Power point pristatymas. 19 skaidrių.

Geografija  Pristatymas   (19 psl., 1,12 MB)

Tai savokos, kurios pagelbes ruosiantis egzaminams bei kontroliniams darbams. Jos pades suprasti nagrinejamus tekstus, saltinius ir kt.

Etika  Namų darbai   (28 psl., 72,92 kB)

Knygos "Tristasnas ir Izolda" aprašymas

Lietuvių kalba  Konspektai   (5 psl., 12,25 kB)

Vanduo yra svarbiausias aplinkos ekologinis veiksnys, nes be vandens negali egzistuoti jokia gyvybė. Su vandens dalyvavimu yra susiję visi pagrindiniai gyvybės procesai organizmuose: kvėpavimas, maitinimasis, virškinimas ir visos biocheminės reakcijos bei medžiagų apytaka. Gyvuose organizmuose vanduo sudaro didžiausią masės dalį. Dėl saulės radiacijos poveikio sausumos ir Pasaulinio vandenyno paviršiui garuojant, kas minutę į atmosferą patenka 1mlrd. tonų vandens garų. Per tą patį laiką toks pats vandens kiekis gamtoje susikondensuoja ir vėl grįžta į žemę kritulių pavidalų (lietus, rasa, šerkšnas, šarma, dulksna, sniegas, sniego kruopos, kruša, ledo, adatos). Kondensuojantis vandens garams, atmosferoje išsiskiria slaptoji garavimo šiluma. Dėl to planetos paviršius mažai atvėsta per naktį ir žiemą. Pasaulinis vandenynas yra ne tik milžiniškas šilumos akumuliatorius, bet ir distiliatorius, aprūpinantis sausumą gėlu vandeniu. Trys ketvirtadaliai Saulės energijos, pasiekusios mūsų planetą, sunaudojama vandeniui garuoti. Atmosferos vanduo, nors jo nelabai daug, vis dėlto yra svarbiausias visoje vandens cirkuliacijos ir biogeocheminių medžiagų apykaitos rate. Vanduo, dalyvaujantis biologiniame cikle, yra deguonies ir vandenilio šaltinis.

Aplinka  Kursiniai darbai   (13 psl., 32,25 kB)

Dabar yra žinoma, kad Amerikos žemyną maždaug 500 metų prieš Kolumbą jau buvo atradęs Leifas Eriksonas ar kiti islandai. Kolumbas iki šiol vadinamas Amerikos atradėju, nes tik po jo kelionių prasidėjo ilgalaikė žemyno kolonizacija. Tačiau naujų žemių jis nevyko ieškoti į Rytus, nes čia visus jūrų kelius kontroliavo portugalai, todėl jie pasirinko Vakarų kryptį. Jis buvo įsitikinęs, kad žemė yra apvali, taigi plaukiant aplinkui, jis Indiją, Japoniją, Kiniją ar kitas Rytų šalis būtų pasiekęs iš kitos pusės. Norėdamas atrasti vakarinį kelią iš Europos į Rytų Aziją, 1492 m. spalio 12 d. Kolumbas pasiekė Karibų salas. Jis pats net nežinodamas atrado naują žemyną. Pats jis iki gyvenimo galo buvo įsitikinęs, kad atrado vakarinį kelią į Indiją. Kolumbas taip ir mirė nesužinojęs, kad atrado naują žemyną.

Geografija  Referatai   (12 psl., 181,1 kB)

Šiuo projektu mes norime atlikti lino gaminių eksporto iš Lietuvos į Švediją studiją. Lietuvoje esanti kompanija pirks iš vietinių gamintojų lino gaminius: drabužius, staltieses, užuolaidas, patalynės komplektus, servetėles, įvairias stiliaus dekoracijas, audinius bei įvairią šalies tautinę atributiką. Ši produkcija bus vežama jūrų keliu iš Klaipėdos į Švediją, Stokholmą, kur išsinuomosime prekybines patalpas savo lininiams gaminiams realizuoti. Manome, kad prekės kelionė paprastai truks keletą dienų, tačiau iki pirmosios kelionės reikės atlikti Stokholmo miesto rinkos analizę, nustatyti, kur turėtų būti mūsų parduotuvė, kokie yra potencialūs pirkėjai, kokius kiekius ten galima parduoti ir pan. Įmonės projekto įgyvendinimui reikalingi ištekliai būtų produkcija (lininiai gaminiai), finansinės lėšos, žmogiškasis kapitalas (visi darbuotojai, jų fizinis bei protinis darbas), verslo ištekliai, nekilnojamas turtas bei informacija. Projekto pradžioje turėtų būti įtraukti įvairūs specialistai, konsultuojantys įmonės vadovus apie verslo galimybes bei perspektyvas Švedijoje.

Ekonomika  Projektai   (50 psl., 89,16 kB)

Po Berlyno sienos griuvimo 1989 m. Europos Sąjungoje įvyko gana daug pokyčių - atsirado naujos valstybės, su kuriomis ES turėjo naujas sienas ir su kuriomis būtinai reikėjo nustatyti naujus santykius, atsivėrė naujos ekonomikos rinkos. Visą šitą procesą aš pavadinčiau Bendų Europos Namų projektų, nes nuo to laiko iki dabar yra kuriama nauja ES, nauja jos teritorija bei politika. Savo darbe į naują Europos Sąjungos kūrimosi/integracijos naują etapą aš pažvelgiau per Europos kaimynystės politiką. EKP tai ES strategija, kurios tikslas apsupti Europos Sąjungą valstybėmis, kurios būtų partnerės tiek ekonomikoje, tiek regioninių konfliktų sprendime, tiek bendradarbiavime mokslo ar migracijos srityje.

