Salomėja Nėris gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime, pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų šeimoje. Šeimoje ji buvo vyriausias vaikas, turėjo du brolius - Bronių ir Viktorą, bei seserį Onutę. Tėvas buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo socialistinėms idėjoms.

Lietuvių kalba  Referatai   (7 psl., 52,54 kB)

Kaip verslas, duodantis pelną, turizmas susikūrė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Visų pirma tai ekonomikos vystymasis, pragyvenimo lygio kilimas. Didėjanti koncentracija miestuose, triukšminga miesto aplinka, spartus gyvenimo ritmas skatina poreikį pabūti gamtoje, pailsėti, atsipalaiduoti nuo nervinės įtampos bei kasdieninių rūpesčių, pataisyti sveikatą, atgauti jėgas ir aplankyti kitas šalis.

Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 37,96 kB)

Geografine padetis Lietuvos Respublikos sostinė yra VILNIUS. Tai didžiausias šalies miestas. 2001 metų duomenimis, Vilniuje gyvena 542 287 žmonių: 57,8% yra lietuviai, 18,7% lenkai, 14% rusai, 4% baltarusiai, 0,5% žydai. Likę 5% yra kitų tautybių atstovai. Vilniaus plotas – 392 kvadratiniai kilometrai. 20,2% yra užstatyta, o likusi dalis yra želdiniai (43,9%) ir vandenys (2,1%). Vilniaus apskritis tai Vilniaus, Elektrėnų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų ir Ukmergės rajonai, iš viso – 965 000 ha. Vilniaus istorinis centras, senamiestis, yra vienas didžiausių Rytų Europoje (360 ha). Čia vertingiausias istorijos ir kultūros paveldas. Senamiesčio pastatai – jų apie 1,5 tūkstančio – yra išlikę iš pačių įvairiausių amžių, čia persipina visi Europos architektūros stiliai. Nors Vilnius vadinamas baroko miestu, rasite pastatų ir iš gotikos, renesanso, klasicizmo bei jugendstiliaus epochų. Pagrindiniai miesto akcentai, simbolizuojantys sostinę, yra Gedimino pilis ir Arkikatedros aikštė. Jie lyg vartai į istorinį sostinės centrą. Dėl savo unikalumo 1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Vilnius taip pat yra didžiausias Lietuvos administracinis centras. Čia veikia svarbiausi politiniai, ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai centrai. Lietuviškiausias Panevėžio miestas (95,7 % gyventojų lietuviai), toliau seka Kaunas ir Šiauliai, kuriuose lietuvių lyginamoji dalis beveik vienoda – 92,9 ir 92,8 % atitinkamai. Margiausia tautinė Vilniaus miesto gyventojų sudėtis: lietuviai čia sudaro 57,8 %, lenkai – 18,7 %, rusai – 14 %. Antras pagal tautinės sudėties margumą yra Klaipėdos miestas, kuriame lietuviai sudaro 71,3 %, rusai – 21,3 %, maždaug po 2 % ukrainiečiai ir baltarusiai. Lietuvių kilmė ir sostinės Vilniaus įkūrimas apipintas legendomis ir padavimais, kuriuose kaip taisyklė pabrėžiama giminystė su tolimąja Italija. XVa. lenkų istorikas J. Dlugošas neabejojo, kad lietuviai kilę iš romėnų. Tačiau, kaip jie pateko į Lietuvą, kuri nuo Romos gana toli? Jis spėjo, kad būrys kilmingų romėnų iš italų giminės, Pompėjaus šalininkų, į Lietuvą su visu turtu ir tarnais iškeliavo gelbėdamiesi nuo Cezario rūstybės. Metraštininkas teigė, kad naujosios jų tėvynės pavadinimas “Lituania” esą iškreiptas “Italia”, nes žodžio priekyje būdavo pridedama raidė l ir sakoma ”l’Italia”. Toliau aiškinama ir Vilniaus vardo kilmė. Romos italų išeivių vadas buvęs Vilius. Istorikas rašo: ”Ten pirmiausia įkūrė Vilniaus miestą, šiuo metu esantį valstybės sostine, ir pavadino vardu kunigaikščio Viliaus, kurio vadovaujami iš Italijos iškeliavo ir kaip išeiviai daug po kitas šalis prisiklaidžiojo. Tuo pačiu vardu pavadino ir upes, pro Vilnių tekančias – Viliją ir Vilnią”.

Geografija  Referatai   (522,17 kB)

Dėl užsitęsusių derybų su Danijos firmomis užsitęsė Ukmergės valymo įrenginių statyba, todėl jie buvo pabaigti ir pradėti eksploatuoti 1998 spalio mėnesį. Ukmergės nutekamojo vandens valymo įrenginiams statyti paskolą 2.5 milijonų JAV dolerių skyrė Danija. Iki šiol veikę mechaniniai valymo įrengimai buvo pasenę. Dabar mieste yra apie 40 kilometrų fekalinės kanalizacijos tinklų ir apie 30 kilometrų vandentiekio tinklų. Visas šių tinklų vanduo patenka į naujuosius Ukmergės valymo įrengimus, kur yra biologiškai apvalomas ir išleidžiamas į Šventosios upę. Valymo įrengimai pašalina šviną, fosforą iki leistino kiekio. Ukmergės valymo įrengimų pajėgumas sausros metu yra 9000 kubinių metrų per parą, o lietaus metu 12000 kubinių metrų per parą. Jau 500 metrų žemiau valymo įrengimų Šventosios vanduo praktiškai tokios pat kokybės kaip ir prieš Ukmergę. Dar prieš porą metų vietos gyventojų pilamos šiukšlės smarkiai teršė Vilkmergės upelį, kuris Ukmergėje įteka į Šventają. Šiuo metu ši tarša yra žymiai sumažėjusi, nes Vilkmergės krantai mieste visi pilnai išbetonuoti. Teršiančiųjų medžiagų krūvis iš buitinių ir pramoninių nuotekų Lietuvos upių baseinuose, kg kvadratiniame kilometre 1990 m. Kaip matyti iš lentelės Šventosios BDS 5-is kartus mažesnis už vidurkį, neorganinio azoto kiekis net 7-is kartus. Ukmergė turi problemų su lietaus vandeniu, kadangi lietaus kanalizacijos vanduo tiesiai patenka į Šventają per 12 išleidžiamūjų vamzdžių. Šiuo metu Ukmergėje dar veikia apie 40 įmonių. Dauguma jų turi purvo naftos gaudytuvus, dėl to į lietaus kanalizaciją patenkantis vanduo yra maksimaliai išvalomas. Vis dėlto dalis teršalų vis vien gali patekti tiesiai į Šventają. Šiuo metu naujai pastatytos degalinės iš savo teritorijos susemtą vandenį taip pat išvalo. Miestas šiuo metu naudoja dviejų vandenviečių vandenį. Viena jų yra pačiame mieste, kita Pašilėje. Arteziniai šaltiniai yra spūdiniai t.y. fontanuojantys. Esminis gėlojo spūdinio vandens cheminės sudėties skirtumas nuo gruntinio ir pusiau spūdinio tas, kad jame praktiškai nėra nitratų. Tačiau amonio jame daugiau, nei minėtuose vandeninguose horizontuose: plotai, kuriuose amonio koncentracija siekia ar viršija 1 mg/l, sudaro apie 20% respublikos teritorijos (3.25 pav.). Be to, jis telkiasi daugiausia vandeninguose horizontuose, palyginti gerai izoliuotose nuo žemės paviršiaus. Ten pat spūdiniame vandenyje didėja ir neoksiduotos organikos kiekis. Be to įmonė “Linai” turi atskirą gręžinį ir naudoja vandenį savo reikmėms. Lietaus vandens rūgštingumas Ukmergėje yra panašus kaip ir kituose miestuose (ph-4.7). (Jonava ph-5.1, Neringa ph-4.1) Oras Pastovus oro kokybės monitoringas atliekamas tik didžiuosiuose pramoniniuose miestuose. Ukmergė savo stacionarios monitoringo stoties neturi, todėl stebėjimai nėra atliekami dažnai. Pagal galiojančias nuostatas kiekvienai įmonei yra apskaičiuojamas leistinas išmetamų medžiagų kiekis, kurio įmonės neturi viršyti. Ukmergės mieste yra ta pati problema kaip ir daugelyje Lietuvos miestų – pramonės rajonas yra vakarinėje miesto dalyje, o tai reiškia, kad pučiant vėjui iš vakarų, (kuris Lietuvoje vyrauja), visi į orą išmesti teršalai kaliauja per miestą. Šiuo metu oro tarša mieste žymiai sumažėjusi dėl pramonės stagnacijos: daugelis įmonių bankrutuoja arba mažina gamybos apimtį. “Vienybės” išmetamų taršalų kiekis šiuo metu 5 kartus mažesnis negu 1989 metais. Ši gamykla be to turi galvaninius valymo įrengimus. Didžiausias Ukmergės oro teršėjas šiuo metu yra lengvieji automobiliai per metus išmetantys apie 250 tonų teršalų. Nedaug atsilieka Autobusų parkas – 201 tonų ,katilinė 177 tonos, “Gelžbetonis” 104 tonos, “Keliai” 87 tonos. “Ukmergės baldai”, ”Ukmergės statyba”, “Asfaltbetonis”, “Krumpliaratis” mažiau nei 100 tonų teršalų per metus. Šiuo metu Ukmergės įmonės į orą išmeta apie 20 procentų teršalų, palyginus su 1989 metais. Tiriant Ukmergės karinio miestelio teritoriją buvo užfiksuotas gyvsidabrio židinys, kuris buvo likviduotas. Palyginus su kitais didmiesčiais mieste automobilių skaičius dar nėra labai didelis, tačiau piko valandomis čia taip pat susidaro kamščiai, ypač miesto centre. Panevėžio – Vilniaus automagistralė ukmergiškių laimei nutiesta 3 kilometrai nuo miesto ribos, todėl labai didelės įtakos nedaro. Atšaka į Anykščius ir Uteną taip pat pasiekiama neįvažiavus į miestą. Kelias į Kauną eina per miesto centrą, tačiau yra padarytas apvažiavimas, kuris privalomas krovininiams automobiliams. Taip pat yra plentas į Kėdainius. “Ukmergės autobusų parkas” dabar turi 40 autobusų, kurie yra pakankamai seni. Pagal išmetamų teršalų kiekį matyti, kad parkas išmeta vos ne tiek pat teršalų, kiek kitos mobiliosios transporto priemonės (lengvieji automobiliai). Ukmergėje jaučiamas ne tik miestų įmonių taršos poveikis. Pučiant dažnam vakarų vėjui čia atnešami teršalai iš Jonavos “Azoto”. Miestas eksploatuoja sąvartyną, esantį 25 kilometrai nuo miesto. Dirvožemis Dažniausiai mažesni sunkiųjų metalų kiekiai pastebimi lengvesnės granulometrinės sudėties dirvožemiuose. Ukmergės rajone vyrauja velėniniai jauriniai glėjiški priesmėlio dirvožemiai.

Geografija  Konspektai   (44,92 kB)

Maisto pramonė Žemės ūkis ir žemės ūkio produkcijos perdirbimas visuomet buvo ir bus svarbiausia šalies ūkio sistemos dalis. Čia dirba daugiau negu 470 tūkst. Darbuotojų, o tai sudaro 28,3% visų šalyje dirbančių žmonių. Maisto pramonės gaminių gamyba bei įmonių išdėstymas labai priklauso nuo žemės ūkio žaliavos ypatumų – sezoniškumo, transportabilumo, taip pat nuo žaliavų, energijos, transporto sąnaudų bei rinkos… Maisto pramonės gaminių gamyba, kuriai reikia daug žaliavų, o pagamintos produkcijos gaunasi mažai (sviesto, sūrių, cukraus, konservų, spirito gamyba), išdėstoma žaliavų rajonuose. Tų gaminių, kurių žaliavų sąnaudos ir produkcijos išeiga yra beveik tolygios (pieno, makaronų, konditerijos gaminių gamyba), gamyba išdėstoma tiek žaliavų, tiek vartojimo rajonuose. Maisto gaminių, kur iš nedidelio kiekio žaliavos gaminama didelės apimties produkcija (alaus, nealkoholinių gėrimų, duonos, pyrago gaminių gamyba), išdėstoma vartojimo rajonuose. Svarbiausios šalies maisto pramonės šakos pagal pagamintos produkcijos vertę yra pieno (27%), mėsos (19%), gėrimų (17%), duonos ir pyrago (7,2%), cukraus (3,5%) ir konservų. Pieno perdirbimas. Pienas – tai greitai gendantis produktas. Kad būtų galima iš pieno gaminti labai gerą sviestą, fermentinius sūrius, pieno konservus, jį reikia greitai atvėsinti ir perdirbti, todėl šie produktai daugiausią gaminami kaimiškuose rajonuose. Didžiausios pieno perdirbimo įmonės yra Biržuose, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune, fermentinių sūrių – Rokiškyje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Pieno konservai gaminami Marijampolės bei Kauno pieno perdirbimo įmonėse. Mėsos perdirbimas. Mėsos pramonės produkcija – tai galvijų, kiaulių skerdiena, paukštiena, rūkyti mėsos gaminiai, mėsos ir kraujo miltai. Mėsos gaminiai eksportuojami į Vokietiją, Rusiją, Rumuniją, Olandiją ir į kitas valstybes. Užsienyje įsygyjama šiuolaikinių mėsos perdirbimo technologinių įrenginių. Žaliavas (gyvulius, paukščius) superka artimiausiuose rajonuose. Gėrimų gamyba. Alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamyba. Spiritas Lietuvoje gaminamas iš grūdų, ir bulvių. Didžiausia C2H5OH gamykla yra nuo seno Panevėžyje. Degtinę ir spiritą gamina ir pilsto Vilniaus ir Kauno gamyklos. Įvairūs alkoholiniai gėrimai (man pvz. patinka kokteiliai) dar gaminami ir pilstomi Stakliškėse, o iš importuoto vynuogių vyno – šampanas Alytuje. Alus gaminamas iš miežių salyklo. Nealkoholinių gėrimų daugiausia gaminama Alytuje (41%), Utenoje (31%), taip pat Anykščiuose, Klaipėdoje, Stakliškėse. Grūdų perdirbimas, duonos ir pyrago, bei konditerijos pramonė. Duonos ir pyrago gamyklos (kepyklos) pasiskirsčiusios tolygiai visoje šalyje ir atitinka gyventojų geografiją. Gyventojus reikia kasdien aprūpinti šviežią duoną, o vežioti ją iš toli nėra prasmės, todėl duonos kepyklų yra visuose miestuose ir stambiuose gyvenvietėse. Lietuvoje žinoma apie 100 duonos ir pyrago gaminių receptų (pasaulyje - 3000). Nuo seno Lietuvoje mėgstama juoda ruginė duona. Miltinės konditerijos produkcija – įvairūs sausainiai, šokoladas ir kt. Saldainiai gaminami Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, dauguma saldainių yra importuojama. Cukraus gamyba. Lietuvoje cukrus gaminamas iš cukrinių runkelių. Pirmoji cukraus gamykla būvio pastatyta Marijampolėje 1931 m. Cukraus gamyba pradedama rudenį, kada užauga cukriniai runkeliai. Cukraus pramonės atliekos naudojamos spirito, mielių gamybai; kaip pašarai gyvulininkystėje. Vaisių ir daržovių konservų gamyba. Lietuvoje yra 7 vaisių ir daržovių gamyklos (Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Kėdainiuose, Telšiuose, Vilkaviškyje ir Panevėžyje). Daržovių konservai – tai agurkai, pomidorai, salotos, įvairios sriubos; vaisių konservai – uogienės, marmeladai *, kompotai. Konservų fabrikai daugiausia specializuoti gaminti tokius konservus, kokių žaliavų yra aplinkiniuose rajonuose. Šiai maisto pramonės šakai taip pat būdingas gamybos sezoniškumas. Konservų gamybai būtina ir kitų pramonės šakų produkcija – stikliniai indai, metalinės dėžutės, cukrus, prieskoniai, švarus vanduo. Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė ir jos išsivystymo lygis atspindi krašto mokslo ir technikos lygį. Lietuvoje šią pramonės šaką plėtoti padėjo ir objektyvios priežastys – buvo įkurta nemaža mokslo tiriamųjų institutų, konstravimo biurų, rengiami aukštos kvalifikacijos inžinieriai ir darbininkai. Lietuvos mašinų pramonė yra pertvarkoma – kuriasi mažos ir vidutinės įmonės, tobulinama gamybos technologija, ieškoma partnerių užsienyje. Tačiau ir dabar, pereinant iš planinės ir laisvosios rinkos ekonomiką, mašinų gamyba ir metalų apdirbimas yra svarbi pramonės šaka. Pramonės struktūroje pagal darbuotojų skaičių ji užima pirmąją (27%) vietą, o pagal gaminamos produkcijos vartę – antrąją (12%). Mašinų pramonės struktūroje primoji vieta atitenka mašinų ir įrenginių gamybai (dirba 31%visos šakos darbuotojų), antroji – radio, televizijos ir ryšių įrenginių gamybai (22%), trečioji – metalo dirbinių gamybai (11%). Mašinų ir įrenginių gamybos įmonės gamina buitinius šaldytuvus ir šaldiklius (Alyt), jiems reikalingus kompresorius (Mažeik), buitinius el. dulkių siurblius (Vln), metalo pjovimo stakles (Kns, Vln, Šiaul), kuro siurblius traktoriams (Vln). Eksportuojama apie 75% pagamintos produkcijos. Radijo, televizijos ir ryšių įrengimų gamybos įmonės gamina televizorius (Šiaul, Kns), kineskopus (Pnvž) ir mazgus jiems (Vln). 80% pagamintos produkcijos eksportuojama. Metalo dirbinių gamybos įmonės gamina šildymo radiatorius ir katilus, sutvirtinimo detales, kastuvus, peilius, šakutes ir t.t. 75% realizuojama vietinėje Lietuvos rinkoje. Nemaža Lietuvoje gaminama ir kitos mašinų pramonės produkcijos – Klaipėdoje statomi ir remontuojami jūriniai laivai, Vilniuje gaminamos automatinės telefono stotys, Utenoje – el. krosnys, Panevėžyje – variniai kabeliai, Kaune yra nemaža ketaus liejykla. Šiauliuose gaminami dviračiai, Mažeikiuose – dyzeliniai varikliai. Žemės ūkio mašinos gaminamos Rokiškyje, Radviliškyje, Garliavoje (surenkami traktoriai) ir Vilniuje. Stambiausi šalies mašinų pramonės ir metalo apdirbimo centrai yra Vilnius ir Kaunas. Lengvoji pramonė Lengvoji pramonė – tai tekstilės, drabužių siuvimo, kailių išdirbimo, odos ir odos dirbinių pramonė. Ši pramonės šaka buvo viena iš svarbiausių tarpukario Lietuvoje ir sovietinės okupacijos metais. Stambiausia Lietuvos lengvosios pramonės šaka yra tekstilės pramonė (60% visos lengv. pramonės produkcijos vertės). Tekstilės pramonės produkcija – suverpti verpalai, išausti audiniai ir kilimai, numegzti trikotažo gaminiai, kojinės, puskojinės. Lietuvos tekstilės pramonė naudoja atvežtines žaliavas (išskyrus linus) – medvilnę, vilną, sintetinį pluoštą. 62% pagamintos produkcijos eksportuoja. Šalyje daugiausiai išaudžiama medvilninių audinių (52% visų išaustų audinių), tačiau pirmą vietą užima vilnonių audinių gamyba (pagal audinių vertę). Po II pas. karo Alytuje buvo pastatyta «Alytaus tekstilė» įmonė. Dabar jai tenka 72% visų šalyje gaminamų medvilninių audinių (70% išaustų audinių ji eksportuoja į Vakarų Europą ir JAV). Nuo seno stambiausias šalies vilnonių audinių gamybos centras yra Kaunas. Čia veikia dvi dar tarpukario metais pastatytos ir dabar dar didžiausios vilnos pramonės įmonės «Drobė» ir «Liteksas». Kaune išaudžiama 72% visų šalies vilnonių audinių. Visa šalies šilkinių audinių gamyba sutelkta Kaune. Atskirą tekstilės pramonės pošakį sudaro linų perdirbimas. Tai vienintelė tekstilės šaka Lietuvoje, naudojanti vietinę žaliavą, turinti seniausias tradicijas ir dideles eksporto galimybes. Šalies linų šiaudelių perdirbimo į linų pluoštą įmonių ir trys lininių audinių gamyklos. Panevėžio AB «Linas» yra užbaigto gamybos ciklo įmonė, didžiausia Baltijos šalyse. Ji pagamina apie pusę visų šalyje išaudžiamų lininių audinių, o apie 70% lininių audinių ir siuvinių eksportuoja. Trikotažo pramonės gaminama produkcija – tai baltinių ir viršutinis trikotažas, kojinės ir puskojinės. Sovietmečio laikais buvo pastatytos didelės trikotažo įmonės Utenoje, Kaune, Telšiuose, Kelmėje. 32% trikotažo produkcijos gaminama Kaune, 25% - Utenoje, 19% - Vilniuje ir 4% - Kelmėje. Lietuvoje veikia vienintelis Baltijos šalyse kilimų fabrikas (Lentvaryje), o Kaune numezgama apie 70% visų šalyje gaminamų kojinių ir puskojinių. Siuvimo fabrikai iš vietinių ir importuojamų audinių siuva paltus, striukes, kostiumus, sukneles, kelnes, marškinius. Stambiausi šalies siuvimo pramonės centrai yra Vilniuje (38%), Raseiniuose (14%), Kaune (9%) ir Alytuje. Didžiausias šalies siuvimo fabrikas «Lelija» randasi Vilniuje ir siuva vyriškus kostiumus, moteriškus paltus ir sukneles. Jam vienam tenka net 32% siuvimo pramonės gaminamos produkcijos. Nuo seno didžiausia natūralios odos išdirbimo gamykla yra Šiauliuose, o kailių išdirbimo ir siuvimo fabrikai – Vilniuje ir Kaune. Daugiausia avalynės siuvama Šiauliuose (46%), Vilniuje (26%) ir Kaune (23%). Medienos pramonė Miškai ir medienos pramonė yra viena iš svarbiausių šalies ūkio šakų. Ji svarbi todėl, kad miškai užima beveik trečdalį (30%) Lietuvos teritorijos, kad tai nuolat atsinaujinantys žaliavos ištekliai, kad medienos produkcija plačiai naudojama pramonėje, statybose, buityje, iš dalies papildo kuro ir valiutos išteklius. Medienos apdirbimas ir perdirbimas. Medienos perdirbimo pramonė 2/3 iškirstos žaliavos sunaudoja padarinei medienai pjauti, o likusią (taip pat ir dalį importuotos) – perdirba. Kiek šalyje sunaudojama medienos, geriausiai rodo jos kiekis, tenkantis vienam gyventojui. Tarpukario metais (1937 m.) vienam gyventojui Lietuvoje teko apie 2 m3, 1980 m. – 1,2 m3, o 1990 m. – 1,06 m3. Tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse vidutiniškai vienam gyventojui tenka 0,7 m3, Šiaurės Amerikos šalyse – 1,81 m3, Suomijoje – 3,1 m3. Toks nevienodas medienos sunaudojimas atskiruose šalyse priklauso nuo turimų miškų išteklių ir perdirbamosios pramonės išsivystymo lygio. Lietuvoje medienos sunaudojimas mažėjo todėl, kad mažėjo malkų paklausa, mažiau buvo statoma medinių namų, atsirado medienos pakaitalų (betonas, kitos neorganinės medžiagos), daugiau buvo perdirbama medienos atliekų. Dabar daugiausia padarinės medienos suvartojama Kalipėdos (19%), Alytaus (9%) ir Kazlų Rūdos (9%) medienos perdirbimo įmonėse. Svarbiausia medienos apdirbimo pramonės produkcija – baldai, kuriems tenka 57% visos medienos apdirbamosios pramonės produkcijos vertės, medienos plaušų plokštelės ir statybiniai stalių dirbiniai (po12%), medžio drožlių plokštės (8%), pjautinė mediena bei klijuotinė fanera (po 4%), surenkamieji namai, degtukai. Baldų gamyba. Šiuolaikiniai baldai gaminami ne tik iš medžio, bet ir iš stiklo, metalo, plastikų. Lietuvoje daugiausiai gaminami mediniai baldai. Šiuo metu baldus gamina ne tik dideli fabrikai, bet ir mažesnės dirbtuvės. Pusė Lietuvoje pagamintų baldų eksportuojami. Daugiausia baldų gamina Kaune (25%), Klaipėdoje (15%), Vilniuje (13%), Šilutėje (10%) ir Ukmergėje (8%). Vilniuje daugiausia gaminami minkštieji baldai, Šilutėje – virtuvės baldai, Ukmergėje – buitiniai baldai. Medienos plaušų ir drožlių plokštės. Jos gaminamos presuojant medienos masę ir medžio drožles su karbamidiniais klijais. Daugiausia šių gaminių suvartojama baldų gamybai ir statyboms. Grigiškėse gaminama 68% medienos plaušų plokščių, Alytuje - 18%, Vilniuje - 14%. Alytus – žymus medienos perdirbimo centras. 95% medienos drožlių plokščių gaminama Klaipėdoje. Pastaraisiais metais labai padidėjo statybinių stalių dirbinių (durų, langų blokai) paklausa. Stambiausias šios produkcijos centras yra vėl gi Alytus (43%), Vilnius (19%), Kazlų Rūda (11%) ir Kaunas (7%). Pjautinės medienos (medienos ruošiniai, įvairios lentos) daugiausia paruošiama Alytuje (55%) ir Klaipėdoje (31%), klijuotinės faneros – Klaipėdoje. Surenkamieji namai gaminami Alytuje, o degtukai Kaune. Popieriaus gamyba. Popierių gaminamas iš celiuliozės, o kartono gamybai daugiausia naudojama medienos masė. Pirmoji popieriaus gamykla Lietuvoje buvo įkurta 1524 m. Vilniuje. Tais laikais popierius buvo gaminamas iš skudurų. Celiuliozė pradėta gaminti Klaipėdoje 1900 m. Šiais laikais Lietuvoje celiuliozė negaminama. Dabar Lietuvoje popierius gaminamas didžiausioje Petrašiūnų gamykloje Kaune, kuri buvo pastatyta dar 1933 m. Dar yra Naujųjų Verkių (36% viso Lietuvoje gaminamo popieriaus) ir Grigiškių (33%) gamyklos. Gaminamas vyniojamas, rašomasis bei buitiniams reikalams skirtas popierius. Daugiausiai kartono yra gaminama Vilniaus (67%), Grigiškių (5%), Naujųjų Verkių (9%) popieriaus gamyklose. Alytuje nuo seno veikia pušų perdirbimo įmonė, kuri dabar tik iš importuojamos žaliavos gamina terpentiną, kanifoliją ir kai kuriuos buitinės chemijos gaminius. Chemijos pramonė Chemijos pramonės išsivystymo lygis ir gaminama produkcija rodo šalies mokslinį-techninį lygį. Tarpukario metais Lietuvoje chemijos pramonė dėl nedidelės vietinės rinkos, žaliavų bei kapitalo stokos negalėjo vystytis. Pagrindinė jos šaka buvo buitinė chemija. Šiuolaikinė šalies chemijos pramonė buvo suformuota po II pas. karo. Lietuvoje buvo pastatytos dvi didelės mineralinių trąšų gamyklos (Jonavoje ir Kėdainiuose), kurios tenkino ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos žemės ūkio poreikius. Mineralinių trąšų gamybai teko net 52% visos chemijos pramonės gaminamos produkcijos vertės. Stambiausia šalies chemijos pramonės šaka yra mineralinių trąšų gamyba. Lietuvoje gaminamos azoto ir fosforo trąšos.Ir dabar jos sudaro 43% visos chem. pramonės gaminamos produkcijos vertės (80% trąšų eksportuojama). Jonavos azoto trąšų gamykla iš gamtinių dujų gamina sintetines dervas, emulsinius dažus, metanolį, angliarūgštę. Kėdainių chemijos gamykla iš importuojamo apatitų koncentrato gamina superfosfatą, o iš įvežamos sieros – sieros rūgštį. Kita chemijos pramonės produkcija: iš importuojamo acetato gaminamas dirbtinis pluoštas (Kaune), iš plastikų pusfabrikačių – polimerinė plėvelė, termoplastinės detalės ir vamzdžiai (Vilniuje). Buitinės chemijos produkcija: skalbimo, valymo priemonės, dažai, autokosmetika (Vilniuje, Alytuje, Kaune). Apie 6% chemijos produkcijos gamina farmacijos pramonė. 80% šios šakos produkcijos gamina Kauno įmonės. Švenčionių vaistažolių įmonė gamina įvairias gydomąsias arbatas. Pašarų premiksus, baltymų, mineralų, vitaminų koncentratus ir fermentinius preparatus iš vietinių žaliavų gamina biochemijos įmonės. Chemijos pramonė sukoncentruota centrinėje šalies dalyje. Stambiausi šalies chemijos pramonės centrai – Jonava (42% visos šakos gaminamos vertės), Kėdainiai (23%), Kaunas (16%) ir Vilnius (4%). Chemijos pramonė yra viena iš labiausiai teršiančių aplinką pramonės šakų. Statybinių medžiagų pramonė Statybų kompleksą sudaro statybinių medžiagų gamyba, joms skirtų žaliavų gavyba bei statybinės organizacijos. Dabar statybai tenka tik 7,4% sukurto bendrojo vidaus produkto. Ši ūkio sistema patyrė didžiulius nuostolius, nes pabrangus produkcijai ir nesant lėšų nestatomos pramonės, žemės ūkio, transporto, paslaugų srities įmonės. Dėl tų pačių priežasčių taip pat sumažėjo gyvenamųjų namų statyba. Todėl, nors statybinių medžiagų gamyboje dirba apie 7% pramonės darbuotojų, čia pagaminama tik apie 1% bendros pramonės produkcijos vertės. Apie 78% produkcijos parduodama Lietuvos vidaus rinkoje. Lietuvoje yra pakankamai klinčių, dolomito, molio, žvirgždo, smėlio išteklių pagrindinėms statybinėms medžiagoms gaminti. Svarbiausios rišamosios medžiagos yra cementas ir kalkės. Cementas gaminamas N. Akmenės cemento fabrike. Cemento gamybai šis fabrikas naudoja klintis iš Karpėnų klinčių telkinio (Akmenės raj.). Beveik visos statybinės kalkės, naudojant vietinius klinčių išteklius, gaminamos N. Akmenėje (66%), Ventoje (25%). Daugiausia statyboms naudojamos sieninės medžiagos, statybinės plytos ir gelžbetonio konstrukcijos. Dėl žaliavų bazės, gaminamos produkcijos rūšių ir vartotojų ypatumų šalyje susiformavo trys specializuotos statybinių medžiagų gamybos teritorinės sistemos – Šiaurės Lietuvos (N.Akmenė – Kuršėnai – Pertašiūnai), Vilniau ir Kauno.

