Lietuviu kalbos 2011 metu kalba. tema - kalba. poteme 6. gavau 10 :D 6. Kalbotyros mokslo atstovas Deividas Kristalas teigia: „Pabandykite įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu anglų kalba ir toliau plistų kaip iki šiol. Galbūt kada nors tai būtų vienintelė kalba, kurios reikėtų mokytis, o jei taip nutiktų, tai būtų didžiausia pasaulį kada nors ištikusi nelaimė.“ Ar pritartumėte šiai minčiai? Argumentuokite savo požiūrį.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 10 kB)

Mikro - makro ekonomikos kursinis darbas.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (29 psl., 49,07 kB)

Danija, užima palyginus nedidelę teritoriją. Pusiasalis Jutlandija yra dalis Europos žemių, o likusią Danijos dalį sudaro salos, apie kurias savo laiku taip iškalbingai rašė Hansas Kristianas Andersenas. Šių salų yra be galo daug – ne mažiau nei 406, ir didelių ir mažų. Devyniasdešimt iš jų apgyvendintos. Pati didžiausia tai Zelandija (kurioje ir randasi Danijos sostinė Kopenhaga), dvi salos dvynės Loland ir Falsteris , o taip pat Baltijos jūroje, atitolęs į vakarus nuo pagrindinių salų apie 200km. – Bornholmas , (80 km iki Lenkijos, 40 km iki Švedijos).

Geografija  Referatai   (8 psl., 314,8 kB)

"Gyvenime nėra kitos prasmės, išskyrus tą, kurią žmogus pats suteikia gyvenimui, atskleisdamas savo jėgas, gyvendamas kūrybingai". Biografija. E. Fromas gimė 1900 m. kovo 23 d. Frankfurte prie Maino, žydų ortodoksų šeimoje. Jo motina, mergautine pavarde Roza Krauze, buvo iš Rusijos emigravusio rabino duktė, o jos dėdė Dajanas Liudvikas Krauzė garsėjo kaip Talmudo žinovas Poznanėje. Ericho tėvas Naftali irgi buvo rabinų sūnus bei anūkas.

Darbo ir civilinė sauga  Pateiktys   (8 psl., 598,34 kB)

Daug anksčiau negu 1948 metais, žydų valstybės sukūrimas kėlė triukšmą Palestinoje. Žydų migracija į Palestiną, pradedant nuo 1882 metų, sukėlė konfliktą su arabais, kuris vėliau peraugo į karą, nesibaigiantį ir iki šiol. 1880 metais apie 24 tūkstančiai žydų gyveno Palestinoje. 1882-1903 Pirmasis Aliya (stambaus masto imigracija), pagrinde iš Rusijos. Įkvėpti sionistinės ideologijos ir persekiojami žydai rytų Europoje pradėjo imigruoti į Palestiną. Žydų visuomenė jau tada buvo remiama labdaringų užsienio organizacijų. Daugelis naujųjų imigrantų ieškojo galo žydų priklausomybei nuo labdaros ir kūrėsi Palestinoje, kad galėtų dirbti žemę. Pirmoji žydų migracijos banga – Pirmasis Aliyah. Aliyah yra hebraiškas žodis, reiškiantis kėlimasi, jis liečia tik tuos žydus, kurie keliasi į Izreaelį. 1878 metais grupė žydų ortodoksų iš Jeruzalės nusipirko žemės ruožą Šarono slėnyje, kuris yra šešios mylios nuo Jafos. 26 šeimos pasistatė lūšneles ir pavadino savo žemdirbystės bendruomenę Petach Tikvah, išvertus iš žydų kalbos tai reiškia vilties vartus. Maliarija, alkis ir tvanai iš šalia esančios Jarkono upės paskatino pirmuosius pionierius atsisakyti savo idėjų, nutraukti kūrimasi ir grįžti į Jeruzalę. Po kelių metų atvykėliai iš Europos dar kartą pabandė įsikurti šiuose “vilties vartuose” ir jau 1888 metais jie pradėjo gauti finansinę paramą iš Barono Edmondo de Rotšildo, legendinio prancūzų – žydų filantropo, kuris buvo vienas iš pagrindinių geradarių, padėjusių įsikurti žydų žemės ūkio bendruomenei Palestinoje. Tarp 1882 ir 1903 metų 25 tūkstančiai žydų persikėlė į Palestiną. Priešingai nei pirmieji žydų pionieriai, kurie kėlėsi į Palestiną dėl socialinių priežasčių, žydų jemenitų banga plūstelėjo į Palestiną dėl grynai religinių priežasčių. 1897 Teodoras Herzlas sušaukia pirmąjį Sionistų Kongresą Baselyje, Šveicarijoje. Įkurta Sionistų Organizacija. TEODORAS HERZLAS – Sionizmo tėvas (1860-1904) Teodoras Herzlas, sionizmo pradininkas, gimė Budapešte 1860 metais. Jis buvo auklėjamas vokiškai žydiška dvasia ir mokomas būti pasaulietiniu žmogumi. 1878 metais jo šeima persikėlė į Vieną ir 1884 metais Herzlui buvo suteiktas teisės daktaro laipsnis Vienos Universitete. Jis tapo rašytoju, dramaturgu ir žurnalistu. Paryžiaus korespondentas įtakingo liberalaus Vienos laikraščio “Neue Freie Presse” (nauja laisva spauda) buvo ne kas kitas kaip Teodoras Herzlas. Pirmą kartą Herzlas susidūrė su anti-semitizmu (anti žydiškas judėjimas) besimokydamas universitete. Būtent anti-semitizmas suvaidino labai didelį vaidmenį dvidešimto amžiaus žydų istorijoje. Jis išleido dramą “Geto” (“The “Gettho”) 1894 metais, vildamasis, kad ji privers žmones pamąstyti apie žydus ir pagaliau rasti abipusiai naudingą spendimą tarp krikščionių ir žydų. Herzlas teigė, jog anti-semitizmas yra pastovus ir nesikeičiantis faktorius. Jis ginčijosi, kad žydų problema yra ne individuali, o tarptautinė, tuo mes patys dabar galime įsitikinti. Sionizmo tėvas pasisakė, kad žydai nebus priimti pasaulyje, kol nenustos būti tautine anomalija. Jis sakė, kad žydai yra vieninga tauta ir jų sunki padėtis gali būti pakeista į teigiamą jėgą, įkūrus žydų valstybę. Jis matė, kad žydų klausimas turi būti sprendžiamas tarptautiniu mąstu. Herzlas pasiūlė praktinę programą, pagal kurią turi būti sukurta organizacija, kuri priklausys jos akcininkams ir dirbs renkant kapitalą iš žydų visame pasaulyje. Ši organizacija, kai buvo įkurta, buvo pavadinta Sionistų Organizacija. Jis įsivaizdavo žydų valstybę modernią, Europietiško modelio, kurios gyventojai būtų apsišvietę. Ji turėjo būti neutrali ir siekianti taikos, deja, ši sionizmo tėvo svajonė neišsipildė. Herzlo idėjos buvo sutinkamos su entuziazmu rytų Europoje, tačiau žydų lyderiai nebuvo tokie užsidegę. Vis dėlto buvo surengtas pirmąsis Sionistų kongresas