Referatas su iliustracijomis apie Vilniaus universitetą

Istorija  Referatai   (13 psl., 164,83 kB)

Darbo uždaviniai: 1. Pagal žmonių gebėjimą įsileisti ir valdyti šviesą pastatuose, išskirti ir apžvelgti atskiras architektūros epochas ir stilius. 2. Aptarti, kodėl projektuojant privalu atsižvelgti į pasaulio šalis. 3. Susipažinti su alternatyviais natūralaus apšvietimo būdais. 4. Akcentuoti šviesos svarbą architektūros meninėje raiškoje.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (10 psl., 2,83 MB)

ANTE- Anteklizė [lot. ante - prieš + gr. klisis - palinkimas] - plati, lėkšta Žemės plutos sluoksnių pakiluma platformoje. Antenatalinis [lot. ante - prieš + natalis - gimimo] - vykstantis iki kūdikio gimimo, to laikotarpio, susijęs su tuo laikotarpiu. DE- Deaeracija [lot.de- šalinimas + aeracija –vėdinimas, prisotinimas oro ] - ištirpusių dujų (deguonies, anglies dioksido) šalinimas iš vandens, kuris tiekiamas į garo generatorius ir šiluminį tinklą, kad nesukeltų metalo korozijos. Deartikuliacija [lot.de- šalinimas + lot. articulus - sąnarys] - sąnario pašalinimas. CON- ; (KON-) Koncentracija [angl. concentration < lot. con - su, kartu + centrum - centras] - sukaupimas, sutelkimas, sutirštinimas. Koncentrinis [lot. con - su, kartu + centras] - turintis bendrą centrą.

Filologija  Referatai   (7 psl., 23,53 kB)

Ne baimė o meilė tėvynei širdyse spindėjo

Lietuvių kalba  Pristatymas   (2 psl., 8,73 kB)

turėtų praversti tiems, kurie tingi skaityti ilgas ištraukas ar knygas, ši kūrinių santrumpa padės suprasti kūrinio esmę ir labai pagelbės rašant rašinius...

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (23 psl., 42,8 kB)

Trumpas scenarijus paskutiniam skambuciui

Teatras, kinas  Kita   (4 psl., 11,37 kB)

Teatro istorijoje niekur nerasime visiško raidos pertrūkio. Visuomet būta tam tikro ryšio tarp vienos teatrinio vaizdavimo formos nuosmukio ir kitos, kad ir kokios skirtingos, atsiradimo, visuomet nuo vienos prie kitos vedė kokia nors srovė, nors ir akivaizdžiai neregima, perduodanti vienos epochos teatro pagrindinius principus kitai. Išnykus antikinei dramai, atėjo bažnytinės dramos epocha.

Teatras, kinas  Referatai   (9 psl., 13,92 kB)

Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis laikotarpis apima IV tūkst.. pr. Kr. – 500m. Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Kadangi jas sieja daugybė panašumų, kai kurie mokslininkai linkę jas laikyti viena civilizacija, vadinama helenistine.

Teatras, kinas  Referatai   (12 psl., 29,25 kB)

Henrikas Nagys gyvenęs 1920-1997 metais. Kauno univeraitete studijavo lituanistiką, germanistiką ir filosofiją, vėliau germanistiką ir meno istoriją Freiburgo ir Insbruko universitetuose. 1949 m. apgynė daktarinę disertaciją apie G.Traklio kūrybos evoliuciją, dėstė literatūrą Monrealio universitete ir gimnazijose, redagavo savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“ (1968-1969), savo pirmąjį lyrikos knygą „Eilėraščiai“ 1946 m. išleido Insbruke. „Žemės lankų“ kritikas, reikalavęs antikonformistinės menininko laikysenos standartizuotoje civilizacijoje ir pasiryžimo „kalbėti už tuos, kurie tildomi ir kurie amžiams nutildyti“ gimtajame krašte.

Literatūra  Referatai   (11 psl., 13,71 kB)

Gipso kartono plokštė - gipso sluoksnis tarp kartono lapų. Plačiai išpopuliarėjęs gipso kartonas - viena ekologiškiausių statybinių medžiagų, o dėl prieinamos kainos ir geros kokybės laikomas kone pagrindine vidaus apdailos darbų medžiaga. Gipso kartono lubų montavimas. Gipso kartonas montuojamas karkasiniu būdu - plokštės pritvirtinamos prie karkaso iš metalinių profilių (arba medinių tašų). Plokštės paviršiaus spalva apibūdina jos tinkamumą patalpos tipui ir sąlygoms. Žalios skirtos drėgnoms patalpoms, baltos – sausoms,raudonos – atsparios karščiui, mėlynos – ypatingo atsparumo plokštės. Prieš montuojant gipso kartono lubas reikia nuspręsti, kiek centimetrų žemiau juodlubių plokštės nuleisite naujas lubas. Jose po sena perdengimo plokšte gali būti įrengiami ne tik šviestuvai, bet ir inžinerinės komunikacijos (vėdinimo sistemos, elektros instaliacijos trasos, vandentiekio sistema ir pan.). Tokiu atveju naujų gipso kartono lubų lygis gali būti apie 20 cm žemiau juodlubių. Kitais atvejais, kai lubose planuojama montuoti tik šviestuvus, gipso kartono lubas galima nuleisti minimaliai - 10-12,5 cm.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (17 psl., 700,37 kB)

Pagrindindiniai šio amžiaus labiausiai paplitę muzikos stiliai ir jų šakos, kas jiems būdinga ir pagrindinės savybės.

Muzika  Referatai   (34 psl., 64,04 kB)

Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.

Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)

Visi sutinka, kad skaityti knygas yra naudinga. Jos padeda sklandžiau reikšti mintis, lavina protą. Neretai žmonės knygose ieško pramogos, tačiau pasirinkę tinkamą kūrinį jie gali rasti daugiau nei ieškojo. Knygos, kurias mes skaitome, kurios mus sudomina arba ne, kažko mus moko. Literatūra puoselėja dvasines vertybes. Kūryba turi įtakos savęs ieškojimo, apsisprendimo kelyje. Skaitydami knygas, kurių herojai blaškosi kol atranda save, tarytum patys įsijaučiame į jų situacijas, gyvename kartu su jais. Tarytum, tampame Hamletu, kuris neapsisprendžia „būt ar nebūt”, arba Skirgaila, kuris renkasi tarp Lietuvos ir mylimos moters. Gyvenimo prasmės klausimas buvo svarbus jau renesanso laikais, kada Viljamas Šekspyras parašė savo garsiąją tragediją „Hamletas”. Joje pagrindinis herojus kankinasi, negalėdamas pasirinkti tarp gyvenimo ir mirties. Vinco Krėvės - Mickevičiaus istorinė drama „Skirgaila” žmogaus egzistencijos, pasaulėžiūros, tragiškojo herojaus paveikslu ir draminio veiksmo įtampa taip pat yra artima Šekspyro kūrybai. Joje pagrindinis herojus, rūstus Lietuvos valdovas, paaukoja savo asmeninį gyvenimą vardan Lietuvos. Abiejų veikėjų likimas yra dramatiškas ir verčiantis susimąstyti.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 5 kB)

„Pekino žmonės“ Kinijos teritorijoje gyvenę maždaug prieš 400 000 metų. Civilizacijos užuomazgų randama apie 8000 pr. m. e. Iki 5000 pr. m. e. vystosi žemdirbystė, ji derinama su medžiokle, žvejyba. Neolito žmonės augino kiaules, šunis, užsiiminėjo keramika. Apie 5000 pr. m. e. gyvavo keletas neolitinių kultūrų.

