Meile romanuose. Kalbejimo iskaitos tema "Dažnai literatūroje kalbama apie meilę. Remdamiesi konkrečiais kūriniais pasvarstykite, kokia meilės samprata dažniausia lietuvių literatūroje. "

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 9,58 kB)

ANTIKA (apie VIII-VII a. per. Kr.- V m.e.a.) VIDURAMŽIAI (V-XVa.) RENESANSAS (Italijoje XIV- XVI a., kitus XVI a.)

Lietuvių kalba  Konspektai   (16 psl., 64,26 kB)

Šiame darbe yra suformuluotos banko “Snoras” vartotojų poreikių problemos, susijusios su banko teikiamomis paslaugomis, išanalizuoti ir susisteminti įvairių Lietuvos bei užsienio autorių teoriniai rinkos, rinkodaros tyrimai. Taip pat pateiktas vartotojų tyrimas, kur anketinės apklausos būdu buvo apklausti banko vartotojai. Pateikti pasiūlymai bei tobulinimo galimybė tolimesnei banko veiklai. Pasitvirtino autorės suformuluota hipotezė: jei bankas nevykdytų vartotojų tyrimų, tai nepasiektų aukštų rezultatų ir nesugebėtų tenkinti vartotojų poreikių.

Rinkodara  Diplominiai darbai   (59 psl., 457,01 kB)

Visi žmonės įsivaizduoja. Tačiau, atrodo, kad tik labai nedaugelis naudojasi savo vaizduote. Žmonės įsivaizduoja numatydami įvairius artėjančių atostogų patarimus, mintyse matydami naują namą, kurį norėtų turėti arba „svajodami“ apie tai, kaip bus gera, kai galiausiai įsipildys jų troškimai. Esant tam tikromis situacijomis, žmonės gali įsivaizduoti nelaimes, arba kitus baisius dalykus, kurie gali atsitikti.

Psichologija  Projektai   (13 psl., 647,28 kB)

Romantizmas Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kurio vidurmažiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo atgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas. Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Ruso, skirtingai nuo kitų švietėjų, ypač Voltero, visuomeninės pažangos iniciatoriumi laikiusių apšviestą monarchą, juo laikė liaudį. Taigi, socialinis utopizmas buvo perkeltas į liaudį, o ne į valdovus. Logiška, kad tokiu būdu akcentuojamas būtent pastarosios švietimas. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto). Svarbiausios asmenybės romantizmo laikotarpyje: Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje. Romantizmas reabilituoja "tamsiuosius amžius", pagoniška mitologija su tamsiosiomis jos pusėmis… Įsigilinama ir i paslėptąją žmogaus sielos puse. Romantinis herojus - individualistas, valdomas savo troškimų, laužantis visuomenes normas, plėšomas prieštaringų jausmų. Populiariu herojumi tampa "estetiškas" piktadarys, pvz. vampyrai, kuriuos ir "pagimdė" romantizmo epocha. Romantizmas įteisina, V. Kubiliaus žodžiais tariant, "siaubo grožį ir tamsiąja vaizduote". Populiarios darosi okultizmo idėjos, spiritistu seansai. Romantikams įkvėpimo šaltinis - "ekscentriškos išprotėjusiojo vizijos" (V. Kubilius). Tačiau ne tik. Romantikai vertina ir tai, kas gražu, svaru, tyra, "romantiška". "Tikras" romantikas - kraštutiniu priešpriešų žmogus. Romantizmo ypatumai Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje. Subjektyvus laikas. Svarbiausia - amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.). Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris. Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis", gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas. Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.

