Darbas ekonomikoje – esminis gerovės šaltinis ir konkurencingumo prielaida. Susiformavus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas, tai – pagrindinė įvairių šalių darbo rinkos problema, kuri šiuo metu aktuali ir Lietuvoje. Su nedarbo problema Lietuva susiduria nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pirmosios nedarbo priežastys tuo laikotarpiu buvo intensyviai vykdomos reformos, planinio ūkio transformacija į rinkos ūkį bei užsilikę sovietiniai reliktai. Vienas iš pagrindinių ekonomikos teiginių yra tas, kad bet kokie ekonominio mechanizmo pokyčiai tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia užimtumo pokyčius. Naujumas, aktualumas. Šiuo metu dažnai pasaulyje minima problema yra nedarbas. Jis sukelia ne tik ekonominius, bet ir įvairius socialinius neigiamus padarinius. Masinis darbuotojų atleidimas, gyvenimo lygio smukimas, artėjimas prie skurdo ribos, žmonių dvejonės dėl laukiančio rytojaus, nedarbo nulemtų kitų makroekonominių rodiklių blogėjimas – visa tai linksniuojama kiekvieną dieną. Visi supranta šio reiškinio didėjančią grėsmę ir stengiasi ieškoti būdų, kaip užkirsti tam kelią. Šiame darbe bus nagrinėjama situacija Lietuvos darbo rinkoje nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų, bandysime išsiaiškinti, kaip buvo kovojama su nedarbu bei jo sukeltomis pasekmėmis, kas yra daroma dabar ir kokių teigiamų bei neigiamų perspektyvų galima tikėtis.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (71 psl., 898,7 kB)

Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją XIX a. pradžioje sąlygojo carinės Rusijos ir imperiniais užmojais garsėjusios Prancūzijos politika. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m., kada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas kongresine karalyste, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi, nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tačiau išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusifikacinė politika buvo silpnesnė. Iki Napoleono invazijos į Rusiją Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienokia ar kitokia forma bus atgaivinta Rusijos imperijos sudėtyje. Šios viltys žlugo kartu su Napoleono 1812 m. kampanija, kai Napoleoną bajorija sveikino kaip išvaduotoją. Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija. XIX a. vyko net du plačius visuomenės sluoksnius apėmę sukilimai dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir unijos su Lenkija atgaivinimo, kurie buvo nukreipti ir prieš ekonominę priespaudą: 1831m. sukilimas, kuriame esminis vaidmuo teko bajorijai ir 1863–1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos. Abu sukilimai buvo numalšinti. Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t.y., civilizacijos lygį pasiekusi, kultūra. Prie rašytinės lietuvių kalbos, lietuvių filologijos, lietuvių grožinės literatūros ir lietuvių istoriografijos vystymo daug prisidėjo žemaičių lietuviškasis sąjūdis, kurio bene ryškiausia figūra buvo Simonas Daukantas, pirmasis suformulavęs naująjį tautiškumo supratimą, kur tautos esminiu skiriamuoju požymiu laikoma kalba. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyviai nebuvo sukilimų priešininkai, veikiau jiems simpatizavo, nors jų pačių veiklos prioritetai buvo pirmiausia kultūriniai. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikomas pirmuoju tautinio judėjimo etapu. Po 1863-1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M.Valančiaus bei J.Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai , vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių bažnyčios protegavimas. Tautinį išsivadavimo judėjimą, kuris buvo užgniaužtas numalšinus sukilimus, pratęsė jau ne žemaičių, o iš Suvalkijos valstiečių kilusi lietuviškoji inteligentija. Tautinio judėjimo atsigavimas išryškėjo su J. Basanavičiaus pradėtas leisti laikraštis „Aušra“ (1883 – 1886 m.). Vėliau jos idėjas pratęsė kiti, kaip ir „Aušra“ dėl spaudos draudimo nelegaliai Lietuvoje platinti ir Prūsijoje spausdinti periodiniai leidiniai, ypač Vinco Kudirkos redaguotas liberalusis laikraštis „Varpas“ (1889 – 1905 m.). XIX a. 9-ame dešimtmetyje lietuvių tautinis sąjūdis palaipsniui vėl įžengė į politinės raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija. Politinė priklausomybė Rusijos imperijai vertė tautinio sąjūdžio veikėjus akcentuoti savo tautinės grupės išskirtinumą ir tuo pagrindu reikalauti, kad etninės ribos sutaptų su politinėmis ribomis. 1904 m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje, nes suprato jo neperspektyvumą. 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas – paskelbė autonomijos reikalavimą.

