Mažeikių geografinė padėtis,visi ežerai,upės,jų ilgiai,nuotraukos,gyventojai,ju tankumas,plotas. Mažeikiai – šiaurės Lietuvos miestas, įsikūręs prie Ventos, lygioje pelkėtoje vietoje, atokiau nuo kitų didesnių Lietuvos miestų. Miestas įsikūręs 10 kilometrų nuo LatvijosJuodeikių kaimo vietoje. Veikia kompresorių gamykla, elektrotechnikos įmonė, avalynės ir baldų fabrikai, pieno įmonė. Naujausi Mažeikių mikrorajonai: Kalnėnai, Naftininkų, Ventos, Tirkšlių. Dabar Mažeikių rajone veikia 52 biudžetinės kultūros įstaigos: 19 kaimo kultūros namų, Savivaldybės kultūros centras, Viešoji biblioteka Respublikos sienos ir yra šiauriausias rajonas Lietuvoje, išsidėstęs drėgnose, pelkėtose žemėse. Mažeikių vardo istorija.

Geografija  Referatai   (235,44 kB)

Jų skaičius lėmė magiška septyniukės galia, ribotos žmonių atminties galimybės, antikinio pasaulio užimtas plotas ir svarbiausia - tradicijų pastovumas. Kada maždaug III amžiuje prieš mūsų erą kaip tik šį septynetą kažkas paskelbė esant stebuklų etalonu, žmonijos dalis, gyvenusi aplinkui Viduržemio jūrą, pakluso autoritetui, ir tik kai kurie vietiniai patriotai, neneigdami paties principo, stengėsi padaryti vieną kitą pataisą. Pavyzdžiui, Romos poetas Marcialis septintuoju pasaulio stebuklu laikė Koliziejų, kiti - Aleksandrijos biblioteką, dar kiti - Pergamo altorių. Netrukus stebuklai vienas po kito pradėjo nykti. Jau Romos keliautojas nebūtų pamatęs visų septynių. O iki mūsų dienų išliko tik vienas, kuris - kad ir labai paradoksalu - yra visų seniausias, būtent Egipto piramidės. Egipto piramidės - žinomiausi Žemės statiniai. Įžymesnių nerasi. Be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų. Ketvirtosios Egipto dinastijos faraonų Chufaus(Cheopso) ir Chafros(Chefreno) milžiniški antkapiai pastatyti maždaug prieš penkis tūkstantmečius, ir nei laikas, nei užkariautojai nieko negalėjo jiems padaryti. Po to Egipto valstybė gyvavo beveik tris tūkstančius metų: keitėsi faraonai ir karaliai, tačiau piramidės, pastatytos Egipto civilizacijos pradžioje, tebėra impozantiškiausi šalies, kartu ir viso pasaulio statiniai. Šiandien, sakydami, jog 1889 m. Cheopso piramidė nustojo būti aukščiausias pasaulio pastatas ir pirmenybę užleido Eifelio bokštui, mes, gretindami abstrakčius negyvus skaičius, tiesiog nutylime, kad šie statiniai nepalyginami. Aukštis - tik viena iš piramidės charakteristikų. 137 metrų milžinas (anksčiau piramidė buvo 147 metrų, tačiau jos viršūnė nugriuvo) sukrautas iš 2 300 000 kruopščiai aptašytų klintinių luitų, kurių kiekvienas sveria daugiau kaip dvi tonas. Tiesiog be jokių mechanizmų, vien pleištais ir kūjais. Luitai būdavo iškertami akmens skaldyklose kitapus Nilo, vietoje apdailinami, paskui papirusiniais lynais atvelkami prie vandens, perplukdomi, atitempiami į statybos aikštelę ir su piramide augusios kalvos nuožulniu šlaitu užtempiami į viršų. Herodotas tvirtina, kad ši piramidė buvo statoma dvidešimt metų, vienu laiku statyboje dirbo 100 000 žmonių, kurie būdavo pakeičiami kas trys mėnesiai, ir kiek jų per šiuos tris mėnesius likdavo gyvų, galėjo pasakyti tik faraono raštininkai - mes nebežinome, kiek gyvybių reikėjo paaukoti piramidei, kol ji tapo vieno žmogaus kapu. Į tamsiąją mirties karalystę faraonas išsivedė dešimtis, greičiausiai šimtus tūkstančių valdinių. Užtat gerai žinoma, kad šiame dvidešimt metų trukusiame tautos žygdarbyje, kuris, atrodo, beprasmiškas, tačiau didingas, niekas daugiau nedalyvavo, tik egiptiečiai ir vergai iš gretimų šalių. Kiekvieną statybos etapą užfiksavo dailininkai, o mūsų dienomis patvirtino archeologai. Prireikus šią piramidę būtų galima pastatyti iš naujo, tiksliai nukopijavus visus statytojų veiksmus: akmens skaldyklose rasta papirusinių lynų, kuriais iš ten būdavo išvelkami luitai, ir akmenskaldžių įrankių. Mes žinome, kuo vardu buvo ir netgi kaip atrodė tasai genijus, ko gero pirmasis žmonijos istorijoje paminėtas genijus. Jį pripažino gyvą ir neužmiršo tūkstančius metų po mirties. O jeigu taip, tai ir mums reikia žinoti jo vardą - Imchotepas. Leonardas da Vinčis turėjo didį pirmtaką. Kabantieji Babilono sodai jaunesni už piramides. Jie atsirado tuo metu, kai jau buvo sukurta “Odisėja” ir statomi Graikijos miestai. Ir vis dėlto sodai kur kas artimesni senovės Egipto pasauliui negu Graikijos. Sodai ženklina Asirijos-Babilonijos valstybės, senovės Egipto amžininkės ir jos varžovės, saulėlydį. Kai į Babiloną įžengė Aleksandro Makedoniečio kariuomenė, jis nebebuvo didelės valstybės sostinė, nes užkariautojai persai jį buvo padarę vienos satrapijos centru. Nors Aleksandras Makedonietis ir nesukūrė nė vieno iš pasaulio stebuklų, vis dėlto jis yra žmogus, sudrebinęs visus Rytus ir padaręs didesnę ar mažesnę įtaką didiesiems praeities paminklams, jų sukūrimui arba žuvimui. Įrengti šiuos sodus Babilonijos karalių Nabuchodonosarą paskatino kilnus despoto įgeidis. Nabuchodonosaras mylėjo savo jauną žmoną - Medijos princesę, kuri dulkiname ir visai neturinčiame augmenijos Babilone ilgėjosi tyro oro ir medžių ošimo. Babilono karalius neperkėlė sostinės prie žaliųjų Medijos kalvų, o padarė tai, ko neįstengtų kiti mirtingieji. Čia, karšto slėnio centre, jis sukūrė tų kalvų iliuziją. Statyti sodų - karalienės prieglobsčio - buvo sutelktos visos senosios karalystės pajėgos, visas jo statytojų ir matematikų patyrimas. Babilonas visam pasauliui įrodė, kad gali sukurti pirmąjį istorijoje paminklą meilei. Babilono statytojų įrengti sodai buvo keturaukščiai. Aukštų skliautus rėmė 25 metrų aukščio kolonos. Aukštų platformos, sudėtos iš plokščių akmens luitų, buvo išklotos meldų sluoksniu, užlietu asfaltu ir uždengtu švino lakštais, kad vanduo neprasisunktų į žemesnį aukštą. Ant viso to buvo užpiltas sluoksnis žemės - tokio storumo, kad čia galėtų augti dideli medžiai. Terasomis kylančius aukštus jungė platūs nuolaidūs laiptai, iškloti spalvotomis plytelėmis. Dėl Efeso Artemidės šventyklos jau seniai painiava, todėl nelabai aišku, apie kurią iš tų šventyklų rašyti: apie paskutinę ar priešpaskutinę. Nuo seno autoriai, rašantys apie šį pasaulio stebuklą, netiksliai įsivaizduoja, ką gi sudegino Herostratas ir ką pastatė Chersitronas. Efesas buvo vienas iš didžiausių graikų miestų Jonijoje, galimas dalykas, kultūringiausia ir turtingiausia graikškojo pasaulio, čia dar praturtėjusio Rytų kultūra, sritis. Kaip tik Mažosios Azijos miestai davė drąsių jūreivių ir kolonistų, kurie keliavo į Juodąją jūrą ir prie Afrikos krantų. Turtingi Jonijos miestai daug statė. Visas antikos pasaulis žinojo Heros šventyklą Same, Apolono šventyklą Didimuose, netoli Mileto, Artemidės šventyklą Efese… Paskutinė šventykla buvo statoma daug kartų. Tačiau ankstyvieji mediniai statiniai pasenę suirdavo, sudegdavo arba sugriūdavo per dažnokus žemės drebėjimus, todėl VI a. pr. Kr. buvo nutarta gobėjai deivei pastatyti didingą buveinę, negailint nei lėšų, nei laiko, juoba, kad kaimyniniai miestai ir valstybės pažadėjo remti tokį didelį sumanymą. Liūdnas ankstesnių statybų Efese patyrimas vertė architektą Chersitroną pasukti galvą, ką padaryti, kad šventykla ilgai stovėtų. Sprendimas buvo drąsus ir nekasdieniškas: pastatyti šventyklą pelkėje prie upės. Chersitronas nutarė, kad minkšta pelkėta dirva bus geras amortizatorius per būsimus žemės drebėjimus. O kad savo svorio slegiamas marmurinis kolosas nenugrimztų į žemę, buvo iškasta gili pamatų duobė ir pripildyta medžio anglies bei vilnos mišinio - padaryta kelių metrų storio pagalvė. Ši pagalvė iš tikrųjų pateisino architekto viltis - šventykla stovėjo daugelį amžių. Tiesa, ne šita , o kita… Šią pirmąją šventyklą, siekdamas nemirtingumo, atlikęs nusikaltimą, sudegino Herostratas. Bet šventyklą efesiečiai nutarė pastatyti iš naujo. Antrąją šventyklą statė architektas Cheirokratas, įžymus išradėjas, kuris, kaip manoma, suplanavo pavyzdinį helenistinio pasaulio miestą Aleksandriją ir buvo iškėlęs idėją iš Afono kalno padaryti statulą, vaizduojančią Aleksandrą Makedonietį, laikantį indą, iš kurio išteka upė. Naujoji šventykla buvo 109 metrų ilgio, 50 pločio. Ją dviem eilėmis supo 127 dvidešimties metrų aukščio kolonos, be to, kai kurios jų buvo raižytos, su įžymiojo skulptoriaus Skopo iškaltais bareljefais…Iš vidaus šventyklą puošė nuostabios Praksitelio ir Skopo darbo statulos, bet dar puikesni buvo paveikslai. Architektai, pastatę pelkėje šventyklą, viską apskaičiavo tiksliai. Šventykla išstovėjo dar pusę tūkstantmečio. Kada Efesą ėmė valdyti krikščioniškoji Bizantija, prasidėjo tolesnis šventyklos žūties etapas. Marmurinė apdaila buvo grobiama įvairiems statiniams, buvo nuardytas stogas, pažeistas konstrukcijos vientisumas. Pagaliau pradėjo griūti kolonos, jų nuolaužos skendo