Dailė  Pateiktys   (30 psl., 2,4 MB)

Apie 400 m. Europoje įvykusios permainos — hunų įsiveržimas, gotų ir Romos imperijų žlugimas bei germanų tautų kraustymasis — negalėjo nepaveikti baltų kultūros, nors tiesiogiai baltų žemių jos nelietė. Sutriko senieji prekybos keliai, smuko bendras Europos kultūros lygis. Baltų kultūra rutuliojasi toliau, bet jau be tokio kūrybinio polėkio, koks buvo jaučiamas iki tol. Nauji šio laikotarpio įvykiai, gerokai atsiliepę baltų tautoms, buvo kovos ir prekyba su skandinavais, taip pat gotų veržimasis. Gotų spaudžiamos baltų gentys iš pietvakarių traukėsi į Lietuvos pietus ir rytus. Jos atsinešė naujus gyvenimo bei laidojimo papročius, o čia gyvavusi brūkšniuotosios keramikos kultūra sunyksta. Ateiviai kūrėsi neįtvirtintose gyvenvietėse, piliakalnių papėdėse ar toliau nuo jų, mirusiuosius su geležiniais ginklais ir žalvariniais papuošalais laidojo akmenimis apjuostuose pilkapiuose. Maždaug tuo pačiu metu Lietuvoje atsiranda paprotys kartu su žmogumi laidoti ir žirgą.

Istorija  Referatai   (9 psl., 305,72 kB)

Aprasytas visas Saturnas su skaidremis. Saulės sistemos planeta milžinė. Antroji pagal dydį (po Jupiterio) ir šeštoji pagal nuotolį nuo Saulės (lent.). Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 9.64 km/s vid. greičiu. Plika akimi dangaus skliaute matomas kaip gelsva žvaigždė, kurios spindesys priklausomai nuo planetos atstumo kinta nuo -0.2 iki 1.3 ryškio. Susiplojęs, nes greitai sukasi apie ašį. Saturno atmosfera susideda iš mol. vandenilio (~74%), helio (~24%), amoniako, metano, etano, acetileno ir kitų dujų. Paviršių ištisai dengia amoniako kristalėlių debesys, matoma tamsių ir šviesių juostų, juosiančių planetą lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus ~500 m/s greičiu. Aukštesnių platumų skirtingose juostose vėjas pučia priešingomis kryptimis. Dėl to atmosferoje daug sūkurių.

Fizika  Referatai   (239,52 kB)

Šiame darbe analizuojama Molėtų rajono turizmo verslas, jo ištekliai bei perspektyvos. Molėtų rajonas, esantis rytinėje Lietuvos dalyje yra gausiai apdovanotas turizmo ištekliais. Ypatingai turistus į šį regioną traukia gamtiniai resursai – 227 ežerai, įspūdingi miškų masyvai. Rajone yra 5 draustiniai, 2 regioniniai parkai, jis yra puikioje geografinėje padėtyje. Visos šios priežastys lemia geras Molėtų rajono perspektyvas turizmo plėtrai ateityje.

Komunikacijos  Kursiniai darbai   (33 psl., 526,15 kB)

