Yra žinomos dvi dauginimosi formos: lytinis ir nelytinis dauginimasis. Nelytinis dauginimasis. Vykstant nelytiniam dauginimuisi dalyvauja tik viena motininė būtybė, kuri dalijasi, pumpuruojasi arba išaugina sporas. Nelytinis dauginimasis paplitęs augalų tarpe ir žymiai rečiau sutinkamas gyvūnų gyvenime. Dauginantis nelytiniu būdu susiformuoja dvi ar daugiau dukterinių būtybių, kurių paveldimosios savybės panašios į motininės būtybės. Nelytiniu būdu dauginasi bakterijos ir melsvadumbliai. Jų kūnas dalijasi pusiau ir susidaro du atskiri savarankiški organizmai. Dalydamiesi į dvi ar daugiau dalių dauginasi pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai. Pumpuruodamiesi dalijasi mieliniai organizmai, hidros, hidroidiniai ir koraliniai polipai ir kt. bestuburiai. Ant motininio kūno atsiranda pumpurėlis, kuris auga. Atsiskyręs nuo motininio kūno jis tampa savarankišku organizmu. Daugelio rūšių plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės gali dalintis į kelias dalis, kiekviena iš šių dalių ataugina trūkstamus organus ir virsta savarankišku organizmu. Dauguma augalų dauginasi nelytiniu būdu, sporomis - haploidinėmis ląstelėmis, padengtomis standžiu apvalkalėliu ir atspariomis nepalankioms gyvenimo sąlygoms. Sporas daugiausia augina sausumos augalai. Dumbliai ir kai kurie vandenyje augantys augalai dauginasi zoosporomis, turinčiomis žiuželius ir galinčiomis judėti vandenyje. Sausumos augalų sporos negali judėti, ir jas išnešioja vėjas, vanduo, gyvūnai. Viena iš dažniausiai sutinkamų augalų nelytinio dauginimosi formų yra vegetatyvinis dauginimasis. Daugelis medžių ir krūmų dauginasi atlankomis (vynuogės, serbentai), ūsais (žemuogės, braškės), šaknų atžalomis (daugelis žolių, lapuočiai ir spygliuočiai medžiai), ataugomis (nuo medžių, šakų ar kelmų), svogūnais (tulpės, narcizai), stiebagumbiais (bulvės), šakniastiebiais (mėtos), auginiais (medžiai, krūmai), lapais (begonijos). Vaismedžiai dauginami skiepijimu. Augalai, kurie dauginasi vegetatyviniu būdu, paveldi motininio augalo požymius. Ši savybė taikoma žemės ūkyje, siekiant greitai gauti gausų derlių (pvz. bulvių) ir išsaugoti vertingas kultūrinių augalų veisles. Vegetatyvinis dauginimasis taikomas sodininkystėje, daržininkystėje, gėlininkystėje ir kt. Lytinis dauginimasis. Augalams ir gyvūnams dauginantis lytiniu būdu, turi dalyvauti dvi būtybės: vyriškoji ir moteriškoji. Įvairių rūšių bestuburių ir stuburinių lytinės ląstelės skiriasi dydžiu ir forma. Moteriškos būtybės lytiniuose organuose susidaro kiaušialąstės arba kiaušinėliai, vyriškosios būtybės - spermiai arba spermatozoidai. Moteriškoji ir vyriškoji gameta susilieja, ir susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas organizmas. Kiaušialąstės dažniausiai būna apskritos, jų citoplazmoje - trynys, kuriame sukauptos atsarginės maisto medžiagos. Kiaušialąstės yra nejudrios. Daugumos stuburinių kiaušinėliai yra maži. Žuvų, varliagyvių, roplių ir paukščių kiaušinėliai dideli, juose yra daug trynio. Vyriškosios lytinės ląstelės - spermatozoidai yra daug mažesni už kiaušinėlius. Jie yra judrūs. Spermatozoidas turi galvutę, kurioje yra branduolys, kaklelį, uodegėlę, ji padeda spermatozoidui judėti. Lytiniu būdu dauginasi dauguma stuburinių gyvūnų. Tačiau stuburinių gyvūnų lytinis dauginimasis daugybe aspektų skiriasi. Stuburinių evoliucijoje galime pastebėti jų laipsnišką prisitaikymą gyventi sausumoje. Vienas iš svarbiausių sunkumų, kurį būtina nugalėti, pereinant iš vandens į sausumą buvo dauginimasis. Dauguma žuvų savo gametas išleidžia tiesiai į vandenį, jų apsivaisinimas - išorinis. Daugumai rūšių būdinga lervos stadija, rūpinimasis palikuonimis - retas reiškinys. Varliagyvių gyvenime yra daugybė pavyzdžių, kaip jie prisitaikė gyventi sausumoje, tačiau tik nedaugelis jų susijęs su dauginimusi. Kad varliagyviai galėtų daugintis, jei turi sugrįžti į vandenį, ir ankstyvosios jų vystymosi stadijos taip pat praeina vandenyje. Ropliai yra pirmieji stuburiniai, kurie pilnai dauginasi ir vystosi sausumoje. Aišku, kad sausumoje negalima “išmėtyti” gametų į supančią aplinką. Todėl pirmoji būtina sąlyga perėjimo gyventi į sausumą buvo vyriškų lytinių ląstelių patekimas į patelės kūną, t.y. vidinis apsivaisinimas. Būtent toks apsivaisinimas būdingas ropliams, paukščiams, žinduoliams.Vykstant vidiniam apsivaisinimui gametų susiliejimo tikimybė išaugo, todėl jų skaičius sumažėjo. Daugumos augalų gyvenime pastebima lytinė ir nelytinė kartų kaita. Ji būdinga samanoms, paparčiams, pataisams, asiūkliams. Viena iš šio proceso priežasčių yra organizmų nesugebėjimas judėti, ir todėl sumažėja tikimybė susilieti gametoms, todėl daugelis augalų dauginasi nelytiniu būdu. Visiems sausumos augalams ir kai kuriems dumbliams būdingas lytinis dauginimasis. Kad samanos ir sporiniai induočiai galėtų apsivaisinti būtinas vanduo, nes spermatozoidai žiuželių pagalba turi susirasti kiaušialąstę ir veikiami specialių cheminių dirgiklių ją apvaisinti. Tačiau evoliucijos procese kai kurie augalai užėmė sausumos plotus, kurie yra toli nuo vandens. Dėl to keitėsi lytinio dauginimosi būdas. Gametofitai (lytinė karta) redukavosi, prisitaikė gyventi sporofito kūne (nelytinė karta) ir maitintis jo pagamintu maistu. Mikrosporos virto žiedadulkėmis. Jos, patekusios ant sėslaus, suaugusio su sporofitu, redukuoto gametofito, dygo, dulkiadaigyje formavosi vyriškos lytinės gametos, kurios sporofite apvaisindavo kiaušialąstę. Taip atsirado sėklos. Sausumos augalai perėjo iš dauginimosi sporomis į dauginimąsi sėklomis. Sausumos augalų vyriškos lytinės ląstelės vadinamos spermiais. Spermiai yra plikos, be žiuželių ląstelės. Spermius turi plikasėkliai ir gaubtasėkliai. Tokiu būdu yra garantuojamas palikuonių aprūpinimas maistu ir apsauga, taip pat paplitimas. Lytinis dauginimasis pranašesnis už nelytinį dauginimąsi tuo, kad sudaro galimybę atsirasti įvairioms abiejų tėvų paveldimųjų požymių kombinacijoms. Todėl palikuonys gali būti gyvybingesni už abu savo tėvus.

