Teises teorijos rasto darbas

Teisė  Referatai   (13 psl., 42,14 kB)

Lietuvių kalbos kalbėjimo įskaita tema: "Ar teisus poetas Donatas Petrošius sakydamas, kad „geriau 10 kartų žiūrėti gerą filmą negu 10 vidutiniškų.“ Atsakymą pagrįskite 2-3 kino filmų pavyzdžiais."

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 9,8 kB)

Su Lietuvos, o 1417 m. ir Žemaitijos krikštu visiš¬kai pasikeitė iki tol buvę duoto žodžio ir paproti¬nės teisės santykiai. Prirei¬kė rašytinių dokumentų ne tik valstybės vadovams ku¬nigaikščiams, bet ir visiems žemvaldžiams. Todėl dar iki 1410 m. Žalgirio mū-šio lietuviai pradėjo ieško¬ti mokslo Vakarų šalių uni¬versitetuose. Profesorius Va¬clovas Biržiška išrinko lie¬tuvių, studijavusių užsie¬nio universitetuose pavar¬des, kurios 1987 m. Ame¬rikoje išleistos atskira kny¬ga. XVI - XVII a. tarp stu¬dentų Vakarų universite¬tuose buvo ir žemaičių. Pa¬vyzdžiui, 1540 m. Kroku¬vos universitete įsirašė Jur¬gis Vitė iš Alsėdžių („Geor¬gais Vitti de Olschady dioc. Mednicensis").

Lietuvių kalba  Straipsniai   (4 psl., 21,2 kB)

Akmenės krašto visuomenė labai brangina ir tausoja istorijos ir kultūros paveldą. Akmenės rajone yra 194 kultūros paveldo objektai, Simono Daukanto ir Lazdynų Pelėdos memorialiniai muziejai. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro sąraše įrašyta 110 objektų, Laikinosios apskaitos istorijos ir kultūros paminklų sąraše - 9 objektai, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąraše - 2 objektų, Laikinosios apskaitos istorijos ir kultūros paminklų, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąraše - 20 objektų, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše – 17, kilnojamųjų kultūros vertybių – 36. Pagal tipologiją: archeologinių vietų sąraše – 11, laidojimo vietų – 76, mitologinių vietų – 1, monumentų – 34, statinių kompleksų – 24, statinių – 12 objektų. Saugomi kraštovaizdžio objektai yra atskiri arba sudarantys grupes gamtos objektai ir nekilnojamosios kultūros vertybės, saugomi dėl jų mokslinės, kultūrinės, pažintinės ir kitokios vertės. Šalyje yra 386 saugomi gamtos objektai (medžiai, šaltiniai, akmenys, reljefo formos ir kt.) bei 3719 saugomų kultūros objektų (dvarai, bažnyčios, pilkapiai ir kt.). Gamtos ir kultūros paminklai yra vertingiausi saugomi kraštovaizdžio objektai, Vyriausybės nutarimu skelbiami paminklais. 2000 metais šalyje buvo 159 gamtos ir 965 kultūros paminklai.

Apskaita  Referatai   (10 psl., 93,47 kB)

SOLIARIUMŲ CENTRO UAB „SAULITA“ VERSLO PLANAS

Vadyba  Kursiniai darbai   (30 psl., 152,49 kB)

Baltų gentys savo kultūrą ir religiją ilgus šimtmečius kūrė bendrai. Tik nuo I tūkst. pr. Kr. baltų gentys palaipsniui išsiskyrė į lietuvius, latvius, prūsus ir kt. IV-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakariniai baltai (prūsai, jotvingiai, galindai). VI-VIII a. po Kr. – rytiniai baltai (lietuviai, latviai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai). J. Duglošas kildino lietuvius iš romenų, todėl pagal jį lietuvių dievai lyginami su romenu dievais. Lietuvių mitologiją nagrinėjo J. Britkūnas, M. Daukša, S. Stanevičius, L. A. Jucevičius, D. Poška, S. Daukantas, M. Pretorijus(XIX) J. Lelevelis, J. Jaroševičius. Lietuviai turėjo religija artimą indu, graikų, romėnų, mitologijai.

Istorija  Referatai   (16 psl., 218,34 kB)

Danija, užima palyginus nedidelę teritoriją. Pusiasalis Jutlandija yra dalis Europos žemių, o likusią Danijos dalį sudaro salos, apie kurias savo laiku taip iškalbingai rašė Hansas Kristianas Andersenas. Šių salų yra be galo daug – ne mažiau nei 406, ir didelių ir mažų. Devyniasdešimt iš jų apgyvendintos. Pati didžiausia tai Zelandija (kurioje ir randasi Danijos sostinė Kopenhaga), dvi salos dvynės Loland ir Falsteris , o taip pat Baltijos jūroje, atitolęs į vakarus nuo pagrindinių salų apie 200km. – Bornholmas , (80 km iki Lenkijos, 40 km iki Švedijos).

Geografija  Referatai   (8 psl., 314,8 kB)

Antanas Škėma - vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką - vertybių griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą - suaižytą, daugiasluoksnę, ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis.

Lietuvių kalba  Referatai   (14 psl., 35,87 kB)

UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta iškart po II Pasaulinio karo Jungtinėse Tautose 1945 metais.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 8,86 kB)

Aiškiausiai žmogus mąstymo galią parodo kalba – ženklų sistema. Tai žmogaus dovana, kurios pagalba galime reikšti savo mintis, jausmus. Jokie ženklai, gestai, mimikos negali pasakyti tiek daug, kiek gali žodžiai. Aiškiausiai mūsų mąstymo galią rodo kalba – ištarti, parašyti ar gestais parodyti žodžiai ir būdai, kaip mes juos deriname mąstydami ir bendraudami. Žmonės nuo seno didžiuodamiesi skelbia, kad kalba juos iškelia virš visų kitų gyvūnų. Naomas Chomsky (1972) teigia, kad „Tyrinėdami žmonių kalbą, mes priartėjame prie to, ką būtų galima pavadinti žmogaus esme, prie tų proto savybių, kurios, kiek mums žinoma, yra žmogaus savitumas“. Pasak kognityvinio mokslo atstovo Steveno Pinkerio (1990), „kalba yra brangakmenis pažinimo karūnoje“.

Psichologija  Referatai   (12 psl., 23,25 kB)

Teatro istorijoje niekur nerasime visiško raidos pertrūkio. Visuomet būta tam tikro ryšio tarp vienos teatrinio vaizdavimo formos nuosmukio ir kitos, kad ir kokios skirtingos, atsiradimo, visuomet nuo vienos prie kitos vedė kokia nors srovė, nors ir akivaizdžiai neregima, perduodanti vienos epochos teatro pagrindinius principus kitai. Išnykus antikinei dramai, atėjo bažnytinės dramos epocha.

Teatras, kinas  Referatai   (9 psl., 13,92 kB)

Jungtinių Tautų Europos Ekonominė Komisija 1958 m. Ženevoje priėmė Mechaninių transporto priemonių taisykles, kurios yra privalomos jas įteisinusioms šalims. Šiose taisyklėse nustatyti transporto priemonių aktyviojo ir pasyviojo saugumo bei aplinkos apsaugos reikalavimai. Pasaulyje pasyviojo saugumo priemones pirmieji įdiegė Švedijos automobilių koncerno Volvo konstruktoriai. 1959 m. automobilyje Volvo Amazon įrengti trijų tvirtinimo taškų saugos diržai. 1972 m. 1970 m. Jungtinės Amerikos Valstijos paskelbė ESV projektą, kurio pasekoje šios šalies automobilių gamintojai skyrė pagrindinį dėmesį automobilio saugumui. Volvo pristatė eksperimentinį saugų automobilį (ESC), kuriame buvo tokių naujovių: stabdžių antiblokavimosi sistema, oro pagalvės ir teleskopiniai buferiai. 1973 m. pagal Jungtinių Amerikos Valstijų standartus Europos automobilių gamintojai pradėjo gaminti didesnius smūgį sugeriančius buferius ir automobilius su mažesnio skersmens vairu.

Mechanika  Referatai   (13 psl., 306,2 kB)

Henrikas Nagys gyvenęs 1920-1997 metais. Kauno univeraitete studijavo lituanistiką, germanistiką ir filosofiją, vėliau germanistiką ir meno istoriją Freiburgo ir Insbruko universitetuose. 1949 m. apgynė daktarinę disertaciją apie G.Traklio kūrybos evoliuciją, dėstė literatūrą Monrealio universitete ir gimnazijose, redagavo savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“ (1968-1969), savo pirmąjį lyrikos knygą „Eilėraščiai“ 1946 m. išleido Insbruke. „Žemės lankų“ kritikas, reikalavęs antikonformistinės menininko laikysenos standartizuotoje civilizacijoje ir pasiryžimo „kalbėti už tuos, kurie tildomi ir kurie amžiams nutildyti“ gimtajame krašte.

