Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 205 rezultatai

Darbo tikslas – įvertinti kredito suteikimo galimybę. Darbo uždaviniai: Apibūdinti kreditų kainos dedamasias dalys; Apibūdinti ir įvertinti įmonės istoriją, akcininkus, išanalizuoti konkurencinę aplinką, įmonės pirkėjus bei tiekėjus; Sudaryti pinigų srautų ataskaitą; Atlikti vertikalią ir horizontalią įmonės pelno/nuostolio ir balanso analizę; Įvertinti įmonės finansinės būklės rodiklius; Priimti sprendimą dėl lizingo suteikimo galimybės; Pateikti išvadas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (51 psl., 177,92 kB)
Tarptautiniai finansai ir jų vaidmuo ekonomikoje- detali analizė. ĮVADAS 3 1. TARPTAUTINIAI FINANSAI 4 1.1 Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas 5 1.2. Tarptautinės finansų institucijos 7 2. TARPTAUTINĖ PREKYBA 9 3. UŽSIENIO PREKYBOS NAUDA EKONOMIKOJE 13 4. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKOS PRIEMONĖS 14 IŠVADOS 17
Finansai  Referatai   (18 psl., 38,01 kB)
Šiuolaikinė tarptautinė prekyba – neatskiriama kasdieninio gyvenimo dalis. Viena su kita prekiaudamos šalys gali įsigyti užsieninių prekių žemesnemis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis iš prekybos stengiasi gauti naudos. Tarptautinė prekyba sudaro galimybes plėtoti specializaciją ir geriau panaudoti kiekvienos šalies ekonominius išteklius.
Administravimas  Kursiniai darbai   (22 psl., 63,77 kB)
Nekilnojamojo turto samprata.Nekilnojamasis turtas, kaip ekonominių – teisinių ir socialinių santykių kompleksas.Nekilnojamojo turto plėtotės strategija.Investavimo strategijos samprata.Pagrindiniai nekilnojamojo turto investavimo proceso dalyviai.Nekilnojamojo turto investavimo procesas.Investuotojo tikslai ir investavimo priežastys.Investavimo strategijos įgyvendinimas.Strategijos ypatumai pereinamuoju laikotarpiu.Krizė Gyvenamojo nekilnojamojo turto rinkos apžvalga 2008 metais, 1 pusmetis.Nekilnojamojo turto rinka.JAV ekonomika 2010 metais.Išvados
Administravimas  Kursiniai darbai   (36 psl., 642,03 kB)
Audito darbas apie ilgalaikio materialiojo turto audita.
Finansai  Referatai   (13 psl., 34,34 kB)
Šio darbo tikslas - panagrinėti užimtumo pokyčius Lietuvoje integracijos į Es sąlygomis. Apžvelgti, kaip vykdoma ekonominį aktyvumą ir užimtumą didinanti politika, kuriamos naujos darbo vietos Lietuvoje bei siekiama visiško užimtumo. Jame aprasyti integracijos samprata, principai, ekonomines integracijos lygiai,darbo rinka ir uzimtumas,nedarbas, visisko uzimtumo siekis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (35 psl., 74,23 kB)
VERSLO ĮMONIŲ VEKSELIAI, JŲ FUNKCIONAVIMO YPATUMAI IR REIKŠMĖĮVADAS1.Vekselio sąvoka2. Vekselių rūšys 3. Atsiskaitymo vekseliais mechanizmas 4.Vekselio turinys ir mokėjimo terminai 5. Vekselių inkasavimas, diskontavimas ir kreditavimas 6. Antrinės rinkos vekseliai. PRAKTINĖ DALIS IŠVADOS
Administravimas  Analizės   (15 psl., 37,04 kB)
Lietuviu iskaita
2011-04-17
Ar svarbu išsagoti senamiesčius, senus dvarus, jų parkus?
Pinigų vertės problemos.
Ekonomika  Referatai   (23 psl., 69,28 kB)
Tyrimo aktualumas. Rinkos ekonomika pasižymi neapibrėžtumu, versle nuolat pasitaiko netikėtumų, nesėkmių, rizikos. Finansinės veiklos vertinimas teikia labai daug naudingos informacijos, kuria remiantis galima priimti tikslesnius ir labiau pagrįstus operatyvinius, taktinius bei strateginius verslo sprendimus, ir kurią tinkamai naudojant galima sumažinti iškylančią riziką bei išvengti daugelio problemų. Neretai įmonės finansinei veiklai įvertinti ir prognozuoti vadovybė apsiriboja vien tik finansine atskaitomybe ir joje atsispindinčiais veiklos rezultatiniais rodikliais. Tačiau numatant įmonės perspektyvas ir planuojant veiklą būtina išsamesnė šių ataskaitų analizė, daugiau dėmesio skiriant rodiklių dinaminiams, struktūriniams pokyčiams, įvairių veiksnių įtakos nustatymui. Finansinė analizė, nors ir tiria praėjusių laikotarpių rodiklius, tačiau ji orientuota į ateitį. Vienas iš svarbiausių jos tikslų – numatyti įmonės veiklos perspektyvas. Įmonių vadovai, verslininkai, kaip ir daugelis žmonių, kuria ateities planus, neįvertindami daugelio vidinių ir išorinių veiksnių, neįvertina įmonės finansinės analizės reikšmės. Ši UAB “House“ finansinė analizė atspindi, kaip svarbu yra laiku įvertinti esamą įmonės būklę, numatyti jos ateities perspektyvas, galimas grėsmes (bankrotą). Tyrimo objektas. UAB „House“ finansinė veikla ir jos rezultatai per 2005 – 2007 metų laikotarpį. Tyrimo tikslas. Remiantis literatūroje pateikiama finansinės veiklos įvertinimo bei prognozavimo metodika, naudojantis įmonės finansinių ataskaitų duomenimis, įvertinti UAB „House“ finansinę veiklą 2005-2007 metais bei nustatyti tolesnę įmonės veiklos tendenciją. Pagrindiniai informacijos šaltiniai. Įmonės UAB “House” balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos (jos yra pateiktos prieduose). Įmonės finansinės atskaitomybės analizė bus atliekama šiais būdais: a) horizontaliąja ir vertikaliąja analize; b) lyginimo būdu; c) santykinių rodiklių analize; d) SSGG, 5C analize; e) bankroto galimybės diagnostika; f) grafiniu būdu; g) detalizavimo ir apibendrinimo būdais.
Vadyba  Analizės   (30 psl., 759,72 kB)
finansine analize AB APRANGA
Elektronika  Kursiniai darbai   (37 psl., 122,45 kB)
makroekonomikos uzdaviniai
Socialinis darbas  Uždaviniai   (30 psl., 102,27 kB)
Daugelį metų atgal, bankų veikla tapo labai svarbiu akcentu kiekvienos šalies ekonomikoje, taip pat žmonių gyvenime ir versle. 2006-2008 metų laikotarpis buvo labai permainingas. 2006-aisiais Lietuvos ūkis, nežymiai, bet augo, o 2007 metais pasiekė didžiausią ekonomikos augimo tempą, daugelis įmonių uždirbo didžiulius pelnus ir bankai nebuvo išimtis. Pagal Lietuvos banko duomenis visi Lietuvoje, veikiantys komerciniai bankai dirbo pelningai, išaugo žmonių pasitikėjimas, didėjo klientų skaičius. Tačiau prasidėjusi ekonominė krizė 2008 metų pabaigoje, labai paveikė Lietuvos ekonomikos augimą, bankams šis laikotarpis buvo gana įtemptas, kurio metu, prieš tai nors ir nežymiai, tačiau augę, indėliai ir bankų turtas – sumažėjo. 2008 metais bankų turto ir paskolų augimo tempai buvo mažiausi per pastaruosius kelerius metus, o šalies bankuose laikomi indėliai taip pat sumažėjo.
Finansai  Analizės   (21 psl., 73,6 kB)
darbas nėra silpnas,kruopsčiai ir puikiai atliktas. įvertinimas buvo nežemas už šį darba.
Ekonomika  Referatai   (30 psl., 56,98 kB)
Lietuvos įmonės dabar išgyvena labai daug įvykių, turinčių įtakos jų finansinei būklei, veiklos rezultatams, stabilumui ir plėtrai. Neigiamą įtaką jų veiklai daro šalies ekonominiai ir politiniai pokyčiai, infliacijos svyravimai, nestabili finansų ir mokesčių sistema, bankų krizė ir kiti veiksniai. Labai pasikeitė išorės aplinka (ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mastu), daugelis įmonių nesugebėjo prie jos prisiderinti, priimti reikalingus sprendimus pertvarkant įmonės organizacinę valdymo struktūrą, numatant svarbiausius tikslus ir strategijas. Tai, savo ruožtu, privedė tokias įmones prie žlugimo.
Vadyba  Referatai   (18 psl., 31,67 kB)
Paskutinio kurso finansų egzamino paruoštukė.
Finansai  Paruoštukės   (2 psl., 20,37 kB)
Turizmas yra viena svarbiausių aktyvaus poilsio rūšių ir viena veiksmingiausių žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimo priemonių. Žodis „turizmas“ kilęs iš lotynų kalbos(„turn“- sukimas, sukutis – vilkutis), reiškiantis kelionę iš vienos vietovės į kitą, tačiau grįžtant į pirmąją. Turizmas gali būti suprantamas kaip geografinis reiškinys, nes žmonės keliauja iš savo gyvenamosios vietos pro šalį arba į užsienį. Lankomos vietos pasižymi gražiais unikaliais peizažais, istoriniais bei kultūriniais paminklais bei savita tautos kultūra. Tačiau turizmo plėtotei reikalingi geografiniai tyrimai. Šalyse, priimančiose keliautojus, atliekamas regiono funkcinis tyrimas, reljefo sandaros įvertinimas ir jo panaudojimo turizmui galimybės.
Geografija  Kursiniai darbai   (27 psl., 2,98 MB)
Demo versija gali naudotis kiekvienas vartotojas neatsižvelgiant į naršyklę. Užtikrinant saugumą bankas prašo kliento identifikavimo, patvirtinančio PIN kodo bei slaptažodžio.
Administravimas  Pateiktys   (8 psl., 26,97 kB)
1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas nulėmė Lietuvos banko veiklos pobūdį 1994-1996 metais. Šiuo įstatymu buvo įteisintas specialus pinigų politikos režimas - valiutų valdybos modelis. Litas buvo susietas su JAV doleriu absoliučiai fiksuotu keitimo santykiu 4 : 1.
Finansai  Referatai   (13 psl., 16,14 kB)
Baigiamojo darbo objektas - turizmo paslaugų kokybė UAB „Kelvita“. Šio darbo tikslas - remiantis įgytomis teorinėmis žiniomis, išanalizuoti ir įvertinti UAB “Kelvita” turizmo paslaugų kokybę ir nužymėti jos tobulinimo kelius. Pagrindiniai darbo uždaviniai: pateikti atvykstamojo turizmo apžvalgą šalyje ir Vilniaus regione; išanalizuoti turizmo paslaugų kokybės teorinius aspektus; įvertinti esamą turizmo paslaugų būklę turizmo agentūroje „Kelvita“; nužymėti turizmo paslaugų kokybės tobulinimo galimybes UAB „Kelvita”.
Administravimas  Diplominiai darbai   (46 psl., 100,45 kB)
Ateities sandoriai
2010-11-24
Išvestiniai instrumentai šiuo metu yra modernių finansų rinkų paskutinis mados žodis. Išvystytų, brandžių vertybinių popierių rinkų patirtis liudija, kad išvestiniai vertybiniai popieriai labai pagyvina visą vertybinių popierių rinką, suteikia jai daugiau mobilumo, įvairumo, lankstumo. Sandoriai su išvestiniais vertybiniais popieriais suteikia daugiau galimybių manevruoti nei sandoriai su tikraisiais vertybiniais popieriais, suteikia galimybę smarkiai sumažinti investuotojo riziką ir padidinti rinkos likvidumą. Pagal Lietuvos banko apibrėžimą, išvestiniai finansiniai instrumentai – sandoriai, sudaromi vieno ar daugiau pirminių finansinių instrumentų (akcijos, jų paketai, akcijų indeksai, fiksuotos palūkanų normos vertybiniai popieriai, nacionalinė ir užsienio valiuta, palūkanas kaupiantys instrumentai (indėliai ar paskolos)) pagrindu, kai išvestinių finansinių instrumentų objekto ateities kaina išvedama iš pirminių instrumentų objekto kainos, esančios rinkoje sandorio sudarymo metu priklausomai nuo pinigų laiko vertės (palūkanų normos) ir opcionų atveju, numatomo kainų pokyčio (angl. volatility).
Finansai  Referatai   (19 psl., 141,26 kB)
Darbas ekonomikoje – esminis gerovės šaltinis ir konkurencingumo prielaida. Susiformavus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas, tai – pagrindinė įvairių šalių darbo rinkos problema, kuri šiuo metu aktuali ir Lietuvoje. Su nedarbo problema Lietuva susiduria nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pirmosios nedarbo priežastys tuo laikotarpiu buvo intensyviai vykdomos reformos, planinio ūkio transformacija į rinkos ūkį bei užsilikę sovietiniai reliktai. Vienas iš pagrindinių ekonomikos teiginių yra tas, kad bet kokie ekonominio mechanizmo pokyčiai tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia užimtumo pokyčius. Naujumas, aktualumas. Šiuo metu dažnai pasaulyje minima problema yra nedarbas. Jis sukelia ne tik ekonominius, bet ir įvairius socialinius neigiamus padarinius. Masinis darbuotojų atleidimas, gyvenimo lygio smukimas, artėjimas prie skurdo ribos, žmonių dvejonės dėl laukiančio rytojaus, nedarbo nulemtų kitų makroekonominių rodiklių blogėjimas – visa tai linksniuojama kiekvieną dieną. Visi supranta šio reiškinio didėjančią grėsmę ir stengiasi ieškoti būdų, kaip užkirsti tam kelią. Šiame darbe bus nagrinėjama situacija Lietuvos darbo rinkoje nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų, bandysime išsiaiškinti, kaip buvo kovojama su nedarbu bei jo sukeltomis pasekmėmis, kas yra daroma dabar ir kokių teigiamų bei neigiamų perspektyvų galima tikėtis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (71 psl., 898,7 kB)
Apskaita atsirado daugiau kaip prieš tūkstantmetį iki mūsų eros. Šio amžiaus pabaiga paženklinta itin reikšmingu apkaitai įvykiu – 1494m. garsus italų matematikas, vienuolis pranciškonas L. Pačiolis, Venecijoje išleistoje knygoje “Aritmetikos, geometrijos mokymo apie proporcijas ir santykių visuma” pirmą kartą aprašė dvejybinę apskaitos sistemą. IX skyrius vadinasi “Traktatas apie sąskaitas ir įrašus”.
Finansai  Kursiniai darbai   (15 psl., 28,1 kB)
Bendrovė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais bei bendrovės įstatais. AB “Klaipėdos laivų remontas” priklauso Klaipėdos jūrų krovos kompanijų asociacijai, Klaipėdos pramonės ir amatų rūmams. Trumpa įmonės istorija. Įmonė buvo įsteigta 1857 m. ir tada vadinosi Lindenau ir Co. Tai buvo pirmoji laivų remonto ir statybos įmonė Lietuvos teritorijoje. Nuo XIX a. pabaigos iki 1944 metų įmonė statė ir remontavo mažus ir vidutinio dydžio laivus.
Finansai  Ataskaitos   (25 psl., 82,14 kB)
Internetas- pasaulinis kompiuterių tinklas, jungiantis visuotinius ir vietinius kompiuterių tinklus [1] 1. Milijonai prie jo prijungtų kompiuterių kimšte prikimšti programų, dokumentų, knygų, piešinių ar kitokios informacijos, kuri specialiųjų technologijų dėka yra lengvai pasiekiama bet kuriam vartotojui. Internetas prijungia mūsų kompiuterius prie pasaulinių informacijos lobynų bei sujungia mus vienus su kitais.
Ekonomika  Analizės   (24 psl., 208,33 kB)
Lietuva nepriklausomybę paskelbė pasitaikius tinkamai progai. Jau 1988 m. žmonių širdyse gimė noras atgauti nepriklausomybę. O 1988 m. vasario 16 d. pogrindyje valdžios puolimo ir represijų sąlygomis paminėta Nepriklausomybės diena. Naktį Vilniuje, Palangoje ir kitur virš kai kurių pastatų iškeltos trispalvės vėliavos.Įvykus Aukščiausiųjų Tarybų rinkimams didelią persvarą laimėjo nepriklausomybės šalininkai ir Sąjudis, gavęs daugiau nei 900/0 vietų. Tai buvo vienintelis būdas legaliai išstoti iš SSRS ir atkurti nepriklausomybę. V.Lansbergis 1990-03-11 m. priėmė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Aukščiausioji Taryba paint rate TSRS aukščiausios Tarybos pirmininkui M.Gorbačiovui. šiuo raštu buvo pranešama, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė teisinius aktus ir politinius nutarimus, įtvirtinančius Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. SSRS liaudies deputatų suvaževimas ir M.Gorbačiovas ėmė reikalauti, kad Lietuva atšauktų Lietuvos nepriklausomybės aktą. Lietuvoje pradėtos kurti paralelinės valdžios institucijos, LSSR prokuratūra. Sunkumai paskelbus Lietuvos nepriklausumybę Paskelbus Lietuvos nepriklausomybės aktą prasidėjo sunkumai su kuriais Lietuvai susidoroti buvo nelengva užduotis. Rusų kariaiviai užėmė kai kurias valstybės institucijas SSKP priklausiusius pastatus, SSRS nutraukė naftos tiekimą. 1991 m. sausio 8 d. mažmeninių kainų pakėlimo dingstimi komunistinės jėgos nesėkmingai mėgino užimti Parlamento rūmus. Lietuvai išties buvo neliangvas laikotarpis. Lietuvos AT buvo priversta 1990 m. birželio 23 d. priimti Nepriklausomibės atkūrimo akto moratoriumą. Jis buvo priimtas su išlyga, kad po jo bus pradėtos tarpvalstybinės Lietuvos ir Maskvos derybos.3 Lietuvos žlugdymas tesėsi dar ilgą laiko tarpą. Bet sovietai nenurimo ir nenuleido rankų taip tarent nepaliko Lietuvos ramybėja, o tik ėmėsi dar drastiškesnių veiksmų. Prisidengusi Persijos įlankoje vykstančiu karu į Vilnių atsiuntė desantininkus iš Paskove dislokuotos divizijos. Desantininkai provokavo konfliktus, o Sausio 11d. jie šaudydami į orą, užėmė Vilniaus spaudos rūmus. Iš visos Lietuvos į Vilnių plūdo žmonės palaikyti valdžią ir ginti parlamento, radijo, televizijos stočių. Nakį iš sausio 12 į 13 Vilniuje drastiškais veiksmais buvo užimtas televizijos bokštas. 1991 m. liepos 31d. Medininkų pasienio poste buvo žiauriai nužudyti 7 lietuvos pareigūnai. Tačiau Sovietų Sajunga 1991m. sausio mėnesį pripažino Lietuvos nepriklausomybę.4 Rugsėjo 8 d. Maskvoje krašto apsaugos ministras A. Butkevičius ir Rusijos Federacijos gynybos ministras P. Gračiovas pasirašė Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką. Rusija įsipareigojo iš Lietuvos karinius dalinius išvesti iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus atgarsiai Maskvoje Istoriniai - ir netik mūsų akimis žiūrint – aktai, kuriuos kovo 11d. paskelbė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Tarnyba, atrodo, bus sukėlę sprogusios bombos įspūdį Kremliaus suvažiavimų rūmuose, kuriuose 1990-03-13 prasidėjo TSRS liaudies deputatų suvažiavimas.5 Michailas Gorbačiovas, suvažiavimo pradžioje pristatydamas jo vadovaujančius organus ,konstatavo, kad prezidiume nėra atstovo iš Lietuvos. Paaiškino: todėl, kad Vilniuje vyksta Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sesija joje priimami sprendimai liečia gyvybinius TSRS ir kiekvienos jos respublikos interesus. M. Gorbačiovas pasiūlė Aukščiausiajai Tarybai atidžiai išnagrinėti gaunamą iš Vilniaus informaciją ir pateikti suvažiavimui samprotavimus ką daryti toliau. Rusijoje kilo rimtas nerimas, kad Lietuvai išsikovojus nepriklausomibę jos pavyzdžių gali pasekti ir kitos šalys. Tai, kad Ruijoje kilo rimtas nerimas rodė Kovo 16 d. TSRS prezidentas M.Gorbačiovas atsiūsta V.Landsbergiui telegrama, kurioje reikalaujama per dvi dienas paskelbti, jog Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas yra atšaukiamas. 4. A.Kasperavičius, Naujausiųjų laikų istorija, pus.314 Aukščiausioji Taryba atmetė TSRS prezidento M.Gorbačiovo reikalavimą atšaukti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. Į Maskvą išvyko delegacija, vadovaujama Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V.Landsbergio, kuri nuvežė TSRS Prezidentui M.Gorbačiovui atsakyma į jo reikalavimą atšaukti Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą. TSRS Vyriausybė atsiuntė grieštą įspėjimą Lietuvos Vyriausybei, kuriame sakoma, jog nebus leista įsteigti sienos perėjimo punkto, turėti savo pinigų ir perimti gamyklas, priklausančias TSRS. Lietuvoje sparčiai vyko atsiribojimas nuo SSRS. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą “Dėl TSRS gynybos ministerijos karinio komisariato, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, veiklos nutraukimo, deputatų kreipimasi į Lietuvos žmones dėl rimties, susikaupimo. Lietuvoje sparčiai vyko atsiribojimas nuo SSRS. Ekonominė blokada Ekonominė blokada buvo aiški Sovietų Sąjungos spaudimo priemonė. Šios priemonės taikymas nebuvo visiškai netikėtas, nors pranešimas šio taikymas ir nebuvo lauktas prieš pat Šv. Velykas. Jau tą patį savaitgalį atsirado ilgos eilės prie benzino kalonėlių, nors nafta dar buvo tiekema į Mažeikių naftos perdirbimo įmonę . Nutrauktas naftos tiekimas į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą Lietuvos prasidėjo ekonominė blokada. Sunkiai įsivaizduojama padėtis – visuomeninis transportas sustoja, automobiliai nevažiuoja, gamyklos nedirba. Šios blokados tikslas buvo paprastas sukelti žmonių nepasitenkinimą Lietuvos vyriausybe. Balandžio paskutinėmis dienomis jau jautėsi blokada. Grieštas benzino pirkimo suvaržymas – privatiems automobiliams leidžiama nusipirkti tiktai 30 litrų benzino į mėnesį – jau žymiai sumažino judėjimo srautą Vilniaus gatvėmis. Nemažai eismą reguliojančių šviesaforų nebedirbo – rodos, elektros taupymo tikslu. Naktimis gatvės vos apšviestos. Autobusų judėjimas mažinamas . Butų apšvėtimas nutrauktas.6 Didžiausią grėsmė buvo ta jog po ekonominės blokados bus daug bedarbių . Masė nedirbančių žmonių galėtų pakenkti Lietuvos nepriklausomybei. Masė žmonių galėtu tapti mase pasipiktinusių žmunių. Ir tada jai tie žmonės sukiltu prieš Lietuvos vyriausibę sovietai galėtų įvesti gorbačiovinį prezidentinį valdimą. Taigi Rusijos provakacijos nepavko, bet Sovietų armija visvien panaudojo jėgą užimdami televizijos bokštą 1991-01-13 žiauriai žuvo žmonės. Kitų šalių požiūris į Lietuvos nepriklausomybę Kitos šalys neskubėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, nes jai pripažinsi Lietuvos interesams tai nepritarsi Rusijos sprendimams, o Rusija nemaža ir tikrai galinga valstybė. 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respubliką de jure pripažino pirmoji užsienio valstybė – Islandija. Poto JAV pezidentas D.Bušas pareiškė, kad JAV pripažins Lietuvos nepriklausomybia, kai jos Vyriausybė pradės vykdyti valdžią savo teritorijoje ir perspėjo, kad tuo atveju, jei TSRS Lietuvoje panaudos jėga, JAV į tai atitinkamai reaguos. Po tokio JAV pareiškimo Rusijai neliko nieko kaip tik 1991 m. rugsėjo 6 d. SSRS pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Dar vėliau Lietuvą pripažino Austrija, Bulgarija, Italija, Kanada, Lenkija, Malta, San Marinas, Portugalija, Rumunija, Ukraina, Latvijos ir Estijos respublikas. Lietuva buvo ne tik pripažinta kitų tautų, bet ir priimta į Pasaulinę intelektualinės nuosavybės organizaciją (WIPO). 1992 m. balandžio 30 d. Lietuva priimta į Tarptautinį valiutos fondą. Tai kad Lietuvą palaikė kitos šalys yrodė ir 1993 m. rugsėjo 4–8 d. Lietuvoje su ganytojišku vizitu lankėsi katalikų popiežius Jonas Paulius II. Jis aukojo šventas Mišias Vilniuje, Kaune, Šiluvoje, prie Kryžių kalno (Šiaulių r.). Lietuva ėmė stiprėti ir atsigauti nuo priespaudos sunkumų 1993 m. birželio 25 d. į apyvartą išleisti nacionaliniai pinigai – litai. Lietuva nepriklausomybės siekė nuo to laiko kai ją ėmė gropstyti tiek Rusija tiek Vokietija nors jos kovos vyko per kelis amžius Lietuva vis dėl to išsikovojo ilgai siekta nepriklausomybę. Valdant Lietuvą kunigaikščiams Lietuva buvo didėlė ir galinga šalis kurios visi bijojo ir nedrįsdavo pulti. Bet viskam ateina galas vienos šalys pakyla kitos patiria vienokia ar kitokia krizę. Lietuvoja 1990 m. prasidėjo tautos atgimimas visa tauta siekė vieno tikslo tai buvo nepriklausomybės atgavimo visų ryštas ir noras padėjo pasiekti tikslą. Todėl mes dabar gyvename laisvoja ir nepriklausamoja valstybėja.
Istorija  Konspektai   (45,23 kB)
Lietuva nepriklausomybę paskelbė pasitaikius tinkamai progai. Jau 1988 m. žmonių širdyse gimė noras atgauti nepriklausomybę. O 1988 m. vasario 16 d. pogrindyje valdžios puolimo ir represijų sąlygomis paminėta Nepriklausomybės diena. Naktį Vilniuje, Palangoje ir kitur virš kai kurių pastatų iškeltos trispalvės vėliavos.Įvykus Aukščiausiųjų Tarybų rinkimams didelią persvarą laimėjo nepriklausomybės šalininkai ir Sąjudis, gavęs daugiau nei 900/0 vietų. Tai buvo vienintelis būdas legaliai išstoti iš SSRS ir atkurti nepriklausomybę. V.Lansbergis 1990-03-11 m. priėmė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Aukščiausioji Taryba paint rate TSRS aukščiausios Tarybos pirmininkui M.Gorbačiovui. šiuo raštu buvo pranešama, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė teisinius aktus ir politinius nutarimus, įtvirtinančius Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. SSRS liaudies deputatų suvaževimas ir M.Gorbačiovas ėmė reikalauti, kad Lietuva atšauktų Lietuvos nepriklausomybės aktą. Lietuvoje pradėtos kurti paralelinės valdžios institucijos, LSSR prokuratūra. Sunkumai paskelbus Lietuvos nepriklausumybę Paskelbus Lietuvos nepriklausomybės aktą prasidėjo sunkumai su kuriais Lietuvai susidoroti buvo nelengva užduotis. Rusų kariaiviai užėmė kai kurias valstybės institucijas SSKP priklausiusius pastatus, SSRS nutraukė naftos tiekimą. 1991 m. sausio 8 d. mažmeninių kainų pakėlimo dingstimi komunistinės jėgos nesėkmingai mėgino užimti Parlamento rūmus. Lietuvai išties buvo neliangvas laikotarpis. Lietuvos AT buvo priversta 1990 m. birželio 23 d. priimti Nepriklausomibės atkūrimo akto moratoriumą. Jis buvo priimtas su išlyga, kad po jo bus pradėtos tarpvalstybinės Lietuvos ir Maskvos derybos.3 Lietuvos žlugdymas tesėsi dar ilgą laiko tarpą. Bet sovietai nenurimo ir nenuleido rankų taip tarent nepaliko Lietuvos ramybėja, o tik ėmėsi dar drastiškesnių veiksmų. Prisidengusi Persijos įlankoje vykstančiu karu į Vilnių atsiuntė desantininkus iš Paskove dislokuotos divizijos. Desantininkai provokavo konfliktus, o Sausio 11d. jie šaudydami į orą, užėmė Vilniaus spaudos rūmus. Iš visos Lietuvos į Vilnių plūdo žmonės palaikyti valdžią ir ginti parlamento, radijo, televizijos stočių. Nakį iš sausio 12 į 13 Vilniuje drastiškais veiksmais buvo užimtas televizijos bokštas. 1991 m. liepos 31d. Medininkų pasienio poste buvo žiauriai nužudyti 7 lietuvos pareigūnai. Tačiau Sovietų Sajunga 1991m. sausio mėnesį pripažino Lietuvos nepriklausomybę.4 Rugsėjo 8 d. Maskvoje krašto apsaugos ministras A. Butkevičius ir Rusijos Federacijos gynybos ministras P. Gračiovas pasirašė Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką. Rusija įsipareigojo iš Lietuvos karinius dalinius išvesti iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus atgarsiai Maskvoje Istoriniai - ir netik mūsų akimis žiūrint – aktai, kuriuos kovo 11d. paskelbė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Tarnyba, atrodo, bus sukėlę sprogusios bombos įspūdį Kremliaus suvažiavimų rūmuose, kuriuose 1990-03-13 prasidėjo TSRS liaudies deputatų suvažiavimas.5 Michailas Gorbačiovas, suvažiavimo pradžioje pristatydamas jo vadovaujančius organus ,konstatavo, kad prezidiume nėra atstovo iš Lietuvos. Paaiškino: todėl, kad Vilniuje vyksta Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sesija joje priimami sprendimai liečia gyvybinius TSRS ir kiekvienos jos respublikos interesus. M. Gorbačiovas pasiūlė Aukščiausiajai Tarybai atidžiai išnagrinėti gaunamą iš Vilniaus informaciją ir pateikti suvažiavimui samprotavimus ką daryti toliau. Rusijoje kilo rimtas nerimas, kad Lietuvai išsikovojus nepriklausomibę jos pavyzdžių gali pasekti ir kitos šalys. Tai, kad Ruijoje kilo rimtas nerimas rodė Kovo 16 d. TSRS prezidentas M.Gorbačiovas atsiūsta V.Landsbergiui telegrama, kurioje reikalaujama per dvi dienas paskelbti, jog Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas yra atšaukiamas. 4. A.Kasperavičius, Naujausiųjų laikų istorija, pus.314 Aukščiausioji Taryba atmetė TSRS prezidento M.Gorbačiovo reikalavimą atšaukti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. Į Maskvą išvyko delegacija, vadovaujama Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V.Landsbergio, kuri nuvežė TSRS Prezidentui M.Gorbačiovui atsakyma į jo reikalavimą atšaukti Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą. TSRS Vyriausybė atsiuntė grieštą įspėjimą Lietuvos Vyriausybei, kuriame sakoma, jog nebus leista įsteigti sienos perėjimo punkto, turėti savo pinigų ir perimti gamyklas, priklausančias TSRS. Lietuvoje sparčiai vyko atsiribojimas nuo SSRS. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą “Dėl TSRS gynybos ministerijos karinio komisariato, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, veiklos nutraukimo, deputatų kreipimasi į Lietuvos žmones dėl rimties, susikaupimo. Lietuvoje sparčiai vyko atsiribojimas nuo SSRS. Ekonominė blokada Ekonominė blokada buvo aiški Sovietų Sąjungos spaudimo priemonė. Šios priemonės taikymas nebuvo visiškai netikėtas, nors pranešimas šio taikymas ir nebuvo lauktas prieš pat Šv. Velykas. Jau tą patį savaitgalį atsirado ilgos eilės prie benzino kalonėlių, nors nafta dar buvo tiekema į Mažeikių naftos perdirbimo įmonę . Nutrauktas naftos tiekimas į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą Lietuvos prasidėjo ekonominė blokada. Sunkiai įsivaizduojama padėtis – visuomeninis transportas sustoja, automobiliai nevažiuoja, gamyklos nedirba. Šios blokados tikslas buvo paprastas sukelti žmonių nepasitenkinimą Lietuvos vyriausybe. Balandžio paskutinėmis dienomis jau jautėsi blokada. Grieštas benzino pirkimo suvaržymas – privatiems automobiliams leidžiama nusipirkti tiktai 30 litrų benzino į mėnesį – jau žymiai sumažino judėjimo srautą Vilniaus gatvėmis. Nemažai eismą reguliojančių šviesaforų nebedirbo – rodos, elektros taupymo tikslu. Naktimis gatvės vos apšviestos. Autobusų judėjimas mažinamas . Butų apšvėtimas nutrauktas.6 Didžiausią grėsmė buvo ta jog po ekonominės blokados bus daug bedarbių . Masė nedirbančių žmonių galėtų pakenkti Lietuvos nepriklausomybei. Masė žmonių galėtu tapti mase pasipiktinusių žmunių. Ir tada jai tie žmonės sukiltu prieš Lietuvos vyriausibę sovietai galėtų įvesti gorbačiovinį prezidentinį valdimą. Taigi Rusijos provakacijos nepavko, bet Sovietų armija visvien panaudojo jėgą užimdami televizijos bokštą 1991-01-13 žiauriai žuvo žmonės. Kitų šalių požiūris į Lietuvos nepriklausomybę Kitos šalys neskubėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, nes jai pripažinsi Lietuvos interesams tai nepritarsi Rusijos sprendimams, o Rusija nemaža ir tikrai galinga valstybė. 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respubliką de jure pripažino pirmoji užsienio valstybė – Islandija. Poto JAV pezidentas D.Bušas pareiškė, kad JAV pripažins Lietuvos nepriklausomybia, kai jos Vyriausybė pradės vykdyti valdžią savo teritorijoje ir perspėjo, kad tuo atveju, jei TSRS Lietuvoje panaudos jėga, JAV į tai atitinkamai reaguos. Po tokio JAV pareiškimo Rusijai neliko nieko kaip tik 1991 m. rugsėjo 6 d. SSRS pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Dar vėliau Lietuvą pripažino Austrija, Bulgarija, Italija, Kanada, Lenkija, Malta, San Marinas, Portugalija, Rumunija, Ukraina, Latvijos ir Estijos respublikas. Lietuva buvo ne tik pripažinta kitų tautų, bet ir priimta į Pasaulinę intelektualinės nuosavybės organizaciją (WIPO). 1992 m. balandžio 30 d. Lietuva priimta į Tarptautinį valiutos fondą. Tai kad Lietuvą palaikė kitos šalys yrodė ir 1993 m. rugsėjo 4–8 d. Lietuvoje su ganytojišku vizitu lankėsi katalikų popiežius Jonas Paulius II. Jis aukojo šventas Mišias Vilniuje, Kaune, Šiluvoje, prie Kryžių kalno (Šiaulių r.). Lietuva ėmė stiprėti ir atsigauti nuo priespaudos sunkumų 1993 m. birželio 25 d. į apyvartą išleisti nacionaliniai pinigai – litai. Lietuva nepriklausomybės siekė nuo to laiko kai ją ėmė gropstyti tiek Rusija tiek Vokietija nors jos kovos vyko per kelis amžius Lietuva vis dėl to išsikovojo ilgai siekta nepriklausomybę. Valdant Lietuvą kunigaikščiams Lietuva buvo didėlė ir galinga šalis kurios visi bijojo ir nedrįsdavo pulti. Bet viskam ateina galas vienos šalys pakyla kitos patiria vienokia ar kitokia krizę. Lietuvoja 1990 m. prasidėjo tautos atgimimas visa tauta siekė vieno tikslo tai buvo nepriklausomybės atgavimo visų ryštas ir noras padėjo pasiekti tikslą. Todėl mes dabar gyvename laisvoja ir nepriklausamoja valstybėja.
Istorija  Konspektai   (45,23 kB)
istorinių santraukų paaiškinimai - būtina žinoti prieš egzaminą.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 11,8 kB)
Finansų ištekliai visame pasaulyje yra neatsiejama dalis nuo žmogaus, pinigai niekada nestovi vietoje, jie pastoviai cirkuliuoja pasaulyje. Lietuvos bankininkystė dar labai jauna, palyginti su išsivysčiusiomis finansų rinkos šalimis, kurios jau turi šimtmetines bankininkystės tradicijas. Lietuvai žengiant rinkos ekonomikos keliu, vis kūrėsi ir žlugo komerciniai bankai, išliko tik stipriausieji. Rinkos ekonomika atmetė tuos, kurie nesugebėjo žaisti pagal jos taisykles. Stipriausieji bankai užima jiems skirtą vietą rinkos ekonomikoje – stipriausieji bankai labiau bendradarbiauja su stambesniais klijentais, o silpnesni bankai orentuojasi tarp silpnesnių klijentų rinkos. Lietuvoje dabar vienas didžiausių ekonomistų rūpesčių - stabili ir patikima bankų sistema, nes iš to, kaip ji funkcionuoja, galima spręsti apie visos šalies ekonomikos būklę.
Ekonomika  Referatai   (16 psl., 36,18 kB)
Priklausomai nuo atsiradimo sferos rizikos veiksniai skirstomi į išorinius ir vidinius. Išoriniams priskiriami veiksniai, tiesiogiai nesusiję su pačios įmonės veikla. Vidinius rizikos veiksnius sąlygoja pačios įmonės veikla. Apibūdinant, pavyzdžiui, gamybinio tipo įmonę (gamybinį verslo projektą) kaip rizikos analizės objektą, galima išskirti keletą rizikos veiksnių pavyzdžių: gamybinės įmonės gali turėti sunkumų dėl tiekiamų žaliavų, medžiagų, energijos kainų svyravimo. Įmonėms, kurių gamybinis ciklas glaudžiai susijęs su žaliavų importu arba savo produkcijos eksportu, bus svarbus staigus valiutos kursų svyravimas.
Ekonomika  Referatai   (7 psl., 21,45 kB)
Tarptautinės prekybos pagrindą sudaro mainai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida – gamybos sąlygų skirtumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, darbo jėgos išlaidos, naudojama skirtinga technologija ir kt.). gamybos sąlygų skirtingumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokia produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė, nei jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.
Ekonomika  Pateiktys   (21 psl., 216,33 kB)
Baltarusija
2010-04-21
Svarbiausios Baltarusijos pramonės šakos: automobilių ir traktorių gamyba, staklių gamyba, prietaisų gamyba, cheminė ir naftocheminė pramonė; kalio, fosforo ir azoto trąšos, sintetiniai pluoštai ir dirbtinio pluošto siūlai, padangos, naftos perdirbimas ir lengvoji pramonė. Išsivysčiusios maisto (mėsos, pieno, sviesto, sūrio gamyba, konservų ir t.t.), medienos apdirbimo pramonė, miltelių metalurgija. Kalio druskos gavimas (Soligorskas), naftos gavimas ( daugiausiai respublikos pietryčiuose). Žemės ūkis užėmė 9,3 mln. ha (1992). Pasėlių plotas 6126 tūkst. ha, (1992), bulvių 8,0 mln.t. Augina liną, cukrinius runkelius. Nusausintos žemės plotas 3229 tūkst.ha (1990). Pagrindinės gyvulininkystės šakos yra paukštininkystė, kiaulių auginimas. Eksploatacinis geležinkelių ilgis 5,75 tūkst.km (1990), bendrasis automobilinių kelių naudojimas sudaro 48,9 tūkst.km. Vamzdyninis transportas. Laivyba per Dnieprą, Bereziną, Sožą ir t.t. Piniginis vienetas – Baltarusijos rublis.
Geografija  Referatai   (9 psl., 521,49 kB)
Augantis tarptautinis bendradarbiavimas lemia didėjančias ūkinių ir finansinių operacijų tarp šalių apimtis. Bet kuri verslo operacija, vykstanti už savo šalies ribų, paprastai reikalauja vienos valiutos keitimo (konversijos) į kitą valiutą. Todėl tarptautinės verslo operacijos sukuria pagrindą egzistuoti valiutų rinkai. Užsienio valiuta yra kitos šalies piniginis vienetas.
Ekonomika  Referatai   (15 psl., 38,24 kB)
Valiuta – yra sutartinis mainų vienetas, skirtas apmokėti už prekes ar paslaugas. Tai viena iš pinigų formų, skirta mainų vykdymui, vertės išsaugojimui ir vertės standarto palaikymui. Valiuta yra dominuojanti prekių ir paslaugų mainymo priemonė. Prekyba tarp skirtingų valiutos zonų vyksta nustatant valiutos kursus - kainas, kuriomis valiutos (taip pat atitinkamų valiutos zonų prekės ir paslaugos) perkamos ar parduodamos. Priklausomai nuo valiutos kurso reguliavimo metodo valiutos klasifikuojamos į kintančias ir fiksuotas.
Ekonomika  Referatai   (10 psl., 26,48 kB)
TVF pagrindinė misija yra padėti užtikrinti stabilumą tarptautinėje sistemoje. Jis tai daro trimis būdais: nuolat stebi pasaulinę ekonomiką ir valstybių šalių ekonomiką; teikia paskolas šalims su mokėjimų balanso sunkumais; ir teikia techninę pagalbą šalims narėms. Pagrindinė atsakomybė TVF yra teikti paskolas valstybėms šalims, turinčioms mokėjimų balanso problemų. Ši finansinė parama suteikia šalims galimybę atkurti savo tarptautinius rezervus, stabilizuoti savo valiutas, ir atkurti sąlygas tvirtam ekonomikos augimui.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (22 psl., 41,28 kB)
ES institucijos
2010-04-09
Kaip ir kiekviena valstybė, Europos Sąjunga negalėtų funkcionuoti be įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios. Šioms funkcijoms įgyvendinti Europos Sąjunga visų valstybių narių bendru susitarimu įsteigė penkias pagrindines institucijos- Tarybą, Komisiją, Europos Parlamentą, Teisingumo Teismą ir Audito Rūmus- ir dvi patariamąjį statusą turinčias institucijas- Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą bei Regionų komitetą. Be šių institucijų ES veikia papildomos institucijos.Šios institucijos priima sprendimus, remiantis kuriais sukuriamas pagrindas ES funkcionavimui.
Politologija  Referatai   (14 psl., 28,83 kB)
Vargu ar rasime šiandien žmogaus veiklos sritį, kurioje galima būtų apsieiti be pinigų. Pinigais apmokama už prekes, paslaugas, grąžinamos skolos, taupoma ir t.t. Pinigai ir su jais susiję dalykai nuolat nagrinėjami, nes nė vienas ekonomikos reiškinys arba procesas negali būti paaiškintas be kainos, o pastaroji yra pinigų funkcionavimo rezultatas. Pinigai yra ne tik ekonomikos sistemos elementas, bet ir visus ūkio subjektus jungianti grandis, sąlygojanti gamybos plėtrą ir prekių bei paslaugų judėjimą, geresnį gamybos pajėgumų, tarp jų ir darbo jėgos, panaudojimą. Nuo jų priklauso ir šalies ekonominė padėtis. Mokėjimas manevruoti ir disponuoti pinigais, turi padėti pasirinkti optimalias verslo sritis, priimti ekonominius sprendimus.
Ekonomika  Referatai   (18 psl., 46,16 kB)
Pinigai yra mainų priemonė. Jei pasigilintume į praeitį, pamatytume, jog pirmoji prekyba vyko mainant vieną prekę i kitą , natūriniu būdu : kaip pinigai funkcionavo akmenys, įvairios kriauklės, žvėrių kailiai, sidabras, auksas ir kitos vertybės. Taip laikui bėgant įvairiose šalyse susiformavo savita valiuta, kurios piniginė vertė skirtingose šalyse buvo skirtinga.
Ekonomika  Referatai   (11 psl., 14,12 kB)
Šiuo projektu mes norime atlikti lino gaminių eksporto iš Lietuvos į Švediją studiją. Lietuvoje esanti kompanija pirks iš vietinių gamintojų lino gaminius: drabužius, staltieses, užuolaidas, patalynės komplektus, servetėles, įvairias stiliaus dekoracijas, audinius bei įvairią šalies tautinę atributiką. Ši produkcija bus vežama jūrų keliu iš Klaipėdos į Švediją, Stokholmą, kur išsinuomosime prekybines patalpas savo lininiams gaminiams realizuoti. Manome, kad prekės kelionė paprastai truks keletą dienų, tačiau iki pirmosios kelionės reikės atlikti Stokholmo miesto rinkos analizę, nustatyti, kur turėtų būti mūsų parduotuvė, kokie yra potencialūs pirkėjai, kokius kiekius ten galima parduoti ir pan. Įmonės projekto įgyvendinimui reikalingi ištekliai būtų produkcija (lininiai gaminiai), finansinės lėšos, žmogiškasis kapitalas (visi darbuotojai, jų fizinis bei protinis darbas), verslo ištekliai, nekilnojamas turtas bei informacija. Projekto pradžioje turėtų būti įtraukti įvairūs specialistai, konsultuojantys įmonės vadovus apie verslo galimybes bei perspektyvas Švedijoje.
Ekonomika  Projektai   (50 psl., 89,16 kB)
Lenkija
2010-03-03
Prancūzijos respublika (Republique Francaise) yra valstybė Vakarų Europoje. Vakarinius Prancūzijos krantus skalauja Atlanto vandenynas - Biskajos įlanka; šiaurėje - Lamanšo, Pa de Kalio sąsiauriai; Šiaurės jūra. Pietinius krantus skalauja Viduržemio jūra. Prancūzijai priklauso Korsikos sala, esanti Viduržiemio jūroje ir daug nedidelių salelių. Prancūzija ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.
Geografija  Referatai   (8 psl., 21,35 kB)
Ankščiau vaikai žaisdavo žaidimus savo namuose, kieme ar kitose tam tinkamose vietose, tačiau vargu ar nors vienas įsivaizdavo, kad ateityje bus galima tai padaryti tiesiog namuose, prie savo kompiuterio. Gali pasikviesti tai daryti ir savo draugus ir tau visai nebūtina kažkur eiti, nes visa tai mes galime daryti virtualioje aplinkoje. Virtualios organizacijos taip pat nėra išimtis. Visas darbo procesas vyksta taip pat kaip ir paprastose organizacijose, skirtumas tik tas kad viskas vyksta virtualios aplinkos sąlygomis.
Vadyba  Referatai   (10 psl., 20,39 kB)
Sąvoka „ ryšiai su visuomene“ per paskutinius kelerius metus tapo itin madingas, tačiau ryšių su visuomene specialistai pastebi, kad anaiptol ne visi, net tokiomis paslaugomis pasinaudojusieji žino, kas tai yra. Dažniausiai ryšiai su visuomene suprantami, kaip ryšiai su žiniasklaida ir organizacijos reklama, nes būtent šie veiklos elementai yra matomi, o kita ryšių su visuomene veikla yra nematoma.
Administravimas  Referatai   (15 psl., 26,14 kB)
Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius Ekonomiką kaip gyvenimo realybė: Ekonomika - tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent ši ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam kad tenkinti poreikius. Fiskalinė politika – valstybės veiksmai, darantys įtaką biudžeto formavimui, mokesčių koregavimui ar reguliuojantys valstybės skolą. Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas yra nedarbo arba infliacijos panaikinimas.
Ekonomika  Referatai   (16 psl., 30,2 kB)
Nafta yra neatsinaujinantis išteklius, susidaręs iš senųjų augalų ir mikroorganizmų liekanų sankaupų. Nafta yra iškasamasis kuras, glūdintis žemėje. Ją žmonės atrado jau seniausiais laikais, nes tam tikromis sąlygomis ji iškyla į žemės paviršių. Šiais laikais nafta iš Žemės plutos išgaunama daugiausiai gręžinių pagalba. Nafta yra vienas svarbiausių gamtinių išteklių. Jos žmonijai užteks maždaug 60-čiai metų. Nafta ir jos produktai pasaulio pirminės energijos balanse šiuo metu tebeužima reikšmingiausią vietą.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (23 psl., 113,62 kB)
Lietuvos geografija
2010-01-19
Vardo versijos: 1.Romos imperatoriaus Nerono giminaitis Palemonas bijodamas Nerono keršto, pabėgo į šiaurę su 500 bajorų šeimų ir įsikūrė Nemuno-Dubysos santakaje. Apsidžiaugę, kad pabėgo ėmė groti tūbomis. Palemono sūnus šio krašto žmones vadino lietu. Sudėję šaknis gavo Lietūba, kur palaipsniui gavosi Lietuva. 2.Kita versija jog Lietuvos vardas yra kilęs iš Neries dešiniojo intako Lietuva, kuris yra Jonavos r. 3. Dar kita versija, kad nuo žzodzio lietus, nes Lietuvoje gausiai lijo. Lietuvo splotas 65.3 1993m. pagal JTO duomenis pasaulyje buvo 187 valstybės. Lietuva 102 oje vietoje. Mažesnės valstybės europoje: Estija, Latvija, Danija, Belgija ir k.t. Šiandieninė Lietuvos teritorija susiformavo gan sudėtingomis politinėmis ir ekonominėmis dąlygomis. 1920m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su Rusija. Pagal kurią Lietuvai priklauso Ašmenos, Lydos, Gardino miestai ir apylinkės. Tačiau šios sutarties realizuoti nepavyko. 1920m. Lenkija okupavo Vilniaus kraštą, kuris 1939m. SSRS grąžintas Lietuvai, bet negrąžintos žemės pagal 1920m. sutartį. 1923m. autonominėm teisėm prie Lietuvos prijungiama Klaipėda kurią 1959m. okupavo vokiečiai, o po 2ojo Pasaulinio karo grąžino. Dabartinės Lietuvos ryt. sienos susiformavo 1940m. Baltarusijai perdavus Lietuvių gyvenamas Druskininkų, Marcinkonių, Šalčininkų, Švenčionių, Adutiškio bei Tveryčio apylinkes. Didžiausia teritorija buvo Vytauto laikais, net iki Baltijos jūros. Šiuo metu Lietuva su Latvija konfliktuoja dėl ribos Baltijos Jūroje. 2.Lietuvos geopolitinė padėtis ir jos kaita Lietuvių tautai teko apsigyventi mažame, gražiame, bet labai pavojingame žemės kampelyje, kurio mums pavydi mūsų kaimynai. Geopolitikas K.Pakštas rašė: kad ne dėl vieno pasaulio uosto tiek nesivaaržoma kaip dėl Klaipėdos ir nė dėl vienos pasaulio sostinės kaip dėl Vilniaus. Jeigu Šveicarijoja pasižymi aukštais kalnais, Suomija ežerais ir miškais, o Lietuva savo pavojingumu čia gyventi taokiai mažai tautai. Lietuva budama pietinė baltijos regiono šalis, kartu yra ir vidurio regiono šalis. Vargu ar Europoje galima rsti valstybę, kurios geopolit. padėtis yra tokia lemtinga jos nacionaliniam egzistavimui. Jau Mindaugui tapus Lietuvos karaliumi reikėjo kovoti fėl valstybingumo nors Lietuva jau buvo pripažinta europoje kaip šalis. Lietuva 200m. kariavo su kryžiuočiais. Ji siaubiama per Napoleono karus, o taip pat per 1 ir 2 Pasaul. karą. 1918m. paskelbus neprikalusomybę, vėl Lietuvai tenka laviruotu tarp Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos. Dabartinė Lietuva palyginus nuo tarpukario gerokai pasikeitė. Karaliaučiaus kraštas po 2 Pasaul. karo tapo Rusijos teritorija, o Lenkija nebereiškė pretendzijų dėl Vilniaus. Lietuva yra JTO narė. Lietuvai svarbų vaidmenį vaidina Klaipėdos neužšalantis uostas. Per Lietuva eina keliai jungiantis R. ir V. Europos, Š. ir P. Europos centrus. 1989m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, jog Lietuvoje 22km. nuo Vilniaus į šiaurę yra europos centras. Geri santykiai su latviais, estais, lenkais. Tačiau rytuose nenuspėjama Baltarusija, Kaliningrado srityje didžiausias ginklų potencialas Europoje. 3.Lietuvos teritorinis, administracinis suskirstymas, jo kaita, ir ateitis po 2 Pasaul. karo ir tarpukario Lietuvoje. Lietuva šioe metu suskirstyta į 44 administracinius rajonus. Šis suskirtymas įvestas 1950m. Iki tol buvo valsčiai ir apskritys. Didesniai miestai yra rajonų centrrai, kurie paprastai atitinka rajonų pavadinimus. Yra tik dvi išimtys: Klaipėda-Gargždų r., Akmenė-N.Akmenės r. 44 r. sudaro apskričių žemesnę grandį ir vadinami savivaldybėmis. Savivaldybės suskirstytos į seniūnijas, jas valso seniūnai. Miestai turi savivaldybių administracines teises. Didžiausi rajonai: Varėnos, Šilutės, Panevėžio, Vilniaus, o mažiausi: Prienų, Jonavos, Širvintos. Lietuvos geografinis centras - Kėdainiai. Lietuva pastaraisiais metais suskirstyta į 10 apskričių. 4.Lietuvos gelmių sandaros bruožai Lietuvos paviršiaus reljefas ir jį sudarančios dienos formavosi per ilgi\us amžius. Šis procesas truko apie 4 mijardus metų. Paviršius paveldėjo visus geologinius praeities bruožus, kvartero periodo paveldėjimai performavo paviršinius sluoksnius. Visi geologinai davinia susidaro tam tikromis sąlygomis(pvz. kuriame sluoksnyje randama žuvų liekanų vadinasi tuo metu ten buvo jūra). Geologinius tyrimus matome karjeruose, upių atodangose, gręžiniuose. Lietuvos žemių gelmių daviniai trejopi: 1.kristalinio pamato d. 2. nuosėdinės dieno 3. Kvartero suogulos Lietuva yra R. Europos platformos V. dalyje, R. dalimi praeina techtoninis lūžis, kuris eina per Latvijos miestą Daugpilį ir Visaginą Lietuvoje. Slavų kronikose minima, kad Lietuvoje buvo žemės drebėjima siekęs 9 balus, nes sugriovė visas Lietuvos pilis. Lietuvoje kristalinis pagrindas slūkso prie Baltijos jūros 2000m. gylije, o prie Vilniaus apie 500m. gylije. Po Baltija artėja į paviršių. Rytinė dalis kasmet po 2mm. kyla, o kita dalis po tiek pat leidžiasi. Kristalinis pagrindas sudarytas iš granito ir gneiso. Kur giliausia ten pagrindas storiausias ir atvikščiai. Nuosėdinės uolienos dengia kvartero nuogulas. Jų vidutinis storis apie 2 milijon. m. Kvartero sluoksnis dar tebesiformuoja. 5.Naudingosios iškasenos rodančios perspektyvas Nuosėdinių dienų naudingosios iškasenos: Klintys - randamos Š.Lietuvoje prie Akmenės. Dolomitas - randamas Š.Lietuvoje, Pasvalio ir Pakruojo r., naudojamas keliams tiesti, statyboje, cemento gamyboje Opoka - randama Šilutės r., naudojama cemento gamyboje. Gipsas - randama Šilutės r., naud. statyboje, medicinoje Kreida - rand. Jurbarko ir Šilutės r. ir Merkio slėnyje, naud. popierių balinti, medicinoje, statyboje, laukams kalkinti. Kvarcinis smėlis - rand. Anykščių r., naud. stiklo gamyboje. Molis - rand. Šventosios upės atodangoje, naud. plytų gamyboje. Anchidritas - (Lietuvos marmuras, bevandenis gibsas) rand. P.V. Lietuvos dalyje, bet yra 600m. gylije. Yra perspektyva gauti didelį pelną, bet nėra finansų. Kvartero nuogulų naudingosios iškasenos: Molis - r. visoje Lietuvoje, o daugiausia Jurbarke ir Šakių r. Smėlis - r. Varėnos ir Raseinių r. ; naud. statyboje, keliams. Žvyras - r. visoje Lietuvoje, ypač daug Trakuose ir Jurbarke. Durpės - Lietuvoje jų yra 6.5%, formuojasi ir dabar, naud. kurui. Gintaras - r. pajūrije, naud. papuošimams ir kaip cheminė medžiaga. Nafta - r. Kretingos, Klaipėdos, Jurbarko, Vilkaviškio r., naud. kurui. Geležies rūda - kristaliniame pagrinde prie Varėnos. Valgomoji druska - Šilutės rajone(perspektyvu). 6. Lietuvos reljefas jo kilmė, raida Lietuvos gamta labai graži ir įvairi, ypač graži R. Lietuva, kurią vadiname Lietuvos Šveicarija. Aukštesnėse vietose lietuviai statė pilis, kad galėtų matyti besiartinanti priešą, kurių buvo labai daug. Lietuvos reljefa įvairina upės, ežerai, upių slėniai. Lygumos sudaro apie 60%, o aukštumos 40%. Vid. Lietuvos aukštis virš jūros lygio yra apie 100m.. Lietuvos paviršių suformavo ledynai kurių buvo 3. Lietuvos relkjefa sudaro 3 žemumos ir 3 aukštumos: Žemumų: 1.Pajūrio lyguma 2.Vid. Lietuvos lyguma: • Mūšos Nemunėlio • Nevėžio • Karšuvos Joniškio 3.Pietryčių Žemuma: • Dainavos • Žeimenos Aukštumos: 1.Žemaičių 2.Baltijos kalvynas: • Sūduvos • Dzūkų • Aukštaičių 3.Medininkų ir Švenčionių Lednai slinko nuo Skandinavijos. Klimatui atšilus jis traukėsi, reiškia tirpo. Ledynų sustojimo vietose formavosi aukštumos o tarp aukštumų telkšnojo vanduo. Iš jų susidarė ežerai, kurie vėliau sutekėjo, užaugo, supelkėjo. Prieledyninėse mariose atsirado lygumos. Galima išskirti 5 raidos etapus: 1.persiformavo Eišiskių, Medininkų ir Švenčionių aukš. Jųnepalietė 3-asis apledėjimas, todėl čia nėra ežerų, nes jie nutekėjo ir labai mažai upių. 2.susiformavo ptv. aukšt. ir žemaičių aukšt. centrinė dalis. 3.Baltijos kalvynas ir dalis žemaičių aukšt. 4.Vidurio Lietuvos 5.Linkuvos kalvagubris Aukščiausias taškas - Juozapinės kalnas 293.6m. Paviršius tebesiformuoja ir dabar, upės keičia savo vagas, ežerai užauga ir pelkėja, dėl ūkinės veiklos stiprėja vėjo erozija. Žmogus kasa naudingas iškasenas tiesia kelius, atlieka statybinius darbus. 7.Lietuvos klimato ypatybės, lemiami reiškiniai svarbiausi elementų pasiskirstymai Klimatas - tai daugiamatis orų rėžimas tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku. Meterologiniai stebėjimai 1770m. atliekami Vilniaus universitete, tai buvo pirmieji stebėjimai ir R.Europoje. Lietuva yra vidutinėse platumose, čia išsiskiria 4 metų laikai. Pagrindiniai klimatą formuojantys reiškiniai: 1.saulės radijacijos kiekis 2.atmosferos cirkuliacija 3.paklotinis žemės paviršius Saulės radiacija Radiacija yra matuojama ____________. Daugiausiai jų gauna Sūduvos aukšt. ir Kuršių Nerijoje virš 18k.chal. Tai yra 2 kartus daugiau už ašigalį ir 2 kartus mažiau negu ties pusiauju. Mažiausiai radiacijos ties Vilnių, Panevėžį, Ventos ž. ir Žemaičių a.š. Saulės radiacijos kiekis didžiausias yra vasara. Lietuvoje turėtų būti šalčiau pagal gaunamos radiacijos kiekį, bet Lietuvai papildomai šilumos atneša OM nuo Atlanto. Atmosferos cirkuliacija Virš Islandijos formuojasi ciklonai tai žemo slėgio sritis. Jie labai dažnai keičia orus mūsų šalyje. Atneša debesis su krituliais. Lietuvoje vyrauja V; PV; ŠV. Kartais per L. siaučia uraganai. Žiema kai oro masės ateina iš atlanto tai atneša atšilimą ir kritulius, vasara atvėsina ir kritullius. Iš rytų oro masės: žiemą atšala, giedros, vasara atšyla. Tropikinės oro masės ateina vasara, bet Alpių kalnai dažniausiai užstoja kelią ateinančiai šilumai. Arktinės oro masės ateina į L. žiema ir atneša šaltus orus. Rudenį ir pavasarį įsiveržus Arkties OM L. būna šalnos. Paklotinis žemės paviršius Diselį vaidmenį suvaifino reljefas. Oras kildamas aukštyn kas 100m vėsta 0.6. Aukštesni rajonai yra ne tik vėsesni bet ir drėgnesni. Reljefas turi reikšmės ir mikro klimatui. Apie miestus ir miestuose prie vandens telkinių žiema šilčiau, vasara vėsiau. Mikro klimatas svarbus ir žemdirbiams. Elementų pasiskirstymas Kai slėgis aukštas - orai giedri, vasara atšyla, žiema atšala. Žemas slėgis - debesuota, lyja, stiprus vėjas, vasara atvėsta, žiema atšyla. Šilčiausias Liepos mėn., šalčiausias - sausis. Linija jungianti taškus su vienoda temperatūra. Sausio mėnesį izotermas eina vertikaliai kryptimi. Kuo toliau nuo jūros tuo vėsiau. Prie jūros -3c, R. -6c. Vasara prie jūros 17c, pietuose 18c. Izotermas eina horizontaliai, pietuose šilčiausia. Tai nuliamia saulės radiacija. Vidutinis kritulių kiekis 600mm. 445mm. išgaruoja ir nuteka, todėl dirvožemiai pelkėja. Daugiausia kritulių iškrenta kalnų šlaituose, mažiausiai vid. L. ir Pt. lyg., maksimumas Kartenoje virš 800mm. 8.Atmosferos tarša ir įtaka atmosferai Tai globalinė sistema. Orui sienų nėra. Pavienės valstybės to išspręsti negali, todel reikia spręsti bendrai: energetinis ūkis, transportas, chemijos pramonė. Lietuva įvairių OM kryžkelėje. Iš teršalų labaiausiai paplitę: azoto, sieros, anglies junginiai, sunk. metalai, kietosios dalytės vadinamos aerozoliais. Patekę į orą teršalai susijungia su drėgme, susidaro rūgštys, druskos šarmai, kurie iškrenta rūgštaus lietaus pavidalu. Iš 3 lietų, 2 rūgštūs. Šie teršalai ne tik skatina rūgš. lietų susidarymą, bet ir sukelia klimatinius pokyčius. Jie tampa šiluminiu skydu, trukdo saulės šviesai ir šilumai patekti į žemę. Padidėja debesuotumas, kritulių kiekis. Pasireiškia ir šiltnamio efektas. Didėja co2 kiekis, padidėja susirgimų kvėpavimo takų ir odos susirgimų. Ozono sluoksnis sumažėjo 40%. Jis susidaro žaibuojant, ozono nykimą skatina o3 oksidai, freono dujos. Kaip kovoti? 1.naudoti valymo įrenginius 2.ieškoti naujų energetinių šaltinių 3.atsisakyti freono naudojimo 4.plėsti augmeniją 9.Baltijos j. ir Kuršių marios Baltijos j. vidinė Atlanto v. jūra. Kategeto, Skagerako, Zundo ir Beltų sąs. jungiasi su atlantu. Vanduo Baltijos truputi aukštesnis už Š. jūrą, todėl vamduo pastoviai srūva į atlanto vandenyną. Dabar visos šalys apie Baltijos jūrą yra laisvos. Giliausia Lonsdorfo įd. 459m., vid. Gylis 48m. Jos centru skaitoma Alando salų ekvatorija. Prieš 12000 metų Baltijos j. duburyje telkšnojo Ansyliaus ežeras, vėliau susijungė su vandenynu ir geologai davė Jeldijos j. pav. Didžiausios salos: Gotlandas, Elandas, Sarma, Alandų sala. Įteka Nemunas, Oderis, Vysla, Dauguva, Neva - jos atneša labai daug teršalų. Vakariniai krantai olėti, daug olų škerų. Keturios didesnės įlankos: Botnijos, Suomių, Rygos, Kuršių. Sūriausias vanduo Skagerake sąsiauryje 30%, Klaipėdoje 6%. Botnijos įlankoje vanduo gėlas. Šilčiausias vanduo P. ir P.V. daly ir šalčiausias Š. ir Š.R. dalyje. Lietuvai tenka 99km. jūros kranto. Per Klaipėdos neužšalantį uostą atvežamos ir išvežamos prekės. Baltija tampa viena labaiausiai užterštų pasaulinio vandenyno jūrų. Gilesniuose kaupiasi sieros vandenilis, ir formuojasi mirusio vandens zona, kurioje nebėra jokios gyvybės. Paskutinis 1992m. uraganas truputi sumaišė Baltijos j. vandenis įvarydamas iš atlanto naujų vandenų, pastebimas žuvies padaugėjimas. Baltijos j. veisiasi apie 100 rūšių žuvų: ungurys, silkė, menkė, stinta…..ir žinduolis ruonis. Prie Butingės pradėtas statyti naftos terminalas, kuris galės priimti naftą iš tanklaivių. Baltijos j. šelfe rasta naftos , išmetama gintaro. Kuršių marios Tai labai patrauklus gėlo vandens telkinys, kuri snuo jūros atskirtas Kuršių Nerijos ir susisiekia su jūra Klaipėdos sąsiauriu, kurio plotis 500m. Marios atsirado tik prieš 5000m. Jūrų srovės nusodino nešmenis ir atitvėrė jūrą. Taip pasidarė sekli dalis lagūna vid. Gylis 3-7m. Giliausiai Klaipėdos sąs. 12m., bet dugnas pastoviai gilinamas laivų įplaukimui. Nemuno nešmenys vis sekina marias. Vietomis dugnas išeina į paviršių(kiaulės nugara). Dėl trašių vandenų marios apauga vandens augalais. Mariose 50 rūšių žuvų. Prie marių žvejoja apie 50 žvejybos įmonių, todėl išsaugoti žuvų išteklius tikrai nelengva imtasi įvairių apribojimų. 20d. paankstintas žvejoti pavasary, rudeny neleidžiama statyti tinklų arčiau kaip 3km. nuo r. krantų. Š. K.M. dugne yra gintaro. Gintaras išmetamas jūrų srovių atneštas nuo įrančio Sambijos pusiasalio. Pro K.M. praeina paukščių migracijos takai. 10.Požeminiai vandenys, paplitimas, panaudojimas, apsauga Dalis kritulių persismelkia į giluminius sluoksnius - giluminiai vandenys. Jie skirstomi: 1.dirvožemio 2.grutinius 3.tarpsluoksninius Dirvožemio Tai h2o esantis dirvožemyje. Jie užteršti mineralinėmis ir organinėmis medžiagomis, jais minta augalai. Lygis h2o nepastovus, saustringais metais nuslūgsta. Gruntinai Tai pož. vandenys slūgstantys virš pirmo nelaidaus sluoksnio. Jų gylis iki 5m. Tačiau kur smėlis, žvyras gali būti ir 10m. Gruntiniai vandenys teka nuolaidžio krypotimi ir šaltiniai išeina upių šlaituose ir kalvų šlaituose. Ten kur reljefas aukštesnis - gruntiniai vandenys slūkso giliau. Kasdami šulinius randame gruntinius vandenys, tai požeminiai vandenys esantys 10m. gylyje. Jų atsargos papildo gruntiniai vandenys. Tai labai ilgas procesas prie Kauno tarpsluoksniniųvand. atsargos papildomos per gręžinius nuleidžiant upių vandenį į tarpsluoksninių vandenų lygį ir iškeliant vėl aukštyn jau persifiltravusį. Mineraliniai Jie slūkso giliau ______________ dariniuose prie kristalinio pagrindo. Kai kur išeina į paviršių :Birštone, Druskininkuose, Palangoje, Likėnų r. Juose yra įvairių ištirpusiųdruskų, todėl skonis ir gydamosios savygės skirias . Čia kuriamos savybės. Geoterminiai vandenys Slūgso prie k. pagrindo, kurie yra nuo 60-70c šiltume. Prie Vidmantų išgręžta 1000m gylije grežinys. Šis vanduo sūrus todėl šildymui nenaudojamas. Negalima teršti paviršinių vandenų, bus švarus ir požeminiai vandeny. Taip pat negalima teršti atmosferos nes rūgštūs lietūs. Reikia protingai tręšti dirvožemį. 