Žemė per savo kelių milijardų metų amžių yra gyvenusi svarbių kokybinių permainų laikotarpius, kai rasdavosi naujos, sudėtingiau organizuotos geosferos. Vienas iš tokių kaikotarpių – planetos jaunystė, prieš 3 milijardus metų. Tada, baigiant jai augti, susikaupė daug vidinio karščio, atsirado magmos židinių, ėmė veržtis vulkanai, formuotis atmosfera ir hidrosfera, kurioje netrukus atsirado gyvybė.

Biologija  Referatai   (10 psl., 514,97 kB)

Aplinkos tarša – tai šie išorės elementai, su kuriais konkretus organizmas tiesiogiai ar netiesiogiai sąveikauja. Aplinkos tarša – tai cheminių, fizinių ir biologinių teršalų, neigiamai veikiančių žmogų ir kitus gyvuosius aplinkos komponentus, patekimas į aplinką.

Aplinka  Referatai   (15 psl., 19,6 kB)

Situacija Lietuvoje. Aplinkos ministerijos duomenimis (www.am.lt), atvejų, kai planuojama ūkinė veikla gali daryti žymų poveikį aplinkai ir kurioms pagal LR Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą taikomos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, kasmet daugėja.

Aplinka  Paruoštukės   (3 psl., 70,99 kB)

Įvadas Dėl daugelio priežasčių mes vis labiau tolstame nuo gamtos, nepažįstame jos.Ekologinės problemos-dirvų ir vandens rūgštėjimas, mirštantys miškai, jūros užteršimas, žuvų , paukščių žūtys tai pėdsakai, kuriuos žmogus palieka gamtoje. visiems.Rūgštūs lietūs yra netik vietinė, bet ir globalinė problema, su kuria susiduria daugelis pasaulio regionų. Deginant kurą išsiskyrusios sieros dioksido dujos gali keliauti šimtus kilometrų ir tokiu būdu tai galima pajusti visur.Vienoje šalyje susidaręs sieros dioksidas gali sunaikinti kitos – gretimos šalies mišku.Žuvys ežeruose gali išnykti net ir tada, jei kuras deginamas toli nuo jų esančiose elektrinėse. TIKSLAS 1.Išsiaiškinti rūgščių lietų daromą žalą. UŽDAVINIAI 1.Išsiaiškinti kas yra rūgštieji lietūs. 2.Suvokti rūgščių lietų poveikį vandenims. 3.Išsiaiškinti kaip rūgštūs lietūs kenkia miškams. 4.Suprasti kokia žala daroma aplinkai. 5.Išsiaiškinti poveikį žmogaus sveikatai. 6.Gebėti apsisaugoti nuo rūgščių lietų. Rūgštieji lietūs Rūgštieji lietūs – visi rūgšties turintys krituliai(lietus, sniegas, šlapdriba, rūkas).Iš vietinių taršos šaltinių į orą patenkantys sieros ir azoto oksidai, veikiami saulės spinduliuotės bei ore esančių kitų cheminių priemaišų ir drėgmės virsta sieros ir azoto rūgštimis, kurios iškrinta su krituliais.Šiai ekologiniai problemai neegzistuoja valstybių sienos.Europoje susiformavusi rūgščiųjų kritulių zona jungia D.Britaniją, Olandiją, Vokietiją, Skandinavijos ir Baltijos šalis.(V.Stravinskienė“Ekologijos ir aplinkos žodynėlis“). Tiksliau, tai krituliai su atskiestu dviejų stiprių rūgščių – sieros bei azoto – tirpalu. Antropogeninės kilmės rūgščių lietų pH yra 4 – 4.5 . pH vertės poslinkis apie 1.0 (pvz. nuo 5.6 iki 4.6) reiškia vandenilio jonų kiekio padidėjimą 10 kartų. 70 procentų šių rūgščių susidaro oksiduojantis sieros dioksidui ir vandenilio sulfidui, 30 procentų – iš įvairių azoto oksidų ir kitų junginių. Dažniausiai SO2 išskiria tradicinės elektrinės, o NOx – automobiliai. Vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų sieros junginių. Judriose aviacijos trasose SO2 natūralus fonas dideliame aukštyje padidėja net 20%. Pagrindinės teršiančios medžiagos, iš kurių formuojasi rūgštieji lietūs, yra sieros ir azoto oksidai, kurių pagrindinė dalis patenka į aplinką deginant organinį kurą .Rūgštusis lietus susidaro, kai sieros dioksidas (SO2) ir azoto oksidai patenka į atmosferą, ir susimaišę su vandeniu chemiškai pakinta. Iš šio vandens susidaro debesys. Užterštas vanduo patenka į žemę su lietumi ar sniegu. Toks lietus didina dirvos rūgštingumą ir gali sutrikdyti ežerų ar upelių cheminį balansą. Iš esmės rūgštusis lietus yra bet kokie krituliai su labai mažu pH (rūgštingumu). Anglies dioksidas (CO2) išsiskaido ir susidariusi silpna angliarūgštė.(H2CO3) vandens pH sumažina iki 5,6 arba daugiau (įprastinis lietaus vandens pH – 6). Kita vertus, dėl natūralių rūgšties šaltinių rūgščiojo lietaus pH gali nukristi ir iki 4,5. Lietaus vandenyje, atsižvelgiant į savaime ore esančias medžiagas, turėtų būti maždaug 5–6,5 pH Taigi rūgštusis lietus susidaro tada, kai debesį, kartu ir kritulius užteršia cheminės medžiagos – azoto arba sieros rūgštis. Jas į orą išleidžia fabrikai ir automobiliai. Užterštas debesis gali lyti už tūkstančio ir daugiau kilometrų nuo teršimo šaltinio. Su lietumi rūgštys patenka ant žemės paviršiaus, apnuodija upių bei ežerų vandenį, žaloja pastatus, kenkia augalams ir dirvožemiui. Labiausiai šie lietūs kenkia Šiaurės Vakarų ir Centrinei Europai, rytinei Šiaurės Amerikos daliai, kai kurioms Azijos vietoms.

Biologija  Analizės   (47,94 kB)

Žmogui visais laikais nedavė ramybės trys klausimai: kas yra jis pats? Kas yra pasaulis? Koks turi būti žmogaus santykis su aplinka, kurioje jis gyvena? Aplinkai įvardyti Žmogus sukūrė nemaža prasmingų terminų: žemė gamta, biosfera, technosfera, ekosistema bei kitų. Tačiau daugiausi rūpesčių dabar kelia pati vidinė aplinkos būklė, kuri labai sutrikdyta, pažeista. Ką daryti, kad sustabdytume gamtinių sistemų degradavimą, išsaugotume ekologiškai pilnavertę, švarią aplinką? Tokie ir panašūs klausimai šiandien tampa vienu svarbiausiu žmogaus filosofinių apmąstymu, jo dorovinės saviraiškos dalykų. Šie klausimai neduoda žmonėms ramybės visuose pasaulio kraštuose , bet dar ne visi Žemės gyventojai, taipogi pas mus, suvokia ekologinės krizės didžiule grėsme žmonijos ateičiai ir dar mažiau yra linkę ką nors daryti, kad padėtis šioje srityje gerėtų. Liūdna, bet reikia konstatuoti, kad beveik kiekviename žingsnyje susiduriame įvairiomis abejingumo gamtai apraiškomis. Tiek žmonių psichologijoje, tiek jų dorovinėje sąmonėje, tiek viešojoje nuomonėje dar daug inercijos, senų mąstymo, vertinimo ir elgsenos stereotipų, kurie nesiderina su įtempta dabartine ekologine situacija. Daugeliui tikresnės atrodo įprastinės pažiūros, ir daugelis nori gyventi taip, kaip gyveno iki šiolei, juolab, kad aplinkosauga kelia naujų sunkumų bei nepatogumų, verčia perkainoti vertybes, riboti poreikius, saikingiau gyventi, žiūrėti toliau ir giliau. Šio darbo tikslas ir uždavinys – susipažinti su šiuo metu labai rimta problema – oro tarša, ir jos mažinimo priemonėmis. 1. ORO TARŠOS MAŽINIMO PRIEMONĖS Oro kokybė ir klimato kaita. Oro kokybė vertinama lyginant išmatuotą teršalų koncentraciją su nustatytomis užterštumo normomis - ribinėmis vertėmis. Miestų ore nuolat matuojama azoto oksidų (NO2, NO ir NOX), sieros dioksido (SO2), kietųjų dalelių (KD10), anglies monoksido (CO), ozono (O3), benzeno, švino koncentracija. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, padidintas oro užterštumas kietosiomis dalelėmis įtakoja sergamumo kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių ligomis padidėjimą. Oro užterštumas smulkiosiomis kietosiomis dalelėmis Europos šalyse kelia didžiausią nerimą. Lietuvoje, nors vidutinė metinė KD10 koncentracija neviršija nustatytos ribinės vertės (RV), tačiau neretai viršijama paros RV (50 μg/m3). Didžiuosiuose miestuose, ypač prie intensyvaus eismo gatvių, KD10 koncentracija viršija RV dažniau nei leidžiama (35 paras per metus). Vidutinis dienų skaičius per metus (paskutiniųjų 3 metų vidurkis) kai buvo viršyta KD10 koncentracijos paros ribinė vertė rodo, kad Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje tokių atvejų buvo daugiau nei 35 paros. Šioms problemoms spręsti visais lygmenimis – valstybės, savivaldybių ir vietiniu (įmonių) – taikomos priemonės oro kokybei gerinti. Valstybės lygiu taikomoms priemonėms priskirtina: LR mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme numatytas mokesčio juridiniams asmenims, naudojantiems biokurą, netaikymas.

Biologija  Referatai   (22,18 kB)

