Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 87 rezultatai

Lietuvos ir Lenkijos santykiai Vytauto ir Jogailos laikais: unija, valstybių struktūra, valdovų santykiai
Istorija  Referatai   (11 psl., 15,87 kB)
Lietuvos ir Lenkijos santykiai Vytauto ir Jogailos laikais: unija, valstybių struktūra, valdovų santykiai
Istorija  Referatai   (11 psl., 15,87 kB)
Būtent paskutinis Jogailos pažadas, lotyniško akto tekste išreikštas žodžiu applicare, ir sukėlė didžiausią diskusiją istografijoje dėl menamo LDK inkorporavimo į Lenkijos karalystę1385 metais. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, iškilo LDK valdymo problema, kurią mėginta spręsti Skirgailą paskyrus Jogailos vietininku. Viso krašto suverenu liko pats Jogaila.Skirgaila neturėjo LDK monarcho teisių, jam priklausė tik Jogailos sutekta vykdomoji valdžia. Visuose išlikusiuose raštuose ištikimybė žadama Jogailai apie Skirgaila nėra jokių žinių. Skirgaila nesugebėjo vykdyti Jogailos jam patikėtos LDK valdytojo pareigos. Skirgailos valdymas greitai užsitraukė ne tik kitų Gediminaičių, bet ir bajorų bei platesniųjų gyventojų sluoksnių nepasitenkinimą. Jogaila mėgino stabilizuoti padėtį 1389 m. atsiųsdamas į Vilnių seniūną iš Lenkijos Klemensą Moskoževskį. Tačiau lenkų karinės įgulos įkurdinimas LDK sostinėje tik padidino įtampą ir vietos gyventojų nepasitenkinimą. Klostėsi Vytautui palanki situacija. Mat jis puoselėjo viltį užimti Skirgailos vietą.Reziduodamas Gardine, Vytautas telkė aplink save nepatenkintuosius Jogailos politika LDK.1389 m. jis pradėjo atvirą politiką mėgindamas jėga užimti Vilnių. Akcijai nepavykus, Vytautas ryžosi antrą kartą prašyti Ordino prieglobsčio bei karinės paramos ir už tai 1390 m. sausio 19 d. aktu įsipareigojo vykdyti visus 1384 m. susitarimus su Ordinu.Prasidėjo smarkus Gediminaičių karas. Vytautas su Ordino kariuomene ne kartą puolė Lietuvą iki pat Vilniaus ir niokojo taip trokštamą valdyti kraštą. Norėdamas dar labiau sustiprinti savo politinę įtaką LDK, ypač slavų žemėse, bei tarptautines pozicijas, Vytautas atnaujino kontaktą su Maskva. 1391 m. jis ištekino savo dukterį Sofija už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus 1 ir vedė derybas dėl sąjungos sudarymo. Stiprėjanti Jogailos ir Vytauto konfrontacija vis labiau kėlė nerimą ir Lenkijos ponams, nepatenkintiems, kad naujasis karalius rūpinasi LDK reikalais. Norėdamas išsaugoti Lenkijos sostą ir nutraukti jo tėvonines žemes alinantį karą, nežadėjusi greitos pergalės nei vienai pusei, Jogaila dar kartą ryžosi kompromisui. 1392 m. jis pasiūlė Vytautui taiką ir LDK vietininko pareigas. Vytautas priėmė pasiūlymą ir 1392 m. antrą kartą palikęs Ordiną, grįžo į Lietuvą. Naujojo Vytauto ir Jogailos susitarimo sąlygos buvo užrašytos 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravo sutartyje. šiuo aktu Jogaila sugrąžino Vytautui Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvonines žemes bei dovanojo naujų. Vytautas gavo teisę Jogailos vardu valdyti visą LDK su sostine Vilniumi ir tituluotis “Lietuvos kunigaikščiu”.Jis oficialiai pripažino esąs Jogailos vasalas, kurio žemės po mirties atiteks siuzerenui Lenkijos karaliui.Astravo sutartimi buvo žengtas tik pirmas žingsnis, kuriuo bandyta spręsti dviejų valstybių– Lenkijos ir LDK– valdymo problemas.Vytautas jau minimas pirmas po Jogailos.Pats Vytautas vidaus santykiuose dar pabrėžė Jogailos viršenybę, tačiau faktiškai Astravo sutartis pradėjo įtvirtinti Vytauto, kaip savarankiško valdovo, pozicijas. Pirmieji realią Vytauto valdžią pajuto atskirų LDK sričių kunigaikščiai, kilę dažniausiai iš Gedimino pusės.Daugelis iš jų formaliai prisiekę vasalinę ištikimybę Jogailai, Jadvygai ir Lenkijos karūnai, savavališkai valdė savo kunigaikštystes. Šitoks kunigaikščių įsigalėjimas silpnino centrinę didžiojo kunigaikščio valdžią, iš vidaus ardė valstybę, kėlė grėsmę jos teritoriniam vientisumui. Sritinių kunigaikščių problema pasidarė ypač aktuali, kada Jogaila išvyko gyventi į Lenkiją, o jo paskirtas Skirgaila negalėjo išsilaikyti kaip didysis kunigaikštis.Vytautas, gerai supratęs LDK– didelę teritoriją užimančiai, nevientisos struktūros valstybei– kylantį pavojų, pradėjo įgyvendinti skausmingą, bet efektyvią valstybės centralizacijos politiką, kuri sukrėtė LDK visuomenę ir kartu paspartino jos modernizaciją.Per trumpą laiką Vytautas nesiskaitydamas su priemonėm, atėmė iš Jogailos brolių ir jų įpėdinių valdytąsias sritines kunigaikštystes. Pašalintų kunigaikščių vietas užėmė Vytauto paskirti vietininkai. Didžiojo kunigaikščio valdžios atstovais tapo visiškai nauji žmonės, nesusiję giminystės saitais su Gediminaičių dinastija ir negalėjo pretenduoti į didžiojo kunigaikščio valdžią ar jos nepaisyti. Daugelis iš jų buvo Vytautui ištikimi bajorai katalikai iš politinio LDK branduolio – Lietuvos. Keturiolikto amžiaus pabaigoje įgyvendintos valstybės valdymo reformos nuostatos iš esmės pakeitė LDK vidaus situaciją. Vis tvirčiau monarcho valdžią rėmė naujasis socialinis sluoksnis – kunigaikščiams nepriklausę bajorai žemvaldžiai. Vytauto protekcionistinė politika buvo paremta žemių ir valdinių dovanojimais už tarnybą, sudarė prielaidas didikams atsirasti. Jie tapo ir pirmaisiais Vytauto kurto naujo administracijos aparato pareigūnais, dalyvavo visuose svarbiausiuose valdovo politinėse – karinėse akcijose. Vytautas bajorams lietuviams dosniai dalijo žemes Rusijoje, neskirdamas vienam bajorui didelių valdų vienoje vietoje. Etninės Lietuvos žemės Vytauto laikais dar išliko didžiojo kunigaikščio rankose. Teritorinė valstybės centralizaciją, bajorų žemėvaldos didinimas sustiprino didžiojo kunigaikščio valdžią visoje LDK, leido pradėti reformuoti centrinės valstybinės valdžios aparatą. Vytauto laikais didžiojo kunigaikščio taryboje kunigaikščių vietas užėmė įtakingiausieji bajorai, valdovo paskirti į aukštas valstybės tarybas bei po krikšto į politinį LDK gyvenimą įsitraukė katalikų bažnyčios aukštieji dvasininkai.Tiesa, didžiojo kunigaikščio tarybos sudėtis dar nebuvo nusistovėjusi, jos nariai posėdžiaudavo nereguliariai, tačiau ji jau dirbo. Lietuvos bajorija, parėmusi LDK žemių centralizacijos politiką, tikėjo, kad Vytautas išsaugos LDK suverenumą,palaikydamas santykius su Lenkijos karalyste, ir gebės valstybėje išlaikyti Rusijos žemes. Kitaip naująją situaciją vertino Lenkijos visuomenė. Vytauto centralizacijos politika kirtosi su Lenkijos interesais. Lenkijos vyriausybė pretendavo į derlingas Voluinės ir Polodės žemes, todėl brendo konfliktas. Juridiškai būdamas tik Jogailos vietininkas, Vytautas faktiškai jau pirmaisiais valdymo metais vykdė labai savarankišką užsienio politiką. Tai aiškiai matyti iš jo sutarčių su Ordinu. Skirgaila visus tuos reikalus tvarkydavo Jogailos ir savo vardu, o Vytautas tik savo. Galop Vytautas net ėmėsi atsakomybės disponuoti LDK teritorija, 1398 m. Salyno sutartimi savo vardu patvirtindamas Žemaitijos atidavimą Ordinui. Salyno suvažiavime 1398 m. Vytautas pasirodė ne kaip Jogailos vietininkas, o kaip suverenus LDK valdovas, tituluojamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Užsitikrinusiam Lietuvos visuomenės paramą, 1392–1398 m. Vytautui pavyko centralizuoti LDK žemes ir perimti jų valdymą, tačiau juridiškai jis neskubėjo nutraukti santykių su Jogaila. Vytauto tokiam savarankiškumui Jogaila nesipriešino. Tai nereiškia, kad Jogaila neturėjo savų, su Vytauto politika ir planais besikertančių dinastinių interesų LDK. Per 13 vedybinių gyvenimo metų nesulaukęs iš santuokos su Jadvyga palikuonio, Jogaila gerai suprato, kad, jam mirus be sosto įpėdinio, naujasis Lenkijos karalius galėtų pretenduoti į LDK, paverždamas teises į šį Gediminaičių dinastijos palikimą. Tai vertė Jogailą remti Vytautą, beje, taip pat neturėjusį sūnaus, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio reprezentantą ir išsaugoti suverenią LDK – atsvarą galimam Lenkijos ponų politiniam spaudimui. šitaip vertinant Jogailos ir Vytauto santykius keturioliktojo amžiaus pabaigoje patikimesnės atrodo išlikusios užuominos, esą 1398 m. vyko Jogailos ir Vytauto pasitarimai su popiežium dėl Vytauto karūnacijos Lietuvos karalium. LDK virtimas karalyste tvirtai apsaugotų ją nuo galimo inkorporavimo į Lenkijos karalystę ir garantuotų, kad Lietuvos valstybė išliks Gediminaičių valdžioje nepriklausomai nuo Lenkijos sosto likimo. Tokiu atveju suprantamesnis ir Lietuvos bajorų elgesys Salyno suvažiavime 1398 m., kur, Vytautui paskelbus karalienės Jadvygos reikalavimą mokėti lėninę priklausomybę liudijančią duoklę, jie protestuodami viešai paskelbė Vytautą karaliumi. Tai pademonstravo aiškų LDK bajorų požiūrį į santykius su Jogaila ir Lenkijos karalyste. Tai buvo įrodymas, kad ne tik Vytautas, bet ir LDK visuomenė buvo pasiryžusi ginti savo valstybės savarankiškumą, apeidama Jogailą kaip Lenkijos karalių. Realios Vytauto valdžios stiprėjimas ir Jogailos kompromisinė politika LDK kėlė vis didesnį nepasitikėjimą Lenkijoje, siekusioje užsitikrinti, kad Gediminaičių žemės priklausytų Lenkijos karūnai. Įtampa tarp dviejų valstybių vis didėjo. Tačiau 1399m. gimusi Jogailos duktė Bonifacija išgyveno vos tris dienas, o vėliau mirė ir karalienė Jadvyga. Lenkijos sosto reikalai kuriam laikui atitraukė Jogailos dėmesį.1399 m. abi valstybes sukrėtė žinia, kad Vytauto vadovautos jungtinės LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos ir Ordino kariuomenės pralaimėjo mūšyje su Aukso Ordos kariuomene prie Vorsklos. Tuo tarpu Vytautas ir Jogaila, gerai supratę kryžiaus žygių prasmę, nutarė išnaudoti palankiai susiklosčiusią situaciją ne tik naujoms žemėms įsigyti, bet ir parodyti popiežiui bei visai krikščioniškai Europai, kad Lietuva, priėmusi krikštą, pati tapo krikščionybės gynėja. Tai tolesnė Ordino agresija prieš ją – nepateisinama. Vytauto organizuotas žygis prieš Aukso Ordą buvo paskelbtas kryžiaus žygiu. Tikrasis karo tikslas buvo Vytauto siekimas įsitvirtinti pietinėse Rusijos žemėse ir kontroliuoti pietų tranzitinės prekybos kelią palei Dniepro upę. Tačiau mūšis buvo pralaimėtas, jame žuvo labai daug LDK kunigaikščių. Šis pralaimėjimas sukėlė naują maištų bangą prieš Vytauto vietininkus LDK slavų žemėse, privertė Vytautą ir Lietuvos bajorus vėl ieškoti kompromisų su Lenkija. 1400 m. pabaigoje Jogailos ir Vytauto derybose Gardine buvo aptarta bei įvertinta susiklosčiusi situacija ir priimtas sprendimas, reiškęs naujo LDK ir Lenkijos santykių etapo pradžią. Šis susitarimas žinomas Vilniaus ir Radomo unijos pavadinimu. Šiais aktais Jogaila ir Lenkijos karaliaus taryba juridiškai patvirtino faktinį Vytauto, kaip LDK vadovo, savarankiškumą, paskelbdamas jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir perleisdamas jam visą savo valdžią LDK, o Vytautas su Lietuvos bajorais įsipareigojo laikytis šio susitarimo. Antrą vertus, buvo pripažintas laikinas LDK savarankiškumas – iki Vytauto mirties, po kurios visos jam atiduotos valdos turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos karūnai. Jei mirtų Jogaila, nepalikęs įpėdinio, Lenkijos taryba įsipareigojo nerinkti naujo karaliaus be Vytauto sutikimo. Yra daug nuomonių dėl šios unijos. Vieni mano, kad Lenkijos diktatas po pralaimėjimo prie Vorsklos nusilpusiai Lietuvai, užkirtęs kelią galimai Vytauto karūnacijai. Kiti mano, kad tai Jogailos, nesugebėjusio įgyvendinti Krėvos akte išdėstytos inkorporacijos, nuolaida. Svarbiausia yra kompromisas tarp Lietuvos valstybę ginusio Vytauto ir LDK inkorporacijos planus puoselėjusios Lenkijos. Bendri valstybių interesai vertė ieškoti kompromisų. Todėl 1401 m. Vilniaus ir Radomo aktai, nors nustatė tik laikiną LDK ir Lenkijos karalystės santykių statusą, atvėrė Vytautui ir jį rėmusiai Lietuvos bajorijai realias galimybes praktine valstybine veikla įtvirtinti LDK savarankiškumą ir ateityje. Šio tikslo siekimas tapo visos tolesnės Vytauto politikos credo, penkiolikto amžiaus pirmuosius dešimtmečius galima apibūdinti kaip LDK valstybingumo tvirtinimo laikotarpį. Valstybės ir visuomenės organizavimo pakitimai, įvykę 1387–1430 m., per gana trumpą laiką pavertė LDK vėlyvųjų viduramžių Vidurio Europos valstybe. Labiausiai čia nusipelnė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Lietuvos valstybingumui, jos visuomenės modernizavimui ir europeizacijai ypač svarbus Horodlės suvažiavimas ir jo aktai, nulėmę visą tolesnę LDK vidaus raidą bei jos santykius su Lenkija. Šis suvažiavimas įvyko 1413 m. spalio 2 d.Horodlėje. Bręstant naujam karui su Ordinu, valstybės sąjungininkės nutarė sudaryti naują susitarimą ir pademonstruoti vienybę priešininkui. Horodlės akte Jogailos vardu buvo pakartotas 1385 m. Krėvoje duotas pasižadėjimas suvienyti savo valdžioje abi valstybes. Tačiau LDK faktiškai egzistavo kaip atskira valstybė. Ją su Lenkija siejo tik Gediminaičių dinastija bei jos atstovas Jogaila. Reali valdžia priklausė didžiajam kunigaikščiui Vytautui, bet tik iki gyvos galvos. Horodlės aktais buvo panaikinta 1401 m. Vilniaus ir Radomo susitarimų nuostata, skelbianti, kad po Vytauto mirties LDK turi grįžti Jogailai ir Lenkijos karalystei. Besąlygiškai pripažinus Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios tęstinumą, buvo pripažintas ir faktiškai nuo 1392 m. egzistavęs LDK valstybinis atskirumas nuo Lenkijos. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu galės būti išrinktas tas, su kurio kandidatūra sutiks Lenkijos karalius ir taryba. Jogailai mirus be įpėdinio, Lenkijos karaliaus rinkimuose būtinai turi dalyvauti Lietuvos didysis kunigaikštis ir bajorai. Horodlės aktai buvo Vytauto ir jį rėmusios Lietuvos bajorijos pergalė, tačiau dokumentais buvo padėti ideologiniai bei socialiniai būsimo Lietuvos ir Lenkijos bajorų suartėjimo pamatai. 1413 m. buvo priimtas LDK teritorinių–administracinių reformų programa, sustiprinusi centralizuotą valstybės valdymą. LDK pradėta skirstyti į vaivadijas, įvestos naujos vaivadų ir kaštelionų pareigybės, kurias užimti galėjo tik bajorai katalikai. Plėsdamas Lietuvos didikų ir bajorų privilegijas, diegdamas LDK vidaus gyvenime Lenkijos politinės bei socialinės santvarkos elementus, Vytautas modernizavo valstybę. Tačiau Lenkijos diduomenės ir Lietuvos bajorijos suartėjimas turėjo neigiamų padarinių. Mažėjo atsparumas kaimyninės valstybės įtakai, formavosi prielaidos ateityje, šešioliktame amžiuje, Lietuvos bajorams suartėti su Lenkijos bajorais, pasiduoti jų politinei įtakai ir galop sudaryti Liublino uniją. O Gediminaičių dinastijoje brendo rimta krizė. Jogailos ir Vytauto kartoje dinastija pradėjo nesustabdomai nykti fiziškai: mažėjo vyriškosios giminės palikuonių, nuolatiniuose karuose ir tarpusavio vidaus kovose dėl valdžios žuvo nemažai kunigaikščių. Lietuvos valstybei nuolat plečiantis slavų žemėse, reikėjo vis naujų Gediminaičių šioms žemėms valdyti, Vytauto politika srityse keisti bajorais senuosius dinastijos kunigaikščius aršino vidinius prieštaravimus ir konfliktus. Kai kurie dinastijos nariai atsimesdavo nuo didžiojo kunigaikščio bei pasitraukdavo iš LDK. Situacija kardinaliai pasikeitė, kai 1424 m. iš ketvirtosios Jogailos santuokos su lietuvių kilmės Alšėnų kunigaikštyte Sofija gimė sūnus Vladislovas. Jogailos sūnaus gimimas išprovokavo ir naują Gediminaičių dinastijos krizę. Gimus Vladislovui Jogailaičiui, valdančioji Lenkijos diduomenė, Jogailai pareikalavus pripažinti jo sūnaus Vladislovo teises paveldėti Lenkijos sostą, suskilo, nesutardama dėl sąlygų, kurias reikėtų iškelti valdovui. Padėtis dar labiau susikomplikavo, kai gimė antrasis ir trečiasis Jogailos sūnus. Jogailaičių gimimas sužlugdė ir Vytauto ne be pagrindo puoselėtas ambicingas viltis įsigalėti Lenkijos soste, jei amžiumi vyresnis Jogaila mirtų nepalikęs vyriškosios giminės įpėdinių. Ši dinastijos krizė subrandino istoriškai reikšmingiausią Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimosi Lietuvos karaliumi projektą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio vainikavimosi karaliumi idėja subrendo ne 1429 m. Lucko suvažiavime. Lietuvos paskelbimo karalyste klausymas tvyrojo Vidurio ir Rytų Europos “politiniame ore” nuo pat Vytauto įsitvirtinimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste 1392 m. ir Salyno suvažiavimo 1398 m. laikų, kai Lietuvos bajorai, paskelbę Vytautą karaliumi, pirmą kartą viešai suformulavo šį siekimą. Lietuvai tapus karalyste, Gediminaičių valdžioje būtų didelė jėga. Tai ir vertė kaimyninių valstybių vadovus atidžiai stebėti situaciją, stengtis, kad didėtų dinastijos krizė ir LDK bei Lenkijos prieštaravimai. To labiausiai troško imperatorius Zigmantas, Čekijoje ir Vengrijoje turėjęs dinastinių interesų bei planų, kurie kirtosi su Lenkijos siekiais. Todėl neatsitiktinai kaip tik tada, kai Jogailai pavyko išsireikalauti sosto paveldėjimą savo sūnums, Vytautui buvo pasiūlyta karūnuotis Lietuvos karaliumi. Imperatorius Zigmantas paskelbė šį pasiūlymą 1429 m. Lucko suvažiavime, į kurį buvo susirinkę Lenkijos ir LDK vadovai bei jų tarybos nariai, Maskvos ir kitų Rusijos žemių kunigaikščiai, Vokietijos miestų, kunigaikštysčių atstovai bei popiežiaus legatas. Vytauto karūnacijos problema tapo svarbiausiu diskusijos objektu. Žinoma, priešiška buvo Lenkijos diduomenės pozicija. Lietuvą pripažinus karalyste, būtų žlugę jos puoselėti ekspansiniai LDK prijungimo prie Lenkijos valstybės planai. Pernelyg supaprastintas yra teigimas, kad Jogaila buvo priešiškas LDK paskelbimui karalyste. Nes po Vytauto mirties vienas iš Jogailos sūnų būtų pats realiausiais pretendentas į Lietuvos karalystės sostą. Taigi, Jogaila buvo suinteresuotas ir turėjo remti Vytauto karūnacijos idėją. Nuo 1429 m. vyko aktyvi diplomatinė abiejų pusių kova, prasidėjusi Lucko suvažiavime ir pasibaigusi Vytauto mirtimi 1430 m. spalio 27 d. Jos rezultatas buvo negatyvus. Vytautui ir LDK savarankiškumui priešiška Lenkijos didikų grupuotė, nesugebėjusi diplomatinėmis priemonėmis pakeisti įvykių eigos, pasinaudojo geografine Lenkijos padėtimi ir, atvirai priešiškai pagrobusi per jos žemes į Lietuvą vežtąją karūną, sužlugdė 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjusią įvykti Vytauto karūnaciją. Po Lietuvos diplomatijos pralaimėjimo ir greitos Vytauto mirties 1430 m. Gediminaičių dinastija pradėjo smukti. Pamažu ji ėmė virsti lenkiškos orientacijos lietuviškos kilmės Jogailaičių dinastija.
Istorija  Konspektai   (16,52 kB)
Vytautas
2010-06-03
Gyventi ir veikti Vytautui teko sudėtingu laikotarpiu.1382 – 1392 m. Lietuvoje su pertraukomis vyko „pusbrolių kova“ dėl valdžios tarp Algirdo ir Kęstučio vaikų.1382m. įvyko Skirgailos perversmas Lietuvoje.1382m. liepos mėn. Jogaila paima nelaisvėn Kęstutį ir Vytautą.1382m. rugpjūčio mėn.Kęstutis pasmaugiamas Krėvos pily.Vytautui, persirengus tarnaite, pavyksta pabėgti.Jam tenka pirmą kartą bėgti į Prūsiją ir prašyti kryžiuočių ordino pagalbos.1383m. Vytautas ir kryžiuočių ordinas puola Lietuvą: užima Trakus, apgula Vilnių.1384m.Vytautas ir kryžiuočių ordinas nugriauna Kauno pilį. 1384m. Vytautas ir Jogaila susitaiko: Kęstučio sūnus grįžta į Lietuvą ir gauna valdyti Gardiną, Brastą, Voluinę. 1387m. įvyksta Lietuvos ( be Žemaitijos) krikštas.Vytautas aktyviai dalyvauja statant pirmąsias septynias bažnyčias Lietuvoje.Kadangi Jogaila negrąžina tėvonijos(Trakų ir Vilniaus), Vytautas bando padaryti tai pats.Tai nepavykus, 1390m. Kęstučio sūnus vėl bėga pas kryžiuočius.Jau 1390m. pavasarį Vytautas ir kryžiuočių ordinas puola Vilniaus kraštą.1391m. užima Gardino pilį.Jis su kryžiuočių ordino pagalba užima pusę Lietuvos.1392m. slapta susitarus su Jogaila Vytautas atsimeta nuo kryžiuočių ordino: sudegina tris kryžiuočių pilis ir iškilmingai sugrįžta į Vilnių. 1392m. Jogaila ir Vytautas pasirašo Astravos sutartį pagal kurią Vytautui sugrįžta Kęstučio žemės, Vilnius, Luckas.Taip 1392m. Vytautas tampa Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Valdymą pradeda savo valdžios stiprinimu: išvejami Jogailos broliai iš Vitebsko, Naugardo Sėversko, Podolės. Vytautas sustiprina LDK vakarus, pasirašo su kryžiuočių ordinu Salyno sutartį.Pagal ją kryžiuočių ordinui atiduodama Žemaitija iki Nevėžio ir šiaurinė Suvalkija.Kryžiuočių ordinas pažada pagalbą LDK rytuose.1399 m. įvyksta pirmasis kryžiaus žygis, vadovaujamas lietuvio Vytauto, prieš totorius.Deja, šis žygis baigiasi tragiškai nesėkmingai.Vorkslos mūšyje totoriai nugali, Vytautas netenka didžiumos savo kariuomenės. 1409m. gegužę prasideda sukilimas Žemaitijoje prieš kryžiuočius.Palaikomi Vytauto žemaičiai sudegina visas kryžiuočių ordino pilis.Tai peraugo į LDK ir Lenkijos karą( 1410– 1411m.) 1410m. liepos 15d. įvyksta žymiausias mūšis su Vytautu: Žalgirio(Tanenbergo, Griunvaldo).Jungtinė lietuvių, lenkų, rusų, totorių, čekų kariuomenė sutriuškina kryžiuočius.Istorikų nuomone Vytautas buvo realus šios pergalės kalvis. 1413m.Vytautas apkrikština Žemaitiją.1422m. jis su kryžiuočių ordinu pasirašo Melno sutartį, pagal kurią nustatomos vakarinės LDK sienos. Paskutinis Vytauto gyvenimo laikotarpis susijęs su jo kova dėl karūnos.1429m. įvykusioje Europos vadovų sueigoje pagrindinis klausimas buvo Vytauto karūnacija.Tam labai priešinosi lenkai, nenorėdami prarasti įtakos LDK.1430m. rugsėjo 8 d. turėjo įvykti Vytauto karūnacija Trakuose, tačiau lenkai sulaiko imperatoriaus Vladislavo siūstą karūną.Antrosios karūnos Vytautas jau nesulaukia.Po dviejų savaičių ligos, 1430m. spalio 27d. Vytautas miršta Trakuose.Mirė nuo peties pūlinio arba traumos, gautos nukritos nuo žirgo. Didysis kunigaikštis mirė palikdamas LDK didžiausia tarp Europos valstybių.Jos teritorija buvo 950.000 kv.km.ir driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros.Vytautas sugebėjo centralizuoti valstybę, atimdamas valdžią iš smulkių kunigaikščių.Apkrikštijęs Lietuvą ir Žemaitiją, Vytautas padėjo kurtis bažnyčios mokykloms.Lietuva tapo raštinga šalimi.Pagoniška Lietuva tapo krikščioniška valstybe.Vilnius tapo dideliu Rytų Europos miestu.Vytautas padėjo pamatus naujajai Lietuvai.Jo vadovavimo laikotarpiu Lietuva buvo tokia reikšminga Europos gyvenime kaip niekad prieš tai ir po to.Už visa tai istorija Vytautą pavadino didžiuoju.
