Lietuvos ginkluotosios pajėgos – Lietuvos Respublikos karinių pajėgų visuma. Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos kariuomenė buvo atkurta 1990 metų balandžio 25 d. Lietuvos valstybės karinės pajėgos, veikusios nuo ~1200 iki 1251 m. ir nuo 1261 iki 1795 m., vadinamos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomene“, o veikusios 1918-1940 m. – „Tarpukario Lietuvos kariuomene“. Šiuo metu Lietuvos ginkluotąsias pajėgas sudaro beveik 15.000 karių bei tarnautojų (iš jų ~7.800 - profesinės karo tarnybos karių, ~100 - šauktinių, ~4.700 - karių-savanorių, ~2.200 - civilių tarnautojų).

Istorija  Pateiktys   (20 psl., 1,04 MB)

Apie tarpukario Lietuvos kariuomenę rašyta palyginti nedaug. Didžiausi nuopelnai šioje srityje tenka išeivijos bei mūsų dienų Lietuvos kariuomenės istorijos tyrinėtojams. Tuometinės kariuomenės logistikai, kaip atskirai karinei disciplinai, skirtas gana mažas dėmesys. Apie logistinės sistemos veikimą to meto kariuomenėje dažniausiai užsimenama atskiromis detalėmis, neišskiriant jos iš visos kariuomenės sistemos, todėl ši sritis yra tarsi savotiška ,,baltoji dėmė“ tarpukario Lietuvos kariuomenės istorijoje. Lietuvos valstybė kūrėsi veikiama didžiųjų savo kaimynų – Rusijos ir Vokietijos – karinės, politinės bei ekonominės įtakos. Šioms valstybėms kariaujant tarpusavyje, Pirmojo pasaulinio karo metu išmoktos pamokos, taip pat nepriklausomybės kovų metu įgyta patirtis ir nulėmė logistikos sistemos susiformavimą bei funkcionavimą Lietuvos kariuomenėje. Žinoma, didelės įtakos tam turėjo ir pačios Lietuvos ekonominis pajėgumas.

Kita  Referatai   (21 psl., 4,9 MB)

