Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Rasti 584 rezultatai
Lietuvių kalbos interpretacijų įžangos
2009-07-25
Antanas Škėma. Jurgis Savickis. Vanda Juknaitė. Bitė Vilimaitė. Romualdas Granauskas. Saulius Šaltenis. J. Aputis. Jonas Biliūnas. K. Donelaitis. V. M. Putinas.
Patriotizmas
2009-07-10
Kas yra patriotizmas. Tikrasis ir dirbtinis patriotizmas. Patriotizmo pasireiškimo keliai. Patriotinis auklėjimas. Tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūris į patriotizmą. Stovint ant trečio tūkstantmečio slenksčio, kalbėti apie patriotizmą gali atrodyti mažų mažiausiai naivu. Vyrauja nuomonė, kuriai pritariu ir aš, kad ateinantis amžius bus tautų jungimosi ir kosmopolitizmo metas. Tam įvykti yra visos prielaidos. Po truputį nyksta kalbos barjerai, žmonės gali palyginti laisvai keisti savo gyvenamąją vietą, jie tampa mažiau priklausomi nuo religijos, abejingesni tautos istorijai.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
2009-07-09
Lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875-1911) vardas ir jo darbai, garsėję Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje prieš pirmąjį pasaulinį karą, vėliau buvę lyg ir primiršti, pastaraisiais dešimtmečiais buvo vėl sužadinę didelį susidomėjimą. Jo kūryba sukėlė karštus meno kritikų ir istorikų ginčus, sprendžiant naujųjų laikų meno sąjūdžio kilmės ir raidos klausimus, nustatant menininko vietą šiuolaikinėje epochoje. M. K. Čiurlionio gyvenimas buvo trumpas, bet intensyvus.
Henrikas Radauskas – moderniosios literatūros atstovas, estetinės poezijos meistras, siekęs meninio tobulumo, susikūręs savitą stilių bei poetinį pasaulėvaizdį. Jo eilėraščių centre – daiktų ir reiškinių pasaulis, išreiškiantis asmenybės nerimą, atsiribojimą nuo pasaulio, realaus gyvenimo problemų. Būtent toks ir yra H. Radausko eilėraštis „Laiškai sau pačiam“ Šis eilėraštis- tai vidinis monologas, kuris atskleidžia lyrinio subjekto vienatvę, skepticizmą, atsiribojimą, užsisklendžiant savyje nuo realybės ir žmonių.
Antanas Škėma
2009-07-09
Škėma – modernus vakarietiškas rašytojas, vienas įdomiausių išeivijos prozininkų ir dramaturgų. Jau pirmosios jo novelės liudijo, kad šis autorius pasuks kitokiu, savitu, kūrybos keliu ir įneš daug naujovių į pokario lietuvių literatūrą. Jo kūrybos kelias trumpas, tetrukiąs tik gerą dešimtmetį, o talentas skleidėsi labai nepalankiomis aplinkybėmis – Nepriklausomybės praradimo, karo, viena kitą keičiančių okupacijų metais.
Egzistencialistinė ir absurdo dramos
2009-07-09
Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas - gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Tai nereiškia, kad egzistencialistai pirmieji atkreipė dėmesį į šiuos klausimus, tačiau žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia pirmenybę prieš esmę, be to, egzistencija, anot jų, nėra iš anksto duota, o kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje.
Lietuvių novelės istorijoje pastebimos dvi ryškiausios tradicijos – epinė Žemaitės ir lyrinė J. Biliūno. Nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio lietuvių novelistikoje akivaizdžiai stiprėja lyrinė tradicija, tai natūrali reakcija į pokario literatūros monumentalumą, charakterių schematiškumą. Rašytojai ėmė vaizduoti žmogų kaip sudėtingą ir kenčiančią būtybę, požiūrio taškas persikėlė iš išorės į vidų, pasakojimas pasuko gilinimosi į psichologizmą kryptimi.
M. Šileikis Zarasų krašto dailininkas
2009-07-09
Daug Lietuvoje yra garsių rašytojų, dailininkų bei kitų meno atstovų. Kadangi aš ir pats esu iš Zarasų,, tai negaliu nepaminėti puikaus šio krašto talento ( peizažisto, dailininko, redaktoriaus..). Taigi šio darbo tikslas ir yra trumpai supažindyti skaitytojus su su dailininko gyvenimu, jo veikla ir pan. Taip pat darbe pateikiau kelių recenzistų pasisakymus apie dailininką, bei keleta jo darbų.
