Kaip pasireiškia nedarbas? Kas sukelia nedarbo lygio pakitimus? Kodėl 2008-2009 metais nedarbo lygis taip išaugo? Pastaruoju metu nedarbas yra labai aktuali tema mūsų gyvenime. Tai ir yra pagrindinės priežastys, dėl kurių ir pasirinkau šią temą. Aukštas nedarbo lygis - viena didžiausių ekonominių ir socialinių XXI amžiaus pradžios problemų visoje Lietuvoje. Nedarbo lygis vis auga ir auga. Nedarbas stabdo žmogaus socialinę raidą, mažina jo galimybes, aktyvumą, didina izoliavimąsi nuo visuomenės. Kaip išvengti šių pasėkmių pasakyti labai sunku, nes esant prastai šalies ekonomikai nelabai neįmanoma ką nors pakeisti. Valstybė neturi pakankamai lėšų, o ir kiekviena prestižinė firma nori gerai kvalifikuotų ir turinčių nemažą stažą darbuotojų. Tačiau jaunuoliui įgyti stažą labai sunku ir taip jis įstoja į bedarbių gretas.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (13 psl., 48,79 kB)

darbas nėra silpnas,kruopsčiai ir puikiai atliktas. įvertinimas buvo nežemas už šį darba.

Ekonomika  Referatai   (30 psl., 56,98 kB)

Naujos informacinės technologijos sudaro prielaidas vis pigiau ir paprasčiau priimti, apdoroti, saugoti ir perduoti informaciją. Skaitmeninės informacijos pavertimas ekonomine ir socialine vertybe – tai naujos ekonomikos, sukuriančios naujas pramonės šakas, keičiančios kitas ir turinčios nepaprastai didelį poveikį piliečių gyvenimui, pagrindas. Raktas į šią plėtrą – platus naujų informacinių kompiuterinių ir komunikacinių technologijų bei interneto naudojimas, leidžiantis gerokai padidinti darbo produktyvumą ir našumą. Todėl visų sričių įstaigos, įmonės, institucijos vis daugiau savo veiklos bei informacinių santykių perkelia į elektroninę komunikavimo erdvę.

Administravimas  Kursiniai darbai   (16 psl., 35,36 kB)

Darbo aktualumas. Bet kokia įmonė veikia tam tikroje nuolat kintančioje aplinkoje. Norėdama sėkmingai dirbti, ji turi nuolat stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti. Įmonės marketingo veiklos centre yra vartotojas. Jo poreikiams patenkinti skiriamos visos įmonės pastangos. Jos įgyvendinamos remiantis tam tikrais sprendimais ir veiksmais, kurie susiję su vartotojams pagaminta preke, jos kaina, paskirstymu ir rėmimu. Šios keturios sprendimų ir veiksmų grupės sudaro marketingo kompleksą.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (33 psl., 168,93 kB)

Kursiniame darbe pateiktas termoizoliacinių putų stiklo granulių, iš stiklo atliekų, gamybos linijos projektas. Šiame projekte aprašyta ir pateikta putų stiklo granulių patentuotą gamybos technologinė schema. Parinkta 1 m3 gaminio sudėtis. Gamybiniai įrenginiai parinkti, atsižvelgiant į jų pagrindines technines charakteristikas. Pateiktas metinis gamybos laiko balansas, kuris parodo cecho darbo laiką per metus, išskyrus išeigines ir remonto dienas. Nustatytas ir pateiktas medžiagų balansas - gamybai reikalingų medžiagų kiekis per laiko vienetą. Suskaičiuotas elektros energijos sąnaudos metams, priklausomai nuo to, kiek kiekvienas įrenginys dirbs per metus.

Statyba  Kursiniai darbai   (19 psl., 59,85 kB)

Istoriniuose šaltiniuose žiemgalius skandinavai mini maždaug nuo 870 m. Vėliau, XI – XIIa., rusų ir vokiečių kronikose kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tėrvetės pilis. Rytų žiemgalos – Mežuotnė, kurią Livonijos ordinas sunaikino 1220-aisiais. Žiemgaliai buvo ne tik narsūs kariai, bet ir geri žemdirbiai: savo derlingose žemėse augi-no rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi ir gyvulininkyste, be to dar medžiojo ir žvejojo. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius ne tik su kitomis baltų gentimis, bet ir skandinavais bei slavais. Prie Rygos įlankos Lielupės žiotyse turėjo uostą. Jų pilys buvo įtvirtintos. Žiemgaliai kalbėjo savo kalba, kuri išnyko apie XVa. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo. Žiemgalių laidojimo papročiai Nuo kitų baltų žiemgaliai skiriasi savita laidosena. Jų kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių. Mirusieji laidoti eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), užapvalintais galais. Nuo VIII amžiaus imama laidoti skobtiniuose karstuose, o iki tol , matyt, prieš laidojant mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Kaip ir žemaičiai, sėliai bei latgaliai, žiemgaliai tebesilaikė mirusiųjų nedeginimo tradicijos. Tai juos skyrė nuo genčių, perėmusių deginimo paprotį iš lietuvių (aukštaičiai – VI, kuršiai – VIII amžiuje).V – VII amžiuje vyrai laidoti galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrui į kapą įdėdavo keletą iečių, plačiųjų kovos peilių – kalavijų, kaplių.VII – VIII amžiuje įvyksta mirusiųjų laidosenos pokyčių krypties atžvilgiu. Vyrai laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Šis reiškinys pastebimas tik žiemgališkose kapinynuose. Tuo, kad su kariu nelaidojo žirgo, žiemgaliai artimi latgaliams.Žiemgaliai, kaip ir kitos baltų gentys, viename kapinyne laidojo ilgą laiką.Pradedami laidoti V ir baigiama XII – XIII amžiuje. Dažnai kapinynuose esti ir XVI – XVII amžiaus kapų. Vyrų darbai ir ginklai Svarbiausia visų vyrų pareiga buvo aprūpinti bendruomenę maistu, tai yra medžioklė, žūklė ir žemės arimas, o amatai – tik kai kurių užsiėmimas. Tačiau visa, kas susiję su maisto paruošimu, jau yra moterų darbas. Todėl medžiotojas vyras nuolat nešiojasi ginklų. Ir medžiotojų šeimai keliantis į kitą vietą, vyras pasiima tik ginklus, kad, pasitaikius progai, kiekvienu metu galėtų ką sumedžioti. O moterys gabenasi ne tik kūdikius, bet ir visą šeimos turtą. Šitaip elgiasi ir dabartinės medžiotojų bendruomenės. Todėl ginklas vyrui – ne tik pagrindinė darbo priemonė, bet ir jo simbolis, garbės reikalas. Akmens amžiaus pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje visoje Europoje paplito titnaginiai durklai. Tokiam durklui pagaminti reikėjo labai didelio gero titnago gabalo. Todėl tose vietose, kur tokio titnago buvo daug, ir kūrėsi dirbtuvės, o jų gaminiai plito toli. Žalvario amžiaus pradžia Danijoje net vadinama durklų laikotarpiu. Lietuvoje irgi gaminosi durklus, tačiau jie buvo mažesni, nors labai dailiai apdirbti. Toks durklas turėjo rankeną ir buvo laikomas makštyse. Mums daug ką paaiškina 3 tūkst. pr. Kr. sušalęs Alpių keliautojas. Be kitų medžioklės ginklų, jis turėjo ir titnaginį durklą: trumputį, kaip mūsiškiai durklai, gražiai iš abiejų pusių retušuotą ir giliai įtvirtintą į uosinį kotą, dar aprištą gyslomis. Greičiausiai tai jau nebe pirmas to durklo kotas, nes ne visai atitiko jo pavidalą. Prie koto viršuje pririšta virvutė, už jos durklas, matyt, buvo prikabintas prie diržo. Bet įdomiausia, kad durklas įdėtas į nupintas iš karnos makštis. Makštų galas tiesiog užrištas, o pakraštys dvigubai apipintas. Šiuo durklu jis, matyt, ir dirbo, nes galas nulūžęs, o ir pats durklas jau taisytas. Kotų galėjo būti labai įvairių. Antai Šveicarijoje rastas durklas virvele apvyniotu kotu. Pasitaiko ir su odos skiautėm. Be abejo, visus šiuos būdus žinojo ir mūsų šalies durklų nešiotojai: mokėjo ir dailiai odą apdirbti, ir susiūti, mokėjo ir lygiai taip pinti kaip Alpių keliautojas. Labiausiai, be abejo, buvo vertinami žalvariniai ginklai: įvairūs kirviai, durklai. Galimas daiktas, kai kuriuos šių kirvių, ypač vėlyvųjų, vartojo ir darbui – medžiams kirsti. Tačiau daugumos jų ašmenyse darbo nematyti. Patys ankstyviausi buvo atkraštiniai kirviai, tvirtinami į lenktą, kablio pavidalo kotą, o atkraštės tvirtai laikė koto atšaką. Be to, kotas dar būdavo gerai pririštas. Taip pritvirtintą varinį kirvelį turėjo ir jau minėtas 3 tūkst. pr. Kr. Alpių keliautojas. Ankstyvi yra ir baltiški kovos kirviai su skylute kotui. Vėlyvajame žalvario amžiuje įtvarą su atkraštėmis pakeitė įmova, kuri dar tvirčiau laikėsi ant koto. Be to, šie kirviai dar turėjo ąselę virvei pririšti. Juos gamino vietoje pagal įvežtinius pavyzdžius, tačiau vis po truputį keisdavo, todėl ir galima pažinti, kad tai mūsų dirbiniai. Įdomūs kotiniai durklai. Ant pusės metro ilgio koto statmenai pritvirtinta durklo geležtė. Tai pačios žalvario amžiaus pradžios ginklas, vartotas tarp Oderio ir Vyslos. Šalia ginklų galim paminėti ir žalvarinius žirgo aprangos daiktus. Jie rodo, kad jota ne tik atsitiktinai ar naudoti žirgai susisiekimui, bet kad jojimas buvo pagarbos vertas dalykas. Žirgo kamanas puošė žalvarinėmis plokštelėmis, o pusmėnulio pavidalo kabutis turbūt dabino žirgo kaktą Kyla klausimas: ar žmonės kariavo tais ginklais? Medžiotojai gerai mokėjo vartoti ginklą, bet vargu ar jiems tekdavo jį pakelti prieš žmones, nes nereikėjo. Beje, to laikotarpio gyvenvietėse nebuvo jokių reprezentacinių, ne įprastinei medžioklei skirtų ginklų. Tik įsigijus turto – gyvulių, apsėtų laukų, atsirado reikalas ir ginti. Apie tai sprendžiama ne tik iš rastų akmeninių bei žalvarinių ginklų, bet aplinkiniais būdais. Geriausia tai rodo žmonių kovose gautos žaizdos ir randai. Moterų darbai ir įrankiai Nagrinėdami vyrų darbus, drauge kalbėjome ir apie ginklus, kaip svarbiausią vyro ženklą ir pagrindinį darbo įrankį.Tačiau moters pečius slėgė visi šeimos bei na-mų rūpesčiai.Keramika buvo ypač populiari tarp moterų. 2 tūkst. pr. Kr. pasaulis atrado varį ir žalvarį. Ir visų dėmesys nukrypo į jį. Šio amžiaus puodai, dažniausiai būna ne išraiškingo piltuvėlio ar statinėlės pavidalo.Paviršius paprastai nulyginamas virbų šluotele ar žolių grįžte, todėl ši keramika vadinama brūkšniuotąja, o visa kultūra – Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Tokią keramiką daugiausia gamino baltų gentys, nors šių puodų turėjo ir kai kurie kaimynai. 1 tūkst. pr. Kr. pabaigoje puodų paviršių prieš degant pradedama rupiai apdrėbti skysto molio sluoksneliu. Todėl ši keramika vadinama grublėtąja. Vieni įdomiausių keramikos gaminių, be jau minėtų spingsulių, yra kiaurasieniai puodai. Nuo pat akmens amžiaus jų aptinkama visose kultūrose, o ankstyvuosiuose piliakalniuose jau pasidarė būtini kiekvienos šeimininkės židynyje. Jie skirti žarijoms sagoti naktį. Beje, tokių puodų, jei bedugnius kiaurasienius taip būtų galima pavadinti, rasime visame pasaulyje – šiek tiek skiriasi jų forma, bet paskirtis ta pati. Jau žalvario amžiuje ne tik Penelopė, laukdama grįžtančiojo iš Trojos karo Odisėjo, bet ir visos Vidurio Europos moterys audė statmenomis staklėmis. Štai Vengrijoje plačiu sijonėliu apsirengusi mergelė irgi audžia statmenomis staklėmis. Tokių staklių apmatus įtempia moliniai ( kartais akmeniniai ) pasvarėliai, kurių rasta Šveicarijos neolito gyvenvietėse. Tokių pasvarėlių pasitaiko ir ankstyvuosiuose Lietuvos piliakalniuose. Statmenomis staklėmis galima austi tik paprastą dvinytį audeklą. Beje, tuo metu neaudė ištisinių audinių, tik tam tikro dydžio gabalą, iš kurio nekarpant galima pasisiūti drabužį. Pakraštį dažnai užausdavo vytinėmis lentelėmis arba siūlų galus supindavo. Daugiausia tokiomis staklėmis austų jau vilnonių audinių rasta Danijos žalvario amžiaus kapuose. Ir kailį, ir odą, ir audinį dar reikėjo susiūti. Siūdavo ir tošines kraiteles. Net sudužusius puodus, pragręžę skylutes, susiūdavo siūlais, kartais net beržo tošies lopą uždėdavo. Sakais užlipdę skylutę ir plyšius, galėjo puodą ir toliau vartoti. Ilgai siuvo ylomis, vėliau plonomis lazdelėmis su galvute, prie kuris pririšdavo siūlą. Tik akmens amžiaus pabaigoje atsirado kaulinių adatų su skylute. Vėliau jas pakeitė žalvarinės. Pilkapiai Pilkapiai aiškiau matomi žemės paviršiuje, nes iki šiol tebėra išlikę gana aukšti jų sampilai. Geriau pilkapiai išsilaikę miškuose, o esantys laukuose beariant beveik sulyginti su žemės paviršiumi – pastebimi tik išarus radinių ar pagal skirtingos spalvos dirvą su angliukų priemaišomis. Pirmaisiais amžiais po Kristaus pilkapiai buvo svarbiausia kapų forma Žemaičiuose, Žiemgaliuose, Sėliuose ir Latgaliuose. Jų būta iki 1,5 metro aukščio ir nuo 3 iki 12 metrų skersmens. Mirusieji laidoti nedeginti po kelis viename sampile. Rytų Lietuvoje pilkapiuose pradėta laidoti nuo IV – V amžiaus. Tuo metu kitose teritorijose vyravo plokštiniai kapai, todėl tai padeda išryškinti vakarų ir rytų baltų tradicijų skirtumus. IV – VIII a. pilkapiai buvo 12 ir daugiau metrų skersmens bei iki 1,5 metro aukščio. Ant pilkapių pagrindo – taisyklingi akmenų vainikai, kurie ilgainiui išnyko. Vėliau aplink pilkapius imtos kasti trys ar keturios duobės arba ištisinis griovys. Ankstesniuose pilkapiuose kapai būdavo įrengiami ant sampilo pagrindo arba duobėse. Degintus kapus dažnai apdėdavo akmenimis. Vėlesni kapai – nedidelės duobutės, kur supilami iš laužo susemti žmogaus kaulai ir šalia sudedamos įkapės – ginklai, įrankiai, papuošalai. Dažnai palaikai ir įkapės paskleidžiamos 2 kvadratinių metrų ar net didesniame plote. Žiemgalių tikėjimas Pagal religiją, Žiemgaliai, kaip ir visi baltai buvo pagonys. Jie tikėjo į daug dievų, lenkėsi jiems, bijojo ir gerbė juos. Jie tikėjo, kad sekmė dearbuose, žemdirbystėje, medžioklėje juos lydi tada, kai visi žmonės garbina dievus, jiems lenkiasi, tada dievai laimina jų visus namų židinio, bei kitus darbus. Žiemgaliai tikėjo, kad pagrindinė, suteikianti ir atimančios gyvybę yra deivės Laima, Ragana ir Žemyna. Laima pasinaudodama gegutės pavidalu, savo kukavimu pranašaudama žmonėms laimę arba nelaimę. Mirties deivė- Giltinė. Savo ilgu ir nuodingu liežuviu ji įgeldavo žmonėms ir tie mirdavo. Mirties ir atgimimo deivė- Ragana- labai graži arba atvirkščiai, labai baisi, ilgais nagais ir susuivėlusi. Dažnai savo švaizdą keitė į gyvulių. Žemyna- gyvybės, derlingumą skatinanti deivė. Baisius nusikaltelius bausdavo prarydama į žemę. Miškų deivė- Medeina. Vyriausias deivas- danagaus, šviesos, draugystės globėjas, galingiausiais- Perkūnas. Iki šių dienų yra likę nemažai legendų ir pasakojimų pasakojantys apie tai, kaip dievai bauzdavo žmones uz jų nepaklusnumą, nusižengimus ar net nusikaltimus. (bet gaila, mes jokių pasakojimų nežinome ir papasakoti jums nieko negalim..).

