Ekonomika – visuomenės posistemė, kurioje formuojasi, cirkuliuoja ir vartojami ekonominiai ištekliai (gyvasis ir sudaiktintas darbas). Ištekliai turi 2 puses: 1. medžiaginę arba fizinę, kurią sudaro ekonomikoje veikiantys subjektai ir joje judantys dirbtiniai elementai, t.y. gamybos priemonės ir vartojimo reikmenys (daiktai ir dirbantysis); 2. socialinę sudaro ekonominiai ryšiai, ekonominiai santykiai, pagal kuriuos yra organizuota fizinė pusė, kuri parodo medžiaginės pusės sutvarkymą. Norint ekonomikos procesus atriboti nuo kitų socialinių procesų formų, ekonomiką reikėtų apibrėžti dvipusiu požiūriu: sąnaudinė – jos pusę atspindi visuomeniškai būtinų darbo sąnaudų sąvoka (vidutiniškas darbo kiekis, būtinas produktui pagaminti); rezultatinę atspindi ekonominės gėrybės sąvoka.

Ekonomika  Konspektai   (23 psl., 158,86 kB)

Tyrimo objektas - Lietuvos ekonomika, jos makroekonominių rodiklių, darbo rinkos rodiklių, migracijos duomenys, bei valstybės dalyvavimas visoje ekonominėje veikloje.

Rinkodara  Analizės   (14 psl., 474,24 kB)

adas - tai socialinis reiškinys. Žmonija į XXIa. įžengia turėdama kosmoso įsisavinimo programas, pažangias technologijas, pasaulinį informacijos tinklą ir branduolinį ginklą. Paradoksalu, jog vis daugėja pranešimų apie skurdą, vargą, neprievalgį ir vieną baisiausių žmonijos problemų – badą.

Sociologija  Pateiktys   (14 psl., 389,76 kB)

Ekonominiai pastarųjų metų pokyčiai skatina naujų komercinės veiklos sričių iškilimą ir plėtrą. Viena tokių sričių - draudimas. Buvęs valstybės monopoliu, dabar jis vis labiau tampa privačių bendrovių, dirbančių draudimo rinkoje, sėkmingos veiklos sritimi (Girdzijauskas S. 2002, p. 5). Dar ne taip seniai, vos prieš 16 metų, draudimo verslas Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius. Šiandien galima teigti, kad Lietuvoje yra moderniais principais veikianti, sparčiai besivystanti draudimo rinka bei pažangius tarptautinius standartus atitinkanti draudimo priežiūros sistema (Draudimas Lietuvoje 2006, p. 5).

Finansai  Diplominiai darbai   (33 psl., 188,08 kB)

Darbo tikslas yra atskleisti susikaupusias ūkines problemas, valstybės dalyvavimo ekonomikoje trūkumus, patikslinti vyriausybės vykdomas ekonominės politikos kryptis, formas ir priemones. Žinotina, kad racionaliam ekonomikos funkcionavimui didelę reikšmę turi šalies makroekonominių statistinių rodiklių apskaita ir jų įvertinimas.

Administravimas  Namų darbai   (14 psl., 474,24 kB)

Kasdieniniame gyvenime mes dalijamės idėjomis, jausmais ir informacija su kitais žmonėmis. Tai yra bendravimas. Komunikacija - tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša vieni kitiems apie savo jausmus. Šiai informacijai perduoti naudojami įvairūs būdai.

Komunikacijos  Referatai   (14 psl., 201,13 kB)

Šiandieną kaip niekad daug yra teikia paslaugų, parduodama prekių. Todėl įmonėm vis sunkiau pasiūlyti vartotojams to, kokie trokštų, bet ir patys vartotojo norai nuolat kinta. Šie keblumai trukdo, jog įmonė sugebėtų ilgą laiką gauti pelną nesugalvojus naujų verslo idėjų, ar pakeičiant kažką specifinio iš jau teikiamų paslaugų, ar parduodamų prekių. Mes siūlome UAB „Gamtos namai“, kuri užsiima maisto produktų vertinimu ir informacijos sklaida Lietuvos gyventojams ir maisto produktų gaminančiom įmonėm. Tai konkurentų neturėsianti įmonė, busianti informacinio – organizacinio arba kitaip dispečerinio – operatyvinio tipo įmonė.

Aplinka  Referatai   (29 psl., 109,33 kB)

Gyvendami technologiniame amžiuje, galime lengvai pastebėti kaip spartėja mūsų gyvenimas, kaip vystosi inovacijos, kokią neigiamą ar teigiamą įtaką tai turi Lietuvos ūkiui ir jo vystymuisi. Lietuvos ūkis ir jo struktūra yra neatsiejama šalies dalis, todėl yra labai svarbu skirti atitinkamą dėmesį ūkiui ir jo plėtrai.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (31 psl., 598,79 kB)

Gripo istorija neatsiejamai susijusi su epidemijomis. Pirmą kartą gripas buvo paminėtas dar Hipokrato, tačiau jo istorija prasidėjo 1889 metais, kai buvo aprašyta pirmoji infekcijos epidemija. Pirmąjį smūgį gripas smogė 1918 metais, kai prasidėjo gripo pandemija “ispanka’, kuri tęsėsi 4 metus ir tada gripu persirgo 500 milijonų žmonių ir mirė apie 20 milijonų žmonių.

Medicina  Referatai   (7 psl., 19,71 kB)

Senovės žmogus jautiesi neatsiejamas nuo gamtos – tokią priklausomybę rodė jo gyvenimo būdas, ritualai, papročiai, kūryba. O civilizuotas žmogus atprato save sieti su visa, kas gyva. Jam dažnai jau svetimas vienybės su gamta ir aplinka jausmas. Kūno kultūra yra bendrosios kūno kultūros dalis ir užima neabejotinai reikšmingą vietą kiekvieno žmogaus gyvenime. Poreikis judėti, savarankiškai mankštintis, fizinis aktyvumas, kaip ir meilė sportui, turi būti ugdomi nuo mažų dienų (S. Norkus, 2004).

Medicina  Kursiniai darbai   (29 psl., 46,21 kB)

Tikriausiai ne vienam buvo taip, kad gyvenimas papilkėjo, viskas tapo nemiela. Ar pastebėjote, kad elgiatės ne taip, kaip norėtumėte, pasakote tai, ko visai nenorite pasakyti...? Tokios kitų ir savęs ignoravimo bei pykčio būsenos žalingos savijautai, darbingumui ir net sveikatai.

Psichologija  Kursiniai darbai   (10 psl., 17,15 kB)

Šiame darbe pateikiama trumpa ir vidutinės trukmės makroekonomikos modelis Lietuvos ekonomikos LITMOD. Lietuva yra maža atvira ekonomika ir yra viena iš šalių, kurios prisijungė prie ES 2004 m. gegužės 1 dieną. Laikotarpį, analizuojama ir naudojama modelio kalibravimas pirmojo 1995 m. ketvirčio iki 2002 m. antrąjį ketvirtį, t.y. laikotarpį prieš pat įstojimo į ES, ir laikotarpis, būdingas perėjimo forma planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, kad yra, ekonominį liberalizavimą, keičiant dėmesys iš Rytų į Vakarų Europos ekonomiką ir didelių struktūrinių pokyčių.

Ekonomika  Namų darbai   (18 psl., 266,92 kB)