Geografija  Konspektai   (12,15 kB)

Ypač stipriai nukentėjo metalo,odų, kailių,baldų ir avalynės pramonė.Lenkijos valdžia Vilnių priskyrė prie "Lenkijos B" grupės, arba antraeilių periferijos miestų, kurių vystymąsi stabdė speciali muitų,transporto tarifų, kreditų sistema ir kitos priemonės.Augo tik ta pramonė, kurios gaminiai priklausė prie būtiniausių vartojimo reikmenų ir turėjo paklausą vietinėje rinkoje. Nors ir praradęs savo reikšmę buvusių Rusijos gubernijų pramoniniame ir prekybiniame gyvenime, Vilnius, tenkindamas šio krašto gyventojų ūkinius ir kultūrinius poreikius,pamažu vystėsi ir darė šiokią tokią įtaką Lenkijai. Iki 1924m. pradžios Vilniaus pramonė augo gan sparčiai; kai kurios pramonės šakos pasiekė net prieškarinį gamybos lygį. Pagyvėjus pramonei ir dėl to pasitasius miesto finansinei būklei,Vilniaus magistratas susirūpino miesto elektrifikacija.Centrinės elektrinės būklė dėl blogo eksploatavimo karo ir pokario metais buvo kritinė.Kadangi centrinės elektrinės įrengimai dažnai neveikdavo,miestui trūko elektros energijos.Padėtis buvo gelbstima mažomis dyzelinėmis elektrinėmis. Tačiau tai negalėjo išgelbėti nuo elektros energijos trūkumo ir dažnai vakarais tamsoje skendėjo ištisi miesto rajonai, atjungti nuo centrinės elektrinės. 1924m. miesto centrinės elektrinės direktoriumi paskyrė inžinierių J.Glatmaną ir jam pavedė parengti elektrinės rekonstravimo projektą.Kitų specialistų siūlymai statyti naują šiluminę elektrinę prie geležinkelio arba hidroelektrinę prie Neries buvo atmesti:tam reikėjo daug laiko ir lėšų.J.Glatmanas greitai parengė eletrinės rekonstravimo projektą ir ėmė jį realizuoti. 1925m. buvo pastatyta pirmoji 1800kW galios garo turbina ir mieste paklotas naujas kabelinis tinklas.Turbina pradėjo veikti 1926m. spalio 6 d. 1928m. rugsėjo 1 d. pradėta naudoti dar du garo katilai ir antroji 3000kW galios turbina. Garo katilai turėjo 400m kaitinamąjį paviršių ir tiekė 16 atm slėgio garą. 1934m. elektrinėje buvo likviduoti paskutiniai seni įrengimai. 1935m. sumontuotas ir paleistas trečiasis 375m kaitinamojo paviršiaus, 16 atm slėgio garo katilas. 1937m. vasario 3 d. pradėjo veikti trečioji 3700kW galios turbi-na.Elektrinės galia tapo 8500kW ir iki 1940m. daugiau neaugo. Per dvylika metų (1925-1937m.) Vilniaus miesto centrinė elektrinė buvo visiškai rekonstruota: pašalinti seni ir pastatyti nauji įrengimai; elektrinė tapo viena galingiausių ir moderniausių elektrinių Lenkijoje. Dėl to Vilniuje 1936m. įvyko aštuntasis Lenkijos elektrikų suvažiavimas ,o 1938m.-penktoji visos Lenkijos konferencija skaitiklių klausimais. Elektrinei ir tinklui rekonstruoti kasmet buvo išleidžiama po 0,7-1,0 mln. zlotų.Buvo moderninamas ir skirstomasis tinklas: 1934m. visas tinklas rekonstruotas į kintamosios srovės tinklą, įrengta 30 transformatorinių pastočių. 1937m. miesto elektros skirstomojo tinklo ilgis siekė apie 330 kilometrų, iš jų 12,0 km buvo aukštosios įtampos orinių linijų,36,4 km aukštosios įtampos kabelinių li-nijų, 197,3 km žemosios įtampos orinių linijų ir 86,5 km žemosios įtampos ka-belinių linijų. 1937m. orinės linijos buvo nutiestos su 5920 medinių atramų. Rekonstravus elektrinę ir skirstomąjį tinklą, elektrinė dirbo labai ekonomiškai.1937m. jos metinis biudžetas siekė 4mln. zlotų. Elektrinė, turėdama galios rezervą, galėjo pasirinkti ekonomiškesnį įrengimų darbo režimą.Tačiau elekt-ros savikainą didino elektrinėje vartojamas brangus kuras- akmens anglys. Jų kaina dar padidėdavo dėl nepatogaus transportavimo iš Vilniaus geležinkelio stoties iki elektrinės: iki 1940m. akmens anglys (ir durpės) į elektrinę buvo vežiojami arkliais.Kurą vežiodavo 30 vežimų. Į juos buvo kraunama po 1,5 t akmens anglių. Per metus (1937m.) elektrinė sudegindavo apie 10,5 tūkst. t anglių ir apie 0,5 tūkst. t durpių. Vadinasi, vienai kilovatvalandei pagaminti buvo suvartojama 0,9 kg akmens anglių. Tinklo nuostoliai sudarė 9% . Augant elektrinės galiai, elektros energijos kaskart daugiau buvo suvartojama pramonėje ir buityje, jos gamyba plėtėsi(18 lentelė) (min.kWxh) Nors elektros energijos gamyba Vilniaus centrinėje elektrinėje tolydžio didė-jo, tačiau vienam miesto gyventojui vidutiniškai jos teko labai mažai: 1923m.-27kWh, 1937m.-57kWh- tai maždaug 3 kartus mažiau negu Šiauliuose, apie 4 kartus mažiau negu Kaune ir 6 kartus mažiau negu Klaipėdoje. Iš didžiųjų Lie-tuvos miestų tik Panevėžio gyventojui pagamintos elektros energijos teko mažiau negu Vilniaus gyventojui. Vilniuje daugiausia elektros energijos buvo suvartojama apšvietimui.Gatvių apšvietimų tinklas buvo nuolat plečiamas. 1925m. Vilniaus gatvėse degė 655 elktros lempos, t.y. 2,5 karto daugiau negu prieš karą. 1937m. gatvių apšvietimo linijų ilgis pasiekė 211,5 km ir degė 3162 gatvių šviestuvai.Elektra buvo apšsviestos visos miesto centro ir svarbiausios priemesčių gatvės, didelių gyvenamųjų namų ir pramonės įmonių kiemai bei aikštelės. Gatvių ir aikščių apšvietimui 1937m. suvartota 1,4 mln.kWh elektros energijos.Už 1 kWh,suvar-totą gatvėms ir aikštėms apšviesti, miesto valdyba (elektrinės šeimininkė) mokėjo tik 0,14 zloto. Daug elektros energijos buvo suvartojama butams apšviesti. Iš centrinės elektrinės elektros energija 1925m. buvo teikiama 2150, 1933m.- 3550, o 1937m. -5160 namų. 1937m. elektrinė turėjo 25,8 tūkst. abonentų ir 30,7 tūkst. elektros skaitiklių.Elektrinę, skirstomąjį ir gatvių apšvietimo tinklą bei visus abonentus aptarnavo tik 200 nuolatinių elektrinės darbuotojų.Vadi-nasi,jų darbo krūvis buvo gan didelis. Kaskart vis daugiau elektros energijos buvo suvartojama pramonėje.1927m. Vilniuje iš viso suvartota 5,8 mln.kWh elektros energijos; iš to skaičiaus pramonėje -0,28 mln.kWh, 1938m. iš viso suvartota 12,3 mln.kWh; iš to skai-čiaus pramonėje-3,4 mln.kWh. Taigi per tą laikotrpį bendras suvartojamas elektros energijos kiekis padidėjo 2,5 karto, o pramonės-net 12,5 karto. 1927m. pramonėje suvartota elektros energija sudarė tik 4,8% visos suvartotos energijos, 1938m.-27,6%. Didžiausi elektros energijos vartotojai pramonėje buvo spaustuvės ir radijo aparatų gamykla. 1937-1938m. Vilniaus cetrinės elektrinės pagamintos elektros energijos vartojimo strūktūra buvo tokia: 14% teko gatvių ir aikščių apšvietimui, 58%- butų apšvietimui ir 28% -pramonei. Nors 1938m. butų apšvietimui teko 58% visos suvartotos elektros energijos ir buvo apšviesta 5211 namų, tačiau apie pustrečio tūkstančio miesto namų buvo dar neelektrifikuoti ir naudojosi žibalinėmis lempomis.Oficialioje ataskaitoje nurodoma, kad Vilniaus centrinės elektrinės parduotos 1 kWh vidutinė kaina 1937m. buvo 0,31 zloto. Tačiau kainos buvo diferencijuotos: eilinis vartotojas mokėjo 0,7-0,85 zloto, t.y. 2,5-3 kartus brangiau negu vidurkis, o miesto savivaldybė ( už savo įstaigų, gatvių ir aikščių apšvietimą ) - 2,3 karto pigiau negu vidurkis. Pigiau mokėjo ir pramoninė buržuazija už pramonėje suvartotą elektros energiją. Taigi eilinis darbininkas už 1kWh turėjo mokėti 20-25% dienos uždarbio (1935m. oficialios statistikos duomenimis ). Elektrinė, tokiomis kainomis realizuodama savo produkciją, davė milžinišką pelną miesto savivaldybei: jos pelnas buvo didžiausias iš visų miesto pramonės įmonių. Elektrinės darbininkų tarpe buvo gyvos 1918-1919m. kovos dėl Tarybų valdžios tradicijos. Jie visuomet paremdavo Vilniaus proletariatą, kovojantį dėl bendrų reikalavimų.Daug ekonominių streikų įvyko Vilniuje 1921m.:streikavo batsiuviai, saldainių dirbtuvių, alaus gamyklos, lentpjūvių , siuvyklų, tabako fabriko ir kitų įmonių darbininkai. Solidarizuodamiesi su kitų įmonių strreikuojančiais darbininkais, 1921m. kovo 21 d. sustreikavo ir Vilniaus centrinės elektrinės ir vandentiekio darbininkai bei savivaldybės įstaigų tarnautojai.Jie kėlė ekonominius reikalavimus. Tos dienos vakarą ir visą naktį miestas buvo be vandens ir šviesos.Įsikišus generolui L.Želigovskiui, streikuojančiųjų reikalavimai buvo patenkinti , ir kitą dieną streikas baigėsi. 1923m. visoje Lenkijoje buvo revoliucinio judėjimo pakiliamas.Ypač nuskambėjo visuotinis geležinkelininkų srteikas ir ginkluotas Krokuvos darbininkų sukilimas. Jiems plačiai pritarė ir Vilniaus darbininkai. Nepaisant valdžios perspėjimų , grasinimų ,areštų, 1923m. lapkričio 5-6 d. Vilniuje streikavo daugiau kaip 60 stambių įmonių 2 tūkst. darbininkų, tarp jų ir centrinės elektrinės bei vandentiekio darbuotojai.Miestas vėl liko be vandens ir be elekt-ros.Elektrinę ir kai kurias miesto gamykas užėmė kariuomenė. Tai buvo politinis sreikas-grieštas buržuazinės Lenkijos valdžios ketinimas įvesti dešimties valandų darbo dieną. Vilniaus centrinė elektrinė buvo viena iš stambiausiųjų (po Klaipėdos ) miesto valdybų elektrių Lietuvoje. Kiekvienam Vilniaus gyventojui teko 40 W instaliuotos galios. Ji elektros energiją tiekė tik Vilniaus miestui. Lenkijos okupacijos metais ši elektrinė darė nemažą įtaką miesto ūkiniam, kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui. Tačiau nuo 1996m. rudens pasikeitė šios elektrinės pavadinimas. Ji dabar vadinasi Vilniaus elektrinė.

Fizika  Konspektai   (8,21 kB)

Galime teigti jog teisingumas yra pagrindas valstybėje, o teisė - viena iš svarbiausių priemonių valstybės uždaviniams vykdyti. Teisė susideda iš tam tikrų taisyklių (normų), nustatytų ar sankcionuotų valstybės, ir reguliuojančių visuomenės santykius, siekiant įtvirtinti, apsaugoti bei vystyti visuomeninę tvarką. Šių taisyklių laikymasis, esant reikalui, užtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis. Taigi viena iš teisės šakų - administracinė teisė.

Teisė  Referatai   (27 psl., 44,95 kB)

Vadyba yra empiriškai stebimas organizacijos valdymas bei specialioji (konkrečioji arba praktinė) disciplina, nagrinėjanti organizacijos valdymą ir kontrolę. Socialinų - ekonominių (taip pat ir gamybinių) sistemų valdymas pirmąkart buvo pradėtas vadinti vadyba (angl. management kildinamas iš ital. maneggiare (išlaikyti rankose – ypač arklį), kas savo ruožtu kyla iš lot. manus (ranka) Mary Parker Follett (1868-1933) darbuose.

Inžinerija  Pateiktys   (14 psl., 472,04 kB)

Darbo tikslas – susipažinti kokios yra civilinės dujokaukės, kokia jų paskirtis, bei išanalizuoti dozės galios matuoklius. Uždaviniai: Išsiaiškinti kas tai yra - dozės galios matuoklis, jo sudėtis, rūšys, jų paskirtys. Dujokaukių paskirtis. Dujokaukės parinkimas. Dujokaukės paruošimas naudojimui.

Darbo ir civilinė sauga  Namų darbai   (10 psl., 24,68 kB)

Situacija Lietuvoje. Aplinkos ministerijos duomenimis (www.am.lt), atvejų, kai planuojama ūkinė veikla gali daryti žymų poveikį aplinkai ir kurioms pagal LR Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą taikomos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, kasmet daugėja.

Aplinka  Paruoštukės   (3 psl., 70,99 kB)

Chemijos pramonė Lietuvoje yra sutelkta keliose stambiose gamyklose: “Lifosa” Kėdainiuose ir “Achema” Jonavoje, kurios gamina trąšas, Akmenės cementas ir Mažeikių nafta, Panevėžio stiklas bei farmacijos įmonės “Sanitas” ir “Endokrininiai preparatai” Kaune. Smulkioji buitinė chemija Alytuje viena seniausių Lietuvos chemijos pramonės įmonių. Maisto perdirbimo pramonės įmonės irgi priskirtinos chemijai, nes jose vieni produktai verčiami kitais arba chemiškai gryninami, keičiami. Į klausimą, kiek dar mums reikia tokios pramonės, galima būtų atsakyti, kad tai priklauso nuo mūsų sugebėjimų ją organizuoti ir valdyti bei parduoti jos produkciją tarptautinėje rinkoje. Žaliavų ištekliai nėra patys svarbiausi, nes brangiausi gaminiai dabar yra labai maži (deimantai, silicio lustai, ypač grynos medžiagos, fermentai, vaistai, etalonai). Tai daug darbo ir ypatingų įgūdžių bei įrangos reikalaujantys dirbiniai. Taigi, kad gerai dirbtume ir uždirbtume, reikia tik žinojimo ir mokėjimo juo naudotis. Kol kas dauguma verslo įmonių užsiima importu ir tik viena kita – eksportu. Tik mokslininkai dirba eksportui užsieniuose publikuodami straipsnius užsienio kalbomis. Toks savotiškas išminties eksportas, kurio dėka gautus gaminius importuojame, nėra sveikos valstybės požymis. Dalį proto pastangų reikėtų panaudoti šalies ūkyje ir eksportuoti savo triūso vaisius. Jeigu tokią ūkininkavimo sistemą pavyktų mums įgyvendinti, tai ne tik pinigų, bet ir pagarbos nusipelnytume. Chemijos pramonės žalingumas aplinkai nė kiek nėra didesnis nei kitų veiksmingų gamybų. Viską, ką darome, reikia daryti atsargiai. Su ugnimi nežaidžiama. Šią taisyklę žmonija sužinojo prieš tūkstančius metu. Gerai tvarkoma chemijos gamykla mažiau pavojinga aplinkai ir aplinkiniams nei blogai tvarkoma ligoninė ar mokykla. Tokiam nežalingam aplinkai ir žmogui gamybos ir vartojimo tvarkymui taip pat reikia išsilavinusių, tvarkingų ir atsakingų žmonių. Kadangi chemija gali labai daug, tai ir chemiškai raštingų žmonių reikia daug. Vieno kito, kad ir labai aukštos klasės specialisto, nepakanka. Veiksmingam medžiaginiam verslui visa tauta turi pakankamai suprasti chemiją. Net ir geriausias dirigentas, be gerų muzikantų orkestro, nieko nepagros. Įvairios paslaugos (skalbimas, drabužių valymas, kosmetika, sandėliavimas) irgi reikalauja gero chemijos dėsnių bei veikimo galimybių suvokimo. O paslaugos yra plačiausia verslo sritis. Šiuo metu sparčiai auga nauja chemijos (ir visos pramonės) šaka vadinamoji žalioji chemija (žalioji gamyba). Ši sąvoka atsirado 1990 m. JAV ir nuo 1993 m. buvo remiama Nacionalinio mokslo fondo bei Aplinkos apsaugos agentūros. Pagal Prezidentinę žaliosios chemijos pažangos premijavimo programą, pagal kurią skiriamos kasmetinės premijos, ji apibrėžiama kaip sritis, apimanti visus cheminių procesų aspektus ir rūšis įskaitant sintezę, katalizę, analizę, monitoringą, atskyrimus ir reakcijų vykdymus, kurie mažina poveikį žmogaus sveikatai ir aplinkai kiek tai leidžia dabartinis profesinis meistriškumas. Žalioji chemija iš Amerikos jau persimetė į Europą, kuri stengiasi neatsilikti pažangių technologijų srityje, taupydama žaliavas ir mažindama žalingą poveikį aplinkai. Tačiau didesnę istorinę patirtį turintys europiečiai žaliosios chemijos judėjimą vertina ne kaip naują mokslinę paradigmą, bet kaip tam tikrą saugaus verslo skatinimo priemonę. Bet kokiam veiksmingam darymui reikia ir veiksmingos saugos sistemos. Tam irgi reikia chemikų, kurie pajėgtų numatyti galimus pavojus, parinktų apsaugos priemones, sudarytų leistinų ir neleistinų veiksmų sąvadus, rengtų išsigelbėjimo iš nelaimės būdus.