Abstrakcionizmas
2009-07-09
Abstrakcionizmas (lot. abstractio – nutolimas), kitaip bedaiktis, nefigūrinis menas, galutinai susiformavo jau XX a. pirmąjame dešimtmetyje ir plačiausiai reiškėsi tapyboje bei skulptūroje. Tai labiausiai prasymanymais apipainiota, beveik biblinėmis legendomis grindžiama meno srovė. Keistai, paradoksaliai atsiradęs ir pats pirmasis abstrakčiosios dailės paveikslas. Kartą Miunchene iš pasivaikščiojimo grįžęs Vasilijus Kandinskis (1860 - 1944) savo ateljė pamatęs įspūdingą, nuostabiai spalvingų dėmių paveikslą.
Postimpresionizmas
2009-07-09
Postimpresionizmo apraiškos išryškėjo 1886 m. Paryžiuje įvykusioje paskutinėje impresionistų parodoje. Keli dailininkai, kūrę vienu metu su impresionistais, sąmoningai pasuko kita linkme, norėdami nuo jų atitrūkti. Jie atsisakė fotografiškai vaizduoti regimą tikrovę, saulės nutviekstą, nerūpestingą impresionistų pasaulį. Postimpresionistai nukreipė žvilgsnį į gamtos ir apskritai pasaulio prasmę, gilinosi į daiktų ir reiškinių esmę. Šiuos dailininkus domino subjektyvūs išgyvenimai, jie stengėsi perteikti dvasinį žmogaus pasaulį. Vienas iš svarbiausių postimpresionizmo bruožų – spalvos ir linijos ekspresyvumas.
Konceptualizmas
2009-07-09
Moderniojo meno istorijoje sąvoka “konceptualus” vartojama gana dažnai. Ja gali būti apibūdinta tiek Modriano, tiek Klee, tiek Le Witto kūryba, nors jų menas atstovauja perdėm skirtingoms modernizmo kryptims. B. ir S. Myersų “XX a. meno žodyne” terminas “konceptualusis menas” apibūdinamas kaip “plati sąvoka, įtraukianti įvairovę septintojo - aštuntojo dešimtmečių meno kūrinių, kuriuose koncepcija yra svarbiau už pačią darbo realizaciją; tai menas, kuriame ryškus šuolis nuo meno kaip objekto iki meno kaip idėjos; aukščiau materialaus iškyla laikas, energija, judesys”.
Vaikų dainos ir žaidinimai
2009-07-09
Vaikų dainos kitų lietuvių liaudies dainų tarpe užima savitą vietą. Jos yra arba suaugusiųjų kurtos vaikams, arba pačių vaikų kūryba. Dažniausiai vaikų dainas atlieka suaugusieji arba patys vaikai. Iki šiol vaikų dainoms nei rinkėjai, nei tyrinėtojai, nei patys pateikėjai neskyrė pakankamai dėmesio. Tarybinės santvarkos, ypač pokario metais buvo tęsiama populiariausių vaikų dainų leidinėlių rengimo tradicija. Jie buvo leidžiami be melodijų ir su jomis. Vaikų dainos kaip klasiški liaudies poetinės kūrybos, bet ir muzikiniuose vadovėliuose.
Viduramžių muzika
2009-07-09
Kiekviena kultūros epocha turi savo meninį stilių, vyraujantį tuo laiku ir išreiškiantį estetinius idealus, grožio normas, meninius vaizdus, temas ir idėjas vienokiomis ar kitokiomis išraiškos priemonėmis. Viduramžių meno materija (t.y. išraiškos priemonės) buvo kukli ir trapi (pvz., grigališkasis choralas muzikoje), arba priešingai – masyvi ir grubi (pvz., romaninė architektūra), o dvasia – mums jau nebesuprantamai gryna ir stipri (pvz., šv. Rašto tiesa, grigališkojo choralo sakralumas). Viduramžių mąstysena grožio sąvoką nuolatos suveda į tobulumo, proporcijos ir žibesio kontekstą.
Žmogus ir menas
2009-07-09
Menas žinomas jau nuo senų senovės, kuomet pirmieji žmonės pradėjo naudoti įvairius simbolius, norėdami nurodyti gentainiams savo buvimo vietą medžioklės metu ar veiksmų planą medžiojant laukinius gyvūnus. Menas atsirado netgi ankščiau nei kalba. Meno kūriniais galime vadinti ir pirmąjį ieties antgalį, akmeninį plaktuką, ugnies panaudojimą ar paprasčiausius jausmus – kaip meilė, atlaidumas, supratimas ir sąžinė.
R. Granauskas „Gyvenimas po klevu“
2009-07-09
XX a. prozininkas, dramaturgas ir eseistas Romualdas Granauskas yra menininkas lyg dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. „Gyvenimas po klevu“ (1988) – pats svarbiausias ir įdomiausias R.Granausko kūrinys, kuriame vaizdingai ir jausmingai nušviesti sovietinės santvarkos padariniai lietuvių tautai. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį.