Biologija  Konspektai   (7,35 kB)

Platanas Platanas priskiriamas plataninių šeimai. Mokslinėse knygose rašoma, kad kreidos ir terciaro periodu platanai buvo plačiai paplitę Šiaurės pusrutulyje. Tą patvirtina Aliaskoje, Grenlandijoje, Vidurio Europoje, Sibire ir kitur rasti lapų atspaudai.Dabar sunku pasakyti, kokios čia žaliavo platanų rūšys iš dabar esančių dešimt. Tačiau galėjo augti ir jau išnykusios rūšys. Platanai – aukšti medžiai su galingu vainiku, teikiančiu pavėsį. Juos sodino graikai ir persai, todėl mokslininkai nebežino, ar išlikę auga natūraliose augimo vietose, ar sodinti. Platanų lapai yra dideli, karpyti. Nuo šakų ir stiebų plokštelėmis nusilupa žievė, todėl medžiai atrodo lyg marmuriniai. Įdomu, kad vasarą jauni ūgliai nudžiūva, o kitais metais išauga iš žemiau esančių pumpurų. Lapai savo kiauraviduriais kotais lyg gaubtuvėliais apgaubia pumpurus ir saugo nuo išdžiūvimo ir sužalojimo. Lapkočiai ir jauni ūgliai apauga plaukeliais, kurie pavasarį atitrūksta ir sklando ore. Jie gali sukelti akių, nosies, kvėpavimo takų ligas, todėl miestuose platanai auginami retai. Platanų žiedai vienalyčiai, vyriškieji būna gelsvi, o moteriškieji – raudoni. Žiedus apdulkina vėjas. Vaisiai – riešutėliai, kurių apvalkalėliai atsidaro pavasarį, ir sėklos paplinta po apylinkes. Patekusios į vandenį jos išbrinksta ir sudygsta. Vakarinis platanas. Šiaurės Amerikoje yra vienas iš didžiausių lapuočių, siekiančių 50 m aukštį. Kero platanai labiausiai panašūs į iškastinių terciaro laikotarpio platanų liekanas. Tai gal seniausi ir Lietuvoje augę platanai? Kultūrinius platanus augina Anglijoje ir kt. Susikryžminus vakariniam ir rytiniam plantamui, XVII a. paplito klevalapiai platanai. Šie platanai sodinami ir miestuose. Beja, jie auginami Gdanske, Minske, Rostove prie Dono. Išvestos glaustašakės, mažalapės ir kitos formos. Platanai gyvena iki 2 tūkstančių ir daugiau metų. Senstančių platanų, kaip ir ąžuolų, vidus išpūva. Seni platanai ima auginti kelis stiebus. Pavyzdžiui, Vidurinėje Azijoje žaliuoja septynių stiebų platanas, vadinamas ,,Septyniais broliais“, jo vainikas yra apie 40 m skersmens. Platano mediena būna gelsva, rausva. Naudojama automobilių pramonėje, tarai, baldams, šaukštams ir kitkam gaminti. Mėginta platanus auginti ir Lietuvoje. Vakariniai platanai auga Pavilnyje ir Klaipėdoje. Pavilnyje išaugo 4 m aukščio medelis, tačiau nušalo ir vėl ataugo. Iki 1393 m. Kauno botanikos sode žaliavo dideli platanai. Didelis platanas augo Išlauže (Prienų r.). Klevalapiai platanai auginti Kauno botanikos sode. Paprastasis skirpstas Paprastasis skirpstas priskiriamas guobiniams. Kartais jį vadina guoba skirpstu. Tai jau viduriniajame pleistocene (380 – 110 tūkst. m. pr. Kr.)augęs medis, turintis iki 30 m aukščio, per 1,5 m drūtumo liemenį ir giliai suaižėjusią žievę. Jauni ūgliai būna rudi, žalsvi, pilki ar plaukuoti su liaukelėmis, žvilga. Jaunų šakelių žievė esti lygi, kartais turi kamštinių išaugų. Pumpurai išauga ovalūs, buki, jų žvyneliai rusvi, pilki ar plaukuoti. Lapai būna kiaušiniški, atvirkščiai kiaušiniški, rombiniai, 3 – 12 cm ilgio, pjūkliškais kraštais, kurių viršus būna šiurkštus, apačia apaugus plaukeliais, kartais pagysliai turi liaukučių. Lapkočiai esti 4 – 13 mm ilgio, plaukuoti. Kuokeliniai žiedai telkiasi kuokštuose. Prasiskleidžia balandžio – gegužės mėn. Vaisių sparnuotės būna atvirkščiai kiaušiniškos, pilkos, liaukingos, viršutinėje sparnuotės dalyje yra riešutėlis. Nuo kalninės guobos skiriasi didesniais lapais, lygiomis viršūnėmis, mažiau plaukuotomis ir plonesnėmis šakutėmis, labiau suaižėjusia žieve, smulkesniais lapais ir ilgesniais lapkočiais. Dauguma skirpsto antrinių gyslų šakojasi, o vinkšnos mažai šakojasi arba nesišakoja. Skirpsto sparnuotė auga trumpakotė, dvigubai didesnė. Skirpstai, kitaip nei guobos ir vinkšnos, gerai atželia iš šaknų. 1000 sėklų sveria 8 – 10 g. Kartais 1 ha pomiškio išauga iki 20 tūkstančių medelių. Žvėrys nekliudo, o šalnos retsykiais pakanda metūgius, žiemos speigai suskaldo balaną. Leidžia iki 8 m gylio pagrindines ir paviršines šaknis, todėl atlaiko stipriausius vėjus.

Biologija  Referatai   (7,23 kB)