Dažniausiai trūkstamų baltymų kiekį stengiamasi nusipirkti iš užsienio, nes baltymų deficitas gyvuliams skiriamuose pašaruose per metus sudaro vidutiniškai apie 25 – 30 proc., o tai yra gana didelis kiekis. Perkami sojų, saulėgrąžų rupiniai ar išspaudos. Tačiau tai pabrangina gaminamos produkcijos savikainą, mažina pašarų gamybos apimtį bei potencialų dirvožemio derlingumą. Dažniausiai iš užsienio įvežama produkcija yra pasenusi, todėl tenka abejoti jos pašarine verte bei efektyvumu. Be to, esant žemoms gyvulininkystės produktų supirkimo kainoms ūkininkas nepajėgia papildomai nupirkti baltyminių priedų iš užsienio. Iš dabartiniu metu dažniausiai įvežamų baltyminių priedų sojų rupiniai yra baltymingiausi. Gyvulių racionams papildyti baltymais bei amino rūgštimis to užtenka, nors ir Lietuvoje auginamų augalų rūšių bei jų produktų, kurių beveik tokio pat pakaitalo pakaktų. 1. Baltymų biologinė vertė ir baltymingi pašarai Be baltymų negali būti gyvybės. Negalima jų pakeisti kita maisto medžiaga. Dabar pasaulyje trūksta apie 40 proc. maistingų baltymų, ir šis deficitas kol kas nemažėja. Baltymų trūkumas maisto produktuose sukelia fiziologinius ir funkcinius žmogaus organizmo sutrikimus, sulaiko augimą ir vystymąsi, pagreitina fizinį ir ypač protinį išsekimą. Todėl labai svarbu vystyti gyvulininkystę, didinti gyvulių produktyvumą ir tenkinti baltymų poreikius. Šiuo metu didžiausia baltymingų pašarų dalis (apie 90 proc.) gaunama iš augalininkystės produkcijos. Jos išsivystymo lygis nulemia ir gyvulininkystės produktų gamybą. Baltymingų pašarų gamybos pagrindą sudaro ankštiniai augalai. Tačiau kai kurie ūkiai nesilaiko jų racionalaus kaupimo bei ruošimo principų, didina mažai baltymingų augalų plotus. Gyvulinės kilmės baltymingų pašarų, išskyrus pieną bei jo perdirbimo atliekas, ūkiai beveik nenaudoja. Pramoniniai kombinuotieji pašarai dažnai būna nepakankamai baltymingi. Pašarų baltymingumą galima padidinti ankštinių augalų grūdais (koncentratais) ir žoliniais pašarais, tačiau pašarų vertė priklauso ne tik nuo baltymų ar maistinių medžiagų kiekio, bet ir nuo skoninių savybių, augalo vegetacijos laikotarpio, atitinkamų antimaistinių medžiagų, virškinamumo, gyvulio medžiagų apykaitos bei produktyvumo galimybių. Pavyzdžiui, butonizacijos tarpsnyje karvės sunaudoja po 2,5 kg ganyklinės žolės, o žydėjimo metu – po 2 kg sausosios medžiagos 100 kg svorio. Kartu mažėjant virškinamumui, sumažėja ir atitinkamų medžiagų pasisavinimas. Žolinių pašarų mišiniai 20 – 30 proc. geriau virškinami ir pasisavinami nei atskirai varpiniai ar ankštiniai. Tai paaiškinama nepakankamu maistinių medžiagų santykiu ir nemaistinių medžiagų persisotinimu. Tuomet ne tik blogai pasisavinamos baltyminės medžiagos, bet blogėja gyvulio sveikatingumas bei produktyvumas. Optimalūs angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vitaminų kiekiai padidina baltymų bei amino rūgščių efektyvumą racione. Kiekvienos rūšies gyvuliams reikalingi tokie baltymai, kurių sudėtyje yra jiems būtinų nepakeičiamų amino rūgščių. Iki šiol per mažas dėmesys skiriamas amino rūgščių pilnavertiškumui racionuose, ir dėl to daugeliui gyvulių tenka padidinti proteinų normas ir dar labiau padidinti baltymų trūkumą. 2. Baltymų problemos sprendimo būdai Apie baltymų problemos sprendimo Lietuvoje būdus pastaraisiais metais susiformavo trys nuomonės: 1. Dauguma siūlė baltymingus augalus auginti Lietuvoje, siekiant pakeisti importuojamus iš užsienio sojų, saulėgrąžų ir kitus baltymingus pašarus. 2. Mokslininkai selekcininkai propagavo intensyvesnį sojų veislių selekcinį darbą, siūlydami sojas pradėti auginti Lietuvoje. 3. Tretieji manė, jog neverta auginti vietinių baltymingų pašarų, nes geriau juos importuoti iš užsienio. Baltymingų pašarų platesnis auginimas bei jų racionalus naudojimas gyvuliams ir paukščiams šerti padėtų spręsti baltymų problemą gyvulininkystėje, sumažintų sojų rupinių ir kitų baltymingų žaliavų importą. Todėl Lietuvoje šiuos sojų, saulėgrąžų rupinius siekiama pakeisti rapsų išspaudomis, taip pat žirnių, vikių, lubinų, pašarinių pupų, rapsų grūdais. Nors pagal baltymų kiekį (38 – 48,5 proc. žaliųjų proteinų SM), biologinį vertingumą ir nepakeičiamas amino rūgštis sojos yra vienos geriausių, bet termiškai neapdorotos jos yra netgi nuodingos. Sojose esantis mažamolekulinis oligopeptidas trikdo skydliaukės veiklą, o kai racione nepadidinamas vitamino D kiekis, gyvulių prieaugis ir paukščiai gali susirgti rachitu (nors pakanka kalcio ir fosforo). Šviežiose sojų pupelėse yra vitamino E antagonisto, sukeliančio kepenų nekrozę ir raumenų distrofiją. Yra duomenų, kad ir iškaitinti sojų rupinių baltymai trukdo organizmui pasisavinti cinką, manganą, varį ir geležį. Taigi, per trumpai pakaitinus sojų pupeles, lieka per daug nemaistingų medžiagų, o perkaitinus – sumažėja amino rūgščių pasisavinimas. JAV paukštininkai ieško sojos produktų pakaitalų ir dėl kitų priežasčių: juose stinga mineralinių medžiagų, vitaminų, o amino rūgščių azotas itin prastai pasisavinamas. Be to, iš organizmo jį išskirdami, paukščiai tampa liguisti. Aplinka labiau užteršiama amoniaku, todėl vien didesnis proteinų kiekis pašare dar neapsprendžia biologinės vertės. Įvežtinių sojų rupinių pakeitimo galimybes vietiniais pašarais teigiamai vertina Vakarų Europos ir Lietuvos mokslininkai vadovaudamiesi tyrimų duomenimis. Lietuvoje auginamų žirnių, vikių, pašarinių pupų, pašarinių alkaloidų turinčių lubinų, lęšių grūduose ir žaliojoje masėje gausu baltymų. Pavyzdžiui, žirnių grūduose gali būti iki 20 – 28 proc., vikių – 28 – 33 proc., pašarinių pupų – 27 – 35 proc., lęšių – 32,2 proc., pašarinių geltonžiedžių lubinų – net 36 – 45 proc. žaliųjų proteinų. Žirnių bei pupų proteinuose lizino rasta 0,61 – 1,08 proc. daugiau nei sojų rupiniuose. Naudojant ankštinius koncentruotuose pašaruose, padengiamas kitų grūdų baltymų trūkumas. Ankštinių augalų baltymai dažnai geriau pasisavinami nei varpinių javų baltymai. Pakeitus sojų rupinius rapsų išspaudomis ir žirnių miltais veršelių augimas nesumažėja, o pašarų sąnaudos būna beveik tokios pat. Šiuo atveju starterinių pašarų kaina sumažėja 6,58 proc. Kombinuotuose pašaruose pakeitus sojų rupinius lubinų ar pupų miltais, azotinių ir angliavandenių fermentacijos procesai karvių didžiajame prieskrandyje nekito. Nekito ir maisto medžiagų virškinamumas bei pasisavinimas. Naudojant žirnių, pupų, rapsų išspaudų, vikių, lubinų priedus arba jų atitinkamus mišinius galima gauti nemažus kiaulių svorio priedus, kaip ir naudojant sojų rupinius. Nepadidėja ir pašarų sąnaudos. Nustatyta, kad vietoj sojų ar saulėgrąžų rupinių į kombinuotuosius pašarus pirmoje kiaulių penėjimo pusėje lubinų miltų galima dėti 15 proc., pupų – 20 proc., antroje penėjimo laiko pusėje – atitinkamai 20 ir 25 proc. Pakeitus sojų rupinius pašarinėmis pupomis ar pašariniais lubinais, broilerių produktyvumas nesumažėja. Nepadidėja ir pašarų sąnaudos, nepakinta ir broilerių išgyvenamumas. Nustatyta, kad bekoninės kiaulės šeriamos pašarų daviniu, kuriame yra 10 – 13 proc. žirnių miltų, per parą priauga mažiausiai šimtu gramų daugiau, nei kiaulės, kurių racione vyrauja varpiniai augalai. Vadinasi tradiciškai nusistovėjęs vienpusis gyvulių šėrimas yra nuostolingas. Tik pakankamas ir optimalus įvairių maisto medžiagų racionas gali užtikrinti rentabilią gyvulininkystės produktų gamybą. Pašarų baltymingumas gali būti padidintas naudojant ir mūsų pramonės gamybos atliekas, pavyzdžiui, rapsų išspaudas, kurių į penimų kiaulių racionus galima dėti iki 10 – 15 proc., paršavedėms – iki 10 proc. Techninių veislių rapsų išspaudų ar rupinių į koncentruotus pašarus galima dėti penimoms kiaulėms iki 4 – 5 proc., paršavedėms – ne daugiau kaip 2,5 – 3 proc. Linų sėmenų išspaudų nujunkytiems paršams ir vyresnėms kiaulėms galima būtų duoti iki 5 – 10 proc. sauso pašaro davinio, jeigu nėra alkaloido linamarino. Perkant rapsų ar linų išspaudas reikėtų reikalauti pažymos apie gliukozinolatų, eruko rūgšties ar alkaloido linamarino buvimą. 3. Pašarų mišinių sudarymas Varpinių augalų baltymingumą ir ėdamumą galima padidinti auginant juos su ankštiniais. Vien su ankštinių augalų rūšių grūdais ne visada galima sudaryti optimalų amino rūgščių balansą, o ankštinių ir varpinių augalų mišiniai gali papildyti trūkstamą rūgščių kiekį. Optimalūs ankštinių ir varpinių augalų santykiai padidina derlių iš ploto vieneto ir gerina pašarų virškinamumą. Daugumos daugiamečių žolynų amino rūgščių sudėtis ir santykis, nuo kurių priklauso ir ėdamumas, skiriasi dėl to, kad įvairios augalų rūšys įvairiais metais skirtingai stelbia varpinius ar ankštinius. Pavyzdžiui, pastebėta, kad ožiarūčiai antraisiais ir trečiaisiais naudojimo metais intensyviai stelbia ankštinius ir varpinius, kai santykis buvo 75 : 25. Su ankštinėmis geriau konkuruoja šunažolės ir tikrieji eraičinai. Ankštinių augalų mišinių šieną reikėtų naudoti žiemą, kai kartu šeriamas varpinių augalų silosas. Praktikoje dažnai ankštinių ir varpinių augalų mišiniai sudaromi iš nevienodo ilgaamžiškumo žolių rūšių sėklų. Dažniausiai pirmais ir antrais naudojimo metais daugiamečių žolių pasėliuose vyrauja vien ankštinės, o trečiais ir vėliau – vien varpinės. Tad reikėtų pasėti dalį varpinių ir ankštinių žolių mišinių santykiu po 50 proc. Koreguojant žolyno rūšinę sudėtį, reikia atsižvelgti į dirvožemio granuliometrinę mechaninę sudėtį ir tipą bei kokybės balą, gyvulininkystės gamybinę kryptį, ekonomines ir ekologines sąlygas. Pagal ėdamumą ankštinių augalų mišiniuose labiau pageidautinos daugiametės svidrės ir motiejukai. 4. Pilnaverčiai baltymai, reikalingi gyvulių maisto racionui Baltyminę pašaro kokybę apsprendžia ne vien tik žaliųjų ar virškinamųjų proteinų kiekis, bet ir amino rūgščių sudėtis bei jų tarpusavio santykis. Kai kurios amino rūgštys, kaip lizinas, metioninas, argininas, triptofanas, histidinas, treoninas, leucinas, izoleucinas, valinas, fenilalaninas, yra nepakeičiamos, jas gyvuliai turi gauti su pašaru. Cistinas, glicinas, alaninas, serinas, prolinas, asparaginas, glutamo rūgštys ir kt. gali būti pakeistos kitomis priklausomai nuo molekulinės sandaros panašumo. Prieskrandžiuose esančios mikrofloros dėka atrajojantys gyvūnai gali tenkintis ne tokiu baltymingu pašaru. Planuojant pašarų davinius tenka atsižvelgti į gyvulių rūšį. Reikėtų prisiminti, kad ne tik amino rūgščių trūkumas, bet ir jų perteklius neigiamai veikia gyvulio organizmą. Savaime aišku, kad kai kurių amino rūgščių kiekis priklauso nuo pašarų baltymingumo. Kuo davinyje mažiau baltymų, lyginant su fiziologiniu jų poreikiu, tuo daugiau reikės amino rūgščių. Kai kurių amino rūgščių didžiulis perteklius arba jų trūkumas būna gyvulius ganant vienarūšėse (augalų atžvilgiu) ganyklose bei šeriant vien varpinių ar ankštinių augalų pašarais (persotinimas). Nepakeičiamos amino rūgštys dalyvauja baltymų, vitaminų, fermentų, hormonų sintezėje, kaip vienas iš sudėtinių komponentų angliavandenių, riebalų ir mineralinių medžiagų apykaitoje. Kuo daugiau nepakeičiamų amino rūgščių augaluose, tuo jie pilnavertiškesni. Atrajojančių gyvūnų prieskrandžiuose esanti mikroflora sintetina daugumą amino rūgščių. Todėl mažo produktyvumo galvijai mažiau reaguoja į amino rūgščių trūkumą. Tačiau prieskrandžiuose esanti mikroflora negali kompensuoti labai produktyvių karvių ir intensyviai auginamo prieauglio nepakeičiamų amino rūgščių poreikio. Prieaugliui ypatingai trūksta lizino, metionino ir triptofano, o produktyvioms karvėms reikia ir izoleucino, histidino, valino. Kuo didesnis racione pašarinių komponentų kiekis, tuo daugiau ir įvairesnių amino rūgščių gauna gyvuliai, tačiau be baltyminių pašarinių komponentų vargu ar galima patenkinti produktyvių gyvulių poreikius. Amino rūgščių pasisavinimas priklauso ir nuo gyvulių rūšies, amžiaus bei jų fiziologinės būklės. Pavyzdžiui, jauniems paršeliams ir veršeliams papildomai geriau duoti gyvulinės kilmės priedų. Iš jų prieauglis amino rūgštis pasisavina geriau nei iš augalinių. Nors žoliniuose pašaruose gali būti ir pakankamas amino rūgščių kiekis, tačiau dėl blogo ląstelienos virškinimo jas blogai pasisavina kiaulės ir paukščiai. Jiems geriau tinka grūdiniai pašarai, išspaudos, rupiniai, turintys nedaug ląstelienos. Įvairios amino rūgštys turi skirtingą poveikį gyvulių organizmui, pavyzdžiui, trūkstant lizino, sutrinka gyvulių reprodukcija, gyvuliai netenka apetito, blogai auga, atrofuojasi raumenys, mažėja kalcio kiekis kauluose, nors racione jo yra pakankamai. Viščiukus ištinka paralyžius. Lizino būna beveik tiek pat pieno milteliuose, mėsos kaulų milteliuose ir beveik tiek pat, kaip ir sojų rupiniuose. Tik gaila, kad šiuo metu, esant mažoms mėsos perdirbimo įmonėms, skerdyklų atliekos ne visur tinkamai perdirbamos į pašarus. Gausu lizino lęšių grūduose, lubinuose, pašarinėse pupose, žirniuose, vikiuose, burnočiuose. Karvės, gaudamos pakankamai liucernų, seradėlių, esparcetų bei dobilų, neturėtų justi lizino trūkimo. Histidinas skatina ląstelių dauginimąsi, intensyviau auga prieauglis. Histidino daugiau nei sojų rupiniuose, kuriuose histidino kiekis yra 10,2 g/kg, yra lieso pieno milteliuose ( 13,3g/kg) ir mėsos kaulų miltuose ( 11,3g/kg, priklausomai nuo mėsos ir kaulų santykio žaliavoje), lęšių (11,1g/kg) ir pupų (10,8g/kg) grūduose. Nedaug nuo jų atsilieka lubinai, burnočiai, kulkšnės, vikiai, dobilai, žirniai, geltonžiedės liucernos, seradėlės, esparcetai. Taigi gyvulių histidino poreikį galima patenkinti. Arginino dėka gaminasi insulinas. Iš arginino gali sintetintis prolinas ir asparaginas. Tačiau šios rūgštys gaminasi tik tada, kai organizmui pakanka arginino. Arginino gausu lubinuose (31,6 g/kg), mėsos kaulų miltuose (31,1 g/kg), lęšiuose (22,2 g/kg), vikiuose, pašarinėse pupose, linų sėmenyse, žirniuose. Trūkstant triptofano vystosi katarakta, sutrinka patinų lytinė veikla, vystosi anemija. Ir čia galėtume išsiversti be importinių sojų rupinių, turėdami mėsos kaulų miltų, lieso pieno miltelių, lubinų, linų sėmenų, vikių. Be to, gausiau triptofano yra dar apie 10 Lietuvoje augančių augalų rūšių. Tik jų reikėtų 3 – 5 kartus daugiau, nei sojų rupinių. Žuvų miltuose triptofano yra net dvigubai daugiau ( 10,2 g/kg), nei sojų rupiniuose (5,1 g/kg) ar mėsos kaulų miltuose (5,64 g/kg). Esant pakankamai metionino kiekiui efektyviau sunaudojami pašarai. Daugiau metionino net tris kartus daugiau nei sojų rupiniuose yra žuvų miltuose, (324 proc.), saulėgrąžų išspaudose (161 proc.), lieso pieno ir mėsos kaulų miltuose atitinkamai (145 ir 107 proc.), burnočiuose (109 proc.). Pakankamai jų daug lęšių grūduose, garždeniuose, geltonžiedėse liucernose, lubinuose, linų sėmenyse, pašarinėse pupose, seradėlėse, rapsų rupiniuose, baltuosiuose dobiluose, žirniuose. Naudojant kaip priedą nors vieną iš paminėtų pašarų, galima pakankamai apsirūpinti metioninu. Valinas reguliuoja nervų sistemą. Trūkstant valino gyvuliai netenka apetito, liesėja. Ankštiniuose augaluose jo yra pakankamai, todėl naudojant ankštinių augalų žolinius ar grūdinius pašarus valino turėtų pakakti. Ypač daug valino yra žuvų miltuose 35,2 g/kg, kai tuo tarpu sojų rupiniuose 17,7 g/kg. Mažiausiai šios amino rūgšties yra pašariniuose runkeliuose, tik 0,29 g/kg. Trūkstant leucino ir izoleucino, blogai vystosi raumenys. Ypatingai jo reikėtų jauno amžiaus gyvuliams, ypač lytinio brendimo metu, kada intensyviai vystosi raumenys, tačiau ir tuomet prieaugliui pridėjus šiek tiek gyvulinės kilmės priedų, o vėliau į pašarų racioną – lubinų, rapsų rupinių, vikių, pašarinių pupų ar žirnių, gyvuliai šių amino rūgščių stygiaus nejus. Lyginant kitų kultūrų leucino ir izoleucino kiekius su sojų rupiniais procentais, tai jų yra daugiau žuvų miltuose atitinkamai (102 ir 188 proc.), o saulėgrąžų išspaudose izoleucino (101 proc.), o mažiausiai puscukriniuose ir pašariniuose runkeliuose leucino atitinkamai (2 - 1,8 proc.), izoleucino (1,5 - 1,3 proc.). Atitinkamai ir pašarų kiekiai reikalingi leucino ir izoleucino r. kiekiams gyvulių racionui gauti bus nevienodi. Kad pakeisti 1 kg sojų rupinių reikės 0,5 kg žuvų miltų ir net 76,8 kg pašarinių runkelių. Fenilalaninas ir tirozinas turi įtakos skydliaukės ir antinksčių veiklai, baltymų apytakai. Trūkstant fenilalanino, dalį jo poreikio gali pakeisti tirozinas, tačiau kompensacija įvyksta esant tirozino pertekliui. Todėl vertinant racionus pagal skirtingų amino rūgščių kiekį, tikslinga žinoti ir suminį amino rūgščių kriterijų pašaruose, nors įvairių amino rūgščių organizmo poreikis yra skirtingas. Lyginant kitų kultūrų fenilalanino kiekį su sojų rupiniais procentais, tai jo yra daugiau žuvų miltuose (164 proc.) ir saulėgrąžų išspaudose (108 proc.), o mažiausiai puscukriniuose ir pašariniuose runkeliuose, tik (1 - 2 proc.). Atitinkamai ir pašarų kiekiai reikalingi fenilalanino kiekiui gyvuliams gauti bus nevienodi. Kad pakeisti 1 kg sojų rupinių reikės 0,6 kg žuvų miltų ir net 77,8 kg pašarinių runkelių. Kaip matome importuojamus sojų rupinius galima pakeisti ir Lietuvoje auginamomis kultūromis, taip pat saulėgrąžų išspaudomis, žuvų miltais, mėsos kaulų miltais, lieso pieno miltais, lubinais, žirniais, pašarinėmis pupomis. Amino rūgščių kiekis priklauso ne tik nuo augalo rūšies, generatyvinės ar vegetatyvinės dalies, bet ir nuo dirvožemio, klimatinių sąlygų, vegetacijos tarpsnio, tręšimo, pašaro gamybos technologijos ir gyvulių pasisavinimo galimybių. Nustatant amino rūgščių poreikį, reikėtų atsižvelgti į pateiktus kriterijus, pavyzdžiui, naudojant šieną, pagamintą iš peraugusios žolės, davinio kiekį reikėtų atitinkamai padidinti.

Biologija  Referatai   (13,35 kB)

Ekologinė biotechnologija – tai gyvųjų organizmų ir biologinių pęrocesų ekologija. Ekologinė biotechnologija nagrinėja mikroorganizmų prisitaikymą prie aplinkos sąlygų, mikroorganizmų ekologiją, vandens valymą, kietų atliekų nukenksminimą, dirvos užteršimą ir teršalų kilmę. Biotechnologiniuose procesuose plačiai naudojami mikroorganizmai (bakterijos, mielės).

Biologija  Referatai   (5 psl., 12,05 kB)