Istorija  Konspektai   (4,47 kB)
Krėvos sutartis
2010-06-03
Pagaliau Jogaila ir Vytautas suprato, kad vien karinėmis priemonėmis karo prieš ordiną nelaimės, todėl ėmė galvoti apie derybas, diplomatiją ir, svarbiausia, krikštą. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių- Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Jogaila įvertinęs situaciją pasirinko Lenkiją. Svarbu pabrėžti ir tai, jog Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas- Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus sostą. Lenkijos ponai dideles viltis siejo su Jogaila, nes tikėjosi jog vedęs Jadvygą ir tapęs karaliumi jis priklausys nuo Lenkijos politikų, o didžiulės LDK žemės taps atviros Lenkams. Svarbu ir tai jog Lietuva buvo traktuojama kaip svarbi sąjungininkė kovoje su Ordinu. Lietuvos būklė, Jogailos kandidatūros metu buvo gana kritiška, jo brolis Andrius nutarė pasiduoti Livonijos ordino šakos magistrui. . Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuočius ir organizavo savo jėgas norėdamas atgauti tėviškę, o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. Jadvyga vainikuota Lenkijos karaliene, o pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delegacija. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją, kuriai vadovavo Skirgaila. Lenkų ir lietuvių derybas vainikavo Krėvos sutarties aktas, pasirašytas 1385 m. rugpjūčio 14 dieną . Bet ar Krėvos sutarties aktas buvo surašytas 1385 m. ar sufabrikuotas vėlesniais laikais? Jogaila gaudamas Jadvygos ranką ir tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo pasikrikštyti ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Be to, Jogaila pažadėjo sugrąžinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Ordinas nerimsta, mat sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą ,be to, tuo būdu lenkų sostas buvo atimtas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Įvyko jungtuvės po to vykdant Krėvos unijos sąlygas Jogaila nuvyko į Lietuvą, krikštyti lietuvių. Tai ko niekam nepavyko padaryti jėga, lenkai padarė diplomatiškai. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas- steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Privilegijos padėjo Lietuvos visuomenės reformavimą pagal vakarietišką pavyzdį. Jos paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų formavimąsi ir kūrė naujus LDK teisinius pagrindus. Krėvos sutartis (vidaus ir užsienio situacija)Unija ar sutartis? Tai didžiųjų pokyčių laikotarpis, Jogailos Lietuva. Tai buvo periodas- ieškojęs naujų būdų sumažinti Ordino grėsmę. Po Mirties 1377m. Algirdas Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą paliko savo sūnui Jogailai. Nors jį pradžioje ir rėmė Kęstutis (Algirdo brolis) ,praeityje glaudžiai bendradarbiavęs su Algirdu, tačiau išlaikyti duotąją valdžią Jogailai nebuvo lengva. Vyresnieji broliai buvo nepatenkinti naujojo kunigaikščio valdžia. 1377-1378 m. žiemą vienas iš brolių, Andrius, pasitraukė į Pskovą, o vėliau – į Maskvą. Jis tikėjosi su jos pagalba užimti Jogailos vietą. Panašiai elgėsi ir kitas vyresnis Jogailos brolis, Dimitras Algirdaitis. Jis perėjo į Maskvos pusę, pastarajai užėmus jo valdytą Sversko žemę. Jogailos padėtį lengvino tik tai, kad Maskva nesugebėjo suteikti pabėgėliams efektyvios pagalbos, nes buvo daug silpnesnė už Lietuvą. Ordinas vis labiau buvo grėsmingesnis Lietuvai ir jos valdovui, nei Maskvos kunigaikštystė ir maištaujantys Gediminaičiai. Nuolatinė kova su šia vienuolių valstybe jau tęsėsi apie šimtą metų . Matydami kad ordino grėsmę senosioms priemonėms, kurios reiškė nuolatinę ir bekompromisę kovą, labai sunku panaikinti ,ar bent ženkliai sumažinti, Lietuvos valdovai ėmė mąstyti apie naujus bendravimo su Ordinu būdus, kurie reiškė politinio susitarimo paiešką. 1379 m. eilinį kartą iškilus Ordino grėsmei, Jogailos brolis Skirgaila buvo pasiųstas į Ordino žemes, kur aptarti abiejų valstybių santykiai ir krikšto galimybės. Po šių derybų pasirašyta kelios sutartys: 1379 m. rudenį Trakuose Jogaila ir Kęstutis sudarė su Ordinu sutartį, 10 metų apsaugančią Kęstučio gudų valdas. 1380 m. žiemą Jogaila vienas sudarė su Livonijos Ordinu laikiną sutartį dėl LDK šiaurinių žemių apsaugos nuo puolimų. Netikėčiausias Jogailos žingsnis buvo 1380 m. pavasarį, kai jis ir Ordinas slapčia nuo Kęstučio Dovydiškėse sudarė sutartį, kuria Jogaila apsaugojo savo žemes nuo puolimų ir įsipareigojo neremti Kęstučio, jei Ordinas pultų. Kęstučio ir Jogailos konfliktas prasidėjo, kai Kęstutis sužinojo apie prieš jį nukreiptą Ordino ir Jogailos Dovydiškių sutartį. 1381 m. jis užėmė Vilnių ir didžiojo kunigaikščio sostą. Nuverstas Jogaila gavo valdyti Krėvą ir Vitebską. Kęstutis per trumpą laiką įsigalėjo Lietuvoje. Bet dalis visuomenės palaikė Jogailą, ieškojusį politinio Kryžiuočių ordino problemos sprendimo. Dėl šios priežasties 1382 m. vasarą sukilę Vilniaus miestiečiai įsileido Jogailos kariuomenę į Vilnių. Jogaila atgavo didžiojo Lietuvos kunigaikščio sostą, o po kiek laiko užėmė ir Trakus. Kęstutis, surinkęs kariuomenę, norėjo priešintis Jogailai, tačiau, suėjus priešininkų kariuomenėms, lemiamo mūšio taip ir nepradėjo. Kęstutis matydamas, kad Jogailą remia Ordinas ir kad žemaičiai nenori dalyvauti tarpusavio kovose, sutiko derėtis. Pasinaudojęs klasta, Jogaila suėmė Kęstutį ir jo sūnų Vytautą ir įkalino Krėvos pilyje. Po kiek laiko Kęstutis čia buvo rastas negyvas. 1382 m. rudenį Vytautui pavyko pabėgti iš kalėjimo ir pasiduoti Ordino globai. Vytautas Ordino prieglobsčiu naudojosi trumpai. Pradžioje jis išplėtojo aktyvią karinę bei diplomatinę veiklą prieš Jogailą. Aplink jį būrėsi šalininkai iš Lietuvos, nepatenkinti Jogailos valdžia Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vytautas visaip rodė remiąs Ordiną ir 1384 m. net užrašė jam Žemaitiją iki Nevėžio upės, tačiau nenustojo palaikyti slaptų ryšių su Jogaila. Galiausiai 1384 m. pabaigoje, sugriovęs tris svarbias Ordino pilis Lietuvos pasienyje prie Nemuno, grįžo į Lietuvą, pasidavė Jogailai ir atgavo visas Kęstučio valdas, išskyrus Trakus. Jogailos ir Kęstučio konfliktas kilo dėl kelių priežasčių. Pirma, Jogaila troško būti vienvaldžiu Lietuvoje, todėl Kęstučio, tuo metu Lietuvoje turėjusio labai didelę įtaką, bei jo sūnaus Vytauto nušalinimas buvo vienas iš pagrindinių jo tikslų. Antra, pagal nusistovėjusią tradiciją Kęstutis siekė žūtbūtinai kovoti su Ordinu, neieškodamas jokių kompromisų. Jogaila, matydamas tokios kovos beprasmiškumą, kitaip negu jo pirmtakai, ėmė siekti taikos su Ordinu ir kalbėti apie krikštą, tuo susilaukdamas Lietuvos visuomenės, pavargusios nuo nuolatinių karų, paramos. Svarbu pabrėžti net ir tai, kad Vytautas, pradžioje kartu su Kęstučiu priešinęsis Jogailai, galiausiai pritarė jo vykdomai politikai. Taip naujoji Lietuvos politikų karta galutinai pakeitė savo politinę orientaciją Ordino atžvilgiu. Jie suprato, kad vien karinėmis priemonėmis karo nelaimės, todėl ėmė galvoti apie derybas, diplomatiją ir, svarbiausia, krikštą. Krikštas buvo efektyviausia priemonė sumažinti Ordino grėsmę. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių dėl kurių Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių- Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Pradžioje buvo labiausiai tikėtina, kad Lietuva krikštą priims iš Ordino. Šia kryptimi buvo pažengta labiausiai, tačiau tai buvo pats pavojingiausias kelias, stumiantis Lietuvą į priklausomybę nuo Vokiečių ordino. Jogaila 1382 m. Dubysos sutartimi su Ordinu įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikštyti visą kraštą. Vytautas savo ruožtu žengė dar radikalesnį žingsnį pasikrikštydamas Vygandu 1383 m., tačiau jau 1384 m. Jogaila su Vytautu atnaujino karą su Ordinu atsisakydami iš jo priimti krikštą ir pakliūti tokio pavojingo priešo įtakon. Manoma kad 1383 m. laikotarpiu Jogaila veikiamas savo motinos stačiatikės Julijonos ir jos šalininkų stačiatikių, svarstė krikščionybę priimti iš Maskvos. Galvota net apie vedybas su Maskvos kunigaikščio Dimitro Doniečio dukterimi Sofija tačiau šio plano atsisakyta, nes bijota per didelės Maskvos įtakos. Manyta kad tai nesutrukdys ordino agresijos, nes stačiatikiai kaip ir pagonys vakaruose buvo laikomi kitatikiais. Iš trijų pretendentų Jogaila krikštijimuisi pasirinko Lenkiją. Lenkija ir Lietuva tuo metu turėjo daug bendro, ypač užsienio politikoje. Visų pirma abi valstybes puldinėjo kryžiuočiai, tad atsirado puiki galimybė Lenkijai ir Lietuvai sudaryti karinę sąjungą prieš kryžiuočius. Ši valstybė buvo mažiausiai pavojinga Lietuvos valstybingumui. Be to, ji galėjo būti naudinga sąjungininkė prieš Maskvą prisijungiant rusiškas žemes. Lenkija turėdama senesnes valstybines diplomatijos tradicijas t.y. gerai žinodami to meto tarpvalstybinę teisę nutarė prijungti Lietuvą panaudodami uniją. Svarbu pabrėžti ir tai, jog Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas- Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus sostą. Be to 1382m. mirė Lenkijos karalius Liudvikas pirmasis ,po jo mirties kilo didžiausia netvarka. Dar prie tėvo gyvos galvos sostas buvo pripažintas dukterims. Jis paliko dvi mažametes dukras: (1374m. Jadvyga) ir (1376m. Marija), tik dabar ėjo ginčas kuriai būtent jį pavesti. Galop po dviejų metų suiručių, sostas galutinai buvo pripažintas jaunutei vos vienuolikos metų Jadvygai, tik su sąlyga kad vyrą jai išrinks lenkų ponai; jie norėjo išsirinkti sau tokį karalių kuris būtų naudingas Lenkijai. Jos abi buvo jau susižiedavusios, kadangi sostas turėjo atitekti Jadvygai, tai jos susižiedavimas su Austrijos kunigaikščiu Vilhelmu, labai neramino Lenkijos feodalus( Ištikrųjų kandidatų buvo ne maža. Be Vilhelmo pretendavo dar nemaža savų lenkų kunigaikščių. Kai kurie iš jų bandė net jėga įsigalėti) Mat austrai rėmė kryžiuočių ordiną. Dėl šios priežasties Vilhelmui tapus Lenkijos karaliumi, tapo neaiškios santykių perspektyvos tarp Lenkijos ir kryžiuočių. Dar lenkams buvo labai svarbu gauti priėjimą prie Juodosios jūros tai yra gauti laisvą kelią į Lietuvos užimtas žemes. Todėl lenkai mielai pradėjo derybas 1384m. su Lietuva.Taip pasibaigė nuo 1370 m. trukusi šių dviejų valstybių, Austrijos ir Lenkijos unija. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Lenkijos sosto paveldėtoja buvo paskelbta mažametė jaunesnioji Liudviko pirmojo duktė Jadvyga. Lenkų rungtynės su Lietuva Dabartinės Ukrainos žemėse (Voluinėje Haličiuje Podolėje) išėjo jiems į nenaudą. Liudvikui valdant, jie prarado ir Haličių kuris atiteko Vengrijai. Tačiau lenkų politikai nenorėjo atsisakyti nuo visų tų žemių. Dabar jiems atrodė, kad geriausia jiems būtų padaryti Lenkijos karaliumi Jogailą- Lietuvą sulieti su Lenkija, tuo būdu ir visos tos žemės tuomet turėtų pasidaryti savos. Taip galvojo ponai tos Lenkijos dalies kuri susiejo su ginčijamomis žemėmis. Tai buvo ponai iš pietinės Lenkijos arba iš vadinamosios Mažosios Lenkijos. Šiaurės Lenkijoje arba Didžiojoje Lenkijoje į sostą buvo savų pretendentų bet ir čia Jogaila daug kam atrodė tinkamas karalius nes vieno valdovo valdoma Lenkija- Lietuva sugebėtų nugalėti pavojingą Didlenkių kaimyną- kryžiuočius. Be to Jogailos kandidatūra Lenkijai buvo maloni dar ir tuo jog tuo atveju buvo numatyta krikštyti Lietuvą: tad Lenkiją viliojo perspektyvos visos Europos akyse išgarsėti kaip Lietuvos krikštytojai. Tuo būdu į Jogailą sužiuro visos Lenkijos akys. Iš pradžių jį kalbino vieni mažlenkiai o vėliau prisidėjo ir didlenkiai. Jiems drauge susitarus ir buvo išrinktas Jogaila 1384 m. abi pusės apsisprendė ir pradėjo derybas dėl Jogailos vedybų su Jadvyga ir Lietuvos krikšto. Lietuvos būklė Jogailos kandidatūros metu buvo gana kritiška. Jo vyriausiasis brolis Andrius kuris tuojau po tėvo mirties buvo pradėjęs organizuoti sąjungą prieš Jogailą jau buvo grįžęs į savo valdomąjį Polocką tačiau visai neketino klausyti Jogailos. Jis buvo pasidavęs Livonijos ordino šakos magistrui ir valdė Polocką kaip jo vasalas. Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuočius ir organizavo savo jėgas norėdamas atgauti tėviškę o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. 1383 m. gale pas Jogailą jau buvo atvykę pirmieji mažlenkių pasiuntiniai. Šitų naujų perspektyvų akivaizdoje Jogaila pirmiausia susitaiko su Vytautu ir grąžino jam dalį tėvo valdytų sričių. 1384 m. kada Jadvyga jau buvo atvažiavusi iš Vengrijos į Krokuvą ir buvo vainikuota Lenkijos karaliene ,o pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delegacija. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją kuriai vadovavo Skirgaila. Toji delegacija pirmiausia susitarė su lenkais Krokuvoje, o vėliau dar nuvyko pas Jadvygos motiną į Vengriją ( Iš Krokuvos grįžo tiktai delegacijos pirmininkas Jogaila) . Su pačia Jadvyga nebuvo ko kalbėti, nes ji tebuvo mergaitė, kuri buvo įsimylėjusi savo sužadėtinį Vilhelmą ir apie Jogailą nenorėjo nė klausyti. Kadangi turėjo įvykti politinės jungtuvės, tad su jaunute Jadvyga niekas nė neketino skaitytis. Lenkų ir lietuvių derybas vainikavo Krėvos sutarties aktas pasirašytas 1385 m. rugpjūčio 14 dieną . Sugrįžo Jogailos delegacija ,o su ja kartu atvyko Jadvygos motinos ir lenkų ponų delegacija. Jogaila su savo broliais ją priėmė Krėvos pilyje. Tenai Jogaila patvirtino visus savo delegacijos duotus pažadus specialiu dokumentu, kuris yra žinomas Krėvos akto vardu. ( Nuo 14 a. pab. iki pat 19 a. pr. Niekas nežinojo apie šį svarbų Lietuvos ir Lenkijos istorijai dokumentą. Krėvos aktas archyvuose surastas palyginus visai neseniai tik 1837 m. jį paskelbė Lenkų istorikas M. Wiszniewski. 19 a. vid. Lenkijos istorikai ėmė jį naudoti rašydami Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Nuo to laiko, Krėvos aktas yra minimas visose Lietuvos ir Lenkijos istorijos knygose. Toks vėlyvas Krėvos akto pasirodymas istorikų darbuose, privertė Lietuvos išeivijos istoriką J. Dainauską suabejoti jo tikrumu. Jis sudvejojo ar Krėvos aktas ištikrųjų buvo surašytas 14 a. pab. ir atsakė neigiamai. Anot jo, Krėvos aktas buvo daug vėliau sufabrikuotas lenkų, troškusių įrodyti, jog Lietuva jau nuo 14 a. pab. priklausė Lenkijai. Savo išvadą istorikas parėmė daugybe argumentų. Čia galima paminėti, jog jo surinktais duomenimis amžininkai nieko nežinojo apie šią sutartį, ir ji nebuvo minima jokiuose tarpvalstybiniuose Lietuvos ir Lenkijos dokumentuose. Aktas surašytas ne pagal viduramžių dokumentų rašymo formas ir labiau primena kronikinį pasakojimą, nei tarpvalstybinį dokumentą. Be to Vytauto vardas ant antspaudo bei Jogailos titulas kitokia nei įprasta forma. Sunku pasakyti kiek šį J. Dainausko hipotezė yra teisinga. Nors ji sukėlė daug istorikų diskusijų, tačiau dar nėra galutinai atsakyta ar Krėvos sutarties aktas buvo surašytas 1385 m. ar sufabrikuotas vėlesniais laikais. ) Šiuo dokumentu, Jogaila gaudamas Jadvygos ranką ir tapdamas Lenkijos karaliumi įsipareigojo, pasikrikštyti pats su savo broliais ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Be to Jogaila pažadėjo sugražinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Tą aktą patvirtino pats Jogaila jo broliai Skirgaila Lengvenis Kaributas ir Vytautas. Jogaila sutiko kliūčių bežengdamas į Lenkų sostą . Viena iš jų- nepatenkintas vokiečių ordinas. Mat sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą be to tuo būdu lenkų sostas buvo atimtas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Todėl ordinas bandė sutrukdyti šituos Jogailos planus: kaip tik tuo metu kai Jogailai reikėjo vykti į Krokuvą 1386m. Jogaila su savo broliu Skirgaila, Kaributu, Vytautu pusbroliu, nuvyksta į Krokuvą, čia jie visi apsikrikštija. Jogaila gauna Vladislono pirmojo, o Vytautas-Aleksandro, tačiau Vilhelmas nenuleidžia rankų, jis aiškina, kad mylys Jadvygą. Išlipimas Dancinge, ir pradeda žygį į Krokuvą, tačiau šis žygis sustabdomas ir Vilheljmas turi vykti iš Lenkijos. Šioms vedyboms priešininkų buvo ir pačioje Lenkijoje valdovų Krokuvos Vavelio pilyje. Norint sutrukdyti vedybas, buvo paskleistos kalbos dėl Jogailos išvaizdos ( Buvo paleisti gandai kad Jogaila baisiai panašus į mešką ), kurios labai gąsdino Jadvygą, tada Jadvyga pasiuntė savo ištikimą tarną Zuvišą, kuris išsiaiškintu kaip ištikro atrodo Jogaila. Tik Zavišai nuraminus Jadvygą, vedyboms nebeliko kliūčių. 1386m. Krokuvoje įvyko vedybos. Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, Jadvyga karaliene. Vykdant Krėvos unijos sąlygas, Jogaila su savo broliais, bei Vytautu, lenkų kunigais, bei kariauna nuvyko į Lietuvą, krikštyti lietuvių. Tai ko niekam nepavyko padaryti jėga, lenkai padarė diplomatiškai. Krikšto apeigos vyko prie vandens telkinių, upių, kada masiškai lįsdavo ir išlipę gaudavo Šventojo vardą, apsikrikštiję gaudavo dovanų, drobinius marškinius, todėl atsirado žmonių, kurie norėjo krikštytis antrą kartą, šis faktas neparodo lietuvių gobšumo, bet pažymi pačio krikšto proceso valdiškumą, tai buvo tik politinis aktas, o ne pasaulėžiūros esminis pokytis. Juk ir Vytautas per 4 metus du kartus, darė tai tik iš politinių paskatų. Krikštas į lietuvių sąmonę kaip pasaulėžiūros pokytis įsivyravo tik 17 a. Po krikšto lenkų kariuomenė ėmė naikinti pagonybės simbolius. Jie sugriovė didįjį aukurą prie Nevėžio taip pat Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje nuo amžių buvusi šventykla buvo sunaikinta, kirto šventus miškus bei gojus liepta išmušti namuose laikomus žalčius. Tačiau po šios akcijos aukurai atsirasdavo kiemuose, o ir juos uždraudus, aukurai buvo perkeliami į namų vidų, tačiau svarbiausios krikšto pasekmės tai buvo 3 Jogailos priimtos privilegijos. Įkurtos pirmosios septynios parapijos : Ukmergėje Nemenčinėje Medininkuose Krėvoje Ainoje Obolcuose ir Maišiagaloje. Buvo statomos katalikų bažnyčios. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas- steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Pagal privilegiją, suteiktą Vilniaus vyskupystės vyskupui ,Jogaila įsteigė ir aprūpino Vilniaus vyskupystę. Vilniaus vyskupas iš didžiojo kunigaikščio gavo dalį Vilniaus miesto valsčių ir dvarų. Bažnyčios žemės dydis pranoko bet kurio žemvaldžio valdas. Naujai besikuriančios bažnyčios buvo aprūpinamos materialiai ir atleidžiamos nuo visų prievolių ir mokesčių valdovui. Be to, bažnyčia buvo apsaugota nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus. Bajorams katalikams atliekantiems karinę tarnybą, suteikta privilegija nevaržomai naudotis paveldimomis žemėmis, tėvonijoms, bei tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos, atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą, bei remontą. Tačiau jos ir toliau liko pavaldžios didžiojo kunigaikščio teismams. Privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui. Pagal Vilniaus miestiečiams skirtą privilegiją Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Šios trys 1387 m. Jogailos suteiktos privilegijos padėjo Lietuvos visuomenės reformavimą pagal vakarietišką pavyzdį. Jos paspartino dvasininkų bajorų ir miestiečių luomų formavimąsi kūrė naujus LDK teisinius pagrindus. Abiejų šalių feodalus, artino siekimas išlaikyti prisijungtas slavų žemes ir nugalėjus ordiną, plėsti ekspansiją į Rytus. Lenkijos ponai pasinaudodami Krėvos sutartimi, norėjo likviduoti Lietuvos suverenumą ir valstybingumą. Šias jų pastangas sužlugdė Vytauto vadovaujami bajorai. Lenkų dvasininkai norėjo išplėsti katalikų bažnyčios įtaką Lietuvoje ir stačiatikių kraštuose. Sutartis sudarė sąlygas politiniam, socialiniam ir ekonominiam suartėjimui , spartino LDK feodalizaciją, įgalino suvienyti LDK ir Lenkijos karalystės prieš Kryžiuočių ordiną( tomis jungtinėmis jėgomis 1410 m. pasiekta pergalė Žalgirio mūšyje). Krėvos aktas turėjo ir neigiamų LDK padarinių. Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos valstybė, susieta tik asmenine unija, tačiau teikė Lenkijos feodalams galimybę LDK laikyti Lenkijos dalimi, kelti naujus žemių inkorporavimo arba visiško LDK ir Lenkijos integravimo į vieną valstybę projektus. Teisės ir privilegijos suteiktos Lietuvos katalikams bajorams ir dvasininkijai suartino juos su Lenkų feodalais, o kartu spartino lietuvių feodalų nutautėjimą, didino politinius, socialinius ir religinius prieštaravimus tarp LDK slavų ir lietuvių žemių. Taip pat silpnino didžiojo kunigaikščio valdžią. Išvados Mano nuomone, Krėvos aktas -tai ne unija, ne tarptautinė sutartis; tai tik siūlymas, kokiomis sąlygomis gali įvykti Jogailos ir Jadvygos vedybos, ir kokiomis sąlygomis Jogaila gali tapti Lenkijos karaliumi. Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo principai Krėvos sutartyje nebuvo aptarti, o išreikšti tik vienu lotynišku žodžiu APPLICARE, ką reiškė prijungti arba prišlieti, lenkų istorikai panaudodami šio žodžio reikšmę bandė įrodyti, kad Krėvos sutartis, tai yra Lietuvos prijungimo prie Lenkijos unija, tačiau tolesni istoriniai įvykiai rodo, jog jokio susijungimo nebuvo, dviejų Lenkijos ir Lietuvos dinastijų susijungimas. Krėvos unija tai ne VALSTYBIŲ, bet DINASTIJŲ unija. Tokia dinastinė dviejų valstybių jungtis tais laikais buvo normalus dalykas. Krėvos sutarties aktas buvo Jogailos priešvedybinių pasižadėjimų rinkinys suteiktas Lenkijos ponams juo norėta vadovautis užmezgant naujus LDK ir Lenkijos karalystės santykius. Dėl šios priežasties ir paskutinis akto sakinys kalbantis apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją išliko tik pažadu. 14 a. pab. Lietuvoje nebuvo jėgų suinteresuotų LDK ir Lenkijos karalystės susijungimu. Tai patvirtintų ir faktas kad iškarto po Jogailos išvykimo karaliauti į Lenkiją Vytautas gan lengvai gavo Lietuvos bajorų paramą tapti visateisiu nepriklausomos Lietuvos valdovu. Lenkija tuo metu dar nebūtų galėjusi absorbuoti daug didesnio ploto visiškai kitokios tautiniu kultūros ir valstybės organizavimo atžvilgiu Lietuvos. Krėvos sutartis ir Jogailos išrinkimas Lenkijos karaliumi pradėjo naują Lietuvos valdovo titulo formavimosi etapą. Lietuvos valdovas, nuo šiol ir Lenkijos karalius, sujungė Lietuvos valdovo titulą su Lenkijos karaliaus titulatūra ir išvyko į Krokuvą. Lietuvai, kurios valstybingumą tuo metu, kol nebuvo susiformavusių kitų valstybinių ir luominių institucijų, įkūnijo monarcho asmuo, grėsė pavojus netekti valstybingumo. Jogaila veikė kaip Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, bet pirmiausia jis atstovavo Lenkijos interesams, nors niekuomet neatsisakė savo tėvoninių teisių į Lietuvą. Lietuvos valstybė neteko vienintelės savo valstybingumą įkūnijančios institucijos - savarankiško valdovo. Tad ir Lietuvos valdovo titului grėsė pavojus likti tik priedu Lenkijos karaliaus titulatūroje. Kartais yra sakoma, kad Jogaila Krėvos aktu Lietuvą dovanojąs Lenkijai (Krėvos sutartis su Lenkija buvo pirmasis lūžis, kuriame „gabius karvedžius bei parazituojančius vadybininkus” Lenkijos elitas apgavo pasiūlydamas karūną mainais į kai kurias išoriškai formalias nuolaidas (vienas valdovas, sprendimų priėmimas ). Pradiniame LDK plėtros etape po klajoklių puldinėjimų apsilpę slavai (Kijevo Rusia, Novgorodas) buvo lengvas karo grobis, tad daliai diduomenės Lenkija taip pat galėjo pasirodyti lengvas grobis. ) Be abejo tai netiesa. Iš tikro jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą. Jogaila, gaudamas naują valstybę galėjo tik džiaugtis , nes turėjo pasidaryti galingesnis. Tam pritarė ir jo broliai, nes valstybės stiprybė visiems lygiai rupėjo. Krėvos aktą surašė lenkai, o Jogaila su broliais jį patvirtino. Akte buvo pažymėta, kad Lietuva prijungiama prie Lenkijos karalystės. Mat anais laikais valdovų gracijoje kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium, tad karalystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės. Be to Lenkija buvo katalikiška , tad negalėjo būti prijungta prie pagoniškosios Lietuvos. Pačiam Jogailai buvo vistiek katra valstybė prie katros bus prijungta, jam tebuvo svarbu kad abi valstybės bus jo valdomos; žadėdamas Lietuvą prijungti prie Lenkijos, jis turėjo galvoje kad pasižada Lietuvos niekam neatiduoti, bet būdamas Lenkijos karaliumi , valdyti ją pats.
