Lietuviu kalbos 2011 metu kalba. tema - kalba. poteme 6. gavau 10 :D 6. Kalbotyros mokslo atstovas Deividas Kristalas teigia: „Pabandykite įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu anglų kalba ir toliau plistų kaip iki šiol. Galbūt kada nors tai būtų vienintelė kalba, kurios reikėtų mokytis, o jei taip nutiktų, tai būtų didžiausia pasaulį kada nors ištikusi nelaimė.“ Ar pritartumėte šiai minčiai? Argumentuokite savo požiūrį.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 10 kB)

Informacija apie religiją nuo senų laikų iki dabar. Jos reikšmė. Tinka ruoštis kalbėjimo įskaitai "Ką manote apie religijos reikšmę Lietuvos kultūrai praeityje ir dabartyje?"

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 11,87 kB)

Miško grožis Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 8,83 kB)

A. Jakubcionio "Disidentinio judejimo" konspektai.

Istorija  Konspektai   (46 psl., 94,93 kB)

Baltų gentys savo kultūrą ir religiją ilgus šimtmečius kūrė bendrai. Tik nuo I tūkst. pr. Kr. baltų gentys palaipsniui išsiskyrė į lietuvius, latvius, prūsus ir kt. IV-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakariniai baltai (prūsai, jotvingiai, galindai). VI-VIII a. po Kr. – rytiniai baltai (lietuviai, latviai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai). J. Duglošas kildino lietuvius iš romenų, todėl pagal jį lietuvių dievai lyginami su romenu dievais. Lietuvių mitologiją nagrinėjo J. Britkūnas, M. Daukša, S. Stanevičius, L. A. Jucevičius, D. Poška, S. Daukantas, M. Pretorijus(XIX) J. Lelevelis, J. Jaroševičius. Lietuviai turėjo religija artimą indu, graikų, romėnų, mitologijai.

Istorija  Referatai   (16 psl., 218,34 kB)

Gimė Anykščių Jurdzike, valstiečių šeimoje. 1841-1843 m. tėvas mokė jį skaityti ir rašyti lenkiškai. 1845-1848 m. žiemomis lankė pradinę mokyklą Anykščiuose, vasarą ganydavo gyvulius. 1848-1849 m. Gelvonuose buvo klebono Danevičiaus tarnu. Pagal A. Baranausko dienoraščius, tarp 1848 ir 1851 m. jis išmokęs rusiškai. 1851-1853 m. buvo nusiųstas mokytis į Rumšiškių raštininkų mokyklą. Po jos baigimo dirbo valsčių kanceliarijose Sedoje, Vainute, Skuode, Raseiniuose (1853-1856 m.).Tebedirbant Sedoje su jo eilėraščiais susipažino Telšiuose gyvenanti lenkiškai rašiusi poetė Karolina Pronievska (Proniewska, Praniauckaitė, Praniauskaitė). Ji atkreipė į A. Baranauską savo brolio prelato Otono Pronievskio, įtakingo vysk. Valančiaus sekretoriaus ir Utenos klebono dėmesį, kuris paskatino A. Baranauską stoti į Varnių seminariją.

Lietuvių kalba  Referatai   (17 psl., 1016,73 kB)

Aplinkos apsauga – natūralios ir žmogaus paveiktos ar sukurtos aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio ir kitokio neigiamo poveikio ar pasekmių, atsirandančių įgyvendinant planus ar programas, vykdant ūkinę veiklą ar naudojant gamtos išteklius. Visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje reguliuoja, pagrindines juridinių bei fizinių asmenų teises ir pareigas išsaugant biologinę įvairovę, ekologines sistemas bei kraštovaizdį, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių naudojimą valstybėje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje nustato Aplinkos apsaugos įstatymas.

Geografija  Referatai   (16 psl., 31,16 kB)

