TURINYS LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS...........................................................................................2 ĮVADAS..............................................................................................................................................3 1. Įmonės veiklos finansinės analizės teorinės prielaidos...................................................................4 1.1 Įmonės veiklos finansinės analizės esmė bei reikšmė įmonės valdymui................................4 1.2. Įmonės veiklos finansinės analizės tikslai ir uždaviniai.........................................................8 2. Įmonės veiklos finansinės analizės būdai ir metodai.....................................................................16 2.1. Įmonės veiklos finansinės atskaitomybės analizė.................................................................16 2.2. Santykinių rodiklių analizė...................................................................................................30 3. UAB „Transpa“ įmonės veikos finansinė analizė..........................................................................43 3.1. UAB „Transpa“ įmonės finansinės atskaitomybės analizė...................................................43 3.2. UAB „Transpa“ įmonės santykinių rodiklių analizė............................................................50 IŠVADOS..........................................................................................................................................56 LITERATŪRA..................................................................................................................................59

Darbo ir civilinė sauga  Analizės   (77 psl., 162,43 kB)

1. Įvadas 4 2. Atsargų vidaus audito pagrindinės teorinės nuostatos 6 2.1. Atsargų audito reikšmė ir uždaviniai 6 2.2. Atsargų audito ypatybės ir sunkumai 7 2.3. Atsargų audito nuoseklumas 8 2.4. Atsargų gavimo auditas 10 2.5. Atsargų laikymo, išdavimo ir naudojimo auditas 11 2.6. Atsargų apskaitos būdų įvertinimas 12 2.7. Atsargų įkainojimo metodų įvertinimas 14 2.8. Auditoriaus vaidmuo inventorizuojant atsargas 17 2.9. Auditoriaus ir įmonės vadovybės atsakomybė ir veiksmai darant atsargų auditą 19 3. Atsargų vidaus audito atlikimas UAB "Inoventus" 21 UAB “XXX” atsargų vidaus audito programa 2008 12 01 24 Vidaus auditorių išvada 30 Literatūros sąrašas 31

Administravimas  Namų darbai   (31 psl., 60,52 kB)

darbas apie svietimo finansavima

Vadyba  Referatai   (13 psl., 23,79 kB)

ĮVADAS 1. Konkurencinis pranašumas 1.1. Konkurencijos ir konkurencingumo sąvokos, jų įvairovė 1.2. M.Porter‘io penkių konkurencinių jėgų modelis 1.3. Konkurencinių strateginių grupių žemėlapis ir jo teikiama nauda 1.4. Konkurencingumo analizė 2. UAB „Kosmelita“ veiklos tyrimas ir vertinimas 2.1. Bendrovės veiklos apibūdinimas 2.2. Bendrovės veiklą įtakojantys veiksniai 2.3. Rinkos tyrimas 2.3.1. Parduotuvės „Eurokos“ užimama padėtis kosmetikos ir tualeto reikmenų mažmeninės prekybos specializuotų parduotuvių rinkoje 20 2.3.2. Konkurentų analizė pagal strategines grupes 2.3.3. Parduotuvės konkurencingumo analizė 2.3.4. Konkurentų analizė pagal M. Porter‘io modelį 2.4. Vartotojų nuomonės tyrimas 2.4.1. Tyrimo apibūdinimas 2.4.2. Tyrimo rezultatų analizė 2.5. Konkurencinio pranašumo didinimo pagrindinės sritys ir galimybės IŠVADOS IR PASIŪLYMAI LITERATŪRA 1 priedas- Anketa Temos aktualumas. Pastaraisiais metais dažnai girdime kalbant apie įsikuriančias naujas įmones, bankrutuojančias senas ir, žinoma, konkurenciją tarp esančių. Šiandien plačiai vystantis verslui atsirandanti vis didesnė įmonių įvairovė sąlygoja didėjančią tarpusavio konkurenciją. Tai skatina ieškoti naujų būdų atlaikyti konkurenciją. Geras pirkėjo aptarnavimas yra vienas iš veiksnių, garantuojančių įmonės sėkmę, be to jis padeda įgyti tvirtą konkurencinį pranašumą, užtikrinti pelningumą ir sėkmę ateityje. Svarbiausias kokybės vertintojas yra vartotojas ir įmonės tikslas yra jį patenkinti. Tai įmanoma tik gerai pažinus savo klientus ir išsiaiškinus jų poreikius. Vartotojų poreikių žinojimas įgalina įmonę efektyviau juos patenkinti, todėl visi procesai turi vykti taip, kad vartotojas būtų laimingas ir sugrįžtų.

Vadyba  Diplominiai darbai   (43 psl., 401,53 kB)

Šiame darbe yra suformuluotos banko “Snoras” vartotojų poreikių problemos, susijusios su banko teikiamomis paslaugomis, išanalizuoti ir susisteminti įvairių Lietuvos bei užsienio autorių teoriniai rinkos, rinkodaros tyrimai. Taip pat pateiktas vartotojų tyrimas, kur anketinės apklausos būdu buvo apklausti banko vartotojai. Pateikti pasiūlymai bei tobulinimo galimybė tolimesnei banko veiklai. Pasitvirtino autorės suformuluota hipotezė: jei bankas nevykdytų vartotojų tyrimų, tai nepasiektų aukštų rezultatų ir nesugebėtų tenkinti vartotojų poreikių.

Rinkodara  Diplominiai darbai   (59 psl., 457,01 kB)

FINANSŲ VALDYMO FUNKCIJOS: 1)investavimo sprendimai 2)finansavimo sprendimai 3)veiklos sprendimai. FINANSŲ VALDYMO UŽDAVINIAI IR TIKSLAS: 1) tinkamai investuoti turimas lėšas 2) tinkamai parinkti lėšų šaltinius 3)efektyviaii/ tinkamai naudoti turimus išteklius. Visai tai galima apibrėžti kaip savininkų kapitalo pelningumo vertės maksimizavimą. FINANSŲ VALDYMO IR ANALIZĖS BENDRA APLINKA: verslo aplinka, duomenys, analizės metodai ir įrankiai( investavimo efektyvumas, fianansavimo efektyvumas, veiklos efektyvumas), rezultatai, sukurta verslo vertė.

Finansai  Paruoštukės   (2 psl., 35,42 kB)

Naujos informacinės technologijos sudaro prielaidas vis pigiau ir paprasčiau priimti, apdoroti, saugoti ir perduoti informaciją. Skaitmeninės informacijos pavertimas ekonomine ir socialine vertybe – tai naujos ekonomikos, sukuriančios naujas pramonės šakas, keičiančios kitas ir turinčios nepaprastai didelį poveikį piliečių gyvenimui, pagrindas. Raktas į šią plėtrą – platus naujų informacinių kompiuterinių ir komunikacinių technologijų bei interneto naudojimas, leidžiantis gerokai padidinti darbo produktyvumą ir našumą. Todėl visų sričių įstaigos, įmonės, institucijos vis daugiau savo veiklos bei informacinių santykių perkelia į elektroninę komunikavimo erdvę.

Administravimas  Kursiniai darbai   (16 psl., 35,36 kB)

Įmonės veiklos efektyvumas vertinamas apskaičiuojant ir įvertinant atskirus įmonės ekonominius rodiklius. Veikla taip pat vertinama pagal tai, kiek ir kokiu būdu ji pasiekia savo pagrindinius tikslus: pelno siekimo, jo augimą ir kt. Pagrindinis veiklos vertinimo kriterijus yra ekonomiškumo principas, kurį atspindi bendrovės veiklos rodiklių analizė.

Statistika  Analizės   (26 psl., 125,57 kB)

Kiekvieno žmogaus tikslas – realizuoti save, nuolat tobulėti. Tobulindamas savo asmeninius ir darbinius žmogiškuosius santykius žmogus gali sėkmingai susidoroti su naujais iššūkiais, kurių greitai besikeičiančiame informacijos ir technologijų sraute iškyla nuolat. Sunku įsivaizduoti asmenį, kuris sugebėtu konkuruoti darbo rinkoje nuolat neatnaujindamas savo kompetencijų. Kiekvieno asmens individualiai, o taip pat visos visuomenės prioritetas turi būti žmogiškųjų išteklių tobulinimas.

Komunikacijos  Kursiniai darbai   (21 psl., 152,38 kB)

Draudimo rinkoje veikia ne tik draudimo kompanijos, bet ir draudimo brokeriai, kuri atstovauja norinčio apsidrausti interesams. Draudimo brokeriai gali būti tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys, kurie parduoda klientams gyvybės ir ne gyvybės draudimo produktus. Lietuva yra viena iš 27 Europos Sąjungos valstybių. Jos draudimo brokerių veiklą galima pasižiūrėti draudimo priežiūros komisijos tinklalapyje. Šiame tinklalapyje galima pasižiūrėti, kaip vykdoma draudimo brokerių draudimo veikla. Tačiau taip pat svarbu yra žinoti, kaip vykdoma draudimo veikla ir kitose Europos Sąjungos valstybėse.

Ekonomika  Referatai   (32 psl., 186,54 kB)

Didžiausios pajamos buvo gautos pirmaisiais metais. Antrieji metai tapo nepalankiausi mūsų įmonei, tačiau 3-5 metais pajamos tolygiai didėjo. Tai įtakojo per metus gautos palūkanos iš banko (už jame saugomus įmonės pinigus) ir palūkanos iš pirkėjų už suteiktus kreditus.

Finansai  Ataskaitos   (7 psl., 48,85 kB)

