Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rastas 661 rezultatas

Kalbos rengimosi schema.
Vidaus degimo variklio keturi taktai 1. Įsiurbimas, 2. Suspaudimas, 3. Darbo eiga, 4. Išmetimas. Dažniausiai vidaus degimo varikliai yra keturtakčiai. Pirmasis taktas – įsiurbimas. Sukantis velenui, stūmoklis iš kraštutinio taško slenka žemyn, dujos cilindre praretėja, atsidaro įsiurbimo vožtuvas ir pro jį į cilindrą patenka degusis kuro ir oro mišinys. Kai stūmoklis pasiekia kraštutinį tašką, įsiurbimo vožtuvas užsidaro.
Inžinerija  Referatai   (5 psl., 383,24 kB)
ĮVADAS 1. Atvykę į Pamario kraštą išvysite unikalią Nemuno deltą su savo pagrindinėmis atšakomis Atmata ir Skirvyte ir jų apsupta sala Rusne. Šį kraštovaizdį kuriantis vanduo – tai įvairiapusis susipynusių upių, ežero – lagūnos Krokų lankos ir daugybės kitų mažesnių ežerų žaidimas. Šalia esti dar ir senų upių vagų, pelkių ir liūnų. Ypač didelių pavasarinių potvynių metu regioninis parkas suteikia nepamirštamų įspūdžių. Dideli apsemtų pievų plotai atrodo įspūdingai, be to čia galima išvysti retų vandens paukščių. 2. Nemuno deltos regioninio parko teritorija, išsiskiria savo geomorfologine, hidrografine, botanine ir zoologine verte, nuo 1993 m. įrašyta į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos teritorijų sąrašą. 3. Zoologine prasme Nemuno delta ypač vertinga ornitologiniu ir ichtiologiniu atžvilgiais. Nemuno delta yra viena svarbiausių vandens paukščių susitelkimo vietų visame Baltijos jūros regione. Nemuno protakos yra svarbiausi žuvų migraciniai koridoriai, kuriuos turi praeiti lašišos, šlakiai, žiobriai, kad pasiektų kitus Lietuvos vandens telkinius. Kniaupo įlanka, Kuršių marių pakrantės parko ribose yra pagrindinės marių žuvų (karšių, sterkų) neršto ir maitinimosi vietos. 4. Rekreacinę parko dalį sudaro miško parkai ir rekreacinių įstaigų teritorijos. Rekreacinės teritorijos išskirtos Nemuno pakrantėse priešais Rusnės miestą ir poilsio stovyklų kompleksas žemiau Veižo žiočių. Nemuno deltos regioniniame parke yra įrengti du pažintiniai takai: Aukštumalės botaninis-zoologinis ir Žalgirių botaninis – istorinis, įrengta vandens turizmo trasa Pakalnės upe, apžvalgos bokšteliai. Darbo tikslas: apibūdinti Nemuno Deltos Regioninio Parko struktūrą. Uždaviniai: 1. Apibūdinti parko teisinę aplinką 2. Apibūdinti gamtinę aplinką ir jos išteklius. 3. Apibūdinti kultūrinę aplinką. 4. Apibūdinti šventes. 1. TEISINĖ APLINKA Nemuno deltos regioninis parkas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Šilutės rajone, Kuršių marių pakrantėje. Parko teritorijos plotas 28,8 km2. Nemuno deltos regioninis parkas įkurtas 1992 m. Nemuno deltos botaniniame-zoologiniame draustinyje. Nuo 1997 m. suformuota parko direkcija, kurios tikslas – išsaugoti unikalų Nemuno deltos kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Išsaugoti Nemuno deltos protakų (Atmata, Pakalnė, Skatulė, Skirvytė, Vytinė, Vorusnė ir kt.) sistemą, Rusnės salos, Ventės rago bei Žalgirių kraštovaizdį; senvaginius ežerus - žiogius; lagūninės kilmės Krokų Lankos ežerą; Nemuno žemupio užliejama” pievas. Išsaugoti Rusnės miestelio senąją dalį, Minijos kaimą, unikalų Uostadvario švyturį, senosios vandens kėlimo stoties inžinerinį kompleksą ir senuosius polderių inžinerinius įrengimus. Išsaugoti Nemuno deltos gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus, svarbias vandens paukščių susitelkimo vietas, Kuršių marių pakrantes, marių žuvų neršto ir maitinimosi vietas, žuvų migracinius koridorius. Atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus. Atlikti mokslo tyrimus ir kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos ir kitose srityse. Sudaryti sąlygas rekreacinei veiklai, visų pirma plėtojant pažintinį turizmą, sudaryti sąlygas poilsiavimui tam skirtose zonose bei vietose, numatytose regioninio parko planavimo schemoje. Reglamentuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą. Propaguoti gamtosaugos idėjas, materialinės ir dvasinės kultūros palikimą.
Geografija  Referatai   (23,51 kB)
Kodėl aš pasirinkau šią temą? Atsakymas gana paprastas - aš nesu abejinga mūsų Planetos gyvenimui, jo problemoms, be to - gresiančiam pavojui. Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo. Šis darbas – tai gera proga, atsižvelgiant į praeities klaidas, įvertinti tikrovę ir susimąstyti dėl ateities. Globalinės problemos, o taip pat ir konfliktai, formavosi įvairiai: vieni - istoriškai ir gana seniai, kiti - neseniai, bet sparčiai, treti - sąveikoje su kitomis problemomis.Tačiau visi laukia sprendimo nedelsiant. 2. Globalinių konfliktų sąvoka ir prielaidos. Panagrinėkime konflikto prigimtį ir šaknis, pradėdami nuo paprasčiausio konflikto suvokimo ir palaipsniui artėjant prie globalinių konfliktų sąvokos. Konfliktas – tai paprastas, dažnai stebimas fenomenas gamtoje ir žmonių santykiuose. Pats konfliktas pagal savo esmę yra neutralus. Tai mūsų konflikto suvokimas ir reakcija į jį gali būti teigiama arba neigiama. Mes turime pasirinkimą kaip susitvarkyti su konfliktu. Kai mes nežiūrime į konfliktą, kaip į situaciją kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, o kita - pralaimėti, tik tada mes galime sukurti sprendimus, tenkinančius visas konflikte dalyvaujančias šalis. Požiūris į konfliktą kaip į galimybę mokytis ir tobulintis reikalauja iš mūsų pakeisti savo įprastą požiūrį į pasaulį, o tai gali būti nelengva. Konflikto prigimties suvokimas būtinas norint teisingai jį išspręsti. Žmonijos istorijoje per daugelį neteisingai suvoktų konfliktų, žmonija įamžino kai kuriuos mitus, kurie žalingi sėkmingam konflikto išsprendimui. Gamtoje konfliktas – tai pirminė pasikeitimų priežastis. Kiekvienai rūšiai kad pasikeisti reikia iššūkio arba sutrikimo, reikia kad kas nors sutrukdytų jo pusiausvyrą. Būtent nuolat besikeičianti aplinka kurioje mes gyvename ir yra mūsų tobulėjimo katalizatorius. Konfliktas yra vienas iš geriausių būdų pažinti save ir kitus. Globalinis konfliktas – tai iš esmės tas pats konfliktas tarp žmonių ir gamtoje, tik iškeltas į aukštesnį lygį. Jame vietoj atskirų individų susiduria valstybės ir kultūros. Kaip ir bet kurie konfliktai gamtoje, globaliniai konfliktai veda prie pasikeitimų, tik šitie pasikeitimai vyksta valstybių ir civilizacijų lygyje. Jeigu atskiram asmeniui nelengva pakeisti savo įprastą požiūrį į problemą, tai globaliniu mastu tai padaryti dar sunkiau. Keturiasdešimt metų mokslininkai – tarptautinių santykių ir politikos specialistai veikdavo ir galvodavo šaltojo karo, duodančio nors ir supaprastintą, bet labai patogią tarptautinių santykių vaizdą, paradigmų kategorijomis. Pasaulis buvo padalintas į dvi grupes, viena iš kurių buvo susidėta iš santykinai turtingų ir savo daugumoje demokratiškų šalių, vadovaujamų JAV, o į kitą įeidavo pakankamai neturingos šalys vadovaudami Tarybų Sąjungos. Politiniai, ekonominiai ir ideologiniai prieštaravimai tarp šitų dviejų blokų kartais išsiliedavo į karinius konfliktus, dažniausiai vykstančių trečio pasaulio šalių – kaip taisyklė neturtingų, politiškai nestabilių, neseniai gavusių nepriklausomybę ir įgyvendinančių neprisijungimo politiką, teritorijose. Bet, vis tiek, šaltojo karo paradigma negalėjo apimti ir paaiškinti visą tarptautinės politikos įvairovę. Kartais šaltojo karo paradigma apakindavo politikus, bet tuo pačiu metu šitas supaprastintas globalinės politikos modelis, priimtas praktiškai visur, formavo dviejų kartų žmonių politinio mąstymo būdą. Pastarųjų penkių metų dramatiniai įvykiai išlydėjo ją į istorijos intelektualinį archyvą. Naujo modelio, kuris galėtų padėti suprasti centrinius tarptautinės politikos įvykius, sukūrimo būtinybę yra akivaizdi. 3. Svarbiausi globaliniai konfliktai: 3.1 Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) Pasaulinė politika įžengė į naują etapą, kada esminis konflikto šaltinis tarp šalių ir tautų bus ne ideologinis ar ekonominis, o kultūrinis. Globaliniai konfliktai pasaulinėje politikoje vyks tarp nacijų ir skirtingų civilizacijų grupių. Šis civilizacijų susidūrimas dominuos globalinėje politikoje. Vykstant “šaltajam karui”, visos valstybės buvo padalintos į pirmą, antrą ir trečią pasaulius. Toks pasidalinimas gana senas. Geriau klasifikuoti šalis pagal kultūrines (civilizacijos) požymius, negu pagal politines ir ekonominiu, o taip pat pagal ekonominio išsivystymo požymius. Civilizacija – tai aukščiausia žmonių kultūrinio bendrumo forma ir plačiausias požymių spektras, apibrėžiantis tautos kultūrinį savitumą. Civilizacijos dažnai susilieja ir dalinai sutampa. Vakarų civilizacija šakojasi į dvi pagrindines dalis – Europos ir Šiaurės Amerikos, o Islamas dalijasi į arabišką, tiurkų ir malajų dalis. Bet, kaip jau žinoma iš istorijos, civilizacijos išnyksta. Civilizacijų savitumas ateityje turės vis didesnę reikšmę, o taika lems septynių ar aštuonių pagrindinių civilizacijų sąveiką – Vakarų, konfucianišką, japonų, islamo, indų, slavų-pravoslavų, Lotynų Amerikos, ir, gal būt, Afrikos. Patys svarbiausi kruvini konfliktai kils palei sienas tarp šių kultūrų. Bet kodėl? Samuelius Hantingtonas pateikia mums tų konfliktų penkias priežastis: • Pirma: tai dideli skirtumai tarp civilizacijų, kurie susiję su istorija, kalba, kultūra, tradicijomis ir ypač – su religija. Civilizacijos turi skirtingus požiūrius į santykius tarp dievo ir žmogaus, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, laisvės ir valdžios, lygybės ir hierarchijos. • Antra: ta, kad pasaulis tampa ankštesniu. Sąveika tarp tautų vis didėja. Ši sąveika stiprina savo civilizacijos supratimą, priklausomybę jai ir skirtumo tarp civilizacijų jausmą. • Trečia: ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai skatina attolinimo procesą. Daugelyj rajonų, susidariusią tuštumą užpildė religija. • Ketvirta: tai, kad civilizacijos skirtingos (Vakarų ir ne vakarų). Vakarų siekimas skleisti savo demokratijos liberalizmo vertingumus, kaip universalius (išlaikant karinį pranašumą), sukelia kitų civilizacijų atvirkštinę reakciją. Centrine pasaulinės politikos ašimi bus konfliktas tarp “Vakarų ir kitų” civilizacijų, ir pastarųjų reakcijų į stiprius Vakarus, bei jų vertingumus. • Penkta: kultūriniai ypatumai mažiau kinta negu politiniai ir ekonominiai. Todėl juos sunkiau pašalinti ir išspręsti. Žmogus iš komunisto gali tapti demokratu, iš turtingo – neturtingu ir atvirkščiai, bet lietuviai negali tapti vokiečiais. Galima būti sumaišytų tautybių, net gi skirtingų pilietybių, bet būti pusiau kataliku ir musulmonu labai sunku. Ties pasidalijimo linija, tarp Vakarų ir islamo civilizacijų, konfliktas vyksta jau 1300 metų. Ir tas daugiaamžis susipriešinimas neturi silpnėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių priešpriešų vyksta tarp krikščionių tautų, gyvenančių pietuose. Vis stiprėja konfliktas, kuris įsiliepsnoja prie šiaurinių islamo sienų tarp krikščionių ir musulmonų. Geriausiai pavyzdys – tai konfliktas Bosnijoje, nesustojamas vienas kitų naikinimas tarp armėnų ir Azerbaidžaniečių, įtempti santykiai tarp bulgarų ir mažumos turkų tautybės, ir t.t. Grupės ir valstybės, priklausančios vienai civilizacijai ir kariaujančios su kitos civilizacijos tauta, stengiasi gauti paramą iš savo civilizacijos narių. Kaukaze ir Bosnijoje pozicijų pusės vis daugiau turės apsispręsti, kuriai civilizacijai jie vis dėlto priklauso. Hantingtonas prognozavo, kad artimiausiais metais vietiniai konfliktai greičiausiai peraugs į didelius karus, kaip Bosnijoje, taip ir Kaukaze, tais atvejais, kai jie vyksta ties pasidalijimo linijos tarp civilizacijų (žr. pav. 1). Sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Jei tokia išvada pasitvirtins, tai būtina apgalvoti vakarietiškos politikos pasekmes. Netolimoje ateityje Vakarų interesai bus nukreipti link artimo bendradarbiavimo, kaip viduje savo civilizacijos, taip ir link Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenės, kurios kultūra yra artima vakarietiškai. Bus būtina palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, Japonija ir tomis valstybių grupėmis, kurie palaiko ir simpatizuoja vakarietiškiems vertybėms ir interesams; skatinti tarptautinius institutus, kurie atspindi teisinius Vakarų interesus ir vertybes. Vakarai turi apriboti potencialiai priešingai nusiteikusių karinių jėgų plytimą. Tai – islamo ir konfucianiškos civilizacijos, kurie tarpusavy prieštarauja. O Vakarai turi pasinaudoti šiais prieštaravimais ir konfliktais tarp pastarųjų valstybių. Tolimoje ateityje prireiks kitikių būdų. Vakarų civilizacija šiuolaikiška. Nevakarietiškos civilizacijos stengiasi tapti šiuolaikiškomis nebūdamos vakarietiškomis. Tai pavyko tik Japonijai. Nevakarietiškos civilizacijos stengsis gauti turtą, naujas technologijas, mašinas ir apginklavimą, kurie yra dabarties atributai. Jie stengsis suderinti šią dabartį su savo tradicinę kultūrą ir vertybėmis. Vakarų atžvilgiu jų ekonominė ir karinė jėgos vis didės ir sparčiai vystysis. “Todėl Vakarams teks vis daugiau prisitaikyti prie šitų nevakarietiškų šiuolaikinių civilizacijų, kurių jėga vis didės ir artės prie Vakarų jėgos. Tad Vakarai turi daug giliau suvokti kitų civilizacijų religijos ir filosofijos pagrindus, taip pat kitų tautų apeigas bei tradicijas ir išskirti bendrus elementus Vakarų ir kituose civilizacijose. Ateityje pasaulis susidės iš skirtingų civilizacijų, kurios turės gyventi viena šalia kitos.“ (Hantington S., 1994) Hantingtono straipsnyje galima rasti daug prieštaravimų. Juos akcentavo ir paaiškino amerikiečių politologė Džin Kirkpatrik. Ji bando atsakyti į Hantingtono iškeltus naujus klausymus. Pagal ją, Hantingtono civilizacijų klasifikacija gana keista. Jei civilizaciją apibrėžti, kaip objektyvių požymių visumą, tokių, kaip kalba, istorija, religija, socialiniai institutai, tai kodėl gi lotynų-amerikiečių civilizacija yra išskiriama iš vakarietiškų? Juk Lotynų Amerika, taip pat kaip ir Šiaurės Amerika – kontinentas, apgyvendintas europiečių, kurie atnešė su savimi savo kalbas, religiją, literatūrą ir t.t. Kai kuriuose valstybėse (Meksikoje, Gvatemaloje, Ekvadore ir Peru) indėnų įtaka stipresnė, negu Šiaurės Amerikoje, bet JAV valstybėje stipriau jaučiausi įtaka afrikiečių kultūros, negu kituose šalyse. Tokiu atveju ir Rusija turi būti priskiriama prie vakarietiškos civilizacijos. Prieštaringas yra Hantingtono teiginys ir apie tai, kad skirtumą tarp civilizacijų per daugelį amžių sukeldavo ilgus ir kruvinus konfliktus, bent jau dvidešimtame amžiuje patys rimčiausiai konfliktai vyko viduje civilizacijų – Stalino trimimai, Pol Poto genocidas, Antrasis Pasaulinis Karas ir nacistų žiaurumai. Galima būtų pavadinti karinius veiksnius tarp JAV ir Japonijos civilizacijų susidūrimu, bet šis požymis nebuvo lemiamas. Tuo tarpu, kaip sąjungos kariuomenė buvo kaip iš europiečių, taip ir iš azijiečių. Karas Persų Įlankoje irgi nebuvo civilizacijų susidūrimu. Taip pat kaip, ir karai Vietname ir Korėjoje; iš pradžių buvo konfliktas tarp dviejų neeuropietiškų valstybių. JAV ir kitos šalis įsivėlė į šį karą po kurio laiko tik dėl geopolitinių tikslų (o ne siekdami apsaugoti civilizaciją), nors Saddam Hussein bandė įtikinti pasaulį priešingai ir pavaizduoti šį karą kaip kovą tarp “Vakarų ir Islamo”. Bet, kaip jau žinoma, jo iššūkis prie solidarumo nebuvo palaikytas, ir daugelių musulmonų šalių valdžia buvo už Kuveitą ir prieš Iraką.. Nelabai įtikinamai ragino Radovan Karadžič ir kiti serbų ekstremistai, kad jie gyna krikščionybę nuo islamo. (Tiesa, palaikančios Bosniją musulmoniškos šalys nemano, kad šis konfliktas buvo religinis karas.) ir tas faktas, kad serbų agresija išsiplėtė į Kroatiją ir Sloveniją, patvirtino tai, kad Serbija iš pradžių siekė teritorinių interesų. Džin Kirkpatrik sutinka su Hantingtonu, kad tarp musulmonų ir judėjos-krikščioniškos civilizacijų yra rimti socialiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai, bet ji mano, kad patys rimčiausi konfliktai vyksta pačiame musulmonų pasaulyje, todėl kad pagrindinis islamo fundamentalistų nesutarimų objektas yra jų valdžia. Taip ir visame pasaulyje konfliktas tarp fanatikų ir konstitucionalistų, totalitaristinių ambicijų ir teisės vyravimo aiškiau išryškėjo viduje civilizacijos, negu tarp jų. “Be jokių abejonių civilizacijos yra svarbios”, – sakė Dž. Kirkpatrik, – “Hantington taip pat absoliučiai teisus savo tvirtinimais, kad globalinės komunikacijos ir vis didėjanti gyventojų migracija vis didina konfliktą tarp civilizacijų Tai vyksta dėl artimo absoliučiai priešingų vertybių lietimosi ir nesuderinamumų suderinimo.” Hantingtono manymu, svarbiausias klausimas, kuris dabar iškilo prieš nevakarietišką visuomenę, yra klausimas ar ji gali būti šiuolaikine, nesant vakarietiška. Jis mano, jog Japonijai tai pavyko. Tačiau, gerai žinoma, kaip modernizacija įtakuoja politiką, visuomenę ir keičia žmones. Dažnai modernizacija, tiksliau vesternizacija tampa konfliktų priežastis ir veda prie priešiškumo sustiprėjimo, ir be to, sunku įvertinti vakarinio mokslo, technologijų, demokratijos, laisvos rinkos pasiekimų vertę. Gal būt Hantington teisus, kai prognozuoja, kad visos visuomenės vienu metu atkreips dėmės į modernizacijos ir tradicinių santykių pranašumus. Ir gal būt mes sugebėsime išsaugoti tradicijas, priimant tuo pačiu metu daugelį pasikeitimų, kuriuos atneša modernizacija, o taip pat išsaugoti tai, kas mus vienas nuo kito skiria. Išnaginėjęs Hantingtono straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” Robert Bartley pareiškia savo nuomonę. Jo straipsnis buvo pavadintas. Jis komentuoja Hantingtoną, kuris tvirtino, jog Vakarams, kurie yra savo jėgos ir valdžios viršūnėje, priešinasi nevakarietiškos valstybės, kurios turi norą, valią ir resursus priversti pasaulį pasukti nevakarietišku keliu, ir, kad pagrindinis ateities konfliktas bus tarp “Vakarų ir kitais”. Šio konflikto pagrindinis ginčas bus ne gamtonauda, o vertybės, be to, JAV ir vakarai turės apsiginti, kadangi tos vertybės, kurios vakaruose yra svarbiausios, visai nevertinamos kitame pasaulyje. Tačiau, pagal Bartley, nėra jokių pagrindų panikuoti: ar tikrai civilizacijas skiriamas linijos taps civilizacijų susidūrimo linijomis? Ar tikrai konfucianiškos civilizacijos atstovai pademonstravo savo sugebėjimus sėkmingai valdyti milijardus gyventojų vieningoje valstybėje? Ar taip jau stipriai Irano moterys nori nešioti čadras? Žmonės, gyvenantys “likusiame pasaulyje”, netgi visai traukia vakarietiškos vertybės. Taip, iš vienos pusės, islamo fundamentalistai (ir ne tik islamo) siekia savo kultūrinių, religinių ir etinių vertybių atgimimo. Bet, iš kitos pusės, negalima ignoruoti ir stiprių tendencijų pasaulio integracijai. Tų tendencijų vystimąsi skatina platus šiuolaikinių komunikacijų tinklas, juosiantis visą pasaulį. Tą patį galima pasakyti ir apie vakarietišką (pirmiausiai amerikietišką) kultūrą. Tarptautine kalba – anglų, emigrantų iš Rytų srautas, žengiantis į New York’o rajono Long-Ailendo krantą, nemažėja, ir tie patys fundamentalistai paprastai gauna išsilavinimą Vakaruose. Ekonominės nepriklausomybės, galimybės greitai gauti reikalingą informaciją, ir iššūkio asmens nepriklausomybei derinys – jėga, kuri nugalėjo stipriausią totalitarinę imperiją. Negalima taip pat ignoruoti tą faktą, kad šalys, kurių pelnas gyventojui per metus didesnis negu 5.5 tūkst. Dolerių, išskyrus, gal būt, kai kurias (tokias kaip Artimųjų Rytų naftos karalystes), – demokratinės valstybės. Gal būt , vakarietiškos vertybės – egzogeninės civilizacijos produktas, bet nemažiau jos yra ekonominio vystymosi pasekmės. Rezultate atsiranda vidurinė klasė, kuri nori aprūpint save ateičiai, o taip pat rūpinasi savo vaikų laisve ir pažanga. Ir, kadangi ekonominė pažanga priklauso būtent nuo šitos piliečių grupės, jų norus galima užgniaužti tik savo vystymosi kaina. Tokiu atveju, viena iš pamokų, iš kurios mes galime gauti naudą, stebint daugelio valstybių vystymosi, tokia: pažanga ir demokratijos siekimas neišskiriami. Ir taip, dvidešimt pirmo amžiaus pasauliniai įvykiai matomi taip: Ekonominis vystymasis veda prie demokratijos ir individualios autonomijos. Šiuolaikinė komunikacijos priemonių sistema susilpnina represyvinių režimų valdžia tautoms. Demokratinių valstybių padaugėjimas mažina potencialinių karinių konfliktų dalyvių skaičių. Bet, kad šita optimistinė prognozė būtų teisinga, reikia, kad Vakarai, pirmiausiai JAV pridėtų prie to daugiau pastangų. Tai ir yra teisingos užsienio politikos kurso sudarymas, ir puiki diplomatija, ir žmogaus teisių saugojimas ir daug kito. Labai įdomias mintis apie civilizacijų moralinį degradavimą pateikė Liu Binyan savo straipsnyje “Jokia civilizacija negali būti sala”. Tiesiog keista, kad Hantington pastebėjo konfucianizmo atgimimą būtent tuo momentu, kai dvasinis yrimas ir moralinė degradacija ardo Kinijos kultūros pagrindus.keturiasdešimt septyni metai komunistinio valdymo sunaikino religiją, išsimokslinimą, teisės ir moralės valdžią. Atsikratyti nuo skurdo ir vergovės – ne pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau užpildyti moralinę ir dvasinę tuštumą, atgaivinti dvasiškumą. Ši problema iškilo ne tik Kinijai, bet šiaip ar taip visoms civilizacijoms, ir niekam nepavyks išspręsti ją vieniems, be kitų civilizacijų pagalbos. Naujo pasulio žemėlapis. Hantingtono straipsnis “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” – tai bandymas paaiškinti naujo pasaulio po šaltojo karo paradigmos elementus. Be abejo, ne visi įvykiai atitinka šitą schemą. Bet anomalūs įvykiai nepanaikina paradigmos, panaikinti ją gali tik alternatyvinis modelis. Kokie gi valstybių grupės bus ypatingai svarbūs globalinių politinių procesų supratimui? Pasaulio valstybės daugiau nedalinami į laisvo, trečio pasaulio ir komunistinio bloko šalis. Paprasto suskirstymo į dvi stovyklas – turtingų ir neturtingų, demokratinių ir nedemokratinių – jau nepakanka. Tokį paskirstymą pakeitė pasaulio pasiskirstymas, pagristas šalių priklausomybe tai arba anai civilizacijai. Makrolygyje kalba eina apie konfliktą tarp civilizacijų, mikrolygyje – apie įtyn skausmingus, ilgus ir žiaurus konfliktus tarp valstybių ir tautų, priklausančių skirtingoms civilizacijoms. Per keletą mėnesių, praėjusių nuo straipsnio parašymo momento, įvyko įvykiai, kurie, pirma, atitinka civilizacijos paradigmą, ir kurie, antra, galima buvo numatyti, pasiremiant ją. Viena iš paradigmos funkcijų yra ta, kad ji leidžia išskirti svarbius momentus (pavyzdžiui, potencialių konfliktų tarp šalių, priklausančių skirtingoms civilizacijoms, grupių, kurie gali palemti susidūrimą, priežastys), o antra – tame, kad paradigma leidžia pamatyti įprastus reiškinius nutolusioje perspektyvoje. Išnagrinėsim šį tvirtinimą JAV pavyzdyje. Šios valstybės vienybės pagrinde istoriškai guli du pagrindiniai principai – europietiška kultūra ir politinė demokratija. Atvažiuojantys į JAV emigrantai karta po kartos asimiliavo į šią sistemą ir stengėsi įgauti lygias teises. Sėkmingiausiu iš visų judėjimų už pilietines teises tapo 50–60-ųjų metų judėjimas, kuriam vadovavo Martynas Liuteris Kingas. Vėliau akcentai jame paslinko: nuo lygių teisių reikalavimų atskiriems asmenims prie ypatingų teisių reikalavimų juodiems ir kai kuriems kitiems gyventojų grupėms. Rezultate buvo pažeidžiamas vienas iš esminių JAV vienybės principų: buvo neigiama visuomenės, kurioje nekreipiamas dėmesys į odos spalvą, idėja tokios visuomenės, kurioje odos spalvai skiriama daug dėmesio ir kurioje valstybė sankcionuoja privilegijas kai kuriems gyventojų grupėms, naudai. Vėliau prasidėjo lygiagretus judėjimas: inteligencija ir politiniai veikėjai pradėjo įgyvendinti “daugiakultūriškumo”, arba “kultūrinio pliuralizmo” idėją, kuri numatė amerikietiškos politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos peržiūrėjimą “neeuropietiškų” JAV gyventojų atžvilgiu. Kaip “ypatingų teisių” kai kuriems gyventojų grupėms reikalavimai, taip ir “daugiakultūriškumo” pamokslavimai, gali suprovokuoti civilizacijų susidūrimus JAV ribose ir atvesti prie to, ką Šlezingeris-jaunesnysis pavadino “Amerikos ardymu”. JAV tampa vis nevienalytiškesni etniškai. Surašymo Biuro duomenimis, iki 2050 metų amerikietiška visuomenė bus sudaryta 23% iš lotynų-amerikietiškos kilmės amerikiečių, 16% iš juodaodžių amerikiečių ir 10% iš išeivių iš Azijos. Ankščiau imigrantai, atvykstantys į JAV, absorbavo vyraujančią amerikietiškoje visuomenėje europietišką kultūrą ir susiliedavo su ją, su džiaugsmu priimdami laisvės, lygiateisiškumo, individualizmo ir demokratijos idealus. O dabar, kai 50% gyventojų taps nebaltieji, ar imigrantai vis priiminės dominuojančią europietišką kultūrą ir išsiskies joje kaip ir ankščiau? Jei ne, jei JAV iš tikrųjų pavers kultūrinio pliuralizmo, pavojingo civilizacijų susidūrimu visuomene, ar jie vis dar galės pasilikti liberaliai-demokratiška valstybe? Ar JAV devesternizacija nereikš tuo pačiu ir deamerikanizacija? Tokiu atveju valstybė, kurią mes žinome, nustos egzistuoti. Civilizacinis priėjimas daug ką paaiškina mūsų sudėtingame pokariniame pasaulyje ir daug ką sudeda į savo vietas. Kokia kita paradigma padarytų tai geriau? Jei ne civilizacija tai kas? Atsakymuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” galima rasti geriausiu atveju vieną pseudoalternatyvą ir vieną nerealią alternatyvą. Pseudoalternatyva galima pavadinti F. Adžami paradigmą. “Valstybės kontroliuoja civilizacijas, o ne atvirkščiai”, – tvirtina jis. Bet svarstyti apie valstybes ir civilizacijas “kontrolės” kategorijose beprasmiška. Aišku, valstybės artėja į jėgų balansą, bet tuo neapsiriboja. Kitaip keturiasdešimtųjų metų pabaigoje europietiškos valstybės turėtų susijungti į koaliciją su TSRS prieš JAV! Valstybės reaguoja į betarpišką grėsmę, ir šaltojo karo metu Vakarų Europos šalys matė pavojų iš Rytų pusės. Šaltojo karo metu pasaulis buvo pasidalinęs kaip į tris paminėtas dideles grupes, taip ir į civilizacijas. Prarandant pasaulio dalinimo į “tris pasaulius” prasmei, valstybės pradeda vis daugiau mastyti civilizacijų kategorijomis ir šituo požiūriu nustatinėti savo vietą pasaulyje ir savo interesus. Dabar Vakarų Europos valstybės mato vis didėjantį grėsmę jau ne iš Rytų, o iš Pietų pusės. Negalima tvirtinti, jog mes gyvename pasaulyje, charakterizuojančiu, kaip sako Adžami, “valstybių vienatve ir ryšių tarp jų neegzistavimu”. Pasaulis susideda iš šalių, susijungiančių į grupes, ir plačiausia prasme šitie susijungimai ir yra civilizacijos. Ir neigti jų egzistavimą reikštų neigti žmonių visuomenės pagrindines realijas. Kas liečia nerealios alternatyvos, tai yra vieningos pasaulinės civilizacijos, kuri lygtai jau egzistuoja, arba bent jau atsiras artimiausiu metu, koncepcija. Tvirtinimas, kad atsiranda vieninga, universali, arba civilizacija, išsakoma įvairiausiose formose, bet neviena iš jų neišlaiko net paviršutinės kritikos. Taip, pirmiausia, jau egzistuoja požiūris, kad komunistinės sistemos sugriovimas reiškia istorijos pabaigą ir pilną liberalios demokratijos pergalę visame pasaulyje. Bet, šiuo metu egzistuoja daug autoritarizmo, nacionalizmo, rinkos komunizmo formų, ir t.t.. Dar svarbiau, kad egzistuoja religinės alternatyvos. Religija dabar – viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė jėga, kuri mobilizuoja žmones ir motyvuoja jų veiksmus. Visu antra, atsakuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” buvo išsakyta nuomonė, kad sąveikos tarp valstybių sustiprinimo ir komunikacijų sistemos tobulinimo rezultate atsiranda vieninga kultūra. Esant tam tikroms sąlygoms tai iš tikrųjų galioja. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad artimi ryšiai veda prie trūnijančių prieštaravimų sustiprinimo, konfrontacijos, reakcijos, ir galu gale – prie karo. Visu trečia, kai kuriuose atsakuose buvo kalbama apie tai, kad modernizacija ir ekonominis vystymas daro homogenizuojantį poveikį ir sukuria šiuolaikinę monokultūrą. Iš tikrųjų, daugelis išsivysčiusių šalių pasaulyje dabar priklauso vakarietiškai kultūrai. Bet modernizacija nereiškia vesternizacijos. Japonija, Singapūras ir Saudo Arabija – šiuolaikinės valstybės, bet jos jokiu būdu nėra vakarietiškos. Ir tik vakarietiškas išdidumas skamba tvirtinimuose, kad visos tautos, einančios modernizacijos keliu turi būti “tokios, kaip mes”. Tvirtinti, kad Slovakai ir serbai, arabai ir žydai, indusai ir musulmonai, rūsai ir turkai, tibetiečiai ir kiniečiai, japonai ir amerikiečiai priklauso vienai civilizacijai, Tiesiog nerimta. Vieninga civilizacija gali būti tik vieningos valdžios produktu. Romos imperijos valdžia sukūrė antikinio pasaulio ribose civilizaciją, artimą vieningai. Vakarų valdžia XIX amžiuje europietiško kolonializmo, ir XX amžiuje amerikietiškos hegemonijos pavidale praplėtė vakarietišką kultūrą didesnei šiuolaikinio pasaulio pusei. Bet šiandien su europietišku kolonializmu jau baigta, o amerikietiška hegemonija susilpnėjo. Vakarų valdžios susilpnėjimas veda prie Vakarų kultūros erozijos. Greitas Rytų Azijos valstybių ekonomikas augimas atves, prie jų karinio, politinio ir kultūrinio poveikio sustiprinimo. Be abejo kalba lieka bet kokios kultūros pagrindu. Kaip F. Adžami, taip ir R. Bartli plačiam anglų kalbos plitime mato universalaus vakarietiškos kultūros universalumo patvirtinimą. Bet ar stiprėja šiandien anglų kalbos reikšmė palyginant su kitomis kalbomis? Indijoje, Afrikoje ir kituose regionuose kolonizatorių kalbas pakeičia nacionalinės vietinių tautų kalbos. Honkonge anglų kalba išstumiama kiniečių ir t.t. Serbai pereina iš lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų priešai-katalikai, prie kirilicos. Tuo pačiu metu turkmėnai, Azerbaidžaniečiai ir uzbekai pereina nuo kirilicos – “rusų šeimininkų” abėcėlės prie lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų tikėjimo broliai Turkijoje. Tokiu būdu, kalbų fronte mes stebime ne unifikaciją, o babilonizaciją, kas eilinį kartą įrodo civilizuoto priėjimo privalumus. Už kultūrą žūsta. Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta daug politinių ir karinių konfliktų. Ir jei jų priežastis yra ne konfliktas tarp civilizacijų, tai kas? Civilizacinės paradigmos kritikams nepavyko rasti geresnio paaiškinimo tam, kas vyksta pasaulyje. O tuo metu, kaip pastebi Europietiškos bendrijos prezidentas Žakas Deloras, darosi vis aiškiau, kad “artėjantys konfliktai bus suprovokuoti ne ekonominiais arba ideologiniais, o kultūrologiniais faktoriais. Vakarai turi mokintis gyliau pažinti religinius ir filosofinius kitų civilizacijų pagrindus”. Politinė ideologija ir ekonominiai interesai užima ne patį svarbiausią vietą žmonių gyvenime. Žmonės kovoja ir žūsta už kitus idealus ir kitas vertybes – už tikėjimą, šeimą, kraujo ryšius. Būtent todėl po šaltojo karo pabaigos centrinę vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė civilizacijų susidūrimas. Ir todėl civilizacijų paradigma geriau, negu bet kokia kita alternatyva, padeda sukurti bendrą santarvę ir susitvarkyti su vykstančiais šiuolaikiniame pasaulyje įvykiais. Istorija tęsiasi. Pasaulis nevieningas. Civilizacijos suvienija ir išskiria žmoniją. Jėgų, kurios gali atvesti prie civilizacijų susidūrimo, neįmanoma nugalėti, jei nepripažinti jų egzistavimo. 3.2 Globalinis gamtonaudos konfliktas Kitas, nemažiau svarbus konfliktų tipas, dažniausiai nepastebimas tarp politinių ir karinių konfliktų, tai gamtonaudos konfliktas. Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulės industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų planetos veidą. Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa gyva, yra glaudžiai tarpusavy susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Atėjo žmonijos istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis. Neseniai žinomas prancūzų okeanologas Jaques Yves Cousteau pasakė: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Žmonės negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai. Technologinio proceso mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų Žemėje. Amerikiečių ekologo L. Brauno (Brown L. “The Bread Alone” New York, Preger, 1977) nuomone, “miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, – jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui”. Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Vis labiau jaučiamas gryno vandens trukumas Vakarų Europoje, Japonijoje ir kai kuriuose JAV srityse. Daugelio miestų oras užnuodytas, ypač švino atliekomis. Daugelis ežerų ir upių biologine prasme yra pusiau mirusios. Didmiesčiai Tiesiog kimšte prikimšti senienų, atliekų, nuo kurių jie negali išsivaduoti. Planetoje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių rūšių, ties išnykimo riba yra tūkstančiai rūšių. Biosfera pati nebegali išsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus. Mūsų amžiuje daugelio problemų neįmanoma išspręsti vienos šalies pastangomis, jas reikia spręsti visos mūsų planetos mastu. Galima skirti tris pagrindinius globalinės problemos “žmogus ir gamta” aspektus: 1. Techninį-ekonominį, kuris susijęs su gamtos išteklių išsekimu, žemės rutulyje; 2. Ekologinį, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje žmogus–gyvoji gamta; ir 3. Socialinį-politinį. Šias problemas reikia spręsti visų šalių, visos žmonijos pastangomis. Energijos ištekliai ir technosfera. Nuo 1890 metų ligi šių dienų pasaulyje gauta anglies, naftos, pagaminta plieno ir elektros energijos daugiau negu iš viso ligi šiol. Visuomenės ir mokslo pažanga mūsų epochoje išgyvena neregėtą bumą. Šiandien žmogaus galios rimtai konkuruoja su gamtos galiomis. Žmogus sukūrė technosferą – darbo pakeistą išorinį Žemės “apvalkalą”. Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena pagrindinių globalinių ekologijos problemų. Energijos išteklių naudojimas daugiausiai lemia šiuolaikinės civilizacijos lygį ir jos gerovę. Šiandien semiame energiją iš didžiulio, bet neišsenkamo telkinio, kurį sukūrė gamta. Daugiau kaip 320 milijonų automobilių, 120 tūkstančių lėktuvų, 200 tūkstančių lokomotyvų, 50 tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų šaldytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir kitų mašinų vis labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarus. Kuro ištekliai, susitelkę mūsų Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jie gali būti išnaudoti per 2–3 šimtmečius. Tačiau jau dabar aišku, kad žmonija ligi tol, o gal net kur kas ankščiau, atras naujus energijos šaltinius. Pastarųjų metu pasaulyje kasmet suvartojama apie devynias milijardus tonų sąlyginio kuro, o dar prieš šimtą metų jo buvo suvartojama dešimt kartų mažiau. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė kuro rūšis buvo akmens ir rusvoji anglys. Dabar anglims pasauliniame balanse tenka 31%, naftai ir dujoms – 60%, hidroenergijai – 7%, ir branduolinei energijai – 2% (žr. pav. 2). Mūsų laikais nepaprastai didėja energijos poreikia ir vartojimas. Siekiant patenkinti poreikius, elektros energijos gamyba kas 9–10 metų padvigubėja, nors pagrindiniai jos šaltiniai – anglys, nafta ir gamtinės dujos – riboti. Be to, ištirtieji kuro ištekliai planetoje labai netolygiai išsidėstę. Energetinė krizė, apėmusi JAV, Vakarų Europą, Japoniją ir kitas, šalis verčia daugelį specialistų rimčiau ir sparčiau spręsti naujų energijos šaltinių problemą. Maisto produktai. Visa Žemės biosfera, Filipo Sen Marko apskaičiavimais, duoda apie 83–85 milijardų tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Augalinis ir gyvulinis maistas, kuriuo misdami beveik 6 mlrd. žmonių gali gyventi ir dirbti, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, naudinguosius augalus žmogus arba jais šeria naminius gyvulius, bei paukščius, iš kurių gauna mėsos, pieno, kiaušinių ir t.t. tarkime, visi pasaulio gyventojai maitinasi vegetariškai ir valgo vien kvietinę duoną. Tuomet žmogui kasdien reikėtų 630–750 g. kviečių, t.y. 230–274 kg. per metus. Vadinasi, pagal akademiko N. Semionovo apskaičiavimus, gauname “egzistencijos vienetą”, ekvivalentišką 250–300 g. kviečių. Jeigu geras Anglijos, Čekijos, Slovakijos žemdirbys išaugintų tokį “egzistencijos vienetą” 600 m2 plote, tada vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų aprūpinti maistu 17 žmonių. “Padauginkime šį skaičių iš 8.200 mln. ha (tai Žemės plotas, kurį galima panaudoti ūkiui – 1977 m duomenimis) ir gausime optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti 140 mlrd. žmonių”, – rašo N. Semionovas. O dabar tarkime,. Kad žmonija suvartoja daugybę kombinuotojo maisto: vienam žmogui per metus reikia 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų; 90 kg mėsos ir 250 kg pieno. Klarko apskaičiavimai panašūs į ankščiau pateiktuosius, patvirtina, kad tokių gausių kombinuotų maistų 8.200 mln. ha gali išmaitinti apie 45 mlrd. žmonių. Bet! Kasmet mūsų planetos gyventojų padaugėja 120–130 milijonų. Jiems reikia naujų pastatų, kelių, fabrikų, mokyklų, kinoteatrų, sveikatos ir kultūros įstaigų, ir panašiai, t.y. vidutiniškai dešimtadalio hektaro vienam žmogui, o vieną žmogų aprūpinti maisto ir kitais biologiniais produktais vidutiniškai reikia 0,4 ha. Vadinasi, stabilizavus žemės ūkio gamyba, ateinančio dešimtmečio pabaigoje žmonės kasmet turėtų įdirbti 45–52 mln. hektarų. Tokie naujų žemės įdirbimo tempai neįmanomi ir neįsivaizduojami, tai greit išsekintų dirbamos žemės atsargas. Vis dėlto žemės plotai yra riboti, ir vieną dieną jie bus išnaudoti. Žmogus, planeta ir ekologinė krizė. Yra užrašyta, jog 1306 metais vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad “mieste degino anglis ir teršė orą…” tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos. Tik po kelių šimtų metų, pirmiausiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieninių reiškinių. Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga. Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą. Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens, ir tik penkias minutes be oro. Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 valandas suvartojame apie kilogramą maisto, 2,5 litro vandens, bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras. Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus. Kol kas gamtos gamybinės jėgos vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos. Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse. “Ekologinė krizė – tai globalinis žmogaus ir kitų gyvųjų organizmų egzistavimo reprodukcijos sąlygų pablogėjimas, kai žemę ir gyvybę palaikantys gamtos elementai – pirmiausiai oras, vanduo ir gruntas – tampa kenksmingi, arba ir visai netinkami vartoti. Kitaip tariant, ekologinė krizė – tai kokybinis gamtinės aplinkos pakitimas, dėl kurio gyvybės egzistavimo galimybės abejotinos. Atitiko taip, kad siekdami pirmaeilių savo tikslų, sulaukėme padarinių, kurių nesitikėjome, ir pastebime, jog vis dažniau tie padariniai matuojami toliais praradimais, kurie aplenkia ir pasiekti tikslo rezultatus.” (Pranulis V., 1990) Gamtos turtus galima visiškai atiduoti naudotis žmogui tik tada, jeigu tie turtai bus naudojami visos visuomenės labui. Tačiau buvo ir tebėra rimtų kliūčių šiai idėjai realizuoti. Pagrindinė iš tų kliūčių – privati išteklių ir gamybos priemonių nuosavybė. Gamtos turo naudojimas pelno tikslais veda į plėšikavimą. Tą patvirtina pavyzdys, kaip kapitalistinės monopolijos negailestingai “sunkia syvus” iš kolonijų ir ekonomiškai priklausomų šalių. Antroji rimta kliūtis – didelės gamtos turtų dalies eikvojimas ginklavimuisi ir kariniam pasirengimui. Trečioji problema – buvusių kolonijų tautos neturi šiuolaikinės technikos, kvalifikuotų kadrų ir lėšų gamtos turtams tikslingai naudoti. Pagaliau – neprotingai naudojami “niekieno” ištekliai: biologiniai ir mineraliniai pasaulio vandenyno ištekliai. Dabartinės tarptautinės teises normos tik iš dalies reguliuoja jų naudojimą. Šitokios yra pagrindinės kliūtis, trukdančios nustatyti harmoniją tarp globalinių galimybių patenkinti žmonijos poreikius ir jų realizavimo. Neracionali gamtonauda kelia globalinių katastrofų grėsmę. Katastrofa – tai finalinė tam tikro proceso stadija. Laiku susirūpinus procesu prognoze, pasekmių analize, galima išvengti tragiškų padarinių. Todėl ypač svarbu katastrofas pažinti ir kontroliuoti. O pavojai tyko iš visų pusių. Štai vandens, dirvos, oro kokybė dėl antropogeninės veiklos blogėja, jie vis labiau užteršiami. Vanduo vis labiau užteršiamas keiksmingomis cheminėmis medžiagomis. Mažėja derlingų dirvų plotai. Dirvas vis labiau nualinamas intensyviai arba nemokšiškai ūkininkaujant. Didėja jų druskingumas, sparčiai plečiasi dykumų plotai. Blogėja oro kokybė, jis irgi vis labiau teršiamas.atsirado ir tampa vis svarbesnis šiluminis užteršimas, keičiasi klimatas. Neracionaliai deginame daug kuro, didėja anglies dvideginio koncentracija atmosferoje, pasireiškia šiltnamio efektas. Žmonija savo reikmėms gamina vis daugiau energijos. Įpratome prie komforto, skraidome lėktuvais, važiuojame traukiniais, automašinomis. Gatves apšviečiame elektra, šildome butus. Aukštas gyvenimo lygis pagrįstas dideliu energijos vartojimu. Tačiau dabar naudojami energijos šaltiniai ne baiginiai, žaliavos senka, energija brangsta . Tai mes šiemet ypač pajutome. Reikia labiau naudoti Saulės energiją, ieškoti naujų energijos šaltinių, pvz., įvaldyti termobranduolinės sintezės reakciją, kitaip žmonijai gres energėtinio bado katastrofa. Įvairiose Žemės dalyse energijos sunaudojama labai nevienodai. Čia ypač išsiskiria išsivysčiusios šalys, o juk energijos gamybą ir naudojimą lydintieji teršalai pasklinda po visa pasaulį. Lokaliniai teršimai, klimato pasikeitimai lemia atitinkamus globalinius pakitimus, jie nežino valstybinių sienų. Kita didžiulė grėsmė žmonijai – branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai. Svarbiausias rūpestis – išvengti katastrofos, užtikrinant masinio naikinimo ginklų neplatinimą, Vėliau – jų kiekio sumažinimą, ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Subirėjus SSRS, konfrontacija keičiant bendradarbiavimu, tai tampa visiškai įmanoma. Jo labiau, kad šiuolaikinis mokslas ir technika yra pajėgios apsaugoti žmoniją nuo šio pavojaus. Sudėtingos technologinės sistemos visuomet kelia pavojų aplinkai, gali būti didelių avarijų šaltiniais. Todėl būtinos priemonės, įgalinčios sumažinti tokių katastrofų žalą, apsaugoti aplinką ir gyventojus, pasiruošto gerai atlikti gelbėjimo darbus, parengti darbų saugos normatyvinius aktus ir reikalavimu, taip pat it tarptautinius. Tačiau nuo vien katastrofų gali smarkiai nukentėti arba net žūti žmonija. Štai dvidešimto amžiaus maras – AIDS virusas. Kol kas Lietuvoje užregistruota 38 ŽIV diagnozuotų žmonių. Iš jų šeši susirgo AIDS, iš kurių penki jau mirė. Bet štai centrinėje Afrikoje jų yra dešimtys milijonų. Kas laukia tų šalių ir ne vien tik jų? Žmonių skaičius Žemėja didėja labai sparčiai. Paradoksalu, bet daugiausia – neturtingose šalyse. Kaip juos išmaitinti? Industrinės valstybės plėšiškai išgaudo vandenyno turtus. O ką daryti valstybėms, neturinčioms laivyno? Esminių poslinkių turi įvykti medicinoje. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į gydomąją, o į profilaktinę mediciną. Dar vienas katastrofų šaltinis – nestabilumai, sąlygoti staigų politinių pasikeitimų. Tai mes akivaizdžiai matome suirus Sovietų Sąjungai. “Kur pasuks žmonija? Ar užteks jai sveiko proto ir ryžto nesusinaikinti? Pasistenkime, kad taip neatsitiktų ir mes paliktume ateinančiom kartoms derlingą žaliuojančią žemę, švarų vandenį ir orą, žydrą dangų. Tegul mūsų palikuoniai būna sveiko kūno ir sveikos dvasios, o tam reikia kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas būtų pasistengti padaryti šį pasaulį bent truputi geresniu.” (Rudzikas Z., 1992) 3.3 Konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių visuomenių. Konfliktas tarp turingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Turtingieji ir neturtingieji negalės suprasti vieni kitų, kol nepasikeis vietomis. Vis dėlto turtuolis, tapus vargšu, geriau suprastų jo gyvenimą, negu staiga praturtėjus vargšas. Todėl kad žmogus pradeda vertinti viską tik tada, kai ką nors praranda. Tad atkreipsiu didesnį dėmesį į skurdą ir kova prieš jį. Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs visas tas problemas visuose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduoti tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir vaikų slūgimas, darbo vietų trukumas ir demografinis spaudimas. Kai kuriu atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga. Jungtinių Tautų Organizacija ir jos nariai turi pripažinti kovą prieš skurdą vienu iš savo prioritetinių uždavinių. Programų tikslas, nukreiptas į kova prieš skurdą – užtikrinti galimybę žmonėms daugiau uždirbti pragyvenimui. Vargšai turi geriau patys save aprūpinti, vietoj to, kad priklausyti nuo finansinių arba maisto pašalpų iš užsienio. Ekonominis vystymas turi užtikrinti neturtingoms šalims darbo vietas tiems, kurie šiandien neturi darbo arba turi jo nepakankamai, o taip pat vis didėjančiam darbingų gyventojų skaičiui. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio valstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymą ir jeigu jų prekių kainos liks tokiomis žemomis. Finansinė parama turi būti nukreipta ekologinių problemų sprendimui, bei vargšų ir nepasiturinčių pagrindinių poreikių aprūpinimui. Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių daugiau negu kada nors buvo. 1980 m. aštuoniasdešimt septyniose šalyse buvo 340 mln. žmonių, reguliariai negaunančių pilnaverčio maisto. Palyginus su 1970 metais, badaujančių skaičius išaugo 14%. Šie skaičiai turi tendenciją toliau augti. Daugėja žmonių, gyvenančių lindynėse ir namuose be gyvenamųjų sąlygų, skaičius (žr. pav. 3). Aštriai jaučiasi geriamojo vandens deficitas, vadinasi vis labiau auga lygų skaičius nuo blogo vandens, netinkančio žmonių vartojimui. Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui, kuris 1984 metais buvo 190 dolerių vienam žmogui besivystančiose šalyse (išskyrus Indiją ir Kiniją), o industriškai išsivysčiusiose šalyse – 11.430 dolerių (žr. pav. 4). Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso. Kaip jau žinom, daugelis išsivysčiusių šalių stato savo gamyklas, fabrikus bei įvairius perdirbimo kompleksus besivystančių šalių teritorijose, kad neteršti savo aplinką. Ir tai jau ne gamtosaugos konfliktas, o vėl konfliktas tarp turtingų ir neturtingų, tik iškeltas į tarptautinį lygį. Žmonijos istorijoje žinoma pakankamai atvejų, kai neturtingi, norėdami pagerinti savo padėtį, organizavo revoliucijas, siekdami taip išspręsti šį konfliktą. Bet tai padėdavo tik trumpam – praėjus tam tikram laikui, visuomenė vėl palaipsniui skyrėsi į turtingus ir neturtingus, o be to, tokie staigus pasikeitimai visuomenėje vedė prie įvairiausių kataklizmų. 4. Išvados Globaliniai konfliktai yra šie: • Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) • Globalinis gamtonaudos konfliktas • Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių 1. Hantingtono manymu, sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Anot to, kiti politologai mano, kad susidūrimas tarp civilizacijų nėra globalinis konfliktas, o tik politinis nesutarimas. 2. Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Tai yra gamtonaudos konflikto esmė. Gamtos turtais naudojasi visos valstybės, todėl spręsti šį konfliktą turi visi kartu. 3. Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių iš esmės neišsprendžiamas, kadangi žmonių bendriją negali būti sudaryta iš vieno sluoksnio, o kiekvienas sluoksnis turi savo interesus.
Geografija  Referatai   (30,07 kB)
Geografai
2010-01-19
Geologai 1918-1940 metų Juozas Dalinkevičius – geografas, geologas, minerologas. Pateikė pirmą Lietuvos kvartero stratigrafinę schemą, sudarė detalų geologinį Lietuvos žemėlapį. Česlovas Pakuckas – geologas, paleontologas. Baigė Vienos universitetą, buvo Lietuvos tarnybos viršininkas. Mykolas Kaveckis – mokslininkas, geologas, minerologas (hydrogeologas). 1958 išrinktas TSRS mokslų akademijos Karsto komisijos nariu. Geografai Tads Ivanauskas – gamtininkas, biologijos daktaras , ornitologas.1937 m. įkūrė „Žuvinto“ rezervatą.Parašė 37 knygas ir brošiūras. Viktoras Ruokis – paleogeografas, kvarteto geologas. Steponas Kolupaila - Hidrologijos ir hidraulikos specialistas, tyrinėjo ežerus ir upes. Kazys Pakštas - Lietuvos geografų draugijos prezidentas, politinės ir pilietinės geografijos įkūrėjas. Stasys Žeiba - Lietuvos karinis veikėjas, mokslininkas geologas. Domėjosi paleontologija ir stratigrafija bei paleogeografija. Paskelbė per 80 mokslinių straipsnių, yra kelių monografijų bendraautorius. Okupacijos metų geografai (1940-1990) Alfonsas Basalykas – geomorfologas, tyrinėjo gamtinį kraštovaizdį. Stanislovas Tarvydas – tyrinėjo gyventojų, ekonominę, gyvenviečių geografiją. Česlovas Kudaba – gamtos mokslų tyrinėtojas, kraštotyros d-jų tarybos narys, (Nepriklausomybės akto signataras) Už nuopelnus ekologijos ir gamtosaugos srityje 1994 m. apdovanotas V. Adamkaus vardo premija. Stasys Vaitekūnas – domėjosi gyventojų geografija ir demografija, politinė geografija ir geopolitika, regionų geografija, Europos Sąjungos geografija. V. Tomskis – tyrinėjo termiką ir ežerų hidrodinamiką. Kazimieras Bieliukas – limnologas, geografijos mokslų daktarasežerų ir pelkių tyrinėtojas. Paskirtas Geologijos ir geografijos instituto direktoriumi. 1957 m. jo iniciatyva suorganizuota Lietuvos geografų draugija, išrinktas šios draugijos pirmininku. Keliautojai Matas Šalčius – keliautojas, žurnalistas, rašytojas, visuomenės veikėjas. Dėl viešų pasisakymų prieš carinę valdžią ištremtas iš Lietuvos. Aktyviai propagavo turizmą. Knygos „Svečiuose pas 40 tautų“ autorius. Vladas Vitkauskas – alpinistas, pirmasis pasaulyje iškėlė Lietuvos vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse: Everesto (8848 metrų, Eurazija, 1993 m. gegužės 10 d.) (antrąkart lipo aukštyn – nuleisti žuvusios Nepalo alpinistės kūno.) , Makinlio (Šiaurės Amerika), Vinsono (Antarktida), Kilimandžaro (Afrika), T. Kosciuškos (Australija), Akonkagvos (Pietų Amerika).
Geografija  Paruoštukės   (8,38 kB)
Įmonės charakteristika. Įmonės situacijos analizė. Įmonės mikroaplinkos analizė. Rinkos segmentavimas. Tiekėjai. Makroaplinkos analizė. SWOT. Tikslų nustatymas. Marketingo strategijų formulavimas. Marketingo veiksmų planas. Išvados ir rekomendacijos.
Vadyba  Analizės   (30 psl., 76,24 kB)
Aukštos įtampos tinkluose energija paskirsto skirstomosios pastotės, kurių pagrindinė dalis – skirstomieji įrenginiai. Juos sudaro jungiamieji aparatai, apsaugos ir matavimo prietaisai. Transformatorių pastotės transformuoja energiją, t. y. vienos įtampos kintamosios srovės energiją keičia į kitos įtampos energiją. Daugelis pastočių atlieka abu šiuos uždavinius: transformuoja ir paskirsto energiją. Tai transformatorių skirstomosios pastotės, kuriuose yra transformatorius arba transformatoriai ir įvairių įtampų skirstomieji įrenginiai. Be transformatorių ir skirstomųjų įrenginių, didesnėse pastotėse yra: Dispečerinė, arba patalpos su elektros spintomis, skydais, valdymo pultu, kuriame įmontuoti matavimo, valdymo, apsaugos ir signalizacijos prietaisai; dispečerinės budintysis personalas prižiūri ir valo įrenginius; Įvairūs pagalbiniai įrenginiai, pvz., suspausto oro įrenginiai, akumuliatorių baterija, sandėlis, buitinės patalpos ir t.t. Mažos galios pastotės, maitinamos vidutiniosios įtampos oro linijomis, įrengiamos stulpuose. Transformatorius ir kiti aparatai įrengiami atramoje.
Elektronika  Diplominiai darbai   (53 psl., 445,57 kB)
Padengimo fondo sudarymas, kai įnašai kinta pagal geometrinę progresiją. Skolos padengimas kintančiais periodiniais mokėjimais Y (periodiniai mokėjimai pasirenkami kiekvienam periodui skirtingi).
Finansai  Namų darbai   (11 psl., 68,16 kB)
ŽIV / AIDS
2010-01-09
ŽIV tai - žmogaus imunodeficito virusas, kuris yra mažesnis už bakteriją, gyvena tik žmogaus organizmo ląstelėse ir yra artimas beždžionės imunodeficito virusui (BIV). ŽIV – retrovirusų šeimos atstovas, kuriems būdinga atvirkštinė transkripcija.
Istorija  Projektai   (10 psl., 35,02 kB)
Pasaulio medis
2010-01-07
Mitologija. Aukščiausiasis Dievas. Deivės pragimdytojos Lada ir Lela. Dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis. Velinas. Laima. Giltinė — mirties deivė. Skirtingos mitinės būtybės: laumės, aitvarai, raganos, kaukai. Tautosaka. Pasakojamoji tautosaka. Dainuojamoji tautosaka. Smulkioji tautosaka. Pasaulio medis lietuvių tautosakoje ir mitologijoje.
Lietuvių kalba  Referatai   (11 psl., 24,13 kB)
Darbo tikslas: Susipažinti su lokaliųjų tinklų (LAN) technologijomis ir jų veikimo principais, išmokti sumodeliuoti sud÷tingus lokalinių tinklų (LAN) modelius naudojantis OpNet IT Guru modeliavimo paketu, išsiaiškinti paprastos IP adresacijos ir maršrutizavimo principus.
Inžinerija  Ataskaitos   (5 psl., 115,36 kB)
Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau ir sienos.Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Kulto pastatų stogai išliko aukšti, o rūmų ir namų – žemesni. 16a. vieni Lietuvos miestai buvo valstybės, kiti feodalų žinioje. Per Valakų reformą visi miestai, neturintys Magdeburgo savivaldos teisių, buvo perplanuoti ir rekonstruoti. Jau 16a. viduryje pradėta pereiti nuo savaime susidariusios radialinės miestų planavimo struktūros prie stačiakampio aikščių ir gatvių plano, perimto iš Vakarų Europos. Iš anksto sudaryta miestų plano schema tapo būdinga renesansui. “Kuriamų ir plečiamų miestų kompozicijos centre tapo ištęsta stačiakampė arba beveik kvadratinė turgaus aikštė”. Tokių kuriamų miestų būdingas planavimo pavyzdys yra Virbalis, statytas 16a. viduryje ir antroje pusėje pagal iš anksto sudarytą planą. Į kvadratinės turgaus aikštės kampus suėjo po dvi statmenas lygiareikšmes gatves, sudarančias pagrindinių gatvių tinklą. Nė viena jų nepabrėžė miesto ryšio su dvaru, esančiu už miesto. Vienaaukščiai mediniai namai, statyti galais arba šonais prie gatvių ir aikštės pakraščių, sudarė Lietuvos miesteliams būdingą gatvių bei aikščių išklotinę. Aikštėje ir prie aikštės renesanso laikotarpiu ir vėliau rikiavosi svarbieji miestelio pastatai – Domininkonų vienuolynas, katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, rotušė. Jie formavo miesto centro erdvę. Taigi 16a. ir 17a. pirmoje pusėje daug naujų miestų ir miestelių buvo kuriama pagal stačiakampį planą. “Tačiau šalia tokio plano 17a. pirmoje pusėje formavosi ir linijinės struktūros miesteliai, kurie išaugo po 1557m. Valakų reformos iš gatvinių rėžimų kaimų”. Juose sodybos spietėsi prie didžiosios gatvės, kuri iš tikrųjų būdavo kelias tarp gyvenviečių. Panašiai linijiniu būdu formavosi ir miesteliai tarp ežerų ir balų. Kartais nuo didžiosios gatvės eidavo kitos šalutinės gatvelės, kai kur prie jos glausdavosi stačiakampė aikštė. Ginybinės rezidencinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidaudavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui ir gynybai. “Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartileriniai gynybai”. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilių aplinką. Nuo 16a. vidurio kuriami sodai-parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinć dalį. Lietuvoje plito daugiausia itališko tipo simetrinės ašies kompozicijos parkai su alėjomis, terasomis dekoratyviniais tilteliais ir vandens efektais. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu įėjo į madą olandiški parkai, kurių svarbiausias elementas – dekoratyviniai tvenkiniai. Biržų Radvilų parkas buvo Širvenos ežero saloje, Raudonės pilies parkas, iš pradžių juosćs ją iš pietų ir rytų palaipsniui išaugo iki 25ha. Gynybinės rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: Ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; Kitos – atviro tipo tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Pastarosios jau darėsi panašios į rūmus. Viena aukščiausių ir žymiausių primosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinų sienų buvo įvairios paskirties ne vieno meto pastatų kompleksas, kuriame dominavo renesanso stiliaus rūmai. Pietinis rūmų fasadas buvo trijų aukštų. Apatinis aukštas dengtas rustika, kiti tinkuoti. “Kiekviename aukšte buvo skirtingo dydžio, kampuoti, su vis kitokiais apvadais renesansiniai langai, pabrėžiantys sienų lygumą. Rūmai turėjo atiką, sukaidytą gotikinio skliautimo arkučių ir šaudymo angų “ . ( Lietuvos atikai skiriasi nuo Lenkijos atikų, nes baigiasi horizontalia linija, o ne dantytu viršumi). Didžiojo rūmų kiemo korpusų fasadai pagal italų renasanso tradicijas greičiausiai buvo su londžomis, iš kurių buvo žiūrimi muzikantų pasirodymai, vaidinimai, karnavalai, turnyrai, žaidimai. Antrosios grupės rezidencines pilys pradėtos statyti 16a. pabaigoje – 17 a. pradžioje. Juose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdingu landšalfu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. “Prie tokių pilių skirtina buvusi Žygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviniais žuvų tvenkiniais”. Iš šio tipo pilių išliko tik Aušėnų ir Panemunės pilių griuvėsiai bei restauruota Raudonės pilis. Šios grupės pilių sienos buvo plonesnes negu ankstesnių pilių ir bokštai sipnesni. Jas dar juosė nedideli pylimai. Gynybiniai grioviai kaip ir dekoratyviniai tvenkiniai – skirti landšalfo paįvairinimui ir gynybai. Rūmų architektūroje vyravo horizontalios linijos ir plokštumos. Tik kampuose liko išsikišę šešiakampiai bokštai, uždengti smailėjančiais stogeliais. Jie buvo gyvenami ir beveik jokios gynybinės reikšmės neturėjo. Kiemo ir lauko fasadų paviršiai lygūs, tinkuoti, langai pusapskričių saramų. Durų angos buvo panašios kaip langų arba stačiakampės. Nuo 16a. vidurio didikai be rezidencinių pilių miestuose ir savo dvaruose ėmė statydintis renesansinius mūrinius gyvenamuosius rūmus. Jie daug mažesni už pilis, dažniausiai be vidaus kiemo, vieno stačiakampio korpuso. Jei ir būdavo tradicinių gynybinių bokštų, tai jie pritaikyti gyventi. Rūmai tapo centru dvaro sodybos, kurioje vyravo mediniai ūkiniai pastatai. Neramiais laikais sodybos buvo apjuosiamos plačiais gynybiniais grioviais arba aptveriamos stačiakuolių tvoromis. Nemažai dar buvo statoma ir perstotama dvarų medinių rūmų, kuriuose atsispindėjo senos, liaudiškos tradicijos. Šitoks medinės sodybos pavyzdys yra 1610m. inventoriuje aprašytas Ukmergės maršalkos kunigaikščio A.Žilinsko Raguvos dvaro kompleksas. Taigi renesansiniams rūmams Lietuvoje būdingas formų įvairumas, darni jungtis su aplinka. Miestiečių pastatai palyginti su didikų ir kitų feodalų rūmais atrodė kukliai. Beveik iki 16a. vidurio miestiečių gotikiniai namai buvo pertvarkomi pagal naujus reikalavimus. Tačiau, plečiantis miestams, jų gyventojai ir įvairios bendruomenės ėmė statydintis ir renesanso stiliaus namus. Kartais sujungti du seni gotikiniai namai buvo pertvarkyti į renesansinius. Jų planai ir forma priklausė nuo savininko netingumo, užsiėmimo, namo paskirties ir vietos. ”Nepakeistų namų išliko mažai; jie buvo vieno, dviejų, kartais trijų aukštų, statyti prie pat gatvės, galais ar šonais į ją, kaip ir gotikoje, besikaitančiais fasadais įvairino gatvės išklotinę”. Namų planai nesudėtingi, neretai skersinėmis sienomis suskirstyti į mažesnes patalpas. Lauko durys į prekybines patalpas įrengiamos iš gatvės, kitos – iš kiemo pusės. Namų išvaizdą lėmė stogo ir sienų aukščio proporcijos, langų ir durų santykiai, jų simetrinis ar asimetrinis išdėstymas. Vartai, durys, langai būdavo su pusapskritėmis, segmentinėmis arkomis arba stačiakampėmis sąramomis. Renesansinė apdaila gan saikinga. Puošniausi fasadai išeidavo į gatvę; 16a. įvairios namų detalės – karnizų brankos, langų apvadai – darytos iš tinko ar profilinių plytų. Horizontaliai skaidyta iškištomis ar kampu pasuktomis plytomis, kurios sudarydavo reljefines juostas. Angų briaunos įvairaus piešimo ir profilinių plytų. Pagal šiaurės manierizmo principus apvadai ir atbrailos buvo baltai tinkuojamos arba dažomos šviesiomis spalvomis. “Nuo 16a. antrosios pusės namų fasadai dažniausiai tinkuojami, jų plokštumos skaidomos įgaubtomis ar iškilomis horizontaliomis juostomis, vertikaliais plokščiais piliastrais, sienos viršuje apjuosiamos frizais, karnizais”. Stačiakampiai langai puošiami apvadais. Vartų angos skliaudžiamos pusapskritimėmis arkomis, dekoruojamos piliastrais su ablementais, stogeliais, vartų skliautai dekoruojami renesansinio rašto ir profilio tipo brankomis. Pagal planą miestiečių namus galima skirstyti į stačiakampio plano, kampinio (L raidės) plano su pusiau arba visai uždarais kiemais namus. Kompleksiniai kelių korpusų pastatai dažnai būna baigti ne vienu metu. Rūmų ir gyvenamųjų namų interjerai turėjo daug ką bendro. “Iš testamentų ir kitų šaltinių matyti, kad anais neramiais laikais interjerai buvo paprasti. Tik 16a. pabaigoje daugiau dėmesio imama kreipti į jų tvarkymą. Kiekvienos patalpos forma, aukštis ir architektūrinių elementų išdėstymas atitiko paskirtį ir estetines reikmes. Pastatų patalpas dengdavo skliautai, tačiau daug dažniau medinės lubos ant sijų. Tai leido kiek paaukštinti patalpas, išlaikyti vidaus proporcijas. Kartais visos lubos būdavo dažomos, o sijos drožinėjamos. Sienos būdavo tinkuojamos ir baltinamos, jų viršutinć dalį puošdavo ornamentinis frizas. Iškilmingesnės patalpos būdavo dekoruojamos herbais, groteskine, kai kada siužetine tapyba, lipdyba. Mūrines sienas labiau linkta dengti kilimais, kailiais, spalvotu ormanentu, oda rūmuose, kurie palaikydavo šilumą. Grindis grįsdavo pušinėmis arba eglinėmis lentomis, kartais keraminėmis plytelėmis. Langai būdavo stačiakampiai ąžuoliniais ar uosiniais rėmais. Langų išdėstymas formavo vidaus kompoziciją. “Interjero išraiškai daug reikšmės turėjo spalvingi, dekoratyvūs židiniai ir koklinės krosnys”. Baldai dažniausiai būdavo primityvūs, uždendti dekoratyviniais audiniais, kailiais, spalvota oda. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupć, išlikusią iki šiol. “Renesansinė kulto architektūra labiau negi pasaulietinė atspindėjo socialinius prieštaravimus, nes bažnyčios buvo kovojančių katalikų ir reformatų įsitvirtinimo postai. Per šias kovas dalis ankstyvojo renesanso paktų buvo sunaikinta. Pavyzdžiui, Gėluvos (Raseinių raj.) evangelikų reformatų mūrinė bažnyčia kelis kartus buvo katalikų sugriauta ir sunaikinta. Katalikai 16a. pirmoje pusėje dar kurį laiką propagavo gotiką. Tačiau 16a. viduryje labiau įsigalėję protestantai statė daugiausia renesansines bažnyčias. Katalikų bažnyčių renesansinį stilių skatino fundatoriai, kurie kulto pastatuose statėsi renesansines tribūnas, koplyčias, ložes. Daug didikų šeimų buvo Vilniaus katedroje ir kitose bažnyčiose. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje išliko renesansinių formų Šv. Mykolo koplyčia, statyta Vilniaus kašteliono M. Hlebavičiaus. “Renesansinės bažnyčios kartais buvo statomos ir kaip Didžiojo kunigaikščio ar feodalų šeimų mauzoliejai (Šv.Onos – Šv.Barboros bažnyčia Vilniuje – Žygimanto Augusto mauzoliejus, Šv. Mykolo – Sapiegų mauzoliejus)”. Įvairių konfesijų renesanso stiliaus bažnyčios mažai kuo skirėsi. Jos buvo nesudėtingų tūrių, dažniausiai pailgo stačiakampio plano, su bokštais, o jų konstrukcija, fasadų struktūra ir kompozicija renesanso pradžioje panaši į gotikos. Vyravo aukšti statūs stogai, smailios angų arkos. Pamažu pradėjo keistis konsrukcijos ir architektūriniai elementai, pereinama prie paprastesnės, lankstesnės konstrukcijų sisitemos. Plinta renesansiški karnizai, sandrikai, angų apvadai. Labiau akcentuojamos sienų plokštumos, jos tinkuojamos, iš tinko pradėta daryti visus profilius, tinkas teikė sienoms savito dekoratyvumo. Pakito ir pastatų planas. “Siekiant erdvumo trinavėse bažnyčiose pradėjo vyrauti vidurinė nava; halinė erdvė renesansinėse bažnyčiose neteko vertikalumo atskirų elementų formos”. Altoriaus dalis nuo visos erdvės nebeatskiriama arka. Navos pridengimas cilindriniais su linnetėmis arba kryžminiais skliautais, papuoštais renesansui būgingomis dekoratyvinėmis geometrinio rašto tinko brankomis. Interjeras puošiamas buvo katalikų bažnyčiose ir unitų cerkvėse. Protestantų bažnyčių interjerai buvo kuklūs. “Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos 16a. pabaigoje – 17a. pradžioje”. Juose kitaip interpretuojamos renesansinės formos. Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos. Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo – įsigalėjo aukšti frontonai su dekoratyviniais obeliskais arba kitais Šiaurės Europos motyvais. Įvairūs puošnūs apvadai būdingi portelams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Interjeruose piliorai buvo skaidomi piliastrą. Lietuvos renesansinio kulto architektūroje vienu metu plito kelios tūrinės formos. Jos sudaro tris grupes: 1) įvairaus plano bažnyčios su gynybinio plano bokštais kampuose; 2) vienavės ir trinavės bažnyčios su stačiakampiu bokštu pagrindiniame fasade; 3) vienavės ir trinavės bebokštės bažnyčios. Anksčiausiai pasirodė ir plito visą renesanso laokotarpį bažnyčios su gynybiniais bokštais, būdinga religinių kovų epochai. Jų tradicija prasidėjo gotikos laikotarpiu. Gynybinius bokštus turi Vilniaus Bernardinų bažnyčia, Šv. Trejybės cerkvė ir kt. Bokštai pritaikyti flanginei gynybai. Įvairus tų bokštų aukštis ir skersmuo, visi jie cilindriniai, nevienodai išdėstyti. “Jų viduje būdavo laiptai, sienose šaudymo angos, tinkamos ir apšvietimui”. Seniausia išlikusi renesansinė Simno bažnyčia (1520m.) yra su dviem bokštais pagrindinio fasado kampuose. Kitą grupć sudaro vienavės ir trinavės. Bažnyčios su masyviu stačiakampiu bokštu pagrindinio fasado viduryje. Dažniausiai jas statė evangelikai reformatai. Šitai grupei skirtinos Videniškių, Kelmės, Deltuvos bažnyčios. Nuo Lietuvos gotikinių bažnyčių su bokštu pagrindiniame fasade, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo Kaune, jos skiriasi ne tik planu, bet ir paprastesnėmis formomis. “Evengelikai reformatai sudemokratinć savo religines apeigas ir bažnyčių meninei išraiškai stengėsi suteikti paprastumo”. Šis bažnyčios tipas paplito ir dabartinės Baaltarusijos teritorijoje. Paskutinć grupć sudaro įvairios bebokštės frontoninės bažnyčios. Jų Lietuvoje nedaug. Ankstyviausia ir pati paprasčiausia – Pašušvio bažnyčia. Ji nedidelė vienavė. Taigi didžiausia architektūrinis to meto pakilimas yra įvairių tikėjimų bažnyčios. Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai – mokyklos, rūmai, miestiečių namai.
Dailė  Referatai   (13,19 kB)
Jau XIVa. Pradžioje Lietuvoje buvo pradėtos statyti mūrinės pilys, kaip ir visoje Europoje. Tačiau tai buvo ne kulto, kaip kitose šalyse, o gynybos pilys, kadangi Lietuva dažnai patirdavo kaimyninių šalių agresiją. “Mūrinė pilis, be gynybinės, atliko ir kitas funkcijas: buvo kunigaikščio gyenamoji vieta, krašto arba tam tikros teritorijos administracinis ir ūkinis centras”. (3p.35) XVa. pradžioje pilims pulti pradėta naudoti artilerija, todėl šiuo laikmečiu dar labiau stiprinamos pilių sienos, statomi flanginiai bokštai, rekonstruojamos ir perstatomos senosios pilys. Nemažai naujovių į Lietuvos pilių architektūrą atnešė gotikos stilius, vyravęs XIVa. pabaigoje - XVIa. pradžioje. Mūrijimui pradėta naudoti daugiau plytų. Pilių architektūra išliko gana rūsti. “Dagiau dėmesio imta skirti fasadų proporcijoms ir formų tobulumui. Kunigaikščių gyvenamieji kambariai, reprezentacinės salės buvo dengiamos nerviūriniais skliautais, puoštiamos freskomis” (3p.94 - 95). VILNIAUS PILYS Apie Vilniaus pilis patikimų žinių atsirado tik XIVa., su vis dažnėjančiais kryžiuočių įsiveržimais į Lietuvą. “Tuo metu Vilniuje jau buvo trys pilys” (1p.27). Viena jų, vadinama Kreivoji, buvo medinė ir labai didelė. Tačiau ji buvo sudeginta ir nebeatstatyta, nes vėlesnieji rašytiniai šaltiniai jos nebemini. Jau XIVa. pabaigoje minimos Aukštutinė ir Žemutinė pilys. Jos buvo mūrinės. XVa. pradžioje gaisras smarkiai apgadino Aukštutinę pilį. Tačiau Vytauto įsakymu pilis buvo atstatyta ir patobulinta. Išlikę gotikinės pilies griūvėsiai, tikriausiai, yra XVa. pradžios Vytauto pilies liekanos. Aukštutinė pilis nebuvo pritaikyta karaliaus davarui. Žemutinė “pilis tapo karališkąja rezidencija” (1.p30). Vilniaus Aukštutinėje pilyje buvo šv.Martyno koplyčia. XIVa. viduryje plėtėsi karališkujų pastaų statyba. Geriausiai iš visų pilies statinių išliko vakarinis bokštas. Aukštutinės pilies bokšto sienos į viršų plonėja, bokštas aštuoniakampis. “Fasade vieną aukštą nuo kito skiria horizontalios perskyros. Visose sienose yra pusapskričiai arkiniai langai” (3p.96). Fasadų apdaila plytomis ir kitos formos būdingos gotikai. Pilies rūmai rekonstruoti irgi gotikos epochoje. Pirmame aukšte buvo keturios nešildomos ūkinės patalpos. Antrą aukštą užėmė didelė salė, į kurią vedė sraigtiniai laiptai. Salę dengė nerviūrinis skliautas. Rūmų fasadai buvo gana paprasti. “Vilniaus Aukštutinė pilis kartu su kalno papėdėje buvusia Žemutine pilimi XIVa. sudarė vientisą gynybos kompleksą.” (3p.96) KAUNO PILIS Nedaug žinių ir apie Kauno pilį. Žinomas vienas svarbus istorinis faktas: 1362m. Kauno pilis buvo sunaikinta, o 1368m. buvo atstatyta. Pirmosios pilies išliko tik “trečdalis pamatų ir virš jų 1 - 2,5m. aukščio sienos fragmentas. Sienos ir pamatai statyti iš horizontaliai eilėmis sukrautų akmenų. Į vieną išorę dėta plokščioji akmenų pusė, kai kurie akmenys skelti. Ant senųjų sienų išmūryti antrosios pilies pamatai” (1p.157). Jos kiemą supo aukštos gynybinės sienos, kampuose stūksojo keturi bokštai. “Pietryčių bokšte buvo du įėjimai: apačioje ir antrame aukšte. Nuo antro aukšto sienoje kilo į viršų srieginiai laiptai. Šalia bokšto, rytinės sienos apačioje, buvo vartai.” (3p.215) Atstatytoji pilis buvo pritaikyta tobulesnei karinei technikai. Keturkampis pietvakarių bokštas naudotas ūkio reikalams ir užlipti į gynybinių sienų galerijas. Keturkampis šiaurės rytų bokštas buvo skirtas aukštutinių vartų apsaugai. “Apskritas šiaurės vakarų bokštas, <…> buvo naudojamas ryšiui su gynybinėmis galerijomis, tačiau tiko ir flanginei gynybai.” (3p.95) XV amžiuje Kauno pilis buvo vėl rekonstruojama ir stiprinama. XVa. tobulinant pilį siena mūryta iš plytų kiautiniu būdu: viduje yra daug įvairaus didumo “akmenų, paviršiuje plytos rištos daugiausia gotikiniu būdu <…> Rytinėje sienos pusėje viršum pamato kyšojo plytų karnizas.” (3p.95) “Kauno pilis yra gotikinis gynybinis statinys, kuriame pakartotas antrosios aptvertinės pilies planas” (2p.216) Nors ji ir daug kartų rekonstruota, tačiau nepakito pirmykštis keturkampis aptvarinis planas. TRAKŲ PILYS “Trakų vardu vadinamos trys pilys: Senųjų Trakų - viena ir Naujųjų Trakų dvi: Pusiasalio ir salos.” (1p.89) Naujųjų Trakų viena pilis yra Galvės ežero saloje, kita - pusiasalyje. Pusiasalio pilis buvo įsiterpusi tarp Galvės ir Bernardinų (Lukos) ežerų. Galvės ežeras skalauja pilį iš šiaurinės pusės, o Bernardinų ežeras iš rytų ir pietyčių. “Pietvakarių ir šiaurės vakarų kraštu pilis rėmėsi į sausumą.” (1p.102) Pusiasalio pilį sudarė priekinė , aukštutinė ir žemutinė dalys. Manoma, kad XIVa. pusiasalio pilis turėjo šešis bokštus, iš kurių dviejuose buvo vartai. Pietryčių bokštas, stovėjęs Bernardinų ežero krante, buvo su kontraforsais. Trakų pilies plytų mūras dažniausiai gotikinio stiliaus, tačiau pasitaikydavo ir neaiškaus rišimo sistema. XVa. pradžioje Aukų kalne pastatyti keli gyvenamieji pastatai. Šių statinių atskiros dalys - aptvarinės sienos, bokštas ir rūmų išdėstymo schema labai primena gotikinio stiliaus pilis. XVa. viduryje nebuvo rūpinamasi šios pilies rekonstravimu ir ji gana greitai buvo sugriauta. “Trakų salos pilis statyta XIVa. - XVa. pradžioje “ (3p.103) jos padėtis ir architektūra gana savitos. Tyrinėjant pilies griūvėsius , nustatyta, kad pilis statyta dviem periodais. Kunigaikščių rūmų šiaurės vakarų korpuso patalpos statytos pirmuoju periodu, o dononas - antruoju. “Pilis buvo pritaikyta gynybai nuo parako patrankų. Tai liudija priešpilio gynybiniai bokštai.” (1p.123) Prieš pradedant statyti pilį, jos vietoje buvo trys mažos salos ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Kaip jau buvo minėta, pilis buvo statoma dviem pagrindiniais periodais. Tačiau galima paminėti ir trečią statybos etapą, kuris vyko maždaug XVa. pradžioje. Šiuo laikmečiu buvo suformuotas papilys, apsuptas gynybine siena su bokštais. “Kiek vėliau sumūryti vakariniai, o dar vėliau - rytiniai kazematai. Tuo pilies, kaip gynybinio ir rezidencinio objekto, statyba buvo baigta.” (3p.104) Salos pilies sienos buvo mūrijamos iš įvairaus dydžio lauko akmenų. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai ir patalpų vidus buvo dailinami plytomis, kurių rišimas buvo gotikinio stiliaus. Statant rezidencinius rūmus dar naudotos profiliuotos plytos. Pilį supo aukšta siena su trimis galingais bokštais, kurie apačioje buvo keturkampiai, o viršuje apskriti. Pietinėje sienoje stūksojo netaisyklingo keturkampio plano vartų bokštas. “Jo pirmame aukšte buvo įvažiavimas su sudėtinga uždarymo sistema - pakeliamu tiltu ir dvejais vartais.” (3p.105) Pirmasis pilies aukštas buvo dengtas sijine perdanga. Antrame aukšte, perdengtame žvaigždiniais skliautais, gyveno įgula. Pilies kiemas išgrįstas akmenimis ir jame buvo lietaus kanalizacija. Rūmų pietryčių korpuso antrame aukšte buvo didelė reprezintacinė salė, perdengta trijų travėjų žvaigždiniu skliautu . Šios salės sienos XIVa. pradžioje buvo ištapytos. “Salės ir kitų patalpų langai turėjo vitražus.” (3p.107) Trakų salos pilis - gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys. Pilies išorės architektūra gana paprasta ir santūri, o kiemo fasadai ir interjeras - puošnūs. Galima drąsiai teigti, jog ši pilis - vienas iš Lietuvos architektūros šedevrų. MEDININKŲ PILIS Medininkų pilis savo įrengimais, statyba ir pobūdžiu gimininga Lydos ir Krėvės pilims. Manoma, kad šios pilys statytos panašiu laikmečiu. “ Dabar Medininkai didelė, plotu didžiausia, pilis Lietuvoje.” (1p.169) Pilis išties stebina savo didumu. Jos mūrai užima beveik du hektarus. Medininkuų pilis tūrėjo keturis bokštus: vieną didelį ir tris mažus. Didysis bokštas - penkiaaukštis, kvadratinės formos statinys. Šiame bokšte buvo ir gyvenama, ir stebimos apylinkės, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Trijuose viršutiniuose aukštuose buvo smailiaarkiai langai. Visos keturios pilies sienos turėjo vartus. Medininkų pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. “Jų formos kuklios, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmeniu” (3p.41) Medininkų pilies siena mūryta iš lauko akmenų, sudėtų eilėmis. “Visos keturios vidinės sienos mūrytos vienodai, tuo tarpu ant išorinių sienų ir plytų mūrytas apvalkalas. “ (1p.174) Iš tolo žiūrint atrodo, kad dvi pilies sienos statytos akmenų - plytų juostomis. Kitos dvi sienos apmūrytos plytomis ištisai. Pilies sienos vidus neturi apvalkalo. Tik sienos viršus mūrytas iš nevienodo dydžio plytų. “Medininkų pilis buvo pritaikyta tik frontalinei gynybai. Jos sienos be išsikišusių bokštų, iš kurių būtų galima apšaudyti priešą, prasiveržusį iki pat sienos.” (1p.175) Pagal savo paskirtį ir konstrukciją Medininkų pilį galima laikyti seniausiu pilies tipu viasame Pabaltyje KLAIPĖDOS PILIS Tarp visų kitų anksčiau paminėtų Lietuvos pilių, negalima pamiršti ir Klaipėdos pilies, kuri deja, neišliko iki šių dienų. Klaipėdos pilis buvo pastatyta XIIIa. viduryje kalavijuočių. “Pilis buvo pastatyta labai svarbioje strateginiu požiūriu vietoje - ties Danės žiotimis beveik prie Kuršių Nerijos šiaurinio galo.” (1p.277) Šiandien apie Klaipėdos pilies architektūrą yra labai mažai žinių, nes Klaipėdos pilis neturi savo istoriko. Visi žinomi faktai apie šią pilį yra gerai neišaiškinti ir ginčytini. Pirmoji Klaipėdos pilis buvo medinė. Antoji pilis - mūrinė. Dauguma tyrinėtojų mano, kad pastatytoji mūrinė pilis yra konvento tipo pilis, tai yra, pastatas su uždaru stačiakampiu ar kvadratiniu kiemu viduryje bei bokštais kampuose, apjuostais gynybine siena, kartais irgi su bokštais. Tačiau jau dabar pradedama abejoti, ar Klaipėdos pilis išties buvusi konventinė, nes tokiai piliai pastatyti prireiktų nemažai laiko, o pilis buvo išmūryta per gana trumpą laiką. Labiau tikėtina, kad pilis buvusi mūrinė aptvarinio tipo. Pilies sienos buvo tamsios, iš akmenų ir raudonų plytų . Jas “paįvairino pilki ir balti iš tašyto kalkakmenio mūryti langų ir durų rėmai.” (1p.290) Kalaipėdos pilis nuolat puldinėjama, todėl ją vis reikėdavo atstatinėti. XVa. viduryje pilis buvo vėl apardyta ir mažai betaisoma. XVIa. viduryje senus keturkampius pilies bokštus pakeitė modernesnieji apvalūs bokštai. Matyt, tada buvo pakeistos ir siauros aukštos gotikinių langų angos keturkampėmis, būdingomis renesanso epochai. KITOS PILYS Pakankamai žinoma Lietuvoje yra Merkinės pilis, pastatyta XVa. antroje pusėje Nemuno - Merkio - Stangės santakoje. “Tai buvo labai svarbus ne tik strateginis, bet ir ekonominis bei administracinis centrai.” (3p.28) Netoli Merkinės stovėjo Liškiavos pilis, kurios pietinis bokštas savo paskirtimi, sienų krovimo būdu, jų storiu, medine armatūra visai panašus į atstatytos po 1362m. sugriovimo Kauno pilies pietryčių bokštą.” (1p.243) Lydos pilis pastatyta XIVa. pradžioje. Pilis trapecinė, pietvakarių ir šiaurės rytų sienų kampuose pastatyti du keturkampiai bokštai. Vieno bokšto “kaiutinio mūro paviršius apdailintas plytomis.” (3p.38) Antro bokšto sienose buvo pusapskričių arkų langai. Lydos pilies rytinėje sienoje buvo dveji vartai: didieji - pusapskričiai ir mažieji - smailėjantys arkiniai. “Orginalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų, pusiau apskritų arkelių.” (3p.38) Krėvos pilis, pastatyta XIVa. pradžioje, turėjo du bokštus. “Bokšto fasadai apačioje buvo mūryti iš akmens, o viršuje iš plytų. Gardino pilis pastatyta Nemuno ir Gardynės santakoje. Pilies aptvare buvo penki masyvūs bokštai. “Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais.” (3p.99) Išlikę Gardino pilies skliautų pėdsakai ir fragmentai rodo ryškius gotikos stiliaus požymius. Lietuvoje būta ir daugiau pastatytų pilių, tačiau apie jas yra dar mažiau žinoma, arba jos yra mažiau reikšmingos. IŠVADOS Iš likusių Lietuvos pilių liekanų galime spręsti, jog jos dažniausiai būdavo gynybinio pobūdžio. Pilys buvo statomos tuo laikmečiu, kai mene vyravo gotika, todėl ir pilių architektūra yra dažniausiai gotikinio stiliaus. Jau XIVa. medinės pilys tapo mažiau reikšmingomis, todėl vietoje jų buvo statomos mūrinės. Be to, pilys nuo XVa. tapo teritorijos valdymo centrais, kunigaikščių būstinėmis. Nors ir ne visos pilys statytos XIV -XVIa., išliko iki šių dienų, tačiau jos yra didelis kultūrinis ir istorinis palikimas, stebinantis ir, tikriausiai, stebinsiąs ateinančias kartas.