Pagonys – monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis senųjų ikikrikščioniškųjų religijų atstovus. Šis žodis yra kilęs iš lotyniško paganus – reiškiančio kaimietis, daugiausia naudotas viduramžiais, kuomet Romos imperijoje įvesta krikščionybė, kaip valstybinė religija. Ilgainiui viduramžiai šis žodis įgijo menkinamąją reikšmę susijusią su socialiniu žmonių pasiskirstymu. Viduramžiais priėmus krikščionybę greičiausiai sukrikščionėdavo miestiečiai ir aukštuomenė, vienuolynai kurdavosi miestuose, juose veikė mokyklos ir skriptoriumai, taigi krikščionims buvo lengviau prieinamas raštas ir mokslas. Kaimo gyvenvietėse tiek Romos imperijos laikais, tiek viduramžiais gyventojai buvo didesnėje atskirtyje nuo kitų luomų ir laikėsi savo tradicijų, dėl to daug kur pagonybė sumišdavo su krikščionybe ir buvo praktikuojamos drauge, kai kuriose šalyse senosios liaudies religijos palyginti seniai įteisintos ir globojamos įstatymų ir tebepraktikuojamos drauge su naujosiomis, kaip šintoizmas Japonijoje, arba Korėjos šamanizmas. Daugelyje Europos vietų tokia situacija išsilaikė iki šių laikų, bažnytinis kalendorius ir šventės dengia senąsias pagoniškas šventes ir papročius. Deja dėl globalizacijos ir pasaulinių karų senoviniai papročiai sparčiai nyksta, daugeliu atveju visi ritualai iš religinio lygmens pasitraukė į etnografinį. Judaizme pagonimis (gojim) buvo vadinami visi negarbinantys žydų dievo. Pasaulyje įsigalėjus krikščionybei visi nekrikščionys buvo vadinami Biblijoje esančiu lotynišku žodžiu gentilis (pagonys). Pirmykštė lietuvių religija iš esmės buvo politeistinė su animizmo, panteizmo elementais, veikiausiai net su kai kuriomis šamanistinėmis praktikomis, kurios turbūt sunyko XVIII-ame amžiuje. Manoma, kad tradicinės pagoniškosios organizacijos sunyko XIX a., kuomet lietuvių kalba buvo pradėta masiškai vartoti bažnyčiose, nepaisant to senasis tikėjimas tebėra gyvas iki šių dienų, o apeigos praktikuojamos etnografinių ansamblių. Vieni žymiausių senojo tikėjimo tyrinėtojų yra etnologai Jonas Basanavičius, Jonas Balys, Algirdas Julius Greimas, Norbertas Vėlius, Gintaras Beresnevičius, Nijolė Laurinkienė. • Animizmas, panteizmas, tikėjimai metempsichoze (sielos kelione po mirties iš kūno į kūną), reinkarnacija (sielos persikūnijimu po mirties). Šie tikėjimai iki šiol praktikuojami daugelyje Lietuvos vietų, neužgožiami krikščionybės. • Pagrindinis pirmykštės religijos reliktas yra kalendorinės lietuvių šventės, susijusios su gamtos virsmais, žemdirbyste ir protėvių garbinimu. Nėra tiksliai žinoma pagal kokia tvarką senovėje buvo atliekami senieji ritualai ir dainuojamos apeigų dainos, tačiau iki mūsų dienų jie išliko po krikščionybės antsluoksniu, atliekami pagal krikščionišką kalendorių. Įvairios krikščioniškos šventės ir šventųjų vardadieniai tiesiog sutapo su pagoniškomis, nes dauguma ritualų ir švenčių krikščionybėje buvo perimta iš pagoniškojo antikinio pasaulio, suteikiant krikščionišką turinį. Tai yra visiems puikiai žinomos šventės kaip Kalėdos (žiemos saulėgrįža), Rasos arba Kupolės (vasaros saulėgrįža), pagal krikščionišką tradiciją sutapusios su Joninėmis, Užgavėnės, rudens ir pavasario lygiadieniai, Vėlinės ir kitos... • Mitologija, kuri tebėra lietuvių etikos ir kultūros pagrindas. Mitologiją sudaro didžiulė gausa tautosakos kūrinių, tai yra įvairios mitologinės ir etiologinės sakmės (tikėjimo teiginiai, dažnai ikikrikščioniški, arba su tam tikromis krikščionybės priemaišomis), padavimai, pasakos. Mitologijos tyrinėtojai pastebėjo, jog nemaža dalis lietuvių pasakų, ypač stebuklinės yra senojo tikėjimo mitai tebegyvuojantys žodinėje tradicijoje, tai visiems puikiai žinoma Eglė žalčių karalienė, Muzikantas pragare ir kitos... • Kiti nematerialūs elementai, kaip maldos, įvairūs ritualai, žolininkystė, įvairios magijos formos (užkalbėjimai), giesmės, šokiai (žaidimai). • Tam tikros tautodailės šakos susijusios su kultu ir apeigomis, tačiau patyrusios labai didelę krikščionybės įtaką: stogastulpių dirbimas, dievdirbystė, kryždirbystė, krikštai. Dievai ir Deivės Gabija „Tik Ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa sąmonė, buvo ir bus suvokiamos kaip Ugnis. Ugnis – tai šviesa ir gyvybė. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą“. Vydūnas Tu, Amžina Ugnie, būk maloni! Tu išklausyk manęs nakties tamsoj. Vydūnas Aukuro ugnis – tai geriausia maldos tarpininkė. Per ugnį maldos žodžiai, pageidavimai, prašymai nueina Dievams bei Protėviams. Svarbiausios santuokos, krikštynų, vardo suteikimo apeigos atliekamos prie židinio tėvų ir protėvių akivaizdoje, todėl ji yra laikoma šventa, nesugriaunama. Gabija – ugnies deivė. Ji maitinama druska. Šventa Gabija, būk pasotinta. Prie Ugnies stato puodelį švaraus vandens, kad Ugnelė turėtų kuo nusiprausti. Ugnies lytėjimas – šią žmogaus sielos švarinimo apeigą aprašė L. Kšivickis „Žemaičių senovėje“ (1928, p. 85). Prie Dubysos Bubių piliakalnyje gyvenę trys žyniai. „Ant kalno rusėjusi Ugnelė, kiekvienas ateidavęs ten lyg išpažinties ir laikydavęs rankas ties Ugnimi kokia dešimt minučių, kol galėjęs pakęsti, ir pasišalindavęs nusikratęs visomis nuodėmėmis“.

Istorija  Referatai   (18,6 kB)

