Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 134 rezultatai

Įvadas Turbūt niekas nepaneigs, kad vestuvės- gražiausia gyvenimo šventė. Deje, bet kuo toliau tuo labiau vestuvės darosi vis mažiau panašios į tas tikras lietuviškas vestuves. Bėgant metams vestuvių tradicijos visiškai pasikeitė atkeliavo papročiai iš kitų šalių ir beveik neliko tų tikrųjų lietuviškų vestuvių papročių kurie tikrai nėra blogesni nei tie kurie atkeliajo iš kitų šalių. Klausiate kas dėl visko kaltas? Tai mes patys- lietuviai. Juk niekas mūsų neverčia atsisakyti savo šalies papročių, mes tai darome savo noru. Aplink tik ir girdžiu ,,Mes lietuviai-atskira šalis! Mes nenorime būti priklausomi nuo kitų šalių.‘‘ Bet kodėl ,,mes lietuviai‘‘ niekada nepagalvojame, kad atsisakydami savo gimtosios šalies papročių ir tampame vis labiau priklausomi nuo kitų šalių? Mano manymu vis tik reikėtų vestuves švęsti pagal lietuviškus papročius. Nemanau, kad mūsų papročiai jau tokie neįdomųs ir atsibodę, kad reikėtų ieškoti papročių kitose šalyse. Argi nebūna linksma per tikras lietuviškas vestuves kuriose nors ir žinomi visi papročiai, bet dėl to jos tikrai netampa nuobodžios ar banalios. Tuo tarpu nuėjęs į vestuves kuriose gaila, bet nėra lietuviškų papročių ir matydamas kokį nors paprotį kuris yra atkeliavęs iš kitos šalies ir tau dar yra nežinomas nenuostabu, kad kartais gali pasijusti nejaukiai ir nesuprasti ką simbolizuoja tas paprotys ir ką juo norima parodyti. Aišku aš nesakau, kad turime laikytis papročių kurie Lietuvoje buvo prieš daug metų (pvz. rengtis tautiniais drabužiais ir gerti midų.) , bet butų gražu jei nuotakos neužmirštų ilgų baltų suknelių ir nekeistų jų į trumpas ir spalvotas. Jei visgi į Lietuvą sugrįžtų taip sakant baltų suknelių ,,mada“ tai galbut nors retkarčiais išgirstume kur nors ant suoliuko sėdinčią ir dūsaujančią močiūtę ,,eh vestuvės...‘‘. Tuo tarpu dabar pamatęs būrį pasipuošusių žmonių dar negali būti tikras, kad tai tikrai vestuvės.Mano manymu tos tikrosios vestuvės iš meilės, o ne ,,iš reikalo‘‘ ar dėl kitų neaiškių priežasčių būna tik kartą gyvenime ir reikia jas atšvęsti pagal tikrus lietuviškus papročius su kuriais aš ir supažindinsiu šiame referate. Taigi šio darbo tikslas ir yra palyginti šiuolaikines vestuves, jų papročius ir tradicijas su senovės lietuvių vestuvių papročiais ir tradicijomis. Mergvakaris ir bernvakaris senovėje: Mergvakaris Oi sese, sesele, sesute jaunoji, Dar nematei bernužėlio ir didžio vargelio. Išvysi bernelį ir didį vargelį, Nuves tave tas bernelis svetimon šalelėn. Svetimoj šalelėj svetimi žmoneliai Nemokėsi marčiavot (būti marčia) Nei burnelės praust. Karčios ašarėlės burnelę nupraus, Marškinėlių rankovėlės veidelius šluostys... Mergvakario metu merginos šokdavo ratelius, aptardavo pamergių aprangą, ruošdavo dovanėles pabroliams. Jaunoji savo draugėms atsisveikinimui padovanodavo po margaspalvę juostą. Apjuosti svečią savo austa juosta buvo laikoma dideliu garbės ženklu. Po mergvakario jaunoji simboliškai atsisveikindavo ir su savo gėlių darželiu, kuriuo ji rūpinosi visą savo jaunystę. Į mergvakarį susirinkdavo jaunosios draugės, būsimos vestuvių palydos, o kartais ir viso kaimo merginos. Būsimos pamergės atnešdavo savo keptus pyragus. Vyriausioji pamergė organizuodavo visą mergvakarį. Ji užvesdavo merginas dainuoti mergvakario dainas; graudindavo jaunąją; mokė šokti. Ji arba ir visos pamergės pindavo rūtų vainikėlius. Vestuvėms būdavo atrenkamas gražiausias. Rūtų vainikėlis – jaunosios nekaltumo, tyrumo simbolis, mat jaunoji iki vestuvių būdavo nekalta. Neveltui liaudies dainose dainuojama „bernelis sutrypė rūtų darželį“, „man rūtelė tik viena, o bernelių daug yra“ ir pan. Kai vainikėlis būdavo nupintas jis, jis būdavo dedamas jaunajai ant galvos ir kiekviena mergina ją graudendavo, kaip joms bus sunku su ja išsiskirti, kaip jai bus sunku gyventi naują gyvenimą su vyru. Tai būdavo paskutinis jaunosios apsisprendimo vakaras.