Vis dėl to perdaug didelį mūsų šalies žmonių sluoksnį, ir net labai skausmingai, liečia šis minimalaus atlyginimo dydžio nustatymas, kad leisti sau galvoti, kad be mokslinio gilaus paskaičiavimo būtų galima nustatyti per žemą minimalaus atlyginimo dydį. Gal kas ir atliko kokius paskaičiavimus kiek gramų duonos, sviesto, dešros, kruopų ar margarino turi žmogus suvartoti, kad jaustųsi bent ne alkanas, ką jau bekalbėti apie pilnavertiškumo pojūtį, be kurio jokiam žmogui neįmanoma savęs realizuoti, be kurio neįmanomas šeimų stabilumas, ar savęs pajautimas valstybės pilečiu. Valstybės, kuri rūpinasi savo žmonėmis…Tik apie tokius tyrimus kažkaip neteko girdėti. Ir L rinkos ekspertai vienos konferencijos metu, vykusios Litekspo parodų rūmuose konferencijos salėje, prasitarė, kad minimalus atlyginimas nuleistas “iš lubų”. Dabar tampa aišku, kodėl lietuviškas tualetinis popierius toks pigus ir plonas ir dar vadinasi “PIGIAU”. Jo vertės tkriausiai pritrūko minimalaus atlyginimobiudžetui sudaryti. Be to, jei žmonės mažiau valgys, tai tualetinio popieriaus gal net neprireiks. Nes mūsų žmonės ne tik darbštūs, bet ir išradingi-ką nors sugalvos….. Tik pamiršo apskaičiuoti mūsų šalies ekonomikos grandai, ar tiek mažai valgydamas žmogus galės gerai dirbti??Ką jau bekalbėti apie bent jau padorų žmogaus pragyvenimą. Net mano prosenelis J. Kudirka, lengvos jam žemelės, imdamas į darbą padienius darbininkus pirma kelias dienas juos maitindavo ir sudarė sąlygas atsigauti ir tik vėliau duodavo nudirbti darbus ir tai ne pačius sunkiausius. Nes sunkiausius darbus dirbdavo pats, bodamas, ką pasakys kaimynai, be to ir pats “nešpietnas”, nor sir ne didelio ūgio buvo. Tad nenuostabu, kai žmogus eina į darbą bemaž alkanas, kad Lietuvos žmonių darbingumo koeficientas vienas žemiausių Europoje-neviršija 30 proc., kai ES vidurkis siekia net 70 proc. Nesunku paskaičiuoti, kad vien dėl to gaminių, prekių ar paslaugos savikaina brangsta priklausomai kokį ūkio sektorių tai liečia-nuo 12 iki 30 proc. Tiesa gana sunku būtų paskaičiuoti, kiek dėl mažo darbo našumo papildomai nukenčia gaminių kokybė. Turbūt dėl tos priežasties stambūs kapitalistai siekia kuo daugiau automatizuoti gamybą taip dar daugiau didindami bedarbių armiją ir mažina atlyginimų didėjimo tikimybę. Nes kuo daugiau bedarbių, tuo mažesnė materialinė darbuotojų motyvacija, nes didžiausias žmogaus motyvas, kuo tai neprimena gūdžių baudžiavos laikų, kai žmonės dirbdavo tik už valgį ir tai tik iš dvarininko malonės, tuo lengviau nepaklusnų darbo žmogų pakeisti paklusniu.. Tik pamirštamas vienas dalykas-kertama šaka ant kurios sėdi, nes taip apribojamas žmonių kvalifikacijos kėlimo galimybės, nes talentingiausieji dažniausiai atsiduria už vartų. taip jau gyvenimas suklosto.. Tiesa sakant, gal dėl tos priežasties tualetinis popierius Europoje minkštesnis ir storesnis. Ir kompanijos gaminančios taip reikalingą prekę daugiau turėtų uždirbti, ir pridėtinės vertės tokios prekės gamyba daugiau sukuria, nes kokybiškam daiktui pagaminti reikia atlikti rinkos tyrimus, išbandyti įvairias rūšis popieriaus, kol atrandi tinkamiausią. O kur dar marketingo priemonių kūrimas, siekiant kuo daugiau parduoti kokybiškos prekės, organizavimas ir realizavimas-kiek šios priemonės sukuria darbo valandų. Ir tai tik menkam tualetiniam popieriui tenkanti pridėtinė vertė viršija lietuvišką keliolika kartų. tai ką jau bekalbėti apie tehnologiškai daug sudėtingesnės prekes.. Vadinasi nekokybiškų, pigių prekių gamyba iš pagrindų mažina šalies BVP, vadinasi didina ir šalies nedarbą, ir šalies gamybinį techninį potencialą, kuris yra vienas iš svarbiausių įgyjant pranašumą ekonominėje kovoje su šalimis kaimynėmis ir ne tik. Turbūt net ekonomikos pradžiamoksliui aišku, kad šalys stengiasi konkurencinėje kovoje įveikti viena kitą ir, kad dėl to jokių iliuzijų neturi būti. Gal reiktų susieti ir išvesti šalies ekonominės gerovės priklausomybės kreivę nuo tualetinio popieriaus storumo, minkštumo, kainos ir net spalvos???Perfrazavus išeitų, kad mes tik tiek” nusipelnėme gyventi geriau”, nes įperkaime tik ‘labai brangų”tualetinį popierių?? Gal ir galima mokėti žmogui kuo mažesnį atlyginimą, bet ar galima tikėtis, kad žmogus dėl to dirbs geriau ir našiau?? Preliminariais moksliškai pagrįstais paskaičiavimais”iš lubų” 10proc. pakėlus atlyginimą galima tikėtis, kad darbo našumo koeficientas padidės 20 procentų nuo 30 iki 36 proc. Efektas daugiau nei akivaizdus.. Tai jei taip yra, kyla visiškai teisėtas klausimas-KAM IŠ TIESŲ NAUDINGAS KUO MAŽESNIS ATLYGINIMAS, JEI BET KURI EKONOMINĖ MOKSLIŠKAI PAGRĮSTA TEORIJA ĮRODYS, KAD MINIMALAUS ATLYGINIMO PAKĖLIMAS DUOS DIDELĘ NAUDĄ TIEK ĮMONĖMS, TIEK VALSTYBEI IR BE JOKIOS ABEJONĖS-ŽMONĖMS??KAM NAUDINGA LIETUVĄ MATYTI SKURSTANČIĄ, PRASIGĖRUSIĄ, IR KURIOJE DIDŽIAUSIAS SAVIŽUDYBIŲ SKAIČIUS EUROPOJE??TAI VYKSTA KARINGIAUSIOJE IR STIPRIAUSIOJE EUROPOS TAUTOJE, APGYNUSIOJE EUROPĄ NUO MONGOLŲ-TOTORIŲ INVAZIJOS…Kas įdomiausia tie didieji Lietuvos ekonomistai turintys jausti atsakomybę dėl dabartinės ekpnominės-socialinės-kultūrinės šalies padėties dirba konsultantais stambiausiuose bankuose ar bendrovėse ir turbūt dėl to nejaučia jokio sąžinės graužimo.. Preliminariais paskaičiavimais kas pusę metų pakėlus po 50 lt. minimalų atlyginimą(tai jau siūliau 2000 m., t. y. prieš 4m., Verslo žinios 2000. 12. 11 d., kai tuo metu garsieji mūsų šalies ekonomistai minimalaus atlyginimo kėlimo vos neprilygino ekologinės bombos sprogimo padarinių visos Lietuvos, reikia manyti ir žmonių, ateičiai, kai tuo tarpu tie patys piliečiai dabar bando nepergarsiai kalbėdami pripažinti, kad tuo metu jų nuomonė buvo klaidinga) po 3-4 metų galima tikėtis darbo našumo padidėjimo 15-20 procentinių punktų skirtingose ūkio šakose. Tai leistų sumažinti 2-3 procentais gaminių savikainą. Kas labai aktualu didinant mūsų prekių konkurencingumą prieš įstojant į ES ūkio zoną. Akivaizdu, kad ir sergamumas prie didesnių atlyginimų turėtų sumažėti, ir pasitikėjimas valstybe, kuri rūpinasi savo pilečiais, išaugtų, kas taip pat turėtų įtakos darbo kokybei bei našumui:keista būtų atsisakyti tokios akivaizdžios naudos Sodros biudžetui, tiek valstybei, tiek verslininkams. bet kas visų svarbiausia-žmonės nebedirbtų vergiškomis sąlygomis…Tuo labiau, kad stambiose įmonėse 2 proc. administracijos darbuotojų sumine išraiška gauna tiek pat kiek 98 proc. ”juodadarbių”(atsiprašau už šį išsireiškimą, bet, nors ir labai skaudu, bet kitokio žodžio prie tokių skaičių tiesiog neišeina pavartoti). Rezervai itin akivaizdūs, kad net neverta užmerkti akių, kad tai neįmanoma. O gal prisibijoma, kad minimalias pajamas gaunantys piliečiai padidėjusias pajamas leis smulkiame sektoriuje ir taip smulkus sektorius atsistos ant kojų be jokios “mielaširdingos” valstybės pagalbos???Tai sudarytų kelių šimtų milijonų litų injekcija į smulkų ir vidutinį sektorių ir tik pirmais metais. Vėliau ši suma išaugtų keleriopai-tokius tai pagreičius smulkiame sektoriuje įgyja, kad ir nedidelės pinigų injekcijos. Jei dar pridėtume tai, kad smulkus verslininkas sumoka 20-25 centus nuo kiekvieno lito mokesčių valstybei, kai tuo tarpu stambus verslas tik -0. 05-0. 09lt, pradedame suprasti, kodėl didelė dalis žmonių vos suduria galą su galu, o stmabūs “miega” tiesiogine to žodžio prasme ant pinigų maišo. Akivaizdu, kad min. atlyginimo pakėlimas pakeltų vartojimą, ko pasekoje padidėtų įmonių pelningumas, kurių prekybos sektoriuje 1995m. nuo 54 proc. sumažėjo iki 2002metais 7 proc…. Sudarius mažoms įmonėms sąlygas gauti padorų pelną iš esmės pasikeistų ir nedarbo lygis šalies mastu, nes tik smulkus ir vidutinis sektorius kuria darbo vietas. Tai patvirtina ir ES Statistikos departamento atlikti tyrimai 1988-1995 metais, kurių metu nustatyta, kad per nagrinėjamą laikotarpį smulkios įmonės sukūrė kiekviena vidutiniškai po 0. 75 darbo vietos, o stambios sumažino kiekviena po 0. 6 darbo vietos. Jei paimsime domėn, kad 98 proc. lietuvos R įmonių smulkios ir vidutinės, tai nesunku paskaičiuoti, ak iš 55000 veikiančių šalies įmonių nedidelės įmonės galėtų sukurti papildomai apie 40 000 darbo vietų per vieną du metus. Tik stebuklingas ir didžiu tapęs JEI…JEi valstybė to pati panorės. T. Y. jei to norės Lietuvos Vyriausybė, Lietuvos Seimas, o tiksliau Lietuvos Premjeras ir Lietuvos Seimo Pirmininkas. pavardžių tikriausiai neverta ir vardinti.. Taip pat galima būtų teigti, kad nedarbo lygio sumažėjimas padidintų ir šalies BVP, kuo taip mėgsta girtis mūsų pačios sparčiausiai turtingėjančios valstybės verslo ir politikos luzeriai, atsiprašau lyderiai.. Nesunku apskaičiuoti, kad BVP, sumažėjus minėtam skaičiui bedarbių, padidėtų net 8 proc. Tik …JEI… panorės mūsų valstybės didieji “sodintojai”. Šie skaičiavimai pagrįsti garsių pasaulio ekonomistų paskaičiavimais. Tai turėtų įtakos ir geresniam šalies biudžeto vykdymui ir Šios, pavadinsiu jas aiškumo dėlei “papildomomis”, papildomos įplaukos į šalies biudžetą leistų skirti papildomus asignavimus socialinėms ir švietimo programoms vykdyti. Tokios programos vėl kasmet leistų tikėtis didesnio papildomo (t. y. šiuo metu nenumatyto)BVP augimo net 1-1. 5 proc. Šių nenumatytų dabartiniame biudžete papildomų pajamų, jos sudarytų per dvejus metus apie 0. 9mlrd. litų, pakankamai užtektų ir pensijoms pakelti ir minimaliems atlyginimams, ir sumažinti fizinių asmenų pajamų mokesčiui. Teisybės dėlei vėl reiktų paminėti, kad ir šios priemonės savo ruožtu vėl paskatintų dar didesnį vartojimą ir dar geresnį biudžeto sirinkimą.. Jei panagrinėsim vien tik prekybos įmonių pelningumo rodiklius, pamatysime, kad nuo 1995 metų 54 proc. pelningai dirbančių prekybos įmonių skaičius, prieš įsigalint prekybos gigantams, sumažėjo iki 7 pros. 2002m. Tai be jokios abejonės atsiliepė ir nedarbo didėjimui šalies mastu. T. y. tik viena iš dvylikos įmonių dirba pelningai. Prie tokių makroekonominių rodiklių ir prisisteigia visokio plauko “skolų išmušinėjimo agentūrėlių”, kurios tik neteisiškom priemonėm gali kažką “išpešti”, nes teisinėm nebėra kaip veikti, nes virš 80 proc. Lietuvos įmonių galima nors dabar sklebti bankrotą. Ypač prie tokios makroekonominės šalies būklės, kai pagal penkių metų BVP augimą vien tik nuo Latvijos R atsiliekame apie 30 proc., o nuo dar mažesnės Estijos R net 50 proc., kurioje nedarbas siekia tik apie tuos lemtingus 6 proc. ir, kurioje “emigravusių”ieškoti darbo užsienyje tik 15-20 tūkst, (Lietuvoje apie 400 tūkst. ), kas taip pat yra labai svarbu įvertinant tikruosius makroekonominius rodiklius ir galimus jų padarinius pačiu artimiausiu metu. Kaip jau minėjau, smulkaus ir vidutinio sektoriaus įmonės sumoka biudžetui 0. 2-0. 25lt. nuo kiekvieno lito mokesčių, kai stambios įmonės tik 5 centus. Pvz. vienas stambus šalies prekybos tinklas neseniai viešai pasigyrė, kad per 2002 metus sumokėjo 20 mln. litų įvairių mokesčių. Ir tai nuo 400 mln. apyvartos. bet smulkus sektorius nuo tokios apyvartos sumokėtų 80-100mln. litų. t. y. valstybė proteguodama stambaus kapitalo klestėjimą iš tiesų smukdo Lietuvos R, smukdo šalies biudžetą, verčia vergauti tiesiogine to žodžio prasme Lietuvos R paprastus žmones. Įsivaizduokite, kad viena mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotoja pasigyrė, kad iš vieno tinklo surenka 3 mln. litų mokesčių litų per mėnesį, kai tuo tarpu smulkūs verslininkai sumokėtų nuo tokių pajamų net 16-21 mln. litų. Niekaip nesuprantu, kaip tokiose pareigose dirbdama Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė iš esmės skatindama stambų verslą nemokėti 15 mln. litų per mėnesį priklausančių Lietuvos valstybei ir visiems Lietuvos žmonėms pinigų, gali eiti tokias svarbias ir atsakingas pareigas???… Iš vienos pusės galima suprasti, kodėl mūsų šalies didieji ekonomistai, net pranašais save vadinantys, 1998-2003 metais tvirtino, kad minimalaus atlyginimo didinimas mažina darbo vietų skačių. Taip, šis teiginys visiškai pagrįstas, kai ekonomika funkcionuoja pilnai, t. y. tada, kai nedarbas siekia apie 6 proc(JAV iki lemtingos 2002. 09. 11 nedarbas vyravo apie 5. 8 proc., iš karto po rugsėjo tragedijos-6. 2-6. 4 proc., dabartiniu metu neviršija 5. 8 proc., ką parodo ir šios šalies 4 proc. BVP 2003 metinis prieaugis)ir, kai tai liečia stambų sektorių. Beje tai tik dar kartą patvirtina minėtą tezę, kad tik nedarbo mažėjimas turi esminės įtakos BVP augimui, o ne atvirkščiai, kaip teigiama mūsų spaudoje. Matyt mūsų ekonomistai prisiskaitę vadovėlinių tiesų, iš kurių daugumas parašyta aišku JAV, nebegali nusileisti iš ekonominių aukštumų į paprastų žmonių gyvenamą ašarų pakalnę ir pabandyti suprasti, kad, kai nedarbas viršija tam tikrą ribą(kai kuriose šalyse tai gali svyruoti apie 8-9-10 procentų)ši taisyklė nustoja galioti. Šią mano hipotezę patvirtino ir tarptautinėse konferencijose sutikti ir pakalbinti kaimyninių šalių strateginių ekonominių institutų direktoriai ir specialistai, kurie, beje, vadovavosi atliktais ekonominiais tyrimais, priešingai mūsų ekonomistams, sugebantiems minimalų atlgyginimą žmonėms nuleisti iš viršaus,. t. y. iš ”lubų”, o tu žmogau sukis, kaip nori. O jei nepatinka plonas tualetinis popierius, tai gali jo nevartoti, sutaupysi pinigų cigaretėms, kurių išlaidoms taip pat turbūt pritrūko laiko paskaičiuoti, nes kitaip minimalus atlyginimas jau seniai prie tokio gyvenimo turėtų būti bent 700 lt. Ir pageidautina ‘į rankas”. Kad dar sviestui užtektų. Aišku, suprantamas noras sekti galingiausias pasaulio valstybės ekonomistų pėdomis, bet akivaizdu, kad šie dėsniai išeidami iš po kontrolės tampa visiškai nepritaikomi ekonomiškai silpnose valstybėse, tokiose kaip mūsų, kurioje BVP vienam gyventojui, net prie geriausių ekonominių rodiklių Slovėniją pavys tik po 100 metų, ES tik vidurkį geriausiu atveju po 250 metų, o JAV-NIEKADA... Kas skaudžiausia, kad tais paistalais, kad mažos įmonės negalės išmokėti didesnių atlyginimų, įdomu nuo kada sotus pradėjo alkaną užjausti, nebent taip sėkmingai pridengdami savo tikruosius ketinimus, patikėjo ir mažųjų verslininkų lyderiai. Bet jei iš tikrųjų baiminamasi, kad smulkios įmonės nepajėgs išmokėti didesnio darbo užmokesčio, tai siūlau neapmokestinamą minimumą sulyginti su minimalia alga, t. y. 500 lt., kad bendra mokestinė bazė prieš ir po min. atlygio pakėlimo nepasikeistų. Tiesa, reiktų dar vienos priežasties, kad padidėjųsį atlyginimą žmonės išleistų ir taip pakeltų vartojimą smulkiame sektoriuje, o ne padėtų į stalčių ar atiduotų bankui, kuris greičiausiai juos paskolintų stambiam kapitalui ir taip paskatintų nedarbo didėjimą, taigi reiktų, kad žmonės daugiau pasitikėtų valstybe. Nes tik, kai žmogus pasitiki valstybe, potencialus vartotojas, kurių esame mes kiekvienas, pinigus išleidžia vartojimo rinkoje. Išleidžia tada, kai yra įsitikinęs, kad nebrangs Elektra, šildymas, telefoniniai pokalbiai, kad rytoj šalies neapims ekonominis sąstnigis, ar dar blogiau- ekonominė krizė, kad žmonės išsaugos darbo vietas ir kad sukauptas pajamas nepravalgys eilinė hyperinfliacija. Dabartinės šalies makroekonominės ir socialinės prognozės matyt neleidžia paneigti šių prielaidų, nes minimalaus atlyginimo pakėlimą iki 500 lt., kuris paprastiems žmonėms buvo prižadėtas 2004. 01. 01 dieną, nukeltas gegužės pirmai-tikriausiai visų žmonių darbo šventei paminėti. Gal taip socialdemokratai nori atgaivinti sovietines tradicijas švęsti tarybines šventes??Ar paprasčiausiai bandoma politizuoti minimalaus atlyginimo pakėlimą kuo arčiau jį priartinus prie rinkimų datos, bet dabar žmonės daug supratingesni nei anksčiau ir tokių partinių žaidimėlių, kai prieš šventes miesto centrinėse gatvėse nusidriekdavo kilometrinės eilės prie bananų iš Maskvos, nedovanos. Turbūt gerbiamuosius partiečius nomenklatūrininkus apėmė nostalgija prisiminus senus laikus ir prieš Šventę, atsiprašau rinkimus, išmes papildomus 50 lt. Bet tada dėl pabrangusių kainų ir tų “50” gali nebelikti. Minimalus atlyginimas galėjo būti nepadidintas nuo sausio 1-osir dėl daug rimtesnių priežasčių, kaip buvo žadėta dar 2003metų vasarą. Matyt iš tiesų baiminamasi, kad dėl mažo pilietiškumo ir žmonių pasitikėjimo valstybe gali, kaip planuojama, neišaugti vartojimas dėl padidėjusių minimalių atlygių. Tada neduok dieve tikrai per šalį “nusiristų” mažų įmonių bankrotų lavina, nes dėl padidėjusios darbo užmokesčio ir nežmoniškų mokesčių susijusių su darbo užmokesčiu naštos bendrovės tiesiog būtų sunaikintos. Tai lengvai patvirtina ir Seimo bei Vyriausybės bei Teismų reitingai, nuolat besivelkantys pasitikėjimo reitingų gale. Bet nepakėlus mažų įmonių pelningumo ši katastrofa gali ištikti dar greičiau…Stambaus verslo įmonių tai jokių būdų nepaliestų, nes jos būtų išgelbėtos valstybės, t. y. žmonių pinigais laikomais bankuose.. Atidžiau paskaičius šią ekonominę apžvalgą pagrįstai prašosi dar vienos temos antraštė:kam laikyti pinigus bankuose, jei tai didina nedarbą ir skatina dar didesnį atotrūkį tarp turtingiausių ir vargingiausių žmonių..