Taigi, Ekonomika kaip mokslas: Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius Ekonomiką kaip gyvenimo realybė: Ekonomika - tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent ši ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam kad tenkinti poreikius. PAGRINDINĖS EKONOMINĖS SĄVOKOS (Makro ir mikro lygmenyje) Pradžioje trumpai aptarsime pagrindines ekonomines sąvokas, su kuriomis susidursite studijuodami šį dalyką (ekonomiką) Aišku vėliau Jūs susipažinsite su daugybe kitų sąvokų - tačiau pradžiai šios Taigi trumpai apie pagrindines sąvokas Pagrindinės sąvokos: Ištekliai Firma BNP/BVP (bendrasis nacionalinis/vidaus produktas) Infliacija Nedarbas Aišku tai tik kai kurios sąvokos Ištekliai Ištekliai - visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje. Viena iš svarbiausių bendrų išteklių savybių yra tai, kad jie yra riboti. Firma Firma - tai verslo organizacija, gaminanti prekes ir teikianti paslaugas. BNP/BVP (Bendrasis.. BNP/BVP - Viena svarbiausių ekonominių kategorijų, kurią panaudojant galima apibūdinti šalies ekonomikos gamybos apimtį BVP - tai baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) kainų suma. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms bei paslaugoms gaminti. Infliacija Infliacija - tai vidutinio (bendrojo) kainų lygio kitimas, dėl kurio krenta piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Defliacija - tai vidutinio kainų lygio smukimas. Hiperinfliacija reiškia staigų kainų kilimą, kai per metus infliacijos indeksas viršija 1000 procentų Retas reiškinys. Lietuvoje 1992 m. - 1163 proc. (1997 - 8.4, 1998 - 2.4, 1999 ~ 0) Nedarbas Nedarbas - situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Labai supaprastintai - tai nepanaudojami darbo ištekliai. Bedarbiai yra žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo institucijose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis - tai bedarbių santykio su visais darbingais šalies gyventojais procentinė išraiška. 1 -- Ekonomikos tikslai Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų ekonomines problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš ūkinės veiklos. Pagrindiniai ekonomikos tikslai: Žemas nedarbas Kainų stabilumas Veiklos efektyvumas Teisingas pajamų paskirstymas Gamybos augimas Kaip papildomi: Gamtos teršimo mažinimas Ekonominė laisvė Ekonominis socialinis saugumas Žemas nedarbas Žmonės, norintys dirbti, turi turėti darbą, o jo netekę turi greitai jį susirasti. Tam turi būti sukurtos sąlygos ir kiekviena ekonominė sistema (valstybė) to turi siekti (paprastai ir siekia). Nedarbas - tai yra sąlyga, kurios metu prarandama galimybė kurti produktus ir paslaugas, plėtoti ekonomiką. Nedarbas lemia ir moralinius, dvasinius bei kt praradimus. Nedarbas demoralizuoja visuomenę. Todėl vienas pagrindinių ekonomikos tikslų yra nedarbo mažinimas. Kainų stabilumas Kiekviena ekonominė sistema (valstybė) paprastai siekia kainų stabilumo, bando išvengti staigių kainų kilimų ir smukimų. Kainų kilimas lemia dalies visuomenės nuskurdimą, ekonominius nuostolius. Kainų kilimas nuostolingas: žmonėms, gaunantiems fiksuotas pajamas; taupantiems (juodai dienai) kainų kilimas gali sukelti didelius nuostolius, klaidas versle, bankrotą Nors svyruojant kainoms dalis visuomenės gali ir laimėti, tačiau galutinis rezultatas visuomenės lygmenyje paprastai būna neigiamas. Kainų svyravimas pasireiškia per infliacijas ir defliacijas (paprastai šie procesai taip vadinami ekonomikoje). Infliacija paprastai būna vystantis gamybai, augant investicijoms (apie tai detaliau kalbėsim vėliau). Tai fundamentalus ek. reiškinys. Manoma, kad nedidelė infliacija (1-3 proc.) yra net teigiamas reiškinys. Tačiau kiekviena visuomenė siekia, kad infliacijos tempai nebūtų dideli. Defliacija būna retai (ar kas nors žino apie tokius atvejus - 1999 pradžia Lietuvoje). Paprastai tai yra ūkio smukimo požymis. Kai infliacija viršija 1000 proc. (retai), tokia ekonominė situacija vadinama hiperinfliacija (ar kas nors žino apie tokią situacija realiame ek. gyvenime Lietuvoje? - 1992 - 1136). Veiklos efektyvumas Produktyvi veikla, leidžia sukuri daugiau produktų ir paslaugų, plėtoti verslą, skatiną gamybos augimą, visuomenės gyvenimo lygio gerėjimą, taupomi ištekliai. Todėl kiekvienos ūkinės veiklos tikslas yra efektyvi gamybinė veikla. Teisingas pajamų paskirstymas Neretai teisingas pajamų paskirstymas suprantamas kaip lygybės siekimas (lygiava). Tačiau tai nėra tas pats. Nors paprastai stengiamasi skurstantiems padėti, tačiau tai nereiškia, kad visi visuomenės nariai turi gauti vienodas ar bent panašias pajamas. Daugiau dirbantys, turintys aukštesnę kvalifikaciją, turi gauti didesnes pajamas. Tačiau dalis visuomenės narių dėl įvairių priežasčių skursta. Sunku apibūdinti skurdo ribą. Tam naudojami įvairūs rodikliai (Čia apie tai nekalbėsim, bet būtų labai sveikintinas referatas šia tema. Literatūros pasiūlyčiau). Paprastai visuomenės (valstybės) tikslas padėti skurstantiems. Žinomi keli keliai siekiant sumažinti skurdą: Pirmas kelias - didinti nacionalines pajamas. Tai yra plėtoti gamybą ir kad visi šalies gyventojai galėtų gyventi geriau (siekti gerovės valstybės būsenos). Gerėjant šalies ekonominei būsenai auga visų gyventojų pajamos, o kartu ir skurstančių. Tai skurdo mažinimas ekonomikos augimo būdu. Antras skurdo mažinimo būdas - pajamų perskirstymas. Vyriausybė, norėdama pagelbėti skurstantiems, gali didinti mokesčius gaunančių didesnes pajamas, kurti įvairias programas, teikiančias papildomas pajamas skurstantiems: skirti socialines ir pan. pašalpas, teikti specialias paslaugas ir pan. Viena iš skurdo priežasčių - bedarbystė. Todėl svarbu sudaryti sąlygas gauti darbą. Kokios dar skurdo priežastys? Gamybos augimas Tai be abejo vienas pagrindinių ekonomikos tikslų. Gamybos augimas yra sąlyga mažinti nedarbą, mažinti skurdą, gerinti bendrą gyvenimo lygį. Gamybos augimas gali būti siekiamas įvairiais būdais. Tai labai priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Ekonomikoje, kurioje vyrauja didelis nedarbas, gamybos apimtis galima didinti plečiant investicijas, sudarant sąlygas verslo plėtrai, įdarbinant bedarbius. Tokiu būdu mažinamas gamybos sąstingis, geriau panaudojami gamybos pajėgumai. Technologijos tobulinimas taipogi yra vienas iš svarbiausių gamybos pajėgumų didinimo ir ekonomikos augimo veiksnių. Gamtos teršimo mažinimas Šis tikslas dabar tampa ypač aktualus. Tai žmonių gerovės, sveikatos sąlyga. Tam dabar skiriamas didelis dėmesys visose šalyse. O pas mus? Ekonominė laisvė Tai žmonių teisė pasirinkti savarankišką veiklos sritį, sudaryti sandėrius, leisti savo pajamas. Tai rinkos ekonomikos funkcionavimo sąlyga.Tačiau laisvės nereikia painioti su anarchija. Ekonominis socialinis saugumas Visuomenė turi (ir paprastai siekia) sukurti socialinių ekonominių garantijų sistema nelaimės atveju - ligos, finansinių netekčių, avarijų, stichinių nelaimių ir pan. Mikroekonomika - nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų - individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų - elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas Makroekonomika - tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacija, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, valstybės biudžeto balansas, užsienio prekybos balansas ir kt. 2----3----4 POREIKIAI. IŠTEKLIAI. GAMYBA. GGK (gamybos galimybių kreivė) Ekonomikos teorija yra mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant įvairius išteklius, kuriamas produktai (paslaugos), žmonių poreikiams tenkinti, santykinai ribotų galimybių sąlygomis. Taigi poreikiai, ištekliai, gamyba (ir produktų naudojimas) yra pagrindinės ekonominės sąvokos. 2Pagrindinė ekonominė problema ūkinėje veikloje yra riboti ištekliai ir beribiai žmonių poreikiai - t.y santykis tarp išteklių trūkumo (stygiaus) ir nuolatos augančių žmonių poreikių. Poreikiai - tai žmonių biologinės ir socialinės (ek, soc., dvasinės, kultūrinės, etinės ir t.t) kilmės reikmės, tenkinamos vartojant gamybos produktus ir paslaugas. Tačiau jų ypatybė yra ta, kad patenkinus vienus poreikius, atsiranda kiti, nauji, sudėtingesni,. Patenkinus gyvybinius poreikius(min. maistas, apranga) , atsiranda aukštesnio lygmens poreikiai. Einant nuo min iki max porikių patenkinimo: galima išsakyti tokį poreikių grandinės variantą: apsirūpinimas maistu, apranga, bustu, švietimo,sveikatos apsaugos, kultūros, poilsio įv. formų poreikiais (nuo poilsio kaime, prie ežero iki kruizų aplik pasaulį ir pan.). Taigi bendra poreikių apimtis nuolatos (permanentiškai) didėja. Tai skatina didinti g-bą, produktų ir paslaugų tiekimą. Ištekliai: Tačiau ištekliai yra riboti. Kas yra ištekliai?- Ištekliai yra tai kas naudojama gamybai ir žmonių poreikiams tenkinti. -------------------------------------------------------------------------------------- Išteklių grupės (pagrindinė/klasikinės yra trys): Darbas Gamtos ištekiai (žemė, vandenys, naudingos iškasenos..) Kapitalas Verslumas/idėjos (tai pastaruoju metu bandoma priskirti prie išteklių). Darbas - tai bet kokia fizinė ar protinė žmogaus veikla, kurianti visuomenei naudingą gėrybę (produktą, paslaugą). Darbas yra ribotas visų pirma todėl, kad yra ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Be to, žmogus gali dirti ribotą valandų skaičių. Ribotumą sąlygoja ir tokios žmonių savybės kaip išsimokslinimas, kvalifikacija, profesionalumas, fizinės ir dvasinės savybės, ir t.t. Gamtos ištekliai - tai natūralus gamybos veiksnys, kurį teikia gamta. Jis nėra žmogaus veiklos produktas. Tai visi gamtos teikiami ištekiai - žemė, vanduo, miškai, iškasenos. Be abejo visi gamtos ištekiai yra riboti. riboti. Tačiau kiekybinis gamtos išteklių ribotumo yra reliatyvus (kinta) - keičiasi kintant technologijai, jų įsisavinimo galimybėms. Kapitalas. Kapitalas gali būti realusis ir finansinis. Realusis kapitalas - tai materialioji gamybos išteklių dalis, sukurta (materializuota) žmogaus ir naudojama kitų prekių gamybai - tai pastatai, įrengimai, įmonės. Tuo kapitalas skiriasi nuo vartojimo prekių (batų, maisto ir pan.), kurios tiesiogiai tenkina vartotojų poreikius. Finansinis kapitalas - tai piniginiai fondai, skirti realiajam kapitalui įsigyti Verslumas/idėjos/mokslas. Verslumas - specifinis gamybos išteklis. Diskutuotinas. Kartais apibrėžiamas kaip naujos idėjos, kartais, kaip sugebėjimas organizuoti verslą. Tačiau visas šios išteklių rūšies savybės gali būti priskirto prie darbo išteklių, t. y prie žmogiškųjų gamybos išteklių. Ir visdėlto bandoma apibrėžti kas tai yra verslumas kaip gamybos išteklių rūšis. Ši išteklių rūšis bandoma apibrėžti apibūdinant verslininko funkcijas: Verslininkas organizuoja gamybą, jis sujungia gamybos veiksnius (darbą, kapitalą, gamtos išteklius) Tačiau kaip kontrargumentas gali būti tai, kad pats verslininkas yra darbo jėgos - t,y. darbo dalis Daro sprendimus, kurie nulemia įmonės veiklos kryptis, specifiką Verslininkas stengiasi sukurti ir išleisti į rinką naujus produktus, naujas technologijas, naujas verslo organizavimo formas Verslininkas rizikuoja. Rinkos sąlygos ir konkurencija negarantuoja sėkmės. Taigi verslumą galimą apibūdinti kaip naujų verslo galimybių, idėjų paieškas, senų stereotipų įveikimą. -------------------------------------------------------------------------------------- 3 Gamyba - tai ek. išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas, kuriant produktus ir paslaugas žmonių poreikiams tenkinti, t.y. kada ištekliai yra versle. Gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius santykius tarp gamybos subjektų (žmonių, įmonių, organizacijų), kurie formalizuojami (įforminami) konkrečios visuomenės ekonomikos institucijų ir veiklos formų visuma. Ši ūkinių santykių visuma sudaro visuomenės ekonominę (ūkinę) sistemą. Išskiriami trys ekonominių sistemų (gamybos būdų) tipai (klasikiniai): natūrinis ūkis rinkos ūkis centralizuotai reguliuojamas ūkis Natūrinis ūkis - tai uždaras ūkis: ūkinis vienetas, remdamasis tradicija ir papročiais, vadų/valdovų nurodymais iš savo turimų išteklių gamina gėrybes savo poreikiams tenkinti. Įvairūs ūkio vienetai tarpusavyje nuolatinių ryšių nepalaiko. Rinkos ūkis - tai atviras ūkis: ūkiniai vienetai, skaičiuodami savo naudą rinkos kainomis, iš rinkoje pirktų išteklių gamina prekes rinkai; jas pardavę perkasi produktus savo poreikių tenkinimui. Ūkio vienetai tarpusavyje susiję prekių mainais ir rinka. Rinkos ūkio raida turėjo keletą pakopų: nuo amatininkų rinkos viduramžiais iki dabarties visuomenėje veikiančios rinkų sistemos (kapitalo, darbo, paslaugų, informacijos, pinigų, vertybinių popierių ir kt.) Centralizuotai reguliuojamas (planinis) ūkis - tai ūkis: kai ūkiniai vienetai iš centralizuotai paskirstytų išteklių, remdamiesi centralizuotai nustatytais išteklių ir produktų vertinimais, gamina produktus centralizuotam jų paskirstymui ir per tai palaiko tarpusavio ryšius bei tenkina savo poreikius. Reikia pastebėti, kad nei vieno iš jų niekada nėra grynu pavidalu. Kiekvieno iš šių gamybos tipų elementų galima aptikti tuo metu dominuojančiame. Dėl išteklių ribotumo kiekvienas ūkio subjektas - verslininkas, valstybė su savo biudžeto lėšomis - priverstas rinktis, kaip naudoti turimus išteklius. Kiekvieną pasirinkimą galima įvertinti alternatyviais kaštais. Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra vertės dydis, kuris būtų sukurtas naudojant išteklius kitu nei pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome, naudodami išteklius pasirinktuoju būdu. Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių naudojimo variantas duotų daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą galimą jų naudotą būdą. Alternatyvūs kaštai, jų buvimo supratimas (įsisąmoninimas) skatina siekti galimos didesnės naudos. Čia iškyla gamybos (verslo) pasirinkimo problema, kuri formuluojama trejopai: Ką gaminti (kas yra gaminama) kaip gaminti (kaip gaminama) Kam gaminti (Kam gaminama Esant neribotiems ištekliams, šie klausimai neturėtų prasmės. Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į šiuos verslo klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių kreivė (riba). Tai vienas iš ekonomikos supratimo ir studijų metodų. Realioje situacijoje gamybą veikia daug įvairių sąlygų ir veiksnių, kurių nesutalpintų joks dinozauriškas teorinis modelis. Todėl naudojami supaprastinti modeliai. Ekonominis modelis tai supaprastinto realaus gyvenimo situacijos pavaizdavimas siekiant analizuoti ar prognozuoti veiksnių įtaką ūkiniai veiklai, bei šių veiksnių tarpusavio sąryšiams nustatyti. 4------ Tam kad pasinaudoti GGK metodu, kad suprasti išteklių ribotumo sąlygas poreikių tenkinime daromos prielaidos: pasirenkama tik dviejų prekių gamyba (pvz. A-maisto ir B- drabužių) jų gamybai sunaudojami visi turimi ištekliai išteklių apimtis nekinta technologija nekinta gamybos pajėgumai nekinta 1 pav. (braižyti) Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami A-maisto produktų gamybai, tada galima pagaminti 20 vienetų (kokių nors produktų), o B-drabužių - iš viso nebus pagaminta (taškas F). Priešingu atveju, jei visi ištekliai bus sunaudoti B-drabužių gamybai, jų bus pagaminta 5 vienetai, o A-maisto - nei vieno produkto. Tai kraštutiniai variantai. Galimi variantų deriniai (paveiksle). Sujungę tų variantų derinius gauname kreivę - alternatyvių gamybos galimybių kreivę. Kiekvienas jos taškas rodo kokį maisto ir drabužių kiekį visuomenė gali gaminti, esant priimtoms prielaidoms. Jei atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai yra panaudojami, tada gamybos apimtis bus mažesnė (brėžinyje ją kreivės ribojamo ploto viduje - žemiau GGK atspindės taškas C. Taškas C gali būti bet kurioje uždarosios erdvės vietoje, priklausomai nuo pasirinktų variantų. Mažesnis nei galimas išteklių kiekis gali būti panaudotas 1) vien maisto prekių; 2) vien drabužių; 3) ir maisto ir drabužių gamybai. Galima daugybė pasirinkimo variantų. Tai parodyta brėžinyje rodyklėmis. Taškas D, kaip ir bet kuris taškas už gamybos galimybių kreivės, rodys maisto ar drabužių gamybos apimtis, kurios esamomis sąlygomis yra neįmanomos. Kreivė gali pasislinkti didėjimo linkme, padidėjus gamybos pajėgumams. Čia vertėtų paminėti pagrindinius gamybos augimo šaltinius. Išskiriami trys pagrindiniai gamybos augimo šaltiniai: Technologinė pažanga, garantuojanti naujus, geresnius, prekių gamybos metodus; Kapitalo kiekio padidėjimas (kaupimas); Darbo išteklių kiekio padidėjimas: dirbančiųjų skaičiaus, taip pat jų kvalifikacijos, įgūdžių, išsimokslinimo lygio augimas. Jeigu atsisakome technologijos nekintamumo prielaidos ir technologija tobulinama, kreivė slenka į dešinę - Pav. a), t.y. didėja gamybos galimybės. Kreivė pasislenka į dešinę A). Tačiau naujoji gamybos galimybių kreivė nebūtinai bus lygiagreti ankstesniajai. Atvejis a) galimas tik tuo atveju, jei technologijos pažanga yra vienoda abiejose gamybos šakose. Tačiau paprastai taip nebūna. Jei naujos technologijos įdiegiamos nevienodai, mūsų pasirinktu atveju, maisto prekių ir drabužių gamyboje, tuomet nauja gamybos galimybių kreivė nebus lygiagreti buvusiai >: žr. kitas paveikslas. Sekančiame paveikslėlyje sutalpinti du gamybos galimybių poslinkių atvejai: Juoda punktyrinė kreivė pavaizduoja atvejį, kai technologijos pasiekimai įdiegiami į maisto gamybą, žalia punktyrinė kreivė - į drabužių gamybą. (iš esmės čia derėtų pasibraižyti du atskirus brėžinukus, tačiau taupumo sumetimais aš juos sujungiau į vieną). Ir taip turime technologijos pažangos poveikio gamybos galimybių kreivėms išraiškas. Kapitalo kiekio kitimo poveikis gamybos galimybėms: Kaip alternatyva technologijos pažangai, yra antrasis gamybos augimo šaltinis: kapitalo kiekio didėjimas (kapitalo kaupimas). Nors esamu momentu kapitalo kiekis yra ribotas, tačiau kapitalas gali būti sukurtas. Kapitalo kiekis, kurį mes turėsime pvz. 2020 metais, didele dalimi priklausys nuo to, kiek šiuo metu turimų išteklių nuspręsime artimiausiais metais skirti kapitalo kaupimui, o ne plataus vartojimo prekių gamybai. Brež iš WW 34 psl Norėdami geriau išnagrinėti šį pasirinkimą, nubrėšime GGK, vaizduojančią ne maisto ir drabužių gamybą, bet pasirinkimą tarp kapitalo gamybos (įrengimų , g-lų ir pan) ir vartojimo prekių gamybos (maisto drabužių televizorių) (pav. 3). 3 pav. palyginamos dvi hipotetinės šalys. 1990 abi šalys turi vienodas pradines GGK. Šalis A ( a - grafikas) teikia pirmenybę dabartiniam gyvenimui gyvenimo lygio kėlimui, vartojimui. Jie daugiau gamina vartojimo prekes, o kapitalo gamina mažai (šią situaciją vaizduoja taškas C). Šios šalies kapitalo atsargos 2020 matais bus nedaug didesnės už pradines, todėl GGK pasislenka labai mažai. Tuo tarpu B šalis (b) mažina vartojimo prekių gamybą, norėdami pagaminti daugiau kapitalo (šią situaciją vaizduoja taškas F). 