toje pat pelkėje, kuri anksčiau gelbėjo šventyklą nuo pražūties. O dar po kelerių dešimtmečių dumble ir upės sąnašose išnyko paskutiniai Jonijos geriausios šventyklos pėdsakai. Netgi vieta, kur ji stovėjo, buvo pamažu pamiršta. Halikarnaso mauzoliejus buvo Artemidės antrosios šventyklos bendraamžis. Be to, juos statė ir puošė tie patys meistrai. Šis mauzoliejus - taip pat meilės paminklas, kaip Babilono sodai arba Indijos Tadž Mahalis. Nuo Efeso Artemidės šventyklos ir kitų panašių Mažosios Azijos statinių Halikarnaso mauzoliejus skiriasi tuo, kad jame greta išlaikytų daugelio graikiškų tradicijų ir statybos metodų ryški Rytų Architektūros įtaka. Graikų architektūroje jis neturi prototipų, užtat pasekėjų susilaukė daug - panašūs mauzoliejai vėliau buvo statomi įvairiuose Artimųjų Rytų rajonuose. Halikarnaso tirono laidojimo patalpą architektai pastatė beveik kvadratinę. Pirmas pastato aukštas buvo pati mauzolo ir Artemisijos grabvietė. Iš lauko pusės ši milžiniška 5000 m2 ploto ir apie 20 metrų aukščio laidojimo kamera buvo išklota balto marmuro plokštėmis, nutašytomis ir nupoliruotomis taip, kaip daro persai. Pirmo aukšto viršų juosė frizas - helenų kova su amazonėmis - didžiojo Skopo “Amazonomachija”. Kolonados apsuptame antrame aukšte buvo laikomos aukos, o mauzoliejaus stogą sudarė piramidė, užsibaigianti marmurine kvadriga: ketvertu arklių pakinkytame vežime stovėjo Mauzolo ir Artemisijos statulos. Aplink mauzoliejų buvo pastatytos liūtų ir šuoliuojančių raitelių figūros. Mauzoliejus bylojo apie klasikinio graikų meno saulėlydį. Pirmą kartą graikų mene viename pastate buvo panaudoti visi trys įžymieji orderiai. Apatinį aukštą rėmė penkiolika dorėninių kolonų, viršutinio aukšto vidinės kolonos buvo korintinės, o išorinės - jonėninės. Visame antikiniame pasaulyje buvo statomos Halikarnaso mauzoliejaus kopijos ir imitacijos, tačiau, kaip ir dera kopijoms, jos buvo ne tokios vykusios ir todėl greitai užmirštos. O originalas taip išgarsėjo, kad romėnai mauzoliejais ėmė vadinti visas dideles laidojimo patalpas. Rodo kolosas - jaunesnysis mauzoliejaus ir Artemidės šventyklos amžininkas. Idėja jį sukurti kilo 304 m. pr. Kr. pavasarį , kada Mažosios Azijos pakrantėje esančios nedidelės salos gyventojai, stovėdami ant ilgos apsupties nusiaubtų sienų, žiūrėjo, kaip jūros tolybėse nyksta vieno iš Aleksandro Makedoniečio valstybės paveldėtojų, Priešakinės Azijos ir Sirijos valdovo sūnaus Demetrijaus Poliorketo laivai. Po nepavykusios apsiausties išvykdamas iš salos, Poliorketas ant kranto paliko savo paskirties neatlikusią heleopolidę(apsiausties bokštą) - irgi tam tikra prasme pasaulio stebuklą. Po pergalės mieste susirinkę pirkliai pasiūlė perką heleopolidę “metalo laužui” ir už geležį davė 300 talentų - tais laikais pasakišką sumą. Pažymint miesto išgelbėjimą ir už pinigus, gautus pardavus bokštą, buvo nutarta pastatyti Rodo globėjo Helijo statulą. Rodiečiai tikėjo, kad jų sala iškilusi iš jūros dugno, šiam dievui paprašius. Statulos daryti buvo pakviestas skulptorius Charas, Lisipo mokinys. Trisdešimt šešių metrų aukščio statulos pagrindas buvo trys masyvūs akmeniniai stulpai, pečių aukštyje sutvirtinti geležinėmis sijomis. Stulpų pamatai buvo statulos kojose ir skraistėje. Pečių aukštyje ir per juosmenį stulpus jungė skersinės sijos. Ant stulpų ir sijų buvo pritvirtintas geležinis karkasas, apdengtas kaltiniais bronzos lakštais. Kolosas kilo uosto krante ant baltu marmuru išklotos dirbtinės kalvos. Dvylika metų statulos niekas nematė, nes, karkasą apdengus viena bronzos lakštų juosta, tuoj pat būdavo paaukštinamas kolosą supąs pylimas, kad meistrams būtų patogiau kilti aukščiau. Tik tada, kai pylimas buvo pašalintas, rodiečiai pamatė savo globėją dievą su spinduliuojančiu vainiku ant galvos. Spindintis dievas buvo matyti daug kilometrų nuo Rodo, ir netrukus žinia apie jį pasklido visame antikos pasaulyje. Tačiau jau po pusės amžiaus stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs Rodą, parvertė kolosą ant žemės. Silpniausia statulos vieta pasirodė keliai. Iš čia ir kilo pasakymas: milžinas molio kojomis. Rodiečiai bandė kolosą pakelti. Tačiau nieko neišėjo. Taip ir gulėjo kolosas įlankos pakrantėje - svarbiausia turistinė salos įžymybė. Tūkstantį metų išgulėjo perskilęs kolosas prie Rodo, kol 977 metais arabų vietininkas, kuriam reikėjo pinigų, jį pardavė vienam pirkliui. Prieš gabendamas kolosą perlydyti, pirklys supjaustė jį dalimis ir bronza pakrovė 900 kupranugarių. Paskutinis klasikinis stebuklas, vienaip ar kitaip susijęs su Aleksandro Makedoniečio vardu, yra Aleksandrijos švyturys. Aleksandrija, įkurta 332 metais, plyti Nilo deltoje, Egipto miestelio Rakočio vietoje. Tai buvo vienas iš pirmųjų helenizmo epochos miestų, pastatytų pagal vieningą planą. Aleksandrijoje stovėjo Aleksandro Didžiojo sarkofagas, čia taip pat buvo musejonas - mūzų buveinė, menų ir mokslo centras. Aleksandrijos uostas, gal judriausias ir labiausiai visame pasaulyje lankomas pirklių, buvo nepatogus. Nilas plukdo gausybę dumblo, seklumose išlaviruoti tarp akmenų ir seklumų galėdavo tik suamnus locmanas. Siekiant užtikrinti jūrų laivybos saugumą, buvo nutarta Aleksandrijos prieigose, Faro saloje, pastatyti švyturį. 285 m. pr. Kr. sala buvo sujungta su žemynu pylimu, ir architektas Sostratas Knidietis ėmėsi darbo. Švyturys iškilo 120 mertų aukščio - trijų aukštų bokštas, pirmasis ir pavojingiausias Egipto piramidžių “varžovas”. Jo pamatas buvo kvadratas su 30 metrų kraštinėmis. Pirmas 60 metrų aukštį siekęs bokšto aukštas buvo išmūrytas iš akmens plokščių, ant jo stovėjo 40 metrų aukščio aštuoniakampis bokštas, išklotas baltu marmuru. Trečiame aukšte, apvaliame, kolonų apsuptame bokšte visą laiką degė milžiniškas laužas, kurio šviesą atspindėdavo sudėtinga veidrodžių sistema. Malkos laužui buvo gabenamos įvijais laiptais, tokiais nuolaidžiais ir plačiais, kad jais į viršų, į šimto metrų aukštį, užvažiuodavo asilų traukiamos vežėčios. Švyturys buvo ir tvirtovė - Aleksandrijos forpostas, ir stebėjimo punktas. Bokšte buvo daugybė sudėtingų technikos prietaisų: vėjarodžių, astronominių aparatų. Žlugus Romos imperijai, jis užgeso, apgriuvo per šimtmečius sunykęs viršutinis bokštas, tačiau dar ilgai stovėjo apatinio aukšto sienos, kurias sugriovė žemės drebėjimas XIV amžiuje. Senovės švyturio griuvėsius panaudojo turkai, statydami savo tvirtovę, ir jie iki šiol tebėra joje. Olimpijos Dzeuso statula - vienintelis pasaulio stebuklas, buvęs Europos žemyne. Nė viena Elados šventykla graikams netrodė verta stebuklo vardo. Ir kaip stebuklą pasirinkę Olimpiją, jie įsiminė ne šventyklą, ne maldos vietą, o tik viduje stovėjusią statulą. Dzeusas buvo labai artimai susijęs su Olimpija. Kiekvienas tų vietų gyventojas puikiai žinojo, kad kaip tik čia Dzeusas nugalėjo kraugerį Kroną, tikrą savo tėvą, kuris, bijodamas, kad sūnūs neatimtų valdžios, pradėjo juos ryti. Olimpinės žaidynės kaip tik buvo rengiamos šiam įvykiui pažymėti ir prasidėdavo aukojimu Dzeusui. Svarbiausia Olimpijos šventovė buvo Dzeuso šventykla su jo statula, padaryta didžiojo Fidijo. Fidiją išgarsino ne tik Olimpijos Dzeuso statula, bet ir Atėnės statula Partenone bei reljefai ant jo sienų. Dzeuso statula stovėjo šventykloje, kurios ilgis siekė 64 metrus, plotis - 28; vidinė patalpa apie 20 metrų aukščio. Salės gale soste sėdintis Dzeusas galva rėmė lubas. Iki juosmens plikas Dzeusas buvo padarytas iš medžio. Jo kūną dengė rausvos, šilto atspalvio dramblio kaulo plokštelės, rūbus - aukso lakštai. Vienoje rankoje jis laikė auksinę pergalės deivės Nikės statulą, kita rėmėsi ilgu skeptru. Iš išlikusių Dzeuso sosto aprašymų matyti, kad sostas buvo papuoštas dramblio kaulo bareljefais ir auksinėmis dievų statulomis. Sosto šonus buvo ištapęs dailininkas Panenas, Fidijo giminaitis ir padėjėjas. Vėliau Bizantijos imperatoriai labai atsargiai pervežė statulą į Konstantinopolį. Nors jie ir buvo krikščionys, niekam nepakilo ranka prieš Dzeusą. Tačiau V mūsų eros amžiuje imperatoriaus Teodosijaus II rūmai sudegė. Ugnis prarijo ir medinį kolosą: tik keletas suanglėjusių kaulo plokštelių ir išsilydžiusio aukso gurvolėliai liko iš Fidijo kūrinio. Taip žuvo ir septintasis pasaulio stebuklas. *** Jeigu suskaičiuotume visus įžymius senovės paminklus, tai pasirodytų, kad iki mūsų dienų vargu ar išliko vienas iš šimto. Laimė, žmonės dėl to niekada nesiliovė statyti, lipdyti, tašyti, piešti - didžiu menu išreikšti save ir savo laiką. Ir tas nedaugelis paminklų, išlikusių iki mūsų dienų, įgalina įsivaizduoti, koks buvo Rytų menas, leidžia didžiuotis įžymiaisiais praeities meistrais, kad ir kur jie būtų kūrę - Indijoje, Sirijoje, Japonijoje, Birmoje, Etiopijoje…