Istorija  Referatai   (25,6 kB)
Įžanga Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Tai įrodo tas faktas, jog dauguma išlikusių dainų ir papročių yra susiję su vestuvėmis. Jos- naujos šeimos ir visuomenės ląstelės gimimas, o šeima, lietuvių kultūroje, buvo svarbiausia dorovinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija. Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir prisikėlimą (gimimą), keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Žmogus iki vestuvių- vaikinas ar mergina, po vestuvių tapdavo moterimi ar vyru- visateisiais visuomenės nariais. Santuoką žmonės laikė sakrališku, neliečiamu ir nesugriaunamu įvykiu. Už santuokos išniekinimą jaunavedžius baudę ir žmonės, ir prosenelių velės, ir namų židinio dievybės. Šiame referate apžvelgsiu svarbiausius papročius susijusius su pasiruošimu vestuvėms, vestuvėmis ir laikotarpiu po vestuvių. Visas referatas ir yra suskirstytas pagal šiuos laikotarpius. I PRELIMINALINIS Jaunuolių susipažinimas Tradicinėje kultūroje jaunimas tarpusavyje susipažindavo atlaiduose, vakaronėse, įvairiuose pasilinksminimuose. Renkantis žmoną ar vyrą, buvo paisoma doros, darbštumo, sveikatos. Nors pačių jaunuolių norai ir simpatijos taip pat buvo svarbūs, bet į vaikų santuokas kišdavosi tėvai kurių žodis, dėl ekonominių, socialinių ir psichologinių priežasčių, turėjo didelę reikšmę. Neretai turtingieji drausdavo tuoktis su neturtingųjų vaikais taip pat drausti tuoktis galėjo dėl esančių antipatijų konkretaus žmogaus atžvilgiu ar kitokių priežasčių. Lietuvoje visais laikais pagrindiniai verslai buvo žemdirbystė, žuvininkystė bei įvairūs amatai- kitaip tariant tokie verslai kurie reikalauja tęstinumo ir turi būti perduodami iš kartos į kartą. Tai buvo svarbiausias veiksnys, reikalavęs kad tėvai pritartų jaunuolių vedyboms. Jei jungtuvės įvykdavo su tėvų palaiminimu, jaunieji gaudavo kraitį ir galėdavo apsigyventi pas vienus iš tėvų ar net perimti jų ūkį. Tuokiantis be tėvų pritarimo jauna šeima galėjo tapti padieniais darbininkais dvare (kumečiais) ar pas pasiturinčius ūkininkus, bet tai būdavo kraštutinis ir gana retas atvejis. Dabartiniame pasaulyje jaunuoliai taip pat dažnai susipažysta diskotekose, įvairiuose vakarėliuose ar kitokiuose pasilinksminimuose. Dabar norintys susirasti antrąją puse žmogus gali duoti skelbimą į žurnalą, laikraštį ar pasiskelbti internete. Netgi yra pažinčių agentūros kurios padeda žmonėms susirasti draugą ar draugę. Renkantis mylimąjį susižavėjimas ir patrauklumas turi kur kas didesnią reikšmę nei senesniais laikais. Žinoma, kiekvienam žmogui kriterijai pagal kuriuos jis rinksis mylimąjį yra skirtingi. Dėl pasikeitusių socialinių, o visų pirma ekonominių veiksnių tėvų valia yra mažiau svarbi. Piršlybos Tradicinėje kultūroje piršlybų pradžia vadinta atklausais. Nužiūrėjęs merginą, piršlys (Pietryčių Lietuvoje – svotas) kartais siųsdavo vyresnę moterį arba paauglį (piemenį) atklausams – sužinoti ar bus šiuose namuose laukiamas. Sužinojęs, kad yra laukiamas vaikinas su piršliu važiuodavo „piršlėmis“. Iš pradžių atvykęs į namus piršlys mėgindavo nuslėpti savo atvykimo motyvus. Piršlys apsimesdavo pirkliu arba medžiotoju, kuris ieško paklydusios avelės, telyčios ir pan. Neužilgo būdavo atvedama išrinktoji mergina, o piršlys sodinamas už stalo. Per pirmąjį susitikimą piršlys bei