Vanduo yra svarbiausias aplinkos ekologinis veiksnys, nes be vandens negali egzistuoti jokia gyvybė. Su vandens dalyvavimu yra susiję visi pagrindiniai gyvybės procesai organizmuose: kvėpavimas, maitinimasis, virškinimas ir visos biocheminės reakcijos bei medžiagų apytaka. Gyvuose organizmuose vanduo sudaro didžiausią masės dalį. Dėl saulės radiacijos poveikio sausumos ir Pasaulinio vandenyno paviršiui garuojant, kas minutę į atmosferą patenka 1mlrd. tonų vandens garų. Per tą patį laiką toks pats vandens kiekis gamtoje susikondensuoja ir vėl grįžta į žemę kritulių pavidalų (lietus, rasa, šerkšnas, šarma, dulksna, sniegas, sniego kruopos, kruša, ledo, adatos). Kondensuojantis vandens garams, atmosferoje išsiskiria slaptoji garavimo šiluma. Dėl to planetos paviršius mažai atvėsta per naktį ir žiemą. Pasaulinis vandenynas yra ne tik milžiniškas šilumos akumuliatorius, bet ir distiliatorius, aprūpinantis sausumą gėlu vandeniu. Trys ketvirtadaliai Saulės energijos, pasiekusios mūsų planetą, sunaudojama vandeniui garuoti. Atmosferos vanduo, nors jo nelabai daug, vis dėlto yra svarbiausias visoje vandens cirkuliacijos ir biogeocheminių medžiagų apykaitos rate. Vanduo, dalyvaujantis biologiniame cikle, yra deguonies ir vandenilio šaltinis.

Aplinka  Kursiniai darbai   (13 psl., 32,25 kB)

Saulės sistemą sudaro centrinis jos kūnas Saulė ir aplink ją skriejantys įvairūs kosminiai kūnai : 8 planetos ir 3 nykštukinės planetos su savo palydovais.

Geografija  Pateiktys   (12 psl., 686,45 kB)

Be devynių didžiųjų planetų, aplink Saulę skrieja daugybė mažųjų planetų, kitaip dar vadinamų asteroidais. Plika akimi jie nematomi, o žiūrint pro teleskopą, atrodo tik kaip šviečiantys taškai. Tuo jie panašūs į žvaigždes.

Astronomija  Referatai   (14 psl., 180,22 kB)

Žemė per savo kelių milijardų metų amžių yra gyvenusi svarbių kokybinių permainų laikotarpius, kai rasdavosi naujos, sudėtingiau organizuotos geosferos. Vienas iš tokių kaikotarpių – planetos jaunystė, prieš 3 milijardus metų. Tada, baigiant jai augti, susikaupė daug vidinio karščio, atsirado magmos židinių, ėmė veržtis vulkanai, formuotis atmosfera ir hidrosfera, kurioje netrukus atsirado gyvybė.

Biologija  Referatai   (10 psl., 514,97 kB)

Be devynių didžiųjų planetų ir dar trijų nykštukinių planetų, aplink Saulę arti pagrindinės Saulės plokštumos skrieja daugybė mažųjų planetų, kitaip dar vadinamų asteroidais. Plika akimi jie nematomi, o žiūrint pro teleskopą, atrodo tik kaip šviečiantys taškai. Tuo jie panašūs į žvaigždes. Šiuo metu mažosiomis planetomis (asteroidais) sutarta vadinti tik tuos Saulės sistemos kūnus, kurių skersmuo ne mažesnis kaip l km.

Fizika  Pateiktys   (17 psl., 751,07 kB)