Literatūra  Referatai   (11 psl., 13,71 kB)

Nuo 1924 metų rengiamos specialios olimpinės žiemos sportų žaidynės. Pradžioje jos buvo rengiamos tais pačiais metais, kaip ir vasaros, bet nuo 1994m. jos rengiamos praėjus dvejiems metams po vasaros žaidynių. Pirmosios žiemos olimpinės žaidynės – Tunbergo ir Haugo žaidynės Šmoni mieste (Prancūzija), 1924m. sausio 25 –vasario 4d.

Istorija  Kita   (9 psl., 3,3 MB)

Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Pa¬nevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos universitetuose.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (20 psl., 42,23 kB)

Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.

Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)

Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.

Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)

Draudiko teisės ir pereigos, sudarant draudimo sutartį.Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) nuostatos, susijusios su vežimais, kuriuos paeiliui vykdo keli vėžėjai.Draudimo objektas, sudarant nekilnojamojo turto draudimo sutartis.IŠVADOS.Visais žmogaus gyvenimo ir veiklos etapais labai svarbią reikšmę turi siekimas būti saugiam ir apsaugoti savo artimuosius, turtą. Tik saugus žmogus gali būti laimingas. Savo turtu žmonės rūpinasi įvairiai: vieni butuose įsirengia signalizaciją, kiti deda šarvuotas duris, dar kiti grotas languose. Bet šie įrenginiai gali apsaugoti nuo vagių, bet nuo gaisro neapsaugo. Dėl šios priežasties žmonės nuo senų laikų ėmė taikyti įvairias draudimo priemones. Draudimo reikšmė

Vadyba  Referatai   (12 psl., 27,61 kB)

Žmonės skiriasi vienas nuo kito daugeliu asmenybės savybių. Kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į aplinkos veiksnius. Mums visiems būdinga santykių su aplinka įvairovė, asmenybės ypatybių bei savybių įvairumas. Svarbiausią reikšmę turi asmenybės ypatumai, kurie žmogų apibūdina kaip visuomenės narį. Asmens ypatybės, išreiškiančios žmogaus santykius su aplinka, sudaro tam tikrą derinį - vieninga visuma, kuri vadinama žmogaus charakteriu. Charakteriu vadinama visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, išskiriančių tam tikrą žmogų, kaip visuomenės narį, išreiškiančių jo santykį su aplinka ir pasireiškiančių jo elgesyje, poelgiuose. Charakteris yra glaudžiai susijęs su žmogaus sugebėjimais ir temperamentu. Sugebėjimų formavimą sąlygoja kūrybinė pažiūra į darbą, aistringas troškimas ir mokėjimas ieškoti to, kas yra nauja ir originalu, savojo darbo, kaip didelio visuomeninio reikalo dalies supratimas, nenutrūkstamo ryšio su kolektyvu jautimas, tikėjimas savo jėgomis ir galimybėmis, mokėjimas kritiškai žiūrėti į savo darbą.

Psichologija  Referatai   (11 psl., 19,17 kB)

Maumedžiai – tai gana dideli ir stambūs spygliuočiai medžiai, kurių spygliai visai ne dygūs, o minkšti ir švelnūs. Iš kitų spygliuočių išsiskiria tuo, kad nėra visžaliai, mat žiemai, kaip lapus, numeta savo spyglius. O visas maumedžių grožis slypi Tikrai išskirtinis augalas, nepaklūstantis kitų spygliuočių gyvenimo dėsniams. Ir ne vien dėl nukrentančių spyglių. Maumedžiai augina nepaprastai gražiai ir netikėtai atrodančius rausvos spalvos kankorėžius (vyriški kankorėžiai yra geltoni, o moteriški – rausvi arba žalsvi). Kuomet kankorėžiai dailiai sunoksta, būna apvalūs, cilindriški arba elipsės (kiaušiniški) formų.

Biologija  Referatai   (8 psl., 385,2 kB)

Vegetarizmas (angl. Vegetarian, lot. vegetarius - augalinis) - mitybos būdas, kai nevalgoma mėsos. Skiriamas griežtas vegetarizmas (valgomi vien augaliniai produktai) ir pusiau griežtas (valgomi ir kai kurie gyvūniniai produktai, pvz., pienas ir jo gaminiai). Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Rytuose vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją. Vegetaras laikomas esąs fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus ir mylintis žmones, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis. Susilaikymą nuo mėsos propaguoja visos didžiosios religijos. 19 a. pradžioje Europoje paplito etinis vegetarizmas. Jo atstovai, remdamiesi romėnų filosofo Plutarcho idėja, nevalgė mėsos iš gailesčio gyvūnams. Rašytojas L. Tolstojus žmogų, žudantį gyvūnus maistui, laikė netenkančiu dvasinių vertybių - meilės, užuojautos artimiesiems; mėsa daranti žmogų piktą ir žiaurų.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (19,19 kB)

Vilnius – tai Lietuvos sostinė ir didžiausias miestas, įsikūręs pietryčių Lietuvoje, Vilnios ir Neries santakoje, tarp Ašmenos ir Aukštaičių aukštumų. Šis miestas yra Lietuvos arkivyskupijos centras ir nuo 1579m. – universtitetinis miestas. Vilniuje gyvena 542 782 gyventojai, o plotas – 401 km2. Sostinės gyventojų tankumas - 1379,2 žm./km².

Geografija  Referatai   (11 psl., 1,2 MB)

B. Sruoga buvo ypatinga asmenybė – šakota, kitoniška. Turėjo didelę vidinę energiją, tačiau ne pastovią, o pulsuojančią: čia linksmas, kūrybingas, čia liūdnas, bejėgis. Savo kitoniškumą mėgo pabrėžti ir išvaizda, rūbais. Buvo rašto, knygos žmogus.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (20 psl., 1,4 MB)

Lietuva – ilgiausiai pagonybę išlaikiusi šalis. Tuo mes galim dižiuotis, bet kartu ir su nuostaba stebėtis savo protėvių užsispyrimu. Tuo metu kai dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenantys žmonės, dar tik bandė sukurti vieningą visuomenę, Vakarų Europos gyventojai jau ėjo krikščionybės keliu. Baltijos pajūrio tautos pateko į tuo metu žiaurų krikščionybės akiratį būtent jos galybės viršunėje. Europos tikslas tapo menkos tautelės, neturėjusios valstybingumo. Vokiečių ordinų mėginimai "krikštyti" lietuvius buvo nesėkmingi, liovęsi tik nusinešus begalę gyvybių. Tačiau krikštas – anksčiau ar vėliau, tapo neišvengiamas. Lietuva nebūtų sugebėjusi išlikti savarankiška kitų valstybių atžvilgiu, bei taptu galingesniųjų šalių taikiniu. Juk yra beprasmiška pakeisti visos Europos idealogiją.

Istorija  Referatai   (20,41 kB)

Reiškinius, kuriuose, sąveikaujant šviesai ir medžiagai, reiškiasi elementariųjų sistemų kvantinės savybės, nagrinėja kvantinė optika. Fotoefektas (gr. photos – šviesa, lot. effectus – veikimas) elektronų išlaisvinimas iš kieto kūno jį apšvietus elektromagnetiniais spinduliais (pav. šviesa). Išlaisvintų elektronų kiekis priklauso nuo krintančio spindulių srauto stiprio. Elektronų greitis yra proporcingas spindulių dažniui. Fotoefektą naudoja daugelis astronominių šviesos imtuvų, elektroninės kameros ir kt.). Šį reiškinį atrado Heinrichas Hercas ir kruopščiai ištyrė rusų, vokiečių, italų fizikai. (APIMTIS 1PSL)

Fizika  Konspektai   (4,46 kB)