Basle, Šveicarijoje, Rugpjūčio 29-31 1897 metų dienomis. Tai buvo pirmas tarptautinis žydų susirinkimas nacionaliniais ir pasaulietiniais tikslais. Delegatai priėmė Herzlo sugalvotą programą, žydų migracijos programą ir pasisakė, jog “Sionizmas ieško kelio kaip įkurti namus žydų žmonėms Palestinoje, apsaugotus viešaisiais įstaymais”. Šiame kongrese Sionistų Organizacija buvo įforminta kaip politinis žydų ginklas, o Herzlas išrinktas pirmuoju prezidentu. Tais pačiais metais jis įkūrė savaitinį žurnalą “Die Welt” (pasaulis) ir pradėjo imtis priemonių, kad gautų privilegijų žydų įsikūrimui Palestinoje. Po pirmojo kongreso, judėjimas buvo sušaukiamas kasmet. Herzlas matė poreikį padrąsinti pačius žydus, parodant jiems tikrą jų tikslą. Jis keliavo į Izraelio žemę ir Istambulą, kad susitiktų su Vokietijos kaizeriu Wilhelmu II ir Osmanų imperijos sultonu. Jo pastangos buvo bergždžios, tada jis susitiko su J.Čamberlenu, britų kolonijų sekretoriumi. Vienintelis konkretus dalykas, buvo pasiūlymas įsikurti žydams rytų Afrikoje, Ugandoje. 1903 metų Kišiniovo pogromas privertė Herzlą susimąstyti ir jis šeštajame sionistų kongrese pasiūlė Rusijos žydams keltis į britų Ugandą, tai būtų jiems buvęs laikinas prieglobstis. Kol Herzlas bandė įrodyti, kad ši programa nepakeis pagrindinio sionistų tikslo, žydų visuomenė Izraelio žemėje vos nesusiskaldė į dvi dalis. Ugandos programa buvo galutinai atmesta septintajame sionistų kongrese 1905 metais. Herzlas mirė 1904 metais nuo plaučių uždegimo ir silpnos širdies, nusilpusios dėl persidirbimo sionizmo naudai. Tik po 50 metų sionizmas privedė prie nepriklausomos Izraelio valstybės sukūrimo. 1904-14 Antrasis kėlimasis, pagrinde iš Rusijos ir Lenkijos. Po pirmosios migracijos sekė dar keturios. Antroji migracija įvyko dėl žydų persekiojimo Rusijoje. Apie 40 tūkstančių žydų atvyko į Palestiną per tą laikotarpį. Nors pirmosios bangos imigrantai kūrėsi žemės ūkyje, tik 5 tūkstančiai iš 25 gyveno kaimuose. Žydų įsikūrimas smarkiai sumažėjo per antrąją migraciją. 1909 Įkurtas pirmasis kibucas (žydų kolektyvas). Įkurtas pirmas modernus žydų miestas - Tel Avivas. 1914 Palestinoje iš viso gyveno 700 000 gyventojų. Iš jų 88% Arabų ir 12% žydų. 1917 Britų užsienio reikalų ministras Balforas pasižada pagalbėti žydams kuriant "Žydų nacionalinius namus Palestinoje". 1917, per pirmąjį pasaulinį karą, Didžioji Britanija išleido Balforo deklaraciją, kuri išreiškė Britanijos pagalbą žydams, kuriant jų namus Palestinoje. Britanija kovojo su Osmanų Imperija, dėl Palestinos valdymo. Britai tikėjosi, kad deklaracijos dėka žydų vadai ateis į pagalbą britų karinėms pajėgoms. Tuo pačiu metu, Britanija pažadėjo nepriklausomybę įvairioms arabų grupėms Viduriniuosiuose Rytuose, tikėdama, kad gaus jų pagalbos kovojant su Osmanų Imperija. Pažadai buvo migloti, bet arabų vadai manė, kad nepriklausomybę gaus ir Palestina. Balforo Deklaracija buvo britų vyriausybės dokumentas, kuris sprendė žydų namų sukūrimą Palestinoje. Britų užsienio reikalų ministras Arturas Džeimsas Balforas (Arthur James Balfour) išleido ją 1917 metais. Šios deklaracijos esmė buvo skirtingai traktuojama arabų ir žydų, jie kėlė pretenzijas dėl Palestinos regiono. Dokumentas privedė prie aštrių ginčų, kurie davė pradžią didiesiems konfliktams tarp arabų ir Izraelio Artimuosiusoe Rytuose. Balforo deklaracijoje teigiama: “Jos didenybė vyriausybė žiūri su palankumu į nacionalinių namų sukūrimą žydų žmonėms Palestinoje ir dės didžiausias savo pastangas, kad įgyvendintų šį siekį. Yra aiškiai suprantama, kad nieko nebus padaryta, kas galėtų padaryti žalą civiliams žmonėms ar religinėms teisėms ne žydiškoms bendruomenėms Palestinoje arba žydų teisėms ir jų politiniam statusui bet kurioje kitoje valstybėje.” Britanija norėjo kontroliuoti Palestiną dėl jos netolimos padėties nuo Sueco kanalo, kuris veda į Viduržemio ir Raudonąją jūras. Žydai, kurie padėjo Izraelio sukūrimui, tikėjo, kad Balforo deklaracija garantuos Britanijos pagalbą jų siekiams įgyvendinti. Bet didėjančio arabų nacionalizmo judėjimo lyderiai Palestinoje pareiškė, kad deklaracija leidžia žydams kurti namus tik jei arabai su tuo sutinka. 1919-23 Trečioji migracija, žmonės migravo daugiausia iš Rusijos. 1920 Įkurta žydų darbo federacija, gynybos organizacija, nacionalinė taryba vadovaujanti žydų reikalams. 1922 Britanija sutiko su Palestinos mandatu, paskelbtu Tautų Lygos. 1924 Technionas, pirmasis technologijos institutas įkurtas Haifoje. 1924-32 Ketvirtoji migracija, daugiausia iš Lenkijos. 1925 Jeruzalės Hebrajų Universitetas. 1931 Įkurta Žydų pogrindinė organizacija. 1933-39 Penktoji migracija, pagrinde iš Vokietijos. Labai daug Europos žydų kėlėsi į Palestiną 1930 metais, kad pabėgtų nuo nacistinio persekiojimo. 1933 metais, kai Hitleris atėjo į valdžią, žydų emigracija pastebimai išaugo. Keliaudami daugiausia iš centrinės Europos, šie žydai išsivežė daug kapitalo, o su juo ir išsilavinimą, patirtį pramonėje, mokslą, bankininkystę, mediciną, teisę ir tarptautinę komerciją. 1936 metais, žydų populacija Palestinoje buvo arti 400 000. 1936-39 Anti-žydiškas maištas, kurstomas Arabų karininkų. 1939 Žydų imigracija žiauriai ribojama Britų baltųjų popierių. 1939-45 Holokaustas Europoje. 1944 Žydų brigada įteisinta kaip britų karinės pajėgos. 1947 Jungtinės Tautos pasiūlo įkurti arabų ir žydų valstybes. 1948 Britai atsitraukė iš Palestinos. Tuo pačiu metu, žydai seniau išrinktoje teritorijoje įkūrė Izraelį, nepaisydami arabų opozicijos. Arabų – Izraelio ginčas Palestinoje šį regioną pasaulio rūpesčių tašku.