Pagonys – monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis senųjų ikikrikščioniškųjų religijų atstovus. Šis žodis yra kilęs iš lotyniško paganus – reiškiančio kaimietis, daugiausia naudotas viduramžiais, kuomet Romos imperijoje įvesta krikščionybė, kaip valstybinė religija. Ilgainiui viduramžiai šis žodis įgijo menkinamąją reikšmę susijusią su socialiniu žmonių pasiskirstymu. Viduramžiais priėmus krikščionybę greičiausiai sukrikščionėdavo miestiečiai ir aukštuomenė, vienuolynai kurdavosi miestuose, juose veikė mokyklos ir skriptoriumai, taigi krikščionims buvo lengviau prieinamas raštas ir mokslas. Kaimo gyvenvietėse tiek Romos imperijos laikais, tiek viduramžiais gyventojai buvo didesnėje atskirtyje nuo kitų luomų ir laikėsi savo tradicijų, dėl to daug kur pagonybė sumišdavo su krikščionybe ir buvo praktikuojamos drauge, kai kuriose šalyse senosios liaudies religijos palyginti seniai įteisintos ir globojamos įstatymų ir tebepraktikuojamos drauge su naujosiomis, kaip šintoizmas Japonijoje, arba Korėjos šamanizmas. Daugelyje Europos vietų tokia situacija išsilaikė iki šių laikų, bažnytinis kalendorius ir šventės dengia senąsias pagoniškas šventes ir papročius. Deja dėl globalizacijos ir pasaulinių karų senoviniai papročiai sparčiai nyksta, daugeliu atveju visi ritualai iš religinio lygmens pasitraukė į etnografinį. Judaizme pagonimis (gojim) buvo vadinami visi negarbinantys žydų dievo. Pasaulyje įsigalėjus krikščionybei visi nekrikščionys buvo vadinami Biblijoje esančiu lotynišku žodžiu gentilis (pagonys). Pirmykštė lietuvių religija iš esmės buvo politeistinė su animizmo, panteizmo elementais, veikiausiai net su kai kuriomis šamanistinėmis praktikomis, kurios turbūt sunyko XVIII-ame amžiuje. Manoma, kad tradicinės pagoniškosios organizacijos sunyko XIX a., kuomet lietuvių kalba buvo pradėta masiškai vartoti bažnyčiose, nepaisant to senasis tikėjimas tebėra gyvas iki šių dienų, o apeigos praktikuojamos etnografinių ansamblių. Vieni žymiausių senojo tikėjimo tyrinėtojų yra etnologai Jonas Basanavičius, Jonas Balys, Algirdas Julius Greimas, Norbertas Vėlius, Gintaras Beresnevičius, Nijolė Laurinkienė. • Animizmas, panteizmas, tikėjimai metempsichoze (sielos kelione po mirties iš kūno į kūną), reinkarnacija (sielos persikūnijimu po mirties). Šie tikėjimai iki šiol praktikuojami daugelyje Lietuvos vietų, neužgožiami krikščionybės. • Pagrindinis pirmykštės religijos reliktas yra kalendorinės lietuvių šventės, susijusios su gamtos virsmais, žemdirbyste ir protėvių garbinimu. Nėra tiksliai žinoma pagal kokia tvarką senovėje buvo atliekami senieji ritualai ir dainuojamos apeigų dainos, tačiau iki mūsų dienų jie išliko po krikščionybės antsluoksniu, atliekami pagal krikščionišką kalendorių. Įvairios krikščioniškos šventės ir šventųjų vardadieniai tiesiog sutapo su pagoniškomis, nes dauguma ritualų ir švenčių krikščionybėje buvo perimta iš pagoniškojo antikinio pasaulio, suteikiant krikščionišką turinį. Tai yra visiems puikiai žinomos šventės kaip Kalėdos (žiemos saulėgrįža), Rasos arba Kupolės (vasaros saulėgrįža), pagal krikščionišką tradiciją sutapusios su Joninėmis, Užgavėnės, rudens ir pavasario lygiadieniai, Vėlinės ir kitos... • Mitologija, kuri tebėra lietuvių etikos ir kultūros pagrindas. Mitologiją sudaro didžiulė gausa tautosakos kūrinių, tai yra įvairios mitologinės ir etiologinės sakmės (tikėjimo teiginiai, dažnai ikikrikščioniški, arba su tam tikromis krikščionybės priemaišomis), padavimai, pasakos. Mitologijos tyrinėtojai pastebėjo, jog nemaža dalis lietuvių pasakų, ypač stebuklinės yra senojo tikėjimo mitai tebegyvuojantys žodinėje tradicijoje, tai visiems puikiai žinoma Eglė žalčių karalienė, Muzikantas pragare ir kitos... • Kiti nematerialūs elementai, kaip maldos, įvairūs ritualai, žolininkystė, įvairios magijos formos (užkalbėjimai), giesmės, šokiai (žaidimai). • Tam tikros tautodailės šakos susijusios su kultu ir apeigomis, tačiau patyrusios labai didelę krikščionybės įtaką: stogastulpių dirbimas, dievdirbystė, kryždirbystė, krikštai. Dievai ir Deivės Gabija „Tik Ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa sąmonė, buvo ir bus suvokiamos kaip Ugnis. Ugnis – tai šviesa ir gyvybė. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą“. Vydūnas Tu, Amžina Ugnie, būk maloni! Tu išklausyk manęs nakties tamsoj. Vydūnas Aukuro ugnis – tai geriausia maldos tarpininkė. Per ugnį maldos žodžiai, pageidavimai, prašymai nueina Dievams bei Protėviams. Svarbiausios santuokos, krikštynų, vardo suteikimo apeigos atliekamos prie židinio tėvų ir protėvių akivaizdoje, todėl ji yra laikoma šventa, nesugriaunama. Gabija – ugnies deivė. Ji maitinama druska. Šventa Gabija, būk pasotinta. Prie Ugnies stato puodelį švaraus vandens, kad Ugnelė turėtų kuo nusiprausti. Ugnies lytėjimas – šią žmogaus sielos švarinimo apeigą aprašė L. Kšivickis „Žemaičių senovėje“ (1928, p. 85). Prie Dubysos Bubių piliakalnyje gyvenę trys žyniai. „Ant kalno rusėjusi Ugnelė, kiekvienas ateidavęs ten lyg išpažinties ir laikydavęs rankas ties Ugnimi kokia dešimt minučių, kol galėjęs pakęsti, ir pasišalindavęs nusikratęs visomis nuodėmėmis“.

Istorija  Referatai   (18,6 kB)

Labai daug naudingos informacijos pasiruošti biologijos valstybiniam egzaminui. iologija – mokslas apie gyvybę. Jis tyrinėja gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos egzistavimo ir vystimosi dėsnius. Biologijos tyrimo objektas yra gyvieji organizmai, jų sandara, funkcijos, gamtinės bendrijos. Biologijos mokslo sistema aiškina gyvosios gamtos esmę, formos, vystimosi ir tai yra vadinama – bendrąja biologija . Tam tikrus objektus tyrinėja specialūs mokslai.

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (73 psl., 658,89 kB)

TAUTOSAKA – viena reikšmingiausių dvasinės kultūros reiškinių. Ji padeda geriau pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, pačią žmoniją. Tautosaka - tai žodžio menas, teikiantis pažintinę, auklėjamąją, meninę reikšmę. Juk kiekviename žmoguje slypi tūkstantmečių patirtis, įpročių, raiškos suvokimo būdų klodai, susiklostę per auklėjimą, bendravimą.