Istorija  Kursiniai darbai   (16,56 kB)
Per pirmuosius amžius po Kr. Baltai pasiekė tai ką Vakarų Europa buvo pasiekusi prieš kelis šimtus ar net 1000 metų.Tai rodo didžiulį atsilikimą, bet per trumpą laiką jis buvo sumažintas.Pirmasis žinomas Baltus aprašantis šaltinis-Tacito “Germanija”.O pirmoji metraščiuose minima Lietuvos vietovė-Apuolė 853m.1 tūkst.po Kr. Tarp baltų genčių vyksta turtingųjų išsiskyrimo procesas, t.y.visuomenės diferenciacija (skaidymasis).Diduomenės išsiskyrimą lėmė pastovesnių ir stambesnių teritorinių junginių susidūrimą, o tai reiškė, kad išsiskiria labiau apibrėžtas baltų etninis sluoksnis.Pirmąsias baltų gentis šaltiniai nurodo II-IIIa.(Galindai, Sūduviai, Sėliai).Lietuvių genties lopšiu reikia laikyti Lietuvos žemę siaurąją prasme.Tai Lietuvos teritorija tarp Nemuno, neries ir Merkio.Baigiantis 1 tūkst.po Kr.dabartinės Lietuvos teritorijose kūrėsi žemių konfederacijos.Ekonominę konfederacijų raidą ankstyvaisiais viduramžiais lėmė 2 veiksniai: 1. ariamoji žemdirbystė 2. balų rūda paremta geležies metalurgija. Pradeda išsiskirti visuomenės žemės nuosavybė-ribotas alodas (didysis odalis).Pamažu alodas plinta ir tarp bendruomenininkų.Lietuvoje susidarė individualių šeimų ir ūkių alodinė visuomenė.tai buvo labai svarbus pasiekimas.Lietuvoje užsimezgė tas pats visuomeninis modelis iš kurio prasidėjo ir feodalinė viduramžių Europos raida.Atskirų ūkių atsiradimas spartina ir amatų raidą.XII-XIIIa.Lietuvoje gyventojų daugumą sudaro eiliniai bendruomenininkai (laukininkai).Bendruomenės struktūrą ėmė lemti ne giminystė, bet gyvenamoji vieta ir susiklosto teritorinė bendruomenė.Paveldima valdžia nuolatinius vadus padarė bendruomenių tarpininkais ir teisėjais, o visų rūšių valdžios susikoncentravimas jų rankose-kunigaikščiais.Atskiros iš laukų susidedančios žemės virto kunigaikštystėmis.Pradeda kurtis atskirų kunigaikštysčių sąjungos kurias sustiprina vedybiniai ryšiai.XIIa.pab. Lietuvoje įsivyrauja viena kunigaikščių grupė.Šiems kunigaikščiams buvo priversti paklusti ir kiti kunigaikščiai.Būtent tokiu būdu ir susidarė Lietuvos žemių konfederacija. IKIKRIKŠČIONIŠKOS LIETUVOS IR KRIKŠČIONIŠKOSIOS EUROPOS SUSIDŪRIMAS Istorijos subjektu Lietuva tampa tada kai susiduria su krikščioniškąją Europa.Nuo XIIa. Pradeda reikštis Vokietijos kolonizacija.Baltijos regione jie pasirodo XIIa.pab.Toli pažengusi Vokietijos visuomenė nepripažino pagonių valdovų teisės patiems priimti krikštą.Į šiuos kraštus Vokietija žiūrėjo kaip į nukarevimo ir valdymo objektą, o krikštas šiuos naujus santykius turėjo tik įteisinti.1201m.Livonijos vyskupas Albertas pastato Rygos pilį.Čia perkeliama ir vyskupo rezidencija.1202m.Albertas įsteigia kalavijuočių ordiną. 1207m.Albertas Livoniją įformina kaip Vokietijos imperijos Leną.Netoli Lietuvos atsirado pavojingas politinis darinys nešęs kryžiaus karus ir europinės organizacijos kolonizacinę ekspanciją. Per I-ąjį XIIIa.dešimtmetį Livonija išstūmė Lietuvos kariaunas iš Padauguvio.Lietuviai pirmą kartą susidūrė su sunkiai šarvuotais riteriais ir toli šaudančiais arbaletais, kai tuo tarpų lietuvių pagrindinis ginklas buvo ietis.Lietuva pajuto Vokietijos pranašumą.Kovos su Livonija nutraukė natūralų Lietuvos genčių jungimąsį į valstybinį procesą.Šių kovų metu 1219m. rusų metraštis pirmą kartą pamini Mindaugo vardą įvardindami jį kunigaikščiu vyresniuoju.Plintant vokiečių kolonijų teritorijai ir didėjant jų savarnkiškumui popiežiai stengėsi įtvirtint užkariautose srityse savo tiesioginę valdžią. 1236m.vasario 19d. popiežius Grigalijus IX savo bule paskelbė kryžiaus žygį į Pabaltyjį žemaitijos kryptimi.Mūšis įvyksta 1236m.09 22 ties Saule.Mūšį laimi Žemaičiai.Saulės mūšis tapo pasaulinės reikšmės įvikiu.Kalavijuočių ordinas buvo sutriuškintas ir kaip politinė jėga nustojo egzistuoti.Vokietijos valdžia Livonijoje susvyravo.Išsivaduoja Kuršiai, tačiau lietuvių kariaunų politikai visiškai šios pergalės nesugebėjo išnaudoti.Tai leido atsikvošėti kalavijuočių ordino likučiams ir jie pradėjo ieškoti galimybių susijungti su kryžiuočių ordinu.Tai buvo padaryta 1237m.Įvykiai susiklostė nepalankiausia lietuviams linkme.Istorinė žemaičių pergalė tik pagreitino Vokietijos ordinų susijungimą.Štai tokiomis nepalankiausiomis tarptautinėmis galimybėmis vyko paskutinis Lietuvos susivienijimo etapas. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS 1235m.rusų metraštininkas mini Mindaugo Lietuvą.O tai reiškia, kad būta ir ne Mindaugo Lietuvos.Apie 1245-1246m.vokiečių kronininkas Mindaugą pavadina aukščiausiuoju karaliumi.Tai liudija, kad Lietuva jau buvo suvienyta.Vadinasi Mindaugas kaip pirmasis valdovas iškyla apie 1240m. XIIIa. penktame dešimtmetyje.Didžiojo kunigaikščio Mindaugo valdžia dar nebuvo tvirta.Jis tiesiogiai valdė ne visą Lietuvą, o tik pietinę jos dalį su svarbiausia Vorutos pilimi. Ekonomiškai ir politiškai reikšmingesnė buvo šiaurėinė Lietuvos žemės dalis su Vilniaus pilimi, kuri priklausė Mindaugo broliui Dausprungui.Tačiau jis miršta prieš 1235m. ir tai leidžia Mindaugui suvienyti Lietuvą.Mindaugo valstybę sudaro tokių kategorijų žemės: 1. didžiojo kunigaikščio domunas(karaliaus valda duodanti daugiau pajamų). 2. realiai pavaldžios Mindaugui kunigaikštystės (dabartinė aukštaitija). 3. nominaliai pavaldžios Lietuvos žemės (Žemaitija). 4. vasalinė periperija (Naugardukas). Vienas valdovas Lietuvoje iškilo tuomet kai Rusiją pajungia mongolai- totoriai 1237-1240m.(Kulikovo mūšis).Tai leido Mindaugui pradėti grobti žemes.Aleksandras Nevskis atėmė Lietuvos ekspanciją.Tačiau Lietuvos valstybė pietų siena gerokai pasistūmėjo įjungdama Naugarduko, Slanimo ir Volkovisko sritis. Mindaugo nukarevimai ir jo valdžios stiprėjimas nepatiko kaikuriems kunigaikščiams.Prieš Mindaugą susikuria koalicija.Prasideda vidaus karai 1249-1250m.Karai baigiasi tuo jog Mindaugas pažada Livonijai Žemaitiją, o ši pdade Mindaugui priimti krikštą.1251m.Mindaugas krikštijasi.Iš žemaitijos pasitraukus Livonijos ordinui antimindauginė koalicija ėmė irti.Lietuvos durys į Europos politinę sistemą atsivėrė tuo metu kai popiežiai įveikė Vokietijos imperatorius.Lietuva buvo paskelbta krikščioniška šalimi ir tapo šv.Petro lensu(žeme). 1253m.liepos 6d.Mindaugas karūnuojamas Lietuvos karaliumi.Karūnacijos metu Livonijos ordinui buvo duoti raštai patvirtinantys didelės žemaitijos dalies perleidimą Livonijai.Krikšto priėmimas reiškia jog Lietuva gavo tarptautinį pripažinimą.Mindaugo pastangos buvo vaisingos.Jis apsivainikavo karaliumi, apvainikavo savo sūnus tuo garantuodamas valdžią savo įpėdiniams.Tačiau visa tai buvo pasiekta brangia kaina, paaukojant žemaitiją.Žemaičiai taip lengvai Livonijai nepasidavė, todėl vokiečiai buvo priversti ruoštis lemiamam mūšiui.Kryžiaus ordinas planavo susivienyti Klaipėdą ir lygumoje kautis, tačiau žemaičiai nusprendė kitaip.Kovai jie pasirinko klampią vietą prie Durbės ežero, netoli Liepojos.Kautynės įvyksta 1260m. 07 13 ir baigiasi visiška žemaičių pergale.Ši pergalė pakeitė visą politinę padėtį pabaltyje.Tais metais prasideda didysis Prūsų sukilimas vadovaujamas Herkaus Manto ir tęsiasi 14m.Po Durbės mūšio žemaičių prašymu ir atsižvelgiant į politines nuotaikas karalystėj, Mindaugas sutiko žemaičius priimti į savo karalystę ir pradeda kariauti su kryžiuočiais.Senatvėje Mindaugas padaro didžiulę klaidą.Mirus žmonai Mortai 1262m. iš kunigaikščio Daumanto pagrobia jo jaunesniąją seserį atvykusią į sesers laidotuves.Šis poelgis labai supykdė Nalšios kunigaikštį Daumantą ir jis ryžtasi atkeršyti.1263m. rudenį Mindaugas buvo nužudytas kartu su sūnumis Rupliu ir Rupeikiu.Didžiausias Mindaugo nuopelnas-Lietuvos suvienijimas.Mindaugas jau buvo tiek pasiekęs, kad net ir jį nužudžius nebuvo kalbos apie valstybės išdraskymą.Tačiau su Mindaugo nužudimu Lietuvoje laimėjo pagonybė.Tai buvo didžiulis žingsnis atgal.Po sūnaus Vaišelgos nužudymo Lietuva neteko ir karalystės statuso.Todėl tapo žemesne už kita valstybes turėjusias karalystės statusą. KARINĖS LIETUVOS MONARCHIJOS SUSIDARYMAS XIIIa.pab.-XIVa.pr. Lietuva apgynė savo savarankiškumą ir atnaujino aktyvią politiką tuo metu kai Vokiečių ordinas dar nebuvo galutinai įveikęs Prūsų ir Žiemgalių. Pirmasis reikšmingesnis po Mindaugo nužudymo valdovas buvo Traidenis.Talentigas strategas ir organizatorius sugebėjo tikslingai pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis ir vykusiai derint taktinius veiksnius.Jo valdymo laikotarpiu Livonijos ordinas ima tiesiogiai puldinėti Lietuvą.Visą XIIIa. devintą dešimtmetį Lietuva atrėminėjo Livonijos ordino puldinėjimus.Užimtose baltų žemėse Lietuva dar nepajėgi statyti pilių ir laikyti įgūlų.Jos strategija bei politika tebelėmė nedidelę žemėvaldą turinčios diduomenės grobio įgyjimo tradicijas. Nuolatiniai karai su Vokietijos ordinu lemia tai, kad Lietuvoje formuojasi karinės monarchijos modelis.Kai vokiečiai pasiekė Nemuną, lietuviai juos sustabdė ir prasidėjo ilgas pozicinis šimtmečio karas.Ordinas puolė, o Lietuva gynėsi.Beveik tuo pačiu metu prasideda intensyvus rusų žemių jungimo prie Lietuvos procesas.Nuo XIIIa. 9 dešimtmečio rašytiniai šaltiniai išryškina naują valdančiąją dinastiją-Gediminaičius.Pirmasis šios dinastijos atstovas-Butigeidis.Jo laikais Vilnius iškyla kaip nuolatinė sostinė (anksčiau sentrai buvo Kernavė ir Senieji Trakai).Sostinė išryškėjo su galutiniu didžiojo kunigaikščio ir submonarcho (valdovo brolio) iškilimų virš kitų valdančiosios dinastijos narių.Tokia struktūra žymėjo kur kas stipresnes didžiojo kunigaikščio pozicijas lyginant su Mindaugo ar Traidenio laikais.XIVa.pirmoje pusėje Vilnius išryškėja kaip monarcho, o Trakai kaip submonarcho rezidencijos.Valdovų žemėse susiformuoja nuolatinių pilių bei kiemų tinklas.Pilys ir kiemai tampa administraciniais centrais.Pilių seniūnai tampa vietininkais(terit.vald.), teisėjais ir karo vadais.Susiklosčiusi prievolių sistema aprūpina pilių ūkį duoklėmis.Į Nemuno pilių sistemą atsimuša Prūsijos kryžiuočių ekspancija.Lietuvos ir Vokietijos pasienio pilių įgulos nuolat rengdavo išpuolius, siaubdavo priešo pilių apylinkes.Šie trumpi išpuoliai vadinami reizais.Vakaruose Lietuva gynėsi nuo Vokietijos, o rytuose vykdė rusų žemių prisijungimo politiką.Tai tapo kertiniu valstybės politikos akmeniu.Lietuva įsitvirtina kaip pabaltijo regiono politinis vienetas sutrukdęs Vokiečių ekspancijai užvaldyti visą baltijo rytų pakrantę.Karinė monarchija neatsisakydama ekonominių siaubiamųjų žygių reikšmės organizavo juos kur kas plačiau ir darė valstybine strategijos sudėtine dalimi.Tokiomis sąlygomis įsitvirtina gediminaičių dinastija.Po Butigeidžio valdymo žymesniu valdovu tampa Vytenis (1295-1316m.).Jis buvo geras karo vadas ir diplomatas.Svarbiausius klausimus jis svarstė su kilmingųjų taryba.Sustabdęs Livonijos ordino antpuolius į Lietuvą vytenis surengė 11 karo žygių į kryžiuočių valdas ir taip apgynė nuo jų žemaitiją.Po Vytenio mirties valdovu tampa Gediminas (1316-1341m.) Gediminas išgarsėja kaip karvedys ir diplomatas.Jis sukūrė Lietuvos galybę ir panaudojo ją prieš ordiną.1325m.gediminas sudarė su lenkijos karaliumi Vladislovu Lokietka I sutartį prieš ordiną ir ištekina savo dukterį Aldoną už karaliaus sūnaus Kazimiero.1322m.Gediminas laiške popiežiui Jonui XXII pareiškė norą krikštytis ir įvesti Lietuvoje krikščionybę.Tačiau iškelia sąlygą, kad ordinas turi nutraukti agresiją prieš Lietuvą ir oficialaiai pripažinti Lietuvos valstybę.1323m.sausio 25d. laiške Liubeko ir kitų miestų gyventojams, o 1323m.gegužės 26d. pranciškonams bei domininkonams Vokietijoj ir vokiečių Hanzos miestams pranešė, kad kreipsis į popiežių dėl krikšto ir ragino vyskupus bei kunigus vykti į Lietuvą ir platinti katalikų tikėjimą.Laiškais jų išsiųsta 6.Jis norėjo įtikinti vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės platintojai , o užkariautojai.Atvykus popiežiaus pasiuntiniams Gediminas atsisakė krikštytis motyvuodamas tuo jog ordinas netęsėjo savo pažadų, suiminėjo jo pasiuntinius, kurstė žemaičius, keldamas pagonis prieš tėvų tikėjimo išdaviką Gediminą.Jis bijojo pagonių ir stačiatikių opozicijų, nebuvo tikras, kad krikštas suvaldys ordino agresiją.Gediminas lietė Lietuvos teritoriją į pietryčius.Prijungtose srityse buvo paliekama senoji tvarka, tik reikalaujama vasalinės priklausomybės, kariuomenės ir duoklių.Lietuva pasidaro viena didžiausių Europos valstybių ir Gediminas ėmė tituluotis Lietuvos ir rusų karaliumi. Svarbę reikšmę valstybėje įgyja “rusiškas elementas”.Gedimono sūnūs valdydami rusų žemes tapo stačiatikiais ir priėmė rusų kultūrą.Gediminas buvo labai tolerantiškas tikėjimo dalykuose. Nuolatine sostine valdant Gediminui tampa Vilnius (1323m.)Nuo Gedimino laikų kas valdė Vilnių, tas turėjo didžiąją kunigaikštystės valdžią.Be didžiojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių:antspaudų laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. 1336m.įvyksta Pilėnų gynyba.(Manoma, kad pilis stovėjo prie Nemuno žemupio). Visa pilies įgula, kartu su moterimis ir vaikais žuvo. Po Gedimino mirties LDK valdovu tampa jauniausias jo sūnus Jaunutis kuris valdė 1341-1345m.Silpna jo valdžia vyresniuosius brolius privertė jį nuversti.Valdžią pasidalino Kęstutis ir Algirdas.Algirdas valdo Vilnių ir tampa didžiuoju kunigaikščiu (1345-1377m.)Kęstutis valdo Trakus ir didžiuoju kunigaikščiu tampa tik po Algirdo mirties Jogailai išdavus Kęstutį kryžiuočiams (1381-1382m.)Abu kunigaikščiai suprato, kad tik sutardami gali išlaikyti stabilią valstybę.Algirdas lietė Lietuvos teritoriją į rytus, o Kęstutis gynė vakarines Lietuvos sienas ir rengė karo žygius į ordino valdas. 1363m.įvyksta didžiulis mūšis prie mėlinųjų vandenų.Algirdas sumuša mongolus-totorius ir pasiekia Juodąją jūrą. Grobdamas rusų žemes Algirdas surengia 3 žygius į Maskvą.Pirmasis buvo 1368m., antrasis-1370m., trečiasis-1372m.Užimti Maskvos jam nepavyko.Gyventojai gynė Maskvą. Algirdas dvigubai padidino LDK teritoriją ir sukūrė galingą Lietuvos valstybę, kurioje svarbiausias vaidmuo teko vakariniams rusams. Stiprėjanti ir besiplečianti Maskvos didžioji kunigaikštystė ėmė vienyti ir tas rusų žemes, kurios buvo Lietuvos valdžioje.Algirdo rytų politika įgalino Vokiečių ordiną plėtoti agresiją į Lietuvą ir dėl to buvo žalinga.LDK kariaujami karai aiškiai parodė, kad valstybė nepajėgi vienu metu kariauti 2 frontais-su Vokiečių ordinu ir su didžiąją Maskvos kunigaikštyste. 1377m. mirus Algirdui LDK prasideda vidaus kovos.Didžiuoju kunigaikščiu tampa jo sūnus Jogaila.Kęstučiui paliekami valdyti Trakai.Tačiau Jogaila nenori dalintis valdžia su Kęstučiu.1380m.Jogaila slapta nuo Kęstučio sudaro Dovydiškių sutartį su kryžiuočiais, kuria psižada nekariauti Kęstučio pusėje jei Lietuva pultų kryžiuočius.Kęstutis sužino apie sutartį visai atsitiktinai.Pasinaudojęs jogailos išvykimu iš vilniaus 1381m. užima Vilnių ir pasiskielbia LDK didžiuoju kunigaikščiu. 1382m.Jogailos ir Kęstučio aremijos stoja viena prieš kitą.Jogaila klasta iškviečia į stovyklą tartis Kęstutį ir jo sūnų Vytautą.Kai jie atvyko juos suėmė ir nugabeno į krėvos pilį (dabartinė Baltarusijos teritorija).Kęstučio kariams paaiškinama, kad pasirašyta taikos sutartis ir jie gali išsiskirstyti. 1385m.rugpjūčio 15d. Krėvos pilyje Kęstutis pasmaugiamas. Kęstutis tai tas didysis kunigaikštis, kuris tvirtai ir nuosekliai gynė Lietuvą nuo Vokičių agresijos.Atrėmė apie 70 vokiečių ordino ir apie 30 Livonijos ordino įsiveržimų į Lietuvą.Jis liko ištikimas Lietuvos papročiams ir buvo paskutinis LDK didysis kunigaikštis, kuris buvo palaidotas pagal pagonių papročius. Vytautas pabėga.Jis bando bėgti pas savo seserį, Lenkijos kunigaikščio žmoną.Tačiau pastarasis nepriima jo.Vytautas bėga pas kryžiuočius.1382m. Vytautas pasirašo su kryžiuočiais Dubysos sutartį.Nubėgęs pas kryžiuočius Vytautas apsikrikštyja ir gauna Vygando vardą.Sužinojęs apie tai Jogaila nutraukia santykius su kryžiuočiais ir Vytautas su ordinu užpuola Jogailos valdas.Jogailai nelieka nieko kito kaip tikėtis paramos iš rusų.Jis supranta, kad sąjunga su rusais sustiprins stačiatikių kunigaikščių ir bajorų įtaką valstybėj.Priėmus stačiatikybę nebūtų liovusis kryžiuočių agresija, nes kryžiuočiai stačiatikius (sekizmatikus)siekė išnaikinti kaip ir pagonius.Todėl apsvarstęs šias galimybes Jogaila nusprendžia kreiptis pagalbos į katalikiškąją Lenkiją.Jis puikiai suprato, kad Vytauto santykiai su kryžiuočiais laikini, todėl 1384m. jo pasiuntiniai pradeda derybas su Vytautu.Vytautui pažadamos jo tėvo Kęstučio žemės.1384m. pabaigoj pusbroliai vytautas ir Jogaila pradeeda kurti ordiną, tačiau išlieka neišspręstas lietuvos krikšto klausimas. 