Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.

Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)

Napoleonas gimė 1769 metais rugpjūčio 15 d. Ajačo mieste, Korsikos saloje. Jo tikrasis vardas - Napoleonas Bonapartas. Jis buvo advokato praktika besivečiančio bajoro – Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antrasis sūnus. Maždaug penkiolika mėnesių iki jem gimstant Prancūzija užkariavo Korsikos sala, ir jaunystėje Napoleonas buvo korsikiečių nacionalistas, laikęs prancūzus engėjais. Nepaisant to tėvas nuvežė du vyresniuosius sūnus – Žozefą ir Napoleonas 1778 metų gruodį į Prancūzijos karo akademijas. Ir 1785 metais jas baiges, būdamas šešiolikos metų trapo antruoju Prancūzijos kariuomenės leitenantu. Po ketverių metų iveko prancuzijos revoliucija, ir per kelerius metus naujoji Prancūzijos vyriausybė isitraukė į karus su kelionis užsienio valstybėmis. Pirmąją galimybę pasireikšti Napoleonas gavo 1793 metais per Tulono apgultį. Tada Prancūzija atėmė šį miesta iš Didžiosios Britanijos. Napoleonas tada buvo atsakingas už artilerija. Jau tada jis buvo atsisakęs savo korsikiečių nacionalinių idejų ir laikė save prancūzu. Laimėjus mūšį už pasižymėjimą Tulone jis buvo paaukštintas į vyresniuosius karininkus ir 1796 metais jau vadovavo prancūzų kariuomenie Italijoje. Ten 1796-1797 metais Napoleonas laimėjo svarbių pergalių. Šie karai dar labiau išgarsino Napoleona. Jis mokėjo įkvėpti ir padrąsinti savo karius. Įapdriskusią, alkaną, menkai apmokytą prancūzųarmiją Italijoje jis kreipėsi:” Kariai, aš vesiu jus Į derlingiausias pasaulyje lygumas. Rasite ten garbę ir šlonę, turtus. Ar jums nepritrūks drąsos?”.Gana greit visa Šiaurės Italije buvo užimta. Napoleono armije tapo nenugalima. Kareiviai žavėjosi mažuoju kapralu ppravardžuojemu vardu. Jis netik kovėsi su kariais mūšuose, bet ir rūpinosi jų išlaiukymu, drabužiais, apavu, mityba. Rūpestingumu, karvedžio talentu bei drąsa generolas pelnė kareivių pagarbą bet ir prieraišumą. “Jiems esu viskas”,- kartojo Napoleonas. Svarbiausia Prancūzijos priešininkė turėjusi stipriausią laivyną buvo Didžoiji Britanija. Norėdama pakirsti Didžiosios Britanijos kolonijinę galybę, direktorija nutarė surengti karinę ekspediciją į Indiją, turtingiausias Anglijos valdas. Kelias į Indiją ėjo per arabų kraštus, todėl direktoriją pritarė Bonaparto pasiūlimui užimti Egyptą, kuris tuo metu priklausė Osmanu imperijai ir kartu susigrazinti įtaka Rytuose, prarasta revoliucijos metais.

Istorija  Referatai   (9,2 kB)

Lotynišku žodžiu absolutus vadinama tai, kas yra neribota, besąlygiška, nevaržoma, nepriklausoma. Kartais apie daug laimėjimų pasiekusį sportininką sakoma, kad jis yra absoliutus čempionas. Tačiau Europos istorijoje absoliutizmas – tai pirmiausia tam tikras valstybės valdymo būdas, kai visus valstybei svarbius sprendimus priima valstybės valdovas – monarchas (imperatorius ar karalius). Vadinamasis absoliutus monarchas už savo veiksmus ir sprendimus nėra niekam atskaitingas, išskyrus Dievą, kurio valia jis atsidūrė soste, ir, kaip Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, valdęs 1643–1715 metais, gali drąsiai sakyti, kad „valstybė – tai aš“. Absoliutizmas šiandien jau priklauso istorijai. Šiandieninės Europos valstybės yra valdomos visai kitaip, nes manoma, kad valdžios sprendimai turi išreikšti daugumos piliečių valią. Tačiau kadaise, XVI–XVII amžiuje, absoliutizmas daugelio žmonių buvo laikomas savaime suprantamu ir reikalingu dalyku. Stipri ir galinga valstybė, kurioje yra tvarka ir laikomasi įstatymų, buvo reikalinga daug kam, todėl baigiantis viduramžiams ir ypač prasidėjus reformacijai, kai jau buvo akivaizdu, kad visos Europos niekam nepavyks nei jėga, nei gražiuoju suvienyti, daug kas išeitį ir tvarkos garantą siejo su stiprėjančių atskirų karalysčių monarchais. Tačiau be išorinių kliūčių (popiežiaus ir imperatoriaus), trukdžiusių karaliams sustiprinti savo valdžią, dar buvo ir stiprūs vidaus priešininkai. Pavyzdžiui, dabartinė Prancūzija viduramžiais buvo susiskaldžiusi į daugybę valdų ir teritorijų, kurias valdė ne tik Prancūzijos ir Anglijos karaliai, bet ir kitokie vietiniai valdovai – kunigaikščiai, grafai, hercogai ir kt., ir kiekvienas iš jų save laikė visateisiu valdų šeimininku. Didikų tarpusavio vaidai ir karai buvo įprastas dalykas. Bet jau XII amžiuje Prancūzijoje, taip pat ir kituose Europos kraštuose, prasidėjo karalių kova su nepaklusnia aukštuomene. Tos varžybos truko ne vieną šimtmetį ir įvairiuose kraštuose baigėsi skirtingai. Prancūzijoje pamažu įsitvirtino būtent absoliuti karaliaus valdžia, ypač suklestėjusi minėto karaliaus Liudviko XIV valdymo laikotarpiu. Tuo tarpu Anglijoje karalius ir aukštuomenė taip ir neįstengė įveikti vieni kitų, tačiau jiems pavyko pasiekti kompromisą ir pasidalyti valdžią. O štai Lenkijos ir Lietuvos valstybėje karalius taip ir neįgijo absoliučios valdžios, nes niekas iš aukštuomenės nenorėjo apriboti savo laisvių ir neparėmė karaliaus siekių sukurti stiprią valstybę, kuri galėtų sėkmingai priešintis išorės pavojams. Atrodo, kad šios valstybės žlugimas XVIII amžiuje buvo visai natūralus absoliutizmo atmetimo padarinys. Vis dėlto, kaip paaiškėjo vėliau kituose kraštuose, absoliutizmas nebuvo tinkama išeitis. Kaip parodė laikas, absoliutizmas tebuvo laikina vertybė, kuri pasikeitus sąlygoms virto savo priešybe ir visuomenės raidos stabdžiu. Todėl tiek pat, kiek pagarbos nusipelno įvairių Europos kraštų karalių kova dėl savo valstybių suvienijimo, šiandien yra gerbiami ir kovotojai su absoliutizmu. XVIII amžiuje visuomenės pasipriešinimas absoliučiai valdžiai vis labiau smarkėjo, nes tuose kraštuose, kur karaliams pavyko įgyti absoliučią valdžią, jie ėmė ja piktnaudžiauti ir nebepaisyti visos valstybės interesų. Absoliutaus valdovo ir jo aplinkos požiūrį į savo valstybę ryškiai atspindi kito Prancūzijos karaliaus, Liudviko XV (1710–1774), valdymas. Pats būdamas bevalis ir tinginys, jis visai nesirūpino valstybės reikalais ir atidavė juos į savo meilužių, kurių turėjo begalę, rankas. Per tą laiką Prancūzija įsivėlė į nereikalingus karus, neteko beveik visų savo užjūrio valdų, šalies ekonomikoje viešpatavo chaosas. To meto dvasią gerai atspindi ši Liudvikui XV priskiriama frazė: „Po manęs – nors ir tvanas“. Netinkamas absoliučių valdovų valdymas skatino žmones keisti savo nuomonę. Vis populiaresnė darėsi idėja, kad valdovas teisę valdyti gauna ne iš Dievo, bet iš žmonių. Ir jeigu jis valdo netinkamai, tai tų pačių žmonių sprendimu jis gali būti nušalintas nuo sosto ir pakeistas kitu, labiau tinkamu šiam darbui valdovu. Kitaip tariant, būtent priešinantis ir kritikuojant absoliutizmą ir buvo „prisimintas“ pagrindinis demokratijos principas. Šis principas iš esmės ir tapo Prancūzijos didžiosios revoliucijos idėjiniu pagrindu. Kaip žinoma, 1789 metų Prancūzijos didžioji revoliucija ne tik panaikino absoliutizmą tame krašte, bet ir padarė didžiulę įtaką tolesnei daugelio Europos valstybių raidai, paskatino jų visuomenes ir netgi pačius pažangiau mąstančius monarchus anksčiau arba vėliau taip pat imtis absoliučią valdžią riboti, rašyti konstitucijas ir diegti demokratinio valdymo principus.