Istoriniuose šaltiniuose žiemgalius skandinavai mini maždaug nuo 870 m. Vėliau, XI – XIIa., rusų ir vokiečių kronikose kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tėrvetės pilis. Rytų žiemgalos – Mežuotnė, kurią Livonijos ordinas sunaikino 1220-aisiais. Žiemgaliai buvo ne tik narsūs kariai, bet ir geri žemdirbiai: savo derlingose žemėse augi-no rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi ir gyvulininkyste, be to dar medžiojo ir žvejojo. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius ne tik su kitomis baltų gentimis, bet ir skandinavais bei slavais. Prie Rygos įlankos Lielupės žiotyse turėjo uostą. Jų pilys buvo įtvirtintos. Žiemgaliai kalbėjo savo kalba, kuri išnyko apie XVa. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo. Žiemgalių laidojimo papročiai Nuo kitų baltų žiemgaliai skiriasi savita laidosena. Jų kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių. Mirusieji laidoti eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), užapvalintais galais. Nuo VIII amžiaus imama laidoti skobtiniuose karstuose, o iki tol , matyt, prieš laidojant mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Kaip ir žemaičiai, sėliai bei latgaliai, žiemgaliai tebesilaikė mirusiųjų nedeginimo tradicijos. Tai juos skyrė nuo genčių, perėmusių deginimo paprotį iš lietuvių (aukštaičiai – VI, kuršiai – VIII amžiuje).V – VII amžiuje vyrai laidoti galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrui į kapą įdėdavo keletą iečių, plačiųjų kovos peilių – kalavijų, kaplių.VII – VIII amžiuje įvyksta mirusiųjų laidosenos pokyčių krypties atžvilgiu. Vyrai laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Šis reiškinys pastebimas tik žiemgališkose kapinynuose. Tuo, kad su kariu nelaidojo žirgo, žiemgaliai artimi latgaliams.Žiemgaliai, kaip ir kitos baltų gentys, viename kapinyne laidojo ilgą laiką.Pradedami laidoti V ir baigiama XII – XIII amžiuje. Dažnai kapinynuose esti ir XVI – XVII amžiaus kapų. Vyrų darbai ir ginklai Svarbiausia visų vyrų pareiga buvo aprūpinti bendruomenę maistu, tai yra medžioklė, žūklė ir žemės arimas, o amatai – tik kai kurių užsiėmimas. Tačiau visa, kas susiję su maisto paruošimu, jau yra moterų darbas. Todėl medžiotojas vyras nuolat nešiojasi ginklų. Ir medžiotojų šeimai keliantis į kitą vietą, vyras pasiima tik ginklus, kad, pasitaikius progai, kiekvienu metu galėtų ką sumedžioti. O moterys gabenasi ne tik kūdikius, bet ir visą šeimos turtą. Šitaip elgiasi ir dabartinės medžiotojų bendruomenės. Todėl ginklas vyrui – ne tik pagrindinė darbo priemonė, bet ir jo simbolis, garbės reikalas. Akmens amžiaus pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje visoje Europoje paplito titnaginiai durklai. Tokiam durklui pagaminti reikėjo labai didelio gero titnago gabalo. Todėl tose vietose, kur tokio titnago buvo daug, ir kūrėsi dirbtuvės, o jų gaminiai plito toli. Žalvario amžiaus pradžia Danijoje net vadinama durklų laikotarpiu. Lietuvoje irgi gaminosi durklus, tačiau jie buvo mažesni, nors labai dailiai apdirbti. Toks durklas turėjo rankeną ir buvo laikomas makštyse. Mums daug ką paaiškina 3 tūkst. pr. Kr. sušalęs Alpių keliautojas. Be kitų medžioklės ginklų, jis turėjo ir titnaginį durklą: trumputį, kaip mūsiškiai durklai, gražiai iš abiejų pusių retušuotą ir giliai įtvirtintą į uosinį kotą, dar aprištą gyslomis. Greičiausiai tai jau nebe pirmas to durklo kotas, nes ne visai atitiko jo pavidalą. Prie koto viršuje pririšta virvutė, už jos durklas, matyt, buvo prikabintas prie diržo. Bet įdomiausia, kad durklas įdėtas į nupintas iš karnos makštis. Makštų galas tiesiog užrištas, o pakraštys dvigubai apipintas. Šiuo durklu jis, matyt, ir dirbo, nes galas nulūžęs, o ir pats durklas jau taisytas. Kotų galėjo būti labai įvairių. Antai Šveicarijoje rastas durklas virvele apvyniotu kotu. Pasitaiko ir su odos skiautėm. Be abejo, visus šiuos būdus žinojo ir mūsų šalies durklų nešiotojai: mokėjo ir dailiai odą apdirbti, ir susiūti, mokėjo ir lygiai taip pinti kaip Alpių keliautojas. Labiausiai, be abejo, buvo vertinami žalvariniai ginklai: įvairūs kirviai, durklai. Galimas daiktas, kai kuriuos šių kirvių, ypač vėlyvųjų, vartojo ir darbui – medžiams kirsti. Tačiau daugumos jų ašmenyse darbo nematyti. Patys ankstyviausi buvo atkraštiniai kirviai, tvirtinami į lenktą, kablio pavidalo kotą, o atkraštės tvirtai laikė koto atšaką. Be to, kotas dar būdavo gerai pririštas. Taip pritvirtintą varinį kirvelį turėjo ir jau minėtas 3 tūkst. pr. Kr. Alpių keliautojas. Ankstyvi yra ir baltiški kovos kirviai su skylute kotui. Vėlyvajame žalvario amžiuje įtvarą su atkraštėmis pakeitė įmova, kuri dar tvirčiau laikėsi ant koto. Be to, šie kirviai dar turėjo ąselę virvei pririšti. Juos gamino vietoje pagal įvežtinius pavyzdžius, tačiau vis po truputį keisdavo, todėl ir galima pažinti, kad tai mūsų dirbiniai. Įdomūs kotiniai durklai. Ant pusės metro ilgio koto statmenai pritvirtinta durklo geležtė. Tai pačios žalvario amžiaus pradžios ginklas, vartotas tarp Oderio ir Vyslos. Šalia ginklų galim paminėti ir žalvarinius žirgo aprangos daiktus. Jie rodo, kad jota ne tik atsitiktinai ar naudoti žirgai susisiekimui, bet kad jojimas buvo pagarbos vertas dalykas. Žirgo kamanas puošė žalvarinėmis plokštelėmis, o pusmėnulio pavidalo kabutis turbūt dabino žirgo kaktą Kyla klausimas: ar žmonės kariavo tais ginklais? Medžiotojai gerai mokėjo vartoti ginklą, bet vargu ar jiems tekdavo jį pakelti prieš žmones, nes nereikėjo. Beje, to laikotarpio gyvenvietėse nebuvo jokių reprezentacinių, ne įprastinei medžioklei skirtų ginklų. Tik įsigijus turto – gyvulių, apsėtų laukų, atsirado reikalas ir ginti. Apie tai sprendžiama ne tik iš rastų akmeninių bei žalvarinių ginklų, bet aplinkiniais būdais. Geriausia tai rodo žmonių kovose gautos žaizdos ir randai. Moterų darbai ir įrankiai Nagrinėdami vyrų darbus, drauge kalbėjome ir apie ginklus, kaip svarbiausią vyro ženklą ir pagrindinį darbo įrankį.Tačiau moters pečius slėgė visi šeimos bei na-mų rūpesčiai.Keramika buvo ypač populiari tarp moterų. 