Istorija  Referatai   (44,79 kB)

Istoriniuose šaltiniuose žiemgalius skandinavai mini maždaug nuo 870 m. Vėliau, XI – XIIa., rusų ir vokiečių kronikose kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tėrvetės pilis. Rytų žiemgalos – Mežuotnė, kurią Livonijos ordinas sunaikino 1220-aisiais. Žiemgaliai buvo ne tik narsūs kariai, bet ir geri žemdirbiai: savo derlingose žemėse augi-no rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi ir gyvulininkyste, be to dar medžiojo ir žvejojo. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius ne tik su kitomis baltų gentimis, bet ir skandinavais bei slavais. Prie Rygos įlankos Lielupės žiotyse turėjo uostą. Jų pilys buvo įtvirtintos. Žiemgaliai kalbėjo savo kalba, kuri išnyko apie XVa. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo. Žiemgalių laidojimo papročiai Nuo kitų baltų žiemgaliai skiriasi savita laidosena. Jų kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių. Mirusieji laidoti eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), užapvalintais galais. Nuo VIII amžiaus imama laidoti skobtiniuose karstuose, o iki tol , matyt, prieš laidojant mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Kaip ir žemaičiai, sėliai bei latgaliai, žiemgaliai tebesilaikė mirusiųjų nedeginimo tradicijos. Tai juos skyrė nuo genčių, perėmusių deginimo paprotį iš lietuvių (aukštaičiai – VI, kuršiai – VIII amžiuje).V – VII amžiuje vyrai laidoti galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrui į kapą įdėdavo keletą iečių, plačiųjų kovos peilių – kalavijų, kaplių.VII – VIII amžiuje įvyksta mirusiųjų laidosenos pokyčių krypties atžvilgiu. Vyrai laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Šis reiškinys pastebimas tik žiemgališkose kapinynuose. Tuo, kad su kariu nelaidojo žirgo, žiemgaliai artimi latgaliams.Žiemgaliai, kaip ir kitos baltų gentys, viename kapinyne laidojo ilgą laiką.Pradedami laidoti V ir baigiama XII – XIII amžiuje. Dažnai kapinynuose esti ir XVI – XVII amžiaus kapų. Vyrų darbai ir ginklai Svarbiausia visų vyrų pareiga buvo aprūpinti bendruomenę maistu, tai yra medžioklė, žūklė ir žemės arimas, o amatai – tik kai kurių užsiėmimas. Tačiau visa, kas susiję su maisto paruošimu, jau yra moterų darbas. Todėl medžiotojas vyras nuolat nešiojasi ginklų. Ir medžiotojų šeimai keliantis į kitą vietą, vyras pasiima tik ginklus, kad, pasitaikius progai, kiekvienu metu galėtų ką sumedžioti. O moterys gabenasi ne tik kūdikius, bet ir visą šeimos turtą. Šitaip elgiasi ir dabartinės medžiotojų bendruomenės. Todėl ginklas vyrui – ne tik pagrindinė darbo priemonė, bet ir jo simbolis, garbės reikalas. Akmens amžiaus pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje visoje Europoje paplito titnaginiai durklai. Tokiam durklui pagaminti reikėjo labai didelio gero titnago gabalo. Todėl tose vietose, kur tokio titnago buvo daug, ir kūrėsi dirbtuvės, o jų gaminiai plito toli. Žalvario amžiaus pradžia Danijoje net vadinama durklų laikotarpiu. Lietuvoje irgi gaminosi durklus, tačiau jie buvo mažesni, nors labai dailiai apdirbti. Toks durklas turėjo rankeną ir buvo laikomas makštyse. Mums daug ką paaiškina 3 tūkst. pr. Kr. sušalęs Alpių keliautojas. Be kitų medžioklės ginklų, jis turėjo ir titnaginį durklą: trumputį, kaip mūsiškiai durklai, gražiai iš abiejų pusių retušuotą ir giliai įtvirtintą į uosinį kotą, dar aprištą gyslomis. Greičiausiai tai jau nebe pirmas to durklo kotas, nes ne visai atitiko jo pavidalą. Prie koto viršuje pririšta virvutė, už jos durklas, matyt, buvo prikabintas prie diržo. Bet įdomiausia, kad durklas įdėtas į nupintas iš karnos makštis. Makštų galas tiesiog užrištas, o pakraštys dvigubai apipintas. Šiuo durklu jis, matyt, ir dirbo, nes galas nulūžęs, o ir pats durklas jau taisytas. Kotų galėjo būti labai įvairių. Antai Šveicarijoje rastas durklas virvele apvyniotu kotu. Pasitaiko ir su odos skiautėm. Be abejo, visus šiuos būdus žinojo ir mūsų šalies durklų nešiotojai: mokėjo ir dailiai odą apdirbti, ir susiūti, mokėjo ir lygiai taip pinti kaip Alpių keliautojas. Labiausiai, be abejo, buvo vertinami žalvariniai ginklai: įvairūs kirviai, durklai. Galimas daiktas, kai kuriuos šių kirvių, ypač vėlyvųjų, vartojo ir darbui – medžiams kirsti. Tačiau daugumos jų ašmenyse darbo nematyti. Patys ankstyviausi buvo atkraštiniai kirviai, tvirtinami į lenktą, kablio pavidalo kotą, o atkraštės tvirtai laikė koto atšaką. Be to, kotas dar būdavo gerai pririštas. Taip pritvirtintą varinį kirvelį turėjo ir jau minėtas 3 tūkst. pr. Kr. Alpių keliautojas. Ankstyvi yra ir baltiški kovos kirviai su skylute kotui. Vėlyvajame žalvario amžiuje įtvarą su atkraštėmis pakeitė įmova, kuri dar tvirčiau laikėsi ant koto. Be to, šie kirviai dar turėjo ąselę virvei pririšti. Juos gamino vietoje pagal įvežtinius pavyzdžius, tačiau vis po truputį keisdavo, todėl ir galima pažinti, kad tai mūsų dirbiniai. Įdomūs kotiniai durklai. Ant pusės metro ilgio koto statmenai pritvirtinta durklo geležtė. Tai pačios žalvario amžiaus pradžios ginklas, vartotas tarp Oderio ir Vyslos. Šalia ginklų galim paminėti ir žalvarinius žirgo aprangos daiktus. Jie rodo, kad jota ne tik atsitiktinai ar naudoti žirgai susisiekimui, bet kad jojimas buvo pagarbos vertas dalykas. Žirgo kamanas puošė žalvarinėmis plokštelėmis, o pusmėnulio pavidalo kabutis turbūt dabino žirgo kaktą Kyla klausimas: ar žmonės kariavo tais ginklais? Medžiotojai gerai mokėjo vartoti ginklą, bet vargu ar jiems tekdavo jį pakelti prieš žmones, nes nereikėjo. Beje, to laikotarpio gyvenvietėse nebuvo jokių reprezentacinių, ne įprastinei medžioklei skirtų ginklų. Tik įsigijus turto – gyvulių, apsėtų laukų, atsirado reikalas ir ginti. Apie tai sprendžiama ne tik iš rastų akmeninių bei žalvarinių ginklų, bet aplinkiniais būdais. Geriausia tai rodo žmonių kovose gautos žaizdos ir randai. Moterų darbai ir įrankiai Nagrinėdami vyrų darbus, drauge kalbėjome ir apie ginklus, kaip svarbiausią vyro ženklą ir pagrindinį darbo įrankį.Tačiau moters pečius slėgė visi šeimos bei na-mų rūpesčiai.Keramika buvo ypač populiari tarp moterų. 2 tūkst. pr. Kr. pasaulis atrado varį ir žalvarį. Ir visų dėmesys nukrypo į jį. Šio amžiaus puodai, dažniausiai būna ne išraiškingo piltuvėlio ar statinėlės pavidalo.Paviršius paprastai nulyginamas virbų šluotele ar žolių grįžte, todėl ši keramika vadinama brūkšniuotąja, o visa kultūra – Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Tokią keramiką daugiausia gamino baltų gentys, nors šių puodų turėjo ir kai kurie kaimynai. 