AUGIMO: auga ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi (dalijimosi tipas interfazė), susidaro I eilės spermotocitas (2n) BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: iš I eilės spermatocitų susidaro II eilės spermotocitai, turintys haploidinį chromosomų rinkinį (n). Ekvatorinis dalijimasis: iš II eilės spermotocitų susidaro keturi spermatidai, su hapl. rink. (n). FORMAVIMOSI: spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo organoidai, subresta ląstelės ir vadinamos spermatozoidais. OVOGENEZĖ Vystymosi fazės: DAUGINIMOSI: Mitozė: kariokinezė ir citokinezė. Ovogonijos atsiranda trečią embriono formavimosi mėnesį. Po gimimo naujų ovogonijų nesusidaro. Susidaro ovogonijos (2n). AUGIMO: auga, susiformuoja I eilės ovocitai, apupti folikulų. pasiruošia redukciniam dalijimuisi. BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: I eilės ovocitas praeina redukcinį dalij. ir susiformuoja II eilės ovocitas ir polinis (redukcinis) kūnelis. turi haploidinį (n) chrom. rinkinį. Ekvatorinis dalijimasis: iš II elės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir 3 poliniai kūneliai. Haploidinis chromosomų rinkinys (n) Subrendusi kiaušialąstė turi spermatozoido branduolį ir (2n) MITOZĖ Branduolio ir ląstelės dalijimosi būdas. Chromosomų rinkinys nepakinta 2n*2:2=2n Mitozė susideda iš : KARIOKINEZĖS (branduolio dalijimosi) ir CITOKNEZĖS (citoplazmos dalijimosi) INTERFAZĖ. G1 Ląstelė auga intensyvūs biosintezės procesai. formuojasi organoidai, branduolys sintetina RNR, formuojasi ribosomos, sintetinami baltymai. S Dvigubėja DNR G2 Dalijasi mitochondrijos ir chloroplastai kaupiasi ATP. PROFAZĖ. branduolyje chromosomos sukasi spirale. Centriolės išsiskiria į priešingus polius ir tarp jų susidaro dalijimosi verpstė, ištirpsta branduolio apvalkalėlis, chrom. išsidėsto citoplazmoj, branduolėliai išnyksta. METAFAZĖ. Baigia susidaryti dalijimosi verpstė. Chromatidės juda prie verpstės ir centromera prisitvirtina prie jos. Antriniai siūlai - tai prie kurių nėra chrom. prisitvirt. ANAFAZĖ. Pradeda chromatidės viena kitą stumti ir traukia jas verpstės siūlai į priešingus polius. Naudojama ATF energija. Chromatides vadinam chrom. TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė suyra, centriolės replikuojasi, susidaro branduolio apvalkalėlis, dalijasi citoplazma - viena nuo kitos atsiskiria dukterinės ląstelės, formuojasi branduolėliai. MEJOZĖ REDUKCINIS DALIJIMASIS I INTERFAZĖ. Replikuojasi ląstel. organoidai, ląstelė auga, replikuojasi DNR, sintetinami baltymai histonai. I PROFAZĖ. Chromosomos spiralizuojasi, homologinės chrom.(tėvo ir mamos) suartėja ir konjuguojasi. Homologinių chrom. pora - bivalentas. Bivalentai trumpėja ir storėja. Vėliau homologinės chrom. sudarančios bivalentus pradeda viena kitą stumti, išskyrus homologinių chromosomų susikryžiavimus. Susikryžiavimuose chromatidės gali nutrūkti ir tada genai pasikeičia - vyksta krosingoveris. Homologinės chromosomos pradeda viena nuo kitos tolti. Centriolės jei yra slenka į priešingus polius, suyra branduolėliai ir apvalkalas. Formuojasi verpstė. I METAFAZĖ. Chromosomos atsiskiria. Atsiranda dalijimosi verpstė, verpstės siūlai prisitvirtina prie centromerų bivalentų, pusiaujyje. Homologinės chrom. susikibusios galais, dukterinės chromatidės lieka sujungtos bendromis centromeromis. I ANAFAZĖ. Į priešingus polius slenka sveikos chrom. Centromeros nesidalija, chrom. dalijasi į haploidinius rinkinius I TELOFAZĖ. Kiekvienam poliui chrom. perpus mažiau (n), formuojasi branduolio membrana. Gyvūnų ląstelėje dalijasi citoplazma, augalų formuojasi ląst. sienelė EKVATORINIS DALIJIMASIS II INTERFAZĖ nėra. II PROFAZĖ. Nyksta branduolėliai, yra branduolio membrana, chromosomos spiralizuojasi, centriolės, jei yra, juda į polius, formuojasi verpstė. II METAFAZĖ. Centriolės formuoja verpstės siūlus, ląstelės ekvatoriuj išsidėsto chrom. , prie chromatidžių centomerų prisitvirtina siūlai II ANAFAZĖ. Dalijasi centromeros. Verpstės siūlai traukia chromatides į priešingus polius. II TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė išnyksta, centriolės dvigubėja, formuojasi haploidinis branduolys (n), Įvyksta citokinezė. Augalinėj susidaro dvi dukterinės ląstelės, gyvūninėj įsmauga didėja. NELYTINIS DAUGINIMASIS Nelytiniu būdu dauginasi viena atskira motininė būtybė. DALIJASI: Organizmas dalijasi pusiau ir susidaro du organizmai. Taip dauginasi: prakariotai (bakterijos), pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai (jie mitozės būdu). PUMPURAVIMASIS: Pumpuruojantis atsiskiria nedidelė motininės būtybės dalis ir tampa nauja būtybe. Tai: mieliniai organizmai, hidros, daug bestuburių. Kai kurie organizmai dauginasi dalydamiesi į kelias dalis. Kiekviena atsiaugina trūkstamus organus. Tai: plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės. SPOROMIS: Sporos - haploidinės ląstelės, atsparios nepalankioms sąlygoms. Tai daugiausiai sausumos augalai. Sporas išnešioja vėjas, gyvūnai, vanduo. Tai sporiniai induočiai, grybai, samanos. Zoosporos - kur turi žiuželius. Tai dumbliai, vandenyje augantys grybai. Jos gali pačios plisti. VEGETATYVINIS Atlankomis (vynuogės) Ūsais (braškės) Šaknų atžalomis (lapuočiai medžiai) Ataugomis (nuo kelmų) Svogūnais (tulpė) Stiebagumbiais (bulvės) Šakniastiebiais (daug. laukinės žolės) Auginiais (medžiai) Lapais Skiepijimais LYTINIS DAUGINIMASIS TIPIŠKAS Autbrydingas - susilieja dviejų individų lytinės ląstelės. Inbrydingas - susilieja to paties individo lytinės ląstelės (augalų savidulka). Dalyvauja vyriškoji ir moteriškoji būtybė. Susidaro jų lytinės ląstelės - gametos. susiliejus gametoms susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas org.. Kiaušinėliai ir spermatozoidai vystosi lytinėse liaukose - sėklidise ir kiaušidėse. (sporiniai induočiai,samanos) NETIPIŠKAS PARTENOGENEZĖ gemalo vystymasis iš neapvaisintos kiaušialąstės: (vėžiagyviai, bitės) GINOGENZĖ kiaušinėlis neapvaisinamas, spermatozoidas tik sužadina jį, kad jis dalintųsi: (apvalios kirmėlės, karosas) ANDROGENEZĖ žūva kiaušinėlio branduolys ir jį pakeičia spermatozoido branduolys. Nelytinio ir lytinnio dauginimosi palyginimas: Nelytinis dauginimasis : Dalyvauja vienas organizmas ir gametos nesusidaro, nevyksta mejozė, po nelytinio dauginimosi gaunami identiški individai. Jų pakiyimus sukelia tik mutacijos ir modifikacijos.Nevyksta apsivaisinimas. Nelytinio dauginimosi būdu gaunami identiški organizmai, paliakantys tą patį prisitaikymo lygį kaip ir tėvinės formos. Šis dauginimosi būdas yra ekonomiškas. Lytinis dauginimasis : Dalyvauja dvi tėvinės formos, kuriose susiformuoja gametos su haploidiniu chromosomų skaičiumi. Viename iš gyvenimo ciklų vyksta mejozė. Dėl jos po apsivaisinimo chromosomų nepadvigubėja. Mejozės metu, atsitiktinai atsiskiriant homologinėms chromosomoms ir jose vykstant susikryžiavimui, susidaro nauji genų dariniai, kurie padidina genetinę įvarovę. Vykstant redukciniam mejozės dalijimuisi, sutikus chromosomų konjugacijai arba jų pasiskirstymui, homologinės chromosomos gali neatsiskirti. Tada vietoje dviejų ląstelių su haploidiniu rinkiniu redukcinio dalijimosi pabaigoje susidaro tik viena ląstelė su diploidiniu rinkinių. Iš jos formuojasi diploidinės (neredukuotos) gametos. Susiliejus Vyr. ir Mot. neredukuotom gametom, gaunamos poliploidinės zigotos. Susiliejus gametų branduoliams susidaro zigota. Joje yra sąlygos reikštis tėvinei ir motininei genetinei informacijai. Vyksta apsivaisinimas, jo metu atsistato diploidinis chromosomų rinkinys, būdingas kiekvienos rūšies somatinėms ląstelėms. Jei mejozės redukcinio dalijimosi metu chromosomos neatsiskyrė, po apsivaisinimo vystosi poliploidas. Palikuonys genetiškai skiriasi. Jie yra medžiaga natūraliai atrankai. Prisitaikoma prie aplinkos sąlygų. Neekonomiškas dauginimosi būdas. MEJOZĖS IR MITOZĖS PANAŠUMAI 1. Prieš redukcinį dalijimąsi replikuojasi DNR, sintetinami struktūriniai ir funkciniai baltymai. Replikuojasi ląstelės organoidai. Sintetinama ATP. 2. Praeinamos tos pačios fazės. 3. Panašus citokinezės mechanizmas. 4. Profazėje ir I profazėje išnyksta branduolėliai, branduolio apvalkalėlis, formuojasi verpstė. 5. Naudojama ATP energija. MITOZĖS IR MEJOZĖS SKIRTUMAI Profazė: mitozė chromosomų nesimato. Homologinės chromosomos nesikonjuguoja. Susikryžiavimai nesusidaro. Nevyksta krosingoveris. Mejozė: I profazėje matosi chromomeros, homologinės chromosomos konjuguojasi, susidaro susikryžiavimai, vyksta krosingoveris. Metafazė: mitozė Chromotidžių poros išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje. Centromeros būna vienoje plokštumoje. Mejozė : I metafazėje homologinės chromosomos išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje pora prieš porą. Dalijimosi verpstės siūlai prisitvirtina prie šalia pusiaujo pusiaujo plokštumos susirinkusių bivalentų centromerų. Anafazė: mitozė Dalijasi centromeros, identiškos chromatidės išsiskiria. Mejozė I anafazėje centromeros nesidalina. Į l!stelės polius nueina chromosomos, sudarytos iš dviejų chromatidžių. Išsiskyrusios chromatidės II anafazėje dėl konjugacijos gali būti nevienodos. Telofazė : Mitozė Susidaro dvi dukterinės ląstelės, kurios turi homologines chromosomas. Chromosomų skaičius jose toks pat kaip ir motininėje (2n). Dukterinės ląstelės genetiškai tokios pat kaip ir motininė ląstelė. Mejozė II telofazėje chromosomų dvigubai mažiau negu motininėje ląstelėje: dukterinės ląstelės turi tik vieną chromosomą iš homologinės chromosomų poros. Dėl įvykusio krosingoverio, genetinė informacija ląstelėje yra nepįakitusi. Mejozės metu susiformuoja viena kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai arba keturi spermatidai. Susiformavusios ląstelės turi (n) chromosomų rinkinį. Dalijimosi vieta :Mitozė Gali vykti diploiduose ir poliploiduose. Vyksta formuojantis somatinėms ląstelėms, kai kurioms sporoms. Mejozė Diploiduose, haploiduose ir poliploiduose. Vykstant gametogenezei ir sporogenezei. Spermatogenezės ir ovogenezės palyginimas: Dauginimosi zona Mitozė: Spermatogenezė: pirminės embrioninės ląstelės dalijasimitozės būdu ir susiformuoja spermatogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Šis procesas vyksta tik lytiškai subrendusiame organizme. Ovogenezė Pirminės embrioninės ląstelės dalijasi mitozės būdu ir susiformuoja ovogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Ovogonijos susiformuoja trečią embriono vystymosi mėnesį. Augimo zona Interfazė: Spermatogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi. Augimo pabaigoje turime pirmos eilės spermatocidus. Ovogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir susiformuoja pirmos elės ovocitai, apsupti pirminių folikulų. Šios ląstelės būna pasiruošusios redukciniam dalijimuisi. Brendimo zona Mejozė Redukcinis dalijimasis Spermatogenezė Pirmos eilės spermatocitai praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės spermotocitai. Jie turi haploidinį hromosomų rinkinį. Ovogenezė Pirmos eilės ovocitas praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės ovocitas ir polinis kūnelis, abu turi po haploidinį hromosomų rinkinį.Ekvatorinis dalijimasis Spermatogenezė Iš antros eilės spermatocitų susiformuoja keturi spermatidai su haploidiniu hromosomų rinkiniu (n) Ovogenezė Iš antros eilės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai, jų visų chromosomų rinkinys haploidinis (n). Formavimosi zona Būdinga tik spermatogenezei. Spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo bei bei įsiskverbimo į kiaušialąstę organoidai. Po šių pakitimų ląstelės vadinamos spermatozoidais