Istorija  Referatai   (20,08 kB)

Romantizmas Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kurio vidurmažiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo atgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas. Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Ruso, skirtingai nuo kitų švietėjų, ypač Voltero, visuomeninės pažangos iniciatoriumi laikiusių apšviestą monarchą, juo laikė liaudį. Taigi, socialinis utopizmas buvo perkeltas į liaudį, o ne į valdovus. Logiška, kad tokiu būdu akcentuojamas būtent pastarosios švietimas. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto). Svarbiausios asmenybės romantizmo laikotarpyje: Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje. Romantizmas reabilituoja "tamsiuosius amžius", pagoniška mitologija su tamsiosiomis jos pusėmis… Įsigilinama ir i paslėptąją žmogaus sielos puse. Romantinis herojus - individualistas, valdomas savo troškimų, laužantis visuomenes normas, plėšomas prieštaringų jausmų. Populiariu herojumi tampa "estetiškas" piktadarys, pvz. vampyrai, kuriuos ir "pagimdė" romantizmo epocha. Romantizmas įteisina, V. Kubiliaus žodžiais tariant, "siaubo grožį ir tamsiąja vaizduote". Populiarios darosi okultizmo idėjos, spiritistu seansai. Romantikams įkvėpimo šaltinis - "ekscentriškos išprotėjusiojo vizijos" (V. Kubilius). Tačiau ne tik. Romantikai vertina ir tai, kas gražu, svaru, tyra, "romantiška". "Tikras" romantikas - kraštutiniu priešpriešų žmogus. Romantizmo ypatumai Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje. Subjektyvus laikas. Svarbiausia - amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.). Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris. Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis", gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas. Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.

Istorija  Referatai   (20,08 kB)

Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai. Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.

Lietuvių kalba  Paruoštukės   (5 psl., 35,62 kB)

Kalbos ir tarminės tapatybės klausimai, su jais susijusios kalbos problemos tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse pastaruoju metu yra atsidūrusios dėmesio cente. Tiriamas kalbų vartojimas ir jo ryšiai su tarmine tapatybe stiprėjančios globalizacijos situacijoje. Stengiamasi parodyti, kad tarmiškumą svarbu išsaugoti visose gyvenimo sferose, kadangi nykstantys kaimai, bendrinės kalbos įsigalėjimas vis labiau siaurina tarmių vartojimo erdvę, o mokančių kalbėti tarmiškai Lietuvoje – vis mažėja. Dėl šių priežasčių būtina stengtis išlaikyti tarminę tapatybę, ja didžiuotis ir neleisti kitiems jos menkinti, nes tai mūsų kultūros, istorijos, literatūros, o svarbiausia asmenybės pagrindų dalis. Tarmės yra tai, kuo mes turime didžiuotis savo šalyje.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 8,01 kB)

Samprotavimo temos, literatūra argumentavimui, citatos.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 12,4 kB)

Antanas Baranauskas – iškiliausias XIX a. vidurio poetas. „Anykščių šilelį“ jis parašė kūrybingiausiu jaunystės laikotarpiu, 1858 – 1859m., per dvejas vasaros atostogas. Sukurti odę miškui paskatino keletas priežasčių. Visų pirma – tai dvasinė poeto būsena. Jaunas seminaristas, ištrūkęs iš ankštų Varnių kunigų seminarijos sienų į laisvę, į jaukų gamtos prieglobstį – atvykęs vasaros atostogų į savo tėviškę – pajuto turįs kūrybinių galių. Pakerėtas tėviškės laukų platybės, gamtos žavesio, gražių vaikystės prisiminimų, kūrybinio užsidegimo vedamas, poetas savo mintis ir jausmus išliejo popieriuje.

Anglų kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 8,41 kB)

Aliteracija – tikslingas priebalsių kartojimas. Pvz. : Gaisro dūmuos, degėsiuos, pro apkaso moli, / Kai dundėjimas tyla padangių plačių... K. Nastopka pažymi tos aliteracijos motyvuotumą, ryšį su turiniu: ji „tarsi imituojanti pabūklų dundesį“. Aliteracija – vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje: „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“ (S. Nėris).