Šie metodai turi labai lėtą konvergavimą, bet teoriškai jie gali įveikti vietinį minimumą (local minima.) Kitas trūkumas yra tas, kad vienas turi valdyti daugybę vidinių kintamųjų (kiekvienam svoriui nustatyti triukšmo periodus), kas nėra labai efektyvu. Arba apibrėžti tik išorinius kintamuosius - tokius kaip įėjimo signalas (input), norimas signalas ir žingsnio dydis. Iš pragmatiškos požiūrio pusės labai pageidaujami būtų taip vadinami on-line (tiesioginiai) algoritmai, t.y. algoritmai, kur atskiram pavyzdžiui svoriai kaskart būtų atnaujinami. Bet žvelgiant iš (annealing) modeliavimo pusės į stochastinę on-line atnaujinimo metodų prigimtį , jų realizavimas nebūtų efektyvus. Dėl šių priežasčių bus bandoma atlikti tokį eksperimentą: pridėti triukšmus prie norimo signalo ir eksperimentiškai ištirti tokios procedūros privalumus. Triukšmas taip pat buvo naudojamas gradiento perdavimo (descent) procedūrose. Holmstrom išanalizavo statinio BP algoritmo [Holmstrom and Koistinen, 1992] apibendrinimo galimybę, kuomet atsitiktinis triukšmas įvedamas į išorinius signalus. Šie bandymai parodė, kad apibendrinimas gali būti pagerintas naudojant bandomuosiusose (training) duomenyse papildomus triukšmus. Matsuoka pademonstravo, kad ir triukšmo įvedimas į vieną įėjimo signalą gali pagerinti apibendrinimą (generalization) [Matsuoka, 1992]. Abu autoriai susikoncentravo tik ties tinklo apibendrinimo galimybe, tačiau jie nenagrinėjo triukšmų poveikio mokymosi greičiui ir išėjimo iš local minima galimybės. II Mokymosi su papildomais triukšmais atitinkamame signale analizė II.1 Klasikinis stebimas mokymasis Šioje dalyje kaip mokymosi sistemos prototipas yra naudojamas daugiasluoksnis perceptronas (perceptron) (MLP) su dviem lygiais. Tačiau išvados gali būti atvaizduojamos atsikartojančiose topologijose. Šiame tinkle, xk aprašo iėjimo vektoriaus vieną elementą; yi yra išėjimo lygio i-tasis išėjimas; Wij nusako svorius tarp paslėpto ir išėjimo sluoksnių; Vjk yra svoris tarp įėjimo ir paslėpto sluoksnio; ir Pj nusako paslėpto sluoksnio aktyvavimą. Pateiktas čia apmokymo algoritmas - tai atgalinio mokymo (backpropagation) (BP) algoritmas [Rumelhart et al, 1986]. Tegul di(t) žymi kelis norimus išėjimo neurono i laiko momentu t atsakymus, kur t yra diskretaus laiko indeksas. Galima apibrėžti klaidos signalą, kaip skirtumą tarp norimo atsakymo di(t) ir turimo atsakymo yi(t). Tai nusakomo (1) formulė: Pagrindinis mokymosi tikslas yra minimizuoti kainos funkciją, kurią nusako klaidos signalas ei(t), taip, kad turimas kiekvieno išėjimo neurono atsakymas tinkle statistikine prasme artėtų prie norimo atsakymo. Kriterijus naudojamas kainos funkcijai yra Vidurkio-Kvadrato-Klaidos (Mean-Square-Error) (MSE) kriterijus, apibrėžiamas kaip klaidos kvadrato sumos vidurkio-kvadrato reikšmė [Haykin, 1994]: Kur E yra statistikinis tikimybės operatorius ir sumuojami visi išėjimo sluoksnio neuronai (i=1,…,M). Kainos funkcijos J minimizavimas atsižvelgiant į tinklo parametrus lengvai g.b. formuluojamas gradiento mažinimo (gradient descent) metodu. Šios optimizavimo procedūros problema yra ta, kad jai reikia žinių apie neapibrėžtų procesų, generuojančių pavyzdžius, statistikines charakteristikas. Praktiškai tai gali būti apeita, optimizavimo problemai surandant artimą sprendinį. Klaidos kvadratų sumos momentinė reikšmė (Instantaneous value of the sum of Squared Errors) (ISE) yra pasirinkimo kriterijus [Haykin, 1994]: Po to tinklo parametrai (svoriai) yra pritaikomi ε(t). Faktiškai ši procedūra vadovaujasi taip vadinamu LMS algoritmu, kuomet svoriai yra atnaujinami kartu su kiekvienu pavyzdžiu [Widrow and Hoff, 1960]. II.1 Mokymasis su norimu triukšmingu signalu Vietoj to, kad svorių pritaikymui naudoti norimą signalą di(t), kaip norimas signalas išėjimo neuronui i imamas naujas signalas di(t)+ ni(t), kur ni(t) yra triukšmo periodas. Šiam triukšmo periodui priskiriamas nulinės reišmės baltas triukšmas su σ2 pokyčiu (variance) , nepriklausančiu nei nuo įėjimo signalo xk(t) nei nuo norimų signalų di(t). Neapibrėžtas triukšmo perdavimas yra priskiriamas Gauso ar vienarūšiam perdavimui. Čia norima įrodyti, kad šis naujas norimas signalas neįtakoja galutinės svorių reikšmės statistikine prasme. Tai užtikrina, kad nauja savybė sprendžia originalią optimizavimo problemą. Turint naujus norimus signalus, MSE (4) lygties gali būti perrašyta taip: Nėra sunku įrodyti [Richard and Lippmann 1991; White, 1989; Haykin, 1994], kad (4) lygtis yra lygi Kur ‘|’ simbolis žymi sąlygines galimybes (probabilities), ir 'var' yra kitimų (variance) sutrumpinimas. Pastebėkite, kad antras periodas dešinėje (5) lygties pusėje prisidės prie bendros klaidos J ir koks ir bebūtų mokymosi progresas, jis neįtakos galutinės svorių reikšmės, kadangi jis nėra tinklo svorių funkcija. Optimali svorių reikšmė yra apsprendžiama tiktai pirmo (5) lygties periodo. Kuomet triukšmas yra nulinės reikšmės baltas triukšmas ir jis nepriklauso nei nuo norimo, nei nuo įėjimo signalų, mes turime (6) lygtis rodo, kad triukšmas iš lygties, kuri apibrėš galutines svorių reikšmes, dingsta, taigi mokymassi su norimo triukšmo signalu duos rezultatų, originalios optimizavimo problemos sprendimo prasme, t.y. be triukšmo pridėjimo prie norimo signalo. (learning with the noisy desired signal will yield in the mean the solution for the originaloptimization problem, i.e., without the noise added to the desired signal.) Reiktų konstatuoti, kad ši išvada galioja visoms architektūrų rūšims.Atlikimo funkcijai apibrėžti reikalingi tik išoriniai matavimai (MSE), ir tai nėra susiję nei su topologija nei su kainos funkcijos apibrėžimo būdu (statiniu ar kintamu). Nors šis sprendimas yra patenkinamas, reikia prisiminti, kad mus domina on-line algoritmas, kur yra mokymosi dinamika, t.y. kaip mokymosi progresas yra veikiamas triukšmų. II.3 On-line algoritmas mokymuisi veikiant norimam triukšmingam signalui Reiktų pažymėti, kad atliekamos, modifikacijos, jokiais būdais neveikia atgalinio mokymosi algoritmo realizacijos, kadangi yra modifikuojamas tik signalas, kuris yra įvedamas kaip norimas rezultatas. Taigi, siūlomos modifikacijos gali būti taikomos dar neegzistuojančioms modeliavimo sistemoms. Svarbi problema, kaip modeliavimo metu valdyti triukšmų kaitą (variance). Dėl to tolimesniame skyriuje bus apžvelgiama tiukšmų įtaka momentiniam gradientui. II.4 Norimo triukšmingo signalo gradiente analizė. Svorinio vektoriuas pritaikymo statiniame BP algoritme formulė, tiklui atvaizduotame 1 pav. norimame signale be triukšmų yra [Hertz et al.,1991] Svoriams tarp paslėpto sluoksnio ir išorinio sluoksnio, ir Svoriams tarp iėjimo sluoksnio ir paslėpto sluoksnio, kur ŋ yra žingsnio dydis. Su triukšmingu norimu signalu, ISE (3) lygties tampa: Lygtyse (7) ir (8) įrašant naują reikšmę εnoisy(t), gausime lygtis Palyginus lygtis (7) su (10) ir (8) su (11) daroma išvada, kad triukšmo pridėjimo prie norimo signalo poveikis, tai extra stochastinio periodo svoriniame vektorių taikyme įtraukimas, kas gali būti modeliuojama kaip pridėtinis momentinio gradiento triukšmas (pertirbation) betriukšminiam atvejui. Stochastinio periodo bendra forma Kur N(t) yra veiksmo funkcija gauta pakeitus originalią klaidą d(t)-y(t) įvestu triukšmu n(t). Panagrinėkime papildomų periodų (extra terms) statistines savybes (10) ir (11) lygtyse ir pastebėkime kaip jos veikia svorinių vektorių statistiką. Bet pirmiausia, apibrėžkime atsitiktinius kintamuosius: Jeigu atsitiktiniai kintamieji ir nepriklauso vienas nuo kito, ir g ir f funkcijos yra Borelo funkcijos, tuomet f ir gtaip pat yra nepriklausomos [Feller, 1966]. Realiausios funkcijos f(x) įskaitant sigmoido funkciją, plačiai naudojamą neuroniniuose tinkluose yra Borelio funkcijos. Taigi, galima daryti išvadą, kad (10) ir (11) lygtyse triukšmas n(t) nepriklauso nuo O taip pat ir nuo Todėl gali būti užrašytos papildomų periodų (extra terms) tikimybės ir Jų kitimas (variance) ir Iš (14) ir (15) lygties galima daryti išvadą, kad nulinės reikšmės atsitiktinis triukšmas norimame signale nedaro įtakos svoriniams vektoriams, taigi pagrindinė papildomo stochastinio periodo (extra stochastic term) svorio atnaujinimo reikšmė yra nulis. Iš (16) ir (17) lygties daromos dvi svarbios išvados: triukšmas pridėtas prie norimo signalo veikia svorio atnaujinimo kitimą proporciškai kiekvieno svorio jautrumui. Tai reiškia, kad atskiro triukšmo šaltinis išėjime yra išverčiamas į skirtingus triukšmų stiprumus kiekvienam svoriui. Antra, žingsnio dydis arba išorinio triukšmo šaltinio kitimas valdys papildomų periodų (variance of the extra terms) svoriniuose vektorių prisitaikymo formulėse kitimą, gaunamą pridedant triukšmą prie norimo signalo. Pastebima, kad, kai = 0 arba triukšmo kitimas yra nulis, tuomet stochastinis periodas (stochastic terms) išnyksta - lieka tik originalus svorio atnaujinimas (t.y. sprendžiama originali optimizacijos problema). Šie aspektai ir idėjos gautos iš globalios optimizacijos pateikia empirines taisykles išorinių triukšmų šaltinių valdymui, gaunat reikšmingus rezultatus. Modeliavimo pradžioje norėtųsi svoriams uždėti atsitiktinius trikdžius (perturbation), tam, kad būtų leista algoritmui pabėgti iš vietinio minimumo (local minima.). Tačiau artėjant prie adaptacijos pabaigos trikdžių (perturbation) kitimas turi būti sumažintas iki nulio taip, kad svoriai galėtų pasiekti reikšmes duotas originalios optimizacijos problemos. Toliau bus naudojamas (annealing) tvarkaraštis, pasiūlytas Moody [Darken, Chang, and Moody, 1992] Kur o yra inicijuojamo žingsnio dydis, c yra paieškos laiko konstanta, ir NI - iteracijos numeris. Šių konstantų reikšmės turės būti apibrėžtos eksperimentiškai, kadangi jos priklauso nuo problemų. III Modeliavimo rezultatai Patvirtinant anksčiau atliktą analizę, modeliavimo rezultatai bus pateikiami dviem pavyzdžiais. Vienas jų naudoja dviejų-lygių MLP, taip vadinamos lygiškumo problemos (parity problem), kuri buvo pademonstruota vietinio minimumo (local minima) atveju, pažinimui [Rumelhart et al, 1986]. Iš modeliavimo rezultatų bus matyti, kad mokymasis labiausiai gali būti pagerintas naudojant numatytą metodą (proposed approach) ir globalų minimumą, pasiektą statistikine prasme. Kitas pavyzdys naudoja dinaminį neuroninį tinklą TDNN [Waibel et al., 1989] laiko signalų modeliavimui. Antro modeliavimo rezultatai taip pat patvirtina ankstesnę analizę. III.I Eksperimentai su MLP Spresime 3 bitų lygiškumo problemą. Tinklo dydis 3-3-1, t.y. 3 įėjimo neuronai, 3 paslėpti neuronai, ir 1 išėjimo neuronas. Netiesiškumas (nonlinearity) yra logistinė funkcija. Tiesioginis atgalinis mokymas (backpropagation) yra naudojamas abiem atvejais. Buvo pridėtas Gauso (Gaussian) triukšmas su  =0.001 prie norimo signalo ir parinkti atitinkami parametrai 18 Lygtyje: c= 500 ir o= 0.3. Rezultatai parodyti 2 paveikslėlyje. Stora linija vaizduoja mokymasi su triukšmingu norimu signalu, o punktyrinė linija - su originaliu norimu signalu. Šis pavyzdys rodo, kad mokymasis artėja prie lokalaus minimumo, (local minimum) kuomet naudojamas originalus norimas signalas, bet naudojant triukšmingą norimą signalą mokymasis pasiekia globalų minimumą (global minimum) . Svarbu pabrėžti, kad mokymasis su originaliu signalu, naudoja pastovų žingsnio dydį, kai tuo tarpu signalo su triukšmais žingsnis yra gaunamas iš (18) lygties. Naudojant skirtingus žingsnio dydžius ir skirtingus pradinius (initial) svorius, buvo pasiekti panašūs rezultatai. Tam, kad patvirtinti šio algoritmo konvergavimo galimybę, buvo remiamasi Monte Carlo modeliavimai su 100 bandymu. Rezultatai pavaizduoti 3 Paveiksle, kur punktyrinė linija yra 100 veiksmų rezulatai originaliam signalui, o stora linija - 100 veiksmų rezulatatai triukšmingam signalui. Šiame eksperimente, svoriai yra parenkami atsistiktinai, o žingsnio dydis o atsitiktinai parenkamas iš intervalo [0,1, 0,7]. Kuomet globalus minimumas (global minimum) yra 0, tuomet yra lengva paskaičiuoti reikšmę ir pokytį (mean and variance) 100 galutinių klaidų, kurios pateiktos 1 Lentelėje. Dar daugiau, mokymasisi su triukšmingu signalu laike 99% priartėjo prie globalaus minimumo, o su originaliu signalu tik 26%. Iš 1 Lentelės, galima daryti išvadą, kad su triukšmingu signalu, mokymasis konverguoja į globalų minimumą; bet su originaliu signalu, mokymasis statistikine prasme nekonverguoja. Taigi, iš šių modeliavimo rezultatų galima daryti išvadą, kad triukšmingas signalas leidžia mokymosi algoritmui išeiti iš lokalaus minimumo (local minima). III. II Eksperimentai su dinaminiu neuroniniu tinklu III.I dalyje buvo pademonstruoti statinio neuroninio tinklo modeliavimo rezultatai. Tam, kad patvirtinti, jog aprašytas metodas taip pat veikia ir dinaminiuose neuroniniuose tinkluose. Dinaminės sistemos modeliavimui bus naudojamas TDNN [Waibel et al.,1989]. Bus nagrinėjama tokia sistema, Kur ',' žymi diferencijavimo operatorių. Sistemos įėjimai yra sinusoidžių aibė, Su atsitiktine faze l.. 4 ir 5 Paveikslėliuose vaizduojami sistemos įėjimo ir atitinkamai normalizuoti išėjimo signalai. TDNN tinklo struktūra demonstruojama 6 Paveikslėlyje, kur naudojamas keturių lygių vėlinimas. Šiame tinkle, kaip įėjimai į paslėptą lygį naudojami tik du įėjimo signalai x(t) ir x(t-4). Netiesiškumas (nonlinearity) paslėptuose neuronuose - tai logistinė funkciją. Išėjimas turi vieną tiesinį neuroną. Mokymosi algoritmas - tai BP, kur pavyzdžių klaidos surandamos atimant tinklo išėjimą y(t) iš sistemos d(t) išėjimo. Mokymosi kreivės pavaizduotos 7 Paveikslėlyje, kur triukšmo signalo žingsnio dydis surandamas naudojant (18) Lygtį, kur c=10, 0.01, ir triukšmo kitimas 2 =0.001 . Aiškiai matyti, kad su triukšmingu signalu konvergavimas yra greitesnis ir pasiekiamas žemesnis MSE. Naudojant skirtingus žingsnio dydžius ir svorius, pasiekiami panašūs rezultatai su MSE minimumu lygiu 0,0091. Paveikslėlyje 8 pavaizduotos mokymosi kreivės 100 mokymosi veiksmų, kur žingsnio dydis atsitiktinai parenkamas iš intervalo [0,1, 0,01], o svoriai taip pat yra atsitiktiniai skaičiai. Kadangi nėra žinomas šios problemos globalus minimumas, todėl naudojamas MSE minimali reikšmė 0,0091 kaip globalaus minimumo įvertis. 2 Lentelė atspindi statistikinius rezultatus 100 eksperimentų. 72% (trails) su triukšmingu signalu pasiekė globalų minimumą, ir tik 8% (trails) pasiekė globalų rezultatą su originaliu signalu. Daroma išvada, kad mokymasisi su triukšmingais signalais yra mažiau nepastovus ir mokymosi kreivės taip pat yra daug lygesnės. (smoother) IV.Discussion Eksperimentiškai buvo pademonstruota, kad mokymasis su triukšmingais signalais padidina pastovaus žingsnio dydžio BP algoritmo paieškos galimybes. Tai yra pasiekiama be papildomos kainos algoritmų realizavimo perioduose (This is accomplished at no extra cost in terms of algorithm implementation,), kadangi naudojamas tiesioginis atgalinis mokymas (straight backpropagation.) Papildomos savybės yra gaunamos įvedant nulinės reikšmės valdomo kitimo Gauso triukšmą ir žingsnio dydžio nustatymui pasinaudojant (18) Lygtimi. Buvo pademonstruota, kad triukšmo pridėjimas prie norimo signalo svorių atnaujinimo formulėse prideda nulinės reikšmės stochastinį periodą (that adding noise to the desired signal adds a zero mean stochastic term in the weightupdate formulas.). Nors atskiras triukšmo signalas ir yra įvedamas į norimą signalą, tačiau stochastinio periodo kitimas kiekvienam tinklo svoriui skiriasi (proporcingai kiekvieno svorio jautrumui). Dar daugiau, šio periodo kitimas tiesiogiai valdomas žingsnio dydžio arba išorinio triukšmo šaltinio kitimo. Tai reiškia, kad triukšmo pridėjimas prie norimo signalo yra labai paprasta ir efektyvi procedūra mokymosi proceso ištraukimo iš lokalaus minimumo. Kitimas arba žingsnio dydis turi būti parinktas (anealing) pritaikymo metu. Parinkimo (anealing) realizavimui buvo panaudota Moodžio paieška ir konvergavimo procedūra, tačiau kiekvienai problemai spręsti parametrai turi būti surandami eksperimentiškai. Žingsnio dydžio planavimas, toks, kad būtų įveiktas lokalus minimumas, išlieka atviras klausimas ne tik šiame metode, bet taip pat ir kituose stochastiniuose algoritmuose tokiuose kaip sumodeliuotas parinkimas (simulated annealing) [Kirkpatrick et al., 1983]. Mokymosi algoritmų lankstumo padidinimui yra siūlomi du skirtingi žingsnių dydžiai, vienas gradientui ir kitas - triukšmui. Ši procedūra turi neišvengiamą jungtį su globaliu optimizavimo metodu, vadinamu stochastiniu funkciniu nesklandumų šalinimu (stochastic functional smoothing) [Rubinstein, 1981 and 1986]. Priede aiškinama, kad tiesioginė stochastinio funkcinio nesklandumų šalinimo versija sutrikdo gradientą kartu su triukšmo periodu proporcingai Hesano paviršiui. ( an on-line ver-sion of stochastic functional smoothing perturbs the true gradient with a noise term proportional to the Hessian of the performance surface.) Kuomet signalas pridedamas prie norimo signalo, tikrinis (true) gradientas taip pat yra paveikiamas triukšmų periodo. Šiuo atveju poveikis yra proporcingas naujos veikimo funkcijos gradientui, kuris gaunamas iš originalaus skirtumo tarp d(t) ir y(t), kartu su įvestu triukšmu. Šis paviršius yra susijęs su originaliu, bet gali ir žymiai skirtis. Taigi, kuomet triukšmų šaltinis paprastai yra nustatomas į nulinę Gauso reikšmę, galima tikėtis mažiau optimalių rezultatų, lyginant su stochastinės funkcijos lyginimu (stochastic functional smoothing.). Tačiau algoritmo paprastumas ir geras veikimas gautas eksperimentuose skatina toliau dirbti prie šio metodo. Priedas Šio priedo tikslas yra susieti triukšmo pridėjimą prie norimo signalo naudojant stochastinį funkcinį lyginimo metodą, kuris yra globali optimizacijos procedūra. A.I Stochastinio funkcinio lyginimo optimizacijos apžvalga Stochastiniame funkciniame lyginime, originali neišgaubta funkcija yra perkeliama pagalbinės lyginimo funkcijos, kuri turi kai kurias optimizavimo savybes (t.y. atskiras minimumas). Dirbant su lyginimo funkcija, gali būti atsrastas optimalios problemos globalus minimumas . Lyginimo kainos funkcijos klasė parametrizuota ß yra apibrėžiama kaip [Rubinstein, 1981 and 1986] Kur ß yra valdymo parametras, o y yra atsitiktinis dydis. Dėl J ˆ (wtam, kad būti naudingam originaliai optimizacijai, h ˆ (v impulso atsakymas turi tenkinti keleta sąlygų [žr. Rubinstein, 1981 ir 1986 detaliau], taip, kad parametras apsprendžia lyginimo taikomo J(w) laipsnį. Dideliam lyginimo poveikis yra didelis ir atvirkščiai. Kuomet  0 J ˆ () = J , tuomet nėra lyginimo. Intuityviai aišku, kad norint išvengti lokalaus minimumo, optimizacijos pradžioje  turi būti pakankamai didelis. Tačiau siekiant optimumo lyginimo efektyvumas turi būti mažinamas leidžiant ß artėti prie nulio. Taigi minimumo taške w* laukiamas sutapimas tarp J(w) ir J ˆ ( Atitinkamai, konstruojant iteratyvią w* paieškos procedūrą, yra reikalinga lyginimo funkcijų aibė J ˆ(ß s=1,2,...... Jei signalo atsakymo dalis yra išrenkama kaip daugianormalinė funkcija su dydžiu n ir kitimu ß, tai Lyginimo kainos funkcijos gradientas gali būti įvertintas taip [Styblinski and Tang, 1990] Kur N yra pavyzdžių su daugybe kintamųjų iš (23) Lygties skaičius. Taigi, lyginimo kainos funkcijos gradientas gali būti randamas iš originalios kainos funkcijos. A.II Tiesioginė stochastinės lyginimo funkcijos Optimizavimo realizacija Susiejami triukšmo norimame signale poveikis ((10) ir (11) lygtys) su tiesiogine lyginimo funkcinių gradientų realizacija ((24) Lygtis)). Bus taikoma stochastinės aproksimacijos savybė [Robbins and Monro, 1951]. Kuomet ISE aproksimuoja (stochastine prasme) į MSE ir gradiento operatorius yra tiesinis operatorius, lyginimo kainos funkcijos gradientas εˆ gali būti įvertintas pagal analogiją su Lygtimi (25), taip Dėl supaprastinimo, čia yra ignoruojamas diskretinio laiko indeksas t. Reiktų pabrėžti, kad iš L.(24), kuri atspindi originalios stochastinės lyginimo funkcijos optimizacijos artėjimą prie L.(26), kuri yra tiesioginis L.(24) įvertis, tik vienintelė stochastinės aproksimacijos savybė buvo taikoma taip, kad būtų garantuotas tiesioginio įvertinimo stabilumas [Robbins and Monro, 1951; Kusher and Calrk, 1978; Wang and Principe, 1995]. Tiesioginis vienpusisi įvertis naudojamas L.(26) yra pagrindas gradiento įverčio naudojamo LMS ir BP algoritmuose. L.(26) išreiškia įvertinimą ε(w) gradiento, kuomet w yra paveikiamas atsitiktinio kintamojo βv j . Šis metodas praktiniam realizavimui yra per brangus, kadangi svoriai turi būti veikiami (gradiento skaičiavimui pageidaujamas antras tinklas). Taigi, šis metodas tiesiogiai nėra įgyvendinamas. Realizacijos supaprastinimui siūloma atlikti Teiloro seriją ekspansijų apie w, ir antrame etape jį suskaidyti. Literatūra 1. Darken, C., Chang, J., and Moody, J., “Learning Rate Schedules for Faster Stochastic Gradient Search,” IEEE Neural Networks for Signal Processing, 1992. 2. Fahlman, S., “Fast-Learning Variations on Back-Propagation: An Empirical Study,” In Proc. Of 1988 Conn. Model Summer School. 3. Feller, W, An Introduction to Probability Theory and Its Applications, Vol. 1, 2rd ed. Wiley, NewYork, 1966. 4. Haykin, S, Neural Networks---A Comprehensive Foundation, Macmillan College Publishing Company, New York, 1994. 5. Hertz J., Krogh A., Palmer R. G., “Introduction to the theory of neural computation,” Addison-Wesley,1991. 6. Hinton G. E., “Connectionist learning procedure,” In machine learning: Paradigms and methods, J. G. Carbonell, ed., pp. 185-234. MIT Press, Cambridge, MA, 1989. 7. Holmstrom L., and Koistinen, P., “Using Additive Noise in Back-Propagation Training,” IEEE Trans. on Neural Networks, Vol. 3, No.1, 1992. 8. Kirkpatrick, S., et. al., “Optimization by simulated annealing,” Science 220, 671-680. 9. Krogh, A. and Hertz, J., “Generalization in a Linear Perceptron in the Present of Noise,” J. Phys. A: Math. Gen. 25(1992) 1135-1147. 10. Kushner, H., “Asymptotic Global Behavior for Stochastic Approximation and Diffusions with Slowly Decreasing Noise Effects: Global Minimization via Monte Carlo,” SIAM J. APPL.MATH. Vol. 47, No. 1 Feb., 1987. 11. Kushner, H, and Clark, D. S., Stochastic Approximation Methods for Constrained and Uncon-strained Systems, Springer-Verlag, New York, 1978. 12. Matsuoka, K., “Noise Injection into Inputs in Back-Propagation Learning,” IEEE Trans. Systems, Man, and Cybernetics, Vol. 22, No. 3, 1992. 13. Richard M., Lippmann R. P., “Neural network classifiers estimate Bayesian a posteriori probabil-ity,” Neural Computation, 3, 461-483, 1991. 14. Robbins, H., and S. Monroe, “A stochastic approximation method,” Annals of Mathematical Sta-tistics 22, 1951. 15. Rognvaldsson, T., “On Langevin Updating in Multilayer Perceptrons,” Neural Computation, 6.916-926, 1994. 16. Rubinstein, R., Simulation and the Monte Carlo Method, Wiley,1981. 17. Rubinstein, R., Monte Carlo Optimization, Simulation and Sensitivity of the Queueing Networks,Wiley, 1986. 18. Rumelhart et al, Parallel Distributed Processing, Vol.1, MIT Press, 1986. 19. Styblinski, M.A., and Tang, T.-S, “Experiments in Nonconvex Optimization: Stochastic Approxi-mation with Function Smoothing and Simulated Annealing,” Neural Networks, Vol.3, 1990. 20. Szu, H., “Fast simulated annealing,” AIP conf. Proc. 151:Neural Networks for Computing, Snow-bird, UT, 1986. 21. Waibel, A., T. Hanazawa, G. Hinton, K. Shikano, K. J. Lang, “Phoneme recognition using time-delay neural networks,” IEEEE Trams. ASSP-37, 1989. 22. Wang, C., and J. C. Principe, “On-line stochastic functional smoothing optimization for neural network training, submitted to Neural Networks, 1995. 23. Werbos, p., “Generalization of backpropagation with application to a recurrent gas market model,” Neural Networks, 1, 339-356. 24. Widrow, B., and Hoff, M., “Adaptive switching circuits,” IRE WESCON Convention Record, pp.96-104, 1960.

