Čia aprašyta kelių lietuvių rašytojų biografija ir kūrybos bruožai

Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (24 psl., 64,44 kB)

Tai savokos, kurios pagelbes ruosiantis egzaminams bei kontroliniams darbams. Jos pades suprasti nagrinejamus tekstus, saltinius ir kt.

Etika  Namų darbai   (28 psl., 72,92 kB)

"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 7,07 kB)

Jau seniai žmonės suprato, kad susitelkus, suderinus pastangas, galima nuveikti tokius darbus, kurių vienas žmogus negalėtų įveikti. Ir geriausia, kai kas nors nurodo ir koordinuoja žmonių veiklą. Todėl reikia žmogaus, kuris tai darytų – vadovo. Vadovas derina kitų žmonių, pavaldinių veiklą, stebi, kad ji būtų tinkamai bei laiku atlikta, ir priima sprendimus. Vadovų darbas atsakingas, įvairus ir kartu reikalaujantis daug laiko. Vadovas – tai ypatingą vietą organizacijų valdyme užimantis žmogus. Pirmą – jis yra organizacijos savininko, ar savininkų samdytas žmogus, turintis realizuoti organizacijos tikslus, antra – jis vadovauja kitų samdomų darbuotojų veiklai ir yra atsakingas už sėkmingą jų darbą. Teigiama, kad vadovas – darbuotojas, prižiūrintis kitų žmonių darbą, kad būtų pasiekti organizacijos tikslai. Pagal tai galima daryti išvadą, kad vadovo veikla yra daugialypė, apimanti daugybę skirtingų aspektų.

Vadyba  Kursiniai darbai   (17 psl., 32,66 kB)

Lietuvių rašytojų konspektai: biografija ir kūrybos bruožai.

Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 54,77 kB)

Vaikai ir jaunuoliai yra kūrybingos asmenybės, nusiteikusios kurti savo žmogiškąjį projektą. Bendrojo lavinimo moklykla yra įsipareigojusi ugdyti visavertę asmenybę, sveiką žmogų, pajėgų ateityje kūrybiškai dirbti.Mokykla galėtų padėti individui įsisąmoninti gyvenimo stiliaus įtaką sveikatai. Ji turėtų ugdyti pozityvų požiūrį į savo kūno kultūrą, stiprinti fizines galias.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (8 psl., 23,09 kB)

Šiaulių miesto Globos namai buvo įkurti 1993 m. liepos 1 dieną buvusioje vaikų infekcinėje ligoninėje Trakų gatvėje Nr. 14, kaip katalikiškos pakraipos senelių namai. Įstaigos steigėjais buvo Šiaulių vyskupija ir katalikių moterų organizacija „Caritas“. Ekonominiai šalies pokyčiai ir kitos objektyvios bei subjektyvios priežastys įtakojo, kad steigėjai nebesugebėjo materialiai išlaikyti įsteigtų Globos namų, jie buvo priskirti Šiaulių miesto savivaldybei. O 1999 05 18 Šiaulių miesto valdyba pakeitė Šiaulių miesto savivaldybės „Caritas“ globos namų pavadinimą į Šiaulių miesto savivaldybės Globos namus.

Socialinis darbas  Ataskaitos   (14 psl., 22,07 kB)

Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis laikotarpis apima IV tūkst.. pr. Kr. – 500m. Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Kadangi jas sieja daugybė panašumų, kai kurie mokslininkai linkę jas laikyti viena civilizacija, vadinama helenistine.

Teatras, kinas  Referatai   (12 psl., 29,25 kB)

Homero klausimas. Beveik prieš tris tūkstančius metų gyveno pirmasis Europos poetas Homeras (IX a. Pr. Kr.(?) – VIII a. Pr. Kr.(?), maloningai dievų apdovanotas dainius,pranašas ir išminčius. Kildavo ir griūdavo miestai, atžlegėdavo ir nužlegėdavo karai, augo ir mirė žmonių kartos, o jis buvo ir tebėra epochų kultūros mastas ir rodiklis, pirmasis ir nepralenktas, nes ilgoje šimtmečių grandinėje tėra tik keli jam prilygstantys. Per daugybę metų išsitrynė jo biografijos faktai, išnyko smulkmenos ir jau senai niekas nebegali pasakyti nei iš kur jis kilęs, nei kas jo tėvai, nei kada jis gyveno. Kadaise septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis Homero tėvyne, bet ilgainiui ginčas neteko prasmės, nes dainius tapo visų graikų, o veliau ir visos žmonijos poetu. Liko tik vardas ir seno neregio mūzų globotinio įvaizdis. Antika šį vardą tardavo su didele pagarba, nes Homerą laikė ne tik pirmuoju poetu, bet ir pirmuoju mokytoju,filosofu ir nesvyruodama pridėdavo prie jo vardo epitetą „dieviškasis“. Manoma, kad VI a. Pr. Kr. Išleisti pagal galimybes kanonizuoti poemų tekstai.

Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 23,89 kB)

Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.

Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)

Istorikai bando išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų gyventa viduramžių miestuose-civilizacijos centruose. Tai yra sunku. Netgi didžiausi Viduramžių miestai mums atrodo visai nedideli. Tokie miestai, kaip Florencija, Milanas, Venecija, Genuja, Paryžius, pabaigoje XIII a.ir pradžioje XIV a., turintys daugiau 50 tūkstančių gyventojų, skaitėsi didmiesčiais. Mažesniuose miestuose gyveno apie 2 tūkstančius gyventojų. Gyventojai miestuose buvo įvairūs: pirkliai, amatininkai, valdininkai, tarnai, dvasininkai. Tai buvo žmonės skirtingų visuomeninių padėčių. Svarbu tai, kad miestai viduramžiais atsirado prie garsių vienuolynų ar pilių, kur žmonės tikėjosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Dažnai miestai išaugdavo iš prekybos centro - prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Skurdas ir žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdieninio gyvenimo reiškiniai. XIV a. Vakarų Viduramžių civilizacija žengė ne į priekį, o atgal. Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos, maro epidemija, pavadinta Juodąja Mirtimi, nusinešė trečdalį gyventojų gyvybių. Po truputį viduramžių miestai ėmė keistis. Atvežamos knygos plėtė žinias, išaugo medicinos lygis, atsiradę lordai ir valstiečių sukilimai buvo pirmieji protestantizmo ir demokratijos ženklai. Renesanso ir Reformacijos laikais įvyko svarbių meno, politikos ir religijos pokyčių, kurie nužymėjo naujųjų amžių ir istorijos raidą.

Istorija  Projektai   (4 psl., 10,39 kB)

Per pastaruosius dešimtį metų transporto srautai Lietuvos miestų gatvėse padidėjo 2,4 karto. Dėl to padaugėjo avarijų, padidėjo transporto eilės ir laiko nuostoliai sankryžose, ir kaip to pasekmė - padidėjo aplinkos užterštumas transporto keliamu triukšmu ir išmetamosiomis dujomis. Dėl nepakankamų investicijų gatvių statybai ir rekonstrukcijai transporto “piko” valandomis sankryžose susidaro transporto spūstys. Daugelyje miestų centrinės dalies sankryžų atsirado nauji, seniau Lietuvos miestams nebūdingi reiškiniai - perkrauti srautai. Visa tai liaudies ūkiui atneša didžiulių ekonominių nuostolių. Visiškai šių nuostolių išvengti neįmanoma, tačiau pritaikius racionalius eismo reguliavimo metodus ir priemones nuostolius galima ženkliai sumažinti.

Elektronika  Referatai   (12 psl., 49 kB)

Meilė- viena dažniausių temų tiek literatūroje, mene, tiek mūsų gyvenime. Ją apibūdiname kaip gyvenimo pilnatvę, pagrindiį tikslą. Kad ir kaip meilės, kaip gyvenimo vertybės, samprata būtų pakitusi iki šiandienos, ji vis dar tebėra pasaulį kjurianti ir valdanti galia. Žmogus gimsta iš meilės, vien tai įprasmina jo gyvenimą ir priverčia susimąstyti,ar aš, į šį pasaulį iš meilės atėjas žmogus,galėčiau jį niekinti ir neapkęsti? Todėl sutinku su Antigonės žodžiais: ne neapkęsti, o mylėti mes gimstame.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 5,42 kB)

Tai gamtos sukeliami pavojai (pvz., ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai , nuošliaužos), kurie suaktyvėję gali pakenkti žmoniu veiklai. Žmonijos silpnoji vieta, apsunkinanti išgyvenimą užklupus gamtos stichijai yra nesugebėjimas planuoti ateitį arba neturėjimas priemoniu padėsiančių apsisaugoti užklupus gamtos stichijai. Visa tai atsiliepia finansų, pastatų ir žmonių netektimi. Praradimų rezultatai priklauso nuo to kaip visuomenė reguos į katastrofą. Tai galima suprasti kaip formuluotę: stichija užklumpa tada, kai atsiranda galimybė būti pažeidžiamu. Gamtos pavojai niekada nepavirs į gamtos stichiją jei vietovė yra nepažeidžiama (pvz., stiprūs žemės drebėjimai neapgyvendintose vietovėse). Terminas gamtos yra gynčitinas, nes pavojai ir katastrofos dažniausiai nenutinka be žmogaus įsikišimo. Stichijos poveikio stiprumas taip pat priklauso nuo stichijos dydžio, prigimties (pvz., žaibas gasdina tik mažą vietovę, o smūginiai įvykiai gali sunaikinti civilizaciją).