Dailė  Referatai   (11,97 kB)
Natris
2010-01-04
Naujajame Testamente minima medžiaga neter, kuri buvo naudojama skalbimui. Ta pati medžiaga, kuri buvo žinoma dar senajame Egipte, minima graikų (Aristotelis, Dioskoridas) nitron pavadinimu, o senovės romėnų (Plinijus) buvo vadinama nitrum . Visais šiais atvejais, matyt, kalbama apie sodą, t.y. natrio karbonatą ir, iš dalies, apie potašą, kurio tuo metu nesugebėta atskirti nuo sodos. Arabų alchemikai vietoje termino nitrum vartojo natron . Alchemiko Geberio (14-15 a.) rankraščiuose greta pirmą kartą pavartoto termino soda sutinkamas pavadinimas alkali. Alchemikams priimtiniausi buvo pavadinimai, atspindintys atitinkamų medžiagų kilmę. Pvz., potašas gautas iš vyno akmens, buvo vadinamas sal tartari, o gautas iš augalų pelenų – sal vegetable. Nuo 1600 m. šarminių metalų druskos vadinamos sal lixiviosium, iš kurio kilo vokiškas žodis “Laugensalz”. Skirtumus tarp natrio (valgomosios druskos) ir kalio, kuris tuo metu karbonatų pavidalu buvo gaunamas iš augalų pelenų, pirmasis pažymėjo Štalis (Stahl, 1660-1734 m.) 1702 metais. Dviejų elementų egzistavimą eksperimentiškai pirmasis įrodė Diumelis de Monso (Duhamel de Monceau, 1700-1781 m.) . Markgrafas 1758 m. nustatė, kad šie elementai skirtinga spalva nudažo liepsną. Klaprotas (Klaproth, 1797 m.) pirmą kartą įrodė, kad kalis, nepaisant tuo metu paplitusio pavadinimo alkali vegitable , sutinkamas ir mineraluose. 18 amžiuje chemikai žinojo jau daug įvairių natrio druskų. Natrio druskos plačiai buvo naudojamos medicinoje, apdorojant odas, audinių dažymui. Tačiau iki 19 a. elementas vis dar nebuvo atrastas. Šis metalas buvo per daug aktyvus, todėl tradiciniais cheminiais metodais jo išskirti nepavykdavo. 1807 m. lapkričio 19 d. Karališkosios draugijos posėdžio metu seras H. Devis (Davy) Paskelbė atradęs du naujus elementus – natrį ir kalį. Tai padaryti jam pavyko elektros srovės pagalba, panaudojant vienintelį tuo metu pastovios srovės šaltinį – Voltos stulpą. D. Mendelejevas apie šį atradimą rašė: “Sujungdamas su teigiamu (vario ar anglies) poliumi gabalą drėgno (siekiant padidinti laidumą) natrio šarmo ir išskaptavęs jame įdubimus, pripildytus jame gyvsidabrio, sujungto su stipraus Voltos stulpo neigiamu poliumi, Devis pastebėjo, kad tekant srovei, gyvsidabryje tirpsta įpatingas metalas, mažiau lakus už gyvsidabrį ir sugebantis skaldyti vandenį, vėl sudarydamas natrio šarmą”. Devis pirmasis ištyrė natrio ir kalio savybes, pažymėdamas jų sugebėjimą lengvai oksiduotis, ir nurodė, kad natrio garai užsidega ore. Nepaisant to, kad H. Devio atradimas buvo didžiulis atardimas chemijoje, to meto technikai jis nedavė apčiuopiamos naudos. Juolab, kad niekas ir nežinojo, kokią naudą aplamai gali duoti minkšti ir labai aktyvūs bei užsidegantys ore, veikiant vandeniui, metalai. PAPLITIMAS GAMTOJE Kadangi natris lengvai oksiduojasi, laisvas apčiuopiamais kiekiais gamtoje nesutinkamas. Įvairių junginių pavidale natris sudaro 2,64% visos žemės plutos masės. Natrio pėdsakai aptikti Saulės atmosferoje ir tarpžvaigždinėje erdvėje. Tirpių druskų pavidale hidrosferoje natris sudaro ~2,9%, esant bendram 3,5-3,7% jūros vandens druskingumui. Baltijos jūros vandenys turi tik 0,6-1,7% NaCl, kai tuo tarpu Viduržemio jūros vandenyse jo yra iki 3%, o Raudonojoje jūroje iki 3,5%. Uždarose jūrose šios druskos kiekis dar didesnis. Negyvosios jūros vandenyse greta kitų druskų yra ~20% NaCl. Absoliutus kiekis natrio jūros vandenyse sudaro ~1,5·1016 tonų. Žemės plutoje natris sutinkamas įvairių druskų pavidale. Svarbiausios iš jų: natrio chloridas NaCl (akmens druska, galitas), natrio sulfatas Na2SO4·10H2O (mirabilitas, glauberio druska), natrio nitratas NaNO3 (Čilės salietra), natrio-aliuminio heksafluoridas 3NaF·AlF3 (kriolitas), tetraboratas Na2B4O7·10H2O (boraksas, tinkalas), silikatai – lauko špatai Na[AlSi3O8] (albitas), nefelinas Na[AlSiO4], sodalitas Na3[Al3Si3O12]·NaCl, neozanas Na3[Al3O12]·Na2SO4, gajuinas Na3[Al3Si3O12]·(Na2, Ca)[So4], lazuritas (ultramarinas) Na3[Al3Si3O12]·Na2S2, skapolinas Na3[Al3Si9O24]·NaCl ir kt. Kartu su Ca, Si, Ba, Mg, Al ir retaisiais elementais natris įeina į gamtinių silikatų sudėtį. Nedideli natrio kiekiai yra augaluose, pvz., tūkstantlapio (Achillea milleofillium) žolėje rasta tik 0,0006% Na. Šviežioje jūros žolėje (Zostera morina) yra 0,547%, o jos pelenuose 16,78% Na. Natrio junginiai, daugiausia natrio chlorido pavidale, sutinkami gyvūnų organizmuose. Taip, pvz., kraujo plazmoje natrio jonai sudaro 0,32%, kauluose 0,6%, raumenų audiniuose 0,6-1,5%. Papildydamas natūralius Na nuostolius, žmogaus organizmas kasdien turi suvartoti 4-5 g natrio NaCl pavidale. Natrio druskų žaliavų šaltiniai plačiai paplitę Žemėje. Dideli valgomosios druskos klodai slūgso buvusios SSRS teritorijoje (Brianskas-Bachmačius, Ileckas prie Orenburgo, Usolė prie Permės, Sibiras; druskinguose ežeruose – Eltono (26% NaCl), Baskunčiako, JAV (Teksaso valstija, Nju Meksikas, Oklahoma, Kanzasas ir kt.), Austrijoje. Mirabilitas, tenarditas sutinkamas Kara-Bogazgoloje, Sibire, JAV (vakarinės valstijos), Sicilijos saloje, Ispanijoje, Šiaurės Afrikoje. Salietros klodai yra Pietų Amerikoje (Peru, Čilė). Didžiulės mineralo Na2CO3·NaHCO3·2H2O atsargos yra Šiaurės Afrikoje (Šiaurės vakarai nuo Kairo, Alžyras, Sudanas, Libanas), Armėnijoje, Sibire, JAV (Nevados ir Kalifornijos valstijos) ir kitur. GAVIMAS Nepaisant H. Devio atradimo, labaratorijose natris iki 1824 metų buvo retenybė, kol Erstedas nustatė, kad gryną aliuminį galima gauti, redukuojant aliuminio chloridą natriu. Nuo to laiko natrio gavimo technologinių procesų vystymasis tiesiogiai priklausė nuo aliuminio gavimo pramonės vystymosi. Tačiau vėliau aliuminio redukavimui imta naudoti kalį, ir natrio gamyba vėl sumažėjo. Tik po 32 metų A. S. Devilis ir R. Bunzenas įrodė, kad aliuminio gamyboje vis dėl to geriau naudoti natrį, negu kalį. Pagal Devilio metodą natris buvo gaunamas redukuojant sodą anglimi. Kastneris (Castner) 1886 m. šį procesą patobulino, bet po kelių mėnesių amerikietis Holas (Holl) ir prancūzas Eru (Erout) pasiūlė elektrolitinį aliuminio gavimo būdą. Taigi, natrio poreikis rinkoje vėl krito. Tam, kad periodinės elementų lentelės elementas N0 11 vėl grįžtų į gamybines sferas, reikėjo mažiausiai dviejų dalykų: 1) naujų panaudojimo sričių, kurioms būtinai reiklingas natris, ir 2) efektyvių pigaus natrio gavimo būdų. Kastneris 1890 m. patobulino elektrolitinį natrio gavimo iš kaustinės sodos procesą, o 1895 m. Niujorko valstijoje buvo pastatyta gamykla, gaminanti šiuo metodu natrį. Šiuolaikinį natrio gavimo iš išlydyto natrio chlorido procesą pasiūlė Daunsas (Downs) su bendraautoriais. Vieno kilogramo natrio kaina nukrito nuo 4,5$ 1890 m. iki 0,35$ 1953 metais. Tokiu būdu, natris tapo pigiu metalu, o tuo pačiu ir nebrangia žaliava chemijos pramonėje. Jo gamyba nepaliaujamai augo. Taip pvz., pagal Devilio būdą 1885 m. buvo gaminama 5500-6000 kg per metus, Kastnerio – 1888-1900 m. apie 150 t per metus. 1913 metais Europoje jau buvo gaminama 4200 t, o JAV – 1800 t natrio per metus. Pasaulyje 1927 m. buvo gaminama 27 tūkst. tonų natrio. Antrojo pasaulinio karo metais natrio gamyba JAV žymiai išaugo dėl jo panaudojimo natrio cianido ir tetraetilšvino gamybai. Šiuo metu JAV gaminama virš 100 tūkst. tonų natrio per metus, pasaulyje ~200 tūkst. tonų. Gavimo būdai. Yra daug metalinio natrio gavimo iš jo junginių būdų. Ankstesniuose procesuose jo gamybai buvo naudojamas natrio šarmas; tuo tarpu šiuolaikinėje gamyboje daugiausiai naudojamas natrio chloridas. Natris gali būti gaunamas veikiant jo druskas anglimi ar kitais reduktoriais prie temperatūrų, viršijančių jo lydimosi temperatūrą (termocheminės redukcijos procesai) arba elektrolizės būdu. Terminės redukcijos procesai. Gmelino (Gmelin) žinyne nurodoma, kad šiuo metodu natris gali būti gaunamas praktiškai iš bet kurio jo junginio. Natrio karbonatą galima redukuoti medžio anglimi arba koksu, sumaišytu su geležimi; sidabru, aliuminiu arba magniu. Aukštesnėse temperatūrose aliuminis, magnis, kalcis, kalcio hidridas, silicidas ar kalcio karbidas redukuoja natrio chloridą iki metalo. Susmulkinta geležis, ferosilicis, kalcio karbidas ir koksas redukuoja natrį iš išlydito natrio hidroksido. Pagal Gmeliną, natrio silikatas, sulfidas, sulfatas ir cianidas aukštoje temperatūroje irgi gali būti redukuoti iki metalo. Pramoninę reikšmę turi natrio karbonato (kalcinuotos sodos) redukcijos procesas, reduktoriumi naudojant anglį. Procesas vyksta pagal sumarinę reakciją: Na2CO3 + 2C ® 2Na + 3CO(DH0298=231 kcal/g·mol). Reakcija stadijinė: Na2CO3 ® Na2O + CO2 CO2 + C = 2CO Na2O + C ® 2Na + CO Technologinio proceso aprašymą galima rasti specialioje literatūroje. Patentuose siūloma kalcinuotos sodos reakciją vykdyti su anglimi, ištirpdyta išlydytoje geležyje, naudoti medžio anglį ar vykdyti procesą esant sumažintam slėgiui, panaudojant vakuminius siurblius. Natrio karbonato redukcijos procesas 1100°C temperatūroje vykdomas, greitai šaldant gautus natrio garus iki temperatūros, žemesnės už 700°C. Paminėtinas apie 30 metų naudotas Devilio (H. Deville) procesas, panaudojantis natrio karbonato, medžio anglies ir kalkių mišinį, ir Dou (Dow) natrio gavimo procesas, distiliuojant išlydytą natrio karbonato ir anglies mišinį. Kastnerio procesas – vienas iš svarbiausių termocheminių kaustinės sodos (natrio hifroksido) redukcijos procesų. Tai patobulintas Devilio procesas, kuriam charakteringas geresnis reaguojančių medžiagų kontaktas, o pats procesas vyksta prie žemesnių temperatūrų pagal reakciją: 6NaOH + FeC2 ® 2Na2CO3 + Fe + 3H2 + 2Na. Kituose technologiniuose prcesuose geležies karbidas 1000°C redukuoja natrio hidroksidą pagal lygtį: 3NaOH + FeC2 ® 3Na + Fe + 3/2H2 + CO + CO2 . Metalinio natrio gavimui iš natrio hidroksido naudojami įvairūs reduktoriai – grynas kalcio karbidas, jo mišinys su natrio chloridu arba gryna anglis 4NaOH + 2C ® Na2CO3 + 2Na + 2H2 + CO . Termocheminiuose natrio gavimo redukcijos procesuose plačiai naudojamas natrio chloridas arba kiti jo halogeniniai junginiai. Šių junginių redukcija vyksta pagal lygtis: 2NaCl + CaC2 ® CaCl2 + 2Na + 2C 6NaF + Al ® 3Na + AlNa3F6 2NaCl + CaO + C ® 2Na + CaCl2 + CO 2NaCl + Pb ® PbCl2 + 2Na. Kituose technologiniuose procesuose įvairių junginių redukcija vyksta pagal lygtis: Na2B4O7 + 7C ® 2Na + 7CO + 4B Na2S + CaO + C ® 2Na + CaS + CO Na2S + CaC2 ® 2Na + CaS + 2C 2NaCN + Fe ® 2Na + FeC2 + N2 3Na2O2 + 2C ® 2Na2CO3 + 2Na 7Na2O2 + 2CaC2 ® 2CaO + 4Na2CO3 + 6Na 2NaNO2 + 3CaC2 + 6NaF ® 2NaCN + 4CO + 3CaF2 + 6Na 2NaNO2 + 3CaCl2 + 3Na2S ® 2NaCN + 4CO + CaS + 6Na. Natrio gavimas elektrolizės būdu. Šiuo metu tai pagrindinis pramoninis natrio gavimo būdas. Natris gaunamas, elektrolizuojant sulydytą natrio hidroksidą arba natrio chloridą. Elektrolizės metu prie geležies ar nikelio katodų išsiskiria natris, o ant grafito anodo, priklausomai nuo elektrolizuojamų medžiagų, išsiskiria deguonis arba chloras. Katodas 4Na+ + 4e ® 4Na Anodas 4OH– – 4e ® 2H2O + O2 4Cl– – 4e ® 2Cl2 Pirmą kartą elektrolizės būdu natris buvo gautas iš natrio hidroksido (Kastnerio metodas). Šiuo atveju ant anodo vyksta 1) reakcija. Vandeniui difundavus per vonią, ant katodo vyksta antrinė reakcija su natriu: 2Na + 2H2O ® 2NaOH + H2 . Sumarinė reakcija: 4NaOH ® 2Na + 2NaOH + H2 + O2 . Kadangi vanduo reaguoja su puse susidariusio natrio, jo išeiga praktikoje neviršija 50% teorinės reikšmės, o kitos pašalinės reakcijos išeigą gali sumažinti ir dar daugiau. Kastnerio elektrolizeris pavaizduotas piešinyje. Aparatas sudarytas iš apšildomo geležinio indo, kuriame yra išlydytas natrio hidroksidas. Indo apačioje yra geležinis strypas (katodas), kurį gaubia geležinis cilindras (anodas). Elektrolizeryje dar yra trumpas geležinis cilindras, pagamintas iš geležinio tinklo. Pastarasis gaubia viršutinę, pastorintąją katodo dalį ir apsaugo, kad susidaręs ant katodo metalinis natris nepatektų ant anodo. Dėl mažo savo lyginamojo svorio, susidaręs metalinis natris pašalinamas nuo išlydytos masės viršaus. Ant anodo kraunasi OH– jonai ir skiriasi deguonis bei vanduo. Didelė vandens dalis išgaruoja. Dalį vandens skaldo srovė, todėl, be natrio, ant katodo skiriasi ir vandenilis. Išeidamas pro vidinio cilindro dangtį, vandenilis užsidega. Sunkiosios išlydytos masės priemaišos kaupiasi apatinėje elektrolizerio dalyje. Žemiausiuose sluoksniuose kaupiasi atšalęs natrio hidroksidas. Kaip pažymėjo pats Kastneris, svarbu, kad elektrolizerio temperatūra kiek galima mažiau viršytų natrio lydimosi temperatūrą. Priešingu atveju natris maišosi su išlydyta mase ir, veikiamas deguonies, oksiduojasi. Kastnerio elektrolizeris nuo 1891 metų iki 1920 metų buvo žymiai patobulintas, nes tai buvo vienintelis procesas, turintis praktinę reikšmę. Kastnerio elektrolizeris yra paprastos konstrukcijos, elektrolizės procesas vyksta prie žemų (320-330°C) temperatūrų. Pagrindinis jo trūkumas – naudojama palyginus brangi žaliava – švarus natrio hidroksidas. Todėl pastarąjį išstūmė kiti procesai, panaudojantys natrio chloridą. Natrio chlorido elektrolizės procesai. Dar Faradėjus 1883 m. atliko eksperimentus, siekdamas gauti natrį elektrolizės būdu iš natrio chlorido. Literatūroje pateikiama visa eilė patentų apie natrio chlorido elektrolizę. Viena iš labiausiai pavykusių elektrolizerių konstrukcijų – Daunso elektrolizės kamera. Daunso technologinio proceso privalumai – naudojama pigi žaliava (NaCl), susidaro vertingas šalutinis produktas (Cl2 dujos) ir pasiekiama didelė natrio išeiga pagal srovę. Be to sėkmingai išspręsta įrenginių apsaugos nuo korozijos problema. Kadangi metalinis natris aukštose temperatūrose tirpsta išlydytame natrio chloride, būtina kiek galima daugiau sumažinti jo lydimosi temperatūrą. Beje, dėl šios priežasties ilgą laiką nepavyko išskirti natrio iš išlydyto natrio chlorido. Pasirodė, kad pridėjus kalcio chlorido, lydymosi temperatūrą galima žymiai sumažinti – nuo 800°C iki ~600°C. Elektrolizės vonios lydimosi temperatūros sumažinimui įvairūs autoriai siūlė prie natrio chlorido pridėti CaCl2; KCl ir žemės šarminių metalų; KCl ir Na2CO3; KCl ir NaF, KF; NaF ir žemės šarminių metalų chloridų, Na2CO3 . Norint gauti gerus rezultatus, elektrolizinant išlydytą NaCl, būtina: anodas turi būti pagamintas iš grafito numatyti būdus chlorui pašalinti iš anodinės erdvės katodas turi būti metalinis, pageidautina iš geležies numatyti būdus, kaip pašalinti natrį iš katodinės erdvės ir apsaugoti jį nuo galimos sąveikos su oksidatoriais visos elektrolizerio dalys privalo būti atsparios ugniai tarp elektrodinių polių lydynyje neturi būti jokių metalinių dalelių. Daunso elektrolizės kamera pavaizduota piešinyje: Kamera sudaryta iš akmeninio indo, kuriame yra grafitinis strypas A (anodas) ir iš šonų geležiniai katodai K. Anodą dengia geležnis gaubtas 1 ant jo tinklelis 2, skiriantis anodinę ir katodinę erdves. Chloridų mišinys išlydomas elektros pagalba. Išsiskyręs ant katodo natris kyla į viršų ir geležiniais vamzdžiais 3,4 patenka į surinkėją 5. Tokiu būdu skystas natris apsaugomas nuo oro poveikio. Išlydytas natris turi iki 1% kalcio. Lėtai aušinant metalą, kalcio kiekis sumažinamas iki šimtųjų procento dalių – gaunamas techninės kvalifikacijos švarumo elementas. Toliau filtruojant 105-110°C temperatūroje, gaunamo natrio švarumas siekia 99,9% . Gaunamas chloras yra švarus, jį galima suslėgti ir panaudoti. Elektrolizei naudojama ~7V įtampa, metalo išeiga pagal srovę siekia 80-85% . Vienam kilogramui natrio gauti reikalinga apie 11kW val energijos. Paminėtini Akerio (Acker C.), Aškrofto (Ashkroft E.), Mak-Nito (Mc Nitt R.), Danielio (Daneel H.), Siuardo (Seward C.O.), Cibo (Ciba) ir kitų autorių sukurti elektrolizeriai natriui gauti. Elektrolizės būdu natrį galima gauti iš išlydyto natrio karbonato, natrio tetraborato, natrio nitrato, natrio cianido, natrio sulfato ir natrio sulfido arba dvigubos elektrolizės metodu iš nevandeninių jo druskų tirpalų (gautas natrio junginys arba jo amalgama antrą kartą elektrolizinama). FIZINĖS SAVYBĖS Gamtoje sutinkamas tik vienas stabilus izotopas Na23. Bombarduojant natrį neutronais, susidaro b aktyvus izotopas Na24 (skilimo pusperiodis T1/2=15,06 val). Iš viso žinomi 6 radioaktyvūs izotopai. Na22 skildamas spinduliuoja pozitronus – teigiamas daleles, kurio masė artima ellektrono masei (T1/2=2,58 metų). Simbolis Na Atominis numeris 11 Atominė masė 23 (tiksli 22,989768) Masės numeris 23 Protonų skaičius 11 Elektronų skaičius 11 Neutronų skaičius 12 Išorinių e konfigūracija 3s1 Atominis radiusas, Å 1,86 Jono radiusas, Å 0,92 Jonizacijos energija, eV Na0 ® Na+ ® Na2+ ® Na3+ ® Na4+ 5,09; 46,65; 71,3; 99,0; Spektrinės linijos, Å (intesyvi geltona) 5890; 5896 Elemento tipas baltas metalas Kristalinės gardelės tipas kūbinė centruota Būvis kambario temperatūroje kietas Tankis, Kg/m3 971 (H2O=1000) Kietumas 0,5 (deimantas=10) Virimo temperatūra, K 1156,1 (883°C) Lydimosi temperatūra, K 370,96 (97,96°C) Šiluminė talpa 0,29 (H2O=1) Specifinis šiluminis laidumas, W/m·K 1230 Elektrinis laidumas 21 (Hg=1) Specifinė varža, W m 4,3·10-8 Normalusis elektrodo potencialas, V –2,71 Magnetinės savybės paramagnetikas Dielektrinė skvarbtis 60 Temperatūrinės priklausomybės Tankio, Kg/m3 (kieto) dt=0,9725–0,0002011t–0,00000015t2 (skysto) dt=0,9490–0,000223t–0,0000000175t2 Klampumo, puazai (skysto) lgh= –1,09127+382(t+313) Paviršiaus įtempimo, din/cm g=202–0,1t Šiluminio laidumo, kal/cm·s·laipsn°C (kieto) k=0,324–0,00040t (0–97,83°) (skysto) k=0,2166–0,000116t (iki 500°) Elektrinės varžos, mW·cm (kieto) r=4,777+0,01932+0,00004t2 (0-97,83°) (skysto) r=6,225+0,0345t (iki 400°) Dujiniame būvyje (purpurinė spalva) natris sudarytas, daugiausia, iš vienatomių molekulių. Dimerų Na2 skaičius didėja, didėjant temperatūrai (600°K–0,008 dalis Na2; 650°K–0,013; 700°K–0,019; 750°K–0,025). Natrio dujų slėgis labai mažas (mm Hg stulp.)–1,199·10-7 (100°C); 3,958 (500°C); 1998 (1000°C). CHEMINĖS SAVYBĖS Išorinio elektroninio sluoksnio struktūra leidžia manyti, kad natris neturėtų prisijungti elektronų. Kita vertus, vienintelio elektrono atidavimas turėtų vykti gana lengvai, susidarant vienvalenčiam katijonui. Natris iš tiesų lengvai atiduoda savo valentinius elektronus (po vieną vienam atomui) ir pasižymi ryškiomis redukcinėmis savybėmis. Natrio hidroksidas – stipri bazė. Taigi, natris turi pilną kompleksą metalams būdingų cheminių savybių. Tai patvirtina ir fizinės šio elemento savybės. Cheminis natrio aktyvumas didelis. Kai kurios natrio reakcijos su neorganinėmis medžiagomis pateikiamos lentelėje: Elementas Cheminė saveika su Na Deguonis reaguoja gana greitai Azotas nereaguoja Vandenilis greita reakcija, temperatūra virš 300°C Vanduo greita reakcija Anglis reaguoja prie 800-900°C Amoniakas lėtai reaguoja Anglies monoksidas nesant NH3 nereaguoja Anglies dioksidas reaguoja Halogenai: Fluoras užsidega Chloras reaguoja Bromas lėta reakcija (praktiškai nevyksta) Jodas nereguoja Sieros rūgštis šalta koncentruota intensyvi reakcija šalta praskiesta labai intensyvi reakcija Natrio reakcijoms su specifinėmis neorganinėmis medžiagomis skirta daug apžalginių straipsnių. Ypač gausiai tyrinėtos natrio reakcijos skystame amoniajake. Reakcija su vandeniu. Kambario temperatūroje natris energingai reaguoja su vandeniu, susidarant natrio hidroksidui ir skiriantis vandeniliui. Reakcijos metu išsiskyrusios šilumos užtenka natriui išlydyti. Esant dideliam natrio paviršiaus kontaktui su vandeniu, reakcija lydima sprogimo. Natris taip pat reaguoja su paprastu ledu, o vandenilio skyrimąsis nustoja, tik atšaldžius ledą iki -200°C. Kai kurių autorių duomenimis, reaguoti su vandeniu natris pradeda prie -80°C. Natrio reakcijos su vandeniu: Na + H2O ® NaOH + 1/2H2 šiluma DH0298= –33,67 kcal; skysto natrio su vandens garais –45,7 kcal. Natrio reakcija su vandeniu plačiai taikoma praktikoje. Taip pvz., su natriu pašalinami drėgmės pėdsakai iš transformatorinių tepalų. Geri rezultatai gauti džiovinant natriu propilo, izoamilo, fenoksibutilo ir metilo spiritus. Natris gali būti panaudojamas vandens šalinimui iš piperidino ir kitų aminų. Drėgmės šalinimui iš reagentų naudojami ir natrio-kalio lydiniai. Paskirsčius natrį kietame nešėjuje, patogu juo sausinti dujas. Įdomu pažymėti, kad 1920 metais Vokietijoje vietoje degtukų buvo gaminamos natrio lazdelės. Jos buvo pardavinėjamos sausai įpakuotos. Norint įdegti ugnį, reikėjo atkirsti nedidelį gabalėlį šių lazdelių ir patalpinti ant sudrėkinto vandeniu popieriaus lapo. Natrio reakcijos su vandeniu pagalba buvo gauti vandenilio izotopai. Reakcija su deguonimi. Drėgname ore metalinis natris greitai praranda savo sidabrinę spalvą ir tampa blankiai pilku, padengtu oksido plėvele. Ši plėvelė sugeria drėgmę ir anglies dioksidą iš oro, susidarant natrio hidroksidui ir karbonatui. Kaitinamas sausame ore natris užsidega, kai temperatūra artima jo virimo temperatūrai. Vykstant oro ar deguonies sąveikai su natriu, susidaro jo oksido ir peroksido mišinys. Esant žemesnei nei 160°C temperatūrai ir nepakankant deguonies, susidaro tik natrio oksidas. Ilgą laiką buvo manoma, kad susidaro tik du deguoniniai natrio junginiai – oksidas Na2O ir peroksidas Na2O2. Vėliau nustatyta, kad egzistuoja ir peroksidas NaO2. Be to, egzistuoja ir natrio ozonidas NaO3. Išlydytas natris lengvai dega paprastoje atmosferoje – susidaro tiršti oksido dūmai. Iš pradžių, matyt, susidaro natrio peroksidas, kuris reaguoja su metalinio natrio pertekliumi susidarant oksidui. Natrio reakcijų termodinamika su deguonimi pateikiama žemiau: 2Na(k) + 1/2O2(d) ® Na2O(k) DH0298= –100,7 kcal 2Na(sk) + 1/2O2(d) ® Na2O(k) DH0400= –104,2 kcal 2Na(k) + O2(d) ® Na2O2(k) DH0298= –120,6 kcal . Natrio ozonidas gaunamas, leidžiant ozoną per natrio tirpalą skystame amoniake. Susidaro oranžinės ar tamsios spalvos nuosėdos. Kai kurių autorių nuomone, natris savaime užsidega ozono atmosferoje. Praktinį pritaikymą turi tik natrio peroksidas (stiprus oksidatorius). Iš pradžių jis buvo naudojimas šiaudinių skrybėlių blukinimui, dabartiniu metu naudojamas celiuliozės masės balinimui popieriaus gamyboje, kadangi jam reaguojant su vandeniu susidaro natrio peroksidas: Na2O2 + 2H2O ® 2NaOH + H2O2 + 34 kcal . Žinomi sekantys natrio peroksido junginiai: Na2O2; Na2O2·H2O; Na2O2·2H2O; Na2O2·8H2O . Natrio peroksidas naudojamas izoliuojančiose dujokaukėse ir povandeniniuose laivuose kaip deguonies šaltinis: 2Na2O2 + 2CO2 ® 2Na2CO3 + O2 + 111kcal . Labaratorijose Na2O2 naudojamas stipriu oksidatoriumi, lydant metalus. Reakcija su vandeniliu. Natris pradeda absorbuoti vandenilį maždaug 200°C temperatūroje, o 300-400°C temperatūroje proceso greitis suintensyvėja. Jei nesiimama specialių priemonių natrio dispergavimui, aplink jį susidaro kieto natrio hidrido plėvelė ir reakcija sustoja. Natrio hidrido gavimo reakcija yra grįžtama: 2Na + H2 = 2NaH. Susidarymo šiluma 13,8-15,69 kcal/mol . Kadangi reakcija grįžtama, norint gauti produktą, vandenilio slėgis turi būti didesnis už natrio hidrido disociacijos slėgį. Natrio hidridas yra stiprus reduktorius, ypač aukštesnėse temperatūrose. Jis reaguoja su daugeliu oksidatorių, halogenais ar įvairiais jų kovalentiniais junginiais. Natrio hidridas redukuoja sieros rūgštį iki sieros vandenilio ir laisvos sieros. Metalurgijoje vartojamas oksidinių plėvelių pašalinimui nuo paviršiaus. Kasmet sunaudojama virš 1000 t natrio hidrido. Reakcijos su halogenais. Natrio sugebėjimas reaguoti su halogenais nevienodas. Susilietęs drėgnas natris ir fluoras užsidega. Fluoro atmosferoje natris pasidengia fluorido plėvele. Su chloru natris nereaguoja –80°C temperatūroje. Su sausu chloru kambario temperatūroje natris reaguoja silpnai, tačiau išlydytas – dega chloro atmosferoje susidarant natrio chloridui. Natrio reakcija su bromu vyksta tik ant paviršiaus ir 300°C temperatūroje. Kai kurie autoriai nurodo, kad jungiantis šiems elementams, gali įvykti net sprogimas. Lydimas jodas ir natris nereaguoja, bet 300-360°C temperatūroje gali vykti paviršinė reakcija. Termodinaminės natrio reakcijos su halogenais: Na(k) + 1/2F2(d) ® NaF(k) DH0298= –136,0 kcal Na(k) + 1/2Cl2(d) ® NaCl(k) DH0298= –98,23 kcal Na(k) + 1/2Br2(sk) ® NaBr(k) DH0298= –86,03 kcal Na(k) + 1/2J2(k) ® NaJ(k) DH0298= –68,84 kcal . Reakcijos su amoniaku. Natrio reakcija su amoniaku, esant kokso, kurios metu susidaro natrio cianidas, yra viena iš svarbiausių pramonėje šio metalo reakcijų (žr. skyr. “natrio junginiai ir jų panaudojimas”). Tiesa, pastaruoju metu ciano vandenilio rūgštis gaunama tiesioginės sintezės metu, ir šios reakcijos reikšmingumas šiek tiek sumažėjo. Tirpdamas skystame amoniake, natris disocijuoja į teigiamus metalo jonus ir elektronus, kurie yra sugaudomi tirpiklyje. Natrio kompleksiniai junginiai su metalais yra aprašyti daugelio autorių specialioje literatūroje. Žemose temperatūrose labiausiai koncentruoti natrio tirpalai yra sudaryti iš dviejų fazių: praskiestos-tamsiai mėlynos dugne ir virš jos koncentruotos-bornzos spalvos. Natrio tirpalai skystame amoniake skirstomi į dvi kategorijas – katalizinius ir nekatalizinius. Aktyvūs metalai, tokie kaip geležis, kobaltas ir nikelis skaldo tamsiai mėlyną natrio tirpalą amoniake – susidaro natrio amidas. Šia reakcija pagrįstas vienas iš pramoninių natrio amido NaNH2 gamybos būdų. Didžiausi amido kiekiai pagaminami tiesioginės amoniako ir natrio sąveikos metu: 2Na + 2NH3 ® NaNH2 + H2 . Reakcija gali būti vykdoma trimis metodais – esant aukštai 300-400°C (išlydytas natris ir dujinis amoniakas), vidutinei 140-170°C (skystas natris ir dujinis amoniakas) ir žemai -30°C (kietas natris ir kietas amoniakas) temperatūroms. Išlydytas NaNH2 pasižymi dideliu reakcingumu. Jis reaguoja su anglies monoksidu, susidarant natrio cianidui, su anglies dioksidu – susidaro natrio ciano amidas, natrio karbonatas ir natrio cianatas. Išlydytas natrio amidas reaguoja su stiklu. Natrio amidas naudojamas sintetinio dažo indigo, vitamino A ir kitų organinių junginių sintezėje. Kitos reakcijos. Siera , selenas ir teliūras energingai reaguoja su natriu, susidarant sulfidams (Na2S, Na2S2, Na2S3, Na2S4 ir Na2S5), selenidams ir teliūridams. Kambario temperatūroje natris nereaguoja su anglimi, tačiau 800-900°C temperatūroje natrio garai su anglimi sudaro karbidus Na2C2. Natrio junginiai su grafitu išreiškiami formulėmis NaC8 ir NaC16. Natrio sąveika su azotu normaliomis salygomis nevyksta. Yra duomenų, kad iki 300°C sausas azotas natrio atžvilgiu išlieka inertiškas. Aukštesnėse temperatūrose susidaro du reakcijos produktai: natrio azidas NaN3 ir natrio nitridas Na3N. Šildant natrį su fosforu be oro, susidaro fosfidas. Oro astmosferoje reakcija lydima liepsnos – susidaro natrio fosfatas. Reaguojant natriui su fosforu, gali būti gaunami sekantys junginiai: NaP3, Na2P5 ir Na3P . Raudonasis fosforas reaguoja su natriu skystame amoniake; susidaro NaP3·3NH3. Šildant su selenu, susidaro įvairūs natrio selenidai: Na2Se, Na2Se2, Na2Se3, Na2Se4 ir Na2Se6. Natris redukuoja daugelį metalų (išskyrus Al, Mg ir šarminius žemės metalus) iš jų oksidų. Pastaruoju metu padidintas dėmesys skiriamas sunkiai besilydančių metalų (pvz., titano, cirkonio ir kt.) gavimo tyrinėjimams, panaudojant reduktoriumi natrį. Metalinis natris energingai reaguoja su daugeliu neorganinių halogeninių junginių. Tokių reakcijų metu šiuolaikinėje miltelių metalurgijoje gaunama geležis, cirkonis, berilis ir kt. metalai. Reakcija su geležimi vyksta pagal lygtį: FeCl3 + 3Na ® Fe + NaCl . Kai kurios reakcijos su organiniais junginiais. Natris yra plačiai naudojamas organinėje sintezėje. Natrio panaudojimas organinėse reakcijose yra plačiai aprašytas specialiuose apžvalginiuose darbuose. Svarbiausia dabartiniu metu pramoninę reikšmę vis dar turi natrio panaudojimas tetraetilšvino gamybai, kuris pasižymi antidetonacinėmis motorinio kuro savybėmis. Pagrindinė reakcija yra 4PbNa + 4C2H5Cl ® (C2H5)4Pb + 3Pb + NaCl . Kitos svarbesnės natrio reakcijos ir susidarę produktai pateikiami lentelėje: Reakcija Produktas Esterių susidarymo iš alkoholiatų C6H5CH2OC2H5 Fitigo sintezė (alkilaromatinių angliavandenilių gavimas) C6H5C2H5 Alkilinimo (aukštesniųjų šakotųjų spiritų ir eterių gavimas) CH3COCH(C2H5)CO2C2H5 Kondensacijos su alkoholiatais (esterių C2H5CH(CO2C2H5) 2 gavimas) CH3COCH2CO2C2H5 CH3COCH2COCO2C2H5 Perkino sintezė (cinamono rūgščių gavimo) C6H5CH=CHCO2H Pinakolo sintezė pinakolas Orto skruzdžių eterio sintezė HC(OC2H5)3 Ketonų gavimo iš rūgščių druskų sausos (CH3) 2CO destiliacijos būdu (C6H5)2CO Praktinę reikšmę turi natrio reakcijos su alkoholiais, kurių metu gaunami alkoholiatai vėliau panaudojami įvairių esterių sintezei. Reaguodamas natris su kai kuriais polihalogeniniais angliavandeniliais sprogsta. Pvz., natrio-kalio lydinio su anglies tetrachloridu mišinio jautrumas sprogimui yra 150-200 kartų didesnis, negu sprogstamojo gyvsidabrio. Natrio ir kalio sprogimo reakcija su chloroformu panaudojama bomboje. Literatūroje galima sutikti ir kitas sprogstamasias sistemas su natriu. NATRIO PANAUDOJIMAS Metalinis natris (grynas ar jo lydiniai su kitais metalais) plačiai panaudojamas pramonėje. Ilgą laiką dižiausias natrio kiekis (lydinys 10% Na ir 90% Pb) buvo sunaudojamas tetraetilšvino ir įvairių esterių gamyboje bei natrio cianido gamyboje. Kadangi metalinis natris lydosi prie 98°C temperatūros, o verda tik 883°C, jis plačiai panaudojamas šilumos nešėju aviacijos variklių vožtuvuose, liejimo mašinų plunžerių aušinimui, o taip pat eilėje cheminių procesų, užtiktrinant tolygų šildymą 450-650°C temperatūroje. Dėka aukštos virimo temperatūros, mažo neutronų sugaudymo radiuso ir didelio šilumos atidavimo koeficiento natris panaudojamas skystu šilumos nešėju branduolinėje energetikoje. Pvz., amerikietiškose atominėse povandeninėse valtyse panaudojami energetiniai įrenginiai su natrio kontūrais. Reaktoriaus viduje išsiskyrusi šiluma įkaitina natrį, kuris cirkuliuoja tarp reaktoriaus ir garo generatoriaus ir aušdamas gamina vandens garus, panaudojamus garo turbinai sukti. -Metalurgijjoje natris naudojamas įvairiems metalams redukuoti ir jų junginiams gauti. Pvz., švino lydinys, turintis 0,58% Na; 0,04% Li; 0,73% Ca yra labai kietas ir naudojamas vagonų ašių guoliams gaminti. Charakteringas natrio garų švytėjimas naudojamas specialiuose šviestuvuose. Pažymėtina, kad paleidžiant kosminį palydovą į Mėnulį 1959 m. buvo išleistas natrio dujų debesis, pagal kurio švytėjimą buvo tikslinama pastarojo trajektorija. Organinėje sintezėje natrio panaudojimas prasidėjo nuo kondensacijos reakcijų – 1850 m. Viljamsonas gavo eterius. Viurcas 1885 m. sintezavo 2,5-dimetilheksaną iš 2-etilbrompropano ir natrio, o Fitigas 1863 m. šį principą panaudodo alkil aromatinių angliavandenilių sintezėje. Kitas klasikinis pavyzdys – Klaizeno 1863 m. kondensacijos reakcija, kurios metu susintetintas acto rūgšties etilo esteris. Natrio organiniai junginiai yra daugelio vaistinių preparatų sudėtyje (norsulfazolas, natrio salicilatas ir kt.), fiziologiniuose tirpaluose. Radioaktyvus natrio izotopas Na24 naudojamas medicininėje diagnostikoje ir kai kurių leukemijos formų gydimui. Analitinis nustatymas. Natrio jonus tirpale nustatyti sudėtinga, visų pirma, dėl didelio daugumos druskų tirpumo. Kokybiškai natris dažnai nustatomas pagal charakteringą geltonos liepsnos spalvą. Natrį nustatyti galima ir mikroskopo pagalba pagal nusodintų trietanol aminodinitrocikloheksafenoliatų kristalų formą. Kiekybinis natrio nustatymas svorio metodu grindžiamas jo nusodinimu dvigubomis uranilo druskomis. Kiekybiškai natris nustatomas šiais metodais: uranilacetatiniu (nusodinamas NaZn(UO2)3(CH3COO)9·6H2O) magnio uranilacetatiniu (nusodinamas NaMg(UO2)3(CH3COO)9·6H2O ) modifikuotu uranilacetatiniu centrifūginiu poliarografiškai redukuojant uranilo joną panaudojant dihidroksi vynoakmens rūgštį panaudojant kalio-cezio-bismuto nitratą radiometriškai chromotografiškai liepsnos fotometrijos nefeliometriniu mikroanalizės kalorimetriniu spektrometriniais (rentgeno struktūr. analizė, BMR ir kt.) Saugumo technika. Dirbant su natriu, būtina laikytis tam tikrų saugumo priemonių. Natris laikomas po inertinio skysčio sluoksniu (žibalas ir pan.) pervežamas tik uždaruose induose ir specialiai įrengtuose cisternose. Darbo su natriu metu reikia naudoti specialius rūbus, gumines pirštines, akinius ar apsaugines kaukes. Darbo vietose privalo būti priešgaisrinis inventorius, o gesintuvai užpildyti sausu natrio chloridu, natrio karbonatu, grafitu ir pan. Ugnį gesinti vandeniu, esant natrio, kategoriškai draudžiama, nes gali įvykti sprogimas. NATRIO JUNGINIAI, JŲ GAVIMAS, SAVYBĖS IR PANAUDOJIMAS Natrio junginiai labai paplitę gamtoje. Kaip minėta, jie randami natrio chlorido, natrio nitraro, natrio sulfato, įvairių lauko špatų ar kitokių mineralų pavidalu. Praktikoje plačiai panaudojamos šio metalo druskos. Junginiai. Natrio jonas yra bespalvis, teigiamas, vienvalentis. Beveik visos druskos tirpsta vandenyje. Silpnųjų rugščių druskų tirpalai dėl hidrolizės turi šarminę reakciją. Natrio hidridas (žr. skyr. “reakcija su vandeniliu”). Natrio oksidas, peroksidas (žr. skyr. “reakcija su deguonimi”). Natrio hidroksidas. NaOH – balta, kristalinė, trapi ir labai higroskopinė medžiaga, kurios lyginamasis svoris 2,13 (g/cm3). Laboratorijose naudojama lazdelių, žirnelių arba žvynelių pavidale. Natrio hidroksidas lydosi, o prie aukštesnių temperatūrų išgaruoja. Tirpinant vandenyje, susidaro įvairūs hidratai (nuo vienos iki septynių molekulių vandens) ir išsiskiria dideli šilumos kiekiai. Toks tirpalas vadinamas natrio šarmu . Jis sugeria iš oro anglies dioksidą ir virsta karbonatu: 2NaOH + CO2 ® Na2CO3 + H2O . Natrio hidroksido tirpumas: 0 20 100 °C 42 109 342 % (g NaOH 100g H2O) Natrio hidroksidas ardo odą, audinius, popierių ir kitas organines medžiagas. Gavimas. NaOH gaunamas, elektrolizuojant valgomosios druskos NaCl vandeninius tirpalus. Prie geležinio katodo skiriasi vandenilis, o prie grafitinio anodo – chloras. Ant elektrodų vyksta sekančios reakcijos: Anodas Cl– – e ® 1/2Cl2 Katodas 1) H+ + e ® 1/2H 2) H2O = H+ + OH– 3) H2O + e ® 1/2H2 + OH– Iš pateiktų lygčių matyti, kad katodinės reakcijos mechanizmas sudėtingesnis, negu anodinės. Kadangi vandenilio išsiskyrimo viršvoltažis žymiai mažesnis už natrio, vandenilis skiriasi ant katodo. Dėka to, atsilaisvina atitinkamas kiekis hidroksilo jonų. Sumarinis katodinis procesas aprašomas lygtimi 3) . Pasišalinus iš tirpalo Cl– jonams, (dėl jų išsikrovimo ant anodo) tirpale susikaupia ekvivalentinis kiekis natrio jonų. Pastariesiems susijungus su OH– jonų pertekliumi katodinėje srityje, kaupiasi natrio hidroksidas. Svarbu, kad elektrolizės produktai negalėtų susimaišyti, nes laisvas chloras su natrio hidroksidu gali duoti natrio hipochloritą – NaOCl. Šiai reakcijai užkirsti siūlomi sekantys būdai: diafragminis, būgninis ir gyvsidabrinis. Plačiausiai naudojamas diafragminis būdas elektrolizerio sritims atskirti labiausiai paplitusiose Europoje Simenso-Biliterio kamerose. Literatūroje pateikiamas detalus įvairių konstrukcijų elektrolizerių aprašymas. Techninis natrio šarmas taip pat gaunamas virinant sodos tirpalą su gesintomis kalkėmis: Na2CO3 + Ca(OH)2 ® 2NaOH + CaCO3 . Reakcijai pasibaigus, tirpalas nupilamas nuo kalcio karbonato nuosėdų ir išgarinamas. Tokiu būdu gautas šarmas vadinamas “kaustine soda”. Natrio hidroksidas plačiai naudojamas technikoje muilui virti, dažų pramonėje, šilkui gaminti, naftos produktams valyti, farmacinių gaminių pramonėje, laboratorijose. Virinant šiaudus ar medieną su natrio šarmu, gaunama celiuliozė popieriaus pramonėje. Natrio chloridas – valgomoji druska, tirpi kristalinė medžiaga. Tirpumas mažai kinta nuo temperatūros. Kasamas iš žemės NaCl vadinamas akmens druska (halitas). Žinomiausios kasyklos yra Šiaurės Vokietijoje, Veličkoje (Lenkija), buvusioje SSRS (Užbaikalė, Solikamskas). Gavimas. Natrio chloridas gaunamas, pagrindinai, trimis būdais: 1) kalnakasybos būdu gautą halitą perdirbant ar išgarinant gamtinius tirpalus, 2) tirpdant po žeme ir išgarinant akmens druską, 3) iš sūriųjų jūros ir ežerų vandenų – garinant ar išsodinant šaldant NaCl iš tirpalų. Techniniams poreikiams NaCl daugiausia gaunamas pirmuoju būdu – šiuo atveju NaCl šalutinis produktas, gaunant kalio druskas. Akmens druska yra užteršta kalcio ir magnio sulfatais. Ekenominiais sumetimais natrio chlorido gavimui naudojama tik švari, turinti 98-99% NaCl, akmens druska. Labiau užteršta druska neišgaunama, o paliekama šachtoje. Valgomoji druska, kurios švarumui taikomi didžiausi reikalavimai, gaminama išgarinant natūralius ar dirbtinius druskingus tirpalus. Dabartiniu metu, daugeliu atveju, tirpalai persotinami akmens druska. Grynas natrio chloridas ne higroskopinis – tik priemaišos “padaro” šią druską drėgna. Natrio chloridas kristalinasi taisyklingų kūbų pavidale, specifinis svoris 2,17. Virš lydimosi temperatūros (801°C) pastebimai lakus. Valgomoji druska būtina gyvam organizmui, ypač dominuojant augalinės kilmės produktams mytybos racione. Todėl jos pridedama į galvijų maistą. Daug NaCl sunaudojama maisto pramonėje sūdymui, konservavimui. Medicinoje naudojamas fiziologinis druskos tirpalas – 0,9% NaCl. Didžiuliai NaCl kiekiai sunaudojami pramonėje beveik visų kitų natrio junginių gamybai. Tai svarbiausia žaliava chloro ir druskos rūgšties, sodos, natrio hidroksido ir kt. junginių gamybai. Pramonėje natrio chloridas naudojamas muilo ir organinių dažų išsūdymui, metalurginiuose procesuose, odų sūdymui, molinių dirbinių glazūravimui, sniego tirpimo pagreitinimui, šaldomųjų mišinių gamybai ir t.t. Natrio karbonatas. Na2CO3 – balti milteliai, kurių lyginamasis svoris 2,4-2,5, lydimosi temperatūra ~850°C. Jie gerai tirpsta vandenyje, tirpdami šyla, nes susidaro dekahidratas. Na2CO3 vadinamas kristaline ar skalbiamaja soda. Žinomi mono- ir hepta- hidratai. Nedideli sodos kiekiai randami gamtoje kai kurių ežerų vandenyje (Kalifornija, Sibiras). Ovenso ežere (Kalifornijos valstija) sodos kiekis vandenyje siekia 100 mln. tonų. Ežerų vandenyse be sodos yra hidrokarbonato. Kai kuriose vietose sutinkami dvigubi hidrokarbonato ir karbonato junginiai Na2CO3·NaHCO3, vadinami trona. Natrio karbonato yra kai kuriuose jūros augaluose. Prieš šimtą metų soda dažnai buvo gaunama iš jūros žolių pelenų. Gavimas. Dabartiniu metu ji gaminama vadinamuoju Solvėjaus (amoniakiniu) būdu iš NaCl. Į koncentruotą NaCl tirpalą slegiant leidžiamas amoniakas ir anglies dioksido dujos, kurios gaunamos kaitinant kalkakmenį: NaCl + NH3 + CO2 + H2O ® NaHCO3 + NH4Cl . Mažai tirpus NaHCO3 nusėda, o NH4Cl lieka tirpale. Kaitinant NaHCO3, gaunama bevandenė kalcinuota soda: 2NaHCO3 ® Na2CO3 + CO2 + H2O . Susidaręs NH4Cl kaitinamas su gesintomis kalkėmis: 2NH4Cl + Ca(OH)2 ® CaCl2 + 2H2O + 2NH3 . Regeneruotas amoniakas ir CO2 , gautas kaitinant NaHCO3 , gražinami į gamybą. Tokiu būdu sodą 1863 m. gavo belgas Solvėjus. Gaunama soda yra labai švari. Senesnis Leblano (1791 m.) metodas, pagal kurį akmens druska apdorojama sieros rūgštimi 2NaCl + H2SO4 ® Na2SO4 + 2HCl . Gautas natrio sulfatas sumaišomas su kalcio karbonatu bei anglimi ir lydomas krosnyje Na2SO4 + 2C ® Na2S + CO2 ; Na2S + CaCO3 ® Na2CO3 + CaS . Atšaldyta masė paveikiama vandeniu – nusėda netirpus CaS. JAV soda buvo gaunama iš kriolito, kaitinant su kalkakmeniu: Na3AlF6 + 3CaCO3 ® Na3AlO3 + 3CaF + 3CO2 . Gautas natrio aliuminatas skaldomas vandeniu ir anglies dioksidu: 2Na3AlO3 + 3H2O + 3CO2 ® 3Na2CO3 + 2Al(OH)3 . Soda yra vienas svarbiausių produktų chemijos pramonėje. Dideli jos kiekiai sunaudojami stiklo, tekstilės, naftos, muilo, popieriaus pramonėje, taip pat vandens mikštinimui garų katiluose. Soda – pagrindinė žaliava gaminant tokius natrio junginius kaip natrio hidroksidą, natrio tetraboratą, fosfatą, tirpų stiklą ir kitus. Cheminėse laboratorijose plačiai naudojama lydymams paverčiant netirpius silikatus, sulfatus ir kt. uolienas tirpiais karbonatais. Namų ūkyje naudojama kaip valymo priemonė. Natrio hidrokarbonatas. NaHCO3 arba geriamoji soda – balti blogai tirpstantys šaltame vandenyje milteliai. Gamtoje NaHCO3 aptinkamas daugelio gydomųjų šaltinių vandenyje. Vandeniniai tirpalai turi silpnai šarminę reakciją. Vandeniniame tirpale (arba šlapias) natrio hidrokarbonatas lėtai išskiria CO2. Virš 65°C CO2 skyrimąsis tampa energingas. Gavimas. Natrio hidrokarbonatas gaunamas leidžiant anglies dioksidą per šaltą sotų Na2CO3 tirpalą: Na2CO3 + CO2 + H2O ® 2NaHCO3 . Natrio hidrokarbonatas – tarpinis produktas, gaminant natrio karbonatą Solvėjau būdu. Natrio hidrokarbonatas vartojamas gaivinamiems gėrimams, vaistams gaminti. Pagrindinė užpildančioji medžiaga tablečių gamyboje yra NaHCO3. Anksčiau geriamoji soda buvo naudojama skrandžio rūgštingumui mažinti. Natrio cianidas. Didžiausi metalinio natrio kiekiai po tetraetilšvino ir sudėtingų esterių gamybos sunaudojami natrio cianido gamybai. NaCN – tai nepaprastai nuodinga, balta, kristalinė medžiaga. Lydimosi temperatūra 564°C, virimo temperatūra 1500°C. Virš 600°C NaCN pradeda skilti ir azoto atmosferoje disocijuoja, išsiskiriant azotui, natrio karbidui, natriui ir angliai. Vandenyje vyksta natrio cianido hidrolizė. Gavimas. Pramoniniu būdu natrio cianidas gaunamas reaguojant natriui, amoniakui ir koksui. NaCN gamybai gali būti panaudojamas bet kuris iš šių būdų: Iš natrio, anglies ir azoto junginių. Tai plačiai palitęs būdas. Iš natrio karbonato pagal Bušerio metodą: Na2CO3 + 2C ® 2Na + 3CO 2Na +2C ® Na2C2 Na2C2 + N2 ® 2NaCN Na2CO3 + 4C + N2 ® 2NaCN + 3CO CaCN2 + 2NaCl + C ® CaCl2 + 2NaCN CaCN2 + CaC2 + Na2CO3 ® Ca(CN)2 + 2CaO + Na2O + 4C Ca(CN)2 + CaO + Na2O + 4C ® 2NaCN + 3CaO + 4C . Šis metodas buvo naudojamas pramonėje. Iš metalų nitridų, natrio ir anglies. Iš metalų karbidų ir natrio druskų, esant azoto. Dažniausiai naudojamas kalcio karbidas. Iš kitų cianidų. Pirmą kartą natrio cianidas buvo gautas iš kalcinuotos sodos ir kalio ferocianido. Redukuojantmetalų oksidus: MO + 2C + Na + 1/2N2 ® M + NaCN + CO . Kastnerio metodas. Pagal šį metodą reaguoja azotas su įkaitintos anglies ir natrio mišiniu. Vietoje azoto kartais naudojamas amoniakas. Šis procesas, kuriame susidaręs natrio amidas reaguoja su medžio anglimi, susidarant NaCN, dabartiniu metu plačiausiai naudojamas grynam natrio cianidui gauti. Procesas vyksta pagal lygtis: 2NaNH2 + C ® Na2CN2 + 2H2 Na2CN2 + C ® 2NaCN . Natrio cianidas panaudojamas neorganinėje ir organinėje cheminėje technologijoje, metalurgijoje ir kitose srityse. Neorganinėje technologijoje jis panaudojamas ciano vandenilio rūgšties gamyboje. Organinėje technologijoje NaCN naudojamas nailono gamyboje. Metalo apdirbamojoje pramonėje NaCN naudojamas įvairioms galvaninėms dangoms gauti, auksui iš rūdų gauti, plieno paviršiaus sukietinimui. Natrio sulfatas. Na2SO4 – bespalviai kristalai, sudarantys keletą modifikacijų. Žinomas metastabilus hidratas Na2SO4·7H2O, kuris iškrenta iš koncentruotų natrio sulfato tirpalų juos atšaldžius iki 12°C. Na2SO4 sudaro kietus tirpalus su daugeliu druskų (Li2SO4, K2SO4, Na2CO3), o taip pat dvigubas druskas su kitais sulfatais; kai kurie iš jų sutinkami gamtoje: Na2SO4·MgSO4·4H2O (astrachanitas), Na2SO4·CaSO4 (glauberitas), Na2SO4·3K2SO4 (glazeritas), 2Na2SO4·2Na2CO3 (berkeitas). Gamtoje Na2SO4 randamas mineralo mirabilito Na2SO4·10H2O, tenardito Na2SO4 bei kitų mineralų pavidalu, aptinkamas taip pat ištirpęs įvairiuose šaltiniuose. Kaip pašalinis produktas, dideliais kiekiais jis gaunamas gaminant druskos rūgštį iš natrio chlorido ir sieros rūgšties. Gaminant kalio chloridą, pašaliniais produktais yra NaCl ir MgSO4. Šaldant šį tirpalą (t<32°C) kristalizuojasi Na2SO4·10H2O druska: 2NaCl + MgSO4 = MgCl2 + Na2SO4 . Kaitinama virš 32°C ši druska lydosi nuosavame kristalizaciniame vandenyje, sudarydama bevandenę druską. Natrio sulfatas lengvai sudaro persotintus tirpalus. Natrio sulfatas, turintis kristalizacinio vandens, vadinamas Glauberio druska. Šią druską dar 1658 m. išskyrė Glauberis, gamindamas druskos rūgštį iš natrio chlorido ir sieros rūgšties. Įdomu pažymėti, kad bevandenio natrio sulfato ir jo dekahidrato pusiausvyros temperatūra yra griežtai fiksuota – 32,383°C. Ją galima pasiekti ir atkartoti be vargo visada. Tirpdamas vandenyje, kristalinis natrio sulfatas stipriai atšaldo vandenį (–18,86 kcal/mol). Jis kartais naudojamas kaip šaldančioji priemonė. Technikoje dažniausiai naudojamas bevandenis natrio sulfatas. Dideli jo kiekiai sunaudojami stiklo, celiuliozės, odų, tekstilės, mineralinių dažų gamyboje ir kt. Bevandenis natrio sulfatas naudojamas dujoms ir kitoms medžiagoms gaminti. Jis taip pat vartojamas medicinoje ir veterinarijoje. Natrio hidrosulfatas. Rūgštus natrio sulfatas NaHSO4 – bespalvė, lengvai tirpstanti druska susidaro, šildant natrio chloridą su koncentruota sieros rūgštimi: H2SO4 + NaCl ® NaHSO4 + HCl . Stipriau kaitinamas su natrio chloridu, pereina į neutralų sulfatą: NaHSO4 + NaCl ® Na2SO4 + HCl . Šildomas hidrosulfatas netenka vandens – susidaro pirosulfatas Na2S2O7, kuris skyla iki sulfato ir sieros trioksido: 2NaHSO4 ® Na2S2O7 + H2O Na2S2O7 ® Na2SO4 + SO3 . Natrio hidrosulfatas ir pirosulfatas vartojami mažai tirpių junginių cheminėje analizėje. Natrio sulfitas. Na2SO3 – bespalviai heksagonalinės sistemos kristalai, pakankamai gerai tirpstantys vandenyje (21g 100g H2O, 20°C). Temperatūrų intervale nuo –3,45 iki 33,4°C kristalizuojasi heptahidrato pavidale – Na2SO3·7H2O. Natrio sulfato tirpalai turi šarminę reakciją, juos rūgštinant, išsiskiria SO2. Natrio sulfitas – stiprus reduktorius. Vandeniniuose tirpaluose jį lengvai oksiduoja deguonis. Natrio sulfitas gaunamas vykstant Na2CO3 ir SO2 tirpalų sąveikai. Sotinimas vykdomas tol, kol gaunamas 45-47% NaHSO3 tirpalas. Tirpalas neutralizuojamas soda ir šaldant kristalinamas Na2SO3·7H2O. Bevandenis natrio sulfitas gaunamas išgarinant koncentruotą tirpalą. Vartojamas fotografijoje, vaistų pramonėje, medicinoje ir sintetinių pluoštų gamyboje. Natrio tiosulfatas (kartais neteisingai vadinamas hiposulfitu). Na2S2O3 – tai bespalviai kristalai, gerai tirpstantys vandenyje. Kaitinamas iki 300°C skyla į Na2SO3 + S; 600°C – į Na2SO4 + Na2S5 . Iki 120°C atsparus oro poveikiui, o prie didesnių temperatūrų oksiduojasi. Iš vandeninių tirpalų prie skirtingų temperatūrų kristalinasi įvairūs hidratai – Na2S2O3·1/2H2O; Na2S2O3·2H2O; Na2S2O3·5H2O. Žinoma visa eilė metastabilių jo hidratų. Natrio tiosulfatas – stiprus reduktorius. Stiprūs oksidatoriai jį oksiduoja iki sulfato, vidutinio stiprumo – iki sulfato ir sieros, o silpni (pvz., jodas) – iki tetrationato Na2S4O6. Tuo paremtas jo taikymas tūrinėje analizėje (jodometrija). Vandeniniai tirpalai turi neutralią reakciją; juos parūgštinus išsiskiria siera. Gaunamas tirpdant susmulkintą sierą karštame natrio sulfito tirpale Na2SO3 + S ® Na2S2O3 arba reaguojant natrio hidrosulfidui su bisulfitu: 2NaHS + 4NaHSO3 ® 3Na2S2O3 + 3H2O . Natrio tiosulfatas plačiai vartojamas fotografijoje vaizdo fiksavimui, t.y. jo apsaugojimui nuo tolesnio šviesos poveikio. Šio proceso metu jis tirpdo sidabro halogenidus, susidarant Ag kompleksiniams junginiams pagal schemą: 2Na2S2O3 + AgHal ® Na3[Ag(S2O3) 2] + NaHal . Natrio tiosulfatas naudojamas tekstilės pramonėje chloro pėdsakų pašalinimui audinių balinimo metu, medicinoje,veterinarijoje ir kaip analitinis reagentas. Natrio nitratas. NaNO3 vadinamas Čilės salietra. Dideliais kiekiais randamas Ramiojo vandenyno pakrantėse, Čilėje, Egipte ir kitur. Tai bespalviai gerai tirpūs vandenyje heksagonalinės struktūros kristalai. Lydimosi temperatūra 308°C. Virš lydimosi temperatūros skyla į NaNO2 ir O2. Dar aukštesnėse temperatūrose skyla į Na2O2 ir Na2O. Natrio nitratas gerai tirpsta skystame amoniake. Sudaro lengvai besilydančius eutektinius mišinius su daugeliu druskų, yra stiprus oksidatorius. Pramonėje gaunamas oksiduojant azoto rūgštimi natrio nitritą, gautą absorbuojant azoto oksidus šarmuose. Dideli kiekiai gaunami, sodą veikiant azoto rūgštimi. Naudojamas kaip azotinės trąšos ar komponentas grūdinimo voniose metalurgijoje ir oksidatorius stiklo pramonėje. Kiti junginiai. Natrio nitritas. NaNO2 – bespalviai ar silpnai gelsvi kristalai; vidutinio stiprumo oksidatorius. Nuodingas. Gaunamas garinant azoto oksidų prisotintus šarmų tirpalus. Naudojamas dažų, jodo gamyboje, maisto pramonėje ir medicinoje. Natrio silikatas. Silikatai aprašomi bendra formule xNa2O·ySiO2 (x,y= 1-3) . Gaunami kristalinant atitinkamos sudėties stiklus. Vandeniniai silikatų tirpalai vadinami skystu stiklu ir gaunami maišant įvairiais santykiais Na2O ir SiO2. Plačiai vartojami gaminant įvairius stiklus ir kaip plovimo priemonė cheminėje technologije. Natrio fosfatas. Ortofosforo rūgštis sudaro tris natrio druskas – NaH2PO4, Na2HPO4 ir Na3PO4 . Kaitinant NaH2PO4, gaunamas Na2H2P2O7 ir polimerinis natrio metafosfatas (NaPO3)x, x=2-6. Kaitinamas Na2HPO4 pereina į pirofosfatą Na4P2O7. Praktinę reikšmę turi pentanatrio trifosfatas Na5P3O10 . Dauguma fosfatų tirpūs vandenyje. Gaunami neutralizuojant kalcinuotos sodos ir natrio hidroksido tirpalus fosforo rūgštimi. Natrio fosfatai naudojami, daugiausia, kaip plovimo ir vandenį minkštinančios priemonės. Natrio fosfatai taip pat naudojami rūdų sodrinimui, tekstilės ir odų pramonėje, įvairiose maisto pramonės šakose, fotografijoje, elektrolitiniuose procesuose. Natrio fluoridas. NaF – bespalviai kristalai, mažai tirpūs vandenyje. Gamtoje sutinkamas mineralo viljonito pavidale, įeina į kriolito ir kitų mineralų sudėtį. Gaunamas lydant lauko špatus su soda ir silicio dioksidu. Naudojamas medienos koncervavimui, kovoje su žemės ūkio kenkėjais, fliusų ir emalių gamyboje, vandens fluoravimui. Natrio bromidas. NaBr – bespalviai kristalai, gerai tirpstantys vandenyje. Sudaro hidratus – NaBr·2H2O ir NaBr·5H2O. Gaunamas natrio šarmo tirpalus veikiant bromu, esant reduktorių. Naudojamas medicinoje ir fotografijoje. Natrio jodidas. NaJ – gerai tirpstantys vandenyje kristalai. Veikiamas šviesos ir deguonies geltonuoja, išsiskiriant jodui. Higroskopinis. Gaunamas tūrinės reakcijos tarp Fe3J8 ir Na2CO3 metu. Vartojamas medicinoje. Natrio hopofosfitas. NaH2PO2·H2O – bespalviai labai higroskopiški kristalai, gerai tirpūs vandenyje. Kaitinamas virš 200°C skyla. Natrio hipofosfitas – stiprus reduktorius. Reduokuoja Au, Ag, Pt, Hg, As; aktyviai reaguoja su stipriais oksidatoriais. Gaunamas iš kalcio hidroksido ir fosforo ar kalcio dihidrofosfito ir sodos. Neorganinėje chemijoje plačiai vartojamas reduktorius; labiausiai paplitęs reduktorius cheminiuose metalų (Cu, Ni, Ag, Au, Pd) nusodinimo porcesuose. TAI ĮDOMU D. Mendelejevas apie natrį. Daugiau nei prieš 100 metų Mendelejevas rašė: “Metalinio natrio gavimas priklauso prie svarbiausių chemijos atradimų ir ne vien tik todėl, kad tai išplėtė mūsų suvokimą apie paprastus kūnus, bet svarbiausia, kad natryje matyti tos cheminės savybės, kurios silpnai išreikštos kituose gerai žinomuose metaluose.” Neorganinė fotosintezė. Deginant natrį sausame ore prie didelių temperatūrų, gaunamas natrio peroksidas Na2O2, kuris pasižymi stipriomis oksidacinėmis savybėmis. Reaguojant natrio peroksidui su anglies dioksidu, vyksta procesas atvirkščias kvėpavimui: 2Na2O2 + 2CO2 ® 2Na2CO3 + O2, t.y. surįšamas anglies dioksidas ir išsiskiria deguonis. Visiškai kaip fotosintezėje. Natrio laidai. Natrio laidumas tris kartus mažesnis, negu vario. Bet natris devynis kartus lengvesnis. Be abejo, plonų elektrinių laidų iš natrio niekas nedaro. Tačiau gaminti magistralinius “laidus” didelėms srovėms perduoti, matyt tikslinga. Tokie “laidai” – metaliniai ar polietileniniai vamzdeliai, pripildyti natrio. Svarbiausia, šie laidai yra pigesni už varinius. Natris vandenyje. Visiems žinoma, kas bus įmetus natrio gabalėlį į vandenį. Tačiau natrio reakcija su vandeniu – ne vien pavojingas užsiėmimas. Priešingai, ši reakcija dažnai būna naudinga. Su natriu patikimai šalinami vandens pėdsakai iš transformatorinių alyvų, spiritų, eterių ir kitų medžiagų, o panaudojant natrio amalgamas (natrio ir gyvsidabrio lydinį) greitai galima nustatyti drėgmės kiekį daugelyje junginių. Amalgama su vandeniu reaguoja žymiai lėčiau. Drėgmės kiekis nustatomas pagal išsiskyrusio vandenilio tūrį. Natrio žiedas apie Žemę. Žemėje laisvas natris nesutinkamas. Tačiau viršutiniuose atmosferos sluoksniuose – 80 km aukštyje – nustatytas sluoksnis atominio natrio. Tokiame aukštyje praktiškai nėra nei deguonies, nei vandens pėdsakų, su kuriais natris galėtų reaguoti. Spektriniais metodais natrio buvo aptikta tarpžvaigždinėje erdvėje. Natris ir auksas. Tuo metu, kai buvo atrastas natris, alchemija jau buvo nemadinga, ir paversti natrį auksu jau nebuvo bandoma. Tačiau dabartiniu metu aukso gavimui sunaudojama nemažai natrio. Aukso rūda apdorojama natrio cianido tirpalu, kuris gaunamas iš elementaraus natrio. Auksas išskiriamas iš kompleksinių natrio cianido tirpalų, panaudojant cinką. Prieš 20-30 metų aukso gamybai buvo sunaudojama kasmet apie 20 tūkst. t metalinio natrio. Natrio butadieninis kaučiukas. 1928 metais pirmą kartą pagamintas sintetinis kaučiukas, gautas polimerinant 1,3-butadieną, panaudojus polimerizacijos proceso katalizatoriumi natrį. Natris ir plovimo priemonės. Pradinėmis medžiagomis sintetinių plovimo priemonių gamyboje dažniausiai būna aukštesnieji alkoholiai t.y., alkoholiai, kurių molekulės sudarytos iš ilgos anglies atomų grandinės. Pastarieji gaunami redukuojant atitinkamas rūgštis natriu.
Chemija  Referatai   (108,99 kB)
Karamelė
2010-01-04
Konditerijos gaminiams naudojamas cukrus, krakmolo sirupas, medus, vaisiai, uogos, riešutai, aliejingos sėklos (pavyzdžiui, sezamas), kakavos pupelės, pienas, kiaušiniai, maistinės rūgštys, miltai, kvapiosios medžiagos, maistiniai dažai. Konditeriniai gaminiai skirstomi į cukrinius (karamelė, saldainiai, šokoladas, irisai, dražė, pastilė, marmelado gaminiai, chalva, Rytų saldumynai) ir miltinius (sausainiai, meduoliai, pyragai, vafliai). Daugumą konditerinių gaminių galima ilgai laikyti, įpakuotus juos lengva transportuoti. Jie tinka vartoti turistams, sportininkams. Dietiniai gaminiai dažnai turi specialių priedų (pavyzdžiui, sergantiems mažakraujyste būna su hematogenu) arba turėti kitokią sudėtį (pavyzdžiui, sergantiems cukralige vietoj cukraus dedamas sorbitas ar ksilitas). Karamelė - konditerinis gaminys, ruošiamas iš karamelinės masės su įdaru arba be jo. Priklausomai nuo receptūros ir paruošimo būdo karamelė būna su įdaru, pieninė, minkšta, pusiau kieta, vitaminizuota ir gydomoji. Yra dvi pagrindinės karamelės grupės: 1. Ledinukai, kurie būna įvairios konfigūracijos bei formos. Ledinukų asortimentas pavaizduotas 2 lentelėje. Įvyniota Neįvyniota 1. Įvairios formos: Diušes Mėtinė Teatrinė 2. Tablečių formos tūtelės: Sportas 3. Figūrinė su pagaliuku: Gaidelis 1. Monpansjė su dailintu paviršiumi: Spalvoti žirneliai Barbarisas 2. Monpansjė sandariose dėžutėse arba paketuose: Avietės Serbentai 2 lentelė. Ledinukų asortimentas. 2. Karamelė su įdaru. Jos įdarai gali būti padaryti iš vaisių, likerio, medaus, pieno, riešutų, marcipano ir šokolado. Be to ji gali būti su vienu, dviem įdarais arba su įdaru, perteptu karameline mase. Iš asortimento geriausiai žinoma “Karvutė”, “Sniegelis:, “Žąsų kojelės”, “Vėžių kakleliai”, “Likerinė”. Pagal paviršiaus apsaugojimo būdą karamelė skirstoma į įvyniotą ir atvirą. Karamelės asortimentas yra gana didelis - virš 200 pavadinimų. Karamelės paruošimo procesas susideda iš šių operacijų: - karamelinio sirupo paruošimas; - karamelinės masės paruošimas ir apdirbimas; - įdarų paruošimas; - karamelinio batono formavimas; - karamelės atšaldymas ir paviršiaus apdirbimas; - įvyniojimas, fasavimas ir pakavimas. 2. KARAMELĖS GAMYBOS TECHNOLOGIJA Karamelinis sirupas yra didelės koncentracijos cukraus ir sirupo tirpalas. Jis gaunamas periodiniu arba nepertraukiamu būdu. Periodinis būdas dar skiriamas į: - sirupo paruošimą, iš anksto ištirpdžius cukrų vandenyje. Cukrus ištirpinamas vandenyje, tada pridedamas sirupas ir verdama iki tam tikro drėgnumo; - sirupo paruošimą, cukrų tirpdant sirupe. Cukrų ištirpinam iš anksto pašildytame sirupe, šiek tiek praskiestame vandeniu. Visas tirpalas virinamas iki tam tikro drėgnumo. Lygiai taip pat skirstomas ir nepertraukiamas būdas. Išnagrinėsime karamelinio sirupo nepertraukiamą paruošimo būdą, ištirpinant cukrų vandens-sirupo tirpale, ir veikiant spaudimui. Šiuo būdu gautas karamelinis sirupas ir masė yra žymiai aukštesnės kokybės nei ruošiant periodiniu būdu. Šiame etape reikalinga sirupo virimo stotis ŠSA-1 (žr. priedą, 1 pav.). Cukraus smėlis, iš anksto persijotas ir išvalytas nuo metalų priemaišų, periodiškai paduodamas į bunkerį 9. Iš ten jis keliauja į maišytuvą 8, kur paduodamas sirupas ir vanduo.Sirupas pašildomas iki 65oC. Spaudimas turi būti 0.20-0.25 MPa. Cukraus smėlio, sirupo ir vandens mišinio santykis, esant vidutinei drėgmei 18%, yra toks: Cukrus 20.3 Sirupas 10.2 Vanduo 3.7 Maišytuve visas mišinys sušildomas iki 70oC. Tada masė keliauja į virimo koloną 6. Čia galutinai ištirpsta cukraus smėlis. Maišytuvas šildomas garais, kurių slėgis 0.5 MPa. Paruoštas karamelinis sirupas ne didesnės nei 16% drėgmės per garų atskirtuvą 4 eina į paruošto sirupo surinktuvą 2. Jį pasiekusio sirupo temperatūra būna 110-115oC. Šio agregato gamybos ciklas neviršija 3.5 min. 2.3. Karamelinės masės paruošimas Karamelinė masė - masė, gaunama virinant karamelinį sirupą. Karamelinio sirupo drėgmė būna 13-16%, o karamelinės masės - 1-3%. Šio etapo esmė yra pašalinti nereikalingą drėgmę iš sirupo. Karamelinės masės gamyboje naudojami nepertraukiamo ir periodinio veikimo vaakuminiai aparatai. Išnagrinėsime gamybą, naudojant nepertraukiamo veikimo gyvatukinį vakuuminį aparatą 33A (žr. priedą, 2 pav.). Jis susideda iš trijų dalių, tarpusavyje sujungtų vamzdžiais: šildančioji I, garinančioji II ir atskiriamoji III. Pirmos dalies (virimo kolonos) viduje yra gyvatukas 3, kuriuo iš apačios į viršų teka sirupas. Iš viršaus į apačią paduodami garai, kurie šildo gyvatuką. Susikondensavę garai pašalinami pro kolonos apačią 10.Tekantis gyvatuku sirupas sušyla, užverda ir, susimaišęs su savo paties garais, patenka į vakuuminės kameros (II) viršutinę dalį. Slėgis kameroje 0.086-0.093 MPa. Veikiant oro išretinimui, iš sirupo toliau šalinama drėgmė. Paruošta karamelinė masė iš viršutinės vakuuminės kameros dalies suteka į apačią ir ten surenkama. Virinimo procesas tuo metu nesustabdomas, nes viršutinė kameros dalis atskiriama nuo apatinės pertvara. Karamelė surenkama kas 1.5-2 minutes. Vakuuminio aparato produktyvumas priklauso nuo šildančių garų spaudimo. Po surinkimo karamelinės masės temperatūra, priklausomai nuo receptūros, būna 106oC-126oC. Šiame gamybos procese vakuuminio aparato viduje susiformuoja karamelinės masės sluoksnis. Todėl darbo pabaigoje jis praplaunamas karštu vandeniu ir garais. Šį vandenį vėliau galima panaudoti įdarų gamyboje. 2.4. Karamelinės masės atšaldymas Iš vakuuminio aparato karamelinė masė paduodama į atšaldymo mašinos piltuvėlį. Atšaldymo mašina NOM-2 (žr. priedą, 3 pav.) yra skirta nepertraukiamam mechanizuotam karamelinės masės atšaldymui. Iš piltuvėlio karamelinė masė patenka tarp dviejų į skirtingas puses besisukančių šaldančių velenų. Po jų visa masė išteka 2-6 mm storio juostos pavidalu. Atšaldančios mašinos viduje teka 3-5oC vanduo, kurio temperatūra po atšaldymo būna ne didesnė nei 35oC. Šaldymo metu į karamelinę masę taip pat dedama kristalinė rūgštis ir dažai, kurie dozuojami specialiu dozatoriumi. Šaldymo procesas trunka 20-25s. Per tą laiką karamelinė masė atšaldoma nuo 105-135 iki 88-92oC. 2.5. Karamelinės masės minkymas Minkymo tikslas - tolygiai paskirstyti visus priedus, pašalinti oro burbuliukus ir suvienodinti temperatūrą visoje masėje. Tam naudojamas minkymo trasporteris (žr. priedą, 4 pav.). Jis susideda iš trijų dantytų velenų (2, 3, 4) virš transporterio juostos. Velenai skiriasi savo dydžiais ir sukasi skirtingais greičiais, todėl masė gerai išmaišoma, o temperatūra suvienodinama. 2.6. Karamelinio batono formavimas Karamelinio batono formavimas vyksta volavimo mašinoje KPN (žr. priedą, 5 pav.). Volavimo mašina skirta formuoti karamelinės masės porcijas kūgio pavidalo batonu. Karamelinė masė paduodama į volavimo mašinos lovį 2, kuriame yra šešios kūginės ašys. Jos periodiškai keičia savo sukimo pusę. Sukantis šioms ašims, karamelinė masė įgauna kūginio batono formą. 2.7. Karamelės formavimas Karamelinių gaminių formavimas - viena iš svarbiausių ir paskutinių karamelės gamybos stadijų. Jos esmė - gauti tam tikros formos ir dydžio gaminius. Tam naudojamos grandininės mašinos. Karamelės formavimo tokių mašinų pagalba principinė schema pavaizduota 1 schemoje. 1 schema. Karamelės formavimo principinė schema Karamelinė masė 1, kurios temperatūra 60-70oC, praėjus paskutinę kalibruojančių ritinėlių porą 3, patenka tarp dviejų specialių besisukančių grandinių 6 ir 13. Grandinių paviršius padengtas peiliais 5 ir 15. Atstumas tarp kaimyninių peilių priklauso nuo to, kokio dydžio norime turėti karamelę. Besisukdamos grandinės artėja viena prie kitos, o peiliai atitinkamai pjausto karamelę. Šiame etape naudojame grandininę linijinę pjaustymo mašiną (žr. priedą, 6 pav.), ir gauname “pagalvėlės” formos karamelinius gaminius. Prieš naudojimą grandinės sutepamos augaliniu aliejumi. Po darbo grandinės nuvalomos, nuplaunamos karštu vandeniu ir iššluostomos. Be to jas reikia periodiškai plauti natrio šarmo tirpalu. Šių mašinų privalumas yra tai, jog palyginus lengvai galima keisti karamelės formą ir dydį, keičiant grandinę. Tai padeda lengvai įvairinti produkcijos asortimentą. 2.8. Karamelės įvyniojimas ir pakavimas Paruošta karamelė yra higroskopinė. Tam, kad ilgai išsilaikytų kokybė, būtina ją įpakuoti. Galima įvynioti karamelę vieną ar po kelias į drėgmę nepraleidžiančius popierėlius arba į hermetinę tarą. Karamelės įvyniojimas. Karamelės vyniojimas į popierėlius apsaugo ją nuo garų, esančių aplinkoje, poveikio ir nuo nešvarumų. Taip pat jis suteikia estetinį vaizdą. Karamelė vyniojama į vieną ar du popierėlius. Išorinis popierėlis vadinamas etikete. Kad karamelė gražiau atrodytų, atskirų rūšių etiketėms naudojama folga. Yra keletas vyniojimo būdų: 1. 1-2 kartus persukant etiketės galus (žr. priedą, 7 pav., a); 2. “Banteliu” (žr. priedą, 7 pav., b); 3. Persukant tik vieną etiketės galą (žr. priedą,7 pav., c); 4. “Spynele” (žr. priedą, 7 pav., d); 5. “Vamzdeliu” (žr. priedą, 7 pav., e). Karamelės įvyniojimas vyksta įvairios struktūros vyniojimo mašinose. Verta tik pažymėti, jog karamelės temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 40oC, patalpoje oro drėgnumas turi neviršyti 60%, o etiketės turi būti aukštos kokybės. Karamelės pakavimas į hermetinę tarą. Karamelė taip pat galima pakuoti į įvairius indelius ir dėžutes. Paprastai indeliai daromi iš nerūdijančio metalo. Jei pakuojama į rūdijančio metalo indelius, būtina viduje patiesti pergamento ar parafinuotą popierių. Taip pat galima vidų tokios dėžutės nulakuoti. Kad indelis būtų dar hermetiškesnis, galima toje vietoje, kur dangtelis liečiasi su pačiu indeliu, užklijuoti banderolę. Karamelės fasavimas. Karamelę iki 500g fasuoja į kartonines dėžes. Įmonėse yra specialūs automatai, kurie iš išanksto paruoštų kartono lapų išlanksto dėžutes, atsveria tam tikro svorio karamelę, pripildo dėžes ir jas užklijuoja. Taip pat gali būti naudojami automatai, pakuojantys į celofaninius maišelius. III. GAMYBOS KONTROLĖ Žaliavos, reikalingos gamybai, bei paruošta produkcija yra kruopščiai kontroliuojamos. Tam įmonėje yra organizuojamos specialios tarnybos. Viso technologinio proceso kontrolę atlieka laboratorija. Dideliuose konditerijos fabrikuose būna bendra ir kiekvieno cecho atskirai laboratorijos, mažuose - tik bendra. Bendros laboratorijos pareigos yra: visų į fabriką pristatomų žaliavų ir pusfabrikačių kontrolė; paruoštos produkcijos kontrolė; vandens, naudojamo gamybai, kokybė; visų į fabriką pristatomų žaliavų ir pusfabrikačių mikrobiologinė kontrolė; broko likvidacija ir atliekų mažinimas; cechų laboratorijų vadovavimas; naujų receptų kūrimas; taros kokybė. Cecho laboratorijos pareigos yra: į cechą patenkančių žaliavų kontrolė; technologinio proceso kontrolė; recepto atitikimo kontrolė; paruoštos produkcijos kontrolė. Kontrolėje naudojami fiziniai ir cheminiai metodai. Taip pat nustatoma ir karamelės spalva, skonis bei kvapas. IV. ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA V. REIKALINGOS PATALPOS Kadangi karamelės gamyboje naudojamos srovinės mechanizuotos linijos, tai joms išdėstyti reikalingos didelės patalpos. Be šių patalpų dar reikia vietos: 1. Valdymo aparatui; 2. Med. punktui; 3. Buitinėms ir pagalbinėms patalpoms; 4. Atliekų sandeliams; 5. Žaliavų sandeliams; 6. Gaminių sandeliams; 7. Ventiliatorinei; 8. Elektros cechui; 9. Kompresorinei. VI. IŠLAIDOS I. Gamybos sąnaudos: 1. žaliavoms: cukrus; krakmolo sirupas; kvapiosios medžiagos; dažai; įdarai (jei yra). 2. pagalbinės medžiagos: etiketės; maišeliai; dėžutės; dėžės. 3. elektros energija; 4. kuras; 5. kitos išlaidos. II. Pridėtinės išlaidos: 1. atlyginimai su soc. draudimu; 2. amortizaciniai atskaitymai; 3. reklama; 4. eksploatacinės išlaidos. VII. IŠVADOS Aprašytas karamelės gamybos technologinis procesas yra gana sudėtingas ir turi būti vykdomas labai tiksliai. Todėl jis yra griežtai kontroliuojamas ir prižiūrimas. Technologinio proceso kontrolę vykdo specialios laboratorijos, taip pat jose daromi įvairūs bandymai. Verta pažymėti, kad karamelės gamyboje naudojamos pažangios mašinos ir įrengimai, todėl gauta karamelė yra labai kokybiška, geros estetinės išvaizdos bei gero skonio ir kvapo. Lietuvoje gaminama karamelė turi labai didelę paklausą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ji yra eksportuojama į kaimynines šalis (Latviją, Baltarusiją, Rusiją), taip pat į Estiją, NVS šalis. Todėl pastoviai auga karamelės gamyba. Lietuvoje karamelę gamina AB “Klaipėdos konditerija”, AB ”Vilniaus pergalė”, AB “Naujoji rūta” (Šiauliai).
Chemija  Referatai   (20,78 kB)
1.PROBLEMA Jaigu į stiklinį indą įpiltume distiliuotą vandenį įdėtume į indą metalines plokšteles arba anglies strypelius sujungtą su lempute,jungikliu,ampermetru ir srovės šaltiniu (baterija)lemputė neužsidega.Kodėl taip yra ? 2.HIPOTEZĖ Gal distiliuotas vanduo neturi judriųjų krųvininkų,kurie gerai praleidžia elektros srovę. 3. BANDYMAI AR UŽDUOTYS SPĖJIMUI PATIKRINTI Su ta pačia schema į vandenį įberkime žiupsnelį valgomosios druskos,lemputė netrukus įsižiebia,grandine ima tekėti srovė nes atcirado judriųjų krūvininkų,o jai įbertume cukraus neįsižiebs.
Chemija  Namų darbai   (6,74 kB)
Politiniai režimai
2010-01-04
Dažniausiai politinis rėžimas yra apibūdinamas kaip valstybinio vadovavimo bei valdymo pagrindinių metodų visuma. Politiniai rėžimai nusako daug daugiau nei valstybės valdymo forma, todėl svarbiau yra išsiaiškinti, koks yra valstybės politinis rėžimas nei valstybės valdymo forma. Taigi, mano darbo tikslas ištirti bei aprašyti politinius rėžimus, susisteminant mokslinę literatūrą bei panaudoti straipsnių analizę.
Politologija  Referatai   (11 psl., 12,84 kB)
Viskas apie nemetalus. Teorinė medžiaga apie atskiras nemetalų grupes: paplitimas, savybės, gavybos būdai. Uždaviniai.
Chemija  Pagalbinė medžiaga   (13 psl., 34,85 kB)
Amerikiečių privataus ir korporacinio verslo sistemos pagrindas yra kapitalo rinkos. Verslininkai ieško investitorių tarp asmenų, turinčių atliekamų finansinių išteklių ir siekiančių juos investuoti netgi į rizikos elementų turintį verslą. Tam JAV egzistuoja fondų biržos. Išvystytos biržų sistemos sąlygomis laisvas trumpalaikis kapitalas gali būti investuotas į ilgalaikius objektus. Tuo pat metu VP turėtojai gali parduoti juos už pinigus arba gauti bankuose palūkanas. Pastovus kapitalo judėjimas ir VP savininkų kaitaliojimasis sąlygoja investicijų skirstymą ir perskirstymą tarp atskirų ekonomikos šakų ir sferų. JAV fondų biržos ir jose vykdomos operacijos Fondų rinkos struktūra Fondų birža - reguliariai funkcionuojanti finansų rinka, kur VP savininkai per tarpininkus (jų vaidmenį atlieka biržos nariai) sudaro pirkimo-pardavimo sandorius. Operacijos biržoje atliekamos su ribotu VP kiekiu. Kotiruotis leidžiama tik toms kompanijoms, kurios patenkina nustatytus reikalavimus. Biržoje nekotiruoti popieriai cirkuliuoja neužregistruotų VP rinkose. Ryšiams su jomis palaikyti naudojami informacijos kanalai ir komunikacijos sistemos. Šiuo metu JAV aktyviai funkcionuoja 9 užregistruotos nacionalinės fondų biržos (žr. 1 pav.). Stambiausia iš jų - Niujorko fondų birža (NYSE - New York Stock Exchange). Jai priklauso daugiau kaip 80% biržų apyvartos. Dauguma jos narių sudaro firmos - NYSE narės. Išskyrus keliasdešimt aktyviai cirkuliuojančių labai vertingų rinkos akcijų, Amerikos fondų biržoje iš esmės prekiaujama nedidelių kompanijų VP, kurie pagal rinkos vertę ir dienos apyvartą žymiai nusileidžia NYSE kotiruojamiems VP. Akcijų vertė Amerikos fondų biržoje vidutiniškai 20 dolerių (NYSE - 32 doleriai). Kitos biržos priklauso vadinamosioms regioninėms biržoms, kurios atsirado susijungus viename ekonominiame rajone išsidėsčiusioms vietos biržoms. Apie Spokano biržą, kurioje cirkuliuoja daugiausia vietos kompanijų akcijos, paprastai neužsimenama dėl labai nežymios metinės apyvartos, o Čikagos biržoje dabar prekiaujama tik opcionais. 1 pav. Amerikos fondų biržos Iš pradžių regioninės biržos atrodė kaip dviejų tipų fondų rinkos. Jos buvo svarbiausios smulkių, dažniausiai vietos kompanijų išleidžiamų VP rinkos, o kartu vaidino vaidmenį pagalbinių, papildomų rinkų stambių kompanijų akcijoms, kotiruojamoms NYSE ir Amerikos fondų biržoje. Bet šitą vaidmenį regioninės biržos prarado aštuntojo dešimtmečio pradžioje, atsiradus NASDAQ (National Association Of Securities Dealers Automated Quotation - dilerių nacionalinės asociacijos automatinio VP kotiravimo sistema) sistemai, kuri sudaro nebiržinės apyvartos pagrindą. Nebiržinė rinka įeina į JAV stambiausių fondų rinkų trejetą (drauge su Niujorko ir Amerikos fondų biržomis) ir yra trečioji pagal dydį fondų rinka pasaulyje. 1986 m. pagal metinę apyvartą (378,2 mlrd. dolerių) NASDAQ pralenkė tik Niujorko ir Tokijo fondų biržos (atitinkamai 1388,8 ir 1000,5 mlrd. dolerių). Dabar NASDAQ yra nedidelių, taip pat augančių kompanijų vertybinių popierių stambiausia rinka. NASDAQ sistemoje cirkuliuojančių akcijų vidutinė kaina - 10 dolerių. Tuo būdu didelę dalį apyvartos regioninėse biržose sudaro Niujorko ir Amerikos fondų biržose kotiruojami VP. 1978 m. visos JAV biržos (išskyrus Čikagos ir Spokano), taip pat ir NASDAQ, sujungtos į vieningą komunikacijų sistemą ITS (International Trading System). Tai buvo svarbus žingsnis kuriant JAV nacionalinę rinkų sistemą. Fondų biržos organizavimas Fondų biržos JAV kuriamos ir funkcionuoja kaip korporacijos su ribotu narių skaičiumi. Jos turi taip vadinamus Įstatus, kuriais apibrėžiamos biržos narių sudėtis ir jų priėmimo sąlygos, kurimo ir valdymo tvarka, biržos ir jos narių funkcijos. Biržos nariais paprastai tampa brokerinės kompanijos. Jos atstovauja savo klientų interesus perkant ir parduodant VP, bet taip pat gali atlikti biržų operacijas savo sąskaita. Brokerinės kompanijos atlieka operacijas tiek savo tarnautojų ( brokerių ) pagalba, tiek padedant nepriklausomiems, akredituotiems biržoje brokeriams. Dalyvavimas biržoje suteikia galimybę pirkti ir parduoti, vietos biržoje kainą lemia paklausos ir pasiūlos santykis. Taisyklės, reguliuojančios vietų pirkimą ir pardavimą biržoje, skirtingose biržose yra skirtingos. Pavyzdžiui, kandidatas į NYSE narius privalo turėti dviejų biržos bendrasavininkių rekomendacijas. Be to, jis privalo valdyti kapitalą, kurio pakaktų pirkti vietą iš nutarusio ją parduoti biržos nario. Pretendento kandidatūrą ( jo finansinę padėtį ir asmenines savybes ) svarsto naujų narių priėmimo komitetas. Priimtas į biržą naujas narys gali pasirinkti bet kurią biržų veiklos sritį. Pirkdami vietą, biržos nariai įgyja teisę sudarinėti VP sandorius biržos operacijų salėje. Pašaliniai asmenys į biržą prekiauti neįleidžiami. Įvairios brokerinės firmos biržoje turi nevienodą vietų skaičių. Įgyjamų vietų kiekis priklauso nuo to, kokio didumo vienoje ar kitoje brokerinėje firmoje prekybos VP apimtys. Firmos gali pirkti vietas ne tik vienoje, o iš karto keliose biržose, taip pat kitų šalių biržose. Vietos kaina kinta sutinkamai su ekonomine konjunktūra - aktyvios fondinės prekybos laikotarpiais kainos kyla, silpnos prekybos laikotarpiu - smunka. Ši kaina priklauso ir nuo biržos dydžio. Pavyzdžiui, Čikagos fondų biržos narystė 1996 m. birželį kainavo 28000 dolerių, o didžiausios JAV biržos NYSE narystės kaina siekė 1 mln. dolerių. Dar išskiriamas ir metinis biržos nario mokestis, taip pat priklausantis nuo ekonominės būklės ir biržos apyvartos. Fondų biržos nariai ir jų funkcijos Fondų rinkose veikia dviejų tipų tarpininkai: brokeriai ir dileriai. Tačiau Vakarų literatūroje tarpininkams priskiriami tik dileriai; brokeriai vadinami agentais, nes jie veikia ne savo vardu, o tik sutinkamai su gautomis instrukcijomis vykdo individualių arba institucinių investuotojų užsakymus. Beje, jie nerizikuoja ir už savo veiklą gauna komisinių. Kitaip negu brikeriai, dileriai veikia savo vardu, perka ir parduoda VP savo sąskaita: įsigyja akcijų arba obligacijų viena kaina, o parduoda kita. Skirtumas tarp kainų sudaro pelną arba nuostolį. Dilerio veiklą lydi dvejopa rizika: ar pavyks parduoti pirktų popierių, o jeigu pavyks, tai kokia kaina. Brokeris gali vykdyti operacijas taip vadinamų specialistų pagalba. Brokeriai vykdo brokerinių firmų klientų užsakymus, o tiksliau, jie perduoda specialistams iš brokerinių firmų biuro į biržos operacijų salę suplaukusius klientų įpareigojimus pirkti ( parduoti ) vienokius ar kitokius VP. Biržoje galima sutikti įvairių brokerių (žr. 2 pav.). “Flor brokeriai” - biržos firmų-dalyvių tarnautojai, kurie operacijų salėje vykdo užsakymus, gautus biuruose iš firmų ir perduotus vykdyti. “Bond-flor” brokeriai specializuojasi obligacijų operacijose. Nepriklausomi brokeriai vykdo užsakymus kitų brokerių, kai tie patys nepajėgia atlikti per didelės apimties darbų, ir firmų, kurios neturi tarnautojų - biržos narių. Specialistas - dar vienas biržos nario tipas. Jis specializuojasi operacijose su tam tikru VP (dažniau vienu, kartais keliais). Stambiose biržose kiekvienas VP priskirtas kokiam nors specialistui, kuris turi monopolinę teisę sudarinėti sandorius šioje biržoje. Specialistas vykdo dvejopą funkciją: brokerio ir dilerio. Kaip brokeris specialistas yra agentas, priimantis ir vykdantis užsakymus pirkti (parduoti) tam tikrus VP. Dalis komisinių, kuriuos brokeriai gauna iš klientų, perduodama specialistams kaip užmokesti už suteiktas paslaugas. Antrasis specialisto vaidmuo, kurį atliekant jam tenka būti dileriu, daug sudėtingesnis. Specialistui-dileriui reikia siekti, kad jam priskirtu VP būtų prekiaujama, kiek tai įmanoma, sąžiningai ir eisingai. Iš specialisto reikalaujama pirkti (parduoti) savo sąskaita taip, kad laikinos pasiūlos ir paklausos “jo” VP disbalanso pasekmės būtų minimalios. Visais kitais atvejais jam draudžiama prekiauti savo sąskaita. Specialistai perka savo sąskaita, kai “jų” VP kaina pradeda smarkiai kristi, ir parduoda, kada kaina pradeda netikėtai kilti. Tačiau iš specialistų nerikalaujama priešintis kainų kritimui ar kilimui, jų funkcija yra tik sušvelninti netikėtą kainų pokytį ir palaikyti tolygų jų judėjimą. Kai to neįmanoma padaryti dėl labai didelio gautų užsakymų disbalanso, birža gali sustabdyti prekybą tuo (tais) vertybiniu popieriu (popieriais) arba atidėti rinkos atidarymą. Taigi vieno ar kito VP kainų judėjimą biržoje turi lemti ne specialisto prekyba, o tam popieriui gaunamų užsakymų judėjimas, t.y. santykis tarp pasiūlos ir paklausos. Biržose specialistai paprastai būna susivieniję į padalinius. Padaliniai gali susidėti iš atskirų asmenų ( vieno ar keleto žmonių ), partnerių, korporacijų “bendrų sąskaitų” ( joint accounts ), “suvienytų knygučių” ( combined books ). “Bendroji sąskaita” paprastai reiškia bendrą įmonę, į kurią gali įeiti atskiri asmenys ( du ar daugiau ), partneriai arba korporacijos. Dalyviai įrašo gaunamus užsakymus atskirose “knygutėse”, bet turi bendrą sąskaitą ( trading account ). “Suvienyta knygutė” - atvirkščiai: dalyviai turi savo atskiras sąskaitas, bet vieną bendrą “knygutę”. Šalia specialistų ir brokerių funkcionuoja dar keletas atmainų jos narių, kurie vykdo operacijas savo sąskaita ir panašiai kaip specialistai yra įpareigoti biržos taisyklių numatytais atvejais “uždaryti atotrūkį tarp kainų”. Biržose atliekamos operacijos Paprastai brokeriui pavedama įvykdyti užsakymą palankiausia kaina, kuri gali būti pasiekta pateikus užsakymą “prekybinėje minioje”, kur prekiaujama dominančiu VP. Tokie užsakymai vadinami “market” (rinkos) užsakymais. Be to išskiriami “limit” ir “stop” užsakymai. “Limit” užsakymas pateikiamas rinkoje tada, kai klientas nurodo užsakymo įvykdymo kainą. Iš brokerio reikalaujama įvykdyti sandorį šita užsakovo nustatyta kaina arba palankesne, jeigu tai bus įmanoma. Gali atsitikti, kad kliento perduotas užsakymas tuo momentu yra neįvykdomas. Tokiu atveju užsakovui teks laukti tol, kol rinkoje nusistovės jo nurodyta kaina (arba artima jai). Tačiau brokeris nepasilieka poste šito laukti, jis palieka užsakymą specialistui. “Stop” užsakymai pateikiami siekiant apriboti galimus nuostolius. Pavyzdžiui, jeigu klientas bando pakelti kainą, bet bijo nuostolių dėl netikėto kainų smukimo, jis pateikia užsakymą parduoti kaina, keliais punktais žemesne už einamąją rinkos kainą. Jeigu jo nuogastavimai pasitvirtins, tai pasiekus šią kainą užsakymas turi būti nedelsiant įvykdytas. Tačiau nėra visiškos garantijos, kad “stop” užsakymas bus įvykdytas nurodyta kaina, nes tam gali sutrukdyti specialisto anksčiau gauti analogiški užsakymai. Neįmanoma bus įvykdyti “stop” užsakymo tuo atveju, jei kainos staigiai kris. Be anksčiau minėtų būna mišraus, hibridinio tipo užsakymų. Į biržą patenkantys “market” užsakymai paprastai įvykdomi labai greitai, skirtingai nuo “limit” ir “stop” užsakymų, kuriuos brokeriai dažnai perduoda specialistams. Dažniausiai JAV fondų biržose atliekamų sandorių tipai: Opcionas. Tai sandorius, suteikiantis teisę (bet ne įsipareigojimą) investoriui parduoti arba pirkti VP iš anksto nustatyta kaina kontrakte nurodytu laiku. Pirkėjas šiuo atveju laukia kontrakte nurodytų VP kainų pakilimo ir tikisi gauti pelną dėl kurso pasikeitimo. Tuo tarpu pardavėjas laukia šių VP kainų kritimo. Jis gali gauti pelną dėl kursų numatyto sutartyje ir sutarties įsigaliojimo momento skirtumo. Šie sandoriai paprastai sudaromi siekiant gauti kursų pasikeitimo sumą arba apdrausti biržos klientus nuo materialinių nuostolių, esant staigiems akcijų kursų svyravimams. Fjučerinis sandoris. Tai atitinkamų VP pirkimo-pardavimo susitarimas tarp pirkėjo ir pardavėjo tiksliai nustatytu laiku ateityje. Fondų biržose fjučeriniai sandoriai baigiasi kursų skirtumo nuo susitarimo sudarymo momento iki nustatytos sandoryje datos išmokėjimo. Jeigu VP kursas pakyla - tai išlošia pirkėjas, nukritus kursui pelną gauna pardavėjas. Arbitražiniai sandoriai. Jie susiję su pelno gavimu dėl kurso skirtumo skirtingose biržose. Pirkėjas įsigyja VP biržoje, kurioje jų kursas žemesnis, ir parduoda biržose, kuriose šių VP kursas yra didesnis. Fondo arbitražas didina VP paklausą biržose su žymiai žemesniu kursu ir didina jų pasiūlą biržose su žymiai didesniu kursu. Rezultate gaunamas VP kursų skirtingose biržose suvienodėjimas. Paketiniai sandoriai. Kai kuriose biržose, būtent Niujorko fondų biržoje, numatoma galimybė sudaryti sandorių dėl VP paketo, sudaryto iš 500 pavadinimų VP - 126000 akcijų. Jų kaina nustatoma pagal kiekvieno VP pardavimo dienos kursą. Tokie paketai skirti dideliems pirkėjams ir ilgalaikėms investicijoms. Paketo pirkėjai įgyja teisę gauti dividentus ir balso teisę, numatytą akcininkams. Viena iš svarbiausių sąvokų, atliekant operacijas, yra VP kursas. VP kursas - tai kaina, kuria sudaromas VP sandoris. Jų pirkimas-pardavimas iš tikrųjų yra operacija, suteikianti teisę gauti pelną, duodamą šių VP. Todėl VP kursas tiesiogiai priklauso nuo VP pelningumo. Nevertinant konjunktūrinių faktorių, VP kaina paprastai tiesiogiai proporcinga VP pelnui ir atvirkščiai proporcinga diskonto tarifui. Reikia įvertinti ir tai, jog paprastųjų akcijų kursas gali labiau svyruoti, tuo tarpu kai priveligijuotų akcijų ir obligacijų, turinčių fiksuotą pelną, kursas yra labiau stabilus. Operacijų vykdymo schema Atliekant operacijas fondų biržoje dalyvauja įvairūs rinkos dalyviai: Centrinis depozitoriumas - institucija, kurios paskirtis organizuoti, vykdyti bei kontroliuoti dematerializuotą VP judėjimo apskaitą. Klizingo bankas - institucija, kurios paskirtis vykdyti piniginius atsiskaitymus pagal biržoje sudarytų sandorių tarp brokerinių kompanijų (BK) rezultatus. Garantinis fondas - iš biržoje veikiančių BK įnašų suformuotas piniginis fondas, kurio pagrindinis tikslas - užtikrinti, kad visi biržoje sudaryti sandoriai būtų įvykdyti, t.y. pirkėjas gautų jiems priklausančius VP (ar atitinkamą kompensaciją), o pardavėjas - atitinkamas pinigines lėšas. Operacijų su VP kontrolės komisija (SEC) - institucija, ginanti investorių interesus ir užtikrinanti tinkamą VP rinkos funkcionavimą. Klientas - pirkėjas arba pardavėjas, kuris naudojasi brokerio paslaugomis perkant-parduodant VP. Brokerinė kompanija - specializuota įmonė, kurios veikla yra operacijos su VP bei konsultavimas VP emisijos ir apyvartos klausimais. Brokeriu vadinamas BK įgaliotą asmenį, išlaikiusį SEC organizuotus kvalifikacinius egzaminus ir atstovaujantį BK perkant-parduodant VP. 3 pav. Operacijų vykdymo schema Biržų veiklos reguliavimas Fondų rinkų veiklą reguliuoja valstybė ir pačios rinkos, kadangi visos biržos yra savivaldiškos organizacijos. Kiekvienoje biržoje yra savikontrolės sistema, kuri kuri apima stebėjimą, pasirinktinius patikrinimus, ataskaitų sudarymą. Pagrindinis dėmesys skiriamas specialistų veiklos kontrolei. Kadangi specialistai turi monopolinę teisę į jų “knygutėse” esančią informaciją ir teisę sudaryti sandorius savo sąskaita, dažnai iškyla jų objektyvumo ir bešališkumo klausimas. Todėl biržos nustato atitinkamus reikalavimus, susijusius su specialistų dilerine funkcija. Antai specialistai neturi pirkti (parduoti) kokia nors nustatyta kaina savo sąskaita, kol jie neįvykdys visų iš klientų gautų analogiškų užsakymų ta pačia kaina. Specialistų prekybinė praktika kruopščiai kontroliuojama. NYSE kasdien skaičiuojama, kokį VP dienos visuminės apyvartos procentą sudaro specialistų įvykdyti sandoriai, fiksuojami absoliutūs VP kainos pokyčiai, atotrūkiai tarp pirkėjo ir pardavėjo kainos. Kas ketvirtį kiekvienas NYSE užregistruotas specialistas privalo pateikti finansinę ataskaitą. Bloga ataskaita, išaiškinti taisyklių pažeidimai gali būti pretekstas VP tarp specialistų perskirstyti. Pelningiausios, aktyviausios akcijos bus pasiūlytos specialistams, pateikusiems išsamias, detalias ataskaitas, patvirtinančias, kad šie specialistai sąžiningai vykdo savo įsipareigojimus biržai. Kartą per metus tikrinamos “knygutės”. Tačiau kai rinkoje išryškėja nerimą keliantys simptomai, kontrolė sugriežtinama. Antai vienu laikotarpiu NYSE kasdien tikrino kapitalo lygį kiekviename specialistų padalinyje. Biržos nariai, užregistruoti kaip specialistai, turi būti pajėgūs vienu laiku pirkti savo sąskaita 5000 įprastų akcijų kiekvienoje laidoje, kurioje jie specializuojasi. Minimalus kiekvieno specialisto kapitalas turi 25% viršyti tokiam pirkimui būtiną sumą. Visose rinkose nuolat stebimas indeksų judėjimas. 1989 m. Dou-Džonso indekso lygis krito 190 punktų. Investuotojams tai reiškė maždaug 180 mlrd. Dolerių praradimą. To, žinoma, nepalyginsi su akcijų kurso kritimu 1987 m. spalio 19 d., kuris sukėlė jų nuvertėjimą 500 mlrd. dolerių. Dou-Džonso indeksas tą dieną krito 508 punktais. Bet tokio kritimo, koks pažymėtas “juodąjį pirmadienį”, jau negalės būti, nes NYSE labai operatyviai reagavo į 1987 m. spalio įvykius ir įdiegė mechanizmą, kuris automatiškai nutraukia visas biržos operacijas, jeigu Dou-Džonso indeksas krinta daugiau kaip 250 punktų. Biržų veiklą kontroliuoja operacijų su VP kontrolės komisija (SEC), kuri įpareigoja biržas registruotis. Registruojantis biržos turėjo pateikti komisijai žinias apie savo organizacinę struktūrą, priėmimo į narius tvarką, savireguliavimo sistemą. Norint gauti leidimą leisti į apyvartą, visi VP (išskyrus tuos, kuriuos išleidžia federalinė vyriausybė, vietinės valdžios organai, valstybės remiamos korporacijos) turi būti registruojami SEC. Komisijai pateikiami duomenys apie kompanijos šakinę priklausomybę, organizacinę struktūrą, finansinę būklę, apie VP ankstesnes laidas, apie šios laidos ir trejų artimiausių metų laidų sąlygas, apie direktorių tarybos nariams, vadūnams, stambaus masto akcininkams priklausančių akcijų paketų apimtį. JAV gali būti išleisti bet kokie VP, jeigu žinios pateiktos SEC, nes komisija neturi įgaliojimų uždrausti popierių leidybą. Jos uždavinys yra tik rinkti informaciją ir tikrinti, ar kompanijos pateikti duomenys yra išsamūs ir patikimi. Tačiau į biržą VP priimami tik iš tų kompanijų, kurios atitinka kotiruotės reikalavimus. NYSE tokius reikalavimus pirmąkart paskelbė dar 1869 m. Dabar šioje biržoje kotiruojamos akcijos žinomų, pirmaujančių savo šakoje kompanijų, turinčių ne mažesnį kaip 16 mln. dolerių aktyvą, ne mažiau kaip 1 mln. išleistų į apyvartą akcijų, yra 2000 žmonių, įsigijusių 1000 ir daugiau akcijų. Kompanijos pajamos (prieš sumokant mokesčius) už paskutinius metus turi sudaryti mažiausiai 2,5 mln. dolerių. Tokius griežtus reikalavimus atitinka tik nedaugelis kompanijų. 1987 m. NYSE kotiravosi 1647 kompanijų akcijos, tuo tarpu šalyje yra daugiau kaip 3 mln. akcinių įmonių. JAV biržos akcentuoja techninę-informacinę reikalo pusę, sudarymą patikimesnių informacinių sistemų, įgalinančių operatyviai reaguoti į biržų konjunktūros svyravimus. Išvados Šiame referate, remiantis JAV pavyzdžiu, apžvelgėme VP rinkos centrinės dalies- fondų biržos- veiklą. Fondų birža yra vienas svarbiausių mechanizmų, kuris rinkos ekonomikoje suvienuja investicinių fondų pasiūlą ir paklausą, o santaupas paverčia investicijomis. Fondų birža apsaugo VP rinką nuo nesąžiningų operacijų, suteikia garantijas visiems šios rinkos dalyviams. Tai reiškia, kad įvykdžius sandorį biržoje pirkėjas visada gaus VP, o pardavėjas- pinigus.