Informatika  Kursiniai darbai   (164,25 kB)

Daugiausia rūpesčių dabar kelia kaip tik ekologinė aplinkos būklė. Gamtinė sistemų pusiausvyra labai sutrikdyta, pažeista. Žmogus sukūrė galybę technikos, kuri atnešė daug patogumų, bet ir dar daugiau triukšmo, trąšos, atliekų ir kitų blogybių.

Aplinka  Referatai   (12 psl., 145,84 kB)

Marketingo samprata ir esmė. Įmonės marketingo aplinka. Įmonės makro aplinka. Įmonės mikro aplinka. Marketingo kompleksas. Darbo metodikos ir priemonių analizė. „Merkys“ charakteristika. „Merkys“ makro aplinka. „Merkys“ mikro aplinka. SSGG analizė.

Administravimas  Kursiniai darbai   (30 psl., 53,16 kB)

Darbo tikslas: Susipažinti su lokaliųjų tinklų (LAN) technologijomis ir jų veikimo principais, išmokti sumodeliuoti sud÷tingus lokalinių tinklų (LAN) modelius naudojantis OpNet IT Guru modeliavimo paketu, išsiaiškinti paprastos IP adresacijos ir maršrutizavimo principus.

Inžinerija  Ataskaitos   (5 psl., 115,36 kB)

Narkomanija – tai susirgimas, kuriam budingas potraukis ir priklausomybe ivairioms psichoaktyvioms medziagoms, taciau tai nera liga, tai tik ligos simptomas. Narkotikai- chemines medziagos, sukeliancios centrines nervu sistemos introksikacija ar panasiu psichiniu funkciju pokyti. Narkomanai-zmones priklausantys nuo narkotiniu medziagu. Narkomanija, narkotikai, narkomanai- siuos zodzius girdime kasdien. Tik kas tai yra, kokios narkotiku vartojimo priezastys, niekas tiksliai negali pasakyti. Narkomaanijos priezasciu pradeta ieskoti dar XIX a. viduryje, taciau dar ir siandien nesuformuota bendra ju koncepcija. Narkotikai plinta labia greitai. Viena is pagrindiniu nelegaliu narkotiku plitimo priezasciu Lietuvoje yra ta, kad pastaruoju metu gerokai paplito narkotiku tranzitas per musu saly is Rytu ir Vakaru. Paplito nauji narkotikai, tokie kaip: heroinas, kokaininas, psichotropines medziagos. Ziuredama statistika galeciau teigti, kad Lietuva istiko narkomanijos epidemija. Nukentejusiuju nuo jos zmoniu skaicius sparciai dideja. Per ketverius metus vartojimas padidejo beveik penkerius kartus. Kasdien visuomeneje daugeja socialiniu, sveikatingumo, teisiniu problemu, susijusiu su nelegaliu narkotiku vartojimu. Klesti kvaisalu platintojai, o narkomanai, neturedami pinigu siulomai prekei, plesia ir vagia. Todel nusikaltimu, susijusiu su narkotinemis ar psichotropinemis medziagomis, skaicius dideja. Taip pat dideja nusikalstamumas, susijes su neteiseta prekyba narkotikais. Skaiciai dideja kismet, o mes, dazniausiai, jauciames bejegiai, noredami ka nors pakeisti. Salies ekonomikos, socialines sferos ir zmoniu gyvenimo permainos keicia visuomenes poziuri i daugeli reiskiniu, taip pat ir narkotines medziagas. Narkotiniu medziagu vartojimas plintane tik tarp suaugusiuju, bet ir tarp moksleiviu. Populiariausi narkotikai jaunimo tarpe yra marihuana, taciau plinta ir stipriai veikiantis nelegalus narkotikas heroinas, kuris labia greitai sukelia priklausomybe. Nemaziau populiarus yra ir amfetaminai bei ekstazi. Pastaraisiai metais narkotikai masiskai pradeti platinti mokyklose, diskotekose, vakareliuose, naktiniuose klubuose, pramogu centtruose. Siandieninis moksleivis apie narkotikus zino kur kas daugiau nei jo tevai ar mokytojai ir del didziulio platintoju tinklo gali nesunkiai ju isigyti. Moksleiviai informuoti kur ir is ko galima isigyti narkotiku, okai kurie ju isigija net mokykloje. Vaikai yra labiausiai pazeidziama visuomenes dalis. Per paskutinius penkerius metus narkomanu amzius Lietuvoje sumazejo nuo 25-eriu iki 14-os – 16-os metu. Uzfiksuoti ir 10-ies – 12-os metu narkotikus vartojantys vaikai ir netgi kudikiai, gime su narkomanijos sindromu. Tai rodo, kad narkotines ir psichotropines medziagas vartoja vis jaunesni zmones. Narkotikai-populiariausi svaigalai ju tarpe, nusinesantys tuksatancius jaunu gyvybiu. Daugelis pedagogu vis dar vengia kalbeti apie narkotikus, bandydami apsaugoti mokyklos varda. Vietoj vaiko savigarbos bei saviraiskos formavimo, kai kurie molkytojai bando vaikus aukleti gasdinimu, pamokymais bei draudimais. Tuo tarpu jaunuju narkomanu tevai vidutiniskai tik po dvieju metu suzino, kad vaikai vartoja narkotikus. Suzinoje, dazniausiai del savo nezinojimo ir baimes, bando juos atstumti ar atsiriboti nuo ju.