Istorija  Referatai   (15,87 kB)

Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją XIX a. pradžioje sąlygojo carinės Rusijos ir imperiniais užmojais garsėjusios Prancūzijos politika. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m., kada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas kongresine karalyste, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi, nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tačiau išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusifikacinė politika buvo silpnesnė. Iki Napoleono invazijos į Rusiją Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienokia ar kitokia forma bus atgaivinta Rusijos imperijos sudėtyje. Šios viltys žlugo kartu su Napoleono 1812 m. kampanija, kai Napoleoną bajorija sveikino kaip išvaduotoją. Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija. XIX a. vyko net du plačius visuomenės sluoksnius apėmę sukilimai dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir unijos su Lenkija atgaivinimo, kurie buvo nukreipti ir prieš ekonominę priespaudą: 1831m. sukilimas, kuriame esminis vaidmuo teko bajorijai ir 1863–1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos. Abu sukilimai buvo numalšinti. Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t.y., civilizacijos lygį pasiekusi, kultūra. Prie rašytinės lietuvių kalbos, lietuvių filologijos, lietuvių grožinės literatūros ir lietuvių istoriografijos vystymo daug prisidėjo žemaičių lietuviškasis sąjūdis, kurio bene ryškiausia figūra buvo Simonas Daukantas, pirmasis suformulavęs naująjį tautiškumo supratimą, kur tautos esminiu skiriamuoju požymiu laikoma kalba. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyviai nebuvo sukilimų priešininkai, veikiau jiems simpatizavo, nors jų pačių veiklos prioritetai buvo pirmiausia kultūriniai. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikomas pirmuoju tautinio judėjimo etapu. Po 1863-1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M.Valančiaus bei J.Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai , vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių bažnyčios protegavimas. Tautinį išsivadavimo judėjimą, kuris buvo užgniaužtas numalšinus sukilimus, pratęsė jau ne žemaičių, o iš Suvalkijos valstiečių kilusi lietuviškoji inteligentija. Tautinio judėjimo atsigavimas išryškėjo su J. Basanavičiaus pradėtas leisti laikraštis „Aušra“ (1883 – 1886 m.). Vėliau jos idėjas pratęsė kiti, kaip ir „Aušra“ dėl spaudos draudimo nelegaliai Lietuvoje platinti ir Prūsijoje spausdinti periodiniai leidiniai, ypač Vinco Kudirkos redaguotas liberalusis laikraštis „Varpas“ (1889 – 1905 m.). XIX a. 9-ame dešimtmetyje lietuvių tautinis sąjūdis palaipsniui vėl įžengė į politinės raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija. Politinė priklausomybė Rusijos imperijai vertė tautinio sąjūdžio veikėjus akcentuoti savo tautinės grupės išskirtinumą ir tuo pagrindu reikalauti, kad etninės ribos sutaptų su politinėmis ribomis. 1904 m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje, nes suprato jo neperspektyvumą. 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas – paskelbė autonomijos reikalavimą.

Istorija  Referatai   (15,87 kB)

Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)

1863-1864 m. sukilimas – buvusio Abiejų Tautų Respublikos tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią XIX amžiuje. Laisvės kovos vyko Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jų etnogafinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Istorija  Pateiktys   (10 psl., 274,95 kB)

Senosios civilizacijos: Egiptas, Tarpupis (Mesopotamija). Pagrindiniai senųjų civilizacijų požymiai ir svarbiausi laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos. Krikščionybės atsiradimas ir plitimas. Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai. Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos. Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje. Lenkijos- Lietuvos valstybės raida XVI– XVIII a. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai – visuomeniniai ryšiai. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Svarbiausi politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa.