Jame žvaigždės susispietusois kelis kartus tankiau negu palei Saulę.Iš viso Galaktikoje yra apie 250 milijardų žv.Daugiausiai žv. yra diske.Galaktikos diską sudarančios žvaigždės ir ūkai skrieja aplink Galaktikos centrą apskritomis orbitomis.Saulės nuotoliu nuo Galaktikos centro greitis yra 220 mln.km/s,ji vieną kartą apskrieja aplink centrą per 230 mln. metų.Mūsų Galaktika yra spiralinė sistema.Jos diske didelės masės karštos žvaigždės ,supermilžinės ir dujų bei dulkių debesys išsidėstę spiralės formos vijomis.Galaktikos centro pusėje artimiausia yra Šaulio vija , o anticentro pusėje –Persėjo vija. Galaktikos sferoidą iš visų pusių gaubia Galaktikos vainikas ,kurio spindulys 700 000šm. [Žvaigždžių spiečiai]: Spiečiai- vienodos kilmės erdvinės žvaigždžių grupės,susietos gravitacijos lauku.Pagal erdvinį tankį jie skirstomi:padrikieji ir kamuoliniai .Padrikuosius sudaro 10ir 100,o kamuolinius –1000 ir 100tūkst.žvaigždžių.Padrikųjų skersmuo yra 10-50 šm.eilės,o kamuolinių 3-4 kartus didesnis.Padr. daugiausiai yra Galaktikos diske,o kamuol.-sferoide ir centriniame telkinyje.Padr. spiečių ir disko pavienių žvaigždžių beveik apskritos.Kamuol. spiečiai skrieja aplink Galaktikos centrą ištęstomis elipsinėmis orbitomis. [Tarpžvaigždinė medžiaga]: Galaktikos disko plokštumoje yra tarpžvaigždinės dujos sudaro 99 ir dulkės 1 tarpžvaigždinės medž. masės. dalis šios medž tolygiai pasiskirstę diskeč o kitadalis telkiasi į didesnio ar mažesnio tankio debesis spiralinėse vijose. Duju ir Saulės paviršiaus cheminė sudėtis labai panaši: 74vandenilio, 24helio, 2sunkesniųjų elementų. Dulkes susideda išmetalų ir jų oksidų, Si junginių ir grafito. Kaikurias jų dengia ledo ar sušalusio amonniako sluoksnelis. Dulkės sugeria ir išsklaido už jų esančių žv. šviesą, todėl žv. šviesumas susilpnėja ir jos atrodo raudonesnės. Kai dulkių debesis labai tankus gali visai užstoti toliau esančių žv. ir emisinių ūkų šviesą ir atrodyti kaip dėmės PT-ko ar ūko fone. Jei greta dulkių debesies esanti žv. apšviečia jo priekinę dalį, tai tamsus debesis virš šviesiu atspinžiu ūku. [Visata]: Plija akimi lietuvoje matoma 1galaktika-Andromedos ūkas (Didysis ir Mažasis Magelano debesys-plika akimi matomi pietų pusrotuly) Pagal išvizdą galaktikos skirstomos į spiralines, elipsines, netaisyklingąsias, pekuliarines. Spiralinės (žymimos raide S) panašios į mūsų galaktiką. Pagal centrinio telkinio ir disko matmenų santykį spiralinės galaktikos skirstomos į Sa, Sb, Sc, Sd. Mūsų galaktika- Sb. Spiralinių galaktikų skersmuo 20.000-150.000šm. Elipsinės(žymim raide E) Žvaigždžių tankis didėja artėjant nuo pakraščių link centro Skersmuo-5.000-200.000šm. Netaisyklingosios (žymimos I) be jokios simetrijos, ašies arba centrinio telkinio Skersmuo-5.000-30.000šm. Pekuliarinės turi aktyvius branduolius, jose yra įv formos sprogiminių padarinių. Kvazarai- viena aktyvųjų galaktikos rūšių.daugelis- l. tolimi visatos objektai nutolę per milijardus šv. Jie yra l. stipriai spinduliuojantys galaktikų branduoliai. Spinduliavimo negalim paaiškinti jokiu žinomu energijos šaltiniu, netgi termobranguolinėmis reakcijomis. [Galaktikų grupės ir spiečiai]: apie 30 įvairaus dydžio ir įv. tipų galaktikų nutolusių nuo mūsų galaktikos per 6.5mln. šv sudaro Vietinę galaktikų grupę. Galaktikų grupės, debesys ir pavienės galaktikos sudaro galaktikų spiečius(jie susideda iš 100ų ir 1000čių galaktikų). [Visatos plėtimasis]: greitis tiesiog proporcingasnotoliui r Shy dėsnį nusako Hablo dėsnis: r=v/H; H=75km/s*Mpc. Kai galaktikos tolimo v<50.000km/s v=cz (c=3x108m/s; z=**/*0-raudonasis