1384m. miršta lenkijos karalius ir karalaite paskelbiama jo 14 metų dukra jadvyga, kuri vaikystėje buvo sužieduota su austrijos princu Viljamu hbsburgu.Tačiau lenkų šlėktos nenorėjo turėti reikalų su austrų princu.Kitu vyru jie nusižiurėjo Jogailą.Santuoką turėjo sustiprinti Krėvoje pasitašyta sutartis kuri numatė vedybas, o paskui Lietuvos krikštą.Krėvos unijos priežastys: 1. reikės įvesti krikščionybę ir atimti iš ordino pretekstą toliau niokoti kraštą. 2. Noras sujungti LDK ir Lenkijos jėgas prieš Vokiečių ordino grobikišką politiką bei prieš mongolų-totorių antpuolius. 3. Lenkų noras įsiviešpatauti LDK žemėse. 4. Abiejų šalių pirklių interesai. 1385m.08 14 Krėvos pilyje pasirašoma sutartis.Jogaila pasižada vesti Jadvygą ir apkrikštyti Lietuvą. 1386m.02 15 įvyksta Jogailos krikštas, o kovo 14d. karūnacija.Taip atsiranda Europos politiniame žemėlapyje pati didžiausia ir galingiausia valstybė.Kartu su Jogaila krikštyjasi ir Vytautas ir gauna Aleksandro vardą. 1387m.vasario 17d.priimamas Lietuvos krikšto dokumentas.Ta proga Jogaila paskelbia kelias privilegijas: 1. Vilniaus vyskupui-ši privilegija reiškia, jog Lietuvoje atsiranda bažnytinė žemėvalda, nes vilniaus vyskupas buvo gausiai apdovanotas žemėmis, o bažnyčios ir vienuolynai atleisti nuo visų valstybės privilegijų. 2. Apsikrikštijusiems bajorams-bajoro turtas, žemė ir ją dirbantys valstiečiai buvo pripažinti tėvonine nuosavybe, o tai reiškia jog Lietuvoje atsiranda valstiečių įbaudžiavimo procesas. 3. Vilniaus miestui-Vilniui suteikiamos Magdeburgo teisės (dalinis savarankiškumas).Miestas turi teisę turėti atskirą nuo bajorų teismą, tačiau miestiečiai nebuvo atleisti nuo mokesčių ir karo tarnybos valstybei.Ši privilegija davė pradžią Lietuvos miestiečių luominei savivaldai atsitrasti.Pradeda formuotis luomai. Nebuvo išleista privilegija valstiečiams.Apie juos krikšto dokumentuose nieko nekalbama. Jogaila įsteigia Lietuvoje pirmąsias 7 parapijas ir pastatė bažnyčią.Vilniuje pastatyta Šv.Stanislovo katedra ir įsteigta vyskūpija.Pirmuoju Vilniaus vyskupu buvo paskirtas pranciškonas Andrius. Žemaitija, kuri tuo metu buvo ordino valdžioje, nebuvo pakrikštyta.Ji buvo atiduota ordinui ir apkrikštyta vėliau.Valstybinės krikščionybės religijos įvedamas istoriškai buvo neišvengiamas.Krikšto įvedimas turėjo teigiamą reikšmę.Ji buvo atiduota ordinui ir apkrikštyta vėliau. Valstybinis krikščioniškosios religijos įvedimas istoriškai buvo neišvengiamas.Krikšto įvedimas turėjo teigiamą reikšmę: a) Per mokyklą ir raštą krikščionybė platino tai kas buvo sukaupta antikos pasaulyje ir viduramžiais. b) Sudarė sąlygas tarptautiniam bendravimui. c) Europos šalys pripažino Lietuvą, ją rėmė Šv.Romos imperija ir Romos katalikų bažnyčia. Ne ordinas, o Lietuva tapo katalikybės atrama rytuose.Vokietijos feodalizmo agresija neteko savo ideologinio pagrindo.Nepripažinusi krikšto Vokiečių ordino vadovybė toliau puldinėjo Lietuvą.1403m.popiežius Bonifacas IX uždraudė ordinui kariaut su krikščioniškąja Lietuva.Todėl ordino vadovybė rašė ilgus pasiaiškinimus dėl nesibaigiančių puldinėjimų: 1. Lietuva nepripažino ordino teisių į jų pačių ordinui užrašytą žemaitiją. 2. Jų krikštas netikras, nes jie jau daug kartų buvo atsimetę nuo krikščionybės. 3. Riteriai tik ginasi nuo lietuvių, puldinėjančių ordino žemes. 4. Lietuva pereina į stačiatikių tikėjimą ir vienijasi su rusais. VYTAUTO VALDYMAS 1392m. rugpjūčio 4d. Astravos sutartimi tarp Jogailos ir vytauto buvo padarytas galas vidaus kovoms Lietuvoj, nes sutartis pripažino Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Jogaila nebetenka Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo ir lieka tik Lenkijos karaliumi.Oficialiai LDK kaip atskira nuo Lenkijos valstybė buvo pripažinta 1401m. Vilniaus Radomo aktais.Šie aktai skelbia Lietuvos egzistavimą tik iki Vytauto mirties.Po Vytauto mirties Lietuvos sostas turėjo vėl atitekt Jogailai ir jo įpėdiniams.Tapęs Lietuvos didžiuiju kunigaikščiu Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių savarankiškumą, atėmė valdžią iš atskiras sritis valdžiusių Gediminaičių į jų vietas pasiųsdamas sau ištikimus bajorus.Tokiu būdu rusų kunigaikštystės tapo LDK sritimis. VYTAUTO UžSIENIO POLITIKA Vytautas tęsia Algirdo Prūsų žemių nukarevimo planą todėl turėjo eiti į sandorius su ordinu.1398m. Salyno ir 1404m. Racionžo sutartimis Vytautas ordino naudai atsisako žemaitijos, kad turėtų laisvas rankas rytuose.1399m. Vytautas pralaimi didžiulį mūšį prieš mongolus-totorius ir jam tenka atsisakyti planų dėl žemių priklausiusių aukso ordai.1406-1408m. Vytautas kariauja su Maskva dėl Pschovo ir Naugarduko.1409m. jis sudaro taiką su šiais miestais ir kovoja su ordinu.Žemaičiai gavę Vytauto paramą išveja iš Žemaitijos ordiną.Ordinas paskelbia Vytautui ir Jogailai karą. 1409m.gruodžio mėn. susitikę Poreste Jogaila ir Vytautas sudaro strateginį karo žygio planą.Galutinis jo tikslas užimti ordino sostinę , pakeliui sutriuškinant ordino kariuomenę. Vytauto pu;kus sudarė lietuviai, gudai, ukrrainiečiai ir rusai.Jogailos ir Vytauto armijos surinko 29 000 karių, o ordinas 21 000.Vytauto ir Jogailos kariuomenės susijungė ties Červinsku 1410m. liepos 3d.Mūšis prasidėjo liepos 15d.Jame žuvo visa ordino vadovybė.Žalgirio mūšis buvo istorinis posūkis tautų istorijoje, palaidojęs ordino nenugalimumo mitą.Mūšis lėmė ordino žlugimą, gražino Lietuvai žemaitiją ir sužlugdė Vokietijos planus užvaldyti baltų ir slavų kraštus. 1411m. pasirašoma Torsinės taika.Ordinas atsisako savo teisių į žemaitiją ir už išpirką jam buvo grzažintos sąjungininkių užimtos pilys. 1413m. atsinaujina konfliktai su ordinu.Ginčą tarp ordino ir Lietuvos sprendžia Konstancos bažnytinis susirinkimas.Žemaitijoje įvedama krikščionybė ir įsteigiama žemaičių vyskūpija. 1415m. popiežius Jonas XXIII panaikina ordino teises į Lietuvą.tačiau Šv.Romos imperija palaiko ordiną ir šis ruošiasi naujam karui su Lietuva.1422m.įvyksta mūšis kurį Vokietija pralaimi.Melno taika panaikina imperatoriaus sprendimą dėl žemaitijos ir ji visiems laikams atitenka Lietuvai, išskyrus Klaipėdos kraštą.Sugražina Klaipėdą tik 1923m.Lietuva vistiek turi priėjimą prie jūros per Šventąją. Taip baigiasi pusantro 100 metų trukusios Lietuvos kovos dėl žemaičių. VYTAUTO VIDAUS POLITIKA Tarpvalstybiniuose Lietuvos ir lenkijos santykiuose išryškėjo 2 tendencijos: 1. Lenkų noras prisijungti LDK. 2. Lietuvių bajorų siekis sulygint savo teises ir privilegijas su lenkais. Šiuos klausimus buvo mėginta spręsti 1413m. Horotlės unijos metu (į pietus nuo Bresto miesto).Vytautas ir Jogaila pareiškia, kad siekdami apsisaugoti nuo ordino jie amžinai prijungia LDK prie Lenkijos.Lenkijos pavuzdžiu Lietuvoje buvo įvesta administracinė savivalda.Atsirado vaivadijos.Be to, Lietuvos bajorai gauna lenkų bajorų herbus. Visos LDK tarnybos bus teikiamos Lenkijos karaliaus bajorams katalikams iki gyvos galvos.Po Vytauto mirties LDK bajorai negalės rinkti didžiojo kunigaikščio.Jį skirs Lenkijos karalius pasitaręs su Lietuvos ir lenkijos bajorais. Taigi, šis sprendimas nors ir dalinai, bet užtikrino LDK atskirumą ateičiai įvedant Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigybę.Tuo tarpu 1401m. Vilniaus radomo aktai akcentavo Lietuvos priklausomumą Lenkijai po Vytauto mirties. 1429m. Luckos suvaževime imperatorius Zigmantas pasiūlo Vytautui karūnuotis.Lenkija su tuo nesutinka, nes Lietuva taptų karalyste ir būtų tokia kaip Lenkija.Lenkai nesutiko ir paliko suvaževimą.Nežiūrint to Vytauto karūnavimo data buvo paskelbta 1430 09 08.Karūna pavogė lenkai todėl karūnacijos ceremonija buvo nutraukta.1430m. spalio 27d. Vytautas Trakuose miršta. Vytautas konsolidavo (suvienijo) Lietuvos valstybę ir tapo Lietuvos valdovu tolygiu Lenkijos karaliui. ALGIRDO ASMENYBĖ Algirdas 32 metus valdė valstybę.Jis buvo tvirto charakterio, valdingas ir labai darbštus.Nemėgo tuščių pasilinksminimų, nevartojo alkoholio, net midaus ir rūgštokos giros.Labai mokėjo saugoti paslaptį.Niekas nežinodavo kam renka kariuomenę ir kur žygiuos.Mokėjo daug kalbų.Išgyveno 81m. ir visą amžių išbuvo pagoniu manydamas jog ši religija vienija lietuvius ir yra taurių papročių šaltinis.Rusai teigia, kad Algirdas buvo priėmęs provoslavų tikėjimą.Tačiau nenurodo iš kur šią informaciją gavo.Kelis kartus jam buvo siūlytą priimti katalikybę.Jis lyg ir sutikęs, tačiau tokios sąlygos kurios buvo iškeltos jam buvo nepriimtinos.Jis buvo vedę du kartus.Pirmoji žmona buvo iš Vitepsko ir žinių apie ją mažai.Jos vardas Marija.Visi šios žmonos sūnūs valdė rusų žemes.Antra žmona-Julijona, Tveres kunigaikštytė.Gyveno kartu su Algirdu Vilniuje.Lietuvos reikalais nesidomėjo.Ji norėjo visus savo sūnūs pavadinti rusiškais vardais, bet Algirdas neleido.Vaikai augo pagal pagonių tradicijas.Mylimiausias sūnus buvo Jogaila.Bet su motina santykiai buvo prasti.Dar labiau pablogėjo kai Jogaila tapo kataliku.Jis nebuvo motinos laidotuvėse.Algirdas mirė 1377m. pavasarį.Iškilmingai palaidojamas pagal pagonių papročius.Kartu su juo buvo sudeginta 18 žirgų. KĘSTUTIS Kęstutis-paskutinysis LDK valdovas pagonis.Jis susprato, kad krikščionybė pranašesnė už pagonybę tuo jog vienija tautas.Tačiau suprato ir tai, kad lietuviai atkakliai gina protėvių tikėjimą todėl pagonybės laikysis.Būdamas pagoniu jis gerai sutarė su kitų tikėjimų žmonėmis.Pirmoji žmona rusė.Vaikų vardai pagoniški.Visi anksti mirė.Antroji žmona Birutė.Žemaičių bajoro dukra.Turėjo 3 sūnus:Vytauta, Tautvyla ir Žygimantą.Dukros:Marija, Danutė ir Ringailė.Šeima buvo labai darni.Miršta Birutė apie 1389m. ir pasak legendos palaidota Palangoje ant Birutės kalno.Vytautas labai mylėjo savo motiną ir kai vienas vokiečių riteris įžeidė jo motiną jis jį nužudė. Kęstutis mokėjo ne vieną kalbą, labai domėjosi vokiečių karo technika ir pilių griovimo mašinomis.Reikalavo iš kryžiuočių , kad jie laikytųsi Vakarų Europos taisyklių.Nepuldinėtų iš pasalų, iš anksto įspėtų apie mūšį, nežudytų beginklio kario. Kęstutis buvo karingas, bet teisingas.Visada laikėsi duoto žodžio ir reikalavo to iš kitų.Todėl žuvo ir pats, Nes Skirgaila duotą žodį sulaužė.Kęstutis miršta 1382m. Po Kęstučio ateina nauja valdanti karta užbaigusi pagonybės epochą ir atvedusi Lietuvą į krikščioniškąją epochą. VYTAUTAS Pirmoji Vytauto žmona-Ona buvo lietuvė.Ištekėjo 1370m.Ji buvo išsilavinusi moteris.Mokėjo skaityti ir labai domėjosi politika.Kartu su Vytautu dalyvavo pasirašant Stranos ir Salyno sutartis.Su ja Vytautas turėjo vieną dukrą-Sofiją, kuri ištekėjo už Maskvos kunigaikščio.Miršta 1418m. liepos mėn. ir palaidojama Vilniaus katedroje.Vytautas prašė, kad būtų paladota šalia žmonos. Antroji žmona-Julijona.Su ja turėjo sūnus Joną ir Jurgį, bet juos nužudė kaip įkaitus.Vytautas buvo labai įtaigus savo kalba.Jis buvo geras diplomatas.Jo valdomoj LDK įsigalėjo santarvė, vienybė ir drausmė.Metraščiuose rašoma, kad prieš Vytautą kariai drebėdavo iš baimės.Griežtas buvo karo žygio metu.tačiau už karinę tarnybą jis kariams gerai atsilygindavo.Buvo žemas, švelnių, moteriškų veido bruožų, temperamentingas ir judrus.Niekada negerdavo vyno, mėgo medžioti ir žaisti šachmatais.Mėgo juokdarius.Mokėjo rusų, lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbas.tačiau labai kaltinamas dėl to, kad pardavė žemaitiją kryžiuočiams ir nesugebėjo palikti palikuonio.Istorikas Glukošas pasakė: “Yra tikras dalykas, kad su Vytautu Lietuvos didybė iškilo ir su jo mirtimi pasibaigė.” Lietuvių bažnyčioms padovanojo daug žemių, ypač daug atseikėjo Vilniaus katedrai, kad iš jų pelno amžinai būtų laikomos pamaldos už jo ir žmonų vėles.Iki XVIa. Taip ir buvo elgiamasi. JOGAILA Jogaila ypač išryškėja kaip naujos politinės pakraipos valdovu.Pirmas jo nuopelnas jog apkrikštijo lietuvius ir atėmė dingstį kariaut su Lietuva.Iš pradžių konfliktavo su Vytautu, paskui susitaikęs nemažai prisidėjo prie Lietuvos išaukštinimo.40m. jie kartu valdė.Konstancos bažnytiniam susirinkime buvo sakoma jog jis turėjo vieną širdį ir vieną sielą.Tačiau Jogailai istorikai dažnai prikiša Krėvos sutartį, tačiau vidurio Europoje toks žingsnis buvo suprantamas ir normalus, nes monarchinę valstybę laikė paveldima nuosavybe ir elgtis galėjo kaip norėjo.Tačiau Jogaila buvo veidmainis, melagis, netęsėdavo pažadų, laužydavo sutartis, mėgo intrigas. Jogaila buvo silpnavalis ir lengvai pasiduodavo kitų įtakai.Iš tėvo Algirdo nepaveldėjo valdingumo.Per krikštą gavo Vladislovo vardą.Nieko negėrė, kukliai maitinosi ir nemėgo prabangos.Buvo labai tvarkingas.Būdamas karalium bendravo su mokytais žmonėmis todėl rėmė mokslą.Jogaila ypač daug nusipelnė Lenkijai išplėsdamas jos teritoriją.Be Lenkijos karaliaus jis turėjo Moldavijos bei Besarabijos gaspadoriaus titulą.Lenkai Jogailą laiko didžiausiu valdovu.Jis labai norėjo sūnaus, bet gimdavo tik mergaitės.Po Jadvygos mirties veda Oną, Lenkijos karaliaus Kazimiero anūkę.Susilaukia dukters Jadvygos kuri anksti miršta.1437m. vedė trečią kartą Elžbietą.Bajorai nenorėjo avantiūristės.išgyveno 2 metus, bet vaikų neturėjo.Paskutinė santuoka buvo laimingiausia-vedė Sofiją.jai buvo 17 metų.Susilaukė 2 sūnų- Vladislovo ir Kazimiero, kuris tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Miršta 1434m. sulaukęs 84 metų.
Istorija  Referatai   (33,87 kB)
Politinė ir karinė veikla Kovodamas su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1382-1384 ir 1389-1392 m. bėgo pas kryžiuočius. Abu kartus Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą pasiekęs susitarimus su Jogaila. 1384 m. jis atgavo dalį savo tėvonijos. 1392 m. pagal Astravos sutartį atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Ldk titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Valdant Vytautui jo pastangomis dauguma LDK sritinių kunigaikščių buvo pakeisti didžiojo kunigaikščio vietininkais, o didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu, kurio nariai jau neblogai išmanė LDK vidaus ir užsienio politikos vingrybes. Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, Žalgirio mūšyje (1410) galutinai palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią; netrukus po šio mūšio (1411) sudaryta Torūnės taikos sutartimi Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais. 1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimo dalyviai (nevainikuoto) Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymu[1] Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).Tarp I ir II pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Kultūrinė civilizacinė veikla Lietuvos vesternizaciją Vytautas vykdė daugiausia intensyvindamas feodalinius santykius. Žymiai padidinęs feodalines valstiečių prievoles, jis pradėjo juos dalyti bajorams; vėliau etninė Lietuva jos valstiečių laisvės kaina pasiekė nemažų laimėjimų, – jau vien dėl to, kad naujosios luominės bajorų teisės sudarė palankias sąlygas plėstis jų akiračiui. 1410 m. vasario 6 d. Vytauto privilegija Vilniaus katedrai. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų. Kurdamas Lietuvoje katalikiškų parapijų tinklą, Vytautas pureno dirvą ir vakarietiškų mokyklų kūrimuisi. Vytautas ženkliai padidino ir Ldk raštinę; pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu, o lietuvių bajorų ir miestiečių gyvenimas – tiesiog neįsivaizduojamas be lotyniško ar slaviško rašto.