Nei amžininkai kronikininkai, nei oficialūs dokumentai įsakmiai nepažymėjo Gedimino kilmės ir jo įsiviešpatavimo aplinkybių. Tik palyginti neseniai buvo nustatytas Gediminaičių dinastijos pradininkas - Skalmantas, gyvenęs apie XIII a. vidurį. Jis buvo veikiausiai Pukuvero – Butvydo tėvas, Gedimino senelis. Manoma, kad po 1295 m. (žuvus Daumantui) Skalmanto sūnus Butigeidis tapo did˛iuoju kunigaikščiu, o apie 1292 m. did˛iojo kunigaikščio sostą užėmė kitas Skalmanto sūnus, Gedimino tėvas Pukuveras – Butvydas. Dar ankstyvosios Gedimino jaunystės metais aukščiausia valdžia LDK pateko į jo šeimos rankas. Tai sudarė labai palankias sąlygas Gediminui, kaip to meto politiniam veikėjui, reikštis. Nors teisę būti pirmuoju Lietuvoje jam reikėjo dar išsikovoti. Gediminas turėjo keturis brolius: Vytenį, Vainių, Teodorą ir veikiausiai Margirį. Vyriausiasis iš brolių turbūt buvo Vytenis. Dar valdant tėvui jis užėmė submonarcho vietą (antras po didžiojo kunigaikščio LDK), o ma˛daug nuo 1294 m. tapo ir did˛iuoju kunigaikščiu. Vainius pagal amžių galėjo būti ketvirtas Pukuvero-Butvydo sūnus. Ilgiausiai iš visų Gedimino brolių gyvenęs Teodoras, 1362 m. dar buvo gyvas, apie 1325 m. Gedimino padedamas, tapo Kijevo kunigaikščiu. Pats sudėtingiausias trečiojo Gedimino brolio – Margirio klausimas. Manoma, kad Margiris buvęs aukštos kilmės kunigaikštis, su kuriuo dvikovon stoti buvo negėda pačiam Čekijos karaliui Jonui Liuksemburgui. Margiris iki 1336 m. po Gedimino buvo antrasis ˛mogus LDK. Gediminas turėjo 8 sūnus (iki šiol buvo žinomi 7): Algirdą, Kęstutį, Jaunutį, Manvydą, Kariotą, Liubartą. Kad Gediminas turėjo 8 sūnus, teigia XIV a. vokiečių kronikininkas Jonas Vinterturietis, kalbėdamas apie 1323 – 1324 m. Gedimino mėginimą apsikrikštyti. Nežinoma, kiek Gediminas turėjo žmonų. Patikimų duomenų turime tik apie vieną – Jaunę, mirusią 1344 m. Su ja Gediminas turėjo ne tik 8 sūnus, bet ir 5 ar 6 dukteris. Gedimino gimimo metai nežinomi. 1305 m. Dusburgas mini castrum Gedemini, o apie 1320 m. Gediminas apvesdino arba išleido už vyrų net keturis savo vaikus, taigi jis galėjo gimti apie 1275 m. Manoma, kad Gediminas žuvo kautynėse su kryžiuočiais prie Veliuonos ar Bajerburgo pilių, kai jam buvo 70 metų. Gedimino laikais Lietuva, sėkmingai plėsdama valdas į rytus, pamažu vis labiau ėmė integruoti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jau ankščiau užkariautas rusų žemes. Prijungus daugelį rusų žemių, Lietuva tapo daugiataute Lietuvos monarchija. Labai padidėjus palyginti nedidelės pagoniškosios Lietuvos valstybės teritorijai, užvaldžius jai Kijevo Rusios, buvusios senosios rusų valstybės, dalį, pasikeitė ne tik tautinė ir religinė gyventojų sudėtis, bet ir pačios valstybės pavadinimas. Valstybės valdovas pradedamas tituluoti didžiuoju (vyriausiuoju) kunigaikščiu, o pati valstybė imama vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Valdant Gediminui, prijungtos šios žemės: Žemaitija, Polocko ir Vitebsko, Polesės žemės, Volynė ir Palenkė. Nors valdant Gediminui, rusų žemės buvo menkai integruotos į Lietuvos valstybę ir neturėjo svaresnės reikšmės lietuvių kare su kryžiuočiais, tačiau Gedimino Lietuva žengė ta linkme svarbų žingsnį. Antai Gediminas,1323 m. kviesdamas svetimtaučius iš Vakarų į Lietuvą, gundė juos prekybos su Šiaurės rytų Rusios kunigaikštystėmis galimybe, taip panaudodamas rusų kunigaikštysčių ekonomines galimybes. Valdant Gediminui, buvo atremti dideli Kry˛iuočių ordino puolimai (1317, 1329 m.), surengta atsakomųjų žygių. Gediminas rūpinosi sudaryti gerus santykius su krikščioniškų šalių valdovais. Norėdamas laisvo kelio į Vakarus, išleido už Mazovijaus kunigaikščio Vaclovo, kariavusio su ordinu dėl Pamario, savo dukterį. Gediminas plėtė Vytenio užmegztus ryšius su Ryga ir Baltijos pajūrio kitais miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva. 1323 m. spalio 2 d. Rygos arkivyskupo, Livonijos ordino, vyskupų ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė su Gediminu taikos sutartį, kurią 1324 m. liepą patvirtino popiežius. Pagoniška Lietuva pirm¹kart buvo pripa˛inta tarptautiniu mastu. 