poslinkis) Visatos amžius –laikas nuo visatos plėtimosi pradžios. Visų tolimųjų galaktikų spektro linijos pasislinkusios į raudonąją spektro pusę (tai rodo, kad galaktikos tolstanuo mūsų dideliu v). [NEW]: Reliatyvistinė astrofizika tiria kosminius reiškinius, susijusius su greičiais arimais šviesos greičiui. Visi galaktikų spiečiai ir paskiros galaktikos, visa, ka tik aprėpia danguje galingiausi pasaulioteleskopai, vadinama –Metagalaktika [žvaigždžių judėjimas ervėje]: saulės, skriejančios orbita aplink Galaktikos centrą, kaimyninės žvaidždės nuolat keičiasi. Kiekvienos žvaigždės judėjimo greitį Saulės atžvilgiu galima išskaidyti į 2 dedamasias: tangentinį(liestinį) ir radialinį (spindulinį) greičius. Tangentinis v apibūdina savąjį žvaigždės judėjimą(statmeną regėjimo spinduliui kryptimi). Dėl žvaigždžių savojo judėjimo kinta artimų Saulei žvaigždžių išsidėstymas danguje. Kuo tolimesnė žvaigždė, tuo mažesnis jos savasis judėjimas. Jei žinomas žvaigždės nuotolis, pagal savąjį jos judėjimą galima rasti tangentinį jos v: V1=4,74*r (V1-tangentinis v (km/s), *- savasis judėjimas per metus r- žvaigždės nuotolis (paralaksas) Radialinis v apskaičiuojamas pagal spektro linijų poslinkį (dėl Doplerio efekto) Kai žvaigždė artėja prie stebėtojo linijos pasislenka į violetinių bangų pusę, kai tolsta- į raudonųjų bangų pusę. Poslinkio dydis su radialiniu v susijęs taip: [*-*0]/ *0=Vr/c (*-išmatuotas bangos ilgis, *0-laboratorinis bangos ilgis c-šv. V ) Kai žvaigždė tolsta, radialinis v>0, kai artėja v<0. Žinant žvaigždės tangentinį ir radialinį greičius, galime rasti erdvinį v Saulės atžvilgiu: v= v2 r+ v2 t ir sin*= Vt/V. [galaktikų susidarymas]: Prieš didįjį sprogimą visata buvo singuliarios (ypatingos) būsenos ir be galo tanki. Elementariosios dalelės, elektromagnetinio spinduliavimo kvantai (fotonai), taip pat visi keturi mums žinomi laukai - gravitacijos, elektromagnetinis, stiprusis ir silpnasis - susidarė per pirmąsias sekundes po didžiojo sprogimo. Praėjus ½ miliono metų, spinduliavimas atsiskyrė nuo medžiagos. Išliko reliktinis spinduliavimas 1 mm ilgio radijo bangų diapazone. Po 250 mln metų dujos pradėjo telktis į progalaktinius gniužulus, o iš jų susiformavo pirmosios galaktikos. Vėliau, suskilus progalaktikoms, iš mažesnių gniužulų susidarė pirmosios žvaigždės ir jų spiečiai. Iš pradžių progalaktiniai dujų gniužulai buvo maždaug sferinės formos. Iš jų susiformavo elipsinės galaktikos bei spiralinių galaktikų sferoidai. Tų progalaktikų, kurios pradėjo tvarkingai suktis aplink savo ašį, dujinė medžiaga susiplojo ir sudarė sukimosi plokštumas - spiralinių galaktikų diskus. Progalaktikos, kurios lėtai sukosi apie savo ašį, liko elipsinėmis. [žvaigždžių susidarymas]: susidaro iš dujų gniužulų, besitraukiančių ir tankėjančių dėl gravitacijos jėgos veikimo. Bet kuris dujų ir dulkių debesis negali būti vienalytis. Dėl atsitiktinio dujų masių judėjimo, jame atsiranda tankesnės vietos, kurių gravitacijos jėga ima traukti aplinkinę medžiagą. Taip susidaro įvairaus dydžio jos gniužulai (globulės). Globulėms toliau traukiantis, centrinė jų dalis įkaista ir ima skleisti infraraudonuosius spindulius, o jos pačios virsta prožvaigždėmis. Kai medžiagos tankis būna 1010 molekulių 1 cm3 ir daugiau, gniužulas tampa neskaidrus spinduliavimui, temperatūra ir slėgis jo centre ima greitai didėti, traukimasis sulėtėja. Tada gniužulas ima spinduliuoti regimąją šviesą (patampa žvaigžde). Masyviausios žvaigždės (50 M) traukiasi kelis mln metų. Saulės masės žvaigždės - 20- 30 mln metų. Tos, kurių masė 0,1 M - kleis šimtus mln metų. [žvaigždžių evoliucija]: kuo žvaigždės masė didesnė, tuo jos centre temperatūra didesnė ir greičiau dega vandenilis. Masyviausios O spektrinės klasės žvaigždės pagrindinėje sekoje būna tik apie 1 mln metų, saulės tipo žvaigždės - 10 mlrd metų, o M spektrinės klasės nykštykės - 100 mlrd metų. Kai žvaigždės, kurios masė tokia pat kaip saulės, centre vandenilis baigia degti, susidaro helio širdis. Dėl gravitacijos ji ima trauktis, jos temperatūra - kilti. Besiveržiant iš gelmių energija plečia virš šerdies esančius sluoksnius. Žvaigždė ima sparčiai didėti, stiprėja šviesis, mažėja paviršiaus temperatūra. Per kelias dešimtis ar šimtus mln metų ji virsta raudonąją milžine. Horizontaliojoje sekoje žvaigždė turi du branduolinės energijos šaltinius - centre dega helis, sferiniame sluoksnyje aplink helio šerdį - vandenilis virsta heliu. Kai helis žvaigždės centre baigiasi, ji palieka horiontaliąją seką ir asimptotine seka vėl artėja prie raudonųjų milžinų sekos. Tuo metu ji turi 2 energijos šaltinius. Gilesniame sluoksnyje dega helis, aukštesniame vandenilis virsta heliu. Abu šie sluoksniai artėja prie paviršiaus. Pagaliau išoriniai sluoksniai neatlaiko energijos srauto, atitrūksta nuo žvaigždės ir burbulo ar žiedo pavidalu išsisklaido. Iš jų susidaro planetiškasis ūkas. Užgesus branduolinėms reakcijoms, žvaigždė susitraukia iki žemės dydžio ir virsta labai tankia baltąją nykštuke. [planetų sistemos susidarymas]: saulę supusio žiedo vidurinėje dalyje per kelis mln metų susidarė šimtai dulkių sankaupų, vadinamų planetesimalėmis. Jos madaug 10 - 100 km dydžio. Planetesimalės suartėdavo ir veikiamos gravitacijos susidurdavo bei susiliedavo į didesnius kūnus proplanetas. Šis procesėlis truko apie 100 mln metų. Kometoidai susidarė saulę supusio disko išoriniame pakraštyje iš ledinių ir silikatinių medžiagų. Po to susiformavusių didžiųjų planetų gravitacijos laukas pakeitė jų orbitas ir nubloškė jas toli nuo saulės. Saulės sistemos planetos susiformavo kartu su saule prieš 4,7 mlrd metų iš to paties prožvaigždinio dujų ir dulkių gniužulo, kurio liekanos sudarė proplanetinį diską. Žemės grupės planetos ir asteroidai susidarė iš metalų, jų oksidų ir silikatų, nes disko viduryje, kur svyravo aukšta temperatūra, ledinės dalelės sublimavo. Didžiosios planetos susiformavo toli nuo saulės iš ledinių ir apledėjusių dulkių. Didžiųjų planetų atmosferų sudėtis nuo pat susidarymo išliko iki šiol nepakitusi. Žemės grupės planetų pradinės atmosferos neišliko. Jų dabartinė cheminė sudėtis susidarė dėl vėlesnių sudėtingų fiinių ir cheminių procesų. Daugelis planetų palydovų ir jų žiedai susiformavo kartu su planetomis iš proplanetinių dujų ir dulkių gniužulų. Dalis palydovų yra buvę asteroidai, vėliau pagrobti planetų gravitacijos lauko. [gyvybė visatoje]: svarbiausios sąlygos gyvybei atsirasti: žvaigždės cheminė sudėtis turi būti panaši į saulės; svarbu, kad žvaigždė užimtų vietą pagrindinėje sekoje. Žvaigždė turi būti pakankamai sena; reikia, kad šalia žvaigždės būtų planeta arba planetos gyvybės zonoje (nei per karšta, nei per šalta); planeta turi būti vidutinės masės; planetos orbita aplink centrinę žvaigždę turi būti artima apskritimui. Dauguma tyrinėtojų linkę manyti, kad galaktikoje yra nuo 100 000 iki 10 mln civilizacijų. Pirmu atveju artimiausia žemei civilizacija turi būti maždaug už 500 šm, o antru - už 100 šm. [antropinis principas]: teigia, kad fizinės sąlygos visatoje nuo pat jos atsiradimo buvo tokios, kad maximaliai padėtų atsirasti gyvybei ir išsirutulioti protingoms būtybėms.