Politologija  Referatai   (17 psl., 45,13 kB)

Lietuvoje daug upių ir upelių, vienos jų plačios, net iki pusės kilometro, kitos – siauresnės, o upeliukus ir peršokti galima. Nemažai sraunių upelių, kurių akmenuotose rėvose vanduo net putoja, kitos lėtai plukdo vandenis, jų dugne augantys meldai vos siūbuoja. Šaltinių, maitinamų Lietuvos upių vandens, lygis per metus mažai kinta. Tačiau kai kuriose upėse, stipriau palijus, vanduo liejasi iš krantų. Jis toks drumstas, kad ranką įkišus pirštų nematyti. Tai daugiausia Vidurio lygumos upės. Jos ir išteka dažniausiai ne iš šaltinių, o iš pelkių ir pelkučių. Tekėdami upeliai vis platėja. Į juos įteka vis daugiau intakų. Kartais ir be intakų upė platėja, nes į ją įsilieja dugniniai šaltiniai. Intakai būna kairieji ir dešinieji. Jeigu atsistosime upės pakrantėje ir žiūrėsime pasroviui, tai kairėje bus kairysis krantas, o įtekantys upeliai – kairieji, dešinėje – dešinieji. Nėris – Nevėžis – dešinieji Nemuno intakai, o Šešupė – kairysis. Išskiriame upės aukštupį, vidurupį ir žemupį. Žemupyje upės įtekėjimo vieta vadinama žiotimis. Didžiosios upės prieš įtekėdamos į jūras ar marias išsišakoja į keletą atšakų. Pavyzdžiui, Nemunas prieš įtekėdamas į Kuršių marias suskyla į 4 upes : Atmatą, Pakalnę, Skirvytę ir Giliją. Žemės plotas tarp tų atšakų vadinamas upės delta. Maži upeliai suteka į vis didesnius upokšnius, šie – į upes, o pastarosios į dideles upes, kurios įteka į jūrą. Upės savo intakais surenka vandenį iš tam tikro ploto, kuris vadinamas upės baseinu. Šešupės baseinui priklauso beveik visa Sūduva. Merkio baseinas apima beveik visą Dzūkiją. Nemuno baseinui priklauso beveik visa Lietuva. Todėl Nemunas pagrįstai vadinamas upių tėvu. Tik keletas šiaurinių ir ritinių upių – Venta, Mūša, Nemunėlis ir kažkurios kitos pabėgo iš Nemuno globos. Jos teka į kaimyninę Latviją, bet, kaip ir Nemunas, įteka į visų mūsų upių globėją – Baltijos jūrą. Priklausomai nuo to, kaip greitai upės teka, koks jų dugnas, kokia vandens temperatūra vasarą, jose auga nevienoda augalija ir gyvena įvairūs gyvūnai. 4. Požeminiai vandenys Dalis iškritusio vandens (lietaus) grioviais grioveliais nugarmėjo į upelius, upes, kita dalis vėl išgaravo ir virto debesimis. Nemažai jo susigėrė į dirvą ir vandens lašeliai nukeliavo tarp smiltelių gilyn. Jie skverbėsi vis giliau ir giliau, kol pasiekė nepralaidų vandeniui sluoksnį (dažniausiai molį).Tada nuožulnuma pamažu, skverbdamasis tarp smiltelių, nukeliavo žemyn, išsiveždamas į paviršių šaltinėliu. Šaltinis nugargėjo mažyčiu upokšniu. Keliaudamas žemės gelmėmis, lietaus lašelis atšalo, todėl šaltinio vanduo visą laiką šaltas. Jo temperatūra ištisus metus būna 6-8*C . Taigi vasarą šaltinio vanduo tikrai šaltas, o žiemą – „šiltas“. Juk tuo laiku upės ir upeliai būna užšalę ir juose dar gargantis vanduo būna apie 0*C temperatūros. Tik labai šaltiniuotų upelių vanduo neužšąla, bet apie juos pakalbėsime vėliau. Požemiais tekėdamas vanduo kartais patenka tarp dviejų molio sluoksnių, tada prasiveržęs šaltinėliu net kunkuliuoja. Žmonės tokius šaltinėlius versmėmis vadina. Jose vanduo nuolat kyla, vartydamas smilteles. Atrodo, kad tai verda smėlio sriuba. Netoli Druskininkų tokią versmę virtuve vadina. O kas atsitinka, kai lietaus ar ištirpusio sniego lašeliai, neradę molio sluoksnio, nukeliauja gilyn į žemės gelmes? Pakeliui ištirpina įvairias druskas ir kartu su jomis slūgso kažkur gelmėje. Miesto gyventojai dažniausiai geria vandenį iš žemės gelmių. Ten jis švaresnis, nes keliaudamas šimtus metrų, apsivalo. Tačiau dalis Šiaulių gyventojų geria labai geležingą vandenį. Matyt, ten keliaudamas vanduo ištirpdė geležies druskas. Mineraliniame vandenyje gausu įvairių druskų, o daugiausia – valgomosios druskos. Šiuo vandeniu gydyklose gydomos įvairios ligos. Tai jūrų vanduo, slūgsantis žemės gelmėse Druskininkų ir Birštono apylinkėse. Bet iš kur gali būti jūros Dzūkijoje? Prieš milijonus metų Lietuva buvo apsemta jūrų. Šis vanduo – tai buvusių jūrų reliktas. Netoli Likėnų, Biržų apylinkių požemiais, teka upeliai bei požeminiai ežerėliai telkšo. Virš tokio ežerėlio slūgso kieto gipso sluoksniai. Požeminiai vandenys po truputį tirpina gipsą, ežerėliai, upeliai platėja, didėja. Pagaliau gipso šlaitai neišlaiko, ir žemės sluoksnis užpila tokį ežerokšnį. Įgriuvos vietoje susidaro duburys su įvirtusiais medžiais, javų laukais ar net trobesiais. Dabar tie Biržų rajono plotai su įdubomis paskelbti geologiniu draustiniu. Tai įdomi vietovė – karstinis rajonas. Kai kur įdubose telkšo gilūs ežerėliai, kuriose net žuvys gyvena. Iš vieno ežerėlio į kitą žuvys gali perplaukti požeminiais upeliais. Beje, ištekantį šaltinių vandenį Lietuvoje žmonės naudodavo nuo seno. Šaltinis buvo kaimo žmonių šaldytuvas. Požeminį vandenį geria kaimo gyventojai. Tai paviršinis požeminis vanduo, kuris patenka į šulinius. Kadaise juose buvo puikus 0eriamas vanduo. Dabar daugelyje vietovių gerti jis nelabai tinkamas. Šaltiniai būna gana įvairūs. Kartais požemių vanduo net nepasiekia žemės paviršiaus. Jis sunkiasi viršutiniu dirvos sluoksniu, klampyne paversdamas upių pakraščius. Atsistojęs ant tokio šlapio smėlio, prasmegsi su visais batais iki kulkšnių. Kitur šaltiniai atsiveria į paviršių mažu vandens telkiniu. Tai vos kelių sieksnių ar net didelio dubens dydžio duburiai. Kartais duobutę iškasa žmonės, kad būtų lengviau vandens pasemti. Tokio šaltinio vanduo šalčiausias, nes visą laiką pasipildo šaltu požemių vandeniu. Iš dugno dažnai kyla iš požemių gelmės išneštas smėlis. Dažnai šaltinis prasiveržia iš stataus šlaito smagiu srauniu upeliu. Neretai jis būna ne vienas. Kartais ( Svyrių šaltiniuose prie Ventos – Dubysos kanalo) išsiveržia keletas galingų šaltinių. Svyrių šaltiniai saugomi kaip gamtos paminklas. 