Istorija  Referatai   (128,7 kB)
Būtent paskutinis Jogailos pažadas, lotyniško akto tekste išreikštas žodžiu applicare, ir sukėlė didžiausią diskusiją istografijoje dėl menamo LDK inkorporavimo į Lenkijos karalystę1385 metais. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, iškilo LDK valdymo problema, kurią mėginta spręsti Skirgailą paskyrus Jogailos vietininku. Viso krašto suverenu liko pats Jogaila.Skirgaila neturėjo LDK monarcho teisių, jam priklausė tik Jogailos sutekta vykdomoji valdžia. Visuose išlikusiuose raštuose ištikimybė žadama Jogailai apie Skirgaila nėra jokių žinių. Skirgaila nesugebėjo vykdyti Jogailos jam patikėtos LDK valdytojo pareigos. Skirgailos valdymas greitai užsitraukė ne tik kitų Gediminaičių, bet ir bajorų bei platesniųjų gyventojų sluoksnių nepasitenkinimą. Jogaila mėgino stabilizuoti padėtį 1389 m. atsiųsdamas į Vilnių seniūną iš Lenkijos Klemensą Moskoževskį. Tačiau lenkų karinės įgulos įkurdinimas LDK sostinėje tik padidino įtampą ir vietos gyventojų nepasitenkinimą. Klostėsi Vytautui palanki situacija. Mat jis puoselėjo viltį užimti Skirgailos vietą.Reziduodamas Gardine, Vytautas telkė aplink save nepatenkintuosius Jogailos politika LDK.1389 m. jis pradėjo atvirą politiką mėgindamas jėga užimti Vilnių. Akcijai nepavykus, Vytautas ryžosi antrą kartą prašyti Ordino prieglobsčio bei karinės paramos ir už tai 1390 m. sausio 19 d. aktu įsipareigojo vykdyti visus 1384 m. susitarimus su Ordinu.Prasidėjo smarkus Gediminaičių karas. Vytautas su Ordino kariuomene ne kartą puolė Lietuvą iki pat Vilniaus ir niokojo taip trokštamą valdyti kraštą. Norėdamas dar labiau sustiprinti savo politinę įtaką LDK, ypač slavų žemėse, bei tarptautines pozicijas, Vytautas atnaujino kontaktą su Maskva. 1391 m. jis ištekino savo dukterį Sofija už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus 1 ir vedė derybas dėl sąjungos sudarymo. Stiprėjanti Jogailos ir Vytauto konfrontacija vis labiau kėlė nerimą ir Lenkijos ponams, nepatenkintiems, kad naujasis karalius rūpinasi LDK reikalais. Norėdamas išsaugoti Lenkijos sostą ir nutraukti jo tėvonines žemes alinantį karą, nežadėjusi greitos pergalės nei vienai pusei, Jogaila dar kartą ryžosi kompromisui. 1392 m. jis pasiūlė Vytautui taiką ir LDK vietininko pareigas. Vytautas priėmė pasiūlymą ir 1392 m. antrą kartą palikęs Ordiną, grįžo į Lietuvą. Naujojo Vytauto ir Jogailos susitarimo sąlygos buvo užrašytos 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravo sutartyje. šiuo aktu Jogaila sugrąžino Vytautui Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvonines žemes bei dovanojo naujų. Vytautas gavo teisę Jogailos vardu valdyti visą LDK su sostine Vilniumi ir tituluotis “Lietuvos kunigaikščiu”.Jis oficialiai pripažino esąs Jogailos vasalas, kurio žemės po mirties atiteks siuzerenui Lenkijos karaliui.Astravo sutartimi buvo žengtas tik pirmas žingsnis, kuriuo bandyta spręsti dviejų valstybių– Lenkijos ir LDK– valdymo problemas.Vytautas jau minimas pirmas po Jogailos.Pats Vytautas vidaus santykiuose dar pabrėžė Jogailos viršenybę, tačiau faktiškai Astravo sutartis pradėjo įtvirtinti Vytauto, kaip savarankiško valdovo, pozicijas. Pirmieji realią Vytauto valdžią pajuto atskirų LDK sričių kunigaikščiai, kilę dažniausiai iš Gedimino pusės.Daugelis iš jų formaliai prisiekę vasalinę ištikimybę Jogailai, Jadvygai ir Lenkijos karūnai, savavališkai valdė savo kunigaikštystes. Šitoks kunigaikščių įsigalėjimas silpnino centrinę didžiojo kunigaikščio valdžią, iš vidaus ardė valstybę, kėlė grėsmę jos teritoriniam vientisumui. Sritinių kunigaikščių problema pasidarė ypač aktuali, kada Jogaila išvyko gyventi į Lenkiją, o jo paskirtas Skirgaila negalėjo išsilaikyti kaip didysis kunigaikštis.Vytautas, gerai supratęs LDK– didelę teritoriją užimančiai, nevientisos struktūros valstybei– kylantį pavojų, pradėjo įgyvendinti skausmingą, bet efektyvią valstybės centralizacijos politiką, kuri sukrėtė LDK visuomenę ir kartu paspartino jos modernizaciją.Per trumpą laiką Vytautas nesiskaitydamas su priemonėm, atėmė iš Jogailos brolių ir jų įpėdinių valdytąsias sritines kunigaikštystes. Pašalintų kunigaikščių vietas užėmė Vytauto paskirti vietininkai. Didžiojo kunigaikščio valdžios atstovais tapo visiškai nauji žmonės, nesusiję giminystės saitais su Gediminaičių dinastija ir negalėjo pretenduoti į didžiojo kunigaikščio valdžią ar jos nepaisyti. Daugelis iš jų buvo Vytautui ištikimi bajorai katalikai iš politinio LDK branduolio – Lietuvos. Keturiolikto amžiaus pabaigoje įgyvendintos valstybės valdymo reformos nuostatos iš esmės pakeitė LDK vidaus situaciją. Vis tvirčiau monarcho valdžią rėmė naujasis socialinis sluoksnis – kunigaikščiams nepriklausę bajorai žemvaldžiai. Vytauto protekcionistinė politika buvo paremta žemių ir valdinių dovanojimais už tarnybą, sudarė prielaidas didikams atsirasti. Jie tapo ir pirmaisiais Vytauto kurto naujo administracijos aparato pareigūnais, dalyvavo visuose svarbiausiuose valdovo politinėse – karinėse akcijose. Vytautas bajorams lietuviams dosniai dalijo žemes Rusijoje, neskirdamas vienam bajorui didelių valdų vienoje vietoje. Etninės Lietuvos žemės Vytauto laikais dar išliko didžiojo kunigaikščio rankose. Teritorinė valstybės centralizaciją, bajorų žemėvaldos didinimas sustiprino didžiojo kunigaikščio valdžią visoje LDK, leido pradėti reformuoti centrinės valstybinės valdžios aparatą. Vytauto laikais didžiojo kunigaikščio taryboje kunigaikščių vietas užėmė įtakingiausieji bajorai, valdovo paskirti į aukštas valstybės tarybas bei po krikšto į politinį LDK gyvenimą įsitraukė katalikų bažnyčios aukštieji dvasininkai.Tiesa, didžiojo kunigaikščio tarybos sudėtis dar nebuvo nusistovėjusi, jos nariai posėdžiaudavo nereguliariai, tačiau ji jau dirbo. Lietuvos bajorija, parėmusi LDK žemių centralizacijos politiką, tikėjo, kad Vytautas išsaugos LDK suverenumą,palaikydamas santykius su Lenkijos karalyste, ir gebės valstybėje išlaikyti Rusijos žemes. Kitaip naująją situaciją vertino Lenkijos visuomenė. Vytauto centralizacijos politika kirtosi su Lenkijos interesais. Lenkijos vyriausybė pretendavo į derlingas Voluinės ir Polodės žemes, todėl brendo konfliktas. Juridiškai būdamas tik Jogailos vietininkas, Vytautas faktiškai jau pirmaisiais valdymo metais vykdė labai savarankišką užsienio politiką. Tai aiškiai matyti iš jo sutarčių su Ordinu. Skirgaila visus tuos reikalus tvarkydavo Jogailos ir savo vardu, o Vytautas tik savo. Galop Vytautas net ėmėsi atsakomybės disponuoti LDK teritorija, 1398 m. Salyno sutartimi savo vardu patvirtindamas Žemaitijos atidavimą Ordinui. Salyno suvažiavime 1398 m. Vytautas pasirodė ne kaip Jogailos vietininkas, o kaip suverenus LDK valdovas, tituluojamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Užsitikrinusiam Lietuvos visuomenės paramą, 1392–1398 m. Vytautui pavyko centralizuoti LDK žemes ir perimti jų valdymą, tačiau juridiškai jis neskubėjo nutraukti santykių su Jogaila. Vytauto tokiam savarankiškumui Jogaila nesipriešino. Tai nereiškia, kad Jogaila neturėjo savų, su Vytauto politika ir planais besikertančių dinastinių interesų LDK. Per 13 vedybinių gyvenimo metų nesulaukęs iš santuokos su Jadvyga palikuonio, Jogaila gerai suprato, kad, jam mirus be sosto įpėdinio, naujasis Lenkijos karalius galėtų pretenduoti į LDK, paverždamas teises į šį Gediminaičių dinastijos palikimą. Tai vertė Jogailą remti Vytautą, beje, taip pat neturėjusį sūnaus, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio reprezentantą ir išsaugoti suverenią LDK – atsvarą galimam Lenkijos ponų politiniam spaudimui. šitaip vertinant Jogailos ir Vytauto santykius keturioliktojo amžiaus pabaigoje patikimesnės atrodo išlikusios užuominos, esą 1398 m. vyko Jogailos ir Vytauto pasitarimai su popiežium dėl Vytauto karūnacijos Lietuvos karalium. LDK virtimas karalyste tvirtai apsaugotų ją nuo galimo inkorporavimo į Lenkijos karalystę ir garantuotų, kad Lietuvos valstybė išliks Gediminaičių valdžioje nepriklausomai nuo Lenkijos sosto likimo. Tokiu atveju suprantamesnis ir Lietuvos bajorų elgesys Salyno suvažiavime 1398 m., kur, Vytautui paskelbus karalienės Jadvygos reikalavimą mokėti lėninę priklausomybę liudijančią duoklę, jie protestuodami viešai paskelbė Vytautą karaliumi. Tai pademonstravo aiškų LDK bajorų požiūrį į santykius su Jogaila ir Lenkijos karalyste. Tai buvo įrodymas, kad ne tik Vytautas, bet ir LDK visuomenė buvo pasiryžusi ginti savo valstybės savarankiškumą, apeidama Jogailą kaip Lenkijos karalių. Realios Vytauto valdžios stiprėjimas ir Jogailos kompromisinė politika LDK kėlė vis didesnį nepasitikėjimą Lenkijoje, siekusioje užsitikrinti, kad Gediminaičių žemės priklausytų Lenkijos karūnai. Įtampa tarp dviejų valstybių vis didėjo. Tačiau 1399m. gimusi Jogailos duktė Bonifacija išgyveno vos tris dienas, o vėliau mirė ir karalienė Jadvyga. Lenkijos sosto reikalai kuriam laikui atitraukė Jogailos dėmesį.1399 m. abi valstybes sukrėtė žinia, kad Vytauto vadovautos jungtinės LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos ir Ordino kariuomenės pralaimėjo mūšyje su Aukso Ordos kariuomene prie Vorsklos. Tuo tarpu Vytautas ir Jogaila, gerai supratę kryžiaus žygių prasmę, nutarė išnaudoti palankiai susiklosčiusią situaciją ne tik naujoms žemėms įsigyti, bet ir parodyti popiežiui bei visai krikščioniškai Europai, kad Lietuva, priėmusi krikštą, pati tapo krikščionybės gynėja. Tai tolesnė Ordino agresija prieš ją – nepateisinama. Vytauto organizuotas žygis prieš Aukso Ordą buvo paskelbtas kryžiaus žygiu. Tikrasis karo tikslas buvo Vytauto siekimas įsitvirtinti pietinėse Rusijos žemėse ir kontroliuoti pietų tranzitinės prekybos kelią palei Dniepro upę. Tačiau mūšis buvo pralaimėtas, jame žuvo labai daug LDK kunigaikščių. Šis pralaimėjimas sukėlė naują maištų bangą prieš Vytauto vietininkus LDK slavų žemėse, privertė Vytautą ir Lietuvos bajorus vėl ieškoti kompromisų su Lenkija. 1400 m. pabaigoje Jogailos ir Vytauto derybose Gardine buvo aptarta bei įvertinta susiklosčiusi situacija ir priimtas sprendimas, reiškęs naujo LDK ir Lenkijos santykių etapo pradžią. Šis susitarimas žinomas Vilniaus ir Radomo unijos pavadinimu. Šiais aktais Jogaila ir Lenkijos karaliaus taryba juridiškai patvirtino faktinį Vytauto, kaip LDK vadovo, savarankiškumą, paskelbdamas jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir perleisdamas jam visą savo valdžią LDK, o Vytautas su Lietuvos bajorais įsipareigojo laikytis šio susitarimo. Antrą vertus, buvo pripažintas laikinas LDK savarankiškumas – iki Vytauto mirties, po kurios visos jam atiduotos valdos turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos karūnai. Jei mirtų Jogaila, nepalikęs įpėdinio, Lenkijos taryba įsipareigojo nerinkti naujo karaliaus be Vytauto sutikimo. Yra daug nuomonių dėl šios unijos. Vieni mano, kad Lenkijos diktatas po pralaimėjimo prie Vorsklos nusilpusiai Lietuvai, užkirtęs kelią galimai Vytauto karūnacijai. Kiti mano, kad tai Jogailos, nesugebėjusio įgyvendinti Krėvos akte išdėstytos inkorporacijos, nuolaida. Svarbiausia yra kompromisas tarp Lietuvos valstybę ginusio Vytauto ir LDK inkorporacijos planus puoselėjusios Lenkijos. Bendri valstybių interesai vertė ieškoti kompromisų. Todėl 1401 m. Vilniaus ir Radomo aktai, nors nustatė tik laikiną LDK ir Lenkijos karalystės santykių statusą, atvėrė Vytautui ir jį rėmusiai Lietuvos bajorijai realias galimybes praktine valstybine veikla įtvirtinti LDK savarankiškumą ir ateityje. Šio tikslo siekimas tapo visos tolesnės Vytauto politikos credo, penkiolikto amžiaus pirmuosius dešimtmečius galima apibūdinti kaip LDK valstybingumo tvirtinimo laikotarpį. Valstybės ir visuomenės organizavimo pakitimai, įvykę 1387–1430 m., per gana trumpą laiką pavertė LDK vėlyvųjų viduramžių Vidurio Europos valstybe. Labiausiai čia nusipelnė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Lietuvos valstybingumui, jos visuomenės modernizavimui ir europeizacijai ypač svarbus Horodlės suvažiavimas ir jo aktai, nulėmę visą tolesnę LDK vidaus raidą bei jos santykius su Lenkija. Šis suvažiavimas įvyko 1413 m. spalio 2 d.Horodlėje. Bręstant naujam karui su Ordinu, valstybės sąjungininkės nutarė sudaryti naują susitarimą ir pademonstruoti vienybę priešininkui. Horodlės akte Jogailos vardu buvo pakartotas 1385 m. Krėvoje duotas pasižadėjimas suvienyti savo valdžioje abi valstybes. Tačiau LDK faktiškai egzistavo kaip atskira valstybė. Ją su Lenkija siejo tik Gediminaičių dinastija bei jos atstovas Jogaila. Reali valdžia priklausė didžiajam kunigaikščiui Vytautui, bet tik iki gyvos galvos. Horodlės aktais buvo panaikinta 1401 m. Vilniaus ir Radomo susitarimų nuostata, skelbianti, kad po Vytauto mirties LDK turi grįžti Jogailai ir Lenkijos karalystei. Besąlygiškai pripažinus Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios tęstinumą, buvo pripažintas ir faktiškai nuo 1392 m. egzistavęs LDK valstybinis atskirumas nuo Lenkijos. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu galės būti išrinktas tas, su kurio kandidatūra sutiks Lenkijos karalius ir taryba. Jogailai mirus be įpėdinio, Lenkijos karaliaus rinkimuose būtinai turi dalyvauti Lietuvos didysis kunigaikštis ir bajorai. Horodlės aktai buvo Vytauto ir jį rėmusios Lietuvos bajorijos pergalė, tačiau dokumentais buvo padėti ideologiniai bei socialiniai būsimo Lietuvos ir Lenkijos bajorų suartėjimo pamatai. 1413 m. buvo priimtas LDK teritorinių–administracinių reformų programa, sustiprinusi centralizuotą valstybės valdymą. LDK pradėta skirstyti į vaivadijas, įvestos naujos vaivadų ir kaštelionų pareigybės, kurias užimti galėjo tik bajorai katalikai. Plėsdamas Lietuvos didikų ir bajorų privilegijas, diegdamas LDK vidaus gyvenime Lenkijos politinės bei socialinės santvarkos elementus, Vytautas modernizavo valstybę. Tačiau Lenkijos diduomenės ir Lietuvos bajorijos suartėjimas turėjo neigiamų padarinių. Mažėjo atsparumas kaimyninės valstybės įtakai, formavosi prielaidos ateityje, šešioliktame amžiuje, Lietuvos bajorams suartėti su Lenkijos bajorais, pasiduoti jų politinei įtakai ir galop sudaryti Liublino uniją. O Gediminaičių dinastijoje brendo rimta krizė. Jogailos ir Vytauto kartoje dinastija pradėjo nesustabdomai nykti fiziškai: mažėjo vyriškosios giminės palikuonių, nuolatiniuose karuose ir tarpusavio vidaus kovose dėl valdžios žuvo nemažai kunigaikščių. Lietuvos valstybei nuolat plečiantis slavų žemėse, reikėjo vis naujų Gediminaičių šioms žemėms valdyti, Vytauto politika srityse keisti bajorais senuosius dinastijos kunigaikščius aršino vidinius prieštaravimus ir konfliktus. Kai kurie dinastijos nariai atsimesdavo nuo didžiojo kunigaikščio bei pasitraukdavo iš LDK. Situacija kardinaliai pasikeitė, kai 1424 m. iš ketvirtosios Jogailos santuokos su lietuvių kilmės Alšėnų kunigaikštyte Sofija gimė sūnus Vladislovas. Jogailos sūnaus gimimas išprovokavo ir naują Gediminaičių dinastijos krizę. Gimus Vladislovui Jogailaičiui, valdančioji Lenkijos diduomenė, Jogailai pareikalavus pripažinti jo sūnaus Vladislovo teises paveldėti Lenkijos sostą, suskilo, nesutardama dėl sąlygų, kurias reikėtų iškelti valdovui. Padėtis dar labiau susikomplikavo, kai gimė antrasis ir trečiasis Jogailos sūnus. Jogailaičių gimimas sužlugdė ir Vytauto ne be pagrindo puoselėtas ambicingas viltis įsigalėti Lenkijos soste, jei amžiumi vyresnis Jogaila mirtų nepalikęs vyriškosios giminės įpėdinių. Ši dinastijos krizė subrandino istoriškai reikšmingiausią Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimosi Lietuvos karaliumi projektą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio vainikavimosi karaliumi idėja subrendo ne 1429 m. Lucko suvažiavime. Lietuvos paskelbimo karalyste klausymas tvyrojo Vidurio ir Rytų Europos “politiniame ore” nuo pat Vytauto įsitvirtinimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste 1392 m. ir Salyno suvažiavimo 1398 m. laikų, kai Lietuvos bajorai, paskelbę Vytautą karaliumi, pirmą kartą viešai suformulavo šį siekimą. Lietuvai tapus karalyste, Gediminaičių valdžioje būtų didelė jėga. Tai ir vertė kaimyninių valstybių vadovus atidžiai stebėti situaciją, stengtis, kad didėtų dinastijos krizė ir LDK bei Lenkijos prieštaravimai. To labiausiai troško imperatorius Zigmantas, Čekijoje ir Vengrijoje turėjęs dinastinių interesų bei planų, kurie kirtosi su Lenkijos siekiais. Todėl neatsitiktinai kaip tik tada, kai Jogailai pavyko išsireikalauti sosto paveldėjimą savo sūnums, Vytautui buvo pasiūlyta karūnuotis Lietuvos karaliumi. Imperatorius Zigmantas paskelbė šį pasiūlymą 1429 m. Lucko suvažiavime, į kurį buvo susirinkę Lenkijos ir LDK vadovai bei jų tarybos nariai, Maskvos ir kitų Rusijos žemių kunigaikščiai, Vokietijos miestų, kunigaikštysčių atstovai bei popiežiaus legatas. Vytauto karūnacijos problema tapo svarbiausiu diskusijos objektu. Žinoma, priešiška buvo Lenkijos diduomenės pozicija. Lietuvą pripažinus karalyste, būtų žlugę jos puoselėti ekspansiniai LDK prijungimo prie Lenkijos valstybės planai. Pernelyg supaprastintas yra teigimas, kad Jogaila buvo priešiškas LDK paskelbimui karalyste. Nes po Vytauto mirties vienas iš Jogailos sūnų būtų pats realiausiais pretendentas į Lietuvos karalystės sostą. Taigi, Jogaila buvo suinteresuotas ir turėjo remti Vytauto karūnacijos idėją. Nuo 1429 m. vyko aktyvi diplomatinė abiejų pusių kova, prasidėjusi Lucko suvažiavime ir pasibaigusi Vytauto mirtimi 1430 m. spalio 27 d. Jos rezultatas buvo negatyvus. Vytautui ir LDK savarankiškumui priešiška Lenkijos didikų grupuotė, nesugebėjusi diplomatinėmis priemonėmis pakeisti įvykių eigos, pasinaudojo geografine Lenkijos padėtimi ir, atvirai priešiškai pagrobusi per jos žemes į Lietuvą vežtąją karūną, sužlugdė 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjusią įvykti Vytauto karūnaciją. Po Lietuvos diplomatijos pralaimėjimo ir greitos Vytauto mirties 1430 m. Gediminaičių dinastija pradėjo smukti. Pamažu ji ėmė virsti lenkiškos orientacijos lietuviškos kilmės Jogailaičių dinastija.
Istorija  Konspektai   (16,52 kB)
Vytautas
2010-06-03
Gyventi ir veikti Vytautui teko sudėtingu laikotarpiu.1382 – 1392 m. Lietuvoje su pertraukomis vyko „pusbrolių kova“ dėl valdžios tarp Algirdo ir Kęstučio vaikų.1382m. įvyko Skirgailos perversmas Lietuvoje.1382m. liepos mėn. Jogaila paima nelaisvėn Kęstutį ir Vytautą.1382m. rugpjūčio mėn.Kęstutis pasmaugiamas Krėvos pily.Vytautui, persirengus tarnaite, pavyksta pabėgti.Jam tenka pirmą kartą bėgti į Prūsiją ir prašyti kryžiuočių ordino pagalbos.1383m. Vytautas ir kryžiuočių ordinas puola Lietuvą: užima Trakus, apgula Vilnių.1384m.Vytautas ir kryžiuočių ordinas nugriauna Kauno pilį. 1384m. Vytautas ir Jogaila susitaiko: Kęstučio sūnus grįžta į Lietuvą ir gauna valdyti Gardiną, Brastą, Voluinę. 1387m. įvyksta Lietuvos ( be Žemaitijos) krikštas.Vytautas aktyviai dalyvauja statant pirmąsias septynias bažnyčias Lietuvoje.Kadangi Jogaila negrąžina tėvonijos(Trakų ir Vilniaus), Vytautas bando padaryti tai pats.Tai nepavykus, 1390m. Kęstučio sūnus vėl bėga pas kryžiuočius.Jau 1390m. pavasarį Vytautas ir kryžiuočių ordinas puola Vilniaus kraštą.1391m. užima Gardino pilį.Jis su kryžiuočių ordino pagalba užima pusę Lietuvos.1392m. slapta susitarus su Jogaila Vytautas atsimeta nuo kryžiuočių ordino: sudegina tris kryžiuočių pilis ir iškilmingai sugrįžta į Vilnių. 1392m. Jogaila ir Vytautas pasirašo Astravos sutartį pagal kurią Vytautui sugrįžta Kęstučio žemės, Vilnius, Luckas.Taip 1392m. Vytautas tampa Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Valdymą pradeda savo valdžios stiprinimu: išvejami Jogailos broliai iš Vitebsko, Naugardo Sėversko, Podolės. Vytautas sustiprina LDK vakarus, pasirašo su kryžiuočių ordinu Salyno sutartį.Pagal ją kryžiuočių ordinui atiduodama Žemaitija iki Nevėžio ir šiaurinė Suvalkija.Kryžiuočių ordinas pažada pagalbą LDK rytuose.1399 m. įvyksta pirmasis kryžiaus žygis, vadovaujamas lietuvio Vytauto, prieš totorius.Deja, šis žygis baigiasi tragiškai nesėkmingai.Vorkslos mūšyje totoriai nugali, Vytautas netenka didžiumos savo kariuomenės. 1409m. gegužę prasideda sukilimas Žemaitijoje prieš kryžiuočius.Palaikomi Vytauto žemaičiai sudegina visas kryžiuočių ordino pilis.Tai peraugo į LDK ir Lenkijos karą( 1410– 1411m.) 1410m. liepos 15d. įvyksta žymiausias mūšis su Vytautu: Žalgirio(Tanenbergo, Griunvaldo).Jungtinė lietuvių, lenkų, rusų, totorių, čekų kariuomenė sutriuškina kryžiuočius.Istorikų nuomone Vytautas buvo realus šios pergalės kalvis. 1413m.Vytautas apkrikština Žemaitiją.1422m. jis su kryžiuočių ordinu pasirašo Melno sutartį, pagal kurią nustatomos vakarinės LDK sienos. Paskutinis Vytauto gyvenimo laikotarpis susijęs su jo kova dėl karūnos.1429m. įvykusioje Europos vadovų sueigoje pagrindinis klausimas buvo Vytauto karūnacija.Tam labai priešinosi lenkai, nenorėdami prarasti įtakos LDK.1430m. rugsėjo 8 d. turėjo įvykti Vytauto karūnacija Trakuose, tačiau lenkai sulaiko imperatoriaus Vladislavo siūstą karūną.Antrosios karūnos Vytautas jau nesulaukia.Po dviejų savaičių ligos, 1430m. spalio 27d. Vytautas miršta Trakuose.Mirė nuo peties pūlinio arba traumos, gautos nukritos nuo žirgo. Didysis kunigaikštis mirė palikdamas LDK didžiausia tarp Europos valstybių.Jos teritorija buvo 950.000 kv.km.ir driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros.Vytautas sugebėjo centralizuoti valstybę, atimdamas valdžią iš smulkių kunigaikščių.Apkrikštijęs Lietuvą ir Žemaitiją, Vytautas padėjo kurtis bažnyčios mokykloms.Lietuva tapo raštinga šalimi.Pagoniška Lietuva tapo krikščioniška valstybe.Vilnius tapo dideliu Rytų Europos miestu.Vytautas padėjo pamatus naujajai Lietuvai.Jo vadovavimo laikotarpiu Lietuva buvo tokia reikšminga Europos gyvenime kaip niekad prieš tai ir po to.Už visa tai istorija Vytautą pavadino didžiuoju.