jaunosios tėvai derėdavosi dėl pasogos, patys jaunieji į derybas paprastai nesikišdavo. Į piršlybų ciklą įėjo visos tos apeigos, kurios buvo susijusios su oficialiu santuokos pasiūlymu merginos tėvams, santuokos sąlygų aptarimu ir jaunųjų susitarimu tuoktis. Kaip jau minėjau dažnai jaunojo ar jaunosios pasirinkimą lemdavo ne abipusis susižavėjimas, o ekonominiai, ūkiniai sumetimai, tad piršlybose svarbiausi veikėjai buvo piršlys ir nuotakos tėvai. Antrojo piršlio ir jaunikio apsilankymo tikslas buvo galutinai susitarti dėl pasogos (kraičio) bei vestuvių datos. Piršlybų metu šalys tiksliai nustatydavo jaunikio ūkio apžiūrėjimo – „peržiūrų“ arba, kaip buvo sakoma Žemaitijoje, „ūkvaizdžių“ datą. Piršlyboms buvo įprasta joti šeštadienio vakarais. Ūkvaizdžių metu jaunosios pusės atstovai vykdavo apžiūrėti jaunikio ūkio, įsitikinti ar jis tikrai yra toks turtingas kaip apie jį kalbėjo piršlybų metu. Šioje vietoje kartais būdavo apgaulių, kuomet jaunasis iš kaimynų į savo ūkį parsivesdavo svetimų gyvulių, ar į aruodus pridėdavo šiaudų ir uždengęs juos maišu apipildavo grūdais, taip norėdamas sudaryti „pilnų aruodų“ įspūdį. (1; p. 275-277;4) Sužadėtuvės arba žiedynos Likus vienai – dviem savaitėms iki vestuvių, buvo rengiamos sužadėtuvės arba žiedynos. Žiedynų apeigose išsiskiria šie momentai, reiškią jaunųjų susitarimą bendrai gyventi: išgėrimas vyno ar degtinės iš vieno stikliuko, pasikeitimas dovanomis (žiedais, rūtos šakele, skarelėmis) ir viešas pasibučiavimas. Sužadėtuvių (sanderybų) apeigas bene detaliausiai yra aprašęs M.Valančius. Pagal jį, sužadėtuvės vyksta šeštadienį po ūkvaizdžių. Į merginos namus atvyksta vaikinas su piršliu ir keletu svečių. Piršlys atsiveža gėrimo. Jaunieji sodinami prie atskirų stalų. Piršlys, su gėrimo taure užsveikindamas merginos tėvą, po to motiną, klausia, ar šie leidžia dukterį už peršamo vaikino. Gavęs teigiamą atsakymą, klausia vaikiną, ar jis sutinka merginą vesti, o ją – ar sutinka tekėti. Jiems atsakius teigiamai, piršlys duoda merginos motinai pinigų, o ši, paėmusi dukterį už rankos, taria: “Štai atiduodu mano vaiką, imk sau”. Tada piršlys, vėl pripylęs taurę, kreipiasi į merginą: “Sveika, jaunoji!”(www.vestuves.lt) Drauge atneša jai lėkštelėje baltą nosinę apdengęs rūtų vainikėlį, kurį merginos sesuo prisega šiai prie plaukų. Po šių apeigų piršlys pasodina jaunąją užstalėje prie jaunojo, drauge pareikšdamas, ką jaunajai porai jis dovanosiąs pradžiai gyvenimo. Savo dovanas pažada ir kiti sužadėtuvių svečiai: vyrai – gyvulių, javų, merginos – audinių. Rytojaus dieną sužadėtiniai važiuoja “paduoti užsakus”. Užsakai – tai bažnyčioje po pamokslo skaitomų skelbimų metu paskelbta žinutė apie būsimas jungtuves. Paprastai užsakai būdavo skelbiami 3 sekmadienius iki vestuvių.
Istorija  Referatai   (38,7 kB)
Įvadas Turbūt niekas nepaneigs, kad vestuvės- gražiausia gyvenimo šventė. Deje, bet kuo toliau tuo labiau vestuvės darosi vis mažiau panašios į tas tikras lietuviškas vestuves. Bėgant metams vestuvių tradicijos visiškai pasikeitė atkeliavo papročiai iš kitų šalių ir beveik neliko tų tikrųjų lietuviškų vestuvių papročių kurie tikrai nėra blogesni nei tie kurie atkeliajo iš kitų šalių. Klausiate kas dėl visko kaltas? Tai mes patys- lietuviai. Juk niekas mūsų neverčia atsisakyti savo šalies papročių, mes tai darome savo noru. Aplink tik ir girdžiu ,,Mes lietuviai-atskira šalis! Mes nenorime būti priklausomi nuo kitų šalių.