Rokiškio apskrities MGB skyriaus sudaryti karinių-čekistinių operacijų aktai rodo, kad daugiau kaip 30 proc. operacijų prieš partizanus sėkmę lėmė tai, kad MGB iš savo agentų sužinodavo tikslias partizanų buvimo vietas ir partizanų skaičių. Paprastai prieš 3-5 partizanus, prisiglaudusius bunkeriuose, būdavo siunčiama gerai ginkluota daugiau kaip 50-ties MGB kareivių kuopa. Dažnai partizanai nepasiduodavo ir žūdavo priešindamiesi. Kiekviename karinės-čekistinės operacijos akte pažymėta, kad operacija vykdavo remiantis agentūros pranešimais. 1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais - Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.Kas butų jei tarp mūsų Lietuvos ginėjų nebūtų buvę išdavikų, sunku dabar tai nuspėti, bet manau galima išsivaizduoti paskaitę literatūra mano parašytame referate. Priežastys lėmusios nutarimą partizanauti Pasak prof. J. Brazaičio pagrindinės priežastys, lėmusios vyrus eiti partizanauti, buvo penkios: 1. Ankstesnės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems kurie savo tautai siekė nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės. 2. Vokiečių okupacijos metais visame krašte įsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus. 3. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pažadus sugražinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. 4. Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo. 5. Daugelis vyrų pasitraukė į miškus, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Žinoma kiekvienas kovotojas turėjo savų priežasčių, dėl kurių stojo į partizanų gretas. Vėliau partizanų gretas papildė žmonės, kuriems grėsė tiesioginis suėmimo pavojus. Pvz., būsimas Tauro apygardos vadas mjr. Drunga - ,,Mykolas Jonas” išėjo pas partizanus tik 1945 m. vasarą po to, kai saugumas išaiškino jo vaidmenį Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardoje vokiečių okupacijos metais. Partizanų pasipriešinimo tarpsniai Partizanų pasipriešinimą būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius: pirmasis , trūkęs mažiau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale. Partizanų žygiai ir kovos Pirmasis periodas Pirmieji partizanų būriai kūrėsi spontaniškai ir greitai apėmė visas Lietuvos dalis, išskyrus tuos rajonus, kur buvo sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai, pavyzdžiui Paprūsėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Itin gausūs partizanų būriai susitelkė miškingiausiuose Lietuvos vietose, kaip Dainavos, Karšuvos, Biržų ir Žaliojoje girioje, Utenos apskrities miškuose, Naručio ežero apylinkėse. Per pirmąjį laikotarpį partizanai dažnai puldinėjo miestus, enkavedistus ir nevengdavo kovų su geriau apginkluotu ir gausesniu priešu. 1944 m. spalio mėn. partizanai įsiveržė į Jūžintų miestą ir apšaudė vykdomojo komiteto pastatą. 1944 m. naktį iš gruodžio 11 į 12 trys partizanų grupės apsupo Panemunio mietelį, sudegino kelis pastatus, nukovė daugiau negu dešimtį vietos pareigūnų, aktyvistų ir ,,liaudies gynėjų”. 1945 m. rugsėjo 25 d. apie 30 partizanų užpuolė Skaistgirio valsčiaus Domeikių kaimą, nukovė kareivių ir stribų. Ypač daug partizanų burių veikė Žaliojoje girioje ir Panevėžio apylinkėse. Ltn. Blėkio vadovaujami vyrai įsibraudavo net į patį Panevėžį ir ten atlikdavo uždavinius. Keli Antano Birbilio - ,,Baltušio” būrio kovotojai vežimu įvažiavo į Subačiaus valsčiaus Geležių bažnytkaimį ir užpuolė stribus. Čia veikiantys partizanai nebijojo susirėmimų su valdžios pajėgomis. Vieno suimto partizano parodymu, ,,ginklai buvo taip pat įgyjami, puolant Raudonosios armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių ,,liaudies gynėjų”būrius”. Partizanai ne tik kovodavo prieš stribus, enkavedistus, kolaborantus ir ,, liaudies gynėjus”. Taip pat žlugdydavo rinkimus. Štai kokį planą buvo sudaręs Juozas Lukša – Daumantas prieš eilinius rinkimus: 1. Kelias dienas prieš rinkimus iš visų piliečių surinkti sovietinius pasus, kad rinkimų metu bolševikai neturėtų kur atžymėti balsavusių. 2. Rinkimų išvakarėse, vasario 9-10 d. naktį, išardyti ar išsprogdinti visus vietinės reikšmės tiltus, sunaikinti telefonų linijas ir apšaudyti rinkimines būstines, kad bolševikai negalėtų parmesti rinkimų dieną papildomos apsaugos į rinkimines apylinkių būstines ir negalėtų susirišti su centrinėmis įstaigomis, o esamos rinkiminės būstinės pajėgos neišdrįstų vykti į apylinkes ir su durtuvais varyti gyventojų prie urnų dėžių. 3. Rinkimų dieną, vasario mėnesio dešimtą, atidžiai kontroliuoti apylinkes. Ten kur rusai imsis prievartos, be gailesčio juos naikinti. Šiomis priemonėmis buvo tikimasi bent laikinai bolševikams sutrukdyti, kad neprievartautu ir neterorizuotų gyventojų. Antrasis periodas Antruoju savo kovos laikotarpiu partizanai pradėjo taupyti jėgas. Pergalvoję savo dviejų metų patirtį ir pamatę, kad žuvo daug geriausių kovotojų, partizanų vadai suprato, jog toks kovingumas yra pragaištingas ir reikalauja nereikalingų aukų. Antruoju laikotarpiu keitėsi ir partizanų vadai. Jeigu pirmuoju laikotarpiu vadovavo energingi ir drąsūs vyrai, kuriems pakluso dėl asmeninių savybių. Tai antruoju laikotarpiu vadovavimas partizanų būriams (didesniems) perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Karininkai didžiausią reikšmę skyrė kovotojų branduoliui išlaikyti, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Tad partizanai pakeitė savo taktiką, nutarė neieškoti bereikalingų susirėmimų su gausiomis priešo grupėmis. Dėl to stambesniems NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos. Bet stribams ir partijos pareigūnams gal net padidėjo mirties pavojus. Laisvės kovotojai sėkmingai priešinosi komunistų bandymams pakeisti kaimo visuomeninę santvarką, trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų ar juos simbolizuojančių institucijų kūrimui. Nors šiuo laikotarpiu partizanai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laikotarpis nuo 1946m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Komunistai suorganizavo du masinius trėmimus, per kuriuos išvežė daugiau negu 100000 žmonių, suėmė dešimtis tūkstančių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Bet dėl šito partizanai neliko pasyvus. Per daug uolūs valdžios pareigūnai it įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti savo veiklą, o įspėjimo nepaisę buvo šaudomi. Mirties bausmėmis partizanai norėjo įbauginti kitus parsidavėlius, apsaugoti savuosius nuo šnipų ir sulėtinti komunistų įsiviešpatavimą kaime. Trečiasis periodas 1949m. ne tik laisvės kovotojų bet ir visos tautos jėgos pradėjo išsekti. Jeigu kas dar tikėjosi šiokios tokios pagalbos iš Vakarų, tos viltys buvo labai santūrios. Komunistai vis labiau įsigalėjo. Pradėjo augti partijos ir komjaunimo narių skaičius, o pirmoje 1949 m. dalyje valdžia drakoniškomis priemonėmis privertė ūkininkus stoti į kolūkius. Šis ūkininkų stojimas į kolūkius reiškė, kad tauta jau pasidavė. Savo taktiką, paskutiniu savo gyvavimo laikotarpiu, pakeitė ir partizanai. Jie nebebandė taip atkakliai priešinti neišvengiamybei ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus ir priešui taikomas represijas. Jei anksčiau buvo stengiamasi išlaikyti stiprų kovotojų branduolį, tai dabar buvo pasitenkinta organizacijos griaučių išsaugojimu, kad reikalui esant būtų galima greitai atgaivinti karinį pajėgumą naujais kovotojais. O jų buvo, nes tuo metu tauta buvo priblokšta, bet neišmokusi mylėti okupanto. 1951 – 1952 m. partizaniniame judėjime atsirado daug išdavikų. Provokacijomis, kankinimais saugumui pavyko palaužti suimtus žymius partizanų vadus, kai kuri jų buvo užverbuoti ir su partizanais persirengusiais saugumiečiais grįždavo į miškus. Ten suiminėjo, šaudė tebekovojančius partizanus, sėjo nepasitikėjimą įtarumą. Šie ir kiti smūgiai pakirto partizanų veiksmingumą. Bet tai nebuvo jų galutinis sužlugimas. Net 1951-1952 m. dalyse tebėra didesni partizanų būriai, bet jie laikosi drausmingai. Nemaža dalis pagrindinių vadų toliau slapstosi iš dalies dėl to, kad jiems būtų buvę sunku legalizuotis, iš dalies gal tikėjos tarptautinių permainų. Bet pagaliau partizanai nutraukė savo veiklą. Tik ne visi būriai iš karto. Nežinia, ar 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas specialus demobilizacijos įsakymas, bet 1953 m. ir 1954 m. tebėra keli atskiri daliniai, paskutinieji didingo pasipriešinimo likučiai. Partizanų spauda Partizanai taipogi skyrė nemažą dėmesį savo spaudai. Daugelis didesnių partizanų dalinių leido savo laikraštėlius ir atsišaukimus. Mažesni gaudavo ir platindavo kitų leidinius. Apie partizanų leidinius žinių nėra labai jau daug. Išliko tik tie laikraščių numeriai, kurie buvo išgabenti už geležinės uždangos.Spaudos technikos atžvilgiu partizanų spauda buvo menka. Kitaip ir negalėjo būti, nes laikraštėlius partizanai spausdino bunkeriuose. Dauguma leidinių spausdinti rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog rašomąją mašinėle. Išimti sudarė Jungtinės Kęstučio apygardos leidinys ,,Laisvės varpas”, kuris ilgesnį laiką buvo spausdinamas spaustuvėje ir 1947 m. išeidavo kas dvi savaites. Laikraščių leidimas vyko tikrai primityviomis sąlygomis. Štai kaip Juozas Lukša-Daumantas leido ,,Laisvės žvalgą”. ,,Pradiniai darbo žingsniai buvo labai sunkūs. Man su Uosiu teko paruošti rankraščiai. Toliau ant mano galvos gulė pagaminti vinjetes. […]. Itin daug kantrybės ir pasišventimo reikalavo matricų paruošimas spaudai. Neturėjom jokių raižymo priemonių, reikėjo matricoje įbrėžti nusmailinta kulka. Spausdinome rotatoriumi. Viskas buvo atliekama mažame bunkeriukyje, miške grubo rankos tiek prie rašomos mašinėlės, tiek prie graviūrų, tiek prie spausdinimo. Darbas trūko tris dienas. Prieš mus gulėjo 900 egzempliorių ,,Laisvės žvalgo” ir apie 1400 atsišaukimų bei karikatūrų”¹. Kaip matome partizanai leido ir atsišaukimus. Savo spaudoje partizanai rašė įvairiais klausimais, stebėjo ir komentavo pasaulinius įvykius, nagrinėjo tautos problemas, išspausdindavo vieną kitą eilėraštį, partizanų dainų, paminėdavo žuvusius kovotojus, skelbdavo straipsnius apie bolševikų kėslus, įspėjimus kolaborantams ir partizanų išdavikams. Daumanto dalinys, pavyzdžiui, spaudą platino keliais būdais: vienas būdas tai patys partizanai naktimis lipdė viešesnėse vietose (atsišaukimus), kitas būdas buvo panaudojant bolševinės administracijos aparatą (išplatindavo apylinkių pirmininkai). Platindavo ir organizacijų nariai. ,,Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. […]. Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. […]. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan., kitus pasiusdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose”. Partizanai Seinijos krašte Trėmimai Nepraėjo nė dvi savaitės nuo miško brolių žuvimo, saugumiečiai suėmė Smilgutės tėvelį, vėliau ištrėmė likusią Pauliukonių šeimą. Užvarytos pastotės nuvežė į geležinkelio stotį. Ten jau buvo suvaryta daugiau šeimų. Visi baiminosi, kad veža į Sibirą. Stoties viršininkas pasakė, kad traukinys veš į atgautas Lenkijos žemes (prieš karą buvo Vokietijos). Traukinius lydėjo Saugumas. Po 10 dienų kelionės šaltuose prekiniuose vagonuose Smilgutės šeimą apgyvendino baisiame name su lenkų repatriantų šeima. Žmonės buvo geri, padėjo šiaip taip susitvarkyti moterims. Suimta Smilgutė Už mėnesio, gal daugiau, suėmė ir Smilgutę. Vežė į Balstogę. Pakeliui uždarė nekūrentoje daboklėje. Sušalusi, be miego, vos sulaukė ryto. Rytą išvežė traukiniu į Varšuvą. Ten laukė traukinys į Balstogę. Smilgutė vos laikėsi ant kojų. Priėjo du jauni vyrai prie sargybinių, deportuojančių Smilgutę, paklausė, ar gali jai nupirkti maisto. Milicininkai sutiko. Atnešė Smilgutei karštos arbatos ir sumuštinį. Arbatą su malonumu išgėrė. Buvo antra para nevalgiusi, maisto praryti negalėjo. Smilgutė peršalo, jautėsi blogai. Po ilgo laukimo Varšuvos stotyje išvežė į Balstogę. Ten milicininkai nuvedė ją į Saugumo raštinę, pasakė saugumiečiams, kad suimtoji serga. Jie ironiškai nusišypsojo ir tarė: “Mes ją greit išgydysim”. Smilgutę uždarė būstinės požemyje. Languose buvo tik grotos. Palangėse matėsi kauburiai sniego, lovos nebuvo, tik suolas. Užsikloti davė ploną užtiesalą. Žiema buvo šalta, temperatūra buvo kaip lauke. Rytą atnešdavo drungno juodo gėrimo, vadinamo kava, ir juodos duonos. Smilgutė, kad nesušaltų, vaikščiojo. Blogiausia buvo naktį - miego norėjo, bet atsigulti bijojo, kad užmigus nesušaltų mirtinai. Bėgo dienos, jėgos silpnėjo, jautė, kad turi didelį karštį, prašė sargus pakviesti gydytoją, bet jie nesiskubino. Smilgutė, kai išgirsdavo rūsyje žingsnius, daužė duris. Pagaliau vienas susidomėjo, pamatęs ją atėjo su gydytoju. Perkėlė į bendrą rūsį. Buvo išvarginta. Likimo draugės liepė gulti ant “pričios”. Pričia vadino iš lentų sukaltą platų gultą su trupučiu šiaudų. Smilgutei atsigulus, kalinės aplink susėdo, kad sargas nematytų. Mat gulėti ir sergantiems ant “pričios” buvo draudžiama. Smilgutė slepiama išmiegojo visą dieną, nubudo sustiprėjusi. Tik nubudusi pamatė gerai pažįstamą partizanų globėją ir ryšininkę Verutę. Ją anksčiau suėmė, naktimis tardė. Klausinėjo ir apie Smilgutę. Ji pasakė per tardymą pažįstanti ją tik iš matymo. Verutę greitai perkėlė į kitą kamerą. Bendrame rūsyje Bendras rūsys buvo tamsus, vietos mažai, trūko oro; vos užmigdavo, su triukšmu atsidarydavo durys. Visos nubusdavo, laukė su baime, kurios pavardę iššauks tardymui. Gulėjo apsirengusios. “Pričia” buvo per siaura aštuonioms kalinėms. Per naktį reikėjo gulėti vienoj pozicijoj, apsiversti nebuvo galima. Rytą skaudėjo kaulus. Kalinės buvo lenkų tautybės inteligentės moterys. Sugyveno gerai. Kaip įmanydamos stengėsi paįvairinti pamažu slenkančias dienas. Smilgutė greitai susigyveno. Bėgo savaitės. Vieną naktį, vos užmigus, atsidarė durys. Išgirdo Smilgutė savo pavardę. Išėjusi į tamsų koridorių girdėjo kitų rūsių atidaromas duris. Eidama paskui sargą meldėsi. Pas tardytoją Tardytojas buvo jaunas. Pasisveikinęs neaiškiai pasakė savo pavardę, paprašė atsisėsti. Perskaitė, kuo buvo kaltinama, liepė prisipažinti, nuo to priklausys, kaip ilgai sėdės, gal bus išlaisvinta. Prieš ją komunistinėje Lenkijoje atsivėrė daug galimybių. Gaila, jei tokia mergaitė jaunystę praleistų kalėjime, bet tai priklauso nuo jos pačios. Smilgutė, išklausiusi kaltinimų, pareiškė negalinti prisipažinti, ko nebuvo padariusi. Liepė apsigalvoti, nekomplikuoti tardymo. Esą jie viską žino. Pašaukė sargą, kad vestų atgal į rūsį. Prasidėjo Smilgutei neramios naktys - norėjo ją palaužti. Kai buvo netoli nualpimo, atidarydavo langą. Smilgutė laikėsi tvirtai, atmetė kaltinimus. Prisipažinimas buvo surištas su partizanų globėjų išdavimu. Su Dievo pagalba nepalūžo, išlaikė. Po šešių mėnesių kariškas teismas paskyrė jai penkerius metus kalėjimo. Po teismo Smilgutę perkėlė į kamerą, kur sėdėjo kalinės po teismo. Jų kameroje buvo daug. Trijų aukštų lovų ne visoms užteko, miegojo ant grindų. Langai uždengti skarda. Kameroj mažai šviesos, trūko oro. Po dviejų dienų naujoj kameroj Smilgutę naktį išbudino sargų šauksmas. Kalinės greit lipo iš lovų baltiniuose, turėjo stovėti prie sienos. Sargės darė kratą, nieko neradusios liepė iš čiužinių ištraukti šiaudus. Šiaudai seniai keisti, pajudinus kilo debesys dulkių, graužė akis, dusino kosulys. Po kratos, kol sutvarkė patalpą, miegui laiko neliko. Kai kartą išvedė į kiemą, vyrų grupėje Smilgutė pirmą kartą po suėmimo pamatė savo tėvelį. Jis buvo nuteistas penkeriems metams už partizanų globą. Buvo nuvargęs, pražilęs. Smilgutė pirmą kartą pravirko kalėjime. Ligoninėje ir kitame kalėjime Smilgutė visą laiką jautėsi blogai. Gydytojas nusiuntė tyrimui. Rado plaučių džiovą ir perkėlė į kalėjimo ligoninę. Joje galima dieną atsigulti, ilgiau leisdavo pabūti kieme, matuodavo temperatūrą. Vaistų nedavė. Maistas - kaip kameroj. Smilgutė ligoninėje susipažino su jaunu kaliniu gydytoju, kuris aptarnavo vyrų kamerą ir ligoninę. Per jį palaikė ryšius su tėveliu. Kartą Michal (gydytojo vardas) pasakė, kad vakar tėvelį su kitais kaliniais išvežė į kitą kalėjimą. Jam dar liko ketveri metai kalėti. Greit ir Smilgutę išvežė į kitą kalėjimą. Buvo gruodžio 24 d. Nuvežė visas kalines kartu ir uždarė į vieną kamerą. Jas viršininkas įspėjo, kad nebūtų giesmių, maldų, atgyventų “prietarų”. Jam išeinant pro duris, kalinė užgiedojo Kalėdų giesmę. Ją išvedė ir uždarė į vienutę, tik stovėti galėjo. Išlaikė per naktį. Sugrįžusi pasakė: “Pirmoji tema mano rašinio išėjus iš kalėjimo bus - “Kaip praleidau Kūčias prie komunistų”. (Ji buvo žurnalistė.) Po dviejų savaičių kalines išskirstė į kitas kameras. Smilgutę patalpino į plaučių kamerą. Joje buvo keturios kalinės, trys jaunos, viena vyresnio amžiaus. Plaučių kameroj maistas buvo geresnis, ilgiau leisdavo pabūti kieme. Laikraščių nei knygų nedavė. Į laisvę Nepraėjo nė dveji metai kalėjime, Smilgutę pašaukė į raštinę ir pranešė, kad išleidžia iš kalėjimo. Privalo grįžti į ištrėmimo vietą, registruotis milicijoj du kartus per savaitę. Byla bus iš naujo svarstoma (gynėjas perdavė bylą aukštesniam teismui). Netikėtai išlaisvinta Smilgutė nesidžiaugė, nes nežinojo, kas laukia. Milicija nuo gyvenamos vietos buvo toli. Registruotis vaikščiojo pėsčia, nes kito susisiekimo nebuvo. Laikas bėgo, namiškių globojama Smilgutė sustiprėjo. Nuvažiavo į plaučių sanatoriją patikrinti sveikatos. Gydytojas padaręs tyrimus džiovos nerado. Maloni staigmena buvo Smilgutei ir gydytojui, kuris buvo pažįstamas iš kalėjimo, - susitikdavo ligoninėje. Mat jis irgi buvo kalinys, dirbo kalėjime kaip gydytojas. Iš teismo žinios nebuvo. Smilgutei buvo atimtos teisės - įsidarbinti negalėjo. Išlaikė ją šeima, kuri pardavusi turtą gyveno vargingai. Kartą, nuėjus registruotis, milicijos viršininkas pasakė gavęs žinią iš teismo - byla išspręsta jos naudai, į kalėjimą grįžti nereikės. Palinkėjo sėkmės. Smilgutė kuo greičiausiai norėjo įsidarbinti. Kaip buvusiai politinei kalinei sunku ką geresnio rasti. Nuvažiavo į valstybinių ūkių direkciją (jos sesuo dirbo buhaltere). Direktorius buvo senyvas, malonus žmogus, buvęs dvarininkas. Smilgutė pasitikėjo ir kaip tėvui papasakojo šeimos ir savo išgyvenimus. Išklausęs pasakė: abi kartu su seserim dirbs didelio valstybinio ūkio įstaigoje. Darbo turėjo daug, bet buvo patenkintos, taip pat direkcija jų darbu buvo patenkinta. Paleido ir tėvą Smilgutės tėvelis, atlikęs bausmę, po penkerių metų sugrįžo pas šeimą. Į savo kraštą grįžti neleido. Šeima buvo šiaip taip tremtyje įsikūrusi. Sugrįžęs tėvelis galėjo ramiai ilsėtis. Bėgo metai, tėveliai ilgėjosi savo krašto (Seinijoje), kur paliko didelį gerai tvarkomą ūkį. Ten nuo neatmenamų laikų gyveno jų protėviai, raštingi, susipratę lietuviai, ilgą laiką pas save slėpę 1863 m. sukilėlius, kovojusius prieš caro priespaudą. Už slėpimą sukilėlių grėsė didelė bauda, bet jos nepabūgo. Kai buvo leista, Smilgutės tėvelis su vyriausios dukros šeima sugrįžo į savo kraštą. Smilgutė ištekėjo, persikėlė į miestą ir ten pasiliko. Sugrįžusi Smilgutės šeima į savo gimtinę, rado trobesius sunaikintus, žemę buvo pasisavinęs kolūkis. Smilgutės tėveliui buvo atimtos teisės, tik po mirties reabilitavo. Jis buvo savininkas ūkio, bet kaip be teisės žemės neatgavo. Tuo pasinaudojo vietiniai gyventojai, lojalūs komunistams, įsigijo Smilgutės tėviškės nuosavybės dokumentus. Dokumentai galioja ir toliau - žemės neatgavo. Nebūtų taip skaudu, jei nebūtų prie to prisidėję savi tautiečiai. Prabėgo daug metų nuo ištrėmimo. Ieškodama jaunystės prisiminimų, Smilgutė sugrįžusi į Trikampį nuvyko į buvusią tėviškę. Viską rado sunaikinta, riogsojo gyvenamojo namo griaučiai, prie šono sode dar stovėjo pakrypęs kryžius, galvą nuleidęs kabojo liūdnas Rūpintojėlis. Išvados Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai pergalės neiškovojo. Žinoma savo jėgomis jie nesitikėjo jos iškovoti. Jie tikėjosi pagalbos iš Vakarų, kuri nepasirodė. Savo kova partizanai tenorėjo palengvinti Lietuvos žmonių padėtį kaime. Bet pasipriešinimas pamažu slopo. Gal partizanai buvo pavargę nuo kovų, o gal suprato, kad pagalbos iš šalies nebesulauks.

