viršininkas įspėjo, kad nebūtų giesmių, maldų, atgyventų “prietarų”. Jam išeinant pro duris, kalinė užgiedojo Kalėdų giesmę. Ją išvedė ir uždarė į vienutę, tik stovėti galėjo. Išlaikė per naktį. Sugrįžusi pasakė: “Pirmoji tema mano rašinio išėjus iš kalėjimo bus - “Kaip praleidau Kūčias prie komunistų”. (Ji buvo žurnalistė.) Po dviejų savaičių kalines išskirstė į kitas kameras. Smilgutę patalpino į plaučių kamerą. Joje buvo keturios kalinės, trys jaunos, viena vyresnio amžiaus. Plaučių kameroj maistas buvo geresnis, ilgiau leisdavo pabūti kieme. Laikraščių nei knygų nedavė. Į laisvę Nepraėjo nė dveji metai kalėjime, Smilgutę pašaukė į raštinę ir pranešė, kad išleidžia iš kalėjimo. Privalo grįžti į ištrėmimo vietą, registruotis milicijoj du kartus per savaitę. Byla bus iš naujo svarstoma (gynėjas perdavė bylą aukštesniam teismui). Netikėtai išlaisvinta Smilgutė nesidžiaugė, nes nežinojo, kas laukia. Milicija nuo gyvenamos vietos buvo toli. Registruotis vaikščiojo pėsčia, nes kito susisiekimo nebuvo. Laikas bėgo, namiškių globojama Smilgutė sustiprėjo. Nuvažiavo į plaučių sanatoriją patikrinti sveikatos. Gydytojas padaręs tyrimus džiovos nerado. Maloni staigmena buvo Smilgutei ir gydytojui, kuris buvo pažįstamas iš kalėjimo, - susitikdavo ligoninėje. Mat jis irgi buvo kalinys, dirbo kalėjime kaip gydytojas. Iš teismo žinios nebuvo. Smilgutei buvo atimtos teisės - įsidarbinti negalėjo. Išlaikė ją šeima, kuri pardavusi turtą gyveno vargingai. Kartą, nuėjus registruotis, milicijos viršininkas pasakė gavęs žinią iš teismo - byla išspręsta jos naudai, į kalėjimą grįžti nereikės. Palinkėjo sėkmės. Smilgutė kuo greičiausiai norėjo įsidarbinti. Kaip buvusiai politinei kalinei sunku ką geresnio rasti. Nuvažiavo į valstybinių ūkių direkciją (jos sesuo dirbo buhaltere). Direktorius buvo senyvas, malonus žmogus, buvęs dvarininkas. Smilgutė pasitikėjo ir kaip tėvui papasakojo šeimos ir savo išgyvenimus. Išklausęs pasakė: abi kartu su seserim dirbs didelio valstybinio ūkio įstaigoje. Darbo turėjo daug, bet buvo patenkintos, taip pat direkcija jų darbu buvo patenkinta. Paleido ir tėvą Smilgutės tėvelis, atlikęs bausmę, po penkerių metų sugrįžo pas šeimą. Į savo kraštą grįžti neleido. Šeima buvo šiaip taip tremtyje įsikūrusi. Sugrįžęs tėvelis galėjo ramiai ilsėtis. Bėgo metai, tėveliai ilgėjosi savo krašto (Seinijoje), kur paliko didelį gerai tvarkomą ūkį. Ten nuo neatmenamų laikų gyveno jų protėviai, raštingi, susipratę lietuviai, ilgą laiką pas save slėpę 1863 m. sukilėlius, kovojusius prieš caro priespaudą. Už slėpimą sukilėlių grėsė didelė bauda, bet jos nepabūgo. Kai buvo leista, Smilgutės tėvelis su vyriausios dukros šeima sugrįžo į savo kraštą. Smilgutė ištekėjo, persikėlė į miestą ir ten pasiliko. Sugrįžusi Smilgutės šeima į savo gimtinę, rado trobesius sunaikintus, žemę buvo pasisavinęs kolūkis. Smilgutės tėveliui buvo atimtos teisės, tik po mirties reabilitavo. Jis buvo savininkas ūkio, bet kaip be teisės žemės neatgavo. Tuo pasinaudojo vietiniai gyventojai, lojalūs komunistams, įsigijo Smilgutės tėviškės nuosavybės dokumentus. Dokumentai galioja ir toliau - žemės neatgavo. Nebūtų taip skaudu, jei nebūtų prie to prisidėję savi tautiečiai. Prabėgo daug metų nuo ištrėmimo. Ieškodama jaunystės prisiminimų, Smilgutė sugrįžusi į Trikampį nuvyko į buvusią tėviškę. Viską rado sunaikinta, riogsojo gyvenamojo namo griaučiai, prie šono sode dar stovėjo pakrypęs kryžius, galvą nuleidęs kabojo liūdnas Rūpintojėlis. Išvados Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai pergalės neiškovojo. Žinoma savo jėgomis jie nesitikėjo jos iškovoti. Jie tikėjosi pagalbos iš Vakarų, kuri nepasirodė. Savo kova partizanai tenorėjo palengvinti Lietuvos žmonių padėtį kaime. Bet pasipriešinimas pamažu slopo. Gal partizanai buvo pavargę nuo kovų, o gal suprato, kad pagalbos iš šalies nebesulauks.
Istorija  Referatai   (19,8 kB)
Lietuva nepriklausomybę paskelbė pasitaikius tinkamai progai. Jau 1988 m. žmonių širdyse gimė noras atgauti nepriklausomybę. O 1988 m. vasario 16 d. pogrindyje valdžios puolimo ir represijų sąlygomis paminėta Nepriklausomybės diena. Naktį Vilniuje, Palangoje ir kitur virš kai kurių pastatų iškeltos trispalvės vėliavos.Įvykus Aukščiausiųjų Tarybų rinkimams didelią persvarą laimėjo nepriklausomybės šalininkai ir Sąjudis, gavęs daugiau nei 900/0 vietų. Tai buvo vienintelis būdas legaliai išstoti iš SSRS ir atkurti nepriklausomybę. V.Lansbergis 1990-03-11 m. priėmė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Aukščiausioji Taryba paint rate TSRS aukščiausios Tarybos pirmininkui M.Gorbačiovui. šiuo raštu buvo pranešama, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė teisinius aktus ir politinius nutarimus, įtvirtinančius Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. SSRS liaudies deputatų suvaževimas ir M.Gorbačiovas ėmė reikalauti, kad Lietuva atšauktų Lietuvos nepriklausomybės aktą. Lietuvoje pradėtos kurti paralelinės valdžios institucijos, LSSR prokuratūra. Sunkumai paskelbus Lietuvos nepriklausumybę Paskelbus Lietuvos nepriklausomybės aktą prasidėjo sunkumai su kuriais Lietuvai susidoroti buvo nelengva užduotis. Rusų kariaiviai užėmė kai kurias valstybės institucijas SSKP priklausiusius pastatus, SSRS nutraukė naftos tiekimą. 1991 m. sausio 8 d. mažmeninių kainų pakėlimo dingstimi komunistinės jėgos nesėkmingai mėgino užimti Parlamento rūmus. Lietuvai išties buvo neliangvas laikotarpis. Lietuvos AT buvo priversta 1990 m. birželio 23 d. priimti Nepriklausomibės atkūrimo akto moratoriumą. Jis buvo priimtas su išlyga, kad po jo bus pradėtos tarpvalstybinės Lietuvos ir Maskvos derybos.3 Lietuvos žlugdymas tesėsi dar ilgą laiko tarpą. Bet sovietai nenurimo ir nenuleido rankų taip tarent nepaliko Lietuvos ramybėja, o tik ėmėsi dar drastiškesnių veiksmų. Prisidengusi Persijos įlankoje vykstančiu karu į Vilnių atsiuntė desantininkus iš Paskove dislokuotos divizijos. Desantininkai provokavo konfliktus, o Sausio 11d. jie šaudydami į orą, užėmė Vilniaus spaudos rūmus. Iš visos Lietuvos į Vilnių plūdo žmonės palaikyti valdžią ir ginti parlamento, radijo, televizijos stočių. Nakį iš sausio 12 į 13 Vilniuje drastiškais veiksmais buvo užimtas televizijos bokštas. 1991 m. liepos 31d. Medininkų pasienio poste buvo žiauriai nužudyti 7 lietuvos pareigūnai. Tačiau Sovietų Sajunga 1991m. sausio mėnesį pripažino Lietuvos nepriklausomybę.4 Rugsėjo 8 d. Maskvoje krašto apsaugos ministras A. Butkevičius ir Rusijos Federacijos gynybos ministras P. Gračiovas pasirašė Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką. Rusija įsipareigojo iš Lietuvos karinius dalinius išvesti iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus atgarsiai Maskvoje Istoriniai - ir netik mūsų akimis žiūrint – aktai, kuriuos kovo 11d. paskelbė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Tarnyba, atrodo, bus sukėlę sprogusios bombos įspūdį Kremliaus suvažiavimų rūmuose, kuriuose 1990-03-13 prasidėjo TSRS liaudies deputatų suvažiavimas.5 Michailas Gorbačiovas, suvažiavimo pradžioje pristatydamas jo vadovaujančius organus ,konstatavo, kad prezidiume nėra atstovo iš Lietuvos. Paaiškino: todėl, kad Vilniuje vyksta Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sesija joje priimami sprendimai liečia gyvybinius TSRS ir kiekvienos jos respublikos interesus. M. Gorbačiovas pasiūlė Aukščiausiajai Tarybai atidžiai išnagrinėti gaunamą iš Vilniaus informaciją ir pateikti suvažiavimui samprotavimus ką daryti toliau. Rusijoje kilo rimtas nerimas, kad Lietuvai išsikovojus nepriklausomibę jos pavyzdžių gali pasekti ir kitos šalys. Tai, kad Ruijoje kilo rimtas nerimas rodė Kovo 16 d. TSRS prezidentas M.Gorbačiovas atsiūsta V.Landsbergiui telegrama, kurioje reikalaujama per dvi dienas paskelbti, jog Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas yra atšaukiamas. 4. A.Kasperavičius, Naujausiųjų laikų istorija, pus.314 Aukščiausioji Taryba atmetė TSRS prezidento M.Gorbačiovo reikalavimą atšaukti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. Į Maskvą išvyko delegacija, vadovaujama Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V.Landsbergio, kuri nuvežė TSRS Prezidentui M.Gorbačiovui atsakyma į jo reikalavimą atšaukti Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą. TSRS Vyriausybė atsiuntė grieštą įspėjimą Lietuvos Vyriausybei, kuriame sakoma, jog nebus leista įsteigti sienos perėjimo punkto, turėti savo pinigų ir perimti gamyklas, priklausančias TSRS. Lietuvoje sparčiai vyko atsiribojimas nuo SSRS. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą “Dėl TSRS gynybos ministerijos karinio komisariato, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, veiklos nutraukimo, deputatų kreipimasi į Lietuvos žmones dėl rimties, susikaupimo. Lietuvoje sparčiai vyko atsiribojimas nuo SSRS. Ekonominė blokada Ekonominė blokada buvo aiški Sovietų Sąjungos spaudimo priemonė. Šios priemonės taikymas nebuvo visiškai netikėtas, nors pranešimas šio taikymas ir nebuvo lauktas prieš pat Šv. Velykas. Jau tą patį savaitgalį atsirado ilgos eilės prie benzino kalonėlių, nors nafta dar buvo tiekema į Mažeikių naftos perdirbimo įmonę . Nutrauktas naftos tiekimas į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą Lietuvos prasidėjo ekonominė blokada. Sunkiai įsivaizduojama padėtis – visuomeninis transportas sustoja, automobiliai nevažiuoja, gamyklos nedirba. Šios blokados tikslas buvo paprastas sukelti žmonių nepasitenkinimą Lietuvos vyriausybe. Balandžio paskutinėmis dienomis jau jautėsi blokada. Grieštas benzino pirkimo suvaržymas – privatiems automobiliams leidžiama nusipirkti tiktai 30 litrų benzino į mėnesį – jau žymiai sumažino judėjimo srautą Vilniaus gatvėmis. Nemažai eismą reguliojančių šviesaforų nebedirbo – rodos, elektros taupymo tikslu. Naktimis gatvės vos apšviestos. Autobusų judėjimas mažinamas . Butų apšvėtimas nutrauktas.6 Didžiausią grėsmė buvo ta jog po ekonominės blokados bus daug bedarbių . Masė nedirbančių žmonių galėtų pakenkti Lietuvos nepriklausomybei. Masė žmonių galėtu tapti mase pasipiktinusių žmunių. Ir tada jai tie žmonės sukiltu prieš Lietuvos vyriausibę sovietai galėtų įvesti gorbačiovinį prezidentinį valdimą. Taigi Rusijos provakacijos nepavko, bet Sovietų armija visvien panaudojo jėgą užimdami televizijos bokštą 1991-01-13 žiauriai žuvo žmonės. Kitų šalių požiūris į Lietuvos nepriklausomybę Kitos šalys neskubėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, nes jai pripažinsi Lietuvos interesams tai nepritarsi Rusijos sprendimams, o Rusija nemaža ir tikrai galinga valstybė. 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respubliką de jure pripažino pirmoji užsienio valstybė – Islandija. Poto JAV pezidentas D.Bušas pareiškė, kad JAV pripažins Lietuvos nepriklausomybia, kai jos Vyriausybė pradės vykdyti valdžią savo teritorijoje ir perspėjo, kad tuo atveju, jei TSRS Lietuvoje panaudos jėga, JAV į tai atitinkamai reaguos. Po tokio JAV pareiškimo Rusijai neliko nieko kaip tik 1991 m. rugsėjo 6 d. SSRS pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Dar vėliau Lietuvą pripažino Austrija, Bulgarija, Italija, Kanada, Lenkija, Malta, San Marinas, Portugalija, Rumunija, Ukraina, Latvijos ir Estijos respublikas. Lietuva buvo ne tik pripažinta kitų tautų, bet ir priimta į Pasaulinę intelektualinės nuosavybės organizaciją (WIPO). 1992 m. balandžio 30 d. Lietuva priimta į Tarptautinį valiutos fondą. Tai kad Lietuvą palaikė kitos šalys yrodė ir 1993 m. rugsėjo 4–8 d. Lietuvoje su ganytojišku vizitu lankėsi katalikų popiežius Jonas Paulius II. Jis aukojo šventas Mišias Vilniuje, Kaune, Šiluvoje, prie Kryžių kalno (Šiaulių r.). Lietuva ėmė stiprėti ir atsigauti nuo priespaudos sunkumų 1993 m. birželio 25 d. į apyvartą išleisti nacionaliniai pinigai – litai. Lietuva nepriklausomybės siekė nuo to laiko kai ją ėmė gropstyti tiek Rusija tiek Vokietija nors jos kovos vyko per kelis amžius Lietuva vis dėl to išsikovojo ilgai siekta nepriklausomybę. Valdant Lietuvą kunigaikščiams Lietuva buvo didėlė ir galinga šalis kurios visi bijojo ir nedrįsdavo pulti. Bet viskam ateina galas vienos šalys pakyla kitos patiria vienokia ar kitokia krizę. Lietuvoja 1990 m. prasidėjo tautos atgimimas visa tauta siekė vieno tikslo tai buvo nepriklausomybės atgavimo visų ryštas ir noras padėjo pasiekti tikslą. Todėl mes dabar gyvename laisvoja ir nepriklausamoja valstybėja.
Istorija  Konspektai   (45,23 kB)
Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją XIX a. pradžioje sąlygojo carinės Rusijos ir imperiniais užmojais garsėjusios Prancūzijos politika. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m., kada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas kongresine karalyste, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi, nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tačiau išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusifikacinė politika buvo silpnesnė. Iki Napoleono invazijos į Rusiją Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienokia ar kitokia forma bus atgaivinta Rusijos imperijos sudėtyje. Šios viltys žlugo kartu su Napoleono 1812 m. kampanija, kai Napoleoną bajorija sveikino kaip išvaduotoją. Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija. XIX a. vyko net du plačius visuomenės sluoksnius apėmę sukilimai dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir unijos su Lenkija atgaivinimo, kurie buvo nukreipti ir prieš ekonominę priespaudą: 1831m. sukilimas, kuriame esminis vaidmuo teko bajorijai ir 1863–1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos. Abu sukilimai buvo numalšinti. Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t.y., civilizacijos lygį pasiekusi, kultūra. Prie rašytinės lietuvių kalbos, lietuvių filologijos, lietuvių grožinės literatūros ir lietuvių istoriografijos vystymo daug prisidėjo žemaičių lietuviškasis sąjūdis, kurio bene ryškiausia figūra buvo Simonas Daukantas, pirmasis suformulavęs naująjį tautiškumo supratimą, kur tautos esminiu skiriamuoju požymiu laikoma kalba. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyviai nebuvo sukilimų priešininkai, veikiau jiems simpatizavo, nors jų pačių veiklos prioritetai buvo pirmiausia kultūriniai. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikomas pirmuoju tautinio judėjimo etapu. Po 1863-1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M.Valančiaus bei J.Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai , vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių bažnyčios protegavimas. Tautinį išsivadavimo judėjimą, kuris buvo užgniaužtas numalšinus sukilimus, pratęsė jau ne žemaičių, o iš Suvalkijos valstiečių kilusi lietuviškoji inteligentija. Tautinio judėjimo atsigavimas išryškėjo su J. Basanavičiaus pradėtas leisti laikraštis „Aušra“ (1883 – 1886 m.). Vėliau jos idėjas pratęsė kiti, kaip ir „Aušra“ dėl spaudos draudimo nelegaliai Lietuvoje platinti ir Prūsijoje spausdinti periodiniai leidiniai, ypač Vinco Kudirkos redaguotas liberalusis laikraštis „Varpas“ (1889 – 1905 m.). XIX a. 9-ame dešimtmetyje lietuvių tautinis sąjūdis palaipsniui vėl įžengė į politinės raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija. Politinė priklausomybė Rusijos imperijai vertė tautinio sąjūdžio veikėjus akcentuoti savo tautinės grupės išskirtinumą ir tuo pagrindu reikalauti, kad etninės ribos sutaptų su politinėmis ribomis. 1904 m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje, nes suprato jo neperspektyvumą. 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas – paskelbė autonomijos reikalavimą.
Istorija  Referatai   (15,87 kB)
Jonas Smilgevičius
2010-06-03
Jonas Smilgevičius Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius gimė 1870 m. vasario 12 d. Šonių kaime (dab. Plungės r.), bajorų šeimoje. Jis buvo ekonomistas, bankininkas, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas, visuomenės veikėjas. Iki 1893 m. mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) ir Liepojos gimnazijose. Studijavo ekonomiką: vienerius metus Karaliaučiaus universitete, vėliau perėjo į Berlyno universitetą, kurį baigė 1899m. Studijų metais bendravo su J. Sauerweinu, V. Bruožiu ir kitais lietuvybės puoselėtojais Vokietijoje. Spaudos draudimo metais J. Smilgevičius rašė į lietuvių spaudą. Dar būdamas šešiolikos metų, surinko medžiagą apie caro valdžios represijas Kęstaičiuose netoli Alsėdžių, kur 1886 m. buvo sugriauta bažnyčia. Dalis šios bažnyčios gynėjų žuvo arba buvo sunkiai sužeisti, keliasdešimt prie jos budėjusių žmonių suimti ir ištremti į Sibirą. Šią Kražių skerdynėms prilygstančią tragediją J. Smilgevičius 1904 m. detaliai aprašė JAV leista¬me laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“. Jis parengė publikacijų laikraščiui „Varpas“, kitiems nelegaliems lietuvių periodiniams leidiniams, o kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas – ir pirmajam dienraščiui lietu¬vių kalba „Vilniaus žinios“. Bendradarbiavo „Varpe“, „Vienybėje Lietuvninkų“, „Vilniaus žiniose“, pasirašinėdamas savo pavarde ir slapyvardžiais. 1895m. išleido knygelę „Pienininkystė Lietuvos ūkininkams“. Nuo 1907 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. Baigęs ekonomiką Berlyno universitete, J. Smilgevičius trejus metus dirbo Peterburge, Žemės ūkio ministerijoje inspektoriumi. Vadovavo Nobe¬lio prekybos įmonių filialui Varšuvoje. Priklausė Varšuvos lietuvių draugi¬jai. Apie 1912 m. grįžo į Lietuvą. Vilniuje bankrutavus P. Vileišio geležies dirbinių gamyklai, J. Smilgevičius kartu su J. Basanavičiumi ir kitais lietu¬viais įkūrė bendrovę, kuri nupirko bankrutavusią įmonę. „Vilija“ pavadintas fabrikas pradėjo gaminti žemės ūkio padargus. Jis sėkmingai veikė iki 1918 m. J. Smilgevičius buvo „Vilijos“ savininkų bendrovės pirmininku. 1913 m. talkino steigiant Vilniaus lietuvių kredito draugiją, įsigijo Užvenčio (dab. Kelmės r.) dvarą, kuriame užveisė pieninių galvijų bandą, užsėjo tabako plantaciją, įrengė modernų vandens malūną, lentpjūvę, plytinę. Rūpinosi žemės ūkio naujovių populiarinimu lietuvių visuomenėje. J. Smilgevičius dalyvavo organizuojant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vil¬niuje vykusią Lietuvių konferenciją, rengė jos metu priimtus dokumentus. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tary¬bos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Signataras buvo vienas pagrindinių akcinių bendrovių „Nemunas“, „Dubysa“, „Miškas“, „Neris“, „Sidabrinė lapė“ steigėjų ir akcininkų, vienas iš Lietuvos kredito banko įkūrėjų. J. Smilgevičius iš Užvenčio dvaro, kur svečiuodavosi daugelis to meto iškilių Lietuvos žmonių, neretai nuvykdavo kurį laiką pagyventi į Kauną. Nemažai asmeninių lėšų signataras skirdavo labdarai. 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą, kuriame buvo finansų ir biudžeto komisijos pirmininkas. 1925 m. išrinktas Lietuvos banko tarybos nariu. Lietuvos kredito banko (1921 m.) steigėjas. Mirė 1942 m.(nacių okupacijos metais) rugsėjo 27 d. Kaune. Buvo palaidotas Užvenčio dvaro koplyčios rūsyje, 1998 m. perlaidotas Užvenčio miestelio kapinėse.
Istorija  Rašiniai   (132,54 kB)
Antanas Baranauskas
2010-05-30
Antanas Baranauskas, įžymaus XIX a. vidurio lietuvių poeto ir kalbos tyrinėtojo, vėliau matematiko, asmenybė- viena prietaringiausių bei dramatiškiausių visoje mūsų literatūros istorijoje. Tai pirmasis stambus lietuvių romantizmo reprezentantas, patriotinių liaudies nuotaikų reiškėjas, didelių kūrybinių polėkių ir stiprių vidaus prieštaravimų asmenybė, kurios likime atsispindi nemaža sudėtingų nacionalinės kultūros formavimosi momentų.
Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 18,35 kB)
Gimė 1879-04-11 Anykščių rajone. Augo rūpestingų valstiečių Juozo ir Zuzanos Biliūnų šeimoje. Iš prigimties buvo jautrus ir jausmingas, atsiliepdavo į kito žmogaus išgyvenimus. Juos norėjo aprašyti vaikystės atsiminimų knygoje ,,Kūdikystės sapnai”. Nebaigė. Namuose Biliūnai turėjo knygų. Jos buvo slaptai gaunamos iš knygnešių. Tėvai stengėsi vaikus mokslinti, netgi dukterį skatino eiti pas daraktorių, nors mergaičių raštingumu mažai kas domėjosi. Kaimo vaikams pradėjus šaipytis, J. Biliūno sesutė Uliūtė prašė tėvelį nebeleisti mokytis. O vėliau džiaugėsi mokėdama perskaityti brolio parvežtas knygas. Motina mokėjo daug liaudies dainų, dainuodavo dirbdama, meilę muzikai įkvėpė ir sūnui.
Lietuvių kalba  Konspektai   (10 psl., 45,3 kB)
Saulius Šaltenis
2010-05-23
Biografija. Rašytojas gimė Utenoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų šeimoje. Studijavo Vilniaus universitete lietuvių filologiją. Dvejus metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Dirbo Lietuvos kino studijoje. Redagavo kultūrinį savaitraštį „Šiaurės atėnai“, dienraštį „Lietuvos aidas“.
Lietuvių kalba  Pateiktys   (22 psl., 1,5 MB)
Kiekviena organizacija funkcionuoja kaip atvira sistema plėtodama ryšius ne tik įmonės viduje, bet ir su išorine aplinka. Organizacijos gyvavimas priklauso nuo komunikacijos joje išsivystymo lygio. Komunikacija pagyvina organizacijos struktūrą, prasiskverbia į visas organizacijos veiklos sritis. Darbuotojai yra komunikacijos dalyviai ir tai, kaip jie sugeba dirbti drauge, dalintis informacija, lemia organizacijos stabilumą ir sėkmę. Laikui bėgant organizacijos tampa sudėtingesnės struktūriniu ir technologiniu požiūriu, auga jų vidaus ir išorės informacijos srautai. Besikeičianti aplinka reikalauja iš organizacijų greitų pokyčių, kurie neįmanomi be efektyvios komunikacijos. Organizaciją AB “Mažeikių nafta” pasirinkome todėl, kad tai moderni, besivystanti, lanksčiai į aplinkos pokyčius reaguojanti įmonė.
Komunikacijos  Referatai   (27 psl., 190,99 kB)
Darbuotojų paieška – procesas, kurio metu randami į laisvas darbo vietas tinkami kandidatai. Darbuotojų paieškos procesas įmonėse turėtų būti planuojamas. Planavimas leidžia iš anksto numatyti poreikius, reikalingus paieškos būdus, išaiškinti ir tinkamai suformuluoti reikalavimus būsimiems kandidatams. Išankstinis pranašumas paprastai leidžia sumažinti išlaidas darbuotojo paieškai.
Vadyba  Referatai   (28 psl., 45,09 kB)
Savo kalbą norėčiau pradėti J.Jablonskio žodžiais: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“. Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemone, be jos negali būti visuominės, pažangos, kultūros. Nėra buvę laikų, kuriais visuominė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra būtina visuominės egzistavimo sąlyga. „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri dydina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“- teigė Mikalojus Daukša. Būtina saugoti savo kalbos namus, kad jų nesiaubtu svetimų kalbų vėjai, kad niekuomet nepritrūktume reikalingo žodžio.
Lietuvių kalba  Konspektai   (1 psl., 5,11 kB)
Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)
Menas – tai senųjų ir naujųjų civilizacijų kultūros atspindys. Jau nuo pat gilios senovės, kai tik žmogus paėmė į rankas molio gabalą ir sukūrė vazą, lėkštę ir daugelį kitų žmogaus gyvenimą lengvinančių įrankių. Taip pat senųjų civilizacijų žmonių išgirsti garsai gamtoje, kaip paukščių čiulbėjimas, gyvūnų staugimas. Buvo pagrindas kurti instrumentus, kurie su žmonių pagalba sugeba atkartoti šiuos garsus. O vėliau žmonės norėdami palikti ką nors po savęs pradėjo tapyti paveikslus, rašyti knygas, kur įamžindavo gamtos vaizdus, aprašydavo tuometinius išgyvenimus.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 7,82 kB)
Lietuvių kalbos įskaita. Tema 'Kultūra', potemė 'Patriotizmas - taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai. Argumentuokite'
Etika  Kalbėjimo temos   (2 psl., 10,69 kB)
Sausio 13 d.
2010-04-22
Sausio 13-osios įvykiai pareikalavo nemažai aukų: apie 700 žmonių buvo sužeisti, 14 žuvo. Tai – Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Macinkevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius.
Istorija  Referatai   (3 psl., 121,46 kB)
Kokybės vadyba
2010-04-21
Verslo įmonės gamina tūkstančių pavadinimų produktus.Jų asortimentas priklausomai nuo įmonės yra labai įvairus. Jeigu jis nebūtų kaip nors susistemintas ir sugrupuotas, jį būtų sunku suprasti. Taip pat labai svarbu yra prekės brūkšninis kodas, nes jo buvimas ant prekės leidžia atskirti šalį, importuotoją, firmą – gamintoją, taip pat konkretų prekės numerį, kas sudaro galimybę pareikšti pretenzijas gamintojui.
Administravimas  Referatai   (18 psl., 25,73 kB)
Po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos žemės ūkio politikoje iškelti tokie tikslai, kaip įvykdyti žemės reformas, privatizuoti kolūkių bei tarybinių ūkių turtą ir sukurti naują kainų bei pajamų palaikymo sistemą. Kitaip tariant, žemės ūkio politika siekia sukurti naujesnę, orientuotą žemės ūkio rinką, konkurentabilią, tarptautinio lygio žemės ūkio ir maisto pramonės sektorius Lietuvoje. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, iškyla būtinybė gaminti ne tik konkurencingus, paklausius rinkoje žemės ūkio ir maisto produktus, bet ir pasiekti, kad ūkininkavimo metodai būtų ekonomikai naudingi, saugantys aplinką bei socialiai priimtini. Taigi, reikia kompleksiškai spręsti ekonominius, ekologinius bei socialinius klausimus. Šiuo požiūriu viena perspektyviausių ūkininkavimo sistemų yra ekologinis žemės ūkis. Tai ūkininkavimo sistema, grindžiama natūraliais biologiniais procesais ir medžiagomis, užtikrinant švarų ūkininkavimą, aukštos kokybės žemės ūkio ir maisto produktų gamybą.
Rinkodara  Referatai   (37 psl., 92,68 kB)
Mūsų grupė pasirinko nagrinėti šiais laikais neatskiriamą žmogaus draugą ir vieną iš svarbiausių žmonijos atradimų – „Sony Ericsson“ firmos gaminį - mobilųjį telefoną Sony Ericsson W902. Mūsų grupės nariai nusprendė rašyti darbą apie jį, nes „Sony Ericsson“ firmos telefonai yra vieni populiariausių jaunimo ir studentų tarpe. W902 yra daugialypis telefonas, turintis daugybę reikalingų funkcijų, taip pat vienas iš moderniausių ir populiariausių. Mobilusis telefonas vis labiau skverbiasi į mūsų gyvenimą – be jo jautiesi kaip ,,be rankų“, be jo negali žengti nė žingsnio, palikęs jį kur nors, jautiesi lyg būtum kažko netekęs. Tirti Sony Ericsson W902 nusprendėme todėl, kad patys naudojame šios firmos gaminius. Taip pat norėjome labiau praplėsti žinias apie šią kompaniją, jos teikiamą produkciją, ir palyginti su kitų garsių mobiliųjų telefonų kompanijų gaminiais. Atlikdami šį grupinį darbą, pasisėmėme tiek teorinių, tiek praktinių žinių, kurios gali praversti ateityje. Pateikta medžiaga surinkta įvairiais būdais: ieškojome internete, vykome į mobiliųjų telefonų padravimų salonus, kur prekiaujama Sony Ericsson W902, klausėme vartotojų, kurie naudoją šią prekę.
Administravimas  Kursiniai darbai   (25 psl., 112,79 kB)
Dažnai girdime, kad lietuvių menininkų kuriamas menas yra provincialus ir tą girdime pačių tikriausių savo tautiečių, tačiau ši nuomonė, be abejo, yra klaidinga. Lietuva gali didžiuotis daugybe menininkų, kurie yra palikę gilų pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio meno istorijoje.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 6,11 kB)
1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caro dekretu buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Lietuva - vienintelis Europos kraštas, kur už knygą gimtąja kalba buvo tremiama į Sibirą, - tik XX a. pradžioje įžengė į viešo visuomeninio gyvenimo ir viešos kultūrinės veiklos kelią. Nesant kitų demokratijos institucijų, legali spauda tapo svarbiausia krašto interesų tribūna, lemtingu besiformuojančios pilietinės visuomenės savęs pažinimo ir susitelkimo veiksniu. Idealoginė cenzūra neleido visiškai atsiskleisti menininkams. Tuo metų kultūrą ir švietima griežtai kontroliavo valstybės saugumo organai. Atbudusios tautos dvasinės jėgos, ilgai slopintos, veržėsi į viešumą, kad tartų savo žodį visose srityse. Pirmasis atgautos lietuviškos spaudos dešimtmetis paženklintas staigiu kūrybinės energijos proveržiu ir stambių individualybių debiutais, kurie bus lemtingi visai šio šimtmečio lietuvių kultūros raidai.
Literatūra  Referatai   (37 psl., 100,25 kB)
Unesco organizacija
2010-04-07
UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta iškart po II Pasaulinio karo Jungtinėse Tautose 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. Pagrindinis UNESCO globojamos veiklos tikslas - visuotinė pagarba teisingumui, įstatymams ir pagrindinėms žmogaus teisėms; bendravimo tarp įvairių pasaulio rasių, lyties, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių tobulinimas, kaip yra numatyta Jungtinių Tautų Chartijoje.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 14,27 kB)
Ar žmogus šiais laikais moka branginti tokius svarbius dalykus, kaip teisybė, laisvė? Deja šiais laikais tai tikrai nevertinama. Teisybę visi supranta kaip tiesos sakymą, o mano manymu tai yra daug daugiau nei paprastas tiesos sakymas, tai pagarba sau ir kitam, žmogaus vertinimas kaip sau lygaus. Laisvė tai gebėjimas būti savimi, galimybė atsakyti už savo veiksmus ir pareigų vykdymas.
Okupacinis Vokietijos valdymas Lietuvoje. 1914 08 01 Vokietija paskelbė karą rusijai-Pirmasis pasaulinis karas į savo sūkurį įtraukė ir Lietuvos gyventojus.Slenkantis frontas, prievartinės evakuacijos ir kontribucijos nusiaubė Lietuvos ūkį. 1915 m. Vokietijos 8-oji armija pradėjo puolimą ir pro Šiaulius prasiveržė iki Liepojos. Viena stipriausių Rusijos imperijos tvirtovių Kaunas dėl rusų kariuomenės vadovybės neveiklumo buvo paimtas rugpjūčio 18 d. 10- osios vokiečių armijos.
Istorija  Referatai   (13 psl., 31,33 kB)
Šiame darbe panagrinėsime apie Lietuvos Respublikos švietimo sistemą ir jos reformas. Taigi, pabandysisme atsakyti į keletą, musų nuomone, svarbių klausimų, tai : kas yra švietimas, Lietuvos švietimos sitemos raida, kokie yra Lietuvos Respublikos švietimo reformos etapai, svarbiausi ugdymo tikslai, švietimo sistemos principai, taip pat smulkiau paaiškinsime apie švietimo sistemos struktūrą.
Pedagogika  Referatai   (16 psl., 27,93 kB)
Problemos aktualumas. Bet koks konfliktas grupėje, nesvarbu, kiek grupės narių tiesiogiai jis paliečia, neigiamai atsiliepia visam grupės darbui. Objektyvias konflikto priežastis (pvz., laiko spaudimo) galima spręsti geriau organizuojant grupės darbą, o konfliktus, sąlygotus grupės narių tarpusavio santykių, spręsti labai sunku, nes būtina išsiaiškinti vieną ar kitą grupės narių elgseną sąlygojančias bendradarbių nuostatas ir interesus. Išsiaiškinus nuostatų ir interesų grupėje nesutapimą, būtina numatyti šių skirtumų pašalinimo galimybę.
Vadyba  Kursiniai darbai   (25 psl., 41,98 kB)
Spaustuvės
2010-03-11
Spaustuvė - įmonė, kurioje leidyklos ar leidėjo galutinai parengtas rankraštis virsta knyga ar kitu leidiniu. Čia vyksta svarbiausieji knygos gamybos darbai - ją renka, spausdina, brošiūruoja, įriša. Anot vieno poligrafijos specialisto, knygos kelias spaustuvėje ir dabar toks pat, kaip Johano Gutenbergo laikais. Tiktai šiandien knygą gamina sudėtingos, moderniškos mašinos, kiti poligrafijos technikos įrenginiai bei prietaisai, kompiuteriai.
Kita  Referatai   (17 psl., 145,54 kB)
Naujai besisteigdamos įmonės siekia vartotojams suteikti paslaugas, o iš įsigytų lėšų stiprinti savo įmonės įvaizdį ir stabilią poziciją rinkoje. Norėdama sėkmingai dirbti, ji turi nuolat stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti. Įmonės marketingo veiklos centre yra vartotojas. Jo poreikiams patenkinti skiriamos visos įmonės pastangos. Jos įgyvendinamos remiantis tam tikrais sprendimais ir veiksmais, kurie susiję su vartotojams pagaminta preke, jos kaina, paskirstymu ir rėmimu.
Administravimas  Kursiniai darbai   (27 psl., 39,24 kB)
Sąvoka „ ryšiai su visuomene“ per paskutinius kelerius metus tapo itin madingas, tačiau ryšių su visuomene specialistai pastebi, kad anaiptol ne visi, net tokiomis paslaugomis pasinaudojusieji žino, kas tai yra. Dažniausiai ryšiai su visuomene suprantami, kaip ryšiai su žiniasklaida ir organizacijos reklama, nes būtent šie veiklos elementai yra matomi, o kita ryšių su visuomene veikla yra nematoma.
Administravimas  Referatai   (15 psl., 26,14 kB)
Valentino Garavani
2010-02-17
Valentino Garavani gimė 1932 m., Milane, vienoje iš mados ir stiliaus sostinių, kur savitumas, originalumas ir tendencingas asmenybės išskirtinumas verčia suktis visa, kas gali būti svarbu. Nežinia, kas formavo Valentino skonį ir kūrybos stilistiką, tačiau dar būdamas mokykloje, jis atsiskleidė kaip asmenybė, tiksliai žinanti savo kelią – kelią link mados aukštumų. Šiame žodžių žaisme, tuomet dar jaunajam Valentino, tilpo keli pasauliai: stiliaus, žaismo, aistros, moteriškumo, gyvybingumo ir energijos, charizmos ir kūrybinės laisvės. 
Ankstus, tačiau tikslingas ir aiškus jaunojo Valentino pašaukimo supratimas, septyniolikmetį paauglį nuvedė į mados šventyklą – Prancūziją, Paryžių. Po kelerių metų kruopštaus darbo „Jean Desses“ ir „Guy Laroche“ mados namuose, atėjo laikas Valentino vardui suskambėti individualiai ir laisvai – taip 1960 m. pradžioje, Romoje, duris atvėrė asmeninė kūrėjo ateljė.
Architektūra ir dizainas  Projektai   (28 psl., 3,18 MB)
Fiodoras Michailovičius Dostojevskis –vienas iš nedaugelio rašytojų, labiausiai veikusių XX a. literatūros, filosofijos, teologijos mąstytojus, Rusijos ir viso pasaulio skaitytojus bei kritikus. Dabar jis yra laikomas literatūros klasiku.
Literatūra  Straipsniai   (3 psl., 11,15 kB)
Žiniasklaida daro didelį poveikį ne tik skaitytojų ar klausytojų mąstymui, bet ir jų kalbai. Dėl šios priežasties žiniasklaidai tenka nemaža dalis atsakomybės už mūsų kalbos taisyklingumą. Šiame darbe bus nagrinėjama vieno populiaraus spaudos leidinio, kurio skaitytojai – jaunimas, leksika ir aiškinama, kokią naudą ar žalą ji daro savo skaitytojams. Tirti pasirinkta žurnalo „Panelė“ leksika. „Panelė“, kaip teigiama UAB „Ekspress leidyba“ leidžiamo žurnalo interneto tinklalapyje, yra mėnesinių žurnalų rinkos lyderis, kurio populiarumą lemia išskirtinis turinys ir savitas rašymo stilius. Žurnalas skirtas merginoms ir moterims nuo 15 iki 35 metų ir turi didžiausią skaitytojų auditoriją.
Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (32 psl., 70,34 kB)
1255 m. Lietuvos karaliaus Mindaugo aktas. Sienos tarp LDK ir Livonijos ordino nustatymo aktas. Popiežiaus Grigaliaus XIII bulė dėl Vilniaus universiteto steigimo. „Tėvynės sargas“. TSRS ultimatumas Lietuvai. 1255 m. Lietuvos karaliaus Mindaugo aktas. Kitaip vadinamas Sėlos dovanojimo Vokiečių ordinui aktu. Priežastys. Vokiečių ordino agresyvumas. Mindaugo įšventinimas į karalius.
Istorija  Pateiktys   (22 psl., 108,69 kB)
Kaip verslas, duodantis pelną, turizmas susikūrė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Visų pirma tai ekonomikos vystymasis, pragyvenimo lygio kilimas. Didėjanti koncentracija miestuose, triukšminga miesto aplinka, spartus gyvenimo ritmas skatina poreikį pabūti gamtoje, pailsėti, atsipalaiduoti nuo nervinės įtampos bei kasdieninių rūpesčių, pataisyti sveikatą, atgauti jėgas ir aplankyti kitas šalis.
Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 37,96 kB)
Verslo informacija
2010-01-19
Antraštė “Verslo informacija” apibūdina daug įvairių tipų bibliotekas ir informacijos tarnybas aptarnaujančias daugelį pramonės šakų, taip pat mokslines bei viešąsias bibliotekas. Šis referatas yra skirtas praktinės veiklos organizavimui privačiose ir viešosiose bibliotekose, taciau yra orientuotas į privatų sektorių. Verslo informacijos srauto augimas per paskutiniuosius penkis ar daugiau metų tapo pagrindine priežastimi dėl kurios galutiniai vartotojai suprato informacijos svarbą dabartinėmis rinkos ekonomikos sąlygomis. Specializuotas priėjimas prie duomenų realaus laiko rėžime (on - line) atitiko verslininkų poreikius, kuriems yra svarbu savalaikis informacijos poreikių tenkinimas. Atsižvelgdamos į šiuos poreikius, daugelis viešųjų ir mokslinių bibliotekų (pvz.: Vestminsterio ir Birmingemo) įsteigė naujus ir reorganizavo senus verslo informacijos resursus ir ėmė orientuotis į verslo sektorių. 1989 metais Britų Biblioteka įkūrė Verslo Informacijos Tinklą, kuris atliko abipusiai naudingą funkciją ir apėmė bibliotekas, teikiančias komercinės verslo informacijos paslaugas. Verslo informacijos biblioteka, kaip ir bet kuri kita biblioteka, turi būti prieinama visiems norintiems vartotojams ir tenkinti plačių interesų grupių poriekius. Verslo informacijos bibliotekų vartotojai yra: - strateginio planavimo specialistai ir rinkos analistai, kuriems reikalinga informacija ateities tikslų kūrimui bei naujų naujų rinkų paieškai. Pagal šią informaciją jie sprendžia apie tam tikros rinkos srities konkurentus bei jų veiksmus ir kuria verslo strategiją; - paslaugų sferos darbuotojai, pavyzdžiui buhalteriai, vertybinių popierių rinkos makleriai, bankininkai ir vadybos konsultantai, kuriems reikalinga informacija apie stambius tam tikros rinkos partnerius, jų veiksmus, procentinį rinkos pasidalijimą. Šią informaciją jie pateikia savo užsakovams. Jie taip pat privalo gerai išanalizuoti savo užsakovų verslo padėtį, kad galėtų nesunkiai įvertinti esamą rinkos situaciją; - įvairių kompanijų finansiniai specialistai, kurie privalo numatyti specifines tam tikros pramonės šakos vystymosi kelius ir organizuoti savo kompanijos finansinę veiklą. Kiti verslo informacijos bibliotekų tenkinami informacijos poreikiai gali būti apibūdinti kaip: informacinės užklausos apie asmenis (pvz.: informacija apie firmų ar korporacijų vadovus); informacija apie ekonominius rodiklius; informacija šalies verslo rizikos faktorius ir tiesiog apie verslą konkrečioje šalyje. VERSLO INFORMACIJOS RESURSŲ SUDARYMO PRINCIPAI Norint patenkinti įvairių informacijos vartotojų poreikius, verslo informacijos biblioteka privalo kaupti įvairių rūšių verslo informaciją ir apimti įvairias sritis. Informacijos resursai turi būti sudaryti iš tradicinių informacijos laikmenų ir informacinių sistemų, veikiančių realaus laiko rėžimu (duomenų bazės, Internet ryšys, etc.), kadangi šių dienų informacijos specialistai ieško informacijos abiem būdais. Dėl didelės informacijos resursų kainos, on-line informacijos paieškos sistemos ėmė užimti pagrindines pozicijas, kadangi dauguma informacijos tapo prieinama šiuo būdu. Klasifikavimas Daugelio kompanijų verslo informacijos skyriai neturi galimybių kaupti didelių verslo informacijos fondų. Dėl šios priežasties turi būti sudarytos išsamios klasifikacijos, nurodančios vartotojui reikiamos informacijos gavimo kelius. Egzistuoja nemažai verslo informacijos katalogų bei klasifikacijų, kurios turi sudaryti verslo informacijos sektoriaus fondus. Firmų katalogai Jie gali būti naudojami įvairių tam tikros verslo srities kompanijų paieškai. Pagrindiniai Didžiosios Britanijos kompanijų katalogai yra šie: 1. Kompass. Pateikia kompanijų sąrašą pagal labai siaurą specializuotą veiklos sritį, jų juridinius adresus bei trumpą finansinę informaciją. Kompass katalogai yra šleisti daugelyje Europos bei Vidurio Azijos šalių. Jie spausdinami šalies valstybine kalba ir yra daugmaž standartizuoti. 2. Key British enterprises katalogas pateikia informaciją apie 50.000 stambiausių Britanijos kompanijų. Keturių lygmenų kompanijų sąrašas pateikiamas abėcėlės tvarka, pateikiant bendro pobūdžio informaciją apie kompanijos vadovus, veiklos sritis, įstatinį kapitalą ir pan. 3. Kelly’s business directory pateikia informaciją apie 84.000 gamintojų, didmeninės prekybos agentų bei firmų, siūlančių savo paslaugas. Kompanijos yra išdėstytos abėcėlės tvarka ir pateikiamos jų koordinatės bei veiklos sritis. 4. Who owns whom pateikia informaciją apie holdingo korporacijas, motinines ir dukterines įmones bei jų tarpusavio ryšius. Šis katalogas apima Europą, Šiaurės Ameriką, Australiją, Aziją bei Tolimųjų Rytų šalis. 5. Macmillan’s unquoted companies pateikia informaciją apie kompanijas, kurių metinė apyvarta viršija £3 mln. (20.000 kompanijų 1990 metais). Informacija sugrupuota pagal kompanijų pavadinimus abėcėlės tvarka ir pateikia trijų metų finansinius duomenis bei firmos koordinates. Verslo informacijos biblioteka privalo turėti nors vieną Europos kompanijų katalogą. Pavyzdžiui: 6. Duns Europe pateikia informaciją apie 35.000 stambiausių Europos kompanijų. Šiame kataloge kompanijos suskirstytos pagal šalis, o toliau pateikiama 10.000 komapinijų, suklasifikuotų pagal pardavimo apimtis. 7. Major companies of Europe pateikia informaciją apie EEB, Didžiosios Britanijos, bei į EEB neįnančių šalių kompanijas. 8. Europe’s largest companies katalogas pateikia kompanijas pagal prekybos apimtis, pelną, darbuotojų skaičių ir nurodo 100 didžiausių kompanijų kiekvienoje šalyje. Londono finansinio centro “The City” katalogai Šie katalogai pateikia informaciją apie kompanijos susikūrimo ir plėtros istoriją, pavadinimų bei savinikų kaitą, prekybos apimtis, apibūdina veiklos pobūdį, remdamiesi Vertybinių popierių rinkos informacija. Iš šių katalogų galima pažymėti Crawford’s directory of City connections, ICC directory of stockbroker reports bei Briton’s index of investiment analysis. Rinkos katalogai Pateikia būtiną informaciją apie tam tikrą rinkos sritį ir ją tiriančių kompanijų ataskaitas. Prekybos ir profesinių organizacijų katalogai Pateikia informaciją apie specifinių prekybos sričių kompanijas ir veiklos sričių indeksus. Specifinių prekybos sričių katalogai Pateikia detalizuotą informaciją apie specifines prekybos sritis, tokias kaip chemija, medicina, kalnakasyba ir kt. bei šias sritis atstovaujančias organizacijas. Statistiniai katalogai Šie katalogai SISCIS pagalba (jis aprėpia visus tarptautinės statistikos fondus) nurodo ekonominės ir pramoninės informacijos šaltinius . Kataloge Guide to official statistics ,galima surasti DB statistinę informaciją,o Eurostat index katalogas kaupia Europos Komisijos publikacijas. Katalogai, skirti leidėjams Jo pagrindinė funkcija - kaupti ir klasifikuoti leidinius, skirtus specifinėms pramonės šakoms. Tokie fondai kaip: Willings press guide ir Benn’s media directory padaro šią informaciją lengvai prieinamą. Šie katalogai apima pasaulinę rinką. Prie jų priskiriami ir tokie kaip EIU, Euromonitor, Jordans ir t.t. Online katalogai Pagrindiniai iš jų yra CUADRA ir Online business sourcebook. Juos sudaro duomenų bazės, kuriose sagoma informacija apie specifines veiklos sritis. Yra daugybė sistemų per kurias jie gali tapti prieinami. Viena iš jų - Datastar. Šios duomenų bazės turi pranašumų ir trūkumų. Naudojant spausdintus katalogus vartotojas sugaišta daug laiko, bet jo išlaidas sudaro tik pirminis mokestis, įsigyjant šį katalogą. Naudotis katalogais per Online yra žymiai brangiau, ypač nepatyrusiam vartotojui, bet jie yra daug efektyvesni, atliekant ilgalaikes paieškas. Patogu naudotis Online katalogais įvairiose verslo srityse, kadangi atsiranda galimybė atlikti platesnę paiešką. Ieškant informacijos apie įvairias verslo įmones per Online, paieška gali būti atliekama pagal: metinę įmonės apyvartą, pramonės šaką, geografinį regioną, bei kitus vartotojo nurodytus kriterijus. Online bylos paprastai yra didesnės nei spausdintų katalogų ir visa reikalinga informacija yra sutalpinama vienoje byloje, kuri yra saugoma atskiruose kasmet papildomuose rinkiniuose. Kiti katalogai Be tų katalogų, kurie padeda surasti giliausius informacijos šaltinius, verslo biblioteka privalo atsakyti į tokias užklausas, kuriomis norima surasti adresus, telefonų numerius ir informaciją apie oficialius asmenis. Tokios rūšies duomenys yra ieškomi tokiuose kataloguose: 1. Whitaker’s almanac. Jis suteikia informaciją apie šalies vyriausybę, finansinę sistemą, gyventojus, prekybą ir daugelio šalių statistinius duomenis. 2. Municipal year book. Informuoja apie vietinę vyriausybę, sveikatos bei kitas organizacijas. 3. Europa Yearbook. Pateikia detalią informaciją apie pasaulio šalių politinius, ekonominius ir prekybinius ryšius. 4. Civil Srvice Yearbook. Pateikia verslo partnerių koordinates. 5. Who’s is who. Informuoja apie asmenis. Nemažiau svarbios informacinėje paieškos sistemoje yra įvairios ekonominės pakraipos enciklopedijos ir žodynai. Bibliotekininkams jie yra neįkainojami pagalbininkai norint tiksliai atsakyti į užklausą. Svarbiausi iš jū yra: How to read financial pages ir A guide to Financial Times statistics. Informacija apie kompanijas Firmoms, kurių akcijos yra kotiruojamos Vertybinių Popierių biržoje, pagrindinis finansinės informacijos šaltinis yra kasmetinės ataskaitos ir buhalterinės apskaitos, kurias visos kompanijos viešai pateikia Vertybinių Popierių biržoje. Kadaise šie duomenys buvo mažareikšmiai ir nereikalingi, o dabar jie tapo svarbiausia varomąja prekybos jėga. Dabar yra kaupiama informacija ne tik apie finansinę įmonių veiklą, bet ir apie firmos produkciją, plėtros strategiją ir pan. Šie duomenys yra perduodami firmos filialams ir užsienio partneriams. Kasmetinės ataskaitos yra labai naudingos bibliotekoms, ypač jei jos yra pateikiamos nemokamai, betarpiškai iš pačios firmos, ar per firmų registrus. Verslo informacijos bibliotekoms ar departamentams yra ganėtinai svarbu gauti kasmet išleidžiamą 500 didžiausių Didžiosios Britanijos kompanijų sąrašą. Taip pat svarbu įsigyti ir kasmet išleidžiamą 500 didžiausių Europos kompanijų katalogą. Ši informacija gali sudominti informacijos vartotojus metų eigoje. Kasmetinės ataskaitos apie DB kompanijų veiklą gali būti prieinamos Online rėžimu per ICC duomenų bazes Dialog, Datastar ir FT Profile. Tai yra gana brangus informacijos įsigyjimo būdas, bet gan efektyvus, kai reikia skubiai įsigyti nedidelį informacijos kiekį. Informacija apie kompanijas, kurių akcijos nėra kotiruojamos DB Vertybinių Popierių biržoje taip pat yra ganėtinai reikšminga. Šioms kompanijoms rejestro tarnyba kasmet išsiunčia anketas, pagal kurias nustatomi firmos veiklos parametrai bei jos finansinė padėtis. Online informacija apie šias kompanijas taip pat gali būti prieinama per ICC ir kitas šios sistemos duomenų bazes. Atsižvelgiant į sistemos architektūrą, informacija gali būti pateikiama tekstine forma, lentelių pavidalu, grafiškai ar kitais būdais. Dabartiniu metu egzistuoja daug verslo informacijos paieškos sistemų. Prie anksčiau paminėtų galima būtų pridurti Extel Card Service. Ši sistema pateikia informaciją apie visas DB kompanijas, išleidžiančias savo akcijas į viešą Vertybinių Popierių biržos akcijų pardavimą, bei kitas stambesnes kompanijas. Extel kasmet pateikia kiekvienos kompanijos kortelę, kurioje nurodomi pagrindiniai firmos duomenys. Šiuo metu Extel informacija yra prieinama Online per Dialog, Datastar, FT Profile ir CD-ROM. Svarbu pabrėžti,kad šios sistemos pateikiami duomenys yra vieni iš svarbiausių. Rinkos tyrimai Rinkos tyrimai išsamiai išanalizuoja tam tikros pramonės ar verslo šakos informaciją, kuri yra aktuali pagrindiniams rinkos dalyviams. Rinkos tyrimams naudojami duomenys yra kaupiami iš oficialių bei įvairių publikuotų ir nepublikuotų informacijos šaltinių. Didžiausia problema bibliotekoms įsigyjant rinkos tyrimų medžiagą yra jų kaina. Rinkos tyrimų kaina svyruoja nuo kelių 100 iki kelių 1000 svarų. Galima įsigyti jau atliktų rinkos tyrimų medžiagą arba ji gali būti atlikta pagal specialų užsakymą. Kita problema, liečianti rinkos tyrimų medžiagą, yra jos specifinis profilis.Vartotojams dažnai reikalingi tyrimai apimantys visos Europos ar Japonijos rinkas tačiau kol kas tokių tyrimų pasiūla yra labai maža. Pastaruoju metu išsiplėtė organizacijų, atlikančių tarptautinius rinkos tyrimus, veikla. Pavyzdžiui, kompanija Precepta, atliekanti tyrimus Prancūzijoje, neseniai įsteigė savo atstovybę Londone ir ėmė orientuotis į visos Europos rinkos tyrimus. Bibliotekos, disponuojančios rinkos tyrimų medžiaga,neturi teisės jos kopijuoti ar kitu būdu dauginti. Deja, kol kas nėra pigaus būdo įsigyti rinkos tyrimų medžiagą. Rinkos duomenys dažnai yra įsigyjami kitais būdais. Pavyzdžiui daugelis prekybos kompanijų tiria ir analizuoja savo srities rinkos informaciją. Kelios iš jų publikuoja savo tyrimų duomenis arba yra sukūrusios savo duomenų bazes. Smulkesnės organizacijos kartais pateikia šią informaciją nemokamai. Verslo žurnalai tokie kaip:”Marketing” , “Marketinhg week” ir “Campaign” pateikia nemažai duomenų apie rinką ir dažnai pabrėžia tam tikros pramonės šakos specifinius bruožus. Ši informacija yra prieinama sutrumpinta ar net ir pilnu tekstu per Online. Tokios duomenų bazės kaip Promt ir Infomat International Business yra neįkainojami informacijos apie rinką šaltiniai. Šios duomenų bazės yra tarptautinio lygio ir apima labai daug įvairaus pobūdžio verslo žurnalų, laikraščių bei kitų informavimo priemonių. Šiose duomenų bazėse informacija yra specifiškai suklasifikuota ir todėl nesunkiai randama. Spaudinių iškarpos Nežiūrint į daugybę spaudos duomenų bazių, tokių kaip: Textline (Reuters), McCarthys (FT Profile) ir Nexis (Mead Data), nemažai verslo informacijos bibliotekų, ypač egzistuojančių kompanijų ribose vis dar saugo nemažai spaudos iškarpų. Šiose iškarpose saugoma informacija turi būti kiekvieną savaitę peržiūrima ir jei randama pasenusi, atmetama. Tačiau dėl didėjančio iškarpų kiekio šis darbas tampa vis sunkiau įgyvendinamas. Online duomenų bazės, tokios kaip Textline saugo spausdintinę informaciją daugiau kaip 10 metų. Dėl šios priežasties spaudinių kopijų saugojimas tampa beverčiu. Bet duomenų bazei Textline tapus mokama, spaudinių kopijų saugojimo problema vėl tapo aktuali. Prekybos ir verslo žurnalai Kaip nurodyta anksčiau, žurnalai ir laikraščiai yra svarbus verslo informacijos bibliotekų duomenų šaltinis. Duomenys, pateikiami tokių laikraščių, kaip “Financial Times” yra labai svarbūs praktiškai visiems verslo žmonėms. Šis laikraštis kiekvieną savaitę pateikia pasailio valiutų kursus, todėl yra nesunku gauti informaciją šiuo klausimu, apimančią 20 ar daugiau metų. Verslo informacijos bibliotekos yra tiesiog užverstos užklausomis apie valiutų kursus. Būtent todėl daugelis bibliotekų leidžia savaitinius ar mėnesinius biuletenius, kur nurodo pagrindinių pasaulio valiutų kursus ir išplatina šią medžiagą firmos ribose. Pagrindiniai žurnalai, kuriuose spausdinama verslo informacija: - Investor’s Chronicle pateikia naujienas iš Vertybinių popierių biržos; - Financial weekly rašo apie tam tikras komapanijas; - Business apžvelgia verslo naujienas, vadybos teoriją ir praktiką. Skiria pagrindinius straipsnius atskirom pramonės šakoms ir kompanijoms; - Euromoney apžvelgia rinkų situaciją Europos mastu; - Forbes ir Fortune žurnalai, leidžiami JAV ir atliekantys tas pačias funkcijas, kaip ir anksčiau išvardintieji. Šis sąrašas nėra išsamus. Verslo informacijos biblioteka ar departamentas privalo saugoti žurnalus, atitikančius specifinius kompanijos interesus. Bibliotekos, turinčios plataus interesų rato klientus, turi saugoti daug verslo ir prekybos specializuotų leidinių. Statistinė informacija Ši informacija skirstoma į dvi kategorijas: finansinę ir ekonominę. Vienas iš finansinės informacijos šaltinių yra Financial Times finansiniai puslapiai, kuriuose išdėstoma informacija apie kiekvieną kompaniją, pagal Vertybinių Popierių biržos duomenis. Šie puslapiai taip pat pateikia informaciją apie kai kurias stambesnes pasaulines kompanijas. Kaip Financial Times analogus kitose šalyse galima būtų paminėti Wall Street Journal, Le Monde, Frankfurter Allgemeine. Datastream sistema kasdien gali pateikti informaciją per Online. Datastream apima didelį skaičių tarptautinių lkompanijų ir pateikia jų finansinę informaciją. Šioje sistemoje taip pat galima rasti ir nemažai oficialios ekonominės informacijos. Ekonominė informacija apima labai platų spausdintinės informacijos srautą. Šiuo metu egzistuoja daug šio tipo duomenų tiekėjų, kurie pateikia tiek ankstesnių įvykių analizę, tiek ekonomines ateities prognozes. Pagrindiniais statistinės informacijos šaltiniais bendro tipo verslo informacijos bibliotekose turėtų būti: - Centrinė Statistikos Tarnyba; - Eurostat leidiniai (Eurostatistics ir Basic Statistics of the Community); - Tarptautinio Finansų fondo leidiniai (International Financial Statistics); Kitos organizacijos, publikuojančios ekonominio pobūdžio informaciją yra: Pasaulio Bankas, JTO, Europos Rekonstrukcijos ir Plėtros Bankas ir kt. Kiti informacijos šaltiniai - Juridiniai aktai, nutarimai, nuostatos, EEB direktyvos ir kt.; - Monopolijų ir korporacijų komisijos raportai; - Publikacijos apie naujai išleistus standartus tam tikrai pramonės šakai; - Vertybinių Popierių biržų duomenys - Specializuotų kompanijų leidžiama literatūra apie rinką ir prekybą; - Informacija apie asmenis, pavyzdžiui katalogas Who is Who.
Informatika  Referatai   (14,44 kB)
Žmonės - tai svarbiausioji informacinės sistemos dalis. Nors šis faktas turėtų būti akivaizdus, tačiau jis dažnai nepakankamai vertinamas. Išvardinsime keletą būdų, kuriais žmonės valdo kompiuterines sistemas: • kompiuterių profesionalai kuria techninę ir programinę kompiuterių įrangą; • profesionalūs kompiuterių operatoriai prižiūri ir valdo kompiuterinių sistemų veiklą; • profesionalūs kompiuterių tarnautojai ir vartotojai kiekvieną dieną įveda didžiulius kiekius duomenų, kurie vėliau bus apdorojami ir paverčiami informacija; • vartotojai kuria savo specializuotą programinę įrangą; • vartotojai analizuoja informaciją, gautą kompiuteriu, kad galėtų priimti efektyvius verslo sprendimus; • vartotojai ir kompiuterių profesionalai priima sprendimus, naudoja ir valdo kompiuterines sistemas, kurios gali turėti įtaką mūsų saugumui ir sėkmingam gyvenimui. 3. INFORMACINIŲ SISTEMŲ PASKIRTIS Informacinėje sistemoje yra vykdomos 4 pagrindinės procedūros: • duomenų įvedimas; • duomenų apdorojimas; • informacijos išvedimas; • informacijos saugojimas. Įvesdami duomenis žmonės atlieka tokius veiksmus: • surenka duomenis; • nurodo kompiuteriui, kad jis pradėtų įvedimą; • įveda duomenis į kompiuterį, kuris juos konvertuoja į jam tinkamą formą; • prižiūri duomenų surinkimo ir įvedimo procesą. Neautomatizuotas žmonių atliekamas procedūras dalinai "prižiūri" kompiuteris. Jis nurodo, ką, kada ir kaip daryti. Visi dokumentai, iš kurių vyko įvedimas, turi būti saugomi, kad būtų galima patikrinti, ar visi duomenys yra įvesti. Kompiuterizuotos procedūros yra reikalingos, norint: • koordinuoti duomenų įvedimą ir apdorojimą sistemoje; • tikrinti įvedamų duomenų teisingumą; • saugoti duomenis kompiuterine forma; • formuoti įvestų duomenų kontrolines ataskaitas. Duomenų įvedimui dažniausiai naudojama klaviatūra ir pelė. Pats įvedimo procesas stebimas monitoriuje. Naudojama programinė įranga priklauso nuo organizacijos poreikių. Apdorojimo fazės metu duomenys paverčiami informacija. Pagrindinį darbą atlieka kompiuteris, o žmogus tik koordinuoja jo veiklą, nurodydamas, kokias procedūras reikia atlikti. Dažniausiai naudojama techninė įranga yra centrinis procesorius ir pagrindinė atmintis. Išvedimo procedūros pateikia vartotojui visą norimą informaciją, kuri gali būti skirta tiesioginiam panaudojimui arba tolimesniam saugojimui informacinėje sistemoje. Informacijos pateikimo forma priklauso nuo poreikių. Ji gali būti pateikta popieriuje, kompiuterio ekrane ir kt. Pirmoji forma yra naudojama ataskaitose. Informacinė sistema saugo ir atnaujina duomenis, informaciją ir programas. Žmonių dalyvavimas šioje fazėje yra minimalus. Jie nustato, kaip dažnai reikia daryti esamų duomenų kopijas, kada galima pašalinti senus duomenis iš sistemos. Duomenys ir informacija. Duomenys tėra "žali", neįvertinti faktai. Kiekvieną dieną mes gauname didžiulius kiekius duomenų. Informacija gaunama surinkus duomenis ir juos prasmingai apdorojus. Kompiuteriai yra puiki priemonė duomenų įsisavinimui, rūšiavimui ir naudingos informacijos pateikimui. Pavyzdžiui, kai jums trūksta grynųjų pinigų ir jūs sustojate prie bankomato, visus duomenis, kuriuos įvedate, tiesiogiai apdoroja banko kompiuterinė sistema. Ši sistema manipuliuoja įvestais ir saugomais joje duomenimis ir pateikia jums norimą informaciją. Tradiciškai mes pirmiausia galvojame apie skaitinius ir tekstinius duomenis (pinigų sumos, pavardės ir pan.). Informacinių technologijų pažanga atvėrė duris į kitus duomenų formatus ir naujas jų apdorojimo formas (pvz., vaizdų ir garsų atpažinimas, distancinis mokymas ir pan.). Kompiuterių skaičius pasaulyje sparčiai didėja. Kartu auga jų galimybės. Sunku net įsivaizduoti, kokių naujų programų bus sukurta netolimoje ateityje. 4. INFORMACINIŲ SISTEMŲ TIPAI Informacinių sistemų tikslas-užtikrinti efektyvų inf-jos panaudojimą organizacijoje, aprūpinti ją tikslia ir pilna informacija, užtikrinančia įmonės reikmes priimant valdymo sprendimus. Galima išskirti kelis informacinių sistemų tipus, priklausomai nuo jų įtakos (teikiamos pagalbos), įmonės funkcionavimo: 1. Duomenų apdorojimo sistema (DAS). DAS- tai informacijos sistema, apdorojanti didelius informacijos kiekius, atspindinčius elementarius organizacijoje vykstančius procesus. 2. Informacinė valdymo sistema (IVS). IVS-išplėsta DAS. Jos tikslas ne tik registruoti ir kaupti informaciją, bet ir aprūpinti reikiama informacija vadybininkus bei kitus tam tikrų procesų valdymą užtikrinančius asmenis. Ši informacija dažniausiai būna labiau struktūrizuota, apibendrinta, pateikiama abstraktesnėje formoje. Pvz.: elementari pagamintos produkcijos apskaita (DAS). Jei DAS atlieka elementarią atlyginimų apskaitą, tai IVS pateikia statistinę informaciją apie vidutinį atlyginimo per laikotarpį, kvalifikacijos kėlimo rezultatus ir pan. IVS turi pateikti informaciją apie organizacijos veiklos vystymosi tendencijos nukrypimus nuo siekiamų tikslų. 3. Sprendimų priėmimo sistema (SPS). SPS-tai išplėsta IVS. Ji turi išvystytas analizės ir sprendimų priėmimo priemones. Pvz.: SPS gali turėti optimizavimo priemones priimant tam tikrus sprendimus, tačiau ir visais atvejais galutinį sprendimą priima žmogus. 5. INFORMACIIŲ SISTEMŲ FUNKCINĖ STRUKTŪRA Funkciniu požiūriu IS yra veiklos valdymo proceso grandis, kurią galima pavaizduoti tokia blokinė schema: 6. ĮMONĖS INFORMACINĖ SISTEMA Įmonės darbe naudojami tiek vidiniai, tiek ir išoriniai informacijos šaltiniai. Dažnai būna sunku nubrėžti ribą tarp vidinės ir išorinės aplinkos, o tuo pačiu ir tarp vidinių bei išorinių informacijos šaltinių. Formuluojant organizacijos strategiją ar veiklos perspektyvas yra labai svarbu nuspręsti, kas egzistuoja organizacijos viduje, o kas už jos ribų. Kadangi vidinė organizacijos aplinka yra neatskiriama išorinės aplinkos dalis, todėl pokyčiai pastarojoje beveik visuomet įgauna atgarsį organizacijos viduje. Esant greitiems išornės aplinkos pokyčiams (pvz., perėjimas nuo planinės prie laisvos rinkos sąlygų, rinkos poreikių pasikeitimas ir t.t..) kartais tampa sunku efektyviai organizuoti informacinį aprūpinimą. 7. INFORMACINIO APRŪPINIMO ORGANIZAVIMAS ĮMONĖJE Kiekvienas informacijos poreikis yra patenkinamas informacijos šaltiniu- vidiniu ar išoriniu. Šio darbo tikslas- išorinės informacijos patekimo ir pasklidimo įmonėje analizė, todėl toliau bus nagrinėjami tik tie išoriniai informacijos šaltiniai ir jų resursai. Pagrindinis būdas, kuriuo išoriniai informacijos šaltiniai pasiekia įmonę- prenumerata. Be visų prenumeruojamų leidinių įmonės savo veikloje dažnai naudoja informaciją apie standartus bei patentus, įvairias technologinio pobūdžio knygas, žinynus bei informaciją gaunamą iš kitų įmonių. 7.1. Teisinės informacijos šaltiniai Informaciniai šaltiniai pirmiausia patenka sekretorei. Ji, priklausomai nuo tame leidinio numeryje esančios informacijos turinio, gali pasielgti dvejopai: 1) pranešti apie informaciją konkretiems vartotojams (paprastai- padalinių viršininkams, įmonės vadovui; šie apie tai informuoja savo pavaldinius; kai kada net pasirašytinai 2) jei leidinio informacija naudinga tik kažkuriam vienam darbuotojui ar padaliniui- perduoti jį tam žmogui ar padalinio viršininkui. Pavyzdžiui, jei leidinyje pateikiama svarbi mokesčių informacija, leidinys perduodamas vyr. finansininkui. Vėliau leidinys grąžinamas sekretorei saugoti (patenka į archyvą). 7.2. Kiti šaltiniai Yra resursai, skirti ne visiems įmonės darbuotojams. Tai spaudos leidiniai (katalogai, specializuoti laikraščiai, žurnalai) bei informacija iš kitų įmonių. Kaip matyti, informacija darbuotojus pasiekia per sekretorę 7.3. Įmonės informacinio aprūpinimo schema 1 priede pateikiama daugelio įmonių informacinio aprūpinimo schema. Kaip matyti šioje schemoje, į įmonę patenkantys informacijos šaltiniai sugrupuoti į dvi dalis- spaudą ir pirminius dokumentus. Spauda čia suprantama kaip visa spausdintinė informacija- Vyriausybės, Seimo, ministerijų ir pan. įstatymai, nutarimai bei potvarkiai, žiniasklaidos leidiniai (laikraščiai, žurnalai), spausdintinės reklamos priemonės (direct mail), informaciniai leidiniai (katalogai, telefonų knygos) bei technologiniai reikalavimai (standartai, patentai ir pan.). Pirminiai dokumentai- įvairūs įmonių veikloje naudojami verslo dokumentai, jie atsiranda veiklos procese. Kaip matyti šioje schemoje, informacijos paieškos priežastimi yra abonento pateikta užklausa. Paieška atliekama panaudojant įmonėje bei kitose įstaigose esančią informaciją. Po to seka atrinktos informacijos įvertinimas bei dokumentų įforminimas. Informacija abonentams dažnai pateikiama be papildomos užklausos. Tai pirmiausia įvairūs įstatymai, nutarimai bei taisyklės, apie kuriuos informuojami bemaž visi įmonės darbuotojai. Dažniausiai įmonėse funkcionuoja du informacinio aprūpinimo tipai: einamasis ir diferencijuotas. Einamasis informacinis aprūpinimas apima visus įmonės darbuotojus. Pagal šį modelį jiems suteikiama visa kasdieniniam darbui reikalinga informacija- planai, užsakymai, ataskaitos ir pan. Diferencijuotas inf. aprūpinimas apima tik vadovaujančius asmenis. Darbuotojai žino abonentų informacinius poreikius ir pagal tai siunčia jiems informaciją. Abonentai savo ruožtu kreipiasi į juos su savo užklausomis. INFORMACINĖS SISTEMOS KŪRIMO GALIMUBIŲ ANALIZĖS REZULTATAI IR JŲ PANAUDOJIMAS PROJEKTO PLANAVIMUI. Sistemos kūrimo galimybių analizės rezultatai. Šis etapas sudėtingas todėl, kad dauguma klausimų negali būti tiksliai atsakyti dėl nepakankamo probleminės srities žinojimo. Vienas iš faktorių, lemiančių IS kūrimo sekmę yra informacinės sistemos projektuotojų komandos pasiruošimas darbui. Jis nėra analizuojamas pakankamai. Šio etapo metu tyrimas atliekamas apytiksliai ir greitai, atmetant pasiūlymus, neatitinkančius organizacijos vystymosi strategijos, techniniu požiūriu neįmanomus, duodama nauda nepateikiant išlaidų, bei vartotojui nesant pasiruošiusiam (nusiteikusiam) naudoti šios sistemos. Šį etapą vykdo sistemos analitikai, diskutuojantys su vartotojais bei analizuojantys dokumentaciją. Jie paruošia ataskaitą, kurioje pateikiama: 1 .bendri funkciniai reikalavimai; 2. svarbiausi nefunkciniai reikalavimai (pvz.: saugumas); Ataskaitoje turi būti apžvelgti visi 4 informacinės sistemos kūrimo galimumo aspektai. Taip pat gali būti priimtas vienas iš sistemos kūrimo variantų: 1. Sistema kūriama savo jėgomis. 2. Sistema užsakoma kitoje organizacijoje. 3. Perkamas jau sukurtas paketas. Sistemos kūrimu gali būti išskirti keli etapai: sukūriamas pilotinis projektas, kuris paskui išplėčiamas, išvystant funkcines galimybes. Projekto planavimas. Atlikus sistemos kūrimo galimumo analizę, galima sudaryti informacinės sistemos kūrimo planą. Jis apima finansavimo poreikius, laiko ir projektuotojų poreikius. Projekto planas yra hierarchijos struktūros, kuriame sistemos kūrimo etapai detalizuojami, numatant jų turinį ir atliekamus darbus, gaunamus rezultatus, reikalavimus kokybei ir būdus (taškus). 9. INFORMACINĖS SISTEMOS REIKALAVIMŲ ĮGIJIMO PASKIRTIS IR METODAI. Reikalavimų įgijimas. Patvirtinus sistemos kūrimo galimumą, toliau detalizuojami vartotojo poreikiai. Nustatomi naudojant: 1. Stebėjimą. Jo metu stebimas tam tikro probleminės srities aktoriaus elgesys darbo metu ir jo darbo aplinka. Stebint jo vietą nustatoma: a) jo funkcijos ir vieta sistemoje; b) pagrindiniai naudojami informacijos šaltiniai, pateikiami rezultatai ir informacijos pobūdis. Stebint aktoriaus darbo aplinką nustatomi jo poreikiai informacijai bei galimybės išplėsti jo veiklą, pagerinant darbo aplinkos informacinę infrastruktūrą. Šis metodas naudojamas tuomet, kai kitų poreikių šaltiniai duoda prieštaringus rezultatus arba kitų šaltinių nėra. Stebėjimas gali būti atliekamas betarpiškai, dalyvaujant ar jam nedalyvaujant. 2. Esamo sistemos dokumentacijos (informacijos srautų) analizę. Ji atliekama tiriant esamoje sistemoje naudojamus duomenis : kiekybinio ir kokybinio tipo. Kiekybiniai- ataskaitų formos, pirminiai dokumentai, veiklos instrukcijos ir t.t. Kokybiniai (jie leičia organizacijos veiklos kultūrą)- reklama, skelbimų lentos pranešimai, atmintinės. Papildomai galima nustatyti: pvz.: organizacija, turinti daug dokumentų, pasirašytų vadovaujančio personalo ir reglamentuojanti veiklos taisykles yra daugiau centralizuota negu organizacijos, kuriose paplitę pranešimai skelbimų lentoje ar kiti laisvo pobūdžio dokumentai. Tai leidžia nuspręsti ar kuriamos IS ataskaitos apie organizacinę veiklą, reikia orientuoti vadovams ar daugiau žemesniam personalui. 3. Kūriamosios sistemos dokumentacijos analizę. Tai pastabos apie vartotojo poreikius ir apribojimus kuriamai sistemai, pateiktos ankstesniu naujosios sistemos kūrimo etapo metu. Tai daugiausia bendri reikalavimai, pateikti organizacijų strateginiame plane, problemos apibrėžimo ataskaitoje bei sistemos kūrimo galimumo pagrindime. 4. Interviu ir anketavimą. Dažniausiai naudojamas poreikių įgyjimo metodas-interviu. Jis leidžia vartotojui savarankiškai ir betarpiškai pareikšti pageidavimus sistemai. Interviu reikia pasiruošti. Išskiriami žingsniai: a) susipažinti su bazine informacija; b) pagrįsti interviu tikslus; c) pasirinkti tinkamą probleminės srities specialistą; d) sudaryti interviu struktūrą; e) numatyti klausimų tipus ir sudėtį. 9.1. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai Kyla dėl prielaidos, kad reikalavimai-tai objektyvus faktų rinkinys, jie gerai žinomi nuo informacinių sistemų kūrimo pradžios, jie nekinta. Kita prielaida, kad projektavimo resursai gali būti įvertinti iš anksto, pakankamai tiksliai. Poreikiai kinta dėl šių priežasčių: 1. Vartotojai keičia savo nuomonę dėl: a) įsigilinimo į problemą, informinių technologijų galimybes, plečiant sistemos galimybes; b) vartotojų tarpusavio prieštaravimų, ypač projektavimo pradžioje, didelio suinteresuotų probleminės srities specialistų skaičiaus; vyraujanti nuomonė gali pasikeisti likvidavus prieštaravimus. 2. Išorės faktoriai gali įtakoti pokyčius (organizaci. gali pakeisti veiklos pobūdį, atsirasti modeernistinė įranga, pasikeisti įstatymais). 3. Diegimas neįvedus pakeitimų gali būti neįmanomas (jo metu gali paaiškėti, kad tam tikri nefunkciniai reikalavimai netenkinami, pvz.: sistemos realizacijos greitis. Tuomet gali tekti grįžti į reiklavimų nustatymo fazę). 4. Komplikuotas ir nepakankamas projekto valdymas (sudėtinga įvertinti projektavimui reikalingus resursus: projektavimo kaina, programinės ir techninės įrangos įsigyjimo kaina, projektuotojų kiekį ir kvalifikaviją, projektavimo trukmę). Projekto valdymas remiasi personalo patirtimi ir intuicija. Užsakovai siekia trumpinti projektavimo trukmę ir mažinti kainą. Dėl to dažnai resursų įvertinimas yra optimistinis. Poreikių nustatymas yra reliatyvus procesas ir tai padidina projekto kainą. Kokybės sunkumai: 5. Analizės metodai neįvertina specifinių žinių apie probleminę sritį, kurios reikalingos nustatyti poreikius. 6. Analizės metodai remiasi netinkamais metodais ir priemonėmis inf-os poreikiams specifikuoti. Dažnai pasikliaunama vien tik analitikų intuicija. Kuo didesnė sistema, tuo daugiau šansų, kad poreikių specifikacijoje bus daug klaidų, ypač naudojant vientik intuityvų metodą.
Informatika  Referatai   (17,5 kB)
Tauragė
2010-01-19
Tauragė (28,5 tūkst. gyv.) – miestas Lietuvos vakaruose, įsikūręs Nemuno žemupio lygumoje, per kurią teka Jūros upė. Tauragės miesto vardas kildinamas iš dviejų žodžių: tauras ir ragas, nes senovėje žmonės grybaudami neva čia radę tauro ragų. Šiandien žinoma tiek, kad jau 1499 m. Tauragės vietoje buvo Pajūrio dvaras. 1507 m. Tauragėje pastatyta pirmoji medinė katalikų bažnyčia, kartu įsteigta prieglauda ir mokykla. Nuo 1567 m. čia, kaip pasienio mieste, pradėjo veikti muitinė. XIX a. viduryje pro Tauragę nutiesus Tilžės – Šiaulių traktą, pagyvėjo prekyba, miestas pradėjo augti. Lietuviškos spaudos draudimo metais Tauragė buvo stambus tarpinis lietuviškų knygų gabenimo punktas. Nepriklausomybės metai paskatino Tauragės plėtrą – pastatyta nemaža administracinių statinių (dabar – architektūros paminklai), daug švietimo įstaigų. Reikšmingiausi architektūros paminklai yra miesto ištakas menanti XV a. Tauragės dvaro sodyba bei XIX a. muitinės poreikiams pastatytas Tauragės pilies ansamblis. Ant Jūros upės kranto stovinčius dvaro pastatus supa didžiulis peizažinis parkas. Visam pilies ansambliui statytojai suteikė „romantinį“ renesansinės pilies charakterį. Pilyje veikia Tauragės istorijos muziejus su gausiais eksponatų rinkiniais. Buvusioje Sovietinio saugumo būstinėje įrengtas Tremties muziejus. Paveldo vertybės yra Martyno Mažvydo evangelikų ir Švč. Trejybės bažnyčios katalikų bažnyčios. Jūros upės krantinę puošia skulptūrų ansamblis. Birželio 24–26 d. į Tauragę švęsti gimtojo miesto 500 – metų jubiliejų buvo raginami atvykti visi – Lietuvoje ir išeivijoje esantys kraštiečiai. „Laukiame ne vien Rusijos milijardieriaus Romano Abramovičiaus, –svetingai pasitiksime visus kada nors čia gyvenusius tauragiškius, netgi tolimiausius jų giminaičius. Nors pusės tūkstančio metų jubiliejų šventėme tik tris dienas, tikėjosi, jog parengta programa įtiks visiems: seneliams, tėvams ar jų atžaloms, netgi tiems, kurie žvalgosi naujų verslo teritorijų...“ – sakė Tauragės miesto meras Robertas Piečia.
Geografija  Pateiktys   (106,74 kB)
Spaudos dažai
2010-01-04
Didelę reikšmę užtikrinant spaudos leidinių kokybę turi spausdinimo procesas, kurio svarbiausia medžiaga yra spaudos dažai, kadangi pastarieji tiesiogiai dalyvauja formuojant spaudos produkcijos – teksto ar iliustracijų – vaizdą. Todėl spaudos produkcijos kokybė daugiausia priklauso nuo to, ar gerai spaustuvininkas žino spaudos dažų savybes, jų paruošimo spausdinimui taisykles ir nuo to, kaip greitai jis sugeba pašalinti defektus, atsirandančius dėl blogos dažų kokybės arba netinkamo jų paruošimo. Šiame darbe ir bus nagrinėjama spaudos dažų tema. Visų pirma apžvelgsiu dažų fizikinę ir cheminę struktūrą, aprašysiu pigmentus ir dažalus bei riebaluose tirpius dažalus. Vėliau trumpai apibūdinsiu dažų gamybos technologiją, tačiau dėl vietos stokos per daug į cheminę struktūrą bei technologijas ir prietaisus nesigilinsiu. Tuomet panagrinėsiu dažų rūšis bei jiems keliamus bendriausius reikalavimus. Plačiausiai apžvelgsiu dažų savybes (optines, struktūrines bei mechanines, savybes, dažų fisavimąsi ir dažų sluoksnio stabilumą atsapaude), jų nustatymą, tam naudojamus būdus ir prietaisus. 1. Dažų fizikinė ir cheminė struktūra Spaudos dažai – tai koloidinė sistema arba vienalytė masė, susidedanti iš dažančiosios medžiagos arba pigmento (dispersinės fazės), rišiklio (dispersinės terpės) bei tam tikrų priedų. Pigmentas suteikia dažams reikalingą spalvą, o rišiklis užfiksuoja pigmentą popieriaus ar kito posluoksnio paviršiuje ir suteikia dažams spausdinamąsias ypatybes, todėl velenėliais (iškiliaspaudės ir ofsetinės spaudos) dažai plonu sluoksniu paskleidžiami spaudos formos paviršiuje ir, spaudžiant spaudos cilindrui, nuo formos arba ofsetinio cilindo pereina ant popieriaus paviršiaus. Mažo klampumo giliaspaudės dažai sudrėkina spaudos formos paviršių ir gerai užpildo visas, net mažiausias, jos įdubas; plieninis rakelis visiškai nubraukia dažų perteklių nuo spaudos formos tarpinių elementų. Kaip rišikliai naudojami lakai, t.y. dervų tirpalai aliejuose arba organiniuose tirpikliuose. Pigmentas ne tik tolygiai pasiskirstęs rišikyje, bet ir patikimai jame stabilizuotas, t.y. kiekviena pirminė pigmento dalelė apsupta ištiso stipraus apsauginio apvalkalėlio, susidedančio iš aktyvaus paviršiaus medžiagų molekulių, kurių visada yra rišiklyje. Tarp pigmento dalelių, apsuptų apsauginiais apvalkalėliais, yra šiek tiek rišiklio, kuris suteikia dažams reikalingą takumą ir geras spausdinamąsias savybes, nes, velenėliams ištrinant dažus ir jais dengiant, trintis atsiranda ne tarp kietų pigmento dalelių, o tame rišiklio tarpsluoksnyje, t.y. vietoj sausosios trinties yra skysčio trintis. Pigmento dalelės su apsaugniais apvalkalėliais tarsi slysta viena kitos atžvilgiu. Nesant apsauginių apvalkalėlių, pigmento dalelės susijungia į kietus grumstelius. Tuomet dažai prastai voluojasi, gali užkimšti rastrinę klišę su smulkia rastro liniatūra ir net susisluoksniuoti (pigmentas nusėda ant statinių ir bidonų dugno). Į kai kuriuos poligrafinius dažus dedama sikatyvų, kad, veikiant oro deguoniui, sparčiau vyktų plėvėdaros procesas. Spalvotuose dažaluose gali būti užpildų (pvz., bario sulfato ir aliuminio hidroksido), kurie išryškina pigmento spalvą, pagerina spausdinamąsias ypatybes ir atpigina dažus. Į juodus dažus, be pagrindinio pigmento (suodžių), dedama papildomų pigmentų, kad juoda spalva būtų sodresnė ir kad būtų geresnis atspaudo atspalvis. Juodi dažai sodrinami intensyviais mėlynais ir violetiniasi pigmentais, taip pat mažo tirpumo dažalais. Kokį pasirinkti papildomąjį pigmentą, daugiausia priklauso nuo rišiklio. Be to, į dažus galima dėti įvairių pagalbinių medžiagų, pavyzdžiui, pastos, kad sumažėtų lipnumas, kad dažai neteptų popieriaus, kad pagerėtų spausdinamosios ypatybės ir kt. 2. Pigmentai ir dažalai Pigmentai. Tai vandenyje ir organiniuose tirpikliuose netirpūs spalvoti, juodi ar balti labai dispersiški kristalinės struktūros milteliai. Jie gali būti organiniai arba neorganiniai. Pigmentai vartojami poligrafinių, industrinių, statybinių ir meninių dažų, spalvotųjų pieštukų gamybai, taip pat plastmasėms, gumai, sintetiniams pluoštams dažyti. Organinius pigmentus reikia skirti nuo dažalų. Dažalai. Tai sausų dažančių miltelių pavidalo organiniai junginiai. Nuo pigmentų skiriasi tuo, kad tirpsta vandenyje, o kartais ir organiniuose tirpikliuose, aliejuose, ir pasidaro sodrūs spalvoti tirpalai. Dažalais daugiausia dažomi siūlai ir audiniai. Be to, iš kai kurių dažalų gaminamos netirpios spalvotos nuosėdos – lakiniai pigmentai, kurie naudojami kaip pigmentai poligrafinių dažų gamybai. Organiniai pigmentai ir dažalai – arba dažančiosios medžiagos – sudėtingi junginiai, kuriuose aromatiniai radikalai ir jų aksochrominės grupės sujungti chromoformomis (tai gali būti azogrupė, cinoidinis žiedas ir kt.). Pagal vartojimo sąlygas dažančiosios medžiagos skirstomos į technines grupes: organinius pigmentus, dažalus (bazinius, rūgštinius, lakinius, riebaluose tirpstančius ir kt.). Pagal chromoforų cheminę sandarą bei pobūdį dažančiąsias medžiagas galima skirstyti į chemines klases, kurių šiame darbe plačiau nenagrinėsiu. Organinių pigmentų ir dažalų labai daug – keletas tūkstančių. Poligrafiniams pigmentams ir dažalams keliami dideli koloristiniai reikalavimai, jų gamyba turi būti netoksiška ir ekonomiška; be to, jie turi tikti trijų ir keturių spalvų spaudai bei automatizuotiems poligrafiniams procesams. Šiuos reikalavimus atitinka maždaug 15 markių organiniai pigmentai ir dažalai. Dirbtiniai neorganiniai pigmentai – tai labai dispersiškos vandenyje netirpios spalvotos ir baltos kai kurių metalų (geležies, titano, aliuminio, chromo, švino, bario ir kt.) druskos ir oksidai. Iš jų poligrafinių dažų gamybai naudojamas mėlynasis miloris, įvairių rūšių balti pigmentai ir užpildai. Prie neorganinių pigmentų priskiriamas ir juodasis pigmentas – suodžiai, aliuminio ir bronzos pudra bei milteliai. Poligrafiniams pigmentams keliami reikalavimai. Jie ypač dideli, ypač spalvos, dispersiškumo, atsparumo šviesai ir skaidrumo požiūriu. Pageidautina, kad spalvotieji pigmantai būtų artimo spektro spalvoms atspalvio ir kiek galima sodresni. Purpuriniai, žydri ir geltoni pigmentai, skirti dažų triadai, turi būti skaidrūs. Visi pigmentai turi būti atsparūs vandeniui, minkštos struktūros, t.y. lengvai susimaišyti su rišikliais. Pigmentų aliejaus imlumas turi būti ne per daug didelis, nes į dažus bus neįmanoma įdėti reikalingo kiekio pigmento. Taip pat pageidautina, kad pigmentai būtų atsparūs šarmams, rūgštims, alkoholiams, šilumai, dažai greitai džiūtų bei būtų ekonomiški. Lakiniai pigmentai. Tai dvivalenčių ir trivalenčių metalų rūgštinių dažalų netirpios druskos arba kai kurių bazinių dažalų kompleksinės druskos. 3. Riebaluose tirpūs dažalai Bazinių dažalų bazėmis, kurios netirpsta vandenyje, bet tirpsta kaitinamos oleino ir nafteno rūgštyse, sodrinami juodi laikraščių, knygų ir kai kurie kiti iškiliaspaudės dažai, taip pat ofsetiniai dažai, kurie į atspaudą susigeria tik selektyviuoju būdu. Riebaluose tirpūs intensifikatoriai geri tuo, kad nedidina dažų klampumo, todėl nereikia mažinti suodžių dozės. Be to, nuo jų pagerėja spausdinamosios ypatybės. Jie stabilizuoja pigmentus, dėl to dažai geriau fiksuojasi atspauduose. Tačiau esant riebaluose tirpių intensifikatorių pertekliui, dažai gali prasisunkti į kitą atspaudo pusę. 4. Dažų gamybos technologija Gaminant dažus, pigmentai gerai sumaišomi su rišikliu įvairių konstrukcijų maišymo mašinomis, paskui gauta aliejinė pasta pertrinama dažų trynimo veleninėmis mašinomis arba rutuliniais malūnais. Čia pigmentai dezagreguojami, t.y. jų antrinė struktūra suskaidoma į pirmines daleles (kristaliukus), jos stabilizuojamos solvatiniais apvalkalėliais iš aktyvaus paviršiaus medžiagų molekulių. Šių medžiagų visada yra rišiklyje. Pirminės pigmento dalelės turi būti susmulkintos, nes kitaip dažai neteks sodrumo ir pasidarys prastesnės spalvos. Geriausi minkštos struktūros pigmentai, nes, intensyviai ir ilgai trinant kietus pigmentus, dažai pasidaro prastesnės kokybės, sumažėja įrenginių našumas, susidaro elektros energijos nuostoliai. 4.1. Iškiliaspaudės ir ofsetinės spaudos dažai Orasausiai spalvoti pigmentai arba suodžiai kruopščiai sumaišomi su lakais ir kitais rišiklio komponentais galingomis greitaeigėmis maišymo mašinomis. Mišiniai palaikomi tam tikrą laiką, kad pigmentas geriau prisigertų rišiklio, po to pertrinami dažų trintuvėmis. Kaip sutrinti dažai, tikrinama pleišto pavidalo prietaisu. Naujesnėje dažų gamybos technologijoje taikomi rutuliniai malūnai pigmentams rišikliuose dezagreguoti. Pigmentai sumaišomi su rišikliais planetiniais maišytuvais. Po to pasta (mišinys) patenka į rutulinį malūną, paskui pertrinti dažai dar kartą leidžiami pro trivelenę dažų trintuvę, kad taptų vienalytiškesni ir kad iš jų pasišalintų oro burbuliukai, kurių visuomet susidaro trinant dažus rutuliniuose malūnuose. 