‘‘ Bet kodėl ,,mes lietuviai‘‘ niekada nepagalvojame, kad atsisakydami savo gimtosios šalies papročių ir tampame vis labiau priklausomi nuo kitų šalių? Mano manymu vis tik reikėtų vestuves švęsti pagal lietuviškus papročius. Nemanau, kad mūsų papročiai jau tokie neįdomųs ir atsibodę, kad reikėtų ieškoti papročių kitose šalyse. Argi nebūna linksma per tikras lietuviškas vestuves kuriose nors ir žinomi visi papročiai, bet dėl to jos tikrai netampa nuobodžios ar banalios. Tuo tarpu nuėjęs į vestuves kuriose gaila, bet nėra lietuviškų papročių ir matydamas kokį nors paprotį kuris yra atkeliavęs iš kitos šalies ir tau dar yra nežinomas nenuostabu, kad kartais gali pasijusti nejaukiai ir nesuprasti ką simbolizuoja tas paprotys ir ką juo norima parodyti. Aišku aš nesakau, kad turime laikytis papročių kurie Lietuvoje buvo prieš daug metų (pvz. rengtis tautiniais drabužiais ir gerti midų.) , bet butų gražu jei nuotakos neužmirštų ilgų baltų suknelių ir nekeistų jų į trumpas ir spalvotas. Jei visgi į Lietuvą sugrįžtų taip sakant baltų suknelių ,,mada“ tai galbut nors retkarčiais išgirstume kur nors ant suoliuko sėdinčią ir dūsaujančią močiūtę ,,eh vestuvės...‘‘. Tuo tarpu dabar pamatęs būrį pasipuošusių žmonių dar negali būti tikras, kad tai tikrai vestuvės.Mano manymu tos tikrosios vestuvės iš meilės, o ne ,,iš reikalo‘‘ ar dėl kitų neaiškių priežasčių būna tik kartą gyvenime ir reikia jas atšvęsti pagal tikrus lietuviškus papročius su kuriais aš ir supažindinsiu šiame referate. Taigi šio darbo tikslas ir yra palyginti šiuolaikines vestuves, jų papročius ir tradicijas su senovės lietuvių vestuvių papročiais ir tradicijomis. Mergvakaris ir bernvakaris senovėje: Mergvakaris Oi sese, sesele, sesute jaunoji, Dar nematei bernužėlio ir didžio vargelio. Išvysi bernelį ir didį vargelį, Nuves tave tas bernelis svetimon šalelėn. Svetimoj šalelėj svetimi žmoneliai Nemokėsi marčiavot (būti marčia) Nei burnelės praust. Karčios ašarėlės burnelę nupraus, Marškinėlių rankovėlės veidelius šluostys... Mergvakario metu merginos šokdavo ratelius, aptardavo pamergių aprangą, ruošdavo dovanėles pabroliams. Jaunoji savo draugėms atsisveikinimui padovanodavo po margaspalvę juostą. Apjuosti svečią savo austa juosta buvo laikoma dideliu garbės ženklu. Po mergvakario jaunoji simboliškai atsisveikindavo ir su savo gėlių darželiu, kuriuo ji rūpinosi visą savo jaunystę. Į mergvakarį susirinkdavo jaunosios draugės, būsimos vestuvių palydos, o kartais ir viso kaimo merginos. Būsimos pamergės atnešdavo savo keptus pyragus. Vyriausioji pamergė organizuodavo visą mergvakarį. Ji užvesdavo merginas dainuoti mergvakario dainas; graudindavo jaunąją; mokė šokti. Ji arba ir visos pamergės pindavo rūtų vainikėlius. Vestuvėms būdavo atrenkamas gražiausias. Rūtų vainikėlis – jaunosios nekaltumo, tyrumo simbolis, mat jaunoji iki vestuvių būdavo nekalta. Neveltui liaudies dainose dainuojama „bernelis sutrypė rūtų darželį“, „man rūtelė tik viena, o bernelių daug yra“ ir pan. Kai vainikėlis būdavo nupintas jis, jis būdavo dedamas jaunajai ant galvos ir kiekviena mergina ją graudendavo, kaip joms bus sunku su ja išsiskirti, kaip jai bus sunku gyventi naują gyvenimą su vyru. Tai būdavo paskutinis jaunosios apsisprendimo vakaras.