Biologija  Konspektai   (5,71 kB)

Mažosios planetos, arba asteroidai Be 9 didžiųjų planetų, aplink saulę sukasi dar daug mažųjų planetų, arba asteroidų, kurių skersmuo ne didesnis kaip 1000km. Daugelis jų skrieja beveik apskritomis orbitomis tarp Marso ir Jupiterio tačiau kai kurių orbitos ištęstos elipsės, todėl vieni iš asteroidų afelyje nuskrieja iki Saturno,o kiti perihelyje priartėja prie Saulės arčiau negu Žemė,Venera ir net Merkurijus. Du asteroidai atrasti tarp Urano ir Neptuno orbitų.Iki šiol užregistruota daugiau kaip 5000 asteroidų,kurių skersmuo nuo 1km iki 1000km. Didieji asteroidai beveik apskritos formos.Jie susidarė, matyt, kartu su planetomis. Mažieji- netaisyklingos formos luitai. Tai didesnių asteroidų nuolaužos, atsiradusios šiems susidūrus. Bendra visų asteroidų masė sudaro tik apie 0,0005 Žemės masės.didžiausi asteroidai yra šie: Cerera (960910km dydžio) Paladė(570530500km), Vesta (580530470km),higėja (490km). Maždaug 1000 asteroidų skersmuo yra didesnis negu 30km, o maždaug 200- didesnis negu 100km.Net ir didžiausi asteroidai nematoma plika akimi, tačiau kai kurios galima įžvelgti pro žiūroną.Opozicijos metu Cereros ryškis 7,4, paladės-8,0, o Vestos- kartais net 5,5, nes jos paviršius gana baltas ir atspindi 26% į ją krintančios Saulės šviesos.Cerera ir Paladė atspindi vos 7-8%šviesos. Asteroidų atspindys priklauso nuo paviršiaus uolienų cheminės sudėties. Asteroidai pavadinami įžymių žmonių, valstybių, miestų vardais.yra trys”lietuviški” asteroidai: Lietuva, Čiurlionis ir vilnius. Pirmieji du atrasti 1975m o trečiasis-1978m.Krymo astrofizikos observatorijoje.kai kurie asteroidai praskrieja netoli Žemės, kartais net arčiau negu Mėnulis 1991m amerikiečių kosminė stotis “Galilėjus”pirma kartą perdavė į Žemę asteroido Gaspros nuotraukas. Tai akmeninis 1219 km dydžio luitas, kurio paviršiuje matosi daug apskritų kraterių. Meteoroidai ir meteoritai atsirado prieš milijonus metų. Stambaus meteoroido kritimas prieš 65mln. Metų galėjo būti dinozaurų žuvimo priežastis. Ypač daug panašių į astroblemas meteoritinių smūginių kraterių yra Mėnulyje, Merkurijuje ir planetų palydovuose, kur jų nestabdo atmosfera. Kai į Žemės atmosferą įlekia daug meteoroidų, skriejančių lygiagrečiomis trajektorijomis, stebėtojui atrodo, kad visi jie išlekia iš vieno dangaus sferos taško, vadinamų leonidais, drakomidais,perseidais ir t.t. pagal žvagždynus, kuriuose yra jų radiantai.Kartais tokie srautai sukelia meteorų lietų tuomet per minutę galima pamatyti šimtus ir net tukstančius meteorų. Meteoroidų srautai susidaro suirus kometom Kometos Komatomis vadinami mažų asteroidų dydžio Saulės sistemos kūnai, kurių išvaizda priklauso nuo atstumo iki Saulės. Kometos branduolys,arba kometoidas susideda iš sušalusių dujų, dulkių ir mažų meteoroidų. Kai kometoidas, skriejantis ištęsta elipsine ar paraboline orbita, priartėja prie Saulės tokiu nuotoliu kaip Jupiteris ar Marsas, sušalusios dujos (metanas, anglies oksidas, amoniakas,cianas, vanduo ir kt.) ima garuoti ir branduolį apsupa iki 50000km skersmens dujų skraistė, vadinama kometos galva. Sproginėdamos įkaitusios dujos išmeta iš branduolio į erdvę taip pat anglies bei silikatų dulkių ir mažų akmenėlių. Saulės vėjas ir Saulės šviesos slėgimas išstumia iš kometos dalį dujų, kurios sudaro vieną arba kelias kometos uodegas, visada nukreiptas į priešingą Saulei pusę.jos nutįsusios milijonus kilometrų.Praskriedamas arti Saulės, kometoidas kaskart netenka dalies savo masės.Pagaliau jis suyra ir virsta meteoroidų srautu.