Tamsieji amžiai toli gražu neišspyre is atminties pirmųjų bažnyčių, bazilikų ir kitų romėnų statinių. Pagrindinis planas būdavo beveik visuomet toks pats: centrine nava vedė į prebiteriją, iš abiejų šalių rikiavosi po dvi ar tris šonines navas. Kai kuriems architektams patiko statyti kryžiaus plano bažnyčias, ir jie tarp navos ir presbiterijos įterpdavo vadinamąjį transepta. Šiaip ar taip, visos normaninės ar romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikose buvo antikines kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio ar neoromaninio stiliaus bažnyčios paparastai randame apvalias arkas, kurios remaisi i masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių iššore, tiek jų vidus didžiules jogos įspūdį. Čia maža puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius.Šios bažnyčios – tai galingi, beveik akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Bažnyčios murai nepaprastai stori tiek ties tomis vietomis, kur reikia paremti didesnio spindžio paviršių, sustiprinti paploksčiuoju piliastru, vadinamąja lizena. Arkinės durys ir langai dažnai laiptiškai iškalami storose mūro sienose, ir arodo, tarsi skylė siensoe butų iškalta sluoksniais. Choro ertmė nuo navos atskiriama tarpmūriu, jos grindys yra keliais laiptais aukštėlesnės. Romaninės bažnyčios daugiausia statytos iš tašytų arba netašytų akmenų - granito, kalkakmenio, tufo, klintinio skaluno. To meto bažnyčia iš oro daro didingo, užbaigto architektūros kurinio įspūdį. Jos lubos paploksčios, skliautai cilindriški ir briaunuoti. Kiekvienas atskiras briaunuotas sklaitas yra kvdratiškas. Lubos ertmę daro sunkią ir masyvią. Storos sienos slopina bet kokį iš lauko einanti garsą, o aksutika po sklaitais yra visiškai kitokia, negu ore. Bažnyčios statomos ne kalbėti, bet giedototi. Pro stiklo mozaikos langelius labai šykščiai ten patenka šviesos. Akys iš pradžios turi priprasti prie prieblandos, kol ką nors aiškiau įžiūri. Įėjusiajam noromis nenoromis tenka prisiderinti prie iškilmingos, nerealios nuotaikos. Ne kur kitur, o Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis, nors žodis “puošti” mus vėl klaidina. Visa, kas priklausė bažnyčiai turėjo aiškią paskirtį ir reiškė aiškiai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios doktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. Pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esančios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Savo forma jis primena romėnų triumfo arkas.Virš durų sąramos esančioje erdvėje, vadinamoje timpanu, regime Kristų Karalių, apsuptą keturis evangelistus simbolizuojančių figūrų. Evangialistų simboliai paimti iš biblijos: šv. Morkų simboliziuoja liūtas, šv. Matą – angelas, šv. Luką – jautis ir šv. Joną – erelis. Suprantama, kad tokios skulptūros nė negali būti natūralios, grakščios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama, be to, jos daug labiau dera prie pastato didybės Fresku spalvos ir formos kilusios is Bizantijos.Štai choras, kur Krisus sėdi soste kaip pasaulio viešpats arba, jeigu stovi prieš kryžių, tai kaip karalius priešais savo sostą. Angelai ir šventiejo – tai dusulingi kabinetiniai Bizantijos mokslininkai. Spalvos labai paprastos: suodžių juodoji, šviesioji ochra ir degta šviesioji ochra, naturali tamsioji ochra ir degta tamsioji ochra, surikas, cinoberis, ultramarinas ir ispaniška žalioji. Freskų spalvos šiandien dažnai buna išblukusios ir iš dalies pakitusios. Surikas pavyzdžiui buna papilkejęs. Paveiksluose riški bizantinė pusinė perspektyva. Perspektyvos žaismas jaučiamas net iš laužtinių juostų ir meandrinių rėmų, o pačios figūros yra paplokščios ir be šešėlių. Jų judesiai nerangūs ir sustirę. Mat šviantieji – orios asmenybės, kurios neišdykauja. Šventieji paveikslai net linijomis ir spalvomis turi išsiskirti iš kasdienybės. Ir pro langų stiklus šviesa turi atrodyti kaip nežemiški legendų spinduliai. Stiklo mozaika yra romaninės epochos išradimas, o jos primtakai - bizantiečių ir ankstyvieji germanų emailio darbai. Švininis apsodas savo storais juodais kontūrais tarsi atplešia figūras nuo šviesomis spindinčio paviršiaus. Tik vienas kitas brukšnys įdeginamas juodų arba kitokių spalvų stiko šukelėse, bet apskritai nuspalvinamos jos ganai menkai. Senas stiklas spalvingas, spalvos sodrios, kurkas sodresnės, negu šiuolaikinės industrijos pagaminto stiklo. Kiekviena šukelė – tai vis brangaakmenis. Romanikos laikais tapyto stiklo paveikslus rėmina puošybinės pynės ir akanto raštai apskritais ir bukais lapais. Kadangi tokiais varganais laikais, kaip ankstyvieji viduramžiai, nebuvo galima statyti tiek bažnyčių su brangaus stiklo langais, tai reikėjo tenkintis knygų puslapiais. Miniatiūriniuose ranraščiuose kiekvienas puslapis taip rūpestingai ir kruopščiai išpuoštas, kaip didžiosios freskos. Puošybai vartojami visi antikos raštų pavyzdžiai. Gėlių ūseliai čia rangosi ir kryžiuojasi kaip ir gyvuliniame ornamente. Ir nors įvairios smulkmenos būdavo plauko storumo, mažosios formos yra tokios pat negyvos, tokios pat iškylmingos kaip ir didžiosios, iškaltos granite. Gotika – [ panc. Gothique < it. Gotico – gotų (genčių), brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių europos architektūros ir dailės stilius. Gotikinė arka yra svarbiausias gotikos architektūros forma, tąja genialia technine konstrukcija paremtas visas praktinis gotikinės architektūros pamatas. Paraminės arkos tinka tik kvadratiškiems skliautams. Gotikinę arką galima suglausti arba išplėsti, todel skliauto elementai nebūtinai turi būti kvadratiški. Jos bazėne ne storas mūras, bet tik vienas kitas solidus atramos taškas: piliastras. Ji įspūdinga ne savo svoriu, bet veržimusi aukštyn. Kur tas statybos būdas sugalvotas, nežinome, Arabai jį vartojo seniau, ir aišku, kad galima rasti nemaža Artimųjų Rytų įtakos gotikos stilių. Mat, normanai buvo Užkariavę saracėnų Siciliją. Tačiau gotikos arcitektai gotikinės arkos griebėsi su tokiu entuziazmu, kurį paaiškinti galima vien tik tuo, kad jos principas atitiko jų pasaulėžiūrą. Kaskart aukščiau ir kaskart drąsiau kyla skliautai, vis smailesni ir grakštesni bokštai grąžo dangų. Gotikinis bokštas šiek tiek primena raketos veiksmą – juo aukščiau ji kyla, juo daugiau netenka svorio, ir akmeninės vijoklinių ornamentų spiralės tarsi atsiskiria nuo bokšto. Dėl to veržimosi į aukštį kartu tempiasi ir stiebiasi į viršų durys, langai ir frontonai. Net kolonos seka įkandin. Romaninių kolonų kapiteliai kubo pavidalo. O gotikiniai stiebiasi aukštyn, kol įgauna taurės formą, vėlyvojoje gotikoje jie visisškai išnyksta. Kolonos virsta liaunais stiebais, kurie palubėje išsišakoja tarsi skliauto griaučiai. Kartais gotikinės bažnyčios lyginamos su šiuolaikinėmis konstrukcijomis, pavyzdžiui, su Eifelio bokštu. Tai tik iš dalies pamatuota, nes plienas yra tokia medžiaga, kuri reikalaute reikalauja lieknos ir aukštos statybos. O akmuo pats savaime yra sunkus ir masyvus. Ir, tarsi juokdamiesi iš tos jo ypatybės, gotikos meistrai stato į aukštį, dalija mūro sienas stiklo mozaika, akmenį paverčia augalinio ornamento užraitų pyne, puošybiniais voratinkliais, vijokliškai kylančiais aukštyn ir pačiame viršuje išvirstančiais į pumpurus, iš kurių tiesiasi dar aukštesni stiebai. Be abejo, tiesa yra tai, kad aukštuose miestuose, kurių sienos neleido plėstis, žemė buvo brangi ir kad namus statyti į aukštį vertė tie patys ekonominiai akstinai, kaip ir šiuolaikinius dangoraižius. Tačiau su kokiu džiaugsmu imasi to uždavinio gotikos architektai. Tašydami akmenis, graikai labai gerai jautė jų būsimą funkciją – žinojo, ką jie darys – turės laikyti ar patys remsis. O gotikos architektai atvirkščiai – šaltakraujiškai naudojasi visu tuo, ką teikia akmuo, ir jų darbo vaisiai tiesiog pasakiški – pastatai atrodo lengvi, tarsi besvoriai . Akmuo jiems vien medžiaga, kuria stengiasi išreikšti save. Jo materialumas jų visiškai nedomino, svarbiausia jiems buvo jame glūdinti jėga. Neatrodo, kad jie tašomą akmenį savo rankomis būtų nuglostę, kaip kad graikai. Gotikos architektai tik skaičiuoja. Svarbiausia yra konstrukcija ir išmonė. Didžiausia išmonė, kada nors žmonių sukurta. Gotika buvo iš tiesų tarptautinis Europos stilius, kuris kartu su keliaujančiais amatininkais prasiskverbė į atokaiausius užkampius, tačiau gimė ir labiausiai ištobulėjo germanų tautose, Šiaurės Pancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Matyt, kad šitą stilių bus sąligojęs ypatingas Šiaurės Europos pasaulėvaizdis. Ta pačia proga konstatuotina, kad neramus ir aistringas, abstraktus šiaurės gyvulinės ornamentikos linijos žaismas yra giminingas fanatiškam gotikos amžinybės siekimui. Abiems atvejais vadovaujamasi ne tikru pojūčių, kuriančiu darnias ir gražias formas, o religijos dogmų sukelta aistra, kuri įsakmiai , staiga susiranda tokštamą išraišką. Žodis gotika, kurį pirmą kartą pavartojo Renesanso klasikinių nuotaikų literatai, iš pradžių buvo vartojamas apibūdintitam, kas buvo šlykštu, barbariška, nedarnu. Stabmeldiškai nežabotą gyvulinį ornamentą sutramdė klasikinės formos, kurias viduramžių bažnyčia pasiskolino iš bazilikos. XI a. Pabaigos ir XIII a. Pradžios katedrų, t.y. vyskupų bažnyčių (chatedra – vyskupo sostas), pradiniai sumanymai buvo tokie drąsūs ir didingi, kad nedaugelis iš jų – jei iš viso tokių būta - buvo pastatytos tiksliai pagal projektą. Nors didingieji sumanymai ir nebuvo įvykdytit, o laikui bėgant gotikinės katedros buvo gerokai pakeistos, įžengę į neaprėpiamą erdvę atveriančius jų interjerus, mes patiriame neužmirštamą būseną – tarytum pats jų dydis jau išsklaido visa, kas žmoniška ir menka. Vargu ar galime įsivaizduoti, kokį įspūdį šie statiniai turėjo daryti tiems, kurie buvo matę vien niūrias sunkias romaninio stiliaus bažnyčias. Savo jėga ir galybe senosios bažnyčios tarsi įkūnijo kovojančios bažnyčios idėją – ta bažnyčia teikė tikintiesiemas priebėgą nuo blogio antpuolių. Naujosiso katedros tarsi leido jiems akies krašteliu žvilgtelėti į anapusinį pasaulį. Pamoksluose ir himnuose jie buvo girdeję kalbant apie šventąją Jeruzalę – apie jos perlų vartus, neįkainojamus brangaakmenius, gatves iš gryno aukso bei skaidraus stiklo. Dabar ši vizija tarytum nužengė iš dangaus ant žemės. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kontenpliaciją panirę tkintieji pasijusdavo tarytum priarteję prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Net iš tolo žiūrint į šiuos stebuklingus statinius, atrodė, tarsi jie šlovina dangų. Paryžiaus Dievo Motinos katedros fasadas tiksriausiai pats tobuliausias iš visų katedrų

