Kursinio projekto užduočiai įgyvendinti pasirinkau suprojektuoti UAB ,,Ritmas” verslo organizavimo procesą. Šį verslą t.y. sporto centro organizavimo projektavimą pasirinkau todėl, kad šitokio pobūdžio centras manau bus populiarus Palangos mieste, nes tai yra žmonių laisvalaikio praleidimo, atsipalaidavimo vieta. Daugelis žmonių pradeda daugiau rūpintis savimi, bei savo vaikų sveikata. Dėl užteršto oro bei nesubalansuotos mitybos ir sėslaus gyvenimo būdo, daugėja susirgimų dėl nejudraus gyvenimo būdo, o tai labai atsiliepia sveikatai. Atlikta analizė parodė, kad Palangoje (kur steigiame šią įmonę) yra tik du sporto paslaugas teikiantys klubai. Konkurentų paslaugos nėra aukšto lygio ir nepakankamos paslaugų pasiūlos.

Administravimas  Ataskaitos   (32 psl., 151,7 kB)

Darbas rašytas 2008 metais. Prezidentas - vadovo titulas, naudojamas įvairiose organizacijose, kompanijose, taip pat tai dažnas respublikų vadovų titulas. Pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių prae- ("prieš tai") ir sedere ("sėdėti"). Prezidento kaip valstybės vadovo titulą išpopuliarino Jungtinės Amerikos valstijos, 1789 metais valstybės galva paskyrę prezidentą. Vėliau titulą perėmė iš kolonijinio valdymo išsivadavusios Pietų Amerikos šalys. Pirmasis Europos prezidentas buvo Prancūzijoje , Azijos - Kinijos Respublikoje , Afrikos - Liberijoje . Tuo tarpu Lietuvoje taip pat veikia prezidento institucija, kuri savo galias dalinasi su vyriausybe, nes Lietuvoje veikia prezidentinis - parlamentinis valdymo modelis.

Kita  Kursiniai darbai   (26 psl., 34,11 kB)

Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)

Menas – tai senųjų ir naujųjų civilizacijų kultūros atspindys. Jau nuo pat gilios senovės, kai tik žmogus paėmė į rankas molio gabalą ir sukūrė vazą, lėkštę ir daugelį kitų žmogaus gyvenimą lengvinančių įrankių. Taip pat senųjų civilizacijų žmonių išgirsti garsai gamtoje, kaip paukščių čiulbėjimas, gyvūnų staugimas. Buvo pagrindas kurti instrumentus, kurie su žmonių pagalba sugeba atkartoti šiuos garsus. O vėliau žmonės norėdami palikti ką nors po savęs pradėjo tapyti paveikslus, rašyti knygas, kur įamžindavo gamtos vaizdus, aprašydavo tuometinius išgyvenimus.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 7,82 kB)

Visais laikais kiekvienoje tautoje iškyla tokių asmenybių, kurie savo pasiekimais, nuopelnais, reformomis ar tiesiog valdymo stiliumi palieka nepamirštamą įspūdį tiek žmonių atmintyje, tiek istorijoje. Toks buvo ir Mao Dzedunas, kitaip dar vadinamas Pirmininku Mao. Jis prilyginamas Aukso amžiaus laikų Kinijos imperatoriams dėl savo populiarumo ir iškilumo.

Istorija  Referatai   (19 psl., 243,22 kB)

Įmonės pajamos yra labai svarbus jos veiklos rodiklis. Pajamos didina įmonės turtą, o jų perviršis, palyginus su atitinkamomis sąnaudomis, sudaro pelną. Taigi pajamų didinimas yra reikšmingas įmonės turto gausinimo ir jos pelno didinimo veiksnys. Todėl įmonės pajamos yra labai svarbus finansinės apskaitos objektas.

Apskaita  Referatai   (33 psl., 2,01 MB)

Klasicizmas, remdamasis garsiais antikos meno bei literatūros kūriniais, siekė meninei kūrybai grąžinti racionalų harmoningą plastinį pavidalą, kuris buvo nustumtas į antrą planą teatrališkos, ekspresyvios ir spalvingos baroko kultūros. Klasicizmo pradžią Lietuvoje tiktų sieti su architektūroje pastebimais pokyčiais – laipsnišku barokinių formų atsisakymu, statinių struktūros ir dekoro lakoniškėjimu, orientacija į antikinės architektūros pavyzdžius.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (7 psl., 7,7 kB)

Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė „Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. J.Aputis „Horizonte bėga šernai”. J.Baltrušaitis „Būties psalmė”. Žmogus novelėje „Polaidis”. A.Škėma „Žilvinėėli”. Lietuvių partizanų dainos. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane „Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K.Binkis „Atžalynas”. J.Grušas „Herkus Mantas”. J.Aputis „Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme „Marti”. V.Krėvė „Skerdžius”. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K.Donelaičio „Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko „Anykščių šilelyje”. Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!. Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A.Vienuolis „Paskenduolė”. V.Krėvė „Skirgaila”. B.Sruoga „Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly”. I.Simonaitytės romano „Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B.Radzevičius „Priešaušrio vieškeliai”. R.Granausko „Gyvenimas po klevu”. J.Grušas „Meilė, džiazas ir velnias”. Maironis „Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M.Martinaitis „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. M.Martinaitis „Ašara”. S.Geda.Iš ciklo „6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V.Šekspyras. Sonetas (12). S.Geda „Strazdas“. Dalies „Šungalviai” analizė. S.Geda „Strazdas”. Dalies „Tardymas” analizė. A.Mačėnas „Pavasario vėjas”. Meilės tema žemininkų kūryboje. M.Martinaitis „Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S.Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. „Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius „Žilasis brolis”. Interpretacij.

Lietuvių kalba  Analizės   (33 psl., 87,16 kB)

Apskaitininkai savo darbe vartoja daug terminų, suprantamų tik jiems patiems. Dėl apskaitos informacijos visuotinio reikšmingumo, todėl ir plataus jos rodiklių vartojimo, nemažai bendrinės kalbos žodžių finansinėje apskaitoje įgyja kitą reikšmę. Pvz.: žodis “kasa”, bendrinėje kalboje dažniausiai reiškiantis tam tikrą šukuoseną, įmonėse pirmiausia asocijuojasi su vieta, kurioje saugomi, priimami ir išmokami pinigai. Todėl kiekvieną kartą būtina labai dėmesingai išsiaiškinti konkrečias ekonomikos terminų reikšmes.

Apskaita  Konspektai   (10 psl., 25,64 kB)

Naujai besisteigdamos įmonės siekia vartotojams suteikti paslaugas, o iš įsigytų lėšų stiprinti savo įmonės įvaizdį ir stabilią poziciją rinkoje. Norėdama sėkmingai dirbti, ji turi nuolat stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti. Įmonės marketingo veiklos centre yra vartotojas. Jo poreikiams patenkinti skiriamos visos įmonės pastangos. Jos įgyvendinamos remiantis tam tikrais sprendimais ir veiksmais, kurie susiję su vartotojams pagaminta preke, jos kaina, paskirstymu ir rėmimu.

Administravimas  Kursiniai darbai   (27 psl., 39,24 kB)

Kiekviena civilizacija, epocha turėjo savitus sodų kūrimo principus, kurie prižiūrimi išliko ir iki šių dienų. Referate plačiau apžvelgsim Renesanso epochos XV – XVI a. itališkųjų sodų kūrimo ypatumus bei iki šių dienų išlikusius ir puoselėjamus didingų Italijos vilų sodų architektūros planavimo principus.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 1,32 MB)