Istorija  Paruoštukės   (9 psl., 59,6 kB)

Liublino unijos aktai skelbė vieningą Respublikos užsienio politiką. Nei Lietuva, nei Lenkija neturėjo vykdyti atskiros užsienio politikos. Tačiau abiejų tautų geografinė padėtis, iš anksčiau nusistovėjusios užsienio politikos kryptys, skirtingi abiejų valstybių interesai tarptautinėje plotmėje vertė Lietuvos didikus savarankiškai rūpintis santykiais su kaimynais.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,89 kB)

Tarpuvaldis po Zigmanto Vazos mirties buvo trumpas. Vladislovas Vaza konkurentų neturėjo. 1632 m. lapkričio 14 d. jis buvo išrinktas Respublikos valdovu. Greitų valdovo rinkimų priežastimi buvo ir 1632 m. rudenį Rusijos atnaujintas karas, pavadintas Smolensko karu. Prieš Rusijos kariuomenę nuskubėjo 1633 m. didžiuoju etmonu tapęs LDK lauko etmonas K. Radvila. Po rinkimų atvyko ir Vladislovas Vaza su Respublikos kariuomene. Smolensko apgultis buvo pralaužta, o apsupta Rusijos kariuomenė kapituliavo. 1634 m. Polianovo kaime buvo sudaryta Respublikos ir Rusijos taika.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 3,97 kB)

Švedų karaliaus Karolio XII statytinis Respublikos valdovas Stanislovas Leščinskis valdė 1704–1709 metais, kai šiaurės šalys buvo apimtos karo. Šiaurės karo laikotarpis –vienas iš audringiausių ir tragiškiausių Respublikos istorijoje. Stanislovas Leščinskis prisidėjo prie Karolio XII organizuotos priešiškos Augustui II konfederacijos. Ji nuvertė Respublikos valdovą nuo sosto. Valdovo šalininkai 1704 m. gegužės 20 d. Sandomire paskelbė Augustą II palaikančią konfederaciją.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,86 kB)

Jekaterina II 1767 m. vasario 3 d. paskelbė deklaraciją prieš 1766 metų Respublikos seimo nutarimus ir jos Valdovą. Rusija pasiskelbė visų Respublikos disidentų globėja ir pareikalavo sušaukti neeilinį seimą disidentų reikalams tvarkyti. Rusijos deklaraciją 1767 m. pradžioje parėmė LDK stačiatikių ir protestantų (disidentų) konfederacija Slucke ir Lenkijos protestantų konfederacija Torunėje. 1767 metų viduryje valdovo ir „Familijos“ priešininkai pradėjo burtis Vilniuje ir Radome.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,63 kB)

1792 m. gegužės 3 d., kai Varšuva iškilmingai pažymėjo pirmąsias konstitucijos metines, Rusijos kariuomenė jau stovėjo prie valstybės sienų. 1792 m. gegužės 14 d. Targovicos miestelyje buvo paskelbtas 1792 m. balandžio 27 d. Peterburge surašytas prorusiškos orientacijos reformų priešininkų konfederacijos aktas. Targovicos konfederatai pasiskelbė, kad jie atkuria senąją valstybės santvarką, naikina visas 1788–1792 m. reformas. Rusijos kariuomenė, nesunkiai įveikdama nesukomplektuotą, karui nepasiruošusią Ketverių metų seimo kariuomenę, per 3 mėnesius okupavo visą LDK ir Lenkiją.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,96 kB)