Istorija  Rašiniai   (3,27 kB)

Napoleonas gimė 1769 metais rugpjūčio 15 d. Ajačo mieste, Korsikos saloje. Jo tikrasis vardas - Napoleonas Bonapartas. Jis buvo advokato praktika besivečiančio bajoro – Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antrasis sūnus. Maždaug penkiolika mėnesių iki jem gimstant Prancūzija užkariavo Korsikos sala, ir jaunystėje Napoleonas buvo korsikiečių nacionalistas, laikęs prancūzus engėjais. Nepaisant to tėvas nuvežė du vyresniuosius sūnus – Žozefą ir Napoleonas 1778 metų gruodį į Prancūzijos karo akademijas. Ir 1785 metais jas baiges, būdamas šešiolikos metų trapo antruoju Prancūzijos kariuomenės leitenantu. Po ketverių metų iveko prancuzijos revoliucija, ir per kelerius metus naujoji Prancūzijos vyriausybė isitraukė į karus su kelionis užsienio valstybėmis. Pirmąją galimybę pasireikšti Napoleonas gavo 1793 metais per Tulono apgultį. Tada Prancūzija atėmė šį miesta iš Didžiosios Britanijos. Napoleonas tada buvo atsakingas už artilerija. Jau tada jis buvo atsisakęs savo korsikiečių nacionalinių idejų ir laikė save prancūzu. Laimėjus mūšį už pasižymėjimą Tulone jis buvo paaukštintas į vyresniuosius karininkus ir 1796 metais jau vadovavo prancūzų kariuomenie Italijoje. Ten 1796-1797 metais Napoleonas laimėjo svarbių pergalių. Šie karai dar labiau išgarsino Napoleona. Jis mokėjo įkvėpti ir padrąsinti savo karius. Įapdriskusią, alkaną, menkai apmokytą prancūzųarmiją Italijoje jis kreipėsi:” Kariai, aš vesiu jus Į derlingiausias pasaulyje lygumas. Rasite ten garbę ir šlonę, turtus. Ar jums nepritrūks drąsos?”.Gana greit visa Šiaurės Italije buvo užimta. Napoleono armije tapo nenugalima. Kareiviai žavėjosi mažuoju kapralu ppravardžuojemu vardu. Jis netik kovėsi su kariais mūšuose, bet ir rūpinosi jų išlaiukymu, drabužiais, apavu, mityba. Rūpestingumu, karvedžio talentu bei drąsa generolas pelnė kareivių pagarbą bet ir prieraišumą. “Jiems esu viskas”,- kartojo Napoleonas. Svarbiausia Prancūzijos priešininkė turėjusi stipriausią laivyną buvo Didžoiji Britanija. Norėdama pakirsti Didžiosios Britanijos kolonijinę galybę, direktorija nutarė surengti karinę ekspediciją į Indiją, turtingiausias Anglijos valdas. Kelias į Indiją ėjo per arabų kraštus, todėl direktoriją pritarė Bonaparto pasiūlimui užimti Egyptą, kuris tuo metu priklausė Osmanu imperijai ir kartu susigrazinti įtaka Rytuose, prarasta revoliucijos metais.

Istorija  Referatai   (9,2 kB)

Paryžiaus operos baleto mokykla, seniausia šokio mokykla Vakarų pasaulyje, buvo įsteigta 1713 m., valdant Prancūzijos karaliui, Liudvikui XIV. Jaunystėje Liudvikas mėgo šokti ir į baletą įtraukti šokį, pantomimą, poeziją, dainas ir specialiuosius efektus tokius, kaip fejerverkai. Tam, kad parengtų šokėjus, kurie dalyvautų spektakliuose,buvo įsteigta baleto mokykla, ir šiandien ji vis dar tiekia šokėjus į Paryžiaus operos baleto teatrą, vieną iš geriausių pasaulio kompanijų.