Kuršėnai – didžiausias Šiaulių rajono miestas, nutolęs nuo rajono centro 22 kilometrus. Šiuo metu Kuršėnuose gyvena apie 14,2 tūkstančio gyventojų. Miestas išsidėstęs abipus Ventos upės prie Šiaulių – Palangos ir Šiaulių – Mažeikių kelių. Per Kuršėnus eina dvi geležinkelio linijos – Šiauliai – Mažeikiai ir Šiauliai – Klaipėda. Tai vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame yra dvi geležinkelio stotys. Kuršėnai užima 1200 hektarų plotą, turi per 100 gatvių. Pirmosios rašytinės žinios apie Kuršėnus yra iš XVI amžiaus. Vadovaudamasis Raseinių žemės teismo aktais, istorikas J.Sprogis nurodo Kuršėnų valsčių, dvarą, miestelį su bažnyčia. Miesto teises Kuršėnai gavo 1947 metais. Kuršėnai iki 1962 metų buvo apskrities, rajono centras, šiuo metu rajoninio pavaldumo miestas. Kuršėnuose yra gimę ir užaugę žymūs mūsų respublikos visuomenės, kultūros ir meno veikėjai: poetas Vacys Reimeris, literatūros kritikas Stasys Lipskis, aktoriai Antanas Gabrėnas, Kazimiera Kymantaitė, Balys Lukošius, ikikarinės Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis. Tris dešimtmečius Kuršėnuose mokytojavo poetas Stasys Anglickis. Kuršėnuose paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido pirmųjų lietuviškų kalendorių sudarytojas Laurynas Ivinskis (1810 – 1881). Čia jis ir palaidotas. Centrinėje miesto aikštėje 1960 metais pastatytas paminklas šiam įžymiam švietėjui (architektas S. Ramunis, skulptorius P. Aleksandravičius). Kuršėnų kultūros namuose įkurtas kalendorių muziejus. Siekiant skatinti dabartinių kalendorių sudarytojus, Kuršėnuose kasmet įteikiama L. Ivinskio premija geriausio metų kalendoriaus autoriui. Kuršėnų miestas yra susigiminiavęs su Švedijos Almhulto ir Vokietijos Teterovo miestais. Oficiali Kuršėnų miesto įkūrimo data laikoma 1581 m, 2001 m. miestas šventė 420-ąsias gyvavimo metines. Kuršėnuose yra dveji kultūros namai – kultūros namai „Venta“ ir Kuršėnų kultūros namai. Juose veikia įvairaus žanro meno kolektyvai, jungiantys per 450 žmonių. 1985 metais Leontina ir Petras Valskai subūrė vaikų liaudies „Ikaras“, kuris garsina Kuršėnų vardą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Kadangi prie Kuršėnų yra molio, tinkančio dailiosios keramikos dirbiniams, mieste nuo seno klesti puodininkystė. Nuo praėjusio šimtmečio, Kuršėnai garsėjo prekymečiais, kuriuose visada buvo gausu molio dirbinių. Ir dabar Kuršėnai tebevadinami „Puodžių sostinė“ ne tik dėl šio amato meistrų gausumo mieste, bet ir todėl, kad Puodžių puodžiaus karūną pelnė tik kuršėniškiai tautodailininkai: V. Damkus, B. Radeckas, J. Vertelis. Neatsitiktinai vienas Kuršėnų miesto herbo elementų yra ąsotis. KURŠĖNŲ ISTORIJA Kuršėnų miesto pavadinimas kildinimas ir nuo žodžio ‚kuršis‘. Pasak istoriko M. Balinskio Kuršėnai kažkada buvę laivų gyvenviete. Pirmosios raštinės žinios apie Kuršėnus yra XVI a. Remdamasis Raseinių žemės teismo aktais istorikas J. Sprogis tuo laiku buvus Kuršėnų valsčių, dvarą ir miestelį su bažnyčia. Manoma, kad buvo pastatyta apie 1523 m. Kuršėnų dvaras buvo paminėtas 1581 m. miestelyje buvo amatininkų, kurie vertėsi alaus, midaus gamyba, buvo batsiuvių, siuvėjų, stiklių. M. Valančius teigė, kad 1918 m. Kuršėnų bažnyčia buvo atimta iš kalvinių. O priklausė kalviniams, kadangi tokį tikėjimą išpažino tuometiniai miestelio valdytojai - Guževiskiai. 1621 – 1622 m. Kuršėnus lėno teisėmis valdė S. Pacas. Šiam didikui feodalinė valda priklausė ir vėliau, nes 1631 m. karalius Zigmantas Vaza sutiko, kad S. Pacas užleistų Kuršėnus lėno teisėmis K. Gružiaviskiui. 1636 m. tam pačiam dvarininkui buvo išnuomotos Kuršėnų valsčius. Gruževiskių – Gurskių giminei miestelis priklausė iki pirmojo pasaulinio karo. 1650 m. minimi Kuršėnų prekymečiai. 1781 m. kilo gaisras, kurio metu sudegė dauguma sodybų. 1776 m. Kuršėnuose jau veikė parapijinė mokykla, kuri nuo 1865 m. tapo valdiška. 1833 m. buvo trisdešimt trys mediniai namai, dvi karčiamos, medinė bažnyčia. Miestelis pradėjo augti tik XIX a. pabaigoje.1873 m. per Kuršėnus buvo nutiestos Liepojos – Romnų geležinkelis. 1878 m. Kuršėnuose atidaroma vaistinė. 1897 m. veikė koklių dirbtuvės, pašto stotis, plytinė. XIX a. pabaigoje Kuršėnuose įsikūrė geležies dirbtuvių fabrikas, kur buvo gaminamos grandinės, buvo pastatyta lentpjūvė, išplėstos koklių dirbtuvės. 1932 m. mieste veikė plytinė, malūnas, buvo atidaryta šešių skyrių pradinė mokykla. Nepriklausomos Lietuvos metais Kuršėnai buvo valsčiaus centras. 1933 m. pastatyta nauja bažnyčia. 1935 m. plytinė, kuri peraugo į stambią statybinių medžiagų įmonę. 1940 m. buvo atidaryta progimnazija, kuri pokario metais peraugo į gimnaziją. Antrojo pasaulinio metais buvo labai sugriautas miestas, nukentėjo didžiosios pramonės įmonės, sudegė daug namų, buvo susprogdintas tiltas per Ventą. 1947 m. miestui suteiktos miesto teisės. KURŠĖNŲ LANKYTINOS VIETOS B. Radecko keramikos muziejus Nuo praėjusio šimtmečio Kuršėnai garsėjo prekymečiais, kuriuose buvo gausu molio dirbinių. Ir dabar Kuršėnai tebevadinami „Puodžių sostine“. Tai rodo ir puodžiaus B. Radecko namuose įkurtas muziejus. Anot jo dabartiniai eksponatai esantys muziejuje sukaupti per dvidešimt metų. Visi jie sukurti tautodailininko rankomis, nors jis šio amato ir nesimokė, anot jo „Viskas ėjo iš savęs“. Muziejuje gausu įvairiausių dirbinių iš molio: švilpynių, kaukių, puodų, ąsočių, vazų, žibintų ir kt. Šiuo metu tautodailininkas dirbinių nebekuria. Senosios Kuršėnų kapinės Jos įkurtos 1810 m. Kapinėse palaidota daug įžymių žmonių. Tai L. Ivinskis – pirmųjų lietuviškų kalendorių autorius, T. Zauka – vienas pirmųjų civilinių lakūnų, J. Ambraška – nepriklausomos Lietuvos vadovėlių autorius, J. Dilpša – poetas. Senosios Kuršėnų evangelikų liuteronų kapinės yra įsikūrusios Kuršėnų mieste, Daugėlių gatvėje, šalia Ventos upės dešiniojo kranto, ant nedidelės kalvos. Kadaise čia stovėjo liuteronų kirchė. Tai buvo medinė, nedažyta, tik nuo saulės, vėjo ir sniego medis buvo vietomis patamsėjęs. Per karą kirchė sudegė ir liko tik kapinės. Šiuo metu likę tik antkapiniai paminklai. Jie padaryti iš geležies ir betono. Šv. Jono krikštytojo bažnyčia Bažnyčia pastatyta 1927 – 1933 m., Vaclovo Dumbrausko – Kuršėnų klebono rūpesčiu. Antro pasaulinio karo metu bažnyčios bokštas buvo susprogdintas ir atstatytas tik 1999 m. ,kurio aukštis siekia 42 m. Prie bažnyčios stovi tremtinių kryžiaus postamentas, pastatytas iš akmens ir betono 1990 m. Didžioji viršum kylanti dalis – tai ąžuolinės dviejų merginų figūros ir puošnus, didingas kryžius. Jo autorius tautodailininkas, medžio drožėjas Petras Janeliūnas. Taip pat prie bažnyčios yra akmeninė koplyčia. Joje yra Marijos skulptūra ir šventorius. 1941 metais miesto parke buvo nužudytas kunigas kanauninkas Vaclovas Dambrauskas ir šioje vietoje pastatytas kryžius. 1950 m. kryžius nugriautas. 1990 m. kunigo giminaičiai iš Akmenės Adomaičiai pastato kryžių kunigo nužudymo vietoje. Lauryno Ivinskio paminklas Centrinėje miesto aikštėje 1960 metais pastatytas paminklas įžymiam švietėjui L. Ivinskiui. Paminklo architektas S. Ramunis, skulptorius P. Aleksandravičius. Vyčio kryžiaus paminklas Tai pirmasis paminklas atstatytas Kuršėnuose atgimimo metais. Jis buvo pastatytas 1928 m., švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį. 1947 m. liepos 8 dieną buvo nugriautas. Prasidėjus tautiniam atgimimui, 1989 m. buvo atstatytas ir tų pačių metų birželio 14 d. iškilmingai pašventintas. Prie šio paminklo vyksta iškilmingas vėliavos pakėlimas švenčių metu. Paminklas rezistentams Paminklas rezistentams – Ventos upės pakrantėje. Šioje vietoje buvo užkasami žuvę apylinkėse partizanai. 1993 metais liepos 6 dieną šioje vietoje buvo atidengtas paminklas politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva. Projektą paruošė A. Danilaitis. Paminklinis akmuo Paminklinis akmuo Pavenčių geležinkelio stotyje pastatytas 1991 m. tremtinių iniciatyva, nes iš čia 1941 metais prasidėjo lietuvių priverstinė kelionė į Sibirą. Projekto autorius – A. Šilkus, akmenį iškalė akmenkalys V. Pocius. Tremtinių kryžius Šis tremtinių kryžius pastatytas 1990 metais birželio 14 d. kapų gatvėje prie bažnyčios. Tai tautodailininko Petro Janeliūno rankų darbas. Paminklas pastatytas tremtinių iniciatyva. Kuršėnų kalendorių muziejus Muziejus atidarytas 1996 m. gruodžio 21 d. įsikūręs Kuršėnų kultūros namuose. Pavenčių vidurinės mokyklos ivinskiečiai yra nuolatiniai ekskursijų gidai. Muziejuje yra šeši skyriai. Pirmajame skyriuje supažindami su kalendorių atsiradimo istorija. Pirmieji kalendoriai atsirado Egipte VI tūkstantmetyje prieš mūsų erą, tai buvo įvairūs ženklai medyje ir akmenyje. Seniausias Lietuvoje esantis kalendorius – tai Kiolne išspausdintas Jono Šioflerio parengtas1513 metų kalendorius „Almanach“ (jis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje). Antrajame muziejaus skyriuje sukaupta apie L. Ivinskį, pirmųjų lietuviškų kalendorių atsiradimą, apie jo veiklą, čia eksponuojamas ir jo parengtas 1856 metais kalendorius, knygos, laikraščių ir žurnalų straipsniai apie L. Ivinskį. Trečiasis skyrius – tai senieji kalendoriai. Tai pati vertingiausia kolekcijos dalis, pasakojanti kokie kalendoriai buvo leidžiami Lietuvoje po L. Ivinskio. Ketvirtasis skyrius pasakojama apie Ivinskio premijos laureatus. Penktasis skyrius yra pats įdomiausias, kuriame pasakojama apie kalendorių įvairovę. Tai proginiai, sieniniai, staliniai, organizacijų ir draugijų leidžiami kalendoriai, periodinių leidinių priedai, kalendoriai – suvenyrai, kalendoriai – skarelė, net degtukų dėžučių etiketės. Paskutiniame skyriuje eksponuojami užsienio šalių kalendoriai, atkeliavę iš visų pasaulio žemynų išskyrus Antarktidą. Gruževskio dvaras Kuršėnų mieste kadaise gyveno Ruževskiai. Čia išlikęs leno teisėmis paveldėtas dvaras ir šalia parkas. Tai senas, gražus Kuršėnų parkas. Dvaro pastatas yra medinis, gausiai puoštas ornamentika. Jo pastatuose įsikūręs tautodailės muziejus ir amatų centras. Parke yra pastatytas paminklas kunigo V. Dambrausko žūties vietoje. Jį pastatė parapijos tikintieji pokario metais, tačiau 1950 metais jis buvo nugriautas. 1990 m. kunigo giminaičiai Adomaičiai čia pastatė naują kryžių. Kryžius yra medinis ir įtvirtintas akmenyje.