Istorija  Referatai   (19,8 kB)

Aukštaitiškas etiketas Kaip pasakojo lektorė, prie tradicinio aukštaitiško stalo sėdintieji visuomet buvo labai draugiški ir vieningi. Tik dabar, anot jos, lietuviai susvetimėjo ir valgyti pradėjo iš atskirų indų. Senovėje visa šeimyna kabindavo iš vieno dubens ir jautėsi labai patogiai, o į svečius užsukę kaimynai atsinešdavo tik savo šaukštus. Turėdami nedaug indų žmonės išsiversdavo netgi ir per vestuves, krikštynas, kitas dideles šventes.Todėl ir kavinių lankytojai visai nepyksta, kai virš vieno dubens kyla tikras šakučių ir šaukštų mūšis. Pasak J.Samulionytės, dabar žmonėms sunkiai sekasi darniai valgyti vieną patiekalą, juos „sugadino“ indų gausa ir etiketo taisyklės.Muziejininkės teigimu, aukštaičiai prarado ir didelę dalį savo, kaip svečio, savigarbos.„Anksčiau aukštaičiai turėjo tokį didelį „onorą“, kad prie stalo prisėsdavo tik pakvietus tris kartus. Tiek pat reikėdavo juos raginti ir valgyti. „Pakvietė lyg neateitum“, – sakydavo svečiai, jei juos paprašydavo mažiau kartų“, – apie išdidų senolių būdą pasakojo J.Samulionytė. Sėsdami prie stalo aukštaičiai niekada nelinkėdavo savo svečiams „skanaus“, jie sakydavo „skalsaus“. Toks palinkėjimas, lektorės teigimu, labai aktualus ir šiandieniniams pietums, kai persivalgymas vis dažniau lietuviams tampa antsvorio problema. Įdomu, ar aukštaičiai pirma pradėjo dainuoti ar alų ragauti? Nes Aukštaitija, ypač Biržų rajonas – tai aludarių kraštas. Biržų pilyje yra Alaus muziejus, o alaus paskanauti galėsite net trijose mieste esančiose alaus daryklose. Kitame Aukštaitijos mieste – Utenoje yra didžiulė alaus darykla „Utenos alus“. O turtingas aukštaičių kulinarinis paveldas yra Europos kulinarinio paveldo narys. Tad jei norėsite pasimėgauti regiono tradiciniais patiekalais Įvairių iškilmių metu pagrindiniu gėrimu, aišku, būdavo alus. Nė vienas aukštaitis savo švenčių neįsivaizduodavo be šeimininko gaminto alaus. Net atsiradus pirmiesiems fotografams, svečiai pozuodavo tik prie šio gėrimo ąsočio – nuo stalo nuimdavo visas vaišes. Su alumi visi baliai prasidėdavo ir baigdavosi. Neišgėrę jo svečiai į maistą net nežiūrėdavo.Dabar įprasta, kad per Kūčias šio gėrimo gerti negalima, o senovėje būtent alų per šią šventę gurkšnodavo – kad avys kuo daugiau ėriukų atsivestų. O per Vėlines išgertas alus turėdavo užtikrinti gerą kitų metų miežių derlių. KULTŪRA Pavieniai ir atsitiktiniai radiniai rodo, kad dabartinėje Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje žmonių gyventa jau IX-VIII tūkstantmetis prieš Kristų. Daugiau kaip dešimties tūkstantmečių žmonių veiklos pėdsakai ir daugybės kartų kultūrinis palikimas šiandien yra viena iš didžiausių parke saugomų vertybių. Čia galima sužinoti apie mūsų protėvių gyvenimą akmens amžiuje, jų kovas su kalavijuočiais viduramžių laikotarpiu, bei 18-20 a. Aukštaitiškais papročiais, tradicijomis, verslais bei tautosaka. Gilią senovę ir didingą praeitį mena gausybė istorijos, archeologijos ir architektūros paminklų. Aukštaitijos tradicinė muzika Šis regionas išsiskiria savitomis muzikavimo tradicijomis. Čia buvo giedamos archajišką muzikinę bei poetinę formą išlaikiusios polifoninės sutartinės, greta vokalinės gyvavo ir ne mažiau savita skudučiais bei ragais pučiama instrumentinė polifonija. Ypatinga stilistine įvairove pasižymėjo vestuvių iškilmes lydėjusios dainos bei instrumentinė muzika. Aukštaičių vestuvinės dainos buvo dainuojamos dažniausiai pritariant tercijomis. Vestuvinius maršus, polkas, valsus atlikdavo įvairių sudėčių instrumentiniai ansambliai Šio krašto tradiciniuose audiniuose ir nacionaliniuose kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Čia giedamos tūkstantmetės aukštaičių dainos - sutartinės. Šios dainos yra išlaikiusios archajišką muzikinę ir poetinę formą. Sutartinių dermės liudija seną kilmę, o tobula polifoninė kalba – aukštą to meto muzikinę kultūrą. Sutartinės – išskirtinis reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulio folkloristikoje. Greta vokalinės muzikos aukštaičiuose gyvavo ir ne mažiau savita skudučiais bei ragais pučiama instrumentinė polifonija.