Gardino seimas 1793 metų rudenį perdavė valdžią Nuolatinei tarybai ir baigė darbą. Jo atkurtoji valstybės vidaus tvarka gyvavo vos keletą mėnesių. 1794 metų kovo mėnesį Lenkijoje prasidėjo išsivaduojamasis sukilimas. Jį parengė emigracijoje susitelkę Ketverių metų seimo šalininkai. Ginkluoto pasipriešinimo Targovicos konfederatams ir Rusijos valdymui sumanymas gimė dar 1792 metais. Politiniai emigrantai Leipcige (Saksonijoje) sukūrė organizacinį sukilimo centrą. Sukilimo organizatoriai tikėjosi revoliucinės Prancūzijos paramos prieš bendrus priešininkus – Rusiją, Prūsiją, Austriją.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 3,99 kB)

1795 m. prie Rusijos prijungtos buvusios LDK teritorijos – LDK žemių politinis branduolys – netrukus administraciniu požiūriu buvo pertvarkytos pagal tos autokratinės imperijos tvarką. 1795 m. pradžioje paskelbtas imperatorės Jekaterinos II manifestas, reikalaujantis, kad jai – Rusijos valdovei – krašto gyventojai prisiektų amžiną valdinystę ir ištikimybę. Kartu visiems valdiniams buvo pripažįstama tikėjimo laisvė, bajorams – Rusijos bajorų teisės, dvarininkams – žemės nuosavybės teisė, suteikianti ir teisę valdyti priklausančius valstiečius.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,25 kB)

1795 m. Rusija norėjo prisijunti visą LDK teritoriją, tačiau šiam jos norui pasipriešino Prūsija, kuri reikalavo Žemaitijos ir Užnemunės. Per derybas Rusija užleido Prūsijai Užnemunę. Prūsijos Karalystėje iš šios Lietuvos dalies ir Prūsijai tekusių Lenkijos žemių buvo sudaryta Naujosios Rytų Prūsijos provincija, susidedanti iš dviejų departamentų: Polocko ir Baltstogės (Bialystoko).

Istorija  Konspektai   (4 psl., 8,74 kB)

Po prijungimo prie Rusijos visų Lietuvos gyventojų sluoksnių padėtis vienaip ar kitaip pablogėjo. Bajorai, netekę savo valstybės, iš piliečių, galinčių dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus, virto tik privilegijuotais Rusijos caro valdiniais. Tiesa, stambiųjų dvarininkų ekonominė padėtis, atsivėrus bekraštei Rusijos rinkai, netgi ėmė gerėti. Žinoma, dėl to teko dar labiau išnaudoti valstiečius. Smulkiųjų bajorų privilegijos sumenko, o greitai, valdžiai pradėjus tikrinti bajorystę, daugelis jų jas visai prarado.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,07 kB)

Po prijungimo prie Rusijos dauguma mažesnių miestų neteko savivaldos teisių. Juos tvarkė dvarų administracija, o kai kurie buvo atiduoti dvarininkams, t. y. miestelėnai faktiškai tapo nelaisvais žmonėmis. Rusijos miestų įstatymų teteikiamą ribotą savivaldą išlaikė tik Vilnius, Kaunas, gavę gubernijos miestų statusą, ir kai kurie apskričių centrai, kuriems buvo pripažintos dar mažesnės apskrities miesto teisės.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,72 kB)

Krymo karas (1853–1856) akivaizdžiai parodė, kad Rusijos ekonomika ir technika atsiliko nuo Vakarų Europos valstybių. Iškilo grėsmė Rusijos kaip didžiosios valstybės statusui. Dalis Rusijos viešpataujančio elito suvokė, kad be reformų, ypač be baudžiavos panaikinimo, nepavyks įveikti stagnacijos bei paspartinti ekonomikos plėtotės, nepavyks ir didžiosios valstybės vardo išsaugoti.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,23 kB)