11.Lietuvos upės ir Nemuno geografinis apibudinimas Kadangi iškrenta daug kritulių tai ir upių tinklas platus. Melioruotose plotuose pakilo upių vandens lygis, bet sumažėjo upelių lygis arba išnyko. Tankiausias upių tiklas Žem. Aukšt. V. dalyje, o rečiausias PR. Smėlingoje lygumoje nes čia pralaidūs sluoksniai. Lietuvos upės priklauso Nemuno, Ventos, Lietupės, Dauguvos ir Baltijos j. upių baseinams. Nemunas - Liet. upių tėvas, kuris pradžią gauna Baltarusijoje, Minsko aukšt. Nemuno ilgis 937km. iš kurių 462km. Baltarusijoje. Nuo ištakų iki Katros upės žiočių yra aukštupys, tai Baltarusijos teritorija, nuo Katros žiočių iki Neries žiočių vidurupis, žemupyje nuo Neries žiočių jis pasuka į vakarus ir įtekėdamas į Kuršių marias sudaro deltą. Deltos atšakos: Rusnė, Skirvytė, Atmata. Ties Birštonu yra rėvų, bet pastačius Kauno HES jos buvo užlietos. Pastačius HE buvo sutrikdyta žuvų migracija, tačiau Kaunui nebegresia potvyniai. Sumažėjo žuvų, nuo Kauno iki žiočių laivuojama, pastoviai gilinamas dugnas. Vasara plaukioja garlaivis “RAKETA” iš Kauno į Klaipėdą. Neris - gauna pradžią Baltarusijoje, dešinysis Nemuno intakas, ilgis 510km. Didžiausi intakai: Šventoji, Vilnelė, Žiemena. Merkys maitinamas požeminiais vandenimis, todėl vanduo labai šaltas, pradžią gauna Baltarusijoje. Šventoji pastatyta ant Antaliptės HE Nevėžis tipinga lygumų upė. Dubysa - gražiausia Lietuvos upė, kanalu sujungta su Venta. Minija - kanalu sujungta su Kuršių mariomis tikslu temti sėlius. Šešupė - kairysis Neries intakas, didžiausia Sūduvos upė. 12.Bendra vidaus vandenų apsauga Vidaus vandenims priklauso upės , ežerai, pelkės, požeminiai vandenys. Dėl žmogaus ūkinės veiklos jie tampa teršti. Tai tampa pasauline problema. Pagr. teršėjai yra pramonė, ž. ūkis, komunalinis ūkis. Teršia vandenį ir rūgštūs lietūs, jie taip pat blogas žmogaus veiklos rezultatas. Vandenį reikia naudoti uždaruoju būdu, jį reikia išvalyti arba ataušinti ir vėl panaudoti. Reikia dirbtinai kaip prie Kauno papildyti tarpsluokstinius vandenis. Ne visi miestai turi valymo įrenginius, geriausiai su tuo susidorojo Varėna. Žemės ūkis vandenį teršia trąšomis. Užterštas vanduo suteka į ežerus, upes į marias ir patenka į vandenyną. Vidaus vandenys pradeda užaugti, kaimuose beveik 100% yra užteršti šuliniai kadangi arti yrsa tvartai. EŽERAI Užima apie 15% procentų L. teritorijos. Svarbūs ne tik dėl ūkinės veiklos, bet ir puošia gamtą. Pagal susidarymo kilmę skistomi: ledynmečio, jūrinės kilmės, dirbtiniai. Ledynmečiu susiformave: 1.patvenktiniai - slinko ledas, jis stūmė medžiagą, galinę moreną, atšilus pasitvenkė savo paties morena(plateliai, dysna, vištyčio) 2.ledo guolio - ledo luitai atskilo nuo didžiojo ledyno, išgulėjo duobes ir ištirpę pripildė vandenimis jų guolius(dusia, obelija, metelys) 3.dubakloniai - jų dubenys susiformavo po ledynų tekėjusio vandens srovės, jie yra stačiais krantais, ilgi, siauri, gilūs, panašūs į upes(tauragno, asveja, dubingiai) 4.termokarstiniai - ištirpo ledo luitai kurie buvo apnešti morenos yra maži bet vadinami bedugniais, nes gilūs. Mišrios kilmės Drūkščiai - ledo guolio ir patvenktinis. Poledynmečio 1.karstiniai. Paplitę Biržų r. susidarė kai požeminiai vandenys išplovė gipsą ir įgriuvo 2.upinės - kai upė vingiuoja ir vingis vienas atskyla. Jie maži, paplitę Nemuno žemupyje, dar vadinami senvagėmis, potvyniu metu susilieja su upe. 3.jūrinės - Krokų lanka susidarė Nemuno ir Minijos sąnašoms atskyrus Kuršių Marių dalį. 4.dirbtinės kilmės - Kauno marios, Elektrėnų marios, Antalieptės marios. Pirmasis tvenkinys padarytas 16a. prie Biržų. Daugiausia ežerų aukštaičių aukštumoje. Yra pratakūs ežerai, įteka ir išteka, nuotakiniai išteka, bet neįteka, nepratakūs neįteka ir neišteka, uždarieji įteka bet neišteka. 13.Dirvožemis, paplitimas, erozija, apsauga Dirvožemis viršutinis žemės sluoksnis kuriame auga augalai. Dirvodaros procesas labai ilgas, 20cm. Dirvos susidaro per 2000m. ir tai tik prie gerų sąlygų. Jis dažniau susidaro ant moreniniopriemolio, rečiau ant žvyro ar smėlio. Paskutinio apledėjimo priemoliuose daugiausia karbonadų. Mūšos Nemunėlio ž. karbonatų 20%, o ptr. L. 3 kartus mažiau. TIPAI 1.jaurinai - jie yra per daug rūgštūs dėl perdidelės drėgmės, nes vanduo išplauna maistingasias medžiagas. Paplitę priešvėjiniuose kalvų šlaituose. 2.jauriniai-pelkiniai - paplitę ten kur blogos infiltravimo sąlygos, vakariniuose kalvų šlaituose, reikia sausinti, kalkinti, tręšti. 3.velėniniai - patys derlingiausi lietuvos dirvožemiai, paplitę vid. L. 4.velėniniai glėjiniai - paplitę vid. L., nusausinus būtu derlingi. 5.pelkiniai - paplitę pelkėse. 6.aliuviniai - upių slėniuose, yra derlingi nes upė patręšia. Erozija - tai derlingo viršutinio sluoksnio irimas, kurį sukelia tekantis vanduo ir vėjas. Ji intensyvi kalvotose vietose ir didelėse dirvose. Derlingas sluoksnis nunešamas į ežerus, upes, vėjo erozija stipriausia pavasary ir rudeny. Derlingumas sumažėja 40%. Šlaitus reikia arti horizontalia kryptimi, didelias dirvas atsodinti augalais. 14.Lietuvos augalija. Didžiausi miškai, girios. Miškingumas jo tendencijos. Lietuva yra vid. plot. klimato juostos, mišr. miškų gamtinėje zonoje. Kažkada Lietuva buvo tundra vėliau spigliuočiai, o dar atšilus atsirado ir lapuočiai. Tai žinome iš žiedadulkių kurias randame durpynuose. Augalai nyksta keičiantis klimatui ir dėl žmogaus ūkinės veiklos. Išnyko kukmedis, agaras. Augalija: miškų, pievų, pelkių, vandens, pajūrio ir smėlynų, kultūrinio kraštovaizdžio. Miškai užima 28% L. teritorijos, brandūs amžiumi vadinami giriomis (dainavos, rūdininkų,labanoro). Miškingiausia ptr. smėlėta lyguma ir žemaičių aukšt. ptv. šlaitai. Mažiausia miškų vid. L. Vyrauja pušynai, jie skirstomi: mėlyniniai, kerpšilius, brukninius. Auga smėlyje, šaknys skverbiasi gilyn, miškai šviesūs. Eglynai tamsūs, šaknys paviršiuje, vyrauja drėgnesnėse vietose. Skirstomi: mėlyniniai, kiškiakopūstiniai. Ąžuolynai sudaro 1% visų miškų, papl. Nevėžio ž. Paplitę juodalksniai, beržai, drebulės. Reikia iškirsti tiek, kiek per metus vidutiniškai išauga. Naujus miškus gauname apsodinę buvusius durpynus. Miškai sulaiko drėgmę, stabdo eroziją, puošia gamtą, valo orą, yra žvėrių namai. 15.Saugomos teritorujos. Savo vietovės saugomos teritorijos Pagal pasaulinį susitarimą kiekviena šalis turi turėti 9% saugomos teritorijos. L. turi 10%. Saugoma teritorija: rezervuarai, nacional. park., draustiniai, regioniniai p., gamtos paminklai. Rezervuarai - teritorija kurioje uždrausta bent kokia žmogaus veikla, čia neleidžiamos net ekskursijos, čia vykdomi moksliniai darbai. Pirmasis rez. ikurtas prof. Ivanausko, tai Žuvinto rez. Čepkelių raistas, Kamanės pelkės, Viešvilis, Kernavės archeologinis. Nacionaliniai parkai - pirmasis 1974m. Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Trakų istorinis, Kur. Nerijos. Draustiniai - saug. Teritorija kur ribojama žmogaus ūkinė veikla. Jų yra apie 290. Kaikur gaulima uogauti, grybauti, šienauti, auginti gyvulius. Vienose saugomi negyvi gamtos komponentai, kituose augalai gyvūnai, trečiuose kraštovaizdis. Skirstomi: 1.gamtinius 2.kultūrinius 3.kompleksinius Pagal paskirti:1.geologiniai(Nemunėlio-Apačios - čia atsiveria dolomito atodangos) 2.kartogiafinis:europos centro 3.ornitologiniai:paukščių 4.hidrogeologinis:klaipėdos kanalo 5.girulių botaninis ir geologinis 6.ichtiologiniai:upės Jūros, Žeimenos dalis Yra saugomi gamtos paminklai:1.akmenys:Puntukas, Barstyčių 2.ozai:kalnai sustumti 3.įgriuvos:Velnio duobė 4.Pavieniai medžiai 5.senieji dvarų parkai Savo vietovės saugomos vietos Klaipėdos kanalas iškastas sieliams plukdyti, jis jungia Miniją su K.M. Girulių botaninis geologinis draustinis (aug. gyv.) K.N. nac. park. Minijos slėniodraustinis. 16.lietuvos gamtos ištekliai, ekonomija Dirvožemis, augalija, gyvunija, n. iškasenos, saulės ir vėjo energija, oras, vanduo. Visi ištekliai skirstomi: išsenkantys, atsinaujinantys, neatsinaujinantys. Orui sienų nėra, jis švarus ar užterštas eina laisvai. Išsenkantis naud. iškasenos. Atsinaujionantys: augalija, gyvunija, dirvožemis, vanduo. 29% miškų apsodinti galima buvusius durpynus. Gyvūnijos skaičių reikia reguliuoti, nes nuo žolėdžių nukenčia jaunuolynai. Augalija galima kirsti tik tiek, kiek vidutiniškai per metus priauga. Reikia saugoti paviršinius vandenis, kad būtu švarūs požeminiai. Dirvožemį reikia tręšti organinėmis ir mineralinėmis trašomis, nes kitaip jis nuals. Neišsenkantys: saulės ir vėjo energija, tekantys vandenys. Vėjo energija naudoja danai, belgai, olandai, vokiečiai, tekantis vanduo HE statybai. 17.Gyventojų tautinė sudėtis. Tautinių mažumų geografija. Lietuviai užsienyje. Lietuvoje nuo senų laikų gyvena kitų tautybių žmonės. Jie atsinešdavo kitų tautų darbo įgudžius, tradicijas, savo kultūrą. Lietuviai sudaro didž. baltų etninę grupę. Šiuo metu Liet. gyvena 3.17mln. gyventojų, iš jų 86% lietuvių, tai yra apie 3mln. Pagal religija daugiausia katalikų. Apie Biržus, Šilutę, Klaipėdą, Tauragę, evangelikų labai mažai. Be lietuvių gyvena kitų tautų atstovai iš kurių skaitlingiausi: Rusai 8.7%. Pirmieji rusai atsikėlė į lietuvą 14-16a. iš Novgorodo, Pskovo ir kitų rusiškų žemių, kurios buvo LDK sudėtyje. 17a pab. Liet. kaimuose įsikųrė sentikiai, kurie bėgo nuo bažnyčios represijų. Dar daug jų atsikėlė 1795m. Taip pat po Liet. prijungimo prie rusijos po 2 pasaul. karo. Daug gyvena Š. lietuvos dalyje, taip pat didž. miestuose. Po nepriklausomybės pripažinimo daugelis išvyko atgal, pripažysta stačiatikybę. Lenkai 7.1%. Yra katalikai bet kalba vakarų slavų kalba. Daug gyvena R. ir PR. Liet., taip pat ir Vilniuje. Dalis atsikėlė per 1920-1939m okupaciją. Baltarusiai dar vadinami gudais, jie ilgus metus gyveno LDK terit. Daug papročių panašių į lietuvių, kalba rytų slavų kalba. Daug stačiat., gyvena pasienyje ir Vilniuje. Ukrainiečiai į lietuvą pradėjo keltis LDK laikais, o ypač sovietmečiu, daug gyvena Vilniuje, surusėjo. Žydai išsiskiria iškitų tuo, kad didžioji dalis gyvena ne Izraelyje, o kitose pasaulio šalyse. Nuo 1970m daug išvyko. Pirmieji apsigyveno jau 12a per kryžiuočiu karus. Vilnius tapo antraja Jeruzale. Čia gyveno žydų išminčius Gaonas. Per karą nužudyta apie 200000 žydų. Gimtoji kalba jidiš, išpažysta judaizmą. Totoriai gyv. Prie Vilniaus ir Alytaus r., išpažysta islamą. Karaimai. Vytautas atsivežė juos iš Krymo, gyv. daugiausia Trakuose. Gyvena dar čigonų, latvių, vokiečių. Dabar įvairiose šalyse gyvena apie 1 mln žmonių kurie save skaito lietuviais, vie JAV yra apie11100, kurie save skaito lietuviais. Lietuviai emigravo į vakarus 4 etapais:1. Iki 1 pasaul. karo 2. tarpukaryje 3. 2 pasaul. karo metu 4. Po 2 pasaul. karo. 2 pasaul. karo metu vokiečių belaisviams lietuviams Belgija siūlė darbą anglies kasyklose, Anglija slaugėmis ligoninėse, Kanada kelių tiesimui, o JAV įvairiems darbams. Daugiau ar mažiau lietuvių gyveno Urugvajuje, Argentinoje, Brazilijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir buvusiose sovietų respublikose. Lietuviai JAV buvo įkūrę VLIK(visos lietuvos išlaisvinimo komitetą), kuriam vadovavo Bobelis, turėjo savo ambasadą, kurioje dirbo Lozoraitis. 18.Lietuvos gyv. skaičiaus kaita. Natūralusis ir migracinis prieaugis. Demografinė politika Mokslas tyrinėjantis gyv. - demografija. Pagr. gyv. požymis yra gyventojų skaičius, kuris nuolat kinta. Jo augimas siejamas su ekonomikos augimu. Gyventojų skaičius gali mažėti dėl karų, epidemijų, politinių įvikių, stichinių nalaimių, ekonomikos smukimo. Karaliaus Mindaugo laikais lietuvoje gyveno apie 300000 gyventojų, kaip dabar pusė Vilniaus. Lėta gyvenjų skaičiaus augimą sąlygojo karai, badas, ligos. Nuo 20a pr. Pradėjo gerėti medicininis aptarnavimas, pradėjo didėti gyventojų skaičius. Tačiau daug gyventojų nusinešė 1 ir 2 pasaul. karai. Pirmasis gyventojų surašymas įvyko 1897m, tada gyveno lietuvoje apie 2.8 mln gyventojų, tą sk. Lietuva pasiekė 1939m. 2 Pasaulinio karo metu ir pirmaisiais pokario metais lietuva neteko apie 1 mln gyventojų. Stalininių represijų metais buvo apie 400000 žmonių ištremta. Dalis žuvo lageriuose, kaleimuose. Apie 20000 žuvo partizanų karuose, dalis emigravo, dalis repatrijavosi. Prieškarinį gyventojų skaičių Lietuva tepasiekė 1967m Nuo tada gyventojų skaičius pastoviai didėja. 1992m gyv. sk. pradėjo mažėti ne tik dęl gimstamumo sumažėjimo, bet ir dėl emigracijos. Gyv. sk. kiekvienoje šalyje auga dėl naturalaus gyv. priaugimo ir dėl migracijos. Naturalų gyv. prieaugį apibudina gimstamumas ir mirtingumas, skirtumas rodo teigiamą arba neigiamą prieaugį, jis apskaičiuojamas promilėmis 1000 gyventojų. Žmonės miršta ne tik dėl senatvės, bet ir dėl nelaimingų atsitikimų. Daug gyventojų iš SSRS atsikėlė po 2 pasaul. karo. Pagal prognozes gyventojų skaičius turi mažėti iki 21a 2dešimtmečio. 1994m gyventojų naturali prieauga buvo neigiama. Gimstamumas pablogėjo dėl pablogėjusių gyvenimo sąlygų. Norint kad tauta išliktų reikia kad šeimoje augtų 3 vaikai. Prasideda demografinis senėjimas kada atsiranda daug pensininkų. 68% gyventojų gyvena miestuose, dabar prasideda grįžimas į kaimą nes žmonės atgauna savo žemę, bet tai laikina. 19.Vilnius sostinė. Geografinis apibūdinimas Vilnisu įsikūrė ptr. Lietuvoje, Neries ir Vilnelės santakoje. Įkurtas 1323m., dėl totorių pavojaus 16a pr. buvo pastatyta gynybinė siena su vartais ir bokštais, dabar išlikę tik Aušros vartai. Kaip atrodė kitos sienos matome tik dailininko Smuglevičiaus paveiksluose. Miesto reikalus tvarkė magistratas kuris buvo įsikūręs miesto rotušėje. Čia vyko teismai ir buvo atliekamos bausmės. Per Vilnių ėjo sausumos keliai, kurie jungė rytų ir vakarų europos centrus. 1522m Pranciškus Korena įkūrė spaustuvę, kuri buvo pirmoji LDK. Įkurtas univeristetas 1579m. Pro Vilnių praūžė 1831 ir 1863m sukilimai. 1918m 02 16 čia paskelbė nepriklausomybę. 1939m buvo išvasuotas nuo lenkų su rusų pagalba. Šiandien Vinius nepriklausomos respublikos sostinė, kurioje įsikūrė įvairių šalių atstovybės. Tai svarbiausias pramonės ir kultūros centras. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO kultūrinių paminklų sąrašą. Garsėja Šv. Petro, Šv. Povilo bei Šv. Onos bažnyčiomis. Įspūdinga Vilniaus katedra. Pastatyti nauji rajonai, operos ir baleto teatras, koncertų salė, sporto rūmai, kuriuose rengiamos tarptautinės varžybos. Gaminami magnetofonai, kineskopų mazgai, surenkami kompiuteriai, plastmasės gaminiai, buitinė chemija, kailių dirbiniai, avalynė, aukštos kokybės gobelenas, automatinės telefonų stotys, dulkių siurbliai, vaistai, popierius, el. varikliai, kojinės, veikia grąžtų fabrikas, tačiau gamybos apimtys kaip ir visoje Lietuvoje sumažėjo. Šiandien Vilnius tarptautinis oro uostas, lėktuvai skrenda į daugelį europos sostinių. 20.Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio apibudinimai Kaunas - istoriniame šaltinyje paminėtas 1361m, įsikūręs beveik Lietuvos centre, Neries ir Nemuno santakoje, tarpukario lietuvos sostinė. Gyvena - 400000. Praeina geležinkelio ir automobilių keliai, yra oro uostas. Turi gražų Europietišką senamiestį. Miestas nukentėjo per Napoleono žygį į rusiją, 19a pab. buvo miestas tvirtovė. Karo metu buvo okupuotas vokiečių, kurie pasitraukdami sunaikini apie 60% įmonių. Tai grynai lietuviškas miestas, kurio sovietai neįstengė surusinti. Yra KKI, Med. Akad., Žem. Ūkio Akad., VDU, KTU, tyrimo institutai, daug muziejų, zoologijos muziejus, botanikos ir zoologijos sodai, karo muz. Kaunas yra 2 pagal pramonės ir produkcija Liet. miestas. Dirba ketaus lydykla, gam. sint. pluoštas, audžiama medvilnės ir vilnos gaminiai, guminė avalynė, trikotažas, baldai, popierius, metalo pjovimo staklės, elektros varikliai, televizoriai “Šilelis”, buities daiktai, keramikiniai indai, vaistai, dirba mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas. Šiauliai 4 pagal dydį Liet. miestas. Gyvena 130000, įsikūręs netoli Rekyvos ežero, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Įsikūrimo data - 1236m netoli tais metais įvyko ‘Saulės Mūšis”. Būdingas taisyklingas gatvių tinklas. Per 1 pasaul. karą vyko dideli mūšiai, dalis sudegė, sugriautas centras, per 2 pasaul. karą taip pat smarkiai nukentėjo. Sovietiniais laikais buvo pusiau uždaras miestas, buvo vystoma karinė pramonė, šalia buvo karinis oro uostas. Gaminami dviračiai, mopedų varikliai, televizoriai, metalo staklės, odos gaminiai, trikotažas. Yra mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas, veikia pedagogikos institutas, Šiaulių dramos teatras, foto muziejus. Panevėžys. Gyvena 120000 gyventojų, įsikūręs Š.Liet. daly abipus Nevėžio aukštupio, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Senasis įkurtas 16a pr ir minimas 1458m, Naujas miestas iki 19a buvo beveik medinis. Labai reiškėsi 1831 ir 1863m sukilimai. Per 1 pasaul kara didelė miesto dalis sudegė, per 2 pasaul karą okupavo vokiečiai. Dirba cukraus fabrikas, alaus ir vyno gamykla, kineskopai, kabeliai, stiklas, audžiami lino gaminiai, mėsos ir pieno kombinatai, muilo fabrikas. Klaipėda - 3 pagal dydi miestas, apie 210000 gyv., įkurtas 1254m. Miestas išaugo iš pilies, įsikūręs prie sąsiaurio jungiančio Baltijos jūrą ir Kuršių marias. Geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais, bei turi neužšalanti uostą. Miestas siaura juosta tęsiasi palei mares ir jūrą. Miestas turi unikalų senamiestį su fakverkiniais namais, tai urbanistiniai paminklai. Miestas smarkiai degė, ypač 1858m gaisro metu. 1873m iškastas Klaipėdos kanalas jungiantis Minija ir Kuršių marias, juo plukdo sielius. 1939m Klaipėdą užgrobė vokiečiai, vėliau sovietai išvadavo. Karo ir pokario metu smarkiai nukentejo. Yra žvejybos ir prekybos uostai,tarptautinė perkėla, laivų remonto įmonė. Statomi laivai, gaminamas kartonas, sausieji elementai, cigaretės, fanera, medžio plokštės, verpiama ir audžiama medvilnė, kojinės, konditerijos fabrikas, konservai, mėsos ir pieno kombinatai. Įkurtas universitetas, restauruotas senasis teatras, dramos ir muzikinis teatras, porodų rūmai, paveikslų galerija, laikrodžių muziejus, kalvystės muziejus, jūrų muziejus, delfinariumas. 22.Lietuvos ūkio struktūra, raida, plėtros kryptys Struktūra Ukio struktūra sedaro visos ekonomikos šakos, kurios yra vienoje ar kitoje šalyje. Liet. ūkį sudaro pramonė, žemės ūkis, statyba, transportas ir ryšiai,paslaugų sfera(švietimas, kultūra, sveikatos apsauga, prekyba, komunalinės paslaugos). Visas šakas galima suskirstyti į gruopes: 1.bioprodukcinio ūkio šakos(žemės ūkis, žuviveisa, miškų, žvejyba) 2.pramonės šakos: priklauso visos gavybinės I rapdirbamos ūkio šakos 3.aptarnavimo sfera: tos ūkio šakos kurios skiriamos gyv. ir kitų ū.š. aptarnavimui. Iki 19a daugely pasaulio šalių ū.š. - ž. ū. Vėliau daugelis valstybių did. dėmesį skyrė pramonei. Dabar daug pramoninių šakų kurios dirba aptarnavimo srityje. Iki 1990m Lietuva buvo skaitomo pramoninė šalis. Šiandien Liet. ūkį galime laikyti pereinamojo laikotarpio ūkiu, nors pradėjo augti dirbančiųjų skaičius ir aptarnavimo sferoje. Raida. Liet. ū. Pradėjo formuotis senei, bet sustiprėjo tik 13a formuojantis valstybei. Ū. pradėjo gaminti daugiau produkcijos negu reikėjo, todėl dalis prekių buvo parduodama užsieniui. LDK sėkmingai prekiavo su europa. Pirkliai išveždavo medų, linus, kailius, gintarą, medieną. Į lietuvą atveždavo metal. dirb., šilką ir medvilnę, priekonius, ginklus. 18a pab. Liet. įjungiama į rusijos imperiją. Tada, o ir sovietmečiu pagaminta produkcija rado plačią rinką rusijos platybėse. 19a geležinkeliai buvo sujungti su Peterburgu, Varšava, Ryga, Kijevu. 1918m paskelbus nepriklausomybę, šalies ū. pradėjo augti sparčiau. Atsirado stiprūs ryšiai su Anglija ir Vokietija. Didžiausią reikšmę turėjo Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Per Klaipėdos uostą pradėjo eiti apie 80% viso importo ir eksporto. 2 P. karo išvakarėse Lietuva savo ekonominiu požiuriu buvo artima su Lenkija, Suomija, Latvija, tačiau Lietuva buvo labiau agrarinė šalis. Sovietmečiu Liet. įsigalėjo komandinis planinis ūkis, nesiskaitymas su ekonominėmis galimybėmis. Buvo gaminami prastos kokybės gaminiai, kurie negalėjo konkuruoti su Vakarų prekėm. Ekonominiu požiūriu taip pat nesiskaitoma, nors lietuvos pramonė ir išaugo, tačiau ji buvo specializuota SSRS vidaus rinkai. Dalis pramonės įmonių buvo susietos su kariniu kompleksu. Lietuvoje buvo pristatyta gigantiškų gamyklų, kurios neatitiko nei ekonominių nei ekologinių reikalavimų. “Azotas” turėjo būti statomas prie Amūro upės. Lietuvoje ū. buvo labiau išvystytas negu kitose soviet. resp. išskyrus Estiją. Ji gamino daugiausia mėsos ir pieno vidutiniškai 1 gyv. Garsėja staklių, grąžtų, matavimo prietaisų, šaldytuvų ir chemijos produkcijos gamyba. Pastaraisiais metais labai sumažėjus pramonės gamybai, sumažėjo tos pramonės šak., kurios naudoja atvežtines žaliavas. Plėtros kryptys Reikia užsienio investicijų modernizuojant įmones. Pradeda atsigauti grąžtų gamykla Vilniuje, Vilniaus Sigmos gamykloje surenkami kompiuteriai. Siekiama padidinti metalo staklių pjovimo realizaciją užsienyje. Atstatyti matavimo prietaisų gamybą, vaistai gaminami iš vietinės kilmės medžiagų, eksportuojami į vakarus. Klesti lengvoji pramonė, 20% produkcijos eksportuojama. Baldų gamyba nesužlugo ir skaitoma perspektyvia šaka. Pradėta išvežti baldų detales kadangi mažesni muitai, nei gatavų. Elektros pramonė bando prisitaikyti, gyvuoja cemento gamyba, maisto pramonė ir toliau liks vyraujančia pramonės šaka. Perdirbs vietinę žaliavą išskyrus cukraus gamybą. Žemės ūkis neatsigaus jei negasu paramos iš valstybės. 23.Svarbiausi rodikliai, apibudinantys ekonominį lygį. Perspektyyvios ūkio šakos Pagrindinis ekonominės būklės rodiklis yra BVP(bendras vidaus produktas) BVP tai per tam tikrą laiką šalyje pagaminta prekių ir suteiktų paslaugų bertė per metus. Prekių ir paslaugų vertė išreiškiama piniginiais vienetais. BVP vertė 92 buvo dvigubai didesnė nei 94. Tai reiškia, kad Liet. ekonomika turi rimtų plėtotės problemų. Geriausia BVP apskaičiuoti 1 gyv. BVP skaičiuojamas pagal atskiras šakas:pramonę, žem. ū., miškų ū., statybą, aptarnavymą. Svarbus ekonomikos rodiklis yra nacionalinis turtas. Jam priskiriamos valstybėje sukurtos materialinės vertybės, bei gamtiniai ištekliai. Jį valdo valstybė, privatūs asmenys bei įvairios bendrovės. 1995m didž. dalį 27% sudarė išžvalgytos naud. iškasenos, žem. fondas, įmonių ir bendrovių turtas. Jis gali didėti atrandant naud. iškasenas, plečiant įmones. Kiekvienoje šalyje yra ir nedarbingų žmonių, tai pensininkai, invalidai, kurie gauna pensijas ir pašalpas. Valstybė nustato MGL. Svarbus ekonomikos rodiklis darbo užmokestis, jis skiriasi atskirose ū. š. Didžiausias finansų srityse, transporte. Šį dydį tiksliau nusako tai, ką ir kiek už gautus pinigus žmogus gali nusipirkti. Svarbi perkamoji galia. Pramoninių žaliavų trūkumą galima pakeisti žmonių pasiektais įgudžiais, išsimokslinimo lygiu, naujovių diegimu. Tarpukario laikotarpiu Liet. parodė savo cugebėjimus, o vėliau ir SSRS sudėtyje. Ekonominiam vystymui geras sąlygas sudaro ir gera geografinė padėtis, ką lietuva ir turi. Per lietuvą eina pagrindiniai tranzito keliai, o taip pat neužšalantis uostas. Perspektyvus žem. ū. vystymosi kelias tai ekologiškai švarių produktų gamyba. Reikia mažiau vartoti arba visiškai atsisakyti mineralinių trąšų. Reikėtų laikyti labiau produktyvius pirno galvijus, reikėtų labiau auginti sportinius žirgus ir paruošti pasauliniuose auksionuose. Šiuo metu turi paklausą linai. Šalies medžioklės ū. užsiimantis komercine medžiokle gauna 2.5 mln metinių pajamų. Žem. ū. mašinas ir toliau numatoma gaminti Vilniuje, Radviliškyje, Rokiškyje. Reikėtų kasti lietuvos marmurą anchidritą, kur pirkėjais būtu švedai, lenkai, ukrainiečiai. Mums būtinai reikia turėti savo naftos priėmimo terminalą, kad nebūtume priklausomi nuo nenuspėjamos rusijos. 25.Kuro ir energijos pramonė Vietinis kuras sudaro tik 3-4% viso kuro. Tai malkos ir durpės. Kitas kuras nafta, dujos ir akmens anglis importuojama. Nafta ir dujos iš rusijos, o akmens anglis iš lenkijos, ukrainos bei rusijos. Lietuvoje dirba 3 tipų elektrinės: 1. HES, 2. šiluminės, 3. atominė. Pirmoji šsiluminė elektrinė pastatyta 1892m Rietave K.Oginskio dvare 1.Tai tekančio vandens elektr. Stambiausia yra Kauno HES, dėl jos Kaunui nebegresia potvyniai. Dabar pradėta statyti nedidelės jėgainėęs antr nedidelių upelių, jos yra ekologiškai švarios tačiau lietuva yra lygumų kraštas ir yra užliejami didžiuliai plotai bei sutrikdoma žuvų migracija 2.Galingiausia yra pastatyta Elektrėnuose 1.8V. Jos labiausiai teršia aplinką. Didžiausiuose miestuose yra šių elektrinių tipas - termetikacinės. Kurios tiekia elektros energiją ir karštą vandenį. 3.Ignalinos AE galingumas 3V, ji pradėjo veikti 1983m, ir gamina 1/3 visos šalies energijos. Visos elektrinės sujungtos į vieningą energetinę sistemą ir prijungta prie Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos sistemų. Šiandien mes eksportuojame elektros energiją, tačiau gauname mažiau negu mokame patys. Lietuva gauna 1 gyv. 7000V per metus, tai yra daugiau nei Vengrijoje, D.B., Bulgarijoje, Danijoje, Belgijoje. Norvegija pirmauja 24kV per metus 1 gyv. Galima išnaudoti vėją ir saulę 26.Mašinų ir metalo apdorojimo pramonė Tarpukario Lietuvoje ši pramonės šaka nebuvo sparčiai vystoma. Gam. Namų ūkio apyvokos reikmenis, radiatorius, centrinio šildymo katilus, ž. ū. padargus. Sovietiniais metais jai skiriamas didesnis dėmesys. Ji tenkino ne tik lietuvos bet ir visos sąjungos poreikius, kokybė ir kainos neatitiko pasaulinio lygio, užtad ir dabar ne visa produkcija gali konkuruoti su vakarų. Yra labai sumažėjęs dirbančiųjų skaičius. Lietuviai kvalifikavosi gaminti tokias mašinas, kurios reikalavo kvalifikuotos darbo jėgos, o ne žaliavų. Vilnius - gam. Metalo pjovimo stakles, mažo galingumo elektros variklius, grąžtus, elektros suvirinimo įrenginius, dulkių siurblius, kuro siurblius, kineskopų mazgus, automatines telefonų stotis, ž. ū. padargus, el. skaitiklius, magus, surenka kompus. Kaunas - lieja ketų, gam. metal. pjov. stak., didesnio galingumo variklius, “šilelius”, magus, namų apyvokos daiktus, surenka traktorius. Klaipėda - laivai, ir laivų remontas Šiauliai - tikslios met. pjov. staklės, dviračiai, televizoriai, varikliai mopedams, aliuminio detales. Mažeikiai - kompresoriai šaldytuvams, dyzel. Varikliai. Alytus - šaldytuvai, sklandytuvai. Rokiškis ir Radviliškis - žem. ū. mašinos. Utena - el. laboratorinės krosnys, elek. rankšluosčiai. Kėdainiai - žemos įtampos elektros aparaturą. Lentvaris - vonios Šios pramonės apimtis labai sumažėjusi, pradeda atsigauti Vilniaus gražtų gamykla, Rokiškio žemės ūkio mašinų gamyba, nes nėra pirkėjų. Reikia ieškoti pirkėjų vakaruose, gerą paklausą turi šaldytuvai. 24.Kasybos pramonės geografija Tai viena iš 3 pram. š. Ji apima n. iš. gav., rušiavimą ir briketavimą. Liet. kasybos pr. apsiriboja tik kaikurių n.išk., daugiau statyb. medž. ir durpių kasimu. Svarbią reikšmę turi kelių statyba ir cemento gamyba. Dolomitai ir klintys kasami š. lietuvos dalyje. Drenažo vamzdelių, plytų, čerpių, keraminių plytelių gam. susunaudojama daug molio. D. karjerai prie Lapių, Ignalinos ir Akmenės r. Kvartero žvyras naudojamas statybinių blokų gamyboje(Trakai ir Jonavos r.) Statybinis smėlis(Varėnos, Raseinių r.) Kvarcinis smėlis(Anykščiai) Gipsas - statybai(Biržų r.) Akmenys(visoje lietuvoje) Durpės(Didysis Tyrulio durpynas Radviliškio r., Rekyvos durp. - Šiaulių r., Baltosios Vokės, Aukštumala prie Šilutės r.) Dar nekasami: valg. druskos klod. - Šilutėje 400m gylyje, anchidritas slūkso giliai Ptv. nuo Kauno, gintaro telk. Prie Juodkrantės K.M., geležis slūkso giliai Varėnos r., nafta - Klaipėdos, Kretingos ir Vilkaviškio r. 27.Chemijos pramonė Tai pati jauniausia pramonės šaka. Ji svarbi tuo, kad gamina trąšas ir chemikalus ž. ū., cheminį pluoštą lengvąjai. pr., plastmasės mašinų gamybai bei statyboms, buičiai reikalinga produkciją. Mineral. m. gamyba: azotinės trąšos - Jonava, fosforinės trąšos - Kėdainiai, sieros r. - Kėdainiai, plastmasių dirbinai - Vilnius, cheminis pluošt. - Kaune, Marijampolėje, gumos - Kaune, Šiauliuose, muilas - Panevėžyje, fermentiniai preparatai - Vilniuje, vaistai - Vilniuje, Kaune, buitinė chemija - Kaune, Vilniuje ir Alytuje, pašarinės mielės gyvuliams - Kėdainiuose, naftos perdirbimas - Mažeikiai(atpumpuojama iš Rusijos). Chemijos pramonė labai teršia aplinką. Dabar tinis “Azotas” turėjo būti pastatytas prie Amūro upės, naftos persirbimo gamykla buvo planuota statyti Jurbarke, bet pasisekė jį išvaduoti nuo šios tragedijos. Savaime aišku kas būtų grėsią Nemunui. Apie Kėdainius pradėjo džiūti spigliuočiai. Didelė avarija įvyko Jonavos azote 1989m 04. Reikia atsisakyti freonų, kurei naudojami balionėlių užpilsymui, nes jis naikina ozoną. 28.Maisto pramonė Ji perdirba vietine žaliavas. Ši pr. š. buvo plėtojama ir tarpukario lietuvoje. Sovietmečiu Liet. buvo didelė maisto tiekėja sovietų sąjungai. Maisto pr. pagrindiniai produktai: bekoniena, kumpiai, dešros, konservai(Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje). Pieno pr. Marijampolė - pieno konservai, Utena - pieno milteliai, Rokiškis - sūris, minusas, kad negalimi tolimi pervežimai. Žuvies pr. Įštisus metus žvejojama ne tik baltijoje, bet ir atlante. Svarbiausias apdirbimo centras Klaipėdoje. Kaune, Rusnėje, Vilniuje, Šventojoje, Zarasuose-ežerų žuvis. Šios įmonės gamina žuvų konservus, rūko, šaldo, sūdo. Duonos pr. kepama visuose miestuose. Cukraus pr. (fabrikai:Panevėžyje, Kėdainiuose, Kuršėnuose, Marijampolėje) Liet. savo cukraus neužtenka. Vaisių, daržovių koncervų pr. (Tauragėje, Telšiuose, Vilkaviškyje, Kaune, Vilniuje, Panevėžyje). Ši pr. š. buvo beveik sužlugdyta, bet dabar pradeda atsigauti. Konditerijos pr. (Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje) gaminama labai gera produkcija, kuri turi paklausą V. šalyse. 29.Lengvoji pramonė Ji užima svarbią vietą šalies ūkyje, ji klęsti. Šiuo metu 75% produkcijos eksportuojama į Vokietiją, Daniją, Angliją,Švediją, Latviją, Estiją ir EVS šais. Respublikos lengvoji pr. naudoja vietines žaliavas: linų pluoštą, odas, sintetinį pluoštą. Atvežtines žaliavas: medvilnę, vilną, dalį sintet. pl. Tekstilės pramonė: 1.vilnoniai audiniai - Kaune,Kretingos r.(Bajoruose), Rokiškio r.(Juodupėje) 2.Medvilniniai audinai - Klaipėdoje(trinyčiuose verpia, Gulbėje audžia), Kaune, Alytuje. 3.gobelenas - Vilniuje 4.šilko audiniai - Plungėje, Panevėžyje, Biržuose. Pirminio apdorojimo fabrikas yra Kudirkos Naumiestyje 6.kilimai - Lentvaryje Trikotažo pramonė (Utenoje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Telšiuose) Kadangi Liet. pigi darbo jėga, tai italai atveža sukirptą trikotažą, uteniškiai jį susiūva. Siūvimo pramonė (Vilniuje, Kaune, Alytuje, Raseiniuose) Odos-Avalynės pramonė (Šiauliuose, Vilniuje, Kaune) Kailių pramonė (Kaune, Vilniuje) 30.Miško pramonė Miškai užima 28% Liet. teritorijos. Liet. priklauso nemiškingų rajonų grupei, kur leidžiama iškirsti tiek miškų, kiek per metus vid. priauga. Didžiausia lentpjūvę turi Alytus. Medieną neretai pakeičia medienos plokštės. Joms vartojamos malkos, drožlės, pjuvenos. Lentoms ir fanierai gaminti reikia brandžių madžių. Medžių plokštės ir drožlių bei plaušo plokštės gaminamos statyboms bei baldų gamybai(Klaipėdoje, Kazlų Rūdoje, Grigiškėse, Alytuje) Fanierą gamina Klaipėdoje, Ukmergėje, Vilniuje. Baldų pr. Vilnius - sekcijos, svetainės ; Kaune - sekcijos, svetainės b.; Kalipėdoje - miegamieji, sekcijos,svetainės b.; Jonavoje - miegamieji; Šilutėje ir Rietave - virtuviniai b.; Ukmergėje - konceleriniai b.; Panevėžys - mokykliniai b.; Šiauliai - kėdės. Eksportuojama į kitas šalis detalėmis dėl mažesnių muitų. Popieriaus pr: Klaipėdoje - kartonas, Kaune - aukštos kokybės popierius, Pabradėje - vandeniui atsparus kartonas, Grigiškėse - toletinis popierius ir kartonas, Vilnius (Naujieji Verkiai)raukšlėtas kartonas tarai. 31.Statybinių medžiagų pramonė Šiuo metu Liet. statyba yra smarkiai sumažėjusi .beveik nebestatomi blokiniai namai , reiškia , kad nebereikia ir gelžbetoninės konstrukcijos gamybos . Cemento gam.(N.Akmenė) Silikatinės plytos(Gargždai,Vilnius) .Akyti silikatai(Gargždai,Kaunas).Degtos plytos(Kaunas,Kuršėnai,Švenčionėlia,Ignalina,Anykščiai,Marijampolė,Varėnos r.).Gelžbetonių sienų plok.(D.Liet. miestuose)jų gamyba baigia sustoti.Čerpės(Kaune).Stiklas(Panevėžyje)stiklo blokai.Kokliai(Akmenėj,Ukmergėj,Vilniuje).Ruberoidas(Gargžduose).Linoliaumas(Vilniuje).Vitražinis stiklas(Vilniuje).keraminės plytelės(Kaune,Vilniuje).Drenažo vamzdeliai(Tauragėje,Kuršėnuose,Ignalinoje) sumažėjus melioracijos darbams , sumažinta ir jųgamyba. 32. Paslaugų sfera,struktūra ir vieta Lietuvos ūkyje Ji yra negamybinė ,bet turi didžiulę įtaką gamybai ir visam žmogaus gyvenimui. Ši ūkio šaka padeda žmogui taupyti laiką gamybinei, visuomeninei ar kitai kuriai nors veiklai. Palengvina buitį, pailgina laisvalaikį. Aptarnavimo sfera, pagal tai kas aptarnaujama sudaro gyventojų ir tarnybos aptarnavimas. Vieni aptarnavimo sferos pošakiai aptarnauja tik gyventojus(parduotuvės, kirpyklos…), kiti tik gamybą, o dar kiti mišrūs(keliai, ryšiai), tik gamyba(servisas). Aptarnavimo sferą sudaro prekyba, transportas, švietimas, menas,sveikatos apsauga, ryšiai ir kitos paslaugos. Kai kurių paslaugų rūšių sovietmiečiais nebuvo visai(interneto, valiutos keityklų, mobiliakų, ekskursijų į užsienį). Taigi Liet. ū. galime vadinti pereinamojo laikotarpio ūkiu, kuriam 21a sustiprėjus visam ūkiui gali įsivyrauti paslaugų šakos. Tokiu būdu galima manyti, kad iš pramoninio ūkio Liet. taps pramoninės ekonomikos šalimi. 33.Transporto geografija Apie šalies ekonomika ir kultūrą daug galima pasakyti pagal transporto išsivystymą. Kelių ir geležinkelių tankumas, jų kokybė, pervežanų krovinių bei keleivių kiekis, kelių struktūra yra labai svarbūs ne tik aptarnavimo sferos bet ir viso ūkio rodikliai. Transporto išsivystymo lygiu lietuva stovi tarp V. ir R. Geografiniu požiūriu svarbu, kad daugelis keliu ir oro linijų praeina iš V. ir R. ir iš Š. į P. Taigi, lietuvos transportas atliek ane tik vidaus bet ir tarptautinius krovinių pervežimus. Tai leidžis padaryti gerai išvystita ir tarpusavyje susieta autokelių, geležinkelio ir jūrinių laivų sistema. Automobilių transportas pirmauja krovinių ir keleivių pervežimu. Svarbią reikšmę turi: Kalipėda-Kaunas-Vilnius; Vilnius-Panevėžys su atšakomis į Šiaulius ir į Rygą; Transportas yra labiau integruotas į europos pervežimų sistemą. “ViaBaltica” sujungs Š. Europą su P. Europa. Ji eis per Taliną, Rygą, Panevėžį, Kauną, Marijampolę į Varšuvą. Dabar lietuvoje vežėjai krovinisu gabena į 35 europos šalis. Vidaus ir užsienio pervežime vyrauja maisto, tekstilės, įrenginių, kuro pervežimai. Pervežama daug keleivių, tačiau bendras skaičius mažėja, nes pabrango visuomeninis transportas, o ir padaugėjo individualių automobilių skaičius. Lietuvos pirmasis keležinkelis pradėtas tiesti, kai rusija tiesė gelež. Peterburgas-Varšuva 1861m. Svarbiausi geležinkelio kelio mazgai: Radviliškis-Jonava-Vilnius. Vandens transportas. Didžiausią dalį sudaro jūrinai pervežimai. Plaukia 6 galingi keltai, pervežama 25000 keleivių. Upių transportas išvystytas silpniau. Laivuojamas Nemunas, nuo žiočių iki Kauno. Gabenamos statybinės medžiagos, mediena. Garlaivis plaukia Kauno iki Nidos ir Klaipėdos. Oro transportas. Vienu metu gali pervežti apie 25000 keleivių. Kasmet skraisinama apie 300000 keleivių, svarbiausias oro uostas - Vilnius. Mažesni Kaune ir Palangoje. Skrenda pastovūs reisai į Maskvą, Kijevą, Kopenhagą, Varšuvą, Paryžių, Londoną, Berlyną, Romą, Prachą, Hamburgą. Krovinių pervežama nedaug, daugiausia paštas. Vazdynų transportas. Naujausia transporto rūšis, ekologiškai švari. Įš rusijos atpumpuojama nafta ir dujos. 34.Ryšių ir informatikos plėtra Lietuvoje Svarbią reikšmę visose gyvenimo srityse turi pašto bei ryšių paslaugos. Šių dienų pasaulio gyvenimą galima pavadinti informacijos jūra. Be informacijos rinkimo bei apdorojimo, persiūntimo vis sunkiau apsieinama velrslo, paslaugų, gyvybės ir kitose žmogaus gyvenimo srityse. Atsirado daug žmonių turinčių kompus. Lietuva dar smarkiai atsilieka nuo V. Europos, bet ši šaka smarkiai pradeda plėtotis. Ryšiai. Tai ekonomikos veiklos sritis, kuri perduoda, priima, passkirsto vaizdo, garso informaciją. Vaizdą skirstome į pašto ir elektroninius ryšius(telegrafas, radias, telefonas, televizorius). Pašto ryšiai - tai įvairios pašto siuntos, laiškai, periodiniai leidiniai, pinigų pervedimai, telegramos. Šiuo metu lietuvoje yra astatomos skaitmeninės telefonų stotys(Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir dar 26 liet. miest.) Sparčiai plinta mobilių telefonų paslaugos. Galingiausi radio siūstuvai yra Vilniuje ir Sitkūnuose, kurie radio bangas perduoda visam pasauliui. Turintis palidovinio ryšio anteną, gali matyti kitų šalių Tv programas. Sparčiai plinta kabelinė Tv. Informatika. Tai nauja besiplėtojanti ūkio sritis Lietuvoje. Jos paskirtis rinkti, kaupti apdoroti visų rūšių informaciją. Didelį vaidmenį ima vaidinti Internetas. Visuomeninės informavimo priemonės yra spauda, radias ir Tv. 35.Žemės ūkis Prieš 2 pasaul. k. ž. ū. vystėsi, produkcija buvo daugiausia eksportuoja į Angliją ir Vokietiją. Žemės ūkis labai nukentėjo 2 pasaul. k. metu. Pigiai eksportuojama į SSRS mėsą, sviestą, linus ir k.t. Atkūrus nepriklausomybę pradėta žemės privatizacija. Ž. ū. skirstomas į 2 veiklos sritis: augalininkystę ir gyvulininkystę. Šiuo metu did. produkcijos dalį tiekia augalinink. Augalininkystė: Mūsų šalis yra vid. klimato juostoje, todėl augalų vegetacinis periodas trumpas. Vegetacijos trukmė iki 200 dienų. To užtenka, kad pribręstų javai, šaknevaisiai ir kitos kultūros. Javai Lietuvoje geriau dera žiemkenčiai. Did. plotus užima miežiai, žieminiai kviečiai, rugiai ir avižos. Kviečiai Jie reikalauja geros dirvos. Auginami ir ankštiniai: vikiai, lubinai, pupos, žirniai. Techninės kultūros: linai. Nuo seno auginami ilgapluokščiai linai (Š. ir V. Liet.). cukriniai runkeliai. (d. auginami vid. lietuvoje) rapsai Liet. jie pradėti auginti 1991m(Š. Liet) bulvės Jos į Liet. atvežtos 18a pab. (R. ir V. Liet) pašarai Lietuvoje daug naturalių ir kultūrinių pievų. Auginama iki 50 rūšių daržovių. Yra specilizuotų ūkių, kurie augina tik daržoves arba grybus. Plinta pievagrybių auginimas. Vaisiai ir uogos auginami iki 18 rūšių. Plinta gėlių auginimo verslas. Gyvulininkystė: Nuo seno lietuviai augino galvijus bei kiaules. Netradicinės šakos: bitininkystė, paukštininkystė, žvėrininkystė. Galvijai Liet. paplitusios žalosios ir juodmargės. Liet. iš karvės primelžiama 3500kg pieno per metus, tuo tarpu Olandijoje 2 kartus daugiau, tam turi reikšmės pašarai, o taip pat ir veislė. Kiaulininkystė Paplitusi veislė “lietuvos baltosios” Paukštininkystė Dabar 5 stambiausi paukštynai augina broilerius mėsai ir dėsliasias vištas kiaušiniams. Tai Vievio, Juodšilių-Vilniaus r., Rudaminos-Vilniaus r., Kaišiadorių, Girelės-Kaišiadorių r. Avinikystė Paplitusios lietuvos “juodgalvės”, jų auginama nedaug. Ožkininkystė Jų pienas vertingas tačiau lietuvoje jų auginama nedaug. Arklininkystė Veislės: Lietuvos sunkieji, Žemaitukai,naudojami ž. ū. darbams. Auginami ir sportiniai žirgai. Žvėrininkystė Kretingos ir Vilkijos ūkiuose auginamos audinės ir lapės. Bitininkystė Gaunamas medus vaškas, gaminamas midus. Žuvininkystė Daugiausia auginami karpiai. 36.Ryšiai su užsieniu Prekyba Dėl patogios geogerafinės padėties, Liet.nuo seno prekiauja su daugeliu pasaulio kraštų. Gintaru buvo prekiaujama su senovėęs Roma, sidabru su arabų šalimis, prekyba vyko su skandinavijos bei baltijos kraštais. Iš Rusijos buvo gabenami papuošalai bei ginklai. Prekybinius ryšius Lietuva palaikė su 50 šalių. Sovietmečiu iš lietuvos buvo išvežama metalo apdirbimo staklės, kuro siurbliai, televizoriai, baldai, popierius ir trikotažas, o iš maisto pramonės produkto - mėsa ir sviestas. Į Liet.: dujos, nafta, apatitai, metalai, mašinos, medvilnė. Dabar Liet. prekiauja su 156 šalimis. Liet. daugiau prekių atsiveža negu išveža. Svarbiausi prekybos partneriai - Rusija ir Vokietija. Joms tenka 35% Liet, eksporto ir 46% importo. Apei 70% eksportuojamų prekių sudaro benzinas, mazutas, šaldytuvai, dulkių siurbliai, trikotažas, trąšos, o iš maisto produktų - sviestas, mėsa. Importuojame naftą, branduolinį kurą, dujas, metalus, medvilnę, medieną, mašinas, elektroniką, druską, citrusus. Prie tarptrautinio bendradarbiavimo priklauso ir kreditiniai-finansiniai santykiai 1992m Liet. priimta į tarptautinį valiutos fondą. Liet. ima iš jo paskolas. Lietuvoje pradedamas investuoti užsienio kapitalas, tačiau dėl įstatymo nepastovumo užsieniečiai dar atsargiai žiūri į Lietuvą. Tiekaimos paslaugos: pvz. užsienio laivų aptarnavimas uostuose, prekių pervežimas ir t.t. Vyksta darbo jėgos migracija, daugiausia į vokietija ir skandinavijs šalis. Mokslo ir kultūros ryšiai Jie daugiausia reiškiasi mokslo ir technikos duomenų mainais, patentais ir licenzijomis. Kultūriniai ryšiai Tai padeda vienai tautai pažinti kitą, organizuojami tarptautiniai folkloro festivaliai, turistinės kelionės, moksleivių keitimosi programos, pasaulinės žaidynės ir kitos.
Geografija  Paruoštukės   (36,44 kB)
Maisto pramonė Žemės ūkis ir žemės ūkio produkcijos perdirbimas visuomet buvo ir bus svarbiausia šalies ūkio sistemos dalis. Čia dirba daugiau negu 470 tūkst. Darbuotojų, o tai sudaro 28,3% visų šalyje dirbančių žmonių. Maisto pramonės gaminių gamyba bei įmonių išdėstymas labai priklauso nuo žemės ūkio žaliavos ypatumų – sezoniškumo, transportabilumo, taip pat nuo žaliavų, energijos, transporto sąnaudų bei rinkos… Maisto pramonės gaminių gamyba, kuriai reikia daug žaliavų, o pagamintos produkcijos gaunasi mažai (sviesto, sūrių, cukraus, konservų, spirito gamyba), išdėstoma žaliavų rajonuose. Tų gaminių, kurių žaliavų sąnaudos ir produkcijos išeiga yra beveik tolygios (pieno, makaronų, konditerijos gaminių gamyba), gamyba išdėstoma tiek žaliavų, tiek vartojimo rajonuose. Maisto gaminių, kur iš nedidelio kiekio žaliavos gaminama didelės apimties produkcija (alaus, nealkoholinių gėrimų, duonos, pyrago gaminių gamyba), išdėstoma vartojimo rajonuose. Svarbiausios šalies maisto pramonės šakos pagal pagamintos produkcijos vertę yra pieno (27%), mėsos (19%), gėrimų (17%), duonos ir pyrago (7,2%), cukraus (3,5%) ir konservų. Pieno perdirbimas. Pienas – tai greitai gendantis produktas. Kad būtų galima iš pieno gaminti labai gerą sviestą, fermentinius sūrius, pieno konservus, jį reikia greitai atvėsinti ir perdirbti, todėl šie produktai daugiausią gaminami kaimiškuose rajonuose. Didžiausios pieno perdirbimo įmonės yra Biržuose, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune, fermentinių sūrių – Rokiškyje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Pieno konservai gaminami Marijampolės bei Kauno pieno perdirbimo įmonėse. Mėsos perdirbimas. Mėsos pramonės produkcija – tai galvijų, kiaulių skerdiena, paukštiena, rūkyti mėsos gaminiai, mėsos ir kraujo miltai. Mėsos gaminiai eksportuojami į Vokietiją, Rusiją, Rumuniją, Olandiją ir į kitas valstybes. Užsienyje įsygyjama šiuolaikinių mėsos perdirbimo technologinių įrenginių. Žaliavas (gyvulius, paukščius) superka artimiausiuose rajonuose. Gėrimų gamyba. Alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamyba. Spiritas Lietuvoje gaminamas iš grūdų, ir bulvių. Didžiausia C2H5OH gamykla yra nuo seno Panevėžyje. Degtinę ir spiritą gamina ir pilsto Vilniaus ir Kauno gamyklos. Įvairūs alkoholiniai gėrimai (man pvz. patinka kokteiliai) dar gaminami ir pilstomi Stakliškėse, o iš importuoto vynuogių vyno – šampanas Alytuje. Alus gaminamas iš miežių salyklo. Nealkoholinių gėrimų daugiausia gaminama Alytuje (41%), Utenoje (31%), taip pat Anykščiuose, Klaipėdoje, Stakliškėse. Grūdų perdirbimas, duonos ir pyrago, bei konditerijos pramonė. Duonos ir pyrago gamyklos (kepyklos) pasiskirsčiusios tolygiai visoje šalyje ir atitinka gyventojų geografiją. Gyventojus reikia kasdien aprūpinti šviežią duoną, o vežioti ją iš toli nėra prasmės, todėl duonos kepyklų yra visuose miestuose ir stambiuose gyvenvietėse. Lietuvoje žinoma apie 100 duonos ir pyrago gaminių receptų (pasaulyje - 3000). Nuo seno Lietuvoje mėgstama juoda ruginė duona. Miltinės konditerijos produkcija – įvairūs sausainiai, šokoladas ir kt. Saldainiai gaminami Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, dauguma saldainių yra importuojama. Cukraus gamyba. Lietuvoje cukrus gaminamas iš cukrinių runkelių. Pirmoji cukraus gamykla būvio pastatyta Marijampolėje 1931 m. Cukraus gamyba pradedama rudenį, kada užauga cukriniai runkeliai. Cukraus pramonės atliekos naudojamos spirito, mielių gamybai; kaip pašarai gyvulininkystėje. Vaisių ir daržovių konservų gamyba. Lietuvoje yra 7 vaisių ir daržovių gamyklos (Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Kėdainiuose, Telšiuose, Vilkaviškyje ir Panevėžyje). Daržovių konservai – tai agurkai, pomidorai, salotos, įvairios sriubos; vaisių konservai – uogienės, marmeladai *, kompotai. Konservų fabrikai daugiausia specializuoti gaminti tokius konservus, kokių žaliavų yra aplinkiniuose rajonuose. Šiai maisto pramonės šakai taip pat būdingas gamybos sezoniškumas. Konservų gamybai būtina ir kitų pramonės šakų produkcija – stikliniai indai, metalinės dėžutės, cukrus, prieskoniai, švarus vanduo. Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė ir jos išsivystymo lygis atspindi krašto mokslo ir technikos lygį. Lietuvoje šią pramonės šaką plėtoti padėjo ir objektyvios priežastys – buvo įkurta nemaža mokslo tiriamųjų institutų, konstravimo biurų, rengiami aukštos kvalifikacijos inžinieriai ir darbininkai. Lietuvos mašinų pramonė yra pertvarkoma – kuriasi mažos ir vidutinės įmonės, tobulinama gamybos technologija, ieškoma partnerių užsienyje. Tačiau ir dabar, pereinant iš planinės ir laisvosios rinkos ekonomiką, mašinų gamyba ir metalų apdirbimas yra svarbi pramonės šaka. Pramonės struktūroje pagal darbuotojų skaičių ji užima pirmąją (27%) vietą, o pagal gaminamos produkcijos vartę – antrąją (12%). Mašinų pramonės struktūroje primoji vieta atitenka mašinų ir įrenginių gamybai (dirba 31%visos šakos darbuotojų), antroji – radio, televizijos ir ryšių įrenginių gamybai (22%), trečioji – metalo dirbinių gamybai (11%). Mašinų ir įrenginių gamybos įmonės gamina buitinius šaldytuvus ir šaldiklius (Alyt), jiems reikalingus kompresorius (Mažeik), buitinius el. dulkių siurblius (Vln), metalo pjovimo stakles (Kns, Vln, Šiaul), kuro siurblius traktoriams (Vln). Eksportuojama apie 75% pagamintos produkcijos. Radijo, televizijos ir ryšių įrengimų gamybos įmonės gamina televizorius (Šiaul, Kns), kineskopus (Pnvž) ir mazgus jiems (Vln). 80% pagamintos produkcijos eksportuojama. Metalo dirbinių gamybos įmonės gamina šildymo radiatorius ir katilus, sutvirtinimo detales, kastuvus, peilius, šakutes ir t.t. 75% realizuojama vietinėje Lietuvos rinkoje. Nemaža Lietuvoje gaminama ir kitos mašinų pramonės produkcijos – Klaipėdoje statomi ir remontuojami jūriniai laivai, Vilniuje gaminamos automatinės telefono stotys, Utenoje – el. krosnys, Panevėžyje – variniai kabeliai, Kaune yra nemaža ketaus liejykla. Šiauliuose gaminami dviračiai, Mažeikiuose – dyzeliniai varikliai. Žemės ūkio mašinos gaminamos Rokiškyje, Radviliškyje, Garliavoje (surenkami traktoriai) ir Vilniuje. Stambiausi šalies mašinų pramonės ir metalo apdirbimo centrai yra Vilnius ir Kaunas. Lengvoji pramonė Lengvoji pramonė – tai tekstilės, drabužių siuvimo, kailių išdirbimo, odos ir odos dirbinių pramonė. Ši pramonės šaka buvo viena iš svarbiausių tarpukario Lietuvoje ir sovietinės okupacijos metais. Stambiausia Lietuvos lengvosios pramonės šaka yra tekstilės pramonė (60% visos lengv. pramonės produkcijos vertės). Tekstilės pramonės produkcija – suverpti verpalai, išausti audiniai ir kilimai, numegzti trikotažo gaminiai, kojinės, puskojinės. Lietuvos tekstilės pramonė naudoja atvežtines žaliavas (išskyrus linus) – medvilnę, vilną, sintetinį pluoštą. 62% pagamintos produkcijos eksportuoja. Šalyje daugiausiai išaudžiama medvilninių audinių (52% visų išaustų audinių), tačiau pirmą vietą užima vilnonių audinių gamyba (pagal audinių vertę). Po II pas. karo Alytuje buvo pastatyta «Alytaus tekstilė» įmonė. Dabar jai tenka 72% visų šalyje gaminamų medvilninių audinių (70% išaustų audinių ji eksportuoja į Vakarų Europą ir JAV). Nuo seno stambiausias šalies vilnonių audinių gamybos centras yra Kaunas. Čia veikia dvi dar tarpukario metais pastatytos ir dabar dar didžiausios vilnos pramonės įmonės «Drobė» ir «Liteksas». Kaune išaudžiama 72% visų šalies vilnonių audinių. Visa šalies šilkinių audinių gamyba sutelkta Kaune. Atskirą tekstilės pramonės pošakį sudaro linų perdirbimas. Tai vienintelė tekstilės šaka Lietuvoje, naudojanti vietinę žaliavą, turinti seniausias tradicijas ir dideles eksporto galimybes. Šalies linų šiaudelių perdirbimo į linų pluoštą įmonių ir trys lininių audinių gamyklos. Panevėžio AB «Linas» yra užbaigto gamybos ciklo įmonė, didžiausia Baltijos šalyse. Ji pagamina apie pusę visų šalyje išaudžiamų lininių audinių, o apie 70% lininių audinių ir siuvinių eksportuoja. Trikotažo pramonės gaminama produkcija – tai baltinių ir viršutinis trikotažas, kojinės ir puskojinės. Sovietmečio laikais buvo pastatytos didelės trikotažo įmonės Utenoje, Kaune, Telšiuose, Kelmėje. 32% trikotažo produkcijos gaminama Kaune, 25% - Utenoje, 19% - Vilniuje ir 4% - Kelmėje. Lietuvoje veikia vienintelis Baltijos šalyse kilimų fabrikas (Lentvaryje), o Kaune numezgama apie 70% visų šalyje gaminamų kojinių ir puskojinių. Siuvimo fabrikai iš vietinių ir importuojamų audinių siuva paltus, striukes, kostiumus, sukneles, kelnes, marškinius. Stambiausi šalies siuvimo pramonės centrai yra Vilniuje (38%), Raseiniuose (14%), Kaune (9%) ir Alytuje. Didžiausias šalies siuvimo fabrikas «Lelija» randasi Vilniuje ir siuva vyriškus kostiumus, moteriškus paltus ir sukneles. Jam vienam tenka net 32% siuvimo pramonės gaminamos produkcijos. Nuo seno didžiausia natūralios odos išdirbimo gamykla yra Šiauliuose, o kailių išdirbimo ir siuvimo fabrikai – Vilniuje ir Kaune. Daugiausia avalynės siuvama Šiauliuose (46%), Vilniuje (26%) ir Kaune (23%). Medienos pramonė Miškai ir medienos pramonė yra viena iš svarbiausių šalies ūkio šakų. Ji svarbi todėl, kad miškai užima beveik trečdalį (30%) Lietuvos teritorijos, kad tai nuolat atsinaujinantys žaliavos ištekliai, kad medienos produkcija plačiai naudojama pramonėje, statybose, buityje, iš dalies papildo kuro ir valiutos išteklius. Medienos apdirbimas ir perdirbimas. Medienos perdirbimo pramonė 2/3 iškirstos žaliavos sunaudoja padarinei medienai pjauti, o likusią (taip pat ir dalį importuotos) – perdirba. Kiek šalyje sunaudojama medienos, geriausiai rodo jos kiekis, tenkantis vienam gyventojui. Tarpukario metais (1937 m.) vienam gyventojui Lietuvoje teko apie 2 m3, 1980 m. – 1,2 m3, o 1990 m. – 1,06 m3. Tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse vidutiniškai vienam gyventojui tenka 0,7 m3, Šiaurės Amerikos šalyse – 1,81 m3, Suomijoje – 3,1 m3. Toks nevienodas medienos sunaudojimas atskiruose šalyse priklauso nuo turimų miškų išteklių ir perdirbamosios pramonės išsivystymo lygio. Lietuvoje medienos sunaudojimas mažėjo todėl, kad mažėjo malkų paklausa, mažiau buvo statoma medinių namų, atsirado medienos pakaitalų (betonas, kitos neorganinės medžiagos), daugiau buvo perdirbama medienos atliekų. Dabar daugiausia padarinės medienos suvartojama Kalipėdos (19%), Alytaus (9%) ir Kazlų Rūdos (9%) medienos perdirbimo įmonėse. Svarbiausia medienos apdirbimo pramonės produkcija – baldai, kuriems tenka 57% visos medienos apdirbamosios pramonės produkcijos vertės, medienos plaušų plokštelės ir statybiniai stalių dirbiniai (po12%), medžio drožlių plokštės (8%), pjautinė mediena bei klijuotinė fanera (po 4%), surenkamieji namai, degtukai. Baldų gamyba. Šiuolaikiniai baldai gaminami ne tik iš medžio, bet ir iš stiklo, metalo, plastikų. Lietuvoje daugiausiai gaminami mediniai baldai. Šiuo metu baldus gamina ne tik dideli fabrikai, bet ir mažesnės dirbtuvės. Pusė Lietuvoje pagamintų baldų eksportuojami. Daugiausia baldų gamina Kaune (25%), Klaipėdoje (15%), Vilniuje (13%), Šilutėje (10%) ir Ukmergėje (8%). Vilniuje daugiausia gaminami minkštieji baldai, Šilutėje – virtuvės baldai, Ukmergėje – buitiniai baldai. Medienos plaušų ir drožlių plokštės. Jos gaminamos presuojant medienos masę ir medžio drožles su karbamidiniais klijais. Daugiausia šių gaminių suvartojama baldų gamybai ir statyboms. Grigiškėse gaminama 68% medienos plaušų plokščių, Alytuje - 18%, Vilniuje - 14%. Alytus – žymus medienos perdirbimo centras. 95% medienos drožlių plokščių gaminama Klaipėdoje. Pastaraisiais metais labai padidėjo statybinių stalių dirbinių (durų, langų blokai) paklausa. Stambiausias šios produkcijos centras yra vėl gi Alytus (43%), Vilnius (19%), Kazlų Rūda (11%) ir Kaunas (7%). Pjautinės medienos (medienos ruošiniai, įvairios lentos) daugiausia paruošiama Alytuje (55%) ir Klaipėdoje (31%), klijuotinės faneros – Klaipėdoje. Surenkamieji namai gaminami Alytuje, o degtukai Kaune. Popieriaus gamyba. Popierių gaminamas iš celiuliozės, o kartono gamybai daugiausia naudojama medienos masė. Pirmoji popieriaus gamykla Lietuvoje buvo įkurta 1524 m. Vilniuje. Tais laikais popierius buvo gaminamas iš skudurų. Celiuliozė pradėta gaminti Klaipėdoje 1900 m. Šiais laikais Lietuvoje celiuliozė negaminama. Dabar Lietuvoje popierius gaminamas didžiausioje Petrašiūnų gamykloje Kaune, kuri buvo pastatyta dar 1933 m. Dar yra Naujųjų Verkių (36% viso Lietuvoje gaminamo popieriaus) ir Grigiškių (33%) gamyklos. Gaminamas vyniojamas, rašomasis bei buitiniams reikalams skirtas popierius. Daugiausiai kartono yra gaminama Vilniaus (67%), Grigiškių (5%), Naujųjų Verkių (9%) popieriaus gamyklose. Alytuje nuo seno veikia pušų perdirbimo įmonė, kuri dabar tik iš importuojamos žaliavos gamina terpentiną, kanifoliją ir kai kuriuos buitinės chemijos gaminius. Chemijos pramonė Chemijos pramonės išsivystymo lygis ir gaminama produkcija rodo šalies mokslinį-techninį lygį. Tarpukario metais Lietuvoje chemijos pramonė dėl nedidelės vietinės rinkos, žaliavų bei kapitalo stokos negalėjo vystytis. Pagrindinė jos šaka buvo buitinė chemija. Šiuolaikinė šalies chemijos pramonė buvo suformuota po II pas. karo. Lietuvoje buvo pastatytos dvi didelės mineralinių trąšų gamyklos (Jonavoje ir Kėdainiuose), kurios tenkino ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos žemės ūkio poreikius. Mineralinių trąšų gamybai teko net 52% visos chemijos pramonės gaminamos produkcijos vertės. Stambiausia šalies chemijos pramonės šaka yra mineralinių trąšų gamyba. Lietuvoje gaminamos azoto ir fosforo trąšos.Ir dabar jos sudaro 43% visos chem. pramonės gaminamos produkcijos vertės (80% trąšų eksportuojama). Jonavos azoto trąšų gamykla iš gamtinių dujų gamina sintetines dervas, emulsinius dažus, metanolį, angliarūgštę. Kėdainių chemijos gamykla iš importuojamo apatitų koncentrato gamina superfosfatą, o iš įvežamos sieros – sieros rūgštį. Kita chemijos pramonės produkcija: iš importuojamo acetato gaminamas dirbtinis pluoštas (Kaune), iš plastikų pusfabrikačių – polimerinė plėvelė, termoplastinės detalės ir vamzdžiai (Vilniuje). Buitinės chemijos produkcija: skalbimo, valymo priemonės, dažai, autokosmetika (Vilniuje, Alytuje, Kaune). Apie 6% chemijos produkcijos gamina farmacijos pramonė. 80% šios šakos produkcijos gamina Kauno įmonės. Švenčionių vaistažolių įmonė gamina įvairias gydomąsias arbatas. Pašarų premiksus, baltymų, mineralų, vitaminų koncentratus ir fermentinius preparatus iš vietinių žaliavų gamina biochemijos įmonės. Chemijos pramonė sukoncentruota centrinėje šalies dalyje. Stambiausi šalies chemijos pramonės centrai – Jonava (42% visos šakos gaminamos vertės), Kėdainiai (23%), Kaunas (16%) ir Vilnius (4%). Chemijos pramonė yra viena iš labiausiai teršiančių aplinką pramonės šakų. Statybinių medžiagų pramonė Statybų kompleksą sudaro statybinių medžiagų gamyba, joms skirtų žaliavų gavyba bei statybinės organizacijos. Dabar statybai tenka tik 7,4% sukurto bendrojo vidaus produkto. Ši ūkio sistema patyrė didžiulius nuostolius, nes pabrangus produkcijai ir nesant lėšų nestatomos pramonės, žemės ūkio, transporto, paslaugų srities įmonės. Dėl tų pačių priežasčių taip pat sumažėjo gyvenamųjų namų statyba. Todėl, nors statybinių medžiagų gamyboje dirba apie 7% pramonės darbuotojų, čia pagaminama tik apie 1% bendros pramonės produkcijos vertės. Apie 78% produkcijos parduodama Lietuvos vidaus rinkoje. Lietuvoje yra pakankamai klinčių, dolomito, molio, žvirgždo, smėlio išteklių pagrindinėms statybinėms medžiagoms gaminti. Svarbiausios rišamosios medžiagos yra cementas ir kalkės. Cementas gaminamas N. Akmenės cemento fabrike. Cemento gamybai šis fabrikas naudoja klintis iš Karpėnų klinčių telkinio (Akmenės raj.). Beveik visos statybinės kalkės, naudojant vietinius klinčių išteklius, gaminamos N. Akmenėje (66%), Ventoje (25%). Daugiausia statyboms naudojamos sieninės medžiagos, statybinės plytos ir gelžbetonio konstrukcijos. Dėl žaliavų bazės, gaminamos produkcijos rūšių ir vartotojų ypatumų šalyje susiformavo trys specializuotos statybinių medžiagų gamybos teritorinės sistemos – Šiaurės Lietuvos (N.Akmenė – Kuršėnai – Pertašiūnai), Vilniau ir Kauno.
Geografija  Konspektai   (12,15 kB)
Neoklasikinė sintezė. Po kelerių metų „Bendrosios teorijos" teiginiai pakeitė makroekonomiką. Ne visi ekonomistai atsivertė į naująjį tikėjimą, tik keli sutiko su visomis naujomis idėjomis, tačiau dauguma diskusijų sukosi apie tuos klausimus, kuriuos iškėlė Keynesas. Praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio pradžioje, po to, kai Keyneso naujoves pavyko sujungti su ankstesnių ekonomistų idėjomis, sutarimas iš esmės buvo pasiektas. Sis sutarimas pavadintas neoklasikine sinteze.