2020 m. šios šalies gamybos mastai žymiai išaugs, tai rodo ženklus GGK poslinkis. Kadangi B šalis mažiau vartoja įvairių prekių dabartiniu metu, tai pajamos ir vartojimo galimybės bus didesnės ateityje. Kaip matome kiekviena šalis turi pasirinkti: kokios vartojimo dalies ji atsisako dabar dėl to, kad galėtų daugiau vartoti ateityje. Išvados, pagrindiniai teiginiai Pasirinkimo būtinybė yra fundamentali ekonominė problema, kadangi poreikiai yra beribiai, o ištekliai poreikiams tenkinti yra riboti, tai pastoviai susiduriama su pasirinkimo problema. Visuomenės galimi pasirinkimai vaizduojami GGK. Ji parodo prekės A alternatyvius kaštus, prilygstančius atsisakomų gaminti prekės B vienetų skaičiui. iš W, jei yra laiko ir galima plačiau aptarinėt variantus GGK yra riba parodanti visuomenei galimus pasirinkimo variantus, jeigu pilnai yra panaudojami ištekliai: darbas, žemė, kapitalas (Bet jeigu egzistuoja plataus masto nedarbas, tai gaminamų prekių derinys bus kreivės ribojamo ploto viduje) Ekonomika gali augti, o GGK gali slinkti į dešinę, jeigu: a)tobulėja technologija; b)kaupiamas kapitalas; c)didėja darbo jėgos skaičius Atsisakydama dalies prekių dabar, šalis gali kaupti kapitalą ir tokiu būdu turėti augančią gamybą. Taigi kapitalo kaupimas (investicijos) reiškia pasirinkimą daugiau gaminti vartojimo prekių ateityje, negu vartoti jų dabar. Kaip ir kitos teorinės sąvokos (modeliai) taip ir GGK vaizduoja supaprastintą realybę. Kadangi pasaulis yra labai sudėtingas teorija nepajėgi atspindėti “visos tiesos”. (tai modelis) Taigi, 1) Išsiaiškinome pagrindinę ekonomikos problemą: pasirinkimo būtinybę. Negalime turėti visko, ko panorėsime, nes poreikiai yra iš tiesų begaliniai; ekonominiai ištekliai yra riboti Pagrindinė ekonominė problema - tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia turimi ištekliai. Ekonomikos mokslas yra apie tai, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius. 4---5---6---7---8---9---10RINKA, JOS FUNKCIJOS. RINKŲ TIPAI. MONOPOLIZACIJOS VEIKSNIAI RINKOS PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI Rinka yra viena iš ekonominės veiklos visuomeninio organizavimo būdų. Rinkos pagalba koordinuojama įvairių ekonomikos subjektų veikla ir nukreipiama žmonių poreikiams tenkinti. Rinka yra produktų ir resursų kainų formavimosi mechanizmas, veikiantis per paklausą ir pasiūlą. Tačiau rinka jokiu būdu nesutapatinama su prekyviete - toks požiūris būtų per daug siauras, eklektinis (primityvus). Rinka tai santykių sistema, kuri leidžia vartotojams (pirkėjams) ir gamintojams (pardavėjams) susisiekti vienas su kitu ir konkurencinėmis sąlygomis per pasiūlos ir paklausos atitikimą (pusiausvyrą) nustatyti produkto kainą, informuoti gamintoją apie tai, ką reikia gaminti, kiek reikia gaminti ir kam reikia gaminti. Rinkos funkcijos: Rinkoje susidarančios kainos informuoja išteklių savininkus, kur išteklius geriau panaudoti. Taigi rinkoje vyksta išteklių paskirstymas įvairių produktų gamybai. Tai pasireiškia per rinkos subjektų santykius ir du pagrindinius ekonominius srautus,: viena linkme judančius produktus ir paslaugas, kita linkme - pinigus. Tai schematiškai pavaizduota 4 pav. - dar nepradėti aiškinti ryšių šioje schemoje. Šis pav. taipogi yra ekonominis modelis su daugeliu prielaidų, bet jis padeda supaprastintai suprasti rinkos mechanizmo veikimą, kur atsakoma į svarbiausius gamybos pasirinkimo klausimus: ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti . Pradžioje apibrėšim kai kurias sąvokas: Produktų rinka (prekių ir paslaugų rinka);būdama kaip tarpininkas tarp vartotojų(namų ūkių) ir gamintojų (įmonių); kainų pagalba (per vartotojų išlaidas ir gamintojų pajamas) informuoja gamintojus, ką perka vartotojai, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Gamintojai, siekdami pelno gamina tokias prekes ir tokį jų kiekį, kokį jam informuoja-sufleruoja produktų rinka ir tai jiems užtikrina didesnes pajamas. Išteklių (darbo ir kitų) rinkoje susidarančios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti ką gaminti, kaip gaminti, kiek ir kokius išteklius naudoti. Geras išteklių pasirinkimas leidžia gamintojams mažinti kaštus. Rinka nurodo ir kam atiteks pagaminti produktai (pvz. kas gali pirkti). Kas gavo daugiau pajamų rinkoje (produktų ir išteklių), tas gali daugiau pirkti produktų ir savo išlaidomis informuoti gamintojus, kokių prekių reikia gaminti daugiau, kokių mažiau. Rinka nukreipia produktų ir išteklių srautus bei ekonominės veiklos subjektus orientuoja kokius produktus ir paslaugas gaminti (teikti). -------------------------------------------------------------------------------------- Komentaras 4 pav.: Rinkos subjektai: Verslo įmonės, kaip gamintojai Vartotojai, kaip žmogus, namų ūkiai Rinkos elementai: Ištekliai: pasireiškiantys rinkos mechanizmo schemoje kaip išteklių rinka Produktai (prekės ir paslaugos) pasireiškiantys kaip produktų rinka Tarp rinkos subjektų (gamintojų ir vartotojų) bei rinkos elementų vyksta tarpusavio ryšiai, kurie schemoje nurodyti rodyklėmis. Gamintojas (įmonė) produktų gamybai už tam tikrą kainą įsigyja išteklių (rodyklė nuo išteklių-resursų rinkos link gamintojo  gamybos ištekliai) ir tai jis vertina kaip gamybos kaštus (rodyklė nuo gamintojo link išteklių rinkos  įmonės išlaidos). Gamintojas (įmonė), pagaminęs produktą jį prekių pavidalu pateikia į produktų (prekių ir paslaugų) rinką (rodyklė nuo gamintojo link produktų rinkos  produktai) ir pardavęs gauna pajamas (grįžtamoji rodyklė iš produktų rinkos link gamintojo įmonių pajamos). Vartotojas (Namų ūkis, žmogus - kitas rinkos subjektas), įsigydamas prekę (rodyklė iš produktų rinkos link vartotojovartojimo prekės ir paslaugos) sumoka tam tikrą sumą pinigų, t.y. turi išlaidų (rodyklė nuo vartotojo link produktų rinkosnamų ūkio išlaidos). Kartu vartotojas (namų ūkis, žmogus) gali tapti ir išteklių rinkos dalimi, tapdamas vienu ir gamybos ištekliu - darbo ištekliu (rodyklė nuo vartotojo link išteklių rinkos darbo ištekliai) ir už tai gauti pajamas atlyginimo forma (rodyklė nuo Darbo ir kt. išteklių link vartotojo  atlyginimas ir kitos pajamos). Tačiau rinkos mechanizmo schemoje- ekonominių srautų judėjime suskirstymas rinkos subjektų į vartotojus ir gamintojus bei išteklių ir produktų rinkas yra sąlyginis. Vienu atveju tas pats rinkos subjektas gali būti vartotoju kitu atveju gamintoju, bei ta pati rinka gali būti produktų ir išteklių rinka (produktas - kaip pardavimui, kapitalas - kaip išteklis). ------------------------------------------------------------------------------ Kaina tai santykinis produkto/išteklių vertinimo matas. --------------------------------------------------------------------------------------------- Visi produktai ir ištekliai rinkoje turi piniginį įvertinimą - kainą. Tai skatina vartotojus taupiai vartoti, o gamintojus taupiai organizuoti gamybą (taupiai vartoti išteklius, racionaliai organizuoti gamybos procesą ir pan.). Dalį rinkos funkcijų gali perimti valstybė. Tai priklauso nuo rinkos modelio - (anglosaksiškas, sociodemokratinis ie pan.) . Tačiau svarbiausi rinkos elementai yra nuosavybės teisė ir konkurencija, be kurių negali funkcionuoti rinka. Jei valstybės kišimasis yra labai didelis ar universalus, tai jau nebėra rinkos ekonomika, tai būdinga centralizuoto valdymo ekonominei sistemai Galima išskirti kelis rinkos tipus: tobula (grynoji) konkurencija monopolinė konkurencija oligopolija duapolija (grynoji) monopolija Kraštutinai iš jų yra: tobula (grynoji) konkurencija (grynoji) monopolija Jų paprastai grynoje formoje nėra, jie yra tik kaip ekonominiai modeliai. Realiame gyvenime yra tarpiniai tipai. Tobulos (grynosios) konkurencijos (rinkos) bruožai (elementai): Didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, dėl to kiekviena iš jų gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį; Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas, pardavimo sąlygos it t.t. yra vienodos. Tokiu atveju pardavėjai turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nėra jokio skirtumo iš ko ją pirkti; Pirmas ir antras bruožas sąlygoja tai., kad rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios jis turi prisitaikyti ir pakeisti jos negali. Įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos laisvė. Tai reiškia, kad firmos, norinčios įeiti į šaką, gali tai laisvai daryti, jeigu pavyzdžiui, šakoje kyla kainos. Kita vertus, firmos, jau funkcionuojančios tam tikroje sferoje, gali iš jos pasitraukti, jeigu gaminamos produkcijos kainos krenta. Taigi, Tobula (grynoji, laisva) rinka yra ta, kai yra daug pardavėjų ir daug pirkėjų, o atskiras pirkėjas ar pardavėjas neturi jokios įtakos veiklos apimtims ir rinkos kainoms. Tobula konkurencija - tai kraštutinis ir daugiau teorinis rinkos modelis, kuris gryname pavidale neegzistuoja. Tačiau artimų ir panašių yra nemažai: pvz. ž.ū. produktų rinka. Tačiau šis tobulos rinkos modelis turi didelę teorinę prasmę (nes tai yra standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų ir realios ekonomikos efektyvumą). Priešingame tobulos (grynosios) rinkos poliuje yra monopolija (grynoji). (Monopolija kilęs iš graikų kalbos: monos - vienas, poleo - parduoti) Kas yra monopolija (ekonominės monopolijos samprata)? Monopolija yra firma, gaminanti tokią didelę kurios nors prekės (paslaugos) dalį, kad ji reguliuodama pasiūlą, gali paveikti jos kainą. Grynosios monopolijos bruožai: Vienintelis produkcijos pardavėjas. Tokiu rinkos atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai; Monopolistas gamina unikalų produktą. Produktas yra unikalus ta prasme, kad jis neturi pakaitalų (substitutų). Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų. Jis turi arba pirkti monopolinės firmos produkciją arba visiškai jos atsisakyti; Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja tam tikros produkcijos bendrą pasiūlos kiekį. Taigi monopolinė firma nustato kainą ir prie kainos priderina tam tikrą gamybos apimtį. Pasireiškia vadinamoji monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė - galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produkto prieinamumą rinkoje; Įėjimas į monopolinę rinką yra faktiškai neįmanomas. Grynasis monopolistas neturi konkurentų, o tai reiškia, kad egzistuoja ekonominiai, teisiniai, techniniai arba kitokie barjerai, kurie neleidžia kitoms firmoms įeiti į šaką. T.Y Monopolija yra situacija, kai vienas gamintojas viešpatauja rinkoje. Jeigu visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vieno gamintojo (įmonės) rankose toks gamintojas tampa monopolija. Jos sprendimai lemia kainų dydį, resursų naudojimą, gamybos apimtį. Grynosios monopolijos egzistavimo sąlyga yra artimų, pakeičiančių produktų (substitutų) nebuvimas, nes labai padidinus kainas (ar sumažinus gamybos apimtis) vartotojai gali pradėti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą. PVZ: Vietinio telefono tarnybos Tarp minėtų kraštutinių rinkos struktūrų, tai yra grynosios konkurencijos ir grynosios monopolijos yra du pagrindinės rinkos struktūros: monopolinė konkurencija ir oligopolija (duapolija - kaip jos atmaina) Monopolinė konkurencija. Monopolinė konkurencija - tai tokia rinkos struktūra, kai veikia gana daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Monopolinės konkurencijos bruožai: Pakankamai didelis firmų skaičius Produktų diferenciacija. Vieno pardavėjo prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės; Kuri nors firma turi nežymų poveikį produktų kainai Įėjimo ir išėjimo iš jos žemi barjerai Kalbant apie tobulą konkurenciją, jau minėjau, kad šioje rinkos struktūroje gaminamas homogeniškas produktas. Bet realybėje konkuruojančių firmų produktai nėra standartizuotos prekės. Vieno pardavėjo siūlomos prekės kuo nors visada skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekių. Todėl tokioje rinkoje atskira firma turi nežymų poveikį produkto kainai. Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas ar pardavėjas šiuo atveju taptų monopolistu, firmos plačiai naudoja reklamą, įpakavimą, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslauga (garantinis remontas, prekės į namus ir pan.). Tačiau esant dideliam kiekiui konkurentų, kiekvienas pardavėjas tik nežymiai gali konkuruoti kainą, nes parduodamos prekės turi daug substitutų. Monopolinės konkurencijos rinkos pavyzdžiai: mažmeninė prekyba, kavinės, degalinės ir pan. Oligopolija. Oligopolija - tai rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Oligopolijos bruožai: Rinkoje dominuoja keletas tarpusavyje konkuruojančių firmų Gaminamas produktas gali būti arba identiškas (aliuminio, plieno gaminiai) arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainą ir pan. (automobilių, kompiuterių, buitinės technikos gamyba) Oligopolinės firmos turi monopolinę galią, tačiau dažniausiai pavienės firmos vengia kainų konkurencijos Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas. Nauja įmonė gali įeiti į oligopolinę rinką tik gamindama didelį produkcijos kiekį, nes tik tai leistų jai sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Paprastai oligopolinės firmos yra gerai žinomos ir turi savo "prekinį ženklą. Klasikiniai oligopolinės rinkos pavyzdžiai "Ford", "General Motors", Chrysler. Jos duoda apie 90 proc. JAV pagamintų automobilių. Oligopolija reiškia, kad gamyba šakoje yra labai sukoncentruota. Egzistuoja dar ir kitos rinkos struktūros, kaip duapolija, monopsonija, oligopsonija, abipusė monopolija. Duapolija - rinka, kurioje yra tik du pardavėjai. Tai oligopolijos atmaina. Monopsonija - rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas Oligopsonija - rinkos struktūra, kurioje yra keli prikėjai Abipusė monopolija - rinkos struktūra, kai egzistuoja tik vienas pirkėjas (monopsonistas) ir vienas pardavėjas (monopolistas) Monopolizacijos veiksniai: Monopolijos susidaro įvairiais būdais. Aptarsime pagrindinius monopolijų tipus, pagal veiksnius, lemiančius jų susidarymą: Natūrali monopolija: tokios monopolijos atsiranda, dėl ribotos žaliavų pasiūlos. Pvz. viena firma kontroliuoja tam tikrus gamtos išteklius (anglį) kai masto ekonomija vaidina itin didelį vaidmenį. Kada gamyba sutelkta vienose rankose, leidžia gaminti mažiausiais kaštais pvz. telefonų linijų tiesimas - pigiau gatve nutiesti vieną telefonų liniją o ne dvi. (W) Teisinė monopolija. Kartais įstatymine tvarka draudžiama pardavinėti daugiau kaip vienai firmai, t.y. kai vienam pardavėjui suteikiama išimtinė teisė. (pardavinėti alkoholį - valstybės monopolis) Čia monopolija tampa valstybė. Monopolija, atsirandanti susijungus keletui gamintojų. Gamintojai gali susijungti į vieną firmą ir taip pakelti kainą, aišku jei nedraudžia įstatymas. Kiek plačiau apie pastarąsias Firmų susijungimas gali būti: horizontalus ir vertikalus. Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, susijungia ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti gamybos apimtį. Vertikalus susijungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos resursus arba parduoda viena kitai produktus. Pvz. popieriaus įmonė gali susijungti su spaustuve, statybos įmonė nupirkti plytinę. Vertikali integracija gali trukdyti konkurentams įeiti į rinką. Jeigu perdirbimo įmonė integruojasi su pagrindiniu žaliavų tiekėju, potencialūs konkurentai nebegali nusipirkti žaliavų ir nepajėgia konkuruoti perdirbimo sferoje. Monopolistas, naudodamas vertikalią integraciją, gali “suspausti” konkurentus vadinamųjų tarpinių ir galutinių produktų kainų žirklėmis. Tarkime, kad yra susiliejusi įmonė, monopolizavusi pradinį žaliavų perdirbimą arba pradinę kokio nors produkto gamybos stadiją. Ji gali didinti tarpinio produkto, parduodamo nemonopolizuotiems gamintojams, kainas, bet kartu mažinti kainas galutinio produkto, kurį gamina pati iš savo pusfabrikačių. Nemonopolizuotos įmonės pirks brangius pusfabrikačius iš monopolisto, o gaminamo produkto rinkoje turės konkuruoti su ta pačia monopolija, naudojančia savo gaminamus pusfabrikačius. “Suspaudus” konkurentus, galima branginti galutinį produktą ir gauti padidintą pelną. Monopolinė kaina Jei firma turi monopolį, tai nebūtinai reiškia, jog ji gali už prekę (ar paslaugą) imti aukščiausią kainą. Dauguma didžiųjų firmų (korporacijų), turinčių monopolinę padėtį, siekia didinti pelną ne keldamos kainas , o mažindamos kaštus. Tai vykdo: plėsdamos didelio masto gamybą, gamybą sutelkdamos geriausią techniką turinčiose įmonėse; maksimaliai mažindamos kaštus - kaštų ekonomijos politika; Be to, kiekvienas monopolistas žino, kad nustatydamas labai didelę kainą, jis skatins: 1) naujų gamintojų-konkurentų atsiradimą; 2) substitutų sukūrimą ir vartojimą; 3) valstybės įsikišimą. Išvada: Monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas. Labai aukštų kainų nustatymas ima veikti monopolijos nenaudai. Tad kokia kaina monopolija turi pardavinėti savo gaminius, kad gautų didžiausią pelną: t.y. kas sąlygoja monopolinės rinkos pusiausvyrą. Tam kad gauti didesnį pelną, monopolija gali pasinaudoti dviem būdais: Pirma, parduoti daugiau prekių maža kaina; Antra, parduoti mažiau prekių aukšta kaina. Tačiau ji negali parduoti tiek prekių, kiek norėtų aukšta kaina. Jei monopolija nenustatys tinkamos kainos pati, tai kaina susidarys pati veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui. Paklausa yra už monopolijos kontrolės ribų, tad ji tegali valdyti pasiūlą ir veikti į kainą. Daugeliu atveju monopolija apsisprendžia parduoti daugiau prekių mažesne kaina, o ne mažiau prekių - didesne kaina. Nustato ar ne monopolija didelę kainą, priklauso ir nuo to ar prekės paklausa yra elastinga ar ne, bei kitų gamybos sąlygų pvz. ar įmonė dirba didėjančio ar mažėjančio rezultatyvumo sąlygomis. Jei monopolija, dirbanti didėjančio rezultatyvumo sąlygomis, nustatys didelę kainą, jos produkcijos paklausa mažės, teks mažinti gamybą, didės produkcijos vieneto kaštai. Jei gamintojas sumažins kainą, jo gaminių paklausa padidės, ir gautas papildomas pelnas iš papildomos apyvartos (gaunamos didėjant rezultatyvumui dėl mažėjančių vieneto gamybos kaštų) ne tik kompensuos, bet ir viršys praradimą dėl mažesnių kainų. Tai rodo, kad pardavimas didžiausiomis kainomis nebūtinai duos didžiausią pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa elastinga ir veikia didėjančio rezultatyvumo dėsnis, monopolinė kaina greičiausiai bus maža, kadangi vieneto gamybos kaštai, gaminant didelį kiekį, mažesni negu gaminant mažą kiekį. Didelė paklausa esant mažai kainai, gali duoti didelį pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa neelastinga ir nėra tinkamų substitutų, monopolistas turi galimybę nustatyti didelę kainą nekreipdamas dėmesio ir į gamybos sąlygas (t.y. didėjantį arba mažėjantį rezultatyvumą). Esant substitutams, monopolija negali labai pakelti kainos , jei aišku ji pati tų substitutų nekontroliuoja. Priešingu atveju didės paklausa substitutams. Net jei nėra substitutų, monopolija , nustačiusi dideles kainas neelastingos paklausos prekėms, gali neišlaikyti tos kainos - gali įsikišti vyriausybė. Apskritai, didelė paklausa, esant mažoms kainoms, leidžia monopolijai gauti pakankamą pelną iš masto ekonomijos. Be to didelė paklausa skatina gamybos organizavimo efektyvumą. Išvada: monopolinė kaina nebūtinai yra didelė. Rinkos mechanizmo vertinimas: privalumai ir trūkumai: Rinkos privalumai: Rinka skatina gamintojus gaminti tas prekes, kurių pageidauja vartotojas. Jei norima kurios nors automobilių markės, kaina kyla, gamintojas skatinamas jų gaminti daugiau. Rinka skatina įsigyti reikalingų (paklausių), naujų žinių, įgūdžių - tobulėti (esant paklausai darbuotojams, žinantiems anglų kalba, dirbantiems su kompiuteriais ir pan., tai skatina, einant į darbo rinką, turėti atitinkamas žinias) Rinka skatina vartotojus taupiai naudoti produktus, ypač retus, sunkiai įgyjamus. Rinka per kainų sistemą skatina gamintojus taupyti išteklius, ypač ribotus (pvz. žemė miesto centre) Rinka suteikia ekonominę laisvę. Niekas neverčia žmogaus užsiimti vienu ar kitu verslu Rinka, per kainų sistema suteikia informaciją apie gamybos sąlygas Rinkos trūkumai: Nors rinka turi daug privalumų, tačiau yra ir esminių trūkumų: Rinka suteikdama daug laisvių ekonomikos subjektams, tampa pražūtinga sąlyga neveikliems - Rinka žlugdo neveiklius gamybos subjektus - įmones, individus . Wannacot: kartais neryžtingam žmogui negali suteikti nieko daugiau, kaip tik bado laisvę Rinka kai kuriose šakose visai nefunkcionuoja: gynyba Vartotojų ir gamintojų veikla gali sukelti nepageidaujamus, šalutinio pobūdžio, rezultatus: gamtos užterštumas Rinkos ekonomika gali būti nestabili: ekonominius pakilimus, gali lydėti smukimai, krizės, depresijos. Paprastai sumažinti trūkumus stengiamasi valstybės kišimusi, valstybės reguliavimo sistema (anglosaksiškas - JAV, sociodemokratinis - Europa, ypač Švedija). Plačiau apie valstybės kišimosi į ekonomiką sferas, kalbėsim kitose makro ek temose: monetarinė, fiskalinė politika ir pan. Kai valstybė iš viso ima į savo rankas gamybos reguliavimą - rinkos nebėra, tai jau centralizuoto valdymo ek. sistema PAKLAUSA IR PASIŪLA Ryšys tarp vartotojo ir gamintojo rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą. Pirma aptarsim paklausą, po to pasiūlą ir po to paklausos/pasiūlos pusiausvyrą. PAKLAUSA Kas yra paklausa? Samprata. Paklausos kreivė Paklausa yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali nusipirkti, ir kainos, už kurią ši prekė parduodama kitoms sąlygoms esant nekintamoms. Svarbios yra abi šio ryšio sąlygos. Jei vartotojas tik nori pirkti prekę, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Taip