1323 m. Gediminas pirmasis išgarsino Vilnių savo laiškais. Tapęs Lietuvos valstybės sostine, miestas sparčiai augo. Čia buvo pastatytas gynybinių įtvirtinimų, tarp jų ir mūrinių, kompleksas. Vilnius Gedimino laikais buvo didelis Vidurio ir Rytų Europos politinis ir ekonominis centras. Jame kirtosi svarbiausieji prekybos keliai tarp Rytų ir Vakarų. Čia vykdavo svarbios politinės derybos su Vokiečių ordino vadovybėmis, Lenkijos valdovų, mongolų-totorių chanų pasiuntiniais. Gedimino pilyje būdavo sprendžiami daugelio rytinių kaimynų likimai. Gedimino diplomatinės veiklos dėka garsas apie Lietuvos sostinę pasiekė ne tik Vokietijos miestus, bet ir tolimąjį Avinjoną Prancūzijoje - tuometinę popiežiaus rezidenciją. Taigi Vilnius, valdant Gediminui, tapo ne tik pastovia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine, bet ir miestu su visais jam būdingais bruo˛ais. Taip pat Gediminas savo laiškuose iškėlė aikštėn Ordino piktadarybes, trukdančias lietuviams priimti naująjį tikėjimą. Dėl tų piktadarybių esą ir Mindaugas atsimetęs nuo krikšto. 1324 m., kada popiežiaus legatai, atvykę į Rygą, atsiuntė savo atstovus į Vilnių tartis dėl krikšto, Gediminas jiems pareiškė ketinimo krikštytis neturėjęs. Atstovams priminus, kad apie tai buvo rašyta jo laiškuose, jis sakėsi to rašyti vienuoliui neliepęs ir piktindamasis atkirto: “Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį blogį”. Gediminui valdant, susiklostė nerašytas įstatymas, kad didžiojo kunigaikščio sost¹ paveldi tas palikuonis, kuriam atitenka sostinė. Tai turėjo didelę reikšmę dinastijos susidarymui ir valdžios patvarumui. Gedimino valdžios stiprėjimą ir jos plitimą liudijo jo titulai. Jis pats iš pradžių save vadino “lietuvių karaliumi”, vėliau “lietuvių ir daugelio rusų karaliumi” ir pagaliau “lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos valdovu ir kunigaikščiu”. Jis galėjo atimti iš lietuvio kunigaikščio ar bajoro žemės paveldėjimo teisę, teisti jį, bausti ne tiktai kaltininką, bet ir jo artimuosius. Galėjo apdovanoti ˛eme ateivius. Gediminas suskirstė valstybę į sritis, kurioms valdyti skyrė savo vietininkus. Gedimino laikais Lietuva buvo jau labai didelė valstybė. Kad lengviau ją būtų valdyti, Gediminas kai kurias žemes pasiliko tiesioginei savo priežiūrai, o kitas pavedė valdyti kitiems kunigaikščiams, savo sūnums ar giminėms. Tie kunigaikščiai, gavę iš Gedimino valdyti žemes, turėjo rinkti iš žmonių mokesčius ir paskui mokėti juos į didžiojo kunigaikščio i˛d¹, tvarkyti kariuomenę, teisti susikivirčijusius bei susivaidijusius ir šiaip žiūrėti tvarkos. Jie už viską turėjo atsakyti vyriausiam valdovui – didžiajam kunigaikščiui, jo pašaukti turėjo stoti į karą su savo kariuomene. Sustiprėjo valdymo sistema: susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, į kurią buvo kviečiami sritiniai kunigaikščiai. LDK valstybės galios stiprinimas sudarė geresnes sąlygas žemdirbystei plėsti ir gerinti, miestams augti, amatams ir prekybai kilti. Be did˛iojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių: antspaudo laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. Tuomet sutartys ar kiti valstybiniai aktai buvo tvirtinami ne valdovų parašais, o priesaikomis arba antspaudais. Antspaudo saugotojo pareigos buvo labai atsakingos. Antspaudo su˛alojimas arba sunaikinimas buvo laikomas nusikaltimu valstybei. Vilniuje dirbo mokytojų vienuolių pranciškonų, kuriems Gediminas buvo pastatęs bažnyči¹. Gediminas sustiprino Lietuvos kariuomenę ir pastatė pirmuosius laivus (pėstininkų ir lankininkų kariuomenė). Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso ordos veržimąsi į Vakarus. Lietuvai priklausiusios rusų žemės išvengė Aukso ordos jungo. Kad viduriniais amžiais Lietuva išsaugojo valstybingumą, yra nemažas įžvalgios Gedimino Rytų politikos nuopelnas. LDK Kunigaikštį Gediminą aš vertinu labai teigiamai. Jį galima laikyti vienu iš žymiausių vidurinių amžių Lietuvos diplomatų. Jo nuopelnai itin gerai matyti, lyginant karinės ir diplomatinės veiklos rezultatus. Gediminas visai nemėgo kariauti, todėl pagrindinė jo priemonė buvo ne ginklas, bet diplomatija. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. Ir aš tai labai vertinu. Gedimino politika buvo labai apgalvota ir protinga, jis veikė ne tiek kardu, kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų ir dukterų vedybomis. Aš labai gerbiu šį LDK valdovą, nes jis siekė pakelti Lietuvos kultūrą, europeizuoti Lietuvą. Gedimino valdoma valstybė iš “barbariškos” perėjo į “teisinę” ankstyvojo feodalizmo valstybės stadiją. Savo įpėdiniams Gediminas paliko ne tik politinės veiklos programą, bet ir galingą valstybę, kuri sugebėjo sustabdyti Vokiečių ordino agresiją į Rytus ir apsaugoti lietuvių tautą nuo išnykimo. Kartu jis davė laiko Lietuvos visuomenei subręsti ir įgyvendinti jo iškeltas idėjas. Lietuvos politikos vairą Gediminas kreipė į Vakarus, visais būdais ieškodamas bendradarbiavimo su aukštesnės kultūros kraštais. Gediminas buvo vienas iš trijų žymiausiųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių . Mindaugo, Gedimino, Vytauto vardai ir dabar su pasididžiavimu mūsų visų itin dažnai minimi.