Istorija  Paruoštukės   (177,49 kB)

Daug anksčiau negu 1948 metais, žydų valstybės sukūrimas kėlė triukšmą Palestinoje. Žydų migracija į Palestiną, pradedant nuo 1882 metų, sukėlė konfliktą su arabais, kuris vėliau peraugo į karą, nesibaigiantį ir iki šiol. 1880 metais apie 24 tūkstančiai žydų gyveno Palestinoje. 1882-1903 Pirmasis Aliya (stambaus masto imigracija), pagrinde iš Rusijos. Įkvėpti sionistinės ideologijos ir persekiojami žydai rytų Europoje pradėjo imigruoti į Palestiną. Žydų visuomenė jau tada buvo remiama labdaringų užsienio organizacijų. Daugelis naujųjų imigrantų ieškojo galo žydų priklausomybei nuo labdaros ir kūrėsi Palestinoje, kad galėtų dirbti žemę. Pirmoji žydų migracijos banga – Pirmasis Aliyah. Aliyah yra hebraiškas žodis, reiškiantis kėlimasi, jis liečia tik tuos žydus, kurie keliasi į Izreaelį. 1878 metais grupė žydų ortodoksų iš Jeruzalės nusipirko žemės ruožą Šarono slėnyje, kuris yra šešios mylios nuo Jafos. 26 šeimos pasistatė lūšneles ir pavadino savo žemdirbystės bendruomenę Petach Tikvah, išvertus iš žydų kalbos tai reiškia vilties vartus. Maliarija, alkis ir tvanai iš šalia esančios Jarkono upės paskatino pirmuosius pionierius atsisakyti savo idėjų, nutraukti kūrimasi ir grįžti į Jeruzalę. Po kelių metų atvykėliai iš Europos dar kartą pabandė įsikurti šiuose “vilties vartuose” ir jau 1888 metais jie pradėjo gauti finansinę paramą iš Barono Edmondo de Rotšildo, legendinio prancūzų – žydų filantropo, kuris buvo vienas iš pagrindinių geradarių, padėjusių įsikurti žydų žemės ūkio bendruomenei Palestinoje. Tarp 1882 ir 1903 metų 25 tūkstančiai žydų persikėlė į Palestiną. Priešingai nei pirmieji žydų pionieriai, kurie kėlėsi į Palestiną dėl socialinių priežasčių, žydų jemenitų banga plūstelėjo į Palestiną dėl grynai religinių priežasčių. 1897 Teodoras Herzlas sušaukia pirmąjį Sionistų Kongresą Baselyje, Šveicarijoje. Įkurta Sionistų Organizacija. TEODORAS HERZLAS – Sionizmo tėvas (1860-1904) Teodoras Herzlas, sionizmo pradininkas, gimė Budapešte 1860 metais. Jis buvo auklėjamas vokiškai žydiška dvasia ir mokomas būti pasaulietiniu žmogumi. 1878 metais jo šeima persikėlė į Vieną ir 1884 metais Herzlui buvo suteiktas teisės daktaro laipsnis Vienos Universitete. Jis tapo rašytoju, dramaturgu ir žurnalistu. Paryžiaus korespondentas įtakingo liberalaus Vienos laikraščio “Neue Freie Presse” (nauja laisva spauda) buvo ne kas kitas kaip Teodoras Herzlas. Pirmą kartą Herzlas susidūrė su anti-semitizmu (anti žydiškas judėjimas) besimokydamas universitete. Būtent anti-semitizmas suvaidino labai didelį vaidmenį dvidešimto amžiaus žydų istorijoje. Jis išleido dramą “Geto” (“The “Gettho”) 1894 metais, vildamasis, kad ji privers žmones pamąstyti apie žydus ir pagaliau rasti abipusiai naudingą spendimą tarp krikščionių ir žydų. Herzlas teigė, jog anti-semitizmas yra pastovus ir nesikeičiantis faktorius. Jis ginčijosi, kad žydų problema yra ne individuali, o tarptautinė, tuo mes patys dabar galime įsitikinti. Sionizmo tėvas pasisakė, kad žydai nebus priimti pasaulyje, kol nenustos būti tautine anomalija. Jis sakė, kad žydai yra vieninga tauta ir jų sunki padėtis gali būti pakeista į teigiamą jėgą, įkūrus žydų valstybę. Jis matė, kad žydų klausimas turi būti sprendžiamas tarptautiniu mąstu. Herzlas pasiūlė praktinę programą, pagal kurią turi būti sukurta organizacija, kuri priklausys jos akcininkams ir dirbs renkant kapitalą iš žydų visame pasaulyje. Ši organizacija, kai buvo įkurta, buvo pavadinta Sionistų Organizacija. Jis įsivaizdavo žydų valstybę modernią, Europietiško modelio, kurios gyventojai būtų apsišvietę. Ji turėjo būti neutrali ir siekianti taikos, deja, ši sionizmo tėvo svajonė neišsipildė. Herzlo idėjos buvo sutinkamos su entuziazmu rytų Europoje, tačiau žydų lyderiai nebuvo tokie užsidegę. Vis dėlto buvo surengtas pirmąsis Sionistų kongresas Basle, Šveicarijoje, Rugpjūčio 29-31 1897 metų dienomis. Tai buvo pirmas tarptautinis žydų susirinkimas nacionaliniais ir pasaulietiniais tikslais. Delegatai priėmė Herzlo sugalvotą programą, žydų migracijos programą ir pasisakė, jog “Sionizmas ieško kelio kaip įkurti namus žydų žmonėms Palestinoje, apsaugotus viešaisiais įstaymais”. Šiame kongrese Sionistų Organizacija buvo įforminta kaip politinis žydų ginklas, o Herzlas išrinktas pirmuoju prezidentu. Tais pačiais metais jis įkūrė savaitinį žurnalą “Die Welt” (pasaulis) ir pradėjo imtis priemonių, kad gautų privilegijų žydų įsikūrimui Palestinoje. Po pirmojo kongreso, judėjimas buvo sušaukiamas kasmet. Herzlas matė poreikį padrąsinti pačius žydus, parodant jiems tikrą jų tikslą. Jis keliavo į Izraelio žemę ir Istambulą, kad susitiktų su Vokietijos kaizeriu Wilhelmu II ir Osmanų imperijos sultonu. Jo pastangos buvo bergždžios, tada jis susitiko su J.Čamberlenu, britų kolonijų sekretoriumi. Vienintelis konkretus dalykas, buvo pasiūlymas įsikurti žydams rytų Afrikoje, Ugandoje. 1903 metų Kišiniovo pogromas privertė Herzlą susimąstyti ir jis šeštajame sionistų kongrese pasiūlė Rusijos žydams keltis į britų Ugandą, tai būtų jiems buvęs laikinas prieglobstis. Kol Herzlas bandė įrodyti, kad ši programa nepakeis pagrindinio sionistų tikslo, žydų visuomenė Izraelio žemėje vos nesusiskaldė į dvi dalis. Ugandos programa buvo galutinai atmesta septintajame sionistų kongrese 1905 metais. Herzlas mirė 1904 metais nuo plaučių uždegimo ir silpnos širdies, nusilpusios dėl persidirbimo sionizmo naudai. Tik po 50 metų sionizmas privedė prie nepriklausomos Izraelio valstybės sukūrimo. 1904-14 Antrasis kėlimasis, pagrinde iš Rusijos ir Lenkijos. Po pirmosios migracijos sekė dar keturios. Antroji migracija įvyko dėl žydų persekiojimo Rusijoje. Apie 40 tūkstančių žydų atvyko į Palestiną per tą laikotarpį. Nors pirmosios bangos imigrantai kūrėsi žemės ūkyje, tik 5 tūkstančiai iš 25 gyveno kaimuose. Žydų įsikūrimas smarkiai sumažėjo per antrąją migraciją. 1909 Įkurtas pirmasis kibucas (žydų kolektyvas). Įkurtas pirmas modernus žydų miestas - Tel Avivas. 1914 Palestinoje iš viso gyveno 700 000 gyventojų. Iš jų 88% Arabų ir 12% žydų. 1917 Britų užsienio reikalų ministras Balforas pasižada pagalbėti žydams kuriant "Žydų nacionalinius namus Palestinoje". 1917, per pirmąjį pasaulinį karą, Didžioji Britanija išleido Balforo deklaraciją, kuri išreiškė Britanijos pagalbą žydams, kuriant jų namus Palestinoje. Britanija kovojo su Osmanų Imperija, dėl Palestinos valdymo. Britai tikėjosi, kad deklaracijos dėka žydų vadai ateis į pagalbą britų karinėms pajėgoms. Tuo pačiu metu, Britanija pažadėjo nepriklausomybę įvairioms arabų grupėms Viduriniuosiuose Rytuose, tikėdama, kad gaus jų pagalbos kovojant su Osmanų Imperija. Pažadai buvo migloti, bet arabų vadai manė, kad nepriklausomybę gaus ir Palestina. Balforo Deklaracija buvo britų vyriausybės dokumentas, kuris sprendė žydų namų sukūrimą Palestinoje. Britų užsienio reikalų ministras Arturas Džeimsas Balforas (Arthur James Balfour) išleido ją 1917 metais. Šios deklaracijos esmė buvo skirtingai traktuojama arabų ir žydų, jie kėlė pretenzijas dėl Palestinos regiono. Dokumentas privedė prie aštrių ginčų, kurie davė pradžią didiesiems konfliktams tarp arabų ir Izraelio Artimuosiusoe Rytuose. Balforo deklaracijoje teigiama: “Jos didenybė vyriausybė žiūri su palankumu į nacionalinių namų sukūrimą žydų žmonėms Palestinoje ir dės didžiausias savo pastangas, kad įgyvendintų šį siekį. Yra aiškiai suprantama, kad nieko nebus padaryta, kas galėtų padaryti žalą civiliams žmonėms ar religinėms teisėms ne žydiškoms bendruomenėms Palestinoje arba žydų teisėms ir jų politiniam statusui bet kurioje kitoje valstybėje.” Britanija norėjo kontroliuoti Palestiną dėl jos netolimos padėties nuo Sueco kanalo, kuris veda į Viduržemio ir Raudonąją jūras. Žydai, kurie padėjo Izraelio sukūrimui, tikėjo, kad Balforo deklaracija garantuos Britanijos pagalbą jų siekiams įgyvendinti. Bet didėjančio arabų nacionalizmo judėjimo lyderiai Palestinoje pareiškė, kad deklaracija leidžia žydams kurti namus tik jei arabai su tuo sutinka. 1919-23 Trečioji migracija, žmonės migravo daugiausia iš Rusijos. 1920 Įkurta žydų darbo federacija, gynybos organizacija, nacionalinė taryba vadovaujanti žydų reikalams. 1922 Britanija sutiko su Palestinos mandatu, paskelbtu Tautų Lygos. 1924 Technionas, pirmasis technologijos institutas įkurtas Haifoje. 1924-32 Ketvirtoji migracija, daugiausia iš Lenkijos. 1925 Jeruzalės Hebrajų Universitetas. 1931 Įkurta Žydų pogrindinė organizacija. 1933-39 Penktoji migracija, pagrinde iš Vokietijos. Labai daug Europos žydų kėlėsi į Palestiną 1930 metais, kad pabėgtų nuo nacistinio persekiojimo. 1933 metais, kai Hitleris atėjo į valdžią, žydų emigracija pastebimai išaugo. Keliaudami daugiausia iš centrinės Europos, šie žydai išsivežė daug kapitalo, o su juo ir išsilavinimą, patirtį pramonėje, mokslą, bankininkystę, mediciną, teisę ir tarptautinę komerciją. 1936 metais, žydų populacija Palestinoje buvo arti 400 000. 1936-39 Anti-žydiškas maištas, kurstomas Arabų karininkų. 1939 Žydų imigracija žiauriai ribojama Britų baltųjų popierių. 1939-45 Holokaustas Europoje. 1944 Žydų brigada įteisinta kaip britų karinės pajėgos. 1947 Jungtinės Tautos pasiūlo įkurti arabų ir žydų valstybes. 1948 Britai atsitraukė iš Palestinos. Tuo pačiu metu, žydai seniau išrinktoje teritorijoje įkūrė Izraelį, nepaisydami arabų opozicijos. Arabų – Izraelio ginčas Palestinoje šį regioną pasaulio rūpesčių tašku.