5. Dažų klasifikavimas ir nomenklatūra Klasifikavimas. Atsižvelgiant į spaudos būdą, dažai skirstomi į penkias svarbiausias klases: skirtus ofsetinei spaudai, iškiliaspaudei, giliaspaudei, fleksografinei spaudai, trafaretinei spaudai. Šių klasių dažai pasižymi skirtingomis ypatybėmis: klampumu, lipnumu, fiksavimosi greičiu ir pobūdžiu, atsparumu drėgmei. Atsižvelgiant į spausdinimo greitį, ofsetiniai dažai skirstomi į dvi grupes: skirti spausdinti ritininiame popieriuje ir skirti spausdinti lakštiniame popieriuje. Iškiliaspaudės dažai, atsižvelgiant į spaudos mašinų konstrukciją ir spausdinimo greitį, taip pat skirstomi į dvi grupes: rotacinius ir plokščiaspaudės dažus. Pagal spaudos formos pobūdį ir paskirtį kiekvienos grupės dažai skirstomi į šias rūšis: lakštinius, knyginius bei žyrnalinius, iliustracinius, triadinius, kartografinius, dažus pakuotėms spausdinti, viršelinius dažus ir kt. Dažai būna spalvoti, juodi ir balti. Makroporingam ir mikroporingam popieriui, polimerinėms plėvelėms, skardai gaminami skirtingi dažai. Nomenklatūra. Dažams žymėti priimta tam tikra indeksavimo (numeracijos) sistema. Dažų indeksas rodo jų paskirtį, spalvą, kartais ir spausdinamąsias savybes. Ofsetinių, iškiliaspaudės ir giliaspaudės dažų indeksą sudaro šešiaženklis skaičius. Pirmasis skaitmuo žymi, kokio būdo spaudai skirti dažai: 1 – iškiliaspaudei; 2 – ofsetinei spaudai; 3 – giliaspaudei. Antrasis skaitmuo rodo spausdinimo mašinos tipą: 1 – laikraštinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 20 tūkst. per valandą; 2 – laikraštinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 40 tūkst. per valandą; 3 – knyginė bei žurnalinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 9 tūkst. per valandą; 4 - knyginė bei žurnalinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 25 tūkst. per valandą ir kurioje yra džiovinimo įtaisas; 5 – lakštinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 7 tūkst. per valandą; 7 – plokščiaspaudė, kurios spausdinimo greitis iki 2 tūkst. ciklų per valandą. Trečiasis skaitmuo reiškia atliekamo darbo pobūdį: 1 – matinis, 2 – blizgus, 3- foninis, 5 – kartografinis. Ketvirtasis skaitmuo rodo rūšį popieriaus, kuriame numatoma spausdinti šiais dažais: 1- laikraštinis, 2 – antrojo numerio spaudos popierius, 3 – pirmojo numerio spaudos popierius, 4 – plonas kreidinis popierius, 5 – įprastinio lygumo kreidinis popierius, 6 – kreidinis superblizgusis popierius. Penktasis ir šeštasis skaitmenys rodo dažų spalvą (jie atskirti nuo pirmųjų keturių skaitmenų brūkšneliu): 1-9 – juodi, 10-19 – oranžiniai, 20-29 – raudoni, 30-39 – mėlyni, 40-49 – žali, 50-59 – geltoni, 60-69 – rudi, 70-79 – violetiniai, 80-89 – balti. Pavyzdžiui, indeksu 2413-26 žymimi raudoni ofsetiniai dažai, skirti ritininėms mašinoms, kuriose yra džiovinimo įtaisai, spausdinama pirmojo numerio popieriuje; indeksu 1313-01 žymimi juodi iliustraciniai dažai, skirti iškiliaspaudei rotacinėms mašinoms, kuriose yra džiovinimo įtaisai, spausdinama nekreidintame popieriuje. 6. Dažams keliami techniniai reikalavimai Ofsetiniams ir iškiliaspaudės dažams keliami šie svarbiausi techniai reikalavimai: 2. Dažai turi būti vienalyčiai, gerai pertrinti, slankios aliejinės pastos pavidalo, kad glaistytuvu nubrauktų dažų paviršius būtų lygus tarsi veidrodis. 3. Klampumas turi atitikti spausdinimo greitį; be to, kuo didesnis spausdinimo greitis, tuo mažiau klampūs ir lipnūs turi būti dažai. 4. Dažai turi laiku ir gerai užsifiksuoti popieriaus arba kito posluoksnio paviršiuje. 5. Dažų spalva ir atspalvis turi atitikti nustatytą etaloną. 6. Juodų dažų optinis tankis turi būti kuo didesnis, bet ne mažesnis kaip 1,6. 7. Dažai turi būti atsparūs šviesai. 8. Triadiniai dažai (dažai, skirti trispalvei ir keturspalvei spaudai) turi būti skaidrūs. 9. Ofsetiniai dažai turi netepti tarpinių (nespausdinamųjų spaudos formos elementų) ir nesudaryti emulsijos su drėkinamuoju skysčiu. Drėkinamasis skystis gali šiek tiek emulguotis dažuose, tačiau neleistina, kad nuo to pablogėtų spausdinamosios ypatybės. 10. Dažų sudėtyje neturi būti toksiškų ir nemalonaus kvapo organinių tirpiklių. 11. Spausdinant dažai turi neišpešioti popieriaus paviršiaus, t.y. jie neturi būti pernelyg lipnūs. 12. Dažai turi gerai maišytis dažų dėžėje tuomet, kai dirba spausdinimo mašina, ir nedulkėti patekę tarp dažų velenėlių. Iškiliaspaudės ir ofsetinės spaudos dažai dažniausiai gaminami kaip greitai užsifiksuojantys. Ofsetiniams dažams vartojami pakankamai sodrūs, vandeniui atsparūs pigmentai ir šiek tiek klampesni bei lipnesni rišikliai, todėl dažai nesudaro emulsijų su drėkinamuoju skysčiu ir netepa spaudos formos tarpinių (nespausdinamųjų) elementų. Tačiau griežtos ribos tarp ofsetinių ir iškiliaspaudės dažų nėra. Pavyzdžiui, bet kurie ofsetiniai dažai tinka analogiškomis sąlygomis ir iškiliaspaudei, bet ne visi iškiliaspaudės dažai tinka ofsetui. Taigi tikslinga į asortimentą įeinančius kai kuriuos iškiliaspaudės dažus pakeisti universaliais, tinkamais spausdinti ne tik ofsetu, bet ir iškiliuoju būdu. 7. Dažų savybės ir jų nustatymas 7.1. Optinės dažų savybės Optinės dažų ypatybės yra šios: spalva, skaidrumas (dengiamoji geba – dydis, atvirkščias skaidrumui) ir atspaudo dažų sluoksnio blizgumas. Dažų spalva. Tai svarbiausia dažų spausdinamoji ypatybė, nes popieriuje ar kitame posluoksnyje turi būti gautas geras spalvotas atspaudas. Spausdinant juodais dažais, svarbiausia, kad atsapudas būtų kuo juodesnis. Objektyviai atspaudo dažų spalvą galima nustatyti prietaisais, t.y. atlikus spektrofometrinius arba kolorimetrinius matavimus. Tačiau visuomet labai svarbus ir vizualinis atspaudų, atspausdintų reprodukcijų spalvų skalės vertinimas, nes sunku įsivaizduoti, kad kas nors tobuliau suvoktų spalvinius pojūčius negu žmogaus akis. Juk ir milijonai skaitytojų tik vizualiai vertina spausdintą produkciją. Spektrofometrais gaunamos spektrofometrinės atspindžio kreivės. Iš šių kreivių galima apskaičiuoti kolorimetrines konstantas. Kolorimetrais (arba densitometrais, turinčiais tris šviesos filtrus) spauda vertinama pagal tai, kiek bandinyje yra standartinių spalvų (mėlynos, žalios ir raudonos), po to jau galima apskaičiuoti kolorimetrines konstantas. Kokią kontrolės sistemą pasirinkti, priklauso nuo jos paskirties ir dažų techninių sąlygų. Poligrafinių dažų gamyklose naudojami laboratoriniai automatiniai spalvos analizatoriai, kuriais, be gana sudėtingų apskaičiavimų, tikrinant atspaudų dažų spalvą, nustatomi visi reikalingi rodikliai, tarp jų ir spalvos nuokrypis nuo standartuose pateiktų normatyvų. Tuomet nebereikia kasdien sistemingai prietaisais tikrinti triadinių dažų optinių konstantų poligrafijos įmonėse, kadangi šiuos duomenis joms pateikia poligrafijos dažų gamyklos. Nustatant triadinių dažų kokybę ir jų tinkamumą atkurti spalvotą originalą, naudojamos triadinių dažų spalvų skalės. Spalvų skalės – tai triadinių dažų atspaudai – individualūs, dvigubi ir trigubi (kartais su ketvirtąja spalva – juoda arba pilka) esant skirtingam spausdinamųjų elementų tankiui, taigi ir skirtingam sodrumui. Keturspalvės spaudos procesui tikrinti naudojamas densitometras “Makbet”, kuriuo išmatuojamas spalvų skalės atspaudų optinis tankis, kurį vėliau galima palyginti su normatyvais. Blizgumas. Dažų blizgumas daugiausia priklauso nuo to, ar lygus, ar šiurkštus atspaudo paviršius. Kuo lygesnis atspaudo paviršius, tuo jis bus blizgesnis ir sodresnis. Taip yra todėl, kad matiniai paviršiai krintančius į juos spindulius ne tik atspindi, bet ir išsklaido, o blizgūs atspindi kaip veidrodis. Atspaudas tuo labiau blizga, kuo lygesnis ir tankesnis popierius, kuo greičiau užsifiksuoja dažai, kuo labiau mikroporingas (kapiliarus) kreidinio popieriaus paviršius. Ofsetiniame nekreidiniame popieriuje atspaudas būna matinis net spausdinant bilzgiaisiais dažais. Atspaudų dažų blizgumas poligrafijos įmonėse nustatomas vizualiai. Atspaudai skirstomi į dvi kategorijas – blizgius ir matinius. Netikslinga čia naudoti gana sudėtingą ir sunkiai eksploatuojamą gonifometrinį blizgomatį ŌĮ. Poligrafinių dažų skaidrumas. Dažų skaidrumas (kaip ir neskaidrumas arba dengiamoji geba) priklauso nuo pigmento ir rišiklio lūžio rodiklių skirtumo. Jeigu šie rodikliai beveik sutampa, tai dažai bus skaidrūs, jeigu jie smarkiai skiriasi – dengiamieji. Dažų skaidrumas žinomas iš anksto ir visų partijų vienodas. Todėl jam nustatyti netikslinga taikyti daug darbo reikalaujančią laboratorinę metodiką pagal standartą. Dažų dažomosios galios bandymas. Tai juose esančios dažomosios medžiagos koncentracijos nustatymas. Atliekant šį bandymą, dažai maišomi su cinko baltalais, nes dviejų vienodos spalvos dažų dažomosios galios skirtumas ypač išryškėja sumaišius juos su cinko balatalais. Todėl bandomieji ir etaloniai dažai sumaišomi su vienodu kiekiu trintų cinko baltalų (1 g dažų, 10 g cinko baltalų), tuomet palyginamas jų spalvos sodrumas bei atspalvis. Etaloninių ir bandomųjų dažų sodrumui suvienodinti į sodresnį pavyzdį pridedama atitinkamai daugiau baltalų. Tuomet dažomąją galią galima išreikšti procentais etalononių dažų atžvilgiu. 7.2. Struktūrinės bei mechaninės dažų ypatybės Dažų struktūrinės bei mechaninės (deformacinės) ypatybės yra šios: klampumas, struktūrinis klampumas, plastiškumas, elastingumas, lipnumas.Ypatybės vadinamos struktūrinėmis mechaninėmis todėl, kad jos priklauso nuo struktūros, kurią sudaro pigmentas, tolygiai pasiskirstęs rišiklyje. Šiai ypatybių grupei priklauso ir sutrynimo laipsnis (dažuose neturi būti rupių dalelių) bei kiekis emulsinio vandens, stabiliai pasiskirsčiusio dažų masėje. Klampumas. Tai vidinė trintis, kuri atsiranda tarp skysčio sluoksnių tuomet, kai jie, atitinkamos mechaninės apkrovos veikiami, slenka vienas kito atžvilgiu. Kuo stambesnės skysčio molekulės, tuo didesnis jų sąlyčio paviršius ir tuo didesnė tarp jų trintis, todėl didesnis ir klampumas. Struktūrinis dažų klampumas. Koloidinės sistemos struktūrinė klampa – nepastovus dydis: ji priklauso nuo mechaninių įtempimų bandant. Kai apkrova nedidelė, tuomet dažų struktūra ?ra labai iš lėto, todėl spėja atsistatyti. Taigi dažų klampumas šiame intervale esti stabilus ir nedidelis. Kai įtempimai labai dideli ir dažų struktūra visiškai suyra, klampumas pasidaro stabilus ir minimalus, nebepriklausantis nuo mechaninių įtempimų. Ištirti struktūrinį dažų klampumą galima specialiais laboratoriniais prietaisais. Tačiau šie prietaisai sudėtingos konstrukcijos, brangūs; be to, juos turi aptarnauti labai kvalifikuoti darbuotojai ir prižiūrėti mechanikas ir elektrikas. Todėl dažų kokybei ir jų tinkamumui spaudai įvertinti kasdieninėje praktikoje naudojamas tik efektyvusis klampumas paprastu ir gana tiksliu Lorėjaus viskozimetru; be to, cechuose vis dar taikomi sąlyginio klampumo bandymų metodai, t.y. stebimas krintantis rutuliukas ir matuojamas dažų sklidumas. Dažų sklidumo bandymas. Nustatytos masės dažų lašas užlašinamas ant stiklinės plokštelės, kurios skersmuo apie 70 mm ir storis 3-5 mm, užklojamas tokia pat antra plokštele, ant jos uždedamas 350g masės pasvaras ir įdedama į termostatą, kuriame palaikoma 30o C temperatūra. Po 5 minučių pasvaras nukeliamas ir išmatuojamas dažų dėmės skersmuo milimetrais. Kuo didesnis dėmės skersmuo, tuo mažesnė dažų struktūrinė klampa, tuo mažiau jie struktūruoti. Iš sklidumo galima apytiksliai nustatyti dažų struktūrines bei mechanines ypatybes – klampumą ir plastiškumą, tinkamumą spaudai atitinkamomis sąlygomis. Dažų lipnumas. Tai dažų adhezinių ir kohezinių savybių derinys. Adhezija, arba prilipimas (paviršiaus ypatybė) – tai jėga, kuria dažų arba klijų sluoksnis prilimpa prie popieriaus, velenėlių, spaudos formos paviršiaus. Kohezija, arba sluoksnio stiprumas (erdvinė ypatybė) – tai medžiagos dalelių sukibimas koloidinės arba polimerinės sistemos sluoksnyje. Lipnūs yra tie dažai ir klijai, kurie gerai sukimba su paviršiumi (adhezija) ir sudaro pakankamai (bet ne per daug) stiprų sluoksnį (kohezija). Lipnumas labai svarbus spausdinimo procese, nes nuo jo priklauso dažų sutrynimo kokybė, jų dengiamoji geba ir geba pereiti nuo formos ant popieriaus. Nelipnūs dažai spaudos mašinos dažų aparate neperkeliami nuo vieno velenėlio ant kito, tiesiog dengia juos kaip plastiškas tepalas. Ofsetinių ir iškiliaspaudės dažų adhezija visada stipresnė negu kohezija. Todėl, pereidami nuo velenėlio ant velenėlio, ant spaudos formos paviršiaus ir ant popieriaus, dažai visada atirtūksa sluoksnio viduje (vadinamasis kohezinis trūkimas). Nuo dažų adhezinių ir kohezinių savybių tinkamo derinio priklauso spausdinimo proceso “drėgnu ant drėgno” kokybė. Dažų adhezija stipresnė tuomet, kai didesnio elastingumo rišiklis, t.y. kai jame gausudervų ir labai klampių alkidų, ir silpnesnė tuomet, kai didesnė pigmentų ir užpildo koncentracija. Dažų kohezija stipresnė tuomet, kai juose yra didesnė pigmentų ir užpildų koncentracija, taip pat kai rišiklyje gausu stambiamolekulinių komponentų. Taig lipnumas tam tikru mastu priklauso ir nuo klampumo. Dažų lipnumas nustatomas dvejopai – lipnumo matuokliu ir įtaisu ???. Dažų lipnumo bandymas įtaisu ??? – tai stebėjimas, kaip dažai išpešioja tiražinio ir etaloninio popieriaus paviršių. Tiražinio ir etaloninio popieriaus stiprumas nevienodas ir žinomas iš anksto. Pertrynimo laipsnis. Ar yra rupių, nesutrintų pigmento dalelių, patikrinama prietaisų su pleištiniu grioveliu. Truputis dažų įpilama į įdubą ir greitai paskirstoma po visą griovelį ta kryptimi, kuria mažėja gylis. Tuomet rupios, nesutrinto pigmento dalelės dažų sluoksnyje paliks pėdsakus, t.y. brūkšnelius. Griovelio gylis mikrometrais tose vietose, kur prasideda brūkšneliai, ir bus dažų pertrynimo laipsnio rodiklis. Vandens kiekio tyrimai. Kiek dažuose yra vandes, tiriama Dino ir Starko metodu. Į specialų prietaisą sudedama 10 g bandomųjų dažų ir 40 ml ksilolio. Pakaitinus šį mišinį, jis ima garuoti. Garai kondensuojasi specialioje gaudyklėje. Vanduo ksilole netirpsta, todėl jis, būdamas sunkesis, susikaupia gaudyklės dugne. Pagal gaudyklės padalas nustatomas išgaravusio iš vandens dažų tūris ir apskaičiuojama, kiek dažų masėje yra vandens (*). 7.3. Dažų fiksavimasis atspaude Dažų fiksavimasis. Tai plėvelės susidarymas atspaudo paviršiuje. Stipri elastinga nenutrinama dažų plėvelė popieriaus paviršiuje susidaro vykstant fizikiniams ir cheminiams reiškiniams. Dažų fiksavimasis tikrinamas jau minėtu įtaisu ??? arba visiško užsifiksavimo užsifiksavimo reguliatoriumi. Bandant įtaisu ???, dažų užsifiksavimo laipsnis nustatomas taip: prie ką tik atspausto bandomųjų dažų atspaudo po 30s, 5 min ir 10 min prispaudžiama švari popieriaus juostelė ir išmatuojamas joje gautas dažų dėmės optinis tankis. Naudojant dviejų rūšių etaloninį popierių – mikroporingą ir makroporingą, nustatoma dažų geba sudaryti plėvelę arba susigerti selektyviuoju būdu. Bandant laboratoriniu fiksavimosi registratoriumi, atspaudas įtvirtinamas ant automatinio reigstratoriaus būgno, kurį suka laikrodžio mechanizmas. Prie atspaudo, kuriame dar nevisiškai užsifiksavo dažai, tam tikra jėga prispaudžiamas nedidelis slenkantis guminis strypelis, paliekantis jo paviršiuje spiralės pavidalo pėdsaką. Pažymimas laikas, kai strypelis nebepalieka pėdsako. Šis laikas ir nustato dažų užsifiksavimo atsapudo paviršiuje greitį. Dažų oksidacinė polimerizacija. Ji nustatoma stebint, ar susidaro stipri nelipni dažų plėvelė nesugeriančiame paviršiuje, pavyzdžiui, stiklo paviršiuje (kambario temperatūroje). Kokiu greičiu vyksta oksidacinės polimerizacijos procesas, nustatoma pagal laiką, per kurį susidaro stipri nelipni plėvelė. Tai nustatoma ridinėjant 10 mm skersmens plieninį rutuliuką dangos paviršiuje 10-15o kampu arba bandant atplėšti plėvelę. Sausos stiprios plėvelės susidarymo greitis stiklo paviršiuje – labai svarbus kokybės rodiklis tų dažų, kurių rišiklyje yra nesočiųjų komponentų. Be to, taikant šį paprastą metodą, galima beveik tiksliai vizualiai patikrinti prieš šviesą dažų spalvą ir atspalvius, nustatyti, ar jie nenukrypsta nuo etalono. 7.4. Dažų sluoksnio stabilumas atspaude Atsparumas šviesai. Tai atspaudo dažų spalvos atsparumas išsklaidytai dienos šviesai ir tiesioginiams saulės spinduliams. Dažų atsparumas šviesai priklauso nuo atsparumo šviesai to pigmento, iš kurio jie pagaminti, ir šiek tiek nuo koncentracijos: kuo didesnė pigmento koncentracija dažuose, tuo jie atsparesni šviesai. Todėl praskiesti dažai visada mažiau atsparūs šviesai negu koncentruoti. Nustatant atsparumą šviesai, dažai veikiami tiesioginės saulės spinduliais arba išsklaidytąja dienos šviesa. Prieš tyrimą atspaudas perpjaunamas pusiau: viena dalis kartu su etalonu pritvirtinama prie planšetės, kurią veikia šviesa, kita laikoma aplanke. Kartkartėmis eksponuojamų atspaudų spalva palyginama su atspariais šviesai etalonais ir aplanke esančio atspaudo spalva. Dažų plėvelės stiprumas. Skiriamas plėvelės trapumas, lankstant atspaudus, ir paviršiaus atsparumas trynimui. Kaip žinoma, ilgai vartojamų leidinių, pavyzdžiui, vaikiškų knygų, žurnalų, albumų ir kt., dažų sluoksnis pamažu nusitrina, tarsi nubyra. Pridėjus alkidinių polimerų ir polimerizuotų aliejų, dažų plėvelės pasidaro stiprios, netrapios. Todėl kietos dervos, sudarančios trapias plėveles, visada derinamos su alkidiniais polimerais ir polimerizuotais aliejais. Yra keli laboratoriniai prietaisai dažų plėvelės atsparumui trinčiai išbandyti. Jie pagrįsti tuo, kad atspaudo paviršius ilgiau ar trumpiau veikiamas trintimi. Standartinėmis sąlygomis jį trina šliaužiklis, slankiojantis į priekį ir atgal arba sukdamasis. Plėvelės atsparumas trinčiai nustatomas pagal tai, kiek jos paviršių pažeis trinantysis šliaužiklis po tam tikro skaičiaus judesių ciklų. Dažų plėvelės netrapumas. Norint nustatyti, ar netrapi dažų plėvelė, atspaudas gerąja puse sulenkiamas 180o kampu ir per sulenktą vietą švelniai pabraukiama lygiu daiktu. Atlenkus atspaudą, toje vietoje, kur buvo sulenkta, turi nebūti įtrūkimų. Atspaudų atsparumas rūgščių ir šarmų poveikiui. Dažų atsparumas šarmams svarbus tuomet, kai spausdinamos šarmingų produktų etiketės: muilo, skalbimo miltelių, tabako gaminių ir kt. Dažai turi būti atsparūs rūgštims tuomet, kai ofsetinėje spaudoje vartojami labai rūgštūs drėkinamieji tirpalai, taip pat kai atspaudus gali veikti rūgštys, pavyzdžiui, konditerijos gaminių pakuotė. Dažų atsparumas rūgštims ir šarmams priklauso nuo pigmentų atsparumo šiems cheminiams reagentams. Atspaudų atsparumas rūgščių ir šarmų poveikiui nustaomas tokiu būdu. 50x50 mm didumo atspaudai 5 minutėms panardinami į 5* šarmų arba rūgščių vandeninius tirpalus. Po to jie išimami iš tirpalo ir nusausinami gabalėliu sugeriamojo popieriaus. Išdžiovinus kambario temperatūroje, atsižvelgiant į tai, kiek pasikeitė bandinio spalva palyginti su ankstense jo išvaizda, nustatomas atsparumas šarmams arba rūgštims. Atspaudo dažų atsparumas alkoholiams, vandeniui ir aliejams. Skiriams dažų atsparumas vandeniui, pavyzdžiui, ofsetinėje spaudoje jis susijęs su pigmento atsparumu vandeniui, ir atspaudų atsparumas vandeniui, daugiausia priklausantis nuo plėvėdario netirpumo vandenyje. Kai užsifiksavę atspaudai dar turi būti nulakuoti spiritiniais lakais, labai svarbus dažų atsparumas alkoholiui, kuris priklauso nuo pigmento atsparumo alkoholiui. Visi svarbiausieji pigmentai neatsparūs alkoholiui, visi kiti - daugiau ar mažiau atsparūs. Pigmentų atsparumas aliejams – tai pigmentų netirpumas aliejuose ir rišikliuose. Atsparumas aliejams svarbus tik tuomet, kai spausdinamos įvairių riebalų ir riebių produktų etiketės. Kitais atvejais pigmentų atsparumas aliejams neturi reikšmės, tuo labiau, kad spalvoti dažai gerinami aliejuose tirpiais intensifikatoriais. Šiems atsparumams nustatyti iš visiškai užsifiksavusių atspaudų išpjaunami 50x50 mm dydžio gabaliukai ir tarp dviejų stikliukų suglaudžiami su keliais filtruojamojo popieriaus lapeliais, suvilgytais alkoholiu, vandeniu arba aliejumi. Ant viršaus uždedamas 100g pasvaras. Po 24 valandų atspaudai išimami. Pagal tai, kiek nusidažė antrasis filtruojamojo popieriaus lapelis, daroma išvada, ar bandomieji dažai atsparūs alkoholiui, vandeniui arba aliejui. Išvados Popierius ir dažai – tai medžiagos, be kurių poligrafijos produkcijos gamyba būtų neįmanoma. Spaudos dažų svarba nenuginčijama, kadangi dažai tiesiogiai dalyvauja formuojant spaudos produkcijos – teksto ar iliustracijų – vaizdą. Šiame darbe ir buvo nagrinėjami spaudos dažai. Kadangi populiariausias, pigiausias ir dažniausiai naudojamas spaudos būdas yra ofsetas (po jo – giliaspaudė), šiame darbe šios spaudos formos dažams buvo teikiamas didesnis dėmesys. Spaudos dažai – tai koloidinė sistema, kurią sudaro pigmentai arba dažalai, dervos ir aliejai bei įvairūs priedai, kurie suteikia dažams pageidaujamą atspalvį, ryškumą ir kitas reikiamas savybes. Spaudos dažai turi daug savybių, kurios yra reglamentuojamos specialiomis instrukcijomis. Specialiais prietaisais galima nustatyti tokias optines dažų savybes, kaip spalva, skaidrumas, blizgumas, dažomoji galia bei mechanines savybes, prie kurių priskiriama klampumas, sklidumas, lipnumas, pertrynimo laipsnis, vandens kiekis, bei ypatybės, svarbios spausdinant ir vartojant: atsparumas šviesai, dažų plėvelės netrapumas, atsparumas vandeniui, aliejams, rūgštims, šarmams, alkoholiams, oksidacinė polimerizacija, dažų fiksavimasis atspaude. Visos šios savybės ir jų normatyvų išmanymas poligrafininko darbe nulemia spaudos kokybę, o tai yra labai svarbu dabartinėmis konkurencinės ekonomikos sąlygomis.
Chemija  Referatai   (24,44 kB)
Politiniai režimai
2010-01-04
Dažniausiai politinis rėžimas yra apibūdinamas kaip valstybinio vadovavimo bei valdymo pagrindinių metodų visuma. Politiniai rėžimai nusako daug daugiau nei valstybės valdymo forma, todėl svarbiau yra išsiaiškinti, koks yra valstybės politinis rėžimas nei valstybės valdymo forma. Taigi, mano darbo tikslas ištirti bei aprašyti politinius rėžimus, susisteminant mokslinę literatūrą bei panaudoti straipsnių analizę.
Politologija  Referatai   (11 psl., 12,84 kB)
Verslo liudijimas
2009-12-29
Individuali veikla: • savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; • savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; • savarankiška sporto veikla; • savarankiška atlikėjo veikla. Toliau aptariame ūkinę komercinę veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus. Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1797 “Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos”. Šiuo nutarimu taip pat patvirtintas individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas. Išduotas verslo liudijimas verstis kuria nors veiklos rūšimi suteikia teisę: • verstis verslo liudijime nurodytos rūšies veikla (neribojant veiklos teritorijos, jeigu kitaip nenustato individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas); • parduoti savo gamybos prekes ir teikti paslaugas gyventojams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, jeigu kitaip nenustato individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas. Išduotas prekybos verslo liudijimas suteikia teisę parduoti prekes gyventojams (taip pat ir gyventojams, įsigijusiems prekybos verslo liudijimus). Išduotas prekybos verslo liudijimas nesuteikia teisės: • prekiauti automobiliais, cukrumi; • prekiauti nuo laikinųjų prekybos įrenginių, pastatytų patalpose (išskyrus prekybą gėlėmis, knygomis, spaudos leidiniais ir prekybą patalpose, turinčiose prekyvietės statusą), taip pat iš kioskų, pastatytų patalpose; • prekiauti prekyvietėse gyventojams, įsigijusiems išnešiojamosios ir išvežiojamosios prekybos verslo liudijimus. Verslo liudijimas nesuteikia teisės verstis licencijuojama veikla. Dokumentai, kuriuos reikia pateikti gyventojams, norint įsigyti verslo liudijimą Verslo liudijimus išduoda apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyrius, kurio teritorijoje gyventojas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau veikla gali būti vykdoma kitos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teritorijoje. Gyventojų prašymu išduotame verslo liudijime gali būti įrašomi šie fiziniai asmenys: sutuoktinis, tėvas, motina, vaikas nuo 14 metų, globojamasis, globėjas (rūpintojas), tačiau iš veiklos, kuriai buvo išduotas verslo liudijimas, gautas pajamas turi deklaruoti verslo liudijimą įsigijęs gyventojas. Verslo liudijime nurodyti asmenys turi teisę dalyvauti gyventojo vykdomoje individualioje veikloje, kuriai išduotas verslo liudijimas. Norint įsigyti verslo liudijimą, apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui pateikiami šie dokumentai: • prašymas (jame nurodoma, kurios veiklos rūšies verslo liudijimą norima įsigyti, ir laikotarpis, kuriam norima įsigyti verslo liudijimą); • asmens pasas arba kitas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas; • nuotrauka (3x4 cm formato); • giminystę, santuoką, globą (rūpybą) patvirtinantys dokumentai (kai verslo liudijime įrašomi kiti fiziniai asmenys); • dokumentai, kuriais remiantis gali būti taikomas savivaldybių tarybos nustatytas mažesnis pajamų mokestis (jeigu savivaldybės taryba yra priėmusi atitinkamą sprendimą); • sudaryta su audiovizualinių kūrinių prodiuseriais ir fonogramų gamintojais arba jų teisių perėmėjais autorinė licencinė sutartis, suteikianti teisę platinti Lietuvos Respublikos teritorijoje audiovizualinius kūrinius ir (arba) fonogramas bet kokiose laikmenose (prekiauti jais ir (arba) juos nuomoti); • leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje arba leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje (jeigu verslo liudijimą įsigyja užsienietis). Šie dokumentai apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui turi būti pateikti iki laikotarpio, kuriam išduodamas verslo liudijimas, pradžios. Verslo liudijimas išduodamas ne vėliau kaip per 4 darbo dienas nuo nurodytų dokumentų pateikimo dienos. Verslo liudijimas neišduodamas, jeigu: • apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui nepateikiami nurodyti dokumentai; • gyventojas, norintis įsigyti verslo liudijimą, yra skolingas už praėjusį laikotarpį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Kiekvienos veiklos rūšies verslo liudijimai išduodami atskirai. Jeigu prašyme gyventojas nurodo veiklos vietą, ji įrašoma verslo liudijime. Verslo liudijimą pasirašo ir antspaudu patvirtina apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriaus viršininkas arba jo įgaliotas asmuo. Pajamų mokesčio už verslo liudijimą mokėjimas bei kitos mokestinės prievolės Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nustato, kad už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1797 “Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos” nustato, kad mokėtiną pajamų mokestį apskaičiuoja apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyrius, atsižvelgdamas į prašyme nurodytus duomenis ir pateiktus dokumentus. Pajamų mokestis turi būti sumokėtas prieš išduodant verslo liudijimą. Mokėtinas už verslo liudijimą pajamų mokestis apskaičiuojamas proporcingai išduodamo verslo liudijimo galiojimo laikui. Jeigu prekybos verslo liudijimas išduodamas kelioms dienoms, nustatytas metinis pajamų mokestis dalijamas iš metų kalendorinių dienų skaičiaus ir gauta suma dauginama iš prekiauti pageidaujamų dienų skaičiaus. Jeigu verslo liudijimas išduotas ilgesniam negu vieno mėnesio laikotarpiui ir pasikeitė duomenys, pagal kuriuos buvo apskaičiuotas pajamų mokestis, gyventojas per 10 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo dienos privalo pranešti apie tai apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui. Jeigu dėl duomenų, pagal kuriuos skaičiuojamas pajamų mokestis, pasikeitimų susidaro pajamų mokesčio permoka, ji grąžinama arba įskaitoma Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Savivaldybių tarybos gali nustatyti mažesnį pajamų mokestį gyventojams – I, II arba III grupės invalidams, senatvės pensininkams, gyventojams, kurie vieni augina bent vieną vaiką iki 18 metų, sutuoktiniams, auginantiems tris ir daugiau vaikų iki 18 metų arba vaiką invalidą, taip pat bedarbiams, kurie nustatytąja tvarka įregistruoti teritorinėse darbo biržose prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Be to, verslo liudijimus įsigiję gyventojai: • privalo registruotis pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais (PVM) ir šį mokestį mokėti pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, jeigu jų pajamos per metus ne mažesnės nei 100 tūkst. litų, o tuo atveju, kai jų pajamos per metus mažesnės nei 100 tūkst. litų, turi teisę registruotis PVM ir mokėti PVM, jei jie to pageidauja; • neatleidžiami nuo prekyvietę eksploatuojančios įmonės rinkliavų ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų mokestinių prievolių. Laikotarpis, kuriam išduodami verslo liudijimai Verslo liudijimai išduodami pageidaujamam mėnesių skaičiui, bet ne ilgiau kaip kalendoriniams metams ir ne trumpiau kaip mėnesiui (jeigu mėnuo, kuriam išduodamas verslo liudijimas, nesutampa su kalendoriniu mėnesiu, – ne trumpiau kaip 30 dienų), išskyrus prekybos verslo liudijimus. Prekybos verslo liudijimai gali būti išduodami bet kuriam pageidaujamam kalendorinių metų laikotarpiui, tačiau šis laikotarpis negali nusitęsti į kitus kalendorinius metus, tai yra gyventojas gali įsigyti prekybos verslo liudijimą vienai arba kelioms dienoms, arba ilgesniam laikotarpiui. Prašyme turi būti įrašyta, kurio mėnesio kuriomis dienomis pageidaujama prekiauti, ir šios dienos nurodomos verslo liudijime. Paskutinį kalendorinių metų mėnesį verslo liudijimas gali būti išduotas arba pratęstas laikotarpiui iki kalendorinių metų pabaigos, o mokėtinas pajamų mokestis apskaičiuojamas proporcingai verslo liudijimo galiojimo laikotarpiui. Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kuriuos privalo turėti verslo liudijimą įsigijęs asmuo veiklos vietoje Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus, – prekybos vietoje, o gamybos verslo liudijimus, – gamybos vietoje privalo turėti verslo liudijimus ir šiuos prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus: 1. Sąskaitą faktūrą arba PVM sąskaitą faktūrą – kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos iš Lietuvos juridinių asmenų arba užsienio valstybės juridinių asmenų, vykdančių veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvoje. Kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos iš gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla – prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą, sąskaitą faktūrą arba PVM sąskaitą faktūrą. Tuomet, kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos ES valstybėse, prekybos (gamybos) vietoje būtina turėti dokumentą, kuriuo įformintas prekių, medžiagų arba žaliavų tiekimas ir iš kurio galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. 2. Importo deklaraciją, kuria įformintas prekių, medžiagų arba žaliavų importas į ES muitų teritoriją – kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos ne ES muitų teritorijoje. 3. Prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvito pirmąjį egzempliorių arba PVM sąskaitą faktūrą – kai prekės perkamos iš gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą verstis prekyba, kai iš verslo liudijimą įsigijusio gyventojo perkama jo pagaminta produkcija, kai žemės ūkio produkcija perkama iš gyventojo (ne PVM mokėtojo), kuris pats ją išaugino, arba kai iš gyventojo (ne PVM mokėtojo ir neįsigijusio verslo liudijimo) perkami asmeninės nuosavybės teise priklausantys daiktai. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, suteikiančius teisę prekiauti savo pagaminta produkcija, prekybos vietoje privalo turėti krovinio važtaraštį. Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui. Sutuoktiniai, įsigiję atskirus verslo liudijimus, toje pačioje prekyvietėje gali prekiauti prekėmis turėdami vieno iš jų vardu išrašytus prekių įsigijimo dokumentus ir notariškai patvirtintą santuokos liudijimo nuorašą. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus platinti audiovizualinius kūrinius ir (arba) fonogramas bet kokiose laikmenose (prekiauti jais ir (arba) juos nuomoti), platinimo (prekybos ir (arba) nuomos) vietoje privalo turėti sudarytą su audiovizualinių kūrinių prodiuseriais ir fonogramų gamintojais arba jų teisių perėmėjais autorinę licencinę sutartį, suteikiančią teisę platinti Lietuvos Respublikos teritorijoje audiovizualinius kūrinius ir (arba) fonogramas bet kokiose laikmenose (prekiauti jais ir (arba) juos nuomoti). Verslo liudijimus įsigijusiems gyventojams rekomenduojama turėti laisvos formos žurnalus, kuriuose būtų registruojami valstybinių kontrolės institucijų pareigūnų atliekami tikrinimai. Verslo liudijimus įsigijusių gyventojų buhalterinės apskaitos tvarkymas Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarkymo principus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1976 “Dėl gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarkos”. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, privalo pildyti pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą. Žurnalo forma ir pildymo tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 "Dėl gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo formos ir jo pildymo tvarkos patvirtinimo". Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus, parduodami prekes gyventojams, įsigijusiems prekybos verslo liudijimus, privalo išrašyti prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus, o kitiems pirkėjams šie kvitai išrašomi jų pageidavimu. Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito pirmasis egzempliorius duodamas prekių pirkėjui, o antrasis lieka pardavėjui. Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus ir esantys pridėtinės vertės mokesčio (toliau vadinama – PVM) mokėtojai, parduodami prekes, pirkėjo pageidavimu privalo išrašyti ir PVM sąskaitas faktūras. Gyventojai, įsigiję ne prekybos, o kitos veiklos verslo liudijimus, parduodami savos gamybos prekes (išskyrus atvejus, kai savos gamybos prekės parduodamos gyventojams, įsigijusiems verslo liudijimus) arba suteikdami paslaugas, prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus privalo išrašyti pirkėjams arba paslaugų gavėjams jų pageidavimu. Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito pirmasis egzempliorius duodamas prekių pirkėjui arba paslaugų gavėjui, o antrasis lieka pardavėjui arba paslaugų teikėjui. Gyventojai, įsigiję ne prekybos, o kitos veiklos verslo liudijimus ir esantys PVM mokėtojai, parduodami savos gamybos prekes arba suteikdami paslaugas, pirkėjo arba paslaugos gavėjo pageidavimu privalo išrašyti ir PVM sąskaitas faktūras. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, pirkdami iš verslo liudijimą įsigijusio gyventojo (ne PVM mokėtojo) jo pagamintą produkciją arba pirkdami žemės ūkio produkciją iš gyventojo (ne PVM mokėtojo), kuris pats ją išaugino, arba pirkdami iš gyventojo (ne PVM mokėtojo ir neįsigijusio verslo liudijimo) asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus, privalo išrašyti prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus. Antrasis prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito egzempliorius duodamas prekių pardavėjui, o pirmasis lieka prekių pirkėjui. Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito formą, įsigijimo, pildymo bei naudojimo tvarką nustato Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2002 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 128 "Dėl prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito formos, šių kvitų pildymo taisyklių ir prekių inventorizavimo akto formos patvirtinimo". Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus platina apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų miestų (rajonų) skyriai.
Ekonomika  Konspektai   (11,17 kB)
Ankstyvaisiais savo vystymosi periodais, tarptautiniai santykiai išreiškiami dvišaliais susitarimais, kurie būdavo reikalingi gretimose arba netoli esančiose šalyse. Palaipsniui šie ryšiai plėtėsi, periodiškai atsirasdavo sąjungos ir koalicijos, kurios, dažniausiai, būdavo karinio pobūdžio. Dėl visuomenės vystymosi, stabilių organizacijų, kurios gintų daug didesnį valstybių skaičių, būtinumas išaugo. Tai buvo reikalinga tiek dėl politinių, tiek ir dėl ekonominių poreikių. Palaipsniui atsirasdavo ir tobulėjo tarptautinio bendravimo, elgesio taisyklės, kurių būdavo reikalaujama ne tik kurios nors vienos šalies diplomatams, bet ir visoms kitoms valstybėms. Žinoma, didžiausią vaidmenį tokiuose sprendimuose turėjo pačios galingiausios šalys. Dar žiloje senovėje, esant vergovinei santvarkai, tarp valstybių atsirasdavo įvairiausi susitarimai. Dėl to, vis dažniau šalių atstovų suvažiavimai buvo vadinami kongresais ir konferencijomis. Iš pradžių, konferencijos ir kongresai vykdavo kartas nuo karto, po to, visa tai peraugo į periodiškus tarptautinius pasitarimus, sudarytus iš mažiau ar daugiau pastovių institucijų, kurioms buvo skirtos kongresų ir konferencijų sušaukimo ir aptarnavimo užduotys, o kartais, esant pertraukoms tarp susirinkimų, jos turėjo vykdyti ir kitas funkcijas. Būtent šios institucijos ir tapo būsimų tarptautinių organizacijų užuomazga. Tarptautinių santykių istorija liudija, kad buvo bandoma sukurti kiek galima pastovesnes tarptautines organizacijas dar žiloje senovėje. Senojoje Graikijoje egzistavo religinės-politinės sąjungos, o Senojoje Romoje buvo netgi sukurta komisija dėl tarptautinių santykių su kitomis valstybėmis tvarkymo. Tarptautinių organizacijų susikūrimui didžiulę įtaka turėjo prekyba, o taip pat ir religija, pirmiausia katalikų bažnyčia, kuri turėjo plačius tarptautinius ryšius. Tarptautinių organizacijų sukūrimą lydėjo tai, kad buvo sukurti tarptautiniai-teisiniai papročiai ir konvencine tvarka sudarytos tarptautinės teisės įstatai, kurie buvo skirti reguliuoti tarptautinių konferencijų, o vėliau ir pačių organizacijų veiklą. Idėja sukurti daugiašalę, o kartais ir universalią sąjungą, buvo vystoma jau nuo labai senai, dar prieš tai, kai pradėjo kurtis pačios tarptautinės organizacijos. Vienu ar kitu būdu šias mintis išsakė mąstytojai. Yra žinoma daug krikščioniškųjų šalių ideologų projektų, pavyzdžiui, Augustino ir Tomo Akviniečio, kurie propogavo visų žmonių susivienijimą ir Romos popiežiaus valdymą. Ypač dažnai tarptautinių organizacijų planai buvo kuriami Europos žemyne. Pirmas, detaliai išbaigtas, planas, kuris buvo skirtas taikai palaikyti, priklauso čekų karaliui Jurijui Podebradui, gyvenusiam ir valdžiusiam XV amžiuje. Didžiosios prancūzų revoliucijos epochoje atsirado nemažai utopinių idėjų apie tarptautines organizacijas. Daugiau ar mažiau, šios idėjos yra išreiškiamos tokių ideologų kaip Žano-Žako Ruso, anglų moralisto I.Bentamo, vokiečių filosofo-idealisto I.Kanto ir kitų darbuose. XIX amžiaus pradžioje atsirado planai sukurti bendraeuropietišką organizaciją, kuriai vadovautų Prancūzija. Šio plano autoriumi buvo Napoleonas. Istorijos ironija buvo ta, kad tokia organizacija sukurta po to, kai buvo nuverstas Napoleonas ir sužlugdyta jo imperija. XVIII amžiaus viduryje įvairių utopinių projektų, dėl bendraeuropietiškos organizacijos, iškėlimas buvo lydimas eilės kongresų, kuriuose buvo aptarinėjami Europos Jungtinių Tautų Organizacijos variantai. Pirmųjų tarptautinių organizacijų susikūrimas Tarptautinės organizacijos, tokios, kokias mes jas įsivaizduojame dabar, atsirado palyginti neseniai-XIX amžiaus viduryje. Jos buvo sukurtos pirmiausia dėl pasaulinės rinkos vystymosi ir organizavimo. Šis procesas iš vienos pusės buvo lydimas vi aštrėjančių nesutarimų ir konkurencinės kovos, iš kitos pusės- reikalavo daugiau ar mažiau stabilaus reguliavimo, kuris remtųsi tarptautine teise. Didelį vaidmenį organizacijų kūrime suvaidino tuo metu atsiradusi, taip vadinama, darbininkų klasė, kuri turėjo pakankamai įtakos ne tik tarptautiniams santykiams, bet ir tarptautinei politikai ir diplomatijai. Būtent jų dėka buvo sukurta daug tarptautinių organizacijų. Būtina paminėti, kad tarptautinių organizacijų kūrimą palengvino tai, kad XIX amžiaus viduryje jau buvo sukurta daug institutų, kurie dirbo tarptautinės teisės srityje. Jie nagrinėjo pagrindinius principus ir tarptautinės teisės normas. Tarptautinės organizacijos sudarymas tam tikrose, specializuotose, srityse (transporto, ryšių, prekybos) reikalauja teisingo ginčijamų klausimų, kurie iškyla dėl valstybių įstatymų skirtumo, išsprendimo. Atskirų tarptautinių organizacijų atsiradimo istorija liudija apie tai, kad tarptautinių organizacijų, t.y. kuriose oficialiai dalyvauja valstybės ir vyriausybės, lydėjo tai, kad buvo kuriamos nevyriausybinės sąjungos, kurių nariais buvo arba tautinės organizacijos, arba fiziniai asmenys iš įvairių šalių. Tai aiškinama tuo, kad yra mažiau formalumų ir teisinių pasekmių, lengvina nevyriausybinius ryšius. Kas liečia tarpvalstybinį supratimą ir santykių reguliavimą, tai, šiuo atveju, bendradarbiavimui nuo pat pradžių buvo reikalingas tarpvyriausybinės organizacijos sukūrimas. Dažniausiai, viena iš pirmųjų tarptautinių organizacijų yra vadinamas tarptautinis susivienijimas, kuris buvo sukurtas 1840 m. dėl kovos prieš pasaulinę vergovę. Ši organizacija realiai nieko nenuveikė, nes tiktai 1956 m. Ženevos konferencijoje buvo priimtas papildomas nutarimas dėl vergovės pasmerkimo. XIX amžiaus viduryje ir iki Pirmo pasaulinio karo pradžios susikūrė apie 500 pastovių tarptautinių organizacijų; per tą patį laiką daugiau nei pusė iš jų dėl įvairių priežasčių nustojo egzistuoti. 1910-1914 m. buvo priskaičiuojama 212 organizacijų, iš kurių 192 buvo nevyriausybinės ir 20 buvo tarpvalstybinės. Oficialią tarptautinių organizacijų registraciją atlieka Tarptautinių Asociacijų Sąjunga, kuri buvo įkurta Briuselyje 1909 m.. Ši sąjunga savo tikslu laiko tarptautinių organizacijų registraciją ir jų veiklos koordinaciją, o taip pat informacijos apie jų veiklą teikimą, narystės įstatų leidmą. Palaipsniui atsiranda organizacijos su, taip vadinamais, maišytais nariais, t.y. jie pradėjo įtraukinėti valstybių atstovus, įstaigas, tautines sąjungas ir atskirus asmenis. Ypatingą vietą tarp tarptautinių organizacijų užėmė nevyriausybinės organizacijos, pradėtos kurti XIX amžiaus pabaigoje, ir, išplitusios pacifistiniuose Vakarų Europos sluoksniuose atsiradus planams dėl specialių organizacijų sukūrimo. Ši idėja įvairių šalių parlamentus privedė prie to, kad buvo įkurta nauja organizacija-Tarptautinė Konferencija. Nuo 1899 m. ji vadinama Tarpparlamentine Sąjunga. Trapvyriausybinis bendradarbiavimas visų pirma prasidėjo transporto srityje. Palaipsniui buvo įkurtos tarptautinės upių, geležinkelių transporto organizacijos . 