pat ir pakankamas pinigų kiekis prekei pirkti nėra paklausa, jei vartotojas nenori jos pirkti. Kitais žodžiais tariant, paklausa yra poreikiai (prekėms ir paslaugoms), egzistuojantys kartu su pasiruošimu ir galėjimu už jas sumokėti. Paprastai, kintant produkto kainai, kinta ir jo paklausa. Kainos ir perkamo prekių kiekio kitimo ryšys gana pastovus, todėl jis formuluojamas kaip paklausos dėsnis. Ir taip, paklausos dėsnis nusako, kad prekių paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Paklausos dėsnis rodo, kad kainų kilimas sukelia paklausos mažėjimą, o kainų kritimas – paklausos didėjimą (aišku ne visada). Tai matyt iš pav. Paklausos kreivė iliustruoja paklausos dėsnį. Į paklausos lentelę įrašytos kelios kainų ir paklausos kiekio reikšmės, atidėtos koordinačių sistemoje (taškai A,B,C,…E) ir sujungtos kreive rodo paklausos ir kainos ryšį: krintant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti daugiau gaminio vienetų, todėl kreivė leidžiasi žemyn (mažėja kaina) į dešinę (didėja perkamų gaminių apimtis). Ši kreivė vadinama paklausos kreive. didėjant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti mažiau gaminio vienetų  todėl kreivė kyla aukštyn (didėja kaina) į kairę (mažėja perkamų gaminių apimtis). T.y. didėjant kainai prekės paklausa mažėja, kainai mažėjant – didėja. Tai reiškia paklausos dėsnį: Paklausos dėsnis - paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Tačiau prekių paklausa priklauso ne tik nuo kainų. Pvz. Benzino. Brangstant benzinui, jo paklausa auga, nes daugėja mašinų. Tačiau tai nepaneigia paklausos dėsnio. Paklausa susijusi ir su kitais, kaina neįvertinamais veiksniais (pvz. mada, augančiu poreikiu toms prekėms – mašina tampa būtinybe, pajamomis, kt.). Tačiau jei visus kitus veiksnius laikome nekintamais, kaina lemia paklausos dydį. Krentant prekės kainai ir visoms kitoms sąlygoms esant pastovioms, paklausa didėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių: Sumažėjus prekės kainai ir nekintant pirkėjų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie tą prekę gali pirkti, nes toks noras (paklausa) jau buvo, bet trūko pinigų, kai kaina buvo didelė. Šiuo atveju – bendra paklausa didėja. Kainų mažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekių. Tai gali atsitikti tiek dėl padidėjusio vartojimo, tiek dėl prekių pakeičiamumo, kai vartotojas vartoja daugiau atpigusių prekių vietoj brangesnių. Paklausos kreivės poslinkiai. Paklausos dėsnis nusako prekių paklausos kiekio ir kainos ryšį. Tačiau prekės kaina (kaip jau minėjau) yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausą. Paklausos dydis priklauso ir nuo daugelio kitų sąlygų. Svarbiausios jų (paminėsime kelis): Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Kitų prekių kainos Vartotojų skonis, mados Gyventojų skaičius Vartotojų optimizmas ar pesimizmas Visų minėtų veiksnių poveikį paklausai galima parodyti kiekvieną iš jų laikant kintamuoju dydžiu, o likusiuosius – pastoviais. Paklausos didėjimą arba mažėjimą dėl kurio nors kintamojo poveikio galima pavaizduoti paklausos kreivės pasislinkimu į dešinę, didėjant paklausos kiekiui, arba į kairę – jai mažėjant. Keletą variantų pavaizduosime paklausos kreivių poslinkiais. Pav. 6: 1) Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Vartotojų pajamų augimas nevienareikšmiai veikia paklausą: (a) Vartotojų pajamų augimas sudaro galimybę pirkti daugiau geros kokybės prekių, kurios yra brangesnės. Todėl galima tikėtis, kad tokių prekių paklausos kreivė pasislinks į dešinę. b) Kartu padidėjus pajamoms, sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms blogesnės kokybės prekėms. Jų paklausa mažėja: paklausos kreivė pasislenka į kairę (b). Pajamoms mažėjant, abiem atvejais paklausos kreivės pasislinks priešinga kryptimi -- paklausa mažės (nėra pabraižyta, gali patys pabandyt). -------------------------------------------------------------------------------------- Paklausos dydžiui įtakos turi ir pajamų pasiskirstymo kitimas tarp vartotojų grupių. Kadangi skirtingų pagal pajamų dydį vartotojų grupių vartojimo struktūra skiriasi, valstybei perskirstant dalį pajamų mokesčių ir išmokų forma išmokant neturtingiems (transferiniai išmokėjimai), pastarųjų paklausa vartojimo prekėms didės, o prekių, daugiau vartojamų dideles pajamas gaunančių žmonių, paklausa mažės. 2. Kitų prekių kainų kitimas taipogi veikia tam tikros prekės paklausos kitimą. Poveikis yra skirtingas priklausomai ar šios dvi prekės yra substitutai/pakaitalai (pakeičiamos, pvz. arbata ir kava) ar komplementarios/papildančios (vartojamos kartu, pvz. mašina, benzinas, tepalai ir kt.) (©) Jei dvi prekės (A ir B) yra substitutai/pakaitalai, A prekės kainos augimas didina B prekės paklausą, nes vartotojas ima vartoti daugiau tos prekės, kurios kaina nepadidėjo. Tai pavaizduota c) pav. paklausos prekės pasislinkimu į dešinę. (d) Jei A ir B prekės yra papildančios (komplementarios), A prekės kainos augimas sumažins B prekės paklausą, o jos paklausos kreivė pasislinks į kairią pusę. Tai atsitinka todėl, kad pabrangus vienai prekei, vartotojas mažina jos vartojimą, bet kartu jis nebevartos tiek pat ir kitų - komplementarių/papildančių prekių, kurių negali (nereikia) atskirai vartoti nuo pabrangusios prekės. A prekės kainai mažėjant B prekės paklausa keisis priešinga linkme tiek substituto/pakaitalo, tiek komplementaraus/papildančio ryšio atvejais. 3. Kitų sąlygų pasikeitimų, kaip gyventojų skaičiaus, mados ir pan. poveikis paklausos kitimui ir atitinkamas paklausos kreivių pasislinkimas lengvai paaiškinamas (galite patys pasibraižyti). (per egzaminą galite būt paprašyti pabraižyt – patikrinant kaip įsisavinot dalyką. 4. Vartotojų optimizmas ar pesimizmas dėl galimo kainų pasikeitimo taip pat veikia paklausos dydį. Jeigu vartotojai tikisi kainų augimo, jie stengiasi iš anksto apsirūpinti tomis prekėmis ir tai didina paklausą. Priešingai, jeigu laukiama kainų mažėjimo, paklausa tuo metu sumažėja – vartotojas lūkuriuoja. PASIŪLA Samprata. Pasiūlos kreivė. Pasiūla – yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pardavėjas nori ir gali parduoti ir kainos, už kurią ši prekė perkama, kitoms sąlygoms esant nekintamoms (laikas taip pat nesikeičia). Pasiūlos kiekio ir kainos ryšys, kaip ir paklausos atveju, yra pakankamai pastovus, todėl jis dažnai nusakomas kaip pasiūlos dėsnis: prekių pasiūlos kiekis paprastai kinta kainos kitimo linkme: Pasiūlos dėsnis - prekės kainai didėjant, pasiūlos kiekis didėja, o kainai mažėjant – mažėja. Pav.: 7 Pasiūla didėja, didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl gamintojo, gaminančio tą prekę, intereso gauti kuo didesnį pelną. Didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamintojas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pelno augimą. Pasiūlos kreivės poslinkiai ->>> ET, 21 psl., 17 psl. (5 ) Pasiūlos kiekis priklauso ne tik nuo kainos, bet ir nuo kitų veiksnių. Pagrindiniai yra šie: Kitų prekių kainos; Gamybos išteklių kaštai (išteklių kainos); Technologijos pažanga; Gamintojų lūkesčiai Kredito gavimo galimybės ir sąlygos Mokesčiai Gamintojų skaičius ir kt. 1. Kitų prekių kainos kitimas gali pakeisti tam tikros prekės pasiūlos dydį jeigu jos yra substitutai/pakaitalai (pvz. žemės plotai) arba komplementarios/papildančios gamybos požiūriu: Jeigu prekės yra substitutai/pakaitalai, tuomet augant A prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja resursus, kurie iki tol buvo naudojami substituto - B prekės gamybai. Pastarosios (B prekės) gamyba/pasiūla mažėja, jos kreivė pasislenka į kairę (pav.) T.y.: jei substitutai/pakaitalai - A prekės kaina didėja - pasiūla mažėja Komplementarumo (papildymo) atveju ryšys tarp kainos ir komplementarių gamybos atžvilgiu A ir B prekių yra kitoks. Kas yra komplementarios gamybos atžvilgiu prekės? Komplementarios/papildančios prekės gamybos požiūriu yra tokios, kurių gamybos procesas yra susijęs tokiu būdu, kad naudojant tuos pačius resursus vienos prekės gamybai, kaip papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (išgaunant naftą, išsiskiria dujos). Tokiu atveju, didėjant A prekės kainai didėja jos (A) gamyba/pasiūla, o kartu ir B prekės gamyba/pasiūla. Pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę t.y, Jei koplementarios/papildančios --- A prekės kaina didėja B - prekės pasiūla didėja. 2. Gamybos išteklių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojo pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojo interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Ir atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti pasiūlą. 3. Technologijos pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis išteklių sąnaudomis ir jeigu net šių produktų kainos nekinta, gaunamas gamybos pelnas bus didesnis, lyginant su pelnu, gautu naudojant ankstesnę technologiją. Tai skatina gamintojus didinti gamybą/pasiūlą: pasiūlos kreivė slenka į dešinę. RINKOS PUSIAUSVYRA: tai paklausos ir pasiūlos sąveika. RINKOS PUSIAUSVYRA: PAKLAUSOS IR PASIŪLOS SĄVEIKA. Paklausos ir pasiūlos kreivės, nubrėžtos viename grafike (pav. 9), schematiškai atvaizduoja rinkos pusiausvyrą. Kreivių susikirtimo taškas E rodo rinkos pusiausvyros tašką. Šiame grafike pusiausvyros taške E už tam tikro produkto vieno vieneto kaina lygi 6 Lt, o pardavimo apimtis - 200 vnt. Norint suprasti, kodėl taškas E yra pusiausvyros taškas, reikia pasižiūrėti, kas įvyks, jeigu pradžioje rinkos kaina bus kitame lygyje.  Pvz., jei pradinė kaina yra aukštesnė nei pusiausvyros kaina ir lygi 10 Lt ($).  Tada pirkėjai perka tik 50 vnt. produkto (taškas A). Tuo tarpu pardavėjai nori parduoti 260 vnt. (taškas F). Vadinasi yra didžiulis produkcijos perteklius (210 vnt). Tokiu atveju, kai kurie pardavėjai, nusivylę parduodamu produkto kiekiu esant 10 lt. kainai ir norėdami produktus realizuoti, pradeda kainą mažinti. Kaina mažinama iki 9 Lt ($), vėliau iki 8 Lt ($). Esant mažesnei produkto kainai, mažėja ir pasiūla/gamyba (mažesnė kaina - mažiau gamina ir teikia į rinką) Gamyba/pasiūla sumažėja iki 240 esant 8 lt už vienetą. Tačiau vis dar yra produktų perteklius ir pasiūla viršija paklausą. Kaina toliau mažėja, o kartu mažėja ir pasiūla/gamyba (norinčių parduoti už šią kainą). Kaina ir pasiūla mažėja tol, kol tarp paklausos ir pasiūlos pasiekiama pusiausvyra (kai jos atitinka viena kitai). Šiuo atveju tai pasiekiama esant 6 Lt ($) kainai, tai ir yra pusiausvyros taškas. Esant šiai kainai, pardavėjai nori parduoti 200 vnt prekių, o pirkėjai nuperka 200 vnt, (t.y tą kiekį, kurį nori parduoti pardavėjai). Kitaip tariant, rinka yra ištuštinta. Dabar pirkėjai ir pardavėjai yra patenkinti parduotų-nupirktų prekių kiekiu, t.y. prekių kiekiu, kurį pirkėjai nupirko, o pardavėjai pardavė esant 6 Lt kainai, t.y. pusiausvyros kainai. Poreikio daugiau keisti kaina jau nebėra. Ir taip: Pusiausvyra yra situacija, kurioje prekės kaina ir jos perkamas ir parduodamas produktų kiekis nekinta. O Perteklius yra, jei pardavėjai nori ir gali parduoti daugiau produktų(F) nei pirkėjai nori ir gali pirkti (9 pav. Violetinė linija) T.y perteklius yra tada, kai pasiūla viršija paklausą (kaina šiuo atveju yra aukščiau pusiausvyros). Mechanizmas: Tada kaina ima mažėti: ->>> Pardavėjai norėdami parduoti prekes, mažina kainą. Einant nuo taško F į tašką G pasiūlos kreivėje , kartu paklausos kreivėje slenka iš A į B tašką, kol linijos susikerta taške E, t.y., kai pasiūla atitinka paklausą. Kita situacija kai nėra rinkos pusiausvyros: Trūkumas --- jei pirkėjai nori ir gali nupirkti daugiau nei pardavėjai nori ir gali parduoti, susidaro trūkumas, t.y . trūkumas yra tada kai paklausa viršija pasiūlą. Kadangi pasiūla yra ribota, tada kyla kaina, mažėja galinčių nupirkti: Pasiūlos kreivė eina nuo K aukštyn į dešinę, o paklausos kreivė - nuo taško D į kairę iki taško F. Pusiausvyros taško poslinkiai: Pusiausvyros taškas, bendras paklausos ir pasiūlos linijų taškas, gali keisti savo padėtį, veikiant pasiūlos ir paklausos veiksniams. Pusiausvyros taško judėjimo pagrindinės kryptys, kintant pasiūlos ir paklausos veiksniams, nesusijusiems su kaina, yra šios: a) Kai pasiūla pastovi, o paklausa didėja  tiek kaina (P), tiek pardavimo apimtis (Q) didėja.  10 a Pusiausvyros taškas įsigali esant didesnei kainai. Pvz. Kai norima nupirkt daugiau produkto (pvz. benzino), o jo yra ribotas (nekintama) kiekis (ir visi tai žino)  Pirks daugiau to produkto, kartu kils kainos, kadangi benzino kiekis ribotas. b) Kai pasiūla pastovi, o paklausa mažėja, kaina (P) ir parduodama prekių apimtis (Q) mažėja - 10 b Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai. Privaryta mašinų, o moki paklausa mažėja  mažėjant pajamoms, jų pirks mažiau c) Kai pasiūla didėja, o paklausa pastovi, prekės kaina (P) mažėja, pardavimo apimtis (Q) didėja - 10 c Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai d) Kai pasiūla mažėja, o paklausa pastovi, pardavimo apimtis (Q) mažėja, kaina (P) didėja -- 10 d Pusiausvyros taškas nusistovi esant didesnei kainai Kai paklausa ir pasiūla kinta kartu: e) Kai paklausa ir pasiūla didėja, pardavimo apimtis didėja (Q), o kaina (P) nekinta (esant vienodam pakalusos ir pasiūlos padidėjimui) 10e Pusiausvyros taškas išlieka esant tai pačiai kainai. f) Kai paklausa didėja, o pasiūla tokiu pat dydžiu mažėja: prekės kaina (P) didėja, o pardavimo apimtis nesikeičia (Q) 10f Pusiausvyros taškas nusistovi esant gerokai didesnei kainai. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS Kainos kitimas konkrečių prekių paklausą ir pasiūlą keičia skirtingai (pvz. duonos ir brangenybių). Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti naudojama elastingumo (lankstumo) sąvoka. Paklausos ir pasiūlos elastingumas apibūdina pirkėjų ir pardavėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Elastingumui įvertinti skaičiuojami elastingumo rodikliai. Jie išreiškia paklausos bei pasiūlos kiekio ir kainų procentinių padidėjimų santykį. ED = > D%/>P% Paklausos elastingumas ES = > S%/>P% - Pasiūlos elastingumas Pvz. Duonos kaina padidėjo 50% ir pirkėjai duonos perka 10% mažiau. ED=-10%/50% = -0.2. Matome , kad pirkėjas nežymiai reagavo į kainos padidėjimą. (paklausa mažai elastinga). Tačiau, jeigu, pvz. , 20% pakiltų turistinių kelionių kainos ir pirkėjai šios paslaugos savo paklausą sumažintų 40%, tai paklausos elastingumo rodiklis būtų lygus -2 (40/20). Šiuo atveju pirkėjai žymiai reaguoja į kainos padidėjimą, reiškia elastingumas ženklus. (Minuso ženklas ignoruojamas) Tiek paklausos tiek pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki ∞. Išskiriami keli skirtingi elastingumo dydžiai (formos): Absoliutus elastingumas. Be galo mažas kainų pasikeitimas (nuo P1 iki P2) sąlygoja didelį paklausos ar pasiūlos padidėjimą. Šiuo atveju paklausa/pasiūla yra "be galo" elastinga. Skaitmeninė elastingumo išraiška yra:E∞ Paklausos atvejis. Grafikas rodo, kad esant net nedideliam kainos padidėjimui niuo P1 iki P2 paklausos apimtis sumažės nuo Q1iki Q2, t.y iki nulio - prekė nebus perkama. Tokia situacija įmanoma pvz. tobulos konkurencijos rinkoje, kai firmos gamina homogenišką (standartizuotą) produkciją ir ją parduoda už rinkoje nusistovėjusią kainą. Jeigu kuri nors firma padidintų kainą nuo P1 iki P2, galima tikėtis, kad paklausos apimtis sumažėtų iki nulio. Santykinis elastingumas. Kainų kitimas mažesnis nei paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimas P1P2<Q1Q2 Vieneto elastingumas. Kainų kitimo ir paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimai vienodi (procentaliai) P1P2=Q1Q2 E=1 Santykinis neelastingumas. Kainų pasikeitimas yra didesnis nei paklausos ir pasiūlos pasikeitimas. P1P2>Q1Q2 E yra mažesnė už vienetą, bet didesnė už 0. 0<E<1 Absoliutus neelastingumas. Kainų kitimas nekeičia paklausos beipasiūlos. P1P2=Q stabilus E=0 Tokia paklausa gali būti tuo atveju, kai prekė yra gyvybiškai svarbi vartotojui (pvz. vaistai silpnam ligoniui). Tačiau ir šiuo atveju paklausa gali būti visiškai neelastinga tol, kol prekės kaina neviršys vartotojo biudžeto (pajamų). Nenagrinėsim : ataskaitos taško (koks kainos ir kieki derinys turi būti bazinis) problema, ryšio tarp kreivės nuolydžio ir elastingumo problema Elastingumą sąlygojantys veiksniai. ELASTINGUMO VEIKSNIAI Paklausos elastingumas: Paklausos elastingumas apibūdina pirkėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Pagrindiniai paklausos elastingumo veiksniai yra: Pakeičiamumas (substitucija) Laikas Būtinybė ar prabanga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Pakeičiamumas (substitucija): Su substitucijos poveikiu paklausai ir pasiūlai susipažinome ankstesniame rinkos mechanizmo skyrelyje, tik to neįvardijome elastingumo pasireiškimu. Nekartosiu kas buvo pasakyta, tik čia išsakysiu pagrindines išvadas (teiginius): Esant tinkamiems substitutams (pakaitalams) prekės paklausa yra elastinga kainų kitimui. Jei nėra tinkamų substitutų (pakaitalų), vartotojai negali reaguoti į kainų kitimą ir perka pradinį prekės kiekį. Paklausa - neelastinga. 2. Laikas: Laikas taipogi didina paklausos elastingumą. Vartotojai, pasikeitus kainoms, gali pakeisti savo elgseną, kai tam yra pakankamai laiko. Laikas yra būtinas substitutų (pakaitalų) paieškoms. Paklausos elastingumas didėja, ilgėjant laiko tarpui: vartotojas prisitaiko prie naujų kainų. 3. Būtinybė ar prabanga Prabangos ir būtiniausių prekių paklausos elastingumas yra skirtingas. Vartotojas negali apseiti be būtiniausių prekių (maisto, kasdieninių drabužių). Todėl tokių prekių paklausa yra neelastinga. Prabangos prekių vartojimo apimtį vartotojas gali keisti nejausdamas didelių nepatogumų. Todėl pakilus jų kainoms, gali gerokai sumažinti vartojimą (prabangūs kailiniai ir dar ne pirmi, atostogos į užsienyje). Tokių prekių paklausa yra elastinga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Paklausos elastingumas priklauso nuo prekei įsigyti išleidžiamų lėšų dalies bendrame vartotojo biudžete. Degtukų, druskos pirkimo išlaidos sudaro labai nedidelę vartotojo biudžeto dalį, todėl tokių prekių paklausa labai nesikeičia pakitus kainoms. Šių prekių paklausa yra neelastinga. Tačiau pvz. automobilio, turistinių kelionių kainos pasikeitimas jau veiks į paklausą gana stipriai. Jo paklausa kur kas elastingesnė. Pasiūlos elastingumas Pasiūlos elastingumas apibūdina pardavėjų reakciją į kainų pakitimus. Pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai (pagrindiniai): Laikas Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kita substitucijos, komplementarumo pakeičiamumo, papildymo efektas) Atsargų sudarymo galimybė 1. Laikas: Kylant kainoms , gamintojas nori parduoti žymiai daugiau prekių. Todėl jis turi padidinti gamybos apimtis. Tam reikalingas papildomas laikas. Todėl elastingumas gali būti didesnis tik praėjus tam tikram laikui. 2. Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kitą  substitucijos, komplementarumo efektas) substitucija gamyboje: Jei prekė turi pakaitalą gamyboje, tai pasiūlos kiekis stipriai reaguos į kainos pokytį. ( pvz. augant rugių kainoms : ūkininkas plės plotus, krentant: ims augint kviečius). Šiuo atveju pasiūlos elastingumas bus didelis. Jei prekė neturi artimo pakaitalo, pasiūla yra mažiau elastinga kainų pokyčiams (krentant visų javų kainoms, persiorientuot į gyvulininkystę yra gerokai sunkiau). Komplementarumas gamyboje: Jei prekės yra papildančios viena kitą gamyboje, pasiūla neelastinga (mažiau elastinga). (mėsininko sprendimus lemia jautienos kaina, o ne odos kaina. Odos kaina yra neelastinga, nes ji mažiau būtinas produktas). Atsargų sudarymo galimybė Prekių saugojimo galimybė labai veikia pasiūlos elastingumą. Greitai gendančios prekės, nežiūrint jų kainų mažėjimo, turi būti greitai tiekiamos į rinką (pvz. vaisiai - bananai). Negalima sudaryti ir tokių prekių atsargų kylant kainai. Taigi tokių prekių elastingumas yra mažas. Priešingai, lengvai saugomų prekių atsargomis pardavėjas gali nemažai keisti pasiūlą (išlaukti norimų kainų). Pasiūla tokių prekių yra elastinga. 5 paskaita Praėjusią paskaitą susipažinome su paklausos ir pasiūlos elastingumu priklausomai nuo kainos pasikeitimų. Pateiksiu pora paklausos elastingumo pavyzdžių, priklausomai