Ekonomika  Namų darbai   (16 psl., 69,91 kB)
Verslo draudimas
2009-12-29
Galima būtų palikti visą riziką verslininkui, tačiau bendradarbiavimas su užsienio valstybėmis neša naudą abiems šalims, todėl ir valstybė yra suinteresuota verslo plėtojimu užsienyje. Siekiant paskatinti verslininkus plėtoti rinką ir apsaugoti juos nuo pernelyg didelės rizikos, egzistuoja verslo draudimas. Tokiu atveju verslininkas sumokėjęs tam tikrą draudimo premiją yra garantuotas, kad nesekmės atveju jam bus kompensuota numatytoji dalis kontrakto sumos. Šiame referate apžvelgsiu Šveicarijos verslo draudimo sistemą (eksporto kreditų ir investicijų draudimai). Kaip atskirą pavyzdį pabaigoje panagrinėsime eksporto draudimo sistyemą Vokietijoje. EKSPORTO IR INVESTICIJŲ DRAUDIMAS ŠVEICARIJOJE Eksporto kreditų draudimas Eksporto draudimas Šveicarijoje yra viena svarbiausių priemonių, skatinančių šalies ekonominę vbeiklą su užsienio šalimis. Ypač svarbu yra apdrausti eksportą ir investicijas naudojamas naujų rinkų įsisavinimui, kapitalą dedant į rizikingas veiklos sferas, priklausančias nuo šalies politikos pasikeitimų. Šveicarijos konfederacija, remdamasi federaliniu įstatymu, apdraudžia rizikingas eksporto įplaukas. Ypatingai rizikingomis laikomos įplaukos, gaunamos už ilgalaikius kontraktus iš šalių importuotojų, kuriose nepastovi politinė ar ekonominė situacija. Draudimo procedūra ir sąlygos Eksporto kreditus šveicarijoje draudžia Eksporto rizikos garantijų valdyba. Ji tiesiogiai pavaldi Užsienio prekybos federalinei žinybai. Garantijas išduoda šešių, vyriausybės paskirtų asmenų, komisija. Patenkintas prašymas perduodamas atitinkamai žinybai, atsižvelgiant į garantijos dydį. Jeigu garantija yra mažesnė nei 1 mln. Šveicariškų frankų, sprendimą priima Užsienio prekybos federalinė žinyba, jeigu nuo 1 iki 2 mln. -- Ekonomikos federalinis departamentas, o per 2 mln. -- Ekonomikos federalinis departamentas, Finansų federaliniam departamentui pritarus. Labai svarbiais atvejais klausimą gali spręsti Federalinė taryba. Garantijoms pateikti yra paruošti unifikuoti dokumentai ir formuliarai. Eksporto garantijų valdyba savo išlaidas padengia draudimo premijomis, gaunamomis iš klientų. Valstybė teikia garantijas visų pirma rizikai, susijusiai su politine situacija. Jeigu prekiaujama su valstybine organizacija, tai garantuojama ir komercinio pobūdžio rizika. Kai privačios draudimo bendrovės atsisako garantuoti eksporto riziką, tai daro valstybė, pavyzdžiui šiais atvejais: • dėl politinių arba kitokių ypatingų įvykių importuojančioje šalyje, kai pirkėjas nebegali vykdyti sutarties; • kai yra transfero rizika, susijusi su sunkumais ir kitais valiutiniais apribojimais importuojančioje šalyje; • dėl nemokumo arba atsisakymo mokėti (delkrederė), jeigu importuotojas yra valstybinė organizacija arba valstybė yra garantuojantis subjektas. Tokio pobūdžio rizika privatiems asmenims neapdraudžiama; • kai pristatymo rizika (gamubos paskirtis) yra susijusi su politine situacija, transferu arba delkredere. Valiutinė rizika gali būti apdraudžiama padidintomis normomis ir su tam tikromis išlygomis šiais atvejais: • kai valiutinio kurso pasikeitimas apdraudžiamas anksčiau negu prieš metus iki produkcijos pristatymo tik tokiuose sandoriuose, kuriuose pirkėjas neprašo kredito, o pristatymo terminai neviršija metų. Garantijos teikaimos santykinai pastovioms valiutoms; • verslai, kurių produkcijos pristatymo trukmė yra santykinai trumpa (vartojimo reikmenys) -- 13-18 mėnesių nuo užsakymo datos. Apmokama šalies, importuojančios prekes, valiuta. Už garantijas imama draudimo premija, kurios dydis priklauso nuo apdraustos sumos ir draudimo terminų. Teisė gauti draudimą įsigalioja nuo premijos apmokėjimo momento. Draudžiamoji kontrakto dalis Valstybės garantijas gauna tik firmos eksportininkės esančios šveicarijoje ir įtrauktos į prekybos rejestrą. Apdraustos gali būti tik šveicarų gamybos prekės ir paslaugos. Užsienio tiekimu (jeigu Šveicarijs prekių nėra) gali būti apdrausta 10-20%, o šalims įsipareigojusioms priimti Šveicarijos subtiekimus, iki 30%. Šveicarija (kaip ir kitos šalys) eksporto rizikos atvejais nepadengia visos kontrakto vertės. Didžiausia apdraudžiama dalis -- 95%, tačiau tik tais atvejais, kai finansuojami vystymo projektai. Įprasta drausti (šalyse, kur rizika -- normali) nuo 70% iki 90% kontrakto vertės. Pastaraisiais metais valstybė apdrausdavo apie 1/5 viso Šveicarijos eksporto. Rizikingų kontraktų, kurių neapdrauedžia valstybė, atvejais yra daroma šitaip: bankai iš dalies apdraudžia politinę situaciją, transfero ir delkrederės rizikos atvejus (jeigu užsakovas yraįmonė), atsižvelgiant į padėtį kuri yra pirkėjo šalyje; naudojama delkrederės rizika (jeigu pirkėjas yra privati įmonė), kai bankai apdraudžia, jeigu skolininko reputacija gera arba už jį garantuoja patikimas bankas. Visais kitais atvejais eksportuotojas rizikuoja pats. Šveicarijoje veikia ir privačios kompanijos, kurios apdraudžia eksporto kreditus. Investicijų draudimas Investavimo projektų draudimo sąlygos ir garantijų teikimas nedaug skiriasi nuo įprastinio eksporto kredito draudimo. Investavimo projektų garantijoms išduoti yra atskira komisija. Investavimo kreditai apdraudžiami remiantis specialiu federaliniu įstatymu. Jame numatyta, kad investicijos apdraudžiamos tose besivystančiose šalyse, kurios artimai bendradarbiauja su Šveicarija, ir su kuriomis sudaryta investicijų saugos sutartis. Šis reikalavimas gali būti taikomas ir santykinai išsivysčiusių šalių atsilikusiems rajonams. EKSPORTO KREDITŲ DRAUDIMAS VOKIETIJOJE Remiantis 1949 metų įstatymu draudimo kompanija “Hermis” drauge su kompanija “Deutsche revisnons und Treuhand A.G.” buvo pavesta valstybės vardu garantuoti eksporto kreditus. Vadovaujant “Hermiui” , šios dvi organizacijos sukūrė koncerną. Visas paraiškas draudimui nagrinėja specialus tarpžinybinis komitetas, į kurį įeina finansų, užsienio reikalų ministerijų atstovai, taip pat “Bundesbank” ir kitų organizacijų atstovai. Šis komitetas dirba glaudžiai bendradarbiaudamas su pramonės ir bankų monopolijomis, kurios užsiima užsienio prekyba. Draudimo lėšas “Hermiui” teikia valstybė. Vyriausybė padengia visus “Hermio” nuostolius susijusius su draudimo organizacijomis. Kita vertus. “Hermio” gaunamos pajamos kaip draudimo premijos, patenka į valstybės iždą. “Hermis” apdraudžia kreditus išduodamas garantijas (kai užsienio pirkėjas yra privati kompanija), arba laidavimus (kai pirkėjas yra vyriausybė, municipalitetas, ar kitos valstybinės organizacijos). Abiem atvejais apdraustasis yra vokiečių eksportuotojas, kuris tam tikrą riziką, siejama su eksporto sandoriu, prisiima sau. Valstybinės garantijos teikiamos gamybinei ir eksporto rizikoms: • gamybinė rizika -- rizika, esanti iki eksportuojamų gaminių pakrovimo; • eksporto rizika -- rizika, susidaranti po gaminių pakrovimo. Vokietijos valstybės organai padengia eksportuotojo nuostolius minėtais dviem atvejais, išskyrus tą dalį, kurią privalo padengti pats eksportuotojas. Ši dalis aptariama specialiame garantiniame dokumente. Nuostoliai padengiami dažniausiai per 3-6 mėnesius. Eksportuotojo dalis padengiant būna 15% (eksporto rizika) arba 10% (esant gamybinei arba politinio pobūdžio rizikai). Esant gamybinei rizikai garantinis momentas konstatuojamas tada, kai eksportuotojas, gaunantis valstybinį rizikos padengimą, praranda galimybę arba būtinumą gaminti eksportuojamas prekes dėl to, kad užsienio privatus partneris subankrutavo arba, jeigu užsienio importuotojas -- valstybinė organizacija neapmokėjo avanso per 6 mėnesius pagal numatytą terminą. Garantinis momentas konstatuojamas ir tada, kai eksportuotojas praranda būtinybę gaminti prekes ir jas eksportuoti dėl politinės situacijos pasikeitimo importuotojo šalyje. Politinės situacijos pasikeitimu suprantama: kariniai veiksmai, sukilimas arba revoliucija šalyje, diskriminaciniai veiksmai toje šalyje: embargo, importo licencijų anuliavimas ir pan. Garantinis momentas yra ir tada, kai importuotojas tapo nemokiu ir atsisako vykdyti eksportuotojo finansinius reikalavimus. Taipogi, kai importuotojo šalis imasi bendrų finansinių ekonominių priemonių, kaip moratoriumo įvedimas, draudimas apmokėti ar pervesti pinigines lėšas. Tam pačiam atvejui priskiriamas prekių konfiskavimas, atliekamas šalies importuotojos valdžios organų, prekių sunaikinimas, sugadinimas jas transportuojant arba politinių įvykių metu (dėl karinių veiksmų ir pan.). “Hermis” apdraudžia ir nuo valiutinių svyravimų rizikos. Jis apdraudžia tvirta valiuta sandorius, kurių trukmė ne mažesnė kaip dveji metai. Paraiškos draudimui priimamos iki prekybinio sandorio sudarymo. Valstybinė organizacija nepadengia valiutinių kursų pasikeitimo per dvejus metus, nes tuo metu eksportuotojas gali padengti nuostolius dėl valiutos kurso pasikeitimo operacijomis valiutos rinkose. Draudimas pradeda galioti praėjus dvejiems metams. Eksportuotojui padengiami nuostoliai dėl kursų svyravimo, kurie apskaičiuojami pagal dviejų metų laikotarpio paskutinės dienos kursą. IŠVADA Verslo draudimas yra svarbus remiant verlo plėtotę. Verslinikui yra labai svarbu turėti garantiją, kad nesekmės atveju, sandorio dalis bus kompensuota. Tai ypač svarbu, kai vykdomi stambūs sandoriai su rizikingomis valstybėmis, kartais sandorio rezultatas gali nulemti tolimesnį įmonės egzistavimą. Valstybė yra suinteresuota savo šalies verslo plėtote, todėl jos vaidmuo verslo draudime itin ryškus -- didžioji dalis verslo draudimų yra organizuojami valstybės parama.
Ekonomika  Referatai   (10,27 kB)
Vengrijos ekonomika
2009-12-29
1. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO ESMĖ IR METODAI Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia arba prekių deficitas, arba jų perteklius, gamybos kaštų augimas, taip pat mokesčių muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas. Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos dideliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo neįmanoma. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų: • Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo; • Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms; • Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius; • Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui; • Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas; • Padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje; • Perskirstyti nacionalines pajamas; • Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas. Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Pavyzdžiui, netiesioginiai mokesčiai (akcizo, pridėtinės vertės ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą. Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais: ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį arba administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas. Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą, produkcijos gamybos ir realizavimo didinimą. Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50%. Tai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius. Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų - investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis. Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikra pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio supirkimo kainos, arba suteikiama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius. Kitaip negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir t.t. Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio. Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui vyriausybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinių kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 – 30%, Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos. Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau negu kitos prekės. Tokia tvarka praktiškai yra visose Vakarų šalyse. Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikromis žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi) importiniai mokesčiai. Antai išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%. Svarbi valstybinio kainų reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnių, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse – eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos vidaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis. Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atsilieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai siaurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių. Dempingo plitimas lemia konkurencijos už realizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV ne kartą buvo nagrinėjamos antidempingo bylos dėl juodųjų metalų iš Vakarų, Europos ir Japonijos importo. „Bendroji rinka“ antidempingo, muitų ir kitomis protekcionistinėmis priemonėmis bando priešintis amerikietiškos žemės ūkio produkcijos įvežimui, japoniškų juodųjų metalų, automobilių, televizorių, videomagnetofonų ir kitų prekių importui. Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutos kurso mažėjimas. Vadinasi, kitaip negu prekiniam, valiutiniam dempingui įgyvendinti reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas dėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvavus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikštos vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y. įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną. Administracinį, arba tiesioginį, kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai. Administracinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendinamas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose rinkos šalyse nevienodas. Pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Olandijoje pokario metais buvo naudojama nuo 2 iki 5 tokio reguliavimo metodų, o Prancūzijoje jų buvo priskaičiuota iki 14. Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio (administracinio) kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti. Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turėti neigiamų padarinių šalies ekonominei plėtotei. Svarbiausi trūkumai yra: • Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas. • Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką. • Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą nuo ūkinės raidos sulėtėjimą. Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtiniais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai (2). 2. RINKOS PUSIAUSVYROS PAŽEIDIMAI VYRIAUSYBEI NUSTATANT MINIMALIĄJĄ IR MAKSIMALIĄJĄ KAINAS Priklausomai nuo prekės ir paslaugos rūšies, nuo konkrečios ekonominės situacijos, valstybė, siekdama apriboti kainų augimą, naudoja įvairius kainų reguliavimo būdus: nuo absoliučios laisvės firmoms suteikimo iki tiesioginio kainų blokavimo (visiško įšaldymo). Vienų prekių atžvilgiu valstybė firmoms suteikia visišką laisvę, nustatydama kainas. Kitų prekių atžvilgiu firmos kainas nustato laisvai, bet valstybė jas “stebi” ir, esant būtinumui, griežčiau jas kontroliuoja. Dar kitoms prekėms firmos pačios nustato kainas savo produkcijai, bet jos įsigalioja, tik prieš tai jas patikrinus ir patvirtinus atitinkamose valstybinėse institucijose. Šių patvirtintų kainų firmos negali viršyti be valstybės leidimo. Kai yra būtinybė pakeisti kainas, firmos siunčia valstybinėms institucijoms savo apskaičiavimus, paaiškindamos (pagrįsdamos) kainų keitimo priežastis. Kai kurioms prekėms valstybė iš anksto nustato pardavimo kainos skaičiavimo taisykles, kuriomis turi remtis firmos, nustatydamos kainas. Dar kitoms prekėms kainos tam tikram periodui netiesiogiai užfiksuojamos (t.y. nustatoma maksimali kainos riba), remiantis gamybos kaštais. Be to, valstybė riboja prekybininkų gaunamą prekybinį priedą (tai pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas) kai kurioms prekėms. Ir pagaliau kokioms nors prekėms (arba prekių grupei) valstybė blokuoja kainas iki tokio lygio, kuris nusistovėjo tam tikru momentu (tam tikrą datą). Kainų blokavimas paprastai tęsiasi trumpą laiko periodą. Vėliau vyriausybė taiko švelnesnes reguliavimo formas. Kainų įšaldymas, arba kainų augimo sustabdymas, veda prie to, kad rinkos funkcionavimas pažeidžiamas, rinka netenka savo pagrindinio įrankio resursams paskirstyti. Tai, kad kai kurioms prekėms kainos palaikomos žemo lygio, vadinasi, išsilaisvina papildomos lėšos, kurios paprastai išleidžiamos kitoms prekėms pirkti; pastarųjų kainos dėl to padidėja. Pasikeičia santykiai tarp kainų įvairiose šakose. Tai, kad kainos kontroliuojamos, reiškia, kad firma neturi galimybės, esant palankiai konjunktūrai, sukaupti lėšų atsargos, kurios būtinos, pablogėjus konjunktūrai. Jeigu palaikoma per maža kaina, lyginant su realia, firma nesukaupia lėšų techninei modernizacijai, plečiasi gamybinė – technologinė stagnacija. Be to, daugiausia valstybė vienu metu reguliuoja tik vieną ekonomikos dalį, o kitai daliai (paprastai žemės ūkiui, kai kurioms paslaugoms) kainos nekontroliuojamos. Dėl šių visų aplinkybių gali sulėtėti gamybos tempai, investavimo procesai, sumažės egzistuojančios konkurencijos lygis (2). 2.1 Minimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma. Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 1 paveiksle, rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG = QS – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus. Darbo užmokesčio reguliavimas Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis. Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse valstybė gali iš viso nereglamentuoti minimalaus darbo užmokesčio. Tarkim, kad dėl naujesnių technologijų, padedančių taupyti darbo sąnaudas, nekvalifikuoto darbo paklausa sumažėja ir jo paklausos kreivė pasislenka iš D1 į D2 (4 pav.). darbo rinkos pusiausvyra pasislenka iš b taško į c tašką. Darbo užmokestis sumažėja nuo W1 iki W0, o darbuotojų skaičius sumažėja nuo L2 iki L0. Sakykime, kad vyriausybė nustatė nekvalifikuoto darbo minimalų valandinį darbo užmokestį W1. dėl to darbo paklausa sumažėja iki L1. Esant minimaliam valandiniam darbo užmokesčiui W1, darbo pasiūla yra L2. Todėl susidaro nedarbas, kuris lygus L2 – L1 arba ab atkarpai. Vyriausybei nustačius minimalų darbo užmokestį W1, L1 darbuotojų laimėjimą rodo 1 stačiakampio plotas. Tačiau dėl vyriausybės intervencijos darbo netekę L0 – L1 pralaimi, nes jie neteko darbo užmokesčio, kurio dydį rodo 2 + 3 plotas. Dalis netekusiųjų darbo (L2 – L1) pereina į kitas šakas, o kita dalis kelia kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių aptariamoje šakoje nekvalifikuoto darbo pasiūla sumažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jei naujoji darbo pasiūlos kreivė kirstų D2 paklausos kreivę a taške, tai pusiausvyros darbo užmokestis sutaptų su vyriausybės nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu ir išnyktų nedarbas šakoje. Monopsoninėje darbo rinkoje (1 priedas) darbo užmokestis, kaip matyti iš 5 paveikslo, yra mažesnis nei konkurencinėje darbo rinkoje. Todėl vyriausybė taip pat gali nustatyti minimalų darbo užmokestį, kuris, tarkim, būtų lygus darbo užmokesčiui, kuris nusistovi konkurencinėje darbo rinkoje. Monopsonijoje darbo užmokestis mažesnis nei ribinio darbuotojo ribinis pajamų produktas. Lm – ojo darbuotojo ribinį pajamų produktą rodo a taškas, o darbo užmokestį – m taškas. Wm darbo užmokestis yra mažesnis nei konkurencinės darbo rinkos darbo užmokestis, kurį lemia darbo paklausos ir darbo pasiūlos sankirta c taške. Vyriausybei nustačius minimalų užmokestį, lygų konkurencinės rinkos darbo užmokesčiui Wc, monopsonija perkamų sąnaudų kiekį padidintų nuo Lm iki Lc. Dėl vyriausybės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas lygus 1 + 2 + 3 plotui. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą (4). Faktiškai minimalus darbo užmokestis sudaro 40-50 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Todėl gyvenime minimalaus darbo užmokesčio įvedimas sukelia nedarbą, ypač tarp jaunimo, nacionalinių mažumų ir moterų. Likusieji gauna didesnes pajamas. Taigi skurdo minimalaus darbo užmokesčio įvedimas tikrai nesumažina, o toks yra įvedimo tikslas. Yra daug nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka (10). Lentelė Argumentai už ir prieš minimalų darbo užmokestį Argumentai prieš Argumentai už 1. Naudinga mažiau samdyti. 2. Darbo kaštų augimas gali sumažinti ekonominį aktyvumą, ir vargingiausi sluoksniai gali likti visai be pajamų, o juk jiems palaikyti tas minimumas ir buvo skirtas. 3. Nepasiekiamas tikslas – mažinti skurdą, nes dažniausiai juo pasinaudoja pasiturinčių šeimų paaugliai, taip vyksta gyvenime. 1. Minimalus darbo užmokestis gali būti stimulas visų darbo užmokesčiui augti, nepadidėjant nedarbui monopsoninėje rinkoje. Dar gali padaugėti darbo vietų, nes dingsta stimulas darbdaviui riboti užimtumą. 2. Efektyvaus darbo užmokesčio nustatymas gali pakelti našumą, nes anksčiau buvo naudojama nemažai pigaus darbo, o įvedus minimalų darbo užmokestį, jis turės būti naudojamas efektyviau. Be to, didesnės pajamos leidžia darbuotojams palaikyti geresnę forma: gerėja sveikata, stiprėja energija, didėja motyvacija, didėja darbo našumas. Subsidijos Labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. 2 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje. Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį QD. Perteklius LM (QS – QD) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 × (QS – QD) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą PE, o aukštesnę kainą. Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2mlrd. dol./m. Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui). JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą. 3 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo pariboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra PE, o kiekis QE. Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki QT. Tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už QT kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio QT. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai. Lietuvai, kaip būsimai Europos Sąjungos narei yra suteikiama daug paramos. Viena iš paramos formų – subsidijos. Jos skiriamos pagal Phare programą (2 priedas) 2.2 Maksimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t. Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 6 paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl to susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. QD > QS. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotoms kainoms, kainų „paleidimas“ gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. Paveiksle 6 parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. paklausos kiekio QD dalis padengiama gamintojų sąskaita (QS), o likusią dalį QG = QD-QS padengia valstybė (3). Kainos maksimalios ribos nustatymas (pvz., pirmojo būtinumo prekėms) yra valstybės įsikišimo į paklausos ir pasiūlos mechanizmo veikimą reiškimas. Žinant, jog gerai, kai nustatant maksimalią kainos ribą, būtų galima įvertinti konkrečias gamybos sąlygas, kuriomis firmos gamina tą ar kitą prekę. Bet praktikoje tai neretai neįmanoma padaryti dėl didžiulio tam reikalingos informacijos ir darbo sąnaudų kiekio. Todėl tokiais atvejais, kai vieną ar kitą prekę gamina daug firmų, veikiančių vienodomis sąlygomis (t.y. gaminančių skirtingais kaštais), tikslinga, kad valstybė ne tiesiogiai nustatytų visoms firmoms vieningą maksimalią kainą, bet naudotų būsimų kainų “pririšimo” prie buvusių (atitinkamoje rinkoje arba kiekvienoje atskiroje firmoje) kainų metodą. Vadinasi, tam tikru periodu ateityje firmoms neleidžiama viršyti (arba neleidžiama viršyti tam tikro dydžio) kainas, kurios vyravo praeityje. Kai kurioms prekėms (atsižvelgiant į jų gamybos ir realizavimo sąlygas) nustatomas ne vienas maksimalus kainos lygis, o keletas lygių, kurių kiekvienas galioja tam tikram periodui. Valstybei reikia daug darbo sąnaudų nustatyti kiekvienos prekių rūšies maksimalią ribą. Todėl, kai prekių rūšių yra daug, vėlgi gali būti tikslinga, kad valstybė maksimalias kainų ribas nustatinėtų ne tiesiogiai, o remtųsi principu, nustatančio priklausomybes tarp būsimų ir praėjusių kainų. Jei kokios nors prekės gamyba ir realizavimas apima keletą stadijų (žaliavos perdirbimas, pusfabrikačių, detalių gamyba ir t.t.), tai nustatant maksimalias ribas kainoms, iškyla problema kontroliuoti pelnų lygius, kuriuos gamintojai ir prekybininkai gali gauti vėlesnėse gamybos ir realizavimo stadijose. Kadangi valstybė kuriam nors resursui nustato maksimalią žemo lygio kainą, pagamintam produktui maksimalios kainos atitinkamai nesumažina, tai visą naudą gali turėti tos firmos, kurios šį resursą naudoja savo produkcijos gamyboje, t.y. šiuo atveju firmos pirktų tą resursą pigiau negu anksčiau, išlaikydamos rinkoje ankstesnes savo galutinės produkcijos kainas. Valstybė gali sėkmingai kontroliuoti gaunamų pelnų lygius, pirma, gerai nustatydama (tiesiogiai ar netiesiogiai) maksimalią galutinės produkcijos pardavimo (t.y. mažmeninę) kainą. Ir tada visos firmos įvairiose gamybos ir realizacijos stadijose būtų priverstos paskirti kainas remiantis ta maksimalia mažmenine kaina. Nereikėtų tada kontroliuoti kainų pradinėse gamybos stadijose, nes mažmeninės kainos viršutinė riba automatiškai nulems kainas visose nuosekliose gamybos stadijose. Taigi tada nereikėtų atskirai nustatyti viršutinę mažmeninės kainos ribą ir maksimalias kainų ribas pradiniams gamybos etapams (pritaikant jas prie mažmeninės kainos ribos). Antra, valstybė gali apriboti priedo prie prekės supirkimo kainos (arba prie prekės kaštų) dydį. Pavyzdžiui, firma neturi teisės nustatyti prekės pardavimo kainą, kuri viršytų tos prekės pirkimo kainą (arba prekės nuosavos gamybos kaštus) daugiau kaip 10 procentų ir pan. Tokiu netiesioginiu būdu valstybė nustato viršutines kainų ribas visose nuoseklaus produkcijos apdorojimo stadijose (t.y. nuo gamybos iki vartojimo). Bet tokia kainų sistema gamintojams, didmenininkams ir mažmenininkams visgi palieka galimybę išvengti, nustatant kainas, taisyklių, sudarytų valstybinių kainų reguliavimo organų. Taigi, valstybė, nustatydama maksimalias kainos ribas, turi siekti, kad visi gamybos proceso dalyviai įvairiose gamybos ir realizavimo stadijose apytiksliai gautų sau įprastą pelno normą. Kai oficialiai dėl patvirtintos maksimalios kainos firmos negarantuotos gauti didelio pelno, vietiniai valdžios organai sau pavaldžiame rajone gali leisti firmoms nustatyti didesnę kainą (t.y. vietinė valdžia gali didinti maksimalią kainos ribą savo rajone). Valstybei nustačius maksimalią kainos ribą, gali atsitikt taip, kad kaina nebegalės padidėti tiek, kad ji nusistovėtų pusiausvyros lygyje. Taigi, esant kainai rinkoje P1 (7 pav.), pirkėjai nori pirkti prekės kiekį Q2, bet užtai gamintojai tokia kaina nori parduoti tiktai kiekį Q1. Valstybei nustačius žemą maksimalią kainos ribą, atsiranda prekės pasiūlos trūkumas, t.y. dėl užblokuoto kainų mechanizmo paklausa nebegali sumažėti iki pasiūlos lygio. Neribojant prekės kainos, jos normalus dydis pats nusistovėtų tokiame lygyje, kad kiekvienas vartotojas gautų jo norimą (esant duotai kainai) prekės kiekį. O kainą apribojus, atsiranda santykinis prekės pasiūlos nepakankamumas. Taip pat atsiranda pirkėjų eilės, daug laiko prarandama produkto paieškai, ir vis tiek visiems produkto neužtenka. Rinka pradeda išsiderinti: atsiranda juodoji rinka, diskriminacija, pablogėja prekių kokybė, susidaro pirkėjų eilės ir kt. T.y. nauja pusiausvyra rinkoje nusistovi, veikiant šiems mechanizmams. Tokioje situacijoje valstybė arba gali imtis tiesioginio firmų – gamintojų subsidijavimo (padengdama kainų skirtumą P2 - P1; šiuo atveju gamintojai siūlys kiekį Q2), arba gali įvesti racionavimo (kortelių) sistemą (perskirstydama nepakankamą pasiūlą lygią Q1). Racionavimo sistema (t.y. produkcijos paskirstymas pagal vidutinius poreikius) leidžia pirkėjams tikėtis, kad jie gaus tam tikrą produkto riboto kiekio dalį. Valstybė turi išleisti tokį kiekį talonų (kortelių), kad tas jų, kiekis susibalansuotų su pasiūlos lygiu, egzistuojančiu, esant maksimaliai kainai (t.y. esant maksimaliai kainai P1, gamintojai siūlys prekės kiekį Q1, todėl ir talonų turi būti pagamintas kiekis, atitinkantis Q1). Žinoma, racionavimo sistemai būdingi nepatogumai ir netaisyklingumas, nes kiekvienam vartotojui skiriamas tas pats produkto kiekis, nors vartotojų poreikiai yra labai įvairūs, t.y. racionavimas neleidžia vartotojui maksimaliai patenkinti savo poreikius. Tačiau racionavimas papildo tokią valstybės politiką, kuria valstybė, nustačiusi žemą viršutinį kainos lygį, neapsiima subsidijuoti gamintojus. Kuo aukštesnio lygio bus nustatyta maksimali kaina, tuo mažiau bus varžoma gamintojų iniciatyva, tuo didesnį produkcijos kiekį jie siūlys rinkoje. Jeigu nustatyta kainos viršutinė riba tokia aukšta, kad ji net nepasiekiama, esant įprastiniams pardavimams (pvz., kaina P3, 7 pav.), tai ta riba nedarys įtakos galimam resursų panaudojimui vienu ar kitu būdu (taigi nedarys žalos). Apskritai dėl to, kad firmos nustato dideles kainas ir gauna didelius pelnus, leidžia pašalinti tos ar kitos prekės deficitą, nes firmos, tikėdamosi gauti didelį pelną, laisvus resursus “permeta” ten, kur gaminama deficitinė prekė. O valstybės įsikišimas į konkurencinių rinkų funkcionavimą, siekiant pakeisti konkurencines kainas (t.y. apriboti jas lygiu, žemesniu už konkurencinį lygį), priveda prie to, kad paklausa tampa nelygi pasiūlai. Kai valstybė kainų neriboja, kiekvienas vartotojas perka sau pagal duotą kainą tokį vieno ar kito produkto kiekį, kiek jam reikia (esant tai kainai), ir taip visas siūlomas produktas normaliai išparduodamas. O kai kainų lygis nenatūraliai pažeminamas, lyginant su tuo lygiu, prie kurio kainos liktų įprastinėse konkurencinėse sąlygose, prekės pasiskirstymas tarp įvairių vartotojų sutrinka, nes suminė pirkėjų paklausa viršija pasiūlą. Prekės ima nepakakti, jos pasiskirstymas tampa atsitiktiniu dalyku, nebepriklausančiu nuo piniginių veiksnių. Be to, kainų augimas nenatūraliai ir ilgam laikui sulaikomas ir firma negali nustatyti, esant palankiai konjunktūrai, didelę kainą (kompensacijos už mažas kainas nepalankios konjunktūros periodu), tai firmai kliudo investuoti lėšas. Beje, nustatydama maksimalios ribos kainas valstybė gali, be to, siekti sukliudyti, kad firmos negautų labai didelių pelnų tais atvejais, kai rinkos sąlygos duoda galimybę firmoms gauti tuos didelius pelnus (pvz. esant didžiuliam kokios nors prekės deficitui, t.y. paklausai labai viršijant pasiūlą). Bet to paties rezultato valstybė gali pasiekti ir kitu būdu – atitinkamai apmokestindama labai didelius pelnus (juos firmos gautų, jei valstybė neribotų rinkos kainų). Taigi abiem atvejais firmos negaus didelių pelnų. Tačiau vartotojų atžvilgiu šie abu variantai nėra vienodi. Didelių pelnų apmokestinimas faktiškai reiškia, kad netiesiogiai apmokestinami atitinkamos prekės vartotojai, taip pat santykinai palengvinant mokesčių naštą kitiems, t.y. vieni visuomenės nariai sumokės palyginti didesnius mokesčius negu kiti. Antra vertus, maksimalaus kainos lygio apribojimas kliudo veikti sąlygai, esant kuriai firma plečia gamybą tol, kol ribiniai kaštai mažesni už rinkos kainą, taigi taip kliudo pasiekti maksimalų efektyvumą visuomenės mastu. Todėl toks apribojimas pateisinimas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės kokiu nors geresniu būdu neleisti firmoms gauti pernelyg didelių pelnų. Tarp valstybės kontroliuojamų kainų atskirai reikėtų atskirti suderintas kainas, kurios yra savotiškų “stabilumo kontraktų”, sudarytų tarp valstybės institucijos (pvz., ministerijos) ir firmos – gamintojo, padarinys. Vieni kontraktai, arba susitarimai, suteikia firmoms teisę laisvai nustatinėti kainas mainais pagal tam tikrus įsipareigojimus (pvz., firma įsipareigoja iš anksto pateikti valstybei medžiagą apie kainų pakėlimo “kalendorių” ir dydį, arba firma prisiima kokius nors įsipareigojimus, liečiančius investicijas, gamybą, išdirbį, darbo užmokestį, eksportą ir kt.). šie įsipareigojimai paprastai priimami remiantis nacionalinės ekonomikos plėtojimo programa (planu). Kituose susitarimuose numatomas kainų augimo per tam tikrą periodą (pvz. per metus) apribojimas arba kainų apribojimas tam tikro būsimos datos lygio ir pan. Dar kiti susitarimai apriboja, arba “stabilizuoja” prekybinį pelną, t.y. atskaitos (bazinių) tašku imamas suminio pelno lygis prekybinėje firmoje per tam tikrą laiką praėjusį periodą, pvz., per metus, ir nustatomas suminio pelno lygis būsimam periodui (žemesnis arba lygus baziniam lygiui). Nustatyto lygio rėmuose prekybininkas pelną laisvai “įdeda” kiekvienos prekės kainą. Valstybiniu kainų reguliavimu gali būti nustatytas protekcionistinės (privilegijuotos) sąlygos atskiroms suinteresuotoms firmoms (arba jų grupėms). Dėl visų aplinkybių valstybė turi stengtis kuo mažiau naudoti administracines priemones (ypač tiesioginį kainų reguliavimą) ir kuo daugiau turi pasikliauti rinkos mechanizmu. Tačiau, valstybinis kainų reguliavimas gali padėti stabilizuoti rinką, pagerinti ekonominę konjunktūrą. Žinoma, vien tik kainų kontrolė, siekiant apriboti bendrą kainų augimą, neišaiškina kainų augimo tikrųjų priežasčių, todėl yra mažai efektyvi. T.y. vien tik kainų reguliavimas, kartu neribojant darbo užmokesčio augimo, infliacijos sulaikyti negali (2). Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamos nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias „teisėtą“ nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų PE, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, QE. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygį P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis QD, o savininkai siūlo kiekį QS. Kai QD > QS, susidaro nuomojamo ploto deficitas (3). 3. UŽSIENIO ŠALIŲ VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO RAIDA IR YPATUMAI Bandymai valstybiniu mastu reguliuoti kainas įvairiose šalyse buvo atlikti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybė imdavo reguliuoti kainas, kai sumažėdavo vidinė gamyba ir susidarydavo didelė „atidėta paklausa“. Pokario laikotarpiu, augant gamybos šakoms ir keičiantis gamybos struktūrai, kainų reguliavimu buvo siekiama skatinti paklausą ir keisti jos struktūrą. Dažnai tai buvo socialinių prieštaravimų įveikimo forma, prilaikanti infliacinių kainų augimą, nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Ekonominėse sistemose, kur vyrauja privati nuosavybė, valstybinis kainų reguliavimas įgauna įvairias formas: • Makro lygiu – tai fiksalinė ir finansų politika, nukreipta ekonominio augimo spartai ir stabilumui didinti, mokesčių sistema, garantuojanti teisingą nacionalinių pajamų pasiskirstymą, politika, nukreipta šalutinio visuomeninio kapitalo augimui ir susidarymui, prekybos politika, tiesioginės investicijos ir valiutos keitimo kursas, garantuojantis dalyvavimą tarptautinėje prekybos sistemoje. • Mikro lygiu – tai antitrestinė įstatymų leidyba, kuri yra rinkos ekonomikos pagrindas, tiesioginis reguliavimas, o drauge ir politika, palaikanti konkrečias pramonės šakas, sauganti ir gausinanti išteklius ir kt. Konkrečiose šalyse valstybinio kainų reguliavimo mastas nevienodas. Jis priklauso nuo valstybės ekonomikos reguliavimo specifikos, tiesioginio ir netiesioginio kainų reguliavimo santykio ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai valstybė reguliuoja 5-10 % kainų (ryšių tarifai, kai kuriose valstijose energijos bei tarptautinių automobilių ir geležinkelio transporto tarifai). Kainas kontroliuoja JAV teisingumo ministerijos Antitrestinė valdyba ir Federacinė prekybos komisija. JAV fermerių produkcijos kainų reguliavimo sistema įvesta 1933 m. Ją sudaro dvi dalys: 1) užstatinės kainos (arba įkainiai) bei Prekių kreditinės korporacijos (PPK) operacijos ir 2) tikslinės kainos. Užstatinės kainos – tai minimalios valstybės garantuotos kainos. Jos neleidžia fermerių rinkos kainoms nukristi žemiau garantuoto lygio. Šitaip fermeris, rinkoje realizavęs žemės ūkio produkciją, gauna minimalias pajamas. PPK užstatinių operacijų metu fermeriams už produkciją, kaip užstatą, suteikiamas kreditas. Užstatu teikiama produkcija gali būti priimta į PPK sandėlius arba palikta saugoti patiems fermeriams. Kredito suma priklauso nuo produkcijos apimties ir užstatinių kainų. Jeigu užstato galiojimo laikotarpiu (paprastai iki 12 mėn.) rinkos kainos viršija užstato įkainius, tai fermeris gali išpirkti savo prekę ir parduoti ją rinkoje. Kai rinkos kainos žemesnės už užstato įkainius, prekė neišperkama ir pereina korporacijos nuosavybėn. Tikslinė kaina skirta fermerių pajamoms palaikyti. Ja apskaičiuojamas ne rinkų kainų, bet apatinis fermerių pajamų lygis. Tikslinė kaina rinkoje nefunkcionuoja, kainų ir pajamų reguliavimo darbuotojai ją taiko, apskaičiuodami kompensuojamą kainos priedą. Kainos priedas apskaičiuojamas kaip tikslinės ir realizavimo kainos skirtumas. Jeigu rinkos kainos žemesnės už tikslines, tai valstybė fermeriams išmoka šį skirtumą. Taigi užstatinė kaina taikoma rinkos kainų reguliavimui (per kainas ir pajamas), o tikslinė kaina – tiesiogiai fermerių pajamoms palaikyti. 1991 metais tiesioginis fermerių finansavimas nutrauktas, užstatinė kaina prilyginta tikslinei. Užstatinė kaina su pasaulinėmis kainomis griežtai nesiejama, o apskaičiuojama 75% dydžio, atsižvelgus į vidinių kainų kitimą per pastaruosius trejus metus. Užstatinių kainų lygio nustatymas yra JAV žemės ūkio ministerijos kompetencija. Svarbi JAV kainų ir pajamų reguliavimo sistemoje yra fermų gamybos kaštų dinamikos kontrolė. JAV žemės ūkio ministerija veda mėnesinę ir metinę fermerių produkcijos ir žemės ūkio gamybos priemonių kainų apskaitą ir jų santykius. Čia atliekami tokie tyrimai: 1) fermerių produkcijos realizacijos kainos; 2) apskaičiuojamosios paritetinės fermerių produkcijos realizacijos kainos; 3) gamybos priemonių ir paslaugų kainos, nuomos mokestis; 4) šių kainų ir mokėjimų indeksai, iš to skaičiaus vartojimo prekių, gamybos priemonių ir paslaugų agreguotas kainų indeksas (paritetinis indeksas); 5) paritetinis santykis. Gamybos priemonių ir fermerių produkcijos kainas skelbia statistikos tarnybos. Europos Sąjungoje (ES) nustatoma ir reguliuojama apie 15% kainų. Pasiūlymus dėl maksimalaus ir minimalaus kainų lygio rengia Europos Sąjungos komisija, o sprendimus priima ES Ministrų Taryba. Nelygu produkcijos rūšis, ES kainos remiamos įvairiomis formomis. Labiausiai paplitusios dvi kainų rūšys: intervencinės (įsikišimo kainos) ir tikslinės (kontrolinės arba orientacinės) kainos. Intervencinė kaina – tai minimali garantuota kaina, kuria ES tarnybos privalo supirkti fermerių produkciją. Ji veikia kartu su gamybos apimties reguliatoriais – gamybos kvotomis (cukrui, medvilnei, grūdams, pienui, rapsui, saulėgrąžų ir pomidorų produkcijai, tvirtagrūdžiams kviečiams ir razinoms). Tikslinė kaina – tai norima didmeninė kaina (kartu ir rinkos kaina), taikoma rajonams, kur konkrečios rūšies produkcija yra deficitinė. Ja remiantis nustatomas slenksčio kainos lygis, kuris vidines fermerių produkcijos kainas gina nuo išorinio žemesnių pasaulinių kainų spaudimo. Slenksčio kaina yra žemesnė už tikslinę, tačiau, atsižvelgus į transporto išlaidas produkcijos vienetui, ji apskaičiuojama taip, kad būtų truputį aukštesnė už tikslinę kainą. Taigi tikslinė kartu su slenksčio kaina yra viršutinė kainos gynimo riba. Remiantis slenksčio kaina, nustatomos kompensacinės muitinės rinkliavos, kurios apskaičiuojamos kaip fiksuotos slenksčio kainos ir nuolat besikeičiančių pasaulinių kainų skirtumas. ES, reguliuodama fermerių produkcijos kainas, pirmumą teikia fermerių pajamoms. Fermeriai atitinkamo lygio pajamoms aprūpinami per rinką ir kainas, t.y. vartotojo sąskaita. Tokia žemės ūkio finansavimo sistema remiasi dirbtinio kainų kėlimo, palyginti su pasaulinėmis, ir agrarinio protekcionizmo priemonėmis. ES, kitaip nei JAV, žemės ūkio produkcijos kainas reguliuoja labiau tiesiogiai, t.y. teikdama lengvatiniu kreditus, paremdama žemės ūkio vystymą blogiausiose žemėse, sulygindama žemės ūkio pajamas su kitose ūkio šakose gaunamomis pajamomis. Prancūzijoje valstybė reguliuoja apie 20% kainų ir tarifų. Pažymėtina, kad Prancūzija viena iš nedaugelio šalių, kuriose buvo gana griežtas valstybinio kainų reguliavimo režimas, trukęs beveik 30 metų (1947-1986 m.). Pokario laikotarpiu Prancūzijoje buvo paplitusi kainų „įšaldymo“ politika, t.y. kainos prievarta buvo stabilizuojamos tam tikram laikotarpiui. Taikomas buvo ir kainų „taksacijos“ metodas. Remiantis verslininkų pateiktais duomenimis ir rinkos situacijos analize, kainas nustatinėjo ir jas keitė pati vyriausybė. Kainos, apskaičiuotos „taksacijos“ metodu, galėjo būti tvirtos, maksimalios ar minimalios. Panašiai buvo nustatomi ir prekybiniai priedai (antkainiai) didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Kai kurioms prekėms valstybiniai Prancūzijos organai nustatinėjo tiktai kainų nustatymo būdą, pavyzdžiui, remiantis darbų sąmatine verte („sąmatinių“ kainų metodas) arba tam tikromis apibrėžtomis sąnaudomis („rėminių“ kainų metodas). Šiuo atveju kainą apskaičiuodavo prekės gamintojas, bet ji būtinai turėjo būti patvirtinta valstybinių organų. Labai įvairūs valstybinio kainų reguliavimo metodai Prancūzijoje buvo taikomi šeštajame dešimtmetyje. Buvo analizuojamos rinkos tendencijos, bendrojo kainų lygio poslinkiai ir pagrindinių prekių, turinčių tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui, kainos. Tačiau kai kurioms prekėms buvo taikomas specialus režimas: pavyzdžiui, laisvų kontroliuojamų kainų režimas, laisvų stebimų kainų režimas, apibrėžtos laisvės kainodaroje režimas. Šių režimų esmė ta, kad prekių kainas nustatinėjo prekių gamintojai, bet joms įtvirtinti verslininkai (paprastai per penkiolika dienų) turėjo gauti valstybės organų sutikimą. Nuo 1960 m. Prancūzijoje prasidėjo kainų liberalizavimas. Jis vyko palaipsniui, griežtus kainų reguliavimo metodus keičiant liberalesniais ir pereinant prie laisvosios kainodaros. Nuo 1970-1971 metų imta naudoti sutartis, ribojančias kainų kilimą. Jose gamintojai įsipareigodavo neperžengti suderintos kainų kėlimo ribos, o valstybiniai organai – nedidinti mokesčių. Ir tik 1978-1987 metais nuo sutarčių dėl kainų pereita prie laisvųjų kainų. Vienkart buvo imamasi priemonių konkurencijai stiprinti, kad liberalizavus kainas jos ne taip smarkiai didėtų. 1987 metais trys ketvirtadaliai prekių ir paslaugų kainų buvo formuojama laisvai. Šiuo metu administracinis kainų reguliavimas Prancūzijoje išliko tik kai kuriose visuomeninėse paslaugose. Tuo metu taip pat buvo liberalizuoti didmeniniai ir mažmeniniai prekybiniai priedai, išskyrus knygų, medikamentų, šviežių daržovių, kai kurių kitų maisto produktų prekybą. Švedijoje valstybinis kainų reguliavimas daugiausiai buvo taikomas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Kainos nuolat buvo kontroliuojamos. Nuo 1956 metų taikyta įšaldymo politika. Aktyviausiai kainų įšaldymo politika naudota 1970-1978 metais, kaip išaugusios infliacijos mažinimo priemonė. Nuo 1980 metų kainų įšaldymas mažiau taikomas, nes ši priemonė buvo neefektyvi. Švedų ekspertų nuomone, kainų įšaldymas efektyvus tiktai trumpą laikotarpį, kai reikia atstatyti disbalansą rinkoje ir užgesinti infliacijos liepsną. Šiuo metu pagal kainų reguliavimo įstatymą vyriausybė tiesiogiai gali reguliuoti kainas tik dviem atvejais: karo atveju arba kai yra pavojus jam kilti, arba iškilus dideliam bendrojo kainų kilimo pavojui. Be to, įstatymas numato, kad vyriausybė tam tikroms prekėms gali nustatyti maksimalų kainų lygį, bet kainos pakeliamos tik iš anksto aptarus ir pagrindus. Pagrindinė vykdomoji ir analitinė kainų klausimo tarnyba yra Valstybinė kainų ir konkurencijos valdyba. Be to, visose 23 Švedijos gubernijose ir Stokholme yra kontorų, stebinčių kainas. Kainų ir konkurencijos valdyba kainas kontroliuoja įvairiomis formomis. Ji seka bendrą šalies kainų lygį ir kai kurių sferų kainas. Tai maisto produktai, kitos vartojimo prekės ir paslaugos, statyba ir gyvenamieji namai, energija ir žaliavos, transportas ir ryšiai. Kainų ir konkurencijos valdyba imasi priemonių, kad šiose šakose būtų sumažintas kainų kilimas. Be to, valstybė veikia kainos lygį per valstybės monopolijas ir valstybine įmones. Egzistuoja degtinės ir vyno gaminių monopolis, pašto ir telekomunikacinių paslaugų ir vaistų prekybos monopolis. Konkrečias kainodaros funkcijas, turėdami tam tikros veiklos monopoliją, atlieka vietiniai savivaldybių organai (komunos). Tai – vandens tiekimas, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, dūmtraukių valymas ir pan. Valstybė griežtai reguliuoja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas (grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir daugelio kitų maisto produktų), atsižvelgdama į fermerių interesus. Kas metai vyksta derybos tarp vyriausybės ir žemės ūkio gamintojų sąjungos, dalyvaujant vartotojų atstovams. Tokiose derybose numatomas maisto produktų kainų lygis. Tiesioginio valstybinio kainų subsidijavimo Švedijoje praktiškai nėra. Anksčiau teiktos subsidijos pienui dabar panaikintos. Svarbi žemės ūkio subsidijavimo forma – į Švediją importuojamų maisto produktų muito rinkliava. Importuojant nustatomas muito mokestis, kurio dydis turi atitikti numatytos švedų kainos ir importo kainos skirtumą. Šitaip vidaus ir importo kainos sulyginamos. Iš surinktų lėšų dažniausiai teikiamos subsidijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams. Taip muitų barjerai saugo švedų produkciją nuo importo konkurencijos. Įstatymu numatyta speciali žuvies kainų nustatymo tvarka. Valstybės ir gamintojų derybose nustatomos normatyvinės žuvies kainos, o menkei – žemiausia ir aukščiausia kainos riba. Jeigu vidutinė žuvies rinkos kaina šalyje krinta žemiau apskaičiuotos normatyvinės (apatinės ribos), tai gamintojams garantuojamas kainos priedas. Įdomi kainų reguliavimo politika Šveicarijoje. Joje buvo priimta nemažai normatyvinių dokumentų, kuriai remdamasi valstybė veikia šalies kainodaros procesą. Įstatymais fiksuojamos kainos beveik 50% prekinės žemės ūkio produkcijos. Valstybės lygiu reguliuojamos kainos pašarinių ir maistinių grūdų, cukrinių runkelių, rapsų, pieno. Numatomos informacinės kainos mėsai. Ribotas reguliavimas, stebint kainas, yra tekstilės prekėms, drabužiams, žaislams, muzikos instrumentams ir kitoms prekėms. Ypatingą dėmesį valstybė skiria tų šakų kainodarai, kurias ji finansuoja (daugiausia žemės ūkio gamybą). Šveicarijos žemės ūkio politika numato palaikyti kainas tokio lygio, kad žemės ūkio produkcijos gamyba būtų rentabili, be perprodukcijos, o valstiečiams būtų garantuojamos pajamos, prilygstančios kitų šakų samdomosios darbo jėgos pajamoms. Šiuo tikslu aktyviai taikomas vietinius gamintojus ginantis nuo užsienio rinkų konkurentinio spaudimo kainų reguliavimo mechanizmas. Leidžiamas tam tikras grūdų, cukrinių runkelių, bulvių ir rapsų kainų svyravimas. Specifiškas pieno kainų reguliavimas. Tuo tikslu kas metai nustatoma priduoto pieno kvota (kiekis), už kurią pridavėjams mokama tvirta kaina. Nuo užsienio konkurencijos žemės ūkio gamintojai dažniausiai ginami reguliuojant įvežimą (daugiausia daržovių ir vaisių), priklausomai nuo vidaus rinkos pasiūlos ir kainų lygio. Kitose šakose valstybė kainas reguliuoja mažai, dažniausiai išlygindama gamybos ir importinių prekių kainas. Labiausiai ginamos tekstilės gaminių kainos, žaislai, muzikos instrumentai ir pan., daugiausiai ribojant užsienio rinkos konkurentinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu importinių tekstilės gaminių kainos vidaus rinkoje pasirodys 15-20% žemesnės už analogiškų šveicariškų gaminių, tai valstybė gali apriboti šių gaminių importą (2). 4. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMOS Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Daugiausia diskusijų, komentarų ir prieštaringų vertinimų visuomenėje sulaukia kainų reguliavimas žemės ūkyje ir medicinoje. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad kainos privalo būti dar labiau liberalizuotos, o kainų reguliavimas kiek įmanoma sumažintas. Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius. Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas: • kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti; • nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis; • visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti. Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos. Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai. Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžiuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai. Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo. Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui (7), kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms). Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia. Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžiuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas. Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Kainų liberalizavimo Lietuvos žemės ūkyje būtinybė Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties Lietuvos žemės ūkio reformos metų pasekmės - iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Išryškėjantis valstybės nepajėgumas vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones, sukelia žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdoma žemės ūkio paramos politika yra netinkama ne tik dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet yra savo esme neefektyvi ir turi būti keičiama. Žemės ūkis dažnai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Toks požiūris į žemės ūkį buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir EB bendroji žemės ūkio politika, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams siekti EB pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai - išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, "prekybiniai karai" su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys - didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Viena iš siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių - palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis, t.y. socialinės paramos ūkininkams teikimas. Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas reformas ES bei neigiamas iki šiol taikytos paramos žemdirbiams pasekmes. Esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Priešingai - žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES. Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių - gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų pašalinimas turėtų bent keletą teigiamų pasekmių. Visų pirma tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai vystomos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol "prioritetinių" ar "perspektyvių" žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, ir dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai. Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su tais, kurie mano, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti. Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu ir užsidirbti iš jo. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui turi būti teikiama valstybės parama. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu. Galiausiai, labai svarbu kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu. Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik tokiu atveju bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui (8). IŠVADOS Rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonomin
1. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO ESMĖ IR METODAI Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia arba prekių deficitas, arba jų perteklius, gamybos kaštų augimas, taip pat mokesčių muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas. Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos dideliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo neįmanoma. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų: • Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo; • Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms; • Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius; • Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui; • Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas; • Padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje; • Perskirstyti nacionalines pajamas; • Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas. Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Pavyzdžiui, netiesioginiai mokesčiai (akcizo, pridėtinės vertės ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą. Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais: ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį arba administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas. Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą, produkcijos gamybos ir realizavimo didinimą. Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50%. Tai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius. Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų - investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis. Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikra pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio supirkimo kainos, arba suteikiama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius. Kitaip negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir t.t. Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio. Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui vyriausybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinių kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 – 30%, Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos. Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau negu kitos prekės. Tokia tvarka praktiškai yra visose Vakarų šalyse. Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikromis žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi) importiniai mokesčiai. Antai išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%. Svarbi valstybinio kainų reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnių, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse – eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos vidaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis. Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atsilieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai siaurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių. Dempingo plitimas lemia konkurencijos už realizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV ne kartą buvo nagrinėjamos antidempingo bylos dėl juodųjų metalų iš Vakarų, Europos ir Japonijos importo. „Bendroji rinka“ antidempingo, muitų ir kitomis protekcionistinėmis priemonėmis bando priešintis amerikietiškos žemės ūkio produkcijos įvežimui, japoniškų juodųjų metalų, automobilių, televizorių, videomagnetofonų ir kitų prekių importui. Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutos kurso mažėjimas. Vadinasi, kitaip negu prekiniam, valiutiniam dempingui įgyvendinti reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas dėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvavus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikštos vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y. įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną. Administracinį, arba tiesioginį, kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai. Administracinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendinamas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose rinkos šalyse nevienodas. Pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Olandijoje pokario metais buvo naudojama nuo 2 iki 5 tokio reguliavimo metodų, o Prancūzijoje jų buvo priskaičiuota iki 14. Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio (administracinio) kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti. Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turėti neigiamų padarinių šalies ekonominei plėtotei. Svarbiausi trūkumai yra: • Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas. • Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką. • Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą nuo ūkinės raidos sulėtėjimą. Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtiniais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai (2). 2. RINKOS PUSIAUSVYROS PAŽEIDIMAI VYRIAUSYBEI NUSTATANT MINIMALIĄJĄ IR MAKSIMALIĄJĄ KAINAS Priklausomai nuo prekės ir paslaugos rūšies, nuo konkrečios ekonominės situacijos, valstybė, siekdama apriboti kainų augimą, naudoja įvairius kainų reguliavimo būdus: nuo absoliučios laisvės firmoms suteikimo iki tiesioginio kainų blokavimo (visiško įšaldymo). Vienų prekių atžvilgiu valstybė firmoms suteikia visišką laisvę, nustatydama kainas. Kitų prekių atžvilgiu firmos kainas nustato laisvai, bet valstybė jas “stebi” ir, esant būtinumui, griežčiau jas kontroliuoja. Dar kitoms prekėms firmos pačios nustato kainas savo produkcijai, bet jos įsigalioja, tik prieš tai jas patikrinus ir patvirtinus atitinkamose valstybinėse institucijose. Šių patvirtintų kainų firmos negali viršyti be valstybės leidimo. Kai yra būtinybė pakeisti kainas, firmos siunčia valstybinėms institucijoms savo apskaičiavimus, paaiškindamos (pagrįsdamos) kainų keitimo priežastis. Kai kurioms prekėms valstybė iš anksto nustato pardavimo kainos skaičiavimo taisykles, kuriomis turi remtis firmos, nustatydamos kainas. Dar kitoms prekėms kainos tam tikram periodui netiesiogiai užfiksuojamos (t.y. nustatoma maksimali kainos riba), remiantis gamybos kaštais. Be to, valstybė riboja prekybininkų gaunamą prekybinį priedą (tai pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas) kai kurioms prekėms. Ir pagaliau kokioms nors prekėms (arba prekių grupei) valstybė blokuoja kainas iki tokio lygio, kuris nusistovėjo tam tikru momentu (tam tikrą datą). Kainų blokavimas paprastai tęsiasi trumpą laiko periodą. Vėliau vyriausybė taiko švelnesnes reguliavimo formas. Kainų įšaldymas, arba kainų augimo sustabdymas, veda prie to, kad rinkos funkcionavimas pažeidžiamas, rinka netenka savo pagrindinio įrankio resursams paskirstyti. Tai, kad kai kurioms prekėms kainos palaikomos žemo lygio, vadinasi, išsilaisvina papildomos lėšos, kurios paprastai išleidžiamos kitoms prekėms pirkti; pastarųjų kainos dėl to padidėja. Pasikeičia santykiai tarp kainų įvairiose šakose. Tai, kad kainos kontroliuojamos, reiškia, kad firma neturi galimybės, esant palankiai konjunktūrai, sukaupti lėšų atsargos, kurios būtinos, pablogėjus konjunktūrai. Jeigu palaikoma per maža kaina, lyginant su realia, firma nesukaupia lėšų techninei modernizacijai, plečiasi gamybinė – technologinė stagnacija. Be to, daugiausia valstybė vienu metu reguliuoja tik vieną ekonomikos dalį, o kitai daliai (paprastai žemės ūkiui, kai kurioms paslaugoms) kainos nekontroliuojamos. Dėl šių visų aplinkybių gali sulėtėti gamybos tempai, investavimo procesai, sumažės egzistuojančios konkurencijos lygis (2). 2.1 Minimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma. Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 1 paveiksle, rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG = QS – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus. Darbo užmokesčio reguliavimas Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis. Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse valstybė gali iš viso nereglamentuoti minimalaus darbo užmokesčio. Tarkim, kad dėl naujesnių technologijų, padedančių taupyti darbo sąnaudas, nekvalifikuoto darbo paklausa sumažėja ir jo paklausos kreivė pasislenka iš D1 į D2 (4 pav.). darbo rinkos pusiausvyra pasislenka iš b taško į c tašką. Darbo užmokestis sumažėja nuo W1 iki W0, o darbuotojų skaičius sumažėja nuo L2 iki L0. Sakykime, kad vyriausybė nustatė nekvalifikuoto darbo minimalų valandinį darbo užmokestį W1. dėl to darbo paklausa sumažėja iki L1. Esant minimaliam valandiniam darbo užmokesčiui W1, darbo pasiūla yra L2. Todėl susidaro nedarbas, kuris lygus L2 – L1 arba ab atkarpai. Vyriausybei nustačius minimalų darbo užmokestį W1, L1 darbuotojų laimėjimą rodo 1 stačiakampio plotas. Tačiau dėl vyriausybės intervencijos darbo netekę L0 – L1 pralaimi, nes jie neteko darbo užmokesčio, kurio dydį rodo 2 + 3 plotas. Dalis netekusiųjų darbo (L2 – L1) pereina į kitas šakas, o kita dalis kelia kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių aptariamoje šakoje nekvalifikuoto darbo pasiūla sumažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jei naujoji darbo pasiūlos kreivė kirstų D2 paklausos kreivę a taške, tai pusiausvyros darbo užmokestis sutaptų su vyriausybės nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu ir išnyktų nedarbas šakoje. Monopsoninėje darbo rinkoje (1 priedas) darbo užmokestis, kaip matyti iš 5 paveikslo, yra mažesnis nei konkurencinėje darbo rinkoje. Todėl vyriausybė taip pat gali nustatyti minimalų darbo užmokestį, kuris, tarkim, būtų lygus darbo užmokesčiui, kuris nusistovi konkurencinėje darbo rinkoje. Monopsonijoje darbo užmokestis mažesnis nei ribinio darbuotojo ribinis pajamų produktas. Lm – ojo darbuotojo ribinį pajamų produktą rodo a taškas, o darbo užmokestį – m taškas. Wm darbo užmokestis yra mažesnis nei konkurencinės darbo rinkos darbo užmokestis, kurį lemia darbo paklausos ir darbo pasiūlos sankirta c taške. Vyriausybei nustačius minimalų užmokestį, lygų konkurencinės rinkos darbo užmokesčiui Wc, monopsonija perkamų sąnaudų kiekį padidintų nuo Lm iki Lc. Dėl vyriausybės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas lygus 1 + 2 + 3 plotui. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą (4). Faktiškai minimalus darbo užmokestis sudaro 40-50 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Todėl gyvenime minimalaus darbo užmokesčio įvedimas sukelia nedarbą, ypač tarp jaunimo, nacionalinių mažumų ir moterų. Likusieji gauna didesnes pajamas. Taigi skurdo minimalaus darbo užmokesčio įvedimas tikrai nesumažina, o toks yra įvedimo tikslas. Yra daug nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka (10). Lentelė Argumentai už ir prieš minimalų darbo užmokestį Argumentai prieš Argumentai už 1. Naudinga mažiau samdyti. 2. Darbo kaštų augimas gali sumažinti ekonominį aktyvumą, ir vargingiausi sluoksniai gali likti visai be pajamų, o juk jiems palaikyti tas minimumas ir buvo skirtas. 3. Nepasiekiamas tikslas – mažinti skurdą, nes dažniausiai juo pasinaudoja pasiturinčių šeimų paaugliai, taip vyksta gyvenime. 1. Minimalus darbo užmokestis gali būti stimulas visų darbo užmokesčiui augti, nepadidėjant nedarbui monopsoninėje rinkoje. Dar gali padaugėti darbo vietų, nes dingsta stimulas darbdaviui riboti užimtumą. 2. Efektyvaus darbo užmokesčio nustatymas gali pakelti našumą, nes anksčiau buvo naudojama nemažai pigaus darbo, o įvedus minimalų darbo užmokestį, jis turės būti naudojamas efektyviau. Be to, didesnės pajamos leidžia darbuotojams palaikyti geresnę forma: gerėja sveikata, stiprėja energija, didėja motyvacija, didėja darbo našumas. Subsidijos Labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. 2 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje. Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį QD. Perteklius LM (QS – QD) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 × (QS – QD) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą PE, o aukštesnę kainą. Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2mlrd. dol./m. Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui). JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą. 3 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo pariboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra PE, o kiekis QE. Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki QT. Tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už QT kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio QT. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai. Lietuvai, kaip būsimai Europos Sąjungos narei yra suteikiama daug paramos. Viena iš paramos formų – subsidijos. Jos skiriamos pagal Phare programą (2 priedas) 2.2 Maksimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t. Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 6 paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl to susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. QD > QS. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotoms kainoms, kainų „paleidimas“ gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. Paveiksle 6 parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. paklausos kiekio QD dalis padengiama gamintojų sąskaita (QS), o likusią dalį QG = QD-QS padengia valstybė (3). Kainos maksimalios ribos nustatymas (pvz., pirmojo būtinumo prekėms) yra valstybės įsikišimo į paklausos ir pasiūlos mechanizmo veikimą reiškimas. Žinant, jog gerai, kai nustatant maksimalią kainos ribą, būtų galima įvertinti konkrečias gamybos sąlygas, kuriomis firmos gamina tą ar kitą prekę. Bet praktikoje tai neretai neįmanoma padaryti dėl didžiulio tam reikalingos informacijos ir darbo sąnaudų kiekio. Todėl tokiais atvejais, kai vieną ar kitą prekę gamina daug firmų, veikiančių vienodomis sąlygomis (t.y. gaminančių skirtingais kaštais), tikslinga, kad valstybė ne tiesiogiai nustatytų visoms firmoms vieningą maksimalią kainą, bet naudotų būsimų kainų “pririšimo” prie buvusių (atitinkamoje rinkoje arba kiekvienoje atskiroje firmoje) kainų metodą. Vadinasi, tam tikru periodu ateityje firmoms neleidžiama viršyti (arba neleidžiama viršyti tam tikro dydžio) kainas, kurios vyravo praeityje. Kai kurioms prekėms (atsižvelgiant į jų gamybos ir realizavimo sąlygas) nustatomas ne vienas maksimalus kainos lygis, o keletas lygių, kurių kiekvienas galioja tam tikram periodui. Valstybei reikia daug darbo sąnaudų nustatyti kiekvienos prekių rūšies maksimalią ribą. Todėl, kai prekių rūšių yra daug, vėlgi gali būti tikslinga, kad valstybė maksimalias kainų ribas nustatinėtų ne tiesiogiai, o remtųsi principu, nustatančio priklausomybes tarp būsimų ir praėjusių kainų. Jei kokios nors prekės gamyba ir realizavimas apima keletą stadijų (žaliavos perdirbimas, pusfabrikačių, detalių gamyba ir t.t.), tai nustatant maksimalias ribas kainoms, iškyla problema kontroliuoti pelnų lygius, kuriuos gamintojai ir prekybininkai gali gauti vėlesnėse gamybos ir realizavimo stadijose. Kadangi valstybė kuriam nors resursui nustato maksimalią žemo lygio kainą, pagamintam produktui maksimalios kainos atitinkamai nesumažina, tai visą naudą gali turėti tos firmos, kurios šį resursą naudoja savo produkcijos gamyboje, t.y. šiuo atveju firmos pirktų tą resursą pigiau negu anksčiau, išlaikydamos rinkoje ankstesnes savo galutinės produkcijos kainas. Valstybė gali sėkmingai kontroliuoti gaunamų pelnų lygius, pirma, gerai nustatydama (tiesiogiai ar netiesiogiai) maksimalią galutinės produkcijos pardavimo (t.y. mažmeninę) kainą. Ir tada visos firmos įvairiose gamybos ir realizacijos stadijose būtų priverstos paskirti kainas remiantis ta maksimalia mažmenine kaina. Nereikėtų tada kontroliuoti kainų pradinėse gamybos stadijose, nes mažmeninės kainos viršutinė riba automatiškai nulems kainas visose nuosekliose gamybos stadijose. Taigi tada nereikėtų atskirai nustatyti viršutinę mažmeninės kainos ribą ir maksimalias kainų ribas pradiniams gamybos etapams (pritaikant jas prie mažmeninės kainos ribos). Antra, valstybė gali apriboti priedo prie prekės supirkimo kainos (arba prie prekės kaštų) dydį. Pavyzdžiui, firma neturi teisės nustatyti prekės pardavimo kainą, kuri viršytų tos prekės pirkimo kainą (arba prekės nuosavos gamybos kaštus) daugiau kaip 10 procentų ir pan. Tokiu netiesioginiu būdu valstybė nustato viršutines kainų ribas visose nuoseklaus produkcijos apdorojimo stadijose (t.y. nuo gamybos iki vartojimo). Bet tokia kainų sistema gamintojams, didmenininkams ir mažmenininkams visgi palieka galimybę išvengti, nustatant kainas, taisyklių, sudarytų valstybinių kainų reguliavimo organų. Taigi, valstybė, nustatydama maksimalias kainos ribas, turi siekti, kad visi gamybos proceso dalyviai įvairiose gamybos ir realizavimo stadijose apytiksliai gautų sau įprastą pelno normą. Kai oficialiai dėl patvirtintos maksimalios kainos firmos negarantuotos gauti didelio pelno, vietiniai valdžios organai sau pavaldžiame rajone gali leisti firmoms nustatyti didesnę kainą (t.y. vietinė valdžia gali didinti maksimalią kainos ribą savo rajone). Valstybei nustačius maksimalią kainos ribą, gali atsitikt taip, kad kaina nebegalės padidėti tiek, kad ji nusistovėtų pusiausvyros lygyje. Taigi, esant kainai rinkoje P1 (7 pav.), pirkėjai nori pirkti prekės kiekį Q2, bet užtai gamintojai tokia kaina nori parduoti tiktai kiekį Q1. Valstybei nustačius žemą maksimalią kainos ribą, atsiranda prekės pasiūlos trūkumas, t.y. dėl užblokuoto kainų mechanizmo paklausa nebegali sumažėti iki pasiūlos lygio. Neribojant prekės kainos, jos normalus dydis pats nusistovėtų tokiame lygyje, kad kiekvienas vartotojas gautų jo norimą (esant duotai kainai) prekės kiekį. O kainą apribojus, atsiranda santykinis prekės pasiūlos nepakankamumas. Taip pat atsiranda pirkėjų eilės, daug laiko prarandama produkto paieškai, ir vis tiek visiems produkto neužtenka. Rinka pradeda išsiderinti: atsiranda juodoji rinka, diskriminacija, pablogėja prekių kokybė, susidaro pirkėjų eilės ir kt. T.y. nauja pusiausvyra rinkoje nusistovi, veikiant šiems mechanizmams. Tokioje situacijoje valstybė arba gali imtis tiesioginio firmų – gamintojų subsidijavimo (padengdama kainų skirtumą P2 - P1; šiuo atveju gamintojai siūlys kiekį Q2), arba gali įvesti racionavimo (kortelių) sistemą (perskirstydama nepakankamą pasiūlą lygią Q1). Racionavimo sistema (t.y. produkcijos paskirstymas pagal vidutinius poreikius) leidžia pirkėjams tikėtis, kad jie gaus tam tikrą produkto riboto kiekio dalį. Valstybė turi išleisti tokį kiekį talonų (kortelių), kad tas jų, kiekis susibalansuotų su pasiūlos lygiu, egzistuojančiu, esant maksimaliai kainai (t.y. esant maksimaliai kainai P1, gamintojai siūlys prekės kiekį Q1, todėl ir talonų turi būti pagamintas kiekis, atitinkantis Q1). Žinoma, racionavimo sistemai būdingi nepatogumai ir netaisyklingumas, nes kiekvienam vartotojui skiriamas tas pats produkto kiekis, nors vartotojų poreikiai yra labai įvairūs, t.y. racionavimas neleidžia vartotojui maksimaliai patenkinti savo poreikius. Tačiau racionavimas papildo tokią valstybės politiką, kuria valstybė, nustačiusi žemą viršutinį kainos lygį, neapsiima subsidijuoti gamintojus. Kuo aukštesnio lygio bus nustatyta maksimali kaina, tuo mažiau bus varžoma gamintojų iniciatyva, tuo didesnį produkcijos kiekį jie siūlys rinkoje. Jeigu nustatyta kainos viršutinė riba tokia aukšta, kad ji net nepasiekiama, esant įprastiniams pardavimams (pvz., kaina P3, 7 pav.), tai ta riba nedarys įtakos galimam resursų panaudojimui vienu ar kitu būdu (taigi nedarys žalos). Apskritai dėl to, kad firmos nustato dideles kainas ir gauna didelius pelnus, leidžia pašalinti tos ar kitos prekės deficitą, nes firmos, tikėdamosi gauti didelį pelną, laisvus resursus “permeta” ten, kur gaminama deficitinė prekė. O valstybės įsikišimas į konkurencinių rinkų funkcionavimą, siekiant pakeisti konkurencines kainas (t.y. apriboti jas lygiu, žemesniu už konkurencinį lygį), priveda prie to, kad paklausa tampa nelygi pasiūlai. Kai valstybė kainų neriboja, kiekvienas vartotojas perka sau pagal duotą kainą tokį vieno ar kito produkto kiekį, kiek jam reikia (esant tai kainai), ir taip visas siūlomas produktas normaliai išparduodamas. O kai kainų lygis nenatūraliai pažeminamas, lyginant su tuo lygiu, prie kurio kainos liktų įprastinėse konkurencinėse sąlygose, prekės pasiskirstymas tarp įvairių vartotojų sutrinka, nes suminė pirkėjų paklausa viršija pasiūlą. Prekės ima nepakakti, jos pasiskirstymas tampa atsitiktiniu dalyku, nebepriklausančiu nuo piniginių veiksnių. Be to, kainų augimas nenatūraliai ir ilgam laikui sulaikomas ir firma negali nustatyti, esant palankiai konjunktūrai, didelę kainą (kompensacijos už mažas kainas nepalankios konjunktūros periodu), tai firmai kliudo investuoti lėšas. Beje, nustatydama maksimalios ribos kainas valstybė gali, be to, siekti sukliudyti, kad firmos negautų labai didelių pelnų tais atvejais, kai rinkos sąlygos duoda galimybę firmoms gauti tuos didelius pelnus (pvz. esant didžiuliam kokios nors prekės deficitui, t.y. paklausai labai viršijant pasiūlą). Bet to paties rezultato valstybė gali pasiekti ir kitu būdu – atitinkamai apmokestindama labai didelius pelnus (juos firmos gautų, jei valstybė neribotų rinkos kainų). Taigi abiem atvejais firmos negaus didelių pelnų. Tačiau vartotojų atžvilgiu šie abu variantai nėra vienodi. Didelių pelnų apmokestinimas faktiškai reiškia, kad netiesiogiai apmokestinami atitinkamos prekės vartotojai, taip pat santykinai palengvinant mokesčių naštą kitiems, t.y. vieni visuomenės nariai sumokės palyginti didesnius mokesčius negu kiti. Antra vertus, maksimalaus kainos lygio apribojimas kliudo veikti sąlygai, esant kuriai firma plečia gamybą tol, kol ribiniai kaštai mažesni už rinkos kainą, taigi taip kliudo pasiekti maksimalų efektyvumą visuomenės mastu. Todėl toks apribojimas pateisinimas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės kokiu nors geresniu būdu neleisti firmoms gauti pernelyg didelių pelnų. Tarp valstybės kontroliuojamų kainų atskirai reikėtų atskirti suderintas kainas, kurios yra savotiškų “stabilumo kontraktų”, sudarytų tarp valstybės institucijos (pvz., ministerijos) ir firmos – gamintojo, padarinys. Vieni kontraktai, arba susitarimai, suteikia firmoms teisę laisvai nustatinėti kainas mainais pagal tam tikrus įsipareigojimus (pvz., firma įsipareigoja iš anksto pateikti valstybei medžiagą apie kainų pakėlimo “kalendorių” ir dydį, arba firma prisiima kokius nors įsipareigojimus, liečiančius investicijas, gamybą, išdirbį, darbo užmokestį, eksportą ir kt.). šie įsipareigojimai paprastai priimami remiantis nacionalinės ekonomikos plėtojimo programa (planu). Kituose susitarimuose numatomas kainų augimo per tam tikrą periodą (pvz. per metus) apribojimas arba kainų apribojimas tam tikro būsimos datos lygio ir pan. Dar kiti susitarimai apriboja, arba “stabilizuoja” prekybinį pelną, t.y. atskaitos (bazinių) tašku imamas suminio pelno lygis prekybinėje firmoje per tam tikrą laiką praėjusį periodą, pvz., per metus, ir nustatomas suminio pelno lygis būsimam periodui (žemesnis arba lygus baziniam lygiui). Nustatyto lygio rėmuose prekybininkas pelną laisvai “įdeda” kiekvienos prekės kainą. Valstybiniu kainų reguliavimu gali būti nustatytas protekcionistinės (privilegijuotos) sąlygos atskiroms suinteresuotoms firmoms (arba jų grupėms). Dėl visų aplinkybių valstybė turi stengtis kuo mažiau naudoti administracines priemones (ypač tiesioginį kainų reguliavimą) ir kuo daugiau turi pasikliauti rinkos mechanizmu. Tačiau, valstybinis kainų reguliavimas gali padėti stabilizuoti rinką, pagerinti ekonominę konjunktūrą. Žinoma, vien tik kainų kontrolė, siekiant apriboti bendrą kainų augimą, neišaiškina kainų augimo tikrųjų priežasčių, todėl yra mažai efektyvi. T.y. vien tik kainų reguliavimas, kartu neribojant darbo užmokesčio augimo, infliacijos sulaikyti negali (2). Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamos nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias „teisėtą“ nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų PE, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, QE. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygį P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis QD, o savininkai siūlo kiekį QS. Kai QD > QS, susidaro nuomojamo ploto deficitas (3). 3. UŽSIENIO ŠALIŲ VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO RAIDA IR YPATUMAI Bandymai valstybiniu mastu reguliuoti kainas įvairiose šalyse buvo atlikti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybė imdavo reguliuoti kainas, kai sumažėdavo vidinė gamyba ir susidarydavo didelė „atidėta paklausa“. Pokario laikotarpiu, augant gamybos šakoms ir keičiantis gamybos struktūrai, kainų reguliavimu buvo siekiama skatinti paklausą ir keisti jos struktūrą. Dažnai tai buvo socialinių prieštaravimų įveikimo forma, prilaikanti infliacinių kainų augimą, nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Ekonominėse sistemose, kur vyrauja privati nuosavybė, valstybinis kainų reguliavimas įgauna įvairias formas: • Makro lygiu – tai fiksalinė ir finansų politika, nukreipta ekonominio augimo spartai ir stabilumui didinti, mokesčių sistema, garantuojanti teisingą nacionalinių pajamų pasiskirstymą, politika, nukreipta šalutinio visuomeninio kapitalo augimui ir susidarymui, prekybos politika, tiesioginės investicijos ir valiutos keitimo kursas, garantuojantis dalyvavimą tarptautinėje prekybos sistemoje. • Mikro lygiu – tai antitrestinė įstatymų leidyba, kuri yra rinkos ekonomikos pagrindas, tiesioginis reguliavimas, o drauge ir politika, palaikanti konkrečias pramonės šakas, sauganti ir gausinanti išteklius ir kt. Konkrečiose šalyse valstybinio kainų reguliavimo mastas nevienodas. Jis priklauso nuo valstybės ekonomikos reguliavimo specifikos, tiesioginio ir netiesioginio kainų reguliavimo santykio ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai valstybė reguliuoja 5-10 % kainų (ryšių tarifai, kai kuriose valstijose energijos bei tarptautinių automobilių ir geležinkelio transporto tarifai). Kainas kontroliuoja JAV teisingumo ministerijos Antitrestinė valdyba ir Federacinė prekybos komisija. JAV fermerių produkcijos kainų reguliavimo sistema įvesta 1933 m. Ją sudaro dvi dalys: 1) užstatinės kainos (arba įkainiai) bei Prekių kreditinės korporacijos (PPK) operacijos ir 2) tikslinės kainos. Užstatinės kainos – tai minimalios valstybės garantuotos kainos. Jos neleidžia fermerių rinkos kainoms nukristi žemiau garantuoto lygio. Šitaip fermeris, rinkoje realizavęs žemės ūkio produkciją, gauna minimalias pajamas. PPK užstatinių operacijų metu fermeriams už produkciją, kaip užstatą, suteikiamas kreditas. Užstatu teikiama produkcija gali būti priimta į PPK sandėlius arba palikta saugoti patiems fermeriams. Kredito suma priklauso nuo produkcijos apimties ir užstatinių kainų. Jeigu užstato galiojimo laikotarpiu (paprastai iki 12 mėn.) rinkos kainos viršija užstato įkainius, tai fermeris gali išpirkti savo prekę ir parduoti ją rinkoje. Kai rinkos kainos žemesnės už užstato įkainius, prekė neišperkama ir pereina korporacijos nuosavybėn. Tikslinė kaina skirta fermerių pajamoms palaikyti. Ja apskaičiuojamas ne rinkų kainų, bet apatinis fermerių pajamų lygis. Tikslinė kaina rinkoje nefunkcionuoja, kainų ir pajamų reguliavimo darbuotojai ją taiko, apskaičiuodami kompensuojamą kainos priedą. Kainos priedas apskaičiuojamas kaip tikslinės ir realizavimo kainos skirtumas. Jeigu rinkos kainos žemesnės už tikslines, tai valstybė fermeriams išmoka šį skirtumą. Taigi užstatinė kaina taikoma rinkos kainų reguliavimui (per kainas ir pajamas), o tikslinė kaina – tiesiogiai fermerių pajamoms palaikyti. 1991 metais tiesioginis fermerių finansavimas nutrauktas, užstatinė kaina prilyginta tikslinei. Užstatinė kaina su pasaulinėmis kainomis griežtai nesiejama, o apskaičiuojama 75% dydžio, atsižvelgus į vidinių kainų kitimą per pastaruosius trejus metus. Užstatinių kainų lygio nustatymas yra JAV žemės ūkio ministerijos kompetencija. Svarbi JAV kainų ir pajamų reguliavimo sistemoje yra fermų gamybos kaštų dinamikos kontrolė. JAV žemės ūkio ministerija veda mėnesinę ir metinę fermerių produkcijos ir žemės ūkio gamybos priemonių kainų apskaitą ir jų santykius. Čia atliekami tokie tyrimai: 1) fermerių produkcijos realizacijos kainos; 2) apskaičiuojamosios paritetinės fermerių produkcijos realizacijos kainos; 3) gamybos priemonių ir paslaugų kainos, nuomos mokestis; 4) šių kainų ir mokėjimų indeksai, iš to skaičiaus vartojimo prekių, gamybos priemonių ir paslaugų agreguotas kainų indeksas (paritetinis indeksas); 5) paritetinis santykis. Gamybos priemonių ir fermerių produkcijos kainas skelbia statistikos tarnybos. Europos Sąjungoje (ES) nustatoma ir reguliuojama apie 15% kainų. Pasiūlymus dėl maksimalaus ir minimalaus kainų lygio rengia Europos Sąjungos komisija, o sprendimus priima ES Ministrų Taryba. Nelygu produkcijos rūšis, ES kainos remiamos įvairiomis formomis. Labiausiai paplitusios dvi kainų rūšys: intervencinės (įsikišimo kainos) ir tikslinės (kontrolinės arba orientacinės) kainos. Intervencinė kaina – tai minimali garantuota kaina, kuria ES tarnybos privalo supirkti fermerių produkciją. Ji veikia kartu su gamybos apimties reguliatoriais – gamybos kvotomis (cukrui, medvilnei, grūdams, pienui, rapsui, saulėgrąžų ir pomidorų produkcijai, tvirtagrūdžiams kviečiams ir razinoms). Tikslinė kaina – tai norima didmeninė kaina (kartu ir rinkos kaina), taikoma rajonams, kur konkrečios rūšies produkcija yra deficitinė. Ja remiantis nustatomas slenksčio kainos lygis, kuris vidines fermerių produkcijos kainas gina nuo išorinio žemesnių pasaulinių kainų spaudimo. Slenksčio kaina yra žemesnė už tikslinę, tačiau, atsižvelgus į transporto išlaidas produkcijos vienetui, ji apskaičiuojama taip, kad būtų truputį aukštesnė už tikslinę kainą. Taigi tikslinė kartu su slenksčio kaina yra viršutinė kainos gynimo riba. Remiantis slenksčio kaina, nustatomos kompensacinės muitinės rinkliavos, kurios apskaičiuojamos kaip fiksuotos slenksčio kainos ir nuolat besikeičiančių pasaulinių kainų skirtumas. ES, reguliuodama fermerių produkcijos kainas, pirmumą teikia fermerių pajamoms. Fermeriai atitinkamo lygio pajamoms aprūpinami per rinką ir kainas, t.y. vartotojo sąskaita. Tokia žemės ūkio finansavimo sistema remiasi dirbtinio kainų kėlimo, palyginti su pasaulinėmis, ir agrarinio protekcionizmo priemonėmis. ES, kitaip nei JAV, žemės ūkio produkcijos kainas reguliuoja labiau tiesiogiai, t.y. teikdama lengvatiniu kreditus, paremdama žemės ūkio vystymą blogiausiose žemėse, sulygindama žemės ūkio pajamas su kitose ūkio šakose gaunamomis pajamomis. Prancūzijoje valstybė reguliuoja apie 20% kainų ir tarifų. Pažymėtina, kad Prancūzija viena iš nedaugelio šalių, kuriose buvo gana griežtas valstybinio kainų reguliavimo režimas, trukęs beveik 30 metų (1947-1986 m.). Pokario laikotarpiu Prancūzijoje buvo paplitusi kainų „įšaldymo“ politika, t.y. kainos prievarta buvo stabilizuojamos tam tikram laikotarpiui. Taikomas buvo ir kainų „taksacijos“ metodas. Remiantis verslininkų pateiktais duomenimis ir rinkos situacijos analize, kainas nustatinėjo ir jas keitė pati vyriausybė. Kainos, apskaičiuotos „taksacijos“ metodu, galėjo būti tvirtos, maksimalios ar minimalios. Panašiai buvo nustatomi ir prekybiniai priedai (antkainiai) didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Kai kurioms prekėms valstybiniai Prancūzijos organai nustatinėjo tiktai kainų nustatymo būdą, pavyzdžiui, remiantis darbų sąmatine verte („sąmatinių“ kainų metodas) arba tam tikromis apibrėžtomis sąnaudomis („rėminių“ kainų metodas). Šiuo atveju kainą apskaičiuodavo prekės gamintojas, bet ji būtinai turėjo būti patvirtinta valstybinių organų. Labai įvairūs valstybinio kainų reguliavimo metodai Prancūzijoje buvo taikomi šeštajame dešimtmetyje. Buvo analizuojamos rinkos tendencijos, bendrojo kainų lygio poslinkiai ir pagrindinių prekių, turinčių tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui, kainos. Tačiau kai kurioms prekėms buvo taikomas specialus režimas: pavyzdžiui, laisvų kontroliuojamų kainų režimas, laisvų stebimų kainų režimas, apibrėžtos laisvės kainodaroje režimas. Šių režimų esmė ta, kad prekių kainas nustatinėjo prekių gamintojai, bet joms įtvirtinti verslininkai (paprastai per penkiolika dienų) turėjo gauti valstybės organų sutikimą. Nuo 1960 m. Prancūzijoje prasidėjo kainų liberalizavimas. Jis vyko palaipsniui, griežtus kainų reguliavimo metodus keičiant liberalesniais ir pereinant prie laisvosios kainodaros. Nuo 1970-1971 metų imta naudoti sutartis, ribojančias kainų kilimą. Jose gamintojai įsipareigodavo neperžengti suderintos kainų kėlimo ribos, o valstybiniai organai – nedidinti mokesčių. Ir tik 1978-1987 metais nuo sutarčių dėl kainų pereita prie laisvųjų kainų. Vienkart buvo imamasi priemonių konkurencijai stiprinti, kad liberalizavus kainas jos ne taip smarkiai didėtų. 1987 metais trys ketvirtadaliai prekių ir paslaugų kainų buvo formuojama laisvai. Šiuo metu administracinis kainų reguliavimas Prancūzijoje išliko tik kai kuriose visuomeninėse paslaugose. Tuo metu taip pat buvo liberalizuoti didmeniniai ir mažmeniniai prekybiniai priedai, išskyrus knygų, medikamentų, šviežių daržovių, kai kurių kitų maisto produktų prekybą. Švedijoje valstybinis kainų reguliavimas daugiausiai buvo taikomas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Kainos nuolat buvo kontroliuojamos. Nuo 1956 metų taikyta įšaldymo politika. Aktyviausiai kainų įšaldymo politika naudota 1970-1978 metais, kaip išaugusios infliacijos mažinimo priemonė. Nuo 1980 metų kainų įšaldymas mažiau taikomas, nes ši priemonė buvo neefektyvi. Švedų ekspertų nuomone, kainų įšaldymas efektyvus tiktai trumpą laikotarpį, kai reikia atstatyti disbalansą rinkoje ir užgesinti infliacijos liepsną. Šiuo metu pagal kainų reguliavimo įstatymą vyriausybė tiesiogiai gali reguliuoti kainas tik dviem atvejais: karo atveju arba kai yra pavojus jam kilti, arba iškilus dideliam bendrojo kainų kilimo pavojui. Be to, įstatymas numato, kad vyriausybė tam tikroms prekėms gali nustatyti maksimalų kainų lygį, bet kainos pakeliamos tik iš anksto aptarus ir pagrindus. Pagrindinė vykdomoji ir analitinė kainų klausimo tarnyba yra Valstybinė kainų ir konkurencijos valdyba. Be to, visose 23 Švedijos gubernijose ir Stokholme yra kontorų, stebinčių kainas. Kainų ir konkurencijos valdyba kainas kontroliuoja įvairiomis formomis. Ji seka bendrą šalies kainų lygį ir kai kurių sferų kainas. Tai maisto produktai, kitos vartojimo prekės ir paslaugos, statyba ir gyvenamieji namai, energija ir žaliavos, transportas ir ryšiai. Kainų ir konkurencijos valdyba imasi priemonių, kad šiose šakose būtų sumažintas kainų kilimas. Be to, valstybė veikia kainos lygį per valstybės monopolijas ir valstybine įmones. Egzistuoja degtinės ir vyno gaminių monopolis, pašto ir telekomunikacinių paslaugų ir vaistų prekybos monopolis. Konkrečias kainodaros funkcijas, turėdami tam tikros veiklos monopoliją, atlieka vietiniai savivaldybių organai (komunos). Tai – vandens tiekimas, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, dūmtraukių valymas ir pan. Valstybė griežtai reguliuoja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas (grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir daugelio kitų maisto produktų), atsižvelgdama į fermerių interesus. Kas metai vyksta derybos tarp vyriausybės ir žemės ūkio gamintojų sąjungos, dalyvaujant vartotojų atstovams. Tokiose derybose numatomas maisto produktų kainų lygis. Tiesioginio valstybinio kainų subsidijavimo Švedijoje praktiškai nėra. Anksčiau teiktos subsidijos pienui dabar panaikintos. Svarbi žemės ūkio subsidijavimo forma – į Švediją importuojamų maisto produktų muito rinkliava. Importuojant nustatomas muito mokestis, kurio dydis turi atitikti numatytos švedų kainos ir importo kainos skirtumą. Šitaip vidaus ir importo kainos sulyginamos. Iš surinktų lėšų dažniausiai teikiamos subsidijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams. Taip muitų barjerai saugo švedų produkciją nuo importo konkurencijos. Įstatymu numatyta speciali žuvies kainų nustatymo tvarka. Valstybės ir gamintojų derybose nustatomos normatyvinės žuvies kainos, o menkei – žemiausia ir aukščiausia kainos riba. Jeigu vidutinė žuvies rinkos kaina šalyje krinta žemiau apskaičiuotos normatyvinės (apatinės ribos), tai gamintojams garantuojamas kainos priedas. Įdomi kainų reguliavimo politika Šveicarijoje. Joje buvo priimta nemažai normatyvinių dokumentų, kuriai remdamasi valstybė veikia šalies kainodaros procesą. Įstatymais fiksuojamos kainos beveik 50% prekinės žemės ūkio produkcijos. Valstybės lygiu reguliuojamos kainos pašarinių ir maistinių grūdų, cukrinių runkelių, rapsų, pieno. Numatomos informacinės kainos mėsai. Ribotas reguliavimas, stebint kainas, yra tekstilės prekėms, drabužiams, žaislams, muzikos instrumentams ir kitoms prekėms. Ypatingą dėmesį valstybė skiria tų šakų kainodarai, kurias ji finansuoja (daugiausia žemės ūkio gamybą). Šveicarijos žemės ūkio politika numato palaikyti kainas tokio lygio, kad žemės ūkio produkcijos gamyba būtų rentabili, be perprodukcijos, o valstiečiams būtų garantuojamos pajamos, prilygstančios kitų šakų samdomosios darbo jėgos pajamoms. Šiuo tikslu aktyviai taikomas vietinius gamintojus ginantis nuo užsienio rinkų konkurentinio spaudimo kainų reguliavimo mechanizmas. Leidžiamas tam tikras grūdų, cukrinių runkelių, bulvių ir rapsų kainų svyravimas. Specifiškas pieno kainų reguliavimas. Tuo tikslu kas metai nustatoma priduoto pieno kvota (kiekis), už kurią pridavėjams mokama tvirta kaina. Nuo užsienio konkurencijos žemės ūkio gamintojai dažniausiai ginami reguliuojant įvežimą (daugiausia daržovių ir vaisių), priklausomai nuo vidaus rinkos pasiūlos ir kainų lygio. Kitose šakose valstybė kainas reguliuoja mažai, dažniausiai išlygindama gamybos ir importinių prekių kainas. Labiausiai ginamos tekstilės gaminių kainos, žaislai, muzikos instrumentai ir pan., daugiausiai ribojant užsienio rinkos konkurentinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu importinių tekstilės gaminių kainos vidaus rinkoje pasirodys 15-20% žemesnės už analogiškų šveicariškų gaminių, tai valstybė gali apriboti šių gaminių importą (2). 4. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMOS Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Daugiausia diskusijų, komentarų ir prieštaringų vertinimų visuomenėje sulaukia kainų reguliavimas žemės ūkyje ir medicinoje. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad kainos privalo būti dar labiau liberalizuotos, o kainų reguliavimas kiek įmanoma sumažintas. Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius. Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas: • kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti; • nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis; • visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti. Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos. Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai. Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžiuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai. Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo. Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui (7), kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms). Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia. Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžiuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas. Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Kainų liberalizavimo Lietuvos žemės ūkyje būtinybė Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties Lietuvos žemės ūkio reformos metų pasekmės - iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Išryškėjantis valstybės nepajėgumas vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones, sukelia žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdoma žemės ūkio paramos politika yra netinkama ne tik dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet yra savo esme neefektyvi ir turi būti keičiama. Žemės ūkis dažnai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Toks požiūris į žemės ūkį buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir EB bendroji žemės ūkio politika, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams siekti EB pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai - išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, "prekybiniai karai" su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys - didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Viena iš siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių - palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis, t.y. socialinės paramos ūkininkams teikimas. Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas reformas ES bei neigiamas iki šiol taikytos paramos žemdirbiams pasekmes. Esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Priešingai - žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES. Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių - gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų pašalinimas turėtų bent keletą teigiamų pasekmių. Visų pirma tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai vystomos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol "prioritetinių" ar "perspektyvių" žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, ir dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai. Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su tais, kurie mano, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti. Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu ir užsidirbti iš jo. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui turi būti teikiama valstybės parama. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu. Galiausiai, labai svarbu kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu. Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik tokiu atveju bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui (8). IŠVADOS Rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonomin
Ekonomika  Kursiniai darbai   (55,39 kB)
Daugelio šalių vyriausybės nuosekliai mažina investicijų ir prekybos barjerus, kas atskleidžia naujas rinkas tarptautinėms kompanijoms. Taip daugelis Rytų Europos šalių priėmė įstatyminius aktus, stimuliuojančius prekybą iš užsienio bei investicijas. Egzistuoja unifikavimo ir apjungimo pasauliniu mastu tendencija. Pvz., Europos šalyse (pasirašiusios Mastrichto susitarimą apie Europos Sąjungos sukūrimą 1993 m.) sukuriama vieninga prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo resursų rinka. Nuo 1999 m. veikia 11 Europos valstybių monitarinė sąjunga ir pereinama prie vieningos euro valiutos. Šios strategijos realizavimas kompanijoms suteikia milžiniškos rinkos galimybes jau artimiausioje ateityje. Tuo pat metu išlieka daugelis nacionalinių rinkų skirtumų, o taip pat joms būdingų nestabilumų. Tarptautinės kooperacijos dalyviai, įvertinę šiuos skirtumus ir trūkumus, gali tikėtis: • iš vienos pusės, savo verslo globalų (milžinišką) augimą, gamybos kaštų sumažėjimą, pelno padidėjimą; • iš kitos pusės, tarptautinių resursų prie verslo pritraukimą. Visa tai užtikrina finansinį tarptautinio integruoto verslo struktūrų stabilumą, krizių, įvairių sukrėtimų sumažėjimą [10]. Vykstant tarptautinei integracijai, kompanijos pasiekia daug tikslų: • padeda įsisavinti naujas rinkas, padeda įveikti valstybinius prekybos ir investicijų barjerus; • prieina prie naujų resursų šaltinių (materialinių, finansinių, darbo, technologinių, informacinių ir organizacinių); • įgyja konkurencinį pranašumą, konkurencijos pašalinimas ar jos sušvelninimas partnerių atžvilgiu; • ekonomija, išplėtus gamybos mastus, gamybos racionalizacija, jos efektyvumo padidinimas, panaudojus vertikalios integracijos privalumus; • sumažinama rizika. Naujų rinkų įsisavinimas Šis tikslas pasiekiamas: • įveikus teisinius apribojimus; • įeinant į užsienio rinką; • resursų ir tiekimo pasipildymas; • gamybinių pajėgumų efektyvumo padidinimas. Viena iš pagrindinių tarptautinių integruotų struktūrų atsiradimo priežasčių gali būti ilgalaikių santykių su vietinėmis firmomis sudarymas, siekiant įsiskverbti į užsienio rinką. Priimančių šalių organizacijos gali priklausyti vietinio tinklo tiekėjams, distributoriams, užsakovams, prie kurių užsienio partneriai gali prisijungti per aljansus ar įsijungus į daugianacionalines kompanijas. Svarbus aspektas, įeinant į naują rinką yra prekybiniai apribojimai iš priimančios šalies vyriausybės pusės. Tarp kitko, šie apribojimai buvo pirmąja priežastimi kuriant sąjungą tarp daugianacionalinių kompanijų ir besivystančių šalių vyriausybių. Be to, veikianti vietinė teisėtvarka, reikalaujanti iš užsienio kompanijų įstoti į aljansą su vietiniais partneriais, arba nustatys minimalų procentą, dalyvaujant vietinėje organizacijoje, taip pat veda prie tarptautinės integruotos struktūros sukūrimo. Įstatymų reikalavimai ir protekcionistinės vyriausybės priemonės yra silpnesni veiksniai, palyginus su tokiais, kaip naujų resursų įsisavinimas, ar ekonomijos pasiekimas dėl “mastų efekto”. Naujų resursų šaltinių įsisavinimas Kompanijos tarptautinės integracijos pasekoje įgauna papildomas galimybes: prieiti prie pigesnių materialinių, finansinių, darbo, informacinių ir kitų užsienio šalių resursų: TSA – per savo užsienio partnerius, daugianacionalinės kompanijos – per savo užsienio įmones. Pradinėje stadijoje pasitenkinama žaliavomis (komplektuojamaisiais dirbiniais), gamybiniais pajėgumais, pastatais, įrengimais, finansiniais resursais, o taip pat personalo poreikiu (dėka to, kad prieinama pigi ir kvalifikuota darbo jėga, galimybė aprūpinti įmonę linijinio ir funkcinio lygio vadovais). Dabartinėmis sąlygomis ne mažesnę reikšmę įgauna ir galimybė prieiti prie informacinių ir technologinių resursų: • nacionalinės ekonomikos, politikos ir kultūros, nacionalinės dalykinės aplinkos sąlygų ir ypatumų žinojimas (vietinė įstatymdavystė, valstybinis reguliavimas); • šiuolaikinės dalykinės praktikos, tradicijų, darbo metodų rinkoje žinojimas; • žinių vadybos ir marketingo srityje perdavimas; • techninių naujovių, žinių perdavimas (priėjimas prie naujų technologijų, naujų mokslinių tyrimo rezultatų). “Rinkos žinojimo” veiksnys, jungiantis socialinę-kultūrinę ir konkurencinę aplinką, turi ypatingą reikšmę tuo atveju, jei kultūriniai skirtumai tarp šalies, kurioje yra firma ir šalies siūlančios veiklą, didelė. Dažnai (kraštutiniu atveju – pradiniam etape įeinant į naują rinką) organizacijos, linkusios sudaryti bendrą įmonę, su vietine firma, kad pakankamai sužinotų apie vietinę rinką. Ypatingą reikšmę čia turi konkurencinių pranašumų išvystymas, gimdantis inovacijų srautą produkcijos kūrime, gamyboje ir marketinge. Šie pranašumai įgyjami bendroje veikloje, kas būdinga tarptautiniam verslui, naudojantis įvairiapusiu gamybiniu ir technologijų integracijos patyrimu. Konkurencinių pranašumų įgijimas Kompanijos konkurencinio pranašumo pagrindu yra kompetencijos augimas, labai daug priklauso nuo jos sugebėjimo priimti tai, kas naujo gamybos ir valdymo srityje. Greičiausiai “generuojančios” naują informaciją kompanijos tampa labiau konkurentabiliomis. Tuo pat metu, greta to, kad naujovės kuriamos savo firmos rėmuose, egzistuoja galimybė gauti informaciją iš kitų rinkos dalyvių. Konkurencijos vystymas tarptautinėse rinkose, sukuria integruotas verslo struktūras, siekiančias tobulinti savo darbuotojų žinias ir patirtį. Pažymėtina, kad partnerystės ryšių išvystymas tarp užsienio ir vietinių firmų gali būti nagrinėjama kaip gyvybiškai svarbi organizacijos funkcija, siekiant konkurencinio pranašumo, pirmumo. Kad padidinti firmų žinias ir patirtį, jos dažnai pradeda tampriai bendradarbiauti organizacinių požiūriu su konkurentais. Konkurentų prarijimas vykstant daugianacionalinės kompanijos ekspansijai yra paplitęs būdas pasiekti konkurencinį pranašumą. Labiau specifinis yra bendradarbiavimas su konkurentu pasaulinėje rinkoje, net iki sukuriant tarptautinį strateginį aljansą. 1990 m. būtinu dalyku tarptautiniame versle jei nori pirmauti tapo taip vadinamas organizacinis žinojimas: t.y. visuma žinių apie tai, kaip organizacija elgsis gaudama atitinkamą informaciją ir patirtį. Organizacinis žinojimas tampa ypač svarbus, firmai trumpinant produkcijos ir technologijų gyvavimo ciklus, sparčiai besivystančios rinkos ir jos globalizacijos sąlygomis. Kaip procesas, organizacinis pažinimas didina firmos kompetenciją, o tai reiškia, didina ir jos konkurencingumą. Be to bendradarbiavimas su partneriais, užimančiais tvirtas pozicijas toje veiklos srityje, kur firma nori būti labiau konkurentabili, yra loginis žingsnis siekiant tikslo. TSA tarptautinė kompanija turi galimybę panaudoti savo partnerių-konkurentų patirtį ir žinias, bendrų tikslų pasiekimui. Tuo pat metu, potenciali ar egzistuojanti konkurencija konkrečiai firmai gali būti susilpninta ar net pašalinta. Daugeliu atveju bendradarbiavimas su konkurentu yra gamybos priemonė. Be to, aljansas gali būti kuriamas ir puolimo tikslais. Vienu iš susitarimų dėl gamybos ir pigių automobilių modelių serijų tiekimo motyvų, sudarytų tarp japoniškos Mitsubishi Motors ir Pietų Korėjos Hyundai Motors buvo galimo susitarimo tarp konkurentų užblokavimas. Panašiai, užtvaros tipo priemonės, priimtos amerikietiškos administracijos prieš japonišką automobilių ekspansiją į JAV rinką, buvo viena iš priežasčių, organizuojant bendrą įmonę tarp General Motors ir Toyota kompanijų. Efektyvumo didinimas Tarptautinės gamybos racionalizavimas numato, kad tam tikri gaminiai, darbai, daugiau nebevykdomi su skirtingomis išlaidomis, kaštais, o paliekami ten kur kaštai mažesni. Bet čia yra ir papildomas pranašumas. Kadangi gamybos apimtis labiau palankioje gamybos vietoje yra didesnė, tolimesnis produkcijos vieneto vidutinės savikainos mažinimas gali būti pasiektas dėka “apimties efekto” – efektyvumo padidinimas dėl gamybos išplėtimo, kuris pasireiškia per vidutinių kaštų sumažėjimą, kai padidėja gamybos apimtis. Išlaidų sumažėjimą taip pat veikia tai, kad nebereikia dubliuoti investicijų ir išlaidų į MTBKD ( mokslinių tiriamųjų bandymo konstruktorinių darbų), technologijų išplėtimą ir pasikeitimą, palankių žaliavų rinkų atsiradimas, tarptautinis darbo pasidalijimas, finansinio ir mokestinio planavimo galimybės, įvertinus finansinių rinkų ir valstybinės ekonomikos politikos ypatumus skirtingose šalyse. Tokiu būdu, General Motors per jas gauna iš Japonijos greičių dėžes ir galinį tiltą tolimesniam automobilių surinkimui Kanadoje, Vakarų Europoje, Pietų Afrikoje ir Australijoje. Gamyklose, priklausančiose daugianacionalinei Ford’o kompanijai Brazilijoje gaminami mažo galingumo varikliai amerikietiškai ir europietiškai tiekimo rinkai. Efektyvios gamybos minimalūs mastai daugelyje šalių žymiai išaugo. Taip pvz., spalvotų televizorių gamintojas turi kasmet pagaminti milijonus jų, kad pasiektų “apimties efektą” ir išsilaikytų globalinėje konkurencijoje. Tai daugiau nei 50 kartų viršija minimalų gamybos apimties efektą, buvusį šioje srityje iki 1960 metų. Resursų apjungimas su konkurentais bendradarbiavimo strategijos rėmuose yra viena iš priemonių, kad firmos pasiektų reikiamą veiklos apimtį. Paplito aljansai MTBKD aukštų technologijų šakose: būdami išlaidų tarp partnerių paskirstymo mechanizmu, jie leidžia firmoms įgyvendinti būtinas inovacijas. Būdinga, kad vykdant dideles apimtis MTBKD atžvilgiu, firmos pirmenybę teikia susivienijimams, o ne darbui pagal funkcinius susitarimus. Bendrai įmonei, kaip organizacinei formai, suteikiama pirmenybė, kadangi ji palengvina pasikeitimą informacija ir užtikrina kasdienį koordinavimą. Tokio pobūdžio bendradarbiavimo pavyzdžiu yra General Electric ir Snecma – amerikiečių ir prancūzų gamintojų aljansas, jungiantis kai kuriuos savo resursus, gamybinę patirtį ir žinias, atliekant MTBKD, siekiant sukurti naujos kartos variklius reaktyviniams lėktuvams. Reikia pažymėti, kad užsiduota gamybos technologija būtinai sąlygoja tam tikrą optimalią išleidžiamos produkcijos apimtį. Didesnis nukrypimas nuo šios apimties tiek į vieną, tiek į kitą pusę neišvengiamai pasireikš nuostoliu. Tokiu atveju, kaip alternatyva vertikaliai integruotai kompanijai gali būti panaudoti TSA tinklai. Firma, sukūrusi TSA su komplektuojamų dirbinių gamintojais, savo gaminiams turi eilę privalumų: • pavyksta stambiam verslui išvengti jam būdingo kito stambaus verslo organizacinio slopinimo; • įdiegiant naują technologiją nebereikia perkvalifikuoti darbuotojų ir įvesti trūkstančius pakeitimus naujos technologijos valdymo ir įdiegimo organizavime; • sumažėja adaptavimosi išlaidos pokyčiams, kuriuos iššaukė mokslinis-techninis progresas. Šiuolaikinės aukštų technologijų pramonės šakos skiria gamybos priemonių pabrangimą, MTBKD išlaidų augimą, prekybinio ženklo paruošimo, tiekimo tinklo išlėtimo išlaidų augimą. Dideli pastovūs kaštai reikalauja gamybos išplėtimo tuo tikslu, kad maksimizuoti pelną ir sutrumpinti investicijų atsipirkimo laiką. Čia galima sukurti aljansus, kurių ypatumas tame, kad kiekviena iš firmų-partnerių vykdo viena kitą papildančias funkcijas. Tai jas sustiprina, nes atskirai būdamos jos jų neturėtų. Rizikos sumažinimas Rizikos sumažinimas tarptautinės integracijos procesuose pasiekiamas regioninės diversifikacijos būdu, išeinant į naujas perspektyvias rinkas, panaudojant labiau įvairius tiekimo kanalus. Iš kitos pusės, galimas kapitalinių įdėjimų rizikos sumažinimas kai į kooperaciją įtraukia partnerius iš nacionalinių investitorių tarpo. Veikdama aljanso ribose, firma gali susitarti su partneriu apie tai, kad pasidalinti įtakos sferomis rinkoje. Iš kitos pusės, aljansas palyginus su firma, kuri veikia viena, gali sumažinti kiekvieno partnerio riziką, dėl to, kad didelio projekto etapus paskirstys tarp keleto dalyvių, prekių nomenklatūros diversifikavimas, greitas įėjimas į rinką žymiai trumpesnis atsipirkimo laikotarpis, išlaidų sumažėjimas.
Ekonomika  Konspektai   (10,75 kB)
Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Nuo senųjų laikų nuolat vyko tarptautinė prekyba. Tarptautinė prekyba (international trade) – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų. Kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu. Tad kiekviena šalis stengėsi ir stengiasi tobulinti savo užsienio prekybos poliką, tuo siekant gauti kuo daugiau naudos. Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos šalies teritorijos dydis, ekonominio išsivystimo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai ištekliais ir t.t. Didėja prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produkto eksporto dalis. Tuo tikslu buvo bandoma visaip suvienyti šalis, lengvinant tarptautinės prekybos sąlygas. Iki praėjusio amžiaus vidurio Europą bandyta suvienyti jėga. Po II pasaulinio karo pabandyta tą padaryti taikiai ir tai puikiai pavyko : šiuo metu ES vienyja 15 narių, dar 13 laukia būti priimtos. Po šios didžiosios plėtros ES taps dar didesniu ūkiniu vienetu. Tai bus didžiausia pasaulyje bendroji rinka , kurioje gyvens apie 500 mln. gyventojų. Europos sąjungoje nustatytos sąziningos konkurencijos taisyklės, įvesta bendra valiuta, panaikinti arba sumažinti muitai, sukurtas ir toliau tobulinamas bendros ekonomikos planas ir t.t. Kiekvienos sąjungos, bendrijos ir šalys nuolat kuria ir tobulina savos ekonomikos plėtros planus ir tikslus. Šiame darbe apžvelgsiu Lietuvos ir užsienio šaliu šiuolaikines ekonomikos plėtros tikslus. Europos sąjungos ekonomikos plėtros tikslai Europos Sąjunga buvo sukurta politiniams tikslams pasiekti, bet jos dinamizmą ir sėkmę nulemia jos ekonominiai pamatai - visų ES valstybių narių sukurta bendroji rinka ir 12-oje iš jų naudojama bendra valiuta. ES valstybių gyventojų dalis pasaulyje nuolat mažėja. Todėl, norėdami užtikrinti ekonominį augimą ir konkuruoti pasaulyje su stambiausiomis pasaulio ekonomikomis, jie turi vis labiau susitelkti. Ne viena ES valstybė nėra pakankamai stipri savarankiškai rungtis pasaulio prekyboje. Europos bendrovės, norėdamos susirasti naujų klientų, turi veikti didesnėje nei savo valstybės rinkoje. Būtent todėl ES taip stengiasi sukurti bendrą Europos rinką - pašalinti senąsias prekybos kliūtis ir ūkio subjektus varžancią biurokratiją. Visą žemyną apimanti 450 mln. vartotojų rinka turi duoti naudą kuo daugiau žmonių. Europos Komisijos valdomi struktūriniai fondai skatina ir remia ES nacionalinių ir regioninių institucijų pastangas šalinti ivairių Europos regionų išsivystymo lygio skirtumus. ES biudžeto ir Europos investicijų banko surinkti pinigai naudojami Europos transporto infrastruktūrai (pvz., kelių ir greitųjų traukinių geležinkelio tinklų pletrai), susisiekimui su nuošalesniais regionais ir prekybai Europoje gerinti. Bendrija, įkurdama bendrąją rinką bei palaipsniui derindama valstybių narių ekonominę politiką, kelia sau uždavinį visoje Bendrijoje skatinti darnią ekonominės veiklos plėtrą, nuolatinę ir suderintą pletotę, vis didesnį stabilumą, greitesnį gyvenimo lygio gerejimą ir glaudesnius valstybių narių santykius. Laisvas prekių, žmonių, paslaugų ir kapitalo judėjimas, bendrovių sąžininga konkurencija ir vartotojų teisių apsauga užtikrinanti ES politika leido įgyvendinti beveik visus šiuos tikslus. Bendra rinka buvo sukurta 1993 m., o euras pradėjo cirkuliuoti 2002 m. ES regioninės politikos esmė yra pinigų iš ES biudžeto išmokėjimas skurdesniems regionams ir gyventojams. 2000-2006 m. laikotarpiui skirti 213 mlrd. eurų. Išmokos naudojamos vystymui atsilikusiuose regionuose skatinti, senų pramonės zonų pertvarkymui, pagalbai ieškančiam darbo jaunimui ir ilgalaikiams bedarbiams, ūkių modernizavimui ir pagalbai ne tokias palankias sąlygas turinčioms kaimo vietovėms. Šie pinigai išmokami per konkrecius fondus - Europos regioninės plėtros fondą (ERPF), Europos socialinį fondą (ESF), Žuvininkystės orientavimo finansinį instrumentą (ŽOFI), Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondą (EŽUOGF). Šios išmokos papildo arba skatina privataus sektoriaus ir nacionalinės bei regioninės valdžios investicijas. Siekdama suteikti išmokas toms sritims, kuriose jos turės didžiausią poveikį, ES nustatė tris prioritetinius tikslus: • "1 tikslas": pagalba regioninei plėtrai ten, kur pagamintų produktų kiekis, padalytas iš gyventojų skaičiaus, ką specialistai vadina bendru vidaus produktu (BVP) vienam gyventojui, yra mažesnis nei 75% ES vidurkio. Ši 135 mlrd. eurų siekianti pagalba sudaro du trecdalius visų regioninei politikai skirtų pinigų 2000-2006 m. Tokią paramą gauna apie 50 regionų, kuriuose gyvena 22% ES gyventojų. Pinigai naudojami ekonomikai juose išjudinti, sukuriant reikalingą infrastruktūrą, geriau apmokant vietinius žmones ir skatinant investicijas i vietos verslą. • "2 tikslu" siekiama suteikti pagalba sunkumų turintiems regionams. Tai gali buti vietovės, kur pertvarkoma ekonomika, atsilikusios kaimo vietovės, krizės apimtos žvejų bendruomenės arba rimtų problemų turintys miestai. • "3 tikslu" siekiama iveikti nedarbą modernizuojant mokymo sistemas ir padedant sukurti darbo vietas. Sąjungos plėtra priimant 10 naujų valstybių iškels vieną iš svarbiausių ekonominės ir socialinės sanglaudos uždavinių, nes šių valstybių kai kurių regionų išsivystymas smarkiai atsilieka nuo ES. Po plėtros Sajunga taps ivairesnė, todel reikės papildomų pastangų sektorių ir regionų išsivystymui suderinti. Jau dabar naudojami ivairūs pagalbos šalims kandidatėms instrumentai. Svarbiausia yra pagalba Vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms teikianti "Phare" programa. 2000-2006 m. jos gaus 10,9 mlrd. eurų pagalbą rengiantis stojimui. Kita svarbi programa yra ISPA (Pasirengimo narystei struktūrinės politikos instrumentas), kuris finansuoja aplinkosaugos ir transporto projektus, jos biudžetas yra 7,2 mlrd. euru. Trečioji yra "Sapard" (specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa), jos biudžetas yra 3,6 mlrd. euru. Po pletros, t.y. istojus visoms naujoms šalims, pasiruošimo plėtrai programų funkcijas perims struktūrinių fondų programos ir Sanglaudos fondas. ES siekia pagerinti Europos socialines salygas ne vien tik teikdama finansinę pagalbą. Vien tik piniginė parama niekada nepadėtų išspręsti visų ekonominio nuosmukio arba regioninio neišsivystymo sukeltų problemų. Socialinė pažanga pirmiausiai ir dažniausiai prikauso nuo ekonominio augimo ir valstybių narių bei ES vykdomos politikos. ES daugiausia pajamų gauna iš paslaugų sektoriaus, kuris yra liberalizuojamas, nors vieniems tai pavyksta greičiau, kitiems - lėčiau.  Telekomunikacijų sektoriaus liberalizavimas jau leido labai sumažinti kainas. 2001 m. pabaigoje tarpmiestiniai pokalbiai, lyginant su 2000 m., atpigo vidutiniškai 11%, o lyginant su 1998 m. - 45%.  Nors energijos prekyba yra subtilus dalykas, imtasi žingsnių bendrai gamtinių dujų ir elektros rinkai sukurti. Rinka turi užtikrinti, kad visi vartotojai galės prieinamomis kainomis isigyti patikimai tiekiamos energijos.  2000 m. lapkriti Komisija paskelbė diskusijų dokumentą (žaliąją knygą), kuriame pateikė gaires dėl bendros Europos energetikos politikos, numatančios ivairių energijos šaltinių naudojimą ir tiekimo pastovumo garantavimą. Jei ES neįgyvendins šios politikos, po 20-30 metų ji turės importuoti jau nebe 50%, o 70% energijos išteklių. Dabar Artimieji Rytai jai teikia 45% naftos, o Rusija - 40% gamtinių dujų.  Vienas iš ES tikslų yra sukurti naujus ir atsinaujinančius energijos išteklius (iskaitant biokurą), kad iki 2010 m. tokie "švarūs" ištekliai sudarytų jau nebe 6%, o 12%.  Vienas iš pagrindinių ES energijos taupymo ir aplinkos gerinimo būdų yra vykdoma transporto politika. Dabar apie 50% visų transportuojamų prekių Europoje gabenamos keliais, kuriais taip pat keliauja 80% visų keleivių. Tam reikia daug energijos, susidaro grūstys ir daroma žala aplinkai. Kai kuriose miestų zonose susidaro transporto spūstys, ypač užteršiamas oras. Bandydama išspręsti šią problemą, ES planuoja, kad kuo daugiau krovinių būtų vežama ne keliais, o geležinkeliais ir vidaus vandens keliais.  ES reikia tokios transporto politikos, kuri užtikrintų kiek imanoma didesnį žmonių ir prekių judėjimą visoje sienų neturinčioje bendroje rinkoje. Būtent todėl reikia liberalizuoti Europos geležinkelių transportą, suderinti naudojimosi Europos geležinkeliais techninius standartus ir leisti konkuruojantiems operatoriams naudotis nacionaliniais geležinkelių tinklais. Siekiant užbaigti bendros rinkos kūrimą, reikia sutelkti dėmesį i paslaugų sektorių, kuris kai kuriose valstybėse ilgą laiką buvo nacionalinių tiekėjų monopolis. Atvėrus jį konkurencijai, būtų galima sukurti daugiau darbo vietų ir sustiprinti Europos ekonomiką. Nuo 2002 m. sausio 1 d. daugiau kaip 300 mln. Europos piliecių kasdien naudojasi euru. Euras pakeite valiutas, kurios daugelyje Europos valstybių šimtmečiais buvo laikomos nacionalinio suverenumo simboliais ir priemonėmis. Naujosios valiutos įvedimas paspartino Europos ekonominės sąjungos kūrimasį. Mažos ir vidutinės įmonės (MVI) sudaro Europos ekonomikos stuburą. Pernelyg dažnai jų konkurencingumą ir dinamiškumą stabdo įvairiose šalyse skirtingi ir sudėtingi įstatymai bei taisyklės. Viena iš užduocių yra parengti smulkaus verslo įmonių statutą ir suteikti verslininkams reikalingą kapitalą modernių technologijų verslui pradėti. Čia paminėjau nedidelę dalį Europos Sąjungos ekonomikos vienijimo, plėtimo ir gerinimo tiklsų. Jų, kaip ir kitų tikslų siekinat pagerint gyvenimo sąlygas ir kt. yra labia daug. Taip pat norečiau apžvelgt Lietuvos ekonomikos tikslus ir strateginį planą sudarytą 2001-2015 metams.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (49,3 kB)
Pasaulio bankas
2009-12-29
Pasaulio Bankas yra viena iš stiprtiausių pasaulio finansiniu organizacijų, kuri teikia finansinę ir techninę pagalbą, viso pasaulio šalims. Pasaulio bankas susidaro iš dviejų plėtros institucijų, kurios priklauso 184 šalims –narėms. Viena iš tų institucijų yra Tarptautinis Plėtros ir Rekonstrukcijos Bankas (International Bank for Reconstruction and Development (IBRD)), kita Tarptautinė Plėtros Asociacija (International Development Association (IDA)). Kiekviena iš institucijų vaidina skirtingą, bet palaikomą rolę Pasaulio Banko pasaulinio skurdo mažinimo ir gyvenimo standartų pagerinimo misijoje. IBRD pirmoji institucija koncentruojasi ties vargingų šalių rėmimu po Antrojo Pasaulinio karo, o kita ties skurdo ribą peržengusiomis valstybėmis. Pasaulio Bankas teikia paskolas ir kreditus, ir pašalpas švietimui, sveikatai, infrasrtuktūrai, komunikacijoms ir kitiems šalies interesams remti. Trumpai Pasaulio Banko misija – sumažinti pasaulio skurdą. Taip pat organizacija rūpinasi žmogaus teisėmis, lyčių ir bendruomenių lygybe. Per praėjusius metus 5 procentais padidinta vargstančių šalių švietimo, maisto tiekimo, pencijų KRITIKA Tačiau skolinimas vargingoms valstybėms remiasi struktūriniu reguliavimu, kuris buvo aštriai kritikuojamas kitų valstybių dėl finansinių projektų, kurie pažeidžia žmogaus teises ir natūralią jo gyvenimo erdvę. Kartu su tarptautiniu Valiutos fondu (International Monetary Fund) formuoja ir palaiko didžiausios ekonominės politikos sprendimus, daugiau nei 75 labiausiai vargstančiose pasaulio šalyse. Šios dvi organizacijos yra nekonkuruojanti jėga, todėl kad kitos valstybės ir vyriausybės, norinčios teikti kreditus ir remti vargstančias šalis, negali to daryti, nors ir prieštarauja priverstinei Pasaulio Banko priežiūrai. 1944m. įsteigtas Pasaulio bankas . Dabar pasaulio bankas organizuoja daugiau nei 180 projektų viso pasaulio šalima remti. Praėjusiais metais įvairiems projektams Pasaulio Bankas skyrė daugiau nei 20 bilijonų dolerių. Pasaulio Banko organizacijos biudžetui 75% lėšų skiria JAV.
Ekonomika  Rašiniai   (7,69 kB)
Pasaulio bankas
2009-12-29
Pasaulio bankas buvo įkurtas 1944 metais besivystančių šalių ekonomikai skatinti. Pradžioje jo veikloje dalyvavo 44 šalys. Dabar sudėtyje yra net 180 pasaulio šalių. 1992 m. spalio mėn. ir Lietuvos Respublika tapo PB nare. Banką valdo jo akcininkai, bet jie nėra privatūs asmenys, o savarankiškos valstybės. Šalis norinti tapti Pasaulio banko nare, pirmiausia turi įstoti į Tarptautinį valiutos fondą. Todėl banko valdymas priklauso nuo šalies turimų PB akcijų ir kvotos Tarptautiniame valiutos fonde. Didžiausią akcijų skaičių (17 procentų) turi JAV, po jos eina Japonija, Vokietija, Prancūzija ir |Anglija. Įkurtą banką sudarė viena organizacija – Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB). Po to prisijungė dar trys organizacijos: Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymosi asociacija ir daugiašalė investicijų garantijų agentūra. TRPB yra pagrindinė paskolas teikianti organizacija. Šio banko lėšas kaupia ir šalys – banko narės. TRPB dažnai vadinamas Pasaulio banku. Be to lėšos gali būti pritraukiamos jas skolinant iš valiutų rinkos, taip pat iš banko pateikiant paskolas ir darant investicijas. Didesnę savo lėšų dalį bankas sukaupia parduodamas obligacijas ir kitus vertybinius popierius fondams, draudimo korporacijoms, kitiems bankams, taip pat ir individualiems asmenims. Vertybiniai popieriai yra patikimi ir vertinami pasaulyje. Banko investicijų reitingas kapitalo rinkose yra pats aukščiausias, žymimas “A-A-A” (labai patikimas skolininkas). Beje, PB teikia kreditus pačiomis palankiausiomis sąlygomis. Bankas skiria paskolą tiktai gamybos plėtotei. Kiekviena paskola tiekiama šalies vyriausybei. O jei ji suteikiama kokiai nors organizacijai, vyriausybė turi būti jos garantas. Paskola turi būti grąžinta per 15-20 metų. PB taip pat teikia techninę paramą ar konsultantų paslaugas šalims, savo narėms, padėdamas vyriausybėms plėtoti konkrečias ūkio šakas. Tarptautinė vystymosi asociacija (TVA), į kurią įeina 146 valstybės, rūpinasi tomis šalimis, kurių yra mažas kreditabilumas. Ji teikia paskolas be palūkanų pačioms neturtingiausioms pasaulio šalims, kurių metinės pajamos vienam gyventojui tesudaro 765 JAV dolerių arba net mažiau. Lietuva nėra šios organizacijos narė. TVA paskolą reikia grąžinti per 35-40 metų. Lėšos paskoloms gaunamos iš didžiausios Pasaulio banko organizacijos – Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko, taip pat iš sugrąžintų TVA paskolų. Tarptautinė finansų korporacija (TFK), kitaip negu Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir Tarptautinė vystymosi asociacija, skolina pinigus be vyriausybės garantijų, bei veikia komerciniais pagrindais. Teikia paskolą tik privačiam sektoriui. TFK, beje, gali dalyvauti kompanijų, kurioms ji skolina pinigus, veikloje dalininkės teisėmis. Pati jauniausia Pasaulio banko organizacijos grupės narė yra Daugiašalė investicijų garantijų agentūra (DIGA). Jos narės yra 95 šalys. Agentūra skatina privačias investicijas besivystančiose šalyse ir apdraudžia jas nuo įvairių rizikos veiksnių, pvz., karo ar turto nacionalizavimo. 2. PAGRINDINĖS PASAULIO BANKO FUNKCIJOS Pasaulio banko paskirtis – kredituoti ekonomiškai besivystančias šalis. Tačiau skirtingai nuo įprastų komercinių bankų, PB teikia ir techninę paramą, konsultuoja, kaip efektyviau panaudoti kreditus, visaip skatina kapitalinius įdėjimus į šių šalių ekonomiką. Beveik trys ketvirtadaliai visų kasmetinių paskolų tenka įvairių ekonomikos sričių investiciniams projektams (pramonės, transporto, žemės ūkio, energetikos, ryšių), kurių įgyvendinimui reikia, kad skolinanti šalis tarptautinėse rinkose pirktų ir prekes, ir paslaugas, taip pat užsakytų statybos bei montavimo darbus. Likusi paskolų dalis tenka nacionalinėms ekonomikos bei kitokioms reformoms, pavyzdžiui, mokesčių sistemos pertvarkymui, švietimo ar sveikatos apsaugos sistemos tobulinimui, aplinkos apsaugai ir panašiai. Pasaulio bankas kasmet skiria 20-22 milijardus dolerių kreditų. Jis neskiria lėšų kariniams reikalams, prabangos daiktams, ekologiškai kenksmingoms medžiagoms bei gaminiams. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas duoda paskolas kreditus imti išsigalinčioms imti besivystančioms šalims, kurių vienam gyventojui tenkančios metinės pajamos neviršija 4095 JAV dolerių (perskaičiavus pagal biržose galiojantį nacionalinių valiutų kursą). Šio banko kredito palūkanų norma fiksuota, ji neviršija 0,5 procento vidutinių banko išlaidų, reikalingų kreditinėms lėšoms pirkti. Kreditas, įskaitant ir jo mokėjimo atidėjimą (3–5 metus), duodamas 12-15 metų. Paskolos teikiamos šalių – Pasaulio banko narių – vyriausybėms arba toms šių šalių organizacijoms, kurios gauna savo vyriausybių garantijas, kad paskola bus grąžinta. Paskolą gali gauti ir šalis, nesanti PB nare, jei ji gauna atitinkamas kitos šalies, šio banko narės, vyriausybės garantijas. Tarptautinė plėtros asociacija – dukterinė TRPB įmonė – duoda kreditus ypač neturtingoms besivystančioms šalims, neišsigalinčioms grąžinti paskolų Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko nustatytais terminais. Minėta asociacija duoda kreditus palankesnėmis negu TRPB sąlygomis: 35-40 metų laikotarpiui, paskui atidedant mokėjimą dar dešimčiai metų. Tačiau kreditai duodami tik šalių vyriausybėms. Tarptautinė finansinė korporacija teikia finansines (kreditų) ir konsultacines paslaugas besivystančių šalių privačioms įmonėms, nereikalaudama iš jų vyriausybės garantijų, kad paskola bus grąžinta. Tarptautinė investicijų garantijų agentūra duoda su nekomercine rizika susijusias garantijas užsienio investitoriams tais atvejais, kai jie investuoja savo kapitalą į besivystančių šalių, šios agentūros narių, ekonomiką. Kalbant apie pasaulio banką, dažniausiai turima galvoje Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas bei tarptautinė plėtros asociacija. Įprasta šių institucijų neskirti, nes savo darbe jos naudojasi bendru personalu, tais pačiais standartais. Taigi ir toliau bus minimas vienas terminas – Pasaulio bankas. 3. PASAULIO BANKO VALDYMAS Jam vadovauja iš banko narių atstovų sudaryta valdytojų taryba (paprastai tai būna šalių finansų ministrai). Vykdantysis organas – 24 asmenų direktoratas. Būtent šie direktoriai sprendžia, kam ir kokį duoti kreditą (paskolą). Direktorių balsai priklauso nuo to, kiek viena ar kita šalis įdėjo kapitalo į banko aktyvą. Penki didžiausi akcijų savininkai (JAV, Japonija, Vokietija, Prncūzija ir Anglija) skiria po vieną direktorių į valdybą. Kitos šalys susigrupavusios į 18 padalinių. Lietuva, Latvija ir Estija įeina į Šiaurės šalių grupę. Baltijos šalyse yra atidaryta Pasaulio banko atstovybė, kurios centras yra Rygoje. Pasaulio bankui vadovauja prezidentas. Pagal tradiciją jis yra iš Jungtinių Valstijų, renkamas penkeriems metams. Visus praktinius kreditų skyrimo reikalus tvarko Paskolų departamentas. Jame yra šeši skyriai, aptarnaujantys tam tikrus pasaulio regionus: • Ameriką, • Rytų Aziją ir Ramiojo vandenyno baseino šalis, • Pietų Aziją, • Europą ir Centrinę Aziją, • Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką, • Lotynų Ameriką ir Karibų baseino šalis. Kiekviename šių regionų veikia banko skyriai (biurai), kuriuose yra ir draudimo valdybos. 4. LĖŠŲ FORMAVIMAS Banko narių vyriausybės kuria PB kapitalą gana neįprastu būdu. Jos perka PB akcijas, faktiškai sumokėdamos tiktai nedidelę kiekvienos akcijos dalį. Šalis, pirkdama akcijas, tampa banko savininke, pinigai, atiduoti už akcijas, yra kaip įstojimo mokestis. Didžiąją dalį savo aktyvų TRPB gauna tarptautinėje rinkoje parduodamas obligacijas, kurios yra pirmos klasės vertybiniai popieriai. Bankas paprastai apsidraudžia nuo galimų rizikos veiksnių, kad išsaugotų reputaciją kapitalo rinkoje. Tam jis gali pareikalauti įnešti visą akcijų vertės sumą, jei atsiranda problemų atsiskaitant su kreditoriais. Paskolas bankas teikia su svyruojančia palūkanų norma, kuri tiesiogiai nustatoma pagal jo paties skolinimosi kainą. Be to, kreditus skiria tik ta valiuta, kurią pats skolinasi. Tuo būdu iki minimumo sumažinama rizika, atsirandant dėl svyruojančio valiutų kurso. 5. PASKOLOS GAVIMAS 5.1 Paskolos gavimo būdai Į Pasaulio banką gali kreiptis tik vyriausybės šalių, esančių jo nariais. Tuo tarpu konkrečiu skolininku gali būti ir pati vyriausybė, ir bet kuri vyriausybinė organizacija arba ir privati įmonė, jei ji gauna atitinkamas savo šalies vyriausybės garantijas. Pats paskolos gavimas – ilgai trunkantis (kartais iki dvejų metų) procesas, nes tai susiję su kruopščia projekto bei kitų aplinkybių ekspertize. Ją atlikus, oficialiai deramasi su būsimuoju skolininku, pasirašomas susitarimas. Jame numatomos finansinės sąlygos, PB skiriamų lėšų panaudojimas, planuojami pirkimai, auditas, pelno norma ir pan. Imantis paskolą visiškai atsako už projekto įgyvendinimą. Rengiamos projektams įgyvendinti reikalingų prekių ir paslaugų tarptautinės konkursinės mugės. Jose kasmet sudaroma apie 30 tūkstančių kontraktų. Apie 70 proc. jų tenka prekėms ir įrengimams, apie 20 proc. – statybos bei montavimo darbams ir tam tikroms paslaugoms (pavyzdžiui, gręžiniams, aerofotonuotraukoms, žemėlapiams sudaryti ir pan.), 10 proc. – konsultacinėms paslaugoms. Pasaulio bankas kasmet patvirtina daugiau kaip 200 naujų paskolų, tuo pat metu jau būna į gyvendinama apie 2000 jo finansuojamų projektų. 5.2 Šalys - konkursinių mugių dalyvės Tik šalys – Pasaulio banko narės. Mugėse siūlomos prekės ar paslaugos irgi turi būti iš tų šalių. Kitokių apribojimų dalyvauti tokioje konkursinėje prekyboje nėra. Stambiosios kompanijos, gaunančios generalinį kontraktą, gali sudaryti subkontraktus su mažesnėmis firmomis. Jei pirkinio vertė nedidelė, mugę galima rengti ir paskolą imančioje šalyje. Šitokioje prekyboje taip pat gali dalyvauti ir užsienio šalių firmos. Šioms tarptautinėms projektų įgyvendinimo mugėms reikalingą dokumentaciją rengia paskolą imanti šalis. Ji turi nurodyti visas reikalingų darbų ar paslaugų sąlygas, garantijų rūšis (paprastai skolinantysis avansu apmoka 10-15 proc. kontrakto vertės. O rangovas turi pateikti banko garantijas ar kitokį įsipareigojimą, kad kontraktas bus įvykdytas). Paprastai pretendentas konkursui pateikia banko garantijas, kurios sudaro nuo 1 iki 5 procentų būsimo kontrakto vertės. Tuo tarpu sudarant kontraktą reikalingos gerokai didesnės banko garantijos – 10 procentų kontrakto vertės. Šiuo atveju rangovas gali pasirinkti ir kitą variantą – pirkti Pasaulio banko akcijų (30-50 proc. kontrakto vertės). Konkursinei prekybai pateikiamus dokumentus gali gauti visi, kas tik panorės ir jeigu tai numatyta, sumokės tam tikrą rinkliavos mokestį. Paprastai visa šiai prekybai reikalinga dokumentacija rengiama viena iš tarptautinėje komercinėje praktikoje naudojamų kalbų – anglų, prancūzų ar ispanų. 5.3 Projektas - būtina paskolos gavimo sąlyga Paskolą iš PB galima gauti tik pateikus jos panaudojimo projektą. Bankas jį kruopščiai išanalizuoja. Per vienerius metus PB paprastai patvirtina daugiau kaip 200 projektų. Šalies, pageidaujančios gauti paskolą, vyriausybė nurodo prioritetines šakas ar sektorius, kuriems labiausiai reikia paramos. Jei bankas pritaria vyriausybės pageidavimams, prasideda darbas, pagrįstas "šešių pakopų metodika". Oficialiai ši metodika vadinama "Projekto įgyvendinimo ciklu": Pirmasis darbo etapas - projekto apibūdinimas (identifikavimas). Vyriausybė pasiūlo ir apibūdina jį. Išskiriama šaka, kuriai labiausiai reikalingos lėšos. Kartais projektą gali pasiųlyti PB specialistų grupė, ištyrusi kokį nors šalies sektorių. Projektas turi būti parengtas atsižvelgiant į prioritetines ūkio šakas. Pramonei plėtoti skirtas projektas, nors ir labai gerai parengtas, negalės būti sėkmingai įgyvendinamas, jei bus nustatyta, jog projektas žemės ūkiui yra svarbesnis. Aprobuotas projektas įtraukiamas į PB daugiametės paskolos programą. Antrasis etapas yra parengiamasis. Nors PB dažnai teikia konsultacinę paramą, šalis norint gauti paskolą, pati rūpinasi, kad būtų ištirti techniniai, ekonominiai, socialiniai ir ekologiniai sudaromo projekto aspektai. Numatomi ir kiti galimi projekto variantai bei kiekvieno jų įgyvendinimo galimybės, įskaitant išlaidas ir pajamas. Trečias darbo etapas - atestacija - yra svarbesnis PB, o ne šaliai skolininkei. Bankas dar nėra tvirtai apsisprendęs, ar finansuos projektą. Todėl jis pats įvertina jį. Tam tikslui atvyksta specialistų grupė, maždaug 150 misijų. Banko personalo ir konsultantų grupė atlieka techninį, organizacinį, ekonominį ir finansinį tyrimą. Vienas svarbiausių projekto ciklo etapų yra derybos ir projekto pristatymas valdybai. Derybose su skolininku pagrindinė medžiaga yra ataskaita apie projekto atestavimą. Joje yra apibendrintos paskolos suteikimo sąlygos. Prie bendro derybų stalo PB ir šalies, kuriai reikalingas kreditas, atstovai nagrinėja visus klausimus, iškilusius rengiant projektą ir atliekant jo įvertinimą. Visa medžiaga pateikiama tvirtinti Direktorių valdybai. Toliau bankas stebi, kaip projektas įgyvendinamas - tai projekto vykdymo ir kontrolės etapas. Banko personalas skiria per metus maždaug 10 darbo savaičių kiekvieno projekto vykdymo kontrolei. Kitaip nei komerciniai bankai, kurie patvirtina paskolą ir atiduoda ją skolininkui, PB neskiria lėšų tol, kol gauna įrodymus, jog skolininkas išleido pinigus pagal sutartyje nurodytus punktus. Ir paskutinis etapas - galutinis įvertinimas. Jame apžvelgiamas jau atliktas darbas, išaiškinami trūkumai bei klaidos ir nurodomi teigiami rezultatai. Už projekto įvykdymo rezultatų vertinimą atsakingas yra PB Operacijų įvertinimo skyrius. Jis atsiskaito tiesiogiai Direktorių valdybai ir banko prezidentui. 6. PASAULIO BANKAS IR LIETUVA Lietuvos ryšiai su PB užmegzti 1991 m. Lietuvos įstojimo į PB mokestis - apie 629,1 tūkst JAV dolerių ir pasirašytos 846 akcijos. Tuo metu buvo pradėtas įgyvendinti projektas - 60 mln. JAV dolerių vertės Pasaulio banko vadinamoji reabilitacijos paskola Lietuvai. Ji numaytyta pagal sutartį, kuri įsigalioja 1992 m. spalio mėn. PB atliko įmonių ir bankų sektorių analizę, kuria remiantis gauta išvada: įmonėms reikalinga nemaža restruktūrizacija, jei norima pritaikyti jas rinkos ekonomikos sąlygomis. PB numatė pasiūlyti Lietuvai paskolą tokiam projektui įgyvendinti. Šiame projekte numatytos trys dalys: 1. Kreditas, kuris būtų pervestas per atitinkamus Lietuvos komercinius bankus numatytoms įmonėms. PB ir Lietuvos Vyriausybė turi nustatyti paskolos pervedimo būdus ir komercinių bankų bei įmonių atrankos kriterijus. 2. Techninė pagalba, kuri numato padėti privatizuoti arba likviduoti negyvibingas įmones; gyvibingoms įmonėms parengti racionalius biznio planus. 3. Politinis komponentas, kuris patvirtintų Vyriausybės politiką bankų ir įmonių atžvilgiu. Pirmoji projekto dalis numato, kad per Lietuvos centrinį banką paskolos turi patekti į komercinius bankus, o šie jas teikti įmonėms. Antrojoje projekto dalyje Pasaulio banko atstovai siūlė sudaryti nedidelį techninės pagalbos padalinį. Jame dirbtų Ekonomikos ministerijos ir Verslininkų asociacijos darbuotojai. Šis padalinys turėtų pagelbėti įmonėms parengti biznio planus, veiklos perspektyvas ir jas pateikti komerciniams bankams. Tačiau komerciniams bankams sunku nuspręsti, kuriai įmonei duoti paskolą, o kuriai ne. vienas iš galimų sprendimų - vadinamieji bankai dvyniai. Šis būdas plačiai naudojamas kitose šalyse. Pvz. komerciniam bankui (Lietuvoje) surandamas partneris užsienyje. Abu šie bankai nuolat konsultuojasi, užsienio banko ekspertai padeda patarimais. PB reikalavo, kad ši paskola būtų skiriamaprivačioms, o ne valstybinėms įmonėms. Riziką dėl paskolos turi prisiimti komercinis bankas. Dar vienas reikalavimas: pritarimo ar nepritarimo įmonės projektui kriterijus - ar jis numato duoti pelno, nes PB paskola nėra skirta socialiniams tikslams. Trečioje projekto dalyje vadinamasis politinis komponentas numatė, kad Lietuvos Vyriausybės bus prašoma atlikti kai kuriuos pakeitimus ir pritaikyti savo politiką teikti paramai, kurią numato paskolos sąlygos ir projektų įgyvendinimas. Vyriausybei pasiūlyta sustiprinti bankų ir kitų institucijų kontrolę. Anot PB narių, šios priemonės turėtų būti geros pirmiausia Lietuvai, o ne Pasaulio bankui. Politinis komponentas suteikiant paskolą reikalingas tam, kad padėtų Vyriausybei priimti sunkius politinius sprendimus. Tačiau visus finansinius sprendimus turi daryti komerciniai bankai. Tai yra esminis skirtumas tarp rinkos ekonomikos bankų sistemos ir planinės ekonomikos bankų sistemos. Planinėje ekonomikoje bankai yra priemonė įgyvendinti vyriausybės sprendimus. Rinkos ekonomikoje visus sprendimus daro komerciniai bankai. Pasaulio bankas sutiko Lietuvai skirti ilgalaikę paskolą - 17 metų. Paskolą reikės pradėti grąžinti po penkerių metų. Metinės palūkanos gali būti apie 7,5 proc. PB pasisakė už tai, kad Lietuvos komerciniams bankams paskolas įmonės grąžintų per 5-7 metus. PB siekia padėti Lietuvos Vyriausybei įgyvendinti ekonomikos reformos programą. Kartu su šalies Vyriausybe jis numatė keletą veiklos sričių: a) Remti ekonomikos reformos eigą, t.y. palengvinti įgyvendinti makroekonominę politiką bei sistemines ar struktūrines reformas, būtinas ekonomikai stabilizuoti ir gamybai skatinti; b) Padėti sukurti socialinės apsaugos priemones lengvai pažeidžiamoms grupėms bei perorganizuoti jų darbą; c) Padėti sustiprinti ekonomikos valdymo institucijas; d) Remti specifines gamybinių pajėgumų pertvarkymo ar išplėtimo reformas ir didinti investicijas. Lietuvos bendradarbiavimas su PB tęsiasi. Lietuvos vyriausybė derasi su PB dėl galimų paskolų, projekte norinčios dalyvauti įmonės rengia biznio planus. Tačiau Pasaulio bankas paskolas teikia tik atlikus išsamius tyrimus, pateikus biznio planus ir, svarbiausia, gavus Vyriausybės garantijas. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, nes PB dalyvauja tik ilgalaikiuose projektuose. IŠVADOS PB - tai tarptautinė kredito organizacija jungianti keturias tarpusavyje labai glaudžiai susijusias finansines institucijas: Tarptautinę plėtros asociaciją, Tarptautinę finansinę korporaciją, Tarptautinę investicijų garantijų agentūrą, Tarptautinį rekonstrukcijos ir plėtros banką. Pasaulio bankas kredituoja ekonomiškai besivystančias šalis. Tačiau skirtingai nuo įprastų komercinių bankų, PB teikia ir techninę paramą, konsultuoja, kaip efektyviau panaudoti kreditus, visaip skatina kapitalinius įdėjimus į šių šalių ekonomiką. • Didžiąją dalį savo aktyvų TRPB gauna tarptautinėje rinkoje parduodamas obligacijas, kurios yra pirmos klasės vertybiniai popieriai. • PB vadovauja iš banko narių atstovų sudaryta valdytojų taryba. Vykdantysis organas – 24 asmenų direktoratas. Kiekvienas direktorių atstovauja tam tikrai šalių banko narių grupei. Būtent šie direktoriai sprendžia, kam ir kokį duoti kreditą (paskolą). Direktorių balsai priklauso nuo to, kiek viena ar kita šalis įdėjo kapitalo į banko aktyvą. • Paskolos teikiamos šalių – Pasaulio banko narių – vyriausybėms arba toms šių šalių organizacijoms, kurios gauna savo vyriausybių garantijas, kad paskola bus grąžinta. Paskolą gali gauti ir šalis, nesanti PB nare, jei ji gauna atitinkamas kitos šalies, šio banko narės, vyriausybės garantijas. • Paskolas bankas teikia su svyruojančia palūkanų norma, kuri tiesiogiai nustatoma pagal jo paties skolinimosi kainą. Be to, kreditus skiria tik ta valiuta, kurią pats skolinasi. Tuo būdu iki minimumo sumažinama rizika, atsirandant dėl svyruojančio valiutų kurso. • Paskolą iš PB galima gauti tik pateikus jos panaudojimo projektą, kurį Bankas kruopščiai išanalizuoja.