1890 m. Berne buvo pasirašyta konvencija, kuri patvirtino Tarptautinę Geležinkelio Trasporto Sąjungą. Nuo pat pradžių tarpvyriausybinėse organizacijose didelę įtaką turėjo didžiosios ir galingiausios šalys, kurios vykdė ekspansinę politiką. Ši tendencija ypač išryškėjo kolonijų grobime. Būtent taip atsirado, taip vadinamos, graikų finansų kontrolės komisija ir kitos. Svarbu pabrėžti būdingiausius pirmųjų organizacijų susidarymo etapus. Pirmiausia atsiranda bendradarbiavimas tarp riboto skaičiaus valstybių, dažniausiai kaimyninių, o klausimai, kurių srityje yra bendradarbiaujama, daugiausiai yra finansinio pobūdžio. Vis tik jų santykiuose vyravo tam tikras feodalizmas, kadangi kiekviena šalis norėjo turėti absoliučias suvereniteto teises. Tai buvo įveikiama palaipsniui, o tarp šalių buvo pasiekiamas vis didesnis bendradarbiavimas dėka techninės bazės ir naujų teisinių priemonių., kurios leido sudaryti pakankamai stabilias tarptautines organizacijas įvairiose bendradarbiavimo srityse. Charakterizuojant tarptautinių organizacijų susidarymą ir pirmojo etapo vystymąsi XIX amžiuje, reikia pastebėti, kad jų kompetencija dažniausiai apsiribodavo specializuotomis problemomis ir tai buvo parašyta jų įstatuose. Organizacijos, turėjusios bendrą kompetenciją politikos, ekonomikos ir socialinėje srityse, atsirado tiktai XIX amžiuje. Galima konstatuoti, kad eilės tarptautinių organizacijų susikūrimas reiškė pažangą teisiniame tvarkyme kai kurių rūšių tarptautiniuose bendradarbiavimuose. Jų veikla, tam tikra prasme, praturtino patirtį valstybių bendradarbiavime specializuotose srityse. Ir nors tarptautinių organizacijų veiklos sritis buvo nedidelė, o jų narių skaičius apribotas, vien šių organizacijų atsiradimas reiškė žingsnį pirmyn tarptautiniuose santykiuose. Tarptautinių organizacijų teorija Šiuo metu tarptautinės organizacijos yra labai svarbios sprendžiant tarptautinius klausimus. Dauguma iš jų pakankamai efektyviai dirba politikos, ekonomikos, mokslo, kultūros, teisėsir religijos srityse. Kalbant apie teorinius tarptautinių organizacijų aspektus, reikėtų atsakyti į du klausimus: kokiai mokslinių tyrinėjimų sričiai priklauso tarptautinės organizacijos ir jų klasifikacija. Atsakant į pirmąjį klausimą, turime pasakyti, kad tai yra sudėtinis mokslas apie tarptautines organizacijas. Sudėtinis todėl, kad ir pačios organizacijos yra sukurtos spręsti tarptautinius klausimus ne vienoje srityje. Šis mokslas tiria šių organizacijų vietą ir vaidmenį tarptautiniuose klausimuose, analizuoja jų politinę ir valdymo sistemas, charakteringus bruožus ir tikslus, įstatus ir kitus aktus, institucijų struktūrą, jų kompetenciją, personalą ir kitus klausimus. Didelę reikšmę turi organizacijų įtakos tarptautiniams santykiams ir atskirų valstybių politikai tyrimas. Teoriniais tarpvalstybinių arba tarpvyriausybinių organizacijų aspektais užsiima tarptautiniai teisėjai. Jie tiria tarptautinę organizaciją kaip vieną iš tarptautinės teisės institutų, analizuoja teisines šių organizacijų struktūras, jų institucijų kompetenciją, juridinę priimtų dokumentų, nutarimų galią, normas, reguliuojančias jų veiklą ir t.t.. Galime nevyriausybines organizacijas atskirti nuo tarpvyriausybinių. Tai nereiškia, kad mes sumažiname nevyriausybinių organizacijų įtaką, kadangi dauguma jų turi didelės reikšmės tarptautiniuose santykiuose. Šios organizacijos aktyviai dalyvauja ideologinėje ir politinėje kovoje. Tarptautinių nevyriausybinių organizacijų negalima būtų įsivaizduoti be joms būdingų ir reikalingų institutų, jų kompetencijos, darbo procedūrų ir t.t.. Teisė, tame tarpe ir tarptautinė,asmeninė turi tiesioginę reikšmę šiose organizacijose. Todėl vienu iš svarbiausių mokslo, kuris tiria šias organizacijas, dalių yra teisė. Buvo tiriamas šių organizacijų poveikis tarptautinei teisei, jų struktūrų charakteristikos, priimami sprendimai. Mokslas apie tarptautinius santykius, paliečiant ir tarptautinių organizacijų problemas, tiria jų įtaką išorinei politikai ir santykius tarp valstybių, tarptautinės visuomenės nuomonę, tarptautinių organizacijų vaidmenį tarpvalstybiniuose santykiuose. Neretai tarptautinių organizacijų veikla padeda suteikti informacijos apie atskiras valstybes. Tarptautinių organizacijų specifika tame, kad yra būtinybė formuluoti bendrus veiklos principus įvairioms tarptautinėms organizacijoms, kurie tiktų valstybėms su skirtinga socialine struktūra ir t.t.. Kartais tarptautinėse organizacijose yra neatsižvelgiama į visų narių nuomonę ir klausimas išsprendžiamas stipriosios narės naudai. Pabandysime suformuluoti pagrindinius kriterijus, kuriais galime apibūdinti tarptautinę organizaciją. Taigi, tarptautinė organizacija-tai tarptautinių santykių stabili forma, kuomet yra įtraukiamos bent trys šalys , tarpusavyje aptarusios bendrus tikslus, veiklos kompetenciją, savo institucijas, o taip pat ir kitus organizacinius klausimus (įstatus, narystę, darbotvarkę, sprendimų priėmimą ir kt.). Bet kokios tarptautinės organizacijos tikslai ir veikla turi atitikti visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus. Labai retai pasitaiko organizacijų, kurios savo sudėtyje turi tik du narius. Pagrindas, kodėl tokia organizacija egzistuoja yra dvišalis susitarimas. Jeigu yra numatytas nuolatinės tarptautinės organizacijos sukūrimas su visomis jai priklausančiomis institucijomis, nėra jokio pagrindo laikyti tokią organizaciją netinkama. Pavyzdžiui, TSRS ir Mongolijos dvišalis susitarimas, pasirašytas 1930 m.; Tarptautinė Reino Komisija nuo 1871 m. iki 1918 m. buvo iš dviejų narių: Vokietijos ir Nyderlandų. Tarptautinės organizacijos tikslus gali įgyvendinti keletas šalių. Mokslininkų R.Rigso ir D.Plano nuomone, tarptautnę organizaciją dėl jos atliekamų funkcijų, galima prilyginti valstybei. Valstybės ir pačios didelę reikšmę teikia tarptautinėms organizacijoms. Tačiau prieš tai paminėtas tarptautinės organizacijos palyginimas su valstybe turi ir tam tikrų prieštaravimų, kadangi šalis turi suverenitetą, teritoriją, gyventojus ir t.t.. To negali turėti tarptautinė organizacija, kuri yra tik tarptautinių santykių forma. Galima paminėti ir kitas mintis apie tarptautinę organizaciją: anglas G.Brajerlis yra pasakęs: “Tarptautinė organizacija-tai sąjunga, turinti bendras institucijas ir to pasekoje sudaranti nutarimus.” M.Chadsonas: “Tai organizmas, sukurtas tam tikro skaičiaus valstybių ir turintis nuolatines institucijas, kurios turi įgaliojimus veikti jų kompetenciją atitinkančioje srityje.” amerikietis A.Rozenbergas: “Tai pastovi sudėtinga socialinių tarpusavio veiksmų, kurie įgyvendinami už tautinių valstybės ribų, sistema, jungianti mažiausiai tris šalis.” Tarptautinių organizacijų klasifikacija Kadangi dauguma tarptautinių organizacijų apsunkina jų tyrinėjimą, tai organizacijos yra klasifikuojamos. Klasifikacija reikalinga ir todėl, kad organizacijas galime suskirstyti į grupes, nes dauguma jų turi panašių bruožų. Tarptautinei Asociacijų Sąjungai prireikė daugiau nei 20 metų, kad įvesti šioje srityje šiokią tokią tvarką, t.y., sudaryti sąrašus ir suskirstyti į kategorijas visas daugiau ar mažiau žinomas vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas, kurios atitinka bent minimalius tarptautinei organizacijai būdingus bruožus. Įvertindamas tarptautinių organizacijų klasifikavimo sunkumus, amerikietis K.Igltonas rašė: “Klasifikuoti tarptautines organizacijas beveik neįmanoma: tai taip pat sunku, kaip ir klasifikuoti smiltis pajūryje.”. Klasifikuoti yra sunku ne dėl to, kad organizacijų yra daug, tačiau dėl to, kad klasifikuoti galima pagal daugelį kriterijų. Taigi, į organizaciją galima žiūrėti iš keleto taškų: laikina ji ar pastovi, specializuota ar universali ir t.t.. Todėl svarbu turėti pagrindinius klasifikacijos kriterijus, kurių dėka ji lengvesnė. Tarptautinių organizacijų klasifikacija visų pirma siūlo atsižvelgti į lygiateisiškumo kriterijų. Visoms organizacijoms turėtų būti būdinga jų veiklos kryptingumas: siekimas tarptautinio bendradarbiavimo (tarpvyriausybinio ir ne, įvairiose srityse). Būdingi turėtų būti ir veiklos principai, nepriklausomai nuo organizacijos struktūros, t.y., turėtų būti lygiateisiškumas tarp tarpvalstybinių ir nevyriausybinių organizacijų, o taip pat laikymasis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių principų. Šie reikalavimai yra skirti tam, kad užtikrinti taikos palaikymą ir tarptautinį saugumą, bendradarbiavimo vystymąsi. Tačiau egzistuoja daug organizacijų, kurios niekaip neatitinka šių kriterijų. Tai dažniausiai yra kariniai blokai. Taigi, klasifikacijos schemoje reikia atitinkamai išskirti ir šias organizacijas. Toliau reikėtų paminėti narystės kriterijų. Šiuo atžvilgiu organizacijos skirstomos į dvi pagrindines grupes: tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos. Pirmųjų narėmis gali būti valstybės, vyriausybės arba jų atstovai, antrųjų narėmis gali būti tautinės nevyriausybinės organizacijos, atskiri asmenys, o kai kada ir kitos nevyriausybinės organizacijos. Tarptautinių organizacijų dalinimas į grupes pagal narystės kriterijų, neretai yra sutartinis. Egzistuoja organizacijos, kurias galima priskirti ir vienai, ir kitai grupei, kadangi jos turi maišytą narystę. Tai reiškia, kad vienos organizacijos gali jungti vyriausybes arba valstybes, kitos—tiktai tautines organizacijas arba atskirus asmenis, na o trečios savo sudėtyje gali turėti ir vienokių ir kitokių narių. Kartais į jas įeina tarptautinės organizacijos, dažniausiai to regiono, tuo pačiu metu esančios ir kitos organizacijos narėmis. Tarpvalstybinių arba tarpvyriausybinių organizacijų grupę, savo ruožtu, galima suskirstyti smulkiau pagal įvairius kriterijus: socialinius—politinius ir formalius. Atsižvelgiant į socialinį—politinį kriterijų, galime išskirti tokias organizacijas: tarpvalstybinės socialistinių šalių organizacijos; tarpvalstybinės besivystančių šalių organizacijos; tarpvalstybinės organizacijos, į kurių sudėtį įeina skirtingų socialinių blokų šalys; tarpvalstybinės kapitalistinių šalių organizacijos. Svarbiausią vietą tarp tarptautinių organizacijų šiuo metu užima Jungtinės Tautos, kurios iki 1994 m. jungė 185 šalis. Daugelis kitų organizacijų yra vienaip ar kitaip susiję su pastarąja arba jos padaliniais. Tarpvalstybinės ir nevyriausybinės organizacijos nėra izoliuotos vienos nuo kitų. Pavyzdžiui, 1974 m. 589 nevyriausybinės organizacijos, oficialiais duomenimis, buvo susijusiossu tarpvyriausybinėmis. Prie tarptautinių nevyriausybinių organizacijų neretai yra priskiriamos ir monopolinio kapitalo organizacijos. Kai kurios iš jų yra susijusios su valstybiniais—monopoliniais susivienijimais, pavyzdžiui, Europos Laisvosios Rinkos Asociacija. Tarptautinė Asociacijų Sąjunga nevyriausybines organizacijas skirsto į 30--35 grupes. Galima paminėti keletą iš jų: politinės, ideologinės, jaunimo, moterų, šeimos ir vaikų apsaugos, mokslinės, spaudos, televizijos ir kitos. Kitas svarbus tarptautinių organizacijų skirstymo kriterijus yra jos charakteris, t.y., laikina ji ar pastovi. Pirmajai grupei priklauso tarptautinės konferencijos, pasitarimai, kongresai ir t.t.. Supratimas, kad viena ar kita organizacija yra laikina—ribotas. Dauguma tarptautinių organizacijų yra sukuriamos 10, 15 arba 20 metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas, jeigu organizacijos įstatuose yra numatyta šį klausimą atitinkanti procedūra. Laikina tarptautinė organizacija yra suprantama kaip tam tikros formos bendradarbiavimas, kuris yra paskaičiuotas neilgam laiko tarpui (dienoms, savaitėms, labai retai mėnesiams). Laikinos tarptautinės organizacijos visada buvo viena iš labiausiai paplitusių bendradarbiavimo formų. Pavyzdžiui, 1966 m. įvyko 2500 įvairių tarptautinių pasitarimų ir konferencijų, kuriose dalyvavo 2 milijonai delegatų. Charakterizuojant labiausiai būdingus šių tarptautinių organizacijų grupės bruožus, reikėtų pasakyti, kad jos turi tam tikrus tikslus, t.y., yra klasifikuojamos pagal savo pobūdį: taikos, politinės, ekonominės, diplomatinės, mišrios konferencijos. Kitas svarbus tarptautinių organizacijų klasifikavimo kriterijus yra jų skirstymas pagal veiklos sritį. Organizacijas čia galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai priklauso organizacijos, kurios turi pakankamai platų klausimų ratą: politinio, ekonominio, socialinio bendradarbiavimo. Pavyzdžiui, Jungtinės Tautos. Antroji turi specialią kompetenciją, apribotą pakankamai siauru ratu bendradarbiavimo klausimų. Organizacijos yra skirstomos ir pagal geografinį kriterijų. Yra pasaulinės organizacijos (universalios), kurios apima daugumą valstybių (Jungtinės Tautos, Tarptautinė Sveikatos Apsaugos Organizacija). Antrai grupei priklauso regioninės organizacijos, apjungiančios valstybes, kurios priklauso tam tikram geografiniam rajonui. Pastarųjų skaičius yra pakankamai žymus: pavyzdžiui, 1974 m. joms priklauso 80 procentų tarpvalstybinių ir 50 procentų nevyriausybinių organizacijų. Tokie yra pagrindiniai tarptautinių organizacijų klasifikavimo kriterijai. Tuomet galime pateikti klasifikavimo schemą: 1. Tarptautinės tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės organizacijos: A. Tarptautinės socialistinių šalių organizacijos. B. Tarptautinės besivystančių šalių organizacijos. C. Tarptautinės organizacijos, kurių sudėtyje yra šalys, turinčios skirtingą socialinę struktūrą: a) bendros kompetencijos tarptautinės organizacijo;. b) specialios kompetencijos tarptautinės organizacijos. D. Tarptautinės kapitalistinių šalių organizacijos: a) bendros kompetencijos tarptautinės organizacijos; b) specialios kompetencijos tarptautinės organizacijos. 2. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos: A. Tarptautinės demokratinės nevyriausybinės organizacijos. B. Kitos tarptautinės nevyriausybinės organizacijos: a) socialinės—politinės ir ideologinės; b) mokslinės; c) moterų, šeimos ir vaikų apsaugos; d) jaunimo, švietimo; e) sportinės, turistinės; f) ekonominės, prekybos ir transporto; g) sveikatos apsaugos; h) kultūros, meno, spaudos, televizijos,radijo; i) religijos; Tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės organizacijos Šių organizacijų reikšmė, visų pirma, priklauso nuo to, kiek valstybių ir vyriausybių jos apjungia, bei nuo jų sprendžiamų klausimų. Įstojimas į tarptautinę organizaciją daugumoje valstybių yra traktuojamas kaip vienas iš pagrindinių užsienio politikos klausimų. Savo ruožtu, įstojusi į organizaciją, valstybė ar vyriausybė prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Tarptautinių organizacijų kūrimasis vyksta todėl, kad valstybės ar vyriausybės stengiasi drauge spręsti iškilusias problemas. Amžiaus pradžioje susikūrusios tarptautinės organizacijos buvo vienalytės, t.y., jų narėmis tapdavo vienodos socialinės struktūros šalys. Organizacijos tuo metu buvo reikalingos išspręsti tik kai kuriuos tarptautinius klausimus arba buvo kaip papildoma priemonė politiniame bendradarbiavime. Po 1917 metų padėtis šiek tiek pasikeitė. Pradėjo atsirasti organizacijos, turinčios pakankamai didelę kompetenciją daugelyje sričių, kas buvo labai svarbu bandradarbiaujant valstybėms. Tarpvalstybinės organizacijos yra charakterizuojamos taip: tai turinčios pastovią formą ir, dažniausiai, pastovų skaičių suverenių valstybių, organizacijos, kurios yra sukurtos susitarimo dėka. Susitarime yra numatomi tikslai ir principai, nepažeidžiantys tarptautinės teisės. Organizacija yra pilnateisė tik tuomet, kai jos organizaciniai pagrindai, struktūra ir veikla atitinka anksčiau minėtus tarptautinės teisės principus. Visų tarptautinių organizacijų struktūra yra, galima sakyti, stereotipiška. Didžiausią kompetenciją turi institucijos, kurios yra sudarytos iš visų šalių—narių atstovų ir sušaukiamos į numatytas periodiškas sesijas arba konferencijas. Ši pagrindinė institucija dažniausiai formuoja kitas, jai pavaldžias institucijas, kurios apsiriboja veikla tam tikroje srityje. Dauguma tarptautinių tarpvalstybinių organizacijų turi savo vykdomąją instituciją, kurios juridinė galia dažniausiai būna pakankamai didelė, ir paskiria vadovą arba generalinį sekretorių, kuris ir atsakingas už vykdomąsias funkcijas ir vadovauja tarnautojams. Valstybė, įstodama į tarptautinę organizaciją, tuo pačiu išreiškia savo sutikimą su tos organizacijos įstatais. Tai patvirtinama tam tikru aktu, kuris ratifikuoja valstybės aukščiausiųjų institucijų sutikimą su organizacijos įstatais ir jų pataisymais. Susitarimuose dėl tarptautinės organizacijos įkūrimo dažniausiai būna nurodomas jos egzistavimo laikotarpis. Yra žinoma daug atvejų, kuomet susitarimai nebūna nutraukiami, tačiau organizacija pradeda egzistuoti jau nauju pavadinimu arba pasikeičia jos struktūra, kompetencija. Visa eilė organizacijų paprasčiausiai nustoja egzistuoti po to, kai yra pasiekiami užsibrėžti tikslai. Vienas iš būdingiausių tokių organizacijų bruožų yra tas, kad šie susitarimai dėl tarptautinės organizacijos įkūrimo lieka atviri, t.y., visos norinčios prisijungti valstybės yra priimamos. Daugumos organizacijų įstatuose natgi yra numatytas šalies—narės išstojimas iš organizacijos jai pageidaujant. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje yra visų pripažintas principas apie šalies—narės išsaugotą suverenitetą. Tarptautinis valstybių bendradarbiavimas yra neįmanomas be nuolaidų ir kompromisų. Tarptautinės organizacijos institucijų struktūra ir kompetencija turi tarptautinį charakterį: vykdomosios institucijos turi tarnauti visų valstybių interesams, neatiduodant pirmenybės kokiai nors šalių grupei. Dauguma tarptautinių organizacijų turi pakankamai didelį ratą taisyklių, kuris yra vadinamas “vidine teise”. Šios taisyklės vienaip ar kitaip apibūdina organizacijos vidinį gyvenimą. Visų organizacijų “vidinės teisės” yra panašios viena į kitą, kadangi tai tėra modifikuotas Jungtinių Tautų modelis. Ši teisė turi atitikti demokratinius reikalavimus ir užtikrinti organizacijos ir jos padalinių efektingą darbą. Paminėti galime keletą klausimų, susijusių su “vidine teise”. Svarbų vaidmenį organizacijos veikloje vaidina procedūros, kurios yra sukuriamos valdančiųjų institucijų ir turi didelę politinę ir ekonominę galią. Šios procedūros numato organizacijos veiklą daugeliu klausimų: balsavimo tvarka, pagrindinių ir pagalbinių institucijų veikla ir kt.. Skirtingai nuo laikinų konferencijų, tarptautinių organizacijų “vidinė teisė” yra pakankamai pastovi. Praktikoje dažnai naudojama teisė, kuri leidžia, esant reikalui, sudaryti papildomas institucijas (vieno ar kito klausimo nagrinėjimui reikalingus komitetus, administracines institucijas). Tokių padalinių kompetencija yra apribota juos sukūrusios institucijos nustatytomis funkcijomis. Kiti jų nutarimai gali turėti reikšmės tik jų pačių veiklai. Didelę reikšmę “vidinėje teisėje” užima taisyklės, apibrėžiančios tarnautojų statusą. Tai reikalinga norint užtikrinti efektingą organizacijos darbą, apibrėžti konkrečias tarnautojų pareigas ir sudaryti jiems geras darbo sąlygas. Visa tai būna patvirtinta specialiais dokumentais. Skirtingose organizacijose tarnautojų privilegijos gali skirtis. Daugeliu atvejų organizacijų “vidinė teisė” persipina su jų “išorine teise”. Pastarąja yra išreiškiama organizacijos vieta ir statusas, jos ryšys su valstybinėmis arba kitomis, tame tarpe ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Daug tokių dokumentų yra bendri, t.y., vienodi visose organizacijose, ir jais dažniausiai išreiškiamas tarptautinis bendradarbiavimas. Nevyriausybinės organizacijos Vienas iš būdingiausių nevyriausybinių organizacijų bruožų tas, kad jos yra viešos ir apie jų veiklą galima lengvai sužinoti. Savo populiarumą šios organizacijos didina rengdamos įvairius forumus, press—konferencijas, spausdindaami informaciją laikraščiuose, leisdami brošiūras ir knygas. Vienas iš bruožų, kuris atskiria nevyriausybinę organizaciją nuo tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės, yra tas, kad pirmoji neturi oficialios atstovybės. Nevyriausybinė organizacija yra laikoma tarptautine, jeigu jinai turi atstovybes bent trijose pasaulio šalyse. Šios organizacijos turi pakankamai daug galios paveiktitarptautinę arba atskirų valstybių politiką. Pavyzdžiui, didelę reikšmę turėjo Pirmasis pasaulinis taikos šalininkų kongresas ir kt.. Konsultaciniai ryšiai tarp nevyriausybinių ir tarpvyriausybinių organizacijų. Pirmasis bandymas buvo tuomet, kai Tautų Lyga bandė vadovauti ne tik tarpvalstybinėms, bet nevyriausybinėms organizacijoms. Tautų Lygos statute netgi buvo straipsnis, numatantis visa tai. Tačiau šiuo klausimu Tautų Lyga nieko nelaimėjo. Vietoj šios organizacijos įkūrus Jungtines Tautas, daugelis nevyriausybinių organizacijų su ja norėjo turėti tik tokius ryšius, kad galėtų įtakoti Jungtinių Tautų politiką taikos ir savo egzistavimo klausimais. Jungtinių Tautų įstatuose tai buvo įrašyta tiktai po konferencijos, vykusios San Franciske. Taigi, Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinys gavo įgaliojimus konsultuotis ir bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, turinčiomis kompetenciją šiose srityse. Po daugelio metų atsirado būtinybė nustatyti arba sudaryti tam tikrus ryšius tarp Jungtinių Tautų padalinių, užsiimančių politikos klausimų nagrinėjimu, ir įvairių nevyriausybinių organizacijų. Pastarųjų tikslai ir užduotys, kuriais ji nori konsultuotis, turi sutapti su tos tarptautinės organizacijos tikslais ir siekiais. Yra išskiriamos trys konsultacinio statuso kategorijos: I, II ir sąrašas tų, nevyriausybinių organizacijų, kurios palaiko ryšius su Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padaliniu, tačiau neturi konsultacinio statuso. Konsultantės statuso gavimas priklauso nuo Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio. Tai nulemia šios institucijos komitetas. Šis komitetas turi teisę konsultantės statusą organizacijai suteikti, laikinai sustabdyti arba ir visai atimti. I karegirijai priklauso nevyriausybinės organizacijos,kurios yra labiausiai susijusios su ekonominiu ir socialiniu gyvenimu jų atstovaujamuose regionuose. Pavyzdžiui, 1973 m. tokių organizacijų buvo užregistruota 19. II kategorijai priklauso nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla liečia tik tam tikras Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio kompetencijos sritis. Pavyzdžiui, 1973 m. tokių organizacijų buvo 181. Tarptautinė nevyriausybinė organizacija, turinti konsultantės statusą, gali paskirti savo atstovus dalyvauti atviruose posėdžiuose. Organizacijos, turinčios I ir II kategorijas, gali pateikti raštiškus pareiškimus klausimais, kurie įeina jų kompetencijon. I kategorijos organizacijų atstovai netgi turi teisę pasisakyti Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio posėdžiuose. Vidinė nevyriausybinių organizacijų struktūra, narystė ir finansavimas. Visa tai turi didelę reikšmę apsprendžiant organizacijos vietą ir galimybes. Tai priklauso nuo atitinkamų sąlygų ir regiono, kuriame ši organizacija yra. Atkreipsime dėmesį į nevyriausybinių organizacijų struktūrą, kadangi ji leidžia nustatyti tam tikrus kriterijus, kurie apsprendžia šių organizacijų egzistavimo sąlygas. Šiuo atžvilgiu, didelę reikšmę turi organizacijų įstatai. Dauguma iš šių dokumentų bendrais bruožais apibūdina tarpvyriausybinių organizacijų įstatus. Nevyriausybinių organizacijų įstatuose suformuluoti jų tikslai, užduotys, veiklos principai, struktūra ir institucijų kompetencija, priėmimo į organizaciją taisyklės, o kartais ir pašalinimo iš jos sąlygos, sprendimų pateikimo tvarka, rekomendacijos, finansiniai ir kiti klausimai. Šių organizacijų priimami dokumentai turi nepalyginamai mažiau galios, nei dokumentai, priimami vyriausybių. Tačiau daugelis šių organizacijų yra plačiai pripažintos ir sulaukę populiarumo. Pagrindine daugumos nevyriausybinių organizacijų institucija yra viešieji susirinkimai, kurių periodiškumas yra numatomas įstatuose arba kituose dokumentuose. Ši institucija įvairiose organizacijose turi skirtingus pavadinimus: asamblėja, kongresas, konferencija ir t.t.. Vykdomoji institucija arba yra išrenkama tam tikram laikotarpiui pagrindinės institucijos, arba yra sudaroma iš nacionalinių organizacijų atstovų. Neretai organizacija turi keletą vykdomųjų institucijų su skirtingomis kompetencijomis. Jų pavadinimai taip pat gali būti įvairūs: vykdomoji taryba, vykdomasis komitetas, generalinė taryba, vadovų taryba ir kt.. Taip pat yra išrenkami ir atsakingieji asmenys: prezidentas, viceprezidentas, vykdomojo komiteto pirmininkas ir jo pagalbininkai, ir kt.. Didelę reikšmę turi narystė ir finansavimas. Daugumos organizacijų narystė yra stereotipinė: jų narėmis gali būti tautinės organizacijos arba atskiri asmenys, arba ir vieni, ir kiti. Atsižvelgiant į tai, nevyriausybines organizacijas galima suskirstyti į du tipus: susidedančios iš fizinių asmenų ir susidedančios iš nacionalinių nevyriausybinių organizacijų. Pasitaiko ir kitokių tipų. Yra, pavyzdžiui, organizacijos į kurias norint įstoti, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus. Tai gali būti moterų, religinės ar kitokios organizacijos. Kai kurios iš šių organizacijos neturi fiksuoto savo narių skaičiaus, o tiktai registracinius centrus įvairiuose miestuose ar šalyse. Nevyriausybinės organizacijos biudžetą sudaro nacionalinių organizacijų, atskirų žmonių, fondų, o kartais ir vyriausybinės lėšos. Dauguma organizacijų turi tvirtą ir pastovų biudžetą, kurį tvirtina ir peržiūri anksčiau paminėtos institucijos. Dažnai organizacijos pinigų gauna iš savo leidybinės veiklos, kai kurioms pagalbą suteikia tarpvyriausybinės organizacijos (pvz.: UNESKO). Jungtinių Tautų Organizacija Jungtinių Tautų Organizacijos kūrimasis Jungtinių Tautų Organizaciją dabar sudaro 185 šalys—beveik visos planetos valstybės, oficialiai įsipareigojusios bendradarbiauti, remdamos principus ir siekius, išdėstytus Jungtinių Tautų Organizacijos Chartijoje. Tai įsipareigojimai panaikinti karą, saugoti žmogaus teises, remti teisingumą ir tarptautinę teisę, stiprinti socialinę pažangą, draugiškus santykius tarp tautų ir naudoti Organizaciją kaip centrą, padedantį šalims derinti savo veiksmus, kad galėtų įgyvendinti tikslus. Jungtinių Tautų Chartiją parengė 50 vyriausybių atstovai, susirinkę paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San Franciske 1945 m. balandžio 25 d.—birželio 26 d.. Chartija buvo sudaryta remianti spasiūlymais, kuriuos parengė JAV, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Kinijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos atstovai, susirinkę 1944 m. rugpjūčio—spalio mėn. į pasitarimus Dumbartono Oaks Estate rūmuose, netoli Vašingtono. Jungtinių Tautų Chartiją priėmė ir pasirašė San Francisko konferencijoje dalyvavę 50 valstybių atstovai, o vėliau—ir konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51--oji valstybė—Lenkija. Įkūrus Jungtines Tautas, buvo sudaryta pavyzdžio neturinti žmonijos istorijoje pasaulinė tarptautinio bendradarbiavimo sistema, ir per penkis dešimtmečius šios organizacijos narių skaičius padidėjo trigubai. Tačiau dėl šaltojo karo prireikė daug metų, kol buvo galima visiškai išnaudoti Chartijoje numatytas tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Vis dėlto, net ir tuo laikotarpiu Jungtinės Tautos ir jos agentūros pasiekė nemažai laimėjimų. Jungtinės Tautos suteikė paramą ir pastogę milijonams karo pabėgėlių ir persekiojamųjų. Jos atliko katalizatoriaus vaidmenį šimtams milijonų žmonių išsivaduojant iš kolonijinės priespaudos ir tampant nepriklausomiems ir suvereniems. Stabdydamos karinius veiksmus ir padėdamos spręsti konfliktus, Jungtinės Tautos iki 1992 m. surengė 26 taikos palaikymo operacijas. Jos išplėtė ir susistemino tarptautinę teisę. Jungtinių Tautų Organizacijos struktūra NARYSTĖ Chartija skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali tapti visos taiką mylinčios šalys, kurios prisiima jų įsipareigojimus ir kurios, Organizacijos nuomone, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Valstybes į nares priima Generalinė Asamblėja, Saugumo Tarybai jas rekomendavus. Jungtinių Tautų Chartija taip pat numato, jog narės gali būti laikinai arba visiškai pašalintos iš Organizacijos už Chartijos principų pažeidimą, tačiau, oficialiais duomenimis, iki 1995 m. ši priemonė dar nebuvo taikyta. CHARTIJOS PATAISOS Chartijoje gali būti daromos pataisos, už jas balsuojant dviejų trečdalių Generalinės Asamblėjos narių daugumai ir jas ratifikavus dviem trečdaliams Jungtinių Tautų narių balsų. Taip pat ir visoms penkioms nuolatinėms Saugumo Tarybos narėms (JAV, Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei, Kinijai, Prancūzijai ir Sovietų Sąjungai). Iki 1995 m. pataisų buvo tiktai trys. OFICIALIOS KALBOS Remiantis Chartija, oficialios Jungtinių Tautų kalbos yra anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Vėliau prie jų buvo priskirta ir arabų kalba kaip oficiali Generalinės Asamblėjos, Saugumo Tarybos bei Ekonominės ir Socialinės tarybos kalba. PAGRINDINĖS INSTITUCIJOS Yra įsteigtos šešios pagrindinės institucijos: Generalinė Asamblėja. Tai pagrindinė svarstymo institucija. Ją sudaro visų valstybių—narių atstovai, ir kiekvienas iš jų turi vieną balsą. Sprendimai svarbiais klausimais, susijusiais su taika ir saugumu, naujų narių priėmimu ir biudžeto reikalais, priimami dviejų trečdalių balsų dauguma. Sprendimai kitais klausimais priimami paprasta balsų dauguma. Paminėsime keletą iš Generalinės Asamblėjos funkcijų ir įgaliojimų: svarstyti ir siūlyti bendradarbiavimo, palaikant tarptautinę taiką ir saugumą, principus; skatinti tyrimus ir teikti rekomendacijas, siekiant remti tarptautinį politinį bendradarbiavimą, tarptautinės teisės plėtojimą ir sisteminimą; teikti siūlymus, kaip taikiai išspręsti kiekvieną problemą, kuri galėtų pakenkti draugiškiems santykiams tarp tautų; rinkti nuolatinius Saugumo Tarybos narius, Ekonominės ir Socialinės tarybos narius; ir kt.. Generalinės Asamblėjos eilinė sesija prasideda kasmet trečiąjį rugsėjo antradienį ir paprastai trunka iki gruodžio vidurio. Prasidedant kiekvienai eilinei sesijai, Asamblėja išrenka naują pirmininką, 21 vicepirmininką ir Asamblėjos septynių pagrindinių komitetų pirmininkus. Asamblėja taipogi gali rinktis specialioms sesijoms, pareikalavus Saugumo Tarybai, daugumai Jungtinių Tautų narių ar vienai narei, jeigu dauguma kitų su tuo sutinka. Asamblėja svarstomus klausimus paskirsto savo šešiems pagrindiniams komitetams: • Pirmasis komitetas—nusiginklavimas ir su juo susiję tarptautinio saugumo klausimai. • Antrasis komitetas—ekonomikos ir finansų klausimai. • Trečiasis komitetas—visuomeniniai, humanitariniai ir kultūros klausimai. • Ketvirtasis komitetas—specialusis politinis ir dekolonizacijos klausimai. • Penktasis komitetas—administravimo ir biudžeto klausimai. • Šeštasis komitetas—teisės klausimai. Taip pat yra ir Generalinis komitetas, kurį sudaro Asamblėjos pirmininkas, 21 vicepirmininkas, šešių pagrindinių komitetų pirmininkai ir Kredencialų komitetas, kurį kiekvieną sesiją skiria Pirmininkas. Saugumo Taryba. Pagal Chartiją Saugumo Tarybai tenka pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Tarybą sudaro 15 narių: penkios nuolatinės narės—Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos, Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija , ir dešimt narių, išrinktų Generalinės Asamblėjos dviejų metų laikotarpiui. Sprendimai darbotvarkės klausimais yra priimami pritariamai balsuojant devynioms iš 15 narių. Sprendimams esminiais klausimais priimti reikia devynių balsų, tarp jų—visų penkių nuolatinių narių pritariančių balsų. Pagal Chartiją, visos Jungtinių Tautų narės sutinka pripažinti ir vykdyti Saugumo Tarybos nutarimus. Kaikurios iš Saugumo Tarybos funkcijų ir įgaliojimų: palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą; rekomenduoti būdus, kaip kilusius ginčus sureguliuoti arba nurodyti sąlygas, kaip įveikti konfliktines situacijas; sudarinėti planus, kaip sukurti ginkluotės kontrolės sistemą; paraginti nares imtis ekonominių sankcijų ir kitokių priemonių, išskyrus jėgos panaudojimą, kad būtų galima užkirsti kelią agresijai; rekomenduoti priimti naujas nares; ir kt.. Ekonominė ir Socialinė Taryba. Buvo įsteigta, vadovaujantis Chartija, kaip pagrindinė institucija, skirta koordinuoti Jungtinių Tautų ir specializuotų agentūrų bei institucijų ekonominę ir socialinę veiklą. Taryba turi 54 nares, atliekančias pareigas trejus metus, kasmet išrenkant po 18 naujų narių trejų metų kadencijai. Šioje Taryboje sprendimai priimami paprasta balsų dauguma, kur kiekvienas narys turi vieną balsą. Taryba turi ir savo pagalbines institucijas: devynias funkcines komisijas, keturis nuolatinius komitetus, daug nuolatinių ekspertų institucijų. Kaikurios iš jos funkcijų ir įgaliojimų: būti pagrindiniu forumu, kuriame svarstomi globalinio ir tarpdalykinio pobūdžio ekonominiai ir socialiniai klausimai; kviesti tarptautines konferencijas ir rengti konvencijų projektus; vesti derybas su specializuotomis agentūromis dėl sutarčių, apibrėžiančių jų santykius su Jungtinėmis Tautomis; konsultuotis su nevyriausybinėmis organizacijomis klausimais, priklausančiais tarybos kompetencijai. Iki 1992 m. taryba konsultavo daugiau nei 1500 nevyriausybinių organizacijų. Globos Taryba. Jos uždavinys yra prižiūrėti, kaip administruojamos globojamosios teritorijos, perduotos globos sistemai. Svarbiausieji tikslai—skatinti šių teritorijų gyventojų pažangą ir jų nuoseklią raidą savivaldos arba nepriklausomybės link. Narių skaičių turėtų sudaryti vienodas tiek administruojančių globojamąsias teritorijas, tiek ir jų neadministruojančių valstybių atstovų skaičius. Dabar ją sudaro tik penkios narės: Jungtinės Valstijos (administruojanti valstybė) ir kitos nuolatinės Saugumo Tarybos narės (Jungtinė Karalystė, Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija). Balsuojama yra paprasta balsų dauguma. Taryba posėdžiauja kasmetinėse sesijose, kurios paprastai vyksta metų viduryje. Prireikus rengiamos nepaprastosios sesijos. Kai kurios funkcijos ir įgaliojimai: turi teisę nagrinėti ir svarstyti administruojančios valdžios pranešimus apie globojamųjų teritorijų tautų politinę, ekonominę, socialinę ir švietimo pažangą; nagrinėti iš globojamųjų teritorijų gaunamas peticijas ir siųsti ten reguliarias ir kitokias specialias misijas. Jungtinių Tautų egzistavimo pradžioje globos sistemai buvo perduota 11 teritorijų. Iki 1975 m. visos jos, išskyrus globojamąją Ramiojo vandenyno salų teritoriją, arba įgijo nepriklausomybę, arba buvo prijungtos prie kaimyninių valstybių ir sudarė nepriklausomas šalis. Tarptautinis Teismas. Tai pagrindinė teisminė Jungtinių Tautų institucija. Jos Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis. Teismas yra atviras visoms šalims, pripažįstančioms šį Statutą, kutis taikomas visoms Organizacijos narėms. Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba gali paprašyti Teismo išsakyti patariamąją nuomonę kiekvienu teisiniu klausimu, kitos Jungtinių Tautų institucijos ir specializuotos agentūros gali, Generalinei Asamblėjai leidus, prašyti Teismo išsakyti nuomonę teisiniais klausimais, iškylančiais jų veikloje. Teismą sudaro 15 teisėjų, kuriuos renka, balsuodamos nepriklausomai viena nuo kitos, Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba. Jie renkami atsižvelgiant ne į jų pilietybę, bet į kvalifikaciją, ir stengiamasi garantuoti, kad Teisme būtų atstovaujama pagrindinėms pasaulio teisinėms sistemoms. Teismas posėdžiauja Hagoje ir Nyderlanduose. Sekretoriatas. Jį sudaro tarptautinis personalas, dirbantis Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. Jis aptarnauja kitas Jungtinių Tautų institucijas ir vykdo jų nustatytas programas bei politiką. Jam vadovauja Generalinis sekretorius, kurį penkeriems metams skiria Generalinė Asamblėja Saugumo Tarybos siūlymu. Sekretoriato personalą sudaro daugiau negu 25000 tarnautojų iš daugiau nei 150 šalių.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (31,79 kB)
Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimai liečiami ir istorikų darbuose, ir kitokioje literatūroje, tačiau stinga šiai temai skirtų platesnių specialiųjų studijų, parašytų pačių ekonomistų. O tai aktualu, nes iš istorijos mokytis niekada nevėlu. Juo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, praverstų žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje ir kas iš to išėjo. Kad būtų aišku, kas lėmė ekonomikos mokslo atspalvį XX a., reikėtų prisiminti šio mokslo tradicijas šiame krašte ankstesniuosiuose amžiuose. Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu. Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažiūras. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai. Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje - XVII a. pirmoje pusėje. Lietuvoje pažangus kalvinizmo atstovai pasisakė prieš bajorų ekonominę politiką. Atgimstančiam ankstyvosios krikščionybės mokymui buvo svetimi praturtėjimo aistra, akivaizdžiai dominavusi to meto bajorų ekonominėje politikoje. Lietuviškoje publicistikoje iki XVII a. antrosios pusės nebeaptinkame darbų, konstruktyviau keliančių ekonomines problemas. Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio valstybingumo sąlygomis. Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo Vilniaus universitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją performavus į Vyriausiąją mokyklą. 1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta politinės ekonomijos katedra - manoma kad pirmoji Europoje. Iš jos sklido dvarininkiško ir kapitalistinio liberalizmo idėjos. Vilniaus universitete pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo siekiama politinės ekonomijos dėstymą derinti su kameralistika. XIX a. pradžioje Europoje įsigaliojus A. Smito laisvosios prekybos koncepcijai, Lietuva nebuvo išimtis. Buvo propaguojama daugybė A. Smito teorijos interpretacijų. 1832 - 1862 m. laikotarpis sudaro atskirą tarpsnį Lietuvos ekonominė minties raidoje. Ekonominė mintis formavosi veikiama tiek bendros epochos dvasios, tiek konkrečių Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos ypatumų. Apie 1830 m. pasibaigė idealizmo ir romantizmo laikotarpis ir ėmė reikštis pozityvinis mąstymas, skatinęs grįžti prie realizmo. Antra vertus Lietuvoje šiuo laikotarpiu atsirado veiksnys, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį feodalinės visuomenės kapitalistinio reformavimo procese - tautinis atgimimas. Vilniaus universiteto uždarymas po 1863 m. sukilimo sudavė skaudų smūgį Lietuvos ekonominei minčiai: jos kūrybinis potencialas, pakilęs iki atskiros politinės ekonomijos katedros, jau negalėjo būti realizuotas. Akademinio teorijos plėtojimo galimybė buvo prarasta. Ekonominės tikrovės vertinimo iniciatyvą perėmė dvarininkai. Jie skatino praktinę ekonominių problemų tyrimo pakraipą, kurioje svarbiausia vieta teko pagrindinei feodalinio ūkio šakai - žemės ūkiui. Valstiečių ekonominių žinių spragą siekė užpildyti tautinio atgimimo veikėjai. Tolimesnį ekonominės minties atspalvį iki 1918 m. lėmė Rusijos vedama ekonominė politika Lietuvos atžvilgiu bei atskiros nelegalios opozicinės tautinio atgimimo organizacijos. Trumpai pažvelgus į Lietuvos ekonominės minties istoriją, galima atkreipti dėmesį į atskirais atvejais sutinkamą ekonominių pažiūrų brandą visos europinės minties fone. Pabandykim apžvelgti bendrus 1918-1940 metų laikotarpio ekonominės minties bruožus . 1. Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonominę mintį kokiu tai mastu įtakoja ekonominė politika, todėl trumpai apžvelgsime jos bruožus. 1918 m. atkūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Tačiau kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti. Valdininkų su aukštuoju ekonominių išsilavinimu buvo visai nedaug. Tai ir nenuostabu, nes Vakarų Europos universitetai ekonominių mokslų fakultetus iš tikrųjų ėmė steigti tik tarpukariu. Nebuvo jų ir Rusijoje. Iki to meto ekonomistai daugiausia buvo rengiami prie juridinių fakultetų, papildomai jiems dėstant kai kurias ekonomines disciplinas. Ekonominės politikos kryptį, tikslus ir priemones tuomet diktavo momentų ir aplinkybių būtinybės ir tų aplinkybių bei reikalų geresnis ar blogesnis pažinimas ar nujautimas. Pirmuoju nepriklausomybės pagrindinis dėmesys buvo suteiktas politikai, o ne ekonomikai. Todėl neatsitiktinai tuo metu dauguma inteligentų krypo į humanitarinius ir politinius mokslus, o ne ekonomikos studijas. Ši proporcija pasikeitė tik antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu, labiau susidomėta tiksliaisiais mokslais, ekonomika, vadyba ir kt. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas - demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Iš sudaryto valstybės žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti, neturint tam valdžios leidimo. Lietuvos ekonominė politika skyrėsi nuo Vakarų ekonominės politikos. Siekta formuoti tokią krašto ekonominę struktūrą, kad ji būtų atspari konjunktūriniams svyravimams, kad svarbiausieji ekonomikos ir gamybos faktoriai sudarytų patogiausią derinį ir kad tų faktorių tarpusavio sąveika būtų kuo pastovesnė ir ilgiausiai išlaikyta pusiausvyra. Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui. Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai. Taigi čia organizuoti ekonomiką buvo pradėta lyg ir iš kito galo, atvirkščiai, negu kitur. Jeigu Vakarų Europoje pirmiausia susiorganizavo privati pramonė, įsigalėjo stambieji bankai, o tik paskui pradėjo organizuotis žemės ūkio kooperatyvai, tai Lietuvoje buvo pasukta visiškai kitokiu keliu: dar nebuvo išvystyta nei pramonė, nei bankai, nei prekyba, o jau iš karto pradėta organizuoti stiprias žemės ūkio kooperatyvų sąjungas. Tai buvo sąjungos, kurios savo veikla ir galia pralenkė kitas ekonomikos šakas, nekalbant jau apie tai, kad jos plėtė savo veiklą ir į pramonę, ir į prekybą, o vėliau net į laivininkystę. Tik autonomiškai besitvarkantis Klaipėdos kraštas išlaikė savo senovinę struktūrą ir tiktai vėliau ją šiek tiek pakeitė, kad prisiderintų, bet ne prie Lietuvos, o daugiau prie Vokietijos ekonominės struktūros. Dėl to Lietuvos ekonominė struktūra negalėjo asimiliuotis su Klaipėdos krašto ekonomine struktūra, nors tų dviejų struktūrų suvienodinimas buvo vienas iš Lietuvos ekonominės politikos tikslų. Tai, kad Lietuvos ekonominėje struktūroje vyravo valstybės palaikomas kooperatinis sektorius, labai daug lėmė krašto ekonomikos vystymosi tempus ir pobūdį. Kooperatinė ekonomika arba kooperatinės įmonės daug kuo skiriasi nuo privačių įmonių. Privačiai ekonomikai ir privačioms įmonėms paprastai būdinga spartesnė dinamika, efektyvesnis veržlumas, didesnė darbo energija, nes aukščiausias jų veikimo tikslas yra pelno siekimas. Kooperatinis sektorius, panašiai kaip ir valstybinis, pelną laiko ne pagrindiniu savo veiklos tikslu. Dėl to ekonominės veiklos motoras kooperatiniame sektoriuje veikia sulėtintai, jo mechanizmų apsisukimų skaičius čia būna mažesnis. O tai veikia ir viso krašto ekonomiką, ypač tokio krašto ekonomiką, kurios struktūroje vyrauja kooperatinis - valstybinis sektorius. Kita vertus, per kooperatinį ekonomikos sektorių buvo galima lengviau kurti lietuvišką ekonomiką ir sumažinti krašte socialinę bei ekonominę įtampą. Be to, kooperatinį sektorių lengviau buvo galima valdyti, kontroliuoti ir reguliuoti, negu privatų sektorių, kuriam būdingas egoizmas, neatsižvelgimas į krašto politinius, tautinius, ekonominius poreikius. Tas klausimas Lietuvoje buvo gana aktualus, nes privatus sektorius pramonėje ir prekyboje daugiausia buvo nelietuviškas. Dėl inteligentų, ypač išmokslintų ekonomistų, trūkumo ilgą laiką Lietuvoje ekonomikos ir ekonominės politikos reikalus lėmė agronomai ir kooperacijos veikėjai. Tai suteikė tam tikrą atspalvį ir visai ekonominei politikai. Galbūt dėl to, sprendžiant ekonomikos klausimus, Lietuvoje buvo jaučiamas tam tikras nerangumas ir vengiama iniciatyvos. Tai, beje, pasakytina apie visas ekonomikos sferas: pramonę, prekybą, kreditą. Dėl to, galbūt, buvo delsiama vykdyti reformas. Lietuvos ekonominės politikos vadovai nepasidavė raginimams, kad valstybė ekonomikos sferoje būtų aktyvesnė, kad ji labiau reglamentuotų ekonominį gyvenimą. Jie laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomikoje patys savininkai - ūkininkai, pramonininkai ar prekybininkai, savo ūkiuose ar įmonėse įgyvendinami tam tikrą mikroekonominę politiką, turi vadovautis savo rizika ir atsakomybe, o valstybės ekonominė politika (makroekonominė politika) privalo tik koordinuoti ir vairuoti mikroekonominių politikų visumą.