Istorija  Rašiniai   (7,19 kB)

Rokiškio apskrities MGB skyriaus sudaryti karinių-čekistinių operacijų aktai rodo, kad daugiau kaip 30 proc. operacijų prieš partizanus sėkmę lėmė tai, kad MGB iš savo agentų sužinodavo tikslias partizanų buvimo vietas ir partizanų skaičių. Paprastai prieš 3-5 partizanus, prisiglaudusius bunkeriuose, būdavo siunčiama gerai ginkluota daugiau kaip 50-ties MGB kareivių kuopa. Dažnai partizanai nepasiduodavo ir žūdavo priešindamiesi. Kiekviename karinės-čekistinės operacijos akte pažymėta, kad operacija vykdavo remiantis agentūros pranešimais. 1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais - Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.Kas butų jei tarp mūsų Lietuvos ginėjų nebūtų buvę išdavikų, sunku dabar tai nuspėti, bet manau galima išsivaizduoti paskaitę literatūra mano parašytame referate. Priežastys lėmusios nutarimą partizanauti Pasak prof. J. Brazaičio pagrindinės priežastys, lėmusios vyrus eiti partizanauti, buvo penkios: 1. Ankstesnės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems kurie savo tautai siekė nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės. 2. Vokiečių okupacijos metais visame krašte įsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus. 3. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pažadus sugražinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. 4. Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo. 5. Daugelis vyrų pasitraukė į miškus, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Žinoma kiekvienas kovotojas turėjo savų priežasčių, dėl kurių stojo į partizanų gretas. Vėliau partizanų gretas papildė žmonės, kuriems grėsė tiesioginis suėmimo pavojus. Pvz., būsimas Tauro apygardos vadas mjr. Drunga - ,,Mykolas Jonas” išėjo pas partizanus tik 1945 m. vasarą po to, kai saugumas išaiškino jo vaidmenį Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardoje vokiečių okupacijos metais. Partizanų pasipriešinimo tarpsniai Partizanų pasipriešinimą būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius: pirmasis , trūkęs mažiau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale. Partizanų žygiai ir kovos Pirmasis periodas Pirmieji partizanų būriai kūrėsi spontaniškai ir greitai apėmė visas Lietuvos dalis, išskyrus tuos rajonus, kur buvo sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai, pavyzdžiui Paprūsėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Itin gausūs partizanų būriai susitelkė miškingiausiuose Lietuvos vietose, kaip Dainavos, Karšuvos, Biržų ir Žaliojoje girioje, Utenos apskrities miškuose, Naručio ežero apylinkėse. Per pirmąjį laikotarpį partizanai dažnai puldinėjo miestus, enkavedistus ir nevengdavo kovų su geriau apginkluotu ir gausesniu priešu. 1944 m. spalio mėn. partizanai įsiveržė į Jūžintų miestą ir apšaudė vykdomojo komiteto pastatą. 1944 m. naktį iš gruodžio 11 į 12 trys partizanų grupės apsupo Panemunio mietelį, sudegino kelis pastatus, nukovė daugiau negu dešimtį vietos pareigūnų, aktyvistų ir ,,liaudies gynėjų”. 1945 m. rugsėjo 25 d. apie 30 partizanų užpuolė Skaistgirio valsčiaus Domeikių kaimą, nukovė kareivių ir stribų. Ypač daug partizanų burių veikė Žaliojoje girioje ir Panevėžio apylinkėse. Ltn. Blėkio vadovaujami vyrai įsibraudavo net į patį Panevėžį ir ten atlikdavo uždavinius. Keli Antano Birbilio - ,,Baltušio” būrio kovotojai vežimu įvažiavo į Subačiaus valsčiaus Geležių bažnytkaimį ir užpuolė stribus. Čia veikiantys partizanai nebijojo susirėmimų su valdžios pajėgomis. Vieno suimto partizano parodymu, ,,ginklai buvo taip pat įgyjami, puolant Raudonosios armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių ,,liaudies gynėjų”būrius”. Partizanai ne tik kovodavo prieš stribus, enkavedistus, kolaborantus ir ,, liaudies gynėjus”. Taip pat žlugdydavo rinkimus. Štai kokį planą buvo sudaręs Juozas Lukša – Daumantas prieš eilinius rinkimus: 1. Kelias dienas prieš rinkimus iš visų piliečių surinkti sovietinius pasus, kad rinkimų metu bolševikai neturėtų kur atžymėti balsavusių. 2. Rinkimų išvakarėse, vasario 9-10 d. naktį, išardyti ar išsprogdinti visus vietinės reikšmės tiltus, sunaikinti telefonų linijas ir apšaudyti rinkimines būstines, kad bolševikai negalėtų parmesti rinkimų dieną papildomos apsaugos į rinkimines apylinkių būstines ir negalėtų susirišti su centrinėmis įstaigomis, o esamos rinkiminės būstinės pajėgos neišdrįstų vykti į apylinkes ir su durtuvais varyti gyventojų prie urnų dėžių. 3. Rinkimų dieną, vasario mėnesio dešimtą, atidžiai kontroliuoti apylinkes. Ten kur rusai imsis prievartos, be gailesčio juos naikinti. Šiomis priemonėmis buvo tikimasi bent laikinai bolševikams sutrukdyti, kad neprievartautu ir neterorizuotų gyventojų. Antrasis periodas Antruoju savo kovos laikotarpiu partizanai pradėjo taupyti jėgas. Pergalvoję savo dviejų metų patirtį ir pamatę, kad žuvo daug geriausių kovotojų, partizanų vadai suprato, jog toks kovingumas yra pragaištingas ir reikalauja nereikalingų aukų. Antruoju laikotarpiu keitėsi ir partizanų vadai. Jeigu pirmuoju laikotarpiu vadovavo energingi ir drąsūs vyrai, kuriems pakluso dėl asmeninių savybių. Tai antruoju laikotarpiu vadovavimas partizanų būriams (didesniems) perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Karininkai didžiausią reikšmę skyrė kovotojų branduoliui išlaikyti, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Tad partizanai pakeitė savo taktiką, nutarė neieškoti bereikalingų susirėmimų su gausiomis priešo grupėmis. Dėl to stambesniems NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos. Bet stribams ir partijos pareigūnams gal net padidėjo mirties pavojus. Laisvės kovotojai sėkmingai priešinosi komunistų bandymams pakeisti kaimo visuomeninę santvarką, trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų ar juos simbolizuojančių institucijų kūrimui. Nors šiuo laikotarpiu partizanai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laikotarpis nuo 1946m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Komunistai suorganizavo du masinius trėmimus, per kuriuos išvežė daugiau negu 100000 žmonių, suėmė dešimtis tūkstančių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Bet dėl šito partizanai neliko pasyvus. Per daug uolūs valdžios pareigūnai it įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti savo veiklą, o įspėjimo nepaisę buvo šaudomi. Mirties bausmėmis partizanai norėjo įbauginti kitus parsidavėlius, apsaugoti savuosius nuo šnipų ir sulėtinti komunistų įsiviešpatavimą kaime. Trečiasis periodas 1949m. ne tik laisvės kovotojų bet ir visos tautos jėgos pradėjo išsekti. Jeigu kas dar tikėjosi šiokios tokios pagalbos iš Vakarų, tos viltys buvo labai santūrios. Komunistai vis labiau įsigalėjo. Pradėjo augti partijos ir komjaunimo narių skaičius, o pirmoje 1949 m. dalyje valdžia drakoniškomis priemonėmis privertė ūkininkus stoti į kolūkius. Šis ūkininkų stojimas į kolūkius reiškė, kad tauta jau pasidavė. Savo taktiką, paskutiniu savo gyvavimo laikotarpiu, pakeitė ir partizanai. Jie nebebandė taip atkakliai priešinti neišvengiamybei ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus ir priešui taikomas represijas. Jei anksčiau buvo stengiamasi išlaikyti stiprų kovotojų branduolį, tai dabar buvo pasitenkinta organizacijos griaučių išsaugojimu, kad reikalui esant būtų galima greitai atgaivinti karinį pajėgumą naujais kovotojais. O jų buvo, nes tuo metu tauta buvo priblokšta, bet neišmokusi mylėti okupanto. 1951 – 1952 m. partizaniniame judėjime atsirado daug išdavikų. Provokacijomis, kankinimais saugumui pavyko palaužti suimtus žymius partizanų vadus, kai kuri jų buvo užverbuoti ir su partizanais persirengusiais saugumiečiais grįždavo į miškus. Ten suiminėjo, šaudė tebekovojančius partizanus, sėjo nepasitikėjimą įtarumą. Šie ir kiti smūgiai pakirto partizanų veiksmingumą. Bet tai nebuvo jų galutinis sužlugimas. Net 1951-1952 m. dalyse tebėra didesni partizanų būriai, bet jie laikosi drausmingai. Nemaža dalis pagrindinių vadų toliau slapstosi iš dalies dėl to, kad jiems būtų buvę sunku legalizuotis, iš dalies gal tikėjos tarptautinių permainų. Bet pagaliau partizanai nutraukė savo veiklą. Tik ne visi būriai iš karto. Nežinia, ar 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas specialus demobilizacijos įsakymas, bet 1953 m. ir 1954 m. tebėra keli atskiri daliniai, paskutinieji didingo pasipriešinimo likučiai. Partizanų spauda Partizanai taipogi skyrė nemažą dėmesį savo spaudai. Daugelis didesnių partizanų dalinių leido savo laikraštėlius ir atsišaukimus. Mažesni gaudavo ir platindavo kitų leidinius. Apie partizanų leidinius žinių nėra labai jau daug. Išliko tik tie laikraščių numeriai, kurie buvo išgabenti už geležinės uždangos.Spaudos technikos atžvilgiu partizanų spauda buvo menka. Kitaip ir negalėjo būti, nes laikraštėlius partizanai spausdino bunkeriuose. Dauguma leidinių spausdinti rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog rašomąją mašinėle. Išimti sudarė Jungtinės Kęstučio apygardos leidinys ,,Laisvės varpas”, kuris ilgesnį laiką buvo spausdinamas spaustuvėje ir 1947 m. išeidavo kas dvi savaites. Laikraščių leidimas vyko tikrai primityviomis sąlygomis. Štai kaip Juozas Lukša-Daumantas leido ,,Laisvės žvalgą”. ,,Pradiniai darbo žingsniai buvo labai sunkūs. Man su Uosiu teko paruošti rankraščiai. Toliau ant mano galvos gulė pagaminti vinjetes. […]. Itin daug kantrybės ir pasišventimo reikalavo matricų paruošimas spaudai. Neturėjom jokių raižymo priemonių, reikėjo matricoje įbrėžti nusmailinta kulka. Spausdinome rotatoriumi. Viskas buvo atliekama mažame bunkeriukyje, miške grubo rankos tiek prie rašomos mašinėlės, tiek prie graviūrų, tiek prie spausdinimo. Darbas trūko tris dienas. Prieš mus gulėjo 900 egzempliorių ,,Laisvės žvalgo” ir apie 1400 atsišaukimų bei karikatūrų”¹. Kaip matome partizanai leido ir atsišaukimus. Savo spaudoje partizanai rašė įvairiais klausimais, stebėjo ir komentavo pasaulinius įvykius, nagrinėjo tautos problemas, išspausdindavo vieną kitą eilėraštį, partizanų dainų, paminėdavo žuvusius kovotojus, skelbdavo straipsnius apie bolševikų kėslus, įspėjimus kolaborantams ir partizanų išdavikams. Daumanto dalinys, pavyzdžiui, spaudą platino keliais būdais: vienas būdas tai patys partizanai naktimis lipdė viešesnėse vietose (atsišaukimus), kitas būdas buvo panaudojant bolševinės administracijos aparatą (išplatindavo apylinkių pirmininkai). Platindavo ir organizacijų nariai. ,,Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. […]. Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. […]. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan., kitus pasiusdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose”. Partizanai Seinijos krašte Trėmimai Nepraėjo nė dvi savaitės nuo miško brolių žuvimo, saugumiečiai suėmė Smilgutės tėvelį, vėliau ištrėmė likusią Pauliukonių šeimą. Užvarytos pastotės nuvežė į geležinkelio stotį. Ten jau buvo suvaryta daugiau šeimų. Visi baiminosi, kad veža į Sibirą. Stoties viršininkas pasakė, kad traukinys veš į atgautas Lenkijos žemes (prieš karą buvo Vokietijos). Traukinius lydėjo Saugumas. Po 10 dienų kelionės šaltuose prekiniuose vagonuose Smilgutės šeimą apgyvendino baisiame name su lenkų repatriantų šeima. Žmonės buvo geri, padėjo šiaip taip susitvarkyti moterims. Suimta Smilgutė Už mėnesio, gal daugiau, suėmė ir Smilgutę. Vežė į Balstogę. Pakeliui uždarė nekūrentoje daboklėje. Sušalusi, be miego, vos sulaukė ryto. Rytą išvežė traukiniu į Varšuvą. Ten laukė traukinys į Balstogę. Smilgutė vos laikėsi ant kojų. Priėjo du jauni vyrai prie sargybinių, deportuojančių Smilgutę, paklausė, ar gali jai nupirkti maisto. Milicininkai sutiko. Atnešė Smilgutei karštos arbatos ir sumuštinį. Arbatą su malonumu išgėrė. Buvo antra para nevalgiusi, maisto praryti negalėjo. Smilgutė peršalo, jautėsi blogai. Po ilgo laukimo Varšuvos stotyje išvežė į Balstogę. Ten milicininkai nuvedė ją į Saugumo raštinę, pasakė saugumiečiams, kad suimtoji serga. Jie ironiškai nusišypsojo ir tarė: “Mes ją greit išgydysim”. Smilgutę uždarė būstinės požemyje. Languose buvo tik grotos. Palangėse matėsi kauburiai sniego, lovos nebuvo, tik suolas. Užsikloti davė ploną užtiesalą. Žiema buvo šalta, temperatūra buvo kaip lauke. Rytą atnešdavo drungno juodo gėrimo, vadinamo kava, ir juodos duonos. Smilgutė, kad nesušaltų, vaikščiojo. Blogiausia buvo naktį - miego norėjo, bet atsigulti bijojo, kad užmigus nesušaltų mirtinai. Bėgo dienos, jėgos silpnėjo, jautė, kad turi didelį karštį, prašė sargus pakviesti gydytoją, bet jie nesiskubino. Smilgutė, kai išgirsdavo rūsyje žingsnius, daužė duris. Pagaliau vienas susidomėjo, pamatęs ją atėjo su gydytoju. Perkėlė į bendrą rūsį. Buvo išvarginta. Likimo draugės liepė gulti ant “pričios”. Pričia vadino iš lentų sukaltą platų gultą su trupučiu šiaudų. Smilgutei atsigulus, kalinės aplink susėdo, kad sargas nematytų. Mat gulėti ir sergantiems ant “pričios” buvo draudžiama. Smilgutė slepiama išmiegojo visą dieną, nubudo sustiprėjusi. Tik nubudusi pamatė gerai pažįstamą partizanų globėją ir ryšininkę Verutę. Ją anksčiau suėmė, naktimis tardė. Klausinėjo ir apie Smilgutę. Ji pasakė per tardymą pažįstanti ją tik iš matymo. Verutę greitai perkėlė į kitą kamerą. Bendrame rūsyje Bendras rūsys buvo tamsus, vietos mažai, trūko oro; vos užmigdavo, su triukšmu atsidarydavo durys. Visos nubusdavo, laukė su baime, kurios pavardę iššauks tardymui. Gulėjo apsirengusios. “Pričia” buvo per siaura aštuonioms kalinėms. Per naktį reikėjo gulėti vienoj pozicijoj, apsiversti nebuvo galima. Rytą skaudėjo kaulus. Kalinės buvo lenkų tautybės inteligentės moterys. Sugyveno gerai. Kaip įmanydamos stengėsi paįvairinti pamažu slenkančias dienas. Smilgutė greitai susigyveno. Bėgo savaitės. Vieną naktį, vos užmigus, atsidarė durys. Išgirdo Smilgutė savo pavardę. Išėjusi į tamsų koridorių girdėjo kitų rūsių atidaromas duris. Eidama paskui sargą meldėsi. Pas tardytoją Tardytojas buvo jaunas. Pasisveikinęs neaiškiai pasakė savo pavardę, paprašė atsisėsti. Perskaitė, kuo buvo kaltinama, liepė prisipažinti, nuo to priklausys, kaip ilgai sėdės, gal bus išlaisvinta. Prieš ją komunistinėje Lenkijoje atsivėrė daug galimybių. Gaila, jei tokia mergaitė jaunystę praleistų kalėjime, bet tai priklauso nuo jos pačios. Smilgutė, išklausiusi kaltinimų, pareiškė negalinti prisipažinti, ko nebuvo padariusi. Liepė apsigalvoti, nekomplikuoti tardymo. Esą jie viską žino. Pašaukė sargą, kad vestų atgal į rūsį. Prasidėjo Smilgutei neramios naktys - norėjo ją palaužti. Kai buvo netoli nualpimo, atidarydavo langą. Smilgutė laikėsi tvirtai, atmetė kaltinimus. Prisipažinimas buvo surištas su partizanų globėjų išdavimu. Su Dievo pagalba nepalūžo, išlaikė. Po šešių mėnesių kariškas teismas paskyrė jai penkerius metus kalėjimo. Po teismo Smilgutę perkėlė į kamerą, kur sėdėjo kalinės po teismo. Jų kameroje buvo daug. Trijų aukštų lovų ne visoms užteko, miegojo ant grindų. Langai uždengti skarda. Kameroj mažai šviesos, trūko oro. Po dviejų dienų naujoj kameroj Smilgutę naktį išbudino sargų šauksmas. Kalinės greit lipo iš lovų baltiniuose, turėjo stovėti prie sienos. Sargės darė kratą, nieko neradusios liepė iš čiužinių ištraukti šiaudus. Šiaudai seniai keisti, pajudinus kilo debesys dulkių, graužė akis, dusino kosulys. Po kratos, kol sutvarkė patalpą, miegui laiko neliko. Kai kartą išvedė į kiemą, vyrų grupėje Smilgutė pirmą kartą po suėmimo pamatė savo tėvelį. Jis buvo nuteistas penkeriems metams už partizanų globą. Buvo nuvargęs, pražilęs. Smilgutė pirmą kartą pravirko kalėjime. Ligoninėje ir kitame kalėjime Smilgutė visą laiką jautėsi blogai. Gydytojas nusiuntė tyrimui. Rado plaučių džiovą ir perkėlė į kalėjimo ligoninę. Joje galima dieną atsigulti, ilgiau leisdavo pabūti kieme, matuodavo temperatūrą. Vaistų nedavė. Maistas - kaip kameroj. Smilgutė ligoninėje susipažino su jaunu kaliniu gydytoju, kuris aptarnavo vyrų kamerą ir ligoninę. Per jį palaikė ryšius su tėveliu. Kartą Michal (gydytojo vardas) pasakė, kad vakar tėvelį su kitais kaliniais išvežė į kitą kalėjimą. Jam dar liko ketveri metai kalėti. Greit ir Smilgutę išvežė į kitą kalėjimą. Buvo gruodžio 24 d. Nuvežė visas kalines kartu ir uždarė į vieną kamerą. Jas viršininkas įspėjo, kad nebūtų giesmių, maldų, atgyventų “prietarų”. Jam išeinant pro duris, kalinė užgiedojo Kalėdų giesmę. Ją išvedė ir uždarė į vienutę, tik stovėti galėjo. Išlaikė per naktį. Sugrįžusi pasakė: “Pirmoji tema mano rašinio išėjus iš kalėjimo bus - “Kaip praleidau Kūčias prie komunistų”. (Ji buvo žurnalistė.) Po dviejų savaičių kalines išskirstė į kitas kameras. Smilgutę patalpino į plaučių kamerą. Joje buvo keturios kalinės, trys jaunos, viena vyresnio amžiaus. Plaučių kameroj maistas buvo geresnis, ilgiau leisdavo pabūti kieme. Laikraščių nei knygų nedavė. Į laisvę Nepraėjo nė dveji metai kalėjime, Smilgutę pašaukė į raštinę ir pranešė, kad išleidžia iš kalėjimo. Privalo grįžti į ištrėmimo vietą, registruotis milicijoj du kartus per savaitę. Byla bus iš naujo svarstoma (gynėjas perdavė bylą aukštesniam teismui). Netikėtai išlaisvinta Smilgutė nesidžiaugė, nes nežinojo, kas laukia. Milicija nuo gyvenamos vietos buvo toli. Registruotis vaikščiojo pėsčia, nes kito susisiekimo nebuvo. Laikas bėgo, namiškių globojama Smilgutė sustiprėjo. Nuvažiavo į plaučių sanatoriją patikrinti sveikatos. Gydytojas padaręs tyrimus džiovos nerado. Maloni staigmena buvo Smilgutei ir gydytojui, kuris buvo pažįstamas iš kalėjimo, - susitikdavo ligoninėje. Mat jis irgi buvo kalinys, dirbo kalėjime kaip gydytojas. Iš teismo žinios nebuvo. Smilgutei buvo atimtos teisės - įsidarbinti negalėjo. Išlaikė ją šeima, kuri pardavusi turtą gyveno vargingai. Kartą, nuėjus registruotis, milicijos viršininkas pasakė gavęs žinią iš teismo - byla išspręsta jos naudai, į kalėjimą grįžti nereikės. Palinkėjo sėkmės. Smilgutė kuo greičiausiai norėjo įsidarbinti. Kaip buvusiai politinei kalinei sunku ką geresnio rasti. Nuvažiavo į valstybinių ūkių direkciją (jos sesuo dirbo buhaltere). Direktorius buvo senyvas, malonus žmogus, buvęs dvarininkas. Smilgutė pasitikėjo ir kaip tėvui papasakojo šeimos ir savo išgyvenimus. Išklausęs pasakė: abi kartu su seserim dirbs didelio valstybinio ūkio įstaigoje. Darbo turėjo daug, bet buvo patenkintos, taip pat direkcija jų darbu buvo patenkinta. Paleido ir tėvą Smilgutės tėvelis, atlikęs bausmę, po penkerių metų sugrįžo pas šeimą. Į savo kraštą grįžti neleido. Šeima buvo šiaip taip tremtyje įsikūrusi. Sugrįžęs tėvelis galėjo ramiai ilsėtis. Bėgo metai, tėveliai ilgėjosi savo krašto (Seinijoje), kur paliko didelį gerai tvarkomą ūkį. Ten nuo neatmenamų laikų gyveno jų protėviai, raštingi, susipratę lietuviai, ilgą laiką pas save slėpę 1863 m. sukilėlius, kovojusius prieš caro priespaudą. Už slėpimą sukilėlių grėsė didelė bauda, bet jos nepabūgo. Kai buvo leista, Smilgutės tėvelis su vyriausios dukros šeima sugrįžo į savo kraštą. Smilgutė ištekėjo, persikėlė į miestą ir ten pasiliko. Sugrįžusi Smilgutės šeima į savo gimtinę, rado trobesius sunaikintus, žemę buvo pasisavinęs kolūkis. Smilgutės tėveliui buvo atimtos teisės, tik po mirties reabilitavo. Jis buvo savininkas ūkio, bet kaip be teisės žemės neatgavo. Tuo pasinaudojo vietiniai gyventojai, lojalūs komunistams, įsigijo Smilgutės tėviškės nuosavybės dokumentus. Dokumentai galioja ir toliau - žemės neatgavo. Nebūtų taip skaudu, jei nebūtų prie to prisidėję savi tautiečiai. Prabėgo daug metų nuo ištrėmimo. Ieškodama jaunystės prisiminimų, Smilgutė sugrįžusi į Trikampį nuvyko į buvusią tėviškę. Viską rado sunaikinta, riogsojo gyvenamojo namo griaučiai, prie šono sode dar stovėjo pakrypęs kryžius, galvą nuleidęs kabojo liūdnas Rūpintojėlis. Išvados Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai pergalės neiškovojo. Žinoma savo jėgomis jie nesitikėjo jos iškovoti. Jie tikėjosi pagalbos iš Vakarų, kuri nepasirodė. Savo kova partizanai tenorėjo palengvinti Lietuvos žmonių padėtį kaime. Bet pasipriešinimas pamažu slopo. Gal partizanai buvo pavargę nuo kovų, o gal suprato, kad pagalbos iš šalies nebesulauks.