Geografija  Referatai   (11,11 kB)

Aukštos įtampos tinkluose energija paskirsto skirstomosios pastotės, kurių pagrindinė dalis – skirstomieji įrenginiai. Juos sudaro jungiamieji aparatai, apsaugos ir matavimo prietaisai. Transformatorių pastotės transformuoja energiją, t. y. vienos įtampos kintamosios srovės energiją keičia į kitos įtampos energiją. Daugelis pastočių atlieka abu šiuos uždavinius: transformuoja ir paskirsto energiją. Tai transformatorių skirstomosios pastotės, kuriuose yra transformatorius arba transformatoriai ir įvairių įtampų skirstomieji įrenginiai. Be transformatorių ir skirstomųjų įrenginių, didesnėse pastotėse yra: Dispečerinė, arba patalpos su elektros spintomis, skydais, valdymo pultu, kuriame įmontuoti matavimo, valdymo, apsaugos ir signalizacijos prietaisai; dispečerinės budintysis personalas prižiūri ir valo įrenginius; Įvairūs pagalbiniai įrenginiai, pvz., suspausto oro įrenginiai, akumuliatorių baterija, sandėlis, buitinės patalpos ir t.t. Mažos galios pastotės, maitinamos vidutiniosios įtampos oro linijomis, įrengiamos stulpuose. Transformatorius ir kiti aparatai įrengiami atramoje.

Elektronika  Diplominiai darbai   (53 psl., 445,57 kB)

„Kaip rodo apskaiciavimai, vien Prancuzijoje, turejusioje mažiau negu aštuonis milijonus gyventoju, tarp 1180 ir 1270 m. pastatyta aštuoniasdešimt katedros dydžio bažnyciu ir beveik penki šimtai abatiju“ (John W.Baldwin „Viduramžiu kultura“, psl 147). Varžybos statyti ir perstatineti bažnycias, didesnes ir aukštesnes negu visos kitos, taip isišelo, kad iki XIII a. pabaigos tai galejo rimtai pakenkti miestu ekonomikai. Ši XII a. statybos energijos proverži lydejo naujas meno stilius, kuri jo priešai veliau, XVII a., pavadino gotika. Norint suvokti gotikos naujuma, pirma reikia aptarti tuo metu vyravusio romaninio meno bruožus. ROMANIKA Iki 1066 m. Europoje yra labai mažai pastatytu bažnyciu. Anglijoje neišliko saksu laikotarpiu pastatu. Taciau Anglijoje išsilaipine normanai atsigabeno ir statybos stiliu, kuri ju karta buvo sukurusi Normandijoje ir kituose kraštuose. Vyskupai ir didikai – naujieji Anglijos feodalai – netrukus emesi itvirtinti savo galia, statydami vienuolynus ir prie ju bažnycias. Statoma tuo metu buvo dviem pavadinimais žinomu stiliumi: Anglijoje – normaniniu, o Vakaru Europoje - romaniniu. Klestejo šis stilius daugiau kaip šimtmeti po normanu užkariavimo. Dvasininkai troško perstatyti bažnycias, kad jos ilgiau tarnautu. Vietoj mediniu, ugniai neatspariu stogu jie state akmeninius skliautus, kuriems išlaikyti reikejo masyviu muro sienu. Del sienu storio buvo imanomi tik maži langai, tad šviesa vargiai prasiskverbdavo vidun. Strasieniu varpiniu lydimos romanines bažnycios stukso lyg tvirtoves prieš Šetona ir jo kohortas – toks ivaizdis tiko ano meto feodalinei tikrovei. Pagrindiniai tstytojai buvo vienuoliai, tad masyvus romaninio stiliaus bruožai gerei atitiko ju tikslus. Tvirtos bažnycios sienos, atskyrusios ir gynusios nuo pasaulio, lyg storas kokonas gaube altoriu. Tamsoje vienuoliai, užsižiebe liturgines žvakes, ola primenancius skliautus pripildydavo sakralios giesmiu ir maldu muzikos. Viduje šiurkštus akmens paviršius buvo tinkamai tinkuotas ir ištapytas freskomis: Išoreje fasadai dekoruoti gausiomis ir labai išraiškingomis skulpturomis. Romanines bažnycios sudaro visai kitoki ispudi nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikos buvo antikines kolonos, i jas remesi tiesus antablementai. Romaninio stiliaus bažnyciose paprastai randame apvalias arkas, kurios remiasi i masyvius stulpus. Tiek šiu bažnyciu išore, tiek ju vidus daro didžiules jegos ispudi. Cia mažai puošybos, nedaug net langu, tik tvirtos vienalytes sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius. Šios bažnycios - tai galingi, aki režiantys akmeniniai murai, pastatyti neseniai iš pagoniu tikejimo atsivertusiu valstieciu ir kariu žemese; jos atrodo tarsi kovojanciosios bažnycios idejos isikunijimas, o ta ideja skelbia, kad bažnycios paskirtis žemeje – tai kova su tamsos jegomis ligi pat Paskutinio teismo diena ateisiancios triumfo valandos. Prancuzijoje romanines bažnycias imta puošti skulpturomis. Visa, kas priklause bažnyciai, turejo aiškia paskirti ir reiške tiksliai nusakomas idejas, susijusias su bažnycios duktrina. Ši stiliu išsamiai iliustruoja XII a. pabaigos Šv. Trofimo bažnycios, esncios Arlyje, Pietu Prancuzijoje, portikas. Suprantama, kad tokios sulprturos ne negali buti naturalios, grakcios ir lengvos kaip antikiniai kuriniai. Bet iškilmingas ju masyvumas daro figuras tik ispudingesnes. Nereikia ne ilgai žiureti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama. Šie vaizdai paveikdavo žmoniu samone giliau nei kinigo pamokslo žodžiai. Be to, skulpturos dera prie pastato didybes. Nors ir turedamas regioniniu bruožu tokiuose kraštuose kaip Šiaures Italija, Pietu Prancuzija ir Vokietija, romaninis stilius vienu ar kitu metu isiskvebe beveik i visa Vakaru Europa. Romaninis stilius buvo universali meno forma, iškilusi iki miestu suklestejimo, bet dar visiškai gyvybinga ir XIII a XII a. – tai Kryžiiaus karu laikotarpis. Šiuo metu ryšiai su Bizantijos menu buvo daug stipresni nei anksciau, ir daugelis XII a. menininku bande imituoti Rytu bažnycios itakoje sukurtus didingus šventuju atvaizdus ir net varžytis su jais. Europos menas niekada nebuvo taip priartejes prie Rytu meno idealu, kaip tuomet, kai pacioje Europoje klestete klestejo romaninis stilius.

Dailė  Referatai   (17,89 kB)