Ekonomika  Referatai   (15,67 kB)
Lietuvos ekonominės minties tyrinėjimai buvo tęsiami ir po karo. Pasirodė J. Maimino monografija (31). Parengta ne viena mokslų kandidato disertacija ir paskelbta nemažai straipsnių aukštųjų mokyklų mokslo darbuose ir kituose leidiniuose. Be J. Maimino, ekonominę mintį dar nagrinėjo V. Česnavičius, V. Lukoševičius, A. Makarevičius, A. Selvanas, A. Vengrys, D. Vėderaitė, A. Vitkūnas. Visų jų publikacijos yra suregistruotos politinės ekonomijos dėstytojų darbų bibliografinėje rodyklėje, parengtoje minint 200 metų sukaktį, kai Vilniaus universitete buvo įsteigta Politinės ekonomijos katedra (26). Pastaruoju dešimtmečiu intensyviai dirba A. Čepėnaitė, tyrinėdama Lietuvos XIX a., V. Lukoševičius - XX a. ekonominę mintį ir kt. Po karo rašytiems darbams, liečiantiems XX a., būdingas ideologinis atspalvis, susijęs su valdžios kategorišku reikalavimu autoriams laikytis klasinių pozicijų. Šių darbų mokslinę vertę šiandien sudaro ta surinkta medžiaga, kuria remiantis jie parašyti. Reikalavimo laikytis klasinių pozicijų galėjo nepaisyti tik tie autoriai, kurie nesiruošė savuosius darbus publikuoti. Šiuo atveju minėtinas D. Cesevičius, parengęs didelės apimties rankraščius. Kai kuriuose iš jų nemažai dėmesio skiriama ekonominės minties istorijai (7). Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimai liečiami ir istorikų darbuose, ir kitokioje literatūroje, tačiau stinga šiai temai skirtų platesnių specialiųjų studijų, parašytų pačių ekonomistų. O tai aktualu, nes iš istorijos mokytis niekada nevėlu. Juo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, praverstų žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje ir kas iš to išėjo. Kad būtų aišku, kas lėmė ekonomikos mokslo atspalvį XX a., reikėtų prisiminti šio mokslo tradicijas šiame krašte ankstesniosiuose amžiuose. Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu. Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažūras. Buržuazinių ekonominių pažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis, nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti - atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas, kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai. Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje - XVII a. pirmoje pusėje. Lietuvoje pažangus kalvinizmo atstovai pasisakė prieš bajorų ekonominę politiką ir buvo opozicijoje merkantilizmui. Atgimstančiam ankstyvosios krikščionybės mokymui buvo svetimi fiskaliniai interesai ir ypač praturtėjimo aistra, akivaizdžiai dominavusi to meto bajorų ekonominėje politikoje. Lietuviškoje publicistikoje iki XVII a. antrosios pusės nebeaptinkame darbų, konstruktyviau keliančių ekonomines problemas. Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio valstybingumo sąlygomis. Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo Vilniaus universitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją performavus į Vyriausiąją mokyklą. Paaštrėjus feodalizmo prieštaravimams, mėginta ugdyti pramoninę gamybą, lažinas keisti pinigine renta, steigti manufaktūras. Tačiau rezultatai buvo menki. Manufaktūros žlugo. Tai galima laikyti merkantilistinių ekonominių pažiūrų Lietuvoje savotišku susikompromitavimu. Šis reiškinis buvo viena iš priežasčių, paskatinusių susidomėjimą fiziokratų ekonominėmis pažiūromis. 1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta politinės ekonomijos katedra - manoma kad pirmoji Europoje. Iš jos sklido dvarininkiško ir kapitalistinio liberalizmo idėjos. Vilniaus universitete pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo siekiama politinės ekonomijos dėstymą derinti su kameralistika. XIX a. pradžioje Europoje įsigaliojus A. Smito laisvosios prekybos koncepcijai, Lietuva nebuvo išimtis. Buvo propaguojama daugybė A. Smito teorijos interpretacijų. 1832 - 1862 m. laikotarpis sudaro atskirą tarpsnį Lietuvos ekonominė minties raidoje. Ekonominė mintis formavosi veikiama tiek bendros epochos dvasios, tiek konkrečių Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos ypatumų. Apie 1830 m. pasibaigė idealizmo ir romantizmo laikotarpis ir ėmė reikštis pozityvinis mąstymas, skatinęs grįžti prie realizmo. Antra vertus Lietuvoje šiuo laikotarpiu atsirado veiksnys, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį feodalinės visuomenės kapitalistinio reformavimo procese - tautinis atgimimas. Vilniaus universiteto uždarymas po 1863 m. sukilimo sudavė skaudų smūgį Lietuvos ekonominei minčiai: jos kūrybinis potencialas, pakilęs iki atskiros politinės ekonomijos katedros, jau negalėjo būti realizuotas. Akademinio teorijos plėtojimo galimybė buvo prarasta. Ekonominės tikrovės vertinimo iniciatyvą perėmė dvarininkai. Jie skatino praktinę ekonominių problemų tyrimo pakraipą, kurioje svarbiausia vieta teko pagrindinei feodalinio ūkio šakai - žemės ūkiui. Valstiečių ekonominių žinių spragą siekė užpildyti tautinio atgimimo veikėjai. Tolimesnį ekonominės minties atspalvį iki 1918 m. lėmė Rusijos vedama ekonominė politika Lietuvos atžvilgiu bei atskiros nelegalios opozicinės tautinio atgimimo organizacijos. Trumpai pažvelgus į Lietuvos ekonominės minties istoriją, galima atkreipti dėmesį į atskirais atvejais sutinkamą ekonominių pažiūrų brandą visos europinės minties fone. Kairiosios, bolševikinio tipo idėjos ūkiui pertvarkyti, skelbtos Lietuvos kompartijos ir jos pirmtakų, vadinamųjų revoliucinių demokratų, taip pat priklauso ekonominės minties sričiai, bet darbe jos netyrinėjamos, nes ne jos buvo lemiančios. Daugiausia bus analizuojamos liberalios ekonominės idėjos. Bet kurio mokslo plėtojimo priemonė yra jo dėstymas to krašto lavinimosi įstaigose ir dėstytojų požiūris į dėstomą dalyką. Todėl darbas parašytas, analizuojant ekonominio mokslo centrus, žymesnių dėstytojų skelbiamas idėjas šia tema. Taip pat ekonominė mintis buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos vyriausybės vedamą ekonominę politiką. Kartais nelabai aišku, kas ką lėmė. Čia nenagrinėjami ekonomikos mokslo atstovų požiūris po Lietuvos okupacijos. Nemanau, esąs aprėpęs visus pasirinktos temos aspektus. Bet bendrus 1918-1940 metų laikotarpio ekonominės minties bruožus pabandysiu atskleisti. 1. Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonominį mintį kokiu tai mastu įtakoja ekonominė politika, todėl trumpai apžvelgsime jos bruožus. 1918 m. atsikūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Tačiau kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti. Valdininkų su aukštoju ekonominių išsilavinimu buvo visai nedaug. Tai ir nenuostabu, nes Vakarų Europos universitetai ekonominių mokslų fakultetus iš tikrųjų ėmė steigti tik tarpukariu. Nebuvo jų ir Rusijoje. Iki to meto ekonomistai daugiausia buvo rengiami prie juridinių fakultetų, papildomai jiems destant kai kurioas ekonomines disciplinas. Tai buvo ir Kauno universitete. Tik ketvirtajame dešimtmetyje profesoriai A. Rimka, P. Šalčius ir kiti, nusižiūrėję į Vakarus, ėmė raginti, kad ekonomistams būtų dėstoma mažiau juridinių dalykų, o ekonominis skyrius prie Teisių fakulteto taptų savarankiškenis. Ekonominės politikos kryptį, tikslus ir priemones tuomet diktavo momentų ir aplinkybių būtinybės ir tų aplinkybių bei reikalų geresnis ar blogesnis pažinimas ar nujautimas. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu vyravo politinės nepriklausomybės euforija, vyko aštrios politinės diskusijos tarp skirtingų politinių partijų, grupių, aiškinantis Lietuvos ateities kelio gaires. Perspektyvos ir giliau argumentuotos krašto ekonominio vystymo programos neturėjo nė viena iš partijų. Dauguma siūlomų ekonominių programų buvo smarkiai politizuotos, pagrindinis dėmesys buvo suteiktas politikai o ne ekonomikai. Todėl neatsitiktinai tuo metu dauguma intiligentų krypo į humanitarinius ir politinius mokslus, o ne ekonominkos studijas. Ši proporcija pasikeitė tik antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu, labiau susidomėta tiksliaisiais mokslais, ekonomika, vadyba ir kt. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas - demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Iš sudaryto valstybės žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti, neturint tam valdžios leidimo. Nedidelę reikšmę formuojant ekonominę politiką turėjo ir spauda. Galima sakyti, jog nei viena Lietuvos partija, nei vienas politinis laikraštis dar neturėjo tokių ekonominių publicistų, į kurių nuomonę tikrai galima būtų atsižvelgti. Ekonominė publicistika žengė tik pirmuosius žingsnius. Lietuvos ekonominė politika skyrėsi nuo Vakarų ekonominės politikos. Siekta formuoti tokią krašto ekonominę struktūrą, kad ji būtų atsparia konjunktūriniams svyravimams, kad svarbiausieji ekonomikos ir gamybos faktoriai sudarytų patogiausią derinį ir kad tų faktorių tarpusavio sąveikos būtų kuo pastovesnė ir ilgiausiai išlaikyta pusiausvyra. Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui. Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai. Taigi čia organizuoti ekonomiką buvo pradėta lyg ir iš kito galo, atvirkščiai, negu kitur. Jeigu Vakarų Europoje pirmiausia susiorganizavo privati pramonė, įsigalėjo stamieji bankai, o tik paskui pradėjo organizuotis žemės ūkio kooperatyvai, tai Lietuvoje buvo pasukta visiškai kituokiu keliu: dar nebuvo išvystyta nei pramonė, nei bankai, nei prekyba, o jau iš karto pradėta organizuoti stiprias žemės ūkio kooperatyvų sąjungas. Tai buvo sąjungos, kurios savo veikla ir galia pralenkė kitas ekonomikos šakas, nekalbant jau apie tai, kad jos plėtė savo veiklą ir į pramonę, ir į prekybą, o vėliau net į laivininkystę. Tik autonomiškai besitvarkantis Klaipėdos kraštas išlaikė savo senovinę struktūrą ir tiktai vėliau ją šiek tiek pakeitė, kad prisiderintų, bet ne prie Lietuvos, o daugiau prie Vokietijos ekonominės struktūros. Dėl to Lietuvos ekonominė struktūra negalėjo asimiliuotis su Klaipėdos krašto ekonomine struktūra, nors tų dviejų struktūrų suvienodinimas buvo vienas iš Lietuvos ekonominės politikos tikslų. Tai, kad Lietuvos ekonominėje struktūroje vyravo valstybės palaikomas kooperatinis sektorius, labai daug lėmė krašto ekonomikos vystimosi tempus ir pobūdį. Kooperatinė ekonomika arba kooperatinės įmonės daug kuo skiriasi nuo privačių įmonių. Privačiai ekonomikai ir privačioms įmonėms paprastai būdinga spartesnė dinamika, efektyvesnis veržlumas, didesnė darbo energija, nes aukščiausias jų veikimo tikslas yra pelno siekimas. Kooperatinis sektorius, panašiai kaip ir valstybinis, pelną laiko ne pagrindiniu savo veiklos tikslu. Dėl to ekonominės veiklos motoras kooperatiniame sektoriuje veikia sulėtintai, jo mechanizmų apsisukimų skaičius čia būna mažesnis. O tai veikia ir viso krašto ekonomiką, ypač tokio krašto ekonomiką, kurios struktūroje vyrauja kooperatinis - valstybinis sektorius. Kita vertus, per kooperatinį ekonomikos sektorių buvo galima lengviau kurti lietuvišką ekonomiką ir sumažinti krašte socialinę bei ekonominę įtampą. Be to, kooperatinį sektorių lengviau buvo galima valdyti, kontroliuoti ir reguliuoti, negu privatų sektorių, kuriam būdingas egoizmas, neatsižvelgimas į krašto politinius, tautinius, ekonominius poreikius. Tas klausimas Lietuvoje buvo gana aktualus, nes privatus sektorius pramonėje ir prekyboje daugiausia buvo nelietuviškas. Dėl to, kad iš pradžių daug lėšų buvo skiriama kariniams tikslams, atitraukiant jas nuo ekonomikos, ekonominės pažangos tempai Lietuvoje buvo lėtesni, o ekonominės politikos priemonės mažiau efektyvios. Dėl intiligentų, ypač išmokslintų ekonomistų, trūkumo ilgą laiką Lietuvoje ekonomikos ir ekonominės politikos reikalus lėmė agronomai ir kooperacijos veikėjai. Tai suteikė tam tikrą atspalvį ir visai ekonominei politikai. Galbūt dėl to, sprendžiant ekonomikos klausimus, Lietuvoje buvo jaučiamas tam tikras nerangumas ir vengiama iniciatyvos. Tai, beje, pasakytina apie visas ekonomikos sferas: pramonę, prekybą, kreditą. Dėl to, galbūt, buvo delsiama vykdyti reformas. Uždelsta steigiant jūrinį-prekybinį laiviną, nors nemaža grupė Lietuvos jūrininkų, gavę valstybines stipendijas, buvo baigę jūrininkystės mokslus Suomijoje ir plaukiojo svetimų kraštų laivuose. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kurių įmonių steigimą. Lietuvos ekonominės politikos vadovai nepasidavė raginimams, kad valstybė ekonomikos sferoje būtų aktyvesnė, kad ji labiau reglamentuotų ekonominį gyvenymą. Jie laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomikoje patys savininkai - ūkininkai, pramonininkai ar prekybininkai, savo ūkiuose ar įmonėse įgyvendinami tam tikrą mikroekonominę politiką, turi vadovautis savo rizika ir atsakomybe, o valstybės ekonominė politika (makroekonominė politika) privalo tik koordinuoti ir vairuoti mikroekonominių politikų visumą. 2. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Po pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lietuvos Respublika daug ką turėjo pradėti nuo nulio. Trūko kvalifikuotų kadrų, kultūrinių tradicijų, modernios pramonės, savitos švetimo sistemos. Dabar, retrospektyviai žvelgiant į tuos praeities laikus, tiesiog sunku suprasti, kaip tauta per dvidešimt ūkinio ir politinio gyvenimo metų sugebėjo tiek daug nuveikti, įgauti savitą gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse. Ne išimtis ir ekonominis gyvenimas, ūkio studijų plėtojimas, ryški pažanga visose ekonomikos mokslo srityse. Šalis, kuri iki 1918 m. faktiškai težinojo tik "ūkių ekonomus", įsikūrus universitetui. o vėliau ir kitoms respublikos aukštosioms mokykloms, sugebėjo parengti nemažą ekonominę literarūrą, nagrinėti įvairius, pirmiausia praktinio pobūdžio, ūkinius klausimus. Lietuvoje iki 1918 metų nebuvo nei vieno didesnės apimties lietuvių kalba ne tik originalaus, bet ir verstinio veikalo, nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko ekonominių terminų. Palaipsniui visos šios bėdos buvo nugalėtos: atsirado periodinių ir neperiodinių ekonomikos srities leidinių bei originalių ir verstinių veikalų. Reikia labai apgailestauti, kad iki šiol respublikos ekonomikos mokslo ir ūkinės minties istorija yra labai mažai tyrinėta. Šioje srityje ekonomistai yra atsilikę beveik nuo visų kitų respublikos sričių specialisyų. Nė apie vieną respublikos iškilesnį ekonomistą (V. Jurgutį, A. Rimką, P. Šalčių, Dz. Budrį) nėra išleista jokių atsiminimų knygų, jų darbus ir veiklą nagrinėjančių akademinių studijų. Stalinizmo ir stagnacijos metais buvo sunku objektyviai įvertinti šių žymių tautos vyrų atliktą visuomeninę ir mokslinę veiklą. Vidurinei ir jaunesniajai kartai jie liko beveik nežinomi arba daugumos jų atliktas darbas buvo parodomas labai "iškreiptame veidrodyje". Pagrindinis Lietuvos ekonomikos mokslo centras buvo Kauno universitetas. Kauno universitetas buvo įsteigtas 1922 m. pradžioje. Teisių fakultete buvo pradėta dėstyti politinę ekonomiją, kurios pirmaisiais studijų metais mokėsi ir būsimieji ekonomistai, ir teisininkai (ekonomikos skyrius Teisės fakultete buvo įkurtas 1923 m. pavasarį, mokslas jame truko 4 metus). Nuo 1924 iki 1940 m. universiteto Teisės fakulteto Ekonomikos skyriuje išduotas 221 ekonomistų diplomas. Atskiras Ekonomikos fakultetas buvo įkurtas 1940 m. sausio mėn. Vilniaus universitete. Sunki buvo ekonominių studijų pradžia: visko trūko. Stigo savų nacionalinių kadrų. Kai kuriuos kursus pradžioje teko skaityti svetimomis kalbomis. Iki 1930 m. ekonomikos mokslinis darbas universitete buvo dirbamas labai mažai. Nebuvo sąlygų. Suburtam dėstytojų kolektyvui pirmiausia reikėjo paruošti skaitomų kursų paskaitas, dėstomų dalykų programas, rengti seminarus. Vienas iš žymesnių ekonomikos skyriaus dėstytojų buvo pirmasis Finansų katedros vedėjas M. Pokrovskis, Lietuvos rusas, žymus carinės Rusijos pareigūnas. 1906 m. jis buvo Rusijos finansų viceministras, o 1916-1917 m. bene paskutinis Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras. Parašė rusiškai didelį mokslo veikalą "Finansų mokslo pagrindai", kuris iš rankraščio buvo išverstas į lietuvių kalbą. 1929 m. iš universiteto pasitraukė. Iki pasirodant G. Kaselio vadovėlio vertimui ir P. Šalčiaus "Ekonomikos pagrindams" buvo išverstas ir 1929 metais išleistas nedidelės apimties D. Konrado vadovėlis (atsakingu vertimo redaktoriumi pasirašė A. Rimka) (18). Tais pat metais (1936 m. antrasis papildytas leidimas) pasirodė Dz. Budrio (4) originalus vadovėlis, tiesa, skirtas aukštesniosioms mokykloms, bet, be abejonės, buvo skaitomas ir studentų, juo labiau kad jo autorius nuo 1932 m. universitete dėstė socialekonominę statistiką. D. Konradas (J. Conrad, 1839-1915) buvo vokiečių ekonomistas, taip pat priklausęs neoklasikų mokyklai. Politinės ekonomijos objektu jis, kaip tai būdinga vokiečių autoriams, laikė liaudies ūkį. Žemę, darbą ir kapitalą (kurį sutapatino su gamybos priemonėmis) suprato kaip gamybos veiksnius, atitinkamai kuriems vyksta paskirstymas: žemės renta, darbo užmokestis, pelnas. Kalbėjo apie vertę, tačiau ją laikė subjektyvia kategorija: "vertė yra tokio ar kitokio vertinimo padarinys arba santykis tarp žmogaus ir daikto" (18, 45). Gerybės (prekės) vertės dydis priklausąs nuo prekės naudingumo, jos retumo (tai susiję su darbo sąnaudomis jai pagaminti) ir tos prekės poreikio intensyvumo. Kainą D. Konradas tapatino su mainomąja verte, o pastarąją - su verte, todėl faktiškai kainos neskyrė nuo vertės. Aiškindamas, kaip nusistovi kainos, teigė, jog pasiūlos ir paklausos veikiamos jos svyruoja apie gamybos kaštus ir pelną kaip pagrindą. Klausimo, kas sudaro gamybos kaštus, nelietė. Pinigus suprato kaip prekę, kuri atlieka mokėjimo ir cirkuliacijos priemonės funkciją. Vadovėlyje daug aprašomosios medžiagos apie bankus, įmonių tipus ir pan. Tokie svarbesni D. Konrado teoriniai teiginiai. Iš jo vadovėlio, kaip vėliau ir iš kitų leidinių, Kauno universitete taip pat buvo susipažįstama su neoklasikine teorija. Moksliniai ekonominiai tyrimai universitete suintensyvėjo nuo 1930 metų. Į užsienį buvo pasiųsti stipendiatai: K. Sruoga, J. Bučas, Dz. Budrys. Žymaus teisininko, ilgamečio Teisės fakulteto dekano prof. P. Leono lėšomis buvo įsteigtas fondas, kuris skirdavo premijas už geriausius Teisės fakulteto studentų darbus. Iš ekonomistų pirmasis tokią premiją gavo P. Padalskis, vėliau tapęs Lietuvos ekonominės minties tyrinėtoju. Po studijų Vokietijoje J. Bučas 1935 m. pirmasis iš universitetą baigusių ekonomistų apgynė daktaratą. Vėliau daktaratus apgynė P. Padalskis (1938), Dz. Budrys (1939), S. Stankus (1942). D. Cesevičius, K. Sruoga, V. Juodeika, G. Valančius, L. Serbenta ir kt. apgynė daktaratus ekonomikos mokslų srityje užsienyje, dažniausiai Vokietijoje, Austrijoje. Fakultetas, įvertindamas atskirų žymesnių profesorių mokslinį darbą, suteikdavo jiems ekonomikos mokslų daktaro laipsnį už visus darbus. Taip, pavyzdžiui, 1939 m. buvo įvertinta prof. V. Jurgučio mokslinė veikla. Reikalavimai daktarantui buvo nemaži: ekonominė studija daktaro laipsniui gauti turėjo būti gerai parengta, išsami, originali. Pati asmenybė negalėjo kelti jokių abejonių dėl teorinio pasirengimo ir erudicijos. Iš žymesnių universiteto profesorių ekonomistų reikia paminėti: A. Rimką, V. Jurgutį, P. Šalčių, D. Cesevičių. Pirmasis iš jų išsiskyrė analitiškumu, antrasis - iškalbingumu ir giliu filosofiniu požiūriu į ūkinius procesus. P. Šalčius Lietuvoje buvo žymiausias kooperacijos teoretikas ir praktikas. Iš kitų fakulteto dėstytojų paminėtini: agronomas ir sociologas J. Aleksa, dėstęs žemės ūkio ekonomiką, K. Pakštas - ekonominės geografijos profesorius. Matematizuojant ekonominius tyrimus, neblogai užsirekomendavo A. Jurskis, draudimo matematikos, matematinės statistikos, finansų matematikos dėstytojas, pokario metais tragiškai žuvęs Gulage. Universitete plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami visuomenės ūkio mokslai: politinė ekonomija, finansų mokslas, pasaulio ir šalies ūkio istorija, statistika, ekonominė geografija, ekonominė politika. Universitetą baigę studentai ne visada gerai buvo parengti dirbti praktinį ūkinį darbą įvairaus tipo įmonėse. Tarpukario Lietuvoje įmonės ūkio mokslai plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami Klaipėdos (nuo 1939 m. Šiaulių) prekybos institute. Pagal savo pobūdį Klaipėdos prekybos institutą tiksliau būtų buvę vadinti "Ūkio mokslų institutu", nes jis rengė ne vien vidaus ir užsienio prekybos įmonių, bet ir pramonės, kredito, bankų, draudimo, transporto, uostų, laivų ūkio ir kt. specialistus. Kadangi šios mokslo institucijos gyvavimo istorija yra gana neilga, bet reikšminga, todėl yra tikslinga trumpai ją pateikti. Prekybos institutas buvo įsteigtas 1934 m. Klaipėdos veiklaus ūkinio politiko E. Galvanausko iniciatyva. Iki 1940 m. birželio mėn. tai buvo privati institucija finansų ministro žinioje ir priežiūroje, valdžios finansuojama, tačiau besitvarkanti visiškai autonomiškai. Nuo 1940 m. rugsėjo mėn. institutas buvo suvalstybintas, bet paliktas finansų komisaro žinioje. Per 10 veikimo metų Prekybos institutas išleido 8 laidas, apie 250 jaunų išmokslintų komersantų, iš kurių apie 30 vėliau parašė ir apgynė diplominius darbus ir gavo diplomuoto prekybininko laipsnį. Dabar, kai mums taip reikalingi užsienio rinkų specialistai, Klaipėdos prekybos instituto patirtis turi būti išsamiai išnagrinėta, apibendrinta. Tai buvo pirma ir vienintelė Lietuvos istorijoje aukštoji ekonomikos mokykla, kur dėstytojų kadrus sudarė gerai teoriškai ir praktiškai parengti įvairių sričių specialistai. Be instituto rektoriaus E. Galvanausko, jame dirbo J. Pajaujis, M. Anysas, J. Augustinaitis, K. Avižonis, G. Galvanauskas, V. Statkus; daugelis iš jų vėliau paliko ryškius pėdsakus kitose intelektualinio darbo srityse. Deja, daugiausia JAV, kur jie buvo nublokšti antrojo pasaulinio karo audrų. Trečias ir antras pagal svarbą ekonominių studijų centras Lietuvoje buvo Žemės ūkio akademija, įsikūrusi Dotnuvoje. Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) pradžių pradžia siekia 1911 m. Tais metais Dotnuvos dvare buvo įkurta žemės ūkio akademija. Įkurė ją Piotras Stolypinas, buvęs Kauno gubernijos bajorų vadas, o vėliau, 1906-1911 m., Rusijos Ministrų tarybos pirmininkas. Žemės ūkio mokykla Dotnuvos dvare nustojo veikusi 1915 m., kai, artėjant vokiečiams, ir mokytojai, ir moksleiviai pasitraukė į Rusija. To paties profilio mokykla ten vėl buvo įkurta 1919 m., tik dėstoma buvo jau lietuvių kalba. Iš pradžių vadinta Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokykla, nuo 1922 m. rudens, įsteigus ir kultūrtechnikų specialybę, - Dotnuvos žemės ūkio technikumu. Paskutinę laidą technikumas išleido 1927 m. 1924 m. rudenį naujų moksleivių jau nepriimta, nuspręsta reorganizuoti jį į LŽŪA, atkėlus kai kuriuos skyrius iš Kauno universiteto. Politinės ekonomijos pamokos technikume 1923/1924 m. jau vyko. Vedė jas lietuvių kalbos mokytojas Juozas Lazauskas (1892-1970). Vėliau jas vedė prof. F. Kemėžis (1879-1954), 1924 m. pradėjęs dėstyti politinę ekonomiją LŽŪA. Be to, socialiniais-ekonominiais mokslais, taip pat politine ekonomija moksleiviai domėjosi savarankiškai. Dauguma jų buvo jau suaugę, ne vienas grįžęs iš Rusijos, gerai dar menantis revoliucinius įvykius ten. Buvo skaitomi referatai. Pavyzdžiui, Albinas Celestinas Andrašiūnas skaitė: "Bruožai iš politinės ekonomijos", "Kooperacijos teorija" ir kt. Didelis to meto Lietuvos žemės ūkio akademijos privalumas, kad jos absolventai, pirmiausia agronomai, per studijas gaudavo gerą ekonominį išsilavinimą, mokėdavo dirbti su žmonėmis, ūkininkais, jų vaikais; komerciškai mąstė, todėl vėliau ne vienas iš jų tapo gerais ūkinių organizacijų vadovais, konkuruodami net su ekonomistais. Reikšmingą darbą nagrinėdami politinę ekonomiją atliko žurnalai "Lietuvos ūkis" (1921-1928) ir ypač "Tautos ūkis" (1930-1940). Tai tikrai buvo respublikos ekonominių aktualijų ir konkrečių ūkinių problemų tyrimo organas. Nerasime tuo pudruoto mokslinio "akademizmo", taip įsigalėjusio mūsų ekonominėje spaudoje stagnacijos metais. Šiame leidinyje yra siekiama suteikti pačią benriausią informaciją apie tarpukario laikotarpio žymiausius Lietuvos ekonomistus aptariant jų darbą autobiografinių, o ne metodologinių-mokslinių požiūrių. Veikė Ekonomistų draugija, tai buvo ekonomistų sąjunga, subūrusi ekonomikos skyrių baigusius absolventus, diplomuotus ekonomistus. Ji leido rimtą mokslinį ekonominį žurnalą "Ekonomika" (1935-1940), kurį redagavo prof. A. Rimka. Jis ėjo 4 kartus per metus. Jame buvo liečiami politinės ekonomijos klausimai. Reikia pastebėti, kad ir dabar tokio profilio mokslinio ekonominio žurnalo respublikoje nėra. Straipsnių iš politinės ekonomijos srities šiame žurnale yra paskelbęs, pavyzdžiui, D. Cesevičius, nuo 1933 m. su pertraukomis dėstęs ekonominę politiką. 3. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. 3.1. P. Šalčius Profesorius Petras Šalčius (1893-1958) gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime didelėje valstiečių šeimoje, kurioje augo septyni broliai ir dvi seserys. Šeimoje tarp brolių, be Petro, būsimo profesoriaus, buvo ir Matas, žinomas kaip keliautojas ir žurnalistas. 1904 m. P. Šalčius įstojo į Marijanpolės gimnaziją, kur palaipsniui įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: skaitė lietuviškus laikraščius ("Lietuvos žinios", "Lietuvos ūkininkas", "Aušrinė"), pradėdamas ir pats juose bendradarbiauti, apsilankydavo Marijanpolės žemės ūkio kooperacinių organizacijų susirinkimose. 1913 m. P. Šalčius, baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tačiau teisė jo iš pat pradžių neviliojo. Jį traukė žemės ūkis ir kooperacija, todėl studijų metu didžiausią dėmesį skyrė čia dėstytiems ekonominiams dalykams, ypač kooperacijai. Norėdamas pagilinti savo žinias kooperacijos srityje, P. Šalčius 1916-1917 m. greta tiesioginių studijų baigė aukštuosius (buvo ir žemesnieji) kooperacijos kursus prie Maskvos miesto A. Šaniauskio liaudies universiteto, kuriuose dėstė žymūs to meto rusų ekonomistai, tai A. Čajanovas, M. Tugan-Baranovskis, V. Železnovas, N. Makarovas, S. Prokopovičius ir kt. Norėdamas propaguoti kooperacijos idėjos lietuviams pabėgeliams, P. Šalčius iš rusų kalbos į lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J. Reselio knygą "Kooperacija ir tautos uždaviniai" (Petrapilis, 1917. - P. 76; antra laida Kaune, 1923). Taip pat paskelbė straipsnių kooperacijos klausimais lietuvių spaudoje Rusijoje. Studijodamas Maskvoje, P. Šalčius sutiko 1917 m. Vasario ir Spalio revoliucijas. Jau tarybų valdžios metais - 1918 m. kovo mėnesį jis baigė aukštąjį mokslą ir išlaikė valstybinius egzaminus. Maskvoje įgijo ir pirmuosius kooperacinio darbo įgūdžius - čia 1917-1918 m. dirbo kooperatyvų instruktoriumi. 1918 m. pavasarį P. Šalčius grįžo į gimtąjį kraštą ir iškarto pradėjo propaguoti kooperacijos idėjos bei kooperatyvų steigimą. 1919-1920 m. P. Šalčius vadovavo Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos kooperacijos departamentui, suorganizavo platų kooperatyvų tinklą bei įkūrė kelias kooperatyvų sąjungas. 1920-1925 m. buvo Lietuvos Kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos pirmininku. Nedalyvaudamas jokių partijų veikloje, jis pasisakė už tai, kad būtų kuriami neutralūs kooperatyvai, nepriklausantys atskiroms partijoms (pvz., krikščionys demokratai kūrė "katalikiškus" kooperatyvus). Tuo metu P. Šalčius suorganizavo pirmuosius kooperatininkų kursus Lietuvoje, parašė ir išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemažą brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų kooperatyvų steigėjams ir kitokių metodinių priemonių bei vertimų. Be to, 1919 m. pradėjo leisti kooperacijos laikraštų "Taika" (1919-1940), kurį pats apie 14 metų redagavo, aktyviai talkininkavo jam, parašęs apie kelis šimtus straipsnių. 1922 m. P. Šalčius pradėjo dirbti docentu Kauno universiteto Teisės fakultete, kur dėstė politinę ekonomiją, ekonominių teorijų istoriją ir kooperaciją. Vėliau išleido iš šių dalykų skaitytų paskaitų kursus bei kitas knygas. Tai: Kooperacija: Kooperacijos paskaitų kursas.- K., 1931. P. 358; Ekonomikos pagrindai. - K., 1933. - P. 515; Ekonominės doktrinos. - K., 1935. - P. 808; Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. - K., 1937. - P. 277 ir kt. Nuo 1935 m. - profesorius, 1939 m. jam buvo suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis. Be pedagoginio darbo, P. Šalčius toliau darbavosi kooperacijoje. Buvo renkamas Lietuvos kooperatyvų tarybos - idėjinio koopertatybų centro ir kitų kooperacinių organizacijų valdybų nariu, taip pat pirmininku, daug energijos skyrė "Lietūkio" veiklai gerinti ir plėsti. 1920 m. buvo išrinktas tarptautinės kooperatyvų sąjungos centro komiteto nariu, pradėjo bendradarbiauti Tarptautinės kooperatyvų sąjungos biuletenyje, parašė straipsnių apie Lietuvos kooperatyvų praeitį ir dabartį. Kooperacija, vis daugiau plėtodamasi tarpukario laikotarpiu, Lietuvoje suvaidino svarbų vaidmenį. Pirmiausia ji gelbėjo valstiečius nuo beatodariško įvairių prekių ir prekybininkų išnaudojimo, kurie iki pirmojo pasaulinio karo, o ir vėliau tiesiog buvo monopolizavę, pasidaliję Lietuvos rinką. Istorija taip nulėmė, kad žydai Lietuvoje daugiausia vertėsi prekyba, jie daugiausiai buvo ir tarpininkai superkant iš valstiečių jų darbo produktus. Augant nacionalinei buržuazijai, pasigirstavo ir nacionalistinio pobūdžio gaidelių: neikit pirkti pas žydą, pirkit pas krikščionį ir pan. P. Šalčiui buvo svetimas bet koks nacionalizmas. Turėdamas galvoje XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, jis rašė: "Svarbu čia ne tautybė, bet pats tarpininkavimo pobūdis. Tarpininkas pirkdavo iš ūkininko produktus, skolindavo jam pinigus, aprūpindavo jį reikalingomis prekėmis, na ir pagaliau savo kerčemoje išviliodavo iš valstiečio paskutinį skatiką. Tiesa, laimei ne visuomet taip būdavo. Atsirasdavo ir stipresnių ūkininkų, kurie pradėdavo kiek galėdami atsispirti tarpininkų paslaugoms, ne tik produktus parduodant. Jie (pirkliai) susitardavo dėl kainų, sudarydavo savotiškus, vietinius sindikatus ir priversdavo ūkininką parduoti savo prekes primestinomis kainomis" (40, 15-16). Panašiai viešpatavo pirkliai ir miestose,- sakė P. Šalčius. O kaip viskas pasikeičia įkūrus kooperatyvą? Iš narių įnašų (pajų) susidaro bendros lėšos. Bendrovės valdyba perka prekes iš urmo prekybininkų ir parduoda jas bendrovės nariams (ir ne nariams) pagal kainas, atitinkančias mažmenines kainas. Viskas lyg ir tas pats. Bet šiuo atveju skirtumas tarp mažmeninės ir didmeninės kainos lieka kooperatyvui kaip bendrovės pelnas. Jis gali būti panaudotas ir dažniausiai naudojamas kaupimui ir bendriems bendrovės reikalams, bet kai kada bent jau dalis jo gali būti paskirstyta nariams. Bendrovės pelnas skirstomas proporcingai ne narių įnašams (tai akcinės bendrovės principas), o įpirkimui, t.y. proporcingai tam kiekiui prekių, kurias tas ar kitas narys pirko bendrovėje. Tokiu atveju faktiškai prekybinė nuolaida sugrįžta pirkėjui. Įsisteigus vartotojų bendrovių sąjungai, sąjunga gali pirkti prekių be didmenininkų, tiesiog užsienyje, ir, vadinasi, pigiau, gali net įkurti savas gamybos įmonės, gali šį bei tą nuveikti kultūros srityje ir t.t. Tačiau dėl kooperatyvų ir jų sąjungų valdytojų nesąžingumo pasitaikydavo įvairių sukčiavimų. Eiliniai nariai patirdavo nemažų nuostolių, tuo tarpu iš kooperatyvų daugiausia naudos turėjo pasiturtintys valstiečiai ir šiaip turtingesniaji. Nenuostabu, kad kai kas pasisakė viešai prieš kooperatyvus, paskelbę šūkį "Šalin kooperatyvus!" P. Šalčius tvirtai tikėjo kooperatyvų privalumais, ragino tiksliai laikytis kooperacijos principų, netoleruoti nesąžiningų žmonių, ne kiekvienas kooperatyvo narys, nepriklausomai nuo įnašų dydžio, turėjo vieną balsą. Jo išvada tokia: "Klaidas galima taisyti, trūkumus galima šalinti. Bet keista būtų, kaip sako, su pamazgomis išlieti ir kūdikį" (40, 18). P. Šalčiaus išsamesnės kooperatinės pažiūros atspindi jo didelės apimties knygoje "Kooperatizmas". Jis pabrėžė, kad tiriant kooperaciją, kaip ekonominį reiškinį, būtina ją įvertinti "visuomenės ūkio mokslo", t.y. politinės ekonomijos, požiūriu. P. Šalčius nuomone, atsakyti į klausimą, kas yra kooperatyvai, kaip jie gali veikti ir veikia pelną, žemės rentą, darbo užmokestį ir kitas kapitalistinio ūkio kategorijas, ar gali kooperacija jas panaikinti. P. Šalčius laikė, kad prekių kainos nusistovi susidūrus pasiūlai ir paklausai visos visuomenės mastu. Politekonominis nusiteikimas, be abejo, turėjo įtakos ir jo kooperacinėms pažiūroms. Kooperatyvus P. Šalčius laikė tarpine grandimi tarp privačiųjų ir viešųjų (municipalitetų, valstybės) įmonių. Jis ne kartą pabrėžė, kad kad principinis skirtumas tarp kooperatyvo ir privačios įmonės bei kolektyvinės jos atmainos - akcinės bendrovės yra tai, kad kooperatyvo pelnas skirstomas ne pagal įnašų dydį, bet pagal tai, kiek narys kooperatyve pirko arba kiek jam pardavė. Taigi smulkieji gamintojai ir apskritai vartotojai, susijungdami į kooperatyvus, naudojosi stambių įmonių pranašumais ir kiekvienas savo veikla prisidėjo susidarant kooperatyvo pelnui. O šis pelnas susidarė iš prekybinės nuolaidos, įmonininko pelno ar palūkanų, žiūrint kokia kooperatyvo rūšis. Tik jis atitekdavo ne prekybininkui, pramonininkui ar bankininkui, o likdavo kooperatyve ir buvo naudojamas bendriems kooperatyvo reikalams ir skirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai tam, kiek kiekvienas prisidėda prie kooperatyvo operacijų plėtojimo. Čia visa esmė. Todėl kooperacija nei pelno, nei kitų ekonominių kategorijų panaikinti negali. Tuo remdamasis P. Šalčius nepritarė smulkiems buržuazinėms kooperacijos teorijoms. Viena iš šių teorijų krypčių susijusi su vadinamąja Nimo mokykla (miestas pietų Prancūzijoje), kurios bene žymiausias atstovas buvo Ch. Gide. Jis buvo ribinio naudingumo teorijos šalininkas ir laikė, kad politinėje ekonomikoje nepakankamai dėmesio skiriama vartotojui. Jo nuomone, vartotojų bendrovės, atimdamos iš prekybininkų pelną ir kurdamos nuosavas materialinės gamybos įmones, gali pasiekti, kad nusistovėtų "teisinga" kaina, t.y. tokia kaina, kuri tepadengtų gamybos kaštus ir užtikrintų gamybos plėtimąsi, bet į kurią neįeitų kapitalistų pelnai. O tai kaip tik ir reikštų, kad išnyktų pelnas ir visuomenėje įsitvirtintų nauja santvarka. Nimo mokyklai būdingas neklasinis vartotojo traktavimas. P. Šalčius nuosekliai laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją. Jo nuomone, kooperacija tegalėjo tolygiai paskirstyti nacionalines pajamas bei suvaidinti apskritai tam tikrą teigiamą kultūrinį, socialinį vaidmenį. O kalbant apie kapitalizmo pakeitimą kažkokia nauja santvarka, - sakė jis, - reikėtų įrodyti, kad "kooperatyvuose iš tikrųjų susidaro visai nauji visuomenės ūkio santykiai, svetimi dabartinei ūkio sistemai. Bet iš tikrųjų mes matome tuos pačius esmėje santykius: samdomąjį darbą, algą, pelną, procentus, rentą, tiesa, kooperacijos judėjimo daugiausiai kreipiamus plačios visuomenės naudai. Tuo būdu naują kooperatyvų kuriamą režimą tenka suprasti kaip visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio struktūros su jos pagrindiniais institutais" (41, 111). Taigi kooperaciją P. Šalčius laikė ne priemone atskiriems asmenims pasipelnyti, pasinaudojus palankia rinkos konjunktūra ar pan., o būdu "visuomenės ūkiui demokratinti" (41, 125), teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas. Jis pritarė Ročdeilio teisingųjų pionerių suformulotiems principams ir juos propagavo, nuolat pabrėždamas, kad kooperatyvas "tarnauja narių ūkiams, o ne įdėtam į jį kapitalui", todėl pelnas turi būti skirstomas pagal įpirkimą. Be to, kooperatyve "stengiamasi sudaryti ne tik narių ūkinį, bet ir dvasinį bendrumą". O jungdamasi į sąjungas kooperatyvai "sudaro tikras tautinės ūkinės talkas, kuriose siekiama bendros visos tautos gerovės" (40, 23). P. Šalčiaus mokslinių interesų sferoje, be kooperacijos, taip pat yra teorinė ekonomika (politinė ekonomija) ir ekonominės minties istorija. Šiose mokslo srityse Lietuvoje P. Šalčius atliko didelį darbą. Mes pažvelgsim į jo ekonomines pažiūras. Ekonomika buvo pradėta destyti įsteigtame Kauno universitete. Pirmasiais studijų metais jos mokėsi būsimieji teisininkai ir ekonomistai Teorinė ekonomika Kauno universitete buvo dėstoma iki 1940 metų, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą (P. Šalčius teorinę ekonomiką dėstė ir Vilniaus universitete, iki vokiečiams jį uždarant). Neturėdamas lietuviškojo vadovėlio, P. Šalčius iš pradžių kelerius metus naudojosi savo mokytojo, rusų ekonomisto M. Tugan-Baranovskio (1865-1919) vadovėlių "Osnovy političeskoj ekonomii". Tai patvirtina tas faktas, kad P. Šalčius ją išvertė į lietuvių kalbą. Todėl antraisiais universiteto veikimo metais studentai jau galėjo naudotis lietuvišku vadovėliu (47). Vadovėlyje kai kuriais atžvilgiais atsispindi marksistinė ekonominė teorija. Pvz., teorinės ekonomikos objektu laikomi gamybiniai santykiai. Trumpai aptariamas kapitalas ir pridėdamoji vertė. Kapitalas - tai darbo produktas, kurio vertė, esant tam tikriems visuomenėje santykiams, ima savaime didėti. Pridėdamoji vertė sukuriama darbininkų neapmokėtu darbu. Darbo jėga yra prekė. Visa kita vadovėlyje su marksizmu mažai tesusiję. Nagrinėdamas vertės teoriją, autorius sujungia D. Rikardo ir subjektyviosios austrų mokyklos teorijas. Jis teigė, kad kuo daugiau sunaudojama darbo prekei pagaminti, tuo prekė retesnė, tuo didesnis jos ribinis naudingumas. "Paskutiniojo naudingumo teorija iškėlė subjektyvinius, o darbo teorija - objektyvinius ūkiško vertinimo veiksnius. [...] iš tikrųjų tos dvi teorijos viena antrą papildo" (47, 35). Siekiant, kad kiekvienas tam tikras darbo kiekis visuomenei duotų vienodą naudingumą, darbas tolygiai pasiskirsto tarp atskirų gamybos šakų. Pastaruoju pastebėjimu vis dėlto apčiuopiama tai, ką dabar vadiname visuomenine vartojamąja verte. Pinigais M. Tugan-Baranovskis laikė prekę, kuri, plėtojantis mainams, išsiskyria iš kitų prekių tarpo ir pradeda atlikti vertės mato ir kitas funkcijas. Tai, kad ekonominės kategorijos yra gamybinių santykių abstrakcijos - nenagrinėjama. Vadovėlyje taip pat aiškinama, kad rinkos kainos nusistovi svyruojant pasiūlai ir paklausai. Pasiūla priklauso nuo prekių kiekio, o paklausa - nuo pirkėjų perkamosios galios ir vienos ar kitos prekės ribinio naudingumo. Rinkos kainos svyruoja apie vidutines kainas, nusistovinčias vykstant tarpšakinei konkurencijai, priklausomai nuo gamybos kaštų, kuriuos daugiausia sudaro darbo sąnaudos. Bet nereikia suprasti, kad Tugan-Baranovskis pripažino K. Markso gamybos kainos teoriją, nes, kalbėdamas apie pelną, jis minėtą teoriją kritikavo. Pajamas M. Tugan-Baranovskis suskirstė į darbo (darbo užmokestis) ir nedarbo (pelnas, žemės renta) pajamas. Manė, jog darbo užmokestis darbininkui mokamas už parduodamą jo darbo jėgą, tačiau ignoravo darbo jėgos vertę, nulemiančiais darbo užmokestį veiksniais laikė visuomeninio darbo našumą ir "socialinę darbininkų klasės jėga". M. Tugan-Baranovskis teigė, jog pelnas atsiranda išnaudojant darbininkus. Tačiau nuosekliai šio teiginio nesilaikė, faktiškai jo atsisakė, tvirtino, kad, aiškinantis pelną, K. Markso kapitalo suskirstymas į pastovųjį ir kintamąjį neturi jokios reikšmės. Iš kitų jo samprotavimų matyti, jog ir gamybos priemonės, kaip darbo produktai, kuria pelną (todėl esą susidaro ir vidutinis pelnas). Pagrindiniais veiksniais, nulemiančiais pelno dydį, jis laikė visuomeninio darbo našumą. Žemės rentą M. Tugan-Baranovskis siejo su ypatingomis žemės savybėmis, pripažino vadinamąjį mažėjančio dirvos derlingumo dėsnį, gynė valstiečių ūkio pastovumo teoriją. Nagrinėdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos klausimą, jis teigė, kad kapitalizmas sukuria pats sau neribotą rinką, nes gamyba plėtojama dėl gamybos. Perprodukcijos krizės daugiausia kyla todėl, kad tarp atskirų gamybos šakų atsiranda disproporcijos. Jo nuomone, socializmas turi remtis ne vien tik darbininkų interesais. Vadinasi, visa tai buvo skelbiama ir Kauno universitete. Tačiau M. Tugan-Baranovskio koncepcija buvo labai nenuosekli, nes autorius į vieną jungė labai įvairias teorijas: marksistinę (kalbėjo apie darbininkų išnaudojimą ir pridedamosios vertės gaminimą), D. Rikardo vertės teoriją (neskyrė konkretaus nuo abstraktaus darbo), klasikų teorijos interpretatorių, pavyzdžiui, Dž. Milio, pasisakymus apie tai, kad vertę ir pelną kuria ir gamybos priemonės, ribinio naudingumo, pasiūlos ir paklausos teorijas ir kita. Be abejo, šiuos nenuoseklumus matė ir P. Šalčius. Be to, jis laikė neleistinu remtis tik vienu autoriumi, todėl savo paskaitose vis labiau paminėdavo ir kitų autorių darbus. Jo skaityto teorinės ekonomikos kurso pagrindą sudarė gamybos veiksnių, taip pat pasiūlos ir paklausos teorijos. Vienu iš pagrindinių autorių, kurio pavyzdžiu P. Šalčius daugiausia sekė, buvo švedų ekonomistas G. Kaselis. Jo vadovėlį P. Šalčius taip pat išvetrė į lietuvių kalbą (6). Be to parengė originalų darbą "Ekonomikos pagrindai" (42). Veikalo pratarmėje nurodoma, kad jis parašytas universitete skaitytų paskaitų pagrindu ir kad "autoriui rūpėjo ne sudaryti naują ekonomikos mokslo sistemą, o sistematiškai išdėstyti tai, kas jo nuomone, vertingiausio yra pasakyta atskiromis ekonomikos problemomis" (42, 5). Pateiktos literatūros sąraše, be G. Kaselio, yra A. Maršalo, Dž. Klarko ir kitų neoklasikų darbai, naudotasi ir kitokia literatūra, taip pat M. Tugan-Baranovskio vadovėliu. Nors svarbiausiais (kainų susidarymo, paskirstymo) klausimais daugiausia sekama ir remiamasi G. Kaseliu, tačiau aukščiau minėtas P. Šalčiaus darbas pasižymi tam tikru originalumu ir visais atžvilgiais neatkartoja G. Kaselio idėjų. G. Kaselio (Gustav Cassel, 1866-1945) koncepcijai būdinga tai, jog jos autorius besąlygiškai atmetė vertės kategoriją, laikydamas, kad ją visiškai pakeičia kainos kategorija. 1918 m. savo veikalo pirmojo leidinio pratarmėje G. Kaselis rašė: "Jau pradėdamas visuomenės ūkio studijas, aš gavau įsitikinti, kad visas vadinamas vertės mokslas su jo begaliniais žodžių ginčiais ir jo scholastika yra pašalintas iš teoriškosios ekonomijos balastas" (6, VI). Jis manė, kad vertė ir pinigai neatskiriami. Kai tik imama kalbėti apie vertę, ji pakeičiama pinigais. O pinigai atsiranda kartu su mainais, kai įsigali paprotys visas gėrybes vertinti viena bendra gėrybe. Kokia vis dėl to G. Kaselio nuomonė dėl kainų nusistovėjimo? Jo nuomonė kategoriška: kainos yra santykio tarp pasiūlos ir paklausos padarinys. Norėdamas tai pagrįsti, G. Kaselis samprotavo taip: gėrybių kiekis yra ribotas, o visuomenė siekia kuo geriau patenkinti savo poreikius kaip visumą. Todėl ji siekia vienus poreikius patenkinti pirmiausia ir kuo geriau, kiti poreikiai jai yra mažiau svarbūs. Atskiros gėrybės (vartojimo reikmenys, taip pat ir gamybos priemonės, kuriomis šie vartojimo reikmenys gaminami) atitinkamai turi skirtingą paklausą ir tam tikras kainas, nes pinigų kiekis tuo momentu yra tam tikro dydžio. Tęsdamas savo samprotavimus, G. Kaselis nurodė, kad kiekvieno visuomenės poreikio tenkinimas susijęs su tam tikrais kaštais. Šiuos kaštus galų gale ir rodo kainos, susidarančios svyruojant pasiūlai ir paklausai, visuotinio kainų susidarymo proceso" metu (6, 68). Kaštai, susiję su gamybos veiksniais. Gamybos veiksniai - tai ir kapitalas (kapitalą G. Kaselis sutapatino su gamybos priemonėmis), ir darbininkų darbas, ir kapitalistų "darbas", ir rizika, ir kapitalo savininkų laukimas, susijęs su kapitalo skolinimu, ir žemė. G. Kaselis pabrėžė, kad kartu su kainų susidarymu vyksta ir paskirstymas, kitaip sakant, atitinkamai gamybos veiksniams susidaro pelnas, darbo užmokestis, palūkanos ir žemės renta. Pozityvus G. Kaselio, kaip ir kitų neoklasikų bei M. Tugan-Baranovskio, koncepcijos momentas yra tai, kad formuluojama optimalaus visuomenės poreikių tenkinimo problema, pabrėžiamas tokio tenkinimo būtinumas ir reikšmė ekonomikoje; remiantis tuo konstruojama tam tikra ekonomikos teorija. G. Kaselio koncepcija, kaip minėta, atsispindėjo ir P. Šalčiaus paskaitose, ir jo "Ekonomikos pagrinduose". Savo knygoje P. Šalčius pirmiausia stengėsi apibūdinti teorinės ekonomikos arba, kaip jis sakė, ekonomikos mokslo objektą. Jis nurodė, kad individualūs ūkiai į visuomeninį ūkį susijungia per darbo pasidalijimą ir kad gamybos procesas lemia "tam tikrus visuomeniškus tarp žmonių santykius" (43, 24). O "visuomenės ūkio reiškinių tyrinėjimas ir sudaro ekonomikos mokslo objektą" (43, 25). P. Šalčius taip pat pripažino ekonominius dėsnius, jų objektyvų pobūdį ir tai, kad jie, kaip gamtos dėsniai, "rodo nuolatos esamą ir reguliariai pasikartojantį santykį tarp tam tikrų reiškinių" (43, 31). Jis pabrėžė, jog ekonominės teorijos uždavinys yra "ūkiškų veiksmų dėsningumo nustatymas" (43, 29). Taigi teorinės ekonomikos objekto apibūdinimas yra artimas marksistiniam. To nerasimė G. Kaselio darbuose. Be to P. Šalčius pabrėžė, kad, plėtojantis mainams, "atsiranda pirmaeilė ekonomikai problema - gėrybių mainymo problema, - su jos vertės ir kainos problemomis" (43, 25). Vadinasi G. Kaselis vertės problemą kategoriškai atmetė, o P. Šalčius faktiškai ją kėlė, nors toliau savo darbe negvildeno, apsiribodamas G. Kaselio pažiūrų dėl kainų susidarymo proceso išdėstymu. Kaip tik kainos susidaro svyrojant pasiūlai ir paklausai, visuomenei siekiant optimaliai patenkinti savo poreikius. Nagrinėdamas paskirstymo klausimus, P. Šalčius rėmėsi gamybos veiksnių teorija. Kaip ir G. Kaselis, jis skyrė keturias klases: verslovininkai, darbininkai, kapitalistai ir žemės savininkai. Marksistine prasme verslovininkai - tai funkcionuojantys kapitalistai, o kapitalistai - kapitalistai-savininkai. Šių klasių pajamas P. Šalčius laikė galimu suskirstyti į darbo pajamas ir nuosavybės pajamas. Darbo pajamas sudaro darbininkų darbo užmokestis ir verslovininkų "grynosios pajamos", atsirandančios dėl verslovininkų ypatingos iniciatyvos (tai perteklinis pelnas, pelno tapatinimas su pertekliniu pelnu - Dž. Klarko idėja). Į verslovininkų pelną įeinanti ir premija už riziką. Darbo užmokestis priklausąs nuo darbo pasiūlos ir paklausos, o absoliutinis jo dydis - nuo visuomeninio produkto dydžio. Žemės rentą P. Šalčius, kaip ir G. Kaselis, taip pat siejo su atskiro gamybos veiksnio, žemės, pasiūla ir paklausa. O palūkanas laikė kaina už kapitalo naudojimą. Jos atsirandančios todėl, kad vartojimo reikmenys, kurie tinkami vartoti dabartyje, turi didesnę paklausą ir kainą negu gamybos priemonės, su kuriomis bus pagaminti vartojimo reikmenys ateičiai. Dėstydamas teorinę ekonomiką Kauno universitete, P. Šalčius taip pat atliko tam tikrą darbą populiarindamas ekonominę teoriją liaudyje (44) ir šiek tiek gvildendamas jos problemas periodinuose leidiniuose (45). Teorinę ekonomiką P. Šalčius laikė gyvu, besiplėtojančiu mokslu. Neatsitiktinai jis vengė griežtai laikytis kurio nors vieno autoriaus koncepcijos. Manė, kad, siekiant gilesnių teorinės ekonomikos studijų, yra būtina susipažinti su ekonominių teorijų, apskritai ekonominės minties raida. Jo pastangomis Kauno universitete buvo pradėtas skaityti ir ekonominių teotijų istorijos kursas. Šį kursą kurį laiką skaitė pats P. Šalčius, bet jo nuopelnas šiuo atžvilgiu buvo tas, kad parengė mokymo priemones. Penktaisiais universiteto gyvavimo metais pasirodė jo "Visuomenės ūkio teorijos" (46), kurių pratarmėje jis tašė, kad "veikalo uždavinis yra pateikti pradedantiesiems studijuoti visuomenės ūkio mokslą" šio mokslo teorijų santrauką, "istoriškai joms skleidžiantis", ir kartu "iškelti jo pagrindines problemas". Norėdamas išsamiau aptarti, kaip, pavyzdžiui, vertės ir kainos problemas kai kurių autorių buvo sprendžiamos, po metų P. Šalčius išleido atskirą, ne per didelės apimties studiją (46). Tai rodo, kad vertės ir kainos problemos jį nuolat domino. Prasidėjęs antrasis pasaulinis karas buvo naujo etapo ir P. Šalčiaus, ir visos Lietuvos gyvenime pradžia. 1939 metais perkėlus dalį Kauno universiteto į Vilnių, P. Šalčius išrenkamas prorektoriumi (dirbo šiose pareigose 1940 I-IX). Jis skyrė daug jėgų ir energijos ir Vilniaus universiteto veiklai, taip pat skaitė paskaitas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (59,79 kB)
Ignas Šeinius yra literatūrinis pseudonimas, sudarytas pagal gimtojo kaimo pavadinimą. Ignas Šeinius - prozininkas, kūręs XX a. Priklausė estetizmo – impresionizmo – simbolizmo generacijai, kuri vykdė reikšmingą, nors ir pasyvią lietuvių literatūros atnaujinimo revoliuciją. Šis rašytojas vienas pirmųjų prozininkų atsisakė buitiškumo, etnografiškų aprašinėjimų, susitelkė ties žmogaus psichologija ir kūno forma.
Kalbos kultūra  Konspektai   (4 psl., 24,48 kB)
Tai tradicinė ir plačiausiai ariamoje žemėje auginama daugiametė pašarinė žolė. Gryni sėjami tik sėklai arba vienerių metų naudojimui. Pašarui dažniausiai sėjami mišiniuose su varpinėmis žolėmis. Viename kg raudonųjų dobilų žaliosios masės žydėjimo pradžioje yra 1,83 MJ apykaitos energijos, 34,8 g žaliųjų proteinų, 16,2 g cukraus ir 42 mg karotino. Raudonųjų dobilų biomasėje gausu mineralinių medžiagų. Pašarinė vertė siekia 10 balų (aukščiausias pašarinės vertės vertinimas).
Vadyba  Referatai   (9 psl., 23,67 kB)
Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 37,24 kB)
Mūsų pasirinkta organizacija yra AB „TEO“. Šio darbo tikslas – ištirti kaip darbuotojai bendrauja savo organizacijoje. Darbo pradžioje pristatome organizaciją, jos siekius, veiklos principus, kryptis ir konkurentus(supažindiname su pačia organizacija); Mūsų tikslas yra peržvelgti ir suvokti kaip šios organizacijos darbuotojai bendrauja su klientais telefonu, kokie yra reikalavimai ir kokia iš tikrųjų yra dabartinė esama padėtis.
Etika  Referatai   (24 psl., 1,3 MB)
Teisės istorija
2009-12-06
Teisės, užsienio teisės istorijos pagrindai, ruošiantis egzaminams.
Teisė  Paruoštukės   (7 psl., 100,41 kB)
Trumpa N įmonės charakteristika (produkcija, siekiai, veiklos principai ir kryptys, konkurentai ir kt.). Išorinė komunikacija N organizacijoje. Ryšiai su žiniasklaida (kas ir kaip komunikuoja su žiniasklaida). Periodinių ryšių su žiniasklaida būdai (išvardinti N įmonėje naudojamus ir/arba siūlomus. Naudoti būdus ir pasirinktinai parašyti vieną iš jų (išskyrus spaudos konferenciją)). Rašytinė išorinė komunikacija (bendravimo raštu formos, normos ir esama padėtis).
Ekonomika  Referatai   (23 psl., 229,85 kB)
Visuomenėje vyrauja klaidinga nuomonė, kad savižudybė ir suicidinis elgesys yra labai retas tarp jaunimo. Tačiau statistiniai duomenys rodo ką kitą - savižudybė yra vyraujanti paauglių mirčių priežastis. Kasdien iš spaudos, radijo ir televizijos sužinome apie savo noru iš gyvenimo pasitraukusius žmones. Pirmuose dienraščių puslapiuose matome nuotraukas iš asmeninių albumų, vos ne kas antro politiko kalboje girdime, kad pagal savižudybių skaičių Lietuva pirmauja pasaulyje. Tokį problemų sprendimo kelią vis dažniau renkasi jauni. Atrodo, kad savižudybė ima integruotis į mūsų gyvenimą kaip natūrali išeitis.
Socialinis darbas  Referatai   (9 psl., 13,68 kB)
Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, valstiečio šeimoje, kurioje augo su trimis broliais ir viena seserimi. Mirė 1902 m. lapkričio 26 d. A. Baranausko, įžymaus XIX a. lietuvių poeto ir kalbos tyrinėtojo, vėliau matematiko, asmenybė – viena prieštaringiausių bei dramatiškiausių visoje mūsų literatūros istorijoje. Poetas labiausiai išgarsėjo savo kūriniu ,,Anykščių šilelis“.