Ekonomika  Referatai   (18,26 kB)
Šiandien pragyvenimo standartai vakarų pasaulio šalyse ir Rytų Europoje vis dar smarkiai skiriasi. Ir tai, kaip greitai Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys integruosis į Europos ekonomines (o tai pat ir politines) struktūras, didele dalimi priklauso nuo to, kaip greitai atsigaus jų ekonomika ir verslas. Todėl natūralu, kad būtent ekonomikai ir verslui šiandien turi būti skiriamas didžiulis dėmesys. Mūsų valstybei vos atgavus nepriklausomybę (ir net šiek tiek prieš tai), savo verslo ėmėsi daugelis Lietuvos gyventojų. Tuo metu daugelis dar nesuprato, kad norint sėkmingai organizuoti ir plėtoti verslą, neužtenka būti gydytoju, techniku ar žurnalistu, negana turėti bet kokį aukštojo mokslo baigimo diplomą, nepakanka vien entuziazmo. Galbūt todėl labai didelė naujai iškeptų verslininkų dalis patyrė nesėkmes, nemaža jų visiškai bankrutavo - ir tai palietė visą verslo spektrą, nuo smulkių gamybininkų ir krautuvininkų iki didžiausių šalies bankų. Dabar požiūris į verslą pasikeitė. Jau niekam nekelia abejonių, kad rimtu verslu užsiimti galima tik turint didžiulį bagažą teorinių ir praktinių ekonomikos bei verslo žinių. Šios žinios reikalingos tiek sprendžiant, kokį verslą ir kaip organizuoti, tiek ir plėtojant jau pradėtą verslą. Su kokiais klausimais susiduria pradedantis verslininkas? Pirmiausia, jis turi nuspręsti, ką ir kaip gaminti, kokias paslaugas teikti. Tai labai sunkus uždavinys, ir padarius klaidingą sprendimą verslas beveik visada iš anksto pasmerktas žlugti. Po to, kai verslininkas priima sprendimą, ką gaminti, jo laukia kita ne mažiau svarbi problema - kaip gaminti ir kokiu būdu realizuoti prekę ar paslaugą. Kitaip tariant, tenka nuspręsti, kaip organizuoti verslą, kad gauti geriausius rezultatus? Kokią verslo organizavimo formą pasirinkti? Neabejotina, kad padarius klaidą, verslui tai gali brangiai kainuoti. Todėl bet kuris pradedantis verslininkas turi būti gerai susipažinęs su verslo organizavimo formomis - tik tada jis galės teisingai nuspręsti, kokią iš jų rinktis savo verslui. Todėl kaip tik verslo organizavimo formoms bei jų pasirinkimo klausimui ir paskirta didžioji šio darbo dalis. Pirmoje darbo dalyje pabandysime išsiaiškinti, kas gi apskritai yra verslas ir kokie jo ekonominiai principai. Antrojoje dalyje trumpai apžvelgsime verslo organizavimo formų įvairovę, kiekvienai verslo organizavimo formai būdingus bruožus, įvairių verslo organizavimo formų juridinį statusą. Po to pereisime prie trečiosios dalies - verslo valdymo principų kiekvienoje verslo formoje, ir pagaliau ketvirtojoje išnagrinėsime tai, kas svarbiausia verslo formos pasirinkimo problemą sprendžiančiam verslininkui - atskirų verslo organizavimo formų privalumus ir trūkumus. I. Verslas ir jo ekonominiai principai Verslas yra žaidimas - didžiausias žaidimas pasaulyje, jeigu žinote, kaip jį žaisti. Thomas J. Watson Vyresnysis IBM kompanija Prieš pradedant gilintis į verslo ekonominius principus ir jo organizavimo formas, verta išsiaiškinti, kas gi apskritai yra verslas. Tai nėra toks paprastas klausimas, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Verslas - tai prekių ir paslaugų šaltinis. Anot “Ekonomikos terminų žodyno” autorių, ekonomikos teorijos kontekste verslą vertinti galima dvejopai: viena, jis įeina į rinką kaip prekių ir paslaugų tiekėjas jas perkantiems namų ūkiams; antra, jis perka iš namų ūkių gamybos išteklius, kad gamintų tas prekes ir teiktų paslaugas. Kiek kitaip verslą apibrėžia V.Gronskas savo knygoje “Verslo ekonomika”. Jis lygina verslą su dvisparniu paukščiu, kurio vienas sparnas - produktų bei paslaugų gamyba, o kitas - komercija. Iš tiesų, jei bent vienas iš šių “sparnų” nedirba tolygiai ir užtikrintai, jei “sparnai” neatitinka vienas kito - verslas negali normaliai funkcionuoti ir yra pasmerktas žlugti. Taigi nuo šių “sparnų” - sudedamųjų ekonominės verslo struktūros dalių - bei jų saveikos labai priklauso verslo funkcionavimas ir jo efektyvumas. Tad kokia gi verslo esmė? Remiantis aukščiau išdėstytais požiūriais galima būtų sakyti, kad ji susideda iš dviejų pagrindinių punktų: pirma, verslo “gamybinis sparnas” kuria produktus - nebūtinai vien materialias prekes, tai gali būti ir paslaugos ar informacija; antra - verslo “komercinis sparnas” yra kaip būdas, kuriuo rinkoje keičiasi “gamybinio sparno” pagaminto produkto savininkai. Savininkų pasikeitimas vyksta savanoriškai, taigi šis procesas yra naudingas tiek produkto pardavėjui, kuris netekdamas produkto gauna už jį pinigus arba kitas vertybes, tiek ir pirkėjui, kuris sumoka pinigus, kad galėtų pasinaudoti produkto teikiama nauda. Taip atrodo verslas “iš išorės”. Jei pažvelgti į jo struktūrą iš vidaus, atsiveria gerokai sudėtingesnis paveikslas. Kaip jau minėjome, verslas - tai ūkinė veikla, apimanti prekių bei paslaugų gamybą ir komerciją, o taip pat jų tarpusavio sąveiką. Savo ruožtu komercija įmonėje apima įmonei reikalingų išteklių (darbo, kapitalo, žemės) pirkimą atitinkamoje rinkoje ir pagamintų prekių bei paslaugų pardavimą prekių rinkoje. Taigi komercija apima ne vien prekybą pagamintais produktais, bet ir kitas prekybos formas: prekybą gamybos įrengimais, žaliavomis bei medžiagomis, komercinę bankininkystę, susijusią su finansinio kapitalo skolinimu, pirkimu ir pardavimu, įmonei reikalingų darbuotojų samdymą, žemės pirkimą arba nuomą, komercinį draudimą. [1,10] Negalima pamiršti ir marketingo bei reklamos, be kurių daugeliu atveju verslas negalėtų funkcionuoti. Taigi matome, kad po paprasta verslo savoka slepiasi nepaprastai sudėtinga struktūra. Kiekvienas verslininkas siekia gauti didžiausią pelną mažiausiomis sąnaudomis. Kad jam tai pavyktų, jis turi sėkmingai suderinti begales pačių įvairiausių veiksnių, kurie beveik visada nenoriai leidžiasi suderinami. Verslininkas turi pasirinkti geriausią gamybinių išteklių derinį bei gaminamos produkcijos kiekį, sujungti atskirus gamybinius išteklius, numatyti visus galimus sunkumus ir jų apėjimo ar pašalinimo būdus, kūrybiškai organizuoti gamybinę-komercinę veiklą ekonominės rizikos sąlygomis. Verslo pasaulis dinamiškas, todėl verslininkas privalo sugebėti veikti greitai ir nedvejodamas, tačiau tuo pat metu šaltai ir apgalvotai.Kad tai įgyvendinti,pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas labiausia trukdo verslo pletrą. Atskleidus verslo ekonominę struktūrą, tampa aišku, kad versle negali būti vieno kelio, vieno sėkmės recepto. Nežiūrint to, kad visų verslininkų tikslas vienas, jie siekia jo pačiais įvairiausiais metodais, kurie priklauso nuo verslo tipo. Todėl itin didelę reikšmę pradedant verslą ir siekiant jį sėkmingai plėtoti turi tinkamos verslo organizavimo formos pasirinkimas. Čia nėra paprastų taisyklių, todėl siekiant išsiaiškinti, kokią verslo formą pasirinkti vienam ar kitam tikslui, būtina gerai susipažinti tiek su visų verslo formų veikimo principais, tiek su jų pliusais ir minusais. Tik tada galima daryti sprendimą. II. Verslo organizavimo formos Nors daugelyje pasaulio šalių verslo organizavimo formos iš esmės panašios, kai kurie jų niuansai daugiau ar mažiau skiriasi. Todėl, kad išvengti painiavos ir nesileisti į pernelyg platų nagrinėjimą, šiame darbe apsiribosime verslo formomis, veikiančiomis Lietuvos Respublikoje. Pagal 1990 m. gegužės 8 d. priimto Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 6 straipsnį Lietuvos Respublikoje gali veikti šių rūšių įmonės: • individualios (personalinės); • tikrosios ūkinės bendrijos; • komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos; • akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės; • valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės. Trumpai susipažinsime su kiekviena įmonių rūšimi. Individualiosios įmonės teisiniu požiūriu yra fiziniai asmenys, vykdantys įvairias ūkines operacijas. Sandėrius jie sudaro savo vardu. Už firmos įsipareigojimus jos savininkas visiškai atsako visu savo asmeniniu turtu, t.y. firmos ir jos savininko turtas yra neatsiejami. (Kai kuriose valstybėse turtinė atsakomybė apima ne tik savininko, bet ir jo šeimos narių asmeninį turtą). Paprastai privačių firmų apskaitos knygos yra nepasiekiamos asmenims, nesusijusiems su firmos veikla. Todėl ne visada įmanoma gauti objektyvią ir tikslią informaciją apie jų veiklą ir finansinę padėtį. Privačių firmų skiriamasis požymis yra tai, kad pagal Lietuvos (taip pat ir daugelio kitų šalių) įstatymus firmos pavadinimu turi būti įvardytas firmos savininkas. Individuali įmonė dažniausiai priklauso šeimai arba atskiram asmeniui Nors pagal Lietuvos Respublikos įstatymus bendru atveju individualios įmonės neturi juridinio asmens teisių, pagal Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 7 straipsnį negamybinių organizacijų individualioms įmonėms jų steigėjo prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali suteikti juridinio asmens teises. Tokioms įmonėms taikomi įstatymai, reguliuojantys valstybinių įmonių veiklą. Visgi tokių įmonių Lietuvoje yra palyginti nedaug . Individualios įmonės - paplitusi verslo organizavimo forma rinkos ekonomikos šakose. Tokios įmonės pagal skaičių vyrauja daugelyje šalių, nors jų gaminama produkcija sudaro tik nedidelę nacionalinio produkto dalį. Pavyzdžiui, Lietuvoje 1994 metais kiekybiniu požiūriu individualios įmonės (pavieniai savininkai) smarkiai lenkė kitas verslo formas, tačiau stambioms akcinėms bendrovėms (korporacijoms) teko didžioji visų pardavimų, taigi ir pelno, dalis (žr. 1, 2 grafikus). Šaltinis: Statistikos departamentas prie LRV. Įmonių finansiniai rodikliai 1994 metais. Kita įmonių rūšis - ūkinės bendrijos - dar vadinamos partnerystės firmomis. Tikroji ūkinė bendrija yra neribotos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrą dalinę nuosavybę verslui organizuoti. Fiziniai asmenys patys dalyvauja firmos valdyme ir atsako ne tik įdėtu kapitalu, bet ir visu savo turtu, taigi, bendrijai tapus nemokiai, jos nariai gali prarasti asmeninį turtą, kuris bus panaudotas padengti skoloms. Jei bendrijos įstatuose nėra numatyta kitaip, visi bendrijos nariai turi teisę atstovauti bendriją sudarydami sandėrius, todėl jų atsakomybė dar didesnė, nei personalinės įmonės savininko - klaidingo sprendimo ar nepasisekimo atveju ūkinės bendrijos narys rizikuoja ne tik savo, bet ir savo partnerių asmeniniu turtu. Taigi natūralu, kad ūkinė bendrija remiasi visišku jos narių tarpusavio pasitikėjimu. Tikroji ūkinė bendrija neprivalo skelbti savo ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų. Kita ūkinių bendrijų rūšis - komanditinės ūkinės bendrijos. Tai yra dviejų ar daugiau asmenų susivienijimas, kurį sudaro tikrieji nariai ir nariai komanditoriai. Už jo įsipareigojimus tikrieji nariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai - tik savo įnašu. Tokios firmos vardu sandėrius gali sudaryti tik jos tikrieji nariai, iš kitos pusės, tik jos tikrieji nariai rizikuoja visu savo turtu. Vokietijoje tokios bendrijos vadinamos Kommanditgesselschaft, Prancūzijoje - Societe en commandite simple, JAV ir Didžiojoje Britanijoje - Limited partnership. Tiek tikriosios, tiek ir komandinės ūkinės bendrijos narių skaičius yra ribotas. Pagal Lietuvos Respublikos Ūkinių bendrijų Įstatymo 2 straipsnį, bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Bendrijos narystė taip pat ribota - bendrijos nariu negali būti valstybinės valdžios ir valdymo organai, valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, išskyrus tuos atvejus, kai jos yra konsorciumų, steigiamų kaip tikrosios ūkinės bendrijos, nariai. Bendrija neturi teisės išleisti vertybinių popierių. Toliau pereisime prie stambiausių įmonių - akcinių bendrovių. Akcinės bendrovės yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises. Jų kapitalas padalytas į akcijas. Fiziniai ir juridiniai asmenys, įsigiję bendrovės akcijų, tampa jos akcininkais. Bendrovės akcininkai yra jos kolektyviniai savininkai. Už bendrovės prievoles prieš kreditorius akcininkai savo turtu neatsako. Lietuvoje akcinių bendrovių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymas. Jis apibrėžia akcinę bendrovę taip: “Bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Ji gali būti įsteigta bet kokiai Lietuvos Respublikos įstatymų nedraudžiamai ūkinei veiklai. Bendrovė yra juridinis asmuo. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.” Skiriamos uždarosios akcinės bendrovės ir atviros (viešos) akcinės bendrovės. Lietuvoje uždarų akcinių bendrovių skaičius viršija atvirų (viešų) akcinių bendrovių skaičių beveik 15 kartų . Įvairiose šalyse atviros ir uždaros akcinės bendrovės apibrėžiamos nevienodai. Daugumoje šalių atviros akcinės bendrovės akcininkų skaičius nėra ribojamas ir jos akcijos gali būti platinamos viešai, parduodamos biržoje; tuo tarpu uždaros akcinės bendrovės akcininkų skaičius ribojamas ir ribojamas viešas jos akcijų platinimas ir jų pardavimas biržoje. Taip yra ir Lietuvoje: pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymą akcinės bendrovės “akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai.”; tuo tarpu uždarojoje akcinėje bendrovėje “negali būti daugiau kaip 50 akcininkų. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, jei valstybinio turto (akcijų) pardavimą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitaip.” Praktikoje tai reiškia, kad uždarosios akcinės bendrovės steigėjai gali pasiūlyti įsigyti bendrovės akcijų savo pažįstamiems, draugams ir t.t., neskelbdami apie akcijų pardavimą per masinės informacijos priemones. Atvira akcinė bendrovė, išleisdama akcijas į rinką, turi didesnes galimybes negu uždara bendrovė panaudoti išorinius finansavimo šaltinius - juk apie jos akcijas per spaudą, radiją, televiziją ir kitas masinės informacijos priemones gali sužinoti kur kas daugiau žmonių, be to, akcinių bendrovių akcininkų skaičius gali būti labai didelis, tuo tarpu uždaroje akcinėje bendrovė negali viršyti 50 akcininkų limito, kas daugeliu atveju riboja galimo sukaupti kapitalo dydį. Anksčiau Lietuvoje akcinės bendrovės įstatinis kapitalas buvo neribojamas, t.y. galėjo būti kiek norima mažas (faktiškai buvo galima kurti uždarąją akcinę bendrovę su 200 rublių, o akcinę bendrovę - su 500 rublių įstatiniu kapitalu). Tačiau 1994 m. liepos 5 d. priimtoje Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo redakcijoje įvesti tokie apribojimai: “Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100000 litų. (…) Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 litų.” (Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo 2 straipsnis). Šia įstatymo pataisa bandoma sukurti įėjimo barjerą, kad bent dalinai išvengti “nerimtų” akcinių bendrovių, iš karto pasmerktų bankrotui (kartais net steigėjų valia), kūrimosi, kartu apsaugant potencialius akcinių bendrovių kreditorius. Akcinė bendrovė yra bendra akcininkų, įnešusių savo pajų į bendrovės kapitalą, įmonė, t.y. akcininkai yra kolektyviniai akcinės bendrovės turto savininkai. Akcinės bendrovės akcijos perkamos, mokant už jas pinigais arba kitu turtu - fiziniu arba ne fiziniu, pavyzdžiui, darbu ar paslaugomis, kurios buvo suteiktos ar atliktos bendrovės labui. Taip pat galimas kombinuotas (mišrus) apmokėjimo būdas. Tačiau negalima akcijų apmokėti įsipareigojimais ateičiai. Akcinės bendrovės pelnas panaudojamas tolesniam bendrovės plėtojimui, valdytojų premijavimui, dividendų mokėjimui ir kitiems bendrovės tikslams. Bendrovės akcininkai gauna pajamas už akcijas dividendų pavidalu. Kaip juridinis asmuo, priešingai nei individualios įmonės ar dauguma ūkinių bendrijų, akcinė bendrovė savo vardu gali įsigyti turtines ir neturtines teises, sudaryti sutartis, vykdyti importo-eksporto operacijas, įsigyti kilnojamą ir nekilnojamą turtą, būti ieškovu ir atsakovu teisme, arbitraže ar trečiųjų teisme. Pagaliau pereisime prie paskutinės įmonių rūšies - valstybinių (arba vietos savivaldybės) įmonių. Valstybinė (arba vietos savivaldybės) įmonė - tai įmonė, įsteigta iš valstybės arba vietos savivaldybės lėšų arba perduota valstybės (vietos savivaldybės) nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka. Visas tokios įmonės turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (arba savivaldybei), o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis. Tokia įmonė turi juridinio asmens teises ir yra ribotos turtinės atsakomybės, t.y. valstybė (vietos savivaldybė) neatsako pagal įmonės prievoles, o įmonė neatsako pagal valstybės (vietos savivaldybės) prievoles. Kaip nurodo Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybės įmonių Įstatymas, priimtas 1994 m. gruodžio 21 d., valstybės įmonės steigimo teisinis pagrindas yra įmonės steigimo aktas, priimtas Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos pavedimu - įgaliotos vyriausybinės institucijos; o savivaldybės įmonės steigimo teisinis pagrindas yra įmonės steigimo aktas, priimtas savivaldybės tarybos. Institucija, priėmusi sprendimą įsteigti įmonę, yra tos įmonės steigėjas. Steigėjas turi teisę nustatyti įmonei privalomus darbus (užduotis); prekių (paslaugų) kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo taisykles; taip pat administracijos, kurios darbuotojus skiria steigėjas, pareigybes. Vykstant privatizacijai, valstybinių įmonių skaičius Lietuvoje smarkiai sumažėjo. Duomenys apie dabartinį valstybinių įmonių skaičių Lietuvoje pateikti . Šiame darbe neskirsime daug dėmesio valstybinėms ir savivaldybės įmonėms, nes jos iš principo skiriasi nuo kitų verslo organizavimo formų - tokias įmones gali steigti tik valstybinės instancijos ar savivaldybės, jos negali būti laisvai kuriamos pavienių verslininkų ar organizacijų. III. Verslo valdymo principai Praėjusioje dalyje trumpai apžvelgėme verslo organizavimo formų įvairovę. Tačiau norint susidaryti pilną vaizdą apie kiekvieną formą, reikia išnagrinėti vieną svarbiausių kiekvienos įmonių rūšies charakteristikų - kaip ta verslo forma valdoma.Tą galėsime lengviau padaryti išanalizavę kaip pavyzdį EUROPOS verslo tobulumo(Business Excellnce) modelį. EUROPOS verslo tobulinimo modelis Žmonių vadyba Žmonių pasitenki- Vadova- 90 balų nimas 90 balų vimas ( 9 proc. ) ( 9 proc. ) Pro- Verslo Politika ir stra- cesai Vartotojų patenki- rezult. 100 balų tegija 80 balų 140 nimas ,200 balų (10proc.) ( 8 proc. ) balų ( 20 proc. ) 150 balų Ištekliai 14 Poveikis visuome- 15 90 balų proc. nei , 60 balų proc. ( 9 proc. ) ( 6 proc. ) Galimybės 500 balų ( 50 proc.) Rezultatai 500 balų (50 pr.) Pradėsime nuo paprasčiausios verslo organizavimo formos - individualios įmonės. Nenuostabu, kad paprasčiausios verslo formos ir valdymo principai yra patys paprasčiausi. Vienintelis valdytojas tokioje įmonėje yra pats jos savininkas. Jis pats sprendžia, kur ir kokius išteklius pirkti, koki personalą samdyti, kokias paskolas imti, kur ir kaip pardavinėti savo produktą, pats nustato savo produkcijos kainas. Verslo pajamos taip pat priklauso tik įmonės savininkui ir jis su niekuo jomis nesidalija - išskyrus, žinoma, valdžią, kuriai sumoka pajamų mokestį už gaunamas asmenines grynąsias įplaukas. Individualios įmonės savininkui mirus, paprastai likviduojasi ir jo verslas (nors turto paveldėtojai gali ir perimti jo įmonę, tai jau bus nauja verslo organizacija, kitas savininkas, kiti siekiai). Kiek sudėtingesni yra ūkinių bendrijų valdymo principai. Ūkinės bendrijos valdymo taisyklės turi būti apibrėžtos bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, kuri yra bendrijos steigimo ir veiklos pagrindas. Nepaisant to, kad kiekviena bendrija gali įsivesti kitokias valdymo taisykles, pagrindiniai principai paprastai išlaikomi: sprendimai priimami balsuojant (balsavimo tvarka taip pat turi būti aprašyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje), kai kurie itin svarbūs nutarimai gali būti priimami tik sutinkant visiems bendrijos nariams (t.y. balsuojant vienbalsiai). Pagal Lietuvos Respublikos Ūkinių bendrijų Įstatymą, kiekvienas tikrasis bendrijos narys turi teisę kartu su kitais spręsti bendrijos turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo bei kitus bendrijos veiklos klausimus. Priimant nutarimus kiekvienas tikrasis narys turi vieną balsą nepriklausomai nuo jo dalies bendrosios nuosavybės teisėje dydžio (pažymėsime, kad tuo ūkinės bendrijos skiriasi nuo akcinių bendrovių, kur akcininko valdomas balsų skaičius tiesiogiai priklauso nuo jo įnešto pajaus). Jeigu šiame įstatyme ar bendrosios jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitokia taisyklė, tai nutarimai priimami paprasta balsų dauguma. Šio įstatymo ar bendrosios jungtinės veiklos sutarties numatytais atvejais teisę balsuoti priimant nutarimus turi ir komanditoriai. Bendrijos narys neturi teisės balsuoti, jeigu priimamas nutarimas dėl jo pašalinimo ar išstojimo iš bendrijos. Kiekvienas tikrasis bendrijos narys turi teisę atstovauti bendrijai, jeigu bendrosios jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kas kita. Komanditoriai neturi teisės atstovauti bendrijai. Jeigu komanditorius, nesilaikydamas šio reikalavimo, sudaro bendrijos vardu sandorį, tai jis atsako solidariai su tikraisiais nariais pagal prievoles, kurios atsirado iš tokio sandorio, visu savo turtu. Kadangi tikrieji bendrijos nariai dalijasi bendra iš valdymo kylančia atsakomybe ir bendra rizika, suprantama, kad pelnas taip pat paskirstomas tarp visų tikrųjų bendrijos narių. Pasibaigus ūkiniams metams sudaromas bendrijos buhalterinis balansas ir jos pajamos paskirstomos bendrijos nariams proporcingai jų dalims. Nustatant pajamų dalį, tenkančią tikrajam bendrijos nariui, neatsižvelgiama į tai, kad jis nėra įnešęs viso įnašo (velgi esminis skirtumas nuo akcinių bendrovių pelno dalybų). Tuo tarpu komanditoriui tenkanti pajamų dalis nustatoma proporcingai jo faktinio įnašo dydžiui. Pajamų dalis, kuria padidinami bendrijos narių pradiniai įnašai proporcingai jų dalims, gali būti paliekama bendrijoje. Bendrosios jungtinės veiklos sutartyje gali būti numatytos ir kitokios pajamų paskirstymo taisyklės. Bendrijos pajamų paskirstymas nustatomas visų tikrųjų narių nutarimu, priimtu vienbalsiai. Pagaliau pereiname prie trečio įmonių tipo. Akcinė bendrovė yra stambiausia įmonių rūšis, taigi ir jos valdymo organų struktūra yra sudėtingiausia ir labiausiai komplikuota. Ši struktūra nėra vienoda įvairiose šalyse. Mes apsiribosime aptardami Lietuvoje priimtą akcinių bendrovių valdymo organų struktūrą. Pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo 18 straipsnį akcinės bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracija. Akcininkų susirinkimas - aukščiausias akcinės bendrovės valdymo organas. Valstybės mastu jo analogu iš dalies galėtu būti referendumas arba visuotiniai rinkimai: kaip pastarųjų metu visi valstybės piliečiai (taigi ir jos savininkai) gali pareikšti savo nuomonę gyvybiškai svarbiais valstybei reikalais ir, tegu netiesiogiai, nulemti jos vykdomą politiką, taip ir akcininkų susirinkimo metu bendrovės akcininkai (taigi jos kolektyviniai savininkai) gali išreikšti savo nuomonę bendrovės valdymo klausimais ir nulemti bendrovės vykdomą politiką. Bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime turi teisę dalyvauti visi jos akcininkai, nesvarbu, kiek ir kokios klasės akcijų jie turi. Be jų, dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime su patariamojo balso teise gali valdybos ir stebėtojų tarybos nariai bei administracijos vadovas, jeigu jie ir nėra akcininkai. Kadangi akcininkai yra kolektyviniai bendrovės turto savininkai, tai akcininkų susirinkimas sprendžia svarbiausius jų nuosavybę liečiančius klausimus. Pavyzdžiui, jis priima sprendimus dėl akcinio kapitalo didinimo ar mažinimo, skiria ir atleidžia bendrovės valdymo organų narius, tvirtina bendrovės metinį balansą ir pelno paskirstymo schemą, keičia ir papildo bendrovės įstatus, sprendžia bendrovės reorganizavimo ar likvidavimo bei kitus bendrovės veiklos klausimus. Panagrinėkime, kaip yra priimami sprendimai akcininkų susirinkimo eigoje. Kaip žinome, viena turima akcija suteikia jos savininkui vieną balsą. Todėl akivaizdu, kad daugiau akcijų turintys bendrovės nariai gali labiau paveikti bendrovės valdymą ir netgi diktuoti sąlygas mažiau akcijų turintiems akcininkams. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą akcininkų susirinkimo kvorumą sudaro jame dalyvaujantys akcininkai, turintys daugiau kaip pusę visų akcijų balsų skaičiaus. Nors susirinkimo nutarimai priimami paprasta balsų dauguma, Įstatymas išskiria akcininkų susirinkimo kompetencijos klausimus, kuriems spręsti reikalinga kvalifikuota 2/3 balsų dauguma. Nors svarbiausius bendrovei klausimus sprendžia akcininkų susirinkimas, tokiu būdu spręsti visus klausimus būtų ne tik neefektyvu, bet ir pavojinga, ypač susidūrus su problemomis, kurių sprendimas reikalauja specialių žinių tam tikrose srityse. Kaip valstybės mastu labai retai sprendimai priiminėjami referendumo būdu (nors tie sprendimai paprastai būna labai svarbūs), taip ir akcinėje bendrovėje akcininkų susirinkimai paprastai šaukiami tik kartą per metus spręsti svarbiausiems uždaviniams. Visuotinis akcininkų susirinkimas renka kitus organus, dalyvaujančius bendrovės valdyme - stebėtojų tarybą ir bendrovės operatyvaus valdymo organą - valdybą. Stebėtojų tarybos nariai yra akcininkai ir dažnai bendrovės darbuotojai. Pastariesiems dalyvavimas stebėtojų taryboje suteikia galimybę daryti įtaką valdybos darbui ir ginti savo teises bendrovėje. Pagrindinė stebėtojų tarybos funkcija - valdybos, vykdomojo bendrovės valdymo organo, kontroliavimas. Be to, stebėtojų taryba tarp akcininkų susirinkimų vykdo susirinkimo įgaliojimus ir gali, pavyzdžiui, atleisti valdybos narį bei išrinkti į jo vietą naują narį. Stebėtojų taryba yra kolegialus organas, visi jos nariai turi lygias teises, priimant sprendimus. Vienintelė išimtis - tarybos pirmininkas, kurio balsas, kitiems balsas pasiskirsčius po lygiai, yra lemiamas. Stebėtojų tarybos nariai negali būti bendrovės valdybos nariai, išskyrus atvejus, kai stebėtojų tarybos narys laikinai dirba valdyboje, tam laikotarpiui atleidžiant jį iš stebėtojų tarybos nario pareigų. Stebėtojų tarybos nariams atlyginimas nemokamas, tačiau jie gali gauti premijas iš pelno (tantjemas) už metinius bendrovės darbo rezultatus (aišku, jeigu bendrovė sėkmingai dirbo). Akcinės bendrovės valdyba yra operatyvaus bendrovės valdymo organas. Jos nariais gali būti akcininkai ir nesusiję su bendrove asmenys - samdomi įvairių sričių specialistai. Akcinės bendrovės valdybą skiria stebėtojų taryba (pagal LR įstatymus - ne ilgiau kaip 4 metams) arba, jei jos nėra, renka visuotinis akcininkų susirinkimas. Valdybos nariai priima sprendimus kolegialiai, bet yra tarpusavyje pasiskirstę pareigas (valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai ir kt.). Valdyba savo nuožiūra formuoja bendrovės personalą, su kiekvienu darbuotoju sudarydama darbo sutartį. Reikia pažymėti, kad ir čia išsaugoma tam tikra analogija su valstybės valdymo organais - stebėtojų tarybos vaidmuo bendrovėje panašus į Seimo vaidmenį valstybėje, o bendrovės valdyba yra artimas savo funkcijomis šalies vyriausybės atitikmuo. Kaip matome, akcinės bendrovės valdymo struktūra gan sudėtinga. Neišvengiamai kyla klausimas, ar visada akcininkams būtina valdyti bendrovę pasitelkiant tokį platų valdymo aparatą? Kaip rodo patirtis, ne. Todėl įstatymas numato atvejus, kai bendrovės valdymo struktūra gali būti supaprastinta. Pavyzdžiui, jei bendrovė turi 50 ar mažiau akcininkų ir joje dirba ne daugiau kaip 200 darbuotojų, stebėtojų taryba gali būti nesudaroma. Steigiant uždarą akcinę bendrovę akcininkų susirinkimo sprendimu joje gali būti nesudaroma ir valdyba. Kitaip sakant, uždarose akcinėse bendrovėse, kuriose yra ne daugiau kaip 50 akcininkų ir ne daugiau kaip 200 darbuotojų, gali nebūti nei stebėtojų tarybos, nei valdybos. Nesant bendrovėje valdybos, jos funkcijas vykdo bendrovės administracijos vadovas ir visuotinis akcininkų susirinkimas. Dėl jau anksčiau minėtos priežasties mes nenagrinėsime valstybės ir savivaldybės įmonių valdymo principų ir iš karto pereisime prie verslo organizavimo formų privalumų ir trūkumų apžvalgos. IV. Verslo organizavimo formų privalumai ir trūkumai Apžvelgus visą verslo organizavimo formų įvairovę, jų valdymo principus ir juridinį statusą, kyla natūralus klausimas - kodėl vienu atveju pasirenkama vienokia, o kitu - kitokia verslo forma, kokios verslo formos yra tinkamesnės vienam ar kitam tikslui siekti? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išnagrinėti atskirų verslo organizavimo formų teigiamus ir neigiamus bruožus.Tačiau prieš tai pateikiu keletą lentelių, kuriose atsispindės verslininkų ir su verslu nesusijusių žmonių nuomonė įvairiais verslo klausimais.
Ekonomika  Referatai   (40,32 kB)
Valdymo teorijos
2009-12-29
Šio darbo tikslas – supažindinti su ankstyviausia ir pirmąja – klasikine - vadybos mokykla, jos pagrindinėmis srovėmis, principais, žymiausiais atstovais, parodyti jų nuopelnus šiuolaikiniam vadybos supratimui, organizacijų valdymui, o taip pat pateikti kritišką požiūrį ir teorijos trūkumus. Rašant darbą buvo naudojamos įvairios autorinės knygos, mokomosios knygos bei internetiniai informacijos šaltiniai. Klasikinės vadybos mokyklos idėjos buvo suformuotos ir pradėtos taikyti praktiškai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, vadovams grumiantis su industrinės revoliucijos sukeltais organizaciniais sunkumais. Tai istoriškai pirmoji valdymo teorijos tobulinimo kryptis (8, 30 p.).Organizacijos vis labiau plėtėsi ir darėsi sudėtingesnės, technologijos tobulėjo. Kartu su pokyčiais atsirado poreikis, kad vadovai kontroliuotų įrengimus ir gamybą, koordinuotų tvarkaraščius ir darbą, integruotų įvairias darbo sistemas, valdytų darbo jėgą. Tačiau buvo mažai informacijos, kuria vadovai galėtų vadovautis vykdydami šiuos veiksmus. Ankstesnių vadovų, ekonomistų, politikų ir filosofų idėjos ir patirtis nebuvo sukaupta, užrašyta ir paruošta padidėjusiems ateities organizacinio valdymo poreikiams. To nebuvo iki XIX a. – XX a. prad. kol nauja pramonės vadovų karta sąmoningai pradėjo vystyti organizacijų vadybos pagrindus ir ieškoti praktinių sprendimų problemoms, su kuriomis susidurdavo vadovai. Klasikinės vadybos mokyklos teoretikai bandė rasti „vieną geriausią būdą“ valdyti sudėtingas pramonės organizacijas. Jų teorijos pirmiausia buvo sutelktos ties idėja, kad ekonominio racionalumo lygis priklauso nuo vadovų ir individualių darbuotojų elgesio bei priimamų sprendimų. Kitaip tariant, teoretikai darė prielaidą, kad žmonės, bandydami maksimizuoti asmeninę naudą, vykdo logiškus, racionalius sprendimus, remdamiesi darbo patirtimi. Jų vadybos teorijos buvo grįstos tikėjimu, kad racionalus, logiškas elgesys turėtų būti sutelktas ekonominei gerovei kelti. Klasikinės vadybos mokyklos teorijos pagrindas yra: • Maksimalus darbo padalijimas, užtikrinant maksimalų darbų specializavimą; • Vykdytojo darbo apribojimas kuo paprastesnėmis operacijomis; • Maksimalaus darbo užmokesčio garantavimas; • Darbininko veiklos sferos apribojimas tik darbo operacijomis, nereikalaujant iš jo spręsti darbo bei gamybos organizavimo klausimų (8, 30p.). Klasikinę vadybos teoriją sudaro trys jos pakraipos: 1) mokslinio valdymo teorija; 2) idealaus biurokratinio valdymo teorija ir 3) administracinio valdymo teorija (skirtinguose šaltiniuose dažnai nurodomos tik dvi pakraipos: mokslinio valdymo ir administracinio valdymo). Kiekvienoje pakraipoje išryškinami šiek tiek skirtingi aspektai. 1. MOKSLINIO VALDYMO TEORIJA Ši teorija atsirado iš dalies dėl to, kad iškilo poreikis didinti darbo našumą. Mokslinės valdymo teorijos propaguotojai pirmiausia bandė padidinti darbo našumą kontroliuojant darbuotojų darbą organizacijoje technine prasme. Mokslinis valdymas iškėlė keletą vadybos teorijos ir praktikos veikėjų, kurie efektyvios vadybos technikos vystymui naudojo eksperimentus ir sistemiškus stebėjimus. 1.1 Mokslinio valdymo teorijos kūrėjai Charles Babbage (1792-1871) buvo vienas iš ankstyviausių mokslinės valdymo teorijos kūrėjų. Jis teigė, kad organizacijos galėtų gauti kur kas didesnį pelną, jei darbuotojai būtų specializuoti tam tikroje srityje ir mokomi atlikti tik tam tikrą specifinį darbo veiksmą. Lygiagrečiai su klasikiniu ekonomistu Adam Smith, Ch. Babbage propagavo darbo pasidalijimą ir darbo projektavimą taip, kad kiekvienas darbuotojas vykdytų tik mažą kiekį paprastų užduočių. Vadovų užduotis – apmokyti darbuotojus atlikti kiekvieną užduotį taip efektyviai, kaip tik įmanoma ir įsteigti paskatinimus už jų atlikimą greitai ir efektyviai. Ch. Babbage buvo įsitikinęs, kad vadovai turėtų vykdyti tyrinėjimus, tam, kad būtų nustatyta kiek laiko turėtų užimti kiekvienos užduoties įvykdymas. Vadovai panaudodami tyrimų rezultatus galėtų nustatyti normatyvus darbo įvykdymo greičio lygiui ir apdovanoti darbuotojus pagal atitinkamą normatyvų įvykdymo laipsnį. Frederick W. Taylor (1856-1915) yra geriausiai žinomas mokslinio valdymo teorijos atstovas. Su jo vardu apskritai susietas vadybos, kaip žinių sistemos apie organizacijų valdymą, atsiradimas. Jis pirmasis dar praėjusio šimtmečio pradžioje pradėjo sistemingai tirti darbo organizavimo ir vadybos problemas, naudoti analitinius metodus. Nors jo darbuose analizuojami ne visi vadybos aspektai (ypač šiuolaikiniu supratimu), tačiau tai buvo pirmasis bandymas kompleksiškai nagrinėti organizavimo klausimus. Pagal F. Taylor, vadybos pagrindas - teisingas tiek darbininkų, tiek vadovų darbo organizavimas. F. Taylor, inžinierius ir konsultantas, iš asmeninės patirties pastebėjo tai, ką laikė esant nedovanotinais darbo metodais tokiose organizacijose kaip „Midvale Steel“, „Simonds Rolling Machine“ ir „Bethlehem Steel“. Jo laikais pramonę kamavo nepakankamos kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos problemos. F. Taylor tvirtino, kad organizacijos naudoja esamus darbuotojus neefektyviai ir kad vadovai privalo imtis ryžtingų veiksmų darbo našumui pakelti. Jis pateikė daug priežasčių, kurios įtakojo per mažas gamybos apimtis ir neefektyvumą: darbuotojai dažnai į darbą atsinešdavo savo įrankius, kurie būdavo nepakankamai geri tinkamai atlikti užduotis; apmokymas buvo atliekamas atmestinai ir neorganizuotai, todėl darbuotojai patys dažnai nustatydavo jiems palankesnį mašinų greitį ir darbo tempą; vadovai veikdavo petys į petį su savo pavaldiniais, dažnai ignoruodami tokias vadybos pareigas kaip darbo planavimas ir organizavimas. Būtent į vadovus buvo nukreipta pagrindinė F. Taylor kritika. Jis tvirtino, kad vadovai turėtų vystyti ir įgyvendinti darbo „mokslą“ - pagrindinius nuostatus ar principus, kurie apspręstų įvairias darbo sritis. Darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus, panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį. F. Taylor pritaikė savo įsitikinimus geležies pernešimo procese – elementarioje plieno pramonės darbo dalyje. Jis pastebėjo darbo neefektyvumą ir nereikalingą energijos švaistymą naudojamuose metoduose pernešti 20 kilogramų sveriančius geležies luitus nuo gamybos vietos iki geležinkelio vagonų. Jis buvo įsitikinęs, kad naudojant mokslinius principus galėtų nustatyti „vieną geriausią būdą“ pakelti 20 kilogramų geležies luitą, laikyti jį, eiti su juo ir nuleisti jį žemėn. Po laiko, judesių bei nuovargio tyrimų, F. Taylor nustatė „mokslišką“ geležies luitų pernešimo būdą. Tai leido vieno darbuotojo vidutiniškai perneštų geležies luitų kiekį padidinti nuo 12,5 tonos iki 48 tonų per dieną. Naudodamas tą patį metodą, F. Taylor sukūrė „moksliškus“ būdus anglių, geležies ir pelenų sėmimui. Jis ragino vadovus vystyti mokslinius visų organizacijos darbų techninius tyrinėjimus. F. Taylor mokslinis valdymas buvo pagrįstas klasikine ekonomikos teorija: ir vadovai ir darbuotojai yra ekonomiškai motyvuoti. Vadovai nori padidinti pelną, o darbuotojai nori padidinti asmeninę ekonominę naudą. F. Taylor matė šį abipusį interesą kaip jungtį tarp vadovybės ir darbo jėgos, kuri paskatina juos dirbti kartu, kad būtų patenkinti abiejų poreikiai. Jo manymu, darbuotojai ir vadovai, norėdami pasiekti gerus organizacijos darbo rezultatus, turėtų laikytis tokių nurodymų: 1. Plėtoti mokslinį darbo organizavimą panaudojant laiko, judėjimo ir nuovargio veiksnių tyrinėjimus paties optimaliausio darbo atlikimo ir jo atlikimo lygio nustatymui. 2. Tvirtai laikytis darbo standartų, neleidžiant, kad kasdieninė, mokslinių tyrinėjimų nustatyta, gamybos apimtis būtų pakeista dėl kokio nors vadybininko ar darbuotojo savavališkos užgaidos. 3. Teisingai atrinkti ir perengti darbuotojus dirbti tam tikroje darbo vietoje, pavedant jiems atlikti užduotis, kurioms jie yra labiausiai tinkami ir suinteresuoti. 4. Įvesti finansinio paskatinimo sistemą, kuri paskatintų darbuotojus dirbti našiai ir efektyviai dėl su produkcija susieto darbo užmokesčio: maža gamyba įtakoja žemą užmokestį, didesnė gamyba – didesnį užmokestį. 5. Naudoti specializuotą funkcinį vadovavimą skiriant tam tikrą skaičių ekspertų prižiūrėti darbuotojus skirtingose jų darbo srityse. Tai efektingiau, nei vienas pagrindinis vadovas kuris vadovauja visam skyriui. 6. Palaikyti glaudžius ir draugiškus darbuotojų ir vadovybės santykius, nes bendradarbiavimas tarp darbdavio ir darbuotojo padeda užtikrinti noriai priimamą mokslinių darbo principų pritaikymą. Nors F. Taylor teigė, kad realizuojant mokslinio valdymo teoriją, vadybos darbus dirbantys darbuotojai pagrindinį dėmesį turi skirti darbininkų darbo organizavimui ir jo tobulinimui, o kitas vadybinės veiklos sritis laikė beveik antraeilėmis, vienu svarbiausių jo indėlių į vadybos mokslo teoriją laikomas funkcinio valdymo ir vadybinio mokslo pasidalijimas. Jis pasiūlė atsisakyti grynai hierarchinio valdymo principo, norint gerai organizuoti darbą, ypač pabrėžė planavimo reikšmę, akcentavo, kad gamyklą turi valdyti ne tiek direktorius, kiek planavimo skyrius. Nors F. Taylor metodai žymiai padidino darbo našumą ir atlyginimą daugeliu atvejų, tačiau darbininkai ir jų sąjungos ėmė priešintis tokiam požiūriui. Pastarieji bijojo, kad dirbdami sunkiau ir spartesniais tempais, jie išseks ir neišvengiamai bus atleisti iš darbo. Be to, F. Taylor sistema iškėlė į svarbiausią vietą laiką. Tai kritikuojama dėl to, kad darbuotojai galėjo būti verčiami dirbti vis greičiau ir greičiau – taupyti laiką. Didelis dėmesys darbo našumui ir pelningumui leido kai kuriems vadovams išnaudoti tiek darbuotojus, tiek klientus. Rezultatas – daugiau darbuotojų įstojo į sąjungas ir šitaip sustiprino įtarinėjimus ir nepasitikėjimą, ištisus dešimtmečius temdžiusius administracijos ir darbuotojų santykius. Vieni iš mokslinės valdymo teorijos pradininkų taip pat buvo Frank (1868-1924) ir Lillian (1878-1972) Gilbreth, kurie dirbo kaip vyro ir žmonos komanda. Frank Bunker Gilbreth daugiausia jėgų skyrė darbo metodų tobulinimui, gamybos ir našumo pakėlimui, o Lillian Moller Gilbreth, pasitelkdama psichologijos pagrindus ir vadybos žinias, į mokslinio valdymo teoriją žvelgė kaip į priemonę padėti darbuotojams įvykdyti savo potencialias galimybes. F. ir L. Gilbreth derindami mikrochronometrą ir kino kamerą detaliai ištyrė judesius, panaudojamus darbo proceso metu, ir sudarė jų klasifikavimo schemą. Judėjimas buvo pavadintas terbligu (therblig). Į jų klasifikaciją buvo įtraukti tokie judesiai, kaip spaudimas, laikymas ir judėjimas. Judėjimo schema pažymėjo ryšius tarp atliekamų judesių tipų bei dažnumo ir darbuotojo nuovargio ir atkreipė dėmesį, kad nereikalingi veiksmai veltui švaisto energiją ir laiką. Atskirdami efektyvius judesius nuo neefektyvių, F. Ir L. Gilbreth padėjo didesnę darbuotojų energijos dalį panaudoti naudingam darbo atlikimui. Frank Gilbreth kruopščiai tyrė ir tobulino mūrijime naudojamus metodus. Jis pastebėjo, kad skirtingi mūrininkai naudoja skirtingas būdus ir stebėjosi, kad vienas iš seniausių pasaulio amatų niekada nebuvo standartizuotas. Netgi be išsamesnių tyrimų mūrijimas akivaizdžiai atrodė ypač nenašiai atliekamas. Būdamas tvirtai įsitikinęs, kad mūrininkų našumas galėtų būti žymiai pagerintas, F. Gilbreth išanalizavo kino juostoje užfiksuotą mūrijimo procesą ir atrado, kad jame viduriniškai naudojama 18 skirtingų judesių. Jis išmatavo atskirų veiksmų užimamą laiką, ištyrė nuovargio faktorius ir pateikė alternatyvią procedūrą, kurioje atliekamų judesių skaičius buvo sumažintas nuo 18 iki 5. jis padalijo mūrijimą į dalis: vienas darbuotojas išnešioja plytas ir skiedinį, kitas darbuotojas tik kloja plytas. F. Gilbreth nurodymai pakėlė vidutinį vieno darbuotojo per valandą paklojamų plytų skaičių nuo 120 iki 250. Lillian Gilbreth sveikatos apsaugos daktarės disertacija Brown Universitete buvo pavadinta „Vadybos psichologija“ ir išleista 1914 m. Ji buvo šiuolaikinės darbo jėgos vadybos pradininkė, ypač darbuotojų atrinkimo, paskyrimo ir apmokymų moksle. Kartu F. Ir L. Gilbreth domėjosi individualių darbuotojų lavinimu apmokymo programų būdu, darbo aplinkos tobulinimu ir pramonės psichologija. Henry Gantt (1861-1919) mokslinio vadovavimo teorijai ir apskritai vadybos mokslui daugiausia nusipelnė sukurdamas dvi naujoves: Gantt grafikus ir minimaliu darbo užmokesčiu grįstą skatinimo sistemą. Bandydamas pagerinti vadovavimą planavimo, projektavimo ir kontroliavimo metodais, H. Gantt sukūrė Gantt grafikus, kurie naudojama dar ir dabar. Vadovai šį grafiką naudoja darbo veiksmų apibendrinimui ir nustatymui bei suklasifikavimui tų, kurie turėtų būti atlikti vienu metu ar nuosekliai. Kaip parodyta 5 pav. grafike, skirtame vienos JAV statybos įmonės rekonstravimo darbams, planai privalo būti nubraižyti anksčiau už bet kurios kitos veiklos atlikimą, bet pradiniai elektros darbai ir spintelių užsakymai gali būti pradėti kartu. Sienų apdaila gali iš dalies sutapti su kai kuriais galutiniais elektros darbais, bet spintelės negali būti pastatytos anksčiau nei bus baigta sienų apdaila. Be to, padedant darbų tvarkaraščiui, H. Gantt grafikas gali būti naudojamas kaip darbų kontroliavimo įrankis. Vadovai gali į grafiką įtraukti laiką, kurio iš tikrųjų reikia užduočiai užbaigti ir jį palyginti su laiku, kuris iš pradžių buvo suplanuotas. H. Gantt skatino idėją, kad darbuotojai turėtų gauti minimalų dienos užmokestį, nepriklausomai nuo to, ar jie pasiekė nustatytas kasdieninio darbo apimtis. Jis taip pat siūlė, kad darbuotojams būtų išmokamos vienkartinės premijos viršijus šias apimtis. Be to, H. Gantt siūlė skirti premijas prižiūrėtojams kurių pavaldiniai pasiekė bendrą kasdieninę standartinę apimtį ir papildomas premijas, jei visi darbuotojai pasiekė savo tikslus, nes nujautė, kad tai paskatintų prižiūrėtojus efektyviai valdyti savo pavaldinius. Ypatingai kuriant vadybos racionalizavimo metodus pasižymėjo Harrington Emerson (1853-1931). Jis išpopuliarėjo savo knyga „Dvylika našumo principų“ (išleista 1908 m.). Knygoje jis išdėstė požiūrių sistemą į gamybos racionalizavimą kaip priemonę prieš bet kokį išteklių švaistymą, neekonomišką jų panaudojimą. Skirtingai nei kiti F. Taylor pasekėjai, nagrinėję atskirų profesijų darbo organizavimą konkrečioje įmonėje, H. Emerson tyrinėjo darbinės veiklos principus apskritai, nepriklausomai nuo konkretaus jų turinio. Skaidant darbo organizavimo procesą į sudėtines dalis ir nagrinėjant kiekvieną atskirai, jo tikslas buvo sutekti dėmesį į teorinę nagrinėjamos problemos pusę (8, 33p.). Tokios analizės pagrindu jis ir suformulavo pagrindinius mokslinio vadovavimo teorijos principus, kurie aktualūs ir šiandien, ypač organizuojant gamybinių įmonių veiklą: 1. Aiškūs tikslai - racionaliai organizuoti veiklą galima tik teisingai pasirinkus ir suformulavus tikslus. To nepadarius, bet kokia organizacinė veikla netenka prasmės, nes ji būna chaotiška ir gali turėti ne tik teigiamas, bet ir neigiamas pasekmes. 2. Sveikas protas. Organizacijoje priimami sprendimai turi būti pagrįsti, optimalūs. Reikia drąsiai diegti naujoves, atsisakyti įsisenėjusių stereotipų. 3. Kompetentinga konsultacija. Vienas žmogus negali būti ekspertas visais su darbo našumu susijusiais klausimais. Todėl būtina konsultuotis su žmonėmis ir naudotis knygomis. 4. Darbo drausmė – sudėtinė bet kokios veiklos dalis, ji padeda išlaikyti gerą vidinę nuotaiką, gerus rezultatus. Ten, kur drausmė prasta, aukštų pasiekimų net geriausiomis sąlygomis pasiekti neįmanoma. 5. Kiekvienas darbuotojas turi tiksliai žinoti savo pareigas, jų atlikimo būdus. Tam būtina sudaryti standartines instrukcijas, siekti, kad visi jas įsisavintų ir dirbtų pagal jų reikalavimus. 6. Darbą būtina normuoti. Normos neturi būti nei didelės, nei mažos. Racionalus intensyvumas – efektyvumo pagrindas. 7. Teisingi santykiai su darbuotojais. Darbuotojas tik tada dirbs gerai, kai darbo turinys atitiks jo kvalifikaciją, sugebėjimus, polinkius irt.t labai svarbu atrinkti žmones į tam tikas darbo vietas, sudaryti sąlygas tobulintis. 8. Centralizuotas reguliavimas. 9. Atlyginimas už darbą privalo atitikti jo sudėtingumą ir bendrą apmokėjimo lygį, turėtų būti įdiegta skatinimo sistema.. 10. Veiklos rezultatai turi būti nuolat apskaitomi ir įvertinami. tai reikalinga pasiekimams nustatyti ir ateities planavimui. 11. Darbą reikia nuolat dispečerizuoti - kontroliuoti ir koordinuoti. Kontrolė sudaro galimybes sekti gamybos proceso vyksmą ir išvengti neigiamų pasekmių, lengviau pastebėti galimus nukrypimus. 12. Darbo sąlygas būtina sudaryti tokias, kad darbas būtų ne tik našus, bet ir malonus. be to, būtina užtikrinti saugias darbo sąlygas. Taikant praktikoje ir tikslinant mokslinio valdymo teoriją taip pat nusipelnė garsus pramonininkas Henry Ford (1863-1947). Pagal jo vardą buvo pavadinta ir jo sukurta nauja gamybos organizavimo sistema – fordizmas. Fordizmas – nuoseklus F. Taylor, F. Gilbreth ir kitų darbo organizatorių tyrimų tęsinys nepertraukiamos gamybos sąlygomis (7, 48p.). Pagrindinės našaus darbo sąlygos Ford manymu yra geras darbo pasidalijimas, detalių ir mazgų standartizavimas ir gamybos mechanizavimas. Šias sąlygas realizuoti lengviausia masinėje gamyboje, todėl H. Ford buvo aktyvus masinės gamybos propaguotojas, savo gamyklose darbą organizavo vadovaudamasis būtent šiais principais: 1. Vertikali visos įmonės struktūra (tai pagrindinis H. Ford gamybos organizavimo principas). H. Ford teigė, kad įmonė gali būti saugi ir nepriklausyti nuo konjunktūros svyravimų su automobilių gamyba susijusiose pramonės šakose ir apskritai tik viską pasigamindama pati. Ford automobilių koncernas jungė geležies rūdynus ir anglies kasyklas, metalurgijos gamyklas ir automobilių fabrikus, turėjo savą geležinkelį, upių garlaivių, kaučiuko plantacijų. Be to, H. Ford galėjo reguliuoti visas gamybos stadijas taip, kad pakankamai ir laiku būtų pateikta produkcija automobilių surinkimui. 2. Masinė gamyba, sudariusi sąlygas techniniams ir organizaciniams jos patobulinimams įgyvendinti. 3. Standartizavimas. H. Ford įmonėse buvo gaminas tik vienas gaminys, tik vienas važiuoklės tipas. Vien tik automobilių kėbulai buvo gaminami kelių tipų. Automobilio dalys jungtos tomis pačiomis tvirtinimo detalėmis, todėl jos būdavo gaminamos masiškai, su mažiausiomis sąnaudomis. 4. Visiškas gamybos mechanizavimas. H. Ford įmonėse rankų darbas buvo maksimaliai pakeistas mašininiu. 5. Visiškas darbo pasidalijimas. Kiekvienas žmogus atlikdavo tik vieną labai smulkią gamybos proceso dalį (7, 48p.). 1914 m. H. Ford įvedė 8 valandų darbo dieną ir apskritai įmonėse buvo sudarytos geros darbo sąlygos: švara, salės su krėslais poilsiui, įvairūs higienos patogumai, daili estetinė patalpų išvaizda ir pan. H. Ford įmonėse buvo toks didelis darbo intensyvumas, kad didesnis darbo užmokestis, trumpesnė darbo diena, geros darbo sąlygos buvo būtinos, kad fiziškai ir psichologiškai tas darbas būtų įmanomas. Visų mašinų ir mechanizmų sistema įtakojo labai didelę darbo spartą, be to, kiekvienas darbuotojas dirbo labai monotonišką darbą, pavyzdžiui tik užverždavo veržles. Tam nereikėjo kvalifikuotų darbuotojų: per 1-2 dienas, o kartais ir per kelias valandas tokios operacijos būdavo lengvai išmokstamos. Tai H Ford padėdavo išspręsti darbuotojų kaitos problemą, nes, nepakeldami pernelyg didelio intensyvumo, 50-60% darbuotojų kasmet iš jo įmonių išeidavo. H. Ford veikla labai plati. Jis teigė, kad būtina pašalinti bet kokį jėgų švaistymą, netaupų jų naudojimą, ypač žemės ūkyje, iškėlė pastarojo industrializacijos idėją. Kartu su žemės ūkiu H. Ford nagrinėjo viso ūkio racionalizavimo problemas, kritikavo stichišką pramonės šakų atsiradimą Amerikoje, pateikė būtinybę atskiriems rajonams numatyti ekonomiškai tikslingas įmones. Šiais principais ir dabar vadovaujamasi daugelio pasaulio šalių pramonės įmonėse. 1.2 Mokslinio valdymo teorijos apibendrinimas Mokslinio valdymo teorijos pasiekimai: • Standartinių metodų išvystymas kiekvieno darbo procese; • Darbuotojų atrinkimas pagal atitinkamus sugebėjimus kiekvienam darbui; • Darbuotojų apmokymų standartizavimas; • Darbuotojų darbo pagerinimas darbo planavimu ir trukdžių panaikinimu; • Paskatinimo darbo užmokesčiu už padidintą gamybą įvedimas. Mokslinio valdymo teorijos nuopelnai: • Įrodė darbo pasidalijimo svarbą; • Inicijavo kruopščius darbo elementų tyrimus; • Įrodė darbuotojų atrinkimo ir apmokymų svarbą. Mokslinio valdymo teorijos trūkumai: • Neįvertino socialinės situacijos ir didesnių darbuotojų poreikių; • Nepripažino individualių žmonių skirtingumo; • Skatino vergišką požiūrį į darbuotojus, jų idėjų ir pasiūlymų ignoravimą (2, 47p.). 2. IDEALAUS BIUROKRATINIO VALDYMO TEORIJA 2.1 Max Weber biurokratinio valdymo teorija Idealaus biurokratinio valdymo teorija – metodiškas požiūris, atsiradęs Europoje ir nusakantis organizaciją kaip vieną visumą. Ją paskelbė ir suformulavo vokiečių teisininkas ir sociologas Max Weber (1864-1920) beveik tuo pat metu, kai F. Taylor paskelbė savo mokslinio valdymo teoriją. XIX a. pabaigoje dauguma Europos organizacijų buvo valdomos asmeninių santykių principu, į organizaciją buvo žiūrima, kaip į šeimą. Darbuotojai labiau paisė vieno vadovo ar lyderio autoriteto, nei organizacijos ar jos misijos apskritai. Tokio valdymo neigiamas padarinys buvo tai, kad ištekliai buvo naudojami individualių įgeidžių realizavimui, o ne organizaciniams tikslams. Rezultate, darbuotojai valdė organizacijas ir vartojo išteklius savo, o ne pirkėjų naudai. M. Weber biurokratinį valdymą traktavo kaip grupinės veiklos organizavimą, šią veiklą griežtai reglamentuojant taisyklėmis, standartais, instrukcijomis ir kt. (kai tuo tarpu politologai biurokratinį valdymą suprato kaip valdymą, panaudojant biurų sistemą). M. Weber biurokratinio valdymo teorijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti „nuasmenintų“ santykių atmosfera, vienų prielankumas ar neprielankumas kitiems organizacijoje negalimas. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus. M. Weber kėlė tokius biurokratinio valdymo tikslus: • Greitis • Tikslumas • Hierarchiškumas • Vienareikšmiškumas • Tęstinumas • Nuspėjamumas M. Weber buvo įsitikinęs, kad yra tinkama našios ir efektyvios organizacijos konstrukcija ir plėtojo tokį racionalios organizacijos modelį: Biurokratinio modelio struktūra: • Darbo pasidalijimas grįstas funkcine specializacija; • Egzistuoja tiksliai apibrėžta hierarchija ir valdžia; • Taisyklių sistema tiksliai nusako darbuotojų teises ir pareigas; • Taisyklių ir darbo instrukcijų sistema tiksliai nusako darbo situacijų sprendimo ir vykdymo metodus; • Visuomeniniai kontaktai yra apibūdinami beasmenių visuomeninių santykių; • Darbuotojų atranka pagrįsta jų kompetencija ir organizacijos poreikiais; • Paaukštinimai darbe pagrįsti darbuotojo kompetencija ir išsamiu organizacijos pažinojimu, įgyjamu su patirtimi ir darbo stažu; • Tarnyba turi atspindėti atsidavimą karjerai; • Kilimas karjeros laiptais organizacijoje yra garantuotas to nusipelniusiems; • Biuro valdymas susideda iš plačių organizacinių sandorių kūrimo ir palaikymo; M. Weber idealioje organizacijoje, darbas turi būti padalintas pagal specializaciją, griežtai atitikti darbuotojų kvalifikaciją. Kiekvieno darbuotojo valdžia ir atsakomybė turi būti aiškiai apibrėžta kaip oficialios posto pareigos, bet ne kaip tam tikro to posto atstovo pareigos. M. Weber taip pat siūlė, kad tiksliai apibrėžta hierarchija turėtų būti įvesta tam, kad būtų eliminuoti dviprasmiškumai ir tam, kad būtų nustatytas santykių tarp darbų organizacijoje pobūdis. Organizacija, norinti sėkmingai veikti, privalo susiformuoti uždavinius, kuriuos įgyvendindama ji sieks numatomų rezultatų. Nežinant, ką nori pasiekti, veikla yra beprasmė. Į M Weber idealios organizacijos viziją įtrauktas: 1) detalizuotas taisyklių kompleksas nustatantis darbuotojų teises ir pareigas; 2) detalizuotas taisyklių kompleksas nusakantis į kiekvieną darbo situaciją įtrauktas procedūras. Šios taisyklės turėtų būti vienodai priimtos visoje organizacijoje. Dėl to M. Weber biurokratinis valdymas būtų nuasmenintas ir darbuotojai būtų valdomi be asmeninės įtakos ar siekiant individualių laimėjimų. Vadovai turi stengtis prisiderinti prie tokios nuasmenintos atmosferos ir vengti sprendimų paremtų pažintimis, jie privalo vadovauti remdamiesi formalizuotais reikalavimais, niekada nesivadovauti kokiomis nors emocijomis, jausmais, asmeniniu požiūriu. Taip jie turi elgtis tiek su organizacijos darbuotojais, tiek su klientais. Vadovas – biurokratas neturi siekti kokio nors populiarumo ar prielankumo, nusižengdamas taisyklėms, instrukcijoms, reglamentams (6, 28p.). M. Weber buvo įsitikinęs, kad organizacija grįsta racionaliu administraciniu valdymu būtų efektyvesnė ir lengvai prisitaikanti prie pokyčių, nes tęstinumas yra užtikrinamas taisyklingos struktūros ir pozicijų geriau nei vieno kažkurio asmens, kuris gali išeiti ar mirti. Pasak M. Weber, racionalumas organizacijoje visų pirma reiškia darbuotojų atranką ir paaukštinimą grįstą kompetencija, o ne pažintimis (2, 51p.). 2.2 Idealaus biurokratinio valdymo teorijos apibendrinimas Biurokratinio valdymo privalumai. Biurokratija duoda daug teigiamų rezultatų, bet tik tuomet, kai ši teorija vykdoma idealiai. Keletas iš teigiamų jos padarinių: 1. Darbuotojo elgesys yra nuoseklus dėl nustatytų polisų, procedūrų ir taisyklių; 2. Eliminuojami darbo pareigų sutapimai ar prieštaravimai, nes užduotys yra tiksliai apibrėžtos; 3. Elgesys yra nuspėjamas dėl hierarchijos valdyme; 4. Darbuotojų samdymas ir paaukštinimai pagrįsti nuopelnais ir/ar kompetencija; 5. Darbuotojai tobulėja, nes specializuojasi vienoje konkrečioje darbo sferoje; 6. Organizacijos veikla yra nuosekli, nes ji geriau apibrėžia poziciją, nei kažkoks asmuo (t.y., kai vienas žmogus palieka savo pareigas, jų imasi kitas). Nors taisyklės ir nuostatai gali būti primesti per griežtai, jie reikalingi efektyvumui. Be to, jie suteikia pagrindą didelio skaičiaus vadovų ir darbuotojų koordinavimui. Yra daug biurokratinio valdymo privalumų, sunkumai dažniausiai kyla dėl paprasčiausių taisyklių nesupratimų ar netinkamo jų taikymo (5). Didelis biurokratinio valdymo privalumas tai, kad užtikrinamas nuoseklus įstatymų reikalaujamas darbuotojų elgesys. Tikslūs darbo apibrėžimai garantuoja vadovui, kad visos būtinos užduotys bus atliktos. Vadovų hierarchija suteikia galimybę nuspėti visų organizacijos dalių veiklą. Du prižiūrėtojai turi atsiskaityti tam pačiam viršininkui, o galiausiai visi vadovai atsiskaito vienam asmeniui – direktoriui. Tokia kontrolė sukuriama nesuderinamumų tarp prižiūrėtojų prevencijai. Paaukštinti asmenis pareigose motyvuojant nuopelnais ir kompetencija yra efektyvu (ypač jei pakilimas į aukštesnę hierarchijos vietą nėra labai komplikuotas ir priklauso tik nuo asmeninių pasiekimų). Specializuodamiesi savo darbo srityje darbuotojai tampa tos srities ekspertais, tuo būdu gali įvykdyti užduotis kur kas efektyviau. Galiausiai, organizacijos veikla nenutrūksta ją palikus kai kuriems žmonėms. Jei organizaciją palieka prezidentas, kitas žmogus paaukštinamas į jo vietą ir tęsia jo darbą be jokio sutrikdymų. Biurokratinio valdymo trūkumai. Negatyvias biurokratinio valdymo puses iššaukia stipri didelių organizacijų kritika. Keletas tokių kaltinimų: 1. Per daug popierizmo; 2. Darbuotojai nesirūpina organizacija; 3. Darbuotojai yra nuasmeninami (to reikalauja taisyklės); 4. Griežtas reguliavimas iššaukia atitinkamą elgesį; 5. Aklas pasikliovimas taisyklėmis ir polisais slopina darbuotojų tobulėjimą (5). Daugeliui žmonių kartais tenka patirti nemalonių išgyvenimų turint reikalų su organizacijomis, nes darbuotojai nenori laužyti taisyklių ar primesti asmeninio vertinimo. Jei problema nėra apibrėžta taisyklių, daugelis darbuotojų bijo daryti sprendimus ar imtis veiksmų jai išspręsti. Toks pasikliovimas taisyklėmis mažina kūrybiškumą, darbuotojo tobulėjimą ir iniciatyvą. Biurokratijos darbuotojai dažnai laikomi ne žmonėmis, o mašinomis. Tai gali lemti darbuotojo abejingumą organizacijai ir darbo vykdymui. Galiausiai, kiekvieno veiksmo raštiškas registravimas pagal taisykles yra sunkus darbas, švaistantis laiką, kuris galėtų būti panaudotas kur kas naudingiau. Terminas „biurokratija“ šiuolaikinėse organizacijose yra įgavęs gana neigiamą reikšmę ir siejamas su begalinėmis, nesuskaičiuojamomis taisyklėmis ir popierizmu. Kiekvienas iš mūsų yra buvęs smarkiai suerzintas ilgo laukimo eilėse ar, rodos, beprasmiškų ir kvailų procedūrų vykdymo. Antra vertus, taisyklės ir kitos biurokratinės procedūros iš anksto paruošia standartinį elgesio su darbuotojais metodą. Kiekvienas turi lygias teises ir kiekvienas žino, kokios yra taisyklės. Daugeliui organizacijų tai suteikė galimybę tapti ypač efektyvioms. 3. ADMINISTRACINIO VALDYMO TEORIJA Mokslinio valdymo teorija ir biurokratinio valdymo teorija apibūdino vienokius ar kitokius bendruosius veiklos organizavimo principus, tuo tarpu administracinio valdymo teorija nagrinėja visos organizacijos valdymą. Administracinio valdymo teorijos autoriai domėjosi organizacijos struktūra ir modeliavimo procesais, kurie padarytų jos operacijas racionalias, tvarkingas, nuspėjamas, našias ir efektyvias. Administracinio valdymo teorijos kūrėjai žiūrėjo į organizacijas kaip į gigantiškus mechanizmus, sukurtus tikslų pasiekimui ir tikėjo, kad gali būti elementarus universalių įstatų ar principų komplektas, kuris priverstų šiuos mechanizmus veikti efektyviai. Vieningai pripažįstama, kad administracinio valdymo teorinius pagrindus suformulavo prancūzų mokslininkas Henri Fayol (1841-1925). Jis penkiasdešimt aštuonerius metus dirbo prancūzų geležies ir anglių apdorojimo organizacijoje Commentary-Fourchambault. Savo valdymo žinias ir patirtį H. Fayol sukaupė dirbdamas kasybos inžinieriumi. Jis savo sėkmę valdymo srityje priskyrė naudotiems metodams, o ne kokiam nors asmeniniam talentui. Jis jautė, kad kiti vadovai galėtų pasiekti tokių pat aukštumų vadyboje, jei vadovautųsi atitinkamais nurodymais organizacijų kompleksų valdyme. Ypatingą svarbą tolimesniam vadybos mokslo vystymuisi turėjo H. Fayol suformuluotas vadovavimo (administracinės) veiklos etapų ciklas, kurį vėliau kiti tyrinėtojai pavadino bendrųjų valdymo funkcijų ciklu. Pagal H. Fayol, administruojant bet kokią veiklą, reikia nuosekliai realizuoti tokius veiksmus (etapus): 1. Numatymas – apibrėžti, kokių rezultatų norima pasiekti; 2. Plano parengimas – sudaryti konkrečių veiksmų reglamentą; 3. Organizavimas – parinkti žmones, apibrėžti jų funkcijas, darbinius tarpusavio santykius; 4. Koordinavimas – realizuojant planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus; 5. Kontroliavimas – lyginti planą su rezultatais, atlikus kiekvieną operaciją, įvertinti tai, kas padaryta. Didelį dėmesį H. Fayol teikė vadybos veiksmams. Nors H. Fayol tikėjo, kad visi vadovai atlieka visas penkias jo paties nustatytas funkcijas – numatymą, planavimą, organizavimą, koordinavimą ir kontroliavimą, jis taip pat pripažino, kad vieno vadovo valdymo darbo pobūdis skiriasi nuo kito vadovo, priklausomai nuo tokių faktorių kaip organizacijos dydis ir vadovo užimama vieta hierarchijoje. H. Fayol aiškiai atskyrė kategoriją „įmonės valdymas“ nuo kategorijos „vadovavimo (administracinė) veikla“ (6, 30p.). Jis nustatė šešis pagrindinius įmonės valdymo veiksmus: • Techniniai ir technologiniai veiksmai visų pirma reiškiantys gamybą ir apdirbimą; • Komercinė veikla, tokia kaip pirkimas, pardavimas ir mainai, kuriems reikalingos žinios apie rinką ir konkurentus; • Finansiniai veiksmai, reikalingi tirti ir vykdyti optimalų kapitalo vartojimą; • Apsaugos veiksmai saugoti nuosavybę ir žmones nuo vagysčių, gaisro ir potvynio, taip pat streikų, nusikaltimų ir kitų socialinių trikdžių prevencijai; • Apskaitos veiksmai, kurie kaupia ir aprūpina tvarkinga, tikslia informacija apie organizacijos ekonominę poziciją; • Valdymo veiksmai, į kuriuos įtraukiamas organizacijos veiksmų numatymas, planavimas, organizavimas, koordinavimas ir kontroliavimas. Akivaizdu, kad pateikdamas tokį suskirstymą, H. Fayol administravimą laiko specifine tam tikros darbuotojų grupės veikla, kurią atliekant reguliuojamas darbas visų vykdytojų, realizuojančių kitas penkias veiklos kryptis. Toks administravimo traktavimas siūlo išvadą, kad administracinė veikla – tai veikla, kurią atliekantys darbuotojai reguliuoja kitų darbuotojų darbą (6, 31p.). H. Fayol daug dėmesio skyrė struktūros klausimams. Jis nagrinėjo įvairius galimus organizacijos struktūros variantus, parodydamas, kaip augant organizacijai, paprasta linijinė struktūra keičiasi, sudėtingėja, tampa gremėzdiška, jos hierarchinių lygių skaičius negali būti begalinis. Atsiranda būtinybė organizuoti funkcinį valdymą, įvesti patarėjus, konsultantus, referentus, suteikti jiems atitinkamas teises. H. Fayol pabrėžė, kad tai būdinga ne tik gamybinėms, bet ir kitokio pobūdžio organizacijoms. Taip jis davė pradžią bendrajai organizacijų teorijai. Kiekvieno struktūrinio padalinio vietą ir svarbą struktūroje apsprendžia būtent jo vykdomos funkcijos, todėl struktūrizavimas ir funkcijų paskirstymas yra vieningas, integruotas procesas. Analizuodamas hierarchiškumą, H. Fayol palygino organizaciją su medžiu iš kurio kamieno auga šakos, iš jų – plonesnės šakos ir t.t. Be abejonės, H. Fayol teorijos pagrindų pagrindas yra jo suformuluoti ir detaliai išaiškinti 14 administravimo principų, kuriais būtina vadovautis, vykdant visas funkcijas ir kuriais jis pats vadovavosi: 1. Darbo pasidalijimas – kelti efektingumo lygį dėka specializacijos, mažinant mokymo laiką, darant mažiau veiklos pokyčių ir didinant įgūdžių ugdymą. 2. Valdžia – teisė duoti įsakymus visada turėtų reikšti ir atitinkamą pagal privilegijas atsakomybę. 3. Drausmė – priklauso nuo taisyklių, polisų ir susitarimų, kurie valdo organizaciją, gerbimo; drausmė turėtų būti įgyvendinama per sąžiningą ir teisingą visų susitarimų tarp organizacijos ir jos darbuotojų pateikimą. 4. Nurodymų vieningumas – kiekvienas darbuotojas yra atsakingas tik vienam viršininkui, taip išvengiama nesusipratimų ir konfliktų. 5. Vadovavimo vieningumas – vienas vadovas kiekvienam organizaciniam planui, ir vienintelis operacijų planas organizacijoje tų pačių tikslų įgyvendinimui. Vadovai privalo derinti savo veiksmus ir sprendimus, privalo būti vieningi, valdydami pavaldinius. 6. Individualių interesų pavaldumas bendrai gerovei – organizacijos viduje atsirandantys asmeniniai ir grupiniai poreikiai neturi pirmauti prieš visos organizacijos poreikius. 7. Atlyginimas – darbuotojų ir viršininkų atlyginimai turi būti teisingi ir tinkami. Už darbą turi būti atlyginama pagal jo rezultatus ir indėlį į bendrus pasiekimus. 8. Centralizavimas – būtina tiksliai apibrėžti kas organizacijoje atlieka atitinkamus administravimo darbus ir sprendimus kiekvienoje situacijoje, tačiau nėra idealaus kiekvienai situacijai centralizavimo ar decentralizavimo. 9. Valdžios linija – visų organizacinės hierarchijos lygių ir tikslių valdžios linijų tarpusavio pavaldumas turi būti neklystamai aiškūs ir jų turi būti visada tiksliai laikomasi. 10. Tvarka – viskam (ir kiekvienam) turi būti sava vieta ir viskas (kiekvienas) turi būti savoje vietoje. Kiekviena darbo vieta, kiekviena patalpa turi būti tvarkinga, tvarkingumas turi būti kiekvieno darbuotojo būtinai išsiugdyta savybė. 11. Lygybė – su darbuotojais turi būti elgiamasi geranoriškai ir teisingai, analogiškas pareigas užimantys darbuotojai veiklos prasme turi būti visiškai lygūs. 12. Pareigų stabilumas – nustatytų pareigybių sąrašas privalo būti pastovus gana ilgą laikotarpį, negalima kaitalioti pareigybių pavadinimų ir jų veiklos turinio. Didelė darbuotojų kaita trukdo organizacijai sėkmingai dirbti. 13. Iniciatyva – pavaldinių iniciatyva turi būti skatinama, kiekvienas darbuotojas privalo būti aktyvus, reikšti savo nuomonę, siūlyti veiklos gerinimo būdus. 14. Korporacijos dvasia – turėtų būti puoselėjamas ir išlaikomas komandinio darbo, vieningumo ir dvasinio bendrumo jausmas organizacijoje, bendri interesai turi būti suderinti su asmeniniais, galioti principas „visi už vieną, viens už visus“. H. Fayol jautė, kad šių principų pritaikomumas turėtų būti pakankamai lankstus, kad tiktų kiekvienai specifinei administracinei situacijai: „Visų pirma aš pritaikysiu nustatytus principus, kol jie yra atskirti nuo bet kokių pasiūlymų apie jų griežtą taikymą. Nėra nieko griežto ar absoliutaus valdymo reikaluose, viskas priklauso nuo proporcijų. Mums retai tenka pritaikyti tą patį principą dukart identiškomis sąlygomis; reikia atsižvelgti į skirtingas besikeičiančias aplinkybes“ (1, 140p.). Nepaisant to, kad H. Fayol ragino būti lankstiems, daug vadovų, kurie priėmė keturiolika principų, pritaikė juos labai griežtai. Tikslus H. Fayol principų pritaikymas charakterizuoja klasikinį požiūrį į organizacijos valdymą. Tačiau dėl to paties griežtumo korporacijos dvasios ir iniciatyvos principams nepavyko tapti neatskiriama klasikinio požiūrio į vadybos praktiką dalimi. Tuo tarpu pačiam H. Fayol lankstus šių keturiolikos principų pritaikymas padėjo netoli bankroto buvusiai Commentary-Fourchambault vėl suklestėti. H. Fayol puikiai suprato, kad, administruojant organizaciją, šios veiklos kokybė pirmiausia priklauso nuo vadovaujančio personalo. Todėl svarbi jo tyrinėjimų sritis – vadovų kvalifikacija, jų savybės, darbo organizavimo ypatumai. Nagrinėdamas šiuos klausimus jis daug dėmesio skyrė vadovų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sferai, siūlė organizuoti specialius administratorių kursus, akumuliuoti talentingų vadovų patyrimą, jį skleisti, kviesti juos dėstyti tokiuose kursuose, sudaryti jiems sąlygas išdėstyti savo patyrimą straipsniuose, traktatuose, referatuose (6, 34p.) H. Fayol teorija labai greitai paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Ją vienaip ar kitaip pradėjo naudoti įmonių vadovai įvairiose pramonės šakose. Didžiulį atgarsį ši teorija sukėlė ir organizacinės veiklos tyrinėtojų tarpe. Toliau administracinio valdymo teoriją vystė daug mokslininkų. Didžiausią darbą vystant H. Fayol fundamentalias nuostatas atliko amerikiečių mokslininkai Luther Gulick ir Lyndall Urwick. Luther Gulick (1892-1992) analizuodamas administracinės veiklos etapų ciklą, padarė išvadą, kad šių etapų yra daugiau. Jis pasiūlė tokį administracinės veiklos suskirstymą: 1. Planavimas – jungia du pirmuosius H. Fayol pasiūlytus etapus: numatymą ir plano parengimą. 2. Organizavimas – darbų išdalinimas, funkcijų apibrėžimas, pavaldumo nustatymas. 3. Personalo komplektavimas – darbuotojų parinkimas, paskirstymas, darbo sąlygų sudarymas. 4. Vadovavimas – nuolatinis sprendimų priėmimas, įsakymų, nurodymų perdavimas. 5. Koordinavimas - realizuojant planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus (analogiškas H. Fayol pasiūlytai funkcijai) 6. Atskaitomybė – informacijos apie darbų eigą nuolatinis pateikimas, jos įvertinimas. 7. Biudžeto sudarymas – finansinių planų parengimas, finansinė kontrolė. Taip išdėstytą administracinės veikos ciklą L. Gulick pavadino POSDCORB (Planning, Organizing, Staffing, Directing, Co-ordinating, Reporting, Budgeting). Esminė naujovė – vadovavimo funkcijos išskyrimas, ją apibūdinant kaip sprendimų priėmimo ir jų perdavimo veiklą. Įvesdamas šią funkciją, L. Gulick pirmasis kitų vadybos specialistų tarpe aiškiai akcentavo, kad vadovo veiklos turinio esmė yra sprendimų priėmimas. Tai turėjo principinę įtaką tolesniems vadovų darbo apibūdinimo ir analizės tyrinėjimams (6, 35p.). L. Gulick taip pat nurodo pagrindinius organizacijų struktūrų sudarymo principus. Jo nuomone, šie principai yra trys, o juos integruojant, vienaip ar kitaip jungiant, galima sudaryti įvairias specializavimo modifikacijas. • Pirmasis principas – padalinių specializavimas ir jų tarpusavio ryšių nustatymas, vadovaujantis įmonės tikslais. Tikslus ir uždavinius grupuojant į giminingas grupes, galima nustatyti padalinius ir jų atliekamų funkcijų turinį. • Antrasis principas – specializavimas, vadovaujantis operacijų turiniu. Analogiškas ir panašias operacijas priskiriant tam pačiam padaliniui, formuojama padalinių visuma. • Trečiasis principas – geografinis padalinių išsidėstymas. Jei atskiros dalys išdėstytos keliose vietose, padalinius tikslinga specializuoti taip, kad giminingi padaliniai būtų vienoje teritorijoje. Lyndall F. Urwick (1891-1983) buvo entuziastingas ir produktyvus rašytojas administravimo ir vadybos srityse. Jo idėjos buvo ypač stipriai įtakotos H. Fayol. Jis buvo įsitikinęs, kad vienintelis būdas šiuolaikiniam žmogui kontroliuoti socialines organizacijas yra taikant joms principus ar universalias taisykles. Vienam iš geriausiai žinomų jo darbų – „Administravimo elementai“ išleistam 1947 m. – jis išdėstė nemažai principų, kurie, jo manymu, galėtų būti pritaikyti organizacijose ir leistų joms efektyviai pasiekti tikslus. L. F. Urwick principus vystė savo paties dažnai pasitaikančių elementų ir procesų, kuriuos jis apibrėžė organizacijų operacijų struktūroje, interpretacijos pagrindu. Šiuo pagrindu, principai, jei jų tvirtai laikomasi, turėtų vesti į sėkmę administravime ar vadyboje. 1952 m. L. F. Urwick pateikė ir sutvirtino tokį pagrindinių dešimties principų sąrašą: 1. Tikslo principas – bendras tikslas yra kiekvienos organizacijos prasmė. 2. Specializacijos principas – viena grupė, viena funkcija! 3. Koordinacijos principas – užtikrinti koordinacijai visų pirma reikalingas organizavimo procesas. 4. Valdžios principas – kiekviena grupė turi turėti vyriausią vadovą su aiškiai apibrėžtais valdžios įgaliojimais kitiems grupės nariams. 5. Atsakomybės principas – viršininkas yra visiškai atsakingas už savo pavaldinių veiksmus. 6. Apirėžtumo principas – kiekvienas darbas, su savais reikalavimais ir atsakomybe turi būti aiškiai apibrėžtas. 7. Atitikimo principas – valdžia turi būti lygi su atsakomybe. 8. Kontrolės apimtis – niekas neturėtų būti atsakingas už daugiau nei 5-6 tiesioginius pavaldinius, kurių darbas yra sujungtas. 9. Pusiausvyros principas – kiekvienas organizacijos vienetas turi būti laikomas pusiausvyroje su kitais. 10. Tęstinumo principas – struktūra turėtų užtikrinti veiksmų tęstinumą (3, 24p.). Kaip trumpą klasikinės administracinio valdymo teorijos išdėstymą, L. F. Urwick sąrašą būtų sunku patobulinti, koncentruojantis daugiausia ties struktūros klausimais. Palyginus su H. Fayol vadybos principais, L. F. Urwick sąrašas mažiau susijęs su tokiais klausimais kaip, pavyzdžiui, atlyginimas ir moralė. Apskritai L. F. Urwick idėjos buvo populiarios tarp verslo organizacijų abiejose Atlanto pusėse dėl jų protingo patrauklumo organizacijų vadovams. Šiaip ar taip pastaraisiais dešimtmečiais L. F. Urwick tikslo ir struktūros pabrėžimas nebegali suteikti problemų, kylančių dėl visuomenės požiūrio ir staigiai kintančių technologijų, sprendimo būdų. Dabar jo idėjos yra kiek anachroniškos. Jos nurodo dalį, bet tik dalį to, kas yra reikalinga organizacijos klestėjimui. Vis dėlto jo įtaka šiuolaikiniam verslui yra milžiniška. Mary Parker Follett (1868-1933) išmanė filosofijos ir politikos mokslus, ji reiškėsi įvairiose sferose įskaitant socialinę psichologiją ir vadybą. Ji rašė apie bendrų aukščiausių tikslų mažinant konfliktų skaičių organizacijose svarbą. Jos darbai buvo populiarūs tarp to laikmečio verslininkų, bet vadybos mokslo specialistai dažnai į juos žiūrėdavo iš aukšto. Nors ji buvo tarp teoretikų, kūrusių klasikinės mokyklos pagrindus, tačiau įvedė ir daug naujų elementų, ypač žmonių santykių ir organizacinės struktūros srityse. Ji numatė kryptis, kurias toliau plėtojo kylančios bihevioristinė (elgesio) ir vadybos mokslo mokyklos. M. P. Follett buvo įsitikinusi, kad negalima tapti pilnaverte asmenybe, jei nesi grupės narys. Žmogus tobulėja bendraudamas organizacijoje su kitais žmonėmis. Todėl F. Taylor tvirtinimas, kad darbininkų ir administracijos, kaip tos pačios organizacijos narių, tikslai yra bendri, jai atrodė savaime suprantamas, tik, jos manymu, dirbtinis skirtumas tarp vadovų (duodančių įsakymus) ir pavaldinių (juos priimančių ir vykdančių) trukdo šiai natūraliai partnerystei. Ji nepaprastai tikėjo grupės galia, kur pavieniai asmenys gali sujungti įvairius gabumus į kažką didesnio. Be to, M. P. Follett atsižvelgė ne tik į individualias grupes, bet ir į tokių aplinkos veiksnių kaip politika, ekonomika ir biologija, poveikį (4, 36p.). M. P. Follett idėjos tebėra aktualios, nes tinkamos pritaikyti ir šiuolaikiniams vadovams, nuolat susiduriantiems su staigiais pokyčiais dabartinėje valdymo aplinkoje. Jos požiūris i lyderystę pabrėžė žmonių svarbą labiau, nei inžinerinės technikos svarbą. M. P. Follet ėmėsi svarstyti tokias problemas, kurios yra savalaikės ir dabar: etika, galia, kaip skatinti darbuotojus, kad jie darbą atliktų taip gerai kaip tik gali ir pan. M. P. Follet modelis buvo svarbus pirmtakas idėjos, kad valdymas reiškia daugiau, nei vien tai, kas vyksta konkrečioje organizacijoje. Į savo teoriją aiškiai įtraukdama organizacijos aplinką, ji pagrindė vadybos teorijai kelią, apėmusi platesnę santykių skalę – ir organizacijoje, ir už jos ribų. Šiuolaikinių vadybos teorijų įvairovė šiuo atžvilgiu reiškia M. P. Follett deramą pagarbą. Chester I. Barnard (1886-1961) kaip ir M. P. Follett, į klasikinę teoriją įvedė teiginius, kurie buvo tobulinami vėlesnių mokyklų. Jis studijavo ekonomiką Harvardo universitete, tačiau negavo mokslinio laipsnio, nes nebaigė laboratorinio mokslo kurso. Jis pradėjo dirbti statistikos departamente AT&T, o 1927 m. tapo Niu Džersio kompanijos „Bell“ prezidentu ir panaudojo savo darbo patirtį bei didelį išprusimą sociologijos ir filosofijos srityse teorijoms apie organizacijas formuoti. Vienas iš žymesnių Ch. Barnard indėlių į vadybos mokslą buvo neformalios organizacijos sąvoka. Neformali organizacija egzistuoja visose formaliose organizacijose ir apima uždaras grupes ir natūraliai susikuriančius socialinius susivienijimus. Jo manymu, žmonės buriasi į formalias organizacijas norėdami pasiekti tai, ko negali įgyvendinti pavieniui. Tačiau, kai siekia organizacijos tikslų, jie turi patenkinti ir savo individualius poreikius. Kad pasiektų savo asmeninius tikslus formalioje organizacijoje, žmonės buriasi į neformalias grupes. Norėdama užtikrinti sėkmingą savo gyvavimą, organizacija turi efektingai panaudoti šias grupes, net jei jų tikslai kirstųsi su vadovybės tikslais. Taip Ch. Barnard priartėjo prie pagrindinio savo teiginio: įmonė gali efektyviai veikti ir išgyventi tik tuo atveju, jei organizacijos tikslai yra subalansuoti su jai dirbančių individų tikslais ir poreikiais. Ch. Barnard pripažino neformalios organizacijos svarbą ir universalumą, - tai ir yra jo pagrindinis įnašas į vadybą. Ch. Barnard tikėjo, kad galima pasiekti pusiausvyrą tarp individo ir organizacijos tikslų, jei vadovai suprastų savo pavaldinio abejingumo zoną, arba priėmimo zona, t.y. tai, ką pavaldinys galėtų padaryti neklausdamas vadovo leidimo. Žinoma, kuo daugiau veiklos sričių pakliūva į darbuotojo „priėmimo zoną“, tuo tolygesnė ir vieningesnė bus organizacija. Ch. Barnard teigė, kad vadovai turi pamažu išugdyti savo pavaldinių moralinio tikslo jausmą. Tam jie turi išmokti mąstyti plačiau negu jų pačių riboti savi interesai, ir morališkai įsipareigoti visuomenei. Nors Ch. Barnard akcentavo vadovų darbą, tačiau jis daug dėmesio skyrė ir darbuotojo, kaip „pagrindinio strateginio veiksnio organizacijoje“, vaidmeniui. Apibrėždamas organizaciją kaip kooperatyvią grupėmis dirbančių individų įmonę, jis žengė toliau ir paruošė dirvą šiuolaikiniam vadybiniam mąstymui (4, 38p.). IŠVADOS Nors klasikinė vadybos mokykla ir nedavė visuotinai bendro požiūrio į vadybą, galima rasti daug panašumų tarp idėjų, išreikštų Ch. Babbage, F. Taylor, F. Ir L. Gilbreth, H. Gantt, M. Weber, H. Fayol ir L. Urwick. Klasikinė vadybos mokykla labai plačiu mastu nurodė esmę: aprašė, kaip žmonės turėtų valdyti organizacijas. Taip, kaip inžinieriai nusako tinkamiausią būdą statyti tiltams, taip vadovai laikėsi racionaliausio požiūrio ir nustatė principus, kaip kurti ir valdyti organizacijas. Dėka jų pastangų nustatyti „vieną geriausią būdą“, organizacijų sistemos buvo plėtojamos ir vystomos, kas įtakojo smarkų organizacijų produktyvumo padidėjimą. Kitas šių ankstyviausių vadybos pionierių įnašas yra tas, kad jų pastangos sukurti idealią organizaciją paskatino papildomus vadybos ir organizacinių sistemų tyrinėjimus. Nors įvairūs klasikinės vadybos mokyklos atstovai sutiko su dauguma svarstomų problemų – tokių, kaip darbo pasidalijimo svarba, hierarchija, standartinių darbo procedūrų vystymas ir valdžios centralizacija, taip pat buvo ir keletas nesutarimo sričių. Pavyzdžiui, buvo radikalių skirtumų tarp nuomonių apie viršininkus technine prasme. H. Fayol kalbėjo apie „komandos vieningumą“; F. Taylor skatino funkcinį valdymą. H. Fayol argumentavo, kad kiekvienas darbuotojas turėtų atsiskaityti ir būti pavaldus tik vienam viršininkui, kad būtų išvengta nesusipratimų ir konfliktų; tačiau F. Taylor tikėjo, kad darbuotojai turėtų turėti daug viršininkų tam, kad galėtų gauti naudingų, įvairių tipų specializuotų žinių. Kita nesutarimų sritis tapo akivaizdi, kai vadovai klasikinės teorijos šalininkų nurodymus įdiegė praktiškai. H. Fayol patarė vadovams pritaikyti jo keturiolika principų lanksčiai, priderinant kiekvienai situacijai. Tačiau praktiškai klasikinis valdymas turėjo polinkį būti tikslus ir griežtas. Panašiai F. Taylor skatino draugiškus darbo valdymo santykius, bet klasikinis požiūris dažnai buvo šaltas, nuasmenintas ir priešiškas. Nelaimei, dauguma to laikmečio organizacijų tapo nelankstaus biurokratinių principų pritaikymo vergėmis ir rezultate tapo didelėmis bei vangiomis. Klasikinės vadybos teorijos mokykla sulaukė ir nemažai kritikos. Buvo daug teigiančių, kad jos organizacinių narių aprašymas, kaip racionalių ir ekonomiškai motyvuotų, yra neužbaigtas. Šie kritikai tvirtino, kad, kai vadovai ignoruoja socialinius darbuotojų poreikius, organizacijos nesuteikia pakankamos motyvacijos. Jei vadovai traktuoja organizacijas kaip mašinas, o ne kaip socialines sistemas, tai jie darbuotojus laiko ištekliais, kuriais galima manipuliuoti. Rezultatas – susidūrimas tarp darbo ir vadovavimo, kai vadovai valdo ir kontroliuoja darbuotojus, darbo metodus ir organizacinių tikslų siekimą. Kita klasicistų kritika sukasi apie jų pastangas apibrėžti universalius valdymo principus. Nors nemažai klasikinio valdymo principų gali būti tinkami organizacijoms, valdomoms paprastoje, ramioje atmosferoje, jie ne taip gerai tinka verslui vadovaujamam šiuolaikinėje nepastovioje ir nevienalytėje aplinkoje.