Istorija  Konspektai   (4,47 kB)
Krėvos sutartis
2010-06-03
Pagaliau Jogaila ir Vytautas suprato, kad vien karinėmis priemonėmis karo prieš ordiną nelaimės, todėl ėmė galvoti apie derybas, diplomatiją ir, svarbiausia, krikštą. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių- Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Jogaila įvertinęs situaciją pasirinko Lenkiją. Svarbu pabrėžti ir tai, jog Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas- Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus sostą. Lenkijos ponai dideles viltis siejo su Jogaila, nes tikėjosi jog vedęs Jadvygą ir tapęs karaliumi jis priklausys nuo Lenkijos politikų, o didžiulės LDK žemės taps atviros Lenkams. Svarbu ir tai jog Lietuva buvo traktuojama kaip svarbi sąjungininkė kovoje su Ordinu. Lietuvos būklė, Jogailos kandidatūros metu buvo gana kritiška, jo brolis Andrius nutarė pasiduoti Livonijos ordino šakos magistrui. . Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuočius ir organizavo savo jėgas norėdamas atgauti tėviškę, o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. Jadvyga vainikuota Lenkijos karaliene, o pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delegacija. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją, kuriai vadovavo Skirgaila. Lenkų ir lietuvių derybas vainikavo Krėvos sutarties aktas, pasirašytas 1385 m. rugpjūčio 14 dieną . Bet ar Krėvos sutarties aktas buvo surašytas 1385 m. ar sufabrikuotas vėlesniais laikais? Jogaila gaudamas Jadvygos ranką ir tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo pasikrikštyti ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Be to, Jogaila pažadėjo sugrąžinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Ordinas nerimsta, mat sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą ,be to, tuo būdu lenkų sostas buvo atimtas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Įvyko jungtuvės po to vykdant Krėvos unijos sąlygas Jogaila nuvyko į Lietuvą, krikštyti lietuvių. Tai ko niekam nepavyko padaryti jėga, lenkai padarė diplomatiškai. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas- steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Privilegijos padėjo Lietuvos visuomenės reformavimą pagal vakarietišką pavyzdį. Jos paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų formavimąsi ir kūrė naujus LDK teisinius pagrindus. Krėvos sutartis (vidaus ir užsienio situacija)Unija ar sutartis? Tai didžiųjų pokyčių laikotarpis, Jogailos Lietuva. Tai buvo periodas- ieškojęs naujų būdų sumažinti Ordino grėsmę. Po Mirties 1377m. Algirdas Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą paliko savo sūnui Jogailai. Nors jį pradžioje ir rėmė Kęstutis (Algirdo brolis) ,praeityje glaudžiai bendradarbiavęs su Algirdu, tačiau išlaikyti duotąją valdžią Jogailai nebuvo lengva. Vyresnieji broliai buvo nepatenkinti naujojo kunigaikščio valdžia. 1377-1378 m. žiemą vienas iš brolių, Andrius, pasitraukė į Pskovą, o vėliau – į Maskvą. Jis tikėjosi su jos pagalba užimti Jogailos vietą. Panašiai elgėsi ir kitas vyresnis Jogailos brolis, Dimitras Algirdaitis. Jis perėjo į Maskvos pusę, pastarajai užėmus jo valdytą Sversko žemę. Jogailos padėtį lengvino tik tai, kad Maskva nesugebėjo suteikti pabėgėliams efektyvios pagalbos, nes buvo daug silpnesnė už Lietuvą. Ordinas vis labiau buvo grėsmingesnis Lietuvai ir jos valdovui, nei Maskvos kunigaikštystė ir maištaujantys Gediminaičiai. Nuolatinė kova su šia vienuolių valstybe jau tęsėsi apie šimtą metų . Matydami kad ordino grėsmę senosioms priemonėms, kurios reiškė nuolatinę ir bekompromisę kovą, labai sunku panaikinti ,ar bent ženkliai sumažinti, Lietuvos valdovai ėmė mąstyti apie naujus bendravimo su Ordinu būdus, kurie reiškė politinio susitarimo paiešką. 1379 m. eilinį kartą iškilus Ordino grėsmei, Jogailos brolis Skirgaila buvo pasiųstas į Ordino žemes, kur aptarti abiejų valstybių santykiai ir krikšto galimybės. Po šių derybų pasirašyta kelios sutartys: 1379 m. rudenį Trakuose Jogaila ir Kęstutis sudarė su Ordinu sutartį, 10 metų apsaugančią Kęstučio gudų valdas. 1380 m. žiemą Jogaila vienas sudarė su Livonijos Ordinu laikiną sutartį dėl LDK šiaurinių žemių apsaugos nuo puolimų. Netikėčiausias Jogailos žingsnis buvo 1380 m. pavasarį, kai jis ir Ordinas slapčia nuo Kęstučio Dovydiškėse sudarė sutartį, kuria Jogaila apsaugojo savo žemes nuo puolimų ir įsipareigojo neremti Kęstučio, jei Ordinas pultų. Kęstučio ir Jogailos konfliktas prasidėjo, kai Kęstutis sužinojo apie prieš jį nukreiptą Ordino ir Jogailos Dovydiškių sutartį. 1381 m. jis užėmė Vilnių ir didžiojo kunigaikščio sostą. Nuverstas Jogaila gavo valdyti Krėvą ir Vitebską. Kęstutis per trumpą laiką įsigalėjo Lietuvoje. Bet dalis visuomenės palaikė Jogailą, ieškojusį politinio Kryžiuočių ordino problemos sprendimo. Dėl šios priežasties 1382 m. vasarą sukilę Vilniaus miestiečiai įsileido Jogailos kariuomenę į Vilnių. Jogaila atgavo didžiojo Lietuvos kunigaikščio sostą, o po kiek laiko užėmė ir Trakus. Kęstutis, surinkęs kariuomenę, norėjo priešintis Jogailai, tačiau, suėjus priešininkų kariuomenėms, lemiamo mūšio taip ir nepradėjo. Kęstutis matydamas, kad Jogailą remia Ordinas ir kad žemaičiai nenori dalyvauti tarpusavio kovose, sutiko derėtis. Pasinaudojęs klasta, Jogaila suėmė Kęstutį ir jo sūnų Vytautą ir įkalino Krėvos pilyje. Po kiek laiko Kęstutis čia buvo rastas negyvas. 1382 m. rudenį Vytautui pavyko pabėgti iš kalėjimo ir pasiduoti Ordino globai. Vytautas Ordino prieglobsčiu naudojosi trumpai. Pradžioje jis išplėtojo aktyvią karinę bei diplomatinę veiklą prieš Jogailą. Aplink jį būrėsi šalininkai iš Lietuvos, nepatenkinti Jogailos valdžia Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vytautas visaip rodė remiąs Ordiną ir 1384 m. net užrašė jam Žemaitiją iki Nevėžio upės, tačiau nenustojo palaikyti slaptų ryšių su Jogaila. Galiausiai 1384 m. pabaigoje, sugriovęs tris svarbias Ordino pilis Lietuvos pasienyje prie Nemuno, grįžo į Lietuvą, pasidavė Jogailai ir atgavo visas Kęstučio valdas, išskyrus Trakus. Jogailos ir Kęstučio konfliktas kilo dėl kelių priežasčių. Pirma, Jogaila troško būti vienvaldžiu Lietuvoje, todėl Kęstučio, tuo metu Lietuvoje turėjusio labai didelę įtaką, bei jo sūnaus Vytauto nušalinimas buvo vienas iš pagrindinių jo tikslų. Antra, pagal nusistovėjusią tradiciją Kęstutis siekė žūtbūtinai kovoti su Ordinu, neieškodamas jokių kompromisų. Jogaila, matydamas tokios kovos beprasmiškumą, kitaip negu jo pirmtakai, ėmė siekti taikos su Ordinu ir kalbėti apie krikštą, tuo susilaukdamas Lietuvos visuomenės, pavargusios nuo nuolatinių karų, paramos. Svarbu pabrėžti net ir tai, kad Vytautas, pradžioje kartu su Kęstučiu priešinęsis Jogailai, galiausiai pritarė jo vykdomai politikai. Taip naujoji Lietuvos politikų karta galutinai pakeitė savo politinę orientaciją Ordino atžvilgiu. Jie suprato, kad vien karinėmis priemonėmis karo nelaimės, todėl ėmė galvoti apie derybas, diplomatiją ir, svarbiausia, krikštą. Krikštas buvo efektyviausia priemonė sumažinti Ordino grėsmę. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių dėl kurių Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių- Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Pradžioje buvo labiausiai tikėtina, kad Lietuva krikštą priims iš Ordino. Šia kryptimi buvo pažengta labiausiai, tačiau tai buvo pats pavojingiausias kelias, stumiantis Lietuvą į priklausomybę nuo Vokiečių ordino. Jogaila 1382 m. Dubysos sutartimi su Ordinu įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikštyti visą kraštą. Vytautas savo ruožtu žengė dar radikalesnį žingsnį pasikrikštydamas Vygandu 1383 m., tačiau jau 1384 m. Jogaila su Vytautu atnaujino karą su Ordinu atsisakydami iš jo priimti krikštą ir pakliūti tokio pavojingo priešo įtakon. Manoma kad 1383 m. laikotarpiu Jogaila veikiamas savo motinos stačiatikės Julijonos ir jos šalininkų stačiatikių, svarstė krikščionybę priimti iš Maskvos. Galvota net apie vedybas su Maskvos kunigaikščio Dimitro Doniečio dukterimi Sofija tačiau šio plano atsisakyta, nes bijota per didelės Maskvos įtakos. Manyta kad tai nesutrukdys ordino agresijos, nes stačiatikiai kaip ir pagonys vakaruose buvo laikomi kitatikiais. Iš trijų pretendentų Jogaila krikštijimuisi pasirinko Lenkiją. Lenkija ir Lietuva tuo metu turėjo daug bendro, ypač užsienio politikoje. Visų pirma abi valstybes puldinėjo kryžiuočiai, tad atsirado puiki galimybė Lenkijai ir Lietuvai sudaryti karinę sąjungą prieš kryžiuočius. Ši valstybė buvo mažiausiai pavojinga Lietuvos valstybingumui. Be to, ji galėjo būti naudinga sąjungininkė prieš Maskvą prisijungiant rusiškas žemes. Lenkija turėdama senesnes valstybines diplomatijos tradicijas t.y. gerai žinodami to meto tarpvalstybinę teisę nutarė prijungti Lietuvą panaudodami uniją. Svarbu pabrėžti ir tai, jog Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas- Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus sostą. Be to 1382m. mirė Lenkijos karalius Liudvikas pirmasis ,po jo mirties kilo didžiausia netvarka. Dar prie tėvo gyvos galvos sostas buvo pripažintas dukterims. Jis paliko dvi mažametes dukras: (1374m. Jadvyga) ir (1376m. Marija), tik dabar ėjo ginčas kuriai būtent jį pavesti. Galop po dviejų metų suiručių, sostas galutinai buvo pripažintas jaunutei vos vienuolikos metų Jadvygai, tik su sąlyga kad vyrą jai išrinks lenkų ponai; jie norėjo išsirinkti sau tokį karalių kuris būtų naudingas Lenkijai. Jos abi buvo jau susižiedavusios, kadangi sostas turėjo atitekti Jadvygai, tai jos susižiedavimas su Austrijos kunigaikščiu Vilhelmu, labai neramino Lenkijos feodalus( Ištikrųjų kandidatų buvo ne maža. Be Vilhelmo pretendavo dar nemaža savų lenkų kunigaikščių. Kai kurie iš jų bandė net jėga įsigalėti) Mat austrai rėmė kryžiuočių ordiną. Dėl šios priežasties Vilhelmui tapus Lenkijos karaliumi, tapo neaiškios santykių perspektyvos tarp Lenkijos ir kryžiuočių. Dar lenkams buvo labai svarbu gauti priėjimą prie Juodosios jūros tai yra gauti laisvą kelią į Lietuvos užimtas žemes. Todėl lenkai mielai pradėjo derybas 1384m. su Lietuva.Taip pasibaigė nuo 1370 m. trukusi šių dviejų valstybių, Austrijos ir Lenkijos unija. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Lenkijos sosto paveldėtoja buvo paskelbta mažametė jaunesnioji Liudviko pirmojo duktė Jadvyga. Lenkų rungtynės su Lietuva Dabartinės Ukrainos žemėse (Voluinėje Haličiuje Podolėje) išėjo jiems į nenaudą. Liudvikui valdant, jie prarado ir Haličių kuris atiteko Vengrijai. Tačiau lenkų politikai nenorėjo atsisakyti nuo visų tų žemių. Dabar jiems atrodė, kad geriausia jiems būtų padaryti Lenkijos karaliumi Jogailą- Lietuvą sulieti su Lenkija, tuo būdu ir visos tos žemės tuomet turėtų pasidaryti savos. Taip galvojo ponai tos Lenkijos dalies kuri susiejo su ginčijamomis žemėmis. Tai buvo ponai iš pietinės Lenkijos arba iš vadinamosios Mažosios Lenkijos. Šiaurės Lenkijoje arba Didžiojoje Lenkijoje į sostą buvo savų pretendentų bet ir čia Jogaila daug kam atrodė tinkamas karalius nes vieno valdovo valdoma Lenkija- Lietuva sugebėtų nugalėti pavojingą Didlenkių kaimyną- kryžiuočius. Be to Jogailos kandidatūra Lenkijai buvo maloni dar ir tuo jog tuo atveju buvo numatyta krikštyti Lietuvą: tad Lenkiją viliojo perspektyvos visos Europos akyse išgarsėti kaip Lietuvos krikštytojai. Tuo būdu į Jogailą sužiuro visos Lenkijos akys. Iš pradžių jį kalbino vieni mažlenkiai o vėliau prisidėjo ir didlenkiai. Jiems drauge susitarus ir buvo išrinktas Jogaila 1384 m. abi pusės apsisprendė ir pradėjo derybas dėl Jogailos vedybų su Jadvyga ir Lietuvos krikšto. Lietuvos būklė Jogailos kandidatūros metu buvo gana kritiška. Jo vyriausiasis brolis Andrius kuris tuojau po tėvo mirties buvo pradėjęs organizuoti sąjungą prieš Jogailą jau buvo grįžęs į savo valdomąjį Polocką tačiau visai neketino klausyti Jogailos. Jis buvo pasidavęs Livonijos ordino šakos magistrui ir valdė Polocką kaip jo vasalas. Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuočius ir organizavo savo jėgas norėdamas atgauti tėviškę o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. 1383 m. gale pas Jogailą jau buvo atvykę pirmieji mažlenkių pasiuntiniai. Šitų naujų perspektyvų akivaizdoje Jogaila pirmiausia susitaiko su Vytautu ir grąžino jam dalį tėvo valdytų sričių. 1384 m. kada Jadvyga jau buvo atvažiavusi iš Vengrijos į Krokuvą ir buvo vainikuota Lenkijos karaliene ,o pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delegacija. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją kuriai vadovavo Skirgaila. Toji delegacija pirmiausia susitarė su lenkais Krokuvoje, o vėliau dar nuvyko pas Jadvygos motiną į Vengriją ( Iš Krokuvos grįžo tiktai delegacijos pirmininkas Jogaila) . Su pačia Jadvyga nebuvo ko kalbėti, nes ji tebuvo mergaitė, kuri buvo įsimylėjusi savo sužadėtinį Vilhelmą ir apie Jogailą nenorėjo nė klausyti. Kadangi turėjo įvykti politinės jungtuvės, tad su jaunute Jadvyga niekas nė neketino skaitytis. Lenkų ir lietuvių derybas vainikavo Krėvos sutarties aktas pasirašytas 1385 m. rugpjūčio 14 dieną . Sugrįžo Jogailos delegacija ,o su ja kartu atvyko Jadvygos motinos ir lenkų ponų delegacija. Jogaila su savo broliais ją priėmė Krėvos pilyje. Tenai Jogaila patvirtino visus savo delegacijos duotus pažadus specialiu dokumentu, kuris yra žinomas Krėvos akto vardu. ( Nuo 14 a. pab. iki pat 19 a. pr. Niekas nežinojo apie šį svarbų Lietuvos ir Lenkijos istorijai dokumentą. Krėvos aktas archyvuose surastas palyginus visai neseniai tik 1837 m. jį paskelbė Lenkų istorikas M. Wiszniewski. 19 a. vid. Lenkijos istorikai ėmė jį naudoti rašydami Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Nuo to laiko, Krėvos aktas yra minimas visose Lietuvos ir Lenkijos istorijos knygose. Toks vėlyvas Krėvos akto pasirodymas istorikų darbuose, privertė Lietuvos išeivijos istoriką J. Dainauską suabejoti jo tikrumu. Jis sudvejojo ar Krėvos aktas ištikrųjų buvo surašytas 14 a. pab. ir atsakė neigiamai. Anot jo, Krėvos aktas buvo daug vėliau sufabrikuotas lenkų, troškusių įrodyti, jog Lietuva jau nuo 14 a. pab. priklausė Lenkijai. Savo išvadą istorikas parėmė daugybe argumentų. Čia galima paminėti, jog jo surinktais duomenimis amžininkai nieko nežinojo apie šią sutartį, ir ji nebuvo minima jokiuose tarpvalstybiniuose Lietuvos ir Lenkijos dokumentuose. Aktas surašytas ne pagal viduramžių dokumentų rašymo formas ir labiau primena kronikinį pasakojimą, nei tarpvalstybinį dokumentą. Be to Vytauto vardas ant antspaudo bei Jogailos titulas kitokia nei įprasta forma. Sunku pasakyti kiek šį J. Dainausko hipotezė yra teisinga. Nors ji sukėlė daug istorikų diskusijų, tačiau dar nėra galutinai atsakyta ar Krėvos sutarties aktas buvo surašytas 1385 m. ar sufabrikuotas vėlesniais laikais. ) Šiuo dokumentu, Jogaila gaudamas Jadvygos ranką ir tapdamas Lenkijos karaliumi įsipareigojo, pasikrikštyti pats su savo broliais ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Be to Jogaila pažadėjo sugražinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Tą aktą patvirtino pats Jogaila jo broliai Skirgaila Lengvenis Kaributas ir Vytautas. Jogaila sutiko kliūčių bežengdamas į Lenkų sostą . Viena iš jų- nepatenkintas vokiečių ordinas. Mat sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą be to tuo būdu lenkų sostas buvo atimtas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Todėl ordinas bandė sutrukdyti šituos Jogailos planus: kaip tik tuo metu kai Jogailai reikėjo vykti į Krokuvą 1386m. Jogaila su savo broliu Skirgaila, Kaributu, Vytautu pusbroliu, nuvyksta į Krokuvą, čia jie visi apsikrikštija. Jogaila gauna Vladislono pirmojo, o Vytautas-Aleksandro, tačiau Vilhelmas nenuleidžia rankų, jis aiškina, kad mylys Jadvygą. Išlipimas Dancinge, ir pradeda žygį į Krokuvą, tačiau šis žygis sustabdomas ir Vilheljmas turi vykti iš Lenkijos. Šioms vedyboms priešininkų buvo ir pačioje Lenkijoje valdovų Krokuvos Vavelio pilyje. Norint sutrukdyti vedybas, buvo paskleistos kalbos dėl Jogailos išvaizdos ( Buvo paleisti gandai kad Jogaila baisiai panašus į mešką ), kurios labai gąsdino Jadvygą, tada Jadvyga pasiuntė savo ištikimą tarną Zuvišą, kuris išsiaiškintu kaip ištikro atrodo Jogaila. Tik Zavišai nuraminus Jadvygą, vedyboms nebeliko kliūčių. 1386m. Krokuvoje įvyko vedybos. Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, Jadvyga karaliene. Vykdant Krėvos unijos sąlygas, Jogaila su savo broliais, bei Vytautu, lenkų kunigais, bei kariauna nuvyko į Lietuvą, krikštyti lietuvių. Tai ko niekam nepavyko padaryti jėga, lenkai padarė diplomatiškai. Krikšto apeigos vyko prie vandens telkinių, upių, kada masiškai lįsdavo ir išlipę gaudavo Šventojo vardą, apsikrikštiję gaudavo dovanų, drobinius marškinius, todėl atsirado žmonių, kurie norėjo krikštytis antrą kartą, šis faktas neparodo lietuvių gobšumo, bet pažymi pačio krikšto proceso valdiškumą, tai buvo tik politinis aktas, o ne pasaulėžiūros esminis pokytis. Juk ir Vytautas per 4 metus du kartus, darė tai tik iš politinių paskatų. Krikštas į lietuvių sąmonę kaip pasaulėžiūros pokytis įsivyravo tik 17 a. Po krikšto lenkų kariuomenė ėmė naikinti pagonybės simbolius. Jie sugriovė didįjį aukurą prie Nevėžio taip pat Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje nuo amžių buvusi šventykla buvo sunaikinta, kirto šventus miškus bei gojus liepta išmušti namuose laikomus žalčius. Tačiau po šios akcijos aukurai atsirasdavo kiemuose, o ir juos uždraudus, aukurai buvo perkeliami į namų vidų, tačiau svarbiausios krikšto pasekmės tai buvo 3 Jogailos priimtos privilegijos. Įkurtos pirmosios septynios parapijos : Ukmergėje Nemenčinėje Medininkuose Krėvoje Ainoje Obolcuose ir Maišiagaloje. Buvo statomos katalikų bažnyčios. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas- steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Pagal privilegiją, suteiktą Vilniaus vyskupystės vyskupui ,Jogaila įsteigė ir aprūpino Vilniaus vyskupystę. Vilniaus vyskupas iš didžiojo kunigaikščio gavo dalį Vilniaus miesto valsčių ir dvarų. Bažnyčios žemės dydis pranoko bet kurio žemvaldžio valdas. Naujai besikuriančios bažnyčios buvo aprūpinamos materialiai ir atleidžiamos nuo visų prievolių ir mokesčių valdovui. Be to, bažnyčia buvo apsaugota nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus. Bajorams katalikams atliekantiems karinę tarnybą, suteikta privilegija nevaržomai naudotis paveldimomis žemėmis, tėvonijoms, bei tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos, atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą, bei remontą. Tačiau jos ir toliau liko pavaldžios didžiojo kunigaikščio teismams. Privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui. Pagal Vilniaus miestiečiams skirtą privilegiją Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Šios trys 1387 m. Jogailos suteiktos privilegijos padėjo Lietuvos visuomenės reformavimą pagal vakarietišką pavyzdį. Jos paspartino dvasininkų bajorų ir miestiečių luomų formavimąsi kūrė naujus LDK teisinius pagrindus. Abiejų šalių feodalus, artino siekimas išlaikyti prisijungtas slavų žemes ir nugalėjus ordiną, plėsti ekspansiją į Rytus. Lenkijos ponai pasinaudodami Krėvos sutartimi, norėjo likviduoti Lietuvos suverenumą ir valstybingumą. Šias jų pastangas sužlugdė Vytauto vadovaujami bajorai. Lenkų dvasininkai norėjo išplėsti katalikų bažnyčios įtaką Lietuvoje ir stačiatikių kraštuose. Sutartis sudarė sąlygas politiniam, socialiniam ir ekonominiam suartėjimui , spartino LDK feodalizaciją, įgalino suvienyti LDK ir Lenkijos karalystės prieš Kryžiuočių ordiną( tomis jungtinėmis jėgomis 1410 m. pasiekta pergalė Žalgirio mūšyje). Krėvos aktas turėjo ir neigiamų LDK padarinių. Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos valstybė, susieta tik asmenine unija, tačiau teikė Lenkijos feodalams galimybę LDK laikyti Lenkijos dalimi, kelti naujus žemių inkorporavimo arba visiško LDK ir Lenkijos integravimo į vieną valstybę projektus. Teisės ir privilegijos suteiktos Lietuvos katalikams bajorams ir dvasininkijai suartino juos su Lenkų feodalais, o kartu spartino lietuvių feodalų nutautėjimą, didino politinius, socialinius ir religinius prieštaravimus tarp LDK slavų ir lietuvių žemių. Taip pat silpnino didžiojo kunigaikščio valdžią. Išvados Mano nuomone, Krėvos aktas -tai ne unija, ne tarptautinė sutartis; tai tik siūlymas, kokiomis sąlygomis gali įvykti Jogailos ir Jadvygos vedybos, ir kokiomis sąlygomis Jogaila gali tapti Lenkijos karaliumi. Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo principai Krėvos sutartyje nebuvo aptarti, o išreikšti tik vienu lotynišku žodžiu APPLICARE, ką reiškė prijungti arba prišlieti, lenkų istorikai panaudodami šio žodžio reikšmę bandė įrodyti, kad Krėvos sutartis, tai yra Lietuvos prijungimo prie Lenkijos unija, tačiau tolesni istoriniai įvykiai rodo, jog jokio susijungimo nebuvo, dviejų Lenkijos ir Lietuvos dinastijų susijungimas. Krėvos unija tai ne VALSTYBIŲ, bet DINASTIJŲ unija. Tokia dinastinė dviejų valstybių jungtis tais laikais buvo normalus dalykas. Krėvos sutarties aktas buvo Jogailos priešvedybinių pasižadėjimų rinkinys suteiktas Lenkijos ponams juo norėta vadovautis užmezgant naujus LDK ir Lenkijos karalystės santykius. Dėl šios priežasties ir paskutinis akto sakinys kalbantis apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją išliko tik pažadu. 14 a. pab. Lietuvoje nebuvo jėgų suinteresuotų LDK ir Lenkijos karalystės susijungimu. Tai patvirtintų ir faktas kad iškarto po Jogailos išvykimo karaliauti į Lenkiją Vytautas gan lengvai gavo Lietuvos bajorų paramą tapti visateisiu nepriklausomos Lietuvos valdovu. Lenkija tuo metu dar nebūtų galėjusi absorbuoti daug didesnio ploto visiškai kitokios tautiniu kultūros ir valstybės organizavimo atžvilgiu Lietuvos. Krėvos sutartis ir Jogailos išrinkimas Lenkijos karaliumi pradėjo naują Lietuvos valdovo titulo formavimosi etapą. Lietuvos valdovas, nuo šiol ir Lenkijos karalius, sujungė Lietuvos valdovo titulą su Lenkijos karaliaus titulatūra ir išvyko į Krokuvą. Lietuvai, kurios valstybingumą tuo metu, kol nebuvo susiformavusių kitų valstybinių ir luominių institucijų, įkūnijo monarcho asmuo, grėsė pavojus netekti valstybingumo. Jogaila veikė kaip Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, bet pirmiausia jis atstovavo Lenkijos interesams, nors niekuomet neatsisakė savo tėvoninių teisių į Lietuvą. Lietuvos valstybė neteko vienintelės savo valstybingumą įkūnijančios institucijos - savarankiško valdovo. Tad ir Lietuvos valdovo titului grėsė pavojus likti tik priedu Lenkijos karaliaus titulatūroje. Kartais yra sakoma, kad Jogaila Krėvos aktu Lietuvą dovanojąs Lenkijai (Krėvos sutartis su Lenkija buvo pirmasis lūžis, kuriame „gabius karvedžius bei parazituojančius vadybininkus” Lenkijos elitas apgavo pasiūlydamas karūną mainais į kai kurias išoriškai formalias nuolaidas (vienas valdovas, sprendimų priėmimas ). Pradiniame LDK plėtros etape po klajoklių puldinėjimų apsilpę slavai (Kijevo Rusia, Novgorodas) buvo lengvas karo grobis, tad daliai diduomenės Lenkija taip pat galėjo pasirodyti lengvas grobis. ) Be abejo tai netiesa. Iš tikro jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą. Jogaila, gaudamas naują valstybę galėjo tik džiaugtis , nes turėjo pasidaryti galingesnis. Tam pritarė ir jo broliai, nes valstybės stiprybė visiems lygiai rupėjo. Krėvos aktą surašė lenkai, o Jogaila su broliais jį patvirtino. Akte buvo pažymėta, kad Lietuva prijungiama prie Lenkijos karalystės. Mat anais laikais valdovų gracijoje kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium, tad karalystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės. Be to Lenkija buvo katalikiška , tad negalėjo būti prijungta prie pagoniškosios Lietuvos. Pačiam Jogailai buvo vistiek katra valstybė prie katros bus prijungta, jam tebuvo svarbu kad abi valstybės bus jo valdomos; žadėdamas Lietuvą prijungti prie Lenkijos, jis turėjo galvoje kad pasižada Lietuvos niekam neatiduoti, bet būdamas Lenkijos karaliumi , valdyti ją pats.