Ekonomika  Referatai   (34,56 kB)
JAV pinigai yra dažnai apibrėžiami kaip valiutos (monetų ir banknotų) suma esanti cirkuliacijoje, reikalavimų depozitai (demand deposits), (einamosios sąskaitos (checking accounts) komerciniuose bankuose), keliautojų čekiai (travelers cheques) ir kiti einamieji depozitai (checkable deposits). Ši suma kartais dar vadinama siauru pinigų tiekimu; ji yra žymima M1. Kiekvienas M1 komponentas gali būti naudojamas kaip priemonė apsikeitimui. Kai prie siauro pinigų tiekimo pridedami tam tikri kiti depozitai, gaunamas platus pinigų tiekimas žymimas M2. Nors ir kalbama apie bepiniginę visuomenę, faktai rodo visai ką kita. 1960 metais buvo apie 160 dolerių vienam asmeniui. 1987-aisiais šis vidurkis buvo 805 doleriai. Iliustracija 1-1 rodo, kad pinigų pasiūla didėjo bėgant metams, tam kad patenkintų augančios ekonomikos reikmes. Taip pat iliiustracijoje matome, kad čekių pinigai su savo saugumu ir patogumu sudaro beveik 3/4 pinigų pasiūlos. Pinigų pasiūla turi žymų poveikį šalies ekonominiam gyvenimui ir jos žmonių geroveiovei. Jeigu yra nepakankamai pinigų, kyla depresija kartu atsinešdama ir nedarbą bei ekonominį skurdą bedarbiams bei nuo jų priklausomiems. Pernelyg daug pinigų reiškia infliaciją su pabėgusiomis kainomis ir ekonominiu skurdu tiems, kurių pajamos nesuspėja su kainomis. Pav 1-1 Pinigų pasiūla Šaltinis: 1989 Economic Report of The President, lentelės B-67, B-68 JAV pagrindinis instrumentas pinigų pasiūlos reguliavimui yra federalinė rezervų sistema (Fed), kuri buvo įkurta 1913 metais. Kontroliuodama paskolas ir kitas priemones Fed aprūpina valstybę elastinga pinigų pasiūla, kuri praplečiama arba sumažinama pagal žmonių poreikius. Fed bando atitaikyti besikeičiančius žmonių poreikius pinigams taip, kad palengvinbtų ekonomikos augimą, mažą ir mažėjantį nedarbo lygį, kainų stabilumą ir dolerio apgynimą tarptautinėje prekyboje ir investicijose. Kadangi šie tikslai gali nesutapti, dažnai kyla nesutarimai dėl pinigų pasiūlos ketimo dydžio ir dažnumo. Ekonomistai ginčijasi vienas su kitu. JAV prezidentas ir federalinės rezervų sistemos tarybos pirmininkas gali nesutarti dėl monetarinės politikos. 3-iame skyriuje finansų matematika yra naudojama pinigų pasiūlos pasikeitimų analizei. 1.2 Pinigų privertimas dirbti Pinigai jūsų kišenėje arba atsiskaitomojoje sąskaitoje yra visada paruošti mokėjimams, tačiau iš kitos pusės jie nedaug ką daro jums. Su didelėmis šiandieninėmis palūkanų normomis, pertekliniai grynieji pinigai yra pernelyg didelė prabanga.Išmintingi pinigų vadybininkai, tie kurie tvarko individualias sąskaitas ir tie, kurie turi reikalų su akcinių bendrovių lėšomis, turi bendrą tikslą: priversti neveiklius pinigus dirbti. Šitai gali būti pasiekta tampant skolintoju arba savininku. Skolintojai skiria lėšas, kad jos būtų grąžinamos su palūkanomis. Savininkai perka nuosavybę tikėdamiesi, kad akcinė bendrovė bus sėkminga ir gaus pelną. Bet kuriuo atveju dokumentai, vadinami pinigų rinkos instrumentais, būna išleidžiami tam, kad aprašytų investiciją. Kiekvienas turėtų žinoti, kaip pinigų rinkos instrumentų nuosavybė yra perduodama. Nešėjo (bearer) instumentai yra mokami turėtojui. Jie yra mokami bet kam, kas turi šiuos popierius. Dėl padidėjusių nešėjo instrumentų vagysčių, kai kurios institucijos reikalauja nuosavybės įrodymo prieš pirkdamos nešėjo vertybinį popierių. Net jeigu vagis turi parduoti nešėjo vertybinių popierių grobį su didele nuolaida, tikrasis šių popierių savininkas patiria visišką nuostolį, todėl nešėjo vertybiniai popieriai turi būti saugomi taip pat atidžiai kaip ir grynieji pinigai. Pav. 1-2 Ilgalaikių paskolų palūkanų normos Šaltinis: 1989 Economic Report of the President, Lentelė B-71 Kiti laisvai keičiami (negotiable) instrumentai su fraze "mokėti pagal tokio ir tokio pareikalavimą" gali būti perduodami pasirašant kitoje dokumento pusėje. Laisvai keičiamas popierius turėtų būti labai saugomas, nes jo pakeitimas nauju gali būti brangus ir užimąs daug laiko. Yra dvi rinkos, kuriose finansiniai instrumentai yra parduodami. Naujai išleisti vertybiniai popierai pirmiausia parduodami pirminėje rinkoje (primary market). Paprastai, naujas leidimas (issue) yra pasirašomas investuojančio bankininko (investment banker), kuris perka visą leidimą ir suformuoja sindikatą, kad padėtų parduoti leidimą naujiems savininkams. Jau parduoti vertybiniai popieriai yra perparduodami kitiems investitoriams antrinėse (secondary or trading) rinkose. Antrinės rinkos sudarytos iš organizuotų biržų tam tikrose vietose, tokiose kaip New York ir Amerikos vertybinių popierių biržos.ir prekybos per-prekystalį. Prekyba per-prekystalį nėra organizuota biržose. Ji yra dažniausiai vykdoma įvairių dilerių, kurie bendrauja tarpusavyje telefonu, teletaipu, faksu arba elektroniu būdu. Finansiniai popieriai gali būti laisvai keičiami, tačiau neatinkanti rinkos (not marketable). Kad būtų atitinkantis rinką, vertybinis popierius turi būti greitai parduodamas su prienamais sandėrio kaštais. Neatitinkantys rinkos vertybiniai popieriai yra nelikvidūs. 1.4 Mūsų kreditais užpildyta ekonomika Dauguma asmenų ar šeimų gali nusipirkti namą vien dėl to, kad gali naudoti kitų žmonių pinigus. Verslai priklauso nuo pasiskoolintų pinigų tiek kasdienėms operacijoms tiek ilgalaikiam plėtimuisi. Valstybė visuose lygiuose taip pat skolinasi daug. JAV per 2 savo egzistavimo šimtmečius visada buvo skolose. Pats mažiausias taškas buvo 1836 metais 38000$, mažiau nei centas vienam žmogui. 1988 federalinės vyriausybės skola buvo apie 2.6 trilijono $, arba 10 564$ vienam žmogui. Nėra abejonės, kad federalinė vyriausybė kartu su daugybe valstijų, miestų ir akcinių bendrovių visuomet bus skolose. Tačiau dėl skolos jaudintis neverta tol, kol ji yra pasiskolinusiojo resursuose ir reikmėse. Kai žmogus pasiskolina pinigų, sukuriama skola, tačiau tuo pačiu sukuriamas ir turtas. Išmintingai naudojamas kreditas gali padėti tiek skolintojui, tiek paskolos gavėjui. Žmogus turintis perteklinių pinigų galėtų paslėpti juos čiužinyje. Pinigai visada bus prienami mokėjimams, tačiau neaugs. Kitu atveju, jei kam nors kitam būtų leista naudotis pinigais, tai skolintojas turėtų malonumą stebėti, kaip auga jo paskolinti pinigai. paskolos gavėjas, nors ir mokėdamas už pinigų naudojimą, taip pat gali gauti naudos. 1.5 Kredito kaina Kaina mokama už pinigų naudojimą yra palūkanų norma. Jei palūkanų norma yra 10 % per metus, tai skolintojas gauna 10 centų nuo kiekvieno paskolinto dolerio per metus. Pav. 1-3 Trumpalaikių paskolų palūkanų normos Šaltinis: 1989 Economic Report of the President, Lentelė B-71 Palūkanų normos labai skiriasi. Bet kurioje šalyje, bet kuriuo laiku yra platus palūkanų normų spektras. Mažiausios palūkanos mokamos už beveik nerizikingus valstybinius vertybinius popierius. Federalinė vyriausybė leidžia 4 tipų vertybinius popierius: lakštus (bills), skolos sertifikatus (certificates of indebtedness), notos (notes), obligacijas (bonds). Paskolos lakštai paprastai būna 3-12 mėn. trukmės, sertifikatai būna 1 metų trukmės, notos 1-7 metų, o obligacijos daugiau nei 5metų trukmės. Žemiausia komercinė palūkanų norma yra pirminė palūkanų norma (prime rate) (~8,22% 1988), kurią bankai taiko didžiausiems ir patikimiausiems verslo klientams. Pirminė palūkanų norma yra norma kuria yra paremtos visos kitos palūkanų normos. Pirminės palūkanų normos pasikeitimai duoda gerą vaizdą apie tai, kaip pasikeitė palūkanų normos ir visiems kitiems. Norintys pasiskolinti ir turintys mažas bei abejotinas pajamas turi mokėti nuo 10 iki 42% ar net daugiau palūkanų iš legalių skolintojų. Nelegaliai skolintojai kartais prašo net 500% ar daugiau už savo paskolas. Laikotarpiais, kai pinigų pasiskolinti yra lengva, visos palūkanų normos yra linkusios sumažėti. Laikotarpiais, kai pinigų pasiskolinti pasidaro sunkiau, jos kyla. Pav. 1-2 ir 1-3 iš Economic Report of the President, rodo palūkanų normų skirtumus tarp įvairių aukštos kokybės arba mažos rizikos paskolų instrumentų. Paprastai trumpalaikių paskolų trukmė būna neilgesnė nei metai, o ilgalaikės paskolos būna metų ar daugiau. Kreditų prieinamumas ir jų kaina daro įtaką ne tik asmenims ir verslams, bet ir visai ekonomikai.Palūkanų normos turėtų būti pakankamai nedidelės, kad verslai norėtų skolintis ir investuoti šias lėšas būdais, kurie didintų darbo vietų skaičių augančiai darbo jėgai. Tačiau jei žemos palūkanų normos leidžia paklausai viršyti pasiūlą, greitai auganti skainų lygis gali reikšti žemesnį gyvenimo lygį daugeliui. Monetariniai pareigūnai stengiasi išvengti ir infliacijos ir defliacijos todėl jie keičia paskolų gavimo galimybes ir palūkanų normas. Papildomai situaciją komplikuoja tarptautinių mokėjimų balansas, kuris taip pat sąlygoja monetarinių pareigūnų pastangas pakeisti palūkanų normas. Pasirinkimas gali būti tarp palūkanų normų sumažinimo vidinės ekonomikos paskatinimui ir tarp palūkanų normų padidinimo rimto mokėjimų balanso deficito išvengimui. Dėl tarptautinio pinigų mobilumo, palūkanų normos turi nemažą įtaką pinigų srautams tarp tautų. Jei palūkanų normos yra aukštos vienoje valstybėje, tai investcijos linkusios plaukti į ten, nes investitoriai ieško didesnių pajamų. Šie tarptautiniai pinigų srautai gali paveikti įtrauktų šalių kainų struktūrą ir ekonominį augimą. Tam, kad pasaulio ekonomika vystytųsi sveikai, reikia, kad visos valstybės kreiptų dėmesį į savo palūkanų normų įtaką kitoms valstybėms taip pat kaip ir savajai. Paprastai laikoma, kad trumpalaikių paskolų palūkanų normos yra svarbesnės mokėjimo balanso reikalams, o ilgalaikių paskolų - įtakoja vidines investicijas. Nesvarbu ar valdysite namų ūkį, ar verslą, ar valstybės ekonomiką, jums rūpės kredito kaštai. Finansų matematikos uždavinių sprendimas geriausias būdas sužinoti kaip šie kaštai nustatomi. Šiame skyriuje mes aptariame paprastąsias palūkanas, metodą, paprastai naudojamą kredito kaštų nustatymui paskoloms, kurių trukmė yra metai ar mažiau. Kitas būdas suteikti kainą trumpalaikėms paskoloms yra bankų diskontas, aprašytas 2 skyriuje. 1.6 Paprastosios palūkanos (simple interest) Pasiskolintoji pinigų suma vadinama principalu (principal). Dolerių skaičius, kurį gauna paskolos gavėjas yra dabartinė paskolos vertė. Paprastosiose palūkanose principalas ir dabartinė vertė sutampa. Paskolos laikas yra laikotarpis, kurio metu paskolos gavėjas gali naudotis paskola ar jos dalimi. Paprastosios palūkanos yra skaičiuojamos nuo viso pradinio principalo. Sudėtinės palūkanos (3 skyrius) yra skaičiuojamos nuo principalo, kuris yra didinamas kiekvieną kartą, kai palūkanos yra gaunamos. Paprastųjų palūkanų paskolos kaina yra išreiškiama kaip palūkanų norma ir yra fiksuota principalo dalis už jo naudojimą. Paprastųjų palūkanų normos paprastai būna išreiškiamos procentais laiko vienetui. Paprastosios palūkano apibrėžiamos kaip principalo, palūkanų normos ir laiko sandaugai. Šis apibrėžimas nurodo mums paprastųjų palūkanų formulę. I=Prt I - palūkanos išreikštos piniginiais vienetais. P - principalas išreikštas piniginiais vienetais. r - palūkanų norma procentais laiko vienetui. t - laikas vienetais, atitinkančiais palūkanų normą. Šiame tekste dolerį mes turime omenyje kaip piniginį vienetą. Pastebėtina, jog r ir t turi būti išreikšti atitinkamai. Tai yra, jei palūkanų norma yra metinė, tai ir laikas turi būti išreikštas metais arba jei palūkanų norma yra mėnesinė, tai laikas turi būti išreikštas mėnesiais. Praktikoje paprastųjų palūkanų sandėriai sudaromi metiniu pagrindu. Kad išvengtume pasikartojimo, šioje knygoje palūkanų normos yra metinės, nebent uždavinys teigia kitaip. Kai palūkanų norma yra išreikšta procentais, ji turėtų būti paversta į trupmeną paprastųjų palūkanų formulėje. Jei 6 % palūkanų norma yra naudojama formulėje (1), tai r turėtų būti pakeista 0,06. Tai galima padaryti tiesiog perkeliant kablelį per du ženklus į kairę ir pašalinant % simbolį. Maži palūkanų normų skirtumai yra dažnai išreiškiami išeities taškais (basis points). Šimtas išeities taškų sudaro 1 %. Jei du vertybiniai popieriai yra kvotuojami 6,80 % ir 6,65 %, tai tarp jų yra 15 išeities taškų skirtumas. 7. Paprastųjų palūkanų pritaikymas Daugeliui žmonių pirmasis susidūrimas su paprastosiomis palūkanomis yra terminuoti indėliai (time deposit) banke. Terminuoti indėliai yra pinigai asmens ar firmos laikomi banke iš kurių bankas gali reikalauti išankstinio atsiėmimo rašto (advance notice of withdrawal). Yra trys terminuotų indėlių tipai: taupomosios sąskaitos (saving accounts), atvirosios sąskaitos (open accounts), indėlių sertifikatai (certificates of deposit). Taupomosios sąskaitos kartais gali būti išankstinio atsiėmimo dalyku. Tačiau praktikoje asmenys paprastai gali atsiimti pinigus pagal pareikalavimą. Taigi šios sąskaitos yra naudingos žmonėms, kurie nori pajamų nuo lėšų, kurios yra prienamos prisireikus. Apdraustos sąskaitos yra saugi vieta pinigams laikyti. Nors grąža yra nedidelė, tačiau taupomosios sąskaitos suteikia likvidumą, saugumą ir lankstumą, leisdamos įnešti ir paimti pinigus bet kada. Atvirosios sąskaitos paprastai moka didesnes palūkanas nei taupomosios sąskaitos dėl įnašų ir išėmimų apribojimų. Šios sąskaitos labai skiriasi laiku ir palūkanų normomis. Taupomieji sertifikatai turi minimalias sumas ir nustatytas subrendimo (maturity) datas.Investitorius, norintis atsiimti lėšas anksčiau subrendimo datos, turi pateikti raštišką prašymą atsiimti pinigus. Tokiam prašymui įvykdyti gali prisireikti nustatyto laiko tarpo. Neįprasta atviroji sąskaita yra palūkanų nemokantis Kalėdų klubas. Klubo nariai daro periodiškus įnašus ir jų sąžiningumas pripažįstamas pagal įrašus spec. knygelėje. Artėjant laikui daryti kalėdines dovanas, klubo nariai atgauna savo įnašus be palūkanų.Geri pinigų vadybininkai Kalėdoms taupo produktyvesniais būdais. Jei jums patinka kalėdų klubas, ieškokite tokio, kuris moka palūkanas. Indėlių sertikatai (CD) yra pinigų rinkos instrumentai su fiksuotomis sumomis, palūkanų normomis ir laiko periodais. Nelaisvai keičiami (nonnegotiatable), vartotojų tipo sertifikatai būna leidžiami 500 $ , 1000 $ , 2000 $ ir kitų apvalių sumų nominalais. Palūkanų normos paprastai būna didesnės nei taupomųjų sąskaitų. Yra šioks toks likvidumo praradimas kadangi pasikolinusi institucija neturi supirkti CD prieš jų subrendimą. Kai kuriais atvejais CD gali būti išperkamas anksčiau, tačiau prarandant palūkanas. Pasižadėjimo nota (promissary note) yra raštiškas pasižadėjimas išmokėti pinigus. Asmuo, kuris pasižada ir kuris pasirašo notą yra vadinamas steigėju (maker). Pasižadėjimo nota gai būti mokama įvardintam asmeniui arba nešėjui (bearer). Jei ateities suma nurodoma be palūkanų normos, tai reiškia, jog tai yra subrendusios obligacijos vertė. Taigi 3000$ po 6 mėnesių reiškia, kad po 6 mėn skolininkas turės sumokėti 3000 dolerių. Verslo pasaulyje mažiau nei po šešių mėnesių tokios obligacijos vertė bus mažesnė nei 3000$. Skirtingi pinigų kiekiai gali turėti vienodą vertę. 100$ dabar su 5 proc. palūkanomis yra lygus 105 $ po metų. Praktikoje tai reiškia, jog besiskolinantysis nori sumokėti 105$ po metų, kad 100 $ galėtų panaudoti dabar arba tai reiškia, kad skolintojas nori paskolinti 100 $ jei po metų gaus 5$ palūkanų. Skirtingų pinigų kiekių ekvivalentiškumas duoda pagrindą sudaryti verčių lygtims visoje finansų matematikoje. Uždaviniuose palūkanų norma paskoma iš karto, tačiau praktikoje ji yra sutariama abiejų šalių ir dažniausiai būna vidutinė to meto to tipo sandėrio toje vietovėje palūkanų norma. 9. Apvalinimas Piniginiai atsakymai finansų matematikoje yra apvalinami iki reikšmių, kurios gali būti išmokėtos naudojant standartines monetas ir banknotus. Šioje knygoje atsakymai yra apvalinami iki artimiausio cento (nebent nurodyta kitaip). Gautos reikšmės besibaigiančios puse cento ar daugiau yra apvalinamos į didesnę pusę. Žiūrėkite lentelę 1-1. Pastebėtina, kad paskutinis atvejis 0.6749 yra apvalinamas žemyn iki 0.67. Kadangi apvaliname iki artimiausio cento, būtų klaidinga pirmu žingsniu suapvalinti nuo 45.6749 iki 45.675, o antruoju suapvalinti iki 45.68. Vėliau nagrinėsime keletą apvvalinimo išimčių, tačiau dabar pateiksime porą iš jų. ipotekų ir kitų pastovių įnašų skolintojai apavalina į didesnę pusę bet kokią cento dalį. Taigi mėnesinis 85.142 $ mokėjimas bus suapvalintas iki 85.15 $. Jei cento dalis būtų nubraukiama, tai per daugelį mokėjimų susidarytų nemažas skirtuas, kuris būtų kompensuojamas didesniu paskutiniuoju mokėjimu, taip pat kai cento dalys apvalinamos į didesnę busę, tai kompensuojama mažesniu paskutiniuoju mokėjimu. Kai kurie skolintojai kartais suapvalina iki artimiausių dešimties centų. Taigi 112.125 $ bus apvalinama iki 112.20 $. Tačiau čia nėra neteisybės, nes paskutinis mokėjimas būna mažesnis. Skaičiuojant paprastąsias palūkanas, kaip ir visoje finansų matematikoje, abi pusės turi suprasti, kurie metodai yra naudojami. Šioje knygoje, kai laikas yra nurodytas dienomis, mes naudosime įprastas palūkanas ir tikslų laiką, nebent bus nurodyta naudoti kitą metodą. Šis metodas yra vadinamas bankininkų taisykle ir yra įprastas komercinėje praktikoje. Kai įsipareigojimas turi nustatytą laiką, reikia nustatyti mokėjimo datą. Jei laikas nurodytas dienomis, tai mokėjimo diena yra tiksliai nurodytas dienų skaičius po paskolos dienos. Jei laikas nurodytas mėnesiais, tai mokėjimo diena yra ta pati mėnesio diena, kaip ir paskolos pradžios diena, nebent paskolos pradžios data yra didesnė už paskutinę pabaigos mėnesio dieną. Kai taip nutinka, mes imame paskutinę mėnesio dieną kaip subrendimo (maturity) dieną.
Ekonomika  Referatai   (129,35 kB)
1. Įvadas Johnas Maynardas Keinsas vienas iš įžymiausių XXa.ekonomistų, padaręs giliausią poveikį kapitalistinės sistemos filosofijai. Gimė 1883m., kai pasaulį paliko ne mažiau garsi ir reikšminga ekonomikai asmenybė- Karlas Marksas. J. M. Keinsas būdamas keturių su puse metų berniukas jau aiškinosi sau ekonominį palūkanų turinį, sulaukęs šešerių, domėjosi, kaip dirba jo smegenys, septynerių jis ėmė lankyti p. Goodchildo paruošiamąją mokyklą. Vėliau jis mokslus tęsė Etono mokykloje, ten jisai pražydo, gaudavo geriausius pažymius, ne kartą buvo apdovanotas už puikų mokymąsi. Baigęs Etano mokyklą jis pradėjo studijuoti Cambridge’o universiteto King’s koledže. 1907m. pradėjo tarnauti Indijos žinyboje, taciau toks darbas neatitiko sio zmogaus imlaus proto ir jis po keliui metu atsistatydino. Kaip pats Keinsas pareiškė, ”tai vieno veislinio buliaus nugabenimas į Bombay’ju , o viskas , ka patiri dirbadamas vyriausybės žinyboje,- suvokimas, kad del kokios nors ne taip suprastos pastaos gali pelnyti papeikimą”. Taigi po atsistatydinimo iš pareigų jis grįžo į Cambridge. 1913 metais jis parašė knyga “Indijos valiuta ir finansai” kuria visi laike mažu šedevru, o kai tais pačiais metais buvo sudaryta karališkoji komisija Indijos valiutos problemai tirti, 29 metų Keinsą pakvietė jos nariu- išskirtinė garbė naujokui. Karo metais Keinsas buvo pakviestas į D. Britanijos iždą ir paskirtas rūpintis užsienio finansais ir čia jis pasirodė nepralenkiamas. Po karo Keinsas rūpinosi Europos būkle po karo. Tuo metu jis jau buvo svarbus asmuo- vienas tų neįvardijamų žmonių, kuriuos regime stovinčius už valstybės vadovo krėslo, pasirengusius šnibžtelėti patarimo žodį. Vėliau jis parašė knygą “Traktatas apie tikimybę”, kuri taip pat sulaukė didelio susidomėjimo. 1923m. išėjęs “Traktatas apie pinigų reformą” privertė vėl nustebti pasaulį. Šįkart jis aštriai pasisakė prieš aukso fetišizmą, prieš neregėtą pasyvumą, kurį rodė žmonės, atsisakydami sąmoningai kontroliuoti pačių išleidžiamus pinigus ir atsakomybę suversdami bejausmiam tarptautiniam aukso standarto mechanizmui. Didžiosios depresijos metais isleistas dar vienas Keinso veikalai “Studija apie pinigų reformą” turėjo labai didelę įtaką sprendžiant susiklosčiusią problemą. Jis teigė jog taupymas gali būti sunkumų priežastis. Tai gerai iliustruoja ir vienas įsimintas jo posakis jog per ilgą laikotarpį nei vieno iš mūsų nebeliks. Nes tik šiuo pinigų perleidimu iš rankų į rankas nuolatos yra palaikoma ekonomikos “kraujo apytaka”. Visa tai yra gana paprasta ir akivaizdu. Viena mūsų pajamų dalis , kuri neina tiesiogiai ten, kur vyksta sandoriai ir kur mūsų išlaidos virsta kitų žmonių pajamomis: tai mūsų sutaupomi pinigai. Jei susislėpėme santaupas arba susikrovėme didžiulius pluoštus grynųjų pinigų, tai tuo mes neišvengiamai perkertame pajamų apytakos ratą. Nes tokiu atveju mes visuomenei gražinsime mažiau nei iš jos gavome. Jei toks pajamų įšaldymo procesas plačiai paplis ir nesibaigs, netrukus kiekvieno pinigines pajamos ims vis mažėti, nes sulig kiekvienu apytakos ratu pinigų joje rasis vis mažiau ir mažiau. Netruksime pajusti krizės požymius. Normaliomis sąlygomis šitoks pavojingas pertrūkis pajamų sraute nesusidaro, nes mes neįšaldome savo pajamų. Mes įdedame jas į akcijas, obligacijas ar dedame į bankus ir šitokiu būdu jos vėl gali būti naudojamos. Ar tai pirkdami akcijas, savo santaupas perleidžiame tiesiai verslui: jei padedame pinigus į banką, jie galės būti panaudoti kaip paskola verlininkui, kuriam reikia kapitalo. Tokiu būdu pinigai jau turi kelia grįžti pajamų cirkuliacijon per verslo veiklą. Tačiau ši taupymo- investavimo grandis neveikia automatiškai. Kasdienėje veikloje verslo firmoms nereikia santaupų, jos padengia savo išlaidas įplaukomis už realizuotą produkciją. Verslo firmai santaupų prireikia tik tada , kai ji plečia savo veiklą, mat tuomet įprastų pajamų dažniausiai jau nepakanka, kad būtų galima pastatyti naują įmonę arba gerokai pagausinti įrenginių. Kaip tik tada ir iškyla problema. Pasiturinti visuomenė dalį pinigų visada stengsis sutaupyti. Tuo tarpu verslas toli gražu ne visada siekia plėsti savo veiklą. Kai konkrečios rinkos užverčiamos prekėmis, kai pablogėja tarptautinė padėtis, kai verslininkas nerimauja dėl galimos infliacijos ar dėl kurios kitos priežasties, ūkio plėtojimo perspektyvos esti menkos, motyvai investuoti silpsta. Kodėl verslininkai turėtų plėsti veiklą, jei į ateitį žiūri su baime? Čia ir glūdi krizės galimybė. Jei mūsų santaupų verslas nenaudoja plėsti gamybai, tai mūsų pajamos būtinai mažės. Mes neišvengiamai atsidursime tokioje pat siaurėjančioje pajamų apyvartos spiralėje, kaip būtų, jei savo santaupas įšaldytume kaupdami namie.
Ekonomika  Analizės   (15,33 kB)
Jau daugelį šimtų metų įvairiose pasaulio šalyse bandoma nustatyti, kokią įtaką mokesčių politika daro visuomenei. Tačiau žinoma yra tik tai, kad mokesčių padariniai gali būti labai įvairūs, dažnai vieni kitiems priešingi. Kai kas mano, kad galima geriausiai pažinti daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų padarinius, bet tokio daiktų pažinimo ir nusakymo metodo neįmanoma pritaikyti mokesčių esmei nustatyti. Tais tokiais skirtingais, dažnai vieni kitiems priešingais, mokesčių padariniais ir labai nevienodais jų privalumais turbūt ir galima paaiškinti tą didelį įvairių amžių, ar to paties amžiaus įvairių ekonomistų bei teisininkų tiekiamą mokesčių nusakymų skaičių bei įvairumą. Keičiantis ekonominei pasaulio struktūrai kartu keičiasi visuomeninio bei politinio gyvenimo sąlygos. Dėl to kinta ir žmonių pažiūros į mokesčius. Todėl norint suprasti mokesčių politikos esmę nepakanka išanalizuoti vien tik šių dienų mokesčių sistemą, bet svarbu žinoti tos sistemos kaitą įvairiais istoriniais laikotarpiais. Ypač tai svarbu kalbant apie Lietuvos mokesčių politiką, nes šiuo metu mokesčių sistema Lietuvoje nėra nusistovėjusi. 1. MOKESČIŲ FUNKCIJOS IR SAVYBĖS Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose kasinėjant Lagašo mieste, valstybėje, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metu (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos tokiomis pagrindinėmis idėjomis: 1. Mokesčiai - tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją plėtojo Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kurį ir sudaro renkami mokesčiai. 2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje "Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija" (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekdama visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti taikydama atitinkamą valstybės pajamų/mokesčių politiką. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai - E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nors šių dvejų teorijų skirtingos principinės "šaknys", požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas ir gana racionalus Tai patvirtina ir dabartiniu metu populiarus ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti gerai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiaisiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų būti skirta ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika. 3. Mokesčiai - tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomos ir nukreipiamos - iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto) pritaikius progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir stabdoma gamybos plėtra. Nors akcentai skirtingi, visose ekonominėse teorijose išskiriamos kelios esminės funkcijos, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo: • Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos per šalies mokesčių sistemą (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų). • Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma gyventojams, ūkio subjektams, ekonominės veiklos sferoms, regionams. • Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) reguliuoja išteklių pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei veikia makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą). 2. MOKESČIŲ KLASIFIKACIJA Mokesčių klasifikacija yra pagrįsta ne tik pačia mokesčių esme, bet ir mokesčių rinkimo būdais, mokesčių tikslais bei padariniais. Priklausomai nuo apmokestinamo objekto ir mokėtojo bei valstybės savitarpio santykių yra: • Tiesioginiai mokesčiai, nustatomi betarpiškai pajamoms ir turtui. • Netiesioginiai mokesčiai. Tai mokesčiai prekėms ir paslaugoms, kurie sumokami per prekės kainas ar įtraukus į tarifus. Šiuo atveju ryšys tarp mokėtojo (vartotojo) ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą. Pagal tai, kas ima ir tvarko mokesčius, yra: • Valstybiniai mokesčiai, kuriuos ima centrinė valdžia, remdamasi šalies įstatymais, ir nukreipia į valstybės biudžetą (pajamų, pelno, muitų mokesčiai). • Vietiniai mokesčiai, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria į vietos biudžetus. 2.1 Proporciniai, progresiniai ir regresiniai mokesčiai Esant proporciniam mokesčiui žmonės moka pagal tą patį tarifą. Šiuo atveju absoliutusis mokesčio dydis yra tiesiogiai proporcingas žmogaus pajamų dydžiui. Proporcinis mokestis yra vadinamas lygiuoju mokesčiu. Kai žmogaus pajamos didėja, jo mokamas mokestis didėja tokiu pat greičiu, kaip ir jo pajamos (pastovusis tarifas) Progresinis mokestis reiškia, kad kuo daugiau žmogus uždirba pajamų, tuo didesnę dalį jis sumoka mokesčių. Pajamoms didėjant vienu greičiu, mokestis didėja didesniu greičiu. Taikant regresinius mokesčius, didesniu tarifu yra apmokestinamos mažesnės pajamos ir mažesniu – didesnės. Tokio mokesčio pavyzdžiu galėtų būti pridėtinės vertės mokesčiai. Kiekvieną kartą, kai yra perkamos prekės, vartotojas sumoka ir pridėtinės vertės mokestį, nes pastarasis yra įskaičiuojamas į prekės kainą. Mažesnes pajamas gaunančiam žmogui tenka didesnė mokesčio našta, negu žmogui, kurio pajamos didesnės.(žr. priedą) 2.2 Mokesčio turinį nusakantys elementai: • Mokesčio subjektas (mokėtojas) – tai juridinis ar fizinis asmuo, kuriam įstatymu uždėta prievolė sumokėti mokestį. • Mokesčio objektas – tai priklausantis apmokestinti objektas (pajamos, turtas, prekės). • Mokesčio šaltinis – tai subjekto pajamos iš kurių sumokamas mokestis. • Apmokestinimo vienetas – tai objekto mato vienetas (pajamų mokesčio – valstybės piniginis vienetas, žemės mokesčio – hektaras ir pan.). • Mokesčio tarifas – tai mokesčio dydis apmokestinimo vienetui. Šis dydis, išreikštas procentais, vadinamas kvota. • Mokesčio suma – tai suma, kurią sumoka subjektas už vieną objektą. • Mokesčio lengvatos – pilnas ar dalinis subjekto atleidimas nuo mokesčių, sutinkamai su veikiančiu įstatymu. Pati svarbiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamas minimumas – mažiausia objekto dalis, pilnai atleista nuo mokesčio. 2.3 Taikomi mokesčių ėmimo būdai: 1) Kadastrinis. Tai rejestras, kuriame pateikiamas tipinių objektų sąrašas, klasifikuojamų pagal išorinius požymius ir nustato vidutinį apmokestinamojo objekto pajamingumą (pavyzdžiui, žemės mokesčiui išoriniai požymiai – sklypo dydis, gyvulių skaičius ir pan.). 2) Mokesčio paėmimo iki savininkas gaus pajamas. Čia mokestį suskaičiuoja ir išskaito buhalterija to juridinio asmens, kuris išmoka pajamas mokesčio subjektui (fizinių asmenų pajamų mokestis). 3) Mokesčio paėmimo, gavus savininkui pajamas (pagal deklaraciją). Mokestinėms įstaigoms mokesčio mokėtojas pateikia deklaraciją, kur yra apmokestinamo objekto dydis ir veikiančios normos. Pagal tai mokestinės įstaigos nustato mokesčio sumą. Lietuvoje tokiu būdu apmokestinamos individualių įmonių ir ūkinių bendrijų pajamos. 3. DABARTINĖ LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMA Iš to, kaip formuojama mokesčių sistema, kokie priimami nauji mokesčiai, iš atskirų mokesčių sudarymo mechanizmo, jų tarpusavio ryšių, paaiškėja, kokiems apmokestinimo uždaviniams šalyje skiriamas didesnis ar mažesnis dėmesys, kaip įgyvendinami ir derinami apmokestinimo teisingumo, jo ekonominio efektyvumo, administracinio paprastumo ir mokestinių įplaukų produktyvumo bei elastingumo principai. Visi šie klausimai yra gana sudėtingi. Daugeliu klausimų prieiti vieningą įstatymų kūrėjų ir mokesčių mokėtojų nuomonę labai sunku. 1990-1991 metais Lietuvoje, kaip ir kitose postkomunistinėse valstybėse, pradėjus formuoti rinkos ekonomiką atitinkančią mokesčių sistemą buvo, buvo priimtas pagrindinių mokesčių (fizinių asmenų pajamų, juridinių asmenų pelno, bendrojo akcizo, individualaus akcizo, muitų) paketas. Tačiau mokesčius reguliuojantys norminiai aktai tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių nuolat buvo keičiami, tobulinami: • Nuo 1994m. gegužės mėn. vietoj bendrojo akcizo mokesčio įsigaliojo į Vakarų Europos šalių patirtį orientuotas pridėtinės vertės (PVM), o vietoj individualaus akcizo mokesčio – akcizų mokesčio įstatymas; • Buvo patikslintos muitų už importuojamas prekes ir muitų už eksportuojamas prekes tarifų normos; • Nuo 1995m. įsigalioja įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Šiuo metu veikiančią Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro šios mokesčių rūšys: 1. fizinių asmenų pajamų mokestis 2. juridinių asmenų pelno mokestis 3. atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą 4. žyminis mokestis 5. įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis 6. žemės mokestis 7. pridėtinės vertės mokestis 8. akcizai 9. muito mokestis 10. mokestis už valstybės gamtos išteklius 11. mokestis už aplinkos teršimą 12. prekyviečių mokestis Mokesčių rūšys apibendrinamos į mokesčių grupes (žr. priedą): 3.1 Fizinių asmenų pajamų mokestis Šiuo mokesčiu apmokestinami tiek respublikos gyventojų, tiek juridinių asmens teisių neturinčių įmonių pajamos. Fizinių asmenų (gyventojų) mokestį moka: 1) Asmenys, gaunantys pajamas susijusias su darbo santykiais Lietuvoje esančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose; 2) Nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys, gaunantys pajamas iš gyventojų, taip pat su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, organizacijų ar įstaigų, esančių LR teritorijoje ir už jos ribų. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, atskaičiavus iš jų neapmokestinamą minimumą, apmokestinamos yra 33% tarifu. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, neapmokestinamas minimumas taikomas I, II ir III grupių invalidams; asmenims, turintiems tris ir daugiau vaikų iki 18 metų; motinai ar tėvui, neturintiems sutuoktinio ir auginantiems vieną vaiką iki 18 metų (auginantiems du ar daugiau vaikų iki 18 metų, už antrą ir kiekvieną paskesnį vaiką neapmokestinamas minimumas atitinkamai didinamas); žemės ūkio produkciją gaminančių įmonių darbuotojams, kai jų mėnesinis uždarbis iš verslų, nesusijusių su žemės ūkio produktų gamyba ir perdirbimu, neviršija 20% viso jų mėnesinio uždarbio. Visiems kitiems asmenims taikomas pagrindinis neapmokestinamas minimumas, kuris kasmet paržiūrimas ir indeksuojamas statistikos departamento pateiktu vartojimo kainų indeksu. Į apmokestinamąsias pajamas įskaitomos visos pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos pinigais ir natūra. Pagrindine darboviete mokesčiams išskaityti laikoma ta, kurią pasirenka darbuotojas ir nurodo darbo sutartyje. Ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos apmokestinamos pagal aukštesnius mokesčio tarifus ir neatskaitant iš jų neapmokestinamojo minimumo sumos. Taikomi šie mokesčių tarifai: 1) Pajamų daliai iki 0.5 PNM 10% tarifas. 2) Pajamų daliai, viršijančiai 0.5 PNM, bet ne didesnei kaip 1 PNM, taikomas 20% tarifas. 3) Pajamų daliai, viršijančiai 1 PNM, taikomas 35% tarifas. Pajamų mokesčio, nuo ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautų, su darbo santykiais susijusių pajamų, apskaičiavimas pateiktas priedo 2 lentelėje. Pajamų mokestį išskaito pajamas apskaičiavusios ir išmokėjusios įmonės, įstaigos, organizacijos bei gyventojai, mokantieji uždarbį samdomiems asmenims. Įmonės, įstaigos, organizacijos ir gyventojai, gaudami iš banko įstaigų pinigus darbo apmokėjimui už atitinkamą mėnesį, kartu pateikia banko įstaigoms mokamąjį pavedimą išskaitytoms iš to mėnesio uždarbių pajamų mokesčio sumos sumokėti. Mokėti pajamų mokestį iš įmonės lėšų draudžiama. Jei išskaitytų mokesčių sumos į biudžetą pervedamos ne laiku, imamai delspinigiai – po 0.5% už kiekvieną pavėluotą dieną. Autoriams ir jų įpėdiniams išmokamas autorinis atlyginimas už mokslo, literatūros, meno kūrinius, atradimus, išradimus bei kitus autorinius darbus apmokestinamas taikant 13% pajamų mokesčio tarifą. Autorinio atlyginimo už atradimus ir išradimus, kurių autoriams išduotas autorinis liudijimas, neapmokestinamas minimumas – 8 MGL už kiekvieną atradimą ir išradimą. Kitos gyventojų pajamos apmokestinamos šia tvarka: bendrosios įplaukos už turto nuomą ir kitos pajamos apmokestinamos taikant 20% pajamų mokesčio tarifą. Kitas pajamas gaunančius asmenis pagal jų nuolatinę gyvenamą vietą apmokestina valstybės mokesčių inspekcijos. Mokestis apskaičiuojamas remiantis pajamų deklaracijomis, kurias kitas pajamas gaunantys asmenys kasmet pateikia valstybinėms mokesčių inspekcijoms. LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme nustatyta, kad juridinio asmens teisių neturinčioms personalinėms įmonėms ir ūkinėms bendrijoms gali būti nustatytas patento mokestis. Patentą įsigijusios įmonės už pajamas, gautas iš patente nurodytos veiklos, pajamų mokesčio nemoka. Atitinkamai veiklos rūšiai įgytas patentas atleidžia įmonę tik nuo pajamų mokesčio mokėjimo, bet ne nuo įstatymų numatytos veiklos licencijavimo, apskaitos tvarkymo, taip pat nuo PVM ir akcizų. 3.2 Juridinių asmenų pelno mokestis Šį mokestį moka: 1) Juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurių veiklą reglamentuoja LR įmonių įstatymas; 2) Juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, bet gavusieji pajamų iš komercinės veiklos. Pelno mokestis imamas nuo apmokestinamojo pelno. Nustatant apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės įplaukų (tai realizavimo ir nerealizacinių įplaukų suma) atimami faktiški gamybos ir cirkuliacijos kaštai bei įmonės išlaidos, tenkančios realizuotai produkcijai (išlaidos, susijusios su materialinėmis sąnaudomis, komandiruočių išlaidos, darbo apmokėjimo išlaidos, socialinio draudimo įmokos ir t.t.), taip pat atimamos išlaidos labdarai ir paramai. Mokesčio tarifai yra tokie: 1) 10% apmokestinamojo pelno, panaudoto kapitalinėms investicijoms (kapitalinės investicijos – tai ilgalaikio turto ir nematerialaus ilgalaikio turto įsigijimas ir išlaidos nebaigtai statybai); 2) 29% kito apmokestinamojo pelno. LR Vyriausybė prioritetinėms ūkio šakoms gali nustatyti mažesnius apmokestinamojo pelno mokesčio tarifus. Apskaičiuotas mokestis taip pat mažinamas įmonėms, kurios gauna realizavimo įplaukas tik už pačių pagamintą produkciją ir naudoja riboto darbingumo darbuotojus. Taip pat savivaldybių Tarybos turi teisę kai kuriems asmenims sumažinti mokesčio dydį arba iš viso juos atleisti konkrečiam laikotarpiui nuo pelno mokesčio. Tačiau tai turi būti kompensuojama iš savivaldybių biudžeto. Pelno mokesčio lengvatos yra suteiktos mažoms įmonėms (kurių bendras darbuotojų skaičius neviršija 100 žmonių), taip pat bendroms įmonėms. Dabartiniu metu visos postkomunistinės valstybės siekia skatinti užsienio investicijas. Todėl taikomos lengvatos ir kai kurioms užsienio kapitalo įmonėms: • jei investuojamas pakankamai stambus kapitalas; • jei įmonėje vyrauja gamybinė veikla ir nemaža dalis gaunamos produkcijos (paslaugų) eksportuojama už laisvai konvertuojamą valiutą. Taip pat numatoma, kad lengvatos turi apimti visą įmonės pelną, o ne tik užsienio investicijos dalį. Lengvatos taip pat taikomos įmonėms, gaminančioms žemės ūkio produkciją, kūrybinių sąjungų įmonėms, geležinkelio, vandens ir oro transporto, buitinių paslaugų įmonėms ir kitoms įmonėms, nurodytoms LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme. Pelno mokestį apskaičiuoja ir sumoka į atitinkamą biudžetą pats mokėtojas. Per metus mokami avansiniai mokėjimai. Mokėtojas atsako už tai, kad pelno mokestis būtų teisingai paskaičiuotas. Jeigu mokėtojų pateiktose mokesčio apyskaitose apmokestinamasis pelnas ir pelno mokestis yra sumažinti, į biudžetą išieškoma nuo sumažinto apmokestinamojo pelno apskaičiuota pelno mokesčio suma ir dvigubo jos dydžio bauda. Mokesčio nesumokėjus laiku, už kiekvieną pavėluotą dieną imami 0.3% delspinigiai. 3.3 Atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą Šie atskaitymai turi tikslinę paskirtį – sukaupti lėšas valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti. Atskaitymus moka juridinio ir fizinio asmens teises turinčios įmonės, taip pat bankai: • Pramonės, statybos, remonto, autotransporto įmonės – 0.6% realizavimo įplaukų; • Valstybinės prekybos, kooperatinės ir privačios prekybos, tiekimo įmonės – 0.3% realizavimo pajamų, o privačios viešojo maitinimo įmonės – 0.5% realizavimo pajamų; • Valstybinės dujų įmonės – 0.1% realizavimo pajamų; • Bankai – 1% maržos ir pajamų, gautų už paslaugas; • Kitos įmonės (išskyrus žemės ūkio įmones ir ž. ū. bendroves) – 0.5% Žemės ūkio įmonės ir žemės ūkio bendrovės už parduotą žemės ūkiui priskiriamą pirminę gamintojų produkciją bei pačių gamintojų supirktą, perdirbtą produkciją, teikiamas paslaugas šių įmonių bendrovių nariams bei ūkininkams atskaitymų valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti nemoka. Įmonės, kurių veikla yra mišri, atskaitymus atlieka atskirai nuo kiekvienos veiklos įmonių apimties. Atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti įmonių įskaitomi į gamybos kaštus. Į realizavimo pajamas, nuo kurių skaičiuojamas kelių mokestis, neįtraukiamas iš pirkėjų gaunamas PVM. 3.4 Žyminis mokestis Be nuolatos per metus mokamų mokesčių tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims tenka mokėti vienkartinius mokesčius už įvairius jiems valstybinių institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Žyminis mokestis – tai visi juridinių ir fizinių asmenų mokami mokesčiai už valstybės institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Ši valstybinė rinkliava imama už leidimų verstis licencijuojama veikla išdavimą, akcinių bendrovių vertybinių popierių emisijos įregistravimą, už vienerius metus galiojančių leidimų išdavimą (ypač didelis leidimo parduoti gyventojams alkoholinius gėrimus tarifas), už LR muitinės tarnybų atliekamus veiksmus, už Valstybinės higienos inspekcijos atliekamus veiksmus ir t.t. 3.5 Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis Šio mokesčio objektas yra šalies teritorijoje juridiniams asmenims ir juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas, kuriam nustatyta teisinė registracija. Nustatytas toks metinis mokesčio tarifas: • nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai – 1% to turto mokestinės vertės; • nekilnojamajam turtui, kuris nėra naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai daugiau kaip vienerius metus – 5% to turto mokestinės vertės. Nekilnojamojo turto mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, biudžetą. Savivaldybių taryboms suteikta teisė mokesčio tarifą sumažinti, bet ne daugiau kaip 50%. Nuo mokesčio atleistos šios įmonės, įstaigos ir organizacijos: • sveikatos apsaugos įmonės ir įstaigos; • mokslo ir studijų įstaigos; • švietimo įstaigos; • kultūros įstaigos ir organizacijos; • sporto įstaigos; • socialinės globos ir rūpybos įstaigos; • vaikų ikimokyklinės įstaigos; • žemės ūkio įmonės; • labdaros fondai bei labdaros organizacijos; • valstybinės įmonės. Nekilnojamojo turto mokestine verte laikoma šio turto pradinė vertė, indeksuota taikant Vyriausybės nustatytus koeficientus. 3.6 Žemės mokestis Žemės mokesčio objektas – privati žemė, mokesčio mokėtojas – privačios žemės savininkas. Žemės mokestis skaičiuojamas nuo žemės kainos (mokesčio tarifas – 1.5% žemės kainos), apskaičiuotos pagal LR Vyriausybės nustatytą valstybės parduodamos žemės nominalią kainą. Atsižvelgiama į tikslinę žemės paskirtį, naudojimą, našumą, buvimo vietą ir kitus faktorius. Už aukcione įsigytus žemės sklypus mokestis imamas nuo aukciono kainos. Žemės mokestis įskaitomas į įmonės išlaidas. Valstybinės žemės nuomos mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys už nustatyta tvarka jiems suteiktą arba išnuomotą valstybinę žemę. Žemės mokesčio tarifas – 6% žemės kainos. 3.7 Pridėtinės vertės mokestis Tai netiesioginis mokestis, kurį taiko daugelis šalių. Stojant į Europos Sąjungą, šio mokesčio buvimas šalyje yra būtina sąlyga. Valstybės pajamų formavimo požiūriu pridėtinės vertės mokestis (PVM) turi daug privalumų – įgalina išplėsti mokesčio bazę, juo nesunku apmokestinti ne tik prekes, bet ir paslaugas, jo mechanizmas neleidžia išvengti apmokestinimo. Užsienio patirtis rodo, kad PVM įvedimas gana sudėtingas. Tai patvirtino ir Lietuvos praktika. PVM objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtoji vertė bei importuojamos prekės, o mokestis skaičiuojamas nuo realizuojamų prekių (teikiamų paslaugų) apmokestinamosios vertės. Taip yra todėl, kad PVM apskaičiuoti paprastai naudojamas netiesioginis atimties metodas, kuris nenumato pačios pridėtinės vertės nustatymo. Šio metodo pagalba mokesčio mokėtojui išskaičiuojamas ankstesnėje prekių judėjimo stadijoje sumokėtas mokestis, tokiu būdu veikia kompensavimo sistema. Jos esmė – mokesčio perkėlimas galutiniam vartotojui. Pastarasis šį mokestį sumoka pirkdamas prekes (paslaugas), todėl yra tikrasis mokesčio mokėtojas. PVM imamas nuo visų prekių gamybos ir paslaugų tiekimo procese suskurtos pridėtosios vertės ir importuojamų prekių. Šio mokesčio įstatyme numatytas prekių ir paslaugų, už kurias neimamas PVM, sąrašas – tai maršrutinio keleivinio transporto paslaugos, pašto patarnavimai, karstai, vainikai, paminklai, laidojimo paslaugos, medicinos paslaugos, draudimo ir bankinės paslaugos, privatizuojamas valstybinis turtas, žemės nuoma ir kt. PVM apskaičiuoja ir sumoka į biudžetą: juridiniai asmenys, juridinių asmens teisių neturinčios įmonės, užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai, veikiantys LR, ir fiziniai asmenys. PVM už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas neskaičiuoja ir nemoka į biudžetą asmenys, kurių realizacinės pajamos be PVM, neįskaitant daugiau kaip metus naudoto ilgalaikio turto pardavimo, sudaro ne daugiau kaip 5000 Lt per metus. Šių asmenų sumokėtas PVM už įgytas prekes, gautas paslaugas jiems nekompensuojamas. Asmenys, kurie yra PVM mokėtojai, privalo registruotis valstybinėje mokesčių inspekcijoje kaip PVM mokėtojai. Apmokestinamąją prekių ir paslaugų vertę sudaro prekių ir paslaugų teikimo kaina, pakavimo, transportavimo, draudimo ir kitos panašaus pobūdžio išlaidos. PVM tarifai: • 0% eksportuojamoms prekėms ir paslaugoms; • 18% importuojamoms prekėms; • 18% visoms kitoms prekėms ir paslaugoms išskyrus tam tikras iš anksto numatytas prekių ir paslaugų išimtis. LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo straipsniuose yra pateikta visa šio mokesčio skaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kur įeina prakybos įmonių PVM skaičiavimo tvarka, importo apmokestinimas, eksporto apmokestinimas, pirkimo PVM atskaitymas už mažmeninės prekybos įmonėse įsigytas prekes; taip pat pateikiamas PVM ataskaitos apskaičiavimas, PVM apskaita ir kitos operacijos. Laiku nesumokėtas mokesčių ir baudų sumas Valstybinės mokesčių inspekcijos iš įmonių, įstaigų ir organizacijų išieško neginčo tvarka, o iš fizinių asmenų – per teismą. 3.8 Akcizai Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, įvestas akcizų mokestis. Tai gana paprasta netiesioginio mokesčio forma. Dažniausiai akcizai nustatomi prekėms, turinčioms neelastingą paklausą (alkoholiniams gėrimams (įskaitant alų), tabako gaminiams, kavai, bei maisto produktams su kakava, bižuterijai, elektros energijai ir t.t.). Akcizus į biudžetą turi mokėti tam tikrų prekių gamintojai ir importuotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys bei juridinio asmens teisių neturinčios įmonės. Akcizų tarifai vienoms prekėms nustatomi absoliučia suma (litais) prekės kiekio ar svorio vienetui, kitoms prekėms – apmokestinamosios vertės procentais. Lietuvoje pagamintų prekių apmokestinamoji vertė – tai prekių pardavimo kaina be PVM, o importuojamų prekių – muitinė prekių vertė pridėjus muitą. Akcizai, skirtingai negu PVM, sąskaitose faktūrose bei mokėjimo dokumentuose nenurodomi. Akcizais neapmokestinamos importuojamos prekės, kurios atleidžiamos nuo muito, taip pat eksportuojamos prekės. Nesumokėtą akcizą mokesčių inspekcijos išieško neginčo tvarka. Laiku nesumokėjus akcizų, imami 0.3% delspinigiai už kiekvieną dieną, įskaitant sumokėjimo dieną. 3.9 Muito mokestis Muitai – tai vieni seniausių pasaulyje taikomų mokesčių. Jie imami pagal LR muitų įstatymą. Muitų tarifas – tai susistemintas mokesčių, kuriais apmokestinamos įvežamos į LR muitų teritoriją bei išvežamos iš jos prekės ir kitos vertybės, normų rinkinys. Muitų tarifo struktūrą sudaro: prekės kodas, prekės aprašas, prekės matavimo vienetas, autonominio importo muito norma, konvencinio importo muito norma, preferencinio importo muito norma. Autonominiai importo muitai taikomi prekėms, importuojamoms iš užsienio valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR nėra pasirašiusi prekybos režimą nustatančių tarptautinių sutarčių arba kurios, prekiaudamos su Lietuva, netaiko jai diskriminacinių veiksmų. Konvenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, kurioms pagal LR tarptautines sutartis yra suteiktas didžiausio palankumo prekyboje statusas. Preferenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, su kuriomis LR yra pasirašiusi tarptautinės laisvosios prekybos sutartis. Muitų tarifo normos nustatytos: procentais nuo apmokestinamųjų prekių muitinės vertės (advalioriniai muitai); absoliučia suma prekės fizinio matavimo vienetui (specifiniai muitai). Kai kurioms prekėms nustatyti mišrūs muitai. Prekių muitinė vertė yra kaina, priklausanti sumokėti už parduodamas prekes, kartu su į šią kainą neįskaičiuotomis, bet pirkėjui tenkančiomis išlaidomis. Prekių muitinės vertės nuorodos yra smulkiai pateikiamos LR Vyriausybės nutarime „Dėl prekių muitinio įvertinimo tvarkos patvirtinimo“. Mokesčiai mokami litais arba konvertuojama valiuta pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos kursą, taikomą mokesčių apskaičiavimo dieną. Mokesčiai mokami muitinės įstaigai, pradėjusiai eksporto arba importo muitinės procedūrą.
Ekonomika  Referatai   (32,84 kB)
Mokesčiai
2009-12-29
Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t.y. fukcijomos vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų. Mokesčių mokėjimo, apskaičiavimo, išieškojimo ir grąžinimo tvarką, administruojamus mokesčius, mokesčius administruojančias struktūras, mokesčių administratorių bei mokesčių mokėtojų teises ir pareigas, mokesčių mokėtojų apskaitą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas išleistas 1995 m. birželio 28 d., išskyrus skyrius VI, VII, VIII ir IX skyrius, įsigaliojusius nuo 1996m. liepos 1d. Ir vėlesni jo pakeitimai. Šiame referate aptarsiu šio įstatymo bendruosius nuostatus, valstybinės mokesčiu inspekcijos funkcijas, reglamentuojamus mokesčius, mokesčio administratoriaus teises ir pareigas, mokesčio mokėtojo teises ir pareigas, mokesčio apskaičiavimo, sumokėjimo, išieškojimo ir grąžinimo taisykles, mokesčio mokėtojo vedamą apskaitą ir kitas šiame įstatyme numatytas taisykles. BENDROSIOS NUOSTATOS Šis įstatymas nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymus, pateikia Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčio administratoriaus teises ir pareigas, mokesčio mokėtojo teises ir pareigas, mokesčio bei su juo susijusių sumų išieškojimo bei ginčų nagrinėjimo tvarką . Mokesčio įstatyme vartojamos sąvokos, jeigu mokesčio įstatymas nesnustato kitaip: Moketis-mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savyvaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka; Mokesčio įstatymas- Lietuvos Respublikos įstatymas, kuris nustato mokestį, rinkliavą ar kitą įmoką į valstybės (savyvaldybės) biudžetą bei fondus; Mokesčio mokėtojas- asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį; Mokesčio administratorius- už mokesčio administravimą atsakinga institucija; Mokesčio administravimas- mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų bei mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų įgyvendinimas, mokesčio apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas, atsakomybėsužnetinkamą mokesčio apskaičiavimąir mokėjimą taikymas, mokesčio paskirstymas, informacijosmokesčių mokėtojams teikimas. Taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčio mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs. Jeigu tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios apmokestinimo taisyklės negu mokesčių įstatymuose ir šios sutartys yra ratifikuotos Lietuvos Respublikoje, tai taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. MOKESČIAI Pagal šį įstatymą administruojami mokesčiai: 1) Pridėtinės vertės mokestis; 2) Akcizas; 3) Fizinių asmenų pajamų mokestis; 4) Juridinių asmenų pelno mokestis; 5) Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis; 6) Žemės mokestis; 7) Mokestis už valstybinius gamtos išteklius; 8) Naftos ir dujų išteklių mokesti; 9) Mokestis už aplinkos teršimą; 10) Konsulinis mokestis; 11) Žyminis mokestis; 12) Prekyviečių mokestis; 13) Atsiskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą; 14) Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis; 15) Privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 16) Valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondovandens telkinių nuomos mokestis. Apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką nustato tik atitinkamas mokesčio įstatymas arba jo pagrindu priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, arba jų pagrindu priimtas kitas teisės aktas. Lietuvos Respublikos Seimo priimtus mokesčių įstatymus, taip pat ir šį įstatymą įgyvendima Lietuvos Respublikos vyriausybė, o kai yra jos pavedimas- Finansų ministerija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama mokesčių įstatymus, nustato atitinkamus metodus bei taisykles, užtikrinančias mokesčio administravimą, arba paveda tai padaryti Finansų ministerijai. Lietuvos Respublikos mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, Lietuvos Respublikos muitinė (tačiau tik tiek, kiek muitinei pavesta pagal Lietuvos Respublikos muitinės kodeksą, Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymus) ir Aplinkos apsaugos ministerija (tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčių už aplinkos teršimą bei Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymus). VALSTYBINĖ MOKESČIŲ INSPEKCIJA Valstybinė mokesčių inspekcija yra valstybės institucija, įsteigta prie Finansų ministerijos, finansuojama iš valstybės biudžeto ir kitų lėšų bei atskaitinga finansų ministrui. Ją sudaro valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos, kurios yra juridiniai asmenys, turintys savo sąskaitas banke, antspaudus ir bendrą simboliką. Valstibinė mokesčių inspekcija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo įstatymu, kitais įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais bei savo nuostatais. MOKESČIO ADMINISTRATORIAUS TEISĖS IR PAREIGOS Mokesčio administratorius: 1) Tvarko mokesčių mokėtojų ir kitų įmokų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaitą; 2) Kontroliuoja mokesčių į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaičiavimą, sumokėjimą, išieško laiku nesumokėtus mokesčius ir delspinigius bei baudas, paskirtas pagal mokesčių įstatymus, taip pat grąžina permokas ir neteisingai išieškotus mokesčius, delspinigius bei baudas; 3) Vykdo vietos savivaldybės sprendimus dėl mokesčių, rinkliavų ir atskaitymų į jos biudžetą bei fondus lengvatų teikimo; 4) Paskirsto mokesčius ir kitas įmokas į valstybės ir savivaldybių biudžetus bei fondus; 5) Organizuoja konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldito, į valstybės pajamas perduoto ir paimto turto bei lobių apskaita, įkainojimą bei realizavimą; 6) Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Finansų ministerijospavedimu leidžia teisės aktus arba rengia jų projektus mokesčių įstaymams įgyvendinti; 7) Teikia paaiškinimus mokesčių mokėtojams mokesčių mokėjimo klausimais; 8) Rengia ir teikia finansų ministrui mokesčių įstatymų bei Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimų projektus, kitus pasiūlymus dėl apmokestinimo tvarkos gerinimo; 9) Pagal savo kompetensiją atlieka kvotą; 10) Atlieka kituose įstatymuose nustatytas pareigas. Mokesčio administratoriaus pareigūnai turi teisę: 1) Gauti iš įmonių, įstaigų bei organizacijų ir kitų asmenų, įskaitant bankus ir kitas kredito bei finansų įstaigas, pareigoms atlikti reikalingas žinias bei dokumentų nuorašus apie juridinio, fizinio asmens ir neturinčio juridinio asmens teisių asmens turtą bei pajamas; 2) Pateikęs tarnybinįpažymėjimą, norėdamas nustatyti, kad asmuo vykdo mokestines prievoles, be išankstinio įspėjimo įeiti į asmens gamybines patalpas arba teritoriją, tikrinti veiklai naudojamus materialinius techninius išteklius bei pagamintą produkciją. 3) Paimti laikinai- iki 30 dienų- iš mokesčio mokėtojo dokumentus, reikalingus mokesčio apskaičiavimo teisingumui nustatyti, palikus dokumentų paėmimo aktą, užantspauduoti dokumentų,vertybinių popierių, pinigų ir materialinių vertybių saugojimo vietas, daryti dokumentų kopijas arba išrašus, daryti žymas ant mokesčio mokėtojo dokumentų, kad būtų išvengta jų klastojimo; 4) Duoti mokesčio mokėtojui privalomus vykdytinurodymus mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais; 5) Surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus bylose, kurios pagal įstatymą priskirtos mokesčio administratoriaus kompetencijai; 6) Gauti mokesčio mokėtojo deklaracijas irpaaiškinimus apie turto įsigijimo šaltinius; 7) Įstatymų nustatyta tvarka skirti administracines sankcijas, baudas, numatytas mokesčių įstatymuose, taip pat apskaičiuoti delspinigius; 8) Areštuoti mokesčiomokėtojo turtą šiame įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka; 9) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laikyti, nešioti ir panaudoti tarnybinį šaunamąjį ginklą; 10) Nustatyti mokesčio bazę netiesiogiai, pasirinkdami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintus metodus 11) Naudotis kitų įstatymų, teisės aktų bei Lietuvios Respublikos Vyriausybėsnutarimų mokesčio administratoriaus pareigūnui suteiktomis teisėmis. MOKESČIO MOKĖTOJO IR MOKESTĮ IŠSKAIČIUOJANČIO ASMENS TEISĖS IR PAREIGOS Mokesčio mokėtojas moka tik mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių įstatymų, taip pat šio įstatymo nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokestį išskaičiuojantis asmuo išskaičiuoja mokestį ir perveda jį laikydamasis įstatymų ir kitų norminių aktų. Informacija apie mokesčio mokėtoją, pateikta mokesčio administratoriui arba jo pareigūnui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik mokesčio įstatymo nustatytiems tikslams.mokesčio administratoriaus pareigūnas informaciją apie mokesčio mokėtoją laiko paslaptyje taip pat nutraukęs darbo sutartį su darbdaviu, išskyrus šiame įstatymenumatytus atvejus. MOKESČIO APSKAIČIAVIMAS, SUMOKĖJIMAS, IŠIEŠKOJIMAS IR GRĄŽINIMAS Kiekviena mokesčio mokėtojo deklaracija, pateikiama mokesčio administratoriui, turi atitikti nustatytą formą. Mokesčio deklaracijapateikiama nustatytu laiku ir tik tam mokesčio administratoriui, kuriam ji skirta. Lietuvos Respublikos registruotos visų rūšių įmonės, įstaigos ir organizacijos, atsiskaitydamos tarpusavyje bei su užsienio subjektais už prekes ir paslaugas grynaisiais pinigais, privalopateikti vietos mokesčio administratoriui žinias Finansų ministerijos nustatyta tvarka apie išmokėtas per dieną vienam ūkio subjektui sumas, viršijančias 10000 Lt. Jei suma išmokama užsienio ūkio subjektui valiuta, tai ji skaičiuojama pagal tos dienos oficialų lito kursą ir Lietuvos banko skelbiamąlito ir užsienio valiutos santykį. Komerciniai bankai privalo iki kiekvieno mėnesio 5 dienos pateikti centriniam mokesčio administratoriui informaciją apie praėjusį mėnesį ūkio subjektų atutarytas ir uždarytas visų rūšių sąskaitas. Mokesčiai ir kitos įmokos į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus paskirstomi taip, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatyme bei mokesčių įstatymuose. Jeigu nėra nurodyta, kur kaupiami mokesčiai ar kitos biudžetams priklausančios sumos, jie įskaitomi į valstybės biudžetą. Mokesčio sumokėjimo terminą nustato mokesčio įstatymas. Mokesčio administratoriaus patikrinimo metu išaiškintos nesumokėtos mokesčių sumos ir priskaičiuoti delspinigiai turi būti sumokami ne vėliau kaip per 20 dienų, o baudos- ne vėliau kaip per 90 dienų, skaičiuojant nuo tos dienos, kai mokesčio mokėtojas gavo patikrinimo aktą. Apskaičiuoto mokesčio sumokėjimo ir išieškojimo senaties terminas yra netaikomas, išskyus šiame įstatyme numatytas išimtis, kai mokestinė prievlė yra pripažįstama beviltiška. Ši taisyklė taikoma ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis. Beviltiška pripažįstama ta mokesčio mokėtijo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu. Išieškojimo atveju, jei turto neužtenka visoms piniginėms prievolėms įskaityti, jos įskaitomos centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka. Mokesčio administratorius, prieš pasinaudodamas savo teise priverstine tvarka išieškoti nesumokėtą mokestį, delspinigius, baudas ir ir kitas įmokas (išskyrus deklaruotą mokestį ir šio mokesčio delspinigius), nusiunčia mokesčio mokėtojui raginimą geruoju sumokėti mokestį, delspinigius, baudas ir kitas įmokas. Raginime nurodytas sumas mokesčio administratorius sumokėti leidžia per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos. Teisė išieškoti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas iš mokesčio mokėtojo turto įgyjama kitą dienąpo to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas nurodytas terminas. Turto areštas- šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčio mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių- valdymo, naudojimosi, disponavimo- priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Mokesčio mokėtojo turto areštuojama tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengtisu turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Areštuojant turtą, mokesčio mokėtojas turi teisę pareikšti mokesčio administratoriui, į kuriuos daiktus reikia nukreipti išieškojimą pirmiausia, tačiau mokesčio administratorius neprivalo tenkinti tokio prašymo, jei tai gali kliudyti tinkamai užtikrinti mokestines nepriemokas bei su tuo susijusių išlaidų išieškojimą. Mokesčio mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, ejigu mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčių, delspinigių, baudų ir kitų įmokų arba jeigu mokesčio administratoriaus pareigūnams surašius patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, aktą, kuriame nurodyti priskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai, kitos įmokos ir (ar) paskirtos baudos, yra pavojus, kad mokesčio mokėtojas jam prikllausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas. Mokesčio mokėtojo nuosavybės teisė į turtą gali būti visiškai apribota, uždraudžiant mokesčio mokėtojui šiuo turtu disponuoti, naudotis ir jį valdyti. Šiuo atveju mokesčio mokėtojo turtas yra perduodamas saugoti arba perduodamas administruoti turto administratoriui. Mokesčio mokėtojo nuosavybės teisė gali būti apribota ir iš dalies- apribojamos tik kai kurios nuosavybės teisės sudėtinės dalys. Areštavus turtą, taip pat gali būti apribojamos neturtinės teisės, kurias areštuotas turtas suteikia mokesčio okėtojui, taip pat gali būti uždrausta kitiems asmenims perduoti turtą mokesčio mokėtojui, kurio nuosavybės teisė į šį turtą apribota, taip pat vykdyti mokesčio mokėtojo, kurio nuosavybės teisė apribota, atžvilgiu kitas prievoles. Konkretus mokesčio mokėtojo turto areštuoto būdas ir areštuojamo turto mastas nurodomi turto arešto akte. Sprendimas areštuoti turtą įforminamas turto arešto aktu. Tais atvejais, kai turtas areštuojamas apribojant visas nuosavybės teises į turtą ir turtas perduodamas kitiems asmenims saugoti ar administruoti, taip pat tais tvejais, kai areštuojamas turto registre neregistruotas kilnojamasis turtas, turi būti sudarytas šio turto apyrašas, kurį pasirašo jį surašęs pareigūnas ir asmenys, dalyvavę aprašant turtą. Areštuotą aprašytą mokesčio mokėtojo turtą mokesčio administratoriaus pareigūnas įvertina atsižvelgdamas į tos tos rūšies turto kainas toje vietovėje bei į turto nusidėvėjimą. Areštuotas turtas perduodamas saugoti arba administruoti šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Sprendimas dėl išieškų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus perduodamas teismo antstoliams Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Mokesčio sumos, kurias mokesčio administratorius mokesčio mokėtojui, išmokamos iš to valstybės (savivaldybės) biudžeto arba biudžetų bei fondų, į kuriuos jos buvo įmokėtos, ir tomis pačiomis proporcijomis, kuriomis buvo sumokėtos. Kitos su mokesčio grąžinimu susijusios sumos grąžinamios ta pačia tvarka kaip ir mokestis. Jeigu kitaip nenustatyta atitinkame mokesčio įstatyme, prašymas grąžinti sumokėto mokesčio permoką gali būti pateiktas per penkerius kalendorinius metus po tų metų, kuriais buvo sumokėtas. Prašymas turi būti pateiktas raštu tam pačiam mokesčio administratoriui, kuriam kuriam buvo sumokėtas per didelis mokestis. Prašyme nurodoma permokėta suma ir grąžinimo pagrindas. Mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų nuo prašymo pateikimo. Mokesčio permokos arba mokesčio skirtumo grąžinimą galima sustabdyti, jei yra pagrindo manyti, kad mokesčio mokėtojo pateikti duomenys yra neteisingi, dokumentai suklastoti.