Literatūra  Referatai   (5 psl., 14,03 kB)

Žodis „atomas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio atomos – nedalomas. Senovės graikai dar prieš 2400 metų manė, kad daiktai yra sudaryti iš atomų. Vėliau apie 2000 metų į šią idėją žmonės nekreipė dėmesio, kol Džonas Daltonas 1808 metais atliko kelis eksperimentus, įrodančius atomų būvimą. Gausūs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios atradimai įrodė, kad atomas - tai sudėtinga dalelė. Chemija nagrinėja atomo sandarą tiek, kiek tai reikia, aiškinant elementų chemines savybes, atomų ryšius medžiagų molekulėse ir naujų elementų susidarymą, vykstant cheminėms reakcijoms. Šiam tikslui pakanka svarbiausių elementarių dalelių: elektronų, protonų, neutronų, pozitronų, α, β, γ dalelių (α dalelės elementariomis nevadinamos).

Fizika  Referatai   (6 psl., 225,56 kB)

Rambyno kalnas - intensyviai lankoma vieta, ypač daug žmonių susirenka per Jonines, kitas šventes. Tokio lankytojų srauto ir susibūrimų neatlaikė jo šiaurės vakarų šlaitas. Čia vyko labai intensyvi mechaninė erozija, pažeidusi ne tik šlaito paviršių, bet ir gilesnius grunto sluoksnius, kurie griuvo kartu su ten augančiais medžiais. Be mechaninės erozijos pažeistą šlaitą ardė ir gamtiniai faktoriai, nuolat gilindami ir plėsdami griovą. 2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančios dalies sutvarkymo ir apsaugos techninių priemonių įrengimo projektavimo darbai. Projekto autorius – inžinierius hidrotechnikas Juozas Lukošiūnas. Tais pačiais metais buvo atlikti ir kalno bei jo aplinkos archeologiniai tyrimai, kuriems vadovavo dr.Valdemaras Šimėnas. Tyrimų metu ištirtas 150 kv.m. plotas ir nors archeologijos paminklo požymių materialinės kultūros prasme nerasta, tai nesumenkina Rambyno kalno kaip mitologinio ir istorinio objekto vertės. Pagal parengtą projektą 2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančio šlaito tvarkymo bei apsaugos techninių priemonių įrengimo darbai. Šie darbai baigti šiemet. Visa eroduojanti griova buvo sutvirtinta ir sutvarkyta taip, kad apsaugotų šią kalno dalį nuo kritulių, vandens išplovimų bei sudarytų palankias sąlygas atsistatyti šlaito velėninei dangai, patikimai apsaugančiai nuo paviršinės erozijos.Lankytojų patogumui ir šlaito apsaugai pagerinti suprojektuoti ir įrengti ąžuoliniai laiptai. Juos sudaro dvi dalys: apatinė – atraminė ir pagrindinė su tarpinėmis ir apžvalginėmis aikštelėmis. 2002 – 2003 metais šiam projektui įgyvendinti skirta 195,5 tūkstančiai litų. 2003 metais Kultūros vertybių apsaugos departamentas iš savo biudžeto skyrė 102 tūkst. litų. Pagoniškoje lietuvių liaudies religijoje saulės kultas užėmė labai svarbią vietą, todėl trumpiausiajai nakčiai ir ilgiausiajai dienai buvo suteikiama ypatinga reikšmė- ilgą laiką tai buvo šventa ir stebuklinga naktis, kurios metu susidurdavo tamsiosios jėgos su šviesiomis, gėris su blogiu. Iki krikščionybės ši šventė buvo vadinama Rasomis, Kupolėmis, Kupolinėmis. Tai patvirtina ir 1262 metų rusiškoje.Ipatijaus kronikoje paminėtas žodis kupale. Įsigalėjus krikščionybei bažnyčia ne iškart pripažino šią pagonių lietuvių švenčiamą šventę. Tačiau nebuvo galima sustabdyti upės bėgimo, tad bažnyčia, ilgokai priešinusis priėmė Rasas ar Kupoles, sutapatin- dama ją su šv. Jono Krikštytojo diena. Sovietmečiu Lietuvoje atvirai ir masiškai Jonines pradėta švęsti apie septinto dešimtmečio pradžią, o Rambyno kalne, Kernavėje, ko gero , buvo švenčiamos visą Suvažiavęs jaunimas švęsdavo Rasos šventę, rinkdavo vaistingas žoles ( kupoliaudavo) , pindavo vainikėlius, kuriuos mesdavo medin ( iš kelinto karto užsikabins už šakos- po tiek metų ištekės...), plukdydavo upėn ar ežeran - jei susilies su bernelio vainikėliu - už jo ištekės...Degino laužus, ėjo ratelius, dainuodavo kupolėms skirtas dainas, poromis susikibę šokinėdavo per ugnį ( jei pavykdavo peršokti nepaleidus rankų, vadinasi, tais metais laukti vestuvių), vidurnaktį maudydavosi, kad apsišvarintų ir įgautų jėgos . Vidurnaktį eidavo ieškoti paparčio žiedo, sudegindavo ant ilgos aukštos karties iškeltą stebulę, kaip amžino gyvenimo rato simbolį... Tada nebuvo komercijos -gėrybėmis lūžtančių prekystalių, nebuvo prekeivių, buvo tik saugumo agentų , įdėmiai stebinčių iš už medžių ar krūmų, tarpais, bandančių ir prisijungti bendron dainon, susidraugauti su atvykusiais, kad po to nunešti į dantis įsikandus pranešimus kas kur ką šnekėjo, dainavo ir t.t. Viena iš Leituvos saugomų teritorijų, esanti Europos sąjungos pasienyje su Kaliningrado sritimi. Žymi Rambyno kalno alkvietėmis, Vydūno, bei M. Jankus kapais, Šereitlaukio kaimo kultūros paveldu bei gilia von Dressler giminė istorija.Vilkyškių kalvagūbrio piliakalniai ne mažiau idomūs nei Vilkyškių, Opstainių, Bitėnų, Bardėnų gyvenvietės esančios parke.Aplankyk! Prieš 14 tūkst. metų pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies šiame krašte pradėjo kurtis pirmieji žmonės - klajokliai elnių medžiotojai. Patogi geografinė padėtis - t.y. Nemuno ir Jūros upių artumas - lėmė intensyvų senovės baltų genčių judėjimą ir jų kultūrų maišymąsi šioje vietovėje. I-VI mūsų eros amžiais minėtame regione susiformavo etninė grupė, ryškiai išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių. Istoriniuose šaltiniuose ji minima skalvių vardu. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvių centras. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kaimyninių genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet buvusio pagrindiniu prekybos keliu. Iki XIII a. prasidėjusios kryžiuočių Ordino agresijos skalviai palaikė glaudžius santykius su Lietuva. Vėliau dėl nelygių jėgų ši baltų gentis buvo priversta pasiduoti Ordinui, o vėliau susiliejo su greta gyvenusiomis vokiečių ir lietuvių gentimis. Vydūnas – žymus lietuvių kultūros veikėjas Vydūnas gimė 1868 m. Jonaičiuose, Šilutės rajone. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją dvidešimtmetis Vidūnas 1888 m. pradėjo dirbti Kintų pradžios mokykloje trečiuoju mokytoju. Čia jis mokytojavo iki 1892 m., mokydamas vaikus lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos bei kūno kultūros. Į Kintus Vydūnas atvyko sirgdamas tais laikais neišgydoma plaučių liga – džiova. Tačiau pasveiko. 1891 m. Kintų bažnyčioje Vydūnas susituokė su jam padedančia šeimininkauti Klara Fülhaz’ė.Dirbdamas Kintuose, Vydūnas išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir išvyko dirbti į Tilžėje naujai atidarytą berniukų mokyklą. Joje iki 1912 m. dėstė anglų ir vokiečių kalbas. Tilžėje Vydūnas ėmė garsėti kaip kultūros veikėjas, švietėjas. Čia gimė svarbiausi jo filosofiniai veikalai: “Visatos sąranga“, “Mirtis ir kas toliau“, “Mūsų uždavinys“, “Sąmonė“ ir kt. 1944 m. spalio mėnesį Vydūnas iš Tilžės pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. atsidūrė Detmolde. Šiuo laikotarpiu jis tvarkė savo rankraščius ir kt. Vydūnas visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimo, tautos žadintojo darbams. Anksti jis pradėjo aiškintis, kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą. Svarbiausia, anot Vydūno, tautai yra jos moralinio atgimimo ugdymas. Jis kviečia tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, “didėti iš vidaus“. Vydūnui rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste. Daug ko jis mokėsi iš Indijos šventų raštų - Vedų. Vydūnas ne tik skleidė savo filosofines ir švietėjiškas idėjas, bet ir pats aktyviai buvo įsijungęs į kultūrinį krašto procesą. Gyvendamas Tilžėje ėmė vadovauti žmonėms, kurie ilgainiui tapo žinomi kaip Tilžės lietuvių giedotojų draugijos nariais. Jie giedojo pagal Vydūno parašytų giesmių tekstus, rengė vaidinimus, kurių autorius taip pat buvo Vydūnas. Mirė Vydūnas 1953 m. vasario 20 d. 1991 m. įvykdoma paskutinė Vydūno valia – amžinam poilsiui atgulti gimtojoje žemėje. Jo palaikai perkelti į Bitėnų kapinaites, kurios yra prie jo pamėgtojo Rambyno kalno.