Astronomija  Konspektai   (9,34 kB)

Raidos etapai antikoje: saulės kalendorius, mėnulio užtemimas, paros padalijimas į 24 h.Pitagoro nuomonė apie plokščią žemę, geocentrinis pasaulio modelis. Atradimai viduramžį: teleskopai,suformuotas visuotinis traukos dėsnis, aptikta, kad veneroje yra atmosfera, atrasta urano planeta, atrasti Saturno žiedai ir palydovas. Astronomija pradėta dėstyti liet mokyklose 1753, universitetuos 1863 Vilniaus observatorija pastatyta 1753. saulės sistema: saulė žemės gr didž plutonas maž saulės planetos planetos sistemos kūnai merkurijus jupiteris asteroidai venera saturnas kometos žemė uranas meteroidai marsas neptūnas meteoritai Žemės grupės savybės: sudarytos iš silikatų ir metalų, skiriasi planetų matmenys ir tankis,yra mažesni, lėčiau sukasi aplink savo ašį, turi nedaug palydovų arba išvis neturi, gaubia retesnė atmosfera. Didžiųjų planetų savybės: sudarytos iš lengvųjų dujų( vandenilio, helio) bei trupučio sunkesnių medž. didesni matmenys, mažesnis tankis.greičiau sukasi aplink savo ašį, turi daugiau palydovų. Veneros sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, todėl joje nesikeičia metų laikai. Veneroje labai karšta, nes yra šiltnamio reiškinys- atmosfera praleidžia regimuosius saulės spindulius, planetos paviršius įkaista, tačiau jos siunčiamus infraraudonuosius spindulius sulaiko atmosferos anglies dioksidas. Merkurijus neturi palydovų Ekliptika-kai sukimosi ašis sudaro statmenį su sukimosi plokštuma, 23,5˚ kampą ir visą laiką nekeičia savo padėties. Mėnulis- gamtinis žemės palydovas, jame pabuvojo žmonės. Matome tik vieną mėnulio pusę, nes apskriejimo aplink žemę periodas (27,3 paros),sutampa su apsisukimo apie ašį periodui( 27,3) Pirmasis astronautas menulyje pabuvojo : gagarinis ir amstrongas(69) Marso palydovai- fobas ir deima Marse yra vandens molekulių ir geležies Didž palneta- jupiteris Šios planetos turi žiedus: saturnas, uranas Didžio raudonoji dėme- jupiteryje Plutono palydovas – charonas Tarp Marso ir Jupiterio yra asteroidų žiedas Asteroidas- tai saulės sistemos kūnas, skersmuo didesnis negu 1 km, sudarytas iš kietų uolienų, pats nešviečia, plika akimi nematoma, aplink saule skrieja elipse. Kometa- keisto pavidalo, su uodega, mažo asteroido dydžio dangaus šviesulys, uodeguota žvaigždė Kometos būna: trumpaperiodės ir ilgaperiodės( vienkartinės) Halio kometa kas 76m Kometos dalys: branduolys , galva, ir uodega Kometos uodega nukreipta nuo saulės, nes ją kreipia saulės vėjas ( iš saulės vainiko srūvanti plazma) ir šviesos slėgis Meteoroidas - kūnas skriejantis aplink saulę ar aplink planetas, mažesnis negu 1km skersmens Meteoras- tas pats meteoroidas tik jau patekęs į atmosferą ir dėl trinties degantis Meteoritas- pasiekęs žemės paviršių, nesudegęs meteoroidas. Skirstomi: akmeniniai; geležiniai; akmeniniai geležiniai; Astroblemomis- atsitrenkdami į žemę, dideli meteoritai, išmuša kraterius Metų laikų kaitą lemia: 1. pastovus 25,3˚ kampas tarp žemės sukimosi ašies ir statmens jos orbitos plokštumai ; 2. žemės skriejimas aplink saulę ; 3. nekintama žemės ašies padėtis erdvėje; Pavasario lygiadienis- kovo 20-21 d rudens lygiadienis- 09 22-23 d 06 21-22d – ilgiausia diena, trumpiausia naktis gruodžio 22-23d - trumpiausia diena, ilgiausia naktis Saulės dėmės- karštos vietos, kurias skiria viena nuo kitos vėsesni tarpai. Vėsesni tarpai ima didėti ir susidaro saulės dėmės, tai vyksta dėl temperatūros nelygumų Šiaurinė žvaigždė išsiskiria tuo, kad žvaigždės sukasi apie ašį, kuri nukreipta į ją. Mėnulio fazės: jaunatis, priešpilnis, pilnatis ir delčia Pilnas mėnulio užtemimas vyksta kai į žemės šešėlį pasineria visas mėnulis, o jei dalis- dalinis Visiškas saulės užtemimas vyksta kai jaunas mėnulis meta šešėlį į žemę. Kai ant žemės krinta mėnulio pusšešėlis matomas dalinis. Žvaigždės- tai didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, sudaryti daugiausia iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesnių elementų priemaiša. Galaktikos- erdvinė žvaigždžių sistema. Ją sudaro 250milijardų žvaigždžių.