Lietuvių kalba  Referatai   (8 psl., 12,91 kB)
Lietuvos Taryba priėmė aktą, kuriuo skelbė su Vokietija susietos ir nuo kitų šalių nepriklausomos Lietuvos vyriausybės atkūrimas. Lietuvą ir Vokietiją sies kariniai ryšiai ( LT savarankiška kariuomenė), komunikacijos (su savarankiškumu administracijose), muito bei pinigų bendrumas. Jis sukėlė didelį nepasitenkinimą visuomenėje, kilo Politinė krizė, kurios metu atsistatydino 4 Tarybos atstovai.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 19,14 kB)
Ieškant įvairių iliustracijų, fotografijų, diagramų, grafikų, patentų brėžinių, prekių ženklų ar kitokios vaizdinės informacijos, neretai bendrųjų žinių apie paiešką voratinklyje nepakaks. Vaizdų paieška jame puikiai organizuota ir kasdien tobulinama. Todėl pravartu susipažinti su tokios paieškos ypatumais ir galimybėmis.
Informatika  Referatai   (10 psl., 17,1 kB)
Jis – vyskupas, sielų ganytojas, žmonių švietėjas, vargšų globėjas ir didis blaivybės apaštalas. Bet jis ganė ir kūnus, nes suprato, kad dvasia nuo kūno šioje žemėje neatskiriama, todėl rūpinosi ir žmonių ekonominiais reikalais. Jis suprato, jog mažosios tautos, tokios kaip Lietuva, gali būti galingos savo dvasia, todėl savo veikloje ypač akcentavo dvasios sritį. Jis rengė tautą kultūros kovoms, dėl to mokykla, knyga, sakykla jam buvo galingiausi tų kovų ginklai.
Kita  Referatai   (12 psl., 31,46 kB)
Finansavimo poreikis ir šaltiniai, ilgalaikis turtas, trumpalaikis turtas, ilgalaikio turto nusidėvėjimas, tiesioginių medžiagų sunaudojamų 1 gaminiui prognozė, tiesioginio darbo užmokesčio 1 gaminiui išlaidų prognozė, tiesioginės išlaidos tenkančios vienam gaminiui, prognozuojama gamybos apimtis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (21 psl., 91,26 kB)
Kazys Pakštas
2009-10-06
Dėsningumas tai ar atsitiktinumas, bet Lietuva tarpukario metais beveik neturėjo didžių mokslininkų bei kultūros veikėjų, galėjusių pradėti ir baigti darbus savo Tėvynėje, perduoti patirtį ir žinias ateinančiai kartai. Taip atsitiko ir daugeliui geografų. Užtenka čia prisiminti Joną Čerskį, Igną Domeiką, Steponą Kolupailą, kaip ir daugelį menininkų, rašytojų, politikų. Savo gyvenimus jie padalijo tarp Tėvynės ir svečių šalių.
Geografija  Referatai   (11 psl., 20,12 kB)
Seimo rūmai priklauso funkcionalizmo stiliui. Funkcionalizmas -modernistinės architektūros ir dizaino kryptis. Architektūrai būdinga funkcinė logika grįstas laisvas planas; pastato išorėje atsispindi jo vidaus struktūra. Daug taikytos surenkamos gelžbetoninės konstrukcijos. Statiniai ir daiktai paprastų, konstruktyvių formų, be tradicinių puošybos elementų.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (3 psl., 231,2 kB)
Motiejus Valančius
2009-10-02
Motiejus Valančius (1801 m. vasario 16 d. – 1875 m. gegužės 17 d.) gimė Nasrėnų kaime (dabar Kretingos raj.), turtingo valstiečio šeimoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, Vilniaus dvasinėje akademijoje. Jis yra lietuvių grožinės prozos pradininkas, Žemaičių vyskupas (1849-1875 m.).
Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 28,47 kB)
Leksika (gr. lexikos – žodinis, lexis – žodis )– tai kurios nors kalbos žodžių visuma. Vieni iš kalbą sudarančių žodžių sluoksnių yra: skoliniai, barbarizmai, vertalai ir semantizmai. Leksikos normos nusistovi natūraliai ir aprašomos žodynuose bei specialiuose kalbos kultūros leidiniuose. Didžioji lietuvių kalbos leksikos dalis yra norminė ir vartotina. Nemaža dalis žodžių išlikę net iš indoeuropiečių prokalbės. Skoliniai – žodžiai, pasiskolinti iš kitų kalbų. Išskiriamos dvi skolinių grupės: senieji skoliniai ir tarptautiniai žodžiai. Barbarizmai – neįteisinti bendrinėje kalboje žodžiai.
Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 40,77 kB)
Sudarant verslo sandorius tarp skirtingų šalių ekonominių subjektų ar investuojant į kitas šalis, atsiranda rizika, kurios nebūtų, jeigu verslo partneriai veiktų toje pačioje šalyje. Žiūrint į TP procesą galima išskirti du svarbiausius rizikos aspektus: rizika susijusi su pačia eksportuojama preke; rizika susijusi su eksportuojamų prekių apmokėjimu. Kad išvengti rizikos, būtina turėti informaciją apie užsienio šalies verslo situaciją. Tačiau išstudijuoti viso pasaulio kompanijų ir vyriausybių finansinius dokumentus būtų sudėtinga net ir gerai nusimanančiam analitikui. Todėl daugelis investitorių pasikliauja reitingo agentūrų sprendimu.
Ekonomika  Pateiktys   (152 psl., 202,51 kB)
Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas, pagrindinės sąvokos ir sistema. Teisminė valdžia. Prokuratūra. Advokatūra. Policija. Karo policija. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba. Vidaus reikalų ministerija. Parengtinio tyrimo institucijos. Valstybės saugumo departamentas. Teisingumo ministerija. Notariatas.
Teisė  Konspektai   (213 psl., 1,79 MB)
Kalba
2009-09-14
Žmonija atsirado kartu su sugebėjimu kurti kultūrą ir perduoti jos pasiekimus iš kartos į kartą. Kultūra apibūdinama kaip visa tai, kas sukurta žmogaus ir yra žmogaus gyvenimo būdo dalis. Labai kategoriškai yra sakoma, kad dėl mąstymo galimybių, lankstumo ir kitų kokybių iš visų gyvūnų tik žmogus turi kultūrą, su kuo aš visai nesutinku, tačiau dabar kalbėsiu tik apie vieną iš penkių pagrindinių žmonių kultūros komponentų - apie kalbą.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 4,78 kB)
Po Stalino mirties atėjęs Chruščiovas leido sugrįžti Rusijos gilumose "viešintiems" lietuviams atgal į savo tėvynę. Jis tai argumentavo tuo, kad jie jau atliko savo bausmę. Gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad grįžus šiems žmonėms jie vėl atsistojo ant kojų. Užtenka paklausyti savo senelių, paskaityti keletą knygų ir sužinosime, jog daugelio grįžusiųjų laukė buvusieji jų namai, tačiau nusiaubti, kuriuose nebėra nė vieno vertingo daikto. Kiti rado savo namus jau užimtus. O pasirodo buvo net tokių, kurie pabandę įsikurti gavo iškeliauti iš Lietuvos, taigi, grįžus, laukė taip pat gana sunkus gyvenimas.
Istorija  Referatai   (10 psl., 22,05 kB)
Pirmoji Lietuvių kalbos gramatika (,,Grammatica Litvanika“) buvo išleista 1653m. Karaliaučiuje. Ją parašė lotyniškai Danielius Kleinas. XVII – XVIII a. išėjusios Lietuvių kalbos gramatikos: Kristupo Sapūno 1791m., Povilo Fridriko Ruigio 1747m., Kristijono Gotlibo Milkaus 1800m. Pirmasis Lietuvių kalbos žodynas pasirodė Vilniuje 1620m. autorius Konstantinas Sirvydas. Tai trijų kalbų žodynas: lietuvių, lenkų, lotynų kalbų. Jis daug prisidėjo norminant ir turtinant kalbą. Tai vienintelis žodynas buvęs iki XIXa. Lietuvių ir vokiečių kalba F. Hako (1730), P. Ruigio (1747), K. Milkaus (1900).
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,64 kB)
Lietuvių, kaip ir kitų tautų, spaudos raidą daugiausia lėmė socialinės ir politinės sąlygos, bendrasis krašto kultūros lygis. Formuojantis lietuvių nacijai, nacionalinė spauda darėsi vis svarbesnė idėjinio bendravimo priemonė ir idėjinės diferenciacijos, kylančios iš nacijos klasinio susiskaldymo, išraiška. Caro valdžia imperijoje siekė kontroliuoti visą spaudą visomis kalbomis. Dalinį lietuvių spaudos draudimą ėmė vykdyti Vilniaus ir Varšuvos administracija.
Lietuvių kalba  Referatai   (4 psl., 6,57 kB)
Norint suvokti ir įsigilinti į šiuolaikinę augalų taksonomiją, praverstų trumpai susipažinti su augalų taksonomijos istorija. Absoliučiai visi botanikos istorikų darbai stengiasi suskirstyti taksonomiją į eilę periodų, išsiskiriančių žymiais įvykiais ir darbais. Jų tarpe K. Linėjaus “Augalų rūšys” (Species Plantarum, 1753), Č. Darvino – “Rūšių kilmė, veikiant natūraliai atrankai” (Origin of Species by Means of Natural Selection, 1859), pakartotinis G. Mendelio genetikos dėsnių 1900 m. ar skaitmeninės taksonomijos paskelbimas 1957 m., iliustruoja laipsnišką augalų taksonomijos raidą.
Biologija  Konspektai   (16 psl., 32,01 kB)
Istorija
2009-09-08
Senosios civilizacijos: Egiptas, Tarpupis (Mesopotamija). Pagrindiniai senųjų civilizacijų požymiai ir svarbiausi laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos. Krikščionybės atsiradimas ir plitimas. Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai. Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos. Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje. Lenkijos- Lietuvos valstybės raida XVI– XVIII a. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai – visuomeniniai ryšiai. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Svarbiausi politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa.
Istorija  Paruoštukės   (9 psl., 59,6 kB)
Valdymo proceso sudedamųjų dalių tarpusavio ryšiai. Kvalifikacijos aprašas. Darbo aprašymas. Objekto apibūdinimas. Verslo aplinka. Susisiekimas, automobilių stovėjimo vieta. Bendra informacija. Paslaugos verslui . Bendravimo kalbos. Bendros taisyklės. Mokėjimo kortelės. Maitinimas. Apsipirkimas . Sportas. Laisvalaikis, pramogos. Viešbučio BD, pavaizduota E – R diagrama. Horizontalus ir vertikalus darbo pasidalijimas. Vidinė verslo aplinka. Įmonės išorinė aplinka. Organizacijos išorinė aplinka.
Vadyba  Referatai   (10 psl., 91,26 kB)
Jonas Biliūnas
2009-09-08
Jonas Biliūnas - lyrinės lietuvių prozos pradininkas. Jis gimė 1879m. balandžio 11d. Niūronių kaime Anykščių valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Gimnazijai J.Biliūną paruošė kaimo daraktorius (mokytojas). 1891-1899m. mokėsi Liepojos gimnazijoje. Čia įsitraukė į visuomeninę, politinę veiklą. 1893m. mirė J.Biliūno tėvai. J.Biliūnas, atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 6,5 kB)
Indoeuropiečių kalbų šeima ir baltai. Lietuvių kalbos tarmės. Lituanistika pasaulyje ir universitetuose. Lituanistika Vokietijoje. Lituanistika Danijoje. Lituanistika Skandinavijoje. Lituanistika Prancūzijoje. Lituanistika Rusijoje. Lituanistika Lenkijoje. Lituanistika Latvijoje. Savi gimtosios kalbos tyrinėtojai. Lietuviai, kaip ir bet kurios kitos tautos nariai, ne visi vienodai kalba. Įvairiose krašto vietose pastebime daug visokių nukrypimų nuo literatūrinės (bendrinės) kalbos normų.
Lietuvių kalba  Referatai   (18 psl., 48,21 kB)
Pateiktos svarbiausios Lietuvos istorijos datos nuo 10 tūkst. m. pr. Kr., kai dabartinėje Lietuvos teritorijoje įsikūrė pirmieji gyventojai iki 1998 02, kai buvo inauguruotas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (11 psl., 86,35 kB)
Trumpi lietuvių literatūros autorių aprašymai. Abiturientams puiki pagalbinė medžiaga ruošiantis egzaminams. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Jurgis Savickis. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Nijolė Miliauskaitė.
Lietuvių kalba  Konspektai   (21 psl., 61,71 kB)
Pirmosios lietuviškos knygos atsiradimas susijęs su dviem spaudos židiniais Prūsijos kunigaikštystėje, Karaliaučiuje ir Vilniuje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos sostinėje. Pirmasis lietuviškos knygos židinys – Karaliaučius. 1547 metais Karaliaučiuje buvo išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Pirmoji lietuviška knyga yra religinio mokymo vadovėlis.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,87 kB)
Brastos biblija
2009-09-04
Lietuvos Brastos Biblija yra viena iš daugelio mūsų kultūros mįslių. Unikalus šios Biblijos titulinio lapo meninis apipavidalinimas – vienintelis visoje Lietuvos XVI a. knygos istorijoje, – atrodo neturėjęs nei pradžios, nei tąsos. To nepaaiškina vien trumpas Brastos spaustuvės veiklos laikotarpis. Juo labiau, kad Brastos spaustuvė nepražuvo. Ji buvo perkelta į Vilnių, atiduota Akademijai ir garsėjo produkcijos gausa. Kaip žinoma, to meto spaustuvės savo praktikoje plačiai taikė kurios nors vienos knygos klišes, inicialus, ornamentinius raižinius bei kitus apipavidalinimo elementus ir kitiems leidiniams.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,11 kB)
Renesanso, o ypač reformacijos iškelta kiekvienos tautos gyvosios kalbos reikšmė visuomenės gyvenime, išaugusi etninė LDK inteligentija parengė dirvą lietuviškai raštijai ir lietuviškoms knygoms atsirasti. Stambus XVI amžiaus lietuviškos protestantiškos pakraipos knygos leidybos centras buvo Karaliaučiuje. Čia dirbo lietuvių raštijos pradininkai – išeiviai iš LDK – M. Mažvydas, S. Rapalionis, A. Kulvietis. Per 1547 ir 1600 metus lietuvių kalba buvo išspausdinta 30 knygų. 8 iš jų buvo atspausdintos LDK, o net 22 – Prūsijoje.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,95 kB)
Iki XIX a. pabaigos lietuvių raštija neturėjo bent apyvienodės rašybos. Nebuvo ir lietuvių bendrinės literatūrinės, ką jau kalbėti apie šnekamąją, kalbos. Didžiojoje Lietuvoje vyravo raštai žemaičių tarmėmis, daugiausia laikytasi lenkiškų rašybos tradicijų. Dar 6 dešimtmečio pabaigoje Kazanėje dirbusiam žemaičiui Andriui Ugenskiui (1816–1878), lietuvių tautinio kultūrinio sąjūdžio šalininkui, kilo mintis pritaikyti lietuvių rašybai slaviškąjį (rusiškąjį) raidyną.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,99 kB)
Vis dėlto ne tik Rusijos politika buvo kliūtis lietuviams, kurie istorinėje etnografinėje Lietuvos teritorijoje siekė valstybingumo. Ne mažesnė kliūtis buvo ir lenkų veiksnys. Jeigu caro valdžia ir rusų nacionalizmas Lietuvai iš esmės buvo išorinis (okupacinis) veiksnys, tvirtesnės atramos čia taip ir neįgijęs, tai lenkų nacionalizmas buvo tam tikru mastu ir vidinė, t. y. su vidine Lietuvos istorijos raida susijusi, politinė ir socialinė jėga. Bendro su Lenkija valstybingumo, arba bendros istorinės raidos, tradicijos neišnyko.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,91 kB)
Pagrindinis Rusijos tikslas buvo išsaugoti prisijungtas buvusios Lenkijos ir Lietuvos Valstybės žemes, pasiekti, kad jų padėtis būtų stabili. Tikslo buvo siekiama įvairiomis priemonėmis bei būdais. Valdžia atsižvelgdavo į konkrečią padėtį. Be to, valdymo metodai priklausė ir nuo to, kaip tą padėtį vertindavo Rusijos valdovai bei jų pasitikėjimą turintys aukštieji pareigūnai.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,16 kB)
1864 m. pavasarį daugiausia M. Muravjovo ir jo pakviesto Vilniaus švietimo apygardos globėjo Ivano Kornilovo pastangomis buvo parengta tolesnių pertvarkymų Šiaurės vakarų krašte „programa“, kurią jos šalininkai, remdamiesi anksčiau aptartąja rusifikatoriška LDK istorijos samprata, pavadino „rusų pradų atkūrimu“. Gegužės mėnesį, kada programai pritarė Vakarų komitetas, ją patvirtino ir caras Aleksandras II. Vakarų kraštas, taigi ir jam priklausančios etninės Lietuvos žemės, buvo paskelbtos „nuo amžių“ rusų žeme.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 6,42 kB)
Nuo 1879 m. Tilžėje veikė mokslinė Lietuvių literatūros draugija. Jos veikloje aktyviai dalyvavo Jonas Basanavičius (1851–1927); kuris 1879 m. baigė medicinos studijas Maskvos universitete ir apsigyveno Bulgarijoje, dirbo vienos jos provincijos ligoninės direktoriumi ir apygardos gydytoju, domėjosi lituanistika ir rūpinosi lietuvybės puoselėjimu, rašė straipsnius į Mažosios Lietuvos lietuvninkų spaudą. Lietuvis esąs jis apsisprendė dar studijų metais perskaitęs T. Narbuto, J. I. Kraševskio ir kitų veikalus, dalyvaudamas lietuvių studentų būrelių veikloje.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,12 kB)
Nuo 1889 m. pradžios Tilžėje pradėta spausdinti naują pasaulietinės liberalios krypties mėnraštį „Varpas“. Jį suorganizavo ir ėmėsi leisti Varšuvos „Lietuvos“ draugija. Visas organizacinis darbas teko jos sekretoriui Vincui Kudirkai (1858–1899), bebaigiančiam Varšuvos universiteto Medicinos fakultetą. „Varpas“ ėjo iki 1905 m., t. y. dar kurį laiką ir po lietuvių spaudos draudimo panaikinimo.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,12 kB)
XIX a. pabaigoje Lietuvoje ėmė kurtis šiuolaikinės politinės partijos. Žinoma, nelegalios. Pirmąja Lietuvos teritorijoje veikusia partija laikoma Lenkijos tarptautinė socialistinė partija „Proletarjat“. Jos branduolys 1881 m. susidarė Varšuvoje, o I suvažiavimas 1883 m. įvyko Vilniuje. Tarp žymių šios partijos veikėjų buvo ir Liudvikas Janavičius (1859–1902); 1884 m. suimtas ir visą likusį gyvenimą praleidęs kalėjimuose ir tremtyje nusižudęs.
Politologija  Konspektai   (2 psl., 5,88 kB)
1906–1915 m. toliau plėtojo veiklą visos iki 1905 m. įsikūrusios lietuvių politinės grupuotės. Tiesa, formaliai kaip partijos veikė tik dvi: Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir Lietuvos demokratų partija (LDP). Abidvi buvo nelegalios. Negausios Tautiškosios lietuvių demokratų partijos (TLDP) raiška 1906 m. prislopo. Nerasdami nišos savarankiškai politinei veiklai, šios srovės šalininkai tenkinosi savo laikraščiu.
Politologija  Konspektai   (3 psl., 6,3 kB)
Po 1917m. vasario mėn. Rusijos revoliucijos lietuviai suprato, jog atėjo tinkamas laikas siekti Lietuvos nepriklausomybės. Tuo metu prisijungti Lietuvą pretendavo ne tik Rusija bei Lenkija, bet ir Vokietija, 1915 m. okupavusi visą kraštą. Vokietijos vyriausybė ėmė derėtis su lietuvių politiniais veikėjais, kad Lietuva prisijungtų prie Vokietijos kultūrinės autonomijos teisėmis. Lietuviai siekė, kad Lietuva būtų paskelbta nepriklausoma valstybe, kuri sudarytų sąjungą su Vokietija po to, kai ši Taikos konferencijoje įsipareigos Lietuvą pripažinti ir ginti jos interesus.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 3,45 kB)
Bene žymiausias kovos, dėl Katalikų bažnyčios ir apskritai katalikų teisių, ypač pasipriešino rusinimui, organizatorius buvo Telšių (Žemaičių) vyskupas M. Valančius. Kai M. Valančius tapo Varnių dvasinės seminarijos rektoriumi, vėliau ir Žemaičių vyskupu, Varniuose ėmė kurtis lietuvybės puoselėjimo centras. M. Valančius telkė potencialius lietuvių raštijos kūrėjus, skyrė juos dvasinės seminarijos dėstytojais ar vyskupijos kurijos tarnautojais, kartais parūpindavo ir kitokio darbo.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,51 kB)
1868 m. pradėjo veikti M. Valančiaus iniciatyva sukurta slapto lietuvių spaudos leidimo Rytprūsiuose ir jos nelegalaus platinimo Lietuvoje sistema. Ilgainiui ji plėtojosi. Į spaudos leidybą įsijungė per porą dešimtmečių susiformavusi naujoji pasaulietinės lietuvių inteligentijos karta. 1883 m. pradėjo eiti pirmasis Lietuvai skirtas lietuviškas žurnalas „Aušra“, vadintas laikraščiu. Vėliau atsirado ir kitų. Formavosi periodinė spauda. Kūrėsi knygnešių organizacijos. Sustabdyti šį procesą Rusijos valdžia nepajėgė.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,46 kB)
Caro administracija, siekdama rusinti visas imperijoje gyvenusias tautas, daugelį metų varžė jų kultūrinę veiklą. Iki XX a. pradžios lietuviams drausta steigti kultūros draugijas ar ekonominio pobūdžio organizacijas. Carinės administracijos valdininkai neleido įregistruoti jokių draugijų įstatų, o besistengiančius suburti žmones organizuotai veiklai visokeriopai persekiojo ir baudė. Todėl XIX a. pabaigoje lietuviai pradėjo steigti įvairias draugijas ir organizacijas už etnografinės Lietuvos ribų: Rygoje, Paryžiuje, Varšuvoje, Londone, Petrapilyje ir kitur.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 5,84 kB)
Laurynas Ivinskis (1810–1881) 1846 m. savo lėšomis Vilniuje pradėjo leisti lietuviškus kalendorius arba „Metskaitlius“. Tai buvo pirmasis Lietuvos (neskaitant Mažosios Lietuvos) lietuvių periodinis leidinys, sutelkęs ir nuolatinių autorių būrelį. Kalendoriuose buvo pateikiama astronomijos, gamtos mokslų, istorijos, etikos, liaudies medicinos, veterinarijos, žemės ūkio žinių, praktinių patarimų valstiečiams, skelbiami Žemaitijos turgų ir mugių sąrašai.
Žiniasklaida  Konspektai   (3 psl., 6,91 kB)
Fotografija – vienas didžiausių XIX a. išradimų. Dažnai galvojama, kad fotografiją išrado vienas žmogus – Louisas Jacques Mandé Daguerre, kurio vardu buvo pavadintas 1839 m. sausio 7 d. Prancūzijoje paskelbtas fotografinis būdas. Dar 1822 m. vienam iš fotografijos išradėjų prancūzui Josephui Nicéphore Niepce po ilgų bandymų nusišypsojo sėkmė – jis sukūrė heliografiją, fotomechaninį atvaizdų dauginimo būdą, o anglas Williamas Henry Fox Talbotas 1835 m. padarė negatyvinį atvaizdą ant popieriaus.
Fotografija  Konspektai   (3 psl., 6,39 kB)
Mažosios Lietuvos istorinė sritis susidarė XVI a. abipus Priegliaus ir jo intakų ir Nemuno žemupio baseine iš kryžiuočių XIII–XIV a. pr. užkariautų baltų žemių Nadruvos, Skalvos, Pilsoto, Sembos, didesnės Bartos dalies, šiaurinės Notangos, Keklio pietvakarinės ir Karšuvos vakarinės dalies. Jos plotas siekė maždaug apie 17 tūkst. km². Kai kada geografiškai bandoma nubrėžti Mažosios Lietuvos vakarinę ir pietvakarinę sieną palei Deimenos upę, nuo jos ištakos Priegliaus upe iki Alnos upės, ta upe iki Alenburgo, o nuo jo Svenės upe sukama į pietryčius iki Unguros aukštupio.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,86 kB)
1920 m. spalio 9 d. J. Pilsudskio slaptu įsakymu generolo L. Želigovskio vadovaujama divizija, pasivadinusi „lietuviška–baltarusiška maištininkų divizija“, įžengė į Vilnių, sulaužydama Suvalkų sutartį. Jau kitą dieną L. Želigovskis savo įsakyme Nr. 1 skelbė apie „Vidurinės Lietuvos“ valstybės organizavimą. Vykdomąją valdžią L. Želigovskis perdavė jo paties sudarytai Laikinajai valdymo komisijai. Vidurinės Lietuvos teritoriją sudarė Vilniaus, Ašmenos, Švenčionių apskritys ir dalis Trakų apskrities (apie 13 000 kv. km ir apie 500 000 gyventojų).
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,91 kB)
Vienas iš svarbiausių birželio 15 d. pavakarę į Kauno atvykusio Kremliaus emisaro V. Dekanozovo uždavinių buvo sudaryti marionetinę vyriausybę, kuri maskuotų komunistų įsiviešpatavimą ir surengtų „savanoriško“ Lietuvos prisijungimo prie SSRS spektaklį. Svarbiausias V. Dekanozovo patarėjas formuojant naują vyriausybę buvo SSRS pasiuntinys N. Pozniakovas, gerai orientavęsis vietos gyvenime, asmeniškai pažinojęs daugelį visuomenės veikėjų, inteligentų.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,73 kB)
1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis vykusi konferencija, J. Basanavičiui pirmininkaujant, pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, sutvarkytą demokratiniais principais ir etnografinėse sienose. Tuo metu dar nebuvo galutinai aiškios Lietuvos valstybės etnografinės sienos ir jas dar reikėjo nustatyti. Bendresnio pobūdžio teritorijų suvokimas, suprantama, buvo. Jis siekė XIX a. paskutinio ketvirčio tautinio atgimimo laikmetį.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,39 kB)
Lietuvos Respublikos valstybės santvarkos organizacijos procesas dėl tarptautinių aplinkybių ir nepriklausomybės kovų buvo palyginti ilgas ir nelengvas. Jau 1917 m. vasarą Vokietijos reichstago politinės partijos pradėjo svarstyti galimybę kaip po karo Vokietijos įtakoje ir valdžioje išlaikyti jų okupuotus kraštus, tarp jų Kuršą ir Lietuvą. Buvo nutarta prie vokiečių okupacinės administracijos iš vietos gyventojų sukurti Pasitikėjimo tarybas, kurios padėtų krašto valdymo reikalus tvarkyti. Lietuviams buvo leista sušaukti konferenciją.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,57 kB)
Lietuvos, vėliau – Kauno Vytauto Didžiojo universitetas tapo pagrindiniu šalies mokslo centru. Čia susitelkė beveik visi žymiausi Lietuvos mokslininkai, išskyrus žemės ūkio specialistus, kurie darbavosi Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Kauno universitete dėstė žymiausi to meto Lietuvos kalbininkai, savo darbus pradėję dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Iki 1926 m. Kauno universitete dirbo vienas svarbiausių bendrinės lietuvių kalbos kūrėjų Jonas Jablonskis.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 3,81 kB)
Nepriklausomoje Lietuvoje toliau veikė nemažai dar XX a. pradžioje įsteigtų mokslo draugijų. Viena svarbiausių, žinoma, buvo 1907 m. įkurta Lietuvių mokslo draugija (LMD), tačiau jai didžiulį smūgį sudavė Vilniaus krašto atplėšimas nuo Lietuvos – mat draugijos centras buvo Vilniuje. Daugelis aktyviausių LMD narių išsikėlė į Kauną, kur tapo Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto kūrėjais bei dėstytojais. Vilniaus krašte likusios draugijos veiklą gerokai varžė lenkų valdžia.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 3,89 kB)
Laisvamaniškos pažiūros Lietuvoje ėmė plisti XIX a. Jos sklido kartu su materialistinės minties stiprėjimu Vilniaus universitete ir po jo likusiose aukštojo mokslo įstaigose bei buvo atsivežamos to meto Lietuvos bajorų ir inteligentų elito iš Vakarų Europos. Tai liudija mokslininkų materialistų veikalai ir jų veikla. Tas reiškinys kėlė katalikų bažnyčios susirūpinimą. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius savo 1875 m. testamente dvarininkams perspėjo juos, kad Vakarų Europoje plinta bedievystė ir laisvamanybė, kad silpnėja tikėjimas.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 6,99 kB)
Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos XVIII a. pabaigoje, stiprinant rusinimą ir patvaldystę kartu buvo siekiama brukti stačiatikybę ir riboti katalikų bažnyčios įtaką valstybės ir visuomenės gyvenime. Tos aplinkybės nulėmė tai, kad XIX amžiuje, augant pasipriešinimui prieš carizmą, didėjo katalikų bažnyčios dvasininkijos įtaka visuomeniniame judėjime. Ir kai kilo lietuvių tautinis judėjimas, dvasininkija buvo pirmoji organizuota srovė, kuri ėmė vadovauti jam. Vyskupas M.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 6,67 kB)
Bėgdami nuo sovietų, į Vakarus pasitraukė virš 60 000 lietuvių pabėgėlių, kurie iš pradžių apsistojo Vokietijoje, tačiau po keleto metų dauguma išvyko į JAV. Buvęs Lietuvos prezidentas A. Smetona, apsigyvenęs Amerikoje, nebesuspėjo imtis politinių veiksmų Lietuvos valstybingumui atstatyti – jau 1944 m. jis gana neaiškiomis aplinkybėmis žuvo gaisro metu. Per visą okupacijos laikotarpį Lietuvos diplomatinė tarnyba, kuriai vadovavo S. Lozoraitis-vyresnysis, aktyviai, įvairiomis formomis kovojo už Lietuvos valstybingumo atkūrimą.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 6,29 kB)
1944 m. liepos mėnesį, Raudonajai armijai įžengus į Lietuvą, buvo dislokuoti represiniai ypatingos paskirties NKVD kariuomenės daliniai, kurie vykdė baudžiamąsias operacijas: degino sodybas, žudė ir degino gyvus žmones. 1944–1945 m. iš viso buvo nužudyta ar nukankinta per tardymus 13,2 tūkst. asmenų. Tokios žiaurios okupacinės valdžios represijos skatino ginkluotis ir priešintis smurtui. Visose apskrityse organizavosi partizanų būriai. Tačiau Sovietų Sąjungos okupacinės kariuomenės teroro negalima laikyti pagrindine ginkluotojo pasipriešinimo priežastimi.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 6,3 kB)
1944 m. viduryje Lietuvoje prasidėjo antisovietinė rezistencija, nukreipta prieš sovietinę okupaciją, totalitarinį režimą, prieš politinės ir socialinės priespaudos formas bei represijas. Pagrindiniu pasipriešinimo tikslu buvo nepriklausomybės atkūrimas. Siekiant jo vyko partizanų ginkluotos kovos ir neginkluotas pasipriešinimas (pasyvioji rezistencija). Neginkluotas pasipriešinimas reiškė prieštaravimus arba nepaklusnumą okupacinei valdžiai, vyriausybei, jos skelbtiems įstatymams bei vykdytai politikai.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,43 kB)
SSRS niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad Lietuva jau nepriklausoma valstybė, tad aukščiausioji sovietų vadovybė nusprendė griebtis atviros agresijos. 1991 m. sausio 8-ąją Sovietų Sąjungos gynybos ministras į Baltijos šalis įsakė įvesti desantininkų karinius dalinius. Į Lietuvą buvo permesti sovietų desantininkų divizijos daliniai iš Pskovo. Jau kitą dieną SSRS prezidentas M. Gorbačiovas apkaltino Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą siekiais atkurti buržuazinę santvarką bei pareikalavo laikytis Sovietų Sąjungos konstitucijos.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,07 kB)
Vos tik atkūrus nepriklausomybę, buvo atsisakyta sovietinės Lietuvos Konstitucijos. Dėl pasikeitusių socialinių bei politinių sąlygų valstybės gyvenimui tvarkyti nebetiko ir iki okupacijos galiojusi 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl, kol bus priimta nauja Konstitucija, jos vietą užėmė jau 1990 m. kovo 11-ąją, (t. y. tą pačią dieną, kurią buvo paskelbtas ir Nepriklausomybės atstatymo aktas), patvirtintas Laikinasis pagrindinis įstatymas, kartais vadinamas ir Laikinąją konstitucija.
Politologija  Konspektai   (2 psl., 5,25 kB)
Rusijos Aukščiausiajai Tarybai ratifikuojant 1991 m. liepos 29 d . sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos vyriausybių, tuo pat metu Maskvoje įvyko ir aukščiausio lygio Rusijos bei Lietuvos vadovų susitikimas. Jo metu V. Landsbergis ir B. Jelcinas pasirašė bendrą, dvišalį, komunikatą, kuriame SSRS kariniai daliniai, esantys Lietuvoje, buvo pavadinti „išvedamais kariniais daliniais“. Taip pat nurodyta, kad dėl išvedimo vyks derybos. Taigi, nuo to momento SSRS kariuomenę Lietuvoje jau buvo galima apbrėžti tik kaip laikinai esančią mūsų krašte.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 3,87 kB)
Praktiškai visose Rytų ir Vidurio Europos valstybėse, kurios išgyveno komunistinio totalitarinio režimo laikotarpį, religinės bendruomenės vaidino labai svarbų vaidmenį išsivadavimo judėjime. Jos buvo disidentinės veiklos centrais. Ypač svarbus vaidmuo religijai teko katalikiškuose kraštuose – Lenkijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Vengrijoje, Lietuvoje. Vyskupas Sigitas Tamkevičius 1999 metais šitaip nusakė Lietuvos Bažnyčios vaidmenį sovietmečiu: „Tuo metu, kai totalitarinė sovietinė sistema buvo užgniaužusi kiekvieną laisvą mintį, kai buvo planuojama Lietuvą surusinti, kai už neklusnumą buvo skiriamos sunkios bausmės
Istorija  Konspektai   (3 psl., 8,03 kB)
Netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo, 1990 metais, atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad katalikų nuošimtis Lietuvoje didesnis nei nuolat tvirtino ateistinė propaganda, bet mažesnis nei spėjo sovietinio režimo kritikai – tik 57 % Lietuvos žmonių nurodė esą katalikais. Tiesa, vėlesni tyrimai rodo, kad per visą pirmą pokomunistinės epochos dešimtmetį katalikų Lietuvoje nuolat didėjo. 1995 m. duomenimis, katalikais save įvardijo 75 % Lietuvos gyventojų, o 1997m – 77 %. Įspūdingiausiai formalių katalikų daugėjo 1990–1994 metais.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 7,53 kB)
Prekių pirkimo (aprūpinimo) samprata, sudėtinės dalys. Prekių atsargų sudarymas ir valdymas. Prekių ir paslaugų realizavimas. Prekių paruošimas parduoti ir pasiruošimas teikti paslaugas. Prekių ir paslaugų pasiūla bei darbas su pirkėjais (klientais). Įmonių ūkinės veiklos procesą sudaro šios sudėtinės dalys: prekių, medžiagų, kuro, įrenginių, atsarginių dalių, komplektuojamų dalių pirkimas (aprūpinimas); atsargų sudarymas ir valdymas; prekių paruošimas parduoti ir pasiruošimas suteikti paslaugas; prekių realizavimas ir paslaugų suteikimas.
Ekonomika  Pateiktys   (53 psl., 42,5 kB)
Trumpas Lietuvos istorijos datų rinkinys nuo 1009 metų iki 1990 metų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 5,49 kB)
Naują savo raidos laikotarpį lietuvių kultūra pradėjo pasikeitusiomis istorinėmis aplinkybėmis. Permainos ištiko tiek politinį bei visuomeninį, tiek dvasinį gyvenimą. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos koalicijai 1795 m. likvidavus Lietuvos-Lenkijos valstybę, didžioji Lietuvos dalis buvo įjungta į Rusijos imperiją. Lietuvos visuomenė, ypač XIX a. pradžioje brendusi karta, gyveno kovos prieš tironiją ir nacionalinę priespaudą dvasia. Šviesuomenės protai persisėmė Šviečiamojo amžiaus idėjomis, kurios pro carinės priespaudos tamsą kibirkščiavo per visą laikotarpį.
Istorija  Referatai   (6 psl., 12,85 kB)
Renesansas
2009-09-01
Žodis Renesansas reiškia atgimimą, atgijimą. Tai buvo antikos atgaivinimo, mokslo, meno ir literatūros pakilimo laikotarpis. Renesansas prasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje XV- XVIa. Renesanso tėvyne laikoma Italija, nes čia Atgimimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a. Nors dar randama Renesanso užuomazgų Italijoje jau XIII a.Kadangi Italijoje greičiausiai ekonomiškai sustiprėjo buržuazija, kuri virto svarbiausia klase, veržliai kopiančia į ekonominio ir kultūrinio Italijos miestų gyvenimo viršūnes, todėl galima pagrįsti kodėl Renesansas pirmiausiai pradėjo formuotis Italijoje.
Istorija  Referatai   (9 psl., 274,54 kB)
Istorijos egzaminui
2009-08-31
30 mokyklinio istorijos kurso klausimų su atsakymais rengiantis egzaminui.Nuo senovės iki naujausių laikų.
Istorija  Paruoštukės   (32 psl., 65,76 kB)
Lietuvos istorinių datų rinkinys nuo ledynmečio iki 2000 metų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (114 psl., 41,84 kB)
Pasirinktos įmonės marketingo komplekso įvertinimas . Įmonės statuso apibudinimas, jos teikiamos paslaugos,asortimentas. Vartotojas (tikslinė rinka) ir vartotojų elgsena,veiksniai turintys įtakos įmonės vartotojo pirkimams sprendimai. Kainų politika. Paskirstymo politika. Rėmimo politika. Išvados ir pasiūlymai. Marketingo padalinys įmonėje. Marketingo padalinio vieta ir reikšmė įmonės organizacinėje valdymo struktūroje . Marketingo padalinio darbuotojų funkcijos. Marketingo padalinio veikla įmonėje. Rinkos tyrimas ir įvertinimas. Verslo aplinkos įvertinimas. Konkurentų analizė.
Rinkodara  Tyrimai   (40 psl., 56,14 kB)
Parlamentarizmo įtvirtinimas 1922m. konstitucijoje. Konstitucijos kūrimą įtakoję veiksniai. Pagrindinių konstitucijos nuostatų esmė. Konstitucinė aukščiausiųjų valstybės organų sistema. Plačios įstatymų leidžiamosios valdžios prerogatyvos. Vykdomosios valdžios kompetencijos ribojimas. 1928m. konstitucija - posūkis į autoritarizmą. Konstitucijos atsiradimo priežastys. Konstituciniai politinės valdžios organai. Susiaurintos konstitucinės Seimo funkcijos. Stiprios Prezidento institucijos įtvirtinimas.
Politologija  Referatai   (13 psl., 18,36 kB)
Valdas Anelauskas. Katalikų Bažnyčia. Lietuvos Laisvės Lyga. Helsinkio konferencija ir Lietuvos Helsinkio Grupė. VLIK'as. Romas Kalanta. Po Stalino mirties atėjęs Chruščiovas leido sugrįžti Rusijos gilumose "viešintiems" lietuviams atgal į savo tėvynę. Jis tai argumentavo tuo, kad jie jau atliko savo bausmę. Gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad grįžus šiems žmonėms jie vėl atsistojo ant kojų. Užtenka paklausyti savo senelių, paskaityti keletą knygų ir sužinosime, jog daugelio grįžusiųjų laukė buvusieji jų namai, tačiau nusiaubti, kuriuose nebėra nė vieno vertingo daikto. Kiti rado savo namus jau užimtus.
Istorija  Referatai   (10 psl., 22,61 kB)
Pirmieji žingsniai. Po draudimo panaikinimo. Nepriklausomybės metai. Okupacijos ir aneksijos metai. Atgavus laisvę ir nepriklausomybę. Žurnalas – brošiūros ar knygos pavidalo, dažniausiai su viršeliu ar iliustracijomis periodinis leidinys, spausdinantis daugiausia analitinio pobūdžio tekstus visuomenės gyvenimo, politikos, ekonomikos, mokslo, technikos, kultūros ir kt. Jame pateikiamos visuomenei arba atskiroms žmonių grupėms reikšmingos žinios, komentuojami praėję arba laukiami įvykiai, ekonominiai ar kultūriniai reiškiniai. Skirstomi pagal periodiškumą, skaitytojų auditoriją, paskirtį, tematiką.
Komunikacijos  Referatai   (11 psl., 15,45 kB)
Vincas Kudirka
2009-08-12
Vinco Kudirkos gyvenimas ir veikla. “Varpo” siela. Vincas Kudirka – Tautiškos giesmės autorius. Vincas Kudirka – rašytojas. Vincas Kudirka gimė 1858 metų gruodžio 31 dieną Vilkaviškio apskrityje, Paežerių kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Iš tėvo paveldėjo tvirtą būdą, savarankiškumą ir atkaklumą. Iš motinos – meno palinkimą. Jo motina pasak paties V. Kudirkos, "gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų dailių dalykų mane pritraukė”. Iš motinos jis paveldėjo puikų balsą, gerą klausą, stiprų pasakotojo talentą ir iš mažens palinkimą piešti.
Istorija  Referatai   (7 psl., 370,39 kB)
Kazys Grinius
2009-08-06
Kazys Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17d. Salemos Būdos kaime, Sasnavos valsčiuje (dab. Marijampolės raj.), 17 ha žemės turinčio, paprasto valstiečio šeimoje. Motina mokė poterių ir tikybos pagrindų, tėvas - rašyti ir skaityti. Vasaromis Kazys ganė kiaules, žąsis, žiemą lankė rusišką pradžios mokyklą Oškinėje, Lymarkuose, Marijampolėje. Kazio tėvas Vincas Grinius (Grinevičius) iš savo dėdės, žinomo lietuvių kultūrininko M. Akelaičio, sulaukęs paramos, buvo apsišvietęs, raštingas valstietis, kaupė bibliotekėlę. Šeima buvo gausi - 11 vaikų (7 berniukai ir 4 mergaitės), bet užaugo tik 9, dvi sesutės mirė jaunos.
Istorija  Referatai   (4 psl., 63,31 kB)
Biržų istorija
2009-08-01
Per Biržus ėjo strateginis kelias iš Rygos į Vilnių. XVI a. miestas turėjo privilegiją versti sustoti visus keliaujančios iš Rygos į Vilnių. Nuo 1547 m. tapo Biržų kunigaikštystės centru, o netrukus ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Livonijos pasienio tvirtove.
Komunikacijos  Projektai   (16 psl., 1,3 MB)
Lietuvos piliečiai, 1990 m. ryžtingai pareiškę savo valią kurti laisvą, teisinę, atvirą, demokratiniais pagrindais besitvarkančią visuomenę, prisiėmė ir atsakomybę tiek už savo asmeninį gyvenimą, tiek už valstybės kūrimą bei stiprinimą. Žmonės buvo pasirengę įveikti teisinį, politinį ir socialinį totalitarinės visuomenės palikimą bei pereinamojo laikotarpio sunkumus. Deja, visuomeniniai procesai per pastarąjį dešimtmetį vyksta kur kas sparčiau, nei keičiasi žmonių vertybės, nuostatos bei gyvenimiškieji įgūdžiai iš esmės keisti savo gyvenimo būdą, adaptuojantis prie naujų ekonominių, socialinių sąlygų.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 67,09 kB)
Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.
Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)
Lietuvos istorijos datos chronologine tvarka.
Istorija  Konspektai   (7 psl., 17,01 kB)
Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiuolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 54,63 kB)
Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. P. Šalčius. A. Rimka. V. Jurgutis. D. Cesevičius. Dz. Budrys. A. Andrašiūnas. F. Kemėžis. Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją. Monografijoje atsispindi ir kooperatinių idėjų raida, o kooperacinės idėjos - tai neatskiriama ekonominės minties dalis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (45 psl., 66,2 kB)
IMPARCard atsiradimo prielaidos Lietuvoje. IMPARCard kaip naujos elektroninės atsiskaitymo Lietuvoje priemonės charakteristika. Techninė charakteristika. Įsigijimo sąlygos. Konkurencinės aplinkos analizė. Artimiausio funkcinio konkurento paligynamoji analizė. Panaudojimo galimybės. Pastaruoju metu, vykstant sparčiam mokslo progresui ir staigiam technologiniam šuoliui elektronikos bei telekomunikacijų srityje, atsiranda daug galimybių palengvinti ir supaprastinti daugelį dalykų, su kuriais kasdienybėje susiduria kiekvienas žmogus. Daugelis mokslo išradimų gana greitai pritaikomi kasdieniniame gyvenime ir tampa neatsiejama civilizuoto žmogaus gyvensenos dalimi. Juk dar visai neseniai mobilus ryšys buvo tik perspektyvi idėja, generuojama moksliniuose projektose, o dabar tai jau kasdienybė.
Finansai  Kursiniai darbai   (16 psl., 28,2 kB)
Viskas ko reikia pasikartojimui prieš istorijos egzaminą. Absoliučiai visos temos: nuo Mezopotamijos civilizacijų iki SSRS. Svarbiausi įvykiai, datos, sąvokos.
Istorija  Konspektai   (108 psl., 160,74 kB)
Reformacijos Lietuvoje istoriografijoje, peržvelgus ją bendriausiais bruožais tuo požiūriu, kaip suvokiama pati Reformacija, išsiskiria kelios pagrindinės istorikų grupės. Lenkijos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką.
Istorija  Konspektai   (7 psl., 13,67 kB)
Verslo aprašymas. Verslo srities aprašymas. Verslo idėjos aprašymas. Verslo tikslai, vidinės veiklos organizavimas. Paslaugos aprašymas. Marketingas. Rinkos apžvalga. Konkurencijos analizė. Kainodaros strategija. Reklama ir rėmimas. Paslaugos teikimas. Įmonės vykdomų darbų apašymas. Verslo vietos parinkimas. Patalpos ir įrengimai. Transportas. Personalo parinkimas. Paslaugos teikimo savikaina. Vadyba. Organizacijos valdymo modelis ir stilius. Organizacinė firmos struktūra. Rizikos veiksniai. Galimos problemos ir kliūtys. Alternatyvi veikla. Finansai. Kapitaliniai įdėjimai ir jų panaudojimas. Lūžio taško įvertinimas.
Vadyba  Projektai   (29 psl., 41,31 kB)
Balys Sruoga
2009-07-09
XX a. lietuvių literatūros panoramoje Balys Sruoga – viena iš pastebimiausių figūrų. Savo reikšme literatūros raidai jis neabejotinai prilygsta patiems įžymiausiems šio laikotarpio lietuvių rašytojams, o interesų platumu, kūrybos gausa ne vieną jų ir pranoksta. Akivaizdžių jo įvairiapusio talento pėdsakų randame daugelyje mūsų literatūros sričių, ir visur jie – pastebimi, gilūs, nevienadieniai.
Lietuvių kalba  Referatai   (5,21 kB)
Žurnalas "Aušra"
2009-07-09
“Aušra” (“Auszra”), pirmasis mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis lietuviškas žurnalas lotynišku šriftu. Ėjo 1883 - 1886 metais Ragainėje ir Tilžėje, buvo nelegaliai platinamas Lietuvoje. Buvo išleista 40 numerių. Tiražas apie 1000 egzempliorių. “Aušroje” savo kūrybinę veiklą pradėjo Maironis, Kudirka. Mažojoje Lietuvoje tuo metu jau ėjo keletas lietuviškų laikraščių. Visi jie buvo informacinio pobūdžio, ir tautiškosios sąmonės ugdymu nesirūpino. Tik vienas Šernas savo “Lietuviškoje Ceitungoje” buvo pradėjęs spausdinti patriotiškus straipsnius - apie garbingą lietuvių praeitį ir apie sunkų dabartinį svetimųjų jungą.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 6,06 kB)
Švietimas – valstybės ar kitų visuomeninių struktūrų įsteigtų institucijų (įstaigų) veikla, kurią organizuotai teikiama įvairių grupių visuomenės nariams ( visų pirmą priaugančiajai kartai) informacija ( visuomeninė patirtis), siekiant rengti gyvenimui ir darbui. Švietimas dažniausiai suprantamas dvejopai: kaip mokymas, žinių teikimas, tenkinantis asmenybės ir visuomenės poreikius ( šviesti – tai mokyti, mokytis); kaip mokymo ir auklėjimo ( ugdomųjų) įstaigų, organizuojančių arba teikiančių išsilavinimą, esmės apibūdinimas, pvz. Švietimo ministerija, švietimo įstaigos ar institucijos.
Pedagogika  Referatai   (7,97 kB)
Lietuva
2009-07-09
1939 09 01 prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Mūsų kaimyninę valstybę Lenkiją užpuolė dvi to meto galingiausios valstybės: iš vakarų Vokietija, o po dviejų savaičių iš Rytų - Sovietų Sąjunga. Lietuva, nors kentėjo didelę žaizdą su lenkų okupuota sostine Vilniumi, atsisakė dalyvauti toje dramatiškoje kampanijoje. Tačiau Sovietų Sąjunga to nepaisė ir 1940 06 15 savo ultimatumu Lietuvą privertė pasiduoti ir jos raudonoji armija okupavo mūsų kraštą. Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo mūsų tautos žmonių areštai, kankinimai kalėjimuose ir žudymai, masiniai trėmimai su šeimomis į Sibirą. Lietuvių tauta buvo sukrėsta didelio siaubo.
Istorija  Referatai   (15,74 kB)
Mažosios Lietuvos istorinė sritis susidarė XVI a. abipus Priegliaus ir jo intakų ir Nemuno žemupio baseine iš kryžiuočių XIII-XIV a. pr. užkariautų baltų žemių Nadruvos, Skalvos, Pilsoto, Sembos, didesnės Bartos dalies, šiaurinės Notangos, Keklio pietvakarinės ir Karšuvos vakarinės dalies. Jos plotas siekė maždaug apie 17 tūkst. km². Kai kada geografiškai bandoma nubrėžti Mažosios Lietuvos vakarinę ir pietvakarinę sieną palei Deimenos upę, nuo jos ištakos Priegliaus upe iki Alnos upės, ta upe iki Alenburgo, o nuo jo Svenės upe sukama į pietryčius iki Unguros aukštupio.