Istorija  Paruoštukės   (177,49 kB)

Atmosferos oras – tai vienas iš aplinkos komponentų, turintis esminės įtakos visos aplinkos ir žmonijos egzistavimui. Jis saugo žemę nuo neigiamo poveikio iš kosmoso, nuo atšalimo ir staigių temperatūros svyravimų, sąlygoja klimatą konkrečioje vietovėje ir žemėje apskritai. Įstatymai naudojimo ir apsaugos objektu pripažįsta atmosferos orą-dujų mišinį, esantį žmogų supančioje išorinėje aplinkoje (atmosferoje) ir atliekantį svarbias ekologines, ekonomines bei sveikatos apsaugos funkcijas. Skirtinai nuo kitų gamtos objektų, atmosferos oras negali būti ir nėra nuosavybės teisės objektas. Kaip natūralus dujų (azoto, deguonies, argono, anglies dvideginio, helio, metano, neono) ir jose esančių kietų bei skystų dalelių (aerozolių) mišinys, atmosferos oras laikytinas materialiniu objektu, daiktu. Atmosferos oras yra priskiriamas tarptautiniams gamtos ištekliams.

Aplinka  Referatai   (15 psl., 34,2 kB)

Kasdieniniame gyvenime mes turime poreikį bendrauti tarpusavyje - dalintis idėjomis, jausmais ir informacija su kitais žmonėmis. Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų emocijų šaltinis. Sakoma, kad žodine kalba žmogus naudojasi norėdamas nuslėpti savo mintis. Tačiau tai, ką jis nori nuslėpti kalbėdamas, pasako neverbaline kalba, nes kiekvieną pasakymą lydi kūno signalai. Jie tiesiogiai atspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už kalbą. Kaip yra pasakęs K. Abrecrombie, „Mes kalbame balsu, tačiau bendraujame visu kūnu”.

Psichologija  Referatai   (11 psl., 23,23 kB)

Panemunė džiugina lėta ramybe, tarsi sustingusia istorija ir vaikystę primenančiais vaizdais. Šiandien Panemunė tokia pati, kaip ir prieš daugelį metų, ir tuo pačiu – kitokia. Vaizdingos pilys, ūksmingi parkai, Nemuno terasose nusidriekę miesteliai išsaugojo laikui nepavaldų grožį ir vis labiau dabinasi, laukdami užsienio turistų ar tėviškės nebepažįstančių tautiečių. Panemunė atgimsta. Pasirinkau šį kelionės maršrutą, nes manau, kad jis tiktų užsienio turistams, kuriems įdomu Lietuvos istorija, gamta. Beveik visos kelionės autobusu metu lydi ispūdingi gamtos vaizdai.

Geografija  Projektai   (27 psl., 2,06 MB)

Didžiausia kultūros takoskyra yra ne tautinė, religinė, kolektyvinė ar profesinė, o paremta lytimi. Galimas daiktas, kad italės pasaulėžiūra yra panašesnė į vokietės, negu į italo. Lytis ir giminė. Biologiniai lyčių skirtumai yra interpretuojami visuomeniškai. Lytis yra nulemta biologiškai. Lytis nusako biologinį skirtumą tarp vyro ir moters, o giminė psichologinius ir visuomeninius vyriškumo ir moteriškumo bruožus. Genetika lemia lytį, o vyriškumą ir moteriškumą formuoja visuomenė.

Socialinis darbas  Pateiktys   (48 psl., 1,77 MB)

Pavojingų krovinių samprata. Pavojingų krovinių vežimo dalyviai, jų atsakomybė. Pagrindiniai pavojingų krovinių vežimo dalyviai. Kiti pavojingų krovinių vežimo dalyviai. Pavojingų krovinių vežimo saugos specialistas. Vairuotojas, vežantis pavojingus krovinius. Pavojingų krovinių pakavimas. Dokumentai. Saugaus pavojingų krovinių vežimo užtikrinimas. Pavojingų krovinių vežimas kelių transportu Lietuvos Respublikos (LR). Pavojingų krovinių vežimas geležinkeliu. Pavojingų krovinių vežimas jūrų transportu. Pavojingų krovinių vežimas oro transportu. Pavojingų krovinių vežimo kontrolė. Dalinė pavojingų krovinių vežimo kontrolė. Išsami pavojingų krovinių vežimo kontrolė. Įmonės veiklos kontrolė.

Logistika  Referatai   (22 psl., 28,01 kB)

Valiuta – yra sutartinis mainų vienetas, skirtas apmokėti už prekes ar paslaugas. Tai viena iš pinigų formų, skirta mainų vykdymui, vertės išsaugojimui ir vertės standarto palaikymui. Valiuta yra dominuojanti prekių ir paslaugų mainymo priemonė. Prekyba tarp skirtingų valiutos zonų vyksta nustatant valiutos kursus - kainas, kuriomis valiutos (taip pat atitinkamų valiutos zonų prekės ir paslaugos) perkamos ar parduodamos. Priklausomai nuo valiutos kurso reguliavimo metodo valiutos klasifikuojamos į kintančias ir fiksuotas.

Ekonomika  Referatai   (10 psl., 26,48 kB)

Pinigai yra mainų priemonė. Jei pasigilintume į praeitį, pamatytume, jog pirmoji prekyba vyko mainant vieną prekę i kitą , natūriniu būdu : kaip pinigai funkcionavo akmenys, įvairios kriauklės, žvėrių kailiai, sidabras, auksas ir kitos vertybės. Taip laikui bėgant įvairiose šalyse susiformavo savita valiuta, kurios piniginė vertė skirtingose šalyse buvo skirtinga.

Ekonomika  Referatai   (11 psl., 14,12 kB)

Valstybė – tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus ir suverenitetą. Teritorija – viena esminių valstybės gyvavimo sąlygų. Ji turi būti saugoma. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos yra valstybinė institucija , kurios paskirtis – įgyvendinti valstybės sienos apsaugą ir jos kirtimo kontrolę, o karo metu – ginkluotųjų pajėgų sudėtyje ginti valstybę. Teisinis reguliavimas – teisinėmis priemonėmis įgyvendinamas teisės poveikis visuomeniniams santykiams. “Teisinės priemonės” – teisės normos – sąmoningos žmonių veiklos sukurtos bendro elgesio taisyklės.