Istorija  Referatai   (13,8 kB)

Mes manome, kad tai didžiausio kultūros ir mokslo pakilimo laikotarpis. Tačiau yra kita nuomonė. Cambridge'o universiteto Emmanuelio koledžo profesorius Peter Burke, vienas iš autoritetingiausių Renesanso epochos tyrinėtojų, savo knygoje "Renesansas" pateikia savitą kultūrologinę šios epochos interpretaciją, atkreipdamas dėmesį į daugelį nežinomų Renesanso bruožų. Kita vertus jo žodžio "renesansiškas" supratimas apsiriboja reikšme "Antiką megžiojantis" – Renesansui priskiriama tik tai, kas rėmėsi Antika, nepriskiriant Renesansui, pavyzdžiui, reformacijos judėjimo. Peter Burke teigia, kad Renesanso įvaizdis tėra mitas, sukurtas XIX a. viduryje prancūzų istoriko Jules Michelet, kritiko Johno Ruskino ir šveicarų mokslininko Jacobo Burchardto. "Renesansiniai žmonės" buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti ar jie patys tarėsi esą. Dvi garsiausios XVI a. Italijos knygos, Castiglione's "Dvariškio knyga" ir Machiavelli "Valdovas" yra artimos viduramžiams, nes remiasi tų laikų kūrinais ar priklauso viduramžiais paplitusiam knygų tipui. Be to istorikai medievistai yra surinkę argumentų, patvirinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burchardtas ir jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaita. Viduramžiais buvo įvairiausių "renesansų", pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Abiem atvejais literatūriniai ir meniniai pasiekimai ėjo kartu su domėjimosi klasikiniais mokslais atgijimu ir abiem atvejais amžininkai apibūdino savąją epochą kaip atgimimo ir atsinaujinimo amžių. Vis dėl to Renesanso laikotarpiu vyko tam tikri pokyčiai kultūroje, prasidėję Italijoje. Būdingiausias bruožas – beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų, imituoti Antiką. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant detalėmis. Daug garsių architektų (Filippo Brunelleschi, Donato Bramante, Andrea Palladio) vyko į Romą studijuoti ir mėgdžioti Antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Daugelis to meto architektų rėmėsi išlikusiu Vitruvijaus traktatu apie architektūrą. Skulptūros srityje, nors ir nebuvo išlikę traktatų apie jį, klasikiniai modeliai turėjo milžinišką reikšmę. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti išlikusias antikines marmurines skulptūras, kurių pavyzdžiu sekdavo visi skulptoriai. Atgijo antikiniai skulptūros žanrai. Tapyboje antikinių pavyzdžių išlikę nebuvo, ir dailinkai norėdami mėgdžioti galėdavo tik naudotis antikinių paveikslų aprašais arba bandyti piešti stiliumi, būdingu skulptūroms. Vienu svarbiausiu dalyku menininkai laikė vaizduojamų daiktų realumą, ką skatino ir tuo metu atrasti perspektyvos dėsniai. Renesanso metu buvo atgaivinta klasikinė lotynų kalba. Viduramžių lotynų kalbą (žodyną, rašybą) imta laikyti barbariška. Atgijo senovės Romos pagrindiniai literatūros žanrai: epas, odė, pastoralė ir k.t. Vienas pirmųjų tokių kurinių buvo Toskanos poeto ir mokslininko XIV a. viduryje sukurtas lotyniškas epas "Afrika", kuris buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus "Eneidos" imitacija. Tragedijos pradėtos rašyti melodramatine Senekos maniera, komedijos mėgdžiojo senovės Romos dramaturgus Plautą ir Terencijų. Lotyniškoje renesansinės Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marcialą ir pastoralių sekant Vergilijaus "Eklogomis". Buvo kuriamos miestų istorijos sekant Livijaus Romos istorija. Renesanso atsirado ir išsivystė humanizmas - siekimas tobulinti žmogų. Įsivyravo idėja, kad žmogus nuo kitų gyvūnų visų pirma skiriasi sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Pagrindinius humanistų principus atspindi jų teiginiai apie keturias egzistavimo pakopas: egzistuoti kaip akmeniui, gyventi kaip augalui, jausti kaip arkliui ir suprasti kaip žmogui. Be to buvo laikoma, jog kontempliatyvusis gyvenimas yra viršesnis už aktyvujį. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo "imitacija" – didžiųjų rašytojų ir meninikų mėgdžiojimas: Renesanso laikų kūrėjai nuolat pabrėždavo, kad jie seka geriausiais antikiniais pavyzdžiais. Mes gi linkę manyti, jog Renesansas – naujumo ir originalumo metas. Einant laikui Renesanso idėjos negalėjo nesikeisti. Jau XVI a. trečiajame dešimtmetyje Italijoje prasidėjo perėjimas nuo aukštojo Renesanso prie meno istorikų taip vadinamo "manierizmo" – tendencijos neįprastai pabrėžti stilių, akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Didieji menininkai, tokie kaip Michelangelo, nustojo aklai sekti antikiniais pavyzždiais, jie norėjo realizuoti savo idėjas. Pirmiausia šitos tendencijos pasireiškė architektūroje, skulptūroje, tapyboje. Literatūroje ir muzikoje vis dar vyravo antikinis stilius (čia kalbama tik apie kai kurias Italijos vietoves – visoje Europoje Renesansas buvo tik prasidėjęs). Kita vertus čia Renesanso pabaiga suprantama kaip Antikos mėgdžiojimo pabaiga, kultūros požiūriu tai buvo tikras Renesansas, kitų dar vadinamas vėlyvuoju. Profesorius Peter Burke Renesansą apibrėžia siaurai, laikydamas ją tik sąjūdžiu (ne laikotarpiu), akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką (išskyrus dailę). Pagal jį, svarbu tai, kad beveik visas kitas savybes, dažnai laikomas būdingomis Renesansui, galima rasti ir Viduramžiais, kuriems jis dažnai priešinamas. Nemažai mokslininkų vysto teoriją, pagal kurią bando sutalpinti tai kas atsititiko XIV a. Florencijoje, XV a. Italijoje ir XVI a. Europoje (Renesansą), į ilgį tarpusavyje susijusių pakitikimų seką tarp 1000 ir 1800 metų, apibūdindami šį ilgalaikį vystymąsi kaip "Vakarų vesternizaciją" ta prasme, kad po truputį bent jau aukštesniųjų klasių europiečiai išsiskyrė iš kitų tautų – tai vėliau parodė didesnės pasaulio dalies "atradimų" ar nukariavimų istorija. Pačio Renesanso atsiradimas aiškinamas tuo, kad daugelis "naujų" problemų, atsiradusių tarp XI ir XVIII amžių, jau buvo iškilusios Antikoje. Be to naujam sąjūdžiui išplisti sąlygas sudarė technikos pažanga (spausdinimo išradimas). Menas Atgimimo idėja išpopuliarėjo Italijoje, nes italai gerai suvokė, kad tolimoje praeityje Italija ir jos sostinė Roma buvo civilizuoto pasaulio centras ir jos šlovė išblėso, kai germanų gentys užkariavo šią šalį. Šio atgimimo užuomazgas suformavo Džotas - poetas, dailininkas, kurio darbai prilygsta antikos darbams. Florencijoje XV a. susikūrė grupė meninkų, kurie kūrė naują meną ir atsižadėjo praeities idėjų. Šios grupės lyderis Florencijos dailininkas ir architektas - Filipas Bruneleskis. XV a. pradžios Italijos atradimai nuvilnijo per visą Europą. Daugelį menininkų sužavėjo ši idėja, kad menas gali ne tik būti Šventojo Rašto iliustracija, bet ir tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi realus pasaulis. Ankstyvasis renesansas: Florencijos Pacių koplyčia Viduramžiais geras meistras keliaudavo iš vienų statybų į kitas, jį rekomenduodavo vienuolynas vienas kitam. Bet miestams įgijus daugiau reikšmės, pradėjus sparčiai augti, dailininkai kaip ir amatininkai pradėjo steigti cechus. Jų užduotis buvo saugoti savo narių teises ir pareigas, garantuoti saugią rinką jų produkcijai. Žmogus, tapęs cecho nariu, galėdavo atidaryti dirbtuvę, samdyti mokinių ir imti užsakymus. Šie cechai būdavo gana turtingi, todėl jų paisydavo miesto valdžia. Šie cechai skirdavo dalį savo fondo bažnyčios, cecho susirinkimo namų statybai. Taigi jie skatino meną. Šiam menui pamatą padėjo Bruneleskis, Donatelas ir Mazačas. Po jų atėjusi karta naudojosi jų atradimais, nors negalima sakyti, kad jie patys ko nors naujo nesurado. Nauja krata norėjo pranokti šiuos pradininkus. Bruneleskis buvo sumanęs įvesti iš romėniškų pastatų griuvėsių perimtas antikines statinių formas - kolonas, frontonus, karnizus. Tas formas vartojo bažnyčiose. Architektas Leonė Batisa Albertis sumanė fasadą kaip milžinišką triumfo arką. Tačiau tai buvo nepratiška. Todėl Albertis sugalvojo vietoj kolonų namo sienas puošti plokščiais piliastrais ir antablementais - tai sudaro antikinių orderių įspūdį, bet nekeičia pastato struktūros. Tačiau galima sakyti, kad Albertis “išvertė” gotikinę konstrukciją į antikines formas - išlygino smailiąją arką ir pavartojo tradiciniam kontekste antikinio orderio elementus. Šis tipas buvo būdingas daugeliui meistrų. Vienas iš geriausių buvo L.Gibertis. Jis geriausiai suderino senąją tradiciją su naujais atradimais. Gobertis stengėsi išlikti santūrus ir aiškus, nesiekė kaip Donatelas sukurti tikros erdvės įspūdį. Jo reljefe tėra tik gilumos užuomina, o pagrindinės figūros aiškiai išsiskiria lygiame fone. Mantujos šv. Andriejaus bažnyčia Ručelajų rūmai Florencijoje Taip pat gerai pritaikė naujoves prie senų tradicjų ir Fra Andželikas, kuris panaudojo Mazačo metodus: freskas, tradicinėms religinėms idėjoms reikšti. Plintant šiam menui daugėjo jo pasekėjų ir kiekvieni norėjo ką nors daugiau atrasti. Taigi, laikui bėgant, buvo prie geometrinių figūrų atkreipiamas dėmesys į šviesą. Botičelis “Veneros gimimas” Kiekvienas atradimas sukuria sunkumų, todėl ir šiame mene buvo labai sunku komponuoti, nes atsirado piešimo taisyklės. Šiuo menu Italija pasikėlė ir atsiskyrė nuo kitų Europos šalių meno raidos. XV a. viduryje buvo padarytas lemtingas išradimas, turėjęs didžiulę reikšmę tolimesniam menui, tai spauda, nors paveikslai buvo pradėti spausdinti keletu dešimtmečiu anksčiau nei knygos. Gaminimo būdas labai paprastas: lentelėje turi būti tai, ko neturi būti paveiksle. Tokiu būdu buvo spausdinamos ir raidės. Paveikslėlių gaminimo technika vadinama medžio raižiniu. Tuos meno raižinius buvo galima sujungti į blokelius, kurie vadinami ksilografais. Garsiausi graveriai buvo: Šongaueris, Mantenjos, Botičelis. Tačiau išradus spaudą, atėjo reformacija, kuri sukėlė meno krizę, kurią įveikė tik geriausieji meistrai. Šie aprašyti meno metai vadinami kvatročentu. Brandžiojo renesanso stilius: Venecijos biblioteka XVI a. pradžia vadinama činkvečentu, tai reikšmingiausias Italijos meno periodas, vienas didingiausių visos meno istorijos