Jie rėmė tik tokius kultūros reiškinius, kurie buvo palankūs buržuazijai, tiko reprezentacijai ar pramogai. Todėl nuo pat pirmuju buržuazinės Lietuvos egzistavimo metu menininkai organizavosi patys, rūpinosi susidaryti geresnes kūrybos sąlygas, susibūræ darbavosi meno baruose. 1920 m. Kaune buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija, į kurią stojo rašytojai, artistai, dailininkai, muzikantai. Ji tvarkė menininkų kūrybinæ ir visuomeninæ veiklą, rūpinosi sudaryti tai veiklai reikiamas sąlygas. 1926 m. A. Žmuidzinavičiaus rūpesčiu buvo atgaivinta Lietuvių dailės draugija. LDD įsteigė Kaune dailės saloną, kuriame rengdavo sezonines apžvalgas, individualias ir kitokias dailės parodas.Tačiau ji nepajėgė tapti Lietuvos dailės gyvenimo centru. Pristigusi lėšų 1928 m. ji uždarė savo veiklą. Nors ir neilgai egzistavusios abi minėtosios organizacijos atliko didelį kultūrinį darbą. Jos skatino dailininkų ir kitų menininku kūrybinį aktyvumą, rūpinosi jų darbo sąlygų gerinimu. Taip pat pažymėtina pirmojo valstybinio dailės muziejaus - M.K. Čiurlionio galerijos veikla. Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapyboje dominavo dailininkai, pradėjæ kūrybinæ veiklą jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tai P. Kalpokas, J. Mackevičius, K. Sklėrius, J.Šileika, A.Varnas, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius.Taip pat tuo laikotarpiu iškilo ir keletas naujų dailininkų : A. Galdikas, V. Didžiokas, B. Didžiokienė, J. Janulis, J.Mesenbliumas, S. Remerienė - Dembovskytė, K.. Šimonis. Jie visi buvo įvairių meno mokyklų auklėtiniai. Mokyklose gautos žinios ir įgūdžiai daugumą tų dailininkų, kaip ir vyresniuosius kolegas, skatino kūryboje vadovautis realizmo principais.Žinoma, tolesnė jų kūrybos plėtotė daug priklausė nuo buržuazinėje Lietuvoje susiklosčiusių gyvenimo sąlygų ir kultūrinės aplinkos. Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapybos ir kitų dailės šakų plėtotæ lėmė ne tik to meto visuomeninės sąlygos. Svarbų vaidmenį vaidino ir vidiniai meno plėtotės stabdžiai ir katalizatoriai. XX a. Lietuvos mene, ypač dailėje, nebuvo chronologiškai nuoseklios, dėsningos įvairių meno srovių bei tendencijų kaitos. Dėl to daugelio dailininkų kūryba neteko meninio - stilistinio vientisumo, jų kūriniuose neretai kryžiavosi ir pynėsi skirtingu stilistikos sistemų išraiškos elementai. Tarp III dešimtmečio lietuvių tapytojų nėra nė vieno žymesnio dailininko, kurio kūrybą galėtume apibūdinti tik vienos meno srovės terminu.P. Kalpokas, A. Galdikas, K. Sklėrius, J. Šileika, A. Varnas, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius - visi jie atidavė didesnæ ar mažesnæ duoklæ įvairioms meno srovėms ir tendencijoms. Realistinė tapyba. III deš. lietuvių tapyboje vyravo realizmo srovė, kurios pradų jau matėme XX a. pradžios jaunųjų lietuvių dailininkų kūryboje.III deš.lietuvių dailininkų, ypač tapytojų, realistinė kūryba buvo jau naujo tipo realizmas, kuris savo žanrine sandara ir stilistiniais bruožais gerokai skyrėsi nuo XIV a. realistinės dailės. Tai buvo realizmas, kuris plėtojosi ne tik kitomis istorinėmis sąlygomis, bet ir kitokioje meninio patyrimo bei siekių aplinkoje. III deš. lietuvių realistinei tapybai būdingas savotiškas žanrinis ribotumas. Dailininkai realistai daugiausia tapė portretus ir peizažus, o buitinės ir istorinės kompozicijos jų kūryboje buvo užėmusios gerokai mažesnį plotą, be to, meniškumu toli gražu neprilygo portretams ir peizažams.Rimtesni dailininkai, pvz. P. Kalpokas, A. Varnas, J. Šileika ir kiti, mieliau tapė portretus, peizažus arba romantinio bei alegorinio pobūdžio paveikslus.Šis faktas rodo savotišką dailininkų abejingumą istorinėms - buitinėms kompozicijoms. Realistinės tapybos XX a. dailininkai žmogaus ir gamtos išorines ypatybes stengėsi vaizduoti jau ne tiktai kaip stebėtojai.Tikrovės atspindį, jos meninį modelį jie mėgindavo savotiškai pakylėti virš kasdienybės, supoetinti.Tapybos vaizduose, ypač portretuose, labiau gilindavosi į vidinius išgyvenimus, emocijas, atskleisdavo dvasios polėkius, nerimą.Visa tai skatino ne tik pakitusi dailininkų pasaulėjauta, bet ir naujųjų sąjūdžių išplėtotos išraiškos galimybės. Tuo jie skyrėsi nuo panašių XIX a. dailininkų kūrinių. Ne vieną šios kartos lietuvių dailininką viliojo impresionistų plenerinio metodo galimybės atskleisti tikrovės spalvų gausybæ, jo nuotaikų įvairovæ.Tapydami gamtoje, stebėdami ir fiksuodami vaizduojamų motyvų apšvietimą, lokalių spalvų ir refleksų sąveiką, dailininkai stengdavosi praturtinti paveikslų koloritą, pabrėžti savo emocinį požiūrį į tikrovæ. Kartu jie ryškindavo daiktų ir figūrų apimtis, erdvæ, pabrėždavo vaizdo formų pastovumą, konkretumą. Dailininkų - realistų kūryboje pastebima ir kita meno tendencija - siekimas didesnių apibendrinimų, aiškios formų architektonikos, kontrastingų spalvų plotų ( šiltų ir šaltų, šviesių ir tamsių ) pusiausvyros.Ši kiek racionali, formos dekoratyvumu pasižyminti realizmo atmaina parodė truputį kitokį žmogaus ir gamtos meninį modelį :santūrų ir patriarchališką, aiškiau susijusį su blaivia valstietiška pasaulėjauta.Pirmajai realistinės tapybos tėkmei ryškiausiai atstovauja P. Kalpoko ir K Sklėriaus kūryba. Impresionizmo apraiškos. Impresionizmas lietuvių tapyboje pasireiškė tik trumpalaikiais epizodais kai kurių dailininkų ( P. Kalpoko, K. Sklėriaus, J. Mackevičiaus ir kitų ) kūryboje. Impresionizmo apraiškos Lietuvoje nevirto srove, todėl jas galima apibrėžti tik meno tendencijos terminu. Inpresionizmo tendencijos Lietuvoje buvo ‘’negryno’’ pavidalo, nes į lietuvių tapybą impresionizmas atėjo ne iš savo pirminio šaltinio, ne iš prancūzų dailės, o iš vėlesnių jo atmainų, būtent iš latvių ir vokiečių dailininkų tapybos, o tenai impresionizmas buvo jau gerokai pasikeitæs. Tarp lietuvių dailininkų nebuvo nuoseklių impresionizmo sekėjų. Impresionizmo įtakos paveikti tapytojai ( P. Kalpokas, K. Sklėrius ir kiti ) stengėsi išreikšti ne vien trumpalaikius optinius įspūdžius, o giliau skverbėsi į tikrovæ, ryškino pastovesnius aplinkos bruožus, pabrėždavo vaizduojamųjų daiktų bei figūrų apimtį, siekė vaizdų formos konkretumo.Pasinaudodami kai kuriais impresionistinės tapybos būdais, tai yra ryškindami saulės šviesos ir spalvingu atspindžių sąveiką, jie įvairino ir gyvino paveikslų koloritą, stiprino jo skambesį, atskleidė savąjį emocinį požiūrį į tikrovæ. Romantinės tendencijos. Romantines tendencijas plėtojo kai kurie vyresnieji dailininkai - aktyvūs XX a. pr. lietuvių kultūrinio ir meninio gyvenimo dalyviai : tapytojai A. Žmuidzinavičius, J. Mackevičius, skulptorius P.Rimša. Tam tikrą duoklæ šioms tendencijoms atidavė P. Kalpokas ir J. Šileika, bet ryškiau, savaimingiau jos pasireiškė K. Šimonio kūryboje. Romantinius siekimus puoselėjantys dailininkai neiškėlė aiškesnės teorinės savo kūrybos programos, nesudarė glaudesnės grupės , nesukūrė vientisesnės meninių išraiškos priemonių sistemos. Ano meto autoritetingieji kritikai dažniausiai neigiamai vertino romantizmo bruožų turinčius kūrinius, aptikdavo juose meno ribotumo ir hedonizmo požymių. Į romantizmo tendencijas linkusius dailininkus artino visuomeninės - idėjinės pozicijos. Šie dailininkai sukūrė paveikslų istorinėmis temomis, komponavo patriotinio turinio alegorinius vaizdus, tapė idealizuotus Lietuvos peizažus, vaizdavo liaudies buities ir folkloro motyvus. Kita vertus, jų kūryboje atsispindėjo nepasitenkinimas pilka kasdienybe, aiškėjo veržimasis į poetinių svajonių ir fantazijos pasaulį, pastangos išreikšti dvasios nerimą,, ilgesį, kilnius polėkius ir troškimus. Tačiau kūrinių stilistika labai nevienoda. Pačioje kūryboje romantizmo tendencijos nebuvo pastovios ir vienintelės, jos tik iškildavo greta kitų polinkių. Postimpresionizmo reiškiniai. Žymiausias lietuvių postimpresionizmo tapybos atstovas buvo Justinas Vienožinskis. Postimpresionizmo dailė J. Vienožinskiui buvo artimiausia. Čia jis rado sau artimą meno sampratą, išvydo naujas įspūdingos tikrovės meninio apibendrinimo formas, žavėjosi jo kūrėjų ryškiomis individualybėmis, įspūdingais jų paveikslais. Postimpresionizmas nebuvo vientisa, apibrėžta dailės srovė. Ji apima pirmąsias ekspresionizmo užuomazgas, simbolizmo bei dekoratyvinio sintetizmo išraiškas ir pagaliau koloristinį struktūriškumą bei konstruktyvumą, kurie padarė didelį poveikį XX a. tapybai.Postimpresionizmo grindėjus siejo idėjinės pozicijos, atsiribojimas nuo aktualiu visuomenės gyvenimo reiškinių, gilinimasis į psichologines ir estetines dailės formos problemas. J. Vienožinskio tapybai būdingas formų sintetiškumas, kompozicijos konstruktyvumas ir lyrizmas tik tolimais atskambiais siejasi su postimpresionistine P. Sezano , ankstyvąja P. Gogeno, E. Bernaro ir kitų šio sąjūdžio dailininkų kūryba. Tačiau J. Vienožinskio kūryba nepasižymėjo stiliaus vientisumu. Peizažuose vyrauja sintetizmo bruožai, o kitur galima aptikti tradicinio realizmo, dekoratyvios stilizacijos. Svarbiausi dailininko paveikslų žanrai buvo peizažai ir portretai. Kubizmo ir konstruktyvizmo tendencijos.Mažesnį plotą trečiojo dešimtmečio lietuvių tapyboje užima kubizmo bei pokubistinių srovių tendencijos. Tačiau išaugusi nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio aplinkoje ir glaudžiai susijusi su valstiečių kultūros tradicijomis, lietuvių dailė dar nebuvo pasirengusi plačiau absorbuoti tokių sudėtingų, be to, su konkrečiais poreikiais nesusijusių meno problemų, kurias sprendė kubizmo ir pokubistinių srovių dailė. Lietuvių dailėje šias tendencijas pradėjo plėtoti tapytojas V. Kairiūkštis ir jo mokinys V. Drėma. Ankstyvojoje savo kūryboje V. Kairiūkštis perėjo įvairias formas. Nagrinėjo kubizmo problematiką, domėjosi orfizmo ir suprematizmo daile, atidavė duoklæ konstruktyvizmui. Stengėsi savitai plėtoti visų šių srovių siekimus. Orfizmo srovei artima maniera V. Kairiūkštis nutapė keletą peizažų. Būdinga šio tipo kompozicija ‘’Pažaislis’’ (1921 ). Tai nedidelio formato pastelė, kurioje vaizduojamas barokinės Pažaislio bažnyčios fragmentas. Pastato dalys suskaidytos į stambias geometrines plokštumas, išryškintos veržlios kontūrų linijos ir taip suformuota dinamiška paveikslo struktūra. Tą dinamiškumą dar sustiprina balzganos spalvos pluoštai. Konstruktyvizmo bruožai V. Kairiūkščio tapyboje sustiprėjo III dešimtmečio viduryje. Dailininko konstruktyvistiniuose paveiksluose dažniausiai matome tikrovės vaizdus : stilizuotas arba į stambias geometrinių formų spalvines plokštumas suskaidytas figūras. Čia vyrauja šviesių, tarsi pastelinių tonų gama, didelės kontrastingų spalvų plokštumos, dažai tepti plonu ir lygiai suglaistytu sluoksniu. Apskritai dailinikui pirmiausia rūpėjo išdėstyti drobėje įvairių spalvų ir pavidalo abstrakcijas arba pusiau abstrakčias plokštumas, suderinti jų dydžius, kad būtų ritmas, proporcija, kontrastai, pusiausvyra, įtampa. Lietuvių tapyboje neįleido gilesnių šaknų nei kubizmo, nei konstruktyvizmo tendencijos. Jos pasireiškė tik vieno kito dailininko kūryboje, atspindėdamos palyginti trumpą susidomėjimą madingais meno reiškiniais. LIETUVIŲ TAPYBA 1930 - 1940 m. Bendrieji meno gyvenimo bruožai. Ketvirtajame dešimtmetyje atsirado naujų