Istorija  Referatai   (25,6 kB)
Įžanga Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Tai įrodo tas faktas, jog dauguma išlikusių dainų ir papročių yra susiję su vestuvėmis. Jos- naujos šeimos ir visuomenės ląstelės gimimas, o šeima, lietuvių kultūroje, buvo svarbiausia dorovinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija. Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir prisikėlimą (gimimą), keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Žmogus iki vestuvių- vaikinas ar mergina, po vestuvių tapdavo moterimi ar vyru- visateisiais visuomenės nariais. Santuoką žmonės laikė sakrališku, neliečiamu ir nesugriaunamu įvykiu. Už santuokos išniekinimą jaunavedžius baudę ir žmonės, ir prosenelių velės, ir namų židinio dievybės. Šiame referate apžvelgsiu svarbiausius papročius susijusius su pasiruošimu vestuvėms, vestuvėmis ir laikotarpiu po vestuvių. Visas referatas ir yra suskirstytas pagal šiuos laikotarpius. I PRELIMINALINIS Jaunuolių susipažinimas Tradicinėje kultūroje jaunimas tarpusavyje susipažindavo atlaiduose, vakaronėse, įvairiuose pasilinksminimuose. Renkantis žmoną ar vyrą, buvo paisoma doros, darbštumo, sveikatos. Nors pačių jaunuolių norai ir simpatijos taip pat buvo svarbūs, bet į vaikų santuokas kišdavosi tėvai kurių žodis, dėl ekonominių, socialinių ir psichologinių priežasčių, turėjo didelę reikšmę. Neretai turtingieji drausdavo tuoktis su neturtingųjų vaikais taip pat drausti tuoktis galėjo dėl esančių antipatijų konkretaus žmogaus atžvilgiu ar kitokių priežasčių. Lietuvoje visais laikais pagrindiniai verslai buvo žemdirbystė, žuvininkystė bei įvairūs amatai- kitaip tariant tokie verslai kurie reikalauja tęstinumo ir turi būti perduodami iš kartos į kartą. Tai buvo svarbiausias veiksnys, reikalavęs kad tėvai pritartų jaunuolių vedyboms. Jei jungtuvės įvykdavo su tėvų palaiminimu, jaunieji gaudavo kraitį ir galėdavo apsigyventi pas vienus iš tėvų ar net perimti jų ūkį. Tuokiantis be tėvų pritarimo jauna šeima galėjo tapti padieniais darbininkais dvare (kumečiais) ar pas pasiturinčius ūkininkus, bet tai būdavo kraštutinis ir gana retas atvejis. Dabartiniame pasaulyje jaunuoliai taip pat dažnai susipažysta diskotekose, įvairiuose vakarėliuose ar kitokiuose pasilinksminimuose. Dabar norintys susirasti antrąją puse žmogus gali duoti skelbimą į žurnalą, laikraštį ar pasiskelbti internete. Netgi yra pažinčių agentūros kurios padeda žmonėms susirasti draugą ar draugę. Renkantis mylimąjį susižavėjimas ir patrauklumas turi kur kas didesnią reikšmę nei senesniais laikais. Žinoma, kiekvienam žmogui kriterijai pagal kuriuos jis rinksis mylimąjį yra skirtingi. Dėl pasikeitusių socialinių, o visų pirma ekonominių veiksnių tėvų valia yra mažiau svarbi. Piršlybos Tradicinėje kultūroje piršlybų pradžia vadinta atklausais. Nužiūrėjęs merginą, piršlys (Pietryčių Lietuvoje – svotas) kartais siųsdavo vyresnę moterį arba paauglį (piemenį) atklausams – sužinoti ar bus šiuose namuose laukiamas. Sužinojęs, kad yra laukiamas vaikinas su piršliu važiuodavo „piršlėmis“. Iš pradžių atvykęs į namus piršlys mėgindavo nuslėpti savo atvykimo motyvus. Piršlys apsimesdavo pirkliu arba medžiotoju, kuris ieško paklydusios avelės, telyčios ir pan. Neužilgo būdavo atvedama išrinktoji mergina, o piršlys sodinamas už stalo. Per pirmąjį susitikimą piršlys bei jaunosios tėvai derėdavosi dėl pasogos, patys jaunieji į derybas paprastai nesikišdavo. Į piršlybų ciklą įėjo visos tos apeigos, kurios buvo susijusios su oficialiu santuokos pasiūlymu merginos tėvams, santuokos sąlygų aptarimu ir jaunųjų susitarimu tuoktis. Kaip jau minėjau dažnai jaunojo ar jaunosios pasirinkimą lemdavo ne abipusis susižavėjimas, o ekonominiai, ūkiniai sumetimai, tad piršlybose svarbiausi veikėjai buvo piršlys ir nuotakos tėvai. Antrojo piršlio ir jaunikio apsilankymo tikslas buvo galutinai susitarti dėl pasogos (kraičio) bei vestuvių datos. Piršlybų metu šalys tiksliai nustatydavo jaunikio ūkio apžiūrėjimo – „peržiūrų“ arba, kaip buvo sakoma Žemaitijoje, „ūkvaizdžių“ datą. Piršlyboms buvo įprasta joti šeštadienio vakarais. Ūkvaizdžių metu jaunosios pusės atstovai vykdavo apžiūrėti jaunikio ūkio, įsitikinti ar jis tikrai yra toks turtingas kaip apie jį kalbėjo piršlybų metu. Šioje vietoje kartais būdavo apgaulių, kuomet jaunasis