Ekonomika  Referatai   (196,97 kB)
Ankstyvaisiais savo vystymosi periodais, tarptautiniai santykiai išreiškiami dvišaliais susitarimais, kurie būdavo reikalingi gretimose arba netoli esančiose šalyse. Palaipsniui šie ryšiai plėtėsi, periodiškai atsirasdavo sąjungos ir koalicijos, kurios, dažniausiai, būdavo karinio pobūdžio. Dėl visuomenės vystymosi, stabilių organizacijų, kurios gintų daug didesnį valstybių skaičių, būtinumas išaugo. Tai buvo reikalinga tiek dėl politinių, tiek ir dėl ekonominių poreikių. Palaipsniui atsirasdavo ir tobulėjo tarptautinio bendravimo, elgesio taisyklės, kurių būdavo reikalaujama ne tik kurios nors vienos šalies diplomatams, bet ir visoms kitoms valstybėms. Žinoma, didžiausią vaidmenį tokiuose sprendimuose turėjo pačios galingiausios šalys. Dar žiloje senovėje, esant vergovinei santvarkai, tarp valstybių atsirasdavo įvairiausi susitarimai. Dėl to, vis dažniau šalių atstovų suvažiavimai buvo vadinami kongresais ir konferencijomis. Iš pradžių, konferencijos ir kongresai vykdavo kartas nuo karto, po to, visa tai peraugo į periodiškus tarptautinius pasitarimus, sudarytus iš mažiau ar daugiau pastovių institucijų, kurioms buvo skirtos kongresų ir konferencijų sušaukimo ir aptarnavimo užduotys, o kartais, esant pertraukoms tarp susirinkimų, jos turėjo vykdyti ir kitas funkcijas. Būtent šios institucijos ir tapo būsimų tarptautinių organizacijų užuomazga. Tarptautinių santykių istorija liudija, kad buvo bandoma sukurti kiek galima pastovesnes tarptautines organizacijas dar žiloje senovėje. Senojoje Graikijoje egzistavo religinės-politinės sąjungos, o Senojoje Romoje buvo netgi sukurta komisija dėl tarptautinių santykių su kitomis valstybėmis tvarkymo. Tarptautinių organizacijų susikūrimui didžiulę įtaka turėjo prekyba, o taip pat ir religija, pirmiausia katalikų bažnyčia, kuri turėjo plačius tarptautinius ryšius. Tarptautinių organizacijų sukūrimą lydėjo tai, kad buvo sukurti tarptautiniai-teisiniai papročiai ir konvencine tvarka sudarytos tarptautinės teisės įstatai, kurie buvo skirti reguliuoti tarptautinių konferencijų, o vėliau ir pačių organizacijų veiklą. Idėja sukurti daugiašalę, o kartais ir universalią sąjungą, buvo vystoma jau nuo labai senai, dar prieš tai, kai pradėjo kurtis pačios tarptautinės organizacijos. Vienu ar kitu būdu šias mintis išsakė mąstytojai. Yra žinoma daug krikščioniškųjų šalių ideologų projektų, pavyzdžiui, Augustino ir Tomo Akviniečio, kurie propogavo visų žmonių susivienijimą ir Romos popiežiaus valdymą. Ypač dažnai tarptautinių organizacijų planai buvo kuriami Europos žemyne. Pirmas, detaliai išbaigtas, planas, kuris buvo skirtas taikai palaikyti, priklauso čekų karaliui Jurijui Podebradui, gyvenusiam ir valdžiusiam XV amžiuje. Didžiosios prancūzų revoliucijos epochoje atsirado nemažai utopinių idėjų apie tarptautines organizacijas. Daugiau ar mažiau, šios idėjos yra išreiškiamos tokių ideologų kaip Žano-Žako Ruso, anglų moralisto I.Bentamo, vokiečių filosofo-idealisto I.Kanto ir kitų darbuose. XIX amžiaus pradžioje atsirado planai sukurti bendraeuropietišką organizaciją, kuriai vadovautų Prancūzija. Šio plano autoriumi buvo Napoleonas. Istorijos ironija buvo ta, kad tokia organizacija sukurta po to, kai buvo nuverstas Napoleonas ir sužlugdyta jo imperija. XVIII amžiaus viduryje įvairių utopinių projektų, dėl bendraeuropietiškos organizacijos, iškėlimas buvo lydimas eilės kongresų, kuriuose buvo aptarinėjami Europos Jungtinių Tautų Organizacijos variantai. Pirmųjų tarptautinių organizacijų susikūrimas Tarptautinės organizacijos, tokios, kokias mes jas įsivaizduojame dabar, atsirado palyginti neseniai-XIX amžiaus viduryje. Jos buvo sukurtos pirmiausia dėl pasaulinės rinkos vystymosi ir organizavimo. Šis procesas iš vienos pusės buvo lydimas vi aštrėjančių nesutarimų ir konkurencinės kovos, iš kitos pusės- reikalavo daugiau ar mažiau stabilaus reguliavimo, kuris remtųsi tarptautine teise. Didelį vaidmenį organizacijų kūrime suvaidino tuo metu atsiradusi, taip vadinama, darbininkų klasė, kuri turėjo pakankamai įtakos ne tik tarptautiniams santykiams, bet ir tarptautinei politikai ir diplomatijai. Būtent jų dėka buvo sukurta daug tarptautinių organizacijų. Būtina paminėti, kad tarptautinių organizacijų kūrimą palengvino tai, kad XIX amžiaus viduryje jau buvo sukurta daug institutų, kurie dirbo tarptautinės teisės srityje. Jie nagrinėjo pagrindinius principus ir tarptautinės teisės normas. Tarptautinės organizacijos sudarymas tam tikrose, specializuotose, srityse (transporto, ryšių, prekybos) reikalauja teisingo ginčijamų klausimų, kurie iškyla dėl valstybių įstatymų skirtumo, išsprendimo. Atskirų tarptautinių organizacijų atsiradimo istorija liudija apie tai, kad tarptautinių organizacijų, t.y. kuriose oficialiai dalyvauja valstybės ir vyriausybės, lydėjo tai, kad buvo kuriamos nevyriausybinės sąjungos, kurių nariais buvo arba tautinės organizacijos, arba fiziniai asmenys iš įvairių šalių. Tai aiškinama tuo, kad yra mažiau formalumų ir teisinių pasekmių, lengvina nevyriausybinius ryšius. Kas liečia tarpvalstybinį supratimą ir santykių reguliavimą, tai, šiuo atveju, bendradarbiavimui nuo pat pradžių buvo reikalingas tarpvyriausybinės organizacijos sukūrimas. Dažniausiai, viena iš pirmųjų tarptautinių organizacijų yra vadinamas tarptautinis susivienijimas, kuris buvo sukurtas 1840 m. dėl kovos prieš pasaulinę vergovę. Ši organizacija realiai nieko nenuveikė, nes tiktai 1956 m. Ženevos konferencijoje buvo priimtas papildomas nutarimas dėl vergovės pasmerkimo. XIX amžiaus viduryje ir iki Pirmo pasaulinio karo pradžios susikūrė apie 500 pastovių tarptautinių organizacijų; per tą patį laiką daugiau nei pusė iš jų dėl įvairių priežasčių nustojo egzistuoti. 1910-1914 m. buvo priskaičiuojama 212 organizacijų, iš kurių 192 buvo nevyriausybinės ir 20 buvo tarpvalstybinės. Oficialią tarptautinių organizacijų registraciją atlieka Tarptautinių Asociacijų Sąjunga, kuri buvo įkurta Briuselyje 1909 m.. Ši sąjunga savo tikslu laiko tarptautinių organizacijų registraciją ir jų veiklos koordinaciją, o taip pat informacijos apie jų veiklą teikimą, narystės įstatų leidmą. Palaipsniui atsiranda organizacijos su, taip vadinamais, maišytais nariais, t.y. jie pradėjo įtraukinėti valstybių atstovus, įstaigas, tautines sąjungas ir atskirus asmenis. Ypatingą vietą tarp tarptautinių organizacijų užėmė nevyriausybinės organizacijos, pradėtos kurti XIX amžiaus pabaigoje, ir, išplitusios pacifistiniuose Vakarų Europos sluoksniuose atsiradus planams dėl specialių organizacijų sukūrimo. Ši idėja įvairių šalių parlamentus privedė prie to, kad buvo įkurta nauja organizacija-Tarptautinė Konferencija. Nuo 1899 m. ji vadinama Tarpparlamentine Sąjunga. Trapvyriausybinis bendradarbiavimas visų pirma prasidėjo transporto srityje. Palaipsniui buvo įkurtos tarptautinės upių, geležinkelių transporto organizacijos . 1890 m. Berne buvo pasirašyta konvencija, kuri patvirtino Tarptautinę Geležinkelio Trasporto Sąjungą. Nuo pat pradžių tarpvyriausybinėse organizacijose didelę įtaką turėjo didžiosios ir galingiausios šalys, kurios vykdė ekspansinę politiką. Ši tendencija ypač išryškėjo kolonijų grobime. Būtent taip atsirado, taip vadinamos, graikų finansų kontrolės komisija ir kitos. Svarbu pabrėžti būdingiausius pirmųjų organizacijų susidarymo etapus. Pirmiausia atsiranda bendradarbiavimas tarp riboto skaičiaus valstybių, dažniausiai kaimyninių, o klausimai, kurių srityje yra bendradarbiaujama, daugiausiai yra finansinio pobūdžio. Vis tik jų santykiuose vyravo tam tikras feodalizmas, kadangi kiekviena šalis norėjo turėti absoliučias suvereniteto teises. Tai buvo įveikiama palaipsniui, o tarp šalių buvo pasiekiamas vis didesnis bendradarbiavimas dėka techninės bazės ir naujų teisinių priemonių., kurios leido sudaryti pakankamai stabilias tarptautines organizacijas įvairiose bendradarbiavimo srityse. Charakterizuojant tarptautinių organizacijų susidarymą ir pirmojo etapo vystymąsi XIX amžiuje, reikia pastebėti, kad jų kompetencija dažniausiai apsiribodavo specializuotomis problemomis ir tai buvo parašyta jų įstatuose. Organizacijos, turėjusios bendrą kompetenciją politikos, ekonomikos ir socialinėje srityse, atsirado tiktai XIX amžiuje. Galima konstatuoti, kad eilės tarptautinių organizacijų susikūrimas reiškė pažangą teisiniame tvarkyme kai kurių rūšių tarptautiniuose bendradarbiavimuose. Jų veikla, tam tikra prasme, praturtino patirtį valstybių bendradarbiavime specializuotose srityse. Ir nors tarptautinių organizacijų veiklos sritis buvo nedidelė, o jų narių skaičius apribotas, vien šių organizacijų atsiradimas reiškė žingsnį pirmyn tarptautiniuose santykiuose. Tarptautinių organizacijų teorija Šiuo metu tarptautinės organizacijos yra labai svarbios sprendžiant tarptautinius klausimus. Dauguma iš jų pakankamai efektyviai dirba politikos, ekonomikos, mokslo, kultūros, teisėsir religijos srityse. Kalbant apie teorinius tarptautinių organizacijų aspektus, reikėtų atsakyti į du klausimus: kokiai mokslinių tyrinėjimų sričiai priklauso tarptautinės organizacijos ir jų klasifikacija. Atsakant į pirmąjį klausimą, turime pasakyti, kad tai yra sudėtinis mokslas apie tarptautines organizacijas. Sudėtinis todėl, kad ir pačios organizacijos yra sukurtos spręsti tarptautinius klausimus ne vienoje srityje. Šis mokslas tiria šių organizacijų vietą ir vaidmenį tarptautiniuose klausimuose, analizuoja jų politinę ir valdymo sistemas, charakteringus bruožus ir tikslus, įstatus ir kitus aktus, institucijų struktūrą, jų kompetenciją, personalą ir kitus klausimus. Didelę reikšmę turi organizacijų įtakos tarptautiniams santykiams ir atskirų valstybių politikai tyrimas. Teoriniais tarpvalstybinių arba tarpvyriausybinių organizacijų aspektais užsiima tarptautiniai teisėjai. Jie tiria tarptautinę organizaciją kaip vieną iš tarptautinės teisės institutų, analizuoja teisines šių organizacijų struktūras, jų institucijų kompetenciją, juridinę priimtų dokumentų, nutarimų galią, normas, reguliuojančias jų veiklą ir t.t.. Galime nevyriausybines organizacijas atskirti nuo tarpvyriausybinių. Tai nereiškia, kad mes sumažiname nevyriausybinių organizacijų įtaką, kadangi dauguma jų turi didelės reikšmės tarptautiniuose santykiuose. Šios organizacijos aktyviai dalyvauja ideologinėje ir politinėje kovoje. Tarptautinių nevyriausybinių organizacijų negalima būtų įsivaizduoti be joms būdingų ir reikalingų institutų, jų kompetencijos, darbo procedūrų ir t.t.. Teisė, tame tarpe ir tarptautinė,asmeninė turi tiesioginę reikšmę šiose organizacijose. Todėl vienu iš svarbiausių mokslo, kuris tiria šias organizacijas, dalių yra teisė. Buvo tiriamas šių organizacijų poveikis tarptautinei teisei, jų struktūrų charakteristikos, priimami sprendimai. Mokslas apie tarptautinius santykius, paliečiant ir tarptautinių organizacijų problemas, tiria jų įtaką išorinei politikai ir santykius tarp valstybių, tarptautinės visuomenės nuomonę, tarptautinių organizacijų vaidmenį tarpvalstybiniuose santykiuose. Neretai tarptautinių organizacijų veikla padeda suteikti informacijos apie atskiras valstybes. Tarptautinių organizacijų specifika tame, kad yra būtinybė formuluoti bendrus veiklos principus įvairioms tarptautinėms organizacijoms, kurie tiktų valstybėms su skirtinga socialine struktūra ir t.t.. Kartais tarptautinėse organizacijose yra neatsižvelgiama į visų narių nuomonę ir klausimas išsprendžiamas stipriosios narės naudai. Pabandysime suformuluoti pagrindinius kriterijus, kuriais galime apibūdinti tarptautinę organizaciją. Taigi, tarptautinė organizacija-tai tarptautinių santykių stabili forma, kuomet yra įtraukiamos bent trys šalys , tarpusavyje aptarusios bendrus tikslus, veiklos kompetenciją, savo institucijas, o taip pat ir kitus organizacinius klausimus (įstatus, narystę, darbotvarkę, sprendimų priėmimą ir kt.). Bet kokios tarptautinės organizacijos tikslai ir veikla turi atitikti visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus. Labai retai pasitaiko organizacijų, kurios savo sudėtyje turi tik du narius. Pagrindas, kodėl tokia organizacija egzistuoja yra dvišalis susitarimas. Jeigu yra numatytas nuolatinės tarptautinės organizacijos sukūrimas su visomis jai priklausančiomis institucijomis, nėra jokio pagrindo laikyti tokią organizaciją netinkama. Pavyzdžiui, TSRS ir Mongolijos dvišalis susitarimas, pasirašytas 1930 m.; Tarptautinė Reino Komisija nuo 1871 m. iki 1918 m. buvo iš dviejų narių: Vokietijos ir Nyderlandų. Tarptautinės organizacijos tikslus gali įgyvendinti keletas šalių. Mokslininkų R.Rigso ir D.Plano nuomone, tarptautnę organizaciją dėl jos atliekamų funkcijų, galima prilyginti valstybei. Valstybės ir pačios didelę reikšmę teikia tarptautinėms organizacijoms. Tačiau prieš tai paminėtas tarptautinės organizacijos palyginimas su valstybe turi ir tam tikrų prieštaravimų, kadangi šalis turi suverenitetą, teritoriją, gyventojus ir t.t.. To negali turėti tarptautinė organizacija, kuri yra tik tarptautinių santykių forma. Galima paminėti ir kitas mintis apie tarptautinę organizaciją: anglas G.Brajerlis yra pasakęs: “Tarptautinė organizacija-tai sąjunga, turinti bendras institucijas ir to pasekoje sudaranti nutarimus.” M.Chadsonas: “Tai organizmas, sukurtas tam tikro skaičiaus valstybių ir turintis nuolatines institucijas, kurios turi įgaliojimus veikti jų kompetenciją atitinkančioje srityje.” amerikietis A.Rozenbergas: “Tai pastovi sudėtinga socialinių tarpusavio veiksmų, kurie įgyvendinami už tautinių valstybės ribų, sistema, jungianti mažiausiai tris šalis.” Tarptautinių organizacijų klasifikacija Kadangi dauguma tarptautinių organizacijų apsunkina jų tyrinėjimą, tai organizacijos yra klasifikuojamos. Klasifikacija reikalinga ir todėl, kad organizacijas galime suskirstyti į grupes, nes dauguma jų turi panašių bruožų. Tarptautinei Asociacijų Sąjungai prireikė daugiau nei 20 metų, kad įvesti šioje srityje šiokią tokią tvarką, t.y., sudaryti sąrašus ir suskirstyti į kategorijas visas daugiau ar mažiau žinomas vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas, kurios atitinka bent minimalius tarptautinei organizacijai būdingus bruožus. Įvertindamas tarptautinių organizacijų klasifikavimo sunkumus, amerikietis K.Igltonas rašė: “Klasifikuoti tarptautines organizacijas beveik neįmanoma: tai taip pat sunku, kaip ir klasifikuoti smiltis pajūryje.”. Klasifikuoti yra sunku ne dėl to, kad organizacijų yra daug, tačiau dėl to, kad klasifikuoti galima pagal daugelį kriterijų. Taigi, į organizaciją galima žiūrėti iš keleto taškų: laikina ji ar pastovi, specializuota ar universali ir t.t.. Todėl svarbu turėti pagrindinius klasifikacijos kriterijus, kurių dėka ji lengvesnė. Tarptautinių organizacijų klasifikacija visų pirma siūlo atsižvelgti į lygiateisiškumo kriterijų. Visoms organizacijoms turėtų būti būdinga jų veiklos kryptingumas: siekimas tarptautinio bendradarbiavimo (tarpvyriausybinio ir ne, įvairiose srityse). Būdingi turėtų būti ir veiklos principai, nepriklausomai nuo organizacijos struktūros, t.y., turėtų būti lygiateisiškumas tarp tarpvalstybinių ir nevyriausybinių organizacijų, o taip pat laikymasis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių principų. Šie reikalavimai yra skirti tam, kad užtikrinti taikos palaikymą ir tarptautinį saugumą, bendradarbiavimo vystymąsi. Tačiau egzistuoja daug organizacijų, kurios niekaip neatitinka šių kriterijų. Tai dažniausiai yra kariniai blokai. Taigi, klasifikacijos schemoje reikia atitinkamai išskirti ir šias organizacijas. Toliau reikėtų paminėti narystės kriterijų. Šiuo atžvilgiu organizacijos skirstomos į dvi pagrindines grupes: tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos. Pirmųjų narėmis gali būti valstybės, vyriausybės arba jų atstovai, antrųjų narėmis gali būti tautinės nevyriausybinės organizacijos, atskiri asmenys, o kai kada ir kitos nevyriausybinės organizacijos. Tarptautinių organizacijų dalinimas į grupes pagal narystės kriterijų, neretai yra sutartinis. Egzistuoja organizacijos, kurias galima priskirti ir vienai, ir kitai grupei, kadangi jos turi maišytą narystę. Tai reiškia, kad vienos organizacijos gali jungti vyriausybes arba valstybes, kitos—tiktai tautines organizacijas arba atskirus asmenis, na o trečios savo sudėtyje gali turėti ir vienokių ir kitokių narių. Kartais į jas įeina tarptautinės organizacijos, dažniausiai to regiono, tuo pačiu metu esančios ir kitos organizacijos narėmis. Tarpvalstybinių arba tarpvyriausybinių organizacijų grupę, savo ruožtu, galima suskirstyti smulkiau pagal įvairius kriterijus: socialinius—politinius ir formalius. Atsižvelgiant į socialinį—politinį kriterijų, galime išskirti tokias organizacijas: tarpvalstybinės socialistinių šalių organizacijos; tarpvalstybinės besivystančių šalių organizacijos; tarpvalstybinės organizacijos, į kurių sudėtį įeina skirtingų socialinių blokų šalys; tarpvalstybinės kapitalistinių šalių organizacijos. Svarbiausią vietą tarp tarptautinių organizacijų šiuo metu užima Jungtinės Tautos, kurios iki 1994 m. jungė 185 šalis. Daugelis kitų organizacijų yra vienaip ar kitaip susiję su pastarąja arba jos padaliniais. Tarpvalstybinės ir nevyriausybinės organizacijos nėra izoliuotos vienos nuo kitų. Pavyzdžiui, 1974 m. 589 nevyriausybinės organizacijos, oficialiais duomenimis, buvo susijusiossu tarpvyriausybinėmis. Prie tarptautinių nevyriausybinių organizacijų neretai yra priskiriamos ir monopolinio kapitalo organizacijos. Kai kurios iš jų yra susijusios su valstybiniais—monopoliniais susivienijimais, pavyzdžiui, Europos Laisvosios Rinkos Asociacija. Tarptautinė Asociacijų Sąjunga nevyriausybines organizacijas skirsto į 30--35 grupes. Galima paminėti keletą iš jų: politinės, ideologinės, jaunimo, moterų, šeimos ir vaikų apsaugos, mokslinės, spaudos, televizijos ir kitos. Kitas svarbus tarptautinių organizacijų skirstymo kriterijus yra jos charakteris, t.y., laikina ji ar pastovi. Pirmajai grupei priklauso tarptautinės konferencijos, pasitarimai, kongresai ir t.t.. Supratimas, kad viena ar kita organizacija yra laikina—ribotas. Dauguma tarptautinių organizacijų yra sukuriamos 10, 15 arba 20 metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas, jeigu organizacijos įstatuose yra numatyta šį klausimą atitinkanti procedūra. Laikina tarptautinė organizacija yra suprantama kaip tam tikros formos bendradarbiavimas, kuris yra paskaičiuotas neilgam laiko tarpui (dienoms, savaitėms, labai retai mėnesiams). Laikinos tarptautinės organizacijos visada buvo viena iš labiausiai paplitusių bendradarbiavimo formų. Pavyzdžiui, 1966 m. įvyko 2500 įvairių tarptautinių pasitarimų ir konferencijų, kuriose dalyvavo 2 milijonai delegatų. Charakterizuojant labiausiai būdingus šių tarptautinių organizacijų grupės bruožus, reikėtų pasakyti, kad jos turi tam tikrus tikslus, t.y., yra klasifikuojamos pagal savo pobūdį: taikos, politinės, ekonominės, diplomatinės, mišrios konferencijos. Kitas svarbus tarptautinių organizacijų klasifikavimo kriterijus yra jų skirstymas pagal veiklos sritį. Organizacijas čia galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai priklauso organizacijos, kurios turi pakankamai platų klausimų ratą: politinio, ekonominio, socialinio bendradarbiavimo. Pavyzdžiui, Jungtinės Tautos. Antroji turi specialią kompetenciją, apribotą pakankamai siauru ratu bendradarbiavimo klausimų. Organizacijos yra skirstomos ir pagal geografinį kriterijų. Yra pasaulinės organizacijos (universalios), kurios apima daugumą valstybių (Jungtinės Tautos, Tarptautinė Sveikatos Apsaugos Organizacija). Antrai grupei priklauso regioninės organizacijos, apjungiančios valstybes, kurios priklauso tam tikram geografiniam rajonui. Pastarųjų skaičius yra pakankamai žymus: pavyzdžiui, 1974 m. joms priklauso 80 procentų tarpvalstybinių ir 50 procentų nevyriausybinių organizacijų. Tokie yra pagrindiniai tarptautinių organizacijų klasifikavimo kriterijai. Tuomet galime pateikti klasifikavimo schemą: 1. Tarptautinės tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės organizacijos: A. Tarptautinės socialistinių šalių organizacijos. B. Tarptautinės besivystančių šalių organizacijos. C. Tarptautinės organizacijos, kurių sudėtyje yra šalys, turinčios skirtingą socialinę struktūrą: a) bendros kompetencijos tarptautinės organizacijo;. b) specialios kompetencijos tarptautinės organizacijos. D. Tarptautinės kapitalistinių šalių organizacijos: a) bendros kompetencijos tarptautinės organizacijos; b) specialios kompetencijos tarptautinės organizacijos. 2. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos: A. Tarptautinės demokratinės nevyriausybinės organizacijos. B. Kitos tarptautinės nevyriausybinės organizacijos: a) socialinės—politinės ir ideologinės; b) mokslinės; c) moterų, šeimos ir vaikų apsaugos; d) jaunimo, švietimo; e) sportinės, turistinės; f) ekonominės, prekybos ir transporto; g) sveikatos apsaugos; h) kultūros, meno, spaudos, televizijos,radijo; i) religijos; Tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės organizacijos Šių organizacijų reikšmė, visų pirma, priklauso nuo to, kiek valstybių ir vyriausybių jos apjungia, bei nuo jų sprendžiamų klausimų. Įstojimas į tarptautinę organizaciją daugumoje valstybių yra traktuojamas kaip vienas iš pagrindinių užsienio politikos klausimų. Savo ruožtu, įstojusi į organizaciją, valstybė ar vyriausybė prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Tarptautinių organizacijų kūrimasis vyksta todėl, kad valstybės ar vyriausybės stengiasi drauge spręsti iškilusias problemas. Amžiaus pradžioje susikūrusios tarptautinės organizacijos buvo vienalytės, t.y., jų narėmis tapdavo vienodos socialinės struktūros šalys. Organizacijos tuo metu buvo reikalingos išspręsti tik kai kuriuos tarptautinius klausimus arba buvo kaip papildoma priemonė politiniame bendradarbiavime. Po 1917 metų padėtis šiek tiek pasikeitė. Pradėjo atsirasti organizacijos, turinčios pakankamai didelę kompetenciją daugelyje sričių, kas buvo labai svarbu bandradarbiaujant valstybėms. Tarpvalstybinės organizacijos yra charakterizuojamos taip: tai turinčios pastovią formą ir, dažniausiai, pastovų skaičių suverenių valstybių, organizacijos, kurios yra sukurtos susitarimo dėka. Susitarime yra numatomi tikslai ir principai, nepažeidžiantys tarptautinės teisės. Organizacija yra pilnateisė tik tuomet, kai jos organizaciniai pagrindai, struktūra ir veikla atitinka anksčiau minėtus tarptautinės teisės principus. Visų tarptautinių organizacijų struktūra yra, galima sakyti, stereotipiška. Didžiausią kompetenciją turi institucijos, kurios yra sudarytos iš visų šalių—narių atstovų ir sušaukiamos į numatytas periodiškas sesijas arba konferencijas. Ši pagrindinė institucija dažniausiai formuoja kitas, jai pavaldžias institucijas, kurios apsiriboja veikla tam tikroje srityje. Dauguma tarptautinių tarpvalstybinių organizacijų turi savo vykdomąją instituciją, kurios juridinė galia dažniausiai būna pakankamai didelė, ir paskiria vadovą arba generalinį sekretorių, kuris ir atsakingas už vykdomąsias funkcijas ir vadovauja tarnautojams. Valstybė, įstodama į tarptautinę organizaciją, tuo pačiu išreiškia savo sutikimą su tos organizacijos įstatais. Tai patvirtinama tam tikru aktu, kuris ratifikuoja valstybės aukščiausiųjų institucijų sutikimą su organizacijos įstatais ir jų pataisymais. Susitarimuose dėl tarptautinės organizacijos įkūrimo dažniausiai būna nurodomas jos egzistavimo laikotarpis. Yra žinoma daug atvejų, kuomet susitarimai nebūna nutraukiami, tačiau organizacija pradeda egzistuoti jau nauju pavadinimu arba pasikeičia jos struktūra, kompetencija. Visa eilė organizacijų paprasčiausiai nustoja egzistuoti po to, kai yra pasiekiami užsibrėžti tikslai. Vienas iš būdingiausių tokių organizacijų bruožų yra tas, kad šie susitarimai dėl tarptautinės organizacijos įkūrimo lieka atviri, t.y., visos norinčios prisijungti valstybės yra priimamos. Daugumos organizacijų įstatuose natgi yra numatytas šalies—narės išstojimas iš organizacijos jai pageidaujant. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje yra visų pripažintas principas apie šalies—narės išsaugotą suverenitetą. Tarptautinis valstybių bendradarbiavimas yra neįmanomas be nuolaidų ir kompromisų. Tarptautinės organizacijos institucijų struktūra ir kompetencija turi tarptautinį charakterį: vykdomosios institucijos turi tarnauti visų valstybių interesams, neatiduodant pirmenybės kokiai nors šalių grupei. Dauguma tarptautinių organizacijų turi pakankamai didelį ratą taisyklių, kuris yra vadinamas “vidine teise”. Šios taisyklės vienaip ar kitaip apibūdina organizacijos vidinį gyvenimą. Visų organizacijų “vidinės teisės” yra panašios viena į kitą, kadangi tai tėra modifikuotas Jungtinių Tautų modelis. Ši teisė turi atitikti demokratinius reikalavimus ir užtikrinti organizacijos ir jos padalinių efektingą darbą. Paminėti galime keletą klausimų, susijusių su “vidine teise”. Svarbų vaidmenį organizacijos veikloje vaidina procedūros, kurios yra sukuriamos valdančiųjų institucijų ir turi didelę politinę ir ekonominę galią. Šios procedūros numato organizacijos veiklą daugeliu klausimų: balsavimo tvarka, pagrindinių ir pagalbinių institucijų veikla ir kt.. Skirtingai nuo laikinų konferencijų, tarptautinių organizacijų “vidinė teisė” yra pakankamai pastovi. Praktikoje dažnai naudojama teisė, kuri leidžia, esant reikalui, sudaryti papildomas institucijas (vieno ar kito klausimo nagrinėjimui reikalingus komitetus, administracines institucijas). Tokių padalinių kompetencija yra apribota juos sukūrusios institucijos nustatytomis funkcijomis. Kiti jų nutarimai gali turėti reikšmės tik jų pačių veiklai. Didelę reikšmę “vidinėje teisėje” užima taisyklės, apibrėžiančios tarnautojų statusą. Tai reikalinga norint užtikrinti efektingą organizacijos darbą, apibrėžti konkrečias tarnautojų pareigas ir sudaryti jiems geras darbo sąlygas. Visa tai būna patvirtinta specialiais dokumentais. Skirtingose organizacijose tarnautojų privilegijos gali skirtis. Daugeliu atvejų organizacijų “vidinė teisė” persipina su jų “išorine teise”. Pastarąja yra išreiškiama organizacijos vieta ir statusas, jos ryšys su valstybinėmis arba kitomis, tame tarpe ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Daug tokių dokumentų yra bendri, t.y., vienodi visose organizacijose, ir jais dažniausiai išreiškiamas tarptautinis bendradarbiavimas. Nevyriausybinės organizacijos Vienas iš būdingiausių nevyriausybinių organizacijų bruožų tas, kad jos yra viešos ir apie jų veiklą galima lengvai sužinoti. Savo populiarumą šios organizacijos didina rengdamos įvairius forumus, press—konferencijas, spausdindaami informaciją laikraščiuose, leisdami brošiūras ir knygas. Vienas iš bruožų, kuris atskiria nevyriausybinę organizaciją nuo tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės, yra tas, kad pirmoji neturi oficialios atstovybės. Nevyriausybinė organizacija yra laikoma tarptautine, jeigu jinai turi atstovybes bent trijose pasaulio šalyse. Šios organizacijos turi pakankamai daug galios paveiktitarptautinę arba atskirų valstybių politiką. Pavyzdžiui, didelę reikšmę turėjo Pirmasis pasaulinis taikos šalininkų kongresas ir kt.. Konsultaciniai ryšiai tarp nevyriausybinių ir tarpvyriausybinių organizacijų. Pirmasis bandymas buvo tuomet, kai Tautų Lyga bandė vadovauti ne tik tarpvalstybinėms, bet nevyriausybinėms organizacijoms. Tautų Lygos statute netgi buvo straipsnis, numatantis visa tai. Tačiau šiuo klausimu Tautų Lyga nieko nelaimėjo. Vietoj šios organizacijos įkūrus Jungtines Tautas, daugelis nevyriausybinių organizacijų su ja norėjo turėti tik tokius ryšius, kad galėtų įtakoti Jungtinių Tautų politiką taikos ir savo egzistavimo klausimais. Jungtinių Tautų įstatuose tai buvo įrašyta tiktai po konferencijos, vykusios San Franciske. Taigi, Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinys gavo įgaliojimus konsultuotis ir bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, turinčiomis kompetenciją šiose srityse. Po daugelio metų atsirado būtinybė nustatyti arba sudaryti tam tikrus ryšius tarp Jungtinių Tautų padalinių, užsiimančių politikos klausimų nagrinėjimu, ir įvairių nevyriausybinių organizacijų. Pastarųjų tikslai ir užduotys, kuriais ji nori konsultuotis, turi sutapti su tos tarptautinės organizacijos tikslais ir siekiais. Yra išskiriamos trys konsultacinio statuso kategorijos: I, II ir sąrašas tų, nevyriausybinių organizacijų, kurios palaiko ryšius su Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padaliniu, tačiau neturi konsultacinio statuso. Konsultantės statuso gavimas priklauso nuo Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio. Tai nulemia šios institucijos komitetas. Šis komitetas turi teisę konsultantės statusą organizacijai suteikti, laikinai sustabdyti arba ir visai atimti. I karegirijai priklauso nevyriausybinės organizacijos,kurios yra labiausiai susijusios su ekonominiu ir socialiniu gyvenimu jų atstovaujamuose regionuose. Pavyzdžiui, 1973 m. tokių organizacijų buvo užregistruota 19. II kategorijai priklauso nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla liečia tik tam tikras Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio kompetencijos sritis. Pavyzdžiui, 1973 m. tokių organizacijų buvo 181. Tarptautinė nevyriausybinė organizacija, turinti konsultantės statusą, gali paskirti savo atstovus dalyvauti atviruose posėdžiuose. Organizacijos, turinčios I ir II kategorijas, gali pateikti raštiškus pareiškimus klausimais, kurie įeina jų kompetencijon. I kategorijos organizacijų atstovai netgi turi teisę pasisakyti Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio posėdžiuose. Vidinė nevyriausybinių organizacijų struktūra, narystė ir finansavimas. Visa tai turi didelę reikšmę apsprendžiant organizacijos vietą ir galimybes. Tai priklauso nuo atitinkamų sąlygų ir regiono, kuriame ši organizacija yra. Atkreipsime dėmesį į nevyriausybinių organizacijų struktūrą, kadangi ji leidžia nustatyti tam tikrus kriterijus, kurie apsprendžia šių organizacijų egzistavimo sąlygas. Šiuo atžvilgiu, didelę reikšmę turi organizacijų įstatai. Dauguma iš šių dokumentų bendrais bruožais apibūdina tarpvyriausybinių organizacijų įstatus. Nevyriausybinių organizacijų įstatuose suformuluoti jų tikslai, užduotys, veiklos principai, struktūra ir institucijų kompetencija, priėmimo į organizaciją taisyklės, o kartais ir pašalinimo iš jos sąlygos, sprendimų pateikimo tvarka, rekomendacijos, finansiniai ir kiti klausimai. Šių organizacijų priimami dokumentai turi nepalyginamai mažiau galios, nei dokumentai, priimami vyriausybių. Tačiau daugelis šių organizacijų yra plačiai pripažintos ir sulaukę populiarumo. Pagrindine daugumos nevyriausybinių organizacijų institucija yra viešieji susirinkimai, kurių periodiškumas yra numatomas įstatuose arba kituose dokumentuose. Ši institucija įvairiose organizacijose turi skirtingus pavadinimus: asamblėja, kongresas, konferencija ir t.t.. Vykdomoji institucija arba yra išrenkama tam tikram laikotarpiui pagrindinės institucijos, arba yra sudaroma iš nacionalinių organizacijų atstovų. Neretai organizacija turi keletą vykdomųjų institucijų su skirtingomis kompetencijomis. Jų pavadinimai taip pat gali būti įvairūs: vykdomoji taryba, vykdomasis komitetas, generalinė taryba, vadovų taryba ir kt.. Taip pat yra išrenkami ir atsakingieji asmenys: prezidentas, viceprezidentas, vykdomojo komiteto pirmininkas ir jo pagalbininkai, ir kt.. Didelę reikšmę turi narystė ir finansavimas. Daugumos organizacijų narystė yra stereotipinė: jų narėmis gali būti tautinės organizacijos arba atskiri asmenys, arba ir vieni, ir kiti. Atsižvelgiant į tai, nevyriausybines organizacijas galima suskirstyti į du tipus: susidedančios iš fizinių asmenų ir susidedančios iš nacionalinių nevyriausybinių organizacijų. Pasitaiko ir kitokių tipų. Yra, pavyzdžiui, organizacijos į kurias norint įstoti, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus. Tai gali būti moterų, religinės ar kitokios organizacijos. Kai kurios iš šių organizacijos neturi fiksuoto savo narių skaičiaus, o tiktai registracinius centrus įvairiuose miestuose ar šalyse. Nevyriausybinės organizacijos biudžetą sudaro nacionalinių organizacijų, atskirų žmonių, fondų, o kartais ir vyriausybinės lėšos. Dauguma organizacijų turi tvirtą ir pastovų biudžetą, kurį tvirtina ir peržiūri anksčiau paminėtos institucijos. Dažnai organizacijos pinigų gauna iš savo leidybinės veiklos, kai kurioms pagalbą suteikia tarpvyriausybinės organizacijos (pvz.: UNESKO). Jungtinių Tautų Organizacija Jungtinių Tautų Organizacijos kūrimasis Jungtinių Tautų Organizaciją dabar sudaro 185 šalys—beveik visos planetos valstybės, oficialiai įsipareigojusios bendradarbiauti, remdamos principus ir siekius, išdėstytus Jungtinių Tautų Organizacijos Chartijoje. Tai įsipareigojimai panaikinti karą, saugoti žmogaus teises, remti teisingumą ir tarptautinę teisę, stiprinti socialinę pažangą, draugiškus santykius tarp tautų ir naudoti Organizaciją kaip centrą, padedantį šalims derinti savo veiksmus, kad galėtų įgyvendinti tikslus. Jungtinių Tautų Chartiją parengė 50 vyriausybių atstovai, susirinkę paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San Franciske 1945 m. balandžio 25 d.—birželio 26 d.. Chartija buvo sudaryta remianti spasiūlymais, kuriuos parengė JAV, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Kinijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos atstovai, susirinkę 1944 m. rugpjūčio—spalio mėn. į pasitarimus Dumbartono Oaks Estate rūmuose, netoli Vašingtono. Jungtinių Tautų Chartiją priėmė ir pasirašė San Francisko konferencijoje dalyvavę 50 valstybių atstovai, o vėliau—ir konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51--oji valstybė—Lenkija. Įkūrus Jungtines Tautas, buvo sudaryta pavyzdžio neturinti žmonijos istorijoje pasaulinė tarptautinio bendradarbiavimo sistema, ir per penkis dešimtmečius šios organizacijos narių skaičius padidėjo trigubai. Tačiau dėl šaltojo karo prireikė daug metų, kol buvo galima visiškai išnaudoti Chartijoje numatytas tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Vis dėlto, net ir tuo laikotarpiu Jungtinės Tautos ir jos agentūros pasiekė nemažai laimėjimų. Jungtinės Tautos suteikė paramą ir pastogę milijonams karo pabėgėlių ir persekiojamųjų. Jos atliko katalizatoriaus vaidmenį šimtams milijonų žmonių išsivaduojant iš kolonijinės priespaudos ir tampant nepriklausomiems ir suvereniems. Stabdydamos karinius veiksmus ir padėdamos spręsti konfliktus, Jungtinės Tautos iki 1992 m. surengė 26 taikos palaikymo operacijas. Jos išplėtė ir susistemino tarptautinę teisę. Jungtinių Tautų Organizacijos struktūra NARYSTĖ Chartija skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali tapti visos taiką mylinčios šalys, kurios prisiima jų įsipareigojimus ir kurios, Organizacijos nuomone, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Valstybes į nares priima Generalinė Asamblėja, Saugumo Tarybai jas rekomendavus. Jungtinių Tautų Chartija taip pat numato, jog narės gali būti laikinai arba visiškai pašalintos iš Organizacijos už Chartijos principų pažeidimą, tačiau, oficialiais duomenimis, iki 1995 m. ši priemonė dar nebuvo taikyta. CHARTIJOS PATAISOS Chartijoje gali būti daromos pataisos, už jas balsuojant dviejų trečdalių Generalinės Asamblėjos narių daugumai ir jas ratifikavus dviem trečdaliams Jungtinių Tautų narių balsų. Taip pat ir visoms penkioms nuolatinėms Saugumo Tarybos narėms (JAV, Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei, Kinijai, Prancūzijai ir Sovietų Sąjungai). Iki 1995 m. pataisų buvo tiktai trys. OFICIALIOS KALBOS Remiantis Chartija, oficialios Jungtinių Tautų kalbos yra anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Vėliau prie jų buvo priskirta ir arabų kalba kaip oficiali Generalinės Asamblėjos, Saugumo Tarybos bei Ekonominės ir Socialinės tarybos kalba. PAGRINDINĖS INSTITUCIJOS Yra įsteigtos šešios pagrindinės institucijos: Generalinė Asamblėja. Tai pagrindinė svarstymo institucija. Ją sudaro visų valstybių—narių atstovai, ir kiekvienas iš jų turi vieną balsą. Sprendimai svarbiais klausimais, susijusiais su taika ir saugumu, naujų narių priėmimu ir biudžeto reikalais, priimami dviejų trečdalių balsų dauguma. Sprendimai kitais klausimais priimami paprasta balsų dauguma. Paminėsime keletą iš Generalinės Asamblėjos funkcijų ir įgaliojimų: svarstyti ir siūlyti bendradarbiavimo, palaikant tarptautinę taiką ir saugumą, principus; skatinti tyrimus ir teikti rekomendacijas, siekiant remti tarptautinį politinį bendradarbiavimą, tarptautinės teisės plėtojimą ir sisteminimą; teikti siūlymus, kaip taikiai išspręsti kiekvieną problemą, kuri galėtų pakenkti draugiškiems santykiams tarp tautų; rinkti nuolatinius Saugumo Tarybos narius, Ekonominės ir Socialinės tarybos narius; ir kt.. Generalinės Asamblėjos eilinė sesija prasideda kasmet trečiąjį rugsėjo antradienį ir paprastai trunka iki gruodžio vidurio. Prasidedant kiekvienai eilinei sesijai, Asamblėja išrenka naują pirmininką, 21 vicepirmininką ir Asamblėjos septynių pagrindinių komitetų pirmininkus. Asamblėja taipogi gali rinktis specialioms sesijoms, pareikalavus Saugumo Tarybai, daugumai Jungtinių Tautų narių ar vienai narei, jeigu dauguma kitų su tuo sutinka. Asamblėja svarstomus klausimus paskirsto savo šešiems pagrindiniams komitetams: • Pirmasis komitetas—nusiginklavimas ir su juo susiję tarptautinio saugumo klausimai. • Antrasis komitetas—ekonomikos ir finansų klausimai. • Trečiasis komitetas—visuomeniniai, humanitariniai ir kultūros klausimai. • Ketvirtasis komitetas—specialusis politinis ir dekolonizacijos klausimai. • Penktasis komitetas—administravimo ir biudžeto klausimai. • Šeštasis komitetas—teisės klausimai. Taip pat yra ir Generalinis komitetas, kurį sudaro Asamblėjos pirmininkas, 21 vicepirmininkas, šešių pagrindinių komitetų pirmininkai ir Kredencialų komitetas, kurį kiekvieną sesiją skiria Pirmininkas. Saugumo Taryba. Pagal Chartiją Saugumo Tarybai tenka pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Tarybą sudaro 15 narių: penkios nuolatinės narės—Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos, Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija , ir dešimt narių, išrinktų Generalinės Asamblėjos dviejų metų laikotarpiui. Sprendimai darbotvarkės klausimais yra priimami pritariamai balsuojant devynioms iš 15 narių. Sprendimams esminiais klausimais priimti reikia devynių balsų, tarp jų—visų penkių nuolatinių narių pritariančių balsų. Pagal Chartiją, visos Jungtinių Tautų narės sutinka pripažinti ir vykdyti Saugumo Tarybos nutarimus. Kaikurios iš Saugumo Tarybos funkcijų ir įgaliojimų: palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą; rekomenduoti būdus, kaip kilusius ginčus sureguliuoti arba nurodyti sąlygas, kaip įveikti konfliktines situacijas; sudarinėti planus, kaip sukurti ginkluotės kontrolės sistemą; paraginti nares imtis ekonominių sankcijų ir kitokių priemonių, išskyrus jėgos panaudojimą, kad būtų galima užkirsti kelią agresijai; rekomenduoti priimti naujas nares; ir kt.. Ekonominė ir Socialinė Taryba. Buvo įsteigta, vadovaujantis Chartija, kaip pagrindinė institucija, skirta koordinuoti Jungtinių Tautų ir specializuotų agentūrų bei institucijų ekonominę ir socialinę veiklą. Taryba turi 54 nares, atliekančias pareigas trejus metus, kasmet išrenkant po 18 naujų narių trejų metų kadencijai. Šioje Taryboje sprendimai priimami paprasta balsų dauguma, kur kiekvienas narys turi vieną balsą. Taryba turi ir savo pagalbines institucijas: devynias funkcines komisijas, keturis nuolatinius komitetus, daug nuolatinių ekspertų institucijų. Kaikurios iš jos funkcijų ir įgaliojimų: būti pagrindiniu forumu, kuriame svarstomi globalinio ir tarpdalykinio pobūdžio ekonominiai ir socialiniai klausimai; kviesti tarptautines konferencijas ir rengti konvencijų projektus; vesti derybas su specializuotomis agentūromis dėl sutarčių, apibrėžiančių jų santykius su Jungtinėmis Tautomis; konsultuotis su nevyriausybinėmis organizacijomis klausimais, priklausančiais tarybos kompetencijai. Iki 1992 m. taryba konsultavo daugiau nei 1500 nevyriausybinių organizacijų. Globos Taryba. Jos uždavinys yra prižiūrėti, kaip administruojamos globojamosios teritorijos, perduotos globos sistemai. Svarbiausieji tikslai—skatinti šių teritorijų gyventojų pažangą ir jų nuoseklią raidą savivaldos arba nepriklausomybės link. Narių skaičių turėtų sudaryti vienodas tiek administruojančių globojamąsias teritorijas, tiek ir jų neadministruojančių valstybių atstovų skaičius. Dabar ją sudaro tik penkios narės: Jungtinės Valstijos (administruojanti valstybė) ir kitos nuolatinės Saugumo Tarybos narės (Jungtinė Karalystė, Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija). Balsuojama yra paprasta balsų dauguma. Taryba posėdžiauja kasmetinėse sesijose, kurios paprastai vyksta metų viduryje. Prireikus rengiamos nepaprastosios sesijos. Kai kurios funkcijos ir įgaliojimai: turi teisę nagrinėti ir svarstyti administruojančios valdžios pranešimus apie globojamųjų teritorijų tautų politinę, ekonominę, socialinę ir švietimo pažangą; nagrinėti iš globojamųjų teritorijų gaunamas peticijas ir siųsti ten reguliarias ir kitokias specialias misijas. Jungtinių Tautų egzistavimo pradžioje globos sistemai buvo perduota 11 teritorijų. Iki 1975 m. visos jos, išskyrus globojamąją Ramiojo vandenyno salų teritoriją, arba įgijo nepriklausomybę, arba buvo prijungtos prie kaimyninių valstybių ir sudarė nepriklausomas šalis. Tarptautinis Teismas. Tai pagrindinė teisminė Jungtinių Tautų institucija. Jos Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis. Teismas yra atviras visoms šalims, pripažįstančioms šį Statutą, kutis taikomas visoms Organizacijos narėms. Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba gali paprašyti Teismo išsakyti patariamąją nuomonę kiekvienu teisiniu klausimu, kitos Jungtinių Tautų institucijos ir specializuotos agentūros gali, Generalinei Asamblėjai leidus, prašyti Teismo išsakyti nuomonę teisiniais klausimais, iškylančiais jų veikloje. Teismą sudaro 15 teisėjų, kuriuos renka, balsuodamos nepriklausomai viena nuo kitos, Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba. Jie renkami atsižvelgiant ne į jų pilietybę, bet į kvalifikaciją, ir stengiamasi garantuoti, kad Teisme būtų atstovaujama pagrindinėms pasaulio teisinėms sistemoms. Teismas posėdžiauja Hagoje ir Nyderlanduose. Sekretoriatas. Jį sudaro tarptautinis personalas, dirbantis Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. Jis aptarnauja kitas Jungtinių Tautų institucijas ir vykdo jų nustatytas programas bei politiką. Jam vadovauja Generalinis sekretorius, kurį penkeriems metams skiria Generalinė Asamblėja Saugumo Tarybos siūlymu. Sekretoriato personalą sudaro daugiau negu 25000 tarnautojų iš daugiau nei 150 šalių.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (31,79 kB)
Nedarbas
2009-12-29
Gyventojai – tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje. Pavyzdžiui, Lietuvos statistikos departamento duomenimis 1999 m. pabaigoje mūsų šalies gyventojų buvo 3700tūkstančių. Žinoma, absoliutus skaičius mažai ką ir tepasako apie tokius darbo jėgos išteklius, nes ne visi žmonės gali ir nori dirbti. Todėl mokslininkai ir praktikai bando smulkiau analizuoti gyventojų skaičių Tarptautinė darbo organizacija gyventojus skirsto į ekonominiu atžvilgius aktyvius ir neaktyvius. Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai – gyventojų dalis, sudaranti darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje. Aktyvūs gyventojai gali būti užimti t,y turėti darbą, ir būti bedarbiai.užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės forma įmonėse, įstaigose, organizacijose bei ūkiuose, taip pat asmenys, atliekantys karinę tarnybą bei laikinai nedirbantys. Be darbiai, darbingi asmenys kurie neturi darbo, bei aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais. a) dirbantys už atlyginimą a) neturintys darbo, a) moksleiviai ir studentai, laikantys visą ar ne visą darbo laiką teikiančio pajamų dieninio mokymo įstaigas. b) laikinai nedirbantys dėl b) ieškantys darbo b) asmenys, gaunantys senatvės, ligos, atostogų; dirbantys besikreipiantys į lengvatines ar invalidumo pagal specialų grafiką; įdarbinimo įstaigą, pensijas; besimokantys, streikuojantys. tiesiog į darbdavius. c) namų šeimininkės ir asmenys, c) dirbantys savarankiškai. c) pasiruošę dirbti. prižiūrintys vaikus; d) netekę vilties rasti darbą ir jo nebeieškantys; e) kiti asmenys, kurie nenori dirbti. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo panaudojimo laipsnį. Jį tiesiog išreiškia nedarbo lygis. Norėdami apskaičiuoti nedarbo lygį, patikslinsime darbo jėgos sąvokas, remdamiesi ,pateiktais apibrėžimais ir schema. Taigi bet kurios šalies darbo jėgą galima apibūdinti kaip visų užimtųjų ir bedarbių skaičiaus sumą. Nors pagrindinė temos problema – nedarbas ir jo lygis, tačiau šiuo aspektu svarbūs ir kiti rodikliai – gyventojų ekonominis aktyvumo lygis, bei užimtumo lygis. Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės gyventojų skaičiaus santykis. Aktyvumo lygis apskaičiuojamas dažniausiai remiantis atrankiniais darbo jėgos tyrimo duomenimis. Tiriant apklausiami vyresni nei 14 metų amžiaus gyventojai, atrinkti iš gyventojų registro atsitiktinių imčių metodu. Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės gyventojų skaičiaus santykis. Esant aukštesniam gyventojų ekonominio aktyvumo lygiui, paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis. Tuo tarpu tarp nedarbo lygio ir gyventojų ekonominio aktyvumo lygio rodiklių tokios priklausomybės nėra. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo: 1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingumo amžiaus ribų; 2) darbo paieškų laiko trukmės; 3) darbo paieškų kriterijaus; 4) nuo) statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos; 5) naujai įeinančių į darbo rinką skaičiaus nustatymo. Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį sumažina. Įtekėjimas: • atleisti iš darbo; • laikinai nedirbantys ( atleisti); • darbo atsisakę dėl asmeninių motyvų; • naujai tapę darbo jėga. Nuotėkis: • Naujai priimti į darbą; • Grįžę į savo ankstesnes darbo vietas; • Nebepriklausantys darbo jėgai. Ši schema atspindi srautus į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinai atleisti, tai pat palikę jį priverstiniai dėl sumažėjusios jų gaminamų priekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai asmenys baigę mokslus. Nedarbo nuotėkio srautas susidaro tada, kai vieni sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti – naujai priimami į darbą, treti – sulaukia pensijinio amžiaus arba praranda viltį rasti darbą ir paprasčiausiai nebepriklauso darbo jėgai.šių srautų intensyvumas nevienodas. Apibūdinkite tekamąjį, struktūrinį ir ciklinį nedarbo tipus; Nedarbas gali būti laikinasis, struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. Laikinasis nedarbas – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Struktūrinis nedarbas – atsiranda, kai darbo paklausa struktūra neatitinka darbo pasiūlos. Struktūrinį nedarbą sukelia ir anksčiau nagrinėti rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimu stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atliginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios.panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartų, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “ struktūriniai “ bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. Ciklinis nedarbas – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jie tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m.,kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus.pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, kaip jau minėta, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Atžvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių galime apskaičiuoti taip; U=Uf+Us+Uc; U – bedarbių skaičius; Uf – laikinasis nedarbas; Us – struktūrinis nedarbas; Uc – ciklinis nedarbas; Mikroekonominės ir makroekonominės nedarbo pasekmės. Okuno dėsnį; Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siaurąją ir plačiąją prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju – makroekonominiai nuostoliai. Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darbą.pirmiausiai darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Išsivysčiusiose šalyse mokamos nedarbo pašalpos tik iš dalies kompensuoja šį praradimą, kadangi išmokos niekada neprilygsta turėtoms pajamoms. Prancūzijoje bedarbio pašalpą gauna asmenys, per dvylika paskutiniųjų mėnesių išdirbę 91 dieną. Pašalpos dydis – 57,4 proc. Gauto atlyginimo dydžio. Ši suma mažėja, kol netenkama teisės į pašalpą.jaunesniems kaip 50 metų asmenims pašalpa mokama iki 30 mėnesių, o vyresniems kaip 50 metų – iki 45 mėnesių. Griežta nuostata; bedarbis turi intensyviai ieškoti darbo. Išsivysčiusiose šalyse bedarbio padėtis dar lyg ir pakenčiama, bet menkiau išsivysčiusiose šalyse padėtis žymiai dramatiškesnė. Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiem ne mažesnį kaip 24 mėn. Socialinio draudimo stažą per trejetą pastarųjų metų. Pašalpos dydis negali būti mažesnis už vyriausybės patvirtintas remiamas pajamas ( nuo 1998 05 01 – 135 Lt) ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių ( nuo 1998 05 01 – 250 Lt ). Pašalpa mokama neilgiau kaip 6 mėn. Per 12 mėnesių laikotarpį, o priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius.pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus180 dienų viešuosius darbus arba remiamus darbus, baigus profesinį mokymą. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad bedarbių pašalpa toli gražu negali kompensuoti prarastų pajamų. Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Kai kurie ekonomistai mano, kad savanoriškas nedarbas žmogui priimtinas, kadangi laisvalaikis irgi naudingas. Savanoriškas nedarbas – tai nedarbas, kai žmonės nesutinka dirbti už esamą pusiausvyros darbo užmokestį. Tokia situacija atitinka natūralųjį nedarbo lygį. Savanoriškai atsisakydami darbo, žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai plačia prasme, kuriuos patiria visa šalies ekonomika. Šiuo atveju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kaip bendrasis nedarbo lygis (Ur) itin aukštas, viršijantis natūralųjį nedarbo lygį ( Un ), šalyje nepagaminamas potencialusis nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajėgia patenkinti visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judėti potencialių gamybinių kreive. Ryšį tarp nedarbo lygio ir bendrojo nacionalinio produkto apimties atsilikimo nuo potencialiojo BNP matematiškai 1960 m. įrodė žymus JAV makroekonomikos tyrinėtojas Arturas Okunas. Jo teorija įvertinta teigiamai ir ekonomikos moksle žinoma kaip Okuno dėsnis. Okuno dėsnis – teigia, yra reguliarus neigiamas ryšys tarp faktiško BNP (Y) ir potencialiojo BNP ( Yp ) procentinio santykio bei skirtumo tarp faktiško ir natūraliojo nedarbo lygio. Okumo dėsnis remiasi trečiuoju – cikliniu nedarbo tipu. Jis nepaaiškina natūraliojo nedarbo ir jo pasekmių, priima tokį koks jis yra. okuno dėsnis išreškia tik ciklinio nedarbo ( Ur- Un) tiesioginį ryšį su produkcijos santykiu (Y/Yp). Todėl formulę galima užrašyti taip: Ur – Un = -h x [ 100 x ( Y/Yp ) – 100] Ur - faktiškas nedarbo lygis Un - Natūralus nedarbo lygis Y - Faktiškas bendrasis nacionalinis produktas; Yp - Potencialusis bendrasis nacionalinis produktas; h - Okuno kreivės nuolydžio koeficientas. Ekonomikos teorijoje šis dėsnis dažniausiai pateikiamas paprasčiau, nurodant kad, jei faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį nedarbo lygį vienu proc., tai BNP atsilikimas nuo potencialiojo BNP sudaro 2,5 procento. Šis santykis 1:2,5 arba 2:5, t.y nedarbo lygio su BNP apimties atsilikimu santykis, leidžia apskaičiuoti produkto nuostolius, esant bet kokiam ciklinio nedarbo lygiui.
Ekonomika  Namų darbai   (17,17 kB)
Mažmeninei prekybai būdinga didžiulė įmonių rūšių įvairovė. Įmonės skiriasi viena nuo kitos dydžiu, realizuojamų prekių asortimentu, pirkėjų aptarnavimu ir kt. Labai dažnai įmonės, vienodos pagal vieną požymį, pavyzdžiui, asortimentą, skiriasi kitais požymiais, pavyzdžiui, pirkėjų aptarnavimo forma. Todėl prekybos įmonėms apibūdinti ir nagrinėti neretai taikomas ne klasifikavimo (kai įmonės grupuojamos pagal vieną požymį), o tipologijos (kai įmonės skirstomo remiantis dviem ar daugiau požymių) metodas, vienas ar keli pagrindiniai požymiai derinami su keliais papildomais požymiais. Prekybos įmonių tipai skirstomi remiantis įvairiais požymiais, net antraeiliais. Dažniausi yra šie: prekių asortimentas (papildomi – jo platumas, gilumas), įmonės vieta, aptarnavimo forma, dydis, kainų lygis. Taigi prekybos įmonės tipas apibūdinamas ne tik kiekybiniais (kuriuos galima tiksliai apibrėžti), bet ir kokybiniais požymiais. Todėl kartais neišvengiama subjektyvumo, tam tikrų netikslumų. Nepaisant didžiulės mažmeninės prekybos įmonių rūšių įvairovės, taip pat ir atskirų šalių specifikos, mažmeninės prekybos tinklo struktūra daug kuo panaši, yra bendrų plėtojimosi tendencijų. Bet kurioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje pasitaikančius prekybos įmonių tipus galima sujungti į tokias grupes: 1) mišrių prekių parduotuvės, 2) specializuotos parduotuvės, 3) universalinės parduotuvės ir prekybos namai, 4) supermarketai ir kitos savitarnos principu dirbančios didelės parduotuvės, 5) pigesnių prekių parduotuvės, 6) siunčiamosios prekybos įmonės, 7) kilnojamosios prekybos įmonės, 8) filialinės įmonės. Mišrių prekių parduotuvės. Neskaitant išvežiojamosios bei išnešiojamosios prekybos, tai istoriškai anksčiausiai atsiradusios prekybos įmonės. Mišrių prekių parduotuvėse platus, bet negilus kasdieninės bei dažnos paklausos prekių asortimentas (maisto produktai, trikotažas, galanterija, namų apyvokos, ūkinės prekės ir pan.), nedidelis prekybos salės plotas, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Tokios parduotuvės liko tik kaimuose, taip pat retai gyvenamuose miestų pakraščiuose. Lietuvos kaimuose paplitusi kasdieninės paklausos prekių parduotuvė – būdingas šio tipo įmonės pavyzdys. Šio tipo šiuolaikiniu variantu miestuose galima laikyti JAV paplitusias budinčias (patogias) parduotuves (convienience store). Tai gyventojams patogioje vietoje esanti parduotuvė, kuri prekiauja daugiausia maisto prekėmis 200-300 kv.m prekybos plote. Ji dirba nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Specializuotos parduotuvės atsirado iš mišrių ir pasižymi tuo, kad jų prekių asortimentą sudaro viena ar kelios prekių grupės arba tik dalis tam tikros prekių grupės. Todėl skiriamos siauros specializacijos, specializuotos, kombinuotos, kompleksinės parduotuvės. Specializuojant parduotuves, išryškėjo dvi kryptys: prekinė šakinė ir vartojimo kompleksų. Prekinis šakinis specializavimas remiasi prekių žaliava, jų kilme, gamybos specializavimu, pavyzdžiui, mėsa ir mėsos produktai, audiniai, avalynė, baldai ir t.t. Parduotuvėse, kurios specializuotos pagal vartojimo kompleksus, prekių asortimentas formuojamas remiantis prekių vartojimo, jų paklausos bendrumu, pavyzdžiui, vaikų prekės, kelionės reikmenys, dovanos ir t.t. Nors sparčiai daugėja kitokių prekybos įmonių, specializuotos parduotuvės šiuo metu – labiausiai paplitęs prekybos įmonių tipas. Parduotuvės specializavimas, t.y. jos veiklos apribojimas tam tikros prekių šakos, grupės ar pogrupio prekėmis, leidžia nedideliame prekybos plote pateikti įvairų prekių asortimentą, sudaryti pirkėjui geras prekių pasirinkimo galimybes. Specializuota, ypač siauros specializacijos, parduotuvė gali sėkmingai dirbti tik tada, kai pakankamai didelis jos aptarnavimo rajonas. Kuo asortimentas siauresnis, tuo rajonas turi būti didesnis. Rajono dydis labai priklauso ir nuo parduodamų prekių paklausos dažnumo (pvz., vienodo dydžio duonos ir šilkinių audinių parduotuvių veiklos rajonai labai skirtingi). Parduotuvės asortimentas turi didžiausią įtaką jų išdėstymui. Specializuotos parduotuvės, prekiaujančios dažnos paklausos prekėmis, išsidėsčiusios gyvenamuosiuose rajonuose, o periodinės ir retos paklausos prekių – centrinėse miestų dalyse, prekybinėse gatvėse, prekybos centruose, t.y. parduotuvių susitelkimo vietose. Specializuotoms parduotuvėms tenka spręsti sudėtingas asortimento formavimo ekonomines problemas. Kuo siauresnis asortimentas, tuo didesnė parduotuvės veiklos rizika, susijusi su galimu paklausos pasikeitimu. Kad būtų įvairus asortimentas, didelės prekių pasirinkimo galimybės specializuotose, ypač siauros specializacijos, parduotuvėse tenka prekiauti ir lėtą apyvartumą turinčiomis prekėmis, o kad jų realizacija nebūtų nuostolinga, reikia didinti antkainį, tačiau tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus kyla pavojus, kad pirkėją patrauks konkurentas. Todėl, pardavus kai kurias prekes, patiriamas nuostolis, kurį kompensuoti stengiamasi didesniu kitų prekių rentabilumu. Kadangi dauguma specializuotų parduotuvių, ypač nemaisto, taiko tradicinę prekių pardavimo formą, tai labai svarbu konsultuoti pirkėjus, taigi savo ruožtu reikia kvalifikuoto personalo ir nuolat jį mokyti. Prognozuojama, kad tradicinių specializuotų parduotuvių dalis rinkoje mažės. Ši prognozė grindžiama tuo, kad tokios didelės prekybos įmonės, kaip prekybos namai, universalinės parduotuvės, supermarketai, pirkėjams sudaro palankesnes sąlygas prekėms įsigyti. Vartotojų apklausa rodo, kad jie labai vertina laisvą prekių pasirinkimą ir savitarną, taip pat tas sąlygas, kurias teikia didelės įmonės, parduodančios daugelį įvairių prekių “po vienu stogu”. Universalinės parduotuvės ir prekybos namai. Universalinės parduotuvės atsirado XIX amžiaus viduryje. Tai pirmosios didelės prekybos įmonės, kuriose pateikiamas platus ir gilus įvairių grupių asortimentas (pirmiausia aprangos prekės, namų apyvokos ir buto apstatymo reikmenys ir paprastai maisto prekės), teikiamos kvalifikuotos konsultacijos, įvairios paslaugos, įskaitant kreditą, gausu reklamos. Jos pasižymi aukšta darbuotojų kvalifikacija, puikiu interjeru, plačiu technikos ir informacijos sistemų naudojimu, pirkėjus daugiausia aptarnauja tradicine forma. Pagal Tarptautinės universalinių parduotuvių asociacijos reikalavimus, šių parduotuvių plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,5 tūkst. kv.m. Vidutiniškai jų prekybos plotas JAV – apie 10 tūkst. kv.m., Prancūzijoje – 8 tūkst.kv.m. Tačiau yra parduotuvių, turinčių iki 50 tūkst.kv.m. Didelių universalinių parduotuvių prekių asortimentas – daugiau kaip 2000 tūkst. prekių pavadinimų. Iš pradžių universalinės parduotuvės įsikurdavo miestų centruose, tačiau dėl žemės sklypų stokos ir jų brangumo vėliau joms teko kurtis gyvenamuosiuose rajonuose, priemiesčių prekybos centruose. Dėl vietų stokos automobilių aikštelėse ir didelės jų sankaupos miestų centruose, čia esančios universalinės parduotuvės ėmė prarasti savo patrauklumą, jų vaidmuo prekių apyvartoje pradėjo mažėti. Pastaraisiais metais universalinės parduotuvės atsisakė pardavinėti labai platų prekių asortimentą ir ėmė tenkintis tokiomis prekių grupėmis, kaip madingi drabužiai, parfumerija, kosmetika, dovanos, poilsio, laisvalaikio prekės. Pirmiausia atsisakoma stambiagabaričių buitinių elektros prietaisų, baldų. Vis plačiau pradedamas taikyti atviras prekių išdėstymas ir savitarna. Šie pakitimai susiję su konkurencija, kurią sukėlė supermarketų atsiradimas ir jų spartus plėtojimasis, nemaisto prekių asortimento plėtimas juose, taip pat atsiradimas tokių supermarketų strategija ir taktika besiremiančių parduotuvių tipų, kaip superparduotuvės, hipermarketai ir kt. Daugelis universalinių parduotuvių atsisakė tradicinio prekinio šakinio skyrių formavimo principo ir perėjo prie asortimento paskirstymo pagal vartojimo kompleksus. Tokia ne tik universalinėms parduotuvėms būdinga asortimento formavimo evoliucija susijusi su pirkėjų elgsenos pasikeitimu: jie pasidarė išrankesni, paklausa – individualesnė. Prie didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių, turinčių senas tradicijas, priklauso ir prekybos namai. Šio tipo parduotuvės prekiauja viena ar keliomis didelėmis prekių grupėmis, daugiausia visomis aprangos prekėmis arba jų dalimi (drabužiais, avalyne), buto apstatymo reikmenimis. Jos skiriasi nuo universalinių parduotuvių tik prekių asortimento platumu. Universalinės parduotuvės pasižymi plačiu ir giliu asortimentu, o prekybos namai – siauru, bet giliu asortimentu. Į prekybos namus galima žiūrėti kaip dideles specializuotas parduotuves (daugiau kaip 1000 kv.m prekybos ploto). Prekybos namai pastaruoju metu susidūrė su panašiomis problemomis, kaip ir universalinės parduotuvės, ir jų veikloje pastebimi panašūs pokyčiai. Supermarketai. Prekybos istorijoje supermarketo, kaip iš principo naujo parduotuvės tipo, atsiradimas itin svarbus. Manoma, kad supermarketai sukėlė prekybos, pirmiausia maisto prekių, revoliuciją. Supermarketas – tai universalaus asortimento maisto prekių ir kasdieninės paklausos nemaisto prekių parduotuvė, turinti ne mažesnį kaip 400 kv.m prekybos plotą ir dirbanti savitarnos principu. Atsiradęs ketvirtojo dešimtmečio pradžioje JAV, jis greit įrodė savo pranašumą, palyginti su kitais maisto prekių parduotuvių tipais, pirmiausia tuo, kad sudarė pirkėjams sąlygas “po vienu stogu”, t.y. vienoje parduotuvėje, įsigyti visas dažniausiai perkamas prekes ir sutaupyti daug laiko. Jis atsirado pasaulinės ekonominės krizės laikotarpiu, todėl jo populiarumui daug reikšmės turėjo mažesnės kainos. Vėliau, kai ekonominė padėtis ir gyvenimas sunormalėjo, gyvenimo lygis pakilo, pasikeitė supermarketų strategija, daugiausia dėmesio skiriam prekių įsigijimo sąlygoms, prekybos procesų modernizavimui. Supermarketus pradėjo steigti didžiosios firmos, kurios ėmė statyti specialius pastatus ir daugiau dėmesio skirti interjerui, reklamai. Tačiau praėjo beveik 20 metų, kol šis pažangus prekybos įmonių tipas atsirado Vakarų Europoje. Pirmieji supermarketai čia pradėjo steigtis tik penktajame dešimtmetyje, o sparčiau – dar po 10 metų, kai buvo sukurtos reikiamos organizacinės-techninės prielaidos ( priekių fasavimas, įpakavimas, specialūs įrengimai ir technika). Šiandien visose Vakarų Europos šalyse supermarketai atlieka svarbų vaidmenį gyventojų aprūpinime maisto prekėmis, nors savo didumu, parametrais ir atsilieka nuo JAV. Pavyzdžiui, JAV vidutinis supermarketo prekybos plotas – 1,7 tūkst.kv.m, o Vakarų Europoje – apie 600 kv.m, vidutinis prekių pavadinimų skaičius – atitinkamai 8 ir 5 tūkst. JAV supermarketuose realizuojama apie 70 proc.visų maistų prekių, o Vakarų Europoje – apie 30 proc. Vakarų Europoje supermarketai iš pradžių atsirado tik didžiuosiuose miestuose, vėliau papilto ir mažesniuose. Jų aptarnavimo spindulys – apie 1000 m, išsidėstę labai įvairiai – pagrindinėse ir šalutinėse gatvėse, prekybos centruose, naujuose miestų rajonuose. Daug šio tipo parduotuvių, mūsų krašte vadinamų universaliomis maisto prekių parduotuvėmis (“universamais”), 1971-1990 metais buvo pastatyta ir Lietuvoje, ypač didžiausių miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Visose išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse, ypač pastaraisiais dviem dešimtmečiais, išryškėjo tendencija supermarketuose vis daugiau pardavinėti nemaisto prekių, universalizuoti jų asortimentą. Tai atvedė prie naujų parduotuvių tipų, įvairiose šalyse pasižyminčių tam tikrais ypatumais, atsiradimo. JAV atsirado superparduotuvės (superstore), Vokietijoje – savitarnos centrai (Verbrauchermarkt) ir savitarnos universalinės parduotuvės (SB-Warenhaus), Prancūzijoje – hipermarketai. Pigesnių prekių parduotuvės (discount stores). Kaip ypatingas prekybos įmonės tipas, šios parduotuvės JAV atsirado ketvirtajame dešimtmetyje. Svarbiausias jose buvo palankių pirkėjams kainų principas – gerai žinomos prekės buvo parduodamos pigiau negu kitose parduotuvėse. Tad reikėjo ieškoti būdų, kaip sumažinti prekių realizavimo kaštus, o juos sumažinti šioms parduotuvėms padėjo prekybos įmonių steigimas rajonuose, kur nedidelis patalpų nuomos mokestis; paprastas jų interjeras, nebrangių įrengimų panaudojimas; savitarna; pirkėjams teikiamų paslaugų ribojimas; ypatinga asortimento politika, kai į prekių asortimentą įeina tik nebrangios ir greito apyvartumo prekės, ne patys naujausi prekių modeliai, nebemadingos prekės ir pan. Tokia pat kainų politika, kaip šios parduotuvių grupės, ir minėtų savitarnos centrų, savitarnos universalinių parduotuvių ir hipermarketų. Siunčiamosios prekybos įmonės. Šios prekybos įmonės atsirado praėjusio amžiaus pabaigoje. Pirmųjų siunčiamos prekybos įmonių asortimentas buvo gana ribotas, paprastai daug mažesnis negu daugelio parduotuvių. Pagrindinis šių įmonių veiklos principas – palengvinti prekių įsigijimą. Pirkėjas turi galimybę namuose, ramioje aplinkoje pasirinkti prekę ir apsispręsti dėl jos pirkimo. Jam nereikia gaišti laiko ir eikvoti pinigų kelionei į parduotuvę. Tačiau šios prekybos trūkumas yra tas, kad pirkėjas prieš pirkdamas negali savo pirkinio apžiūrėti, gauti papildomos informacijos bei konsultacijos. Be to, jam reikia laukti, kol prekę atsiųs. Būtina šios prekybos formos marketingo priemonė yra prekių katalogas, kuriame didelės universalios įmonės nurodo iki 45 tūkst. prekių pavadinimų. Jų spausdinimas, atnaujinimas (paprastai leidžiami du kartus per metus), kainų politika yra specifinės šių įmonių problemos. Jei katalogai siuntinėjami du kartus per metus, tai prekės kainos mažiausiai pusę metų negalima keisti. Neįkalkuliavus kainų padidėjimo, gali atsirasti nuostolių. Šios prekybos įmonės pajamoms nemažos įtakos gali turėti pašto tarifų pasikeitimas. Pastaraisiais metais siunčiamojoje prekyboje aktyvėja naujos ryšių su pirkėjais formos: užuot tradiciškai pateikę užsakymus paštu, pirkėjai paskambina telefonu arba pasinaudoja namuose esančiais personaliniais kompiuteriais. Užsakytas prekes firmos pristato ne paštu, o savo transportu arba per specializuotas transporto firmas. Tokia prekybos forma buvo pavadinta “distancine” prekyba. Prie šios prekybos priskiriama prekyba pagal užsakymus, kai prekės pristatomos į namus, taip pat ir prekyba pagal užsakymus kasdieninės paklausos prekėms – vadinamieji “supermarketai namuose”. Kilnojamoji prekyba. Ji apima įvairius išvežiojamosios ir išnešiojamosios prekybos objektus. Tai viena iš ankstyvųjų ir primityviųjų prekybos formų, kurią prieš daugelį metų pradėjo taikyti “kromelnininkai”, arba preknešiai, keliaudavę iš kaimo į kaimą, iš namo į namą. Tačiau ir šiandien ši prekybos forma nepamiršta, ji gerokai modernizuota ir tapo nuolatiniu verslu, kuriuo kai kuriose šalyse verčiasi daug gyventojų. Net JAV yra apie 600 kompanijų, kurios verčiasi vien išnešiojamąja prekyba. Paplitusios ir kitos šios prekybos atmainos. Pavyzdžiui, prekyba gatvėse, kai tam tikroje vietoje, ypač ten, kur didelis pėsčiųjų srautas, tam tikru laiku atvyksta pardavėjai su vežimėliais, prekydėžėmis ir pan. Kita jos atmaina yra vadinamoji skrajojanti prekyba, kuri organizuojama laikinose paklausos susitelkimo vietose, pavyzdžiui, ten, kur vyksta sporto renginiai, masinės šventės ir pan. Filialinės įmonės. Tai vieno tipo parduotuvių (filialų) sistema (grandinė), kuriai vadovaujama iš vieno centro ir todėl ją reikia laikyti viena įmone. Tokias sistemas gali sudaryti įvairaus tipo (specializacijos) parduotuvės (pvz., supermarketai, universalinės parduotuvės). Filialine įmone laikoma tokia, kuri turi ne mažiau kaip 5, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV ne mažiau kaip 10 vieno tipo parduotuvių. Yra firmų, kurios turi šimtus parduotuvių. Vakarų Europoje filialinės įmonės daugiausia jungia specializuotas parduotuves. JAV grandininėms (filialinėms) prekybos kompanijoms tenka daugiau kaip vienas trečdalis visos mažmeninės prekių apyvartos. Joms priklauso beveik visos universalinės parduotuvės. Šioms kompanijoms tenka daugiau kaip pusė visos maisto prekių apyvartos, Vokietijoje ši dalis artėja prie trečdalio. Bendras vadovavimas sudaro sąlygas filialinėse įmonėse standartizuoti prekių asortimentą ir technologiją, sudaryti vienodą aprūpinimo prekėmis sistemą, įsigyti pranašumą perkant ir sandėliuojant prekes (pirkti prekes dideliais kiekiais atsieina pigiau, centralizuotas prekių sandėliavimas leidžia optimizuoti prekių atsargas, sumažėja rizika ir prekių laikymo kaštai), efektyviau naudoti reklamą ir skaičiavimo techniką. Be pranašumų, centralizuotas filialų valdymas turi ir trūkumų. Pavyzdžiui, filialas negali greitai prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų, nes trukdo griežta valdymo centralizacija. Šį trūkumą mėginama įveikti – filialų vedėjams suteikiam daugiau savarankiškumo. Tačiau tada firmos vadovybei reikia kontroliuoti filialų vadovus. Filialams nustatomi tam tikri planiniai ekonominiai rodikliai – apyvarta, pajamos ir kontroliuojami jų veiklos faktiniai rezultatai. Apžvelgti parduotuvių tipai gali būti savarankiškos, pavienės, nepriklausomos įmonės. Tačiau labi dažnai jos įeina į įvairaus pobūdžio junginius ar susivienijimus. Iš jų paminėtini: • prekybos centrai, • savanoriškos grandys, • jungtinės universalinės parduotuvės, • kooperuotos įmonės (pirkimo kooperatyvai), • frančizų (privilegijų) sistemos. Iš esmės visi šie junginiai yra prekybos įmonių kooperavimosi rezultatas. Prekybos centrai (shopping center). Tai funkciškai ir teritoriškai susijusių prekybos ir paslaugų įmonių kompleksas, išdėstytas viename sklype. Jį reikia skirti nuo natūraliai susiformavusių, miesto centrinėse dalyse iškilusių centrų. Pirmieji prekybos centrai atsirado JAV trečiajame dešimtmetyje. Jie buvo kuriami paprastai už miesto ribų, prie automagistralių susikirtimo, taip pat naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Vakarų Europoje ir kituose žemynuose jie atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Nors tapo neatskiriamu mažmeninės prekybos tinklo elementu, tačiau nepaplito kaip JAV, kur yra daugiau kaip 28 tūkst. prekybos centrų. Jiems, įvairių autorių duomenimis, tenka nuo trečdalio iki pusės visos mažmeninės prekių apyvartos. Prekybos centras – tai planinga mažmeninės prekybos ir paslaugų įmonių koncentravimo forma. Atsižvelgiant į aptarnaujamo rajono dydį, paprastai skiriami trijų rangų centrai: vietinis (mikrorajono), kurio dauguma pirkėjų gyvena greta ir jame nusiperka kasdieninės (dažnos) paklausos prekes. Jo aptarnavimo rajone gyvena iki 20 tūkst. žmonių. Tokiame centre yra supermarketas, grupė specializuotų parduotuvių ir paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis iki 100 tūkst. gyventojų. Jo pagrindas – bent viena universalinė parduotuvė ir supermarketas, kuriuos papildo iki 50 įvairios specializacijos parduotuvių, taip pat grupė paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis teritoriją, kurioje gyvena 100-200 tūkst. žmonių. Iš pradžių pagrindinis objektas būdavo viena didelė universalinė parduotuvė, o vėliau – keletas. Šalia jų – 100 ir daugiau įvairių parduotuvių bei paslaugų įmonių. Didžiuosiuose centruose gali būti nuo kelių iki keliolikos vienodo profilio parduotuvių. Daugelyje tokių centrų parduotuves jungia dengtos galerijos. Atvažiavęs į tokį centrą, pirkėjas praleidžia keletą valandų. Jis gali aplankyti restoraną, kino teatrą, koncertų salę, plaukimo baseiną, dirbtinio ledo čiuožyklą ir pan. Tokiame centre vartotojas gali patenkinti visus prekių ir paslaugų poreikius, įsigyti prekių ir kartu maloniai praleisti laiką. Prekybos centrų statyba rūpinasi didelės nekilnojamojo turto kompanijos, bankai, draudimo firmos, kurios vėliau išnuomoja jų patalpas prekybos įmonėms. JAV prekybos centrų plėtojimasis stabilizavosi, manoma, kad jų skaičius jau pasiekė ribą. Vakarų Europoje prekybos centrai atlieka mažesnį vaidmenį. Jie daugiausia įsikūrė miestų centruose, naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje 64 proc.visų prekybos centrų yra miestų centruose. Prekybos centrams tenka apie 10 proc.viso parduotuvių prekybos ploto. Aštuntajame-devintajame dešimtmetyje ir Lietuvoje didžiųjų miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose buvo pastatyta nemaža vietinės reikšmės prekybos centrų. Prekybos centrai patrauklesni, kai šalia yra automobilių stovėjimo aikštelės, kurios dažniausiai nemokamos. Viena iš prekybos centrų problemų yra prisijungusių prie jo savarankiškų įmonių veiklos koordinavimas. Tuo rūpinasi centro administracija ir nuomininkų sąjunga, kurie organizuoja bendrus renginius – reklamą, parodas, planuoja specialias marketingo priemones, skatinančias prekių realizavimą. Jungtinės universalinės parduotuvės. Tai įvairaus dydžio savarankiškų specializuotų ir siauros specializacijos parduotuvių bei paslaugų įmonių teritorinis ir organizacinis susivienijimas. Tokia parduotuvė, imituojanti universalinę parduotuvę, įsikuria daugeliui parduotuvių susikooperavus į vieną vietą, po vienu stogu, kad galėtų pritraukti pirkėjų ir ekonomiškai efektyviai reikštis rinkoje kaip didelė įmonė. Prekiaujama ir paslaugos teikiamos viename pastate. Kadangi į parduotuves yra bendras įėjimas, tarp atskirų skyrių nėra pertvarų bei atskirų firmų ženklų, lankytojui susidaro vienos įmonės įspūdis. Šios parduotuvės steigiamos paprastai miesto centre, tokioje vietoje, kur galima įrengti pakankamo dydžio automobilių stovėjimo aikštelę. Brangios statybinės medžiagos, patrauklus išorinis ir vidinis architektūrinis apipavidalinimas, patrauklios reklamos priemonės, patogios poilsio zonos ir pan. sukuria ypatingą atmosferą, tokioje įmonėje lankytis ir įsigyti prekes malonu, įspūdinga, tad pirkėjas tampa nuolatiniu klientu. Šių įmonių sėkmei labai padeda asortimento politika. Sutelkus įvairių šakų prekybos įmones, vartotojui po vienu stogu galima pateikti asortimentą, kuris prilygsta universalinių parduotuvių asortimentui. Įvairus asortimentas būdingas specializuotoms ir siauros specializacijos parduotuvėms, yra šių parduotuvių pranašumas, palyginti su tradicinėmis universalinėmis parduotuvėmis. Specifinė jungtinių universalinių parduotuvių problema – taip suderinti atskirų į ją įeinančių įmonių asortimentą, kad jis atitiktų parduotuvės aptarnaujamo rajono gyventojų paklausos struktūrą ir kartu sudarytų vientisumo įspūdį. Siekiant išsiskirti iš konkuruojančių įmonių, ypač universalinių parduotuvių, taip pat iš kitų kooperuotų prekybos objektų, jungtinėse universalinėse parduotuvėse pirkėjams teikiama labai daug paslaugų (prekės pristatomos į namus, pritaikomi drabužiai, atliekami prekių įrangos ir remonto darbai namuose, prižiūrimi vaikai, yra restoranas ir kt.). Parduotuvė turi savo centrinį valdymo organą, kurio funkcijos yra palaikyti ryšius tarp patalpų nuomininkų, organizuoti įvairias bendras priemones ir pan. Savanoriškos prekybos grandys. Tai vienos ar kelių didmeninės prekybos įmonių bendradarbiavimo su daugeliu mažmeninės prekybos įmonių forma, kuria siekiama bendrai pirkti ir parduoti prekes vartotojams vienos firmos vardu. Toks bendradarbiavimas leidžia didmenininkui užsitikrinti nuolatinius pirkėjus, o mažmenininkams – palankesnėmis kainomis pirkti prekes, gauti pagalbą asortimento formavimo, reklamos, personalo mokymo ir kt. srityse. Šie susivienijimai paprastai kuriami didmeninės prekybos įmonių iniciatyva ir reiškiasi kaip vertikali kooperacija dažniausiai vienoje šakoje (pvz., maisto prekių prekyboje). Tokie susivienijimai atsirado dar Pirmojo pasaulinio karo metu JAV, o vėliau susikūrė ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse (Olandijoje). Po Antrojo pasaulinio karo jie paplito ir kitose šalyse, ypač maisto prekių prekyboje. Kooperuotos prekybos įmonės (prekių pirkimo kooperatyvai). Tai mažmeninės prekybos įmonių susivienijimai, kurių tikslas – bendrai pirkti prekes ir kartu plėtoti veiklą. Tokius susivienijimus kuria smulkūs prekybininkai savanoriškais pagrindais, sujungdami dažniausiai vienos specializacijos parduotuves. Jie atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių susikūrę kaip pirkimo kooperatyvai, vėliau jie persitvarkė į vadinamąsias visiško aptarnavimo bendroves (full-service-organization). Šios bendrovės įsteigia centrinį organą, kurio uždavinys – vadovauti visai įmonių grupei. Labai dažnai visos parduotuvės naudojasi vienu firmos vardu. Veiklos planavimas, asortimento politika, prekių pirkimas paprastai pereina centrinio organo žinion, o parduotuvėms lieka tik prekių pardavimo funkcija. Tad išvengiama atsitiktinumo ir stichiškumo, kuris būdingas smulkioms parduotuvėms, suformuojama bendra prekių asortimento politika. Centralizuotas valdymas padeda taupyti išlaidas ir efektyviau ūkininkauti. Pastaruoju metu šalia įprastinių asortimento formavimo ir prekių pirkimo funkcijų centriniai organai imasi ir personalo rengimo bei jo perkvalifikavimo, taip pat įvairių marketingo politiko priemonių įgyvendinimo. Dėl to šie savanoriški susivienijimai vis labiau tampa panašūs į stambias prekybos firmas. Tačiau šis procesas sudėtingas ir prieštaringas. Smulkūs savininkai ne visada linkę lengvai atsisakyti nepriklausomybės, savarankiškumo. Todėl kyla nesutarimų, konfliktų. Kartais tokios įmonės pertvarkomos į akcines bendroves arba pereinama prie frančizo (privilegijų) santykių. Frančizų (privilegijų) sistemos. Tai dviejų juridiškai savarankiškų įmonių bendradarbiavimo kontraktas, kai už tam tikrą atlyginimą viena įmonė perduoda kitai įmonei teisę naudotis savo firmos vardu, realizuoti jos firmines prekes, įsipareigodama teikti pagalbą. Privilegiją teikti gali gamintojas, didmenininkas ir mažmenininkas. Frančizo kontraktai leidžia greitai ir sėkmingai plėtoti įmonės veiklą neįdedant į ją daug kapitalo ir nekuriant filialinės firmos. Frančizo gavėjas tam tikra prasme yra pusiau priklausomas asmuo, kuris į prekybos įmonę įdeda savo kapitalą, už tai frančizo teikėjas perteikia jam savo patirtį ir teikia techninę paramą. Už tai frančizo teikėjas gauna sutartą atlyginimą. Ši bendra schema praktikoje gali būti įvairių formų. Dažnai frančizo teikėjas imasi vadovauti asortimento politikai, prekių aprūpinimui, personalo rengimui ir kt. Kartais frančizo kontraktas labai riboja jos gavėjo teises, tačiau būna ir priešingai – jis gauna didelę autonomiją. Įvairiai gali būti paskirstomas ir gaunamas įmonės pelnas. Praktika rodo, kad įmonės, kurios veikia frančizo pagrindu, rečiau bankrutuoja negu nepriklausomi prekybininkai. Mažos nepriklausomos įmonės paprastai nusigyvena dėl dviejų priežasčių: nepatenkinamo vadovavimo ir finansinių išteklių stokos. Tuo tarpu frančizo teikėjai garantuoja kvalifikuotą vadovavimą, o finansinių išteklių negali stokoti vien dėl to, kad tada su frančizo teikėju niekas nesudarys kontrakto. Frančizo įmonės sėkmė priklauso nuo dviejų veiksnių: pagalbos, kurią teikia frančizo teikėjas, ir iniciatyvumo, gabumų bei suinteresuotumo, kuriuos reiškia jo gavėjas. Žinoma, niekas iš anksto negali garantuoti sėkmės. Tačiau kiekvienu atveju rizika mažesnė, nes frančizo teikėjas yra patyręs verslininkas. Be to, prieš suteikdamas frančizą, jis išsiaiškina, kokie jo gavėjo sugebėjimai.
Ekonomika  Referatai   (18,07 kB)
Pagal ją klientai vietinėse parduotuvėse už smulkius pirkinius atsiskaitydavo kreditiniais rašteliais, kuriuos parduotuvė pateikdavo bankui, o pastarasis apmokėdavo juos iš pirkėjų sąskaitų. Tai pirmoji klasikinė kreditinų kortelių veikimo sistema, kurios principai išliko iki šių dienų. Kiek vėliau tarp kliento ir komercinės kompanijos siūlančios ne tik prekes bet ir paslaugas atsiranda organizacija tarpininkė, kuri imasi tvarkyti atsiskaitymo reikalus. Klasikinis pavyzdys yra “Diners Club” atsiradęs JAV apie 1949m. Alfred Bliumingdeil stambių univermagų tinnlo įkūrėjo anūkas ir Frencis Maknamara, vienos financinės kompanijos vadovas iškėlė idėją, kad galima sukurti kompaniją, kuri už tam tikrą mokestį, galėtų kredituoti smulkius pirkimus bei paslaugas tam tikrame Niujorko rajone. Jie paklausė vieno restorano savininko kiek jis mokėtų už naujų klientų pritraukimą, jei kitais keliais jis pats šių klientų neprisiviliotų, jis atsakė: 7 procentai. Ir šis skaičius apie 2 dešimtmečius dominavo kreditinių kortelių rinkoje. Žymiai vėliau restorano savininkas buvo paklaustas iš kur jis ištraukė šį skaičių. Jis paaiškino: kelionų agentūros agentas už naujų klientų priviliojimą būtų paprašęs 10. Prie šių žmonių prisijungė Maknamaros juristas Sneiders, ir kadangi jų ofisas buvo Empire State Bilding jie pradėjo platinti reklaminius lapelius aplinkiniuose ofisuose, kviesdami su jų kreditinėmis kortelėmis papietauti aplinkiniuose 10-12 restoranų. Mokestis už kreditinę kortelę nebuvo imamas, o klientų finansinę būklė nebuvo tikrinama. Užteko padoriai atrodyti ir patvirtinti, kad jis dirba šitame pastate. Per pirmą mėnesį apyvarta pasiekė 2000 dolerių, o pelnas 140 dolerių. Vėliau apyvarta pradėjo sparčiai augti todėl Bliumingdeil Los Angele pradėjo tokia pat veiklą pagal analogišką schemą, pavadintą “Dine and Sign”, jam pavyko pritraukti 25 restoranus ir mėnesio apyvartą padidinti iki 150 tukstančių, o jo kompanionai Niujorke pasiekė 250 tukst. men. apyvartą. Vėliau apjungus Los Angelo ir Niujorko padalinių veiklą atsirado nauja kompanija pavadinta “Diners Club”. Po metų ši kompanija turėjo kontraktus su 285 komerciniais taškais ir buvo išleidusi 35 tukst. kreditinių kortelių. Kiekvienas kortelės turėtojas klubui per metus mokėjo 3 dolerius. 1951 m. “Diners Club” apyvarta siekė 6,2 mljn. dolerių, o grynas pelnas 61 tukstantį. Ilgus metus “Diners Club” buvo monopolistas šioje kreditinų kortelių rinkoje. 1958 metais buvo sukurta Kart Blanš sistema kuri prieš tai buvo Hilton viešbučių korporacijos privati kortelė. 1958 metų spalio 1 dieną buvo išleista pirmoji “American Express”. Po metų ji įsigijo “Universal Travel Card”, kurias leido JAV viešbučių asociacija. Dėl išvystyto tarptautinio kortelių aptarnavimo tinklo ir didelių finansinių išteklių, skirtų klientų kreditavimui, jau 1960 metų pradžioje “American Express” turėjo sudariusi sutartis su 32 000 komercinių taškų ir išleidusi virš 475 000 kortelių. Tuo pat metu daugiau kaip 100 JAV bankų pradėjo realizuoti savas kreditinių kortelių programas. Tačiau greitai bankai susidūrė su problema - per siauros savų kortelių aptarnavimo rinkos. Todėl 1966 metais Bank of America, kuris leido BankAmericCard korteles pradėjo išdavinėti licenzijas kitiems bankams, šių kortelių leidimui. Bank of America konkurentai 1969 metais susijungė į asocijaciją ICA (Interbank Card Association) ir nusipirko teisę iš vakarinių valstijų bankų leisti “Master Charge” korteles. Bankai kurie leido “BankAmericCard” 1970 metais susijungė į NBI (National BankAmericCard Incorporation). Tuo būdu 1970 metų pradžioje universalių banko kortelių rinkoje atsirado 2 stambūs konkurentai. Tuo pat metu universaliosios kortelės buvo skirstomos į korteles skirtas kelionėms ir pramogoms (Travel & Entertainment) kurias leido “Diners Club”, “American Express”, ”Cart Blansh” ir kurios buvo skirtos apmokėti už paslaugas viešbučiuose, restoranuose ir grynai bankines korteles. Dabartiniu metu šis skirtumas beveik išnykęs ir šis suskirstymas yra gana sąliginis. Apie 1976 metus prasidėjo atskirų NBI ir ICA padalinių susijungimas. Apie 1951 metus Britanijos viešbučių ir restoranų asociacija pradėjo leisti Europoje universalias BHR kreditines korteles. 1965 metais ji susijungė su savo Švedijos konkurentu “Rikskort”, kurios savininkai buvo Valenbergų šeima, ir įkūrė kompaniją “Eurocard International”. Septinto dešimtmečio pradžioje ICA ir NBI pradėjo skverbtis į Europos rinką, dėl šios priežasties 1976 metais NBI pakeitė savo kortelės “BankAmericard” pavadinimą į europiečiams labiau priimtiną “Visa”, o ICA į “Master Charge” į “Master Card”. 1992 metais susiliejo Eurocard International su mokėjimų sistema Euro Check, ko pasekoje gimė “Europay International”. Japonijos rinkoje dominuoja JCB kortelės. Funkcionavimo principai. Pats paprasčiausias kreditinės kortelės funkcionavimo pavyzdys yra kai ją išleidžia 1 firma. Tokioje sistemoje atsiskaitymas negrynais vyksta tarp 3 dalyvių: kortelės eminento, kortelės savininko ir aptarnavimo punkto. Aptarnavimo punktu gali būti ne tik viešbutis ir parduotuvė, bet ir banko skyrius išduodantis kortelės sąvininkui pinigus grynais. Klientas pateikęs kortelę gauna prekę arba paslaugą, mainais į kvitą vadinamą slipu. Kuriame fiksuojamas kortelės numeris aptarnavimo punkto kodas ir koordinatės, paslaugos arba prekės suma, operacijos data. Slipą pasirašo kortelės sąvininkas bei pardavėjas. Aptarnavimo punktas slipą pateikia kortelės eminentui, o pastarasis perveda pinigus į nurodytą sąskaitą. Eminetas pateikia kortelės sąvininkui sąskaitą ir jį kredituoja, po kurio laiko gaudamas šias lėšas atgal iš kortelės savininko. Daugelyje apmokėjimo schemų eminentas automatiškai nurašo nuo kortelės savininko sąskaitos reikalingą sumą, pagal išankstinį susitarimą. Tačiau šiuolaikinėje kreditinių kortelių sistemoje visas mechanizmas veikia žymiai sudėtingiau, dėl sekančių priežasčių: 1.Kortelių biznis susideda iš 2 tarpusavyje susietų dalių: kortelių savininkų ir komercinio tinklo, kuriame šios kortelės funkcionuoja. Šioje situacijoje naudingesnėje padėtyje atsiduria bankai, kurie turi ir viena ir kitą. 2.Net ir labai stambūs bankai nepajėgūs sukurti didelės konkurentiškos sistemos. Todėl jiem naudingiau jungtis tarpusavyje. Šitoje bankų asociacijoje atsiranda reikalas turėti jungiamąją grandį, kuri atliktų atsiskaitymus tarp atskirų eminentų, nes vieno banko klientas su kreditine kortele gali ateiti į parduotuvę, kurią aptarnauja kitas bankas. Todėl ir reikalingas centras apdorojantis operacijas, t. y. atliekantis procesingą. Šita centrinė procesinginė kompanija gali atlikti ir kitas funkcijas: autorizacija (aptarnavimo punktas gali užklausti ar klientas yra pajėgus apsimokėti už paslaugas arba prekes). Paprastai autorizacijos centras patvirtina arba nepatvirtina kliento mokumą, nenurodydamas jo sąskaitos dydžio, kliento pavardės. Tuo būdu šiuolaikinę atsiskaitymų sistemą sudaro: 1. Kortelių bankai - eminentai; 2. Bankai - ekvaireriai (bankai valdantys komercinį tinklą, t. y. tiesiogiai aptarnaujantys viešbučius parduotuves ir panašiai); 3. Parduotuvės ir kiti komerciniai taškai; 4. Atsiskaitomieji bankai; 5. Procesingo kompanijos, kurios apdoroja finansines operacijas; Kortelės savininkas iš parduotuvės ar kito komercinio taško gauna prekę arba paslaugą kreditan, komercinis taškas pateikęs slipą gauna nuo savo banko ekvairerio piniginę kompensaciją už kortelės savininko pirkinį. Bankas ekvaireris šiuos pinigus atsiima kreipdamasis į banką eminentą, tiesiogiai arba per tarpinį atsiskaitomąji banką. Ir pagaliau bankas eminentas atsiskaito su klientu per jo saskaitą. Praktikoje bankas ekvaireris gauto iš komercinio taško slipo duomenis paverčia į elektroninę formą (failą) kuris siunčiamas į procesingo kompaniją. Ši kompanija per dieną gautus failus kaupia, rūšiuoja ir persiunčia bankui eminentui. Šitas sumarinis dokumentas yra pagrindas bankui ekvaireriui gauti iš banko eminento išeikvotas lėšas, o pastarasis šių elektroninių duomenų pagrindu vykdo kortelės savininko sąskaitos kreditavimą arba debitavimą. Pagal šitą schemą vyksta netik kliento lėšų judėjimas bet juda ir komisiniai pinigai, kuriuos išsidalina šioje grandinėlėje dalyvaujančios įstaigos, nes jų darbas paremtas komercijos pagrindais. Komisinių pinigų išskaičiavimas yra visiškai skirtingas kai kortelės savininkas perka prekę parduotuvėje ir kai jis nori paimti pinigus grynais jį aptarnaujančiame banke. Bankas išduodantis kortelės savininkui grynus pinigus faktiškai jį kredituoja, ir tarptautinėse sistemose ši operacija vadinama”kasos avansu”. Todėl kortelės savininkas gaudamas pinigus grynais turi papildomai apmokėti komisinius už kreditavimą (Lentelė Nr.2). Jei kortelės savininkas perka prekę, į šią parduotuvėję atliekamą operaciją įtraukiamas mokestis už mainus (Interchange fee). Jos tikslas kompensuoti bankui eminentui išlaidas, kol iš kortelės savininko kreditinės sąskaitos pervesti pinigai į parduotuvę sugrįš atgal bankui eminentui. Šiuo atveju komisinius apmoka parduotuvė. Kai kuriuose Rytų Europos šalyse tame tarpe ir Lietuvoje gali būti nukrypimų nuo šitos pasaulyje pripažintos schemos (Lentelė Nr.3). Smart cart Viskas kas buvo paminėta tinka kortelėms su magnetine juosta, kurios sudaro daugumą kortelių funkcionuojančių šiandieną pasaulio rinkoje. Kortelėms su įmontuotomis mikroschemomis arba Smart-kortelėmis taikomi kitokie funkcionavimo principai. Patentą išleisti pirmas korteles su mikroschema 1974 metais gavo prancūzų inžinierius Rolan Moreno, tam tikslui sukūręs firmą “INNOVATRON INGENIERIE”. Pagrindinis smart kortelių pranašumas lyginant su kortelėmis magnetinės juostos pagrindu yra jų daugiafunkcionalumas, saugumas ir patikimumas, o taip pat ir autorizacijos galimybė režime Off-line. Dažniausia smart kortelės panaudojamos organizacijoms atsiskaitymui negrynais, telefonų kortelėms, korporacijoms ir įstaigoms, atsiskaitymams konkretaus subjekto viduje. Visos Smart kortelės yra apsaugotos PIN-kodu (personal indentification number). Šios kortelės turi dvigubą apsaugos sistemą: kiekvienoje atsiskaitymų negrynais sistemoje dalyvauja 3 subjektai-kortelės savininkas, bankas išdavęs kortelę ir komercinis taškas. Informaciją kortelėje gali keisti arba banko tarnautojas arba prekybos taško darbuotojas. T.y. kredito srytyje turi dirbti banko atstovas, o debito prekybininkas, jei kortelė turi tik 1 atminties apsaugos zoną su debito ir kredito srytimis gali dirbti tiek prekybininkas tiek bankininkas, o tai sudaro sąlygas nesąžiningumui ir sukčiavimui. Smart - kortelėse yra 2 atminties apsaugos lygiai ir joje realizuojamos specialio komandos tokios kaip “atidaryti sąskaitą”, “kredituoti sąskaitą”, “nuskaityti likutį” ir pan. Pvz.: prekybininkui prieinama tik komanda debituoti saskaitą. Priimant mokėjimus pagal smart korteles naudojami 2 tipų įrenginiai: mokėjimo terminalai arba kasos registratoriai. Mokėjimo terminalas tai specilizuotas mikrokompiuteris. Dėl nedidelės operatyvinės atminties, šitie terminalai negali sukaupti daug informacijos ir dažniausia naudojami vieno eminento klientams aptarnauti. Kasos registratoriai sukurti ir dirba IBM PC bazėje. Jie leidžia priimti visas mokėjimo rūšis ir turi visus kasos aparato atributus. Programinės įrangos išplėtimo galimybė leidžia sukurti daugiaeminentines sistemas, šitos kasos yra aprūpintos Cart reader su PIN klaviatūra. Universali elektroninė mokėjimo sistema (U.E.P.S.). Ji skirta atlikti atsiskaitymus ne grynais pagal mikroprocesorines korteles U.E.P.S. Ji sukurta pranzūzų firmos NET1 International ir nuo 1991 metų įdiegta eilėje šalių. (jau taikoma ir Vilniaus banke). Pagrindinis šios sistemos privalumas yra tas, kad visas mokėjimos TRANZAKCIJAS galima atlikti režime Off-line betarpiškai bendraujant 2 kortelėm, daugialaipsnė kortelių emisijos sistema ir visiškai nėra slaptos informacijos prekybinių terminalų atmintyje. Kortelės savininko gauti pinigai randasi banke atskiroje sąskaitoje (Holding Account) ir banko panaudojami kaip laisvos kreditinės lėšos. Parduotuvės terminalas turi 2 readerius smart kortelėms. Darbo pradžioje į vieną iš jų įstatoma parduotuvės kortelė. Į laisva readerį įstatoma pirkėjo smart kortelė atsiskaitant už prekes. Tuo metu pirkinio kaina nuskaitoma nuo kliento kortelės į parduotuvės kortelę, kartu su kortelės numeriu, data ir kita reikalinga informacija. Visa šita informacija užrašoma į terminalo atmintį. Pasibaigus darbui parduotuvės terminalas inkasuojamas ir duomenis pervedami į banko eminento einamąją sąskaitą. Panašiai darbas vyksta jei kortelės savininkas nori gauti grynus pinigus bankomate. Vykstant dialogui tarp 2 kortelių visa informacija yra šifruojama specialiais raktais ir yra unikali kiekvienam ryšio seansui. Bankas eminentas gavęs informaciją iš komercinio taško dešifruoja informaciją savais raktais. Jeigu klientas kortelę gavęs šiame banke nuo jo sąskaitos nurašoma reikiama suma ir atitinkama suma pervedama į parduotuvės sąskaitą. Jeigu klientas gavo kortelę kitame banke formuojamas mokėjimo pranešimas ir siunčiamas per emisijos centrą reikąlingam bankui. Šis bankas gavęs pranešimą atlieka ankščiau minėtas operacijas. Kortelių rūšys Egzistuoja daug kortelių klasifikavimo rūšių: 1. Pagal medžiagą iš kurios ji padaryta: a)popierinės, b)plastikinės, c)metalinės. Pastaruoju metu daugiausia naudojama plastikinės kortelės. Kai kur dar naudojamos popierinės (kartoninės) laminuotos kortelės, kurios yra pigios tačiau nepatikimos padirbimo požiūriu. 2. Pagal informacijos užrašymo pobūdį a)grafinis užrašas, b)embosiravimas (įspaudimas), c)šrich-kodavimas, d)kodavimas magnetinėje juostoje, e)kodavimas čipsuose, f)lazeriniai įrašai. Grafiniai užrašai buvo naudojami pirmosiose kortelėse, tačiau ir dabar kiekviena kortelė turi grafinius vaizdus pagal kuriuos identifikuojamas bankas ar kompanija išleidusi konkrečią kortelę. Kartais kreditinėse kortelėse yra įspaudžiami (embosiruojami) kortelės sąvininko duomenys (vardas, pavardė). Štrich kodavimas buvo naudojamas iki tol, kol neatsirado įrašai magnetinėse juostose. Štrich kodai buvo panašūs į tuos kurie yra ant prekių. Jie buvo populiarūs dėl savo pigumo, kiek vėliau štrich kodai buvo dengiami nepermatomo plastiko sluoksniu ir nuskaitomi infra raudonaisiais spinduliais. Kredito kortelių sistemoje įvyko revoliucija 6 dešimtmetyje, kai ant kortelės pradėta klijuoti magnetinė juosta ir joje užkoduotu būdu buvo įrašomas kortelės numeris jos galiojimo laikas ir kita informacija. Šios kortelės ir šiandien yra pačios populiariausios pasaulyje, bet praėjus 20 metų nuo jų panaudojimo pradžios tapo aišku, kad jos negali užtikrinti pakankamos informacijos apsaugos. Todėl 1974 Moreno pasiūlė tam tikslui panaudoti čipą arba mikroschemą. O tokias korteles pavadino Smart - card. Kortelės paplito Prancūzijoje, PAR ir kitose šalyse, tačiau pilną išplitimą pasaulyję stabdo palyginti aukšta šių kortelių gamybos kaina. Tik paskutiniais metais, kai pasaulinėje atsiskaitymų sistemoje kortelėmis su magnetine juosta pastebima vis daugiau sukčiavimo atvejų, Smart kortelės pradėtos dažniau diegti į praktiką. 1981 metais John Dreksler išrado optinę kortelę kur įrašas lazeriniu prietaisu daroma į specialų lazerinį diską, įlietą į kortelę ir atitinkamai lazerio pagalba jis nuskaitomas. Šių kortelių privalumas tas, kad galima įrašyti didelės apimties informaciją. Nežiūrint to bankiniuose atsiskaitymuose šios kortelės nėra plačiai taikomos. 3. Pagal eminentus a)bankines(universalios) kortelės, kurias leidžia bankai ir finansinės kompanijos; b)kortelės, kurias išleidžia komercinės kompanijos atsiskaitymams šios kompanijos tinkle; 4. Pagal aptarnaujamų klientų kategoriją: a)paprasta kortelė; b)sidabrinė kortelė; c)auksinė kortelė; d)elektroninė kortelė. Paprasta kortelė yra skirta eiliniam klientui. Tai “Classic Visa” ir “Mass (Standard) Eurocard / Master Card”. Sidabrinė kortelė, dar vadinama “Busisness Card” skirta organizacijų, kompanijų darbuotojams, kurie yra įgalioti tam tikrose ribose naudotis savo kompanijos lėšomis. Auksinė kortelė skirta garbingiems ir labai turtingiems klientams. Be viso to “Visa” ir “Europay” turi korteles, kurios skirtos tik bankomatams, gauti grynus pinigus specialiuose elektroniniuose terminaluose “Electron Visa”, “Cirrus / Maestro”. 5. Pagal mokėjimo schemą: a)kreditinės, b)atsiskaitomosios, c)debitinės. Kreditinė schema numato nulinį išeitinį likutį kredito sąskaitoje. Visos operacijos užrašomos kreditan, o kortelės savininkas privalo atsiskaityti pagal aptartas sąlygas. Pateikiama pavyzdinė vakaruose priimta schema. Pirmų 25 kalendorinių dienų laikotarpyje, nuo kredito sumos bankai neskaičiuoja procentų, bet kortelės savininkas turi sumokėti 10 procentų skolos. Praėjus šiam laikotarpiui nuo likusios neapmokėtos skolos dalies bankai kiekvieną dieną skaičiuoja 20 procentų metinių palūkanų. Apmokant prekių ir paslaugų kainą, kortelės sąvininkas komisinių nemoka. Išimant grynus pinigus klientas moka 2 procentus nuo išgrynintos sumos. Už pačią kortelę klientas moka 25 dolerių metinį mokestį. Paprastai kredito dydis yra limituojamas atsižvelgiant į kliento turtingumą, jo kasmėnesinių pajamų dydį. JAV “Visa” ir”Master Card” dirba pagal kreditinę schemą ir procentai gaunami už kreditavimą sudaro didžiausią pajamų dalį. Kaip rašo spec. leidiniai nemažai klientų stengiasi atsiskaityti per 25 dienas su banku. Ir pastarasis negauna numatytų pajamų. Tuo būdu mes turime reikalą faktiškai su atsiskaitomąja schema, kuri numato atsiskaityti per mėnesį visą išleistą pinigų sumą per numatytą laikotarpį. Todėl “American Express” korteles, kurios turi vieną emitentą, daug kas vadina atsiskaitomosiomis. Principiniai nuo kreditinių skiriasi debitinės kortelės. Atsiskaitant pagal debitines kortele nurodyta suma tą pačią dieną nurašoma (debetuojama) nuo kliento banko sąskaitos. Jeigu suma viršija kliento saskaitos likutį tai atsiskaitymo operacija blokuojama. Debitinėm kortelėm reikalinga autorizacija atliekant kiekvieną operaciją. Paprastai siekiant apsaugoti kliento kortelę nuo vagystės pametimo atveju, klientas gauna PIN kodą, kurį žino jis vienas. Tam pačiam tikslui skirtas ir susitarimas tarp kliento ir banko, kuris limituoja panaudojamų pinigų sumą per dieną.