Biologija  Referatai   (90,51 kB)

Įvadas Rašau šį referatą norėdama, kad mono bendraamžiai daugiau sužinotų apie anoreksiją, jos gydimo būdus, nes tai tampa vis didesnė problema tarp paauglių. Referato tikslai: • Paaiškinti bendraamžiams kas yra anoreksija; • Paaiškinti ligos priežastis; • Supažindinti su anoreksijos gydimo būdais. Anoreksija (tiksliau, nervinė anoreksija) – tai mūsų civilizacijos liga, kasmet nusinešanti vis daugiau gyvybių visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Liga kyla dėl noro suliesėti, neadekvataus savęs vertinimo, kai žmogus mano esąs per storas. Sergantieji šia liga visiškai iškreiptai vertina savo išvaizdą (liesa, kaip skeletas mergina mano esanti stora), būdingi hormoniniai sutrikimai. Nervinę anoreksiją nulemia asmenybės vystymąsis, o šį įtakoja aplinka, santykiai su tėvais, giminaičiais. Yra teorija, kad paauglys, atsisakydamas maisto, stengiasi save kontroliuoti, bet daug dažniau jis siekia kontroliuoti artimiausius žmones, taip teigdamas: "Aš esu". Šis sutrikimas dažnai pasireiškia, po pirmojo lytinio akto ar pirmųjų mėnesinių. Anoreksikai nepripažįsta to, kad jie serga šia liga, todėl aplinkiniams gali būti sunku suprasti, kad jų tarpe yra anoreksija sergantis žmogus. Kai kuriems anoreksija sergantiems žmonėms atsiranda haliucinacijos, kurios pradeda stelbti realų pasaulį. Pirmieji ligos požymiai atrodo nepavojingi, tačiau ir į juos reikia atkreipti dėmesį: • žmogus vartoja labai daug daržovių, • pernelyg rūpinasi savo išvaizda , • vadovaujasi įvairiomis nesąmoningomis svorio formulėmis. Vėliau bando suliesėti bet kokia kaina – kamuoja save dietomis, geria actą, daro „iškrovos“ dienas (visiškai nieko nevalgo). Iš pradžių būna viena „iškrovos“ diena, po to dvi ar trys... vėliau prasideda „iškrovos“ savaitės ar net mėnesiai. Verta sunerimti, kai mergaitė: • liguistai ima bijoti sustorėti; • staiga netenka svorio; • jai sutrinka mėnesinių ciklas, lytinis brendimas; • pavalgiusi, kad nepriaugtų svorio, dirbtinai sukelia vėmimą; • piknaudžiauja vidurių laisvinamaisiais preparatais. Statistika Anoreksija yra gana dažna liga. Dažniausiai serga moterys (1-2 proc.), daug rečiau vyrai (0,1 proc.). Dažniausiai suserga 12-18 metų merginos, tačiau serga ir vyresnės moterys, taip pat vaikai, kurie prisižiūri filmų, juos paveikia kiti vaikai ar suaugusieji. Ypač jautrūs yra žmonės, kurių profesija susijusi su grakščiu kūnu (šokėjai, modeliai, atletai ir kt.) - 5-18 proc. Ligų baigiasi mirtimi. Jei nesigydoma, anoreksija tampa chroniška liga maždaug 40 proc. ligonių. 20-30 proc. pasveiksta savaime, t.y. svoris normalizuojasi, tačiau psichiniai ir socialiniai sutrikimai išlieka. Nuo septinto dešimtmečio ši liga diagnozuojama dažniau. Negalima vienareikšmiškai atsakyti kokios yra priežastys.

Biologija  Analizės   (10,49 kB)