Teatras, kinas  Referatai   (6 psl., 1,99 MB)

1794 m. Tulono išvadavimas. Pasaulis pirmą kartą sužino apie Napoleoną, Bonapartui suteikiamas generolo laipsnis. 1795 m. spalis. Monarchistų maištas. Napoleonas turėdamas kur kas mažesnę kariumenę jį numalšina. Paskelbiama nauja kostitucija, išrinktas naujas Įstatymų leidžiamasis susirinkimas, vykdomoji valdžia atitenka 5 asmenų tarybai

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,45 kB)

„Kaip rodo apskaičiavimai, vien Prancūzijoje, turėjusioje mažiau negu aštuonis milijonus gyventojų, tarp 1180 ir 1270 m. pastatyta aštuoniasdešimt katedros dydžio bažnyčių ir beveik penki šimtai abatijų“ (John W.Baldwin „Viduramžių kultūra“, psl 147). Varžybos statyti ir perstatinėti bažnyčias, didesnes ir aukštesnes negu visos kitos, taip įsišėlo, kad iki XIII a. pabaigos tai galėjo rimtai pakenkti miestų ekonomikai. Šį XII a. statybos energijos proveržį lydėjo naujas meno stilius, kurį jo priešai vėliau, XVII a., pavadino gotika. Norint suvokti gotikos naujumą, pirma reikia aptarti tuo metu vyravusio romaninio meno bruožus. ROMANIKA Iki 1066 m. Europoje yra labai mažai pastatytų bažnyčių. Anglijoje neišliko saksų laikotarpių pastatų. Tačiau Anglijoje išsilaipinę normanai atsigabeno ir statybos stilių, kurį jų karta buvo sukūrusi Normandijoje ir kituose kraštuose. Vyskupai ir didikai – naujieji Anglijos feodalai – netrukus ėmėsi įtvirtinti savo galią, statydami vienuolynus ir prie jų bažnyčias. Statoma tuo metu buvo dviem pavadinimais žinomu stiliumi: Anglijoje – normaniniu, o Vakarų Europoje - romaniniu. Klestėjo šis stilius daugiau kaip šimtmetį po normanų užkariavimo. Dvasininkai troško perstatyti bažnyčias, kad jos ilgiau tarnautų. Vietoj medinių, ugniai neatsparių stogų jie statė akmeninius skliautus, kuriems išlaikyti reikėjo masyvių mūro sienų. Dėl sienų storio buvo įmanomi tik maži langai, tad šviesa vargiai prasiskverbdavo vidun. Strasienių varpinių lydimos romaninės bažnyčios stūkso lyg tvirtovės prieš Šėtoną ir jo kohortas – toks įvaizdis tiko ano meto feodalinei tikrovei. Pagrindiniai tstytojai buvo vienuoliai, tad masyvūs romaninio stiliaus bruožai gerei atitiko jų tikslus. Tvirtos bažnyčios sienos, atskyrusios ir gynusios nuo pasaulio, lyg storas kokonas gaubė altorių. Tamsoje vienuoliai, užsižiebę liturgines žvakes, olą primenančius skliautus pripildydavo sakralios giesmių ir maldų muzikos. Viduje šiurkštus akmens paviršius buvo tinkamai tinkuotas ir ištapytas freskomis: Išorėje fasadai dekoruoti gausiomis ir labai išraiškingomis skulptūromis. Romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikos buvo antikinės kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio stiliaus bažnyčiose paprastai randame apvalias arkas, kurios remiasi į masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių išorė, tiek jų vidus daro didžiulės jėgos įspūdį. Čia mažai puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius. Šios bažnyčios - tai galingi, akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat Paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis. Visa, kas priklausė bažnyčiai, turėjo aiškią paskirtį ir reiškė tiksliai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios duktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esnčios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Suprantama, kad tokios sulprtūros nė negali būti natūralios, grakčios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama. Šie vaizdai paveikdavo žmonių sąmonę giliau nei kinigo pamokslo žodžiai. Be to, skulptūros dera prie pastato didybės. Nors ir turėdamas regioninių bruožų tokiuose kraštuose kaip Šiaurės Italija, Pietų Prancūzija ir Vokietija, romaninis stilius vienu ar kitu metu įsiskvebė beveik į visą Vakarų Europą. Romaninis stilius buvo universali meno forma, iškilusi iki miestų suklestėjimo, bet dar visiškai gyvybinga ir XIII a XII a. – tai Kryžiiaus karų laikotarpis. Šiuo metu ryšiai su Bizantijos menu buvo daug stipresni nei anksčiau, ir daugelis XII a. menininkų bandė imituoti Rytų bažnyčios įtakoje sukurtus didingus šventųjų atvaizdus ir net varžytis su jais. Europos menas niekada nebuvo taip priartėjęs prie Rytų meno idealų, kaip tuomet, kai pačioje Europoje klestėte klestėjo romaninis stilius. Griežtai ir iškilmingai surikiuotos skulptūros - ta pati dvasia viešpatauja ir daugelyje rankraščių. Atsisakęs bet kokios erdvės iliuzijos ar dramatiško veiksmo, dailininkas galėjo sukomponuoti figūras grynai pagal ornamento principą. Taigi tapyba ėmė virsti rašymo paveikslėliais sistema, tačiau šis grįžimas prie paprastesnių vaizadavimo būdų suteikė meninkui laisvę eksperimentuoti – bandyti sudėtingus komponavimo (jungimo į visumą) būdus. Jei ne šie nauji metodai, Bažnyčios doktrina niekada nebūtų buvusi perteikta regimais pavidalais. Spalvos irgi buvo tvarkomos pagal tą patį principą kaip ir formos. Menininkai nė nemanė, kad kurdami iliustracijas turėtų studijuoti natūralių gamtoje esančių atspalvių perėjimus – jie laisvai pasirinkdavo spalvas, kurios