5. Didžiausios upės Nemunas – didžiausia Lietuvos upė. Jo ilgis – 1000 kilometrų. Neris daug trumpesnė – per 500 kilometrų. Neveltui dainose apdainuojamas Nemunas yra upių tėvas, o Neris – motina. Surinkęs beveik iš visos Lietuvos, Nemunas plukdo vandenį į Kuršių marias, o iš jų - į Baltiją. Žemupyje Nemunas platus, daugiau kaip pusės kilometro pločio. Aukštupys yra kaimyninėje Baltarusijoje. Nuo Druskininkų iki Kauno yra Nemuno vidurupis, o žemiau Kauno iki Kuršių marių – žemupys. Nemuno aukštupys priklauso seniausioms upėms, nes jis buvo dar ledynmečiu. Juo tekėjo ledyno vanduo. Nenuostabu, kad Nemune, Neryje ir Merkyje išliko seniausioji gyvūnija, kai kurios rūšys šiose upėse išliko dar iš poledynmečio laikų. Besiformuojantis Nemunas ledynas traukiantis įtekėjo į prieledynines Marias, sunešdamas ištisus smėlynus. Marioms ištekėjus, susidarė gražios Nemuno Birštono kilpos. Nemuno vidurupis – gražiausias. Graži srauni plati upė, gražus jos slėnis. Kadaise vidurupyje buvo skaidrus vanduo, kelios akmenuotos rėvos, pakraščiuose gausiai priaugę povandeninių augalų. Mūsų upės topo tokios nešvarios. Nešvariame, drumstame vandenyje daugybė ligas sukeliančių mikrobų. Ties Alytumi net Nemune maudytis draudžiama. Kadaise žmonės, plukdžiusiems rąstų sielius, siaubą keldavo prie Rumšiškių buvusios akmenuotos rėvos. Viena rėva buvo net „Velnio pirtimi“ vadinama, nes daug siekių plukdytojų toje vietoje išsimaudė. Dabar tų rėvų nebėra. Buvusių Rumšiškių vietoje – Kauno marių gelmė. Rėvos paskendusios. Užtvenkus Nemuną, nuo Kauno iki Prienų susidarė didžiulės marios. Jose vanduo beveik stovintis. Nemuno žemupyje žemiau Kauno daug sąnašynų. Nemune beveik nėra rėvų, tačiau yra smėlio salelių. Po kiekvieno potvynio jos tai padidėja, tai sumažėja ar visai išnyksta. Šių salelių geltonas smėliukas. Dabar Nemunas labai užterštas, tačiau ten, kur Lietuva ribojasi su Kaliningrado sritimi. Labai teršia Tilžės gamyklos. Nors, beje, ir Kaunas visus savo nešvarumus pila į Nemuną. Nenuostabu, kad Nemuno žemupyje labai sumažėjo žuvų. Jau kiek kartų į Nemuną ar Nėrį „netyčia“ patenka tonos naftos produktų, nuodų. Tikimės, kad po kiek laiko Nemuno ir Neries vandenys taps švarūs, bet išnykusios rūšys niekados nebegrįš. Tūkstantmečius išgyvenusią šiose upėse gyvūniją žmogus sugebėjo išnaikinti per palyginti labai trumpą laiką. 6. Ežerai Ledynams pasitraukus, Lietuvoje mirgėte mirgėjo ežerų ir ežerėlių. Dabar daugelis iš jų išnykę. Jų vietoje pelkės, pievos ar slūgso duburys, kurio dirvoje galima rasti kriauklyčių, ežero praeities liudininkų. Lietuvoje dar yra apie 2000 ežerų, kurių plotas didesnis kaip 1 hektaras. Didieji Lietuvos ežerai užima tūkstančius hektarų. Didžiausias iš jų – Drūkšių ežeras, kurio plotas 4500 hektarų. Šio ežero vanduo šaldo Ignalinos atominės elektrinės agregatus. Dėl to vanduo įšyla ir net žiemą dideli plotai neužšąla. Jame žuvo daugelis šaltamėgių tolimojo arktinio laikotarpio reliktinių gyvūnų. Lietuvos ežerai formavosi gana įvairiai. Vienus išslėgė ledyno šakos. Kaip gražiai vienas šalia kito išsidėstė trys dideli Sūduvos ežerai : Dusia, Metelys ir Ofelija. Jos išslėgė nuo ledyno atsiskyrusios trys šakos. Dusia iš jų didžiausias ir giliausias. Dar ir dabar jo vandenyse gyvena senoviniai poledynmečio gyvūnai. Netoli šių ežerų yra Žuvinto ežeras. Šliauždamas ledynas sustūmė kalvą – gūbrį, kuris užtvenkė upeliams kelią. Didžiulį plotą užliejo vanduo. Didelė šio negilaus ežero dalis užpelkėjo. Ir išlikęs Žuvintas dar įspūdingas. Visas užaugęs plačiais meldynais, nendrynais. Juose [peri daugybė vandens paukščių. Čia įkurtas pirmasis Lietuvos rezervatas. Labai savotiški siauri ilgi Asvejos ir Aiseto ežerai Molėtų rajone. Ištisus kilometrus jais plaukti lyg kokia plačia upe. Tik vanduo čia stovintis, kaip ir kituose ežeruose. Manoma, kad jie aukštai sruvo tirpstančio ledyno vandenys. Vandens srautai ir išplovė tokias ilgas griovas ledyno pakraštyje. O gal jie susidarė ledyno plyšyje, kur stipri vandens srovė išplovė siaurą gilų duburį išilgai plyšio? Tokiame ežere nemokančiam plaukti maudytis neverta, nes čia nuo pat kranto staigiai gylėja. Žaliųjų ežerų grupei priklauso ir giliausias Lietuvos Tauragno ežeras. Dzūkijoje, Varėnos rajone yra keletas labai įdomių ežerų. Jie apvalūs, palaipsniui gylėjantys, lyg dubenėliai. Tai Lavyso, Glėbo ežerai. Toks ir Druskininkų Mergelių akių ežeras. Kiekvienas Lietuvos ežeras vis kitoks. Vienas gilus skaidrus, kitas seklus, platus, bet drumstas. Vieno vanduo rusvas, rūgštokas, kito net melsvas, bespalvis. Nevienodi augalai juose auga, skirtingos žuvys gyvena. Tokius ežerų tipus lemia pagrindinės juose gyvenančios žuvys, o tiksliau, sąlygos, nuo kurių priklauso vienų ar kitų žuvų išplitimas. Susipažinkime su kai kuriais Lietuvai būdingais ežerais. 