Astronomija  Konspektai   (5,89 kB)

Power Point prezentacija apie Urano planetą. Uranas. Urano charakteristikos. Urano paviršius. Urano atmosfera. Įdomūs faktai apie Urano planetą. Urano palydovai. Urano tyrinėjimai.

Astronomija  Pateiktys   (9 psl., 191,44 kB)

Žemės atsiradimas. Žemės pluta, arba litosfera. Atmosfera ir hidrosfera. Mėnulis. Manoma, kad Žemės amžius yra apie 4,5 mlrd. metų, tačiau nelabai aišku, kaip susidarė mūsų planeta ir visa Saulės sistema. Teorija, kaupiantis žinioms apie Saulės sistemą, nuolat kinta. Pagrindiniai šios teorijos teiginiai pagrįsti tuo, kad visa Saulės sistema - Žemė, kitos planetos ir Saulė - susidarė vienu metu ir vieningai. Tai nėra unikalu ir nepaprasta, panašūs procesai Visatoje vyksta ir dabar.

Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 8,28 kB)

Marsas – išorinė planeta, esanti arčiausiai Žemės. Jam skiriama itin daug dėmesio. Šio amžiaus pradžioje daugelis astronomų buvo įsitikinę, kad Marse yra išsivysčiusi civilizacija. Dabar šis mitas sugriautas. Marsiečių nėra, ir spėjama, kad aukščiausia gyvybės forma, kuri įmanoma šioje planetoje, tėra labai primityvi organinė medžiaga. Bet veikiausiai ši planeta išvis negyva. Nepaisant to, iš visų planetų Marsas panašiausias į Žemę ir būtent jis turėtų būti pirmas pilotuojamų ekspedicijų tikslas po Mėnulio.

Astronomija  Referatai   (5,32 kB)

Venera yra antroji planeta pagal atstumą nuo Saulės. Venera priklauso žemės grupės planetoms. Jos yra sudarytos iš silikatų ir metalų. Venera yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė, o jos masė prilygsta 80% Žemės masės. 1. Venera ir Žemė beveik vienodos: jų matmenys, ir laisvojo kritimo pagreitis prie paviršiaus skiriasi labai mažai. 2. Veneros vidutinis tankis mažesnis negu Žemės, bet ji tikriausiai turi masyvų branduolį. Nepaisant to, Venera turi storą, tankią debesuotą atmosferą, kuri neleidžia matyti planetos paviršiaus.

Astronomija  Referatai   (3,11 kB)

Žmogaus mitybai yra svarbu maisto sudėtis ir kiekis. Mediciniškai žmogui reikia 2300 – 2600 kcal arba 70 – 100 g baltymų per parą. Tačiau šis kiekis skiriasi nuo gyvenamosios vietos, žmogaus masės, ūgio, įpročių. Svarbiausias gyvybinių procesų reguliatorius ir naujų ląstelių statybinė medžiaga yra baltymai. Jų žmogui per para vidutiniškai reikia 25 – 30 g per parą. Mokslininkai yra nustatę, kad vaikystėje patirtas baltymų trūkumas palieka žmogų invalidu – smegenyse sumažėja medžiagų, skatinančių atmintį, vaizduotę, reakcijos greitį ir kt.

Geografija  Konspektai   (6,83 kB)

Visos ekosistemos pasižymi glaudžiais ryšiais tarp gyvosios ir negyvosios gamtos komponentų užimamoje erdvėje.Ekologinė niša – tai biotinių ir abiotinių veiksnių, nuo kurių priklauso organizmo vieta biocenozėje ir ekosistemoje, kompleksas. Svarbiausias globalines problemas galima suskirstyti į 3 grupes: 1. techninės- ekonominės, susijusios su musu planetos gamtos išteklių išeikvojimu. 2. ekologinės, kylančias dėl gamtinės aplinkos taršos įvairiomis gamybos atliekomis ir susijusiais su ekologinės pusiausvyros sutrikimu sistemoje žmogus – gyvoji gamta.

Kita  Referatai   (5,6 kB)

Žinių apie dangaus kūnus svarbiausias šaltinis yra jų skleidžiami šviesos spinduliai ir radijo bangos. Astronomijos sritis, tirianti kosminius objektus 300 - 900 nanometrų elektromagnetinių bangų ruože yra optinė astronomija. Jos pradžia buvo 1610 metais, kai Galilėjo Galilėjus sukonstarvo pirmąjį teleskopą ir pradėjo stebėti dangų.

Astronomija  Referatai   (5,26 kB)

1957 10 04 Į orbitą aplink Žemę paleistas pirmasis dirbtinis palydovas „Sputnik–1“ (TSRS); 1959 Pirmasis TSRS automatinis zondas „Luna 1“praskriejo pro Mėnulį; Pirmąkart perduotos nematomosios Mėnulio pusės nuotraukos iš zondo „Luna 3“; 1961 04 12 Rusas Jurijus Gagarinas tapo pirmuoju kosmonautu, kosminiu laivu „Vostok–1“ vieną kartą apskriejęs Žemės rutulį; 1962 Pirmasis JAV zondo „Ranger 4“ kontaktas su Mėnuliu; Pirmoji JAV tarpplanetinė stotis „Mariner 2“ sėkmingai praskriejo pro Venerą; 1963 Pirmosios kosmonautės V.Tereškovos (TSRS) skrydis į kosmosą laivu „Vostok 6“;