Istorija  Referatai   (19,8 kB)

Biografija. Rašytojas gimė Utenoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų šeimoje. Studijavo Vilniaus universitete lietuvių filologiją. Dvejus metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Dirbo Lietuvos kino studijoje. Redagavo kultūrinį savaitraštį „Šiaurės atėnai“, dienraštį „Lietuvos aidas“.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (22 psl., 1,5 MB)

Beveik kiekvienas žmogus pradeda gyvenimą šeimoje. Kartais atsitinka, kad tėvai negali auginti savo vaiko. Šeimos patirties nebuvimas gali būti pražūtingas žmonėms, nebent yra kažkoks tinkamas pakaitalas. Čia bus kalbama apie šeimą, kaip apie pačią svarbiausia daugiaasmenę sąveiką. Pasak L.C. Johnson (2003), daugiaasmenėje sąveikoje kiekvienas žmogus stengiasi atsakyti į pagrindinį klausymą “ Ar aš galiu būti asmenybe ir ar gali mane kiti mylėti?” Žmonių santykiams labai svarbi įtampa atsirandanti tenkinant savo poreikius ir kartu palaikant santykius su kitais. Iš pradžių ši įtampa pasireiškia šeimoje tarp mažo vaiko ir jo tėvo.

Komunikacijos  Konspektai   (121 psl., 173,65 kB)

Šia tema rašė: lenkų rašytojas Ignacas Kraszewskis („Lietuva“); Gintaras Beresnevičius („Senovės baltų kultūra“, „Kultūros istorijos tyrinėjimai“, „Lietuvių religija ir mitologija. Sisteminė studija“ ir kt.); Konstantinas Balmontas, mitologijos tema rašęs poeziją. Taip pat lietuvių mitologija domėjosi Jonas Basanavičius. Daugiausia šiame referate remtasi laisvosios enciklopedijos „Vikipedija“ tinklalapio informacija.

Kita  Referatai   (10 psl., 157,53 kB)

Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis, suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti.

Aplinka  Referatai   (3 psl., 16,08 kB)

Darbo tema Charakteristikos rašymo ypatumai skirta žmonėms, kurie susiduria su tokiomis situacijomis, kuriose reikia panaudoti savo gautas žinias kaip tiksliai ir be klaidų parašyti reikiamą jiems dokumentą. Žinodami elementariausius rekvizitus ir reikalavimus, galime nesunkiai parašyti pakankamai geros formos dokumentą. Juk net paprasčiausias charakteristikos rašymas kartais turi labai didelę reikšmę priimant darbuotoją į darbą. Įmonės dokumentai turi būti tinkamai įforminami, juridiškai galiojantys, nustatyta tvarka saugomi, kad būtų užtikrinama galimybė naudotis dokumentų informacija ne tik dabar, bet ir po daugelio metų. Sudaryti dokumentus pagal keliamus reikalavimus nėra paprasta, reikia turėti raštvedybos ir darbo teisės žinių.

Vadyba  Referatai   (16 psl., 54,41 kB)

Savo kalbą norėčiau pradėti J.Jablonskio žodžiais: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“. Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemone, be jos negali būti visuominės, pažangos, kultūros. Nėra buvę laikų, kuriais visuominė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra būtina visuominės egzistavimo sąlyga. „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri dydina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“- teigė Mikalojus Daukša. Būtina saugoti savo kalbos namus, kad jų nesiaubtu svetimų kalbų vėjai, kad niekuomet nepritrūktume reikalingo žodžio.

Lietuvių kalba  Konspektai   (1 psl., 5,11 kB)

Šiame darbe apžvelgtas elektros išradimas ir jos gaminimo būdai. Detaliau aptarta elektros atsiradimo istorija bei įvairūs elektrinių modeliai. Pateiktos pagrindinės sąvokos bei formulės, susiję su elektra bei jos matavimo vienetais. Išskirtos elektrinės pagal pirminės energijos šaltinį, t.y. šiluminė elektrinė, atominė elektrinė, geoterminė elektrinė, hidroelektrinė, hidroakumuliacinė elektrinė, potvynių arba bangų elektrinės, saulės elektrinė, vėjo elektrinė. Plačiau pateiktos kelios iš jų. Apžvelgta didžiausia Lietuvoje esanti atominė elektrinė, turinti patį didžiausią reaktorių pasaulyje, kuris yra įrašytas į pasaulio Gineso rekordų knygą. Aptariant elektrą ir jos gaminimo būdus pastebėta, kad Lietuvoje didžiausią elektros energijos dalį užima Ignalinos atominės elektrinės pagaminta elektros energija. Mūsų šalyje yra ir vėjo elektrinių ir hidroelektrinių, tačiau šie elektros gamybos būdai Lietuvoje sudaro labai mažą dalį pagamintos elektros energijos.

Fizika  Referatai   (20 psl., 104,95 kB)

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO įkurta 1945 m. lapkričio 16 d. UNESCO savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. Viena iš pagrindinių penkių UNESCO funkcijų yra paveldo išsaugojimas ateities kartoms.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 11,69 kB)

Šeima yra unikali socialinė institucija, nes čia pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojama gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Šeimą įkūnija kultūrinius įsivaizdavimus apie vyro ir moters elgesį. Tradiciškai moters idealas siejamas su rūpinimusi namais ir vaikais. Vyrai, kaip taisyklė, raumeningi, stiprus, darbuotojai. Tiesa, dabar ryškiai vyksta idealų įsivaizdavimų apie moterų ir vyrų paskirtį - pasikeitimas.