Astronomija  Rašiniai   (7,41 kB)

Prie didžiųjų planetų priskiriami: 1. Jupiteris 2. Saturnas 3. Uranas 4. Neptūnas Jupiteris Jupiteris (sen. lietuvių pavadinimas Indraja) yra penktoji pagal nuotolį nuo Saulės sistemos planeta, dujinė milžinė. Turi žiedų sistemą. Kaip ir kitos planetos, Jupiteris aplink Saulę skrieja ištęsta elipsine orbita, kurios viename židinyje yra Saulė. Nuotolis tarp Saulės ir Jupiterio kinta nuo 740 mln. iki 816 mln. km, Saulę apskrieja per 11,86 Žemės metų. Tai – didžiausia Saulės sistemos planeta, kurios skersmuo už Žemės didesnis 11 kartų, o masė – 1331 kartą. Per opozicijas, kurios kartojasi kas 1,1 metų, Jupiteris danguje spindi kaip -2 ryškio gelsva žvaigždė. Pro teleskopą tuo metu jis atrodo kaip 45-50" dydžio skritulys, kurio paviršiuje nusidriekusios kelios lygiagrečios pusiaujui tamsesnės juostos. Jupiterio Sandara ir atmosfera Stebint Jupiterio palydovų orbitas, buvo lengvai nustatyta jo masė, o pagal tai apskaičiuotas ir tankis. Paaiškėjo, jog Jupiterio tankis yra vos 1,33 g/cm³, taigi 4 kartus mažesnis nei Žemės. Tai rodo, kad didelę Jupiterio dalį sudaro lengvos medžiagos. Planetą gaubia tanki atmosfera, susidedanti iš molekulinio vandenilio (87%), helio (13%), metano, amoniako, anglies monoksido, ciano, fosfino, erano, acetileno ir vandens garų priemaišų. Atmosferoje yra keli debesų sluoksniai, sudaryti iš amoniako, amonio hidrosulfido ir ledų kristalų. Debesyse matoma 10 porų pakaitomis einančių rudų ir baltų lygiagrečiai pusiaujui juostų. Debesų temperatūra yra 135 K (-138 °C). Atmosferos dujų masės juda tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Baltose juostose jos kyla aukštyn, o rudose – leidžiasi žemyn. Baltose juostose vėjas pučia iš vakarų į rytus, o rudose – priešingai. Vėjo greitis siekia 130 m/s. Baltų ir rudų juostų lietimosi vietose susidaro sūkuriai, kurių didžiausias yra ovalo formos, 25 000 km ilgio ir 14 000 km pločio. Jis vadinamas Raudonąja Dėme. Rudą, geltoną ir raudoną atspalvius debesims suteikia sieros ir fosforo junginiai. Atmosfera kartu su visa planeta sukasi dideliu greičiu apie ašį, apsisukdama vieną kartą maždaug per 10 valandų.

Astronomija  Referatai   (271,92 kB)

Raidos etapai antikoje: saulės kalendorius, mėnulio užtemimas, paros padalijimas į 24 h.Pitagoro nuomonė apie plokščią žemę, geocentrinis pasaulio modelis. Atradimai viduramžį: teleskopai,suformuotas visuotinis traukos dėsnis, aptikta, kad veneroje yra atmosfera, atrasta urano planeta, atrasti Saturno žiedai ir palydovas. Astronomija pradėta dėstyti liet mokyklose 1753, universitetuos 1863 Vilniaus observatorija pastatyta 1753. saulės sistema: saulė žemės gr didž plutonas maž saulės planetos planetos sistemos kūnai merkurijus jupiteris asteroidai venera saturnas kometos žemė uranas meteroidai marsas neptūnas meteoritai Žemės grupės savybės: sudarytos iš silikatų ir metalų, skiriasi planetų matmenys ir tankis,yra mažesni, lėčiau sukasi aplink savo ašį, turi nedaug palydovų arba išvis neturi, gaubia retesnė atmosfera. Didžiųjų planetų savybės: sudarytos iš lengvųjų dujų( vandenilio, helio) bei trupučio sunkesnių medž. didesni matmenys, mažesnis tankis.greičiau sukasi aplink savo ašį, turi daugiau palydovų. Veneros sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, todėl joje nesikeičia metų laikai. Veneroje labai karšta, nes yra šiltnamio reiškinys- atmosfera praleidžia regimuosius saulės spindulius, planetos paviršius įkaista, tačiau jos siunčiamus infraraudonuosius spindulius sulaiko atmosferos anglies dioksidas. Merkurijus neturi palydovų Ekliptika-kai sukimosi ašis sudaro statmenį su sukimosi plokštuma, 23,5˚ kampą ir visą laiką nekeičia savo padėties. Mėnulis- gamtinis žemės palydovas, jame pabuvojo žmonės. Matome tik vieną mėnulio pusę, nes apskriejimo aplink žemę periodas (27,3 paros),sutampa su apsisukimo apie ašį periodui( 27,3) Pirmasis astronautas menulyje pabuvojo : gagarinis ir amstrongas(69) Marso palydovai- fobas ir deima Marse yra vandens molekulių ir geležies Didž palneta- jupiteris Šios planetos turi žiedus: saturnas, uranas Didžio raudonoji dėme- jupiteryje Plutono palydovas – charonas Tarp Marso ir Jupiterio yra asteroidų žiedas Asteroidas- tai saulės sistemos kūnas, skersmuo didesnis negu 1 km, sudarytas iš kietų uolienų, pats nešviečia, plika akimi nematoma, aplink saule skrieja elipse. Kometa- keisto pavidalo, su uodega, mažo asteroido dydžio dangaus šviesulys, uodeguota žvaigždė Kometos būna: trumpaperiodės ir ilgaperiodės( vienkartinės) Halio kometa kas 76m Kometos dalys: branduolys , galva, ir uodega Kometos uodega nukreipta nuo saulės, nes ją kreipia saulės vėjas ( iš saulės vainiko srūvanti plazma) ir šviesos slėgis Meteoroidas - kūnas skriejantis aplink saulę ar aplink planetas, mažesnis negu 1km skersmens Meteoras- tas pats meteoroidas tik jau patekęs į atmosferą ir dėl trinties degantis Meteoritas- pasiekęs žemės paviršių, nesudegęs meteoroidas. Skirstomi: akmeniniai; geležiniai; akmeniniai geležiniai; Astroblemomis- atsitrenkdami į žemę, dideli meteoritai, išmuša kraterius Metų laikų kaitą lemia: 1. pastovus 25,3˚ kampas tarp žemės sukimosi ašies ir statmens jos orbitos plokštumai ; 2. žemės skriejimas aplink saulę ; 3. nekintama žemės ašies padėtis erdvėje; Pavasario lygiadienis- kovo 20-21 d rudens lygiadienis- 09 22-23 d 06 21-22d – ilgiausia diena, trumpiausia naktis gruodžio 22-23d - trumpiausia diena, ilgiausia naktis Saulės dėmės- karštos vietos, kurias skiria viena nuo kitos vėsesni tarpai. Vėsesni tarpai ima didėti ir susidaro saulės dėmės, tai vyksta dėl temperatūros nelygumų Šiaurinė žvaigždė išsiskiria tuo, kad žvaigždės sukasi apie ašį, kuri nukreipta į ją. Mėnulio fazės: jaunatis, priešpilnis, pilnatis ir delčia Pilnas mėnulio užtemimas vyksta kai į žemės šešėlį pasineria visas mėnulis, o jei dalis- dalinis Visiškas saulės užtemimas vyksta kai jaunas mėnulis meta šešėlį į žemę. Kai ant žemės krinta mėnulio pusšešėlis matomas dalinis. Žvaigždės- tai didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, sudaryti daugiausia iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesnių elementų priemaiša. Galaktikos- erdvinė žvaigždžių sistema. Ją sudaro 250milijardų žvaigždžių.