Ekonomika  Referatai   (15,29 kB)
KAS SUKELIA INFLIACIJĄ? Mes nuolat pastebime, kad tų ar kitų prekių ir paslaugų kainos pasikeičia. Paprastai jos padidėja. Kodėl tos kainos didėja? Juk prekė išliko tokia pat, ją gamino tie patys žmonės, iš tų pačių išteklių. Ir tada prisimenama infliacija, vienas dažniausiai ekonominiuose tekstuose vartojamų žodžių. Infliacija – tai bendras kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta bendra piniginio vieneto perkamoji galia. Ekonomistai skiria šliaužiančiąją, šuoliuojančią infliacija ir hiperinfliaciją. Šliaužiančioji pasižymi lėtu, tačiau pastoviu kainų didėjimu ir nedideliu tempu – nuo 3 % iki 7 % per metus. Šuoliuojančios infliacijos metu kainos kyla gana staigiai ir turi tendenciją didėti. Hiperinfliacijai būdingas ypač didelis tempas. Svarbu suprasti, kad infliacija nėra bet koks kainų, tam tikrų prekių paslaugų ar jų grupių didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras prekių ir paslaugų kainų lygis, taigi pinga pinigai. Norėdami išmatuoti infliaciją, ekonomistai naudojasi specialiu ekonominiu rodikliu – vartojamų prekių kainų indeksu. Šis rodiklis parado kainų lygio pokyčius ir leidžia palyginti sutarto prekių rinkinio kainas per vienerius su kurio nors ankstesnio laikotarpio (bazinio) kainomis. Pastaraisiais metais pastebima ir infliacijos priešybė – defiliacija, kuri reiškia bendro visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimą. INFLIACIJA LIETUVOJE (1992-2003 m.) Ypač didelė infliacija Lietuvoje buvo 1992 metais (net 1 163,0 proc.). Mažinant infliaciją Lietuvoje, didžiausią vaidmenį atliko nacionalinių pinigų – litų – įvedimas 1993metų birželio 25 dieną. Prieš tai, 1992 m. spalio 1 d., įvesti tarpiniai pinigai talonai ir Lietuvoje nustojo cirkuliuoti Rusijos rubliai. Nors iki talonų įvedimo infliacija šalyje buvo labai didelė, pati Lietuva negalėjo daryti įtakos kylančioms kainoms, nes rublių emisija priklausė Rusijai. Lietuva tada buvo priversta didinti kainas ir pinigines išmokas. Po lito įvedimo, kainos nuolat mažėjo. AR VISADA INFLIACIJA YRA TIK BLOGIS? Daugelio ekonomistų nuomone, 2-3 % per metus infliacija yra netgi naudinga: mažėja nedarbas, didėja gamybos apimtis, investicinė veikla. Ekonomikos kilimo tempas pradeda mažti, kai infliacijos lygis didesnis kaip 4 %. Didėjant infliacijos tempui, stiprėja neigiamas jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinė infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49 %. Savaime suprantama, žmonės stengiasi išvengti infliacijos, nes infliacijos metu pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Vis dėlto neverta pamiršti, kad infliacijos metu yra laimėjusių ir pralaimėjusių‼ Perskaitykite Jums duotas situacija ir pabandykite pasakyti ar infliacija yra naudinga? Kas laimi? O kas pralaimi? KAS PRALAIMI? Infliacijos sąlygomis pralaimime visi, nes dėl infliacijos sutrinka pinigų, kaip vertės mato, funkcija Infliacijos nuostolių patiria dirbantieji, pirmiausia tie, kurie gauna santykinai pastovias pajamas, nes jų realusis darbo užmokestis mažėja. Labiausiai nukenčia tie, kurie gauna pajamas iš biudžeto, nes jų darbo užmokestis ar pajaunamos yra nustatytos ilgesniam laikui. Infliacija daug nuostolių gali padaryti ir tiems, kurie taupo pinigus. Taip atsitinka, kad palūkanos mažesnės negu infliacija. Be to, verslas ir dirbantieji kenčia nuo padidėjusių mokesčių normos. KAS PASIPELNO? Iš infliacijos naudą gauna pati valstybė. Svarbiausia iš jų – senjoražas – skirtumas tarp išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų. Šiuo atveju vyriausybė gali padidinti savas išlaidas nedidindama įprastų mokesčių. Iš infliacijos pasipelno skolininkai. Infliacijai paspartėjus, grąžinti realiai teks mažiau, negu buvo gauta. Verslininkai gali laimėti todėl, kad, spartėjant infliacijai, darbo užmokestis atsilieka nuo kylančių kainų. Taigi net jau laikinai didėja įmonių pelnas Kas lemia infliaciją? Ar galima jos išvengti? KAS LEMIA INFLIACIJĄ? Paklausos arba vartotojų, infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas. Kai prekės ar paslaugos paklausa didėja greičiau, negu gamintojai spėja patenkinti poreikius. Paklausa tampa didesnė nei pasiūla, todėl kainos ima kilti. Sąnaudų infliacija atsiranda tada, kai, kylant darbo užmokesčiui ir didėjant kitoms sąnaudoms, prekių pardavimo kainos taip pat didėja. Be šių anksčiau paminėtų tikslų svarbūs gali būti ir kiti verslo ekonominę aplinką apibūdinantys elementai: • Bendros rinkos sukūrimas; • Užsienio ir vidaus prekyba; • Rinkos reguliavimo priemonės 9mokesčiai, kvotos, kainų kontrolė); • Valiutos politika (pvz: euro įvedimas Europos teritorijoje); • BNP (bendrasis nacionalinis produktas). Lietuva – valstybė, turinti 3,5 mln gyventojų. Ji, kaip ir kitos demokratinės šalys, rūpinasi strateginiais bendruomenės reikalais: valstybės ir piliečių saugumu, energetikos politika, transporto ir kita infrastruktūra, švietimu, sveikatos apsauga ir draudimu, valdymu. Dalis mokesčių skiriama socialiniams kontrastams mažinti, socialiniam teisingumui vykdyti. Šiam tikslui Lietuvoje perskirstoma 32% BVP, nors Europos Sąjungoje vidurkis yra per 40%. Įvertinus šalies ekonominę ir socialinę padėtį, dabartinė Vyriausybė ėmėsi planingų, ilgesnei perspektyvai numatytų žingsnių, kaip mažinti nedarbą, skurdą, aktyvinti smulkųjį ir vidutinį verslą, pakelti Lietuvos gamybinį pajėgumą, kurio , kurio prieaugis 20002 metais sudarė 6,7%. Pradėjus taikyti įvairias Vyriausybės priimtas programas, pernai buvo pasiektos tarptautinio lygio gamybos rekordas – 9%. Tokią dinamišką, be kitų faktorių, paskatini ir Vyriausybės prižiūrėtas pelno mokestis. Jis buvo sumažintas beveik dvigubai – nuo 29% iki 15%. Europoje tik airiai turi mažesnį. Nuogąstaudami, kad dėl to valstybė neteks dalies pajamų, nepasitvirtino. Priešingai, 2003 metais sukurtas BVP išaugo 4 mlrd. ir sudarė 54,8 mlrd. litų. AR GALIMA TIKSLIAI SUSKAIČIUOTI BVP ??? Nors BVP duomenys plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visiškai tikslūs. Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, nes jais neprekiaujama rinkoje. Pvz., tokios viešosios paslaugos kaip švietimas ar sveikatos apsauga įvertinamos tik apytikriai. Sunku teisingai apskaičiuoti ir pagerėjusią prekių kokybę. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizorių ir automobilių kokybė per paskutiniuosius metus pagerėjo, jų kainos net sumažėjo. Į BVP nepatenka ir visiškai legalus, bet neatlyginami atliekamas namų šeimininkių ir šeimininkų darbas: skalbimas, maisto gaminimas, sergančių namiškių slaugymas. Įskaičiavus šias, ne užmokesčio teikiamas paslaugas, mūsų BVP iš karto gerokai padidėtų (manoma, apie pusantro karto). Kitaip sakant, kuo daugiau prekių ir paslaugų atiduodama, tuo mažesnis tampa oficialusis BVP. AR TIKRAI BVP PARODO, KOKIA TURTINGA YRA VISUOMENĖ? Neretai BVP vienam gyventojui laikomas patikimiausias šalies sėkmės, turto ir ekonomikos pajėgumo rodikliu. Tačiau, tai matyt, tai nėra itin tiksli tiesa. Svarbiausia priežastis labai paprasta: BVP parodo pajamas, bet ne turtą. Kitaip sakant, parodo kiek naujų gėrybių sukuriama per metus, bet nerodo kiek jų jau turime. O juk pajamos ir turtas - skirtingi dalykai. Pvz., dauguma pensininkų turi daug turto, bet mažai pajamų, tuo tarpu dažnas samdomas darbuotojas dali pasigirti didelėmis pajamomis, bet visiškai neturi turto. Taigi pasakyti, kuris iš jų turtingesnis, ne visada paprasta. Kita vertus BVP apima tik dalį šalies ūkyje pagamintų gėrybių ir suteiktų paslaugų – daugiausia tik tokias, už kurias mokama pinigais. Bet jam būdingas ir didelis trūkumas , t.y. į jį neįskaičiuojama visa tai, kas daroma ne už pinigus: ne specialistų, bet jūsų pačių rankomis sutaisytas kompiuteris, pačio klijuoti kambario apmušalai, ar sukastas daržas. Visa tai, ką žmogus pasidaro pats, į BVP neįskaičiuojama. KADA EKONOMIKA AUGA? Ekonomikos augimas- tai pastovus prekių ir paslaugų gamybos didėjimas. Ekonomikos augimą skatina ir technologiniai pokyčiai ir turimų gamybos išteklių – darbo jėgos ir kapitalo tobulinimas. Jei gerėja šalyje savų išteklių – darbo jėgos ir kapitalo – kokybė ir jų tarpusavio sąveika, tai galime kalbėti apie ekonomikos augimą. Valstybės sukuriamas BVP priklauso nuo šalies darbuotojų išsilavinimo, jų darbo kokybės ir kultūros lygio. Išsilavinę darbuotojai visada pagamins daugiau negu mažiau išsilavinę. Kartu mažėja ir investicijų į kapitalą – įrengimus, prietaisus, pastatus – reikšmė. Kuo daugiau kapitalo ir žmogaus išteklių, kuo geresnė jų kokybė, tuo efektyvesnė ekonomika ir didesnis ekonominis augimas. BVP augimas Kaip manote, ar legali veikla turėtų būti įskaičiuojama i BVP, jei taip tai kodėl? Kaip manote, kas sudaro didžiausią BVP dalį? Kaip manote, ar dalyvaujate kurdami Lietuvos BVP, jei taip, tai kokiu būdu? EKSPORTAS IR IMPORTAS Reikia džiaugtis besikeičiančiu importo ir eksporto santykiu, pastarojo naudai. Per trejus metus iš Lietuvos buvo eksportuota 45% šalies, o įvežta 38% daugiau prekių. Pagrindiniu užsienio prekybos partneriu tapo Europos Sąjunga – jai tenka 42% šalies eksporto ir 45% importo. Ir vidaus prekyba nuo 2000 metų padidėjo 46%, taigi kasmet vidutiniškai po 15%. Todėl grįžkime prie pagrindinių ir konkrečių perkamosios galios augimo šaltinių: atlyginimų, jų neapmokestinamo minimumo ir pensijų – kuklaus, tačiau pastovaus augimo. Likvidavus „Sodros“ deficitą ir sėkmingai surenkant įmokas, socialinio draudimo bazinė pensija išaugo nuo 312 litų 2000 metų pradžioje iki 340 litų. Pernai ir šiemet mažesnis negu 325 litų pensijos didintos vidutiniškai po 10,20 litų. Neapmokestinamų pajamų minimumas padidintas nuo 214 iki 290 litų. Šios reformos dėka dirbantiesiems papildomai išmokėta per 320 mln. litų. O padidinus neapmokestinamąjį minimumą, pajamų mokesčio tarifas, esant minimaliai 500 litų algai, sumažėjo nuo 18,5% iki 13,9%. Mokesčio tarifas auga didėjant atlyginimui: nuo 800 lt - 21%, nuo 1000 lt -23,4 %, nuo 1200lt- 25%, nuo 1500-26.6%, o nuo 300lt-29,8% it t.t. EUROPINIŲ FONDŲ PAGALBA Pernai baigta rengti keliolika mėnesių trukusi ekonominės ir socialinės sanglaudos PHARE programa pagal Europos Komisijos ir Lietuvos Vyriausybės 2000 metais pasirašytą memorandumą. Pagal ją trims regionams – Klaipėdos-Tauragės, Marijampolės ir Utenos – buvo suteikta 57 milijonų litų ES parama. Dar apie 20 mln. litų buvo pridėta iš valstybės biudžeto bei įmonių fondų. Pirmojo fondo lėšos buvo skirtos naujų įmonių plėtrai skatinti, verslo konkurencingumui didinti, naujoms darbo vietoms kurti, turizmo infrastruktūrai plėtoti Antrojo fondo lėšos buvo skiriamos labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių – jaunimo, bedarbių, vienišų motinų, žmonėms mokyti bei perkvalifikuoti. . sukurta 584 naujos darbo vietos, įmonės įsigijo daug modernios technikos, mokyta apie 18 tūkst. žmonių. Nedarbo mažėjimas % Tyrimai rodo, kad 2003 metais vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 lt iki 1055 lt. Vidutinio darbo užmokesčio augimas Išviso 2003 metais gyventojų pajamų didinimui buvo skirta beveik milijardas litų. Iš jų: - 228 mln. litų – socialinio draudimo pensijoms kelti; - 63 mln. – PVM lengvatoms; - 50 mln. – kompensacijoms už turtą; - 35 mln. – valstybės socialiniai paramai; - 320 mln. neapmokestinamam minimumui didinti; - 279 mln. – indėliams gražinti I-as stulpelis – iš viso liko grąžinti. II-as stulpelis – grąžintinų indėlių suma iš viso Padidėjo ir gyventojų indėliai nuo 5 mlrd. iki 8 mlrd. litų REGIONINĖ BRIUSELIO POLITIKA ES siekdama suvienodinti valstybių narių gyvenimo sąlygas, parengė regioninę politiką ir jos finansavimo principus. Remtinu regionu gali tapti visa valstybė arba jos dalys, jeigu jų BVP vienam gyventojui sudaro mažiau negu 0.75% ES vidurkio. Lietuvoje šis rodiklis siekia tik 0,42%, taigi visa šalis kol kas gali būti laikoma vienu regionu, kuris paramą gaus per 2 ES fondus – Sanglaudos ir Struktūrinius. Sanglaudos fondas turi susieti dvi labai svarbias gyvenimo sritis – transportą ir aplinką. Tikimasi, kad Lietuvos geležinkelių rekonstrukcija sulauks pakankamai paramos. Juk vien Rail Baltica projekto realizavimui mūsų šalies teritorijoje prireiks apie 2,76 mlrd. litų. Aplinkosaugos problemų tai pat netrūksta. Turi būti iš esmės sutvarkyti atliekų sąvartynai, nuotėkų vandenys. Struktūriniai fondai – tai socialinės ir ekonominės infrastruktūros, žmogiškųjų išteklių, gamybinio sektoriaus ir paslaugų plėtros, žemės ūkio, žuvininkystės rėmimas. Iš viso Lietuva iš Briuselio gaus 2,67 mlrd. eurų (10mlrd. litų). Tai kasmet sudarys 1-2 % BVP prieaugį. Taigi Europinės organizacijos tikslas kelti visą mūsų šalies ekonomiką, plėtoti atskirus ūkio sektorius. Kas pateiks geresnius veiklos rezultatus, tas p[er atvirus konkursus ir gaus paramą. Tačiau iš Briuselio mes galime patirti spaudimą didinti mokesčius, kad jie būtų suvienodinti visai sandraugai, o Lietuva vis dar yra skolinga užsieniui milijoną litų. KAIMO EKONOMINĖ POLITIKA Kokios Lietuvos kaimo perspektyvos artimiausiam dešimtmečiui? Kokią įtaką tam turės šalies narystė ES? Šiemet jei ūkininkai stropiai pateikė paraiškas apie pasėlius, gyvulius ir pieną, galės gauti per 623 ml. Litų. Tai sudarys tik 55% ES narių senbuvių ūkininkams išmokamų sumų. Numatoma didelė kompensacinė parama pagal Kaimo plėtros planą. 2004-2006 metais ji sudarys 1,1 mlrd. litų, iš kurių, tik 20% skirs Lietuvos biudžetas. Bus remiamos investicijos siekiant pagerinti ūkių struktūrą. Tai investicijos jauniems ūkininkams įsikurti, produkcijos gerinimui ir rinkodarai gerinti, kaimo vietovių ir žemės ūkio valdų pritaikymui ir plėtrai skatinti. Joms šiemet skiriama 87,8 mln. litų. Lietuva iš savo biudžeto kasmet 90 mln. litų skirs bendrosios žemės ūkio politikos priemonėms: • parama nelaimės atveju; • draudimo įmokų, paskolų, palūkanų kompensavimas. Konkurencinė aplinka, didėjantys reikalavimai gamybos našumui ir produkcijos kokybei veda prie to, kad po kurio laiko perspektyvus bus tik stambus ūkis, valdomas vieno savininko ar ūkininkų grupės – vieno savininko kooperatyvo. Tie kaimo gyventojai, kurių ūkiai (prekine prasme) neturi galimybės išlikti ir konkuruoti su kitais žemės ūkio produktų gamintojais, per artimiausius 3-5 metus turės rinktis: juos parduoti, išnuomoti, prisijungti prie kooperatyvo, keisti veiklos pobūdį ar dalyvauti pasitraukimi iš žemės ūkio programoje KAIP KEITĖSI LIETUVA 2001-2004 METAIS EKONOMINIU ATŽVILGIU • sukurta 100 000 naujų darbo vietų; vien šiais metais įdarbinta 64 tūkstančiai žmonių; • minimali alga padidinta nuo 430 lt iki 5000 lt, neapmokestinamasis minimumas – nuo 214 Lt iki 290 Lt, vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 Lt iki 1222 Lt; • bazinė pensija padidinta nuo 147 Lt iki 172 Lt, vidutinė senatvės pensija išaugo nuo 318 Lt iki 4000 Lt; • pelno mokestis sumažintas nuo 29 proc. iki 15 proc.; • PVM mokestis sumažintas nuo 18 proc. iki 5 proc. (gyventojai sutaupė 40 mln. Lt), socialiai remtiniems žmonėms komunalinių mokesčių kompensacijoms skirta 150 mln. Lt; • Kiekvienam vaikui nuo 3 iki 7 metų mokami „vaiko pinigai“ – 50 Lt; • Vyriausybės parama žemės ūkiui padidinta nuo 618,7mln. iki 812,1 mln. Lt (31 proc.), o parama specialiajai kaimo rėmimo programai – nuo 266 mln. lt iki 375,5 mln. Lt (41 proc.) • Žemdirbių kasmetinės realizacijos pajamos išaugo nuo 5200 Lt iki 8000 Lt; • Žemės ūkis ir kaimo plėtra gavo 370 mln. Lt SAPARD lėšų; • Gyventojų indėliai išaugo nuo 5 mlrd. Lt iki 8 mlrd. Lt; • Pasaulio banko duomenimis, Lietuva tapo viena iš 10 labiausiai investicinę aplinką reformavusių pasaulio valstybių.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (43,37 kB)
Italijos ekonominė struktūra yra panaši kaip ir labiausiai išsivysčiusių ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijai priklausančių valstybių. Pirminės gamybos sektoriaus įnašas į šalies ekonomiką nėra žymus, tuo tarpu paslaugos sudaro apie 67% visoje šalyje sukuriamos pridėtinės vertės. Išskyrus turizmą ir dizainą, Italijos paslaugų sektorius tarptautinėje rinkoje nėra konkurencingas. Tuo tarpu gerą vardą tarptautinėse rinkose yra išsikovojęs Italijos gamybos sektorius, ypatingai mažoz ir vidutinio dydžio kompanijos, gaminančios sudėtingus, aukštos kokybės gaminius. Gamyba sudaro apie 25% BVP ir 90% Italijos eksporto. Italijoje yra santykiniai mažai stambių kompanijų, tačiau jų įnašas į šalies ekonomiką yra pakankamai svarus. Iš svarbiausių paminėtinos: FIAT (priklauso Agnelli šeimai), PIRELLI (priklauso Pirelli šeimai), FININVEST (priklauso Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi) ir kt. Italijos ekonomikos varomoji jėga – smulkios ir vidutinio dydžio įmonės, daugiausiai veikiančios taip vadinamuosiuose „industriniuose rajonuose“ – šalies šiaurės rytuose ir centrinėje dalyje. Vidutinėje Italijos kompanijoje dirba 3,6 darbuotojo, „stambesnėse“ gamybinėse įmonėse dirba 8,7 darbuotojo (ES šalių vidurkis 15 darbuotojų). Dauguma smulkių ir vidutinių įmonių gamina aukštos kokybės vartojiškas prekes: drabužius, avalinę, baldus, virtuvės įrengimus, buitinę techniką. Tradiciškai į eksportą orentuotos Italijos smulkios ir vidutinio dydžio įmonės paskutiniu metu susiduria su verslo glogalizaciją ir augancia konkurenciją. Įmonių nenoras ieškoti finansavimo šaltinių investicijoms stabdo verslo plėtrą ir sudaro sąlygas stambioms užsienio kompanijoms nupirkti vietines įmones ir tuo būdu įsigyti itališką prekės vardą, laikomu vieningu pasaulietinėje rinkoje, kadangi užrašas ant prekės „Made in Italy“ daugumoje šalių asocijuojasi su kokybe ir stiliumi. Italijos įmonės įsigijimas yra taip pat ir efektyvus būdas įeiti į Italijos rinką (šeštą pagal dydį pasaulyje). Investavimas. Kodėl turėtumė investuoti? Italija yra labai svarbi Europos Sąjungos narė, o taipogi ir pilnavertė bendrosios rinkos narė. italų požiūris į užzienio investuotojus yra labai palankus, jiems nėra taikomi griežti apribojimai. Italijos rinka pagal bendrąjį vidaus produktą gali būti sulyginama su Didžiąja Britanija. Gyvenimo standartai šiose šalyse yra taipogi panašūs, nors be abejo yra skirtumų tarp atskyrų regionų. Dažniausiai Italijoje steigiamos mažo sir vidutinės įmonės. Pietuose rinka yra mažiau išvystyta, joje yra susidariusios ilgalaikės struktūrinės problemos, tačiau yra pastebimas tamtikrų sektorių greitas plėtojimasis, pavyzdžiui uostai ir elektronika. Atsiranda vis naujų investavimo galimybių tokiuose svarbiuose sektoriuose kaip energijos, vandens, telekomunikacijų ir kituose. Didžioji Britanija jau yra viena iš pagrindinių investuotojų tokiose rinkos srityse kaip farmacija, chemijos pramonė ir inžinerija. Taipogi auga investicijos į aptarnavimo sektorių, į kurį įeina draudimo paslaugos, bankininystė, transportas ir t.t. Kompanijos, planuojančios investuoti Italijoje, turi būtinai gerai išnagrinėti vietinę rinką, atkreipti dėmesį į joje veikiančias firmas ir pasinaudoti gautomis žiniomis, kad suprasti, kaip pasiekti sėkmę. Taipogi versininkai turėtų surasti kuo daugiau medžagos skirtos potencialiems investuotojms Italijoje, kurią teikia firmos siūlančios pagalbą bei informaciją žmonėms ieškantiems jos. Užsienio investicijų reguliavimas Remiantis Italijos įstatymus užsienio investuotojai gali vykdyti Italijoje investicijas liromis ar kita užsienio valiuta. Taip pat užsienio investuotojai gali investuoti į Italijos koorporacijų akcijas, obligacijas išleistas Italijos kompanijų, bankų ir Italijos vyriausybės ir kitus vertybinius popierius. Užsienio investuotojams yra leidžiama eksportuoti investicijos atneštą pelną, tai yra palūkanas. Vietinio verslo steigimas. Atstovo biuras ir skyriai. Yra dviejų tipo verslo organizacijų, kurios naudoja užsienio kompanijas tam, kad kad vadovautų verslui Italijoje. Tai yra atstovo biuras („Ufficis de Roppe“) ir skyrius. Nei atstovo biuras, nei skyrius nėra legaliai atskirtas. Pati paprasčiausia verslo struktūra prieinama užsienio kompanijai yra atstovo biuras. Užsienio kompanijos dažnai jį naudoja kaip priemonę ištirti rinkai ar apsisprendžiant ar isteigti skyrių, ar filialą. Atstovo biuras neįgalina užsienio kompanuijos vadovauti bet kokiems komerciniams ar financiniams veiksniams, nors jį galima traktuoti kaip kompanijos agentą ar distributorių. Nesėkmė gali iškilti atsižvelgiant į tai, kad pagal taisykles biuras būtų kaip laikina įstaiga, kuri gautu pajamas iš savo veiklos ar paslaugų, o tai reikštų, kad biuro paslaugos yra pilnai apmokestinmos Italijoje Socialinio draudimo mokestis yra mokamas darbuotojams iš atstovo biuro, įmokos yra paskaičiuojamos pagal kintantį procentą priklausantį nuo atlyginimo dydžio. Dėl tikslaus socialinio draudimo mokesčio patariama kreiptis profesionalų patarimo. Atstovo biuras daugiausia tarnauja kaip rinkodaros įrankis be jokių mokesčių komplikacijų kol vidinė struktūra išlieka su griežtais apribojimais nurodytais auksčiau. Taip pat yra legalūs registracijos formalumai, jokie finansiniai patvirtinimai nereikalaujantys užpildymo, nėra mokamas pridėtinės vertės mokestis. Tam, kad isteigti atstovo biurą onvestuotojas turi susitarti su Prekybinės Komercijos Rūmais. Tam padaryti yra reikalingi šie dokumentai: • Užsienio kompanijos direktorių tarybos rezoliucijos patvirtinta kopija (su tiksliu kopijos vertimu į italų kalbą), igalinanti atstovo biuro atidarymą Italijoje ir nurodytu atstovo biuro pavadinimu. • Pilnas adresas, asmens vardas, pavardė, kuris yra legaliai atsakingas už biurą. • Galių sąrašas, kurios suteikiamos asmeniui atsakingam už biuro darbą. • Sertifikatas (su vertimu į italų kalbą) parodantis narystę užsienio motininės kompanijos bet kuriame oficialiame užsienio kompanijos registre prekybinės Komercijos Rūmuose. • Kasdieniniam biuro vadovavimui reikalinga banko sąskaita atidaryta atstovo biuro, su parašu nurodyto atstovo. Atstovo ofisas turi atsižvelgti į nurodytus mokesčių reikalavimus. Vietinių kompanijų reguliavimas. Kokios yra vietinės ir reguliavimo nuomonės? Kapitalas ir uždarbis gali būti nevaržomai repatrijuojami atsižvelgiant į Europos sąjungos nustatytas taisykles. Italija yra pasirašiusi Dvigubo mokesčio sutarį, kuri apsaugo pajamas ir pelną nuo mokesčių esančių daugiau nei vienoj teritorijoj. Tai reiškia, kad mokesčiai mokami tik toj teritorijoj, kurioje ir yra gaunamas pelnas. Italijoje nėra jokio įstatymo draudžiančio užsienio investicijas, o taipogi nėra ir jokių vietinių industrijų, kurios būtų uždarytos privačioms įmonėms. Firmų rūšys Italijoje: Ribotos atsakomybės bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis kapitalas 20 mln. lyrų. Bendrų akcijų bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Ribotos atsakomybės akcinė bendrovė - aktyvūs partneriai: nerybota atsakomybė; neaktyvūs partneriai: atsakingi tik už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Įmonės teisinės formos parinkimas Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės atveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu, įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi. Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai. Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų. Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo įmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės nuosavybės teisė apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė. Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus (pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu - tiek investuotu į verslą, tiek kitu savo turtu. Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą. Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta įsigytų akcijų arba pajaus vertei. Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės verslo įmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tik įdėtu kapitalu. Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti ir neprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį - paprastą, komanditinę ar akcinę komanditinę ūkinę bendriją. Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų biržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo dalies pervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniu tarifu negu parduodant akcijas. Verslo papročiai Italijoje tartis dėl susitikimų reikėtų iš anksto, geriausia tai daryti laiškais. Sunku planuoti susitikimus liepos ir rugpjūčio mėnesiais, taip pat Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių metu. Pirmą korespondenciją geriausia rašyti itališkai, tačiau jei atsakoma angliškai, toliau bendraujama anglų kalba. italų kalbos vartojimas vertinamas kaip mandagumas, todėl į itališkai parašytą paklausimą galima tikėtis žymiai greitesnio atsakymo. Italijos verslininkai vertina greitus atsakymus i visus paklausimus. Italijoje labai vertinamas svečių punktualumas. Ruošiantis verslo susitikimui, reikia pagalvoti, kaip rengiasi italai. Verslininkai ir verslininkės Italijoje rengiasi stilingai ir elegantiškai, daug dėmesio skirdami „la bella figura“. Tačiau apranga verslo aplinkoje yra konservatyvi, laisvas stilius nėra priimtinas. Milanas ir Florencija yra Europos madų centrai. Asmens išvaizda atspindi vidines vertybes, todėl timkamai pasipuošus galima išreikšti pagarbą verslo partneriams. Svarbius verslo reikalus italai labiau linkę spręsti akis į akį, o ne telefonų, faksu ar elektroninių paštu. Daugiau galima laimėti perkant, parduodant ar derantis dėl bendros veiklos, jeigu bus išreikštas pageidavimas susitikti. Neformaliuose susitikimuose italai įpratę keistis vizitinėmis kortelėmis, tačiau verslo susitikimuose jos yra būtinos. Vizitinės korteles Italijoje priimta daryti baltas su juodais užrašais. Paprastai, kuo žmogus užima svarbesnes pareigas, tuo jo vizitinėje kortelėje būna mažiau informacijos. Visa prekybinė literatūra (katalogai, prekių instrukcijos) turėtų būti paruošta italų kalba. Verslo aplinkoje įprasta kreiptis asmeniniais titulais (Dottore, maestro, Avvocato, etc.). visi baigusieji universitetus turi titulus ir yra įpratę. Kad į juos kreiptųsi titulu. Į italus partnerius kreiptis vardais galima tik kai jie patys to paprašo, o paprastai kreipiamasi pavarde. Italai yra energingi, entuziastingi kalbėtojai. Jie greitai mąsto ir gali nuspėti, ką ketinama sakyti dar nebaigus minties. Todėl dažnai puola atsakyti, dar nebaigus kalbėti. Italijoje tiesioginis akių kontaktas reiškia domėjimąsi pašnekovo žodžiais, o nepastovus akių kontaktas ispėja apie susidomėjimo stoką. Italai yra labai vaišingi žmonės ir dažnai savo verslo partnerius kviečiasi pietauti į restoranus. Kvietimo atmetimas gali būti palaikytas įžeidimu. Verslo pietuose dažniausiai dalyvauja tik maža grupelė svarbiausių žmonių. Jeigu svečias organizuoja pietus, reikėtu pasitarti su partneriu italu, ka pakviesti, kad būtų visi svarbiausi žmonės. Susipažinimas su partneriu Italijoje užtrunka gerokai ilgiau, nei kitose šalyse. Šį procesą galima paspartinti lėkšte gerų spageti ir pora taurių vyno. Italija valgymas ir gėrimas – viena svarbiausių verslo žaidimo dalių. Prie stalo galima susikurti gerą reputaciją, o taip pat ją ir prarasti. Nepatartina gerti daug vyno, nes vynas Italijoje traktuojamas kaip maistas, o padauginti vyno laikoma nemandagu. Vyną pilstyti gali tik vyrai, jei moteris pilsto vyną, tai laikoma nemoteriška. Neformaliuose susitikimuose nemandagu yra klausinėti italų apie jų profesiją, tačiau tokie susitikimai yra vertingi verslo santykiams užmegzti. Profesinę informaciją apie asmenį geriausia taktiškai bandyti sužinoti per trečią asmenį. Italijoje geros temos pokalbiams yra kultūra, menas, istorija, muzika, nacionalinė virtuvė. Reikėtų vengti tokių temų, kaip politika ir neigiami atsiliepimai apie šalį. Verslo sėkmės faktoriai Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių: • Verslininko gabumai. • Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė. • Vyriausybės skatinimas. • Pakankamas kapitalas. • Verslo galimybės. • Darbuotojų bendradarbiavimas. Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes: • didelis poreikis karjerai; • savarankiškumas; • poreikis būti nepriklausomam; • poreikis naujovėms; • kūrybingumas, • entuziazmas, • darbštumas. Verslo rizikos sėkmė Verslininkystės rizika - tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo), negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę komercinę veiklą. Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai. Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje: 1. rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą); 2. verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje; 3. nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai; 4. sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija; 5. kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis. Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai. Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomis susiduria verslininkas: • Kriminogeninė rizika. • Politinė rizika. • Finansinė rizika. • Komercinė rizika. Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys - veiklos analizė. Verslininkas, siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką. Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yra šie: • išlaidų tikslingumo analizės; • ekspertinio įvertinimo metodas; • analitinis; • analogų panaudojimo. Verslo planas. Verslo sumanymas Pradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą - turėti originalų, patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėja pakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus verslo planą. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėti verslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais, be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo įgyvendinimo rezultatus. Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį, įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomus kreditus. Kokia jūsų verslo prasmė? Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės. Esamos ir būsimos padėties analizė: 1. Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius sprendžiate uždavinius? 2. Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie esminiai būsimo verslo ir šiandieninės veiklos skirtumai? 3. Palyginus esamą padėtį su geidžiamąja, gaunami pagrindiniai skirtumai. Belieka išsiaiškinti, kaip tai pasiekti? Toliau - realių galimybių analizė, konkrečių programų veiklai vystyti kūrimas. Būsimas investitorius ar partneris paėmęs verslo planą turi jau pirmam puslapyje iš karto matyti kokia verslo esmė ir kokie yra finansų poreikiai. Toliau verslo plane eina anotacija. Anotacija - tai 1-4 puslapius užimanti verslo plano dalis, kurioje koncentruotai apibendrinama kituose verslo plano skyriuose išdėstoma medžiaga. Anotacija paprastai rašoma po visų kitų dalių, nes tai - viena reikšmingiausių plano dalių, kurios paskirtis sudominti skaitytoją projektu. Čia trumpai apibūdinamas verslo sumanymas, pateikiama trumpa prekės ar paslaugos charakteristika, aprašoma rinka. Čia itin svarbu išryškinti, kuo įmonės gaminama prekė ar teikiama paslauga yra unikali, geresnė nei konkurentų. Trumpai tariant, verslo planas - tai dokumentas, kuriame aprašyta būsima 3-5 metų įmonės gamybinė ir komercinė veikla. Tai išsamus ir gerai argumentuotas konkrečių ateities veiksmų planas. Jame atsispindi esama įmonės padėtis, parodytos galimybės ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti, apskaičiuotos būsimos išlaidos, pajamos, pelnas ir kiti dalykai. Tačiau planas turi būti kartu ir konkretus, ir lankstus, atsižvelgiant į visas vykstančias aplinkoje permainas. Rašant verslo planą svarbu neužmiršti, kad būsimas investuotojas ieškos verslo plane ne teigiamų dalykų, o stengsis kuo greičiau planą atmesti. Todėl silpnas, nepagrįstas teiginys anotacijoje gali sužlugdyti visą verslo planą. Atskleisti verslo trūkumų anotacijoje nereikia ir negalima, juos radęs skaitytojas gali ir nebeskaityti toliau. Tuo tarpu gerai parašyta anotacija gali įtikinti skaitytoją verslo privalumais. Įmonės tikslai Apibrėžiant įmonės tikslus, tuo pačiu apibrėžiamos ir galimų interesų sritys. Apibrėžti tikslus būtina, nes jie sudaromi keleriems metams į priekį, ir lyginant padarytus darbus su ketinimais galima spręsti, ar veikiama teisingai. Įmonės analizė Reikia įvertinti, ką turi įmonė, kaip tai galima išnaudoti, kokie esamų resursų ypatumai. Analizuoti gamybą, marketingo operacijas, organizacinę įmonės struktūrą. Kokie skyrių padaliniai ir ryšiai? Koks valdymas? Kaip priimami sprendimai? Kaip vyksta kontrolė? Ir t.t. Taip pat reikia įvertinti žmonių sugebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją, pažiūras, vertybes ir elgesį, numatyti kokių specialistų reikės ateityje, nuspręsti, ar užteks turimų žinių, ar reikės mokytis. Prekės ir paslaugos analizė Ką ruošiamės pardavinėti? Kas bus vartotojai? Kokia pagrindinė prekės ar paslaugos idėja, kuo ji patraukli pirkėjui dabar? Ar bus perkama po 3-5 metų? Ar esate tuo įsitikinęs? Kodėl? Kiek, kur ir kada parduosite? Kokios bus prekių ar paslaugų apimtys, kainos? Ar pastebite ir analizuojate vykstančias tendencijas? Kaip pasieis įmonės elgesys jei atsižvelgsite į galiams perspektyvas? Rinkos analizė Įvertinus įmonės tikslus, galimybes, siūlomas prekes ir paslaugas, reikia atsižvelgti ir į rinkos poveikį. Kaip ir kada pirks? Kokie dar galimi potencialūs pirkėjai? Ar bus patenkinti visi jų poreikiai? Ar po kelių metų pirkėjai norės to paties? Kokie konkurentai yra dabar, kokie bus ateity? Kaip jie gali elgtis? Kokios rinkos augimo ir vystymosi galimybės? Kuria linkme vyksta pasikeitimai, kokios tendencijos? Išteklių nustatymas Ko reikia tikslui pasiekti: pinigų, medžiagų, informacijos, žmonių? Kiek ir kokių? Ką jau turi įmonė ir ko trūksta. Paskaičiuoti, kuo turtingi, gal galima panaudoti tai, ką jau turim. Veiklos programa Reikia aprašyti, kas ir kaip bus daroma. Nurodyti atskirus etapus, konkrečius tikslus, terminus, atsakingus žmones. Turint nuoseklų veiksmų planą, galima kontroliuoti jo eigą. Jau galima įvertinti, kiek apytiksliai reikės pinigų, kaip maždaug viskas vyks. Taip pat reikia numatyti, kas bus daroma nesėkmės atveju. Kokia galima rizika, alternatyviniai sprendimų variantai? Sunkumai ir uždaviniai Analizės metu išryškės silpnosios verslo vietos. Teks ieškoti, kaip užpildyti atsiradusias spragas. Ruošiant biznio planą, reikia apgalvoti, kaip įveikti būsimus sunkumus. Rizikos įvertinimas Kiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika, kliūtimis, abejonėmis, problemomis. Rizikos veiksnių yra gana daug: nuo gaisrų iki streikų, tarptautinių konfliktų, mokesčių politikos pasikeitimų, valiutos kursų svyravimų, kredito gavimo galimybių ir t.t. Kuo detaliau ir išsamiau šie veiksniai išnagrinėjami verslo plane, tuo labiau verslininku pasitikės investitorius. Todėl reikia bent jau nurodyti rizikos veiksnius, kurie yra tikėtini, bei numatyti priemones, kurios padengtų galimus nuostolius. Dažnai yra vartojama schema "kas, jeigu", pavyzdžiui, kas jeigu konkurentai sumažina kainas, atsiranda nauja technologija, patentai nepripažįstami, nepasitvirtina rinkos prognozės ir t.t. Investitoriai norės žinoti ką apie tai mano verslininkas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus. Įmonės įkūrimas. Koks yra geriausias būdas tai padaryti? • Naujos įmonės kūrimas yra pagrįstas Civiliniu Kodeksu. Dėl mokesčių palankumo užsienio investuotojai suinteresuoti steigti bendras įmones. Tam, kad susijungti su vietine įmone, turi praeiti mažiausiai 40 dienų laikotarpis, kad inkorporacija butų patvirtinta notaro bei vietinio tribunolo. Minimalus sujungimo mokestis yra 10 milijonų lyrų. • Privalu turėti tvarkaraštį bei planą. Taipogi reikia įsigyti identifikavimo kortelę, kuri bus reikalinga, atidarant bankų sąskaitas, pasirašant kompanijos dokumentus ar naujo skompanijos vardu atliekant tam tikras operacijas. • Sekantis žingsnis yra pasirinkti Įmonės rūšį. Ribotos atsakomybės bendrovės minimalus įstatinis kapitalas turi būti 20 milijonų lyrų. Akcijos gali būti perduotos tik notaro patvirtintu dokumentu. Akcinių bendrovių įstatinis kapitalas yra virš 200 milijonų lyrų. • Priklausydami nuo pradinės investicijos ir reikalavimų dirbančiam kapitalui, daugelis naujų verslininkų pasirenka ribotos atsakomybės bendrovę, su palyginus aukštu įstatiniu kapitalu, virš 200 milijonų lyrų (tokiu atveju, jis turi buti revizuojamas įstatymų nustatyta tvarka). • Patartina būtų neskubėti gavus visa informacija kurti įmonę. Reikėtų pasitarti su profesionalais, kurie įmonės kūrimo metu, galėtų jus atstovauti. Profesionalus ir, be abejo, legalus verslo patarėjas, galės padėti surengti susitikimu ssu reikiamais žmonėmis, galų gale, galės atstovauti kompanijo sinteresams įvairių derybų metu. Verslo įmonių kūrimas. Smulkaus ir vidutinio verslo aplinka. Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą - verslo aplinkos išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei veikiančių įmonių konkurencinę padėtį. Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius - teisinius, socialinius - kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos veiksnius. Socialiniai - kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai - tai pokyčiai visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai. Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos. Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir paklausos - pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai veiksniai. Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių veiksnių. Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų poveikį vystomam verslui. Antrasis pokytis - tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik visose buvusiose socialistinėse šalyse). Politiniai - teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tik demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį. Reikalavimai įmonės kūrėjams: Įmonės kūrimo etapai yra šie: 1. verslo kūrimo idėjos pagrindimas; 2. įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas; 3. verslo organizavimo sąlygų įvertinimas; 4. įmonės juridinės formos parinkimas; 5. verslo organizavimo projekto parengimas; 6. įmonės steigimo dokumentų parengimas; 7. įmonės registravimas. Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos. Idėjos pagrindimas - tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios užpildytų tą nišą nustatymas. Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniai įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti, rečiau - dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau - dėl finansinių problemų. Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikia organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimas neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi. Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui organizuoti. Pirmiausia - ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra - kiek reikės pradinio kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo sąlygos. Trečia - kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta - kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta - ar valstybės politika palanki tokiam verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja. Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės - sėkmę ar pražūtį lemiantys veiksniai. Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos (įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus. Sprendimui turi įtakos keli dalykai: • asmeninės valdžios siekimo atkaklumas; • materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas; • įmonės pelno paskirstymo būdas; • įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis; • įmonės likimas ateityje. Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą. Smulkių ir vidutinių įmonių valdymas Smulkios ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas tiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra nedaug, ir pats atsako už įmonės veiklą, o svarbiausia - už finansus ir prekybą. Jam pavaldus dažniausiai tik vienas asmuo - gamybos meistras ar brigadininkas. Ir strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko - vadovo prerogatyva. Smulkių firmų skiriamasis bruožas - jo paprastumas ir negausus valdymo aparatas. Smulkios firmos vadovas - ypatingas vadovo tipas, besiorientuojantis į naujoves ir rizikuojantis. Pati paprasčiausia organizacinė smulkios įmonės valdymo struktūra yra tokia: prezidentas, viceprezidentas, realizavimo specialistas. Didėjant įmonės apimčiai, didėja ir valdymo grupės. Valdymo aparate gretinamos įvairios profesijos. Dažnai firmos vadovas kartu užsiima buhalterija, finansais, realizavimu, tiekimu, kainomis ir reklama. Akcinėse ir uždarose akcinėse bendrovėse bendram vadovavimui renkama direktorių taryba. Jos optimali sudėtis - penki nariai. Dalis jų dirba firmoje, kiti kviečiami iš šalies. Direktoriai gali būti bankininkai, valdymo konsultantai, stambių firmų valdytojai, juristai ir kt. specialistai. Iškilę klausimai čia sprendžiami greitai, lanksčiai ir paprastai, kadangi tai priklauso nuo vieno ar kelių pagrindinių firmos vadovų. Naujos įmonės valdymas Išteklių naudojimo svarbiausi elementai ir jų valdymas Išteklių vadybos tikslas - efektyvus išteklių panaudojimas, siekiant firmos tikslų. Pačioje veiklos pradžioje firmos vadybininkai bus atsakingi už reikšmingų sprendimų, susijusių su tokiais klausimais, priėmimą: Kokie ištekliai reikalingi? Iš kur juos gauti? Kaip jie bus panaudoti? Kaip bus kontroliuojamas ir prižiūrimas jų naudojimas? Išteklių smulkioje firmoje vadyba koncentruojasi į 4 pagrindines sritis: veiklą, žmones, marketingą ir finansus. Veikla Gamybos procesai: Reikalinga įranga (įrengimai); Finansavimo kaštai ir metodai; Veiklos sistemos ir kontrolė; Darbo saugumo reguliavimas; Kokybės kontrolė; Apmokymas. Žaliavos: Produktai ir paslaugos, kurie bus perkami; Tiekėjai; Kaštai ir kreditų terminai; Pirkimų užsakymų sistemos; Saugojimo (sandėliavimo) sistemos. Patalpos: Išsidėstymas; Vietos/erdvės reikalavimai; Nuoma, draudimas; Aplinkos kontrolė; Įmonės zonos; Draudimas. Kontoros įranga: Telefonų sistemos; Baldai; Kompiuterinė įranga; Kanceliarinės prekės; Kt. Vadybos sistemos: Apskaitos sistemos; Finansinė vadybos informacija; Valiutų (VP - stock) kontrolė; Užsakymų knyga; Nuolaidos; Sutartinių kainų nustatymas. Teisė ir draudimas: Darbdavių atsakomybės draudimas; Gaisro ir kitų vagysčių draudimas; Pelno nuostolių draudimas; Visuomenės lojalumas; Profesinis identitetas; Žmonių draudimas; Inžinierinių gedimų draudimas; Įdarbinimo teisinis reguliavimas; Kompanijos teisiniai reguliavimai; Ženklas, simbolis; Parduotuvės išdėstymas; Vitrinos; Prekybininkai; Brošiūros. Paskirstymas: Tarpininkų naudojimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba, užsakymai paštu); Eksporto agentai; Fizinis paskirstymas ir transportas; Tikrinimas (inspectors); Pakavimas. Pardavimų administravimas: Užsakymų knygos vertinimas; Užsakymų patvirtinimas; Kvotų nustatymas / įvertinimas; Apmokėjimų terminai ir sąlygos; Sąskaitų (skolų) raštai; Vartotojų užklausimai; Eksporto dokumentacija; Nusiskundimai ir atsakymai. Finansų sritys: Pardavimai: Važtaraščių, sąskaitų išrašymas; Prekybos žurnalas; Apmokėjimų procedūros; Bankas: gryni pinigai, čekiai; Asignavimo raštai; Turto pardavimas; Sugadinti čekiai. Debitoriai: Ataskaitos; Papildomi pranešimai telefonu; Tiekimo sustabdymo data; Teisinių pasekmių taikymo data; Nurašymo data; Informacija apie debitorius (skolų senumo analizė). Bankiniai reikalai: Einamoji sąskaita; Čekių knygutė; Palūkanos; Banko mokesčiai; Kreditinės kortelės. Mokesčiai: Įvairūs įmonių mokesčiai. Įsigijimai (pirkimai): Užsakymai; Kaštų kontrolės sistemos; Išlaidų sąskaitos; Tiekėjų paieškos; Prekių priėmimo sistema. Kreditoriai: Paskolų terminai; Važtaraščių administravimo; Patvirtinimas; Mokėjimų sistema; Informacija apie kreditus. Finansinės veiklos įrašai: Žurnalai (pirkimai, pardavimai); Pinigų žurnalas; Pinigų srautų planavimas; Sąskaitų valdymas (pelno, nuostolio); Auditas; Sąskaitų rūšiavimas. Finansavimo šaltiniai: Banko paskolos; Akcininkų investicijos; Valstybės parama; Jungtinis kapitalas; Išorinis investavimas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus
Ekonomika  Referatai   (34,28 kB)
Įvadas Europos sąjungos piliečiai jau daugiau kaip penkis metus sėkmingai atsiskaitinėja euro monetomis ir banknotais. Kad tai įvyktų prireikė daug laiko ir pastangų. Beveik pusę amžiaus Europa judėjo bendros valiutos link ir šią idėją įgyvendino kai daugiau nei 300 mln. europiečių nuo 2002 m. sausio 1 d. pradėjo naudotis euru. Vieningos monetos gimimas siejamas su 1970m. Vernerio pranešimu, tačiau pinigų integracija buvo užfiksuota dar Romos sutartyje, kurioje buvo teigiama, kad „Kiekviena valstybė narė savo politiką, susijusią su valiutos kurso keitimu, laiko bendru reikalu“. Savo pranešime apžvelgsime Europos pinigų sąjungos raidą nuo vieno pirmųjų jos kūrimosi etapų – Europos pinigų sistemos iki galutinio tikslo pasiekimo – bendros valiutos įvedimo. Vieningos Europos monetos pradžia 1957m. Romos sutartyje jau buvo užfiksuotas pinigų integracijos poreikis, buvo aišku, kad įsteigus pinigų sąjunga išnyktų valiutų svyravimo rizika, lengviau būtų palyginti kainas, o tai skatintų prekybą. Tačiau įsivesti bendrą valiutą trukdė skirtingas ekonominis išsivystymas bei ekonominių politikų skirtumai, atsisakyti nacionalinių valiutų, kurios buvo laikomos valstybės suverenumo simboliais ir priemonėmis reikėjo laiko ir didelių pastangų. Norint įkurti pinigų sąjungą, prieš tai reikia pereiti keturis etapus – laisvąjį prekių ir paslaugų judėjimą, muitų sąjungą, bendrąją rinką, ekonominę sąjungą, kuri apima rinkos integraciją ir ekonominių politikų koordinavimą ir tik tuomet galima kurti pinigų sąjungą. Pirmas žingsnis buvo žengtas 1969 metais Hagoje, kai buvo svarstytas Ekonominės ir pinigų sąjungos planas. 1970 m. Vernerio pranešimas - finansų specialistų parengtas planas kaip įkurti pinigų sąjungą. Jame buvo numatyta, kad trys sukūrimo etapai bus įgyvendinti iki 1980 metų atliekant tokius veiksmus : • svyravimų skirtumų tarp šalių narių valiutų sumažinimas; • visiškas kapitalo judėjimo liberalizavimas kartu su finansų rinkų, ypatingai bankų sistemos, integravimu; • neatšaukiamas skirtingų valiutų keitimo kursų nustatymas. Pirmas žingsnis buvo 1972 m. nustatytas valiutos žalčio principas, kuriame buvo numatytas valiutų tarpusavio svyravimas +, - 2,25 proc. ribose, atsižvelgiant i JAV dolerį. Tačiau šie pirmieji ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo planai taip ir nebuvo įgyvendinti dėl tarptautiniu mąstu gerokai sumažėjusio valiutos stabilumo ir tarptautinio nuosmukio pirmosios naftos krizės išvakarėse 1973m.
Ekonomika  Referatai   (12,04 kB)
Ekonominė sistema gali būti uždara (susidedanti iš atskirų šalies vidaus ek. vienetų) bei atvira (kai palaikomi ryšiai su kitomis valstybėmis) Namų ūkis – tai vartotojai (šeimos), neekonominės organizacijos. Firma – ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę ir veikiantis komerciniais pagrindais. Tarp šių 2 sektorių nuolat vyksta prekių, paslaugų bei pinigų srautų cirkuliacija: a)namų ūkiai yra gamybos veiksnių savininkai, kuriuos pateikdami jie gauna pajamas iš įmonių. Ir galiausiai išleidžia gautas pajamas prekių ir paslaugų įsigijimui b) firmos naudoja namų ūkių pateiktus gamybos veiksnius prekių ir paslaugų gamybai, už tai jiems moka, ir galiausiai parduoda namų ūkiams prekes bei paslaugas. Ekonominės sistemos veiklos rezultatai nustatomi 3 būdais: 1.sumuojant pagamintų prekių ir paslaugų kainas; 2.sudedant išlaidų dydį prekėms ir paslaugoms įsigyti 3.apskaičiuojant gamybos veiksnių, rodančių paslaugų vertę lygį. BNP – bendrasis nacionalinis produktas - tai vienas iš rodiklių, apibūdinančių šalies gamybos apimtį. BNP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį, kainų suma.. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. ši prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti. Skaičiuojant BNP nėra įtraukiama tarpinio produkto vertė. – t.y. vertė prekės ar paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas.Taip daroma norint išvengti pakartotino vertės skaičiavimo. Tarpinis produktas – tai prekės ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas. Nominalusis ir realusis BNP. Norėdami palyginti atskirų metų BNP apimties rodiklius, turime atsižvelgti į kainų kitimo poveikį. Tokiu atveju naudojamos bazinių metų kainos. BNP, apskaičiuotas bazinių metų kainomis , vadinamas raliuoju BNP. Tokio BNP padidėjimas per tam tikrą laikotarpį reiškia ekonominį augimą. BNP apimties apskaičiavimas einamųjų metų kainomis vadinamas nominaliuoju BNP. 22. BNP kaip pajamų ir kaip išlaidų suma. BNP gali būti apskaičiuojamas: 1. Kaip pajamų suma – t.y. sumuojama: darbo užmokestis, nuomos mokesčiai, pelnas bei palūkanos. BNP=W+R+i+π+De+Ti Atlyginimai (W) – tai stambiausių pajamų grupė. Juos moka privačios firmos ir vyriausybė. Į šią pajamų grupę įtraukiami ir firmų savininkų įnašai į valstybinius ir privačius draudimo, medicininio aptarnavimo, pagalbos nedarbo atveju ir kitus fondus. Nuomos mokesčius (R)gauna pastatų ar kitų ilgai naudojamų objektų savininkai. Palūkanos (i.) – tai pajamos, gaunamos už piniginį kapitalą . Jas gauna banko indėlių, obligacijų savininkai. Šiai grupei priskiriamas bankų pelnas, gautas kaip skirtumas tarp palūkanų, gaunamų už paskolas ir išmokamų už indėlius.Palūkanos, kurias moka valstybė – neįtraukiamos. Pelnas (π) – tai pavienių ir partnerinių įmonių savininkų, akcinių bendrovių pajamos Į BNP kaip pajamų sumą yra įskaičiuojami dar du elementai - amortizacija (De) (atspindi per metus suvartoto kapitalo vertę ) ir netiesioginiai verslo mokesčiai (Ti) (pridėtinės vertės, akcizo, turto ir licenzijų, kuriuos nustato vyriausybė) 2. Kaip išlaidų suma: šiuo atveju sumuojamos visų ekonomikos sektorių išlaidos. Naudojama tokia formulė: BNP=C+I+G+NX C- tai išlaidos kurias padaro namų ūkiai bei nekomercinio pobūdžio organizacijos. Tai išlaidos, skirtos: trumpojo bei ilgojo laikotarpio vartojimo reikmenims pirkti taip pat ir paslaugoms. I – investicijos. Jos apima privačių firmų išlaidas ilgalaikiam turtui įsigyti, gyvenamųjų namų statybos išlaidas bei atsargų padidėjimą. Jos neapima akcijų ar obligacijų pirkimo, aktyvų perdavimo. G – valstybės išlaidos skirtos baigtinių prekių, paslaugų bei darbo jėgos įsigijimui ir naudojimui. Čia neįtraukiami transferiniai išmokėjimai (tai pensijos, pašalpos ir pan.), nes tai tik valstybės pajamų dalies perdavimas tam tikroms šeimoms ir individams. Šie trys elementai (C,I,G) yra sudaro uždarą ekonominę sistemą. Atviros ekonomikos atveju į ekonominę sistemą įeina ir grynasis eksportas(NX) NX – Grynasis eksportas (eksporto bei importo skirtumas).Eksportas (X) -tai prekės ir paslaugos pagamintos šalyje, bet parduotos užsienyje. Tuo tarpu importas (I)– tai prekės ir paslaugos pagamintos užsienyje, bet nupirktos naudoti šalyje. 23. Kiti nacionalinio produkto rodikliai: Bendrasis vidaus produktas (BVP), Grynasis nacionalinis produktas (GNP), nacionalinės, asmeninės bei disponuojamos pajamos. BVP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų pagamintų naudojant gamybos veiksnius, esančius šalies vidaus ekonomikoje, per tam tikrą laikotarpį, kainų suma. Šis dydis parodo realius metinės gamybos rezultatus šalyje. GNP – tai rodiklis, kuris yra gaunamas iš BNP apimties minusavus amortizacinius atskaitymus. Šį rodiklį praktikoje apskaičiuoti sudėtinga. Jei iš GNP atimsime netiesioginius verslo mokesčius, kuriais apmokestinama įmonės produkcija gausime naują rodiklį – nacionalines pajamas. Nacionalinės pajamos – tai visuma gamybos veiksnių, dalyvaujančių tam tikru metu BNP gamybos procese, duodamų pajamų suma. Asmeninės pajamos – tai pajamos, kurias gauna šeimos bei atskiri individai (iki jiems sumokant asmeninius mokesčius). Tai faktiškai gaunamos pajamos apskaičiuojamos iš nacionalinių pajamų minusuojant įnašus socialiniam draudimui, korporacijų pelno mokesčius, nepaskirstytą korporacijų pelną ir pridedant transferinius išmokėjimus. Iš asmeninių pajamų sumokėjus asmeninius mokesčius(pajamų, turto, paveldėjimo ir pan.) lieka disponuojamos pajamos. Grynoji ekonominė gerovė – tai patikslinta BNP apimtis, apimanti vartojimą bei investicijas, tiesiogiai didinančias šalies ekonominę gerovę. Šis rodiklis apima :  Prekes ir paslaugas, sukuriamas ne rinkos ūkyje, pvz.: namų šeimininkių darbas.  Didėjančio laisvalaikio poveikį pvz.; darbo savaitės trukmės mažėjimas.  Šešėlinės ekonomikos rezultatus, pvz.; nelegalus darbas.  Kokybinius prekių ir paslaugų pokyčius minusuojant prekes ir paslaugas, kurias gaminant atsiranda žalingas poveikis žmogui.; pvz dūmais teršiamas oras 24. Bendrosios paklausos struktūra. Vartojimas ir jo funkcija. Polinkis vartoti.. Taupymas. Polinkis taupyti. Taupymo funkcija. Bendroji paklausa (AD) – tai visos visuomenės išlaidos šalyje per tam tikrą laikotarpį galutinėms prekėms bei paslaugoms įsigyti. AD struktūrą sudaro keturių ekonominių sektorių išlaidos įsigyjant prekes ir paslaugas. NX – grynasis eksportas I – investicijos C – vartojimas G – valstybes išlaidos AD=G+C+I+NX Y=G+C+I+NX BNP=Y=BVP Kai Y=BNP, grynosios pajamos iš užsienio yra įskaičiuojamos į NX elementą, kai Y=BVP – neįtraukiamos. Bendrosios paklausos kitimą lemia šie veiksniai; 1. Palūkanų efektas – didėjant kainų lygiui palūkanų norma kyla, kreditas brangsta, todėl mažėja vartojimas ir ypatingai investicijos. 2. Turto efektas – tai piniginių santaupų nuvertėjimas kylant bendrajam kainų lygiui. 3. Importo poveikis kylant kainom, importas didėja, grynasis eksportas mažėja, todėl bendroji paklausa mažėja. Didėjant kainų lygiui, o kitoms sąlygoms nesikeičiant, bendrosios paklausos kiekis mažėja. Kiti veiksniai, įtakojantys bendrąją paklausą skirstomi taip; 1. Namų ūkio vartojimo išlaidų pasikeitimo. Juos sąlygoja: vartotojo gerovė,vartotojo lūkesčiai, vartotojo įsiskolinimas, mokesčiai. 2. Investicinių išlaidų pasikeitimai: palūkanų normos, pelno iš investicijų lūkesčiai, verslo mokesčiai, technologijos tobulinimas, perteklinių gamybinių pajamų lygis. 3. Valstybės išlaidų pasikeitimai, padarius išlaidų AD didėja. 4. Grynojo eksporto ir išlaidų pasikeitimai. Grynąjį eksportą keičia: kitų šalių nacionalinės pajamos, valiutų kursai. Namų ūkio sektoriaus paklausa prekėms ir paslaugoms vadinama vartojimo paklausa. JI sudaro didžiausią AD dalį. Namų ūkio vartojimo paklausą lemia grynosios pajamos (GP). GP=AP-Td Grynosios pajamos suskyla į: vartojimą ir taupymą. Taupymas (S)– tai grynųjų pajamų dalis liekanti atmetus vartojimo išlaidas. S=GP-C Vartojimas ir taupymas yra du tarpusavyje susiję elementai. Vartojimo paklausą apibūdina vartojimo f-ja. Vartojimo f-ja tai vartojimo išlaidų ir grynųjų pajamų santykis. Vartojimo f-jos grafikas tiese. C=f(NI). Kiekvienas vartojimo tiesės taškas rodo visuminio vartojimo priklausomybę nuo asmeninių pajamų: vartojimas auga didėjant pajamoms. Tiesė prasideda ne koordinačių susikirtimo taške, nes vartojimui gali būti panaudotos santaupos. Atkarpa AB vadinama autonominiu vartojimu – t.y. vartojimas galimas ir tada, kai pajamos lygios nuliui (tik tam tikrą laiką) Vartojimo f-ją apibūdina MPC koeficientas, rodantis vartojimo prieaugio santykį su disponuojamų pajamų prieaugiu. MPC= C / NI Taupymo f-ja taupymo apimties ir asmeninių pajamų santykis. I=f(NI) Ribinis polinkis taupyti – koeficientas, apskaičiuotas kaip santaupų prieaugio santykis su nacionalinių pajamų prieaugiu. MPS=delta I / delta NI T 25. Pusiausvyros nacionalinis produktas ir jo kitimas. Multiplikatorius. Pusiausvyros nacionalinis produktas – tai toks nacionalinio produkto dydis, kuris yra lygus visuminėms išlaidoms. BNP pusiausvyros būseną galima nustatyti dviem būdais: I. Būsenos nustatymas AD (paklausos) grafike. AD=C+I Tiesė AD parodo norą pirkti, o pusiaukampinė – norą parduoti. Šių tiesių susikirtimo taškas E yra pusiausvyros taškas. Čia matome, kad į kairę nuo pusiausvyros taško yra paklausos perteklius ir į dešinę nuo t.E yra pasiūlos perteklius. Ye’ yra potencialaus produkto sukūrimo sąlyga. Kuo toliau į kairę nuo Ye’ nutolęs Ye tuo didesnis nedarbas šalyje. II. Nustatymas pagal investicijų ir taupymo grafikus. I-investicijos; S-taupymas Mes žinome, kad S=Y-C ir I=Y-C, taigi S=I. Tokiu atveju modelyje susidaro pusiausvyra. Į kairę nuo taško Ye investicijos yra didesnės už vartojimą – namų ūkiai vartoja daugiau , taigi paklausa prekėms didėja. Į dešinę nuo pusiausvyros taško Ye taupymas yra didesnis už investicijas, taigi mažiau perkama prekių. Pusiausvyros nacionalinis produktas padidėja visuminėms išlaidoms išaugus ir sumažėja – sumažėjus. Multiplikatorius – tai koeficientas, parodantis nacionalinio produkto pokyčio ir bendrųjų išlaidų elemento pokyčio santykį. Investicijų multiplikatorius (mi)skaičiuojamas kaip pusiausvyros nacionalinio produkto pokyčio santykis su visuminių išlaidų pakitimu: mi = delta NI / delta I Mult. reikšme visada didesne už vienetą. MPC rodo kokia kiekvieno papildomo dalis skiriama vartojimui. MPC reikšmė svyruoja tarp 1 ir 0 . Jei MPC yra didelis tai didelis pajamų augimas lemia didelį vartojimo augimą ir multiplikatoriaus reikšmė bus didesnė. Jei MPC mažas tai multiplikatorius taip pat mažas. Multiplikatoriaus esmė yra tai, kad investicijų padidėjimas sukelia grandininę reakciją pasireiškiančią papildomų pajamų bei vartojimo išlaidų didėjimu. m= 1/ (1-MPC)=1-MPS Multiplikatoriaus veikimo vaizdavimas grafiškai: Multiplikatoriaus ypatybes: 1. Jo poveikis pasireiškia tik per tam tikrą laiką. 2. Jo poveikis ekonomikoje susidaro tiktai esant nepanaudotiems ištekliams. Jei tokių išteklių nėra tai NP ir produkto didėjimas bus infliacinis t.y. didės kainų sąskaita. 26. Trumpojo ir ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreive. AD ir AS pusiausvyra. Recesinis ir infliacinis tarpsnis. Bendroji pasiūla (AS)– tai prekių ir paslaugų visuma, kuri gali būti pateikta rinkai esant tam tikroms vidutinėms kainoms. Nuožulni AS yra būdinga tik trumpuoju laikotarpiu arba esant ekonomikos nuosmukiui. Ilguoju laikotarpiu pasiekus potencialaus produkto lygį AS staigiai kyla į viršų.Ilguoju laikotarpiu gamybos veiksnių kainų augimas ir produkcijos kainų didėjimas vyksta vienodais tempais. Jei AS vertikali, tai reiškia kad gamybos apimtis priklauso nuo S sąlygų, o AD lemia kainų lygį. Jei AS juda į dešinę, tai ji didėja AS’>AS AS kitimą trumpuoju laikotarpiu sąlygoja tokie veiksniai, tai: 1. Gamybos kaštų kitimas – svarbiausia darbo užmokestis. Jei jis didėja, tai gamybos kaštai irgi didėja. AS tiesė juda į kairę ir mažėja. Jei P nekinta, tai įmonės yra linkę mažinti gamybos apimtį, jei P didėja, - išlaikyti pradinę gamybos apimtį. 2. Darbo našumo kitimas . Jei našumas didėja, tai mažinami gamybos kaštai, jei užmokestis nekinta, arba palaikomi stabilūs produkcijos vieneto kaštai, tai darbo užmokestis didėja, AS tiesė juda į dešinę – į padėtį AS’. Kainų lygiui nekintant į rinką yra pateikiama daugiau produkcijos, arba tiek pat produkcijos pateikiama aukštesnėmis kainomis AS kinta ilguoju laikotarpiu kai: 1. Didinami gamybos veiksniai – darbo, žemės , kapitalo 2. Tobulinamos technologijos. Pusiausvyra – tai ekonomikos būklė, kai rinkos jėgos atsveria viena kitą ir nekyla jokių tendencijų kokiems nors procesams ekonomikoje keistis. Pusiausvyros taške paklausa AD lygi pasiūlai AS. 27. Fiskalinės politikos esmė ir tikslai. Valstybės pajamos ir išlaidos. Vyriausybės sektoriaus poveikis vartojimo išlaidoms. Vyriausybė, dalyvaudama ūkinėje veikloje gauna pajamas ir išlaidas. Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti žymimos raide G. Šis dydis didina visuminę paklausą. Taigi: AD=C+I+G Vyriausybės pajamų šaltinis – mokesčiai, kuriuos moka namų ūkiai ir firmos. Valstybė, reguliuodama visuminę paklausą, naudojasi biudžetu. Tokia politika vadinama fiskaline . Fiskalinė politika įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų ir sumokamų mokesčių apimtį. Iždo politika – tai vyriausybės išlaidų mokesčių naudojimas reguliuojant bendrąją paklausą AD. Pagrindinės iždo politikos priemonės yra:  Mokesčiai  Vyriausybės išlaidos  Transferiniai mokėjimai. Yra skiriamos trys iždo politikos kryptys: 1. Stabilizuojanti iždo politika – tai vyr pajamų ir išlaidų panaudojimas Ye sušvelninti; 2. Valstybės biudžeto politika – tai biudžeto panaudojimas AD reguliavimui. Kai pajamos> už išlaidas ura perteklinis biudž; kai pajamos<už išlaidas –deficitinis ir kai pajamos lygios išlaidoms – subalansuotas biudž. 3. Valstybės skolos politika – tai valstybės vertyb pop panaudojimas reguliuojant bendrąją paklausą. Vyriausybės pajamas gauna per mokesčius – tiesioginius (pajamų, draudimo…) ir netiesioginius(nustatomi konkrečiai prekei ar paslaugai) Vyriausybės pinigus išleidžia per tiesiogines (nacionalinė gynyba, švietimas…) ir netiesiogines (tai vyriausybės mokami transferiniai išmokėjimai) išlaidas. Vyriausybės poveikis vartojimo išlaidoms yra dvejopas: 1. Vyriausybės sektoriaus išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška ir tiesioginė AD paklausos dalis (G) 2. Vyriausybės sektorius AD veikia ir netiesiogiai dviem būdais keisdamas namų ūkio vartojimo išlaidas.  Vyriausybė apmokestina namų ūkius pajamų mokesčiais  Ji moka asmenims ir šeimoms transferinius mokėjimus. Įvertinant šį netiesioginį valstybės poveikį namų ūkio vartojimui yra naudojama grynieji mokesčiai – tai skirtumas tarp namų ūkių mokamų tiesioginių mokesčių ir jų gaunamus transferinius mokėjimus. NT=Td-Ti NT kinta proporcingai Y NT=t x Y, kai t – grynųjų mokesčių norma GP=Y-t x Y=Y(1-t) Ši lygybė rodo, kad namų ūkiai dalį pajamų GP mokesčių forma sumoka valstybei. Mokesčių įvedimas pakeičia vartojimo funkciją. C=a+MPC(Y(1-t)) MPC’= MPC(1-t), kai MPC’ yra ribinio polinkio vartoti koeficientas esant mokesčiams. Šiuo atveju ribinio polinkio vartoti koeficientas mažėja mokesčių dydžiu. Esant mokesčiams ribinio polinkio vartoti koeficientas mažėja mokesčių dydžiu. Esant mokesčiams vartojimo funkcija nusileidžia žemyn - tampa nuožulnesne. 28. Vyriausybės išlaidų poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui. Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje įsigydama tam tikras prekes ir paslaugas. Šios išlaidos didina visuminę paklausą dydžiu G (žiūr.f-lę): AD=C+I+G Toliau aptarsiu vyriausybės išlaidų poveikį kai nėra mokesčių (t =0) Grafike pavaizduotas tiesės AD poslinkis į padėtį AD’ , taigi susidaro naujas pusiausvyros produktas E’. Čia būdingas multiplikacijos efektas - t.y. pusiausvyros NP padidėja daugiau nei išauga vyriausybės išlaidos (T.Y. delta Y daugiau uz delta G). Vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą ir nacionalines pajamas ir sukelia antrinių vartojimo išlaidų augimo grandinėlę. Dėl to visuminė paklausa ir produkto apimtys didėja. Taigi: M=1/(1-MPC)=1/MPS Išvada: Didėjant vyriausybės išlaidoms, didėja visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas, o vyriausybės išlaidoms mažėjant visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas mažėja. 29. Fiskalinės (iždo) politikos priemonių naudojimas. Nediskretinė fiskalinė politika: savaiminiai stabilizatoriai. Jei ekonomikai būdingas nuosmukis vyriausybė įgyvendina skatinančią politiką. Ji apima:  Vyriausybės išlaidų didinimą  Mokesčių mažinimą  Abiejų išvardintų priemonių derinimą Pasekmės-biudžeto deficito augimas. Deficitas paprastai dengiamas paskolomis iš šalies gyventojų arba kuria naujus pinigus. Šie veiksmai gali paskatinti spartų kainų augimą šalyje. Manoma, kad deficito finansavimas kuriant naujus pinigus daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai. Jei ekonomika yra pakilimo fazėja t.y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendina stabdančią fiskalinę politiką t.y. vyriausybė: mažina išlaidas, didina mokesčius, arba derina abi šias priemones. Tokios politikos pasekmė – biudžeto pertekliaus atsiradimas. Šis perteklius gali būti naudojams valstybės skolai padengti arba išimtas iš apyvartos. Savaiminiai stabilizatoriai – tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina visuminę paklausą, kai ekonomikoje nuosmukis, ir pristabdo visuminės paklausos augimą., kai ekonomika kyla. Pagrindiniai sav stab yra mokesčiai ir transferiniai mokėjimai. Mokesčių apimtis auga didėjant nacionaliniam produktui. Transferinių mokėjimų dydis keičiasi priešinga linkme – kai ekonomika pakilimo stadijoje jis mažėja. Kai ekonomikoje pakilimas, auga nacionalinės pajamos, mokesčių įplaukos į biudžetą didėja automatiškai. Biudžeto deficitas mažėja ir susidaro perteklius. Kai ek nuosmukis, mokesčių įplaukos automatiškai mažėja, tai sustabdo visuminės paklausos mažėjimą ir sušvelnina nuosmukį. Savaiminių stabilizatorių pranašumas lyginant su diskretine fiskaline politika yra tas, kad jie veikia savaime, nepriimant vyriausybei išankstinių sprendimų. Tačiau jie negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros produkto pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominius svyravimus. 30. Pinigų kilmė ir funkcijos. Šiuolaikiniai pinigai ir jų kiekis (MI, MII, MIII). Pinigų pasiūla ir paklausa. Paklausa ir palūkanų norma. Pinigai – tai visa tai, kas atlieka mainų, taupymo bei mokėjimo priemonės funkcijas. Pinigai atsirado plėtojantis mainams. Prieš jų atsiradimą jų vietą užėmė prekės:gyvuliai, kailiai, grūdai… Plėtojant prekių mainams vis labiau išryškėjo tokių pinigų trūkumai. Dėl to vieta buvo užleista tauriesiems metalams. Pinigai buvo kalami iš aukso , sidabro. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant Tano dinastijai maždaug VII-Xa. Po I pas karo visos valstybės perėjo prie popietinių pinigų. Pinigų funkcijos: 1.Mainų priemonė. Tai priemonė kurios dėka vyksta prekių mainai, tarpininkaujant pinigams. Pinigai reikalingi kaip priemonė prekėms įsigyti. 2.Prekių apskaitos f-ja: Pinigai kaip apskaitos vienetas – tai toks vienetas kuriuo nustatomos kainos ir vedama apskaita. 3. Taupymo kaupimo f-ja: Pinigai likvidūs, lengvai pakeičiami į kitas turto formas, dėl to jie labai tinka taupymui. Šią f-ją pinigai atlieka gerai tuo atveju jei jų perkamoji galia yra pakankamai stabili. Pinigai visomis formomis esantys šalyje vienu metu sudaro pinigų pasiūlą, kuri svarbi dėl šių priežasčių: 1. Ji vaidina svarbų vaidmenį šalies ekonomikoje. Nuo pinigų kiekio priklauso šalies gamybos apimties pokyčiai bei kainų lygis 2. Šiuolaikinių pinigų kiekį valstybė gali lengvai keisti. I. Pinigai siaurąja prasme: M 1– tai grynieji pinigai + pareikalavimo/ čekiniai indėliai. Pareikalavimo indėliai – einamosios sąskaitos. Joms būdinga: nenurodomas terminas, nėra palūkanų, išrašomi čekiai. Čekis- raštiškas nurodymas bankui pervesti pinigus į kito asmens sąskaitą ar juos II. M2 – pinigai siaurąja prasme – į jį įeina pinigų elementai sudarantys M1 ir kai kurie pusiau pinigų elementai. M2=M1+taup. Indel + smulkūs term indel. Taupomasis indėlis – neribotam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią mokamos palūkanos. Jie negali būti naudojami kiap mokėjimo ar mainų priemonė, todėl laikomi pusiau pinigais. Lengvai perkeliami į čekinius indėlius. Terminuotas indėlis – nustatytam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią mokamos didesnės palūkanos. Jie nenaudojami kaip mokėjimo priemonė, likvidumas dar mažesnis, tai potencialūs pinigai. III. Netikri pinigai, pusiau pinigai. M3=M2+stambus terminuoti ind. IV. Likvidus aktyvai. L= M3 + valstyb vertb popier Pinigų paklausa – tai paklausa realių pinigų kiekiui, t.y. nominaliems pinigams kurių kiekį nusako kainų lygis. Pinigų paklausą sudaro: 1. Paklausa pinigams kaip turtui arba aktyvams MDa 2. Pinigų paklausos reikalingos sandėriams sudaryti MDt. MD = MDa + MDt Pusiausvyra pinigų rinkoje - situacija, kai paklausa realiųjų pinigų kiekiui yra lygi pasiūlos kiekiui. CB , reguliuodamas pinigų pasiūlą, veikia palūkanų normą. Jei palūkanų norma arba alternatyviniai pinigų laikymo kaštai (r) didėja, atsiranda žemesnė paklausa realių pinigų kiekiui. Tai parodyta grafike. Pinigų paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taškas E parodo pusiausvyrą pinigų rinkoje, kuri galima esant palūkanų normai “ro”. Žemyn nuo pusiausvyros taško E yra paklausos pinigams perteklius, - tai atstumasAB. 31.Bankų atsiradimas ir jų funkcijos. Būtino rezervo principas.Pinigų pasiūlos plėtimasmažinimas. Pinigų multiplikatorius. Bankų pradžia 2000m. pr. Kr. Bankininkystės operacijas atlikdavo bažnyčios, šventyklos. Pirmieji šiuolaikinių bankų prototipai atsirado XIIa. Š.Italijoje, Lombardijoje. Pirmieji bankai, įsteigti valstybinės valdžios įstatymais, buvo tik XV a. Pirmasis Lietuvos bankas buvo įkurtas 1872m. t.y.” Vilniaus akcinis žemės” bankas. Bankai atsirado tais laikais, kai pinigų vaidmenį atliko brangieji metalai. Pirmieji bankininkai buvo viduramžių auksakaliai. Kaip išsivystė bankai: 1. Auksakaliai už mokestį priimdavo saugoti brangenybes, o už jas išduodavo kvitą. Plečiantis mainams, auksakaliui patikėdavo ir pinigus. Taigi, mokėjimo funkciją atliko ir brang. metalų pinigai ir kvitai. 2. Pastebėjus, kad palikto aukso vienu metu neatsiima, auksakaliai tam tikrą dalį pradėjo skolinti pirkliams ir iš to papildomai užsidirbti. Toliau sekė ilga bankų raidos istorija. Šiuolaikinių bankų sistema yra sudėtinga, jie klasifikuojami įvairiais požiūriais. pvz. pagal geografinį požiūrį: šalies vidiniai, regioniniai, tarptautiniai; funkciniu požiūriu: pramonės, žemės ūkio; pagal nuosavybę: valstybiniai, privatūs, mišrūs; pagal veiklos pobūdį: I. Centrinis bankas Jis atlieka kitų bankų priežiūros f-ijas, leidžia į apyvartą pinigus, nustato valiutos kursą… II.Kom. bankas Tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įm, besiverčianti indėlių priėmimu ir paskolų teikimu… III. Parabankai Tai nebankinės kredito institucijos kurios atlieka specifines f-ijas, pvz. Kredito sąjungos, lombardai, taupymo ir paskolų asociacijas, lizingo formos. Bankų saugumą užtikrina būtinieji rezervai. Būtinasis rezervas- tam tikra neterminuotų indėlių dalis, kurią bankas turi laikyti atsargoje. Dabar jų dydį reglamentuoja įstatymai, anksčiau nusistatydavo pats bankas. 10% R=Rbūt./Dnet. R- rezervo norma Rbūt- būtinieji rezervai Dnet- depozitai Pats bankas gali tik padidinti R dydį, bet sumažinti - ne. Teikdami paskolas bankai kuria pinigus. Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo Rbūt normos (ir daugybės kitų aplinkybių). Kuo ta norma mažesnė, tuo bankai gali teikti daugiau paskolų. Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo to ar nagrinėjamas atskiras bankas, ar visa bankų sistema . 1. Atskiras KB gali suteikti ribotą kiekį paskolų, t.y. tiek, kiek turi Rpertekl. 2. Visi KB gali teikti paskolas didindami perteklinius rezervus. Pinigų kūrimo galimybės tuo atveju yra didesnės. Išduota paskola grįžta indėlio pavidalu į tą patį ar į kitus bankus. Kiek vienas bankas praranda, tiek kitas gauna . Multiplikatorius rodo teorišką, potencialiai galimą pinigų panaudojimą, tačiau faktiškai pinigų kiekis gali didėti ir mažiau , nei apskaičiuotas remiantis multiplikatoriumi. Paskolos gavėjas išleidžia tik dalį pinigų. Tuomet tikrasis pinigų multiplikatorius bus mažesnis nei apskaičiuotas pagal formulę. Nustatyta , kad mM1 dydis priklauso nuo gyventojų polinkio laikyti pinigu sbanke. mM1=N+1/N+R N-gyventojų gryn. pinigų dalis bendrame gryn. pinigų kiekyje. R- būtinų rezervų norma. 32. CB ir jo funkcijos.Pinigų pasiūlos kontroles bei reguliavimo budai. Monetarine politika:esme ir tikslai CB yra svarbiausias kiekvienos šalies bankas. Paprastai valstybės turi vieną CB (išimtis: JAV, kur CB funkcijas atlieka FRS( federalinė rezervų sistema, kurią sudaro 12 bankų). 1. CB skirtingai nuo KB nėra pelno siekianti įmonė, kurios tikslas yra pinigų pasiūlos reguliavimas. 2. CB negali būti pavaldus vyriausybei. Jo administraciją skiria valstybinė valdžia, kuri nustato ir jo nepriklausomumo ribas. 3. CB turi išimtinę pinigų emisijos teisę, t.y. leidžia į apyvartą pinigus. Pinigu emisija yra atskirta nuo vyriausybės. 4. CB kaupia ir valdo užsienio valiutos aukso atsargas, vadovauja valiutos kurso nustatymui. 5. CB yra bankų bankas, o tai reiškia, kad jo klientai yra KB ir vyriausybė, komerciniai bankai CB-ke laiko dalį ar visus būtinuosius rezervus. 6. Vyriausybė gali skolintis iš CB, kai formuojamas biudžeto deficitas. CB neprivalo skolinti vyriausybei. 7. CB kontroliuoja KB - ų veiklą. Be tiesioginės kontrolės yra taikomas ir moralinis įtikinėjimas. Kontrolės tikslas – apsaugoti bankus nuo bankroto. CB turi būti pasirengęs padėti KB. CB savo tikslus įgyvendina formuodamas tam tikrą pinigų politiką, kuri įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą ir netiesiogiai palūkanų normos dydį. Pinigų pasiūla (MS) susideda iš dviejų dalių:.standartinių bei bankų sukurtų pinigų. CB tam tikrais būdais gali pakeisti KB-ų pinigų išteklius, o jie gali keisti išduodamas paskolas. Bankai kuria pinigus didindami arba mažindami išduodamų paskolų apimtį, o tai tiesiogiai veikia šalies pinigų pasiūlą. Svarbiausi budai naudojami M pasiūlai reguliuoti: 1.CB nustato minimalų būtinojo rezervo dydį, kurį KB visada gali padidinti bet negali sumažinti. Bankai didina būtinuosius rezervus, kai laukiama indėlių atsiėmimo. Jei CB šią normą didina, tai bankai gali teikti mažiau paskolų ir pinigų pasiūla gali sumažėti, tačiau CB to dažnai nedaro. Ji išlaikoma pakankamai stabili ilgo laikotarpio metu. Todėl šios priemonės poveikis yra antraeilis. 2. Veiksmai atviroje rinkoje. Esmė – vyriausybės vertybinių pop. pirkimas/pardavimas atviroje rinkoje.  jei CB nusprendžia pinigų pasiūlą didinti, tuomet jis perka vertybinius popierius, o kiti subjektai gauna pinigus. Atsiranda galimybė teikti daugiau paskolų.  jei pinigų pasiūla per didelė, tai CB parduoda vertybinius popierius ir sumažėjus pinigų kiekiui, teikia mažiau paskolų. 3. CB teikiamos paskolos KB. CB gali teikti KB paskolas imdamas palūkanas, vad. diskonto norma, kuri dažnai viršija rinkos palūkanų normą, del to KB ne visada gali ta paskola pasinaudoti, be to CB tu paskolų gali ir nesuteikti. Jei CB didina diskonto normą, tuomet KB mažiau skolinasi ir mažiau teikia paskolų kitiems. Dėl to pinigų pasiūla šalyje gali mažėti. CB paskolos sudaro nedidelę dalį ir neturi įtakos rinkos palūkanų normai. Pinigu politika – tai bendros makroekonominės politikos priemonė kontroliuojama pinigų sistemos įstaigų, kuria siejama įgyvendinti vyriausybės ekonominius tikslus, darant įtaką pinigų kiekiui ir palūkanų normai. CB didina pinigų pasiūlą. Tai sąlygoja pusiausvyros palūkanų normos sumažėjimą, palūkanų sumažėjimas skatina investicijų augimą . Sumažėję palūkanos sąlygoja AD elementų didėjimą. Investicijų augimas skatina AD didėjimą, o AD didėjimas sąlygoja pusiausvyros nacionalinio produkto Ye didėjimą. CB vykdo monetarinę kontrolę – t.y. pagrindinis jo tikslas - NP apimties didinimas, nedarbo ir infliacijos mažinimas. 33. Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos. Nedarbo rūšys. Natūralus nedarbo lygis. Nedarbo mažinimo politika. Visi šalies gyventojai skirstomi i dvi dalis: iki 14m. ir nuo 14m. bei vyresni Suaugę gyventojai skirstomi: darbo jėga ir neaktyvus gyventojai. Darbo jėgai priskiriami tie žmones, kurie turi sugebėjimą dirbti tai ek., aktyvus suaugę gyv. Darbo jėga-tai visuma fiziniu, protiniu savybių, kurias žmogus paleidžia i apyvarta dirbdamas. Sveiki darbingo amžiaus zm., ir faktiškai dirbantieji nepilnamečiai ir pensininkai priskiriami darbo jėgai.Darbo jėga sudaro dirbantys ir aktyviai darbo ieškantys žmones. Ek., neaktyvus gyv.- tai darbingo amžiaus gyv., ir vyresni kuriu negalima priskirti darbo jėgai. Darbo jega sudaro: 1.užimtieji{faktiškai dirbantys} 2 bedarbiai {darbingo amž., bet neturintys darbo, o aktyviai jo ieškantys} Nedarbo rūšys: 1 Frikcinis nedarbas (Uf)- jo priež. tai paties žm. interesai.Darbas paliekamas dėl iv. asmeniniu priež.Tuo atveju nedarbas yra neišvengiamas ir trunka papratai neilgai, ir laikomas savanorišku. 2 Struktūrinis (Us)-ji sukelia nuolatiniai gamybos struktūros pokyčiai.Jie vyksta dėl mokslo, technologijos pažangos.dėl siu pokyčiu keičiasi darbo rinkos paklausa. Paklausa senoms profesijoms mažėja, o naujoms didėja. Dalies žm. išsilavinimas neatitinka naujose darbo vietose keliamu reikalavimu Jis yra ilgesnes trukmes tačiau yra neišvengiamas. 3 Ciklinis (Uc)- jis kyla dėl gamybos cikliniu svyravimu.Ji sukelia ek., nuosmukis. U (bendras nedarbas)=Uf+Us+Uc Un(Naturalus nedarbas)=Uf+Us Un ribos diskutuotinos tai 5-6%. W-darbo užmokestis L-dirbančiuoju sk. Taškas E -darbo rinkos pusiausvyra. Nedarbo pasiūlos kreivės E ir LF artėja viena prie kitos kai darbo užmokestis didėja. Skirtumas tarp faktiškai užimtų žmonių ir potencialiai galinčių dirbti mažėja. Atkarpa EK parodo natūralaus nedarbo lygį. Kai W did., LD mažėja, o LS didėja. Nedarbo mažinimo būdai. 1.Darbo pasiūlos didinimas Bendras jos bruožas – veikiama į žmogiškuosius poreikius. Yra siūloma: a) Tobulinti informacinę sistemą. Turi būti kaupiama informacija apie laisvas darbo vietas ir darbo ieškančius žmones. b) Numatyti struktūrinius gamybos pokyčius ir bandyti prie jų prisitaikyti. Tai daroma sprendžiant persikvalifikavimo problemas. c) Tobulinti nedarbo pašalpų sistemą. Kartais gali būti siūloma mažinti darbo užmokesčio minimumą. 2. Darbo paklausos didinimas.Yra siūloma: a) valstybė gali padėti silpstančiai ūkio šakai ir tuo būdu išlaikyti darbo vietas; b) vykdydama skatinančią iždo ir pinigų politiką valstybė gali AD padidinti. Gali plėsti darbo vietas valstybiniame sektoriuje, didinti subsidijas privačioms firmoms, daugiau supirkti jų produkcijos. didesnis dėmesys turi būti skiriamas smulkaus verslo plėtojimui; c) gali būti plečiama paslaugų sfera ir darbas namuose; d) įstatymais galima stengtis susilpninti profsąjungų galią. Jos išsireikalauja kad darbo užm. viršytų pusiausvyros lygį, o tai didina nedarbą. 34. Infliacija ir jos formos. Infliacijos priežastys. Infliacija ir nedarbas. Filipso kreivė. Infliacija – pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių kainų kilimu. Tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatinis, besitęsiantis reiškinys, kai kyla bendras visų prekių kainų lygis (kai kurių prekių kainos gali išlikti stabilios) Kai AD did.,tai Y ir P didėja taip pat. Infliacijos formos: Pagal tempus: 1. Šliaužiančioji. Tempai nedideli, bet pastovūs 1-3% per metus, pinigų perkamoji galia išsaugoma 2. Šuoliuojančioji. Tempai aukštesni 30–40% per metus, vyksta staigiai ir užtrunka ilgai. 3.Hiperinfliacija. Tempai labai dideli – 50% per mėn. Pinigų spausdinimo kaštai gali labai išaugti, o jų perkamoji galia gali nukristi žemiau už jų gamybai sunaudotą popieriaus vertę. Šios vertės sumažėjimas gali būti išmatuotas kainų pokyčiu. Infliacijos priežastys skirstomos į dvi grupes. 1. Paklausos infliacija – tai AD didėjimo sukelta infl. Kol gamybinių išteklių pakanka, tol Y gali būti didinama nekeliant kainų. Kai gamyba veikia visu pajėgumu, didėjant AD, neišvengiamai kyla Y ir P. Taškas E : pageidautina ek. pusiausvyra. Tarkim, kad AD didėja, tai didėja Y ir P susidaro naujas pus t. E1. AD didėjimo ir infliacijos priežastys: a) Šiuolaikiniai neturintys savo vertės pinigai įgalina lengvai padidinti jų kiekį. Infliacija atsiranda tuomet, kai jų kiekis didėja greičiau nei nacionalinės pajamos(Y). b) Deficitiniai valstybių biudžetai. Deficitui dengti yra imamos paskolos, didinami mokesčiai ir papildoma pinigų emisija. Jei biudž deficitas formuojamas ilgai tai sunku skolintis pinigus, o mokesčių didinimas susijęs su ilgalaike jų bengimo tradicija, taigi vienintelis deficito vengimo šaltinis – M emisija. Įvairių ūkio subjektų požiūriu tai reiškia infl. mokestį, o valstybės požiūriu - pajamas. 2. Šiuo atveju infliaciją sukelia AS mažėjimas. Mažėjant AS, mažėja ir Y. Sumažėjus AS, ilgalaikė pusiausvyra sutrinka ir ši kreivė persikelia į kairę. Kai AS sumažėja, Y sumažėja, o P padidėja. AS mažėjimas susijęs su kaštų didėjimu. Visi veiksniai, kurie didina kaštus, kelia ir kainas. Pinigai atlieka pasyvų vaidmenį t.y. prisiderina prie Kainu kilimo,kuri sukelia kitos priežastys. Pagr. priežastys, sukeliančios kaštų infl: 1. Gamtos sąl. pablogėjimas, stichinės nelaimės, epidemijos. 2. Žaliavų ir energijos kainų padidėjimas. 3. DU padidėjimas. Jį didinti reikalauja profsąjungos, kai tikimasi, kad kitais metais infl tempai bus didesni. 4. Neefektyvi gamyba. 5. Muito mokesčiai. Ryšius tarp nedarbo ir infliacijos išnagrinėjo Filipsas. Jis įrodė, kad infl glaudžiai susijusi su nedarbu, o šią nepriklausomybę. Esant mažam nedarbui infliaciją būna aukšta ir atvirkščiai.