1 tūkst. pr. Kr. pabaigoje puodų paviršių prieš degant pradedama rupiai apdrėbti skysto molio sluoksneliu. Todėl ši keramika vadinama grublėtąja. Vieni įdomiausių keramikos gaminių, be jau minėtų spingsulių, yra kiaurasieniai puodai. Nuo pat akmens amžiaus jų aptinkama visose kultūrose, o ankstyvuosiuose piliakalniuose jau pasidarė būtini kiekvienos šeimininkės židynyje. Jie skirti žarijoms sagoti naktį. Beje, tokių puodų, jei bedugnius kiaurasienius taip būtų galima pavadinti, rasime visame pasaulyje – šiek tiek skiriasi jų forma, bet paskirtis ta pati. Jau žalvario amžiuje ne tik Penelopė, laukdama grįžtančiojo iš Trojos karo Odisėjo, bet ir visos Vidurio Europos moterys audė statmenomis staklėmis. Štai Vengrijoje plačiu sijonėliu apsirengusi mergelė irgi audžia statmenomis staklėmis. Tokių staklių apmatus įtempia moliniai ( kartais akmeniniai ) pasvarėliai, kurių rasta Šveicarijos neolito gyvenvietėse. Tokių pasvarėlių pasitaiko ir ankstyvuosiuose Lietuvos piliakalniuose. Statmenomis staklėmis galima austi tik paprastą dvinytį audeklą. Beje, tuo metu neaudė ištisinių audinių, tik tam tikro dydžio gabalą, iš kurio nekarpant galima pasisiūti drabužį. Pakraštį dažnai užausdavo vytinėmis lentelėmis arba siūlų galus supindavo. Daugiausia tokiomis staklėmis austų jau vilnonių audinių rasta Danijos žalvario amžiaus kapuose. Ir kailį, ir odą, ir audinį dar reikėjo susiūti. Siūdavo ir tošines kraiteles. Net sudužusius puodus, pragręžę skylutes, susiūdavo siūlais, kartais net beržo tošies lopą uždėdavo. Sakais užlipdę skylutę ir plyšius, galėjo puodą ir toliau vartoti. Ilgai siuvo ylomis, vėliau plonomis lazdelėmis su galvute, prie kuris pririšdavo siūlą. Tik akmens amžiaus pabaigoje atsirado kaulinių adatų su skylute. Vėliau jas pakeitė žalvarinės. Pilkapiai Pilkapiai aiškiau matomi žemės paviršiuje, nes iki šiol tebėra išlikę gana aukšti jų sampilai. Geriau pilkapiai išsilaikę miškuose, o esantys laukuose beariant beveik sulyginti su žemės paviršiumi – pastebimi tik išarus radinių ar pagal skirtingos spalvos dirvą su angliukų priemaišomis. Pirmaisiais amžiais po Kristaus pilkapiai buvo svarbiausia kapų forma Žemaičiuose, Žiemgaliuose, Sėliuose ir Latgaliuose. Jų būta iki 1,5 metro aukščio ir nuo 3 iki 12 metrų skersmens. Mirusieji laidoti nedeginti po kelis viename sampile. Rytų Lietuvoje pilkapiuose pradėta laidoti nuo IV – V amžiaus. Tuo metu kitose teritorijose vyravo plokštiniai kapai, todėl tai padeda išryškinti vakarų ir rytų baltų tradicijų skirtumus. IV – VIII a. pilkapiai buvo 12 ir daugiau metrų skersmens bei iki 1,5 metro aukščio. Ant pilkapių pagrindo – taisyklingi akmenų vainikai, kurie ilgainiui išnyko. Vėliau aplink pilkapius imtos kasti trys ar keturios duobės arba ištisinis griovys. Ankstesniuose pilkapiuose kapai būdavo įrengiami ant sampilo pagrindo arba duobėse. Degintus kapus dažnai apdėdavo akmenimis. Vėlesni kapai – nedidelės duobutės, kur supilami iš laužo susemti žmogaus kaulai ir šalia sudedamos įkapės – ginklai, įrankiai, papuošalai. Dažnai palaikai ir įkapės paskleidžiamos 2 kvadratinių metrų ar net didesniame plote. Žiemgalių tikėjimas Pagal religiją, Žiemgaliai, kaip ir visi baltai buvo pagonys. Jie tikėjo į daug dievų, lenkėsi jiems, bijojo ir gerbė juos. Jie tikėjo, kad sekmė dearbuose, žemdirbystėje, medžioklėje juos lydi tada, kai visi žmonės garbina dievus, jiems lenkiasi, tada dievai laimina jų visus namų židinio, bei kitus darbus. Žiemgaliai tikėjo, kad pagrindinė, suteikianti ir atimančios gyvybę yra deivės Laima, Ragana ir Žemyna. Laima pasinaudodama gegutės pavidalu, savo kukavimu pranašaudama žmonėms laimę arba nelaimę. Mirties deivė- Giltinė. Savo ilgu ir nuodingu liežuviu ji įgeldavo žmonėms ir tie mirdavo. Mirties ir atgimimo deivė- Ragana- labai graži arba atvirkščiai, labai baisi, ilgais nagais ir susuivėlusi. Dažnai savo švaizdą keitė į gyvulių. Žemyna- gyvybės, derlingumą skatinanti deivė. Baisius nusikaltelius bausdavo prarydama į žemę. Miškų deivė- Medeina. Vyriausias deivas- danagaus, šviesos, draugystės globėjas, galingiausiais- Perkūnas. Iki šių dienų yra likę nemažai legendų ir pasakojimų pasakojantys apie tai, kaip dievai bauzdavo žmones uz jų nepaklusnumą, nusižengimus ar net nusikaltimus. (bet gaila, mes jokių pasakojimų nežinome ir papasakoti jums nieko negalim..).

Istorija  Referatai   (44,79 kB)

Terminas „Migracija“ (lot. migratio: keliavimas) turi keletą reikšmių. Sociologijoje migracija plačiąja prasme – ilgalaikė gyvenamosios vietos kaita (wikipedia.lt). Ji daro poveikį gyventojų pasiskirstymui, skaičiui, sudėčiai. Sociologinės migracijos teorijos žmogų laiko socialiu individu, kuris sprendimus keisti darbo ir gyvenamąją vietą priima veikiamas aplinkinių įtakos – teigiama, jog migraciją skatina įvairios formalios ir neformalios organizacijos, ypač giminių ir draugų tinklas svetimoje valstybėje, ne tik padedantis surasti naują darbovietę ar gyvenamąją vietą, bet ir palengvinantis kultūrinę adaptaciją.

Sociologija  Rašiniai   (10 psl., 15,75 kB)

Verslo įmonės gamina tūkstančių pavadinimų produktus.Jų asortimentas priklausomai nuo įmonės yra labai įvairus. Jeigu jis nebūtų kaip nors susistemintas ir sugrupuotas, jį būtų sunku suprasti. Taip pat labai svarbu yra prekės brūkšninis kodas, nes jo buvimas ant prekės leidžia atskirti šalį, importuotoją, firmą – gamintoją, taip pat konkretų prekės numerį, kas sudaro galimybę pareikšti pretenzijas gamintojui.

Administravimas  Referatai   (18 psl., 25,73 kB)

Įmonė buvo įkurta 1948 metais. Tuo metu ji vadinosi Jurbarko kepykla. 1962 metais ji buvo pervadinta į Jurbarko duonos gamyklą. Tuo metu ji priklausė kooperatyvui “Vienybė”. Ir tik 1995m. balandžio 20 d. ji buvo užregistruota kaip UAB “Jurbarko duona”, kadangi įmonė buvo parduota Vilniaus Lietkoopsąjungai. UAB “Jurbarko duona” nuo pat savo veiklos pradžios užsiima kepinių pardavimu. Ji gamina ne tik įvairių rūšių duoną ir batonus, bet taip pat bandeles, pyragus, ragelius bei lazdeles.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (23 psl., 47,76 kB)

Užduotis: Nuodugniai ištirti visais aspektais ir aprašyti visas makroaplinkos ir mikroaplinkos sritis, kurios turi įtakos Jūsų pasirinktos įmonės veiklai. Įvardinti konkrečius aspektus, kuriais makroaplinka įtakoja įmonės rinkodaros sprendimus. Tikslas: Aprašyti konkrečius aspektus, kuriais makroaplinka ir mikroaplinka įtakoja įmonės rinkodaros sprendimus ir veiklą.

Rinkodara  Analizės   (7 psl., 16,02 kB)

Atsargų apibūdinimas, jų rūšys, vaidmuo įmonėje. Atsargų apskaitos būdai. Periodiškai apskaitomų atsargų būdas. Nuolat apskaitomų atsargų būdas. Atsargų įkainojimo metodų rūšys ir jų taikymo ypatumai. FIFO metodas. LIFO metodas. Vidutinių kainų metodas. Konkrečių kainų metodas. Atsargų apskaitos metodų palyginimas. AB „Vilniaus kailiai“ atsargų apskaitos metodų taikymas. Įmonės aprašymas. Taikomi atsargų apskaitos būdai ir metodai.Išvados ir siūlymai.Literatūros sąrašas.

Finansai  Kursiniai darbai   (29 psl., 61,62 kB)

Marketingo samprata ir esmė. Įmonės marketingo aplinka. Įmonės makro aplinka. Įmonės mikro aplinka. Marketingo kompleksas. Darbo metodikos ir priemonių analizė. „Merkys“ charakteristika. „Merkys“ makro aplinka. „Merkys“ mikro aplinka. SSGG analizė.