Chemija  Rašiniai   (4,55 kB)

Iš visų voragyvių erkės yra smulkiausi gyvūnai, kartais mikroskopinio dydžio. Daugumos erkių ne tik nesegmentuotas pilvelis, bet ir krūtingalvė suagusi su pilveliu. Tai galima paaiškinti parazitiniu erkių gyvenimo būdu. Erkių cheliceros ir pedipalai, priklausomai nuo gyvenimo ir mitybos būdų, pakitę į duriamąjį - siurbiamąji arba graužiamąjį - siurbiamąjį burnos aparatą ir sudaro atsikišusią į priekį galvutę. Poembrioninis erkių vystymasis, skirtingai nuo kitų voragyvių, vyksta su metamorfoze. Iš kiaušinio išsirita lerva, kuri vietoj keturių, turi tik tris poras vaikštomųjų kojų. Lerva virsta vadinamąja nimfa, kuri jau turi 4 poras vaikštomųjų kojų, ir po vieno- trijų nėrimųsi virsta erke. Kai kurių erkių nimfa gali būti nejudri, primenanti vabzdžių lėliukę. Kūdrose ir ežeruose galime matyti stambokas, ryškios spalvos, greitai plaukiančias, raudonas vandenines erkes, kurios minta vėžiukais ir vabzdžių lervomis. Vandens erkių lervos parazituoja vandens vabzdžiuose ir jų lervose. Dauguma erkių - ligų platintojai. Ypač pavojingos kraują siurbiančios erkės, kurios sukelia susierzinimą, niežėjimą, yra įvairių pavojingų ligų pernešėjai. Viena iš gerai žinomų erkių - šuninė erkė (Ixodes ricinus). Prisisiurbusi karaujo, patelė (patinas labai mažas) gali pailgėti iki 1cm. Sugebėjimas prisisiurbti kraujo susijęs su viduruinės žarnos sandara, nuo kurios eina aklosios išaugos, užpildančios kraujo prisisiurbusios erkės kūną. Tik prisisiurbusi kraujo, patelė gali dėti kiaušinius. (Dažniausiai žemės pavišiuje). Iš kiaušinių išsiritusios lervos parazituoja ant įvairių gyvūnų: driežų, paukščių, žinduolių. Po metamorfozės erkės šliaužioja augalais ir užpuola stambius gyvūnus ar žmogų. Šuninė erkė, įsisiurbusi į odą, sukelia niežulį ir paraudimą. Šuninė erkė ir kitos Iksodinių grupės erkės gali būti sunkių ligų - piroplazmozių pernešėjos. Boophilus erkė (paplitusi Kryme, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje) perneša parazitą Babesiella bovis, kuris sukelia galvijų piroplazmozę, žinomą “kruvinojo šlapimo” arba erkinės karštligės vardu. Todėl apsikrėsti erkiniu encefalitu ar Laimo liga galima geriant užsikrėtusios ožkos ar karvės nevirintą pieną. Pavolgyje, Ukrainoje paplitusi erkė Dermacentor coballi perneša parazitą Babesia caballi, kuris sukelia arklių piroplazmizę, gali būti bruceliozės ir tuliaremijos pernešėja. Vidurinėje Azijoje paplitusi erkė Ornithodorus papillipes yra erkinės grįžtamosios šiltinės sukėlėja. Šios ligos sukėlėjai- spirochetos- erkių dažniausiai pernešamos ne tik nuo žmogaus žmogui, bet ir nuo įvairių žinduolių, kurie nuo spirochetų neserga, bet yra spirochetinės infekcijos rezervuaras. (Žiukės, kirstukai, dygliuočiai, šakalai ir kt). Ornithodorus erkės gyvena žmonių būstuose, įvairiuose gyvulių pastatuose, olose Ir kt. Šios erkės gali badauti apie metus laiko, todėl užpuola žmogų net tuose pastatuose, kuriuose jau seniai nesilankė nei žmogus, nei gyvuliai. 1940 m. E.Pavlovskio buvo nustatyta Ixodes persulkatus erkė, pernešanti encefalitą. Šio viruso infekciją Ixodes genties erkės perduoda kraujo čiulpimo metu. Encefalito židiniais gali būti rudieji pelėnai, ežiai, burundukai, strazdai, bukučiai. Manoma, kad ši erkė yra ir dėmėtosios šiltinės, tuliaremijos, kt. ligų pernešėja. (Marselio dėmėtąją šiltinę sukelia Rhipicephalus sanguineus erkė). Encefalitą taip pat gali pernešti ir šuninė erkė Ixodes ricinus. Nors Lietuvoje dažniausiai erkinį encefalitą platina paprastos Lietuvoje gyvenančios erkės. Seniau buvo manoma, kad pastarąją liga gali pernešti tik taiginės erkės. Kitą erkių grupę sudaro niežinės erkės, jos neperneša įvairių ligų sukėlėjų, tačiau pačios yra žmonių ar gyvulių kančių kaltininės. Tokioms erkėms priklauso žmogaus niežinė erkutė (Sarcoptes scabiei), kuri yra vos 0.5 mm dydžio ir, lengvai įsiraususi į žmogaus epidermio raginį sluoksnį, išgraužia 2-3 cm dydžio takus. Erkės prasiskverbia tose vietose, kur oda ploniausia: tarpupirščiuose, galūnių sąnarių vidinėse pusėse, pažastyse ir kt. Čia patelė deda kiaušinius. Kiaušinis vystosi 3-3.5 dienas ir iš jo išsirita šešiakojė lerva, po kurios seka dvi nimfos stadijos ir suaugusi erkė. Visas ciklas užtrunka apie 40 dienų. Išsiritusios lervos epidermyje išgraužia naujus takus, išeina į odos paviršių ir vėl skverbiasi į odą. Patinai takų nesudaro, nes tik apvaisinę pateles, žūva. Niežai yra labai kankinanti ir varginanti liga, užleista sumažina darbingumą. Nukasymai, odos pažeidimai gali tapti naujų infekcijų vartais. Niežinių erkių rūšys, parazituojančios gyvulių odoje, gali parazituoti ir žmogaus epidermyje. Tai: arklinės niežinės erkės (Sarcoptes equi), šuninės (S. canis), kiaulinės (S. suis). Erkės (voragyvių būrio žalingi atstovai) nesibaigia vien kraujasiurbėmis ar niežinėmis. Didelę žalą daro grūdinės erkės, kurios veisiasi grūdų saugyklose, kur yra pakankamai drėgmės (13.5 %) ir šilumos. Namų salygomis aptinkamos miltinės ir sūrinės erkės, kurios naikina atitinkamus maisto produktus. Erkės gali būti vynuoginių ar ankštinių augalų kenkėjai. Dulkinės erkės, gyvenančios dulkėse, senoje patalynėje, senuose pliušiniuose vaikų žaisluose ar net senuose balduose sukelia žmogui astmą ar kitus, su kvėpavimo sistema susijusius, susirgimus. Šiuo metu erkės net naudojamos sūrių gamyboje. Lietuvoje nėra nei vieno rajono, kuriame nebūtų Laimo ligą, erkinį encefalitą platinančių erkių. Kai kurios erkės gali būti užsikrėtusios keliomis ligomis, tačiau labai retai galima jas abi perimti. Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus L. Motiejūno, Lietuvoje šių ligų paplitimo priežąstis - paskutiniųjų karštų vasarų pasėkmė, nes erkėms plisti buvo susidariusios labai palankios klimato sąlygos. Medicina kol kas nepajėgi išgydyti erkinį encefalitą, gydytojai gali tik sustabdyti šios ligos progresavimą ir galimas komplikacijas. Lietuvoje jau keletas žmonių mirė nuo šios ligos, ne vienas yra užkrėstas. Daugiau kaip 1/10 visų Lietuvos erkių platina vieną ar kitą ligą. Erkių užsikrėtimas įvairiuose Lietuvos rajonuose %: Marijampolės 25%; Klaipėdos 17.7%; Panevėžio 21%; Tauragės 39%. Ligas platinančių erkių taip pat rasta Neringoje, Juodkrantėje, Palangoje. Yra miškų, kuriouse net kas antra erkė yra užsikrėtusi: Dubingių, Tauragės rajono kai kurie miškai. Taip yra ir tokių, kuriuose užsikrėtusių erkių nerandama. Tai daugiausia sausi pušynai, o erkės ypač mėgsta mišrų mišką su sodria augmenija. Erkės ligą “paveldi”, todėl ligos židiniai gali būti labai stabilūs šimtmečiais. Labiausiai erkės puola žmogų nuo balndžio iki spalio mėnesio pabaigos. Tačiau didžiausias jų aktyvumas - antrąją liepos ir pirmąją rugpūčio pusę nuo 11 iki 14 valandos. Po pietų jos nurimsata, o į dienos pabaigą vėl tampa aktyvesnės. Erkėms labiau patinka saulėtos ir šiltos dienos, jos nemėgsta rasos, lietaus ir drėgmės. Apsisaugojimo būdai: • Visų pirma, einant į mišką, reikia protingai apsirengti: rankogalius reikia užveržti, kelnių klešnes sukišti į tamprias kojines, kaklą apsaugoti aukštu megztinio kaklu. Nes pakibusios ant kojų, erkės pradeda slinkti aukštyn, ieškodamos plikos odos, į kurią galėtų įsisiurbti. Erkėms labai patogu ir lengva įsisiurbti tose kūno vietose, kur oda ploniausia: pažastyse, pakinklyje ar užausyje. • Yra specialūs preparatai, kuriais pasitepus erkės žūva. Šios priemonės neturint, grįžus iš miško, reikia labai rūpestingai apžiūrėti savo kūną, nes manoma, kad erkė tik tada perduoda ligą, kai įsisiurbusi išbūna 5 valandas. • Nuo erkių perduodamų ligų galima ir pasiskiepinti, tačiau imunitetą žmogus įgis tik po keleto męnesių. Seniau buvo manoma, kad erkę reikia patepti aliejumi, ir ji, negaudama oro, atleidžia žnyptus, pasidaro lengvai ištraukiama. Tačiau švedai tvirtina, kad erkė, negaudama oro, vemia, ir į žaizdą patenka daugiau mikrobų. (Dabar dar diskutuojama erkės ištraukimo klausimu). Pirmieji Laimo liga užsikrėtę žmonės Lietuvoje buvo nustatyti 1987 metais. Šiems žmonėms ant kūno atsirasdavo dėmių, skaudėdavo sąnarius. Pirmą kartą Laimo liga buvo nustatyta 1976 metais JAV Laimo miestelyje, Konektikuto valstijoje. Prof. Stere’as tyrė to miestelio gyventojus, vienas po kito sergančius sąnarių uždegimu ir 1982 galutinai nustatė ligą, pavadindamas miestelio vardu.

Biologija  Konspektai   (8,99 kB)

Bet kokios valstybės ekonominę situaciją, kurią gali atspindėti keletas rodiklių- eksporto- importo situacija, įsiskolinimas (vidinis ar išorinis) ir pan. Tačiau vis dėl to pagrindiniu rodikliu lieka būtent bendrasis vidaus produktas. Rašant šį darbą, renkant jam medžiaga susidūriau su neišvengiama technologinės eros įtaka- operatyvią ir naudingą man informaciją patogu susirasti Internete, nei bibliotekose ieškoti literatūros. To priežastimi “Literatūros sąraše”– vos keletas leidinių, o likusieji pavadinimai ir nuorodos- Interneto svetainių adresai. Daugiausia informacijos ir peno mąstymui suteikė šalies Ūkio ministerijos parengta Lietuvos Respublikos ūkio ekonominės ir socialinės plėtros 2000 - 2002 metais prognozė. Joje ne tik nagrinėta šalies ūkio situacija, bet ir pateiktos trumpalaikės prognozės, paminėti jų įgyvendinimo trukdžiai. Informacijos šaltinius duomenimis papildė Lietuvos Respublikos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Interneto svetainė, kurioje skelbiami visi su šalies gyvenimu susiję statistiniai rodikliai. Referate apžvelgiama ne tik BVP kaita ir dinamika, bet akcentuojami ir svarbiausi ir reikšmingiausi jos dinamiką sąlygoję veiksniai, išskiriama privataus sektoriaus įtaka šalies ūkiui. Referato pabaigoje nagrinėtoji medžiaga reziumuojama trumpomis išvadomis ir pasiūlymais. ŠALIES EKONOMIKOS ATSPINDYS - BVP RODIKLIS BVP DINAMIKA 1990 – 2000 METAIS Diagramoje pateikiam Lietuvos BVP dinamika 1990 – 2000 metais. Kaip galima pastebėti- lietuviškasis bendrasis vidaus produktas nuolat auga. Tai suprantama, nes šalies ekonomika vystosi- auga jos lygis tiek finansiniu, tiek ir technologiniu lygiu. 1diagrama Šalies BVP augimą taip pat liudija ir kitas rodiklis- BVP dalis, tenkanti vienam šalies gyventojui (2 diagrama) 2 diagrama Deja, ne visi statistiniai rodikliai rodo šalies BYV augimo tendenciją. Žinant tai, jog BVP augimą gali sąlygoti ir brangstančios prekės bei paslaugos (ypač- energetiniai resursai), įprasta, skaičiuojat BVP lyginti esamas ir ankstesniųjų metų kainas. Tokie BVP rezultatai pateikiami 3 diagramoje ir, reikia pripažinti, jog jie- ne visada liudija augimo tendenciją. kaip matome, net ir statistinio BVP rodiklio augimo metu (1 diagrama) realiosios kainos ne visada atspindėdavo augimą. Tai ypač aktualu 1990- 1992 metais (laikoma, jog 1990 BVP buvo lygus 0). Taip pat įdomu pastebėti, jog visapusiškas BVP sumažėjimas (1-3 diagramos) užfiksuotas 1999 metais. Pagrindinė tokio sumažėjimo priežastis- ne tik energetinių resursų pabrangimas, lėmęs kainiškojo BVP nuosmukį, bet ir Rusijos krizė, turėjusi neigiamų pasekmių tiek Lietuvos, tiek ir viso pasaulio ekonomikai. Džiugu tik tai, kad lietuviai greitai įveikė kaimyninės valstybės krizę ir jau 2000 metais BVP viršijo priekrizinę 1998 metų ribą. Sekančioje dalyje detaliau pažvelgsime į BVP struktūrą ir išskirsime , mūsų manymu, svarbiausius jos bruožus. Lyginant su 1998 metais, BVP sumažėjo 455 mln.Lt, nors vidutinė alga tuo pat laikotarpiu, pakilo 57 Lt. 1999 metais dar labiau sumažėjo Lietuvos infliacija (nuo 2,4 proc. 1998 m. iki 0,3 proc.), tačiau tai įvyko dėl padidėjusio bedarbių skaičiaus- 1998 m. 6,4 proc., o 1999 m. jau 8,4 proc. 1999 m. taip pat padidėjo eksportuojamų prekių kainos indeksas – jei prieš metus jis buvo 94,9, tai 1999 metais šoktelėjo 2,2 punkto (iki 96,7). Šis rodiklis rodo šalies verslo subjektų operatyvųjį persiorientavimą į Europos rinkas. 1999 metais ir toliau mažėjo žemės ūkyje sukuriamos produkcijos, mažiau patiekta elektros energijos ir vandens. Tam įtakos turėjo padidėjusios energetinių išteklių kainos bei išaugęs nedarbas. Tačiau ne viskas Lietuvoje 1999 metais prastėjo. Klaipėdos uoste krovinių daugėjo, nestigo ir užsienio investuotojų dėmesio. Tuo pat metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip pat “nesnaudė” – tą byloja ir stipriai, kai iki tol nebuvo, padidėjusi skola užsieniui. Kaip regime, beveik trečdalis viso BVP sukuriama Vilniaus apskrityje, dar trečdalis sukuriama kartu paėmus Klaipėdos ir Kauno apskritis, tuo tarpu likusios dalis tenka net septynioms šalies apskritims. Tokią nelygybę lemia skirtingas šalies regionų ekonominis išsivystymas ir naujos, rinkos pramonės koncentracija. Tisas, tokie dideli skirtumai tarp atskirų šalies regionų nėra naudingi ekonomikai- jie skatina vietinę gyventojų migraciją ko dėka silpnesnės ekonomikos regionai dar labiau skursta, dar labiau ryškėja skirtumai tarp trijų šalies ekonomikos centrų- Vilniaus, Kauno, Klaipėdos- ir jais netapusių Šiaulių, Panevėžio, Utenos, nors ir turinčių senas gamybinės pramonės tradicijas, reikiamą infrastruktūrą, tačiau stingančias valstybinio lygio investicijų skatinimo politikos dėmesio.

Ekonomika  Referatai   (52,23 kB)

Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistai tvirtina, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys žada užsieniečiams puikias investicijų galimybes, ir prognozuoja tikrą investicijų bumą šiame regione. Rytų ir Vidurio Europos rinkos, ERPB ekonomistų teigimu, plėtojasi vis sparčiau sulig kiekvienais metais ir tampa vis konkurencingesnės. Per kelerius metus jų įnašas į pasaulio ekonomiką išaugs trigubai o investicijų rizika šiame regione pastebimai sumažės. “Rytų ir Vidurio Europos rinkos dėl savo dydžio bei greitos plėtros taps ypač patrauklios užsienio investuotojams ateinančio amžiaus pradžioje”, -pareiškė Europos ir plėtros banko ekonomistas Richardas Lago. Dvidešimt šešios buvusio Rytų bloko bei Sovietų Sąjungos valstybės, turinčios 400 milijonų gyventojų, -iš tiesų didelė rinka. Nors šiuo metu jų įnašas į pasaulio ekonomiką gana menkas- bendras šių šalių vidaus produktas sudaro vos vieną trilijoną JAV dolerių, palyginti su 30 trln. JAV dolerių pasaulio BVP, sėkmingos rinkos reformos daugelyje jų jau pradeda duoti pirmuosius vaisius. Sparčiai gerėja šių šalių eksporto prekių bei paslaugų kokybė, didėja pramonės produkcija bei realiosios gyvetojų pajamos. Pramonės produkcijos, eksporto padidėjimo bei griežtos finansinės politikos dėka minėto regiono šalių bendras vidaus produktas per ateinančius dešimt metų turėtų padidėti iki 3 trln. JAV dolerių, t.y. beveik 10 procentų viso pasaulio BVP. Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistų nuomone, investicijos Rytų ir Vidurio Europos valstybėsešiuo metu yra mažiau rizikingos nei investicijos į kai kurias Azijos ar Lotynų Amerikos šalis. “Tai stabilios šalys, rimtai besirengiančios Europos sąjungos narystei, nepaisant didėjančių jų užsienio prekybos deficitų, kurie, beje, sumažės, kai tik šioms šalims pavyks atsistoti ant kojų. Be to, importas reikalingas tiek gamybos, tiek ir visos ekonomikos plėtrai”, -tvirtina Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistas R.Lago. LIETUVA PRITRAUKIA VIS DAUGIAU INVESTICIJŲ Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, Lietuva, palyginti su Latvija ir Estija, pastaruoju metu pritraukia daugiau užsienio investicijų. Praėjusiais metais į Lietuvą investuota 880 mln.litų, Estiją -552 mln. litų, Latviją -400 mln. litų užsienio investicijų. Iki šių metų balandžio visos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudarė beveik 2,8 mlrd. litų. “Investicijų bumas į Lietuvą tęsiasi šiais metais ir turėtų dar didėti ateityje”, -teigia Lietuvos investicijų agentūros vadybininkas su visuomene Davidas Burgessas. Pasak jo, didelių strateginių objektų privatizavimas sudarys galimybių pritraukti į Lietuvą milijardus dolerių, ir Lietuva, palyginti su Baltijos kaimynėmis, pirmaus ir investicijų mastais, ir jų kiekiu vienam gyventojui. Pernai daugiausia tiesioginių investicijų teko vienam estui- iš viso 368 litai. Vienam Lietuvos gyventojui teko 240 litų, latviui- 160 litų tiesioginių užsienio investicijų. Į Lietuvą JAV investavo -662,6 mln. litų, Vokietija -300,76 mln., Švedija -275,08 mln. litų. Bendrų įmonių kūrimas Viena reikšmingiausių užsienio kapitalo pritraukimo į Lietuvą formų- tiesioginės užsienio kapitalo investicijos, kuriant bendras Lietuvos ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmones. Pirmoji bendra Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo įmonė Lietuvoje įkurta 1987 metais. Tačiau užsienio investuotojai Lietuvos rinka pradėjo rimėiau domėtis tik 1991 metais. Daugiau kaip 90 procentų tiesioginių užsienio investicijų buvo gauta per pastaruosius dvejus metus. Iki 1997 metų gegužės 10 d. Lietuvoje įregistruotos 5577 bendros Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmonės, į kurias investuota užsienio kapitalo. Šių įmonių įstatinis kapitalas yra daugiau kaip 2919 mln. litų, iš jų užsienio kapitalo dalis sudaro apie 60 procentų. Į Lietuvos ūkį kapitalo yra investavę 98 pasaulio valstybių invesstuotojai. Daugiausia užsienio kapitalo į Lietuvos ekonomiką yra investavusios Europos Sąjungos šalys- 55.2 proc. viso investuoto kapitalo. Pagal atskiras valstybes pirmauja JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos investuotojai. Tiesioginės užsienio iinvesticijos į Lietuvą 1996 metais padidėjo 609.7 mln. litų, arba 152.4 mln. JAV dolerių. Palyginti su 1995 metais, jų padidėjo 319.5 mln. litų, arba 79.9 mln. JAV dolerių. Didžioji dalis 1996 metų investicijų, tai yra 511.1mln. litų, arba 83.8 proc. visų tiesioginių investicijų, padidėjo papildomais užsienio subjektų įnašais į akcinį kapitalą, kitą dalį, t.y. 98.6 mln. litų,sudarė reinvestuotas palnas. Tai 16.2 proc. visų tiesioginių investicijų. Tokią investicinio proceso tendeciją reikia vertinti teigiamai. 1994 metais, pagal statistinius duomenis, reinvesticija dar buvo nedidelė, tačiau nuo 1995 metų, kada reinvestuotas pelnas jau sudarė 9.9 proc., bendras BVP padidėjo 3 proc. Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) šalių bendrų ir užsienio kapitalo įmonių kūrimas. Iki 1997 metų gegužės 10 d. su ES šalimis registruota 2066 bendros ir užsienio kapitalo įmonės, kurių įstatinis kapitalas viršija 1.68 mlrd. litų. Užsienio kapitalas jose siekia apie 56 proc. Tam, aišku, didelės įtakos turėjo laisvosios prekybos sutartis su ES, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Daugiausia užsienio kapitalo investuoja šios ES šalys: Didžioji Britanija, Vokietija. Aktyvios ir Šiaurės šalių- Švedijos, Danijos, Norvegijos- bendrovės. Beje, iki šių metų registruota per 1000 bendrų su Rusijos Federacija įmonių. Tačiau jų įstatinis kapitalas nėra didelis, nes dominuoja daugiausia komercinio pobūdžio įmonės. Jos verslininkams sudaro palankias sąlygas savo produkcijai Rytų rinkoje realizuoti. Užsienio paskolos Nemaža dalis užsienio kapitalo ateina į Lietuvą, kaip užsienio paskolos ir finansinė parama, gaunama iš tarptautinių finansinių organizacijų bei atskirų užsienio valstybių kaip oficiali parama Lietuvos valstybei arba kaip užsienio komercinių bankų paskolos Lietuvos verslo įmonėms (Lietuvos valstybei garantavus).Valstybės užsienio skola (Statistikos departamento duomenimis) 1997 m. pradžioje sudarė 1183 mln. JAV dol. (vienam Lietuvos gyventojui tenka 319,7 JAV dol. valstybės užsienio skolos), o 1996 m. pradžioje sudarė 825,4 mln. JAV dol. (atitinkamai 222,4 JAV dol. vienam Lietuvos gyventojui). Ypač padidėjo gautų pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantiją paskolų. 1991 - 1996 m. Vyriausybė suteikė 573,25 mln. JAV dol. vertės garantijų 137 investiciniams projektams finansuoti. 1997 m. sausio 1 d. gauta ir panaudota 386,53 mln. JAV dol., t.y. 67,4 proc. bendros suteiktų garantijų sumos. Jau grąžinta 108,52 mln. JAV dol., skola- 278,01 mln. JAV dol. Daugiausia garantijų buvo suteikta 1996 metais- 57 investiciniams projektams. Šios užsienio paskolos, kurioms suteiktos valstybės garantijos, skirtos įmonių investiciniams projektams finansuoti, tačiau iš jų 20,1 proc. panaudota kurui ir kitiems energijos resursams pirkti. Iš tarptautinių finansinių organizacijų gaunamas paskolas Vyriausybė skirsto daugiausia per šalies komercinius bankus, nurodydama, kad šios paskolos iš esmės turi tekti pramonės, žemės ūkio statybos ir transporto bei energetikos objektams. Skatinant investicijas į gamybą, ne mažiau kaip 50 proc. lengvatinių užsienio paskolų, kaip numatyta vyriausybės veiklos programoje, bus skirta gamybinėms įmonėms naujoms technologijoms diegti. Bus skatinamos investicijos, skirtos šilumos nuostoliams mažinti, šilumos tiekimo ir pastatų išorinėms sienoms rekonstruoti bei modernizuoti. Ikišiol užsienio paskolos daugiausia panaudotos sprendžiant energetikos problemas, statant transporto bei aplinkosaugos objektus, pertvarkant ryšių ir informatikos sistemas. Tai Klaipėdos naftos terminalas, magistraliniai dujotiekio tinklai, geležinkelių transportas, Klaipėdos uostas, automagistralė “Via Baltica”, vandens valymo įrenginių statyba ir t.t. Valstybės skolinimasis turi būti pagrįstas, racionalus. Tam reikėtų aiškiai apibrėžti ir sugriežtinti užsienio paskolų, gaunamų valstybės vardu ir imamų su valstybės garantija, gavimo ir skirstymo kriterijus bei sąlygas, palengva atsisakant valstybės garantijų. Vyriausybė ateityje rems tik tuos investicinius projektus, kuriuos įgyvendinus sukuriamos naujos darbo vietos arba kai paskolos naudojamos infrastruktūrai plėtoti ar strategiškai svarbiems objektams statyti, rekonstruoti. Svarbiomis valstybės vardu skolinto kapitalo reguliavimo priemonėmis tapo 1996 m. priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos ir viešojo pirkimo įstatymai bei kiti su jais susiję teisės aktai, Vyriausybės reglamentuota valstybės garantijų teikimo užsienio paskoloms tvarka, naujų technologijų, įrengimų, paslaugų pirkimo (konkurso būdu) taikymo tvarka. Lengvatos investuotojams Užsienio ūkio subjektams veikti Lietuvoje sudaromos ne blogesnės sąlygos nei Lietuvos ūkio subjektams. Paminėsiu šiuo metu teikiamas lengvatas: neapmokestinama investicijoms panaudota pelno (pajamų) dalis; užsienio investuotojų įnašai į formuojamą arba didinamą įstatinį (nuosavą) kapitalą naudojami kaip ilgalaikis turtas, įvežami be muito mokesčių; jeigu įmonė likviduojama steigėjo, akcininkų arba pajininkų sprendimu, užsienio investuotojams priklausantis turtas arba jo dalis, atitinkanti užsienio kapitalo investicijoc dydį, išvežama be muito mokesčių; teisėtaigautas pelnas, pajamos arba dividendai nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams; užsienio investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną, pajamasarba dividendus, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų; užsienio investuotojų dividendai už akcijas negali būti apmokestinami, jeigu tai netaikoma Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims; užsienio investuotojai gali savo pelną, pajamas arba dividendus išvežti vidaus rinkoje nupirktomis prekėmis bei paslaugomis arba reinvestuoti į Lietuvos Respublikos ūkį; užsienio investuotojas, kilus investiciniam ginčui, turi teisę tiesiogiai kreiptis į tarptautinį investicinių ginčų centrą; įmonės, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme, taip pat turi pelno mokesčių lengvatų. 1996 m. birželį Seimas priėmė konstitucinį įstatymą dėl ne žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams. Nuo 1997 metų šalyje įgyvendinta nauja tiesioginių užsienio investicijų apskaitos sistema pagal OECD rekomendacijas. Tai leidžia palyginti Baltijos šalių, Rytų Europos valstybių rodiklius ir tiksliau atspindėti realią šios srities situaciją. Investicijų skatinimo programa Europos reikalų ministerija (ERM) pristatė Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) skatinimo programą, kurią įgyvendinus tikimasi iki 2000 m. į Lietuvą pritraukti ne mažiau kaip 1 mlrd. USD.Europos reikalų viceministras M.Paunksnis pažymi, kad pati programa nėra konkrečių veiksmų planas, o strategija, kaip vystyti Lietuvos ūkį vykdant aktyvią TUI pritraukimo politiką. Kad gerėtų investicinis klimatas, reikia įstatyminę bazę derinti su ES įstatymais, aktyviai pristatyti investicijų galimybes Lietuvoje ir kurti stambių investicijų projektus. ERM investicijų reklamos tikslais ketina atidaryti užsienio valstybėse prekybos atstovybes. Nors vienos atstovybės įkurimas kainuos per 100.000 lt., V.Budrys, ERM Investicijų departamento direktorius, teigia, jog ateityje atstovybės kompensuos dalį išlaidų. Jis neatmetė galimybės tokias atstovybes steigti prie Lietuvos ambasadų ir sutaupyti. Iš dar iki galo nesutvarkytos TUI skatinimo programos matyti, kad tikimasi, jog 1997 m. pabaigoje užsienio investuotojai gali laukti tolesnio ekonominės veiklos sąlygų liberalizavimo, eksporto skatinimo programos, eksporto draudimo tarnybos, laisvųjų ekonominių zonų Šiauliuose bei Klaipėdoje veiklos. Investicinių fondų būtinybė Lietuvoje iki šiol nėra nei vieno investicinio fondo, nors Estijoje tokie fondai jau veikia nuo 1993 m. Kol lietuviai delsia dėl mokesčių politikos trūkumų ir kitų apribojimų, gyventojai, organizacijos bei užsienio investuotojai praranda progą pelningai panaudoti turimas lėšas. Įstatymiškos galimybės uždariesiems ir atviriesiems investiciniams fondams kurtis buvo sudarytos jau nuo 1996 m. vidurio. Investiciniai fondai kaupia smulkių investuotojų llėšas, ir tie iš jų, kurie gali investuoti į vertybinius popierius yra neatsiejama rinkos dalis, be jų neįsivaizduojama vertybinių popierių rinkos plėtra. Jie seniai įkurti ir sėkmingai veikia visose pirmaujančiose Rytų ir Centrinės Europos šalyse. Kol kas Lietuvoje nėra nei vieno investicinio fondo, nors egzistuoja investicinės akcinės bendrovės, iki liepos 1 d. turėjusios persiregistruoti į Kontroliuojančiąsias, arba į uždarąsias, arba į atvirąsias investicines bendroves. Pasak specialistų, investicinio fondo steigėjas paprastai būna finansinė institucija, nes ji turi kapitalo užsiimti investicine veikla. Atvirasis investicinis fondas išleidžia savo akcijas, kurias išperka suinteresuoti asmenys, o gautus pinigus investuoja į vertybinius popierius. Tuo tarpu uždarojo investicinio fondo akcijomis prekiaujama tik biržoje ir parduoti jas galima tik tuomet, kai atsiranda pirkėjas. Šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijos smarkiai atpigo ir jas reikia pirkti. Šios investicijos bus pelningos, nes akcijos pigo ne dėl priežasčių, susijusių suLietuvos ekonominėmis, politinėmis ar k.t. priežastimis. Tačiau smulkūs pirkėjai negali veikti rinkos, o stambių- investicinių, pensijų- fondų Lietuvoje dar nėra. Nesant Lietuvoje investicinių fondų, nesuteikiama galimybė gyventojams daryti smulkias investicijas, taip pat nepritraukiamos investicijos iš vietinių bei užsienio organizacijų. Svarbiausios priežastys, dėl kurių Lietuvoje neveikia investiciniai fondai (IF), yra dvigubas apmokestinimas bei iki galo neapgalvotas su IF susijusių asmenų savarankiškos veiklos ribojimas, dėl kurio gali būti pažeidžiami asmens privatūs interesai, konfidencialumas ir realiai pakenkta IF ir jo akcininkams, nurodo Iniciatyvinė grupė. Jei fizinis asmuo investuotų į investicinį fondą, iš jo pajamų būtų atskaitoma juridinio asmens (fondo) pelno mokestis, kelių mokestis nuo apyvartos, valdymo mokestis, fondo veiklos organizavimo išlaidos. Jei juridinis asmuo investuotų į IF, kurio veikla yra investavimas į akcijas, tai jo gautos pajamos būtų apmokestinamos du kartus- pirmą kartą fondo lygmenyje, antrą- investuotojo lygmenyje. KELETAS STAMBIAUSIŲ INVESTICIJŲ Į LIETUVĄ Naftos pramonė Spalio pabaigoje dvi dienas Klaipėdoje vykusi tarptautinė konferencija “Investicijų ir verslo galimybės Lietuvos naftos sektoriuje” užkulisiuose buvo vadinama įtakingiausių Rytų Europos naftininkų susitikimu. Tarp konferencijos dalyvių- naftos kompanijų “Jukos”, “Lukoil Baltia Group”, “Woodison Trading Ltd”, “Osman Trading”, “Neft”, “Statoil”, “Komi Arktik Oil”, “Rosneft”, “Rockfeller & Co” atstovai bei žymių tarptautinių bankų, audito firmų, konsultacinių firmų darbuotojai. Gausus svečių būrys akivaizdžiai rodo, kad tiek Rytų, tiek Vakarų verslininkai susidomėję Lietuvos naftos verslu, jos tranzito galimybėmis ir siekia kol ne vėlu įsitvirtinti mūsų šalyje. Rusijos nafta per Lietuvą keliauja į Vakarų šalis, kur už ją mokama 3-4 kartus daugiau nei pačioje Rusijoje. Tačiau Rusijos nafta svarbi ir Lietuvos ekonomikai, todel Rusijos kuro ministerijos informacinio centro “Infotec Consult” vadovo Rustamo Tankajevo žodžiai, kad Lietuva turės pakankamai naftos, visai konferencijai suteikė optimizmo. -Šiemet Rusijos kuro rinkoje atsirado tendencija didinti ne tik eksporto apimtį, bet ir pačios žaliavos gamybą,- pateikė duomenis apie Rusijos naftą žurnalo “Neft i kapital” atstovė Ana Podniek.- Šių metų sausio- rugpjūčio mėnesiais Rusijoje išgauta 203 mln. tonų naftos ir suskystintųjų dujų- vienu procetu daugiau nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Beveik 40 procentų visos naftos išgavo trys stambiausios rusų naftos bendrovės- “LUKoil”, “Jukos” ir “Surgutneftgez”. Kas mėnesį Rusijos bendrovės pateikia vidaus rinkai perdirbti 14.4 mln. tonų naftos, kurios 96 procentai transportuojama naftotiekių vamzdynais. Šių metų vasarą įvyko esminių Rusijos naftos eksporto pakitimų. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas 1997 metų liepos 8 dieną pasirašė įsaką, kurį įgyvendinant prekybinės bendrovės netenka galimybių eksportuoti naftą pagal Rusijos Federacijos Vyriausybės potvarkius. Eksportu turi rūpintis naftos gavybos bendrovės, atsižvelgdamos į savo kvotą naudojantis eksporto magistralėmis. Tam tikras laisvų žaliavų kiekis bus paskirstytas ir Rusijai, ir naujoms rinkoms už šalies ribų. AB “Klaipėdos nafta” Rusijos naftos eksportas į užsienį 1.5-2 kartus efektyvesnis nei realizacija vidaus rinkoje, kur viena tona vidutiniškai kainuoja 58 JAV dolerius, o užsienyje parduodama po 180 dolerių. Todėl natūralus didelių Rusijos kompanijų dėmesys Lietuvos naftos terminalams. Tarp AB “Klaipėdos nafta” akcininkų- “Osman Trading Ltd” (Švedija), turinti 15 procetų akcijų, ir “Woodison S.A.” (Šveicarija), turinti 10 procentų akcijų. Abi šios įmonės prekiauja Rusijos koncerno “Jukos” naftos produktais. “Osman Trading Ltd” lapkričio mėnesį nuo 10 iki 15 procentų padidino savo akcijų kiekį. Vienas įmonės savininkų Aleksejus Vinčenka, gyvenantis Latvijoje, Ventspilyje, ne kartą viešai pareiškęs,kad AB “Naftos terminalas” duoda daug nuostolių, kad “Osmanui” būtų naudingiau tiekti naftą Ventspiliui.Šiais metais Klaipėdos naftos terminalas perkraus 3.5-3.8 mln. tonų, o jau kitais metais tikimasi perkrauti 6 mln. tonų, iki 2000 metų planuojama pasiekti 7 mln. tonų ribą. Ir nors ilgą laiką buvo tvirtinama, kad rekonstruojamas Klaipėdos terminalas- ne konkurentas statomam Būtingės terminalui, įmonės jau pradeda konkuruoti. AB “Klaipėdos nafta” neseniai pareiškė apie savo siekius turėti produktotiekį su “Mažeikių nafta”. Būtingės naftos terminalas Būtingės naftos terminalas skirtas Rusijos naftą eksportuoti į Vakarų šalis ir importuoti į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Nafta bus pakraunama prie plūduro Baltijos jūroje 7.3 km nuo kranto, kur jūros gylis siekia 20 metrų. Bus aptarnaujami iki 80 tūkstančių tonų talpos tankeriai. Būtingės terminalo projektas labai brangus, bendras paskolų poreikis siekia 202 milijonus JAV dolerių, statybos kaina- 267 mln. dolerių. 1997 metų spalio 1-ajai bendra gautų užsienio paskolų su valstybės garantija suma siekė 75.1 mln. dolerių.Po ketvirtosios AB “Būtingės nafta”akcijų emisijos įregistruotas 182 mln. litų akcinis kapitalas. Įmonės akcijos pasiskirstė taip: 72.85 proc. priklauso Ūkio ministerijai, 21.43 proc.- “Preussag Wasser & Rohrtehnik”, 1.96 proc.- AB “Mažeikių nafta”, 3.04 proc.- AB “Naftotiekis”. Procento dalių turi AB “Turto bankas”, AB “Naftos terminalas”, Palangos miesto savivaldybė. Pagal grafiką statybą numatoma baigti 1998 metų spalio mėnesį. AB “Mažeikių nafta” AB “Mažeikių nafta” yra vienintelė Baltijos valstybėse naftos perdirbimo įmonė, šioje rinkoje iki 1990 metų būdavo suvartojama po 12 mln. tonų naftos produktų per metus.Tačiau dėl didėjančių produkcijos kokybės reikalavimų mažeikiškių benzinas gali prarasti rinką, todėl įmonė, bendradarbiaudama su bendra įmone “Hytech” ir “Foster Wheller USA Corporation” bei “Grozgiproneftechim” parengė įmonės modernizavimo programą. Pirmasis etapas, kuriam reikia 105 mln. dolerių, bus skirtas benzino kokybei gerinti. 223 mln. dolerių kainuojantis antrasis etapas padidins mazuto konversiją. Įmonė planuoja modernizavimo programą įgyvendinti iki 2002 metų, o jau 1999 metais pasiekti 8 mln. tonų metų perdirbimo apimtis. Rusijos naftos rinkos lyderis koncernas “LUKoil turi rimtų ketinimų investuoti Lietuvoje, bet nuo realių žingsnių jį sulaiko Lietuvos valdžios blaškymasis. “Dalyvautume privatizuojant Lietuvos naftos bendroves, bet prieš tai jūs turite patys apsispręsti, kaip vyks privatizacija”,- sako V.Fedotovas, “LUKoil” viceprezidentas. Iš dabartinių valstybės kontruoliuojamų Lietuvos naftos įmonių “LUKoilui” patraukliausia yra AB “Mažeikių nafta” (MN). Rusijos koncernas nedvejodamas įsigytų MN akcijų, jei tik sužinotų, kad gaus nusipirkti jį tenkinantį paketą. Bet kuriuo atveju dalį MN akcijų, matyt, pirks “LUKoil Baltija”, kuriai “LUKoil” parūpintų garantinių kreditų. “Būtingės naftos” akcijos “LUKoilo” dabar nedomina. “Genčių nafta” Didžiausiame ir tinkamiausiame gavybai Lietuvos naftos telkinyje, pavadintame Genčių telkiniu (jis yra maždaug 20 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdoa), pramoninė gavyba prasidėjo 1994 metais. Genčių naftos tekkinį eksploatuoja bendra įmonė “Genčių nafta”, kurią įkūrė Lietuvos bendrovė “Geonafta” ir Švedijos kompanija “Svenska Petroleum”. Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, iki šių metų balandžio švedai į “Genčių naftą” buvo investavę 10.50 mln. JAV dolerių.Šiuo metu pagrindinės jėgos ir investicijos nukreiptos į Genčių naftos verslovės statybą. Verslovėje jau atlikta maždaug du trečdaliai visų statybos montavimo darbų, kuriuos numatoma baigti rudenį. Švedijos ir Lietuvos bendrąjai įmonei “Genčių nafta” verslovę stato olandų firma “Tebodin”, pasirašiusi 9 milijonų JAV dolerių vertės sutartį dėl įrenginių tiekimo ir modernios naftos verslovės statybos.Antras kontraktas (9 milijonams litų) pasirašytas su konkursą laimėjusia Gargždų AB “Hidrostatyba”, kuri atlieka bendruosius civilinės statybos darbus. “Hidrostatyba” jau buvo gerai įvertinta statant Klaipėdos naftos terminalą. Norint įgyvendinti visą Genčių naftos verslovės projektą nuo priešprojektinių tyrimų iki statybos pabaigos kainuos apie 25 mln. JAV dolerių. Investicijoms naudojami trys šaltiniai. Tai- steigėjų-akcininkų įnašai, iš kurių pagal pasirašytą steigimo sutartį tris ketvirtadalius sudaro “Svenska Petroleum” ir ketvirtadalį- “Geonaftos” lėšos, o kita dalis finansuojama iš pajamų, gaunamų už naftos gavybą trijuose “Genčių naftos” gręžiniuose. Remintis turimais duomenimis, tikimasi , kad įrengus verslovę, naftos gavybos maksimumas padidės iki 800 kubinių metrų per parą. Dabar Genčių telkinyje per parą išgaunama apie 400 kubinių metrų. Iš viso 1996 metais “Genčių nafta” iš trijų gręžinių išgavo 84 tūkst. tonų naftos ir beveik visą ją eksportavo į užsienį, daugiausia į Lenkiją. Genčių naftos telkinį planuojama eksploatuoti maždaug 10-12 metų ir per tą laiką išgauti apie 10 milijonų barelių, arba apie 1.2 mln. tonų naftos. “Minijos nafta” Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė “Minijos nafta” buvo įkurta 1995 metų birželio pabaigoje. Įmonės specialistai dirba nedideliuose naftos telkiniuose, aptiktuose į pietus nuo Gargždų prieš 20-30 metų. Pasak AB “Geonafta” (“Geonafta” yra viena “Minijos nafta” steigėjų ir jai priklauso 50 proc. įmonės akcijų) direktoriaus R.Vaitiekūno, juose yra ne itin palankios kolektorinės savybės, todėl naftai išgauti reikia specialių metodų. “Minijos naftos” direktoriaus pavaduotojas I.Vaičeliūnas priminė, kad įmonei išduotoje licencijoje numatytas 18 mėnesių įvertinimo periodas vėliau buvo pratęstas. Jis paaiškino, kad 50 proc. “Minijos naftos” akcijų savininkai yra 5 Danijos kompanijos, iki metų pabaigos turinčios nustatyti geologines telkinių sąlygas, priemones ir būdus naftai efektyviau išgauti bei apsispręsti, ar imsis Lietuvoje išgauti naftą. Visiems šiems darbams atlikti iki balandžio mėn. (Lietuvos investicijų agentūros duomenimis) danai buvo investavę į naftos gręžinius 12.25 mln. JAV dolerių. Vasaros pradžioje naftos telkinyje Vilkyčiai-15 buvo atliktas vienas tokių bandymų- t.y. padarytas dirbtinis plyšys, per kurį dabar daug geriau teka nafta. Kitame naftos telkinyje- Vilkyčiai-9 buvo atlikta vadinamoji smėlio perforacija- atidengtos naftingos uolienos, kad į jas pritekėtų naftos. Danams ne mažiau svarbios ir ekonominės bei juridinės sąlygos dirbti Lietuvoje. Juos domina, ar galės užsienio piliečiai gauti Lietuvoje atlyginimą, saugiai gyventi, ar galės laikinai įvežti įrenginius ir pan. Danų apsisprendimą lems ne tik telkinio perspektyvumas, bet ir tai, ar Seimas su Vyriausybe nusprės sumažinti žemės gelmių mokestį. Šis mokestis Lietuvoje siekia 29 proc. nuo išgautos naftos ir yra vienas didžiausių pasaulyje. Beveik visą išgautą naftą “Minijos nafta” eksportuoja, daugiausia- Lenkijos kompanijoms, mokančioms pasaulinėmis kainomis. Transportuojant per Kaliningradą, išlaidos už vienos naftos tonos pervežimą sudaro 76 Lt, iš kurių Rusijai atitenka 57 Lt, o Lietuvai- tik 19 Lt. Transportuoti naftą per Būtingės naftos terminalą- tolima perspektyva, todėl planuojama kreiptis į Vyriausybę, kad ši atkreiptų dėmesį į susiklosčiusią padėtį. “Manifoldas” Naftos darbų licencijų komisija kreipėsi į Vyriausybę, kad Kretingos bendrovei “Manifoldas” būtų išduota naftos paieškos, žvalgybos ir atrastų telkinių eksploatavimo Klaipėdos plote licencija. Ši bendrovė laimėjo neseniai pasibaigusį konkursą. Didžiają dalį “Manifoldo” akcijų valdo pagrindinė gamtinių dujų importuotoja į Lietuvą- Lietuvos ir Rusijos bendroji įmonė “Stella Vita’e”, pretenduojanti tapti ir lietuviškos elektros eksportuotoja. Minėtame Klaipėdos plote, kuriame šeimininkaus “Manifoldas”, esančius Ablingos ir Vėžaičių naftos telkinius jau seniai yra gavusi valstybės bendrovė “Geonafta”. Taėiau dėl lėšų stygiaus naftos gavybos bandomuosius darbus bendrovė atlieka tik Vėžaičių telkinyje. “Manifoldas” naujų naftos telkinių paieškai pasirengęs investuoti 6 mln. litų, o jei jam atitektų Ablingos ir Vėžaičių telkiniai, investicijos siektų 36 mln. litų. “Manifoldo” ir “Geonaftos” benrovėms pavesta pateikti pasiūlymus, kaip išplėsti naftos gavybą šiuose telkiniuose. Be Kretigos bendrovės “Manifoldas”, į Klaipėdos plotą pretendavo Danijos ir Švedijos konsorciumas, kuriame dalyvavo “Odin Energy”, “Sands Petroleum” ir Troy Petroleum Management” bendrovės. Bendrai... Lietuvos prezidentas A.Brazauskas, dalyvavęs tarptautinėje konferencijoje “Investicijų ir verslo galimybės Lietuvos naftos sektoriuje” ,sakė, kad naftos verslą norima padaryti dar efektyvesnį ir paskatinti valstybės biudžeto pajamų dalies didėjimą, todėl neseniai parinktas tarptautinis konsultantų konsorciumas, padėsiantis Vyriausybei parengti AB “Mažeikių nafta” privatizuoti. Prezidentas laidavo, kad privatizavimo procesas bus viešas, bus remiamasi tarptautiniu mastu pripažinta patirtimi, privatizavimo sąlygos bei kita informacija bus prieinama visiems partneriams. Europos ir Rusijos naftos kompanijos domisi “Mažeikių naftos” privatizavimu. Didžiausios užsienio kapitalo investicijos- į naftos prekybos infrastruktūrą.Lietuvoje jau ne vieni metai dirba pasaulyje garsios kompanijos: Norvegijos “Statoil”, JAV “Texaco” ir “Mobil”, JAV, Olandijos, Didžiosios Britanijos “Shell”, Suomijos “Neste”, Rusijos “LUKoil”, “Jukos” ir “Transneft”. Iš 659 šiuo metu Lietuvoje veikiančių degalinių 10 procentų- užsienio kapitali įmonių degalinės. “Mažeikių naftos” akcijos sustiprintų jų pozicijas, nes Lietuvą degalais aprūpina bųtent ši įmonė. 