Socialinis darbas  Referatai   (9 psl., 13,75 kB)

Lietuvoje daug upių ir upelių, vienos jų plačios, net iki pusės kilometro, kitos – siauresnės, o upeliukus ir peršokti galima. Nemažai sraunių upelių, kurių akmenuotose rėvose vanduo net putoja, kitos lėtai plukdo vandenis, jų dugne augantys meldai vos siūbuoja. Šaltinių, maitinamų Lietuvos upių vandens, lygis per metus mažai kinta. Tačiau kai kuriose upėse, stipriau palijus, vanduo liejasi iš krantų. Jis toks drumstas, kad ranką įkišus pirštų nematyti. Tai daugiausia Vidurio lygumos upės. Jos ir išteka dažniausiai ne iš šaltinių, o iš pelkių ir pelkučių. Tekėdami upeliai vis platėja. Į juos įteka vis daugiau intakų. Kartais ir be intakų upė platėja, nes į ją įsilieja dugniniai šaltiniai. Intakai būna kairieji ir dešinieji. Jeigu atsistosime upės pakrantėje ir žiūrėsime pasroviui, tai kairėje bus kairysis krantas, o įtekantys upeliai – kairieji, dešinėje – dešinieji. Nėris – Nevėžis – dešinieji Nemuno intakai, o Šešupė – kairysis. Išskiriame upės aukštupį, vidurupį ir žemupį. Žemupyje upės įtekėjimo vieta vadinama žiotimis. Didžiosios upės prieš įtekėdamos į jūras ar marias išsišakoja į keletą atšakų. Pavyzdžiui, Nemunas prieš įtekėdamas į Kuršių marias suskyla į 4 upes : Atmatą, Pakalnę, Skirvytę ir Giliją. Žemės plotas tarp tų atšakų vadinamas upės delta. Maži upeliai suteka į vis didesnius upokšnius, šie – į upes, o pastarosios į dideles upes, kurios įteka į jūrą. Upės savo intakais surenka vandenį iš tam tikro ploto, kuris vadinamas upės baseinu. Šešupės baseinui priklauso beveik visa Sūduva. Merkio baseinas apima beveik visą Dzūkiją. Nemuno baseinui priklauso beveik visa Lietuva. Todėl Nemunas pagrįstai vadinamas upių tėvu. Tik keletas šiaurinių ir ritinių upių – Venta, Mūša, Nemunėlis ir kažkurios kitos pabėgo iš Nemuno globos. Jos teka į kaimyninę Latviją, bet, kaip ir Nemunas, įteka į visų mūsų upių globėją – Baltijos jūrą. Priklausomai nuo to, kaip greitai upės teka, koks jų dugnas, kokia vandens temperatūra vasarą, jose auga nevienoda augalija ir gyvena įvairūs gyvūnai. 4. Požeminiai vandenys Dalis iškritusio vandens (lietaus) grioviais grioveliais nugarmėjo į upelius, upes, kita dalis vėl išgaravo ir virto debesimis. Nemažai jo susigėrė į dirvą ir vandens lašeliai nukeliavo tarp smiltelių gilyn. Jie skverbėsi vis giliau ir giliau, kol pasiekė nepralaidų vandeniui sluoksnį (dažniausiai molį).Tada nuožulnuma pamažu, skverbdamasis tarp smiltelių, nukeliavo žemyn, išsiveždamas į paviršių šaltinėliu. Šaltinis nugargėjo mažyčiu upokšniu. Keliaudamas žemės gelmėmis, lietaus lašelis atšalo, todėl šaltinio vanduo visą laiką šaltas. Jo temperatūra ištisus metus būna 6-8*C . Taigi vasarą šaltinio vanduo tikrai šaltas, o žiemą – „šiltas“. Juk tuo laiku upės ir upeliai būna užšalę ir juose dar gargantis vanduo būna apie 0*C temperatūros. Tik labai šaltiniuotų upelių vanduo neužšąla, bet apie juos pakalbėsime vėliau. Požemiais tekėdamas vanduo kartais patenka tarp dviejų molio sluoksnių, tada prasiveržęs šaltinėliu net kunkuliuoja. Žmonės tokius šaltinėlius versmėmis vadina. Jose vanduo nuolat kyla, vartydamas smilteles. Atrodo, kad tai verda smėlio sriuba. Netoli Druskininkų tokią versmę virtuve vadina. O kas atsitinka, kai lietaus ar ištirpusio sniego lašeliai, neradę molio sluoksnio, nukeliauja gilyn į žemės gelmes? Pakeliui ištirpina įvairias druskas ir kartu su jomis slūgso kažkur gelmėje. Miesto gyventojai dažniausiai geria vandenį iš žemės gelmių. Ten jis švaresnis, nes keliaudamas šimtus metrų, apsivalo. Tačiau dalis Šiaulių gyventojų geria labai geležingą vandenį. Matyt, ten keliaudamas vanduo ištirpdė geležies druskas. Mineraliniame vandenyje gausu įvairių druskų, o daugiausia – valgomosios druskos. Šiuo vandeniu gydyklose gydomos įvairios ligos. Tai jūrų vanduo, slūgsantis žemės gelmėse Druskininkų ir Birštono apylinkėse. Bet iš kur gali būti jūros Dzūkijoje? Prieš milijonus metų Lietuva buvo apsemta jūrų. Šis vanduo – tai buvusių jūrų reliktas. Netoli Likėnų, Biržų apylinkių požemiais, teka upeliai bei požeminiai ežerėliai telkšo. Virš tokio ežerėlio slūgso kieto gipso sluoksniai. Požeminiai vandenys po truputį tirpina gipsą, ežerėliai, upeliai platėja, didėja. Pagaliau gipso šlaitai neišlaiko, ir žemės sluoksnis užpila tokį ežerokšnį. Įgriuvos vietoje susidaro duburys su įvirtusiais medžiais, javų laukais ar net trobesiais. Dabar tie Biržų rajono plotai su įdubomis paskelbti geologiniu draustiniu. Tai įdomi vietovė – karstinis rajonas. Kai kur įdubose telkšo gilūs ežerėliai, kuriose net žuvys gyvena. Iš vieno ežerėlio į kitą žuvys gali perplaukti požeminiais upeliais. Beje, ištekantį šaltinių vandenį Lietuvoje žmonės naudodavo nuo seno. Šaltinis buvo kaimo žmonių šaldytuvas. Požeminį vandenį geria kaimo gyventojai. Tai paviršinis požeminis vanduo, kuris patenka į šulinius. Kadaise juose buvo puikus 0eriamas vanduo. Dabar daugelyje vietovių gerti jis nelabai tinkamas. Šaltiniai būna gana įvairūs. Kartais požemių vanduo net nepasiekia žemės paviršiaus. Jis sunkiasi viršutiniu dirvos sluoksniu, klampyne paversdamas upių pakraščius. Atsistojęs ant tokio šlapio smėlio, prasmegsi su visais batais iki kulkšnių. Kitur šaltiniai atsiveria į paviršių mažu vandens telkiniu. Tai vos kelių sieksnių ar net didelio dubens dydžio duburiai. Kartais duobutę iškasa žmonės, kad būtų lengviau vandens pasemti. Tokio šaltinio vanduo šalčiausias, nes visą laiką pasipildo šaltu požemių vandeniu. Iš dugno dažnai kyla iš požemių gelmės išneštas smėlis. Dažnai šaltinis prasiveržia iš stataus šlaito smagiu srauniu upeliu. Neretai jis būna ne vienas. Kartais ( Svyrių šaltiniuose prie Ventos – Dubysos kanalo) išsiveržia keletas galingų šaltinių. Svyrių šaltiniai saugomi kaip gamtos paminklas. 5. Didžiausios upės Nemunas – didžiausia Lietuvos upė. Jo ilgis – 1000 kilometrų. Neris daug trumpesnė – per 500 kilometrų. Neveltui dainose apdainuojamas Nemunas yra upių tėvas, o Neris – motina. Surinkęs beveik iš visos Lietuvos, Nemunas plukdo vandenį į Kuršių marias, o iš jų - į Baltiją. Žemupyje Nemunas platus, daugiau kaip pusės kilometro pločio. Aukštupys yra kaimyninėje Baltarusijoje. Nuo Druskininkų iki Kauno yra Nemuno vidurupis, o žemiau Kauno iki Kuršių marių – žemupys. Nemuno aukštupys priklauso seniausioms upėms, nes jis buvo dar ledynmečiu. Juo tekėjo ledyno vanduo. Nenuostabu, kad Nemune, Neryje ir Merkyje išliko seniausioji gyvūnija, kai kurios rūšys šiose upėse išliko dar iš poledynmečio laikų. Besiformuojantis Nemunas ledynas traukiantis įtekėjo į prieledynines Marias, sunešdamas ištisus smėlynus. Marioms ištekėjus, susidarė gražios Nemuno Birštono kilpos. Nemuno vidurupis – gražiausias. Graži srauni plati upė, gražus jos slėnis. Kadaise vidurupyje buvo skaidrus vanduo, kelios akmenuotos rėvos, pakraščiuose gausiai priaugę povandeninių augalų. Mūsų upės topo tokios nešvarios. Nešvariame, drumstame vandenyje daugybė ligas sukeliančių mikrobų. Ties Alytumi net Nemune maudytis draudžiama. Kadaise žmonės, plukdžiusiems rąstų sielius, siaubą keldavo prie Rumšiškių buvusios akmenuotos rėvos. Viena rėva buvo net „Velnio pirtimi“ vadinama, nes daug siekių plukdytojų toje vietoje išsimaudė. Dabar tų rėvų nebėra. Buvusių Rumšiškių vietoje – Kauno marių gelmė. Rėvos paskendusios. Užtvenkus Nemuną, nuo Kauno iki Prienų susidarė didžiulės marios. Jose vanduo beveik stovintis. Nemuno žemupyje žemiau Kauno daug sąnašynų. Nemune beveik nėra rėvų, tačiau yra smėlio salelių. Po kiekvieno potvynio jos tai padidėja, tai sumažėja ar visai išnyksta. Šių salelių geltonas smėliukas. Dabar Nemunas labai užterštas, tačiau ten, kur Lietuva ribojasi su Kaliningrado sritimi. Labai teršia Tilžės gamyklos. Nors, beje, ir Kaunas visus savo nešvarumus pila į Nemuną. Nenuostabu, kad Nemuno žemupyje labai sumažėjo žuvų. Jau kiek kartų į Nemuną ar Nėrį „netyčia“ patenka tonos naftos produktų, nuodų. Tikimės, kad po kiek laiko Nemuno ir Neries vandenys taps švarūs, bet išnykusios rūšys niekados nebegrįš. Tūkstantmečius išgyvenusią šiose upėse gyvūniją žmogus sugebėjo išnaikinti per palyginti labai trumpą laiką. 6. Ežerai Ledynams pasitraukus, Lietuvoje mirgėte mirgėjo ežerų ir ežerėlių. Dabar daugelis iš jų išnykę. Jų vietoje pelkės, pievos ar slūgso duburys, kurio dirvoje galima rasti kriauklyčių, ežero praeities liudininkų. Lietuvoje dar yra apie 2000 ežerų, kurių plotas didesnis kaip 1 hektaras. Didieji Lietuvos ežerai užima tūkstančius hektarų. Didžiausias iš jų – Drūkšių ežeras, kurio plotas 4500 hektarų. Šio ežero vanduo šaldo Ignalinos atominės elektrinės agregatus. Dėl to vanduo įšyla ir net žiemą dideli plotai neužšąla. Jame žuvo daugelis šaltamėgių tolimojo arktinio laikotarpio reliktinių gyvūnų. Lietuvos ežerai formavosi gana įvairiai. Vienus išslėgė ledyno šakos. Kaip gražiai vienas šalia kito išsidėstė trys dideli Sūduvos ežerai : Dusia, Metelys ir Ofelija. Jos išslėgė nuo ledyno atsiskyrusios trys šakos. Dusia iš jų didžiausias ir giliausias. Dar ir dabar jo vandenyse gyvena senoviniai poledynmečio gyvūnai. Netoli šių ežerų yra Žuvinto ežeras. Šliauždamas ledynas sustūmė kalvą – gūbrį, kuris užtvenkė upeliams kelią. Didžiulį plotą užliejo vanduo. Didelė šio negilaus ežero dalis užpelkėjo. Ir išlikęs Žuvintas dar įspūdingas. Visas užaugęs plačiais meldynais, nendrynais. Juose [peri daugybė vandens paukščių. Čia įkurtas pirmasis Lietuvos rezervatas. Labai savotiški siauri ilgi Asvejos ir Aiseto ežerai Molėtų rajone. Ištisus kilometrus jais plaukti lyg kokia plačia upe. Tik vanduo čia stovintis, kaip ir kituose ežeruose. Manoma, kad jie aukštai sruvo tirpstančio ledyno vandenys. Vandens srautai ir išplovė tokias ilgas griovas ledyno pakraštyje. O gal jie susidarė ledyno plyšyje, kur stipri vandens srovė išplovė siaurą gilų duburį išilgai plyšio? Tokiame ežere nemokančiam plaukti maudytis neverta, nes čia nuo pat kranto staigiai gylėja. Žaliųjų ežerų grupei priklauso ir giliausias Lietuvos Tauragno ežeras. Dzūkijoje, Varėnos rajone yra keletas labai įdomių ežerų. Jie apvalūs, palaipsniui gylėjantys, lyg dubenėliai. Tai Lavyso, Glėbo ežerai. Toks ir Druskininkų Mergelių akių ežeras. Kiekvienas Lietuvos ežeras vis kitoks. Vienas gilus skaidrus, kitas seklus, platus, bet drumstas. Vieno vanduo rusvas, rūgštokas, kito net melsvas, bespalvis. Nevienodi augalai juose auga, skirtingos žuvys gyvena. Tokius ežerų tipus lemia pagrindinės juose gyvenančios žuvys, o tiksliau, sąlygos, nuo kurių priklauso vienų ar kitų žuvų išplitimas. Susipažinkime su kai kuriais Lietuvai būdingais ežerais. 7. Pelkių ežeras Dideles aukštapelkės viduryje telkšo gūdus ežerėlis. Aplink jį liumpsi, žolių ir samanų pluta. Atrodo, kad žengus žingsnį prasivers akivaras ir įtrauks į rudą burbuliuojančią gelmę. Pelkių ežero dugno nematyti. Jo vanduo atrodo juodas lyg derva, nes dugne sluoksnis durpėto dumblo. Žmonės neretai tokius ežerus vadina bedugniais, nes negali ežero gelmės išmatuoti. Smeigi ilgą kartį, o ji vis sminga ir sminga į skystą dumblą. Labai giliai yra tikras dugnas, net smėlėtas. Tai tikrasis poledynmečio ežero dugnas. Ežerui uždurpėtus, užpelkėjus liko tik jo „akis“ – mažas ežerėlis. Jame dažnai negali augti jokie stambesni augalai, nabent vandens lelijos. Jeigu žiūrėsime į ežere nuskendusį baltą popieriaus lapą, tai jis atrodys rudas, nes rudas yra ežere vanduo. Pasėmus ežero vandens, jis atrodys gelsvas. Tai todėl, kad vanduo į ežerą suplūsta iš aplinkinio durpyno. Durpyno vanduo rudas nuo durpių. Dar viena šio ežero savybė – jis minkštas, neturintis kalkių priemaišų. Vanduo, kurį mes geriame, yra kietas su kalkių priemaišomis. Šulinių vandenyje visada būna nedidelis kiekis ištirpusių kalkių. Požeminiai vandenys tirpina kalkes iš dirvos. Kalkių yra daugumos mūsų ežerų vandenyje. Pelkių ežero durpingas storas dumblo sluoksnis neleidžia vandeniui išplauti kalkių iš smėlio dugno. Supančiame ežerą durpyne kalkių taip pat nėra. Tai, kad pelkių ežero vanduo rūgštus, kad jame nėra kalkių ir kitų ir dirvos išplaunamų medžiagų, svarbu kiek augalams, tiek gyvūnams. Taip ir pelkių ežero augaliukai skursta, negaudami maisto medžiagų. Skurdi ir drungna, ir vandens augalija, todėl negausu ir ja mintančių gyvūnėlių. Šis mažas ežerėlis. Praeis kiek laiko, ir jis išnyks, nes kasmet susikaupia vis daugiau ir daugiau dumblo. Seklieji ežerai Tokių ežerų Lietuvoje šimtai. Maži lyg tvenkinukai, ar platūs, bet seklūs, įsiterpę miškų tankumyne ar plytintys plačiuose slėniuose, tarp pievų ir dirbamų laukų. Jie labai įvairūs. Vieni jų yra pelkių pakraščiuose, dumblėti, kiti – smėlėtu dugnu, vandens augalijos plačia juosta apsukti. Žuvinto ežere yra daug plūduriuojančių salų. Jos sudarytasis meldų ir kitų augalų persipynusių šaknų, sutvirtintų vešlių paparčių šaknelių gijomis. Tai – plovos. Jas vejas kartais nuplukdo iš vienos ežero dalies į kitą. Nuplukdyta plova gali priaugti prie pakrantės ar kitos nejudrios plovos. Seklių ežerų vanduo vasarą įšyla. Ir pakrantėse, ir gylesniuose sluoksniuose labai daug augalų. Rudenį dauguma augalų pradeda apmirti. Jie nusileidžia į dugną ir pradeda pūti. Pūdami augalai iš vandens paima daug deguonies. Rudenį šaltame ežero vandenyje jo pakanka. Šaltų vėjų genamos bangos mažyčiais burbuliukais praskleidžia orą vandenyje. Jame ištirpsta deguonis. Žiemą ežerą dengia storas ledas arba dar ir storas sniego sluoksnis, labai aptemdantis ežerą. Dar likę žali povandeniniai augalai nuolatinėje tamsoje ne tik neišskiria deguonies, bet dar ir patys kvėpuodami šiek tiek jos vartoja. Tada kai kuriuose ežeruose deguonies labai sumažėja ir jo nebeužtenka žuvims. Žuvys pradeda dusti. Tokiame ežere iškirtus eketę, žuvys iš visų pusių susirenka pakvėpuoti oru. Jos tiesiog kiša snukučius iš vandens. Tada ir reikalinga žmogaus pagalba. Nuo ežero pakraščių nuvalomas sniegas, kad šviesa pasiektų povandeninius augalus, arba kompresoriais po vandeniu pučiamas oras. Taip kartą buvo išgelbėtos žuvys dideliame Rėkyvos ežere prie Šiaulių. Gilieji (giliausi) ežerai Gilieji ežerai karstiniais dar vadinami. Paprastai jie būna apie 8-15 m. gylio. Jų plotas užima šimtus hektarų. Tokiuose ežeruose bangos nuolat skalauja krantus, todėl pakrantės dažniausiai smėlėtos. Smėlyje įsitvirtina tik nedaugelis augalų: nendrės ar meldai. Šių augalų sąžalynai sudaro neplačias juostas su pertrūkiais. Pakrantėse augančių alksninių šaknys mirksta vandenyje. Šių ežerų sekli zona neplati ir už jos prasideda gelmė. Giliuose ežeruose niekada nedūsta žuvys, nes vandenyje ir žiemą, ir vasarą deguonies pakanka. Čia vandens sluoksnis storas, o augalų palyginti gerokai mažiau negu sekliuose ežeruose. Žiemą pūdami jie nedaug sunaudoja deguonies. Giliausieji ežerai vadinami dar ir seliaviniais, nes juose gyvena išlikusios poledynmečio žuvys – seliavos. Tai patys didžiausi, giliausi ir skaidriausi ežerai. Jų Lietuvoje yra Aukštaitijos Nacionaliniame Parke. Tai turistų pamėgti Lūšių, Dringio ežerai. Toks yra ir didžiausias Drūkšių ežeras. Netoli Utenos yra giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60 m. gylio). Šie ežerai dažniausiai staigiai gilėja. Jų pakraščių juosta siaura, visai be pakrančių augalų auga tik retos skurdžios nendrės. Pakraščiai paprastai smėlėti. Tokiuose stačiuose povandeniniuose šlaituose, povandeninių augalų negausu, taigi jie pūdami nepatręšia ežero vandens. Vidurvasarį ir giliausių ežerų paviršinis vanduo įšyla taip, kad galima maudytis, tačiau gelmėje lieka toks šaltas, koks kituose ežeruose būna tik vėlyvą rudenį 4-6 *C temperatūros. Šaltame vandenyje daugiau deguonies, todėl čia galėjo išlikti šios gležnos žuvys ir kiti gyvūnai.