Administravimas  Kursiniai darbai   (30 psl., 53,16 kB)

Todėl šiek tiek stebėtina, kad iki mūsų laikų verslininkai informacijai skyrė tiek nedaug dėmesio - buvo prekiaujama materialiomis apčiuopiamomis prekėmis, kiek rečiau - taip pat beveik apčiuopiamomis paslaugomis, o apie prekybą informacija pagalvodavo nedaug kas. Tačiau mūsų amžiuje tiems laikams atėjo galas, ir galime drąsiai sakyti, kad XX amžius - informacijos amžius. Turbūt pirmieji masiškai pardavinėti informaciją pradėjo laikraščiai ir žurnalai. Pradžioje jie tiesiog teikė skaitytojams daugiau ar mažiau objektyvias žinias apie politiką, ekonomiką ar kultūrą; tokias žinias, už kurias pirkėjas buvo nusiteikęs mokėti pinigus. Po to spaudoje buvo pritaikytas nepaprastai galingas ginklas - reklama. Taigi laikraščiai jau ne tik pardavinėjo skaitytojams jų norimas žinias, bet kartu teikė jiems informaciją, kurios patys skaitytojai dažnai visai nenorėjo, tačiau už kurią sutiko mokėti tos informacijos šaltiniai. Paprasčiau tariant, spauda pardavinėjo vartotojams informaciją, o gamintojams - potencialius vartotojus. Daug naujo į informacijos verslą įnešė radijas ir televizija. Šioms masinės informacijos priemonėms įsitvirtinus vartotojų gyvenime, informacijos pateikimo galimybės labai išsiplėtė - tai jau nebebuvo vien juodos raidės ant balto fono ar spalvotos fotografijos; radijas leido pateikti informaciją panaudojant gyvą kalbą ir muziką, o televizija - dar ir judantį vaizdą. Reklamos reikšmė nepaprastai išaugo - juk jei laikraščiai iš bėdos gali išsilaikyti vien pardavinėdami savo teikiamą informaciją, tai radijas ir TV, nerinkdami abonementinio mokesčio iš savo auditorijos, dažniausiai gauna pelną tik iš reklamos. (Tiesa, yra įvairios mokamos kabelinės televizijos atmainos, tačiau ir jų tik maža dalelė išsilaiko be reklamos užsakovų.) Tačiau nors radijas ir TV išplėtė informacijos pateikimo galimybes, jie susiaurino galimybes informaciją pasirinkti. Klausytojas negali kontroliuoti to, ką transliuoja radijo ar TV stotis. Jis gali išsirinkti stotį, kurios profilis jam atrodo labiausiai tinkamas - kaip ir spauda, RTV stotys dažnai specializuojasi tam tikrose informacijos rūšyse -, tačiau tokiu būdu gaunamos informacijos pobūdį jis gali kontroliuoti tik dalinai. Taigi informacijos gavimo radijo ir TV būdą galima būtų pavadinti pasyviu, ir tai yra didžiulis jo trūkumas. Koks gi yra aktyvus informacijos rinkimo būdas? Žmogus aktyviai renka informaciją, kai ieško kokios nors įmonės telefono firmų kataloge, varto valgių receptų knygą ar rausiasi bibliotekoje bandydamas rasti straipsnį apie jį dominančią planetą. Tačiau toks informacijos rinkimo būdas yra nepatogus dėl universalumo stokos. Juk norint rasti valgio receptą, virimo knygą dažnai reikia pasiimti iš bibliotekos arba nusipirkti knygyne; o ją įsigijus ten rasi tik valgių receptus, bet ne firmų telefonus ir planetų charakteristikas. Informacijos apie firmas ir planetas vėl reikia ieškoti atskirai, taip gaištamas brangus laikas, kurį būtų galima panaudoti naudingesnei veiklai. Taigi mums reikalinga sistema, leidžianti greitai, pigiai ir be vargo gauti norimą informaciją. Čia mums į pagalbą ateina kompiuterių tinklai. Trumpa Internet tinklo apžvalga Kompiuterių tinklas - tai daugybė kompiuterių, sujungtų tarpusavyje taip, kad galėtų keistis informacija. Dabar pasaulyje yra nesuskaičiuojama daugybė tinklų, tačiau šiame darbe nagrinėsime tik tuos tinklus, kurie yra tarptautinio Internet tinklo dalis. Internet - tai pasaulinis duomenų perdavimo tinklas, šiuo metu jungiantis dešimtis tūkstančių TCP/IP protokolu dirbančių tinklų ir daugiau nei 60 milijonų vartotojų daugiau kaip 110 šalių. Prie Internet prisijungusių kompiuterių skaičius kasmet padidėja dvigubai. Apie 10 procentų tarptautinio telefoninio srauto yra susiję su informacijos perdavimu Internet tinklu. Internet tinklas yra atviras - prie jo gali prisijungti kiekvienas norintysis. Plačiausiai naudojama Internet dalis - World Wide Web tinklas. Tai hipertekstinė sistema, kurioje informacija gali būti pateikiama panaudojant tekstą, spalvotą grafiką, nuotraukas, garsą ir videovaizdą. Šiuo metu testuojamas naujas WWW dokumentų standartas, kuris leis juose panaudoti ir trimatę grafiką. Kaip tai veikia? Vartotojas sėdi prie kompiuterio, modemo pagalba prisijungęs prie vietinio Internet providerio serverio, ir ekrane mato WWW dokumentą. Tam tikros WWW dokumento dalys (pabraukti žodžiai ar paveiksliukai) yra tartum vartai (arba nuorodos, plg. links) į kitus WWW dokumentus. Pavyzdžiui, skaitant firmos Omnitel WWW puslapį apie Lietuvą, galima rasti sakinį apie Vilniaus Universitetą. Kursoriumi (pele) pasirinkus šiuos pabrauktus žodžius, patenkama į naują dokumentą - Vilniaus Universiteto WWW puslapį su VU emblema kairiajame kampe. Čia pateikiama informacija jau vien apie VU, tačiau ir iš šio WWW puslapio per įvairius vartus galima patekti į vis naujus ir naujus WWW dokumentus. Žinoma, tai ne vienintelis būdas “keliauti” po World Wide Web. Turint galvoje, kad į WWW tinklą įeina milijonai (paskutiniais duomenimis - apie 13 mln.) serverių, kuriuose guli milijardai įvairių per WWW prieinamų dokumentų, kyla klausimas - kaipgi šioje košėje susirasti reikiamą puslapį? Lengva ir greita reikiamų dokumentų paieška yra būtina norint, kad WWW funkcionuotų ir duotų realią naudą. Todėl šiai problemai yra skiriama daug dėmesio. Rasti WWW tinkle vartotoją dominančius dokumentus galima įvairiais būdais. Vienas jų - pasinaudoti specialiais paieškos serveriais (search engines), kurie leidžia užduoti raktinius žodžius ar frazes, apibūdinančius vartotoją dominančią informaciją, ir po kelių sekundžių pateikia paieškos rezultatus - sąrašą nuorodų į WWW puslapius, susijusius su jūsų paieškos tema. Pavyzdžiui, norint rasti koordinačių matavimo prietaisais (coordinate measuring machines - CMM) prekiaujančių firmų produkcijos kainoraščius, užtenka prisijungti prie kurio nors iš daugelio paieškos serverių ir liepti jam atlikti paiešką pagal žodžius “CMM pricelist prices”. Keletą akimirkų pagalvojęs, serveris pateikia tokį ar panašų sąrašą su nuorodomis (vartais) į firmų reklaminius puslapius: MITUTOYO/MTI Corporation Mitutoyo is the world’s largest manufacturer of precision measuring instruments, including Coordinate Measuring Machines (CMM). http://www.novagate.com/~tconroy/cmm.htm Romer Inc. Romer is the worldwide leader in portable CMMs systems. http://www.romer.com FSI / Fork Standards, Inc. FSI is a leading supplier of CMMs, optical shaft encoders, photoelectric sensors, industrial counters, and controls. http://www.xnet.com/~fsi/index.html … ir t.t. Pabrauktos frazės - tai vartai, kurių pagalba pasiekiame mus dominančius dokumentus, tarp jų ir kainoraščius. Yra ir kitokių paieškos būdų - pavyzdžiui, galima pasinaudoti World Wide Web Geltonaisiais puslapiais (WWW Yellow Pages), kur WWW dokumentai klasifikuojami pagal pobūdį - prekyba, gamyba, ryšiai, transportas, mokslai, menai, laisvalaikis ir pan. Taigi, nors Internet WWW dokumentų paieškos sistemos dar nėra tobulos, jos nepaprastai palengvina vartotojo darbą. Mes trumpai susipažinome su pagrindiniais Internet WWW tinklo veikimo principais. Toliau pereisime prie šio tinklo komercinio panaudojimo temos. Paslaugos Internet tinkle Paslaugas, “pagimdytas” Internet tinklo ir ypač jo WWW dalies, galima sąlyginai suskirstyti į tris stambias kategorijas: 1. Vartotojams skirtos materialios prekės ir paslaugos, reklamuojamos per Internet tinklą; 2. Vartotojams skirtos nematerialios paslaugos, teikiamos Internet tinklo pagalba ir neišeinančios už jo ribų; 3. Internet providerių teikiamos reklamos paslaugos firmoms. Trumpai aptarsime visas tris kategorijas. Materialių produktų ir paslaugų pasiūla Internet tinkle Vis daugiau firmų naudojasi Internet World Wide Web tinklu, kad pristatyti potencialiems vartotojams save ir savo siūlomas prekes, o taip pat sudaryti vartotojams galimybę užsisakyti norimas prekes nepaliekant savo minkšto krėslo. Tai nulemia daugelis faktorių, tarp jų: 1. Milžiniškas ir sparčiai augantis Internet vartotojų skaičius; platus vartotojų amžiaus, gyvenamosios vietos, profesijos ir pomėgių spektras (nors Internet aušroje juo daugiausiai naudojosi mokslininkai ir akademinis jaunimas, dabar į tinklą įsijungia paties įvairiausio amžiaus, išsilavinimo ir profesijų žmonės - tam turėjo įtakos itin paprastų WWW dokumentų skaitymo programų atsiradimas) 2. Palyginti žema reklamos Internet tinkle kaina (daugelis Internet providers siūlo laikyti savo komercinį WWW puslapį Internet tinkle vos už 10-50 dolerių mėnesinį mokestį, o tai nėra didelė suma net smulkioms firmoms) 3. Galimybė maksimaliai efektyviai supažindinti potencialų pirkėją su savo siūloma preke ar paslauga (panaudojamas tekstas, vaizdas ir garsas) 4. Neribota reklamos trukmė (iš tiesų, juk reklama RTV kanalais transliuojama geriausiu atveju keletą kartų per dieną po keliasdešimt sekundžių; laikraštyje ji būna tol, kol laikraštis pasensta ir išmetamas - paprastai vieną ar dvi dienas, tuo tarpu WWW tinkle informacija apie firmą ir jos siūlomas prekes ir paslaugas gali būti prieinama bet kam 24 valandas per parą, 365 dienas per metus). 