politinių ir visuomeninių veiksnių, kurie atsiliepė įvairių kultūros šakų, taip pat ir dailės, plėtotei. Paaštrėjus klasių ir ideologijų kovos sąlygoms menininkams iškilo nauji uždaviniai, reikėjo apsispræsti aktyviai reaguoti į komplikuotą gyvenimo tikrovæ. Vyresniųjų dailininkų veikloje staigių lūžių ir poslinkių neįvyko. Tačiau visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo permainos veikė visus. IV dešimtmečio daugelis vyresniųjų tapytojų daugiau dėmesio skyrė portretui. Padidėjæs dailininkų susidomėjimas autoportretu tikriausiai turi ryšio su paaštrėjusiais tikrovės konfliktais, meno estetinių principų nepastovumu. Jų kūrinių forma ir išraiška nevienoda. Reikšmingesni jų kūriniai yra tie, kuriuose matyti pagrindinė - realistinė - šios kūrėjų kaitos kūrybos linkmė. Dailininkai gilinosi į žmogaus dvasinį pasaulį, daug dėmesio skyrė spalvų akordams bei linijų ritmui, nutapė vertingų autoportretų. Peizažuose vyrauja tradiciniai vaizdų tipai : platus panoraminis, ramios nuotaikos, kiek dekoratyvių formų peizažas. Žymesni to meto dailininkai buvo P. Kalpokas, A Varnas, V. Didžiokas, J. Šileika, A. Galdikas. Jaunųjų dailininkų organizacijos ir grupuotės. Tačiau pagrindinė jėga, siekianti pagyvinti įvairių meno šakų plėtotæ, buvo ne vyresnieji dailininkai, o jaunoji dailininkų karta. Baigusieji arba baigiantieji Kauno meno mokyklą, studijavusieji arba tebestudijuojantys užsienyje jaunieji dailininkai bodėjosi Lietuvos meno sušablonėjimu ir stagnacija, siekė įkvėpti jam gyvybės, naujų užmojų. Jaunųjų dailininkų idėjiniai ir estetiniai siekiai toli gražu nebuvo vienalyčiai. Labai veikė moderniojo meno srovės, jų lozungai, visų pirma skatinusieji ieškoti naujų formų. Nors ir skyrėsi idėjinės pozicijos, jaunuosius dailininkus jungė nepasitenkinimas padėtimi Lietuvos mene, noras atsiskirti nuo gerokai sustabarėjusių vyresnės kartos dailininkų, troškimas ieškoti gaivesnių dailės plėtotės kelių. Plėsdami savo veiklą jaunieji dailininkai būrėsi į organizacijas. Pirmoji jaunųjų organizacija - Nepriklausomų dailininkų draugija - susikūrė 1930 metais. Jos nariai buvo Kauno meno mokyklos auklėtiniai. ‘’Nepriklausomieji’’ ketino įvairiapusiškai plėtoti veiklą - organizuoti paskaitas ir disputus meno klausimais, įsteigti menininkų klubą, rengti parodas. Reikšmingiausi organizacijos darbai - 1930 ir 1932 m. dailės parodos. Draugija neturėjo aiškiai suformuotos programos, jos siekiai buvo nekonkretūs, apibrėžti gana abstrakčiomis tautiškumo, modernumo, originalumo sąvokomis. Jų surengtos parodos susilaukė prieštaringų vertinimų. Tačiau draugijos veikla parengė dirvą naujai platesnių užmojų jaunųjų menininku organizacijai. Paryžiuje studijavæ dailininkai A. Gudaitis, J. Mikėnas, V. Vizgirda 1932 m. suorganizavo kitą jaunųjų lietuvių dailininkų grupuotæ ‘’ Ars’’. Joje susibūrė tik 9 dailininkai. Iniciatoriai pakvietė pas save tuos kolegas, kuriuos vertino dėl talento ir artimos meninės pasaulėjautos. ‘’Ars’’ grupuotė nebuvo tikra organizacija. Ji neturėjo įstatų, nebuvo įregistruota valdžios įstaigose. Tai buvo grupė panašios pasaulėžiūros dailininkų, kurie susibūræ ketino rengti parodas, užsibrėžė konkrečius siekius ir kaip galėdami stengėsi juos realizuoti savo kūryboje. ‘’Ars’’ grupuotė surengė dvi parodas. Abiejose dalyvavo tie patys minėtieji dailininkai. Parodose eksponuoti kūriniai išplėtė lietuvių dailės teminį ir žanrinį diapazoną. Greta peizažų ir portretų jose daug daugiau vietos užėmė buitinės bei alegorinės kompozicijos, kuriose jaunieji dailininkai reiškė demokratines nuotaikas. Nemažai buvo natiurmortų, skulptūrų, įvairios grafikos, medžio raižinių. O svarbiausia buvo tai, kad visose dailės šakose ir žanruose ryškėjo pastangos kurti naujo tipo vaizdus, plėtoti naujas išraiškos priemones. Arsininkų parodos turėjo pasisekimą, jas entuziastingai vertino pažangieji menininkai ir kritikai. Tačiau jos susilaukė ir kritikos iš vyresniosios kartos dailininkų. Jie gynė tradicinio realizmo pozicijas, neigė arsininkų kūrybos meninæ vertæ. ‘’Nepriklausomųjų’’ ir ‘’Ars’’ grupuotės gyvavo neilgai. Jos nustojo veikti 1935 metais, kai susidarė galimybė įkurti naują, visus lietuvių dailininkus jungiančią organizaciją - Lietuvos dailininkų sąjungą. Tačiau ir per tokį trumpą laiką abi jaunųjų dailininkų grupuotės , taip pat kiti jaunųjų renginiai, labai išjudini Lietuvos meno gyvenimą, davė naujų impulsų tolesnei lietuvių dailės plėtotei. Arsininkų tapyba. IV dešimtmečio svarbiausias lietuvių tapybos reiškinys buvo ‘’Ars’’ grupuotės dailininkų kūryba. Grupuotės branduolį sudarė jauni tapytijai : A. Gudaitis, A. Samuolis ir V. Vizgirda kartu su skulptoriumi J. Mikėnu, grafikais V. K. Jonynu, J. Steponavičiumi ir T. Kulakausku. ‘’Ars’’ grupuotės dalyviai tikėjo meno ‘’autonomija’’, kėlė meno vertybių reikšmų. Jie pabrėžė, kad reikia modernizuoti dailės formas. Lietuvių dailės atnaujinimo pagrindų ir stimulų arsininkai ieškojo užsienio šalių moderniajame mene, taip pat savojo krašto liaudies mene. Arsininkų programa neteikė pirmenybės jokiai meno srovei. Ji tik atmetė sušablonėjusias meno formas, orientavo dailininkus į gyvenamąją epochą, jos nuotaikas. Į pirmąją vietą ji kėlė menininko dvasinį pasaulį , jo emocijas. Kartu jie akcentavo meninės išraiškos priemonių reikšmæ. Pažymėtinas ir arsininkų požiūris į liaudies meną. Dauguma jaunųjų dailininkų į jį žiūrėjo kaip į vertingiausią lietuvių tautos meninio palikimo klodą. Tačiau pačių ‘’Ars’’ grupuotės narių kūrybinis santykis su liaudies menu buvo gana įvairus. Vieni juo domėjosi labiau, kiti tik pasisemdavo minčių savo kūrybai. ‘’Ars’’ grupuotės dailininkus, ypač tapytojus, siejo pastangos artinti dailæ prie gyvenimo, ieškoti naujų meninės išraiškos formų. Kadangi dauguma menininkų buvo jauni , vos pradėjæ savo kūrybos kelią, jų kūriniuose matome įvairių poveikių, bet jų kūryba tolydžio brendo ir stiprėjo. Daugelio jaunųjų arsininkų talentai įvairiapusiškai atsiskleidė ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje, kai grupuotės jau nebuvo, o jos nariai aktyviai darbavosi naujojeorganizacijoje - Lietuvos dailininkų sąjungoje. Tarp realizmo ir impresionizmo. Taip pat veikė dar viena grupė jaunosios kartos dailininkų, kurių menas neturėjo aiškaus veido, savotiškai balansavo tarp įvairių tendencijų, ypač tarp realizmo, impresionizmo ir postimpresionistinio sintetizmo. Šiai grupei skirtini buvusios ‘’ Nepriklausomųjų’’ draugijos nariai ir kai kurie dar jaunesnės kartos tapytojai. Tačiau analogiškoms meno tendencijoms artimi ir kai kurie vyresnieji. Dauguma jų, ypač jaunesnieji, buvo baigæ Kauno meno mokyklą, joje gavæ realistinės kūrybos pagrindus. Tačiau lyginant su vyresniosios kartos kūryba, jaunesnieji linko į modernesnes , labiau apibendrintas išraiškos formas, ir jų tapybą jau galima apibūdinti sintetinio arba dekoratyvinio realizmo terminu. Tokie polinkiai būdingiausi A. Vališkos, P. Kalpoko, Č. Kontrimo kūrybai. Šie tapytojai nesistengė akcentuoti tikrovės reiškinių daiktinio konkretumo, o siekė tam tikro meninio apibendrinimo. Kiek plokštindami daiktų ir figūrų tūrį, aiškiau pabrėždami kontūrus, akcentuodami tam tikrą formų bei linijų ritmiką, jie tapė santūria, pilkokų ir artimų tonų gama, nevengė plokštokų, siluetiškų spalvos plotų. Bræsdami vėliau vieni labiau pakrypo į dekoratyvųjį sintetinį realizmą, kiti - į impresionizmą. Vlado Eidukevičiaus kūryba.Lietuvių dailėje labai savita yra Vlado Eidukevičiaus ( 1891-1941) kūryba. Dailininko kelias į dailæ, jo pasaulėvaizdis klostėsi skirtingai, be glaudesnių kontaktų su Lietuvos gyvenimu ir jo kultūra. V. Eidukevičiaus kūrybai nelengva taikyti tipologinæ analizæ ir apibendrinimus, kadangi iki šiol dar nėra aiškesnio jo dailės raidos vaizdo. Svarbi dailininko brandos ir meistriškumo mokykla buvo muziejai, kuriuose jis praleido daugelį dienų ir mėnesių, nutapė ne vieno šedevro kopiją. Pirmą kartą viešumoje V. Eidukevičius pasirodė 1913 m. Baltijos dailininkų sąjungos parodoje. 1922 m. Rygoje jis surengė savo tapybos ir piešinių parodą. Po šios parodos V. Eidukevičius atkreipė į save, kaip į dailininką, dėmesį. 1931 m. V. Eidukevičius vėl eksponavo savo kūrinius Latvijoje Nepriklausomų dailininkų draugijos parodose. Grįžæs į Lietuvą 1932 m. Kaune surengė individualią dailės parodą, kurioje eksponavo 60 aliejumi tapytų ir kitokių paveikslų. Iš žinių apie ankstyvuosius V. Eidukevičiaus kūrybos žingsniusgalima daryti išvadą, kad iki IV -o dešimtmečio pradžios dailininkas balansavo tarp realizmo tradicijų ir polinkio į impresionizmą. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje V. Eidukevičiaus kūryboje išryškėjo savaimingo impresionizmo bruožai. Dailininkas pradėjo domėtis plenero problemomis, mėgino išreikšti sudėtingą atmosferos dinamiką, šviesos bei refleksų poveikį tikrovės reiškinių lokalioms spalvoms ir formoms. IV dešimtmečio viduryje V.Eidukevičiaus kūryboje buvo ir kitokių tendencijų. Dailininkas siekė formos dekoratyvumo, ekspresijos. Iš pradžių tai pasireiškė kitokia kolorito sandara, pastangomis didinti spalvų įtampą, priešinti ir derinti stambias kontrastiškų spalvų plokštumas. Kita tuo pat metu išryškėjusi tendencija - naujas, ekspresyvesnės faktūros siekimas. Šie naujieji dailininkų kūrybos bruožai IV dešimtmečio antroje pusėje sutvirtėjo, įgavo naujų spalvų. Pakiliau suskambo koloritas, faktūra įgavo jėgos, atsirado spalvų įtampa. Taigi V. Eidukevičiaus kūrybos evoliucija labai sudėtinga. Tačiau dailininkas nenukrypo nuo esminių - realistinių - savo kūrybos pagrindų. Iš įvairių šaltinių pasisemtos žinios ir impulsai jam padėjo tvirtinti savo pasaulėjautą, išsiugdyti aiškią žmogaus ir jo etinės vertės sąmpratą, susikurti raiškią ir savitą tapybos kalbą. V. Eidukevičius praturtino lietuvių tapybą stiprios psichologinės išraiškos ir puikios meninės formos portretais lyriškais ir plataus epinio skambesio peizažais, žavaus kolorito natiurmortais. Savo paveikslų vaizduose dailininkas išreiškė šviesų požiūrį į tirovæ, aiškų jo konkretumo pojūtį, surado ir pritaikė naujus spalvų derinius, sukūrė įvairią tapybos faktūrą. IŠVADOS XX a. pirmoji pusė - svarbus ir savitas lietuvių tapybos raidos etapas. Jaunieji XX amžiaus lietuvių tapytojai iš pradžių rėmėsi kaimyninių tautų - rusų, lenkų, iš dalies vokiečių - dailės tradicijomis, iš kaimynų savinosi profesionalumo pagrindus, taip pat tuo metu labiausiai pasireiškusių srovių teorinius postulatus bei meninės raiškos priemones. Kūrinių motyvus tapytojai dažniausiai ėmė iš savojo krašto, ypač iš jo gamtos, tapė paprastų žmonių ir žymesnių nacionalinės kultūros kūrėjų portretus, stengėsi išreikšti patriotines mintis bei nuotaikas. Ilgainiui skirtingų savybių įgijo ir kūrinių forma : drobėse atsirado lietuviškas tipažas, peizažai sutvisko Lietuvos gamtai būdingais tonais ir jų deriniais, vaizdų nacionalinį savitumą neretai pabrėždavo ramus, lėtas formų bei linijų ritmas, etnografiniai bei liaudies meno motyvai. Be abejo, lietuvių tapybos nacionalinis pobūdis formavosi per visas aptartąsias raidos fazes, pati tapyba nuolatos turtėjo naujais motyvais, stipriau siejosi su etnine pasaulėjauta, stilistiškai įvairėjo kūrinių forma.