jiems patiko. Spindinti auksinė ir dangiška mėlyna auksakalių dirbiniuose, intensyvios knygų iliustracijų, liepsningos raudonos ir gilios žalios vitražų spalvos liudija, kad viduramžių menininkai vykusiai pasinaudojo savo nepriklausomybe nuo gamtos. Ne kas kita, tik laisvė neimituoti gamtos pasaulio, suteikė jiems galios reikšti antgamtines jėgas. Romaninis stilius neišbuvo nė šimto metų. Vos spėjo menininkai išmokti skliautu uždengti bažnyčias ir naujai didingai surikiuoti skulptūras, švystelėjo nauja idėja, kurios fone romaninės bažnyčios atrodė grubios, neatitinkačios laiko dvasios. GOTIKA Gotikos stilius prancūziškos kilmės. Jis atsirado XII a. pirmoje pusėje, šimto mylių spinduliu aplink Paryžių regione, iki tol negarsėjusiame meno pasiekimais. Šioje tuštumoje gotika metė iššūkį romaninio stiliaus pirmavimui. Be to, jos pradžią galime susiaurinti iki vieno žmogaus įkvėpimo vienoje bažnyčioje. Nors naujasis stilius pirmąsyk pasirodė vienu metu trijose skirtingose vietose, geriausiai žinoma buvo karališkoji Šv. Dionyzo abatija į šiaurę nuo Paryžiaus. Abatas Sugeras, rūpinęsis bažnyčios vakarų fasado ir choro perstatymu 1137-1144 m., rodė Bažnyčios ir Kapetingų monarchijos bendradarbiavimo politikos pavyzdį. Šv. Dionyzo bei karaliaus sostą siejo glaudus ryšys. Karališkoji abatija buvo ne tik Prancūzijos karūnos saugotoja, bet ir savo bendravardžio šventojo Prancūzijos globėjo šventųjų relikvijų saugojimo vieta. Šv. Dionyzo abatijos vėliava, oriflama, buvo pripažinta visos Prancūzijos karalystės vėliava. Sugeras abatijos užmojus skatino visomis įmanomomis viešumo priemonėmis. Kaip sudėtines savo programos dalis, jis mecenavo epinę poeziją, gaivinusią senovės frankų karalių atgimimą, ir nauju architektūros stiliumi perstatė abatiją. 1144 m. užbaigus naująjį chorą, į jo iškilmingą atidarymą, tapusį nacionaliniu įvykiu, atvyko karaliaus šeima, svarbiausi baronai ir pagaliau devyniolika karalystės arkivyskupų bei vyskupų. Iš esmės Šv. Dionyzo konsekracija reiškė gotikos stiliaus krikštynas. Architektūros istorikai skirsto gotiką į dvi pagrindines fazes. Pradinis laikotarpis, pasibaigęs su XII a., vadinamas ankstyvąja gotika. Šiame tarpsnyje statytojai stengėsi rasti techniškai įvykdomus ir estetiškai patenkinamus sprendimus. Išsprendę šias pirmines problemas, XIII a. architektai pasiekė tobulumą ir meistriškumą; šis tarpsnis vadinamas didžiąja gotika. Gotikos stlius išplito po visą Europą su politiniais Prancūzijos laimėjimais. Gotikos sudėtiniai elementai nebuvo nauji. Tokias priemones, kaip briaunoti skliautai ir smailiosios arkos, laikytas būdingiausiais gotikos bruožais, dabar galime laikyti atėjusiomis iš pimtakų – musulmonų, burgundų ir normandų (romaninis stilius). Šiandien meno istorikai linksta svarbiausiu gotikinės architektūros bruožu laikyti langus. Priešingai negu romaninio pastato statytojas, mėgęs tamsos priedangą, gotikinės architektūros kūrėjęs visus savo techninius įgūdžius skyrė tam, kad bažnyčią užlietų šviesa. Jis lubas kėlė aukštyn. Norėdamas sugauti kiekvieną saulės spindulį, jis kiek įmanoma plonino sienas, atvėrė visą įmanomą erdvę ir ją įstiklino. Kur struktūra reikalavo sieną paremti, jis statė ją su kolonomis ir arkomis, kurdamas nėrinių sluoksnio įspūdį. Priešingai nei masyvus, uždaras ir izoliuotas romaninio sienų įspūdis, gotikos rūbas trapus, peregimas ir šviesus, apgaubiantis bažnyčią nepačiuopiama skraiste. Architektų idealas buvo dabar bažnyčia, statoma panašiai, kaip mes dabar statome šiltnamius. Tik jie neturėjo plieninių rėmų ir geležinių sijų – tekdavo daryti jas akmenines, o tam reikėjo daugybės kruopščių apskaičiavimų. Menininkai stengėsi, kad mes pajustume jų sumanymo drąsą ir džiaugtumės ja. Stovėdami po gotikinės katedros skliautais, privalome suvokti sudėtingą spaudimo ir tempimo sąveiką,, dėl kurios laikosi visas aukštai iškilęs skliautas. Čia nėra plikų sienų nei masyvių kolonų. Visas vidus atrodo iš plonyčių spindulių ir nerviūrų išpintas, jų audinys gaubia skliautą, paskui krinta navos sienomis žemyn, kol susirenka ties kolonomis, primenančiomis akmeninių vytelių ryšulį. Net langai apskleisti susipynusiomis kiauraraščio linijomis, vadinamomis ažūru. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos, nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kotemliaciją paniręs tikintysis pasijusdavo tarytum priartėjęs prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Gotikiniai meistrai kiekvienai skulptūrai įkvėpė gyvybės. Figūros tartum juda, oriai žvelgia viena į kitą, o jų drabužių klostės krinta taip, kad po jomis pajunti esant kūną.Kiekviena figūra buvo išraiškinga, skyrėsi nuo gretimos savo laikysena, savitu grožiu ir tik jai būdingu kilnumu. Visos skultūros, kaip ir anksčiau, reiškė bažnyčios doktriną. Gotikos meistrai norėjo įminti iš antikos paveldėtą drabužiais apgaubtų kūnų vaizdavimo formulę. Ir jie susigrąžino prarastą antikinio meno paslaptį, kaip parodyti po drabužio klostėmis esančio kūno formas. Dailininkai atsigręžė į gamtą – siekdami