Teisė  Referatai   (10 psl., 17,87 kB)

Įvadas. Praktiką atlikau Šiaulių rajono savivaldybėje, Ekonomikos ir verslo plėtros skyriuje. Šiaulių rajono savivaldybės administracija yra savivaldybės biudžetinė įstaiga. Savivaldybės administracija yra viešasis juridinis asmuo, turintis sąskaitų bankuose, anspaudą ir blanką su Šiaulių rajono savivaldybės herbu ir savo pavadinimu. Savivaldybės administracijos steigėjas yra Savivaldybės taryba. Administracijos buveinės adresas: Vilniaus g. 263, LT-76337 Šiauliai. Veiklos rūšis – Lietuvos Respublikos savivaldybių veikla. Mano praktikos vadovas – Šiaulių rajono savivaldybės Ekonomikos ir verslo plėtros skyriaus vedėjas A. Baikauskas. Vedėjas yra susipažinęs su LR įstatymais ir Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais vedėjo kompetenciją.Praktikos tema – pažintinė praktika. Susipažinau su Šiaulių rajono savivaldybės ypatumais, rengiamais steigimo dokumentais, įvertinau ekonominę padėtį. Susipažinau plačiau su projektais ir jų reikalavimais. Savivaldybės principai: Šiaulių rajono savivaldybė įsteigta pagal Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymą. Šio įstatymo tikslas – skatinti ir plėtoti vietos savivaldą kaip demokratinės valstybės raidos pagrindą. Šis įstatymas nustato savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartojos nuostatas, apibrėžia vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas, jų įgaliojimus ir funkcijas, savivaldybės tarybos nario statusą, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus. Pagrindiniai savivaldybės principai: 1. Savivaldybės tarybos nariai už savo veiklą yra atsakingi rinkėjams. 2. Savivaldybės intitucijos sudaro sąlygas gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant sprendimų profektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. 3. Savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus. 4. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma. 5. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. 6. Gyventojai ir jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie tarnautojų darbą. 7. Savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. 8. Žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. 1. Šiaulių rajono savivaldybės įkūrimo ir veiklos trumpa charakteristika 1.1 Savivalda XX a. pradžioje, atsikuriant Lietuvos valstybei, kaimuose ėmė burtis parapijų komitetai, kurie jau 1918 metų rudienį virto valsčių tarybomis. Jų atstovai is Gruzdžių, Bazilionų, Šiaulių valsčių 1918 metų gruodžio 7 dieną dalyvavo sudarant Šiaulių apskrities tarybą. Po II pasaulinio karo vietoj apskrities buvo įsteigta Šiaulių sritis, o valsčiai suskaidyti I daug smulkių apylinkių. 1950 metų birželio 20 dieną, įkūrus Šiaulių rajoną, jam priskirtos 36 apylinkės, kurios užėmė 1143 kvadratinius kilometrus. Tuo pat metu įsteigiamas ir Kuršėnų rajonas, kuris egzistavo iki 1962 metų, kai buvo prijungtas prie Šiaulių rajono. Po Žagarės rajono panaikinimo Šiaulių rajonui priskiriamos Šakynos, Šelvėnų, Žarėnų apylinkės ir Užvenčio rajonui priklausiusi Varputėnų apylinkė. Besikeičiantis gyvenimas kėlė naujus reikalavimus ir rajono administracinei struktūrai. Smulkios apylinkės buvo sujungiamos, siekiant sudaryti optimalų jų tinklą. 1982 metais rajone liko 11 apylinkių su jose veikusiomis Darbo žmonių deputatų tarybomis. Tokios tarybos, sadarytos iš partinio ir ūkinio aktyvo, vadovavo ir visam rajono gyvenimui. Taryboms vadovavo vykdomojo komiteto pirmininkai. 1990 metų pavasarį, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, rajone įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai į rajono Tarybą. Rinkėjai pirmą kartą galėjo rinkti Tarybos narius iš kelių kandidatų. Rajono tarybos pirmininku buvo išringtas Antanas Šumanas, o rajono valdytoju Tarybos nariai paskyrė Vytautą Krasauską. Po jo rajono valdytojais dirbo Rimantas Mačiūnas, Bronius Čekanauskas. 1995 metais apylinkių tarybos buvo paleistos, apylinkės įgijo seniūnijų statusą. Joms vadovauti rajono Taryba skiria seniūnus, kurių veiklą reglamentuoja rajono savivaldybės administracija.

Ekonomika  Ataskaitos   (264,19 kB)