Darbo ir civilinė sauga  Projektai   (30 psl., 497,91 kB)

Miško gaisras - nekontroliuojamas degių medžiagų degimas mišku apaugusiuose ir neapaugusiuose miško plotuose. Skirstomi į antžeminius, kai dega miško paklotė, trakas, viršūninius, kai dega ir medžių lajos, bei požeminius, kai dega durpingas dirvožemio sluoksnis. Kyla dėl žaibo išlydžio, neatsargios žmogaus veiklos (pernykštės žolės, laužų deginimo, nuorūkų, šiukšlių, kibirkščių vykdant miškotvarkos darbus). Durpynas - vieta, kur kasamos durpės arba įmonė, kuri kasa durpes. Durpių daugiausiai buvo iškasama maždaug 1950-1980 metais, nes tuomet durpės buvo labai plačiai naudojamos kaip kuras. Vėliau jas ėmė išstumti akmens anglis, dujos. Nuo tada durpynų eksploatavimas mažėja, kadangi sumažėjusi durpių paklausa, o ir patogiausios durpių atsargos daug kur išnaudotos.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (16 psl., 22 kB)

AIDS - tai įgyto (akvizitinio) imuniteto deficito sindromas, paskutinė ŽIV infekcijos stadija. Ši liga pasireiškia daugeliu gyvybei pavojingų ligų arba sindromų. Nors sergantiems AIDS galima padėti vaistais, tačiau išgydyti kol kas neįmanoma, ir daugelis žmonių miršta, praėjus keliems metams nuo diagnozės patvirtinimo. Nuo užsikrėtimo ŽIV iki AIDS išsivystymo gali praeiti keleri, kartais - net dešimt ir daugiau metų. Mokslininkai mano, kad to priežastis gali būti nevienodas įvairių viruso štamų virulentiškumas (agresyvumas), skirtinga organizmų genetinė medžiaga arba nevienodas imuninis atsakas. AIDS išsivystymą gali paskatinti ir susirgimai kitomis ligomis. Pagal ligos požymius bei CD4+ ląstelių skaičių kraujyje gydytojai gali apibūdinti ŽIV užsikrėtusių žmonių imuninės sistemos būklę.

Medicina  Referatai   (12 psl., 134,65 kB)