laikotarpių. Tai buvo Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rafaelio, Ticiano, Koredžo, Džordžonės, Diurerio, Holbeino ir kitų meistrų metas. Šį laikotarpį vadina brandžiuoju renesansu. Šiuo metu visi didieji menininkai norėjo ištirti perspektyvos dėsnius, kuriems aiškintis pasitelkė matematiką, norėdami perprasti žmogaus kūno sandarą - anatomiją. Šie atradimai išplėtė menininko akiratį. Jie jau buvo tikri meistrai, kurie negalėjo pasiekti garbės ir šlovės, nes tyrinėjo gamtos paslaptis ir visatos dėsnius. Visi šie dailininkai, skulptoriai skundėsi socialine padėtim, nes vyravo žmonių tamsumas, nes žmonės į pobūvius mielai kviesdavo poetus, kurie galėjo pasakyti puikius žodžius, o nepasitikėjo rankų darbu. Tačiau tai jie greitai įveikė. Popiežius Julijus II nugriovė Šv.Petro baziliką ir paprašė D.Bramantės sukurti naują. tai turėjo tapti krikščionišku stebuklu. Trokšdamas sukurti taisyklingą ir harmoningą statinį, jis suprojektavo kvadratinę bažnyčią su aplink milžinišką kryžiaus plano salę simetriškai išdėstytomis koplyčiomis. Šią salę turėjo dengti kupolas. Tačiau Bramantei tai įgyvendinti nepavyko, nes toks didelis statinys surijo tokias sumas pinigų, kad popiežius, bandydamas jas surinkti, pagreitino krizę, vedusią į reformaciją. Šios bažnyčios statyba paskatino Liuterį Vokietijoje pareikšti pirmąjį viešą protestą. Šiam Bramantės sumanymui kilo prieštaravimų ir katalikų tarpe. Leonardo da Vinči geriausi darbai: “Paskutinė vakarienė”, “Mona Liza” ir kt. Šis menininkas išrado sfumatą (neryšku, švelnu) - nykstantis kontūras ir tirpstančios spalvos leidžia vienai formai susilieti su kita ir tai palieka darbo vaizduotei. Mikelandželas Buonarotis geriausi darbai: Siksto koplytėlė, kurią stengėsi puošti skulptūromis, freskomis (garsiausia “Paskutinis teismas”), Adomo sukūrimas. Rafaelis Santis. Jo geriausi darbai atrodo taip lengvai nutapyti, kad niekas nė nepamano apie sunkų ir atkaklų darbą. Geriausių jo darbai yra: “Didžiojo kunigaikščio madona”, “Nimfos Galatėjos galva”, “Nimfa Galatėja”, Popiežius Leonas X su dviem kardinolais”. Šie vis garsūs menininkai parodė, kaip suderinti grožį ir harmoniją su taisyklingu piešiniu. Renesansas savitai plėtojosi Nyderlanduose, turėjo didelę įtaką Vokietijai, Prancūzijai ir kitiems Šiaurės Europos kraštams. Čia antikinio palikimo beveik nebuvo. Menininkai, siekdami itališkojo idealo - pastatų patogumo, aiškumo, formų harmoningumo, tik perkūrė gotikos stilių. Nyderlandų menininkus labiau domino dvasinis žmogaus gyvenimas, gamtos įvairovė, spalvų ir medžiagų savybės iki smulkiausių detalių. Italijoje labiau plito sienų tapyba, o Nyderlanduose - molbertinė, atliekama ne tempera, bet aliejumi. Renesanso meno apibendrinimas: Tapybai buvo labai svarbus perspektyvos dėsnių atradimas. Jis įgalino vaizduoti trimatę erdvę, remiantis įvairiais dydžiais ir proporcijomis: juo daiktas mažesnis, juo labiau jis pasitraukia į tolumą. Kitas bruožas - dėmesys detalėms. Gamta, žmogus, jo apranga, aplinkos daiktai atkuriami su smulkmenomis, individualiomis savybėmis. Taip stengtasi perteikti tikrovės įvairovę. Taip pat būdingas gamtos ir žmogaus grožio poetizavimas, gražių formų ryškinimas. Renesanso epochoje kaip ir Viduramžiais tapyba ir skulptūra buvo neatskiriama nuo architektūros. Tik Renesanse dar greta sieninės tapybos atsiranda molbertinė tapyba, dekoratyvinės statulos, paminklai. Vyrauja mitologiniai bei religiniai siužetai, portretas. Jie išreiškė Renesanso epochos dvasią, gyvenimo meilę, taurumo, motinystės, džiaugsmo ir kančios idėjas. Renesanso architektūra perėmė daugelį antikos pastatų išorės ir vidaus detalių. Pastatų kompozicijai būdingos horizontalios linijos, daug ir dideli langai, taisyklingas vidaus suplanavimas. Renesanso stiliumi statomos bažnyčios, rūmai, vilos. Lietuvoje renesansinės architektūros bruožai savitai susipynę su liaudiškosios ir gotikinės architektūros elementais. Renesanso stiliaus rūmais buvo paversta Žemutinė pilis, pastatytos renesansinės pilys Klaipėdoje, Biržuose, Radvilų Rūmai Vilniuje.

Istorija  Konspektai   (17,17 kB)

Dvaro kompleksas Plungės dvaro pastatų kompleksas - vienas iš geriausiai išsilaikiusių Lietuvoje, nors laikas ir įvairios negandos padarė savo - daugelis buvusių pastatų jau yra sunykę arba sunaikinti. Tie, kurie išlikę, gana iškalbingi. Plungės kraštotyrininkai yra atsekę ir daugelio jau sunykusių pastatų istorijas. Apie tai nemažai įdomios medžiagos Plungės rajono spaudoje yra paskelbusi Eleonora Ravickienė. Svarbiausias dvaro pastatų komplekso akcentas yra centriniai dvaro rūmai ir šalia jų buvusios dvi oficinos. Priešais centrinius rūmus stovėjo iki šiol dvaro ansamblį tebepuošiantis žirgynas. Dvaro pastatų kompleksui priklausė ir kalvė, „bažanterija”, prie centrinio įėjimo į parką besiglaudžiantis sargo namelis, skalbykla, laikrodinė, advokatų namelis (dabar jame įsikūrusi Plungės vaikų biblioteka). Šiuo metu veikiančios Plungės viešosios (centrinės) bibliotekos pastato vietoje į viršų kilo didinga Angelo skulptūra, aplink ją buvo įrengti gėlynai. Kunigaikščių Oginskių laikais prie Babrungo upės veikė įdomios architektūros dvaro malūnas. Jis nugriautas sovietiniais laikais. Tokio paties likimo susilaukė dar keletas dvarui priklausiusių pastatų. Kunigaikščiai turėjo keletą statinių ir pačiame Plungės mieste. Plungės dvaro palivarke buvo keletas ūkinių pastatų, skirtų galvijams, daržinės. Palivarkas sunaikintas sovietiniais metais statant Plungėje kareivines. Nugriauti ir du dvaro kumetyno pastatai. Tai, kas liko iš jų, panaudota Telšių gatvėje statant Plungės ligoninę. Senieji Plungės dvaro rūmai Jie stovėjo priešais dabartinius centrinius rūmus. Tai buvo dviejų aukštų pastatas. Pirmasis aukštas - mūrinis, antrasis - medinis. Pastato priekį puošė keturios ąžuolinės kolonos. Žinoma, kad šiuose rūmuose yra lankęsis ir Rusijos caras Aleksandras I. Istorija tokia: Ėjo 1807-ieji metai. Europoje pradėjus įsigalėti Napoleonui, jis ėmė ruoštis karui su Rusija. Aleksandras I tai žinojo ir nusprendė geriau susipažinti su vakarine imperijos siena, kurią pirmiausia galėjo pamėginti kirsti Napoleonas. Kelionės metu Aleksandras I su didele palyda atvyko ir į Plungę. Jis buvo iškilmingai sutiktas prie Plungės senųjų dvaro rūmų. Tradicinė duona ir druska jam buvo pateikta medinėje dekoruotoje lėkštėje. Ši lėkštė yra išlikusi, saugoma Telšiuose. Mykolas Oginskis, įsigijęs Plungės dvarą, nutarė statytis naujus rūmus. Senuosius nugriovė. Iš likusių statybai tinkamų medžiagų buvo pastatytas didelis namas prie pagrindinių parko vartų, dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje. Oginskių laikais čia veikė senelių prieglauda, vadinamasis ubagynas. Sovietiniais laikais jis kurį laiką dar stovėjo, bet vėliau sukiužo ir buvo nugriautas. Vėliau jo vietoje pastatytas akmeninis paminklas rusų kariams. Centriniai naujieji dvaro rūmai Plungės dvaro centrinių rūmų architektas Karlas Lorensas, darbų vykdytojas - Gotvydas Šrankė. Abu jie vokiečiai. Rūmai pašventinti 1879 m. gegužės mėnesį. Ta proga čia įvyko didžiulės iškilmės. Ilgą laiką konkrečių žinių apie rūmų statybą plungiškiai neturėjo. Po II-ojo pasaulinio karo vyko rūmų restauracija. Jos metu centrinių rūmų pamatų angoje buvo pastebėtas butelis, o jame surasti dokumentai. Jie buvo parašyti lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis. Čia buvo nurodyta ir rūmų pastatymo data, nemažai kitų įdomių faktų iš rūmų istorijos. Iš minėtų dokumentų sužinotos ir statybos vadovų pavardės, Oginskių giminės genealogija. Prie visų dokumentų gulėjo ir paties Plungės kunigaikščio M. Oginskio raštas, kuriame buvo prašoma palikti butelį kartu su visais dokumentais toje pat vietoje, kurioje jis bus surastas. Susipažinus su dokumentų turiniu, kunigaikščio valia buvo įvykdyta. Šiuo metu Plungės kunigaikščių Oginskių dvaro centriniuose rūmuose veikia 1994 m. įkurtas Žemaičių dailės muziejus. Kalvė

Istorija  Referatai   (56,73 kB)

Politinė ir karinė veikla Kovodamas su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1382-1384 ir 1389-1392 m. bėgo pas kryžiuočius. Abu kartus Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą pasiekęs susitarimus su Jogaila. 1384 m. jis atgavo dalį savo tėvonijos. 1392 m. pagal Astravos sutartį atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Ldk titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Valdant Vytautui jo pastangomis dauguma LDK sritinių kunigaikščių buvo pakeisti didžiojo kunigaikščio vietininkais, o didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu, kurio nariai jau neblogai išmanė LDK vidaus ir užsienio politikos vingrybes. Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, Žalgirio mūšyje (1410) galutinai palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią; netrukus po šio mūšio (1411) sudaryta Torūnės taikos sutartimi Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais. 1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimo dalyviai (nevainikuoto) Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymu[1] Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).Tarp I ir II pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Kultūrinė civilizacinė veikla Lietuvos vesternizaciją Vytautas vykdė daugiausia intensyvindamas feodalinius santykius. Žymiai padidinęs feodalines valstiečių prievoles, jis pradėjo juos dalyti bajorams; vėliau etninė Lietuva jos valstiečių laisvės kaina pasiekė nemažų laimėjimų, – jau vien dėl to, kad naujosios luominės bajorų teisės sudarė palankias sąlygas plėstis jų akiračiui. 1410 m. vasario 6 d. Vytauto privilegija Vilniaus katedrai. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų. Kurdamas Lietuvoje katalikiškų parapijų tinklą, Vytautas pureno dirvą ir vakarietiškų mokyklų kūrimuisi. Vytautas ženkliai padidino ir Ldk raštinę; pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu, o lietuvių bajorų ir miestiečių gyvenimas – tiesiog neįsivaizduojamas be lotyniško ar slaviško rašto.