iš kaimynų į savo ūkį parsivesdavo svetimų gyvulių, ar į aruodus pridėdavo šiaudų ir uždengęs juos maišu apipildavo grūdais, taip norėdamas sudaryti „pilnų aruodų“ įspūdį. (1; p. 275-277;4) Sužadėtuvės arba žiedynos Likus vienai – dviem savaitėms iki vestuvių, buvo rengiamos sužadėtuvės arba žiedynos. Žiedynų apeigose išsiskiria šie momentai, reiškią jaunųjų susitarimą bendrai gyventi: išgėrimas vyno ar degtinės iš vieno stikliuko, pasikeitimas dovanomis (žiedais, rūtos šakele, skarelėmis) ir viešas pasibučiavimas. Sužadėtuvių (sanderybų) apeigas bene detaliausiai yra aprašęs M.Valančius. Pagal jį, sužadėtuvės vyksta šeštadienį po ūkvaizdžių. Į merginos namus atvyksta vaikinas su piršliu ir keletu svečių. Piršlys atsiveža gėrimo. Jaunieji sodinami prie atskirų stalų. Piršlys, su gėrimo taure užsveikindamas merginos tėvą, po to motiną, klausia, ar šie leidžia dukterį už peršamo vaikino. Gavęs teigiamą atsakymą, klausia vaikiną, ar jis sutinka merginą vesti, o ją – ar sutinka tekėti. Jiems atsakius teigiamai, piršlys duoda merginos motinai pinigų, o ši, paėmusi dukterį už rankos, taria: “Štai atiduodu mano vaiką, imk sau”. Tada piršlys, vėl pripylęs taurę, kreipiasi į merginą: “Sveika, jaunoji!”(www.vestuves.lt) Drauge atneša jai lėkštelėje baltą nosinę apdengęs rūtų vainikėlį, kurį merginos sesuo prisega šiai prie plaukų. Po šių apeigų piršlys pasodina jaunąją užstalėje prie jaunojo, drauge pareikšdamas, ką jaunajai porai jis dovanosiąs pradžiai gyvenimo. Savo dovanas pažada ir kiti sužadėtuvių svečiai: vyrai – gyvulių, javų, merginos – audinių. Rytojaus dieną sužadėtiniai važiuoja “paduoti užsakus”. Užsakai – tai bažnyčioje po pamokslo skaitomų skelbimų metu paskelbta žinutė apie būsimas jungtuves. Paprastai užsakai būdavo skelbiami 3 sekmadienius iki vestuvių.
Istorija  Referatai   (38,7 kB)
Mažiausia socialinė bendrija- šeima. Ji yra unikali socialinė institucija, nes visų pirma čia yra pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Neabejotinas išskirtinis šeimos vaidmuo ir tautinio identiteto formavimo procese. Antano Maceinos teigimu, ji “palaiko etninį tautos tipą, perteikdama jį iš kartos į kartą; ji ugdo tautines tradicijas, tautinius papročius, tautinį meną, pačios tautos pažiūras į gyvenimą ir net religinius tautos nusiteikimus.” Šeimą jungė bendri namai ir visų narių susitelkimo vieta prie ugnies. Ši vieta turėjo ne tik buitinę, bet ir sakralinę reikšmę. Ilgainiui sąvokos šeimos židinys, namų židinys įgijo perkeltinę prasmę ir reiškė glaudžiais dvasiniais bei socialiniais ryšiais susietą žmonių junginį- šeimą. Namų židinio puoselėtoja buvo moteris. Moteriai priklausė sakralinis namų erdvės prioritetas. Psichologų ir sociologų duomenimis, jau nuo vaikystės mergina yra orientuojama į šeimos, o vaikinas- į už jos ribų esančias platesnes socialines sferas.
Etika  Referatai   (12 psl., 44,13 kB)
Indija
2010-05-13
Indijos teritorija driekiasi nuo pietų Japonijos geografinės platumos beveik iki septintos lygiagretės į šiaurę nuo pusiaujo. Ši šalis, įsiterpusi tarp Viduriniųjų Rytų ir Rytų Azijos, kaip milžino pėda kyšo Indijos vandenyne. Jos plačių sąnašinių lygumų vandenis renka trys didžiausios upės: Gangas (šventoji indų upė), Indas ir Bramaputra. Trys tūkstančiai metų pr.Kr. čia gyveno dravidai, kurie savo kultūra prilygo Mesopotamijos ir Egipto civilizacijoms. Vėliau kraštą užvaldė Indijos arijai, dar vėliau pakaitomis valdė musulmonų sultonai ir kitokie valdovai. XV amžiaus pabaigoje Vasco da Gama pradėjo kolonializmo laikotarpį. Didesnę XVI amžiaus dalį portugalai, olandai, prancūzai ir anglai grūmėsi dėl prekybos teisių, kol galiausiai XVIII a.
Geografija  Referatai   (17 psl., 700,35 kB)
Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.
Lietuvių kalba  Analizės   (12 psl., 25,48 kB)
Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą (angl. „liaudies išmintis“), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį.
Lietuvių kalba  Referatai   (13 psl., 21,04 kB)
Donelaičio "Metai"
2009-11-04
Moralinės, socialinės ir tautinės nuostatos Metuose piešiami konkretūs lietuvių būrų buities vaizdai, kurie nutolsta nuo autoriaus filosofinių-religinių idėjų, tampa savarankiški, atsiduria stambiajame ekrane. Bendrosios idėjos, apie kurias kalbėjome, suteikia buičiai aukštesnę prasmę.