Istorija  Referatai   (10,74 kB)

Šumero-Akado civilizacija: Yra zinoma kad IV tukstantmecio pirmojoje puseje Pietu Mesopotamijoje apsugyveno Šumerai.Per keleta simtmeciu cia susikure imperija, kuria sudare 12 miestu valstybiu,glaudziai susijusiu politiniais, prekybiniais,ideologiniais rysiais.Miestu valstybiu sudetingi tarpusavio rysiai ir issugde ,,Sumero civilizacija”tuo paciu metu mesopotamijos siaureje apsigyveno akadu gentys.tarp sumeru ir akadu gyvenamu zonu atsirado platus ruozas,kureme gyveno abieju genciu zmones. Seniausias sumeru miestu valstybiu arba nomu kulturos centras buvo Nipūras.jame stovejo vyriausiojo dievo Enlilio sventykla.Urukas-sumero politinis centras ir pirmoji sostine.tai miestas kuris pusiau legendiniu valdovu Enmerkaros, Gilgameso laikais sujunge pietu Mesopotamijos miestu valstybes.Šumero sventykla- zikuratas. Vyriausioji uruko miesto dievybe buvo deive Inanna.Uruke atsirado Raštas.Jie raše Piktografiniu raštu. Piktogramos-tai savotiški ,,daiktu paveiksleliai” .Veliau buvo sikurti ženklai reiškentis kalbos garsus.Raštas virto fonetiniu, rašydavo ant molio lenteliu. Veliau raštas buvo pavadintas – dantiraščiu- nes ženklai buvo sudelioti is horizontaliu ir vertikaliu brūkšnelių. Šumerai turejo rašta ir buvo linke viska užrašyti, todel juos pradeta vadinti ,,Biuriokratų” tauta. Šumero civilizacijos klestejimo laikotarpiu buvo sukurta rašytine teise. Stiprejant karaliu valdžiai,isakai eme reglamentuoti vis daugiau kasdienio gyvenimo sričiu.Išsaugo teisine mastysena,sisteminimo igudžiai.Isakai pradeti atskirti nuo eiliniu pasakojamu apie valdovu valdzia.Taip atsirado istatymu kodeksai. Pirmasis kuriam pavyko sukurti imperija, apimančia visa mesopotamija buvo Sargonas.(jis nebuvo Šumeras,tai jo isigalejimas buvo kaip semitu pergale.Sargonas buvo semitas(akadas) Sargonas nebuvo originalus,-ji tik igyvendino paskutinio tikrojo Šumero valdovo planus.Jis sukele savo gentainius,uzkariavo Uruka,sugriove jo mūrus.Pakui jis ikūre Akado miesta,kuris tapo valstybes sostine.(valde apie 200metu)šumerai be paliovos kovojo su užkariautojais,kraste vilnijo sukilimo bangos.Akadu ir Šumeru priestaravimu draskoma salis,tapo Gutu(klajokliai, kaukazietiskos kilmes) lengvai pasiekemu grobiu.Nes Šumerai noredami atsikratyti Akadu buvo pasirenge deretis net su ,,kalnu slininais” (gutais) Gutai Šumera valde olgiau nei šimtmeti.Kai juos išvijo 270m.pr.kr ivyko paskutinis civilizacijos pakilimas, i valdzia atejo,vadinamojo trecioji Uro dinastija.kuri buvo šumeru kilmes. III tukstanmeti pr.kr Uro miesta valde didiku dinastija,jie sudare pirmaja Uro dinastija.II dinastijoje Ura su pertraukomis valde gretimi miestai. Bet reiksmingiausia buvi III dinastija, jai valdant (XXI a pr kr)Uras tapo ,,Šumero Akado’ karalystes sostine.Jos pradininkas Urnamu.Gutis nugalejo-Utuchengalas. Nurodoma kad jis grazino Šumerui karalyste ir savarankiskuma, po 7 metu sukilo Uro valdovas Urnamu paverze valdzia ir pasiskelve valdovu.Sumeru zlugimo kaltininke bivo saile del kurios simtmeti trukusi sausra sukele bada ir nualino sumerus.Kai i Sali uzpludo elamitu ur vakariiu semitu gentys,daugelis provinciju jim pasidave.Visos mazos valstybes pradejo rungtis del ,,šumero ur akado karaliaus” titulo. Šumeras zlugo ir 1955m.pr.kr prasidejoamoritu dinastija kuri valde beveik visa mesopotamija. Kiekvienas šumero žlugimas-nebuvi sios civilizacijos zlugimas,nes Šumeru dvasia,jos kulrtūros laimejimai, religija isliko. Ir net buvo primesta uzkariautojams. Urnamu emese reformas atstatinejo ir state naujus dievu namus,sitaip subure to krasto gyventojus apie senuosius dievus.Šumerai buvo iasmenine savo dievus. Pirmiausia Šumerai iasmenino gamtos jegas-dangu,jūra,menuli,saule,veja. Veliau is ju atsirado daugiau dievu,atsakungu uz zmogaus gimima ir gyvenima. Sie antriniai dievai zmonems byvo artimesni. • Vyriausias dievas Anas- dangaus karalius,iasmenino vyriskaji prada. • Deive Ki – (Ano zmona) zeme, moteriskasis pradas. • Enlilis- (Ano ir Ki sunus) jis figuravo kaip visagale butybe nesikisanti i zmoniu gyvenima.jis buvo visu garbinamas,visu zmoniu kūrybiniu uzmoju iniciatorius, jis buvi gyvenimo valdovas šumerams. • Karalius nebu vienas is žyniu, todel odel zyniai ismane visas taisykles, buvo vieninteliai valdovo patarejai. • Zyniai zinojo astrologija,matematika,jie buvo ivalde ir muzika. • Ivairoms kitoms deivems(Inanai,babai,ningal,Ninlilei) tarnavo zynes,kurios net tarnaudavo dievams savo kūnu –sventyklos prostitutes. • Urnamu deka suklestejo teisine mintis.Jo paskelbtas seniausias pasaulyje kodeksas (2065-2046m.pr.kr) pranoko kitas teisines nuostatas.Ju nuostatos artimesnes mūsu dienų tesingumo principam.Urnamu kodekse ryski tradicija-is ankstesniu kartu paveldetas teisingumo principas,veliau buvo pamirstas.