5. Tai, kad informaciją apie firmą susiranda būtent tie vartotojai, kurie jos ieško, taigi nešvaistomi pinigai adresato nepasiekiančiai reklamai. 6. Galimybė leisti vartotojui užsisakyti produktą nepaliekant namų ir netgi nenaudojant pašto ar telefono paslaugų (kaip rodo patirtis, iš pažiūros toks paprastas dalykas turi didžiulę reikšmę - galima drąsiai spėti, kad didelė prekių ir paslaugų dalis yra nenuperkama dėl to, kad potencialus pirkėjas pamiršo namie piniginę ar tiesiog tingi važiuoti į parduotuvę kitame miesto gale, tingi ieškoti konkrečios firmos katalogo, tingi net užsakinėti tą katalogą telefonu. Prekių užsakymui per elektroninį tinklą reikia mažiausiai laiko ir pastangų) Dėl šių ir kitų priežasčių vis daugiau firmų savo produkciją reklamuoja Internet pagalba. Tipiniu pavyzdžiu galėtų būti firmos Romer Inc., gaminančios portabilias koordinačių matavimo mašinas, WWW puslapis: trumpai pristatoma pati firma (company profile ), pateikiama detali informacija apie pačias mašinas - jų techninės charakteristikos ir kainos -, pagaliau tiesiai per kompiuterį jau turintys šias mašinas vartotojai gali gauti techninę pagalbą, o jų neturintys - išsirinkti norimą modelį ir jį užsisakyti. Tereikia įvesti pavardę, firmos pavadinimą, adresą ir kreditinės kortelės duomenis, ir, jei elektroninė bankinių atsiskaitymų sistema dirba tvarkingai, po poros savaičių prekė pristatoma vartotojui į namus. Absoliutus komfortas. Specifinės paslaugos, neišeinančios už tinklo ribų Beveik viskas, kas pasakyta prieš tai einančiame skyrelyje, tinka ir kitai Internet tinkle siūlomų paslaugų rūšiai - tai paslaugos, kurios ne tik užsakomos per Internet, bet ir suteikiamos per šį tinklą. Internet tinkle galima perduoti tik informaciją. Iš tiesų, juk kirpėjas nesušukuos jums plaukų per kompiuterį, lygiai kaip ir kepėjas neiškiš picos pro ekraną. Todėl antroji mūsų nagrinėjamų paslaugų rūšis - grynai informacinės paslaugos. Jos labai įvairios. Tai ir solidžių žurnalų elektroninės versijos (pavyzdžiui, užuot prenumeravus Wall Street Journal popieriniame pavidale, galima sumokėti tam tikrą sumą pinigų ir gauti priėjimą prie šio leidinio per Internet), ir verslo informacija, pavyzdžiui, daugelis biržų teikia paslaugas per Internet tinklą (visai nesudėtinga ne tik nagrinėti įvairių kompanijų akcijų kursų grafikus, bet ir pirkti ar parduoti tų kompanijų akcijas neatsitraukiant nuo kompiuterio), ir įvairiausio pobūdžio pramoginiai serveriai (kompiuteriniai žaidimai, didžiulės meno ir ypač erotikos kolekcijos, kurios tampa prieinamos per WWW tik daugiau ar mažiau palengvinus piniginę). Tokio tipo paslaugas siūlančios firmos dažnai naudoja try before you buy metodiką. Pavyzdžiui, prisijungus prie erotinio serverio, vartotojui parodoma keletas linksmo pobūdžio paveiksliukų, kad sužadinti susidomėjimą, o tada durys užtrenkiamos prieš pat virpančią iš susijaudinimo nosį - jei nori pamatyti daugiau, ŽYMIAI daugiau, būk malonus - pervesk nedidelę pinigų sumą į mūsų firmos sąskaitą ir galėsi mėgautis iki valiai. Lygiai ta pačia metodiką naudoja ir kompiuterinių žaidimų kūrėjai, ir net tokios rimtos organizacijos kaip Newsweek savaitraštis ar firmos, siūlančios verslo informaciją. Kitas specifinis tokių paslaugų bruožas - didelė kategorija paslaugų teikiama nemokamai arba su žymiomis nuolaidomis vadinamiesiems nekomerciniams vartotojams. Pavyzdžiui, jei privatus asmuo nori užsisakyti naują firmos Autodesk programinį produktą, jam nurodomos dvi kainos: keli tūkstančiai dolerių, jei produktas bus naudojamas komerciniame darbe, ir kelis kartus mažesnė suma, jei pirkėjas yra studentas ir programą naudos tik mokymosi procese, kitaip tariant, jos pagalba neužsidirbs pinigų. Specifinis per Internet teikiamų paslaugų bruožas yra tas, kad jų tiekėjų įdedamas darbas nepriklauso nuo klientų skaičiaus. Iš tiesų, kai daržovių pardavėjas aptarnauja dešimt žmonių, jis gauna pinigus, bet praranda dešimt agurkų. Kita vertus, firmai, prekiaujančiai bet kokio pobūdžio informacija per kompiuterinį tinklą, nebetinka klasikinis komercijos apibrėžimas, sakantis, kad komercija iš esmės yra būdas, kuriuo rinkoje keičiasi prekės savininkai. Internet tinkle vartotojui parduodama ne pati prekė ar paslauga, o tik jos kopija. Net už šios kopijos pristatymą susimoka pats vartotojas (mokesčių telefono kompanijai pavidalu). Taigi Internet paslaugų rinkoje faktiškai neveikia masto disekonomijos principas - kuo daugiau vartotojų įsigis prekės ar paslaugos kopiją, tuo didesnį firma gaus pelną. Juk iš esmės firma sukuria tik prekės ar paslaugos originalą, o kopijos jai visiškai nieko nekainuoja. Lieka aptarti trečią su Internet susijusių paslaugų grupę. Tai Internet providers teikiamos paslaugos Internet providers atlieka panašų darbą, kaip ir laikraščių ar RTV stočių savininkai. Jie turi savo serverius - galingus kompiuterius, kurie dieną ir naktį dirba įjungti į Internet, ir yra tartum tarpininkai tarp gamintojų ir vartotojų. Daugelis Internet providers suteikia savo klientams galimybę reklamuoti savo prekes ar paslaugas WWW tinkle. Įvairių providers teikiamos paslaugos šiuo aspektu labai skiriasi: vieni jų orientuojasi į vietines firmas ir siūlosi ne tik priimti jų reklaminius WWW puslapius į savo serverius, bet ir pasirūpinti, kad tie puslapiai būtų įtraukti į solidžius Internet Geltonųjų puslapių katalogus, suprojektuoti ir meniškai apipavidalinti pačią reklaminę medžiagą, netgi parinkti geriausią tos medžiagos pateikimo stilių. Toks pilnas paslaugų paketas paprastai kainuoja nemenkus pinigus (nuo kelių šimtų iki kelių dešimčių tūkstančių dolerių vien už reklaminės medžiagos paruošimą vartojimui tinkle), prie kurių dar prisideda mėnesinis mokestis už reklaminių puslapių palaikymą Internet tinkle, ir yra dažniausiai siūlomas solidžioms firmoms, kurioms negaila pinigų reklamai. Kiti provideriai apsiriboja tik kliento reklaminės medžiagos laikymu savo serveryje (žinoma, taip, kad dokumentas būtų prieinamas per WWW). Jie vienodai aptarnauja tiek vietines, tiek ir užjūrio firmas. Klientas pats sukuria savo reklaminį puslapį (t.y. suprogramuoja nesudėtingą HTML formato failą) ir Internet priemonėmis (paprastai ftp) nusiunčia jį į providerio serverį, kur ta reklaminė medžiaga guli tol, kol mokamas sutartas mėnesinis mokestis. Paprastai toks mokestis neviršija 10-50 dolerių per mėnesį. Klientas gali kiek norima kartų keisti reklaminę medžiagą - tai jis daro pats, ftp protokolu siųsdamas papildymus savo reklaminiam puslapiui). Klientas nebūtina netgi žinoti, kur yra jo providerio serveris - Internet tinklas nėra organizuotas teritoriniu principu ir geografinės sąvokos jame praktiškai neturi prasmės: greta galima rasti informaciją iš skirtingų pasaulio pusių. Kai kurie Internet providers taip pat teikia nuolaidas nekomerciniams vartotojams arba apskritai aptarnauja juos nemokamai, taip darydamiesi reklamą sau patiems. Šio referato autoriaus asmeninis WWW puslapis guli Geocities serveryje drauge su tūkstančiais kitų nekomercinių vartotojų puslapių. Kompanija Geocities yra stambus Internet provider ir gauna didžiulį pelną iš komercinių WWW puslapių palaikymo. Todėl ji gali sau leisti šiek tiek labdaros ir priima studentų WWW puslapius nemokamai. Išvados Kaip matome po šios trumpos apžvalgos, globaliniai kompiuterių tinklai jau vaidina nemenką vaidmenį pasaulio prekių ir paslaugų rinkose, ir ateityje tas vaidmuo ne tik ne mažės, bet didės stulbinančiu greičiu. Spėju, kad dar po dešimties metų net ir Lietuvoje bus sunku rasti namus, kuriuose nestovėtų kompiuteris, įjungtas į Internet tinklą. Plečiantis techninėms galimybėms, informacijos perdavimo greitis kils, ir kartu kils perduodamo vaizdo ir garso kokybė, taigi didės reklaminės medžiagos įtaigumas, kas tik dar labiau paskatins Internet tinklo panaudojimą prekybos tikslams. Greičiausiai plėstis turėtų antroji Internet paslaugų rūšis - čia lemiamą poveikį turės jau minėta masto disekonomija, tikriau jos nebuvimas. Atitinkamai turėtų sumažėti srautas paslaugų, siūlomų panaudojant įprastines masinės informacijos priemones - spaudą, radiją ir televiziją. Galbūt tai sukels ir daug problemų, tačiau globalinių