Istorija  Kursiniai darbai   (16,56 kB)
Per pirmuosius amžius po Kr. Baltai pasiekė tai ką Vakarų Europa buvo pasiekusi prieš kelis šimtus ar net 1000 metų.Tai rodo didžiulį atsilikimą, bet per trumpą laiką jis buvo sumažintas.Pirmasis žinomas Baltus aprašantis šaltinis-Tacito “Germanija”.O pirmoji metraščiuose minima Lietuvos vietovė-Apuolė 853m.1 tūkst.po Kr. Tarp baltų genčių vyksta turtingųjų išsiskyrimo procesas, t.y.visuomenės diferenciacija (skaidymasis).Diduomenės išsiskyrimą lėmė pastovesnių ir stambesnių teritorinių junginių susidūrimą, o tai reiškė, kad išsiskiria labiau apibrėžtas baltų etninis sluoksnis.Pirmąsias baltų gentis šaltiniai nurodo II-IIIa.(Galindai, Sūduviai, Sėliai).Lietuvių genties lopšiu reikia laikyti Lietuvos žemę siaurąją prasme.Tai Lietuvos teritorija tarp Nemuno, neries ir Merkio.Baigiantis 1 tūkst.po Kr.dabartinės Lietuvos teritorijose kūrėsi žemių konfederacijos.Ekonominę konfederacijų raidą ankstyvaisiais viduramžiais lėmė 2 veiksniai: 1. ariamoji žemdirbystė 2. balų rūda paremta geležies metalurgija. Pradeda išsiskirti visuomenės žemės nuosavybė-ribotas alodas (didysis odalis).Pamažu alodas plinta ir tarp bendruomenininkų.Lietuvoje susidarė individualių šeimų ir ūkių alodinė visuomenė.tai buvo labai svarbus pasiekimas.Lietuvoje užsimezgė tas pats visuomeninis modelis iš kurio prasidėjo ir feodalinė viduramžių Europos raida.Atskirų ūkių atsiradimas spartina ir amatų raidą.XII-XIIIa.Lietuvoje gyventojų daugumą sudaro eiliniai bendruomenininkai (laukininkai).Bendruomenės struktūrą ėmė lemti ne giminystė, bet gyvenamoji vieta ir susiklosto teritorinė bendruomenė.Paveldima valdžia nuolatinius vadus padarė bendruomenių tarpininkais ir teisėjais, o visų rūšių valdžios susikoncentravimas jų rankose-kunigaikščiais.Atskiros iš laukų susidedančios žemės virto kunigaikštystėmis.Pradeda kurtis atskirų kunigaikštysčių sąjungos kurias sustiprina vedybiniai ryšiai.XIIa.pab. Lietuvoje įsivyrauja viena kunigaikščių grupė.Šiems kunigaikščiams buvo priversti paklusti ir kiti kunigaikščiai.Būtent tokiu būdu ir susidarė Lietuvos žemių konfederacija. IKIKRIKŠČIONIŠKOS LIETUVOS IR KRIKŠČIONIŠKOSIOS EUROPOS SUSIDŪRIMAS Istorijos subjektu Lietuva tampa tada kai susiduria su krikščioniškąją Europa.Nuo XIIa. Pradeda reikštis Vokietijos kolonizacija.Baltijos regione jie pasirodo XIIa.pab.Toli pažengusi Vokietijos visuomenė nepripažino pagonių valdovų teisės patiems priimti krikštą.Į šiuos kraštus Vokietija žiūrėjo kaip į nukarevimo ir valdymo objektą, o krikštas šiuos naujus santykius turėjo tik įteisinti.1201m.Livonijos vyskupas Albertas pastato Rygos pilį.Čia perkeliama ir vyskupo rezidencija.1202m.Albertas įsteigia kalavijuočių ordiną. 1207m.Albertas Livoniją įformina kaip Vokietijos imperijos Leną.Netoli Lietuvos atsirado pavojingas politinis darinys nešęs kryžiaus karus ir europinės organizacijos kolonizacinę ekspanciją. Per I-ąjį XIIIa.dešimtmetį Livonija išstūmė Lietuvos kariaunas iš Padauguvio.Lietuviai pirmą kartą susidūrė su sunkiai šarvuotais riteriais ir toli šaudančiais arbaletais, kai tuo tarpų lietuvių pagrindinis ginklas buvo ietis.Lietuva pajuto Vokietijos pranašumą.Kovos su Livonija nutraukė natūralų Lietuvos genčių jungimąsį į valstybinį procesą.Šių kovų metu 1219m. rusų metraštis pirmą kartą pamini Mindaugo vardą įvardindami jį kunigaikščiu vyresniuoju.Plintant vokiečių kolonijų teritorijai ir didėjant jų savarnkiškumui popiežiai stengėsi įtvirtint užkariautose srityse savo tiesioginę valdžią. 1236m.vasario 19d. popiežius Grigalijus IX savo bule paskelbė kryžiaus žygį į Pabaltyjį žemaitijos kryptimi.Mūšis įvyksta 1236m.09 22 ties Saule.Mūšį laimi Žemaičiai.Saulės mūšis tapo pasaulinės reikšmės įvikiu.Kalavijuočių ordinas buvo sutriuškintas ir kaip politinė jėga nustojo egzistuoti.Vokietijos valdžia Livonijoje susvyravo.Išsivaduoja Kuršiai, tačiau lietuvių kariaunų politikai visiškai šios pergalės nesugebėjo išnaudoti.Tai leido atsikvošėti kalavijuočių ordino likučiams ir jie pradėjo ieškoti galimybių susijungti su kryžiuočių ordinu.Tai buvo padaryta 1237m.Įvykiai susiklostė nepalankiausia lietuviams linkme.Istorinė žemaičių pergalė tik pagreitino Vokietijos ordinų susijungimą.Štai tokiomis nepalankiausiomis tarptautinėmis galimybėmis vyko paskutinis Lietuvos susivienijimo etapas. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS 1235m.rusų metraštininkas mini Mindaugo Lietuvą.O tai reiškia, kad būta ir ne Mindaugo Lietuvos.Apie 1245-1246m.vokiečių kronininkas Mindaugą pavadina aukščiausiuoju karaliumi.Tai liudija, kad Lietuva jau buvo suvienyta.Vadinasi Mindaugas kaip pirmasis valdovas iškyla apie 1240m. XIIIa. penktame dešimtmetyje.Didžiojo kunigaikščio Mindaugo valdžia dar nebuvo tvirta.Jis tiesiogiai valdė ne visą Lietuvą, o tik pietinę jos dalį su svarbiausia Vorutos pilimi. Ekonomiškai ir politiškai reikšmingesnė buvo šiaurėinė Lietuvos žemės dalis su Vilniaus pilimi, kuri priklausė Mindaugo broliui Dausprungui.Tačiau jis miršta prieš 1235m. ir tai leidžia Mindaugui suvienyti Lietuvą.Mindaugo valstybę sudaro tokių kategorijų žemės: 1. didžiojo kunigaikščio domunas(karaliaus valda duodanti daugiau pajamų). 2. realiai pavaldžios Mindaugui kunigaikštystės (dabartinė aukštaitija). 3. nominaliai pavaldžios Lietuvos žemės (Žemaitija). 4. vasalinė periperija (Naugardukas). Vienas valdovas Lietuvoje iškilo tuomet kai Rusiją pajungia mongolai- totoriai 1237-1240m.(Kulikovo mūšis).Tai leido Mindaugui pradėti grobti žemes.Aleksandras Nevskis atėmė Lietuvos ekspanciją.Tačiau Lietuvos valstybė pietų siena gerokai pasistūmėjo įjungdama Naugarduko, Slanimo ir Volkovisko sritis. Mindaugo nukarevimai ir jo valdžios stiprėjimas nepatiko kaikuriems kunigaikščiams.Prieš Mindaugą susikuria koalicija.Prasideda vidaus karai 1249-1250m.Karai baigiasi tuo jog Mindaugas pažada Livonijai Žemaitiją, o ši pdade Mindaugui priimti krikštą.1251m.Mindaugas krikštijasi.Iš žemaitijos pasitraukus Livonijos ordinui antimindauginė koalicija ėmė irti.Lietuvos durys į Europos politinę sistemą atsivėrė tuo metu kai popiežiai įveikė Vokietijos imperatorius.Lietuva buvo paskelbta krikščioniška šalimi ir tapo šv.Petro lensu(žeme). 1253m.liepos 6d.Mindaugas karūnuojamas Lietuvos karaliumi.Karūnacijos metu Livonijos ordinui buvo duoti raštai patvirtinantys didelės žemaitijos dalies perleidimą Livonijai.Krikšto priėmimas reiškia jog Lietuva gavo tarptautinį pripažinimą.Mindaugo pastangos buvo vaisingos.Jis apsivainikavo karaliumi, apvainikavo savo sūnus tuo garantuodamas valdžią savo įpėdiniams.Tačiau visa tai buvo pasiekta brangia kaina, paaukojant žemaitiją.Žemaičiai taip lengvai Livonijai nepasidavė, todėl vokiečiai buvo priversti ruoštis lemiamam mūšiui.Kryžiaus ordinas planavo susivienyti Klaipėdą ir lygumoje kautis, tačiau žemaičiai nusprendė kitaip.Kovai jie pasirinko klampią vietą prie Durbės ežero, netoli Liepojos.Kautynės įvyksta 1260m. 07 13 ir baigiasi visiška žemaičių pergale.Ši pergalė pakeitė visą politinę padėtį pabaltyje.Tais metais prasideda didysis Prūsų sukilimas vadovaujamas Herkaus Manto ir tęsiasi 14m.Po Durbės mūšio žemaičių prašymu ir atsižvelgiant į politines nuotaikas karalystėj, Mindaugas sutiko žemaičius priimti į savo karalystę ir pradeda kariauti su kryžiuočiais.Senatvėje Mindaugas padaro didžiulę klaidą.Mirus žmonai Mortai 1262m. iš kunigaikščio Daumanto pagrobia jo jaunesniąją seserį atvykusią į sesers laidotuves.Šis poelgis labai supykdė Nalšios kunigaikštį Daumantą ir jis ryžtasi atkeršyti.1263m. rudenį Mindaugas buvo nužudytas kartu su sūnumis Rupliu ir Rupeikiu.Didžiausias Mindaugo nuopelnas-Lietuvos suvienijimas.Mindaugas jau buvo tiek pasiekęs, kad net ir jį nužudžius nebuvo kalbos apie valstybės išdraskymą.Tačiau su Mindaugo nužudimu Lietuvoje laimėjo pagonybė.Tai buvo didžiulis žingsnis atgal.Po sūnaus Vaišelgos nužudymo Lietuva neteko ir karalystės statuso.Todėl tapo žemesne už kita valstybes turėjusias karalystės statusą. KARINĖS LIETUVOS MONARCHIJOS SUSIDARYMAS XIIIa.pab.-XIVa.pr. Lietuva apgynė savo savarankiškumą ir atnaujino aktyvią politiką tuo metu kai Vokiečių ordinas dar nebuvo galutinai įveikęs Prūsų ir Žiemgalių. Pirmasis reikšmingesnis po Mindaugo nužudymo valdovas buvo Traidenis.Talentigas strategas ir organizatorius sugebėjo tikslingai pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis ir vykusiai derint taktinius veiksnius.Jo valdymo laikotarpiu Livonijos ordinas ima tiesiogiai puldinėti Lietuvą.Visą XIIIa. devintą dešimtmetį Lietuva atrėminėjo Livonijos ordino puldinėjimus.Užimtose baltų žemėse Lietuva dar nepajėgi statyti pilių ir laikyti įgūlų.Jos strategija bei politika tebelėmė nedidelę žemėvaldą turinčios diduomenės grobio įgyjimo tradicijas. Nuolatiniai karai su Vokietijos ordinu lemia tai, kad Lietuvoje formuojasi karinės monarchijos modelis.Kai vokiečiai pasiekė Nemuną, lietuviai juos sustabdė ir prasidėjo ilgas pozicinis šimtmečio karas.Ordinas puolė, o Lietuva gynėsi.Beveik tuo pačiu metu prasideda intensyvus rusų žemių jungimo prie Lietuvos procesas.Nuo XIIIa. 9 dešimtmečio rašytiniai šaltiniai išryškina naują valdančiąją dinastiją-Gediminaičius.Pirmasis šios dinastijos atstovas-Butigeidis.Jo laikais Vilnius iškyla kaip nuolatinė sostinė (anksčiau sentrai buvo Kernavė ir Senieji Trakai).Sostinė išryškėjo su galutiniu didžiojo kunigaikščio ir submonarcho (valdovo brolio) iškilimų virš kitų valdančiosios dinastijos narių.Tokia struktūra žymėjo kur kas stipresnes didžiojo kunigaikščio pozicijas lyginant su Mindaugo ar Traidenio laikais.XIVa.pirmoje pusėje Vilnius išryškėja kaip monarcho, o Trakai kaip submonarcho rezidencijos.Valdovų žemėse susiformuoja nuolatinių pilių bei kiemų tinklas.Pilys ir kiemai tampa administraciniais centrais.Pilių seniūnai tampa vietininkais(terit.vald.), teisėjais ir karo vadais.Susiklosčiusi prievolių sistema aprūpina pilių ūkį duoklėmis.Į Nemuno pilių sistemą atsimuša Prūsijos kryžiuočių ekspancija.Lietuvos ir Vokietijos pasienio pilių įgulos nuolat rengdavo išpuolius, siaubdavo priešo pilių apylinkes.Šie trumpi išpuoliai vadinami reizais.Vakaruose Lietuva gynėsi nuo Vokietijos, o rytuose vykdė rusų žemių prisijungimo politiką.Tai tapo kertiniu valstybės politikos akmeniu.Lietuva įsitvirtina kaip pabaltijo regiono politinis vienetas sutrukdęs Vokiečių ekspancijai užvaldyti visą baltijo rytų pakrantę.Karinė monarchija neatsisakydama ekonominių siaubiamųjų žygių reikšmės organizavo juos kur kas plačiau ir darė valstybine strategijos sudėtine dalimi.Tokiomis sąlygomis įsitvirtina gediminaičių dinastija.Po Butigeidžio valdymo žymesniu valdovu tampa Vytenis (1295-1316m.).Jis buvo geras karo vadas ir diplomatas.Svarbiausius klausimus jis svarstė su kilmingųjų taryba.Sustabdęs Livonijos ordino antpuolius į Lietuvą vytenis surengė 11 karo žygių į kryžiuočių valdas ir taip apgynė nuo jų žemaitiją.Po Vytenio mirties valdovu tampa Gediminas (1316-1341m.) Gediminas išgarsėja kaip karvedys ir diplomatas.Jis sukūrė Lietuvos galybę ir panaudojo ją prieš ordiną.1325m.gediminas sudarė su lenkijos karaliumi Vladislovu Lokietka I sutartį prieš ordiną ir ištekina savo dukterį Aldoną už karaliaus sūnaus Kazimiero.1322m.Gediminas laiške popiežiui Jonui XXII pareiškė norą krikštytis ir įvesti Lietuvoje krikščionybę.Tačiau iškelia sąlygą, kad ordinas turi nutraukti agresiją prieš Lietuvą ir oficialaiai pripažinti Lietuvos valstybę.1323m.sausio 25d. laiške Liubeko ir kitų miestų gyventojams, o 1323m.gegužės 26d. pranciškonams bei domininkonams Vokietijoj ir vokiečių Hanzos miestams pranešė, kad kreipsis į popiežių dėl krikšto ir ragino vyskupus bei kunigus vykti į Lietuvą ir platinti katalikų tikėjimą.Laiškais jų išsiųsta 6.Jis norėjo įtikinti vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės platintojai , o užkariautojai.Atvykus popiežiaus pasiuntiniams Gediminas atsisakė krikštytis motyvuodamas tuo jog ordinas netęsėjo savo pažadų, suiminėjo jo pasiuntinius, kurstė žemaičius, keldamas pagonis prieš tėvų tikėjimo išdaviką Gediminą.Jis bijojo pagonių ir stačiatikių opozicijų, nebuvo tikras, kad krikštas suvaldys ordino agresiją.Gediminas lietė Lietuvos teritoriją į pietryčius.Prijungtose srityse buvo paliekama senoji tvarka, tik reikalaujama vasalinės priklausomybės, kariuomenės ir duoklių.Lietuva pasidaro viena didžiausių Europos valstybių ir Gediminas ėmė tituluotis Lietuvos ir rusų karaliumi. Svarbę reikšmę valstybėje įgyja “rusiškas elementas”.Gedimono sūnūs valdydami rusų žemes tapo stačiatikiais ir priėmė rusų kultūrą.Gediminas buvo labai tolerantiškas tikėjimo dalykuose. Nuolatine sostine valdant Gediminui tampa Vilnius (1323m.)Nuo Gedimino laikų kas valdė Vilnių, tas turėjo didžiąją kunigaikštystės valdžią.Be didžiojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių:antspaudų laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. 1336m.įvyksta Pilėnų gynyba.(Manoma, kad pilis stovėjo prie Nemuno žemupio). Visa pilies įgula, kartu su moterimis ir vaikais žuvo. Po Gedimino mirties LDK valdovu tampa jauniausias jo sūnus Jaunutis kuris valdė 1341-1345m.Silpna jo valdžia vyresniuosius brolius privertė jį nuversti.Valdžią pasidalino Kęstutis ir Algirdas.Algirdas valdo Vilnių ir tampa didžiuoju kunigaikščiu (1345-1377m.)Kęstutis valdo Trakus ir didžiuoju kunigaikščiu tampa tik po Algirdo mirties Jogailai išdavus Kęstutį kryžiuočiams (1381-1382m.)Abu kunigaikščiai suprato, kad tik sutardami gali išlaikyti stabilią valstybę.Algirdas lietė Lietuvos teritoriją į rytus, o Kęstutis gynė vakarines Lietuvos sienas ir rengė karo žygius į ordino valdas. 1363m.įvyksta didžiulis mūšis prie mėlinųjų vandenų.Algirdas sumuša mongolus-totorius ir pasiekia Juodąją jūrą. Grobdamas rusų žemes Algirdas surengia 3 žygius į Maskvą.Pirmasis buvo 1368m., antrasis-1370m., trečiasis-1372m.Užimti Maskvos jam nepavyko.Gyventojai gynė Maskvą. Algirdas dvigubai padidino LDK teritoriją ir sukūrė galingą Lietuvos valstybę, kurioje svarbiausias vaidmuo teko vakariniams rusams. Stiprėjanti ir besiplečianti Maskvos didžioji kunigaikštystė ėmė vienyti ir tas rusų žemes, kurios buvo Lietuvos valdžioje.Algirdo rytų politika įgalino Vokiečių ordiną plėtoti agresiją į Lietuvą ir dėl to buvo žalinga.LDK kariaujami karai aiškiai parodė, kad valstybė nepajėgi vienu metu kariauti 2 frontais-su Vokiečių ordinu ir su didžiąją Maskvos kunigaikštyste. 1377m. mirus Algirdui LDK prasideda vidaus kovos.Didžiuoju kunigaikščiu tampa jo sūnus Jogaila.Kęstučiui paliekami valdyti Trakai.Tačiau Jogaila nenori dalintis valdžia su Kęstučiu.1380m.Jogaila slapta nuo Kęstučio sudaro Dovydiškių sutartį su kryžiuočiais, kuria psižada nekariauti Kęstučio pusėje jei Lietuva pultų kryžiuočius.Kęstutis sužino apie sutartį visai atsitiktinai.Pasinaudojęs jogailos išvykimu iš vilniaus 1381m. užima Vilnių ir pasiskielbia LDK didžiuoju kunigaikščiu. 1382m.Jogailos ir Kęstučio aremijos stoja viena prieš kitą.Jogaila klasta iškviečia į stovyklą tartis Kęstutį ir jo sūnų Vytautą.Kai jie atvyko juos suėmė ir nugabeno į krėvos pilį (dabartinė Baltarusijos teritorija).Kęstučio kariams paaiškinama, kad pasirašyta taikos sutartis ir jie gali išsiskirstyti. 1385m.rugpjūčio 15d. Krėvos pilyje Kęstutis pasmaugiamas. Kęstutis tai tas didysis kunigaikštis, kuris tvirtai ir nuosekliai gynė Lietuvą nuo Vokičių agresijos.Atrėmė apie 70 vokiečių ordino ir apie 30 Livonijos ordino įsiveržimų į Lietuvą.Jis liko ištikimas Lietuvos papročiams ir buvo paskutinis LDK didysis kunigaikštis, kuris buvo palaidotas pagal pagonių papročius. Vytautas pabėga.Jis bando bėgti pas savo seserį, Lenkijos kunigaikščio žmoną.Tačiau pastarasis nepriima jo.Vytautas bėga pas kryžiuočius.1382m. Vytautas pasirašo su kryžiuočiais Dubysos sutartį.Nubėgęs pas kryžiuočius Vytautas apsikrikštyja ir gauna Vygando vardą.Sužinojęs apie tai Jogaila nutraukia santykius su kryžiuočiais ir Vytautas su ordinu užpuola Jogailos valdas.Jogailai nelieka nieko kito kaip tikėtis paramos iš rusų.Jis supranta, kad sąjunga su rusais sustiprins stačiatikių kunigaikščių ir bajorų įtaką valstybėj.Priėmus stačiatikybę nebūtų liovusis kryžiuočių agresija, nes kryžiuočiai stačiatikius (sekizmatikus)siekė išnaikinti kaip ir pagonius.Todėl apsvarstęs šias galimybes Jogaila nusprendžia kreiptis pagalbos į katalikiškąją Lenkiją.Jis puikiai suprato, kad Vytauto santykiai su kryžiuočiais laikini, todėl 1384m. jo pasiuntiniai pradeda derybas su Vytautu.Vytautui pažadamos jo tėvo Kęstučio žemės.1384m. pabaigoj pusbroliai vytautas ir Jogaila pradeeda kurti ordiną, tačiau išlieka neišspręstas lietuvos krikšto klausimas. 1384m. miršta lenkijos karalius ir karalaite paskelbiama jo 14 metų dukra jadvyga, kuri vaikystėje buvo sužieduota su austrijos princu Viljamu hbsburgu.Tačiau lenkų šlėktos nenorėjo turėti reikalų su austrų princu.Kitu vyru jie nusižiurėjo Jogailą.Santuoką turėjo sustiprinti Krėvoje pasitašyta sutartis kuri numatė vedybas, o paskui Lietuvos krikštą.Krėvos unijos priežastys: 1. reikės įvesti krikščionybę ir atimti iš ordino pretekstą toliau niokoti kraštą. 2. Noras sujungti LDK ir Lenkijos jėgas prieš Vokiečių ordino grobikišką politiką bei prieš mongolų-totorių antpuolius. 3. Lenkų noras įsiviešpatauti LDK žemėse. 4. Abiejų šalių pirklių interesai. 1385m.08 14 Krėvos pilyje pasirašoma sutartis.Jogaila pasižada vesti Jadvygą ir apkrikštyti Lietuvą. 1386m.02 15 įvyksta Jogailos krikštas, o kovo 14d. karūnacija.Taip atsiranda Europos politiniame žemėlapyje pati didžiausia ir galingiausia valstybė.Kartu su Jogaila krikštyjasi ir Vytautas ir gauna Aleksandro vardą. 1387m.vasario 17d.priimamas Lietuvos krikšto dokumentas.Ta proga Jogaila paskelbia kelias privilegijas: 1. Vilniaus vyskupui-ši privilegija reiškia, jog Lietuvoje atsiranda bažnytinė žemėvalda, nes vilniaus vyskupas buvo gausiai apdovanotas žemėmis, o bažnyčios ir vienuolynai atleisti nuo visų valstybės privilegijų. 2. Apsikrikštijusiems bajorams-bajoro turtas, žemė ir ją dirbantys valstiečiai buvo pripažinti tėvonine nuosavybe, o tai reiškia jog Lietuvoje atsiranda valstiečių įbaudžiavimo procesas. 3. Vilniaus miestui-Vilniui suteikiamos Magdeburgo teisės (dalinis savarankiškumas).Miestas turi teisę turėti atskirą nuo bajorų teismą, tačiau miestiečiai nebuvo atleisti nuo mokesčių ir karo tarnybos valstybei.Ši privilegija davė pradžią Lietuvos miestiečių luominei savivaldai atsitrasti.Pradeda formuotis luomai. Nebuvo išleista privilegija valstiečiams.Apie juos krikšto dokumentuose nieko nekalbama. Jogaila įsteigia Lietuvoje pirmąsias 7 parapijas ir pastatė bažnyčią.Vilniuje pastatyta Šv.Stanislovo katedra ir įsteigta vyskūpija.Pirmuoju Vilniaus vyskupu buvo paskirtas pranciškonas Andrius. Žemaitija, kuri tuo metu buvo ordino valdžioje, nebuvo pakrikštyta.Ji buvo atiduota ordinui ir apkrikštyta vėliau.Valstybinės krikščionybės religijos įvedamas istoriškai buvo neišvengiamas.Krikšto įvedimas turėjo teigiamą reikšmę.Ji buvo atiduota ordinui ir apkrikštyta vėliau. Valstybinis krikščioniškosios religijos įvedimas istoriškai buvo neišvengiamas.Krikšto įvedimas turėjo teigiamą reikšmę: a) Per mokyklą ir raštą krikščionybė platino tai kas buvo sukaupta antikos pasaulyje ir viduramžiais. b) Sudarė sąlygas tarptautiniam bendravimui. c) Europos šalys pripažino Lietuvą, ją rėmė Šv.Romos imperija ir Romos katalikų bažnyčia. Ne ordinas, o Lietuva tapo katalikybės atrama rytuose.Vokietijos feodalizmo agresija neteko savo ideologinio pagrindo.Nepripažinusi krikšto Vokiečių ordino vadovybė toliau puldinėjo Lietuvą.1403m.popiežius Bonifacas IX uždraudė ordinui kariaut su krikščioniškąja Lietuva.Todėl ordino vadovybė rašė ilgus pasiaiškinimus dėl nesibaigiančių puldinėjimų: 1. Lietuva nepripažino ordino teisių į jų pačių ordinui užrašytą žemaitiją. 2. Jų krikštas netikras, nes jie jau daug kartų buvo atsimetę nuo krikščionybės. 3. Riteriai tik ginasi nuo lietuvių, puldinėjančių ordino žemes. 