2 tūkst. pr. Kr. pasaulis atrado varį ir žalvarį. Ir visų dėmesys nukrypo į jį. Šio amžiaus puodai, dažniausiai būna ne išraiškingo piltuvėlio ar statinėlės pavidalo.Paviršius paprastai nulyginamas virbų šluotele ar žolių grįžte, todėl ši keramika vadinama brūkšniuotąja, o visa kultūra – Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Tokią keramiką daugiausia gamino baltų gentys, nors šių puodų turėjo ir kai kurie kaimynai. 1 tūkst. pr. Kr. pabaigoje puodų paviršių prieš degant pradedama rupiai apdrėbti skysto molio sluoksneliu. Todėl ši keramika vadinama grublėtąja. Vieni įdomiausių keramikos gaminių, be jau minėtų spingsulių, yra kiaurasieniai puodai. Nuo pat akmens amžiaus jų aptinkama visose kultūrose, o ankstyvuosiuose piliakalniuose jau pasidarė būtini kiekvienos šeimininkės židynyje. Jie skirti žarijoms sagoti naktį. Beje, tokių puodų, jei bedugnius kiaurasienius taip būtų galima pavadinti, rasime visame pasaulyje – šiek tiek skiriasi jų forma, bet paskirtis ta pati. Jau žalvario amžiuje ne tik Penelopė, laukdama grįžtančiojo iš Trojos karo Odisėjo, bet ir visos Vidurio Europos moterys audė statmenomis staklėmis. Štai Vengrijoje plačiu sijonėliu apsirengusi mergelė irgi audžia statmenomis staklėmis. Tokių staklių apmatus įtempia moliniai ( kartais akmeniniai ) pasvarėliai, kurių rasta Šveicarijos neolito gyvenvietėse. Tokių pasvarėlių pasitaiko ir ankstyvuosiuose Lietuvos piliakalniuose. Statmenomis staklėmis galima austi tik paprastą dvinytį audeklą. Beje, tuo metu neaudė ištisinių audinių, tik tam tikro dydžio gabalą, iš kurio nekarpant galima pasisiūti drabužį. Pakraštį dažnai užausdavo vytinėmis lentelėmis arba siūlų galus supindavo. Daugiausia tokiomis staklėmis austų jau vilnonių audinių rasta Danijos žalvario amžiaus kapuose. Ir kailį, ir odą, ir audinį dar reikėjo susiūti. Siūdavo ir tošines kraiteles. Net sudužusius puodus, pragręžę skylutes, susiūdavo siūlais, kartais net beržo tošies lopą uždėdavo. Sakais užlipdę skylutę ir plyšius, galėjo puodą ir toliau vartoti. Ilgai siuvo ylomis, vėliau plonomis lazdelėmis su galvute, prie kuris pririšdavo siūlą. Tik akmens amžiaus pabaigoje atsirado kaulinių adatų su skylute. Vėliau jas pakeitė žalvarinės. Pilkapiai Pilkapiai aiškiau matomi žemės paviršiuje, nes iki šiol tebėra išlikę gana aukšti jų sampilai. Geriau pilkapiai išsilaikę miškuose, o esantys laukuose beariant beveik sulyginti su žemės paviršiumi – pastebimi tik išarus radinių ar pagal skirtingos spalvos dirvą su angliukų priemaišomis. Pirmaisiais amžiais po Kristaus pilkapiai buvo svarbiausia kapų forma Žemaičiuose, Žiemgaliuose, Sėliuose ir Latgaliuose. Jų būta iki 1,5 metro aukščio ir nuo 3 iki 12 metrų skersmens. Mirusieji laidoti nedeginti po kelis viename sampile. Rytų Lietuvoje pilkapiuose pradėta laidoti nuo IV – V amžiaus. Tuo metu kitose teritorijose vyravo plokštiniai kapai, todėl tai padeda išryškinti vakarų ir rytų baltų tradicijų skirtumus. IV – VIII a. pilkapiai buvo 12 ir daugiau metrų skersmens bei iki 1,5 metro aukščio. Ant pilkapių pagrindo – taisyklingi akmenų vainikai, kurie ilgainiui išnyko. Vėliau aplink pilkapius imtos kasti trys ar keturios duobės arba ištisinis griovys. Ankstesniuose pilkapiuose kapai būdavo įrengiami ant sampilo pagrindo arba duobėse. Degintus kapus dažnai apdėdavo akmenimis. Vėlesni kapai – nedidelės duobutės, kur supilami iš laužo susemti žmogaus kaulai ir šalia sudedamos įkapės – ginklai, įrankiai, papuošalai. Dažnai palaikai ir įkapės paskleidžiamos 2 kvadratinių metrų ar net didesniame plote. Žiemgalių tikėjimas Pagal religiją, Žiemgaliai, kaip ir visi baltai buvo pagonys. Jie tikėjo į daug dievų, lenkėsi jiems, bijojo ir gerbė juos. Jie tikėjo, kad sekmė dearbuose, žemdirbystėje, medžioklėje juos lydi tada, kai visi žmonės garbina dievus, jiems lenkiasi, tada dievai laimina jų visus namų židinio, bei kitus darbus. Žiemgaliai tikėjo, kad pagrindinė, suteikianti ir atimančios gyvybę yra deivės Laima, Ragana ir Žemyna. Laima pasinaudodama gegutės pavidalu, savo kukavimu pranašaudama žmonėms laimę arba nelaimę. Mirties deivė- Giltinė. Savo ilgu ir nuodingu liežuviu ji įgeldavo žmonėms ir tie mirdavo. Mirties ir atgimimo deivė- Ragana- labai graži arba atvirkščiai, labai baisi, ilgais nagais ir susuivėlusi. Dažnai savo švaizdą keitė į gyvulių. Žemyna- gyvybės, derlingumą skatinanti deivė. Baisius nusikaltelius bausdavo prarydama į žemę. Miškų deivė- Medeina. Vyriausias deivas- danagaus, šviesos, draugystės globėjas, galingiausiais- Perkūnas. Iki šių dienų yra likę nemažai legendų ir pasakojimų pasakojantys apie tai, kaip dievai bauzdavo žmones uz jų nepaklusnumą, nusižengimus ar net nusikaltimus. (bet gaila, mes jokių pasakojimų nežinome ir papasakoti jums nieko negalim..).