Literatūra  Konspektai   (12 psl., 26,14 kB)

Kultūros epochos ir literatūros rūšys. Antika. Viduramžiai. Renesansas. Barokas. Klasicizmas. Švietimo epocha. Racionalusis laikotarpis. Švietimo epocha. Sentimentalizmas. Romantizmas. Realizmas. Natūralizmas. Impresionizmas. Simbolizmas. Neoromantizmas. Ekspresionizmas. Futurizmas. Avangardizmas. Siurrealizmas. Egzistencializmas. Modernizmas. Postmodernizmas.

Lietuvių kalba  Konspektai   (12 psl., 59,97 kB)

Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. buv. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,54 kB)

Indoeuropiečių kalbų šeima ir baltai. Lietuvių kalbos tarmės. Lituanistika pasaulyje ir universitetuose. Lituanistika Vokietijoje. Lituanistika Danijoje. Lituanistika Skandinavijoje. Lituanistika Prancūzijoje. Lituanistika Rusijoje. Lituanistika Lenkijoje. Lituanistika Latvijoje. Savi gimtosios kalbos tyrinėtojai. Lietuviai, kaip ir bet kurios kitos tautos nariai, ne visi vienodai kalba. Įvairiose krašto vietose pastebime daug visokių nukrypimų nuo literatūrinės (bendrinės) kalbos normų.

Lietuvių kalba  Referatai   (18 psl., 48,21 kB)

Pateikiamos tokių terminų reikšmės: alegorija, aliteracija, aliuzija, anotacija, antonomazija, apybraiža, apsakymas, veikėjas, trioletas, tragikomedija, tragedija, toninė eilėdara, tercina, tema, stilius, sonetas, siužetas, sinonimas, silabinė eilėdara, satyra, sarkazmas, sakmė, romansas, romanas, ritmas, rimas, remarka, rauda, prologas, problema, poema, personifikacija, perifrazė, patosas, patetika, pasakėčia, paralelizmas, parafrazė, paradoksas, parodija, paralelizmai, palyginimas, pakartojimas, padavimas, onomatopėja, oksimoronas, odė, nutylėjimas, novelė, nirvana, monologas ir kt.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 24,22 kB)

Pastaraisiais metais Vakarų šalyse, palyginti su kitomis paslaugomis, sparčiai plėtojamas draudimo paslaugų verslas, didėja jo vaidmuo socialiniame ir ekonominiame valstybės gyvenime. Šiose šalyse nuolat daugėja draudėjų, t.y. fizinių ir juridinių asmenų, patikinčių riziką drauduikams (draudimo įmonėms), didėja pasirašomų draudimo įmokų (premijų) apimtis, plėtojama draudimo paslaugų produktų įvairovė, tobulinami jų paskirstymo (pardavimo) vartotojams kanalai, draudikų komunikavimo ir bendradarbiavimo su draudėjais priemonės ir būdai, iš esmės gerinamas klientų aptarnavimas.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (13 psl., 40,76 kB)

Antrasis, palyginti stambus lietuvių grožinės literatūros kūrinys, po K. Donelaičio „Metų“ buvo Seinų vyskupo, lietuvio Antano Baranausko (1835–1902) poema „Anykščių šilelis“, išspausdinta 1860–1861 m. L. Ivinskio kalendoriuje. Tuomet jis buvo ką tik (1858 m.) baigęs Varnių dvasinę seminariją. Poema „Anykščių šilelis“ ilgainiui įėjo į lietuvių literatūros aukso fondą ir įgijo šiokį tokį tarptautinį literatūrinį pripažinimą. Beje, ir K. Donelaičio kūryba Lietuvai ir pasauliui tapo žinoma tik po 1818 m., kai Liudvikas Rėza Berlyne išspausdino ją, šalia lietuviško originalaus teksto pateikdamas ir vokišką vertimą.

Teatras, kinas  Konspektai   (1 psl., 2,46 kB)

Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.

Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 4,51 kB)

Tik istorijos patikrintomis tiesomis galima tikėti ir gėrėtis. Iš istorijos mes semiamės patirties, o iš patirties formavosi mūsų konkreti teorinė ir praktinė veikla. Treneriai, mokslininkai, organizatoriai, sportininkai - kokie atkaklūs, darbštūs ir sumanūs jie buvo. Jie vienijo tautą, tiesdami tiltus tarp visuose kontinentuose gyvenančių lietuvių, žadino jų tautinį pasididžiavimą. Pergalės Europos ir pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse, kitose reikšmingose tarptautinėse varžybose vis primindavo pasauliui apie Lietuvą, garsino jos vardą įvairiose šalyse.

Sportas  Referatai   (5,19 kB)

Sutartinis (sąlyginis) reiškinio, daikto, ypatybės apibūdinimas. Dažniausiai tai viso posakio ar net kūrinio (pasakėčia) perkeltinė reikšmė. Vartojame, kai norime pasakyti išraiškingai, emocingai. Ne kiekvienas, kuris tau padeda, yra tavo draugas ir ne kiekvienas, kuris tave peikia yra tavo priešas. Metonimija. Tropas, kai daikto ar reiškinio pavadinimas perkeliamas kitam, jam giminiškai artimam daiktui. Vartojame, kai norime sugretinti tiesioginę ir netiesioginę reikšmę.

Lietuvių kalba  Namų darbai   (4 kB)

Linininkystės vystymas be mechanizacijos neįmanomas. Technikos panaudojimas linams auginti ir derliui sudoroti sumažina darbo sąnaudas ir tiesiogines išlaidas 3—4 kartus, leidžia organizuočiau ir glaustesniais agrotechniniais terminais sudoroti derlių. Savalaikis linų derliaus nuėmimas ir sudorojimas sumažina gaunamos produkcijos nuostolius, užtikrina geresnės žaliavos kokybės gavimą.Linų reikšmė nepaprastai didžiulė: linai auginami pluoštui ir sėmenims. Iš pluošto audžiami įvairūs audiniai, o pluošto atliekos spaliai naudojami plokščių gamybai, popieriaus pramonėje.

Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (7,48 kB)

Pedagogika – ugdymo mokslas ir menas. Pedagogikos mokslo raida. Pedagogikos ryšys su kitais mokslais. Pedagogika atsirado kartu su žmonijos atsiradimu. Ilgus amžius vyresnieji mokė vaikus. Nuo šio mokslo pradžios iki dabar keliami šie svarbiausi klausimai: ką mokyti? ko mokyti? kaip mokyti ir išmokyti? Ilgus amžius ugd teor buvo suprantama kaip vaikų ugd menas.

Psichologija  Konspektai   (5,18 kB)

Lengvoji atletika – labia sena sporto šaka, atsiradusi kartu su žmogaus darbine veikla. Sugebėjimas greitai vaikščioti, toli šokti ir taikliai mesti akmenį, ietį jau žiloje senovėje buvo labiau vertinamas. Lengvoji atletika suklestėjo...

Sportas  Referatai   (21,9 kB)

XIII a. pradžia Lietuvai didelių permainų metas, būtent tuo laiku iškilo kunigaikštis, o vėliau ir Lietuvos karalius Mindaugas. Apie Mindaugo laikų Lietuvą palyginti žinoma nedaug. Bene daugiausiai duomenų randame senojoje Ipatijaus kronikoje ir Mindaugo donaciniuose aktuose. Šio darbo tikslas – palyginti kelių autorių nuomones, sužinoti jų požiūrį į XIII a. Lietuvos vienijimąsi, ką jie mano apie Mindaugo krikštą ir karūnaciją. Nagrinėsiu šių autorių nuomones: Adolfo Šapokos, Edvardo Gudavičiaus, Zigmanto Kiaupos ir Tomo Baranausko.