Ekonomika  Straipsniai   (12,83 kB)

Mūsų miestelis, Gelgaudiškis, palyginti toli nuo to pasakiško gintarinio Baltijos kranto ir ne kiekvienam mūsų mokyklos mokiniui teko laimė pabuvoti pajūryje. Ypač šiais laikais, kada bedarbių skaičius mūsų miestelyje yra vienas iš didžiausių rajone. Tačiau mes, mokiniai, dažnai girdime apie pajūrį per geografijos, istorijos, lietuvių kalbos, biologijos pamokas. Man ypač patinka skaityti apie pajūrio augalus ir gyvūnus… Šiame savo darbe norėčiau trumpai apžvelgti Baltiją bei jos pajūrį biologine prasme - perteikti savitą augalų ir gyvūnų pasaulį, trumpą jų apibūdinimą. Pajūris - tai nedidelis, apie 20-30 km pločio sausumos ruožas prie pat jūros, kuriame betarpiškai juntamas jūros klimatinis poveikis ir vandenų ruožas palei jūros krantą, su jai priskiriamais gamtiniais kompleksais - įlankomis, nerijomis, mariomis, deltomis - susidariusiais dėl bangų, srovių ir vėjo veikimo… Savo darbe labai trumpai papasakosiu apie svarbiausius pajūrio regionus, pasivaikščiosim po senovinį mišką, liesim saulės akmenį - gintarą, grožėsimės kopomis, braidžiosim po Baltiją ir marias. Pajūrio kopų dirvožemis savitas - prisotintas druskų, kuris tinka tik labiausiai prisitaikiusiems augalams. Dauguma jų turi ilgas šaknis, pasiekiančias giliai esantį vandenį, jų lapai padengti plonu vaško sluoksniu ar, užėjus karščiams, susiglaudžia išilgai, kad sumažėtų garavimo paviršius. Yra tokių, kurie net nesudygs kitoje aplinkoje. Tai įdomūs, saviti augalai, daugiau niekur Lietuvoje neaugantys, kartais reliktiniai, dalis saugomi valstybės. O pajūrio gyvūnija… Kokia ji gausi ir įdomi. Tai ir vabzdžiai, kurie skraido ar ropoja tarp tų keistų - kasdien už savo būvį su vėju ar karščiu kovojančių augalų. Daugumai aprašytų vabzdžių tik pajūris yra vieninteliai ir tikrieji namai, kadangi Lietuvoje daugiau niekur kitur jie negyvena. Pajūrio vandenys neįsivaizduojami be žuvų, kurių nemaža dalis jau nykstanti, saugoma valstybės. Negalima nepaminėti ir jų. Ventės ragas, Nemuno delta, Kuršių marios - rojus paukščiams. Pavasarį ir rudenį jų čia aibės. Praskrendantiems - Kuršių nerija lyg tramplinas. Bet yra ir tokių, kurie čia gyvena, suka lizdus, peri ir augina vaikus. Neišvardinsi visų jų ar aukštesnių gyvūnų rūšių, tačiau pasistengsiu papasakoti apie svarbiausius, būdingiausius pajūriui. Nepamiršiu ir pačių rečiausių pajūrio svečių… …Baltija nėra vien tik kažkoks mūsų poreikiams naudingas objektas. Tai gyvas pasaulis, labai jautrus, greitai pažeidžiamas, reikalaujantis meilės, supratimo ir globos. Trumpas svarbiausių pajūrio regionų apibūdinimas …Sunku įsivaizduoti Baltiją be Lietuvos ir Lietuvą be Baltijos. Tik nedidelis jūros moželis glaudžia Lietuvą - maždaug 99 km. (nors kai kur žymima, jog 94 km ar mažiau). Baltija - negili vidinė jūra, maždaug 48-54 m gylio. Vis dėl to čia yra kelios tikrai gilios daubos, iš kurių giliausia - Landsorto - siekia 459 metrus.Baltijos plotas, neįvardijant salų, yra 422700 km2 , o tūris - 20300 km3 Dugne vyrauja dumblas, smėlis, aleuritas. Yra naudingųjų iškasenų - sunkiųjų mineralų sąnašynų, geležies ir manganų konkrecijų, naftos, gintaro. Baltija - jauna jūra. Jai maždaug 13 tūkstančių metų (pradėjo formuotis devono periode). Anksčiau Baltiją dengė ledynai. Tarpledynmečiais čia taip pat buvo jūra. Jos vandens lygis kelis kartus svyravo.Įvykus didžiulei gamtos katastrofai - ties šiaurės Gotlandu perlūžus sausumos ruožui - vanduo veržliai ištekėjo į vakarus. Atsiradus sąsiauriui, susijungusiam su vandenynu, ėmė plūsti sūrus vanduo. Tai turėjo įtakos jūros augalijai ir gyvūnijai. Kuršių nerija - tai smėlio pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos. Dalis Kuršių nerijos priklauso Lietuvai, dalis - Kaliningrado sričiai. Plotas 180 km2, ilgis 98 km.Plačiausia Kuršių nerijos vieta - ties Bulviko ragu - 3,8 km pločio, siauriausia - į šiaurę nuo Lesnajaus - apie 380 metrų pločio. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių nerijos reljefo elementas - Didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km ir yra 300-1000 m pločio. Plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių nerijos viduryje. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet yra nemaža kopų aukštesnių kaip 50-60 m. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, trys mažos lagūnos ir vienas ežeras - Žuvėdrų liūnas, susidaręs iš Kuršių marių įlankos. Kuršių marios - tai lagūna Baltijos pietryčiuose, į pietus nuo Klaipėdos. Plotas 1584 km2, ilgis - 93 km, didžiausias plotis 46 km. Didžiausias gylis - 5,9 m, vidutinis gylis - 3,8 m. Kuršių marių dugne gruntas daugiausia smėlingas. Dumblėtos nuosėdos dengia didžiąją dubens pietinę dalį ir visus marių pailgėjimus. Čionai įteka 25 upės ir upeliai. Marios susidarė prieš 5000 metų. Sparčiai auganti Kuršių nerija atitvėrė nuo Baltijos įlanką, tyvuliavusią dabartinių marių šiaurinėje dalyje. Vėliau, kylant žemės plutai ir kaupiantis upių sąnašoms, dalis tos įlankos virto pamario žemuma, o likusi dalis susiliejo su pietuose buvusiu pajūrio ežeru. Nemuno delta - tai samplovinė žemuma prie Kuršių marių. Nemuno vaga šakojasi į dvi pagrindines šakas: Giliją ir Rusnę, kuri dar persiskiria į Atmatą ir Skirvytę. Deltą raižo daug upelių, jų atšakų, senvagių, kanalų. Nemuno delta -augalų, vandens ir paukščių karalystė. Nemuno deltoje tarp Kintų, Šilutės ir Rusnės įkurtas botaninis zoologinis draustinis. Jis apima Nemuno deltos užliejamas pievas su upėmis, protakomis, žiogiais, Rusnės, Briedžių ir kitas smulkesnes salas, Krokų Lankos ežerą, Kniaupo įlanką, Ventės ragą. Saugoma Nemuno deltai būdinga reta augalija ir gyvūnija. 1800 - 1925 metais Nemuno delta ties Skirvytės žiotimis pasistūmėjo į vakarus apie 2 km, o ties Atmata sąnašos atitvėrė didelę įlanką nuo Kuršių marių - Krokų Lanką. Ežero plotas 793 ha, jame yra 2 ha sala, įteka keli upeliukai. Krokų Lanka - makrofitais užaugantis ežeras. Jo pakraščiais auga beveik ištisinė apie 0,5 km pločio meldų, nendrių, švendrų juosta, viduryje ir gilesnėse vietose plūdės, plunksnalapės, elodėjos ir daugybė kitų augalų Kuršių marių rytiniame krante, prie Atmatos žiočių, yra pusiasalis - Ventės Ragas. Jo ilgis 5 km, didžiausias plotis 2,2 km. Iš rytų nuo sausumos jį skiria Kniaupo įlanka. Pusiasalis susidaręs iš moreninio priemolio, paviršius apklotas jūriniu smėliu. Išilgai eina moreninis gūbrys, kurio aukštis 6,7 m - 10,5 m. Per Ventės ragą eina paukščių migracijos kelias. Ventės kaime yra ornitologijos stotis, kurioje žieduojami paukščiai, stebima jų migracija. Yra ir hidrobiologijos stotis, tirianti Kuršių marių, Nemuno žemupio ir Baltijos pakrančių žuvis. Pajūrio klimatas ir jo įtaka augalijai ir gyvunijai Pagrindinis veiksnys, lemiantis augalijos ir gyvūnijos pasiskirstymą ir įvairovę tiek pajūryje tiek visoje Lietuvoje yra klimatas. Šiuo metu Baltijos pajūryje klimatas - drėgnas jūrinis. Bet ar visą laiką jis buvo toks? Pirmosios žinios apie Lietuvos klimatą siekia paleozojaus erą, prasidėjusią prieš 500 mln. metų. Jos pradžioje vyravo šiltos jūros. Apie tai liudija koralų, kurių kolonijos gali gyventi ne žemesnėje kaip +21-22OC temperatūroje, liekanos. Devono periode, prieš 300 - 350 mln. metų, klimatas buvo sausesnis - apie jį mums pasakoja kserofitinių (dykuminių) augalų liekanos. Mezozojaus eroje (prieš 60-180 mln. metų) klimatas padrėgnėdavo, sušvelnėdavo, tapdavo vėsesnis. Kreidos periode buvo šilčiau ir drėgniau, Baltijoje klestėjo daugybė gyvūnų: moliuskų, žuvų, ryklių ir kt. Paskutiniojo milijono metų periodas, vadinamas kvarteru, pasižymėjo klimato atvėsimu bei ilgai trunkančiais ledynmečiais. Tarp ledynmečių metu klimatas šiltėdavo, augdavo net subtropiniai augalai. Paskutinis, vadinamas Nemuno apledėjimas, baigėsi prieš 13-16 tūkst. metų. Poledynmetyje klimatas irgi keitėsi. Sausesnius periodus keitė drėgnesni, vėsesnius - šiltesni. Mūsų augalija ir gyvūnija patyrė ne tik atšiaurias, dabar tundrai būdingas sąlygas, bet ir žymiai palankesnes. Aplinkos sąlygų keitimasis praeityje ir sudarė galimybę užsilikti mūsų krašte nedaugeliui tokių rūšių, kurioms apskritai mūsų klimatas jau nebetinka. Tai endeminės rūšys paplitusios nedidelėje, griežtai apibrėžtoje teritorijoje. Baltijos pajūrio endeminės rūšys yra baltijinė stoklė, pajūrinė linažolė, baltijinis pūtelis, pajūrinė našlaitė …Ar tik šie augalai mums mena senąjį pajūrį. Sugrįžkime trumpam į praeitį, netolimą … tik 50 mln. metų. Pajūris senovėje …Kažkada seniai seniai, prieš 40-55 mln. metų, Baltijos vietoje ošė tankūs miškai. Ant medžių kamienų ir uolų augo kerpsamanės, kerpės, netgi epifitiniai paparčiai. Čionai tvirtai savo viršūnes aukštyn kėlė plikasėkliai - pušys, tujos, kiparisai, sekvojos, gal būt ir kadagiai. Pamiškėje pasirodydavo žemos krūminės palmės. Nuo medžių šakų vingiavo lianos. Greta spygliuočių ošė ir ąžuolai, bukai, klevai… Miškas augo tropinėmis sąlygomis, o vidutinio klimato augalai buvo tik priemaiša. Miške kūrėsi ne tik augalai. Po medžių žieve, samanose, ant lapų, miško paklotėje laikėsi erkės. Jos ne tik mito žaliadumbliais ar kitais žemesniaisiais augalais, bet ir parazitavo kituose gyviuose. Daug jų gyveno kolonijomis. Vorai gyveno ant augalijos, po žieve ir dažniausiai buvo aktyvūs naktį, nors pasitaikydavo ir mėgstančių karščiausią dienos metą. Daugiausia tokiame miške būdavo šienpjovių, vorų kryžiuočių ir kt. Dirvožemyje, medienos trūnėsiuose, po žieve, samanose, po akmenimis slapstėsi aktyvūs naktį šimtakojai. Didžioji dalis buvo plėšrūnai, tik Julidae šeimos atstovai mito pūvančiomis atliekomis, daugiausia grybais. Samanose slapstėsi visokie gyvūnėliai. Dauguma gerai mokėjo šokinėti. Tarp jų buvo ir labai gležnų padarėlių, vengiančių ryškios šviesos ir sausų vietų. Miške gyveno ir lašalai, žirgeliai, tarakonai, maldininkai, termitai, auslindos, blakės, taip pat tiesiasparniai ir lygiasparniai vabalai, kurie ir dabar, ir anksčiau buvo viena iš gausiausių vabzdžių grupių, blusos, tinklasparniai, plėviasparniai, dvisparniai, drugiai… Tai mažiausi padarėliai. Dauguma jų mito didesni gyviai. Gyveno miške maži - 4,5 cm. ilgio driežiukai, skraidė paukščiai artimi zylėms, bukučiams, geniams… Medžiuose įsikūrė voverės, miegapelės… Tai - tik nedidelė senojo miško gyvūnėlių dalis. Dabar jie išnykę, o buvusią jų gyvenamąją vietą po daugelio tūkstantmečių paslėpė Baltijos vanduo. Tačiau šie gyvūnai ir augalai išliko. Tiesa, ne visi ir ne visiškai. Kai kurie paliko savo kojas, plunksnas žvynus ar plaukų kuokštelius, o augalai pasistengė ir mums padovanojo savo spygliukus, lapus, sporas ir sėklas… Kaip jie sugebėjo prasibrauti iki mūsų dienų? Kaip išliko tokie trapūs organizmai, atlaikę galybės metų puolimus? Kas leido mums išvysti šias fosilijas? Jis - viena iš negausių naudingųjų iškasenų. Dar seniai jis patraukė pirmykščio žmogaus dėmesį savo vaiskumu, spalva ir šiltu vidiniu spindesiu. Degdamas jis skleidžia malonų aromatą, o paimtas visada atrodo šiltas. Tai daugybės legendų ir pasakų šaltinis, įgavęs gydomosios ir saugančios nuo blogio galios… Jis - saulės akmuo, gintaras, kurio daug randama Baltijoje. Taigi, tais senais laikais gintaringieji augalai, pvz. pušys, skyrė sakus. Tekėdami šie sugebėdavo pasičiupti kokią nors liekanėlę, o kartais į juos patekdavo ir smulkūs gyvūnai. Vėliau gintaras stingo, miškai nyko, vieną žemės sluoksnį dengė kitas ir formavosi Baltija. Dabar gintarą jūra ne tik išplauna - jis dar ir kasamas. Yra įrodyta, kad gintaro inkliuzai - ne vien tuštumos. Jose yra chitino, kutikulos ir net raumenų bei kitų vabzdžio (ar kito gyvūno) audinių likučių, išlaikiusių būdingą ląstelių struktūrą. Gintare daugiausia randama vabzdžių (86,7%) ir voragyvių (11,6%). Augalų yra visai mažai - 0,4% (čia neįeina medienos ir žievės likučiai). Baltijos protėvė Joldija buvo arktinė jūra su arktine fauna. Dar ir dabar Baltijos jūroje sutinkami arktinės faunos pėdsakai, pvz. žieduotasis ruonis. Ši ir kitos arktinės rūšys išliko ir prisitaikė. Bet dauguma jų išnyko nutrūkus ryšiui su vandenynu vakaruose. Pajūrio flora Baltijos pajūryje vyrauja augalų rūšys, kurios gali augti nederlinguose sausuose smėlynuose. Šie augalai apsisaugoję nuo per smarkaus garavimo: daugumos lapai siauresni, trumpesni, storesni ir mėsingesni. Baltijos dugne, įvairiame gylyje auga dumbliai. Raudondumbliai dažniausiai aptinkami 20-40 metrų gylyje. Išauga jie iki vieno metro ilgio. Yra apie 10 raudondumblių rūšių. Tai ryškiai raudoni ar gelsvi, siūlo, plokštelės, kaspino , cilindro, žiauberies pavidalo, šakoti, skiautėti augalai. Baltijoje ties Lietuvos krantais daugiausiai pasitaiko raugmaurės, banguolio, kalitamnio rūšių. Rudadumblių yra penkios rūšys. Išauga 1-50 metrų ilgio. Jų būna nuo mažų siūlelio pavidalo iki sudėtingai išsišakojusio kaspino pavidalo, didelių. Gniužulas dažnai būna su oro pūslelėmis. Prie Lietuvos labiausiai paplitęs pūslėtasis guveinis, pasitaiko staceliarijos, stygadumblio, karpasiūlio genčių rūšių. Jų gniužulų dažnai išmeta į krantą bangos. Auga 6-15 metrų gylyje. Pūslėtasis guveinis užauga iki vieno metro ilgio, gniužulas plokščias, išsišakojęs, tamsiai rudas, su vidurine gysla ir oro pūslelėmis. Apatinė gniužulo dalis yra stiebo formos, susiaurėjusi į trumpą kotelį, kuris priauga prie povandeninių uolų. Lietuvos pajūryje guveinį bangos išmeta į krantą iš gilesnių jūros vietų. Smėlėtame jūros dugne neauga. Naudojamas farmacijoje. Žaliadumblių yra apie 90 rūšių. Tai ir vienaląsčiai, ir kolonijiniai, ir daugialąsčiai, siūlo, plokštelės, pūslelės pavidalo, išaugantys iki keliolikos centimetrų ilgio, daugiausia žali, augalai. Jais minta vandens gyvūnai. Žaliadumbliai valo užterštus vandenis. Labiausiai paplitusi jūrose - liūnė, dar vadinama jūrų salota, išvaizda primenanti švelnų grybą, ir ulotriksas. Melsvadumblių yra apie 130 rūšių. Daugelis sudaro kolonijas arba yra daugialąsčių siūlų pavidalo, nedaug - ir pavienių ląstelių. Dažniausiai būna melsvai žali. Dauginasi vegetaciškai arba nejudriomis sporomis. Pirofitinių dumblių arba šarvadumblių yra maždaug 20 rūšių. Jie dažniausiai vienaląsčiai, ląstelės didelės, o jų sienelės sudarytos iš celiuliozinų skydų, sudarančių kiautelį. Gelsvai rudi. …Mūsų pajūryje į akis krinta sausa, aštri, dygliuota pakrančių augalija, kokios niekur kitur nėra. Ji kitokia, nes auga vėjo pustomame ir jūros pasūdytame smėlyje, o giliai nutįsusios šaknys tepasiekia sūrų podirvio vandenį. Todėl tik maža ypatingų augalų grupė yra prisitaikiusi augti druskingose dirvose. Tie augalai vadinami halofitais. Halofitai gerokai skiriasi nuo kitų augalų. Daugumos jų lapai yra smulkūs, daugiau ar mažiau sunykę, kad mažiau garintų vandens. Tokia yra smiltyninė druskė, kuri auga Palangos paplūdimio pakraštyje. Jos lapeliai bekočiai, siauri, trumpi ir dygūs. Kitų halofitų lapai stori ir sultingi. Tai ypač būdinga pajūrinei stoklei ir sultingajai jūrasmiltei. …Pajūrio kopų halofitai, turintieji galingą šaknų sistemą, yra labai geri judraus smėlio sutvirtintojai. Jie pirmieji įsikuria jūros išmestame smėlyje. Smėlis žolėmis apauga palaipsniui. Pirmiausia jūros bangų suklostyto paplūdimio pakraštyje, priešakinių kopų papėdėje ima augti pajūrinė stoklė ir sultingoji jūrasmiltė, kai kur prie jų prisideda ir smiltyninė druskė. Stoklė ir druskė - vienamečiai augalai. Jie niekada nesudaro ištisinės vejos, auga pakrikai. Jūrasmiltė yra daugiametis augalas. Ji, vegetatyviškai daugindamasi sudaro kupstų pavidalo kolonijas. Sulaikydamos smėlį, jos metai po metų didėja. Po kurio laiko į minėtųjų pionierių neužimtus tarpus įsimaišo varpiniai augalai - smiltyninis eraičinas, smiltyninė rugiaveidė ir pajūrinė smiltlendrė. Kai šių augalų padaugėja, vienamečiai bendrijos dalyviai (stoklė ir druskė) pradeda nykti. Tačiau varpinių augalų trijulė geriausiai auga priešakinės kopos vakariniame šlaite. Kopos viršūnėje, kur sunkiau pasiekiamas vanduo, aukštieji varpiniai (rugiaveidė ir smiltlendrė) išretėja, užleidžia vietą mažesniam polesiniam eraičinui ir ilgašakniams dviskilčiams augalams: pajūriniam pelėžirniui, skėtinei vanagei, gauruotajam pūteliui, sultingajai jūrasmiltei ir muilinei gubojai. Prieškopes labai pagyvina rausvažiedis pajūrinis pelėžirnis. Jo žiedynai driekiasi pažeme. Lapai kaip žirnio. Peržydėję sunokina žirnelius. Jei parsivežę į namus pasėsime, nesudygs. Sudygsta tik prieškopėse, kur juos visą rudenį vėjas raičioja po smėlyną ir nuzulina kietą luobelę. Užpakaliniame, į rytus nugręžtame priešakinės kopos šlaite gausiausiai auga smiltyninė viksva. Jos bendrijose kai kur auga aukštas, vešlus ir puošnus dvimetis skėtinių šeimos augalas - pajūrinė zunda. Šis halofitas randamas tik Kuršių nerijos kopose, į pietus nuo Juodkrantės. Šis pajūrio kopų papuošalas - išnykstanti rūšis - sudžiovintas tinka sausoms puokštėms, labai dekoratyvus, būtent todėl ir nyksta, t.y. naikinamas. Pajūrinė zunda - dvimetis ar daugiametis, tvirtas, dygliuotas augalas. Šaknys labai ilgos. Dauginasi tikriausiai sėklomis. Šakotas stiebas užauga iki 70 cm aukščio. Lapai standūs, odiški, dygliuoti, platūs, apatiniai - su kotais, viršutiniai bekočiai, savo pamatais apkabina stiebą. Žiedynas pailgos rutulio formos, skraistlapiai mažai skiriasi nuo stiebo lapų ir net esti tokie pat dygliuoti. Žiedai smulkūs, melsvos spalvos. Ir visas augalas yra melsvai žalias, dargi balsvas nuo vaškinio lapų apnašo. Išlikę tik keli tūkstančiai šių augalų. Į saugomų augalų rūšių sąrašą zunda įrašyta 1962 metais, į Lietuvos raudonąją knygą - 1976 metais. Pušynuose halofitai jau neauga, nes jiems netinka rūgštus jų dirvožemis. Nėra palankių sąlygų halofitams ir Kuršių marių pakrantėje. Nors smėlis čia savo išvaizda panašus į pajūrinį, bet tirpstančių druskų jame keleriopai mažiau. Tik vienur kitur pasitaiko sultingoji jūrasmiltė, dar rečiau - pajūrinis pelėžirnis… …Persiritę per prieškopes patenkame į užuovėjos sritį, kur beveik nėra pustomo smėlio ir vėjas taip baisiai nesiaučia. Čia gilūs, susigulėję smėlynai, todėl auga didesni gluosnių krūmai. Didokos pušys dėl nuolatinio vėjo beveik visos palikusios į žemyno pusę. Toliau nuo jūros pušys vietomis tankesnės, aukštesnės, tiesesnės. Tarp jų gausu berželių. Kai kur tai jau ne berželiai, o aukštų beržų giraitės. Tarp prieškopių ir miško yra žolinių augalų ruožas. Jame klesti muilinė guboja. Tai savitas, gražus augalas, kilęs iš stepių. Muilinė guboja aukštoka, apie metrą aukščio. Šakutės plonytės, lyg ploniausi siūlai, o jų galuose - maži balti žiedeliai. Vienas žiedelis neišvaizdus, mažytis, bet ant šakutės jų šimtai, o ant augalo - tūkstančiai, todėl atrodo nepaprastai gražiai. Nevysta ir per didžiausius karsčius, nes turi labai ilgas šaknis (iki 7 metrų ir ilgesnes). Dauginasi sėklomis. Dar toliau auga nedidelės pušaitės, ištisi pušaičių guotai. Aikštelėse tarp jų žaliuoja ploteliai viržių. Jie taip pat prisitaikė gyventi smėlynuose. Šaknys lyg voratinklis apraizgo smilteles ir todėl nebijo sausros. Rugpjūčio mėnesį viržynai pasipuošia smulkiais rausvai violetiniais žiedeliais - jų tūkstančiai, todėl atrodo lyg puošnus kilimas. Neringoje išliko senovinis augalas - šilinė erika. Kai nežydi, erika atrodo kaip paprastas viržis. Rožinių žiedelių kekės susitelkusios stiebo viršūnėlėje. Žiedai stamboki - nuostabiai gražus ir mums brangus augalas. Lietuvoje yra tik du šio augalo ploteliai, todėl įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Dar vienas panašus į viržį augalas - varnauogė. Jos šakutės su kiek stambesniais žaliais spygliškais lapeliais, todėl varnauogių ploteliai žalesni negu viržių. Žiedeliai neišvaizdūs, tačiau stambių juodų uogų taip ir maga paragauti. Neskinkime, jos neskanios, nors ir nenuodingos. Jas lesa paukščiai. Atokiau nuo jūros auga aukštesnės pušys. Tarp jų, žemumėlėse, kur negiliai gruntinis vanduo, nemažai lapuočių bei įvairių žolinių augalų. Visų neišvardinsi. Gan įdomus, išlikęs iš senųjų poledynmečio laikų augalas - šiaurinė linėja. Jos stiebelis šliaužia tarp samanų. Kartais palipa net pušies kamienu. Tada apsamanojusio pušies kamieno fone matyti gražūs maži balsvi šiaurinės linėjos varpeliai. Dar toliau nuo jūros už pušynų, tarp Juodkrantės ir Pervalkos, plyti pilkųjų kopų plotai. Tai žemos kopos, gausiai apaugusios žoline augalija. Žemumose pasitaiko neūžaugų berželių. Čia gana daug augalų rūšių, bet augaliukai išsidėstę atokiau vienas nuo kito. Tai ne pieva. Tarp augaliukų ploteliai priaugę kerpių - šiurių. Karštą dieną einant, po kojomis girdėti lūžinėjančių kerpių traškėjimas: “trakšt…trakšt…trakšt”. Dėl šių pilkų šiurių ir kopos pilkosiomis pavadintos. Gausu ir šepetukų. Tai kuokšteliai augalų, kurių ilgi plonyčiai lyg ylos lapeliai ežiuku styro į visas puses. Greta šepetukų kėpso žemutės žalios viksvos. Jų šviesiai žali siauručiai lapeliai gerokai pagyvina pilkąsias kopas. Jas puošia ir stambesnius žiedus turintys augalai. Dėmesį patraukia mėlynžiedės kalninės austėjos žiedynų galvutės. Kalninė austėja paplitusi kalnų pievose, o Lietuvoje - Dzūkijos ir pajūrio smėlynuose. Niekur kitur, tik pajūrio smėlynuose auga gražiais violetiniais žiedeliais pasidabinusi pajūrinė našlaitė. Pažemiu driekiasi čiobrelis, lyg apibertas rausvais žiedeliais. Pilkosiose kopose, kurios palaipsniui vėl pereina į baltąsias pamario kopas, gali pamatyti pelkinių gluosnių krūmelių. Keisti tai gluosniai - žemučiai, siaurais lapeliais apaugę. Pelkinis, o auga smėlynuose. Tačiau ir viržis ir varnauogė taip pat pelkėse auga. Tai savitai prisitaikę augalai. Tačiau tik kai kurie prisitaikė, o kai kurie, deja, nyksta. Pajūrinis sotvaras išnykstanti, reliktinė rūšis, auga žemapelkėse, drėgnose pajūrio pievose. Tai 50-150 cm. aukščio, šakotas krūmas. Šakelės stačios, tamsiai rudos su tankiomis geltonomis liaukelėmis. Lapai lancetiški arba pailgi, kiaušinio formos, pražanginiai, su tamsiai žalia viršutine ir daug šviesesne apatine puse. Žiedai smulkūs, neišvaizdūs, susibūrę stačiuose žirginiuose, pasirodo balandžio - gegužės mėnesį, prieš išsiskleidžiant lapams. Augalas kvapnus, pajūrio aludarių vertinamas kaip apynių pakaitalas. Pajūrinis sotvaras nyksta melioruojant pelkes, eksploatuojant durpynus, ruošiant žaliavą maisto pramonei. Reta, holarktinė rūšis yra šaltininė menuva. Per Lietuvą eina pietinė jos paplitimo arealo riba. Tai daugiametis, 8-25 cm aukščio augalas. Stiebai prigludę arba besidriekiantys žemės paviršiumi, labai retai būna ir statūs, priklausomai nuo ekologines situacijos dar gali būti povandeniniai ar plūduriuojantys. Žydi gegužės - birželio mėnesiais. Žiedai balti, smulkūs, susitelkę į viršūnines kekes. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Menuva labai jautri bet kuriems aplinkos pokyčiams. Auga Girulių botaniniame - zoologiniame draustinyje. Smulkiažiedė glažutė auga smiltpievėse, smėlėtose pakrantėse. Lietuvoje aptinkama tik Kuršių nerijoje. Tai vienmetis, 7-20 cm aukščio augalas. Žydi gegužės - birželio mėnesiais, dauginasi sėklomis. Glažutė - negausus, augantis grupelėmis augalas. Nyksta dėl konkurencijos užželiant smiltpievėms. Auga Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Pavasarinis vikis - retas ir sparčiai nykstantis, auga sausose pajūrio pievose. Jis vienmetis arba žiemojantis 5-20 cm aukščio augalas. Žydi gegužės - birželio mėnesiais. Dauginasi sėklomis. Nyksta dėl intensyvėjančios rekreacijos, kai mechaniškai pažeidžiamos ir naikinamos augimvietės. Auga Kuršių nerijos nacionaliniame parke, Girulių botaniniame - zoologiniame draustinyje. Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga retas, nepakankamai ištirtas augalas - blizgantysis snaputis. Tai vienmetis, kartais žiemojantis, daugiausiai 30 cm aukščio, raudonais stiebais ir blizgančiais lapais, fakultatyviškai ūksminis augalas. Žydi birželį - liepą, plinta sėklomis, kurias išsvaido staigiai atsiverdama dėžutė. Auga pavieniui arba grupelėmis, bet nepastoviai išnyksta ir vėl pasirodo toje pačioje arba naujoje vietoje. Tyrulinė erika, kai kuriuose lietuviškuose botanikos veikaluose vadinta šiliniu šilžiurkščiu, yra 15-17 cm aukščio krūmokšnis iš viržinių (erikinių) šeimos. Lapai smulkūs, linijiški, žemyn užsirietusiais kraštais. Menturėse augantys po keturis žiedai rožiniai, laibų šakelių viršūnėse telkiasi po 4-12. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Vienintelėje žinomoje teritorijoje erika auga dviejuose ploteliuose. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 1976 m. Pajūrinė pienažolė, išnykstanti rūšis, į saugomų rūšių sąrašą įrašyta 1962 metais, o Lietuvos raudonąją knygą - 1976 metais. Auga Smeltės botaniniame draustinyje Klaipėdoje ir Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Augimvietės - tai drėgni, druskingi, smėlingi, akmenuoti jūros ir jūros įlankų pakraščiai. Pajūrinė pienažolė - daugiametis, 5-20 cm aukščio raktažolinių šeimos augalas, prie pamato šakotu stiebu, apatinės šakelės gali net driektis pažeme. Lapai mėsingi, smulkūs, lancetiški, dažniausiai išsidėstę poromis vienas prieš kitą. Lapų pažastyse išauga po vieną smulkų, šviesiai rožine, panašia į varpelį taurele, neturintį vainikėlio, žiedą. Pajūrio smėlynuose, druskingose pievose galima išvysti pavieniui ( o kartais ir grupelėmis ) augančius augalus rausvais, nedideliais žiedeliais. Tai baigianti išnykti rūšis, į saugomų augalų sąrašą įrašyta 1984 m. auganti Kuršių nerijos nacionaliniame parke bei Smeltės botaniniame draustinyje - pajūrinė širdažolė. Ji yra vienmetis dekoratyvus augalas. Dauginasi sėklomis. Nyksta dėl pakrančių tvarkymo darbų, rekreacijos poveikio. Reta rūšis yra gebenlapė veronika, randama Giruliuose, į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1984 m. Šis augalas yra 8-20-30 cm. aukščio, žolinis ir dauginasi sėklomis. Trispalvis astras - vienintelis graižažiedžių šeimos augalas, panašus į kai kuriuos gėlynuose auginamus daugiamečius astrus. Jo stiebas yra 15-60 cm. aukščio, prie viršūnės šakotas. Lapai palyginti mėsingi, lancetiški, trispygliai, pamatiniai lapai stambesni ir platesni už aukščiau augančius. Graižai telkiasi stiebo viršūnėje, skėtiškuose žiedynuose; jų liežuviški žiedai melsvai violetiniai, o vamzdiški - geltoni. Žydi liepą - rugpjūtį, dauginasi sėklomis. Trispalvis astras - išnykstanti rūšis, žinoma tik Kuršių marių pakrantėje ties Klaipėda. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1962 m. į Lietuvos raudonąją knygą- 1976 m. Pertvarkant pamario pievas nyksta pajūrinė narytžolė. Tai reta rūšis. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1962 m. Tai daugiametis druskingų vietų augalas. Žydi birželio - rugpjūčio mėnesį, dauginasi sėklomis. Druskinis vikšris, kaip ir pajūrinė narytžolė, yra druskamėgis augalas. Auga Kuršių marių pakrantėje, uždruskėjusiose pievose. Daugiametis, dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Lietuvoje reta rūšis, nyksta dėl žmogaus veiklos. Įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1984 m. Kuršių nerijos pilkosiose kopose labai retai aptinkama smulki varpinė žolelė - ankstyvoji smilgenė. Tai vos 4-15 cm. aukščio siaura, glaustašakė, 1,5-3 cm. ilgio šluotele augalas. Lietuvoje aptikta tik pajūryje. Paprastai vienmetė, žydi gegužę - birželį, dauginasi sėklomis. Auga pavieniui ar grupelėmis. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1984 m. Per Lietuvą eina šiaurvakarinė nendrinio lendrūno paplitimo riba. Šis augalas yra daugiametis, 90-150 cm aukščio, šakniastiebinis, šiurkščiais stiebais augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Augdami sudaro vešlius sąžalynus. Nyksta naikinant augimvietes. Laibastiebė viksva yra neaukšta, 20-30 cm dažniausiai su trimis juosvomis varputėmis stiebo viršūnėje. Žydi gegužę, plinta sėklomis ir šakniastiebiais. Auga smėlynuose, pajūrio kopose nedidelėmis grupėmis mažuose ploteliuose. Nyksta pažeidžiant augimvietes, vykstant smėlynų erozijai, apsodinant mišku smėlynus ir kt. Kai kur lakiame smėlyje įsitvirtina retas Lietuvoje gulsčiasis karklas, išaugantis iki 1 m aukščio jo stiebas yra šliaužiantis, jis lengvai įsišaknija, ir taip iš vieno augalo šakutės susidaro ištisi krūmai. Šakutės geltonos, lapai trumpakočiai, pailgi, kiaušinio formos ar lancetiški, jauni lapai plaukuoti, vėliau viršutinė jų pusė nuplinka. Sparčiai nyksta sūroko vandens augalas lipikinis maurabragis. Jo stiebas 15-30 cm aukščio, tarpubambliai 2-4 cm ilgio. Dygliai įvairūs, viršutinėje dalyje smailesni, tankesni, apatinėje - retesni. Menturiuose yra po 6-8 lapus. …Lietingą vasarą pilkosiomis kopomis vaikščioti sunkoka. Slidinėji, lyg eitum per muiluotą žemę. Prisigėrusios vandens kerpės patęžta lyg seni grybai, todėl ir slidu. Beje, kerpė tai ir yra iš dalies grybas, iš dalies augalas, nes joje grybienos siūleliai persipynę su žaliųjų mikroskopinių dumblių gumulėliais. Jie puikiausiai sugyvena. Grybas dumblį aprūpina vandeniu ir maisto medžiagomis, paimtomis iš dirvos, o dumblis maitina grybą jau sudėtingu maistu. Gerai ir dumbliui, ir grybui. Daug pajūryje randama grybų… Kuršių nerijoje prisodinta nemažai kalninių pušų. Šie tankiaspygliai aukšti krūmai sudaro tokius sąžalynus, kad tik keturpėsčias po jais pralįsi. Beje, taip ir landžioja žmonės, kai čia pradeda dygti tikriniai ar geltonieji baravykai. Tai vertingiausi Kuršių nerijos grybai. Auga ir lepšiukų, ūmėdžių bei kitų šilams būdingų grybų. Pajūryje auga ir tokie grybai, kurie būdingi tik tam kraštui. Smiltyninis ausūnis yra smėlio saprotrofas, druskamėgis grybas. Randamas tarp Pervalkos ir Juodkrantės. Auga pamario kopų smėlyje tarp pajūrinės smiltlendrės ir pajūrinio eraičino. Vaisiakūniai pasirodo rugsėjo - lapkričio mėn. jeigu kopų smėlis pakankamai drėgnas. Auga pavieniui arba grupelėmis. Nyksta dėl kopų ardymo arba apžėlimo. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Kuršių nerijoje prie Juodkrantės aptinkama ir kupstinė šiurė. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Auga ant pūvančios medienos, medžių kamienų pagrindų dirvožemio drėgnuose miškuose ir pelkėse. Gniužulas žvyniškas, žalsvos spalvos. Saugomas valstybės. Reta, nepakankamai ištirta rūšis, auganti pajūrio kopose yra hadriano poniabudė. Auga rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais. Jauni vaisiakūniai rutuliški arba kiaušiniški, suaugę - 8-20 cm. aukščio, nemalonaus kvapo. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Vandeninė plaumuonė - išnykstanti rūšis. Auga senvagėse, upių pakrantėse ir žiotyse, marių įlankose. Tai daugiametis vandens augalas su plūduriuojančiais lapais. Žydi geltonais, virš vandens iškilusiais žiedais liepos - rugpjūčio mėnesiais . Nyksta dėl vandens užterštumo, melioravimo. Įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1962 m. vėliau į Lietuvos raudonąją knygą. Nendrinis lendrūnas - Lietuvoje labai retas augalas. 1988 m. B.Kizienė rado šį augalą Nemuno deltos Rusnės saloje. Tai daugiametis, 90-150 cm. aukščio šakniastiebinis šiurkščiais stiebais augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Auga smėlėtose pakrantėse, įlomėse, krūmynuose. Tinkamose augti vietose sudaro vešlius sąžalynus. Norint išsaugoti reikia uždrausti melioravimo, statybos darbus. Pievinė paavižė - sparčiai nykstanti rūšis. Auga sausose pievose (užliejamose ir žemyninėse), šlaituose, miško aikštelėse. Prieraišus karbonatinėms priesmėlio, lengvo priemolio dirvoms. Daugiametis, žolinis, tankiakeris, 30-100 cm aukščio ir aukštesnis, augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis. Auga pavieniui, tik užliejamose Nemuno ir Danės upių pievose gausesnis. Išsaugant būtina užtikrinti augimvietėse savalaikį šienavimą, uždrausti pievų arimą, ganiavą. Rudoji viksvuolė - taip pat sparčiai nykstanti rūšis. Auga upių ir ežerų smėlėtose ir dumblėtose pakrantėse, drėgnose pievose, drėgnuose pievų ir miškų kelkraščiuose, pelkių pakraščiuose. Vienmetis, 5-20 cm. aukščio augalas. Žydi liepos - rugpjūčio mėnesiais. Vaisiai maži, elipsiški, aštriai tribriauniai, išnešiojami vandens ir vandens paukščių. Dauginasi sėklomis. Augalo gausumo pokyčiai labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų, ypač drėgmės bei šilumos režimo. Reikėtų ištirti sėklų gyvybingumą. Nekeisti augimviečių hidrologinio režimo. Nemuno deltoje gausu balinio ajero, šaltekšnio ir kitų vaistinių augalų sąžalynų. Pajūrio gamta yra nepaprastai graži, įdomi ir savita… Tiesa, čia pažymėti tik tie augalai, kurie būdingi pajūriui. O juk yra ir daugybė kitų! Jie gana tolygiai paplitę visoje Lietuvoje, o kiti esti įveisti žmonių, pvz. kalninės pušys, šaltalankiai, kurie pasodinti Nerijos miškuose, arba dekoratyvūs krūmai puošiantys Palangos miestą… Dosni gamtos ranka nepašykštėjo ir padovanojo gausią augalų karalystę, kurią mes privalome branginti ir saugoti. Pajūrio fauna Baltijos jūros organizmai yra artimi ir gėlų vandenų ir vandenyno organizmams. Mat ši jūra yra apysūrė, sūrumu gerokai nusileidžia vandenynui. Apysūriame Baltijos vandenyje prisitaikęs gyventi zooplanktonas. Rūšine sudėtimi jis mažai kuo skiriasi nuo gėlavandenio zooplanktono, bet čionai yra ir specifinių organizmų, tokių kaip sferinukas ar diaptomas. Gyvena Baltijoje 2 cm ilgio šoniplauka. Ji plaukia šonu, nugara pirmyn. Šis padarėlis - mėgstamas daugelio žuvų maistas. Šoniplauka minta daugialąsčiais dumbliais, negyvomis atliekomis. Vėžiukai - šokinėjantys tarp išmestų ant kranto dumblių gniužulų - tai šoniplaukos. Baltijos pakrantėje galima aptikti tuščių piršto dydžio vėžiuko - jūrų tarakono - šarvų. Jis priklauso lygiakojų būriui. Išauga iki 8 cm ilgio. Tipiškas skaidytojas, minta negyvais gyvūnais ir yra vadinamas jūrų sanitaru. Jūrų tarakonas gyvena įsirausęs į dugną didesnėje gelmėje. Šiuo gyvūnu minta menkės ir kitos stambokos Baltijos žuvys. Kartu su jūrų tarakonu gyvena ir kitokie jūrų vėžiagyviai, pvz., mizidės, krevetės. Beje, mizidės giminingos giliųjų ežerų reliktinėms mizidėms. Krevetės paplitusios visose jūrose ir vandenynuose. Skiriasi tik dydžiu (nuo 2-30 cm ilgio). Baltijoje gyvena nedidelės krevetės. Jų kūnas iš šono suplotas. Galvakrūtinė žymiai trumpesnė už pilvelį. Priekinės vaikštomosios kojos su žnyplėmis. Pilvo kojos ir uodegos skiautės naudojamos plaukimui. Turi ilgus ūsus, gerai plaukioja, geba įsirausti į smėlį. Minta dumbliais, smulkiais bestuburiais, pūvančiomis organinėmis medžiagomis. Krevetėmis minta dauguma žuvų ir jūrų žinduolių. Jas mėgsta ir žmogus. Tačiau Baltijos jūros krevetės tinka tik žuvų maistui. Negalima nepaminėti dar vieno augalėdžio - jūrų gilės. Tai taip pat vėžiagyvis, nors apaugęs kriauklele, kaip ir moliuskai. Jų daug ant medinių polių, akmenų, jie apauga laivų korpusų povandenines dalis, taigi - jūreivių nėra mėgstami. Jūrų gilės, kaip ir dauguma zooplanktono rūšių, minta košdamos vandenį. Po audros pakrantėse galima pamatyti bangų išmestus rudųjų ar raudonųjų dumblių gniužulus, gintaro gabalėlių ir gausiai mažų kriauklyčių. Tai kaušelio formos briaunotos širdutės, kurios Baltijos jūroje būna tik nago dydžio - 1,5 cm, lygiu paviršiumi. Kiek rožiniu vidumi baltiškosios makomos ir truputį didesnės baltos mijidės - 3,6 cm ilgio, taip pat 3-4 cm ilgio midijos. Visos šios dvigeldžių minkštakūnių rūšys gyvena kiek giliau, atokiau nuo kranto, įsirausę į gruntą. Gyvūnėliai turi du vamzdelius: pro vieną traukia vandenį, pro kitą - išleidžia. Minta vandenyje plūduriuojančiu planktonu. Žuvusių minkštakūnių kriauklytes bangos išmeta į krantą. Visi šie moliuskai - telinidai nėra dideli ir tik prie Lietuvos krantų kartais pasitaikanti viena rūšis Macoma baltica siekia 7 cm ilgį. Moliuskai gyvena kolonijomis, bisuso siūlais prisitvirtinę prie substrato. Vasaros pabaigoje Baltijoje galima pamatyti medūzų. Tuo laiku jos užplūsta jūros pakraščius. Tai maži lėkštutės dydžio, gležni, beveik permatomi lyg drebučiai planktoniniai gyvūnai, mintantys smulkiausiu mikroplanktonu. Baltijoje gausu žuvų, tik jų įvairovė nedidelė - randama apie 100 rūšių žuvų, prie Lietuvos krantų maždaug 70 rūšių. Gėlavandenėms žuvims jūros vanduo kiek per sūrus, kad galėtų daugintis. Dėl to gėlavandenės Baltijos žuvys - tai ateivės iš Kuršių marių ar upių. Jūrinėms žuvims Baltijos vanduo turi per mažai druskų, todėl tik nedaugelis tikrų jūrinių žuvų čia prisitaikė gyventi ir daugintis. Pagrindinė Baltijos žuvis yra strimelė - atlantinės silkės porūšis. Atlanto vandenyno silkių giminaitės, tik gerokai mažesnės. Kodėl taip yra? Dėl gėloko vandens sulėtėja jūrinių žuvų medžiagų apykaita. Taigi jūrinės žuvys, ne tik silkės, būna smulkesnės. Strimelės laikosi dideliais būriais, plaukioja netoli paviršiaus ir minta planktonu. Dažniausias jų grobis - jūriniai planktoniniai vėžiukai kalianidai, artimi gėlavandenio ciklopo giminaičiams. Strimelės gerai prisitaikiusios maitintis šiuo smulkiu grobiu. Jų žiauninius plyšius dengia tankus kaulinių ataugėlių tinklas. Todėl smulkūs vėžiukai neišmetami kartu su vandeniu, o keliauja į skrandį. Strimelė žvejų gausiai žvejojama. Kita gausiai Baltijos jūroje gyvenanti žuvis - menkė. Tai gėlavandenės vėgėlės giminaitė. Menkės didelė galva, o burnoje daug dantų. Taigi ši žuvis plėšrūnė, minta smulkesnėmis žuvelėmis, dažniausiai šprotais (bretlingiais). Taip pat dažnas laimikis žvejų tinkluose. Šprotai - strimelių giminaičiai, tik dar mažesni. Gyvena būriais, kaip ir strimelės minta planktonu. Dar gausūs. Sunku atskirti uotą nuo plekšnės, nes šios žuvys labai panašios. Guli jūros dugne ant šono, todėl viena jų pusė balta. Abi akys viename viršutiniame šone. Žiotys plačios, nes minta įvairiais dugniniais gyvūnais, ar smulkesnėmis žuvimis. Guli įsiraususios į smėlį, tik akys kyšo. Jas vartydamos stebi aplinką. Prisiartinusį vėžiuką, jūrinę kirmėlę ar žuvelę staiga puola, net smėlio tumulai debesėliu pakyla. Uotas nuo plekšnės skiriasi tik apvalesniu, margai dėmėtu, kauburiuotu lyg su bukais spygliuotais paviršiumi. Uotas užauga net iki 25 kg. Skani, vertinga žuvis. Plekšnės (net trys rūšys) pailgesnės, viršutinė pusė be dėmių arba tos dėmės mažesnės, sveria tik apie 0,5 kg, kartais kiek daugiau. Jos ne tokios riebios, kaip uotai, todėl ir skonis prastesnis. Plekšnių galima pasimeškerioti net nuo Palangos tilto. Jaukas - vos iki 5 cm ilgio vėžiukas - baltijios krevetė. Lietuvoje tik Kuršių mariose bei Baltijoje sutinkama žuvis - ožka. Ji sidabriškai balta, ilgoka lyg silkė, sveria apie 0,5 kg. Plaukioja arti vandens paviršiaus. Minta vėžiukais. Tokį keistą pavadinimą gavo todėl, kad puikiai šokinėja. Apjuosus žuvų tuntą tinklu, kitos žuvys patenka į tinklą, o ožkos iš jo pabėga, iššokdamos aukštai virš tinklo. Anksčiau į Nemuną iš Baltijos neršti plaukdavo perpelė. Ši žuvis priklauso silkiažuvių būriui. Praeivė. Subręsta 2-3 metų, kai būna 27 cm ilgio ir sveria iki 150 g. Neršia upių žiotyse gegužės - birželio mėn. ant smėlėto grunto, sukeldamos plerpiantį garsą. Į jūrą migruoja pirmaisiais gyvenimo metais. Minta planktonu ir vėžiagyviais, taip pat bretlingių ir strimelių jaunikliais. Užauga iki 60 cm, 1,5 kg. Anksčiau buvo gan gausi. Dabar tai išnykstanti rūšis. Perpelės labai jautrios teršimui, todėl į ankstesnes nerštavietes beveik neplaukia. Būtina mažinti Nemuno žemupio, Kuršių marių ir Klaipėdos sąsiaurio teršimą, steigti perpelių dirbtinio veisimo įmonę. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Suaugusios lašišos lašišiažuvių būrio atstovės, gyvena Baltijoje ir kitose jūrose, o neršti plaukia į upes. Šios žuvys, norėdamos pasiekti savo gimtuosius upelius turi plaukti prieš srovę, įveikti slenksčius. Veisimosi metu pakinta šių žuvų kūno spalva, išlinksta ir užsiriečia žandikauliai, kai kurių rūšių (pvz. kuprės) pakinta kūno forma. Neršia spalio - lapkričio mėnesiais vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2-3 metus. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Neršdamos nesimaitina. Per gyvenimą neršia 2-3-4 kartus. 10-15 cm. lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Užauga iki 1,5 m ir 40 kg. Nyksta dėl užtvankų be žuvies pralaidų statymo, taršos, brakonieriavimo. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Panašiai kaip lašiša gyvena ir dauginasi reta žuvis šlakis. Taip pat saugoma valstybės. Sturys, kitaip vadinamas eršketu dar XIX a. buvo dažna žuvis Baltijos jūros baseine. Tačiau dabar beveik išnykusi rūšis. Įplaukdavo neršti į Nemuną ir jo intakus. Tačiau per paskutinius 30 metų nei Kuršių mariose, nei Nemune sturių niekas neregėjo. Kartais Baltijos jūroje versliniuose laimikiuose retkarčiais pasitaiko. Suaugusios žuvys gyvena jūrose, šelfo zonoje, taip pat upėse per migraciją ir nerstą. Gegužės pabaigoje - birželio pradžioje neršti plaukia į upes. Patinai subręsta 7-9, patelės - 8-14 metų. Neršia giliose ir srauniose upės vietose ant akmeningo ar žvyringo grunto, kai vandens temperatūra pakyla iki 14oC. Išneršusios grįžta į jūrą, o jaunikliai iki 3 metų gyvena upėse. Auga greitai. Suaugusių ilgis 3-5 metrai, svoris 200-400 kg. Minta dugniniais gyvūnais ir smulkiomis žuvimis. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Iš karpžuvių būrio reikia paminėti sparį. Tai gal būt jau išnykusi Baltijos žuvis. O dar XIX a. Kuršių mariose sparis buvo verslinė rūšis. Sparis - tipingas didžiųjų upių žemupių, vandens talpyklų, didelių pratakių ežerų, taip pat apysūrių jūros pakraščių žuvis. Subręsta 4-5 gyvenimo metais. Neršia nuo balandžio pabaigos iki birželio vidurio, sekliose vietose ant povandeninių augalų. Lervutės išsirita po 12-13 dienų. Jaunikliai maitinasi zooplanktonu, suaugusios žuvys - taip pat zooplanktonu, o upėse - ir bentosiniais vėžiagyviais. Auga lėtai. Užauga iki 45 cm ilgio. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Labai retai Baltijos jūroje galima išvysti nėgę, kuri yra panaši į ungurį. Praeivė. Subręsta 8-9 metų, nedidelėmis grupėmis migruoja iš jūros, ir pavasarį, kovo - gegužės mėnesiais, neršia upėse ant smėlėto grunto. Vingiliai upių dumble gyvena 4-5 metus. Dažniausiai minta detritu. Po metamorfozės migruoja į jūrą ir pradeda parazituoti, prisisiurbdamos prie įvairių žuvų bei misdamos jų krauju. Nėgė neturi žandikaulių, tik primenančią siurbtuką burną su raginiais dantukais. Dažniausiai puola menkes, lašišas, ungurius ir kitas stambias žuvis. Gali būti iki vieno metro ilgio ir 3 kg svorio. Nėgė turi tik chordą, o jos oda be žvynų. Nėgei Nemuno žemupio, Kuršių marių vandens užterštumas trukdo migruoti ir neršti. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Baltijos vandenyse prie Lietuvos pakrantės retkarčiais pasirodo ir ruonių. Ilgasnukis ruonis - išnykstanti, labai reta rūšis. 1960 - 1990 metais plaukiojantys, gulintys ant kranto bei negyvi ruoniai stebėti netoli Nidos, Juodkrantės, Preilos, Girulių, Šventosios, Melnragėje, Klaipėdoje. Prie Klaipėdos rasti ir mėnesio jaunikliai. Gyvena jūros pakrantės zonoje, uolėtuose salų krantuose Žiemą ir pavasarį jų gulyklos ant ledo. Minta žuvimis, rečiau - moliuskais ir vėžiagyviais. Prieš veisimąsi telkiasi atokiose salų pakrantėse. Vasario pabaigoje - kovo mėnesį atveda vieną, rečiau - du jauniklius. Paskutiniais dešimtmečiais įrašytas į Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos, Lietuvos raudonąsias knygas, todėl paskutiniu metu nyksta ne dėl medžioklės, o dėl jūros užterštumo chloro junginiais bei sunkiaisiais metalais, kurie kaupiasi žuvyse. Labai reti svečiai iš Baltijos Lietuvos pajūryje yra žieduotasis ruonis ir paprastasis ruonis. Mažai kas matė ruonius jūroje, tačiau, kaip ir dar retesnius delfinus, gali pamatyti Klaipėdoje Jūrų akvariume. Nedidelis delfinas - jūros kiaulė. Sveria 30-90 kg ir siekia 1-1,7 iki 2 metrų ilgį. Patinai šiek tiek trumpesni už pateles. Snukutis bukas, “snapas” beveik nežymus. Kūno viršus tamsus, apatinė pusė šviesiai pilka ar balta. Jūros kiaulės plaukioja nedideliais būreliais, mėgsta seklius pakrančių vandenis. Minta žuvimis, vėžiagyviais, galvakojais moliuskais. Baltijos jūroje poruojasi liepą - rugpjūtį. Nėštumas - 9-10 mėn. Veda vieną, bet stambų (5-8 kg) sveriantį jauniklį. Anksčiau Lietuvos pajūrio žvejai matydavo jūros kiaules, plaukiančias paskui strimelių būrius arba besivaikančias lašišas. Visai retas svečias iš Baltijos - baltasis banginis. Jis Lietuvos vandenyse stebėtas tik keletą kartų. Baltijoje daug įvairių žuvų ir smulkių ropojančių, plaukiojančių gyvūnėlių, kuriais minta žuvys. Bet čia yra ir tokių gyvūnų, kurie gaudo žuvis. Iš tokių paminėtini paukščiai - kirai. Jie dideli, balti, trumpomis lyg skersai nupjautomis uodegomis. Dažni Klaipėdos uosto svečiai, renkantys įvairias atliekas - šviesiai pilki sidabriniai kirai. Jie lydi žvejų laivus ir gaudo iš tinklų iškritusias žuveles. Panašus ir sidabriškai pilkas paprastasis kiras, tik jis gerokai mažesnis už sidabrinį. Silkinis kiras tokio pat dydžio kaip sidabrinis kiras, tik jo sparnai juodi. Didžiausias yra balnotasis kiras. Jis beveik nedidelės žąsies dydžio, juodais sparnais. Be šių keturių jūrinių kirų čia gausu ežerų ar didelių upių rudagalvių kirų. Jie lydi keltą iš Klaipėdos uosto į Smiltynę, gaudydami keleivių išmetamos duonos gabalėlius. Kirinių šeimos dauguma rūšių gerai plaukioja. Skraido lengvai, vikriai. Gyvena pajūryje ir vidaus vandenyse. Veisiasi kolonijomis. Lizdą krauna ant žemės, uolų, plūduriuojančių augalų. Dėtyje 2-3 margi kiaušiniai. Peri 2-4 savaites. Jaunikliai apaugę rusvai pilkais pūkais. Paprastai 1-2 dienų gerai bėgioja ir plaukioja. Skraidyti pradeda po 2-3 savaičių, stambesnių rūšių - 4-6 savaičių amžiaus. Užaugusių paukščių sparnai ilgi, vyrauja balta ir šviesiai pilka spalva. Mažos rūšys minta smulkia žuvimi, vabzdžiais ir kitais bestuburiais, stambios - graužikais, paukščių kiaušiniais, dvėsena, uogomis. Renka maistą sausumoje, seklumose, vandens paviršiuje arba vandenyje. Kai kurios rūšys, pastebėjusios grobį, krinta žemyn ir panyra į vandenį. Baltijos pakrantėse yra paplitusi urvinė antis. Jos plunksnų apdaras ryškių spalvų, baltame fone išsiskiria juoda galva ir rudai rausva juosta, nusidriekusi nuo krūtinės iki pečių. Sveria 500-1520 g. Mėgsta smėlėtus krantus. Žiemoja susitelkusios į būrius jūros įlankose, sekliuose pakraščiuose. Aktyvesnės naktį. Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais. Gyvena urvuose. Urvai gilūs, ilgi (3-4 m ilgio). Lizdą krauna viena patelė. Peri 27 - 29 dienas. Dėtyje būna 8-12 kiaušinių. Jauniklius augina abu tėvai. Minta vandens vabzdžiais ir jų lervomis, smulkiais moliuskais, taip pat vandens augalų sporomis, sėklomis. Labai retai į Lietuvos pakrantę užskrenda ledinis naras. Tai didžiausias iš narų, sveria 3600 - 4480 g. Galva juoda, snapas tamsus. Kūno viršus su pilkomis dėmelėmis. Stebėtas pajūryje - migruojantis. Kyla įsibėgėjęs, visada prieš vėją. Gerai plaukioja ir nardo. Aktyvus visą parą. Subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Lizdus krauna salelėse ar krante prie vandens. Kiaušiniai gelsvai žali su žalsvu ar rudu atspalviu. Minta žuvimis, varlėmis, moliuskais, vėžiagyviais, kirmėlėmis. Didysis kormoranas - traukianti rūšis. Labai retai perinti Lietuvos pajūryje. Juodas, žalsvai melsvo atspalvio. Snapas ir kojos juodos. Sveria 2230 - 3600 g. Reguliariai pasirodo per pavasario ir rudens migraciją pajūryje ir Kuršių mariose. Skrenda sunkiai, bet greitai. Lytiškai subręsta 3 metų. Deda 3-5 pilkai melsvus kiaušinius. Minta plekšnėmis, unguriais ir kitomis žuvimis. Kanadinė berniklė - užskrendanti rūšis. Tai didžiausia žąsis Europoje. Kaklas ilgas ir juodas, yra plačios ir baltos dėmės skruostuose. Subręsta 2-3 metų. Lizdą krauna ant žemės. Deda 5-8 gelsvai baltus kiaušinius. Peri patelė, o patinas saugo lizdą. Minta augalinės kilmės maistu, retkarčiais kartu sulesa ir smulkių bestuburių. Gana dažnas paukštis mūsų pajūryje - ledinė antis. Tai nedidelis, maža galva ir trumpu snapu paukštis. Sveria 575 - 910 g. Per migraciją ilsisi jūros pakrantėse. Lizdą įruošia sausoje vietoje netoli vandens. Deda 6-8 gelsvai rudus kiaušinius. Minta bestuburiais, smulkiomis žuvytėmis. Per sezoninę migraciją pajūrį retkarčiais aplanko gaga. Tai stambi antis. Jos kūnas ilgas, o galva pailga. Patiną lengva pažinti iš baltos viršutinės dalies, o patelę - iš rudų dryžių. Sveria 2365 - 2600 g. Veisimosi periodu gyvena ramiuose akmenuotų salelių užtakiuose. Atviruose plotuose peri kolonijomis. Lizdus įruošia po krūmokšniais, sausos žolės priedangoje. Lizdas - tai žemėje išrausta duobutė. Deda 4-6 pilkai žalius kiaušinius. Peri 24 - 27 dienas. Minta jūros moliuskais, vėžiagyviais, aktinidijomis, žuvimis, kartais dumbliais ir kitais vandens augalais. Retai į Lietuvos pajūrį užskrenda skiauterėtoji gaga. Patino priekinė kūno dalis balta, užpakalinė -juoda. Sveria 1400 - 2015 g. Laikosi nedideliais būriais atviroje jūroje. Aktyvi visą parą. Labai puikiai nardo. Pavasarį ir vasarą minta vabzdžių lervomis, vėžiagyviais, jūroje iš dugno renka moliuskus, viršutiniuose vandens sluoksniuose - įvairius jūros bestuburius. Kartais į Baltijos pajūrį Lietuvoje užklysta ir net žiemoja sibirinė gaga. Patinui būdinga ruda kūno apačia ir balta galva. Sveria 500 - 1000 g. Minta vandens bestuburiais, smulkiomis žuvytėmis. Per migraciją pajūrin užklysta nuodėgulė - masyvi, trumpu kaklu, stambiomis kojomis antis. Sveria 1360 - 1980 g. Deda 6-10 gelsvai baltų kiaušinių. Peri 26 - 27 dienas. Jaunikliai vikrūs, gerai plaukioja. Minta bestuburiais, smulkiomis žuvimis. Traukimo laikotarpiu praskrenda jūrinis sėjikas. Tai maždaug pempės dydžio paukštelis juodomis apatinėmis peties plunksnomis ir balta juosta per sprandą, sveriantis 170 - 224 g. Aktyvus dieną. Lizdą suka ant žemės, deda 4 taškuotus bei dėmėtus kiaušinius. Peri patinas ir patelė 23 dienas. Minta bestuburiais, kartais lesa sėklas ir uogas. Negausiai Lietuvos pajūryje aptinkamas jūrinis kirlikas. Jis didesnis už vieversį. Lizdą - duobutę, įrengia smėlėtose ir akmenuotose pakrantėse. Deda 4 melsvai pilkus, pilkai rusvus su dėmelėmis kiaušinius. Peri patinas ir patelė 23 - 27 dienas. Minta smulkiais bestuburiais. Per pavasarinį traukimą kartais užklysta į Lietuvos pajūrį avocetė. Tai maždaug karvelio dydžio, ilgomis kojomis, ilgu plokščiu, viršun riestu snapu, kontrastingomis - juoda ir balta - spalvomis pasidabinęs paukštis. Sveria 219-311 g. Baikštus, atsargus paukštis. Deda 3-4 dėmėtus kiaušinius. Peri abu tėvai 25 - 26 d. Minta bestuburiais, vandens augalų sėklomis. Retkarčiais praskrenda islandinis bėgikas. Tai 82 - 185 g sveriantis paukštelis. Lizdą krauna akmenuotose, žema žole apaugusiose vietose. Deda 3-4 margus kiaušinius. Peri abu tėvai 21 - 22 d. Minta augalais, smulkiais bestuburiais. Negausiai rudenį pastebimas laplandinis griciukas. Jo uodega dryžuota, pilvas ryškiai rudas. Sveria 160 - 310 g. Lizdas plokščias, peri daugiausiai patinas. Minta vabzdžiais, jų lervomis, kirmėlėmis, vėžiagyviais, moliuskais. Pajūryje pavasarį galima pastebėti ilgauodegį plėšiką. Sveria 260 - 313 g. Praskrenda silkinis kiras. Tai kranklio dydžio paukštis juoda nugara ir sparnais. Peri kolonijomis. Minta vandens bestuburiais, smulkiomis žuvimis, paukščių jaunikliais, graužikais, kiaušiniais. Žiemą ir pavasarį Lietuvos pajūryje sutinkama alka - panašus į pingviną paukštis. Sveria 630 - 810 g. Subręsta 2-3 gyvenimo metais. Deda vieną baltą, gelsvą ar rusvą su juodais taškais kiaušinį, kurį peri abu tėvai. Minta jūroje dažniausiai silkėmis, vėžiagyviais ir kt. Puikiai nardo. Pavieniai laibasnapiai narūnėliai retkarčiais žiemoja Baltijos jūroje. Jie panašūs į alkas, tik kaklas laibas, o snapas ilgesnis ir plonesnis. Sveria 820 - 1185 g. Į Lietuvą užklysta laibasnapio narūnėlio porūšis. Peri stačių uolų sunkiai prieinamuose skardžiuose kolonijomis. Padeda vieną 113 g sveriantį kiaušinį, kurį peri abu porelės nariai 35 dienas. Minta jūroje gyvenančiomis smulkiomis žuvimis ir žieduotomis kirmėlėmis. Žuvėdros… Kiek dainų sudėta apie šį paukštį. Ir sparnu moja, ir į tolį vilioja… Tai grakštūs paukščiai, gyvenantys kolonijomis. Minta žuvimis, bestuburiais, maisto atliekomis. Dažnai sukinėjasi apie žvejybos laivus, tykodamos, kada į jūrą bus išmetamos smulkios žuvys. Žuvėdros turi ilgus, smailius sparnus ir puikiai sklando… Mažoji žuvėdra - reta rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Peri salelėje prie Skirvytės. Lizdas - negili duobutė grunte. Dėtis 3-4 kiaušiniai. Minta žuvytėmis, vabalais… …Kuršių marių vanduo gėlas, nes į jas įteka Nemunas. Nemuno vandenys pro Kuršių marių žiotis Klaipėdoje teka į Baltijos jūrą. Vakarų vėjas sūrų Baltijos vandenį varo į Kuršių marias. Sunkesnis druskingas vanduo padugne slenka tolyn, pasiekia net Juodkrantę. Dabar Klaipėdoje pagilinus Kuršių marias, kad galėtų įplaukti ir manevruoti didieji jūrų laivai, sūrus vanduo plūsta stipresniu srautu ir pasiekia net Ventės ragą. Pučiant stipresniam vėjui marių vanduo maišosi iki dugno. Kuršių marių paviršiaus ir gelmės vandens temperatūra beveik nesiskiria. Tam turi įtakos ir tai, kad marios nėra gilios. Nemunas į Kuršių marias prineša augalams reikalingų maisto medžiagų, todėl mariose labai daug mikroskopinių dumblių ir vanduo visą vasarą atrodo žalsvas. Dumbliais minta mikroskopiniai vėžiukai - dafnijos (dar vandens blusomis vadinamos), ciklopai, kirmėlytės - verpetės. Visi šie zooplanktono padarėliai būna nuo soros iki aguonos grūdelio dydžio ar dar net penketą kartų smulkesni. Jie labai svarbūs. Šiais gyvūnėliais maitinasi žuvų jaunikliai - mailius. Kai zooplanktono daug, tai ir žuvų gausu. Įvairi ir gausi Kuršių marių dugno gyvūnija. Čia knibžda iki dviejų centimetrų ilgio, skaisčiai raudonos, žuvų itin mėgiamos uodo trūklio lervos. Daugelis dugninių žuvų, ypač karšiai, labai mėgsta šiuos kirminus. Marių žuvys noriai gaudo vėžiukus šoniplaukas. Čia gyvena ir ežeruose randami vėžiukai - vandens asiliukai. Marių dugne ant akmenų ar geldučių kriauklių ištisais gurvuoliais prisitvirtinusios tūno mažos geldutės - dreisenos. Jas taip pat mėgsta žuvys. Karšiai ir kitos karpinės žuvys ryklėje turi kietus kaulinius rykliadančius, kuriais lengvai sutriuškina mažų dreisenų kriauklytes. Šiaurinėje Kuršių marių dalyje galima aptikti jūrinių vėžiukų - mizidžių. Baltijoje, prie Lietuvos krantų ir Kuršių mariose paplitusi daugiašerių žieduotųjų kirmėlių klasės bestuburių šeimos atstovė - nereidė. Apskaičiuota, kad Kuršių marių dugno 1 m2 jų būna iki 300 individų ir daugiau. Ji 120 mm ilgio, tarsi jūrų sliekas. Gyvena įsiraususi į urvelius. Minta nereidė negyvomis organinėmis medžiagomis, mažais dugno bestuburiais. Jomis minta žuvys, paukščiai. Iš Baltijos jūros kartu su sūriu vandeniu į marias patenka jūrinių gyvūnų, tarp jų ir žuvų. Taigi šiaurinėje Kuršių marių dalyje galima aptikti jūrinių vėžiukų - mizidžių ar plokščių žuvų - plekšnių. Kuršių marios žuvingos. Anksčiau jos buvo dar žuvingesnės ir ne taip užterštos. Mariose gyvena visos Lietuvos ežerų žuvys ir dar tokios, kokių mūsų ežeruose nėra. Tai stambios lydekos, didžiuliai sterkai, šamai, karšiai, unguriai. Unguriai - tai panašios į žalčius, labai slidžios, beveik be žvynų žuvys. Išauga iki kelių kilogramų svorio. Iš ežerų jie keliauja neršti į tolimą Atlanto vandenyną. Pakeliui apsistoja Kuršių mariose. Kalbant apie Baltijos jūroje gyvenančias žuvis, jau buvo minėta žuvis - ožka. Ši žuvis gyvena ir Kuršių mariose. Į Kuršių marias atplaukia neršti vertinga reliktinė žuvis - Baltijos sykas. Anksčiau (kai marios nebuvo taip užterštos) neršdavo stambios taškuotos silkės - perpelės. Per Kuršių marias neršti plaukia lašišos, šlakiai, žiobriai. Svarbiausia verslinė Kuršių marių žuvis - didstintė. Tai nedidelė rieboka ir skani žuvelė. Kvepia agurkais. Tai specifinis stintų kvapas. Kuršių marios garsios ne tik žuvimis, bet ir paukščiais. Vasarą daugybė įvairių vandens bei pelkių paukščių peri nendrių, meldų ir švendrų brūzgynuose rytinėje Kuršių marių dalyje. Ten pakraščiuose, ypač Kniaupės įlankoje, šalia pagrindinės Nemuno atšakos - Atmatos žiočių, nendrynų plotis siekia beveik pusę kilometro. Aukštos nendrės taip tankiai suaugusios, kad nei praplauksi, nei pėsčias prasibrausi. Todėl čia nekliudomi peri kragai, antys, laukiai, gulbes. Nendrynai net žvanga nuo nendrinukių, krakšlių, nendrinių žiogelių balsų. Tai tikras vandens ir pelkių paukščių rojus. Labai daug žiemoja atskridusių ančių. Vėlyvą rudenį mariose gali pamatyti didžiulius būrius ančių iš tolimos šiaurės. Jų tūkstančiai. Daugelio rūšių vasarą Lietuvoje nepamatysi, nes tai tolimos tundros gyventojos. Pavasarį, grįždami į šiaurę, šiauriniai vandens paukščiai vėl sustoja mariose pailsėti. Tuomet ypač įspūdingos gulbės giesmininkės. Jos paprastai apsistoja užtvindytuose Nemuno plotuose šalia Kuršių marių. Klykaujantys gulbių pulkai girdėti už daugelio kilometrų. Tačiau įdomiausias ir tik Kuršių mariose gyvenantis paukštis - urvinė žąsis. Ji dar urvine antimi vadinama. Kas tai, žąsis ar antis? Tai paukštis, turintis ir anties, ir žąsies bruožų. Savo išvaizda ir dydžiu - tai graži raudonsnapė antis, sparnuose turinti antims būdingus žvilgančių žalių plunksnų “veidrodėlius”. Tačiau elgsena - tai žąsis. Ančių patinai su patelėmis draugauja tik žiemą ir pavasarį, kol šios padeda kiaušinius. Vėliau gaigalai anteles palieka ir jos pačios rūpinasi ančiukais. Žąsinas šeimos nepalieka. Jis puola šnypšdamas, žnybdamas priešą - taip gina žąsiukus. Urvinės žąsies patinas lieka su šeima tol, kol mažyliai, plaukiodami mariose, išauga. Tai dar reti paukščiai, nes tik prieš 15 metų netoli Juodkrantės pradėjo perėti. Taip pat peri Kintų bei Rusnės tvenkiniuose. Mėgsta smėlėtais krantais vandens telkinius, kopas. Peri giliuose (iki 3-4 m ilgio) apleistuose lapių ar barsukų urvuose. Dėtis iš 8-12 kiaušinių. Minta gyvūniniu bei augaliniu maistu. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltos draustinyje peri didysis baublys. Jis mėgsta vandens telkinių pakrantes su vešliais nendrynais. Vieno patino teritorijoje gali perėti net keletas (iki 5) patelių. Lizdus suka iš nendrių. Dėtis 4-6 kiaušiniai. Minta žuvimis, vandens bestuburiais, kartais - smulkiais graužikais bei paukščių jaunikliais. Pilkoji žąsis peri kur gausi vandens augalija, nendrynai. Dėtis iš 4-10 kiaušinių. Aštuonių savaičių jaunikliai jau paskrenda. Minta augaliniu maistu, želmenimis. Saugoma Nemuno deltos draustinyje, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkoji antis peri Rusnės tvenkiniuose, su gausia, šiurkščia augalija. Lizdą krauna ant žemės, po krūmais, tarp viksvų, paparčių. Minta vandens augalais, kartais bestuburiais, skrenda maitintis ir į pasėlius. Vengia miškingų vietų. Daug lizdų nukenčia nuo varninių paukščių ir audinių. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Smailiauodegė antis gyvena prie Rusnės didesniuose atviruose vandens telkiniuose, jų salose. Peri tarp retos augalijos, šienaujamose pievose - ant žemės. Dėtis 6-11 kiaušinių. Jaunikliai ritasi birželio pradžioje. Ši antis minta daugiausia augaliniu maistu. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 1991 m. Nemuno deltos draustinyje perėjo trys poros juodųjų peslių. Sparčiai nykstantys, įrašyti į Latvijos, Estijos, Lenkijos, Lietuvos raudonąsias knygas. Gyvena brandžiuose spygliuočių ir lapuočių miškuose, esančiuose šalia ežerų, tvenkinių, užliejamų pievų. Į perėjimo vietas sugrįžta balandžio pradžioje. Lizdą krauna pats ar apsigyvena suopių, kranklių, garnių gūžtose. Tame pačiame lizde gali perėti keletą kartų. Dėtyje 2-3 kiaušiniai. Jaunikliai lizduose išbūna 40-45 dienas. Minta žuvimis, varlėmis, peliniais graužikais, ropliais, paukščių jaunikliais, vabzdžiais ir kitais smulkiais gyvūnais. Neretai lesa dvėseną. Nemuno deltos draustinyje gyvena pievinė lingė. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pievinei lingei patinka klampios, nendrėmis, švendrais, retais berželiais apaugusios pievos, paraistės, užpelkėjusios upių bei ežerų pakrantės. Migrantas. Lizdavietėse pasirodo kovo mėnesį. Apsigyvena ankstesnėse vietose, bet lizdą kaskart krauna naują. Gegužės mėnesį ant žemės esančiame lizde sudeda 4-5 kiaušinius. Peri 27-30 dienų. Jaunikliai lizduose išbūna 35-40 dienų. Minta žvirbliniais paukščiais, peliniais graužikais, rečiau ropliais, varliagyviais, vabzdžiais. Kuršmarių pakrantėje nuolatos veisiasi jūrinis erelis. Jam patinka seni pušynai, mišrieji miškai ties ežerais, tvenkiniais, mariomis. Žiemojantis. Lizdus krauna apie vasario pradžią. Tame pačiame būste gali perėti daugelį metų. Kovo mėnesį deda 2-3 kiaušinius. Peri 35-42 dienas. Dažniausiai išauga 1-2 jaunikliai, kurie gūžtą palieka maždaug po 70 dienų. Minta žuvimis, vandens paukščiais, nedideliais žinduoliais, dvėsena. Įrašytas i Lietuvos raudonąją knygą. Jūrinė šarka Lietuvoje užklysta į daugelį vandens telkinių. Peri Kuršių mariose, prie Kintų tvenkinių, Skirvytėje ir kt. Jai patinka smėlėtos jūros, upių pakrantės, ežerų salos ir dirbami laukai, pievos, ganyklos. Peri ant žemės. Dėtis - 3-4 kiaušiniai. Minta gyvūniniu maistu. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltoje gyvena raudonkojis tulikas. Gyvena drėgnose atvirose ganyklose, pievose. Dažnai peri bekrūmėse salose ant žemės. Dėtis iš 4 dėmėtų kiaušinių. Per vasarą veda dvi vadas. Minta bestuburiais. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltoje peri gaidukas. Jam reikia šlapios pievos, bekrūmės salos. Tuokvietės atvirose, pakilesnėse vietose. Pastovių porų nesudaro. Vos atskridę, patinai renkasi į tuoktuves turnyrams. Peri ant žemės, dėtis iš 4 dėmėtų kiaušinių. Minta gyvūniniu maistu. Saugomas vals