Lietuvių liaudies dainos
2009-07-09
Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą (angl. „liaudies išmintis“), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį. Įsiterpę į įprastinės buities tėkmę, į šiokiadienius ir šventes, darbus, žaidimus, ilgas vakaronių valandas, tautosakos kūriniai nėra tik tos buities trupiniai.
Bohemos naratyvas J. Kunčino kūryboje
2009-07-09
Literatūra, atstovaujanti bet kurį laiko tarpsnį, tradiciją, yra neatsiejama nuo kultūrinių, socialinių gyvenamosios aplinkos kontekstų, tad neabejotinai egzistuoja tamprūs ryšiai tarp kūrėjo, jo kūrinio ir bendrųjų gyvenamojo laikotarpio kultūrinių tendencijų. Anot Dominique Maingueneau, literatūrinio kūrinio gimimui svarbus kontekstas: „Literatūros kūrinys neišdygsta tiesiog apskritai visuomenėje, jis gimsta iš gryno literatūros lauko įtampos. (...)
A. Mickevičius
2009-07-09
Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą. Nerasdami idealo savo meto visuomenėje, romantikai susidomi folkloru, istorija, bibliniais mitais, tuo, kas paslaptinga, nepaprasta, žmogaus protui neprieinama, jaučiama tik intuityviai.
Martynass Heidegeris
2009-07-09
Šis darbas buvo pristatomas Šiaulių kolegijoje. už šį darbą gavau 10. Konspektas: apie biografija, apie jo būties supratimą, meną, metafiziką. Būtis suprantama ir „išsakoma“ iš žmogaus. Būtis suvokiama kaip buvimas, kaip žmogaus egzistencija. Žmogus aktyviai kuria būtį. „Vėlyvasis“ Kūryba vertinama kaip „posūkis“. Heidegeriui netrūksta nei logiško griežtumo, nei pastangų argumentuoti. Žmogus suprantamas iš būties, kuri čia iškyla kaip daiktų panorama. Būtis nepaslėptis. Pačios būties, pasaulio ir daiktų švytėjimas nuslopina žmogaus aktyvumą. Pati būtis atsiveria žmogui. Žmogus pasyviai priima būtį. Žmogus „būties piemuo“.
Vincas Krėvė ir jo kūryba
2009-07-09
Vincas Krėvė gimė Dzūkijoje, Subartonių kaime. Augo tarp žalių Dzūkijos pušynų, šviesių smėlynų, tarp mėlynų upių ir ežerų. Tėvas buvo nagingas, sumanus, darbštus, bet kartais ir suktas, ir neteisingas. Motina – jautri, geraširdė. “Vincukas buvo labiau motinos moralės”,- teigė atsimenantieji. Bet paveldėjo jis ir tėvo bruožų: ambicingumą, valingumą. Kaimiškieji V. Krėvės veikėjai turi bruožų, paimtų iš Subartonių gyventojų.
Šlovinimo malda
2009-07-09
Dievo šlovinimas, arba šlovinimo malda, tikinčio žmogaus gyvenime turi labai didelę reikšmę. Visa tai, kas daroma dėl Dievo, galima įvardinti kaip šlovinimą. Gyvenimas, šlovinimas ir muzika - tai tie dalykai, kurie labai glaudžiai vienas su kitu susiję. Visas žmogaus - Dievo kūrinio - gyvenimas gali būti suprantamas kaip Dievo šlovinimas, kai visa ko pagrindas jame yra Dievo nurodytas kelias. Tai plačioji Dievo šlovinimo samprata. Siaurąja prasme šlovinimas siejamas su konkrečia meno sritimi - muzika. Dažnai kasdienybėje paprastais žodžiais nesugebame išreikšti jausmų ir minčių, skirtų Dievui, todėl į pagalbą ateina viena gražiausių Dievo dovanų - muzikinio šlovinimo dovana. Šlovinimas, padedant muzikai, yra vienas svarbiausių būdų sužadinti žmoguje meilę Dievui, atstatyti sugriautą ryšį su Juo.
Markizas de Sadas ir jo kūrybos ypatumai
2009-07-09
Kalbėdami šiandien apie Markizą de Sadą pirmiausia pri- simename žodį “sadizmas”, kuris asocijuojasi su žiaurumu, smurtu. Negalima tam papriešarauti tačiau tiesiogiai apkaltinti Markiza de Sadą sadizmo propaguotoju būtų neteisinga. Pats autorius Markizas de Sadas apie savo kūryba rašė: “Negali manes apkaltinti tuo, kad aš išradau kažka pavojinga, tegu nesako, kad didžiausias blogis yra tai, kad aš savo kalbomis ir raštais skatinu piktadarius daryti nusikaltimus.Kategoriškai pareiškiu, kad nesiekiu šito; aš tik dėstau manyje subrendusias idėjas (...).