Istoriniuose šaltiniuose žiemgalius skandinavai mini maždaug nuo 870 m. Vėliau, XI – XIIa., rusų ir vokiečių kronikose kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tėrvetės pilis. Rytų žiemgalos – Mežuotnė, kurią Livonijos ordinas sunaikino 1220-aisiais. Žiemgaliai buvo ne tik narsūs kariai, bet ir geri žemdirbiai: savo derlingose žemėse augi-no rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi ir gyvulininkyste, be to dar medžiojo ir žvejojo. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius ne tik su kitomis baltų gentimis, bet ir skandinavais bei slavais. Prie Rygos įlankos Lielupės žiotyse turėjo uostą. Jų pilys buvo įtvirtintos. Žiemgaliai kalbėjo savo kalba, kuri išnyko apie XVa. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo. Žiemgalių laidojimo papročiai Nuo kitų baltų žiemgaliai skiriasi savita laidosena. Jų kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių. Mirusieji laidoti eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), užapvalintais galais. Nuo VIII amžiaus imama laidoti skobtiniuose karstuose, o iki tol , matyt, prieš laidojant mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Kaip ir žemaičiai, sėliai bei latgaliai, žiemgaliai tebesilaikė mirusiųjų nedeginimo tradicijos. Tai juos skyrė nuo genčių, perėmusių deginimo paprotį iš lietuvių (aukštaičiai – VI, kuršiai – VIII amžiuje).V – VII amžiuje vyrai laidoti galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrui į kapą įdėdavo keletą iečių, plačiųjų kovos peilių – kalavijų, kaplių.VII – VIII amžiuje įvyksta mirusiųjų laidosenos pokyčių krypties atžvilgiu. Vyrai laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Šis reiškinys pastebimas tik žiemgališkose kapinynuose. Tuo, kad su kariu nelaidojo žirgo, žiemgaliai artimi latgaliams.Žiemgaliai, kaip ir kitos baltų gentys, viename kapinyne laidojo ilgą laiką.Pradedami laidoti V ir baigiama XII – XIII amžiuje. Dažnai kapinynuose esti ir XVI – XVII amžiaus kapų. Vyrų darbai ir ginklai Svarbiausia visų vyrų pareiga buvo aprūpinti bendruomenę maistu, tai yra medžioklė, žūklė ir žemės arimas, o amatai – tik kai kurių užsiėmimas. Tačiau visa, kas susiję su maisto paruošimu, jau yra moterų darbas. Todėl medžiotojas vyras nuolat nešiojasi ginklų. Ir medžiotojų šeimai keliantis į kitą vietą, vyras pasiima tik ginklus, kad, pasitaikius progai, kiekvienu metu galėtų ką sumedžioti. O moterys gabenasi ne tik kūdikius, bet ir visą šeimos turtą. Šitaip elgiasi ir dabartinės medžiotojų bendruomenės. Todėl ginklas vyrui – ne tik pagrindinė darbo priemonė, bet ir jo simbolis, garbės reikalas. Akmens amžiaus pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje visoje Europoje paplito titnaginiai durklai. Tokiam durklui pagaminti reikėjo labai didelio gero titnago gabalo. Todėl tose vietose, kur tokio titnago buvo daug, ir kūrėsi dirbtuvės, o jų gaminiai plito toli. Žalvario amžiaus pradžia Danijoje net vadinama durklų laikotarpiu. Lietuvoje irgi gaminosi durklus, tačiau jie buvo mažesni, nors labai dailiai apdirbti. Toks durklas turėjo rankeną ir buvo laikomas makštyse. Mums daug ką paaiškina 3 tūkst. pr. Kr. sušalęs Alpių keliautojas. Be kitų medžioklės ginklų, jis turėjo ir titnaginį durklą: trumputį, kaip mūsiškiai durklai, gražiai iš abiejų pusių retušuotą ir giliai įtvirtintą į uosinį kotą, dar aprištą gyslomis. Greičiausiai tai jau nebe pirmas to durklo kotas, nes ne visai atitiko jo pavidalą. Prie koto viršuje pririšta virvutė, už jos durklas, matyt, buvo prikabintas prie diržo. Bet įdomiausia, kad durklas įdėtas į nupintas iš karnos makštis. Makštų galas tiesiog užrištas, o pakraštys dvigubai apipintas. Šiuo durklu jis, matyt, ir dirbo, nes galas nulūžęs, o ir pats durklas jau taisytas. Kotų galėjo būti labai įvairių. Antai Šveicarijoje rastas durklas virvele apvyniotu kotu. Pasitaiko ir su odos skiautėm. Be abejo, visus šiuos būdus žinojo ir mūsų šalies durklų nešiotojai: mokėjo ir dailiai odą apdirbti, ir susiūti, mokėjo ir lygiai taip pinti kaip Alpių keliautojas. Labiausiai, be abejo, buvo vertinami žalvariniai ginklai: įvairūs kirviai, durklai. Galimas daiktas, kai kuriuos šių kirvių, ypač vėlyvųjų, vartojo ir darbui – medžiams kirsti. Tačiau daugumos jų ašmenyse darbo nematyti. Patys ankstyviausi buvo atkraštiniai kirviai, tvirtinami į lenktą, kablio pavidalo kotą, o atkraštės tvirtai laikė koto atšaką. Be to, kotas dar būdavo gerai pririštas. Taip pritvirtintą varinį kirvelį turėjo ir jau minėtas 3 tūkst. pr. Kr. Alpių keliautojas. Ankstyvi yra ir baltiški kovos kirviai su skylute kotui. Vėlyvajame žalvario amžiuje įtvarą su atkraštėmis pakeitė įmova, kuri dar tvirčiau laikėsi ant koto. Be to, šie kirviai dar turėjo ąselę virvei pririšti. Juos gamino vietoje pagal įvežtinius pavyzdžius, tačiau vis po truputį keisdavo, todėl ir galima pažinti, kad tai mūsų dirbiniai. Įdomūs kotiniai durklai. Ant pusės metro ilgio koto statmenai pritvirtinta durklo geležtė. Tai pačios žalvario amžiaus pradžios ginklas, vartotas tarp Oderio ir Vyslos. Šalia ginklų galim paminėti ir žalvarinius žirgo aprangos daiktus. Jie rodo, kad jota ne tik atsitiktinai ar naudoti žirgai susisiekimui, bet kad jojimas buvo pagarbos vertas dalykas. Žirgo kamanas puošė žalvarinėmis plokštelėmis, o pusmėnulio pavidalo kabutis turbūt dabino žirgo kaktą Kyla klausimas: ar žmonės kariavo tais ginklais? Medžiotojai gerai mokėjo vartoti ginklą, bet vargu ar jiems tekdavo jį pakelti prieš žmones, nes nereikėjo. Beje, to laikotarpio gyvenvietėse nebuvo jokių reprezentacinių, ne įprastinei medžioklei skirtų ginklų. Tik įsigijus turto – gyvulių, apsėtų laukų, atsirado reikalas ir ginti. Apie tai sprendžiama ne tik iš rastų akmeninių bei žalvarinių ginklų, bet aplinkiniais būdais. Geriausia tai rodo žmonių kovose gautos žaizdos ir randai. Moterų darbai ir įrankiai Nagrinėdami vyrų darbus, drauge kalbėjome ir apie ginklus, kaip svarbiausią vyro ženklą ir pagrindinį darbo įrankį.Tačiau moters pečius slėgė visi šeimos bei na-mų rūpesčiai.Keramika buvo ypač populiari tarp moterų. 2 tūkst. pr. Kr. pasaulis atrado varį ir žalvarį. Ir visų dėmesys nukrypo į jį. Šio amžiaus puodai, dažniausiai būna ne išraiškingo piltuvėlio ar statinėlės pavidalo.Paviršius paprastai nulyginamas virbų šluotele ar žolių grįžte, todėl ši keramika vadinama brūkšniuotąja, o visa kultūra – Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Tokią keramiką daugiausia gamino baltų gentys, nors šių puodų turėjo ir kai kurie kaimynai. 1 tūkst. pr. Kr. pabaigoje puodų paviršių prieš degant pradedama rupiai apdrėbti skysto molio sluoksneliu. Todėl ši keramika vadinama grublėtąja. Vieni įdomiausių keramikos gaminių, be jau minėtų spingsulių, yra kiaurasieniai puodai. Nuo pat akmens amžiaus jų aptinkama visose kultūrose, o ankstyvuosiuose piliakalniuose jau pasidarė būtini kiekvienos šeimininkės židynyje. Jie skirti žarijoms sagoti naktį. Beje, tokių puodų, jei bedugnius kiaurasienius taip būtų galima pavadinti, rasime visame pasaulyje – šiek tiek skiriasi jų forma, bet paskirtis ta pati. Jau žalvario amžiuje ne tik Penelopė, laukdama grįžtančiojo iš Trojos karo Odisėjo, bet ir visos Vidurio Europos moterys audė statmenomis staklėmis. Štai Vengrijoje plačiu sijonėliu apsirengusi mergelė irgi audžia statmenomis staklėmis. Tokių staklių apmatus įtempia moliniai ( kartais akmeniniai ) pasvarėliai, kurių rasta Šveicarijos neolito gyvenvietėse. Tokių pasvarėlių pasitaiko ir ankstyvuosiuose Lietuvos piliakalniuose. Statmenomis staklėmis galima austi tik paprastą dvinytį audeklą. Beje, tuo metu neaudė ištisinių audinių, tik tam tikro dydžio gabalą, iš kurio nekarpant galima pasisiūti drabužį. Pakraštį dažnai užausdavo vytinėmis lentelėmis arba siūlų galus supindavo. Daugiausia tokiomis staklėmis austų jau vilnonių audinių rasta Danijos žalvario amžiaus kapuose. Ir kailį, ir odą, ir audinį dar reikėjo susiūti. Siūdavo ir tošines kraiteles. Net sudužusius puodus, pragręžę skylutes, susiūdavo siūlais, kartais net beržo tošies lopą uždėdavo. Sakais užlipdę skylutę ir plyšius, galėjo puodą ir toliau vartoti. Ilgai siuvo ylomis, vėliau plonomis lazdelėmis su galvute, prie kuris pririšdavo siūlą. Tik akmens amžiaus pabaigoje atsirado kaulinių adatų su skylute. Vėliau jas pakeitė žalvarinės. Pilkapiai Pilkapiai aiškiau matomi žemės paviršiuje, nes iki šiol tebėra išlikę gana aukšti jų sampilai. Geriau pilkapiai išsilaikę miškuose, o esantys laukuose beariant beveik sulyginti su žemės paviršiumi – pastebimi tik išarus radinių ar pagal skirtingos spalvos dirvą su angliukų priemaišomis. Pirmaisiais amžiais po Kristaus pilkapiai buvo svarbiausia kapų forma Žemaičiuose, Žiemgaliuose, Sėliuose ir Latgaliuose. Jų būta iki 1,5 metro aukščio ir nuo 3 iki 12 metrų skersmens. Mirusieji laidoti nedeginti po kelis viename sampile. Rytų Lietuvoje pilkapiuose pradėta laidoti nuo IV – V amžiaus. Tuo metu kitose teritorijose vyravo plokštiniai kapai, todėl tai padeda išryškinti vakarų ir rytų baltų tradicijų skirtumus. IV – VIII a. pilkapiai buvo 12 ir daugiau metrų skersmens bei iki 1,5 metro aukščio. Ant pilkapių pagrindo – taisyklingi akmenų vainikai, kurie ilgainiui išnyko. Vėliau aplink pilkapius imtos kasti trys ar keturios duobės arba ištisinis griovys. Ankstesniuose pilkapiuose kapai būdavo įrengiami ant sampilo pagrindo arba duobėse. Degintus kapus dažnai apdėdavo akmenimis. Vėlesni kapai – nedidelės duobutės, kur supilami iš laužo susemti žmogaus kaulai ir šalia sudedamos įkapės – ginklai, įrankiai, papuošalai. Dažnai palaikai ir įkapės paskleidžiamos 2 kvadratinių metrų ar net didesniame plote. Žiemgalių tikėjimas Pagal religiją, Žiemgaliai, kaip ir visi baltai buvo pagonys. Jie tikėjo į daug dievų, lenkėsi jiems, bijojo ir gerbė juos. Jie tikėjo, kad sekmė dearbuose, žemdirbystėje, medžioklėje juos lydi tada, kai visi žmonės garbina dievus, jiems lenkiasi, tada dievai laimina jų visus namų židinio, bei kitus darbus. Žiemgaliai tikėjo, kad pagrindinė, suteikianti ir atimančios gyvybę yra deivės Laima, Ragana ir Žemyna. Laima pasinaudodama gegutės pavidalu, savo kukavimu pranašaudama žmonėms laimę arba nelaimę. Mirties deivė- Giltinė. Savo ilgu ir nuodingu liežuviu ji įgeldavo žmonėms ir tie mirdavo. Mirties ir atgimimo deivė- Ragana- labai graži arba atvirkščiai, labai baisi, ilgais nagais ir susuivėlusi. Dažnai savo švaizdą keitė į gyvulių. Žemyna- gyvybės, derlingumą skatinanti deivė. Baisius nusikaltelius bausdavo prarydama į žemę. Miškų deivė- Medeina. Vyriausias deivas- danagaus, šviesos, draugystės globėjas, galingiausiais- Perkūnas. Iki šių dienų yra likę nemažai legendų ir pasakojimų pasakojantys apie tai, kaip dievai bauzdavo žmones uz jų nepaklusnumą, nusižengimus ar net nusikaltimus. (bet gaila, mes jokių pasakojimų nežinome ir papasakoti jums nieko negalim..).