Istorija  Referatai   (128,7 kB)

Jų skaičius lėmė magiška septyniukės galia, ribotos žmonių atminties galimybės, antikinio pasaulio užimtas plotas ir svarbiausia - tradicijų pastovumas. Kada maždaug III amžiuje prieš mūsų erą kaip tik šį septynetą kažkas paskelbė esant stebuklų etalonu, žmonijos dalis, gyvenusi aplinkui Viduržemio jūrą, pakluso autoritetui, ir tik kai kurie vietiniai patriotai, neneigdami paties principo, stengėsi padaryti vieną kitą pataisą. Pavyzdžiui, Romos poetas Marcialis septintuoju pasaulio stebuklu laikė Koliziejų, kiti - Aleksandrijos biblioteką, dar kiti - Pergamo altorių. Netrukus stebuklai vienas po kito pradėjo nykti. Jau Romos keliautojas nebūtų pamatęs visų septynių. O iki mūsų dienų išliko tik vienas, kuris - kad ir labai paradoksalu - yra visų seniausias, būtent Egipto piramidės. Egipto piramidės - žinomiausi Žemės statiniai. Įžymesnių nerasi. Be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų. Ketvirtosios Egipto dinastijos faraonų Chufaus(Cheopso) ir Chafros(Chefreno) milžiniški antkapiai pastatyti maždaug prieš penkis tūkstantmečius, ir nei laikas, nei užkariautojai nieko negalėjo jiems padaryti. Po to Egipto valstybė gyvavo beveik tris tūkstančius metų: keitėsi faraonai ir karaliai, tačiau piramidės, pastatytos Egipto civilizacijos pradžioje, tebėra impozantiškiausi šalies, kartu ir viso pasaulio statiniai. Šiandien, sakydami, jog 1889 m. Cheopso piramidė nustojo būti aukščiausias pasaulio pastatas ir pirmenybę užleido Eifelio bokštui, mes, gretindami abstrakčius negyvus skaičius, tiesiog nutylime, kad šie statiniai nepalyginami. Aukštis - tik viena iš piramidės charakteristikų. 137 metrų milžinas (anksčiau piramidė buvo 147 metrų, tačiau jos viršūnė nugriuvo) sukrautas iš 2 300 000 kruopščiai aptašytų klintinių luitų, kurių kiekvienas sveria daugiau kaip dvi tonas. Tiesiog be jokių mechanizmų, vien pleištais ir kūjais. Luitai būdavo iškertami akmens skaldyklose kitapus Nilo, vietoje apdailinami, paskui papirusiniais lynais atvelkami prie vandens, perplukdomi, atitempiami į statybos aikštelę ir su piramide augusios kalvos nuožulniu šlaitu užtempiami į viršų. Herodotas tvirtina, kad ši piramidė buvo statoma dvidešimt metų, vienu laiku statyboje dirbo 100 000 žmonių, kurie būdavo pakeičiami kas trys mėnesiai, ir kiek jų per šiuos tris mėnesius likdavo gyvų, galėjo pasakyti tik faraono raštininkai - mes nebežinome, kiek gyvybių reikėjo paaukoti piramidei, kol ji tapo vieno žmogaus kapu. Į tamsiąją mirties karalystę faraonas išsivedė dešimtis, greičiausiai šimtus tūkstančių valdinių. Užtat gerai žinoma, kad šiame dvidešimt metų trukusiame tautos žygdarbyje, kuris, atrodo, beprasmiškas, tačiau didingas, niekas daugiau nedalyvavo, tik egiptiečiai ir vergai iš gretimų šalių. Kiekvieną statybos etapą užfiksavo dailininkai, o mūsų dienomis patvirtino archeologai. Prireikus šią piramidę būtų galima pastatyti iš naujo, tiksliai nukopijavus visus statytojų veiksmus: akmens skaldyklose rasta papirusinių lynų, kuriais iš ten būdavo išvelkami luitai, ir akmenskaldžių įrankių. Mes žinome, kuo vardu buvo ir netgi kaip atrodė tasai genijus, ko gero pirmasis žmonijos istorijoje paminėtas genijus. Jį pripažino gyvą ir neužmiršo tūkstančius metų po mirties. O jeigu taip, tai ir mums reikia žinoti jo vardą - Imchotepas. Leonardas da Vinčis turėjo didį pirmtaką. Kabantieji Babilono sodai jaunesni už piramides. Jie atsirado tuo metu, kai jau buvo sukurta “Odisėja” ir statomi Graikijos miestai. Ir vis dėlto sodai kur kas artimesni senovės Egipto pasauliui negu Graikijos. Sodai ženklina Asirijos-Babilonijos valstybės, senovės Egipto amžininkės ir jos varžovės, saulėlydį. Kai į Babiloną įžengė Aleksandro Makedoniečio kariuomenė, jis nebebuvo didelės valstybės sostinė, nes užkariautojai persai jį buvo padarę vienos satrapijos centru. Nors Aleksandras Makedonietis ir nesukūrė nė vieno iš pasaulio stebuklų, vis dėlto jis yra žmogus, sudrebinęs visus Rytus ir padaręs didesnę ar mažesnę įtaką didiesiems praeities paminklams, jų sukūrimui arba žuvimui. Įrengti šiuos sodus Babilonijos karalių Nabuchodonosarą paskatino kilnus despoto įgeidis. Nabuchodonosaras mylėjo savo jauną žmoną - Medijos princesę, kuri dulkiname ir visai neturinčiame augmenijos Babilone ilgėjosi tyro oro ir medžių ošimo. Babilono karalius neperkėlė sostinės prie žaliųjų Medijos kalvų, o padarė tai, ko neįstengtų kiti mirtingieji. Čia, karšto slėnio centre, jis sukūrė tų kalvų iliuziją. Statyti sodų - karalienės prieglobsčio - buvo sutelktos visos senosios karalystės pajėgos, visas jo statytojų ir matematikų patyrimas. Babilonas visam pasauliui įrodė, kad gali sukurti pirmąjį istorijoje paminklą meilei. Babilono statytojų įrengti sodai buvo keturaukščiai. Aukštų skliautus rėmė 25 metrų aukščio kolonos. Aukštų platformos, sudėtos iš plokščių akmens luitų, buvo išklotos meldų sluoksniu, užlietu asfaltu ir uždengtu švino lakštais, kad vanduo neprasisunktų į žemesnį aukštą. Ant viso to buvo užpiltas sluoksnis žemės - tokio storumo, kad čia galėtų augti dideli medžiai. Terasomis kylančius aukštus jungė platūs nuolaidūs laiptai, iškloti spalvotomis plytelėmis. Dėl Efeso Artemidės šventyklos jau seniai painiava, todėl nelabai aišku, apie kurią iš tų šventyklų rašyti: apie paskutinę ar priešpaskutinę. Nuo seno autoriai, rašantys apie šį pasaulio stebuklą, netiksliai įsivaizduoja, ką gi sudegino Herostratas ir ką pastatė Chersitronas. Efesas buvo vienas iš didžiausių graikų miestų Jonijoje, galimas dalykas, kultūringiausia ir turtingiausia graikškojo pasaulio, čia dar praturtėjusio Rytų kultūra, sritis. Kaip tik Mažosios Azijos miestai davė drąsių jūreivių ir kolonistų, kurie keliavo į Juodąją jūrą ir prie Afrikos krantų. Turtingi Jonijos miestai daug statė. Visas antikos pasaulis žinojo Heros šventyklą Same, Apolono šventyklą Didimuose, netoli Mileto, Artemidės šventyklą Efese… Paskutinė šventykla buvo statoma daug kartų. Tačiau ankstyvieji mediniai statiniai pasenę suirdavo, sudegdavo arba sugriūdavo per dažnokus žemės drebėjimus, todėl VI a. pr. Kr. buvo nutarta gobėjai deivei pastatyti didingą buveinę, negailint nei lėšų, nei laiko, juoba, kad kaimyniniai miestai ir valstybės pažadėjo remti tokį didelį sumanymą. Liūdnas ankstesnių statybų Efese patyrimas vertė architektą Chersitroną pasukti galvą, ką padaryti, kad šventykla ilgai stovėtų. Sprendimas buvo drąsus ir nekasdieniškas: pastatyti šventyklą pelkėje prie upės. Chersitronas nutarė, kad minkšta pelkėta dirva bus geras amortizatorius per būsimus žemės drebėjimus. O kad savo svorio slegiamas marmurinis kolosas nenugrimztų į žemę, buvo iškasta gili pamatų duobė ir pripildyta medžio anglies bei vilnos mišinio - padaryta kelių metrų storio pagalvė. Ši pagalvė iš tikrųjų pateisino architekto viltis - šventykla stovėjo daugelį amžių. Tiesa, ne šita , o kita… Šią pirmąją šventyklą, siekdamas nemirtingumo, atlikęs nusikaltimą, sudegino Herostratas. Bet šventyklą efesiečiai nutarė pastatyti iš naujo. Antrąją šventyklą statė architektas Cheirokratas, įžymus išradėjas, kuris, kaip manoma, suplanavo pavyzdinį helenistinio pasaulio miestą Aleksandriją ir buvo iškėlęs idėją iš Afono kalno padaryti statulą, vaizduojančią Aleksandrą Makedonietį, laikantį indą, iš kurio išteka upė. Naujoji šventykla buvo 109 metrų ilgio, 50 pločio. Ją dviem eilėmis supo 127 dvidešimties metrų aukščio kolonos, be to, kai kurios jų buvo raižytos, su įžymiojo skulptoriaus Skopo iškaltais bareljefais…Iš vidaus šventyklą puošė nuostabios Praksitelio ir Skopo darbo statulos, bet dar puikesni buvo paveikslai. Architektai, pastatę pelkėje šventyklą, viską apskaičiavo tiksliai. Šventykla išstovėjo dar pusę tūkstantmečio. Kada Efesą ėmė valdyti krikščioniškoji Bizantija, prasidėjo tolesnis šventyklos žūties etapas. Marmurinė apdaila buvo grobiama įvairiems statiniams, buvo nuardytas stogas, pažeistas konstrukcijos vientisumas. Pagaliau pradėjo griūti kolonos, jų nuolaužos skendo toje pat pelkėje, kuri anksčiau gelbėjo šventyklą nuo pražūties. O dar po kelerių dešimtmečių dumble ir upės sąnašose išnyko paskutiniai Jonijos geriausios šventyklos pėdsakai. Netgi vieta, kur ji stovėjo, buvo pamažu pamiršta. Halikarnaso mauzoliejus buvo Artemidės antrosios šventyklos bendraamžis. Be to, juos statė ir puošė tie patys meistrai. Šis mauzoliejus - taip pat meilės paminklas, kaip Babilono sodai arba Indijos Tadž Mahalis. Nuo Efeso Artemidės šventyklos ir kitų panašių Mažosios Azijos statinių Halikarnaso mauzoliejus skiriasi tuo, kad jame greta išlaikytų daugelio graikiškų tradicijų ir statybos metodų ryški Rytų Architektūros įtaka. Graikų architektūroje jis neturi prototipų, užtat pasekėjų susilaukė daug - panašūs mauzoliejai vėliau buvo statomi įvairiuose Artimųjų Rytų rajonuose. Halikarnaso tirono laidojimo patalpą architektai pastatė beveik kvadratinę. Pirmas pastato aukštas buvo pati mauzolo ir Artemisijos grabvietė. Iš lauko pusės ši milžiniška 5000 m2 ploto ir apie 20 metrų aukščio laidojimo kamera buvo išklota balto marmuro plokštėmis, nutašytomis ir nupoliruotomis taip, kaip daro persai. Pirmo aukšto viršų juosė frizas - helenų kova su amazonėmis - didžiojo Skopo “Amazonomachija”. Kolonados apsuptame antrame aukšte buvo laikomos aukos, o mauzoliejaus stogą sudarė piramidė, užsibaigianti marmurine kvadriga: ketvertu arklių pakinkytame vežime stovėjo Mauzolo ir Artemisijos statulos. Aplink mauzoliejų buvo pastatytos liūtų ir šuoliuojančių raitelių figūros. Mauzoliejus bylojo apie klasikinio graikų meno saulėlydį. Pirmą kartą graikų mene viename pastate buvo panaudoti visi trys įžymieji orderiai. Apatinį aukštą rėmė penkiolika dorėninių kolonų, viršutinio aukšto vidinės kolonos buvo korintinės, o išorinės - jonėninės. Visame antikiniame pasaulyje buvo statomos Halikarnaso mauzoliejaus kopijos ir imitacijos, tačiau, kaip ir dera kopijoms, jos buvo ne tokios vykusios ir todėl greitai užmirštos. O originalas taip išgarsėjo, kad romėnai mauzoliejais ėmė vadinti visas dideles laidojimo patalpas. Rodo kolosas - jaunesnysis mauzoliejaus ir Artemidės šventyklos amžininkas. Idėja jį sukurti kilo 304 m. pr. Kr. pavasarį , kada Mažosios Azijos pakrantėje esančios nedidelės salos gyventojai, stovėdami ant ilgos apsupties nusiaubtų sienų, žiūrėjo, kaip jūros tolybėse nyksta vieno iš Aleksandro Makedoniečio valstybės paveldėtojų, Priešakinės Azijos ir Sirijos valdovo sūnaus Demetrijaus Poliorketo laivai. Po nepavykusios apsiausties išvykdamas iš salos, Poliorketas ant kranto paliko savo paskirties neatlikusią heleopolidę(apsiausties bokštą) - irgi tam tikra prasme pasaulio stebuklą. Po pergalės mieste susirinkę pirkliai pasiūlė perką heleopolidę “metalo laužui” ir už geležį davė 300 talentų - tais laikais pasakišką sumą. Pažymint miesto išgelbėjimą ir už pinigus, gautus pardavus bokštą, buvo nutarta pastatyti Rodo globėjo Helijo statulą. Rodiečiai tikėjo, kad jų sala iškilusi iš jūros dugno, šiam dievui paprašius. Statulos daryti buvo pakviestas skulptorius Charas, Lisipo mokinys. Trisdešimt šešių metrų aukščio statulos pagrindas buvo trys masyvūs akmeniniai stulpai, pečių aukštyje sutvirtinti geležinėmis sijomis. Stulpų pamatai buvo statulos kojose ir skraistėje. Pečių aukštyje ir per juosmenį stulpus jungė skersinės sijos. Ant stulpų ir sijų buvo pritvirtintas geležinis karkasas, apdengtas kaltiniais bronzos lakštais. Kolosas kilo uosto krante ant baltu marmuru išklotos dirbtinės kalvos. Dvylika metų statulos niekas nematė, nes, karkasą apdengus viena bronzos lakštų juosta, tuoj pat būdavo paaukštinamas kolosą supąs pylimas, kad meistrams būtų patogiau kilti aukščiau. Tik tada, kai pylimas buvo pašalintas, rodiečiai pamatė savo globėją dievą su spinduliuojančiu vainiku ant galvos. Spindintis dievas buvo matyti daug kilometrų nuo Rodo, ir netrukus žinia apie jį pasklido visame antikos pasaulyje. Tačiau jau po pusės amžiaus stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs Rodą, parvertė kolosą ant žemės. Silpniausia statulos vieta pasirodė keliai. Iš čia ir kilo pasakymas: milžinas molio kojomis. Rodiečiai bandė kolosą pakelti. Tačiau nieko neišėjo. Taip ir gulėjo kolosas įlankos pakrantėje - svarbiausia turistinė salos įžymybė. Tūkstantį metų išgulėjo perskilęs kolosas prie Rodo, kol 977 metais arabų vietininkas, kuriam reikėjo pinigų, jį pardavė vienam pirkliui. Prieš gabendamas kolosą perlydyti, pirklys supjaustė jį dalimis ir bronza pakrovė 900 kupranugarių. Paskutinis klasikinis stebuklas, vienaip ar kitaip susijęs su Aleksandro Makedoniečio vardu, yra Aleksandrijos švyturys. Aleksandrija, įkurta 332 metais, plyti Nilo deltoje, Egipto miestelio Rakočio vietoje. Tai buvo vienas iš pirmųjų helenizmo epochos miestų, pastatytų pagal vieningą planą. Aleksandrijoje stovėjo Aleksandro Didžiojo sarkofagas, čia taip pat buvo musejonas - mūzų buveinė, menų ir mokslo centras. Aleksandrijos uostas, gal judriausias ir labiausiai visame pasaulyje lankomas pirklių, buvo nepatogus. Nilas plukdo gausybę dumblo, seklumose išlaviruoti tarp akmenų ir seklumų galėdavo tik suamnus locmanas. Siekiant užtikrinti jūrų laivybos saugumą, buvo nutarta Aleksandrijos prieigose, Faro saloje, pastatyti švyturį. 285 m. pr. Kr. sala buvo sujungta su žemynu pylimu, ir architektas Sostratas Knidietis ėmėsi darbo. Švyturys iškilo 120 mertų aukščio - trijų aukštų bokštas, pirmasis ir pavojingiausias Egipto piramidžių “varžovas”. Jo pamatas buvo kvadratas su 30 metrų kraštinėmis. Pirmas 60 metrų aukštį siekęs bokšto aukštas buvo išmūrytas iš akmens plokščių, ant jo stovėjo 40 metrų aukščio aštuoniakampis bokštas, išklotas baltu marmuru. Trečiame aukšte, apvaliame, kolonų apsuptame bokšte visą laiką degė milžiniškas laužas, kurio šviesą atspindėdavo sudėtinga veidrodžių sistema. Malkos laužui buvo gabenamos įvijais laiptais, tokiais nuolaidžiais ir plačiais, kad jais į viršų, į šimto metrų aukštį, užvažiuodavo asilų traukiamos vežėčios. Švyturys buvo ir tvirtovė - Aleksandrijos forpostas, ir stebėjimo punktas. Bokšte buvo daugybė sudėtingų technikos prietaisų: vėjarodžių, astronominių aparatų. Žlugus Romos imperijai, jis užgeso, apgriuvo per šimtmečius sunykęs viršutinis bokštas, tačiau dar ilgai stovėjo apatinio aukšto sienos, kurias sugriovė žemės drebėjimas XIV amžiuje. Senovės švyturio griuvėsius panaudojo turkai, statydami savo tvirtovę, ir jie iki šiol tebėra joje. Olimpijos Dzeuso statula - vienintelis pasaulio stebuklas, buvęs Europos žemyne. Nė viena Elados šventykla graikams netrodė verta stebuklo vardo. Ir kaip stebuklą pasirinkę Olimpiją, jie įsiminė ne šventyklą, ne maldos vietą, o tik viduje stovėjusią statulą. Dzeusas buvo labai artimai susijęs su Olimpija. Kiekvienas tų vietų gyventojas puikiai žinojo, kad kaip tik čia Dzeusas nugalėjo kraugerį Kroną, tikrą savo tėvą, kuris, bijodamas, kad sūnūs neatimtų valdžios, pradėjo juos ryti. Olimpinės žaidynės kaip tik buvo rengiamos šiam įvykiui pažymėti ir prasidėdavo aukojimu Dzeusui. Svarbiausia Olimpijos šventovė buvo Dzeuso šventykla su jo statula, padaryta didžiojo Fidijo. Fidiją išgarsino ne tik Olimpijos Dzeuso statula, bet ir Atėnės statula Partenone bei reljefai ant jo sienų. Dzeuso statula stovėjo šventykloje, kurios ilgis siekė 64 metrus, plotis - 28; vidinė patalpa apie 20 metrų aukščio. Salės gale soste sėdintis Dzeusas galva rėmė lubas. Iki juosmens plikas Dzeusas buvo padarytas iš medžio. Jo kūną dengė rausvos, šilto atspalvio dramblio kaulo plokštelės, rūbus - aukso lakštai. Vienoje rankoje jis laikė auksinę pergalės deivės Nikės statulą, kita rėmėsi ilgu skeptru. Iš išlikusių Dzeuso sosto aprašymų matyti, kad sostas buvo papuoštas dramblio kaulo bareljefais ir auksinėmis dievų statulomis. Sosto šonus buvo ištapęs dailininkas Panenas, Fidijo giminaitis ir padėjėjas. Vėliau Bizantijos imperatoriai labai atsargiai pervežė statulą į Konstantinopolį. Nors jie ir buvo krikščionys, niekam nepakilo ranka prieš Dzeusą. Tačiau V mūsų eros amžiuje imperatoriaus Teodosijaus II rūmai sudegė. Ugnis prarijo ir medinį kolosą: tik keletas suanglėjusių kaulo plokštelių ir išsilydžiusio aukso gurvolėliai liko iš Fidijo kūrinio. Taip žuvo ir septintasis pasaulio stebuklas. *** Jeigu suskaičiuotume visus įžymius senovės paminklus, tai pasirodytų, kad iki mūsų dienų vargu ar išliko vienas iš šimto. Laimė, žmonės dėl to niekada nesiliovė statyti, lipdyti, tašyti, piešti - didžiu menu išreikšti save ir savo laiką. Ir tas nedaugelis paminklų, išlikusių iki mūsų dienų, įgalina įsivaizduoti, koks buvo Rytų menas, leidžia didžiuotis įžymiaisiais praeities meistrais, kad ir kur jie būtų kūrę - Indijoje, Sirijoje, Japonijoje, Birmoje, Etiopijoje…