Astronomija  Referatai   (7,3 kB)

Saulės sistemos planeta milžinė. Antroji pagal dydį (po Jupiterio) ir šeštoji pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita vidutiniškai 9.64 km/s greičiu. Plika akimi dangaus skliaute matomas kaip gelsva žvaigždė, kurios spindesys priklausomai nuo planetos atstumo kinta nuo -0.2 iki 1.3 ryškio. Susiplojęs, nes greitai sukasi apie ašį. Saturno atmosfera susideda iš molekulinio vandenilio (~74%), helio (~24%), amoniako, metano, etano, acetileno ir kitų dujų. Paviršių ištisai dengia amoniako kristalėlių debesys, matoma tamsių ir šviesių juostų, juosiančių planetą lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus ~500 m/s greičiu.

Astronomija  Referatai   (4,87 kB)

Didžiausia Saulės sistemos planeta, penkta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 13.06 km/s vid. greičiu (1 lent.). Dėl greito sukimosi apie ašį jo skritulio paplokštumas matomas net pro mažai didinantį teleskopą. Pagal spindesį (didžiausias yra -2 ryškio) tarp planetų Jupiteris yra antras po Veneros. Kampinis skersmuo ~40". Jupiterį gaubia tanki atmosfera, susidedanti iš mol. vandenilio (~74%), helio (~24%) ir ~2% metano, amoniako, anglies monoksido, ciano, fosfino, etano, acetileno, vandens garų. Yra keli debesų sluoksniai, sudaryti iš amoniako ir ledo kristalų ir amonio hidrosulfido.

Astronomija  Konspektai   (5,08 kB)

Saulė, aplink ją skriejančios planetos ir aplink jas skriejantys palydovai, asteroidai, kometos, meteoroidai, tarpplanetinė medžiaga, šių objektų gravitacinis, spinduliavimo ir magn. laukai. Planetų sistemos matmenys, >matuojami tolimiausios Plutono planetos orbitos skersmeniu, vidutrniškai lygūs ~12 mlrd. km (80 av). Planetų sistemą už 35-200 av gaubia Koiperio kometoidų diskas, o už 20-200 tūkst. av - sferinis Orto kometų debesis. Šio debesies išorinis kraštas sutampa su nuotoliu, kuriame Saulės gravitacijos jėga susilygina su artimiausių žvaigždžių gravitacijos jėga.

Astronomija  Referatai   (3,79 kB)

Marsas – išorinė planeta, esanti arčiausiai Žemės, ketvirta pagal nuotolį nuo Saulės. Tai didžiausią susidomėjimą keliantis Žemės kaimynas, dėl rausvos spalvos pavadintas romėnų karo dievo vardu. Žiūrint pro teleskopą, Marsas panašus į rausvą skritulį su baltomis ašigalių kepurėmis ir tamsiais reljefiniais dariniais, kurie iš esmės nekinta. Jo vidutinis nuotolis nuo Saulės 228 milijjonai kilometrų. Marso metai trunka 678 Žemės paras, o Marso para - 24 h 37 min. Maždaug kas 15 metų Marsas ir žemė suartėja iki mažiausio 55 mln. km atstumo – įvyksta didžioji opozicija.

Astronomija  Referatai   (7,16 kB)

Saulė – tai viena žvaigždė milijardus žvaigždžių jungiančioje sistemoje, kuri vadinama Galaktika arba Paukščių Taku (Milky Way).Saulė – tai įkaitusių dujų kamuolys.Saulė teikia žemei šviesą ir šilumą.Saulės spinduliai Žemę pasiekia per 8 minutes Saulė yra daug didesnė už Žemę, į ją tilptų daugiau kaip milijonas Žemės dydžio kūnų, o masė 333 000 Žemės masių.Saulė turi ryškų išorinį sluoksnį, kuris vadinamas fotosfera. Jos temperatūra 5500 °C.

Astronomija  Referatai   (5,38 kB)

Globalinis atšilimas - ledynų tirpimo, temperatūrų kilimo, šiltnamio efekto ir ozono sluoksnio kitimo priežastis. Faktai: 1.Užfiksuota, kad per pastarąjį šimtmetį vidutinė planetos temperatūra pakilo 0,6 laipsnio. Vidutinės temperatūros pakilimas 2 laipsniais baigiasi masiniu tam tikrų gyvūnų ir augalų rūšių išnykimu. O paskutiniais 20 metų temperatūrų šuoliai buvo rekordiniai — temperatūros didėjimo greitis padidėjo 3 kartus.