Istorija  Referatai   (44,79 kB)

Pirmas Pasaulinis karas Pirmasis pasaulinis karas vyko 1914 m. rugpjūčio 1 d. - 1918 m. lapkričio 11 d.. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga yra ir Naujųjų laikų pabaiga. Kariniai blokai XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Europa pasidalijo į du priešiškus blokus. Karinių blokų susikūrimą inicijuoja Vokietija. Pagrindinis abiejų karinių blokų narių įsipareigojimas - nesudarinėti separatinių taikos sutarčių. Trilypė sąjunga (1882 m.) Susikūrė pirmoji,tai yra anksčiau už Antantę. Priežastys: • dar 1873 m., norėdamas sustiprinti Vokietijos imperijos pozicijas Europoje, Bismarkas siekia izoliuoti Prancūziją, dėl to minėtais metais buvo sudaryta Vokietijos, Rusijos ir Austrijos-Vengrijos susitarimas. • 1875 m. kilo pavojus, kad kils karas tarp Vokietijos ir Prancūzijos, nes vokiečiai siekė galutinai sutriuškinti Prancūziją. Su tuo labai jau nesutiko Rusija ir D. Britanija. Karas nekilo, bet šie nesutarimai liko opiausia XX a. problema. • labai sustiprėjo prieštaravimai dėl įsigalėjimo Balkanuose - labai jau norėjo Rusija, D.Britanija ir Austrija ten užimti teritorijas. • Po Berlyne įvykusio kongreso paaiškėjo, kad Rusija linksta į sąjungą su Prancūzija. Todėl Vokietija nutarė remti Austriją-Vengriją ir 1879 m. sudarė su ja sąjungą. 1882 m. prie šių dviejų valstybių prisijungia Italija ir taip ši sąjunga gauna Trilypės sąjungos pavadinimą. Jų įsipareigojimai - teikti viena kitai visokeriopą pagalbą, jei vieną iš jų užpultų priešininkės (Prancūzija ar Rusija), arba laikytis neutraliteto, jei kuriai iš jų tektų kovoti su kita valstybe. Narės: Vokietija, Austrija-Vengrija, Italija (kuri vėliau perstojo į Antantę); vėliau prisijungė Rumunija, Osmanų imperija ir Bulgarija. Antantės sąjunga (1907 m.) Susidarius Trilypei sąjungai, Rusija ir Prancūzija 1891-1893 m. sudarė sąjungą ir įsipareigojo kartu kovoti su Vokietija ir Austrija-Vengrija, jei šios užpultų vieną iš jų. D. Britanija laikėsi “sėkmingos izoliacijos” principo. Ji nesidėjo nei prie vienos, nei prie kitos sąjungos, nes valstybių prieštaravimus stengėsi panaudoti savo interesams. Tačiau vėlesni įvykiai, ypač Vokietijos kėsinimasis į kolonijas, privertė ją ieškoti sąjungininkų. 1904 m. ji pasirašė sutartį su Prancūzija, ir tik 1907m. su Rusija - taip ir susikuria Antantės sąjunga. Ji tampa tarsi atsvara Trilypei sąjungai. Narės: Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija; vėliau prisijungė Italija, Serbija, Rumunija, Japonija ir JAV.. Karo (1914-1918) priežastys ir rezultatai 1914-1918m. Europa skendėjo baisiame kare, kuris buvo pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu arba Didžiuoju karu, nes palietė 30 pasaulio valstybių.Karas kilo tarp kelių galingų Europos valstybių. Jis prasidėjo, kai Austrijos-Vengrijos imperija paskelbė karą Serbijai. Greitai į karą įsitraukė ir kitos šalys. Jos susivienijo į dvi grupuotes: sąjungininkų, kuriems priklausė Britanija, Prancūzija, Italija ir JAV, bei centrines pajėgas-Vokietiją, Austriją-Vengriją ir Turkiją. Iš pradžių visi manė, kad karas bus trumpas ir šlovingas. Jauni vyrai skubėjo stoti į armiją ar laivyną. Tačiau greitai paaiškėjo, jog nė viena iš kovojančių pusių nėra pakankamai stipri pasiekti aiškią pergalę. Priežastys: 1. Europos tautų nacionalizmas(buvo skelbiamas vienų tautų pranašumas prieš kitas, teigiama, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, jis yra neišvengiamas kaip stichinė nelaimė). 2. Europos valstybių nesutarimai dėl: • Kolonijų(Rusija troško užimti Konstantinopolį ir kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius); • Teritorijų(Prancūzija siekė susigrąžinti Elzasą ir Lotaringiją); • Viešpatavimo Europoje ir visame pasaulyje(Vokietija ir Italija ieškojo„savo vietos po saule“). 3. Serbų teroristas nužudo Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį P. Ferdinandą. Eiga: 1914m. rugpjūčio 1d. Europoje įsiliepsnoja karinis konfliktas. Jame buvo panaudoti moderniausi ginklai: kulkosvaidžiai, tankai, nuodingosios dujos, povandeniniai laivai, lėktuvai. 1914m. birželio 28 d. pavakarę visos Europos laikraščių redakcijose buvo spausdinami specialieji leidiniai apie Austrijos-Vengrijos imperijoje nužudytą sosto įpėdinį.Teroristiniu aktu, vadovaujant serbų slaptajai policijai, buvo norima parodyti pasauliui apie neteisėtą Austrijos-Vengrijos valdymą pietų slavų žemėse. Pirmajame pasauliniame kare Austrijos-Vengrijos imperiją palaikė Vokietija, o Serbiją-Rusija ir Prancūzija. Rugpjūčio 1 d. Vokietija pasiuntė į Peterburgą notą, kad skelbia karą Rusijai. Rugpjūčio 2 d. Vokietija užpuolė Liuksemburgą, rugpjūčio 3 d. įžengė į Belgiją ir tą pačią dieną paskelbė karą Prancūzijai. Rugpjūčio 4 d. vykdydama savo sąjunginius įsipareigojimus į karą įsitraukė Anglija, vėliau ir Austrija-Vengrija. Taip prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas

Istorija  Konspektai   (16,42 kB)

Pirmas Pasaulinis karas Pirmasis pasaulinis karas vyko 1914 m. rugpjūčio 1 d. - 1918 m. lapkričio 11 d.. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga yra ir Naujųjų laikų pabaiga. Kariniai blokai XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Europa pasidalijo į du priešiškus blokus. Karinių blokų susikūrimą inicijuoja Vokietija. Pagrindinis abiejų karinių blokų narių įsipareigojimas - nesudarinėti separatinių taikos sutarčių. Trilypė sąjunga (1882 m.) Susikūrė pirmoji,tai yra anksčiau už Antantę. Priežastys: • dar 1873 m., norėdamas sustiprinti Vokietijos imperijos pozicijas Europoje, Bismarkas siekia izoliuoti Prancūziją, dėl to minėtais metais buvo sudaryta Vokietijos, Rusijos ir Austrijos-Vengrijos susitarimas. • 1875 m. kilo pavojus, kad kils karas tarp Vokietijos ir Prancūzijos, nes vokiečiai siekė galutinai sutriuškinti Prancūziją. Su tuo labai jau nesutiko Rusija ir D. Britanija. Karas nekilo, bet šie nesutarimai liko opiausia XX a. problema. • labai sustiprėjo prieštaravimai dėl įsigalėjimo Balkanuose - labai jau norėjo Rusija, D.Britanija ir Austrija ten užimti teritorijas. • Po Berlyne įvykusio kongreso paaiškėjo, kad Rusija linksta į sąjungą su Prancūzija. Todėl Vokietija nutarė remti Austriją-Vengriją ir 1879 m. sudarė su ja sąjungą. 1882 m. prie šių dviejų valstybių prisijungia Italija ir taip ši sąjunga gauna Trilypės sąjungos pavadinimą. Jų įsipareigojimai - teikti viena kitai visokeriopą pagalbą, jei vieną iš jų užpultų priešininkės (Prancūzija ar Rusija), arba laikytis neutraliteto, jei kuriai iš jų tektų kovoti su kita valstybe. Narės: Vokietija, Austrija-Vengrija, Italija (kuri vėliau perstojo į Antantę); vėliau prisijungė Rumunija, Osmanų imperija ir Bulgarija. Antantės sąjunga (1907 m.) Susidarius Trilypei sąjungai, Rusija ir Prancūzija 1891-1893 m. sudarė sąjungą ir įsipareigojo kartu kovoti su Vokietija ir Austrija-Vengrija, jei šios užpultų vieną iš jų. D. Britanija laikėsi “sėkmingos izoliacijos” principo. Ji nesidėjo nei prie vienos, nei prie kitos sąjungos, nes valstybių prieštaravimus stengėsi panaudoti savo interesams. Tačiau vėlesni įvykiai, ypač Vokietijos kėsinimasis į kolonijas, privertė ją ieškoti sąjungininkų. 1904 m. ji pasirašė sutartį su Prancūzija, ir tik 1907m. su Rusija - taip ir susikuria Antantės sąjunga. Ji tampa tarsi atsvara Trilypei sąjungai. Narės: Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija; vėliau prisijungė Italija, Serbija, Rumunija, Japonija ir JAV.. Karo (1914-1918) priežastys ir rezultatai 1914-1918m. Europa skendėjo baisiame kare, kuris buvo pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu arba Didžiuoju karu, nes palietė 30 pasaulio valstybių.Karas kilo tarp kelių galingų Europos valstybių. Jis prasidėjo, kai Austrijos-Vengrijos imperija paskelbė karą Serbijai. Greitai į karą įsitraukė ir kitos šalys. Jos susivienijo į dvi grupuotes: sąjungininkų, kuriems priklausė Britanija, Prancūzija, Italija ir JAV, bei centrines pajėgas-Vokietiją, Austriją-Vengriją ir Turkiją. Iš pradžių visi manė, kad karas bus trumpas ir šlovingas. Jauni vyrai skubėjo stoti į armiją ar laivyną. Tačiau greitai paaiškėjo, jog nė viena iš kovojančių pusių nėra pakankamai stipri pasiekti aiškią pergalę. Priežastys: 1. Europos tautų nacionalizmas(buvo skelbiamas vienų tautų pranašumas prieš kitas, teigiama, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, jis yra neišvengiamas kaip stichinė nelaimė). 2. Europos valstybių nesutarimai dėl: • Kolonijų(Rusija troško užimti Konstantinopolį ir kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius); • Teritorijų(Prancūzija siekė susigrąžinti Elzasą ir Lotaringiją); • Viešpatavimo Europoje ir visame pasaulyje(Vokietija ir Italija ieškojo„savo vietos po saule“). 3. Serbų teroristas nužudo Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį P. Ferdinandą. Eiga: 1914m. rugpjūčio 1d. Europoje įsiliepsnoja karinis konfliktas. Jame buvo panaudoti moderniausi ginklai: kulkosvaidžiai, tankai, nuodingosios dujos, povandeniniai laivai, lėktuvai. 1914m. birželio 28 d. pavakarę visos Europos laikraščių redakcijose buvo spausdinami specialieji leidiniai apie Austrijos-Vengrijos imperijoje nužudytą sosto įpėdinį.Teroristiniu aktu, vadovaujant serbų slaptajai policijai, buvo norima parodyti pasauliui apie neteisėtą Austrijos-Vengrijos valdymą pietų slavų žemėse. Pirmajame pasauliniame kare Austrijos-Vengrijos imperiją palaikė Vokietija, o Serbiją-Rusija ir Prancūzija. Rugpjūčio 1 d. Vokietija pasiuntė į Peterburgą notą, kad skelbia karą Rusijai. Rugpjūčio 2 d. Vokietija užpuolė Liuksemburgą, rugpjūčio 3 d. įžengė į Belgiją ir tą pačią dieną paskelbė karą Prancūzijai. Rugpjūčio 4 d. vykdydama savo sąjunginius įsipareigojimus į karą įsitraukė Anglija, vėliau ir Austrija-Vengrija. Taip prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas

Istorija  Konspektai   (753,53 kB)

Istoriniuose šaltiniuose žiemgalius skandinavai mini maždaug nuo 870 m. Vėliau, XI – XIIa., rusų ir vokiečių kronikose kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tėrvetės pilis. Rytų žiemgalos – Mežuotnė, kurią Livonijos ordinas sunaikino 1220-aisiais. Žiemgaliai buvo ne tik narsūs kariai, bet ir geri žemdirbiai: savo derlingose žemėse augi-no rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi ir gyvulininkyste, be to dar medžiojo ir žvejojo. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius ne tik su kitomis baltų gentimis, bet ir skandinavais bei slavais. Prie Rygos įlankos Lielupės žiotyse turėjo uostą. Jų pilys buvo įtvirtintos. Žiemgaliai kalbėjo savo kalba, kuri išnyko apie XVa. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo. Žiemgalių laidojimo papročiai Nuo kitų baltų žiemgaliai skiriasi savita laidosena. Jų kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių. Mirusieji laidoti eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), užapvalintais galais. Nuo VIII amžiaus imama laidoti skobtiniuose karstuose, o iki tol , matyt, prieš laidojant mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Kaip ir žemaičiai, sėliai bei latgaliai, žiemgaliai tebesilaikė mirusiųjų nedeginimo tradicijos. Tai juos skyrė nuo genčių, perėmusių deginimo paprotį iš lietuvių (aukštaičiai – VI, kuršiai – VIII amžiuje).V – VII amžiuje vyrai laidoti galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrui į kapą įdėdavo keletą iečių, plačiųjų kovos peilių – kalavijų, kaplių.VII – VIII amžiuje įvyksta mirusiųjų laidosenos pokyčių krypties atžvilgiu. Vyrai laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Šis reiškinys pastebimas tik žiemgališkose kapinynuose. Tuo, kad su kariu nelaidojo žirgo, žiemgaliai artimi latgaliams.Žiemgaliai, kaip ir kitos baltų gentys, viename kapinyne laidojo ilgą laiką.Pradedami laidoti V ir baigiama XII – XIII amžiuje. Dažnai kapinynuose esti ir XVI – XVII amžiaus kapų. Vyrų darbai ir ginklai Svarbiausia visų vyrų pareiga buvo aprūpinti bendruomenę maistu, tai yra medžioklė, žūklė ir žemės arimas, o amatai – tik kai kurių užsiėmimas. Tačiau visa, kas susiję su maisto paruošimu, jau yra moterų darbas. Todėl medžiotojas vyras nuolat nešiojasi ginklų. Ir medžiotojų šeimai keliantis į kitą vietą, vyras pasiima tik ginklus, kad, pasitaikius progai, kiekvienu metu galėtų ką sumedžioti. O moterys gabenasi ne tik kūdikius, bet ir visą šeimos turtą. Šitaip elgiasi ir dabartinės medžiotojų bendruomenės. Todėl ginklas vyrui – ne tik pagrindinė darbo priemonė, bet ir jo simbolis, garbės reikalas. Akmens amžiaus pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje visoje Europoje paplito titnaginiai durklai. Tokiam durklui pagaminti reikėjo labai didelio gero titnago gabalo. Todėl tose vietose, kur tokio titnago buvo daug, ir kūrėsi dirbtuvės, o jų gaminiai plito toli. Žalvario amžiaus pradžia Danijoje net vadinama durklų laikotarpiu. Lietuvoje irgi gaminosi durklus, tačiau jie buvo mažesni, nors labai dailiai apdirbti. Toks durklas turėjo rankeną ir buvo laikomas makštyse. Mums daug ką paaiškina 3 tūkst. pr. Kr. sušalęs Alpių keliautojas. Be kitų medžioklės ginklų, jis turėjo ir titnaginį durklą: trumputį, kaip mūsiškiai durklai, gražiai iš abiejų pusių retušuotą ir giliai įtvirtintą į uosinį kotą, dar aprištą gyslomis. Greičiausiai tai jau nebe pirmas to durklo kotas, nes ne visai atitiko jo pavidalą. Prie koto viršuje pririšta virvutė, už jos durklas, matyt, buvo prikabintas prie diržo. Bet įdomiausia, kad durklas įdėtas į nupintas iš karnos makštis. Makštų galas tiesiog užrištas, o pakraštys dvigubai apipintas. Šiuo durklu jis, matyt, ir dirbo, nes galas nulūžęs, o ir pats durklas jau taisytas. Kotų galėjo būti labai įvairių. Antai Šveicarijoje rastas durklas virvele apvyniotu kotu. Pasitaiko ir su odos skiautėm. Be abejo, visus šiuos būdus žinojo ir mūsų šalies durklų nešiotojai: mokėjo ir dailiai odą apdirbti, ir susiūti, mokėjo ir lygiai taip pinti kaip Alpių keliautojas. Labiausiai, be abejo, buvo vertinami žalvariniai ginklai: įvairūs kirviai, durklai. Galimas daiktas, kai kuriuos šių kirvių, ypač vėlyvųjų, vartojo ir darbui – medžiams kirsti. Tačiau daugumos jų ašmenyse darbo nematyti. Patys ankstyviausi buvo atkraštiniai kirviai, tvirtinami į lenktą, kablio pavidalo kotą, o atkraštės tvirtai laikė koto atšaką. Be to, kotas dar būdavo gerai pririštas. Taip pritvirtintą varinį kirvelį turėjo ir jau minėtas 3 tūkst. pr. Kr. Alpių keliautojas. Ankstyvi yra ir baltiški kovos kirviai su skylute kotui. Vėlyvajame žalvario amžiuje įtvarą su atkraštėmis pakeitė įmova, kuri dar tvirčiau laikėsi ant koto. Be to, šie kirviai dar turėjo ąselę virvei pririšti. Juos gamino vietoje pagal įvežtinius pavyzdžius, tačiau vis po truputį keisdavo, todėl ir galima pažinti, kad tai mūsų dirbiniai. Įdomūs kotiniai durklai. Ant pusės metro ilgio koto statmenai pritvirtinta durklo geležtė. Tai pačios žalvario amžiaus pradžios ginklas, vartotas tarp Oderio ir Vyslos. Šalia ginklų galim paminėti ir žalvarinius žirgo aprangos daiktus. Jie rodo, kad jota ne tik atsitiktinai ar naudoti žirgai susisiekimui, bet kad jojimas buvo pagarbos vertas dalykas. Žirgo kamanas puošė žalvarinėmis plokštelėmis, o pusmėnulio pavidalo kabutis turbūt dabino žirgo kaktą Kyla klausimas: ar žmonės kariavo tais ginklais? Medžiotojai gerai mokėjo vartoti ginklą, bet vargu ar jiems tekdavo jį pakelti prieš žmones, nes nereikėjo. Beje, to laikotarpio gyvenvietėse nebuvo jokių reprezentacinių, ne įprastinei medžioklei skirtų ginklų. Tik įsigijus turto – gyvulių, apsėtų laukų, atsirado reikalas ir ginti. Apie tai sprendžiama ne tik iš rastų akmeninių bei žalvarinių ginklų, bet aplinkiniais būdais. Geriausia tai rodo žmonių kovose gautos žaizdos ir randai. Moterų darbai ir įrankiai Nagrinėdami vyrų darbus, drauge kalbėjome ir apie ginklus, kaip svarbiausią vyro ženklą ir pagrindinį darbo įrankį.Tačiau moters pečius slėgė visi šeimos bei na-mų rūpesčiai.Keramika buvo ypač populiari tarp moterų. 