Astronomija  Konspektai   (5,89 kB)

Čepkelių valstybinis rezervatas Čepkelių valstybinis rezervatas yra Alytaus apskrityje, Varėnos rajono savivaldybėje. Geografinės koordinatės 54° 01‘ š.pl.;24° 32‘ r.ilg. Čepkelių valstybinis rezervatas yra įsteigtgtas 1975 metais, jo plotas 11212 ha. Čepkelių valstybinis rezervatas įseigtas unikaliai bei didžiausiai šalyje aukštapelkei, supami žemyninių kopų, su reliktiniais ežerokšniais, jai būdinga ir reta augalija bei gyvūnija išsaugot. Išsaugoti Čepkelių raistą – didžiausią šalies aukštupelkę su reliktiniais ežerokšniais ir salomis, žemyninių kopų likučiais bei apypelkio miškus Pietryčių (Dainavos) smėlėtosios lygumos pakraštyje, Katros, Ūlos ir Grūdos upių vandenskyroje, taip pat būdingą ir retą augaliją (čia greta viena kitos aptinkamas stepei ir tundrai būdingas augalų bendrijas) bei gyvūniją, ypač – gausiausią šalyje gervių populiaciją. Pagrindinę rezervato dalį užima Čepkelių raistas – didžiausia 5858 ha šalies aukštipelkė. Raistas šiaurryčių-pietvakarių kryptimi tęsiasi net 14 km. Iš šiaurės ir vakarų pelkės guolį supa pušynais apaugusios žemyninės kopos. Čia rezervatas ribojasi su Dzūkijos nacionaliniu parku. Pietose pelkę riboja, kartu ir rezervato ribą bei valstybinę sieną su Baltarusija nužymi Katros upė. Čepkelių pelkė ėmė formuotis baigiantis apledėjimui, maždaug priš 11 tūkst. Metų. Raistas plyti senovinių marių guolyje. Prieš 9 tūkst. Metų sausio klimato sąlygomis vėjas supustė prieledyninių marių pakrančių smėlynus į žemynines kopas, kurios atitverė žemesnę prieledyninių marių lygumą. Pakilęs gruntinio vandens lygis bei vėlesnis drėgno klimato laikotarpis ypač paskatino pelkėjimo procesus. Durpių klodo storis pelkės gūbryje siekia 5 – 6 metrus. Šiaurytiniai ir rytiniai pelkės pakraščiai labai vingiuoti. Pelkės centre ir pietiniame pakraštyje gausu įvairaus didumo senais medynais apaugusių mineralinio grunto salų. Tai kyšančios žemyninių kopų keteros. Vandens perteklius iš Čepkelių raisto nuteka Peklos upeliu į Ūlą, Musteikos upeliu – i Grūdą, ir kanalu – į Katrą. Raisto rytinėje dalyje susitelkę ežerėliai, iš jų didžiausias ežeras – Ešerinis užima 14,9 ha. Kai kurių ežerėlių lygis truputi pažemėjo XIX a.pab., raisto pietiniame pakraštyje iškasus kanalą į Katrą. Čepkelių rezervatas išsiskiria greta aptinkamomis stepėmis bei tundrai būdingomis augalų bendrijomis. Aukštapelkėjė vyrauja ištisinį kilimą sudarančios samanos – kiminai, gausūs krūmokšniai: gailiai, viržiai, spanguolės. Medžių ardą sudaro skurdžios pušaitės, plaukuotasis ir karpotasis beržai, kai kur išlikusios didelės atviros plynės. Aukšapelkę juosiančių žemyninių kopose vyrauja brandūs pušynai, kurių paklotėje gausiausios kerpės. Salose, kopų šiauriniuose šlaituose, lygumose ir daubose vyrauja pušynai su žaliųjų samanų danga ir krūmokšniais: viržiais, mėlynėmis, bruknėmis. Specifinės gamtinės sąlygos nulėmė didelę retųjų augalų rūšių įvairovę. Čia randamos pelkėms būdingos augalų rūšys: patvankinis pataisiukas ( Lepidotis inundata), dėmėtoji gegūnė ( Dactylorhiza maculata), laplandinis karklas ( Salix lapponum), plačialapiams miškams: plačialapė klumpaitė ( Cypripedium calceolus), virgininis varpenis ( Botrychium virginianum), smėlynams: kalninė arnika ( Arnica montana), lietuvinė naktižiedė ( Silene lithuanica), vėjalandė šilagėlė ( Pulsatilla batens). Čepkelių rezervate aptikta daugiau kaip 2000 rūšių vabzdžių. Čepkeliuose gyvena retų vabzdžių: didysis ąžuolinis ūsuotis ( Cerambyx cerdo), šiaurinis elniaragis ( Ceruchus chrysomelinus), margasis grambuolys ( Polyphyla fullo), aštuoniataškis auksavabalis ( Gnorimus variabilis). Drugių tarpe sutinkama retų atstovų: pelkinis satyras ( Oeneis jutta), šiaurinis perlinukas ( Clossiana frigga), gelsvasis pelkiasparnis ( Aspilates gilvaria). Rezervate gyvena 6 rūšių ropliai. Čia gana įprasta vienintelė nuodinga šalyje gyvate – paprastoji angis ( Vivera berus), bei paprastasis žaltys ( Natrix natrix). Taip pat čia yra viena iš dviejų šalyje lygiažvynio žalčio ( Coronella austriaca) radimviečių. Didelė paukščių įvairovė. Čepkeliuose išlikusios stambiausios kurtinių ( Tetrao urogallus), gervių ( Grus grus), stulgių ( Gallinago media) populiacijos Lietuvoje, gyvena kitur beveik išnykę gyvatėdžiai ( Circaetus gallicus), didieji apuokai ( Bubo bubo). Rezervate įprasti kitose šalies vietose reti paukščiai: tetervinas ( Lyrurus tetrix), griežlė ( Crex crex), juodasis gandras ( Ciconia nigra), lututė ( Aegolius funereus), tripirštis genys ( Picoides tridactylus), baltnugaris genys ( Dendrocopos leucotos) ir dar daugelis kitų rūšių, kurioms Čepkeliai vis dar yra saugiu prieglobsčiu. Miškuose paskendęs ir nuo dažno trikdymo apsaugotas rezervas – viena iš pagrindinių briedžių ( Alces alces) žiemos ganyklų šalyje. Taip pat čia nuolat gyvena vilkai ( Canis lupus), lūšys ( lynx lynx), ūdros ( Lutra lutra), gausu bebrų ( Castor fiber).