Geografija  Referatai   (14,74 kB)

Aukštaitijos nacionalinis parkas Aukštaitijos nacionalinis parkas IUCN Category II (Nacionalinis parkas) Lūšių ežeras Aukštaitijos nacionalinis parkas – pats seniausias nacionalinis parkas Lietuvoje, įkurtas 1974 metais siekiant išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią Žeimenos aukštupio ekosistemą, jos gamtos ir kultūros vertybes. Parkas yra šiaurės rytų Lietuvoje, Ignalinos, Švenčionių ir Utenos rajonuose. Parko plotas 40574 ha, vandenys užima 15,5 proc., miškai – 69 proc. teritorijos. Parke yra daugybė kraštovaizdžio ir gamtos draustinių. Keli senieji kaimai turi etnokultūrinių draustinių statusą. KULTŪRA Parke yra 106 archeologijos ir architektūros paminklai. Išlikę šiaurės rytų Lietuvos XII-XV a. gynybinės linijos liekanų su Taurapilio, Ginučių, Puziniškio, Linkmenų, Vajuonio ir kitais piliakalniais, Rėkučių senovės gynybinis pylimas, unikalus Kretuono archeologinis kompleksas, Minčios, Vyžių, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Švento ir kiti pilkapynai bei akmens amžiaus gyvenvietės. Apie Kretuono ežerą surasti archeologiniai lobiai – senovinės gyvenvietės, per 300 pilkapių, supiltas ilgas gynybinis pylimas. Tai antras pagal skaičių pilkapynas Lietuvoje. Parke yra 116 kaimų, dauguma iš jų tik kelių sodybų grupėĮdomūs gatviniai Kretuonių, Ginučių, Šakališkės, Meironių kaimai, Kaltanėnų miestelis, senieji vandens malūnai, medinės Palūšės bažnyčios architektūrinis kompleksas. Dėmesio verti Reškutėnų kaimo mokyklos etnografinis muziejus, bitininkystės muziejus Stripeikiuose, XIX a. technikos paminklo, Ginučių malūno, ekspozicija. Ginučių malūnas GAMTA Dėl savo geomorfologinės praeities Aukštaitijos nacionalinis parkas išsiskiria savo gamtinių salygų įvairove. Čia galima atrasti beveik visų Lietuvoje esančių gamtos buveinių ir dirvožemių tipus. Todėl parke auga tiek stepių, tiek tundrų augalija, o prieglobstį suranda netgi labai retos nykstančios paukščių ir gyvūnų rūšys. Pavyzdžiui, parke rasta net 59% visų Lietuvoje savaime augančių augalų rūšių, kai tuo tarpu jis apima mažiau nei 1% Lietuvos teritorijos. Iš gyvūnų čia sutinkami beveik visų Lietuvoje gyvenančių stuburinių rūšių atstovai, o kai kurių vabalų tai yra vienintelė radimvietė Lietuvoje. Nuo aukštų parko kalvų atsiveria puikūs vaizdai į ežerus, dirbamus laukus ir miškus. Toks kraštovaizdis būdingas ežeringoms moreninėms aukštumoms. Įdomūs Puziniškio ir Šiliniškių gūbriai, Ladakalnis. Parke tyvuliuoja 126 ežerai, daugiausia – centrinėje parko dalyje. Didžiausi parko ežerai: Kretuonas (829 ha), Dringis (725 ha), Baluošas (442 ha). Parko teritorijoje yra ir giliausias Lietuvos ežeras – Tauragnas (60,5 m gylio). Ežerai jungiasi protakomis ir upeliais, iš Žeimenio ežero išteka ir 22 km parko teritorija vingiuoja Žeimena, kuria iš Aukštaitijos nacionalinio parko galima nuplaukti net į Kuršių marias. Parkui priklausančiose Ažvinčių (sengirė) bei Minčios giriose vyrauja pušynai. Ties Šuminų kaimu Baluošo pakrantėje yra savitas kadagynas, o tarp Linkmeno ir Asėko ežerų – unikalus Ginučių ąžuolynas. Gamtininkams labai įdomios paežerių ir miškų pelkutės, upelių protakos, gausu saugomų augalų ir gyvūnų rūšių, kai kurios jų Lietuvoje labai retos – belapė antbarzdė, blyškioji džioveklė, žvirblinė pelėda, juodkaklis naras. Į Žeimeną atplaukia neršti lašišos, į miškus atklysta vilkai, kartais net meškos, nuolatos gyvena lūšys. Aptiktos didelės šikšnosparnių kolonijos, įsikūrusios didelės rudagalvių kirų kolonijos Kretuono ežero Didžiojoje saloje. Su parko augalija galima susipažinti Palūšės botaniniame take, stebėti paukščius įdomiausia Asėko ir Kretuono ežeruose. Parke saugoma nedidelė, bet graži Gervėčių aukštapelkė. Varniškių II kaime yra du medžiai – gamtos paminklai: Varniškių ąžuolas ir liepa. Prie Tauragnų-Kazitiškio kelio stūkso akmuo Mokas, apie kurį pasakojamos legendos. Nuo Ladakalnio atsiveria viena gražiausių Lietuvoje panoramų: medžių juostomis įrėminti ežerai, iškilūs gūbriai, piliakalniai.

Geografija  Referatai   (484,49 kB)

Lietuvoje biodujų energetika plėtojama nuo 1994 metų ir šiuo metu veikia šešios biodujų jėgainės, perdirbančios miestų nuotekų dumblą (Kauno ir Utenos), maisto pramonės atliekas (AB “SEMA” ir AB “Rokiškio sūris”) ir gyvulių mėšlą (ŽŪB Vyčia ir UAB Lekėčiai). Pastarosiose dviejose jėgainėse kartu su mėšlu perdirbamos maisto pramonės įmonių atliekos. UAB Lekėčiai savo veiklą pradejo 2003 m. Biodujų jėgainė pastatyta, naudojant nuosavas lėšas ir pasitelkus Lietuvos specialistus bei projektuotojus. Jėgainėje perdirbamas kiaulių mėšlas, tiekiamas iš šalia esančiųfermų, ir maisto bei pašarų įmonių. Įmonė turi gyvūninės kilmės atliekų perdirbėjo statusą. Joje rengtas atliekų terminio apdirbimo įrenginys – autoklavas, kuriuo galima termiškai apdoroti antros ir trečios kategorijų gyvūninės kilmės atliekas. Šių atliekų perdirbimas yra komplikuotas – dėl nestabilios ir didelės baltymų arba riebalų koncentracijos, būna biologinio proceso sutrikimų. Biodujos. Anaerobinio apdorojimo technologijos yra viena efektyviausių organinių atliekų utilizavimo priemonių, kuri tiesiogiai susijusi su aplinkos teršimo mažinimu. Greta svarbiausios biodujų jėgainės paskirties – mažinti aplinkos teršimą skystomis organinėmis atliekomis,yra labai svarbu tai, kad jos naudojimas prisideda prie kitų ES Parlamento ir Tarybos direktyvų rekomendacijų vykdymo pagaminti elektros energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojant organines atliekas ( skystą mėšlą, maisto pramonės atliekas). Biodujų reaktorius susideda: 1. Srutų surinkimo saugykla. 2. Skysto mešlo bei organinių atliekų maišymo talpykla. 3. Autoklavas. 4. Masės pašildymo talpykla. 5. Vrtikalus cilindrinis reaktorius. 6. Dujų surinkimo talpykla. Biodujų reaktoriaus veikimo principas Pirmame paveiksle pavaizduota technologinė biodujų gamybos scema. Skystas mėšlas bei kitos organinės atliekos maišyklėmis sumaišomas talpykloje ir siurbliais periodiškai tiekiamos į bioreaktorių. Prieš patektama visa sumaišyta masė yra pašildoma. Biodujų reaktoriuje įrengtas atliekų terminio apdirbimo įrenginys – autoklavas, kuriuo galima termiškai apdoroti antros ir trečios kategorijų gyvūninės kilmės atliekas. Pagrindinė autoklavo paskirtis sterilizuoti organines maisto medžiagas kuriomis bus maitinamas biodujų reaktorius. Reaktorius kasdien papildomas po 15-20 m šviežios masės. Reaktoriuje įrengtos mechaninės maišyklės, kurios palaiko masę ir neleidžia jai sluoksniuotis. Gerai maišant sunkiosios nuosėdos nesikaupia reaktoriaus dugne, o slenka prie šalinimo angų. Anaerobinio proceso metu išsiskyrusios biodujos kaupiasi viršutinėje reaktoriaus dalyje ir veikiant slėgiui, patenka į dujų saugyklą. Dujos valomos nuo priemaišų ir sieros junginių. Biodujų atsarga kaupiama saugykloje, kuri pagaminta iš uždaro ant vandens plaukiančio metalinio cilindro.

Chemija  Analizės   (315,23 kB)