Pagal ją klientai vietinėse parduotuvėse už smulkius pirkinius atsiskaitydavo kreditiniais rašteliais, kuriuos parduotuvė pateikdavo bankui, o pastarasis apmokėdavo juos iš pirkėjų sąskaitų. Tai pirmoji klasikinė kreditinų kortelių veikimo sistema, kurios principai išliko iki šių dienų. Kiek vėliau tarp kliento ir komercinės kompanijos siūlančios ne tik prekes bet ir paslaugas atsiranda organizacija tarpininkė, kuri imasi tvarkyti atsiskaitymo reikalus. Klasikinis pavyzdys yra “Diners Club” atsiradęs JAV apie 1949m. Alfred Bliumingdeil stambių univermagų tinnlo įkūrėjo anūkas ir Frencis Maknamara, vienos financinės kompanijos vadovas iškėlė idėją, kad galima sukurti kompaniją, kuri už tam tikrą mokestį, galėtų kredituoti smulkius pirkimus bei paslaugas tam tikrame Niujorko rajone. Jie paklausė vieno restorano savininko kiek jis mokėtų už naujų klientų pritraukimą, jei kitais keliais jis pats šių klientų neprisiviliotų, jis atsakė: 7 procentai. Ir šis skaičius apie 2 dešimtmečius dominavo kreditinių kortelių rinkoje. Žymiai vėliau restorano savininkas buvo paklaustas iš kur jis ištraukė šį skaičių. Jis paaiškino: kelionų agentūros agentas už naujų klientų priviliojimą būtų paprašęs 10. Prie šių žmonių prisijungė Maknamaros juristas Sneiders, ir kadangi jų ofisas buvo Empire State Bilding jie pradėjo platinti reklaminius lapelius aplinkiniuose ofisuose, kviesdami su jų kreditinėmis kortelėmis papietauti aplinkiniuose 10-12 restoranų. Mokestis už kreditinę kortelę nebuvo imamas, o klientų finansinę būklė nebuvo tikrinama. Užteko padoriai atrodyti ir patvirtinti, kad jis dirba šitame pastate. Per pirmą mėnesį apyvarta pasiekė 2000 dolerių, o pelnas 140 dolerių. Vėliau apyvarta pradėjo sparčiai augti todėl Bliumingdeil Los Angele pradėjo tokia pat veiklą pagal analogišką schemą, pavadintą “Dine and Sign”, jam pavyko pritraukti 25 restoranus ir mėnesio apyvartą padidinti iki 150 tukstančių, o jo kompanionai Niujorke pasiekė 250 tukst. men. apyvartą. Vėliau apjungus Los Angelo ir Niujorko padalinių veiklą atsirado nauja kompanija pavadinta “Diners Club”. Po metų ši kompanija turėjo kontraktus su 285 komerciniais taškais ir buvo išleidusi 35 tukst. kreditinių kortelių. Kiekvienas kortelės turėtojas klubui per metus mokėjo 3 dolerius. 1951 m. “Diners Club” apyvarta siekė 6,2 mljn. dolerių, o grynas pelnas 61 tukstantį. Ilgus metus “Diners Club” buvo monopolistas šioje kreditinų kortelių rinkoje. 1958 metais buvo sukurta Kart Blanš sistema kuri prieš tai buvo Hilton viešbučių korporacijos privati kortelė. 1958 metų spalio 1 dieną buvo išleista pirmoji “American Express”. Po metų ji įsigijo “Universal Travel Card”, kurias leido JAV viešbučių asociacija. Dėl išvystyto tarptautinio kortelių aptarnavimo tinklo ir didelių finansinių išteklių, skirtų klientų kreditavimui, jau 1960 metų pradžioje “American Express” turėjo sudariusi sutartis su 32 000 komercinių taškų ir išleidusi virš 475 000 kortelių. Tuo pat metu daugiau kaip 100 JAV bankų pradėjo realizuoti savas kreditinių kortelių programas. Tačiau greitai bankai susidūrė su problema - per siauros savų kortelių aptarnavimo rinkos. Todėl 1966 metais Bank of America, kuris leido BankAmericCard korteles pradėjo išdavinėti licenzijas kitiems bankams, šių kortelių leidimui. Bank of America konkurentai 1969 metais susijungė į asocijaciją ICA (Interbank Card Association) ir nusipirko teisę iš vakarinių valstijų bankų leisti “Master Charge” korteles. Bankai kurie leido “BankAmericCard” 1970 metais susijungė į NBI (National BankAmericCard Incorporation). Tuo būdu 1970 metų pradžioje universalių banko kortelių rinkoje atsirado 2 stambūs konkurentai. Tuo pat metu universaliosios kortelės buvo skirstomos į korteles skirtas kelionėms ir pramogoms (Travel & Entertainment) kurias leido “Diners Club”, “American Express”, ”Cart Blansh” ir kurios buvo skirtos apmokėti už paslaugas viešbučiuose, restoranuose ir grynai bankines korteles. Dabartiniu metu šis skirtumas beveik išnykęs ir šis suskirstymas yra gana sąliginis. Apie 1976 metus prasidėjo atskirų NBI ir ICA padalinių susijungimas. Apie 1951 metus Britanijos viešbučių ir restoranų asociacija pradėjo leisti Europoje universalias BHR kreditines korteles. 1965 metais ji susijungė su savo Švedijos konkurentu “Rikskort”, kurios savininkai buvo Valenbergų šeima, ir įkūrė kompaniją “Eurocard International”. Septinto dešimtmečio pradžioje ICA ir NBI pradėjo skverbtis į Europos rinką, dėl šios priežasties 1976 metais NBI pakeitė savo kortelės “BankAmericard” pavadinimą į europiečiams labiau priimtiną “Visa”, o ICA į “Master Charge” į “Master Card”. 1992 metais susiliejo Eurocard International su mokėjimų sistema Euro Check, ko pasekoje gimė “Europay International”. Japonijos rinkoje dominuoja JCB kortelės. Funkcionavimo principai. Pats paprasčiausias kreditinės kortelės funkcionavimo pavyzdys yra kai ją išleidžia 1 firma. Tokioje sistemoje atsiskaitymas negrynais vyksta tarp 3 dalyvių: kortelės eminento, kortelės savininko ir aptarnavimo punkto. Aptarnavimo punktu gali būti ne tik viešbutis ir parduotuvė, bet ir banko skyrius išduodantis kortelės sąvininkui pinigus grynais. Klientas pateikęs kortelę gauna prekę arba paslaugą, mainais į kvitą vadinamą slipu. Kuriame fiksuojamas kortelės numeris aptarnavimo punkto kodas ir koordinatės, paslaugos arba prekės suma, operacijos data. Slipą pasirašo kortelės sąvininkas bei pardavėjas. Aptarnavimo punktas slipą pateikia kortelės eminentui, o pastarasis perveda pinigus į nurodytą sąskaitą. Eminetas pateikia kortelės sąvininkui sąskaitą ir jį kredituoja, po kurio laiko gaudamas šias lėšas atgal iš kortelės savininko. Daugelyje apmokėjimo schemų eminentas automatiškai nurašo nuo kortelės savininko sąskaitos reikalingą sumą, pagal išankstinį susitarimą. Tačiau šiuolaikinėje kreditinių kortelių sistemoje visas mechanizmas veikia žymiai sudėtingiau, dėl sekančių priežasčių: 1.Kortelių biznis susideda iš 2 tarpusavyje susietų dalių: kortelių savininkų ir komercinio tinklo, kuriame šios kortelės funkcionuoja. Šioje situacijoje naudingesnėje padėtyje atsiduria bankai, kurie turi ir viena ir kitą. 2.Net ir labai stambūs bankai nepajėgūs sukurti didelės konkurentiškos sistemos. Todėl jiem naudingiau jungtis tarpusavyje. Šitoje bankų asociacijoje atsiranda reikalas turėti jungiamąją grandį, kuri atliktų atsiskaitymus tarp atskirų eminentų, nes vieno banko klientas su kreditine kortele gali ateiti į parduotuvę, kurią aptarnauja kitas bankas. Todėl ir reikalingas centras apdorojantis operacijas, t. y. atliekantis procesingą. Šita centrinė procesinginė kompanija gali atlikti ir kitas funkcijas: autorizacija (aptarnavimo punktas gali užklausti ar klientas yra pajėgus apsimokėti už paslaugas arba prekes). Paprastai autorizacijos centras patvirtina arba nepatvirtina kliento mokumą, nenurodydamas jo sąskaitos dydžio, kliento pavardės. Tuo būdu šiuolaikinę atsiskaitymų sistemą sudaro: 1. Kortelių bankai - eminentai; 2. Bankai - ekvaireriai (bankai valdantys komercinį tinklą, t. y. tiesiogiai aptarnaujantys viešbučius parduotuves ir panašiai); 3. Parduotuvės ir kiti komerciniai taškai; 4. Atsiskaitomieji bankai; 5. Procesingo kompanijos, kurios apdoroja finansines operacijas; Kortelės savininkas iš parduotuvės ar kito komercinio taško gauna prekę arba paslaugą kreditan, komercinis taškas pateikęs slipą gauna nuo savo banko ekvairerio piniginę kompensaciją už kortelės savininko pirkinį. Bankas ekvaireris šiuos pinigus atsiima kreipdamasis į banką eminentą, tiesiogiai arba per tarpinį atsiskaitomąji banką. Ir pagaliau bankas eminentas atsiskaito su klientu per jo saskaitą. Praktikoje bankas ekvaireris gauto iš komercinio taško slipo duomenis paverčia į elektroninę formą (failą) kuris siunčiamas į procesingo kompaniją. Ši kompanija per dieną gautus failus kaupia, rūšiuoja ir persiunčia bankui eminentui. Šitas sumarinis dokumentas yra pagrindas bankui ekvaireriui gauti iš banko eminento išeikvotas lėšas, o pastarasis šių elektroninių duomenų pagrindu vykdo kortelės savininko sąskaitos kreditavimą arba debitavimą. Pagal šitą schemą vyksta netik kliento lėšų judėjimas bet juda ir komisiniai pinigai, kuriuos išsidalina šioje grandinėlėje dalyvaujančios įstaigos, nes jų darbas paremtas komercijos pagrindais. Komisinių pinigų išskaičiavimas yra visiškai skirtingas kai kortelės savininkas perka prekę parduotuvėje ir kai jis nori paimti pinigus grynais jį aptarnaujančiame banke. Bankas išduodantis kortelės savininkui grynus pinigus faktiškai jį kredituoja, ir tarptautinėse sistemose ši operacija vadinama”kasos avansu”. Todėl kortelės savininkas gaudamas pinigus grynais turi papildomai apmokėti komisinius už kreditavimą (Lentelė Nr.2). Jei kortelės savininkas perka prekę, į šią parduotuvėję atliekamą operaciją įtraukiamas mokestis už mainus (Interchange fee). Jos tikslas kompensuoti bankui eminentui išlaidas, kol iš kortelės savininko kreditinės sąskaitos pervesti pinigai į parduotuvę sugrįš atgal bankui eminentui. Šiuo atveju komisinius apmoka parduotuvė. Kai kuriuose Rytų Europos šalyse tame tarpe ir Lietuvoje gali būti nukrypimų nuo