7. Pelkių ežeras Dideles aukštapelkės viduryje telkšo gūdus ežerėlis. Aplink jį liumpsi, žolių ir samanų pluta. Atrodo, kad žengus žingsnį prasivers akivaras ir įtrauks į rudą burbuliuojančią gelmę. Pelkių ežero dugno nematyti. Jo vanduo atrodo juodas lyg derva, nes dugne sluoksnis durpėto dumblo. Žmonės neretai tokius ežerus vadina bedugniais, nes negali ežero gelmės išmatuoti. Smeigi ilgą kartį, o ji vis sminga ir sminga į skystą dumblą. Labai giliai yra tikras dugnas, net smėlėtas. Tai tikrasis poledynmečio ežero dugnas. Ežerui uždurpėtus, užpelkėjus liko tik jo „akis“ – mažas ežerėlis. Jame dažnai negali augti jokie stambesni augalai, nabent vandens lelijos. Jeigu žiūrėsime į ežere nuskendusį baltą popieriaus lapą, tai jis atrodys rudas, nes rudas yra ežere vanduo. Pasėmus ežero vandens, jis atrodys gelsvas. Tai todėl, kad vanduo į ežerą suplūsta iš aplinkinio durpyno. Durpyno vanduo rudas nuo durpių. Dar viena šio ežero savybė – jis minkštas, neturintis kalkių priemaišų. Vanduo, kurį mes geriame, yra kietas su kalkių priemaišomis. Šulinių vandenyje visada būna nedidelis kiekis ištirpusių kalkių. Požeminiai vandenys tirpina kalkes iš dirvos. Kalkių yra daugumos mūsų ežerų vandenyje. Pelkių ežero durpingas storas dumblo sluoksnis neleidžia vandeniui išplauti kalkių iš smėlio dugno. Supančiame ežerą durpyne kalkių taip pat nėra. Tai, kad pelkių ežero vanduo rūgštus, kad jame nėra kalkių ir kitų ir dirvos išplaunamų medžiagų, svarbu kiek augalams, tiek gyvūnams. Taip ir pelkių ežero augaliukai skursta, negaudami maisto medžiagų. Skurdi ir drungna, ir vandens augalija, todėl negausu ir ja mintančių gyvūnėlių. Šis mažas ežerėlis. Praeis kiek laiko, ir jis išnyks, nes kasmet susikaupia vis daugiau ir daugiau dumblo. Seklieji ežerai Tokių ežerų Lietuvoje šimtai. Maži lyg tvenkinukai, ar platūs, bet seklūs, įsiterpę miškų tankumyne ar plytintys plačiuose slėniuose, tarp pievų ir dirbamų laukų. Jie labai įvairūs. Vieni jų yra pelkių pakraščiuose, dumblėti, kiti – smėlėtu dugnu, vandens augalijos plačia juosta apsukti. Žuvinto ežere yra daug plūduriuojančių salų. Jos sudarytasis meldų ir kitų augalų persipynusių šaknų, sutvirtintų vešlių paparčių šaknelių gijomis. Tai – plovos. Jas vejas kartais nuplukdo iš vienos ežero dalies į kitą. Nuplukdyta plova gali priaugti prie pakrantės ar kitos nejudrios plovos. Seklių ežerų vanduo vasarą įšyla. Ir pakrantėse, ir gylesniuose sluoksniuose labai daug augalų. Rudenį dauguma augalų pradeda apmirti. Jie nusileidžia į dugną ir pradeda pūti. Pūdami augalai iš vandens paima daug deguonies. Rudenį šaltame ežero vandenyje jo pakanka. Šaltų vėjų genamos bangos mažyčiais burbuliukais praskleidžia orą vandenyje. Jame ištirpsta deguonis. Žiemą ežerą dengia storas ledas arba dar ir storas sniego sluoksnis, labai aptemdantis ežerą. Dar likę žali povandeniniai augalai nuolatinėje tamsoje ne tik neišskiria deguonies, bet dar ir patys kvėpuodami šiek tiek jos vartoja. Tada kai kuriuose ežeruose deguonies labai sumažėja ir jo nebeužtenka žuvims. Žuvys pradeda dusti. Tokiame ežere iškirtus eketę, žuvys iš visų pusių susirenka pakvėpuoti oru. Jos tiesiog kiša snukučius iš vandens. Tada ir reikalinga žmogaus pagalba. Nuo ežero pakraščių nuvalomas sniegas, kad šviesa pasiektų povandeninius augalus, arba kompresoriais po vandeniu pučiamas oras. Taip kartą buvo išgelbėtos žuvys dideliame Rėkyvos ežere prie Šiaulių. Gilieji (giliausi) ežerai Gilieji ežerai karstiniais dar vadinami. Paprastai jie būna apie 8-15 m. gylio. Jų plotas užima šimtus hektarų. Tokiuose ežeruose bangos nuolat skalauja krantus, todėl pakrantės dažniausiai smėlėtos. Smėlyje įsitvirtina tik nedaugelis augalų: nendrės ar meldai. Šių augalų sąžalynai sudaro neplačias juostas su pertrūkiais. Pakrantėse augančių alksninių šaknys mirksta vandenyje. Šių ežerų sekli zona neplati ir už jos prasideda gelmė. Giliuose ežeruose niekada nedūsta žuvys, nes vandenyje ir žiemą, ir vasarą deguonies pakanka. Čia vandens sluoksnis storas, o augalų palyginti gerokai mažiau negu sekliuose ežeruose. Žiemą pūdami jie nedaug sunaudoja deguonies. Giliausieji ežerai vadinami dar ir seliaviniais, nes juose gyvena išlikusios poledynmečio žuvys – seliavos. Tai patys didžiausi, giliausi ir skaidriausi ežerai. Jų Lietuvoje yra Aukštaitijos Nacionaliniame Parke. Tai turistų pamėgti Lūšių, Dringio ežerai. Toks yra ir didžiausias Drūkšių ežeras. Netoli Utenos yra giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60 m. gylio). Šie ežerai dažniausiai staigiai gilėja. Jų pakraščių juosta siaura, visai be pakrančių augalų auga tik retos skurdžios nendrės. Pakraščiai paprastai smėlėti. Tokiuose stačiuose povandeniniuose šlaituose, povandeninių augalų negausu, taigi jie pūdami nepatręšia ežero vandens. Vidurvasarį ir giliausių ežerų paviršinis vanduo įšyla taip, kad galima maudytis, tačiau gelmėje lieka toks šaltas, koks kituose ežeruose būna tik vėlyvą rudenį 4-6 *C temperatūros. Šaltame vandenyje daugiau deguonies, todėl čia galėjo išlikti šios gležnos žuvys ir kiti gyvūnai.