Ekonomika  Paruoštukės   (95,51 kB)

FINANSŲ VALDYMO FUNKCIJOS: 1)investavimo sprendimai 2)finansavimo sprendimai 3)veiklos sprendimai. FINANSŲ VALDYMO UŽDAVINIAI IR TIKSLAS: 1) tinkamai investuoti turimas lėšas 2) tinkamai parinkti lėšų šaltinius 3)efektyviaii/ tinkamai naudoti turimus išteklius. Visai tai galima apibrėžti kaip savininkų kapitalo pelningumo vertės maksimizavimą. FINANSŲ VALDYMO IR ANALIZĖS BENDRA APLINKA: verslo aplinka, duomenys, analizės metodai ir įrankiai( investavimo efektyvumas, fianansavimo efektyvumas, veiklos efektyvumas), rezultatai, sukurta verslo vertė. Balansas (trumpalaikis turtas+ ilgalaikis turtas+kitas turtas= visas turtas) Pinigų srautų ataskaita. Investicijos į ilgalaikį ir trumpalaikį turtą (žinoma išskyrus grynus pinigus) mažina pinigų srautą; likviduojamas turtas didina pinigų srautą. Pelno ir nuostolio ataskaita (pardavimai- padruotų prekių savikaina-veiklos sąnaudos-finansinės sąnaudos-mokesčiai=grynasis pelnas) Teigiamas veiklos rezultatas (pelnas) didina pinigų srautą; nuostolinga viekla pinigų srautą mažina. Tinigų srautas koreguojamas įvertinant įvairias nepinigines sąnaudas ar pajamas (pvz.nusidėvejimas). Balansas (įsispareigojimai ir savininkų nuosavybė) (turmpalaikiai įsipareigojimai + ilgalaikiai įsipareigojimai + savininkų nuosavybė = visi įsipareigojimai ir savininkų nuosavybė.) Pelno paskirstyo ataskaita. (nepaskirstytasis pelnas metų pr. + grynasis pelnas+dividendai = nepaskirstytasis pelnas).Trumpalaikės ar ilgalaikės paskolos didina pinigų srautą. Dividendai ar grąžinamos paskolos pinigų srautą mažina. Finansinė analizės tikslas – įvertinti bendrovės finansinę būklę., t.y. nustatyti kaip sėkmingai bendrovė vykdo ūkinę, investicinę ir finansinę veiklą siekdama maksimalaus nuosavo kapitalo pelningumo. Finansinių rodiklių grupės:*likvidumo rodikliai, pinigu srauto rodikliai *ūkinės veiklos efektyvumo rodikliai *nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų struktūros rodikliai, finansinis svertas, mokumas *peningumo rodikliai *augimo rodikliai *rinkos rodikliai. 1.Likvidumo rodikliai.parodo įmonės sugebėjimą padengti trumpalaikius įsipareigojimus kurių trukmė yra iki vienerių metų. 1.1. bendrasis likvidumo rodiklis. Bendrasis mokumo rodiklis parodo kiek kartų įmonės trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus.pakankamai aukštas,kad bendrovė padengtų trumpalaikius įsipareigojimus, tačiau ne pernelyg aukštas. Bendrovė turi turėti jos veiklos pobūdį atitinkančią apyvartinio kapitalo struktūrą, t.y. aukštas rodiklis rodo tinkamai neišnaudotus finansinius išteklius, blogai surenkamas prekybos skolas ar dideles atsargas. Bendrasis likv. rodikl=trumpalaik.turt / trumpalaik.įsipareig. 1.2. skubaus likvidumo rodiklis. Parodo kiek kiek kartų įmonės trumpalaikis turtas atėmus atsargas viršija trumaplaikius įsipareigojimus. Skubaus likv.rod=trump turt-atsargos/trump įsip. 1.3. grynųjų pinigų rodikl. Yra patogus jei yra abejojama ar bendrovė pajėgs surinkti pirkėjų skolas. Gryn.pigin.rod.=pinigai+ trumpalaik. vertyb.popier./trump.įsipar. 1.4.grynasis apyvart.kapitalas. rodo, kokia suma trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareig. Grynasis apyv. kapit=trump.turt.- trump.įsip. 1.5.gryn.apyvart.kapitalo ir turto santykis. Lyginant su grynuoju apyvartiniu kapitalu, išreikštu absoliučia suma, šis rodiklis patogus tuo,kad leidžia palyginti įvairaus dydžio įmones. 2.pinigų srauto (gaunamo iš bendrovės ūkinės veiklos) rodikliai. Parodo įmonės sugebėjimą generuoti pinigų srautus; pinigų srautų analizė paprastai objektyviau atspindi įmonės likvidumą nei analizuojant kiek pinigų įmonė turėjo metų (ataskaitinio laikotarpio) pabaigoje. 2.1. pinigų srauto ir grynojo pelno santykis. Dėl nusidėvėjimo sąnaudų pinigų srauto santykis paprastai būna >1. pinigų srauto ir pelno santykis=veiklos pinigų srautas/ pelnas. 2.2.pinigų srauto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis. Parodo kiek kartų įmonės pinigų srautas gali padengti trumpalaikius įsipareigojimus. Pinig.sraut.ir trump.įsip.santyk=veiklos pinigų srautas/ trumpalaikiai įsipareigojimai 2.3.palūkanų dengimo rodiklis.parodo kiek kartų įmonė gali padengti palūkanas, mokamas už kreditorinį įsipareigojimą. Palūkanų dengimo rodiklis=veiklos pinigų srautas+palūkanos+ mokesčiai/palūkanos 2.4.pinigų srauto pakankamumo rodiklis. Ilgalaikėje perspektyvoje pajamos iš ūkinės veiklos turi padengti įmonės investicinius ir finansinius poreikius. Pinigų srauto pakankamumo rodiklis=veiklos pinigų srautas/ ilgalaikio turto įsigyjimas+ ilgalaikių skolų dengimas+ dividendai 3.turto valdymo efektyvumo. Veiklos rodikliai parodo kaip efektyviai įmonė valdo savo turimą trumpalaikį ir ilgalaikį turtą. 3.1.atsargų apyvartumas/ atsargų apyvartumas dienomis. Parodo kiek kartų per metus įmonė realizuoja savo atsargas arba per kiek dienų (vidutiniškai) įmonė realizuoja atsargas. atsargų apyvartumas=pardavimai/atsargos; atsarg.apyv.= parduotų prekių savikaina/ atsargos; atsarg.apyvart.= atsargos / (pardavimai / 360). 3.2. gautinų sumų apyvartumas/ GS apyvartumas dienomis. Parodo kiek kartų per metus įmonė likviduoja pirkėjų įsiskolinimą, arba per kiek dienų (vidutiniškai) pirkėjai padengia įsiskolinimą. GSA=pardavimai/gautinos sumos; GSA= gautinos sumos/pardavimai/365; 3.3.ilgalaikio turto apyvartumas. Parodo kiek litų pardavimų sukuria įmonė panaudodama vieną ilgalaikio turto litą. ITA= pardavimai/ ilgalaikis turtas. 3.4.viso turto apyvartumas. Parodo kiek litų pardavimų sukuria panaudodama visą turimą turtą. VTA=pardavimai/visas turtas. 4. pelningumo rodikliai. 4.1. bendrasis pelningumas. Parodo įmonės ūkinės veiklos pelningumą. BP=bendrasis pelnas /pardavimai; BP=pardavimai – parduotų prekių savikaina/ pardavimai. 4.2.veiklos pelningumas. Parodo kaip įmonė kontroliuoja veiklos sąnaudas. VP=veiklos pelnas/ pardavimai. 4.3. grynasis pelningumas. Parodo kiek pelno tenka vienam pardavimų litui. GP=grynasis pelnas/ pardavimai. 4.4. turto pelningumas (grąža). Parodo kiek grynojo pelno įmonė uždirba panaudodama vieną turto litą. TP=grynasis pelnas/ turtas. 4.5. nuosavo kapitalo pelningumas (grąža) (ROE). Parodo, kiek litų grynojo pelno tenka vienam nuosavybės litui. NKP= grynasis pelnas/ nuosavas kapitalas=(grynasis pelnas/pardavimai)*(pardavimai/ turtas)*(turtas/nuosavas kapitalas) 5. nuosavybės struktūros rodikliai.( skolų valdymo. *ar bendrovė turi tinkamą skolų nuosavo kapitalo santykį ir kodėl tai yra svarbu? *naudojant skolintą kapitalą galima padidinti nuosavo kapitalo pelningumą, tačiau taip pat auga bedrovės rizika- kreditoriai įgyja pirmumo teisę į uždirbtus pinigus. Tai dažnai vadinama finansiniu svertu. 5.1. turto ir nuosavo kapitalo santykis. Parodo kiek turto tenka vienam nuosavo kapitalo litui. TNKS=turtas/nuosavas kapitalas. 5.2. skolų ir turto santykis ( arba skolų rodiklis). Parodo kiek skolų tenka vienam įmonės litui. STS=skolos/turtas; trump.STS = trump.skol./ turtas; Ilg.STS=Ilgalaikės skolos/turtas. turtas= skolintas kapitalas+ nuosavas kapitalas NUOSAVO KAPITALO IR TURTO SANTYKIS-parodo kiek kapitalo tenka vienam įmonės turto litui. nuosavo kapitalo ir turto santykis=nusavas kapitalas / turtas. SKOLŲ- NUOSAVO KAPITALO SANTYKIS (Debt-Eguity Ratio). Parodo kiek skolų tenka vienam savininkų nuosavybės litui. skolų nuosavo kapitalo santykis=skolos/ nuosavas kapitlas. ĮMONĖS MOKUMAS - Erwardo Altmano Z įverčio modelis (1960)Z=0,717(x1)+0,847(X2) +3,11(x3)+0,420(x4)+0,998(x5) X1 parodo įmonės likvidumą. įmonės turinčios likvidumo problemų, turi didesnę tikimybę tapti nemokiomis, bankrutuoti. X1=grynasis apyvartinis kapitals/ visas turtas X2 rodiklis bus mažas bendrovėse, kuiros eilę metų dirbo nuostolingai ir nesugebėjo sukaupti rezervų(papildomo kapitalo) X2=nepaskirstytas pelnas/ visas turtas X3parodo įmonės pelningumą prieš palūkanas ir mokesčius (EBIT) jei šis rodiklis mažas, bendrovės nesugeba pelningai dirbti ir jos nemokumo tikimybė didėja X3=įm.pelningumas prieš mokesčius ir palūkanas (EBIT)/visas turtas X4kuo rodiklis mažesnis, tuo daugiau įsiskolinimų turi bendrovė, yuo didesnė bankroto tikimybė. X4=savinikų nuosavybė/ visi įsipareigojimai X5rodiklis bus mažas, jei bendrovė nesugeba efektyviai panaudoti turimo turto. X5= pardavimai/ visas turtas. jei Z<1,2- bendrovei gresia bankrotas; 1,2<Z<2,9- "pilka" zona; Z>2,9 viskas puiku 6. AUGIMO RODIKLIAI Parodo kaip per tam tikrą laikotarpį kito įm.turtas , įsipareigojimai, pardavimai ar pelnas. 6.1 PARDAVIMŲ AUGIMO R.parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įmonės pardavimai PAR =grynasis pelas(metų pb)- pardavimai(metų pr.)/ pardavimai(metų pr.) 6.2 Grynojo pelno augimo rodiklis R. parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įm.turimas turtas. GPAR= grynasis pelas(metų pb)- grynasis pelnas(metų pr.)/ grynasis pelnas(metų pr.) 6.3 Pelno tenkančio akcijai (EPS) augimo rodiklis EPSaugimo rodiklis =EPS(metų pb)-EPS(metų pr)/ EPS(metų pr) 6.4 Turto augimo rodiklis parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įmonės turimas turtas TAR =turtas(m pb)- turtas (m pr)/ turtas (m pr) 6.5 Nuosavo kapitalo augimo rodiklis parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įmonės nuosavas kapitalas NKAR=nuosavas kapitalas (m pb)-nuosavas kapitalas (m pr)/ nuosavas kapitalas (m pr) 6.6 Skolų augimo rodiklis - parodo kaip per atsaskaitinį laikotarpį kito įmonės skolintas kapitalas SAR=skolos(m pb)-skolos(m pr)/ skolos (m pr) trumplaikių SAR =trum.skolos(m pb)- trump.skolos(m pr)/ trump.skolos (m pr) ilgalaikių(tas pats kaip su trumpalaikėm- atsibodo jau rašyt). VERSLO SVERTAS operating leveragre-OL) verslo rizika- bendrovės pelno iki mokesčių ir finansinių (palūkanų) sąnaudų kaitumas (EBIT kaitumas). finansinės rizika- bendrovės pelno iki mokesčių (EBT) kaitumas. veiklos svertas (DOL)rodo, kiek kartų pakis bendrovės pelnas prieš mokesčius ir palūkanas (EBIT), pasikeitus bendrovės pardavimam, ir yra svarbus bendrovės pelno jautrumo bendrovės pardavimams rodiklis. veiklos svertas priklauso nuo fiksuotų bendrovės sąnaudų. (VRIEDAS ČIA KAŽKOS, BYBĮ DĖJAU ANT TOKIO MOKSLO). jei bendrovės turi aukštą OL (didelius fiksuotus kaštus ir mažus kintamus kaštus), augant pardavimams jos pelnas auga greitai, tačiau taip pat greitai auga jos nuostoliai jei pardavimai mažėja. jei bendrovės turi žemą OL (mažus fiksuotus kaštus ir mažus kintamus kaštus), augant pardavimams jos pelnas augalėtai, tačiau taip pat ji patiria mažesnius nuostoliusjei pardavimai mažėja. kredito rizika- investicinės obligacijos, spekuliacinės obligacijos. 7. RINKOS RODIKLIAI parodo kaip bendrovęs ( jos akcijas) vertina investitoriai. 7.1 Kapitalizacija - tai suma, kurią investuotojas turėtų sumokėti, norėdamas rinkoje įsigyti įmonę konkrečiu laiko momentu. kapitalizaciaj =akcijų skaičius*akcijos rinkos kaina 7.2 Pelnas tenkantis vienai akcijai (EPS) PTA= grynasis pelnas- privel.akc.div./ akcijų skaičius- priv.akc.skaičius 7.3 Dividendas tenkantis vienai akcijai DPS=dividentai-priv.akc.div./ akcijų skaičius- priv.akc.sk. 7.4 Kainos ir pelno akcijai santykis (P-E) parodo, kiek unvestuotoja moka už vieną įmonės pelno litą. paprastai investuotokai moka didsenę kainą už akcijos tokiso įmonės, kurios pelnas turi tendenciją didėti. P-E =akcijos rinkos kaina/ pelnas tenkantis akcijai 7.5 Akcijos buhalterinė vertė parodo buhalterinę(teorinę) paprastosios akcijso vertę.ABV=nuosavas kapitalas/ akcijų skaičius 7.6 Kainos ir buhalterinės vertės santykis (P-B) parodo kiek investuotojas moka už vieną turto litą, kurį jis teoriškai gautų įmonei likviduojant. P-B akcijos rinkos kaina/ akcijos buhalterinės vertė 7.7 Dividendų pajėgingumas (grąža) dividentinį pajamingumą lyginant su bankų depozotu ar vyriausybės obligacijų palūkanomis, galima įvertinti investicijos į akcijas einamąjį pelningumą. DP= dividentas tenkantis akcijai/ akcijos rinkos kaina. 7.8 Dividendų mokėjimo koeficientas parodo kokia įmonės pelno dalis skiriama išmokėti akcininkams dividentais. DMK = dividentas tenkantis akcijai/ pelnas tenkantis akcijai. FIKSUORŲ PAJAMŲ VERTYBINIAI POPIERIAI obligacijos- skolos vertybiniai popieriai, kuriuos išleidusi institucija (valtybės, savivaldybė ar bendrovės) įsipareigoja mokėti nustatyto dydžio palūkanas ir atėjus obligacijos išpirkimo terminui grąžinti paskolintą sumą- obligacijos nominalią vertę. pagrindinės obligacijų charakteristikos: • nominali vertė • išpirkimoterminas arba data; • kupono palūkanų norma. papildomos charakteristikos: • konvertavimas; • išpirkimas prieš terminą. OBLIGACIJŲ RŪŠYS pagal mokeėjimus obligacijos gali būti skirstomos - nulinio kupono diskontuotos obligacijos-emisijos metu pardudodamos už kainą, kuri yra gerokai mažesnė nei jų nominali vertė. šios oblogacijos nemoka periodinių kupono mokėjimų; atėjus išpirkimo terminui gauna vienkartinį mokėjimą, kurį sudaro paskolinta suma ir per obligacijos gyvavimo laikotarpį sukauptos palūkanos. - paprastosios(kupono) obligacijos- emisijos metu parduodamos už nominalią vertę(arba kainą artimą nominaliai vertei). paprastos obligacijos periodiškai(paprastai kas pusmetį) moka kupono mokėjimus, o atėjus išpirkimo terminui, išperkamos už nominalią vertę. - paskolą amortizuojančios oblogacijos- palūkanos ir paskolinta suma grąžinamos dalimis, t.y.investitorius gauna vienodo dydžio pariodinius mokėjimus. - neterminuotos obligacijos(konsolės)-neišperkamos, palūkanos mokamos vienodais laiko tarpais. taip pat gali būti skirstomos: - emitenta-valstybės, savivaldybių, bendrovių; - išpirkimo terminą-trumpalaikės, vidutinio termino, ilgalaikės; ragantijas- užtikrintos turtu(hipotetinės obligacijos), neužtikrintos turtu. PAPRASTŲJŲ OBLIGACIJŲ VERTĖS NUSTATYAMAS diskontuotų pinigų srautų metodas + obligacijos vertė lygi kupono mokėjimų (aniuteto) ir obligacijos nominalo gauto obligacijos išpirkimo metu (paprastaisiais mokėjimais)esamai vertei. + Vertė = kuponų mokėjimųPV(anuiteto)+obligacijų niminalo PV (oaorastasis pinigų srautas). + kai dikonto norma lygi obligacijos kupono palūkanų normai, obligacijos vertė lygi jos nominaliai vertei. + kai diskonto norma yra didesne nei abligacijos kupono palūkanų norma, obligacijos vertė mažesnė nei jos nominali vertė. + kai diskonto norma yra mažesnė nei oblogacijos kupono palūkanų norma, obligacijos vertė mažesnė nei jos nominali vertė. + artėjant obligacijos išpirkimo terminui, jos vertė artėja prie nominalios vertės;išpirkimo metu lygi nominaliai vertei. + obligacijos vertė ir palūkanų(diskonto)norma atvirkščiai proprcingi dydžiai: augant diskonto normai obligacijos vertė mažėja ir atvirkščiai. kodėl obligacijos kaina ir palūkanų norma (pelningumas) yra atvirkščiai proporcingi dydžiai? emisijos metu obligacijų kupono norma prilyginama palūkanų normai (atsižvelgiant į obligacijos kredito riziką) ir ji parduodama už kainą labai artimą jos nominaliai vertei. rinkos palūkanų normai svyruojant, išleistųobligacijų kupono norma pasidaro atitinkamai mažesnės arba didesnė už rinkos palūkanų normą. obligacijos kupono normai tapus mažesnei nei rinkos palūkanų norma, obligacijos kaina taip pat sumažėja, kad jos pelningumas atitiktų aukštesnę rinkos palūkanų normą: 1. rinkos palūkanų normai kylant, apyvartoje esančių obligacijų kainos krenta tol, kol šių obligacijų pelningumas padidėja iki išaugusio naujų obligacijų amisinių pelningumo. 2. rinkso palūkanų normai mažėjant, apyvartoje esančių obligacijų kainos kyla tol, kol šių obligacijų pelningumas sumažėja iki sumažėjusio naujai laidžiamų obligacijų pelningumo. OBLIGACIJŲ PENINGUMAS (YIELD) obligacijų pelningumas tai palūkanų norma, kurią jūs faktiškai uždirbate į obligaciją; pelningumas priklauso nuo kainos, kurią jūs mokate pirkdami obligaciją bei (kupono) palūkanų kurias jūs gaunate: - einamasis pelningumas (current yield) ie=kupono palūkanos (metinės)/ obligacijos kainos - pelningumas iki išsipirkimo (yield to Maturity) skaičiuojant pelningumą iki išsipirkimo įvertinami visi kupono mokėjimai, bei obligacijos padidėjimas (jei obligacija buvo pirkta už kainą mažesnę nei jos nominali vertė,) arba sumažėjimas (jei obligacija buvo pirkta už kainą didesnę nei jos nominali vertė) skaičiuojants pelningumą iki išpirkimo, daroma prielaida, kad oblogacija bus laikoma iki jos išpirkimo ir visi gauti kupono mokėjimai bus perinvestuoti su palūkanų normą lygią pelningumui iki išpirkimo. jei obligacija bus parduota anksčiau išpirkimo termino ir kupono mokėjimai bus perinvestuoti su palūkanų norma kuri bus didesnės ar mažesnė iki išpirkimo investitoriaus faktinis pelningumas kirsis nuo laukiamo pelningumo iki išpirkimo. • apytikrė palningumo reikšmė (neberašiau, nes čia irgi nesamonė) OBLIGACIJOS TERMINAS IR PELNINGUMAS Obligacijos į rinkos palūkanų pokyčius reaguoja nevienodai. Kuo ilgesnis obligacijos terminas, tuo didesnė tikimybė, kad laikui bėgant rinkos palūkanų normos svyravimui bus didesni, todėl investitoriai reikalauja didesnio atlygio už papildomą riziką. Palūkanų normos kreivė gali būti kylanti, lygi arba krintanti. Iždo vekselių pelningumo pagrindinės charakteristikos: pavadinimas, kupono palūkanų norma, išpirkimo terminas. Pelningumas: einamasis pelningumas(Interest Yield) ir pilnas arba išpirkimo termino pelningumas(Redemption Yield) AKCIJŲ/BENDROVĖS VERTĖS NUSTATYMAS.. Diskontuotų pinigų srautų metodo Problemos: 1. Būsimi pinigų srautai nėra žinomi iš anksto, 2. akcija yra nuosavybės vertybinis popierius, todėl investicijos trukmė yra begalinė, 3. diskonto norma nėra aiški. Vertė = ∑CFt / (1+r)t. Akcinio kapitalo vertinimo modelis(FCFE). Bendrovės vertė randama bendrovei tenkantį pinigų srautą, t.y. pinigų srautą, kuris lieka padengus visas veiklos sąnaudas ir mokesčius, tačiau prieš mokant palūkanas, diskontuojant bendrovės kapitalo kaina. Vertė = ∑CFt tenkantys akcininkams/ (1+ke)t Dividendų diskontavimo modelis(DDM) yar specialus akcinio kapitalo vertės nustatymo atvejis. Bendrovės vertinimo modelis (FCFF) Vertė = ∑CFt tenkantys bendrovei/(1+bendrovės kapitalo kaina) P.S. suma tei čia visos dalybos. Bendrovės vertė randama bendrovei tenkantį pinigų srautą, t.y. pinigų srautą, kuris lieka padengus visas veiklos sąnaudas ir mokesčius, tačiau prieš mokant palūkanas, diskontuojant bendrovės kapitalo kaina. GRYNASIS PINIGŲ SRAUTAS. Akcininkams tenkantis pinigų srautas: dividendai+akcijos likutinė(išpirkimo) vertė. ARBA grynasis pelnas+nusidėvėjimas-kapitalo sąnaudos(investicijos) * (1-D/E) + (grynasis apyvartinio kapitalo pokytis) * (1-D/E). Bendrovei tenkantis grynasis pinigų srautas: EBIT+Nusidėvėjimas-Kapitalo sąnaudos(investicijos)+Grynasis apyvartinio kapitalo pokytis. LAUKIAMAS AUGIMAS. Gali būti stabilus, spartus augimas bei pereinamasis laikotarpis tarp jų. Kurį augimo modelį pasirinkti? Augimo modelis tinka jei bendrovės pinigų srautas yra teigiamas. 1. Pastovaus augimo modelį renkamės, jei bendrovės augimas atitinka (+-1-2%) ūkio augimą. 2. Dviejų stadijų (spartaus augimas→stabilaus augimo) modelį renkamės, jei bendrovės augimo sparta yra aukštesnė nei vidutinė (pastovus +≈8%); 3. trijų stadijų (spartus augimas→pereinamasis laikotarpis→stabilus augimas) renkamės, jei bendrovės augimo sparta yra labai didelė (pastovus+daugiau nei ≈8%). MODELIO PARINKIMAS DIVIDENDŲ DISKONTAVIMO MODELIS Nulinio augimo modelis: bendrovė akcininkams išmoka visą pelną nepalikdama lėšų investicijoms; Privilegijuotosios akcijos. Pastovaus augimo modelis: bendrovės augimas yra pastovus (vidutinis) ir atitinka ūkio augimą; dividendai atitinka FCFE; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovus dviejų stadijų modelis: bendrovės augimas spartus (aukštesnis nei vidutinis); dividendai atitinka FCFE; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovaus trijų stadijų modelis: bendrovė auga ypač sparčiai; dividendai atitinka FCFE; finansinis svertas yra pastovus. AKCININKŲ KAPITALO VERTINIMO MODELIS – FCFE Pastovaus augimo modelis: bendrovės augimas yra pastovus ir atitinka ūkio augimą; dividendai neatitinka FCFE arba bendrovė nemoka dividendų; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovus dviejų stadijų modelis: bendrovės augimas spartus (aukštesnis nei vidutinis); dividendai neatitinka FCFE arba bendrovė nemoka dividendų; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovaus trijų stadijų modelis: bendrovė auga ypač sparčiai; dividendai neatitinka FCFE arba bendrovė nemoka dividendų; finansinis svertas yra pastovus. BENDROVĖS VERTINIMO MODELIS Pastovaus augimo modelis: bendrovės augimas yra pastovus ir atitinka ūkio augimą; finansinis svertas yra nepastovus (aukštas ir tikėtina kad ateityje keisis). Nepastovus dviejų stadijų modelis: bendrovės augimas spartus (aukštesnis nei vidutinis); finansinis svertas yra nepastovus (aukštas ir tikėtina kad ateityje keisis). Nepastovaus trijų stadijų modelis: bendrovė auga ypač sparčiai; finansinis svertas yra nepastovus (aukštas ir tikėtina kad ateityje keisis). DIVIDENDŲ DISKONTAVIMO MODELIS Nulinio dividendų augimo modelis Bendrovė akcininkams moka vienodo dydžio dividendus, t.y. D0=D1=Dn=D∞. Tuomet mes gauname begalinį mokėjimų srautą – perpetuitetą. Pastovaus dividendų augimo modelis Bendrovės dividendai kiekvienais metais auga pastoviu dydžiu g, t.y. D1=D0(1+g); D2=D1(1+g)… Nepastovaus (2 – stadijų arba n – stadijų) dividendų augimo modelis Akcijos vertę sudaro pinigų srautų gautų per įvairaus dividendų augimo etapus esamoji vertė. RIZIKA IR PELNINGUMAS Kadangi finansiniai ištekliai yra riboti, už galimybę jais naudotis mokame tam tikrą kainą (palūkanas). Kuo didesnis būsimo pinigų srauto neapibrėžtumas tuo didesnio atlyginimo reikalaujame. Investuotojo pageidaujama pelno norma=Nerizikingos investicijos pelningumas (RF)+Rizikos preidas (RP). VIDURKIO VARIACIJOS METODAS Rizika apibrėžiama kaip laukiamo ir faktinio pelningumo neatitikimas, t.y. faktinis investicijos pelningumas gali būti mažesnis (arba didesnis) nei laukiamas pelningumas. Apie investicijos rizikingumą galima spręsti pagal jos pelningumo tikimybių skirstinį. RIZIKA IR PELNINGUMAS Kadangi finansiniai ištekliai yra riboti, už galimybe jais pasinaudoti mokame tam tikrą kainą (palūkanas); Kuo didesnis būsimo pinigų srauto neapibrėžtumas tuo didesnio atlygio reikalaujame. Investuotojo pageidaujama pelno norma (diskonto norma) = Nerizikingos investicijos pelningumas (RF) + Rizikos priedas (RP) Kaip apibrėžti ir išmatuoti riziką? Kaip apskaičiuoti rizikos priedą? Rizika ne tik pavojus, bet ir galimybė. VIDURKIO – VARIACIJOS METODAS Rizika apibrėžiama kaip laukiamo ir faktinio pelningumo neatitikimas, t.y. faktinis investicijos pelningumas gali būti mažesnis (arba didesnis) nei laukiamas pelningumas. Apie investicijos rizikingumą galima spręsti pagal jos pelningumo tikimybių skirstinį. Pelningumas (laukiama vertė) Skirstinio laukiama vertė-labiausiai tikėtinas įvertis. Normaliojo skirstinio laikiama vertė lygi aritmetiniam vidurkiui Dispersija ir vidutinis kvadratinis nukrypimas (SD) Dispersija ir SD parodo atsitikitinio dydžio reikšmių išsibarstymą apie laukiamą vertę – kuo išsibarstymas didesnis tuo didesnė rizika. Dažniausiai mes turime praėjusių laikotarpių duomenis ir nežinome tikimybių. Tuomet darome prielaidą, kad kiekviena reikšmė (įvykis) vienodai tikėtinas ir jo tikimybė yra 1/N arba 1/(N-1) Variacijos koeficientas parodo kiek rizikos tenka vienam pelno vienetui. CV=σR/E(R) Išvados Variacija (dispersija arba kvadratinis nukrypimas) parodo bendrą vertybinio popieriaus riziką (total risk). Matuojant bendrą vertybinio popieriaus riziką neatsižvelgiama į galimybę sumažinti riziką diversifikuojant investicijų portfelį. PORTFELIO RIZIKA IR PELNINGUMAS Portfelio pelningumas Laukiamas portfelio pelningumas lygus jį sudarančių investicijų pelningumų svertiniam vidurkiui. Portfelio rizika nėra lygi jį sudarančių investicijų kvadratinių nukrypimų svertiniam vidurkiui. Portfelio rizika priklauso tiek nuo jį sudarančių vertybinių popierių rizikos, tiek nuo to kaip šių vertybinių popierių pelningumai tarpusavyje kinta laikui bėgant (koreliuoja ar ne koreliuoja). Cov ij – kovariacijos koeficientas KAPITALO VERTINIMO MODELIS (CAPM - The Capital Asset Pricing Model) arba RINKOS MODELIS Pagrindinės prielaidos - Variacija (dispersija, standartinis nuokrypis) kaip rizikos matas; - Teigia, kad dalies rizikos (variacijos) galima išvengti diversifikuojant investicijų portfelį, ir tik ta rizikos dalis kurios negalima išvengti yra atlyginama investitoriui; - Nediversifikuojamai (sisteminei) rizikai matuoti naudojamas Beta koeficientas; normalizuotas beta koef. = 1; - Beta koef. ir laukiamos pelno normos ryšys išreiškiamas: Laukiama pelno norma (diskonto norma) = Nerizikingos investicijos pelningumas (RF) Beta * Rinkos rizikos priedas(Rm) Diversifikavimas ir rizikos tipai Visą riziką pagal jos šaltinius galime skirstyti į riziką kuri yra būdinga konkrečiai bendrovei (Bendrovės arba nesisteminga rizika) ir riziką kuri yra būdinga visoms bendrovėms (rinkos arba sisteminga rizika), t.y. Visa rizika = Diversifikuojama rizika + Nediversifikuojama rizika, arba Visa rizika = Bendrovės rizika + Rinkos rizika, arba Visa rizika = Nesisteminga rizika + Sisteminga rizika. Rizikos tipai: - Produkto rizika - rizika, kad produkto pinigų srautai bus mažesni nei buvo tikimasi) - Konkurencijos rizika - rizika, kad bendrovės pinigų srautai dėl konkurencijos bus mažesni nei buvo tikimasi - Kredito (nemokumo) rizika – rizika, kad bendrovė nesugebės padengti įsipareigojimų; - Ūkio šakos rizika – rizika budinga tam tikrai ūkio šakai (streikai; aplinkos apsauga) - Valiutos rizika, šalies rizika – rizika susijusi su valiutų kurso svyravimu - Rinkos rizika – makroekonominiai veiksniai (ūkio ciklas, palūkanos, infliacija) Nesisteminga, rizika gali būti sumažinta arba visai eliminuota didinant investicijų į skirtingas bendroves skaičių (diversifikuojant). Sistemingos rizikos išvengti nepavyksta. Tai galima pagrįsti ekonomiškai arba statistiškai. Didinant investicijų skaičių, kiekvienos investicijos poveikis (teigiamas arba neigiamas) portfelio pelningumui arba rizikai bus vis mažesnis; Atskirų investicijų poveikis portfelio pelningumui gali būti tiek teigiamas tiek neigiamas. Augant portfelyje esančių investicijų skaičiui šis poveikis mažės (t.y. kiekvienai investicijai kurios pelningumas bus mažesnis nei buvo tikėtasi atsiras investicija, kurios pelningumas bus didesnis nei buvo tikėtasi). Kadangi nesistemingos rizikos galima išvengti investuojant į gerai diversifikuotą portfelį, investitoriui atlyginama tik sisteminga rizika (CAPM prielaida) CAPM - reikalingi duomenys *Nerizikingos investicijos pelningumas *Rizikos priedas; *Beta. Beta Daroma prielaida, kad investicijos (akcijos) pelningumas priklauso nuo veiksnių kurie įtakoja visų rinkoje esančių akcijų pelningumą, t.y. akcijos pelningumas gali būti išreikštas kaip šio veiksnio (ar veiksnių) funkcija Parastai beta gaunamas skaičiuojant akcijos pelningumo (Rij) ir rinkos (rinkos indekso) (Rmj) regresijos koeficientus, t.y. sprendžiant regresijos lygtį: SISTEMINGA (RINKOS) IR NESISTEMINGA (BENDROVĖS) RIZIKA Riziką galima išskirstyti: rinkos (sistemingą) riziką ; unikalią bendrovės (nesistemingą) riziką Determinacijos koeficientas R2 parodo kokia variacijos dalis tenkanti priklausomam kintamajam gali būti paaiškinta nepriklausomajo kintamojo variacija. INVESTAVIMO SPRENDIMAI (Kapitalo biudžetavimas) • Atsipirkimo laikotarpio metodas – Skaičiuojame per kiek laiko atsipirks (sugrįš) projektas pradinės išlaidos Sprendimo taisyklė: Projektą priimame jei atsiperka per nustatytą laiko tarpą. Privalumai: *Paprasta apskaičiuoti ir suprasti; *Atspindi faktą, kad tolimoje ateityje gauti pinigų srautai yra labiau neapibrėžti; *Prioritetą teikia projektams, kurie pasižymi likvidumu. Trūkumai: *Ignoruoja pinigų laiko vertę; *Ignoruoja pinigų srautus gautus po atsipirkimo laikotarpio; *Reikalauja pasirinkti atsipirkimo laikotarpį (priimant sprendimą); *Nepalankiai vertina projektus atsiperkančius per ilgą laiko tarpą. *Projekto NPV gali būti neigiama!!! • Diskontuotas atsipirkimo laikotarpio metodas – apskaičiuojame pinigų srautų esamą vertę ir tuomet žiūrime per kiek laiko atsiperka projektas. Sprendimo taisyklė: Projektą priimame jei atsiperka per nustatytą laiko tarpą. Privalumai: *Įvertina pinigų vertę. • Grynosios esamosios vertės metodas (NPV) – NVP tai projekto rinkos vertės ir jo sąnaudų skirtumas. Trys žingsniai: 1) Prognozuojame būsimus pinigų srautus; 2) Atsižvelgdami į projekto riziką apskaičiuojame reikalaujamą pelno normą; 3) Diskontuojame pinigų srautus ir atimame projekto pradines sąnaudas. Sprendimo priėmimo taisyklė: Jei NPV > 0 - projektą priimame; Jei NPV < 0 - atmetame; Jei NPV= 0 - (priimame arba atmetame) • Vidinės pelno normos metodas (IRR) – IRR tai pelningumas kuriam esant projekto NVP lygi nuliui. Sprendimo priėmimo taisyklė: Jei IRR > r - projektą priimame; Jei IRR < r - atmetame; Jei IRR= r - (priimame arba atmetame); r – reikalaujama pelno norma arba kapitalo kaina (Ke, Kd arba WACC). Privalumai (lyginanat su NVP) *Projekto pelningumas yra suprantamas ir patrauklus) rodiklis(jį mėgsta vadovai, jis suprantamas žmonėms nežinantiems projekto detalių); *Jei projekto IRR pakankamai didelė, reikalaujamos pelno normos galima neskaičiuoti (o ją apskaičiuoti nėra paprasta). Trūkumai (lyginanat su NVP) *Sudėtinga apskaičiuoti; *Jei susiduriame su neįprastais pinigų srautais (ženklas kinta daugiau nei kartą, lygtis turi daugiau nei vieną spr.) *Neįvertina projekto mąsto. • Pelningumo indeksas (PI) PI = visų būsimų srautų esamoji vertė/Investicijų vertė Sprendimo priėmimo taisyklė Jei PI>1 projektą priimame; Jei PI<1 projektą atmetame. Jei PI=1 indiferentiški Privalumų nebuvo rasta Trūkumas tik vienas-neįvertina projekto mąato. TARPUSAVYJE NESUDERINAMI IR NEPRIKLAUSOMI PROJEKTAI • Jei galime priimti (tikslinga priimti ) tik vieną iš kelių projektų – tokie projektai vadinami tarpusavyje nesuderinamais (pvz. sprendimas statyti tiltą ar pirkti keltus; sprendimas statyti skirtingo pajėgumo gamyklas ar įsigyti apskaitos sistemą ir pan.) Sprendimo priėmimo taisyklė: Projektus ranguojame (t.y. nustatome prioritetus pagal pasirinktus kriterijus, dažniausiai NPV) ir priimame geriausią. • Jei sprendimas įgyvendinti ar atmesti projektą neįtakoja sprendimo priimti ar įgyvendinti kitą projektą, tokie projektai vadinami nepriklausomais.

