Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Rasti 63 rezultatai
Biologija
2010-05-15
Labai daug naudingos informacijos pasiruošti biologijos valstybiniam egzaminui. iologija – mokslas apie gyvybę. Jis tyrinėja gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos egzistavimo ir vystimosi dėsnius. Biologijos tyrimo objektas yra gyvieji organizmai, jų sandara, funkcijos, gamtinės bendrijos. Biologijos mokslo sistema aiškina gyvosios gamtos esmę, formos, vystimosi ir tai yra vadinama – bendrąja biologija . Tam tikrus objektus tyrinėja specialūs mokslai.
Kenkėjai ir parazitiniai organizmai
2010-05-11
Kenkėjas (parazitinis organizmas) - organizmas, kurį žmonės laiko žalingu ar nepageidaujamu. Parazitai užkrėčia tiek žmones, tiek augalus. Mes užsikrėčiame įvairiausiomis ligomis, tokiomis kaip amebiazė , bruceliozė, maliarija, kokcidiozė, niežai ir t.t. Jas sukelia parazitai tokie kaip spirochetos, erkės, tripanosoma, balantidija bei žmoginės askaridės ir pan. Augalų ligos tai bakteriozė, grybinės augalų ligos, virusinės ligos... Augalų ligų išoriniai požymiai būna įvairūs: dėmės, puvimas, vytimas, chlorozė, deformacija, išaugos, apnašos, pūslelės, žaizdos. Augalų ligos gali pažeisti visą augalą arba tik atskirus jo organus: lapus, vaisius, šaknis, žiedus, stiebus.Visos ligos yra žalingos ir jų reikia saugotis.
Mokslo pažanga
2010-03-14
Mokslo pažanga vis dažiau ima tenkinti mūsų tuštybę, bet ne realius poreikius. Šiandieniniame pasaulyje mokslas yra be galo pažengęs. Kiekvieną dieną žmogus atranda vis kažką nauja, nuolat tobulina savo išradimus ir trokšta pažinti visatą. Tačiau dažnai gali iškilti klausimas - Vardan ko visa tai daroma?
Žymių autorių tekstų interpretacijos
2010-02-08
Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizė. Maironio eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizė. Šatrijos Raganos apsakymo “Irkos tragedija” Analizė. Vinco Mykolaičio–Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizė. Vinco Krėvės apsakymo “Raganius” analizė. Vinco Krėvės dramos “Skirgaila” analizė. Vinco Mykolaičio–Putino romano “Altorių šešėly” analizė. R. Granausko novelės “Duonos valgytojai” ištraukos analizė. R.Granausko apysakos "Gyvenimas po klevu” analizė. Jono Aisčio eilėraščio analizė. Jurgio Savickio novelės “Vagis” analizė. Antano Škėmos romano “Balta drobulė” analizė. A.Škėmos novelės “Žilvinėėli” analizė. Nyka-Niliūno eilėraščio “Eldorado” analizė. Juozo Grušo dramos "Herkus Mantas” analizė. Janinos Degutytės eilėraščio“Antigonė” analizė. Broniaus Radzevičiaus novelės “Naktį” analizė. Marcelijaus Martinaičio Eilėraščio “Ašara,-dar tau anksti nusirist į smėlį” analizė. Vandos Juknaitės apysakos “Stiklo šalis” analizė.
Ekskursija po Latviją
2010-01-19
Atogrąžų arba tropinė klimato juosta
Atogrąžų klimato juostai būdingas aukštas atmosferos slėgis, giedras dangus. Būdinga didelė paros temperatūros amplitudė. Oras vasara labai įkaista, o žiemą truputį atvėsta. Kritulių iškrinta labai mažai.
Dykumos ir pusdykumės
Dykuma – žemės plotas, kuris gauna mažai drėgmės, mažiau nei 250 mm per metus. Egzistuoja tokia nuomonė, jog dykumoje yra mažai gyvybės. Palyginus su drėgnesniais regionais, tai tiesa, tačiau dykumose gyvybė egzistuoja, bet ji yra pasislėpusi. Dauguma gyvų organizmų slepiasi nuo tiesioginių saulės spindulių, kad ištvertų didelę kaitrą. Apytiksliai, 1/3 žemės sausumos ploto yra dykumos.
Ryškiausias dykumos bruožas – tuštuma: joje beveik nėra augalų, gyvūnų, žmonių ir vandens. Aridinės (karštosios) dykumos yra ten, kur Saulės karštis įstengia išgarinti visą išlytą vandenį. Daugelyje vietų metų metus nelyja, o staigių liūčių vanduo dažniausiai suteka į seklius nenutekamus ežerus, o iš jų greit išgaruoja.
Daugelyje dykumų vietų vėjas nupustė smėlį, paliko tik plikas uolas ir akmenynus. Yra akmeningųjų dykumų, kurios palengva tampa smėlingosiomis. Pirmiausia atsiranda kopų, tarp kurių dar nėra smėlio, po to visą paviršių apipusto smėlis; tokios dykumos vadinamossmėliojūra.
Daugumos dykumų geografinė padėtis – aukšto slėgio tropinės zonos, kur oras visada yra labai sausas. Azijos ir Šiaurės Amerikos dykumos yra vidinėse šių žemynų dalyse, o nuo lietų nešančių vėjų jas skiria kalnų virtinės. Didžiausios pasaulio dykumos tęsiasi per Afriką ir didelę dalį Azijos. Europa – vienintelis žemynas, kuriame nėra didelių dykumų. Beveik visos dykumos yra karštos, bet yra ir šaltų dykumų, pavyzdžiui, Arktyje ir aukštai kalnuose, kuriuose dėl didžiulių šalčių nėra gyvybės.
Dykumos susidaro ten, kur vanduo išgaruoja nesuspėjęs susigerti į žemę. Temperatūra čia taip pat svarbi, kaip ir drėgmė – nors kritulių būna tiek pat, šaltesnėse platumose auga miškai, o tropinėse gali augti tik krūmai. Sausas klimatas būdingas apie 25 % Žemės paviršiaus ploto.
Sachara
Saharoje vyrauja kontinentinis tropinis klimatas. Sausio mėn. Vidutinė
temperatūra 9–12°C, liepos mėn. vidutinė temperatūra 33–38°C.
Saharos šiaurėje užregistruota
58°C temperatūra (aukščiausia Žemėje).
Žemės paviršius įkaista iki 80°C.
Dideli paros temperatūros svyravimai.
Žiemą visoje Saharoje naktimis
būna šalnos, kalnuose temperatūra nukrinta iki –18°C.
Augalija
Dažniausias oazių augalas – datulė, o augalų beveik nėra.
Dykuma (2)
2010-01-19
Atogrąžų arba tropinė klimato juosta
Atogrąžų klimato juostai būdingas aukštas atmosferos slėgis, giedras dangus. Būdinga didelė paros temperatūros amplitudė. Oras vasara labai įkaista, o žiemą truputį atvėsta. Kritulių iškrinta labai mažai.
Dykumos ir pusdykumės
Dykuma – žemės plotas, kuris gauna mažai drėgmės, mažiau nei 250 mm per metus. Egzistuoja tokia nuomonė, jog dykumoje yra mažai gyvybės. Palyginus su drėgnesniais regionais, tai tiesa, tačiau dykumose gyvybė egzistuoja, bet ji yra pasislėpusi. Dauguma gyvų organizmų slepiasi nuo tiesioginių saulės spindulių, kad ištvertų didelę kaitrą. Apytiksliai, 1/3 žemės sausumos ploto yra dykumos.
Ryškiausias dykumos bruožas – tuštuma: joje beveik nėra augalų, gyvūnų, žmonių ir vandens. Aridinės (karštosios) dykumos yra ten, kur Saulės karštis įstengia išgarinti visą išlytą vandenį. Daugelyje vietų metų metus nelyja, o staigių liūčių vanduo dažniausiai suteka į seklius nenutekamus ežerus, o iš jų greit išgaruoja.
Daugelyje dykumų vietų vėjas nupustė smėlį, paliko tik plikas uolas ir akmenynus. Yra akmeningųjų dykumų, kurios palengva tampa smėlingosiomis. Pirmiausia atsiranda kopų, tarp kurių dar nėra smėlio, po to visą paviršių apipusto smėlis; tokios dykumos vadinamossmėliojūra.
Daugumos dykumų geografinė padėtis – aukšto slėgio tropinės zonos, kur oras visada yra labai sausas. Azijos ir Šiaurės Amerikos dykumos yra vidinėse šių žemynų dalyse, o nuo lietų nešančių vėjų jas skiria kalnų virtinės. Didžiausios pasaulio dykumos tęsiasi per Afriką ir didelę dalį Azijos. Europa – vienintelis žemynas, kuriame nėra didelių dykumų. Beveik visos dykumos yra karštos, bet yra ir šaltų dykumų, pavyzdžiui, Arktyje ir aukštai kalnuose, kuriuose dėl didžiulių šalčių nėra gyvybės.
Dykumos susidaro ten, kur vanduo išgaruoja nesuspėjęs susigerti į žemę. Temperatūra čia taip pat svarbi, kaip ir drėgmė – nors kritulių būna tiek pat, šaltesnėse platumose auga miškai, o tropinėse gali augti tik krūmai. Sausas klimatas būdingas apie 25 % Žemės paviršiaus ploto.
Sachara
Saharoje vyrauja kontinentinis tropinis klimatas. Sausio mėn. Vidutinė
temperatūra 9–12°C, liepos mėn. vidutinė temperatūra 33–38°C.
Saharos šiaurėje užregistruota
58°C temperatūra (aukščiausia Žemėje).
Žemės paviršius įkaista iki 80°C.
Dideli paros temperatūros svyravimai.
Žiemą visoje Saharoje naktimis
būna šalnos, kalnuose temperatūra nukrinta iki –18°C.
Augalija
Dažniausias oazių augalas – datulė, o augalų beveik nėra.