Geografija  Referatai   (48,58 kB)

Lapai susideda iš vieno ląstelių sluoksnio, yra bekočiai, su menka gysla. Neturi nei kutikulos, nei apytakinių audinių, HOH ir min.m. siurbia visu paviršiumi arba rizoidais, o kyla jis kapiliarais, kurie susidaro lapeliams prigludus prie stiebo. Auga prisitvirtinusios rizoidais, bet jie neatlieka šaknų vaidmens. Daugelis samanų - hidrofitai. Be to, jų lapeliuose yra chloroplastų su chlrofilu, lapelių sienelės - celiulioidinės. Nelytinis dauginimasis: vegetatyviškai dauginasi gniužulo dalimis, gemaliniais pumpurais, kurie susidaro lapo viršūnėse, pažastyse. Taip pat sporomis. Sporai sudygus, išauga pirminis podaigis. Jame susidaro keletas arba daug pumpurų, iš kurių išauga gametofitai. Lytinis dauginimasis: būdinga kartų kaita. Vyrauja gametofitas (lyt. karta) - tai yra pati samana. Anteridžiai - vyr. lyt. org., kur vystosi spermatozoidai, ir archegonės - mot. lyt. org., jose po apvaisinimo (tik HOH padedant) kurį laiką vystosi zigota. Iš jos išauga belapis kotelis - sporangijakotis, ant kurio viršūnės susiformuoja sporangė. Ten bręsta sporos. Sporofitas (kojele įaugęs į gametofitą) - (nelytinė karta) - pusiau parazitas, nes maisto medžiagas jam tiekia moteriškas gametofitas. Sporiniai induočiai Sudėtingesnės sandaros už samanas augalai. Visi jie stuomeniniai - medžiai, krūmai, žolės. Visi turi stiebą, lapus, šaknis. Stiebuose yra iš HOH indų sudarytas savitas apytakinis audinys. Tai - daugiamečiai augalai. Stiebas ir lapai padengti epidermiu su žiotelėmis, po kuriuo išsidėstę asimiliaciniai, ramstiniai ir apytakos audiniai. Pirmą kartą augalų pasaulyje čia aptinkami tikrieji indų kūleliai, sudaryti iš medienos su tracheidėmis, o kai kurių paparčių - ir tikraisiais indais - trachėjomis. Karnieną sudaro labai įvairios sandaros rėtiniai indai. Lapų ląstelėse yra chlorofilo. Nelytinis dauginimasis: vegetatyvinis - specialiais vegetatyvinio dauginimosi pumpurais, atskirų augalo dalių atsiskyrimu. Lytinis dauginimasis - kartų kaita: Sporofitas (nelytinė karta) išaugina sporanges su sporomis. Pačių primityviausių sp. ind. sporangės išauga ūglių viršūnėse, labiau išsivysčiusių - ant lapų, vadinamų sporofilais. Sporangės gerai apsaugotos nuo išdžiūvimo ir kitų nepalankių sąlygų. Jų viduje išsivysto sporos - izosporos arba heterosporos. Vienų sp. ind. sporangėse subręsta visos vienodos sporos (izosporos), kitų skirtingos (heterosporos). Sporofitas visada vienanamis. Iš sporų išauga gametofitas (lytinė karta). Sporinių induočių gametofitas vadinamas polaiškiu. Polaiškyje susiformuoja anteridžiai ir archegonės. Iš izosporų išauga dvilyčiai gametofitai. Iš heterosporų išauga vienalyčiai gametofitai: iš mikrosporų - vyriškieji, su anteridžiais, iš makrosporų - moteriškieji, su archegonėmis. Polaiškiai būna labai nedideli, žali arba bespalviai, niekuomet nebūna suskirstyti į stiebą, lapus, šaknis. Sp. ind. archegonės ir anteridžiai paprastesni negu samanų, nugrimzdę į gametofito audinį. Polaiškis sulaiko lietaus ar rasos vandens lašus. Spermatozoidai vandeniu priplaukia prie kiaušialąsčių (archegonių) ir jas apvaisina. Susidaro zigota, kuri greitai sudygsta, ir iš jos išauga sporofitas, t.y. pats augalas. Panašu į samanų kartų kaitą, tik archegonės ir anteridžiai paprastesni. Lietuvoje paplitę sporiniai induočiai: Pataisas šarkakojis, pataisas varinčius, pelkinis atgirinis, dirvinis asiūklis, pievinis asiūklis, miškinis asiūklis, balinis asiūklis, kelminis papartis, pelkinis papartis, smailialapis papartis, paprastasis blužniapapartis, paprastoji šertvė, paupinis jonpapartis, ežerinė slepišerė. Į Raudonąją knygą įrašyti šie sporiniai induočiai: statusis atgiris, patvankinis pataisiukas, ežerinė slepišerė, didysis asiūklis, šakotasis varpenis, daugiaskiltis varpenis, mažasis varpenis, virgininis varpenis, šerinė kalnarūtė, miškinis spyglainis.