Istorija  Namų darbai   (5,21 kB)
NSO
2009-07-09
NSO, arba neatpažintas skraidantis objektas (angl. UFO - unidentified flying object), - bet koks skraidantis objektas arba reiškinys, kurio prigimties nepavyksta paaiškinti žinomais gamtos ir technikos objektais ir reiškiniais. Paprastai juos pastebi pavieniai stebėtojai, tačiau pasitaiko atvejų, kai juos pamato daugybė liudininkų, pvz., susirinkusi minia. Yra daug liudininkų, teigiančių, kad matė NSO arba ateivius iš kitų pasaulių, stebėjo juos iš arti ir turėjo su jais kalbinių ir fizinių kontaktų. Dažniausiai žmonės NSO sieja su ateiviais ir nežemiška jų kilme.
Fizika  Referatai   (5,57 kB)
Dailė
2009-07-09
Lietuvos mokyklose pastaruoju metu populiarėja projektų metodas. Taip yra dėl daugelio priežasčių, tačiau bene svarbiausia – tarptautiniai ryšiai. Mokytojai ir moksleiviai dalyvauja tarptautiniuose projektuose, palaiko tiesioginius ryšius su užsienio mokyklomis, per tarptautinius seminarus, konferencijas įgyja projektinio darbo patirties. Deja, teorinis šio metodo pagrindimas vėluoja – praktika gerokai lenkia šio metodo plėtotės, perspektyvų aptarimą Lietuvoje.
Dailė  Referatai   (4,8 kB)
Vienuolynai
2009-07-09
Kražiai miestelis Kelmės rajone, 16 kilometrų į vakarus nuo Kelmės, abipus Kražantės. Miestelis ant Kražantės upelio kranto, labiausiai pagarsėjęs 1893 m. čia įvykusiomis Kražių skerdynėmis. Mažai kam žinomas Kražių miestelis buvo pagarsėjęs beveik viso pasaulio spaudoje. Ilgą laiką plito jo garsas ir Lietuvoje. Valdžia nutarė panaikinti Kražių vienuolyną, bažnyčią ir kapines (1891m.). Vyskupas Paliulionis, gavęs įsakymą (1892m.) išgabenti vienuoles I Kauną, kurį laiką delsė, rūpindamasis, kad įsakymas būtų pakeistas, bet pagaliau liepė jį vykdyti.
Teologija  Referatai   (6,82 kB)
Opera
2009-07-09
Opera atsirado Florencijoje, kuri nuo senų laikų buvo vienas didžiausių Italijos meno centrų. Florencijos didiko Giovanni Bardi namuose rinkdavosieruditai – poetai, muzikai. Filosofai.Šis būrelis buvo vadinamas Florencijos kamerata. Jie studijavo senovės graikų filosofų Platono ir Aristotelio darbus, graikų meną. Aiškinama, kad graikų tragedija buvo tokia įspūdingatodėl, kad ji buvo dainuojama, - muzikos uždavinys esąs išreikšti, pabrėžti poetinio teksto prasmes. 1581 m. Vinčenzo Galilei, būsimojo astronomo tėvas, matematikas, senosios graikų kultūros žinovas, kompozitorius teoriškai pagrindė naujojo muzikos stiliaus atsiradimą.
Muzika  Konspektai   (4,68 kB)
Kultūrinių organizacijų darbo sėkmė labai priklauso nuo visuomenės nuomonės apie ją ir jos veiklą. Jei organizacijai pavyksta visuomenėje ir ypač svarbiose jos grupėse suformuoti teigiamą įvaizdį, jai daug lengviau siekti savo tikslų. Svarbu rūpintis, kad visuomenė tai žinotų ir teisingai suprastų. Visuomenės nuomonei formuoti reikia pastangų, tam tikros veiklos, kuri vadinama darbu arba ryšiais su visuomene.
Teatro reklama
2009-07-09
Šio metu Lietuvos teatro gyvenime vyksta tikras renesansas. Jis atgimsta. Atgimsta po laikotarpio, kai žiūrovai į teatrą susirinkdavo itin negausiai, kai aktoriai gyveno ant skurdo ribos. Taip buvo. Tačiau šiandien jau viskas yra kitaip: teatrai nuolat stato naujus spektaklius, nes jie yra lankomi. Šiandien Lietuvis jau noriai eina į teatrą ir tai, be abejonės yra puiku. Tačiau esant tokiai situacijai iškyla ir nemažai problemų. Pirmiausia – konkurencija. Kalbant verslo terminais, spektaklis yra prekė, kurią "gamina" teatras. Tai toks pat pramoginis – kultūrinis renginys, kaip ir filmas, spektaklis, paroda etc. Kalbant dar paprasčiau – tokia pat prekė, kaip ir dantų pasta, televizorius, bandelė ar šampūnas.
Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta Jungtinėse Tautose 1949m. siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. UNESCO priklauso daugiau nei 180 valstybių. Būstinė įsikūrusi Paryžiuje, o mokslines, mokymo, kultūros programas bei mainus vykdo 60 vietinių burių visame pasaulyje. Tarp UNESCO remiamų projektų yra tarptautinės mokslinės programos: raštingumo didinimo, techninės pagalbos ir mokytojų tobulinimo programos; regioninės ir kultūros projektai; tarptautininiai bendradarbiavimo susitarimai, siekiant išsaugoti pasaulio kultūrinį ir gamtinį palikimą, išsaugoti žmogaus teises.
Komunikacijos  Referatai   (7,09 kB)
Komunikacija yra toks žmogaus veiklos aspektas, kurį kiekvienas pripažįsta kaip vieną esmingiausių mūsų egzistencijai, tačiau ją gana sunku išskirti kaip tyrimų ir studijų objektą ar pateikti vieną jos apibrėžimą. Tradiciškai komunikacija priskiriama technikai (ryšiai, transportas, statyba); humanitariniu ir socialinių mokslų (hsm) kontekste komunikacija apibūdinama kaip "socialinė sąveika per pranešimus", bendravimas, informacinė sąveika. Komunikacija kaip mokslo objektas yra pernelyg bendras, įvairus ir neartikuliuotas procesas.
Komunikacijos  Referatai   (5,12 kB)
Blogis ir gėris
2009-07-09
Tarp klausimų, kuriuos sau kelia žmonės, yra vienas, kuris juos ypač domina ir į kurį jiems labai sunku rasti tinkamą atsakymą: kodėl egzistuoja blogis?.. Atsakymas iš tikrųjų labai paprastas. Štai jums pavyzdys. Senovėje vandeniui iš šulinio semti dažnai buvo naudojamas didelis ratas, kurį sukdavo įkinkyti jaučiai, arkliai ar net žmonės. Tai stebintis žmogus vienus matydavo besiartinančius iš priekio, o kitus, nutolstančius – iš nugaros ir būtų galėjęs daryti išvadą, kad jie juda dviem priešingomis kryptimis.
Etika  Referatai   (16,21 kB)
Išsilavinęs žmogus neabejoja etikos svarba ir nauda. Per tūkstančius metų žmonės tiek racionaliai, tiek ir spontaniškai susikūrė daug savitarpio santykių, elgesio vertinimo normų, be kurių neišsiverčia jokia žmonių bendruomenė. Neabejotina, kad etikos normos egzistavo tūkstančius metų nuo paties etikos termino atsiradimo ir jo išsiplėtojimo iki solidžios mokslinės disciplinos, apibendrinusios ilgametę minties ir praktikos raidą. Nuo antikos laikų etika buvo laikoma praktine filosofija, todėl dėl jos naudingumo ir praktinio pritaikymo galimybių kasdieniniame gyvenime nekildavo daug ginčų.
Etika  Referatai   (11,64 kB)
Kiekvienos įmonės apskaitos politika tūrėtų būti grindžiama bendraisiais apskaitos principais ir nustatyti pripažinimo kriterijus, įvertinimo būdus, grupavimą ir kitus specifinius principus ir jų taikymo procedūras. Reikšminga apskaitos dalis yra apskaitos procedūrų išrašai, kuriuose rodomas ūkinių operacijų apskaitos ir kontrolės algoritmas nuo jų užregistravimo iki atskleidimo metinėje finansinėje atskaitomybėje.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (17,79 kB)
Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją.
Ekonomika  Diplominiai darbai   (5,15 kB)
Gyvsidabris su daugeliu metalų sudaro kietuosius ir skystuosius lydinius,vadinamus amalgamomis. Jis nesudaro amalgamų su kobaltu, nikeliu, geležimi, platina,paladžiu, tantalu, siliciu, reniu, vanadžiu, volframu, beriliu, titanu, manganu, molibdenu. Kai kurių amalgamų sudėtis yra pastovi. Amalgamų naudojimas: Labai lengvai amalguojami. Hg2Na lengvai skaido vanduo. Reakcijų vandeniniuose tirpaluose reduktorius.
Chemija  Konspektai   (4,35 kB)
Europa šiandien vienijasi. Europos Sąjunga ar buvusi Europos bendrija yra darinys, kokio mūsų kontinente iki šiol nebuvo. Rodos, dar Vakarų Europos šalys nebuvo tokios solidarios ir taip suinteresuotos viena kitos gerove. Tikriausiai Europos vienijimasis dar niekada nebuvo toks viešas. Besivienijanti Europa kyla ten, kur praėjusiame šimtmetyje praūžė du pasauliniai karai.
Šaltasis karas
2009-07-09
Nuo 1945 m. tarp JAV ir SSRS išaugo nepasitikėjimas ir įtampa, o nuo 1947 m. šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės pasaulio politikoje. Įtampa truko iki 1989 m. ir vadinama šaltuoju karu. Šios dvi šalys skyrėsi ir ekonomika, ir politika. JAV veikė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis ir kapitalistinė rinkos ekonomika. SSRS buvo komunistinė vienpartinė diktatūra, valstybės reguliuojama planinė ekonomika.
Politologija  Referatai   (16,73 kB)
NATO
2009-07-09
1945 metais pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pasaulis negalėjo ramiau atsipūsti ir užmiršti karo atneštą skausmą, baimę, nerimą ir padarytus nuostolius. Vietoj ramaus pokario laikotarpio jį sudrebino žinia apie naują karą, tiksliau jo atmainą, taip vadinamąjį Šaltąjį karą. Pasaulio ypač Europos saugumas ėmė priklausyti nuo SSRS ir JAV nacionalinės politikos. Vakarų Europos saugumą suponavo NATO, o Rytų – Varšuvos sutarties organizacija.
Politologija  Referatai   (20,79 kB)
Komunizmo pabaiga yra siejama su M. Gorbačiovo asmenybe, kuomet jis 1985 m. tapo Sovietų Sąjungos vadovu. Atėjęs į valdžią, jis pradėjo kalbėti apie politines – ekonomines reformas. Vakarų šalys šį žingsnį labai sveikino ir suprato, kad Rytų ir Vidurio Europai gresia didžiulė transformacija. Šiuo M. Gorbačiovo palankumu greitai pasinaudojo Rytų ir Vidurio Europos šalys, kuriose nusirito didžiuliai protestai prieš Sovietų Sąjungą, jos valdžią, kurios kulminacija buvo Berlyno sienos griuvimas.
Politologija  Referatai   (12,02 kB)
Šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje be valdžios institucijų valstybės valdymą netiesiogiai turi koordinuoti piliečiai (tai tikrosios demokratijos esmė), kurie aktyviai dalyvaudami valstybės politiniame gyvenime (rinkimuose, referendumuose ir t.t.) t.y. suvokdami savo vaidmenį politiniuose procesuose stengiasi išsikovoti sau palankių sprendimų priėmimą. Dėl paprasto naudos siekimo jie nori būti išgirsti, pastebimi, o jų prašymai tinkamai apsvarstomi ir įvertinami.
Politologija  Referatai   (8,18 kB)
Izidorius Tamošaitis (1889-1943) – lietuvių filosofas, visuomeninkas ir spaudos darbuotojas. Profesoriavo Kauno universitete. Pagrindinė darbų tema buvo kultūros ir socialinio gyvenimo krizė. Rėmėsi Platonu, Šv. Augustinu ir Maksu Šėleriu. Plačiai rašė apie antropologiją ir vertybių filosofiją. Redagavo "Vairą" ir "Eranus". Pagrindinis veikalas yra "Įvadas į filosofiją" (1926). Petras Leonas (1864 m. lapkričio 16 d. Leskavoje (Prienų raj.) – 1938 m. gegužės 12 d. Kaune) – vienas pirmųjų Lietuvos teisininkų, sociologų, įvertintas mokslų daktaro honoris causa laipsniu, advokatas, profesorius, visuomenės ir politinis veikėjas, Valstybės dūmos narys.
Politologija  Referatai   (6,8 kB)
Šiuolaikinėse valstybėse yra politinės partijos, kurios yra svarbios valstybės valdyme. Aktyvi visuomenės dalis dalijasi į grupuotes, kurios apjungia valdančiąją gyventojų dalį su jos pagrindine mase. Visuomenėje yra grupės, kurios susikuria specialiai politiniam veikimui. Mobilizuotos piliečių grupės, kurios nuolat dalyvauja politiniame gyvenime, vadinamos politinėmis partijomis (lot. Partis – dalis).
Politologija  Referatai   (13,74 kB)
Italijos respublika
2009-07-09
Teritorija – 301, 230 kv. km. Gyv. skaičius - 58 mln. Dauguma - italai, yra vokiečių, prancūzų, slovėnų, albanų, graikų. Katalikai, plius nedidelės protestantų, žydų ir musulmonų bendruomenės. Italija, kaip ir Vokietija susivienijo tik XIX amžiuje. Po Romos imperijos žlugimo šiaurinė italija buvo valdoma vokiečių, pietinė – Bizantijos.
Politologija  Konspektai   (6,02 kB)
Žiniasklaida
2009-07-09
Šiandien Lietuvos socialinė komunikacija (spauda, radijas, televizija, internetas) yra įtraukusi palyginti nedaug žmonių, bet jų pakanka, kad niekintų asmenis, demoralizuotų tautą, kiršintų valstybę, griautų Bažnyčią. Sunku didžiojoje spaudoje dirbti žmogui, turinčiam tikėjimą ir principus. Žurnalistas yra paverčiamas ne kūrybingu tiesos ieškotoju, o duoneliautoju, vykdančiu duondavių norą, nors jo širdis ir sąžinė tam nepritaria.
Laisvalaikis
2009-07-09
Šio referato tema - "Laisvalaikis", todėl plačiai kalbėsime apie laisvalaikį, jo praleidimo būdus. Remiantis 10D klasėje atlikto tyrimo rezultatais, bei kitais atliktais tyrimais sužinosime: kur, su kuo, ir kaip jaunimas praleidžia laisvalaikį. Susidursime su šių dienų problemomis. Aiškinsimės dėl ko jos atsiranda. Kodėl jaunimas tiek daug laiko praleidžia prie kompiuterio ar televizoriaus? Kodėl mažėja skaitančių knygas paauglių?
Lietuvių kalba  Referatai   (4,28 kB)
Rengimasis kalbai
2009-07-09
Rengimasis kalbai prasideda nuo temos pasirinkimo. Labai svarbu, kad gerai išmanytume tą dalyką, apie kurį kalbėsime. Jis turi būti įdomus mums patiems: tik apie tai, kas mums svarbu, kas mus jaudina, galima kalbėti įdomiai, patraukiant klausytoją. Kaip pasirinkti tema? Geriems oratoriams, įdomiems žmonėms temą paprastai pasiūlo kokio nors renginio organizatoriai: jie žino to žmogaus gebėjimus, kompetenciją, jaučia, kas būtų įdomu susitikimo dalyviams.
Lietuvių kalba  Referatai   (8,47 kB)
Kalbos bendrumas yra ne tik svarbiausias kalbos požymis, bet ir tautinės valstybės sėkmingo gyvavimo sąlyga. Valstybinė kalba leidžia sutelkti visus piliečius bendrom darbui ir kūrybai, saugoti ir ginti jų teises visoje krašto teritorijoje, Antra vertus, tiktai sukūrusi valstybę, tauta gali nevaržomai ugdyti savo kalba, saugoti ją nuo kenksmingų įtakų, taikyti ją visoms mokslo, kultūros ir apskritai visuomenės gyvenimo sritims. Nepriklausomybės praradimas – didžiausia grėsmė kiekvienos tautos kalbai ir kultūrai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (23,46 kB)
Rašyba
2009-07-09
Prieš keletą metų nosinių raidžių rašymas žodžių šaknyse buvo viena opiausių rašybos problemų. Matyt, šiam dalykui mokyklose imta skirti daugiau dėmesio, nes dabar beveik kiekvienas rašantysis jau žino, kur ir kokiais atvejais rašomos nosinės raidės, arba labai greitai to išmoksta. Dabartinėje lietuvių kalboje nosinių garsų nėra – nosinėmis raidėmis ą, ę, į, ų žymimi ilgieji garsai, kilę iš mišriųjų dvigarsių an, en in, un. Tad rašydami nosines raides, remiamės tradiciniu rašybos principu, t. y. jas rašome ten, kur iš seno esame įpratę šitaip rašyti.
Lietuvių kalba  Konspektai   (22,36 kB)
Aštuntajame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad atsirado naujas reiškinys - į žiniasklaidą orientuotas terorizmas. Paaiškėjo, kad teroristų atakos dažnai surežisuojamos taip, kad patrauktų tarptautinės žiniasklaidos dėmesį. Terorizmo drama tampa ypač reikšminga, kai paimami įkaitai. Patys įkaitai teroristams nieko nereiškia: teroristinis veiksmas yra orientuotas į naujienas stebinčius žmones, o ne į aukas.
Piešiniai internetiniuose puslapiuose tapo neatsiejama jų dalis ir problema renkantis tinkamą programinę įrangą kuri atliktų juodą darbą dirbant su grafiniais elementais. Voratinklis audžiamas vis standžiau ir kaskart reikia papildomų pastangų norint sukurti akiai patrauklias WWW svetaines. Net ir šiame technologijų amžiuje šio sprendimo metodai stebina savo gausa. Todėl šitame darbe aš padėsiu pasirinkti reikema programinę įrangą ir aptarsiu jų panaudojimo atvejus tinklapių kūrimo procesouse.
Informatika  Kursiniai darbai   (5,36 kB)
Internetas
2009-07-09
šį žodį šiandien žino vis daugiau ir daugiau žmonių - studentų, mokslininkų, pramonės specialistų, kultūros darbuotojų, verslininkų. Internetas - tai ištisas pasaulis, kuris draugiškai priima ir naujoką, ir senbuvį. Kiekvienas čia suranda kažką naudingo: nuo kompiuterinio žaidimo iki profesionalios programos, nuo populiarių dainų tekstų iki rimtų mokslinių straipsnių, nuo grožinės literatūros iki naujausių pasaulio spaudos naujienų.
Informatika  Namų darbai   (6,42 kB)
Laisvės samprata
2009-07-09
Laisvės problemos sprendimas turi ilgą ir sudėtingą istoriją. Jau nuo antikos laikų ją gvildeno daugelis filosofų. Bene pirmasis laisvės teorinį turinį mėgino aptarti Sokratas. Valios laisvės ir atsakomybės problemą formulavo Aristotelis, vėliau ją sprendė Epikūras, Augustinas. Naujaisiais laikais šią problemą tyrinėjo B.Spinoza, I.Kantas, G.Hegelis, A.Šopenhaueris ir kiti.
Filosofija  Referatai   (16,04 kB)
Kretingos pranciškonų vienuolynas XX a. pradžioje buvo vienas iš nedaugelio, patyrusių caro valdžios represijas. Mat pasinaudojant vienuolių dalyvavimo 1831 ir 1863 m. sukilimuose pretekstu, XIX a. Lietuvos katalikų vienuolynai buvo sunaikinti. Iki XX a. pradžios išliko tik 5 legalūs vienuolynai: bernardinų Kretingoje, marijonų Marijampolėje, kotryniečių Krakėse benediktinių Kaune ir Vilniuje.
Teologija  Referatai   (5,32 kB)
Žmogaus teisės, teisinė santvarka ir demokratija yra glaudžiai susiję. Pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms charakterizuoja demokratiją. Teisinė santvarka, kuri kuria savus įstatymus ir jų tvirtai laikosi, remiasi pagrindiniais bei tarptautiniais įstatymais,- t.y. žmogaus teisėmis,- charakterizuoja demokratinę santvarką. Plačiąja prasme, demokratija žmonių grupėje reiškia dialogo egzistavimą: tarp valstybės ir jos piliečių, tarp valdžios ir valdomųjų bei tarp asmenų, turinčių skirtingus įsitikinimus.
Sociologija  Referatai   (20,26 kB)
Ryšių su visuomene esmę, reikšme ir naudojimo marketinge tikslus; kokios visuomenės grupės yra svarbios įmonei ir kodėl; koks skirtumas tarp įmonės identiteto ir įmonės įvaizdžio; kas sudaro ryšių su visuomene organizavimo turinį; APIBRĖŽTI: Kas yra ryšiai su visuomene, įmonės identitetas, įmonės įvaizdis,populiarinimas, parama, paroda; PAAIŠKINTI: Kas yra įmonei svarbios visuomenės grupės, įmonės stilius, įmonės organizacinė elgsena, informaciniai biuleteniai, teminiai straipsniai, spaudos konferencijos, reklama „iš lūpų į lūpas", įmonės reklama, netiesioginis demonstravimas;
Rinkodara  Kursiniai darbai   (4,93 kB)
Užsiimti tokia veikla, kokia yra pelninga. Tai yra būdinga įmonei. Įmonė – organizacija, kuri turi savo siekius bei stengiasi juos įgyvendinti. Įmonė „Saldu Gardu“ nėra tokia didelė, tai yra personalinė įmonė. Yra nustatomi darbo tikslai, bei uždaviniai. Darbo tikslas – pritaikyti bei remtis marketingo žiniomis. Darbo uždaviniai: 1. Apžvelgti rinkoje esančius konkurentus. 2. Nustatyti įmonės tikslinę rinką.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (4,96 kB)
Gamybos marketingas
2009-07-09
Marketingo tarnybos veikla įmonėje yra labia svarbi, nes pirkėjas yra įmonės šeimininkas. Marketingo uždavinys yra ne tik surasti klientą, bet ir jį išlaikyti. Marketingo tarnybai keliamo reikalavimai- sistemos lankstumas, mobilumas, sugebėjimas greitai prisitaikyti prie rinkos sąlygų. Rinkos sąlygomis tikslai įmonėse labia greitai kinta, todėl sprendimai turi būti labai operatyvūs, atlikti konkretiems uždaviniams spręsti. Todėl kiekvienas darbuotojas turi savo tarnybines pareigas., kur turi būti reglamentuotos jo teisės.
Rinkodara  Referatai   (5,98 kB)
Reklama sudaro didelę visuomenės gyvenimo dalį. Reklamą mes matome ir girdime visur, važiuojant automobiliu klausomės radijo, namuose žiūrime televiziją, eidami mieste aplink matome daug įvairiausių reklaminių iškabų, imdami laikraščius iš pašto dėžutės kartais randame reklaminį bukletėlį. Kiekvienas žmogus yra asmenybė ir kiekvienas savaip vertiną reklamą. Todėl yra įdomu žinoti įvairių žmonių reklamos vertinimą, jos poveikį vartotojui ir rinkai.
Rinkodara  Referatai   (5,08 kB)
UAB “Rodiklis”
2009-07-09
Paslaugu sfera atvira ir patraukli pradedantiems verslininkams. Čia palyginti su gamybiniais verslais, reikia mažiau pradinio kapitalo. Tačiau norėdamos pelningiau plėtoti savo veiklą paslaugų įmonės privalo taikyti paslaugų marketingą. Paslaugų marketingas – vienas svarbiausių instrumentų, užtikrinančių ilgalaikę įmonės sėkmę rinkoje. Pagrindinis marketingo tikslas – vartotojų poreikių patenkinimas. Klientai – svarbiausia įmonės vertybė. Jų poreikių išaiškinimui, pritraukimui, skatinimui naudotis įmonės paslaugomis turi būti skirta pakankami laiko, pastangų ir lėšų.
Rinkodara  Referatai   (6,08 kB)
Jau nuo pat vaikystės girdėjau pasakojimus apie mokyklą nepriklausomos Lietuvos metais. Mano senelis buvo tų laikų pradžios mokyklos mokytojas. Daug pasakojimų išliko mano dar vaikiškoje galvoje. Dabar, kai jau pati esu mokytoja, norėjosi giliau paanalizuoti šio laikotarpio švietimą Lietuvoje. Mano darbo tikslas yra išanalizuoti Lietuvos mokyklos 1918 – 1940m. raidos bruožus . Norint analizuoti Lietuvos švietimą nepriklausomybės metais, pirmiausia reikia trumpai atsigręžti į praeitį ir susipažinti su tuo palikimu, kurį paveldėjome iš senesnių laikų. Pasak P.Papečkio, valdant Lietuvą svetimiems nerūpėjo tautos auklėjimas.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (4,74 kB)
Dar palyginti neseniai įvaizdžio formavimo pastangos daugeliui švietimo organizacijų vadovų atrodė nebūtinos. Moksleiviai į bendrojo lavinimo mokyklas buvo paskirstomi rajoniniu principu, aukštosios mokyklos niekada nesiskundė norinčiųjų studijuoti trūkumu, ir gal tik daliai profesinių mokyklų iškildavo moksleivių kontingento sudarymo problemų, tačiau ir šiuos sunkumus joms padėdavo spręsti profesinio orientavimo kabinetai. Šiandien padėtis yra iš esmės pasikeitusi.
Pedagogika  Referatai   (12,56 kB)
Pirmoji mokykla buvo įkurta 1387m. Tuo laiku liaudies švietimu rūpinosi Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša, Abraomas Kulvietis (įkūrė pirmąją vidurinę mokyklą), Žygimantas Liauksminas (pedagoginis darbas, vadovėliai), Gžegožas Piramovičius, Motiejus Valančius, Jonas Šliūpas, Povilas Višinskis. 1570m. – jėzuitai Vilniuje įkūrė kolegiją (kuri vėliau tapo Akademija, o dar vėliau Vilniaus Universitetu). Svarbiausias dėmesys skiriamas senųjų kalbų mokymui, atminties ir loginio mąstymo ugdymui.
Pedagogika  Konspektai   (5 kB)
Poligrafijoje plačiai naudojamos plokščiosios spaudos daugiaspalvės ruloninės ofsetinės spausdinimo mašinos. Tokios mašinos komponuojamos iš atskirų įrenginių: popieriaus juostos padavimo, jos įtempimo reguliavimo, spausdinimo, atspaudų džiovinimo, falcavimo (juostos su atspaudais pjaustymo ir lankstymo nustatyta tvarka) ir kt. Pastebimas spartus ofsetinių mašinų vystymasis, nes jos yra našios, ekonomiškos ir tinkamos aukštos kokybės produkcijai spausdinti. Tokių mašinų konstrukcija labai įvairi.
Mechanika  Kursiniai darbai   (3,76 kB)
Lengvoji atletika – labia sena sporto šaka, atsiradusi kartu su žmogaus darbine veikla. Sugebėjimas greitai vaikščioti, toli šokti ir taikliai mesti akmenį, ietį jau žiloje senovėje buvo labiau vertinamas. Lengvoji atletika suklestėjo...
Sportas  Referatai   (21,9 kB)
Šovinizmas
2009-07-09
Naujųjų amžių istorijos vadovėlyje 9 klasei (leidykla „Kronta”) nagrinėjant temą „Tautų pavasaris” šovinizmui skiriamas vienas poskyris. Iš jo sužinome, kad nacionalizmą lydėjo ir kai kurie negatyvūs reiškiniai, pvz., be siekių sukurti tautines valstybes, atsirado mėginimų iškelti savo tautą ir naciją virš kitų, net užgrobti kaimynines tautas bei jų žemes... „Tuo metu gimė ir šovinizmas - teorija, kad tik didelės tautos ir didelės valstybės gali išlikti, įsitvirtinti pasaulyje.
Istorija  Rašiniai   (6,07 kB)
Sausio 13-oji diena
2009-07-09
Laisvė - didžiausia kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos vertybė. Deja, ji reikalauja aukų. Kartais labai didelių …. Tikriausiai nėra pasaulyje tokios tautos, kuri kovoje už savo laisvę būtų patyrusi tiek kančių, priespaudos , neteisybės , kiek patyrėme mes – lietuviai. Visą Lietuvos istoriją būtų galima pavadinti vienu žodžiu - stebuklas. Stebuklas, kad išsaugojome lietuvišką žodį tamsiais spaudos draudimo metais.
Istorija  Rašiniai   (6,87 kB)
Spaudos draudimas 1864-1904 metais Lietuvoje – rusinimo politikos ir lietuvių pasipriešinimo kovos laikotarpis, pažymėtas giliu konfliktu dėl RAIDĖS. Caro valdžia visomis priemonėmis mėgino įvesti rusiškuosius spaudmenis į lietuvių raštiją ir persekiojo tradicinio lotyniškojo raidyno vartojimą. Lietuviai griežtai atmetė spaudinius rusiškomis raidėmis, slaptai leido , gabeno ir platino draudžia- muosius raštus ir tokiu būdu sukūrė naują tautinę spaudą.
Istorija  Kursiniai darbai   (5,15 kB)
Vidurinių amžių terminą pirmą kartą pavartoja pavartoja italų humanistai XV a. Juo norėta pažymėti tūkstantmetį tarp Romos imperijos žlugimo (V – VI a.) ir Renesanso. Kodėl ši epocha vadinama Viduriniais amžiais? Humanistų nuomone, tai buvo smukimo laikotarpis, barbarų, t.y. gotų, epocha, nuslopinusi antikos civilizaciją, apie kurią vėl imta kalbėti. 1000-1350 m. Bažnyčia vaidina itin svarbų vaidmenį.
Istorija  Kursiniai darbai   (5,76 kB)
Pirmuoju lietuvių tautinio judėjimo etapu laikytinas žemaičių lietuviškasis sąjūdis. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis neperaugo į brandesnę platesnės visuomeninės-politinės veiklos stadiją, nes tam sutrukdė carinės valdžios represijos po 1863-1864 m. sukilimo, iš kurių skaudžiausius padarinius turėjo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio veikėjai daugiausia klojo pamatus moderniai lietuvių kultūrai, bet galima kalbėti ir apie tam tikrą jų Lietuvos politinės ateities įsivaizdavimą.
Istorija  Referatai   (4,64 kB)
Muziejai
2009-07-09
Muziejai, kultūrinės švietimo įstaigos, saugančios, tiriančios ir eksponuojančios materialines ir dvasines kultūros vertybes. Pagal kaupiamų eksponatų profilį muziejai paprastai yra istorijos (bendrosios istorijos, archeologijos, etnografijos), gamtos mokslų (zoologijos, botanikos), meno (vaizduojamosios dailės, taikomosios dailės, teatro, muzikos), literatūros, kraštotyros, memorialiniai.
Istorija  Referatai   (3,23 kB)
Mūsų darbo tikslas – surinkti informaciją apie Lauryną Roką Ivinskį bei jo sukurtus ir išleistus pirmuosius lietuviškus kalendorius. Informaciją radome įvairiuose šaltiniuose. Tiek internete, tiek literatūros leidiniuose. Daugiausiai informacijos radome „Lietuvių literatūros istorijoje XIX amžius“, kurią sudarė lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Istorija  Referatai   (14,55 kB)
Sausio 13-oji diena
2009-07-09
Aš prisimenu, kad Sausio 12-osios vakaraą buvo rengiamas koncertas netoli seimo rūmų. Nusprendžiau pats nuvažiuoti ir pasižiūrėti koncertą. Atsimenu, kad per koncertą buvo daug labai žmonių. Kažkur jau įpusėjus koncertui buvo pranešta, kad Šiaurės miestelyje rikiuojasi rusų tankai. Koncertas nutilo visi liko nežinioje. Kai kurie žmonės išvažiavo namo, bet dauguma žmonių liko, kaip ir aš, laukti kas bus toliau.
Istorija  Namų darbai   (3,46 kB)
Tarpukario Lietuva
2009-07-09
Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas 1918 metais 1917 12 11 Lietuvos Taryba priėmė aktą, kuriuo skelbė su Vokietija susietos ir nuo kitų šalių nepriklausomos Lietuvos vyriausybės atkūrimas. Lietuvą ir Vokietiją sies kariniai ryšiai ( LT savarankiška kariuomenė), komunikacijos (su savarankiškumu administracijose), muito bei pinigų bendrumas. Jis sukėlė didelį nepasitenkinimą visuomenėje, kilo Politinė krizė, kurios metu atsistatydino 4 Tarybos atstovai.
Istorija  Konspektai   (9,46 kB)
Napoleonas I
2009-07-09
Žmonijos ir visos Prancūzijoje istorijos įžimybė Napoleonas Bonapartas gimė 1769 rugpjūčio 15 dieną Ajačio mieste Korsikoje. Napoleono tėvas Karlas buvo advokatas,. o motina Leticijos. Šeima gyveno skurdžiai o jis šeimoje buvo antras vaikas. Napoleono tėvas mirė anksti, tačiau savo sūnus nuvežė 1778 metais į Prancūziją.
Istorija  Konspektai   (6,52 kB)
Daug Lietuvoje yra garsių rašytojų, dailininkų bei kitų meno atstovų. Kadangi aš ir pats esu iš Zarasų,, tai negaliu nepaminėti puikaus šio krašto talento ( peizažisto, dailininko, redaktoriaus..). Taigi šio darbo tikslas ir yra trumpai supažindyti skaitytojus su su dailininko gyvenimu, jo veikla ir pan. Taip pat darbe pateikiau kelių recenzistų pasisakymus apie dailininką, bei keleta jo darbų.
Filologija  Referatai   (5,96 kB)
Panevėžys
2009-07-09
Panevėžys – Aukštaitijos sostinė. Tai vienas didžiųjų Lietuvos miestų, įsikūręs Šiaurės Lietuvoje, abipus Nevėžio upės. Jo plotas apie 50 kvadratinių kilometrų. Apskrities centras Panevėžys - augantis, besiplečiantis miestas, turintis įtakos regiono plėtrai. Miestas yra patogioje geografinėje padėtyje, čia susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, driekiasi tarptautinė VIA BALTICA magistralė, jungianti su dviejomis Baltijos jūros regiono valstybių sostinėmis - Vilniumi (Lietuva) ir Ryga (Latvija). Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto – 240 kilometrų. Miestą kerta geležinkelio ruožas, veikia du oro uostai, eksploatuojami vietos reikmėms.
Geografija  Referatai   (7,12 kB)
1009-ais metais Kvedlinburgo kronikoje pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. 1066 - Voluinės metraštyje aprašyta Halio kometa Lietuvos danguje. 1236-1263 Lietuvą valdo Mindaugas. 1241 P.Dusburgiečio "Prūsų žemės kronikoje" aprašomas Saulės užtemimas. 1252,1258 Voluinės metraštyje aprašyti lietuvių dievai. 1261 Malalos kronikoje aprašyti lietuvių pagonių dievai ir paminėta, kad lietuviai garbina dangaus kūnus. 1264 Vokiečių ordino brolis Petras Dusburgietis "Prūsijos žemės kronikoje" rašė: "pasirodė tokia ryški kometa, kokios nė vienas žmogus dar nebuvo matęs".
Fizika  Konspektai   (5,07 kB)
Fizika
2009-07-09
Fizika (graikiškai φυσικός (physikos): natūralus, φύσις (physis): Gamta) – gamtos mokslas. Tiria visas materijos formas, nuo submikroskopinių dalelių, iš kurių sudarytos visos įprastinės medžiagos (dalelių fizika), iki visos materialios Visatos elgesio (kosmologija). Kai kurios fizikos studijuojamos savybės yra bendros visoms materialioms sistemoms, pavyzdžiui, energijos tvermės dėsnis. Tokios savybės kartais yra vadinamos dėsniais.
Fizika  Konspektai   (6,17 kB)
Lietuviškoje istoriografijoje XVI a. dažniausiai pristatomas kaip >milžiniško kultūrinio pakilimo ir esminių politinių bei socialinių permainų laikotarpis. Iš tiesų pirmą sykį Lietuvos istorijoje regime tokią plačią reljefiškų įvykių amplitudę. Renesanso epochos ideologija buvo humanizmas. Jei viduramžių kultūroje, gyvavusioje tūkstantį metų, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Dievui, tai Renesanso kultūroje – žmogui.
Filologija  Referatai   (5,23 kB)
Ofsetinė spauda (litografija) užima dominuojančią dalį pasaulinėje spaudos rinkoje ~ 50%. Labiausiai vartotojų vertinami šios spaudos būdo privalumai yra aukšta spaudos kokybė ir maži paruošimo kaštai. Lyginant su fleksografine spauda, ofseto dažų normavimo ir perdavimo mechanizmas yra gerokai sudėtingesnis. Čia naudojami tiršti aliejiniai arba UV dažai, kurie perduodami formai per eilę plieninių ir guminių velenėlių. Prieš užnešant dažus, spaudos forma praeina pro drėkinimo sekciją, kurioje nespausdinančios formos vietos absorbuoja vandenį.
Dailė  Referatai   (9,04 kB)
Architektūra (iš graikų: αρχη = vyriausiasis, vadovaujantis ir τεκτων = statybininkas, dailidė) - pastatų projektavimo menas ir mokslas. Pagrindiniai architektūros tikslai yra formuoti aplinkos erdvę, projektuoti statinius bei jų kompleksus. Plačiąja šio žodžio reikšme architektūros objektas yra žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimas ir organizavimas, pradedant miestų planavimu, landšafto architektūra ir baigiant interjero dizainu.
Dailė  Referatai   (22,59 kB)
XIV a. pabaigoje įvykęs LDK integravimąsi į krikščioniškąją Vakarų Europą skatino ne tiek ekonominės aspiracijos, kiek tarptautinė LDK situacija, nes ji vienintelė šiame regione buvo išsaugojusi iki krikščionybės susiformavusią senąją kultūrą, kuri, vertinant pagal religinės terminologijos standartus, dažnai įvardijama kaip pagoniškoji paniekinamąja prasme. Lietuvių senosios paprotinės teisės raidos tradicijų perimamumą jau po krikščionybės priėmimo patvirtina ir tai, kad LDK teisė išliko akivaizdžiai pasaulietinė, o tai nebuvo būdinga nei Vakarų, nei Rytų krikščioniškųjų valstybių kaimynių teisei.
Teisė  Konspektai   (21,95 kB)
Šis teismas nėra efektyvus, nes 1) jo jurisdikciją pripažįsta labai ribotai, ginčas bus nagrinėjamas, kai abi sutiks; 2) atskleidė JAV ir NIKARAGVOS byla. JAV sutiko, bet kai ginčas buvo išspręstas neigiamai, JAV pasakė, kad nepripažįsta T teismo sprendimų. Procesas. Teismo procesas dėl ginčo apima rašytinę stadiją, kurioje šalys pateikia ir apsikeičia pareiškimais ir žodine viešo nagrinėjimo stadija, kurios metu į Teismą kreipiasi ginčo šalių atstovai ir advokatai. Pasibaigus žodinei nagrinėjimo stadijai, teismo teisėjai posėdžiauja uždarame posėdyje ir paskui paskelbia sprendimą viešai.
Teisė  Konspektai   (20,46 kB)
1922 08 01 Steigiamasis Seimas galutinai priėmė jo ilgai ruoštą pirmąją nuolatinę, ne laikinąją, konstituciją, pavadintą “Lietuvos Valstybės Konstitucija”, kurią 1922 07 06 einąs Respublikos Prezidento pareigas Steigiamojo Seimo Pirminikas(p. Aleksandras Stulginskis) promulgavo su viso Ministrų Kabineto sąstato kontrasignacija. Šis pastovios nuolatinės valstybės konstitucijos aktas uždaro visą beveik ketverių metų(1918-1922) konstitucinio provizoriumo – “laikinosios valdžios” ir “laikinosios” santvarkos laikotarpį.
Teisė  Analizės   (6,49 kB)
M.K. Čiurlionio asmenybė, biografijos faktai M. K. Čiurlionis gyveno neilgai – vos 35-erius metus ir savo kūrybines galias plėtojo trijose plotmėse: muzikoje, dailėje, literatūroje. Muzikos mokėsi keliolika metų, o kaip tapytojas, mažai tesimokęs, dirbo tik šešetą. Literatūros nesimokė jokioje mokykloje. Pasaulyje garsėja kaip dailininkas, tačiau labai vertingas ir jo muzikinis palikimas. Literatūrinis talentas daugeliui beveik nežinomas, o jis, nors negausus, taip pat spalvingas.
Muzika  Referatai   (20,9 kB)
Rokas tai ne paprasta muzikinė kryptis, tai jaunimo kultūra, bendravimo forma, visuomenės veidrodis Nuo pat pradžių jis atsirado kaip jaunimo saviraiškos priemonė, maištas ir protestas, neigimas ir moralinių, materialinių pasaulio vertybių peržiūra. Visos savo istorijos eigoje rokas parodo amžiną ir neišsprendžiamą tėvų ir vaikų dilemą . Kaip jaunimo saviraiškos būdas, vyresniojo amžiaus žmonių akimis rokas atrodo tik kaip vaikiškas susižavėjimas, bet tuo pačiu – pavojingas.
Muzika  Referatai   (13,99 kB)
Žiniasklaidos vaidmuo šiuolaikiniame gyvenime yra ypatingas. Ji tampa lyg dar vienas gyvybiškai svarbus žmogaus poreikis (kaip oras, maistas, miegas), be kurio sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimo - ryte skaitome laikraščius, dieną - klausome radijo, vakare - žiūrime televizijos laidas. Be to, nuolat naudojamės ir internetu, o turėdami laisvesnę valandėlę neretai perverčiame ir žurnalus. Visa tai rodo, kad žiniasklaidos turinys turi galimybę daryti įtaką mūsų požiūriui, vertybėms ir net gyvenimo būdui.
Šiuolaikinėje visuomenėje viešųjų institucijų realizavimas neįmanomas be savojo įvaizdžio kūrimo per reklamą, rinkimų kovą be nuomonės išreiškimo visuomenei, kultūros bei televizijos, tai pat negalimas visuomenės pasitikėjimas įvaizdžiu be ryšių su visuomene. Kitaip sakant: informacijos visuomenės amžius neįmanomas be komunikacijos, kuri turi mažiausiai tris svarbiausias ypatybes: patikėtinio (rekomendavimo) funkciją, universalumo ir integracijos funkcijas. Merten K. teigia, kad šiandien tikra yra ne tai, kas tikra, o tai, ką žiniasklaida vaizduoja kaip tikrovę.
Darbo paieška
2009-07-09
Tarp daugelio ekonominių procesų reikšmingą vietą užima darbas, nes jis – ne tik žmogaus pajamų, bet ir socialinio statuso, pilnavertiškumo šaltinis. Tiek asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali, dirba. Šiuo metu Lietuvoje susiklosčius grėsmingai ekonominei situacijai, mūsų valstybė susiduria su viena aktualiausių problemų pasaulyje – nedarbu. Pasiekęs tam tikrą lygį, šis reiškinys neigiamai veikia pačius bedarbius, visuomenę bei valstybę.
Politinės komunikacijos reikšmė visuomenės ir valstybės politiniame gyvenime yra pakankamai gerai suprantama. Svarbiausi į valdžią pretenduojančių asmenų, partijų ar interesų grupių veiksmai skirti efektyvių ir pakankamų komunikacinių sistemų kūrimui ir jų panaudojimui politinėje veikloje. Politinė komunikacija tampa svarbiausia priemone informuoti ir organizuoti visuomenę, formuoti jos nuomonę ir demokratinėje valstybėje.
Teisė į informaciją ir raiškos laisvė yra vienos svarbiausių žmogaus teisių. Nevaržomai mąstyti, laisvai reikšti savo nuomonę, laisvai gauti informaciją – tai pagrindiniai intelektualinės laisvės ir demokratinės visuomenės principai. Demokratija ir intelektualinė laisvė yra neatsiejamos. Jos skatina toleranciją, tarpusavio supratimą, pagarbą kito orumui ir kiekvieno žmogaus teisei būti skirtingam.
Bermudu trikampis
2009-07-09
Bermudų trikampį galima vadinti netolimos praeities sensacija. Manoma, kad prieš 60–70 metų apie jį nebuvo daug žinoma. Įvairių šaltinių duomenimis, Bermudų trikampio bumas prasidėjo apie 1964 m., kai pasirodė straipsnis „The Deadly Bermuda Triangle“. Tai nebuvo pirmas straipsnis apie Bermudus, buvo jų ir anksčiau, tačiau tie, ankstesnieji, didesnio dėmesio nesulaukė. Kaip esminis lūžis minimi 1974 m., kai Charles Berlitzs išleido knygą „The Bermuda Triangle“. Knyga iškart tapo bestseleriu, manoma, jos tiražas buvo gerokai didesnis nei 20 milijonų.
Geografija  Rašiniai   (5,3 kB)
Spartų turizmo augimą sąlygoja keletas veiksnių: globalizacija, demografiniai pokyčiai ir transporto raida. Įvairūs tyrimai konstatuoja, kad pagal apsilankiusių turistų skaičių Europa užima pirmaujančias pozicijas. Turizmas svarbus daugelio Europos regionų plėtrai. Pasaulinės turizmo plėtros tyrimai rodo, kad per pastaruosius metus kruizinio turizmo poreikis padidėjo. Tyrimuose minima, kad kruizų skaičius nuolat auga ir matomos jo galimybės dar augti.
Geografija  Kursiniai darbai   (23,56 kB)
Prancūzija
2009-07-09
Prancūzija – didžiausia pagal plotą Vakarų Europos valstybė. Jos forma primena kompaktišką šešiakampį; du pajūrio „frontai“Atlanto vandenyno (Biskajos įlanka, Lamanšo ir Pa de Kales sąsiauriai) 2500 km ir Viduržemio jūros 625 km. Prancūzijos geografinė padėtis labai patogi. Tačiau ne tik vandenyno ir jūrų artumas lemia Prancūzijos geografinę padėtį. Svarbu ir tai, kad ši šalis ribojasi su ekonomiškai stipriomis valstybėmis: Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.
Geografija  Referatai   (20,65 kB)
Vilniaus bankas - vienas iš pirmųjų privačių komercinių bankų Lietuvoje - įkurtas 1990 metų kovo 2 dieną. Vilniaus bankas - vienas iš komercinės bankininkystės Lietuvoje pradininkų, kuris nuo pat savo veiklos pradžios diegė ir skatino naujas bankų paslaugas, darė ženklią įtaką šalies bankų rinkai. Jau 1991 metais Vilniaus bankas tapo tarptautinės mokėjimo kortelių asociacijos "Visa International" nariu, o 1993 m. gruodį išdavė pirmąją Lietuvoje "Visa Classic" mokamąją kortelę.
Finansai  Namų darbai   (4,7 kB)
Atlikta Vyriausybės vertybinių popierių ir jų apyvartos 2002-2004 metais analizė. Šiandien Lietuvos verslo ir ekonomikos būklė toli gražu nėra tokia, kokios norėtume, kuri užtikrintų aukštą pragyvenimo lygį bei pagrindinių makroekonomikos rodiklių pastovų gerėjimą.
Finansai  Namų darbai   (3,85 kB)
Laisvė
2009-07-09
Laisvė yra subjekto galimybė nevaržomai, savo nuožiūra elgtis bei veikti. Laisvės esmė Bendru požiūriu laisvę galima priskirti gamtos dėsniui, kuris persmelkia visas gyvenimo puses. Mes matome, kad gyvūnai nelaisvėje kenčia. Ir tai liudija, kad gamta nesutinka su jokio sutvėrimo pavergimu. Ir neatsitiktinai žmonija šimtmečius kariavo, kol nepasiekė tam tikro asmens laisvės lygio. Bet kuriuo atveju laisvę mes suprantame labai miglotai, ir jeigu įsigilinsime į jos turinį, tai iš mūsų supratimo beveik nieko neliks.
Etika  Referatai   (13,31 kB)
Verslo planas - tai žodžiu ir skaičiais pateikta informacija apie įmonės būklę, struktūrą, planus ir prognozes. Dažniausiai verslo planas ruošiamas siekiant gauti banko paskolą verslo plėtrai. Bankai verslo planams kelia gana griežtus reikalavimus. Žemiau pateikiame rekomendacijas, kaip parengti daugumos Lietuvos komercinių bankų reikalavimus atitinkantį verslo planą ilgalaikei paskolai verslo plėtrai gauti.
Šiuolaikiniame pasaulyje įmonės ir organizacijos užima vis didesnę reikšmę. Kiekviena jų yra skirtinga ir unikali savo siūlomų gaminių, paslaugų kokybe, ypatybėmis bei savo veiklos būdu. Mokomąją praktika atlikau UAB „Senukų prekybos centre“. UAB „Senukų prekybos centras”- didžiausias statybinių medžiagų ir namų apyvokos reikmenų tinklas Baltijos šalyse, didmenomis ir mažmenomis prekiaujantis statybos, remonto ir buities prekėmis bei teikiantis įvairias paslaugas: stiklo, medienos drožlių ir plaušo plokščių pjaustymo, jų laminavimo, statybinio glaisto, raktų gamybos, įrankių nuomos, kiliminės dangos apsiuvimo ir kt.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (18,56 kB)
Kartu su pinigų sąjunga į Europą atkeliavo ir naujas piniginis vienetas - euras, bei naujas bankas - Europos centrinis bankas (ECB). Europos centrinis bankas (ECB) įsteigtas 1998 m. pagal Europos Sąjungos sutartį, kad būtų galima šią naują valiutą įvesti ir valdyti atliekant valiutų keitimo operacijas ir užtikrinant sklandžią mokėjimo sistemų veiklą. ECB taip pat yra atsakingas už ES ekonominės ir pinigų politikos formavimą bei vykdymą.
Ekonomika  Konspektai   (4,82 kB)
Finansinė analizė
2009-07-09
Terminas "analizė" (graikų k. "analysis" - išskaidymas) yra vienas iš objektų, procesų, reiškinių tyrimo būdų. Siekdami visapusiškai ištirti ir pažinti objektą, reiškinį ar procesą, neužtenka jį suskaidyti į sudedamąsias dalis, kadangi daiktai, reiškiniai ir procesai visada yra susiję ir priklauso vienas nuo kito. Tokiu būdu, reikia ištirti reiškinių, procesų ir jų sudedamųjų dalių ar savybių tarpusavio ryšius ir priklausomybę. Tai padaryti padeda sintezė.