Dykuma
2010-01-19
DYKUMA
Dykuma - kraštovaizdis, kuriam būdingas karštas ir sausas (Sacharos dykuma, Arabijos dykuma) arba šaltas ir sausas (Gobio dykuma) klimatas bei skurdi augalija. Dykumoje dieną gali būti +58 laipsniai, o naktį temperatūra gali nukristi net žemiau nulio. Kai kuriose dykumose nelyja po kelerius metus (Atakamio dykumoje Pietų Amerikoje lietaus nebūna net kelis šimtmečius iš ėilės), todėl tokius alinančius orus ištveria tik itin atsparūs augalai (kaktusai, kaupiantys vandenį stiebuose) ir gyvūnai (geltonieji starai, kurie dienomis slepiasi vėsuose požeminiuose urvuose, ir kupranugariai, kurie ištveria kelatą dienų neėdę ir negėrę). Dykumos užima aštuntadalį Žemės sausumos ploto - 32-40 mln. kv, km. Tarp dykumų smėlynų yra tik 25%. Dauguma dykumų nuklotos žvyru, žvirgždu ir plikomis uolomis. Skiriami keli dykumų tipai: smėlingosios (Afrikos Sachara), akmeningosios (Alžyro ir Libijos dykumos), druskožeminės (Solt Leik Sičio dykuma) ir kt. Didžiausia poliarinė dykuma - Antarktida, o karšto ir vidutinio klimato juostos dykuma - Afrikos Sachara.
Dykuma - žemės plotas, kuris gauna mažai drėgmės, mažiau nei 250 mm per metus. Egzistuoja tokia nuomonė, jog dykumoje yra mažai gyvybės. Palyginus su drėgnesniais regionais, tai tiesa, tačiau dykumose gyvybė egzistuoja, bet ji yra pasislėpusi. Dauguma gyvų organizmų slepiasi nuo tiesioginių saulės spindulių, kad ištvertų didelę kaitrą. Apytiksliai, 1/3 žemės sausumos ploto yra dykumos.
Klimatas
Daugumos dykumų geografinė padėtis - aukšto slėgio tropinės zonos, kur oras visada yra labai sausas. Azijos ir Šiaurės Amerikos dykumos yra vidinėse šių žemynų dalyse, o nuo lietų nešančių vėjų jas skiria kalnų virtinės. Didžiausios pasaulio dykumos tęsiasi per Afriką ir didelę dalį Azijos. Europa - vienintelis žemynas, kuriame nėra didelių dykumų. Beveik visos dykumos yra karštos, bet yra ir šaltų dykumų, pavyzdžiui, Arktyje ir aukštai kalnuose, kuriuose dėl didžiulių šalčių nėra gyvybės.
Dykumos susidaro ten, kur vanduo išgaruoja nesuspėjęs susigerti į žemę. Temperatūra čia taip pat svarbi, kaip ir drėgmė - nors kritulių būna tiek pat, šaltesnėse platumose auga miškai, o tropinėse gali augti tik krūmai. Sausas klimatas būdingas apie 25 % Žemės paviršiaus ploto; ypač daug dykumų yra tarp 10° ir 32° šiaurės ir pietų platumos.
Dykumos beveik neveikia cheminis dūlėjimas. Labiausiai paviršių veikia mechaninė vėjo ir paros temperatūrų kitimo erozija.
Dykumos – priskiriamos prie atogrąžų klimato juostų.Ten visada būna karšta ir labai sausa.Klimato tipas žemyninis.Per metus dykumose kritulių iškrinta nedaugiau kaip 25mm, o kai kuriose vietose kritulių nebūna ištisus metus.Oro temperatūra taip pat čia stulbinanti vasarą pakyla net iki +58 ºC, net ir žiemos mėnesiais dieną ji pakyla iki +30 ºC, o naktimis nukrinta žemiau nulio.
Aplinkos užterštumo veiksniai
2010-01-15
Daugiausia rūpesčių dabar kelia kaip tik ekologinė aplinkos būklė. Gamtinė sistemų pusiausvyra labai sutrikdyta, pažeista. Žmogus sukūrė galybę technikos, kuri atnešė daug patogumų, bet ir dar daugiau triukšmo, trąšos, atliekų ir kitų blogybių.
Saulė
2009-12-23
Kai kurie, ramieji protuberantai gali kyboti daug valandų, dienų ir net savaičių, pakilę virš Saulės paviršiaus dešimtis tūkstančių kilometrų. Kiti, aktyvesni protuberantai iškyla į viršų arkos pavidalu, kuri lėtai banguoja aukštyn žemyn. Panašūs, tačiau rečiau išsiveržiantys protuberantai pasirodo išmesdami karštų dujų čiurkšles nuo 700km/s iki 1300km/s greičiu į Saulės vainiką. Kai kurie protuberantai pasiekia 1mln. Kilometrų aukštį virš fotosferos.
Protuberantai dažnai susiję su stambiomis Saulės dėmių grupėmis. Laikosi tarp skirtingų magnetinių polių. Protuberantų išsiveržimas priklauso nuo Saulės vainiko aktyvumo. Protuberantai gali būti kaip simptomai neramumų, kurie vėliau įtakoja žemės magnetinį lauką.
Liepsnos
Pats įdomiausias įvykis Saulėje, tai Saulės blyksėjimai. Paprastai blykstelėjimas vyksta nuo 5 iki 10 minučių ir energijos išskiria sulyg milijonu vandenilinių bombų. Didžiausias blyksnis tęsiasi iki kelių valandų ir jo energijos užtektų aprūpinti elektros energija visas Jungtines Amerikos valstijas 100 000 metų.
Detaliai šis procesas nėra išnagrinėtas, tačiau manoma, kad tai sukeliama didelio energijos kiekio, kuris atsiranda dėl magnetinių laukų viršutiniuose Saulės sluoksniuose. Jau išanksto pastebimi maži blykstelėjimais kelis kartus per dieną, kur vyks dideli išsiveržimai. Didesni išsiveržimai gali vykti toje pačioje vietoje kartą per kelias savaites. Ir kas tai bebūtų, energijos išskiriama tiek, kad tai daro didelę įtaką žemei.
Blyksniai dažnai stebimi infroraudonųjų spindulių pagalba, tačiau matomas spinduliavimas yra tik dalelė to kas vyksta Saulės blyksnio metu. Sprogimo metu materija įkaista iki 107 K. Tokioje temperatūroje išmetamas didelis kiekis Rengeno spindulių ir labai trumpų ultravioleto bangų. Kartu išmetamos elektringos dalelės, pagrinde protonai ir elektronai, kurie išlekia į Saulės sistemą 500 -1000km/s greičiu.
Saulės blyksnių poveikis Žemei
Pats akivaizdžiausias poveikis Žemei, tai šiaurės pašvaistė. 1989m milžiniško blyksnio , kuris įvyko Saulės aktyvumo maksimumo metu, padariniai buvo matomi net Arizonoje (pietuose 320 ) - tai aiški
pašvaistė. Paprastai pašvaistė pasirodo Žemės poliuose, nes įkrautos dalelės linkusios patekti į atmosferą per magnetinius laukus ir prasiskverbia į žemiausią aukštį per polius. Tik kartais pašvaistės pasirodo JAV pietuse. Įkrautos dalelės sąveikauja su žemės magnetiniu lauku ir jį keičia. Žemės magnetinio lauko pasikeitimai priverčia keisti elektros srovę. Labiausiai tai įtakoja ilgus elektros laidus. Saulės blyksniai gali sukelti net ir gaisrą elektrinėse. Kaip tik dėl šios priežasties 1989 vasarį dalis Montrealo ir Quebeco provincijų liko be elektros energijos. Žmonės mato kartais ir dar keistenius įvykius: automatinės garažų durys atsidaro be priežasties, ar sutrinka telefono linija.
Padidėjas ultravioleto ir Rengeno spindulių kiekis gali pakenkti atmosferai (ypatingai jonosferos sluoksniui.). Radiobangų ir trumpųjų radiobangų perdavimas gali būti nutrauktas. Tais pačiais, 1989 metais radio ryšio nebuvo 24 valandas.
Trumposios radiacijos bangos išsiskyrusios blyksnio metu įkaitina išorinę atmosferos dalį. 1981m labai didelis blyksnis buvo pastebėtas šatlo “Columbia” skrydžio metu. Astronautai skrydžio metu atlikę bandymus nustatė, kad blyksnis, kuris vyko 3 valandas įkaitino žemės atmosferą 260 metrų aukštyje iki 2200 K, kai tuo tarpu normaliai temperatūra būna 1200K. To padariniai labai įvairūs. Įkaitus atmosferai ji išsiplėčia ir pasiekia skriejančius palydovus, kurie dėl padidėjusios trinties priartėja prie žemės, nusileidžia į žemesnį aukštį. Didelius nuostolius teko patirti 1989m. kai dėl atmosferos plėtimosi iš 19 000 objektų skriejančių aplink žemę neteko 11 000. Per tokius blyksnius ir atmosferos plėtimasį netenkama daug palydovų, kurie dėl šios priežasties nusileidžia į žemesnį aukštį kur jie sunaikinami dėl trinties į atmosferą.
Saulės aktyvumas yra kritinis faktorius skaičiuojant palydovų ir kitų skraidančių objektų tarnavimo laiką. Blyksniai taip pat gali pakenkti astronautams , jei jie tuo metu keliautų į Marsą. Akivaizdu, kad būtų naudinga nustatyti kada Saulė pasieks savo aktyvumo maksimumą, ir kada įvyks blyksnis. Astronomai skiria labai daug dėmesio tam, tačiau kaip bebūtų jiems nepavyksta tiksliai nustatyti kad tai įvyks.
Aktyvūs rajonai
Saulės dėmės, blyksniai ir šviesūs rajonai Saulės chromosferoje ir vainike pasirodo kartu. Visų jų ilguma ir platuma sutampa, tačiau jų aukščiai Saulės atmosferoje skirtingi. 1989m vasarą blyksnis pasirodė toje vietoje, kur buvo didelė grupė Saulės dėmių. Tokios nepaprastos vietos Saulėje vadinami aktyviais rajonais. Kol mes nežinome dėl ko susiformuoje tokie rajonai, mes nežinome, ar būtent tai sukelia stiprų magnetinį lauką. Saulės dėmių maksimumo metu, protuberantai , blyksniai ir stiprūs magnetiniai laukai pasirodo dažniau, jų pasirodymas yra pusiauregulerus ciklas - 22 metai. Saulės ciklas labai glaudžiai susijęs su magnetizmu Saulėje . Ir tik besikeičiantis Saulės magnetinis laukas apsaugo nuo daugelio kitų Saulės galimų veiksnių. Nors astronomai turi nemažzi žinių apie Saulės magnetinį lauką, vis dar lieka daug nežinomybės. Saulės magnetinis laukas
Ar Saulė yra kintanti žvaigždė?
Saulė yra vienas iš keleto tikrai pastovių objektų mūsų kasdieniniam gyvenime. Ji kyla tiksliai laiku, kurį galime tiksliai apskaičiuoti. Kiekvieną dieną ji išskiria pastovų energijos kiekį į Žemę šildydama ją ir palaikydama gyvybę. Bet ar iš tiesų Saulė pastovi? Diena iš dienos, metai po metų ir t.t.? O gal jos išskiriama energija kinta ? Ar šie kitimai yra pakankamai dideli, kad įtakotų žemės klimatą?