šitos pasaulyje pripažintos schemos (Lentelė Nr.3). Smart cart Viskas kas buvo paminėta tinka kortelėms su magnetine juosta, kurios sudaro daugumą kortelių funkcionuojančių šiandieną pasaulio rinkoje. Kortelėms su įmontuotomis mikroschemomis arba Smart-kortelėmis taikomi kitokie funkcionavimo principai. Patentą išleisti pirmas korteles su mikroschema 1974 metais gavo prancūzų inžinierius Rolan Moreno, tam tikslui sukūręs firmą “INNOVATRON INGENIERIE”. Pagrindinis smart kortelių pranašumas lyginant su kortelėmis magnetinės juostos pagrindu yra jų daugiafunkcionalumas, saugumas ir patikimumas, o taip pat ir autorizacijos galimybė režime Off-line. Dažniausia smart kortelės panaudojamos organizacijoms atsiskaitymui negrynais, telefonų kortelėms, korporacijoms ir įstaigoms, atsiskaitymams konkretaus subjekto viduje. Visos Smart kortelės yra apsaugotos PIN-kodu (personal indentification number). Šios kortelės turi dvigubą apsaugos sistemą: kiekvienoje atsiskaitymų negrynais sistemoje dalyvauja 3 subjektai-kortelės savininkas, bankas išdavęs kortelę ir komercinis taškas. Informaciją kortelėje gali keisti arba banko tarnautojas arba prekybos taško darbuotojas. T.y. kredito srytyje turi dirbti banko atstovas, o debito prekybininkas, jei kortelė turi tik 1 atminties apsaugos zoną su debito ir kredito srytimis gali dirbti tiek prekybininkas tiek bankininkas, o tai sudaro sąlygas nesąžiningumui ir sukčiavimui. Smart - kortelėse yra 2 atminties apsaugos lygiai ir joje realizuojamos specialio komandos tokios kaip “atidaryti sąskaitą”, “kredituoti sąskaitą”, “nuskaityti likutį” ir pan. Pvz.: prekybininkui prieinama tik komanda debituoti saskaitą. Priimant mokėjimus pagal smart korteles naudojami 2 tipų įrenginiai: mokėjimo terminalai arba kasos registratoriai. Mokėjimo terminalas tai specilizuotas mikrokompiuteris. Dėl nedidelės operatyvinės atminties, šitie terminalai negali sukaupti daug informacijos ir dažniausia naudojami vieno eminento klientams aptarnauti. Kasos registratoriai sukurti ir dirba IBM PC bazėje. Jie leidžia priimti visas mokėjimo rūšis ir turi visus kasos aparato atributus. Programinės įrangos išplėtimo galimybė leidžia sukurti daugiaeminentines sistemas, šitos kasos yra aprūpintos Cart reader su PIN klaviatūra. Universali elektroninė mokėjimo sistema (U.E.P.S.). Ji skirta atlikti atsiskaitymus ne grynais pagal mikroprocesorines korteles U.E.P.S. Ji sukurta pranzūzų firmos NET1 International ir nuo 1991 metų įdiegta eilėje šalių. (jau taikoma ir Vilniaus banke). Pagrindinis šios sistemos privalumas yra tas, kad visas mokėjimos TRANZAKCIJAS galima atlikti režime Off-line betarpiškai bendraujant 2 kortelėm, daugialaipsnė kortelių emisijos sistema ir visiškai nėra slaptos informacijos prekybinių terminalų atmintyje. Kortelės savininko gauti pinigai randasi banke atskiroje sąskaitoje (Holding Account) ir banko panaudojami kaip laisvos kreditinės lėšos. Parduotuvės terminalas turi 2 readerius smart kortelėms. Darbo pradžioje į vieną iš jų įstatoma parduotuvės kortelė. Į laisva readerį įstatoma pirkėjo smart kortelė atsiskaitant už prekes. Tuo metu pirkinio kaina nuskaitoma nuo kliento kortelės į parduotuvės kortelę, kartu su kortelės numeriu, data ir kita reikalinga informacija. Visa šita informacija užrašoma į terminalo atmintį. Pasibaigus darbui parduotuvės terminalas inkasuojamas ir duomenis pervedami į banko eminento einamąją sąskaitą. Panašiai darbas vyksta jei kortelės savininkas nori gauti grynus pinigus bankomate. Vykstant dialogui tarp 2 kortelių visa informacija yra šifruojama specialiais raktais ir yra unikali kiekvienam ryšio seansui. Bankas eminentas gavęs informaciją iš komercinio taško dešifruoja informaciją savais raktais. Jeigu klientas kortelę gavęs šiame banke nuo jo sąskaitos nurašoma reikiama suma ir atitinkama suma pervedama į parduotuvės sąskaitą. Jeigu klientas gavo kortelę kitame banke formuojamas mokėjimo pranešimas ir siunčiamas per emisijos centrą reikąlingam bankui. Šis bankas gavęs pranešimą atlieka ankščiau minėtas operacijas. Kortelių rūšys Egzistuoja daug kortelių klasifikavimo rūšių: 1. Pagal medžiagą iš kurios ji padaryta: a)popierinės, b)plastikinės, c)metalinės. Pastaruoju metu daugiausia naudojama plastikinės kortelės. Kai kur dar naudojamos popierinės (kartoninės) laminuotos kortelės, kurios yra pigios tačiau nepatikimos padirbimo požiūriu. 2. Pagal informacijos užrašymo pobūdį a)grafinis užrašas, b)embosiravimas (įspaudimas), c)šrich-kodavimas, d)kodavimas magnetinėje juostoje, e)kodavimas čipsuose, f)lazeriniai įrašai. Grafiniai užrašai buvo naudojami pirmosiose kortelėse, tačiau ir dabar kiekviena kortelė turi grafinius vaizdus pagal kuriuos identifikuojamas bankas ar kompanija išleidusi konkrečią kortelę. Kartais kreditinėse kortelėse yra įspaudžiami (embosiruojami) kortelės sąvininko duomenys (vardas, pavardė). Štrich kodavimas buvo naudojamas iki tol, kol neatsirado įrašai magnetinėse juostose. Štrich kodai buvo panašūs į tuos kurie yra ant prekių. Jie buvo populiarūs dėl savo pigumo, kiek vėliau štrich kodai buvo dengiami nepermatomo plastiko sluoksniu ir nuskaitomi infra raudonaisiais spinduliais. Kredito kortelių sistemoje įvyko revoliucija 6 dešimtmetyje, kai ant kortelės pradėta klijuoti magnetinė juosta ir joje užkoduotu būdu buvo įrašomas kortelės numeris jos galiojimo laikas ir kita informacija. Šios kortelės ir šiandien yra pačios populiariausios pasaulyje, bet praėjus 20 metų nuo jų panaudojimo pradžios tapo aišku, kad jos negali užtikrinti pakankamos informacijos apsaugos. Todėl 1974 Moreno pasiūlė tam tikslui panaudoti čipą arba mikroschemą. O tokias korteles pavadino Smart - card. Kortelės paplito Prancūzijoje, PAR ir kitose šalyse, tačiau pilną išplitimą pasaulyję stabdo palyginti aukšta šių kortelių gamybos kaina. Tik paskutiniais metais, kai pasaulinėje atsiskaitymų sistemoje kortelėmis su magnetine juosta pastebima vis daugiau sukčiavimo atvejų, Smart kortelės pradėtos dažniau diegti į praktiką. 1981 metais John Dreksler išrado optinę kortelę kur įrašas lazeriniu prietaisu daroma į specialų lazerinį diską, įlietą į kortelę ir atitinkamai lazerio pagalba jis nuskaitomas. Šių kortelių privalumas tas, kad galima įrašyti didelės apimties informaciją. Nežiūrint to bankiniuose atsiskaitymuose šios kortelės nėra plačiai taikomos. 3. Pagal eminentus a)bankines(universalios) kortelės, kurias leidžia bankai ir finansinės kompanijos; b)kortelės, kurias išleidžia komercinės kompanijos atsiskaitymams šios kompanijos tinkle; 4. Pagal aptarnaujamų klientų kategoriją: a)paprasta kortelė; b)sidabrinė kortelė; c)auksinė kortelė; d)elektroninė kortelė. Paprasta kortelė yra skirta eiliniam klientui. Tai “Classic Visa” ir “Mass (Standard) Eurocard / Master Card”. Sidabrinė kortelė, dar vadinama “Busisness Card” skirta organizacijų, kompanijų darbuotojams, kurie yra įgalioti tam tikrose ribose naudotis savo kompanijos lėšomis. Auksinė kortelė skirta garbingiems ir labai turtingiems klientams. Be viso to “Visa” ir “Europay” turi korteles, kurios skirtos tik bankomatams, gauti grynus pinigus specialiuose elektroniniuose terminaluose “Electron Visa”, “Cirrus / Maestro”. 5. Pagal mokėjimo schemą: a)kreditinės, b)atsiskaitomosios, c)debitinės. Kreditinė schema numato nulinį išeitinį likutį kredito sąskaitoje. Visos operacijos užrašomos kreditan, o kortelės savininkas privalo atsiskaityti pagal aptartas sąlygas. Pateikiama pavyzdinė vakaruose priimta schema. Pirmų 25 kalendorinių dienų laikotarpyje, nuo kredito sumos bankai neskaičiuoja procentų, bet kortelės savininkas turi sumokėti 10 procentų skolos. Praėjus šiam laikotarpiui nuo likusios neapmokėtos skolos dalies bankai kiekvieną dieną skaičiuoja 20 procentų metinių palūkanų. Apmokant prekių ir paslaugų kainą, kortelės sąvininkas komisinių nemoka. Išimant grynus pinigus klientas moka 2 procentus nuo išgrynintos sumos. Už pačią kortelę klientas moka 25 dolerių metinį mokestį. Paprastai kredito dydis yra limituojamas atsižvelgiant į kliento turtingumą, jo kasmėnesinių pajamų dydį. JAV “Visa” ir”Master Card” dirba pagal kreditinę schemą ir procentai gaunami už kreditavimą sudaro didžiausią pajamų dalį. Kaip rašo spec. leidiniai nemažai klientų stengiasi atsiskaityti per 25 dienas su banku. Ir pastarasis negauna numatytų pajamų. Tuo būdu mes turime reikalą faktiškai su atsiskaitomąja schema, kuri numato atsiskaityti per mėnesį visą išleistą pinigų sumą per numatytą laikotarpį. Todėl “American Express” korteles, kurios turi vieną emitentą, daug kas vadina atsiskaitomosiomis. Principiniai nuo kreditinių skiriasi debitinės kortelės. Atsiskaitant pagal debitines kortele nurodyta suma tą pačią dieną nurašoma (debetuojama) nuo kliento banko sąskaitos. Jeigu suma viršija kliento saskaitos likutį tai atsiskaitymo operacija blokuojama. Debitinėm kortelėm reikalinga autorizacija atliekant kiekvieną operaciją. Paprastai siekiant apsaugoti kliento kortelę nuo vagystės pametimo atveju, klientas gauna PIN kodą, kurį žino jis vienas. Tam pačiam tikslui skirtas ir susitarimas tarp kliento ir banko, kuris limituoja panaudojamų pinigų sumą per dieną.