Finansai  Konspektai   (20,56 kB)
Norint įvertinti makroekonominius reiškinius ir jų kitimo tendencijas reikalinga ir tam tikra matų sistema. Šią sistemą sudaro šios pagrindinės rodiklių grupės, naudojamos šalies ekonominei būklei įvertinti ir ekonominei analizei atlikti: • Rodikliai apibūdininatys gamybos apimtį šalyje. • Rodikliai apibūdininatys kainų lygį • Rodikliai apibūdinantys darbo išteklių naudojimo efektyvumą. Šiuos ir kitus statistinius rodiklius, apskaičiuoja ir periodiškai skelbia Statistikos departamentas prie Lietuvos respublikos vyriausybės.
Ekonomika  Analizės   (17,24 kB)
Apskaita
2009-07-09
Didelė dalis įmonėse formuojamų ir naudojamų duomenų priklauso apskaitai. Iš visų įmonėse naudojamų duomenų apie 70% sudaro buhalterinės apskaitos informacija. Apskaitos informacijos esmė. Apskaitos informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užregistruoti apskaitos, daugiausia finansinės, duomenys, kuriuos naudoja savarankiški ūkiniai vienetai – įmonės jų valdymo procese arba kurie potencialiai ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiems apskaitos informacijos vartotojams.
Apskaita  Konspektai   (4,87 kB)
Apskaitos pagrindai
2009-07-09
Apskaita – informacijos apibendrinimo sistema. Informacija – tai tikrovės atspindėjimas tam tikra tvarka ir sistema. Ekonominę informaciją įmonių darbuotojai naudoja vertindami atitinkamas situacijas, reiškinius, procesus, priimdami valdymo sprendimus, todėl ji turi būti pateikta suprantama forma.
Apskaita  Konspektai   (4,56 kB)
Demokratija
2009-07-09
Referatas apie Demokratiją, jos istoriją, principus. Pristatytas VGTU, 2007 metais. Gavau 10 balų. Vargu ar rasime labiau sukompromituotą žodį negu „demokratija“ .Kas tik nevadina savęs demokratu! Tačiau šis žodis ne visada turėjo giriamąjį atspalvį. Filosofijos korifėjai Senovės Graikijoje - šalyje, palikusioje mums šį žodį, - nelabai vertino demokratiją. Sokratas laikė ją visuomenės dorovės nuosmukio ir pačios visuomenės irimo priežastimi. Dar griežčiau demokratiją – tą „minios savivalės ir smurto įsikūnijimą“ - kritikavo Platonas.
Rusijos Federacijos Kaliningrado srities (Karaliaučiaus) ypatybė ta, kad ji sudaro eksklavą palei Baltijos jūrą, kurį nuo Rusijos teoriškai skiria Lietuva ir Lenkija, neskaičiuojant Baltarusijos. Pagal teorijos dydį sritis tesudaro penktadalį Lietuvos, bet pagal gyventojų skaičių – trečdalį, t.y. srityje gyvena beveik milijonas, iš kurių pusė – Kaliningrado mieste. Sritis svarbi geopolitiškai.
Politologija  Referatai   (23,3 kB)
Spartaus pilietinio tautos brendimo sąlyga - tai visuomenės orientavimasis politinių partijų spektre. Nepakanka žinoti tik partijos lyderį ir pagal jį formuoti savo politinę orientaciją. Kiekvienam piliečiui labai svarbu bent tos partijos, už kurią jis atiduoda savo balsą, pagrindinės vertybės, principai ir tikslai - tai, ką galima vadinti partijos ideologija. Taigi darbo tema yra aktuali.
Politologija  Referatai   (14,68 kB)
Liberalizmas – tai laisvės filosofija ir laisvės garbinimas,o liberalizmo istorija tai visos žmonojos ir atskiro žmogaus laisvėjimo istorija.Liberalais laikome tie kas laisvės problemą laiko esmine žmogiškai egzistencijoje. Liberalizmo terminas viena karta buvo panaudotas 1811m. ispanijoje svarstant naują hipotezę.
Politologija  Konspektai   (5,21 kB)
Tvirtinama, kad tokių valdžios institucijų, kokia yra Europos Komisija arba bent panašių į ją daugiau nėra jokioje kitoje tarptautinėje organizacijoje ar pavieniai paimtoje kokioje nors kitoje pasaulio valstybėje.120 Ji yra tarsi kelių valstybės institucijų hibridas ir atlieka šias pagrindines funkcijas: - dalyvauja teisės aktų leidyboje per priskirtą jų ruošimo iniciatyvos teisę; - įgyvendina priimtus sprendimus; - prižiūri, kad būtų laikomąsi Bendrijų steigimo sutarčių;
Politologija  Konspektai   (5,04 kB)
Integracija – tai atskirų dalių sujungimas į vieną sistemą. Santykiai tarp tų dalių ir jų funkcijos yra koordinuoti bei subordinuoti ir reguliuojami visos sistemos interesų atžvilgiu. Pagal savo mąstą ir sprendžiamų klausimų sudėtingumą integracija gali būti globalinė (pvz., JTO) ir regioninė (pvz., Europos Sąjunga). Integracijos procese gali dalyvauti valstybės, viršnacionalinės institucijos, įmonės, visuomeninės organizacijos.
Politologija  Konspektai   (21,77 kB)
Politologija
2009-07-09
987 m. geguzes menesi Filadelfijoje (pirmoji JAV sostine) buvo susauktas konventas naujai konstitucijai parengti. Buvo parengta konstitucija, pagal kuria JAV buvo paskelbta federaline (sajungine) valstybe, kurioje kiekviena valstija islaike savo autonomija. JAV valstybines santvarkos pagrinda sudare valdziu atskyrimo principas. Pagal si principa istatymu leidziamoji valdzia (parlamentas), vykdomoji valdzia (prezidentas ir vyriausybe) ir teismine valdzia yra atskirtos viena nuo kitos. JAV vyriausybes nariai vadinami ne ministrais, o sekretoriais.
Politologija  Konspektai   (7,33 kB)
Popieriaus išradėju laikomas Cai Lūnas (Kinija), 105 metais pirmasis aprašęs popieriaus gamybą. Kinai augalinę žaliavą rankiniu būdu trindavo akmeniniuose grūstuvuose su vandeniu. Skystą plaušinę masę semdavo semiamąją forma, ant rėmo ištemptu tinkleliu. Nutekėjus vandeniui, ant tinklelio likdavo plonas susipynusių plaušų sluoksnis. Taip suformuotą popieriaus lapą perkeldavo ant audeklo, nuspausdavo, džiovindavo, lygindavo, pjaustydavo.
Pramonė  Referatai   (10,49 kB)
Aplinkybės susiklostė taip, kad man teko laimė dalyvauti formuojantis speleologiniam judėjimui Lietuvoje ir pagal išgales prisidėti prie jo plėtros. Tada aš negalėjau tikėtis, kad kada nors teks rašyti Lietuvos speleologijos istoriją. Todėl nei aš, nei kas nors kitas jokios medžiagos specialiai nerinko ir nekaupė. Paprasčiausia tvarka apsprendė įvykių dokumentavimą ir protokolų rašymą. Ilgainiui tų “popierių” susikaupė tiek daug, kad reikėjo kažką su jais daryti.
Mano pasirinkta rašto darbo tema – Žiniasklaidos reglamentavimas Lietuvos Respublikoje. Šią tema yra aktuali kiekvienam visuomenės nariui, kadangi bet kuris asmuo susiduria su visuomenės informavimo priemonių platinama informacija, kuri ne visada atitinka tikrovę. Kadangi Lietuva jau yra demokratinė valstybė, todėl laisvas ir visuotinis keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys.
Kalbos kultūra
2009-07-09
Norėdami išugdyti visapusiškai išsilavinusį žmogų, turime nuolat rūpintis jo kalbos kultūra. Būtina saugoti savo kalbos namus, kad jų nesiaubtų svetimų kalbų vėjai, kad niekuomet nepritrūktume reikalingo žodžio, rastume pačią tinkamiausią sintaksinę konstrukciją, kad kalba būtų skambi lyg muzika. Tai padaryti stengėsi kalbininkas J. Jablonskis.
Lietuvių kalba  Referatai   (5,13 kB)
Chorinis dainavimas kaip žodžių ir muzikos sintezė – viena labiausiai preinamų ir žinomų meno sričių. Jis, kaip kolektyvinio atlikimo menas, savo prigimtimi yra masinis menas. Chorinis dainavimas organiškai įsilieja į visuomeninį gyvenimą ir yra neatskiriama visos mūsų kultūros sudėtinė dalis. Chorai mobilizuoja ir jungia žmones aktyviai kūrybinei veiklai, vienija jų mintis, jausmus ir valią. Jie nuo senų laikų buvo galingas ginklas prieš išnaudojimą, politinę ir socialinę priespaudą.
Lietuvių kalba  Testai   (11,28 kB)
Šiuolaikinio kompiuterio – elektroninių ir elektromagnetinių įtaisų sistemos, galinčios dekoduoti ir vykdyti įvairias programas, neįmanoma įsivaizduoti be programinės ir techninės įrangos. Pastaroji turi keturias savo grupes, kurias sudaro įvedimo, išvedimo, saugojimo bei apdorojimo įrenginiai. Įvesties įrenginiais žmogus perduoda informaciją kompiuteriui, o išvesties kompiuteris pateikia apdorotą informaciją žmogui, suteikia vartotojui galimybę sužinoti tai, ką sukuria kompiuterinė sistema.
Informatika  Kursiniai darbai   (8,77 kB)
Internetinė kilmė
2009-07-09
Kompiuterio evoliucija dvidešimtajame amžiuje turėjo didelę įtaką visame pasaulyje. Atsivėrė milžiniškos pritaikymo galimybės. Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje ir kai kuriose Azijos šalyse dauguma gyvenimo sferų automatizuota. Žlugus sovietinei sistemai, ši neišvengiama revoliucija palietė ir iki tol mažai kompiuterizuotas arba visai nekompiuterizuotas Rytų Europos šalis.
Informatika  Projektai   (5,24 kB)
Interneto istorija
2009-07-09
Kompiuterijos ir interneto laikotarpių klasifikacija paremta JAV nekomercinės žiniasklaidos susivienijimo PBS (www.pbs.org) sudarytu „Gyvenimo internete“ modeliu. Superkompiuterinio tinklo pradžia (1962 – 1969). JAV gynybos departamento agentūra ARPA pradėjo projektuoti nedidelį superkompiuterinį tinklą „Arpanetą“.
Informatika  Konspektai   (22,57 kB)
Visame pasaulyje gamyba nuolat kintanti ir tobulėjanti sritis, vykstanti visų ūlio šakų įmonėse: gaminamos žaliavos, gamybos priemonės, vartojimo prekės, energija. Gamintojai nuolatos stengiasi atnaujinti asortimentą, tobulinti prekes bei tinkamai jas pateikti šiuolaikinei rinkai. Taigi itin didelis dėmesys skiriamas produkto kokybei, jo įpakavimui. Įpakavimas pagal savo funkcinę paskirtį dažnai yra neatsiejama produkto dalis.
Elektronika  Referatai   (5,03 kB)
Šizofrenija
2009-07-09
Šizofrenija (lot. schizophrenia, iš gr. schizo- skaldau, phren- protas) – tai lėtinė psichikos liga, kuri pažeidžia jausmus, mąstymą, suvokimą, valią ir emocijas. Specialistų teigimu, dažniausiai šizofrenija serga jautrios nervų sistemos, aukštos kultūros ir subtilios dvasios žmonės. Ligoniai būna neramūs, uždari, mažai bendrauja su aplinkiniais, emociškai nepastovūs, viskuo nepatenkinti.
Biologija  Referatai   (17,94 kB)
Žmogui visada buvo būdinga siekti geresnio, patogesnio, labiau aprūpinto gyvenimo. Tačiau šiam tikslui pasiekti eikvojami gamyboje sunaudojami gamtiniai ištekliai ir susidaro atliekų, liekančių po gamybos proceso ar gaminio panaudojimo. Nuolatinis ekonomikos augimas užtikrina žmonių gėrovę, tačiau dėl didėjančių žmonijos poreikių vis sparčiau eksploatuojami gamtiniai ištekliai ir susidaro vis daugiau atliekų.
Kita  Referatai   (10,36 kB)
Situacija kaime labai priklauso nuo žemdirbių ir kaimo gyventojų savivaldos ir valstybinių institucijų bendradarbiavimo. Šalies valstybinės institucijos vis didesnį dėmesį skiria žemdirbių ir kaimo gyventojų savivaldos organizacijų veiklai ir iniciatyvoms, remia jų sumanymus bei projektus atitinkamų problemų sprendimui ar siekiui dalyvauti vietos ar centrinės valdžios sprendimų priėmime.
Žemės ūkis  Referatai   (19,23 kB)
Pranciškus Skorina
2009-07-09
Pirmasis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės spaustuvininkas 2003 Pranciškus Skorina žmonijos atmintyje. Kaip ir garsaus “Juodojo meno” išradėjo Johano Gutenbergo taip ir jo darbų tęsėjo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečio Pranciškaus Skorinos biografijoje yra nemaža spragų.
Teologija  Referatai   (14,22 kB)
Pastaruoju metu pasaulis darosi vis vieningesnis, bendresnis, o skirtumai tarp skirtingų valstybių vis mažėja. Visuotinė globalizacija neišvengiamai ir nesustabdomai apima vis didesnes teritorijas. Mažai liko tautelių, kurios būtų atskirtos nuo pasaulio ir neturėtų nieko bendro su nauja pasauline kultūra.
Sociologija  Kursiniai darbai   (20,32 kB)
Buvusių kalinių adaptacija – aktuali Lietuvos socialinė problema. Ši problema yra spręstina visų pirma todėl, kad nuteistųjų skaičius Lietuvoje nemažėja. Remiantis statistiniais duomenimis, net 48 procentai kalinčių asmenų patenka į kalėjimą po antrą, trečią kartą. Ilgą laiką kalinių adaptacijos problema buvo tarsi gyvenimo užribyje ir požiūris į buvusius kalinius tiek iš visuomenės, tiek iš valdžios pusės ilgą laiką buvo ribotas. Supratimas, jog buvusius kalinius reikia ne tik kontroliuoti, bet ir socializuoti, integruojant juos į visuomenę, atsirado tik paskutiniais metais. Iš akademinės visuomenės narių buvę kaliniai, kaip pažeidžiama socialinė grupė, taip pat kol kas nesulaukia reikiamo dėmesio.
Sociologija  Kursiniai darbai   (21,24 kB)
Muzika yra viena iš labiausiai kultūros globolizacijos plėtrai tinkančių formų, kadangi jos įspūdis nepriklauso nuo rašytinės ar žodinės kalbos tiesioginio poveikio. Ši forma leidžia peržengti kalbinius skirtumus be papildomų vertimo pastangų ir išlaidų. Negalima teigti, kad muzikos kultūrinėje interpretacijoje nėra kai kurių labai ryškių sunkumų, susijusių su muzikos kūrimo ir priėmimo vietinėmis ir tautinėmis tradicijomis.
Sociologija  Referatai   (15,33 kB)
Tai namų darbas atliktas VDU, atsakymai pagal tekstus į klausimus, gavau 8 balus. Dabartinėje rinkoje klaidžiojant tarp gausybės panašios kokybės ir paskirties prekių, svarbiausią vaidmenį vaidina ir vaidins įmonių individualus, išsiskiriantis įvaizdis ir aišku vartotojų pritraukimo priemonės. Tam, savaime suprantama, dedamos dideles pastangos, pasitelkiant visas galimas reklamos rūšis bei priemonės. Reklama yra geriausias priėjimas prie vartotojo norint kuo efektyviau pateikti savo prekę.
Sociologija  Namų darbai   (6,6 kB)
Šio tyrimų problema – moters ir vyro įvaizdis, matomumas žiniasklaidoje. Žiniasklaidos padėtis suteikia jai galimybę daryti įtakos ir formuoti viešąją nuomonę bei nuostatas. Taip yra dėlioja įvykiai, faktai, nuomonės. Žiniasklaida kaip viena iš komunikacijos priemonių gali sėkmingai skleisti, palaikyti ir įtvirtinti nuostatas bei nuomones.
Sociologija  Analizės   (3,58 kB)
Žiniasklaida
2009-07-09
Žiniasklaida, kitaip dar vadinama "visuomenės informavimo priemonėmis" - tai priemonės, informaciją sugebančios pateikti plačiam žmonių ratui.Tradiciškai žiniasklaidai priskiriama spauda, radijas ir televizija. Bendras jų bruožas yra tai, kad naudojantis techninėmis priemonėmis jos pasiekia plačiąją visuomenę.
Rinkodara  Referatai   (5,74 kB)
Buvo pristatytas statybos ir dizaino kolegijoje, komandos ir grupės palyginimai, bet daugiau buvo apie komandą ir nebuvo aiškiai pasakyta, kuo skiriasi komanda nuo grupės.
Rinkodara  Referatai   (8,77 kB)
Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį. Yra daug teorijų, kuriomis mėginama paaiškinti, kodėl žmonės pasirenka mirtį, savižudybės dar gi klasifikuojamos ir grupuojamos pagal įvairius požymius.
Psichologija  Referatai   (9,67 kB)
Kiekvienas žmogus yra savaip vertingas, neatsižvelgiant į tai,kas jis yra ir ką jis geba. Žmogaus gyvenimas yra savaime vertingas, prasmingas. Tai yra vertinimo pavyzdys. Tas,kuris mano taip pat, pritars ir šiam teiginiui: “Visi žmonės turi vienodą teisę į žmogaus vertą egzistavimą”. Judesio ir padėties sutrikimų turintys vaikai išsiskiria iš savo bendraamžių fizine raida.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (15,19 kB)
Partizanai
2009-07-09
JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS 1909 m. kovo 15 dieną, gimė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS. Būsimasis partizanų vadas gimė Palangoje, Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. Kai Jonas Žemaitis pradėjo lankyti mokyklą, jų šeima jau gyveno Raseiniuose. 1926 m., baigęs šešias Raseinių gimnazijos klases, jis įstojo į Kauno karo mokyklą.
Istorija  Rašiniai   (13,65 kB)
Sakoma, kad tol kol gyvas bent vienas žmogus, menantis istorinius įvykius, istorijos dar nėra, egzistuoja tik versijos. Praėjus kiek daugiau nei 15-ai metų nuo tų nepamirštamų Sąjūdžio laikų, susiduriame su įvairiomis tų atmintinų dienų interpretacijomis. Daugelio, tiek tų laikų amžininkų, tiek ir pačių Sąjūdžio dalyvių gretose, netyla disputai apie šio reiškinio fenomenalumą mūsų tautos istorijos terpėje, juolab, kad tai turėtų būti ir manau yra aktualu ir jaunajai kartai.
Istorija  Kursiniai darbai   (5,4 kB)
Chronologiškai pateikiama istorijos programos Lietuvos tarpukaryje, pradžios mokyklai bei gimnazijai. 1918 - 1919m; 1931/32 m. 1939m. istorijos programos bei 1925 ir 1935 metų projektai ( reformos )
Istorija  Kursiniai darbai   (4,91 kB)
Mano pasirinkta tema, pirmiausia, atspindi mano pačios požiūrį į Antikos kultūrą, jos svarbą bei reikšmę Europos kultūros vystymesi, o ypač Lietuvos, nes esu lietuvė ir man rūpi jos kultūrinis bei visuomeninis gyvenimas ir vystymasis.
Istorija  Kursiniai darbai   (4,97 kB)
Viduramžiai
2009-07-09
Viskas apie viduramžius. Gavau 10. V a. Romos imperiją užplūdo barbarų gentys – gotai, vandalai, hunai ir kt. 476 m. buvo nuverstas paskutinis Romos imperatorius. Romėnų miestai su tais laikais įspūdinga akvedukų ir kanalizacijos sistema buvo sugriauti arba ištuštėjo. Europa suskilo į šimtus smulkių savarankiškų valstybėlių.
Istorija  Referatai   (14,41 kB)
Nacių požiūris į sportą, sportinę kultūrą ir poilsį. Nacių okupuotoje Vokietijoje įvyko daug pokyčių visose sferose. Tiksliau sakant, atsirado didelė kontrolė visose gyvenimo srityse, kadangi Vokietijoje įsigalėjo totalitalitarinė diktatūra. Nacių įtaka neišvengiamai jaučiama ir sporto bei poilsio sferose.
Istorija  Referatai   (8,53 kB)
Nuo pirmųjų žmonių įsikūrusių pabaltyje iki Valdo Adamkaus įnauguravimo 1998 m. 10 tūkst. m. pr. Kr. - dabartinės Lietuvos teritorijoje įsikūrė pirmieji nuolatiniai gyventojai. Apie 2500 m. pr. Kr. - į senųjų europiečių teritorijas atėjo indoeuropiečiai. Apie 2000 m. pr. Kr. - susidarė baltai. Apie 1700 m. pr. Kr. - Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji metalo dirbiniai.
Istorija  Namų darbai   (5,54 kB)
Partizanai
2009-07-09
Trumpas aprašymas apie "partizaninį" laikotarpį. 1944 m. vokiečiai po pralaimėjimo Baltarusijoje buvo priversti trauktis iš Lietuvos. Liepos mėn. jie paliko Vilnių, rugpjūtį – Kauną. 1945 01 28 SSRS paėmė į savo rankas Klaipėdą ir įsitvirtino visoje Lietuvos teritorijoje – prasidėjo antroji sovietinė okupacija, kuri tęsėsi 45 metus. Lietuvoje buvo atkurta politinė sistema, egzistavusi iki karo, atstatytos visos valdymo institucijos.
Istorija  Namų darbai   (10,35 kB)
Parlamentarizmo laikotarpis 1922, 1926 m. Seimų rinkimų sistema. I - III seimas. Rinkimų sistema. Klaipėdos krašto prijungimas. Tarptautiniai santykiai.
Istorija  Testai   (3,29 kB)
Mėginti rasti vienintelę priežastį, lėmusią tokį visuotinį ir galingą įvykį kaip Pirmasis pasaulinis karas, būtų išties absurdiška. Galima kalbėti tik apie daugybę veiksnių; 1914-ųjų rugpjūtį Amerikos amba¬sadorius Londone padarė dar paprastesnę išvadą: „Visa tai turėjo prasidėti“.
Istorija  Testai   (24,46 kB)
JAV susikūrimas
2009-07-09
Šiaurės Amerikos kolonizavimas prasidėjo XVII a. pr., kai anglai įkūrė Virdžinijos koloniją (1607 m.). Be britų, kolonijas kūrė prancūzai, švedai, olandai. Kolonistų interesai susidūrė dėl teritorijos, todėl kilo Septynerių metų karas tarp Prancūzijos ir Anglijos. Prancūzai pralaimėjo ir prarado Luizianą bei Kanadą.
Istorija  Konspektai   (3,02 kB)
Ketvirtasis etapas – SĖKMĖ. “Kai ateina laikas, visai Murti-Bingo porcijai, pacientas pasijunta prasta, sušlubuoja nervai, payra sveikata.” Jis žino, kad savo gyvenimą turės pakeisti ir nubraukti visa, kas siejo su ankstesniuoju gyvenimu. Čia minimas ir kaltės jausmas. Autorius tikisi, kad “viskas pasikeis išaušus naujajai kartai, kurios neslėgs “seno”nuosėdos ir nuodai”.
Istorija  Analizės   (5,7 kB)
Darbas, kuriuo supažindinama su A. Smetonos publicistika, jos aktualumu ir problemų pateikimu. Rašytas VU Žurnalistikos studijoms. Įvertintas gerai. Iš tiesų žmonės Antaną Smetoną prisimena kaip autoritarinio režimo Lietuvoje įtvirtintoją, bet ne kaip publicistą. Tik po 1940 metų įvykiu žmonės galėjo geriau susipažinti su jo publicistika, jo, kaip prezidento kalbomis, nusibrėžtomis valstybės valdymo gairėmis, ideologinėmis pozicijomis.
Istorija  Analizės   (4,83 kB)
Šis darbas pristatytas viename iš Vilniaus universitetų, darbo įvertinimas buvo aukštas. Spaudos išradimas yra vienas reikšmingiausių žmonijos kultūros laimėjimų.Pirmiausia knygų,šiek tiek vėliau žurnalų,bei kitokios poligrafijos produkcijos spausdinimas užėmė prideramą vietą ir tapo neatskiriama žmonijos buities dalimi.
Istorija  Analizės   (5,22 kB)
Televizija
2009-07-09
Vilniaus televizijos bokštas,kuriame sumontuoti nauji siųstuvai suteikė galimybes padidinti transliuojamų programų skaičių,pagerinti jų vaizdo bei garso priėmimo kokybę.Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,1990 metais buvo pradėtos steigti privačios radijo ir televizijos stotys bei pradėtos transliuoti programos.Lietuvoje atsirdo komercinis radijas ir talevizija.
Fizika  Referatai   (12,46 kB)
Rekalmos sąvoka Lietuvoje yra plati. Jai priskiriamos parodų organizavimo priemonės, komerciniai seminarai, prekių įpakavimas, spauzdinta produkcija (prospektai, plakatai, katalogai ir pan.), suvenyrų platinimas ir kitos prekybą skatinančios priemonės. ”Reklama – tai informacijos kryptingas neasmeniškas skleidimas, apimantis tokią veiklą, kuri leidžia žodžiu, ar vizualinėmis priemonėmis informuoti apie firmą, taip pat apie siūlomas jos prekeas bei paslaugas, skatinti pirkimą pardavėjo naudai ir jo sąskaita.
Fizika  Referatai   (21,74 kB)
KTU fizikos egzaminas. Dėstytojas Giedrius Laukaitis. Įvertintas 10. Elektros sroves stipris, varza, elektrinis laidumas. 2. Kas yra elektrono judris ir kaip jis susijęs su medžiagos elektriniu laidumu. Judris yra lygus vienetinio stiprio elektriniame lauke igytam kruvininku dreifo greiciui. 3. Kodėl metalų elektrinis laidumas yra didelis, o dielektrikų – mažas. Srove metaluose pernesa laisvieji elektronai todel elektrinis laidumas didelis.
Fizika  Konspektai   (21,56 kB)
Motiejus Valančius – žymus visuomenės veikėjas, vyskupas, rašytojas, istoriografas, žmonių švietėjas, blaivybės skleidėjas, vargšų globėjas ir vaikų mylėtojas: „apiplyšusiems vaikams net parūpindavęs drabužėlių“ . M. Valančius mylėjo paprastus žmones, nes ir pats buvo kilęs iš valstiečių šeimos. Galbūt todėl ir jį valstiečiai gerbė. M. Valančius rūpinosi parapijiečiais, jų vaikais. Vyskupui rūpėjo žmogaus dvasia, jis siekė, kad Lietuva būtų ja galinga.
Filologija  Referatai   (5,12 kB)
Įvadas.1.Lietuvių meno dailės – tapybos aspektai.2.Lietuvių tapybos raidos bruožai XX amžiaus pradžioje.Istorinės tapybos raidos sąlygos.Realistinė tapyba Lietuvoje. Neoromantinė lietuvių kūryba.3. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio...
Dailė  Referatai   (13,67 kB)
Le Kato miestelyje grūdų pirklio šeimoje gimė Anri Emilis Benua Matisas. 1887 – 1888 m. - Baigęs vidurinį mokslą, jis studijuoja teisę Paryžiaus universitete ir 1888 m. išlaiko teisininko kvalifikacijos egzaminus.1890 m. – Turėdamas visus metus gulėti patale dėl apendicito,jis ima piešti,kad galėtų prasiblaškyti.
Dailė  Konspektai   (4,06 kB)
Marsas
2009-07-09
Visatoje žvaigždės pasiskirsčiusios netolygiai. Jos sudaro milžiniškas įvairios formos sankaupas - galaktikas. Galaktika (gr. galaktikos – pieniškas, pieninis) yra didžiulė, gravitacija susieta, žvaigždžių, dujų ir kitų materijų...
Astronomija  Referatai   (17,7 kB)
Semantizmai- žodžiai, vartojami netinkama reikšme. Dažniausiai geras lietuviškas žodis netinkama reikšme pavartojamas dėl kitų kalbų poveikio, kai nekritiškai perimama svetimos kalbos atitinkamo žodžio platesnė reikšmių sistema (mat to paties žodžio reikšmių sistema skirtingose kalbose paprastai skiriasi).
Anglų kalba  Analizės   (5,18 kB)
Diskurso analizė
2009-07-07
Diskurso samprata. Pokalbio analizė. Diskursą labai sunku apibrėžti ir apibūdinti kaip vienos mokslo šakos objektą. Diskursas – tarpdisciplininis dalykas, maža to – jis yra visur. Diskursas vyksta visur ir visada, jis apima visus gyvenimo atvejus. Lingvistiniu požiūriu diskursas suprantamas kaip teksto lingvistika plačiąją prasme. Jis apima visas keturias kalbinės veiklos rūšis: kalbėjimą, skaitymą, rašymą ir klausymą. Šiame darbe didžiausias dėmesys bus kreipiamas į kalbėjimą, t.y. į sakytinį diskursą.
Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 19,02 kB)
Prancūzijoje galioja 1958 metų konstitucija su vėlesnėm pataisom. Ji apibrėžia pagrindinius organus, vykdančius užsienio politiką. Prancūzijos respublikos parlamentas susideda iš dviejų rūmų: Nacionalinio susirinkimo, renkamo tiesioginiu balsavimu, ir Senato, renkamo netiesiogiai. Senate yra atstovaujami ir prancūzai, gyvenantys užsienyje. Užsienio politikos srityje parlamentas turi teisę spręsti karo ir taikos klausimus. Apibrėžtos parlamento funkcijos nagrinėjant ir tvirtinant tarptautinius susitarimus.
Politologija  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 8,42 kB)
1252 metais įkurtas Klaipėdos miestas – pilis beveik 700 metų buvo vokiškos kultūros ir vokiškos dvasios kupinas miestas. Tuo tarpu Klaipėdos apylinkėse gyveno daugiausia lietuviai. Tačiau Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare pakeitė Europos situaciją. Vokietija turėjo sumokėti ne tik didžiules reparacijas šalims nugalėtojoms, bet ir neteko eilės teritorijų – Elzaso, Lotaringijos, Šlezvigo, Poznanės, Aukštutinės Silezijos ir Vakarų Prūsijos dalies – kaimyninių valstybių naudai. 1919 metų gegužės 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje 28 ir 99 straipsniais naujai sudarytas Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reicho ir laikinai perduotas valstybių – nugalėtojų žinion.
Istorija  Referatai   (15 psl., 53,5 kB)
E. Hemingvėjaus gyvenimo istorija prasidėjo ties ženklia riba – baigėsi devynioliktas amžius ir aušo dvidešimtas. Tuomet kaip ir dabar ginčytasi, kada geriau sutikti naująjį amžių – 1899–ųjų gruodžio 31 d. ar 1900–ųjų gruodžio 31 d. Likimo buvo lemta, kad tokiame miestelyje kaimynystėje gyveno, o vėliau susituokė Greisė Hol ir Klarensas Edmundas Hemingvėjus. Tai buvo be galo skirtingi žmonės. Greisė Hol buvo iš turtingos ir labai religingos šeimos, pasižymėjo neeiliniais muzikiniais gabumais ir svajojo tapti dainininke. Klarensas Edmundas Hemingvėjus buvo gydytojas. Meilę medicinai jis derino su meile gamtai, medžioklei ir žvejybai. Jis nemėgo miesto ir svajojo gyventi gamtoje.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 63,34 kB)
Kalba ir kilmė. Švietimas. Spauda, spaustuvės, bibliotekos. Architektūra. Dailė. Menas ir teatras. Bajorijos reikšmė pradėjo kilti dar Vytauto laikais. Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausimais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės. Bajorai buvo aukščiausias luomas, turėjęs daugiausia teisių ir mažiausiai pareigų. Iš visų pareigų likusi tik vienintelė karo prievolė. Kai pagaliau išnyko ir ši, bajorai beturėjo tik teises, o pareigų jokių. Mokesčius jie mokėdavo tik tada, kai juos patys seime užsidėdavo.
Istorija  Referatai   (3 psl., 8,2 kB)
Lietuvių, kaip ir kitų tautų, spaudos raidą daugiausia lėmė socialinės ir politinės sąlygos, bendrasis krašto kultūros lygis. Formuojantis lietuvių nacijai, nacionalinė spauda darėsi vis svarbesnė idėjinio bendravimo priemonė ir idėjinės diferenciacijos, kylančios iš nacijos klasinio susiskaldymo, išraiška. Caro valdžia imperijoje siekė kontroliuoti visą spaudą visomis kalbomis. Dalinį lietuvių spaudos draudimą ėmė vykdyti Vilniaus ir Varšuvos administracija.
Istorija  Referatai   (4 psl., 7,36 kB)
“Lokys” (“Lokis”) – paskutinioji Prospero Merimee novelė, išspausdinta autoriui dar esant gyvam – 1869 metų rugsėjo 15 dieną žurnale Revue des Deux Mondes. Ji sumanyta 1867 metų pavasarį. Imperatorienės Eugenijos, Napaleono III žmonos, salone buvo mėgstama balsu skaityti baisias istorijas. Laiške savo artimai draugei Jenny Dacquin (1868, rugsėjo 2) jis aptaria novelės turinį, aiškiai jį parodijuodamas: veiksmas vyksta Lietuvoje – šalyje, kurią jūs gerai pažįstate. Ten kalbama beveik grynu sanskritu. Vienai įžymiai tos šalies damai medžiojant atsitinka nelaimė – ją sučiupęs nusineša beširdis lokys, ir dėl to ji išeina iš proto; bet vis dėlto ji pagimdo puikaus sudėjimo berniuką, kuris išauga į žavų vyriškį – tik jį kamuoja juodos mintys ir keisti nesuprantami įgeidžiai.
Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 32,5 kB)
Informacijos ir informatikos samprata. Pranešimai ir signalai. Diskretieji ir tolydieji dydžiai. Informacijos kaupimo, saugojimo, perdavimo ir apdorojimo priemonės. Informacijos matavimas, matavimo vienetai. Informacijos kiekis. Informacijos kodavimas. Informacinio modeliavimo samprata. Informacinės technologijos raida. Kompiuteris ir informacinė visuomenė. Kompiuterio atmintinė, jos talpa ir matavimo vienetai. Kompiuterio programinė įranga. Jos paskirtis, klasifikacija. Operacinės sistemos ir jų paskirtis. Taikomoji programinė įranga. Algoritmo sąvoka ir savybės. Uždavinių sprendimo kompiuteriu etapai. Algoritmavimo bei programavimo kultūros elementai.
Informatika  Konspektai   (9 psl., 32,05 kB)
Ryšių su visuomene apibrėžimas ir apibūdinimas. Ryšių su visuomene funkcijos, uždaviniai ir tikslai. Ryšiai su visuomene ir marketingas. Ryšių su visuomene veiklos elementai. Populiarinimas. Reklama. Spaudos agentūros. Visuomenės reikalai. Vyriausybės sprendimų įtakojimas. Šaltinių menedžmentas. Vystymasis. Įmonės sėkmė labai priklauso nuo visuomenės nuomonės apie ją ir jos vystomą veiklą. Jei įmonei pavyksta tam tikroje visuomenės dalyje suformuoti teigiamą įvaizdį, ji daug lengviau pasiekia savo tikslų. Šiuolaikiniame versle svarbu ne tik daryti, tai ko reikia, bet ir informuoti apie tai visuomenę, kad ši žinotų ir suprastų. Visuomenės nuomonės formavimas reikalauja nemažai pastangų ir veiklos, kuri ir vadinama ryšiais su visuomene.
Rinkodara  Referatai   (16 psl., 25,18 kB)
Gamyba. Žemė. Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis. Darbas. Kapitalas. Marketingas. Rinka. Vertė. Kaina. Lengvatinių kainų formavimas. Reklama. Nė akimirkai nenutraukdama savo pastangų tenkinti mūsų poreikius, ūkinė visuomenė užsiima tuo, kad daro prieinamus ir perdirba į tinkamas vartoti formas gamtos išteklius. Apdirbama žemė, auginami gyvuliai, kasamos anglys, geležis paverčiama laivais ir mašinomis ir dar kuriama “tūkstantis ir vienas” daiktas, kad kiekvienas iš mūsų, kas gali užsimokėti, galėtų gauti reikiamų prekių ir paslaugų.
Rinkodara  Referatai   (13 psl., 22,41 kB)
A. Sniečkus
2009-06-05
A. Sniečkus gimė 1903 m. sausio 10 d. pasiturinčių valstiečių šeimoje. Tėvas, kaip labiau išsilavinęs, buvo renkamas valsčiaus viršaičiu. Šie keli faktai A. Sniečkui tapo baisiausia dėme ir gėda ir, kaip matome iš autobiografijos, sukėlė nemažų rūpesčių. Gal todėl ši gyvenimo aplinkybė (“tikrosios” klasinės kilmės trūkumas) vertė jį būti smarkiai radikalesniam, negu buvo jo kolegos ar to reikalvo sąlygos. Dėl idėjinių sumetimų atsižadėjęs tėvų, o dėl politinių - nepriklausomos Lietuvos, A. Sniečkus nuo 1920 m. tapo ištikimu komunistu bei Rusijos komunistų partijos (vėliau VKP(b) - TSKP) imperinės politikos įrankiu Lietuvoje.
Politologija  Pagalbinė medžiaga   (11 psl., 25,06 kB)
Kazys Grinius
2009-05-27
Gimė 1866m. gruodžio 17d. Salemos Būdos kaime, Sasnavos valsčiuje (dab. Marijampolės raj.), 17 ha žemės turinčio, paprasto valstiečio šeimoje. Motina mokė poterių ir tikybos pagrindų, tėvas - rašyti ir skaityti. Vasaromis Kazys ganė kiaules, žąsis, žiemą lankė rusišką pradžios mokyklą Oškinėje, Lymarkuose, Marijampolėje. Kazio tėvas Vincas Grinius (Grinevičius) iš savo dėdės, žinomo lietuvių kultūrininko M. Akelaičio, sulaukęs paramos, buvo apsišvietęs, raštingas valstietis, kaupė bibliotekėlę. Šeima buvo gausi - 11 vaikų (7 berniukai ir 4 mergaitės), bet užaugo tik 9, dvi sesutės mirė jaunos.
Istorija  Referatai   (4 psl., 63,23 kB)
Mcdonald`s ženklo populiarumas. McDonald`s lankomumas. McDonald`s reklamą dažniausiai perka iš televizijos, jeigu individualus verslininkas negali pats nusipirkti tos reklamos, tokiu atveju jam padeda McDonald`s, iš kurios nusipirko frančizę, tačiau verslininkas turės mokėti kas mėnesį papildomą mokestį prie frančizės. Nusipirkus reklamą televizijoje, žmonės pamato, prekės kainą, sudėtį, susidaro bendrą vaizdą apie produktą.
Rinkodara  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 25,97 kB)
Po reformų ir baudžiavos panaikinimo Lietuvos valstiečiai buvo nepatenkinti. Dvarininkai kaip ir anksčiau išnaudojo mažažemius valstiečius. Valstiečiai buvo nepatenkinti ir valdžios uždėtais dideliais mokesčiais, piketinių laisvių apribojimu, carinės administracijos savivaliavimu. Lietuvių tautos tautiniam atgimimui nemažą įtaką turėjo ir lenkų tautos tautinis- nacionalinis judėjimas. Yra gramatinių klaidų.
Lietuvių kalba  Paruoštukės   (1 psl., 3,24 kB)
Europos istorija
2009-05-21
Europos istorija nuo Frankų imperijos laikų iki NATO 1999 m. oro antpuolių nutraukimo Jugoslavijoje. Nuo XI a. Europoje prasidėjo skaldymosi laikotarpis. Pradžią tam davė Frankų Imperijos suirimas. Kol Karolis Didysis buvo gyvas, jam pavyko išlaikyti Imperiją, o po jo mirties kilo kovos dėl valdžios ir, negalėdami vienas kito įveikti, trys jo anūkai 843 m. pasidalijo valstybę į tris dalis: Italiją, Vokietiją ir Prancūziją. Kiekviena iš šių valstybių dar suskilo į daug dalių, tačiau Karolio Didžiojo mirties nereikia laikyti susiskaldymo priežastimi. Priežasčių reikia ieškoti feodalinės valstybės ir ūkio struktūroje.
Istorija  Konspektai   (53 psl., 111,21 kB)
Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.
Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)
Istorijos bilietai
2009-05-21
29 bilietų konspektas. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Apie graikus. Apie romėnus. Pokyčiai Europoje po Vakarų Romos imperijos žlugimo. Katalikų bažnyčios įtaka viduramžių kultūrai, politikai, visuomenei. Krėvos ir Liublino unijos. 17a. Anglijos ir 18a. Didžioji revoliucijos. Kas lėmė Lenkijos - Lietuvos valstybių žlugimą. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Civilizacija (civ.) – tai žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis. Civilitas lot. piliečio teigiamų bruožų visuma. Nagrinėdami Senovės Rytų civilizacijas randame daugybę brandumo požymių, kuriais sėkmingai galėjo naudotis vėlesnės kartos.
Istorija  Konspektai   (13 psl., 36,94 kB)
Visa Lietuvos istorija. Datos , terminai, sąvokos, šiek tiek papasakota. XVa. yra sukurta romaniškoji lietuvių tautos kilmės teorija. Lietuviai kildinami iš romėnų. Gotiškoji teorija: lietuviai kildinami iš germanų genties - herulų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 9,42 kB)
“Aušra” (“Auszra”), pirmasis mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis lietuviškas laikraštis lotynišku šriftu. Ėjo 1883 - 1886 metais Ragainėje ir Tilžėje, buvo nelegaliai platinamas Lietuvoje. Buvo išleista 40 numerių. Tiražas apie 1000 egzempliorių. “Aušroje” savo kūrybinę veiklą pradėjo Maironis, V. Kudirka.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,07 kB)
Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu, yra vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų bei kritinio realizmo atstovų. V. Kudirkos kūryboje plačiai atsispindėjo nacionalinė lietuvių tautos priespauda, liaudies neapykanta carizmui, atskiri nacionalinio išsivadavimo reiškiniai (kova dėl lietuviškos spaudos, dėl gimtosios kalbos teisių ir kt.). V. Kudirka buvo žymus lietuvių nacionalinio judėjimo srovės (“varpininkų”) ideologas bei vadovas, vienas iš talentingiausių to meto lietuvių publicistų, propagavęs kylančios lietuvių buržuazijos siekimus įsitvirtinti krašto ekonominiame ir kultūriniame gyvenime.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 8,74 kB)
Tuojau po 1863 m. sukilimo numalšinimo caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, ir šis draudimas truko ligi 1904 m. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas, pasižymėjęs nepaprastu žiaurumu malšinant sukilimą, 1864 m. birželio 5 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui neleisti spausdinti lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis, kurie lietuvių raštijoje buvo vartojami jau kelis šimtmečius.
Lietuvių kalba  Referatai   (3 psl., 8,74 kB)
Vincas Kudirka – įžymus lietuvių nacionalinio judėjimo liberalinės srovės ideologas bei vadovas, vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų bei kritinio realizmo atstovų, talentingas publicistas. Aktyvus lietuvių literatūros kritikas, kitų tautų rašytojų kūrinių vertėjas į lietuvių kalbą. “Būdą turėjo švelnų” – taip apie V. Kudirką sakė visi jį pažinoję XIX a. šviesuoliai.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 8,17 kB)
Spalvos kompiuterinėse leidybos sistemose. Spalvų tvarkymas. Spalviniai modeliai. Paruošimas spaudai. Grafinių vaizdų ir paveikslėlių panaudojimas kompiuteryje. Spalvos suvokimo psichologija. Raudona. Geltona. Mėlyna. Žalia. Šiuolaikiniame paruošimo spaudai sistemų pasaulyje sistemos kuriamos ir yra skirtos skaitmeniniam ir atviros gamybos darbo procesui. Ruošiant gaminį spaudai, svarbų vaidmenį vaidina daugybė skirtingų duomenų įvedimo būdų, skirtų vaizdui pervesti į skaitmeninę formą, spalvų perdirbimo techninė ir programinė įranga bei gamybos įrankiai.
Informatika  Namų darbai   (10 psl., 26,39 kB)
Kompiuterinė grafika. Taškinė grafika. Taškinės grafikos redagavimo sistema Adobe PhotoShop. Vektorinė grafika. Vektorinės grafikos privalumai. Vektorinės grafikos redagavimo sistema. Vektorinės ir taškinės grafikos redagavimo sistema Canvas 7. Grafinė automatizuotojo projektavimo sistema AutoCAD. AutoLISP – AutoCAD modifikavimo priemonė.
Informatika  Referatai   (7 psl., 18,92 kB)
Funkcijų tyrimas
2009-05-15
Funkcijų monotoniškumas ir lokalieji ekstremumai. Antrosios eilės išvestinės ir kitas pakankamasis ekstremumo požymis. Pratimai. Atsargų valdymas. Funkcijos iškilumo intervalai ir vingio taškai. Pratimai. Didžiausioji ir mažiausioji funkcijos reikšmė. Pratimai.
Matematika  Pagalbinė medžiaga   (15 psl., 119,33 kB)
Žiniasklaida
2009-04-19
Žiniasklaidos rūšys ir funkcijos. Žurnalistinių vertybių žlugimas. Didžiulė mulkinimo mašina? Žvilgsnis į nūdienos naująją žiniasklaidą ir jos užuomazgas. Žiniasklaida ir konfliktinė hegemonija. Lietuvos visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida fenomenas. Žiniasklaida ir demokratija. Nepilnamečių nusikalstamumas ir žiniasklaida žiniasklaida ir agresija. Psichologinis žiniasklaidos poveikis. Elektroninė žiniasklaida. Internetinė žiniasklaida. Jos galimybės.
Žiniasklaida  Konspektai   (54 psl., 95,73 kB)
Vaižgantas
2009-04-09
Juozas Tumas-Vaižgantas - vienas ryškiausių XIX a. pabaigos-XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojų, savo kūryba ir asmenybe sujungęs tautinio atgimimo epochą, XX a. pradžioje lietuvių kultūros pakilimą ir nepriklausomą Lietuvą. Būsimasis rašytojas gimė Maleišių kaime, Svėdasų valsčiuje. Gražios pašvenčių apylinkės, apipintos poetiškais padavimais, darni gausi šeima, turtinga kaimo žmonių šnekta išugdė jo būdą ir literatūrinį talentą. Iš gimtųjų apylinkių, vaikystės ir jaunystės prisiminimų Vaižgantas pasisėmė daugelį savo kūrybos temų, veikėjų prototipų. Baigęs Kauno kunigų seminariją, Tumas pačiais sunkiausiais spaudos draudimo metais ėmėsi lietuviškosios raštijos darbo.
Lietuvių kalba  Konspektai   (3 psl., 14,43 kB)
Vienas žymiausių XIX a. pasaulio romanistų yra rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Tikras savo laiko kūdikis, persiėmęs savo epochos idėjomis, jis kartu nujaučia daugelį esminių XX a. problemų ir meno bruožų, yra šiuolaikinio psichologinio romano ir vadinamosios polifoninės prozos pradininkas, į literatūrą sugrąžina amžinųjų egzistencinių ir moralinių klausimų svarstymą. Svarbiausi jo kūrybos klausimai - gėrio ir blogio santykis, kančios, tikėjimo, dorovės principų prasmė ir vertė, žmogaus prigimties dvilypumas ir jo tobulėjimo galimybės. Dostojevskio kūryboje galima įžvelgti realizmo mokyklą, kai kuriais bruožais jis artimas natūralizmui, daugeliu esmingų savybių jo kūryba yra atrama ir XX a. modernistams.
Lietuvių kalba  Konspektai   (8 psl., 25,37 kB)
Lietuvių liaudies dainų veikėjai. 8 klasės referatas, dar trūksta kokių priedų, pavyzdžiui lietuvių liaudies dainų.
Lietuvių kalba  Referatai   (5 psl., 14,54 kB)
Maironis yra ne vien mūsų literatūros klasikas, bet ir mūsų naujosios poezijos pradininkas. Jo kūryba žymi ankstesnės lietuvių literatūros raidos epochos pabaigą ir naujosios pradžią. Maironis niekada nebuvo vien literatūros, meno ar kultūros reiškinys. Jo meninės individualybės ir estetinės saviraiškos laukas buvo nepalyginti platesnis ir gilesnis.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 16,26 kB)
Moralė
2008-10-27
Kalbėjimo įskaitos medžiaga.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (86 psl., 176,51 kB)
Kristijonas Donelaitis – “Metai”, Maironis – “Pavasario balsai”, “Jaunoji Lietuva” fragmentai, Šatrijos Ragana – “Sename dvare”, Vaižgantas – „Pragiedruliai“, Jonas Biliūnas – apsakymai, apysaka “Liūdna pasaka”, Vincas Krėvė – “Skirgaila”, Vincas Mylolaitis Putinas – “Altorių šešėly”, “Tarp dviejų aušrų”, Jurgis Savickis - novelės, Salomėja Nėris – “Diemedžiu žydėsiu”, “Prie didelio kelio”, Henrikas Radauskas – “Fontanas”, “Strėlė danguje”, Antanas Vaičiulaitis - novelės, Balys Sruoga – “Dievų miškas”, Antanas Škėma – “Balta drobulė”, Justinas Marcinkevičius – “Mažvydas”, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Vanda Juknaitė, Saulius Šaltenis, Bitė Vilimaitė, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (7 psl., 17,14 kB)
Antanas Škėma, Antanas Vaičiulaitis, Balys Sruoga, Bitė Vilimaitė, Henrikas Radauskas, Jonas Biliūnas, Judita Vaičiūnaitė, Juozas Aputis, Juozas Tumas Vaižgantas, Jurgis Savickis, Justinas Marcinkevičius, Kristijonas Donelaitis, Maironis, Marcelijus Martinaitis, Nijolė Miliauskaitė, Romualdas Granauskas, Salomėja Neris, Saulius Šaltenis, Sigitas Geda, Šatrijos Ragana, Tomas Venclova, Vanda Juknaitė, Vincas Mykolaitis Putinas, Vincas Krėvė.
Lietuvių kalba  Konspektai   (30 psl., 469,19 kB)