Ekonomika  Paruoštukės   (275,41 kB)
FINANSŲ VALDYMO FUNKCIJOS: 1)investavimo sprendimai 2)finansavimo sprendimai 3)veiklos sprendimai. FINANSŲ VALDYMO UŽDAVINIAI IR TIKSLAS: 1) tinkamai investuoti turimas lėšas 2) tinkamai parinkti lėšų šaltinius 3)efektyviaii/ tinkamai naudoti turimus išteklius. Visai tai galima apibrėžti kaip savininkų kapitalo pelningumo vertės maksimizavimą. FINANSŲ VALDYMO IR ANALIZĖS BENDRA APLINKA: verslo aplinka, duomenys, analizės metodai ir įrankiai( investavimo efektyvumas, fianansavimo efektyvumas, veiklos efektyvumas), rezultatai, sukurta verslo vertė. Balansas (trumpalaikis turtas+ ilgalaikis turtas+kitas turtas= visas turtas) Pinigų srautų ataskaita. Investicijos į ilgalaikį ir trumpalaikį turtą (žinoma išskyrus grynus pinigus) mažina pinigų srautą; likviduojamas turtas didina pinigų srautą. Pelno ir nuostolio ataskaita (pardavimai- padruotų prekių savikaina-veiklos sąnaudos-finansinės sąnaudos-mokesčiai=grynasis pelnas) Teigiamas veiklos rezultatas (pelnas) didina pinigų srautą; nuostolinga viekla pinigų srautą mažina. Tinigų srautas koreguojamas įvertinant įvairias nepinigines sąnaudas ar pajamas (pvz.nusidėvejimas). Balansas (įsispareigojimai ir savininkų nuosavybė) (turmpalaikiai įsipareigojimai + ilgalaikiai įsipareigojimai + savininkų nuosavybė = visi įsipareigojimai ir savininkų nuosavybė.) Pelno paskirstyo ataskaita. (nepaskirstytasis pelnas metų pr. + grynasis pelnas+dividendai = nepaskirstytasis pelnas).Trumpalaikės ar ilgalaikės paskolos didina pinigų srautą. Dividendai ar grąžinamos paskolos pinigų srautą mažina. Finansinė analizės tikslas – įvertinti bendrovės finansinę būklę., t.y. nustatyti kaip sėkmingai bendrovė vykdo ūkinę, investicinę ir finansinę veiklą siekdama maksimalaus nuosavo kapitalo pelningumo. Finansinių rodiklių grupės:*likvidumo rodikliai, pinigu srauto rodikliai *ūkinės veiklos efektyvumo rodikliai *nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų struktūros rodikliai, finansinis svertas, mokumas *peningumo rodikliai *augimo rodikliai *rinkos rodikliai. 1.Likvidumo rodikliai.parodo įmonės sugebėjimą padengti trumpalaikius įsipareigojimus kurių trukmė yra iki vienerių metų. 1.1. bendrasis likvidumo rodiklis. Bendrasis mokumo rodiklis parodo kiek kartų įmonės trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus.pakankamai aukštas,kad bendrovė padengtų trumpalaikius įsipareigojimus, tačiau ne pernelyg aukštas. Bendrovė turi turėti jos veiklos pobūdį atitinkančią apyvartinio kapitalo struktūrą, t.y. aukštas rodiklis rodo tinkamai neišnaudotus finansinius išteklius, blogai surenkamas prekybos skolas ar dideles atsargas. Bendrasis likv. rodikl=trumpalaik.turt / trumpalaik.įsipareig. 1.2. skubaus likvidumo rodiklis. Parodo kiek kiek kartų įmonės trumpalaikis turtas atėmus atsargas viršija trumaplaikius įsipareigojimus. Skubaus likv.rod=trump turt-atsargos/trump įsip. 1.3. grynųjų pinigų rodikl. Yra patogus jei yra abejojama ar bendrovė pajėgs surinkti pirkėjų skolas. Gryn.pigin.rod.=pinigai+ trumpalaik. vertyb.popier./trump.įsipar. 1.4.grynasis apyvart.kapitalas. rodo, kokia suma trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareig. Grynasis apyv. kapit=trump.turt.- trump.įsip. 1.5.gryn.apyvart.kapitalo ir turto santykis. Lyginant su grynuoju apyvartiniu kapitalu, išreikštu absoliučia suma, šis rodiklis patogus tuo,kad leidžia palyginti įvairaus dydžio įmones. 2.pinigų srauto (gaunamo iš bendrovės ūkinės veiklos) rodikliai. Parodo įmonės sugebėjimą generuoti pinigų srautus; pinigų srautų analizė paprastai objektyviau atspindi įmonės likvidumą nei analizuojant kiek pinigų įmonė turėjo metų (ataskaitinio laikotarpio) pabaigoje. 2.1. pinigų srauto ir grynojo pelno santykis. Dėl nusidėvėjimo sąnaudų pinigų srauto santykis paprastai būna >1. pinigų srauto ir pelno santykis=veiklos pinigų srautas/ pelnas. 2.2.pinigų srauto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis. Parodo kiek kartų įmonės pinigų srautas gali padengti trumpalaikius įsipareigojimus. Pinig.sraut.ir trump.įsip.santyk=veiklos pinigų srautas/ trumpalaikiai įsipareigojimai 2.3.palūkanų dengimo rodiklis.parodo kiek kartų įmonė gali padengti palūkanas, mokamas už kreditorinį įsipareigojimą. Palūkanų dengimo rodiklis=veiklos pinigų srautas+palūkanos+ mokesčiai/palūkanos 2.4.pinigų srauto pakankamumo rodiklis. Ilgalaikėje perspektyvoje pajamos iš ūkinės veiklos turi padengti įmonės investicinius ir finansinius poreikius. Pinigų srauto pakankamumo rodiklis=veiklos pinigų srautas/ ilgalaikio turto įsigyjimas+ ilgalaikių skolų dengimas+ dividendai 3.turto valdymo efektyvumo. Veiklos rodikliai parodo kaip efektyviai įmonė valdo savo turimą trumpalaikį ir ilgalaikį turtą. 3.1.atsargų apyvartumas/ atsargų apyvartumas dienomis. Parodo kiek kartų per metus įmonė realizuoja savo atsargas arba per kiek dienų (vidutiniškai) įmonė realizuoja atsargas. atsargų apyvartumas=pardavimai/atsargos; atsarg.apyv.= parduotų prekių savikaina/ atsargos; atsarg.apyvart.= atsargos / (pardavimai / 360). 3.2. gautinų sumų apyvartumas/ GS apyvartumas dienomis. Parodo kiek kartų per metus įmonė likviduoja pirkėjų įsiskolinimą, arba per kiek dienų (vidutiniškai) pirkėjai padengia įsiskolinimą. GSA=pardavimai/gautinos sumos; GSA= gautinos sumos/pardavimai/365; 3.3.ilgalaikio turto apyvartumas. Parodo kiek litų pardavimų sukuria įmonė panaudodama vieną ilgalaikio turto litą. ITA= pardavimai/ ilgalaikis turtas. 3.4.viso turto apyvartumas. Parodo kiek litų pardavimų sukuria panaudodama visą turimą turtą. VTA=pardavimai/visas turtas. 4. pelningumo rodikliai. 4.1. bendrasis pelningumas. Parodo įmonės ūkinės veiklos pelningumą. BP=bendrasis pelnas /pardavimai; BP=pardavimai – parduotų prekių savikaina/ pardavimai. 4.2.veiklos pelningumas. Parodo kaip įmonė kontroliuoja veiklos sąnaudas. VP=veiklos pelnas/ pardavimai. 4.3. grynasis pelningumas. Parodo kiek pelno tenka vienam pardavimų litui. GP=grynasis pelnas/ pardavimai. 4.4. turto pelningumas (grąža). Parodo kiek grynojo pelno įmonė uždirba panaudodama vieną turto litą. TP=grynasis pelnas/ turtas. 4.5. nuosavo kapitalo pelningumas (grąža) (ROE). Parodo, kiek litų grynojo pelno tenka vienam nuosavybės litui. NKP= grynasis pelnas/ nuosavas kapitalas=(grynasis pelnas/pardavimai)*(pardavimai/ turtas)*(turtas/nuosavas kapitalas) 5. nuosavybės struktūros rodikliai.( skolų valdymo. *ar bendrovė turi tinkamą skolų nuosavo kapitalo santykį ir kodėl tai yra svarbu? *naudojant skolintą kapitalą galima padidinti nuosavo kapitalo pelningumą, tačiau taip pat auga bedrovės rizika- kreditoriai įgyja pirmumo teisę į uždirbtus pinigus. Tai dažnai vadinama finansiniu svertu. 5.1. turto ir nuosavo kapitalo santykis. Parodo kiek turto tenka vienam nuosavo kapitalo litui. TNKS=turtas/nuosavas kapitalas. 5.2. skolų ir turto santykis ( arba skolų rodiklis). Parodo kiek skolų tenka vienam įmonės litui. STS=skolos/turtas; trump.STS = trump.skol./ turtas; Ilg.STS=Ilgalaikės skolos/turtas. turtas= skolintas kapitalas+ nuosavas kapitalas NUOSAVO KAPITALO IR TURTO SANTYKIS-parodo kiek kapitalo tenka vienam įmonės turto litui. nuosavo kapitalo ir turto santykis=nusavas kapitalas / turtas. SKOLŲ- NUOSAVO KAPITALO SANTYKIS (Debt-Eguity Ratio). Parodo kiek skolų tenka vienam savininkų nuosavybės litui. skolų nuosavo kapitalo santykis=skolos/ nuosavas kapitlas. ĮMONĖS MOKUMAS - Erwardo Altmano Z įverčio modelis (1960)Z=0,717(x1)+0,847(X2) +3,11(x3)+0,420(x4)+0,998(x5) X1 parodo įmonės likvidumą. įmonės turinčios likvidumo problemų, turi didesnę tikimybę tapti nemokiomis, bankrutuoti. X1=grynasis apyvartinis kapitals/ visas turtas X2 rodiklis bus mažas bendrovėse, kuiros eilę metų dirbo nuostolingai ir nesugebėjo sukaupti rezervų(papildomo kapitalo) X2=nepaskirstytas pelnas/ visas turtas X3parodo įmonės pelningumą prieš palūkanas ir mokesčius (EBIT) jei šis rodiklis mažas, bendrovės nesugeba pelningai dirbti ir jos nemokumo tikimybė didėja X3=įm.pelningumas prieš mokesčius ir palūkanas (EBIT)/visas turtas X4kuo rodiklis mažesnis, tuo daugiau įsiskolinimų turi bendrovė, yuo didesnė bankroto tikimybė. X4=savinikų nuosavybė/ visi įsipareigojimai X5rodiklis bus mažas, jei bendrovė nesugeba efektyviai panaudoti turimo turto. X5= pardavimai/ visas turtas. jei Z<1,2- bendrovei gresia bankrotas; 1,2<Z<2,9- "pilka" zona; Z>2,9 viskas puiku 6. AUGIMO RODIKLIAI Parodo kaip per tam tikrą laikotarpį kito įm.turtas , įsipareigojimai, pardavimai ar pelnas. 6.1 PARDAVIMŲ AUGIMO R.parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įmonės pardavimai PAR =grynasis pelas(metų pb)- pardavimai(metų pr.)/ pardavimai(metų pr.) 6.2 Grynojo pelno augimo rodiklis R. parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įm.turimas turtas. GPAR= grynasis pelas(metų pb)- grynasis pelnas(metų pr.)/ grynasis pelnas(metų pr.) 6.3 Pelno tenkančio akcijai (EPS) augimo rodiklis EPSaugimo rodiklis =EPS(metų pb)-EPS(metų pr)/ EPS(metų pr) 6.4 Turto augimo rodiklis parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įmonės turimas turtas TAR =turtas(m pb)- turtas (m pr)/ turtas (m pr) 6.5 Nuosavo kapitalo augimo rodiklis parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įmonės nuosavas kapitalas NKAR=nuosavas kapitalas (m pb)-nuosavas kapitalas (m pr)/ nuosavas kapitalas (m pr) 6.6 Skolų augimo rodiklis - parodo kaip per atsaskaitinį laikotarpį kito įmonės skolintas kapitalas SAR=skolos(m pb)-skolos(m pr)/ skolos (m pr) trumplaikių SAR =trum.skolos(m pb)- trump.skolos(m pr)/ trump.skolos (m pr) ilgalaikių(tas pats kaip su trumpalaikėm- atsibodo jau rašyt). VERSLO SVERTAS operating leveragre-OL) verslo rizika- bendrovės pelno iki mokesčių ir finansinių (palūkanų) sąnaudų kaitumas (EBIT kaitumas). finansinės rizika- bendrovės pelno iki mokesčių (EBT) kaitumas. veiklos svertas (DOL)rodo, kiek kartų pakis bendrovės pelnas prieš mokesčius ir palūkanas (EBIT), pasikeitus bendrovės pardavimam, ir yra svarbus bendrovės pelno jautrumo bendrovės pardavimams rodiklis. veiklos svertas priklauso nuo fiksuotų bendrovės sąnaudų. (VRIEDAS ČIA KAŽKOS, BYBĮ DĖJAU ANT TOKIO MOKSLO). jei bendrovės turi aukštą OL (didelius fiksuotus kaštus ir mažus kintamus kaštus), augant pardavimams jos pelnas auga greitai, tačiau taip pat greitai auga jos nuostoliai jei pardavimai mažėja. jei bendrovės turi žemą OL (mažus fiksuotus kaštus ir mažus kintamus kaštus), augant pardavimams jos pelnas augalėtai, tačiau taip pat ji patiria mažesnius nuostoliusjei pardavimai mažėja. kredito rizika- investicinės obligacijos, spekuliacinės obligacijos. 7. RINKOS RODIKLIAI parodo kaip bendrovęs ( jos akcijas) vertina investitoriai. 7.1 Kapitalizacija - tai suma, kurią investuotojas turėtų sumokėti, norėdamas rinkoje įsigyti įmonę konkrečiu laiko momentu. kapitalizaciaj =akcijų skaičius*akcijos rinkos kaina 7.2 Pelnas tenkantis vienai akcijai (EPS) PTA= grynasis pelnas- privel.akc.div./ akcijų skaičius- priv.akc.skaičius 7.3 Dividendas tenkantis vienai akcijai DPS=dividentai-priv.akc.div./ akcijų skaičius- priv.akc.sk. 7.4 Kainos ir pelno akcijai santykis (P-E) parodo, kiek unvestuotoja moka už vieną įmonės pelno litą. paprastai investuotokai moka didsenę kainą už akcijos tokiso įmonės, kurios pelnas turi tendenciją didėti. P-E =akcijos rinkos kaina/ pelnas tenkantis akcijai 7.5 Akcijos buhalterinė vertė parodo buhalterinę(teorinę) paprastosios akcijso vertę.ABV=nuosavas kapitalas/ akcijų skaičius 7.6 Kainos ir buhalterinės vertės santykis (P-B) parodo kiek investuotojas moka už vieną turto litą, kurį jis teoriškai gautų įmonei likviduojant. P-B akcijos rinkos kaina/ akcijos buhalterinės vertė 7.7 Dividendų pajėgingumas (grąža) dividentinį pajamingumą lyginant su bankų depozotu ar vyriausybės obligacijų palūkanomis, galima įvertinti investicijos į akcijas einamąjį pelningumą. DP= dividentas tenkantis akcijai/ akcijos rinkos kaina. 7.8 Dividendų mokėjimo koeficientas parodo kokia įmonės pelno dalis skiriama išmokėti akcininkams dividentais. DMK = dividentas tenkantis akcijai/ pelnas tenkantis akcijai. FIKSUORŲ PAJAMŲ VERTYBINIAI POPIERIAI obligacijos- skolos vertybiniai popieriai, kuriuos išleidusi institucija (valtybės, savivaldybė ar bendrovės) įsipareigoja mokėti nustatyto dydžio palūkanas ir atėjus obligacijos išpirkimo terminui grąžinti paskolintą sumą- obligacijos nominalią vertę. pagrindinės obligacijų charakteristikos: • nominali vertė • išpirkimoterminas arba data; • kupono palūkanų norma. papildomos charakteristikos: • konvertavimas; • išpirkimas prieš terminą. OBLIGACIJŲ RŪŠYS pagal mokeėjimus obligacijos gali būti skirstomos - nulinio kupono diskontuotos obligacijos-emisijos metu pardudodamos už kainą, kuri yra gerokai mažesnė nei jų nominali vertė. šios oblogacijos nemoka periodinių kupono mokėjimų; atėjus išpirkimo terminui gauna vienkartinį mokėjimą, kurį sudaro paskolinta suma ir per obligacijos gyvavimo laikotarpį sukauptos palūkanos. - paprastosios(kupono) obligacijos- emisijos metu parduodamos už nominalią vertę(arba kainą artimą nominaliai vertei). paprastos obligacijos periodiškai(paprastai kas pusmetį) moka kupono mokėjimus, o atėjus išpirkimo terminui, išperkamos už nominalią vertę. - paskolą amortizuojančios oblogacijos- palūkanos ir paskolinta suma grąžinamos dalimis, t.y.investitorius gauna vienodo dydžio pariodinius mokėjimus. - neterminuotos obligacijos(konsolės)-neišperkamos, palūkanos mokamos vienodais laiko tarpais. taip pat gali būti skirstomos: - emitenta-valstybės, savivaldybių, bendrovių; - išpirkimo terminą-trumpalaikės, vidutinio termino, ilgalaikės; ragantijas- užtikrintos turtu(hipotetinės obligacijos), neužtikrintos turtu. PAPRASTŲJŲ OBLIGACIJŲ VERTĖS NUSTATYAMAS diskontuotų pinigų srautų metodas + obligacijos vertė lygi kupono mokėjimų (aniuteto) ir obligacijos nominalo gauto obligacijos išpirkimo metu (paprastaisiais mokėjimais)esamai vertei. + Vertė = kuponų mokėjimųPV(anuiteto)+obligacijų niminalo PV (oaorastasis pinigų srautas). + kai dikonto norma lygi obligacijos kupono palūkanų normai, obligacijos vertė lygi jos nominaliai vertei. + kai diskonto norma yra didesne nei abligacijos kupono palūkanų norma, obligacijos vertė mažesnė nei jos nominali vertė. + kai diskonto norma yra mažesnė nei oblogacijos kupono palūkanų norma, obligacijos vertė mažesnė nei jos nominali vertė. + artėjant obligacijos išpirkimo terminui, jos vertė artėja prie nominalios vertės;išpirkimo metu lygi nominaliai vertei. + obligacijos vertė ir palūkanų(diskonto)norma atvirkščiai proprcingi dydžiai: augant diskonto normai obligacijos vertė mažėja ir atvirkščiai. kodėl obligacijos kaina ir palūkanų norma (pelningumas) yra atvirkščiai proporcingi dydžiai? emisijos metu obligacijų kupono norma prilyginama palūkanų normai (atsižvelgiant į obligacijos kredito riziką) ir ji parduodama už kainą labai artimą jos nominaliai vertei. rinkos palūkanų normai svyruojant, išleistųobligacijų kupono norma pasidaro atitinkamai mažesnės arba didesnė už rinkos palūkanų normą. obligacijos kupono normai tapus mažesnei nei rinkos palūkanų norma, obligacijos kaina taip pat sumažėja, kad jos pelningumas atitiktų aukštesnę rinkos palūkanų normą: 1. rinkos palūkanų normai kylant, apyvartoje esančių obligacijų kainos krenta tol, kol šių obligacijų pelningumas padidėja iki išaugusio naujų obligacijų amisinių pelningumo. 2. rinkso palūkanų normai mažėjant, apyvartoje esančių obligacijų kainos kyla tol, kol šių obligacijų pelningumas sumažėja iki sumažėjusio naujai laidžiamų obligacijų pelningumo. OBLIGACIJŲ PENINGUMAS (YIELD) obligacijų pelningumas tai palūkanų norma, kurią jūs faktiškai uždirbate į obligaciją; pelningumas priklauso nuo kainos, kurią jūs mokate pirkdami obligaciją bei (kupono) palūkanų kurias jūs gaunate: - einamasis pelningumas (current yield) ie=kupono palūkanos (metinės)/ obligacijos kainos - pelningumas iki išsipirkimo (yield to Maturity) skaičiuojant pelningumą iki išsipirkimo įvertinami visi kupono mokėjimai, bei obligacijos padidėjimas (jei obligacija buvo pirkta už kainą mažesnę nei jos nominali vertė,) arba sumažėjimas (jei obligacija buvo pirkta už kainą didesnę nei jos nominali vertė) skaičiuojants pelningumą iki išpirkimo, daroma prielaida, kad oblogacija bus laikoma iki jos išpirkimo ir visi gauti kupono mokėjimai bus perinvestuoti su palūkanų normą lygią pelningumui iki išpirkimo. jei obligacija bus parduota anksčiau išpirkimo termino ir kupono mokėjimai bus perinvestuoti su palūkanų norma kuri bus didesnės ar mažesnė iki išpirkimo investitoriaus faktinis pelningumas kirsis nuo laukiamo pelningumo iki išpirkimo. • apytikrė palningumo reikšmė (neberašiau, nes čia irgi nesamonė) OBLIGACIJOS TERMINAS IR PELNINGUMAS Obligacijos į rinkos palūkanų pokyčius reaguoja nevienodai. Kuo ilgesnis obligacijos terminas, tuo didesnė tikimybė, kad laikui bėgant rinkos palūkanų normos svyravimui bus didesni, todėl investitoriai reikalauja didesnio atlygio už papildomą riziką. Palūkanų normos kreivė gali būti kylanti, lygi arba krintanti. Iždo vekselių pelningumo pagrindinės charakteristikos: pavadinimas, kupono palūkanų norma, išpirkimo terminas. Pelningumas: einamasis pelningumas(Interest Yield) ir pilnas arba išpirkimo termino pelningumas(Redemption Yield) AKCIJŲ/BENDROVĖS VERTĖS NUSTATYMAS.. Diskontuotų pinigų srautų metodo Problemos: 1. Būsimi pinigų srautai nėra žinomi iš anksto, 2. akcija yra nuosavybės vertybinis popierius, todėl investicijos trukmė yra begalinė, 3. diskonto norma nėra aiški. Vertė = ∑CFt / (1+r)t. Akcinio kapitalo vertinimo modelis(FCFE). Bendrovės vertė randama bendrovei tenkantį pinigų srautą, t.y. pinigų srautą, kuris lieka padengus visas veiklos sąnaudas ir mokesčius, tačiau prieš mokant palūkanas, diskontuojant bendrovės kapitalo kaina. Vertė = ∑CFt tenkantys akcininkams/ (1+ke)t Dividendų diskontavimo modelis(DDM) yar specialus akcinio kapitalo vertės nustatymo atvejis. Bendrovės vertinimo modelis (FCFF) Vertė = ∑CFt tenkantys bendrovei/(1+bendrovės kapitalo kaina) P.S. suma tei čia visos dalybos. Bendrovės vertė randama bendrovei tenkantį pinigų srautą, t.y. pinigų srautą, kuris lieka padengus visas veiklos sąnaudas ir mokesčius, tačiau prieš mokant palūkanas, diskontuojant bendrovės kapitalo kaina. GRYNASIS PINIGŲ SRAUTAS. Akcininkams tenkantis pinigų srautas: dividendai+akcijos likutinė(išpirkimo) vertė. ARBA grynasis pelnas+nusidėvėjimas-kapitalo sąnaudos(investicijos) * (1-D/E) + (grynasis apyvartinio kapitalo pokytis) * (1-D/E). Bendrovei tenkantis grynasis pinigų srautas: EBIT+Nusidėvėjimas-Kapitalo sąnaudos(investicijos)+Grynasis apyvartinio kapitalo pokytis. LAUKIAMAS AUGIMAS. Gali būti stabilus, spartus augimas bei pereinamasis laikotarpis tarp jų. Kurį augimo modelį pasirinkti? Augimo modelis tinka jei bendrovės pinigų srautas yra teigiamas. 1. Pastovaus augimo modelį renkamės, jei bendrovės augimas atitinka (+-1-2%) ūkio augimą. 2. Dviejų stadijų (spartaus augimas→stabilaus augimo) modelį renkamės, jei bendrovės augimo sparta yra aukštesnė nei vidutinė (pastovus +≈8%); 3. trijų stadijų (spartus augimas→pereinamasis laikotarpis→stabilus augimas) renkamės, jei bendrovės augimo sparta yra labai didelė (pastovus+daugiau nei ≈8%). MODELIO PARINKIMAS DIVIDENDŲ DISKONTAVIMO MODELIS Nulinio augimo modelis: bendrovė akcininkams išmoka visą pelną nepalikdama lėšų investicijoms; Privilegijuotosios akcijos. Pastovaus augimo modelis: bendrovės augimas yra pastovus (vidutinis) ir atitinka ūkio augimą; dividendai atitinka FCFE; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovus dviejų stadijų modelis: bendrovės augimas spartus (aukštesnis nei vidutinis); dividendai atitinka FCFE; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovaus trijų stadijų modelis: bendrovė auga ypač sparčiai; dividendai atitinka FCFE; finansinis svertas yra pastovus. AKCININKŲ KAPITALO VERTINIMO MODELIS – FCFE Pastovaus augimo modelis: bendrovės augimas yra pastovus ir atitinka ūkio augimą; dividendai neatitinka FCFE arba bendrovė nemoka dividendų; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovus dviejų stadijų modelis: bendrovės augimas spartus (aukštesnis nei vidutinis); dividendai neatitinka FCFE arba bendrovė nemoka dividendų; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovaus trijų stadijų modelis: bendrovė auga ypač sparčiai; dividendai neatitinka FCFE arba bendrovė nemoka dividendų; finansinis svertas yra pastovus. BENDROVĖS VERTINIMO MODELIS Pastovaus augimo modelis: bendrovės augimas yra pastovus ir atitinka ūkio augimą; finansinis svertas yra nepastovus (aukštas ir tikėtina kad ateityje keisis). Nepastovus dviejų stadijų modelis: bendrovės augimas spartus (aukštesnis nei vidutinis); finansinis svertas yra nepastovus (aukštas ir tikėtina kad ateityje keisis). Nepastovaus trijų stadijų modelis: bendrovė auga ypač sparčiai; finansinis svertas yra nepastovus (aukštas ir tikėtina kad ateityje keisis). DIVIDENDŲ DISKONTAVIMO MODELIS Nulinio dividendų augimo modelis Bendrovė akcininkams moka vienodo dydžio dividendus, t.y. D0=D1=Dn=D∞. Tuomet mes gauname begalinį mokėjimų srautą – perpetuitetą. Pastovaus dividendų augimo modelis Bendrovės dividendai kiekvienais metais auga pastoviu dydžiu g, t.y. D1=D0(1+g); D2=D1(1+g)… Nepastovaus (2 – stadijų arba n – stadijų) dividendų augimo modelis Akcijos vertę sudaro pinigų srautų gautų per įvairaus dividendų augimo etapus esamoji vertė. RIZIKA IR PELNINGUMAS Kadangi finansiniai ištekliai yra riboti, už galimybę jais naudotis mokame tam tikrą kainą (palūkanas). Kuo didesnis būsimo pinigų srauto neapibrėžtumas tuo didesnio atlyginimo reikalaujame. Investuotojo pageidaujama pelno norma=Nerizikingos investicijos pelningumas (RF)+Rizikos preidas (RP). VIDURKIO VARIACIJOS METODAS Rizika apibrėžiama kaip laukiamo ir faktinio pelningumo neatitikimas, t.y. faktinis investicijos pelningumas gali būti mažesnis (arba didesnis) nei laukiamas pelningumas. Apie investicijos rizikingumą galima spręsti pagal jos pelningumo tikimybių skirstinį. RIZIKA IR PELNINGUMAS Kadangi finansiniai ištekliai yra riboti, už galimybe jais pasinaudoti mokame tam tikrą kainą (palūkanas); Kuo didesnis būsimo pinigų srauto neapibrėžtumas tuo didesnio atlygio reikalaujame. Investuotojo pageidaujama pelno norma (diskonto norma) = Nerizikingos investicijos pelningumas (RF) + Rizikos priedas (RP) Kaip apibrėžti ir išmatuoti riziką? Kaip apskaičiuoti rizikos priedą? Rizika ne tik pavojus, bet ir galimybė. VIDURKIO – VARIACIJOS METODAS Rizika apibrėžiama kaip laukiamo ir faktinio pelningumo neatitikimas, t.y. faktinis investicijos pelningumas gali būti mažesnis (arba didesnis) nei laukiamas pelningumas. Apie investicijos rizikingumą galima spręsti pagal jos pelningumo tikimybių skirstinį. Pelningumas (laukiama vertė) Skirstinio laukiama vertė-labiausiai tikėtinas įvertis. Normaliojo skirstinio laikiama vertė lygi aritmetiniam vidurkiui Dispersija ir vidutinis kvadratinis nukrypimas (SD) Dispersija ir SD parodo atsitikitinio dydžio reikšmių išsibarstymą apie laukiamą vertę – kuo išsibarstymas didesnis tuo didesnė rizika. Dažniausiai mes turime praėjusių laikotarpių duomenis ir nežinome tikimybių. Tuomet darome prielaidą, kad kiekviena reikšmė (įvykis) vienodai tikėtinas ir jo tikimybė yra 1/N arba 1/(N-1) Variacijos koeficientas parodo kiek rizikos tenka vienam pelno vienetui. CV=σR/E(R) Išvados Variacija (dispersija arba kvadratinis nukrypimas) parodo bendrą vertybinio popieriaus riziką (total risk). Matuojant bendrą vertybinio popieriaus riziką neatsižvelgiama į galimybę sumažinti riziką diversifikuojant investicijų portfelį. PORTFELIO RIZIKA IR PELNINGUMAS Portfelio pelningumas Laukiamas portfelio pelningumas lygus jį sudarančių investicijų pelningumų svertiniam vidurkiui. Portfelio rizika nėra lygi jį sudarančių investicijų kvadratinių nukrypimų svertiniam vidurkiui. Portfelio rizika priklauso tiek nuo jį sudarančių vertybinių popierių rizikos, tiek nuo to kaip šių vertybinių popierių pelningumai tarpusavyje kinta laikui bėgant (koreliuoja ar ne koreliuoja). Cov ij – kovariacijos koeficientas KAPITALO VERTINIMO MODELIS (CAPM - The Capital Asset Pricing Model) arba RINKOS MODELIS Pagrindinės prielaidos - Variacija (dispersija, standartinis nuokrypis) kaip rizikos matas; - Teigia, kad dalies rizikos (variacijos) galima išvengti diversifikuojant investicijų portfelį, ir tik ta rizikos dalis kurios negalima išvengti yra atlyginama investitoriui; - Nediversifikuojamai (sisteminei) rizikai matuoti naudojamas Beta koeficientas; normalizuotas beta koef. = 1; - Beta koef. ir laukiamos pelno normos ryšys išreiškiamas: Laukiama pelno norma (diskonto norma) = Nerizikingos investicijos pelningumas (RF) Beta * Rinkos rizikos priedas(Rm) Diversifikavimas ir rizikos tipai Visą riziką pagal jos šaltinius galime skirstyti į riziką kuri yra būdinga konkrečiai bendrovei (Bendrovės arba nesisteminga rizika) ir riziką kuri yra būdinga visoms bendrovėms (rinkos arba sisteminga rizika), t.y. Visa rizika = Diversifikuojama rizika + Nediversifikuojama rizika, arba Visa rizika = Bendrovės rizika + Rinkos rizika, arba Visa rizika = Nesisteminga rizika + Sisteminga rizika. Rizikos tipai: - Produkto rizika - rizika, kad produkto pinigų srautai bus mažesni nei buvo tikimasi) - Konkurencijos rizika - rizika, kad bendrovės pinigų srautai dėl konkurencijos bus mažesni nei buvo tikimasi - Kredito (nemokumo) rizika – rizika, kad bendrovė nesugebės padengti įsipareigojimų; - Ūkio šakos rizika – rizika budinga tam tikrai ūkio šakai (streikai; aplinkos apsauga) - Valiutos rizika, šalies rizika – rizika susijusi su valiutų kurso svyravimu - Rinkos rizika – makroekonominiai veiksniai (ūkio ciklas, palūkanos, infliacija) Nesisteminga, rizika gali būti sumažinta arba visai eliminuota didinant investicijų į skirtingas bendroves skaičių (diversifikuojant). Sistemingos rizikos išvengti nepavyksta. Tai galima pagrįsti ekonomiškai arba statistiškai. Didinant investicijų skaičių, kiekvienos investicijos poveikis (teigiamas arba neigiamas) portfelio pelningumui arba rizikai bus vis mažesnis; Atskirų investicijų poveikis portfelio pelningumui gali būti tiek teigiamas tiek neigiamas. Augant portfelyje esančių investicijų skaičiui šis poveikis mažės (t.y. kiekvienai investicijai kurios pelningumas bus mažesnis nei buvo tikėtasi atsiras investicija, kurios pelningumas bus didesnis nei buvo tikėtasi). Kadangi nesistemingos rizikos galima išvengti investuojant į gerai diversifikuotą portfelį, investitoriui atlyginama tik sisteminga rizika (CAPM prielaida) CAPM - reikalingi duomenys *Nerizikingos investicijos pelningumas *Rizikos priedas; *Beta. Beta Daroma prielaida, kad investicijos (akcijos) pelningumas priklauso nuo veiksnių kurie įtakoja visų rinkoje esančių akcijų pelningumą, t.y. akcijos pelningumas gali būti išreikštas kaip šio veiksnio (ar veiksnių) funkcija Parastai beta gaunamas skaičiuojant akcijos pelningumo (Rij) ir rinkos (rinkos indekso) (Rmj) regresijos koeficientus, t.y. sprendžiant regresijos lygtį: SISTEMINGA (RINKOS) IR NESISTEMINGA (BENDROVĖS) RIZIKA Riziką galima išskirstyti: rinkos (sistemingą) riziką ; unikalią bendrovės (nesistemingą) riziką Determinacijos koeficientas R2 parodo kokia variacijos dalis tenkanti priklausomam kintamajam gali būti paaiškinta nepriklausomajo kintamojo variacija. INVESTAVIMO SPRENDIMAI (Kapitalo biudžetavimas) • Atsipirkimo laikotarpio metodas – Skaičiuojame per kiek laiko atsipirks (sugrįš) projektas pradinės išlaidos Sprendimo taisyklė: Projektą priimame jei atsiperka per nustatytą laiko tarpą. Privalumai: *Paprasta apskaičiuoti ir suprasti; *Atspindi faktą, kad tolimoje ateityje gauti pinigų srautai yra labiau neapibrėžti; *Prioritetą teikia projektams, kurie pasižymi likvidumu. Trūkumai: *Ignoruoja pinigų laiko vertę; *Ignoruoja pinigų srautus gautus po atsipirkimo laikotarpio; *Reikalauja pasirinkti atsipirkimo laikotarpį (priimant sprendimą); *Nepalankiai vertina projektus atsiperkančius per ilgą laiko tarpą. *Projekto NPV gali būti neigiama!!! • Diskontuotas atsipirkimo laikotarpio metodas – apskaičiuojame pinigų srautų esamą vertę ir tuomet žiūrime per kiek laiko atsiperka projektas. Sprendimo taisyklė: Projektą priimame jei atsiperka per nustatytą laiko tarpą. Privalumai: *Įvertina pinigų vertę. • Grynosios esamosios vertės metodas (NPV) – NVP tai projekto rinkos vertės ir jo sąnaudų skirtumas. Trys žingsniai: 1) Prognozuojame būsimus pinigų srautus; 2) Atsižvelgdami į projekto riziką apskaičiuojame reikalaujamą pelno normą; 3) Diskontuojame pinigų srautus ir atimame projekto pradines sąnaudas. Sprendimo priėmimo taisyklė: Jei NPV > 0 - projektą priimame; Jei NPV < 0 - atmetame; Jei NPV= 0 - (priimame arba atmetame) • Vidinės pelno normos metodas (IRR) – IRR tai pelningumas kuriam esant projekto NVP lygi nuliui. Sprendimo priėmimo taisyklė: Jei IRR > r - projektą priimame; Jei IRR < r - atmetame; Jei IRR= r - (priimame arba atmetame); r – reikalaujama pelno norma arba kapitalo kaina (Ke, Kd arba WACC). Privalumai (lyginanat su NVP) *Projekto pelningumas yra suprantamas ir patrauklus) rodiklis(jį mėgsta vadovai, jis suprantamas žmonėms nežinantiems projekto detalių); *Jei projekto IRR pakankamai didelė, reikalaujamos pelno normos galima neskaičiuoti (o ją apskaičiuoti nėra paprasta). Trūkumai (lyginanat su NVP) *Sudėtinga apskaičiuoti; *Jei susiduriame su neįprastais pinigų srautais (ženklas kinta daugiau nei kartą, lygtis turi daugiau nei vieną spr.) *Neįvertina projekto mąsto. • Pelningumo indeksas (PI) PI = visų būsimų srautų esamoji vertė/Investicijų vertė Sprendimo priėmimo taisyklė Jei PI>1 projektą priimame; Jei PI<1 projektą atmetame. Jei PI=1 indiferentiški Privalumų nebuvo rasta Trūkumas tik vienas-neįvertina projekto mąato. TARPUSAVYJE NESUDERINAMI IR NEPRIKLAUSOMI PROJEKTAI • Jei galime priimti (tikslinga priimti ) tik vieną iš kelių projektų – tokie projektai vadinami tarpusavyje nesuderinamais (pvz. sprendimas statyti tiltą ar pirkti keltus; sprendimas statyti skirtingo pajėgumo gamyklas ar įsigyti apskaitos sistemą ir pan.) Sprendimo priėmimo taisyklė: Projektus ranguojame (t.y. nustatome prioritetus pagal pasirinktus kriterijus, dažniausiai NPV) ir priimame geriausią. • Jei sprendimas įgyvendinti ar atmesti projektą neįtakoja sprendimo priimti ar įgyvendinti kitą projektą, tokie projektai vadinami nepriklausomais.
Apskaita  Paruoštukės   (33,24 kB)
Globalizacija yra fundamentalus procesas, keičiantis pasaulio politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą. Šis terminas iki šiol nėra tiksliai apibrėžtas ir skirtinguose šaltiniuose pateikiami skirtingi šios sąvokos apibrėžimai. Žodis „globalizacija“ naudojamas apibrėžti įvairiausius informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint galvoje didėjančią ūkių ir visuomenių integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius.
Politologija  Referatai   (14 psl., 25,92 kB)
Plečiantis pasaulyje ekonomikai ir jos santykiams tarp įvairių valstybių, atsirado tarptautinė prekyba. Daugiau nei prieš 200 metų A. Smitas padarė išvadą, kad tarptautiniai prekių mainai yra visų šalių didesnio turto šaltinis. Tarptautinė prekyba sudaro galimybes plėtoti specializaciją ir panaudoti šalių ekonominius išteklius. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.
Komunikacijos  Referatai   (12 psl., 18,36 kB)
Teisės istorija
2009-12-06
Teisės, užsienio teisės istorijos pagrindai, ruošiantis egzaminams.
Teisė  Paruoštukės   (7 psl., 100,41 kB)
Ekonomikos „kardiograma“ - nenutrūkstanti sinusiodė. Kiekviena jos viršūnė reiškia ekonomikos perkaitimą, kitais žodžiais tariant, didesnę arba mažesnę finansinę krizę. Dažniausiai krizė, arba „besiformuojantis burbulas“ prasideda kokiame nors sektoriuje, iš pradžių paliesdamas tik tiesiogiai susietas sritis, o paskui apimdamas visą šalies, regiono ar pasaulio ekonomiką. „Burbulas“ investicijų pasaulyje suprantamas kaip skirtumas tarp turto, įskaitant vertybinius popierius, kainos ir fundamentale analize pagrįstos jo vertės.
Psichologija  Referatai   (14 psl., 49,17 kB)
Makroekonomika
2009-11-01
SVARBIAUSIOS MIKROEKONOMIKOS PROBLEMOS. MAKROEKONOMIKOS RODIKLIAI. EKONOMIKOS PUSIAUSVYROS PAGRINDAI. VYRIAUSYBĖS IR TARPTAUTINIŲ EKONOMINIŲ RYŠIŲ ĮTAKA EKONOMIKOS PUSIAUSVYRAI.
Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (14 psl., 32,82 kB)
Mokėjimo sąlygos nurodo: kada pardavėjas praranda nuosavybės teisę į parduodamas prekes; kada pardavėjas praranda prekių kontrolę; laiką ir būdą, kada ir kaip bus apmokėta už parduotas prekes. Mokėjimo sąlygos importuotojų ir eksportuotojų požiūriu yra skirtingos. Mokėjimo priemonės: čekis (čekių rekvizitai, čekių indosavimas, mokėjimais privačiais čekiais, mokėjimas banko trata), vekselis, tarptautinio mokėjimo pavedimai.
Finansai  Pateiktys   (80 psl., 34,39 kB)
Išankstinis mokėjimas. Avansinis mokėjimas. Mokėjimas tiekiant. Mokėjimas atvira sąskaita. Išankstinis mokėjimas reiškia visos sutartyje numatytos sumos sumokėjimą prieš gaunant prekes. Avansinis mokėjimas reiškia sutartyje numatytos sumos dalies sumokėjimą prieš gaunant prekes. Mokėjimo tiekiant sąlyga - prekė perduodama tik už ją sumokėjus. Esant mokėjimui atvira sąskaita, eksportuotojas išsiunčia prekes bei sąskaitą-faktūrą pirkėjui prieš apmokėjimą.
Finansai  Pateiktys   (39 psl., 16,35 kB)
Tarptautinio verslo formos: prekių importas ir eksportas, paslaugų eksportas ir importas, veiklos realizavimas užsienyje (draudimo, bankinių operacijų atlikimas, projektavimas, konstravimas administravimas), užsienio aktyvų naudojimas (firmos ženklas, autorinės teisės, licenzijos), investicinė veikla(tiesioginės investicijos, portfelinės investicijos). Prekyba funkcine prasme – tai ūkinių gėrybių mainai tarp ūkio subjektų. Prekyba institucine prasme – tai institucijos (prekybos įmonės, prekybos organizacijos), kurių ūkinė veikla išimtinai ar iš esmės yra prekyba funkcine prasme. Šios įmonės įsigyja prekes tam, kad jas vėl parduotų.
Ekonomika  Pateiktys   (46 psl., 53,09 kB)
Tarptautinės prekybos metodai. Tarptautinės prekybos operacijos per tarpininkus. Tarptautinės prekybos tarpininkavimo įmonės. Tarptautinės prekybos operacijos biržose. Tarptautinės prekybos operacijos aukcionuose. Tarptautinės prekybos konkursai. Prekybos tarpininkai - fiziniai ir juridiniai asmenys, nepriklausomi nei nuo vartotojo, nei nuo gamintojo. Prekybos tarpininkais gali būti įmonės, atskiri fiziniai asmenys. Tarpininkavimo nauda – pelnas, gaunamas dėl pirkimo ir pardavimo kainų skirtumo.
Ekonomika  Pateiktys   (79 psl., 74,11 kB)
Sudarant verslo sandorius tarp skirtingų šalių ekonominių subjektų ar investuojant į kitas šalis, atsiranda rizika, kurios nebūtų, jeigu verslo partneriai veiktų toje pačioje šalyje. Žiūrint į TP procesą galima išskirti du svarbiausius rizikos aspektus: rizika susijusi su pačia eksportuojama preke; rizika susijusi su eksportuojamų prekių apmokėjimu. Kad išvengti rizikos, būtina turėti informaciją apie užsienio šalies verslo situaciją. Tačiau išstudijuoti viso pasaulio kompanijų ir vyriausybių finansinius dokumentus būtų sudėtinga net ir gerai nusimanančiam analitikui. Todėl daugelis investitorių pasikliauja reitingo agentūrų sprendimu.
Ekonomika  Pateiktys   (152 psl., 202,51 kB)
Kas lemia atsiskaitymo būdą tarptautinėje prekyboje? Tarptautinių atsiskaitymų būdai: atsiskaitymai prekėmis ir paslaugomis (priešpriešinė prekyba), atsiskaitymai grynais ir negrynais pinigais. Barterio mainų prekyba. Kompensacinė prekyba. Kompensacinės prekybos rūšys. Priešpriešiniai pirkimai. Tarpinių mainų sandoris. Pramoninė priešpriešinė prekyba.
Ekonomika  Pateiktys   (40 psl., 28,59 kB)
Verslo ekonomika
2009-09-14
Įmonė kaip verslo sistema. Įmonės valdymo pagrindai. Planavimo įmonėje pagrindai. Gamybos proceso organizavimo pagrindai. Verslo ištekliai. Įmonės išlaidos ir skaičiavimas. Įmonės pardavimų pajamos ir pelnas. Pinigų srautų planavimas. Investicijų įvertinimas. Finansinių šaltinių paieška. Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai. Finansavimo šaltinių grupės. Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės. Verslininkų galimybės pasinaudoti ES strukūriniais fondais.
Ekonomika  Konspektai   (47 psl., 363,18 kB)
Kompiuterio sandara, architektūra, rūšys (plačiau apie IBM kartas), pagrindiniai parametrai, istorija. Operacinė sistema WINDOWS 95/98/2000/XP. Jų privalumai. Įėjimas į sistemą. Tinklas. Darbinis stalas DESKTOP. Programos MY COMPUTER, WINDOWS EXPLORER, RECYCLE BIN. Įvairūs programų paleidimo būdai. Programų langai ir jų valdymas. Startinis meniu. Diskai, katalogai, bylos. Naujų kūrimas, senų šalinimas, kopijavimas ir perkėlimas. Bylų paieška. Archyvatoriai. Internetas.Informacijos paieška. Elektroninis paštas. Kompiuterio sandara, architektūra, rūšys (plačiau apie IBM kartas), pagrindiniai parametrai, istorija.
Informatika  Konspektai   (15 psl., 42,06 kB)
Europos sąjungos plėtros tikslai. Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija. Lietuvos ekonomikos plėtros galimybės. Lietuvos ekonomikos vizija. Strateginiai tiksliai. Kas yra ekonomika? Politinės ekonomikos enciklopedija nurodo pačią bendriausią ekonomikos sąvoką. Taigi “ekonomika” turi trejopą prasmę: pirma, ji reiškia tam tikrą žmogiškosios veiklos sritį (liaudies ūkį ar jo dalį); antra,- tos veiklos aspektą ( gamybinių santykių sistemą); trečia,- mokslą, tiriantį tą veiklą. Ekonomika yra ten, kur vyksta ūkinė veikla, t.y. žmonių veikla, grindžiama plačiai suprantamu ekonominiu skaičiavimu.
Ekonomika  Konspektai   (22 psl., 49,27 kB)
Įmonių ekonomika
2009-09-11
Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.
Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)
TE nagrinėja tarptaut ekonominių santykių teorinius pagrindus, aktualiausias šiuolaikinės užsienio prekybos ir tarptaut finansų problemas, ek bei polit tarpusavio sąveiką moderniajame pasaulyje. 7 dešimtm prasidėję pokyčiai sąlygojo susidomėjimą ek ir polit sričių tarpusavio sąveika tarptautiniu lygiu. Tie pokyčiai: Bretton – Woods sistemos žlugimas, naftos kainų kilimas, JAV mokėjimo balanso sunkumai, nedarbo ir infliacijos augimas pagr vakarų industrinėse valstybėse, vakarų pasaulyje iškilo nauji ek galios centrai (V. Europa, Jap., JAV).
Ekonomika  Konspektai   (25 psl., 72,04 kB)
Makroekonomika
2009-09-10
Svarbiausios makroekonomikos problemos. Makroekonomikos rodikliai. Ekonomikos pusiausvyros pagrindai. Bendrosios paklausos ir pasiūlos modelis. Makroekonomikos pusiausvyros ir nepusiausvyros atvejai. Prielaidos ekonomikos pusiausvyrai tirti: vartojimas ir investicijos, jų kitimo padariniai. Vyriausybės ir tarptautinių ekonominių ryšių įtaka ekonomikos pusiausvyrai. Iždo (fiskalinės) politikos teoriniai bruožai. Valstybės biudžiato deficito problema ir valstybės skola bei jos aptarnavimas. Grynojo exporto kitimų įtaka ekonomikos pusiausvyrai.
Ekonomika  Konspektai   (16 psl., 31,31 kB)
Valdymo proceso sudedamųjų dalių tarpusavio ryšiai. Kvalifikacijos aprašas. Darbo aprašymas. Objekto apibūdinimas. Verslo aplinka. Susisiekimas, automobilių stovėjimo vieta. Bendra informacija. Paslaugos verslui . Bendravimo kalbos. Bendros taisyklės. Mokėjimo kortelės. Maitinimas. Apsipirkimas . Sportas. Laisvalaikis, pramogos. Viešbučio BD, pavaizduota E – R diagrama. Horizontalus ir vertikalus darbo pasidalijimas. Vidinė verslo aplinka. Įmonės išorinė aplinka. Organizacijos išorinė aplinka.
Vadyba  Referatai   (10 psl., 91,26 kB)
Makroekonomikos rodikliai. Vartojimas ir taupymas. Investicijos. Atvira ekonomika. Valstybinis sektorius. Valstybės biudžeto deficitas. Valstybės skola. Ūkinės veiklos ciklai. Nedarbas, jo rųšys, pasekmės. Nedarbo mažinimo priemonės. Infliacija, jos atmainos, pasekmės ir priežastys. Ilgojo laikotarpio ekonomikos augimas. Pinigų funkcijos. Pinigų paklausa. Bankų sistema. Pinigų pasiūla ir pinigų politika. IS - LM modelis. MUNDELL - FLEMING modelis (visuomeninė paklausa atviroje ekonomikoje).
Ekonomika  Konspektai   (86 psl., 682,48 kB)
Vadybos pagrindai
2009-09-04
Vadybos samprata ir esmė. Organizacija. Valdymo procesas. Vadybos teorija ir raida. Organizacija ir aplinka. Globalizacija ir valdymas. Organizacijų kūrimas. Plananavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Operacijų valdymas. Valdymo informacinės sistemos. Gamybos valdymas. Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo organizavimas ir valdymas. Finansinių išteklių valdymas. Marketingas. Žmonių išteklių valdymas.