Istorija  Konspektai   (7,14 kB)

Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma. Bet, pamažu įsivyraujant sausam klimatui žmonės persikelia į žaliuojantį Nilo slėnį. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Apie 3200 m. pr. Kr. šios karalystės suvienijamos. Pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių faraonu tampa Menas (Narmeras). Prasideda ilga 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų. Pirmoji sostinė Tisas iki šiol nesurasta. Apie 2680 m. pr. Kr. prasideda laikotarpis vadinamas Senąja karalyste. Sostinė perkeliama į Memfį. Džoseris pasistatydina Sakaroje kapą-piramidę. IV dinastijos faraonų Cheopso, Chefreno ir Mikerino laikais iškyla garsiosios al Gizos piramidės ir sfinksas... Kaip dauguma senovės tautų, egiptiečiai yra politeistai - turi daug dievų. Beveik kiekviena gyvenvietė turi savo dievą. Vėliau iškyla svarbiausių gyvenviečių dievai: Horas, Totas, Hatora, Anubis, Setas ir kiti. Jų atvaizdų randama ant visų šventyklų ir laidojimo paminklų sienų - turi ir žmonių, ir gyvulių, ir gamtos reiškinių bruožų. Keletas dievų yra ypač garbinami: pirmiausia dievas saulė Ra, kuris susijungęs su Amonu, Tėbų dievu avinu, virto Amonu Ra; arba Ozyris, legendinis karalius, kuriam pavydėjo ir kurį nužudė jo brolis Setas. Ozyrio žmona Izidė surenka išmėtytas jo kūno dalis ir padaro pirmąją mumiją. Savo meilės jėga ji grąžina gyvybę Ozyriui, simbolizuojančiam prisikėlimą ir tapusiam mirusiųjų karalystės valdovu. Iš Izidės ir Ozyrio sąjungos gimė dievas Horas.Štai ką dievai reiškia: Anubis - Tėbų mirusiųjų miesto balzamuotojų dievas. Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Žmonės dažnai matydavo šakalus kapinėse, todėl tikėjo, jog Anubis prižiūri mirusiuosius. Per mumifikavimo ceremonijas žyniai dažnai būdavo su Anubio kaukėmis. Anubis - dievo Seto sūnus. Hatora - menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais. Taip pat meilės ir linksmybių deivė. Hatora buvo Horo žmona ir žmonės manydavo ją esant faraono motina. Horas - Izidės ir Ozyrio sūnus. Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva. Faraonas buvo laikomas dievo sakalo Horo įsikūnijimu - taip susiformuoja saulės dievo kaip dangiškojo karaliaus idėja. Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Horas laikomas aukštutinio ir žemutinio Egipto suvienytoju. Mūšyje Horas neteko vienos akies. Bet ta akis jam buvo sugrąžinta ir nuo to laiko Horo akis tapo senovės egiptiečių apsaugos simboliu. Po šio mūšio Horas tapo gyvųjų pasaulio valdovu. Izidė - ištikima žmona ir atsidavusi motina. Jos vyrą Ozyrį nužudė Setas, bet Izidė surenka išmėtytas savo vyro kūno dalis ir iš jų padaro pirmąją mumiją. Savo begalinės meilės jėga grąžina gyvybę Ozyriui. Izidė - dievo Horo motina. Nuo tada, kai faraonai tapo laikomi Horo įsikūnijimu, Izidės garbinimas ypač padidėjo. Izidė dažnai vaizduojama laikanti sūnų Horą ant kelių. Ši deivė asocijuojasi su sostu, nes jos keliai buvo pirmasis "sostas" Horui. Filėje Izidės garbei pastatyta šventykla, išlikusi iki šių dienų. Ozyris - žymiausias Egipto dievas. Izidės vyras. Buvo savo brolio Seto nužudytas, bet Izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga grąžino jam gyvybę. Ozyrio prisikėlimas - nemirtingumo įrodymas. Ozyris - mirties ir požeminio pasaulio valdovas. Taip pat jis buvo atsinaujinimo ir derlingumo dievas. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad Ozyris davė žmonėms dovaną - miežius (vieną iš svarbiausių javų egiptiečiams. Ra - dievas saulė, dar vadinamas Atumu. Pats svarbiausias senovės egiptiečių dievas. Egiptiečiai tikėjo, kad kiekvieną naktį Ra yra praryjamas deivės Nut, o ryte vėl atgimsta. Ra - pomirtinio gyvenimo globėjas. Žmonės tikėjo, jog Ra naktį keliaudavo per pomirtinį pasaulį. Ten jis pasirodydavo kaip žmogus su avino galva. Vėliau dievas Ra, susijungęs su Amonu, Tėbų dievu avinu, virto Amonu Ra. Sekhmet - tai karo deivė, vaizduojama moterimi su liūtės galva. Setas - chaoso dievas, vaizduojamas šlykštaus žvėries (netpažintas) pavidalu. Jis atstovavo viskam, kas kėlė grėsmę Egipto harmonijai. Setas buvo Ozyrio brolis. Jis nužudė savo brolį, o po to kovojo su Horu dėl teisės valdyti žmonių gyvenimą. Totas - tai dievas teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį ir užrašinėjantis duomenis. Jis - mėnulio dievas ibio galva, rašto, meno ir mokslų išradėjas. Egiptiečiai tikėjo, kad Totas jiems padovanojo hieroglifų raštą

Istorija  Referatai   (144,91 kB)