Geografija  Referatai   (14,74 kB)

Didysis Barjerinis Rifas Didysis Barjerinis Rifas yra pats didžiausias pasaulyje Koralinis Rifas. Jis yra įsikūręs Australijoje, o jo ilgis siekia daugiau nei 2000 kilometrų. Rifas yra palei šiaurinės Australijos krantus nuo Kvynslendo iki Papua Naujosios Gvinėjos įlankos. Didysis barjerinis rifas nėra vientisas, skirtingose vietose nuo krantų nutolęs nuo 15 iki 200 km ir užima daugiau kaip 200 000 km. Šis gamtos brangakmenis, tviskantis net iš Mėnulio matomais žydrais, melsvai violetiniais, ryškiai mėlynais ir skaisčiai baltais atspalviais, yra viena gražiausių mūsų planetos vietų. (žr. Priedą nr.1) Pagrindinė rifo dalis jungia daugiau kaip 2100 pavienių rifų, apsuptų beveik 540 barjerų, sudarančių pakrantės salas. Vidurinėje dalyje rifai labiau išsibarstę, šiaurėje ir pietuose – vienas šalia kito. Tarp Didžiojo barjerinio rifo ir pakrantės yra lagūna. Čia mažai kur yra giliau nei 100 m., dugną dengia drumstas sluoksnis. Nepaprastą Didįjį Barjerinį rifą sudaro apie 3000 atskirų koralinių rifų, salų, seklumų ir lagūnų, ir visi šie dariniai išgyvena skirtingus evoliucijos etapus. Tai 10 000 metų trukusio darbo rezultatas. Metų, per kuriuos vandenyno lygis po paskutiniojo ledynmečio pakilo iki šiandieninio lygio. Barjerinio Rifo susidarymas Didysis barjerinis rifas pradėjo kurtis dar prieš 18 mln. metų. Barjeriniai rifai yra kolonijinių koralų statiniai. Jie sudaryti iš tūkstančių polipų. Šie sluoksnis po sluoksnio tvirtai gula vienas ant kito, sudarydami kalkių skeletus. Jie susijungia su kaimyniniais polipais, taip sutvirtindami rifą. Jį dar sutvirtina ir kalkiniai dumbliai, gaminantys kalkes, taip pat kiti dumbliai, gaminantys kitą, pamatą sutvirtinančią medžiagą. Polipų dauginimosi metu rifai plečiasi. Rifas labiausiai veikiamas bangų ir vėjų nuo jūros pusės – ten šlaitai staiga ima leistis tūkstančius metrų gilyn. Šioje vietoje koralai auga sparčiausiai. Daugiausiai statybinių medžiagų rifai netenka ten, kur aukšta vandens temperatūra ir ypač didelės bangos.Rifą pamažu ardo koralais mintančios pintys, kriauklės, jūrų ežiai ir sraigės. Rife yra apie 400 rūšių koralų. Visi jie yra skirtingi, įvairių spalvų, nors dažniausiai jie būna balti, ir didžioji barjerinio rifo dalis yra balta. Tai medžiaga, iš kurios suformuotas rifo skeletas, sudarytas iš negyvų polipų. Gyvi polipai būna įvairių spalvų ir formų. Čia gausu pačių įvairiausių koralų, pinčių, kitų spalvingų būtybių. Čia taip pat gyvena daugiau kaip 3000 gyvūnų rūšių.(žr. Priede nr.2-4) Ypač gausu aktinijų, krevečių, jūros žvaigždžių, krabų, bežiaunių moliuskų, holoturijų, jūrų sraigių. Niekur kitur nėra tiek daug jūrų vėžlių. Sekliame vandenyje grobio ieško vandens paukščiai. Yra apie 200 rūšių moliuskų, daugiau kaip 2000 žuvų (Maždaug dešimtadalis visų žinomų rūšių). Šios minta koralais, yra plėšrūnų. Rife daug simbiozės (įvairios skirtingų rūšių organizmų sugyvenimo formos) pavyzdžiui - smulkios žuvelės valo nuo stambiųjų parazitus ir negyvus audinius. Taip smulkios žuvys pasimaitina, o didžiosios būna švarios ir sveikos. Krabų pora gyvena urve kartu su gerai matančiais gružliais, kurie prastą regą turinčius krabus perspėja apie pavojų.

Geografija  Referatai   (196,58 kB)

• 980 m. – Erikas Raudonasis (Islandija) vikingas, teko palikti gimtinę už žmogžudystę, nukeliavo į vakarus, ten atrado Grenlandiją. • 1266 m. – Marco Pollo (Italija) šilko keliu iš Venecijos nuplaukė į Kiniją; apsilankė pas didijį Chaną. • 1488 m. – Bartolomėjus Diasas atrado Gerosios Vilties kyšulį; • 1492 m. – Kristupas Kolumbas (Italija) atrado Ameriką; • 1497 m. – Vasko da Gama (Portugalija) apiplaukė Afriką ir rado jūrų kelią į Indiją; • 1497 m. - Giovanni Caboto (Italija) išplaukė iš Bristolio ieškodamas jūrų kelio į Aziją . Kelionę pabaigė Šiaurės Amerikos žemyne. Jis ir jo vyrai buvo pirmieji, neskaitant vikingų, iš tiesų patekę į šiaurės Am., kristupas Kolumbas jos net nebuvo matęs. • 1499-1502 m. – Amerigo Vespucci (Italija) tyrinėtojas, geografas, pirmasis supratęs, kad Amerika yra atskiras žemynas • 1519-1521 m. – Fernandas Magelanas (Portugalija) ir Elkanjo apiplaukė aplink pasaulį ir įrodė, kad jis yra apvalus. • 1534-1542 m. – Žakas Kartjė (Prancūzija) keliautojas, botanikas , tyrinėjęs Šiaurės Ameriką, ieškojo šiaurės kelio į Aziją. • 1585 m. – Jermakas (Rusija) vienas pirmųjų Sibiro užkariautojų. • 1605 m. - Viljamas Jansonas (Olandija)keliautojas ir atradėjas, pirmas europietis, pasiekęs Australijos pakrantes. • 1642-1644 m. - Abelis Jansonas Tasmanas (Olandija)atrado Tasmaniją , taip pat atrado N.Zelandiją, Trijų Karalių ir Tongos salas, Fidžio salyną, N.Airijos ir N.Britanijos salas. 1644 m. jis vadovavo ekspedicijai, kuri atrado Karpenterijos įlanką ir Australijos šiaurės vakarų krantą. Tasmano ekspedicijos įrodė, kad Australija yra atskiras sausumos masyvas. • 1725-1730 m. - Vitus Jonasenas Beringas (Danija) galutinai įrodė, kad Šiaurės Amerika ir Azija nesusijungia; atrado jūrų kelią aplink Sibirą į Kiniją. • 1768-1779 m. – Džeimsas Kukas (Anglija) tyrinėjo Ramujį vandenyną ir sudarė detalius žemėlapius; reikšmingi atradimai gamtos srityje.