4. Lietuva pereina į stačiatikių tikėjimą ir vienijasi su rusais. VYTAUTO VALDYMAS 1392m. rugpjūčio 4d. Astravos sutartimi tarp Jogailos ir vytauto buvo padarytas galas vidaus kovoms Lietuvoj, nes sutartis pripažino Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Jogaila nebetenka Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo ir lieka tik Lenkijos karaliumi.Oficialiai LDK kaip atskira nuo Lenkijos valstybė buvo pripažinta 1401m. Vilniaus Radomo aktais.Šie aktai skelbia Lietuvos egzistavimą tik iki Vytauto mirties.Po Vytauto mirties Lietuvos sostas turėjo vėl atitekt Jogailai ir jo įpėdiniams.Tapęs Lietuvos didžiuiju kunigaikščiu Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių savarankiškumą, atėmė valdžią iš atskiras sritis valdžiusių Gediminaičių į jų vietas pasiųsdamas sau ištikimus bajorus.Tokiu būdu rusų kunigaikštystės tapo LDK sritimis. VYTAUTO UžSIENIO POLITIKA Vytautas tęsia Algirdo Prūsų žemių nukarevimo planą todėl turėjo eiti į sandorius su ordinu.1398m. Salyno ir 1404m. Racionžo sutartimis Vytautas ordino naudai atsisako žemaitijos, kad turėtų laisvas rankas rytuose.1399m. Vytautas pralaimi didžiulį mūšį prieš mongolus-totorius ir jam tenka atsisakyti planų dėl žemių priklausiusių aukso ordai.1406-1408m. Vytautas kariauja su Maskva dėl Pschovo ir Naugarduko.1409m. jis sudaro taiką su šiais miestais ir kovoja su ordinu.Žemaičiai gavę Vytauto paramą išveja iš Žemaitijos ordiną.Ordinas paskelbia Vytautui ir Jogailai karą. 1409m.gruodžio mėn. susitikę Poreste Jogaila ir Vytautas sudaro strateginį karo žygio planą.Galutinis jo tikslas užimti ordino sostinę , pakeliui sutriuškinant ordino kariuomenę. Vytauto pu;kus sudarė lietuviai, gudai, ukrrainiečiai ir rusai.Jogailos ir Vytauto armijos surinko 29 000 karių, o ordinas 21 000.Vytauto ir Jogailos kariuomenės susijungė ties Červinsku 1410m. liepos 3d.Mūšis prasidėjo liepos 15d.Jame žuvo visa ordino vadovybė.Žalgirio mūšis buvo istorinis posūkis tautų istorijoje, palaidojęs ordino nenugalimumo mitą.Mūšis lėmė ordino žlugimą, gražino Lietuvai žemaitiją ir sužlugdė Vokietijos planus užvaldyti baltų ir slavų kraštus. 1411m. pasirašoma Torsinės taika.Ordinas atsisako savo teisių į žemaitiją ir už išpirką jam buvo grzažintos sąjungininkių užimtos pilys. 1413m. atsinaujina konfliktai su ordinu.Ginčą tarp ordino ir Lietuvos sprendžia Konstancos bažnytinis susirinkimas.Žemaitijoje įvedama krikščionybė ir įsteigiama žemaičių vyskūpija. 1415m. popiežius Jonas XXIII panaikina ordino teises į Lietuvą.tačiau Šv.Romos imperija palaiko ordiną ir šis ruošiasi naujam karui su Lietuva.1422m.įvyksta mūšis kurį Vokietija pralaimi.Melno taika panaikina imperatoriaus sprendimą dėl žemaitijos ir ji visiems laikams atitenka Lietuvai, išskyrus Klaipėdos kraštą.Sugražina Klaipėdą tik 1923m.Lietuva vistiek turi priėjimą prie jūros per Šventąją. Taip baigiasi pusantro 100 metų trukusios Lietuvos kovos dėl žemaičių. VYTAUTO VIDAUS POLITIKA Tarpvalstybiniuose Lietuvos ir lenkijos santykiuose išryškėjo 2 tendencijos: 1. Lenkų noras prisijungti LDK. 2. Lietuvių bajorų siekis sulygint savo teises ir privilegijas su lenkais. Šiuos klausimus buvo mėginta spręsti 1413m. Horotlės unijos metu (į pietus nuo Bresto miesto).Vytautas ir Jogaila pareiškia, kad siekdami apsisaugoti nuo ordino jie amžinai prijungia LDK prie Lenkijos.Lenkijos pavuzdžiu Lietuvoje buvo įvesta administracinė savivalda.Atsirado vaivadijos.Be to, Lietuvos bajorai gauna lenkų bajorų herbus. Visos LDK tarnybos bus teikiamos Lenkijos karaliaus bajorams katalikams iki gyvos galvos.Po Vytauto mirties LDK bajorai negalės rinkti didžiojo kunigaikščio.Jį skirs Lenkijos karalius pasitaręs su Lietuvos ir lenkijos bajorais. Taigi, šis sprendimas nors ir dalinai, bet užtikrino LDK atskirumą ateičiai įvedant Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigybę.Tuo tarpu 1401m. Vilniaus radomo aktai akcentavo Lietuvos priklausomumą Lenkijai po Vytauto mirties. 1429m. Luckos suvaževime imperatorius Zigmantas pasiūlo Vytautui karūnuotis.Lenkija su tuo nesutinka, nes Lietuva taptų karalyste ir būtų tokia kaip Lenkija.Lenkai nesutiko ir paliko suvaževimą.Nežiūrint to Vytauto karūnavimo data buvo paskelbta 1430 09 08.Karūna pavogė lenkai todėl karūnacijos ceremonija buvo nutraukta.1430m. spalio 27d. Vytautas Trakuose miršta. Vytautas konsolidavo (suvienijo) Lietuvos valstybę ir tapo Lietuvos valdovu tolygiu Lenkijos karaliui. ALGIRDO ASMENYBĖ Algirdas 32 metus valdė valstybę.Jis buvo tvirto charakterio, valdingas ir labai darbštus.Nemėgo tuščių pasilinksminimų, nevartojo alkoholio, net midaus ir rūgštokos giros.Labai mokėjo saugoti paslaptį.Niekas nežinodavo kam renka kariuomenę ir kur žygiuos.Mokėjo daug kalbų.Išgyveno 81m. ir visą amžių išbuvo pagoniu manydamas jog ši religija vienija lietuvius ir yra taurių papročių šaltinis.Rusai teigia, kad Algirdas buvo priėmęs provoslavų tikėjimą.Tačiau nenurodo iš kur šią informaciją gavo.Kelis kartus jam buvo siūlytą priimti katalikybę.Jis lyg ir sutikęs, tačiau tokios sąlygos kurios buvo iškeltos jam buvo nepriimtinos.Jis buvo vedę du kartus.Pirmoji žmona buvo iš Vitepsko ir žinių apie ją mažai.Jos vardas Marija.Visi šios žmonos sūnūs valdė rusų žemes.Antra žmona-Julijona, Tveres kunigaikštytė.Gyveno kartu su Algirdu Vilniuje.Lietuvos reikalais nesidomėjo.Ji norėjo visus savo sūnūs pavadinti rusiškais vardais, bet Algirdas neleido.Vaikai augo pagal pagonių tradicijas.Mylimiausias sūnus buvo Jogaila.Bet su motina santykiai buvo prasti.Dar labiau pablogėjo kai Jogaila tapo kataliku.Jis nebuvo motinos laidotuvėse.Algirdas mirė 1377m. pavasarį.Iškilmingai palaidojamas pagal pagonių papročius.Kartu su juo buvo sudeginta 18 žirgų. KĘSTUTIS Kęstutis-paskutinysis LDK valdovas pagonis.Jis susprato, kad krikščionybė pranašesnė už pagonybę tuo jog vienija tautas.Tačiau suprato ir tai, kad lietuviai atkakliai gina protėvių tikėjimą todėl pagonybės laikysis.Būdamas pagoniu jis gerai sutarė su kitų tikėjimų žmonėmis.Pirmoji žmona rusė.Vaikų vardai pagoniški.Visi anksti mirė.Antroji žmona Birutė.Žemaičių bajoro dukra.Turėjo 3 sūnus:Vytauta, Tautvyla ir Žygimantą.Dukros:Marija, Danutė ir Ringailė.Šeima buvo labai darni.Miršta Birutė apie 1389m. ir pasak legendos palaidota Palangoje ant Birutės kalno.Vytautas labai mylėjo savo motiną ir kai vienas vokiečių riteris įžeidė jo motiną jis jį nužudė. Kęstutis mokėjo ne vieną kalbą, labai domėjosi vokiečių karo technika ir pilių griovimo mašinomis.Reikalavo iš kryžiuočių , kad jie laikytųsi Vakarų Europos taisyklių.Nepuldinėtų iš pasalų, iš anksto įspėtų apie mūšį, nežudytų beginklio kario. Kęstutis buvo karingas, bet teisingas.Visada laikėsi duoto žodžio ir reikalavo to iš kitų.Todėl žuvo ir pats, Nes Skirgaila duotą žodį sulaužė.Kęstutis miršta 1382m. Po Kęstučio ateina nauja valdanti karta užbaigusi pagonybės epochą ir atvedusi Lietuvą į krikščioniškąją epochą. VYTAUTAS Pirmoji Vytauto žmona-Ona buvo lietuvė.Ištekėjo 1370m.Ji buvo išsilavinusi moteris.Mokėjo skaityti ir labai domėjosi politika.Kartu su Vytautu dalyvavo pasirašant Stranos ir Salyno sutartis.Su ja Vytautas turėjo vieną dukrą-Sofiją, kuri ištekėjo už Maskvos kunigaikščio.Miršta 1418m. liepos mėn. ir palaidojama Vilniaus katedroje.Vytautas prašė, kad būtų paladota šalia žmonos. Antroji žmona-Julijona.Su ja turėjo sūnus Joną ir Jurgį, bet juos nužudė kaip įkaitus.Vytautas buvo labai įtaigus savo kalba.Jis buvo geras diplomatas.Jo valdomoj LDK įsigalėjo santarvė, vienybė ir drausmė.Metraščiuose rašoma, kad prieš Vytautą kariai drebėdavo iš baimės.Griežtas buvo karo žygio metu.tačiau už karinę tarnybą jis kariams gerai atsilygindavo.Buvo žemas, švelnių, moteriškų veido bruožų, temperamentingas ir judrus.Niekada negerdavo vyno, mėgo medžioti ir žaisti šachmatais.Mėgo juokdarius.Mokėjo rusų, lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbas.tačiau labai kaltinamas dėl to, kad pardavė žemaitiją kryžiuočiams ir nesugebėjo palikti palikuonio.Istorikas Glukošas pasakė: “Yra tikras dalykas, kad su Vytautu Lietuvos didybė iškilo ir su jo mirtimi pasibaigė.” Lietuvių bažnyčioms padovanojo daug žemių, ypač daug atseikėjo Vilniaus katedrai, kad iš jų pelno amžinai būtų laikomos pamaldos už jo ir žmonų vėles.Iki XVIa. Taip ir buvo elgiamasi. JOGAILA Jogaila ypač išryškėja kaip naujos politinės pakraipos valdovu.Pirmas jo nuopelnas jog apkrikštijo lietuvius ir atėmė dingstį kariaut su Lietuva.Iš pradžių konfliktavo su Vytautu, paskui susitaikęs nemažai prisidėjo prie Lietuvos išaukštinimo.40m. jie kartu valdė.Konstancos bažnytiniam susirinkime buvo sakoma jog jis turėjo vieną širdį ir vieną sielą.Tačiau Jogailai istorikai dažnai prikiša Krėvos sutartį, tačiau vidurio Europoje toks žingsnis buvo suprantamas ir normalus, nes monarchinę valstybę laikė paveldima nuosavybe ir elgtis galėjo kaip norėjo.Tačiau Jogaila buvo veidmainis, melagis, netęsėdavo pažadų, laužydavo sutartis, mėgo intrigas. Jogaila buvo silpnavalis ir lengvai pasiduodavo kitų įtakai.Iš tėvo Algirdo nepaveldėjo valdingumo.Per krikštą gavo Vladislovo vardą.Nieko negėrė, kukliai maitinosi ir nemėgo prabangos.Buvo labai tvarkingas.Būdamas karalium bendravo su mokytais žmonėmis todėl rėmė mokslą.Jogaila ypač daug nusipelnė Lenkijai išplėsdamas jos teritoriją.Be Lenkijos karaliaus jis turėjo Moldavijos bei Besarabijos gaspadoriaus titulą.Lenkai Jogailą laiko didžiausiu valdovu.Jis labai norėjo sūnaus, bet gimdavo tik mergaitės.Po Jadvygos mirties veda Oną, Lenkijos karaliaus Kazimiero anūkę.Susilaukia dukters Jadvygos kuri anksti miršta.1437m. vedė trečią kartą Elžbietą.Bajorai nenorėjo avantiūristės.išgyveno 2 metus, bet vaikų neturėjo.Paskutinė santuoka buvo laimingiausia-vedė Sofiją.jai buvo 17 metų.Susilaukė 2 sūnų- Vladislovo ir Kazimiero, kuris tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Miršta 1434m. sulaukęs 84 metų.
Istorija  Referatai   (33,87 kB)
Politinė ir karinė veikla Kovodamas su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1382-1384 ir 1389-1392 m. bėgo pas kryžiuočius. Abu kartus Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą pasiekęs susitarimus su Jogaila. 1384 m. jis atgavo dalį savo tėvonijos. 1392 m. pagal Astravos sutartį atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Ldk titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Valdant Vytautui jo pastangomis dauguma LDK sritinių kunigaikščių buvo pakeisti didžiojo kunigaikščio vietininkais, o didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu, kurio nariai jau neblogai išmanė LDK vidaus ir užsienio politikos vingrybes. Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, Žalgirio mūšyje (1410) galutinai palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią; netrukus po šio mūšio (1411) sudaryta Torūnės taikos sutartimi Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais. 1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimo dalyviai (nevainikuoto) Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymu[1] Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).Tarp I ir II pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Kultūrinė civilizacinė veikla Lietuvos vesternizaciją Vytautas vykdė daugiausia intensyvindamas feodalinius santykius. Žymiai padidinęs feodalines valstiečių prievoles, jis pradėjo juos dalyti bajorams; vėliau etninė Lietuva jos valstiečių laisvės kaina pasiekė nemažų laimėjimų, – jau vien dėl to, kad naujosios luominės bajorų teisės sudarė palankias sąlygas plėstis jų akiračiui. 1410 m. vasario 6 d. Vytauto privilegija Vilniaus katedrai. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų. Kurdamas Lietuvoje katalikiškų parapijų tinklą, Vytautas pureno dirvą ir vakarietiškų mokyklų kūrimuisi. Vytautas ženkliai padidino ir Ldk raštinę; pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu, o lietuvių bajorų ir miestiečių gyvenimas – tiesiog neįsivaizduojamas be lotyniško ar slaviško rašto.
Istorija  Referatai   (128,7 kB)
Pateiktos svarbiausios Lietuvos istorijos datos nuo 10 tūkst. m. pr. Kr., kai dabartinėje Lietuvos teritorijoje įsikūrė pirmieji gyventojai iki 1998 02, kai buvo inauguruotas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (11 psl., 86,35 kB)
Algirdas didžiojo kunigaikščio sostą paliko vyriausiajam savo ir Julijonos sūnui – Jogailai. Įsitvirtinti jame Jogailai teko pačiam. Šalia jo valstybės gyvenime tebesireiškė Kęstutis. Pavojingiausia padėtis klostėsi kare su kryžiuočiais. Ordinas teberengė galingus žygius į Lietuvos gilumą. 1379 m., kai Ordinas eilinį kartą grasino Vilniui, Jogaila ryžosi pirmajam naujosios politikos žingsniui. Vasarą Jogailos brolis Skirgaila buvo pasiųstas į Vakarus ir Ordino valstybėje aptarė abiejų valstybių santykius bei Lietuvos krikšto galimybes.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,09 kB)
Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, iškilo LDK valdymo problema. Jogaila savo vietininku Lietuvoje paliko Skirgailą. Viso krašto suverenu liko pats Jogaila. Skirgaila neturėjo LDK monarcho teisių. Jam priklausė tik Jogailos suteikta vykdomoji valdžia. Žinoma, kad 1387 m. balandžio 28 d. aktu Jogaila pripažino jo faktišką pirmenybę prieš kitus Gediminaičius, bet nėra įrodymų, kad kiti kunigaikščiai jo klausė.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 3,83 kB)
Rytų politikoje Vytautas siekė dar Algirdo užsibrėžtų tikslų – visa Rusia turi priklausyti Lietuvai. Lietuvos valdovas jau buvo paveldėjęs Polocką, Vitebską, Smolenską, Brianską Podolę, Volynę, tačiau likusią Rusią valdė totoriai. Net Maskvos kunigaikščiai nuo pat XIV a. pabaigos gaudavo iš totorių jarlyką – teisę rinkti totoriams duoklę iš visos Rusios.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,38 kB)
1399 metų pralaimėjimas sustiprino Maskvos pozicijas slaviškų žemių regione ir sukėlė naują maištų bangą prieš Vytauto vietininkus LDK slavų žemėse. Vytautui bei Lietuvos bajorams vėl teko ieškoti kompromiso su Jogaila ir Lenkija. 1400 metų gruodžio pabaigoje Jogaila ir Vytautas Gardine aptarė bei įvertino situaciją ir priėmė sprendimą, reiškiantį naujo LDK ir Lenkijos santykių etapo pradžią. Šis susitarimas buvo juridiškai įteisintas trimis 1401 m. aktais: 1) Jogailos (dokumentas neišliko, bet jo turinys žinomas iš kitų vienalaikių šaltinių); 2) Vytauto ir Lietuvos bajorų (1401 m. sausio 18 d. Vilniuje); 3) Lenkijos karaliaus tarybos (1401 m. kovo 11 d., Radome).
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,47 kB)
1404 metų Racionžo taikos sutartimi vėl buvo baigtas Ordino – LDK (kurią diplomatiškai rėmė Lenkija) karas. Vytautui teko patvirtinti Salyno sutarties nuostatas, pagal kurias Žemaitija atiteko kryžiuočiams, o šie įsipareigojo neberemti Švitrigailos pretenzijų į didžiojo kunigaikščio sostą. Tačiau abi pusės suprato, jog tai tik atokvėpis iki kito susirėmimo.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,37 kB)
1411 m. vasario 1 d. Torūnės taikos išdava Lietuvai buvo ta, kad Žemaitija, nors ir laikinai – iki Vytauto ir Jogailos mirties – buvo pripažinta LDK. Ilgą laiką Torūnės taika, dar XV a. antrosios pusės lenkų istoriko Jano Dlugošo pavadinta pralaimėtąja, taip ir buvo vertinama. Buvo pabrėžiama, kad taikos sąlygos neatitiko Žalgirio mūšyje pasiektos pergalės. Naujausių tyrinėjimų autoriai vis dažniau atsisako tokio tiesmukiško ir vienareikšmio požiūrio. Jie teigia, jog būtina atsižvelgti ne tik į Žalgirio mūšio baigtį, bet įvertinti bendrą tarptautinę situaciją, kuri nebuvo palanki LDK ir Lenkijai.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,78 kB)
Lietuvos didydis kunigaikštis Vytautas gimė apie 1350 metus senuosiuose Trakuose. Vytauto motina Birutė buvo žemaičių kunigaikščio duktė. Apie jos gyvenimą beveik nieko nėra žinoma. Pagal padavimą, ji buvusi vaidilutė. Kunigaikštis Kęstutis susižavėjęs Birute ir pagrobęs ją sau į žmonas.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 4,31 kB)
Iki mūsų dienų išlikusiuose amžininkų liudijimuose galime rasti labai skirtingų, vienas kitam prieštaraujančių Vytauto ir Jogailos vertinimų. Prieštaringai vertinami jų nuveikti darbai – nuo beatodairiško garbinimo iki visiško sumenkinimo. Tai lėmė skirtinga rašiusiųjų tautinė valstybinė ir politinė orientacija, nes Gediminaičių valdymas paliko gilius pėdsakus kelių bendru likimu susietų tautų ir valstybių istorijoje.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 6,9 kB)
1440 m. kovo 20 d. naujo perversmo auka tapo Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis. Jį Trakuose nužudė sąmokslininkai, kuriems vadovavo kunigaikštis Ivanas Čartoriskis. Sąmokslu prieš Žygimantą pasinaudojo ne tiesioginiai jo vykdytojai, o kita politinė LDK grupuotė, kurią sudarė įtakingi to meto didikai – Žemaitijos seniūnas Jonas Kęsgaila, Vilniaus vyskupas Motiejus ir kiti. Politiniu vadovu ir šios grupės organizatoriumi tapo Jonas Goštautas. 1440 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostas buvo pasiūlytas Jogailos jaunesniajam sūnui Kazimierui.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,99 kB)
1387 Jogailos ir 1413 metų Horodlės privilegijomis naujakrikščiai lietuvių bajorai katalikai gavo plačias teises ir privilegijas. Stačiatikiams bajorams atėjo rinkimosi metas – ar likti ištikimais protėvių tikybai ir bažnyčiai, ar, priėmus katalikybę, gauti privilegijas ir teisę į prestižines, gerai atlyginamas valstybines tarnybas. Dilema iškilo ir pačiai LDK stačiatikių bažnyčiai. Ji per visą pagoniškos Lietuvos gyvavimo laikotarpį taip ir neįgijo didesnės įtakos valstybėje.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,59 kB)
Sulyg pirmaisiais Lietuvos miestais atsirado ir nauja muzikinė kultūra. XIII–XIV amžiuose šalia liaudies muzikos ėmė rastis pilių muzika. Pradžioje, kaip ir senaisiais laikais, kunigaikštį ir jo šeimyną linksmino vienas kitas gabesnis kaimo muzikantas. Tačiau palaipsniui ėmė rastis labiau išsilavinusių, tobulesniais instrumentais grojančių, dažnai iš kitur atvykusių muzikantų. Jie palengva ėmė stumti vietinius talentus. 1387 metų Lietuvos krikštas tai dar labiau išryškino. Kartu su krikštu bažnyčia atsinešė naują, iki tol Lietuvoje nežinomą, muzikinę kultūrą.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 8,89 kB)
Lietuvos istorinių datų rinkinys nuo ledynmečio iki 2000 metų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (114 psl., 41,84 kB)
Algirdas didžiojo kunigaikščio sostą paliko vyriausiajam savo ir Julijonos sūnui – Jogailai. Įsitvirtinti jame Jogailai teko pačiam. Šalia jo valstybės gyvenime tebesireiškė Kęstutis. Pavojingiausia padėtis klostėsi kare su kryžiuočiais. Ordinas teberengė galingus žygius į Lietuvos gilumą. 1379 m., kai Ordinas eilinį kartą grasino Vilniui, Jogaila ryžosi pirmajam naujosios politikos žingsniui.
XIV a. pabaigoje įvykęs LDK integravimąsi į krikščioniškąją Vakarų Europą skatino ne tiek ekonominės aspiracijos, kiek tarptautinė LDK situacija, nes ji vienintelė šiame regione buvo išsaugojusi iki krikščionybės susiformavusią senąją kultūrą, kuri, vertinant pagal religinės terminologijos standartus, dažnai įvardijama kaip pagoniškoji paniekinamąja prasme. Lietuvių senosios paprotinės teisės raidos tradicijų perimamumą jau po krikščionybės priėmimo patvirtina ir tai, kad LDK teisė išliko akivaizdžiai pasaulietinė, o tai nebuvo būdinga nei Vakarų, nei Rytų krikščioniškųjų valstybių kaimynių teisei.
Teisė  Konspektai   (21,95 kB)
Nuo pirmųjų žmonių įsikūrusių pabaltyje iki Valdo Adamkaus įnauguravimo 1998 m. 10 tūkst. m. pr. Kr. - dabartinės Lietuvos teritorijoje įsikūrė pirmieji nuolatiniai gyventojai. Apie 2500 m. pr. Kr. - į senųjų europiečių teritorijas atėjo indoeuropiečiai. Apie 2000 m. pr. Kr. - susidarė baltai. Apie 1700 m. pr. Kr. - Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji metalo dirbiniai.
Istorija  Namų darbai   (5,54 kB)
Aisčiai (lot. Aesti)- šiuo vardu Romos istorikas Tacitas 98m. pavadino Baltijos jūros rytiniame krante gyvenančias gentis. „Germanijoje“ jis rašė: „Dešiniajame savo krante Svebų jūra skalauja aisčių gentis... “. Šis vardas nuo IX a. pab. išnyksta, jo vietoje pradedamas vartoti „prūsai“.
Istorija  Konspektai   (10,81 kB)
Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.
Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)