1996 metais benzino importas sudarė 30 proc., o dyzelinio kuro- 20 proc. AB “Mažeikių nafta” 1996 metais Lietuvoje pardavė 55.5 proc. savo produkcijos. Kita dalis produkcijos keliauja į Lenkiją, Latviją, Estiją, Kaliningrado sritį, Baltarusiją, Ukrainą. Išskirtume “Lukoil Baltiją”, kuri nori turėti degalinių tinklą visoje Lietuvoje, ne tik didmiesčiuose. Ji yra užsibrėžusi pastatyti savas degalines visuose miestuose ir miesteliuose, kur gyvena ne mažiau kaip 10.000 žmonių. “Lukoil Baltija” Lietuvoje jau valdo apie 30 proc. automobilių degalų rinkos. Jai priklauso 27 stacionarios ir 3 konteinerinės degalinės. Iki 2000-ųjų kompanija planuoja valdyti ne mažesnį kaip 50 degalinių tinklą. Didžiausių prekiautojų naftos produktais naujos stacionarios degalinės: Jūros perkėlos, uostai KLASCO Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO)- tai buvęs valstybinis jūrų prekybos uostas, nuo seno įkurtas Kuršių marių žiotyse. 1995 m. gegužės 5d. įmonė perregistruota į akcinę bendrovę. KLASCO veiklos sritis- pakrauti ir iškrauti uosto krovinius. Ji teikia ir kitas paslaugas: saugo krovinius, ekspedijuoja, pagalbinio laivyno vilkikais aptarnauja prie krantinių prisišvartavusius laivus. Įmonė dirba pelningai. 1996 metais rentabilumas buvo 19 proc., visos pajamos- 191 mln. litų, pelnas- 31 mln. litų. KLASCO- viena stipriausių ir pelningiausiai dirbančių Lietuvos įmonių. Jos darbuotojai labiausiai patyrę atlikti uosto krovos darbus. 80 proc. krovinių- tranzitiniai. Iš Rytų juos siunčia Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Baltarusija, Ukraina. Iš Vakarų- Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos valstybės. Tai rodo, kad KLASCO- tarptautinio jūrų verslo dalyvė. Kompanija žinoma visame pasaulyje. 1997 metai įmonei sėkmingi. Sėkmę lemia tai, kad sausį KLASCO su “Trans WORLD Metal” pasirašė sutartį, pagal kurią turi būti įgyvendintas planas vietoj 3 mln. tonų perkrauti 5 mln. metalo.Pagrindiniai naujos programos akcentai- įsigyti naujų krautuvų, kranų, pastatyti didžiulį 8 tųkstančių kv. metrų dengtą sandėlį metalui saugoti.KLASCO jau antrus metus intensyviai formuoja konteinerių srautą per Klaipėdos uostą. Uosto plėtros programoje numatyta pastatyti naują konteinerių terminalą. Jis bus statomas uosto direkcijos jėgomis, o KLASCO, kuri valdys ir kraus krovinius, pavesta išspręsti visus pagrindinius klausimus. Tai bus naujas terminalas netoli Tarptautinės jūrų perkėlos. Sudaryta investicinė programa, kurioje numatyta įsigyti kranų ir kitos reikiamos technikos. Terminalo statybos darbai pradėti 1996 metais. 1998 metų antrąjį pusmetį numatyta terminalo darbo pradžia. Vyriausybės programoje numatyta KLASCO privatizuoti. Prieš privatizaciją nutarta atlikti tam tikrus darbus, gerinančius kompanijos finansinę, ekonominę padėtį ir didinančius akcijų vertę. Investiciniai projektai dėl metalo terminalo galimybių didinimo, konteinerių terminalo statymo, uosto krantinių gilinimo leis daugiau perkrauti krovinių ir išsikovoti dar geresnę vietą tarp Baltijos uostų.Krovinių srautą siekiama ne tik išlaikyti, bet ir padidinti, todėl plečiama įmonės teritorija, efektyviau naudojama esama teritorija. Be to, vykdoma intensyvirinkodaros politika: kelerius pastaruosius metus nekeičiami krovos darbų įkainiai, kompanija dalyvauja konferencijose ir parodose, skiria lėšų reklamai vietos ir užsienio leidiniuose. Šios priemonės leidžia įmonei, net ir mažėjant visam krovinių srautui, nemažinti pastovių darbų. Norint padidinti veiklos efektyvumą bei pritraukti būtinų investicijų, buvo nutarta KLASCO privatizuoti tarptautinio viešojo konkurso būdu. Šiuo metu KLASCO nėra kitų akcininkų, kurių turimų akcijų bendra nominali vertė viršytų 5 proc. bendrovės įstatinio kapitalo, išskyrus valstybę. Siekint gauti kuo daugiau naudos iš KLASCO privatizavimo, buvo nutarta samdyti nepriklausomą patarėją privatizavimo programai rengti. Galimiems patarėjams buvo išsiuntinėti kvietimo laiškai ir techninė užduotis. Kandidatai savo techninius pasiūlymus turėjo pristatyti iki 1997 metų rugpjūčio 25 dienos. Savo pasiūlymus pateikė 7 konsorsiumai. Komisija, įvertinusi techninius ir finansinius pasiūlymus, išrinko nugalėtoją- Vokietijos firmą “Rogge Marine Consulting G.M.B.H.” Šiuo metu su būsimu patarėju jau yra parengta sutartis, jai pritarė Lietuvos Vyriausybė. LISCO Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsteigta nemažai laivybos kompanijų, tačiau AB “Lietuvos jūrų laivininkystė” (LISCO) yra didžiausia laivybos kompanija, per metus galinti pervežti per 4 mln. tonų krovinių. Šiuo metu kompanija turi 36 laivus su bendra keliamaja galia 278.5 tūkstančio tonų. Pagrindinės LISCO veiklos kryptys yra sausakrūvių krovinių pervežimai bei pervežimai keltais. Pagrindiniai laivų darbo regionai yra Baltijos, Viduržiemio ,Juodoji bei Raudonoji jūros. LISCO sausakrūvių krovinių pervežimų verslas skiriasi nuo pervežimų keltais. Sausakrūviai laivai dirba beveik nepriklausomai nuo Leituvos transporto srautų dydžio, tuo tarpu keltų verslo sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo integruotos Lietuvos transporto sistemos. Pervežamų krovinių kiekis LISCO keltais priklauso ir nuo AB “Lietuvos geležinkeliai” darbo, ir nuo Klaipėdos uosto Tarptautinės jūrų perkėlos, kuri yra KLASCO padalinys. Šiuo metu LISCO aptarnauja keltų linijas į Kylį ir Mukraną (Vokietija), Kopenhagą (Danija), Achus ir Stokholmą (Švedija). Keltų linijų verslas yra rizikingas, palyginti su pervežimais sausakrūviais laivais. Kad keltai veiktų sėkmingai, būtų pakankamai didelis krovinių srautas, reikia ne vienų metų pastangų ir paprastai iš pradžių tokia veikla nėra pelninga. Šiuo metu bendromis transportininkų pastangomis suformuoti “transporto koridoriai”, per Lietuvą einantys daugiausia tranzitu į Vokietiją, Švediją,Rusiją. Ilgalaikės pastangos leidžia sėkmingai dirbti LISCO keltams. Kitų laivybos kompanijų, kaip kad “Color Line”, “Stena Line”, DFDS, “Silja Line”, pinigų srauto ir nuosavo kapitalo santykis svyruoja nuo 35 iki 78 proc., vidurkis yra beveik 49 proc. Nuo 1997 metų balandžio įmonė nemoka pelno mokesčio nuo reinvestuoto pelno dalies, tad sumokėtas valstybei pelno mokestis dar mažės. Dėl sumažėjusio Vokietijos markės ir lito kurso šiemet negauta 2.4 mln. litų pelno iš keltų linijų. Iš viso dėl Vokietijos markės kurso svyravimų kompanija patyrė apie 10 mln. litų nuostolių. Apie kai kurias alaus daryklas: “Ragutis” Kauniškė alaus darykla “Ragutis”, valdanti apie 11 proc. Lietuvos rinkos ir ilgai pelniusi vos penktą vietą tarp Lietuvos aludarių, rengiasi nusimesti pilkas bjauriojo ančiuko plunksnas: 1997 metų pradžioje pardavusi 51 proc. savo akcijų Čekijos alaus daryklai “Pilzner Urquel”, bendrovė laukia 11 mln. Lt investicijų. Ketvirtos pagal dydį šalyje alaus gamintojos AB “Ragutis” vadovai įsitikinę, kad jų bendrovės gamyba 30 proc. padidėjo dėl pagerėjusios alaus kokybės. “Pilsner Urquel”, valdanti 51 proc. įmonės akcinio kapitalo, iki rudens į įmonę jau investavo apie 10 mln. litų. Per pirmą pusmetį įmonė pardavė 644.000 dal alaus, iš jų 437.000 dal- buteliuose. 1995 m. užėmęs tik 5-ą vietą šalies alaus gamintojų rinkoje, 1996 m. “Ragutis” iškopė į 4-ąją, kur ir laikosi iki šiol. Palyginti su pernai 1 pusmečiu, “Biržiečių” alaus gamyba padidėjo 62 proc., “Šnekorių”- 32 proc., o “Širvenos”- 25 proc. Per 3.5 mėn. atlikę dalį rekonstrukcijos darbų, čekai atvežė iš “Pilsner Urquell” ir sumontavo įrengimų už 7.5 mln. litų. Rekonstravus salyklo cechą, pagal čekų technologiją pasigamina pusę viso reikalingo salyklo, o kitą pusę parsiveža iš Čekijos.Tik ką pradėjus gaminti Čekijoje populiariausią “Gambrinus” alų, dar planuojama pristatyti dvi naujas čekiško alaus rūšis. Pasak finansų maklerių, įmonės rezultatų augimas gali teigiamai paveikti bendrovės akcijų rinkos kainą. “Utenos gėrimai” Liepos 21 d. Utenos alaus daryklos “Utenos gėrimai” (UG) akcininkų susirinkime skandinavų kontroliuojančioji įmonė BBH aplenkė Europos alaus milžiną “Carlsberg”. BBH gavo 101.279 balsus (53.7 proc.) o “Carlsberg”- 83.068 balsus (44 proc.), iš kurių pusę sudarė valstybės (Žemės ūkio ministerija) valdomi balsai. Komentuodami BBH pergalę daugelis teigia, kad jų pasiūlymai labiau patiko smulkiesiems akcininkams, kurie ir lėmė pergalę. BBh pažadėjo supirkti akcijas iš karto. Tuo tarpu “Carlsberg” to nežadėjo ir akcininkai baiminosi, kad dėl infliacijos ar pasikeitus Lt kursui jie patirs nuostolių. “Carlsberg” pralaimėjo praktiškai laimėtą partiją, kurioje turėjo visus kozirius.Prieš metus pradėjusi derėtis dėl UG “Carlsberg” kompanija pasirinko akcijų pirkimo per biržą ir susitarimo su valstybės institucijomis kelią. Jų atstovai užtikrino valstybės valdomų balsų paramą bei konkurencijos tarnybos pastabas, kad BBH jau turi įmonę Lietuvoje (“Kalnapilis”) ir konkurencijos požiūriu “tikslingiau kurti bendrą įmonę su “Carlsberg”. “Carlsberg” manė, kad garsus prekinis ženklas ir įmonės autoritetas yra pranašesni už bevardę kontroliuojančią bendrovę. Tačiau investicijų patirties Baltijos šalyse ir NVS sėmusi kontroliuojančioji bendrovė, savo gretose turinti vietinių vadybininkų, daugiausia dėmesio ir resursų skyrė privačių akcininkų lūkesčiams patenkinti, tuo įrodydami, kad ne visada lemia garsūs vardai. BBH įsipareigoja išsaugoto ir stiprinti vietinį prekinį ženklą “Utena”, išlaikyti vietinius vadybininkus bei administraciją. UG įnašą į naujos įmonės steigimą BBH įvertina 50 mln. Lt. Investicija į Utenos alaus daryklą sudarys apie 20 mln. USD, iš kurių 16 mln. USD skiriama gamybai modernizuoti. Projekte rašoma, kad įmonė turėtų pasiekti 50 mln. l gamybos apimtis išlaikydama 20-25 proc. bendrovės pelningumą. Panašiomis sąlygomis prieš 3 m. BBH įsigijo “Kalnapilį”. 1994 m. jie buvo pažadėję akcininkams supirkti Panevėžio alaus daryklos akcijas po 5.44 Lt (nominalas 1 Lt) ir savo pažadą įvykdė, nors VPB akcijas buvo galima pirkti gerokai pigiau (apie 3.5 Lt). “Švyturys” Spalio 23 d. vykusiame Klaipėdos alaus daryklos AB “Švyturys” akcininkų susirinkime 2/3 balsų buvo nutarta kurti bendrą įmonę su užsienio alaus gamintojais. Realiausias pretendentas yra danų bendrovė “Carlsberg”.Pasak “Švyturio generalinio direktoriaus, akcininkams pritarus, įmonės įstatinis kapitalas bus didinamas ne mažiau kaip 15 mln. litų (iki 26 mln. litų). “Švyturys yra gavęs pasiūlymų dėl investicijų iš 5 alaus gamintojų bei dar daugiau iš finansinių institucijų. Tarp jų yra ir 3-čia pagal dydį alaus gamintoje Europoje bendrovė “Carlsberg”. “Carlsberg”, patyręs fiasko varžybose su Švedijos ir Suomijos koncernu BBH dėl AB “Utenos gėrimai”, rugsėjį nusiuntėpreliminarų ketinimo protokolą dėl investicijų “Švyturio” vadovams. Ryžtą investuoti Lietuvoje rodo ir “Carlsberg” klaipėdiečiams iš pradžių pasiūlytas apsisprendimo terminas- 7 d. Danai iškart norėjo įsigyti 51 proc. “Švyturio” akcijų, tačiau vėliau sutiko su “Švyturio” sąlygomis ir nusileido iki 50 proc. Tačiau bendrovės akcijos priklauso apie 350 akcininkų, todėl realu, kad naujieji akcininkai sugebės įsigyti papildomų akcijų. Jei būtų įkurta bendra įmonė su “Carlsberg”, Klaipėdoje pagal licenciją būtų gaminamos “Carlsberg” ir”Tuborg” alaus rūšys bei išsaugotas dabartinis “Švyturio” asortimentas. Preliminariai derantis su “Carlsberg”, esamą 11.347.600 Lt “Švyturio” įstatinį kapitalą buvo ketinama padvigubinti. Investicijos “Švyturiui” reikalingos norint sėkmingai konkuruoti su kitomis didžiausiomis Lietuvos alaus daryklomis, jau turinčiomis užsienio partnerius: AB “Kalnapilis” ir UG (BBH), AB “Ragutis” (čekų “Pilsner Urquell”). Pagal parengtą investicijų planą per artimiausius 1.5 metų gamybai plėsti klaipėdiečiams reikėtų 15-24 mln. Lt. Šiemet įmonė per 9 mėn. gavo tiek pat pelno, kiek per visus 1996 m., o metų pabaigoje planuojamas grynasis pelnas- 13 mln. Lt. Į gamybą per 1997 m. investuota per 5 mln. Lt. “Švyturiui” ir “Carlsberg” nepavykus susitarti, danų žvilgsnis galėtų nukrypti į AB “Gubernija”, esančią šalia Šiaulių LEZ bei Latvijos. Bendrai... Grėsmingi konkurentai įsikūrę kaimyninėse šalyse. Prie Gdansko (Lenkija) įsikūrusi Australijos kapitalo įmonė “Elblag Brewery” (verda EB alų) pagamina 2 kartus daugiau alaus nei visos Lietuvos alaus daryklos kartu. Estijos aludariai, nelikus importo mokesčių įvežamam alui, jau pajuto galingų Europos aludarių kvėpavimą į pakaušį. Kai neliks muitų barjerų alaus importui, Lietuvoje prasidės tikroji konkurencija, ir nemodernios šalies alaus daryklos bus pasmerktos žlugti Bankai “Litimpeks” “Litimpeks” bankas, liepos mėn. sėkmingai baigė platinti naują akcijų emisiją, ir iki 64.1 mln. litų padidino akcinį kapitalą, kurį per mėnesį užregistravo Lietuvos banke. “Litimpeks” banko valdybos pirmininkas teigia, kad užsienio kapitalas dabar valdys apie 76 proc. “Litimpeks” banko akcijų, tačiau tik vienas akcininkas- Šveicarijoje įregistruotas “Uber See Bank”- turės daugiau kaip 10 proc. akcijų paketą. Šiam bankui priklauso 10.7 proc. “Litimpeks” akcijų. Akcijų turi Skandinavijos kompanijos, 12 proc.- Estijos ir apie 8 proc. vietiniai investuotojai. Didžiausių naujųjų “Litimpeks” banko akcininkų sąraše- Estijos prekybos bendrovė “Bregot”, Norvegijos “Skeie Groppen”, valdanti naftos gręžinius, naftos bendrovė “Norvegian Oil Trading” ir kitos Skandinavijos šalių bendrovės bei privatūs verslininkai. Lietuvos investuotojai įsigijo 16 mln. litų nominalios vertės akcijų. Didžiausius akcijų paketus pirko bendrovės “Alna”, “Viti” ir “Lietuvos geležinkeliai”. Iki šių metų pabaigos numatoma dar didinti “Litimpeks” bako akcinį kapitalą, bet dabartiniame akcijų emisijos projekte dalyvavusios bendrovės “Balticum Management”- “Litimpeks” banko finansinės patarėjos- valdybos pirmininkas Magneas Reme sako, kad apie tai šnekėti dar anksti. Lenkijos “Kredyt Bank” taip pat buvo minimas kaip vienas realiausių galimų “Litimpeks” banko akcininkų. “Kredyt Bank” kartu su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku (EBRD) ketino valdyti 51 proc. “Litimpeks”akcijų. Tačiau dėl biurokratinių EBRD procedūrų investicijų buvo galima tikėtis ne anksčiau kaip rugsėjį, o “Litimpeks” banko tokie terminai nepatenkino. P moratoriumo paskelbimo 1995 gruodį “Litimpeks” bankas visavrtę veiklą atnaujino tik po pusmečio. Pernai banko nuos639582*1toliai sudarė 6.4 mln. litų. J.Bobelis “Litimpeks” valdybos pirmininko patarėjas, teigia, jog po to, kai į “Litimpeks” kapitalą naujieji savininkai dar investuos apie 40 mln. USD, jis bus pajėgus konkuruoti ne tik su Lietuvos bankais, bet ir su kolegomis Baltijos valstybėse. Pasak jo, sustiprėjus tikimasi aktyviai dalyvauti privatizacijos procese. “Litimpeks siekiamybė- investicinė bankininkystė”,- sako J.Bobelis ir aiškina, kad bankas ketina tolti nuo mažmeninės bankininkystės laipsniškai. Banko struktūra tvarkoma nuo viršaus iki apačios. Užsienio bankai Nors finansų ekspertai ir neprognozuoja užsienio bankų filialų bumo Lietuvoje, ledus pralaužusio kaimynų lenkų “Kredyt Bank PBI S.A.” pavyzdžiu Vilniuje ketina žvalgytis svečių šalių bankai. Prancūzijos bankas “Societe Generale” jau įteikė ofocialų prašymą steigti savo skyrių Lietuvoje ir laukia Lietuvos banko (LB) pritarimo bei licencijos, o “Norddeutsche Landesbank” apsisprendė dėl atstovybės Vilniuje atidarymo. Tik šiemet apsisprendęs kurti Lietuvoje “Societe Generale” pirmąjį žingsnį į Baltijos valstybes žengė dar prieš tris metus. “Kredyt Bank PBI S.A.” skyriaus Vilniuje direktoriaus pavaduotojas V.Galvelė sako, kad spalį pradėjusiame veikti skyriuje jau atidaryta 41 sąskaita. Bankas dar nesuteikė nei vieno kredito, tačiau turi projektų ir juos svarsto. Tikimasi jog pirmoji paskola bus suteikta dar šiemet. Šis bankas orientuotas į Lietuvos ir Lenkijos prekybos finansavimą bei kartu su vietiniais bankais norėtų kredituoti stambius investicinius projektus “Deutsche Bank” į Lietuvą neketina ateiti. Jam nereikia atstovybės, mat jie ir taip puikiai žino, kas vyksta Lietuvoje. Nepaisant to,kad Vilniuje nėra banko atstovybės, aktyviai bendradarbiaujama su lietuviškais bankais, dalyvaujama privatizavimo procese. Į Lietuvos rinką koją keliavienas didžiausių Suomijos komercinių bankų “Merita Ltd.”, ketinantis čia plėsti savo veiklą. “Lietuva- viena iš prioritetinių valstybių, kuriose mes ketiname artimiausiu metu investuoti daugiau”,- sako “Merita Ltd.” pirmasis viceprezidentas. Žvalgybą Lietuvoje suomiai pradėjo rugsėjo 23 d. suteikdami trumpalaikę 4.4 mln. USD paskolą telekomunikacijų UAB “Omnitel”, kuri rengiasi už šiuos pinigus įsigyti “Nokia” komunikacijų stotį. Paskola “Omnitel”- tik pirmasis “Merita Ltd.” žingsnis Lietuvoje. Estijos “Hansapank” nusprendė steigti Lietuvoje savo banką, nes veikiantys Lietuvos bankai estams atrodo nepakankamai perspektyvūs. “Hansapank” vadovai prognozuoja, kad bankas Lietuvoje pradės veikti kitąmet. “Hansapank” taryba pritarė valdybos siūlymui išleisti 7 mln. naujų akcijų, kurios bus parduodamos rinkos kaina, o dalis lėšų investuota į naują banką Lietuvoje. Investicijos į VVP Baltijos šalių vertybinių popierių rinkos ir toliau lieka patrauklios užsienio investitojams- nutarta Rygoje vykusioje konferencijoje “Baltijos kapitalo rinkos”. Manoma, kad jų aktyvumas dar padidės,- teigia finansų maklerio įmonė “Vilfilma”. Užsienio investuotojai ypač patenkinti Estijos VP rinkos likvidumu ir nori, jog Latvijos ir Lietuvos rinkose atsirastų nauji postūmiai, didinantys jų likvidumą. Kai vertybinių popierių rinka subrendusi, investuotojams pakanka pažvelgti į kompanijos finansinius rodiklius. Pasak specialistų, Lietuvoje jau irgi vadovaujamasi rodikliais, tačiau tai daryti reikia atsargiai. Finansų makleriai, rengdami įmonių prospektus, ten įtraukia pelningumo, finansų struktūros, rinkos vertės bei turto panaudojimo efektyvumo rodiklius. Tačiau negalima vadovautis tik vienu ar net keliais finansiniais rodikliais. Jei rodikliai yra neįtikėtinai dideli ar maži, reikia pasidomėti, kodėl jie tokie, be to, reikia atsižvelgti į rinkos vidurkį. Vienas iš labiausiai priimtų ir naudojamų rodiklių- P/E- akcijos rinkos kainos ir pelno akcijai santykis, rodantis, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą. P/E atspindi investicijos pelningumą, investuotojų pasitikėjimą rinka. Pvz.: Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo (LCVPD) duomenimis, užsienio investicijų vertė finansinių tarpininkų sąskaitose nuo metų pradžios padidėjo nuo 282 mln. Lt iki 1 mlrd. 144 mln. Lt. VP portfelių apimtys padidėjo dėl dviejų priežasčių- dėl naujų investicijų į akcijas ir dėl akcijų kainų didėjimo. Spalio 1 d. užsienio investuotojų lėšos finansinių tarpininkų sąskaitose sudarė 58.6 proc. investicijų į Lietuvos bendrovių ir bankų akcijas. Šiais metais gana smarkiai išsiplėtė investuotojų geografija- šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijų turi 31 valstybės investuotojai. Per paskutinį šių metų ketvirtį labiausiai- 190 mln. Lt- padidėjo Didžiosios Britanijos investuotojų portfelis. Antrąjį šių metų ketvirtį aktyvumas buvo sumažėjęs, o per trečiąjį šių metų ketvirtį savo investicijas labai padidino ir Estijos investuotojai (127 mln. Lt). Švedijos investuotojai akcijų portfelis Lietuvoje padidėjo 28 mln. Lt, JAV- 25 mln. Lt, Danijos- 22 mln. Lt, Suomijos-17 mln. Lt, Šveicarijos- 12 mln. Lt. Estijos investuotojų dalis Lietuvos akcijų rinkoje buvo pakankamai solidi- spalio 1-ą d. ji sudarė 10.8 proc. visų finansinių tarpininkų sąskaitose buvusių investicijų į akcijas. Tarp nerezidentų, investavusių į Lietuvos akcijas, estų investuotojai po Didžiosios Britanijos investuotojų buvo antri. Nemažai užsienio investuotojų įsigijo bendrovių akcijų pirminėje rinkoje, t.y. įmonėms platinant naujas akcijų emisijas. Vien pernai naujų akcijų emisijų Lietuvoje išplatinta už 1 mlrd. 175 mln. litų, per šių metų 8 mėn.- už 650 mln. litų. Vietos investuotojų dalis nuo metų pradžios iki spalio mėn. sumažėjo atitinkamai nuo 66 iki 41.4 proc., nors jų investicijų portfelis finansinių tarpininkų sąskaitose padidėjo nuo 545 iki 808.6 mln. litų. LT pajamos per 1996 m. padvigubėjo iki 135 mln. dolerių, bendrovė gavo apie 20 mln. dolerių pelno. Jos mobiliojo ryšio GSM tinklo vartotojai sudaro tik apie 2 proc. gyventojų. Vidutiniškai 100 gyventojų Lietuvoje tenka 27 telefono linijos. “Balandžio 1 d. gersime šampaną”,- žadėjo ryšių ir informatikos ministras R.Pleikys, kai rugpjūčio 5 d. buvo pasirašyta sutartis su LT privatizavimo konsultantu- Šveicarijos banku “Union bank of Switzerland” (UBS). Suradę LT pirkėją šveicarai už savo paslaugas iš Lietuvos Vyriausybės gaus apie 10 mln. dolerių- tai daug mažiau, nei uųdirbo kiti konsultantai, privatizuodami kitų Rytų Europos šalių kompanijas. Privatizuoti LT šveicarai sudarė konsorciumą su Kanados investiciniu banku “CIBS Wood Gundy” bei tarptautinėmis bendrovėmis “Debevoise and Plimpton”, “McDermott, Will and Emery”. Konsultantų techninė užduotis numato darbų atlikimo grafiką: per tris mėn. parengti privatizavimo programą, o vėlų rudenį turi būti parengtas informacinis memorandumas. Šiemet jis turi būti išsiuntinėtas potencialiems pirkėjams. LT privatizavimo programą rengiąs Šveicarijos bankas UBS ir konsorciumas jau baigė pirmąjį parengimo etapą ir atliko įmonės auditą. Pasak Europos reikalų ministerijos (ERM) vadovų, viskas trunka ilgiau nei tikėtasi. Po truputį aiškėja, kas dalyvaus LT privatizavime. LT jau susidomėjo 8 investuotojai: Prancūzijos bei Graikijos telekomai, Švedijos kompanija “Telia”, Danijos “Tele Denmark” bei kitos telekomunikacijų kompanijos. “Tele Denmark” vadovai Reuters sakė bandysią įsigyti kuo daugiau siūlomų LT akcijų. LT patrauklus pirkėjams dėl gana spartaus ekonominio šalies augimo, geros geografinės padėties ir galimybių plėstis. “Telia” Švedijos telekomunikacijų kompanija “Telia” 1998 m. atidaro savo antrinės įmonės “Lietelija” biurą Vilniuje. Kompanija sudarys konkurenciją didmeniniams “Internet” tiekėjams ir “Lietuvos telekomui”. Švedų milžino- tikslas privatizuoti LT. Į duomenų perdavimo verslą kompanija Lietuvoje ketina investuoti 80 mln. USD. Pirmasis “Telia” investicijų vaisius- telefoninius pokalbius ir įvairiausią informaciją (vaizdo, garso, telefono, kompiuterio duomenų) galintis perduoti optinis kabelis nuo Gotlando salos Švedijoje iki Šventosios. “Lietelia” iš RIM 1997 m. pavasarį gavo licenciją. Joje, be duomenų perdavimo paslaugų, “Lietelia” gavo teisę ir kurti nuosavą duomenų perdavimo tinklą. Iki šiol didmena “Internet” paslaugas teikė UAB “Omnitel” ir UAB “Taidė”. Jos prie pasaulinių “Internet” centrų jungėsi palydoviniu ryšiu, kuris yra lėtesnis už šviesolaidinį. Kartu “Lietelija” teiks kitas duomenų perdavimo paslaugas- nutolusių kompiuterinių tinklų jungimą ir X.25 protokolo ryšį. “Telia” jau rengia biurą Kaune, planuoja juos atidaryti ir kituose Lietuvos miestuose. “Bitė GSM” Iš UAB “Mobilios telekomunikacijos” (Bitė GSM) akcininkų gretų pasitraukė dvi lietuviškos kompanijos- UAB “Elsis” ir UAB “Dobilas”. Daugiau kaip pusę “Bitės GSM” akcijų valdo užsienio kompanijos. Po 35.8 proc. jų yra Danijos kompanijos “TeleDenmark International” (TDI) ir Liuksemburgo “Cellular Millicom International” (MIC) portfeliuose. “Bitės GSM” tinklą kurinti UAB “Mobilios telekomunikacijo” įregistruota 1995 m. gegužės 4 d. Tuomet didžioji akcijų dalis priklausė lituviškoms kompanijoms- kauniškė BĮ “Lintel” valdė 33.5 proc. akcijų, “Dobilas”- 25.5 proc., o “Elsis”- 24 proc. Daniškoji TDI “Bitės GSM” veiklos pradžioje turėjo 17 proc. akcijų, MIC akcijų oficialiai neturėjo, bet jau veikė po TDI vėliava.Laipsniškai, kelis kartus persiskirstant akcijas, užsienio kompanijų įtaka “Bitėje GSM” padidėjo. Paskutines turimas akcijas “Elsis” (2 proc.) ir “Dobilas” (1.5 proc.) sumanė parduoti 1996 m. gruodį. Joms iškritus iš akcininkų sąrašo, į užsieniečių portfelius pateko po 35.8 proc. “Bitės GSM” akcijų. Kompanija iki 1998 m. numato investuoti dar 20 mln. USD. Kompanijos generalinė linija ir toliau lieka kokybė. “Comliet” NMT 450 standarto mobiliojo ryšio paslaugas teikianti UAB “Comliet” turi į Daniją išeinantį nuo “Lietuvos telekomo” nepriklausantį kanalą. Pirmoji Lietuvoje mobiliojo ryšio paslaugas pradėjusi teikti UAB “Comliet” įregistruota 1991 m., o jos tinklas pradėjo veikti 1992-ųjų pavasarį. Danų indėlis į “Comliet” yra ne tik investicijos, bet ir darbo bei rinkodaros patirtis. Didžioji dalis “Comliet” akcijų priklauso VĮ LT (41 proc.). Po 24.5 proc. turi Danijos TDI ir liuksemburgo MIC, o 10 proc. valdo UAB “Antena”. KITOS INVESTICIJOS Žemės ūkis Lietuvos žemės ūkis kol kas nepatraukia užsienio investuotojų dėmesio. Specialistai mano, kad dėl to kalta valstybė, per daug besikišanti į šią sritį ir nesugebanti baigti reformų. Investicijos į žemės ūkį šių metų liepos 1 d. sudarė 0.3 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesiogines užsienio investicijas į žemės ūkį stabdo nesibaigusi žemės reforma, vis dar iškylantis žemės nuosavybės klausimas bei neišvystyta žemės rinka. Taip pat neaiškios ekonominės žemės ūkio perspektyvos.Užsieniečiams į Lietuvą paprasčiau atvežti produkciją, negu investuoti į perdirbamąją pramonę. Lietuvoje, kaip ir likusiose Baltijos šalyse, daugiausia investuojama į tabako, alaus, konditerijos ir nealkoholinių gėrimų pramonę. Statistikos departamento duomenimis, šios investicijos sudaro 16.6 proc. visų užsienio investicijų. Tuo tarpu pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, investicijos į žemės ūkį, žuvininkystę ir miškų ruošą sumažėjo beveik perpus, t.y. balandžio 1 d. jos sudarė 38.791.000 Lt, o liepos 1 d.- 16.355.000 Lt. Į pieno, mėsos ar grūdų perdirbamąją pramonę užsieniečiai vengia investuoti dėl ribotos rinkos. Šiuo metu nėra nei vienos mėsos perdirbimo įmonės, į kurią būtų investavę užsieniečiai. Pagrindinė priežastis- mėsos perdirbimo pramonė yra reguliuojama Vyriausybės, be to,jai neigiamą įtaką daroturguose nekontroliuojama prekyba mėsos gamaniais, vadinamoji juodoji rinka. Investuotojai pastaruoju metu mieliau kalba apie investicijas į naujų įmonių statybą bei modernias technologijas. Užsieniečiams pigiau ir efektyviau pastatyti įmonę, negu investuoti į beviltiškai pasenusią maisto pramonę. Visais atvejais tokios įmonės efektyviau naudoja gamybinius išteklius, diegia modernias technologijas ir kuria naujus produktus. Statistikos departamento duomenimis, daugiausia su Lietuva BĮ yra sukūrusi Rusija, o pagal investuoto kapitalo dydį lyderė yra Vokietija. Po jos eina Rusija ir JAV.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (72,39 kB)

Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistai tvirtina, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys žada užsieniečiams puikias investicijų galimybes, ir prognozuoja tikrą investicijų bumą šiame regione. Rytų ir Vidurio Europos rinkos, ERPB ekonomistų teigimu, plėtojasi vis sparčiau sulig kiekvienais metais ir tampa vis konkurencingesnės. Per kelerius metus jų įnašas į pasaulio ekonomiką išaugs trigubai o investicijų rizika šiame regione pastebimai sumažės. “Rytų ir Vidurio Europos rinkos dėl savo dydžio bei greitos plėtros taps ypač patrauklios užsienio investuotojams ateinančio amžiaus pradžioje”, -pareiškė Europos ir plėtros banko ekonomistas Richardas Lago. Dvidešimt šešios buvusio Rytų bloko bei Sovietų Sąjungos valstybės, turinčios 400 milijonų gyventojų, -iš tiesų didelė rinka. Nors šiuo metu jų įnašas į pasaulio ekonomiką gana menkas- bendras šių šalių vidaus produktas sudaro vos vieną trilijoną JAV dolerių, palyginti su 30 trln. JAV dolerių pasaulio BVP, sėkmingos rinkos reformos daugelyje jų jau pradeda duoti pirmuosius vaisius. Sparčiai gerėja šių šalių eksporto prekių bei paslaugų kokybė, didėja pramonės produkcija bei realiosios gyvetojų pajamos. Pramonės produkcijos, eksporto padidėjimo bei griežtos finansinės politikos dėka minėto regiono šalių bendras vidaus produktas per ateinančius dešimt metų turėtų padidėti iki 3 trln. JAV dolerių, t.y. beveik 10 procentų viso pasaulio BVP. Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistų nuomone, investicijos Rytų ir Vidurio Europos valstybėsešiuo metu yra mažiau rizikingos nei investicijos į kai kurias Azijos ar Lotynų Amerikos šalis. “Tai stabilios šalys, rimtai besirengiančios Europos sąjungos narystei, nepaisant didėjančių jų užsienio prekybos deficitų, kurie, beje, sumažės, kai tik šioms šalims pavyks atsistoti ant kojų. Be to, importas reikalingas tiek gamybos, tiek ir visos ekonomikos plėtrai”, -tvirtina Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistas R.Lago.Viena reikšmingiausių užsienio kapitalo pritraukimo į Lietuvą formų- tiesioginės užsienio kapitalo investicijos, kuriant bendras Lietuvos ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmones. Pirmoji bendra Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo įmonė Lietuvoje įkurta 1987 metais. Tačiau užsienio investuotojai Lietuvos rinka pradėjo rimėiau domėtis tik 1991 metais. Daugiau kaip 90 procentų tiesioginių užsienio investicijų buvo gauta per pastaruosius dvejus metus. Iki 2000 metų gegužės 10 d. Lietuvoje įregistruotos 5577 bendros Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmonės, į kurias investuota užsienio kapitalo. Šių įmonių įstatinis kapitalas yra daugiau kaip 2919 mln. litų, iš jų užsienio kapitalo dalis sudaro apie 60 procentų. Į Lietuvos ūkį kapitalo yra investavę 98 pasaulio valstybių invesstuotojai. Daugiausia užsienio kapitalo į Lietuvos ekonomiką yra investavusios Europos Sąjungos šalys- 55.2 proc. viso investuoto kapitalo. Pagal atskiras valstybes pirmauja JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos investuotojai. Tiesioginės užsienio iinvesticijos į Lietuvą 1999 metais padidėjo 609.7 mln. litų, arba 152.4 mln. JAV dolerių. Palyginti su 1998 metais, jų padidėjo 319.5 mln. litų, arba 79.9 mln. JAV dolerių. Didžioji dalis 1999 metų investicijų, tai yra 511.1mln. litų, arba 83.8 proc. visų tiesioginių investicijų, padidėjo papildomais užsienio subjektų įnašais į akcinį kapitalą, kitą dalį, t.y. 98.6 mln. litų,sudarė reinvestuotas palnas. Tai 16.2 proc. visų tiesioginių investicijų. Tokią investicinio proceso tendeciją reikia vertinti teigiamai. 1997 metais, pagal statistinius duomenis, reinvesticija dar buvo nedidelė, tačiau nuo 1998 metų, kada reinvestuotas pelnas jau sudarė 9.9 proc., bendras BVP padidėjo 3 proc. Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) šalių bendrų ir užsienio kapitalo įmonių kūrimas. Iki 2000 metų gegužės 10 d. su ES šalimis registruota 2066 bendros ir užsienio kapitalo įmonės, kurių įstatinis kapitalas viršija 1.68 mlrd. litų. Užsienio kapitalas jose siekia apie 56 proc. Tam, aišku, didelės įtakos turėjo laisvosios prekybos sutartis su ES, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Daugiausia užsienio kapitalo investuoja šios ES šalys: Didžioji Britanija, Vokietija. Aktyvios ir Šiaurės šalių- Švedijos, Danijos, Norvegijos- bendrovės. Beje, iki šių metų registruota per 1000 bendrų su Rusijos Federacija įmonių. Tačiau jų įstatinis kapitalas nėra didelis, nes dominuoja daugiausia komercinio pobūdžio įmonės. Jos verslininkams sudaro palankias sąlygas savo produkcijai Rytų rinkoje realizuoti. 3.5 Užsienio paskolos Nemaža dalis užsienio kapitalo ateina į Lietuvą, kaip užsienio paskolos ir finansinė parama, gaunama iš tarptautinių finansinių organizacijų bei atskirų užsienio valstybių kaip oficiali parama Lietuvos valstybei arba kaip užsienio komercinių bankų paskolos Lietuvos verslo įmonėms (Lietuvos valstybei garantavus).Valstybės užsienio skola (Statistikos departamento duomenimis) 2000 m. pradžioje sudarė 1183 mln. JAV dol. (vienam Lietuvos gyventojui tenka 319,7 JAV dol. valstybės užsienio skolos), o 1998 m. pradžioje sudarė 825,4 mln. JAV dol. (atitinkamai 222,4 JAV dol. vienam Lietuvos gyventojui). Ypač padidėjo gautų pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantiją paskolų. 1991 - 1996 m. Vyriausybė suteikė 573,25 mln. JAV dol. vertės garantijų 137 investiciniams projektams finansuoti. 1997 m. sausio 1 d. gauta ir panaudota 386,53 mln. JAV dol., t.y. 67,4 proc. bendros suteiktų garantijų sumos. Jau grąžinta 108,52 mln. JAV dol., skola- 278,01 mln. JAV dol. Daugiausia garantijų buvo suteikta 1996 metais- 57 investiciniams projektams. Šios užsienio paskolos, kurioms suteiktos valstybės garantijos, skirtos įmonių investiciniams projektams finansuoti, tačiau iš jų 20,1 proc. panaudota kurui ir kitiems energijos resursams pirkti. Iš tarptautinių finansinių organizacijų gaunamas paskolas Vyriausybė skirsto daugiausia per šalies komercinius bankus, nurodydama, kad šios paskolos iš esmės turi tekti pramonės, žemės ūkio statybos ir transporto bei energetikos objektams. Skatinant investicijas į gamybą, ne mažiau kaip 50 proc. lengvatinių užsienio paskolų, kaip numatyta vyriausybės veiklos programoje, bus skirta gamybinėms įmonėms naujoms technologijoms diegti. Bus skatinamos investicijos, skirtos šilumos nuostoliams mažinti, šilumos tiekimo ir pastatų išorinėms sienoms rekonstruoti bei modernizuoti. Ikišiol užsienio paskolos daugiausia panaudotos sprendžiant energetikos problemas, statant transporto bei aplinkosaugos objektus, pertvarkant ryšių ir informatikos sistemas. Tai Klaipėdos naftos terminalas, magistraliniai dujotiekio tinklai, geležinkelių transportas, Klaipėdos uostas, automagistralė “Via Baltica”, vandens valymo įrenginių statyba ir t.t. Valstybės skolinimasis turi būti pagrįstas, racionalus. Tam reikėtų aiškiai apibrėžti ir sugriežtinti užsienio paskolų, gaunamų valstybės vardu ir imamų su valstybės garantija, gavimo ir skirstymo kriterijus bei sąlygas, palengva atsisakant valstybės garantijų. Vyriausybė ateityje rems tik tuos investicinius projektus, kuriuos įgyvendinus sukuriamos naujos darbo vietos arba kai paskolos naudojamos infrastruktūrai plėtoti ar strategiškai svarbiems objektams statyti, rekonstruoti. Svarbiomis valstybės vardu skolinto kapitalo reguliavimo priemonėmis tapo 1998 m. priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos ir viešojo pirkimo įstatymai bei kiti su jais susiję teisės aktai, Vyriausybės reglamentuota valstybės garantijų teikimo užsienio paskoloms tvarka, naujų technologijų, įrengimų, paslaugų pirkimo (konkurso būdu) taikymo tvarka. Užsienio paskolų paskirstymas (proc.) 1. Investiciniams projektams (51.9) 2. Kurui ir energetiniams ištekliams (21.1) 3. Žemės ūkiui (3.7) 4. Valiutai stabilizuoti (8.4) 5. Biudžeto deficitui padengti (12) 6. Smulkiam ir vidutiniam verslui (2.9) 3.6 Lengvatos investuotojams Užsienio ūkio subjektams veikti Lietuvoje sudaromos ne blogesnės sąlygos nei Lietuvos ūkio subjektams. Paminėsiu šiuo metu teikiamas lengvatas: • neapmokestinama investicijoms panaudota pelno (pajamų) dalis; • užsienio investuotojų įnašai į formuojamą arba didinamą įstatinį (nuosavą) kapitalą naudojami kaip ilgalaikis turtas, įvežami be muito mokesčių; • jeigu įmonė likviduojama steigėjo, akcininkų arba pajininkų sprendimu, užsienio investuotojams priklausantis turtas arba jo dalis, atitinkanti užsienio kapitalo investicijoc dydį, išvežama be muito mokesčių; • teisėtaigautas pelnas, pajamos arba dividendai nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams; • užsienio investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną, pajamasarba dividendus, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų; • užsienio investuotojų dividendai už akcijas negali būti apmokestinami, jeigu tai netaikoma Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims; • užsienio investuotojai gali savo pelną, pajamas arba dividendus išvežti vidaus rinkoje nupirktomis prekėmis bei paslaugomis arba reinvestuoti į Lietuvos Respublikos ūkį; • užsienio investuotojas, kilus investiciniam ginčui, turi teisę tiesiogiai kreiptis į tarptautinį investicinių ginčų centrą; • įmonės, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme, taip pat turi pelno mokesčių lengvatų. 1999 m. birželį Seimas priėmė konstitucinį įstatymą dėl ne žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams. Nuo 2000 metų šalyje įgyvendinta nauja tiesioginių užsienio investicijų apskaitos sistema pagal OECD rekomendacijas. Tai leidžia palyginti Baltijos šalių, Rytų Europos valstybių rodiklius ir tiksliau atspindėti realią šios srities situaciją. 3.7 Investicijų skatinimo programa Europos reikalų ministerija (ERM) pristatė Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) skatinimo programą, kurią įgyvendinus tikimasi iki 2000 m. į Lietuvą pritraukti ne mažiau kaip 1 mlrd. USD.Europos reikalų viceministras M.Paunksnis pažymi, kad pati programa nėra konkrečių veiksmų planas, o strategija, kaip vystyti Lietuvos ūkį vykdant aktyvią TUI pritraukimo politiką. Kad gerėtų investicinis klimatas, reikia įstatyminę bazę derinti su ES įstatymais, aktyviai pristatyti investicijų galimybes Lietuvoje ir kurti stambių investicijų projektus. ERM investicijų reklamos tikslais ketina atidaryti užsienio valstybėse prekybos atstovybes. Nors vienos atstovybės įkurimas kainuos per 100.000 lt., V.Budrys, ERM Investicijų departamento direktorius, teigia, jog ateityje atstovybės kompensuos dalį išlaidų. Jis neatmetė galimybės tokias atstovybes steigti prie Lietuvos ambasadų ir sutaupyti. Iš dar iki galo nesutvarkytos TUI skatinimo programos matyti, kad tikimasi, jog 1997 m. pabaigoje užsienio investuotojai gali laukti tolesnio ekonominės veiklos sąlygų liberalizavimo, eksporto skatinimo programos, eksporto draudimo tarnybos, laisvųjų ekonominių zonų Šiauliuose bei Klaipėdoje veiklos. 4. KELETAS STAMBIAUSIŲ INVESTICIJŲ Į LIETUVĄ 4.1Naftos pramonė AB “Klaipėdos nafta” Rusijos naftos eksportas į užsienį 1.5-2 kartus efektyvesnis nei realizacija vidaus rinkoje, kur viena tona vidutiniškai kainuoja 58 JAV dolerius, o užsienyje parduodama po 180 dolerių. Todėl natūralus didelių Rusijos kompanijų dėmesys Lietuvos naftos terminalams. Tarp AB “Klaipėdos nafta” akcininkų- “Osman Trading Ltd” (Švedija), turinti 15 procetų akcijų, ir “Woodison S.A.” (Šveicarija), turinti 10 procentų akcijų. Abi šios įmonės prekiauja Rusijos koncerno “Jukos” naftos produktais. “Osman Trading Ltd” lapkričio mėnesį nuo 10 iki 15 procentų padidino savo akcijų kiekį. Vienas įmonės savininkų Aleksejus Vinčenka, gyvenantis Latvijoje, Ventspilyje, ne kartą viešai pareiškęs,kad AB “Naftos terminalas” duoda daug nuostolių, kad “Osmanui” būtų naudingiau tiekti naftą Ventspiliui.Šiais metais Klaipėdos naftos terminalas perkraus 3.5-3.8 mln. tonų, o jau kitais metais tikimasi perkrauti 6 mln. tonų, iki 2000 metų planuojama pasiekti 7 mln. tonų ribą. Ir nors ilgą laiką buvo tvirtinama, kad rekonstruojamas Klaipėdos terminalas- ne konkurentas statomam Būtingės terminalui, įmonės jau pradeda konkuruoti. AB “Klaipėdos nafta” neseniai pareiškė apie savo siekius turėti produktotiekį su “Mažeikių nafta”. Būtingės naftos terminalas Būtingės naftos terminalas skirtas Rusijos naftą eksportuoti į Vakarų šalis ir importuoti į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Nafta bus pakraunama prie plūduro Baltijos jūroje 7.3 km nuo kranto, kur jūros gylis siekia 20 metrų. Bus aptarnaujami iki 80 tūkstančių tonų talpos tankeriai. Būtingės terminalo projektas labai brangus, bendras paskolų poreikis siekia 202 milijonus JAV dolerių, statybos kaina- 267 mln. dolerių. 1997 metų spalio 1-ajai bendra gautų užsienio paskolų su valstybės garantija suma siekė 75.1 mln. dolerių.Po ketvirtosios AB “Būtingės nafta”akcijų emisijos įregistruotas 182 mln. litų akcinis kapitalas. Įmonės akcijos pasiskirstė taip: 72.85 proc. priklauso Ūkio ministerijai, 21.43 proc.- “Preussag Wasser & Rohrtehnik”, 1.96 proc.- AB “Mažeikių nafta”, 3.04 proc.- AB “Naftotiekis”. Procento dalių turi AB “Turto bankas”, AB “Naftos terminalas”, Palangos miesto savivaldybė. Pagal grafiką statybą numatoma baigti 1998 metų spalio mėnesį. “Genčių nafta” Didžiausiame ir tinkamiausiame gavybai Lietuvos naftos telkinyje, pavadintame Genčių telkiniu (jis yra maždaug 20 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdoa), pramoninė gavyba prasidėjo 1995 metais. Genčių naftos tekkinį eksploatuoja bendra įmonė “Genčių nafta”, kurią įkūrė Lietuvos bendrovė “Geonafta” ir Švedijos kompanija “Svenska Petroleum”. Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, iki šių metų balandžio švedai į “Genčių naftą” buvo investavę 10.50 mln. JAV dolerių.Šiuo metu pagrindinės jėgos ir investicijos nukreiptos į Genčių naftos verslovės statybą. Verslovėje jau atlikta maždaug du trečdaliai visų statybos montavimo darbų, kuriuos numatoma baigti rudenį. Švedijos ir Lietuvos bendrąjai įmonei “Genčių nafta” verslovę stato olandų firma “Tebodin”, pasirašiusi 9 milijonų JAV dolerių vertės sutartį dėl įrenginių tiekimo ir modernios naftos verslovės statybos.Antras kontraktas (9 milijonams litų) pasirašytas su konkursą laimėjusia Gargždų AB “Hidrostatyba”, kuri atlieka bendruosius civilinės statybos darbus. “Hidrostatyba” jau buvo gerai įvertinta statant Klaipėdos naftos terminalą. Norint įgyvendinti visą Genčių naftos verslovės projektą nuo priešprojektinių tyrimų iki statybos pabaigos kainuos apie 25 mln. JAV dolerių. Investicijoms naudojami trys šaltiniai. Tai- steigėjų-akcininkų įnašai, iš kurių pagal pasirašytą steigimo sutartį tris ketvirtadalius sudaro “Svenska Petroleum” ir ketvirtadalį- “Geonaftos” lėšos, o kita dalis finansuojama iš pajamų, gaunamų už naftos gavybą trijuose “Genčių naftos” gręžiniuose. Remintis turimais duomenimis, tikimasi , kad įrengus verslovę, naftos gavybos maksimumas padidės iki 800 kubinių metrų per parą. Dabar Genčių telkinyje per parą išgaunama apie 400 kubinių metrų. Iš viso 1996 metais “Genčių nafta” iš trijų gręžinių išgavo 84 tūkst. tonų naftos ir beveik visą ją eksportavo į užsienį, daugiausia į Lenkiją. Genčių naftos telkinį planuojama eksploatuoti maždaug 10-12 metų ir per tą laiką išgauti apie 10 milijonų barelių, arba apie 1.2 mln. tonų naftos. “Minijos nafta” Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė “Minijos nafta” buvo įkurta 1995 metų birželio pabaigoje. Įmonės specialistai dirba nedideliuose naftos telkiniuose, aptiktuose į pietus nuo Gargždų prieš 20-30 metų. Pasak AB “Geonafta” (“Geonafta” yra viena “Minijos nafta” steigėjų ir jai priklauso 50 proc. įmonės akcijų) direktoriaus R.Vaitiekūno, juose yra ne itin palankios kolektorinės savybės, todėl naftai išgauti reikia specialių metodų. “Minijos naftos” direktoriaus pavaduotojas I.Vaičeliūnas priminė, kad įmonei išduotoje licencijoje numatytas 18 mėnesių įvertinimo periodas vėliau buvo pratęstas. Jis paaiškino, kad 50 proc. “Minijos naftos” akcijų savininkai yra 5 Danijos kompanijos, iki metų pabaigos turinčios nustatyti geologines telkinių sąlygas, priemones ir būdus naftai efektyviau išgauti bei apsispręsti, ar imsis Lietuvoje išgauti naftą. Visiems šiems darbams atlikti iki balandžio mėn. (Lietuvos investicijų agentūros duomenimis) danai buvo investavę į naftos gręžinius 12.25 mln. JAV dolerių. Vasaros pradžioje naftos telkinyje Vilkyčiai-15 buvo atliktas vienas tokių bandymų- t.y. padarytas dirbtinis plyšys, per kurį dabar daug geriau teka nafta. Kitame naftos telkinyje- Vilkyčiai-9 buvo atlikta vadinamoji smėlio perforacija- atidengtos naftingos uolienos, kad į jas pritekėtų naftos. Danams ne mažiau svarbios ir ekonominės bei juridinės sąlygos dirbti Lietuvoje. Juos domina, ar galės užsienio piliečiai gauti Lietuvoje atlyginimą, saugiai gyventi, ar galės laikinai įvežti įrenginius ir pan. Danų apsisprendimą lems ne tik telkinio perspektyvumas, bet ir tai, ar Seimas su Vyriausybe nusprės sumažinti žemės gelmių mokestį. Šis mokestis Lietuvoje siekia 29 proc. nuo išgautos naftos ir yra vienas didžiausių pasaulyje. Beveik visą išgautą naftą “Minijos nafta” eksportuoja, daugiausia- Lenkijos kompanijoms, mokančioms pasaulinėmis kainomis. Transportuojant per Kaliningradą, išlaidos už vienos naftos tonos pervežimą sudaro 76 Lt, iš kurių Rusijai atitenka 57 Lt, o Lietuvai- tik 19 Lt. Transportuoti naftą per Būtingės naftos terminalą- tolima perspektyva, todėl planuojama kreiptis į Vyriausybę, kad ši atkreiptų dėmesį į susiklosčiusią padėtį. “Manifoldas” Naftos darbų licencijų komisija kreipėsi į Vyriausybę, kad Kretingos bendrovei “Manifoldas” būtų išduota naftos paieškos, žvalgybos ir atrastų telkinių eksploatavimo Klaipėdos plote licencija. Ši bendrovė laimėjo neseniai pasibaigusį konkursą. Didžiają dalį “Manifoldo” akcijų valdo pagrindinė gamtinių dujų importuotoja į Lietuvą- Lietuvos ir Rusijos bendroji įmonė “Stella Vita’e”, pretenduojanti tapti ir lietuviškos elektros eksportuotoja. Minėtame Klaipėdos plote, kuriame šeimininkaus “Manifoldas”, esančius Ablingos ir Vėžaičių naftos telkinius jau seniai yra gavusi valstybės bendrovė “Geonafta”. Taėiau dėl lėšų stygiaus naftos gavybos bandomuosius darbus bendrovė atlieka tik Vėžaičių telkinyje. “Manifoldas” naujų naftos telkinių paieškai pasirengęs investuoti 6 mln. litų, o jei jam atitektų Ablingos ir Vėžaičių telkiniai, investicijos siektų 36 mln. litų. “Manifoldo” ir “Geonaftos” benrovėms pavesta pateikti pasiūlymus, kaip išplėsti naftos gavybą šiuose telkiniuose. Be Kretigos bendrovės “Manifoldas”, į Klaipėdos plotą pretendavo Danijos ir Švedijos konsorciumas, kuriame dalyvavo “Odin Energy”, “Sands Petroleum” ir Troy Petroleum Management” bendrovės. Didžiausių prekiautojų naftos produktais naujos stacionarios degalinės: Kompanija Degalinių skaičius 1997 07 Planuojama atidaryti iki 1998 01 UAB “Lukoil Baltija” 24 3-5 UKĮ “Lietuva Statoil” 14 6 UKĮ “Shell Lietuva UAB” 10 4 AB “Lietuvos kuras” 10 3 UAB “Dega” 10 n.d. UKĮ “Neste Oil LT” 7 0 AB “Mažeikių nafta” 7 n.d. UKĮ “Hydro Texaco” 4 n.d. UAB “Uotas” 4 n.d. 4.2 Jūros perkėlos, uostai KLASCO Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO)- tai buvęs valstybinis jūrų prekybos uostas, nuo seno įkurtas Kuršių marių žiotyse. 1995 m. gegužės 5d. įmonė perregistruota į akcinę bendrovę. KLASCO veiklos sritis- pakrauti ir iškrauti uosto krovinius. Ji teikia ir kitas paslaugas: saugo krovinius, ekspedijuoja, pagalbinio laivyno vilkikais aptarnauja prie krantinių prisišvartavusius laivus. Įmonė dirba pelningai. 1996 metais rentabilumas buvo 19 proc., visos pajamos- 191 mln. litų, pelnas- 31 mln. litų. KLASCO- viena stipriausių ir pelningiausiai dirbančių Lietuvos įmonių. Jos darbuotojai labiausiai patyrę atlikti uosto krovos darbus. 80 proc. krovinių- tranzitiniai. Iš Rytų juos siunčia Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Baltarusija, Ukraina. Iš Vakarų- Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos valstybės. Tai rodo, kad KLASCO- tarptautinio jūrų verslo dalyvė. Kompanija žinoma visame pasaulyje. 2000 metai įmonei sėkmingi. Sėkmę lemia tai, kad sausį KLASCO su “Trans WORLD Metal” pasirašė sutartį, pagal kurią turi būti įgyvendintas planas vietoj 6 mln. tonų perkrauti 10 mln. metalo.Pagrindiniai naujos programos akcentai- įsigyti naujų krautuvų, kranų, pastatyti didžiulį 8 tųkstančių kv. metrų dengtą sandėlį metalui saugoti.KLASCO jau antrus metus intensyviai formuoja konteinerių srautą per Klaipėdos uostą. Uosto plėtros programoje numatyta pastatyti naują konteinerių terminalą. Jis bus statomas uosto direkcijos jėgomis, o KLASCO, kuri valdys ir kraus krovinius, pavesta išspręsti visus pagrindinius klausimus. Tai bus naujas terminalas netoli Tarptautinės jūrų perkėlos. Sudaryta investicinė programa, kurioje numatyta įsigyti kranų ir kitos reikiamos technikos. Terminalo statybos darbai pradėti 1996 metais. Terminalas veikia nuo 1998 m. LISCO Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsteigta nemažai laivybos kompanijų, tačiau AB “Lietuvos jūrų laivininkystė” (LISCO) yra didžiausia laivybos kompanija, per metus galinti pervežti per 8 mln. tonų krovinių. Šiuo metu kompanija turi 36 laivus su bendra keliamaja galia 278.5 tūkstančio tonų. Pagrindinės LISCO veiklos kryptys yra sausakrūvių krovinių pervežimai bei pervežimai keltais. Pagrindiniai laivų darbo regionai yra Baltijos, Viduržiemio ,Juodoji bei Raudonoji jūros. LISCO sausakrūvių krovinių pervežimų verslas skiriasi nuo pervežimų keltais. Sausakrūviai laivai dirba beveik nepriklausomai nuo Leituvos transporto srautų dydžio, tuo tarpu keltų verslo sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo integruotos Lietuvos transporto sistemos. Pervežamų krovinių kiekis LISCO keltais priklauso ir nuo AB “Lietuvos geležinkeliai” darbo, ir nuo Klaipėdos uosto Tarptautinės jūrų perkėlos, kuri yra KLASCO padalinys. Šiuo metu LISCO aptarnauja keltų linijas į Kylį ir Mukraną (Vokietija), Kopenhagą (Danija), Achus ir Stokholmą (Švedija). Keltų linijų verslas yra rizikingas, palyginti su pervežimais sausakrūviais laivais. Kad keltai veiktų sėkmingai, būtų pakankamai didelis krovinių srautas, reikia ne vienų metų pastangų ir paprastai iš pradžių tokia veikla nėra pelninga. Šiuo metu bendromis transportininkų pastangomis suformuoti “transporto koridoriai”, per Lietuvą einantys daugiausia tranzitu į Vokietiją, Švediją,Rusiją. Ilgalaikės pastangos leidžia sėkmingai dirbti LISCO keltams. Kitų laivybos kompanijų, kaip kad “Color Line”, “Stena Line”, DFDS, “Silja Line”, pinigų srauto ir nuosavo kapitalo santykis svyruoja nuo 35 iki 78 proc., vidurkis yra beveik 49 proc. Nuo 1997 metų balandžio įmonė nemoka pelno mokesčio nuo reinvestuoto pelno dalies, tad sumokėtas valstybei pelno mokestis dar mažės. Dėl sumažėjusio Vokietijos markės ir lito kurso šiemet negauta 2.4 mln. litų pelno iš keltų linijų. Iš viso dėl Vokietijos markės kurso svyravimų kompanija patyrė apie 10 mln. litų nuostolių. LISCO finansiniai rodikliai (mln. Lt): Pajamos Grynasis pelnas 1994 m. 319.8 100.9 1995 m. 307.9 67.7 1996 m. 325.5 45.1 1997 m. 327.0 48.0 Per pastaruosius tris metus LISCO dirbo stabiliai ir per metus gavo daugiau nei 355 mln. litų pajamų, o grynasis pelnas sparčiai mažėjo. Įmonė neturi skolų biudžetui ir “Sodrai”. LISCO turi atstovus šiuose uostuose ir miestuose: • Mukrano uoste (Vokietija) • Huelvoje (Ispanija) • Maskvoje (Rusija) LISCO registruotas akcinis kapitalas šiuo metu sudaro 526 mln. litų. 80 procentų akcijų priklauso valstybei ir 20 proc. privatiems asmenims. Akcijomis, priklausančiomis privatiems asmenims, prekiaujama Lietuvos nacionalinėje vertybinių biržoje. Tarpžinybinė viešo konkurso komisija transporto įmonėms privatizuoti, susumavusi tarptautinio konkurso rezultatus, Lietuvos jūrų laivininkystės privatizavimo konsultantais paskelbė Jungtinės Karalystėsc kompaniją “Coopers & Lybrand” su keliais partneriais. Beje, ši kompanija užėmė 2-ą vietą tarp KLASCO privatizavimo konsultantų. LISCO privatizavimo konsultantų konkurse antrąja tapo taip pat Jungtinės Karalystės firma MOORE STEPHENS. Atrenkant kandidatus privatizavimo programai parengti, buvo įvertinta firmų patirtis privatizuojant jūrų kompanijas, darbo patirtis Rytų ir Vidurio Europoje bei kompetencija finansinėje ir juridinėje srityse. Pasirašius sutartį su konsultantais, LISCO privatizavimo programa nuo sutarties dienos turi būti parengta per 4 mėn. 4.3Investicijos į alaus gamybą Lietuvoje alaus gamyba 2000 m. 1 ketvirtį % (dal) alaus: Apie kai kurias alaus daryklas: “Ragutis” Kaunio alaus darykla “Ragutis”, valdanti apie 11 proc. Lietuvos rinkos ir ilgai pelniusi vos penktą vietą tarp Lietuvos aludarių, rengiasi nusimesti pilkas bjauriojo ančiuko plunksnas: 1999 metų pradžioje pardavusi 51 proc. savo akcijų Čekijos alaus daryklai “Pilzner Urquel”, bendrovė laukia 11 mln. Lt investicijų. Ketvirtos pagal dydį šalyje alaus gamintojos AB “Ragutis” vadovai įsitikinę, kad jų bendrovės gamyba 30 proc. padidėjo dėl pagerėjusios alaus kokybės. “Pilsner Urquel”, valdanti 51 proc. įmonės akcinio kapitalo, iki rudens į įmonę jau investavo apie 10 mln. litų. Per pirmą pusmetį įmonė pardavė 644.000 dal alaus, iš jų 437.000 dal- buteliuose. 1998 m. užėmęs tik 5-ą vietą šalies alaus gamintojų rinkoje, 1999 m. “Ragutis” iškopė į 4-ąją, kur ir laikosi iki šiol. Palyginti su pernai 1 pusmečiu, “Biržiečių” alaus gamyba padidėjo 62 proc., “Šnekorių”- 32 proc., o “Širvenos”- 25 proc. Per 3.5 mėn. atlikę dalį rekonstrukcijos darbų, čekai atvežė iš “Pilsner Urquell” ir sumontavo įrengimų už 7.5 mln. litų. Rekonstravus salyklo cechą, pagal čekų technologiją pasigamina pusę viso reikalingo salyklo, o kitą pusę parsiveža iš Čekijos.Tik ką pradėjus gaminti Čekijoje populiariausią “Gambrinus” alų, dar planuojama pristatyti dvi naujas čekiško alaus rūšis. Pasak finansų maklerių, įmonės rezultatų augimas gali teigiamai paveikti bendrovės akcijų rinkos kainą. “Utenos gėrimai” Liepos 21 d. Utenos alaus daryklos “Utenos gėrimai” (UG) akcininkų susirinkime skandinavų kontroliuojančioji įmonė BBH aplenkė Europos alaus milžiną “Carlsberg”. BBH gavo 101.279 balsus (53.7 proc.) o “Carlsberg”- 83.068 balsus (44 proc.), iš kurių pusę sudarė valstybės (Žemės ūkio ministerija) valdomi balsai. Komentuodami BBH pergalę daugelis teigia, kad jų pasiūlymai labiau patiko smulkiesiems akcininkams, kurie ir lėmė pergalę. BBh pažadėjo supirkti akcijas iš karto. Tuo tarpu “Carlsberg” to nežadėjo ir akcininkai baiminosi, kad dėl infliacijos ar pasikeitus Lt kursui jie patirs nuostolių. “Carlsberg” pralaimėjo praktiškai laimėtą partiją, kurioje turėjo visus kozirius.Prieš metus pradėjusi derėtis dėl UG “Carlsberg” kompanija pasirinko akcijų pirkimo per biržą ir susitarimo su valstybės institucijomis kelią. Jų atstovai užtikrino valstybės valdomų balsų paramą bei konkurencijos tarnybos pastabas, kad BBH jau turi įmonę Lietuvoje (“Kalnapilis”) ir konkurencijos požiūriu “tikslingiau kurti bendrą įmonę su “Carlsberg”. “Carlsberg” manė, kad garsus prekinis ženklas ir įmonės autoritetas yra pranašesni už bevardę kontroliuojančią bendrovę. Tačiau investicijų patirties Baltijos šalyse ir NVS sėmusi kontroliuojančioji bendrovė, savo gretose turinti vietinių vadybininkų, daugiausia dėmesio ir resursų skyrė privačių akcininkų lūkesčiams patenkinti, tuo įrodydami, kad ne visada lemia garsūs vardai. BBH įsipareigoja išsaugoto ir stiprinti vietinį prekinį ženklą “Utena”, išlaikyti vietinius vadybininkus bei administraciją. UG įnašą į naujos įmonės steigimą BBH įvertina 50 mln. Lt. Investicija į Utenos alaus daryklą sudarys apie 20 mln. USD, iš kurių 16 mln. USD skiriama gamybai modernizuoti. Projekte rašoma, kad įmonė turėtų pasiekti 50 mln. l gamybos apimtis išlaikydama 20-25 proc. bendrovės pelningumą. Panašiomis sąlygomis prieš 3 m. BBH įsigijo “Kalnapilį”. 1994 m. jie buvo pažadėję akcininkams supirkti Panevėžio alaus daryklos akcijas po 5.44 Lt (nominalas 1 Lt) ir savo pažadą įvykdė, nors VPB akcijas buvo galima pirkti gerokai pigiau (apie 3.5 Lt). “Švyturys” Spalio 23 d. vykusiame Klaipėdos alaus daryklos AB “Švyturys” akcininkų susirinkime 2/3 balsų buvo nutarta kurti bendrą įmonę su užsienio alaus gamintojais. Realiausias pretendentas yra danų bendrovė “Carlsberg”.Pasak “Švyturio generalinio direktoriaus, akcininkams pritarus, įmonės įstatinis kapitalas bus didinamas ne mažiau kaip 15 mln. litų (iki 26 mln. litų). “Švyturys yra gavęs pasiūlymų dėl investicijų iš 5 alaus gamintojų bei dar daugiau iš finansinių institucijų. Tarp jų yra ir 3-čia pagal dydį alaus gamintoje Europoje bendrovė “Carlsberg”. “Carlsberg”, patyręs fiasko varžybose su Švedijos ir Suomijos koncernu BBH dėl AB “Utenos gėrimai”, rugsėjį nusiuntėpreliminarų ketinimo protokolą dėl investicijų “Švyturio” vadovams. Ryžtą investuoti Lietuvoje rodo ir “Carlsberg” klaipėdiečiams iš pradžių pasiūlytas apsisprendimo terminas- 7 d. Danai iškart norėjo įsigyti 51 proc. “Švyturio” akcijų, tačiau vėliau sutiko su “Švyturio” sąlygomis ir nusileido iki 50 proc. Tačiau bendrovės akcijos priklauso apie 350 akcininkų, todėl realu, kad naujieji akcininkai sugebės įsigyti papildomų akcijų. Jei būtų įkurta bendra įmonė su “Carlsberg”, Klaipėdoje pagal licenciją būtų gaminamos “Carlsberg” ir”Tuborg” alaus rūšys bei išsaugotas dabartinis “Švyturio” asortimentas. Preliminariai derantis su “Carlsberg”, esamą 11.347.600 Lt “Švyturio” įstatinį kapitalą buvo ketinama padvigubinti. Investicijos “Švyturiui” reikalingos norint sėkmingai konkuruoti su kitomis didžiausiomis Lietuvos alaus daryklomis, jau turinčiomis užsienio partnerius: AB “Kalnapilis” ir UG (BBH), AB “Ragutis” (čekų “Pilsner Urquell”). Pagal parengtą investicijų planą per artimiausius 1.5 metų gamybai plėsti klaipėdiečiams reikėtų 15-24 mln. Lt. Šiemet įmonė per 9 mėn. gavo tiek pat pelno, kiek per visus 1996 m., o metų pabaigoje planuojamas grynasis pelnas- 13 mln. Lt. Į gamybą per 1997 m. investuota per 5 mln. Lt. “Švyturiui” ir “Carlsberg” nepavykus susitarti, danų žvilgsnis galėtų nukrypti į AB “Gubernija”, esančią šalia Šiaulių LEZ bei Latvijos. 4.4 Investicijos į VVP Baltijos šalių vertybinių popierių rinkos ir toliau lieka patrauklios užsienio investitojams- nutarta Rygoje vykusioje konferencijoje “Baltijos kapitalo rinkos”. Manoma, kad jų aktyvumas dar padidės,- teigia finansų maklerio įmonė “Vilfilma”. Užsienio investuotojai ypač patenkinti Estijos VP rinkos likvidumu ir nori, jog Latvijos ir Lietuvos rinkose atsirastų nauji postūmiai, didinantys jų likvidumą. Kai vertybinių popierių rinka subrendusi, investuotojams pakanka pažvelgti į kompanijos finansinius rodiklius. Pasak specialistų, Lietuvoje jau irgi vadovaujamasi rodikliais, tačiau tai daryti reikia atsargiai. Finansų makleriai, rengdami įmonių prospektus, ten įtraukia pelningumo, finansų struktūros, rinkos vertės bei turto panaudojimo efektyvumo rodiklius. Tačiau negalima vadovautis tik vienu ar net keliais finansiniais rodikliais. Jei rodikliai yra neįtikėtinai dideli ar maži, reikia pasidomėti, kodėl jie tokie, be to, reikia atsižvelgti į rinkos vidurkį. Vienas iš labiausiai priimtų ir naudojamų rodiklių- P/E- akcijos rinkos kainos ir pelno akcijai santykis, rodantis, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą. P/E atspindi investicijos pelningumą, investuotojų pasitikėjimą rinka. Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo (LCVPD) duomenimis, užsienio investicijų vertė finansinių tarpininkų sąskaitose nuo metų pradžios padidėjo nuo 282 mln. Lt iki 1 mlrd. 144 mln. Lt. VP portfelių apimtys padidėjo dėl dviejų priežasčių- dėl naujų investicijų į akcijas ir dėl akcijų kainų didėjimo. Spalio 1 d. užsienio investuotojų lėšos finansinių tarpininkų sąskaitose sudarė 58.6 proc. investicijų į Lietuvos bendrovių ir bankų akcijas. Šiais metais gana smarkiai išsiplėtė investuotojų geografija- šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijų turi 31 valstybės investuotojai. Per paskutinį šių metų ketvirtį labiausiai- 190 mln. Lt- padidėjo Didžiosios Britanijos investuotojų portfelis. Antrąjį šių metų ketvirtį aktyvumas buvo sumažėjęs, o per trečiąjį šių metų ketvirtį savo investicijas labai padidino ir Estijos investuotojai (127 mln. Lt). Švedijos investuotojai akcijų portfelis Lietuvoje padidėjo 28 mln. Lt, JAV- 25 mln. Lt, Danijos- 22 mln. Lt, Suomijos-17 mln. Lt, Šveicarijos- 12 mln. Lt. Estijos investuotojų dalis Lietuvos akcijų rinkoje buvo pakankamai solidi- spalio 1-ą d. ji sudarė 10.8 proc. visų finansinių tarpininkų sąskaitose buvusių investicijų į akcijas. Tarp nerezidentų, investavusių į Lietuvos akcijas, estų investuotojai po Didžiosios Britanijos investuotojų buvo antri. Nemažai užsienio investuotojų įsigijo bendrovių akcijų pirminėje rinkoje, t.y. įmonėms platinant naujas akcijų emisijas. Vien pernai naujų akcijų emisijų Lietuvoje išplatinta už 1 mlrd. 175 mln. litų, per šių metų 8 mėn.- už 650 mln. litų. Vietos investuotojų dalis nuo metų pradžios iki spalio mėn. sumažėjo atitinkamai nuo 66 iki 41.4 proc., nors jų investicijų portfelis finansinių tarpininkų sąskaitose padidėjo nuo 545 iki 808.6 mln. litų. Lietuvos žemės ūkis kol kas nepatraukia užsienio investuotojų dėmesio. Specialistai mano, kad dėl to kalta valstybė, per daug besikišanti į šią sritį ir nesugebanti baigti reformų. Investicijos į žemės ūkį šių metų liepos 1 d. sudarė 0.3 proc. Visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesiogines užsienio investicijas į žemės ūkį stabdo nesibaigusi žemės reforma, vis dar iškylantis žemės nuosavybės klausimas bei neišvystyta žemės rinka. Taip pat neaiškios ekonominės žemės ūkio perspektyvos.Užsieniečiams į Lietuvą paprasčiau atvežti produkciją, negu investuoti į perdirbamąją pramonę. Lietuvoje, kaip ir likusiose Baltijos šalyse, daugiausia investuojama į tabako, alaus, konditerijos ir nealkoholinių gėrimų pramonę. Statistikos departamento duomenimis, šios investicijos sudaro 16.6 proc. Visų užsienio investicijų. Tuo tarpu pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, investicijos į žemės ūkį, žuvininkystę ir miškų ruošą sumažėjo beveik perpus, t.y. balandžio 1 d. jos sudarė 38.791.000 Lt, o liepos 1 d.- 16.355.000 Lt. Į pieno, mėsos ar grūdų perdirbamąją pramonę užsieniečiai vengia investuoti dėl ribotos rinkos. Šiuo metu nėra nei vienos mėsos perdirbimo įmonės, į kurią būtų investavę užsieniečiai. Pagrindinė priežastis- mėsos perdirbimo pramonė yra reguliuojama Vyriausybės, be to,jai neigiamą įtaką daroturguose nekontroliuojama prekyba mėsos gamaniais, vadinamoji juodoji rinka. Investuotojai pastaruoju metu mieliau kalba apie investicijas į naujų įmonių statybą bei modernias technologijas. Užsieniečiams pigiau ir efektyviau pastatyti įmonę, negu investuoti į beviltiškai pasenusią maisto pramonę. Visais atvejais tokios įmonės efektyviau naudoja gamybinius išteklius, diegia modernias technologijas ir kuria naujus produktus. Statistikos departamento duomenimis, daugiausia su Lietuva BĮ yra sukūrusi Rusija, o pagal investuoto kapitalo dydį lyderė yra Vokietija. Po jos eina Rusija ir JAV. Šiame savo rašinyje smulkiau papasakojau tik apie keletą stambiausių užsienio investicijų į Lietuvą. O kur dar investicijos į tabako, konditerijos, alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų, pieno ir apskritai į visą maisto gamybos pramonę? Kur investicijos į tekstilės, elektronikos, mašinų gamybos, popieriaus ir farmacijos pramonę, bei apdailos medžiagų, tepalų ir kitas gamybines sritis? Kur investicijos į didmeninę ir mažmeninę prekybą, aptarnavimo sferas, poilsį ir turizmą, viešbučius, restoranus, visuomenės informavimo priemones ir t.t.? O kur dar tokių gigantų, kaip “Coca-Cola”, “Pepsi”, “Philip Morris”, “Kraft Jacobs Suchard”, “Samsung” ir kitų investicijos. Norint smulkiai išnagrinėti užsienio investicijas į Lietuvą reikėtų atskiro kurso. Lietuvai žengiant į pasaulį, kiekvieną dieną investicijų fronte kažkas vis keičiasi, vyksta, verda gyvenimas. Lietuva tiesiog reikalinga investicijų savo ūkiui pakelti į naują gyvenimą. Pritraukiant ir panaudojantinvesticijas lietuvoje vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis šalies ūkio plėtojimo prioritetinėmis kryptimis, pirmiausia nukreipiant lėšas gamybinei infrastruktūrai plėtoti: energetikai, transportui, telekomunikacijoms, gamtosaugai, pažangioms užsienio technologijoms diegti, eksportabiliai produkcijai gaminti, smulkiajam irvidutiniam verslui plėtoti bei būtiniausioms socialinėms reikmėms tenkinti. Neabejotina, kad be užsienio pažangių technologijų ar vadybos patirties ir investicijų Lietuva nepajėgi nei restruktūrizuoti ūkio, nei integruotis į Vakarų rinką, nei ekonominį nuosmukį įveikti. Vertinant Lietuvos ūkio investicinį procesą, pastebima irpozityvių reiškinių, ir esminių darbo trūkumų, stabdančių ūkio restruktūrizavimą, o kartu ir ekonominę bei socialinę pažangą. Kaip rodo valstybių, transformuojančių komandinės (planinės) ekonomikos ūkį į rinkos sąlygas, patirtis, gerų rezultatų pasiekiama ten, kur sudaromos palankios sąlygos užsienio investicijoms pritraukti. Pasiskirstant rinkas vienu iš lemiamų veiksnių turi gūti efektyvios investicijos- jų pritraukimas, skatinimas ir racionalus paskirstymas. Šioje srityje Lietuvoje yra pasiekta tam tikrų rezultatų.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (49,51 kB)