Geografija  Paruoštukės   (6,62 kB)

Jodą gavo 1811 m. B. Kurtua (Prancūzija). Graikiškai “iodes” reiškia violetinis. Jodo randama mažais kiekiais natrio, kalio ir magnio druskose. Nedaug jo yra jūrų vandenyje 2 mg •1-1), jūrų augalijos pelenuose (0,4%, jūrų kopūstuose – 0,5%),naftingų rajonų gruntiniuose vandenyse. Daug jodo (10-50 mg •1-1) randama požeminiuose vandenyse. Jodas, kaip ir bromas, gaunami oksiduojant vandenilio jodidą HI, pramonėje – jodidus veikiant chloro tirpalu. Kambario temperatūroje jodas yra tamsiai violetiniai etališko blizgesio kristalai. Kaitinimas sublimuojasi – virsta violetiniais garais. Vėsdami jodo garai neskystėdami kristalinasi. Jodas vandenyje tirpsta blogai, geriau – organiniuose tirpikliuose ( benzone, anglies disulfide, alkoholyje, eteryje). Krakmolą jodas nudažo mėlynai. Jodas – chemiškai aktyvus elementas, su daugeliu metalų sudaro druskas – jodidus. Daug jodo suvartoja kino juostų ir fotografinio popieriaus pramonė. Alkoholiniu jodo tirpalu dezinfekuojamos žaizdos, o jodo organiniai junginiai vartojami skydliaukės ligos gydyti. Svarbiausias jodo junginys yra vandenilio jodidas HI. Jis gerai tirpsta vandenyje, - susidaro vandenilio jodido rūgštis, stipriausia iš visų vandenilio halogenidų. HI – bespalvės, aštraus kvapo,nepatvarios dujos. Jodo profilaktiką t.y. skydliaukės įsotinimą stabiliuoju jodu, kad ji negalėtų pasisavinti (asimiliuoti) radioaktyviojo jodo, būtina pradėti kaip galima anksčiau, geriausia tuomet, kai yra paskelbiamas specialus Civilinės saugos departamento nurodymas per informacines priemones (radiją, televiziją ir kt.). Geriausiai skydliaukė apsaugoma, kai stabiliojo jodo preparatai vartojami prieš patenkant (įkvėpiant arba su maistu) radioaktyviajam jodui į žmogaus organizmą.

Chemija  Referatai   (16,89 kB)

Įvadas Vanduo – labiausiai paplitęs Žemėje junginys. Hidrosfera sudaro 71 % Žemės paviršiaus ir atlieka lemiamą vaidmenį Žemės geologijos istorijoje, klimato ir orų formavime, medžiagų apykaitoje, gyvybės fiziologinėje ir biologinėje sferoje (Vanduo 2008-11-28). Vandenyje yra visos gyvybei reikalingos medžiagos. Nuo paviršiaus iki pat dugno vandenyne yra gyvųjų organizmų. Tačiau gyvenimo sąlygos nuo ašigalio iki pusiaujo, nuo paviršiaus iki didžiausių gelmių labai kinta, todėl gyvybė vandenyne nepaprastai įvairi. Daugumos mokslininkų nuomone, vandenynas - mūsų planetos gyvybės lopšys (Gyvybė pasauliniame… 2008-11-15). Gyvybė vandenyne pasiskirsčiusi netolygiai, dauguma gyvųjų organizmų gyvena paviršiniame Saulės apšviestame šimto metrų vandens sluoksnyje. Ypač gausi gyvūnija vandenyno priekrantėse, kur lietūs, upių vandenys, bangų mūša, ardanti krantus, suneša daugybę maistingųjų medžiagų. Vandenyne gyvenantys jūrų organizmai skirstomi į tris grupes: plūduriuojantys vandens paviršiuje bei storymėje ir nepajėgiantys įveikti srovių, aktyviai judantys vandens storymėje, gyvenantys dugne. Organizmai, neturintys aktyvių judėjimo priemonių, vadinami planktonu. Tai bakterijos, vienaląsčiai dumbliai, smulkiausieji gyvūnai. Augalinis planktonas, arba fitoplanktonas, sudaro „ganyklas", kuriose dauginasi zooplanktonas. Gyvybės pasiskirstymas vandenyno paviršiniame sluoksnyje netolygus ir priklauso nuo geografinės platumos. Paviršiniame ir tarpiniame vandenyno vandens sluoksnyje gyvena daug aktyviai judančių organizmų. Tai žuvys, jūrų žinduoliai (delfinai, banginiai, ruoniai ir kt.), kalmarai, jūrų gyvatės, vėžliai ir kt. Organizmai, gyvenantys jūros dugne,- daugelis dumblių ir įvairūs bestuburiai (koralai, vėžiagyviai, kirmėlės, moliuskai). Kokios fizinės ir cheminės vandens savybės jį daro unikaliu ir būtinu gyviems organizmams. Vandens temperatūra, ištirpęs deguonies, naudingos medžiagos, druskingumas, skaidrumas (apšviestumas), tankis. Vandens molekulės yra didelio poliškumo, dėl to yra geras polinių junginių tirpiklis. Druskingame vandenyje gyvybė turtingesnė ir įvairesnė nei gėlame (Perlman H. 2008-11). 1. Fotosintezė ir chemosintezė Fotosinteze vadinama įvairių organinių medžiagų gamyba (sintezė) organizmuose iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės energiją, kuri priimama per šviesą sugeriantį pigmentą chlorofilą. Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais. Organinės medžiagos sintetinamos iš anglies dioksido ir vandens, o kaip šalutinis produktas išsiskiria deguonis. Šio proceso metu iš mažai energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – sintetinamas daug energijos turintis angliavandenis gliukozė. 6CO2 + 6H2O + šviesa → C6H12O6 + 6O2 Saulės šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio susidarymą. Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO2 kiekio, temperatūros. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į aplinką išskiriant deguonį (Fotosintezė 2008-11-23) Chemosintezė – tai biologinis vienos anglies molekulės (dažniausiai anglies dioksido ar metano) ir maistingos medžiagos virtimas į organinę medžiagą. Oksidatoriumi naudojamos neorganinės molekulės (vandenilio dujos, vandenilio sulfidas). Energijos šaltiniu gali būti metanas. Plačios gyvūnų populiacijos gali būti palaikomos chemosintetikų pirminės produkcijos, pvz., hidroterminiuose plyšiuose. Mokslininkai ilgai manė, kad tamsiame, saulės spindulių nepasiekiamame vandenynų dugne gyvybė neegzistuoja, tačiau ši nuomonė pasikeitė, kai buvo atrasta daugybė gyvų formų, naudojančių ne fotosintezę, o chemosintezę apsirūpinti energija (Chemosynthesis 2008-11-23). Maži mikrobai, dar vadinami hipertermofilais, chemosintetina, o kiti organizmai maitinasi jais arba sudaro glaudžius ryšius, teikdami maistines medžiagas, užtai pasiimdami organines. Hipertemofilai gali tampi apsauga nuo aukštos temperatūros. Gyvi organizmai sugebantys išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis, vadinami termofilais. Jiems priskiriami tiek eukariotai, tiek gausus ratas prokariotų. Norint apibrėžti, kas yra termofilas, sakoma, kad tai organizmas, sugebantis išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis. Priklausomai nuo organizmų temperatūros reikalavimų vyrauja klasifikacija: bakterijų ir archėjų, galinčių vystytis aukštose temperatūrose, ekstremofilų ir hypertermofilų (Origins of Life…2008-11-23).