Mes jau žinome, kad visos Saulės išskiriamos energijos kiekio pakitimai, jeigu jie egzistuoja, bus nepastebimi, neapčiuopiami. Gyvybės egzistavimas žemėje rodo , kad paskutiniu metu nebuvo didesnių klimato pokyčių. Tačiau yra vis daugiau įrodymų, kad ilgalaikiai Saulės skleidžiamos energijos pokyčiai turi įtakos žemei.
Saulės dėmių skaičiaus kitimai
Astronomai ištyrė istorinius įrašus, kad nustatytų Saulės dėmių kitimą ilgesniais intervalais nei 11-12 metų ryšium su Saulės aktyvumo ciklu. Yra įrodymų , kad vidutinis Saulės dėmių skaičius buvo žymiai mažesnis 1645-1715m. negu dabar. Šį ypatingai žemo aktyvumo intervalą pirmas pastebėjo Gustav Sporer 1887m. ir E.W. Maunderis 1890m. ir dabar jis vadinamas Maunderio minimumu. Saulės dėmių skaičius per pastaruosius 4 amžius kito (13.20 pav.). Pagal paveikslėlyje pateiktus duomenis matosi, kad pirmoje pusėje 19 amžiaus Saulės dėmių skaičius taip pat buvo šiek tiek
mažesnis negu dabar. Šis periodas vadinamas mažuoju Maunderio minimumu.
Kai Saulės dėmių skaičius yra didelis, Saulė yra aktyvi ir daugeliu kitų atvejų, taip pat šis aktyvumas tiesiogiai veikia Žemę. Kaip matėme pašvaistes iššaukia įkrautos dalelės iš Saulės žemės magnetosferoje. Energetiškai įkrautos dalelės greičiausiai išmetamos iš Saulės, kai Saulė yra aktyvi ir dėmių skaičius yra didelis. Tarp Saulės dėmių skaičiaus ir pašvaisčių pasirodymo dažnumo yra stiprus ryšys. Istoriniai apskaičiavimai rodo, kad pašvaisčių aktyvumas buvo nenormaliai žemas keleto dekadų metu, Maunderio minimumo periode.
Geriausias kiekybinis ilgalaikių Saulės aktyvumo kitimų įrodymas ateina iš radioaktyvios anglies C14 izotopo tyrinėjimų. Žemė yra pastoviai bombarduojama kosminių spindulių, kurie yra didelę energiją turinčios dalelės, tame tarpe protonai ir sunkesniųjų elementų branduoliai. Kosminių spindulių apimtis iš kitų šaltinių (be Saulės) pasiekiančių viršutinius atmosferos sluoksnius priklauso nuo Saulės aktyvumo. Kai Saulė yra aktyvi, įkrautos dalelės lekia tolyn nuo Saulės į Saulės sistemą, nešdamos stiprų Saulės magnetinį lauką kartu su savimi.Šis magnetinis laukas saugo Žemę nuo ateinančių kosminių spindulių. Žemo aktyvumo metu, kai Saulės magnetinis laukas yra silpnas didesnis kiekis kosminių spindulių pasiekia Žemę.
Kai energetinis kosminių spindulių dalelės pasiekia viršutinę atmosferą, jos sukelia keleto skirtingų radioaktyvių izotopų atsiradimą (pasigaminimą). Vienas iš tokių izotopų yra C14 , kuris gaunamas kai azotas yra veikiamas didelės energijos- kosminių spindulių. C14 pasigaminimo laipsnis yra didesnis , kai Saulės aktyvumas yra mažesnis ir Saulės magnetinis laukas neapsaugo žemės nuo kosminių spindulių.
Dalis radioaktyvios anglies yra anglies dioksido molekulių sudėtyje, kurios galiausiai pereina į medžius fotosintezės metu. Matuojant radioaktyvios anglies kiekį medžių rievėse, mes galime apskaičiuoti istorinius Saulės aktyvumo lygius. Vizualinį Saulės dėmių skaičiaus skaičiavimų korialecija su anglies - 14 skaičiavimais per paskutinius 300 metų rodo, kad Saulės aktyvumas iš tikrųjų yra pagrįstas. Kadan gi anglies dioksido molekulės absorbavimas iš atmosferos ar vandenyno į augalus užtrunka apie 10 metų, tai ši technika negali duoti rezultatų apie 11 metų Saulės ciklą. Ji gali būti naudojama ilgalaikių (virš kelių dekadų) pokyčių saulės aktyvumo stebėjimui.
Anglies 14 kiekio matavimai medžių rievėse dabar pasiekė apie 8000 metų į praeitį. Šio laikotarpio eigoje buvo Saulės aktyvumo pokyčių ir Saulė tam tikru metu buvo tuo pat metu ir daugiau ir mažiau aktyvi negu yra dabar. Matavimai patvirtina, kad C14 kiekis buvo neįprastai didelis ir Saulės aktyvumas atitinkamai mažas, per abu : Maunderio minimumą ir Mažąjį Maunderio minimumą. Per paskutinius tūkstantį metų aktyvumas buvo taip pat žemas 1410-1530 metais ir 1280-1340metais. Tarp 1100 ir1250, Saulės aktyvumas galėjo būti net aukštenis negu yra dabar.
Saulės kitimai ir Žemės klimatas
Viso Saulės aktyvumo kitimai atrodo yra gerai ištyrinėti. Ar šie kitimai turėjo tiesioginį poveikį Žemei ar jos klimatui ? Ilgai buvo žinoma , kad Maunderio Minimumo laikotarpis buvo ypatingai žemų temperatūtų laikotarpis Europoje - tokių žemų, kad šis periodas aprašomas kaip Mažas Ledo Amžius. Temzės upė Londone užšalo mažiausiai 11 kartų per 17-tą amžių, ledas buvo atsiradęs vandenynuose ties pietrytiais Anglijos krantais ir žemos vasarų temperatūros lėmė trumpus augimo sezonus ir skurdžius derlius. Visas žemės klimatas buvo taip pat neįprastai šaltas nuo 1400m. iki 1510m. ir šis periodas buvo vienas iš žemų Saulės aktyvumo periodų taip pat.
Labiausiai tikėtinas Saulės ir Žemės klimato priklausomybės kelių yra - per Saulės ryškumo kitimus. Jeigu Saulė išspinduliuoja mažiau energijos , tuomet logišką būtų tikėti , kad žemėje šalčiau. Ar Saulė tampa šaltesne, mažesnio aktyvumo metu, kaip reikėtų paskaičiuoti Mažajam Ledo Amžiui ? Kai kas gali tikėtis priešingai atsitinkant. Labiausiai pastebimi pokyčiai didelio aktyvumo metu, kai yra Saulės dėmių skaičiaus padidėjimas ir Saulės dėmės yra šaltesnės nei jas supanti Saulės paviršiaus dalis. Tačiau yra dar vienas efektas. Saulės dėmių maksimumo metu atsiranda ir didelis kiekis blyksnių, karštų vietų, vadinamų pliažais. Kuris efektas yra svarbesnis ? Ar Saulės ryškumas sumažėja , kai ji yra aktyvi ir Saulės dėmės blokuoja dalį radiacijos? Ar Saulės ryškumas didėja dėl papildomos radiacijos iš karštų pliažų?
Ryšys tarp Saulės aktyvumo ir ryškumo buvo nustatytas tik neseniai iš matavimų, kuriuos atliko palydovai skriejantys apie Žemę.
Saulės ryškumo pasikeitimai yra per maži , kad būtų patikimai išmatuoti nuo Žemės. Dėl Saulės energijos, perduodamos Žemės atmosferos, paskaičiavimo nepatikimumo. Tikslūs matavimai iš kosmoso rodo, kad Saulės ryškumas kinta laiko ribose nuo savaičių iki mėnesių nuo 0.1% iki 0.5% ypatingais atvejais. Trumpalaikiai ryškumo pokyčiai (susiję su Saulės sukimusi) gali būti teisingai apskaičiuoti paprastai žinant kuri paviršiaus frakcija yra padengta dėmėmis. Saulė yr blankesnė, kai yra daugiau Saulės dėmių.
Matavimai taip pat rodo, kad yra laipsniškas bendras ryškumo mažėjimas, lydimas Saulės aktyvumo mažėjimo. Kitais žodžiais tariant, Saulės ciklo metu nuo Saulės dėmių maksimumo iki minimumo padidėjusi emisija, kuri yra dėl mažesnio Saulės dėmių skaičiaus yra didesnė už kompensuotą dėl sumažėjusios emisijos iš pliažų ir kitų šviesių vietų. Bendra energija išspinduliuota iš Saulės yra mažiausia, kai ji yra mažiausio aktyvumo.
Šie stebėjimai paremia idėją, kad Maunderio Minimumas iš tikrųjų susijęs su Mažuoju Ledo Amžiumi. Neįprastai šaltos temperatūros tuo metu reiškia Saulės ryškumo sumažėjimą apie 1%. Atrodo toks ryškumo sumažėjimas galėjo nulemti ilgą sumažinto Saulės aktyvumo periodą.
Tačiau yra daugybė kitų fenomenų, kurie taip pat veikia visą klimatą, tame tarpe ir Žemės orbitos formos kitimai, anglies dioksido kiekis atmosferoje ir atmosferos skaidrumo pokyčiai dėl ugnikalnių išsiveržimų metu išmetamų dulkių.
Dėl Žemės atmosferos cirkuliacijos, vietiniai objektai gali skirtis nuo globalių efektų. Taip pat gali būti dideli vasarų ar žiemų atšiaurumų skirtumai, kurie gali užmaskuoti ilgalaikes tendencijas. Mes dar esame labai toli nuo kiekybinio modelio, pagal kurį Saulės pasikeitimai parodytų Žemės klimato pokyčius.
Mėnulis
2009-12-23
Teigti, kad Mėnulis skrieja aplink Žemę, nėra visai teisinga. Iš tikrųjų Žemė ir Mėnulis skrieja apie tam tikrą baricentrą, t.y. jų abiejų gravitacijos centrą. Jų masė labai skiriasi, dėl to baricentras yra Žemės rutulio viduje, ir teiginys “Mėnulis skrieja aplink Žemę” dažniausiai pakankamai tikslus. Mėnulio skriejimo aplink Žemę periodas 27,3 d. Per tiek pat laiko Mėnulis apsisuka apie savo ašį, dėl to į Žemę visada atsukta ta pati Mėnulio pusė.