Biologija  Konspektai   (5,14 kB)

Iš visų voragyvių erkės yra smulkiausi gyvūnai, kartais mikroskopinio dydžio. Daugumos erkių ne tik nesegmentuotas pilvelis, bet ir krūtingalvė suagusi su pilveliu. Tai galima paaiškinti parazitiniu erkių gyvenimo būdu. Erkių cheliceros ir pedipalai, priklausomai nuo gyvenimo ir mitybos būdų, pakitę į duriamąjį - siurbiamąji arba graužiamąjį - siurbiamąjį burnos aparatą ir sudaro atsikišusią į priekį galvutę. Poembrioninis erkių vystymasis, skirtingai nuo kitų voragyvių, vyksta su metamorfoze. Iš kiaušinio išsirita lerva, kuri vietoj keturių, turi tik tris poras vaikštomųjų kojų. Lerva virsta vadinamąja nimfa, kuri jau turi 4 poras vaikštomųjų kojų, ir po vieno- trijų nėrimųsi virsta erke. Kai kurių erkių nimfa gali būti nejudri, primenanti vabzdžių lėliukę. Kūdrose ir ežeruose galime matyti stambokas, ryškios spalvos, greitai plaukiančias, raudonas vandenines erkes, kurios minta vėžiukais ir vabzdžių lervomis. Vandens erkių lervos parazituoja vandens vabzdžiuose ir jų lervose. Dauguma erkių - ligų platintojai. Ypač pavojingos kraują siurbiančios erkės, kurios sukelia susierzinimą, niežėjimą, yra įvairių pavojingų ligų pernešėjai. Viena iš gerai žinomų erkių - šuninė erkė (Ixodes ricinus). Prisisiurbusi karaujo, patelė (patinas labai mažas) gali pailgėti iki 1cm. Sugebėjimas prisisiurbti kraujo susijęs su viduruinės žarnos sandara, nuo kurios eina aklosios išaugos, užpildančios kraujo prisisiurbusios erkės kūną. Tik prisisiurbusi kraujo, patelė gali dėti kiaušinius. (Dažniausiai žemės pavišiuje). Iš kiaušinių išsiritusios lervos parazituoja ant įvairių gyvūnų: driežų, paukščių, žinduolių. Po metamorfozės erkės šliaužioja augalais ir užpuola stambius gyvūnus ar žmogų. Šuninė erkė, įsisiurbusi į odą, sukelia niežulį ir paraudimą. Šuninė erkė ir kitos Iksodinių grupės erkės gali būti sunkių ligų - piroplazmozių pernešėjos. Boophilus erkė (paplitusi Kryme, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje) perneša parazitą Babesiella bovis, kuris sukelia galvijų piroplazmozę, žinomą “kruvinojo šlapimo” arba erkinės karštligės vardu. Todėl apsikrėsti erkiniu encefalitu ar Laimo liga galima geriant užsikrėtusios ožkos ar karvės nevirintą pieną. Pavolgyje, Ukrainoje paplitusi erkė Dermacentor coballi perneša parazitą Babesia caballi, kuris sukelia arklių piroplazmizę, gali būti bruceliozės ir tuliaremijos pernešėja. Vidurinėje Azijoje paplitusi erkė Ornithodorus papillipes yra erkinės grįžtamosios šiltinės sukėlėja. Šios ligos sukėlėjai- spirochetos- erkių dažniausiai pernešamos ne tik nuo žmogaus žmogui, bet ir nuo įvairių žinduolių, kurie nuo spirochetų neserga, bet yra spirochetinės infekcijos rezervuaras. (Žiukės, kirstukai, dygliuočiai, šakalai ir kt). Ornithodorus erkės gyvena žmonių būstuose, įvairiuose gyvulių pastatuose, olose Ir kt. Šios erkės gali badauti apie metus laiko, todėl užpuola žmogų net tuose pastatuose, kuriuose jau seniai nesilankė nei žmogus, nei gyvuliai. 1940 m. E.Pavlovskio buvo nustatyta Ixodes persulkatus erkė, pernešanti encefalitą. Šio viruso infekciją Ixodes genties erkės perduoda kraujo čiulpimo metu. Encefalito židiniais gali būti rudieji pelėnai, ežiai, burundukai, strazdai, bukučiai. Manoma, kad ši erkė yra ir dėmėtosios šiltinės, tuliaremijos, kt. ligų pernešėja. (Marselio dėmėtąją šiltinę sukelia Rhipicephalus sanguineus erkė). Encefalitą taip pat gali pernešti ir šuninė erkė Ixodes ricinus. Nors Lietuvoje dažniausiai erkinį encefalitą platina paprastos Lietuvoje gyvenančios erkės. Seniau buvo manoma, kad pastarąją liga gali pernešti tik taiginės erkės. Kitą erkių grupę sudaro niežinės erkės, jos neperneša įvairių ligų sukėlėjų, tačiau pačios yra žmonių ar gyvulių kančių kaltininės. Tokioms erkėms priklauso žmogaus niežinė erkutė (Sarcoptes scabiei), kuri yra vos 0.5 mm dydžio ir, lengvai įsiraususi į žmogaus epidermio raginį sluoksnį, išgraužia 2-3 cm dydžio takus. Erkės prasiskverbia tose vietose, kur oda ploniausia: tarpupirščiuose, galūnių sąnarių vidinėse pusėse, pažastyse ir kt. Čia patelė deda kiaušinius. Kiaušinis vystosi 3-3.5 dienas ir iš jo išsirita