Biologija  Referatai   (669,28 kB)

Trumpai apie pačią komediją. Komiškų situacijų įvairovė komedijoje. Pagrindiniai komizmo šaltiniai. Atsitiktinumai – ant jų statoma visa fabula. Nesusipratimai bei sutapimai – jutimai apgaulingi. ,,Mechaninis faktorius” – daiktų reikšmė. Pavydas – komedijos pradžios elementas. Intrigos, klastos ir apgaulės. Neatitikimai tikrovei ir kiti apvertimai. Komedijos ir personažų kalba.

Kitos kalbos  Kursiniai darbai   (18 psl., 27,7 kB)

Žmogus - Žemės planetos kūdikis. Jo atsiradimas ir raida priklausė nuo mūsų Žemės įvykių, o šie - nuo Visatos veiksnių. Mums atrodo, kad sistemoje Visata - Žemė - Žmogus svarbiausia vieta priklauso mums. Tačiau žinios apie Žemę rodo, kad planeta su visomis savo geosferomis yra labai sudėtingai organizuota, bet vientisa sistema. Ją palaiko energijos ir medžiagų dinaminė pusiausvyra. Ji nėra labai griežta, būna svyravimų ir nukrypimų. Žemės kitimai geologinėje praeityje vyko dėsningai, ritmiškai ir cikliškai. Vieni jų vyko ramiai, kiti šuoliškai ir katastrofiškai. Šių kitimų priežastys buvo įvairios.

Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (20 psl., 190,47 kB)

Oficialus pavadinimas - Rusijos Federacija (Rossijskaja Federacija). Senovinis pavadinimas Rusia (Rusj; Rusų žemė - Russkaja Zėmlia: Kijevo Rusia, Mažoji Rusia, Baltoji Rusia) nuo IX a., Rusija (Rossija) nuo XV a., Rusijos imperija 1721-1917; 1917-1991 Rusija dažnai buvo vadinama visa SSRS teritorija. Sostinė - Maskva (Moskva), Rusijos sostinė 1462-1712 ir nuo 1991; 1712-1918 Rusijos sostinė buvo Peterburgas (dabar Sankt Peterburgas); 1922-1991 Maskva buvo SSRS ir Rusijos SFSR sostinė.

Geografija  Konspektai   (9 psl., 31,38 kB)

Istorijos konspektas nuo priešistorės iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.

Istorija  Konspektai   (26 psl., 64,5 kB)

Turto draudimo sutarties samprata. Turto draudimo sutarties turinys. Esminės turto draudimo sutarties sąlygos. Įprastinės ir atsitiktinės turto draudimo sutarties sąlygos. Turto draudimo sutarties sudarymas ir pasibaigimas. Šiame darbe didžiausias dėmesys skiriamas turto draudimo sutarties reglamentacijai Lietuvos Respublikoje, draudimo įmonių praktikai draudimo rūšies taisyklėse nustatant turto draudimo sutarčių sąlygas, taip pat lyginamuoju aspektu bus atsižvelgiama į užsienio šalių (Anglijos, Rusijos ir Vokietijos ir kt.) patirtį. Įvadas

Teisė  Diplominiai darbai   (60 psl., 52,98 kB)

Komercinio kontrakto samprata. Kontraktų rūšys. Kontrakto šalys. Parengiamasis kontrakto sudarymo etapas. Kontaktai pirkėjo iniciatyva. Kontaktai per paklausimą. Kontaktai per užsakymą. Pro forma. Kontaktai su partneriais tarptautiniuose renginiuose. Konkursai. Kontaktai pardavėjo iniciatyva. Kontrakto sudarymas. Kontrakto struktūra ir turinys. Pirkimo pardavimo kontrakto reguliavimas. Incoterms sąlygų apžvalga.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (21 psl., 36,63 kB)

Tarkime, kad jūsų paprašytų suklasifikuoti jums žinomus gyvus organizmus. Greičiausiai jūs pradėtumėte nuo sąrašo sudarymo ir kiekvienai rūšiai duotumėte pavadinimą. Tada organizmus skirstytumėte į atskiras grupes. Tačiau kuo jūs remsitės - spalva, dydžiu ar tuo, kad šie organizmai susiję su jumis? Nuspręsti, kiek bus grupių, kokios jos ir kokia jų išdėstymo tvarka - nelengva, turbūt dažnai jūs turėtumėte keisti nuomonę ar net viską pradėti iš naujo.

Biologija  Konspektai   (17,68 kB)

Darbas bandant patvirtinti ar paneigti pasirinktą teiginį. Informaciją apie žūklavimo vandenynuose pasekmes, ekologines vandenyno problemas. Globalinio atšilimo įtaką žuvims bei žūvų pramonei.

Kita  Referatai   (4,58 kB)

1.Biosferos sandara Erdvė kurioje egzistuoja gyvybe vadinama biosfera. Biosfera yra žemės dalis,t.y. gyvųjų organizmų egzistavimo sritis. Biosfera susidarė prieš 3.4 – 4.5 mln. metų. Susideda iš litosferos(viršutinio žemės sluoksnio), hidrosferos(vandenų, jūrų, upių) ir atmosferos dalies- troposferos(oro). Litosfroje gyvybė aptinkama 2-3 km storyje, atmosferoje – iki 10-15 km aukščio, o hidrosferoje-visoje jos gelmėje.