Mėnulio kelias aplink Žemę nėra idealus apskritimas, užtat jo skritulio regiamasis skersmuo šiek tiek kinta. Mėnulio fazės matomas todėl, kad ne visada į Žemę atsukta dieninė Mėnulio pusė. Riba tarp dieninės ir naktinės Mėnulio pusių vadinamas terminatoriumi. Jis nelygus, rantytas, nes Mėnulio paviršiuje yra kalnų ir įdubų: tekanti Saulė pirmiausia apšviečia kalnų viršūnes, įdubas palikdama skendėti tamsoje. Iki to laiko, kol TSRS automatinė stotis “Luna-3” 1959 m. pirmąkart apskriejo Mėnulį, nieko nežinota apie jo nematomąją pusę. Dėl libracijos (Mėnulio judėjimo netolygumų) iš Žemės galima matyti daugiau negu pusę (59%) Mėnulio paviršiaus (kitokiu atveju būtų matoma tik 50%).
Mėnulio kilmės hipotezė
Mėnulis oficeliai vadinamas Žemės palidovu, bet jis aiškiai per didelis juo būti. Saulės sistemoje yra planetų palydovų, didesnių už mūsų Mėnulį (tai trys Jupiterio, vienas Neptūno palydovas), bet visi jie skrieja aplink didžiąsias planetas. Pavyzdžiui, Neptūno didžiausio palydovo Tritono masė 750 kartų mažesnė negu Neptūno, nors jis didumo sulig Mėnuliu.
Teisingiau būtų Žemę ir Mėnulį vadinti dvinare planeta ir būtent šiuo pažiūriu aptarti Mėnulio problemą. Ilgą laiką buvo populiari Džordžo Darvino (1845 - 1912) XIX a. pasiūlyta potvinio hipotezė. Pagal ją, Žemė ir Mėnulis kadaise buvo vienas greitai besisukantis kūnas, kuris ilgainiui tapo nenuostovus. Pagaliau šis kūnas deformavosi tiek, kad dalis jo medžiagos atitrūko. Iš jos ir susidarė Mėnulis.
Tačiau ši hipotezė menkai pagrįsta matematiškai, ir dabar retas astronomas ją palaiko. Labiau tikėtina, kad Žemė ir Mėnulis susidarė iš prosaulinio ūko vienas šalia kito arba visiškai neprikalausomai; pastaruoju atveju Žemė vėliau “pasigavo” Mėnulį. Remianti dabartinėmis žiniomis, labiau priimtinas pirmasis variantas.
Paviršiaus dariniai: jūros ir krateriai
Pirmieji teleskopiniai Mėnulio žemėlapiai - mėnlapiai buvo sudaryti 1609 m. Mėnulio brėžinį su daugybe atpažįstamų detalių pirmas sudarė Tomas Hariotas (1560 - 1621). Ilgiau ir sistemingiau Mėnulį nuo 1610 tyrinėjo Galilėjus, smulkiai aprašęs kalnus, kraterius ir pilkas lygumas. Pastarosios buvo pavadintos jūromis. Šis pavadinimas išliko, nors seniai žinoma, kad vandens mėnulyje nėra. Tų jūrų pavadinimai rašomi lotynų kalba, pavyzdžiui, Debesų jūra-Mare Nubium, Audrų vandenynas-Oceanus Procellarum.
Mėnulio paviršiuje labai daug apskritų darinių-kraterių. Jų dydis įvairus: nuo didžiulių 240 km. skersmens cirkų iki mažų duobučių, neižiūrimų iš Žemės. Būdinga kraterio detalė-pylimas, kuris šiek tiek iškyla virš aplinkos. Kraterio dugnas įdubęs, jo centre gali stūksoti kalnas arba jų grupė. Kai kurių kraterių pylimai, palyginti su giliausiomis dugno vietomis, iškylę 3000 m.ir daugiau. Ilgai gynčytasi dėl kraterių kilmės. Svarbiausi nesutarimai kilo dėl šių klausimų: ar krateriai atsirado veikiant išorinėms jėgoms (krintant meteoritams), ar juos sukūrė vidinės Mėnulio jėgos (vulkanų išsiveržimai). Be abejonės, Mėnulyje, kaip ir Žemėje, yra abiejų rūšių kraterių.
Kai kurios Mėnulio jūros panašios į taisyklingus kraterius: jos apskritos, iš visų pusių apsuptos kalnų. Pavyzdžiui, didžiulė Lietų jūrą (Mare Imbrium) supa Apeninai, Karpatai ir Alpės. Šie kalnai neištisiniai, vietomis yra plačių tarpų, Apeninai įspūdingiausi iš visos virtinės: jų didingos viršūkalnės yra net 4570 m.aukščio.
Kiti Mėnulio paviršiaus dariniai-apvalios kalvos, kupolai su vienu ar keliais krateriais viršūnėje ir nuolaidžiais šlaitais, atsitiktiniai sprūdžiai, daug į lūžius panašių darinių,vadinamų trūkiais, slėniais ar tiesiog vagomis. Kai kuriuos iš šių darinių galima matyti pro mėgėjiškas stebėjimo priemones.
Skrydžiai į Mėnulį
Nuskristi į Mėnulį tapo įmanoma po to, kai 1957 m. spalio mėn. TSRS paleido dirbtinį Žemės palydovą “Sputnik-1”, pirmąkart apskriejusį Žemės rutulį. Po dviejų metų Tarybų Sajunga paleido tris aparatus į Mėnulį. Pirmasis jų “Luna-1” praskriejo pro Mėnulį ir informavo, kad jo magnetinis laukas labai silpnas. “Luna-2” 1959 m. rugsėjo mėn. sudužo Lietų jūroje, o “Luna-3” spalio mėn. apskriejo Mėnulį ir pirmą kart nufotografavo iš Žemės nematomą jo pusę. Ji pasirodė esanti tokia pat kalnuota, su daugybe kraterių ir negyva, kaip ir atsuktoji į Žemę. Skirtumas tik tas, kad ten nėra tokių didelių jūrų.
Pirmieji automatinių stočių tyrimai
Naują Mėnulio pažinimo etapą pradėjo JAV kosminės stotys “Reindžeriai”, prieš nuskrisdamos į Mėnulį, jos perduodavo Žemės palydovai paviršiaus nuotraukas. Pirmoji stotis, kuri 1964 m. sėkmingai atliko šią užduotį, buvo “Reindžeris-7”. Po to paleistos dar dvi stotys. Paskutinioji nukrito garsiajame Alfonso krateryje, kuris iš Žemės matyti arti Mėnulio skritulio centro. 1965 m. tarybinė automatinė stotis “Zondas-3” nufotografavo nematomosios Mėnulio pusės rytinę dalį. Pagal “Luna-3” ir “Zondas-3” perduotas nuotraukas buvo sudarytas “Mėnulio nematomosios pusės atlasas”, pirmasis viso Mėnulio mėnlapis bei gaublys.
1966 m. svarbų laimėjimą pasiekė TSRS: vasario pradžioje automatinė stotis “Luna-9” minkštai nusileido Mėnulyje. Ji perdavė į Žemę pirmąją Mėnulio panoramą. Tai lavos užlieta lyguma, nusėta akmenimis ir išvarpyta kraterių duobių. “Luna-9” galutinai paneigė klaidingą, nuomonę, kad Mėnulio jūras dengia lengvų dulkių sluoksnis, kurio storis, esą, gali siekti kelis šimtus metrų. “Luna-9” įrodė, jog Mėnulio paviršius išorinis sluoksnis iš tikrųjų yra purus, bet kakankamai tvirtas, kad išlaikytų kosminę stotį.
Per dvejus metus nuo 1966 m. rugpjūčio mėn. baigta fotografuoti Mėnulį. Penki JAV “Lunar Orbiteriai” skriejo aplink Mėnulį uždaromis orbitomis ir perdavinėjo į Žemę detalias jo paviršiaus nuotraukas. Kelias “Servejoro” tipo stotis JAV nutupdė Mėnulyje. 1968 m. sausio 17 d. “Servejoras-7” nusileido kalnų pietinėje dalyje netoli Ticho krateris ir perdavė jo pylimo išorinio šlaito nuotraukas.
TSRS savo nepilotuojamų skrydžių programą tęsė ir po 1970 m. Žymus laimėjimas buvo “Luna-16” skrydis 1970 m. Ši stotis nusileido derlingumo jūroje, paėmė grunto mėginių ir atgabeno juos į Žemę. Tais pačiais metais “Luna-17” nusileido Lietų jūroje. Nuo jos atsiskyrė “Lunachodas-1” - aštoniaratis savaeigis, iš Žemės valdomas aparatas, kuriam energiją teikė Saulės baterijos. Atlikęs daugybę tyrimų, jis nustojo veikti 1971 m. spalio 4 d. 1973 m. į Mėnulį buvo nugabentas “Lunachodas-2”.
Žmonės Mėnulyje
Nuo septintojo dešimtmečio vidurio JAV sutelkė jėgas “Apolono” programai, t.y. ruošėsi siųsti į Mėnulį žmogų.Kulminacija buvo 1969 m. liepos mėn., kai Nilas Amstrongas (g. 1930 m.) ir Edvinas Oldrinas (g. 1930 m.) išlipo iš “Apolono-11” nusileidimo kabinos “Erelis” ir žengė istorinį “mažą žingsnelį” Mėnulio paviršiuje. Pririnkę Mėnulio grunto mėginių ir palikę registravimo prietaisų, abu astronautai grįžo į Mėnulio kabiną ir, pakilę į orbitą, susijungė su įgulos sekcija, kuria trečiasis ekspedicijos narys Maiklis Kolinzas (g. 1930 m.) skriejo aplink Mėnulį.
1969 m. papaigoje įvyko “Apolono-12” skrydis. Astronautai tyrėjai Čarlsas Konradas (g. 1930 m.) ir Alanas Binas (g. 1930 m.) nusileido netoli automatinės stoties “Servejoro-3”, paėmė kai kurias jos detales ir atgabeno į Žemę. Sekantį, “Apolono-13” skrydį ištiko pirmoji rimta nesekmė: pakeliui į Mėnulį erdvėlaivio techniniame bloke įvyko sprogimas, kuris išvedė iš rikiuotės pagrindinį energijos šaltinį. Nusileidimas Mėnulyje buvo atšauktas tik astronautų ryžto bei skrydimo valdymo centro operatorių sumanumo dėka išvengta tragedijos. Po to “Apolonui” dar keturis kartus leidosi Mėnulyje. Programą užbaigė “Apolono-17”, nusileidęs Tauro kalno kalnų pietuose. Tą syk Mėnulyje pabuvojo Judžinas Sernanas (g.1934 m.) ir Harisonas Šmitas (g.1935 m.); pastarasis - profesonalas geologas.