Ekonomika  Konspektai   (15,01 kB)

I tūkstantmečio po Kr. pradžioje baltiškasis arealas buvo didelis: nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Okos aukštupio rytuose, nuo Lovatės, Velikajos, Dauguvos ir Dniepro aukštupių šiaurėje iki vidurinės Padnieprės pietuose. Didžiuliame Rytų Europos plote archeologai išskiria net 12 baltiškųjų kultūrų. Tiesa, dėl kai kurių ginčijamasi. Pavyzdžiui, yra manančių, kad Djakovo ir Zarubincų kultūros priklausė praslavams. Tokiame dideliame plote pasklidusios baltų gentys nebuvo vienodai išsivysčiusios.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,73 kB)

XVIII amžiaus antrojoje pusėje Respublika tapo Rusijos ir Prūsijos ekspansinės politikos objektu. Nuo seno į Respubliką žvalgėsi ir Austrijos Habsburgai, kurie Austrijos įpėdinystės kare (1740–1748) sutvirtino savo tarptautines pozicijas. 1763 m. spalio 5 dieną mirė Respublikos valdovas Augustas III. Europos politinio gyvenimo laikrodis pradėjo skaičiuoti paskutinius Respublikos gyvavimo dešimtmečius.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,17 kB)

Herbai – viduramžių kultūros padarinys. Jie Vakarų Europoje atsirado XII a. karyboje kaip riterių skiriamieji ženklai. Riterių herbai buvo vaizduojami matomiausiose vietoje – riterio vėliavoje, skyde, ant šalmo, apsiausto. Kiek vėliau juos pradėjo naudoti miestai, universitetai, amatininkų cechai, bažnyčios, vienuolynai. Lietuvoje pirmieji kunigaikščių ir bajorų herbai žinomi nuo XIV a. pabaigos, o seniausieji miestų herbai – nuo XV a.. Jų iki pat XVI a. dar buvo nedaug. Jei kalbėsime apie miestus, herbus dažniausiai turėjo tie, kurie įgydavo savivaldos teises.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 7,38 kB)

Lietuva galėjo pasirinkti tris kelius – priimti krikštą iš Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Viduramžiais priimti krikštą iš kažkurios šalies rankų nebuvo paprastas formalumas. Krikštą gavusi šalis būdavo, kad ir moralinėje, tačiau tam tikroje priklausomybėje nuo krikštą davusios šalies. Derybose dėl krikšto santykiai su Ordinu buvo pažengę toliausiai. Iš pradžių Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila ir jo brolis Skirgaila Dubysos upės žiočių saloje 1382 m. spalio 31 d. sudarė sutartį su Kryžiuočių ordinu.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,7 kB)

Vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo atstatymo sąlygų buvo sukurti valstybinę švietimo sistemą. Sąlygos švietimo raidai tuo metu buvo itin nepalankios. 1918–1920 m. tebevyko kovos su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, daugelis mokyklų Pirmojo pasaulinio karo metu buvo nuniokotos, mokytojai išblaškyti, stigo lėšų. Tačiau nepaisant visų sunkumų, darbas švietimo baruose vyko nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės gyvavimo dienų. Tuo rūpinosi Švietimo ministerija, kuri buvo įsteigta kartu su pirmąja Lietuvos vyriausybe 1918 m. lapkričio 11 d.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,56 kB)

Svarbi grandis žemės ūkio politikoje buvo kooperatyvai arba jų sąjungos. Tai buvo konkrečios ekonominės veiklos organizacijos, užsiimančios prekyba, gamyba arba kreditinėmis operacijomis. Lietuvoje kooperatyvų ir valstybės tikslai dažnai sutapdavo – ekonominės organizacijos daugiausia siūlydavo įvairias žemės ūkio politikos priemones, o valstybė tas priemones paversdavo valdžios nutarimais ar įstatymais.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,41 kB)

1944 m. antroje pusėje Lietuva buvo reokupuota sovietinės kariuomenės, atkuriamos sovietų valdžios ir valdymo institucijos, represinis aparatas. Pramonės įmonės buvo atstatomos, sutvarkoma gamyba, kuri 1952 m. pasiekė ikikarinį lygį. Tačiau pramonė buvo atkuriama ne naujais, našesniais įrengimais, bet suremontavus senus, atvežant iš Vokietijos demontuotų gamyklų stakles, variklius bei mašinas. Tuo metu kito kelio ir nebuvo, bet pramonės atkūrimas 4-ojo dešimtmečio technika kūrė bazę ekstensyviai gamybai, konservavo pramonę mašininės gamybos lygyje, sunkino naujų technologijų diegimą.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,71 kB)

1944 m. viduryje Lietuvoje prasidėjo antisovietinė rezistencija, nukreipta prieš sovietinę okupaciją, totalitarinį režimą, prieš politinės ir socialinės priespaudos formas bei represijas. Pagrindiniu pasipriešinimo tikslu buvo nepriklausomybės atkūrimas. Siekiant jo vyko partizanų ginkluotos kovos ir neginkluotas pasipriešinimas (pasyvioji rezistencija). Neginkluotas pasipriešinimas reiškė prieštaravimus arba nepaklusnumą okupacinei valdžiai, vyriausybei, jos skelbtiems įstatymams bei vykdytai politikai.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,43 kB)

Atšilus politiniam klimatui, Lietuvoje beveik išsyk buvo pradėta reikalauti grąžinti prarastąjį valstybingumą. Okupacijos faktas nebuvo pamirštas nė sovietmečiu – ir tada ne sykį mitinguose ar atsišaukimuose būdavo smerkiamas Molotovo-Ribentropo paktas, reikalauta laisvės Lietuvai. Tačiau palankios sąlygos imtis realių veiksmų susidarė tik SSRS prasidėjus pertvarkos politikai.

Politologija  Konspektai   (2 psl., 3,77 kB)

1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybę paskelbusi Lietuvos Taryba jau 1919 m. balandžio 4 dieną įsteigė Prezidento instituciją. Pirmuoju Lietuvos Prezidentu buvo išrinktas A. Smetona.1920 m. birželį paskelbtoje laikinojoje Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, kad Prezidentą renka Seimas. Iki 1926 m. Seimas prezidentu du kartus išrinko A. Stulginskį, bet nuo 1926-ųjų birželio trečiuoju Lietuvos Prezidentu tapo K. Grinius. 1926 m. gruodžio 17 d. įvykus kariniam perversmui, į valdžią atėjo A. Smetona, kuris jau gruodžio 19 d. buvo išrinktas Respublikos Prezidentu.

Politologija  Konspektai   (1 psl., 3,3 kB)

Žodis Renesansas reiškia atgimimą, atgijimą. Tai buvo antikos atgaivinimo, mokslo, meno ir literatūros pakilimo laikotarpis. Renesansas prasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje XV- XVIa. Renesanso tėvyne laikoma Italija, nes čia Atgimimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a. Nors dar randama Renesanso užuomazgų Italijoje jau XIII a.Kadangi Italijoje greičiausiai ekonomiškai sustiprėjo buržuazija, kuri virto svarbiausia klase, veržliai kopiančia į ekonominio ir kultūrinio Italijos miestų gyvenimo viršūnes, todėl galima pagrįsti kodėl Renesansas pirmiausiai pradėjo formuotis Italijoje.

Istorija  Referatai   (9 psl., 274,54 kB)

V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.

Lietuvių kalba  Analizės   (10 psl., 44,1 kB)

Simbolizmas, kaip naujo meno kryptis, iškyla apie 1870 metus Pran¬cūzijoje ir pamažu pasklinda po vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių litera¬tūras. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač - pasau¬lio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. • Realistai mato materialų pasaulio pavidalą, o romantikai ir sim¬bolistai teigia, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Jie nepateikia išorinės tikrovės kontūrų, neatspindi matomos tikrovės. Simbolistų nuomone, daugelis mus supančių daiktų yra idealaus, akimi nematomo pasaulio nuorodos. Šiapusybės reiškiniai ar daiktai rodo į tai, kas neišsakoma. Simbolistai ypač mėgsta mįslingus, fantastinius vaizdus, užuominas.

Lietuvių kalba  Referatai   (21 psl., 42,27 kB)

Egiptiečiai metus nustatinėjo ne pagal saulės sukimąsi, bet pagal laikotarpį, reikiamą derliui nuimti. Jie piešė žodį "metai" ("renpet") kaip jauną daigą su pumpuru. Tas pats ženklas sutinkamas giminingų žodžių hieroglifuose: "renpi" - "esu jaunas, stiprus", "renput" - "metų vaisiai". Tačiau Egipte derlius priklausė nuo Nilo išsiliejimo. Kasmet birželio pradžioje šalyje prasidėdavo sausra.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 7,34 kB)