Istorija  Konspektai   (9,35 kB)

Nei amžininkai kronikininkai, nei oficialūs dokumentai įsakmiai nepažymėjo Gedimino kilmės ir jo įsiviešpatavimo aplinkybių. Tik palyginti neseniai buvo nustatytas Gediminaičių dinastijos pradininkas - Skalmantas, gyvenęs apie XIII a. vidurį. Jis buvo veikiausiai Pukuvero – Butvydo tėvas, Gedimino senelis. Manoma, kad po 1295 m. (žuvus Daumantui) Skalmanto sūnus Butigeidis tapo did˛iuoju kunigaikščiu, o apie 1292 m. did˛iojo kunigaikščio sostą užėmė kitas Skalmanto sūnus, Gedimino tėvas Pukuveras – Butvydas. Dar ankstyvosios Gedimino jaunystės metais aukščiausia valdžia LDK pateko į jo šeimos rankas. Tai sudarė labai palankias sąlygas Gediminui, kaip to meto politiniam veikėjui, reikštis. Nors teisę būti pirmuoju Lietuvoje jam reikėjo dar išsikovoti. Gediminas turėjo keturis brolius: Vytenį, Vainių, Teodorą ir veikiausiai Margirį. Vyriausiasis iš brolių turbūt buvo Vytenis. Dar valdant tėvui jis užėmė submonarcho vietą (antras po didžiojo kunigaikščio LDK), o ma˛daug nuo 1294 m. tapo ir did˛iuoju kunigaikščiu. Vainius pagal amžių galėjo būti ketvirtas Pukuvero-Butvydo sūnus. Ilgiausiai iš visų Gedimino brolių gyvenęs Teodoras, 1362 m. dar buvo gyvas, apie 1325 m. Gedimino padedamas, tapo Kijevo kunigaikščiu. Pats sudėtingiausias trečiojo Gedimino brolio – Margirio klausimas. Manoma, kad Margiris buvęs aukštos kilmės kunigaikštis, su kuriuo dvikovon stoti buvo negėda pačiam Čekijos karaliui Jonui Liuksemburgui. Margiris iki 1336 m. po Gedimino buvo antrasis ˛mogus LDK. Gediminas turėjo 8 sūnus (iki šiol buvo žinomi 7): Algirdą, Kęstutį, Jaunutį, Manvydą, Kariotą, Liubartą. Kad Gediminas turėjo 8 sūnus, teigia XIV a. vokiečių kronikininkas Jonas Vinterturietis, kalbėdamas apie 1323 – 1324 m. Gedimino mėginimą apsikrikštyti. Nežinoma, kiek Gediminas turėjo žmonų. Patikimų duomenų turime tik apie vieną – Jaunę, mirusią 1344 m. Su ja Gediminas turėjo ne tik 8 sūnus, bet ir 5 ar 6 dukteris. Gedimino gimimo metai nežinomi. 1305 m. Dusburgas mini castrum Gedemini, o apie 1320 m. Gediminas apvesdino arba išleido už vyrų net keturis savo vaikus, taigi jis galėjo gimti apie 1275 m. Manoma, kad Gediminas žuvo kautynėse su kryžiuočiais prie Veliuonos ar Bajerburgo pilių, kai jam buvo 70 metų. Gedimino laikais Lietuva, sėkmingai plėsdama valdas į rytus, pamažu vis labiau ėmė integruoti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jau ankščiau užkariautas rusų žemes. Prijungus daugelį rusų žemių, Lietuva tapo daugiataute Lietuvos monarchija. Labai padidėjus palyginti nedidelės pagoniškosios Lietuvos valstybės teritorijai, užvaldžius jai Kijevo Rusios, buvusios senosios rusų valstybės, dalį, pasikeitė ne tik tautinė ir religinė gyventojų sudėtis, bet ir pačios valstybės pavadinimas. Valstybės valdovas pradedamas tituluoti didžiuoju (vyriausiuoju) kunigaikščiu, o pati valstybė imama vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Valdant Gediminui, prijungtos šios žemės: Žemaitija, Polocko ir Vitebsko, Polesės žemės, Volynė ir Palenkė. Nors valdant Gediminui, rusų žemės buvo menkai integruotos į Lietuvos valstybę ir neturėjo svaresnės reikšmės lietuvių kare su kryžiuočiais, tačiau Gedimino Lietuva žengė ta linkme svarbų žingsnį. Antai Gediminas,1323 m. kviesdamas svetimtaučius iš Vakarų į Lietuvą, gundė juos prekybos su Šiaurės rytų Rusios kunigaikštystėmis galimybe, taip panaudodamas rusų kunigaikštysčių ekonomines galimybes. Valdant Gediminui, buvo atremti dideli Kry˛iuočių ordino puolimai (1317, 1329 m.), surengta atsakomųjų žygių. Gediminas rūpinosi sudaryti gerus santykius su krikščioniškų šalių valdovais. Norėdamas laisvo kelio į Vakarus, išleido už Mazovijaus kunigaikščio Vaclovo, kariavusio su ordinu dėl Pamario, savo dukterį. Gediminas plėtė Vytenio užmegztus ryšius su Ryga ir Baltijos pajūrio kitais miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva. 1323 m. spalio 2 d. Rygos arkivyskupo, Livonijos ordino, vyskupų ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė su Gediminu taikos sutartį, kurią 1324 m. liepą patvirtino popiežius. Pagoniška Lietuva pirm¹kart buvo pripa˛inta tarptautiniu mastu. 