Vadyba  Konspektai   (209 psl., 1,38 MB)
Po 1917m. vasario mėn. Rusijos revoliucijos lietuviai suprato, jog atėjo tinkamas laikas siekti Lietuvos nepriklausomybės. Tuo metu prisijungti Lietuvą pretendavo ne tik Rusija bei Lenkija, bet ir Vokietija, 1915 m. okupavusi visą kraštą. Vokietijos vyriausybė ėmė derėtis su lietuvių politiniais veikėjais, kad Lietuva prisijungtų prie Vokietijos kultūrinės autonomijos teisėmis. Lietuviai siekė, kad Lietuva būtų paskelbta nepriklausoma valstybe, kuri sudarytų sąjungą su Vokietija po to, kai ši Taikos konferencijoje įsipareigos Lietuvą pripažinti ir ginti jos interesus.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 3,45 kB)
Dar vykstant kovoms už laisvę, Lietuvos vyriausybė kėlė uždavinį kaip galima greičiau pakelti kultūros lygį ir paversti Lietuvą vakarietiška valstybe. Pirmiausia susirūpinta švietimu. Jau 1919 metais atsirado 40 vidurinių ir apie 1000 pradžios mokyklų. Jų skaičius palaipsniui vis didėjo. Po 20 metų jau buvo 62 gimnazijos, 27 progimnazijos ir 146 specialiosios vidurinės bei aukštesniosios mokyklos, o pradžios mokyklų – apie 3000. Drauge susirūpinta ir aukštuoju mokslu. 1922 m. vasario 16 d. Kaune atidarytas universitetas, 1930 m. gavęs Vytauto Didžiojo vardą.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,83 kB)
Nors Lietuva carizmo pavergimo metais ūkio ir kultūros lygiu lenkė metropoliją ir dėl to mes istoriografijoje nelaikome savojo krašto kolonija ar pusiau kolonija, tačiau Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė paveldėjo neaukšto gamybos lygio ir labai karo metais nualintą bei išgrobtą dviejų okupantų žemės ūkį ir pramonę.Rusai išsivežė ištisas gamyklas bei kitą turtą atsitraukdami, o vokiečiai ne tik apkrovė didelėmis prievolėmis krašto gamintojus, bet ir grobė viską, kas tik pakliuvo po ranka.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,63 kB)
Prekyboje svarbiausiu Lietuvos rūpesčiu buvo eksporto didinimas, nes nuo to didžia dalimi priklausė ir krašto gerovė. Nauja valstybė stengėsi pasaulio rinkoje su savo prekėmis užimti kiek galima stipresnę padėtį. Todėl prekybą tvarkančios valstybės įstaigos (Užsienio reikalų, Finansų, Žemės ūkio ministerijos) su Prekybos, pramonės ir amatų rūmais stengėsi visais prieinamais būdais supažindinti kitus kraštus su Lietuvos gaminiais. Eksportui skirtos prekės iš Lietuvos dažniausiai buvo išleidžiamos be muito mokesčio.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,78 kB)
Šiuo metu, palyginus su tarpukario laikotarpiu, yra kur kas daugiau tarptautinių organizacijų. Pirmoji Lietuvos Respublika galėjo būti vos keliolikos įvairių tarpvalstybinių organizacijų partnerė (kadangi daugiau jų nė nebuvo), o dabar tokios bendrijos skaičiuojamos šimtais. Tad atgavusi nepriklausomybę Lietuva ne tik atgaivino savo narystę tose tarptautinėse organizacijose, ryšius su kuriomis nutraukė sovietinė okupacija, bet ir užmezgė ryšius su naujomis.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,16 kB)
Apskaita
2009-09-01
Sistemos Balansas 2005 moduliai ir jų charakterizavimas. Klientų kortelės . Prekių kortelės. Pirkimai. Vidinis judėjimas. Pardavimo kainų formavimas. Pardavimo operacija. Fifo likučių analizė Pradiniai likučiai. Ilgalaikis turtas. Balanso ataskaitos Gamyba. Atsiskaitymai. Debetinės/Kreditinės operacijos
Apskaita  Konspektai   (45 psl., 271,41 kB)
Marketingo teorija
2009-08-31
Dabartiniu metu, kai daugelyje išsivysčiusių šalių jau pakankamai sukaupta prekių ir galima gauti kokias nori paslaugas, – reikia turėti tik pinigų. Prieš pradedant gaminti, reikia žinoti, ar pavyks mums tai parduoti, ar mūsų teikiamos paslaugos bus kam nors reikalingos. Taigi pirmiau reikia išspręsti pardavimo problemą, o tik paskui gamybos. Komercinė veikla (plačiąja prasme) svarbi beveik visose ūkio šakose. Tačiau tradiciškai šiai sričiai buvo ir yra priskiriama prekyba, o dabar tai tapo neatskiriama ir gamybos srities dalimi.
Rinkodara  Konspektai   (18 psl., 32,25 kB)
Valstybinio kainų reguliavimo esmė ir metodai. Rinkos pusiausvyros pažeidimai vyriausybei nustatant minimaliąją ir maksimaliąją kainas. Minimalioji kaina ir jos taikymas. Maksimalioji kaina ir jos taikymas. Užsienio šalių valstybinio kainų reguliavimo raida ir ypatumai. Valstybinio kainų reguliavimo problemos Lietuvoje. darbe pateikiama išsami valstybinio kainų reguliavimo įtakos rinkos pusiausvyrai analizė. Teorinėje dalyje atskleidžiamos rinkos valstybinio reguliavimo priežastys ir padariniai, pateikiama grafinė medžiaga, susieta su tiksliais ir aiškiais aprašymais; valstybės kišimosi į rinkos mechanizmą praktinė nauda iliustruojama gausiais pavyzdžiais, pagrindžiančiais šio reguliavimo būtinumą ir išryškinantį jo ydas bei neigiamą įtaką rinkos pusiausvyros susidarymui.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (31 psl., 55,35 kB)
Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų. Tokiu būdu valstybės atsiribojančios nuo globalios ekonomikos tuo pačiu metu lieka pasaulio vystymosi pakraštyje.
Ekonomika  Konspektai   (21 psl., 78,71 kB)
Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinį prekių, paslaugų, darbo jėgos ir technologijos judėjimą; importą ir eksportą; tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licencijų išdavimą ir frančizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkoje arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse; importavimą iš vienos užsienio šalies į kitą vietiniam pardavimui.
Ekonomika  Konspektai   (10 psl., 400,12 kB)
Euras
2009-08-17
Grynieji eurai. Euras Lietuvoje. Euras ir verslas. 1999 m. sausio 1d. Europos Monetarinės Sąjungos (EMS) šalyse, greta šių šalių nacionalinių valiutų, pradėjo cirkuliuoti nauja valiuta – euras. 1998 m. gegužės 2 d. buvo nuspręsta, kad pradinėmis EMS narėmis taps vienuolika valstybių: Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija.
Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 9,13 kB)
Vadyba
2009-08-17
Vadyba - valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metų, o mokyklos - jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas - vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (59 psl., 139,61 kB)
Europos Sąjungos institucijos ir sprendimų priėmimas. ES struktūra. Europos Sąjungos institucijų lentelė. Europos sąjungos institucijos. Europos viršūnių taryba. Taryba. Komisija. Europos Parlamentas. Teisingumo teismas. Audito rūmai. Ombudsmenas. Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. Regionų komitetas. Europos investicijų bankas. Europos centrinis bankas. Pirmos instancijos teismas. Bendrųjų reikalų taryba.
Politologija  Pagalbinė medžiaga   (29 psl., 57,6 kB)
Rusija
2009-08-10
Oficialus pavadinimas - Rusijos Federacija (Rossijskaja Federacija). Senovinis pavadinimas Rusia (Rusj; Rusų žemė - Russkaja Zėmlia: Kijevo Rusia, Mažoji Rusia, Baltoji Rusia) nuo IX a., Rusija (Rossija) nuo XV a., Rusijos imperija 1721-1917; 1917-1991 Rusija dažnai buvo vadinama visa SSRS teritorija. Sostinė - Maskva (Moskva), Rusijos sostinė 1462-1712 ir nuo 1991; 1712-1918 Rusijos sostinė buvo Peterburgas (dabar Sankt Peterburgas); 1922-1991 Maskva buvo SSRS ir Rusijos SFSR sostinė.
Geografija  Konspektai   (9 psl., 31,38 kB)
Forfeitingas
2009-08-06
Forfeitinginiai popieriai. Forfeitingo sandorio sudarymo technika. Sandorio paruošimo etapai. Kredito grąžinimo forfeitoriui užtikrinimo būdai. Dalyvių išlaidos. Pagrindinės forfeitingo operacijų charakteristikos. Naudojama valiuta. Forfeitinginio finansavimo privalumai ir trūkumai. Forfeitinginio sandorio dalyvių rizikos ir jų valdymas.
Finansai  Referatai   (12 psl., 18,93 kB)
Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. P. Šalčius. A. Rimka. V. Jurgutis. D. Cesevičius. Dz. Budrys. A. Andrašiūnas. F. Kemėžis. Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją. Monografijoje atsispindi ir kooperatinių idėjų raida, o kooperacinės idėjos - tai neatskiriama ekonominės minties dalis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (45 psl., 66,2 kB)
IMPARCard atsiradimo prielaidos Lietuvoje. IMPARCard kaip naujos elektroninės atsiskaitymo Lietuvoje priemonės charakteristika. Techninė charakteristika. Įsigijimo sąlygos. Konkurencinės aplinkos analizė. Artimiausio funkcinio konkurento paligynamoji analizė. Panaudojimo galimybės. Pastaruoju metu, vykstant sparčiam mokslo progresui ir staigiam technologiniam šuoliui elektronikos bei telekomunikacijų srityje, atsiranda daug galimybių palengvinti ir supaprastinti daugelį dalykų, su kuriais kasdienybėje susiduria kiekvienas žmogus. Daugelis mokslo išradimų gana greitai pritaikomi kasdieniniame gyvenime ir tampa neatsiejama civilizuoto žmogaus gyvensenos dalimi. Juk dar visai neseniai mobilus ryšys buvo tik perspektyvi idėja, generuojama moksliniuose projektose, o dabar tai jau kasdienybė.
Finansai  Kursiniai darbai   (16 psl., 28,2 kB)
Susidomėjimas Europos monetarine sąjunga (EMU). Deloro pranešimas. Politinė EMU reikšmė. Centrinio banko nepriklausomybės svarba. EMU reikšmė visuomenės finansams. Mastrichto sutartis. Mini EMU modelis. EMU turi dvi kryptis: ekonominę ir monetarinę. Ekonominė sąjunga reiškia vieningos rinkos kūrimą be dirbtinių prekybos apribojimų, sąjunginė konkurencijos politika, įprasta vietinė politika ir makroekonomikos politikos koordinavimas. EU nariai susitarę dėl pelno ekonominės sąjungos ir daugelis reikalavimų jau išspręsti.
Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 21,25 kB)
Estija
2009-07-09
Oficialus pavdinimas. Bendrosios žinios. Geografinė padėtis. Klimatas. Demografinės žinios. Istorinės žinios. Administracinis suskirstymas. Ekonomikos rodikliai. Žemės ūkis. Oficialus pavadinimas - Estijos Respublika (Eesti Vabariik). “Eesti” kilęs iš “Aisti” (vardas, kurį germanai davė gentims, gyvenančioms į šiaurės rytus nuo Vyslos), senovės skandinavai žemes į pietus nuo Suomijos įlankos vadino “Eistland“. Sostinė - Talinas (Tallinn).
Geografija  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 13,51 kB)
Kaip žlugo Roma?
2009-07-09
Imperijos negalima nukariauti, jei ji nesugriūva pati. Roma pradėjo griūti iš vidaus didžiausios savo galybės laikais, III amžiuje. Prasidėjo nuo patriotizmo stokos. Valdančioji politikierių bei milijonierių viršūnė vis mažiau paisė tautos gerovės, valstybės interesų. Imperija jiems atrodė tokia galinga, jog paskiro asmens veiksmas, kad ir kažin kaip netikęs, regis, negalėjo jos netik pažeisti, bet ir palikti pastebimos žymės. Mastodontas nebijo uodo, siurbiančio kraujo lašeIį. Bet tų uodų priviso per daug, - milijonai. Valstybės aparatas pamažu, bet nepataisomai virto kyšininkų, sukčių, kombinatorių mafija. Procesas truko ilgai, per šimtą metų, bet jo pasėkos buvo baisios.
Istorija  Rašiniai   (2,15 kB)
Lietuvos pinigai
2009-07-09
XX a. pirmoje pusėje, praūžus Didžiojo karo (1914-1918 m.) audroms, kaip feniksas iš pelenų kilo Lietuvos valstybė. Pirmasis nepriklausomybės mėnesiais ir metais savų pinigų įvedimo klausimas nė nebuvo svarstomas. Buvo daugybė kitų svarbių dalykų, kuriuos skubiai reikėjo spręsti. Krašto finansinė padėtis buvo sunki. 1918 m. lapkričio 14 d. Valstybės tarybos posėdyje ministras pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras kalbėjo: "Valdžia nei sau, nei visuomenei neslepia, kad finansinis jos stovis yra sunkus. Ar gyvenimą pradėjome su skolomis, ar ne, šiandien nė to negalime pasakyti".
Istorija  Namų darbai   (3,88 kB)
Šios išvykos metu pabuvokime kartu Kopenhagoje bei jos apylinkėse, o tiksliau šiaurės – vakarų Zelandijoje. Susipažinsime su Danijos sostine iš arčiau, bei pabuvosime kai kuriose įžymiausiose Kopenhagos vietose, muziejuose bei pasilinksminimų parkuose. Taip pat nuvyksime į kelis netoli Kopenhagos esančius miestus ir miestelius bei pasižvalgysime po juos. Šie miestai ir miesteliai garsėja savo pilimis bei pilių sodais, kita vertus visa Danijos, o ypač Zelandijos gamta yra nuostabiai graži, ir kas svarbiausia – tolėliau nuo didelių miestų nepaliesta civilizacijos.
Geografija  Kursiniai darbai   (4,79 kB)
Vengrija
2009-07-09
Daugumą Vengrijos lankytojų vilioja nuostabusis Budapešto miestas ir Balatono ežeras, dar vadinamas "Vengrijos vandenynu". Tačiau tai ne vienintelės Vengrijos lankytinos vietos. Į rytus nuo Budapešto ir Dunojaus upės nusidriekusi Didžioji Vengrijos Lyguma, kur vis dar gyvos senovinės vengriškos tradicijos. Nuostabios Buda kalvos – tai miškais apaugusios aukštumos, kurias skiria didysis Dunojaus vingio skardis. Vengrai, tai tauta gerai įsisąmoninusi savo unikalų kultūrinį palikimą.
Geografija  Kursiniai darbai   (4,68 kB)
Tailandas
2009-07-09
Tailandą vadina šypsenų šalimi. Čia šypsosi visi – atsitiktiniai praeiviai, baltais kostiumais vilkintys viešbučių šveicoriai, policininkai, padavėjai, prekybininkai ir taksi vairuotojai. Šypsenos jus pasitiks vos atvykus į šią egzotišką šalį. Žodis "Tailandas" reiškia "laisvųjų kraštas". Tailandas per visą savo permainingą istoriją niekada nebuvo kolonija. Ši šalis, kurios kontūrai primena dramblį su nulenktu straubliu, slepia savyje daugelį paslapčių ir malonių netikėtumų.
Geografija  Kursiniai darbai   (5,81 kB)
Danija
2009-07-09
Kažkada buvusi vikingų žemė, vėliau viena iš pagrindinių šiaurės Europos valstijų Danija tapo modernia, klestinti ir turtinga valstybė, dalyvaujanti politiniame ir ekonominiam Europos gyvenime. Danija, kaip ir kiekviena šalis gali būti pristatyta skirtingai. Štai taip ji atrodo iš 36000km. aukščio. Pav. 1 Danija iš 36000km. aukščio. 2. Oficialus pavadinimas, ilgas vartojamas pavadinimas – Danijos Karalystė (Kingdom of Denmark).
Geografija  Kursiniai darbai   (4,87 kB)
Prancūzija
2009-07-09
Gyventojų skaičius – 58 060 000. Gyventojų tankis – 106,7 žm./km². Sostinė – Paryžius (gyv.skaičius) (9 320 000) Piniginis vienetas – euras Bendri duomenys Prancūzija – viena seniausių Europos valstybių. Joje po 1789-1793 m. revoliucijos buvo sukurta pirmoji Europos respublika, iš kurios sklido žmonių lygybės, brolybės, laisvės idėjos. Jos turėjo ypač didelę įtaką, todėl Prancūzijos revoliucija pasikartojo daugelyje valstybių. Visose buvo įvestas demokratinis parlamentinis valdymas. Prancūzija pasaulyje labiausiai yra žinoma kaip madų ir parfumerijos centras, kaip labai patraukli turistams, menininkams šalis.
Geografija  Referatai   (14,83 kB)
Visuomeninė geografija – m-kslų sistema, nagrinėjanti visuomeninių objektų teritorinę sklaidą. Susideda iš gamtinių išteklių geogr. ir teorinės geogr.(per gamtos populiaciją išeiti į teorinius apmąstymus). Skirstoma į: ekonominę, politinę, socialinę, gyventojų ir t.t. geografiją. Geografija visą laiką susijusi su kokia nors teritorija. Teritoriškumas – svarbiausia savybė. Nagrinėjamos mikro ir makro teritorijos. Visuomeninės geogr.
Geografija  Konspektai   (5,19 kB)
AB "Vernitas" – viena didžiausių miesto įmonių. Įmonės darbo pradžia - 1975m. vasario 17d. Tą dieną naujai pastatytame Kapsuko putliųjų verpalų fabrike – toks pirmasis įmonės pavadinimas, - buvo suverpti pirmieji verpalai. Kaip akcinė bendrovė, "Vernitas" įmonė užregistruota 1994m. sausio mėn. 6d. Įmonė yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos pramonės įmonių asociacijos ir Lenkijos - Lietuvos ūkio rūmų narys. Susivienijimų kapitale nedalyvauja, moka tik nario mokestį. AB "Vernitas" gamina verpalus iš PAN pluošto ir jo mišinių su kitais pluoštais, plataus vartojimo gaminius, suvenyrus, mezga trikotažą, teikia transporto ir kitas paslaugas.
Finansai  Kursiniai darbai   (4,56 kB)
Viena iš naujesnių ir vis didesnį populiarumą įgaunančių kreditavimo formų yra faktoringas, todėl šiame darbe bus aptarta faktoringo esmė, rūšys, faktoringo pagrindiniai bruožai. Istorikai teigia, kad tokio tipo operacijos buvo vykdomos net prieš 4000 metų ir nedaug tepasikeitė iki šiol. Amerikoje faktoringas pirmiausia buvo naudojamas kolonijoms finansuoti.
Finansai  Kursiniai darbai   (4,87 kB)
Pasaulio bankas
2009-07-09
Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje pastebima tendencija kurtis įvairias tarptautines sąjungas, organizacijas. Tai gali būti sąlygojama to, kad stiprėja ryšiai tarp valstybių, didėja globalizacija. Valstybės nori jaustis saugios pasaulinėje arenoje ir ieško būdų, kaip tą saugumą būtų galima užtikrinti. Vienas iš priimtiniausių būdų – valstybių kooperavimasis, jungimasis į bendrų interesų turinčias grupes.
Finansai  Kursiniai darbai   (4,83 kB)
Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis. Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tokie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje.
Finansai  Referatai   (4,68 kB)
Vos tik atsirado darbo pasidalijimas, pasirodė ir pinigai. Pinigų vystimosi istorija yra tautų vystymosi atspindys. Įvairiais laikotarpiais jie buvo suprantami skirtingai, tačiau jų pagrindinė paskirtis buvo ir yra ta pati – išmatuoti, palyginti atskirų prekių ir paslaugų vertę. Pinigai naudojami kaip atsiskaitymo, mainų, įkainojimo, apskaitos ir įmonės veiklos efektyvumo priemonė. Šiuolaikinėje ekonomikoje grynieji pinigai atlieka pagalbinį, nereikšmingą vaidmenį – tik apie 1% pirkimų apmokama grynaisiais.
Finansai  Referatai   (11,44 kB)
1998 metų liepos 1 dieną, pereinant į trečią ekonominės ir pinigų sąjungos etapą buvo įkurtas Europos entrinis bankas (ECB), kuris perėmė iki tol vykdytasEuropos pinigų instituto funkcijas. Vykstant Europos vienijimuisi kai kurios Europos Bendrijos šalys nusprendė įsivesti bendrą valiutą, eurą. Šiuo tikslu reikėjo sukurti bendrą pinigų politiką ir valiutos politiką, kurios kūrimui buvo sukurta Europos Centrinių bankų sistema (ECBS).
Finansai  Referatai   (4,08 kB)
Kiekvienas iš mūsų turime tam tikrų poreikių, pavyzdžiui, skaniai pavalgyti, gražiai apsirengti, įdomiai ir linksmai leisti laisvalaikį ir t.t… Šiuos savo poreikius mes finansuojame iš savo pajamų ar santaupų, tačiau, kai jų trūksta, kreipiamės į draugus bei artimuosius arba bankus ir skolinamės trūkstamų lėšų. Panašiai elgiasi ir vyriausybė, kuri finansuoja savo išlaidas iš gaunamų pajamų (mokesčių, akcizų, įvairių rinkliavų). Bet kai jų trūksta, vyriausybė kreipiasi į finansines institucijas, firmas ar žmones, kad pasiskolintų lėšų savo poreikiams finansuoti.
Finansai  Referatai   (12 kB)
Atsargų apskaita
2009-07-09
Įmonių trumpalaikis turtas gali būti įvairių formų: pinigai, debetinės skolos, nebaigta gamyba, žaliavos ir medžiagos, pagaminta produkcija. Trumpalaikis turtas atsargų forma yra būtina nenutrūkstamo gamybos proceso sąlyga. Gamybai vykdyti reikia turėti sėklų, pašarų, kuro, trąšų ir kitų gamybos atsargų. Jas naudojant didėja gamybos išlaidos. Gamybos proceso rezultatas yra produkcija.
Finansai  Konspektai   (3,74 kB)
Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (22,02 kB)
Šiame darbe nagrinėjamos UAB "Prie Luksto" marketingo plano dalys. Šiandieninėje verslo literatūroje vis daugiau kalbama apie paslaugų marketingą, kadangi paslaugų sfera yra viena perspektyviausių, sparčiai besiplėtojančių ūkio sferų. Tokią tendenciją nulėmė daugelis priežasčių. Paslauga yra specifinė prekė, nors ir turi daugelį paprastos prekės požymių. Ji nėra pirmo būtinumo prekė – poreikių tenkinimo piramidėje yra aukštesniame lygmenyje nei maistas, būstas ar drabužiai.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (14,98 kB)
Temos tikslas ir uždaviniai: išsiaiškinti pinigų sąvokos sampratą, nurodant pinigų savybes, jų funkcijas bei išnagrinėti pinigų pasiūlą ir paklausą. Vargu ar rasime šiandien žmogaus veiklos sferą, kur būtų galima apsieiti be pinigų. Pinigais apmokama už prekes, paslaugas, grąžinama skola, kaupiamas turtas. Nei vienas ekonomikos reiškinys arba procesas nepaaiškinamas be kainos, o pastaroji yra ne kas kita kaip pinigų atspindys.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (18,83 kB)
Šešėlinės veiklos aktyvumas visais laikais priklausė ir priklauso nuo valstybės aktyvumo ir šalies ūkio sistemos. Per paskutiniuosius 20 metų atlikta daug šešėlinės ekonomikos tyrimų ir parašyta darbų, bet labai nedaug padaryta plėtojant metodologiją, skirtą apibrėžti ir sistemiškai įvertinti šešėlinę ekonomiką. Ekonominėje literatūroje aprašomas tam tikras skaičius veiklos sričių, kurios ir sudaro šešėlinės ekonomikos sąvoką, ir ekonomistai socialinės sferos mokslininkai ir kiti tyrinėtojai kartais šešėlinę ekonomiką vadina "paraleline ekonomika", "neformaliu sektoriumi", "paslėpta ekonomika", "pogrindine ekonomika", "prieštaraujančia įstatymams ekonomika", "juodąja rinka" ir t.t.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (20,17 kB)
Ekonominei sistemai tolydžiai plėtojantis, finansų mechanizmas darosi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžių verslo sandorių atliekama per bankus. Taigi, komerciniai bakai, veikdami sudėtingoje rinkos aplinkoje, neišvengiamai susiduria su įvairia rizika. Rizika (arab. rizq, nuo Dievo desmalonės priklausantis pragyvenimas arba apsukrumas) – tai tam tikro nepageidaujamo įvykio išsipildymo tikimybė.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (18,54 kB)
Kreditas arba paskola, tai sandoris, kurio metu nuosavybės savininkas (skolintojas) leidžia kitai šaliai (skolininkui) naudotis savo nuosavybe. Pinigų skolinimas yra viena pagrindinių banko funkcijų. Tai pati pelningiausia, tačiau ir pati rizikingiausia banko veiklos sritis. Prieš išduodamas paskolą bankininkas privalo gauti atsakymus į tokius klausimus: 1. Kiek pinigų reikia? Tik įsigilinęs ir atidžiai išnagrinėjęs projektą, bankininkas gali pasakyti, kiek ir kokios paskolos reikia.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (20,8 kB)
Bankai – tai specialūs ekonominiai institutai, telkiantys laikinai esančias laisvas lėšas ir sankaupas, teikiantys kreditą, tarpininkaujantys piniginiuose atsiskaitymuose, leidžiantys apyvarton pinigus, vertybinius popierius, atlikinėjantys su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Priimdami indėlius (depozitus), duodami paskolas ir atlikdami atsiskaitymo operacijas bankai kontroliuoja ir veikia tam tikrus ūkio procesus.
Ekonomika  Referatai   (12,03 kB)
Sparčiai plėtojantis technologinėms naujovėms, bankai, reaguodami į išorinę aplinką ir joje vykstančius pokyčius, atitinkamai transformuoja savo veiklą, keičia organizacines struktūras, kuria ir diegia naujus produktus bei paslaugas, plečia rinkas. Bankai siūlo naujas paslaugas, pertvarko organizacines struktūras bei veržiasi į rinkas, kurios tradiciškai priklausė kitiems bankams. Tai skatina tolesnį konkurencijos augimą ir bankų paslaugų naujoviškumą.
Ekonomika  Referatai   (12,94 kB)
Šiandien nerasime nė vienos žmogaus veiklos srities, kur būtų galima apseiti be pinigų. Kiekvienoje ekonominėje sistemoje visos vertės išreiškiamos pinigais. Už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes gautus pinigus keičiame į kitas mums reikalingas prekes ir paslaugas, grąžiname skolas, kaupiame turtą ir t.t. Nė vieno ekonominio reiškinio ar proceso negalima paaiškinti be kainos, o kaina yra ne kas kita kaip pinigų atspindys.
Ekonomika  Referatai   (16,18 kB)
Pinigai yra vienas iš didžiausių žmonijos išradimų, tačiau tuo pačiu metu jie yra viena iš dižiausių bėdų, nes jų visada mums yra per mažai. Pinigų amžius siekia 2500 metų. Jie savo atsiradimu susiję su miestais, o tai reiškia politiką. Senovėje pinigai buvo įspūdingai - dideli ir sunkūs, nukalti iš gero metalo, – kuo didesni ir sunkesni, tuo vertingesni. Vėliau pradėjus pinigų reikšti skaičiais, atsirado skaičių magija, žmonės įtikėjo aritmetiką, nes patys popieriniai pinigai buvo vienodi, nesvarbu, 10 ar 1000 nominalų vertės.
Ekonomika  Referatai   (11 kB)
Infliacija
2009-07-09
Infliacija, infliacija, infliacija, ir dar kartą – infliacija... Per dieną kiekvienas musu šitą žodį išgirstam tikrai ne kartą, ir ne du. Dabar tai viena iš aktualiausių temų informacinėms technologijoms: laikraščiams, žurnalams, bulvarinei spaudai, televizijai ir kt. Praėjo jau daug laiko, kai infliacija tapdavo rimta centrinių bankų ir JAV, Japonijos ir kitų didžiųjų Europos valstybių vyriausybės problema.
Ekonomika  Referatai   (7,89 kB)
Mokesčio subjektu (arba mokėtoju) yra fiziniai asmenys, privalantys mokėti įstatymais nustatyta tvarka tam tikrus mokesčius. Mokesčio subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju – tai susįję su vartojimo mokesčiais.Mokesčių objektais laikomi daiktai, darbų, pajamų vertė, kurie apmokestinami įstatymais nustatyta tvarka. Tai galėtų būti fizinių ir juridinių asmenų pajamos, jų turtas, prekių vertė, tam tikros veiklos rūšys (notarų), teisė naudotis gamtos ištekliais, parduodamo turto kitiems asmenims vertė, produkcijos, darbų, paslaugų pridėtoji vertė ir kt. objektai. Mokesčio objektas susįjęs su mokesčio šaltiniu (pajamomis).
Ekonomika  Diplominiai darbai   (4,31 kB)
Valstybės ekonominė sistema – tai ribotų ir retų išteklių paskirstymo metodas (būdas), kurį apsprendžia tam tikras ekonomikos modelis. Yra trys pagrindiniai išteklių paskirstymo būdai, sudarantys ekonominės sistemos pagrindą: · rinka (rinkos ekonomika), kurioje dominuoja savireguliacijos mechanizmas laisses faire ("leisti daryti"), t.y. laisvosios rinkos principas ir viską sureguliuojanti savaime "nematomoji ranka" (invisible hand);
Ekonomika  Konspektai   (4,71 kB)
Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios, savo ūkį reformuojančios pokomunistinės šalys, todėl ši tema yra aktuali ir šiandieninei Lietuvai, bandančiai pasirinkti savo kelią į laisvos rinkos ekonomiką. Infliacijos tempų neapibrėžtumas daro stiprų neigiamą poveikį ekonomikai. Esant spartiems, bet neprognozuojamiems jos tempams sutrinka sandorių, kredito, taupymo, investicijų procesų dalyvių orientavimasis, menkėja fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių efektyvumas.
Ekonomika  Analizės   (5,21 kB)
Valdymo funkcijos - planavimas, organizavimas, vadovavimas ir kontrolė remiasi nenutrūkstamu informacijos srautu apie tai, kas vyksta organizacijoje ir už jos ribų. Tik gaudami laiku ir tikslią informaciją, vadovai gali stebėti, kaip artėja prie tikslo, ir įgyvendinti planus tikrovėje. Tad informacinės sistemos įgalina vadovus kontroliuoti, kaip sekasi jų verslas, nes įvairios, ypač kompiuterinės, informacinės sistemos teikia efektingai veiklai būtinų žinių.
Ekonomika  Analizės   (12,47 kB)
Auksas (Aurum), Au, periodinės elementų sistemos I grupės chem.elementas. Ryškiai geltonas taurusis metalas. Yra minkštas, tąsus ir kalus: lengvai ištempiama aukso viela, išplojami plonyčiai lakštai9folija). El.ir šilumos laidis ~30% mažesnis negu sidabro. Kaip ir visi taurieji metalai, atsparus oro, rūgščių ir šarmų veikimui. Jį tirpina tik karališkasis vanduo(koncentruotų azoto ir druskos rūgščių mišinys 1:3).
Chemija  Konspektai   (3,25 kB)
Šio darbo tikslas yra išanalizuoti pinigų sampratą, apžvelgti pinigų atsiradimą, raidą, pagrindines jų savybes. Taipogi išanalizuoti kaip ir kokiomis formomis pinigai yra kaupiami, ir kaip jie atlieka savąsias funkcijas (tokias, kaip tarpininkavimą mainuose, mokėjimą). Ir po to peržvelgti pinigų formas egzistuojančias JAV ir Anglijoje. Pirma dalis bus skirta pinigų apibrėžimui, pinigų raidai, kredi­ti­nių pinigų atsiradimui.
Apskaita  Referatai   (4,99 kB)
Turizmas
2009-07-09
Turizmo augimas 20 amžiuje tapo vienu pagrindinių ekonomikos ir visuomenės fenomenų. Pastaruosius 50 metų turizmas vystėsi stulbinančiu tempu ir tapo pasauline pramonės šaka. Europos Sąjungos (ES) valstybėse turizmas yra vienas stipriausių ekonomikos sektorių. Turizmo veikla visose valstybėse narėse užsiima apie 2 milijonus verslo įmonių (daugiausia mažų ir vidutinių įmones). Jos šiuo metu generuoja apie 12% bendrojo vidaus produkto (BVP), 6% darbo vietų (tiesiogiai) ir 30 proc. užsienio prekybos.
Sportas  Referatai   (4,83 kB)
Globalizacija - procesas, reiškinys, tam tikras fenomenas, vykstantis socialinėje plotmėje, apimantis pačias įvairiausias visuomenės, valstybės bei kitų (socialinių) darinių veiklos sritis, jų aplinką, pasireiškiantis tarpusavio ryšių intensyvėjimu, judėjimu bei kitomis charakteristikomis viso pasaulio mastu.
Politologija  Referatai   (16,55 kB)
Kadangi šiuolaikinės valstybės yra ganėtinai sudėtingi dariniai, jas analizuojant neužtenka nagrinėti tik jų geografinę ir demografinę padėtį – taip pat svarbūs yra politiniai, ekonominiai, kariniai ir kultūriniai aspektai. Nors valstybės kaip tokios egzistuoja jau ilgai, ilga laika jos buvo uždaros sistemos, ir tik su komunikacijos priemonių plėtra jos įgavo galimybes bendrauti tarpusavyje, ėmė kurtis valstybių sistemos, o šiuo metu ir pasaulinė valstybių sistema.
Politologija  Referatai   (9,5 kB)
Reklama internete
2009-07-09
Sparčiai vystantis informacinėms technologijoms, atsiranda naujos mokslo kryptys, naujos sąvokos. Įmonėms pradėjus vystyti savo verslą Internete arba tik reklamuotis jame, atsiranda poreikis ir naujai mokslo krypčiai – internetiniam marketingui. Šiame darbe aš apžvelgiau internetinę reklamą, ryšius su visuomene. Dabar būtina apibrėžti reklamos objektą - ar tai bus firma ar atskira prekė. Reikia suprasti, kad pinigų įdėjimas į reklamą ne būtinai reiškia siekimą "parduoti". Kartais tokios investicijos reiškia firmos ar prekės įvaizdžio "vystymą".
Rinkodara  Referatai   (4,97 kB)
Kooperacija Lietuvoje turi senas ir gražias tradicijas, ilgametę istoriją. Pirmasis kooperatyvas Lietuvoje buvo įsteigtas dar 1869 metais, Vilniuje. Labai reikšminga Lietuvos kooperacijos raidai buvo kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“, veikusi nuo 1923 m. iki Lietuvos okupacijos 1940-aisiais. Ji atstovavo kooperatyvų narių interesus, gynė jų autonomiją.
Istorija  Kursiniai darbai   (4,99 kB)
Prancūzija
2009-07-09
Prancūzija – didžiausia pagal plotą Vakarų Europos valstybė. Jos forma primena kompaktišką šešiakampį; du pajūrio „frontai“Atlanto vandenyno (Biskajos įlanka, Lamanšo ir Pa de Kales sąsiauriai) 2500 km ir Viduržemio jūros 625 km. Prancūzijos geografinė padėtis labai patogi. Tačiau ne tik vandenyno ir jūrų artumas lemia Prancūzijos geografinę padėtį. Svarbu ir tai, kad ši šalis ribojasi su ekonomiškai stipriomis valstybėmis: Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.
Geografija  Referatai   (20,65 kB)
Šiandiena tarptautinis verslas užima svarbią vietą daugybės valstybių ekonomikos sistemoje. Jis yra priemonė, padedanti šalims vystyti specializaciją, didinti savo išteklių našumą ir taip plėsti bendrą gamybos apimtį. Pastebimas spartus tarptautinio verslo vystymasis - naujų tarptautinių įmonių kūrimasis, naujų įstatymų, reglamentuojančių tarptautinį verslą, priėmimas, šalių sandorių sudarymas. Šie pokyčiai radikalūs, todėl drąsiai galima teigti apie naują etapą tarptautinio verslo srityje.
Finansai  Kursiniai darbai   (4,95 kB)
Skirtinguose centriniuose bankuose atskirų pinigų politikos priemonių svarba buvo ir išlieka nevienoda. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių: bendro ekonomikos pobūdžio (pereinamoji ar stabili rinkos ekonomika), vietos finansų rinkos išsivystymo ir integracijos tarptautiniu mastu, pasirinkto valiutos kurso režimo ir pinigų politikos poveikio perdavimo mechanizmo. Vakarų centriniuose bankuose atskirų pinigų politikos priemonių svarba per paskutinius tris dešimtmečius pasikeitė.
Finansai  Kursiniai darbai   (4,64 kB)
Mokėjimo kortelės
2009-07-09
Kalbant apie bankines mokėjimo korteles, pirmiausia reikėtų paminėti šios šakos naujumą ir perspektyvumą. Lietuvoje bankų kortelių rinka dar tik formuojasi. Dauguma bankų savo kortelių programas vykdo dar tik 4 - 5 metus. Dabartiniu metu vyksta gana spartus rinkos pasidalijimas, ir investavimo į šią sritį vajus, tikintis, kad tai kada nors atsipirks. Užsienio kolegų patirtis rodo, kad atsipirkimo galimybės realios, mat pasaulio valstybių sienos vis labiau tampa atviros ir buvusių socialistinių šalių gyventojai vis dažniau vyksta uždarbiauti ar šiaip savais reikalais ir būtent čia jiems praverčia banko mokėjimo kortelė, kai prie sienų nereikia įrodyti reikalaujamo pinigų limito turėjimo pragyvenimui šalyje.
Finansai  Kursiniai darbai   (21,83 kB)
Bankai, būdami kredito centrais, virsta mūsų ūkio širdimi,kuri traukia į save ir išmeta mūsų ekonominio organizmo gyvybės syvus – pinigus. VLADAS JURGUTIS (1885-1966) Visų šalių ekonomiką iš dalies įtakoja stabili bei patikima bankų veikla, nes būtent bankai vykdo ir formuoja šalies finansinę politiką. Bankai yra svarbiausi šalies ūkio centrai, kurie leidžia pinigus į „ekonominį gamybos darbą“, jie yra šalies ūkio smegenys, kurie, leisdami pinigus, žiūri, kad jie dirbtų planingą, šalies ūkiui naudingą ir pelningą kūrybinį darbą. Tad, kas vartoja bankinius pinigus, tas kartu prisideda formuojant šalies ūkio kūrybinį procesą. Bankų vaidmuo svarbus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims bei valstybinėms institucijoms, planuojant ar sprendžiant klausimus susijusiais su pinigais.
Finansai  Kursiniai darbai   (16,4 kB)
Yra nemažai bankų ir jų veiklos saugai skirtų publikacijų, kuriose pateiktas visas spektras reikalingų organizacinių ir technologinių banko veiklos apsaugos priemonių, pradedant nuo valstybių, kuriose veikia bankas ir jo padaliniai, juridinės bazės ir baigiant asmenine banko valdytojo ir labai svarbių klientų apsauga. Ir panašių priemonių sąrašas labai priklauso nuo banko struktūros, banko valdymo modelio, saugos tarnybos ir kadrų tarnybos struktūros bei vidaus tarnybos statuto, nuo daugelio kitų faktorių.
Finansai  Kursiniai darbai   (15,65 kB)
Kreditas, kaip ekonominė kategorija, apjungianti prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą, yra tampriai susijęs su kitomis ekonominėmis kategorijomis, pavyzdžiui pelnu, kaina, pinigais, o tarptautinis kreditas dar ir valiutos kursu, mokėjimo balansu ir visais rinkos ekonomikos dėsniais. Kredito sistema – ekonominių piniginių santykių, susijusių su įmonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu ir tiksliniu jų teikimu apmokėjimo ir gražinimo pagrindais, įvairių formų ir metodų visuma.
Finansai  Kursiniai darbai   (20,83 kB)
Akcijų indeksai
2009-07-09
Vertybinių popierių rinkos analizė atliekama remiantis tam tikrais rodikliais. Akcijų kurso svyravimus rinkoje apibūdina specialūs indeksai. Indeksas – tai statistinis rodiklis, parodantis kokio nors proceso pasikeitimus. Svarbiausias bet kokio rinkos indekso vertinimo kriterijus yra tai, kaip tiksliai jis atspindi pokyčius rinkoje. Indeksą galima traktuoti kaip tam tikro finansinių instrumentų portfelio su tam tikra struktūra vertės pokyčius, fiksuojamus per laiką.
Finansai  Kursiniai darbai   (19,65 kB)
Mūsų pasaulis vis sparčiau tampa elektroninis – el. mokykla, el. policija, el. muziejus, el. poliklinika. Informacinių ir komunikacinių technologijų plėtra iššaukė revoliucinius pokyčius ir tradiciškai konservatyviame bankų versle. Komerciniai bankai – tai šalies finansų sistemos centras, sutelkiantis didžiausią dalį finansinių išteklių ir paskirstantis juos per kreditines ir investicines operacijas.
Finansai  Referatai   (4,38 kB)
Gana ilgai vyravo nuomonė, kad finansų sektorius tėra ekonomikos plėtros atspindys, ir jo paskirtis yra tarpininkauti ūkio subjektų taupymo ir investavimo poreikiams, perskirstyti lėšas tarp ekonominių veiklų. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau teigiama, kad stiprus finansų sektorius gali būti ne tik ekonomikos plėtros rezultatas, bet ir jos priežastis, tai yra daryti veiksmingą įtaką pačiam ūkio augimui. Valstybės finansų sistema ir valdymas laikui bėgant keičiasi. Kai kurių šalių vadovai suformulavo labai aiškią valstybės finansų reformos strategiją ir sąžiningai jos laikėsi.
Finansai  Referatai   (12,75 kB)
Demokratija sustiprino gyventojų reikalavimą, kad vyriausybė būtų atskaitinga ir gerai tvarkytųsi. Tradiciškai valstybės finansų institucijos savo misiją vertino remdamosi siauru ekonominiu valstybės finansų apibrėžimu. Dažniausiai šių institucijų misija apsiribodavo pagrindinėmis valstybės finansų funkcijomis, tokiomis kaip makroekonominis valdymas, įplaukų surinkimas, valstybės išlaidų, grynųjų pinigų ir valstybės skolos valdymas. Šiuo metu toks siauras funkcinis valstybės finansų valdymo supratimas užleido vietą orientavimuisi į platesnius valstybės veiklos rezultatus.
Finansai  Referatai   (18,91 kB)
Pasirinkimu vadinamas sandoris, suteikaintis teisę pirkti arba parduoti tam tikrą finansinę priemonę, pvz. akcijų skaičių fiksuota kaina. Pasirinkimo sandorio istorinis likimas nebuvo labai sklandus. Pasirinkimo sandorių naudojimo prekėms ištakos yra viduramžių Arabijos ar netgi priešistorinėje epochoje.Europoje jie atsirado prieš tris šimtmečius, ir dėl sandorių taisyklių neapibrėžtumo dažnai tapdavo machinacijų objektais.
Finansai  Referatai   (11,79 kB)
Turtu ( angl. assets ) apskaitoje laikomi ekonominiai ištekliai, kurie turi savininką ir kuriais disponuodama įmonė tikisi gauti tam tikrą ekonominę naudą ateityje. LR buhalterinės apskaitos įstatyme pateikiamas toks turto apibūdinimas: turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir ( arba ) kuriomis disponuoja įmonė, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos.
Finansai  Referatai   (9,9 kB)
Finansinė apskaita atspindi labai įvairią ir sudėtingą įmonių ūkinę veiklą, todėl ji negali būti absoliučiai tiksliai sureglamentuota. Tačiau yra privaloma laikytis tam tikrų bendrų nuostatų ir standartų, kaip apskaitoje ir atskaitomybėje atspindėti įmonių turtą, nuosavybę bei jų veiklos rezultatus. Taip pat buhalterinė apskaita turi būti suderinta ir tarp valstybių, kad būtų galima palyginti makroekonominius rodiklius, lengviau pritraukti investicijas.
Finansai  Referatai   (4,77 kB)
Valiutos kursas su bazine valiuta skatina arbitražą, kuris verčia išsilaikyti palūkanų normas bei infliaciją valiutų valdybos šalyje tokią pat, kaip bazinės valiutos šalyje. Tačiau išimtys pasitaiko šalyse, pakeičiančiose centrinio banko sistemą su didele infliacija į valiutų valdybos sistemą. Tokiais atvejais daugumos prekių pradinės kainos, išreikštos rezervine valiuta yra žemesnės, kadangi nacionalinė valiuta anksčiau buvo nepatikima. Todėl įvedus valiutų valdybą, infliacija, nors ir sumažėjusi, yra aukštesnė nei bazinės valiutos šalyse.
Finansai  Referatai   (18,13 kB)
Valstybės kaip institucijos formavimąsi sąlygojo dvi svarbiausios kryptys - siekimas apginti savo piliečius nuo priešų užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Laikui bėgant, valstybės vaidmuo išsiplėtė, jis apėmė vis naujas visuomenės gyvenimo sritis. Bet kurioje šalyje valstybė prisiėmė tokias funkcijas kaip tvarkos palaikymas, krašto apsauga, socialinis-kultūrinis šalies vystymas, krašto administravimas. Valstybė dalyvauja gamybinėje-komercinėje veikloje, ji ėmėsi ginti skurstančiuosius ir palaikyti visuomenės narių lygybę, kurdama įvairias socialinės rūpybos sistemas.
Finansai  Konspektai   (5 kB)
Fiskalinė politika pagrįstai laikoma valstybės ekonominės politikos branduoliu ir jos galingiausiu įrankiu. Fiskalinė politika tiesiogiai įtakoja visuomeninių išteklių panaudojimą ir agreguotos paklausos lygį. Kartu su pinigų ir valiutos kurso politika ji sąlygoja valstybės skolos dydį, mokėjimų balanso rodiklius, infliacijos lygį ir ekonominį augimą. Sudėtinės fiskalinės politikos dalys (mokesčių, valstybės išlaidų politika, valstybės skolos valdymas) daro įtaką ekonominių agentų (gamintoju ir vartotojų) elgsenai, jų lūkesčiams ir planams.
Finansai  Konspektai   (4,81 kB)
Birža yra ypatingu būdu organizuota, reguliariai funkcionuojanti, turinti nuolatinę vietą ir sandorių sudarymo laiką, vertybinių popierių rinka. Biržoje koncentruojasi vertybinių popierių pasiūla ir paklausa. Finansiniai makleriai vykdo klientų pavedimus, perka ir parduoda vertybinius popierius. Finansiniai makleriai yra svarbiausi rinkos organizatoriai bei dalyviai. Finansinio maklerio įmonė – yra specializuota įmonė, kurios veikla yra operacijos su vertybiniais popieriais, konsultavimas v.popierių emisijos ir apyvartos klausimais.
Finansai  Konspektai   (5,77 kB)
Finansai yra viena ekonominių kategorijų, kuriai būdinga piniginė forma, bet jie nėra tapatūs pinigams. Finansai — tai ekonominiai piniginiai santykiai, kurių pagalba paskirstant ir perskirstant bendrąjį vidaus produktą ir nacionalines pajamas yra sudaromi bei panaudojami decentralizuoti ir centralizuoti pinigų fondai, siekiant vykdyti valstybės funkcijas ir užtikrinti ekonomikos plėtros sąlygas. Sąvoka „finansų sistema" betarpiškai siejama su „finansų" sąvoka.
Finansai  Konspektai   (16,37 kB)
UAB “Hanza Lizingas” Lietuvoje veikia nuo 1996 metų. Aukšta paslaugų kokybė, profesionalus kolektyvas bei lankstus požiūris į kliento poreikius lėmė, kad UAB “Hanza Lizingas” tapo viena didžiausių šalies įmonių, teikiančių lizingo, faktoringo bei vartotojų finansavimo paslaugas. Viena pirmaujančių kompanijų mažmeninio (vartotojiško) lizingo srityje tai UAB "Ūkio banko lizingas".
Finansai  Analizės   (4 psl., 3,55 kB)
Atsargų apskaita
2009-07-09
Atsargomis laikomos įmonės žinioje esančios vertybės – trumpalaikis turtas, - kurios skirtos parduoti įprasta tvarka arba sunaudoti teikiant paslaugas ar gaminant parduotinas prekes ir kurios vieną kartą dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese ir yra iš karto sunaudojamos įmonės veikloje uždirbant pajamas. Prekių ir žaliavų kainos nuolat keičiasi kintant rinkos sąlygoms. Vienos ir tos pačios prekės gali būti perkamos skirtingomis kainomis vienu metu.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (18,14 kB)
Visi mes žinome, kad reikia skatinti nacionalinio produkto gamybą, mažinti infliaciją ir nedarbo lygį, kad ekonomika Lietuvoje augtų Tačiau kartais net nesusimąstome, kokiomis priemonėmis visa tai galima padaryti. Juk tereikia tik giliau panagrinėti ir suprasime, kad visa tai įgyvendinama taikant monetarinę politiką.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (14,32 kB)
Šalies ekonomikos situacija nulemia pinigų politikos kryptį ir konkrečius veiksmus, todėl nuo jos analizės pirmiausia turi prasidėti pinigų politikos formavimas. Lietuvos ekonomikos ir finansų būklė yra toli gražu nevienareikšmė. Viena vertus, kai kurie rodikliai (stabilus lito kursas, palyginti žemas infliacijos lygis) liudija apie pasiektą tam tikrą makroekonominio stabilumo lygį. Sparčios politinės ir ekonominės reformos per penkiolika atkurtos nepriklausomybės metų reikšmingai pakeitė šalies ūkį ir tapo naujos, gyvybingos ir konkurencingos ekonomikos kūrimo pagrindu.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (21,3 kB)
Trumpalaikis turtas
2009-07-09
Gaminat produkciją ir teikiant paslaugas, paprastai naudojama daug įvairaus turto. Tad visas turtas, kurį valdo ir kuriuo disponuoja įmonė skirstomas į ilgalaikį turta ir trumpalaikį. Ilgalaikis turtas – tai turtas, kuris naudojamas įmonės ekonominei naudai gauti ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo vertė ne mažesnė už įmonės nusistatytąją. Trumpalaikis turtas – tai turtas, kurį numatoma sunaudoti ar panaudoti per vienerius metus, arba kurio įsigijimo vertė yra mažesnė už vertę, Vyriausybės nustatyta ilgalaikiam materialiajam turtui (šiuo metu ne daugiau 500 Lt).
Ekonomika  Kursiniai darbai   (16,31 kB)
Valiutų valdyba - tai automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Valiutų valdyba yra vienintelis pinigų emitentas, šį režimą turinčioje šalyje. Pagrindinės valiutų valdybos charakteristikos yra šios: • Bazinė valiuta;
Ekonomika  Referatai   (16,25 kB)
Tarptautinis valiutos fondas (TVF; angl. International Monetary Fund – IMF) – 184 valstybes nares turinti tarptautinė organizacija. Ji įkurta skatinti tarptautinį bendradarbiavimą pinigų ir valiutų kursų politikoje, stiprinti ekonomikos plėtrą, didinti užimtumą ir suteikti laikiną finansinę pagalbą šalių mokėjimų balanso problemoms spręsti. Tarptautinio valiutos fondo idėja gimė 1944 m. liepą Jungtinių Tautų konferencijoje Bretton Woods, New Hampshire, JAV.
Ekonomika  Referatai   (4,22 kB)
Valstybės ekonominės politikos efektyvumas priklauso nuo objekto – ekonomikos ir joje vykstančių sudėtingų ir prieštaringų procesų – adekvataus suvokimo. Neteisingas situacijos supratimas gali būti vienas iš ekonominę krizę sukeliančių veiksnių. Sparčiai kintant Lietuvos ekonomikos augimo tempams paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį ir pastaraisiais metais, atsirado daugelis sudėtingų rinkos ekonomikos tapsmo problemų, naujų ekonominės dinamikos tendencijų, perspektyvų, kurias būtina nagrinėti atsižvelgiant ir į naują valstybės vaidmenį bei funkcijas.
Ekonomika  Referatai   (20,97 kB)
Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų. Šiam procesui būdingi du pagrindiniai bruožai. 1. Jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl, kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu. 2. Naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais. Šalys prekiauja viena su kita, kad galėtų įsigyti užsienio prekių žemesnėmis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje.
Ekonomika  Referatai   (5,17 kB)
Abstrakčiai kalbant galima teigti, kad valstybė – tai institucija, teikianti specifines paslaugas (tokias kaip krašto apsauga, švietimas, sveikatos apsauga visuomeninis saugumas ir t.t.) ir mainais už jas įvairių mokesčių pavidalu gaunanti pajamas į biudžetą. Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas.
Ekonomika  Referatai   (12,33 kB)
Žodis bankas yra kilęs iš Italų kalbos “banco”, šis žodis reikšdavo užstalė už kurio sedėdavo žmonės, vertėsi pinigų maina. Senovės Graikija pervadino savo kalba “trappeza”, o po kiek laiko ilgainiui prigijo trapezitai, lietuviškai stalininkai, o šiuolaikiškai vadinasi bankininkai. Centrinio banko pirminė užduotis buvo ne vykdyti monetarinę politiką, bet finansuoti vyriausybės išlaidas. Seniausias centrinis bankas buvo įsteigtas Švedijoje 1668m. – jis turėjo finansuoti karines išlaidas.
Ekonomika  Referatai   (5,39 kB)
Šiuo metu nė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų vartotojų poreikiams tenkinti. Taip susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti. Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų reikia priskirti: gamtines, klimatines, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitas. Kita tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtingais visuomeninio darbo našumo lygiais. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis.
Ekonomika  Namų darbai   (16,09 kB)
Durpės – kas tai? Jos susidarė drėgmės pertekliaus vietose iš nevisiškai dėl deguonies stokos susiskaidžiusių augalų liekanų. Palankios sąlygos durpėms susidaryti susidarė ledynams pasitraukus. Durpynai įvairiais plotais išsimėtę po visą Respublikos teritoriją. Jie užima apie 483 tūkst. ha, arba 7% Lietuvos teritorijos. Daugiausia durpynų yra Rytų Lietuvoje (10,9% jos teritorijos), Vakarų Lietuvoje(7,7%), Vidurio Lietuvoje (4,1%).
Ekonomika  Diplominiai darbai   (20,59 kB)
Baigimasis darbas parašytas 2004 metais Lietuvos žemės ūkio universitete, darbas apgintas 8 balams, darbas geras, darbe atlikta bankų veiklos analizė įmonių kreditavimo srityje.
Ekonomika  Diplominiai darbai   (21,28 kB)
2004 m. pagrindiniu KR ekonomikos varikliu ir toliau liko naftos ir dujų pramonė, kurios dalis BVP ir toliau augo. Tačiau naftą išgaunančios užsienio kompanijos nėra linkusios perdirbti naftą vietos perdirbimo gamyklose ir vykdyti prekybą šalies viduje, kadangi aukštos pasaulinės naftos kainos ir galimybė parduoti į ofšorines zonas duoda žymiai didesnį pelną. Tokia situacija neskatina perdirbamosios pramonės vystymo Kazachstane ir naujų technologijų diegimo, kas apsunkina KR pramonės diversifikavimą ir KR pramonės ir inovacijų vystymo programos, priimtos 2003 m., įgyvendinimą.
Ekonomika  Konspektai   (3,24 kB)
Kartu su pinigų sąjunga į Europą atkeliavo ir naujas piniginis vienetas - euras, bei naujas bankas - Europos centrinis bankas (ECB). Europos centrinis bankas (ECB) įsteigtas 1998 m. pagal Europos Sąjungos sutartį, kad būtų galima šią naują valiutą įvesti ir valdyti atliekant valiutų keitimo operacijas ir užtikrinant sklandžią mokėjimo sistemų veiklą. ECB taip pat yra atsakingas už ES ekonominės ir pinigų politikos formavimą bei vykdymą.
Ekonomika  Konspektai   (4,82 kB)
Mokėjimo kortelės
2009-07-09
Mokėjimo kortelė arba banko kortelė – atsiskaitomoji negrynaisiais pinigais priemonė. Atsiskaitant kortelėmis, už prekes ar paslaugas jų pardavėjui tiesiogiai sumoka kliento bankas. Klientas yra identifikuojamas pagal kortelės magnetinėje juostelėje ar luste esančią informaciją, arba pagal ant kortelės užrašytus duomenis – ją išleidusią organizaciją, numerį, galiojimo laiką, naudotojo vardą ir pavardę, papildomą internetinį kodą. Atsiskaitant kortelėmis, paprastai reikalaujama pasirašyti ant pirkimo čekio ar įvesti kortelės PIN kodą. Kredito kortelių dydį ir formą apibrėžia ISO 7810 standartas.
Ekonomika  Konspektai   (12,25 kB)
Makroekonomikos specialistai savo darbe plačiai naudoja statistiką. Kiekvienoje šalyje nuolat tiriama atskirų asmenų, įmonių ekonominė veikla, gaunamos jų pajamos, paklausos struktūra, kainų lygis ir pan. pagal gautus duomenis apskaičiuojami įvairūs statistiniai rodikliai, nusakantys ekonomikos būseną. Todėl ekonominė politika, vertindama ekonominius reiškinius, ir taikydama įvairias vyriausybės ekonomines priemones, remiasi makroekonomikos specialistų pagalba. Pagrindiniai makroekonomikos rodikliai yra šie : 1. Šalies gamybos apimtis. 2. Nedarbo lygis. 3. Bendrasis kainų (infliacijos) lygis.
Ekonomika  Analizės   (9,06 kB)
Norint įvertinti makroekonominius reiškinius ir jų kitimo tendencijas reikalinga ir tam tikra matų sistema. Šią sistemą sudaro šios pagrindinės rodiklių grupės, naudojamos šalies ekonominei būklei įvertinti ir ekonominei analizei atlikti: • Rodikliai apibūdininatys gamybos apimtį šalyje. • Rodikliai apibūdininatys kainų lygį • Rodikliai apibūdinantys darbo išteklių naudojimo efektyvumą. Šiuos ir kitus statistinius rodiklius, apskaičiuoja ir periodiškai skelbia Statistikos departamentas prie Lietuvos respublikos vyriausybės.
Ekonomika  Analizės   (17,24 kB)
Įmonė – tai pelno siekiantis ūkio subjektas. Įmonės pagrindinis tikslas iš savo veiklos gauti pelną. Pelnui gauti turime uždirbti pajamas, o tas pajamas uždirbant patiriame tam tikras sąnaudas. Kadangi įmonės veiklos ataskaitinio laikotarpio finansinis rezultatas (pelnas ar nuostolis) turi būti nustatytas patikimai, tam reikia palyginti šio laikotarpio pajamas su joms uždirbti padarytomis sąnaudomis. Tam ypatingą dėmesį skiria tiek įmonės valdytojai, tiek ir išoriniai informacijos vartotojai - esantys bei potencialūs akcininkai, kreditoriai. Be abejonės, pajamų ir sąnaudų apskaita aktuali ir mokesčių institucijoms.
Apskaita  Kursiniai darbai   (17,18 kB)
Sakoma, pinigai nekvepia. Tai viena priežasčių, dėl ko juos reikia saugoti ypač akylai, jie visiems reikalingi vienodai, be to, skrtingai nuo kokių nors pramonės įrengimų ar specifinių atsargų, visuomet „ parengti vartoti“. Universaliausias ir likvidžiausias – piniginis – turtas ypač reikšmingas kiekvienai įmonei, nors jo lyginamoji dalis paprastai nelabai didelė: norint racionaliai ūkininkaui, pinigai nuolat turi būti apyvartoje, t.y. nuolat „daryti kitus pinigus“. Lietuvoje daugelis įmonių disponuoja ne tik vietine valiuta – litais, bet ir vienokia ar kitokia užsienio valiuta.
Apskaita  Kursiniai darbai   (13,11 kB)
Jau tūkstančius metų pasaulyje vyksta ekonominė veikla. Šią veiklą vykdyti ir kontroliuoti reikalinga apskaita. Apskaita turi užtikrinti geros kokybės informaciją, kuri atitinka rinkos reikalavimus, kuria būtų patenkinti ir išoriniai, ir vidiniai įmonės vartotojai. Valdymo apskaita – tai išsamios informacijos, reikalingos įmonės viduje, rinkimas, klasifikavimas, įvertinimas ir pateikimas vartotojams. Kiekviena įmonė nusistato savo apskaitos politiką. Apskaitos politika – bendrieji principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti.
Apskaita  Kursiniai darbai   (17,99 kB)
Ilgalaikis turtas - laikomas tas, kurio naudingo eksploatavimo laikas yra ilgesnis už vieną ataskaitinį laikotarpį. Šis laikotarpis - tai toks, per kurį įmonė tikisi disponuoti minėtuoju turtu ir jį naudodama gauti pajamų. Savo vertę į gamybos kaštus perkelia netiesiogiai, per nusidėvėjimą. Mūsų DARBO TIKSLAS – išsiaiškinti, kaip vykdoma ilgalaikio turto apskaita.
Apskaita  Referatai   (13,65 kB)
Apskaitos principai
2009-07-09
Formuojant apskaitos sistemą, ypač reguliuojant finansinę apskaitą didelę reikšmę turi bendrieji apskaitos principai (BAP). Tai svarbiausios visuotinai priimtos apskaitos taisyklės bei teiginiai, kurių laikantis tvarkoma apskaita visame civilizuotame pasaulyje. (V. Bružauskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“) Jų svarbą būtų galima palyginti su žmogaus gebėjimu kalbėti kitiems suprantama kalba.
Apskaita  Referatai   (9,27 kB)
"Jis yra vertas savo druskos" yra posakis, kuris kilęs iš laikų, kai darbininkams būdavo mokama druskos gabalais. Pinigai yra bet kas, kuo priimta atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Vampumai, sraigių kiautai, karoliukai, akmeninės plokštelės ir kiti objektai tarnavo kaip pinigai. Vystantis ekonomikai, pinigų sistema turi keistis taip, kad atitiktų naujas reikmes. Už vampumai, kuriuos kadaise kaip pinigus naudojo indėnai, šiandien nebenusipirksite nei maisto nei drabužių.
Apskaita  Konspektai   (5,11 kB)
Kiekviena finansinę atskaitomybę sudaranti įmonė laikoma atskiru apskaitos vienetu ir į finansinę atskaitomybę turi būti įtraukiamas tik tos įmonės turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimai, pajamos ir sąnaudos bei pinigų srautai. (reikalaujama, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto)
Apskaita  Konspektai   (4,83 kB)
Financinė apskaita
2009-07-09
Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų (ŪO) ir ūkinių įvykių (ŪĮ), išreikštų pinigais, a) registravimo, b) grupavimo, c) apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. ŪO – ūkio subjekto veikla, liečianti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą.
Apskaita  Konspektai   (19,17 kB)
Irako karo pamokos
2009-07-09
Karas iš prigimties yra nenuspėjamas, taigi jį laimi tas, kas prisitaiko prie pasikeitimų pirmasis. Dėl šios priežasties, karo strategai jau nuo pat karo pradžios Irake stebi ir vertina klaidas bei stengiasi jas taisyti, kol jos nesukėlė baisių...
Politologija  Kursiniai darbai   (11,05 kB)
Lietuvoje vykdoma užsienio politika – tai visuma prioritetų ir priesakų, kurias nustato valstybės prezidentas. Jais remiamasi renkantis reikiamus veiksmus bei tarptautinių santykių formavimo būdus, siekiant atitinkamų valstybės tikslų. Kitaip sakant, užsienio politika yra aukščiausia valdžios strategija, kuri lemia Lietuvos veiksmus tarptautinėje arenoje.
Politologija  Referatai   (16,81 kB)
Dar palyginus neseniai užsienio prekyba buvo suprantama kaip paprastas prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingesnis fenomenas. Jis suvokiamas kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera. Auganti tarptautinė prekyba prisideda prie ES klestėjimo ir daro poveikį mūsų kasdieniniam gyvenimui. Šio referato tema “Tarptautinė prekyba ir žemės ūkio politika”.
Žemės ūkis  Referatai   (4,97 kB)
Šiame darbe UAB „Fazer Kepykla“ rinkodaros strateginiame darbe pristatysiu kepyklos strateginį rinkodaros planą, t. y. misiją, strateginius tikslus, strateginį auditą, SWOT analizę (bendrovės stipriųjų ir silpnųjų pusių įvertinimą, galimybių ir grėsmių nustatymą), verslo portfelio analizę, tikslus ir strategiją. Strateginį planą sustiprina ir palaiko rinkodaros planai.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (5,06 kB)
Mars, Inc. yra pasaulinė diversifikuota kompanija, veikianti keliose verslo srityse – naminių gyvūnų maisto, saldumynų, maisto produktų, elektroninių automatinio apmokėjimo sistemų ir gėrimų gamyboje. UAB “Masterfoods” yra Lietuvoje veikiantis Mars, Inc. gamybinis padalinys, 1993 metais įsikūręs Klaipėdoje. Šiuo metu UAB “Masterfoods” turi naują gamyklą Gargžduose, be to, ten pat vykdoma dar vienos gamyklos statyba.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (5,53 kB)
Žiniasklaida, kitaip dar vadinama "visuomenės informavimo priemonėmis" - tai priemonės, informaciją sugebančios pateikti plačiam žmonių ratui.Tradiciškai žiniasklaidai priskiriama spauda, radijas ir televizija. Bendras jų bruožas yra tai,...
Rinkodara  Referatai   (13,67 kB)
Euras
2009-07-07
Grynieji eurai. Europai - vieną valiutą. Euras Lietuvoje. Euras ir verslas. 1999 m. sausio 1d. Europos Monetarinės Sąjungos (EMS) šalyse, greta šių šalių nacionalinių valiutų, pradėjo cirkuliuoti nauja valiuta – EURAS. 1998 m. gegužės 2 d. buvo nuspręsta, kad pradinėmis EMS narėmis taps vienuolika valstybių: Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija.
Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 9,18 kB)
Požiūriai į tarptautinę politiką. Realistinis požiūris. Idealistinis požiūris. Mokslinis požiūris. Ekonominis požiūris. Individų lygio analizė. Valstybės lygio ananlizė. Tarptautinės sistemos lygio ananlizė. Daugiapoliarinė sistema. Bipoliarinė sistema. Unipoliarinė sistema. Tripoliarinė sistema. Jėgos balansas.
Politologija  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 7,6 kB)
Tarptautinės finansų institucijos. Kas tai yra Tarptautinis Valiutos Fondas. Įkūrimo istorija. Organizacinė struktūra. Narystė. Veikla. Kapitalas ir finansinė struktūra. Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla. Specialūs fondai. TVF kreditinės operacijos. Kreditų sąlygotumas. TVF vaidmuo tarptautinių valiutinių – kreditinių santykių reguliavime. TVF ir jo ekonominės – finansinės analizės. Lietuvos dalyvavimas Tarptautiniame Valiutos Fonde. Ekonominių reformų programa iki 1993 metų birželio mėnesio. Tikslai. Pagrindiniai reformos programos elementai. Reformos vykdymo kriterijai ir grafikas. Statistiniai reikalavimai. TVF paskolos Lietuvai bei jų paskirstymas. Užsienio paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Tauro" komercinį banką. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Hermio” komercinį banką. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Turto” komercinį banką. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Šiaulių” komercinį banką.
Finansai  Diplominiai darbai   (36 psl., 91,07 kB)
Tiesioginis ir netiesioginis eksportas. Eksporto operacijų organizavimas. Eksportas per tarpininkus vidaus rinkoje. Eksportas pagal kontraktą su užsienio pirkėju. Eksportas per atstovus užsienyje. Eksportas per prekybos atstovybę užsienyje. Eksporto reguliavimo piemonės. Eksporto muitai. Eksporto kreditai. Savarankiški eksporto apribojimai. Eksporto kainų strategija. Eksporto kainodaros veiksniai. Eksporto kainos nustatymas. Eksporto kainų strategija. Eksporto kaštai. Eksporto plėtra Lietuvoje.
Ekonomika  Namų darbai   (16 psl., 33,67 kB)
Mokslinio tiriamojo darbo "Lietuvs prekių bei paslaugų eksporto analizė, jos plėtros ir skatinimo strateginių krypčių parengimas" ataskaita
Ekonomika  Ataskaitos   (73 psl., 214,04 kB)
TVF finansinio bendradarbiavimo programomis, ekonominėmis konsultacijomis bei technine pagalba siekiama nustatyti ir sustiprinti esminius veiksnius, lemiančius konkrečios šalies ekonomikos stabilumą ir plėtrą. Visos bendradarbiavimo programos su TVF buvo naudingos Lietuvai. Fondo, kaip ilgalaikių finansinių išteklių teikėjo šaliai vaidmuo, atsivėrus pasaulio finansų rinkoms, neteko svarbos. Bendradarbiavimo pradžioje TVF skolino ilgesniam laikui ir palankesnėmis negu rinkos sąlygomis, todėl buvo tapęs svarbiu šalies užsienio kreditoriumi. Šiuo metu TVF finansinė parama būtų reikalinga tik tuo atveju, jei dėl išorės ar vidaus šalies ekonomikos sukrėtimų užsienio kreditoriai nustotų tikėti valstybės mokumu.
Ekonomika  Pateiktys   (14 psl., 238,03 kB)
Pramonės rūšys
2009-06-15
Apdirbamosios pramonės geografija. Maisto pramonė. Medienos pramonė. Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė. Lengvoji pramonė. Chemijos pramonė. Statybinių medžiagų pramonė. Apdirbamosios pramonės geografija. Kur kas geriau negu kasybos yra išvystyta apdirbamoji pramonė. Jai tenka 63% visos pramonės pagamintos produkcijos vertės, čia dirba daugiau nei 68% šalies pramonės darbuotojų. Apdirbamoji pramonė naudoja tiek vietines, tiek importuotas žaliavas. Vietinės žaliavos – tai kasybos pramonės, miškų ir žemės ūkio tiekiamos žaliavos. Importuojamos žaliavos – nafta, gamtinės dujos, metalai, apatitai, siera, medvilnė, plastikai.
Pramonė  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 11,48 kB)
Dabartinė pinigų politika ir jos tobulinimo veiksniai. Pinigų politikos tikslai ir raidos etapai. Pinigų politikos raidos etapai. Lietuvos banko tarpiniai tikslai ir orientyrai. 1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas nulėmė Lietuvos banko veiklos pobūdį 1994-1996 metais. Šiuo įstatymu buvo įteisintas specialus pinigų politikos režimas - valiutų valdybos modelis. Litas buvo susietas su JAV doleriu absoliučiai fiksuotu keitimo santykiu 4 : 1. Lietuvos banko įstatyme suformuluotas pagrindinis banko tikslas - Lietuvos Respublikos pinigų stabilumas - turi du aspektus, t.y. vidinį ir išorinį pinigų stabilumą. Vidinis lito stabilumas reiškia jo perkamosios galios stabilumą arba palyginti pastovias kainas, tuo tarpu išorinis stabilumas yra tvirtas lito kursas stiprių užsienio valiutų (pirmiausia tų šalių, su kuriomis vyksta intensyvi prekyba) atžvilgiu.
Finansai  Pagalbinė medžiaga   (13 psl., 21,59 kB)
Europos ekonominės bendrijos sutarties konkurencijos taisyklės. Konkurencijos kontrolė ir kiti EB konkurencijos politikos elementai. Susiliejimų tarp įmonių kontrolė. Valstybės pagalbos reglamentavimas Europos Sąjungoje. Valstybės pagalbos formos ir rūšys. Europos Bendrijos nesąžiningos konkurencijos politika. Europos Sąjungos konkurencinės politikos raida. Svarbiausias 1957m. kovo 25 d. Romoje sudarytos EEB sutarties tikslas buvo sukurti bendrąją rinką, kuri užtikrintų harmoningą ūkio plėtrą Bendrijoje ir laipsnišką valstybių narių ekonominės politikos derinimą. Laisvas prekių judėjimas tarp valstybių narių turėjo būti garantuotas atsisakius muitų ir kiekybinių apdorojimų bei panašų poveikį turinčių priemonių. Buvo labai svarbu garantuoti ir tai, kad privatūs ūkio subjektai susitarimų pagrindu dalydamiesi rinkas ar kitokiais konkurenciją ribojančiais veiksmais vėl nesukurtų kitokios formos laisvo prekių judėjimo apdorojimų.
Politologija  Pagalbinė medžiaga   (13 psl., 23,79 kB)
Elektroninės lentelės pildymas ir redagavimas. Veiksmai su lentelės eilutėmis ir stulpeliais. Dokumento spausdinimas. Duomenų sąrašai. Tipinė užduotis: mėnesio išlaidų skaičiavimas. Firmos darbuotojų atlyginimo skaičiavimas. MS Excel įeina į programų paketą MS Office. Šis paketas valdomas ir skirtas darbui Windows terpėje. MS Excel sudaro priemonės, leidžiančios pritaikyti elektroninės lentelės ypatumus specifinėms vartotojo reikmėms. Vartotojas gali laisvai manipuliuoti duomenimis ir diagramomis. MS Excel duomenys nesunkiai susiejami su kitomis Windows terpės taikomosiomis programomis.
Informatika  Pagalbinė medžiaga   (19 psl., 89,2 kB)
Yra skiriami keli požiūriai į tarptautinę politiką: realistinis požiūris, idealistinis požiūris, mokslinis požiūris, ekonominis požiūris. Individų lygio analizė. Valstybės lygio ananlizė. Tarptautinės sistemos lygio analizė. Sistemos veiklos ypatumai. Daugiapoliarinė sistema. Bipoliarinė sistema. Unipoliarinė sistema. Tripoliarinė sistema. Jėgos balansas.
Politologija  Namų darbai   (6 psl., 7,54 kB)
Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.
Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)
Įvadas, šalies bendras vidaus produktas, namų ūkiai, prekių kainų lygis (infliacija,)nedarbas, kreditas, išvados.
Rinkodara  Referatai   (38 psl., 82,52 kB)