Istorija  Namų darbai   (4,95 kB)

1911 m. vodka sudarė 89% visų Rusijoje suvartotų gėrimų. Iki 1885 m. vodka Rusijoje (išsinešimui) buvo pardavinėjama tik kibirais. (Bulotaitė, 2004). Labiausiai šiuo metu paplitęs degtinės stiprumas - 40% alkoholio tūrio - yra siejamas su XIX a. pabaigos rusų chemiko Dmitrijaus Mendelejevo tyrinėjimais, pasak kurių, idealus degtinės stiprumas yra 38% (silpnesnė degtinė turės „vandens“ prieskonį, o stipresnė - per daug „degins“). Mokesčių rinkimo tikslais, šis skaičius buvo suapvalintas iki 40%, ir 1894 m. Rusijoje paskelbtas degtinės standartu. XX a. 8 dešimtmetyje, vykstant Lenkijos ir Tarybų Sąjungos prekybiniam ginčui, rusų autorius Viljamas Pochliobkinas parengė istorinę studiją, kurioje įrodinėjo, kad degtinė išrasta Rusijoje (knyga vėliau išleista "Vodkos istorijos“ pavadinimu).

Socialinis darbas  Referatai   (13,16 kB)

Medžiai yra seniausi natūralios gamtos ištekliai, žmonių naudojami kurui, namų apyvokos daiktams, įvairius įrankius gaminti, būstui, transportui ir kitoms reikmėms tenkinti. Tai nuolat atsinaujanantys resursai, reikiantiems globos ir priežiūros. Jie palaiko deguonies pusiausvyrą Žemėje. Senovėje žmonės juo labai brangindavo. Po jais žyniai melsdavosi, vaidilutės kūreno šventąją ugnį.

Statyba  Konspektai   (5,49 kB)

Vilniaus televizijos bokštas,kuriame sumontuoti nauji siųstuvai suteikė galimybes padidinti transliuojamų programų skaičių,pagerinti jų vaizdo bei garso priėmimo kokybę.Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,1990 metais buvo pradėtos steigti privačios radijo ir televizijos stotys bei pradėtos transliuoti programos.Lietuvoje atsirdo komercinis radijas ir talevizija.

Fizika  Referatai   (12,46 kB)

Tai yra referatas iš leksikologijos, jis buvo įvertintas 9 balais, vienintelis trūkumas - nepakankamai gerai išanalizuota žodžių daryba.

Filologija  Referatai   (5,1 kB)

Lyriniai kūriniai. Lyrikos žanrai. Lyrikos tipai. Epiniai kūriniai. Epo žanrai. Draminiai kūriniai. Dramos žanrai. Grožinės literatūros kalba. Poetinė leksika. Poetinė sintaksė. Poetinė fonetika. Eilėdara. Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai.

Lietuvių kalba  Konspektai   (5 psl., 37,82 kB)

A. Sniečkus gimė 1903 m. sausio 10 d. pasiturinčių valstiečių šeimoje. Tėvas, kaip labiau išsilavinęs, buvo renkamas valsčiaus viršaičiu. Šie keli faktai A. Sniečkui tapo baisiausia dėme ir gėda ir, kaip matome iš autobiografijos, sukėlė nemažų rūpesčių. Gal todėl ši gyvenimo aplinkybė (“tikrosios” klasinės kilmės trūkumas) vertė jį būti smarkiai radikalesniam, negu buvo jo kolegos ar to reikalvo sąlygos. Dėl idėjinių sumetimų atsižadėjęs tėvų, o dėl politinių - nepriklausomos Lietuvos, A. Sniečkus nuo 1920 m. tapo ištikimu komunistu bei Rusijos komunistų partijos (vėliau VKP(b) - TSKP) imperinės politikos įrankiu Lietuvoje.

Politologija  Pagalbinė medžiaga   (11 psl., 25,06 kB)