Nusileidę Mėnulyje astronautai išdėstydavo atsigabentų prietaisų komplektą ALSEP.
Mėnulio peizažas
Sąlygos Mėnulyje gan neįprastos. Astronautas ten sveria 6 kartus mažiau negu Žemėje. Mėnulio paviršiaus spalvą sunku apibūdinti, vyrauja rausvai pilka. Dangus juodas net tada, kai saulė yra virš horizonto. Diena ilga, nes Mėnulis labai lėtai sukasi apie ašį. Todėl visos stotys ir erdvėlaiviai leizdavosi iš anksto parinktose vietose anksti rytą.
Mėnulis nesvietingas. Temperatūra kinta nuo 90 0C vidudieni ties pusiauju iki - 130 0C ir žemiau naktį. Čia nėra oro ir vandens, manoma, kad nebuvo ir gyvybės.
Mėnulio sandara
“Apolono” astronautų ir tarybinių automatinių stočių atgabentos Mėnulio uolienos rodo, kad Mėnulio ir Žemės amžius beveik vienodas - jiems maždauk po 4,5 milijardo metų. Tačiau, būdami skirtingos masės jie vystėsi nevienodai.
Mėnulio paviršius
Mėnulio paviršiaus susidarymas glaudžiai susijęs su kraterių ir kitų darinių kilme. Nesibaigiančių ginčų negalėjo išspręsti netgi “Apolono” astronautų gauti rezultatai. Buvo pasiūlyta keletas egzotiškų kraterių atsiradimo hipotezių, kaip antai koralų atolai arba atominių bombų sprogimų išmuštos duobės. Svarbiausia reikėjo atsakyti į klausimą, ar krateriai atsirado veikiant vidinėms jėgoms, ar išorinėms. Pirmoji iš šių hipotezių vadinama vulkanine, o antroji - meteoritine, arba smūginė.
Žemėje yra abiejų rūšių kraterių, vadinasi, mūsų planetoje tam tikru mastu vyko abu procesai. Neabajotina, kad Mėnulio geogolinė evoliucija vyko panašiai. Belieka nuspręsti, kuris šių dviejų procesų Mėnulyje buvo pagrindinis. Nuomonės smarkiai skirasi, nors kai kurie dariniai, pavyzdžiui, nedidelių kraterių virtinės, yra vulkaninės kilmės.
Daug pastangų dėta, mėginant rasti ryšį tarp stambiausių Mėnulio kraterių ir Žemės smūginių darinių, tokių kaip Arizonų krateris JAV. Tiesa, šių darinių mastai smarkiai skiriasi: Mėnulyje Arizonos krateris atrodytų menkas. Kita vertus, vulkaninės hipotezės šalininkai pažymi, kad Mėnulio krateriai išsidėstę ne kaip papuolė, pavyzdžiui, dideli krateriai rikiuojasi į eilę. Didesnijį kraterį kerta mažesnieji. Šį reiškinį lengviau paaiškinti vidinių, o ne išorinių jėgų veikla. Be to dauguma Mėnulio uolienų mėginių yra vulkaninės kilmės, nors juose dažnai randamair smūgių pėdsakų. beje, meteoritinės medžiagos Mėnulyje palyginti nedaug.
Iki šiol neaišku, ar apskritos Mėnulio jūros atsirado taip pat kaip stambūs krateriai. Dabar turima pakitimų įrodimų apie jūrų amžių: Didžiausios jūros (Lietų, Giedros, Krizių ir kitos.) susidarė prieš 4 milijardus metų. Jauniausia, matyt, yra Rytų jūra - jai 3,8 milijardo metų.
Lava Mėnulio jūrose
Dauguma tyrinėtojų sutaria, kad ką tik susidurusios jūrų įdubos dar nebuvo užlietos lavos, nepriklausomai nuo to, ar jos atsirado veikiant vidinėm (endogeninės), ar išorinėms (egzogeninėms) jėgoms. Prieš 3,2-3,8 milijardo metų į jūrų baseinus plūstelėjo lava, ištryškusi iš po plutos. Ilgainiui ji užliejo įdubas ir Mėnulio jūros tapo tokios, kaip dabar. Išsiveržimai truko daugiau nei milijoną metų, todėl iš pažiūros vienodi jūrų paviršiai iš tikrųjų yra sudėtinga persiklojančių lavos srautų mozaika.
Beveik visi krateriai susidarė vienu metu. Spindulius turintys krateriai, tokie kaip Tichas arba Kopernikas,matyt, yra jauniausi iš stambių Mėnulio žiedinių darinių. Koperniko krateriui mažiau kaip milijardas metų. Ilgainiui labai aktyvūsreikiniai liovėsi, ir per pastaruosius kelis šimtus milijonų metų susidarydavo tik nedideli (daugiausia smūginiai) krateriai.
Mėnulio evoliucija
Parodoksalu, bet apie Mėnulio Geologinę evoliuciją žinoma daugiau negu apie Žemės.Ne taip, kaip Žemė, kuri turi ilgą nesiliaujančios erozijos istoriją, Mėnulis beveik nepaveiktas erozijos. Prieš 2 milijardus metų jis veikiausiai atrodė taip kaip dabar, o Žemė buvo visai kitokia.
“Apolonų palikti seismometrai užregistravo Mėnulio drebėjimus, tad neabejojama, kad ir dabar Mėnuliui būdingas vulkaninis aktyvumas. Dalis drebėjimo židinių glūdi čia pat, po Mėnulio pluta, kiti giliau - net pusiaukelyje tarp Mėnulio centro ir paviršiaus. Nustatyta, kad Mėnulis yra visai šaltas kūnas, matyt, neteisinga (Raktas). Mėnulio seisminiai tyrimai rodo, kad jo išsilydęs branduolys turi mažesnis negu Žemės tie absoliutiniu, tiek ir santykiniu dydžiu. Virš branduolio yra astenosfera, arba dalinio išsilydimo zona: virš jos - stora Mėnulio mantija, kurią dengia pluta. Išorinis, maždaug 100m.storio Mėnulio sluoksnis sudarytas iš sueižėjusių uolienų ir vadinamas regolitu. Dabar Mėnulis neturi magnetinio lauko, bet kai kurios paviršiaus vietos yra įmagnetėjusios. Panašu, kad praeityje Mėnulis turėjo gan stiprų magnetinį lauką, kuris ilgainiui nusilpo.
Stebint Mėnulį, užregistruota nemaža trumpalaikių reiškinių, kurie gali būti interpretuojami kaip dujų išsiveržimai iš pluto. Jie ir vadinami nenuostoviaisiais Mėnulio reiškiniais (NMR). Spėjama, kad šie reiškiniai dažniausi tada, kai Mėnulis yra perigėjuje t. y. arčiausiai Žemės. Tada dėl Žemės traukos Mėnulio paviršiuje atsiranda didžiulių įtampų. Galimas dalykas, jog yra ryšys tarp šio reiškinio ir Mėnulio drebėjimų epicentrų išsidėstymo.
Mėnulio žemėlapiai - mėnlapiai
Netgi plika akimi galima įžiūrėti stambiausius Mėnulio paviršiaus darinius - tamsias jūras, o pro žiūroną ar teleskopą - nepaprastai įdomią panoramą. Beje, reginys priklauso nuo to, kokiu kampu Saulės spinduliai krinta į stebimą Mėnulio paviršiaus rajoną. Krateriai įspūdingiausiai atrodo arti terminatoriaus (dienos ir nakties ribos), kai kraterio dugnas (jo dalis arba visas) skrendi šešėlyje, o tviska tik Saulės apšviestas kraterio pylimas. Kai Saulės spinduliai krinta į Mėnulio paviršių beveik statmenai, sunku atpažinti net didelį kraterį, nebent jo dugnas yra labai tamsus ar itin šviesus. Mėnulio paviršiaus albedas mažas - jis atspindi vidutiniškai 7% į jį krintančios Saulės šviesos. Tačiau yra kraterių, kurių šlaitai ir centrinių kalvų viršūnės atspindi 15% ir daugiau Saulės šviesos.
Šiaurės pusrutulis
Į Žemę atsuktos Mėnulio pusės š. pusrutulyje plyti dvi didelės jūros - Lietų (Mare Imbrium) ir giedros 9Mare Serenitatis). Jos abi apskritos, tiktai dėl projekcijos į Mėnulio skritulį atrodo šiek tiek elipsinės. Lietų jūrą beveik iš visų pusių supa kalnai, tarp jų didingieji Apeninai su iki 4570 m. aukščio viršukalnėmis. Tarp Apeninų ir gerokai žemesnių Kaukazo kalnų yra properša, jungianti Lietų jūrą su Giedros. Alpių kalnus kerta 95 km. skersmens Platono krateris su tamsiu dugnu ir įspūdingas Alpių slėnys.
Lietų jūros lygumoje yra keli dideli krateriai. Tai 80 km. skersmens Archimedo krateris ir du už jį mažesni, bet gilesni kaimynai - Aristilo ir Autoliko krateriai. Giedros jūroje tokių didelių kraterių nėra; didžiausias - Beselio krateris tik 39 km. skersmens.
Giedros jūra pietuose jungiasi su Ramybės jūra (Mare Tranquilitatis) kuri, matyt, yra senesnė ir ne tokios taisyklingos formos. Būtent į šią jūrą 1969 m. liepos mėn. nusileido “Apolono-11” astronautai. Pirmąkart istorijoje žmonės apsilankė Mėnulyje!
Netoli Mėnulio skritulio rytinio krašto plyti jūra (Mare Crisium).Ji mažesnė, bet lengvai įžiūrima net plika akimi. Didžiausia šiaurės pusrutulio lyguma yra Audrų vandenynas ( Oceanus Procellarum), kurį nuo Lietų jūros skiria gan kuklūs Karpatų kalnai. Audrų vandenyne esantis Aristarcho krateris yra vienas šviesiausių Mėnulyje, nes jį apšviečia nuo Žemės atsispindėjusi šviesa. Todėl šis krateris dažnai matomas net tamsiojoje pusėje nuo terminatoriaus. Į pietus nuo Karpatų kalnų yra šviesiais spinduliais apsikaišęs Koperniko krateris.
Dar vienas įdomus šiaurės pusrutulioobjektas yra greta Lietų jūros esanti didelė Vaivorykštės įlanka (Sinus Iridum).kai tekanti Saulė apšviečia įlanką supančius kalnus, ji primena brangakmeniais papuoštą rankeną.