Pesticido DDT sukūrimas buvo prilygintas stebuklui. Jo autoriui buvo įteikta Nobelio premija. Preparatą barstė ant kopūstų ir svogūnų, į dirvą ir vandenį, pagaliau… į lovas nereikalingiems vabalėliams naikinti. Per 30 metų pasaulyje jo pagaminta ir išbarstyta 1,5 milijono tonų. Po to daugumoje šalių jis uždraustas vartoti, nes nustatyta, kad DDT suyra tik per 70 metų, o visą tą laiką kaupiasi ir veikia panašiai kaip radioaktyvioji medžiaga. Dvi trečiosios pagaminto pesticido kiekio dar veikia gyvąjį pasaulį, nors pas mus jis uždraustas jau prieš du dešimtmečius. Per atmosferą ir sausumos vandenis pasaulio vandenyne jo susikaupė apie 40 procentų pagaminto kiekio - beveik 600 tūkstančių tonų. Pakankamai daug jo aptikta Grenlandijos ir Antarktidos leduose, pingvinų ir šiaurės elnių mėsoje. Vien Antarktidoje DDT susikaupė apie 2,5 tūkstančių tonų. “JAV gyvenančių motinų piene DDT yra tiek, kiek, vertinant jį pagal tarptautinius standartus kaip karvės pieną, reikėtų uždrausti vartoti”, - “The Orange disc” laikraštyje rašo amerikiečių biologas Kulis. DDT buvo sukurtas kaip nuodas augalams, o kaupdamasis žmogaus organizme, jis panašiai veikia ir žmogų. Kaip? Vargu ar šiandien medikai gali duoti išsamų atsakymą. Įvairiose šalyse nevienodai aktyviai DDT buvo barstomas. Todėl jo nevienodai sukaupė gyventojai. Žmogaus svorio kilogramui Indijoje ir Izraelyje tenka 19-24, Vengrijoje - 12,4, Lietuvoje - 1,2 miligramo DDT. Šiuo metu DDT nebenaudojamas, bet jį pakeitė kiti, gal ne tokie toksiški ar mutageniški nuodai. Oras Ozonas (gr. ózō - kvepiantis) - O3, yra itin svarbus klimatą formuojantis atmosferos elementas, nors sudaro tik milijoninę jos dalį. Jo daugiausia susidaro per elektros iškrovas (žaibo metu) arba fotochemines reakcijas, veikiant Saulės ultravioletiniams spinduliams 20-30 kilometrų aukštyje, kai susidaro sąlygos atominiam deguoniui jungtis su molekuliniu deguonimi. Ozono apvalkalas aplink žemę primena pailgą kreivą pripūstą balioną: ties pusiauju jo bene mažiausia ir aukščiau kaip 15 kilometrų beveik nerandama, o poliarinėse srityse jo viršutinė riba pakyla į 60 kilometrų aukštį. Dėl intensyvaus Saulės spinduliavimo dar aukščiau ozonas yra, ir aukščiau kaip 80 kilometrų jo praktiškai nėra. Nuo sugeriančio Saulės ultrvioletinius spindulius ozono sluoksnio priklauso Žemės paviršiaus optimalus apšvietimas ir terminis težimas, tinkamas gyviems organizmams gyventi. Šios dujos kaip filtras sulaiko didelę dalį trumpabangių Saulės spindulių, pasiekiančių mūsų planetą. Trečioji šių svarbių dujų savybė - sulaiko apie 20% Žemės spinduliuojamų infraraudonųjų spindulių ir kartu mūsų planetos šilumą. Atmosferos pažemio sluoksnyje ozono koncentracija nedidelė. Dideliuose miestuose, kur automobiliai išmeta daug dujų, dėl fotocheminių reakcijų ozono padaugėja. Žmogaus organizmą ozonas veikia neigiamai, nes, intensyviai oksiduodamasis, kraujyje ardo hemoglobiną. Šiandien jau neabejojama, kad ozono sluoksnis mažėja, kad yra vadinamoji “ozono skylė” Antarktidoje. Tai žmogaus neapgalvotos veiklos poveikis. Ozoną ardo freonai (daugiausia F-11 ir F-12). Sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be šaldytuvų, nuskausminimo priemonių chirurginių operacijų metu, putų gesintuvų, ypač aerozolinių kvepalų, kremų, dažų. Freonai padeda išskaidyti mums naudingas medžiagas. Jau ne kartą buvo siūloma uždrausti naudoti aerozolius. Aerozoliams sunaudojame apie 50% pagamintų freonų, o šaldytuvams - apie 28%. Pasaulyje freonų pagaminta daugiau kaip 8 milijardai tonų, o kasmet jų gamyba padidėja apie 10%. Freonai vandenyje netirpsta, netoksiški, nedega, apatiniame atmosferos sluoksnyje chemiškai nereaguoja, lietaus neišplaunami, todėl iki šiol didesnio dėmesio jiems neskirta. Bet jei žmogus nesumažins freonų naudojimo, tai iki 2000 metų ozono gali labai sumažėti. Žemė, netekusi apsauginio apvalkalo, atiduos kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšals. Keisis klimatas. Gali sutrikti baltymų sintezė augaluose, o dėl padidėjusios ultravioletinių spindulių skvarbos daugiau žmonių susirgs vėžinėmis odos ligomis. Be freonų, ozoną naikina fluoras, chloras, jodas ir kai kurie kiti junginiai. Dar viena ozono “skylės” atsiradimo hipotezė - dėl didelio išmetamų į atmosferą cheminių medžiagų kiekio galėjo aukštuose atmosferos sluoksniuose pasikeisti temperatūros režimas. Bet tai ne vienintelė žmogaus sukelta bėda. Daugiausia atmosfera teršiama anglies dioksidu (CO2), anglies monoksidu (CO), azoto dioksidu (NO2), sieros dioksidu (SO2), freonais, troposferos ozonu (O3). “Šiltnamio efektas” Per visą žmonijos veiklos laikotarpį iki XIX amžiaus antros pusės į atmosferą išmesta tik 70 milijardų tonų CO2. Šiandien toks kiekis CO2 į atmosferą patenka per 5 metus. Vidutinis metinis prieaugis sudaro 2-4%. Jeigu tempai nesikeis, tai 2000 metais CO2 bus išmetama 13 milijardų tonų per metus. Daug tūkstančių metų vidutinė planetos paviršiaus temperatūra buvo apie +15°C. Buvusių atšilimų tarp ledynmečių laiku vidutnė temperatūra Žemės paviršiuje pakildavo tik +2-2,5°C aukščiau už dabartinę. Tuo laiku klimatas Europoje būdavo panašus į dabartinį Afrikoje. Antarktidoje iš 2 km gylio paimti ledo pavyzdžiai leido atkurti Žemės gamtos istoriją per pastaruosius 150 000 metų, atsekti vidutinės metinės temperatūros kaitą. Ištirta, kad minimalus CO2 kiekis buvo ledynmečių laiku ir maksimalus - atšilimų tarpsniu. Dabar pastaruosius 10 000 metų tęsiasi atšilimas. Užfiksuotas aiškus CO2 padidėjimas dėl žmogaus ūkinės veiklos. Didelį neigiamą poveikį turėjo tropikų miškų kirtimas. Per pastaruosius 30 metų (iki 1987) iškirsta beveik 50% tropikų miškų. Planetos miškai nebesugeba sugerti viso susidarančio CO2. Dabar vandenyne CO2 yra 50 kartų daugiau nei atmosferoje. Tai tris kartus daugiau, negu vandenynas gali apdoroti! “Rūgštūs lietūs” Vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų sieros junginių. Judriose aviacijos trasose SO2 natūralus fonas dideliame aukštyje padidėja net 20%. Sieros dioksido dujos suyra per 4-5 paras ir neturėtų kelti nerimo, jei ne viena aplinkybė. Per trumpą savo gyvavimo laiką, veikiamos saulės spindulių, SO2¬ dujos jungiasi su oro deguonimi ir virsta sieros trioksidu (SO3¬), kuris gerai tirpsta vandenyje, vandens garuose bei vandens lašeliuose ir sudaro sieros rūgštį (H2SO4). Taip susidaro rūgštūs lietūs. Rūgštūs lietūs yra globalinė problema. Jie teršia paviršinius požeminius vandenis, dirvą, kenkia augalams, skatina metalų koroziją, jų veikiamos greičiau susidėvi besitrinančios mechanizmų dalys, apie 6 kartus greičiau suyra stogo dangos, statybinės medžiagos, metalinės konstrukcijos bei dažai. Bendri ekonominiai nuostoliai kasmet sudaro milijardus dolerių. Europoje susiformavo padidėjusio rūgštingumo kritulių zona, apimanti Didžiąją Britaniją, Olandiją, Daniją, dalį Vokietijos, Skandinavijos pietus, NVS šiaurės vakarų dalį, Lietuvą. Nuo rūgščių lietų ir oro teršalų mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai, nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai, paraudonuoja spygliai. Medžiai meta lapus bei spyglius, nudžiūva. Rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Nuo tokių lietų žūva žuvų mailius ir jo maistas, migruojantis dirvoje aliuminis, patekęs į vandenį, pažeidžia žuvų žiaunas. Rūgščių lietų per Baltijos jūrą atnešama ir į Lietuvą. Jie taip pat nepaprastai kenkia miškams. Dėl rūgščių lietų poveikio iš dirvožemio greičiau į vandeningąjį horizontą išsiplauna organinės medžiagos ir sunkieji metalai - užteršiamas gruntinis vanduo. Šiaurės Ameriką ir Vakarų Europą krečia “baltasis vėžys”. Byra Akropolis, Kelno katedra, Venecijos Šv.Morkaus katedra… nuo rūgščių litų ir didelės cheminių medžiagų koncentracijos ore. Užteršto oro poveikis žmogaus sveikatai Į atmosferą patenkantys teršalai sudaro įvairius junginius, kurių kitoks veikimo pobūdis ir objektas. Kai kurių iš jų kenksmingumas išryškėja po 5-7 ir daugiau metų. Medžiagų kancerogeniškumas visiškai nepriklauso nuo jų “leidžiamo kiekio” viršijimo. Kenksmingesnės yra ne vienkartinės didelės tokių medžiagų dozės, o ilgalaikis nedidelės dozės veikimas. Šiandien žinoma per kelis šimtus cheminių junginių, sukeliančių, skatinančių vėžines ligas. Iš jų ypač žalingas benzopirenas ir nitroaminai. Medikai neabejoja, kad automobilių išmetamas benzopirenas yra viena stipriausių plaučių vėžį stimuliuojančių medžiagų. Žmogaus organizmą nuodija automobilių išmetamas švinas. Kuo didesnė švino koncentracija aplinkoje, tuo daugiau jo atsiranda žmogaus kraujyje. Blogiausia tai, kad švinas iš organizmo ne pasišalina, o kaupiasi iki mirtinos dozės, panašiai kaip radioaktyviosios medžiagos. Kitą didelę teršalų grupę sudaro pramonės įmonių išmetamos kenksmingos dujos. Ištirta, kad ir nedidelės koncentracijos kancerogeninių medžiagų ilgalaikis kaupimasis žmogaus organizme yra vėžinių ligų priežastis. Pramonės miestuose žmonės dažniau negu kaime serga plaučių vėžiu. Miestuose susikaupia palyginti daug anglies dioksido. Šiomis dujomis apsinuodijęs žmogus jaučia silpnumą, jam skauda galvą, jį pykina. Į padidėjusį CO2 kiekį ore ypač jautriai reaguoja širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys ligoniai. Labai aktualus aplinkos užterštumas sieros dioksidu. Net maža jo koncentracija erzina akių ir nosies gleivinę, kvėpavimo takus, sukelia kosulį ir čiaudulį, vidutinė - gali būti kvėpavimo takų ligų priežastis, o 400-500 miligramų kubiniame metre kiekis - jau pavojingas gyvybei. Medikų duomenimis, per pastaruosius 15 metų gyventojų sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis padidėjo 4,5 karto, piktybiniais navikais - 30%, iš jų odos vėžiu - 47, plaučių, bronchų, trachėjos vėžiu - 69 procentais. Užterštas oras pražūtingai veikia žmogaus sveikatą. Visų atmosferą teršiančių įmonių aplinkos zonoje konstatuojamas didesnis specifinis gyventojų sergamumas. Nustatyta, kad užterštu oru kvėpuojančių žmonių amžius sutrumpėja 5-10 metų. Lietuvos vandenų būklė Per pastaruosius trisdešimt metų nitratų ir amonio paviršiniuose vandenyse padaugėjo 10 kartų, fosfatų - 5-10 kartų, ištirpusių organinių medžiagų - 2-3 kartus. Štai Žuvinto ežere, kuris yra rezervato teritorijoje, per 30 metų fosforo junginių padaugėjo 10 kartų. Panašių pavyzdžių yra nemažai. Kai kuriuose mažuose upeliuose amonio ir azoto koncentracija viršija žuvininkystės LDK 30-70 kartų! Sunku suprasti, iš kur ten dar yra žuvų. Verta priminti teršalų kaupimosi dėsningumus vandenyse. Kai vandens baseine cheminių medžiagų koncentracija būna vienetas, tai baseino dugno nuosėdose jų paprastai būna iki 70 kartų daugiau, moliuskuose - 100, fitoplanktone - 400-500, o žuvyse - net 400-1500 kartų daugiau. Kuršių marios su Nemuno delta užima svarbią vietą Lietuvos gamtiniame komplekse. Ypač marias teršia Sovetsko, Nemano ir Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinatai. Pagrindiniai teršalai yra ligninas ir sulfidai. Sunkieji metalai Tik pastaraisiais metais Lietuvoje imta plačiau kalbėti apie aplinkos teršimą sunkiaisiais metalais. Pastaraisiais dešimtmečiais praktiškai dauguma nuodingųjų medžiagų, patekusių į galvaninės gamybos nutekamuosius vandenis, galiausiai pateko į Respublikos gamtinę aplinką. Vien paskutinius du dešimtmečius tuo “maršrutu” nukeliavo po kelis šimtus tonų chromo, nikelio, cinko, vario ir kiek mažiau kadmio. Iš ten su žemės ūkio produkcija (daržovėmis, mėsa ir pienu) sunkieji metalai pateko į žmogaus organizmą. Ypač pavojinga sunkiųjų metalų savybė yra geba kauptis žmogaus organizme. Pastaraisiais metais sunkiųjų metalų kiekis žuvininkystei nustatytą DLK Neryje žemiau Vilniaus viršija keliolika, Nemune žemiau Kauno - 20-30, Nevėžyje žemiau Panevėžio - 40-70 kartų, o Kulpėje žemiau Šiaulių vario ir chromo kiekis šimtus kartų viršija minėtą normą. Baltijos jūroje cinko ir vario junginių randama iki 1,5-3,5 miligramo litre, o leidžiama norma - tik 0,01 miligramo litre. Taigi viršijama iki 350 kartų! Jau ¼ Baltijos jūros dugno dėl didelio užterštumo virsta dykuma. Ten nebėra bentoso. Kuo gi maitintis dugninėms žuvims - plekšnėms, uotams? Dėl didelių organinių medžiagų sankaupų irimo deguonies Baltijos jūroje sumažėjo 2-2,5 karto. Užteršto vandens poveikis žmogaus sveikatai Daug metų teršdama aplinką, žmonija negalvojo, kad sau kasanti duobę. Į vandenį patekę teršalai žmogų veikia netiesiogiai ir tiesiogiai. Dėl užterštumo naftos produktais, sunkiaisiais metalais, fenoliais, trąšomis, pesticidais ir kitais teršalais pablogėja vandens kvapas, skonis ir kitos savybės. Ypač žmogaus sveikatai žalingas geriamas vanduo, kuriame padaugėję sunkiųjų metalų (švino, cinko, kadmio, nikelio, chromo, gyvsidabrio) druskų. Su vandeniu ir maistu į žmogaus organizmą patenka ir švino. Sunkiųjų metalų jonai yra nepaprastai toksiški, o didesni sunkiųjų metalų junginių kiekiai žmogaus organizmą veikia kancerogeniškai ir yra mutageniški. Kauno medicinos instituto duomenys: nikelio jonai yra ypač kancerogeniški, pažeidžia skrandžio ir žarnyno gleivinę; chromo jonai sukelia sunkias kraujagyslių sistemos ligas, neurologinius sindromus, navikus; cinko jonai dažnai sukelia chromosomines ligas, žaloja centrinę nervų sistemą, kepenis ir inkstus; kadmis žaloja inkstus, sutrikdo normalią jų funkciją. Sunkiaisiais metalais užterštą vandenį ypač pavojinga gerti nėščioms moterims, nes gali gimti nepilnaverčiai kūdikiai. Sunkiųjų metalų jonai sutrikdo itin svarbių žmogaus organizmo gyvybinių procesų reguliatoriaus - kalmodulino - veikimą. Mat ląstelės branduolyje kalmodulinas prisijungia kurio nors metalo joną, ir dėl to sutrinka širdies ir kraujagyslių veikla, ištinka epilepsijos priepuoliai, paralyžius, atsiranda paveldimos ligos, protinis nepilnavertiškumas, vėžinės ligos ir kt. Kalmodulinas yra pastarųjų metų biologijos mokslo atradimas, o kiek dar užterštumo poveikio liūdnų rezultatų - nežinome. Padidėjus nitritų ir amonio junginių, susidaro nitroaminai, o jie sukelia vėžines ligas. Net ir nuo nedidelių nitratų dozių mažų vaikų kraujyje gali sutrikti deguonies cirkuliacija. Vanduo smarkiai teršiamas ir organinėmis medžiagomis. Dėl to yra didelis bakteriologinis vandens užterštumas. Patekę į palankią aplinką, įvairūs mikroorganizmai, grybeliai, kirmėlių kiaušiniai, virusai be galo greitai dauginasi ir sukelia dizenteriją, vidurių šiltinę, cholerą bei kitas pavojingas žarnyno ligas. Žmogus su vandeniu turi gauti tam tikrą kiekį mineralinių druskų ir mikroelementų. Žmogaus organizmui neretai jų labai trūksta, ypač druskų. Puikiai žinome, kad dėl fluoro trūkumo greičiau genda dantys, trūkstant jodo, susergama struma, o kai vandenyje yra per daug magnio ir kalcio, galima susirgti akmenlige. Dabar jau nėra kur pabėgti nuo teršalų. Beveik viskas ir visur užteršta. Užteršti ir mes patys. Jau po 10-30 metų veiklos rezultatus įvertinsime. Dar ir šiandien daugelis nežino, kaip teršalai kaupiasi gyvuose organizmuose. Sunkieji metalai žmogaus organizmą negailestingai ardo. Mineralinės trąšos, cheminės medžiagos, pesticidai nesuyra per 50-70 metų ir visą tą laiką aktyviai veikia. Šiuolaikinė medicina dar negali patikimai prognozuoti, kokie kiekiai teršalų, po kiek laiko, kaip veiks tą ar kitą organizmą. Tiesa, medikai nesėdi sudėję rankų, bet pavojus paskęsti srutose iškilęs jau 2-3 dešimtmečiai. Chemizavimas Teršalų dirvoje padaugėja ne vien dėl jos tręšimo. Dalis jų į dirvą patenka per atmosferą. Be to, piktžolės naikinamos herbicidais, kenkėjai - pesticidais. Žemės ūkis per daug chemizuojamas. Nitratai Azoto pertekliaus augalai neįsisavina, ir jis tampa teršalu. Kad nitratai kenksmingi, buvo žinoma jau prieš šimtą metų, bet šiandien dirva ir augalai dar labai užteršti nitratais. Nitratus žmogaus organizmas redukuoja į nitritus, o šie rūgščioje aplinkoje, reaguodami su antriniais aminais, sudaro nitroaminus - kancerogenines medžiagas. Nitritai iki 10 kartų toksiškesni už nitratus. Įvairiose šalyse nustatytos skirtingos leidžiamo suvartoti per parą nitratų kiekio normos. Gaila, kad Lietuvoje jos vis didinamos. Pavyzdžiui, bulvių kilograme 1985 metais galėjo būti iki 40 miligramų, vėliau - 80, 1987 metais - 240 miligramų nitratų. Pesticidai Visiškai suprantamos buvo žmogaus pastangos cheminėmis medžiagomis naikinti piktžoles, kenkėjus, ligas sukeliančius grybelius, bet ši lazda turi du galus. Pernelyg susižavėję šiomis priemonėmis, žmonės pakenkė ir sau, užteršė aplinką, maistą. Prisiminkime DDT naudojimą. Jis išgelbėjo vos ne trečdalį žmonijos nuo maliarijos ir šimtams milijonų žmonių davė duonos. Kol neišryškėjo liūdnos pasekmės. Pesticidai (lot. pestis - užkrata, cide - žudyti) - tai grupė cheminių medžiagų, kuriomis naikinami žemės ūkio ir miško kenkėjai, ligos. Pesticidų grupių pavadinimai ir paskirtis: akaracidai erkėms aboricidai medžiams, krūmams baktericidai ligų sukeliančioms bakterijoms defoliantai augalų lapams fungicidai ligas sukeliantiems grybams herbicidai piktžolėms insekticidai vabzdžiams nematocidai nematodoms (sliekams) zoocidai stuburiniams Daugelis pesticidų yra greitai yrantys, bet jų suskilusios medžiagos bei priemaišos nuodingos. Veikdamos naikinimo objektą, tos medžiagos būna pakankamai kenksmingos ir aplinkai, ir žmogui. Lietuvoje herbicidai pradėti naudoti 1957 metais kaip pagalbinė priemonė. Pamažu ji virto pagrindine, ištaisanti visas žemės dirbimo klaidas. Purškimas herbicidais ėmė keisti ražienų skutimą, akėjimą, tarpueilių purenimą. Sunaikinus herbicidais piktžoles, grūdinių kultūrų derlius padidėja vos 2-3 centneriais iš hektaro, o nuo pesticidų žūva 20-70 procentų naudingų vabzdžių, nes kenkėjai yra atsparesni cheminėms medžiagoms. Medikai nuolat primena, jog net trąšos redukuojasi ir sudaro vėžį sukeliančius junginius. Pavyzdžiui, nuo 200-300 miligramų nitritų dozės galima sunkiai apsinuodyti, o 300-2500 miligramų dozė gali būti mirtina žmogui. Dėl didelio nitratų kiekio organizme sutrinka endokrininių ir kraujodaros organų, galvos smegenų veikla.