Ekonomika  Referatai   (17,05 kB)

Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas: o Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai). o Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.) o Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.) o Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.) o Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.) o Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.). Šiame referate nagrinėsime XIX amžiaus ekonomikos teorijas, to meto ekonomikos teorijų atstovus. 1. Klasikinė politinė ekonomija (1776-1871) Aplinka,kilmė. Mokykla susiformavo veikiama dviejų revoliucijų - beprasidedančios pramoninės revoliucijos ir jau santykinai „ subrendusios“ mokslinės revoliucijos. Mokslinė revoliucija prasidėjusi XVII amžiaus viduryje o Eksperimentinė patirtis o Pasaulį valdo dėsniai o Statiškas požiūris į pasaulį Taigi, pirmoji (metodologinė) išvada – pasaulis bus geresnis (teisingesnis), jeigu žmonės galės laisvai remtis natūraliu asmeniniu interesu („savininkiškumo“) dėsniu. Pramoninė revoliucija. Pagrindinės idejos (dažniausiai suprantamos ir priimamos kaip ekonominio liberalizmo nuostatos): o Minimalus valstybės įsikišimas o Ekonomika savireguliuojantis mechanizmas o žmogaus prigimtis – individualistinė, viską stumia asmeninis interesas, pelno siekis o Interesų hormonija – siekdami savo asmeninių savininkiškų tikslų žmonės geriausiai tarnauja visuomenei (išimtis – D.Rikardo, kuris neigė visuomenės gyvenimo harmonijos galimybę) o Svarbūs visi ekonominiai ištekliai (darbas, kapitalas, žemė, verslumas) ir visos ekonominės veiklos (žemės ūkis, komercija, gamyba, užsienio mainai...). Visi jie kuria šalies gerovę o Ekonominiai dėsniai – universalūs bei nekintami Ką atstovavo ? Ilgalaikėje perspektyvoje – visą visuomenę, nes skatino kapitalo akumuliaciją ir ekonominį augimą. Pabrėžė besiplečiančio verslo ir verslininkų vertę. Savo laikui progresyvios idejos: Pabrėžė konkurecijos, kaip ekonomikos reguliatoriaus, vertę. Gimstant rinkai, kalbos apie vyriausybės minimalią intervėnciją, buvo progresyvios. Skatino verslo įmones. Kokios idejos įveikė laiką ? Padėjo pamatus moderniai ekonominei teorijai, kaip socialiniam fenomenui. Keleta klasikų išvestų dėsnių ir dabar suvokiami kaip mokslo pamatas: rinka kaip interesų derinimo mechanizmas, mažėjančios pelno normos tendecija, vertės teorija, kapitalo akumuliacijos įtaka ekonominiam augimui, pinigai – stichiškai išsirutuliojusi prekė. Pagrindinė nepastebėta problema – analizuodami gamybą nesuvokė atvirkščios mainų (tame tarpe finansų ) įtakos gamybai. 2. Istorinė vokiečių mokykla (1840-1917) Istorinė vokičių mokykla: protestas prieš formalizmą. Ji iš esmės oponavo klasikinei politinei ekonomijei. Istorinės atsiradimo aplinkybės. XIX amžiaus viduryje Vokietija buvo 39 valstybėlių, kurių absoliuti dauguma – nedemokratiškos, darinys. Dominuoja didžiausia, turtingiausia ir labiausiai militaristinė Prūsija. Aplinkinės valtybės kėsinosi į Vokietijos žemes. Padėtis diametraliai priešinga kaip Britanijoje, taigi gimsta ir kitokio tipo ekonominė ideologija. Merkantilizmas klestėjo Vokietijoje iki 1871 metų, kai atsiranda imperija. Imonių laisvė ir konkurencija draudžiama įstatymu.Stipri biurokratija, administracinis aparatas. Valstybinis reguliavimas, kuris buvo būtinas bandant industrializuoti agrarinę Vokietiją . Esminiai teiginiai o Evoliucinis požiūris ekonomikos plėtrą – lemia komuliatyvinis vystimasis ir plėtra. Socialinis organizmas, kaip ir gyvybės formos, gimsta, auga, vystosi, sensta ir miršta. Visuomenė pastoviai kinta, taigi, tai, kas tinka vienai šaliai vienu metu, kitu gali būti netinkamai kitai. o Pabrėžiamas pozityvus valstybės vaidmuo – istorinė mokykla – nacionalistinė, kai tuo tarpu klasikinė – individualistinė bei kosmopolitinė (liberali). Jei centre sociumas, bendruomenė, tai valstybė – irgi centre. Pabrėžia, kad valstybė garantuoja sistemos galias, ir jos interesai skiriasi nuo individų interesų. o Indikatyvinis / Istorinis požiūris – politinė ekonomija negali būti suvokiama be kultūrinės terpės, kurioje ji plėtojasi. Kritikuoja abstrakčią, dedukcinę, statišką, nerealistinę bei antiistorinę klasikų tyrimo metodalogiją. Ekonomikos tyrimo metodas – integruotos, istorinės institucijų studijos. Neigė ekonominius dėsnius. o Parama konservatyvioms reformoms – ekonomistai negali tiesiog analizuoti ekonominių motyvų, tačiau turi pasverti moralines veiksmų ir rezultatų išdavas. Valstybė turi saugoti sveikatą, gerovę bei fabrikų darbininkų veiklos efektyvumą. Reformos atplėštų darbininkus nuo socialistinių idėjų. Ką rėmė ? Tiesiog save – šių mokslininkų sukurta teorija padėjo jiems daryti puikias karjeras biurokratiniame valstybės aparate. Istoriniai ekonomistai tarnavo dominuojančiam verslui, finansų magnatams, žemvaldžiams pasisakydami už subalansuotas reformas, kurios turėjo stabdyti radikalesnius pertvarkymus. Tarnavo nacionalistinėms, paternalistinėms valstybės nuostatoms. Kas pozytivu jų laikui ? Priešprieša abstrakčiam maržinalistų ir klasikų mąstymui. Teisus sakydami, kad ekonomistai turi vertinti istorinę perspektyvą. Naujos aplinkybės gimdo naujas teorijas. Kas turi išliekamąją vertę ? Istorinis tyrimų metodas yra visuotinai pripažįstamas, kaip papildantis ir konkretizuojantis abstrakčius tyrimus. Jų opozicija liassez-faire (laisvoji rinka) yra logiška ir nuosekli – praktika parodė, kad niekuo neribojamos verslo įmonės nebutinai pagimdo geriausius rezultatus visos visuomenės mąstu. Reikia pažymėti, kad kaikurios „istorikų“ idėjos vedė į pasaulinius karus – tuo padarydamos didelį nuostalį progresui. 2.1 Vokiečių istorinės mokyklos atstovai Vokiečių istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai Vilhelmas Rošeris (Wilhem Roscher, 1817-1894), Brunas Hildebrandas (Bruno Hildebrand, 1812-1878), Karlas Knysas (Karl Gustaw Adolph Knies, 1821-1898) savo veikaluose neigia objektyvius ekonominius dėsnius, atvirai kovodami su klasikine buržuazine politine ekonomija. V.Rošeris veikalo “Valstybinio ūkio pagrindų kurso paskaitos istorinio metodo požiūriu” (1843) pratarmėje rašė, kad jo tikslas tėra aprašyti tai, ko tautos norėjo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir kuriuose pasiekė, tas priežastis, dėl kurių jos šių tikslų siekė ir juos pasiekė.Toks tyrinėjimas esąs galimas tik laikantis glaudaus ryšio su kitais tautos gyvenimo mokslais, ypač su teisės istorija, politine istorija ir civilizacijos istorija. Taigi jo darbe politinės ekonomijos objekto tyrimą pakeitė tautos ūkio vystymosi nagrinėjimas, tiksliau pasakius, tautos ūkio istorija. B.Hildebrandas veikale “Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomija” (1848) nurodė, kad istorija turinti būti priemonė ne tik esamoms teorijoms pagyvinti ir patobulinti, bet ir ekonominiam mokslui visiškai atnaujinti. Minėtos knygos įvade jis pareiškė, kad jo veikalo tikslas yra praminti kelią iš esmės naujai istorinei krypčiai politinės ekonomijos srityje ir paversti šį mokslą ekonominio tautų vystymosi dėsnių doktrina. Vėlesniuose veikaluose jis jau atvirai neigė natūralių ekonominių dėsnių, kaip juos suprato klasikinė buržuazinė mokykla, esmę. Jis tvirtino, kad dorovinė tautų jėga yra žymiai galingesnė už teorinius principus. B.Hildebrandas stengėsi paneigti socializmą ir daug vietos skyrė F.Engelso veikalo “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” kritikai. Jis ypač siekė paneigti Anglijos darbininkų klasės nuskurdimą kaip pramonės perversmo rezultatą. Kapitalizmo negerovių nuorodoms jis priešpastatė teiginius, kad kapitalizmas savo technikos ir kultūros laimėjimais pranokęs ankstesnes visuomenės raidos pakopas. K.Knysas dideliame veikale “Politinė ekonomija istorinio metodo požiūriu” (1853) ne tik neigė natūralius dėsnius; jo nuomone, įvairių tautų evoliucijoje tegalinčios būti tik analogijos, bet ne dėsniai. Politinė ekonomija esanti tik paprasta įvairių epochų ekonominių pažiūrų istorija, susijusi su bendrąją istorine tam tikros tautos evoliucija. Teorinės politinės ekonomijos srityje istorinė mokykla nesukūrė jokių naujų teiginių. Tos krypties atstovai pagrindines politinės ekonomijos kategorijas ( vertė, kapitalas, darbo užmokestis, pelnas ir t.t ) traktavo, kartodami įvairias Prancūzijos ir Anglijos vulgariųjų ekonomistų (Ž.B.Sėjaus, F. Bastijos, N.Senioro ir kt.) pažiūras. Pavyzdžiui, V.Rošeris veikale “Tautos ūkio pagrindai”, sekdamas Ž.B.Sėjumi, rašė apie tris gamybos veiksnius (darbą, žemę ir kapitalą). Kapitalu jis vadino “kiekvieną gaminį, taupomą tolesnei gamybai”. V.Rošeris kalbėjo apie “nedaiktinį kapitalą”, kuriam priskyrė profesinius darbininkų įgūdžius. Taigi, jo požiūriu, kapitalistais galima vadinti ir kvalifikuotus darbininkus. Mainomoji vertė, rašė V.Rošeris, “remiasi jos (gėrybės) naudingumu arba tinkamumu”. B.Hildebrandas atvirai skelbė atmetąs darbinės vertės principą, nes šis leidžiąs apkaltinti kapitalizmą išnaudojimu. Jis pabrėžė nesamius kapitalistų nuopelnus, siekdamas jais pateisinti pelno pasisavinimą; kartojo Ž.B.Sėjaus teiginį, kad pelnas esąs tam tikros formos darbo užmokestis kapitalistui, tvarkančiam darbininkų darbą. N.Černyševskis labai taikliai apibūdino istorinės mokyklos atstovus kaip žmones, kurie nesugeba vystyti mokslo, bet tik ieško faktų pagal duotas temas. Vokiečių senoji istorinė mokykla buvo viena iš reakcingiausių XIXa. vidurio vulgariosios politinės ekonomijos atšakų. 3. Jaunoji istorinė mokykla Jaunoji istorinė mokykla, kuri taip pat buvo vadinama istorine – elitine arba istorine – teisine kryptimi, iš esmės tęsė ir vystė pagrindines senosios istorinės mokyklos idėjas. 3.1 Jaunosios istorinės mokyklos atstovai Jaunosios istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai: Gustavas Šmoleris, Karlas Biucheris, Liujo Brentanas, Verneris Zombartas. Gustavas Šmoleris (1838-1917). G.Šmoleris politinę ekonomiją apibūdino kaip mokslą, kuris aprašo tautos ūkio reiškinius, apibrėždamas ir išaiškindamas jų priežastis, užsibrėžia juos išnagrinėti. Tyrimų centre, jo nuomone, yra tokie tipiniai šiuolaikinių išsivysčiusių tautų reiškiniai, kaip darbo pasidalijimas ir organizacija, mainai, pajamų paskirstymas, visuomeninės ekonominės institucijos ir t.t. Tačiau tautos ūkį G.Šmoleris apibrėžė kaip tam tikrą dvasinių (dorovinių, etinių) ir fizinių jėgų sistemą, skelbė dvasinio gyvenimo primatą prieš gamybą. Be moralinio persiginklavimo bei tobulėjimo, tvirtino jis, nagali rimtai pasikeisti ir visuomeninės institucijos. Todėl visuomenė vystosi labai lėtų kitimų forma, be revoliucinių šuolių. Buržuazijos “šventenybę” – privatinę gamybos priemonių nuosavybę – G.Šmoleris laikė amžinu dalyku, teigdamas, jog, kol gyvuos žmonės, tol egzistuos ir privatinė nuosavybė, o Prūsijos monarchiją vadino lemiamąja Vokietijos visuomenės vystymosi jėga. “Tautos ūkio mokslo paagrinduose” G.