Aplinka  Kursiniai darbai   (30,88 kB)

Ekologija – tai mokslas apie organizmų ryšius ir santykius su juos supančia aplinka. Ekologija yra palyginti nauja mokslo šaka, nagrinėjanti organizmų ryšį su aplinka. Ekologiniu požiūriu vadinamas toks požiūris, kada planuojant ir atliekant darbus ekologiniai kriterijai laikomi svarbiausiais. Kada siekiama, kad kenksmingų medžiagų išmetimas būtų ne didesnis, negu gamta pajėgi atlaikyti. Pavyzdžiui, vadovaujantis ekologiniu požiūriu rūgštinančių sieros bei azoto junginių išmetimą reikėtų sumažinti 80-90. Kol to nebus padaryta, rūgštėjimo daroma žala gamtai nuolat didės. Ji nagrinėja įvairiais požiūriais: nuo atskirų rūšių sąveikos su aplinka iki ištisų gamtinių sistemų sandaros ir veikimo principų. Daugeliui ekologijos šakų būdingas polinkis ieškoti mus supančio sudėtingo pasaulio vientisumo ir jo reiškinių tarpusavio prikauomybės. Tą tarpusavio priklausomybę būtina gerai suprasti, norint išsaugoti nykstančias rūšis bei gamtines sistemas ir suvokti, kokį poveikį gamtai daro įvairūs teršalai. Gamta – lyg sudėtingas nėrinys, kuriame viskas tarpusavy susiję. Tame tarpe ir žmogus. Daugelis tai gerai supranta. Kad šio nėrinio nesuardytume bandydami jame kažka keisti, reikalingos žinios. Neteisingai vartojamas žodis Ekologija tapo madingu žodžiu. Jį dažnai vartoja politikai ir kiti valdžios žmonės, norėdami parodyti, jog rūpinasi aplinka. Dėl to daugelis žmonių deda lygybės ženklą tarp aplinkos apsaugos ir ekologijos. Tai klaida. Ne ekologijos uždavinys yra atsakyti, dera ar nedera mėgstamoje poilsio vietoje įrengti savartyną, arba – gerai ar blogai, kad išnaikinami vilkai. Tačiau ekologinės žinios mums leidžia bendrais bruožais numatyti žmogaus veiklos pasekmes gamtoje.