ne tiek ją pakartoti, kiek pasimokyti, kaip įtikimiau pavaizduoti žmogaus figūrą. Gotikos laikų menininkui šie metodai ir gudrybės buvo tik priemonės, o tikslas - kuo įtaigiau iliustruoti Biblijos pasakojimą, kad šis labiau jaudintų žiūrovą. Jam svarbu atskleisti pasakojimo prasmę, padėti tikinčiajam rasti jame paguodos ir pamokymų. Todėl Kristaus, žvelgiančio į mirštančią Švč. Mergelę, išraiška menininkui buvo neabejotinai daug svarbesnė už meistrišką jo kūno formų pavaizdavimą. XIII a. Šiaurės kraštų skulptoriai daugiausiai dirbo katedroms. To meto tapytojams dažniausiai tekdavo iliustruoti rankraščius, bet jų iliustracijų dvasia labai skyrėsi nuo romaninio stiliaus knygų puslapiuose viešpatavusios rimties. Meninkui svarbu perteikti savo veikėjų jausmus. Gilaus jausmo išraiška ir figūrų išdėstymas lape dailininui buvo svarbiau nei bandymas suteikti savo figūroms panašumo į gyvus žmones ar pavaizduoti tikrovišką sceną. Gotikos architektas už pradinį pasirengimą buvo dėkingas mokyklai. Architektūra neišvengiamai reikalavo mokytis, nes amatas apėmė sudėtingus techninius uždavinius. Akademinėje struktūroje architektūros menas buvo laikomas dalimi geometrijos, kurios taisyklės aprėpė jėgų linijas ir šviesos spindulius. Svarbiausia architekto norma buvo proporcingumo taisyklė, artimai susijusi su muzikos, laisvųjų menų samprata. Viduramžiais žmogų žavėjo skaitmeniniai santykiai, kūrę harmoniją muzikoje ir proporciją architektūroje. Proporcija net skulptūroje buvo svarbiausias gotikos stiliaus principas. Todėl skulptūrų grupės, kuriomis dekoruoti gotikos eksterjerai, teikia ramybės ir pusiausvyros įspūdį. Grožis yra skonio dalykas ir nuo Renesanso iki XIX a. gotikos menas buvo nemadingas (anot paties termino, gotikinis reiškia barbariškas). Dauguma meno kritikų sutinka, kad jai rūpėjo prasmė. Keistos romaninių bažnyčių figūros galėjo būti skulptoriaus užgaida, o gotikos architektas, skulptorius ar stiklius nesitenkindavo tik jausmų žavesiu, bet visada rūpestingai išreikšdavo prasmę ir mokydavo. Gotikos menas buvo mokymo forma. Nuomonės dėl architektūros labai skiriasi, užtat daugiau sutariam dėl skulptūros ir vitražo. Čia sutarimas įgalino Viduramžių ikonografijos, tyrinėjančios meno įvaizdžių prasmes, vystymąsi. Gotikinės bažnyčios išorę puošė stulbinanti skulptūrų gausa, ypač vakarų, šiaurės ir pietų fasadus, kur menininkas eilė po eilės dėstė šventuosius, pranašus, apaštalus, karalius, mergeles, valstiečius, žvėris ir dar daug ką. Bažnyčios viduje vitražai dar labiau gausino figūrų būrius. Pavyzdžiui, Šartro katedrą puošia daugiau negu 1800 skulptūrų ir dar daugiau stiklo atvaizdų, o kitose brandžiosios gotikos katedrose šie skaičiai dar įspūdingesni. Viduramžių dailininkai ir jų patarėjai teologai pervertė Senojo ir Naujojo Testamneto puslapius bei šventųjų gyvenimų aprašymus, ieškodami personažų ir istorijų, kuriuos galėtų atvaizduoti akmenyje ir stikle. Šie Biblijos siužetai ir šventųjų biografijos, papildantys temas iš teologijos, moralės, kasdienybės ir gamtos gyvenimo, suformavo atskirus ciklus ar grupes, paklūstančias savo tradicijoms. Šiuolaikinis meno istorikas gali išskirti vieną šių ciklų, tyrinėti jo įvaizdžius įvairiose bažnyčiose ir įžiūrėti prasmę, ir tai visame bažnytinio meno pasaulyje leido iš naujo atrasti bendrąją ikonografinę kalbą. Tam tikri atributai ir ženklai turėjo specialią prasmę. Pavyzdžiui, kryžius, uždėtas ant nimbo, žymėjo arba Kristų, arba Dievą Tėvą. Basa pėda rodė arba apaštalą, arba vieną iš Dievo asmenų. Apaštalas Petras paprastai vaizduotas tankiais plaukais, trumpa barzda, laikantis keletą raktų, o apaštalas Paulius – praplikęs ilgabarzdis ir paprstai laikantis kalaviją. Beraštis galėjo šiuos ženklus skaityti kaip raštų personažus ir suprasti katedrų skulptūrą bei vitražus. Ikonografija buvo kalba, kuria menininkai lotyniškajame krikščionių pasaulyje mokė žmones. Perteikti tikrąjį tikėjimą ir gerą elgesį buvo pagrindiniai tikslai, dėl kurių Viduramžių dailininkai kūrė savo personažus.Mokydami moralumo, gotikos dailininkai dažnai alegorizuodavo dorybes ir joms priešingas ydas bareljefų figūromis, kurias regime Paryžiaus, Amjeno ir Šartro katedrų vakarų fasaduose. Nugalėtojų dorybės ramiai pozuoja su atitinkamais simboliais, pavaizduotais ant skydų, o žemiau daug įdomesnės ydos vykdo savo vaizdžias piktadarybes. Paryžiuje, pavyzdžiui, šarvuota drąsa pasodinta aukštai su liūtu, išgraviruotu ant skydo, o bailumą vaizduoja riteris, išmetęs kardą bėgdamas nuo kiškio. Ydos buvo nusižiūrimos iš kasdieninio gyvenimo, kurį praeivis galėjo tuoj pat atpažinti. Taip Aistra žavisi savimi veidrodyje, Šykštumas sveria auksą, Nevltis persismeigia kardu, o Nesantaika pavaizduota vyro ir žmonos peštynėmis. Iš visų gotikos meno ciklų labiausiai išplėtota Paskutinio teismo tema. Ši jaudinanti scena, kurią galima rasti kiekvienoje gotikinėje katedroje, taip pat turėjo moralinį tikslą. Tokiomis teismo scenomis kaip Strasbūro katedros pietiniame portale kanonų teisės teisėjai naudodavosi kaip