Istorija  Referatai   (13,8 kB)

Mes manome, kad tai didžiausio kultūros ir mokslo pakilimo laikotarpis. Tačiau yra kita nuomonė. Cambridge'o universiteto Emmanuelio koledžo profesorius Peter Burke, vienas iš autoritetingiausių Renesanso epochos tyrinėtojų, savo knygoje "Renesansas" pateikia savitą kultūrologinę šios epochos interpretaciją, atkreipdamas dėmesį į daugelį nežinomų Renesanso bruožų. Kita vertus jo žodžio "renesansiškas" supratimas apsiriboja reikšme "Antiką megžiojantis" – Renesansui priskiriama tik tai, kas rėmėsi Antika, nepriskiriant Renesansui, pavyzdžiui, reformacijos judėjimo. Peter Burke teigia, kad Renesanso įvaizdis tėra mitas, sukurtas XIX a. viduryje prancūzų istoriko Jules Michelet, kritiko Johno Ruskino ir šveicarų mokslininko Jacobo Burchardto. "Renesansiniai žmonės" buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti ar jie patys tarėsi esą. Dvi garsiausios XVI a. Italijos knygos, Castiglione's "Dvariškio knyga" ir Machiavelli "Valdovas" yra artimos viduramžiams, nes remiasi tų laikų kūrinais ar priklauso viduramžiais paplitusiam knygų tipui. Be to istorikai medievistai yra surinkę argumentų, patvirinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burchardtas ir jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaita. Viduramžiais buvo įvairiausių "renesansų", pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Abiem atvejais literatūriniai ir meniniai pasiekimai ėjo kartu su domėjimosi klasikiniais mokslais atgijimu ir abiem atvejais amžininkai apibūdino savąją epochą kaip atgimimo ir atsinaujinimo amžių. Vis dėl to Renesanso laikotarpiu vyko tam tikri pokyčiai kultūroje, prasidėję Italijoje. Būdingiausias bruožas – beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų, imituoti Antiką. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant detalėmis. Daug garsių architektų (Filippo Brunelleschi, Donato Bramante, Andrea Palladio) vyko į Romą studijuoti ir mėgdžioti Antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Daugelis to meto architektų rėmėsi išlikusiu Vitruvijaus traktatu apie architektūrą. Skulptūros srityje, nors ir nebuvo išlikę traktatų apie jį, klasikiniai modeliai turėjo milžinišką reikšmę. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti išlikusias antikines marmurines skulptūras, kurių pavyzdžiu sekdavo visi skulptoriai. Atgijo antikiniai skulptūros žanrai. Tapyboje antikinių pavyzdžių išlikę nebuvo, ir dailinkai norėdami mėgdžioti galėdavo tik naudotis antikinių paveikslų aprašais arba bandyti piešti stiliumi, būdingu skulptūroms. Vienu svarbiausiu dalyku menininkai laikė vaizduojamų daiktų realumą, ką skatino ir tuo metu atrasti perspektyvos dėsniai. Renesanso metu buvo atgaivinta klasikinė lotynų kalba. Viduramžių lotynų kalbą (žodyną, rašybą) imta laikyti barbariška. Atgijo senovės Romos pagrindiniai literatūros žanrai: epas, odė, pastoralė ir k.t. Vienas pirmųjų tokių kurinių buvo Toskanos poeto ir mokslininko XIV a. viduryje sukurtas lotyniškas epas "Afrika", kuris buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus "Eneidos" imitacija. Tragedijos pradėtos rašyti melodramatine Senekos maniera, komedijos mėgdžiojo senovės Romos dramaturgus Plautą ir Terencijų. Lotyniškoje renesansinės Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marcialą ir pastoralių sekant Vergilijaus "Eklogomis". Buvo kuriamos miestų istorijos sekant Livijaus Romos istorija. Renesanso atsirado ir išsivystė humanizmas - siekimas tobulinti žmogų. Įsivyravo idėja, kad žmogus nuo kitų gyvūnų visų pirma skiriasi sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Pagrindinius humanistų principus atspindi jų teiginiai apie keturias egzistavimo pakopas: egzistuoti kaip akmeniui, gyventi kaip augalui, jausti kaip arkliui ir suprasti kaip žmogui. Be to buvo laikoma, jog kontempliatyvusis gyvenimas yra viršesnis už aktyvujį. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo "imitacija" – didžiųjų rašytojų ir meninikų mėgdžiojimas: Renesanso laikų kūrėjai nuolat pabrėždavo, kad jie seka geriausiais antikiniais pavyzdžiais. Mes gi linkę manyti, jog Renesansas – naujumo ir originalumo metas. Einant laikui Renesanso idėjos negalėjo nesikeisti. Jau XVI a. trečiajame dešimtmetyje Italijoje prasidėjo perėjimas nuo aukštojo Renesanso prie meno istorikų taip vadinamo "manierizmo" – tendencijos neįprastai pabrėžti stilių, akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Didieji menininkai, tokie kaip Michelangelo, nustojo aklai sekti antikiniais pavyzždiais, jie norėjo realizuoti savo idėjas. Pirmiausia šitos tendencijos pasireiškė architektūroje, skulptūroje, tapyboje. Literatūroje ir muzikoje vis dar vyravo antikinis stilius (čia kalbama tik apie kai kurias Italijos vietoves – visoje Europoje Renesansas buvo tik prasidėjęs). Kita vertus čia Renesanso pabaiga suprantama kaip Antikos mėgdžiojimo pabaiga, kultūros požiūriu tai buvo tikras Renesansas, kitų dar vadinamas vėlyvuoju. Profesorius Peter Burke Renesansą apibrėžia siaurai, laikydamas ją tik sąjūdžiu (ne laikotarpiu), akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką (išskyrus dailę). Pagal jį, svarbu tai, kad beveik visas kitas savybes, dažnai laikomas būdingomis Renesansui, galima rasti ir Viduramžiais, kuriems jis dažnai priešinamas. Nemažai mokslininkų vysto teoriją, pagal kurią bando sutalpinti tai kas atsititiko XIV a. Florencijoje, XV a. Italijoje ir XVI a. Europoje (Renesansą), į ilgį tarpusavyje susijusių pakitikimų seką tarp 1000 ir 1800 metų, apibūdindami šį ilgalaikį vystymąsi kaip "Vakarų vesternizaciją" ta prasme, kad po truputį bent jau aukštesniųjų klasių europiečiai išsiskyrė iš kitų tautų – tai vėliau parodė didesnės pasaulio dalies "atradimų" ar nukariavimų istorija. Pačio Renesanso atsiradimas aiškinamas tuo, kad daugelis "naujų" problemų, atsiradusių tarp XI ir XVIII amžių, jau buvo iškilusios Antikoje. Be to naujam sąjūdžiui išplisti sąlygas sudarė technikos pažanga (spausdinimo išradimas). Menas Atgimimo idėja išpopuliarėjo Italijoje, nes italai gerai suvokė, kad tolimoje praeityje Italija ir jos sostinė Roma buvo civilizuoto pasaulio centras ir jos šlovė išblėso, kai germanų gentys užkariavo šią šalį. Šio atgimimo užuomazgas suformavo Džotas - poetas, dailininkas, kurio darbai prilygsta antikos darbams. Florencijoje XV a. susikūrė grupė meninkų, kurie kūrė naują meną ir atsižadėjo praeities idėjų. Šios grupės lyderis Florencijos dailininkas ir architektas - Filipas Bruneleskis. XV a. pradžios Italijos atradimai nuvilnijo per visą Europą. Daugelį menininkų sužavėjo ši idėja, kad menas gali ne tik būti Šventojo Rašto iliustracija, bet ir tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi realus pasaulis. Ankstyvasis renesansas: Florencijos Pacių koplyčia Viduramžiais geras meistras keliaudavo iš vienų statybų į kitas, jį rekomenduodavo vienuolynas vienas kitam. Bet miestams įgijus daugiau reikšmės, pradėjus sparčiai augti, dailininkai kaip ir amatininkai pradėjo steigti cechus. Jų užduotis buvo saugoti savo narių teises ir pareigas, garantuoti saugią rinką jų produkcijai. Žmogus, tapęs cecho nariu, galėdavo atidaryti dirbtuvę, samdyti mokinių ir imti užsakymus. Šie cechai būdavo gana turtingi, todėl jų paisydavo miesto valdžia. Šie cechai skirdavo dalį savo fondo bažnyčios, cecho susirinkimo namų statybai. Taigi jie skatino meną. Šiam menui pamatą padėjo Bruneleskis, Donatelas ir Mazačas. Po jų atėjusi karta naudojosi jų atradimais, nors negalima sakyti, kad jie patys ko nors naujo nesurado. Nauja krata norėjo pranokti šiuos pradininkus. Bruneleskis buvo sumanęs įvesti iš romėniškų pastatų griuvėsių perimtas antikines statinių formas - kolonas, frontonus, karnizus. Tas formas vartojo bažnyčiose. Architektas Leonė Batisa Albertis sumanė fasadą kaip milžinišką triumfo arką. Tačiau tai buvo nepratiška. Todėl Albertis sugalvojo vietoj kolonų namo sienas puošti plokščiais piliastrais ir antablementais - tai sudaro antikinių orderių įspūdį, bet nekeičia pastato struktūros. Tačiau galima sakyti, kad Albertis “išvertė” gotikinę konstrukciją į antikines formas - išlygino smailiąją arką ir pavartojo tradiciniam kontekste antikinio orderio elementus. Šis tipas buvo būdingas daugeliui meistrų. Vienas iš geriausių buvo L.Gibertis. Jis geriausiai suderino senąją tradiciją su naujais atradimais. Gobertis stengėsi išlikti santūrus ir aiškus, nesiekė kaip Donatelas sukurti tikros erdvės įspūdį. Jo reljefe tėra tik gilumos užuomina, o pagrindinės figūros aiškiai išsiskiria lygiame fone. Mantujos šv. Andriejaus bažnyčia Ručelajų rūmai Florencijoje Taip pat gerai pritaikė naujoves prie senų tradicjų ir Fra Andželikas, kuris panaudojo Mazačo metodus: freskas, tradicinėms religinėms idėjoms reikšti. Plintant šiam menui daugėjo jo pasekėjų ir kiekvieni norėjo ką nors daugiau atrasti. Taigi, laikui bėgant, buvo prie geometrinių figūrų atkreipiamas dėmesys į šviesą. Botičelis “Veneros gimimas” Kiekvienas atradimas sukuria sunkumų, todėl ir šiame mene buvo labai sunku komponuoti, nes atsirado piešimo taisyklės. Šiuo menu Italija pasikėlė ir atsiskyrė nuo kitų Europos šalių meno raidos. XV a. viduryje buvo padarytas lemtingas išradimas, turėjęs didžiulę reikšmę tolimesniam menui, tai spauda, nors paveikslai buvo pradėti spausdinti keletu dešimtmečiu anksčiau nei knygos. Gaminimo būdas labai paprastas: lentelėje turi būti tai, ko neturi būti paveiksle. Tokiu būdu buvo spausdinamos ir raidės. Paveikslėlių gaminimo technika vadinama medžio raižiniu. Tuos meno raižinius buvo galima sujungti į blokelius, kurie vadinami ksilografais. Garsiausi graveriai buvo: Šongaueris, Mantenjos, Botičelis. Tačiau išradus spaudą, atėjo reformacija, kuri sukėlė meno krizę, kurią įveikė tik geriausieji meistrai. Šie aprašyti meno metai vadinami kvatročentu. Brandžiojo renesanso stilius: Venecijos biblioteka XVI a. pradžia vadinama činkvečentu, tai reikšmingiausias Italijos meno periodas, vienas didingiausių visos meno istorijos laikotarpių. Tai buvo Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rafaelio, Ticiano, Koredžo, Džordžonės, Diurerio, Holbeino ir kitų meistrų metas. Šį laikotarpį vadina brandžiuoju renesansu. Šiuo metu visi didieji menininkai norėjo ištirti perspektyvos dėsnius, kuriems aiškintis pasitelkė matematiką, norėdami perprasti žmogaus kūno sandarą - anatomiją. Šie atradimai išplėtė menininko akiratį. Jie jau buvo tikri meistrai, kurie negalėjo pasiekti garbės ir šlovės, nes tyrinėjo gamtos paslaptis ir visatos dėsnius. Visi šie dailininkai, skulptoriai skundėsi socialine padėtim, nes vyravo žmonių tamsumas, nes žmonės į pobūvius mielai kviesdavo poetus, kurie galėjo pasakyti puikius žodžius, o nepasitikėjo rankų darbu. Tačiau tai jie greitai įveikė. Popiežius Julijus II nugriovė Šv.Petro baziliką ir paprašė D.Bramantės sukurti naują. tai turėjo tapti krikščionišku stebuklu. Trokšdamas sukurti taisyklingą ir harmoningą statinį, jis suprojektavo kvadratinę bažnyčią su aplink milžinišką kryžiaus plano salę simetriškai išdėstytomis koplyčiomis. Šią salę turėjo dengti kupolas. Tačiau Bramantei tai įgyvendinti nepavyko, nes toks didelis statinys surijo tokias sumas pinigų, kad popiežius, bandydamas jas surinkti, pagreitino krizę, vedusią į reformaciją. Šios bažnyčios statyba paskatino Liuterį Vokietijoje pareikšti pirmąjį viešą protestą. Šiam Bramantės sumanymui kilo prieštaravimų ir katalikų tarpe. Leonardo da Vinči geriausi darbai: “Paskutinė vakarienė”, “Mona Liza” ir kt. Šis menininkas išrado sfumatą (neryšku, švelnu) - nykstantis kontūras ir tirpstančios spalvos leidžia vienai formai susilieti su kita ir tai palieka darbo vaizduotei. Mikelandželas Buonarotis geriausi darbai: Siksto koplytėlė, kurią stengėsi puošti skulptūromis, freskomis (garsiausia “Paskutinis teismas”), Adomo sukūrimas. Rafaelis Santis. Jo geriausi darbai atrodo taip lengvai nutapyti, kad niekas nė nepamano apie sunkų ir atkaklų darbą. Geriausių jo darbai yra: “Didžiojo kunigaikščio madona”, “Nimfos Galatėjos galva”, “Nimfa Galatėja”, Popiežius Leonas X su dviem kardinolais”. Šie vis garsūs menininkai parodė, kaip suderinti grožį ir harmoniją su taisyklingu piešiniu. Renesansas savitai plėtojosi Nyderlanduose, turėjo didelę įtaką Vokietijai, Prancūzijai ir kitiems Šiaurės Europos kraštams. Čia antikinio palikimo beveik nebuvo. Menininkai, siekdami itališkojo idealo - pastatų patogumo, aiškumo, formų harmoningumo, tik perkūrė gotikos stilių. Nyderlandų menininkus labiau domino dvasinis žmogaus gyvenimas, gamtos įvairovė, spalvų ir medžiagų savybės iki smulkiausių detalių. Italijoje labiau plito sienų tapyba, o Nyderlanduose - molbertinė, atliekama ne tempera, bet aliejumi. Renesanso meno apibendrinimas: Tapybai buvo labai svarbus perspektyvos dėsnių atradimas. Jis įgalino vaizduoti trimatę erdvę, remiantis įvairiais dydžiais ir proporcijomis: juo daiktas mažesnis, juo labiau jis pasitraukia į tolumą. Kitas bruožas - dėmesys detalėms. Gamta, žmogus, jo apranga, aplinkos daiktai atkuriami su smulkmenomis, individualiomis savybėmis. Taip stengtasi perteikti tikrovės įvairovę. Taip pat būdingas gamtos ir žmogaus grožio poetizavimas, gražių formų ryškinimas. Renesanso epochoje kaip ir Viduramžiais tapyba ir skulptūra buvo neatskiriama nuo architektūros. Tik Renesanse dar greta sieninės tapybos atsiranda molbertinė tapyba, dekoratyvinės statulos, paminklai. Vyrauja mitologiniai bei religiniai siužetai, portretas. Jie išreiškė Renesanso epochos dvasią, gyvenimo meilę, taurumo, motinystės, džiaugsmo ir kančios idėjas. Renesanso architektūra perėmė daugelį antikos pastatų išorės ir vidaus detalių. Pastatų kompozicijai būdingos horizontalios linijos, daug ir dideli langai, taisyklingas vidaus suplanavimas. Renesanso stiliumi statomos bažnyčios, rūmai, vilos. Lietuvoje renesansinės architektūros bruožai savitai susipynę su liaudiškosios ir gotikinės architektūros elementais. Renesanso stiliaus rūmais buvo paversta Žemutinė pilis, pastatytos renesansinės pilys Klaipėdoje, Biržuose, Radvilų Rūmai Vilniuje.

Istorija  Konspektai   (17,17 kB)

Dvaro kompleksas Plungės dvaro pastatų kompleksas - vienas iš geriausiai išsilaikiusių Lietuvoje, nors laikas ir įvairios negandos padarė savo - daugelis buvusių pastatų jau yra sunykę arba sunaikinti. Tie, kurie išlikę, gana iškalbingi. Plungės kraštotyrininkai yra atsekę ir daugelio jau sunykusių pastatų istorijas. Apie tai nemažai įdomios medžiagos Plungės rajono spaudoje yra paskelbusi Eleonora Ravickienė. Svarbiausias dvaro pastatų komplekso akcentas yra centriniai dvaro rūmai ir šalia jų buvusios dvi oficinos. Priešais centrinius rūmus stovėjo iki šiol dvaro ansamblį tebepuošiantis žirgynas. Dvaro pastatų kompleksui priklausė ir kalvė, „bažanterija”, prie centrinio įėjimo į parką besiglaudžiantis sargo namelis, skalbykla, laikrodinė, advokatų namelis (dabar jame įsikūrusi Plungės vaikų biblioteka). Šiuo metu veikiančios Plungės viešosios (centrinės) bibliotekos pastato vietoje į viršų kilo didinga Angelo skulptūra, aplink ją buvo įrengti gėlynai. Kunigaikščių Oginskių laikais prie Babrungo upės veikė įdomios architektūros dvaro malūnas. Jis nugriautas sovietiniais laikais. Tokio paties likimo susilaukė dar keletas dvarui priklausiusių pastatų. Kunigaikščiai turėjo keletą statinių ir pačiame Plungės mieste. Plungės dvaro palivarke buvo keletas ūkinių pastatų, skirtų galvijams, daržinės. Palivarkas sunaikintas sovietiniais metais statant Plungėje kareivines. Nugriauti ir du dvaro kumetyno pastatai. Tai, kas liko iš jų, panaudota Telšių gatvėje statant Plungės ligoninę. Senieji Plungės dvaro rūmai Jie stovėjo priešais dabartinius centrinius rūmus. Tai buvo dviejų aukštų pastatas. Pirmasis aukštas - mūrinis, antrasis - medinis. Pastato priekį puošė keturios ąžuolinės kolonos. Žinoma, kad šiuose rūmuose yra lankęsis ir Rusijos caras Aleksandras I. Istorija tokia: Ėjo 1807-ieji metai. Europoje pradėjus įsigalėti Napoleonui, jis ėmė ruoštis karui su Rusija. Aleksandras I tai žinojo ir nusprendė geriau susipažinti su vakarine imperijos siena, kurią pirmiausia galėjo pamėginti kirsti Napoleonas. Kelionės metu Aleksandras I su didele palyda atvyko ir į Plungę. Jis buvo iškilmingai sutiktas prie Plungės senųjų dvaro rūmų. Tradicinė duona ir druska jam buvo pateikta medinėje dekoruotoje lėkštėje. Ši lėkštė yra išlikusi, saugoma Telšiuose. Mykolas Oginskis, įsigijęs Plungės dvarą, nutarė statytis naujus rūmus. Senuosius nugriovė. Iš likusių statybai tinkamų medžiagų buvo pastatytas didelis namas prie pagrindinių parko vartų, dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje. Oginskių laikais čia veikė senelių prieglauda, vadinamasis ubagynas. Sovietiniais laikais jis kurį laiką dar stovėjo, bet vėliau sukiužo ir buvo nugriautas. Vėliau jo vietoje pastatytas akmeninis paminklas rusų kariams. Centriniai naujieji dvaro rūmai Plungės dvaro centrinių rūmų architektas Karlas Lorensas, darbų vykdytojas - Gotvydas Šrankė. Abu jie vokiečiai. Rūmai pašventinti 1879 m. gegužės mėnesį. Ta proga čia įvyko didžiulės iškilmės. Ilgą laiką konkrečių žinių apie rūmų statybą plungiškiai neturėjo. Po II-ojo pasaulinio karo vyko rūmų restauracija. Jos metu centrinių rūmų pamatų angoje buvo pastebėtas butelis, o jame surasti dokumentai. Jie buvo parašyti lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis. Čia buvo nurodyta ir rūmų pastatymo data, nemažai kitų įdomių faktų iš rūmų istorijos. Iš minėtų dokumentų sužinotos ir statybos vadovų pavardės, Oginskių giminės genealogija. Prie visų dokumentų gulėjo ir paties Plungės kunigaikščio M. Oginskio raštas, kuriame buvo prašoma palikti butelį kartu su visais dokumentais toje pat vietoje, kurioje jis bus surastas. Susipažinus su dokumentų turiniu, kunigaikščio valia buvo įvykdyta. Šiuo metu Plungės kunigaikščių Oginskių dvaro centriniuose rūmuose veikia 1994 m. įkurtas Žemaičių dailės muziejus. Kalvė