Indija
2009-11-01
Indija yra septinta pagal dydį Pasaulio valstybė. Šiaurėje ir šiaurės rytuose Indijos gamtines sienas sudaro Himalaji - aukščiausias pasaulio kalnynas, kurį pačiuose šalies šiaurės vakaruose nuo Karakorumo skiria Indo aukštupio slėnis. Likusi šiaurinė, rytinė ir centrinė dalis priklauso Indo-Gango lygumai. Vakaruose, pasienyje su Pakistanu, driekiasi Tharo dykuma. Beveik visą pietų teritoriją užima Dekano pusiasalis.
Geografija  Pateiktys   (20 psl., 977,85 kB)
Senovėje žmonės tikėjo įvairiomis mitinėmis būtybėmis. Nesuvokdami gamtos reiškinių, jos paslapčių, sukūrė padavimus apie kaukus, aitvarus, laumes, milžinus, nykštukus, miškinius ir kt. Žmonės tikėjo, jog šie padarai gali lemti sėkmę, padėti prasigyventi. Kaltino juos ir dėl daugelio nesėkmių, aplankiusių jų namus. Manė, jog jų negalima pykdyti. Vienas žmogaus fantazijos padarinių – velnias. Velnią įsivaizdavo labai įvairiai, pavyzdžiui, jo nosies viena skylutė arba visai be skylių. “Tėvas paliepė pažiūrėti jiems į nosį.
Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 30,76 kB)
Vestuvių šventė jaunojo pusėje prasideda nuo jaunojo išleistuvių. 20 a. jos daug kur nebūdavo labai triukšmingos. Štai Kupiškio apylinkėse, pasak B. Buračo, “jaunikio pusė tą vakarą praleidžia taipgi be triukšmo ir linksmybių. Tik muzikantas kai ką pačirpiną, bet dar niekas nešoka. Pavalgo, pasišneka ir išgeria bent kiek, tik nepasigeria niekas. Kartais piršlys ar pajaunys koks ir sudainuoja kiek”. Panašiai būdavo atsisveikinama su jaunuoju ir Žemaitijoje: “Pintuvės pas jaunąjį nėra tokios sudėtingos, išlaidžios, kaip pas jaunąją".
Lietuvių kalba  Referatai   (5 psl., 7,83 kB)
Lietuvių liaudies papročiai ir su jais susijusios apeigos susiformavo dar XVI a. Jų buvo laikomasi griežtai ir pagarbiai, todėl kito labai lėtai. Audiniai lydėjo žmogų per visą jo gyvenimą nuo pat gimimo iki mirties: buvo naudojami apeigose gimstant kūdikiui ir jį krikštijant, pažymint vardynas, per vestuves ir laidotuves. Kadangi audiniais buvo išreiškiami geri ketinimai ir palinkėjimai, apsikeitimas dovanomis perteikdavo ir patvirtindavo gilius tarpusavio ryšius.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 3 kB)
Lietuva-dainų šalis. Lietuviams daina-antroji kalba, jos gaida. Kai žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių.,, Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos, supdamos kūdikį, ir jaunos marčios, sukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią. Dainuodavo jauni broleliai, tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami.
Lietuvių kalba  Referatai   (8,79 kB)
Svečiavimasis
2009-07-09
Vaišingumas – būdingas mūsų tautos bruožas. Namai, kuriuose nesilanko svečių – tušti, šalti, nuobodūs. Gyvenime niekas nesuteikia tiek džiaugsmo ir naudos, kiek bendravimas su žmonėmis. Tikriausiai mums visiems kada nors yra tekę būti pakviestam į svečius arba, tekę pašiam pakviesti ką nors pasisvečiuoti. Žinoma, tai daugeliui sudaro didesnių ar mažesnių, tačiau malonių rūpesčių, pavyzdžiui kaip rengtis, kaip paruošti stalą, kuo vaišinti ir užimti svečius, kaip padaryti, kad vakaras ir tau, ir svečiams būtų malonus.
Etika  Referatai   (10,21 kB)
K. Donelaitis
2009-07-09
Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.
Lietuvių kalba  Referatai   (13,78 kB)
Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir gimimą, keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Rengiantis vestuvėms, būtina ne tik pasiruošti suorganizuoti įvairius atrakcijonus, bet ir paskaityti literatūros apie mūsų liaudies tradicijas, pavartyti tautosakos – dainų, patarlių, mįslių, žaidimų rinkinius. Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį.
Teologija  Referatai   (6,33 kB)
Indija
2009-07-09
Šio referato pagalba norėtumėme pristatyti Indiją: jos pavadinimo kilmę, kuri susijusi su viena iš svarbiausių Pietryčių Azijos upe, įvairią kultūrą, filosofiją, kuri visiškai skiriasi nuo vakarietiškos, seną ir įvairią literatūrą, nenutylančią Indijos muziką, didelę įtaką turinčią architektūrą, papročius švęsti vestuves, šokį, administracinį suskirstymą, įdomią religiją ir istoriją.