kulisine dekoracija, primenančia žemiškiesiems teisėjams ir priešininkams, kad jų sprendimus vieną dieną gali pakartoti aukščiausiasis Teisėjas. Gotikos mene, be aukštųjų religijos ir moralės temų, buvo vaizduojami ir kasdieninio gyvenimo užsiėmimai bei darbai. Daugelyje žymių bažnyčių galima rasti valstietį, dirbantį laukuose. Savotiškas metų laikų kalendorius pavaizduotas pagal Zodiako ženklus. Žmonių veikla apėmė ne tik rankų darbus, bet ir proto pastangas. Kadangi katedra dažnai buvo ir mokyklos suolas, tokių iškilių mokymo centrų kaip Paryžius, Šartras ir Laonas, katedrose galime tikėtis rasti septynių laisvųjų menų įvaizdžius. Atspindėdami Šartro pirmavimą XII a. pradžioje, dailininkai ten sukūrė pirmuosius ir geriausiai išplėtotus laisvųjų menų ciklus. Tuo pat metu, kai kancleris Teodorikas kūrė septyniųjų laisvųjų menų vadovėlį Heptateuchon, kurį paliko Šartro kapitulai, skulptoriai menus vaizdavo kaip moterų figūras, kurių kiekviena sėdi virš savo pagrindinio autoriteto: Dialektika laiko geliantį skorpioną, Retorika daro oratoriaus gestą, Geometrija brėžia skriestuvu lentelėje aplink savo kelius, Aritmetika skaičiuoja pirštais, Astronomija žvelgia aukštyn, o lengviausiai identifikuojama Muzika skambina varpeliais. Gramatika atvaizduota kaip garbi moteris, vienoje rankoje laikanti knygą, kitoje – legendinę rykštę. Akivaizdu, kad pedagoginė disciplina – amžina problema, nes vienas iš berniukų prie jos kojų peša kitą už plaukų. Autoritetai pavaizduoti kaip raštininkai, dirbantys prie stalų: Donatas po Gramatika, Ciceronas po Retorika, Aristotelis po Dialektika ir kt. Laono ir Paryžiaus dailininkai prie laisvųjų menų dar pridėjo aštuntą figūrą - Filosofiją, kurią pagal VI a. rašytojo Boecijaus pateiktą parašymą reprezentavo moteris. Laisvųjų menų, filosofijos ir Kristaus Mokytojo ciklai sugestijuoja artimus ryšius tarp mokslininkų ir gotikos dailininkų. Viduramžių dėstytojai ir studentai buvo linkę formuoti mąstymo mokyklas, kuriose dažnai sunku atskirti mokytoją nuo būrelio. Panašiai gotikos skultoriai steigdavo dirbtuves, kuriose prižiūrėdavo ir tobulindavo pagalbininkų amatą. Nuo XII a. Šartro skulptūroje, galima išskirti vieną pagrindinį ir keturis antraeilius dailininkus, kiekvieną su asistentais, o XIII a. Reimse vienas nežinomas genialus skultorius paliko žymę daugelio kitų darbuose. Mokyklos galėjo egzistuoti net architektūroje. Vilardo eskizų knyga irgi buvo gotikinės dirbtuvės produktas. Iš pradžių Vilardas nupiešė keletą piešinių iš kelionės į Vengriją, bet vėliau sąsiuvinį pavertė vadovėliu studentams. Jam mirus, eskizai liko atelier, ir juose pastabas ir piešinius padarė dar bent du nežinomi dailininkai. Niekada nerengti publikacijai, atsitiktinai išlikę eskizai teikia retą galimybę pažvelgti į Viduramžių dailininko kasdienybės pasaulį. XII a. daugelis gotikos architektų ir dailininkų liko nežinomi, bet per XIII a., ištobulėjus jų technikai, jie atsiskleidė ryškiau, todėl yra žinoma keleto architektų, dirbusių Reimseir Amjene, vardai. Būdingas šios klasės narys buvo Petras iš Montreuil, kurio svarbiausias darbas – Dievo Motinos katedros pietinis portalas; Petro antkapyje Šv. Germano bažnyčioje įrėžtas akademinis titulas: Mūrininkų magistras. Mokslininkai sprendė savo klausimus ir rezultatus surašinėjo į summae. Tokiu pat būdu gotikos arcitektai bei dailininkai savo meistriškumą tobulino ir įkūnijo bažnyčiose. Tad visai pagrįstai gotikinė katedra dažnai vadinta menine summa. Kaip teisės ir teologijos summa norėta apimti visą atitinkamo pažinimo visumą, taip skulptūroje ir languose Viduramžių dailininkai stengėsi sukurti krikščioniui būtino pažinimo įvaizdžius. Visi tikrojo tikėjimo ir gero elgesio niansai įgijo regimą pavidalą gausiuose ikonografiniuose cikluose, išreiškusiuose ne gryną profesionalaus teologo erudiciją, bet liaudžiai skirtų išsilavinimo pagrindų interpretaciją. Dailininkai ne visuomet dėstė gilius teologijos apmąstymus, daug dažniau – Biblijos ir šventųjų gyvenimų istorijas, šitaip padėdami teologams pasiekti žmones. BAIGIAMASIS ŽODIS Trumpu, bet skvarbiu žvilgsniu galima įžvelgti nesuvokiamą amžiaus temperamentą. Tam tikra prasme menas apčiuopia mūsų atvaizdą, mums patiems to nežinant. Kaip graikų skulptūra atspindi antikinės kultūros bruožus ir vystymąsi, taip gotikos akmuo ir stiklas teikia netiesioginį, bet skvarbų XIII a. vaizdą. Paskutinio teismo Kristaus figūroje ir Beau Dieu ramybėje slypi kai kas, kas atskleidžia savo jėgomis pasitikintį ir stabilumo apsaugotą amžių. Iškiliausioje Reimso skulptūroje šis pasitikėjimas virsta šypsena – tylaus pasitenkinimo šypsena puse lūpų. XIII a. buvo vienas iš retų šypsenos, kurią pateisina žmogaus pasiekimai, amžių. Jis dramatiškai kontrastuoja su deformuotu ateinančių amžių veidu, kai Kristus bus visiškai realistiškai vaizduojamas ant kryžiaus kenčiantis savo žmonijos agoniją ir nelaimes. Perėjimas nuo triumfuojančio Kristaus prie kenčiančio Jėzaus – tik vienas iš daugelio ateinančių vėlyvųjų Viduramžių tamsos ir nevilties ženklų.