Pietų pusrutulis
Kiek į pietus nuo Mėnulio pusiaujo plyti lygumų plotai, tarp jų išsiskiria Ptolemėjo krateris, kurio skersmuo beveik 160 km, dugnas gana lygus ir tamsus. Iš pietų pusės prie jo šliejasi gerokai mažesnis Alfonso krateris su kalnų grupe centre ir trūkių sistema dugne. 1958 m. tarybinis astronomas N. Kozyrevo Alfonsokrateryje stebėjo rausvą švytėjimą, rodantį Mėnulio nenuostovumą. Kozyrevo nuomone, tai Mėnulio geologinio aktyvumo - vulkaninės veiklos įrodymas. Tre čiasis šios virtinės krateris yra Arzachelis, mažesnis, bet gilesnis už Alfonsą, su aukšta kalva centre.
Mėnulio skritulio p. dalyje vyrauja kalnuotos vietovės, bet čia yra ir keletas jūrų. Tai Debesų jūra (Mare nubium) ir už ją mažesnė Drėgmės jūra (Mare Humorum).Debesų jūros v. dalyje, netoli Arzachelio kraterio yra Tiesioji Siena (Rupes recta). Tai didžiausias Mėnulio paviršiaus sprūdis, kurio ilgis 130 km., aukštis 240m.
Iš kitų žiedinių darinių pažymėtinas Šikardo krateris (pietvakariuose) tamsiu dugnu ir 230 km skersmens Klavijus (pietuose), kurio dugne matoma mažesnių kraterių virtinė. Į šiaurę nuo Pietinių kalnų yra Ticho krateris, kartais vadinamas Mėnulio metropolitu, nes turi šviesių ilgų spindulių sistemą. Artėjant pilnačiai, Tichas dominuoja visame pusrutulyje, užgoždamas netstambius aplinkinius kraterius. Ticho kraterio skersmuo 86 km, šlaitai masyvūs. Net tada, kai Saulės spinduliai į Mėnulį krinta pražulniai, ir puošniųjų spindulių nematyti, Ticho krateris yra vienas įspūdingiausių objektų.
Nematomoji Mėnulio pusė
Iki kosminių skrydžių pradžios Mėnulio libracijos rajonai mėnlapiuose buvo pažymėti tik apytiksliai. Dabar turime išsamią informaciją apie nematomąją Mėnulio pusę, nors tiesiogiai ją matė tik “Apolonų” astronautai, skrieję aplink Mėnulį. Čia nėra didelių jūrų, todėl daug įvairiausių žiedinių darinių.Ypač įdomus Celkovskio krateris, kurio dugnas labai tamsus. Į šį kraterį dėmesys atkreiptas dar pirmosiose “ Luna - 3” nuotraukose, atsiųstose 1959 m. spalio mėn.
Mėnulio panorama
Mėnulio paviršius labai įvairus. Žymūs skirtumai ne tik tarp atsuktos į Žemę ir nematomosios Mėnulio pusių, bet ir tarp matomosios pusės įvairių viržetų. Pavyzdžiui, Mėnulio skritulio pietvakarių kvadrante vyrauja kalnuotos vietovės su dideliais ir mažais krateriais, o š. Rytų kvadrante daugiause plyti jūros lygumos.
Ypač įdomus Aristarcho kraterio rajonas. Tai šviesiausias krateri Mėnulyje, kuriame stebėtojai iš Žemės daug kartų matė lokalinius patamsėjimus, neaiškią miglą. Žymiausias dangaus objektų stebėtojas V. Haršelis (1738 - 1822), matydamas, kaip Aristarchas tviska vien nuo Žemės atspindėtos šviesos, keliskart palaikė jį veikiančiu vulkanu.
Aristarcho krateis- ne vienintelė vieta, kurioje arba arti kurios įtariama vykstant aktyvumo reiškinius. Šiuo požiūriu į Aristarchą panašus žiedinių kalnų apsuptas Alfonsas, priklausantis didžiajai Ptolemėjo virtiniai, nutįsusiai ties matomosios Mėnulio pusės centru. Alfonso ir Aristarcho išvaizda smarkiai skiriasi, bet turi vieną bruožą: abu jie yra srityse, kur daug trūkių. Tai būdinga daugumai kitų rajonų, kuriuose stebėti trumpalaikiai aktyvumo reiškiniai.
Mėnulis iki “Lunar Orbiterių” skrydžių
Iki kosminių tyrimų pradžios mūsų žinios apie Mėnulį buvo ribotos, nepaisant to, kad Mėnulis neturi atmosferos ir jo paviršiaus detalės gan aiškiai matyti.Buvo išmatuotas įvairių Mėnulio paviršiaus darinių padėtys jo skritulyje, dar ir dabar remiamasi S. A. Saunderio ir Dž. A. Hardkastlio 1907-09m. atliktas matavimais. Ir vis dėlto kai kurių detaliųišskirti nebuvo įmanoma. Ypač mažai žinota apie Mėnulio skritulio pakraščius, kuriuose regimos paviršiaus detalės smarkiai deformuotos dėl projekcijos; tokiomis sąlygomis kraterio kartais neįmanoma atskirti nuo kalnų virtinės. Nieko nežinota apie nematomąją Mėnulio pusę. Kai ką bandyta sužinoti, ekstrapoliuojant iš anos pusės išeinančius kraterių spindulius: šitaip gan tiksliai indentifikuoti keli spindulių centrai. Tačiau darinių pasiskyrstimas nematomojoje pusėje taip ir liko nežinomas. Beje, svarbu buvo tai, kad nė viena didžiųjų Mėnulio jūrų nesidriekia iš matomosios pusės į priešingą, išskyrus nebent Rytų jūrą, kurios kilmė tada dar nebuvo žinoma.
Fotografavimas iš kosminių aparatų
Pirmosios nuotraukos, kurias į Žemę perdavė tarybinė automatinė stotis” Luna - 3”, turėjo didžiulę reikšmę, nors buvo neryškios, ir dėl to daug detalių interpretuota neteisingai (Raktas). Štai pailga juosta, besitęsianti skersai per visą skritulį, buvo palaikyta didele kalnų virtine ir pavadinta “tarybine”. Vėliau darytos nuotraukos parodė, kad tai tik šviesus kraterio spindulys. Taip buvo iki “Lunar Orbiterių” skrydžių, kurių dėka Mėnulio tyrimai žengė didelį žingsnį pirmyn. Labai reikšmingai ir trys sėkmingai “Reindžerių” skrydžiai: šios stotys prieš nukrisdamos į Mėnulio paviršių per paskutines minutes jį fotografavo ir perdavė į Žemę kelis tūkstančius nuotraukų.
Nepaisant to, kad “Lunar Orbiterių” programa buvo labai plati (gauta tūkstančiai nuotraukų), dar liko nemažai sręstinų klausimų.”Lunar Orbiterių” paliktas spragas užpildė “Apolonų” programa (iš pradžių planuota 21 skrydis). Iš pirmųjų pilotuojamų erdvėlaivių buvo fotografuojamos būsimųjų vietos: pavyzdžiui, iš “Apolono-10” nufotografuota Ramybės jūra (Mare Tranquillitatis) - “Apolono-11” nusileidimo vieta.
Krateriai su spinduliais
Spinduliais apkaišyti krateriai ir procesai, kurių metu jie susidarė, dar nėra galutinai ištirti. Tai, matyt, patys jauniausi stambūs Mėnulio dariniai: spėjama, kad Koperniko ir Ticho kraterių amžius neviršija milijardo metų. Tačiau kol neturime iš ten atgabentų uolienų bandinių, griežtai šito teigti negalima. Paskutinis “Servejoras” nusileido ant Ticho kraterio išorinio šlaito ir parodė, kad paviršiusčia labai nelygus. To ir tikėtasi, nes jau iš infraraudonųjų spindulių tyrimų (juos atliko amerikiečiai Dž. Saris ir R. V. Šorthilis) buvo žinoma, kad Tichas per Mėnulio užtemimą arba naktį atšąla lėčiau negu aplinkinės sritys - taip gali būti dėl skirtingos grunto sandaros. Panašaus pobūdžio ir kiti spinduliais apkaišyti krateriai, kažkada nevykusiai pavadinti karštomis dėmėmis. Tai nereiškia, kad juose yra koks nors vidinis šilumos šaltinis,tiesiog tamsoje karštųjų dėmių temperatūra būna šiek tiek aukštesnė negu Mėnulio sričių.
Buvo iškelta hipotezė, kad spindulius turintys krateriai susidarė kitaip negu kiti, bet tai neįtikėtina. pavyzdžiui, nėra esminio skirtumo tarp įspūdingo, ilgų spindulių sistemą turinčio Ticho ir truputį didesnio, bet be spindulių Teofilo kraterio. Skiriasi tik jų aplinka; Tichas yra kalnų rajone, o Teofilas - didelės kraterių virtinės narys.
Mėnulio tyrinėjimai
“Apolonų” skrydžiai į Mėnulį iš esmės buvo žvalgomieji. Viskas, ką buvo įmanomą tada padaryti - tai nugabenti tris žmones į Mėnulio apylinkes, du jų trumpam nutupdyti Mėnulio paviršiuje, po to visą įgulą saugiai grąžinti į Žemę. Nebuvo numatyta jokių išsigelbėjimo priemonių, jei nuleidžimoji kabina sugestų Mėnulyje; be to, skrydžio trukmė buvo labai ribota. Nepaisant to “Apolono” programa buvo labai svarbi didelės Mėnulio tyrimų programos dalis. Ji parodė, kad įmanoma kada nors ateityje įkurti Mėnulio bazes.
Sunkumai Mėnulyje
Neverta kalbėti apie tai, kad Mėnulį pavyktų paversti antrąja Žeme. Svarbiausia kliūtis - Mėnulyje nėra atmosferos. Gaila, bet neįmanoma sukurti Mėnulyje kvėpuoti tinkamą atmosferą. Mažas pabėgimo greitis rodo, kad Mėnulyje negali išsilaikyti tanki, panaši kaip Žemėje atmosfera. Be atmosferos nėra ir negali būti vandens. Buvo tikėtasi, kad įmanoma gauti vandens iš Mėnulio uolienų, bet dabar Žinoma, jog jo ten nėra. Beviltiška rasti ledo po išoriniu Mėnulio grunto sluoksniu. Mėnulio naujakuriai ateityje turės viską pasiimti iš Žemės, ir praeis dauk laiko, kol Mėnulio bazė galės veikti savarankiškai.