1323 m. Gediminas pirmasis išgarsino Vilnių savo laiškais. Tapęs Lietuvos valstybės sostine, miestas sparčiai augo. Čia buvo pastatytas gynybinių įtvirtinimų, tarp jų ir mūrinių, kompleksas. Vilnius Gedimino laikais buvo didelis Vidurio ir Rytų Europos politinis ir ekonominis centras. Jame kirtosi svarbiausieji prekybos keliai tarp Rytų ir Vakarų. Čia vykdavo svarbios politinės derybos su Vokiečių ordino vadovybėmis, Lenkijos valdovų, mongolų-totorių chanų pasiuntiniais. Gedimino pilyje būdavo sprendžiami daugelio rytinių kaimynų likimai. Gedimino diplomatinės veiklos dėka garsas apie Lietuvos sostinę pasiekė ne tik Vokietijos miestus, bet ir tolimąjį Avinjoną Prancūzijoje - tuometinę popiežiaus rezidenciją. Taigi Vilnius, valdant Gediminui, tapo ne tik pastovia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine, bet ir miestu su visais jam būdingais bruo˛ais. Taip pat Gediminas savo laiškuose iškėlė aikštėn Ordino piktadarybes, trukdančias lietuviams priimti naująjį tikėjimą. Dėl tų piktadarybių esą ir Mindaugas atsimetęs nuo krikšto. 1324 m., kada popiežiaus legatai, atvykę į Rygą, atsiuntė savo atstovus į Vilnių tartis dėl krikšto, Gediminas jiems pareiškė ketinimo krikštytis neturėjęs. Atstovams priminus, kad apie tai buvo rašyta jo laiškuose, jis sakėsi to rašyti vienuoliui neliepęs ir piktindamasis atkirto: “Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį blogį”. Gediminui valdant, susiklostė nerašytas įstatymas, kad didžiojo kunigaikščio sost¹ paveldi tas palikuonis, kuriam atitenka sostinė. Tai turėjo didelę reikšmę dinastijos susidarymui ir valdžios patvarumui. Gedimino valdžios stiprėjimą ir jos plitimą liudijo jo titulai. Jis pats iš pradžių save vadino “lietuvių karaliumi”, vėliau “lietuvių ir daugelio rusų karaliumi” ir pagaliau “lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos valdovu ir kunigaikščiu”. Jis galėjo atimti iš lietuvio kunigaikščio ar bajoro žemės paveldėjimo teisę, teisti jį, bausti ne tiktai kaltininką, bet ir jo artimuosius. Galėjo apdovanoti ˛eme ateivius. Gediminas suskirstė valstybę į sritis, kurioms valdyti skyrė savo vietininkus. Gedimino laikais Lietuva buvo jau labai didelė valstybė. Kad lengviau ją būtų valdyti, Gediminas kai kurias žemes pasiliko tiesioginei savo priežiūrai, o kitas pavedė valdyti kitiems kunigaikščiams, savo sūnums ar giminėms. Tie kunigaikščiai, gavę iš Gedimino valdyti žemes, turėjo rinkti iš žmonių mokesčius ir paskui mokėti juos į didžiojo kunigaikščio i˛d¹, tvarkyti kariuomenę, teisti susikivirčijusius bei susivaidijusius ir šiaip žiūrėti tvarkos. Jie už viską turėjo atsakyti vyriausiam valdovui – didžiajam kunigaikščiui, jo pašaukti turėjo stoti į karą su savo kariuomene. Sustiprėjo valdymo sistema: susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, į kurią buvo kviečiami sritiniai kunigaikščiai. LDK valstybės galios stiprinimas sudarė geresnes sąlygas žemdirbystei plėsti ir gerinti, miestams augti, amatams ir prekybai kilti. Be did˛iojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių: antspaudo laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. Tuomet sutartys ar kiti valstybiniai aktai buvo tvirtinami ne valdovų parašais, o priesaikomis arba antspaudais. Antspaudo saugotojo pareigos buvo labai atsakingos. Antspaudo su˛alojimas arba sunaikinimas buvo laikomas nusikaltimu valstybei. Vilniuje dirbo mokytojų vienuolių pranciškonų, kuriems Gediminas buvo pastatęs bažnyči¹. Gediminas sustiprino Lietuvos kariuomenę ir pastatė pirmuosius laivus (pėstininkų ir lankininkų kariuomenė). Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso ordos veržimąsi į Vakarus. Lietuvai priklausiusios rusų žemės išvengė Aukso ordos jungo. Kad viduriniais amžiais Lietuva išsaugojo valstybingumą, yra nemažas įžvalgios Gedimino Rytų politikos nuopelnas. LDK Kunigaikštį Gediminą aš vertinu labai teigiamai. Jį galima laikyti vienu iš žymiausių vidurinių amžių Lietuvos diplomatų. Jo nuopelnai itin gerai matyti, lyginant karinės ir diplomatinės veiklos rezultatus. Gediminas visai nemėgo kariauti, todėl pagrindinė jo priemonė buvo ne ginklas, bet diplomatija. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. Ir aš tai labai vertinu. Gedimino politika buvo labai apgalvota ir protinga, jis veikė ne tiek kardu, kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų ir dukterų vedybomis. Aš labai gerbiu šį LDK valdovą, nes jis siekė pakelti Lietuvos kultūrą, europeizuoti Lietuvą. Gedimino valdoma valstybė iš “barbariškos” perėjo į “teisinę” ankstyvojo feodalizmo valstybės stadiją. Savo įpėdiniams Gediminas paliko ne tik politinės veiklos programą, bet ir galingą valstybę, kuri sugebėjo sustabdyti Vokiečių ordino agresiją į Rytus ir apsaugoti lietuvių tautą nuo išnykimo. Kartu jis davė laiko Lietuvos visuomenei subręsti ir įgyvendinti jo iškeltas idėjas. Lietuvos politikos vairą Gediminas kreipė į Vakarus, visais būdais ieškodamas bendradarbiavimo su aukštesnės kultūros kraštais. Gediminas buvo vienas iš trijų žymiausiųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių . Mindaugo, Gedimino, Vytauto vardai ir dabar su pasididžiavimu mūsų visų itin dažnai minimi.