Lietuvių protėviai – baltų tautos tikėjo ne į dabartinį krikščionių Dievą, o į daugybę, savo stichiją valdančių dievų. Daugelio dievų garbinimas, pagonybė (Šis žodis yra kilęs iš lotyniško "Paganus" - naudoto apibūdinant neapsišvietusius žmones, tamsuolius, pašiepiant juos kaip "kaimo moliūgus". Įsigalėjus krikščionybei šio būdvardžiu būdavo apibūdinami visi nekrikščionys), buvo plačiai paplitusi tarp baltų, senovėje. Vėliau pagonybę išstūmė krikščionybė, nors ilgą laiką po masinio lietuvių krikšto, daugelis ir toliau tikėjo į senuosius dievus. Lyginant pagonybę ir krikščionybę, galima pamanyti, kad pagonys buvo neišauklėti ir žiaurūs žmonės, vien aukoję žmones ir užsiimdavę keisčiausiomis ir kraupiausiomis apeigomis. Bet ištikrųjų pagonys manė, kad vykdo savo dievų valią, o jei to nepadarys jiems gali nesisekti karuose, medžioklėje, gali vykti įvairios nelaimės. Krikščionybė ir pagonybė skiriasi tuo, kad krikščionybėje garbinamas vienas dievas,o pagonybėje daugybė įvairiausių dievų. Religijose, kur garbinama daug dievų yra daug tapačių, tą pačią, ar panašią stichiją, galią valdžiusių dievų. Pagonių dievai buvo tokie : Praamžius - šis dievas valdė žmonių, viso pasaulio ir dievų likimus. Ukapirmas - buvęs anksčiau už laiką, jam skirta šventė gruodžio 25 dieną, vadinama Okkaatgimimas (o kad atgimimas, O ka gimimas? A.C. pagal Daukantą, visų nesupratusių lietuviškai klaida) Viršaitis - globojo namus, turtą, naminius gyvulius, jo stabas buvo Romovėje. Dar kitaip vadinamas Auxtejas Wissagistis, tapatus antikos Saturnui. Perkūnas - Jupiteris Griausmavaldis, dievų, dangaus ir žemės karalius, gamtos valdovas. Valdomiras Didysis 980 metais įveda Perūno garbinimą Kijeve. Jis jo garbintoju tapo būdamas Prūsijoje (Prūsijos varingijų Rusijoje), kur slėpėsi nuo savo brolio Jaropolko. Vladimiro vietininkas Svainoldas (Swinield) tuo pat metu įveda Perūno garbinimą Didžiajame Naugarde. Slavai neturi žodžių su Per- šaknimi, o griausmą vadina Grom, Molnija, tai įrodo baltišką Perkūno kilmę. Kovas - Chaurirari, Chaulyarari, Zwerinne - Karo dievas, (Dar kitap Kaularijys (iš čia Kostėjus, Koščėjus - Kostėda) iš čia ir Slavų kovos šūkis Uraa - A.C. pastaba). Ragutis arba Bubilius - midaus darytojų, degtinės varytojų, aludarių dievas. Santvaras - dienos šviesos, poetų, gydytojų dievas. Atrimpas - jūros ir vandens dievas. Gardaitis (Gardeoldiis) - vėjų, audrų, jūros potvynių dievas, laivų globėjas. Jam tarnaujantis žynys vadinamas - Sigonotta. Poklius (Poklus) - požemio dievas, numirėlių valdovas. Dar vadinamas Pokolus, Pokole, Pikol, Pikole, Pragartis - nuo žodžio pragaras, pekla. Kriukis - kalvių dievas. Žiemininkas - žemės dievas, valdė derlių ir tamsą, priešingybė šviesos dievui. Dar vadinamas Kurko, Kurchus. Patelas - skraidančių oro dvasių dievas, panašus į angelą. Dar vadinamas Pateno, Potelo. Jo stabas buvo Romovėje, Perkūno dešinėje. Lietuviškai patalas reiškia mirties neštuvus, šis dievas globojo laužus ant kurių buvo deginami numirėliai. Poteliszka - yra naktinis drugys, tokiu pavidalu pasirodantis mirties angelas. Šneibratas - paukščių ir medžioklės dievas. jam aukojami povai. Dar kitaip vadinamas Iszwambratus. Tai vienas iš svarbiausių dievų, turėjusių stabą Romovėje. Tai galėjo būti sudievintas Prutenis (Prutenes), sudievinto Vaidevučio (Wejdewuta, Wirszajtos) brolis.

Istorija  Paruoštukės   (11,7 kB)

Babilono civilizacija : Babilono civilizacijos atsiradima salygojo socialinio pobudzio ,, iššūkis”. Mesopotamijos miestu valdovai, siuirus Šumero civilizacijai.Amoritai kurie isigalejo vietoj šumeru pradejo kurti savo dinastijas. Viena valdovu dinastija isitvirtino kukliame provincijos mietelyje Babilone (,, Dievo vartuose”) III-II tukst.pr.kr.. Nuo XX a.pr.kr.vidurio lanksti ir kryptinga Babilono valdovu politika miesta padare ,,Pasaulio centru”.Babilono valdovai buvo ateiviu ir šumeru palikuonys.Karo zygius ir grobimus keite u sajungas, pagalbos sutarcis ir pazadus, bei kžju sulaužimo politika.Taup ir susikūte Babilono valstybe, kuri trauke užkariautoju demesi, ir nors kai ji uzmdavo priesai jo prestižas ilikdavo ir valstybe greitai atsigaudavo. Politine babilonijos istorija – sudetinga.Jai itakos turejo ir geografines salygos. Pirmoji,Hamurabio vardu pavadinta dinastija Babilona ir jo provincijas valde 300metu. (1894-1595m.pr.kr) Karaliai nuosekliai plete valstybes teritorija ir stiprino savo politine galybe. Naujas Babilono eta[pas, buvo tada kai ji pradejo valdyti Nabuchodonsaras I (XIIa.pr.kr) Babilonas sieke politines galybes. Tiek vidaus, tiek užsienio politikoje,ypac pasizymejo antrosios dinastijos valdovas Nabuchodonostaras II.babilonijos valdos prasiplete iki persu ilankos.Miestas klestejo.Jame buvo su is septyniu pasaulio stebuklu Babelio bikstas ir karaliaus rūmai su ,,Kabanciais sodais”. Religija: Babilonieciai garbino dievus,kilme siekenčius šumeru laikus.Jie tik pakeisdavo perimtu dievu vardus o ju paskirtis ir funkcijos liko tos pacios.Babilono vyriausiasus dievas buvo Mardukas tapes pasaulio kureju ir visagale butybe.(Taip pat jis buvo karo dievas pagal Sumeru religija) Babilonieciai taip pat turejo svenciausiaja trejybe: vyriausiaju dieva,jo zmona deive Sarpanita ir ju sūnu Nabu.Menulio dievas Sinas, kuris atejo is Šumeru,atliko tas pacias funkcijas.Babilonieciu dievai turejo zmogiska pavidala.Taciau kartasi kaip ir kosminiu reiskiniu simboliai(saules disko,pusmenulio)ceremonialiniai irankiai(marduko ietis,Nabaus rasomoji lazdele)Dievus lydejo ir gyvinai kurie tapdavo ji simboliu.Marduka simbolizavo liuto-gyvates-erelio hbridas, Eai-ozkos ir zuvies derinys. • Babilono monumentalioji architektura atitiko religijos poreikius.Kiekviename mieste stovejo dievu sventyklos. Pagrindine Marduko šventykla buvo Babilone,Ji buvo vadinama Esangil.(is šumero civilizacojos paskutiniuju amziu paveldejo sventyklos bikstu statyma) Marduko bikstas Etemenankis iejo i istorija kaip ,,Babelio bokštas”(baigtas statyti VIIa.pr.kr.pimojoje puseje)Tai beveik 90metru aikscio zikuratas.Babilono gyventojai mane kad kiekvienam zmogui dievai lemia tam tikra vargu is dziaugsmu dali.Kiekvieno likimas skirtingas.babilonieciai mane jei laikysies istatymu ir visų nurodymu-tau gyvensi lengvai. • Babilonieciai pereme šumeru Rašta. • Praplete jo vartojimo sfera, eme naudoti ji 5pagrindiniams tikslams:Religiniu tekstu rasymui,(jie parašyti šumetu kalba),administracijos nutodymu fiksavimui,istatymu kodifikacijai,anali(metrašciu)rasymui,mokslo reikalams. • Daugelis Babilonieciu zinomu miti ir epi yra šumeru kilmes.Kita raštijos rūrus-moksliniai tekstai. • Ivairios gamtos mokslu srutys babilone pasieke nevienoda lygi. • Babilonieciu astronomai pirmieji iskele menaza ideju,kurias veliau pereme graiku mokslininkai.Siendienos zvaigzdziu grupes jungiame i zvaigzdynus yra babilonieciu nuopelnas. • Didziuosiu Grįžulo ratus babilonieciai vadinu Vezimu,jie ivardijo Varno,Gyvates,Erelio zvaigzdynus. • Regimaji metini Saules centro kelia dangaus sfera(ekliptioka) jie pagal menesiu skaiciu padalijo i 12daliu. • Yra islike zodiako zenklu atvaizdai.Dauguma ju pavadinimai tokie patis kaip is snd. Žludus šumeru civilizacijai,šiaurineje Mesopotamijos dalyje iš leto formavosi semitiška Asirijos valstybe.(semitai-tautu seima,pavadinta Nojaus sūnaus Semo vardu)Viena ju dalis sukute Babilono civilizavija, kitai ju daliai buvo lemtaskurti viena didziausiu ir galingiausiu civilizacijos imperija.Asirijos sostine buvo Ninevija. Nuo IItukst.pr.kkr.pradzios iki zligomo 612m.pr.kr. buvo Babilonijos itakoje, jos orbitoje -, tarsi sudedamoji Babilonijos civilizacijos dalis. XIVa.pr.kr antrojoje puseje prasidejo didesni ginkluoti sisiremimai tarp babilonieciu ir asiru. Nuolatinme kovos buvo lygiavertes: ne viena puse neturejop aiskaus pranasumo. Ape Xa.pr.kr.pabaiga Asirija tapo karine valstybe.Uzkariauta babilona, kaip senaji religini ir kultūros centra aisru valdovai laike neliecemu.. Asiru valdovai visaip siek Babilono palankumo-pripažino babiloniečiu dievus,skelbdavosi kartu Asirijos ir Babilonijos karaliais.Asirija su Babilonu siejo tik politines raidos momentai.Bendri salyčio taškai ryškūs ir dvasiniame gyvenime.Oficialios apeigos,mitologija,teologija buvo perimti is Babilono civilizacijos.ties,iškeliant vietini dieva Ašura aukščiau už kitus. Babilonija ir Asirija buvo viena civilizacija.