Po baudžiavos panaikinimo, kol persitvarkė dvarai, manufaktūrų ir fabrikų gamyba smuko ir kurį laiką negalėjo atsigauti. Dėl vidaus rinkos didėjimo ir ekonominių ryšių su kitais regionais plėtojimosi ji ėmė augti nuo 8 dešimtmečio pradžios. Iki amžiaus pabaigos gamyba didėjo nesparčiai, dargi buvo kelis kartus pertraukta ekonominių krizių. Tik per paskutiniuosius septynerius XIX a. metus pramonė sparčiai plėtojosi. Į amžiaus pabaigą pagal dirbančiųjų skaičių į pirmą vietą iškilo metalo apdorojimo pramonė. Ji aplenkė iki tol pirmavusią maisto pramonę.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,05 kB)

Pagal A. J. Čartoriskio neviešai puoselėjamą planą, Vilniaus švietimo apygarda buvo tarsi pirmasis, parengiamasis žingsnis, siekiant atkurti Rusijos valdovų globojamą Lenkijos, arba Lenikos ir Lietuvos, Valstybę buvusios Abiejų Tautų Respublikos 1772 m. sienomis. Žinoma, visiškai įgyvendinti šį planą galėjo padėti tik palankiai susiklosčiusios tarptautinės sąlygos. Juk reikėjo atimti buvusios Lenkijos Karalystės žemes (ir lietuviškąją Užnemunę) iš Prūsijos ir Austrijos.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,21 kB)

Po 1812 m. ėmė klostytis ir visai naujas reiškinys – prasidėjo lietuvybės gaivinimo ir puoselėjimo sąjūdis, kuris istoriografijoje laikomas lietuvių tautinio sąjūdžio, kartu ir tautinio atgimimo, etapu, neretai vadinamas žemaičių-lietuvių tautinio kultūrinio, tiesiog tautinio sąjūdžio ir kitais vardais.

Istorija  Konspektai   (4 psl., 10,12 kB)

1905 metais Rusijoje kilęs revoliucinis sąjūdis neaplenkė ir Lietuvos. Pasinaudojusi Nikolajaus II 1905 m. spalio 17 d. manifesto suteiktomis laisvėmis, lietuvių spauda vis drąsiau ėmė skelbti savo reikalavimus. Įvairioms lietuvių politinėms tendencijoms suderinti buvo nutarta 1905 m. gruodžio 4–6 d. Vilniuje sušaukti lietuvių tautos seimą. Seimas priėmė rezoliuciją, kur visai etnografinei Lietuvai reikalavo autonomijos ir seimo, kuris būtų renkamas visuotiniu balsavimu. Vilniaus seimas nutarė, kad Lenkijos karalystės administracijai priklausantis Suvalkų kraštas būtų priskirtas prie visos Lietuvos.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,77 kB)

Pirmojo pasaulinio karo rezultatus įvertinti ir pasaulio žemėlapį pertvarkyti turėjo tarptautinė Taikos konferencija Paryžiuje. Ji tęsėsi metus – nuo 1919 m. sausio 18 iki 1920 m. sausio 21 dienos. Svarbiausias jos tikslas – pasirašyti taiką su nugalėta Vokietija. Ryškiausią vaidmenį konferencijoje vaidino „didžioji ketveriukė“ – JAV prezidentas V. Vilsonas, Prancūzijos premjeras Ž. Klemenso, D. Britanijos premjeras Dž. L. Džordžas ir Italijos premjeras V. Orlando.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,9 kB)

1918–1920 m. laikotarpiu jaunai besikuriančiai Lietuvos valstybei buvo labai svarbu gauti tarptautinį pripažinimą. Didžiosios Vakarų valstybės, būdamos tos nuomonės, kad Lietuva nepajėgi savarankiškai egzistuoti, prognozavo jai menką alternatyvą – arba likti jų norimos atkurti „vieningos ir nedalomos” kolčiakinės Rusijos sudėtyje arba būti prijungtai prie Lenkijos. Antantės valstybes Lietuva daugiausia domino tik kaip bendro antibolševikinio fronto sudėtinė dalis.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,26 kB)