Istorija  Referatai   (44,79 kB)

Deja, žmonijos, ypač XX a., istorijoje gausu nemeilės savo artimui pavyzdžių, kai, vadovaujantis įvairiomis ideologijomis, buvo padaryta daugybė žiauriausių nusikaltimų. Pačios baisiausios XX a. ideologijos - komunistinė ir nacistinė. Pirmoji, skelbusi visų lygybės teoriją ir todėl iki šiol visuotinai nepasmerkta, bandė įgyvendinti vienos (darbininkų) klasės diktatūrą, skleidė neapykantą turtiniu (klasiniu) ir ideologiniu pagrindu, iškreipdama žmogiškąją prigimtį bei bendrąsias vertybes. Šios ideologijos vardan visame pasaulyje buvo nužudyta ir numarinta dešimtys, jei ne šimtai, milijonų žmonių bei esmingai prisidėta sukeliant Antrąjį pasaulinį karą. Antroji, nacistinė, ideologija, kuri propagavo antižmogiškąsias vertybes po triuškinančio Vokietijos pralaimėjimo (1945 m.) buvo visuotinai pasmerkta, kaip ir komunistinė, nekentė kitaminčių bei iškreipė žmogiškąją prigimtį ir bendrąsias vertybes, bet visa tai darė rasiniu pagrindu, t. y. „aukštesnės" rasės (arijų) ir „aukštesnės" nacijos (vokiečių) labui. Šių ideologijų propaguotojai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu žuvo apie 50-65 mln. žmonių, įskaitant ir žydus, kurių absoliuti dauguma išžudyta tik dėl to, kad jie buvo žydai. Nacistinė ideologija, be įvairių kitų kaltinimų, skelbė, kad žydai yra žemiausios rasės žmonės, jog jie šimtus metų apgaudinėjo europiečius ir iš to lobo, galiausiai - kad susimokę žydai bolševikai nori užvaldyti pasaulį. Iš tų 6 mln. aukų apie 200 tūkst. buvo Lietuvos žydai (pasaulyje žinomi Utvakų vardu). Nors jie sudarė tik apie 3,3 proc. visų tuo metu nužudytų žydų, bet tai reiškė, kad sunaikinta apie 91 proc.visų Lietuvos žydų tautybės piliečių. Tai buvo didžiausias holokausto aukų procentas tarp visų valstybių! Egzistuoja įvairios nuomonės apie Lietuvos piliečių elgesį su žydais. Visi suvokė tai kaip bendrą Lietuvos tragediją, nes buvo sunaikinta šimtai tūkstančių nekaltų žmonių - jos piliečių, tačiau negalima ne prisiminti, kad prie žudynių prisidėjo dalis tos pačios valstybės žmonių, o likusioji dauguma gana abejingai visa tai stebėjo arba dėjosi nieko nepastebinti. Kita nuomonė teigė, kad ne dauguma, o tik nemaža dalis lietuvių buvo abejingi žydų likimui. Šios nuomonės pritarėjai mano, jog lietuviai, ypač valstiečiai, kurie sudarė apie 80 proc. lietuvių tautos nebuvo paveikti antisemitizmo ir labai skausmingai pergyveno žydų žudynes. Bet to juk neįmanoma patikrinti! Žydų tautos tragedija tai neišnykstanti klaiki dėmė žmonijos istorijoje. Viso to negalima atitaisyti ar pateisinti. Reikia suvokti katastrofos dydį ir beprasmiškumą, bandyti suprasti, kodėl galėjo vykti tokie dalykai. Kiekvienas iš mūsų turi įvertinti šią tragišką patirtį, kad ateityje nieko panašaus negalėtų atsitikti. Reikia mylėti kiekvieną žmogų, kad ir kas jis būtų, tada panašūs dalykai aplenks mus. 2 Lietuvos tragedijos priešistorė Nuo seniausių laiku žydai buvo svarbi Lietuvos gyventojų grandis. Lietuvos žydų istorija tęsiasi jau virš šešių šimtmečių. 1323m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas kreipėsi į Vakarų Europos pirklius bei amatininkus, ragindamas juos atvykti į savo sostinę Vilnių. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1326m. Vilniuje pasirodė pirmieji žydų pirkliai, o XIVa. pabaigoje LDK jau egzistavo žydų bendruomenės – Trakuose, Breste(pati didžiausia), Gardine ir kitur. 2.1 Vytauto Didžiojo privilegijos 1388 m. Vytautas Didysis suteikė žydams pirmąją privilegiją, kuri turėjo reguliuoti teisinius, ekonominius, ir visuomeninius santykius tarp valdovo ir žydų, žydų ir krikščionių bei tarp pačių žydų. Šių privilegijų esmė tapo ir daugelį metų išliko Lietuvos žydų statuso pagrindu. Žydams suteiktos privilegijos garantavo jiems valdovo apsaugą ir ypač palankias mokesčių sąlygas bei gana plačias teises. Pvz.,žemės nuosavybės klausimu jos buvo tokios pat kaip lietuvių, nes jiems buvo leista ariamą žemę ir ganyklas nuomoti ir netgi pirkti, o tai buvo uždrausta užsieniečiams. Nuo XIV amžiaus atsirado žydų žemdirbių. Žydai buvo paskelbti laisvaisiais Didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. Jiems buvo leista gyventi atskiromis bendruomenėmis (kanalais), savarankiškai tvarkyti vidaus, tikybos ir teisinius reikalus. Taip pat jiems buvo garantuota judėjimo laisvė. Žydai, kaip ir bajorai, priklausė tiesioginei suvereno valdžios jurisdikcijai, o bendruomenės vidaus reikalus – tautinius, religinius, teisinius – tvarkė visiškai autonomiškai. Bendruomenė turėjo mokėti bendrą, iš anksto nustatyto dydžio mokestį. Vėliau buvo suteikta kita privilegija („Magdeburgo įstatymas“). Ji garantavo verslo ir prekybos laisvę. Tai buvo viena iš priemonių žydams apsiginti nuo bajorų. Svarbi vieta buvo skirta ir skolinimui: žydams buvo leidžiama imti užstatu bet kokius daiktus ir netgi gauti ipotekai žemės valdas. Žydams suteiktos privilegijos turėjo dvigubą tikslą: apibrėžti jų teises, leidžiančias jiems užsiimti atitinkama ekonomine veikla, ir įdiegti prevencinę asmeninio ir religinio saugumo sistemą. Vėliau kiti LDK valdovai suteikė naujų privilegijų, kai kurios jų buvo įtrauktos į Lietuvos statutus, tuo žydus išskiriant iš kitų LDK tautinių grupių. 2.2 Žydų gyvenimas XV – XVIIa. Paskui žydus iš Vakarų Europos atslinko ir daugelis kaltinimų (pvz., kad žydai nužudė Jėzų Kristų) bei prietarų (esą žydai naudoja krikščionių vaikų kraują savo apeigose ir kt.). Tai paskatino kai kuriuos vadovus imtis veiksmų, pvz. 1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš šalies, bet, tapęs Lenkijos karaliumi ir matydamas, kad be jų šalies ekonomika nekyla, 1503 m. leido jiems grįžti. Kahalai savarankiškai tvarkė savo vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, pirtis ir kapines. 1623 m. susikūrė savarankiškas LDK kahalų Vaadas (taryba), kuris sprendė bendriausius LDK žydų gyvenimo klausimus, reguliavo santykius su valdžia, rūpinosi valstybinių mokesčių paskirstymu tarp bendruomenių, mokslo bei kitais klausimais, leido privalomas žydų gyvenimo taisykles ir stebėjo, kad nebūtų priimti antižydiški įstatymai. Bėgant laikui žydų skaičius Lietuvos žemėse vis didėjo. Manoma, kad nuo XVII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikoje gyvenusi žydų bendruomenė buvo didžiausia Europoje, o nuo XVIII a. vidurio - ir pasaulyje. 2.3 Žydų padėtis XVIII – XIX a. Tai kokia gi buvo Lietuvos žydų padėtis? Žydai buvo išskirti iš kitų gyventojų grupių ir nuolat globojami. Šį faktą galima vertinti nevienareikšmiškai. Viena vertus, tokia jų privilegijuota padėtis kėlė kitų gyventojų nepasitenkinimą, kita vertus - izoliavo žydus, vertė gyventi uždarai savose bendruomenėse ir trukdė integruotis į visuomenę. Tuo tarpu toks procesas pamažu vyko kitose Vakarų Europos valstybėse. Tai bei kalbiniai ir religiniai skirtumai, įvairūs prietarai, žydus atsiviję iš Europos, vertė juos jaustis Lietuvoje svetimais. Žydai ūkiniu požiūriu savaip buvo atskirti nuo aplinkos, juk miestuose jų pikti ūkiniai varžovai buvo krikščionys; vieni kitus jie laikė priešais, o nesusilieję ūkiškai, negalėjo susilieti taip pat kultūriniu bei etniniu atžvilgiu. 1795 m. trims kaimynėms sunaikinus Abiejų Tautų Respubliką, Lietuva su visais joje gyvenusiais žydais atiteko Rusijos imperijai. Čia jie neteko savo privilegijuotos padėties, carinės valdžios buvo ujami bei niekinami. Žydai buvo paskelbti caro pavaldiniais ir jiems buvo įvesta „sėslumo riba", t. y. nustatyta Rusijos imperijoje teritorija, į kurią pateko ir Lietuva, kurioje buvo leista gyventi žydams; uždrausta verstis žemdirbyste, įvesta daug kitų apribojimų. Buvo bandoma įvairiomis priemonėmis juos integruoti į Rusijos visuomenę ir asimiliuoti. Nuo XIX a. vidurio, kai Rusijoje buvo pradėtos įgyvendinti liberalios reformos, žydų gyvenimo sąlygos šiek tiek pagerėjo, bet Rusija atsisakė pripažinti žydų politinį lygiateisiškumą. Tuo metu Lietuvos žydų dvasinis ir kultūrinis gyvenimas klestėjo, nors Rusijos valdžia nuolat juos persekiojo, XIX a. viduryje Vilnius greta Varšuvos tapo visuotinai pripažintu didžiausiu žydų tautinės dvasinės kultūros ir literatūros centru Rytų Europoje, tikra Lietuvos Jeruzale. Tačiau tiek lietuvių, tiek žydų gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, todėl daug jų emigruodavo. Žydai vyravo to meto Lietuvos pramonėje (daugiausia jie buvo amatininkai ir darbininkai) bei prekyboje, o augant ir lietuvių ekonominėms galimybėms tai kėlė įtampą tarp abiejų tautų.

Istorija  Referatai   (84,27 kB)