Kita  Konspektai   (17,74 kB)

a) Transporto technikos istorinė raida. Transportas- ūkio šaka, apimanti krovinių ir keleivių gabenimą įvairiosmis priemonėmis. Transp.sistema sudaro: 1.Transp. Priemonės (automob.,laivai) 2.Transp. Infrastruktūra (ženklai, keliai) 3.Gabenimo objektai (keleiviai ir kroviniai). Pagal kelius, kuriais gabenami žmonės, kroviniai, transp.skirstomas į: 1. Sausumos (auto, geležinkelių, vamzdynų) 2. Vandens (upių ir jūrų)...

Mechanika  Konspektai   (4,9 kB)

Chronologiškai pateikiama istorijos programos Lietuvos tarpukaryje, pradžios mokyklai bei gimnazijai. 1918 - 1919m; 1931/32 m. 1939m. istorijos programos bei 1925 ir 1935 metų projektai ( reformos )

Istorija  Kursiniai darbai   (4,91 kB)

Rytuose vikingai vadinti varangais, variagais. Labiausiai žinomi savo siaubiamaisiais žygiais Skandinavijos, Britų salų pakrantėse ir kitose Europos dalyse tarp VIII a. pabaigos ir XI a. Šis periodas Europos istorijoje vadinamas vikingų amžiumi. Vikingai vertėsi žemdirbyste ir prekyba, kuri buvo plėtojama jūrų keliais. Taip pat sukūrė platų prekybos tinklą bei apgyvendino kai kurias puldinėtas pakrantes.

Istorija  Konspektai   (3,78 kB)

LIETUVIŲ VISUOMENĖS POŽIŪRIS Į ŽYDUS XIX a. ANTROJE PUSĖJE (laikotarpis tarp 1863 m. sukilimo ir 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo)

Istorija  Analizės   (6,79 kB)

Eduardas Mane (1832-1883) gimė Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Turėjo dar tris brolius. Tėvas norėjo, kad sūnus studijuotų teisę, tačiau pats jaunuolis labiau buvo linkęs prie meno, o ypač tapybos. 1844 metais Mane įstoja į Roleno koledžą. Mokslai jam nesiseka. 1847 jis nesėkmingai laiko egzaminus į Aukštąją jūrų mokyklą. Kitų metų gruodį Mane išplaukia laivu “Havaras ir Gvadelupa”. Nuo 1849 vasario 5 d. iki balandžio 10 d. Mane – Rio de Žaneiro uoste. Į Prancūziją grįžta birželio 13 d. 1850 metais įstoja į Tomo Kutiuro studiją. Prasideda jo meilės ryšys su Siuzana Lenhof. 1858 m. Mane nutapo “Berniuką su vyšniomis” ir pradeda “Absento gėrėją”, tačiau Salone žiuri atmeta “Absento gėrėją”.

Dailė  Referatai   (4 psl., 6,53 kB)

Marsas – išorinė planeta, esanti arčiausiai Žemės. Jam skiriama itin daug dėmesio. Šio amžiaus pradžioje daugelis astronomų buvo įsitikinę, kad Marse yra išsivysčiusi civilizacija. Dabar šis mitas yra sugriautas. Jau nebetikima, kad egzistuoja net ir primityvi organinė medžiaga. Žiūrint pro teleskopą, Marsas panašus į rausvą skritulį su baltomis ašigalių kepurėmis ir tamsiais reljefiniais dariniais, kurie iš esmės nekinta. Jo vidutinis nuotolis nuo Saulės 228 milijjonai kilometrų.

Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,07 kB)

Europos ekonominės bendrijos sutarties konkurencijos taisyklės. Konkurencijos kontrolė ir kiti EB konkurencijos politikos elementai. Susiliejimų tarp įmonių kontrolė. Valstybės pagalbos reglamentavimas Europos Sąjungoje. Valstybės pagalbos formos ir rūšys. Europos Bendrijos nesąžiningos konkurencijos politika. Europos Sąjungos konkurencinės politikos raida. Svarbiausias 1957m. kovo 25 d. Romoje sudarytos EEB sutarties tikslas buvo sukurti bendrąją rinką, kuri užtikrintų harmoningą ūkio plėtrą Bendrijoje ir laipsnišką valstybių narių ekonominės politikos derinimą. Laisvas prekių judėjimas tarp valstybių narių turėjo būti garantuotas atsisakius muitų ir kiekybinių apdorojimų bei panašų poveikį turinčių priemonių. Buvo labai svarbu garantuoti ir tai, kad privatūs ūkio subjektai susitarimų pagrindu dalydamiesi rinkas ar kitokiais konkurenciją ribojančiais veiksmais vėl nesukurtų kitokios formos laisvo prekių judėjimo apdorojimų.

Politologija  Pagalbinė medžiaga   (13 psl., 23,79 kB)

ISO konteineriai. Konteinerių tipai. Naudojami ir kitų tipų konteineriai. Krovinių vežimas konteineriuose. Konteinerizacijos problemos. Specialūs įrengimai konteinerizacijai. Krovinių vienetas - konteineris. Nežiūrint į tai, kad pirmieji konteineriai buvo panaudoti 1920 metais, konteinerizacijos pradžia laikoma 1963 m. balandis, kada JAV pradėjo dirbti pirmoji linija "Sea Land" Puortoriko - Baltimorė. Du laivai ("Mobil" ir "New Orleans") aptarnavo ją taip sėkmingai, kad firma "Sea Land" pradėjo statyti Baltimorėje pirmąjį konteinerių terminalą. Nuo to laiko konteinerių naudojimas labai išaugo. Jų įvairovė šiuo metu demonstruoja tiekiamą krovinių kompanijų populiarumą ir universalumą.

Logistika  Pagalbinė medžiaga   (15 psl., 84,47 kB)

Čia surinktos 6-7 kl. istorijos kurso datos, kurios apima senovės ir viduramžių istoriją. Dėl aiškumo čia įtraukta ir daugiau, kitų laikotarpių datų(pvz. Naujausių laikų), nes istorijos kursas gan padrikai šokinėja iš vieno laikotarpio į kitą. Šalia karų, kovų, mūšių ir sukilimų parašytos kovojusios pusės (“ir” skiria priešingas puses. Pvz.: “anglai ir prancūzai” reiškia “anglai – prancūzai”.).

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 13,06 kB)