Apskaita  Paruoštukės   (33,24 kB)

Šių normatyvinių dokumentų nuostatos, be abejo, yra konstruktyvios nustatant konkretų atlyginimą įvairių specialybių darbuotojams, dirbantiems įvairiose įmonėse. Tačiau vien jų konkrečiam darbo užmokesčio organizavimui neužtenka, kadangi konkretaus darbo užmokesčio organizavimas susijęs su kiekybine ir kokybine darbų analize, vidaus ir išorės darbo rinkose nusistovėjusiais atlyginimais, įvairiomis materialinio ir moralinio skatinimo programomis. Visus šiuos uždavinius kur kas lengviau išspręsti taikydami išsivysčiusiųjų užsienio šalių patirtį, kuri buvo kaupiama ir tobulinama ne vieną dešimtmetį. Dabartinėmis sąlygomis išsivysčiusios rinkos šalyse daug dėmesio skiriama darbo apmokėjimo priklausomybei nuo šalies ekonomikos plėtotės veiksnių, nuo darbo turinio kitimo, darbuotojų kvalifikacijos, darbo sąlygų, pamainingumo, įmonės specifikos. Kūrybinis išsivysčiusiųjų industrinių šalių patirties taikymas organizuojant apmokėjimą už darbą mūsų Respublikos įmonėse įgalins greičiau pasiekti pageidaujamą efektą siekiant suinteresuoti darbuotojus įgyvendinti įmonių strateginius tikslus; užtikrins spartesnį ir tolygesnį visuomenės narių gyvenimo lygio kilimą ir socialinės įtampos mažinimą dėl nepagrįstai sparčios atskirų gyventojų sluoksnių pajamų diferenciacijos. 1. Pagrindiniai darbo apmokėjimo sistemos reikalavimai Vienas svarbiausių Lietuvos įmonių uždavinių šiuo metu yra teisingų ir motyvuojančių darbo apmokėjimo sistemų sukūrimas. Siekiant šio tikslo, reikia atsižvelgti į keletą svarbių reikalavimų. Pirma, norint geriau motyvuoti darbuotojus, nepakanka mokėti didelį darbo užmokestį. Darbo užmokesčio didinimas yra gana ribota ir trumpalaikė motyvavimo priemonė. Kad ir kaip norėtume darbo užmokestį didinti, jis turi ribas. Lietuvos įmonės, norėdamos išlikti konkurencijos sąlygomis, yra priverstos mažinti gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų kaštus. Taigi, darbo užmokesčio didinimas brangiai kainuoja - didėja produkcijos kaštai ir savikaina. Todėl mokėti daugiau įmonės gali tik tuomet, kai kartu auga veiklos efektyvumas. Kita vertus, kai nuolat mokama daugiau, darbo užmokestis praranda savo motyvuojantį poveikį. Antra, kad darbo užmokestis stimuliuotų darbuotojų motyvaciją, reikia orientuotis ne į kiekybinį, bet į kokybinį darbo apmokėjimo sistemos aspektą. Darbuotojai jaučia atlikto darbo kiekybės ir kokybės bei gaunamo darbo užmokesčio ryšį. Todėl įmonėse sukurta darbo apmokėjimo sistema turi laiku ir teisingai įvertinti darbuotojų laimėjimus bei nuopelnus ir skatinti siekti gerų darbo rezultatų. Tai reiškia, kad darbo užmokestis turi apimti tiek objektyviąją, tiek ir subjektyviąją darbo vertę. Objektyviąją darbo vertę lemia pats darbo pobūdis, jo sudėtingumas. Ši darbo užmokesčio dalis turi būti nustatoma, atlikus darbų sudėtingumo įvertinimą. Subjektyvioji darbo vertė priklauso nuo konkrečių darbuotojų pastangų. Todėl ši darbuotojo uždarbio dalis gali būti nustatoma tik įvertinus asmeninį darbuotojų indėlį. Trečia, darbo apmokėjimo sistema turi būti teisinga, aiški ir suprantama. Kiekvienas darbuotojas privalo matyti darbo rezultato ir apmokėjimo už darbą ryšį, bei tikėti, kad pasirinkta elgsena iš tiesų patenkins jo lūkesčius. Kai žmonės nejaučia tiesioginio pastangų ir rezultato ryšio, jų motyvai veikti silpnėja. Be to, jie subjektyviai nustato savo atlyginimo ir pastangų santykį, kurį vėliau palygina su analogišką darbą dirbančių atlyginimu. Kai darbuotojai mano, kad jo kolega už tokį patį darbą gavo daugiau, atsiranda psichologinė įtampa. Jis yra įsitikinęs, kad gauna per mažai, ir todėl pradeda prasčiau dirbti. Kol žmonės nebus įsitikinę, jog už darbą gauna teisingą atlyginimą, jų darbo intensyvumas mažės. Įmonėje sukurta darbo apmokėjimo sistema turi būti paprasta. Kuo daugiau ji turės elementų, tuo sunkiau ją suvoks darbuotojai; aiškumo trūkumas sąlygos netikrumo, nesaugumo, neteisybės pojūtį. Darbo apmokėjimo sistema privalo garantuoti darbuotojams, kad jų pastangos įvertinamos teisingai, nuopelnai tinkamai pripažįstami ir atlyginami. Ketvirta, darbo apmokėjimo sistema turi būti patraukli, leidžianti priimti, išlaikyti ir ugdyti kvalifikuotus darbuotojus. Suinteresuotos sėkminga veikla įmonės nori turėti ne bet kokius, o geriausius darbuotojus. Todėl darbo apmokėjimo sistemoje būtina išlaikyti balansą tarp to, ko nori ir tikisi darbuotojai, bei to, ką gali pasiūlyti įmonė, atsižvelgdama į savo vidines galimybes bei išorinės aplinkos veiksnius. 1 pav. Darbuotojų norų ir įmonės galimybių balansas (paveikslas iš V. Sakalas vadovėlio „Personalo valdymas“) Penkta, darbo apmokėjimo sistema turi skatinti darbuotojus siekti tokių darbo rezultatų, kurie atneštų naudą įmonei. Šiuo metu pažangiose darbo apmokėjimo sistemose atsisakoma „baudų“ principo ir pradedama orientuotis į norimo elgesio skatinimą. Todėl įmonėse turi būti vertinamas darbuotojų elgesys ir rezultatai, naudingi ir įmonei. Šį ryšį turi jausti ir darbuotojai, suvokdami, kad rezultatas vertas siekimo. Šešta, darbo apmokėjimo sistema turi būti dinamiška. Šiuolaikinėje sparčiai kintančioje aplinkoje veiksniai, kurie yra motyvuojantys ir efektyvūs šiandien, ateityje darbuotojų akyse gali prarasti savo vertę. Dažnai darbo apmokėjimo sistemos pakeitimas įmonėje iš pradžių būna labai efektyvus, o vėliau pamažu praranda motyvuojančią galią. Todėl apmokėjimo sistema turi būti nuolatos vertinama ir pritaikoma prie besikeičiančios socialinės ir ekonominės aplinkos bei prie kintančių darbuotojų poreikių. Septinta, darbo apmokėjimo sistema turi būti glaudžiai susijusi su įmonės personalo politika. Darbo apmokėjimo sistema negali prieštarauti įmonės politikai visose srityse. Ji turi būti suderinta su įmonės misija ir strategija, atitikti jos trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus. Atlyginimo už darbą sistema bus veiksminga tik tuo atveju, jeigu kartu bus taikomos nematerialinės skatinimo priemonės, įgyvendinamos įmonės personalo politikoje. 2. Pagrindiniai apmokėjimo už darbą organizavimo principai šiuolaikinėmis sąlygomis Apmokėjimas už darbą visada buvo aktuali ekonominė ir teisinė problema. Sprendžiant darbo apmokėjimo klausimus, tiesiogiai susiduria darbuotojų ir darbdavių interesai. Šie klausimai sprendžiami laikantis vadinamosios socialinės partnerystės principų arba supriešinant vienus su kitais. XX a. pabaigoje, pasiekus pakankamai aukštą darbuotojų kvalifikacijos, gamybos mechanizavimo ir automatizavimo lygį, svarbiausiu elementu darbe tampa kooperacija, tarpusavio pagalba, kuo didesnis asmeninis indėlis į įmonės strateginių tikslų įgyvendinimą. Dabar vis dažniau atsisakoma griežtos pareigybių klasifikacijos ir kiekvieno darbuotojo užmokesčio fiksavimo. Įprastu dalyku tampa tai, kad darbininkai, specialistai ir tarnautojai, baigę savo užduotis, padeda atlikti bendradarbiui pavestą darbą. Darbo užmokesčio organizavimas pagrįstas tokiais pagrindiniais principais: a) lygus apmokėjimas už lygų darbą; b) didesnis užmokestis už kvalifikuotesnį ir sudėtingesnį darbą; c) apmokėjimo lygiavos nebuvimas; d) nuolatinis darbo apmokėjimo sistemų tobulinimas, atsižvelgiant į darbo pobūdį ir sąlygas. Kaip rodo užsienio šalių patirtis, bene svarbiausia apmokėjimo už darbą organizavimo problema yra minimalaus darbo užmokesčio nustatymas. Dabar minimalaus darbo užmokesčio klausimais vis daugiau domimasi įvairiuose Tarptautinės darbo organizacijos forumuose. Svarbiausi minimalaus darbo užmokesčio pagrindimo kriterijai yra: 1. Darbuotojo ir jo šeimos poreikiai, lyginant su bendruoju darbo užmokesčio lygiu ir socialinėmis išmokomis išsivysčiusiose šalyse 2. Šalies, kurioje veikia įmonė, ekonominio augimo veiksniai (bendrojo vidinio produkto dydis vienam gyventojui ir jo augimo tempai, užimtumo lygis, šalies mokėjimų balansas) Paprastai minimalus darbo užmokestis traktuojamas kaip šalies ekonominės ir socialinės politikos elementas, tiesiogiai susijęs su šalies ekonomine galia. Šiuo atveju minimalus darbo užmokestis siejamas su socialiniu individo aprūpinimo minimumu, kurio esmė - fizinių ir dvasinių poreikių patenkinimas, įgalinantis individą bent minimaliai panaudoti jo potencines galimybes visuomenės ir šeimos vystymui jam dirbant darbo laiką Minimalaus darbo užmokesčio atskaitos taškas - vidutinis darbo užmokesčio lygis šalyje. Realiai atsižvelgiant į įvairių šalių ekonomines galimybes, neretai minimalus darbo užmokestis gerokai mažesnis už vidutinį darbo užmokestį. Daugelyje tiek išsivysčiusiųjų, tiek besivystančiųjų šalių minimalus darbo užmokestis reguliuojamas įstatymiškai. Minimalus darbo užmokestis turi tiesioginį ir netiesioginį poveikį bendram darbo užmokesčio lygiui šalyje. Tiesioginis poveikis reiškiasi tuo, kad daugelio šalių įstatymuose numatyta, jog padidinus minimalų darbo užmokestį, turi padidėti ir kitų darbuotojų darbo užmokestis. Netiesioginis minimalaus darbo užmokesčio dydžio pasikeitimo poveikis kitų darbuotojų užmokesčiui reiškiasi tuo, kad sudarant kolektyvines darbo sutartis, darbuotojai ir jų profesinės sąjungos siekia palaikyti susiklosčiusį santykį tarp minimalaus ir konkretaus darbo užmokesčio. Minimalus darbo užmokestis yra pagrindas diferencijuoti atskirų darbuotojų darbo užmokestį. Taigi norint racionaliai organizuoti darbo užmokestį, svarbu: a) numatyti tinkamus santykius tarp aukštos kvalifikacijos darbuotojų darbo užmokesčio ir mažesnės kvalifikacijos darbuotojų darbo užmokesčio; b) objektyviai nustatyti minimalų darbo užmokesčio lygį; c) užtikrinti tinkamą santykį tarp darbo rezultatų ir darbo užmokesčio dydžio; d) darbo apmokėjimo formos turi būti suprantamos ir aiškios visiems darbuotojams. 3. Darbo užmokesčio modeliai Darbo užmokesčio formų pagrindimas dabartinėmis sąlygomis remiasi trimis pagrindiniais darbo apmokėjimo organizavimo modeliais: 1. Amerikietiškajam darbo apmokėjimo modeliui būdingas griežtas atliekamo darbo identifikavimas. Čia tiksliai apibūdinamas atliekamo darbo turinys ir darbuotojams keliami reikalavimai, t.y. jų kvalifikacija, darbo stažas, dalykinės ir asmeninės savybės. Atsižvelgiant į tai, daugelyje JAV įmonių taikomos sudėtingos atliekamų darbų turinio vertinimo metodikos, smulkiai aprašomas atliekamų darbų sudėtingumo ranžiravimas, kurio pagrindu diferencijuojami darbininkų tarifiniai atlygiai ir tarnautojų atlyginimai. Be to, amerikietiškajame darbo apmokėjimo modelyje akcentuojami darbo rezultatai ir asmeninės darbuotojų savybės, pasireiškiančios ne tik darbo kolektyve, bet ir už jo ribų. 2. Japoniškajame darbo apmokėjimo modelyje darbo užmokestis organizuojamas remiantis darbuotojų anketiniais duomenimis, t.y. atsižvelgiant į jų amžių, lytį, išsilavinimą, darbo stažą ir samdos formą. Japoniškajame darbo apmokėjimo modelyje darbo rezultatai ir darbuotojo kvalifikacija neatlieka tolio svarbaus vaidmens kaip amerikoniškajame, čia nuolatinių darbininkų tarifiniai atlygiai ir tarnautojų atlyginimai diferencijuojami daugiausia atsižvelgiant į darbuotojo amžių ir darbo stažą. Šiame modelyje darbuotojo amžiaus ir darbo stažo skirtumai dažniausiai daugiau lemia negu darbo sudėtingumo vertinimas. 3. Vakarų Europos šalių darbo apmokėjimo modelis yra tarpinis tarp amerikietiškojo ir japoniškojo. Šiuo atveju svarbiausias darbo apmokėjimo kriterijus yra darbuotojo profesinis pasirengimas, kuriuo remiamasi vertinant darbo sudėtingumą. Darbuotojo amžius ir darbo stažas Vakarų Europos šalių darbo apmokėjimo modelyje yra tik papildomi darbo apmokėjimo kriterijai. Atsižvelgiant į darbuotojo amžių ir darbo stažą, formuojama darbuotojo karjeros strategija. Ypač tai būdinga tarnautojams ir specialistams. Išvardytųjų darbo apmokėjimo organizavimo modelių priimtinumas Lietuvai turėtų būti vertinamas mūsų valstybės integravimosi į Europos Sąjungą perspektyvos požiūriu. Atsižvelgiant į tai mūsų šalies įmonėms ir organizacijoms tektų daugiau orientuotis į Vakarų Europos įmonėse taikomas darbo užmokesčio formas ir jų atmainas, pagal kurias svarbiausias vaidmuo darbo apmokėjime tenka tarifiniam atlygiui ir kolektyviniam premijavimui. 4. Darbo užmokesčio formos Įvairių šalių įmonėse populiarios dvi darbo užmokesčio formos: vienetinė ir laikinė. Šias pagrindines darbo užmokesčio formas papildo įvairios sistemos, t.y. atmainos. Įmonių veiklai, jos darbo našumo didinimui ir produkcijos gamybos kaštų mažinimui labai svarbu pasirinkti tinkamą darbo apmokėjimo formą ir sistemą. Vienetinis darbo užmokestis apmokėjimui už darbą taikomas nuo seniausių laikų. Labiausiai tokia apmokėjimo forma paplito 19a.pabaigoje 20a. pradžioje. Kai darbo užmokesčio forma vienetinė, darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo tam tikros kokybės atlikto darbo kiekio, atsižvelgiant į darbo turinį ir sąlygas. Pasirinkus vienetinę darbo užmokesčio formą, darbininko uždarbį nulemia pagamintos produkcijos kiekis arba atlikto darbo apimtis ir įkainis už produkcijos vienetą arba už operacijos atlikimą. Darbininko darbo užmokestis (Du) apskaičiuojamas pagal formulę: čia: i – atliktų darbų pavadinimai; m – atliktų darbų pavadinimų skaičius; Ni – i-ojo darbo vienetų skaičius; Ii – i-ojo darbo vieneto įkainis (Lt/vnt.). Pastaruoju metu vienetinė darbo užmokesčio forma daugiausia taikoma darbininkų darbui apmokėti. Vienetinis darbo apmokėjimas paprastai taikomas darbininkams, kurių darbą lengva išreikšti kiekybiniais matais (vienetais, poromis, metrais, tonomis ir kt.) ir kurie dirba smulkiose ir vidutinėse įmonėse. Vienetinė darbo užmokesčio forma reiškiasi įvairiomis atmainomis ir skirstoma į šias sistemas: Tiesioginė darbo užmokesčio sistema labai paprasta, suprantama kiekvienam darbuotojui ir efektyvi. Čia aiškiai matyti darbininko išdirbio ir jo uždarbio ryšys, o tai suinteresuoja jį didinti savo išdirbį – darbo našumą. Tačiau darbo našumas kyla tik tuo atveju, kai ši sistema pagrįsta tiksliai apskaičiuotomis darbo normomis. Be to, tiesioginė vienetinė sistema materialiai neskatina darbuotojų taupiai vartoti žaliavas, pusgaminius ir kitas materialias vertybes. Premijinė: Ja naudojantis, bendras darbuotojo uždarbis susideda iš uždarbio pagal tiesioginius nekintamus vienetinius įkainius ir premijos, kuri priskaičiuojama už kokybinių ir kiekybinių darbo rodiklių įvykdymą ir viršijimą.Vienetiniu premijiniu apmokėjimu daugiausia siekiama gerinti atliekamo darbo kokybę ir kelti darbo našumą. Progresyvinė: Šios sistemos esmė tokia: už normų nustatytą išdirbį mokama pagal tiesioginius vienetinius įkainius, o už visą išdirbį virš šios normos – pagal didesnius vienetinius įkainius, kurie didėja progresyviai, priklausomai nuo normų viršijimo, paprastai pusantro – du kartus. Regresyvinės vienetinės darbo užmokesčio sistemos esmė – kuo aukštesnis darbo normų įvykdymo procentas, tuo lėčiau auga darbo užmokestis. Šiuo atveju darbininkai dalijasi su darbdaviu pajamomis, gautomis padidėjus darbo našumui ne dėl darbininko nuopelnų, o darbdaviui sudarius sąlygas, kad darbininkas našiai dirbtų. Diferencijuota vienetinė darbo užmokesčio formos sistema yra labai sena; čia taikomi skirtingi tarifiniai atlygiai, priklausomai nuo normų įvykdymo lygio. Fiksuotų priedų vienetinė darbo užmokesčio sistema skatina darbininkus didinti gamybos apimtį: už kiekvieną nustatytos normos pagamintą vienetą mokamas fiksuotas priedas. Asmeninių priedų vienetinė darbo užmokesčio sistemos esmė ta, kad tarifinis atlygis, pagal kurį apskaičiuojamas darbo užmokestis, susideda iš darbo tarifinio atlygio priklausančio nuo darbo sudėtingumo ir darbo rezultatyvumo, ir asmeninio priedo, kurį lemia amžius ir stažas. Akordinė vienetinė darbo užmokesčio sistema retai praktikuojama: daugiausia skubiems ar avariniams darbams apmokėti. Atliekamų darbų apmokėjimo dydis nustatomas ne už kiekvieną gamybinę operaciją atskirai, o visam darbų kompleksui atlikti. Ši darbo užmokesčio sistema sustiprina darbuotojų materialinį suinteresuotumą našiau dirbti darbą ir atlikti per kuo trumpesnį laiką. Netiesioginė vienetinė darbo užmokesčio sistema tinka apmokant už darbą kai kurių profesijų pagalbiniams darbininkams, aptarnaujantiems pagrindinius darbininkus. Šiuo atveju pagalbinio darbininko uždarbis priklauso nuo jo aptarnaujamų darbininkų darbo rezultatų, o ne nuo jo asmeninio išdirbio. Laikinė darbo užmokesčio forma, kitaip negu vienetinė, priklauso nuo darbuotojo dirbto laiko kiekio ir jo kvalifikacijos. Darbuotojo faktiškai dirbtas laikas nustatomas remiantis tabeline apskaita. Laikinis darbo apmokėjimas tinka tokiuose darbuose ir operacijose, kurias reikia labai kruopščiai atlikti ir kur spartūs darbo tempai gali pabloginti darbo kokybę. Yra keletas laikinės darbo užmokesčio formos atmainų. Mūsų šalyje laikinė darbo užmokesčio forma dažniausiai skirstoma į dvi sistemas: į paprastąją laikinę ir laikinę premijinę. Pagal paprastąją laikinę darbo užmokesčio sistemą darbuotojo uždarbis apskaičiuojamas jo valandiniu tarifiniu atlygiu ir faktiškai dirbtu laiku. Taikant paprastąjį laikinį darbo užmokestį, darbuotojo atlyginimas nesiejamas su pagaminamos produkcijos ar suteiktų paslaugų kiekiu. Darbo laikas, pagal kurį apskaičiuojamas darbo užmokestis, priklauso nuo darbo savaitės trukmės kuri Lietuvoje yra 40 valandų. Tačiau ši paprastoji laikinė sistema retai praktikuojama, nes nepakankamai skatina darbuotojus siekti gerų kiekybinių ir kokybinių darbo rezultatų. Pagal laikinė premijinė darbo užmokesčio sistemą darbuotojui virš uždarbio gaunamo pagal tarifinį atlygį papildomai mokama premija už konkrečius geresnius kokybinius ir kiekybinius darbo rezultatus. Premija tuo efektyvesnė, kuo tiksliau atsižvelgta į darbuotojo veiklos rezultatus. 