Pirmaisiais automobilių išradėjais laikomi vokiečių inžinieriai Karlas Bencas (Karl Benz) ir Gotlybas Daimleris (Gottlieb Daimler), kurie niekada nebuvo susitikę ir net nebuvo pažįstami, sukonstravo pirmuosius savaeigius ekipažus su vidaus degimo varikliais. K. Benco automobilis buvo triratis su 0.55 kW varikliu, G. Daimlerio – dviem ratais – šiuolaikinio motociklo prototipas. 1886 m. G. Daimleris paties sukonstruotą vidaus degimo variklį pritaikė keturratei karietai. Jie abu laikomi automobilio išradėjais, o automobilio tėvyne – Vokietija. Šiandien pirmieji Benco ir Daimlerio automobiliai mus gerokai stebina: dideli siauri ratai, virbalų storio stipinai, vairas – plieninis iš grindų styrantis strypas su rankena, variklis įtaisytas po vairuotojo sėdyne... Tačiau automobilio išvaizda greitai keitėsi: panašumas į karietą vis mažėjos, variklis buvo perkeltas į priekį, padarytas apvalus vairas. Automobilio tėvynė – Vokietija, tačiau vokiečiai nepripažino šio naujojo išradimo ir nė nemanė naujojo „technikos stebuklo“ pirkti. Bandyti automobilius buvo leidžiama tik naktį, toli už miesto, gatvėse mašinų greitis ribojamas iki 10 km/h Tačiau kitose šalyse, ypač Prancūzijoje, automobiliai plito. Prancūzai ne tik pirko Benco automobilius, bet įsigiję licenziją Daimlerio varikliui sukūrė pirmuosius savo automobilius ir net suorganizavo pirmąsias automobilių lenktynes Paryžius – Ruanas. 1898 m. Įvyko pirmoji automobilių paroda Paryžiuje. Nuo mažens K. Bencas (1844-1929) labai domėjosi varikliais ir galima sakyti, visą gyvenimą atidavė automobiliui. Pirmasis Benco triratis automobilis buvo sukonstruotas iš plieninių vamzdžių, svėrė 263 kg ir turėjo užpakalyje įtaisytą keturtaktį vieno cilindro vandeniu aušinamą benzininį variklį, kuris per diržinę pavarą, diferencialą ir grandines suko ratus. Užpakaliniai ratai buvo labai dideli, priekinis – mažesnis ir tik vienas, kad automobilį būtų lengviau vairuoti. Be to, po grindimis buvo įtaisytas labai didelis smagratis, kuris turėjo saugoti ekipažą nuo vibracijos važiuojant. Dėl aistros automobiliams K. Bencui ne kartą teko patirti finansinių sunkumų, rizikuoti visu savo turtu, kuris, kol jo automobiliai neturėjo paklausos, ir taip buvo nedidelis. 1894 m. Jis pradėjo serijomis gaminti prieš metus sukurtą „Viktoriją“, o 1897 m. sukonstravo dviejų cilindrų „Kontramotorą“. Inžinierius išradėjas G. Daimleris, sulaukęs 48 metų staiga nusprendė visiškai pakeisti savo gyvenimo būdą. Nusipirko Bankanštate namą su sodu, o sodo daržinę pavertė dirbtuve – garažu. Į naująją sodybą Daimleris pasikviečia seną savo draugą ir buvusį bendradarbį Vilhelmą Maibachą (Wilhelm Maybach). Abu draugai užsidarę nuo pašalinių akių dienų dienas kažką dirbdavo. Prasidėjo apkalbos, kad Daimleris savo sode įsirengęs nedidelį fabrikėlį ir kala netikras monetas. Vietinė policija surengė pasalą ir nusprendė nusikaltėlius sučiupti. Vėlyvą naktį, kuomet suburzgia Daimlerio variklis, policininkai įsibrauna į dirbtuvę, tačiau išvysta visai ne tai, kas buvo kuriama jų vaizduotėje: du rimti, iš pažiūros visai padorūs žmonės, palinkę prie nematyto griausmingai tratančio aparato. Nors ir kaip stengėsi Daimleris su Maibachu išaiškinti neprašytiems svečiams savo variklio paskirtį ir būsimą panaudojimą, jie nieko nesuprato ir neradę padirbtų pinigų išėjo labai nusivylę. Vėliau tas vidaus degimo variklis Daimlerį iš tikrųjų padarė labai turtingu. Po keliolikos sunkaus darbo mėnesių abu draugai daržinėje pagamina variklį su gulsčiu horizontaliu cilindru. Jis galėjo daryti 250 sūkių per minutę. 1883 m. gauna už jį patentą. Daimleris šiuo varikliu dar nebuvo patenkintas ir ėmėsi vėl ieškoti. Nusprendžiama variklio cilindrą įtaisyti vertikaliai, patobulinama kuro padavimo bei uždegimo sistema. Naujas variklis jau gavosi mažesnis, lengvesnis ir 1885 m. Daimleris įmontuoja savo variklį į dviratį ekipažą, panašų į šiandieninį motociklą. Lapkričio 10 konstruktoriaus sūnus Paulius nuvažiuoja juo 3 km. Pavyko! 1886 m. Daimleris įmontuoja savo variklį į paprastą keturratį arklių vežimą, kurio užpakalinius ratus variklis suka diržine pavara. Norėdamas įsitikinti didelėmis vidaus degimo variklio pritaikymo galimybėmis, Daimleris jį įrengia ir kitose transporto priemonėse: motorinėje valtyje (1886 m.), lunaparko geležinkelyje ir tramvajuje (1888 m.), gaisrininkų vežime (1892 m.) ir kt. Daimleris variklius visą laiką tobulino,kad jie galėtų padaryti daugiau sūkių: nuo 250 sūkių/min jų skaičius padidėjo iki 900. 1889 m. Daimleris gavo dviejų cilindrų 3.75 arklio jėgos galios variklio patentą. Daimlerio varikliai labai išgarsėjo. 1890 m. įkuriama Daimlerio automobilių bendrovė (Daimler Motoren-Gesellschaft), gaminanti automobilius su Daimler varikliais. Daimlerio padėjėjo ir bendraminčio Maibacho indėlis i automobilio sukūrimą ir plėtojimą taip pat yra nemažas. Daimlerio garsas šiek tiek užgožė šio iš prigimties kuklaus žmogaus vardą ir darbus. Tačiau Maibacho techninės pažiūros, konstrukciniai sprendimai buvo tokie tobuli, kad galima drąsiai tvirtinti: jeigu nebūtų buvę Maibacho ir jo darbų, nebūtų ir Daimlerio variklio, nei Daimlerio automobilių. Maibachas dirbo konstruktoriumi. Darbą dirbtuvėse abu išradėjai buvo pasidalinę: Daimleris projektavo ir kūrė viso variklio ar atomobilio apmatus, o Maibachas, pasižymėjęs nepaprastu kruopštumu, ieškojo atskirų detalių ir mazgų konstrukcinių sprendimų. Išradimų patentų Maibachas su daimleriu turi beveik po lygiai, tik Daimleris daugiausia pasiimdavo užbaigtų automobilių ar jų variklių patentus, o Maibachas – atskirų automobilio ar variklio detalių elementų, pavyzdžiui, pavarų dėžės, važiuoklės pakabos, pasiskirstymo mechanizmo ir kt. Daimlerio bendrovė turėjo savo skyrius įvairiose valstybėse. Šios firmos prekybos atstovas Prancūzijoje buvo Emilis Jelinekas (Jellinek) didelis automobilių ir automobilių sporto entuziastas. 1900 m. kai buvo pagamintas Maibacho sukonstruotas naujas Daimlerio automobilio modelis, Jelinekas reklamos sumetimais pasiūlė jį pavadinti „Mercedes“ (vietoje jau šiek tiek atsibodusio „Daimler“). Tai buvo gražuolės Jelineko dukters vardas. Nuo to laiko pagaminta tiek daug mersedesų, kad net pamiršta, jog tai iš tikųjų gyvenusios merginos vardas! 1926 m. Daimlerio automobilių firma susijungė su tokia pat garsia Benco firma ir iki šiol gyvuoja ir gamina mersedesus. Modernesnius automobilius imta gaminti nuo XX a. 7-8 dešimtmečio, juose buvo įtaisyta nepriklausoma priekinių ratų pakaba, automatinė sankaba, šildomas kėbulas, hidrauliniai stabdžiai (be stiprintuvo), antiblokavimo sistema, šviesos signalizacija, radijo ryšys. Didžiausias greitis 100-120 km/h. 9-tame dešimtmetyje ėmė plisti automobiliai su dyzeliniu ir dujiniu varikliu, turintys oro kondicionierių, vairo, stabdžių stiprintuvus, naudojantys bešvinį benziną, atsirado patogių automobilinių traukinių su šaldytuvu, televizoriumi. Nuo 1990-ųjų kito automobilio išvaizda, įtaisomi reguliuojamo įtempimo saugos diržai, oro pagalvės, magnetofonai, pritaikomas kompiuteris benzino įpurškimui į automobilio variklį valdyti, imta naudotis palydoviniu ryšiu. Lietuvoje pirmasis automobilis užregistruotas 1896 m. Daugiau jų imta importuoti nuo 1920–tųjų metų.

Istorija  Referatai   (148,24 kB)