Istorija  Paruoštukės   (7,96 kB)

Tamsieji amžiai toli gražu neišspyre is atminties pirmųjų bažnyčių, bazilikų ir kitų romėnų statinių. Pagrindinis planas būdavo beveik visuomet toks pats: centrine nava vedė į prebiteriją, iš abiejų šalių rikiavosi po dvi ar tris šonines navas. Kai kuriems architektams patiko statyti kryžiaus plano bažnyčias, ir jie tarp navos ir presbiterijos įterpdavo vadinamąjį transepta. Šiaip ar taip, visos normaninės ar romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikose buvo antikines kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio ar neoromaninio stiliaus bažnyčios paparastai randame apvalias arkas, kurios remaisi i masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių iššore, tiek jų vidus didžiules jogos įspūdį. Čia maža puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius.Šios bažnyčios – tai galingi, beveik akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Bažnyčios murai nepaprastai stori tiek ties tomis vietomis, kur reikia paremti didesnio spindžio paviršių, sustiprinti paploksčiuoju piliastru, vadinamąja lizena. Arkinės durys ir langai dažnai laiptiškai iškalami storose mūro sienose, ir arodo, tarsi skylė siensoe butų iškalta sluoksniais. Choro ertmė nuo navos atskiriama tarpmūriu, jos grindys yra keliais laiptais aukštėlesnės. Romaninės bažnyčios daugiausia statytos iš tašytų arba netašytų akmenų - granito, kalkakmenio, tufo, klintinio skaluno. To meto bažnyčia iš oro daro didingo, užbaigto architektūros kurinio įspūdį. Jos lubos paploksčios, skliautai cilindriški ir briaunuoti. Kiekvienas atskiras briaunuotas sklaitas yra kvdratiškas. Lubos ertmę daro sunkią ir masyvią. Storos sienos slopina bet kokį iš lauko einanti garsą, o aksutika po sklaitais yra visiškai kitokia, negu ore. Bažnyčios statomos ne kalbėti, bet giedototi. Pro stiklo mozaikos langelius labai šykščiai ten patenka šviesos. Akys iš pradžios turi priprasti prie prieblandos, kol ką nors aiškiau įžiūri. Įėjusiajam noromis nenoromis tenka prisiderinti prie iškilmingos, nerealios nuotaikos. Ne kur kitur, o Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis, nors žodis “puošti” mus vėl klaidina. Visa, kas priklausė bažnyčiai turėjo aiškią paskirtį ir reiškė aiškiai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios doktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. Pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esančios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Savo forma jis primena romėnų triumfo arkas.Virš durų sąramos esančioje erdvėje, vadinamoje timpanu, regime Kristų Karalių, apsuptą keturis evangelistus simbolizuojančių figūrų. Evangialistų simboliai paimti iš biblijos: šv. Morkų simboliziuoja liūtas, šv. Matą – angelas, šv. Luką – jautis ir šv. Joną – erelis. Suprantama, kad tokios skulptūros nė negali būti natūralios, grakščios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama, be to, jos daug labiau dera prie pastato didybės Fresku spalvos ir formos kilusios is Bizantijos.Štai choras, kur Krisus sėdi soste kaip pasaulio viešpats arba, jeigu stovi prieš kryžių, tai kaip karalius priešais savo sostą. Angelai ir šventiejo – tai dusulingi kabinetiniai Bizantijos mokslininkai. Spalvos labai paprastos: suodžių juodoji, šviesioji ochra ir degta šviesioji ochra, naturali tamsioji ochra ir degta tamsioji ochra, surikas, cinoberis, ultramarinas ir ispaniška žalioji. Freskų spalvos šiandien dažnai buna išblukusios ir iš dalies pakitusios. Surikas pavyzdžiui buna papilkejęs. Paveiksluose riški bizantinė pusinė perspektyva. Perspektyvos žaismas jaučiamas net iš laužtinių juostų ir meandrinių rėmų, o pačios figūros yra paplokščios ir be šešėlių. Jų judesiai nerangūs ir sustirę. Mat šviantieji – orios asmenybės, kurios neišdykauja. Šventieji paveikslai net linijomis ir spalvomis turi išsiskirti iš kasdienybės. Ir pro langų stiklus šviesa turi atrodyti kaip nežemiški legendų spinduliai. Stiklo mozaika yra romaninės epochos išradimas, o jos primtakai - bizantiečių ir ankstyvieji germanų emailio darbai. Švininis apsodas savo storais juodais kontūrais tarsi atplešia figūras nuo šviesomis spindinčio paviršiaus. Tik vienas kitas brukšnys įdeginamas juodų arba kitokių spalvų stiko šukelėse, bet apskritai nuspalvinamos jos ganai menkai. Senas stiklas spalvingas, spalvos sodrios, kurkas sodresnės, negu šiuolaikinės industrijos pagaminto stiklo. Kiekviena šukelė – tai vis brangaakmenis. Romanikos laikais tapyto stiklo paveikslus rėmina puošybinės pynės ir akanto raštai apskritais ir bukais lapais. Kadangi tokiais varganais laikais, kaip ankstyvieji viduramžiai, nebuvo galima statyti tiek bažnyčių su brangaus stiklo langais, tai reikėjo tenkintis knygų puslapiais. Miniatiūriniuose ranraščiuose kiekvienas puslapis taip rūpestingai ir kruopščiai išpuoštas, kaip didžiosios freskos. Puošybai vartojami visi antikos raštų pavyzdžiai. Gėlių ūseliai čia rangosi ir kryžiuojasi kaip ir gyvuliniame ornamente. Ir nors įvairios smulkmenos būdavo plauko storumo, mažosios formos yra tokios pat negyvos, tokios pat iškylmingos kaip ir didžiosios, iškaltos granite. Gotika – [ panc. Gothique < it. Gotico – gotų (genčių), brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių europos architektūros ir dailės stilius. Gotikinė arka yra svarbiausias