Dailė  Referatai   (19,57 kB)

Džono Brauno sukilimas buvo tik vienas iš revoliucinės krizės augimo rodiklių. 1859 m. lapkričio mėn. Fermeriai ir vergai plantacijose sudegino daug sandėlių ir kitų pastatų. Kanzase sukilo fermeriai ir pabėgėliai vergai, kuriems vadovavo Brauno draugas kapitonas Montogomeris. Kruvini negrų ir vergvaldžių susirėmimai įvyko Tenesyje, Alabamoje, Floridoje ir kitose valstijose.

Politologija  Referatai   (15 psl., 541,41 kB)

Luvras (pranc. Musée du Louvre) – muziejus Paryžiuje, vienas iš didžiausių ir įžymiausių pasaulio muziejų. Pastatas (anksčiau buvę karaliaus rūmai) yra Paryžiaus centre, tarp Senos upės ir Rivoli gatvės. Kiemos viduryje yra stiklinė piramidė. Muziejus pirmą kartą viešai atidarytas buvo 1793 m. lapkričio 8 d., Prancūzijos revoliucijos metu. Luvre yra daug įžymių Vakarų meno kūrinių (pvz., Mona Liza, Milo Venera, Nikės statula ir kt.).

Geografija  Pateiktys   (26 psl., 5,76 MB)

Benitas Musolinis atėjo į valdžią Italijoje. Josifas Stalinas ateina į valdžią Rusijoje. Lokarno sutartis (nustatytos Vokietijos sienos su Prancūzija ir Belgija). Vokietija įstoja Į Tautų sąjungą. Japonija užkariauja Kinijai priklausančią Mandžūriją. Hitleris tapo Vokietijos reichskancleriu. Vokietija išstoja iš Tautų sąjungos.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (9,68 kB)

Mokėjimo sąlygos nurodo: kada pardavėjas praranda nuosavybės teisę į parduodamas prekes; kada pardavėjas praranda prekių kontrolę; laiką ir būdą, kada ir kaip bus apmokėta už parduotas prekes. Mokėjimo sąlygos importuotojų ir eksportuotojų požiūriu yra skirtingos. Mokėjimo priemonės: čekis (čekių rekvizitai, čekių indosavimas, mokėjimais privačiais čekiais, mokėjimas banko trata), vekselis, tarptautinio mokėjimo pavedimai.

Finansai  Pateiktys   (80 psl., 34,39 kB)

Šis darbas - tai pačių pagrindinių vertybinių popierių rinkos principų, būdingų tiek pasaulio, tiek Lietuvos rinkoms apžvalga. Kiekvienoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje egzistuoja vertybinių popierių rinkos. Pagal šios rinkos būklę galima nustatyti ir pačios šalies ekonominę būklę. Referato tikslas- panagrinėti vertybinių porpierių rinkos bruožus, jos įtaką valstybės ekonominiame gyvenime, tai pat pažvelgti, kas šioje srityje nuveikta Lietuvoje.

Finansai  Referatai   (31 psl., 34,58 kB)

Paskutinysis valdovas iš Vazų dinastijos Respublikoje Jonas Kazimieras 1668 metų rugsėjo 16 d. atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją. Neturint Vazų dinastijos atstovo prasidėjo naujasis tarpuvaldis. Jo pradžioje kandidatais buvo trijų užsienio valstybių valdovai ar kunigaikščiai. Prancūzijos kandidatus – Neuburgo kunigaikštį Pilypą Vilhelmą ir kunigaikštį Konde – rėmė Radvilos, Pacai ir Lenkijos didysis etmonas Jonas Sobieskis. Habsburgų kandidatu buvo Lotaringijos kunigaikštis Karolis. Iškėlė savo kandidatūrą ir Rusija – pats caras ar caraitis Aleksejus.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 6,18 kB)

Mažosios Lietuvos istorinė sritis susidarė XVI a. abipus Priegliaus ir jo intakų ir Nemuno žemupio baseine iš kryžiuočių XIII–XIV a. pr. užkariautų baltų žemių Nadruvos, Skalvos, Pilsoto, Sembos, didesnės Bartos dalies, šiaurinės Notangos, Keklio pietvakarinės ir Karšuvos vakarinės dalies. Jos plotas siekė maždaug apie 17 tūkst. km². Kai kada geografiškai bandoma nubrėžti Mažosios Lietuvos vakarinę ir pietvakarinę sieną palei Deimenos upę, nuo jos ištakos Priegliaus upe iki Alnos upės, ta upe iki Alenburgo, o nuo jo Svenės upe sukama į pietryčius iki Unguros aukštupio.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,86 kB)

30 mokyklinio istorijos kurso klausimų su atsakymais rengiantis egzaminui.Nuo senovės iki naujausių laikų.

Istorija  Paruoštukės   (32 psl., 65,76 kB)

Mažosios Lietuvos istorinė sritis susidarė XVI a. abipus Priegliaus ir jo intakų ir Nemuno žemupio baseine iš kryžiuočių XIII-XIV a. pr. užkariautų baltų žemių Nadruvos, Skalvos, Pilsoto, Sembos, didesnės Bartos dalies, šiaurinės Notangos, Keklio pietvakarinės ir Karšuvos vakarinės dalies. Jos plotas siekė maždaug apie 17 tūkst. km². Kai kada geografiškai bandoma nubrėžti Mažosios Lietuvos vakarinę ir pietvakarinę sieną palei Deimenos upę, nuo jos ištakos Priegliaus upe iki Alnos upės, ta upe iki Alenburgo, o nuo jo Svenės upe sukama į pietryčius iki Unguros aukštupio.

Istorija  Namų darbai   (5,21 kB)

Šaltojo karo pabaiga ir spartėjanti Europos integracija atnešė esminius pokyčius valstybių USP. Šių pokyčių analizei svarbi yra valstybių politinio identiteto samprata, kuri yra glaudžiai susijusi su II pasaulinio karo rezultatų pasekmėmis ir interpretacijomis. II pasaulinis karas padalino vakarų Europą į šalis laimėtojas (DB ir Prancūzija) ir pralaimėtojas (Vokietija ir Italija). Ekonominiu požiūriu jos nedaug kuo skyrėsi.

Politologija  Konspektai   (6,53 kB)

Istorija 1. Kokias naujas kryptis galima pastebėti NATO vystymesi, pasibaigus šaltajam karui? Pasibaigus šaltajam karui, NATO vystymesi pastebimos šios naujos kryptys: 1) Pirmą kartą pagalbos ranka ištiesta buvusioms Varšuvos bloko šalims – 1990-07-06 NATO valstybių vadovų susitikime Londone, priimta deklaracija dėl NATO transformuoto Aljanso.

Politologija  Konspektai   (5,25 kB)

CT turtines santykius reguliuojančias normas skiria į 2 gr.: 1 - daiktinė teisė, 2 – prievolių teisė. Šios dvi teisių grupės yra tarpusavyje susijusios ir neatskiriamos. Joks daiktas be teisės ir prievolės neegzistuoja. DT suvokiama kaip teisės normų visuma reguliuojanti turtinius santykius, kurioje įgalioti asmenys gali įgyvendinti savo teisė daiktams (turtui) be kitų asmenų reikiamų veiksmų. DTE normos, kurios leidžia jur. Asmeniui naudoti turtą, jų turėti nepriklausomai nuo kitų asmenų veiksmų. Šios normos savo esme ir turinių apibrėžia ir apibudina turtinių santykių statiką. CT reguliuoja ir turtinių santykių dinamiką. Daiktų apyvartą.

Teisė  Analizės   (4,75 kB)

1. Kokie yra išskiriami trys paslaugų ekonomikos raidos etapai ir jų esmė paslaugų teorijoje? 2. Kokia yra paslaugų esmė, pagrindinės paslaugų savybės bei skirtumai nuo materialios prekės? • Paslaugos – dominuojanti veikla visoje ekonomikos struktūroje, sudaranti 60-70 BNP, kurioje dirba 2/3 šalies gyventojų. Lietuvoje tuo tarpu darbuotojų paslaugų sektoriuje skaičius viršija 50 proc., tačiau nesiekia dar 2/3 visų darbo vietų.