1914 metų rugpjūčio mėnesį prasidėjus karo veiksmams, Lietuva jau pirmomis dienomis atsidūrė karo veiksmų teatre. Rusijos kariuomenė užėmė Mažąją Lietuvą iki Karaliaučiaus, Įsruties, Gumbinės, tačiau netrukus vokiečių buvo išstumta. Vokietijos kariuomenė įsiveržė ir į Didžiąją Lietuvą – Suvalkiją. Karo veiksmai nuniokojo kraštą, atsirado daug pabėgėlių, ieškančių prieglobsčio Vilniaus krašte. Šiems pabėgėliams bei tremtiniams remti Vilniuje 1914 m. lapkritį buvo įsteigtas Centralinis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti, turėjęs didelę reikšmę ir atkuriant Lietuvos valstybę.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,01 kB)

Lietuva nuo LDK laikų garsėjo religine ir tautine tolerancija. Valstybės valdovai dar XIV amžiuje įkurdino Lietuvoje karaimų bei totorių tautines bendrijas, globojo jas. Iki pat II Pasaulinio karo Lietuvoje klestėjo žydų bendruomenės bei jų kultūra. Lietuvoje prieglobstį atrado kitose valstybėse persekiojamos bendruomenės: Reformacijos laikais į Lietuvą kėlėsi atskiros anabaptistų grupės, o XVIII amžiuje čia nuo žiaurių persekiojimų iš Rusijos bėgo sentikiai.

Istorija  Konspektai   (4 psl., 8,4 kB)

Iki šio amžiaus Vilniaus priklausymas Lietuvai niekam nekėlė abejonių. Po pirmojo pasaulinio karo žlugus Rusijos imperijai, lietuvių ir lenkų tautoms susidarė galimybė atkurti nepriklausomas valstybes. Lietuva siekė įtvirtinti savo valstybingumą Lietuvos etnografinėse žemėse, Lenkija - atkurti buvusią Žečpospolitą, kurios sudėtinė dalis iki Žečpospolitos padalijimo 1793 ir 1795 metais buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, ir to ji atkakliai siekė.

Istorija  Referatai   (6 psl., 7,66 kB)

Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. P. Šalčius. A. Rimka. V. Jurgutis. D. Cesevičius. Dz. Budrys. A. Andrašiūnas. F. Kemėžis. Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją. Monografijoje atsispindi ir kooperatinių idėjų raida, o kooperacinės idėjos - tai neatskiriama ekonominės minties dalis.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (45 psl., 66,2 kB)

Būdama Sovietų Sąjungos nare, Lietuva praleido penkiasdešimt ilgų metų Rusijos vadovaujama. Per tuos metus Lietuvos žmonės prarado daug svarbių, ypač reikšmingų dalykų tautos gyvenime: tai yra šalies istoriją, papročius, atributiką, kalbą ir nemažai kitų svarbių elementų, leidžiančiu nepriklausomai egzistuoti tautiniam individualumui. Okupavus Lietuvą, Rusijos užduotis buvo visiškai pavergti Lietuvos žmones, priversti juos tapti Rusijos, bet ne Lietuvos piliečiais.

Sociologija  Analizės   (4,88 kB)

Aplinkybės susiklostė taip, kad man teko laimė dalyvauti formuojantis speleologiniam judėjimui Lietuvoje ir pagal išgales prisidėti prie jo plėtros. Tada aš negalėjau tikėtis, kad kada nors teks rašyti Lietuvos speleologijos istoriją. Todėl nei aš, nei kas nors kitas jokios medžiagos specialiai nerinko ir nekaupė. Paprasčiausia tvarka apsprendė įvykių dokumentavimą ir protokolų rašymą. Ilgainiui tų “popierių” susikaupė tiek daug, kad reikėjo kažką su jais daryti.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (24,66 kB)

Mokslinio tiriamojo darbo "Lietuvs prekių bei paslaugų eksporto analizė, jos plėtros ir skatinimo strateginių krypčių parengimas" ataskaita

Ekonomika  Ataskaitos   (73 psl., 214,04 kB)