Ilgametė JAV stambių įmonių ūkinė veikla parodė, kad didinant gamybos mastus, didinant pačias įmones dažnai nepavykdavo pasiekti laukto efekto. Visa eilė atvejų rodo priešingą rezultatą, t.y., kad ji: • tampa sunkiai valdoma ar nebevaldoma; • inertiška; • biurokratiška organizacija; • atsilieka nuo rinkos ir mokslinio techninio progreso; • veda prie ryškaus darbo našumo augimo sumažėjimo ir kitų ekonominių nuostolių. Spartūs technologiniai pokyčiai žymiai sutrumpino produkcijos gyvavimo ciklą ir daugelis stambių įmonių paseno žymiai aukščiau numatytų terminų. Nepalankioje situacijoje atsidūrė stambios tradicinių pramonės šakų įmonės, visa eilė šiuolaikinių gamybų, tame tarpe ir buitinė elektronika. Kai kurie stambių įmonių vadovai teigia, kad šiuo metu netikslinga statyti stambias įmones, nes jos gali pasenti net nebaigus jų statybos. Jie jau 1980m. siūlė uždaryti stambias įmones su surinkimo linijomis, teikdami pirmenybę nedideliems automatizuotiems gamybiniams pajėgumams, kurie gali būti geriau valdomi. Žinoma tai nereiškia, kad nedideles įmones tikslinga kurti visose pramonės šakose.Tačiau visumoje galima išvadą, kad nuolatos yra ieškoma optimalių gamybinių ir valdymo struktūrų atskirų korporacijų viduje, kas atveda prie organizacinių formų įvairovės, grindžiant ir derinant stambią, vidutinę ir smulkią gamybą, didesnį vaidmenį suteikiant mažesnio dydžio įmonėms. 1.2 Didelės ir mažos įmonės hibrido organizavimas Kiekviena iš organizacinių valdymo formų (tiek funkcinė, tiek divizinė, tiek ir matricinė) pasižymi tam tikrais privalumais ir turi tam tikrų trūkumų. Funkcinė organizacinė struktūra efektyvi ir tinkama firmoms, kurios gamina pastovaus ir plataus vartojimo asortimento prekes. Tačiau ji nelabai skatina kūrybą ir naujoves, nelabai greitai prisitaiko prie aplinkos pokyčių, nelinkusi pasinaudoti palankiomis galimybėmis. Divizinė organizacinė struktūra (pagal skyrius) gali gerai įgyvendinti pagrindinius verslo tikslus ir yra žymiai adaptyvesni už funkcinę. Tačiau laikui bėgant skyriai tampa labai dideli, o dideli skyriai visada kenčia nuo perdaug išaugusių struktūrų. Be to, panašios organizacijos dažnai patenka į centralizuotų ir decentralizuotų operacijų tinklą. Matricinė organizacinė struktūra atsirado kaip atsakas į įvairiapusius reikalavimus, kaip reakcija į perdaug sudėtingas struktūras su daugeliu autonominių skyrių.Tačiau iš kitos pusės, matricinė struktūra dažnai praranda polinkį įsisavinti tai kas naujo ir dažnai labai greitai. Jai esant ypač sunku įgyvendinti centrinės valdžios sprendimus visoje korporacijoje. Be to, ji nuolatos išsigimsta į anarchiją ir tampa biurokratine ir nekūrybinga. Ilgalaikė organizacijos vystymosi kryptis, esant matricinei struktūrai paprastai lieka neapibrėžta. Įvertindami šių organizacinių struktūrų trūkumus, 1980m. žinomi amerikiečių ekonomistai T. Pitersas ir R. Uotermenas pasiūlė hibridinę alternatyvą šioms trims struktūrų formoms, kuri pagal jų nuomonę, turi tenkinti šiuos tris pagrindinius reikalavimus: • efektyvumo reikalavimas verslo politikos pagrindų atžvilgiu; • nuolatinio reguliaraus atsinaujinimo reikalavimas; • profilaktiškumo reikalavimas, kuris užtikrina bent minimalų korporacijos jautrumą pagrindinėms grėsmėms. Organizacijos forma turi būti grindžiama trimis “stulpais” (pagrindais), kurių kiekvienas tenkina vieną iš trijų aukščiau paminėtų reikalavimų. Tam, kad tinkamai reaguoti į efektyvumo reikalavimą, yra “atsparumo stulpas”. 1.pav. parodyta, kad “atsparumo stulpas” grindžiamas kuo paprastesne organizacine forma, siekiant ilgalaikių tikslų. Paprastai organizacinei formai autoriai priskiria specializuotą skyrių konkrečiam produktui. Jų nuomone, organizacinė struktūra pagal “skyrius”, išlieka artimiausioje ateityje geriausia forma. Šie autoriai, palaikydami divizę organizacinę struktūrą aiškina, kad ką bekalbėtų kompanijų vadovai – apie produkto ir aptarnavimo (paslaugų) patrauklumą apie kokybę, apie darbo našumą ir aktyvų personalo įtraukimą – be abejonės, visa tai veda prie jų dėmesio sutelkimo į produktus ar rinkas. Toks požiūris yra paprastesnis, aiškesnis, betarpiškesnis. Antroji “atsparumo stulpo” charakteristika yra vidinė vertybių sistema, kuria tarpusavyje susieti yra korporacijos darbuotojai, kad įgyvendintų organizacijos tikslus. Pirmiausiai išskiriami pagrindiniai tikslai, po to jie detalizuojami į siauresnius, pastarieji dar gali būti smulkinami. Gali būti sudaromas tikslų “medis”, kuris parodo suformuluotų tikslų vienovę. “Perimamumo stulpo” pagrindu yra principas “nedidelis, mažas-puiku”. Esant tokiam požiūriui, mažas traktuojamas kaip būtina adaptyvumo išsaugojimo sąlyga. Dėl to kartais tenka paaukoti ir dalį ekonominio efektyvumo. Tai reiškia, jei išaugo padalinio apimtis, jį reikia skaidyti į naujus.Kitomis šio stulpo charakteristikomis yra tai, kad yra sudaryta ekonominių rodiklių sistema, kuri vertina atskirų padalinių ir korporacijos veiklą visumoje, ir kaip efektyviai panaudojamos korporacijos valdymo aparato atskiros grandys. Kai organizavimo forma paprasta ir nepriklauso nuo gremėzdiškų integruotų sistemų, tai galima išgyventi, panaudojant paprastesnes sistemas ir mažesnį valdymo aparatą. Gremėzdiškas centralizuotas aparatas visumoje naudingas, esant platiems koordinaciniams manevrams. Šiuo atveju, padalinys, skyrius gali prisiimti visas būtinas štabo funkcijas, pavyzdžiui, tiekimas, transportas, kadrų ir finansų valdymas. Trečias stulpas “senų įpročių laužymas” – apima pasiruošimą nuolatinei reorganizacijai, o taip pat reorganizacijai, grindžiamai konkrečių problemų sprendimui atitinkamu laiku. Praktiniu nuolatinės reorganizacijos pavyzdžiu galėtų būti “General Motors” projektinis centras, kuris siekė sumažinti automobilio gabaritus. Čia nuolatinė reorganizacija suprantama : • pasiruošimas nuolat kurti naujus padalinius, skyrius, kai senieji pasidaro per dideli ir per daug biurokratiniai; • pasiruošimas perskirstyti produktų gamybą ar jų asortimentą tarp padalinių (skyrių), tam kad pasinaudoti konkrečiais talentais valdymo srityje arba rinkos pertvarkyme; • sugebėjimas pritraukti talentus ir apjungti juos į projektines grupes, kurios sukuriamos pagrindinėm organizacinėm problemom spręsti, ar pagrindinei organizacinei funkcijai vykdyti, visada su ta sąlyga, kad toks skyrimas ( subūrimas) yra laikinas; • bendras pasiruošimas, esant reikalui reorganizuoti ir pertvarkyti gamybines ląsteles (tuo pat metu išsaugant nepriekaištingą organizacinę forma). Nuolatinė reorganizacija – tai būdas nugalėti laikinus besikeičiančius sunkumus, nesukuriant gremėzdiškų pastovių integruotų komisijų, kurios teoriškai (bet ne visada praktiškai) reguliuoja bet kurias problemas, pačiais įvairiausiais aspektais. Pateikti trys “stulpai” yra dalis atsakymų į teorinius klausimus, ieškant kelio į organizacinių struktūrų tobulinimą. Praktikoje, šios rekomendacijos pasireiškė 1990m. Ekspertų vertinimu, stambios ateities įmonės susidarys iš dešimties , o gal net ir šimto savarankiškai veikiančių padalinių, skyrių, kurių kiekvienas turės didelį autonomiškumo laipsnį, o veikla bus griežtai nukreipta į tam tikros rūšies produkto rinką, ar į tam tikrą vartotoją. Kai kas tokią organizaciją vadina didelės ir mažos įmonės hibridu. Toks hibridas suderina stambios (didelės) firmos privalumus - priėjimas prie stambaus kapitalo, galimybę didelėms investicijoms į fundamentalius tyrimus , galimybę pritraukti talentingus vadovus, mokslininkus ir inžinierius – su pagrindiniais mažo verslo privalumais – lankstumas, operacijų greitis ir griežtas veiklos kryptingumas. Tokios rūšies reorganizacija vyksta daugelyje stambių radioelektronikos firmų, pvz., “IMB”, “Simens”, “Mikrosoft”, o taip pat stambioje medicinos įrenginių firmoje “Johnson & Johnson”. Taip ši firma, užimanti 34 vietą tarp JAV stambiausių firmų (iš 500) ir apyvartoje turinti 12,4 milijardų dolerių buvo pertvarkyta į firmų tinklą. Į jį įeina 166 mažos nepriklausomos firmos, kurių kiekvienos apyvarta sudaro nuo 100 tūkstančių iki 1 milijono dolerių. Firmos centrinio valdymo aparatą sudaro tik 1,5% (nuo 82’700 dirbančiųjų ) šioje firmoje. Reorganizavimo idėja tame, kad dirbama ir vadovaujama kaip mažoje ar vidutinėje kompanijoje, tačiau firmą išlieka didelė. Statistika patvirtina, kad stambesnės firmos (iki tam tikros ribos), kaip taisyklė yra labiau pelningos (1.1 lentelė). Dar vienas aiškus kaip darbdavio didelių firmų privalumas yra jos stabilumas. Smulkus verslas, nors ir sukuria daug naujų darbo vietų, tačiau dažnai trumpam laikotarpiui. Be to, darbo užmokestis už tą patį darbą didelėse įmonėse vidutiniškai 85% didesnis nei mažose firmose. Visa tai, kalba apie stambių firmų privalumą, tačiau pasikeitimai pasaulio ekonomikoje reikalauja stambių firmų strategijos keitimo, tam, kad išlaikyti savo konkurencingumą. Konkurencijos padidėjimas didina lankstumo, reakcijos greičio svarbą. Tuo tarpu ekonomija, gaunama dėl gamybos, veiklos mastų (ankščiau buvusi pagrindiniu stambių įmonių privalumu) nebetenka tokios reikšmės. Tai paaiškinama tuo, kad gamyba pereina į lanksčias gamybines linijas, kuriose produkcija gaminama žymiai mažesnėmis partijomis, su visomis galimomis modifikacijomis. Didžiulės firmos – konglomeratai, besiverčiantys pačiu įvairiausiu verslu, taip pat dažnai nueina praeitin. Jų valdymo kaštai ir valdymo sudėtingumas dažnai viršija jų privalumus. Diversifikuotų firmų – konglomeratų pelnas vidutiniškai 30 mažesnis, nei firmose su siauresne, vieno tipo rūšies veikla. Firmos tampa mažiau diversifikuotos. Pvz., per 5 metus JAV stambių firmų skaičius su aukštu diversifikacijos laipsniu (veikiančių daugiau kaip 20 pramonės šakų) sumažėjo 37%, kai tuo tarpu firmų skaičius, dirbantis vienoje šakoje išaugo 54%. Be to, tęsiasi decentralizacijos procesas, atskiriant dukterines firmas nuo motininės korporacijos . Būtina pažymėti tris stambių firmų bendrus požymius ateityje: • minimali vertikali integracija; • didelis dėmesys pagrindinei veiklos produkcijai; • didelis dėmesys pagrindiniam vartotojui. Svarbu teisingai įvertinti vertikalios integracijos optimalų lygį. Firmai būtina susikoncentruoti į tokią veiklą, kuri yra pripažinta pagrindine.Visą kitą gali būti padaryta pigiau ir greičiau gretutinėmis firmomis, arba atitinkami padaliniai turi atsiskirti į savarankiškas firmas. Taip pat, amerikiečių ekspertų nuomone svarbu – neišdraskyti centrinio valdymo aparato. Centrinio aparato personalo skaičių turi apspręsti tokios jo vykdomos dvi pagrindinės funkcijos kaip: • firmos kapitalo paskirstymas, • talentingų darbuotojų pritraukimas. Šiuo metu, šiais principais vadovaujasi tokios firmos kaip “Siemens”, “Microsoft”, “Johnson and Johnson” ir kai kurios kitos. Paskirstydama kapitalą firma-štabas turėtų veikti pagal japonų bankų vaidmenį kairietsu sudėtyje, kur jie didžiąja dalimi yra pramoninių kompanijų bendrasavininkiais ir konkrečiai atstovauja jų veiklos finansinę pusę. Vienas iš stambių firmų privalumų yra jų galimybė labiau rizikuoti, staiga padidindama kapitalo įdėjimus į kurią tai savo mažą įmonę. Be teisingo kapitalo paskirstymo centriniam stambios firmos valdymo aparatui svarbu ir tinkamai parinkti skyrių, padalinių vadovus. Stambi firma gali pakviesti talentingus žmones iš viso pasaulio, o jei firmoje dirbs talentingi vadovai, tai jie pritrauks ir kitus talentus. Ir galų gale pats sunkiausias centralizuoto valdymo uždavinys - netrukdyti nepriklausomiems firmos padaliniams, skyriams veikti tikrai savarankiškai. 1.3 Įvairūs firmų susitarimai, siekiant jas didinti (apjungti) Lygiagrečiai su firmų vidaus skaidymu į atskirus savarankiškus padalinius, skyrius daugelis stambių kompanijų aktyviai veikia sudarydamos taip vadinamas stambinimo sutartis. Pvz., nuo 1988 m. iki 1990m. Vakarų Europoje buvo užregistruota 306 sutartys, kuriose dalyvavo 350 firmų (įmonės pirkimas, bendrų įmonių sukūrimas ir kt.), siekiant didinti pramonės kompanijas . Pirmą vietą čia užėmė Anglija, kuriai teko beveik 1/3 šių susitarimų pirkimų. Be to, beveik 2/3 susitarimų sudarė Vakarų Europos firmų pirkimai. Prieš baigiant sukurti vieningą Vakarų Europos rinką, vietinės firmos aktyviai investuoja lėšas už kontinento ribų: jos pirko 63 firmas t.y. tame tarpe 60 JAV, kai tuo tarpu Amerikos firmos už tą patį laikotarpį (1988-1990m.) Europoje pirko tik 8 įmones. Amerikos ir Japonijos pramoninkai per tą patį laikotarpį skyrė pagrinde lėšas čia jau esantiems gamybiniams pajėgumams plėsti. Be šių firmų atviro stambinimo būdų, daug stambių korporacijų pradėjo plačiau taikyti paslėptas koncentravimo formas, pajungdamos sau formaliai savarankiškas smulkias ir vidutines firmas, kurių skaičius gan didelis ir nuolat auga. Iš tokių firmų pirmiausiai išsiskiria taip vadinama kontraktų sistema, kuri pasireiškia kaip ilgalaikiai santykiai tiekimo srityje tarp stambios (vadovaujančios) kompanijos ir daugelio mažų siaurai specializuotų firmų, gaminančių gaminius palyginant nedidelėmis partijomis. Kontraktinė (sutarčių), subkontraktinė (subsutarčių) darbo sistema išvystyta pramonės šakose, kur dominuoja masiniai surinkimo gamybiniai procesai ir ypač būdinga firmoms, kurios gamina tiek konstruktoriniu, tiek ir technologiniu aspektu sudėtingą produkciją. Savotiška netiesioginio korporacijų stambinimo forma yra taip vadinama “frančizės”sistema, kada stambi korporacija sudaro sutartį apie išskirtinę teisę, realizuoti produkciją ar paslaugas jos vardu nedidelėms kompanijoms (veikiančioms ar naujai įkurtoms). Šis ūkininkavimo metodas paplito 1980-1985m. Šia forma net 1800 stambių Amerikos korporacijų tiekė savo prekes. Be to, jas tuo metu aptarnavo 481 tūkst. smulkių įmonių. Tai reiškia, kad vidutiniškai viena stambi korporacija savo veikloje bendradarbiauja su daugiau kaip 206 smulkių firmų. 1.4 Veiklos internacionalizavimas ir naudojamos organizavimo formos Daugianacionalinėmis korporacijomis, kaip taisyklė suprantama kompanijos, turinčios padalinius (ne tik tiekimo) keliose užsienio šalyse. Pelno dalis, gauta užsienio padalinių sąskaita, palyginti gan didelė ir jos finansinė padėtis daugelį atvejų priklauso nuo užsienio įmonių veiklos. Skiriamos trys pagrindinės užsienyje turinčios padalinius korporacijos formos: tarptautiniai padaliniai, globali organizacinė struktūra, matricinė struktūra. 1. Tarptautiniai padaliniai, poskyriai. Kaip taisyklė, tokie padaliniai sukuriami pirmame užsienio padalinių kūrimo etape, kai kuriamos jų bendros struktūros. Užsienio filialų direktoriai atsiskaito prieš generalinį padalinio direktorių, o jis savo ruožtu prieš firmos direktorių. Šio skyriaus viduje, poskyriai gali būti sukurti tiek regiono, tiek produkto, gaminio, daikto principu. Finansavimo ir kontrolės klausymai turi būti sprendžiami skyriaus lygyje, o už gamybą ir marketingą turi atsakyti patys filialai. 2. Globali organizacinė struktūra. Tai antras užsienio firmų integracijos etapas į vieningą firmų struktūrą. Globali struktūra gali būti sukurta pagal daiktą, produktą, regioną, ar mišrų principą. Esant daiktiniam principui, kuriant skyrius (1.2 pav.) ryšių ir kontrolės sistema prasiskverbia nuo apačios iki viršaus pagal hierarchiją. Atskirų produktų padalinių koordinavimas vykdomas centrinės korporacijos valdymo organų, tuo pat metu, kai kurių šalių regiono viduje, galimi neformalūs padalinių tarpusavio santykiai. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms diversifikuotoms daugianacionalinėms korporacijoms, su išvystytais firmų tarpusavio ryšiais, tiekimais, o taip pat daugianacionalinėmis korporacijomis, išleidžiančiomis mokslui imlią ir aukštos technologijos produkciją. Esant regioniniam sudarymo principui (1.3 pav.) regionų vadovai tampa aukštesnio lygio valdininkais, nes atsako prieš centrinę korporacijos valdžią. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms daugianacionalinės korporacijoms, kurios gamina ribotą produkcijos nomenklatūrą, o ne vieno pavadinimo gaminį. Jos turi nedidelę firmos vidaus tiekinių apimtį. Kaip taisyklė, tokių korporacijų išleidžiama produkcija yra skirta specialiai vietinei rinkai. Ryšium su tuo, ypatingą reikšmę įgyja (regioniniai) gamybos marketingo ir aptarnavimo (įsigijus prekę) valdymo organai. Taikant mišrų padalinių sudarymo principą (1.4 pav.) organizacijos globali struktūra apima abu aukščiau paminėtų struktūrų elementus: vienai produkcijos rūšiai – produkto principas, kitoms – regioninės. 1.4 pav. Mišri divizinė valdymo struktūra. 3. Matricinė struktūra. Ši organizacinė struktūra numato tuo pat metu panaudoti korporacijos valdyme abu principus (produkto ir regioninį). Tokiu būdu, kiekvienas vadovas tampa atsakingas prieš aukštesnio lygio vadovą dviem kryptimis – pagal produkto rūšį ir pagal tą šalį (regioną), kuriame yra ta firma (padalinys). Dėka matricinės struktūros universalumo, ji gali būti naudojama daugianacionalinėse korporacijoje, kurios yra bet kurio specializavimosi lygio. Priklausomai nuo organizacinės struktūros, keičiasi planavimo stilius ir forma, siekiant integruoti įvairių padalinių veiklą į vieningą korporacijos veiklą.Taip, korporacijose su globalia regionine struktūra ilgalaikis planavimas pasižymi dideliu decentralizavimo laipsniu, nacionaline (vietine) orientacija, prognozuojant ekonominius rodiklius. Tai atliekama kaip taisyklė, pradedant nuo apačios (žemutinių padalinių) į viršų (aukštesnio lygio padalinius). Padalinių vadovų paruošti planai perduodami į aukštesnį valdymo lygį, kad būtų pataisomi, patikslinami, atsižvelgiant į strateginius korporacijos siekius ir patvirtinami. Kai kada atskiri planai gali būti ir neapjungiami. Planavimas korporacijose su globalia daiktine struktūra, skiriasi savo centralizavimo lygiu, taip pat: planai, paruošti centriniam valdymo organe, perduodami daiktų padaliniams, kur išplatinami nuo aukščiausio valdymo lygio iki žemiausio su konkrečiomis užduotimis jiems (bet kurio lygio padaliniui). Žemutinės grandys dalyvauja pradiniame planavimo etape, kai renkama informacija apie kiekvieno padalinio galimybes. Matricinė ir mažesniu laipsniu, mišri organizacinė struktūra, charakterizuojama intensyviais tarpusavio veiksmais tarp valdymo grandžių tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Tai padeda tiek pasikeisti informacija, tiek ir koordinuoti visų padalinių veiklą. Galima teigti, kad planavimo procesas tokiose korporacijose vyksta abiem kryptim – tiek iš apačios į viršų, tiek iš viršaus į apačią. Planavimo procese dalyvauja tiek regioninės valdymo struktūros, tiek daiktinės, gaminio valdymo struktūros, o planų paruošimas (o paskui jų integracija) vyksta juos aptariant ir suderinant poskyrių (padalinių, skyrių) vadovų grupėse. Daugianacionalinės korporacijos pavyzdžiu, vykdančios aktyvią savo veiklos internacionalizaciją išlieka japonų “NEC” firma, gaminanti puslaidininkinius prietaisus, sistemas ir ryšio priemones ir elektroninę skaičiavimo technika: • 1970-1980 m. “NEC” internacionalizuoja gamybą pagrinde statydama ir įsigydama gaminių surinkimo įmones užsienyje. Kompanija ženkliai aplenkė kitus Japonijos radioelektronikos koncernus, plečiant gamybą ir organizuojant tiriamųjų darbų centrus arti vietinių rinkų ar jose. Ji dar 1978m. JAV įsigijo puslaidininkinių prietaisų ir integralinių schemų gamybos gamyklą, ir tokiu būdu tapo pirmuoju japonišku šių gaminių gamintoju JAV. (Ankščiau “NEC” kompanija organizavo analogišką gamybą Malaizijoje); • Dabartiniu metu užsienyje lygiagrečiai su pramonės įmonėmis, kompanija turi 18 centrų, kurie vykdo tyrimus puslaidininkinėje elektronikoje. 1988m. JAV įkūrė savo mokslinį-tyrimo institutą, kuris vertinamas kaip svarbus mokslinių-tiriamų ir bandymo konstruktorinių darbų internacionalizavimo veiksnys; • 1990m. užsienyje (25 šalyse), kompanija turėjo daugiau kaip 70 dukterinių įmonių ir 25 atstovybines. Kompanijos bendroje pardavimų apimtyje, užsienio filialų dalis sudarė 26%. Užsienio firmoms teko 39% visos kompanijos metinės gamybos apimties ir jis nuolat auga; • Detalių, mazgų ir medžiagų tiekimas firmos viduje iš vienų užsienio filialų kitiems, reguliuojamas pirkimų strateginio planavimo skyriaus pagalba. • Tobulindama valdymą kompanija organizuoja padalinių vadovams seminarus, vadovų ruošimą filialams, padaliniams kitose šalyse(daug dėmesio skiriant kompanijos valdymo strategijai, kai yra decentralizuota gamyba ir pramonės įmonės yra užsienio šalyse); • Svarbiu veiksniu, išlaikant “NEC” kaip vieningą organizaciją yra informacijos pasikeitimo galimybė (tiek technologijos, tiek ekonomikos ir administravimo srityse) tarp štabo, esančio Tokijuje ir jo filialų užsienio šalyse. Kompanija turi vidaus ryšio tinklą, kuris aptarnauja 71 kontorą Japonijoje ir 29 filialus užsienyje. Štabas pastoviai organizuoja telekonferencijas su savo filialais. 1.5 Transnacionalinių korporacijų formavimas Šiuolaikinės transnacionalinės korporacijos (TNK) žymiai skiriasi nuo daugianacionalinių firmų, kurios pasirodė 1960m. Daugianacionalinės kompanijos, ieškodamos pigios darbo jėgos, už savo šalies ribų atidarinėjo gamybines (pagrinde surinkimo) įmones, o mokslinius tyrimo, bandymo, konstruktorinius darbus ir gatavos produkcijos užbaigimą savo šalyje.Tokioms įmonėms vadovavo vieningas firmos centras. TNK charakterizuojamos tuo, kad kitose šalyse sukuria ne tik gamybines įmones, bet ir mokslinio tyrimo institutus, tiekimo ir marketingo skyrius, o taip pat ir tuo, kad firmos filialų vadovavimui skiriami (pritraukiami) atstovai iš įvairių šalių ir tautybių. Dėl to, labiausiai nuo pažangių technologijų centrų nutolusios šalys tampa lygiavertėmis naujausių mokslo ir technikos pasiekimų srityje, lyginant su labiausiai išsivysčiusiomis valstybėmis. Vis rečiau naudojama matricinė valdymo struktūra, kuriai esant regiono vadovas, vadovaujantis visoms regiono įmonėms ir gamybinės firmos vadovas, visumoje atsiskaito prieš aukštesnio firmos lygio vadovą, už suderintą mokslinio-tiriamojo ir bandymo konstruktorinių darbų, gamybos ir kitų darbų planavimą bei organizavimą. Naujomis sąlygomis tokia valdymo sistema kartais vertinama kaip per daug biurokratinė, lėta ir brangi. Firmos pradėjo dažniau suteikti užsienio filialams didesnį savarankiškumą, palikdami centriniams valdymo organams tik strateginių problemų, kadrų ir finansavimo sprendimą. Transnacionalinių korporacijų vadovų nuomone, jų korporacijų privalumai prieš tradicines firmas yra: • Galimybė įveikti prekybinius barjerus. Pvz., Kanados firma “Hozen Telecom”, išleidžianti ryšio priemones, nebūtų turėjusi galimybės eksportuoti įrenginius į Japoniją, nes pagal galiojančius japonų-amerikiečių prekybinius susitarimus, japonai pirmenybę suteikia tiekėjams iš JAV. Tačiau firmos “Hozen Telecom” filialai Šiaurės Karolinoje ir Kalifornijoje pasirodė kaip savarankiškos amerikiečių firmos ir kontraktai buvo gauti; • Galimybė sumažinti, sušvelninti konfliktines situacijas. TNK turi galimybę perkelti savo įmonę į bet kurį pasaulio tašką, jeigu sukelia neigiamą kai kurių judėjimų, partijų reakciją (pvz., ekologinę); • Galimybė įveikti įvairius valstybinius apribojimus firmų veikloje ( pvz., licencijavimo srityje). Taip, susiliejus europietiškai ir amerikietiškai firmoms, leidžia joms pasinaudoti savo teisėmis ir lengvatomis, numatytomis tiek JAV, tiek Europos Sąjungoje; • Galimybė įtraukti į darbo našumo didinimo programų realizavimą profesines sąjungas. Profesinės sąjungos, sunerimusios dėl to, kad įmonė gali būti iškelta į kitą šalį, ne tik neprieštarauja, bet dažnai ir aktyviai dalyvauja ruošiant naujus normatyvus, darbo sąlygų pakeitimus, įvedant naujas technologijas, realizuojant produkcijos kokybės didinimo programas; • Galimybė optimizuoti išlaidas ir pajamas. Kai kurios korporacijos vos ne kasdien keičia produkcijos išleidimo planus visoms savo įmonėms. Nustatę, kad Europoje krenta konkretus jų firmos išleidžiamo gaminio poreikis, ji sumažina tų gaminių gamybą vienoje kurioje nors įmonėje, esančioje Europos šalyje ir padidina kito gaminio gamybos apimtį, kurį ankščiau įveždavo iš JAV. To pasekoje, kiekviena įmonė dirba optimaliu apkrovimu, kas užtikrina pelno augimą bei kaštų mažėjimą; • Galimybė greitai paskleisti ir diegti naujas technologijas įvairiose šalyse. Pvz., dabartiniu metu “Xerox” firma Amerikos rinkai siūlo apie 80modelių kopijavimo mašinų, kurios buvo sukurtos ir pagamintos bendrose “Fuji Xerox” Japonijos įmonėse. Be to, tarptautinis darbo pasidalijimas leidžia sumažinti naujų gaminių kūrimo ir gamybos laiką bei kaštus. Dabartiniu metu daugiausiai transnacionalinių korporacijų sukurta europietiškų firmų, mažiausia – japonų. Tik pastaraisiais metais japonų firmos pradėjo steigti ne tik įmones už savo šalies ribų, bet ir mokslinius- tyrimo centrus. Daugelio atveju, visi sprendimai (net nereikšmingais klausimais) kaip ir ankščiau, priimami centriniuose valdymo organuose, kurie yra Japonijoje. Dažniausiai minimu pavyzdžiu, kai korporacija išauga iki transnacionalinio lygio yra amerikiečių firma “General Electric”. Nuosekliai vykdydama globalizacijos politiką, ši korporaciją sukūrė 22 šalių teritorijoje (neskaitant JAV) mokslinius-tyrimo, gamybinius, tiekimo skyrius, kuriuose dirba apie 17% visų firmos dirbančiųjų ir korporacijos pardavimai užsieniui sudaro ¼ bendroje pardavimų apimtyje. Be filialų, korporacija visose kontinentuose kuria bendras įmones su užsienio firmomis, sudaro techninio bendradarbiavimo, keitimosi licenzijomis sutartimis.