Ekonomika  Konspektai   (15,01 kB)
Italijos ekonominė struktūra yra panaši kaip ir labiausiai išsivysčiusių ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijai priklausančių valstybių. Pirminės gamybos sektoriaus įnašas į šalies ekonomiką nėra žymus, tuo tarpu paslaugos sudaro apie 67% visoje šalyje sukuriamos pridėtinės vertės. Išskyrus turizmą ir dizainą, Italijos paslaugų sektorius tarptautinėje rinkoje nėra konkurencingas. Tuo tarpu gerą vardą tarptautinėse rinkose yra išsikovojęs Italijos gamybos sektorius, ypatingai mažoz ir vidutinio dydžio kompanijos, gaminančios sudėtingus, aukštos kokybės gaminius. Gamyba sudaro apie 25% BVP ir 90% Italijos eksporto. Italijoje yra santykiniai mažai stambių kompanijų, tačiau jų įnašas į šalies ekonomiką yra pakankamai svarus. Iš svarbiausių paminėtinos: FIAT (priklauso Agnelli šeimai), PIRELLI (priklauso Pirelli šeimai), FININVEST (priklauso Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi) ir kt. Italijos ekonomikos varomoji jėga – smulkios ir vidutinio dydžio įmonės, daugiausiai veikiančios taip vadinamuosiuose „industriniuose rajonuose“ – šalies šiaurės rytuose ir centrinėje dalyje. Vidutinėje Italijos kompanijoje dirba 3,6 darbuotojo, „stambesnėse“ gamybinėse įmonėse dirba 8,7 darbuotojo (ES šalių vidurkis 15 darbuotojų). Dauguma smulkių ir vidutinių įmonių gamina aukštos kokybės vartojiškas prekes: drabužius, avalinę, baldus, virtuvės įrengimus, buitinę techniką. Tradiciškai į eksportą orentuotos Italijos smulkios ir vidutinio dydžio įmonės paskutiniu metu susiduria su verslo glogalizaciją ir augancia konkurenciją. Įmonių nenoras ieškoti finansavimo šaltinių investicijoms stabdo verslo plėtrą ir sudaro sąlygas stambioms užsienio kompanijoms nupirkti vietines įmones ir tuo būdu įsigyti itališką prekės vardą, laikomu vieningu pasaulietinėje rinkoje, kadangi užrašas ant prekės „Made in Italy“ daugumoje šalių asocijuojasi su kokybe ir stiliumi. Italijos įmonės įsigijimas yra taip pat ir efektyvus būdas įeiti į Italijos rinką (šeštą pagal dydį pasaulyje). Investavimas. Kodėl turėtumė investuoti? Italija yra labai svarbi Europos Sąjungos narė, o taipogi ir pilnavertė bendrosios rinkos narė. italų požiūris į užzienio investuotojus yra labai palankus, jiems nėra taikomi griežti apribojimai. Italijos rinka pagal bendrąjį vidaus produktą gali būti sulyginama su Didžiąja Britanija. Gyvenimo standartai šiose šalyse yra taipogi panašūs, nors be abejo yra skirtumų tarp atskyrų regionų. Dažniausiai Italijoje steigiamos mažo sir vidutinės įmonės. Pietuose rinka yra mažiau išvystyta, joje yra susidariusios ilgalaikės struktūrinės problemos, tačiau yra pastebimas tamtikrų sektorių greitas plėtojimasis, pavyzdžiui uostai ir elektronika. Atsiranda vis naujų investavimo galimybių tokiuose svarbiuose sektoriuose kaip energijos, vandens, telekomunikacijų ir kituose. Didžioji Britanija jau yra viena iš pagrindinių investuotojų tokiose rinkos srityse kaip farmacija, chemijos pramonė ir inžinerija. Taipogi auga investicijos į aptarnavimo sektorių, į kurį įeina draudimo paslaugos, bankininystė, transportas ir t.t. Kompanijos, planuojančios investuoti Italijoje, turi būtinai gerai išnagrinėti vietinę rinką, atkreipti dėmesį į joje veikiančias firmas ir pasinaudoti gautomis žiniomis, kad suprasti, kaip pasiekti sėkmę. Taipogi versininkai turėtų surasti kuo daugiau medžagos skirtos potencialiems investuotojms Italijoje, kurią teikia firmos siūlančios pagalbą bei informaciją žmonėms ieškantiems jos. Užsienio investicijų reguliavimas Remiantis Italijos įstatymus užsienio investuotojai gali vykdyti Italijoje investicijas liromis ar kita užsienio valiuta. Taip pat užsienio investuotojai gali investuoti į Italijos koorporacijų akcijas, obligacijas išleistas Italijos kompanijų, bankų ir Italijos vyriausybės ir kitus vertybinius popierius. Užsienio investuotojams yra leidžiama eksportuoti investicijos atneštą pelną, tai yra palūkanas. Vietinio verslo steigimas. Atstovo biuras ir skyriai. Yra dviejų tipo verslo organizacijų, kurios naudoja užsienio kompanijas tam, kad kad vadovautų verslui Italijoje. Tai yra atstovo biuras („Ufficis de Roppe“) ir skyrius. Nei atstovo biuras, nei skyrius nėra legaliai atskirtas. Pati paprasčiausia verslo struktūra prieinama užsienio kompanijai yra atstovo biuras. Užsienio kompanijos dažnai jį naudoja kaip priemonę ištirti rinkai ar apsisprendžiant ar isteigti skyrių, ar filialą. Atstovo biuras neįgalina užsienio kompanuijos vadovauti bet kokiems komerciniams ar financiniams veiksniams, nors jį galima traktuoti kaip kompanijos agentą ar distributorių. Nesėkmė gali iškilti atsižvelgiant į tai, kad pagal taisykles biuras būtų kaip laikina įstaiga, kuri gautu pajamas iš savo veiklos ar paslaugų, o tai reikštų, kad biuro paslaugos yra pilnai apmokestinmos Italijoje Socialinio draudimo mokestis yra mokamas darbuotojams iš atstovo biuro, įmokos yra paskaičiuojamos pagal kintantį procentą priklausantį nuo atlyginimo dydžio. Dėl tikslaus socialinio draudimo mokesčio patariama kreiptis profesionalų patarimo. Atstovo biuras daugiausia tarnauja kaip rinkodaros įrankis be jokių mokesčių komplikacijų kol vidinė struktūra išlieka su griežtais apribojimais nurodytais auksčiau. Taip pat yra legalūs registracijos formalumai, jokie finansiniai patvirtinimai nereikalaujantys užpildymo, nėra mokamas pridėtinės vertės mokestis. Tam, kad isteigti atstovo biurą onvestuotojas turi susitarti su Prekybinės Komercijos Rūmais. Tam padaryti yra reikalingi šie dokumentai: • Užsienio kompanijos direktorių tarybos rezoliucijos patvirtinta kopija (su tiksliu kopijos vertimu į italų kalbą), igalinanti atstovo biuro atidarymą Italijoje ir nurodytu atstovo biuro pavadinimu. • Pilnas adresas, asmens vardas, pavardė, kuris yra legaliai atsakingas už biurą. • Galių sąrašas, kurios suteikiamos asmeniui atsakingam už biuro darbą. • Sertifikatas (su vertimu į italų kalbą) parodantis narystę užsienio motininės kompanijos bet kuriame oficialiame užsienio kompanijos registre prekybinės Komercijos Rūmuose. • Kasdieniniam biuro vadovavimui reikalinga banko sąskaita atidaryta atstovo biuro, su parašu nurodyto atstovo. Atstovo ofisas turi atsižvelgti į nurodytus mokesčių reikalavimus. Vietinių kompanijų reguliavimas. Kokios yra vietinės ir reguliavimo nuomonės? Kapitalas ir uždarbis gali būti nevaržomai repatrijuojami atsižvelgiant į Europos sąjungos nustatytas taisykles. Italija yra pasirašiusi Dvigubo mokesčio sutarį, kuri apsaugo pajamas ir pelną nuo mokesčių esančių daugiau nei vienoj teritorijoj. Tai reiškia, kad mokesčiai mokami tik toj teritorijoj, kurioje ir yra gaunamas pelnas. Italijoje nėra jokio įstatymo draudžiančio užsienio investicijas, o taipogi nėra ir jokių vietinių industrijų, kurios būtų uždarytos privačioms įmonėms. Firmų rūšys Italijoje: Ribotos atsakomybės bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis kapitalas 20 mln. lyrų. Bendrų akcijų bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Ribotos atsakomybės akcinė bendrovė - aktyvūs partneriai: nerybota atsakomybė; neaktyvūs partneriai: atsakingi tik už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Įmonės teisinės formos parinkimas Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės atveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu, įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi. Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai. Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų. Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo įmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės nuosavybės teisė apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė. Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus (pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu - tiek investuotu į verslą, tiek kitu savo turtu. Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą. Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta įsigytų akcijų arba pajaus vertei. Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės verslo įmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tik įdėtu kapitalu. Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti ir neprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį - paprastą, komanditinę ar akcinę komanditinę ūkinę bendriją. Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų biržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo dalies pervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniu tarifu negu parduodant akcijas. Verslo papročiai Italijoje tartis dėl susitikimų reikėtų iš anksto, geriausia tai daryti laiškais. Sunku planuoti susitikimus liepos ir rugpjūčio mėnesiais, taip pat Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių metu. Pirmą korespondenciją geriausia rašyti itališkai, tačiau jei atsakoma angliškai, toliau bendraujama anglų kalba. italų kalbos vartojimas vertinamas kaip mandagumas, todėl į itališkai parašytą paklausimą galima tikėtis žymiai greitesnio atsakymo. Italijos verslininkai vertina greitus atsakymus i visus paklausimus. Italijoje labai vertinamas svečių punktualumas. Ruošiantis verslo susitikimui, reikia pagalvoti, kaip rengiasi italai. Verslininkai ir verslininkės Italijoje rengiasi stilingai ir elegantiškai, daug dėmesio skirdami „la bella figura“. Tačiau apranga verslo aplinkoje yra konservatyvi, laisvas stilius nėra priimtinas. Milanas ir Florencija yra Europos madų centrai. Asmens išvaizda atspindi vidines vertybes, todėl timkamai pasipuošus galima išreikšti pagarbą verslo partneriams. Svarbius verslo reikalus italai labiau linkę spręsti akis į akį, o ne telefonų, faksu ar elektroninių paštu. Daugiau galima laimėti perkant, parduodant ar derantis dėl bendros veiklos, jeigu bus išreikštas pageidavimas susitikti. Neformaliuose susitikimuose italai įpratę keistis vizitinėmis kortelėmis, tačiau verslo susitikimuose jos yra būtinos. Vizitinės korteles Italijoje priimta daryti baltas su juodais užrašais. Paprastai, kuo žmogus užima svarbesnes pareigas, tuo jo vizitinėje kortelėje būna mažiau informacijos. Visa prekybinė literatūra (katalogai, prekių instrukcijos) turėtų būti paruošta italų kalba. Verslo aplinkoje įprasta kreiptis asmeniniais titulais (Dottore, maestro, Avvocato, etc.). visi baigusieji universitetus turi titulus ir yra įpratę. Kad į juos kreiptųsi titulu. Į italus partnerius kreiptis vardais galima tik kai jie patys to paprašo, o paprastai kreipiamasi pavarde. Italai yra energingi, entuziastingi kalbėtojai. Jie greitai mąsto ir gali nuspėti, ką ketinama sakyti dar nebaigus minties. Todėl dažnai puola atsakyti, dar nebaigus kalbėti. Italijoje tiesioginis akių kontaktas reiškia domėjimąsi pašnekovo žodžiais, o nepastovus akių kontaktas ispėja apie susidomėjimo stoką. Italai yra labai vaišingi žmonės ir dažnai savo verslo partnerius kviečiasi pietauti į restoranus. Kvietimo atmetimas gali būti palaikytas įžeidimu. Verslo pietuose dažniausiai dalyvauja tik maža grupelė svarbiausių žmonių. Jeigu svečias organizuoja pietus, reikėtu pasitarti su partneriu italu, ka pakviesti, kad būtų visi svarbiausi žmonės. Susipažinimas su partneriu Italijoje užtrunka gerokai ilgiau, nei kitose šalyse. Šį procesą galima paspartinti lėkšte gerų spageti ir pora taurių vyno. Italija valgymas ir gėrimas – viena svarbiausių verslo žaidimo dalių. Prie stalo galima susikurti gerą reputaciją, o taip pat ją ir prarasti. Nepatartina gerti daug vyno, nes vynas Italijoje traktuojamas kaip maistas, o padauginti vyno laikoma nemandagu. Vyną pilstyti gali tik vyrai, jei moteris pilsto vyną, tai laikoma nemoteriška. Neformaliuose susitikimuose nemandagu yra klausinėti italų apie jų profesiją, tačiau tokie susitikimai yra vertingi verslo santykiams užmegzti. Profesinę informaciją apie asmenį geriausia taktiškai bandyti sužinoti per trečią asmenį. Italijoje geros temos pokalbiams yra kultūra, menas, istorija, muzika, nacionalinė virtuvė. Reikėtų vengti tokių temų, kaip politika ir neigiami atsiliepimai apie šalį. Verslo sėkmės faktoriai Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių: • Verslininko gabumai. • Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė. • Vyriausybės skatinimas. • Pakankamas kapitalas. • Verslo galimybės. • Darbuotojų bendradarbiavimas. Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes: • didelis poreikis karjerai; • savarankiškumas; • poreikis būti nepriklausomam; • poreikis naujovėms; • kūrybingumas, • entuziazmas, • darbštumas. Verslo rizikos sėkmė Verslininkystės rizika - tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo), negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę komercinę veiklą. Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai. Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje: 1. rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą); 2. verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje; 3. nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai; 4. sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija; 5. kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis. Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai. Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomis susiduria verslininkas: • Kriminogeninė rizika. • Politinė rizika. • Finansinė rizika. • Komercinė rizika. Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys - veiklos analizė. Verslininkas, siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką. Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yra šie: • išlaidų tikslingumo analizės; • ekspertinio įvertinimo metodas; • analitinis; • analogų panaudojimo. Verslo planas. Verslo sumanymas Pradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą - turėti originalų, patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėja pakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus verslo planą. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėti verslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais, be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo įgyvendinimo rezultatus. Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį, įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomus kreditus. Kokia jūsų verslo prasmė? Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės. Esamos ir būsimos padėties analizė: 1. Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius sprendžiate uždavinius? 2. Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie esminiai būsimo verslo ir šiandieninės veiklos skirtumai? 3. Palyginus esamą padėtį su geidžiamąja, gaunami pagrindiniai skirtumai. Belieka išsiaiškinti, kaip tai pasiekti? Toliau - realių galimybių analizė, konkrečių programų veiklai vystyti kūrimas. Būsimas investitorius ar partneris paėmęs verslo planą turi jau pirmam puslapyje iš karto matyti kokia verslo esmė ir kokie yra finansų poreikiai. Toliau verslo plane eina anotacija. Anotacija - tai 1-4 puslapius užimanti verslo plano dalis, kurioje koncentruotai apibendrinama kituose verslo plano skyriuose išdėstoma medžiaga. Anotacija paprastai rašoma po visų kitų dalių, nes tai - viena reikšmingiausių plano dalių, kurios paskirtis sudominti skaitytoją projektu. Čia trumpai apibūdinamas verslo sumanymas, pateikiama trumpa prekės ar paslaugos charakteristika, aprašoma rinka. Čia itin svarbu išryškinti, kuo įmonės gaminama prekė ar teikiama paslauga yra unikali, geresnė nei konkurentų. Trumpai tariant, verslo planas - tai dokumentas, kuriame aprašyta būsima 3-5 metų įmonės gamybinė ir komercinė veikla. Tai išsamus ir gerai argumentuotas konkrečių ateities veiksmų planas. Jame atsispindi esama įmonės padėtis, parodytos galimybės ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti, apskaičiuotos būsimos išlaidos, pajamos, pelnas ir kiti dalykai. Tačiau planas turi būti kartu ir konkretus, ir lankstus, atsižvelgiant į visas vykstančias aplinkoje permainas. Rašant verslo planą svarbu neužmiršti, kad būsimas investuotojas ieškos verslo plane ne teigiamų dalykų, o stengsis kuo greičiau planą atmesti. Todėl silpnas, nepagrįstas teiginys anotacijoje gali sužlugdyti visą verslo planą. Atskleisti verslo trūkumų anotacijoje nereikia ir negalima, juos radęs skaitytojas gali ir nebeskaityti toliau. Tuo tarpu gerai parašyta anotacija gali įtikinti skaitytoją verslo privalumais. Įmonės tikslai Apibrėžiant įmonės tikslus, tuo pačiu apibrėžiamos ir galimų interesų sritys. Apibrėžti tikslus būtina, nes jie sudaromi keleriems metams į priekį, ir lyginant padarytus darbus su ketinimais galima spręsti, ar veikiama teisingai. Įmonės analizė Reikia įvertinti, ką turi įmonė, kaip tai galima išnaudoti, kokie esamų resursų ypatumai. Analizuoti gamybą, marketingo operacijas, organizacinę įmonės struktūrą. Kokie skyrių padaliniai ir ryšiai? Koks valdymas? Kaip priimami sprendimai? Kaip vyksta kontrolė? Ir t.t. Taip pat reikia įvertinti žmonių sugebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją, pažiūras, vertybes ir elgesį, numatyti kokių specialistų reikės ateityje, nuspręsti, ar užteks turimų žinių, ar reikės mokytis. Prekės ir paslaugos analizė Ką ruošiamės pardavinėti? Kas bus vartotojai? Kokia pagrindinė prekės ar paslaugos idėja, kuo ji patraukli pirkėjui dabar? Ar bus perkama po 3-5 metų? Ar esate tuo įsitikinęs? Kodėl? Kiek, kur ir kada parduosite? Kokios bus prekių ar paslaugų apimtys, kainos? Ar pastebite ir analizuojate vykstančias tendencijas? Kaip pasieis įmonės elgesys jei atsižvelgsite į galiams perspektyvas? Rinkos analizė Įvertinus įmonės tikslus, galimybes, siūlomas prekes ir paslaugas, reikia atsižvelgti ir į rinkos poveikį. Kaip ir kada pirks? Kokie dar galimi potencialūs pirkėjai? Ar bus patenkinti visi jų poreikiai? Ar po kelių metų pirkėjai norės to paties? Kokie konkurentai yra dabar, kokie bus ateity? Kaip jie gali elgtis? Kokios rinkos augimo ir vystymosi galimybės? Kuria linkme vyksta pasikeitimai, kokios tendencijos? Išteklių nustatymas Ko reikia tikslui pasiekti: pinigų, medžiagų, informacijos, žmonių? Kiek ir kokių? Ką jau turi įmonė ir ko trūksta. Paskaičiuoti, kuo turtingi, gal galima panaudoti tai, ką jau turim. Veiklos programa Reikia aprašyti, kas ir kaip bus daroma. Nurodyti atskirus etapus, konkrečius tikslus, terminus, atsakingus žmones. Turint nuoseklų veiksmų planą, galima kontroliuoti jo eigą. Jau galima įvertinti, kiek apytiksliai reikės pinigų, kaip maždaug viskas vyks. Taip pat reikia numatyti, kas bus daroma nesėkmės atveju. Kokia galima rizika, alternatyviniai sprendimų variantai? Sunkumai ir uždaviniai Analizės metu išryškės silpnosios verslo vietos. Teks ieškoti, kaip užpildyti atsiradusias spragas. Ruošiant biznio planą, reikia apgalvoti, kaip įveikti būsimus sunkumus. Rizikos įvertinimas Kiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika, kliūtimis, abejonėmis, problemomis. Rizikos veiksnių yra gana daug: nuo gaisrų iki streikų, tarptautinių konfliktų, mokesčių politikos pasikeitimų, valiutos kursų svyravimų, kredito gavimo galimybių ir t.t. Kuo detaliau ir išsamiau šie veiksniai išnagrinėjami verslo plane, tuo labiau verslininku pasitikės investitorius. Todėl reikia bent jau nurodyti rizikos veiksnius, kurie yra tikėtini, bei numatyti priemones, kurios padengtų galimus nuostolius. Dažnai yra vartojama schema "kas, jeigu", pavyzdžiui, kas jeigu konkurentai sumažina kainas, atsiranda nauja technologija, patentai nepripažįstami, nepasitvirtina rinkos prognozės ir t.t. Investitoriai norės žinoti ką apie tai mano verslininkas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus. Įmonės įkūrimas. Koks yra geriausias būdas tai padaryti? • Naujos įmonės kūrimas yra pagrįstas Civiliniu Kodeksu. Dėl mokesčių palankumo užsienio investuotojai suinteresuoti steigti bendras įmones. Tam, kad susijungti su vietine įmone, turi praeiti mažiausiai 40 dienų laikotarpis, kad inkorporacija butų patvirtinta notaro bei vietinio tribunolo. Minimalus sujungimo mokestis yra 10 milijonų lyrų. • Privalu turėti tvarkaraštį bei planą. Taipogi reikia įsigyti identifikavimo kortelę, kuri bus reikalinga, atidarant bankų sąskaitas, pasirašant kompanijos dokumentus ar naujo skompanijos vardu atliekant tam tikras operacijas. • Sekantis žingsnis yra pasirinkti Įmonės rūšį. Ribotos atsakomybės bendrovės minimalus įstatinis kapitalas turi būti 20 milijonų lyrų. Akcijos gali būti perduotos tik notaro patvirtintu dokumentu. Akcinių bendrovių įstatinis kapitalas yra virš 200 milijonų lyrų. • Priklausydami nuo pradinės investicijos ir reikalavimų dirbančiam kapitalui, daugelis naujų verslininkų pasirenka ribotos atsakomybės bendrovę, su palyginus aukštu įstatiniu kapitalu, virš 200 milijonų lyrų (tokiu atveju, jis turi buti revizuojamas įstatymų nustatyta tvarka). • Patartina būtų neskubėti gavus visa informacija kurti įmonę. Reikėtų pasitarti su profesionalais, kurie įmonės kūrimo metu, galėtų jus atstovauti. Profesionalus ir, be abejo, legalus verslo patarėjas, galės padėti surengti susitikimu ssu reikiamais žmonėmis, galų gale, galės atstovauti kompanijo sinteresams įvairių derybų metu. Verslo įmonių kūrimas. Smulkaus ir vidutinio verslo aplinka. Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą - verslo aplinkos išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei veikiančių įmonių konkurencinę padėtį. Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius - teisinius, socialinius - kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos veiksnius. Socialiniai - kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai - tai pokyčiai visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai. Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos. Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir paklausos - pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai veiksniai. Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių veiksnių. Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų poveikį vystomam verslui. Antrasis pokytis - tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik visose buvusiose socialistinėse šalyse). Politiniai - teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tik demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį. Reikalavimai įmonės kūrėjams: Įmonės kūrimo etapai yra šie: 1. verslo kūrimo idėjos pagrindimas; 2. įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas; 3. verslo organizavimo sąlygų įvertinimas; 4. įmonės juridinės formos parinkimas; 5. verslo organizavimo projekto parengimas; 6. įmonės steigimo dokumentų parengimas; 7. įmonės registravimas. Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos. Idėjos pagrindimas - tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios užpildytų tą nišą nustatymas. Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniai įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti, rečiau - dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau - dėl finansinių problemų. Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikia organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimas neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi. Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui organizuoti. Pirmiausia - ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra - kiek reikės pradinio kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo sąlygos. Trečia - kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta - kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta - ar valstybės politika palanki tokiam verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja. Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės - sėkmę ar pražūtį lemiantys veiksniai. Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos (įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus. Sprendimui turi įtakos keli dalykai: • asmeninės valdžios siekimo atkaklumas; • materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas; • įmonės pelno paskirstymo būdas; • įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis; • įmonės likimas ateityje. Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą. Smulkių ir vidutinių įmonių valdymas Smulkios ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas tiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra nedaug, ir pats atsako už įmonės veiklą, o svarbiausia - už finansus ir prekybą. Jam pavaldus dažniausiai tik vienas asmuo - gamybos meistras ar brigadininkas. Ir strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko - vadovo prerogatyva. Smulkių firmų skiriamasis bruožas - jo paprastumas ir negausus valdymo aparatas. Smulkios firmos vadovas - ypatingas vadovo tipas, besiorientuojantis į naujoves ir rizikuojantis. Pati paprasčiausia organizacinė smulkios įmonės valdymo struktūra yra tokia: prezidentas, viceprezidentas, realizavimo specialistas. Didėjant įmonės apimčiai, didėja ir valdymo grupės. Valdymo aparate gretinamos įvairios profesijos. Dažnai firmos vadovas kartu užsiima buhalterija, finansais, realizavimu, tiekimu, kainomis ir reklama. Akcinėse ir uždarose akcinėse bendrovėse bendram vadovavimui renkama direktorių taryba. Jos optimali sudėtis - penki nariai. Dalis jų dirba firmoje, kiti kviečiami iš šalies. Direktoriai gali būti bankininkai, valdymo konsultantai, stambių firmų valdytojai, juristai ir kt. specialistai. Iškilę klausimai čia sprendžiami greitai, lanksčiai ir paprastai, kadangi tai priklauso nuo vieno ar kelių pagrindinių firmos vadovų. Naujos įmonės valdymas Išteklių naudojimo svarbiausi elementai ir jų valdymas Išteklių vadybos tikslas - efektyvus išteklių panaudojimas, siekiant firmos tikslų. Pačioje veiklos pradžioje firmos vadybininkai bus atsakingi už reikšmingų sprendimų, susijusių su tokiais klausimais, priėmimą: Kokie ištekliai reikalingi? Iš kur juos gauti? Kaip jie bus panaudoti? Kaip bus kontroliuojamas ir prižiūrimas jų naudojimas? Išteklių smulkioje firmoje vadyba koncentruojasi į 4 pagrindines sritis: veiklą, žmones, marketingą ir finansus. Veikla Gamybos procesai: Reikalinga įranga (įrengimai); Finansavimo kaštai ir metodai; Veiklos sistemos ir kontrolė; Darbo saugumo reguliavimas; Kokybės kontrolė; Apmokymas. Žaliavos: Produktai ir paslaugos, kurie bus perkami; Tiekėjai; Kaštai ir kreditų terminai; Pirkimų užsakymų sistemos; Saugojimo (sandėliavimo) sistemos. Patalpos: Išsidėstymas; Vietos/erdvės reikalavimai; Nuoma, draudimas; Aplinkos kontrolė; Įmonės zonos; Draudimas. Kontoros įranga: Telefonų sistemos; Baldai; Kompiuterinė įranga; Kanceliarinės prekės; Kt. Vadybos sistemos: Apskaitos sistemos; Finansinė vadybos informacija; Valiutų (VP - stock) kontrolė; Užsakymų knyga; Nuolaidos; Sutartinių kainų nustatymas. Teisė ir draudimas: Darbdavių atsakomybės draudimas; Gaisro ir kitų vagysčių draudimas; Pelno nuostolių draudimas; Visuomenės lojalumas; Profesinis identitetas; Žmonių draudimas; Inžinierinių gedimų draudimas; Įdarbinimo teisinis reguliavimas; Kompanijos teisiniai reguliavimai; Ženklas, simbolis; Parduotuvės išdėstymas; Vitrinos; Prekybininkai; Brošiūros. Paskirstymas: Tarpininkų naudojimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba, užsakymai paštu); Eksporto agentai; Fizinis paskirstymas ir transportas; Tikrinimas (inspectors); Pakavimas. Pardavimų administravimas: Užsakymų knygos vertinimas; Užsakymų patvirtinimas; Kvotų nustatymas / įvertinimas; Apmokėjimų terminai ir sąlygos; Sąskaitų (skolų) raštai; Vartotojų užklausimai; Eksporto dokumentacija; Nusiskundimai ir atsakymai. Finansų sritys: Pardavimai: Važtaraščių, sąskaitų išrašymas; Prekybos žurnalas; Apmokėjimų procedūros; Bankas: gryni pinigai, čekiai; Asignavimo raštai; Turto pardavimas; Sugadinti čekiai. Debitoriai: Ataskaitos; Papildomi pranešimai telefonu; Tiekimo sustabdymo data; Teisinių pasekmių taikymo data; Nurašymo data; Informacija apie debitorius (skolų senumo analizė). Bankiniai reikalai: Einamoji sąskaita; Čekių knygutė; Palūkanos; Banko mokesčiai; Kreditinės kortelės. Mokesčiai: Įvairūs įmonių mokesčiai. Įsigijimai (pirkimai): Užsakymai; Kaštų kontrolės sistemos; Išlaidų sąskaitos; Tiekėjų paieškos; Prekių priėmimo sistema. Kreditoriai: Paskolų terminai; Važtaraščių administravimo; Patvirtinimas; Mokėjimų sistema; Informacija apie kreditus. Finansinės veiklos įrašai: Žurnalai (pirkimai, pardavimai); Pinigų žurnalas; Pinigų srautų planavimas; Sąskaitų valdymas (pelno, nuostolio); Auditas; Sąskaitų rūšiavimas. Finansavimo šaltiniai: Banko paskolos; Akcininkų investicijos; Valstybės parama; Jungtinis kapitalas; Išorinis investavimas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus
Ekonomika  Referatai   (34,28 kB)
Žmogus savo evoliucijos procese sukūrė daugybę būdų informacijai kaupti, rūšiuoti, apdoroti, išsaugoti ir perduoti. Štai keletas jų: kalba, raštas, spausdintas žodis, telegrafas, telefonas, radijas, kompiuteris. Pastarojo išradimas sukėlė dar didesnius informacijos srautus, kurie, atsiradus pasauliniams kompiuterių tinklams, tapo sunkiai valdomi ir nuspėjami. Termino “informacinė technologija” atsiradimą taip pat reikėtų sieti su kompiuterinės technikos ir jai pritaikytos programinės įrangos (PĮ) atsiradimu. Šį terminą su tam tikromis išlygomis galima visiems aukščiau minėtiems informacijos apdorojimo būdams. Informacinės technologijos sąvoka apima tiek techninę įrangą, tiek programinę įrangą. Informacinės technologijos tapo neatsiejama šiandieninio biznio, mokymo, kasdieninio gyvenimo dalimi. Informacinių technologijų paslaugos apima labai platų paslaugų spektrą [4]. Galima paminėti populiariausias iš jų: Reikalavimų analizė PĮ kūrimas Sistemų analizė ir kūrimas Duomenų bazių valdymas Projektų valdymas Duomenų ir procesų modeliavimas Sisteminis programavimas Tinklo projektavimas PĮ palaikymo programavimas Tinklo diegimas Duomenų konvertavimas ir perdavimas Telekomunikacijos Lavinimas ir mokymas Pagalbos palaikymas Taikomosios PĮ kūrimas Klientas/Serveris PĮ Grafinio interfeiso projektavimas Natūralu, kad firmos stengiasi neatsilikti nuo techninės revoliucijos – kompiuteris ir kitokia informacinė technologija tapo neatsiejama biuro įrangos dalimi, leidžiančia sėkmingiau vystyti savo verslą. Šios technologijos naudojamos patiems įvairiausiems tikslams: teksto, biznio informacijos apdorojimui, apskaitai, įvairių projektų rengimui, bendravimui su biznio partneriais ar tiesiog biuro papuošimui. 1. Informacinių technologijų paslaugų vaidmuo paslaugų sferoje Vien JAV 1995 m. 10 pirmaujančių informacines technologijas pardavinėjančių kompanijų (1 priedas) pardavė produkcijos už 231 bilijoną $. Turint galvoje tai, kad “Pasaulyje apie 80% išlaidų informacinėms technologijoms tenka programinei įrangai, o likusieji 20% - techninei įrangai” [2] (o iš šių 10 kompanijų tik viena prekiauja programine įranga), gauname įspūdingą skaičių (apie 900 bilijonų $). “Infobalt” duomenimis, 1996 m. Lietuvoje informacinėms technologijoms buvo išleista apie 167 mln. USD [2]. Šie skaičiai verčia susimąstyti ir atidžiau apžvelgti su informacinėmis technologijomis susijusias paslaugas. Rašant šį referatą, teko atlikti informacinių technologijų paslaugų Lietuvoje paplitimo bei pobūdžio tyrimą. Remtasi Lithuania Online Lietuvos serverių sąrašo WWW puslapio kategorija Computing (2 priedas). Šioje kategorijoje buvo 76 tokio pobūdžio paslaugas teikiančios firmos, tačiau kai kurios nuorodos yra jau pasenę, taigi liko 58 firmos. Šių firmų teikiamos informacinių technologijų paslaugos smulkiau aptariamos 2 skyriuje. Reikia pažymėti, kad tai toli gražu nepilnas tokias paslaugas teikiančių Lietuvos firmų sąrašas. Pasinaudojus P. Trogan [1] paslaugų klasifikavimo schema, teikiamas paslaugas galima priskirti tiek verslo paslaugų grupei (kompiuterinės paslaugos), tiek komunikacinėms paslaugoms (paštas, telekomunikacijos), tiek paskirstymo paslaugoms (didmeninė ir mažmeninė prekyba), tiek švietimo paslaugoms (suaugusiųjų mokymas). Likusiose paslaugų grupėse pagal P. Trogan [1] taip pat galima įžvelgti informacinių technologijų: konstravimo paslaugose tai gali būti automatizuoto projektavimo programinė įranga, aplinkos apsaugoje taip pat neapsieinama be informacinių technologijų; finansinėse paslaugose informacinės technologijos taip pat jau išsikovojo savo vietą. Galima teigti, kad informacinės technologijos naudojamos visur, kur tik apdorojama informacija. Informacinės technologijos turi savybę greitai pasenti – tai, kas buvo paskutiniu technologijos žodžiu prieš pusę metų, šiandien gali būti pasenę tiek morališkai, tiek techniškai. Šias paslaugas teikiančios firmos turi atsižvelgti į tokią informacinių technologijų specifiką ir prisitaikyti prie jos. Firmos, teikiančios informacinių technologijų paslaugas, susikoncentravę didžiausiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Pastaruoju metu sėkmingai savo veiklą vystančios firmos (Omnitel, Sonex) plečiasi ir steigia savo filialus ir mažesniuose miestuose (Alytuje, Druskininkuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Biržuose). 2. Lietuvos kompiuterinių firmų teikiamos informacinių technologijų paslaugos Taigi, pagal atlikto tyrimo duomenis 2 priede pateikto firmų sąrašo teikiamas informacinių technologijų paslaugas galima suskirstyti taip:  kompiuterių ir programinės įrangos pardavimas (kompiuteriai, spausdinimo įrenginiai, įvairi specializuota biuro įranga, specializuota ir nespecializuota programinė įranga);  Interneto paslaugos (prijungimas prie Internet, E–Mail, naujienų grupių, WWW puslapių kūrimas ir laikymas, tinklinės duomenų bazės, FTP paslaugos, faksų perdavimas Internetu, telekonferencijų organizavimas);  programų įdiegimas (diegiamos programos darbui su Internet, kita populiari programinė įranga);  programinės įrangos kūrimas (kuriama pati įvairiausia programinė įranga – technologinių procesų valdymui, apskaitai, žmogiškųjų išteklių valdymui, mokomosios programos ir pan.);  programos atnaujinimas (teikiama klientams, pirkusiems programinę įrangą);  kompiuterinio raštingumo kursai (supažindinimas su operacinėmis sistemomis, apmokymas dirbti MsOffice programomis, supažindinimas su Internet);  apmokymas dirbti specifine programine įranga (kompiuterinės grafikos, animacijos, kompiuterizuoto projektavimo programinė įranga);  distancinis mokymas (distancinis mokymas gali apimti tiek kompiuterinio raštingumo, tiek specifinės PĮ mokymą)  kompiuterinės konsultacijos (konsultacijos kompiuterių pirkimo klausimais, kompiuterinių sistemų projektavimas);  distancinis paslaugų užsakymas (visų teikiamų paslaugų distancinis užsakymas);  techninis kompiuterių aptarnavimas (techninė kompiuterių priežiūra ir profilaktika);  kitos paslaugos (atvaizdų skanavimas, pastatų ir konstrukcijų projektavimas, reklamos kūrimas, mikroschemų topologijos projektavimas, etc.). 3. Lietuvos kompiuterinių firmų teikiamų informacinių technologijų paslaugų įvertinimas Paslauga kaip produktas turi būti projektuojama orientuojantis į vartotoją ir jo patenkinimui skiriant didžiausią dėmesį. Naudojantis paslaugos koncepcijos modeliu [1] bei 2 priedo medžiaga, galima sudaryti 1 pav. pavaizduotą informacinių technologijų paslaugų teikimo koncepcijos modelį, į kurį įeina šerdinės paslaugos, palengvinančios paslaugos, palaikančios paslaugos, paslaugų prieinamumas, firmos ir klientų sąveika bei klientų dalyvavimas paslaugos teikime. Šerdinė paslauga (paslaugos) – tai paslauga, leidžianti firmai užimti tam tikrą rinkos dalį. Remiantis 2 priede pateikta medžiaga, galima teigti (jei daryti prielaidą, kad dažniausiai sutinkama paslauga yra šerdinė), kad tipiškos Lietuvos informacinių technologijų paslaugas teikiančios firmos šerdinės paslaugos yra prekiavimas kompiuteriais bei programine įranga ir Internet paslaugų teikimas. Šios paslaugos smulkiau buvo aprašytos 2 skyrelyje. Palengvinančios paslaugos – tai tokios paslaugos, be kurių negalima naudoti pagrindinės paslaugos. Jos, remiantis 2 priedo medžiaga, yra tokios: 1. Programinės įrangos įdiegimas. Ši paslauga yra būtina, kadangi kompiuteris be programinės įrangos yra paprasčiausia nieko negalinti ir “nemokanti” dėžutė. Paprastai kompiuteriai parduodami su jau įdiegta operacine sistema, už kurią papildomai mokėti dažnai nereikia. Kliento pageidavimu gali būti įdiegta ir kita programinė įranga. Programinę įrangą perkant atskirai, ši paslauga gali susidėti iš darbuotojo nuvykimo pas klientą ir kompiuterinės programos įdiegimo. 2. Programinės įrangos atnaujinimas. Ši paslauga nėra būtina, norint naudotis pagrindinėmis paslaugomis, tačiau ji dažnai automatiškai teikiama klientams, pirkusiems programinę įrangą ir gali būti teikiama keliais būdais: • darbuotojas nuvyksta pas klientą ir atlieka atnaujinimą; • pataisymai kartu su atnaujinimo instrukcija siunčiami klientui paštu; • pataisymai kartu su atnaujinimo instrukcija siunčiami klientui elektroniniu paštu arba panaudojant FTP (file transfer protocol) galimybes. 3. Programinės įrangos kūrimas konkrečiai įmonei. Kai kuriose informacinių technologijų paslaugas teikiančiose firmose ši paslauga yra būtina, norint naudotis pagrindinėmis paslaugomis, nes būtent ši programinė įranga yra parduodama. Gali būti kuriama pati įvairiausia programinė įranga – technologinių procesų valdymui, apskaitai, žmogiškųjų išteklių valdymui, mokomosios programos ir pan. Palaikančios paslaugos – tai tokios paslaugos, kurios naudojamos pagrindinės paslaugos vertei padidinti ar išskirti ją bendrame rinkos kontekste. Palaikančiomis paslaugomis galime laikyti: 1. Kompiuterinio raštingumo kursai. Tokiuose kursuose yra mokoma: • operacinių sistemų pradmenys, darbas su populiaria programine įranga; • kompiuterio eksploatacijos pradmenys. 2. Apmokymas dirbti specifine programine įranga. Specifinė programinė įranga – tai automatizuoto projektavimo PĮ, grafikos ir vaizdų apdorojimo PĮ, konkrečiai įmonei sukurta PĮ (technologinių procesų valdymui, apskaitai, žmogiškųjų išteklių valdymui, mokomosios programos ir pan.). Ši paslauga dažniausiai teikiama tik tiems klientams, kurie pirko minėtą PĮ apmokymą organizuojančioje firmoje. 3. Distancinis mokymas. Ši paslauga dar nėra pakankamai išvystyta ir populiari, be to, dažniausiai toks mokymas apima tik konsultacijas konkrečiais klausimais, nors įvardinama būtent šiuo terminu. Distancinis mokymas atliekamas elektroninio pašto ar Internet pagalba ir taip pat teikiamas tik tiems klientams, kurie pirko minėtą PĮ apmokymą organizuojančioje firmoje. 4. Kompiuterinės konsultacijos. Teikiamos įvairaus pobūdžio kompiuterinės konsultacijos: • kompiuterinės įrangos įsigijimas; • kompiuterinės įrangos ir programų eksploatacija. 5. Techninis kompiuterių aptarnavimas. Šio tipo paslaugos taip pat dar nėra pakankamai išvystytos, nes dauguma (6 iš 8) tokias paslaugas teikiančių firmų rūpinasi tik savo klientais, t. y. tais, kurie pirko iš jų kompiuterius ar kitokią techninę įrangą, ir tik 2 iš 8 firmų teikia šias paslaugas, sudarydamos sutartis su visais pageidaujančiais tokių paslaugų klientais. 6. Galimybė užsisakyti paslaugą distanciniu būdu. Ši galimybė gali būti priskiriama tiek palaikančioms paslaugoms, tiek paslaugų prieinamumą apibūdinantiems veiksniams. Ši paslauga suteikiama tokiais būdais: • užsisakant paslaugas telefonu; • užsisakant paslaugas elektroniniu paštu. Paslaugos prieinamumą apibūdina įvairūs veiksniai, nusakantys paslaugos naudojimo, užsakymo, pasiekiamumo ir kt. aspektus. Šie aspektai gali būti tokie: 1. Pagrindinės patalpos miesto centre ar transporto atžvilgiu patogioje vietoje (kaip jau buvo minėta, absoliuti dauguma tokių firmų yra didžiuosiuose Lietuvos miestuose). 2. Darbo valandų patogumas (pavyzdžiui, minėtos dvi firmos, teikiančios techninio aptarnavimo paslaugas, daro tai ne vien įprastinėmis darbo valandomis, bet ir nedarbo dienomis arba naktį). 3. Mokymo patalpų patrauklumas, mokomosios įrangos modernumas (visos firmos, teikiančios tokias paslaugas, pabrėžia, kad būtent jų turima įranga ir mokomosios programos yra pačios moderniausios jei ne pasaulyje, tai bent jau Lietuvoje). 4. Galimybė užsisakyti paslaugas įvairiais būdais: • tiesioginio kontakto metu; • telefonu; • elektroniniu paštu; 5. Apmokančio ir aptarnaujančio personalo kvalifikacija. 6. Išsamios ir aiškios programos naudojimo instrukcijos ir dokumentacija. Sąveika su paslaugas teikiančia firma ir jos darbuotojais turi didelę įtaką galutinei patirtai paslaugos kokybei. Čia galima paminėti tokias sąveikos kategorijas: 1. Sąveika su personalu, priimančiu užsakymą. 2. Sąveika su apmokančiu ir aptarnaujančiu personalu. 3. Sąveika su programine įranga. Ši sąveikos kategorija susideda iš: • programinės įrangos interfeiso patogumas; • programinės įrangos dinamiškumas; • programinės įrangos išorinio patrauklumo; • programinės įrangos suteikiamas darbo palengvinimas ar pagreitinimas. Kliento dalyvavimas paslaugos teikime gali pagerinti arba pabloginti teikiamos paslaugos kokybę, priklausomai nuo kliento nusiteikimo priimti ir suprasti paslaugą. Galima išskirti tokius kliento dalyvavimo aspektus: 1. Ar klientas pilnai supranta programinės įrangos reikalavimus. Šie reikalavimai išaiškinami apmokymo ar programinės įrangos įsigijimo metu. 2. Ar klientas pakankamai įsisavinęs darbą su kompiuteriu. Ši problem taip pat sprendžiama – apmokant klentus. 3. Kliento nusiteikimas suteikti papildomą informaciją. Tai reikalinga tada, kai programa pritaikoma konkrečiai įmonei. Šerdinės paslaugos Prekyba kompiuteriais ir PĮ Internet paslaugos Palengvinančios paslaugos Palaikančios paslaugos Paslaugos prieinamumas Sąveika 1. Pagrindinės patalpos miesto centre 2. Darbo valandų patogumas 3. Mokymo patalpų patrauklumas, mokomosios įrangos modernumas 4. Galimybė užsisakyti paslaugas įvairiais būdais 5. Apmokančio ir aptarnaujančio personalo kvalifikacija 6. Išsamios ir aiškios programinės įrangos naudojimo instrukcijos bei dokumentacija 1. Programinės įrangos įdiegimas. 2. Programinės įrangos atnaujinimas 3. Programinės įrangos kūrimas 1. Kompiuterinio raštingumo kursai 2. Apmokymas dirbti specifine PĮ 3. Distancinis mokymas 4. Kompiuterinės konsultacijos 5. Techninis kompiuterių aptarnavimas 6. Įvairūs paslaugų užsakymo būdai 1. Sąveika su personalu, priimančiu užsakymą 2. Sąveika su apmokančiu ir aptarnaujančiu personalu 3. Sąveika su programine įranga Kliento dalyvavimas 1. Ar klientas pilnai supranta programinės įrangos reikalavimus 2. Ar klientas pakankamai įsisavinęs darbą su kompiuteriu 3. Kliento nusiteikimas suteikti papildomą informaciją 1 pav. Informacinių technologijų paslaugų teikimo koncepcijos modelis 4. Pasiūlymai informacinių paslaugų kokybei gerinti Atliktas tyrimas išryškino keletą informacinių technologijų paslaugų teikimo Lietuvoje trūkumų – nepakankamas techninio aptarnavimo, kompiuterizuoto mokymo išvystymas bei nepilnai išnaudojamas technines paslaugų užsakymo galimybes. Toliau aptarsime, kaip būtų galima šiuos trūkumus sumažinti. Visiškai aišku, kad nedidelei firmai, kurioje dirba, tarkim, iki 10 žmonių ir turinčiai keletą kompiuterių, per didelė prabanga turėti savo specialistą informacinėms technologijoms aptarnauti jau vien dėl tos priežasties, kad didesnę laiko dalį šis specialistas neturėtų ko veikti – tokie įvykiai kaip naujos programinės įrangos diegimas ar kompiuterio techninis gedimas įvyksta gana retai. Tokio specialisto turėjimas pasiteisintų tik tada, jei didesnę savo darbo laiko dalį skirtų kitokiems darbams atlikti (pavyzdžiu galėtų būti darbuotojų mokymas). Be to, galima teigti, kad šis specialistas neturėtų laiko ir sąlygų pakankamai tobulintis ir neatsilikti nuo naujausių informacinių technologijų pasiekimų. Tokio profilio specialistas, dirbantis tokias paslaugas teikiančioje firmoje ir užsiimantis tik savo darbu, galėtų teikti žymiai aukštesnės kokybės ir kvalifikacijos paslaugas bei turėtų didesnę patirtį, o taip pat jo teikiamos paslaugos kainuotų pigiau. Taigi manau, kad tokio pobūdžio paslauga turėtų paklausą. Kaip teigia žurnalas “Forbes”, JAV kompanijos 1996 metais išleido 60 bilijonų $, apmokydamos savo darbuotojus [3]. Ekspertai teigia, kad šiuos kaštus galima sumažinti 50%, jei naudoti kompiuterizuotą mokymą, panaudojant multimedijos ir Internet teikiamas galimybes. Toks mokymo būdas suteikia įvairių privalumų – galima mokyti technologinių procesų, neturint pačių įrenginių, mokyti dirbti sąlygomis, kurios būna tik tam tikrose vietose (pvz. atominėje elektrinėje), besimokantieji gali klausytis paskaitų, jose fiziškai nedalyvaudami (telekonferencijos arba panaudojant garso failus) ir pan. Paslaugų užsakymo galimybes galima išplėsti panaudojant ne tik telefoną ar E–Mail, bet ir faksus, Internetą. Pastaraisiais trimis būdais galima suteikti galimybę užsisakyti paslaugas ištisą parą. Taip pat galima pasiūlyti paslaugų teikimo schemą (3 priedas). Išvados Susipažinus su informacinių technologijų paslaugų Lietuvoje paplitimu bei pobūdžiu, Lietuvoje veikiančių ir teikiančių šias paslaugas firmų pasiskirstymu ir jų prisitaikymu prie rinkos, galima daryti tokias išvadas: Apibrėžta informacinių technologijų paslaugų specifika ir šias paslaugas teikiančių firmų susikoncentravimas. Pateikti informacinių technologijų paslaugų aprašymai ir įvertinimai, nagrinėjamos galimybės paslaugų plėtimui bei kokybei. Firma, galinti pateikti technologiškai naujas ir geresnės kokybės paslaugas turės proporcingai didesnį kiekį klientų – tai savotiška reklama ir prestižo reikalas. Teikiamos paslaugos nepilnai atitinka vartotojų poreikius. Bendravimas su klientais nėra pakankamai gerai Firmos nepakankamai išnaudoja informacinių technologijų teikiamas galimybes reklamai, bendravimui su klientais.
Žmogus savo evoliucijos procese sukūrė daugybę būdų informacijai kaupti, rūšiuoti, apdoroti, išsaugoti ir perduoti. Štai keletas jų: kalba, raštas, spausdintas žodis, telegrafas, telefonas, radijas, kompiuteris. Pastarojo išradimas sukėlė dar didesnius informacijos srautus, kurie, atsiradus pasauliniams kompiuterių tinklams, tapo sunkiai valdomi ir nuspėjami. Termino “informacinė technologija” atsiradimą taip pat reikėtų sieti su kompiuterinės technikos ir jai pritaikytos programinės įrangos (PĮ) atsiradimu. Šį terminą su tam tikromis išlygomis galima visiems aukščiau minėtiems informacijos apdorojimo būdams. Informacinės technologijos sąvoka apima tiek techninę įrangą, tiek programinę įrangą. Informacinės technologijos tapo neatsiejama šiandieninio biznio, mokymo, kasdieninio gyvenimo dalimi. Informacinių technologijų paslaugos apima labai platų paslaugų spektrą [4]. Galima paminėti populiariausias iš jų: Reikalavimų analizė PĮ kūrimas Sistemų analizė ir kūrimas Duomenų bazių valdymas Projektų valdymas Duomenų ir procesų modeliavimas Sisteminis programavimas Tinklo projektavimas PĮ palaikymo programavimas Tinklo diegimas Duomenų konvertavimas ir perdavimas Telekomunikacijos Lavinimas ir mokymas Pagalbos palaikymas Taikomosios PĮ kūrimas Klientas/Serveris PĮ Grafinio interfeiso projektavimas Natūralu, kad firmos stengiasi neatsilikti nuo techninės revoliucijos – kompiuteris ir kitokia informacinė technologija tapo neatsiejama biuro įrangos dalimi, leidžiančia sėkmingiau vystyti savo verslą. Šios technologijos naudojamos patiems įvairiausiems tikslams: teksto, biznio informacijos apdorojimui, apskaitai, įvairių projektų rengimui, bendravimui su biznio partneriais ar tiesiog biuro papuošimui. 1. Informacinių technologijų paslaugų vaidmuo paslaugų sferoje Vien JAV 1995 m. 10 pirmaujančių informacines technologijas pardavinėjančių kompanijų (1 priedas) pardavė produkcijos už 231 bilijoną $. Turint galvoje tai, kad “Pasaulyje apie 80% išlaidų informacinėms technologijoms tenka programinei įrangai, o likusieji 20% - techninei įrangai” [2] (o iš šių 10 kompanijų tik viena prekiauja programine įranga), gauname įspūdingą skaičių (apie 900 bilijonų $). “Infobalt” duomenimis, 1996 m. Lietuvoje informacinėms technologijoms buvo išleista apie 167 mln. USD [2]. Šie skaičiai verčia susimąstyti ir atidžiau apžvelgti su informacinėmis technologijomis susijusias paslaugas. Rašant šį referatą, teko atlikti informacinių technologijų paslaugų Lietuvoje paplitimo bei pobūdžio tyrimą. Remtasi Lithuania Online Lietuvos serverių sąrašo WWW puslapio kategorija Computing (2 priedas). Šioje kategorijoje buvo 76 tokio pobūdžio paslaugas teikiančios firmos, tačiau kai kurios nuorodos yra jau pasenę, taigi liko 58 firmos. Šių firmų teikiamos informacinių technologijų paslaugos smulkiau aptariamos 2 skyriuje. Reikia pažymėti, kad tai toli gražu nepilnas tokias paslaugas teikiančių Lietuvos firmų sąrašas. Pasinaudojus P. Trogan [1] paslaugų klasifikavimo schema, teikiamas paslaugas galima priskirti tiek verslo paslaugų grupei (kompiuterinės paslaugos), tiek komunikacinėms paslaugoms (paštas, telekomunikacijos), tiek paskirstymo paslaugoms (didmeninė ir mažmeninė prekyba), tiek švietimo paslaugoms (suaugusiųjų mokymas). Likusiose paslaugų grupėse pagal P. Trogan [1] taip pat galima įžvelgti informacinių technologijų: konstravimo paslaugose tai gali būti automatizuoto projektavimo programinė įranga, aplinkos apsaugoje taip pat neapsieinama be informacinių technologijų; finansinėse paslaugose informacinės technologijos taip pat jau išsikovojo savo vietą. Galima teigti, kad informacinės technologijos naudojamos visur, kur tik apdorojama informacija. Informacinės technologijos turi savybę greitai pasenti – tai, kas buvo paskutiniu technologijos žodžiu prieš pusę metų, šiandien gali būti pasenę tiek morališkai, tiek techniškai. Šias paslaugas teikiančios firmos turi atsižvelgti į tokią informacinių technologijų specifiką ir prisitaikyti prie jos. Firmos, teikiančios informacinių technologijų paslaugas, susikoncentravę didžiausiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Pastaruoju metu sėkmingai savo veiklą vystančios firmos (Omnitel, Sonex) plečiasi ir steigia savo filialus ir mažesniuose miestuose (Alytuje, Druskininkuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Biržuose). 2. Lietuvos kompiuterinių firmų teikiamos informacinių technologijų paslaugos Taigi, pagal atlikto tyrimo duomenis 2 priede pateikto firmų sąrašo teikiamas informacinių technologijų paslaugas galima suskirstyti taip:  kompiuterių ir programinės įrangos pardavimas (kompiuteriai, spausdinimo įrenginiai, įvairi specializuota biuro įranga, specializuota ir nespecializuota programinė įranga);  Interneto paslaugos (prijungimas prie Internet, E–Mail, naujienų grupių, WWW puslapių kūrimas ir laikymas, tinklinės duomenų bazės, FTP paslaugos, faksų perdavimas Internetu, telekonferencijų organizavimas);  programų įdiegimas (diegiamos programos darbui su Internet, kita populiari programinė įranga);  programinės įrangos kūrimas (kuriama pati įvairiausia programinė įranga – technologinių procesų valdymui, apskaitai, žmogiškųjų išteklių valdymui, mokomosios programos ir pan.);  programos atnaujinimas (teikiama klientams, pirkusiems programinę įrangą);  kompiuterinio raštingumo kursai (supažindinimas su operacinėmis sistemomis, apmokymas dirbti MsOffice programomis, supažindinimas su Internet);  apmokymas dirbti specifine programine įranga (kompiuterinės grafikos, animacijos, kompiuterizuoto projektavimo programinė įranga);  distancinis mokymas (distancinis mokymas gali apimti tiek kompiuterinio raštingumo, tiek specifinės PĮ mokymą)  kompiuterinės konsultacijos (konsultacijos kompiuterių pirkimo klausimais, kompiuterinių sistemų projektavimas);  distancinis paslaugų užsakymas (visų teikiamų paslaugų distancinis užsakymas);  techninis kompiuterių aptarnavimas (techninė kompiuterių priežiūra ir profilaktika);  kitos paslaugos (atvaizdų skanavimas, pastatų ir konstrukcijų projektavimas, reklamos kūrimas, mikroschemų topologijos projektavimas, etc.). 3. Lietuvos kompiuterinių firmų teikiamų informacinių technologijų paslaugų įvertinimas Paslauga kaip produktas turi būti projektuojama orientuojantis į vartotoją ir jo patenkinimui skiriant didžiausią dėmesį. Naudojantis paslaugos koncepcijos modeliu [1] bei 2 priedo medžiaga, galima sudaryti 1 pav. pavaizduotą informacinių technologijų paslaugų teikimo koncepcijos modelį, į kurį įeina šerdinės paslaugos, palengvinančios paslaugos, palaikančios paslaugos, paslaugų prieinamumas, firmos ir klientų sąveika bei klientų dalyvavimas paslaugos teikime. Šerdinė paslauga (paslaugos) – tai paslauga, leidžianti firmai užimti tam tikrą rinkos dalį. Remiantis 2 priede pateikta medžiaga, galima teigti (jei daryti prielaidą, kad dažniausiai sutinkama paslauga yra šerdinė), kad tipiškos Lietuvos informacinių technologijų paslaugas teikiančios firmos šerdinės paslaugos yra prekiavimas kompiuteriais bei programine įranga ir Internet paslaugų teikimas. Šios paslaugos smulkiau buvo aprašytos 2 skyrelyje. Palengvinančios paslaugos – tai tokios paslaugos, be kurių negalima naudoti pagrindinės paslaugos. Jos, remiantis 2 priedo medžiaga, yra tokios: 1. Programinės įrangos įdiegimas. Ši paslauga yra būtina, kadangi kompiuteris be programinės įrangos yra paprasčiausia nieko negalinti ir “nemokanti” dėžutė. Paprastai kompiuteriai parduodami su jau įdiegta operacine sistema, už kurią papildomai mokėti dažnai nereikia. Kliento pageidavimu gali būti įdiegta ir kita programinė įranga. Programinę įrangą perkant atskirai, ši paslauga gali susidėti iš darbuotojo nuvykimo pas klientą ir kompiuterinės programos įdiegimo. 2. Programinės įrangos atnaujinimas. Ši paslauga nėra būtina, norint naudotis pagrindinėmis paslaugomis, tačiau ji dažnai automatiškai teikiama klientams, pirkusiems programinę įrangą ir gali būti teikiama keliais būdais: • darbuotojas nuvyksta pas klientą ir atlieka atnaujinimą; • pataisymai kartu su atnaujinimo instrukcija siunčiami klientui paštu; • pataisymai kartu su atnaujinimo instrukcija siunčiami klientui elektroniniu paštu arba panaudojant FTP (file transfer protocol) galimybes. 3. Programinės įrangos kūrimas konkrečiai įmonei. Kai kuriose informacinių technologijų paslaugas teikiančiose firmose ši paslauga yra būtina, norint naudotis pagrindinėmis paslaugomis, nes būtent ši programinė įranga yra parduodama. Gali būti kuriama pati įvairiausia programinė įranga – technologinių procesų valdymui, apskaitai, žmogiškųjų išteklių valdymui, mokomosios programos ir pan. Palaikančios paslaugos – tai tokios paslaugos, kurios naudojamos pagrindinės paslaugos vertei padidinti ar išskirti ją bendrame rinkos kontekste. Palaikančiomis paslaugomis galime laikyti: 1. Kompiuterinio raštingumo kursai. Tokiuose kursuose yra mokoma: • operacinių sistemų pradmenys, darbas su populiaria programine įranga; • kompiuterio eksploatacijos pradmenys. 2. Apmokymas dirbti specifine programine įranga. Specifinė programinė įranga – tai automatizuoto projektavimo PĮ, grafikos ir vaizdų apdorojimo PĮ, konkrečiai įmonei sukurta PĮ (technologinių procesų valdymui, apskaitai, žmogiškųjų išteklių valdymui, mokomosios programos ir pan.). Ši paslauga dažniausiai teikiama tik tiems klientams, kurie pirko minėtą PĮ apmokymą organizuojančioje firmoje. 3. Distancinis mokymas. Ši paslauga dar nėra pakankamai išvystyta ir populiari, be to, dažniausiai toks mokymas apima tik konsultacijas konkrečiais klausimais, nors įvardinama būtent šiuo terminu. Distancinis mokymas atliekamas elektroninio pašto ar Internet pagalba ir taip pat teikiamas tik tiems klientams, kurie pirko minėtą PĮ apmokymą organizuojančioje firmoje. 4. Kompiuterinės konsultacijos. Teikiamos įvairaus pobūdžio kompiuterinės konsultacijos: • kompiuterinės įrangos įsigijimas; • kompiuterinės įrangos ir programų eksploatacija. 5. Techninis kompiuterių aptarnavimas. Šio tipo paslaugos taip pat dar nėra pakankamai išvystytos, nes dauguma (6 iš 8) tokias paslaugas teikiančių firmų rūpinasi tik savo klientais, t. y. tais, kurie pirko iš jų kompiuterius ar kitokią techninę įrangą, ir tik 2 iš 8 firmų teikia šias paslaugas, sudarydamos sutartis su visais pageidaujančiais tokių paslaugų klientais. 6. Galimybė užsisakyti paslaugą distanciniu būdu. Ši galimybė gali būti priskiriama tiek palaikančioms paslaugoms, tiek paslaugų prieinamumą apibūdinantiems veiksniams. Ši paslauga suteikiama tokiais būdais: • užsisakant paslaugas telefonu; • užsisakant paslaugas elektroniniu paštu. Paslaugos prieinamumą apibūdina įvairūs veiksniai, nusakantys paslaugos naudojimo, užsakymo, pasiekiamumo ir kt. aspektus. Šie aspektai gali būti tokie: 1. Pagrindinės patalpos miesto centre ar transporto atžvilgiu patogioje vietoje (kaip jau buvo minėta, absoliuti dauguma tokių firmų yra didžiuosiuose Lietuvos miestuose). 2. Darbo valandų patogumas (pavyzdžiui, minėtos dvi firmos, teikiančios techninio aptarnavimo paslaugas, daro tai ne vien įprastinėmis darbo valandomis, bet ir nedarbo dienomis arba naktį). 3. Mokymo patalpų patrauklumas, mokomosios įrangos modernumas (visos firmos, teikiančios tokias paslaugas, pabrėžia, kad būtent jų turima įranga ir mokomosios programos yra pačios moderniausios jei ne pasaulyje, tai bent jau Lietuvoje). 4. Galimybė užsisakyti paslaugas įvairiais būdais: • tiesioginio kontakto metu; • telefonu; • elektroniniu paštu; 5. Apmokančio ir aptarnaujančio personalo kvalifikacija. 6. Išsamios ir aiškios programos naudojimo instrukcijos ir dokumentacija. Sąveika su paslaugas teikiančia firma ir jos darbuotojais turi didelę įtaką galutinei patirtai paslaugos kokybei. Čia galima paminėti tokias sąveikos kategorijas: 1. Sąveika su personalu, priimančiu užsakymą. 2. Sąveika su apmokančiu ir aptarnaujančiu personalu. 3. Sąveika su programine įranga. Ši sąveikos kategorija susideda iš: • programinės įrangos interfeiso patogumas; • programinės įrangos dinamiškumas; • programinės įrangos išorinio patrauklumo; • programinės įrangos suteikiamas darbo palengvinimas ar pagreitinimas. Kliento dalyvavimas paslaugos teikime gali pagerinti arba pabloginti teikiamos paslaugos kokybę, priklausomai nuo kliento nusiteikimo priimti ir suprasti paslaugą. Galima išskirti tokius kliento dalyvavimo aspektus: 1. Ar klientas pilnai supranta programinės įrangos reikalavimus. Šie reikalavimai išaiškinami apmokymo ar programinės įrangos įsigijimo metu. 2. Ar klientas pakankamai įsisavinęs darbą su kompiuteriu. Ši problem taip pat sprendžiama – apmokant klentus. 3. Kliento nusiteikimas suteikti papildomą informaciją. Tai reikalinga tada, kai programa pritaikoma konkrečiai įmonei. Šerdinės paslaugos Prekyba kompiuteriais ir PĮ Internet paslaugos Palengvinančios paslaugos Palaikančios paslaugos Paslaugos prieinamumas Sąveika 1. Pagrindinės patalpos miesto centre 2. Darbo valandų patogumas 3. Mokymo patalpų patrauklumas, mokomosios įrangos modernumas 4. Galimybė užsisakyti paslaugas įvairiais būdais 5. Apmokančio ir aptarnaujančio personalo kvalifikacija 6. Išsamios ir aiškios programinės įrangos naudojimo instrukcijos bei dokumentacija 1. Programinės įrangos įdiegimas. 2. Programinės įrangos atnaujinimas 3. Programinės įrangos kūrimas 1. Kompiuterinio raštingumo kursai 2. Apmokymas dirbti specifine PĮ 3. Distancinis mokymas 4. Kompiuterinės konsultacijos 5. Techninis kompiuterių aptarnavimas 6. Įvairūs paslaugų užsakymo būdai 1. Sąveika su personalu, priimančiu užsakymą 2. Sąveika su apmokančiu ir aptarnaujančiu personalu 3. Sąveika su programine įranga Kliento dalyvavimas 1. Ar klientas pilnai supranta programinės įrangos reikalavimus 2. Ar klientas pakankamai įsisavinęs darbą su kompiuteriu 3. Kliento nusiteikimas suteikti papildomą informaciją 1 pav. Informacinių technologijų paslaugų teikimo koncepcijos modelis 4. Pasiūlymai informacinių paslaugų kokybei gerinti Atliktas tyrimas išryškino keletą informacinių technologijų paslaugų teikimo Lietuvoje trūkumų – nepakankamas techninio aptarnavimo, kompiuterizuoto mokymo išvystymas bei nepilnai išnaudojamas technines paslaugų užsakymo galimybes. Toliau aptarsime, kaip būtų galima šiuos trūkumus sumažinti. Visiškai aišku, kad nedidelei firmai, kurioje dirba, tarkim, iki 10 žmonių ir turinčiai keletą kompiuterių, per didelė prabanga turėti savo specialistą informacinėms technologijoms aptarnauti jau vien dėl tos priežasties, kad didesnę laiko dalį šis specialistas neturėtų ko veikti – tokie įvykiai kaip naujos programinės įrangos diegimas ar kompiuterio techninis gedimas įvyksta gana retai. Tokio specialisto turėjimas pasiteisintų tik tada, jei didesnę savo darbo laiko dalį skirtų kitokiems darbams atlikti (pavyzdžiu galėtų būti darbuotojų mokymas). Be to, galima teigti, kad šis specialistas neturėtų laiko ir sąlygų pakankamai tobulintis ir neatsilikti nuo naujausių informacinių technologijų pasiekimų. Tokio profilio specialistas, dirbantis tokias paslaugas teikiančioje firmoje ir užsiimantis tik savo darbu, galėtų teikti žymiai aukštesnės kokybės ir kvalifikacijos paslaugas bei turėtų didesnę patirtį, o taip pat jo teikiamos paslaugos kainuotų pigiau. Taigi manau, kad tokio pobūdžio paslauga turėtų paklausą. Kaip teigia žurnalas “Forbes”, JAV kompanijos 1996 metais išleido 60 bilijonų $, apmokydamos savo darbuotojus [3]. Ekspertai teigia, kad šiuos kaštus galima sumažinti 50%, jei naudoti kompiuterizuotą mokymą, panaudojant multimedijos ir Internet teikiamas galimybes. Toks mokymo būdas suteikia įvairių privalumų – galima mokyti technologinių procesų, neturint pačių įrenginių, mokyti dirbti sąlygomis, kurios būna tik tam tikrose vietose (pvz. atominėje elektrinėje), besimokantieji gali klausytis paskaitų, jose fiziškai nedalyvaudami (telekonferencijos arba panaudojant garso failus) ir pan. Paslaugų užsakymo galimybes galima išplėsti panaudojant ne tik telefoną ar E–Mail, bet ir faksus, Internetą. Pastaraisiais trimis būdais galima suteikti galimybę užsisakyti paslaugas ištisą parą. Taip pat galima pasiūlyti paslaugų teikimo schemą (3 priedas). Išvados Susipažinus su informacinių technologijų paslaugų Lietuvoje paplitimu bei pobūdžiu, Lietuvoje veikiančių ir teikiančių šias paslaugas firmų pasiskirstymu ir jų prisitaikymu prie rinkos, galima daryti tokias išvadas: Apibrėžta informacinių technologijų paslaugų specifika ir šias paslaugas teikiančių firmų susikoncentravimas. Pateikti informacinių technologijų paslaugų aprašymai ir įvertinimai, nagrinėjamos galimybės paslaugų plėtimui bei kokybei. Firma, galinti pateikti technologiškai naujas ir geresnės kokybės paslaugas turės proporcingai didesnį kiekį klientų – tai savotiška reklama ir prestižo reikalas. Teikiamos paslaugos nepilnai atitinka vartotojų poreikius. Bendravimas su klientais nėra pakankamai gerai Firmos nepakankamai išnaudoja informacinių technologijų teikiamas galimybes reklamai, bendravimui su klientais.