Šmoleris teigė, kad istoriniai vystymosi dėsniai yra nežinomi. Kitoje vietoje jis ryškiai neigė pažangos kriterijų objektyvumą, teigdamas, kad negalime atsakyti į klausimą, ar ekonominis žmonijos gyvenimas yra vienalytė evoliucija ir žengia pirmyn. Karlas Biucheris (1847-1930). K.Biucheris sukūrė “ūkio vystymosi schemą”, pagrįstą stadijomis, kurias nueina produktas nuo gamintojo iki vartotojo. Visą istorinį ūkio evoliucijos procesą K.Biucheris suskirstė į tris stadijas: 1) uždaras ūkis – produktų gaminimas savo reikalams; 2) miestų ūkis – pavieniai smulkūs gamintojai gamina vienas kitam, vyksta betarpiški mainai tarp gamontojo ir vartotojo; 3) tautos ūkis (nacionalinis ūkis) - vyksta produktų mainai, padedant tarpininkams, tarp vartotojų ir gamintojų. K.Biucherio nuomone, visuomenės išsivystymo kriterijus yra ne gamybos būdas, bet mainai. Kaip ir senosios istorinės mokyklos atstovai, jis ignoravo gamybos priemonių nuosavybės pobūdį, žmonijos istorinio vystymosi varomąsias jėgas bei dėsningumus ir vietoj visuomenės ekonominių formacijų istorinės analizės pateikė abstrakčią ūkių tipų (stadijų) schemą. Šioje schemoje į vieną rubriką (“uždarą ūkį”) buvo įtraukti ir pirmykštis bendruomeninis ūkis, ir vergovinis ūkis, ir feodalinis kaimo ūkis viduramžiais. Liujo Brentanas (1844-1931). L.Brentanas atstovavo “katedrinio socializmo” kairiajam sparnui, buvo liberaliosios buržuazijos ideologas. Savo veikaluose “Šiuolaikinės darbininkų gildijos” (1871-1872), “Apie šiuolaikinio socialinio skurdo priežastis” (1889), “Agrarinė politika” (1897) ir kt.jis skelbė “socialinę taiką” kapitalistinėje visuomenėje, galimumą išspręsti joje darbininkų klausimą, organizuojant reformistines profesines sąjungas ir fabrikų įstatymų leidybą. L.Brentanas vystė įdėją, kad profesinės sąjungos iš esmės keičiančios darbininkų padėtį kapitalizmo sąlygomis, kad jos faktiškai likviduojančios darbininkų ir kapitalistų nelygiateisiškumą, kad jos užtikrinančios darbininkams laisvę ne tik teisiškai, bet ir faktiškai (t.y. ekonomiškai), kad jos galinčios paraližuoti lemtingą rezervinės armijos įtaką ir pan. Demagogiškai pabrėždamas, kad darbo dienos trumpėjimą ir darbo užmokesčio didėjimą lydįs darbo našumo didėjimas, jis įrodinėjo, kad darbininkai ir kapitalistai visada gali sutarti ir dėl darbo dienos, ir dėl darbo užmokesčio, nes jokių antagonistinių prieštaravimų tarp tų dviejų buržuazinės visuomenės klasių nesą. Ginčams tarp darbo ir kapitalo spręsti jis siūlė taikyti buržuazinį valstybinį teismą. Pripažindamas darbininkų teisę organizuotis į profesines sąjungas, L.Brentanas kartu liaupsino kapitalistų susivienijimus – kartelius, kurie geriau organizuojantys pramonę. Todėl L.Brentanas atvirai gynė monopolijas ir buvo vienas iš “organizuoto kapitalizmo” teorijos pradininkų. Jis reikalavo kapitalistų kartelius ir darbininkų sąjungas sujungti į bendras “tarpklasines” organizacijas. Tad jis buvo fašistinių korporacijų pirmtakas. L.Brentano nuolat kartojamas teiginys, kad darbo apsaugos įstatymai, taip pat profesinių sąjungų organizavimas padės gerinti darbininkų padėtį, nėra jo (t.y. L.Brentano) atradimas. Tai daug anksčiau buvo moksliškai išnagrinėta K.Markso ir F.Engelso veikaluose (“ Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” , “Filosofijos skurdas” , “Kapitalas” ir kt.) Vernaris Zombartas (1863-1941). V.Zombartas buvo vienas iš tipiškų “truputį marksistine spalva padailinto socialliberalizmo” ideologų. Savo veiklos pradžioje jis mėgo žongliruoti marksizmu, iškraipydamas jo esmę, išmesdamas jos revoliucinį turinį. Vėliau V.Zombartas visą dėmesį sukoncentravo dviem dalykams: gyrė vokiškojo monopolistinio kapitalizmo “organizuotumą” bei “planingumą” ir kurstė vokiškąjį šovinizmą. Savo gyvenimo pabaigoje jis iš esmės tapo fašizmo ideologu. V.Zombartas iškilo laisvosios konkurencijos pramoninio kapitalizmo peraugimo į monopolistinį kapitalizmą laikotarpiu, kai vokiškasis imperializmas pirmaeiliu savo uždaviniu laikė kovą dėl pasaulinio viešpatavimo. Tuo metu Vokietija buvo ne tik priešakinė kapitalizmo šalis, užėmusi antrąją vietą kapitalistiniame pasaulyje. Ji taip pat buvo šalis, kurioje buvo išsivysčiusi darbininkų klasė, apsiginklavusi marksistine teorija. V.Zombartas, neigdamas marksistinį istorinių visuomenės ekonominių formacijų supratimą, vietoj jo pateikė ūkinės sistemos ir epochos sąvokas. Pirmoji vartojama teoriniams apibendrinimams, o antroji – empiriniam istorinių epochų tyrimui. Ūkinę sistemą, teigė V.Zombartas, sąlygoja ne gamybos būdas, ne klasių santykiai ir ne išnaudojimo forma, bet “apibrėžtas ūkinės minties paveikslas”. Taigi dvasia, psichika istorinių faktų visumoje turinti sudaryti ūkinės sistemos turinį. Trumpai tariant, remdamasis idealistinės filosofijos pozicijomis, V.Zombartas teigė, kad kiekvienoje ūkinėje epochoje susidaro tam tikras vieningas dvasinis žmonių supratimas. Tai suvokti bei išaiškinti ir esąs svarbiausias politinės ekonomijos tikslas. Kuo gi viena nuo kitos skiriasi įvairios ūkinės sistemos? V.Zombarto nuomone, jos skiriasi ne gamybinių santykių pobūdžiu, ne išnaudojimo būdu, o viešpataujančia “dvasia”. Taigi kapitalistinio ūkininkavimo epocha esanti istorinis reiškinys, o kapitalistinė sistema galėjusi išsivystyti tik iš “kapitalistinės dvasios” elemantų, kurie visada buvę kaip biologinė, gamtinė paskata. Kalbėdamas apie “kapitalistinės dvasios” elementus, V.Zombartas teigė, kad instinktyvūs sugebėjimai esą iš anksto duoti, esą jau žmogaus kraujyje, kad tai esą biologiniai pagrindai, ant kurių kuriasi visa kapitalistinės dvasios istorija. Vadinasi, kiekvienai ūkinei epochai, anot V.Zombarto, esą būdinga tai, kokia dvasia tuo laikotarpiu viešpatauja. Šia prasme V.Zombartas nagrinėjo, pavyzdžiui, klausima, ar vokiečių nacionalinis charakteris atitinka tuos reikalavimus, kuriuos kelia kapitalistinio ūkio santvarka. Jis darė išvadą, kad vokietis, kaip socialinės žmonių bendrijos narys, galįs atsisakyti savo asmenybės kaip visumos ir pasišvęsti bet kuriam objektyviam, neišplaukiančiam iš jo individualybės, tikslui. Ką reiškia tie sukti samprotavimai praktiškai? V.Zombartas aiškino, kad vokietis dėl savo “dvasios” gali būti, viena, drausmingas darbininkas, antra vertus, - organizatorius įmonininkas. Trumpai tariant, vokiečių kapitalistai esą ne išnaudotojai, pasisavinantys svetimo darbo rezultatus, o “pramonės kapitonai”, kurie “pasišventę” dirbą visuomenės gerovei. Tokios pažiūros visiškai sutapo su vokiškojo imperializmo ir šovinizmo garbinimu. Kovodamas su marksistine kapitalo koncentracijos, kapitalo kaupimo ir santykinio gyventojų pertekliaus (nedarbo) teorija, V.Zombartas mėgino įtikinti, kad lemiamą įtaką rezervinės darbo armijos susidarymui turį tokie “dvasios” pasireiškimai, kaip tinginystė, nesugebėjimas dirbti ir pan. Bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu dviveidė V.Zombarto teorija buvo neišsemiamas šaltinis fašistinei ideologijai. Vėlesniuose darbuose V.Zombartas socialinės demagogijos tikslais rašė, kad finansinis kapitalas viešpatauja pasaulyje ir priverčia valstybinius veikėjus šokti kaip marionetes. Bet drauge karteliai vedą į “tobulėjimą”, vykstanti visuotinė kapitalistinės dvasios racionalizacija, kad ji nustoja buvusi “kapitalistine dvasia”, t.y. monopolijos, virsdamos “racionalizmu”, jau nebeatstovaujančios kapitalizmui. Anot V.Zombarto, finansininkų viešpatavimas virsiąs antikapitalizmu. Tokie zombartiniai svaičiojimai sudarė geriausią pagrindą vokiškųjų fašistų socialinei demagogijai. 4. Vienos (austrų) mokykla XIX amžiaus 8 dešimtmetyje susiformavusi austrų mokykla – maržinalizmo klestėjimas. Pagrindinės idėjos : o Pagrindinis dėmesys kreipiamas į ribinį naudingumą. Mokykla savo dėmesį sutelkia į tą mainų tašką, kuriame priimamas sprendimas, kitais žodžiais, nustatoma naudingumo riba. Principas taikomas visoms ekonomikos sritims (Karlas Mengeris). o Radikaliai subjektyvinis požiūris – prieš klasikinę mokyklą. o Akcentuojam „švari“, „gryna“ teorija – metodologinis kirtis – individualizmas (prieš istorinę vokiečių mokyklą). o Alternatyvių kaštų teorija, kuri sudeda visus gėrybes ir veiksnius. o Į kapitalą ir palūkanas žiūrima iš laiko perspektyvos (prieš visus, išskyrus Čikagos mokyklą). o Monetarinė „perinvestavimo“ verslo ciklo teorija (prieš keinsizmą“. o Paremia bet kokią anticiklinę pinigų politiką, vėliau – remia laisvą bankų sistemą (prieš monetaristus). o Pabriežia atsitiktinumų ir informacijos svarbą ekonomikoje, ypač informacijos svarbą formuojantis kainoms (prieš Valrasą). o Atkreipia dėmesį į ekonomikos žaidėjų psichologiją, ypatingai savanaudiško ir strateginio elgesio pirmenybiškumą bei politinių ir socialių institucijų elgesio svarbą. o Pabrėžia konkurencijos rinkų ir kainų sistemos svarbą transformuojant decentralizuotų ekonominių subjektų klampinę į harmonišką tvarką (prieš Valrasą, Keinsą ir Marksą). o Esminis politinis, ekonominis ir filosofinis laissez-faire ( laisvoji rinka) ekonominės politikos ginimas (prieš Keinsą, Marksą ir socialistus). 4.1 Austrų mokyklos atstovai XIXa. 8 dešimtmetyje susiformavo ir antimarksistinė buržuazinės apologetikos kryptis – vadinamoji austrų mokykla ( K.Mengeris, V.Bem-Baverkas, F.Vyzeris ir kt. ) Ji mėgino mokslinei vertės teorijai priešpastatyti vulgarią ribinio naudingumo teoriją, kovoti su marksizmu pagrindinių politinės ekonomijos problemų srityje, aiškindama ekonomines kategorijas tariamais žmogaus psichikos dėsniais. K.Mengeris (1840-1921) “Ekonomikos principai” (1871), Mengerio vertės teorija. 5. Matematinė mokykla Lozanos mokykla – viena pirmųjų matematinės krypties mokyklų. Nuo jos itin aktyviai (praktiškai visuotinai) matematinė metodologija persmelkia ekonominę teoriją. Iškilusi pusiausvyros problema (atitikimas tarp poreikių ir resursų, tarp paklausos ir pasiūlos) – viena esminių ekonominėje teorijoje : poreikiai paprastai lenkia resursus ir galimybes, visų pirma dėl techninių (fizinių) ir technologinių apribojimų. Esminiai klausimai : o Esant kokioms sąlygoms, dėka kokių mechanizmų galima pusiausvyra ? o Ar gali rinka garantuoti pusiausvyra? o Kiek stabilūs (patvarūs) ekonomikos paramenrai? o Kokiais principais remiantis atsiranda ryšiai tarp kainų, kaštų, visuminės paklausos ir pasiūlos skirtingose rinkose? o Ar rinka gali išsaugoti pusiausvyrą? o Matematika ekonomikoje tarnauja dviem tikslam : o Išvesti ir formuoti ekonomines teorijas matematine forma o Patikrinti ekonomines hipotezes Ekonometrika kombinuoja abu minėtus matematikos pritaikymo būdus. Prognozės – ekonominės politikos valdymas. 5.1 Matematinės mokyklos atstovai Leonas Valrasas: “viskas priklauso nuo visko”. Pirmoji matematinė pusiausvyros teorija. Svarbiausias unikalus indėlis – bendroji ekonominės pusiausvyros teorija. Firmos – perka gamybos faktorius, parduoda prekes, namų ūkiai – atvirkščiai. Rinkos problema- kaip tai subalansuojama? Pusiausvyra nusistovi per kainų “užčiuopimą” (rinka – didelė birža) – taigi, per klaidas ir neatitikimą. Pusiausvyros kaina yra prekės naudingumo ir jo gamybos kaštų pusiausvyros taškas. Kaina – mainų proporcijos reguliatorius. Iki Valraso buvo manoma, kad pusiausvyros kaina atsiranda kiekvienos prekės rinkoje izoliuotai, po jo darbų – tezė, kad kainos susijusios visose rinkose. Labai grubiai – kompiuterių kainą lemia ir kainos apelsinų rinkoje. Pusiausvyros sąlygos Pusiausvyros būvyje rinkos kaina lygi ribiniams kaštams – Valraso dėsnis. 3 pusiausvyros sąlygos: o gamybos veiksnių paklausa ir pasiūla – lygios: jų pagrindu nusistovi pastovios ir stabilios kainos. o prekių paklausa ir pasiūla lygios ir realizuojamos pastovių, stabilių kainų pagrindu. o prekių kanos lygios gamybos kaštams. Pirmosios dvi sąlygos reiškia mainų proporcijų atitikimą, o trečioji – pusiausvyrą gamybos sferoje. Matematizuojant šį modelį imama prielaida, kad kiekvienas mainų subjektas mainuose gauna vienodą naudą. Ekonominė šios sistemos prasmė – rinkos ekonomika iš esmės stabili ir nereikalinga išorinės paramos sistema, ką galima įrodyti matematiškai. Įprasta kritikų pastaba – “perdaug gražu, kad būtų tiesa” . Vilfredo Pareto (1848-1923). Pareto optimumas. Efektyvumo kriterijaus paieškos. Pareto optimumas – optimumas pasiekiamas tuo atveju, kai esant vienodoms sąlygoms (resursams, paskirstymo sistemai, poreikiams, kainoms) niekas negali pagerinti savo padėties, nepablogindamas kieno nors kito padėties. Arba – Pareto optimumas – tai situacija, kai niekas negali padidinti kokios nors prekės gamybos, tuo pat metu nesumažindamas kokios kitos gėrybės gamybos.