Istorija  Konspektai   (9,35 kB)

Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)

Darbas skirtas lietuvių kalbai. Tai rašinys apie kariuomenės svarbą, patriotiškumą. Lietuvos piliečiai, 1990-1991m metais atėję į besikuriančią krašto apsaugą, save laikė ir tebelaiko trečiąja savanorių karta. Šie žmonės buvo įsitikinę, kad eina ne į kažkokia naują kuriamą struktūrą, bet į tą pačią, pirmąją Lietuvos kariuomenę, kuri užgimė dar 1918 metais, o dabar ir vėl iš naujo atkuriamą. Antroji karta – tai sukilėliai, partizaninio karo dalyviai, kovoję už Lietuvą sovietinės okupacijos metais.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 5,21 kB)

Okupacinis Vokietijos valdymas Lietuvoje. 1914 08 01 Vokietija paskelbė karą rusijai-Pirmasis pasaulinis karas į savo sūkurį įtraukė ir Lietuvos gyventojus.Slenkantis frontas, prievartinės evakuacijos ir kontribucijos nusiaubė Lietuvos ūkį. 1915 m. Vokietijos 8-oji armija pradėjo puolimą ir pro Šiaulius prasiveržė iki Liepojos. Viena stipriausių Rusijos imperijos tvirtovių Kaunas dėl rusų kariuomenės vadovybės neveiklumo buvo paimtas rugpjūčio 18 d. 10- osios vokiečių armijos.

Istorija  Referatai   (13 psl., 31,33 kB)

Lietuvos Taryba priėmė aktą, kuriuo skelbė su Vokietija susietos ir nuo kitų šalių nepriklausomos Lietuvos vyriausybės atkūrimas. Lietuvą ir Vokietiją sies kariniai ryšiai ( LT savarankiška kariuomenė), komunikacijos (su savarankiškumu administracijose), muito bei pinigų bendrumas. Jis sukėlė didelį nepasitenkinimą visuomenėje, kilo Politinė krizė, kurios metu atsistatydino 4 Tarybos atstovai.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 19,14 kB)

Senosios civilizacijos: Egiptas, Tarpupis (Mesopotamija). Pagrindiniai senųjų civilizacijų požymiai ir svarbiausi laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos. Krikščionybės atsiradimas ir plitimas. Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai. Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos. Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje. Lenkijos- Lietuvos valstybės raida XVI– XVIII a. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai – visuomeniniai ryšiai. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Svarbiausi politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa.

Istorija  Paruoštukės   (9 psl., 59,6 kB)

Iš Respublikos sosto pasitraukus Henrikui Valua, prasidėjo naujasis tarpuvaldis. Rinkimų pradžioje Lenkijoje ir vėl populiariausi buvo Habsburgų ir Maskvos kandidatai. Tuo tarpu Lietuvoje puoselėti planai surengti atskirus rinkimus. Kandidatas – Habsburgų Ernestas – buvo tas pats. Jam keliamos sąlygos – irgi tos pačios. Tuo pat metu LDK didikai visaip trukdė Lenkijos ir Rusijos derybas. 1574 m. pabaigoje ir 1575 m. pradžioje jie net uždarė sieną su Rusija. Sulaikė Ivano Rūsčiojo pasiuntinį su caro sąlygomis. 1575 m. pavasarį paaiškėjo, kad Habsburgai nerems atskirų rinkimų Lietuvoje.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 7,82 kB)

1918 m. rugsėjo 15 d. RSFSR ir Vokietijos vyriausybės susitarė, jog vokiečių daliniai bus išvesti iš okupuotų teritorijų. Gruodžio 7 d. Raudonosios armijos dalys pradėjo žygį paskui atsitraukiančius vokiečius ir jau gruodžio 9 d. įžengė į Minską. Pasaulinės revoliucijos teorijos šalininkai tuo būdu rado galimybę suteikti karinę pagalbą Baltijos šalių bolševikiniam judėjimui, kėlusiam Tarybų valdžios sukūrimo šūkį.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 6,51 kB)

Lietuvos valstybingumo pripažinimo klausimas labai glaudžiai buvo siejamas ne tik su Rusijos klausimo sprendimu, bet ir su Lenkijos valstybės plėtimo ir stiprinimo problemomis. Naujosios Lenkijos žymiausias veikėjas maršalas J. Pilsudskis buvo išsakęs frazę: „Stipri Lenkija kartu su Gudais, Ukraina ir Lietuva“. Stiprios Lenkijos pageidavo ir Prancūzija, kuri šioje valstybėje matė savo sąjungininką prieš Vokietiją rytuose.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,88 kB)