Aplinka  Rašiniai   (5,8 kB)

Įdomu tai, kad visi šie septyni kūriniai pasižymi gigantišku dydžiu. Be to, keturi iš jų - piramidės, deivės Artemidės šventykla, dievų Dzeuso ir Helijo (Kolosas) skulptūros yra susiję su religija ir mitais, kurie buvo neatskiriama antikos gyvenimo ir kultūros dalis. 
Deja, iš septynių pasaulio stebuklų šiandien tėra išlikusios piramidės. Kiti stebuklai tėra minimi senovės autorių raštuose. Taip pat nėra tiksliai žinomi visų septynių stebuklų autoriai. Iš žinomų įžymiausias Fidijas, sukūręs Dzeuso statulą.
Septynių pasaulio stebuklų sąvoka atėjo iš 3 a.pr.m.e. Sąvoka “pasaulio stebuklai“ atsirado Graikijoje ir Mažojoje Azijoje.

Istorija  Kalbėjimo temos   (32 psl., )

Saturnas (senovės lietuvių vadintas Sėlija) – antra pagal dydį (po Jupiterio) ir šešta pagal atstumą nuo Saulės planeta. Saturnas matomas plika akimi, dėl to žinomas nuo senovės. Saturnas nuo Saulės vidutiniškai nutolęs per 1429 mln. km Aplink Saulę apsisuka per 29,64 metus. Turi žiedų sistemą. Saturnas priklauso didžiosioms dujų planetoms. Jo atmosfera kaip ir Jupiterio susideda daugiausia iš vandenilio ir helio, tačiau kitokiu santykiu. Jeigu Jupiterio atmosferoje šie elementai yra panašiu santykiu kaip ir Saulėje, tai Saturne helio dalis yra žymiai mažesnė.

Fizika  Referatai   (15 psl., 600,3 kB)

Aleksandras Didysis (Makedonietis), garsiausias senojo pasaulio užkariautojas,gimė 356 m. pr. Kr. Liepą Makedonijos sostinėje Peloje. Aleksandras Didysis buvo didysis Antikos užkariautojas, lyginamas su tokiais užkariautojais kaip Čingischanas, Napoleonas, Julijus Cezaris. 46 m. Pr.Kr.Pilypas (Aleksandro tėvas) buvo nužudytas. 
Mirus tėvui, Aleksandras buvo tik 20 m., tačiau sėkmingai užėmė sostą.

Istorija  Pateiktys   (13 psl., 16,95 kB)

Senovėje žmonės tikėjo įvairiomis mitinėmis būtybėmis. Nesuvokdami gamtos reiškinių, jos paslapčių, sukūrė padavimus apie kaukus, aitvarus, laumes, milžinus, nykštukus, miškinius ir kt. Žmonės tikėjo, jog šie padarai gali lemti sėkmę, padėti prasigyventi. Kaltino juos ir dėl daugelio nesėkmių, aplankiusių jų namus. Manė, jog jų negalima pykdyti. Vienas žmogaus fantazijos padarinių – velnias. Velnią įsivaizdavo labai įvairiai, pavyzdžiui, jo nosies viena skylutė arba visai be skylių. “Tėvas paliepė pažiūrėti jiems į nosį.

Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 30,76 kB)

Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo Kristijonas Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 15,15 kB)

Šiai klasei priklauso 8 poklasiai, daugiau nei 400 šeimų. Dažniausiai žiedų narių yra 4 arba 5. Žiedadulkė turi 3 vageles. Sėkla turi 2 sėklaskiltes. Lapo gyslotumas tinkliškas. Pirminiai indų kūleliai stiebe išsidėsto ratu. Mediena turi antrinį storėjimą. Magnolijažiedžių poklasiui priskiriami archaiškiausi augalai. Dabartiniai magnolijažiedžiai yra kažkada klestėjusios primityvių žiedinių augalų grupės liekanos. Manoma, kad išmirę magnolijūnai buvo kitų magnolijūnų šakų pradininkai.

Biologija  Konspektai   (4 psl., 11,77 kB)

Tai vyraujanti augalų grupė pasaulyje, apimanti apie 25 000 rūšių. Magnolijūnai formuoja augalijos dangą. Jie auga visose klimato zonose, dėl savo plastiškumo prisitaiko prie įvairiausių ekologinių sąlygų.Tokį plastiškumą magnolijūnai įgijo pakitus morfologinei sandarai: vegetatyvinei ir reproduktyvinei. Svarbiausias pažangus magnolijūnų pokytis – žiedo atsiradimas. Žiedas – unikalus darinys, talpinantis lytinio ir nelytinio dauginimosi struktūras. Galvojama, kad senovinių magnolijūnų protėvių žiedai buvo apdulkinami tiek vabzdžių, tiek vėjo pagalba.

Biologija  Konspektai   (8 psl., 13,45 kB)

Sėkliniai augalai dalijami į du skyrius: pušūnus ir magnolijūnus. Pušūnai – augalai, kurie dauginasi neapsaugotomis, plikomis sėklomis. Magnolijūnai dauginasi sėklomis, kurias apsaugo vaisius. Sėklinių augalų tobulesnis ir labiau vystymosi cikle įsigalintis sporofitas, o gametofitas redukuotas. Gametofitas vystosi sporofite. Pušūnai – tai pažangi augalų grupė evoliucijos požiūriu. Jų aukštą išsivystymą rodo naujos struktūros – sėklos atsiradimas. Sėklinių augalų pranašesni nei sporiniai augalai, nes jų lytinis procesas nebepriklauso nuo lašelių pavidalo vandens buvimo.

Biologija  Konspektai   (4 psl., 11,42 kB)

Aukštesnieji augalai – viena iš augalų karalystės pokaralysčių. Jiems visiems būdingas gemalas. Kūnas suskirstytas į stiebą, šaknį ir lapą, juos dar vadina stuomeniniais. Skirtingai nuo dumblių tai daugialąsčiai, diferencijuoti organizmai, prisitaikę gyventi sausumoje. Jiems būdinga kartų – lytinės (gametofito) ir nelytinės (sporofito) – kaita. Aukštesniųjų augalų zigota vystosi į daugialąstį gemalą. Daugumos augalų sporofitas suskirstytas į ūglius (stiebą ir lapus) ir šaknis.

Biologija  Konspektai   (7 psl., 14,07 kB)

Eurostrategija “Sveikata visiems XXIa." Gyventojų sveikatos rodikliai. Gyventojų sergamumo rodikliai. Gyventojų mirtingumo rodikliai. Atmosferos oras ir sveikata. Mobilūs atmosferos oro taršos šaltiniai. Teršalų poveikis sveikatai. Oro apsaugos priemonės. Vandens užterštumas ir gyventojų sveikata. Dirvožemio kokybė ir sveikata. Aplinkos ir sveikatos monitoringo sistema. Aplinkos saugos programos. Medicinos atliekų tvarkymas. Vaikų sveikata. Rūkymas. Alkoholis. Narkomanija. Globos namų auklėtiniai. Maistas ir sveikata. Apsinuodijimai maistu. Jų profilaktika. Profesinė sveikata. Kompiuteriai ir sveikata. Žalingų veiksnių įtaka žmogui.

Maistas, sveikata, higiena  Konspektai   (62 psl., 152,01 kB)

Eukariotinės ląstelės dalinasi dviem būdais - mitoziškai ir mejoziškai. Mitozinis dalijimasis gamtoje yra žymiai dažnesnis, negu mejozinis. Mitozė - tai ląstelės dalijimasis, kurio metu susidarančios dukterinės ląstelės būna genetiškai vienodos - jos gauna lygiai tokias pačias chromosomas su lygiai tokia pačia genetine informacija. Mitozės esmė yra ypatingas branduolio dalijimasis, o citoplazma po to nebūtinai turi pasidalinti. Vienaląsčiai organizmai - pirmuonys, dumbliai, primityvūs grybai - palankiose aplinkos sąlygose dauginasi mitoziškai dalindamiesi.