Ekonomika  Konspektai   (33,26 kB)
O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt.. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt.. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų matyti, kad yra nedidelių, bet teigiamų poslinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą, didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis įeis į šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasėkmių šalinimo metai. Tad šio darbo tikslas įvertinti Lietuvos gyventojų nedarbo bei infliacijos problemas, socialiniu bei ekonominiu aspektais. Užimtumas 1.1. Gyventojų užimtumo kriterijai Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus, bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūrai skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete. Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki pensijinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų, bei jau pensijinio amžiaus sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val. savaitėje ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojų kategorijai priskiriami: • asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės; • gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai nedirbo (eilinės atostogos, liga, nėštumas, atostogos vaikų priežiūrai ir kt.); • darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną; • apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje; • apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai; • gyventojai, tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų prižiūrėtojai). Pagal tarptautinę užimtųjų statuso klasifikaciją, gyventojai skirstomi į sekančias grupes: Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių susitarimuose. Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone, akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga. Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė (organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenims, savininko vardu vadovaujantiems įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai, departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.). Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su dviem arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas, būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems savarankiškai, priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai (priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai, amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai. Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą) ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai, o neapmokami - padedantiems šeimos nariams. 1.2. Nelegalus užimtumas Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali arba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi kelias priežastis: • Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino į jau veikiančias, šešėlinėse ekonomikos įmonėse, teisiškai neįforminę darbo santykių. • Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. • Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaita, dažnai įgauna atvirą reketo formą). • Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvus šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką “ekonominio vožtuvo” vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo “garas”. Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai naudingas ir reikalingas. Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie: • Valstybės biudžetas randa nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pridedamosios vertės mokesčių. • Dirbantys šioje užimtumo sferoje neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją. • Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti pavojingą ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų, degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba kontrabanda. • Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gautų bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoti visuomenės sąskaita. Šešėlinės ekonomikos mąstai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kad tokiose šalyse, kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficiali ekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto. Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie asmenys: 1. Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę darbo sutarties; 2. Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio; 3. Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu metu; 4. Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia veikla ir nemoka mokesčių; 5. Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip bedarbiai; 6. Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis; 7. Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys; 8. Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės ūkinėje veikloje; 9. Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo pažymėjimą. 2. Nedarbas Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. 2.1. Nedarbo tipai Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. 1. Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių; kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų; treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį darbą ar grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką. Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina, plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį mėnesių, ar metų, ateityje. 2. Struktūrinis nedarbas (US) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu). Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų ( jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turintys darbo įgūdžių, kuriuos gali perduoti. Tuo tarpu “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. 3. Ciklinis nedarbas (UC) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose, statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis. Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo. Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių (U) galime apskaičiuoti taip: U = U + U + U ; 2.2. Natūralusis nedarbo lygis Išnagrinėję nedarbo tipus, grįžtame prie visiško užimtumo problemos. Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas (E ) – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Vadinasi, esant visiškam užimtumui, nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos, ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama “natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka pirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiau ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojam ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais. Natūralusis nedarbo lygis (U ) – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Jį galima apskaičiuoti. Natūralus ir nedarbo lygis (U ) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis, su šalies darbo jėga: U = ; čia U - natūralusis nedarbo lygis; U - laikinasis nedarbas; U - struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius); LF - darbo jėga. Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp faktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio: U = U - U ; čia U - faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis; U - ciklinis nedarbo lygis; Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui, skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos, manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti. Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą, panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1 pav.). Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusis bendrasis nacionalinis produktas. Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad, didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra N , o realusis darbo užmokestis w . Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis lygis susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais, natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3 – 4 proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirbo viršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbo svarbiausiose pramonės šakose. Taigi faktiškas nedarbo lygis nuo 1943 iki 1945 m. sudarė mažiau kaip 2 proc., o 1944 m. nukrito iki 1,2 procentų. Ekonomika pakilo aukščiau savo gamybos galimybių ribos. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. 2.3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose, gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą; Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį; 3. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Taigi šios įvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą. O kokios priemonės gali padidinti jos paklausą? 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais, dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų, arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos pažiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok – eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978 m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik” tęsiamas. 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu. 4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms, bei negalios ištiktiems asmenims. Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas “nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Pastarąjai ypač tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug 3 kartus sparčiau, negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimo kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. 4. Infliacija ir nedarbas Nedaro ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jų sprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti buvę neteisingi. Jei jie skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai visų pirma padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti depresiją ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Tačiau kažką daryti reikia. Net jei jie nieko nedaro, tai reiškia, kad jie tęsia ankstesnę politiką. Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir infliacijos - parodo Filipso kreivė. Olbanas Filipsas 1958 m. paskelbtame darbe įrodė, kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kilimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Šią priklausomybę vaizduojančios kreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis, pagerbiant autorių. 3.1 Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Tokia priklausomybė yra tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai. Padidėjus bendrajai paklausai, pakyla ne tik kainų lygis, bet ir realioji gamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šalies gamybos apimčiai, sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas. Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis darbo lygis, ir priešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yra aukštesnis. Ši sąveika atspindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 2 paveiksle. Taškas E rodo ekonomikos pusiausvyros padėtį. Tuomet infliacijos tempas p = 0, o nedarbo lygis atitinka natūralųjį U (šiuo atveju U = 5%). Tai reiškia, kad sukuriamas potencialusis (natūralusis) nacionalinis produktas Y . Jeigu bendroji paklausa didėja ir viršija potencialųjį gamybos lygį, tuomet ekonomika juda taško A link. Jį pasiekus, nedarbo lygis sumažėja iki 2 proc., o infliacijos lygis pakyla iki 4 procentų. Vadinasi, norint palaikyti nedarbo lygį žemiau natūraliojo jo lygio, reikia susitaikyti su didėjančiu infliacijos lygiu. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį jo lygį, infliacijos tempai mažėja. Ekonomika juda taško B link. Pasiekus šį tašką, nedarbo lygis siekia 7 proc., o infliacija sumažėja iki 2 procentų. Infliacijos tempai nekinta tik tuo atveju, kai dabartinis faktiškas nedarbo lygis sutampa su natūraliuoju. Kai U = U , tai p = p; kai U >U , tai p >p, o kai U < U , tuomet p < p. praktiškai svarbu parinkti tokį tašką, kuriame būtų pasiektas žemas darbo lygis, o ekonomika klestėtų esant saikingai infliacijai. Ši problema bus aptarta vėliau. Filipso kreivė įvairiais laikotarpiais gali būti įvairaus pavidalo. Tai reiškia, kad gali būti suderinami ir didesnis nedarbo lygis, ir didesni infliacijos tempai. Tai būdinga šių dienų ekonomikos ypatybė. Galimos Filipso kreivės pateiktos 3 paveiksle. Tarkime, kad natūralusis lygis U = 5%. Toks jo lygis gali būti suderintas su įvairiais infliacijos tempais: pirmu atveju p = 1% (kreivė PC ), antru p = 2% (kreivė PC ) ir trečiu – p = 4% (kreivė PC ). Dabartiniam laikotarpiui būdinga tendencija – Filipso kreivių paslinkimas į dešinę (į viršų). Išvada: trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai, kyla kainos ir mažėja nedarbas. Tai gali būti pavaizduota tokia supaprastinta schema: AD P Jeigu infliaciją sukelia bendrosios pasiūlos mažėjimas kylant kaštams, tuomet kainos didėja mažėjant gamybos apimčiai. Tuo atveju didesnė infliacija sąlygoja ir didesnį nedarbo lygį. 3.2 Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. Tą pastebėjo M. Fridmenas 1968 m. jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiose gamybos apimties, užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia: visi šie kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Vadinasi, ilguoju laikotarpiu dilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 4 paveiksle. 4 paveiksle parodyta, kad natūralusis nedarbo lygis U = 5% (taškas E E ). Tai reiškia, kad pasiekiamas potencialiai galimas nacionalinio produkto dydis Y . Matome, kad ilguoju laikotarpiu infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui. Kodėl gi taip yra? Jau žinome, kad trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai, padidėja kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikina nedarbo ir infliacijos sąveika, laikinas nedarbo sumažėjimas. Jis trunka tol, kol ekonomika derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko. Derinimasis trunka tol, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybos veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla. Jai sumažėjus, pašalinamas bendrosios paklausos padidėjimo poveikis realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja. Tai reiškia, kad nepaisant to, koks bus infliacijos tempas, faktiškas nedarbo lygis visada grįžta prie natūraliojo jo lygio. Dėl didesnių infliacijos tempų nedarbas sumažėja tik laikinai. Vėliau didesnis infliacijos lygis išlieka, o nedarbas vėl susilygina su natūraliuoju jo lygiu. 3.3 Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema Racionaliųjų lūkesčių teorijos šalininkai tvirtina , kad nedarbo – infliacijos dilema gali nustoti egzistavusi net ir trumpuoju laikotarpiu, jeigu infliacijos lūkesčiai yra racionalūs, t.y. pagrįsti ateities numatymu. Atkreipiame dėmesį į svarbiausius šios teorijos teiginius, nagrinėjamo klausimo pažiūriu. Racionalūs lūkesčiai – tai geriausia ateities prognozė, paremta visa turima informacija. Jei lūkesčiai racionalūs, galima teisingai prognozuoti infliacijos tempą. Ankstesnis infliacijos lygis neturi reikšmės, todėl nėra ir inercinės, užprogramuotos infliacijos. Infliacijos ateities prognozės pagrįstos ne ankstesnių laikotarpių duomenimis, bet būsimąja valstybės ekonomine politika, numatomais politikų veiksmais. Norint efektyviai prognozuoti, būtina žinoti galimus jų veiksmus. Politikai turi paskelbti, kas numatoma daryti ateityje, kokiomis priemonėmis bus reguliuojam bendroji paklausa ir t.t. Kai infliacijos prognozės klaidingos, atsiranda neatitikimas tarp faktiško realiojo ir darbo užmokesčio, kuris susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Jei infliacija yra didesnė už numatytą, tuomet realusis darbo užmokestis viršija jo rinkos lygį, o jei infliacija mažesnė už numatytą, tada realusis darbo užmokestis nukris žemiau jo pusiausvyros lygio. Jeigu infliacijos prognozės pasitvirtina, realusis darbo užmokestis yra tokio lygio, kuris atitinka darbo rinkos pusiausvyros lygį. Tai reiškia, kad natūralusis nedarbo lygis (arba visiškas užimtumas) susiklostys tik tuomet, kai faktiškas ir numatytas infliacijos lygis sutampa. Nedarbo ir infliacijos sąveika racionaliųjų lūkesčių teorijos požiūriu, pateikta 5 paveiksle. Tarkime, kad ekonomika yra taške E , esančiame ant ilgojo laikotarpio Filipso kreivės. Natūralusis nedarbo lygis U = 5%, o infliacijos lygis p = 0 procentų. Tarkime, kad pinigų kiekį žadama padidinti 4 procentais. Remdamiesi racionaliųjų lūkesčių teorija, ūkio subjektai tikisi, kad kainos pakils irgi 4 procentais. Sudaromos naujos sutartys, visi prisitaiko prie numatytos infliacijos. Trumpojo laikotarpio nustatomos Filipso kreivės padėtis yra PC , ir taške E ji kerta PC kreivę. Šio taško padėtis – numatytas 4 proc. infliacijos lygis ir natūralusis 5 proc. nedarbo lygis. Jeigu prognozės pasitvirtins ir infliacijos tempai pasieks 4 proc., tuomet ekonominė sistema persikels iš taško E į tašką E . nedarbo lygis ir gamybos apimtis nepasikeis. Jei lūkesčiai nepasitvirtins, o faktiškai infliacija bus didesnė už numatytą ir sieks, tarkime, 5 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške K, kur nedarbo lygis mažesnis už natūralųjį. Jeigu faktiškas infliacijos lygis bus mažesnis nei numatytas ir sieks, sakykime, tik 3 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške L, o nedarbo lygis viršys natūralųjį. Vadinasi, jei infliacijos lūkesčiai tikslūs, tai ekonomika juda tiesiai iš taško E į tašką E . Tai reiškia, kad, kylant infliacijos lygiui, nedarbas nebedidėja. Racionaliųjų lūkesčių teorijos pažiūriu, subjektų klaidos yra ne sistemingos, o atsitiktinės. Jei klaidos, prognozuojant infliaciją, yra atsitiktinės, tai ir faktiško nedarbo lygio nukrypimai nuo natūraliojo taip pat atsitiktiniai. Juos galima vertinti kaip atsitiktines paklaidas, kurios faktišką nedarbo lygį padidina arba sumažina nežymiai ir neilgam. Vis dėlto, racionaliųjų lūkesčių teorija turi nemaža trūkumų. Pirmiausia, ateities lūkesčiai negali būti visiškai tikslūs dėl to, kad ne visi politikų veiksmai žmonėms žinomi. Antra, vyriausybės vykdoma politika gali būti apgaulinga, t.y. vyriausybė gali nesilaikyti pažadų. ir užimtumo problemos Lietuvoje Daugelis fundamentaliųjų socialinių ir ekonominių šiuolaikinės visuomenės problemų negali būti efektyviai išspręstos tik rinkos mechanizmais. Tam būtina stipri ir efektyvi valstybės socialinė politika. Valstybės socialinė politika aktuali posocialinėms šalims, kuriose rinkos formavimo procesai labai dažnai buvo nenatūralūs, dirbtinai forsuojami, destruktyvūs. Daugelyje šalių rinka formavosi vykdant ekonomines reformas bet kokia kaina, valstybės vaidmuo buvo dažnai neefektyvus, o kai kuriais klausimais ir apskritai neleistinai pasyvus. Todėl buvo pažeistos svarbiausios socialinės rinkos funkcionavimo sąlygos – rinkos efektyvumo ir socialinio teisingumo (plačiąja prasme) užtikrinimas bei jų optimalus suderinimas. Ši problema aštriai iškilo ir Lietuvoje. Jos galutinis atspindys – gyvenimo lygio smukimas, didelės gyventojų dalies nuskurdimas, socialinės nelygybės žymus padidėjimas, socialiai atskirtų žmonių sluoksnio susiformavimas, nusikalstamumo augimas ir kt. Nežiūrint bendrų teigiamų pastarųjų metų poslinkių pajamų ir vartojimo srityse, Lietuvoje ir toliau išlieka didelė nelygybė ir skurdas. Plačiau nagrinėdami skurdo problemas, atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Remiantis tarptautinais skurdo ribos standartais, nustatytais Rytų ir Vidurio Europai (4JAV doleriai per dieną), Lietuvoje skurde gyvena apie 600 tūkst. Žmonių. Pagal santykinę skurdo ribą, Lietuvoje skursta 16,6 proc. Gyventojų. Santykinė skurdo riba prilyginama 50 proc. Vidutinių pajamų vidurkio. Taigi, skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos neužtikrina susiklosčiusio minimalaus priimtino gyvenimo lygio. Viena iš svarbiausių skurdo ir kitų socialinių problemų priežasčių, yra nedarbas. Nedarbas ir skurdas yra neatsiejamai susiję dalykai: didžiajai žmonių daugumai darbas yra pagrindinis (arba vienintelis) pragyvenimo šaltinis. Todėl skurdą pagrįstai galima laikyti nedarbo palydovu. Nedarbo lygis reformų laikotarpiu, Lietuvoje turėjo aiškią didėjimo tendenciją. 1999 – ųjų metų pradžioje jis siekė 7,7 proc.. Ypač aukštas nedarbo lygis buvo Lazdijuose (17,4 proc.), Akmenėje (15,6 proc.) ir Šalčininkuose (15,5 proc.). Manoma, kad realus nedarbo lygis Lietuvoje sudaro apie 14 proc. Svarbiausia daugelio problemų sprendimo, tame tarpe ir skurdo mažinimo sąlyga, yra užimtumo didinimas. Užimtumo problema yra labai sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Užimtumo problemos kiekybinė pusė – tai visiškas darbingų gyventojų užimtumas. Žinoma, kad visiškas užimtumas suderinamas su tam tikru nedarbo lygiu (natūralusis, neišvengiamas nedarbo lygis). Paprastai, kai jis neviršija 3 – 5 proc.darbo jėgos. Kokybinė užimtumo problemos esmė – tai užimtumo efektyvumas ir racionalus užimtumas, kaip svarbiausia efektyvaus užimtumo sąlyga. Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinės politikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie “svarbesnių” problemų. Joje, kaip ir ekonominėje politikoje apskritai, turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama į nacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo ir ūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtos išteklius ir geografinę aplinką, politinę padėtį ir kt. Užimtumo didinimas jau savaime užprogramuotas kaip prioritetinis valstybės ekonominės ir socialinės politikos uždavinys. 5. Užimtumo politika Lietuvoje Siekiant sušvelninti socialines nedarbo pasėkmes, valstybė parengia ir įgyvendina specialias priemones, kurios sudaro darbo rinkos politikos turinį. Darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme ji yra sudėtinė užimtumo politikos dalis. Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Tuo pačiu užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijos, profilaktikos priemones. Siaurąja prasme, darbo rinkos politika sprendžia du pagrindinius uždavinius: 1) ekonominių, finansinių bei kitokių priemonių pagalba reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę; 2) socialiai apsaugo bedarbius. Šiuos uždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos (DRP) kryptys: aktyvi ir pasyvi darbo rinkos politika. Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalba reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį. Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats turi užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan. Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensijinio amžiaus bedarbiai, nekvalifikuotas jaunimas ir kt.). Efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms. Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinkos politika. Tai priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos, ar kitos šalies sąlygų. Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinama atskirose šalyse, yra daugiau ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mąstas, formos ir kt., detalės. Lietuvos darbo birža rengia aktyvios darbo rinkos politikos programas, kurių tikslas padėti bedarbiams prisiderinti prie esamos darbo paklausos struktūros ir įsijungti į aktyvią darbinę veiklą. Šios programos skirtos pirmiausia tiems bedarbiams, kuriems sunku konkuruoti darbo rinkoje ir todėl jų įdarbinimo galimybės labai menkos. Tai bedarbiai, kurie pagal LR Bedarbių rėmimo įstatymą turi teisę į papildomas užimtumo garantijas. Jos taikomos: asmenims, jaunesniems kaip 18 metų; moterims, turinčioms vaikų iki 14 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems vaikus iki to paties amžiaus; asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę ne daugiau kaip 5 metai; asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų; neįgaliems žmonėms (invalidams). Be to, visą bedarbių kontingentą įdarbinimo galimybių požiūriu, Lietuvos darbo birža skirsto į pasirengusius ir nepasirengusius darbo rinkai bedarbius. Pasirengusiems darbo rinkai bedarbiams priskiriami: turintys ne ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą, ar veiklos praktiką. Nepasirengusiais darbo rinkai laikomi bedarbiai: neturintys profesinio pasirengimo; turintys nepaklausią vietos darbo rinkoje profesiją ar veiklos praktiką; turintys ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. 1 lentelė Programos pavadinimas Dalyvavo iš viso Pasirengę darbo rinkai Nepasirengę darbo rinkai Užregistruota bedarbių iš viso: 47223 197461 Iš jų dalyvavo aktyviose programose: 75676 7199 68477 Iš jų pagal atskiras programas: Profesinio mokymo programoje: 12557 1272 11285 Grupinės darbo paieškos programoje: 32767 3392 29375 Įgijo patentą(iki 3 mėn.)savar. verslui: 9033 1573 7460 Laikinai įdarbinti (iki 1 metų): 18923 4670 14253 Užimtumo rėmimo programose: 27207 2562 24645 Iš jų: Bedarbių individualaus verslo rėmimo: 47 11 36 Viešųjų darbų programoje: 21637 1591 20046 Remiamų darbų programoje: 4256 732 3524 Naujų darbo vietų steigimo programoje: 906 *Bendras dalyvavusių aktyviose užimtumo programose bedarbių skaičius yra mažesnis už dalyvavusių visose užimtumo programose bedarbių skaičiaus sumą, kadangi tas pats bedarbis gali dalyvauti ne vienoje, bet keliose programose. Lentelės duomenys rodo, kad didžiąją dalį dalyvaujančiųjų aktyviose užimtumo programose sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jeigu tarp naujai užregistruotų 1999 m. bedarbių nepasirengę darbo rinkai sudarė 80,7 proc., tai tarp dalyvavusių aktyviose užimtumo programose – 90,5 proc.. Iš pasirengusių darbo rinkai bedarbių, aktyviose užimtumo programose dalyvavo 15,2 proc., tuo pat metu nepasirengusių darbo rinkai – net 34,7 proc., t.y. pastarųjų dalis buvo beveik 2,3 karto didesnė. Pagrindiniai užimtumo programų tikslai: 1* Profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programos tikslas – padėti bedarbiams prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir patenkinti darbdavių kvalifikuotos darbo jėgos poreikius. Jos svarbiausias uždavinys – apmokyti bedarbius, tobulinti jų kvalifikaciją arba perkvalifikuoti, atsižvelgiant į vietos darbo rinkos poreikius. 2. Grupinės darbo paieškos programos (darbo klubų) tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, aktyvinti savarankiškas darbo paieškas, skatinti individualų verslą. 3. Darbo vietų išsaugojimo programa. Jos tikslas – galimai sumažinti potencialių bedarbių (numatomų atleisti iš darbo darbuotojų) skaičių, ypač kai atleidimas susijęs su trumpalaikiais ekonominio aktyvumo svyravimais, arba su gamybos technologiniu modernizavimu. 4* Viešieji (visuomeniškai naudingi) darbai – viena iš labiausiai paplitusių darbo rinkos aktyvios politikos priemonių, remiasi šiais pagrindiniais principais: 1) jie dažniausiai organizuojami taip, kad dalis darbo laiko (dienos, savaitės) liktų, ir būtų skiriama bedarbio profesiniam mokymui arba nuolatinio darbo paieškai; 2) yra laikino pobūdžio ir neturi konkuruoti su įprastinėmis darbo vietomis; 3) bedarbis juose gali dalyvauti tam tikrą (įstatyme numatytą) laiką. Viešųjų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti bedarbius ir kitus darbo biržoje registruotus asmenis, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas. Pirmenybė teikiama tiems bedarbiams, kurie negali gauti arba jau negauna bedarbio pašalpos. 5. Užimtumo fondo remiamų darbų programa. LR Bedarbių rėmimo įstatyme numatoma organizuoti iš Užimtumo fondo remiamus darbus iki 6 mėnesių laikotarpiui, visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Remiamų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti galimai didesnį skaičių bedarbių pas sėkmingai ūkininkaujančius darbdavius, pastaruosius finansiškai skatinant. Programos uždavinys – sudaryti galimybę jauniems bedarbiams įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėti įsitvirtinti nuolatiniame darbe. 6* Bedarbių savarankiško verslo rėmimo programa. Jos tikslas – skatinti ir finansiškai remti bedarbius imtis verslo ir sukurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems bedarbiams. Jos uždavinys – dalykiškai ir psichologiškai parengti bedarbius savarankiškam verslui, teikti reikalingas konsultacijas ir paremti finansiškai. 5.1. Darbo rinkos profesinis mokymas 1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Šiai tarnybai yra pavaldžios 6 teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos (TDRMT) bei 14 darbo rinkos mokymo centrų (DRMC) ir dvi bendros su užsienio partneriais mokymo įstaigos: Kauno biznio kolegija ir UAB “Profesinio mokymo ir menedžmento institutas”. Šios mokymo institucijos atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šalies gyventojų užimtumo ir bedarbystės problemas. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (toliau Tarnyba) savo veiklą vysto šiomis pagrindinėmis kryptimis: • Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, darbo rinkos profesinis mokymas; • Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje; • Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas. Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinis mokymas - per 2000 metus 14 darbo rinkos mokymo centrų, apmokyta 16,6 tūkst. asmenų. Tai mažiausios mokymo apimtys per pastaruosius metus. Labiausiai mažėja bedarbių, kurių mokymas finansuojamas iš Užimtumo fondo, mokymas, o pagal pobūdį – profesinis rengimas bei perkvalifikavimas. Pagrindinė mokymo apimčių mažėjimo priežastis – dėl sudėtingos pastarųjų metų ekonominės situacijos sumažėjusios fizinių bei juridinių asmenų finansinės galimybės, nors suaugusiųjų perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo poreikiai išaugo. Labiausiai sumažėjo nekvalifikuoto jaunimo, turinčių nepaklausią darbo rinkoje profesiją bedarbių, mokymas. Iki 2000 m. spalio mėn., kai buvo patvirtinta nauja “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarka”, Tarnyba organizavo bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinį mokymą. Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje per 2000 metus. Profesinio informavimo, konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos suteiktos 50 tūkst. asmenų. Lyginant su 1999 m., konsultavimo apimtys beveik nepakito, tačiau keitėsi struktūra, siekiant maksimaliai patenkinti konsultuojamųjų poreikius. Didėja darbo grupėse reikšmė. Tai svarbu formuojant, atstatant žmogaus socialinius įgūdžius, didinant pasitikėjimą savimi. Grupėse konsultuotų skaičius beveik pasiekė individualiai konsultuotų asmenų skaičių. Daugiausia jose konsultuojasi asmenybės bendrojo adaptyvumo bei adaptyvaus elgesio formavimo klausimais. Darbas grupėse vyko pagal tikslines programas, atskiroms asmenų grupėms. Individualios konsultacijos daugiausia teikiamos profesinio konsultavimo, tinkamumo klausimais. Daugiausia – 70 proc. Konsultuoja bedarbių. Dirbančiųjų konsultuoja beveik 3 tūkst.. Beveik kas ketvirtas (per 11 tūkst.) konsultuotas – bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis. Tai reikšminga nedarbo prevencijos priemonė. Reikia pažymėti, kad veikla šioje srityje ne tik plečiasi, bet turi būti ir itin plėtojama. Tarnybos paslaugos profesinio konsultavimo, psichologinio adaptavimo, darbo rinkoje aprėpia visą spektrą – nuo socialinės psichologinės reabilitacijos sunkiausiai sergantiems asmenims, iki informacijos suteikimo profesinio mokymo, įsidarbinimo bei kitais klausimais. Šį darbą šalyje atlieka 6 teritorinės darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos. Tarnyba, teikianti personalias paslaugas pagal konsultuojamų žmonių skaičių, paslaugų spektrą bei kokybę, - yra labiausiai išplėtota, o kai kuriais atžvilgiais vienintelė tokio pobūdžio institucija šalyje, turinti teritorinius padalinius bei patyrusį, aukštos kvalifikacijos personalą. Didelis dėmesys skiriamas naujų konsultavimo formų bei metodų diegimui. Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas, teisės aktų rengimas. Praėjusiais metais teisės aktų rengimo srityje galima išskirti du pagrindinius dalykus. Tai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” bei Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarkos” patvirtinimas. Tarnyba aktyviai dalyvavo šių tvarkų rengime, bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijomis, Lietuvos darbo birža. Pagrindiniai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” privalumai tie, kad ji leidžia lanksčiau tenkinti darbo rinkos poreikius. Tačiau ji neatitinka kai kurių Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatų, bei neišsprendė darbo rinkos mokymo centrų, orientuotų į bedarbių mokymą, vienodų konkurencinių sąlygų su Švietimo įstaigomis, klausimų. Patvirtinus “Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarką”, baigta formuoti profesinio mokymo įstaigų priežiūros sistema, padalintos priežiūros funkcijos tarp institucijų, kaip ir numatyta Profesinio mokymo įstatyme. Mokymo programų rengimas. 2000 metų pradžioje Tarnyba siūlė 307 darbo rinkos profesinio mokymo programas, apimančias visus šalies ūkio sektorius. Tai 156 pirmo, bei 151 antro valstybinio Studijų ir mokymo programų registro lygių programos. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniai projektai. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautinių projektų vykdymas – viena prioritetinių priemonių vystant darbo rinką, profesinį mokymą, konsultavimą. 2000 metais buvo 15 tarptautinių projektų, bei 2 tarptautinės programos ACQUIS bei NAPP), parengta 10 naujų tarptautinių projektų. Visi projektai apima pagrindinės darbo rinkos sritis: • Neįgaliųjų žmonių reabilitacija, integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką, jų profesinis mokymas; • Kaimo žmonių užimtumo problemų sprendimas; • Visagino miesto užimtumo problemų sprendimas; • Aplinkos apsaugos ir su tuo susijęs žmogiškųjų išteklių vystymas; • Jaunimo integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Darbo rinkos sistemos, institucijų vystymas; • Darbuotojų saugos ir sveikatos darbe gerinimas; • Turizmo infrastruktūros vystymas. Personalo ugdymas ir kvalifikacijos kėlimas. 2000 m. tęsiamas nuoseklus darbo rinkos profesijos mokytojų atestavimas. Parengta pedagoginio minimumo programa, projektas “Naujų pedagoginio darbo metodų sklaida”. Rengiami kvalifikacijos kėlimo seminarai profesijos mokytojams, darbo rinkos mokymo centrų, teritorinių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybų vadovams, darbuotojams. Ryšiai su visuomene. Informuojant visuomenę apie Tarnybos veiklą, kuriant jos įvaizdį, nuosekliai dirbama su žiniasklaida. Tarnybos vadovai, specialistai, dalyvauja televizijos, radijo laidose; rengiami reportažai atskiromis temomis. Platinama informacija apie Tarnybos renginius. Kartu su Statistikos departamentu leidžiamas leidinys “Darbo rinka ir gyventojų užimtumas”. 5.2. Viešieji darbai Viešieji darbai – tai teritorinių darbo biržų savivaldybių ir darbdavių organizuojami laikini darbai, kurie padeda didinti bedarbių užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūras. Pirmaisiais Lietuvos darbo biržos veiklos metais, bedarbiai skeptiškai žiūrėjo į siūlomus viešuosius darbus – laikiną užimtumo formą, dabar jie yra itin paklausūs tarp bedarbių , socialiai pažeidžiamų asmenų, negalinčių lygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje bei įsidarbinti nuolatiniam darbui. Viešieji darbai tapo viena iš aktyviausių užimtumo rėmimo programų. Įvertinus savivaldybių biudžetuose numatytas lėšas ir darbdavių galimybes dalyvauti šioje programoje, šiais metais teritorinės darbo biržos siųs viešiesiems darbams apie 30 tūkst. bedarbių. Per šiuos metus, viešuosiuose darbuose dirbo 21 tūkst. asmenų. Pirmiausia stengiamasi padėti socialiai pažeidžiamiausiems asmenims. Viešuosius darbus dirbo 4 tūkst. asmenų, kurių šeimose abu maitintojai – bedarbiai. Atsižvelgiant į augantį bedarbių poreikį dalyvauti viešuosiuose darbuose, Užimtumo fondo lėšos šiai programai kasmet yra didinamos. Užimtumo tarybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu, net 16 aukščiausio nedarbo teritorijose ( Šiauliuose, Druskininkų, Akmenės, Joniškio, Jonavos, Jurbarko, Pasvalio, Radviliškio, Lazdijų, Šalčininkų, Ignalinos, Tauragės, Pakruojo, Rokiškio, Marijampolės, Švenčionių rajonuose) leista taikyti atskiriems projektams padidintą finansavimą. Šių teritorijų darbo biržos įgijo galimybę suteikti laikiną užimtumą papildomai 3 tūkstančiams bedarbių ir sušvelninti nedarbo padarinius. Viešieji darbai – ne tik pragyvenimo šaltinis daugeliui bedarbių, laikina jų užimtumo forma, bet ir padeda plėsti vietos socialinę infrastruktūrą. Daugelyje miestų, gyvenviečių, aplinkos, parkų, kapinių priežiūros darbai atliekami bedarbių jėgomis. Štai Vilniaus mieste AB “Vilniaus zunda” įdarbino per 100 bedarbių, kurie apsodina gėlėmis bei tvarko Lukiškių, Savivaldybės, prie Operos ir baleto teatro esančias aikštes, Sereikiškių ir Vingio parkus, Rokantiškių ir Antakalnio kapines. Įvertinus viešųjų darbų organizavimo rezultatus per keletą metų, galima padaryti išvadą, kad išryškėjo šių darbų didelė socialinė nauda vietinei bendruomenei. Bendradarbiaujant su socialinės globos ir rūpybos skyriais, beveik 2 tūkst. bedarbių visoje šalyje teikė paslaugas vienišiems, neįgaliems asmenims. Vien Šiauliuose, šioje sferoje dirba 360 bedarbių: Ugdymo ir globos centre teikia pagalbą neįgaliems vaikams, Šiaulių globos ir palaikomojo gydymo ligoninėje slaugo ligonius, prižiūri vienišus asmenis. Ypač didelis dėmesys skiriamas gamtosaugos ir ekologijos projektams, atsižvelgiant į artimiausiu laiku Lietuvoje įsigaliosiančias, aplinkos srityje veiklą apibrėžiančias, Europos Sąjungos direktyvas: tvarkomi šalies nacionaliniai parkai, kitos saugomos teritorijos, valomi vandens telkiniai, plečiami miškų plotai. Siekiant sumažinti nedarbą kaime, vis daugiau į viešųjų darbų organizavimą įtraukti ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės. Šiais metais per 300 tūkst. darbdavių įdarbins apie 3 tūkst. kaimo bedarbių. Prioritetas dalyvauti šioje programoje skiriamas ūkininkams, teikiantiems labdarą žemės ūkio produktais vaikų ir senelių globos namams, padedantiems vienišiems asmenims dirbti žemę. Dažnai viešųjų darbų plėtrą riboja jų finansavimo problemos. Viešųjų darbų programai 2002 metams savivaldybės skyrė apie 10 mln. Lt., t.y. 3 mln. Mažiau, nei praėjusiais metais. Atskiros savivaldybės, nepaisydamos lėšų stokos biudžetuose, ieško galimybių finansuoti didesnį viešųjų darbų mastą. Respublikinė darbo birža parengė medžiagą Savivaldybių asociacijai dėl inicijavimo savivaldybių vadovus didinti lėšas viešiesiems darbams, vykdyti ilgalaikius, didelę socialinę naudą turinčius projektus, pasitelkiant į pagalbą nevyriausybines organizacijas. 5.3. Valstybės skatinimas kurti darbo vietas Lietuvos darbo birža pradėjo įgyvendinti vietinių užimtumo iniciatyvų bandomuosius projektus, didžiausio nedarbo teritorijose. Jie turėtų padėti sutelkti vietos bendruomenės socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Vietinių užimtumo iniciatyvų programos projektais tikimasi padėti labiausiai socialiai pažeistiems asmenims. Iniciatyviesiems – 101 mln. litų projektams vykdyti, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programa, šiems metams skyrė 1,2 mln. litų, 2002 – 2004 metais iš valstybės biudžeto numatoma skirti 100 mln. litų. Vietinėms užimtumo iniciatyvoms didelį dėmesį skiria savivaldybės, kurios projektams įgyvendinti taip pat numato skirti nemažas lėšas. Šiais metais pirmieji vietinių užimtumo iniciatyvų projektai bus įgyvendinami didžiausio nedarbo teritorijose – Akmenės, Pasvalio, Pakruojo, Jurbarko, Joniškio, Šiaulių, Šakių ir Širvintų rajonuose bei Druskininkų mieste. Dalyvauti projektų atrankoje valstybės finansinei paramai gauti gali įmonės, įstaigos ir organizacijos (išskyrus išlaikomas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų) bei fiziniai asmenys. Viena iš sąlygų – projektų pateikėjų lėšos, kartu su rėmėjų lėšomis, turi sudaryti ne mažiau kaip 35 procentus visos projekto vertės. Vienai darbo vietai finansuoti gali būti skiriama iki 17 tūkstančių litų. Pinigai bus kontroliuojami. Dideli pinigai įpareigoja sukurti gerai funkcionuojantį jų panaudojimo kontrolės mechanizmą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo tvarką, Lietuvos darbo biržos generalinio direktoriaus įsakymu, patvirtintas visas kompleksas priemonių, užtikrinančių šios programos realizavimą. Prieš tai Respublikinės darbo biržos buvo sudarytas projektų priežiūros komitetas. Šiame komitete atstovaujamos ne tik valstybinės bei savivaldos institucijos, bet ir profesinės sąjungos, verslininkų organizacijos. Komitetas vertins teritorinių darbo biržų pateiktus projektus ir teiks pasiūlymus skirti valstybės finansinę paramą jiems įgyvendinti. Prie teritorinių darbo biržų, kurios įgyvendins bandomuosius projektus, sudarytos vietinių užimtumo iniciatyvų projektų vykdymo komisijos. Jos atrinks projektus ir vertins, ar jie atitinka vietos darbo rinkos poreikius, svarstys ir teiks pasiūlymus projektų plėtrai, bei jų įgyvendinimo tobulinimui. Efektyviausių projektų paieška. Atrenkant bei vertinant projektus, bus atsižvelgta į nustatytus kriterijus, projektų įtaką nedarbo lygiui toje teritorijoje, perspektyvių užimtumo didinimo požiūriu, ekonominių veiklų plėtojimą. Bus atsižvelgta, kiek sumažės socialinių pašalpų gavėjų, kiek išplės socialinės paslaugos. Prioritetą numatoma teikti projektams, kuriuos finansiškai rems keli vietiniai arba užsienio partneriai, įgyvendinant projektą bus sudaryta galimybė darbuotojams kelti kvalifikaciją. Taip pat atsižvelgiama, kaip projektą remia savivaldybė – ar skiria lėšų, patalpas, ar žada taikyti mokesčių lengvatas. Savivaldybių parama labai padidins projekto sėkmingo įgyvendinimo galimybes. Svarbus kriterijus yra galimybė tęsti projektą pasibaigus jo finansavimui, projekto plėtros galimybės. Darbo biržos, bendradarbiaudamos su projektų vykdytojais, pasirengusios, jei reikės, organizuoti bedarbių, kuriuos numatoma siųsti į steigiamas darbo vietas, profesinį mokymą ir suteikti jiems papildomas kvalifikacijas. Šios programos įgyvendinimas buvo pavestas darbo biržoms, jos jau turi patirtį įgyvendinant PHARE programos paremtus vietinių užimtumo iniciatyvų projektus Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose bei Varėnoje. Įgyvendinant šiuos projektus buvo sukurta daugiau nei 50 darbo vietų, projektų rengimo ir įgyvendinimo patirtį įgijo savivaldos institucijos bei kiti socialiniai partneriai. 6. Darbo biržos 1990 m. įkurta Lietuvos darbo birža buvo pirmoji įstaiga, pradėjusi vykdyti konkrečią užimtumo politiką, pagal TDO rekomendacijas. Šiuo metu Lietuvos darbo birža turi 47 teritorinius padalinius ir pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos darbo birža ir jos skyriai, rajonuose rūpinasi bedarbystės ir gyventojų užimtumo didinimo reikalais. Jų veiklą apima minėtų programų konkretumas ir efektyvumas. Kiekvienas regionas turi savų įdarbinimo problemų, atskirose darbo biržose išskiriami prioritetiniai veiksmai, siekiant atskiras bedarbių grupes integruoti į darbo rinką, taikyti naujas darbo formas su darbdaviais. Darbo biržos, vykdydamos užimtumo didinimo programas, 1997 m. įdarbino 73,0 tūstančius nedirbančiųjų asmenų, 13,5 tūkst. įsigijo ar pakeitė profesiją ir 52,2 tūkst. buvo įtraukti į kitas užimtumo programas. Respublikinė darbo birža, remdamasi analizės duomenimis, iškilusiais uždaviniais ir galimybėmis, kiekvieniems metams numato naujus veiklos tikslus ir būdus jiems siekti. Gyventojų užimtumo klausimams nagrinėti, prie darbo biržų steigiamas visuomeniniais pagrindais veikiančios Trišalės komisijos. Jos sudaromos iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: darbuotojų (profesinių sąjungų), darbdavių (verslininkų asociacijos) bei valstybės valdymo organų atstovų. Darbuotojų ir darbdavių atstovus darbui trišalėse komisijose skiria minėtos organizacijos, o valstybės atstovus skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir savivaldybės. Darbo birža atlieka šias funkcijas: • Analizuoja ir prognozuoja darbo paklausos ir pasiūlos pakitimus; • Registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius; • Ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti; • Organizuoja bedarbių ir darbuotojų profesinį mokymą; • Tarpininkauja piliečiams įsidarbinant šalyje ir užsienyje; • Nustatyta tvarka disponuoja Užimtumo fondo lėšomis ir viešai skelbia, kur jas panaudojo; • Rengia gyventojų užimtumo programas; • Skiria baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo tvarką; • Kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus; • Skiria bedarbio pašalpą. Trišalės komisijos teisės: Teikti pasiūlymus darbo biržai dėl gyventojų užimtumo politikos ir socialinės pagalbos bedarbiams, prioritetų. Teikti pasiūlymus gyventojų užimtumo programų tobulinimui, nedarbo ribojimo priemonių taikymui, bedarbio mokymo ir konsultavimo tvarkos, bei kitais klausimais. Svarstyti darbo biržos veiklą ir Užimtumo fondo lėšų naudojimą. 7. 1998 metų Lietuvos darbo biržos programos 1. Programa : Užimtumo rėmimas ir prisitaikymas darbo rinkoje. Tikslas: orientuoti bedarbius, visų pirma ilgalaikius, jaunimą ir labiausiai socialiai pažeidžiamus asmenis į aktyvią darbo paiešką ir atitinkamą paruošimą, užtikrinant jų integravimą į darbo rinką; ● Ilgalaikės bedarbystės ir jaunimo nedarbo mažinimas Ankstyvas darbo motyvacijos nustatymas bei labiausiai socialiai pažeidžiamų bedarbių grupių, kuriems pirmiausia reikia padėti, identifikavimas. Ilgalaikės bedarbystės prevencija ir užimtumo rėmimas: Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam bedarbiui, per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 metų) bedarbiui, per 6 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Kiekvienam, visų pirma jaunam, ilgalaikiam bedarbiui, kuriam nebuvo suteiktos gyventojų užimtumo priemonės, per 6 mėn. jas pasiūlyti ir suteikti. ● Tarpininkavimo paslaugų plėtra – nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą: Užimtumo rėmimo ir darbo rinkos profesinio mokymo programų taikymo tikslingumas. Sudaromų įsidarbinimo planų
Ekonomika  Referatai   (73,77 kB)
Gamybos procesas
2009-12-29
Technologiniai pokyčiai: a) Našumo ir lankstumo galimybių didinimo susiformavimas; b) Žmonių pašalinimas iš technologinių procesų automatizuojant gamybą. Žmogus prižiūri automatus; c) galimybė varijuoti įmonės dydžiu; d) galimybė siekti efektyvumo ne tik masinėse gamybos įmonėse. Rinkos pokyčiai: a) Rinkos prisotinimas; b) kokybės augimo būtinumas; c) rinkos internacionalizavimas; Vadybos pokyčiai: a) Žmogaus veiksnio svarbos padidėjimas; b) gamybos humanizavimas; c) orientacija į kolektyvinį grupių darbą. 1.2 GAMYBOS PROCESO ESMĖ Kiekvienos įmonės paskirtis – gaminti gamybos priemones, vartojimo reikmenis arba atlikti patarnavimus. Visame gamybos procese galima išskirti 3 sudedamąsias dalis: 1) Darbas; 2) Darbo priemonės; 3) Darbo objektas. Darbas – tikslinga žmonių veikla. OPERACIJA – elementari gamybos proceso dalis, kurią darbininkas ar jų brigada, neperderindama įrengimų, atlieka toje pačioje darbo vietoje tiems patiems objektams. DARBO VIETA – gamybinio ploto dalis, aprūpinta būtinais įrengimais, įrangos kontrolės priemonėmis, kurie reikalingi planuojamai operacijai atlikti. Operacijos skirstomos į: 1) gamybines (pagrindines); 2) pagalbines; 3) transportines; 4) kontrolės; 5) sandėliavimo. Gamybos Operacijos: 1) rankinės; 2) mašininės; 3) mašininės rankinės (mišriosios); 4) automatinės; 5) operatinės; Natūralios operacijos vyksta gamtos energijos saskaita, darbininkui tiesiogiai nedalyvaujant, o tik kontroliujant. Gamybinių operacijų metu vyksta tiklingas darbo objektų fizinių ir cheminių savybių keitimas, siekiant juos paversti gaminiais. Gamybinių operacijų visuma sudaro pagrindinius gamybos procesus. Kartais gamybiniame procese gali vykti kelios operacijos vienu metu. Praėjimas, kurie skirstomi į veiksmus, o pastarieji – į judesius. Gamybos Procesas - sudėtinga struktūros visuma, kurią nagrinėjant, galima išskirti tarpusavyje saveikaujančius tam tikrus procesus. Priklausomai nuo paskirties bendrame gamybos procese skiriami 3 rūšių procesai: 1) pagrindiniai; 2) pagalbiniai; 3) aptarnavimo. Pagrindiniai procesai - tokie procesai, kurių metu keičiamos įvairios darbo objektų savybės: forma, matmenys, vidinė struktūra, cheminės savybės; atskirų darbo objektų padėtis vienas kito atžvilgiu. Rezultatas – gatavi gaminiai ir patarnavimai. Pagalbiniai procesai sudaro sąlygas be sutrikimų vykti pagrindiniams procesams. Produkcija nerealizuojama, tačiau naudojama įmonės vidaus reikalams: įrankių gamyba, staklių, įrengimų remontui. Aptarnavimo procesai padeda nenutrūkstamai vykti pagrindiniams ir pagalbiniams procesams, juos aptarnaujant: kokybės kontrolė, transporto sandėliavimo, darbo vietų aptarnavimas. Pagrindiniai gamybos procesai susideda iš 3 fazių: 1) paruošimo; 2) apdirbimo; 3) surinkimo. Paruošimo fazėje iš medžiagos gaminami ruošiniai tokie, kad jie savo forma ir matmenimis būtų kuo artimesni būsimų detalių konfigūracijai ir matmenims, tuomet vėlesniuose procesuose gaunama mažiau atliekų ir mažiau įdedama darbo (liejimas, štampavimas). Apdirbimo fazėje gaminamos detalės, stengiantis užtikrinti jų pakeičiamumą, tuomet surinkimo procese mažėja darbo imlumas. Surinkimo fazėje iš detalių gabalų gaminami surinkimo vienetai (mazgai). Gaminių išbandymas apdaila, ipakavimas. Jei įmonėje yra visos trys fazės – įmonė yra pilnos gamybos struktūros, jei bent bent vienos trūksta, tai nepilnos gamybos struktūros (ketaus liejykla). Gamybos proceso organizavimas – sistema priemonių, racionaliausiai derinančių gamybos procesus su darbo priemonių ir darbo objektų naudojimu. Šių priemonių sistema turi atsakyti: Kas? Ką? Kada? Kaip? Turi daryti, kad būtų įvykdyti įmonės uždaviniai (kuo didesnis pelnas ir kuo geresni veiklos rezultatai, kuo geriau patenkinti vartotojų poreikius.Gamybos proceso organizavimas turi apimti visus įmonės veilkos etapus ir visas veiklos sritis. 1.3 Gamybos proceso organizavimo principai Sukauptas patyrimas leidžia suformuluoti principus, kurių laikomasi, organizuojant gamybos procesą. Tai: 1) proporcingumas, 2) nenutrūkstamumas, 3) ritmingumas, 4) specializavimas, 5) sroviškumas, 6) gamybos proceso lankstumas, 7) gamybos integravimas. Proporcingumas reikalauja, kad kiekviename gamybiniame bare, kur vyksta tam tikra pagrindinio proceso dalis, įrengimų kiekis, gamybinis plotas, darbininkų skaičius, būtų tarpusavyje suderinti ir atitiktų reikalaujamą darbo imlumą, taip pat užtikrintų nepertraukiamą darbą. Gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas retai (dažniausiai aparatiniuose procesuose). Jei negalima pasiekti visiško nenutrūkstamumo, gamybos procese atsiranda pertraukos. Pertraukos turi būti kuo trumpesnės, nes tuomet sutrumpėja gamybos ciklo trukmė ir nebaigtos gamybos likučiai. Ritmingumas. Jis pasiekiamas tada, kai kiekvienoje darbo vietoje bet kuriuo laikotarpiu pagaminamas vienodas, arba nuolat didėjantis produkcijos kiekis. Ritmingas darbas leidžia vienodai apkrauti įrengimus, panaudoti visą darbo jėgą, sudaro sąlygas produkcijos kokybei ir broko išvengimui. Gamybos specializavimas įmonės viduje priklauso nuo įmonės bendro specializavimo. Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius paskirstomi atskiriems įmonės padaliniams ir atskiroms darbo vietoms. Priklausomai nuo požymių, skiriamos įvairios specializavimo formos: 1) daiktinė (jai būdinga tai, kad atskiri padaliniai specializuojami įvairiais įrengimais ir technologiniais procesais gaminti sąlyginai baigtus objektus (gaminius, agregatus). Privalumai: a) supaprastina operacijų valdymą, padidina atskirų padalinių vadovų atsakomybę už gamybinių programų vykdymą. Čia nereikia daugelio transporto operacijų, todėl sutrumpėja gamybos ciklas. Padidėjęs darbo našumas sąlygoja prekių savikainos sumažėjimą. Trūkumai : tinka tik masinėje ir ir daugiaserijinėje gamyboje, o smulkiaserijinėje ir vienetinėje gamyboje negalima maksimaliai apkrauti įrengimų.. Technologinė specializavimo forma. Jai būdinga tai, kad kad atskiri padaliniai specializuojami apdirbti labai įvairius objektus, kuriuos sieja tam tikros panašios operacijos (liejyklos, kalvės). Ši forma naudojama vienetinėje ir smulkiaserijinėje gamyboje. Sroviškumas. Reikalauja, kad visi darbo objektai gamybiniame procese judėtų nuosekliai ir trumpiausiu keliu bei viena kryptimi. Pasiekiamas teisingai planuojant cechus ir atskiras darbo vietas. Užtikrina mažesnes transportavimo sąnaudas tarp atskirų darbo vietų ir prisideda prie savikainos mažinimo. Mechanizavimas ir automatizavimas. Mechanizuojant ir automatizuojant gamybinius procesus naudojama automatinė mašinų sistema, kai žaliavos ir medžiagos paverčiamos gatavais gaminiais, žmogui tiesiogiai nedalyvaujant. Užtikrinamas didesnis darbo našumas, dėl to mažėja gaminių savikaina. Lankstumas. Su minimaliomis darbo sąnaudomis galima greitai performuoti darbo vietas, pertvarkant į naujų gaminių gamybą. Integravimas. Šiandien dar labai retai pasiekiamas, todėl prie jo stengiamasi pereiti palaipsniui (atskirais etapais automatizuojant atskirus gamybos procesus ir jungiant juos į vieną sistemą, valdomą ESM. 1.4 GAMYBOS TIPAI IR JŲ CHARAKTERISTIKOS Kiekvieną įmonę, galima priskirti prie tam tikro gamybos tipo: 1) vienetinė, 2) serijinė (daugiaserijine, vidutiniaserijinė, stambiaserijinė), 3) masinė gamyba. Masinė gamyba – kai pastoviai ilgą laiką vienu metu dideliais kiekiais gaminamas vienas gaminys. Masinėje gamyboje laikas nuo gaminių įleidimo ir išleidimo vad ritmu. Ritmas labai mažas ir sudaro valandos dalį. Gamybos tempas didelis ir siekia 10 iki 1000 vienetų per 1 val. Serijinė gamyba – platesnė nomenklatūra, gaminiai gaminami periodiškai (serijomis). Tam tikras vienodas dirbinių kiekis pradedama gaminti vienu metu ir pereina visus gamybos procesus ir baigiamas gaminti (sudaro partiją). Serijinė gamybą yra tarp vienetinės ir masinės. Vienetinė gamyba – gaminama labai daug skirtingo tipo gaminių ir gamybos apimtys bei kiekiai yra nedideli. Šios gamybos gaminiai per metus nesikartoja, o jei kartojasi, tai neperiodiškai. Naudojami universalūs įrengimai. 1.5 gamybos procesų organizavimas laike Gamybos ciklas – laikotarpis, nuo tam tikro gaminio ar detalės gamybos pradžios iki pabaigos Pagrindinė charakteristika – jo trukmė, kuri išreiškiama kalendorinėmis arba darbo dienomis (arba valandomis). Ciklo trukmė turi ypatingą vaidmenį. Sudėtingo proceso gamybos ciklą skirstome į tam tikrus elementus, kurie pavaizduoti schemoje Gamybos ciklą sudarančių elementų lyginamoji dalis priklauso nuo daugelio veiksnių, o labiausiai nuo gamybos tipo.Gaminio arba detalių ir jų partijos gamybos ciklą nulemia pasirinktas operacijų derinimo būdas. Operacijų derinimo būdai parodo detalių arba gaminių perdavimo būdus apdirbimo procese iš vienos operacijos į kitą Operaciujų derinimo būdai:1) nuoseklusis, 2) lygiagretusis, 3) mišrusis (lygiagrečiai nuoseklus). Gaminant N detalių partiją, nuoseklių operacijų derinimo būdu pirmiausia visoms detalėms atliekama pirma operacija, o vėliau visa detalių partija pergabenama į antrąją operaciją, atliekančią darbo vietą, kurioje, atlikus technologinį procesą, detalių partija pargabenama į trečią ir kitas operacijas. Taikant nuoseklų operacijų derinimo būdą, atskiros detalės ilgai užsiguli kiekvienoje operacijoje, laukdamos bendros apdorojimo pabaigos. Partijos apdirbimo trukmė gali būti apskaičiuojama pagal formulę : n – operacijų skaičius, ti – laikas, reikalingas darbo vietoje, Si – darbo vietų skaičius Lygiagretus operacijų derinimo būdas. Derinant šiuo būdu, atlikus eilinę operaciją detalė iš karto, palaukiant, kol bus apdorotos kitos partijos detalės, kartu su visa partija perduodamos iš operacijos į operaciją taip vadinamomis transportinėmis partijomios. Tai leidžia sumažinti ar visiškai limituoti detalių užsigulėjimo laiką ir dėl to ciklo trukmė yra mažiausia. TLYGIAG=pni=1ti/si+(N-p)*( ti/si)max p –transportinės partijos dydis, ti – laikas, reikalingas darbo vietoje, Si – darbo vietų skaičius , N – apdirbamų detalių skaičius. Mišrusis operacijų derinimo būdas. Apjungia minėtų būdų gerasias savybes t.y. gauname nepertraukiamumą ir lygiagretumą. Tmišr=N pni=1ti/si-(N-p) ni=1 ( ti/si)min p –transportinės partijos dydis, ti – laikas, reikalingas darbo vietoje, Si – darbo vietų skaičius, N – apdirbamų detalių skaičius. Jei po trumpesnės operacijos seka ilgesnė operacija, tai antrosios operacijos darbo pradžia yra užsibaigus pirmos operacijos pirmos transportinės partijos apdirbimu. Jei po ilgesnės operacijos seka trumpesnė operacija, tai fiksacijos laikas yra trumpesnės operacijos paskutinės partijos apdirbimo pradžia ir turi sutapti su ilgesnės operacijos paskutinės partijos užbaigimo trukme. Privalumai: užtikrinamas operacijų nepertraukiamumas, lengvai valdomas gamybos procesas ir lengva gamybos apskaita. Trūkumas: priklausomai nuo operacijų trukmių pailgėja bendra ciklo trukmė, lyginant su su lygiagrečiu operacijų derinimo būdu. Šis būdas taikomas serijinėje gamyboje. Parenkant transportinės partijos dydį, turi įtakos: 1)detalės svoris, 2) detalės gabaritai. Transportinės partijos dydis parenkamas kaip visos partijos racionalus dalmuo, suformuojant ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 7 transportines partijas. Efektyvios operacijų trukmės gali būti išsidėsčiusios taip: 1) idealiausia – visos operacijų trkumės vienodos, 2) pirma operacija ilgiausia, o kitos trumpėja, 3) pirma operacija trumpiausia, paskutinė ilgiausia, 4) vidurinė operacija ilgiausia, kitos trumpėja kitos trumpėja nuo jos į šalis, 5) išorinės ilgos, vidurinė trumpa. Išeinant iš gamybinio ciklo trukmės Optimalios sąlygos būtų: Rodikliai Oper.derinimo būdai Nuoseklus Lygiagr Mišrus Gamybinio ciklo max min vid trukmė Nenutrūkstamum max min max Lygiagretumas min max vid 1.6 Gamybos Ciklo Trukmės Apskaičiavimas Sudėtingo proceso gamybos ciklą galime apskaičiuoti dviem būdais: 1) analitiniu, 2) grafoanalitinis. Analitinis -jis taikomas tik preliminariuose gamybos ciklo trukmės apskaičiavimuose. Šiuo būdu apskaičiuojama pirmiausia apytiksliai parenkami keli gamybos ciklą lemiantys objektai, t.y. mazgai (surinkimo elementai) ar partijų detalės, kurių gamybos ciklai yra ilgiausi. Apskaičiuojant šių objektų gamybos ciklus tolimesniam skaičiavimui paliekami tik tie objektai, kurių ciklai yra ilgiausi. Visų gaminių gamybos ciklo trukmė apskaičiuojama pagal tokią schemą: detalių partijos ilgiausias ciklas, surinkimo partijos ilgiausias ciklas ir bendrojo surinkimo ciklas Grafoanalitinis.Jo pagrindas – gaminio surinkimo schemos (technologinis dokumentas) su kai kuriais papildymais, kurie remiasi anksčiau atliktais analitiniais skaičiavimais. Gautas grafikas vadinamas gaminio ciklograma. Ciklogramoje nebūtina atidėti visų detalių ir visų surinkimo vienetų ciklus, o galima apsiriboti tomis detalėmis ir tais surinkimo vienetais, kurie nulemia bendrą ciklo trukmę.Gamybinio ciklo trukmei apskaičiuoti ir sąnaudoms minimizuoti yra panaudojami tinklinio planavimo ir valdymo metodai , panaudojant ESM. 1.7 Gamybos Ciklo Trumpinimo Būdai Ciklo trumpinimo labai didelė ekonominė reikšmė, nes kai gamybos ciklas sutrumpinamas: 1) padidėja finansinio kapitalo apyvartumas (galima gauti didesnį pelną), 2) sumažėja nebaigtos gamybos sandėliuose atsargos (sumažėja apyvartinių lėšų poreikis), 3) pagerėja gamybos organizavimas, o tai atsiliepia dirbančiųjų psichologijai, o per ją ir ekonomikai. Gamybos ciklo trukmė priklauso nuo daugelio veiksnių, todėl ciklas trumpinamas šiais būdais: 1) ciklo technologijos dalis gali būti trumpinama, mažinant technologinių operacijų darbo imlumą. 2) natūralūs procesai būna ilgi, todėl jų negalima trumpinti. Jei leidžia sąlygos, juos reikia pakeisti dirbtiniais procesais. 3) Kontrolinės operacijos jei galima, turi būti atliekamos per technologinį procesą. 4) Transporto operacijos turi būti atliekamos be sutrikimų ir tik specialios įrangos pagalba. 5) Pamainingumo didinimas ir pertraukų trumpinimas: šioje srityje padeda geresnis valdymas ir savalaikis darbo vietos aprūpinimas medžiagomis, įranga, įrankiais ir gera įrenginių priežiūra. 1.8 srovinės gamybos organizavimas Bendriausios prielaidos srovinei gamybai organizuoti serijinėje ir vienetinėje gamyboje: 1) didelė gamybos apimtis 2) stabili produkcijos nomenklatūra 3) stabili gaminio konstrukcija ir mazgų bei detalių pakeičiamumas, 4) stabili ir pažangi technologija, 5) tobulas gamybos ir darbo organizavimas. Srovinės gamybos metodas pats pažangiausias. Svarbiausia gamybos efektyvumo sąlyga nenutrūkstamas procesas, kuris turi vykti be pertraukų. Šiai gamybai būdinga: 1) kiekviena darbo vieta organizuojama tam tikrai darbo operacijai ar ribotam skaičiui technologiškai panašių operacijų. 2) Kiekvienam gaminiui ar panašių gaminių grupei pagaminti, skiriama tam tikras darbo vietų skaičius. 3) Darbo vietos išdėstomos griežtai pagal technologinių procesų operacijų eilės tvarką ir sudaro srovinę liniją. 4) Gaminiai iš pirmos į antrą perduodami su mažesnėmis pertraukomis specialiomis transporto priemonėmis. 5) Visos darbinės operacijos laiko požiūriu turi būti tarpusavyje suderintos ir atliekamos laikantis srovinei linijai nustatyto takto arba ritmo. Svarbiausias srovinės linijos darbo parametras – taktas, kuris išreiškia darbo ritmingumą ir parodo laiką, tarp dviejų gretimų to paties gaminio paleidimo arba išleidimo gamybon. Taktas – dydis, atvirkščias srovinės linijos gamybiniam pajėgumui. r=Fef/G[min], r – taktas, Fef – efektyvinės srovinės linijos darbo laiko fondas planuojamam laikotarpiui, G – gaminių skaičių vienetais. Remiantis srovinės linijos takto ir ritmo apskaičiavimais, nustatomas reikalingų darbo vietų ir atlikėjų skaičius kiekvienai operacijai atlikti. S=tVNT/r, tvnt- operacijos trukmė, R – ritmas, S – darbo vietų skaičius Gautoji reikšmė apvalinama didinimo kryptimi ir laikoma priimtų darbo vietų skaičiumi. Srovinės linijos apkrovimo koeficientas: KQ=Sapsk/Spriimt; Sapsk – apskaičiuotų darbo vietų skaičius, Spriimt. – realiai egzistuojančių darbo vietų skaičius Jei ka ,95, tai galima organizuoti nepertraukiamą srovinę liniją. Srovinės linijos skirstomos : 1)Vienadaiktės (gaminamas vienas gaminys), 2) daugiadaiktės Daugiadaiktės: 1.kintamosios srovinės linijos. Šiose linijose gaminami vieni gaminiai, po to, perderinus įrengimus, kiti gaminiai. 2.grupinės srovinės linijos. Jos skirisi nuo kintamųjų srovinių linijų tuo, kad joms priskirti gaminiai gaminami neperderinant įrengimų darbo vietose. Pagal objekto judėjimą tarp operacijų charakterį, srovinės linijos gali būti: 1.nepertraukiamos, 2) pertraukiamos Pagal konvejerio darbo tipą : 1) su darbo konvejeriu, 2) su paskirstymo konvejeriu, Pagal darbo vietų išsidėstymą prie konvejerio: 1)vienpusiai, 2) dvipusiai, 3) zigzaginiai (šachmatiniai), 4) ovaliniai, 5) T formos, 5)  formos, 6) apskritiminiai. Pagal mechanizacijos laipsnį: 1)rankų darbo, 2) mechanizuotos, 3) kompleksiškai mechanizuotos, 4) pusiau automatinės, 5) automatinės, Pagal darbo ritmą: 1)laisvo ritmo, 2) pulsuojančio ritmo, 3) reglamentuotos 1.9 Nepertaraukiamos Srovinės Linijos Tai tokios srovinės linijos, kuriose technologinis procesas vyksta nenutrūkstamai ir visos operacijos atliekamos vienu metu darbo arba paskirstymo konvejeriuose. Norint tinkamai organizuoti srovinę liniją, ir racionaliai planuoti jos darbą, būtina apskaičiuoti pagrindinius parametrus, tokius, kaip taktą, darbininkų ir įrengimų skaičių, konvejerio greitį, konvejerio darbinės dalies ilgį ir ciklo trukmę. Konvejerio greitis: r – taktas, l - konvejerio žingsnis Konvejerio darbinės dalies ilgis: l – konvejerio žingsnis, Konvejerio juostos ilgis: Gamybinio ciklo trukmė, apskaičiuota darbo konvejeriui: Tai pat būtina apskaičiuoti ir detalių atsargas konvejeryje, nes pagal jų dydį yra apskaičiuojamos reikalingos apyvartinės lėšos. Atsargos: 1) technologinės, 2) transportinės, 3) draustinės 2.0 PERTRAUKIAMOS SROVINĖS LINIJOS Tiesiasrovių linijų pagrindas yra nepilnas operacijų sinchronizavimas. Šias srovines linijas apibūdina: 1) siekiant užtikrinti planingą linijos darbą, tarp nesinchronizuotų operacijų sudaromi detalių ar gaminių įdirbiai t.y. tarpoperaciniai apyvartiniai įdirbiai. 2) siekiant geriau išnaudoti laiką, nepilnai užimtam darbininkui paedama atlikti keletą operacijų. 3) siekiant sudaryti gamybos procesą nenutrūkstamą, sudaromas planas – standartas, kuris reglamentuoja srovinės linijos darbo režimą per tam tikrą laikotarpį. 2.1 SROVINĖS GAMYBOS EFEKTYVUMAS IR TRŪKUMAI Iki šiol buvo laikomasi nuomonės, kad srovinė gamyba – efektyvi gamybos proceso organizavimo forma, kuriai būdingai nemažai ekonominių privalumų. Srovinės gamybos bendras ekonominis efektas susideda iš atskirų srovinės linijos ekonominių efektų, kurių kiekis nustatomas pagal bendro ekonominio efekto apskaičiavimo metodiką. ekonominiai rodikliai: 1) sumažėjus darbo imlumui, geriau specializuojant darbo vietas, o taip pat sumažėjus darbo laiko nuostoliams transportuojant detales, padidėja darbo našumas, 2) sumažėjus darbo imlumui, transportavimo trukmei ir likvidavus pertraukas tarp operacijų, trumpėja gaminio gamybos ciklas, 3) sutrumpėjus gaminio gamybos ciklui, sumažėja nebaigtos gamybos likučiai ir reikia mažiau apyvartinių lėšų, 4) perorganizuojant į srovines linijas yra tobulinama technologija bei darbo organizavimas, dėl to sumažėja atskirų operacijų ir bendras gaminio darbo imlumas, 5) patobulinus technologiją ir darbo organizavimą, sumažėja broko ir pagerėja gaminio kokybė, 6) dėl šių aunksčiau minėtų veiksnių mažėja gaminių savikaina. Pertvarkant gamybą į srovinę liniją, reikalingos investicijos, kurios gana greit atsiperka. iki Gkr geriau taikyti pavienę gamybą, o po jo – srovines linijas. 2.2. LANKSČIOS AUTOMATIZUOTOS GAMYBOS ORGANIZAVIMAS Būtinumas dažnai atnaujinti gamybą iškelia lankstumo, mobilumo uždavinį ne tik gamyboje, bet ir projektavime. Šio šimtmečio viduryje įvairiose pramonės šakose, ypač mašinų gamyboje išryškėjo dideli prieštaravimai , būtent: automatinėse masinės gamybos linijose yra didelis našumas ir labai mažas lankstumas, o vienetinėje gamyboje atvirkščiai: didelis lankstumas, tačiau mažas našumas. Siekiant užtikrinti gamybos lankstumą ir mobilumą, teko grįžti prie universalių įrengimų mažesnio našumo sąskaita. Ilgą laiką pagrindinių procesų automatizavimui buvo skiriama daug dėmesio, o pagalbiniai procesai liko nuošalyje. Automatizuoti gamybą, išlaikant jos lankstumą ir mobilumą padėjo elektroninė skaičiavimo technika, kuri naudojama kartu su robotais ir kitais įrengimais. Tokiu būdu buvo pradėta kurti iš principo nauja gamybos organizavimo forma, turinti lanksčios gamybos sistemos pavadinimą. Ji šiuo metu labai paplitusi. LAG – lanksti automatizuota projektavimo ir gamybos sistema, apjungianti sistemiškai atskirus struktūrinius gamybos vienetus, skirtus projektuoti ir gaminti įvairius besikeičiančius darbo objektus bei technologinius procesus, valdomus kaip vieninga daugiaplanė tinklinė sistema. 1 etapas: 1712 – 1951 m. 1951 m. Pradėta srovinė gamyba. 2 etapas 1951 – 1980 m. Stadija su programiniu valdymu. 3 etapas 1980 – 2000 m. atsiranda LAGS. 4 etapas XXI a. Apims savaime atnaujinančios sistemos. Lankstus gamybinis modelis (LGM) arba automatizuotos darbo vietos (ADV) formuojasi pagal pagrindines technologines operacijas, taip pat gali būti formuojama pagal transporto, sandėliavimo ar kontrolės operacijas. Tada LGM ir ADV sujungti į kompleksą, turintį vieningą organizacinę ir valdymo sistemą, ir tampa arba LAK arba LATS (LAKS, LATYS). Valdymo tikslams naudojami mikroprocesoriai, arba ESM. Pereinant i LAG išnyksta gamybinės fazės ir proceso dalinimasį sudėtines dalis. Įvyksta esminiai pasikeitimai gamybiniame procese. Darbo vieta tampa tapatinga operacijai, nes įrengimo bendrumas ir žmogaus bendrumas išnyksta, todėl keičiasi darbo vietos apibrėžimas: ji tampa tapatinga operacijos apibrėžimui. Pagrindinio gamybinio proceso organizavimo principai: 1) lygiagretumas, 2) nepertraukiamumas, 3) standartizavimas. O 1) proporcingumas, 2) specializavimas, 3) automatiškumas, 4) tiesiasroviškumas, įvertinami projektuotojų projektuojant LAG sistemas ir priklauso nuo nuo gamybos organizavimo. Gamybinėje struktūroje pagrindinai pereinama į daiktinę, o tai reiškia, jad LGM ir ADV bus išdėstyti pagal technologinio proceso eigą. Esant LGM ir ADV operacijų derinimas lygiagretus, o pereinant į aukštesnį lygį gali būti ir mišrus. Bandymo požiūriu reikia atsisakyti apibrėžto hierarchinio valdymo. Taikomas horizontalus (nuoseklus) sprendimų priėmimas ir pereinam prie matricinės valdymo struktūros, kurioje orientuoti pagrindiniai tikslai bei platūs horizontaliniai ryšiai ir kiek įmanoma siauresni vertikaliniai ryšiai. Turi būti išlaikomas labai mažas hierarchinis valdymas su laisva horizontalia koordinacija visuose laisvės laipsniuose. Tokiai sistemai suformuoti reikia spec. ESM. Planavimo srityje įvedamas lankstus planavimas – gamybinė sistema programą detalizuojant iki darbo valandų garfikų ir atvaizduojama realiame laiko mastelyje, formuojant ištisinius grafikus. LAG efektyvumą JAV siūlo vertinti taip: 1) LAG techninės pasekmės (padidėja ar nepadidėja darbo našumas), 2) LAG organizacinės pasekmės (daugiau, greičiau, kokybiškiau), 3) LAG ekonominės pasekmės (savikaina ir kaina turi mažėti), 4) LAG socialinės pasekmės (formuojamas naujo tipo darbuotojas, kuriame nyksta fizinio darbo elementai, sumažėja darbo kenksmingumas ir pan.) Gamybos projektavimo ciklas, pereinant į LAG sistemas sutrumpėja 30 – 40 ciklų. Įrengimų išnaudojimo koeficientas pagerėja apie 2 kartus. Apdirbimo įrangos, įrankių kiekis sumažėja apie 5 – 6 kartus. Labai keičiasi gamybinės atsargos ( įdirbiai) darbo vietose ir sandėliuose. Konstravimo darbo našumas ( LAKS) išauga 2 kartus. Valdymo efektyvumas 4 kartus. Ekonominio efekto ir efektyvumo apskaičiavimams naudojamos tradicinės formulės ir gautų duomenų bazėje pagrindžiama, kada galima taikyti ir pereiti į LAG sistemas Iki 0.1 mln. vnt./ per metus – tikslinga pavienė gamyba, nuo 0.1 iki 10 – tikslinga LAG, daugiau nei 10 – tikslinga srovinė gamyba. 2.3 PAGALBINĖS GAMYBOS IR GAMYBOS APTARNAVIMO ORGANIZAVIMAS Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo tikslas – užtikrinti pagrindinių procesų nenutrūkstamumą, laiku ir kokybiškai minimaliomis sąnaudomis atlikti visus reikiamus pagalbinės gamybos ir aptarnavimo darbus siekiant didžiausio ekonominio ir socialinio efektyvumo. Pagalbinei gamybai ir gamybos aptarnavimui keliami reikalavimai: jie turi būti profilaktinio pobūdžio (numatyti galimus gamybos sutrikimus ir operatyviai juos šalinti), turi atitikti techninių – ekonominių, technologinių ir organizacinių darbų reglamentą, turi būti lankstūs, mobilūs ir turi būti pritaikyti prie mobilios pagrindinės gamybos ir sudaryti geras sąlygas gaminti aukštos kokybės produkciją su minimaliomis sąnaudomis pagrindinėje gamyboje. Proporcingos gamybos plėtrai reikia: 1) maksimalizuoti pagrindinės gamybos apimtį ir kokybę minimalizuojant gamybos kaštus, kartu užtikrinant tinkamą ir savalaikį pagrindinės gamybos aptarnavimą. 2) minimalizuoti pagalbinės gamybos apimtį ir kaštus kartu užtikrinant tinkamą ir savalaikį pagrindinės gamybos aptarnavimą. Jei laiku ir tinkamai neatliekami pagalbinės gamybos ir gamybos aptranavimo darbai - sutrikdoma pagrindinės produkcijos gamybos kokybė, todėl šie darbai svarbūs ir turi prilygti pagrindinės gamybos darbams. 2.4 ĮRANKIŲ ŪKIO ORGANIZAVIMAS Įrankių ūkis – skyriai, grupės, biurai, cechai, barai, kiti padaliniai, kurie tiekia įrankius ir technologinę įrangą, visa tai projektuoja, gamina ir remontuoja bei atnaujina, o taip pat organizuoja jų apskaitą, saugo, išduoda į cechus, barus ir darbo vietas bei iš jų priima atgal. Šio ūkio uždavinys – kuo mažiausiomis sąnaudomis be pertrūkių ir laiku aprūpinti cechus, barus bei darbo vietas geros kokybės ir reikiamos nomenklatūros įrankiais bei technologine įranga. Todėl reikia numatyti įvairių rūšių įrankių bei technologinės įrangos poreikį, stebėti, ar jis deramai tenkinamas, pagrįsti specialios įrangos projektavimo būtinumą, ją projektuoti, parinkti atitinkamas aprūpinimo įrankiais iš kitur ir savo gamybos formas, organizuoti įrankių tiekimą, apskaitą, sandėliavimą o taip pat jų gamybą, remontą, galandimą ir kt. Kadangi įrankių – daug rūšių, todėl pasunkėja jų planavimas, tiekimas, naudojimas, apskaita. Norint racionaliai organizuoti bei eksploatuoti įrankių ūkį, turima įranga ir įrankiai klasifikuojami ir indeksuojami atsižvelgiant į jų gamybinę technologinę paskirtį bei konstrukcinius ypatumus bei požymius. Klasifikavimas ir indeksavimas padeda suvienodinti įrankių ir įrangos pavadinimusir to pasekoje supaprastėja planavimas ir apskaita ir sudaromos kompiuterizavimo prielaidos. Pagal naudojimo vietą įranga skirstoma į: 1) pramoninę, 2) šakinę, 3) grupinę, 4) įmonės vidinę Pagal naudojimo pobūdį skiriami universalūs (standartiniai) ir specialūs įrankiai. Universalius įrankius tiekia specializuotos įmonės. Pagal paskirtį įrankiai skirstomi: 1) apdirbimo, 2) kontrolės, 3) matavimo 4) technologinę įranga. Kiekvieno skyriaus įrankiai gali būti skirstomi į klases, kurios skirstomos į poklases → į grupes → į pogrupius → rūšis → porūšius. Šiuo metu taikoma dešimtainė klasifikavimo sistema, kai kiekvienas klasifikavimo skyrius skirstomas į 10 grupių ir t.t. Skaitmeninės indeksavimo sistemos esmė: kiekvienam įrankiui priskiriamas konkretus numeris, susidedantis iš skaičių, rodančių kuriai klasei, poklasiui, pogrupiui, rūšiai, porūšiui jie priklauso. Indeksavimas gali būti raidinis taip pat ir mišrus, kuriuo vadovaujantis nustatomas kiekvieno įrankio bei įrangos kodas. Kiekvienoje įmonėje sudaromas klasifikatorius, kuriuo vadovaujantis nustatomas kiekvieno įrankioir įrangos kodas. Kad įrankių ūkis tinkamai funkcionuotų, reikia nustatyti optimalų įrankių ir įrangos kiekį, kurio pakaktų be pertrūkių planuojamai produkcijai pagaminti. Planuojant įrangos poreikį, nustatoma, kiek jos reikia gamybinei programai įvykdyti, o taip pat numatyti jos atsargą. Kad galima būtų be pertraukų gamybą aprūpinti įrankiais ir įranga, reikia turėti tam tikrą jų atsargą, kuri vadinama apyvartiniu įrangos fondu. Šį apyvartinės įrangos fondą sudaro atsargos (centriniam įmonės sandėlyje)ir atsargos cechiniuose sandėliuose. Atsargos nustatomos ir reguliuojamos max – min sistema, kurioje skiriami 3 įrangos atsargų lygiai: 1) minimali atsarga Nmin, 2) maksimali atsarga Nmax 3) užsakymo taškas Nuž tn – dienų skaičius, reikalingas įrankiams normaliai pristatyti ar pagaminti t.y. įrankių atsargų papildymo periodiškumas. tsk – įrankių pristatymo arba gamybos trukmė dienomis, Nmin ( minimali atsarga) – tai toks minimalus įrankių kiekis, kuris nuolat turi būti sandėlyje, kad įmonė galėtų ritmingai dirbti ir sutrikus normaliam įrankių tiekimui. Nmin =nd *tsk, nd – įrankių dienos poreikis. Ši minimali atsarga sudaro draustinę arba rezervinę įrankių atsargą. Užsakymo taškas Nuž – tai toks įrankių kiekis, kuriam esant reikia užsakyti eilinę įrankių partiją. Nuž =nd *tn. Maksimali atsarga – tai toks įrankių kiekis, kurį įmonei tikslinga ekonomiškai turėti, kad galėtų nuolatos tolygiai tenkinti gamybos poreikius. Nmax maksimali atsarga – tai toks maksimalus įrankių kiekis, kurį įmonei tikslinga ekonomiškai turėti, kad galėtų nuolatos tolygiai tenkinti gamybos poreikius. Nmax = Np + Nmin.. Np – gaunamų įrankių partijos dydis. Gaunamų įrankių partija – sudaro einamąją įrankių partiją, kuri normalaus tiekimo laikotarpiu nuolat mažėja nuo maksimalios atsargos iki minimalios atsargos. Cecho apyvartinių įrankių fondą sudaro įrankių atsargos cecho įrankinėje ir darbo vietose, o taip pat remontuojami bei galandami įrankiai. Įrankius iš centrinio įrankių sandėlio (CIS) gauna įrankinės, juos sandėliuoja, atlieka jų apskaitą ir išduoda į darbo vietas bei priima iš jų atgal; tikrina įrankius, netinkamus naudoti atiduoda taisyti, o sudilusius nurašo. Įrankiai gaunami pagal varžtaraščius – reikalavimus, arba pagal limitines korteles. Įrankiai ir įranga darbuotojams išduodami bei iš jų paimami atgal centralizuotai ar decentralizuotai. Centralizuotai – darbo vietos įrankiais aprūpinama masinės gamybos sąlygomis. Decentralizuotai - įrankiai išduodami įrankinėse, kada pasiima ir gražina patys darbuotojai. Naudojama vienetinėje gamyboje. 2.5 REMONTO ŪKIO ORGANIZAVIMAS (RŪ) Tai visuma įmonės padalinių, kurie organizuoja įrengimų remontą, bei techninį jų aptarnavimą, o taip pat numato nesavalaikius įrengimų gedimus ir imasi priemonių tiems gedimams pašalinti. Rmonto ūkio užtikrina racionalų ūkio eksploatavimą su minimaliomis sąnaudomis. Tai pasiekiama sprendžiant šiuos remonto ūkiui keliamus uždavinius: 1) planinio remonto bei techninio aptarnavimo vykdymas, 2) naujai įsigytų įrengimų montavimas, derinimas, reguliavimas, 3) eksploatuojamų įrenginių modernizavimas, 4) nesavalaikio įrengimų nusidevėjimo nustatymas, 5) techninio darbo, kuriam priskiriami techniniai ir remonto darbai planavimas ir šių darbų apskaita, 6) atsarginių mazgų detalių savalaikis užsakymas iš šalies arba jų gamyba pas save, o taip pat jų saugojimas ir tinkamas panaudojimas. Įmonės remonto ūkio sudėtis prilauso nuo daugelio veiksnių: įmonės dydžio, įrengimų kiekio, jų sudėtingumo ir panašiai. Parastai įmonės RŪ vadovauja vyr. Mechanikas. Kai įrengimus remontuoja pati įmonė, gali būti taikoma viena iš dviejų remonto sistemų: 1) vientisa įrengimų planinio – profilaktinio remonto (PPR) sistema, 2) racionalaus eksploatavimo sistema (RES). PPR – tai visuma organizacinių ir techninių priemonių, skirtų įrengimams planingai bei profilaktiškai apžiūrėti, aptarnauti ir remontuoti. Šio PPR turinį sudaro: 1) įrengimų priežiūros darbai, 2) transportinis aptarnavimas( įrengimų darbo bei būklės stebėjimas, gedimų šalinimas ir įrengimų reguliavimas. Šiuos darbus atlieka budintis personalas. Šie darbai vykdomi nestabdant gamybos proceso ( ne darbo metu)), 3) periodinės remonto operacijos ( jas atlieka įmonės remonto tarnybos darbuotojai pagal iš anksto sudarytus planus bei grafikus) po kiekvieno planinio remonto didinamas įrengimų tikslumas. Planinės abžiūros daromos tarp planinių remontų. PPR sistemoje pagal darbų turinį ir apimtį skiriami trijų rūšių remontai: 1) mažasis, 2) vidutinis, 3) kapitalinis. Pagrindiniai PPR normatyvai: remonto sudėtingumo kategorija, remonto vienetas, remonto ciklas, remonto struktūra, laikotarpio tarp remontų trukmė ir darbo bei medžiagų ir atsarginių detalių imlumo normatyvai. RES (racionalaus eksploatavimo sistema) (tipinė techninio patarnavimo ir remonto sistema – visuma susijusių nuostatų ir normatyvų, sąlygojančių įrengimų aptarnavimą ir remonto darbų organizavimą, siekiant nustatyti ir palaikyti nustatytą įrengimų darbo našumą bei kitus rodiklius, kurie numatyti techninėje įrengimo dokumentacijoje. RES skirstoma į: 1) techninį aptarnavimą, 2) remonto grupę (priskiriama visi darbai , kurie užtikrina įrengimų darbo būklę bei jų sumontavimą (įdiegimą). Įmonės įrengimų remontą vykdo atskiros remonto tarnybos ir priklausomai nuo remonto centralizavimo laipsnio, skiriami 3 remonto būdai: 1) centralizuotas (šioje formoje visi planiniai remontai vykdomi cecho viduje įmonės jėgomis), 2) decentralizuotas ( visi darbai atliekami atskirų cechų tarnybų, vadovaujant cechų mechanikams) , 3) mišrus (darbai, turintys didelį darbo imlumą atliekami remonto ceche, o visi mažesni defektai taisomi vietoje. Stengiamasi pereiti prie vakarietiškos remonto formos( perdavimo serviso forma - remontas ir aptarnavimas visiškai priklauso nuo įrengimų gamintojų. Įrengimų serviso įdiegimas turi tokius privalumus: 1) didėja specializacija, o tai atpigina patarnavimų kainą , 2) galima taikyti pažangias remonto formas, 3) užtikrina grižtamąjį ryšį su vartotoju: ištiriama rinka, nuolat žinomi poreikiai, išryškėja defektai. Jei įrengimai brangūs – jie neparduodami, o tik nuomojami (lizingo sąlygomis). Lizingas - ypatingos rūšies nuoma, finansuojanti įrengimų įsigijimą ir naudojimą. Lizingo gavėjas gauna įvairias paslaugas: 1) technines (įrengimų eksploatacija), 2) techninio aptarnavimo ir remonto, 3) konsultacijos (mokesčių mokėjimo). 2.6 ENERGETIKOS ŪKIO ORGANIZAVIMAS (EŪ) Įmonės energetinis ūkis – visuma gamybinių ir cechinių padalinių ( skyriai, cechai), kurie organizuoja energijos tiekimą iš šalies ir kai kurių rūšių energijos gamybą įmonėje. EŪ tikslas kuo mažesnėmis sąnaudomis aprūpinti įmonės padaliniusvisų reikiamų rūšių energija. Siekiant šio tikslo, įmonės energetinis ūkis sprendžia tokius uždavinius: 1) nustatyti, kurių rūšių energiją įmonė gaus iš šalies ir jos poreikį, 2) kurių rūšių energiją įmonė gamins ir organizuos jos gamybą., 3) racionaliai naudoti visų rūšių energiją įmonės padaliniuose, įskaitant paruošimą, gaminimą ir savalaikį pristatymą į darbo vietas, 4) organizuoti, bei planuoti tinkamą eksploatavimą. EŪ sudėtis priklauso nuo gamybos masto, produkcijos pobūdžio energijos atžvilgiu, naudojamo technologinio proceso, regiono aprūpinimo sąlygų ir pan. EŪ paprastai vadovauja įmonės energetikos skyrius. Jei įmonė didelė, į energetinę tarnybą įeina: 1) energetikos skyrius su įvairiais padaliniais, 2) šiluminis ūkis su katilinėmis ir kompresorinėmis, 3) garo ir suslėgto oro tinklas, 4) vandens tiekimas, kanalizacija, 5) naftos produktų tiekimo tinklas, 6) dujų ūkis su dujų tinklais, 7) šaldymo įrenginiai, 8) elektros stotys su pastotėmis bei elektros tinklai, 9) ryšiai. 2.7 MEDŽIAGŲ IR TRANSPORTO ŪKIO ORGANIZAVIMAS Medžiagų ūkis sprendžia: 1) aprūpinti medžiagomis darbo vietas ir atlikti jų sandėliavimą bei valdymą. Šiuos uždavinius bandoma spręsti logistikos pagalba. Logistika negali būti traktuojama kaip tiekimo, gamybos bei realizavimo priedėlis, o turi būti nagrinėjama kaip vientisa medžiagų apdirbimo funkcija t.y. visas prekių apdorojimas, sandėliavimas ir judėjimas negali būti nagrinėjamas izoliuotai, o turi būti susietas su įmonės informacine sistema, kuri užtikrina prekių srautų kontrolę ir valdymą. Logistikos elementai: 1) transportas ( išorinis, vidinis įmonės transportas), 2) sandėliai (visos vietos, kuriose saugomos atsargos), 3) kompiuterijos (savalaikis užsakymas) Logistikos sistemos plėtrą įtakoja: 1) prekių gamybos garantas, 2) greitumas ir lankstumas, 3) sistemos patikimumas, 4) projektavimo ir įrengimo laikas. Logistikos sistemas gali būti įvertinta tik įgyvendinus šiuos veiksnius ir tada būtų sukurta patikima, bet brangi sistema. Medžiagų ūkis gali būti organizuojamas : 1) funkcinis (užtikrinamas nustatant poreikį,sudarant sutartis, terminus ir kitas funkcijas), 2) objektinis (įgyvendinamas išskiriant gaunamus objektus). Medžiagų ūkio organizavimas apima: 1) aprūpinimas, poreikio apskaičiavimas, pirkimas ir įėjimo kontrolė, 2) valdymą (sandėlių valdymas, vidinis transportas), 3) paskirstymas (išorinis transportas, regioniniai sandėliai, pristatymo tobulinimas). Sandėliai klasifikuojami pagal tokius požymius: 1) aptarnavimų sritį (cechų ir įmonės centrinis), 2) specializacijos lygį (universalūs, specializuoti), 3) mechanizavimo ir automatizavimo lygį ( nemechanizuoti, mechanizuoti, automatizuoti), 4) vaidmenį gamybinėje ir ūkinėje veikloje (tiekimo ir realizavimo), 5) techninę sandėlių būklę (atviri, uždari, specialūs), 6) pagal saugomų objektų rūšis (medžiagų, pusfabrikačių, įrankių, įrengimų ir atsarginių dalių, tinkamos produkcijos, atliekų). Pagrindinis sandėlių valdymo uždavinys yra stebėti ir tvarkyti visas saugomas medžiagas, o tai apima: 1) atsargų valdymą, 2) atsargų papildymą, 3) medžiagų išdavimą į darbo vietas, 4) medžiagų apskaitą. 2.8 VIDAUS TRANSPORTO ORGANIZAVIMAS Įmonės transporto ūkis – visuma įmonės padalinių, kurie organizuoja žaliavų, medžiagų, kuro, pusgaminių, detalių gatavos produkcijos, gamybos atliekų ir kitų krovinių gabenimą, jų pakrovimą bei iškrovimą įmonės teritorijoje ir prie jos esančiuose keliuose, panaudojant transporto bei pakrovimo ir iškrovimo priemones. Transporto ūkis turi minimaliomis sąnaudomis nenutrūkstamai ir laiku pristatyti reikiamu krovinius į cechus, barus ir darbo vietas. Šiuo tikslu įmonės transporto ūkis sprendžia šiuos uždavinius: 1) nustato gabenamų krovinių apimtį, kuri išreiškiama krovinių apyvarta, o ši nustatoma pagal krovinių srautus. Krovinio srautu vadinamas krovinių kiekis, kuris gabenamas iš vienos vietos į kitą per tam tikrą laiką. Krovinių srauto lygis paprastai išreiškiamas tonomis, kilogramais. Skiriamos išorinis ir vidinis krovinių srautas. Krovinių apyvarta – bendras krovinių kiekis, per tam tikrą laiko vienetą (pamainą, parą, mėnesį, metus), išreiškiamas natūriniais rodikliais: tonomis, m3, vienetais ir t.t. ji pagrindžia tinkamiausių transporto priemonių poreikį esamomis sąlygomis,tinkamai organizuoja krovinių transportavimą, mechanizuoja ir automatizuoja transporto operacijas bei šalina dėl transportavimo defektų pasitaikančias prastovas. Įmonės transporto ūkio sudėtis ir dydis priklauso nuo gamybos tipo, įmonės dyžio, jos gamybos struktūros, gabenamų krovinių kiekio, gaminamos produkcijos matmenų, masės ir pan. Transporto priemonės skirstomos pagal: 1) rūšis (oro, geležinkelio, vandens, nebėginiai mechanizmai), 2) aptarnavimo sritį (įmonės išorinis, idinis, tarpcechinis, cecho vidinis, tarpoperacinis, sandėlių vidinis), 3) darbo režimą (nepertraukiamo veikimo, periodinio veikimo(automobiliai, šilumvežiai)), 4) judėjimo kryptį (horizontalios, vertikalios, mišrios (liftai, elevatoriai)), 5) mechanizavimo ir automatizavimo lygį (rankinės, mechanizuotos, automatizuotos) Priklausomai nuo krovinių srautų intensyvumo, krovinių pervežimai gali būti vienkartiniai ar pastovūs. Yra praktikuojamos dvi mašrutinės krovinių pervežimo sistemos: švytuoklinė ir žiedinė. Parenkant vieną ar kitą sistemą, reikia atsižvelgti į transportavimo, pakrovimo, iškrovimo darbų technologiją ir pasirinkti ekonomiškiausią pagal išlaidas transporto savikainai. Švytuoklinė sistema naudojama vienodam krovinių srautui gabenti tarp dviejų punktų. Švytuoklinė sistema gali būti: 1) vienpusė, 2) dvipusė, 3) vėduoklinė: Žiedinė sistema naudojama kroviniams vežioti tarp keleto ar eilės pastovių punktų, tarp kurių yra vienodi krovinių srautai (didėjantys arba mažėjantys). Žiedinė sistema: 1) tolygi, 2) su didėjančiu krovinių srautu, 3) su mažėjančiu krovinių srautu, 4) ciklinė.
Ekonomika  Paruoštukės   (214,88 kB)
Ekonomika
2009-12-29
Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas: o Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai). o Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.) o Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.) o Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.) o Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.) o Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.). Šiame referate nagrinėsime XIX amžiaus ekonomikos teorijas, to meto ekonomikos teorijų atstovus. 1. Klasikinė politinė ekonomija (1776-1871) Aplinka,kilmė. Mokykla susiformavo veikiama dviejų revoliucijų - beprasidedančios pramoninės revoliucijos ir jau santykinai „ subrendusios“ mokslinės revoliucijos. Mokslinė revoliucija prasidėjusi XVII amžiaus viduryje o Eksperimentinė patirtis o Pasaulį valdo dėsniai o Statiškas požiūris į pasaulį Taigi, pirmoji (metodologinė) išvada – pasaulis bus geresnis (teisingesnis), jeigu žmonės galės laisvai remtis natūraliu asmeniniu interesu („savininkiškumo“) dėsniu. Pramoninė revoliucija. Pagrindinės idejos (dažniausiai suprantamos ir priimamos kaip ekonominio liberalizmo nuostatos): o Minimalus valstybės įsikišimas o Ekonomika savireguliuojantis mechanizmas o žmogaus prigimtis – individualistinė, viską stumia asmeninis interesas, pelno siekis o Interesų hormonija – siekdami savo asmeninių savininkiškų tikslų žmonės geriausiai tarnauja visuomenei (išimtis – D.Rikardo, kuris neigė visuomenės gyvenimo harmonijos galimybę) o Svarbūs visi ekonominiai ištekliai (darbas, kapitalas, žemė, verslumas) ir visos ekonominės veiklos (žemės ūkis, komercija, gamyba, užsienio mainai...). Visi jie kuria šalies gerovę o Ekonominiai dėsniai – universalūs bei nekintami Ką atstovavo ? Ilgalaikėje perspektyvoje – visą visuomenę, nes skatino kapitalo akumuliaciją ir ekonominį augimą. Pabrėžė besiplečiančio verslo ir verslininkų vertę. Savo laikui progresyvios idejos: Pabrėžė konkurecijos, kaip ekonomikos reguliatoriaus, vertę. Gimstant rinkai, kalbos apie vyriausybės minimalią intervėnciją, buvo progresyvios. Skatino verslo įmones. Kokios idejos įveikė laiką ? Padėjo pamatus moderniai ekonominei teorijai, kaip socialiniam fenomenui. Keleta klasikų išvestų dėsnių ir dabar suvokiami kaip mokslo pamatas: rinka kaip interesų derinimo mechanizmas, mažėjančios pelno normos tendecija, vertės teorija, kapitalo akumuliacijos įtaka ekonominiam augimui, pinigai – stichiškai išsirutuliojusi prekė. Pagrindinė nepastebėta problema – analizuodami gamybą nesuvokė atvirkščios mainų (tame tarpe finansų ) įtakos gamybai. 2. Istorinė vokiečių mokykla (1840-1917) Istorinė vokičių mokykla: protestas prieš formalizmą. Ji iš esmės oponavo klasikinei politinei ekonomijei. Istorinės atsiradimo aplinkybės. XIX amžiaus viduryje Vokietija buvo 39 valstybėlių, kurių absoliuti dauguma – nedemokratiškos, darinys. Dominuoja didžiausia, turtingiausia ir labiausiai militaristinė Prūsija. Aplinkinės valtybės kėsinosi į Vokietijos žemes. Padėtis diametraliai priešinga kaip Britanijoje, taigi gimsta ir kitokio tipo ekonominė ideologija. Merkantilizmas klestėjo Vokietijoje iki 1871 metų, kai atsiranda imperija. Imonių laisvė ir konkurencija draudžiama įstatymu.Stipri biurokratija, administracinis aparatas. Valstybinis reguliavimas, kuris buvo būtinas bandant industrializuoti agrarinę Vokietiją . Esminiai teiginiai o Evoliucinis požiūris ekonomikos plėtrą – lemia komuliatyvinis vystimasis ir plėtra. Socialinis organizmas, kaip ir gyvybės formos, gimsta, auga, vystosi, sensta ir miršta. Visuomenė pastoviai kinta, taigi, tai, kas tinka vienai šaliai vienu metu, kitu gali būti netinkamai kitai. o Pabrėžiamas pozityvus valstybės vaidmuo – istorinė mokykla – nacionalistinė, kai tuo tarpu klasikinė – individualistinė bei kosmopolitinė (liberali). Jei centre sociumas, bendruomenė, tai valstybė – irgi centre. Pabrėžia, kad valstybė garantuoja sistemos galias, ir jos interesai skiriasi nuo individų interesų. o Indikatyvinis / Istorinis požiūris – politinė ekonomija negali būti suvokiama be kultūrinės terpės, kurioje ji plėtojasi. Kritikuoja abstrakčią, dedukcinę, statišką, nerealistinę bei antiistorinę klasikų tyrimo metodalogiją. Ekonomikos tyrimo metodas – integruotos, istorinės institucijų studijos. Neigė ekonominius dėsnius. o Parama konservatyvioms reformoms – ekonomistai negali tiesiog analizuoti ekonominių motyvų, tačiau turi pasverti moralines veiksmų ir rezultatų išdavas. Valstybė turi saugoti sveikatą, gerovę bei fabrikų darbininkų veiklos efektyvumą. Reformos atplėštų darbininkus nuo socialistinių idėjų. Ką rėmė ? Tiesiog save – šių mokslininkų sukurta teorija padėjo jiems daryti puikias karjeras biurokratiniame valstybės aparate. Istoriniai ekonomistai tarnavo dominuojančiam verslui, finansų magnatams, žemvaldžiams pasisakydami už subalansuotas reformas, kurios turėjo stabdyti radikalesnius pertvarkymus. Tarnavo nacionalistinėms, paternalistinėms valstybės nuostatoms. Kas pozytivu jų laikui ? Priešprieša abstrakčiam maržinalistų ir klasikų mąstymui. Teisus sakydami, kad ekonomistai turi vertinti istorinę perspektyvą. Naujos aplinkybės gimdo naujas teorijas. Kas turi išliekamąją vertę ? Istorinis tyrimų metodas yra visuotinai pripažįstamas, kaip papildantis ir konkretizuojantis abstrakčius tyrimus. Jų opozicija liassez-faire (laisvoji rinka) yra logiška ir nuosekli – praktika parodė, kad niekuo neribojamos verslo įmonės nebutinai pagimdo geriausius rezultatus visos visuomenės mąstu. Reikia pažymėti, kad kaikurios „istorikų“ idėjos vedė į pasaulinius karus – tuo padarydamos didelį nuostalį progresui. 2.1 Vokiečių istorinės mokyklos atstovai Vokiečių istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai Vilhelmas Rošeris (Wilhem Roscher, 1817-1894), Brunas Hildebrandas (Bruno Hildebrand, 1812-1878), Karlas Knysas (Karl Gustaw Adolph Knies, 1821-1898) savo veikaluose neigia objektyvius ekonominius dėsnius, atvirai kovodami su klasikine buržuazine politine ekonomija. V.Rošeris veikalo “Valstybinio ūkio pagrindų kurso paskaitos istorinio metodo požiūriu” (1843) pratarmėje rašė, kad jo tikslas tėra aprašyti tai, ko tautos norėjo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir kuriuose pasiekė, tas priežastis, dėl kurių jos šių tikslų siekė ir juos pasiekė.Toks tyrinėjimas esąs galimas tik laikantis glaudaus ryšio su kitais tautos gyvenimo mokslais, ypač su teisės istorija, politine istorija ir civilizacijos istorija. Taigi jo darbe politinės ekonomijos objekto tyrimą pakeitė tautos ūkio vystymosi nagrinėjimas, tiksliau pasakius, tautos ūkio istorija. B.Hildebrandas veikale “Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomija” (1848) nurodė, kad istorija turinti būti priemonė ne tik esamoms teorijoms pagyvinti ir patobulinti, bet ir ekonominiam mokslui visiškai atnaujinti. Minėtos knygos įvade jis pareiškė, kad jo veikalo tikslas yra praminti kelią iš esmės naujai istorinei krypčiai politinės ekonomijos srityje ir paversti šį mokslą ekonominio tautų vystymosi dėsnių doktrina. Vėlesniuose veikaluose jis jau atvirai neigė natūralių ekonominių dėsnių, kaip juos suprato klasikinė buržuazinė mokykla, esmę. Jis tvirtino, kad dorovinė tautų jėga yra žymiai galingesnė už teorinius principus. B.Hildebrandas stengėsi paneigti socializmą ir daug vietos skyrė F.Engelso veikalo “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” kritikai. Jis ypač siekė paneigti Anglijos darbininkų klasės nuskurdimą kaip pramonės perversmo rezultatą. Kapitalizmo negerovių nuorodoms jis priešpastatė teiginius, kad kapitalizmas savo technikos ir kultūros laimėjimais pranokęs ankstesnes visuomenės raidos pakopas. K.Knysas dideliame veikale “Politinė ekonomija istorinio metodo požiūriu” (1853) ne tik neigė natūralius dėsnius; jo nuomone, įvairių tautų evoliucijoje tegalinčios būti tik analogijos, bet ne dėsniai. Politinė ekonomija esanti tik paprasta įvairių epochų ekonominių pažiūrų istorija, susijusi su bendrąją istorine tam tikros tautos evoliucija. Teorinės politinės ekonomijos srityje istorinė mokykla nesukūrė jokių naujų teiginių. Tos krypties atstovai pagrindines politinės ekonomijos kategorijas ( vertė, kapitalas, darbo užmokestis, pelnas ir t.t ) traktavo, kartodami įvairias Prancūzijos ir Anglijos vulgariųjų ekonomistų (Ž.B.Sėjaus, F. Bastijos, N.Senioro ir kt.) pažiūras. Pavyzdžiui, V.Rošeris veikale “Tautos ūkio pagrindai”, sekdamas Ž.B.Sėjumi, rašė apie tris gamybos veiksnius (darbą, žemę ir kapitalą). Kapitalu jis vadino “kiekvieną gaminį, taupomą tolesnei gamybai”. V.Rošeris kalbėjo apie “nedaiktinį kapitalą”, kuriam priskyrė profesinius darbininkų įgūdžius. Taigi, jo požiūriu, kapitalistais galima vadinti ir kvalifikuotus darbininkus. Mainomoji vertė, rašė V.Rošeris, “remiasi jos (gėrybės) naudingumu arba tinkamumu”. B.Hildebrandas atvirai skelbė atmetąs darbinės vertės principą, nes šis leidžiąs apkaltinti kapitalizmą išnaudojimu. Jis pabrėžė nesamius kapitalistų nuopelnus, siekdamas jais pateisinti pelno pasisavinimą; kartojo Ž.B.Sėjaus teiginį, kad pelnas esąs tam tikros formos darbo užmokestis kapitalistui, tvarkančiam darbininkų darbą. N.Černyševskis labai taikliai apibūdino istorinės mokyklos atstovus kaip žmones, kurie nesugeba vystyti mokslo, bet tik ieško faktų pagal duotas temas. Vokiečių senoji istorinė mokykla buvo viena iš reakcingiausių XIXa. vidurio vulgariosios politinės ekonomijos atšakų. 3. Jaunoji istorinė mokykla Jaunoji istorinė mokykla, kuri taip pat buvo vadinama istorine – elitine arba istorine – teisine kryptimi, iš esmės tęsė ir vystė pagrindines senosios istorinės mokyklos idėjas. 3.1 Jaunosios istorinės mokyklos atstovai Jaunosios istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai: Gustavas Šmoleris, Karlas Biucheris, Liujo Brentanas, Verneris Zombartas. Gustavas Šmoleris (1838-1917). G.Šmoleris politinę ekonomiją apibūdino kaip mokslą, kuris aprašo tautos ūkio reiškinius, apibrėždamas ir išaiškindamas jų priežastis, užsibrėžia juos išnagrinėti. Tyrimų centre, jo nuomone, yra tokie tipiniai šiuolaikinių išsivysčiusių tautų reiškiniai, kaip darbo pasidalijimas ir organizacija, mainai, pajamų paskirstymas, visuomeninės ekonominės institucijos ir t.t. Tačiau tautos ūkį G.Šmoleris apibrėžė kaip tam tikrą dvasinių (dorovinių, etinių) ir fizinių jėgų sistemą, skelbė dvasinio gyvenimo primatą prieš gamybą. Be moralinio persiginklavimo bei tobulėjimo, tvirtino jis, nagali rimtai pasikeisti ir visuomeninės institucijos. Todėl visuomenė vystosi labai lėtų kitimų forma, be revoliucinių šuolių. Buržuazijos “šventenybę” – privatinę gamybos priemonių nuosavybę – G.Šmoleris laikė amžinu dalyku, teigdamas, jog, kol gyvuos žmonės, tol egzistuos ir privatinė nuosavybė, o Prūsijos monarchiją vadino lemiamąja Vokietijos visuomenės vystymosi jėga. “Tautos ūkio mokslo paagrinduose” G.Šmoleris teigė, kad istoriniai vystymosi dėsniai yra nežinomi. Kitoje vietoje jis ryškiai neigė pažangos kriterijų objektyvumą, teigdamas, kad negalime atsakyti į klausimą, ar ekonominis žmonijos gyvenimas yra vienalytė evoliucija ir žengia pirmyn. Karlas Biucheris (1847-1930). K.Biucheris sukūrė “ūkio vystymosi schemą”, pagrįstą stadijomis, kurias nueina produktas nuo gamintojo iki vartotojo. Visą istorinį ūkio evoliucijos procesą K.Biucheris suskirstė į tris stadijas: 1) uždaras ūkis – produktų gaminimas savo reikalams; 2) miestų ūkis – pavieniai smulkūs gamintojai gamina vienas kitam, vyksta betarpiški mainai tarp gamontojo ir vartotojo; 3) tautos ūkis (nacionalinis ūkis) - vyksta produktų mainai, padedant tarpininkams, tarp vartotojų ir gamintojų. K.Biucherio nuomone, visuomenės išsivystymo kriterijus yra ne gamybos būdas, bet mainai. Kaip ir senosios istorinės mokyklos atstovai, jis ignoravo gamybos priemonių nuosavybės pobūdį, žmonijos istorinio vystymosi varomąsias jėgas bei dėsningumus ir vietoj visuomenės ekonominių formacijų istorinės analizės pateikė abstrakčią ūkių tipų (stadijų) schemą. Šioje schemoje į vieną rubriką (“uždarą ūkį”) buvo įtraukti ir pirmykštis bendruomeninis ūkis, ir vergovinis ūkis, ir feodalinis kaimo ūkis viduramžiais. Liujo Brentanas (1844-1931). L.Brentanas atstovavo “katedrinio socializmo” kairiajam sparnui, buvo liberaliosios buržuazijos ideologas. Savo veikaluose “Šiuolaikinės darbininkų gildijos” (1871-1872), “Apie šiuolaikinio socialinio skurdo priežastis” (1889), “Agrarinė politika” (1897) ir kt.jis skelbė “socialinę taiką” kapitalistinėje visuomenėje, galimumą išspręsti joje darbininkų klausimą, organizuojant reformistines profesines sąjungas ir fabrikų įstatymų leidybą. L.Brentanas vystė įdėją, kad profesinės sąjungos iš esmės keičiančios darbininkų padėtį kapitalizmo sąlygomis, kad jos faktiškai likviduojančios darbininkų ir kapitalistų nelygiateisiškumą, kad jos užtikrinančios darbininkams laisvę ne tik teisiškai, bet ir faktiškai (t.y. ekonomiškai), kad jos galinčios paraližuoti lemtingą rezervinės armijos įtaką ir pan. Demagogiškai pabrėždamas, kad darbo dienos trumpėjimą ir darbo užmokesčio didėjimą lydįs darbo našumo didėjimas, jis įrodinėjo, kad darbininkai ir kapitalistai visada gali sutarti ir dėl darbo dienos, ir dėl darbo užmokesčio, nes jokių antagonistinių prieštaravimų tarp tų dviejų buržuazinės visuomenės klasių nesą. Ginčams tarp darbo ir kapitalo spręsti jis siūlė taikyti buržuazinį valstybinį teismą. Pripažindamas darbininkų teisę organizuotis į profesines sąjungas, L.Brentanas kartu liaupsino kapitalistų susivienijimus – kartelius, kurie geriau organizuojantys pramonę. Todėl L.Brentanas atvirai gynė monopolijas ir buvo vienas iš “organizuoto kapitalizmo” teorijos pradininkų. Jis reikalavo kapitalistų kartelius ir darbininkų sąjungas sujungti į bendras “tarpklasines” organizacijas. Tad jis buvo fašistinių korporacijų pirmtakas. L.Brentano nuolat kartojamas teiginys, kad darbo apsaugos įstatymai, taip pat profesinių sąjungų organizavimas padės gerinti darbininkų padėtį, nėra jo (t.y. L.Brentano) atradimas. Tai daug anksčiau buvo moksliškai išnagrinėta K.Markso ir F.Engelso veikaluose (“ Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” , “Filosofijos skurdas” , “Kapitalas” ir kt.) Vernaris Zombartas (1863-1941). V.Zombartas buvo vienas iš tipiškų “truputį marksistine spalva padailinto socialliberalizmo” ideologų. Savo veiklos pradžioje jis mėgo žongliruoti marksizmu, iškraipydamas jo esmę, išmesdamas jos revoliucinį turinį. Vėliau V.Zombartas visą dėmesį sukoncentravo dviem dalykams: gyrė vokiškojo monopolistinio kapitalizmo “organizuotumą” bei “planingumą” ir kurstė vokiškąjį šovinizmą. Savo gyvenimo pabaigoje jis iš esmės tapo fašizmo ideologu. V.Zombartas iškilo laisvosios konkurencijos pramoninio kapitalizmo peraugimo į monopolistinį kapitalizmą laikotarpiu, kai vokiškasis imperializmas pirmaeiliu savo uždaviniu laikė kovą dėl pasaulinio viešpatavimo. Tuo metu Vokietija buvo ne tik priešakinė kapitalizmo šalis, užėmusi antrąją vietą kapitalistiniame pasaulyje. Ji taip pat buvo šalis, kurioje buvo išsivysčiusi darbininkų klasė, apsiginklavusi marksistine teorija. V.Zombartas, neigdamas marksistinį istorinių visuomenės ekonominių formacijų supratimą, vietoj jo pateikė ūkinės sistemos ir epochos sąvokas. Pirmoji vartojama teoriniams apibendrinimams, o antroji – empiriniam istorinių epochų tyrimui. Ūkinę sistemą, teigė V.Zombartas, sąlygoja ne gamybos būdas, ne klasių santykiai ir ne išnaudojimo forma, bet “apibrėžtas ūkinės minties paveikslas”. Taigi dvasia, psichika istorinių faktų visumoje turinti sudaryti ūkinės sistemos turinį. Trumpai tariant, remdamasis idealistinės filosofijos pozicijomis, V.Zombartas teigė, kad kiekvienoje ūkinėje epochoje susidaro tam tikras vieningas dvasinis žmonių supratimas. Tai suvokti bei išaiškinti ir esąs svarbiausias politinės ekonomijos tikslas. Kuo gi viena nuo kitos skiriasi įvairios ūkinės sistemos? V.Zombarto nuomone, jos skiriasi ne gamybinių santykių pobūdžiu, ne išnaudojimo būdu, o viešpataujančia “dvasia”. Taigi kapitalistinio ūkininkavimo epocha esanti istorinis reiškinys, o kapitalistinė sistema galėjusi išsivystyti tik iš “kapitalistinės dvasios” elemantų, kurie visada buvę kaip biologinė, gamtinė paskata. Kalbėdamas apie “kapitalistinės dvasios” elementus, V.Zombartas teigė, kad instinktyvūs sugebėjimai esą iš anksto duoti, esą jau žmogaus kraujyje, kad tai esą biologiniai pagrindai, ant kurių kuriasi visa kapitalistinės dvasios istorija. Vadinasi, kiekvienai ūkinei epochai, anot V.Zombarto, esą būdinga tai, kokia dvasia tuo laikotarpiu viešpatauja. Šia prasme V.Zombartas nagrinėjo, pavyzdžiui, klausima, ar vokiečių nacionalinis charakteris atitinka tuos reikalavimus, kuriuos kelia kapitalistinio ūkio santvarka. Jis darė išvadą, kad vokietis, kaip socialinės žmonių bendrijos narys, galįs atsisakyti savo asmenybės kaip visumos ir pasišvęsti bet kuriam objektyviam, neišplaukiančiam iš jo individualybės, tikslui. Ką reiškia tie sukti samprotavimai praktiškai? V.Zombartas aiškino, kad vokietis dėl savo “dvasios” gali būti, viena, drausmingas darbininkas, antra vertus, - organizatorius įmonininkas. Trumpai tariant, vokiečių kapitalistai esą ne išnaudotojai, pasisavinantys svetimo darbo rezultatus, o “pramonės kapitonai”, kurie “pasišventę” dirbą visuomenės gerovei. Tokios pažiūros visiškai sutapo su vokiškojo imperializmo ir šovinizmo garbinimu. Kovodamas su marksistine kapitalo koncentracijos, kapitalo kaupimo ir santykinio gyventojų pertekliaus (nedarbo) teorija, V.Zombartas mėgino įtikinti, kad lemiamą įtaką rezervinės darbo armijos susidarymui turį tokie “dvasios” pasireiškimai, kaip tinginystė, nesugebėjimas dirbti ir pan. Bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu dviveidė V.Zombarto teorija buvo neišsemiamas šaltinis fašistinei ideologijai. Vėlesniuose darbuose V.Zombartas socialinės demagogijos tikslais rašė, kad finansinis kapitalas viešpatauja pasaulyje ir priverčia valstybinius veikėjus šokti kaip marionetes. Bet drauge karteliai vedą į “tobulėjimą”, vykstanti visuotinė kapitalistinės dvasios racionalizacija, kad ji nustoja buvusi “kapitalistine dvasia”, t.y. monopolijos, virsdamos “racionalizmu”, jau nebeatstovaujančios kapitalizmui. Anot V.Zombarto, finansininkų viešpatavimas virsiąs antikapitalizmu. Tokie zombartiniai svaičiojimai sudarė geriausią pagrindą vokiškųjų fašistų socialinei demagogijai. 4. Vienos (austrų) mokykla XIX amžiaus 8 dešimtmetyje susiformavusi austrų mokykla – maržinalizmo klestėjimas. Pagrindinės idėjos : o Pagrindinis dėmesys kreipiamas į ribinį naudingumą. Mokykla savo dėmesį sutelkia į tą mainų tašką, kuriame priimamas sprendimas, kitais žodžiais, nustatoma naudingumo riba. Principas taikomas visoms ekonomikos sritims (Karlas Mengeris). o Radikaliai subjektyvinis požiūris – prieš klasikinę mokyklą. o Akcentuojam „švari“, „gryna“ teorija – metodologinis kirtis – individualizmas (prieš istorinę vokiečių mokyklą). o Alternatyvių kaštų teorija, kuri sudeda visus gėrybes ir veiksnius. o Į kapitalą ir palūkanas žiūrima iš laiko perspektyvos (prieš visus, išskyrus Čikagos mokyklą). o Monetarinė „perinvestavimo“ verslo ciklo teorija (prieš keinsizmą“. o Paremia bet kokią anticiklinę pinigų politiką, vėliau – remia laisvą bankų sistemą (prieš monetaristus). o Pabriežia atsitiktinumų ir informacijos svarbą ekonomikoje, ypač informacijos svarbą formuojantis kainoms (prieš Valrasą). o Atkreipia dėmesį į ekonomikos žaidėjų psichologiją, ypatingai savanaudiško ir strateginio elgesio pirmenybiškumą bei politinių ir socialių institucijų elgesio svarbą. o Pabrėžia konkurencijos rinkų ir kainų sistemos svarbą transformuojant decentralizuotų ekonominių subjektų klampinę į harmonišką tvarką (prieš Valrasą, Keinsą ir Marksą). o Esminis politinis, ekonominis ir filosofinis laissez-faire ( laisvoji rinka) ekonominės politikos ginimas (prieš Keinsą, Marksą ir socialistus). 4.1 Austrų mokyklos atstovai XIXa. 8 dešimtmetyje susiformavo ir antimarksistinė buržuazinės apologetikos kryptis – vadinamoji austrų mokykla ( K.Mengeris, V.Bem-Baverkas, F.Vyzeris ir kt. ) Ji mėgino mokslinei vertės teorijai priešpastatyti vulgarią ribinio naudingumo teoriją, kovoti su marksizmu pagrindinių politinės ekonomijos problemų srityje, aiškindama ekonomines kategorijas tariamais žmogaus psichikos dėsniais. K.Mengeris (1840-1921) “Ekonomikos principai” (1871), Mengerio vertės teorija. 5. Matematinė mokykla Lozanos mokykla – viena pirmųjų matematinės krypties mokyklų. Nuo jos itin aktyviai (praktiškai visuotinai) matematinė metodologija persmelkia ekonominę teoriją. Iškilusi pusiausvyros problema (atitikimas tarp poreikių ir resursų, tarp paklausos ir pasiūlos) – viena esminių ekonominėje teorijoje : poreikiai paprastai lenkia resursus ir galimybes, visų pirma dėl techninių (fizinių) ir technologinių apribojimų. Esminiai klausimai : o Esant kokioms sąlygoms, dėka kokių mechanizmų galima pusiausvyra ? o Ar gali rinka garantuoti pusiausvyra? o Kiek stabilūs (patvarūs) ekonomikos paramenrai? o Kokiais principais remiantis atsiranda ryšiai tarp kainų, kaštų, visuminės paklausos ir pasiūlos skirtingose rinkose? o Ar rinka gali išsaugoti pusiausvyrą? o Matematika ekonomikoje tarnauja dviem tikslam : o Išvesti ir formuoti ekonomines teorijas matematine forma o Patikrinti ekonomines hipotezes Ekonometrika kombinuoja abu minėtus matematikos pritaikymo būdus. Prognozės – ekonominės politikos valdymas. 5.1 Matematinės mokyklos atstovai Leonas Valrasas: “viskas priklauso nuo visko”. Pirmoji matematinė pusiausvyros teorija. Svarbiausias unikalus indėlis – bendroji ekonominės pusiausvyros teorija. Firmos – perka gamybos faktorius, parduoda prekes, namų ūkiai – atvirkščiai. Rinkos problema- kaip tai subalansuojama? Pusiausvyra nusistovi per kainų “užčiuopimą” (rinka – didelė birža) – taigi, per klaidas ir neatitikimą. Pusiausvyros kaina yra prekės naudingumo ir jo gamybos kaštų pusiausvyros taškas. Kaina – mainų proporcijos reguliatorius. Iki Valraso buvo manoma, kad pusiausvyros kaina atsiranda kiekvienos prekės rinkoje izoliuotai, po jo darbų – tezė, kad kainos susijusios visose rinkose. Labai grubiai – kompiuterių kainą lemia ir kainos apelsinų rinkoje. Pusiausvyros sąlygos Pusiausvyros būvyje rinkos kaina lygi ribiniams kaštams – Valraso dėsnis. 3 pusiausvyros sąlygos: o gamybos veiksnių paklausa ir pasiūla – lygios: jų pagrindu nusistovi pastovios ir stabilios kainos. o prekių paklausa ir pasiūla lygios ir realizuojamos pastovių, stabilių kainų pagrindu. o prekių kanos lygios gamybos kaštams. Pirmosios dvi sąlygos reiškia mainų proporcijų atitikimą, o trečioji – pusiausvyrą gamybos sferoje. Matematizuojant šį modelį imama prielaida, kad kiekvienas mainų subjektas mainuose gauna vienodą naudą. Ekonominė šios sistemos prasmė – rinkos ekonomika iš esmės stabili ir nereikalinga išorinės paramos sistema, ką galima įrodyti matematiškai. Įprasta kritikų pastaba – “perdaug gražu, kad būtų tiesa” . Vilfredo Pareto (1848-1923). Pareto optimumas. Efektyvumo kriterijaus paieškos. Pareto optimumas – optimumas pasiekiamas tuo atveju, kai esant vienodoms sąlygoms (resursams, paskirstymo sistemai, poreikiams, kainoms) niekas negali pagerinti savo padėties, nepablogindamas kieno nors kito padėties. Arba – Pareto optimumas – tai situacija, kai niekas negali padidinti kokios nors prekės gamybos, tuo pat metu nesumažindamas kokios kitos gėrybės gamybos.