2 tūkst. pr. Kr. pasaulis atrado varį ir žalvarį. Ir visų dėmesys nukrypo į jį. Šio amžiaus puodai, dažniausiai būna ne išraiškingo piltuvėlio ar statinėlės pavidalo.Paviršius paprastai nulyginamas virbų šluotele ar žolių grįžte, todėl ši keramika vadinama brūkšniuotąja, o visa kultūra – Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Tokią keramiką daugiausia gamino baltų gentys, nors šių puodų turėjo ir kai kurie kaimynai. 1 tūkst. pr. Kr. pabaigoje puodų paviršių prieš degant pradedama rupiai apdrėbti skysto molio sluoksneliu. Todėl ši keramika vadinama grublėtąja. Vieni įdomiausių keramikos gaminių, be jau minėtų spingsulių, yra kiaurasieniai puodai. Nuo pat akmens amžiaus jų aptinkama visose kultūrose, o ankstyvuosiuose piliakalniuose jau pasidarė būtini kiekvienos šeimininkės židynyje. Jie skirti žarijoms sagoti naktį. Beje, tokių puodų, jei bedugnius kiaurasienius taip būtų galima pavadinti, rasime visame pasaulyje – šiek tiek skiriasi jų forma, bet paskirtis ta pati. Jau žalvario amžiuje ne tik Penelopė, laukdama grįžtančiojo iš Trojos karo Odisėjo, bet ir visos Vidurio Europos moterys audė statmenomis staklėmis. Štai Vengrijoje plačiu sijonėliu apsirengusi mergelė irgi audžia statmenomis staklėmis. Tokių staklių apmatus įtempia moliniai ( kartais akmeniniai ) pasvarėliai, kurių rasta Šveicarijos neolito gyvenvietėse. Tokių pasvarėlių pasitaiko ir ankstyvuosiuose Lietuvos piliakalniuose. Statmenomis staklėmis galima austi tik paprastą dvinytį audeklą. Beje, tuo metu neaudė ištisinių audinių, tik tam tikro dydžio gabalą, iš kurio nekarpant galima pasisiūti drabužį. Pakraštį dažnai užausdavo vytinėmis lentelėmis arba siūlų galus supindavo. Daugiausia tokiomis staklėmis austų jau vilnonių audinių rasta Danijos žalvario amžiaus kapuose. Ir kailį, ir odą, ir audinį dar reikėjo susiūti. Siūdavo ir tošines kraiteles. Net sudužusius puodus, pragręžę skylutes, susiūdavo siūlais, kartais net beržo tošies lopą uždėdavo. Sakais užlipdę skylutę ir plyšius, galėjo puodą ir toliau vartoti. Ilgai siuvo ylomis, vėliau plonomis lazdelėmis su galvute, prie kuris pririšdavo siūlą. Tik akmens amžiaus pabaigoje atsirado kaulinių adatų su skylute. Vėliau jas pakeitė žalvarinės. Pilkapiai Pilkapiai aiškiau matomi žemės paviršiuje, nes iki šiol tebėra išlikę gana aukšti jų sampilai. Geriau pilkapiai išsilaikę miškuose, o esantys laukuose beariant beveik sulyginti su žemės paviršiumi – pastebimi tik išarus radinių ar pagal skirtingos spalvos dirvą su angliukų priemaišomis. Pirmaisiais amžiais po Kristaus pilkapiai buvo svarbiausia kapų forma Žemaičiuose, Žiemgaliuose, Sėliuose ir Latgaliuose. Jų būta iki 1,5 metro aukščio ir nuo 3 iki 12 metrų skersmens. Mirusieji laidoti nedeginti po kelis viename sampile. Rytų Lietuvoje pilkapiuose pradėta laidoti nuo IV – V amžiaus. Tuo metu kitose teritorijose vyravo plokštiniai kapai, todėl tai padeda išryškinti vakarų ir rytų baltų tradicijų skirtumus. IV – VIII a. pilkapiai buvo 12 ir daugiau metrų skersmens bei iki 1,5 metro aukščio. Ant pilkapių pagrindo – taisyklingi akmenų vainikai, kurie ilgainiui išnyko. Vėliau aplink pilkapius imtos kasti trys ar keturios duobės arba ištisinis griovys. Ankstesniuose pilkapiuose kapai būdavo įrengiami ant sampilo pagrindo arba duobėse. Degintus kapus dažnai apdėdavo akmenimis. Vėlesni kapai – nedidelės duobutės, kur supilami iš laužo susemti žmogaus kaulai ir šalia sudedamos įkapės – ginklai, įrankiai, papuošalai. Dažnai palaikai ir įkapės paskleidžiamos 2 kvadratinių metrų ar net didesniame plote. Žiemgalių tikėjimas Pagal religiją, Žiemgaliai, kaip ir visi baltai buvo pagonys. Jie tikėjo į daug dievų, lenkėsi jiems, bijojo ir gerbė juos. Jie tikėjo, kad sekmė dearbuose, žemdirbystėje, medžioklėje juos lydi tada, kai visi žmonės garbina dievus, jiems lenkiasi, tada dievai laimina jų visus namų židinio, bei kitus darbus. Žiemgaliai tikėjo, kad pagrindinė, suteikianti ir atimančios gyvybę yra deivės Laima, Ragana ir Žemyna. Laima pasinaudodama gegutės pavidalu, savo kukavimu pranašaudama žmonėms laimę arba nelaimę. Mirties deivė- Giltinė. Savo ilgu ir nuodingu liežuviu ji įgeldavo žmonėms ir tie mirdavo. Mirties ir atgimimo deivė- Ragana- labai graži arba atvirkščiai, labai baisi, ilgais nagais ir susuivėlusi. Dažnai savo švaizdą keitė į gyvulių. Žemyna- gyvybės, derlingumą skatinanti deivė. Baisius nusikaltelius bausdavo prarydama į žemę. Miškų deivė- Medeina. Vyriausias deivas- danagaus, šviesos, draugystės globėjas, galingiausiais- Perkūnas. Iki šių dienų yra likę nemažai legendų ir pasakojimų pasakojantys apie tai, kaip dievai bauzdavo žmones uz jų nepaklusnumą, nusižengimus ar net nusikaltimus. (bet gaila, mes jokių pasakojimų nežinome ir papasakoti jums nieko negalim..).

Istorija  Referatai   (44,79 kB)