KAS SUKELIA INFLIACIJĄ? Mes nuolat pastebime, kad tų ar kitų prekių ir paslaugų kainos pasikeičia. Paprastai jos padidėja. Kodėl tos kainos didėja? Juk prekė išliko tokia pat, ją gamino tie patys žmonės, iš tų pačių išteklių. Ir tada prisimenama infliacija, vienas dažniausiai ekonominiuose tekstuose vartojamų žodžių. Infliacija – tai bendras kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta bendra piniginio vieneto perkamoji galia. Ekonomistai skiria šliaužiančiąją, šuoliuojančią infliacija ir hiperinfliaciją. Šliaužiančioji pasižymi lėtu, tačiau pastoviu kainų didėjimu ir nedideliu tempu – nuo 3 % iki 7 % per metus. Šuoliuojančios infliacijos metu kainos kyla gana staigiai ir turi tendenciją didėti. Hiperinfliacijai būdingas ypač didelis tempas. Svarbu suprasti, kad infliacija nėra bet koks kainų, tam tikrų prekių paslaugų ar jų grupių didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras prekių ir paslaugų kainų lygis, taigi pinga pinigai. Norėdami išmatuoti infliaciją, ekonomistai naudojasi specialiu ekonominiu rodikliu – vartojamų prekių kainų indeksu. Šis rodiklis parado kainų lygio pokyčius ir leidžia palyginti sutarto prekių rinkinio kainas per vienerius su kurio nors ankstesnio laikotarpio (bazinio) kainomis. Pastaraisiais metais pastebima ir infliacijos priešybė – defiliacija, kuri reiškia bendro visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimą. INFLIACIJA LIETUVOJE (1992-2003 m.) Ypač didelė infliacija Lietuvoje buvo 1992 metais (net 1 163,0 proc.). Mažinant infliaciją Lietuvoje, didžiausią vaidmenį atliko nacionalinių pinigų – litų – įvedimas 1993metų birželio 25 dieną. Prieš tai, 1992 m. spalio 1 d., įvesti tarpiniai pinigai talonai ir Lietuvoje nustojo cirkuliuoti Rusijos rubliai. Nors iki talonų įvedimo infliacija šalyje buvo labai didelė, pati Lietuva negalėjo daryti įtakos kylančioms kainoms, nes rublių emisija priklausė Rusijai. Lietuva tada buvo priversta didinti kainas ir pinigines išmokas. Po lito įvedimo, kainos nuolat mažėjo. AR VISADA INFLIACIJA YRA TIK BLOGIS? Daugelio ekonomistų nuomone, 2-3 % per metus infliacija yra netgi naudinga: mažėja nedarbas, didėja gamybos apimtis, investicinė veikla. Ekonomikos kilimo tempas pradeda mažti, kai infliacijos lygis didesnis kaip 4 %. Didėjant infliacijos tempui, stiprėja neigiamas jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinė infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49 %. Savaime suprantama, žmonės stengiasi išvengti infliacijos, nes infliacijos metu pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Vis dėlto neverta pamiršti, kad infliacijos metu yra laimėjusių ir pralaimėjusių‼ Perskaitykite Jums duotas situacija ir pabandykite pasakyti ar infliacija yra naudinga? Kas laimi? O kas pralaimi? KAS PRALAIMI? Infliacijos sąlygomis pralaimime visi, nes dėl infliacijos sutrinka pinigų, kaip vertės mato, funkcija Infliacijos nuostolių patiria dirbantieji, pirmiausia tie, kurie gauna santykinai pastovias pajamas, nes jų realusis darbo užmokestis mažėja. Labiausiai nukenčia tie, kurie gauna pajamas iš biudžeto, nes jų darbo užmokestis ar pajaunamos yra nustatytos ilgesniam laikui. Infliacija daug nuostolių gali padaryti ir tiems, kurie taupo pinigus. Taip atsitinka, kad palūkanos mažesnės negu infliacija. Be to, verslas ir dirbantieji kenčia nuo padidėjusių mokesčių normos. KAS PASIPELNO? Iš infliacijos naudą gauna pati valstybė. Svarbiausia iš jų – senjoražas – skirtumas tarp išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų. Šiuo atveju vyriausybė gali padidinti savas išlaidas nedidindama įprastų mokesčių. Iš infliacijos pasipelno skolininkai. Infliacijai paspartėjus, grąžinti realiai teks mažiau, negu buvo gauta. Verslininkai gali laimėti todėl, kad, spartėjant infliacijai, darbo užmokestis atsilieka nuo kylančių kainų. Taigi net jau laikinai didėja įmonių pelnas Kas lemia infliaciją? Ar galima jos išvengti? KAS LEMIA INFLIACIJĄ? Paklausos arba vartotojų, infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas. Kai prekės ar paslaugos paklausa didėja greičiau, negu gamintojai spėja patenkinti poreikius. Paklausa tampa didesnė nei pasiūla, todėl kainos ima kilti. Sąnaudų infliacija atsiranda tada, kai, kylant darbo užmokesčiui ir didėjant kitoms sąnaudoms, prekių pardavimo kainos taip pat didėja. Be šių anksčiau paminėtų tikslų svarbūs gali būti ir kiti verslo ekonominę aplinką apibūdinantys elementai: • Bendros rinkos sukūrimas; • Užsienio ir vidaus prekyba; • Rinkos reguliavimo priemonės 9mokesčiai, kvotos, kainų kontrolė); • Valiutos politika (pvz: euro įvedimas Europos teritorijoje); • BNP (bendrasis nacionalinis produktas). Lietuva – valstybė, turinti 3,5 mln gyventojų. Ji, kaip ir kitos demokratinės šalys, rūpinasi strateginiais bendruomenės reikalais: valstybės ir piliečių saugumu, energetikos politika, transporto ir kita infrastruktūra, švietimu, sveikatos apsauga ir draudimu, valdymu. Dalis mokesčių skiriama socialiniams kontrastams mažinti, socialiniam teisingumui vykdyti. Šiam tikslui Lietuvoje perskirstoma 32% BVP, nors Europos Sąjungoje vidurkis yra per 40%. Įvertinus šalies ekonominę ir socialinę padėtį, dabartinė Vyriausybė ėmėsi planingų, ilgesnei perspektyvai numatytų žingsnių, kaip mažinti nedarbą, skurdą, aktyvinti smulkųjį ir vidutinį verslą, pakelti Lietuvos gamybinį pajėgumą, kurio , kurio prieaugis 20002 metais sudarė 6,7%. Pradėjus taikyti įvairias Vyriausybės priimtas programas, pernai buvo pasiektos tarptautinio lygio gamybos rekordas – 9%. Tokią dinamišką, be kitų faktorių, paskatini ir Vyriausybės prižiūrėtas pelno mokestis. Jis buvo sumažintas beveik dvigubai – nuo 29% iki 15%. Europoje tik airiai turi mažesnį. Nuogąstaudami, kad dėl to valstybė neteks dalies pajamų, nepasitvirtino. Priešingai, 2003 metais sukurtas BVP išaugo 4 mlrd. ir sudarė 54,8 mlrd. litų. AR GALIMA TIKSLIAI SUSKAIČIUOTI BVP ??? Nors BVP duomenys plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visiškai tikslūs. Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, nes jais neprekiaujama rinkoje. Pvz., tokios viešosios paslaugos kaip švietimas ar sveikatos apsauga įvertinamos tik apytikriai. Sunku teisingai apskaičiuoti ir pagerėjusią prekių kokybę. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizorių ir automobilių kokybė per paskutiniuosius metus pagerėjo, jų kainos net sumažėjo. Į BVP nepatenka ir visiškai legalus, bet neatlyginami atliekamas namų šeimininkių ir šeimininkų darbas: skalbimas, maisto gaminimas, sergančių namiškių slaugymas. Įskaičiavus šias, ne užmokesčio teikiamas paslaugas, mūsų BVP iš karto gerokai padidėtų (manoma, apie pusantro karto). Kitaip sakant, kuo daugiau prekių ir paslaugų atiduodama, tuo mažesnis tampa oficialusis BVP. AR TIKRAI BVP PARODO, KOKIA TURTINGA YRA VISUOMENĖ? Neretai BVP vienam gyventojui laikomas patikimiausias šalies sėkmės, turto ir ekonomikos pajėgumo rodikliu. Tačiau, tai matyt, tai nėra itin tiksli tiesa. Svarbiausia priežastis labai paprasta: BVP parodo pajamas, bet ne turtą. Kitaip sakant, parodo kiek naujų gėrybių sukuriama per metus, bet nerodo kiek jų jau turime. O juk pajamos ir turtas - skirtingi dalykai. Pvz., dauguma pensininkų turi daug turto, bet mažai pajamų, tuo tarpu dažnas samdomas darbuotojas dali pasigirti didelėmis pajamomis, bet visiškai neturi turto. Taigi pasakyti, kuris iš jų turtingesnis, ne visada paprasta. Kita vertus BVP apima tik dalį šalies ūkyje pagamintų gėrybių ir suteiktų paslaugų – daugiausia tik tokias, už kurias mokama pinigais. Bet jam būdingas ir didelis trūkumas , t.y. į jį neįskaičiuojama visa tai, kas daroma ne už pinigus: ne specialistų, bet jūsų pačių rankomis sutaisytas kompiuteris, pačio klijuoti kambario apmušalai, ar sukastas daržas. Visa tai, ką žmogus pasidaro pats, į BVP neįskaičiuojama. KADA EKONOMIKA AUGA? Ekonomikos augimas- tai pastovus prekių ir paslaugų gamybos didėjimas. Ekonomikos augimą skatina ir technologiniai pokyčiai ir turimų gamybos išteklių – darbo jėgos ir kapitalo tobulinimas. Jei gerėja šalyje savų išteklių – darbo jėgos ir kapitalo – kokybė ir jų tarpusavio sąveika, tai galime kalbėti apie ekonomikos augimą. Valstybės sukuriamas BVP priklauso nuo šalies darbuotojų išsilavinimo, jų darbo kokybės ir kultūros lygio. Išsilavinę darbuotojai visada pagamins daugiau negu mažiau išsilavinę. Kartu mažėja ir investicijų į kapitalą – įrengimus, prietaisus, pastatus – reikšmė. Kuo daugiau kapitalo ir žmogaus išteklių, kuo geresnė jų kokybė, tuo efektyvesnė ekonomika ir didesnis ekonominis augimas. BVP augimas Kaip manote, ar legali veikla turėtų būti įskaičiuojama i BVP, jei taip tai kodėl? Kaip manote, kas sudaro didžiausią BVP dalį? Kaip manote, ar dalyvaujate kurdami Lietuvos BVP, jei taip, tai kokiu būdu? EKSPORTAS IR IMPORTAS Reikia džiaugtis besikeičiančiu importo ir eksporto santykiu, pastarojo naudai. Per trejus metus iš Lietuvos buvo eksportuota 45% šalies, o įvežta 38% daugiau prekių. Pagrindiniu užsienio prekybos partneriu tapo Europos Sąjunga – jai tenka 42% šalies eksporto ir 45% importo. Ir vidaus prekyba nuo 2000 metų padidėjo 46%, taigi kasmet vidutiniškai po 15%. Todėl grįžkime prie pagrindinių ir konkrečių perkamosios galios augimo šaltinių: atlyginimų, jų neapmokestinamo minimumo ir pensijų – kuklaus, tačiau pastovaus augimo. Likvidavus „Sodros“ deficitą ir sėkmingai surenkant įmokas, socialinio draudimo bazinė pensija išaugo nuo 312 litų 2000 metų pradžioje iki 340 litų. Pernai ir šiemet mažesnis negu 325 litų pensijos didintos vidutiniškai po 10,20 litų. Neapmokestinamų pajamų minimumas padidintas nuo 214 iki 290 litų. Šios reformos dėka dirbantiesiems papildomai išmokėta per 320 mln. litų. O padidinus neapmokestinamąjį minimumą, pajamų mokesčio tarifas, esant minimaliai 500 litų algai, sumažėjo nuo 18,5% iki 13,9%. Mokesčio tarifas auga didėjant atlyginimui: nuo 800 lt - 21%, nuo 1000 lt -23,4 %, nuo 1200lt- 25%, nuo 1500-26.6%, o nuo 300lt-29,8% it t.t. EUROPINIŲ FONDŲ PAGALBA Pernai baigta rengti keliolika mėnesių trukusi ekonominės ir socialinės sanglaudos PHARE programa pagal Europos Komisijos ir Lietuvos Vyriausybės 2000 metais pasirašytą memorandumą. Pagal ją trims regionams – Klaipėdos-Tauragės, Marijampolės ir Utenos – buvo suteikta 57 milijonų litų ES parama. Dar apie 20 mln. litų buvo pridėta iš valstybės biudžeto bei įmonių fondų. Pirmojo fondo lėšos buvo skirtos naujų įmonių plėtrai skatinti, verslo konkurencingumui didinti, naujoms darbo vietoms kurti, turizmo infrastruktūrai plėtoti Antrojo fondo lėšos buvo skiriamos labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių – jaunimo, bedarbių, vienišų motinų, žmonėms mokyti bei perkvalifikuoti. . sukurta 584 naujos darbo vietos, įmonės įsigijo daug modernios technikos, mokyta apie 18 tūkst. žmonių. Nedarbo mažėjimas % Tyrimai rodo, kad 2003 metais vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 lt iki 1055 lt. Vidutinio darbo užmokesčio augimas Išviso 2003 metais gyventojų pajamų didinimui buvo skirta beveik milijardas litų. Iš jų: - 228 mln. litų – socialinio draudimo pensijoms kelti; - 63 mln. – PVM lengvatoms; - 50 mln. – kompensacijoms už turtą; - 35 mln. – valstybės socialiniai paramai; - 320 mln. neapmokestinamam minimumui didinti; - 279 mln. – indėliams gražinti I-as stulpelis – iš viso liko grąžinti. II-as stulpelis – grąžintinų indėlių suma iš viso Padidėjo ir gyventojų indėliai nuo 5 mlrd. iki 8 mlrd. litų REGIONINĖ BRIUSELIO POLITIKA ES siekdama suvienodinti valstybių narių gyvenimo sąlygas, parengė regioninę politiką ir jos finansavimo principus. Remtinu regionu gali tapti visa valstybė arba jos dalys, jeigu jų BVP vienam gyventojui sudaro mažiau negu 0.75% ES vidurkio. Lietuvoje šis rodiklis siekia tik 0,42%, taigi visa šalis kol kas gali būti laikoma vienu regionu, kuris paramą gaus per 2 ES fondus – Sanglaudos ir Struktūrinius. Sanglaudos fondas turi susieti dvi labai svarbias gyvenimo sritis – transportą ir aplinką. Tikimasi, kad Lietuvos geležinkelių rekonstrukcija sulauks pakankamai paramos. Juk vien Rail Baltica projekto realizavimui mūsų šalies teritorijoje prireiks apie 2,76 mlrd. litų. Aplinkosaugos problemų tai pat netrūksta. Turi būti iš esmės sutvarkyti atliekų sąvartynai, nuotėkų vandenys. Struktūriniai fondai – tai socialinės ir ekonominės infrastruktūros, žmogiškųjų išteklių, gamybinio sektoriaus ir paslaugų plėtros, žemės ūkio, žuvininkystės rėmimas. Iš viso Lietuva iš Briuselio gaus 2,67 mlrd. eurų (10mlrd. litų). Tai kasmet sudarys 1-2 % BVP prieaugį. Taigi Europinės organizacijos tikslas kelti visą mūsų šalies ekonomiką, plėtoti atskirus ūkio sektorius. Kas pateiks geresnius veiklos rezultatus, tas p[er atvirus konkursus ir gaus paramą. Tačiau iš Briuselio mes galime patirti spaudimą didinti mokesčius, kad jie būtų suvienodinti visai sandraugai, o Lietuva vis dar yra skolinga užsieniui milijoną litų. KAIMO EKONOMINĖ POLITIKA Kokios Lietuvos kaimo perspektyvos artimiausiam dešimtmečiui? Kokią įtaką tam turės šalies narystė ES? Šiemet jei ūkininkai stropiai pateikė paraiškas apie pasėlius, gyvulius ir pieną, galės gauti per 623 ml. Litų. Tai sudarys tik 55% ES narių senbuvių ūkininkams išmokamų sumų. Numatoma didelė kompensacinė parama pagal Kaimo plėtros planą. 2004-2006 metais ji sudarys 1,1 mlrd. litų, iš kurių, tik 20% skirs Lietuvos biudžetas. Bus remiamos investicijos siekiant pagerinti ūkių struktūrą. Tai investicijos jauniems ūkininkams įsikurti, produkcijos gerinimui ir rinkodarai gerinti, kaimo vietovių ir žemės ūkio valdų pritaikymui ir plėtrai skatinti. Joms šiemet skiriama 87,8 mln. litų. Lietuva iš savo biudžeto kasmet 90 mln. litų skirs bendrosios žemės ūkio politikos priemonėms: • parama nelaimės atveju; • draudimo įmokų, paskolų, palūkanų kompensavimas. Konkurencinė aplinka, didėjantys reikalavimai gamybos našumui ir produkcijos kokybei veda prie to, kad po kurio laiko perspektyvus bus tik stambus ūkis, valdomas vieno savininko ar ūkininkų grupės – vieno savininko kooperatyvo. Tie kaimo gyventojai, kurių ūkiai (prekine prasme) neturi galimybės išlikti ir konkuruoti su kitais žemės ūkio produktų gamintojais, per artimiausius 3-5 metus turės rinktis: juos parduoti, išnuomoti, prisijungti prie kooperatyvo, keisti veiklos pobūdį ar dalyvauti pasitraukimi iš žemės ūkio programoje KAIP KEITĖSI LIETUVA 2001-2004 METAIS EKONOMINIU ATŽVILGIU • sukurta 100 000 naujų darbo vietų; vien šiais metais įdarbinta 64 tūkstančiai žmonių; • minimali alga padidinta nuo 430 lt iki 5000 lt, neapmokestinamasis minimumas – nuo 214 Lt iki 290 Lt, vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 Lt iki 1222 Lt; • bazinė pensija padidinta nuo 147 Lt iki 172 Lt, vidutinė senatvės pensija išaugo nuo 318 Lt iki 4000 Lt; • pelno mokestis sumažintas nuo 29 proc. iki 15 proc.; • PVM mokestis sumažintas nuo 18 proc. iki 5 proc. (gyventojai sutaupė 40 mln. Lt), socialiai remtiniems žmonėms komunalinių mokesčių kompensacijoms skirta 150 mln. Lt; • Kiekvienam vaikui nuo 3 iki 7 metų mokami „vaiko pinigai“ – 50 Lt; • Vyriausybės parama žemės ūkiui padidinta nuo 618,7mln. iki 812,1 mln. Lt (31 proc.), o parama specialiajai kaimo rėmimo programai – nuo 266 mln. lt iki 375,5 mln. Lt (41 proc.) • Žemdirbių kasmetinės realizacijos pajamos išaugo nuo 5200 Lt iki 8000 Lt; • Žemės ūkis ir kaimo plėtra gavo 370 mln. Lt SAPARD lėšų; • Gyventojų indėliai išaugo nuo 5 mlrd. Lt iki 8 mlrd. Lt; • Pasaulio banko duomenimis, Lietuva tapo viena iš 10 labiausiai investicinę aplinką reformavusių pasaulio valstybių.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (43,37 kB)