Ekonomika  Konspektai   (25,38 kB)

• Plačiausia prasmė daiktavardžio paslauga, būtų: pagalba, malonė, nauda, tačiau šių reikšmių neužtenka paslaugoms apibūdinti, nes paslaugomis gali būti ir priemonės, padedančios kurti paslaugas, ir darbai, kuriantys paslaugas, ir nematerialūs produktai. • Yra labai daug paslaugų sąvokų apibrėžimų: negatyvinių ir pozityvinių: o negatyviniai paslaugų veiklą apibūdina, kaip veiklą, kuri nekuria ir neperdirba fizinių produktų, taigi, neturi ir mainomosios vertės - tik vartojamąją; o pozityviniai - ji apibūdinama kaip santykis tarp paslaugų gamintojo ir paslaugų vartotojo. • Palyginti su kitomis ekonomikos sritimis, paslaugų ekonomikai yra mažai išnagrinėta arba padaryta tai gana fragmentiškai. Tą sąlygoja dvi priežastys: o statistinių šaltinių stoka, kadangi Lietuvoje oficiali paslaugų statistika pradedama vykdyti 1992 metais; o anksčiau skirtas didesnis dėmesys gamybos sukurtam BNP. • Skiriami trys paslaugų ekonomikos raidos etapai: o paslaugų ekonominio vaidmens paieškos – nuo 18 amžiaus iki 20 amžiaus ketvirto dešimtmečio; o trečiojo sektoriaus idėja ir poindustrinės visuomenės samprata – nuo 4 amžiaus dešimtmečio iki 6-7 dešimtmečio (1930-1965 metai); o šiuolaikinės kryptys ir pagrindinės problemos paslaugų teorijoje (dabartinis paslaugų teorijos etapas nuo 1965 metų). • I etapas - Paslaugų ekonominio vaidmens paieškos. o paslaugos nėra savarankiškas tyrimų objektas, o tik šalutinė problema, iškylanti analizuojant kitus ekonomikos sektorius; o Adamas Smithas (1723-1790) paslaugas pradeda vertinti kaip ūkinę veiklą, kuri susijusi su namų ūkiu, samdomu darbu, amatininkų veikla: • išskyrė du darbo tipus: gamybinį darbą, kuriantį vertę, ir negamybinį darbą, vertės neduodantį, svarbiausiu kriterijumi laikydamas darbo apčiuopiamumą; • sudarė pirmąjį paslaugų veiklos sąrašą, į kurį įtraukė tarnautojus, dvariškius, amatininkus, menininkus, medicinos darbuotojus, tačiau pabrėždamas, jog jų darbas negamybinis ir išlaidos šiems žmonėms konkuruoja su kapitalo kaupimu; o Federic Bastiat, kaip klasikinės paslaugų doktrinos kritikas, sukritikavo A. Smithą, teigdamas, kad nėra esminio skirtumo, ar žmogus suformuluoja materialų daiktą, ar teikia paslaugą, ne paslaugų vertė turi būti kildinama iš daiktų, o daiktų vertė iš paslaugų, kuriomis pasikeičia pirkėjas ir pardavėjas. Žmonės savo veikla kuria tik paslaugas; o F. Bastiat pasekėjai Clement Colson, Leon Walras ir Alfred Marshall visą veiklą visuomenėje suvokia kaip paslaugų mainus nepriklausomai nuo to, ar gaminamos prekės, ar paslaugos; o ankstesnių minčių kritikai nepritarė, kad visos paslaugos gali būti paremtos mainais (karo paslaugos, valstybės veikla, kultūrinė ir pan.), ne visų paslaugų rezultatus galima pamatuoti; o K. Marksas perėmė A. Smitho gamybinio ir negamybinio darbo teoriją bei vertės darbinę koncepciją, teigdamas, kad gamybinis darbas gali būti nacionalinio turto kūrimo šaltinis. Paslaugų teikimas vertės ir turto nekaupia. • I etapo rezultatai. Iš klasikinės A.Smitho doktrinos išsirutuliojo dvi kryptys: o pirmoji, visokią veiklą vertinusi kaip paslaugas ir neskyrusi paslaugų iš visos ūkinės veiklos visumos; o antroji, marksistinė kryptis, paslaugas laikiusi negamybine veikla, nedalyvaujančia kuriant visuomenės turtą, o dažnai net turinčia negatyvų pobūdį. • II etapas - Trečiojo sektoriaus idėja ir poindustrinės visuomenės samprata. o ekonominė krizė ir ją lydėję pramoninės gamybos nuosmukis bei masinis nedarbas paskatino bedarbius ieškoti išeities paslaugose, kurios turėjo galimybių sukurti naujas darbo vietas transporte, prekyboje, mokyme, mene; o A.G. Fisher suformuluoja trijų ekonomikos sektorių idėją: • agrarinį; • industrinį; • trečiąjį, apimantį plačias veiklos rūšis; o C. Colins pateikė detalią trijų sektorių veiklos rūšių klasifikaciją, analizavo BNP, pajamų ir vartojimo augimo bei paklausos priežastis, suvesdamas paklausos pokyčius didėjant pajamoms; o Jean Fourastie galutinai įtvirtino trijų sektorių įdėją, paslaugas tyrė ūkio augimo kontekste, ieškojo ryšio tarp techninės pažangos ir paslaugų, laikydamas paslaugų augimą techninės pažangos rezultatu; • II etapo rezultatai: o galutinai subrendo trečiojo sektoriaus idėja; o susiklostė nacionalinė statistikos sistema; o ryškėjo diskusinės sektoriaus išskyrimo problemos, neaiškios trečiojo sektoriaus augimo priežastys ir prognozės, o tai paskatino tolimesnius paslaugų tyrimus. • III etapas - Šiuolaikinės kryptys ir pagrindinės problemos paslaugų teorijoje. o detali paslaugų veiklos analizė, kruopštus statistikos duomenų rinkimas, sociologijos metodų taikymas; o gyventojų užimtumas paslaugų sektoriuje daugumoje industrinių šalių viršija industrinį ir agrarinį kartu paėmus; o JAV mokslininko Daniel Bell išryškinti šiuolaikinės visuomenės bruožai: • poindustrinė visuomenė – tai tretinė paslaugų visuomenė; • jai būdingas žinių, mokslo ir technologijų dominavimas; • joje vyrauja specialistų ir technikų klasė; • joje keičiasi vertybių sistemos ir kontrolės formos; pereinama prie platesnės gerovės sampratos; o vietoj tretinio sektoriaus įvedama paslaugų ekonomikos sąvoka (Victor Fuchs); o paslaugų ekonomika suprantama plačiau – ne kaip atskiras sektorius, o kaip ypatinga viso ūkio būsena, darbas gamyboje ir agrariniame ūkyje įgauna paslaugoms būdingus bruožus; o neoindustrializmo kryptis - Jonathan Gershuny suformuluota savitarnos ekonomikos koncepcija, atmesta paslaugų visuomenės idėja; o Gershuny idėja skatina priklausomybės tarp paslaugų paklausos ir gamybos šakų raidos analizę; o ketvirtojo arba informacinio sektoriaus pripažinimo klausimas, informacijos paslaugų poveikis šalies ūkio raidai; • III etapo rezultatai: išryškintos problemos: o paslaugų klasifikavimo ir apskaitos klausimai, siūlomi nauji klasifikavimo ir apskaitos kriterijai; o paslaugų pasiūlos problemos, diskusijos dėl paslaugų našumo, palyginti su pramonės našumu, prekių ir paslaugų komplimentarumas; o paslaugų paklausos tyrimai, paslaugų paklausos elastingumo nustatymas; o tiekėjų ir vartotojų santykių analizė, diskusijos dėl vartotojo dalyvavimo kaštų kuriant paslaugą.