Biologija  Konspektai   (3 psl., 9,47 kB)

Pateikiamas dažniausiai vartojamų italų kalbos žodžių rinkinys su lietuviškais atitikmenimis.

Kitos kalbos  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 15,64 kB)

Indoeuropiečių kalbų šeima ir baltai. Lietuvių kalbos tarmės. Lituanistika pasaulyje ir universitetuose. Lituanistika Vokietijoje. Lituanistika Danijoje. Lituanistika Skandinavijoje. Lituanistika Prancūzijoje. Lituanistika Rusijoje. Lituanistika Lenkijoje. Lituanistika Latvijoje. Savi gimtosios kalbos tyrinėtojai. Lietuviai, kaip ir bet kurios kitos tautos nariai, ne visi vienodai kalba. Įvairiose krašto vietose pastebime daug visokių nukrypimų nuo literatūrinės (bendrinės) kalbos normų.

Lietuvių kalba  Referatai   (18 psl., 48,21 kB)

Pateikiamos tokių terminų reikšmės: alegorija, aliteracija, aliuzija, anotacija, antonomazija, apybraiža, apsakymas, veikėjas, trioletas, tragikomedija, tragedija, toninė eilėdara, tercina, tema, stilius, sonetas, siužetas, sinonimas, silabinė eilėdara, satyra, sarkazmas, sakmė, romansas, romanas, ritmas, rimas, remarka, rauda, prologas, problema, poema, personifikacija, perifrazė, patosas, patetika, pasakėčia, paralelizmas, parafrazė, paradoksas, parodija, paralelizmai, palyginimas, pakartojimas, padavimas, onomatopėja, oksimoronas, odė, nutylėjimas, novelė, nirvana, monologas ir kt.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 24,22 kB)

Pirmieji akmens amžiaus žmonės, medžioję gyvūnus palei besitraukiantį ledyną, rado gana palankų klimatą – buvo prasidėjęs biolingo atšilimas. Apskritai paleolito žmonės patyrė gana spartų klimato kitimą. Jie iki 9000–8000 m. pr. Kr. ribos, kol prasidėjo kita akmens amžiaus epocha mezolitas, patyrė du klimato atšilimo ir du atšalimo laikotarpius. Tai vėlyvojo pleistoceno klimato laikotarpiai: biolingas (atšilimas), jaunesnysis driasas (atšalimas), alerodas (atšilimas) ir vėlyvasis driasas (atšalimas).

Geografija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,75 kB)

Gamta - neišsenkamas natūralių vaistų šaltinis. Jau gilioje senovėje mūsų protėviai atkreipė dėmesį į daugelio augalų maistines ir vaistines savybes. Ir šiandien niekas neabejoja, kad sergant įvairiomis ligomis, vartoti vaistinius augalus yra naudinga. Vis dažniau ne tik ligoniai, bet ir gydytojai pirmenybę teikia vaistiniams augalams. Jie kaip vaistai pranašesni už daugelį sintetinių preparatų, nes dauguma jų nenuodingi, retai sukelia šalutinių nepageidaujamų reiškinių, ir daugelis iš jų turi biologiškai aktyvių gamtinių medžiagų kompleksą.

Medicina  Pagalbinė medžiaga   (49 psl., 71,84 kB)

Geras ekologijos terminų žodynėlis nuo A iki Z

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 16,44 kB)

Antanas Škėma (1911-1961) gimė Lenkijoje, kur jo tėvas dirbo mokytoju. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, jų šeima gyveno Prūsijoje ir Ukrainoje. Škėma - žymiausias modernizmo atstovas XX a. vidurio lietuvių literatūroje. Jis buvo prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas.

Lietuvių kalba  Referatai   (19 psl., 53,77 kB)

Trumpai apie pačią komediją. Komiškų situacijų įvairovė komedijoje. Pagrindiniai komizmo šaltiniai. Atsitiktinumai – ant jų statoma visa fabula. Nesusipratimai bei sutapimai – jutimai apgaulingi. ,,Mechaninis faktorius” – daiktų reikšmė. Pavydas – komedijos pradžios elementas. Intrigos, klastos ir apgaulės. Neatitikimai tikrovei ir kiti apvertimai. Komedijos ir personažų kalba.

Kitos kalbos  Kursiniai darbai   (18 psl., 27,7 kB)

Oficialus pavadinimas - Rusijos Federacija (Rossijskaja Federacija). Senovinis pavadinimas Rusia (Rusj; Rusų žemė - Russkaja Zėmlia: Kijevo Rusia, Mažoji Rusia, Baltoji Rusia) nuo IX a., Rusija (Rossija) nuo XV a., Rusijos imperija 1721-1917; 1917-1991 Rusija dažnai buvo vadinama visa SSRS teritorija. Sostinė - Maskva (Moskva), Rusijos sostinė 1462-1712 ir nuo 1991; 1712-1918 Rusijos sostinė buvo Peterburgas (dabar Sankt Peterburgas); 1922-1991 Maskva buvo SSRS ir Rusijos SFSR sostinė.

Geografija  Konspektai   (9 psl., 31,38 kB)

Kūriniai, kuriais galima remtis per lietuvių kalbos egzaminą, kuomet renkatės rašyti rašinį. Tai puiki medžiaga norint sutaupyti laiko, ar prisiminti tai, ką skaitėte. Prie kiekvieno kūrinio yra nurodytos galimos rašinio temoms, kurioms tas kūrinys tiktų (argumentuojant). Danielius Defo. Romanas „Robinzonas Kruzas“. Francas Kafka. Novelė „Metamorfozė“. Balys Sruoga. Proza(Romanas) „Dievų miškas“. Viljamas Šekspyras. Drama „Romeo ir Džiuljeta“. Vincas Krėvė. Drama “Skirgaila“. Romualdas Granauskas. Novelė „Duonos valgytojai“. Juozas Aputis. Novelė „Autorius ieško išeities“. Juozas Aputis. Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“. Bronius Radzevičius. Novelė „Nuskriausta vaikystė“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Leokadija ir Ona“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Kada piešime perlinę vištelę?". Bitė Vilimaitė. Novelė „Dzūkė mergaitė“. Sofoklis „Antigonė“. J.V. Gėtė „Faustas“. F. Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“. Antanas Škėma „Balta drobulė“. Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“.

Lietuvių kalba  Konspektai   (15 psl., 33,68 kB)

Lenktynės paprastai prasideda 14:00 val. vietos laiku. Visos lenktynės vyksta sekmadieniais. Lenktynių distanciją sudaro tam tikras ratų skaičius, kuris sudaro daugiau nei 305 km., tačiau Monako trasoje dėl ypač mažo vidutinio greičio lenktynės tęsiasi 78 ratus (apie 260 km). Lenktynės taip pat negali užsitęsti daugiau kaip 2 val. Susikloščius tokiai situacijai, lenktynės stabdomos. Jei per šį laiką pilotai nespėjo įveikti 75% numatytos distancijos, jie gauna tik pusę taškų normos (pvz., nugalėtojas tegauna 5 tšk.).

Sportas  Projektai   (31 psl., 790,54 kB)

Lietuva - žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6 % ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Trąšos, organinės ir mineralinės medžiagos, vartojamos augalams maitinti, dirvožemio fizikinėms, cheminėms, biologinėms savybėms gerinti. Pagal paruošimą ir sudėtį skiriamos mineralinės trąšos, organinės mineralinės trąšos, pagal gavimo vietą (kompostas, mėšlas), pramoninės (daugiausia mineralinės) ir tręšti tinkamos pramonės atliekos.

Žemės ūkis  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 13,4 kB)