gotikos architektūros forma, tąja genialia technine konstrukcija paremtas visas praktinis gotikinės architektūros pamatas. Paraminės arkos tinka tik kvadratiškiems skliautams. Gotikinę arką galima suglausti arba išplėsti, todel skliauto elementai nebūtinai turi būti kvadratiški. Jos bazėne ne storas mūras, bet tik vienas kitas solidus atramos taškas: piliastras. Ji įspūdinga ne savo svoriu, bet veržimusi aukštyn. Kur tas statybos būdas sugalvotas, nežinome, Arabai jį vartojo seniau, ir aišku, kad galima rasti nemaža Artimųjų Rytų įtakos gotikos stilių. Mat, normanai buvo Užkariavę saracėnų Siciliją. Tačiau gotikos arcitektai gotikinės arkos griebėsi su tokiu entuziazmu, kurį paaiškinti galima vien tik tuo, kad jos principas atitiko jų pasaulėžiūrą. Kaskart aukščiau ir kaskart drąsiau kyla skliautai, vis smailesni ir grakštesni bokštai grąžo dangų. Gotikinis bokštas šiek tiek primena raketos veiksmą – juo aukščiau ji kyla, juo daugiau netenka svorio, ir akmeninės vijoklinių ornamentų spiralės tarsi atsiskiria nuo bokšto. Dėl to veržimosi į aukštį kartu tempiasi ir stiebiasi į viršų durys, langai ir frontonai. Net kolonos seka įkandin. Romaninių kolonų kapiteliai kubo pavidalo. O gotikiniai stiebiasi aukštyn, kol įgauna taurės formą, vėlyvojoje gotikoje jie visisškai išnyksta. Kolonos virsta liaunais stiebais, kurie palubėje išsišakoja tarsi skliauto griaučiai. Kartais gotikinės bažnyčios lyginamos su šiuolaikinėmis konstrukcijomis, pavyzdžiui, su Eifelio bokštu. Tai tik iš dalies pamatuota, nes plienas yra tokia medžiaga, kuri reikalaute reikalauja lieknos ir aukštos statybos. O akmuo pats savaime yra sunkus ir masyvus. Ir, tarsi juokdamiesi iš tos jo ypatybės, gotikos meistrai stato į aukštį, dalija mūro sienas stiklo mozaika, akmenį paverčia augalinio ornamento užraitų pyne, puošybiniais voratinkliais, vijokliškai kylančiais aukštyn ir pačiame viršuje išvirstančiais į pumpurus, iš kurių tiesiasi dar aukštesni stiebai. Be abejo, tiesa yra tai, kad aukštuose miestuose, kurių sienos neleido plėstis, žemė buvo brangi ir kad namus statyti į aukštį vertė tie patys ekonominiai akstinai, kaip ir šiuolaikinius dangoraižius. Tačiau su kokiu džiaugsmu imasi to uždavinio gotikos architektai. Tašydami akmenis, graikai labai gerai jautė jų būsimą funkciją – žinojo, ką jie darys – turės laikyti ar patys remsis. O gotikos architektai atvirkščiai – šaltakraujiškai naudojasi visu tuo, ką teikia akmuo, ir jų darbo vaisiai tiesiog pasakiški – pastatai atrodo lengvi, tarsi besvoriai . Akmuo jiems vien medžiaga, kuria stengiasi išreikšti save. Jo materialumas jų visiškai nedomino, svarbiausia jiems buvo jame glūdinti jėga. Neatrodo, kad jie tašomą akmenį savo rankomis būtų nuglostę, kaip kad graikai. Gotikos architektai tik skaičiuoja. Svarbiausia yra konstrukcija ir išmonė. Didžiausia išmonė, kada nors žmonių sukurta. Gotika buvo iš tiesų tarptautinis Europos stilius, kuris kartu su keliaujančiais amatininkais prasiskverbė į atokaiausius užkampius, tačiau gimė ir labiausiai ištobulėjo germanų tautose, Šiaurės Pancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Matyt, kad šitą stilių bus sąligojęs ypatingas Šiaurės Europos pasaulėvaizdis. Ta pačia proga konstatuotina, kad neramus ir aistringas, abstraktus šiaurės gyvulinės ornamentikos linijos žaismas yra giminingas fanatiškam gotikos amžinybės siekimui. Abiems atvejais vadovaujamasi ne tikru pojūčių, kuriančiu darnias ir gražias formas, o religijos dogmų sukelta aistra, kuri įsakmiai , staiga susiranda tokštamą išraišką. Žodis gotika, kurį pirmą kartą pavartojo Renesanso klasikinių nuotaikų literatai, iš pradžių buvo vartojamas apibūdintitam, kas buvo šlykštu, barbariška, nedarnu. Stabmeldiškai nežabotą gyvulinį ornamentą sutramdė klasikinės formos, kurias viduramžių bažnyčia pasiskolino iš bazilikos. XI a. Pabaigos ir XIII a. Pradžios katedrų, t.y. vyskupų bažnyčių (chatedra – vyskupo sostas), pradiniai sumanymai buvo tokie drąsūs ir didingi, kad nedaugelis iš jų – jei iš viso tokių būta - buvo pastatytos tiksliai pagal projektą. Nors didingieji sumanymai ir nebuvo įvykdytit, o laikui bėgant gotikinės katedros buvo gerokai pakeistos, įžengę į neaprėpiamą erdvę atveriančius jų interjerus, mes patiriame neužmirštamą būseną – tarytum pats jų dydis jau išsklaido visa, kas žmoniška ir menka. Vargu ar galime įsivaizduoti, kokį įspūdį šie statiniai turėjo daryti tiems, kurie buvo matę vien niūrias sunkias romaninio stiliaus bažnyčias. Savo jėga ir galybe senosios bažnyčios tarsi įkūnijo kovojančios bažnyčios idėją – ta bažnyčia teikė tikintiesiemas priebėgą nuo blogio antpuolių. Naujosiso katedros tarsi leido jiems akies krašteliu žvilgtelėti į anapusinį pasaulį. Pamoksluose ir himnuose jie buvo girdeję kalbant apie šventąją Jeruzalę – apie jos perlų vartus, neįkainojamus brangaakmenius, gatves iš gryno aukso bei skaidraus stiklo. Dabar ši vizija tarytum nužengė iš dangaus ant žemės. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kontenpliaciją panirę tkintieji pasijusdavo tarytum priarteję prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Net iš tolo žiūrint į šiuos stebuklingus statinius, atrodė, tarsi jie šlovina dangų. Paryžiaus Dievo Motinos katedros fasadas tiksriausiai pats tobuliausias iš visų katedrų

Istorija  Referatai   (10,74 kB)