Mėnulio bazių kūrimas
Pirmąsias Mėnulio bazes planuojama įkurti XXI a. pradžioje. Tuomet veikiausiai jau bus daug padaryta kuriant orbitines stotis, ir ateis palankus metas nuskrieti į Mėnulį. Galimas daiktas, pirmiausia į Mėnulį bus nugabentos tam tikros medžiagos ir irengimai, kad atvykę kosmonautai rastų ne tuščią vietą.
Pirmasis būstas gali būti nuleidžiamosios kabinos. Ši pradinė Mėnulio tyrimų stadija truks neilgai, tikimasi, kad greitai bus sukurti ir įgivendinti sudėtingesni projektai. Vienas 4 d-mečio projektų siūlė įrengti seriją kupolų, kuriuos laikytų viduje esantis oras, o šliuzų sistema leistų įgulos nariams įeiti ir išeiti. Tokį projektą galima realizuoti, nes dabar jau žinoma, kad Mėnulyje beveik negriasia meteoritų bombardavimas, taigi nėra problemų dėl paliginti trapios kupolų konstrukcijos. Iki “Apolonų” skrydžių manyta, kad norint išvengti meteoritų, būstas Mėnulyje būtinai reikės įrengti giliai po grunto sluoksniu.
Net sukūrus daugiakarčius kosminius lėktuvus, kelionės iš Žemės į Mėnulį tebebus labai brangios, ir teks visais įmanomais būdais mažinti tiekimo skrydžių skaičių. Viskas, net ir atliekos, ypač oras, turės būti panaudota uždarame gyvybės cikle. Žmonės Mėnulyje praleis nemažai laiko, dėl to būtina sudaryti jiems kiek įmanoma geresnes sąlygas. Bazės viduje žmonės turėtu sąlygas nusivilkti skafandrus ir jaukiai jaustis, žinoma, kiek tai įmanoma, kai traukos jėga prilygsta vos 17% Žemės traukos. Neišvengiamai iškils ir poilsio problema. Be abiejo, į Mėnulį bus nugabenta knygų, kino filmų, muzikos įrašų, bet kaip atgauti fizines jėgas? Matyt, ilgainiui atsiras įvairios naujos sporto šakos, pritaikytos 6 kart silpnesnei traukos jėgai.
Gyvenimas Mėnulyje
Gabenti visus maisto produktus iš Žemės nepraktiška ir, matyt, bus stengiamasi išvesti tokius maistui tinkamus augalus, kurie augtų Mėnulyje. Žinoma, atvirame Mėnulio grunte tai neįmanoma, bet patalpose juos būtų galima auginti hidroponiniu būdu, tai yra visai be grunto. Augalai pakabinami ant tinklų rezervuore ir maitinami skystomis maisto medžegomis, cirkuliuojančiomis po jais. Šis būdas jau išmėgintas, gauta gerų rezultatų, tad, rodos, nėra kliūčių jį taikyti Mėnulyje.
Pirmosiose Mėnulio bazėse veikiausiai gyvens mokslininkai. Tai gali būti fizikai, atliekantys savo darbus mažesnio sunkio, aplinkui plytinčio didelio vakuumo sąlygomis, taip pat tiriantys įvairių rūšių kosminį spinduliavimą; čia įsikūrusių astronomų darbui netrukdys atmosfera; Mėnulyje galės dirbti chemikai, biologai, medikai - žodžiu, visų mokslo sričių atstovai.
Tai bus antroji Mėnulio apgyvendinimo stadija. Vėliau bazė darysis vis savarankiškesnė, bus galima bent trumpam laikui priimti į ją ne tik mokslininkus, bet ir kitų profesijų žmones. Galimas daiktas, kad po 100 metų mintis apie atostogas Mėnulyje jau nieko nebestebins. Tuomet, ko gero, jau bus Mėnulyje gimusių vaikų, kurie savo namais laikys ne Žemę, o Mėnulį. XXI a. pabaigoje Mėnulyje tikriausiai egzistuos ne viena, o daug bazių skirtų įvairiausiems tikslams.
Astrofizika
2009-12-23
Astrofizika yra labai svarbi fizikos mokslo dalis, labai daug prisidėjusi prie fizikos mokslo ugdymo, jo raidos, daug gilesnio ir universalesnio fizikos dėsnių supratimo. Pavyzdžiui, žvaigždžių spektrų tyrimai sąlygojo jonizacijos teorijos raidą, žvaigždžių energijos šalutinių paieškos stimuliavo branduolinės fizikos, tarpžvaigždinės medžiagos spektrų analizė padėjo aptikti atomų metastabiles būsenas, kosminių mazerių tyrinėjimai prisideda prie kvantinės elektronikos raidos, glaudžių dvinarių pulsarų sistemų stebėjimai sutvirtino mūsų žinias apie gravitacines bangas, žvaigždžių aktyvumo reiškinių, supernovų ir jų likučių ūkų, planetų magnetosferų, neuroninių žvaigždžių magnetosferų, galaktikų su aktyviais branduoliais stebėjimai teikia duomenų apie magnetohidrodinamines bangas, sudėtingą plazmos sąveiką su magnetiniais laukais, elektrintųjų dalelių greitinimą iki reliatyvistinių greičių, kosminių spindulių sąveiką su magnetiniais laukais, fotonais ir dujų dalelėmis. Gretinant reliktinių radijo fotonų charakteristikas su Metagalaktikos sandaros, jos plėtimosi duomenimis, kuriami ir tobulinami Mūsų Visatos kilmės ir evoliucijos scenarijai. O tai savo ruožtu daro didžiulę įtaką pieningosios lauko teorijos, supersimetrijos teorijos sukūrimui ir tobulinimui, bendrosios reliatyvumo teorijos, kvantinės lauko teorijos, teorinės fizikos žinių apie elementariąsias daleles bei jų sąveikas, apie fizikinį vakuumą tobulinimui. Dangau kūnai ir jų sistemos yra ypač gera fizikos laboratorija, kurioje galima stebėti, kaip elgiasi materija esant nepaprastai įvairioms, kartais labai kraštutinėms Žemės laboratorijose toli gražu neįgyvendinamoms sąlygoms. Štai dujos ir dulkelės kai kuriose molekulinių debesų vietose yra atšalusios iki 10-20 K. ir priešingai, prieš pat supernovos sprogimą jos šerdyje temperatūra gali viršyti net 1011 K. vadinamųjų vainikinių dujų kontinuumas, užpildantis visą Galaktikos tūrį , yra tokio mažo tankio, kad kiekvienai šių dujų dalelei tenka po 1000 cm3 telpa net milijardas tonų masės. Astrofizikai susiduria su 1017 A/m stiprio magnetiniu lauku, su 1020 voltų elektrinio lauko įtampa su 1020 amperų stiprio elektros srovėmis. Astrofizikos laimėjimai įdomūs ir chemijos mokslui. Naudojantis astrofizikos metodais, planetose, kometose, žvaigždėse, tarpžvaigždinėje medžiagoje randama daug įvairių molekulių ir radikalų. Tarp jų yra daug tokių, kurios įdomios organinei chemijai ir net biologijai, bandančiai įminti gyvybės atsiradimo paslaptį. Tiriant planetas ir jų palydovus, astronomija labai glaudžiai persipina su geologija, geografija, geodezija, geochemija, geofizika. Galima sakyti, kad iš visų šių mokslų junginio susiformavo atskira planetas visapusiškai tirianti mokslo šaka – planetologija. Specifinis astronomijos bruožas – jos eksperimentų neįmanoma atlikti už saulės sistemos ribų. O ir saulės sistemos ribose eksperimentų galimybės kol kas dar labai labai nedidelės. Tai mėnulio, saulės ir kaikurių planetų radiolokacija bei kosminių aparatų lankymasis Mėnulyje, Veneroje ir Marse. Pro kitas planetas, asteroidusir kai kurias kometas kosminiai aparatais tik palyginti nedidelio atstumu praskriejo, į juos dar nepatekdami. Taigi, beveik visa informacija gaunama vien tik iš sugebėjimų. Daugiausia informacijos teikia elektromagnetinės bangos. Dažniausiai naudojami regimosios šviesos, artimieji ultravioletiniai (UV), artimieji infraraudonieji infraraudonieji (IR) spinduliai. Visis šie spinduliai sudaro vadinamąjį optinį spektro ruožą. Šiuos spindulius praleidžia atmosfera, ir todėl juos galima registruoti optiniais teleskopais iš žemės paviršiaus. Tolimųjų UV ir tolimųjų IR spindulių Žemės atmosfera nepraleidžia. Jie registruojami optiniais teleskopais, kosminių aparatų iškeltais virš žemės atmosferos, arba balionų ir lėktuvų pakeltais į aukštutinius atmosferos sluoksnius. Rentgeno spinduliams registruoti reikia specialios konstrukcijos teleskopų, iškeltų virš atmosferos. Gama spinduliai registruojami jau nebe teleskopais, o specialiais skaitikliais, irgi iškeltais virš atmosferos. Milimetrines, centimetrines, metrines ir dekametrines radijo bangas priima radijo teleskopai iš žemės paviršiaus. Informacijos atneša ir neutriniai, mus pasiekiantys iš saulės ir iš supernovų gelmių. Įvairiuose kosminiuose aparatuose įrengti specialūs detektoriai registruoja į Saulės patekusias kosminių spindulių daleles. Bandoma užregistruoti ir gravitacines bangas.
Visuomenės sveikata
2009-09-10
Eurostrategija “Sveikata visiems XXIa." Gyventojų sveikatos rodikliai. Gyventojų sergamumo rodikliai. Gyventojų mirtingumo rodikliai. Atmosferos oras ir sveikata. Mobilūs atmosferos oro taršos šaltiniai. Teršalų poveikis sveikatai. Oro apsaugos priemonės. Vandens užterštumas ir gyventojų sveikata. Dirvožemio kokybė ir sveikata. Aplinkos ir sveikatos monitoringo sistema. Aplinkos saugos programos. Medicinos atliekų tvarkymas. Vaikų sveikata. Rūkymas. Alkoholis. Narkomanija. Globos namų auklėtiniai. Maistas ir sveikata. Apsinuodijimai maistu. Jų profilaktika. Profesinė sveikata. Kompiuteriai ir sveikata. Žalingų veiksnių įtaka žmogui.