Ekonomika  Uždaviniai   (35,08 kB)

• Plačiausia prasmė daiktavardžio paslauga, būtų: pagalba, malonė, nauda, tačiau šių reikšmių neužtenka paslaugoms apibūdinti, nes paslaugomis gali būti ir priemonės, padedančios kurti paslaugas, ir darbai, kuriantys paslaugas, ir nematerialūs produktai. • Yra labai daug paslaugų sąvokų apibrėžimų: negatyvinių ir pozityvinių: o negatyviniai paslaugų veiklą apibūdina, kaip veiklą, kuri nekuria ir neperdirba fizinių produktų, taigi, neturi ir mainomosios vertės - tik vartojamąją; o pozityviniai - ji apibūdinama kaip santykis tarp paslaugų gamintojo ir paslaugų vartotojo. • Palyginti su kitomis ekonomikos sritimis, paslaugų ekonomikai yra mažai išnagrinėta arba padaryta tai gana fragmentiškai. Tą sąlygoja dvi priežastys: o statistinių šaltinių stoka, kadangi Lietuvoje oficiali paslaugų statistika pradedama vykdyti 1992 metais; o anksčiau skirtas didesnis dėmesys gamybos sukurtam BNP. • Skiriami trys paslaugų ekonomikos raidos etapai: o paslaugų ekonominio vaidmens paieškos – nuo 18 amžiaus iki 20 amžiaus ketvirto dešimtmečio; o trečiojo sektoriaus idėja ir poindustrinės visuomenės samprata – nuo 4 amžiaus dešimtmečio iki 6-7 dešimtmečio (1930-1965 metai); o šiuolaikinės kryptys ir pagrindinės problemos paslaugų teorijoje (dabartinis paslaugų teorijos etapas nuo 1965 metų). • I etapas - Paslaugų ekonominio vaidmens paieškos. o paslaugos nėra savarankiškas tyrimų objektas, o tik šalutinė problema, iškylanti analizuojant kitus ekonomikos sektorius; o Adamas Smithas (1723-1790) paslaugas pradeda vertinti kaip ūkinę veiklą, kuri susijusi su namų ūkiu, samdomu darbu, amatininkų veikla: • išskyrė du darbo tipus: gamybinį darbą, kuriantį vertę, ir negamybinį darbą, vertės neduodantį, svarbiausiu kriterijumi laikydamas darbo apčiuopiamumą; • sudarė pirmąjį paslaugų veiklos sąrašą, į kurį įtraukė tarnautojus, dvariškius, amatininkus, menininkus, medicinos darbuotojus, tačiau pabrėždamas, jog jų darbas negamybinis ir išlaidos šiems žmonėms konkuruoja su kapitalo kaupimu; o Federic Bastiat, kaip klasikinės paslaugų doktrinos kritikas, sukritikavo A. Smithą, teigdamas, kad nėra esminio skirtumo, ar žmogus suformuluoja materialų daiktą, ar teikia paslaugą, ne paslaugų vertė turi būti kildinama iš daiktų, o daiktų vertė iš paslaugų, kuriomis pasikeičia pirkėjas ir pardavėjas. Žmonės savo veikla kuria tik paslaugas; o F. Bastiat pasekėjai Clement Colson, Leon Walras ir Alfred Marshall visą veiklą visuomenėje suvokia kaip paslaugų mainus nepriklausomai nuo to, ar gaminamos prekės, ar paslaugos; o ankstesnių minčių kritikai nepritarė, kad visos paslaugos gali būti paremtos mainais (karo paslaugos, valstybės veikla, kultūrinė ir pan.), ne visų paslaugų rezultatus galima pamatuoti; o K. Marksas perėmė A. Smitho gamybinio ir negamybinio darbo teoriją bei vertės darbinę koncepciją, teigdamas, kad gamybinis darbas gali būti nacionalinio turto kūrimo šaltinis. Paslaugų teikimas vertės ir turto nekaupia. • I etapo rezultatai. Iš klasikinės A.Smitho doktrinos išsirutuliojo dvi kryptys: o pirmoji, visokią veiklą vertinusi kaip paslaugas ir neskyrusi paslaugų iš visos ūkinės veiklos visumos; o antroji, marksistinė kryptis, paslaugas laikiusi negamybine veikla, nedalyvaujančia kuriant visuomenės turtą, o dažnai net turinčia negatyvų pobūdį. • II etapas - Trečiojo sektoriaus idėja ir poindustrinės visuomenės samprata. o ekonominė krizė ir ją lydėję pramoninės gamybos nuosmukis bei masinis nedarbas paskatino bedarbius ieškoti išeities paslaugose, kurios turėjo galimybių sukurti naujas darbo vietas transporte, prekyboje, mokyme, mene; o A.G. Fisher suformuluoja trijų ekonomikos sektorių idėją: • agrarinį; • industrinį; • trečiąjį, apimantį plačias veiklos rūšis; o C. Colins pateikė detalią trijų sektorių veiklos rūšių klasifikaciją, analizavo BNP, pajamų ir vartojimo augimo bei paklausos priežastis, suvesdamas paklausos pokyčius didėjant pajamoms; o Jean Fourastie galutinai įtvirtino trijų sektorių įdėją, paslaugas tyrė ūkio augimo kontekste, ieškojo ryšio tarp techninės pažangos ir paslaugų, laikydamas paslaugų augimą techninės pažangos rezultatu; • II etapo rezultatai: o galutinai subrendo trečiojo sektoriaus idėja; o susiklostė nacionalinė statistikos sistema; o ryškėjo diskusinės sektoriaus išskyrimo problemos, neaiškios trečiojo sektoriaus augimo priežastys ir prognozės, o tai paskatino tolimesnius paslaugų tyrimus. • III etapas - Šiuolaikinės kryptys ir pagrindinės problemos paslaugų teorijoje. o detali paslaugų veiklos analizė, kruopštus statistikos duomenų rinkimas, sociologijos metodų taikymas; o gyventojų užimtumas paslaugų sektoriuje daugumoje industrinių šalių viršija industrinį ir agrarinį kartu paėmus; o JAV mokslininko Daniel Bell išryškinti šiuolaikinės visuomenės bruožai: • poindustrinė visuomenė – tai tretinė paslaugų visuomenė; • jai būdingas žinių, mokslo ir technologijų dominavimas; • joje vyrauja specialistų ir technikų klasė; • joje keičiasi vertybių sistemos ir kontrolės formos; pereinama prie platesnės gerovės sampratos; o vietoj tretinio sektoriaus įvedama paslaugų ekonomikos sąvoka (Victor Fuchs); o paslaugų ekonomika suprantama plačiau – ne kaip atskiras sektorius, o kaip ypatinga viso ūkio būsena, darbas gamyboje ir agrariniame ūkyje įgauna paslaugoms būdingus bruožus; o neoindustrializmo kryptis - Jonathan Gershuny suformuluota savitarnos ekonomikos koncepcija, atmesta paslaugų visuomenės idėja; o Gershuny idėja skatina priklausomybės tarp paslaugų paklausos ir gamybos šakų raidos analizę; o ketvirtojo arba informacinio sektoriaus pripažinimo klausimas, informacijos paslaugų poveikis šalies ūkio raidai; • III etapo rezultatai: išryškintos problemos: o paslaugų klasifikavimo ir apskaitos klausimai, siūlomi nauji klasifikavimo ir apskaitos kriterijai; o paslaugų pasiūlos problemos, diskusijos dėl paslaugų našumo, palyginti su pramonės našumu, prekių ir paslaugų komplimentarumas; o paslaugų paklausos tyrimai, paslaugų paklausos elastingumo nustatymas; o tiekėjų ir vartotojų santykių analizė, diskusijos dėl vartotojo dalyvavimo kaštų kuriant paslaugą.

Ekonomika  Paruoštukės   (213,71 kB)