Ekonomika  Referatai   (23,51 kB)

Archeologiniai tyrinėjimai labiau atskleidžia materialųjį baltų kultūros paveldą nei dvasinę kultūrą ar ankstyvuosius visuomeninius santykius, nors pastarieji yra ne mažiau svarbūs. Deja, juos rekonstruoti gana nelengva. Juo labiau, kad kiekviena archeologinė kultūra ir jos raida yra savita. Pirmieji Rytų Pabaltijo gyventojai buvo europidai. Jie laikėsi visuomeninio gyvenimo normų ir nebuvo bandomis besibastantys klajokliai. Naujieji gyventojai atsinešė savas gyvenimo normas, įprastas Europos Madlenui ar Svidrų kultūrai.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 7,35 kB)

XX a. literatūra. E. M. Remarkas, B. Brechtas, E. Hemingvėjus. Vieno kūrinio analizė. M. Katiliškio vieno kūrinio aptarimas arba ištraukos analizė. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, Hemingvėjus buvo artimas "prarastos kartos" rašytojų grupei. "Prarastosios kartos" žmonės ryškiausiai pavaizduoti romane "Fiesta". Jis rašė "aisbergo principu" (reikia skaityti tarp eilučių). Karo motyvai ir "prarastosios kartos" likimas atsispindi ir romane "Atsisveikinimas su ginklais". Vienas iš jo stiliaus ypatumų - ironija, parempta žodžių ir juose slypinčios minties, herojaus būsenos ir aplinkos kontrastu, prieštaringų dalykų sugretinimu. Už apysaką "Senis ir jūra" ir visą kūrybą, Hemingvėjui 1954m. suteikta Nobelio premija.

Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 5,83 kB)

J. APUTIS – XXa. Modernistas. Prozininkas, novelistas. Atskleidžia vertybių kaitą, kaimo nykimas. Kaip žmogui kovoti su smurtu ar būti abejingu. Ieškoma atramos vertybių skalėje. Svarbiausios vertybės: dvasingumas ir žmogiškumas. Svarbi atminties galia, meilė, vaikystės ir jaunystės išgyvenimai. Svarbu tai, kas egzistuoja dabar, nesidomi istorija.

Lietuvių kalba  Konspektai   (4,29 kB)

Kalbotyra – mokslas apie kalbą.Kalba yra ženklų sistema.Kalba buvo tyrinėjama nuo labai seniai, ypač tose šalyse, kur turėjo aukštą kultūrą: graikai. Palninis-Indų kalbininkas (parašė Sanskrito kalbos gramatiką), preciziškai aprašė sanskrito kalbą (2 tūkst.p m.e). Platonas– pradėjo klasifikuoti žodžius, atskryė daik. nuo veiks. Aristotelis– detaliau skirstė žodžius į kalbos dalis, bandė aiškintis žodžių santykius sakinyje.

Lietuvių kalba  Konspektai   (23,03 kB)

Tik šių priešingų lyčių buvimas verčia pasaulį suktis. Kartu jos gali sudaryti tobulą, harmoningą sąjungą. Juk vyro ir moters pora gali pasauliui atiduoti neapčiuopiamai daug geros ar blogos energijos, gali sukurti naują gyvybę, per ją atiduoti savo indėlį žmonijai. Nuolat keičiantis ir besivystant visuomeninei istorijai, šalia, kaip neatsiejama gija, vystėsi ir bendravimas tarp vyriškosios ir moteriškosios lyties.

Filosofija  Analizės   (5,52 kB)

Stogastulpiai rikiuojasi prie senųjų memorialinių ir sakralinių stulpų. Tačiau manoma, kad ne visada taip buvo. Kai kurie lietuvių liaudies architektūros tyrinėtojai (K. Čerbulėnas, F. Bielinskis, K. Šešelgis) jų kilmę siejo su neaukštais stulpiniais krikštais. Ilgainiui jų aukštis ir ypač stogelių formos labai pakito. Iš kitų sakralinių paminklų jie ėmė ryškiai išsiskirti ir savo stulpų aukštumu, profiliavimu, ir ypač originaliomis stogelių formomis: vienos jų - apskritos, į viršų smailėjančios (konusinės), kitos (jų daugiausia) - keturšlaitės, trečios - daugiašlaitės.

Žemės ūkis  Referatai   (4,45 kB)

Kiekvienas vaikas- asmenybė. Neretai apie tos pačios šeimos vaikus yra sakoma: „Vienas vaikas kaip vaikas, o kitas...“. Kodėl taip yra? Anot psichologų kaltas vienodas požiūris į vaikus. Kiekvienas vaikas- asmenybė. Tai nepakartojamo temperamento ir charakterio savybių visuma bei skirtumai, vyraujančių interesų glaudus ryšys su psichologinėmis savybėmis, tai protinės veiklos, polinkių ir fiziniai skirtumai. Įvairios išvaizdos ypatybės, pavyzdžiui, mažas ūgis, nutukimas, liesumas, veido bruožai, fizinis grožis ir kt.

Psichologija  Referatai   (9,34 kB)

Šeimą sudaro tėvai ir vaikai. Vaikai, tai mūsų ateitis, tęstinumo garantas, mūsų pačių ugdomos asmenybės. Nuo to, kaip gebėsime juos parengti gyvenimui, priklausys ne tik jų, bet ir mūsų tolimesnė ateitis. Apie tai nuolat keliami klausimai. Kaip spręsti vienokias ar kitokias vaikų, tėvų ir vaikų problemas? Kaip gilinti jų tarpusavio santykius? Ar ištikrųjų tėvų ir vaikų bendravimas šeimoje yra labai svarbus ir reikšmingas? Ar vaikų, tėvų santykius įtakoja gyvenamasis laikotarpis, ekonominis ir socialinis klimatas?

Pedagogika  Referatai   (5 kB)

Šiuolaikinėje visuomenėje viešųjų institucijų realizavimas neįmanomas be savojo įvaizdžio kūrimo per reklamą, rinkimų kovą be nuomonės išreiškimo visuomenei, kultūros bei televizijos, tai pat negalimas visuomenės pasitikėjimas įvaizdžiu be ryšių su visuomene. Kitaip sakant: informacijos visuomenės amžius neįmanomas be komunikacijos, kuri turi mažiausiai tris svarbiausias ypatybes: patikėtinio (rekomendavimo) funkciją, universalumo ir integracijos funkcijas. Merten K. teigia, kad šiandien tikra yra ne tai, kas tikra, o tai, ką žiniasklaida vaizduoja kaip tikrovę.

Komunikacijos  Kursiniai darbai   (4,8 kB)

Prancūzija – didžiausia pagal plotą Vakarų Europos valstybė. Jos forma primena kompaktišką šešiakampį; du pajūrio „frontai“Atlanto vandenyno (Biskajos įlanka, Lamanšo ir Pa de Kales sąsiauriai) 2500 km ir Viduržemio jūros 625 km. Prancūzijos geografinė padėtis labai patogi. Tačiau ne tik vandenyno ir jūrų artumas lemia Prancūzijos geografinę padėtį. Svarbu ir tai, kad ši šalis ribojasi su ekonomiškai stipriomis valstybėmis: Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.

Geografija  Referatai   (20,65 kB)

Lietuvai apsisprendus tapti Europos Sąjungos nare, mums vis aktualesnis tampa mirties bausmės baudžiamuosiuose įstatymuose egzistavimo klausimas. Šiuo metu dauguma žymesnių teisininkų Lietuvos Respublikoje pritaria būtinybei panaikinti mirties bausmę. Teisininkų diskusijos, kuriose sprendžiama ar verta panaikinti šią bausmę pamažu virsta svarstymu, kaip tai geriausia padaryti.

Lietuvių kalba  Namų darbai   (12,32 kB)

20 amžiaus antrosios pusės technikos stebuklas – kompiuteris. Jis pateikia glaustą informaciją, daug žinių, aprėpia viso pasaulio erdvę... Be abejo, tai žmogaus proto kūrinys. Baisiausias šiuolaikinių kompiuterių inžinierių frankenšteinų košmaras – ateitis, kai kompiuterių pagrindu gyvuojantys organizmai gali tapti pranašesniais už žmones. Kompiuteris verčia mus gyventi sparčiau.

Informatika  Referatai   (11,03 kB)

Šiame projekte suplanuotas 52000 gyventojų miestas. Pagal gyventojų skaičių miestas suskirstomas į du gyvenamuosius rajonus, kurie dar suskirstomi po penkis mikrorajonus. Pagal vėjų rožę ir reljefą apsprendžiamas gyvenamųjų rajonų, pramonės ir poilsio zonų išdėstymas. Nustatomas miestą kuriančios grupės įdarbinimas, tai yra nustatomas reikalingas pramonės įmonių skaičius. Toliau atliekami socialinės infrastruktūros poreikio skaičiavimai mikrorajonams, gyvenamųjų rajonų ir viso miesto.

Statyba  Kursiniai darbai   (5 kB)

Darbas buvo įvertintas 10, buvo pristatytas Dizaino ir Technologijos fakultete. Galilėjus gimė 1564 m. vasario 15d. Pizos mieste, Italijoje. Čia mokėsi, nepavyuks tapti kandidatu į vienuolius, Galilėjus įstojo į Pizos universitetą, tačiau nebaigė jo dėl finansinių sunkumų. Vėliau pradėjo dėstyti matematiką Pizos universitete, šiek tiek vėliau persikėlė į Padua universitetą, kur dėstė geometriją, mechaniką ir astronomiją iki 1610 metų.

Fizika  Referatai   (10,01 kB)

Išplėstinis pamokos planas. Išeita: Tamprumo jėga, Huko dėsnis Užduota: Tamprumo jėga, Huko dėsnis Užduodama: 30, 31 „ Visuotinės traukos jėga ir visuotinė traukos konstanta“. Pamokos eiga. Skiriamas laikas. Mokytojo veikla Mokinių veikla 5 min.

Fizika  Konspektai   (2,48 kB)