PIRMASIS PASAULINIS KARAS (1914 07 28 - 1918 11 11) Iškilo dideli prieštaravimai: VOK ir DB - interesų susidūrimas Afrikoje, Rytų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose; VOK prekės užplūdo DB; augo VOK laivynas. VOK ir FRA - dėl įtakos Maroke, FRA nesusitaikė su Elzaso ir Lotaringijos praradimu. VOK ir RUS - Artimieji Rytai. AUS-VEN ir RUS - įtaka Balkanų pus-je. Dviejų karinių politinių blokų susidarymas: 1882m. VOK, AUS-VEN ir ITA sudarė Trilypę sąjungą. 1891-1907m. susidarė FRA, RUS ir DB karinė-politinė sąjunga - Santarvė, arba Antantė. Karo priežastys: a) netolygus kapitalistinis vystymasis tarp valstybių, nuolatinės karinės ir ekonominės varžybos (VOK, FRA, ANG, RUS); b) ryškėja karinių grupuočių nesutaikomumas; c) XIXa. pab. valstybės žengia į imperializmą (grobikiška politika, skirta kolonijoms dalinti ir perdalinti). Labiausiai perdalijimo troško VOK, ieškojusi "vietos po saule", ją viliojo Artimieji Rytai. VOK kolonijos Afrikoje: Kamerūnas, Togas, VOK Vakarų Afrika; Ramiajame vandenyne: Karolinų, Maršalo ir Marianų salos (nupirkta iš ISP). Imperialistiniai karai: 1894-1895m. JAP-KIN, laimi JAP ir užima Taivanio salą. 1898m. JAV-ISP, laimi JAV ir užima Filipinų, Puerto Riko ir Guamo salas, įsigali Kuboje. 1904-1905m. RUS-JAP, RUS pralaimi ir praranda įtaką Mandžiūrijoje. *** 1899 ir 1904m. Hagoje įvyksta dvi antikarinės konferencijos, bet karo sustabdyti nepavyko. Karo pradžia: Karo pretekstu tapo 1914 06 28 įvykis Sarajeve. Serbas Principas nužudė AUS-VEN sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą. 1914 07 28 AUS-VEN paskelbė karą SER, pakurstyta VOK. SER ginti stojo RUS. VOK paskelbė karą prieš RUS ir FRA. Tada DB paskelbė karą prieš VOK. Į karą Antantės pusėje pusėje įtrauktos BEL ir Juodkalnija. RUM ir ITA - neutralios (ITA nekovojo Trilypės s-gos pusėje dėl prieštaravimų su AUS-VEN Balkanuose). 1914m. rudenį Trilypės s-gos pusėn stojo TUR. Vėliau į karą Antantės pusėje stojo daugelis Europos ir pasaulio valstybių. Karo planai - trumpas manevrinis karas. Karo veiksmų eiga: 1914 08 03-04 - VOK įžengė į neutralią BEL; ji užėmė Briuselį ir įžengė į FRA teritoriją, priartėjo prie Paryžiaus. FRA vyriausybė persikėlė į Bordo miestą. RUS pradėtas puolimas Rytprūsiuose privertė dalį vokiečių pajėgų permesti į Rytus, RUS puolimas sustabdytas. Prancūzai perėjo į kontrapuolimą. 1914 09 06-09 vokiečiai pralaimi mūšį prie Marnos ir atsitraukia. Vakarų fronte manevrinis karas virto poziciniu. DB ir VOK pradėjo kariauti jūrose - nepraleido prekybos laivų į priešininko uostus. Fronto linija tarp RUS ir VOK nusistovėjo išilgai Nemuno ir Narevo upių RUS sekėsi kariauti su AUS-VEN, reikšminga pergalė Galicijoje. Tačiau tolesnį puolimą sustabdė VOK> 1915m. pavasarį VOK nutarė įveikti RUS ir priversti ją sudaryti separatinę taiką. VOK išstūmė RUS kariuomenę iš Lenkijos Karalystės, Valuinės, dalies LT ir LAT. RUS traukėsi, nes nepajėgė aprūpinti armijos.Rytų frontas nusistovėjo ties Rygos, Dauguvos upės, Daugpilio, Smurgaičių, Branovičių, Dubno, Strypos upės riba. Karas virto poziciniu. AUS-VEN, VOK ir 1915m. į karą stojusi BULG pradėjo pulti SER. 1916m. RUS armija pradėjo puolimą nuo Pinsko pelkių iki RUM sienų, pralaužė AUS-VEN kariuomenės gynybą, užėmė Bukoviną ir dalį Galicijos. 1915m. Vakarų fronte - lokaliniai mūšiai. VOK panaudojo chloro dujas. Į Antantės pusę stojo ITA. 1916m. vasarį VOK atnaujino puolimą Vakarų fronte. Kova dėl prancūzų atkakliai ginamos Verdeno tvirtovės truko iki 1916m. pab. VOK nepalaužė FRA gynybos. Į karą prieš Trilypę s-gą stojo Rumunija. 1916 09 15 prie Somos ANG ir FRA panaudojo tankus. Dėl DB laivyno jūrų blokados VOK ėmė stigti žaliavų, grėsė ūkio suirutė. 1916 05 31 - 06 01 prie Jutlandijos įvyko didžiausias šiame kare jūrų mūšis, VOK laivynas priverstas trauktis, viltis nutraukti blokadą žlugo, VOK prasidėjo badas. 1917 02 RUS įvyksta II-oji rev, nuverčiamas paskutinis imper. Nikolajus II ir RUS įvedama dvivaldystė: Laikinoji vyriausybė ir Darbininkų ir Deputatų tarybos. 1917 04 į karą Antantės pusėje stojo JAV. 1917m. daugelyje EURO šalių prasidėjo suirutė, smuko žmonių pragyvenimo lygis. Prasidėjo aktyvus antikarinis bei revoliucinis judėjimas, privertęs vyriausybes siekti paliaubų ir taikos sutarčių. 1917 10 25 Petrograde įvyksta III-oji RUS rev. arba bolševikų perversmas. RUS valdžią užgrobė bolševikai, jie sutarė su VOK ir AUS-VEN dėl paliaubų ir pradėjo su jomis separatines taikos derybas. 1918 03 03 Brest Litovske sudaryta taikos sutartis tarp VOK, AUS-VEN ir Sovietų RUS. RUS atidavė VOK: SUO, LEN, Pabaltijo respublikas ir UKR, Užkaukazei - Armėniją. Rytų frontas suiro, VOK pajėgas sutelkė Vakarų fronte, tačiau pergalės nepasiekė, 1918 08 prie Amjeno Antantės kariuomenė pralaužė VOK gynybą ir privertė juos trauktis, 1918 09 JAV kariuomenė sumušė VOK prie Sen Mišelio, o rugsėjo 26d. prasidėjo bendras Antantės puolimas 400km ruože. Karo pabaiga: 1919-1920m. sudarytos Versalio sutartys su pralaimėjusiomis valstybėmis (AUS-VEN, VOK, BUL, TUR), Europos žemėlapį tvarkė JAV, ANG ir PRA, vadovavo Žoržas Klemenso. Sen Žermeno sutartis su Austrija, Trianono - su Vengrija, Neji - Bulgarija, Sevro - Turkija. 1918 11 09 VOK įvyko rev., imper. Vilhelmo II valdžia nuversta, Bavarijoje komunistai sukūrė Bavarijos komunistinę valstybę. 1918 11 11 Antantė Kompjene pasirašė paliaubas su VOK. VOK prarado Elzasą ir Lotaringiją. 50km Reino pakrantė paskelbta demilitarizuota. VOK prarado Saros baseiną (15 metų perduotas valdyti Tautų Sąjungai), visas kolonijas, neturėjo teisės turėti karinę pramonę, Šiaurinėje teritorije uždraustos tvirtovės, povandeninė laivyba, leista turėti tik 100000 kareivių vidaus gynybai. Lietuva ir Klaipėdos kraštas atiteko Antantei, Antantė Klaipėdos kraštą perdavė prancūzams, lietuviai atkovojo 1924m. VOK uždėta 132 milijardai aukso markių reparacijų. VOK šią sutartį vadino Versalio pančiais. Pirmojo pasaulinio karo rezultatai: 1918 atsirado Čekoslovakija, AUS, VEN. 1929 susikūrė Jugoslavija. Atsikūrė Lenkija, LT, LAT, EST ir SUO. 1920-21m. paskutinė, Vašingtono konferencija, kuri galutinai patvirtino padalijimą ir Versalio sistemą. Po Pirmojo pasaulinio karo išryškėjo JAV pirmavimas pasaulio ekonomikoje ir politikoje. Išlikę valstybių tarpusavio prieštaravimai, karo sunkumai ir neteisybė tarp daugelio šalių liaudies masių išpopuliarino socializmo ir komunizmo idėjas. Vakarų valstybėms po karo nepavyko sutrukdyti bolševikų režimui įsigalėti Rusijoje, kuri pati dėl to patyrė milžiniškų aukų ir nesuskaičiuojamų nuostolių. Žuvo 10 mln., sužeista 20mln. žmonių. Kare dalyvavo 30 valstybių, vyko per 3 vandenynus ir 4 žemynus, kariavo 70mln. žmonių. SSRS ISTORIJA 1917 02 II-oji rev. RUS. Laikinoji vyriausybė sudaryta 1917 03 03, vadovauja kunigaikštis Lvovas, o nuo 10 25 - Kerenskis. 1903m. atsirado RSDDP (b) - Lenino bolševikai. 1917 04 04 Leninas pasakė balandžio tezes, kuriose pareiškė, jog reikia nuversti Laikinąją Vyriausybę ir paimti valdžią. 1918 01 bolševikai norėjo parodyti, kad į valdžią atėjo teisėtai ir surengė rinkimus, tačiau pralaimėjo ir tada išvaikė Steigiamąjį Susirinkimą. 1919-20 - pilietinis karas ir intervencija. Rusija suskilo į raudonuosius ir baltuosius. Nesėkmingos bolševikų kovos su baltalenkiais (kiti sutriuškinti), 1919-20m. baltalenkiai užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą, Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją. Bolševikai jas atsiėmė tik 1940m. Vrangelis surinko visų kariuomenių likučius, bet 1920m.lapkritį buvo sutriuškintas. Vėl atsistatė bolševikų tvarka. Sibire - 1921m. Intervencija - baltagvardiečius rėmė užsienio valstybės. Bolševikai laimėjo, nes juos rėmė paprasti žmonės. 1919-21m. - karinis komunizmas; išnyksta pinigai. NEP'as - nauja ekonominė politika; grįžimas prie kapitalizmo. Dalį žemės ir kt. sugrąžino privatiems asmenims, pardavė užsieniečiams. Nauji pinigai červonsai, už darbą mokama pagal kiekybę ir kokybę. 1927m. pereita prie industrializacijos; 1929m. - masinė kolektyvizacija. 1922 12 30 sukurta SSRS (iki 1991m.): 4 respublikos - Rusijos federacinė, Ukraina, Baltarusija, Užkaukazės federacinė (Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas). Iš viso SSRS sudarę 15 respublikų, paskutinė įstojo Lietuva 1940 08 03. Sovietų Sąjungos epochos: 1917-1924 Leninas 1924-1953 Stalinas (kairioji diktatūra) 1953 Malenkovas (kelis mėnesius) 1953-1964 Chruščiovas ("atšilimo" laikotarpis) 1964-1982 Brežnevas (stagnacija (melagių)) 1983 Andropovas (buvo nušautas) 1983-1984 Černenka (greit mirė) 1985-1991 Gorbačiovas (pertvarkos ir viešumas) 1922 - Sovietų Sąjungos gimimas. 1922-1949 ekspansija (pasaulyje kuriasi socializmo sistema). 1924 komunistine tapo Mongolija, po II pas. karo LEN, VDR, Čekoslovakija, VEN, RUM, BUL, JUG, ALB; Azijoje: KIN, Š.KOR, VIET; Amerikoje: Kuba. Nuo 8 deš-čio pr. iki 1979 socializmo sistema pasiekė apogėjų. Nuo 1989 iki 1991 suirimas. Pirmoji iš socializmo išėjo VDR. Iš SSRS pirmoji išėjo LT. Gulagas - lagerių ir kalėjimų sistema.