Geografija  Referatai   (10,23 kB)
Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą (angl. „liaudies išmintis“), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį. Įsiterpę į įprastinės buities tėkmę, į šiokiadienius ir šventes, darbus, žaidimus, ilgas vakaronių valandas, tautosakos kūriniai nėra tik tos buities trupiniai.
Lietuvių kalba  Referatai   (7,02 kB)
Šeimos analizė
2009-07-09
Pristatytas SU, įvertintas 10.1 Ekonominės – demografinės ir socialinės šeimos sąlygos. Santykiai iki vedybų. Šeimos mikroaplinka. Šeimyninio gyvenimo stadijos. Sutuoktinių asmenybių apibūdinimas. Pasitenkinimo santuoka...
Psichologija  Analizės   (4,14 kB)
Viduramžiai
2009-07-09
Viskas apie viduramžius. Gavau 10. V a. Romos imperiją užplūdo barbarų gentys – gotai, vandalai, hunai ir kt. 476 m. buvo nuverstas paskutinis Romos imperatorius. Romėnų miestai su tais laikais įspūdinga akvedukų ir kanalizacijos sistema buvo sugriauti arba ištuštėjo. Europa suskilo į šimtus smulkių savarankiškų valstybėlių.
Istorija  Referatai   (14,41 kB)
Kultūra ir menas
2009-07-09
Šendieninė mūsų kultūra pradėjo formuotis jau labai senei.Kaimo žmonės dirbo įvairius darbus . Dirbo žemę, audė, verpė, pasigamindavo įvairius buities reikmenis. Užsiiminėjo taip pat ir namų puošyda. Dirbdami dainavo dainas, vakarais sekė pasakas, sakmes, kūrė įvairias istorijas.
Istorija  Referatai   (13,32 kB)
Lietuviai yra tauta, turinti gilias tradicijas, išlaikiusi gana nemažai papročių, kurių laikosi ir gana dažnai pritaiko savo gyvenime. Yra žinomos labai senos gyvenimo ciklo (krikštynų, vestuvių, laidotuvių) apeigų tradicijos ir papročiai.
Filologija  Referatai   (5,65 kB)
Sritis - tautosaka, mitologinio velnio paveikslo apžvelgimas dviem aspektais, 8 lapai ir lit.
Filologija  Analizės   (5,06 kB)
“Lokys” (“Lokis”) – paskutinioji Prospero Merimee novelė, išspausdinta autoriui dar esant gyvam – 1869 metų rugsėjo 15 dieną žurnale Revue des Deux Mondes. Ji sumanyta 1867 metų pavasarį. Imperatorienės Eugenijos, Napaleono III žmonos, salone buvo mėgstama balsu skaityti baisias istorijas. Laiške savo artimai draugei Jenny Dacquin (1868, rugsėjo 2) jis aptaria novelės turinį, aiškiai jį parodijuodamas: veiksmas vyksta Lietuvoje – šalyje, kurią jūs gerai pažįstate. Ten kalbama beveik grynu sanskritu. Vienai įžymiai tos šalies damai medžiojant atsitinka nelaimė – ją sučiupęs nusineša beširdis lokys, ir dėl to ji išeina iš proto; bet vis dėlto ji pagimdo puikaus sudėjimo berniuką, kuris išauga į žavų vyriškį – tik jį kamuoja juodos mintys ir keisti nesuprantami įgeidžiai.
Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 32,5 kB)
"Trakų pilis" . "Išnyksiu kaip dūmas". Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. “Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. Maironio biografija. Kūryba. Poeto vaidmuo ir samprata. Dievo globa. Dramatizmo šaltiniai. Poetas ir tauta. Tautos kultūra ir kalba. Istorijos vyksmas. Meilė. Liaudies ir tautos kultūra. Mokslo vaidmuo. Požiūris į pagonybę ir krikščionybę. Požiūris į sulenkėjusią dvarininkiją. Lyrikos formos. Poemos. Dramos. Poeto lemtis. “Trakų pilies” žanras - eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada.
Lietuvių kalba  Konspektai   (14 psl., 49,61 kB)
Tarnybinės dovanos
2009-05-20
Įvadas. Tarnybinės dovanos. Dovanos verslo partneriams. Užsienio šalių dovanų teikimo tradicijos. Asmeninės, šeimyninės dovanos. Vestuvinės dovanos. Dovanos naujagimiui. Kaip dovanoti tarnybinę dovaną. Padėkos už dovanas. Išėjimas iš darbo. Kyšis Lietuvos Respublikos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas. Išvados
Etika  Referatai   (15 psl., 27,56 kB)
"Altorių šešely" konspektas
Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 43,63 kB)
Maironis
2008-10-28
Maironis, jo biografija, kūryba, veikla.
Lietuvių kalba  Referatai   (16 psl., 34,38 kB)
Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana, Maironis, Vincas Krėvė, Jonas Aistis, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Grušas, Bronius Radzevičius, Antanas Škėma, Vincas Mykolaitis-Putinas.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (60 psl., 117,92 kB)