Bet kokios valstybės ekonominę situaciją, kurią gali atspindėti keletas rodiklių- eksporto- importo situacija, įsiskolinimas (vidinis ar išorinis) ir pan. Tačiau vis dėl to pagrindiniu rodikliu lieka būtent bendrasis vidaus produktas. Rašant šį darbą, renkant jam medžiaga susidūriau su neišvengiama technologinės eros įtaka- operatyvią ir naudingą man informaciją patogu susirasti Internete, nei bibliotekose ieškoti literatūros. To priežastimi “Literatūros sąraše”– vos keletas leidinių, o likusieji pavadinimai ir nuorodos- Interneto svetainių adresai. Daugiausia informacijos ir peno mąstymui suteikė šalies Ūkio ministerijos parengta Lietuvos Respublikos ūkio ekonominės ir socialinės plėtros 2000 - 2002 metais prognozė. Joje ne tik nagrinėta šalies ūkio situacija, bet ir pateiktos trumpalaikės prognozės, paminėti jų įgyvendinimo trukdžiai. Informacijos šaltinius duomenimis papildė Lietuvos Respublikos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Interneto svetainė, kurioje skelbiami visi su šalies gyvenimu susiję statistiniai rodikliai. Referate apžvelgiama ne tik BVP kaita ir dinamika, bet akcentuojami ir svarbiausi ir reikšmingiausi jos dinamiką sąlygoję veiksniai, išskiriama privataus sektoriaus įtaka šalies ūkiui. Referato pabaigoje nagrinėtoji medžiaga reziumuojama trumpomis išvadomis ir pasiūlymais. ŠALIES EKONOMIKOS ATSPINDYS - BVP RODIKLIS BVP DINAMIKA 1990 – 2000 METAIS Diagramoje pateikiam Lietuvos BVP dinamika 1990 – 2000 metais. Kaip galima pastebėti- lietuviškasis bendrasis vidaus produktas nuolat auga. Tai suprantama, nes šalies ekonomika vystosi- auga jos lygis tiek finansiniu, tiek ir technologiniu lygiu. 1diagrama Šalies BVP augimą taip pat liudija ir kitas rodiklis- BVP dalis, tenkanti vienam šalies gyventojui (2 diagrama) 2 diagrama Deja, ne visi statistiniai rodikliai rodo šalies BYV augimo tendenciją. Žinant tai, jog BVP augimą gali sąlygoti ir brangstančios prekės bei paslaugos (ypač- energetiniai resursai), įprasta, skaičiuojat BVP lyginti esamas ir ankstesniųjų metų kainas. Tokie BVP rezultatai pateikiami 3 diagramoje ir, reikia pripažinti, jog jie- ne visada liudija augimo tendenciją. kaip matome, net ir statistinio BVP rodiklio augimo metu (1 diagrama) realiosios kainos ne visada atspindėdavo augimą. Tai ypač aktualu 1990- 1992 metais (laikoma, jog 1990 BVP buvo lygus 0). Taip pat įdomu pastebėti, jog visapusiškas BVP sumažėjimas (1-3 diagramos) užfiksuotas 1999 metais. Pagrindinė tokio sumažėjimo priežastis- ne tik energetinių resursų pabrangimas, lėmęs kainiškojo BVP nuosmukį, bet ir Rusijos krizė, turėjusi neigiamų pasekmių tiek Lietuvos, tiek ir viso pasaulio ekonomikai. Džiugu tik tai, kad lietuviai greitai įveikė kaimyninės valstybės krizę ir jau 2000 metais BVP viršijo priekrizinę 1998 metų ribą. Sekančioje dalyje detaliau pažvelgsime į BVP struktūrą ir išskirsime , mūsų manymu, svarbiausius jos bruožus. Lyginant su 1998 metais, BVP sumažėjo 455 mln.Lt, nors vidutinė alga tuo pat laikotarpiu, pakilo 57 Lt. 1999 metais dar labiau sumažėjo Lietuvos infliacija (nuo 2,4 proc. 1998 m. iki 0,3 proc.), tačiau tai įvyko dėl padidėjusio bedarbių skaičiaus- 1998 m. 6,4 proc., o 1999 m. jau 8,4 proc. 1999 m. taip pat padidėjo eksportuojamų prekių kainos indeksas – jei prieš metus jis buvo 94,9, tai 1999 metais šoktelėjo 2,2 punkto (iki 96,7). Šis rodiklis rodo šalies verslo subjektų operatyvųjį persiorientavimą į Europos rinkas. 1999 metais ir toliau mažėjo žemės ūkyje sukuriamos produkcijos, mažiau patiekta elektros energijos ir vandens. Tam įtakos turėjo padidėjusios energetinių išteklių kainos bei išaugęs nedarbas. Tačiau ne viskas Lietuvoje 1999 metais prastėjo. Klaipėdos uoste krovinių daugėjo, nestigo ir užsienio investuotojų dėmesio. Tuo pat metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip pat “nesnaudė” – tą byloja ir stipriai, kai iki tol nebuvo, padidėjusi skola užsieniui. Kaip regime, beveik trečdalis viso BVP sukuriama Vilniaus apskrityje, dar trečdalis sukuriama kartu paėmus Klaipėdos ir Kauno apskritis, tuo tarpu likusios dalis tenka net septynioms šalies apskritims. Tokią nelygybę lemia skirtingas šalies regionų ekonominis išsivystymas ir naujos, rinkos pramonės koncentracija. Tisas, tokie dideli skirtumai tarp atskirų šalies regionų nėra naudingi ekonomikai- jie skatina vietinę gyventojų migraciją ko dėka silpnesnės ekonomikos regionai dar labiau skursta, dar labiau ryškėja skirtumai tarp trijų šalies ekonomikos centrų- Vilniaus, Kauno, Klaipėdos- ir jais netapusių Šiaulių, Panevėžio, Utenos, nors ir turinčių senas gamybinės pramonės tradicijas, reikiamą infrastruktūrą, tačiau stingančias valstybinio lygio investicijų skatinimo politikos dėmesio.

Ekonomika  Referatai   (52,23 kB)

Tai tradicinė ir plačiausiai ariamoje žemėje auginama daugiametė pašarinė žolė. Gryni sėjami tik sėklai arba vienerių metų naudojimui. Pašarui dažniausiai sėjami mišiniuose su varpinėmis žolėmis. Viename kg raudonųjų dobilų žaliosios masės žydėjimo pradžioje yra 1,83 MJ apykaitos energijos, 34,8 g žaliųjų proteinų, 16,2 g cukraus ir 42 mg karotino. Raudonųjų dobilų biomasėje gausu mineralinių medžiagų. Pašarinė vertė siekia 10 balų (aukščiausias pašarinės vertės vertinimas).

Vadyba  Referatai   (9 psl., 23,67 kB)

Ekonometrija pagal empirinius duomenis vertina ir analizuoja ekonominių objektų ir procesų sąryšius. Tam tikslui pritaikomi (adaptuojami) žinomi statistikos metodai arba kuriami specialūs. Kaip tik savų metodų vystymas išskyrė ekonometriją kaip savarankišką mokslo šaką, užimančią deramą vietą tarp dviejų mokslo krypčių gigantų: ekonomikos ir matematikos. Ekonometrija susieja ekonomikos teoriją ir ekonominę statistiką bei matematiką.

Ekonomika  Referatai   (35 psl., 96,19 kB)

Sinchroninės mašinos yra tokios kintamosios srovės mašinos, kurių torius sukasi tokia pat kryptimi ir tokiu pačiu greičiu kaip magnetinis laukas, t. y. sinchroniškai. Kaip ir kitos elektros mašinos, sinchroninės mašinos yra inversinės — jos gali dirbti generatoriaus ir variklio režimu. Sinchroninės mašinos plačiausiai naudojamos kaip generatoriai. Galingi trifaziai sinchroniniai generatoriai yra visose elektrinėse: šiluminėse ir atominėse — turbogeneratoriai, kuriuos suka garo turbinos; hidroelektrinėse — hidrogeneratoriai, kuriuos suka vandens turbinos.

Elektronika  Kursiniai darbai   (12 psl., 146,61 kB)

Aplinkosaugos samprata ir strategija. Globalinės aplinkosaugos problemos (Aplinkos buklė Lietuvoje). Kietosios atliekos bei jų tvarkymas. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita. Atliekų surinkimo sistema. Atliekų perdirbimas ir deponavimas. Technologijų be atliekų kūrimas. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Oro valymas bei taršos mažinimas. Aplinkos apsaugos valdymo sistema Lietuvoje. Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba.

Vadyba  Kursiniai darbai   (48 psl., 150,75 kB)

Individuali (personalinė) įmonė pagal terminologiją apibrėžtina kaip privatusis, neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Šios rūšies įmonė nuosavybės teise gali priklausyti vienam fiziniam asmeniui arba keliems fiziniams asmenims (sutuoktiniams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualią (personalinę) įmonę nuosavybės teise gali turėti taip pat juridiniai asmenys - negamybinės organizacijos (nesiekiantys pelno juridiniai asmenys).

Teisė  Referatai   (14 psl., 20,74 kB)

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra socialinis pedagogas, kokios jo funkcijos? Kas būdinga asmenybei? G. Kvieskienė (Kvieskienė, 2003) yra pasakiusi labai prasmingą teiginį, jog socialiniai pedagogai – vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai – siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, tai yra mažiausius ir silpniausius piliečius. Šio tikslo jie siekia pasitelkdami humanizmo mąstytojų idėjas, iškiliausių praktikų pedagogų, altruistų, dvasinės sferos darbuotojų atsidavimą begalinei būčiai, aukojimąsi visoms būties apraiškoms. Socialinis pedagogas spręsdamas kitų problemas pirmiausia pasitelkia savo jėgomis, sugebėjimu greitai orientuotis situacijoje, savo erudicija.

Komunikacijos  Diplominiai darbai   (68 psl., 123,21 kB)

Išsamus konspektas, sumažintas, labai tinka paruoštukėms. Socialinio darbo Lietuvoje istorinė raida. Iki 1794 m. LDK (Lietuvos Didžioji Kunigaigštistė) ir unija su Lenkija: tik 18 a. antroje pusėje Lietuvos ir Lenkijos jungtinėje valstybėje imta svarstyti socialines problemas. Krikščionybės įsigalėjimas skatino prieglaudų atsiradimą. 1792 m. Lietuvos teritorijoje veikė 194 prieglaudos (špitolės, elgetynai). Steigiamos špitolių komisijos (šiuolaikiškos sveikatos ir soc. apsaugos sistemos analogas).

Socialinis darbas  Konspektai   (25 psl., 52,43 kB)

Dėsningumas tai ar atsitiktinumas, bet Lietuva tarpukario metais beveik neturėjo didžių mokslininkų bei kultūros veikėjų, galėjusių pradėti ir baigti darbus savo Tėvynėje, perduoti patirtį ir žinias ateinančiai kartai. Taip atsitiko ir daugeliui geografų. Užtenka čia prisiminti Joną Čerskį, Igną Domeiką, Steponą Kolupailą, kaip ir daugelį menininkų, rašytojų, politikų. Savo gyvenimus jie padalijo tarp Tėvynės ir svečių šalių.

Geografija  Referatai   (11 psl., 20,12 kB)

ŽMOGAUS PRIGIMTIS: rūpintis kitais - būdinga žmonėms, žmogaus prigimčiai būdingas sociališkumas (lot.k. socialis – draugiškas).

Sociologija  Kursiniai darbai   (28 psl., 37,9 kB)

Pagalbinė informacija ruošiantis kalbėjimui apie tarmes. Lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos tarmės. Atsiradusios dėl įvairių istorinių, geografinių, socialinių, politinių, administracinių ir kalbos raidos priežasčių, jos garsų, žodžių ir formų įvairove byloja apie lietuvių, gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, aplinką, skirtingas tradicijas ar net savitą būdą. Kadangi kai kurios ypatybės atsispindi jau XVI a. senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose, galima susidaryti bent apytikrį vaizdą apie tarmių raidą per paskutiniuosius keturis amžius, kaupti reikšmingus duomenis lietuvių kalbos, ir ne tik jos, istorijai.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (6 psl., 77,12 kB)

Nuostovusis elektrinis laukas. Dielektrikai. Nuolatinė elektros srovė. Elektrinis laidumas. Nuostovusis magnetinis laukas. Magnetikai. Elektromagnetinė indukcija. Kvazinuostoviosios kintamosios srovės grandinės. Maksvelo lygtys. Pagrindinės elektromagnetinių bangų savybės.

Fizika  Konspektai   (121 psl., 2,08 MB)

Eurostrategija “Sveikata visiems XXIa." Gyventojų sveikatos rodikliai. Gyventojų sergamumo rodikliai. Gyventojų mirtingumo rodikliai. Atmosferos oras ir sveikata. Mobilūs atmosferos oro taršos šaltiniai. Teršalų poveikis sveikatai. Oro apsaugos priemonės. Vandens užterštumas ir gyventojų sveikata. Dirvožemio kokybė ir sveikata. Aplinkos ir sveikatos monitoringo sistema. Aplinkos saugos programos. Medicinos atliekų tvarkymas. Vaikų sveikata. Rūkymas. Alkoholis. Narkomanija. Globos namų auklėtiniai. Maistas ir sveikata. Apsinuodijimai maistu. Jų profilaktika. Profesinė sveikata. Kompiuteriai ir sveikata. Žalingų veiksnių įtaka žmogui.

Maistas, sveikata, higiena  Konspektai   (62 psl., 152,01 kB)

Seniausieji žvaigždėto dangaus įvaizdžiai, kuriuos sukūrė dar pirmykštės medžiotojų ir žvejų bendruomenės, buvo Meška ir Briedis. Manoma, kad šie pavadinimai – tų pačių žvaigždžių įvardijimai, kitę priklausomai nuo metų laiko. Meška atitinka vasarą, Briedis – žiemą. Įvaizdžiai simbolizavo netoli viena nuo kitos esančias žvaigždes. Medžiotojams Meška ir Briedis – kelrodės žvaigždės. Ir mūsų laikais šiaurinio Sibiro tautelės tebevadina šiuos žvaigždynus žvėrių vardais.

Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 8,66 kB)