Lietuvos ir Lenkijos santykiai iš esmės pakito po to, kai Vokietija 1938 m. kovo 11 – 12 dienomis užgrobė Austriją. Lenkijai kilo realus pavojus iš Vokietijos pusės. Jai būtinai reikėjo garantuoti šiaurinių sienų saugumą. Tuo tarpu derybos dėl diplomatinių santykių nustatymo ar bent konsulinių ryšių užmezgimo su Lietuva buvo bevaisės. Lietuvos vyriausybė negalėjo sutikti su Lenkijos vykdomu lietuvių kultūrinės veiklos persekiojimu Vilniaus krašte ir nenorėjo atsisakyti savo istorinės sostinės. Normalių diplomatinių santykių su Lenkija atkūrimas būtų reiškęs, kad Lietuva atsisako Vilniaus.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,63 kB)

Lietuvos raitelis, vadinamas Vyčiu, yra vienas iš seniausių valstybės herbų Europoje. Šis Lietuvos herbas, reprezentavęs valstybę daugiau negu keturis amžius, buvo panaikintas 1795 m., kai Lietuva ilgesniam nei 100 metų laikotarpiui pateko į Rusijos imperijos valdžią. Pirmojo pasaulinio karo metu žlugus Rusijos imperijai, Lietuva 1918 m. vasario 16 d. paskelbė valstybės atkūrimo aktą. Istorinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raitelis vėl tapo Lietuvos Respublikos herbu. Labiausiai paplito A. Žmuidzinavičiaus romantizuota herbo versija.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,86 kB)

Iki šio amžiaus Vilniaus priklausymas Lietuvai niekam nekėlė abejonių. Po pirmojo pasaulinio karo žlugus Rusijos imperijai, lietuvių ir lenkų tautoms susidarė galimybė atkurti nepriklausomas valstybes. Lietuva siekė įtvirtinti savo valstybingumą Lietuvos etnografinėse žemėse, Lenkija - atkurti buvusią Žečpospolitą, kurios sudėtinė dalis iki Žečpospolitos padalijimo 1793 ir 1795 metais buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, ir to ji atkakliai siekė.

Istorija  Referatai   (6 psl., 7,66 kB)

Lietuvos istorinių datų rinkinys nuo ledynmečio iki 2000 metų.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (114 psl., 41,84 kB)

Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.

Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)

Viskas ko reikia pasikartojimui prieš istorijos egzaminą. Absoliučiai visos temos: nuo Mezopotamijos civilizacijų iki SSRS. Svarbiausi įvykiai, datos, sąvokos.

Istorija  Konspektai   (108 psl., 160,74 kB)

Tiriant lietuvių pasipriešinimo sovietinei valdžiai judėjimą dažnai nepelnytai užmirštamas pirmasis šio pasipriešinimo etapas. Tai 1941 m. birželio mėnesio įvykiai kai prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Tarybų sąjungos Lietuvoje kyla LAF‘o vadovaujamas antisovietinis sukilimas turėjęs tikslą savo jėgomis išvaduoti kraštą nuo bolševikų. Sukilėlių pasiaukojimo dėka dar iki įžengiant vermachto daliniams buvo išvaduoti Kaunas, Vilnius ir kai kurios kitos Lietuvos vietovės.

Istorija  Rašiniai   (6,31 kB)

Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas 1918 metais 1917 12 11 Lietuvos Taryba priėmė aktą, kuriuo skelbė su Vokietija susietos ir nuo kitų šalių nepriklausomos Lietuvos vyriausybės atkūrimas. Lietuvą ir Vokietiją sies kariniai ryšiai ( LT savarankiška kariuomenė), komunikacijos (su savarankiškumu administracijose), muito bei pinigų bendrumas. Jis sukėlė didelį nepasitenkinimą visuomenėje, kilo Politinė krizė, kurios metu atsistatydino 4 Tarybos atstovai.

Istorija  Konspektai   (9,46 kB)

Dabar veikianti Šaulių sąjunga tęsia tarpukario Lietuvoje veikusios organizacijos veiklą. Šaulių sąjungos įkūrimo data laikoma 1919 m. birželio 27 d. >Be karinio mokymo tarpukaryje šauliai plačiai vykdė tautos kultūrinimo darbą, taip pat aktyviai sportavo. Pasitraukę šauliai bei patriotiškai nusiteikę Amerikos lietuviai apie Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimą paskelbė Čikagoje. Prasidėjus Lietuvos atgimimui, Kaune vykusiame mitinge buvo oficialiai paskelbtas Šaulių sąjungos atkūrimas.

Sportas  Referatai   (5,9 kB)

Pagrindinis mano darbo tikslo pavadinimas, mažai skiriasi nuo pagrindinės temos pavadinimo: mažų valstybių strategija. Lietuvos atvejis. Kad atsakyčiau į iškeltą savo tikslą, darbą suskirsčiau į keletą smulkesnių punktų, kurie padės...