Geografija  Referatai   (6,18 kB)

Mūsų planetą pilnai būtų galima pavadinti Vandens planeta, taip kaip planetos paviršių dengiantis vanduo užima 2,5 karto daugiau ploto nei pati sausuma. Vanduo dengia vidutiniškai 3/4 viso žemės paviršiaus maždaug 400 m. storio sluoksniu, užimdamas 97 % hidrosferos, tuomet, kai sausumos vandenys sudaro tik 1 %, o ledynuose sukaustyta apie 2 %. Tokia didžiulė vandenynų vandens masė formuoja planetos klimatą, tarnauja kaip kritulių šaltinis.

Geografija  Namų darbai   (5,37 kB)

Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo.

Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (4,01 kB)

Antuanas de Sent-Egziuperi (1900-1944) – įdomus 20 a. pirmosios pusės prancūzų rašytojas. Jis buvo lakūnas, todėl patyrė daug nuotykių, pavojų, pabuvojo daugelyje kraštų. Jo asmenybė ryški, turtinga, veržli, o kūryba labai savita. Vaizduodamas savo paties arba draugų gyvenimo įvykius, A. de Sent-Egziuperi suteikia jiems filosofinės prasmės.

Lietuvių kalba  Namų darbai   (4,4 kB)

Šiluminė tarša. Pagrindinės ekologinės problemos. Miestų problemos. Alternatyvūs energijos šaltiniai. Atliekų problema. Nagrinėdami energijos srautus gamtoje ir visuomenėje žemos temperatūros šiluma priskiriama energijos atliekoms, kurios nebegali atlikti jokio darbo. Gamtoje skaidant organines medžiagas ir naudojant jų energiją augalų ir gyvūnų gyvybinėms funkcijoms palaikyti į aplinką žemos temperatūros šilumos pavidalu taip pat patenka didelis kiekis energijos atliekų.

Kita  Referatai   (22,76 kB)

Mąstymas kaip pažinimo procesas. Tikrovėje yra daiktų ir reiškinių, kurie žmogaus jutimais (pojūčiais, suvokimais) negali būti pažįstami. Pvz., kodėl vieni mokosi geriau, kiti – prasčiau, koks atstumas tarp kūnų. Jutimais nepažįstamas tikrovės sritis žmonės pažįsta mąstymu. Mąstymas - jutimais nepažįstamų tikrovės reiškinių ar daiktų bei sudėtingų santykių pažinimo procesas.

Psichologija  Konspektai   (7,06 kB)

Astronomija (gr. astron - žvaigždė, nomos - dėsnis) - mokslas tiriantis Visatos kūnų ir jų sistemų sandarą, judėjimą, susidarymą, raidą, Visatos medžiagos fizikinę būseną ir cheminę sudėtį. Astronomija glaudžiai siejasi su praktiniais...

Astronomija  Referatai   (8,15 kB)

Marsas – išorinė planeta, esanti arčiausiai Žemės. Jam skiriama itin daug dėmesio. Šio amžiaus pradžioje daugelis astronomų buvo įsitikinę, kad Marse yra išsivysčiusi civilizacija. Dabar šis mitas yra sugriautas. Jau nebetikima, kad egzistuoja net ir primityvi organinė medžiaga. Žiūrint pro teleskopą, Marsas panašus į rausvą skritulį su baltomis ašigalių kepurėmis ir tamsiais reljefiniais dariniais, kurie iš esmės nekinta. Jo vidutinis nuotolis nuo Saulės 228 milijjonai kilometrų.

Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,07 kB)

Merkurijus. Venera. Žemė. Marsas. Merkurijus: lietuviškai Vaivora. Artimiausia saulei planeta. Nuotolis kinta nuo 46 iki 70 mln. km. Orbita gerokai ištęsta. Skersmuo 2,6 karto mažesnis už Žemės, o masė 18 kartų. Aplink saulę apskrieja per 88 dienas, o aplink savo ašį – per 59 dienas. Saulinė para trunka 176dienas. Paviršius labai panašus į mėnulio – nusėtas gausybe įvairaus dydžio, apskritų kraterių, susidariusių krintant stambiems meteoritams.

Astronomija  Konspektai   (1 psl., 3,62 kB)

Galaktikos pagal išvaizdą skirstomos į spiralines, elipsines, netaisyklingąsias, pekuliarines. Arčiausiai mūsų galaktikos Didžiojo ir mažojo magelano debesų galaktikos, matomos pietų pusrutulyje. Visų tolimų galaktikų spektro linijos pasislinkusios į raudonąją spektro pusę. Tai rodo, kad galaktikos tolsta nuo mūsų dideliu greičiu.

Astronomija  Paruoštukės   (1 psl., 4,09 kB)