5. Darbo užmokesčio tikslai Pasirenkant darbo užmokesčio formas ir sistemas, reikia siekti šių pagrindinių tikslų: a) padėti konkuruoti darbo rinkoje, nes nustačius per mažą darbo užmokesčio lygį, įmonė nesugebės pritraukti ir išlaikyti reikiamų darbuotojų; b) garantuoti darbo sąnaudų efektyvumą, t.y. kurti pridedamąją vertę be papildomų sąnaudų; c) motyvuoti darbuotojus geriau atlikti darbus. Darbo apmokėjimo sistema vaidina skatinamąjį vaidmenį, ji turi būti teisinga, nešališka, nuosekli ir aiški. Darbo užmokestis turi būti išmokėtas laiku ir užtikrinti atgalinį ryšį su atliktu darbu. Be to, idealiu atveju užmokestis turi remtis individo veikla, o kur tai neįmanoma, - visos komandos (brigados) darbu, t.y. kolektyviniu apmokėjimu. 6. Darbo užmokesčio dydį lemiantys veiksniai Darbo apmokėjimo lygis įvairiose šalyse nevienodas. Darbo apmokėjimo dydį lemia daugelis išorinių ir vidinių veiksnių, kurie dažniausiai sutapatinami su darbo užmokesčio dydį reglamentuojančiais veiksniais. 6.1. Išoriniai veiksniai Darbo rinkos sąlygos veikia darbo užmokesčio dydį, nes darbo rinka rodo kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykį. Kai pasiūla viršija paklausą, darbdaviai gali mokėti mažiau. Ir atvirkščiai, kai kvalifikuotos darbo jėgos paklausa viršija pasiūlą, darbdaviai priversti mažinti darbo užmokestį. Tačiau pasitaiko atvejų, kai šis dėsningumas išnyksta. Pavyzdžiui, profsąjungos gali priversti darbdavius mokėti gerą darbo užmokestį net esant dideliam šios profsąjungos narių bedarbių skaičiui. Darbo užmokesčio lygis regione orientuoja darbdavius mokėti tam tikros specialybės ir kvalifikacijos darbuotojams tokio lygio darbo užmokestį, koks mokamas šiame regione panašiems darbuotojams. Tai labiau susiję su gyvenimo lygiu kuriame nors regione ir su darbo jėgos migracija. Veikiant šiam dėsningumui, praktiškai susiklosto tokia situacija, kad pasirašydami darbo sutartį, darbuotojai iš darbdavių reikalauja tokių atlyginimų, kokie mokami analogiškų profesijų darbuotojams kitose įmonėse. Priešingu atveju, kad darbdavys siūlo mažesnį atlyginimą, darbo sutartį sudaryti sunku, nes darbuotojai už savo darbo užmokestį negalės įsigyti reikalingų tam regionui būdingų asmeninio vartojimo reikmenų. Rinkos sąlygomis pavojinga mokėti ir nepagrįstai didelius atlyginimus, nes pablogėjus rinkos konjunktūrai, dideli atlyginimai yra vienas iš bankrotą spartinančių veiksnių. Gyvenimo lygis – taip pat svarbus darbo užmokesčio dydį reglamentuojantis veiksnys. Nuolat kylant asmeninio vartojimo prekių ir paslaugų kainomis, išsivysčiusių šalių profesinės sąjungos siekia, kad į kolektyvines sutartis būtų įtrauktas punktas dėl automatinio darbo užmokesčio didinimo priklausomai nuo kainų indekso pasikeitimo. Kolektyvinėse sutartyse paprastai numatomas darbo užmokesčio lygio indeksavimas, atsižvelgiant į infliacijos koeficientą (kainų kitimo indeksą). Darbo užmokesčio indeksavimo mechanizmas praktiškai taikomas įvairiai. Indeksuojant darbo užmokestį, svarbu parinkti kainų indekso bazę. Daugelyje šalių remiamasi bendru nacionaliniu kainų indeksu. Beje, daugelis Vakarų Europos šalių įmonių (firmų) darbo užmokesčio indeksavimo baze laiko vietinės rinkos kainų indeksą, kuris geriau atitinka konkretaus regiono asmeninio vartojimo reikmenų kainas ir gyvenimo lygį. Vyriausybės poveikis. Vyriausybė reguliuoja biudžetinių įstaigų darbo užmokesčio dydį. Visiems darbuotojams Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato minimalų darbo užmokestį, o įstatymu reglamentuotas darbo užmokestis kenksmingomis darbo sąlygomis, taip pat dirbant naktį ir viršvalandžius. 6.2. Vidiniai veiksniai Konkretaus darbo vertė. Įmonės, neturinčios formalios darbo užmokesčio organizacijos (nuostatų), kiekvieno darbo vertę nustato subjektyviai. Tada darbo užmokesčio dydį mažiau lemia darbo rinka arba kolektyvinė sutartys. Įmonės, turinčios nuostatais reglamentuotą darbo užmokesčio organizaciją, dažniausiai vienokiu ar kitokiu darbų vertinimo metodu vėliau nustato kiekvieno konkretaus darbo vertę. Kai darbo užmokesčio reglamentas aptariamas kolektyvinėse sutartyse, darbų vertinimo metodai labai padeda šias sutartis sudaryti, o vėliau kontroliuoti, ar laikomasi sutarčių užmokesčio sąlygų. Reliatyvi darbuotojo vertė. Kartais kai kuriose pramonės šakose, ypač statybos, profsąjungos siekia vienodo darbo užmokesčio skirtingų profesijų darbuotojams. Ši lygybė grindžiama tuo, kad vienodos kvalifikacijos darbuotojai turi gauti tokį pat darbo užmokestį. Tačiau tada darbo užmokestis prarastų motyvacijos vaidmenį. Todėl darbo užmokesčio dydį tikslinga maksimaliai individualizuoti pagal atliekamo darbo turinį, taip pat darbuotojo elgesį darbe, pasitelkiant įvairius darbuotojų skatinimo būdus, kad jie siektų nuolat tobulinti savo darbo kokybę. Darbdavio išgalės mokėti. Valstybinėse biudžetinėse organizacijose darbo užmokesčio dydis priklauso nuo valstybės biudžeto skiriamos sumos. Kitose įmonėse darbo užmokesčio dydis ribojamas pelno, kurį įmonė turi gauti pardavusi produkciją arba paslaugas. Tada įmonė išgalės mokėti didesnį ar mažesnį darbo užmokestį iš dalies lemia darbuotojų darbo produktyvumas. Tas produktyvumas yra ne tik darbuotojų pastangų rezultatas, bet priklauso ir nuo kapitalo investicijų į fizinio darbo mažinimo programą: šios investicijos mažina darbo jėgos poreikį ir sudaro galimybę mokėti daugiau už darbą. Ekonominės sąlygos, konkurencija taip pat veikia darbdavių išgales mokėti. Konkurencija gali priversti mažinti produkcijos kainas ir tokiu būdu mažinti įmonės pajamas. Dėl to sumažėja darbdavių išgalės mokėti didelį darbo užmokestį. Tokioje situacijoje darbdaviai iš tiesų turi nedidelį pasirinkimą, t.y. mažinti darbo užmokestį, atleisti dalį darbuotojų arba pasirinkti blogiausią variantą – bankrutuoti. 7. Darbo apmokėjimo sistemos sudėtis ir organizavimas įmonėje Dažnai įmonėse įvairių kategorijų darbuotojų darbui apmokėti naudojamos skirtingos darbo užmokesčio formos. Tačiau toks atlyginimo už darbą organizavimas neleidžia palyginti skirtingų darbų vertės bei asmeninio indėlio įtakos. Šiuo metu pažangios įmonės pereina prie vieningo darbuotojams atlyginimo už darbą organizavimo. Organizuojant tokias sistemas, atlyginimas už darbą susideda iš pastovios ir kintamos dalies bei premijų. Pastovus darbo užmokestis nustatomas atsižvelgiant į darbo vietos keliamus reikalavimus. Šios darbo užmokesčio dalies dydį turi lemti atliekamo darbo sudėtingumas nuo kurio priklauso darbuotojo kvalifikacija, reikalinga konkrečioms pareigoms atlikti, nervinė ir fizinė įtampa, atsakomybės lygis ir pan. Todėl, kuriant naują ar tobulinant esamą darbo apmokėjimo sistemą, pirmiausia turi būti įvertinamos darbo vietos. Kintamoji darbo užmokesčio dalis skirta įvertinti individualius darbuotojų pasiekimus, nes pastovioji darbo užmokesčio dalis ir proporcingas darbo užmokesčio didinimas neįvertina darbuotojo pastangų. Kintamas darbo užmokestis priklauso tiek nuo individualių, tiek ir nuo kolektyvinių laimėjimų. Individuali kintamojo darbo užmokesčio dalis turėtų būti nustatoma priklausomai nuo darbuotojo asmeninių ir dalykinių savybių bei jo elgsenos darbe, t.y. nuo darbų kokybės, jų atlikimo punktualumo, iniciatyvumo, stropumo, universalumo ir pan. Šiandiena yra keliama idėja, kad mokėti reikia ne už darbą, bet už darbuotoją, jo savybes. Dirbti gerai yra kiekvieno darbuotojo pareiga, geras darbas šiandien negarantuoja, kad, pasikeitus sąlygoms, darbuotojas ir toliau dirbs gerai. Tai labai aiškiai parodė perėjimas į rinką, kai daugelis darbuotojų nesugebėjo persiorientuoti darbui naujose sąlygose. Todėl mokėti reikia už darbuotojo sugebėjimą mokytis, už išsimokslinimą (nes tai ateities potencialas), už atsidavimą įmonei ir panašiai. Kolektyvinė dalis priklauso nuo kolektyvo laimėjimų ir mokama už išdirbio kokybę, terminų laikymąsi ir panašiai. Paprastai kintamoji darbo užmokesčio dalis sudaro apie 30-40% pastovaus darbo užmokesčio. Toks kintamosios ir pastoviosios darbo užmokesčio dalies išskyrimas leidžia įvertinti tiek objektyvius, tiek subjektyvius veiksnius. Todėl, tokiu principu formuojant darbo užmokestį, galima kalbėti apie „teisingą darbo apmokėjimą“ Premijos turėtų būti skiriamos už ypatingus, unikalius, svarbius įmonei laimėjimus, gerokai padidinusius jos pelną arba pagerinusius veiklos kokybę. Šie vienkartiniai atlyginimai neturi būti įprasti ir nuolatiniai. Premijos taip pat gali būti individualios ir kolektyvinės. Individualios premijos skiriamos už racionalizacinius pasiūlymus, gamybos kaštų mažinimą, kūrybinius projektus bei broko, grįžtamųjų atliekų mažinimą. Kolektyvinės premijos skiriamos už gerus gamybinius rezultatus, energijos, įrengimų, žaliavų, darbo užmokesčio fondo taupymą. 7.1. Vadovų darbo apmokėjimas Vadovų ir specialistų darbo apmokėjimas yra aktuali socialinė, teisinė bei ekonominė problema. Teisingas darbo apmokėjimas skatina socialinę partnerystę darbe, garantuoja, kad įmonės strateginiai tikslai bus įgyvendinti. Vadovų darbo apmokėjimas neturi prieštarauti šalyje galiojantiems įstatymams. Atlyginimas turi būti mokamas ne už pastangas, o už rezultatus, didinančius įmonės pelną. Vadovų darbo užmokestis susideda iš pagrindinio ir papildomo darbo užmokesčio. Pagrindinis darbo užmokestis yra pastovus dydis ir nepriklauso nuo rinkos konjunktūros svyravimų. Išskiriamas žemiausiojo, vidutinio ir aukščiausiojo lygio vadovų pagrindinis atlyginimas. Šiuos atlyginimus tikslinga diferencijuoti vadovaujantis darbų aprašymu ir balais, priskiriamais pagal vienetinius veiksnius. Diferencijuojant vadovų darbo užmokestį kreiptinas dėmesys į jo išsimokslinimą, darbo patirtį, atsakomybę, meistriškumą, kontaktų intensyvumą, darbo sąlygas. Praktiškai išvystytose rinkos šalyse vadovų pagrindinis darbo užmokestis priklauso nuo tokių veiksnių: 1. Kompanijos dydžio; 2. Kompanijos šakinės priklausomybės; 3. Vadovų įgaliojimų apimčių; 4. Vadovų funkcinės priklausomybės Papildomas vadovų darbo užmokestis susijęs su jų materialiniu skatinimu. Vadovai papildomą apmokėjimą gauna apdovanojamųjų bonų forma, premijomis pagal dalyvavimo pelnuose sistemas, pensinėmis išmokomis, atidėtų kompensacijų formomis. Kaip rodo užsienio šalių patirtis vadovų materialinio skatinimo formų įvairovė priklauso nuo įmonių, kuriose jie dirba, dydžio, pelningumo ir šakinės priklausomybės. Dabartiniu metu Lietuvoje privačių įmonių vadovų darbo užmokestis priklauso nuo įmonių gamybos apimties, pelningumo, ekonominės veiklos srities, vadovų atlyginimo dydžio valstybiniame sektoriuje. Paprastai privačių įmonių vadovų atlyginimai viršija vadovų, darbuotojų valstybiniame sektoriuje, algas, nors statistikoje ne visada tai atsispindi, nes privačių įmonių vadovai, vengdami didelių socialinio draudimo mokesčių, slepia tikrąsias algas. Faktiškai privačių įmonių visų rangų vadovų pagrindinis darbo užmokestis yra aukštesnis už vidutinį darbuotojų darbo užmokestį įmonėje. Kiek vadovų darbo užmokestis viršija vidutinį darbo užmokesčio lygį, priklauso nuo įmonių savininkų tolerancijos, akcinių bendrovių valdybų sprendimų. Aukštesnio rango vadovams mokami didesni atlyginimai atsižvelgiant į įmonės dydį, pelningumą, vadovavimo sferą ir pavaldinių skaičių. Privačiose įmonėse aukštesniojo rango vadovų atlyginimas tam tikru procentu viršija žemiausiojo rango vadovų darbo apmokėjimo dydį ir nesiekia aukščiausiojo lygio vadovų, t.y. firmų direktorių arba prezidentų atlyginimų. Dabartiniu metu Lietuvoje valstybinių ir savivaldybių įmonių vadovų ir jų pavaduotojų darbo apmokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997m. birželio 26d. nutarimas, pagal kurį generalinio direktoriaus, direktoriaus ir jo pavaduotojų tarnybiniai atlyginimai negali būti didesni nei praėjusio ketvirčio bendrovės ar įmonės darbuotojų 5 vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai. 7.2. Specialistų darbo apmokėjimas Specialistų darbo apmokėjimas užsienio šalyse organizuojamas vadovaujantis Amerikietiškuoju, Japoniškuoju ir Europietiškuoju modeliais. Amerikietiškajam specialistų darbo apmokėjimo modeliui būdinga visuotinis darbų vertinimas ir aprašymas, darbo vietos nustatymas, centralizuotas pareiginių algų schemų parengimas, darbo užmokesčio lygio reguliavimas pagal įmonės darbo rezultatus. Japoniškajame specialistų darbo apmokėjimo modelyje kreipiamas dėmesys į specialisto anketinius duomenis. Šiame modelyje specialistų darbo užmokestis labai priklauso nuo įmonės dydžio, pelningumo, specialisto darbo stažo. Europietiškajame modelyje specialistai pirmiausia vertinami pagal šiuos kriterijus: 1. Profesinį mobilumą; 2. Sugebėjimą greitai adaptuotis naujoje darbo aplinkoje; 3. Kūrybinį mąstymą; 4. Išradingumą ir bendrą polinkį naujovėms; 5. Komunikabilumą; Specialistų darbo apmokėjimas Lietuvoje turi skirtumus privačiame ir valstybiniame sektoriuje. Privačiame sektoriuje dirbančių specialistų darbas apmokamas pagal privačiose įmonėse parengtas pareiginių algų schemas. Nustatant specialistų pareigines algas privačiose įmonėse, buvo atsižvelgiama į analogiškų specialistų darbo apmokėjimo lygį valstybinėse įmonėse bei įmonėse konkurentėse. Didelę reikšmę specialistų darbo apmokėjimo lygiui turi jų pasiūla ir paklausa darbo rinkoje. Specialistų atlyginimų dydį Lietuvos privačiose įmonėse lemia trys pagrindiniai veiksniai: 1. Įmonės pelnas; 2. Asmeninis specialisto indėlis; 3. Algų lygis kitose įmonėse; Patirtis rodo, kad juo privati įmonė pelningesnė, tuo darbdavys gali specialistams mokėti didesnius atlyginimus viršijant šalies darbo užmokesčio vidurkį. Asmeninis specialisto indėlis privačiose įmonėse dažniausiai nustatomas pagal pinigines įplaukas, kurių dydį lemia vieno ar kito specialisto darbas. Atlyginimų dydis kitose įmonėse turi reikšmės dėl darbdavių konkurencijos pritraukiant geriausius specialistus. Prognozuojama, kad tik po 15-20 metų specialistų, dirbančių pelningose privačiose įmonėse, atlyginimai Lietuvoje prilygs Vakarų Europos šalių specialistų atlyginimams. Valstybiniame sektoriuje specialistų atlyginimai nustatomi atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės ir vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų nutarimus, reglamentuojančius specialistų darbo apmokėjimą. Valstybinio sektoriaus specialistų darbo užmokestis nustatomas remiantis pareigybių vertinimais. Pareigybės vertinamos pagal 4 bendruosius darbo veiksnius: 1. Darbo sudėtingumas vertinamas atsižvelgiant į specialisto išsimokslinimą, profesinę patirtį, sprendimų mastą, vadybos ir pareigų lygius. 2. Socialinė atliekamo darbo reikšmė, kuri 22 procentais apsprendžia pareigybės vertinimą, apibūdinama dviem kriterijais: • paskyrimo į darbo vietą (pareigas) tvarka; • darbo reikšmė. Specialisto atsakomybė pagal darbo apmokėjimo pagrindų įstatymą apibūdinama trim kriterijais: • įtaka kitų asmenų saugumui; • materialinė ir moralinė atsakomybė; • bendradarbiavimo su kitomis įstaigomis ir organizacijomis ryšiai; Darbo sunkumas ir sąlygos, kurios 15 proc. apsprendžia pareigybės reikšmingumą, apibūdinamos remiantis dviem kriterijais: • protinis ir fizinis krūvis, nervinė įtampa; • darbo vieta; Pagal Darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymą specialistams, dirbantiems valstybiniame ir savivaldybių sektoriuose, numatomos tam tikros priemokos, priedai ir premijos: 1. Priemokos, kurios mokomos už darbą kenksmingomis ir labai kenksmingomis sąlygomis, už viršvalandinį darbą, už darbą nakties metu, už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei už kitus pavojingus darbus. 2. Priedai, kurie mokami už karinius, vidaus tarnybos ar pareigūno laipsnius, už diplomatinius rangus, už laikinai nesančių darbuotojų pareigų ėjimą, darbų ar funkcijų atlikimą ir kitą. 3. Premijos mokamos už labai gerą darbą, svarbių ir skubių užduočių vykdymą bei ypač reikšmingą įstaigai ar organizacijai veiklą, vienkartinės skatinamosios išmokos asmeninių ir valstybės švenčių proga ir kita. Taigi specialistų, dirbančių valstybiniame sektoriuje, darbo apmokėjimas, palyginti su specialistų, darbuotojų privačiame sektoriuje, darbo apmokėjimu, yra labai reglamentuotas. Išvados Darbo pajamos tiesiogiai veikia ne tik daugumos žmonių gyvenimo lygį, bet ir jų visuomeninę padėtį bei pripažinimą. Gaudami didesnį atlyginimą už darbą, jie gali įsigyti daugiau vartojimo reikmenų, o tai savo ruožtu garantuoja aukštesnį gyvenimo lygį ne tik patiems darbo žmonėms, bet ir jų šeimos nariams. Susidaro palankesnės sąlygos materialiai aprūpinti šeimas, tenkinti jų kultūrines reikmes. Kylant darbuotojų ir jų šeimos narių kultūriniam, intelektualiam lygiui, stiprėja jų valstybės kūrybinis potencialas, taip pat didėja galimybės sparčiau didinti bendrąjį nacionalinį produktą, šalies ekonominę ir politinę galią.