Dailė  Referatai   (13,47 kB)

Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros bei skulptūros detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrukcija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis. Atsirado vertikalus erdvės skirstymas, smailios arkos. Svarbiausias elementas - vadinamoji gotikinė oginų kryžmė. Tai įvestos į skliauto briaunas kryžminės arkos, kurios keičia visos konstrukcijos ritmą. Pastatas darosi lengvesnis ir auga į viršų. Iš pradžių dar inkrustuotos viena puse į skliauto masę arkos vėliau darosi beveik nepriklausomos. Jau žinomas arabams ir romaninei architektūrai, smailus profilis pasirodo visur: didelėse arkose, tribūnose, languose ir net skliautuose bei oginose. Brandžios gotikos laikotarpiu (XIIIa. vid. - XIVa.) pagausėjo pasaulietinių pastatų. Architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, dar daugiau ažūriškumo ir puošnumo. Portalai ir langai dažnai buvo puošiami ažūriniais skydais, vimpergomis, bokštų viršūnės baigiasi pinakliais. Fasaduose ir interjeruose ypač gausu skulptūrų, languose spalvingų vitražų. Prancūzijoje buvo pastatyta sudėtingos kompozicijos, turtingo skulptūros dekoro kulto pastatų (Buržo Šv. Stepono katedra, Šventoji koplyčia Paryžiuje), pilių. Šiuo laikotarpiu gotika suklesti ir kitose Vakarų Europos šalyse. Vokietijoje kulto pastatams (halinei Šv. Elžbietos bažnyčiai Marburge, Kelno katedrai, Marijos bažnyčiai Liūbeke) būdingi aukšti fasadų bokštai, architektūros ir skulptūros dekoras. Buvo statoma daug civilinių ir gynybinių pastatų (Liūbeko, Braunšveigo rotušės). Anglijoje statomos ilgos lotyniško kryžiaus plano bažnyčios (Kenterberio, Velso katedros, Vestminsterio abatijos bažnyčia Londone). Šie pastatai žemesni, dažnai turi stačiakampį chorą, masyvius keturkampius bokštus fasade ir virš transepto. Savita Italijos gotika plito daugiausia jos šiaurėje (Lombardijoje, Venecijoje, Toskanoje). Italijos kulto architektūroje (Florencijos, Orvjetos katedros) romaninio stiliaus bruožai susipynė su gotikos elementais. Toskanos visuomeniniai pastatai (Sienos Florencijos rotušė) masyvių formų, rūstūs, Venecijos (Dožų rūmai) - azūriški, puošnūs. Vėlyvosios gotikos architektūroje (XIVa. pab. - XVIa. pr.) atsirado daugiau dinamikos, įmantrumo, puošnumo, dekoratyvinių elementų. Buvo statomos halinės bažnyčios, koplyčios, rotušės, rūmai, gyvenamieji namai. Sienas ir bokštus puošė dekoruoti langai, nišos. Vėlyvoji gotika labiausiai pasireiškė Prancūzijoje. Pastatyta puošnių bažnyčių (Šv. Maklu Ruane), rotušių (Sen Kantene), rūmų (popiežiaus rūmų ansamblis Avinjone). Visų Vakarų menų raidoje gotinis pastatas vaidina išimtinai svarią rolę. Jei romaninė bažnyčia palyginus kuklus kaimiškas abatijos namas, tai gotinė šventovė atranda naujas proporcijas. Iškyla didžiausios Vakarų pasaulio katedros (Prancūzijoje - Lano, Šartro, Paryžiaus katedros, Sen Deni vienuolyno bazilika, Vokietijoje - Magdeburgo katedra, Anglijoje - Solsberio katedra). Naujai architektūrai reikalinga ir nauja dekoracija. Laužydamas romaninį mūrą, architektas laužo ir romaninę skulptūrą. Dideli reljefai užsiliko tik ant portalų ir kitose aukštose dalyse. Ant baliustradų ir aukštų galerijų statomi taip pat dideli reljefai. Visi jie yra naujo būdo. Atsimaino ornamentinė gama. Vietoj sausos geometrijos pasirodo gyvi lapai, augalai ir gėlės. Žmogaus vaizdas įgyja naują reikšmę. Jis turi savo kanoną ir savo nepriklausomą formą. Keičiasi mimika. Kūnas turi savo vidaus pusiausvyrą. Italų skulptūra eina dvejopa kryptimi. Iš vienos pusės ji nevengia gotinės įtakos, iš kitos - pasirodo iš naujo atbudinta senoji klasikinė romėninė plastika. Niccolo Pisano genijus formuojasi būtent šiame dvejopame judėjime. Jo šedevras yra Pizos baptisterio ambonas. Romėninės formos pasirodo nuolatinėje kompozicijoje, vaizdų kaukėse, visų figūrų siluetuose. Gotika duoda jam daugiau švelnaus lyrizmo. Panašus dviveidis menas išsivysto ir Sienos katedros ambone, kur figūrų judesys drauge reiškia antikinę stiprybę ir prancūzišką graciją. Bet jei pirmieji paminklai ir rodo dviejų priešingų gaivalų sintezes, tai Italijos skulptūros tolesnis vystymasis juos atskiria. Pizos mokykla išplėtė ypač helenistinį klasicizmą, o Florencija ir Italijos šiaurė prisiartino prie gotikos. Vokietijos skulptūrai taip pat būdingi anachronizmai. Čia gotikinis reljefas jungiasi su pusiau romaniniais, pernelyg pilnais otonų ir karolingų elementais (Andlau ir Regensburgo Šv. Jokūbas, Miunsterio Šv. Paulius). Bet nauja nepriklausoma gotika gimsta Anglijoje, kur romaninė skulptūra nėra turtinga ir kur užsilieka ne tik bendri karolingų, bet ir keli vietiniai, saksoniški ir airiški elementai. Fasado architektūra apibūdina net tiktai skulptūros paskirstymą, bet ir formą. Vietoje nepertrauktų kompozicijų atsiranda senieji "žmonės už arkos". Apkabinti nišomis, jie yra monumentalių statulų (Wells, Exeter) atskiri izoliuoti paminklai, kurie statomi vienas greta kito ir vienas ant kito, nesudarydami bendros scenos. Gotikinė skulptūra nėra architektūros neatskiriama dalis. Ji - pastato palydovė. Forma padidinta, supaprastinta, bet visiškai neapibūdinta. Tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje, Ispanijoje, Flandrijoje ir net Italijoje gimsta nauja monumentali, idealistinė žmonija. Kaip architektūrai, taip ir dailei gotika atnešė daug naujovių. Gotikinė ikonografija išsižada vizijų, epopėjų, rytų baidyklių. Ji evangelinė, žmogiška, natūrali. Kristus netenka savo antžmogiško didumo ir eina artyn prie žmogaus. Šv. Marija nėra jau iškilminga azijatinė karalienė, bet kūdikio motina. Vietoj nesuprantamo dievo kulto čia atsiranda ir išsivysto nauja žmogiška religija. Dailininkas atranda gilią ir paprastą taikos ir tvarkos pasaulį. Kalendorius jau atvaizduojamas ne tiktai zodiako kabalistiniais ženklais, bet ir mėnesių darbų lyriniais paveikslais. Tai nauja pasaulio apžvalga, nauja formų koncepcija, kur viskas darosi aišku, suprantama ir gražu. Menas darosi gamtos, mokslo, moralės ir isorijos veidrodžiu. Gotikinė tapyba neturi romaninio stiliaus vienybės. Jei skulptūrai gotikinė katedra ir palieka palyginus gerą vietą, tai beveik išstumia tapybą. Romaninio mūro panaikinimas laužo ne tik reljefą, bet ir freską, kurių vietą užima langų vitražas. Bet pietuose, kur XIIa. pastatas dar nesugriautas, pasireiškia tikras freskų renesansas. Naujasis menas čia vystosi senuose griežtuose romaniniuose rūmuose. Pagrindinis elementas - vitražas. Įvairios scenos pasirodo medaljonuose, kvadratuose ir kitose ornamentinėse figūrose. Vitražo dailė be improvizacijos. Viskas čia išskaičiuota iš anksto, nes menininkas paruošia kompozicijos kartoną, išpjausto įvairias dalis ir jungia švino šakomis. XIVa. atsiranda nauja miniatūra. Raidės darosi ilgesnės, piešinys atsišakoja ir užpildo visą puslapį gražių gėlių ir lapų figūromis. Visas tekstas apsijuosia gyvos floros ornamentais, tarp kurių laksto paukščiai ir drugiai. Nauja tapyba atsiranda XIIIa. gale ir išsivysto Giotto ir Sienos mokyklomis. Giotto kūryba reiškia tikrą revoliuciją. Jis išvaduoja kompoziciją iš ornamentinių ir sausų formulių, randa tikrą tapybos reljefą. Vietoj plokščių, išrašytų ant mūro figūrų pasireiškia tankios ir pilnos kūnų masės. Išsivysto plastiniai elementai. Tačiau Giotto kūryba galutinai nenaikina senosios dailės. Įsiverždamas į užsienio šalis, gotikinis stilius pamažu keičiasi. Jis steigia naujas mokyklas. Prancūzijoje gotika išsivysto eidama nuo klasicizmo į baroko romantiką. Vokietijoje jis prasideda sausu akademizmu. Anglijoje visa evoliucija veda į priešingą kryptį. Ji prasideda baroko ir baigiasi akademinėmis sausomis formomis.