Ekonomika  Referatai   (23,51 kB)
Auditas 2
2009-12-29
Tačiau kaip mokslinė praktinė sritis susiformavo tik 19 a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų beiprivačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo ekonominės informacijos sistemos realumą ir teisingumą. Tokią garantiją ir pradėjo teikti vadinamieji viešieji visuomeninai buhalteriai Tikroji audito atsiradimo data yra laikoma 1854 m., kai Edinburgo buhalterių sąjungai buvo suteiktas karališkas statusas. Tačiau tikroji audito tėvynė yra Didžioji Britanija. Pirmosios pasaulyje apskaitos organizacijos pradėjo kurtis Škotijoje 1853 m. 19am. viduryje pradėjo kurtis įvairios akcinės bendrovėsToks buhalterio profesijos įvardijimas rodė jos reišmingumą, naują buhalterio kvalifikacinį lygį, netgi jo prviligijuotą padėtį. Lietuvoje buhalterio ir auditorio asoviacija įkurta 1990 m. rugsėjo mėn. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžio. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūrio. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarą, rezultato įforminimą ir atsakomybė. Kaip matome auditas egzistuoja jau pakankamai ilgai. Kai XIX a. viduryje pradėjo steigtis įvairios akcinės bendrovės. Apsukriausi šių bendrovių vadovai, su pasamdytais buhalteriais sąmoningai apskaičiuodavo didelius pelnus ir dividendus. Tuo “pakeldami” akcijų kainą biržoje. Po to šias akcijas parduodavo už nerealią kainą. Todėl Europos šalių vyriausybės, siekdamos užkirsti kelią nesąžiningiems sandėriams, pradėjo reguliuoti apskaitos darbuotojų profesinę veiklą. Tai buvo vienas iš veiksnių reikalingų auditui atsirasti. Audito atsiradimas tiesiogiai surištas su interesų išsiskyrimu tų kurie tiesiogiai valdo įmonę (administracija) ir tų kurie nori investuoti savo pinigus į imonę. Investitoriai nenorėjo ir negalėjo pasitikėti ta informacija kurią pateikia administracija. Reikėjo, kad šią informaciją patvirtintu nepriklausomas ekspertas gerai nusimanantis apskaitoje. Kadangi priimant sprendimą pirkti ar parduoti vertybinius popierius, išduoti paskolą ar pratėsti komercinį kreditą, sudaryti darbo sutartį ir pan. remiasi, didžiąja dalimi, finansine informacija, kuri turi būti patikima. Šios informacijos patikimumą gali patvirtinti nepriklausomas auditorius. Auditoriaus paslaugo poreikis atsirado dėl sekančio aplinkybio: 1. Galimybė neobjektyvios informacijos iš administracijos pusės, konflikto tarp administracijos ir šios informacijos naudotojo (savininko, investuotojo, kreditorio) atveju. 2. Kompanijos operacijo gali būti labai daug ir įvairaus sudėtingumo. Informacijos apie jas patys vartotojai gauti negali, todėl jiems reikalingos auditorio, buhalterio-profesionalo, paslaugos; 3. Finansinio ataskaito vartotojo priimamo sprendimo pasekmės gali būti jiems labai svarbios, todėl informacijos pilnumas ir patikimumas, gautas per buhalterį-auditorio, jiems ypatingai reikalingas. 4. Finansinės informacijos vartotojai paprastai negali tiesiogiai prieiti prie kompanijos apskaitos įrašo, be to, jie dažniausiai neturi atitinkamos kvalifikacijos ir patirties. Todėl darbui, kurio patys vartotojai atlikti negali, būtina pasikviesti profesionalius buhalterius - auditorius; Asmenys, priimantys sprendimus finansiniais klausimais (tiek privatūs, tiek valstybiniai), paprastai gauna apskaitinė (buhalterinė) informaciją tos kompanijos, kuriai ketina suteikti paskolą arba kurios vertybinius popierius ketina pirkti ar parduoti, ar sudaryti kitokį sandorį. Tačiau čia gali (dažniausiai taip ir būna) susikirsti informacijos tiekėjo ir vartotojo interesai, todėl atsiranda visuotinis (visuomeninis) poreikis auditoriaus paslaugoms - tarpininko, nustatančio finansinės informacijos patikimumą ir objektyvumą. Patikima informacija leidžia padidinti kapitalo rinkos efektyvuma, ir prognozuoti pasekmes įvairio ekonominio sprendimo. Auditas - tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimo.. Auditas turi savo tikslą, logiką ir pagrįstas struktūrizuotu priėjimu prie sprendimo. Jis nėra chaotiškas ir nesuplanuotas. Jo metu gaunami ir įvertinami duomenys, įtakojantys audito išvados priėmimą. 1. Audito reikšmė ir būtinumas Auditas - tai nepriklausomo auditoriaus vykdomas oficialus įmonės finansinės būklės patikrinimas, siekiant įvertinti jos finansinės atskaitomybės dokumentuose pateiktos informacijos tikrumą ir tikslumą bei atitikimą galiojantiems apskaitos norminiams aktams. Audito rezultatas - auditoriaus išvada ir įvertinimas. Firma, atliekanti auditą, turi turėti leidimą šiai veiklai. Auditas poreikis atsirado tada, kai verslas buvo pradėtas organizuoti kaip akcinės bendrovės, t.y. ribotos atsakomybės kompanijas, kur kompanijos savininkai (akcininkai) atsako tik įnešto kapitalo dalimi. Tai pažangi verslo organizavimo forma, leidusi žymiai praplėsti galimybes, pritraukti daugiau kapitalo, reikalingo verslo plėtimui, leido vykdyti daug didesnio masto operacijas, organizuoti tarptautinį verslą. Reikalo esmė ta, kad kapitalo savininkai, finansuojantys arba galintys finansuoti įmonės veiklą, atsiskyrė nuo įmonės vadybininko (vadovoo), tiesiogiai valdančio įmonė. Todėl audito atsiradimo užuomazgos tiesiogiai siejasi su įmonio vadovo ir jo akcininko tarpusavio santykiais. Greitai paaiškėjo, kad vadovo ir akcininko (kapitalo tiekėjo) interesai gerokai skiriasi. Pirmojo pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrojo - dividendus t.y. atlyginimą už investuotą kapitalą. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurio pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi apskaitos duomenys būto tikri ir patikimi, kad pelnas, dividendai ir kiti rodikliai apskaičiuoti tiksliai. Todėl vienas pagrindinio nepriklausomo audito tikslo - nuomonės pareiškimas apie finansinės atskaitomybės, kuri charakterizuoja komapnijos finansinė būklė ir veiklos rezultatus, objektyvumą ir atitikimą bendriesiems apskaitos principams. Auditas taip pat yra būtinas siekiant patikrinti apskaitos ir atskaitomybės būklė bei norint geriau jas sutvarkyti, patobulinti, mechanizuoti ir automatizuoti; atliekant ūkinės komercinės veiklos analizė ar konkretaus biznio ekspertizė; sprendžiant finansinius klausimus bankroto atveju; jungiantis arba dalijantis įmonėms; privatizuojant turtą; siekiant efektyviau organizuoti ūkinė komercinė veiklą, tobulinti valdymo ir darbo organizavimo sistemas ir daugeliu kito atvejo. Audito atlikimas, net tais atvejais, kai jis nėra būtinas, turi tikrai didelė reikšmė. Rinkos sąlygomis įmonės bei kiti ūkio subjektai daro turto, piniginio resurso panaudojimo sutartis vykdo komercines operacijas ir investicijas. Šio operacijo sėkmė priklauso nuo galimybės viso dalyvio gauti patikimą finansinė informaciją. Informacijos patikimumas patvirtinamas nepriklausomo eksperto auditorio. Sąvininkai ir viso pirma smulkūs akcininkai, o taip pat kreditoriai neturi galimybės asmeniškai įsitikinti, kad daugybė įmonės operacijo atliktos pagal istatymus ir teisingai atsispindi atskaitomybėje. Todėl, kad neturi priėjimo prie pirminio dokumento, o taip pat neturi nei reikiamos kvalifikacijos nei patyrimo. Šiam darbui jie priversti samdyti profesionalus. Nepriklausomos auditorio išvados apie įmones taip pat reikalingos ir valstybei, kad galėtu priimti sprendimus ekonomikos ir mokesčio srityse. Auditorio patikrinimai būtini valstybiniams organams, teismams, prokurorams ir tarditojams, kad patvirtintu šinansinės informacijos teisingumą. Viena iš svarbiausio audito problemo, kuri dažnai diskutuojama įvairiuose forumuose, yra audito būtinumo įvairaus profilio ir dydžio įmonėse problema. Vieni teigia, kad auditas būtinas visoms be išimties įmonėms, kiti - tik didelėms arba vidutinėms (o kaip nustatyti, kokia yra didelė ir kokia vidutinė?) kompanijoms, treti - toms įmonėms, kurio gaminama produkcija sudėtinga, o teikiamos paslaugos labai įvairios, dar kiti nurodo, kad labai svarbu atlikti auditą tose įmonėse, kurios turi daug debitorio ir kreditorio (kiek?), ir t.t. Tarptautiniai audito standartai nenurodo, kokiose įmonėse svarbiausia jį atlikti. Jie orientuoja į tai, kad kiekviena šalis pateikto dėl audito savo nacionalinius reikalavimus. 2. Audito tikslai ir audito apibrėžimas Auditas kaip sisteminis procesas turi savo tikslą ir logiką. Šiandien mes žinome ne tik finansinį, bet valdymo, kokybės operacinį, “žaliąjį” ir kitas audito rūšis, todėl audito apibrėžimas turi būti tikslus ir universalus. Pati sistema yra su grįžtamaisiais ryšiais,o tai rodo jos daugiavariantiškumą: keičianti tikslui, keisis procesas ir rezultatas. Tikslai yra veiklos orientyrai. Šie formuojami pagal individualius, grupinius ir visuomeninius poreikius.Tai konfliktinis procesas, nes gyvenime egzistuoja interesų prieštaringumas, susidūrimas ir pan. Be to tikslų formavimą ženkliausiai sąlygoja visuomeniniai procesai ir jų raida. Ne išimtis ir audito tikslai. Jeigu apžvelgsime audito raidos etapus ir tendencijas, būdigas daugelio šalių, tai galima išskirti 3 pagrindinius: 1.Visuomeniniai audito tikslai 2. Pagrindinis audito tikslas 3. Konkretūs audito tiksl Pagrindinis audito tikslas - analizuoti ir įvertinti informacijos apie kliento finansinę atskaitomybę ar kitą ekonominę veiklą realumą ir patikimumą.Greta pagrindinio audito tikslo egzistuoja daug kitų - konkrečių tikslų, kaip antai: informacijos apie prekių realizavimą bei grąžinimą, grynų pinigų įplaukas, kreditorinį įsiskolinimą realumo ir patikimumo įvertinimas. Tokių tikslų gali būti daug ir įvairių , priklausomai nuo informacijos vartotojų poreikių. Auditinė veikla - tai procesas, kurio pagalba realizuojamas tikslas. Tam tikra procedūrų ir veiksmų visuma , pradedanti pasiekti norimą tikslą. Audito rezultatas - tai auditoriaus išvada arba, priklausomai nuo aplinkybių, atsisakymas ją duoti. Abiem atvejais auditorius paliudija, kad patikrinta, laikantis bendųjų apskaitos principų, standartų ir kitų norminių dokumentų reikalavimų. Kyla klausymas , ar gali auditoius duoti kitokią negu tradicinė auditoriaus išvada. Atsakymas būtų - gali, jeigu informacijos vartotojas to pageidauja, pvz., kad būtų speciali ataskaitos forma. AUDITAS -tai oficiali nepriklausoma klieto informacijos apie finansinę atskaitomybę ar kitą ekonominę veiklą realumo ir patikimumo analizė ir kitais norminiais dokumentais bei auditoriaus raštiškos nuomonės apie tai pateikimas. 3. Audito planavimo schema Audito patikrinimas paprastai vyksta apibrėžta laiko tarpą (dažniausiai 2 savaites); dėl šio apribojimo audito firma turi gerai susiplanuoti savo darbus, įvertinti kiek reikės žmonio ir t.t. kadangi tikrinamos įmonės skiriasi pajėgumais, dydžio, darbo specifika ir t.t. Planavimas ir audito plano bei programos paruošimas gali būti išskaidyti į keletą etapo. Autoriai audito planavimo etapus ir jo eiliškumą išskiria įvairiai. 2 paveiksle pateikta bendra audito planavimo schema. Pirminis audito veiklos planavimas vyksta pradinėje audito stadijoje. Pirminis audito veiklos planavimas apima tokius sprendimus, kaip sutikimas pradėti (arba tėsti) kliento auditavimą, priežasčio, dėl kurio klientas užsako auditą, nustatymą, reikiamo personalo audito atlikimui parinkimas ir raštiškas abiejo pusio (auditoriaus ir užsakovo) įsipareigojimo sudarymas. Audito planavimo schema Bendro duomeno apie klientą rinkimas. Kad auditorius galėto tinkamai ir objektyviai atlikti auditą, jis turi būti pakankamai gerai susipažinės su kliento verslu ir ta pramonės šaka, kurioje dirba kliento kompanija. Didžioji dalis šios informacijos gaunama audituojant klientą, ypač jeigu tai naujas klientas. Kad surinkti reikiamą informaciją, auditoriui reikia: susipažinti su kliento verslu ir pramonės šaka; apžiūrėti įmonė ir tarnybines patalpas; susipažinti su įmonėje vykdoma veiklos politika (tai turi glaudo ryšį su finansinėmis ataskaitomis); identifikuoti tarpusavio ryšius (tiek įmonės viduje, tiek įmonės su išore); įvertinti kito (pašalinio) specialisto ir eksperto poreikį. Informacijos apie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas. Šiame audito etape tikrinami trijo tipo, glaudžiai tarpusavyje susijė, juridiniai dokumentai ir jo archyvai: 1) kompanijos įregistravimo dokumantai, patvirtinantys jos juridinį statusą, ir jos įstatai; 2) direktorio tarybos susirinkimo ir akcininko susirinkimo protokolai; 3) sutartys ir kontraktai. Reikšmingumo įvertinimas, bendros verslo (vidinės), verslo kontrolės ir auditoriaus rizikos įvertinimas. Planuojant auditą labai svarbu įvertinti klaido reikšmingumą (arba materialumą) ir bendrą audito riziką. Nuo pirminio šio elemento įvertinimo labai priklauso audito darbo apimtis, o tuo pačiu ir plano apimtis bei sudėtingumas ir, žinoma, audito kaina. Susipažinimas su verslo kontrolės sistema ir kontrolės rizkos įvertinimas. Nustatyti kontrolės rizikos lygį yra labai sunku. Pirmiausia auditorius turi įsitikinti, ar vidinės kontrolės sistema padeda apskaitos sistemai siekti savo tikslo, t.y. ar visos ūkinės operacijos atliekamos neviršijant įgaliojimo, o kitu atveju tik vadovybei leidus; ar visos operacijos nedelsiant įrašytos teisingomis sumomis į atitinkamas sąskaitas ir tuo laikotarpiu, kuriuo padarytos; ar nustatytais terminais sulyginami apskaitiniai ir faktiniai duomenys ir ar padaryti atitinkami veiksmai nustačius neatitikimus. Auditorius turi gerai ištirti vidinės kontrolės sistemos aplinką, kad galėto įvertinti vadovybės požiūrį į kontrolė, jos informuotumą ir veiksmus įvairiais kontrolės klausimais. Tirdamas kontrolės aplinką, auditorius kartu gauna informacijos apie kontrolės procedūras ir gali nusprėsti, ar jas naudoti ar ne, ar reikia atlikti papildomus tyrimus, ar ne. Bendro audito plano ir audito programos paruošimas. Audito plane nurodoma jo pradžia ir pabaiga, tikrinamas laikotarpis, tikrinami darbo barai, tikrinamo darbo apimtys ir atlikimo laikas, atrankinio tikrinimo sritys, apimtys ir laikas, konkrečio darbo vykdytojai (jei auditorius samdo padėjėjus, ekspertus ar kitus auditorius), numatomi svarbiausi audito testai (tikrinimas, apžvalga, apklausa, patvirtinimas, skaičiavimas ir perskaičiavimas, analizė). Planas turi būti parengtas taip, kad iš jo būto galima matyti, kaip auditorius vykdys sutartyje numatytus darbus. Visi klausimai, kuriuos reikia tirti ir nurodyti plane, išdėstomi taip, kad audito metu būto ne tik visapusiškai, bet ir nuosekliai patikrinta kliento veikla, nustatyti ne tik pažeidimai, bet ir jo priežastys bei padariniai. Audito planas turi būti suderintas su užsakovu, tačiau visa atsakomybė už plano kokybė tenka auditoriui. Tai padeda išvengti nesusipratimo dėl darbo apimties (ir kainos tuo pačiu) ir konkrečio kontrolės veiksmo atlikimo laiko ir būdo. Audito programa paprastai sudaroma pagal tris segmentus: 1) operacijo patikrinimas; 2) analitinės procedūros ; ir 3) atskiro elemento saldo patikrinimas. Kiekvienas iš šio segmento apžvelgiamas pagal ūkinio operacijo ciklus ir atskiras sąskaitas. Audito programa ūkinio operacijo segmente gali būti labai įvairi. Jos gali įtraukti pilną patikrinimą (kada vidinė verslo kontrolės sistema yra silpna), arbą priešingai, labiau akcentuojamas kontrolinio momento testavimas (kada vidinės kontrolės sistema laikoma efektyvia). Kadangi analitinės procedūros nėra brangiai kainuojančios, daugelis auditorio atlieka pakankamai didelį jo kiekį. Analitinės procedūros atliekamos trijuose audito atlikimo stadijose: 1) planavimo metu (kad padėto auditoriui nusprėsti, kokie įrodymai jam reikalingi kad pasiekti planuojamą audito riziką); 2) operacijo ir atskiro elemento saldo patikrinimo metu; 3) audito pabaigoje, kai norima įsitikinti patikrinimo rezultato atitikimu planuotiems. Atskiro elemento saldo testo paruošimas paprastai būna sunkiausias planavimo procesas. Tai labiausiai subjektyvus procesas, reikalaujantis daugiausiai profesinio mąstymo. 4. Audito organizavimo etapai Vakaro autorio literatūroje pateikiamas labai nevienodas audito etapo skaičius. Kai kurie autoriai labai detaliai aprašo daugelį darbo, kuriuos reikia atlikti audito metu, vadindami tai audito nuoseklumo. Įvairūs autoriai siūlo skirtingus audito organizavimo etapus ir jo nuoseklumą. A.A.Arens’o ir J.K.Leobbeck’o knygoje “Auditing- an intergrated approach” pateikta tokia audito organizavimo etapo schema. 1 Stadija. Audito planavimas ir jo programos sudarymas Pirminis audito veiklos planavimas Bendro duomeno apie klientą rinkimas Informacijos apie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas Reikšmingumo įvertinimas, įgimtos kontrolės ir neaptikimo rizikos įvertinimas susipažinimas su verslo kontrolės sistema ir kontrolės rizikos įvertinimas Bendro audito plano ir audito programos paruošimas 2 Stadija. Kontrolinio momento testavimas ir ūkinio operacijo patikrinimas Įvertinama, ar priimtinas prognozuojamas vidinės kontrolės rizikos laipsnis Jei atsakymas “taip” - testuojami kontroliniai momentai Jei atsakymas “ne” - ištisinis operacijo tikrinimas (testavimas) Įvertinama klaido atsiradimo finansinėje atskaitomybėje tikimybė 3 Stadija. Balanso straipsnio patikrinimas Nedidelė tikimybė. Analitinio procedūro vykdymas Vidutinė tikimybė. Pagrindinio elemento testavimas Didelė arba nežinoma tikimybė. Papildomas elemento tikrinimas 4 Stadija. Audito užbaigimas ir išvados parengimas Įsipareigojimo patikrinimas Po balansinio įvykio patikrinimas Rezultato įvertinimas Audito išvados sudarymas 1 Stadija. Pagrindinė šios stadijos užduotis - sudaryti tokius audito planą ir audito programą, kad auditorius jais remdamasis ir pagal juos atlikdamas auditą pasiekto iškeltus tikslus. 2 Stadija. Tai praktinis ūkinio operacijo patikrinimas. Uždaviniai: 1) surinkti duomenis, patvirtinančius konkrečius kontrolinius uždavinius ir procedūras, kad būto galima nustatyti priimtiną (pagal auditoriaus vertinimą) kontrolės rizikos laipsnį (t.y. to atvejo, kada jis sumažintas, o ne maksimalus); 2) gauti duomenis, kurie patvirtinto ūkinio operacijo piniginio sumo teisingumą. 3 Stadija. Užduotis - gauti pakankamą kiekį duomeno, patvirtinančio, kad sąskaito saldo atitinka pateiktą balanse ir duomenis prie finansinės atskaitomybės. 4 Stadija. Užduotis - apibendrinti gautus duomenis ir pateikti audito išvadą. 5. Audito darbo dokumentai Visa auditoriaus dokumentacija paruošta prieš auditą ir patikrinimo metu yra laikoma darbo dokumentais ir padeda auditoriui planuoti ir vykdyti auditą, o taip pat yra auditoriaus darbo įrodymas. Auditoriaus darbo dokumentai (working papers) - tai užrašai, kuriuose auditorius fiksuoja audito atlikimo metu panaudotas procedūras, testus, gautą informaciją ir atitinkamas išvadas. Darbo dokumentuose turi būti ta informacija, kuri auditoriaus nuomone yra svarbi atliekant patikrinimus ir kuri padeda auditoriui susidaryti nuomonė (priimti sprendimą dėl audito išvados) apie finansinės atskaitomybės objektyvumą. Auditoriaus darbo dokumenuose turi būti aprašytas audito planavimas, atlikto procedūro pobūdis, apimtis, laikas, padarytos išvados. Darbo dokumentai turi būti pakankamai detalūs, kad patyrės auditorius galėto visiškai suprasti atliktą auditą. Auditoriaus darbo dokumentus, kaip nurodyta 9-ajame tarptautiniame audito standarte, sudaro: 1) informacija, susijusi su įmonės teisine ir organizacine struktūra; 2) svarbiausio teisinio dokumento, susitarimo kopijos ar ištraukos iš jo; 3) audito planavimo proceso ir audito programos aprašymas; 4) apskaitos sistemos ir vidinės kontrolės sistemos aprašymas bei įvertinimas; 5) sąskaito ir ūkinio operacijo analizė; 6) reikšmingiausio ekonominio rodiklio analizė; 7) atlikto audito procedūro pobūdis, laikas, apimtis bei to procedūro rezultatai; 8) patvirtinimas, kad padėjėjo atliktas darbas buvo tinkamai prižiūrimas ir kontroliuojamas; 9) aprašymai, kas ir kada atliko konkrečias procedūras; 10) susirašinėjimo su kitais auditoriais, ekspertais, nesuinteresuotais asmenimis kopijos; 11) reikalo aptarimo su klientu rašto (protokolo) kopijos; 12) auditoriaus padarytos išvados svarbiausiais audito klausimais; 13) kliento pateiktos finansinės informacijos ir atitinkamos auditoriaus ataskaitos kopijos. Literatūroje visi darbo dokumentai skirstomi į 3 grupes: 1) Nuolat tvarkomi dokumentai; 2) Audito administraciniai dokumentai; 3) Audito informacijos dokumentai. Nuolat tvarkomi dokumentai yra tokie, kuriuose yra informacija, dominanti auditorius per visą to paties kliento auditavimo laiką. Prie tokio dokumento priskiriama kopijos arba ištraukos iš kliento įmonės statuso ar jos steigimo dokumento, įvairio sutarčio, akcininko susirinkimo, stebėtojo tarybos ir direktorio valdybos posėdžio, taip pat atitinkamo rodiklio analitinės lentelės, schemos, įmonės finansinės ataskaitos ir kt. Audito administraciniai dokumentai - tai daugiausia dokumentai, kuriuose atvaizduotos audito planavimo pradinės stadijos. Paprastai tai būna auditorio pakvietimo laiškas, auditorio paskyrimo dokumentai, kai kuri informacija apie kliento veiklą, preliminarinio patikrinimo (diagnostikos) rezultatai, pradiniai audito rizikos ir materialumo (reikšmingumo) apskaičiavimai. Ypač svarbus šios grupės dokumentas yra audito planas ir programa. Audito informacijos dokumentai yra tokie, kuriuose atsispindi informacija svarbiausiais atliekamo patikrinimo klausimais. Tai įrašai apie padarytas procedūras bei priimtus sprendimus audito metu. Jie parodo atlikto patikrinimo kokybė, todėl turi būti surašyti aiškiai, tiksliai ir tvarkingai. 6. AUDITO IŠVADOS Auditorius patikrinęs finansines ataskaitas, turi pasakyti galutinę nuomonę apie jas. Kadangi auditorius savo nuomonė privalo suformuluoti raštu, tai šis raštiškas pareiškimas kartais vadinamas auditoriaus nuomone. Pažymėtina, kad auditorius neprivalo duoti absoliučios garantijos dėl finansinės ataskaitos tikslumo, tačiau jis suformuluoja savo nuomonė, kitaip tariant, atsako į klausimą, ar finansinės ataskaitos tiksliai apibūdina kompanijos finansinė būklė, veiklos rezultatus ir atitinkamo finansinio rodiklio pasikeitimus per atitinkamą laikotarpį. Vienas iš tikslesnio yra T.Burns ir H.Hendriksen: “Auditoriaus išvada - tai dokumentas, kurį auditorius surašo patikrinės finansinė ataskaitą ir kuriame pateikia savo nuomonė ar sprendimą dėl jos.” Pavyzdinė auditoriaus išvados formą, jos svarbiausius rekvizitus pateikia 13-asis tarptautinis audito standartas “Auditoriaus išvada apie finansines ataskaitas”. Jame nurodoma, kad auditoriaus išvadoje turi būti pateikiami šie rekvizitai: 1. Pavadinimas. 2. Adresas. 3. Finansinės informacijos aprašymas. 4. Naudojamo audito standarto aprašymas. 5. Nuomonės apie finansines ataskaitas suformulavimas. 6. Parašas. 7. Auditoriaus adresas. 8. Išvados data. Pasaulinėje audito praktikoje įprasta auditoriaus išvadas klasifikuoti į tris pagrindines rūšis: 1. Neribota išvada (unqualified); 2. Apribota išvada (qualified); 3. Nepalanki, neigiama išvada (adverse). Neapribota auditoriaus išvada - tai išvada be pastabo. Kartais ji vadinama gryna, “švaria”, kategoriška, nepriekaištinga, besąlygiška ir pan. Joje visada nurodoma, kad finansinė ataskaita sudaryta remiantis bendraisiais apskaitos principais, ji yra tikra ir teisinga. Apribota auditoriaus išvada - tokia išvada, kurioje auditorius be apribojimo negali išdėstyti savo nuomonės apie finansinėse ataskaitose esančią informaciją. Ši išvada dažnai vadinama “su pastabomis”, apibrėžta. Joje auditorius privalo trumpai suformuluoti savo pastabas dėl apskaitos ir atskaitomybės būklės, tačiau tos pastabos neturi pakeisti bendro teigiamo įvertinimo. Nepalankioje (neigiamoje) išvadoje auditorius turi nurodyti, kad patikrinta atskaitomybė neatspindi faktinės ūkinės-gamybinės veiklos ir jos rezultatus parodo iškraipytai, kad apskaita buvo tvarkoma nesivadovaujant bendraisiais apskaitos principais. Auditoriaus išvados pavyzdys Neapribota audito išvada a) Didžiosios Britanijos akcinė bendrovė b) Auditoriu išvada Firmos nariams c) Mes atlikome finansinio ataskaito, esančio… d) puslapiuose auditą pagal audito standartus. e) Mūso nuomone, finansinės atskaitos parodo tikrą ir teisingą kompanijos įvikio būklė 199…m. gruodžio 31 d., taip pat jos pelną bei fondo šaltinius ir jo panaudojimą per metus, pasibaigusius minėtą dieną. Jos yra parengtos deramai, t.y. pagal 1985 m. kompanijo įstatymą. f) Auditoriai (vardas, pavardė, kvalifikacija, adresas) g) ……….(data) Pastaba. Šis pavyzdys iliustruoja Didžiosios Britanijos akcinės bendrovės neapriboto audito išvados formą ir atitinka Audito standarto reikalavimus. Raidės kairėje ataskaitos pusėje rodo įvairio ataskaitos dalio ir minėto reikalavimo ryšį.
Ekonomika  Referatai   (22,89 kB)
Auditas
2009-12-29
Tačiau pažymėtina, kad audito atsiradimo užuomazgos, jo pradžia siejama ne su vyriausybine politika, o tiesiogiai su įmonės vadovų ir jų akcininkų tarpusavio santykiai. Greitai paaiškėjo, kad įsteigtų akcinių bendrovių vadovų, tiesiogiai valdančių įmonę, ir akcininkų, finansuojančių jų veiklą, interesai gerokai skiriasi. Pirmųjų pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrųjų - dividendus. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurių pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi rodikliai apskaičiuoti tiksliai. Audito tėvyne laikoma Didžioji Britanija. Svarbiausiuose jūrų uostuose maždaug nuo 1790 m. kai kurie buhalteriai jau vertėsi vieša apskaitos praktika. Tačiau galutinai kaip savarankiška praktinės veiklos sritis ir kaip savarankiškas mokslas auditas susiformavo tik XIX a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų bei privačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo firmos finansinės atskaitomybės tikrumą ir tikslumą. Tokias garantijas pradėjo teikti viešieji buhalteriai (public accountants), kurie vėliau buvo pavadinti auditoriais (auditors). Jie pradėjo kurti įvairias profesines apskaitos organizacijas, reikalauti šalių vyriausybes įteisinti jų veiklą. Galima skirti 3 svarbiausias tendencijas, kurios išryškėjo pasaulinėje audito raidoje ir yra būdingos daugeliui pasaulio šalių: Pirmaisiais dešimtmečiais auditas buvo traktuojamas tik kaip finansinių ataskaitų patikrinimas ir jų tikrumo ir tikslumo patvirtinimas. Tokioje stadijoje iš esmės yra visų buvusių socialistinių šalių dabartinė audito būklė. Nuo XX a. vidurio (praktiškai nuo 1969 m.) vis labiau akcentuojamas sisteminis - orientacinis audito pobūdis. Daug dėmesio skiriama įmonių valdymo sistemos, ypač vidinės kontrolės efektyvumui. Pastaraisiais metais labai daug dėmesio skiriama galimai audito rizikai ir galimybėms ją sumažinti. AUDITO APIBRĖŽIMAS Šiuo metu daugelyje audito knygų auditas apibrėžiamas vadovaujantis Didžiosios Britanijos audito standartuose pateiktu apibrėžimu: Auditas - įmonės finansinių ataskaitų nepriklausomas patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Nurodomi 6 audito elementai, nusakantys jo esmę: 1 TAS “Audito tikslai ir pagrindiniai principai” pateikiamas toks audito apibrėžimas: Auditas - tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas, užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimu. Panagrinėsime pagrindinius šio apibrėžimo teiginius. Nepriklausomumas - kad audito informacijos vartotojai pasitikėyų auditoriumi, jis turi būti nepriklausomas nuo tikrinamos įmonės. Jis privalo turėti faktinę nepriklausomybę ir ją parodyti savo elgesiu. Auditorius neturi eiti į kompromisus su administracija, turi būti laisvas nuo bet kokių finansinių interesų: akcijų, kreditų. Ne tik jis, bet ir šeimos nariai neturi būti suinteresuoti. Informacija apie autoriaus finansinius interesus firmose kaupiama nuo jo priėmimo į darbą. Tyrimas - pripažintų metodų panaudojimas, įgalinantis nustatyti valdymo sistemos efektyvumą ir vientisumą, taip pat buhalterinių įrašų teisingumą ir išsamumą. Tyrimo tikslas - įgalinti auditorių suformuoti nuomonę apie auditą. Nuomonė - nėra garantija. Tačiau prityrusio profesionalo auditas, atliktas pagal pripažintus standartus, turi būti patikimas. Dažniausiai auditoriaus nuomonė apima: įstatymų numatytų taisyklių laikimąsi; finansinių ataskaitų patikimumą ir bešališkumą. Išreiškimas - raštu, pridedamas prie finansinės atskaitomybės, sudėtinė dalis. Finansinė atskaitomybė rodo įmonės pelną (arba išlaidas, kai už jas atsiskaitoma), likvidinių lėšų judėjimą per ataskaitinį laikotarpį ir finansinę būklę ataskaitinio laikotarpio pabaigai. Ją sudaro: pelno ir nuostolių ataskaita; piniginių srautų ataskaita; balansas. Įmonė. Labai svarbu nustatyti struktūros, apie kurią auditorius pateikia nuomonę, ribas. Gali būti - kompanija, transnacionalinis susivienijimas, gamybinis vienetas ar valstybės valdymo administracinis organas. Paskirtas auditorius. Skiria auditorių visuotinis akcininkų susirinkimas (jam auditorius ir atsiskaito). Suranda auditorių ir pateikia tvirtinimui įmonės administracija. Įstatymų nustatytos taisyklės. Savo veikloje auditorius privalo laikytis visųreguliatyvų, tiek reglamentuojančių jo profesionalią, tiek įmonės gamybinę - komercinę bei ūkinę - finansinę veiklą. AUDITO RŪŠYS Teoriniu požiūriu audito rūšių klasifikavimo problema išnagrinėta prasčiau negu apskaitos rūšių. Nepakankamai dėmesio skiriama kriterijams, pagal kuriuos turi būti klasifikuojamas auditas, nagrinėti. Dažniausiai auditas klasifikuojamas pagal du kriterijus: pagal veiklos sferas ir funkcijas; pagal apimtį bei atlikėjus. Pagal veiklos sferas auditas skirstomas į šias rūšis: Finansinį arba finansų ataskaitų; Valdymo ir veiklos; Kompanijos politikos ir programos; Socialinį auditą. Valdymo auditas dažnai atliekamas atskirai nuo veiklos audito, kuris tiesiogiai siejamas su kompanijos politikos ir programų tyrimu. Todėl kai kurie auditoriai visiškai pagrįstai nurodo 3 audito rūšis: Finansinių ataskaitų; Valdymo; Veiklos auditą (žr. 1 schemą). 1. Finansinis arba finansinių ataskaitų auditas Jį atliekant, tikrinamas balansas, pajamų (arba pelno ir nuostolių), pinigų srautų, fondų judėjimo ataskaitos ir su jomis susijusios pažymos (pastabos). Daugelis autorių, apibūdindami audito esmę, pagrindu laiko finansinių ataskaitų auditą, labiausiai paplitusį įvairiose šalių kompanijose ir įvairiose veiklos srityse. Finansinio audito tikslas - nustatyti, ar visi finansiniai sandėriai ir ūkinės operacijos atitinka kompanijos politiką. Išnagrinėjus kompanijos finansines ataskaitas, galima susidaryti vaizdą apie jos finansinę būklę, gaunamas pajamas ir jų šaltinius, išlaidų dydį ir rūšis, pelną ir rentabilumą, mokamąjį pajėgumą bei įsiskolinimus ir t.t. Valdymo ir veiklos auditas Dažnai ši audito rūšis vadinama ekonominio efektyvumo auditu. Tai tokia audito rūšis, kur auditorius daug dėmesio skiria kompanijos valdymo ir jos dabartinio biznio būklės kokybinei analizei. Tikrinamas veiklos ekonomiškumas, efektyvumas ir produktyvumas. Dažnai įvertinamas naudojamų kontrolės sistemų efektyvumas. Atliekant valdymo auditą, nagrinėjamas valdymo organizavimas ir jo efektyvumas. Veiklos audito metu įvertinami galutiniai veiklos rezultatai, t. y. pajamos, išlaidos ir nuostoliai. Be to, nustatoma, ar objektyviai buvo naudojami visų rūšių ištekliai (atskleidžiamos neracionalaus jų naudojimo priežastys), ieškoma būdų produkcijos gamybai didinti bei kokybei gerinti, parengiami ir nagrinėjami alternatyviniai sprendimai veiklos efektyvumui didinti. 3. Kompanijos politikos ir programos auditas Ši audito rūšis neretai vadinama tvarkos ir drausmės, ekonominių įstatymų ir drausmės pažeidimų auditu. Jo pagrindinis tikslas - tikrinti, kaip kompanijoje laikomasi veiklos organizavimo nustatytos politikos įstatymų, procedurų, taisyklių ir nutarimų. Iš esmės, ši audito rūšis padeda nustatyti, kaip kompanijos personalas dirba, t. y. ar nepažeidinėjama pagrindinė darbo sistema. 4. Socialinis auditas Ši audito rūšis labai paplito pastaraisiais metais. Jo tyrimų objektas labai platus. Tai kompanijų gamtinės aplinkos ir ją lemiančių veiksnių tyrimai, tarnautojų ryšių ir įvairių bendrovių (sąjungų) veiklos analizė, vartotojų poreikių ir suinteresuotų kompanijų veikla asmenų interesų tyrimas. Šis auditas taip pat apima žmonių svaikatos, užimtumo, gamybos ir gamtos harmonizavimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo, darbo saugumo ir kitų svarbių šiuolaikinių visuomenės problemų tyrimą. Dažnai šis auditas vadinamas aplinkos, ekologijos, gamtos, “žaliuoju” ir pan. auditu. Pagal apimtį ir atlikėjus auditas skirstomas į: Išorinį (viešąjį); Vidinį; Vyriausybės (valstybės). Atitinkamai auditoriai skirstomi į: Išorinius (viešuosius)(public accountants, public auditors); Vidinius (internal auditors); Vyriausybės (governmental)(žr. 2 scemą). Taip dažniausiai skirstoma atliekant finansinį auditą. Išorinis auditas apibrėžiamas kaip nepriklausomas finansinių ataskaitų patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Todėl viešų auditorių svarbiausia pareiga - atestuoti finansinių ataskaitų teisingumą, nors, savaime suprantama, jie, dirbantys pagal sutartis, atlieka ir įvairius kitus darbus. Išorinio (viešojo) auditoriaus veiklai daro įtaką daugybė veiksnių, kuriuos galima sugrupuoti į 3 svarbiausias grupes: veiksniai, kurie turi įtakos įmonių viduje; veiksniai, kurie turi įtakos už įmonės ribų; biurokratiniai veiksniai. Pirmos grupės veiksniai yra labiau asmeninio pobūdžio, pvz., tarpusavio ryšiai su kitais auditoriais ir įmonių narias (vadovybe, bendradarbiais ir pan.). Prie veiksnių, kurie turi įtakos už įmonės ribų, priskiriami tokie: visuomenės nuomonė, kitų auditorių laimėjimai, audito apskaitos literatūra, konferencijos, valstybės ekonominė politika, profesinės apskaitos organizacijos ir kt. Biurokratiniai veiksniai - tai tokie veiksniai, kurie vienokiu ar kitokiu būdu reguliuoja visą darbo technologiją ir aplinką. Dažniausiai tai vadinama biurokratiniu popierizmu, be kurio neapsieinama ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Vidinis auditas yra nepriklausoma veikla (funkcija) įmonės viduje. Jo metu tikrinama įmonės kontrolės sistema, veiklos kokybė ir siekiama padėti vadovybei. Beveik visi vidinio audito apibrėžimai nurodo, kad auditas yra nepriklausoma funkcija (veikla), atliekama įmonės viduje, kad jo tikslai yra patikrinti ir įvertinti kitų kontrolės rūšių efektyvumą ir suteikti įmonei kitas atitinkamas paslaugas. Praktikoje vidinio audito metu tikrinama ne tik apskaitos ir kontrolės būklė, bet ir įmonės padalinių darbo efektyvumas bei jų veiklos atitikimas bendrą politiką. Vienas iš vidinio audito tikslų - padėti apsaugoti įmonės turtą nuo išeikvojimų, vagysčių ir neracionalaus naudojimo. Vidiniai auditoriai yra įmonės personalo nariai. Tai yra didelis vidinio audito privalumas, nes jie gerai žino įmonės padėtį, “jaučia jos pulsą”. Jie tarsi futbolo teisėjai prižiūri, kad įmonėje būtų “žaidžiama pagal taisykles”, t.y. kad būtų laikomasi įstatymų, standartų, vidinės tvarkos procedurų. Jų tikslas - padėti įmonės vadovybei, pateikti jai tyrimų duomenis, rekomendacijų, patarimų ir komentarų. Vidinis auditas reikalingas pasitaikančioms klaidoms atskleisti ir, svarbiausia, užkirsti kelią joms atsirasti. AUDITO BŪTINUMAS Audito būtinumą lemia rinkos santykiai. Tuomet susiklosto tokios aplinkybės, kuriose be audito negalima išspręsti kai kurių problemų. Svarbiausios yra tokios: Dirbant kolektyviai reikalingas tarpusavio pasitikėjimas ir garantija, kad visi kolektyvo nariai, o ypač tie, kurie disponuoja pinigais ir materialinėmis vertybėmis, sąžiningai ir teisingai vykdytų savo pareigas. Tokia garantija gali būti tuomet, kai, esant reikalui arba iš anksto nustatytais terminais, atliekamas patikrinimas. Sprendžiant turtinius ginčus tarp pačių įmonių arba tarp įmonių ir atskirų asmenų. Tokie ginčai paprastai vyksta tuomet, kai kuri nors pusė nevykdo įsipareigojimų arba kitokia veikla padaro materialinę žalą kitai pusei. Tada tenka nustatyti, kokių įsipareigojimų nebuvo paisoma, kokie veiksmai prieštarauja galiojantiems įstatymams ar sutartims ir kokia dėl to padaryta materialinė žala. Sprendžiant pasitikėjimo įmonių finansinėmis galimybėmis kalusimą. Kreditoriams, akcininkams yra svarbu žinoti, kokia finansinė būklė tų įmonių, į kurias jie įdėjo arba numato įdėti savo kapitalą. Be to, statistikos ir kitos valstybinės įstaigos, bankai turi turėti garantiją, kad įmonių ataskaitos yra teisingos. Ataskaitų teisingumą patikrinti ir paliudyti gali tik nepriklausomi nuo įmonės kontrolieriai. Vykdant įvairias operacijas, susijusias su turto padalijimu, naudojimu, prireikia objektyvios ir pagrįstos informacijos apie turto kiekį, kokybę, vertę. Praktiniame kasdieniame darbe audito aplinka smarkiai susiaurėja. Auditorius, rinkdamas ir apdorodomas informaciją, bendrauja tik su firmos valdymo personalu ir tarnautojais. Jo aplinką sudaro “užburtas ratas” (trikampis): auditorius - valdymo personalas - tarnautojai (žr. 4 schemą). APSKAITA AUDITO PROCESE Audito efektyvumas labai priklauso nuo apskaitos kokybės ir jos teikiamos informacijos tinkamo tinkamo panaudojimo audito metu. Vyrauja nuomonė, kad net pažangiausios audito metodikos bus neveiksmingos, jei apskaitos duomenys bus klaidingi, netikslūs, blogai susisteminti. Tokie apskaitos duomenys yra nepatikimi. Jais remiantis, negalima padaryti teisingų audito išvadų. Taigi audito procese apskaita atlieka svarbiausią vaidmenį. Kokia jos vieta audito procese, rodo 5 schema. Audito procese naudojami visų apskaitos rūšių duomenys, bet pirmiausia reikia valdymo ir finansinės apskaitos duomenų. Be valdymo ir finansinės apskaitos, naudojama vadinamosios išorinės ir auditoriaus generuotos apskaitos informacija. Išorinės apskaitos informacija - tai informacija, kuri gaunama iš trečiųjų asmenų. Auditoriaus generuota apskaita - tai informacija, kurią pats auditorius sukuria prieš atlikdamas auditą ir jo metu. Audito metu panaudojami visų rūšių dokumentai: pirminiai, suvestiniai, neoficialūs, pagalbiniai ir kiti. Patikimiausi yra pirminiai dokumentai, nes jie surašomi operacijos atlikimo metu (ar tuoj ją atlikus), turi visus privalomus rekvizitus ir kartu patvirtina ūkinę operaciją. Suvestiniai dokumentai surašomi pirminių dokumentų pagrindu. Neoficialūs dokumentai - tai tokie dokumentai, kuriuos surašo įmonės darbuotojai savo iniciatyva. Gauta iš šių dokumentų informacija nors ir nėra pakankamai patikima, tačiau neretai nurodo audito kryptį, t.y. kokiems klausimams reikėtų skirti daugiau dėmesio. Panašaus pobūdžio informaciją teikia ir pagalbiniai dokumentai, t. y. dokumentai, kurie atspindi konkrečių asmenų požiūrį į atitinkamus ekonominius reiškinius, įvykius, ūkines operacijas ir procesus. Prie šios grupės dokumentų priskiriami piliečių pareiškimai, skundai, pasiaiškinimai ir pan. Apskaitos informacija turi labai svarbią reikšmę audito rezultatui, t.y. audito išvados kokybei. Taigi apskaita ir auditas vienas kitą papildo, lemia, skatina plėtoti naujas jų formas ir metodus. Nuo apskaitos sistemos daug priklauso finansinių ataskatų audito apimtis. Finansinių ataskaitų audito apimtį (scope of an audit) dažniausiai nustato šalių profesinės apskaitos ir audito organizacijos, atitinkami nacionaliniai įstatymai, nuostatai ir nutarimai. Tačiau galioja bendra nuostata, jog auditas turi būti atliekamas taip, kad apimtų (kiek leidžia pateikta finansinė informacija) visas įmonės veiklos sritis. Auditorius turi nustatyti, ar informacija, pateikta dokumentuose, knygose ir kituose apskaitos registruose, yra patikima ir pakankama, kad ja remiantis būtų galima rengti finansines ataskaitas. Todėl auditorius turi gerai išnagrinėti įmonėje naudojamą apskaitos ir kontrolės sistemą. Tai, kaip nurodyta pirmame tarptautiniame audito standarte, padeda: identifikuoti reikšmingiausias klaidas finansinėse ataskaitose; nustati veiksnius, lemiančius klaidas; numatyti atitinkamas procedūras klaidoms atskleisti. Formuodamas finansinių ataskaitų patikimumo išvadą, auditorius privalo naudoti visas priemones, kad pagrįstai įsitikintų, jog finansinės ataskaitos pateikia tikrą ir teisingą vaizdą (true and fair view) pagal tarptautinių arba nacionalinių apskaitos standartų reikalavimus. AUDITO STADIJOS Audito darbo chronologinė seka gali būti suskirstyta į stadijas. Panagrinėsime plačiau Vakarų literatūroje siūlomą aštuonių stadijų variantą (žr. 6 schemą). Kiekvienai audito stadijai formuluojami savarankiški tikslai ir numatomos priemonės jiems pasiekti. Pirmojoje stadijoje, remiantis teoriniais pagrindais, numatoma bendroji audito veiklos sistema. Šioje stadijoje pravedama vadovybės apklausa; išaiškinamas verslo pobūdis ir jo įrašai; paruošiamos procedūrų instrukcijos; sudaromos organizacijos schemos; suformuluojamas auditoriaus pastabų sistemai projektas; gaunama pagalba iš palankiai nusiteikusių anksčiau dirbusių įmonėje auditorių. Antrojoje stadijoje numatoma praktinė veiklos sistema ir suplanuojami savarankiški stabėjimai ir ateitį liečiančios apklausos; parenkami “įėjimo kiaurai” (walk - through) testai apie tipinius sandorius; paruošiamos sistemos informacijos srautų diagramos (flow - diagrams). Pirmos dvi stadijos yra “neutralios”, susijusios su pradinės informacijos rinkimu. Trečiojoje stadijoje detaliai nušviečiami sistemos pranašumai ir trūkumai. Tai pasiekiama užpildant vidinės kontrolės anketą (visus skyrius), pritaikytą kliento įmonei; vadovaujant pasitikėjimo testams; paruošiant pastabas (memorande) apie silpnąsias vietas. Ketvirtojoje stadijoje įvertinamas silpnųjų vietų poveikis svarbiausioms sritims. Šis poveikis apsvarstomas atsižvelgiant į svarbą ir kitas kompensuojančias kontroles. Pabaigiama vidinės kontrolės įvertinimo lentelė ir ją pakomentuojant apsvarstomas silpnųjų vietų poveikis. Paruošiamas laiškas vadovybei apie svarbiausią jų poveikį. Penktojoje stadijoje patvirtinamas įrašų, kurių pagrindu ruošiamos baigiamosios sąskaitos, patikimumas. Čia ruošiamos detalios audito programos, kuriose smulkiai apibūdinami savarankiški testai apie sandorius ir sąskaitų likučius. Šioje stadijoje ir įvykdomos programos. Todėl svarbu padaryti atitinkamą atranką (kad testai būtų reprezentatyvūs). Šeštojoje stadijoje įsitikinama, kaip finansinės atskaitomybės projektas atitinka pagrindinius įrašus. Šiam tikslui auditorius ruošia savas detalias lentales (arba patikrina paruoštas kliento) pagal metų pabaigos duomenis. Balanso duomenys suderinami pagal kiekvieną straipsnį su ankstesnių ir einamųjų metų duomenimis ir padaromos nuorodos į sumavimo lentelę auditoriaus darbo dokumentuose. Septintoje stadijoje suformuojama nuomonė, ar sąskaitose pateikia teisingą ir bešališką vaizdą, ar laikomasi įstatymų ir kitų nustatytų reikalavimų. Šioje stadijoje iš vykdytojų vadovo gaunamas reprezentacinis laiškas, baigiamas turto ir įsiskolinimų patikrinimas (vertification) bei balanso audito programa. Taip pat yra pritaikomi patikrinimo lapai (checklists), kuriuose nušviečiami visi reikalingi iššifravimai. Paskutinis šios stadijos momentas - poauditinė apžvalga (įvairių programų, buhalterinių sąskaitų), kurią vykdo nepriklausomas partneris. Ji įgalina ne tik patikrinti audito duomenų teisingumą, bet ir išaiškinti audito veiklos trūkumus, kurių reikėtų išvengti ateityje. Aštuntoje stadijoje suformuojama audito nuomonė, išreiškiama ataskaitoje ir pateikiama vykdytojams, grupės nariams. Šioje stadijoje dažniausiai atliekami tokie darbai: sudaromas specialus patikrinimo lapas (checklist), kuriame nurodamas visas ataskaitos techninis turinys; daroma direktorių ataskaitos turinio apžvalga ir sulyginama su auditorių tyrimų rezultatais; apsvarstoma, ar yra reikalas kvalifikuoti auditoriaus išvadą; su bet kokiomis kvalifikacijomis supažindinami nepriklausomi partneriai; formuluojamas galutinis auditoriaus ataskaitos projektas, kuris bus įtrauktas (for inclusion) į atskaitomybę. TARPTAUTINIO AUDITO REIKŠMĖ Pastarajame dešimtmetyje pradėjo formuotis tarptautinio audito teorija ir praktika. Tai daugiausia susiję su multinacionalinių ir tarpnacionalinių kompanijų veiklos ir tarptautinių audito firmų tinklo plėtimu. Informacijos vartotojus labiausiai domina du dalykai: 1) informacijos turinys ir informacijos kokybė. Mat daugelis vartotojų be audito negali objektyviai įvertinti informacijos turinio, ypač jos kokybės. Todėl iškilo būtinybė organizuoti tarptautinį audutą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose. Atitinkamų šalių finansinėms ataskaitoms būdingos tam tikros ypatybės. Nemažai ypatybių yra ir atliekant auditą, nes šalys pirmiausia vadovaujasi nacionaliniais audito standartais, o jei jų nėra, savo teorine ir praktine patirtimi. Šią nuomonę patvirtino mokslininkų atlikti tyrimai. Pirmą kartą, 1978 m., Kanados prof. E. Stamp ir JAV prof. M. Moonitz atliko audito būklės palyginamąją analizę 9 pasaulio šalyse, t.y. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Australijoje, VFR, Prancūzijoje, Olandijoje, Japonijoje ir Brazilijoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiausia bendrų dalykų atliekant auditą yra JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje, t.y. šalyse, turinčiose didelę istorinę audito patirtį. Vėliau L. Campbell atlikta palyginamoji audito analizė Australijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV parodė, kad atliekant auditą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose būtina vadovautis tarptautiniais audito standartais. Įvairiose šalyse audito, kaip ir apskaitos , aplinka yra įvairi. Pirmiausia jai daro įtaką teisinė, socialinė, ekonominė ir politinė sistemos bei daugelis kitų veiksnių (pvz.: kalba, kultūra, švietimas). Todėl iškyla nacionalinių audito standartų harmonizavimo problema. Tarptautinio audito moksliniai tyrinėjimai, palyginti su tarptautinės apskaitos, yra mažesnės apimties ir žemesnio lygio, nors, kaip žinoma, apskaita ir auditas yra labai artimai susiję sprendžiant įvairiausius įmonės veiklos klausimus, numatant jos ateities perspektyvas. Apskaita ir auditas yra artimausi kompanionai per visą įmonių egzistavimo istoriją. Šiuo metu besiformuojantis tarptautinio audito mokslas taip pat tiesiogiai susijęs su tarptautine apskaita. Iškilo klausimas, kokias įmones reikėtų audituoti tarptautiniu mastu. C. Chow 1982 m. iškėlė idėją, kad auditas būtinai turi būti siejamas su: a) firmos dydžiu, kapitalo struktūra ir skolų dydžiu bei skaičiumi. Audito poreikis yra didesnis didelėse, ypač multinacionalinėse ir transnacionalinėse korporacijose ir tose, kurios turi daug skolų. Pastaraisiais metais palito vadinamosios keliaujančios auditorių komandos (traveling team of audutors). Jos keliauja iš vienos šalies į kitą siekdamos patikrinti pirmiausia multinacionalinių irtransnacionalinių korporacijų finansinę veiklą. Tarptautinio audito reikšmė ateityje dar labiau didės, nes biznis tampa vis labiau internacionalizuotas, nuolat plečiasi kapitalo rinka, mažėja užsienio prekybos barjerų, steigiasi vis daugiau transnacionalinių kompanijų. TARPTAUTINIAI AUDITO STANDARTAI Auditorių darbe svarbią reikšmę turi tarptautiniai apskaitos standartai, kuriuos jie turi gerai išstudijuoti. Juk je savo išvadoje privalo nurodyti, ar apskaita tvarkoma pagal tarptautinių apskaitos standartų principus. Kaip žinoma, įmonių vadovai gali parengti finansines ataskaitas įvairiems savo tikslams įvairiais būdais. Tačiau, kada finansinės ataskaitos rengiamos kitiems (išoriniams) vartotojams (akcininkams, kreditoriams, vyriausybei, visuomenei), jos turi atitikti tarptautinius apskaitos standartus. Todėl kiekvienos pasaulio šalies vyriausybės ir jų profesinės apskaitos organizacijos reguliuoja finansinių ataskaitų sudarymą, o tai labai padeda kasdieniame auditorių darbe. Pasaulio banko misija, atlikusi kai kurių Lietuvos ekonomikos sričių būklės ekspertizę, kurios išvadas pateikė Lietuvos Respublikos vyriausybei 1992 m. sausio 30 d., nurodė, kad kaip galima greičiau reikia apskaitos standartus. Nemenkinant tarptautinių apskaitos standartų vaidmens praktiniame auditorių darbe, pažymėtina, kad svarbiausi jų veiklą reglamentuojantys dokumentai yra Tarptautiniai audito standartai. Tarptautiniai audito standartai - tai audito taisyklės ir procedūros, kurias pripažįsta ir taiko visų pasaulio šalių auditoriai. 1992 m. sausio 1 d. Patvirtinti šie tarptautiniai audito standartai: 1. Audito tikslai ir pagrindiniai principai. Audito raštas (laiškas). Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 1 standartą. Planavimas. Kito auditoriaus darbo panaudojimas. Rizikos įvertinimas ir vidinė kontrolė. Audito kokybės kontrolė. Audito pagrindimas. Dokumentavimas. Vidinio auditoriaus darbo naudojimas. Apgaulė ir klaida. Analitinės procedūros. Auditoriaus išvada dėl finansinių ataskaitų. Kita informacija finansinių ataskaitų audito dokumentuose. Auditas kompiuterizuotos apskaitos sąlygomis. Audito technika naudojant kompiuterius. Susieti padaliniai. Eksperto darbo naudojimas. Atranka atliekant auditą. Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 6 standartą. Auditoriaus išvados data. Įvykiai sudarius balansą. Faktų išaiškinimas paskelbus finansines ataskaitas. Vadovybės pateikta informacija. Besitęsianti veikla. Audito išvados specialūs rekvizitai. Klaidos reikšmingumas ir audito rizika. Įvertinimų apskaitoje auditas. Numatomos finansinės informacijos tyrimas. Auditas pirmaisiais metais - pradiniai likučiai. Kai kurie audito standartai buvo peržiūrėti ir patobulinti. Dėl to iš šio sąrašo iškrito 3 ir 20 audito standartai. Šiuo metu yra parengti keli nauji audito standartų projektai, kurie svarstomi. Kiekvienas rimtas auditorius turi gerai žinoti visus audito standartus, svarbiausias jų taisykles ir nuostatas. AUDITO FIRMOS IR JŲ VEIKLA Audito firmos labai įvairios. Jos skiriasi savo dydžiu ir veiklos sfera. Yra firmų, kuriose dirba 1 - 2 žmonės, ir multinacionalinių kompanijų, turinčių tūkstančius darbuotojų, o jų padaliniai įsteigti daugelyje pasaulio šalių. Kaip rodo praktika, audito firmų veikla gana plati. Didelės audito firmos ne tik auditą atlieka, bet ir teikia įvairias kitas paslaugas, pvz.: Konsultuoja klientus mokesčių klausimais. Teikia valdymo informacijos paslaugas. Organizuoja vidinės kontrolės sistemas. Moko, kaip kontrolei panaudoti kompiuterius. Atlieka paslaugas, susijusias su finansiniu planavimu. Atlieka įvairius užsakymus, susijusius su investicijomis, įmonių privatizavimu, likvidavimu ir t. t. Kitaip negu žinybinės kontrolės organai, firmos yra nepriklausomos nuo jokių ministerijų ir žinybų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų. Jos dirba ūkiskaitos pagrindais, t. y. atlieka visus sutartyse su įmonėmis nurodytus darbus, už kuriuos atitinkamai mokama. Įvairiose pasaulio šalyse audito firmų veiklą vyriausybiniai organai reguliuoja nevienodai. Pvz. JAV ir Didžiojoje Britanijoje audito firmos labai savarankiškos, jos pačios rengia auditorius, suteikia jiems kvalifikaciją, tikrina, ar sąžiningai ir kvalifikuotai jie atlieka savo darbą. O daugelyje kontinentinės Europos šalių audito firmų veiklą organizuoja ir kontroliuoja vyriausybiniai organai. TARPTAUTINIŲ AUDITO FIRMŲ “KARAS” Septintajame - aštuntajame dešimtmetyje ypač paaštrėjo vadinamasis Didžiojo aštuoneto (the Big Eight) audito firmų “karas”. Didijį aštuonetą sudarė šios audito firmos: Price Waterhouse, Arthur Andersen & Co, Coopers & Lybrand, Deloitte Haskins & Sells, Whinney & Ernst, Peat Marwick Mitchell, Touche Ross, Arthur Young. Šios firmos siekė pripažinimo, o kartu užkariauti naujas apskaitos teritorijas, įvairiose pasaulio šalyse įsteigti savo filialus. Vyko konkurencinė kova ne tik dėl to, kuri firma sukaups daugiau pajamų, bet ir dėl įtakos apskaitos ir audito metodologijai ir praktikai. Šios firmos, siekdamos savo tikslų, kūrė įvairias organizacines struktūras. Labiausiai paplitusios šios: 1) integruotos struktūros, Didžiojo aštuoneto audito firmos į išsivysčiusias Europos šalis įžengė 1921 - 1922 m., tačiau pagrindinis “karas” prasidėjo septintajame - aštuntajame dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu visos Didžiojo aštuoneto firmos įsitvirtino Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje ir Olandijoje. Pažymėtina, kad 1992 m. Arthur Andersen & Co firma užkariavo Lietuvą. Visos Didžiojo aštuoneto audito firmos, išskyrus Arthur Andersen & Co, įkurtos XIX a. Per šimtmetį jos labai sustiprėjo, daugelyje pasaulio šalių įkūrė savo filialus. Tai rodo 3 lentelė. TARPTAUTINĖS AUDITO FIRMOS LIETUVOJE Į Lietuvą tarptautinės audito firmos įžengė tuoj atkūrus nepriklausomybę. Pirmosios buvo “Arthur Anderson & Co”, “Price Waterhouse”, “Coopers & Lybrand” ir “KPMG” firmos. “Arthur Anderson & Co”. Ji yra viena iš pirmaujančių profesinių konsultacijų ir profesinių konsultacijų ir paslaugų teikimo organizacijų visame pasaulyje. Visas darbas atliekamas dviejuose veiklos centruose - “Arthur Andersen” ir “Andersen Consulting”. “Arthur Andersen” teikia įvairias paslaugas apskaitos, audito, mokesčių, finansiniais ir veiklos gerinimo klausimais. “Andersen Consulting” - didžiausia konsultacijų valdymo klausimais organizacija pasaulyje. Jos darbas apima platų sistemų ir konsultavimo paslaugų spektrą visuose funkciniuose veiklos vienetuose, apimančiuose finansus, operacijas ir personalą, visus ūkio sektorius bei vyriausybę. “Arthur Anderson & Co” firmos Lietuvos praktika remiasi vietiniais darbuotojais ir ekspertais iš Šiaurės šalių. Lietuvoje ši firma teikia daug paslaugų, apimančių auditą ir apskaitą, tarptautinį ir vietinį mokesčių planavimą, privatizaciją ir įvertinimus, pagalbą įsigyjant įmones, veiklos ir informacinių sistemų konsultacijas. “Price Waterhouse” firmoje šiuo metu dirba daugiau kaip 50 000 jos darbuotojų 115 šalių. 1994 m. sausio mėn. Atidarytas filialas Vilniuje. “Price Waterhouse” firmos atliekamas auditas - tai procesas, pagrįstas glaudžiu kompanijos vadovų ir jos auditorių benradarbiavimu. Ji taip pat teikia pagalbą pertvarkant Lietuvos apskaitos sistemą pagal Europinės apskaitos sistemos principus. Priklausomai nuo kliento rizikos ir poreikių firma siūlo platų spektrą paslaugų, susijusių su finansine kompanijų veikla. Ji konsultuoja mokesčių, nuosavybės įsigyjimo klausimais, teikia rekomendacijas kompanijoms, ieškančioms naujos programinės įrangos apskaitai tvarkyti, bei kompanijoms, kuriančioms savo finansinės informacijos sistemas. “Coopers & Lybrand” firma savo veiklą Lietuvoje pradėjo 1992 m. Ji konsultavo korporaciją “Philip Morris”, kuri planavo įsigyti, o vėliau ir įsigijo Klaipėdos tabako fabriką. “Coopers & Lybrand” firmos klientai Lietuvoje yra “Kraft Jacobs Suchard”, “Master Foods” (kompanijos “Mars” dukterinė įmonė), “Elektrolux”, “Tetra Pak” ir kitos kompanijos. Vykdydami EEB programos dalį, ši firma atliko Latvijos, Lietuvos ir Estijos įstatymų ir normatyvinių aktų analizę, nurodė trūkumus, galinčius sulėtinti užsienio investicijų srautą, bei pateikė pasiūlymų, kaip pagerinti investicinį klimatą šiose šalyse. “KPMG” firma, neseniai Lietuvoje įsteigusi Vašingtono ir Danijos atstovybes, ketina teikti ne tik apskaitos ir audito paslaugas. Jos specialistai gerai išmano šalių, pereinančių iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, sunkumus ir problemas. Be didžiųjų tarptautinių audito firmų, daugelyje išvystytų pasaulio šalių dirba daug mažų, kurias sudaro 1 - 3 darbuotojai. Didelės audito firmos neretai išstumia mažas, nes bankai ir kiti klientai labiau pasitiki didelėmis. Klientai labiau linkę naudotis didelių audito firmų paslaugomis, nes jos turi geresnius specialistus, materialinę techninę bazę, didesnę praktinę ir metodinę audito patirtį. Tačiau ne visi klientai gali naudotis didelių, ypač tarptautinių audito firmų paslaugomis, nes jų kainos yra gerokai didesnės. Kadangi klientų veikla ir jų poreikiai yra labai įvairųs, tai visiškai pateisinama, kad šalia didelių tarptautinių audito firmų sėkmingai dirba ir mažos. AUDITAS IŠVYSTYTOSE RINKOS ŠALYSE Didžioji Britanija turi seniausias ir turtingiausias audito tradicijas. Visi DB auditoriai yra atitinkamų profesinių apskaitos organizacijų nariai. DB yra vienintelė pasaulyje šalis, kuri turi daugiausia profesinių apskaitos organizacijų. Didžiausios profesinės apskaitos organizacijos, turinčios seniausias ir turtingiausias veiklos tradicijas, kurios gerbiamos ir puoselėjamos, yra šios: Diplomuotų buhalterių priveligijuotoji asociacija (Chartered Association of Certified accountants), Priveligijuotas valdymo buhalterių institutas (Chartered Institute of Management Accountants), Anglijos ir Velso privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in England and Wales), Airijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Yreland), Škotijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Scotland), Valstybės finansų ir apskaitos privilegijuotas institutas (Chartered Institute of Public Finanse and Accountancy). Visos šios profesinės apskaitos organizacijos turi didelį tarptautinį pripažinimą, jos yra Tarptautinio standartų komiteto ir Tarptautinės buhalterių federacijos narės. Jos tira apskaitos ir audito būklę šalyje, nagrinėja apskaitos ir audito standartų naudojimą, dalyvauja rengiant apskaitos ir audito standartus, organizuoja mokymo kursus, norintiems tapti privilegijuotais buhalteriais (auditoriais); rengia privilegijuotų buhalterių (auditorių) egzaminus ir suteikia jiems šį titulą (charteres accountant), atlieka apskaitos ir audito mokslinius tyrimus, publikuoja mokslinę ir mokymo medžiagą ir kt. Visų profesinių organizacijų veiklą koordinuoja Profesinių apskaitos organizacijų konsultacinis komitetas (The Consultative Committee of Accountancy Bodies). Jo pagrindinis tikslas - teikti aprobuotus profesinių apskaitos organizacijų pasiūlymus vyriausybei įvairiais apskaitos ir audito klausimais. 1976 m. šis komitetas nusprendė sukurti savarankišką Audito praktikos komitetą (Auditing Practices Committes), kadangi DB labai išsiplėtė auditinė veikla. 1991 m. šis komitetas pavadintas Audito praktikos taryba (Auditing Practices Board). Pagrindiniai jos uždaviniai yra šie: rengti audito standartus, juos sistemingai tobulinti ir naudoti praktikoje, didinti audito vaidmenį visuomenėje, kelti audito profesijos prestižą, ieškoti būdų audito naudai ir efektyvumui didinti ir kt. Daug dėmesio Audito praktikos taryba skiria standartams rengti. DB naudojami du bendri ir 38 specialūs audito standartai, kurie vadinami audito gairėmis (Auditing guidelines). Audito standartai parengti vadovaujantis Tarptautiniais audito standartais ir 1985 m. Kompanijų įstatymu. 1989 m. Kompanijų įstatymas papildytas kai kuriomis nuostatomis dėl audito išvados surašymo didelėse kompanijose ir mažose įmonėse, pateikti detalesni nurodymai dėl neapribotos ir apribotos išvados surašymo. Pagrindiniai reikalavimai, keliami DB auditoriams, jų svarbiausios profesinės nuostatos išdėstytos Kompanijų įstatyme. DB profesinių apskaitos organizacijų praktika rodo, kad griežtos profesinės etikos taisyklės, dideli dalykiniai reikalavimai yra sėkmingo auditorių darbo pagrindas. DB ypač daug dėmesio skiriama auditorių nepriklausomybės klausimams. Siekiant garantuoti ir apginti auditoriaus nepriklausomybę, dažnai atliekama auditorių rotacija. Dažniausiai ji daroma tais atvejais, kai vienas ir tas pats auditorius nuolat, metai iš metų tikrina tą pačią firmą. Be to, DB gana sėkmingai dirba auditorių teismas. Jo pagrindinis uždavinys - užtikrinti kelią auditoriams netekti nepriklausomybės. Nors DB audito teorija ir praktika yra pasiekusios aukščiausią pasaulyje lygį, tačiau dar pasitaiko namažai įvairių sukčiavimų ir piktnaudžiavimo faktų tiek sudarant finansines ataskaitas, tiek jas tikrinant. Nemažai pasitaiko ir auditorių profesinės etikos normų pažeidimų. Naujos audito perspektyvos siejamos su vis platesniu kompiuterių panaudojimu apskaitos baruose. Kaip nurodo D. Taylor ir G. Glezen, įvairių kompiuterinių sistemų naudojimas skatino ir ateityje skatins naudoti naujas audito procedūras, testus ir techniką. Manoma, kad keisis vidinės vidinės kontrolės struktūra. Nors kompiuterių naudojimas palengvins ir pagreitins audito atlikimą, tačiau svarbiausias vaidmuo vis dėlto teks auditoriui, jo kvalifikacijai ir sąžinigumui. JAV auditas turi didelę patirtį. 1887 m. įkurtas Amerikos diplomuotų viešų buhalterių institutas (American Institute of Certified Public Accountants),kuris šiuo metu yra didžiausia profesinė apskaitos organizacija pasaulyje. 1896 m. Niujorko valstijos įstatymų leidybos organai priėmė įstatymo projektą, reguliuojantį auditinę veiklą. Dar 1900 m. nebuvo visuotinai pripažintos nuolatinės ir vienodos (standartizuotos) apskaitos ir audito praktikos. JAV tuo metu naudojo pažangią DB patirtį. 1902 m. Anglijoje įvyko diplomuotų buhalterių komiteto narių susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta standartizuoti apskaitą ir nustatyti jos tvarkymo bendruosius principus. JAV tuoj pat sukūrė Auditorių bendrijų federaciją, kurios tikslas buvo parengti federalinį apskaitos tvarkymo įstatymą. Tačiau toks federalinis įstatymas nebuvo priimtas. Vienas iš svarbiausių įvykių JAV audito raidoje buvo 1939 m. Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto pastangomis pradėti leisti Apskaitos tyrimo biuleteniai (Accounting Research Bulletins; 1939 - 1959 m. išleista net 51). Juose buvo publikuojami instituto oficialiai priimti apskaitos tvarkymo nuostatai ir audito proceėdūros. Pirmoje viešai paskelbtoje audito procedūrų ataskaitoje buvo pateiktos septynios pagrindinės nuostatos, kuriomis vėliau remtasi formuojant auditoriaus profesiją. Ši ataskaita padarė didelę įtaką tam, kad 1941 m. būtų įkurtas Amerikos vidinių auditorių institutas (American Institute of Internal Auditors). Šio instituto devizas: pažanga ir partnerystė. Šiuo metu jis turi daugiau kaip 35 000 narių, kurie dirba įvairiose verslo sferose. Vidinių auditorių institutas įkurtas siekiant geriau parodyti visuomenei vidinio auditoriaus profesijos svarbą, ją plėtoti, kelti vidinių auditorių kvalifikaciją, jų darbo kokybę, tobulinti profesinės etikos normas. Pažymėtina, kad Amerikos vidinių auditorių institutas, remdamasis Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto 1948 m. parengtais Bendraisiais audito standartais, parengė Vidinio auditoriaus taisykles. Pagal JAV įstatymus finansinių ataskaitų auditas privalomas visoms akcinėms bendrovėms, kurių akcijos užregostruotos vertybinių popierių biržoje. Be to, audituojamos didelės neakcinės bendrovės, ribotos atsakomybės įmonės, šeimyninės ir net vieno savinionko firmos. Audito atlikimo iniciatoriai dažniausiai būna bankai, kurie iškelia šią sąlygą prieš suteikdami kreditą. Be to, auditu suinteresuoti esami ir potencialųs investitoriai bei patys savininkai, besirūpinantys savo įmonės veiklos rezultatais. Pastaraisiais metais JAV ypač daug dėmesio pradėjo skirti vidinio audito metodikoms tobulinti ir apskritai jo prestižui kelti. Formuojasi naujos vidinio audito kryptys: vis dažniau audituojama veiklos organizavimas ir efektyvumas, valdymo struktūra, darbuotojų pareiginių instrukcijų vykdymas ir kt. Kadangi beveik visose JAV įmonėse apskaita kompiuterizuota, tai iškilo auditorių, sugebančių dirbti su kompiuteriais ir juos naudoti apskaitoje, rengimo problema. IŠVADOS Išvadoms apžvelgsiu audito situaciją Baltijos šalyse. Paskelbus nepriklausomybę ir formuojantis rinkos santykiams, pradėta galvoti apie auditinę kontrolę ir Baltijos valstybėse. Įsitikinta, kad, integruojant naujų nepriklausomų valstybių (Latvijos, Lietuvos, Estijos) ekonomiką į pasaulinę ir Europos rinką, būtina sukurti audito sistemą, atitinkačią tarptautinius reikalavimus. Pirmoji audito sistemos pagrindus pradėjo kurti Estija. 1990 m. vasario 19 d. Estijos Respublikos vyriausybė, siekdama garantuoti efektyvią kontrolę pereinamuoju į naujas rinkos ekonomikos sąlygas laikotarpiu ir reorganizuoti valstybinę kontrolę, patvirtino Auditinės veiklos Estijos Respublikos laikinuosius nuostatus. Latvija buvo viena iš pirmųjų buvusios Tarybų Sąjungos respublikų, pradėjusių kurti nepriklausomo audito sistemą. 1991 m. kovo 25 d. Latvijos finansų ministerijos kolegija patvirtino Auditinės veiklos Latvijos Respublikoje nuostatus ir Auditinės veiklos tarybos nuostatus. Lietuvos Respublikos vyriausybė 1991 m. gruodžio 17 d. Priėmė nutarimą “Dėl auditorių veiklos organizavimo”. Siekdama garantuoti įmonių, įstaigų ir organizacijų finansinės informacijos patikimumą, ūkinių komercinių sandorių teisėtumą ir sudaryti įmonių savininkams sąlygas naudotis auditorių paslaugomis, Lietuvos Respublikoje nuostatus bei komisiją auditorių kvalifikacijai suteikti. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžių. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūriu. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarką, rezultatų įforminimą ir atsakomybę. Tačiau jis negali aprėpti visų keturių audito reglamentavimo krypčių, paplitusių Europos Bendrijos šalyse: 1) vietos įstatymai (kompanijos aktas), 2) EB 8 Direktyva, 3) nacionaliniai audito standartai, 4) tarptautiniai audito standartai. Todėl audito veiklos praktikoje iškyla neatidėliotinos informacijos įvairiais audito klausimais poreikis, ir auditoriams, ir jų klientams.
Ekonomika  Referatai   (58,58 kB)
Nuo senų senovės pažanga ir vystymasis buvo viso pasaulio varikliai, noras siekti tobūlybės leido žmogui tapti tuo, kuo jis yra dabar. Akivaizdu, kad mūsų dienų pažangos sparta skiriasi nuo ankstesnės, tempai yra tokie, kad praėjus dešimtmečiui galima bus ir nebeatpažinti aplinkos kurioje gyvename. XXI amžiuje negalime nepastebeti milžiniško technologijų vystymosi, jis tiesiogiai arba ne visai tiesiogiai daro įtaka kiekvieno žmogaus gyvenimui. Taipogi kiekvena socialinė terpė negali likti nuošalėje ir išsaugoti pirminės būsenos.
Politologija  Referatai   (8 psl., 16,71 kB)
Tinklo projektas
2009-12-20
Studijuodami kompiuterine fiziką, greičiausiai susidursit su šiuo projektėliu, kurį reikės atsiskaityti. Žinoma, išdėstymas tinklo šiek tiek skirsis, bet po ranka turint pavyzdį, tikrai bus lengviau padaryti savąjį projektą. Sėkmės.
Informatika  Projektai   (5 psl., 37,87 kB)
Skausmas
2009-12-17
Aplinkos veiksnių poveikio ypatumai Bet kurio aplinkos ekologinio veiksnio poveikis organizmui dažniausiai yra vaizduojamas varpo formos kreive, kurioje yra trys svarbiausi taškai, pavyzdžiui temperatūros atžvilgiu: 1-žemutinė kritinė temperatūra, 2-viršutinė kritinė temperatūra, 3-optimali, arba komfortinė temperatūra, (1 pav.). Įvairiems organizmams būdingos nevienodos optimalios ir kritinės temperatūros. Norint teisingai suprasti aplinkos poveikį organizmams visada reikia prisiminti ekologinių veiksnių veikimo dėsningumus, kuriuos lengviausia(paprasčiausia) paaiškinti remiantis tolerancijos schema
Medicina  Referatai   (8 psl., 17,16 kB)
Šio projekto tikslas – išanalizuoti galimybes steigti dekoratyvinių vejų projektavimo, apželdinimo ir priežiūros įmonę Kauno mieste. Pasiteisinus šio projekto analizei, tikimasi, šiame mieste pradėti verslą. Patogi geografinė padėtis ir situacija rinkoje, taip pat žodinė pirkėjų apklausa, išsamiai išanalizuotos įmonės stiprybės sudaro palankias sąlygas šiam verslui plėtoti.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (26 psl., 73,91 kB)
Ignalinos atominė elektrinė (Ignalinos AE, sutrumpintai IAE) – vienintelė Baltijos šalyse. Lietuvos energetinės sistemos branduolinė jėgainė, turinti didžiausią pasaulyje reaktorių, įrašytą į Gineso rekordų knygą. Pastatyta Lietuvoje, šalia sienos su Baltarusija. Greta jėgainės darbuotojams pastatytas Visagino miestas (ankstesnis Sniečkus). Jėgainėje buvo numatyti keturi reaktoriai, tačiau pastatyti ir paleisti tik du. Trečiojo ir ketvirtojo statyba buvo nutraukta įsikišus „žaliesiems“.
Vadyba  Referatai   (9 psl., 14,93 kB)
Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulis industrinės gamybos plėtojimas ir apskritai visa žmogaus veikla tarsi milžiniškos geologijos jėgos keičia mūsų planetos veidą. Dvidešimtas amžius neabejotinai buvo revoliucingiausias laikotarpis visoje žmonijos istorijoje. Šiame amžiuje įvyko nemaža socialinių pokyčių, nepaprastų politinių įvykių, padaryta daugiau mokslinių išradimų negu visais ankstesniais šimtmečiais drauge paėmus.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (16 psl., 59,56 kB)
Mūsų pasirinkta organizacija yra AB „TEO“. Šio darbo tikslas – ištirti kaip darbuotojai bendrauja savo organizacijoje. Darbo pradžioje pristatome organizaciją, jos siekius, veiklos principus, kryptis ir konkurentus(supažindiname su pačia organizacija); Mūsų tikslas yra peržvelgti ir suvokti kaip šios organizacijos darbuotojai bendrauja su klientais telefonu, kokie yra reikalavimai ir kokia iš tikrųjų yra dabartinė esama padėtis.
Etika  Referatai   (24 psl., 1,3 MB)
Teisės istorija
2009-12-06
Teisės, užsienio teisės istorijos pagrindai, ruošiantis egzaminams.
Teisė  Paruoštukės   (7 psl., 100,41 kB)
Globalizacijos veikiamų šalių ekonomikos konkurencingumas vis labiau priklauso nuo gabenimo ir paskirstymo sistemų išvystymo. Gebėjimas laiku sukaupti reikiamus išteklius ir operatyviai pateikti vartotojui gaminį ar paslaugą tampa svarbiausiu verslo sėkmės garantu. Lietuva siekia maksimaliai išnaudoti vis labiau ryškėjančias tarptautines prekybos galimybes, tačiau reikia įvertinti, kad pavieniai Lietuvos transporto mazgai, ar atskiros transporto kompanijos turi ribotaskonkurencijos galimybes globalizacijos procese.
Darbo ir civilinė sauga  Kursiniai darbai   (26 psl., 1,58 MB)
Opaligė
2009-12-02
Opaligė – tai lėtinė liga, kuriai paūmėjus atsiranda skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa. Paviršinės skrandžio ar dvylikapirštės žarnos gleivinės žaizdelės vadinamos erozijomis. Jei pažeidimas gilesnis, susidaro gleivinės „žaizda” – tai opa. Opaligė — nereta ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų liga. Sergamumas opalige tūkstančiui vaikų l,2±0,3.
Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (14 psl., 24,07 kB)
Keičiantis rinkos sąlygoms, prekių ir žaliavų kainos nuolat keičiasi. Vienos ir tos pačios prekės gali būti perkamos skirtingomis kainomis vienu metu. Įmonė dažniausiai nežino, kiek pati sumokėjo už vieną ar kitą parduotą prekę. Todėl svarbus įmonės uždavinys - kiek įmanoma tiksliau nustatyti parduotų prekių savikainą ir sandėlyje likusių prekių vertę. Tam reikia nustatyti, kokia tvarka (eiliškumu) buvo parduotos tos skirtingų kainų prekės, o priklausomai nuo įmonės veikos pobūdžio ir nuo turimų atsargų specifikacijos yra nustatomas atsargų apskaitos metodas - nuolat arba periodiškai.
Administravimas  Kursiniai darbai   (27 psl., 45,39 kB)
Išorinės UAB „Regplasta“ verslo aplinkos analizė. Technologinės aplinkos analizė. Socialinės-kultūrinės aplinkos analizė. Teisinės-politinės aplinkos analizė. Gamtinės-ekologinės aplinkos analizė. Išorinės artimosios verslo aplinkos analizė. Pirkėjai. Konkurentai. Tiekėjai. Vidinės UAB „Regplasta“ verslo aplinkos analizė. Personalas. Finansinės lėšos. Verslas – tai veikla, kuria užsidirbama pragyvenimui gaminant tam tikras prekes ar teikiant paslaugas, reikalingas kitiems visuomenės nariams.
Vadyba  Analizės   (27,5 kB)
Paslaugos samprata. Produkto savybių ir vartotojų pasitenkinimo ryšys. Paslaugų ir prekių marketingo skirtumai. Paslaugų marketingo kompleksas. Vartotojų tipai ir pagrindiniai vartotojų elgsenos bruožai. Elektroninės bankininkystės situacija . Elektroninės bankininkystės teikiamas produktas. Telebanko paslaugos vartotojai ir teikėjai . Telebanko teikimo procesas ir fizinė paslaugos teikimo aplinka. Telebanko rėmimo kompleksas. Telebanko paslaugos teikimo vieta. Telebanko paslaugos kainodara. Telebanko paslaugos kokybės matavimo kriterijai.
Administravimas  Kursiniai darbai   (36 psl., 78,76 kB)
Telefono tinklai
2009-11-25
Telefonų tinklų tipai: PSDN ir ISDN. Kalbėdami apie telefonų tinklus pirmiausia paminėsime telefono tinklų tipus: analoginius (PSDN) ir skaitmeninius (ISDN). Terminas „analoginis tinklas“ reiškia ryšio tinklą, naudojamą ankstesnėse viešosiose telefono sistemose. Kitaip toks tinklas dar vadinamas bendruoju perjungiamuoju telefono tinklu (angl. Public Switched Telephone Network – PSTN). Tokiu tinklu siunčiami analoginiai signalai, pakartojantys žmogaus kalbą.
Elektronika  Referatai   (11 psl., 313,97 kB)
Žmogiškasis kapitalas - tai žmonėms priklausantis intelektas, išsilavinimas, įgūdžiai, patirtis, vertybės, pasireiškiantys konkrečiai organizacijai reikalinga kompetencija. Žmogiškasis kapitalas (žmonių žinios ir gebėjimai) yra žinių ekonomikos centrinis elementas, todėl pastaruoju metu ypač sureikšminama švietimo sistemų ir žmogiškųjų išteklių plėtotė. Pasaulinė patirtis rodo, jog šalys, kurios neinvestuoja į žmones, neišvengiamai atsilieka nuo kitų šalių. Žmogiškojo kapitalo pagrindas yra išsimokslinimas, o XXIa. pradžioje jis tampa lemiamu ekonominio-socialinio proceso veiksniu.
Ekonomika  Referatai   (19 psl., 200,17 kB)
Sinchroninės mašinos yra tokios kintamosios srovės mašinos, kurių torius sukasi tokia pat kryptimi ir tokiu pačiu greičiu kaip magnetinis laukas, t. y. sinchroniškai. Kaip ir kitos elektros mašinos, sinchroninės mašinos yra inversinės — jos gali dirbti generatoriaus ir variklio režimu. Sinchroninės mašinos plačiausiai naudojamos kaip generatoriai. Galingi trifaziai sinchroniniai generatoriai yra visose elektrinėse: šiluminėse ir atominėse — turbogeneratoriai, kuriuos suka garo turbinos; hidroelektrinėse — hidrogeneratoriai, kuriuos suka vandens turbinos.
Elektronika  Kursiniai darbai   (12 psl., 146,61 kB)
Leidinyje nagrinėjama technikos objektų patikimumo sąvoka bei jo įvertinimo metodai. Objekto patikimumas įvertinamas atsižvelgiant į ypatybes. Kiekviena iš šių ypatybių – ilgaamžiškumas, negendamumas, pataisomumas, išsilaikymas – apibūdinama tam tikrais rodikliais arba charakteristikomis. Gedimo susiformavimo ir jo pašalinimo laikas yra atsitiktiniai dydžiai, todėl patikimumo charakteristikos apskaičiuojamos tikimybių teorijos ir matematinės statistikos metodais.
Mechanika  Referatai   (19 psl., 105,19 kB)
Trumpa N įmonės charakteristika (produkcija, siekiai, veiklos principai ir kryptys, konkurentai ir kt.). Išorinė komunikacija N organizacijoje. Ryšiai su žiniasklaida (kas ir kaip komunikuoja su žiniasklaida). Periodinių ryšių su žiniasklaida būdai (išvardinti N įmonėje naudojamus ir/arba siūlomus. Naudoti būdus ir pasirinktinai parašyti vieną iš jų (išskyrus spaudos konferenciją)). Rašytinė išorinė komunikacija (bendravimo raštu formos, normos ir esama padėtis).
Ekonomika  Referatai   (23 psl., 229,85 kB)
Šaltojo vandentiekio sistemų klasifikavimas, pagrindiniai elementai ir jų paskirtis. Šaltojo vandentiekio schemos. Vandens skaitiklių parinkimas, vandens apskaitos mazgai: sudėtis, tipai, įrengimo taisyklės. Uždaromosios, reguliuojamosios, apsauginės, imamosios ir pripildomosios vandentiekio armatūros tipai (čiaupai). Slėgio didinimo ir išlyginimo įrenginiai. Pastatų gaisrinio vandentiekio sistemos. Vandentiekio vamzdžiai, jungliai. Šaltojo vandentiekio skaičiavimas: debitų nustatymas. Karšto vandentiekio sistemų klasifikacija, bendra schema ir pagrindiniai elementai. Centralizuotas karštas vandentiekis. Tūriniai ir sroviniai vandens šildytuvai. Karštojo vandentiekio sistemų skaičiavimo vartojimo ir apytakos režimuose principai.
Kita  Paruoštukės   (5 psl., 718,98 kB)
Išnaikintos infekcinės ligos. Raupai. Skiepais valdomos infekcinės ligos. LR vaikų profilaktiniai skiepijimai. Hepatitas B. Tuberkuliozė. Kokliušas. B tipo Haemophilus influenze infekcija. Poliomielitas. Tymai. Kiaulytė. Raudonukė. Vėjaraupiai. Skiepai vykstantiems į infekcijų rizikos šalis. Maras. Cholera. Kitos infekcijos. Rekomenduojama skiepytis vaikams ir suaugusiems. Gripas. Skiepais nesuvaldytos infekcijos bei priklausomybės. Maliarija. Žmogaus imunodeficito sindromas (ŽIV). Dramblialigė. Afrikinė miegligė. Šistostomozė. Vakcina prieš priklausomybę nuo kokaino. Kontroversija. Prielaidos suabejoti vienareikšmiu skiepų patikimumu. Prielaidos suabejoti vienareikšmiu skiepų nepatikimumu. LR vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius Rekomenduojami skiepai prieš keliones Skiepai nuo užkrečiamų ligų vaikams ir suaugusiems.
Medicina  Referatai   (18 psl., 63,32 kB)
Paslaugų sfera yra viena perspektyviausių, sparčiai besiplėtojančių ūkio šakų. Ši sfera yra pakankamai atvira ir patraukli pradedantiems verslininkams. Vakarų šalyse vis daugiau verslininkų įsitraukia į paslaugų sferos veiklą. Formuojantis Lietuvos rinkos ekonomikai, daugėja žmonių, susijusių su komercine veikla. Gausėja smulkių, privačių prekes kuriančių ir paslaugas teikiančių įmonių. Gausioje prekių ir paslaugų rinkoje parduoti savo prekę darosi vis sudėtingiau. Sugebėjimas suprasti ir pakeisti kliento norus, įsiūlyti savo produktą, mokėjimas dirbti rinkai, tampa neatskiriama sėkmingos veiklos sąlyga. Lietuvoje paslaugų sfera plėtojama spartesniu tempu, palyginti su pramonės gamyba, tačiau tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu paslaugų rinkodara tik pradedama plėtoti. Naujos paslaugos plėtojamos priklausomai nuo jų paklausos, steigiamos naujos paslaugų įmonės.
Ekonomika  Referatai   (17 psl., 28,34 kB)
Sakmės
2009-11-08
Sakmė – pasakojamosios tautosakos žanras , kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis. Iš esmės tai mažos apimties fantastiniai kūriniai. Sakmėse atsiskleidžia mūsų protėvių mąstymo būdas. Sakmės dirgina vaizduotę, kelia susidomėjimą nepaprastais įvykiais.
Anglų kalba  Referatai   (3 psl., 13,9 kB)
Tranzistoriais vadinami puslaidininkiniai prietaisai su viena ar keliomis pn sandūromis, tinkantys galiai stiprinti ir turintys tris (ar daugiau) išorinius išvadus. Labiausiai paplitę tranzistoriai turi dvi pn sandūras. Dviejų sandūrų tranzistoriuose panaudojami dviejų rūšių krūvininkai (elektronai ir skylės), todėl jie ir vadinami dvipoliais.
Fizika  Kursiniai darbai   (15 psl., 115,51 kB)
Aplinkosaugos samprata ir strategija. Globalinės aplinkosaugos problemos (Aplinkos buklė Lietuvoje). Kietosios atliekos bei jų tvarkymas. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita. Atliekų surinkimo sistema. Atliekų perdirbimas ir deponavimas. Technologijų be atliekų kūrimas. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Oro valymas bei taršos mažinimas. Aplinkos apsaugos valdymo sistema Lietuvoje. Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba.
Vadyba  Kursiniai darbai   (48 psl., 150,75 kB)
Elemento oksidacijos laipsniui didėjant, stiprėja junginio, kurio sudėtyje yra tas elementas, oksidacinės ir silpnėja redukcinės savybės. Tą rodo pavyzdžiui, elementinio mangano Mn0 ir jo junginių- Mn+2SO4, Mn+4O2, K2Mn+6O4, KMn+7O4- savybės. Mn0, kaip ir visi metalai, gali būti tik reduktorius. Mn+2 jonui būdingos redukcinės savybės. Oksidacinės jo savybės reiškiasi tik metalinio Mn0 gavimo procesuose. Mangano (IV) oksidui būdingos ir redukcinės, ir oksidacinės savybės, bet pastarosios yra ryškesnės.
Chemija  Tyrimai   (2 psl., 9,4 kB)
Ląstelė
2009-11-02
Ląstelių skirstymas. Prokariotinės ląstelės sandara. Eukariotinės ląstelės sandara. Eukariotinių ląstelių evoliucija. Augalų ir gyvūnų ląstelių bendros struktūros ir funkcijos. Organoidai, apsupti dviguba membrana. Organoidai, apsupti vienguba membrana. Ląstelės judėjimo organoidai. Prokariotinių ir eukariotinių ląstelių palyginimas.
Biologija  Referatai   (17 psl., 107,06 kB)
Didžioji Britanija jau turi gerai išplėtotą kelių tinklą. Dabar svarbiausia jį tausoti, gerai prižiūrėti ir tobulinti taip, kad jis sklandžiai įsijungtų į Europos kelių tinklą. Tobulinant kelių tinklą numatoma nemažai kelių rekonstruoti, padaryti tokius, kad jie kaip galima geriau tenkintų gyventojų ir autotransporto poreikius, atitiktų visus šiuolaikiniams keliams keliamus techninius, ekonominius ir ekologinius reikalavimus, būtų greiti, patogūs ir saugūs.
Inžinerija  Referatai   (15 psl., 78,72 kB)
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra socialinis pedagogas, kokios jo funkcijos? Kas būdinga asmenybei? G. Kvieskienė (Kvieskienė, 2003) yra pasakiusi labai prasmingą teiginį, jog socialiniai pedagogai – vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai – siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, tai yra mažiausius ir silpniausius piliečius. Šio tikslo jie siekia pasitelkdami humanizmo mąstytojų idėjas, iškiliausių praktikų pedagogų, altruistų, dvasinės sferos darbuotojų atsidavimą begalinei būčiai, aukojimąsi visoms būties apraiškoms. Socialinis pedagogas spręsdamas kitų problemas pirmiausia pasitelkia savo jėgomis, sugebėjimu greitai orientuotis situacijoje, savo erudicija.
Komunikacijos  Diplominiai darbai   (68 psl., 123,21 kB)
Narkotinės medžiagos egzistavo visais laikais ir visose kultūrose. Deja jų paklausos labai greitai išplito stulbinančiu mokslo ir technikos pasiekimų amžiuje civilizuotase kraštuose. Graikų kalba narkotiko reikšmė yra – „stingdantis, apsvaiginantis“. Tai medžiagos, slopinančios centrinę nervų sistemą ir sukeliančios narkozę. Nedideliais kiekiais naudojamos jos sukelia ypatingą psichinę būseną, vadinamą euforiją.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (11 psl., 21,33 kB)
Socialinis darbas
2009-10-09
Išsamus konspektas, sumažintas, labai tinka paruoštukėms. Socialinio darbo Lietuvoje istorinė raida. Iki 1794 m. LDK (Lietuvos Didžioji Kunigaigštistė) ir unija su Lenkija: tik 18 a. antroje pusėje Lietuvos ir Lenkijos jungtinėje valstybėje imta svarstyti socialines problemas. Krikščionybės įsigalėjimas skatino prieglaudų atsiradimą. 1792 m. Lietuvos teritorijoje veikė 194 prieglaudos (špitolės, elgetynai). Steigiamos špitolių komisijos (šiuolaikiškos sveikatos ir soc. apsaugos sistemos analogas).
Socialinis darbas  Konspektai   (25 psl., 52,43 kB)
Ergonomika
2009-10-07
Terminas ergonomika kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: ergo – darbas, nomos – dėsnis. Ergonomika – tai mokslinė disciplina, tirianti žmogaus arba žmonių grupių, darbo procese naudojančių įvairias technines priemones, psichofiziologines galimybes, ribas ir ypatumus. Remiantis ergonominių tyrimų išvadomis, tobulinamos darbo priemonės, kuriamos patogios darbo vietos ir optimalios darbo aplinkos sąlygos, didinančios darbo našumą, tausojančios dirbančiojo sveikatą, mažinančios įtampą ir nuovargį.
Elektronika  Konspektai   (18 psl., 57,07 kB)
Tinklo įrengimas
2009-10-04
Tinklas palengvina informacijos perkėlimą iš vieno kompiuterio į kitą, kiekvieną kompiuterį sujungti su internetu, naudotis spausdintuvu arba skeneriu. Įrengti tinklą nėra brangu ir sunku. Vieno kompiuterio prijungimas prie “Ethernet” tipo tinklo kainuos keliasdešimt litų, jeigu rengsite nuoseklųjį (magistralės tipo) tinklą ir tenkinsitės nebrangiomis tinklo plokštėmis (tinkamomis “10 Base-T tinklui, perduodančiam informaciją 10 Mbit/sek. Sparta).
Elektronika  Referatai   (17 psl., 273,36 kB)
Pleišto ir dirvos sąveika. Bendrosios paskirties plūgų klasifikacija. Agrotechnikos reikalavimai. Plūgo korpusų tipai. Verstuvinio korpuso dalys. Specialieji plūgai. Dirvų raižymo mašinos.
Fizika  Konspektai   (34 psl., 1,32 MB)
Elektroninės komercijos samprata. E-komercijos sąvoka. E-komercijos infrastruktūra. E-komercijos tyrimo modeliai. E-komercijos paslaugų tinklų optimizavimo galimybės SANITEX įmonėje. Optimizavimo tikslas ir objektai. Reikalavimai e- komercijos. Dėl plataus pasiekiamumo ir lankstumo Internetas tapo labai svarbiu pardavimų kanalu šiandieniniame versle. Naudojant elektroninės komercijos taikomąsias programas, organizacijos gali išsiveržti į priekį stiprinant ryšį su klientais, gali sparčiai išsiplėtoti naujose rinkose, sukurti naujus pajamų srautus, ir išauginti pelningumą. Šiandienos elektroninė komercija sukuria virtualią parduotuvę, įgalina kompanijas pristatyti savo produktus ar paslaugas, užpildyti užsakymus ir transakcijų procesus 24 val. per parą. Elektroninės komercijos sprendimai taip pat leidžia organizacijoms pasiekti specialių poreikių auditorijas.
Vadyba  Kursiniai darbai   (22 psl., 135,37 kB)
Verslo ekonomika
2009-09-14
Įmonė kaip verslo sistema. Įmonės valdymo pagrindai. Planavimo įmonėje pagrindai. Gamybos proceso organizavimo pagrindai. Verslo ištekliai. Įmonės išlaidos ir skaičiavimas. Įmonės pardavimų pajamos ir pelnas. Pinigų srautų planavimas. Investicijų įvertinimas. Finansinių šaltinių paieška. Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai. Finansavimo šaltinių grupės. Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės. Verslininkų galimybės pasinaudoti ES strukūriniais fondais.
Ekonomika  Konspektai   (47 psl., 363,18 kB)
Botanika
2009-09-14
Diagnostiniai raktai. Herbariumai. Biblioteka. Monografija. Revizija. Flora. Kritinė flora. Tyrimų raportai. Eksperimentinis\botanikos sodas. Daugelis mokslininkų galvoja, kad botanikų darbui nereikia didelių pinigų. Retai reikalinga išskirtinė įranga. Toks požiūris gali brangiai kainuoti taksonominiam darbui. Jam sunku gauti erdvės ir darbo jėgos. Tai iliustruojama trejopais veiklos laukais: sodu, herbariumu ir biblioteka.
Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (13 psl., 30,06 kB)
Biržos organizacinė˜struktūra. Rinkos institucijos ir reguliavimas. Listingo reikalavimai. Prekyba vertybiniais popieriais. Specialios procedūros. Atsiskaitymai už sandorius. Narystė biržoje. Biržos įmokos. Rinkos priežiūra. Nauja prekybos sistema. Indeksai. Baltijos šalių vertybinių popierių biržų bendradarbiavimas. Informacija apie rinkąˆ ir biržos leidiniai. Biržos nariai.
Finansai  Pagalbinė medžiaga   (22 psl., 625,8 kB)
Kulono dėsnis –sąveikos jėga. Elektrostatinis laukas ir jo stiprumas. Elektrinio lauko stiprio srautas. Gauso teorema. Elektrostatinio lauko stipris medžiagose ir laidininkuose. Elektrinė talpa. Nuolatinės srovė ir svarbiausi (Omo ir Džiaulio) dėsniai. RC - grandinės. Magnetinis laukas, indukcija. Bio – Savaro -Laplaso dėsnis. Pilnutinės srovės dėsnis. Solenoido magnetinis laukas. Solenoido magnetinis laukas. Įelektrintų dalelių greitintuvai, ciklatoriai. Magnetinis laukas medžiagoje. Magnetinis srautas. Gauso teorema. Elektromagnetinės indukcijos dėsniai. Saviindukcija. Magnetinio lauko energija. Slinkties srovė ir jos magnetinis laukas. Maksvelo teorijos elektromagnetiniam laukui pagrindai.
Fizika  Paruoštukės   (6 psl., 129,47 kB)
XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 15,35 kB)
Tinklo lygis
2009-09-11
Tinklo lygis rūpinasi paketų persiuntimų iš šaltinio galutiniam adresatui. Siuntimas adresatui gali reikalauti daug žingsnų per tarpinius routerius (tuo tarpu kanalinis lygis rūpinasi tik perduoti freimus iš vieno laido galo į kitą). Kad įgyvendintų savo tikslus, tinklo lygis turi žinoti potinklio (subnet) topologiją (visų maršrutizatorių aibę) ir parinkti atitinkamus kelius.Taip pat reikia rūpintis tinklo linijų ir maršrutizatorių(routers) apkrovimu. Jei siuntėjas ir gavėjas yra skirtinguose tinkluose, tai tinklo lygis sprendžia su tuo susijusias problemas.
Informatika  Konspektai   (13 psl., 369,95 kB)
Kauno marių vakariniame krante, apsuptas žalio miško masyvo, stovi Pažaislio architektūros ansamblis – buvę kamaldulių vienuolyno pastatai ir bažnyčia. Tai vienas iš nedaugelio mūsų krašto paminklų, kuriame taip ryškiai atispindi talentingų baroko epochos menininkų – architektų, tapytojų ir lipdytojų – kūryba. Lietuvos architektūroje baroko stilius atsirado XVII a. pr., veikiamas, kaip ir kitose kraštuose, italų baroko.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 14,76 kB)
Įmonių ekonomika
2009-09-11
Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.
Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)
Fizikos teorija
2009-09-11
Elektros krūvis. Elektrinė konstanta. Elektrostatinis laukas. Elektrinis dipolis. Elektrinio lauko stiprio vektoriaus srautas. Gauso teorema laukui vakuume. Begalinis tolygiai įelektrintos plokštumos elektrostatinio lauko stiprio skaičiavimas taikant Gauso teoremą. Darbas, atliekamas perkeliant krūvį elektriniame lauke. Elektrostatinio lauko vektoriaus cirkuliacija (lauko potencialumas). Elektrostatinio lauko potencialas. Taškinio krūvio potencinė energija ir lauko potencialas, ekvipotencialinis paviršius, potencialo vienetas. Elektrinio lauko stiprio ir potencialo ryšys (potencialo gradiento samprata).
Fizika  Konspektai   (37 psl., 649,92 kB)
Nuostovusis elektrinis laukas. Dielektrikai. Nuolatinė elektros srovė. Elektrinis laidumas. Nuostovusis magnetinis laukas. Magnetikai. Elektromagnetinė indukcija. Kvazinuostoviosios kintamosios srovės grandinės. Maksvelo lygtys. Pagrindinės elektromagnetinių bangų savybės.
Fizika  Konspektai   (121 psl., 2,08 MB)
Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.
Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)
TE nagrinėja tarptaut ekonominių santykių teorinius pagrindus, aktualiausias šiuolaikinės užsienio prekybos ir tarptaut finansų problemas, ek bei polit tarpusavio sąveiką moderniajame pasaulyje. 7 dešimtm prasidėję pokyčiai sąlygojo susidomėjimą ek ir polit sričių tarpusavio sąveika tarptautiniu lygiu. Tie pokyčiai: Bretton – Woods sistemos žlugimas, naftos kainų kilimas, JAV mokėjimo balanso sunkumai, nedarbo ir infliacijos augimas pagr vakarų industrinėse valstybėse, vakarų pasaulyje iškilo nauji ek galios centrai (V. Europa, Jap., JAV).
Ekonomika  Konspektai   (25 psl., 72,04 kB)
Paklausos ir pasiūlos modelis. Paklausa. Pasiūla . Rinkos pusiausvyra . Vyriausybės įtaka rinkos pusiausvyrai. Paklausos ir pasiūlos elastingumas. Paklausos elastingumą kainai lemiantys veiksniai. Kryžminis paklausos elastingumas. Vartotojo elgesio modeliavimas. Gamybos teorija. Pelno maksimizavimas. Kaštu teorija. Konkurencines rinkos modelis. Monopolines rinkos modelis. Oligopolines rinkos modelis. Gamybos veiksniu rinkos. Pusiausvyra mainuose.
Ekonomika  Konspektai   (129 psl., 1,92 MB)
Kai matematinis modelis suformuluotas taip, kad negalima taikyti nei analitinių, nei skaitmeninių metodų, pasitelkiamas eksperimentinės optimizacijos metodas. Tada efektyvumo kriterijus ir apribojimai patei¬kiami algoritmo forma. Šie algoritmai aprašo nagrinėjamojo objekto veiklą, o jo funkcionavimo sąlygas nustato tyrinėtojas. Šiais algoritmais gali būti ir skaitmeniniai metodai, tačiau griežtas matematinis formalizavimas ne visuomet leidžia aprašyti sudėtingas sistemas, atsižvelgiant į kiekvienos sistemos specifines veiklos sąlygas.