Apskaita  Kursiniai darbai   (28,34 kB)

Finansinės analizės reikšmė, tikslai ir uždaviniai. Finansinės analizės būdai. Finansų analizės šaltiniai ir jų rūšys. Finansiniai koeficientai. Finansinių koeficientų reikšmė ir privalumai. Kaip pasirinkti santykinius rodiklius? Finansinių koeficientų naudojimas. Pelningumo rodikliai. Mokumo rodikliai. Veiklos efektyvumo rodikliai. Kapitalo rinkos rodikliai. Finansinės analizės organizavimas. Trumpa įmonės charakteristika. UAB „Pušelė“ finansinė situacija. Įmonės balanso vertikalioji ir horizontalioji analizė. Įmonės pelno (nuostolių) ataskaitos vertikalioji ir horizontalioji analizė. Pelningumo rodikliai. Apyvartumo rodikliai. Likvidumo rodikliai. Įmonės bankroto tikimybės analizė.

Finansai  Analizės   (57 psl., 147,45 kB)

Viena naujausių vadybos metodoogijų yra visuotinės kokybės vadybos koncepcija. Visuotinės kokybės vadyba yra nauja sąvoka ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Amerikiečių pramonininkų kokybės ir gamybos efektyvumo gerinimo paieškos nėra paprastas atradimų vartojimas, o kokybiškai naujas požiūris į problemų sprendimą. Nei statistiniai kontrolės metodai, nei kokybės būreliai, nei racionalizacinių pasiūlymų skatinimo sistemos, nei programos ar bet kuri priemoonė, vartojama atskirai neišspręs kokybės ir efektyvumo gerinimo problemų. Šioms problemoms spręsti reikia visų šių priemonių kartu.

Vadyba  Namų darbai   (13 psl., 29,98 kB)

Vadybos samprata ir esmė. Organizacija. Valdymo procesas. Vadybos teorija ir raida. Organizacija ir aplinka. Globalizacija ir valdymas. Organizacijų kūrimas. Plananavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Operacijų valdymas. Valdymo informacinės sistemos. Gamybos valdymas. Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo organizavimas ir valdymas. Finansinių išteklių valdymas. Marketingas. Žmonių išteklių valdymas.

Vadyba  Konspektai   (209 psl., 1,38 MB)

Užsienio ryšių administravimo problemos verslo organizacijose ir jų sprendimo prioritetai. Virtualios organizacijos kilmė ir apibrėžimas. Personalo vadybos teorijos ir jų taikymo galimybės naujoms darbo organizavimo formoms, grindžiamoms IT panaudojimu, įgyvendinti Šiuolaikinės personalo valdymo funkcijos ir jų turinys Personalo valdymo apibrėžimas. Personalo valdymo vaidmuo, kuriant konkurencinį organizacijos pranašumąPersonalo valdymo funkcijos.

Vadyba  Konspektai   (75 psl., 939,64 kB)

Vadyba - valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metų, o mokyklos - jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas - vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.

Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (59 psl., 139,61 kB)

Vadovavimas. Vadovo funkcijos. Vadovo darbo stilius. Autokratinis vadovo darbo stilius. Demokratinis vadovo darbo stilius. Liberalinis vadovo darbo stilius. Stilių suderinamumas. Reikalavimai vadovui. Vadovavimo sąvoka apima tam tikras artimai susijusias ir viena kitą papildančias funkcijas, kurias atlieka kiekvienas vadovas: vadovo - organizatoriaus funkcija. Atlikdamas šią funkciją vadovas suformuluoja tikslus ir uždavinius, kolektyvo sprendžiamus dabar ir spręstinus ateityje, nurodo tų uždavinių sprendimo kelius, sukuria palankias sąlygas kolektyvo darbui.

Psichologija  Kursiniai darbai   (23 psl., 18,37 kB)

Komunikacija yra bendravimas, informacijos ir žinių perdavimas, keitimasis patyrimu, mintimis, išgyvenimais. Komunikacija gali būti įvairi – intrapersonalinė (vidinė), interpersonalinė (tarp dviejų individų), grupinė, organizacinė, viešoji; ji gali būti paprasta ir sudėtinga, formali ir neformali, žodinė, rašytinė, vizualinė. Šiandien ypatingos reikšmės įgauna komunikacijos efektyvumas organizacijose, nes organizacijos tampa sudėtingesnės struktūriniu ir technologiniu požiūriais, auga organizacijos vidaus ir išorės informacijos srautai.

Komunikacijos  Referatai   (4,9 kB)

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą , šalies įmonėms atsiveria naujos galimybės, tačiau norėdamos išlikti konkurencingos ES rinkoje, mūsų bendrovės privalės perimti geriausiai Europos kompanijų savybes. Norint sėkmingai konkuruoti arba bendradarbiauti su užsienio įmonėmis būtina sugebėti tiksliai ir teisingai įvertinti tų šalių įmonių rezultatus ir potencialą, o taip pat geriau suvokti savo įmonės dabartinę būklę ir perspektyvas.

Finansai  Kursiniai darbai   (4,56 kB)

Finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan. Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arba santykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientai parodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūs rodikliai. Rinkos ekonomikos sąlygomis tiek praktikai, tiek mokslininkai ypatingą dėmesį skiria pelningumo rodiklių analizei, nes šie geriau parodo ūkio subjekto veiklos efektyvumą nei absoliuti jo pelno suma.

Finansai  Referatai   (4,52 kB)

Išsilavinęs žmogus neabejoja etikos svarba ir nauda. Per tūkstančius metų žmonės tiek racionaliai, tiek ir spontaniškai susikūrė daug savitarpio santykių, elgesio vertinimo normų, be kurių neišsiverčia jokia žmonių bendruomenė. Neabejotina, kad etikos normos egzistavo tūkstančius metų nuo paties etikos termino atsiradimo ir jo išsiplėtojimo iki solidžios mokslinės disciplinos, apibendrinusios ilgametę minties ir praktikos raidą. Nuo antikos laikų etika buvo laikoma praktine filosofija, todėl dėl jos naudingumo ir praktinio pritaikymo galimybių kasdieniniame gyvenime nekildavo daug ginčų.

Etika  Referatai   (11,64 kB)

Bankai – tai specialūs ekonominiai institutai, telkiantys laikinai esančias laisvas lėšas ir sankaupas, teikiantys kreditą, tarpininkaujantys piniginiuose atsiskaitymuose, leidžiantys apyvarton pinigus, vertybinius popierius, atlikinėjantys su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Priimdami indėlius (depozitus), duodami paskolas ir atlikdami atsiskaitymo operacijas bankai kontroliuoja ir veikia tam tikrus ūkio procesus.

Ekonomika  Referatai   (12,03 kB)

Ilgalaikis turtas, arba pagrindinės priemonės, yra būtinas visoms įmonėms bei organizacijoms nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio. Įvairioms ūkinės veiklos rūšims reikia įvairaus ilgalaikio turto. Pvz., transporto firmai reikalingos transporto priemonės, žemės ūkio įmonei — žemė, gyvuliai ir kt. Kiekviena įmonė turi tiksliai žinoti, kokio dydžio turtu ji disponuoja, ir privalo (jeigu ji, aišku, nori pelningai funkcionuoti) nustatyti optimalų ilgalaikio turto dydį bei struktūrą.

Apskaita  Konspektai   (4,59 kB)

Nors pagrindinės finansinės ataskaitos ir pateikia informaciją apie firmos tam tikro laikotarpio veiklos efektyvumą, tačiau jos neparodo verslo įmonės konkrečių stipriųjų ir silpnųjų ypatybių. Tokių duomenų galima gauti tik atlikus santykinių rodiklių analizę, krypčių analizę ir sudarius įprastines finansines ataskaitas vienu metu. Atlikęs finansinę analizę, tyrėjas gali laiku atskleisti konkrečias problemas.

Finansai  Analizės   (4,42 kB)

Pirmosios filosofinės mokyklos: Mileto, Elėjos. Pitagoras.*Mileto mokykla. Natūrfilosofija. Talis (apie 6 a.pr.m.e) – astronomija, geometrija, fizikas, geografas, matematikas. Talis, empiriškai stebėdamas gamtą, daro išvadą, kad visko pradas – vanduo; įvairovė yra „dieviška“.

Filosofija  Konspektai   (23,23 kB)

Visos įmonės turi tam tikrus bendrus bruožus: įmonė yra socialinė, tai yra suburianti žmones ir organizuojanti jų darbą, grupė. Įmonės siekia gauti pelną, išsilaikyti konkurencinėje aplinkoje, o tam jos turi: gaminti ar tiekti paslaugas ir paskirstyti uždirbtas pajamas; būti atviros aplinkai, tai reiškia, kad jos turi bendrauti, bendradarbiauti su kitom įmonėm, bankais, savivaldybėm ir panašiai. Taigi įmonės yra savarankiškos, ekonominės organizacijos, kurios gamina ar tiekia rinkai paslaugas. Bet to neužtenka, reikia, kad kas nors paslaugas ar prekes pirktų, todėl reikalinga dar ir tam tikra įmonės valdymo struktūra, kuri tirtų rinką, tartųsi su pirkėjais, parduotuvėm ir pan.

Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 6,95 kB)

Firmų tinklaveika. Strateginės bendrovių sąveikos. Horizontaliosios bendrovės ir globaliniai verslo tinklai. Tinklų veikla: “Cisco” modelis. Informacinės technologijos ir tinklaveikos įmonė. Kultūra, institucijos ir ekonomikos organizavimas: Rytų Azijos verslo tinklai. Rytų Azijos verslo tinklų tipologija. Kultūra , organizacijos ir institucijos: azijos verslo tinklai. Daugianacionalinės įmonės, transnacionalinės bendrovės ir tarptautiniai tinklai. Informacionalizmo dvasia.

Rinkodara  Ataskaitos   (12 psl., 25,61 kB)