Politologija  Kursiniai darbai   (9,06 kB)

Lietuvoje vykdoma užsienio politika – tai visuma prioritetų ir priesakų, kurias nustato valstybės prezidentas. Jais remiamasi renkantis reikiamus veiksmus bei tarptautinių santykių formavimo būdus, siekiant atitinkamų valstybės tikslų. Kitaip sakant, užsienio politika yra aukščiausia valdžios strategija, kuri lemia Lietuvos veiksmus tarptautinėje arenoje.

Politologija  Referatai   (16,81 kB)

JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS 1909 m. kovo 15 dieną, gimė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS. Būsimasis partizanų vadas gimė Palangoje, Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. Kai Jonas Žemaitis pradėjo lankyti mokyklą, jų šeima jau gyveno Raseiniuose. 1926 m., baigęs šešias Raseinių gimnazijos klases, jis įstojo į Kauno karo mokyklą.

Istorija  Rašiniai   (13,65 kB)

Visatoje žvaigždės pasiskirsčiusios netolygiai. Jos sudaro milžiniškas įvairios formos sankaupas - galaktikas. Galaktika (gr. galaktikos – pieniškas, pieninis) yra didžiulė, gravitacija susieta, žvaigždžių, dujų ir kitų materijų...

Astronomija  Referatai   (17,7 kB)

Mikalojus Radvila Juodasis - Jono II Barzdočiaus ir Onos Kiškaitės sūnus. Gimė 1515 m. vasario 4 d. Nesvežiuje. Mokslus ėjo užsienyje, Vokietijos akademijose. Jo jauną protą didžiai paveikė smarkiai paplitusios Reformacijos idėjos. Genealogijos rankraštyje minima, kad grįžęs į kraštą turėjo būti jaunojo karaliaus Žygimanto Augusto rūmų gvardijos vadas. Šias pareigas ėjo iki 1544 m. Brastos seimo, kuriame gavo LDK maršalkos urėdą. Maždaug tuo pat metu Žygimantas Augustas ėmė lankyti Barborą Radvilaitę, o Mikalojus Juodasis kartu su pusbroliu Mikalojumi Ruduoju akylai sekė, kad šis ryšys Radvilų giminei padarytų ne gėdą, bet garbę. Savo budrumu ir atkaklumu pasiekė, kad jaunasis karalius savo santykius vanikuotų vedybomis, kurį laiką išlikusiomis paslaptyje.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 16,3 kB)

1252 metais įkurtas Klaipėdos miestas – pilis beveik 700 metų buvo vokiškos kultūros ir vokiškos dvasios kupinas miestas. Tuo tarpu Klaipėdos apylinkėse gyveno daugiausia lietuviai. Tačiau Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare pakeitė Europos situaciją. Vokietija turėjo sumokėti ne tik didžiules reparacijas šalims nugalėtojoms, bet ir neteko eilės teritorijų – Elzaso, Lotaringijos, Šlezvigo, Poznanės, Aukštutinės Silezijos ir Vakarų Prūsijos dalies – kaimyninių valstybių naudai. 1919 metų gegužės 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje 28 ir 99 straipsniais naujai sudarytas Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reicho ir laikinai perduotas valstybių – nugalėtojų žinion.

Istorija  Referatai   (15 psl., 53,5 kB)

Karai su švedais dėl Livonijos 1600 metais. Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais. Karas su Maskva ir Polianovos taika. Pradžia 1654 –1667 m. karo su Maskva. Goštautų šeimos reikšmė nesumažėjo nė po Jono Goštauto mirties. Tačiau Zigmanto II laikais Goštautų šeima pasibaigė – išmirė. Tada iškilo greta jų stovėjusios, taip pat senos, giminiškos didikų Radvilų ir Astikų šeimos. Aukščiausiai iškilo Radvilos. Astikai nepajėgė jų nukonkuruoti (XVI a. gale jie išmirė), ir Zigmanto Augusto laikais vadovaujamoji rolė priklausė Radviloms.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 11,85 kB)

Klaipėdiškių lietuvių kova už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Klaipėdos ginkluotas sukilimas. Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą pripažįsta Lietuvai. Lietuvos ir Vokietijos varžybos dėl savo pozicijų įtvirtinimo Klaipėdos krašte. Klaipėdos krašto politinės jėgos. Vokiečių politinės partijos. Kultūrbundas. Lietuvių politinės partijos. Sukilimui pradėta rengtis gruodžio mėnesį. Buvo sudarytas Klaipėdos savanorių vyriausiasis štabas. Vyriausiuoju savanorių kariuomenės vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kontražvalgybos skyriaus viršininkas Jonas Polovinskis, pasivadinęs J. Budriu. 1922 m. gruodžio 22 d. iš Prūsų lietuvių tautinės tarybos narių: M. Jankaus, J. Strėkio, J. Lėbarto, Viliaus Šaulinskio, Jurgio Brūvelaičio, J. Vanagaičio buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris oficialiai turėjo vadovauti ginkluotam sukilimui.

Istorija  Konspektai   (12 psl., 25,58 kB)

Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.

Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)