Istorija  Referatai   (56,73 kB)

Politinė ir karinė veikla Kovodamas su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1382-1384 ir 1389-1392 m. bėgo pas kryžiuočius. Abu kartus Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą pasiekęs susitarimus su Jogaila. 1384 m. jis atgavo dalį savo tėvonijos. 1392 m. pagal Astravos sutartį atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Ldk titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Valdant Vytautui jo pastangomis dauguma LDK sritinių kunigaikščių buvo pakeisti didžiojo kunigaikščio vietininkais, o didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu, kurio nariai jau neblogai išmanė LDK vidaus ir užsienio politikos vingrybes. Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, Žalgirio mūšyje (1410) galutinai palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią; netrukus po šio mūšio (1411) sudaryta Torūnės taikos sutartimi Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais. 1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimo dalyviai (nevainikuoto) Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymu[1] Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).Tarp I ir II pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Kultūrinė civilizacinė veikla Lietuvos vesternizaciją Vytautas vykdė daugiausia intensyvindamas feodalinius santykius. Žymiai padidinęs feodalines valstiečių prievoles, jis pradėjo juos dalyti bajorams; vėliau etninė Lietuva jos valstiečių laisvės kaina pasiekė nemažų laimėjimų, – jau vien dėl to, kad naujosios luominės bajorų teisės sudarė palankias sąlygas plėstis jų akiračiui. 1410 m. vasario 6 d. Vytauto privilegija Vilniaus katedrai. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų. Kurdamas Lietuvoje katalikiškų parapijų tinklą, Vytautas pureno dirvą ir vakarietiškų mokyklų kūrimuisi. Vytautas ženkliai padidino ir Ldk raštinę; pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu, o lietuvių bajorų ir miestiečių gyvenimas – tiesiog neįsivaizduojamas be lotyniško ar slaviško rašto.

Istorija  Referatai   (128,7 kB)

Paryžiaus operos baleto mokykla, seniausia šokio mokykla Vakarų pasaulyje, buvo įsteigta 1713 m., valdant Prancūzijos karaliui, Liudvikui XIV. Jaunystėje Liudvikas mėgo šokti ir į baletą įtraukti šokį, pantomimą, poeziją, dainas ir specialiuosius efektus tokius, kaip fejerverkai. Tam, kad parengtų šokėjus, kurie dalyvautų spektakliuose,buvo įsteigta baleto mokykla, ir šiandien ji vis dar tiekia šokėjus į Paryžiaus operos baleto teatrą, vieną iš geriausių pasaulio kompanijų.

Teatras, kinas  Referatai   (6 psl., 1,99 MB)

Visais laikais kiekvienoje tautoje iškyla tokių asmenybių, kurie savo pasiekimais, nuopelnais, reformomis ar tiesiog valdymo stiliumi palieka nepamirštamą įspūdį tiek žmonių atmintyje, tiek istorijoje. Toks buvo ir Mao Dzedunas, kitaip dar vadinamas Pirmininku Mao. Jis prilyginamas Aukso amžiaus laikų Kinijos imperatoriams dėl savo populiarumo ir iškilumo.

Istorija  Referatai   (19 psl., 243,22 kB)

Kiekvienas žmogus praleidžia savo laisvalaikį taip, kaip išmano ir kaip jam patinka. Bet ar kada susimąstėme, ką reiktų nuveikti, kad mūsų laisvas laikas taptų tūriningas ir neįkainuojamas? Kuo galėtumėme užsiimti, kad tai teiktų netik džiaugsmą, bet ir mus praturtintų? Aš apie tai mąsčiau seniai ir manau, jog radau atsakymą. Laisvalaikis su knyga išpildo šių dviejų klausimų lūkesčius. Tačiau šiuolaikinis žmogus gyvena technologijų pasaulyje, kai knygas, parašytas juodu rašalu ant balto popieriaus, pradeda keisti televizija ar internetinės skaityklos. Žmogus vis labiau tolsta nuo tos tikrosios knygos, kurią galima paliesti ir užuosti jos dūlančių puslapių kvapą.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 5,79 kB)

Referato formos rašinys įskaitos potemei. Kalba, visų pirma, yra tradicija, perduodama iš kartos į kartą, leidžianti bendrauti, susikalbėti, suprasti vieniem kitus skirtingų kartų atstovams, gyvenantiems tuo pačiu laikotarpiu. Žinoma, perduodama kalba kinta – ji gyva. Kiekviena karta keičia kalbą, pritaikydama ją prie gyvenimo aplinkybių, situacijų. Kalbos baigties – tradicijos nutraukimo – atvejai akivaizdžiai parodo, kad tarp kartų vis dėlto yra spraga.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 20,33 kB)

Praktikos darbo tikslas yra susipažinti su įmonės veikla, jos pobūdžiu bei pritaikyti Vilniaus kolegijoje įgytas teorines žinias. Tyrimo metu buvo siekiama atsakyti į šiuos klausimus: Sužinoti pirkėjų nuomonę apie parduotuvę; Išanalizuoti įmonės asortimento atitikimą vietai; Įvertinti prekių asortimento atitikimą paklausai; Sužinoti, kaip parduotuvėje formuojamas prekių asortimentas; Įvertinti pirkėjų pasitenkinimą parduotuvės siūlomu prekių asortimentu.

Rinkodara  Analizės   (22 psl., 43,07 kB)

Spaustuvė - įmonė, kurioje leidyklos ar leidėjo galutinai parengtas rankraštis virsta knyga ar kitu leidiniu. Čia vyksta svarbiausieji knygos gamybos darbai - ją renka, spausdina, brošiūruoja, įriša. Anot vieno poligrafijos specialisto, knygos kelias spaustuvėje ir dabar toks pat, kaip Johano Gutenbergo laikais. Tiktai šiandien knygą gamina sudėtingos, moderniškos mašinos, kiti poligrafijos technikos įrenginiai bei prietaisai, kompiuteriai.

Kita  Referatai   (17 psl., 145,54 kB)

Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė „Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. J.Aputis „Horizonte bėga šernai”. J.Baltrušaitis „Būties psalmė”. Žmogus novelėje „Polaidis”. A.Škėma „Žilvinėėli”. Lietuvių partizanų dainos. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane „Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K.Binkis „Atžalynas”. J.Grušas „Herkus Mantas”. J.Aputis „Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme „Marti”. V.Krėvė „Skerdžius”. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K.Donelaičio „Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko „Anykščių šilelyje”. Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!. Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A.Vienuolis „Paskenduolė”. V.Krėvė „Skirgaila”. B.Sruoga „Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly”. I.Simonaitytės romano „Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B.Radzevičius „Priešaušrio vieškeliai”. R.Granausko „Gyvenimas po klevu”. J.Grušas „Meilė, džiazas ir velnias”. Maironis „Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M.Martinaitis „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. M.Martinaitis „Ašara”. S.Geda.Iš ciklo „6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V.Šekspyras. Sonetas (12). S.Geda „Strazdas“. Dalies „Šungalviai” analizė. S.Geda „Strazdas”. Dalies „Tardymas” analizė. A.Mačėnas „Pavasario vėjas”. Meilės tema žemininkų kūryboje. M.Martinaitis „Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S.Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. „Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius „Žilasis brolis”. Interpretacij.

Lietuvių kalba  Analizės   (33 psl., 87,16 kB)

Niekas gerai nežino, iš kur graikai kilę. Istorikai mano, kad ši tauta susidarė iš genčių, atėjusių iš Indijos ir Centrinės Europos. Graikai save laikė viena tauta - helėnais (tai romėnai juos pavadino graikais). Kitataučius jie niekino ir vadino barbarais. Žodis antikinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio antiquus, kuris reiškia „senovinis".

Lietuvių kalba  Referatai   (11 psl., 17,5 kB)

Prancūzijos respublika (Republique Francaise) yra valstybė Vakarų Europoje. Vakarinius Prancūzijos krantus skalauja Atlanto vandenynas - Biskajos įlanka; šiaurėje - Lamanšo, Pa de Kalio sąsiauriai; Šiaurės jūra. Pietinius krantus skalauja Viduržemio jūra. Prancūzijai priklauso Korsikos sala, esanti Viduržiemio jūroje ir daug nedidelių salelių. Prancūzija ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.

Geografija  Referatai   (8 psl., 21,35 kB)

Europos kultūros istorijoje 18 a. vadinamas Šviečiamuoju. Tai laikotarpis, kai Europos šalyse kilo pasipriešinimas pasenusioms feodalinėms institucijoms.Šviečiamasis amžius pirmiausia yra radikalių socialinių permainų laikas, kai ne tik svajojama apie gražesnį ir teisingesnį gyvenimą, bet ir aktyviai jo siekiama.

Literatūra  Referatai   (3 psl., 8,25 kB)

Brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių laikotarpio Europos architektūros ir dailės stilius. Šis stilius atsirado po romanikos ir gyvavo 12-14 a. Susiformavo Prancūzijoje, iki 16 a. paplito po kitas Vakarų Europos kultūriniam sluoksniui priklausančias šalis.

Dailė  Referatai   (11 psl., 541,48 kB)

Kiekviena civilizacija, epocha turėjo savitus sodų kūrimo principus, kurie prižiūrimi išliko ir iki šių dienų. Referate plačiau apžvelgsim Renesanso epochos XV – XVI a. itališkųjų sodų kūrimo ypatumus bei iki šių dienų išlikusius ir puoselėjamus didingų Italijos vilų sodų architektūros planavimo principus.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 1,32 MB)

Kaip verslas, duodantis pelną, turizmas susikūrė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Visų pirma tai ekonomikos vystymasis, pragyvenimo lygio kilimas. Didėjanti koncentracija miestuose, triukšminga miesto aplinka, spartus gyvenimo ritmas skatina poreikį pabūti gamtoje, pailsėti, atsipalaiduoti nuo nervinės įtampos bei kasdieninių rūpesčių, pataisyti sveikatą, atgauti jėgas ir aplankyti kitas šalis.

Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 37,96 kB)

Turinio valdymo srityje aktyviai dalyvauja kompanija PCDocs. Tai Kanados bendrovė, pasivadinusi PC Docs International apimanti kelias bendradarbiaujančias kompanijas. Tai būtų CMS duomenys (finansų valdymo sistemos), CompInfo (programinė įranga bendroms teisės ir vyriausybės įmonėms), Fulcrum Technologijos (programinė įranga bendram žinių bazių valdymui), PC Docs (Turinio valdymas). PC Docs/Fulcrum tai grupė, kuri tiesiogiai siejasi su OIP (organizacijos informacijos portalais). Kompanija siūlo du pagrindinius produktus - Turinio valdymas (DM) ir DOCSFulcrum. Turinio Valdymo (DM) sprendimas apima vertinimą, saugumą, tikrinimą bei auditingą ir yra stipriai integruotas su Microsoft Windows NT. DOCSFulcrum yra Žinių valdymo (ŽV) produktas, kuris užtikrina atskirą priėjimą prie informacijos, saugomos atskirose įmonės duomenų bazėse. DOCSFulcrum buvo sukurtas Microsoft BackOffis'ui NovaSoft Systems kompanija įkurta 1988m. suteikia dokumentų ir darbų srautų valdymo sprendimus. Kompanija neseniai realizavo savo pirmajį tinklinį Java palaikomą produktą - Novation. Kompanija koncentruojasi į specifines vertikalias sritis tokias, kaip architektūra, inžinerija, konstravimas, komunaliniai patarnavimai ir farmacija. Kompanijos Novation produktas apima elektroninį Turinio valdymą, voratinklinį turinio valdymą, greitą programų vystymą, duomenų priėjimą ir atskirais atvejais Intranet'o panaudojimą. Open Text - tai kanados kompanija užsiimanti turinio valdymo spendimų ieškojimu. Pagrindinis jos sukurtas produktas - Livelink Intranet, skirtas Windows NT ir UNIX'o operacinėms sistemoms. Pagrindinės šios programinės įrangos paslaugos būtų paieškos sistema, Biblioteka (turinio valdymui) ir Darbų seka. Open Text turi savo komponentes, veikiančias įvairiose srityse. Tai būtų - Livelink Spider (kuris gali "šliaužioti vidiniais serveriais, o taip pat Pasauliniu tinklu), Livelink SDK (objektiškai orientuotas produktas), Livelink OnTime (paprastas kalendoriaus ir tvarkaraščio sudarymo sprendimų priėjimams), Livelink Filter Upgrade (palaiko daugiau nei 100 failų formatų), Livelink Read-Only Serveris (skirtas read-only tekstų valdymui ir skelbimui už organizacijos ribų). Kompanija dirba keliose skirtingose srityse - telekomunikacijos, gamybos (aukšto lygio technikos kūrimo, energetikos, biotechnologijos), finansų, sveikatos apsaugos ir vyriausybės.