Dailė  Referatai   (10,67 kB)

Gotika (pagal germanų genčių gotų pavadinimą) – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius. Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Anksčiau žemyne vyravo romanikos stilius, kuris kai kuriuose regionuose, ypač Italijoje bei Ispanijoje, išliko iki pat Renesanso. Gotika daugiau paplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje. Sąlyginai gotikos stilius skirstomas į tris dalis: ankstyvąją, brandžiąją bei vėlyvąją (kitaip – liepsnojančią) gotiką. Kai kurie architektai pastebėjo, jog, norint išlaikyti arkinių konstrukcijų lubas bei stogus, užtenka tvirtų kolonų, o sienos tarp jų gali būti žymiai lengvesnės. Siekiant dar labiau palengvinti pagrindinio pastato tūrio konstrukciją, buvo sukurti konstrukciniai elementai kontraforsai, perimantys didžiąją dalį spaudimo iš pagrindinių kolonų. Šie du išradimai leido gerokai paaukštinti bažnyčias bei smarkiai padidinti langų plotą. Pagrindiniai gotikinės sakraliosios architektūros bruožai: pastatai ypatingai aukšti, dominuoja vertikalios linijos, pabrėžiančios kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Bažnyčios dažniausiai trinavės arba penkianavės, su gerokai aukštesne už šonines centrine nava. Milžiniško ploto langai, dekoruoti vitražais, sukuria šviesų mirgesį pastatų viduje. Šiuos bruožus iš dalies perėmė ir pasaulietinė architektūra, nors išskirtinių nesakralių pastatų buvo vos keletas – daugiausia Nyderlandų laisvųjų miestų rotušės. Sumažinus būtinų konstrukcinių elementų užimamą plotą, atsiradusioje erdvėje pradėta diegti įvairias dekoracijas – langų vitražus, lipdinius ant lubų. Skulptūra beveik nesiskyrė nuo romaniškosios. Pastatų išorė taip pat buvo dekoruojama tiek skulptūromis, tiek architektūriniais elementais – bokšteliais, pilonais ir pan. Architektūroje gotikos etapai skiriami pagal dekoratyvumo pobūdį bei jo kiekį: ankstyvojoje gotikoje dekoratyvumas minimalus, brandžiojoje – gausus, o liepsnojančioje pasiekia tokį mastą, kad pastatai atrodo apgaubti liepsnų, sudarytų iš dekoratyviųjų elementų. Gynybinių įtvirtinimų architektūra vystėsi gerokai lėčiau bei nuosaikiau – ten išliko masyvios sienos, siauri langai bei šaudymo angos, svarbiausi pakitimai buvo dekoracijos bei smailių arkų atsiradimas.Žinomiausi gotikos architektūros paminklai – Dievo Motinos katedra Paryžiuje, Reimso katedra, Briugės miesto rotušė, Kelno katedra. Lietuvoje gotika ėmė plisti XIV a. (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Perkūno namas Kaune), o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyvenamųjų namų architektūroje. Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas – Trakų salos pilis. Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių dydžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV-XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų. Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose – geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas – šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Šv. Mikalojaus bažnyčia yra viena seniausių bažnyčių ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji išsaugojo iki šių dienų beveik nepakitusius gotikos bruožus. Šv. Onos bažnyčia — vienas gražiausių ir garsiausių Vilniaus statinių, pastatyta XV-XVI a. Tai vėlyvosios gotikos šedevras, kurį gaubia daugybė legendų. Šalia esanti Bernardinų bažnyčia yra vienas didžiausių gotikinių sakralinių pastatų. Gotikos architektūrinį stilių mena ir vakarinio Aukštutinės pilies bokšto, paprastai vadinamo Gedimino pilimi, raudonų plytų sienos. Visi keturi minėti objektai — Šv. Onos, Bernardinų, Šv. Mikalojaus bažnyčios ir Gedimino pilis — yra įtraukti į Baltijos jūros regiono programos projektą „Europos plytinės gotikos kelias“. Šiuo projektu siekiama pristatyti Europai Vilniaus gotikos paveldą, kalbėti apie jo išsaugojimą ir keistis patirtimi su užsienio partneriais. Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedaug teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.

Dailė  Rašiniai   (119,44 kB)

UAB „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ Rietavo įmonė – specifinės paskirties. Ypač jos reikšmė sustiprėjo 2000-2001 metais, kai pasaulį sukrėtė galvijų spongiforminės encefalopatijos, dar kitaip vadinamos kempinligės, pavojus. 2001 m. vasario 1 d. dėl galvijų spongiforminės encefalopatijos plitimo Europoje buvo uždraustas mėsos – kaulų miltų panaudojimas pašarų gamybai, todėl mėsos – kaulų miltų realizacija ir panaudojimas buvo sustabdyta. Dideli mėsos kaulų miltai buvo kaupiami nuomojamuose sandėliuose, todėl būtinai reikėjo išspręsti mėsos – kaulų miltų sunaikinimą. Lietuvoje gyvūninės kilmės atliekas buvo nuspręsta utilizuoti Rietavo veterinarinėje įmonėje, kurioje bus deginami gyvūninės kilmės miltai. Paprastai katilinė naudojama technologinei garo gamybai, administracinio pastato šildymui, karšto vandens ruošimui, mazuto ūkio poreikiams, tačiau iškilus galvijų spongiforminės encefalopatijos išplitimo grėsmei, buvo būtina deginti pavojingas gyvūninės kilmės atliekas. Reikia įvertinti tai, kad Rietavo įmonėje buvo naudojami 1983 ir 1984 metų Rusijos gamybos katilai, kurie per tiek metų buvo visiškai susidėvėję ir toliau eksploatuoti jų buvo neįmanoma iki 2003 m. pabaigos buvo numatyta rekonstruoti utilizavimo įmonę bei užtikrinti visos sistemos funkcionavimą. Jau ketvirti metai kaip „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ sėmingai utilizuoja gyvūninės kilmės atliekas. Gyvūninės kilmės atliekos dažniau apibrėžiamos kaip gyvūninės kilmės šalutiniai produktai. Šis terminas taip pat vartojamas ir jų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Europos reglamente 1774/2002 tokios atliekos apibrėžiamos kaip visi gyvūnų kūnai, jų dalys ar gyvūninės kilmės produktai, neskirti vartoti žmonėms, įskaitant kiaušinėlius, embrionus ir spermą. Visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, gauti gaminant žmonėms vartoti skirtus produktus, ir buvę gyvūninės kilmės maisto produktai įskaitant pieną ir produktus pieno pagrindu, nebetinkamus vartoti žmonėms, suskirstyti į trijų kategorijų medžiagas: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai keliančios medžiagos, kurioms priskiriama visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kildinami iš gyvūnų, užsikrėtusių užkrečiamosiomis spongiforminėmis encefalopatijomis, išskyrus tas, kuriomis serga žmonės, arba užsikrėtusių kitomis ligomis, kuriomis gali užsikrėsti žmonės ar kiti gyvūnai. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kuriose yra tam tikrų, reglamento Nr. 1774/2002 penktame straipsnyje reglamentuojamų medžiagų, kurių tarpe yra, pvz. mėšlas ir virškinamojo trakto turinys. 3 kategorijos medžiagos – tai mažiausiai pavojingi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kurie gali būti plačiausiai pakartotinai perdirbami ir panaudojami. Rietavo sanitarinėje įmonėje utilizuojama: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų kelenti kategorija. Pirmos kategorijos dalinyje utilizuojami nugaišia gyvūliai pvz. nugaišusios karvės, kiaulės ir kiti žemės ūkyje auginami naminiai gyvuliai, kurių mėsa vartojama maisto pramonėje. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, tačiau taip pat pavojingi žmogaus sveikatai. Antros kategorijos dalinyje utilizuojamas gyvulių virškinamas traktas, kaulai taip pat kitos perdirbime likusios gyvūninės atliekos.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (6,08 kB)