Aplinka  Referatai   (16,99 kB)

Ekonometrija pagal empirinius duomenis vertina ir analizuoja ekonominių objektų ir procesų sąryšius. Tam tikslui pritaikomi (adaptuojami) žinomi statistikos metodai arba kuriami specialūs. Kaip tik savų metodų vystymas išskyrė ekonometriją kaip savarankišką mokslo šaką, užimančią deramą vietą tarp dviejų mokslo krypčių gigantų: ekonomikos ir matematikos. Ekonometrija susieja ekonomikos teoriją ir ekonominę statistiką bei matematiką.

Ekonomika  Referatai   (35 psl., 96,19 kB)

Kraštotvarka – tai priemonių visuma, žmonių veiklai teritorijoje organizuoti, socialinei, ekonominei, ekologinei politikai bei kultūriniam kraštovaizdžiui formuoti. Kraštotvarkos tikslas – užtikrinti krašto, regiono ar kitokio teritorinio komplekso subalansuotą kokybinę ir kiekybinę plėtrą. Kraštotvarka suprantama kaip planavimo kompetencijos sritis, žmogaus veiklos, teritorinis organizavimas ir aplinkos tvarkymas norint sukurti kultūrinį kraštovaizdį.

Astronomija  Referatai   (10 psl., 632,9 kB)

Šeima yra visuomenės ląstelė, pirminis jos kolektyvas. Pasak, Šalkausko, tai visuomenės miniatiūra, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje rašoma:„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“ (IIIsk. 38 str.). Šeima yra tautos stabilumo, tęstinumo garantija, prieglobstis žmogui nuo susvetimėjusio pasaulio ir įtampos. Nuo pat atsiradimo šeima buvo žmonijos kultūrinių, dorovinių vertybių, žmogaus psichologinės kultūros puoselėtoja ir skleidėja. Visuomenė ir valstybė yra tokia, kokia yra šeima.

Socialinis darbas  Referatai   (16 psl., 27,33 kB)

Daugelis išsivysčiusių šalių išgyvena gimstamumo mažėjimo problemą. Valstybės vis daugiau dėmesio skiria šeimos politikos kūrimui, tikėdamos pagerinti šeimos galimybes derinti profesinę veiklą su vaikų priežiūra, paskatinti moteris dalyvauti darbo rinkoje ir užtikrinti lyčių lygybę. Taip pat tikimasi, kad šeimai palanki politika bent iš dalies prisidės prie gimstamumo didinimo.

Socialinis darbas  Referatai   (12 psl., 25,9 kB)

Paslaugų sfera yra viena perspektyviausių, sparčiai besiplėtojančių ūkio šakų. Ši sfera yra pakankamai atvira ir patraukli pradedantiems verslininkams. Vakarų šalyse vis daugiau verslininkų įsitraukia į paslaugų sferos veiklą. Formuojantis Lietuvos rinkos ekonomikai, daugėja žmonių, susijusių su komercine veikla. Gausėja smulkių, privačių prekes kuriančių ir paslaugas teikiančių įmonių. Gausioje prekių ir paslaugų rinkoje parduoti savo prekę darosi vis sudėtingiau. Sugebėjimas suprasti ir pakeisti kliento norus, įsiūlyti savo produktą, mokėjimas dirbti rinkai, tampa neatskiriama sėkmingos veiklos sąlyga. Lietuvoje paslaugų sfera plėtojama spartesniu tempu, palyginti su pramonės gamyba, tačiau tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu paslaugų rinkodara tik pradedama plėtoti. Naujos paslaugos plėtojamos priklausomai nuo jų paklausos, steigiamos naujos paslaugų įmonės.

Ekonomika  Referatai   (17 psl., 28,34 kB)

Mes pasirinkome šią temą, nes: norėjome patys apie forsus daugiau sužinoti; supažindinti kitus su šia subkultūra; išsiaiškinti ar Kėdainiuose yra forsų. Forsų sąvoka. Forsų išvaizda. Vidinė kultūra. Laisvalaikis. Forsų draugės – fyfos Forsai pop kultūroje.

Kita  Uždaviniai   (10 psl., 1,48 MB)

Prieš aštuoniasdešimt devynerius metus buvo įkurta Pašto valdyba. Šiandien AB „Lietuvos paštas“ yra viena didžiausių įmonių šalyje. Dabar, kai Lietuva gyvena didelių pasikeitimų laikotarpiu, - įstojo į ES, AB „Lietuvos paštas“ taip pat eina permainų keliu. Norėdami ir toliau išlikti pašto paslaugų lyderiu Lietuvoje, bendrovės vadovybė įdiegia šiuolaikinės technologijas, siūlo įvairias naujas paslaugas, didelį dėmesį skirdami klientams. Su kitų šalių paštais aktyviai sprendžia įvairius klausimus, tarp jų ir vieną pagrindinį – kokybės. Šiandien paštas turi būti greitas, labai greitas, klientas turi būti užtikrintas, kad gaus patikimą paslaugą.

Administravimas  Analizės   (27 psl., 102,16 kB)

Apskaita atlieka labai reikšmingą vaidmenį ūkiniame ir socialiniame visuomenės gyvenime. Buhalterinė apskaita laisvos rinkos konkurencijos sąlygomis neišvengiamai yra rinkos santykių objektas. Ji gali būti organizuojama ir vykdoma įvairiais būdais, kuriuos įmonių savininkai bei valdytojai laiko racionaliausia. Pagrindinis aktas reglamentuojantis buhalterinę apskaitą yra Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas. Įstatymas priimtas 2001 m. lapkričio 06 d.

Apskaita  Referatai   (15 psl., 79,45 kB)

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra socialinis pedagogas, kokios jo funkcijos? Kas būdinga asmenybei? G. Kvieskienė (Kvieskienė, 2003) yra pasakiusi labai prasmingą teiginį, jog socialiniai pedagogai – vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai – siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, tai yra mažiausius ir silpniausius piliečius. Šio tikslo jie siekia pasitelkdami humanizmo mąstytojų idėjas, iškiliausių praktikų pedagogų, altruistų, dvasinės sferos darbuotojų atsidavimą begalinei būčiai, aukojimąsi visoms būties apraiškoms. Socialinis pedagogas spręsdamas kitų problemas pirmiausia pasitelkia savo jėgomis, sugebėjimu greitai orientuotis situacijoje, savo erudicija.

Komunikacijos  Diplominiai darbai   (68 psl., 123,21 kB)

Kiekvienos kultūros lobyne svarbią vietą užima architektūros menas. Į architektūrą įprasta žiūrėti kaip į visų meno šakų sintezę, kur darniai susijungia ir skulptūra, ir monumentalioji tapyba, ir taikomoji dailė (keramika, tekstilė, baldai). Visai pagrįstai architektūra vadinama “menų motina”, tačiau niekas iš architektų nesugebėjo jos esmės taip aiškiai apibrėžti, kaip tai padarė genialusis rusų rašytojas N. Gogolis, pavadinęs šią meno rūšį “akmeniniu pasaulio metraščiu”.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 16,65 kB)

Salomėja Nėris - ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Tačiau S.Nėries įsipainiojimas į bolševikų pinkles ir duoklės komunizmo propagandai atidavimas meta dėmę jos asmeniui ir kūrybai. Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, vėliau – Bučienė) gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršų kaime (dabartinis Vilkaviškio rajonas).

Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 25,52 kB)

Trumpi lietuvių literatūros autorių aprašymai. Abiturientams puiki pagalbinė medžiaga ruošiantis egzaminams. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Jurgis Savickis. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Nijolė Miliauskaitė.

Lietuvių kalba  Konspektai   (21 psl., 61,71 kB)

Nors 1863 m. Rusijos valdžia leido Lietuvos (be Užnemunės) valstiečiams palankesnėmis sąlygomis išsipirkti skirtinę žemę, dėl ginčų su dvarininkais išpirkos aktai buvo tvirtinami ilgai. Ligi 1870 m. buvo patvirtinta 91,5 Vilniaus gubernijos skirtinės žemės aktų ir tik 47,7 Kauno. Ligi XX a. pradžios baigti tvirtinti visi Vilniaus gubernijos išpirkimo aktai, tačiau ir 1914 metais 352 Kauno gubernijos gyvenviečių aktai dar nebuvo patvirtinti. Jų valstiečiai tebemokėjo dvarininkams činšą, o ne išperkamuosius mokesčius.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 7,35 kB)

1861 m. pavasarį Lenkijos Karalystės miestuose prasidėjo patriotinės manifestacijos. Jos kėlė valstybės atgaivinimo šūkius. Įvyko kruvinų susidūrimų su Rusijos kariuomene. Netrukus manifestacijų banga kilo ir Lietuvos miestuose. Paprastai jos prasidėdavo bažnyčiose ar kitose katalikams šventose vietose ir išsiliedavo į gatvių eitynes. Po kurio laiko jos įgijo ir masinių susirinkimų po atviru dangumi formą.

Istorija  Konspektai   (4 psl., 11,33 kB)