Ekonominės sistemos plėtojimosi tendencijos ir rezultatai apibrėžiami visuomeniniais darbo ištekliais. Jie laikomi integruotų žmonių darbiniu potencialu. Natūraliomis ekonominės situacijų plėtojimosi sąlygomis visuomeniniai darbo ištekliai nėra vienalyčiai, nes ekonominėje sistemoje integruotos yra asmenų specifinės fizinės bei intelektualinės charakteristikos. Tačiau integruotoms žmonių grupėms būdinga specifinių bruožų visuma. Todėl derėtų išskirti visuomeniškai organizuotas bei neorganizuotas darbo jėgos grupes. Neorganizuotai darbo jėgos grupei priskiriami tie integruoti asmenys, kurie dėl nepakankamo fizinio ar intelektualinio išsivystymo nesugeba sąmoningai efektyviai dalyvauti ūkinėje veikloje, pavyzdžiui, mažamečiai vaikai, invalidai, senyvo amžiaus žmonės. Plėtojant ekonominę sistemą, didžiausią įtaką turi visuomeniškai organizuota darbo jėga. Ji aprėpia darbingąją visuomenės dalį, kuri laikui bėgant dėl įvairių priežasčių kinta tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai. Bet kurioje ekonominėje sistemoje vyksta natūralūs procesai: žmonės gimsta, auga, miršta. Tai natūraliai veikia ir darbo jėgos kitimą visoje ekonominėje sistemoje nuo jos gimimo, jai augant ir iki jos mirties. Vertinant visuomeniškai organizuotos darbo jėgos kitimą, būtina atsižvelgti į ekonominėje sistemoje integruotų žmonių bendrąsias vystymosi tendencijas, o ne į vienetinius diferencijuotus poslinkius. Visuomeniškai organizuoti darbo ištekliai sąlyginai skirstomi į aktyviuosius, pasyviuosius ir rezervinius. Aktyvieji darbo ištekliai – tai darbinis potencialas tų žmonių, kurie pagal savo galimybes integruojami į ūkinę veiklą. Tai visą darbo dieną dirbantys žmonės. Pasyviesiems darbo ištekliams priskirtini bedarbiai arba asmenys, dirbantys ne visą darbo dieną, arba nedirbantys savo noru. Rezerviniai darbo ištekliai – tai asmenys, galintys dalyvauti ūkinėje veikloje, tačiau dėl natūralių bei ekonomiškai pagrįstų priežasčių pasitraukę iš jos. Suklasifikavus darbo išteklius svarbu juos nevienapusiškai įvertinti, nes gautieji rezultatai turi rodyti esminius darbo jėgos kiekybinius ar kokybinius pokyčius. Labai svarbu nustatyti specializacinę struktūrą visuomeniškai neorganizuotų ir aktyviųjų darbo išteklių sąlyginėse grupėse. Tačiau svarbiausia – atskleisti visą darbo jėgos specializacinį potencialą. Ekonominėje sistemoje kiekvienam specializaciniam darbo jėgos struktūros vienetui būtina priskirti tam tikrą skaičių kvalifikacinių padalų. Kuo detaliau problema nagrinėjama, tuo detalesnis ir kvalifikacinis skirstymas. Tačiau nei specializacinis, nei kvalifikacinis darbo jėgos įvertinimas nebus visapusiškas, jeigu neturėsime jį apibrėžiančių kiekybinių rodiklių. Juk vienas asmuo gali būti įvaldęs kelias specializacijas ir kiekvienoje jų turėti skirtingą kvalifikaciją. Taigi asmenų įvaldžiusių tam tikras specifines darbinės veiklos sritis, bus neabejotinai daugiau negu jų yra ištiesų ekonominėje sistemoje. Šią problemą galima išspręsti griežtai apibrėžiant ir šalutines specializacijas. 2. NEDARBAS IR TEORINIAI GYVENTOJŲ UŽIMTUMO ASPEKTAI Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Darbo jėga – tai darbingo amžiaus (nuo 18 m.) ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo jėga nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės. Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruojasi įdarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis, rodantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių darbo, santykis su visais darbingais gyventojais (darbo jėga) procentine išraiška. Nedarbo mastas panašus į vandens baseiną: jis kyla, kai pritekėjimas (t.y. nauji bedarbiai) viršija nuotėkį (t.y. žmones, gaunančius darbą). “Pritekėjimą” didina: darbo atsisakę, laikinai nedirbantys, priverstinai išėję iš darbo, naujai tapę darbo jėga gyventojai. “Nuotėkį” didina: sugrįžę į darbą, naujai pasamdyti, nebelaikomi darbo jėga gyventojai. Nedarbo lygio įvertinimo praktinės problemos gana komplikuotos ir ne visuomet statistikos darbuotojams pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą. Nedarbo problemomis užsiima vyriausybinės įstaigos. Dėl prislėgtojo ir paslėptojo nedarbo oficialus nedarbo lygis yra mažesnis nei neoficialus. Prislėgtąjį nedarbą vadiname tokį, kai darbo paieškos nutraukiamos kaip beviltiškos. Paprastai “prislėgtieji” sudaro apie 0,1-0,5 proc. darbo jėgos. Paslėptasis nedarbas – tai bet koks darbas. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos. Išsivysčiusiose šalyse paslėptasis nedarbas sudaro nuo 6 iki 9 proc. visų darbo jėgai priskirtinų gyventojų. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų , vėl sumažina nedarbo lygį. Bet būna ir priešingai – nedarbo lygis gali būti ir padidintas. Dalis nedirbančių sako netiesą – tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės.Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo pašalpų. Toks nedarbas vadinamas šešėliniu. Bedarbiais žmonės tampa dėl labai įvairių priežasčių. Galbūt laikinai būti be darbo arba “tarp darbų” atitinka kai kurių žmonių poreikius, o gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų poreikis. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: frikcinį (tekamąjį), struktūrinį ir ciklinį, arba nepakankamos paklausos. Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Terminą “tekamasis” nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai atspindi reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Bedarbiais laikomi ir jauni žmonės, ieškantys darbo pirmąkart gyvenime. Sezoniniai darbuotojai nedirba keletą mėnesių per metus savo noru. Manoma, kad tekamasis nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas. Pageidautinas dėl to, kad daugelis žmonių, atsiradę “tarp darbų” savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Praktiškai, šis nedarbo tipas egzistuoja nuolat. Struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos, techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų. Laikui bėgant vartotojų paklausa ir technologija gerokai pakinta, o tai savo ruožtu keičia visuomenės paklausos darbo jėgai sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Struktūrinį nedarbą taip pat gali sukelti ilgalaikiai vartotojų preferencijų pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojantis žmonių migraciją. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai. Ciklinis nedarbas – nedarbas sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Ūkinės veiklos ciklo pasikeitimai taip pat sukelia nedarbą. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visuotinė prekių ir paslaugų paklausa mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficito. Socialines ir ekonomines nedarbo pasekmes (kaštus) galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju turimas galvoje nedarbo poveikis tiesiogiai žmogui, o antruoju – visai šalies ekonomikai. Šiandien žodis “nedarbas” daugeliui asocijuojasi su individo (šeimos) finansiniais sunkumais. Tačiau tai tik viena reiškinio pusė. Socialiniai nedarbo nuostoliai anaiptol nereiškia vien valstybės ar individo (šeimos) išlaidų didėjimo ar pajamų sumažėjimo. Žmogus, ištiktas priverstinio nedarbo, kenčia ir psichologiškai, ko ekonomistai nesugeba (nes praktiškai neįmanoma) išmatuoti. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir sąlygoja netikrumą rytojumi, psichines ligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas ir pan. Dar viena nedarbo pasekmė žmogui – jo darbinės patirties praradimas, o ši patirtis – vertingas turtas. Netekęs darbo darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet silpnėja bei atrofuojasi ir įgyti sugebėjimai, žinios. Kai kurie ekonomistai pažymi, kad nedarbas, atsiradęs laisva valia, t.y. savanoriškas, žmogui yra net naudingas. Be pašalpos, jis teikia žmogui tokią vertybę, kaip laisvalaikis. Atsisakydami darbo, kai kurie žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Be to, žmonės tikisi, kad po kiekvienos nedarbo pertraukos gaus geresnį darbą ir kartu didesnį atlyginimą. Plačiąja prasme į nedarbą galima pažvelgti kaip į vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kai ekonomika nepajėgi sukurti pakankamai darbo vietų visiems norintiems ir galintiems dirbti, tai šalis netenka dalies nacionalinio produkto – jis lieka nepagamintas. Įžymus makroekonomikos tyrinėtojas Artūras Okanas pirmasis 1962 m. nustatė nedarbo lygio ir BNP atsilikimo ryšį. Šis ryšys pavadintas autoriaus vardu ir dabar vadinamas Okano dėsniu. Okano dėsnis – tai empirinė nedarbo ir realaus ekonominio augimo (BNP) tempų priklausomybė, pagal kurią realiojo BNP 2-3 proc. pokytis siejamas su 1 proc. nedarbo lygio pokyčiu priešinga kryptimi. Santykis 1:2.5 arba 2:5, t.y. nedarbo lygio santykis su BNP atsilikimu, leidžia apskaičiuoti absoliučius produkcijos nuostolius, susijusius su bet kuriuo nedarbo lygiu. Nuostoliai dėl nedarbo tautos ūkyje susidaro ne tik dėl nepagamintų prekių ir paslaugų, bet ir dėl išmokėtų nedarbo pašalpų. Visi dirbantieji moka nedarbo draudimui iš savo darbo užmokesčio, ir vyriausybė kompensuoja bedarbiams pajamų sumažėjimą. Moka draudimui visi, tuo tarpu pašalpas gauna tik bedarbiai. Tačiau tai nėra pagrindinis ekonominis nedarbo nuostolis, ir kai ekonomika nebegali aprūpinti visų norinčių dirbti darbo vietomis, prarandamas vertingas resursas: potencialios prekės ir patarnavimai. Tai ir yra svarbiausias ekonominis nedarbo nuostolis. Kaip ir visi žmonės, ekonomistai norėtų išvengti nedarbo, arba, kitaip sakant, jie norėtų matyti ekonomiką, veikiančią visiško užimtumo sąlygomis. Tačiau kalbėdami apie visišką užimtumą jie neturi galvoje visiško nedarbo likvidavimo. Visiškas užimtumas – ekonomikos situacija, kai nedarbo lygis yra minimalus ir nesąlygoja infliacijos padidėjimo, tai maksimalus gyventojų (darbo jėgos) ekonominio panaudojimo lygis. Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą – vienas pagrindinių makroekonomikos politikos tikslų. Tačiau realiai rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo, nes jis negali darbo vietomis aprūpinti visų norinčių dirbti. Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų parengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą. 3. Koreguojant valstybės naštą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. 4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Darbo paklausą didina šios priemonės: 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numato privalomą darbuotojų samdymą nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu tokie veiksniai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. 4. Darbo namuose plėtojimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masinis personalinių kompiuterių naudojimas, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo jėgos pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. Užimtumo lygis procentinė dirbančiųjų gyventojų dalis, t.y. užimtų ūkine veikla, taip pat ir darbu. Šalies gyventojų užimtumo įstatymas suteikia socialines garantijas nedirbantiems. Valstybė garantuoja: nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugas bei informaciją apie laisvas darbo vietas; nemokamas darbo biržos paslaugas bedarbiams; nemokamą mokymą ir persikvalifikavimą; bedarbio pašalpą. Valstybines gyventojų užimtumo garantijas darbo rinkoje įgyvendina Lietuvos darbo birža. Ne mažiau svarbus darbuotojų užimtumas jų darbovietėse. Reikia sudaryti tokias darbo sąlygas, kad darbuotojai būtų nuolat aprūpinti darbu, nedarytų pravaikštų, nebūtų personalo kaitos ir pan. ĮVADAS Darbo tikslas – koreliacijos regresijos metodu nustatyti ryšį tarp nedarbo lygio ir kitų socialinių - ekonominių veiksnių. Veiksniai yra šie: 1) gyventojų skaičius, 2) miesto gyventojų skaičius, 3)pramonės produkcija, 4) žemės ūkio produkcija, 5) darbo užmokestis, 6) bendras vidaus produktas. Taip pat atlikti šių veiksnių prognozę iki 2000 m. Gyventojų užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų. Šių klausimų sprendimas susijęs su šalies ekonomikos išsivystymo lygiu ir gamybos augimu. Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, t.y. perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Reikėjo iš esmės pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų ir kt. Tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt. Šios ir kitos priežastys vertė ieškoti padėties gerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt. Pirmoje darbo dalyje pateikta 1990 – 1997 metų gyventojų užimtumo ir nedarbo apžvalga, nurodytos pagrindinės nedarbo atsiradimo priežastys. Antroje dalyje apžvelgtos pramonės, žemės ūkio ir kitų veiksnių, įtakojančių nedarbą, vystymasis 1990 – 1997 metais. Trečioje dalyje pateikti teoriniai skaičiavimo koreliacijos ir regresijos metodais aspektai. Analitinėje dalyje pateikti skaičiavimų personaliniu kompiuteriu rezultatai. Remiantis šiais rezultatais padarytos išvados apie nedarbo vystymąsi ir jo prognozės iki 2000 m.

Ekonomika  Diplominiai darbai   (121,58 kB)

Aplinkos veiksnių poveikio ypatumai Bet kurio aplinkos ekologinio veiksnio poveikis organizmui dažniausiai yra vaizduojamas varpo formos kreive, kurioje yra trys svarbiausi taškai, pavyzdžiui temperatūros atžvilgiu: 1-žemutinė kritinė temperatūra, 2-viršutinė kritinė temperatūra, 3-optimali, arba komfortinė temperatūra, (1 pav.). Įvairiems organizmams būdingos nevienodos optimalios ir kritinės temperatūros. Norint teisingai suprasti aplinkos poveikį organizmams visada reikia prisiminti ekologinių veiksnių veikimo dėsningumus, kuriuos lengviausia(paprasčiausia) paaiškinti remiantis tolerancijos schema

Medicina  Referatai   (8 psl., 17,16 kB)

UAB „West Express“ – tai turizmo agentūra, kuri užima lyderio pozicijas Lietuvos turizmo verslo rinkoje. Tai kompanija, kurioje dirba lanksti, nuolat tobulėjanti bei nebijanti iššūkių komanda, pasižyminti savo profesionalumu, aptarnavimo kokybe bei noru būti geriausiais. Įmonė vertina savo darbuotojų žinias, sugebėjimus bei savybes, padedančias žengti į priekį bei plėtoti ilgalaikius santykius su verslo partneriais ir klientais.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (13 psl., 47,93 kB)

Dėl nelaimingų atsitikimų darbe Lietuvoje kasmet nukenčia apie 20 tūkstančių žmonių. 1000 dirbančiųjų tenka 3 nelaimingi atsitikimai darbe, iš kurių 0,14 mirtini. Nelaimingo atsitikimo liudininkai nemoka teikti pirmosios pagalbos ir greitai organizuoti medicinos pagalbos nukentėjusiam. Organizmo gyvybei palaikyti būtina nuolatinė kraujotaka ir kvėpavimas. Nelaimingo atsitikimo metu sutrikus šioms funkcijos ištinka mirtis.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (14 psl., 20,93 kB)

Visuomenėje vyrauja klaidinga nuomonė, kad savižudybė ir suicidinis elgesys yra labai retas tarp jaunimo. Tačiau statistiniai duomenys rodo ką kitą - savižudybė yra vyraujanti paauglių mirčių priežastis. Kasdien iš spaudos, radijo ir televizijos sužinome apie savo noru iš gyvenimo pasitraukusius žmones. Pirmuose dienraščių puslapiuose matome nuotraukas iš asmeninių albumų, vos ne kas antro politiko kalboje girdime, kad pagal savižudybių skaičių Lietuva pirmauja pasaulyje. Tokį problemų sprendimo kelią vis dažniau renkasi jauni. Atrodo, kad savižudybė ima integruotis į mūsų gyvenimą kaip natūrali išeitis.

Socialinis darbas  Referatai   (9 psl., 13,68 kB)

Vaiko socializacija – tai nuo pat gimimo prasidedantis procesas. Tai procesas, kurio metu visuomenės kultūra perduodama vaikams, siekiant formuoti iš kūdikio individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. Žinoma, jog didžiausią įtaką vaiko socializacijos procesui be šeimos, mokyklos, darbo, religijos, daro visuomenės formavimo priemonės t.y. žiniasklaida.

Socialinis darbas  Referatai   (12 psl., 19,44 kB)

Jis – vyskupas, sielų ganytojas, žmonių švietėjas, vargšų globėjas ir didis blaivybės apaštalas. Bet jis ganė ir kūnus, nes suprato, kad dvasia nuo kūno šioje žemėje neatskiriama, todėl rūpinosi ir žmonių ekonominiais reikalais. Jis suprato, jog mažosios tautos, tokios kaip Lietuva, gali būti galingos savo dvasia, todėl savo veikloje ypač akcentavo dvasios sritį. Jis rengė tautą kultūros kovoms, dėl to mokykla, knyga, sakykla jam buvo galingiausi tų kovų ginklai.

Kita  Referatai   (12 psl., 31,46 kB)

Lietuvoje 2004 m. užregistruota daugiau sergančiųjų ligomis, susijusiomis su rūkymu, alkoholio ar narkotikų vartojimu nei 2003 metais. Kaip pranešė Statistikos departamentas, praėjusiais metais Lietuvoje alkoholio suvartojimas padidėjo, o rūkymas - šiek tiek sumažėjo, tačiau ligų, susijusių su šiais žalingais įpročiais, užregistruota daugiau.

Etika  Projektai   (34 psl., 358,7 kB)

Šiandien psichologai savo praktikoje susiduria su gausybe žmogaus problemų, kurias sunku, o kartais ir neįmanoma apibūdinti klinikiniais terminais, kurios negali būti „gydomos“ ar „sprendžiamos“ tradiciškai mediciniškai. Jas galima apibūdinti kaip kasdieninio gyvenimo problemas, susijusias su asmenybės formavimosi ir prisitaikymo sunkumais, tarpasmeniniais konfliktais, socialinėmis problemomis (AIDS, narkomanija, alkoholizmu, skyrybomis, smurtu ir kt.), psichologinėmis krizėmis.

Psichologija  Referatai   (7 psl., 16,53 kB)