Mano pasirinkta tema, pirmiausia, atspindi mano pačios požiūrį į Antikos kultūrą, jos svarbą bei reikšmę Europos kultūros vystymesi, o ypač Lietuvos, nes esu lietuvė ir man rūpi jos kultūrinis bei visuomeninis gyvenimas ir vystymasis.
Renesanso milžinai
2009-07-09
Italija, saugodama klasikinės senovės tradicijas,Renesanso epochoje tiesė kelius naujam menui. Netgi atsiradęs pavadinimas reiškė antikinės ,tai yra graikų ir romėnų kultūros atgimimą.
XX amžiaus dailė
2009-07-09
Fovizmas [pranc. fauvisme – fauve – laukinis, plėšrūnas], XX a. pr. prancūzų modernistinės tapybos kryptis. Fovistai išgarsėjo ekspozicija, surengta 1905 m. rudens salone Paryžiuje, kurią kritikas Louis Vauxcelles'is pavadino "laukinių žvėrių narvu".
Šatrijos Ragana
2009-07-07
Svarbiausi gyvenimo faktai. Kūryba. Marija Pečkauskaitė, slapyvardžiu Šatrijos Ragana, į lietuvių literatūrą atėjo nesunkiai, tarsi savaime. Marija – Šatrijos Ragana. Šis vardas suartina priešybes ir jas sujungia. Tokia rašytojos forma gal ir niekieno nebuvo pavartota. Buvo – vien Ragana. Raganėle Mariją meiliai vadino Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą ir labai Mariją mylėjo, bet nesulaukė iš jos tokio pat jausmo.
Rembranto kūryba
2009-06-15
Supantis žmogų pasaulis didžiulis ir įvairus. Dailinikas spalvomis ir teptuku stengiasi pavaizduoti tai, kas jį jaudina, kas veikia protą ir vaizduotę. Rembrandt Harmesz van Rijn gimė 1606 liepos 15 dieną Leidene, Olandijoje. Jis buvo vienas iš 9 neturtingo malūnininko vaikų. Iki apsispręsdamas vykti į Amsterdamą ir tapti menininku, Rembrantas studijavo lotynų kalbą. Bet kiekviena pasitaikiusia proga stengdavosi išsisukti nuo paskaitų, kad galėtų piešti. Jis piešė portretus - motinos, brolio Adriano ir jaunesniosios sesers, kurią švelniai mylėjo. Motina slėpė jo piešinius storoje knygoje. Tėvas, kuriam nepatiko sūnaus polinkis, laikė tai tuščiu laiko gaišimu.
Rafaelis
2009-06-11
Rafaelis buvo iš tų menininkų – laimės kūdikių, kurių gyvenimas, dar jiems gyviems esant, apipinamas legendomis. Rafaelis – vienas didžiausių visų laikų dailininkų. Jis savo kūryboje įkūnijo Renesanso epochos itališkojo humanizmo idealus. Tačiau susiduriame su paradoksu – Rafaelio kūryba, laikyta nepralenkiama iki XX a., mūsų dienomis pasirodė pernelyg aiški, nuglaistyta. Pasigesta joje dramatiškos jėgos ir skvarbaus intelekto. Imta net teigti, kad Rafaelis “pats eklektiškiausias iš didžiųjų dailininkų”(P. Muris). Nuo to laiko pradėta pedantiška jo kūrinių analizė.
Pedagogo autoriteto problema visuomenėje
2009-06-08
Pedagoginiai santykiai. XIX a. pedagogės, švietėjos, rašytojos (Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė), jų veikla ir mintys apie gero pedagogo savybes ir pedagoginį procesą. Pedagogo savybės, parengimas pedagoginiam bendravimui. Pedagogo autoritetas ir santykiai su mokinių tėvais. Pedagogas ir technologijų amžius. Lietuvos švietimas pastaraisiais metais. Mokytojas, mokinys ir tėvai. Mokytojui būtina keistis.
Alfonsas Čipkus lyg tikrąjį savo paties ženklą pasirinko Alfonso Nykos – Niliūno pavardę. Šis žmogus į lietuvių literatūrą įėjo kaip poetas, kritikas ir vertėjas. Tiksli jo gimimo data nežinoma, bet manoma, kad A.Nyka-Niliūnas gimė 1919 metais (kai kurioje literatūroje galima rasti 1920 m.) Nemeikščių kaime, Utenos apskrityje. Eilėraščio “Ryto akimirkos” interpretacija.
Šis trumpas, trijų stulpelių eilėraštis priverčia atkreipti mūsų dėmesį į sustingusios gamtos kasdienybę. Kasdienybę, akimirkas, kurias retas žmogus tepamato. Jis parašytas A.Nykai-Niliūnui būdingu kalbiniu eilėraščio modeliu, panašiu į kai kuriuos Rytų tautų literatūros stilius.