Ekologijos terminų žodynėlis
2009-08-27
Geras ekologijos terminų žodynėlis nuo A iki Z
Ekologijos paskaitų konspektas
2009-08-27
Žodis EKOLOGIJA yra kilęs iš graikų kalbos oikos –namas, logos –mokslas. Tai mokslas apie namus arba detaliau galima įvardinti - apie aplinką, kurioje mes ir visos kitos gyvos būtybės bei organizmai būna , gyvena ir veisiasi. Vokiečių biologas Ernstas Hekelis 1866 m. pirmasis įprasmino ekologijos terminą. Jis rašė: “Ekologiją mes laikome gamtos struktūros žinojimą, visų gyvūnų santykių su jų neorganine ir organine aplinka tyrimą, pirmiausia apimantį jos draugiškus ir nedraugiškus ryšius su tais gyvūnais ir augalais, su kuriais ji tiesiogiai ir netiesiogiai kontaktuoja – vienu žodžiu, ekologija yra visų sudėtingų tarpusavio ryšių, Darvino vadintų Kovos už būvį sąlygomis, tyrimas.”
Jupiteris ir jo palydovai
2009-07-09
Tai didžiausia ir masyviausia saulės šeimos planeta. Jupiterio masė didesnė už visų kitų didžiųjų planetų bendrą masę net pustrečio karto. Tačiau iki Saulės masės jam dar toli gražu: iš vienos Saulės būtų galima padaryti beveik 1050 tokių kosminių kūnų kaip Jupiteris. Vidutiniškas Jupiterio tankis – pats artimiausias Saulės tankiui: 0,08 g/cm3 mažesnis už jos tankį. Nepaisant didumo, Jupiteris yra mikliausia planeta, pustrečio karto greičiau negu Žemė apsisukanti apie savo ašį.
Chemijos pramonė Lietuvoje yra sutelkta keliose stambiose gamyklose: „Lifosa” Kėdainiuose ir "Achema" Jonavoje, kurios gamina trąšas, "Akmenės cementas" ir "Mažeikių nafta", "Panevėžio stiklas" bei farmacijos įmonės "Sanitas" ir "Endokrininiai preparatai" Kaune. Tačiau būtent didžiausios ir pavojingiausios chemijos įmonės labiausiai ir rūpinasi savo saugumu, norėdamos išsaugoti gerą reputaciją.
Žemės atmosfera
2009-07-09
Žemė – nuostabi planeta. Didžiulį Žemės rutulį gaubiantis plonas atmosferos sluoksnis tarsi šydas saugo mūsų planetą nuo stingdančio kosminio šalčio, pražūtingo Saulės radiacijos poveikio ir nuo jos sklindančių ultravioletinių spindulių. Mums kvėpuoti reikia deguonies. Tačiau įpratome, kad jis būtų sumaišytas su azoto dujomis, kurios kvėpuojant nekinta. Natūraliai gamtoje nusistovėjo apytiksliai pastovus tūrinis azoto ir deguonies dujų santykis.
Žmogus ir gamta
2009-07-09
Visos ekosistemos pasižymi glaudžiais ryšiais tarp gyvosios ir negyvosios gamtos komponentų užimamoje erdvėje.Ekologinė niša – tai biotinių ir abiotinių veiksnių, nuo kurių priklauso organizmo vieta biocenozėje ir ekosistemoje, kompleksas. Svarbiausias globalines problemas galima suskirstyti į 3 grupes: 1. techninės- ekonominės, susijusios su musu planetos gamtos išteklių išeikvojimu. 2. ekologinės, kylančias dėl gamtinės aplinkos taršos įvairiomis gamybos atliekomis ir susijusiais su ekologinės pusiausvyros sutrikimu sistemoje žmogus – gyvoji gamta.
Oras yra esminis aplinkos komponentas gyvybei palaikyti, kurio kiekvieną dieną per plaučius prafiltruojama apie 12m3. Žmogus be oro gali išgyventi tik keletą minučių, nes ore esantis deguonis yra būtinas organizmo medžiagų apykaitai palaikyti. Nuolat kvėpuojant užterštu oru organizme pamažu kaupiasi kenksmingos medžiagos, todėl esant nedidelėms teršalų koncentracijoms, oro taršos poveikis organizmui pasireiškia tik po tam tikro laiko.
Paukščių tako nagrinėtojai
2009-07-09
Saulės sistema, kurios centre spindi Saulė, yra nedidelė dalelė maždaug 200 mlrd. žvaigždžių jungiančios sistemos, vadinamos Galaktika. Tai paplokščia sistema, ir žiūrint išilgai jos pagrindinės plokštumos, viena kryptimi matome daug žvaigždžių. Dėl to žvaigždės Paukščių Take atrodo išsidėsčiusios labai tankiai ir vietomis net susilieja.
Vanduo - gyvybės šaltinis
2009-07-09
Vanduo yra gyvybės šaltinis nes,praktiškai be vandens,visų pirma,visi gyvieji organizmai tiesiog negyventų. Vanduo,gyvybės šaltinis nes,bangos nurodo judejimą,vanduo nėra statiškas,jis teka,"tekina" kitus(daiktus,pvz.,valtį),vadinas,vanduo tai ne tik gyvybės šaltinis,bet ir jis pats savaime yra gyvas.
Saulė
2009-07-09
Vienas įspūdingiausių reiškinių Saulės vainike, tai iškyšuliai. Per amžius šie iškyšuliai buvo stebimi teleskopais Saulės užtemimų metu, kur jie pasirodydavo raudoni, ugnies pavidalo protuberantai iškildami aukštai virš Saulės. Kai kurie, ramieji protuberantai gali kyboti daug valandų, dienų ir net savaičių, pakilę virš Saulės paviršiaus dešimtis tūkstančių kilometrų. Kiti, aktyvesni protuberantai iškyla į viršų arkos pavidalu, kuri lėtai banguoja aukštyn žemyn. Panašūs, tačiau rečiau išsiveržiantys protuberantai pasirodo išmesdami karštų dujų čiurkšles nuo 700km/s iki 1300km/s greičiu į Saulės vainiką.
Stichijos
2009-07-09
Stichijos: žemė, oras, vanduo, ugis – padeda žmogui išgyventi, tačiau kartais jos įsisiautėja. Blogaja prasme stichija - tai dažniausiai neprognozuojama, nevaldoma ir nuo mūsų nepriklausanti gamtos jėga griaunanti ir naikinanti viską savo kelyje. Potvyniai, liūtys, gaisrai, ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, tornadai, sausros, lavinos, nuoųliaužos, cunamiai – tai tik keletas gamtos teikiamų „džiaugsmų“. Jos užklumpa netikėtai, kaikurių mes net negalime prognozuoti. Kai kurios nusiaubia mūsų miestus, o mes nieko negalime padaryti.
Geografija
2009-07-09
Manoma, kad Žemė susidarė prieš 4,5 – 4,6 mlrd. Metų, o gyvybė atsirado prieš 3,5 mlrd. metų. Jei Žemę palygintume su moterimi, tai: apie pirmuosius jos 7- ius metus biografai nieko nežinojo; 2) dabartinis vaizdas yra paskutinių 6- ių tos moters metų padarinys; 3) ji sužydėjo sulaukusi brandaus amžiaus; 4) kol jai nesukako 42 m., jos žemynai buvo be visiškos gyvybės; 5) žydintys augalai pasirodė tik 45- aisiais jos gyvenimo metais. Tuo metu vyko ir superžemyno skilimas į gabalus, o naminiai gyvuliai buvo dinozaurai; 6) dinozaurai išnyko prieš 8 mėnesius;
Europos Sąjunga ir Lietuva
2009-07-09
Darbo problematiškumas – oro tarša kenkia tiek mūsų aplinkai, tiek ir sveikatai: nuo rūgščiųjų lietų nudegintų miškų iki dūstančių nuo didžiausios ozono koncentracijos miestų, nuo Skandinavijos ežerų, kuriuose nebėra jokios vandens augalijos ir gyvūnijos iki dumbliais apaugusių tvenkinių. Po dvejų atkaklių derybų metų Europos Parlamentas ir Taryba išleido teisės aktus, kuriais siekiama sumažinti didžiųjų šiluminių elektrinių išmetamų teršalų kiekį ir nustatyti griežtas keturių didžiausių teršalų išmetimo leistinas ribines vertes.
Ozono sluoksnis
2009-07-09
Po audros sakoma: kvėpuokite ozonu – tai sveika. Bet kai didelius miestus užklumpa karštis, ekologai su nerimu seka, kaip ore auga to paties ozono koncentracija ir perspėja – geriau neikite iš namų. Ir tai dar ne visi fokusai, kuriuos gali iškrėsti dujos su chemine formule O3. Iš ties magijos savybes šiose dujose aptiko medikai ir kosmetologai. Žinoma, kad planetoje ozonas apsaugo visa, kas gyva, sulaikydamas žalingus ultravioletinius spindulius ir kartu sugerdamas žemės ultravioletinį spinduliavimą.
Vanduo ir žmogus
2009-06-25
Vandens tarša. Sveika mityba. 2 vid. m – klos rajone tirtų šachtinių šulinių vandens cheminės analizės duomenų suvestinė. Šulinių skaičius (%), kuriuose nitratų kiekis viršija DLK. Vidutinis karbonatinis kietumas rajonuose. Vanduo upėse. Vandens kokybės rodikliai. Sena kaip pasaulis, bet tikra tiesa – be vandens mūsų planetoje nebūtų gyvybės. Be maisto žmogus gali išgyventi iki dviejų mėnesių, be vandens – vos kelias paras. Vanduo sudaro apie du trečdalius visų gyvosios gamtos organizmų, o žmogaus kūno masės - 70%.
Vadinamieji pirminiai kosminiai spinduliai - tai realityvistiniai protonai, elektronai, helio, taip pat negausūs sunkesniųjų elementų branduoliai, kurių kiekvieno energija ne mažesnė kaip šimtai megaelektronvoltų (MeV). Atlėkę iš Galaktikos platybių, Saulės, po truputį ir iš Jupiterio, jie iš visų pusių daužo Žemės atmosferą: kas sekundė į 1cm3 sminga kelios tokios reliatyvistinės. Daugumos kosminių spindulių dalelių energijos siekia kelis šimtus MeV-1 GeV. Dalelių su kelių gigaelektronvoltų energija yra jau truputį mažiau. Dar didesnių energijų link dalelių skaičius iš pradžių lėtai, o paskui vis greičiau mažėja.
Moralė
2008-10-27
Kalbėjimo įskaitos medžiaga.
Interpretacijų pavyzdžiai
2008-10-24
Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana, Maironis, Vincas Krėvė, Jonas Aistis, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Grušas, Bronius Radzevičius, Antanas Škėma, Vincas Mykolaitis-Putinas.