šešiakojė lerva, po kurios seka dvi nimfos stadijos ir suaugusi erkė. Visas ciklas užtrunka apie 40 dienų. Išsiritusios lervos epidermyje išgraužia naujus takus, išeina į odos paviršių ir vėl skverbiasi į odą. Patinai takų nesudaro, nes tik apvaisinę pateles, žūva. Niežai yra labai kankinanti ir varginanti liga, užleista sumažina darbingumą. Nukasymai, odos pažeidimai gali tapti naujų infekcijų vartais. Niežinių erkių rūšys, parazituojančios gyvulių odoje, gali parazituoti ir žmogaus epidermyje. Tai: arklinės niežinės erkės (Sarcoptes equi), šuninės (S. canis), kiaulinės (S. suis). Erkės (voragyvių būrio žalingi atstovai) nesibaigia vien kraujasiurbėmis ar niežinėmis. Didelę žalą daro grūdinės erkės, kurios veisiasi grūdų saugyklose, kur yra pakankamai drėgmės (13.5 %) ir šilumos. Namų salygomis aptinkamos miltinės ir sūrinės erkės, kurios naikina atitinkamus maisto produktus. Erkės gali būti vynuoginių ar ankštinių augalų kenkėjai. Dulkinės erkės, gyvenančios dulkėse, senoje patalynėje, senuose pliušiniuose vaikų žaisluose ar net senuose balduose sukelia žmogui astmą ar kitus, su kvėpavimo sistema susijusius, susirgimus. Šiuo metu erkės net naudojamos sūrių gamyboje. Lietuvoje nėra nei vieno rajono, kuriame nebūtų Laimo ligą, erkinį encefalitą platinančių erkių. Kai kurios erkės gali būti užsikrėtusios keliomis ligomis, tačiau labai retai galima jas abi perimti. Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus L. Motiejūno, Lietuvoje šių ligų paplitimo priežąstis - paskutiniųjų karštų vasarų pasėkmė, nes erkėms plisti buvo susidariusios labai palankios klimato sąlygos. Medicina kol kas nepajėgi išgydyti erkinį encefalitą, gydytojai gali tik sustabdyti šios ligos progresavimą ir galimas komplikacijas. Lietuvoje jau keletas žmonių mirė nuo šios ligos, ne vienas yra užkrėstas. Daugiau kaip 1/10 visų Lietuvos erkių platina vieną ar kitą ligą. Erkių užsikrėtimas įvairiuose Lietuvos rajonuose %: Marijampolės 25%; Klaipėdos 17.7%; Panevėžio 21%; Tauragės 39%. Ligas platinančių erkių taip pat rasta Neringoje, Juodkrantėje, Palangoje. Yra miškų, kuriouse net kas antra erkė yra užsikrėtusi: Dubingių, Tauragės rajono kai kurie miškai. Taip yra ir tokių, kuriuose užsikrėtusių erkių nerandama. Tai daugiausia sausi pušynai, o erkės ypač mėgsta mišrų mišką su sodria augmenija. Erkės ligą “paveldi”, todėl ligos židiniai gali būti labai stabilūs šimtmečiais. Labiausiai erkės puola žmogų nuo balndžio iki spalio mėnesio pabaigos. Tačiau didžiausias jų aktyvumas - antrąją liepos ir pirmąją rugpūčio pusę nuo 11 iki 14 valandos. Po pietų jos nurimsata, o į dienos pabaigą vėl tampa aktyvesnės. Erkėms labiau patinka saulėtos ir šiltos dienos, jos nemėgsta rasos, lietaus ir drėgmės. Apsisaugojimo būdai: • Visų pirma, einant į mišką, reikia protingai apsirengti: rankogalius reikia užveržti, kelnių klešnes sukišti į tamprias kojines, kaklą apsaugoti aukštu megztinio kaklu. Nes pakibusios ant kojų, erkės pradeda slinkti aukštyn, ieškodamos plikos odos, į kurią galėtų įsisiurbti. Erkėms labai patogu ir lengva įsisiurbti tose kūno vietose, kur oda ploniausia: pažastyse, pakinklyje ar užausyje. • Yra specialūs preparatai, kuriais pasitepus erkės žūva. Šios priemonės neturint, grįžus iš miško, reikia labai rūpestingai apžiūrėti savo kūną, nes manoma, kad erkė tik tada perduoda ligą, kai įsisiurbusi išbūna 5 valandas. • Nuo erkių perduodamų ligų galima ir pasiskiepinti, tačiau imunitetą žmogus įgis tik po keleto męnesių. Seniau buvo manoma, kad erkę reikia patepti aliejumi, ir ji, negaudama oro, atleidžia žnyptus, pasidaro lengvai ištraukiama. Tačiau švedai tvirtina, kad erkė, negaudama oro, vemia, ir į žaizdą patenka daugiau mikrobų. (Dabar dar diskutuojama erkės ištraukimo klausimu). Pirmieji Laimo liga užsikrėtę žmonės Lietuvoje buvo nustatyti 1987 metais. Šiems žmonėms ant kūno atsirasdavo dėmių, skaudėdavo sąnarius. Pirmą kartą Laimo liga buvo nustatyta 1976 metais JAV Laimo miestelyje, Konektikuto valstijoje. Prof. Stere’as tyrė to miestelio gyventojus, vienas po kito sergančius sąnarių uždegimu ir 1982 galutinai nustatė ligą, pavadindamas miestelio vardu.