Informatika  Konspektai   (4,59 kB)

Kai dauguma tinklo mazgų yra terminalai, centrinis greitaeigis didysis kompiuteris (mainframe), vadinamas valdančiuoju kompiuteriu (host computer). Kai tinklo mazgai yra asmeniniai kompiuteriai, centrinis kompiuteris paprastai esti mikrokompiuteris, turintis didelės talpos diskus, kurie naudojami mazgų informacijai saugoti. Tokio tipo centrinį kompiuterį galima vadinti bylų baze (file server). Esminis tokio tinklo privalumas yra tas, kad keli mazgai vienu metu gali naudotis centriniu kompiuteriu. Tačiau jeigu jo darbas dėl kurių nors priežasčių sutrinka, tai sutrinka ir viso tinklo darbas, nes tinklos mazgai tiesiogiai tarpusavyje sujungti. Iš kelių pavienių žvaigždinių tinklų sudarius vieną kelių lygių sistemą, gaunamas vadinamasis hierarchinis tinklas (hierarchical network). Tokiom tinklo aukštesniojo lygio mazgai yra žemesniojo lygio kompiuteriai. Magistralinis tinklas dauguma vietinių tinklų yra magistraliniai arba žiediniai. Visi magistralinio tinklo kompiuteriai sujungiami viena magistrale - susuktų laidų pora, koaksialiniu arba optiniu kabeliu. Magistralėje vienu metu gali būti tik vieno kompiuterio siunčiama informacija. Galimi du kompiuterio prijungimo prie magidtralės būdai: centralizuotas ir laisvas. Pirmuoju būdu, kuris yra tipiškas vietiniams tinklams, vienas tinklo kompiuteris išskiriamas kaip vedantysis (boss computer), kuris pagal nustatytą algoritmą sprendžia ir duoda nurodymus, kada ir kas gali jungtis prie magistralės. Antrojo, dar vadinamo “tuščio lango” jungimo būdo (CSMA/CD - Carrier Sense Multiple Access with Colosion Detection) esmė yra tokia: 1) kiekvianas kompiuteris per magistralę gali “girdėti” visus kitus tinklo kompiuterius. 2) jeigu magistralėje yra “tuščias langas”, t.y. niekas nesiunčia informacijos, galima pradėti siųsti savąją. Jeigu magistralė užimta, reikia laukti, kol “tuščias langas” atsiras. 3) vienu metu “tuščią langą” gali užfiksuoti keli kompiuteriai, todėl tuo pačiu metu magistralėje gali atsirasti duomenys, keliaujantys iš kelių šaltinių. 4) informacija siunčiama porcijomis, po kiekvienos jų “išklausant” magistralę: jeigu joje yra tik siunčiama informacija, galimasiųsti sekančią porciją, jeigu magistralėje informacijos yra daugiau, negu buvo išsiųsta, vadinasi, tuo pačiu metu dirbo ne vienas siuntėjas, ir anksčiau siųstą porciją reikės pakartoti užfiksavus kitą “tuščią langą”. Vienas iš plačiau naudojamų magistralinių tinklų yra Ethernet. Tai JAV kompanijų Dec, Intel ir Xerox idėjų, paiūlytų dar 1974 m., relizacija, kuriai labai artimas ISO DIS 8802.3 standartas, nustatantis mechanines ir elektrines fizinio informacijos perdavimo charakteristikas. Kad įvairių gamintojų sukurti įrenginiai galėtų dirbti drauge Ethernet tinkle, jiems nustatyti gana griežti reikalavimai ir apribojimai: 1) perdavimo greitis - 10 Mbps 2) kompiuteriai nuo magistralės gali būti ne toliau, kaip už 50 metrų. 3) magistralė gali būti sudaryta iš atskirų segmentų, kurių kiekvieno ilgis neviršija 2500 metrų. 4) tarp bet kurių tinklo kompiuterių gali būti ne daugiau 5 magistralės segmentų. 5) viename tinkle gali būti iki 1024 kompiuterių. 6) tinkle galima naudoti vieną iki 1000 metrų ilgio ryšio liniją su signalų stiprintuvais abiejuose galuose, jeigu bendras šios linijos ir prijungtos magistralės ilgis neviršija 2500 metrų. Žiedinis tinklas Tokio tinklo magistralėje kiekvienas kompiuteris yra įjungtas taip, kad galėtų ne tik siųsti ir priimti jam skirtą informaciją, bet ir retransliuoti toliau tą jos dalį, kuri adresuota ne jam. Tam, kad, dugedus kuriam nors kompiuteriui, žiedinis ryšys nenutrūktų, retranslaivimo stiprintuvai paprastai atskiriami nuo paties kompiuterio. Paprasčiausiu atveju žiediniame tinkle būtų galima dirbti “tuščio lango” būdu. Tačiau tik tol, kol kuris nors siuntėjas apsirikęs nurodys tinkle nesančio gavėjo adresą. Tuomet informacija keliaus ratu - kiekvienas kompiuteris ją vis perdavinės sekančiam. Šis atvejis rodo, kad tokiame tinkle reikalingas tam tikras centralizuotas valdymas - kažkas turi sekti ir pašalinti “niekieno” informaciją ir pranešti apie tai siuntėjui. Praktikoje naudojami keli žiedinio tinklo variantai. Populiariausieji jų - tai Kembridžo žiedas (Cambridge ring) ir žymėtasis žiedas (Token ring). Kembridžo žiedo esmė yra ta, kad tinkle keliauja tik vienas fiksuoto dydžio informacijos minipaketas, atliekantis voko vaidmenį. Kiekvienas žiedo kompiuteris, gavęs tokį voką, patikrina nurodytą gavėjo adresą. Jeigu informacija adresuota jam, ji perskaitoma. Jeigu tas kompiuteris turi siunčiamos informacijos, ji “įdedama” į voką ir “užrašomas” naujas gavėjo adresas, jeigu ne - žiedo kaimynui perduodamas tuščias vokas. Visais atvejais informaciją galima persiųsti tik turint tuščią voką. Voko judėjimą kontroliuoja specialus kompiuteris, vadinamas monitoriumi, kuris ir pašalina “niekieno” laiškus, informuodamas apie tai siuntėjus. Žymėtasis žiedas sukurtas apie 1986 metais IBM kompanijoje ir skirtas asmeniniams kompiuteriams. Tokiame žiede keliauja ne vokas, o žymė - leidimas perduoiti informaciją. Tik gavus šią žymę, informacija gali būti siunčiama gavėjui. Aišku, kad siunčiant “nesiklausom” magistralės, nes žiede yra tik viena žymė, o tai reiškia, kad tuo pačiu metu informaciją gali siųsti ttik vienas tinklo abonentas. Perdavus visus duomenis, žymė siunčiama žiedo kaimynui. Panašiai kaip Kembridžo žiede, vienas kompiuteris čia seka žymės judėjimą bei naikina nesančių adresatų informaciją. Kadangi žiediniuose tinkluose vienas kompiuteris turi atlikti centralizuoto valdymo funkcijas, tinklų darbo patikimumą lemia monitorių darbas. Globalinis tinklas Šį tinklą sudaro mažesnių (vietinių) tinklų visuma. Vietiniai tinklai (toliau jie vadinami globaliojo tinlko sistemomis) tarpusavyje gali skirtis technine bei programine įranga. Todėl labai svarbu užtikrinti vienodą informacijos supratimą visose tinklo sistemose. Du nutolę vartotojai gali bendrauti dviem būdais: persiųsti informaciją tiesiogiai sujungtomis fizinio ryšio grandinėmis arba perduodami ją atskiromis porcijomis per tarpines tinklo sistemas. Pagal tai globalieji tinklai skirstomi į komutuojamųjų grandinių tinklus (Circuit Switched Networks) ir komutuojamųjų paketų tinklus (Packet Switched Networks). Ryšio seansas komutuojamųjų grandinių tinkle yra tapatus telefoniniam dviejų abonentų pokalbiui. Linijos naudojimo intensyvumas ir ja perduodamos informacijos turinys priklauso tik nuo dialogo dalyvių. Aišku, kad abiejų galų siuntimo ir priėmimo įranga turi būti suderinta, o abonentai turi abiem suprantama kalba. Didžiausias tokio tinklo privalumas yra duomenų perdavimo operatyvumas, nes nėra informacijos keitimų. Trūkumai yra šie: gali bendrauti tik identiškų tinklo sistemų abonentai, ryšio linija gali būti neefektyviai naudojama. Ryšį komutuojamųjų paketų tinklu galima palyginti su abipusiu telegramų siuntinėjimu. Perduodant duomenis turi būti žinomas gavėjo adresas. Skirtingos tinklo sistemos gali naudoti skirtingas adresavimo formas ir duomenų vaizdavimo pavidalus. Tačiau kiekvienoje sistemoje tai turi būti suderinta, pakeičiant gaunamą informaciją į sistemoje priimtą išraišką. Šias funkcijas atlieka tarp skirtingų sistemų esančios sąsajos (gateway). Visa perduodama informacija yra skaidoma į atskirus blokus, vadinamus paketais (iš čia kilęs ir tinklo pavadinimas). Kiekviename jų yra gavėjo adresas ir suomenys. Visuose tinklo mazguose tikrinami paketų adresai, pagal kuriuos nustatoma, kuris paketas į kurį mazgą turi būti perduotas. Tokiu būdu paketai gali keliauti per sistemas tol, kol pasieks adresatą. Pagrindinis komutuojamųjų paketų tinklo privalumas yra tas, kad jame gali bendrauti visiškai skirtingų tinklo sistemų abonentai. Be to, tinklo įranga užtikrina efektyvų ryšio kanalo naudojimą, nes jis užimamas tik tuomet, kai perduodami duomenys. Natūralu, kad informacija tokiame tinkle bus perduodama lėčiau negu komutuojamųjų grandinių tinkle, nes, persiunčiant per skirtingas tinklo sistemas, ją reikia transformuoti. Komutuojamųjų paketų tinklai yra paplitę visame pasaulyje: JAV - tinklai Telenet, Tymnet; Europos Sąjungoje - tinklas Euronet; Skandinavijoje - tinklai Datapak, Telepak, Finnpak. 1992 metais. Šioje srityje lietuviai neatsiliko - 1992 metais buvo pradėtas kurti akademinių organizacijų tinklas Litnet, metų pabaigoje jungęs tris vietinius tinklus - Mokslų Akademijos, Kauno technologijos universiteto ir Vilniaus universiteto. Kaip taisyklė, tokie tinklai turi sąsajas su kitais globaliniais tinklais. Internet Absoliučiai didžiausias pasaulyje kompiuterinis tinklas yra Internet, kurio abonentais yra per 50 milijonų abonentų visame pasaulyje. Lietuvoje 10000 gyventojų tenka 5 kompiuteriai, prijungti prie Internet’o. Latvijoje šis skaičius yra 23, Estijoje - 55. Kalbant apie Internet’ą, dažniausiai turimi galvoje ne visi kompiuteriniai tinklai. Tačiau Internet’o apibrėžimas yra ne vienareikšmis. Pvz. Internet’ui paprastai nepriskiroiami komerciniai tinklai, t.y. ta dalis pasaulio kompiuterių tinklo, kurioje informacija ir kitos paslaugos perkamos ir pasrduodamos. Tai lyg ir biblioteka, kurioje skaitytojo mokestis priklauso nuo perskaitytų (arba pasineštų namo) knygų skaičiaus ir laiko, praleisto bibliotekoje. Tačiau komercinių tinklų vartotojai gali patekti į Internet’ą ir tapti jo vartotojais. Ir priešingai, Internet’o vartotojas, sumokėjęs uč komercinio tinklo paslaugas, gali iš Internet’o patekti į komercinį tinklą. Į Internet’ą įsijungęs kompiuterių tinklas arba tiesiog atskiro kompiuterio šeimininkas kuria savo bibliotekas ir kitas paslaugas, jas dalija savo ir apskritai viso Internet’o vartotojams. Savo ruožtu šio tinklo (ar pavienio kompiuterio) vartotojai nemokamainaudojasi kituose tinkluose sukaupta informacija. Tiesa, reikia mokėti už naudojimąsi telefono linijomis, taip pat - už kompiuterių tinklą aptarnaujančios organizacijos darbą. Tačiau pati informacija, kaip ir jos apdorojimo bei paieškos sistemos, yra nemokama. Internet’as - tai beveik visas pasaulio šalis apimantis reiškinys, turintis tik sąlyginį vadovavimą. Lietuvoje taip pat yra tarnybinės stotys - Internet’o paslaugų tiekėjai. Tai “Aiva sistema”, “Elneta”, “Omnitel”, “Nerisena”, “Penki kontinentai” ir kt.

Informatika  Konspektai   (9,45 kB)

Actekai (astekai) – Mezoamerikos tauta, XIV-XVI a. pr. centrinėje Meksikoje sukūrusi civilizaciją, garsią savo turtinga mitologija ir kultūriniu palikimu. Svarbiausias civilizacijos miestas – Tenočtitlanas, įkurtas Teskoko (arba Teškoko) ežero saloje (dabar toje vietoje yra Meksiko miestas). Tuo metu tai buvo vienas didžiausių pasaulio miestų.

Istorija  Pateiktys   (40 psl., 206,08 kB)

Darbo tikslas – sudaryti marketingo programą, kuri padėtų UAB „Lino takas“ eksportuojamiems lininiams gaminiams įsiskverbti ir įsitvirtinti Prancūzijos rinkoje. Kad pasiektume nustatytą darbo tikslą iškelėm šiuos uždavinius: Pristatyti įmonę UAB „Lino takas“ ir jos gaminamus lininius gaminius; Sudaryti aplinkos veiksnių paieškos matricą; Išnagrinėti Prancūzijos makroaplinką; Išskirti eksportuojamų lininių gaminių tikslines rinkas; Darbo objektas – UAB „Lino takas“ gaminių Prancūzijos rinkoje marketingo programa.

Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 133,98 kB)

Vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką - vertybių griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (19 psl., 162,39 kB)

Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą (angl. „liaudies išmintis“), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį.

Lietuvių kalba  Referatai   (13 psl., 21,04 kB)

Savižudybės sąvoka. Truputi istorijos. Psichologinės savižudybių priežastys. Socialinės savižudybių priežastys apibendrinimas. Aplinkos įtaka savižudybėms. Rizikos grupės. Mitai apie savižudybę. Savižudybė ir žiniasklaida. Prevencijos uždaviniai. Kaip padėti žmogui galvojančiam apie savižudybę. Vienas iš pagrindinių suicidinės elgsenos klausimų, kodėl žmogus nebenori gyventi? Šį klausimą bandoma išsiaiškinti jau daugelį dešimtmečių tačiau vieningą atsakymą surasti taip ir nepavyksta. Visais laikais savižudybė buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug diskusijų keliantis reiškinys.

Psichologija  Kursiniai darbai   (21 psl., 40,01 kB)

Ekonomika. Realigija. Kultūra. Kalbos. Demografija. Politinė sistema. Gamtiniai ištekliai. Žemės ūkis. Kas Prancūzija išskiria iš kitų ES šalių. Gyventojai. Pramonė. Transportas. Svarbiausių lankytinų gamtos ir kūltūros objektų apibūdinimas. Eifelio bokštas. Europos sąjunga yra dvidešimt septynių valstybių ekonominė bei politinė bendrija. Šioje bendrijoje ne tik yra įstojusios didžiausios Europos valstybės, bet ir mažiausios. Mano referato tikslas yra atskleisti Prancūzijos šalies ypatumus. Gilintis į šios šalies ekonomiką,demografiją,kultūrą,žemės ūkį ir į jos gyventojus.

Geografija  Referatai   (12 psl., 255,3 kB)