Ekonomika  Konspektai   (21,76 kB)

Karas iš prigimties yra nenuspėjamas, taigi jį laimi tas, kas prisitaiko prie pasikeitimų pirmasis. Dėl šios priežasties, karo strategai jau nuo pat karo pradžios Irake stebi ir vertina klaidas bei stengiasi jas taisyti, kol jos nesukėlė baisių...

Politologija  Kursiniai darbai   (11,05 kB)

Germanai (lot. germani), indoeuropiečių genčių grupė. Pavadinimo etimologija neaiški, jis greičiausiai keltiškos kilmės. I a. pr. m. e. gyveno teritorijoje tarp Reino ir Vyslos, Dunojaus ir Baltijos bei Šiaurės jūros, taip pat pietinėje Skandinavijoje. Rašytiniuose šaltiniuose IV a. pr. m. e. pirmą kartą minimos germanų gentys – vandalai, vizigotai, ostrogotai ir langobardai.

Teologija  Referatai   (8,01 kB)

Po komunistinių rėžimų žlugimo Rytų Europoje ir Rusijoje, dėmesys komunizmui kaip politinei ideologijai, smarkiai susilpnėjo. Didelė dalis akademinio sluoksnio žmonių ir šiaip plačioji visuomenė mano, kad lavono tyrimai nereikalingi. Tačiau jau dabar atsiranda žmonių, manančių, jog komunizmo idėja nėra blogas dalykas. Pati savaime tai teisinga ir graži idėja, o visos negerovės kilo dėl "stalininių nukrypimų".

Istorija  Kursiniai darbai   (21,94 kB)

40-ties klausimų testas apie Antrąjį Pasaulinį karą. 1.Dėl kurių šalių politikos labai pablogėjo tarptautinė padėtis? a) Austrijos ir Vokietijos; b) Austrijos ir Japonijos; c) Japonijos ir Vokietijos.

Istorija  Testai   (2,86 kB)

Eduardas Mane (1832-1883) gimė Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Turėjo dar tris brolius. Tėvas norėjo, kad sūnus studijuotų teisę, tačiau pats jaunuolis labiau buvo linkęs prie meno, o ypač tapybos. 1844 metais Mane įstoja į Roleno koledžą. Mokslai jam nesiseka. 1847 jis nesėkmingai laiko egzaminus į Aukštąją jūrų mokyklą. Kitų metų gruodį Mane išplaukia laivu “Havaras ir Gvadelupa”. Nuo 1849 vasario 5 d. iki balandžio 10 d. Mane – Rio de Žaneiro uoste. Į Prancūziją grįžta birželio 13 d. 1850 metais įstoja į Tomo Kutiuro studiją. Prasideda jo meilės ryšys su Siuzana Lenhof. 1858 m. Mane nutapo “Berniuką su vyšniomis” ir pradeda “Absento gėrėją”, tačiau Salone žiuri atmeta “Absento gėrėją”.

Dailė  Referatai   (4 psl., 6,53 kB)

Nei mirties bausmės, nei karo padėties įvedimas kai kuriose Pietų valstijose jau nebegalėjo sustabdyti bręstančios revoliucinės krizės. Džono Brauno sukilimas buvo tik vienas iš revoliucinės krizės augimo rodiklių. 1859m. lapkričio mėn. fermeriai ir vergai plantacijose sudegino daug sandėlių ir kitų pastatų. Kanzase sukilo fermeriai ir pabėgėliai vergai, kuriems vadovavo Brauno draugas kapitonas Montogomeris. Kruvini negrų ir vergvaldžių susirėmimai įvyko Tenesyje, Alabamoje, Floridoje ir kitose valstijose.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 12,49 kB)

"Valstybės" termino istorija. Valstybės egzistavimo būdai. Valstybė kaip organizuota viešoji valdžia. Valstybė kaip daugiamatė hierarchija. Valstybė kaip teritorinė organizacija. Valstybė kaip suvereni organizacija. Valstybė kaip prievartos organizacija. Dalis valdo visumą. Visuomenės konfliktų rūšys. Visuomeniniai valstybės pagrindai. Individo, gyvenimas bei jo prasmė labai priklauso nuo santvarkos tos valstybės, kurios pilietis jis yra, nuo valdžios struktūrų bei valdymo priklauso ir mūsų visų reikalai. Esame įvairių grupių nariai, o šių grupių veiklumą lemia tiek valstybė, tiek jų tarpusavio santykiai. Politika – teisėta veiklos forma tada, kai kyla iš poreikio siekti tikslų, vertingų visiems. Politika – valstybės valdymo menas – turi savus dėsnius bei principus.

Politologija  Pagalbinė medžiaga   (12 psl., 26,59 kB)

30 testo klausimų su atsakymų variantais ir teisingais atsakymais. Kada buvo paskelbta, kad Lenkijos valstybė nebeegzistuoja. Kodėl 1939 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijos ir D. Britanijos Vokietijai paskelbtas karas vadinamas keistuoju karu. Kaip Lietuvos okupacija atsiliepė Europoje. Kas dalyvavo Krymo ir Potsdamo konferencijoje.

Istorija  Testai   (4 psl., 7,88 kB)

Nei mirties bausmės, nei karo padėties įvedimas kai kuriose Pietų valstijose jau nebegalėjo sustabdyti bręstančios revoliucinės krizės. Džono Brauno sukilimas buvo tik vienas iš revoliucinės krizės augimo rodiklių. 1859m. lapkričio mėn. fermeriai ir vergai plantacijose sudegino daug sandėlių ir kitų pastatų. Kanzase sukilo fermeriai ir pabėgėliai vergai, kuriems vadovavo Brauno draugas kapitonas Montogomeris. Kruvini negrų ir vergvaldžių susirėmimai įvyko Tenesyje, Alabamoje, Floridoje ir kitose valstijose.

Istorija  Referatai   (10 psl., 12,49 kB)

Čia surinktos 6-7 kl. istorijos kurso datos, kurios apima senovės ir viduramžių istoriją. Dėl aiškumo čia įtraukta ir daugiau, kitų laikotarpių datų(pvz. Naujausių laikų), nes istorijos kursas gan padrikai šokinėja iš vieno laikotarpio į kitą. Šalia karų, kovų, mūšių ir sukilimų parašytos kovojusios pusės (“ir” skiria priešingas puses. Pvz.: “anglai ir prancūzai” reiškia “anglai – prancūzai”.).

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 13,06 kB)