Aplinka  Rašiniai   (7,43 kB)

Senovėje oras buvo laikomas vienu iš pasaulį sudarančių elementų. Jau antikinio pasaulio išminčiai suvokė, kad oras, nors ir nematomas, yra tiek pat reali medžiaga kaip vanduo arba žemė. Iki XVIII a. manyta, jog oras – vientisa medžiaga, o šio amžiaus pabaigoje buvo teigiama, kad jis yra nevienalytis. Pirmiausia ore buvo rasta deguonies, vėliau – azoto ir kitų medžiagų. Svarbus įvykis žmonėms, suvokusiems oro meterialumą, buvo jo svarumo atradimas.

Chemija  Referatai   (7 psl., 17,77 kB)

Pagal M.Adansono principus visi duomenys, neišskiriant nė vieno požymio, turėtų būti panaudoti klasifikacijų kūrimui. Praktiškai,trūkstant laiko, dauguma taksonomistų priversti išsirinkti požymius. Daug diskusijų sukelia vertingiausių požymių parinkimas. Skaitmeninės taksonomijos atstovai mano, kad mes dar nepasiekėme tokios pakopos, kad tradicinius metodus išstumtų taksometriniai. Ankstyvieji taksonomistai manė, kad kai kurie požymiai (esminiai požymiai, nusakantys organizmo esminę kilmę) taksonomiškai svarbiausi.

Biologija  Konspektai   (13 psl., 20,14 kB)

Viena sparčiausiai besivystančių augalų taksonomijos sričių – augalų chemotaksonomija, žinoma dar chemosistematikos, fitochemijos, cheminės augalų taksonomijos ar sistematikos pavadinimais. Šios mokslo šakos tikslas – panaudoti cheminę informaciją augalų klasifikacijų tobulinimui. Chemotaksonomija, kaip mokslas, išsivystė per paskutinius trisdešimt metų. Nenuostabu, jog manoma, kad jos pateikiama informacija svaresnė, vadinasi, svarbesnė, nei morfologiniai ar citologiniai duomenys.

Biologija  Konspektai   (17 psl., 24,43 kB)

Eurostrategija “Sveikata visiems XXIa." Gyventojų sveikatos rodikliai. Gyventojų sergamumo rodikliai. Gyventojų mirtingumo rodikliai. Atmosferos oras ir sveikata. Mobilūs atmosferos oro taršos šaltiniai. Teršalų poveikis sveikatai. Oro apsaugos priemonės. Vandens užterštumas ir gyventojų sveikata. Dirvožemio kokybė ir sveikata. Aplinkos ir sveikatos monitoringo sistema. Aplinkos saugos programos. Medicinos atliekų tvarkymas. Vaikų sveikata. Rūkymas. Alkoholis. Narkomanija. Globos namų auklėtiniai. Maistas ir sveikata. Apsinuodijimai maistu. Jų profilaktika. Profesinė sveikata. Kompiuteriai ir sveikata. Žalingų veiksnių įtaka žmogui.

Maistas, sveikata, higiena  Konspektai   (62 psl., 152,01 kB)

Tipas chordata (chordiniai). Potipis akrania (bekaukuoliai). Klasė galvachordžiai. Potipis vertebrata (stuburiniai). Klasė kremzlinės žuvys (chondrichthyes). Klasė kaulinės žuvys (osteichthyes). Sausumos stuburiniai – keturkojai – tetrapoda. Klasė varliagyviai amphibia. Tikrieji sausumos stuburiniai amniotai (ropliai, paukščiai, žinduoliai). Klasė reptilia (ropliai). Klasė aves (paukščiai). Klasė mamalia (žinduoliai). Žemesnieji žinduoliai.

Biologija  Konspektai   (7 psl., 37,13 kB)

Vadybos samprata ir esmė. Organizacija. Valdymo procesas. Vadybos teorija ir raida. Organizacija ir aplinka. Globalizacija ir valdymas. Organizacijų kūrimas. Plananavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Operacijų valdymas. Valdymo informacinės sistemos. Gamybos valdymas. Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo organizavimas ir valdymas. Finansinių išteklių valdymas. Marketingas. Žmonių išteklių valdymas.

Vadyba  Konspektai   (209 psl., 1,38 MB)

Žmonija išranda vis galingesnių techninių priemonių gamtai pertvarkyti. Mes jau galime sukurti dirbtines „jūras“, mes jau pajėgūs ištirpdyti ašigalių ledynus, nusausinti visus užpelkėjusius žemės plotus. Didelių permainų gamtoje sukelia gamybos procesas, kuris iš pagrindų keičia gamtinių kompleksų struktūrą, kasdien vis daugiau ima iš gamtos ir sudaro atliekų problemą.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (3 psl., 11,23 kB)

Pastariesiems dešimtmečiams būdingi visuomenės požiūrio į gamtą ir jos apsaugą pokyčiai bei esminis susiformavusių vertybių perkainojimas. Anksčiau gamtosaugininkai daugiausia dėmesio skirdavo atskirų nykstančių rūšių bei individų apsaugai, tačiau, labai padidėjus aplinkos teršimui ir gamtos išteklių naudojimui, palaipsniui buvo suprasta, kad, norint apsaugoti nykstančias rūšis ir išlikti pačiam, visų pirma reikia apsaugoti tų rūšių gyvenamąją aplinką.

Kita  Namų darbai   (3 psl., 10,14 kB)

Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų. Tokiu būdu valstybės atsiribojančios nuo globalios ekonomikos tuo pačiu metu lieka pasaulio vystymosi pakraštyje.

Ekonomika  Konspektai   (21 psl., 78,71 kB)

Lietuvos mokyklose pastaruoju metu populiarėja projektų metodas. Taip yra dėl daugelio priežasčių, tačiau bene svarbiausia – tarptautiniai ryšiai. Mokytojai ir moksleiviai dalyvauja tarptautiniuose projektuose, palaiko tiesioginius ryšius su užsienio mokyklomis, per tarptautinius seminarus, konferencijas įgyja projektinio darbo patirties. Deja, teorinis šio metodo pagrindimas vėluoja – praktika gerokai lenkia šio metodo plėtotės, perspektyvų aptarimą Lietuvoje.

Dailė  Referatai   (4,8 kB)

Airija, Britų salyno sala Atlanto vandenyne. Nuo D. Britanijos ją skiria Airijos jūra ir Šv. Jurgio bei Šiaurės sąsiauriai. Didžiojoje salos dalyje yra Airija (valstybė), š. Rytuose – Šiaurės Airija (priklauso D. Britanijai). Plotas 84433 km². 5,47 mln. gyv. (2000). Ilgis iš š. į p. 485 km. Plotis iš v. į r. 275 km. Krantai vingiuoti, daug įlankų; didžiausios: Donegalio, Galway, Dingle’io.

Geografija  Referatai   (8,42 kB)

2005 metais AB "Mažeikių nafta" šventė 25 metų jubiliejų. Mažeikių naftos perdirbimo įmonė pradėjo dirbti 1980 metais. Šiandien „Mažeikių nafta“ — vienintelė naftos perdirbimo įmonė Baltijos valstybėse, dirbanti kaip "Typical Complex Refinery" (kompleksinio perdirbimo įmonė). Projektinis Mažeikių naftos perdirbimo įmonės pajėgumas — 15 mln. t naftos per metus. Siekiant geriau išnaudoti gamybinius pajėgumus, perdirbama ir kita žaliava — dujų kondensatas, mazutas ir vidutiniai distiliatai.

Geografija  Referatai   (5,98 kB)

Vandenys labiausiai užteršti biogeninėmis (fosforo, azoto junginiais) ir organinėmis medžiagomis. Dėl jų pertekliaus masiškai išplinta, ima be saiko augti primityvūs vandenyje pakibę ir plaukiantys augalai, dumbliai. Besiskaidydami jie sunaudoja beveik visą vandenyje ištirpusį deguonį, dėl to gali išmirti žuvys, vėžiai. Tvenkinių užterštumas biogenais vasaros metu (dalimis nuo didžiausių leistinų koncentracijų)

Geografija  Namų darbai   (6,29 kB)

Pasirinkę mokytis geografiją XI–XII klasėse, mokiniai gilina šio dalyko žinias ir supratimą, plėtoja gebėjimų ir vertybių nuostatas. Užtikrinant nuoseklų ugdymo perimamumą, išskiriami trys geografinio ugdymo koncentrai: Pradinėje mokykloje ugdoma elementari samprata apie žmogų, gamtą, gimtąjį kraštą, savo tautą ir visuomenę. Ugdymas grindžiamas integruotu mokymu. Pagrindinėje mokykloje gilėja dalyko išmanymas, kurio pagrindas – analitinis pasaulio regionų pažinimas. Vidurinėje mokykloje (gimnazijose) yra apibendrinamos geografijos žinios ir gebėjimai, teikiant bendruosius dalyko pagrindus, siekiant ugdyti moksleivių sociokultūrinę kompetenciją.

Geografija  Konspektai   (4,71 kB)

Dirvožemis turi didelės reikšmės žmonių gyvenimui ir sveikatai. Nuo fizikinių-cheminių dirvožemio ir žemiau esančio grunto savybių priklauso požeminių vandenų kokybė. Užpelkėjusios dirvos dažniausiai yra netinkamos žemdirbystei ir gyvenamųjų namu statybai. Teritorijos ir regionai, kurių dirvose yra vienokių ar kitokiu cheminių elementų stygius ar perteklius, vadinami anomalinėmis geocheminėmis provincijomis. Jose galimos gyventojų endeminės ligos. Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis, autotransportas, gyvenamieji rajonai ir kt.

Chemija  Konspektai   (5,37 kB)

Komunizmo pabaiga yra siejama su M. Gorbačiovo asmenybe, kuomet jis 1985 m. tapo Sovietų Sąjungos vadovu. Atėjęs į valdžią, jis pradėjo kalbėti apie politines – ekonomines reformas. Vakarų šalys šį žingsnį labai sveikino ir suprato, kad Rytų ir Vidurio Europai gresia didžiulė transformacija. Šiuo M. Gorbačiovo palankumu greitai pasinaudojo Rytų ir Vidurio Europos šalys, kuriose nusirito didžiuliai protestai prieš Sovietų Sąjungą, jos valdžią, kurios kulminacija buvo Berlyno sienos griuvimas.

Politologija  Referatai   (12,02 kB)

NATO - tai Šiaurės Amerikos ir Europos šalių bendros gynybos organizacija, siekianti užtikrinti savo narių saugumą ir stabilumą. Tačiau NATO nėra vien tik karinė organizacija. NATO taip pat sukūrė aktyvaus bendradarbiavimo tarp valstybių narių mechanizmą, kuris visų pirma yra politinio pobūdžio, skatinantis bendrą gynybos planavimą, konsultacijas krizių valdymo, ekonomikos, mokslo, aplinkos apsaugos bei kitose srityse.

Politologija  Konspektai   (5,28 kB)

Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis. Geobotaninių požiūrių pelkės – tai augalų bendrijos, būdingos augavietems su aukštu gėlo vandens lygiu, nepriklausomai nuo durpių sluoksnio. Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti – drėgmės perteklius, kurį lemia teritorijos klimatas, reljefas, hidrogeologinės sąlygos, dirvožemis ir augalija.

Biologija  Referatai   (5,37 kB)

Miškai yra saugiausi augalijos ir gyvūnijos namai, nepakeičiama žmogaus poilsio vieta, kraštovaizdžio puošmena. Didelė jų ir materialinė nauda. Svarbūs yra vadinamieji mažieji miško turtai, kaip grybai, laukiniai vaisiniai ir vaistiniai augalai. Daugelis grybų, uogų ir augalų yra svarbus gyvūnijos maisto šaltinis. Taigi grybus, laukinius vaisius, vaistažoles reikia vertinti kaip didelį turtą.

Biologija  Referatai   (7,4 kB)

Žmonijos istorija neatsiejama nuo vis didėjančio ir dažniausiai neigiamo poveikio aplinkai. Žmogus yra vienintelė rūšis Žemėje, sugebanti ne tik prisitaikyti prie aplinkos, bet ir galinti ją keisti, pritaikydama savo reikmėms. Mokslo ir technikos laimėjimai išties stulbinantys – žmogus tiesiogine šių žodžių prasme gali nuversti kalnus, pakeisti upių tėkmę, atkovoti žemę iš jūros ar atvikščiai – sausumą paversti didžiuliais vandens telkiniais.

Kita  Referatai   (5,41 kB)