Matematika  Konspektai   (18 psl., 65,28 kB)
Regresijos modeliai
2009-09-10
Ekonomikos tyrimuose dažnai tenka nustatyti dviejų dydžių – Y, vadinamo išėjimo kintamuoju (pasekme), ir X, vadinamo įėjimo kinta¬muoju (priežastimi), – tarpusavio ryšį. Pasaulyje esama nepaprastos įvairovės šių ryšių tipų, bet visus juos galima suskirstyti į dvi grupes: funkcinius ir koreliacijos. Kiekvieną funkcinio ryšio įėjimo kintamojo reikšmę atitinka griežtai apibrėžta, fiksuota išėjimo kintamojo reikšmė. Žinant įmonės pajamas ir išlaidas, visuomet galima apskaičiuoti pelną. Funkcinė priklausomybė užrašoma taip: Y=F(X ).
Matematika  Konspektai   (24 psl., 178,5 kB)
Realaus pasaulio pažinimo procesas – tai ne kas kita, kaip žinių apie gamtą ir visuomenę tikslinimas. Šiame procese, naudojant tikslesnius tyrimo metodus, užfiksuojami nauji faktai, nustatomi principai ir dėsnin¬gumai. Daugelyje fundamentalių gamtos mokslų, formuojant įvairias teorijas, neįmanoma išsiversti be matematikos. Be matematikos nuo seno neapsiėjo ir socialiniai mokslai: ekonomika, vadyba, sociologija ir kt. Ankstesniuose tyrimuose matematika paprastai naudota tik stebėjimų duomenims apdoroti ir sisteminti.
Matematika  Konspektai   (21 psl., 67,54 kB)
1966 m. vokiečių entomologas V.Henigas išleido “PHYLOGENETIC SYSTEMATICS”. Taip vadinama filogenetinė sistematika daugiau žinoma kladistikos pavadinimu, kurį pasiūlė E.Mayras. Pradžioje ją populiarino zoologai, bet nuo 1970 metų daug botanikų, ypač JAV, pripažino kladistikos principus. Atskiras, bet artimas kladistikai yra W.H.Wagnerio– pagrįstos divergencijos (groundplan divergence) metodas. Nė vienas dalykas negali rungtyniauti su kladistika dėl sukeltų nuomonių skirtumų ir ginčų, ypač asmeninių.
Biologija  Konspektai   (11 psl., 14,92 kB)
Apvaisintas žmogaus kiaušinėlis dalijasi lyg paprasčiausia didelė ląstelė. Kiaušinėlis turi pakankamai dalijimui ir kitai gyvybinei veiklai būtinų medžiagų, tad embrioninio vystymosi pradžioje ląstelėms augti nereikia, pakanka sudvigubinti DNR ir mitoziškai pasidalinti, sudvigubinti ir pasidalinti... Toks mitozinis ląstelės dalijimasis, kai interfazėje ląstelės neauga, vadinama skilimu. Skylant susidarančios blastomerai vis smulkėja.
Biologija  Konspektai   (9 psl., 23,17 kB)
Kraujas
2009-09-10
Kraujas skiriasi nuo kitų audinių tuo, kad jisai skystas. Tuo jis panašus tik į limfą. Kraujas neretai priskiriamas prie jungiamųjų audinių, kadangi turi daug tipų ląstelių ir daug tarpląstelinės medžiagos. Be to, jis embrioninio vystymosi metu susidaro iš mezenchimos - gemalinio pradinio jungiamojo audinio. Egzistuoja vienas kraujo skirtumas nuo jungiamųjų audinių - kraujo tarpląstelinė medžiaga neturi skaidulų ir drebutinio užpildo. Tačiau šis skirtumas nėra toksai didelis - kraujas kartais turi skaidulų. Jos susidaro kraujui krešint.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 20,36 kB)
Aktinas ir miozinas pirmą kartą buvo aptikti raumenyse, bet vėliau paaiškėjo, kad jie egzistuoja visose ląstelėse. Ploni aktino siūlai sudaro lyg citozolio "kaulus", o stori miozino siūlai - citozolio "raumenis". Aktinas ir miozinas nėra vieninteliai citoplazminiai "kaulai" ir "raumenys". Tas funkcijas atlieka ir kiti baltymai. Aktino siūlų pluošteliai įvairiomis kryptimis nusidriekia citozolyje, juostomis ar tinklais sutvirtina iš vidaus ląstelės membraną.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 14,75 kB)
Kombinacinis kintamumas eukariotiniuose organizmuose paprastai susijęs su lytinių dauginimusi, o lytinis dauginimasis - su mejoze ir apvaisinimu. Lytinio dauginimosi kombinacinio kintamumo dėsningumus aprašė XIX amžiaus čekų vienuolis G.Mendelis. Paveldėjimo dėsningumus jis tyrė kryžmindamas žirnius. Kombinacinis kintamumas nuo XIX amž. tiriamas hibridologiniu metodu - organizmus kryžminant ir nagrinėjant kiekvienos poros palikuonis bei jų požymius.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 13,64 kB)
Sankryža. Susidarant gametoms mejozės pirmojo dalijimosi profazėje vyksta sankryža. Sankryžos metu į bivalentą susiglaudusių homologinių chromosomų chromatidės kryžiuojasi ir apsikeičia chromatidžių fragmentais. [žr. skyrelį "Mejozė I" skyriuje "Mejozė"]. Pirmoje anafazėje tolstančios chromosomos jau būna nebe tokios, kokios buvo prieš profazę I. Prieš profazę I kiekvienos chromosomos abi chromatidės buvo visiškai vienodos. Po sankryžos visos 4 bivalentoje esančios chromatidės būna skirtingos.
Biologija  Konspektai   (3 psl., 22,45 kB)
Sudėtingesnės analizės reikia nagrinėjant dihibridinį kryžminimą. Dihibridinis kryžminimas nuo monohibridinio skiriasi tuo, kad tiriamas ne vieno, o dviejų genų paveldėjimas. O tiriant dviejų genų paveldėjimą sutinkamos galimos dvi skirtingos situacijos. Vienu atveju tiriami genai yra skirtingose homologinių chromosomų porose, antruoju atveju – vienoje homologinių chromosomų poroje.
Biologija  Konspektai   (2 psl., 28,29 kB)
Imuninė sistema
2009-09-10
Žinduolius supančioje aplinkoje labai daug įvairiausių mikroorganizmų, kurie, patekę į jo organizmą, randa palankias gyvenimo sąlygas. Viduje šilta, pakanka drėgmės ir daug įvairiausių maistmedžiagių. Todėl žinduolio (o ir bet kurio kito daugialąsčio) organizmą mikroorganizmai turėtų sparčiai suardyti. Tačiau to nėra, kadangi daugialąsčiai organizmai turi apsaugą nuo tokio įsiveržimo. Imunitetas - organizmo gebėjimas apsaugoti savo vientisumą ir gyvybingumą nuo parazituojančių organizmų ir nuo biologinės kilmės nuodų.
Biologija  Konspektai   (8 psl., 23,73 kB)
Kaip ir visi audiniai, kaulinis audinys sudarytas iš ląstelių ir tarpląstinės medžiagos. Tarpląstinė medžiaga. Ji kaului suteikia mechaninį tvirtumą. Ji sudaryta iš: baltyminių skaidulų (kolagenas), kurios suteikia elastingumo ir stangrumo ir jas sutvirtinančių mineralinių druskų, kurios suteikia kietumo. Dauguma druskų - tai kalcio fosfatas bei kalcio karbonatas. Šios ir kitos druskos sudaro hidroksiapatito kristalėlius. Ištirpinus mineralines druskas kaulas pasidaro lankstus (ilguosius kaulus net galima užrišti mazgu).
Biologija  Konspektai   (4 psl., 14,97 kB)
Genetikai organizmus apibūdina dviem terminais – genotipu ir fenotipu. Genotipas - tai organizmo (ląstelės) genetinės informacijos (genų) visuma. Fenotipas – visų organizmo ar ląstelės požymių visuma. Fenotipas yra realizuota, įgyvendinta genetinė informacija. Organizmo požymiai yra organizmo ypatumai, kuriuos galima įvertinti (išsiaiškinti), suskaičiuoti ar išmatuoti. Kiekvienas organizmas turi labai daug požymių, nes kiekvienas organizmas yra sudėtinga sistema, sudaryta iš daugelio dalių, kuriose vyksta sudėtingi reiškiniai.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 21,78 kB)
Nerviniai impulsai
2009-09-10
Visos gyvos ląstelės yra jaudrios - jų plazminės membranos elektriškai reaguoja į dirginimus. Šią savybę ląstelių membranoms suteikia membranose esantys transportiniai baltymai - siurbliai ir kanalai [Žiūrėkite 03 skyrių]. Ši savybė ryškiausiai išreikšta nervinėse ir raumeninėse ląstelėse. Šioms ląstelėms jaudrumas leidžia atlikti jų funkcijas. Elektriški reiškiniai neuronų membranose būtini informacijai apdoroti ir perduoti, o raumeninėms atneša signalą, kada susitraukti.
Biologija  Konspektai   (8 psl., 22,45 kB)
Iš skylančios zigotos susidarančios ląstelės neprisitaikiusios jokioms specifinėms funkcijoms atlikti. Vėliau, gemalui sudėtingėjant, ląstelės ima specializuotis tam tikroms funkcijoms atlikti. Vienos ląstelės tampa epitelinėmis ląstelėmis, kitos - raumeninėmis, ir t.t. Prisitaikydamos ląstelėse ima gaminti citoskeletinius baltymus, kurie keičia ląstelės formą, suteikia reikiamą tvirtumą, sudaro viduląstelines gabenimo sistemas, reikalingus fermentus bei signalus priimančius receptorinius baltymus.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 22,01 kB)
Lytinių ląstelių gametų susidarymas vadinamas gametogeneze: vyriškųjų gametų susidarymas vadinamas spermatogeneze, o moteriškųjų - oogeneze. Spermatozoidas sudarytas iš galvutės, kaklelio ir žiuželio. Galvutės priekyje yra akrosoma - specializuota Goldžio komplekso pūslelė su fermentais, padedančiais prasiskverbti į kiaušinėlį. Galvutės centre yra kompaktiškas branduolys su haploidiniu chromosomų rinkiniu. Kaklelį sudaro žiuželio pamatėlis ir apie jį susisukusios viena ar kelios mitochondrijos, tiekiančios ATP judėjimui. Judėdamas žiuželis varo spermatozoidą galvute pirmyn.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 18,19 kB)
Ląstelės, kaip ir visi daiktai Visatoje, dėvisi ir sensta. Kiekviena ląstelė anksčiau ar vėliau žūsta. Vienaląsčių organizmų ląstelės atsinaujina augdamos ir besidalindamos . Stambiame daugialąsčiame gyvūne (pvz., žmoguje) kiekvieną sekundę žūsta milijonai ląstelių, ir jis išgyvena tik todėl, kad naujos ląstelės gaminasi tokiu pat greičiu kaip žūsta senosios . Nuolatinis ląstelių gaminimasis - daugialąsčio organizmo gyvybės klausimas. Didele jonizuojančios spinduliuotės doze sustabdžius ląstelių dalijimąsi gyvūnas žūsta per kelias dienas.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 17,5 kB)
Ląstelės pagal sandarą skirstomos į dvi grupes - prokariotines ir eukariotines. Eukariotinių ląstelių sandara aprašyta ankstesniuose skyriuose. Prokariotines ląsteles turi bakterijos ir melsvabakterės. Jų ląstelės yra paprastesnės sandaros. Prokariotinės ląstelės: mažesnės už eukariotines, turi sienelę, sudarytą iš prokariotams būdingų polisacharidų, neturi viduląstelinių membranų ir membraninių organoidų (endoplazminio tinklo, Goldžio komplekso, vakuolių ir t.t.), neturi branduolio, turi vieną chromosomą.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 19,86 kB)
Plastidės
2009-09-10
Augalinės ląstelės turi tik joms būdingų dvimembranių organoidų - plastides. Plastidės kaip ir branduoliai bei mitochondrijos turi dvigubą membraną, DNR ir ribosomų. Plastidžių DNR žiedinė, ribosomos tokios pat, kaip prokariotinių ląstelių. Smulkios bespalvės ar blyškiai žalios proplastidės būdingos šaknų ir ūglių augimo kūgelių ląstelėms. Proplastidės yra nespecializuotos chloroplastų, leukoplastų, chromoplastų pirmtakės. Augimo kūgelio ląstelei augant ir diferencijuojantis, proplastidės didėja, jų vidinė membrana sudaro gilius įlinkimus, kurie atsiskiria ir sudaro vidinę membraninių pūslelių (tilakoidų) sistemą.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 22,03 kB)
Metabolines reakcijas katalizuoja fermentai, informacija apie kuriuos užrašyta genuose. Kiekvienas fermentas turi savą geną . Tačiau daugelis ląstelių yra diploidinės - turi po porą homologinių chromosomų [žr. 07_NR]. Vienas homologinių chromosomų požymis yra tai, kad homologinėse chromosomose toje pat vietoje yra tie patys genai. Taigi, homologinių chromosomų poroje yra du to paties geno egzemplioriai. O po perrašos (replikacijos), kai sudvigubėjusios chromosomos pasidaro dvichromatidės, kiekvieno geno būna net po keturius egzempliorius.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 61,25 kB)
Gyvūnų mityba
2009-09-10
Maiste yra šios gyvybiškai svarbios medžiagos: energetinės ir statybinės (naudojamos energijai gauti ir kaip C atomų šaltinis sintezei): angliavandeniai (daugiau energetiniai), baltymai (daugiau statybiniai), lipidai (daugiau energetiniai). Kitos (naudojamos kai kuriems baltymams sintetinti, tarpląstelinei medžiagai mineralizuoti, kaip nešikliai ar fermentų nepeptidinės dalys): vitaminai (reguliaciniai), mineralinės druskos (dalis statybinės, dalis reguliacinės), vanduo (universalus tirpiklis). Nukleorūgštys virškinamos ir panaudojamos, bet maiste jų gali ir nebūti.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 37,42 kB)
Ląstelėms būdinga biologinių sistemų savybė prisitaikyti prie aplinkos. Tiek vienaląsčių, tiek daugialąsčių organizmų ląstelės evoliucijos eigoje prisitaikė optimaliai veikti jas supančioje aplinkoje. Vienaląsčių ląstelės prisitaikiusios veikti kaip savarankiški organizmai. Jos sąveikauja su aplinka: ima reikalingą maistą ir mineralines medžiagas, ginasi nuo pavojų, ieško savo rūšies atstovų, jei jie reikalingi dauginimuisi, renka informaciją užduotims. Tvarko savo vidinį metabolizmą.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 19,91 kB)
Mitochondrijos
2009-09-10
Šie organoidai pirmą kartą aptikti 1850 m. raumenų ląstelėse. 1898 m. buvo nustatyta, kad mitochondrijos svarbios kvėpavime. Mitochondrijų skaičius ląstelėse labai įvairus - priklauso nuo organizmo rūšies ir ląstelės paskirties. Ląstelės, kurioms reikia daug energijos, turi labai daug mitochondrijų - pvz., kepenų ląstelėse jų būna keli šimtai. Mitochondrijų forma taip pat labai kinta - jos gali būti apvalios, spirališkos, tauriškos, šakotos. Paprastai jos būna 1,5-10 *m ilgio ir 0,25-1,0 *m skersmens.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 21,65 kB)
Visos ląstelės turi endoplazminį tinklą, kuris sudaro daugiau kaip pusę visų ląstelės membranų. Endoplazminis tinklas - didžiulis šakotas išsiraizgęs uždaras maišas, turintis vieną bendrą ertmę. Nuo citozolio endoplazminio tinklo ertmę skiria vienguba membrana. Endoplazminis tinklas paprastai sluoksniais supa branduolį, tie sluoksniai kiek primena svogūno lukštus. Be to, EPT jungiasi su branduolio apvalkalu, ir EPT ertmė pereina į apvalkalo tarpumembranio ertmę. Nuo branduolio vidaus ETP ertmę skiria vienguba membrana.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 14,6 kB)
Baltymas nėra kieta konstrukcija - polipeptidinės grandinės sąranga yra judri. Vidinės globulės sritys šiek tiek juda viena kitos atžvilgiu keičiantis aplinkos sąlygoms. O paviršinės dalys yra dar judresnės. Tad tretinė struktūra gali keistis, ir būtent todėl baltymai gali atlikti daug savo funkcijų. Fermentas - tai reakciją greitinantis baltymas (baltyminis katalizatorius). Reakcijos greitis gali padidėti iki kartų. Substratas - molekulė, kurią fermentas paverčia kita molekule, produktu .
Biologija  Konspektai   (5 psl., 15,56 kB)
Membranos
2009-09-10
Fosfolipido molekulė susideda iš dviejų dalių - elektros krūvį turinčios galvos ir dviejų uodegų, kurios yra elektriškai neutralios. Uodegą sudaro dvi glicerino molekule sujungtos riebiosios rūgštys, o galvutę - prie glicerino prijungta fosforo rūgšties liekana su tam tikro alkoholio molekule. Beveik visa riebiosios rūgšties molekulė - tai ilga elektriškai neutrali angliavandenilinė grandinėlė, kuri negali sąveikauti su poliškomis vandens molekulėmis. Nuo fosforo rūgšties atskyla , o nuo alkoholio liekanos arba atskyla, arba prisijungia prie jos, todėl galvutė yra poliška - elektringa.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 13,33 kB)
Statika
2009-09-08
Jėgų sistemos. Ryšiai ir juose veikiančios reakcijos. Jėgos projekcijos plokštumoje. Jėgos projekcijos erdvėje. Jėgos momentas taško atžvilgiu. Jėgų poros momentas. Jėgos momentas ašies atžvilgiu. Tolygiai išskirstyta apkrova ir sutelktoji jėga. Jėgų sistemų pusiausvyros sąlygos. Kūnų sistema. Santvarų skaičiavimas. Erdvinės konstrukcijos strypų įrąžų skaičiavimas.
Mechanika  Konspektai   (54 psl., 1,44 MB)
Pozicinės skaičiavimo sistemos. Pozicinių skaičiavimo sistemų samprata. Pervedimas iš vienos sistemos į kitą. Mikroprogramavimas. Procesoriaus fizinio lygio komponentės. Mikrokomandos. Interpretuojamas lygis. Interpretuojantis lygis. Komandos ADD realizacija. Ventilių mikroprograminis valdymas. Mikroprogramavimo kalba. Interpretuojamos mašimos interpretatorius. Mikroprograminio lygio projektavimas. Mikroprocesoriaus Intel 8088 architektūra. Mikroprocesoriaus architektūros samprata. Operatyvios atminties samprata. Portų sistema. Kompiuterio sandara.
Informatika  Konspektai   (126 psl., 1,32 MB)
Duomenų bazės samprata. Duomenų bazės sąvoka, pagrindinės funkcijos. Duomenų bazių valdymo sistemos, jų funkcijos. Duomenų bazės projektavimas. Duomenų bazės modelių tipai . SQL kalba. Reliacinis duomenų bazės modelis. Reliacinė algebra. Reliaciniai skaičiavimai. Duomenų bazės normalizavimas, norminės formos. Konceptualinis duomenų bazės modeliavimas. Trijų lygių duomenų bazės architektūros projektavimas. Duomenų bazės kūrimas. Duomenų bazės kūrimo žingsniai .
Informatika  Kursiniai darbai   (43 psl., 69,83 kB)
Pateikiamos tokių terminų reikšmės: alegorija, aliteracija, aliuzija, anotacija, antonomazija, apybraiža, apsakymas, veikėjas, trioletas, tragikomedija, tragedija, toninė eilėdara, tercina, tema, stilius, sonetas, siužetas, sinonimas, silabinė eilėdara, satyra, sarkazmas, sakmė, romansas, romanas, ritmas, rimas, remarka, rauda, prologas, problema, poema, personifikacija, perifrazė, patosas, patetika, pasakėčia, paralelizmas, parafrazė, paradoksas, parodija, paralelizmai, palyginimas, pakartojimas, padavimas, onomatopėja, oksimoronas, odė, nutylėjimas, novelė, nirvana, monologas ir kt.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 24,22 kB)
Logistika palyginti su tradicinėmis vadybos mokslo šakomis: finansų, rinkodaros ir gamybos valdymu yra gana nauja mokslo šaka. Šio mokslo naujumas, pasireiškia tuo, kad siekiama valdyti ne atskirai kiekvieną veiklos sritį, o koordinuotai. Pirmoji knyga, kurioje kalbama apie koordinuotos logistikos vadybos privalumus, pasirodė tik 1961 m., ir tuo iš dalies galima paaiškinti, kodėl dar nėra visuotinai priimto logistikos apibrėžimo.
Logistika  Konspektai   (17 psl., 170,19 kB)
Mikroprocesoriaus architektūrą sudaro tos jo savybės, kurios naudojamos programavime. Mikroprocesoriaus Intel 8088 architektūrą sudaro aparatūros ir mikroprogramų visuma. Pakeitus mikroprogramų rinkinį, gautume nebe mikroprocesorių Intel 8088, o kažką kito. Mikroprocesoriaus Intel 8088 architektūra realizuojama viena mikroschema su 40 išvadų. Mikroprocesoriaus Intel 8088 architektūra apibrėžiama jo vidinėmis savybėmis ir sąveika su išorinėmis mikroprocesoriaus atžvilgiu komponentėmis.
Informatika  Konspektai   (28 psl., 296,61 kB)
Dvejetainis programavimas. Informacija ir duomenys. Kompiuteriniai duomenys. Skaičiavimo sistema yra visuma būdų ir priemonių, leidžianti užrašyti ar kitaip pateikti skaičius. Skaitmens reikšmė priklauso nuo užimamos vietos (pozicijos) skaičiuje. Skaičiavimo sistemos pagrindu laikomas skaičius, kuris parodo kiek kartų padidėja arba sumažėja vieno ir to paties skaitmens reikšmė, kai jis perkeliamas į vieną iš šalia esančių pozicijų.
Informatika  Konspektai   (82 psl., 162,89 kB)
Nuolatinės srovės grandinės: pagrindinės sąvokos, dėsniai, elementų jungimo budai, grandinių darbo rėžimai, energetiniai grandinių rodikliai. Nuolatinės srovės grandinių skaičiavimo metodai: ekvivalentinių pakeitimų, Kirchhofo desniu. Kintamosios srovės grandinės: pagrindinės sąvokos ir žymėjimai. Aktyvioji, induktyvioji, ir talpinė apkrova kintamosios srovės grandineje. Nuoseklus R,L,C jungimas kintamosios srovės grandinėje. Lygegretus R,L,C jungimas kintamosios srovės grandinėje. Srovių rezonansas. Kintamosios srovės grandines galios.
Elektronika  Paruoštukės   (3 psl., 137,87 kB)
Statybos ekonomika
2009-09-07
Statybos vaidmuo europos ūkio sistemoje. Statybos rinkos charakteristika. Statybos eksportas. Statybos reglamentavimas europos sąjungoje. Statybos procesų charakteristika. Statybos procesų valdymo modelis. Projektinių sprendimų optimizavimas. Statybos procesų projektinių sprendimų įvertinimas. Daugiakriteris statybos procesų projektinių sprendimų įvertinimas. Statybos procesų projektinių sprendimų optimizavimas. Investicijų atsipirkimo laiko nustatymas. Dabartines grynosios vertes nustatymas. Vidines pelno normos nustatymas. Investiciju rentabilumo indeksu nustatymas.
Ekonomika  Paruoštukės   (3 psl., 2,5 MB)
Kokybės ir jos vadybos sampratos. Kokybės vadybos raida. Visuotinės kokybės vadyba ir vadovavimas. Proceso ir produkto koncepcijos. Kokybės vadybos sistemos ir jų modeliai. Reikalavimai KVS ir AVS. KVS kūrimas, auditas ir registravimas. Kokybės vadybos veikla. Kokybės gerinimo veikla. Problemos, jų analizė ir sprendimai. Darbuotojų dalyvavimas ir komandinis darbas. Veiklos vertinimas ir apdovanojimai.
Vadyba  Konspektai   (40 psl., 365,79 kB)
Kombinatorika. Grafų teorija. Būlio funkcijų ir schemų teorija. Kodavimo teorija. Algoritmų teorija. Aibės, funkcijos ir sąryšiai. Matematinės logikos pradmenys.
Matematika  Konspektai   (101 psl., 1,04 MB)
Power point programa padarytas pristatymas apie lęšius, jų sandarą, rūšis, istorijos. Taip pat apie akies sandarą, akinius, jų istorijos.
Fizika  Pateiktys   (14 psl., 278,76 kB)
Vadybos pagrindai
2009-09-04
Vadybos samprata ir esmė. Organizacija. Valdymo procesas. Vadybos teorija ir raida. Organizacija ir aplinka. Globalizacija ir valdymas. Organizacijų kūrimas. Plananavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Operacijų valdymas. Valdymo informacinės sistemos. Gamybos valdymas. Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo organizavimas ir valdymas. Finansinių išteklių valdymas. Marketingas. Žmonių išteklių valdymas.
Vadyba  Konspektai   (209 psl., 1,38 MB)
Finansinės apskaitos esmė, paskirtis ir reglamentavimas. Turto ir nuosavybės esmė apskaitoje. Sąskaitos ir dvejybinis įrašas. Sąskaitų planas. Apskaitos proceso organizavimas. Piniginių lėšų ir skolų įmonei apskaita. Ilgalaikio turto apskaita. Atsargų apskaita. Pirkimų ir pardavimų apskaita. Darbo užmokesčio apskaita. Apskaitos ciklo užbaigimas ir finansinės atskaitomybės parengimas. Kapitalo ir finansinių rezultatų apskaita. Valdymo sistema ir valdymo apskaita. Išlaidos ir jų elgesys. Savikainos esmė ir jos kalkuliavimo metodai. Išlaidų paskirstymas.
Apskaita  Konspektai   (75 psl., 459,84 kB)
1230 metais Vyslos žemupio kairiajame krante Nešavos pilyje įsitvirtinę kryžiuočiai netrukus pradėjo prūsų nukariavimą. Jau 1231 metais, vadovaujami magistro Hermano fon Balko, vokiečiai persikėlė į Vyslos žemupio dešinįjį krantą ir palaužė pamedėnų pasipriešinimą. Pastatę Senosios Torūnės (1231), Kulmo (1232) pilis, kryžiuočiai iki 1234-ųjų metų jau įsitvirtino visoje Kulmo žemėje. Iš čia jie ėmė pulti gretimas prūsų žemes dviem kryptimis: 1) palei Vyslą Baltijos jūros link ir 2) palei Aistmares į šiaurryčius Priegliaus bei Nemuno žiočių link
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,22 kB)
Skiriamos pozicinės ir nepozicinės skaičiavimo sistemos. Mes kasdieną susiduriame su dešimtaine skaičiavimo sistema, kuri yra pozicinė skaičiavimo sistema. Pozicinėje skaičiavimo sistemoje simbolio, reiškiančio skaitmenį, prasmė priklauso nuo jo vietos skaičiuje. Nepozicinėje skaičiavimo sistemoje tokio simbolio prasmė nepriklauso nuo jo vietos skaičiuje.
Informatika  Konspektai   (62 psl., 616,55 kB)
Darbo tikslas: išanalizuoti surištųjų kontūrų sistemos rezonansų sąlygas, išmokti suderinti du surištuosius kontūrus pirmajam daliniam bei optimaliajam, antrajam daliniam bei optimaliajam, pilnajam bei pilnajam optimaliajam rezonansams.
Elektronika  Laboratoriniai darbai   (6 psl., 42,42 kB)
Tikimybės
2009-09-02
Tikimybinės erdvės. Pagrindinės tikimybių savybės. Tikimybių sudėties teoremos. Sąlyginės tikimybės. Tikimybių daugybos teorema. Nepriklausomi įvykiai. Pilnosios tikimybės. Bejeso teorema. Nepriklausomi eksperimentai. Bernulio formulė. Atsitiktiniai dyžiai. Pasiskirstymo f-ja. Pasiskirstymo f-jos savybės: diskretieji atsitiktiniai dydžiai ir jų pasiskirstymai. Absoliučiai tolydieji atsitiktiniai dydžiai. Daugiamačiai atsitiktiniai dydžiai. Apibrėžimai.vidurkis.
Matematika  Paruoštukės   (1 psl., 50,5 kB)
Darbo tikslas: apskaičiuoti ir nubraižyti tiriamos grandinės įtampų ir srovių laikines charakteristikas.
Elektronika  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 12,76 kB)
Darbo tikslas: apskaičiuoti tiriamos grandinės – dvipolio ir keturpolio grandinės funkcijas, nubraižyti jų amplitudės ir fazės dažnines charakteristikas.
Elektronika  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 12,51 kB)
Darbo tikslas: įvaldyti simbolinį metodą ir dėsnius, metodus kompleksinio dažnio srityje, suvokti ryšį tarp simbolių ir laiko srities nežinomųjų.
Elektronika  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 19,93 kB)
Darbo tikslas. Išmokti naudotis laboratorijos matuokliais, matavimo generatoriumi, fazometru, volmetru, oscilografu, dažnamačiu.
Elektronika  Laboratoriniai darbai   (4 psl., 22,85 kB)
Darbo tikslas: Sudaryti ir nubraižyti grandinės schemą, apskaičiuoti šakų sroves ir elementų įtampas, įvaldyti Omo, Kirchhofo dėsnius, ekvivalenčiąsias transformacijas, kontūrinių srovių, mazginių įtampų metodus. Skaičiavimus patikrinti, sudarant galių balansą.
Elektronika  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 30,47 kB)
Reikia apskaičiuoti pirminės tranzistorinio stiprintuvo pakopos, apkrautos kita analogiška stiprintuvo pakopa, schemą. Abiejose pakopose tranzistoriai yra to paties tipo ir įjungti į schemą su bendru emiteriu ir su emiterine darbo taško stabilizacija. Priešįtampio ir kolektoriaus grandinės maitinamos iš bendro nuolatinės įtampos šaltinio.
Fizika  Namų darbai   (14 psl., 66,71 kB)
Apytikrė stiprintuvo skaičiuotė ir elementinės bazės parinkimas. Struktūrinės ir principinės schemos sudarymas. Pilna principinės schemos skaičiuotė bei elementų parinkimas, prisilaikant standarto. ADCH skaičiuotė. Stiprintuvo konstrukcijos aprašymas. Ekvivalentinė schema. Užduotyje nurodytų ir apskaičiuotų stiprintuvo parametrų ir charakteristikų palyginimas.
Fizika  Kursiniai darbai   (15 psl., 43,85 kB)
Darbo tikslas: ištirti signalo aproksimavimo Furje daugianariu galimybes naudojant ortogonalinę trigonometrinių funkcijų sistemą. Palyginti teorinius ir sintezuojamus įvairios formos periiodinius signalus bei signalus su amplitudine moduliacija, apskaičiuojant aproksimavimo paklaidas.
Fizika  Laboratoriniai darbai   (4 psl., 50,91 kB)
Darbo tikslas: susipažinti su korelometro veikimo principu bei išmatuoti įvairios formos periodinių signalų autokoreliacines funkcijas (AKF). Palyginti signalų teorines diskretines autokoreliacines funkcijas (DAKF) su išmatuotomis, išskirti naudingą signalą triukšmų fone.
Fizika  Laboratoriniai darbai   (3 psl., 18,96 kB)
Darbo tikslas: išmokti praktiškai naudotis spektro analizatoriumi ir ištirti įvairios formos periodinių signalų spektrus, palyginti teorinius skaičiavimus ir eksperimentinius duomenis.
Fizika  Laboratoriniai darbai   (6 psl., 35,78 kB)
Darbo tikslas: ištirti AM signalų parametrų pasikeitimą, einant jiems per rezonancinį stiprintuvą.
Fizika  Laboratoriniai darbai   (5 psl., 19,25 kB)
Elektromechaninių ir kvazielektroninių automatinių telefono stočių komutacijos laukuose dažniausiai naudojamos kelių grandžių komutacinės schemos. Sujungimas tarp kelių grandžių komutacinės schemos įėjimo ir išėjimo atliekamas per vieną arba kelias tarpines linijas. Jei užimta sujungimui reikalinga tarpinė linija, sujungti įėjimą su išėjimu nėra galimybių.
Elektronika  Konspektai   (21 psl., 129,29 kB)
Komutacinėms sistemoms aprašyti nepakanka žinoti vien tik paraiškų srauto charakteristikas, susietas su ateinančių paraiškų skaičiumi. Tarkime, į sistemą patenka paprastasis paraiškų srautas intensyvumu **120 paraiškų/val, tačiau esant tam tikram *, paraiškos aptarnavimo vidutinė trukmė gali būti labai įvairi, visai nepriklausanti nuo *. Pavyzdžiui, kai vienos paraiškos Tapt.*5 min, tai per valandą į sistemą atėjusias 120 paraiškas, aptarnaujant vieną paskui kitą, tektų sugaišti A**xTapt *120x*5min*600min*10 val.
Elektronika  Konspektai   (40 psl., 157,99 kB)
Kiekvienas stiprinimo elementas gali būti pakeistas keturpoliu su dviem įėjimo ir dviem išėjimo gnybtais. Kadangi stiprinimo elementai su dvikrūviais tranzistoriais turi po tris elektrodus (emiterį, bazę ir kolektorių), galimos trys dvikrūvių tranzistorių jungimo schemos: bendro emiterio (BE); bendros bazės (BB); bendro kolektoriaus (BK); Dvikrūvis tranzistorius - puslaidininkis prietaisas, galintis generuoti ir sr stiprinti elektrinius signalus. Jis susideda iš dviejų n-p sandūrų: emiterinės (B-E) ir kolektorinės (B-K). įtampa).
Elektronika  Laboratoriniai darbai   (3 psl., 67,7 kB)
Multivibratorius
2009-09-02
Multivibratorius - prietaisas stačiakampių elektrinių impulsų generavimui. Šios schemos nuolatinės srovės įtampą keičia impulsine. Elektrinis impulsas - trumpalaikis įtampos ar srovės šuolis grandinėje.Pati paprasčiausia multivibratoriaus schema yra kolektoriaus-bazės ryšio multivibratorius. Ji sudaryta iš dviejų tranzistorinių stiprintuvų, kurių tranzistoriai įjungti bendru emiteriu. Kiekvienos stiprinimo grandies išėjimas sujungtas su kitos įėjimu.
Elektronika  Laboratoriniai darbai   (8 psl., 110,5 kB)
Lygintuvai
2009-09-02
Lygintuvo veikimo principas: lygintuvas - prietaisas, skirtas kintamos srovės įtampos išlyginimui, paverčiant ją nuolatinės srovės įtampa. Transformatorius naudojamas tinklo įtampos keitumui reikiama įtampa apkrovoje ir apkrovos grandinės galvaniniam atskyrimui nuo tinklo. Lygintuvai gali būti vienpusiai (1 diodas), dvipusiai (2 diodai) arba tilteliniai (4 diodai). Vienpusiai lygintuvai yra mažos galios ir naudojami reliu maitinimui bei akumuliatorių pakrovimui. Dvipusių transformatorius su dviguba antrine apvija. Galima sakyti, kad jis sudarytas iš dviejų vienpusių lygintuvų su bendra apkrovos varža.
Elektronika  Laboratoriniai darbai   (5 psl., 78,35 kB)
Matavimai
2009-09-02
Oscilografo veikimo principas, kalibravimo ir matavimo eiga. Oscilografas - optinis arba elektroninis prietaisas elektros srovės kitimui laiko atžvilgiu stebėti ir registruoti. Juo gaunamos priklausomybės nuo laiko kreivės vadinamos oscilogramomis. Optinis oscilografas registruoja procesą šviesos spinduliu. Jis sudarytas iš kilpinio galvanometro, optinės sistemos ir įrašo nešiklio (fotojuostos). Matuojamas dydis veikia kilpinį galvanometrą, o nešiklyje fiksuojamas galvanometro veidrodėlio atspindėto šviesos kiekio pėdsakas.
Elektronika  Laboratoriniai darbai   (6 psl., 53,63 kB)
Tikslai: tyrinėti ir pagrįsti Dvikrūvio tranzistoriaus veikimo principus ir savybes, VACh ir parametrus , įvertinti tranzistoriaus teorinių ar matematinių modelių ir realiųjų tranzistorių atitikimo laipsnį . Tyrinėti ir pagrįsti lauko tranzistorių veikimo principus ir savybes, išmatuoti įvairiu tipų lauko tranzistorių statinių VACh šeimas.Tyrinėti ir pagristi puslaidininkinių diodų , diodinio optrno veikimo principus bei savybes , VACh ir parametrus , diodų teorinių modeliu ir realiųjų diodų atitikimo laipsnį , diodų darbą paprasčiausiose elektrinėse grandinėse.
Elektronika  Laboratoriniai darbai   (11 psl., 221,95 kB)
Pagrindinės sąvokos ir dėsniai. Harmoniniai procesai tiesinėse elektrinėse grandinėse. Pagrindinių dėsnių panaudojimas. Rezonansinės grandinės.
Elektronika  Paruoštukės   (2 psl., 183,79 kB)
Darbo tikslas: šmatuoti ir palyginti įvairių schemų su skirtingai įjungtais tranzistoriais parametrus. Ištirti kolektoriaus ir emiterio ramybės srovių priklausomybę nuo kolektoriaus varžos ir ir įtampos kolektorius-emiteris. Palyginti visų schemų įėjimo signalų maksimalias efektines reikšmes. Išmatuoti harmoninių signalų įtampas. Išmatuoti visų schemų išėjimo varžas.
Elektronika  Laboratoriniai darbai   (5 psl., 19,82 kB)
Pereinamieji procesai tiesinėse elektros grandinėse. Trifazės grandinės. Nuolatinės srovės netiesinės grandinės. Magnetinės nuolatinių srautų grandinės. Kintamosios srovės netiesinės grandinės.
Elektronika  Konspektai   (15 psl., 30,82 kB)
Darbo tikslas: ištirti nuosekliojo rezonansinio kontūro pagrindines savybes, išmatuoti jo svarbiausius parametrus ir charakteristikas.
Elektronika  Laboratoriniai darbai   (10 psl., 92,2 kB)
Išmatuoti įtampas ir sroves išsišakojusioje grandinėje. Patikrinti Kirchhofo dėsnių galiojimą.
Elektronika  Laboratoriniai darbai   (5 psl., 24,18 kB)
Pagrindinės pereinamųjų procesų sąvokos.Komutacijos dėsniai. Charakteringosios lygties sudarymas ir sprendimas. Laisvojo sprendinio užrašymas ir integravimo konstantos radimas. Klasikinio pereinamųjų procesų skaičiavimo metodų esmė. Pereinamųjų procesų sudėtingoje elektros grandinėje skaičiavimas. Pagrindinės pereinamųjų procesų sąvokos.Komutacijos dėsniai. Charakteringosios lygties sudarymas ir sprendimas. Laisvojo sprendinio užrašymas ir integravimo konstantos radimas. Klasikinio pereinamųjų procesų skaičiavimo metodų esmė. Pereinamųjų procesų sudėtingoje elektros grandinėje skaičiavimas. Algebrinių lygčių sistemos sudarymas. Pereinamieji procesai nuoseklioje RLC grandinėje. Laplaso transformacija ir jos taikymas diferencialinems lygtims spręsti. Ekvivalentinės operatorinės schemos. Pereinamųjų procesų skaičiavimo.
Elektronika  Paruoštukės   (3 psl., 55,29 kB)
Sudaryti aktyviojo filtro, kurio schema 1 paveiksle, hibridinio plonasluoksnio TG topologijos apytikslį eskizą 20:1 masteliu. Aprašyti sukurto hibridinio TG gamybos procesų seką.
Elektronika  Namų darbai   (3 psl., 26,1 kB)
Darbo tikslas: ištirti lygiagrečiojo rezonansinio kontūro pagrindines savybes, išmatuoti jų svarbiausius parametrus ir charakteristikas.
Elektronika  Laboratoriniai darbai   (8 psl., 138,41 kB)
Darbo tikslas: įtvirtinti žinias iš elektroninių elementų, jų charakteristikų ir elementaraus elektroninių elementų panaudojimo. Užduotis - sudaryti elementariausią stiprinimo grandį su bipoliariuoju (dvikrūviu) tranzistoriumi ir grafiškai bei skaičiavimais išanalizuoti jos darbinius parametrus.
Elektronika  Namų darbai   (4 psl., 17,95 kB)
Darbo tikslas: įtvirtinti žinias iš elektroninių elementų, jų charakteristikų ir elementaraus elektroninių elementų panaudojimo. Užduotis - sudaryti elementariausią stiprinimo grandį su lauko tranzistoriumi ir grafiškai bei skaičiavimais išanalizuoti jos darbinius parametrus.
Elektronika  Namų darbai   (4 psl., 17,95 kB)
Elektorinika
2009-09-01
Tranzistoriai.Izoliuotos užtūros lauko tranzistorius su pradiniu kanalu. Darbas impulsinėse grandinėse. Lauko tranzistoriaus darbas aukštuose f impulsinėse grandinėse. Komplementari MDP struktūra. VACh parametrai. Dvikrūvio transist. soties ir uždarumo rėžimai dirbant su apkrova. Soties rėžimo parametrai. Dvikrūvio trans. darbo rėžimai. Bendro K junginys. VACh .Parametrai. Naudojimo galimybės. H parametrų sistema. Šotkio tranzistorius. Dvikrūvio tranzistoriai. Bikrūvio tranzistoriaus darbas impulsinėse grandinėse. Parametrai. Daugiaemiteriniai ir daugiakolektoriniai tranzistoriai. Injekciniai tranzistoriai. Integruotinių tranzistorių struktūra.
Elektronika  Paruoštukės   (3 psl., 647,67 kB)
Darbo tikslas: susipažinti su srovės tankio vektoriaus ribinėmis sąlygomis nevienalyčiame laidininke. Apskaičiuoti to vektoriaus lūžimo ties skirtingo laidumo laidininkų riba dėsnį.
Fizika  Laboratoriniai darbai   (2 psl., 11,59 kB)
Darbo tikslas: ištirti elektromagnetinių bangų atspindžio, lūžio, interferencijos, ir difrakcijos reiškinius bei jų pagrindinius dėsningumus.
Fizika  Laboratoriniai darbai   (4 psl., 22,37 kB)
Darbo tikslas: susipažinti su bangolaidiniu traktu, jo parametrų matavimo metodika, matavimo prietaisais ir ištyrinėti įvairių tipų elektromagnetinių bangų, sužadintų stačiakampiame bangolaidyje lauko struktūrą.
Kita  Laboratoriniai darbai   (4 psl., 41,36 kB)
Darbo tikslas: susipažinti su kintamosios srovės ir jos sukurto magnetinio lauko pasiskistymu laidininkuose ir nustatyti pagrindinius to pasiskirstymo dėsningumus.
Elektronika  Laboratoriniai darbai   (4 psl., 48,9 kB)
Medžiagų mokslas
2009-09-01
Aprašykite ir paaiškinkite dielektrikų lyginamosios varžos priklausomybę nuo temperatūros. Apibrėžkite temperatūrinio lyginamosios varžos koeficiento sąvoką.Išdėstykite segnetoelektrikų poliarizacijos ypatybes, lyginant su paprastų dielektrikų. Kas tai yra Kiuri taškas, bei histerezė? Ir pan.
Kita  Namų darbai   (21 psl., 209,18 kB)
DMA (tiesioginių mainų kontrolė). Diskretinis duomenų išvedimas. MCS51 Šeimos mikrovaldikliai. Išorinio valdymo signalai. 8051 programos modelis. Kaip prijungti išorinę atmintį psen. Kaip prijungti išorinę duomenų atmintį (rd, wr). Išvedimas į registrą. Įvedimas: vienkryptis buferis. Struktūrinė schema. Prievadas P0. Prievado P1 struktūra. Skaitikliai taimeriai & jų darbo režimai. Nuoseklios komunikacijos ir jų Programavimas. Pertraukčių sistemos. Pertraukimų schema. Apie sąsajas. RS485 diferencialinė sąsaja. Indikatoriai. LCD – skystųjų kristalų. Klaviatūros prijungimas
Informatika  Paruoštukės   (3 psl., 703,09 kB)
Darbo tikslas: Susipažinti su ISDN BRA prieigos struktūra, galimais galinių įrenginių prijungimo būdais prie ISDN linijos, tinklo baigties konfigūravimu. Bazinės spartos prieiga (BRA – Basic Rate Access) naudojama, esant nedidelės informacijos perdavimo spartos poreikiui. Joje numatytas vienas signalizacijos kanalas D (16 kbit/s) ir du ryšio kanalai B (64 kbit/s). Bazinės spartos prieigai tinka įprastinė dvilaidė skaitmeninė abonentinė linija.
Informatika  Laboratoriniai darbai   (11 psl., 427,06 kB)
Telefono aparatai
2009-09-01
Darbo tikslas: susipažinti su TA paskirtimi, veikimo principu ir konstrukcija, taip pat numerių rinkiklio veikimo principu ir konstrukcija. Darbo užduotis: išsiaiškinti telefono stoties užėmimo principus. Išsiaiškinti numerio informacijos perdavimo būdus. Išnagrinėti telefono aparato veikimą pagal principinę schemą. Išsiaiškinti kaip veikia vietinio efekto pašalinimo schema. Išsiaiškinti kaip veikia numerių rinkikliai ir kaip perduodama numerio rinkimo informacija. Susipažinti su šiuolaikinių TA ypatumais.
Elektronika  Laboratoriniai darbai   (6 psl., 126,1 kB)
Atkūrimo įranga (multimedijos). Multimedijos sistema. Sinchronizacijos etaloninis modelis. Multimedijos sąsajos. Sinchronizacijos specifikacijos lygmuo. Aptarnavimo kokybė qos. Multimedijos sinchronizacijos specifikacijų metodai. Multimedijos sistemų modeliai. Vaizdo konferencijos organizavimas. Informacijos suspaudimo metodai. Vaizdo konferencijos organizavimas isdn kanalais. Paskistytos multimedijos sistemos. Sip protokolas. Sctp protokolas. Multimedijos konferencijos tinkliniai protokolai. Isdn. B-isdn. Signalizacijos ir konvergencijos funkcija (scp). Telematikos paslauga. Via. Lokalinių tinklų diagnostika.
Informatika  Konspektai   (16 psl., 70,49 kB)
Testas, kuris padės nustatyti, ar esate lankstūs komunikuodami. Teste aprašytos situacijos ir galimas elgesys. Pagalvokite, ar jūs taip elgtumėtės esamoj situacijoj.
Komunikacijos  Testai   (17 psl., 96,98 kB)
Veiklos analizės rūšys: vidinė veiklos analizė, išorinė arba tarpįmoninė analizė. Tarpįmoninis lyginimas: vykdant tarpįmoninį lyginimą tiriama: rodiklių dinamika (kai gretinami dviejų ar daugiau skirtingo laiko momentų arba periodų rodikliai) ir vertinamas plano vykdymas; vidutiniai ir geriausi rodikliai. Tarpįmoninis rodiklių lyginimas: Lyginamoji analizė - tai tam tikras kelių įmonių rodiklių gretinimas. Lyginamosios analizės tikslas - atskleisti ir parodyti lyginamųjų įmonių vadovybei, dėl kokių priežasčių vienų įmonių komerciniai rezultatai yra geresni, kitų – blogesni.
Ekonomika  Pateiktys   (32 psl., 37,57 kB)
Visuomenės struktūra. kunigaikščiai, didžiūnai, žemieji visuomenės sluoksniai.Tiek mokykliniuose vadovėliuose, tiek istorikų darbuose neaptinkame skyriaus tokiu pavadinimu (aišku neskaitant Gedimino laikų). Laikotarpiai dažniausiai išskiriami pagal kunigaikščių valdymo laikotarpius ir tik iš paskirų detalių galima bent šiek tiek įsivaizduoti tuometę Lietuvos visuomenę. Galų gale šią temą užgožia kitos, susijusios su valstybingumo pradžia, teritoriniu plėtimusi ir pan.
Istorija  Referatai   (11 psl., 18,37 kB)
Užsienio ryšių administravimo problemos verslo organizacijose ir jų sprendimo prioritetai. Virtualios organizacijos kilmė ir apibrėžimas. Personalo vadybos teorijos ir jų taikymo galimybės naujoms darbo organizavimo formoms, grindžiamoms IT panaudojimu, įgyvendinti Šiuolaikinės personalo valdymo funkcijos ir jų turinys Personalo valdymo apibrėžimas. Personalo valdymo vaidmuo, kuriant konkurencinį organizacijos pranašumąPersonalo valdymo funkcijos.
Vadyba  Konspektai   (75 psl., 939,64 kB)
Marketingo teorija
2009-08-31
Dabartiniu metu, kai daugelyje išsivysčiusių šalių jau pakankamai sukaupta prekių ir galima gauti kokias nori paslaugas, – reikia turėti tik pinigų. Prieš pradedant gaminti, reikia žinoti, ar pavyks mums tai parduoti, ar mūsų teikiamos paslaugos bus kam nors reikalingos. Taigi pirmiau reikia išspręsti pardavimo problemą, o tik paskui gamybos. Komercinė veikla (plačiąja prasme) svarbi beveik visose ūkio šakose. Tačiau tradiciškai šiai sričiai buvo ir yra priskiriama prekyba, o dabar tai tapo neatskiriama ir gamybos srities dalimi.
Rinkodara  Konspektai   (18 psl., 32,25 kB)
Marketingo tyrimai
2009-08-31
Marketingo tyrimų tikslus lemia problemos, kurių sprendimui jie yra pasitelkiami. Svarbių, strateginės reikšmės problemų sprendimui reikia daugiau ir tokios informacijos, kurią galima gauti tik tyrimų būdu, kai tuo tarpu kasdienės veiklos sprendimų priėmimui gali pakakti vien tos informacijos, kurią vadovas gali gauti iš įmonės apskaitos dokumentų, darbuotojų pranešimų. Dar kitais atvejais vadovai sprendimus gali priimti remdamiesi vien savo jau turimomis žiniomis, asmenine patirtimi arba tik intuicija.
Rinkodara  Konspektai   (15 psl., 70,17 kB)
Žodis EKOLOGIJA yra kilęs iš graikų kalbos oikos –namas, logos –mokslas. Tai mokslas apie namus arba detaliau galima įvardinti - apie aplinką, kurioje mes ir visos kitos gyvos būtybės bei organizmai būna , gyvena ir veisiasi. Vokiečių biologas Ernstas Hekelis 1866 m. pirmasis įprasmino ekologijos terminą. Jis rašė: “Ekologiją mes laikome gamtos struktūros žinojimą, visų gyvūnų santykių su jų neorganine ir organine aplinka tyrimą, pirmiausia apimantį jos draugiškus ir nedraugiškus ryšius su tais gyvūnais ir augalais, su kuriais ji tiesiogiai ir netiesiogiai kontaktuoja – vienu žodžiu, ekologija yra visų sudėtingų tarpusavio ryšių, Darvino vadintų Kovos už būvį sąlygomis, tyrimas.”
Biologija  Konspektai   (64 psl., 1,07 MB)
Dorovinio ugdymas prioritetinė Japonijos bendrojo lavinimo sritis. Dorovinis ugdymas kaip savarankiška disciplina. Uždaviniai. Dorovinis ugdymas per kitus mokomuosius dalykus. Dorovinis mokinių ugdymas specialiųjų užsiėmimų metu. Dorovinis mokinių ugdymas kasdieninėje veikloje. Doroviniai japonų visuomenės bruožai. Religijos ir dorovės ryšys Japonijoje.
Pedagogika  Referatai   (17 psl., 31,02 kB)
Šis Antano Vaičiulaičio romanas – tai gamtos ir civilizacijos sankirta, kurioje susitinka dviejų žmonių likimai. Pagrindiniai kūrinio leitmotyvai – vienuolyno bokštas ir Geisaties ežeras. Nagrinėjama ištrauka, kaip galima spręsti iš pavadinimo “Bokštas”, yra apie vienuolyno bokštą. Bet tai tik išorinis romano sluoksnis, o visa esmė yra daug giliau. Šioje ištraukoje galima atrasti elementų, kurie atskleidžia dramatišką romano baigtį. Tai tarsi maža romano schema, kurioje sutelpa visi jausmai, mintys, abejonės ir poelgiai.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 4,88 kB)
Logistika – pagrindinis elementas tiekimo grandinėje. Savalaikė logistikos sistema – konkurencinis pranašumas. Materialiniai srautai. Materialiniai srautai gamybinėse operacijose. Materialiniai srautai negamybinėse operacijose. Pardavimų, marketingo ir logistikos integracija. Pirmos pakopos struktūra. Antros pakopos struktūra. Trečios pakopos struktūra. Ketvirtos pakopos struktūra. Penktos pakopos struktūra. Integruotos logistikos kontrolė. Tarpiniai organizacijos projektavimo faktoriai. Centralizacija prieš decentralizacija. Strateginis požiūris prieš operatyvųjį. Linijinis ar personalo valdymas. Valdžios delegavimas. Integruotos logistikos atskyrimas. Integruotos logistikos veiklos valdymas. Just-in-time. Logistikos sistemos elementai. Bendrųjų kaštų skaičiavimas. Logistinės paslaugos. Logistinio aptarnavimo poveikis klientui. Paslaugos lygio nustatymas. Logistikos poveikis kitiems tiekimo grandinės dalyviams.
Logistika  Referatai   (31 psl., 52,44 kB)
Palūkanų norma pinigų sumai paprastai išreiškiama kaip procentinė dalis sumos, sumokama už pinigų naudojimą vienerių metų laikotarpiu. Palūkanų normos gali būti skiriamos ir kitiems laiko tarpams, vadinamiems palūkanų laikotarpiais. Palyginkime paprastų ir sudėtinių palūkanų skaičiavimo būdus, akcentuojant pinigų vertės kitimą laike. Paprastosios palūkanos. Palūkanos, kurios mokamos paskolą grąžinant yra proporcingos laiko tarpui, kuriam pagrindinė suma yra skolinama.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 16,01 kB)
Branduolinė fizika
2009-08-24
Radioaktyvaus preparato aktyvumas - jo skilimo greitis. Paprasčiausias prietaisas, tinkantis a dalelių sukeliamiems žybsniams stebėti - spintariskopas. Elektringos dalelės, skriedamos per dujas, susiduria su dujų atomais ir juos jonizuoja. Šis reiškinys panaudotas dalelėms registruoti greigerio skaitiklyje.
Fizika  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 8,29 kB)
Parlamentarizmo įtvirtinimas 1922m. konstitucijoje. Konstitucijos kūrimą įtakoję veiksniai. Pagrindinių konstitucijos nuostatų esmė. Konstitucinė aukščiausiųjų valstybės organų sistema. Plačios įstatymų leidžiamosios valdžios prerogatyvos. Vykdomosios valdžios kompetencijos ribojimas. 1928m. konstitucija - posūkis į autoritarizmą. Konstitucijos atsiradimo priežastys. Konstituciniai politinės valdžios organai. Susiaurintos konstitucinės Seimo funkcijos. Stiprios Prezidento institucijos įtvirtinimas.
Politologija  Referatai   (13 psl., 18,36 kB)
Visata
2009-08-24
Visatos modeliai. Visatos amžius. Stacionari ir begalinė visata. Olberso fotometrinis paradoksas. Neimano gravitacinis paradoksas. Termodinaminis paradoksas. Einšteino ir Fridmano visatos modeliai. Nors kosmologijos elementų galima įžvelgti daugelio įžymiausių pasaulio mąstytojų pažiūrose, jos apžvalgą pradėsime nuo paties paprasčiausio, bet drauge ir sudėtingiausio visatos modelio. Tai begalinė laike ir erdvėje, stacionari ir tolydinė visata. Erdvė joje trimatė, euklidinė. Tokią visatą – tolygiai užpildytą žvaigždėmis ir galaktikomis euklidinę erdvę – nesunku įsivaizduoti, nors begalybės suvokimas ir sukelia kai kurių sunkumų.
Astronomija  Referatai   (4 psl., 7,07 kB)
Vadyba
2009-08-17
Vadyba - valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metų, o mokyklos - jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas - vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (59 psl., 139,61 kB)
Simbolizmas
2009-08-13
Simbolizmas, kaip naujo meno kryptis, iškyla apie 1870 metus Pran¬cūzijoje ir pamažu pasklinda po vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių litera¬tūras. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač - pasau¬lio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. • Realistai mato materialų pasaulio pavidalą, o romantikai ir sim¬bolistai teigia, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Jie nepateikia išorinės tikrovės kontūrų, neatspindi matomos tikrovės. Simbolistų nuomone, daugelis mus supančių daiktų yra idealaus, akimi nematomo pasaulio nuorodos. Šiapusybės reiškiniai ar daiktai rodo į tai, kas neišsakoma. Simbolistai ypač mėgsta mįslingus, fantastinius vaizdus, užuominas.
Lietuvių kalba  Referatai   (21 psl., 42,27 kB)
Trumpai apie pačią komediją. Komiškų situacijų įvairovė komedijoje. Pagrindiniai komizmo šaltiniai. Atsitiktinumai – ant jų statoma visa fabula. Nesusipratimai bei sutapimai – jutimai apgaulingi. ,,Mechaninis faktorius” – daiktų reikšmė. Pavydas – komedijos pradžios elementas. Intrigos, klastos ir apgaulės. Neatitikimai tikrovei ir kiti apvertimai. Komedijos ir personažų kalba.
Kitos kalbos  Kursiniai darbai   (18 psl., 27,7 kB)
Amorfiniai puslaidininkiai. H – įtaka a-Si savybėms. Dydžiai, apibūdinantys kokybines sluoksnių savybes. A-Si:H sluoksnių gamybos technologijos. Dulkinimo metodas. Cheminio nusodinimo metodai. Rusenantis išlydis. Karštos vielos metodas. A-Si:H formavimo įrenginiai. Puslaidininkinės amorfinės medžiagos šiuo metu plačiai naudojamos pramonėje, tai ir fotojautrių sluoksnių kopijavimo aparatūroje gamybai, saulės elementams, plonasluoksniams tranzistoriams, naudojamiems skystų kristalų ekranuose, įvairiems vaizdo priėmėjams gaminti.
Fizika  Kursiniai darbai   (15 psl., 94,62 kB)
Visko pradžia - transformacija. Demokratijos tipai. Ryšiai tarp tipų. Tiesioginė demokratija. Klasikinė demokratija. Radikalioji vystymosi demokratija. Tiesioginė demokratija. Dalyvaujamoji demokratija. Atstovaujamoji demokratija. Ginamoji demokratija. Konkurencinė eilitistinė demokratija. Pliuralizmas. Teisėta demokratija. Tiesioginė VS atstovaujamoji.
Politologija  Namų darbai   (17 psl., 21,32 kB)
Kvalifikacijos kėlimo būtinybė. Kvalifikacijos kėlimo strategijos. Kvalifikacijos kėlimo strategijos įgyvendinimas. Kvalifikacijos kėlimo metodai ir tendencijos. Sėkmingos investicijos į ūkį – tai ne tik investicijos į modernius įrengimus ir statybas – tai pirmiausia investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Žmonės turi būti pasiruošę aptarnauti naujas technologijas, teikti modernius patarnavimus, priimti ekonomiškus, šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius sprendimus. Derama profesinė kvalifikacija būtina krašto pažangos sąlyga. Kita vertus tai žmogaus egzistencijos ir gero gyvenimo lygio sąlyga. Šis teiginys yra bendras ir Vakarų šalims, ir pokomunistinėms Rytų bei Vidurio Europos šalims.
Vadyba  Referatai   (20 psl., 36,22 kB)
Organizacijos elgsenos bruožų tyrimo metodologinis ir metodinis pagrindimas. Organizacijos elgsenos bruožų tyrimo instrumentarijaus teorinis pagrindimas. Tiriamos organizacijos elgsenos bruožų tyrimas. Tiriamos organizacijos bendroji charakteristika ir tyrimo pravedimas. Tiriamos organizacijos elgsenos bruožų vertinimas. Šio kursinio darbo tyrimo tikslas - remiantis mokslinės literatūros studijavimu ir diplominio darbo - “Modernios organizacijos elgsenos bruožų tyrimo instrumentarijaus problema” - kritine analize, teoriškai pagrįsti instrumentarijų bei klausimyną ir jo pagalba nustatyti tiriamos dabartinės Lietuvos organizacijos elgsenos bruožus.
Psichologija  Kursiniai darbai   (24 psl., 88,78 kB)
Klasikiniai atkirčiai, kad Dievo nėra mus visus veikia skirtingai. Tobula būtybė negali sukurti netobulo pasaulio. Tobulai gera būtybė negali sukurti būtybių, kurių daugelis, kaip jinai iš anksto žino, bus skirtos nuodėmei, kančioms ir blogiui. Dieviškasis numatymas suderinamas su žmogiškąja laisve. Jei Dievas iš anksto mane numato, tai aš nesu laisva būtybė, vadinasi aš neteistina jokio teismo, nors tai būtų ir dieviškasis. Jei aš esu laisva ir nuodėminga būtybė, tai suteikiu Dievui amžiną skausmą atsisakydama jo meilės; o Dievas, kenčiąs stoką, negali būti Dievas, kadangi absoliuti pilnatvė yra vienas dievybės atributų. Vadinasi Dievui vis tiek, kad mes nelaimingi čia, žemėje, ir gal pasmerkti aname pasaulyje.
Filosofija  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 13,63 kB)
Darbo tikslas: išanalizuoti surištųjų kontūrų sistemos rezonansų sąlygas, išmokti suderinti du surištuosius kontūrus pirmajam daliniam bei optimaliajam, antrajam daliniam bei optimaliajam, pilnajam bei pilnajam optimaliajam rezonansams.
Elektronika  Tyrimai   (3 psl., 18,66 kB)
Kreditinių kortelių kilmė. Mokėjimo kortelės - sukčiavimo įrankiai. Kreditinių kortelių paslaugų apsauga. Pirmas kreditinės kortelės skaičius. Kreditinių kortelių formatai. Kreditinių kortelių paslaugų apsauga Lietuvoje. Kreditinės kortelės pirmą kartą buvo panaudotos JAV. Jau 1914 metais, kai kurios parduotuvės pradėjo išdavinėti savo pastoviems ir turtingiems klientams specialias korteles, kad “pririšti” juos prie savęs. Dauguma specialistų mano, kad banko kreditinių kortelių įdiegimo pradininkas buvo John S. Biggins, dirbęs Flettbush nacionaliniame banke, Niujorko Bruklino rajone. 1946 m. jis organizavo darbą pagal kreditinę schemą “charge it”.
Informatika  Referatai   (10 psl., 14,94 kB)
Nauja perdavimo technologija praplečia priėjimą prie tinklo. Didelės spartos skaitmeninės užsakovo linijos (HDSL) technologija naudojama vytos poros kabeliais paprastai ir pigiai perduoti sutartus analoginius balso pranešimus, 2 Mbit/s signalais. Pagrindiniai šios sistemos privalumai prieš senesnės sistemos HDB3 naudojimą yra galimybė perduoti didesniais atstumais, paprastas sistemos instaliavimas, žemos naudojimo kainos ir aukštas patikimumas. HDSL suteikia puikią galimybę palikti buvusį laidų tinklą ir išgauti šviesolaidžių našumą.
Elektronika  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 74,41 kB)
Darbo tikslas: susipažinti su realaus objekto programinio valdymo principais, sudaryti realaus laiko valdymo programas. Valdymo sistemos struktūrinė schema: geležinkelio mazgo maketas interfeiso pagalba, dedant magistralės buferius sujungas su IBM PC tipo kompiuteriu. Kontroleriu be personalinio kopiuterio gali būti ir valdymo pultas, prijungtas prie interfeiso.
Informatika  Laboratoriniai darbai   (6 psl., 58,04 kB)
Visi Žemės organizmai skirstomi į daugybę rūšių. Viena nuo kitos atskirtos (kalnų, upių ir kitų kliūčių) tos pačios rūšies individų grupės vadinamos populiacijomis. Kiekviena populiacija prisitaikiusi prie savo aplinkos ir užima tam tikrą ekologinę nišą, kuri apibūdinama tokiais veiksniais, kaip jų gyvenamoji aplinka, maistas, konkurentai, parazitai, ją medžiojantys grobuonys, prisitaikymas prie negyvosios aplinkos veiksnių.
Biologija  Referatai   (7 psl., 45,23 kB)
Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.
Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)
Linijiniai optinės linijos kodai. Optinės moduliacijos būdai. Optinis siųstuvas. Optinis imtuvas. Optinė medžiaga, kaip signalų sklidimo terpė, taip pat optinio imtuvo bei optinių siųstuvų optoelektroniniai komponentai suteikia į optinį traktą patenkančiam signalui ribotus reikalavimus. Dėl to yra naudojami specialūs kodo keitikliai. Teisingo kodo parinkimas optinei sistemai yra vienas pagrindinių ir sunkiausių uždavinių. Kodo pasirinkimą labiausiai įtakoja moduliacinės charakteristikos netiesiškumas ir spinduliuojamos galios temperatūrinė priklausomybė, kuri priverčia naudoti dviejų lygių kodus.
Elektronika  Pagalbinė medžiaga   (11 psl., 20,64 kB)
Viskas ko reikia pasikartojimui prieš istorijos egzaminą. Absoliučiai visos temos: nuo Mezopotamijos civilizacijų iki SSRS. Svarbiausi įvykiai, datos, sąvokos.
Istorija  Konspektai   (108 psl., 160,74 kB)
Patriotizmas
2009-07-10
Kas yra patriotizmas. Tikrasis ir dirbtinis patriotizmas. Patriotizmo pasireiškimo keliai. Patriotinis auklėjimas. Tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūris į patriotizmą. Stovint ant trečio tūkstantmečio slenksčio, kalbėti apie patriotizmą gali atrodyti mažų mažiausiai naivu. Vyrauja nuomonė, kuriai pritariu ir aš, kad ateinantis amžius bus tautų jungimosi ir kosmopolitizmo metas. Tam įvykti yra visos prielaidos. Po truputį nyksta kalbos barjerai, žmonės gali palyginti laisvai keisti savo gyvenamąją vietą, jie tampa mažiau priklausomi nuo religijos, abejingesni tautos istorijai.
Politologija  Referatai   (12 psl., 23,43 kB)
Užuovėja - novelių romanas. Visos novelės tarpusavyje yra susijusios ne tik išorinėmis, bet ir idėjinėmis jungtimis. Čia vaizduojamas tarpukario metų Aukštaitijos kaimas, žmonės, ūkio darbai per keturis metų laikus. Užuovėjos probleminis centras - lietuvis ir žemė. Čia slypi mūsų savitumo, savęs atpažinimo ir išlikimo galimybė. M. Katiliškio prozoje paprastumas yra apgaulingas. Katiliškiui svarbiausia parodyti jausmą. Jį išreiškia per daikto ir gamtos apraiškas. Atrodo, kad jausmas ne žmogaus, o gamtos ir jį apibūdinti neįmanoma. Jausmas ateina iš išorės.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 14,4 kB)
Automobilių kuras
2009-07-09
Vidaus degimo varikliuose vyksta dvigubas energijos pasikeitimas. Iš pradžių degalų cheminė energija paverčiama šilumine, po to šiluma – mechaniniu darbu. Skystus degalus sudeginti galima tik išgarintus. Todėl degalų garus dar būtina sumaišyti su oru, tai yra paruošti degųjį mišinį. Pagal degiojo mišinio ruošimo būdą varikliai skirstomi į karbiuratorinius, kuriuose degalai išgarinami ir sumaišomi su oru dar prieš patekdami į cilindrą. Variklio galia ir ekonomiškumas priklauso nuo degalų šilumingumo ir jo panaudojimo efektyvumo.
Mechanika  Referatai   (4,84 kB)
Šių laikų automobiliuose yra sumontuota ypač daug įtaisų, kuriuos valdo elektroninės valdymo ir reguliavimo sistemos. Automobilio elektroninės valdymo ir reguliavimo sistemos suderina sklandų automobilio darbą ir palengvina jo eksploatavimą. Šios sistemos apdoroja informaciją apie fizikinius dydžius. Informacija šioms sistemoms teikiama dažniausiai elektrinio signalo pavidalu.
Mechanika  Referatai   (4,21 kB)
Pranas Vaičaitis
2009-07-09
Pačioje XIX a. pabaigoje, poaušrio laikotarpiu, skleidėsi tragiškos lemties kūrėjo Prano Vaičaičio (pasirašinėjo slapyvardžiu Pranciškus Sekupasaka) talentas. Vos 25 metus gyvenusio poeto biografija dėl archyvinių duomenų stygiaus sunkiai restauruojama. Nemažai poeto gyvenimo faktų aptarė bei patikslino, pateikdamas naujų archyvinių duomenų, A.Zalatorius. Gyvenimą ir kūrybą populiariai aprašė Z.Šileris, savitai interpretavo J.Klimaitis.
Sportas  Referatai   (5,8 kB)
Senovės antikoje kuriantis ir keičiantis imperijoms, neišvengiamai vykdavo karai, mūšiai dėl didesnių imperijos teritorijų, turto, vergų ir t.t. Augančioms imperijoms reikėjo vis daugiau materialinių resursų, reikėjo vis daugiau žmonių, karių. Imperatorių užmojai buvo vis didesni. Ta puikiai atspindi ir III a. prieš Kristaus gimimą. Kai šiaurinėje ir pietinėje viduržiemio jūros pusėse kūrėsi ir plėtėsi dvi galingos imperijos, tai Kartaginos ir Romos. Joms besiplečiant neišvengiamai susidūrė ir šių imperijų interesai į naujų teritorijų, bei viduržiemio jūros valdymą.
Istorija  Rašiniai   (5,07 kB)
Atomo istorija
2009-07-09
Atominė energetika svarbi šaka ne tik vykstantiems procesams Ignalinos atominėje elektrinėje paaiškinti, bet ir daugelyje kitų pvz.: įvairiems pritaikymams medicinoje, atliekamiems tyrimams, kad žmonijos energijos pasirinkimas būtų efektyvesnis, bei skaudiems II pasaulinio karo įvykiams. Visa tai sieja - atomas. Paaiškindami atomo sandarą, jo skilimą, branduolio dalijimąsi stengėmės, kad tema būtų kiekvienam suprantama. Branduolyje veikia stiprios branduolinės jėgos, didžiausias Lietuvoje dalinys suskaidantis atomą yra IAE.
Fizika  Referatai   (4,89 kB)
Elektros pradmenys
2009-07-09
"Žaibo blyksnis, tvykstelėjęs danguje audros metu, yra pats ryškiausias elektros ženklas. Beveik visais kitais atvejais elektra yra nematoma, tačiau ji daug dirba mūsų labui. Elektra yra energijos forma. Ji susideda iš elektronų – smulkių detalių, priklausančių atomams. Kiekvienas elektronas turi mažytį elektros krūvį, kuris reiškia elektros kiekį."(Iliustruota vaikų encikl.) Kai kuruos elektrinius reiškinius žmonės pastebėjo dar žiloje senovėje.
Fizika  Referatai   (3,89 kB)
Radiolokacija
2009-07-09
Objektų aptikimas ir jų buvimo vietos tikslus nustatymas radijo bangomis vadinamas radiolokacija. Visą tai atlieka radiolokatorius, arba radaras, naudojant kryptingą radijo signalų spinduliavimą ir atspindėtų signalų priėmimą. Radiolokatoriais nustatomos objektų koordinatės erdvėje, jų judėjimo kryptys ir greičiai. Radiolokatorių sudaro galingas ultratrumpųjų radijo bangų siųstuvas ir labai jautrus imtuvas, suderintas to paties dažnio bangoms priimti. Atsispindėjusią bangą sugauna arba ta pati siuntimo antena, arba kita, priimanti taip pat tiktai tam tikros krypties bangas.
Fizika  Referatai   (5,03 kB)
Lietuvos pilys
2009-07-09
Jau XIVa. Pradžioje Lietuvoje buvo pradėtos statyti mūrinės pilys, kaip ir visoje Europoje. Tačiau tai buvo ne kulto, kaip kitose šalyse, o gynybos pilys, kadangi Lietuva dažnai patirdavo kaimyninių šalių agresiją. "Mūrinė pilis, be gynybinės, atliko ir kitas funkcijas: buvo kunigaikščio gyenamoji vieta, krašto arba tam tikros teritorijos administracinis ir ūkinis centras".
Dailė  Referatai   (5,88 kB)
Kaip pasiekti kosminius greičiu, kokie varikliai gali suteikti kosminiams aparatams tokius milžiniškus greičius? Esame pastebėję, kad dušo rankenėlė, paleidus vandenį, juda priešinga vandens srovei kryptimi; pripūstas vaikiškas balionas paleistas neužrištas skrajoja, blaškosi, lyg turėtų motorėlį; stovint ant riedučių ir metus sviedinį, nuriedama į priešingą pusę; šūvio metu parako dujos kulką išstumia pirmyn, o šautuvo tokia pačia jėga stumteli atgal (veikia III-asis Niutono dėsnis).
Astronomija  Referatai   (7,3 kB)
Socializacija
2009-07-09
"< … > Žmogus negali pakelti neveikimo, savęs nereiškimo. Šiam veikimui, savęs reiškimui reikalinga bendruo menė, kurioje jis įgytų prasmės." (Juozas Girnius) Žmogus yra ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė. Jis vystosi, kinta priklausomai nuo gamtinių, geografinių, klimatinių, socialinių, kultūrinių sąlygų visumos. Socialinė aplinka veikia individą per įvairias institucijas (vaikų darželį, mokyklą ir t.t.) arba tiesiogiai, kryptingai (kai jį tikslingai formuoja kiti žmonės) arba stichiškai.
Socialinis darbas  Referatai   (15,65 kB)
Budizmas
2009-07-09
"Jis pasirodė, Tasai, kuris apšviečia pasaulį, pasaulio saugotojas, įžiebiantis šviesą, duodantis pasauliui akį, kuri įžvelgia irimą… Tu išsiskiri iš visų, didis Išminčiau, žmogau, neturintis sau lygių visuose pasauliuose; į tave neįsismelkia pasaulio dėsniai, kaip kad į lotosą neįsigeria vanduo."
Teologija  Referatai   (5,39 kB)
Palankus investicinio klimato kūrimas šalyje susijęs su tiksliu teisiniu investicinės veiklos reguliavimu. Šiuo atžvilgiu investicinė veikla yra fizinių ar juridinių asmenų bei šalies praktinių veiksmų atsipirkimas realizuojant investicijas. Šiuo metu Lietuvos teisinė sistema susideda iš daugiau kaip 50 įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių investicinę veiklą. Jie sukuria investicinės veiklos teisinio reguliavimo pagrindą.
Finansai  Kursiniai darbai   (4,3 kB)
Viena iš naujesnių ir vis didesnį populiarumą įgaunančių kreditavimo formų yra faktoringas, todėl šiame darbe bus aptarta faktoringo esmė, rūšys, faktoringo pagrindiniai bruožai. Istorikai teigia, kad tokio tipo operacijos buvo vykdomos net prieš 4000 metų ir nedaug tepasikeitė iki šiol. Amerikoje faktoringas pirmiausia buvo naudojamas kolonijoms finansuoti.
Finansai  Kursiniai darbai   (4,87 kB)
Turto valdymo santykiniai rodikliai apibūdina įmonės sugebėjimą pelningai naudoti turtą. Aukštesnė rodiklio reikšmė, jei nebuvo daromos investicijos, parodo efektyvesnį turto panaudojimą. Turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir kuriomis disponuoja įmonė, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos. Turtu apskaitoje laikomi ekonominiai ištekliai, kurie turi savininką, ir kuriais disponuojama, įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje.
Finansai  Referatai   (4,46 kB)
Dėl specialiosios teisininkų retorikos esama dvejopos nuomonės. Nors, kaip matyti iš gausaus tokio pobūdžio literatūros, daugelio šalių filologai yra parašę dešimtis retorikos knygų teisininkams, Lietuvoje kartais teigiama, kad tai atskira, kaip ir bažnytinių kalbų, iškalbos sritis, turinti savas taisykles. Galima visiškai pritarti, kad filologui nedrąsu žengti į teisės sritį, ir pripažinti, kad teisininkų kalbos yra specifinė iškalbos sritis, tačiau ji nėra uždara. Teisininkai kalba ne tik su profesionalais ir ne tik jiems.
Etika  Referatai   (22,11 kB)
Etika marketinge
2009-07-09
Šiuolaikinėje verslo literatūroje vis daugiau kalbama apie socialinio ir etinio marketingo būtinybę, nes rinkos sąlygoms tampant vis sudėtingesnėms, kompanijų vadovai turėjo rasti būdą, kaip prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos. Pasirinkę marketingo politiką, paremtą vertybėmis įgyjame konkurencinį pranašumą bei sugebėjimą lanksčiai reaguoti į aplinkos pasikeitimus ir taikytis prie individualaus kliento poreikių. Tarpusavio santykių valdymo procese kultūros taisyklių formavimas ypač būtinas, nes formuojant laisvos rinkos ekonomiką didelę reikšmę turi žmonių tarpusavio santykiai bei profesinės ir valdymo etikos normos.
Etika  Referatai   (9,69 kB)
Individuali veikla
2009-07-09
Atskirais atvejais ir ne vieną analogišką sandorį per trumpą laiką sudaręs gyventojas dažniausiai nebus laikomas vykdančiu individualią veiklą (pvz., išvykstantis į užsienį gyventojas parduoda keletą tapačių daiktų). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tam tikrais atvejais ir nesant tęstinumui, iš tam tikrų aplinkybių darytina išvada, kad gyventojas vertėsi individualia veikla. Tokiomis aplinkybėmis gali būti: naudos dydis ir tai, kokią visų gyventojo pajamų dalį sudaro ši nauda; taip pat su naudos gavimu susijusios sąnaudos.
Prekiaujant su užsienio šalimis, visada reikia prisiminti, kad tarp jų egzistuoja tokie skirtumai: • politiniai, ekonominiai ir socialiniai; • kultūriniai; • psichologiniai; • pokalbių vedimo, sandorių sudarymo ir jų vykdymo. Taigi tiek eksportuotojas, tiek importuotojas, vykdydamas sandorius, susiduria su tam tikromis užsienio prekybos problemomis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (14,18 kB)
Bankai – tai specialūs ekonominiai institutai, telkiantys laikinai esančias laisvas lėšas ir sankaupas, teikiantys kreditą, tarpininkaujantys piniginiuose atsiskaitymuose, leidžiantys apyvarton pinigus, vertybinius popierius, atlikinėjantys su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Priimdami indėlius (depozitus), duodami paskolas ir atlikdami atsiskaitymo operacijas bankai kontroliuoja ir veikia tam tikrus ūkio procesus.
Ekonomika  Referatai   (12,03 kB)
Sparčiai plėtojantis technologinėms naujovėms, bankai, reaguodami į išorinę aplinką ir joje vykstančius pokyčius, atitinkamai transformuoja savo veiklą, keičia organizacines struktūras, kuria ir diegia naujus produktus bei paslaugas, plečia rinkas. Bankai siūlo naujas paslaugas, pertvarko organizacines struktūras bei veržiasi į rinkas, kurios tradiciškai priklausė kitiems bankams. Tai skatina tolesnį konkurencijos augimą ir bankų paslaugų naujoviškumą.
Ekonomika  Referatai   (12,94 kB)
Kaimo turizmas
2009-07-09
Lietuva 2003 m. spalio 15 d. įstojo į pasaulio turizmo organizaciją. Turizmo organizacijos pagrindinis ofisas yra Ispanijos Karalystėje – Madrido mieste. Įstojimas į turizmo organizaciją, rodo mūsų šalies pakilimą. Suteikiamos naujos darbo vietos, užimtumas. Tai galimybė mūsų šaliai plėstis, realizuoti save. Turizmo apimtis įtakoja įvairūs politiniai, ekonominiai, gamtiniai faktoriai.
Ekonomika  Referatai   (17,46 kB)
Mūsų darbo tikslas – įmonės UAB "Konvila" analizė pagal marketingo principus. Mes norime išnagrinėti gamybinės ir komercinės veiklos valdymo filosofiją, strategiją ir taktiką, nukreiptą į atskirų vartotojų ir vartotojų grupių poreikių tenkinimą. Mūsų įmonės schema: Uždaroji akcinė bendrovė "Konvila" importuoja šviestuvų dalis, iš jų surenka šviestuvus ir parduoda juos savo parduotuvių tinkle.
Ekonomika  Namų darbai   (4,91 kB)
Faktoringas
2009-07-09
Šimtai tūkstančių pasaulio įmonių, sudarydamos pirkimo - pardavimo sandorius, naudojasi faktoringo kompanijų paslaugomis. Faktoringas leidžia pritraukti papildomų lėšų prekybai finansuoti, užtikrina stabilius pinigų srautus bei palengvina jų planavimą, sumažina valdymo ir administracines sąnaudas, gali eliminuoti riziką, susijusią su blogais debitoriniais įsiskolinimais, todėl įmonės daugiau išteklių gali skirti savo pagrindinei veiklai.
Ekonomika  Referatai   (11,27 kB)
Mikroekonomika
2009-07-09
Ekonomika – tai materialinės visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba (ūkinė veikla). Ekonomikos elementas – tam tikras ekonomikos subjektas, priimantis ekonominius sprendimus ir turtas, kurį jis panaudoja gaminant prekes ir tiekiant paslaugas. Ekonomikos subjektas – tai santykinai apribotas vienetas, nes su turtu, kurį jis valdo yra susietas nuosavybe. Ekonomikos subjektai savo veikloje remiasi ekonominiu skaičiavimu ir jo pagrindu sugeba priiminėti racionalius sprendimus.
Ekonomika  Konspektai   (4,95 kB)
Visos organizacijos užsiima operacijų veikla. Operacijų valdymo metodai ir jų naudojimo įgūdžiai gali būti taikomi pačiose įvairiausiose verslo, švietimo, socialinės rūpybos , valdžios institucijose ir t. t., kitaip tariant, visur, kur tik yra kas nors susieta su ekonomika. Tai reiškia, kad patirtis vienoje srityje gali būti sėkmingai panaudota visiškai kitoje, todėl operacijų valdymo mokslo žinios tikrai gali rasti pritaikymo sritį.
Ekonomika  Konspektai   (10 kB)
Vartotoju vadinamas žmogus, perkantis prekes arba paslaugas asmeniniams poreikiams tenkinti. Visose šalies išlaidose vartotojų išlaidos sudaro didžiausią dalį – daugiau kaip 60 proc. Pjamų šaltiniai. Darbo pajamos. Žmonės dažniausiai uždirba pajamas iš savo darbo. Darbo užmokestis yra atlyginimas, mokamas už atliktą darbą, apskaičiuotą pagal darbo valandas arba pagamintos produkcijos kiekį. Alga yra nekintamas, kas mėnesį mokamas atlyginimas.
Ekonomika  Konspektai   (8,15 kB)
Išanalizuoti integruoto marketingo komunikacijos komplekso kiekvieno elemento priemones (pagal pateiktąjį apibendrinantį pirmoje užduotyje integruoto marketingo komunikacijos komplekso modelį). Pagrįskite bent dviejų autorių požiūriais. Pateikite schematiškai. Pagal pirmos užduoties integruoto marketingo komunikacijos komplekso modelį, išskiriami tokie elementai, kad būtų lengviau orientuotis pateiksiu lentelę.
Ekonomika  Analizės   (4,05 kB)
Nanotechnologija yra vadinama ateities technologija, tai turbūt labiausiai šiai dienai pažengusi technologija, nes pasiekia teorinį tikslumo lygį, kuris yra molekulės ar atomo dydžio. Gamybos pramonėje galėtume išskirti dvi tarpusavyje susijusias atšakas: miniatiūrizavimo linkme ir labai tikslios gamybos linkme.
Chemija  Referatai   (6,51 kB)
Bendroji chemija
2009-07-09
XIX a. pabaigoje dažnas mokslininkas manė, kad fizika (jau išbaigtas mokslas. Visa, ką buvo įmanoma atrasti, jau atrasta. Liko tik perkelti fizikos žinias į chemiją ir biologiją. Fizikai gėrėjosi dviejų (trijų šimtmečių darbo vaisiumi (darnia pasaulio sąrangos teorija. Idilišką fizikų pasaulį temdė tik kelios neišspręstos problemos. Dar ne visai buvo aišku, kaip įkaitinti kūnai spinduliuoja šviesą ir kaip paaiškinti fotoefektą.
Chemija  Konspektai   (5,09 kB)
Plėtojantis rinkos santykiams Lietuvoje, iškyla būtinybė kurti lankstesnes darbo apmokėjimo sistemas, labiau atitinkančias išsivysčiusios rinkos santykių prigimtį. Pačia bendriausia prasme apmokėjimo už darbą formas ir dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo, Gyventojų pajamų garantijų, Darbo sutarties ir Kolektyvinių susitarimų įstatymai.
Apskaita  Kursiniai darbai   (4,99 kB)
Intosai veikla
2009-07-09
Valstybės auditas šiandien reikalauja pasaulinio masto pripažinimo. Todėl reikia suprasti, koks yra svarbus nacionalinių aukščiausių audito institucijų (AAI) vaidmuo. Tuo pačiu metu didėja ir šių institucijų poreikiai, galimybės ir lūkesčiai. Tuo būdu valstybinės audito institucijos kiekvieną dieną susiduria su iššūkiais.
Apskaita  Referatai   (4,75 kB)
Ilgalaikis turtas, arba pagrindinės priemonės, yra būtinas visoms įmonėms bei organizacijoms nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio. Įvairioms ūkinės veiklos rūšims reikia įvairaus ilgalaikio turto. Pvz., transporto firmai reikalingos transporto priemonės, žemės ūkio įmonei — žemė, gyvuliai ir kt. Kiekviena įmonė turi tiksliai žinoti, kokio dydžio turtu ji disponuoja, ir privalo (jeigu ji, aišku, nori pelningai funkcionuoti) nustatyti optimalų ilgalaikio turto dydį bei struktūrą.
Apskaita  Konspektai   (4,59 kB)
Šiuo metu daugelis įstaigose dirbančių žmonių bendrauja netiesioginiu būdu, o dokumentų pagalba, nes tai yra labai patogus bendravimo būdas, ypač esant dideliems atstumams. Dokumentas tapo neatskiriama daugelių darbo dalimi, nesvarbu, kokiu būdu jis yra pateikiamas – paštu, faksu, kompiuterio pagalba ar kaip kitaip. Svarbiausia, kad dokumentas būtų teisingai suprastas.
Administravimas  Referatai   (5,62 kB)
Raštvedyba
2009-07-09
Šiuo metu visose įstaigose rašoma labai daug dokumentų. Kiekvienas iš mūsų su jais susiduriame bei naudojamės. Todėl turime mokėti teisingai ir vienodai rašyti bei įforminti dokumentus, kad jie būtų juridiškai galiojantys, garantuoti jų išsaugojimą ir suprasti dokumentų vertę. Dokumentai turi būti įforminami ir tvarkomi taip, kad kiekvienu momentu būtų galima juos surasti bei panaudoti jų informaciją. Taip pat pritaikyti kompiuterius ar kitą techniką, tiek raštvedyboje, tiek vėliau ir archyvuose.
Administravimas  Referatai   (4,86 kB)
Minimali valstybė yra ekstensyviausia vlstybė, kurią galima pateisinti. Visos ekstensyvesnės valstybės pažeidinėja žmonių teises. Vis dėlto daug autorių stengėsi argumentuotai pateisinti tokias valstybes. Efektyvesnė valstybė pateisinama todėl, kad ji yra būtinas įrankis paskirstomajam teisingumui įgyvendinti. Terminas "paskirstomasis teisingumas" nėra neutralus. Girdėdami terminą "paskirstymas", dauguma žmonių mano, kad kažkas arba kažkoks mechanizmas, dalindamas daiktų atsargas, vadovaujasi tam tikru principu arba kriterijumi.
Šiuolaikinėse valstybėse yra politinės partijos, kurios yra svarbios valstybės valdyme. Aktyvi visuomenės dalis dalijasi į grupuotes, kurios apjungia valdančiąją gyventojų dalį su jos pagrindine mase. Visuomenėje yra grupės, kurios susikuria specialiai politiniam veikimui. Mobilizuotos piliečių grupės, kurios nuolat dalyvauja politiniame gyvenime, vadinamos politinėmis partijomis (lot. Partis – dalis).
Politologija  Referatai   (13,74 kB)
Ideologijos sąvoka socialiniuose moksluose yra labai dažnai vartojama, tačiau pateikti vienareikšmį jos apibrėžimą yra neįmanoma. Reikalas tas, kad ideologijos samprata yra labai daugiareikšmė, o ideologijos aiškinimų skalė labai plati (Šios problemos aptartos pirmojoje paskaitoje) Paprasčiausiai ideologiją galima paaiškinti kaip pasaulėžiūrą. Toks aiškinimas reikštų, kad ideologija yra vienoks ar kitoks įsitikinimų ir vertybių modelis.
Politologija  Konspektai   (3,62 kB)
Gimimas yra gyvenimo šioje žemėje pradžia, o mirtis – jo pabaiga. Tačiau priešingai negu gimimo atveju, prieš mirtį, jeigu ji nėra netikėta ir nelaukta, vyksta mirimo procesas, kuriame žmogus aktyviai dalyvauja. Būtent dėl tos priežasties mirimas yra įtrauktas į slaugos modelį. Nors mirties faktas geriausiai žinomas, realiame gyvenime mažai galvojama apie mirtį. Amžių bėgyje keitėsi ne tik mirties samprata, bet ir jos prasmė.
Medicina  Referatai   (16,64 kB)
M. K. Čiurlionis
2009-07-09
Lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Čiurlionio (1875 – 1911 m.) vardas ir jo darbai, garsėję Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje prieš pirmąjį pasaulinį karą, vėliau buvę lyg ir primiršti, pastaraisiais dešimtmečiais vėl žadina didelį susidomėjimą. M.K. Čiurlionio gyvenimas buvo trumpas, bet intensyvus. Per trisdešimt penkerius metus jis sukūrė daugiau kaip 200 muzikos kūrinių ir apie 300 tapybos paveikslų, iš kurių beveik nei vieno nebuvo parduota autoriui gyvam esant.
Lietuvių kalba  Referatai   (9,77 kB)
Simbolizmas, kaip naujo meno kryptis, iškyla apie 1870 metus Prancūzijoje ir pamažu pasklinda po vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių literatūras. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač - pasaulio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį.
Lietuvių kalba  Konspektai   (23,8 kB)
Kalbos bendrumas yra ne tik svarbiausias kalbos požymis, bet ir tautinės valstybės sėkmingo gyvavimo sąlyga. Valstybinė kalba leidžia sutelkti visus piliečius bendrom darbui ir kūrybai, saugoti ir ginti jų teises visoje krašto teritorijoje, Antra vertus, tiktai sukūrusi valstybę, tauta gali nevaržomai ugdyti savo kalba, saugoti ją nuo kenksmingų įtakų, taikyti ją visoms mokslo, kultūros ir apskritai visuomenės gyvenimo sritims. Nepriklausomybės praradimas – didžiausia grėsmė kiekvienos tautos kalbai ir kultūrai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (23,46 kB)
Šiuolaikinė bendrovė ar įstaiga, nepriklausomai nuo to, kurioje srityje specializuojasi, neišvengiamai susiduria su jos veiklą užtikrinančios šiuolaikinės, modernios infrastruktūros poreikiu. Tokios infrastruktūros būtini elementai yra telekomunikacijų bei duomenų perdavimo tinklai, informacinės bei elektroninės apsaugos sistemos. Neturint atitinkamų modernių sistemų, kyla pavojus atsilikti aštrėjančioje konkurencinėje kovoje, prarasti nepakankamai apsaugotą turtą ar svarbią verslo informaciją.
Informatika  Kursiniai darbai   (4,36 kB)
Šiaip jau tikriausiai visi žinome, kas yra kompiuterio darbinė atmintis (angliškai RAM, t.y. "Random Access Memory" - laisvai, iš bet kurios vietos skaitoma atmintis). Ji yra būtina kiekvienam kompiuteriui vien dėl to, kad procesorių ir duomenų saugyklų sparta labai skiriasi. Visais laikais procesoriai gebėjo apdoroti informaciją daug sparčiau, nei buvo galima ją siųsti iš kietojo disko, kompaktinio disko ar kitų pastoviosios atminties įrenginių. Vadinasi, tapo reikalinga tarpinė atmintis (TA), kuri būtų gerokai spartesnė už kietuosius diskus.
Informatika  Kursiniai darbai   (4,74 kB)
Pasaulinis IT inovacijų taikymo lyderis "Intel" pristatė technologijos "Intel Core" mikroarchitektūrą, ketinamą naudoti daugiabranduolinių tarnybinių stočių, stacionarių ir nešiojamųjų kompiuterių procesorių gamybai. Pasitelkus pažangią 65 nm technologiją bus gaminami didesnės spartos ir labiau energiją taupantys procesoriai. Jie bus naudojami stilingesniems, tylesniems ir mažesniems nešiojamiems bei namų kompiuteriams ir tarnybinėms stotims gaminti.
Informatika  Referatai   (5,47 kB)
IP protokolas
2009-07-09
Interneto protokolai yra populiariausi atvirosios sistemos protokolai, kadangi jie gali būti labai sėkmingai taikomi tiek LAN, tiek WAN tinkluose. Interneto protokolai – ryšio protokolų rinkinys, iš kurio geriausiai žinomi Transmission Control Protocol (TCP) ir Internet Protocol (IP).
Informatika  Referatai   (6,84 kB)
Įrenginys, kurį kompiuteris naudoja, kad skaitytų ir į kompaktinį diską įrašytų duomenis, kuriuos galima keisti, trinti ir įrašyti iš naujo. Kompaktinių diskų ir DVD įrenginiai: kompiuteriuose būna įtaisyti kompaktinių diskų arba DVD įrenginiai, naudojami turiniui peržiūrėti ir failams saugoti. Dauguma kompaktinių diskų įrenginių yra perrašomi kompaktinių diskų įrenginiai, tai reiškia, kad jie ne tik groja kompaktinius diskus, bet gali ir iš naujo įrašyti duomenis į diskus.
Informatika  Referatai   (7,27 kB)
Siuntėjas Kęstas siunčia pranešimą, kurį jis užkoduoja panaudodamas jam ir pranešimo gavėjui Vytui žinomą kodavimo algoritmą. Šio algoritmo ypatybė, kad kodavimui ir iškodavimui naudojamas tas pats raktas. Tarpinis piktų kėslų turintis asmuo Jonas nežinodamas rakto nesugebės iškoduoti pranešimo net jeigu jam yra žinomas kodavimo algoritmas. Simetrinio rakto kodavimo metodas yra naudojamas įvairiuose sistemose ir sudaro technologinį pagrindą duomenų apsaugos standartams.
Informatika  Konspektai   (4,71 kB)
Java
2009-07-09
Apžvelkime Java kalbos pagrindines teigiamybes ir trūkumus, lygindami ją su kol kas populiariausia programavimo kalba C++. Paprastumas 1) Java neturi adresų (rodyklių) aritmetikos. Java dirba tik su tais objektais, su kuriais ryšys palaikomas per kintamuosius. Taigi Java kintamasis savaime nėra objektas, bet tik nuoroda į objektą.
Informatika  Konspektai   (5,26 kB)
Algoritmas
2009-07-09
Algoritmu vadinama baigtinė nuoseklių veiksmų seka, kurią procesorius turi atlikti su pradiniais duomenimis, kad gautų uždavinio sprendinį. Priklausomai nuo to, kas sprendžia uždavinį (kas yra uždavinio sprendimo procesorius), algoritmas gali būti pateikiamas įvairiai: -kompiuterio mikroprocesoriui algoritmą reikia pateikti mašinine kalba (dvejetainis, aštuntainis arba šešioliktainis kodai), nes tik tokią kalbą supranta mikroprocesorius;
Informatika  Konspektai   (3,08 kB)
Šiuolaikinės SVS yra kuriamos panaudojant MP.MP vadinamas elektroninis įrenginys,skirtas skaitmeninės informacijos apdorojami ir šio apdorojimo proceso valdymui. Pagrindinės MP bruožas-visas skaitmeninės informacijos apdorojimo procesas valdomas programiškai.T.y.tas pas MP gali būt naudojamas skirtingiems valdymo uždaviniams spręsti keičiant tik jos valdymo programą.
Informatika  Konspektai   (4,78 kB)
Tyrimo problema šiame darbe - "civilizacijos" ir "kultūros" sąvokų supratimas ir jų taikymas. Ar šios sąvokos grynai vakarietiškas išradimas? Ar šias sąvokas galima taikyti ir kitoms pasaulio tautoms ir viskam ką jos sukuria? Prancūzijoje išsikristalizavęs civilizacijos sąvokos reikšmių spektras, apimantis visuomeninio elgesio normas, dvasines vertybes, tam tikrą kultūros stilių ir technologijos laimėjimus, pasitelkiamas ir Anglijos mastytojų.
Filosofija  Kursiniai darbai   (5,04 kB)
Būtinybė naudoti elektronines skaičiavimo mašinas (ESM) projektuojant elektroninę aparatūrą buvo įvardinta jau 1960-ais metais, t.y. dar prieš didelių integrinių grandynų (DIG) sukūrimą. Automatizuoti projektavimo metodai buvo pradėti taikyti ESM loginių blokų ir elektroninių schemų projektavimui. Atsiradus didelės integracijos grandynams (DIG) ir jiems tobulėjant, kartu vystėsi ir automatizuoti projektavimo metodai.
Elektronika  Kursiniai darbai   (4,48 kB)
Jonosfera - žemės atmosferos sluoksnis, prasidedantis ~60 km aukštyje ir apimantis mezosferą, termosferą ir egzosferą. Susideda iš jonizuotų atmosferos dujų. Jas jonizuoja Saulės ultravioletiniai ir rentgeno spinduliai, kosminės spindulių dalelės. Jonų ir elektronų koncentracija įvairiame aukštyje nevienoda, dėl to jonosfera sąlygiškai skirstoma į 4 sluoksnius: D, E, F1 ir F2 (1 lentelė).
Elektronika  Referatai   (5,17 kB)
Tranzistoriumi vadinamas puslaidininkis prietaisas su viena arba keliomis pn sandūromis, tinkantis galiai stiprinti ir turintis tris arba daugiau išvadų. Puslaidininkinio tranzistoriaus „protėvis“ yra triodinė lempa, kuri sudaryta iš anodo, katodo ir tinklelio. Kadangi tranzistoriai, lyginant su elektroninėmis lempomis, turi daug privalumų tai jie plačiai naudojami šiuolaikinėje elektroninėje aparatūroje. Vienas iš pagrindinių tranzistorių privalumų yra tai, kad jie labai ekonomiški.
Elektronika  Referatai   (4,29 kB)
Video kameros
2009-07-09
Video kamerų formatai ir struktūra NK yra mono blokas sudarytas iš mažų matmenų: TV kameros ir portatyvinio video plejerio. Dažnai vadinama „camcordier“. Cam – TV kamera. Recordier – įrašantis Video grotuvas . Naudojamos VK (Video kameros) Betacom formatic. t.y. profesionalios VK. S – VHS – pusiau profesionalios VK. Taip pat ir Hi – 8. Gali būti naudojamos S – VHS – C pusiau profesionalios Hi- 8 pusiau profesionalios. VHS-C, V-8 buitinės.
Elektronika  Referatai   (4,42 kB)
Ekosistema
2009-07-09
Ekosistemą, į kurią įeina organizmų bendrija ir jos negyvoji aplinka, geriausiai apibūdina per ją tekančios energijos srautas bei cheminių medžiagų apytakos ratai. Ir energijos srautas, ir medžiagų apytakos ratas ekosistemoje prasisdeda tada, kai dumbliai ar žalieji augalai sugeria ir pasisavina dalelę į juos krintančios saulės energijos ir panaudoja ją neorganinėms medžiagoms perdirbti į maistui tinkamas medžiagas, kuriomis maitinasi ir tiek patys augalai, tiek visos kitos ekosistemoje esančios populiacijos.
Biologija  Referatai   (11,91 kB)
Mūsų planeta – Žemė yra nepakartojamas gamtos tvarinys. Čia pakanka vandens, gaubia apie 10 km atmosferos sluoksnis (tęsiasi iki 1000 km), kuriame yra anglies dioksido, azoto, deguonies. Šios medžiagos reikalingos gyviesiems organizmams ir patys jas gamina. Anglies dioksidas naudojamas fotosintezei, deguonis – kvėpavimui, o didesniame aukštyje iš jo gaminasi