Biologija  Konspektai   (8,99 kB)

Taip, buvo tikima, kad mėnulio fazės veikia augalus.Sėjami taip ,kad šakniavaisių šaknys geriau augtų, po kiti kitoje fazėje ,kad augtų daigai. Deja neprisimenama ,kokios tai mėnulio fazės. Kai sodindavo daržą stengdavosi atsižvelgti į mėnulio fazę ,bet labiausiai atsižvelgdavo į oro sąlygas.

Istorija  Ataskaitos   (5 psl., 8,8 kB)

Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, valstiečio šeimoje, kurioje augo su trimis broliais ir viena seserimi. Mirė 1902 m. lapkričio 26 d. A. Baranausko, įžymaus XIX a. lietuvių poeto ir kalbos tyrinėtojo, vėliau matematiko, asmenybė – viena prieštaringiausių bei dramatiškiausių visoje mūsų literatūros istorijoje. Poetas labiausiai išgarsėjo savo kūriniu ,,Anykščių šilelis“.

Lietuvių kalba  Referatai   (8 psl., 12,91 kB)

Lietuvoje 2004 m. užregistruota daugiau sergančiųjų ligomis, susijusiomis su rūkymu, alkoholio ar narkotikų vartojimu nei 2003 metais. Kaip pranešė Statistikos departamentas, praėjusiais metais Lietuvoje alkoholio suvartojimas padidėjo, o rūkymas - šiek tiek sumažėjo, tačiau ligų, susijusių su šiais žalingais įpročiais, užregistruota daugiau.

Etika  Projektai   (34 psl., 358,7 kB)

Aukštesnieji augalai – viena iš augalų karalystės pokaralysčių. Jiems visiems būdingas gemalas. Kūnas suskirstytas į stiebą, šaknį ir lapą, juos dar vadina stuomeniniais. Skirtingai nuo dumblių tai daugialąsčiai, diferencijuoti organizmai, prisitaikę gyventi sausumoje. Jiems būdinga kartų – lytinės (gametofito) ir nelytinės (sporofito) – kaita. Aukštesniųjų augalų zigota vystosi į daugialąstį gemalą. Daugumos augalų sporofitas suskirstytas į ūglius (stiebą ir lapus) ir šaknis.

Biologija  Konspektai   (7 psl., 14,07 kB)

Antano Baranausko gyvenimas ir veikla nėra eilinė rašytojo biografija. Ji labai prieštaringa ir vaizdžiai kalba, kokiomis nepalankiomis aplinkybėmis vystėsi lietuvių literatūra. A. Baranauskas kūrė labai sudėtingo istorinio laikotarpio sąlygomis, ties dviejų epochų – atgyvenusio feodalizmo ir besiformuojančio kapitalizmo slenksčiu. Jis buvo žinomas ne tik kaip Antanas Baranauskas, bet ir kaip Baranowskis, Baranauskis, Baronas. Būdavo galima rasti pasirašius: A.B., Bangputys, Jurksztas Smalaūsis, Jurkštas Smalaūsis.

Lietuvių kalba  Referatai   (5 psl., 22,63 kB)

Lietuvių liaudies dainos skirstomos į šiuos žanrus: lopšinė, vaikų, jaunimo, kalendorinės, vestuvinės, vaišių ir pasilinksminimų, darbo, karinės – istorinės, kovos už laisvę, raudos. Kai kurių žanrų dainos yra labai plataus turinio, todėl yra grupuojamos į dar kelias rūšis. Lopšinės. Lopšinės dainuojamos migdant vaikus, todėl jų melodijos turi supimo ritmą. Lopšinių tekstuose daug vaikiškų garsų, liūliavimų, įvairių grožybinių žodelių, palyginimų su paukšteliais ir žvėreliais. Supdamas kūdikį mamos mąstydavo apie savo vaikų ateitį.

Muzika  Konspektai   (3,65 kB)

Lietuvių liaudies dainos skirstomos į šiuos žanrus: lopšinė, vaikų, jaunimo, kalendorinės, vestuvinės, vaišių ir pasilinksminimų, darbo, karinės – istorinės, kovos už laisvę, raudos. Kai kurių žanrų dainos yra labai plataus turinio, todėl yra grupuojamos į dar kelias rūšis. Lopšinės. Lopšinės dainuojamos migdant vaikus, todėl jų melodijos turi supimo ritmą.

Muzika  Konspektai   (3,65 kB)

Skaičių seka, kurios pirmasis narys nelygus nuliui, o kiekvienas narys, pradedant antruoju, lygus prieš jį esančiam nariui, padaugintam iš to paties nelygaus nuliui skaičiaus, vadinama geometrine progresija. Taigi, [pic] [pic] [pic] ...,[pic] kurios [pic] [pic] yra geometrinė progresija, kai[pic] Pastovus daugiklis q vadinamas geometrinės progresijos vardikliu. [pic] [pic] Kai[pic] ir [pic] geometrinė progresija vadinama didėjančia, kai [pic] ir [pic] - mažėjančia; kai [pic] geometrinę progresiją sudaro vienodi skaičiai;

Matematika  Namų darbai   (3,53 kB)