UAB „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ Rietavo įmonė – specifinės paskirties. Ypač jos reikšmė sustiprėjo 2000-2001 metais, kai pasaulį sukrėtė galvijų spongiforminės encefalopatijos, dar kitaip vadinamos kempinligės, pavojus. 2001 m. vasario 1 d. dėl galvijų spongiforminės encefalopatijos plitimo Europoje buvo uždraustas mėsos – kaulų miltų panaudojimas pašarų gamybai, todėl mėsos – kaulų miltų realizacija ir panaudojimas buvo sustabdyta. Dideli mėsos kaulų miltai buvo kaupiami nuomojamuose sandėliuose, todėl būtinai reikėjo išspręsti mėsos – kaulų miltų sunaikinimą. Lietuvoje gyvūninės kilmės atliekas buvo nuspręsta utilizuoti Rietavo veterinarinėje įmonėje, kurioje bus deginami gyvūninės kilmės miltai. Paprastai katilinė naudojama technologinei garo gamybai, administracinio pastato šildymui, karšto vandens ruošimui, mazuto ūkio poreikiams, tačiau iškilus galvijų spongiforminės encefalopatijos išplitimo grėsmei, buvo būtina deginti pavojingas gyvūninės kilmės atliekas. Reikia įvertinti tai, kad Rietavo įmonėje buvo naudojami 1983 ir 1984 metų Rusijos gamybos katilai, kurie per tiek metų buvo visiškai susidėvėję ir toliau eksploatuoti jų buvo neįmanoma iki 2003 m. pabaigos buvo numatyta rekonstruoti utilizavimo įmonę bei užtikrinti visos sistemos funkcionavimą. Jau ketvirti metai kaip „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ sėmingai utilizuoja gyvūninės kilmės atliekas. Gyvūninės kilmės atliekos dažniau apibrėžiamos kaip gyvūninės kilmės šalutiniai produktai. Šis terminas taip pat vartojamas ir jų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Europos reglamente 1774/2002 tokios atliekos apibrėžiamos kaip visi gyvūnų kūnai, jų dalys ar gyvūninės kilmės produktai, neskirti vartoti žmonėms, įskaitant kiaušinėlius, embrionus ir spermą. Visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, gauti gaminant žmonėms vartoti skirtus produktus, ir buvę gyvūninės kilmės maisto produktai įskaitant pieną ir produktus pieno pagrindu, nebetinkamus vartoti žmonėms, suskirstyti į trijų kategorijų medžiagas: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai keliančios medžiagos, kurioms priskiriama visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kildinami iš gyvūnų, užsikrėtusių užkrečiamosiomis spongiforminėmis encefalopatijomis, išskyrus tas, kuriomis serga žmonės, arba užsikrėtusių kitomis ligomis, kuriomis gali užsikrėsti žmonės ar kiti gyvūnai. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kuriose yra tam tikrų, reglamento Nr. 1774/2002 penktame straipsnyje reglamentuojamų medžiagų, kurių tarpe yra, pvz. mėšlas ir virškinamojo trakto turinys. 3 kategorijos medžiagos – tai mažiausiai pavojingi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kurie gali būti plačiausiai pakartotinai perdirbami ir panaudojami. Rietavo sanitarinėje įmonėje utilizuojama: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų kelenti kategorija. Pirmos kategorijos dalinyje utilizuojami nugaišia gyvūliai pvz. nugaišusios karvės, kiaulės ir kiti žemės ūkyje auginami naminiai gyvuliai, kurių mėsa vartojama maisto pramonėje. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, tačiau taip pat pavojingi žmogaus sveikatai. Antros kategorijos dalinyje utilizuojamas gyvulių virškinamas traktas, kaulai taip pat kitos perdirbime likusios gyvūninės atliekos.

Chemija  Analizės   (10,64 kB)

Studijuodami kompiuterine fiziką, greičiausiai susidursit su šiuo projektėliu, kurį reikės atsiskaityti. Žinoma, išdėstymas tinklo šiek tiek skirsis, bet po ranka turint pavyzdį, tikrai bus lengviau padaryti savąjį projektą. Sėkmės.

Informatika  Projektai   (5 psl., 37,87 kB)

Šio projekto tikslas – išanalizuoti galimybes steigti dekoratyvinių vejų projektavimo, apželdinimo ir priežiūros įmonę Kauno mieste. Pasiteisinus šio projekto analizei, tikimasi, šiame mieste pradėti verslą. Patogi geografinė padėtis ir situacija rinkoje, taip pat žodinė pirkėjų apklausa, išsamiai išanalizuotos įmonės stiprybės sudaro palankias sąlygas šiam verslui plėtoti.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (26 psl., 73,91 kB)

Įdomu tai, kad visi šie septyni kūriniai pasižymi gigantišku dydžiu. Be to, keturi iš jų - piramidės, deivės Artemidės šventykla, dievų Dzeuso ir Helijo (Kolosas) skulptūros yra susiję su religija ir mitais, kurie buvo neatskiriama antikos gyvenimo ir kultūros dalis. 
Deja, iš septynių pasaulio stebuklų šiandien tėra išlikusios piramidės. Kiti stebuklai tėra minimi senovės autorių raštuose. Taip pat nėra tiksliai žinomi visų septynių stebuklų autoriai. Iš žinomų įžymiausias Fidijas, sukūręs Dzeuso statulą.
Septynių pasaulio stebuklų sąvoka atėjo iš 3 a.pr.m.e. Sąvoka “pasaulio stebuklai“ atsirado Graikijoje ir Mažojoje Azijoje.

Istorija  Kalbėjimo temos   (32 psl., )

Kraštotvarka – tai priemonių visuma, žmonių veiklai teritorijoje organizuoti, socialinei, ekonominei, ekologinei politikai bei kultūriniam kraštovaizdžiui formuoti. Kraštotvarkos tikslas – užtikrinti krašto, regiono ar kitokio teritorinio komplekso subalansuotą kokybinę ir kiekybinę plėtrą. Kraštotvarka suprantama kaip planavimo kompetencijos sritis, žmogaus veiklos, teritorinis organizavimas ir aplinkos tvarkymas norint sukurti kultūrinį kraštovaizdį.

Astronomija  Referatai   (10 psl., 632,9 kB)

Padidinto pavojingumo (pavojingesnė). Padidinto triukšmo (didesnio; padidėjusio). Padidintas toksiškumas (didesnis; padidėjęs). Blogai suvirinami gali įtrūkinėti (įtrūkti). Įprastiniais metodais nesusivirina (nesuvirinami) neturi jaustis degėsių kvapo (neturi būti jaučiamas; neturi būti).

Lietuvių kalba  Konspektai   (18 psl., 10,49 kB)

Kasdienėje kalboje sąvoka „ komercinė sutartis“ tapatinama su „susitarimu“. Šių sąvokų sutapatinimą galima suprasti – neretai sutartis traktuojama kaip bendras dviejų ar daugiau asmenų susitarimas tam tikru klausimu. Be to, bet kurioje sutartyje galima rasti individualaus susitarimo elementų. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad ne bet kokį susitarimą galima pavadinti komercine sutartimi, nes jam dažnai trūksta specifinių, tik joms būdingų pažymių.

Teisė  Referatai   (23 psl., 32,34 kB)

Šis konspektas apie civilizacijų istoriją: Egiptas, Mesopotamija, Finikija, Senovės Roma ir kt.

Istorija  Konspektai   (24 psl., 41,73 kB)

Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas, pagrindinės sąvokos ir sistema. Teisminė valdžia. Prokuratūra. Advokatūra. Policija. Karo policija. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba. Vidaus reikalų ministerija. Parengtinio tyrimo institucijos. Valstybės saugumo departamentas. Teisingumo ministerija. Notariatas.

Teisė  Konspektai   (213 psl., 1,79 MB)

XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 15,35 kB)

Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.

Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)

Žemės gyvybė labai įvairi: vieni organizmai vienaląsčiai, kiti daugialąsčiai. Pvz., ameba teturi vieną ląstelę, o žmogus, manoma, apie 1014 ląstelių. Vienaląsčiai irgi nevienodi. Vienų ląstelės labai paprastos sandaros, tokie vienaląsčiai vadinami prokariotais. Kitų - sudėtingesnes, jie vadinami eukariotais. Visi daugialąsčiai - augalai, gyvūnai, grybai - yra eukariotai. Itin retai daugialąsčio organizmą sudaro vienodos ląstelės. Daugumos daugialąsčių organizmą sudaro daugelio atmainų ląstelės. Pavyzdžiui, histologai suaugusio žmogaus organizme priskaičiuoja apie 210 tipų ląstelių.

Biologija  Konspektai   (5 psl., 15,78 kB)