Pirmas Pasaulinis karas Pirmasis pasaulinis karas vyko 1914 m. rugpjūčio 1 d. - 1918 m. lapkričio 11 d.. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga yra ir Naujųjų laikų pabaiga. Kariniai blokai XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Europa pasidalijo į du priešiškus blokus. Karinių blokų susikūrimą inicijuoja Vokietija. Pagrindinis abiejų karinių blokų narių įsipareigojimas - nesudarinėti separatinių taikos sutarčių. Trilypė sąjunga (1882 m.) Susikūrė pirmoji,tai yra anksčiau už Antantę. Priežastys: • dar 1873 m., norėdamas sustiprinti Vokietijos imperijos pozicijas Europoje, Bismarkas siekia izoliuoti Prancūziją, dėl to minėtais metais buvo sudaryta Vokietijos, Rusijos ir Austrijos-Vengrijos susitarimas. • 1875 m. kilo pavojus, kad kils karas tarp Vokietijos ir Prancūzijos, nes vokiečiai siekė galutinai sutriuškinti Prancūziją. Su tuo labai jau nesutiko Rusija ir D. Britanija. Karas nekilo, bet šie nesutarimai liko opiausia XX a. problema. • labai sustiprėjo prieštaravimai dėl įsigalėjimo Balkanuose - labai jau norėjo Rusija, D.Britanija ir Austrija ten užimti teritorijas. • Po Berlyne įvykusio kongreso paaiškėjo, kad Rusija linksta į sąjungą su Prancūzija. Todėl Vokietija nutarė remti Austriją-Vengriją ir 1879 m. sudarė su ja sąjungą. 1882 m. prie šių dviejų valstybių prisijungia Italija ir taip ši sąjunga gauna Trilypės sąjungos pavadinimą. Jų įsipareigojimai - teikti viena kitai visokeriopą pagalbą, jei vieną iš jų užpultų priešininkės (Prancūzija ar Rusija), arba laikytis neutraliteto, jei kuriai iš jų tektų kovoti su kita valstybe. Narės: Vokietija, Austrija-Vengrija, Italija (kuri vėliau perstojo į Antantę); vėliau prisijungė Rumunija, Osmanų imperija ir Bulgarija. Antantės sąjunga (1907 m.) Susidarius Trilypei sąjungai, Rusija ir Prancūzija 1891-1893 m. sudarė sąjungą ir įsipareigojo kartu kovoti su Vokietija ir Austrija-Vengrija, jei šios užpultų vieną iš jų. D. Britanija laikėsi “sėkmingos izoliacijos” principo. Ji nesidėjo nei prie vienos, nei prie kitos sąjungos, nes valstybių prieštaravimus stengėsi panaudoti savo interesams. Tačiau vėlesni įvykiai, ypač Vokietijos kėsinimasis į kolonijas, privertė ją ieškoti sąjungininkų. 1904 m. ji pasirašė sutartį su Prancūzija, ir tik 1907m. su Rusija - taip ir susikuria Antantės sąjunga. Ji tampa tarsi atsvara Trilypei sąjungai. Narės: Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija; vėliau prisijungė Italija, Serbija, Rumunija, Japonija ir JAV.. Karo (1914-1918) priežastys ir rezultatai 1914-1918m. Europa skendėjo baisiame kare, kuris buvo pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu arba Didžiuoju karu, nes palietė 30 pasaulio valstybių.Karas kilo tarp kelių galingų Europos valstybių. Jis prasidėjo, kai Austrijos-Vengrijos imperija paskelbė karą Serbijai. Greitai į karą įsitraukė ir kitos šalys. Jos susivienijo į dvi grupuotes: sąjungininkų, kuriems priklausė Britanija, Prancūzija, Italija ir JAV, bei centrines pajėgas-Vokietiją, Austriją-Vengriją ir Turkiją. Iš pradžių visi manė, kad karas bus trumpas ir šlovingas. Jauni vyrai skubėjo stoti į armiją ar laivyną. Tačiau greitai paaiškėjo, jog nė viena iš kovojančių pusių nėra pakankamai stipri pasiekti aiškią pergalę. Priežastys: 1. Europos tautų nacionalizmas(buvo skelbiamas vienų tautų pranašumas prieš kitas, teigiama, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, jis yra neišvengiamas kaip stichinė nelaimė). 2. Europos valstybių nesutarimai dėl: • Kolonijų(Rusija troško užimti Konstantinopolį ir kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius); • Teritorijų(Prancūzija siekė susigrąžinti Elzasą ir Lotaringiją); • Viešpatavimo Europoje ir visame pasaulyje(Vokietija ir Italija ieškojo„savo vietos po saule“). 3. Serbų teroristas nužudo Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį P. Ferdinandą. Eiga: 1914m. rugpjūčio 1d. Europoje įsiliepsnoja karinis konfliktas. Jame buvo panaudoti moderniausi ginklai: kulkosvaidžiai, tankai, nuodingosios dujos, povandeniniai laivai, lėktuvai. 1914m. birželio 28 d. pavakarę visos Europos laikraščių redakcijose buvo spausdinami specialieji leidiniai apie Austrijos-Vengrijos imperijoje nužudytą sosto įpėdinį.Teroristiniu aktu, vadovaujant serbų slaptajai policijai, buvo norima parodyti pasauliui apie neteisėtą Austrijos-Vengrijos valdymą pietų slavų žemėse. Pirmajame pasauliniame kare Austrijos-Vengrijos imperiją palaikė Vokietija, o Serbiją-Rusija ir Prancūzija. Rugpjūčio 1 d. Vokietija pasiuntė į Peterburgą notą, kad skelbia karą Rusijai. Rugpjūčio 2 d. Vokietija užpuolė Liuksemburgą, rugpjūčio 3 d. įžengė į Belgiją ir tą pačią dieną paskelbė karą Prancūzijai. Rugpjūčio 4 d. vykdydama savo sąjunginius įsipareigojimus į karą įsitraukė Anglija, vėliau ir Austrija-Vengrija. Taip prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas

Istorija  Konspektai   (16,42 kB)

Pirmas Pasaulinis karas Pirmasis pasaulinis karas vyko 1914 m. rugpjūčio 1 d. - 1918 m. lapkričio 11 d.. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga yra ir Naujųjų laikų pabaiga. Kariniai blokai XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Europa pasidalijo į du priešiškus blokus. Karinių blokų susikūrimą inicijuoja Vokietija. Pagrindinis abiejų karinių blokų narių įsipareigojimas - nesudarinėti separatinių taikos sutarčių. Trilypė sąjunga (1882 m.) Susikūrė pirmoji,tai yra anksčiau už Antantę. Priežastys: • dar 1873 m., norėdamas sustiprinti Vokietijos imperijos pozicijas Europoje, Bismarkas siekia izoliuoti Prancūziją, dėl to minėtais metais buvo sudaryta Vokietijos, Rusijos ir Austrijos-Vengrijos susitarimas. • 1875 m. kilo pavojus, kad kils karas tarp Vokietijos ir Prancūzijos, nes vokiečiai siekė galutinai sutriuškinti Prancūziją. Su tuo labai jau nesutiko Rusija ir D. Britanija. Karas nekilo, bet šie nesutarimai liko opiausia XX a. problema. • labai sustiprėjo prieštaravimai dėl įsigalėjimo Balkanuose - labai jau norėjo Rusija, D.Britanija ir Austrija ten užimti teritorijas. • Po Berlyne įvykusio kongreso paaiškėjo, kad Rusija linksta į sąjungą su Prancūzija. Todėl Vokietija nutarė remti Austriją-Vengriją ir 1879 m. sudarė su ja sąjungą. 1882 m. prie šių dviejų valstybių prisijungia Italija ir taip ši sąjunga gauna Trilypės sąjungos pavadinimą. Jų įsipareigojimai - teikti viena kitai visokeriopą pagalbą, jei vieną iš jų užpultų priešininkės (Prancūzija ar Rusija), arba laikytis neutraliteto, jei kuriai iš jų tektų kovoti su kita valstybe. Narės: Vokietija, Austrija-Vengrija, Italija (kuri vėliau perstojo į Antantę); vėliau prisijungė Rumunija, Osmanų imperija ir Bulgarija. Antantės sąjunga (1907 m.) Susidarius Trilypei sąjungai, Rusija ir Prancūzija 1891-1893 m. sudarė sąjungą ir įsipareigojo kartu kovoti su Vokietija ir Austrija-Vengrija, jei šios užpultų vieną iš jų. D. Britanija laikėsi “sėkmingos izoliacijos” principo. Ji nesidėjo nei prie vienos, nei prie kitos sąjungos, nes valstybių prieštaravimus stengėsi panaudoti savo interesams. Tačiau vėlesni įvykiai, ypač Vokietijos kėsinimasis į kolonijas, privertė ją ieškoti sąjungininkų. 1904 m. ji pasirašė sutartį su Prancūzija, ir tik 1907m. su Rusija - taip ir susikuria Antantės sąjunga. Ji tampa tarsi atsvara Trilypei sąjungai. Narės: Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija; vėliau prisijungė Italija, Serbija, Rumunija, Japonija ir JAV.. Karo (1914-1918) priežastys ir rezultatai 1914-1918m. Europa skendėjo baisiame kare, kuris buvo pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu arba Didžiuoju karu, nes palietė 30 pasaulio valstybių.Karas kilo tarp kelių galingų Europos valstybių. Jis prasidėjo, kai Austrijos-Vengrijos imperija paskelbė karą Serbijai. Greitai į karą įsitraukė ir kitos šalys. Jos susivienijo į dvi grupuotes: sąjungininkų, kuriems priklausė Britanija, Prancūzija, Italija ir JAV, bei centrines pajėgas-Vokietiją, Austriją-Vengriją ir Turkiją. Iš pradžių visi manė, kad karas bus trumpas ir šlovingas. Jauni vyrai skubėjo stoti į armiją ar laivyną. Tačiau greitai paaiškėjo, jog nė viena iš kovojančių pusių nėra pakankamai stipri pasiekti aiškią pergalę. Priežastys: 1. Europos tautų nacionalizmas(buvo skelbiamas vienų tautų pranašumas prieš kitas, teigiama, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, jis yra neišvengiamas kaip stichinė nelaimė). 2. Europos valstybių nesutarimai dėl: • Kolonijų(Rusija troško užimti Konstantinopolį ir kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius); • Teritorijų(Prancūzija siekė susigrąžinti Elzasą ir Lotaringiją); • Viešpatavimo Europoje ir visame pasaulyje(Vokietija ir Italija ieškojo„savo vietos po saule“). 3. Serbų teroristas nužudo Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį P. Ferdinandą. Eiga: 1914m. rugpjūčio 1d. Europoje įsiliepsnoja karinis konfliktas. Jame buvo panaudoti moderniausi ginklai: kulkosvaidžiai, tankai, nuodingosios dujos, povandeniniai laivai, lėktuvai. 1914m. birželio 28 d. pavakarę visos Europos laikraščių redakcijose buvo spausdinami specialieji leidiniai apie Austrijos-Vengrijos imperijoje nužudytą sosto įpėdinį.Teroristiniu aktu, vadovaujant serbų slaptajai policijai, buvo norima parodyti pasauliui apie neteisėtą Austrijos-Vengrijos valdymą pietų slavų žemėse. Pirmajame pasauliniame kare Austrijos-Vengrijos imperiją palaikė Vokietija, o Serbiją-Rusija ir Prancūzija. Rugpjūčio 1 d. Vokietija pasiuntė į Peterburgą notą, kad skelbia karą Rusijai. Rugpjūčio 2 d. Vokietija užpuolė Liuksemburgą, rugpjūčio 3 d. įžengė į Belgiją ir tą pačią dieną paskelbė karą Prancūzijai. Rugpjūčio 4 d. vykdydama savo sąjunginius įsipareigojimus į karą įsitraukė Anglija, vėliau ir Austrija-Vengrija. Taip prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas

Istorija  Konspektai   (753,53 kB)

Šiuolaikinėje gamyboje darbo sąlygos būna labai įvairios ir sudėtingos. Nepaisant darbų saugos bei technologijos reikalavimų, užtikrinančių darbuotojų saugą ir sveikatą, darbo aplinka neretai būna ne tik nepalanki dirbančiųjų sveikatai, bet kenksminga ir net pavojinga. Pavyzdžiui, darbo vietose išsiskiria daug šilumos, drėgmės, dulkių, kenksmingų ir nuodingų medžiagų, susidaro intensyviai cirkuliuojantys oro srautai, didelį triukšmą sukelia įvairūs mechanizmai, mašinos, staklės, presai, dirbančiuosius gali veikti rentgeno, radioaktyvūs spinduliai, elektromagnetinis, elektrostatinis laukas. Patalpose kartais gali susidaryti sąlygos, keliančios gaisro arba sprogimo pavojų.

Administravimas  Referatai   (28 psl., 116,1 kB)

Civilinė krašto apsaugos funkcija, apimanti valstybės institucijų, savivaldybių vykdomųjų institucijų, visų ūkio subjektų bei gyventojų pasirengimą ekstremaliai situacijai ir veiksmus jai susidarius, visų valstybės išteklių panaudojimą gyventojams išgyventi, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, turtui ir aplinkai nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio apsaugoti, aktyviai šiuose procesuose dalyvaujant piliečiams.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (7 psl., 12,44 kB)

Pagrindinės temos. Gimtasis kaimas - svarbiausias žmogiškų vertybių centras. Atsisveikinimas su išnykstančia tūkstantmete agrarine sankloda - tautos egzistavimo pagrindu. Lietuvių tautos likimas. Kuo J. Aputis tradiciškas kūrėjas? Jo novelėse tarytum atgimsta Biliūno dvasia, kurią galima atpažinti iš a) intymios, jausmingos kalbos, b) nuoširdaus bendravimo su skaitytoju, c) demokratiškų nuostatų, d) dėmesio žmogui, e) skriaudos temos, f) kreipimųsi į žmogaus sąžinę bei dorovinių principų teigimo.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (30 psl., 19,94 kB)

Pasaulėžiūra – pažiūrų į pasaulį (gamtinę tikrovę bei gyvenimą) visuma. Pasaulėžiūrą turi kiekvienas asmuo, įvairiausius požiūrius vienaip ar kitaip sujungdamas į vientisą sistemą. Filosofija ištobulina pasaulėžiūrą, rengdamasi proto argumentais bei patyrimu. Mokslas tobulina ne tik pasaulėžiūrą, kiek pasaulėvaizdį, svarstydamas pasaulio struktūrą bei veikimą, bet ne jo reikšmę. Todėl, palyginti su mokslo pažanga, filosofijos pažanga tokia menka: pasaulėvaizdis sparčiai tobulėja, o pasaulio ir gyvenimo vertinimas kinta lėtai. Tačiau filosofija nuolat jaudina žmones, nes pasaulėžiūros formavimas rūpi kiekvienam. Pasaulėžiūra leidžia spręsti, kas pasaulis yra, kas aš pats esu pasauliui ir pasaulyje, kas man yra kiti ir panašiai. Žinoma, pasaulėžiūra, būdama protinio pažinimo dalykas, remiasi juslinio suvokimo ir intelekto suformuotu pasaulėvaizdžiu.

Filosofija  Referatai   (10 psl., 14,17 kB)

Socialinės problemos lydi žmogų nuo pat pasaulio pradžios, tik pačių problemų pobūdis keičiasi: įgauna skirtingas formas ir įvairiais būdais veikia žmogaus egzistenciją. Patys ryškiausi sunkumai, kokie gali užklupti žmogų yra skurdas, vargas, nelaimės, sunkios ligos – sunaikinantys žmogų įvairiuose jo egzistencijos tarpsniuose. Dabar, gyvendami visuotinės globalizacijos laikais vis dažniau susiduriame su naujomis ar iki šiol nežinomomis socialinėmis problemomis: narkomanija, savižudybėmis, alkoholizmo didėjimu, AIDS, tuberkuliozės ir kitų socialinių ligų plitimu, socialinės rizikos šeimų skaičiaus ir vaikų, augančių rizikos šeimose nepriežiūros didėjimu. Daugelį aukščiau minėtų problemų padeda spręsti pedagogai, gydytojai, bet dažniausiai su šiomis problemomis susiduria socialiniai darbuotojai.

Socialinis darbas  Referatai   (14 psl., 26,1 kB)

Romėnų religija, politeistinė religija, išsivysčiusi greičiausiai iš indoeuropiečiams būdingų dangaus su jo atmosferiniais reiškiniais ir ugnies kultų. Svarbiausias pirmykštės romėnų religijos bruožas - tikėjimas beasmene dievybe - numenu, o veikiau - jėga, slypinčia kiekviename reiškinyje (pvz., žaibo blyksnyje, grūdo dygime, blogoje arba geroje bandos būklėje ir pan.). Romėnų religija, atrodo, turėjo ir protėvių kultą, kuris reiškėsi manų, genijų garbinimu, tikėjimu pomirtiniu gyvenimu ir mirusiųjų ryšiu su gyvaisiais. Didėjant Romos reikšmingumui, romėnų religija pasipildė tautų, įėjusių į Romos valstybės sudėtį, dievybėmis (pvz., sabinų Kvirinu). Dievas Jupiteris virto vyriausiuoju romėnų dievu. Etruskų pavyzdžiu buvo sudaryta vyriausiųjų romėnų dievų triada (Jupiteris-Junona-Minerva), iš etruskų perimtas jų vaizdavimas, šventyklų dievams statymo paprotys, būrimo menas (vad. disciplina etrusca).

Istorija  Pateiktys   (29 psl., 5,36 MB)

Bronius Radzevičius gyveno pokario laikotarpiu. Jis anksti neteko tėvų. Jo novelėms būdinga paslėpta mintis, kurioje atsispindi jo gyvenimo įvykiai ir laikotarpio įvykiai, kada buvo rašomas kūrinys. Mintys kūriniuose būna paslėptos. Daugiausiai dėmesio skiriama vidiniam pasauliui, o ne išorei. Taip pat ir šioje ištraukoje, tik keletą kartų įdėmiai perskaičius pradeda suprasti, ką autorius nori pasakyti.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 7,78 kB)

Brangstantis kuras – viena aktualiausių šiandienos problemų. Ji reikšminga kiekvienam – pradedant eiliniu Lietuvos darbininku ir baigiant aukščiausiais šalies pareigūnais. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, ragindamas ruoštis degalų kainų kilimui, tai apibūdino kaip natūralų ekonominį procesą, tačiau kasmet vis didėjant įvairaus transporto srautams, tuo pačiu didėja sunaudojamų degalų bei išmetamų į atmosferą teršalų kiekiai. Tai jau tampa globaline problema, skatinanti mokslininkus ieškoti naujų alternatyvų šios problemos sprendimui.

Vadyba  Referatai   (36 psl., 69,97 kB)