Istorija  Paruoštukės   (8,42 kB)

Jame stengsiuos atskleisti visus pagrindinius aspektus,siejamus su jo asmenybe.Bus kreipiamas dėmesys į jo poelgius,pasakymus,veiksmus,kurie atskleidžia žmogiškąjį būdą.Vėliau bus aptartas Napoleono nesėkmių laikotarpis,bei akcentuoti jo santykiai su moterim.Taip pat atkreipiau dėmesį į Dydžiojo karvedžio,žmogaus saulėlydį,-mirtį.Aprašiau kai kurias populiariausias hipotezes,skirtas atskleisti jo mirties paslaptį. Napoleono istoriografija yra iš tikrųjų plati.Jis padarė didelę įtaką ne tik savo amžininkams,bet ir ateities dailininkams,muzikantams,poetams,rašytojams,davė pagrindą romantizmui,Europos kultūroje sužydėjusiam atėjusiais dešimtmečiais. Mano naudota literatūra yra labai menka,palyginus su 200 tūkstačiais veikalų įvairiom kalbom,skirtų Napoleonui kaip žmogui,karvedžiui,meilužiui,valdovui... Aš norėčiau paminėti tokius autorius,kaip: J.V. Tarlė, A.Z. Manfred, F.Masson, A.Lewi, Stendal.Būtų gana sunku remtis tik viena knyga,kadangi visi šie autoriai pateikia skirtingą vertinimą bei požiūrį į Napoleoną.Sunkiausia yra atrinkti žmogiškąsias Bonaparto savybęs iš J.Tarlė “Napoleonas” knygos.Ši knyga labiau skirta Napoleonui kaip karo vadui aprašyti.Bet perskaičius kitas knygas,galima susidaryt nuomonę,jog Tarlė veikalas yra objektyviausias.Kalbant apie kritinį vertinimą,reikėtų paminėti ir A.Lewi,kurio knyga skirta Napoleono asmens charakteristikai.Jo kūrinį galima būtų pavadinti vieną iš subjektyviausių.Visoje knygoje įmanoma surasti tik vieną neigiamą Napoleono bruožą- perdėta geradarystė ir didžiadvasiškumas.F.Massono knygą apie Mariją Valevską puikiai atskleidžia Napoleono asmenybę meilėje.Perskaičius A.Z. Manfredo knygą “Napoleonas Bonapartas” galima susidaryti neigiamą nuomonę apie Napoleono asmenybę.Knygoje bandoma kuo plačiau aprašyti Bonaparto neigiamą veiklą,o gerąsias savybęs ir poelgius bandoma išvengti,nuslėpti lyg jų ir nebūtų.Be to,iš mano skaitytų knygų,Manfred vienintelis įrodinėja Napoleoną ęsanti aršiausią revoliucionerių.Tam priešingybė yra Stendal,teigęs,kad norint pažinti tikrąjį Napoleoną,jokių būdų negalima įsivaizduoti jį “Robespjeru ant arklio”. Taip pat padėjo kai kurios informacijos apie Napoleoną,patalpintos užsienietiškose interneto svetainėse.Deja,lietuviškose svaitainėse pasirinkimo beveik nėra,išskyrus porą trumpų straipsnių.Šia literatūra aš taip pat žadu naudotis. I. Napoleono Bonaparto jaunystė “Aš gimiau,kai 30.000 prancūzų,sulėkę į mano tėvynės krantus,užpylė laisvės sostą krauju...Mirusiųjų šauksmas,nuskriaustųjų dejonės ir skundai, nusivylimo ašaros apsuko mano lopšį...Aš gimiau,kai mirė mano Tėvynė!...” Napoleonas Bonapartas gimė rugpjūčio 15 d. 1769 metais Ajačo mieste,kuris yra Korsikos saloje.Tai buvo advokato praktika besiverčiančio bajoro- Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antras sunus.Šeima buvo neturtinga ir daugiavaikė.Karlas Bonaparte siekė duoti savo sunums išsilavinimą,taigi,neatsižvelgiant į skurdų šeimos biudžetą,nuvežė du vyresniuosius sunus –Žozefą ir Napoleoną 1778 metų gruodį į Prancūziją.Čia jis sugebėjo juos įtaisyt į valstybės finansuojamą koledžą.Taip jau nuo devinerių berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir įžengė į savarankišką gyvenimą. Po trumpalaikio buvimo Oteno koledže Napoeonas buvo priimtas į karo mokyklą Brieno mieste.Čia jis gaudavo stipendiją.„Brieno karo mokykloje Napoleonas buvo niūrus,užsidaręs berniukas: staiga supykdavo,ilgai neatsileisdavo,nė su kuo nedraugaudavo,nejautė niekam pagarbos,palankumo,simpatijos,kad ir mažo ūgio jaunutis,buvo labai savimi pasitikintis .“ Briene jis išbuvo 5 metus. Bonapartas aptiko bei atskleidė išskirtinius gabumus matematikai,kurios srityje jis visada pirmaudavo.Jis parodė puikius pasiekimus istorijoje,geografijoje ir kitose disciplinuose.Tik kalbom jis neturėjo apskritai jokių gabumų: ir vokiečių,ir lotynų jam sekėsi labai sunkiai.Kartais jis labai nervuodavo savo dėstytojus atkakliu nenoru mokytis kalbos.Visi bandymai priversti jį mokytis atmintinai lotyniškus eilėraščius baigdavosi fiasko .Dar sėdėdamas Brieno karo mokyklos suole Bonapartas įsijautė į parncūzų literatūrą ir vėliau per visą savo gyvenimą stebindavo pašnekovus giliom literatūtinėm žiniom .Grožinė literatūra visada likdavo jo ypatingo susidomėjimo dalyku: jis ne tik puikiai nusimanė apie ją,bet ir pats gerai rašė.Bonapartas kūrė lengvai ir greitai. Jis vienodai lengvai rašė ir prozą,ir eilėraščius,ir publicistiką.Eilėraščių kūrimas sekėsi jam gana gerai,bet Napoleonas neturėjo jokio noro užsiimti menine veikla.Jis buvo autoriumi tokių kurinių,kaip: „Laiškas Mateo Butafuoko“- puikus kaltinamasis aktas prieš Korsikos deputatą Nacionalinėj asamblėjoj,romanas „Glison ir Emeli“,dvi nedidelės novelės- „Grafas Esekė“, „Pranašo kaukė“.Be to jis parašė Korsikos istoriją ir nusiuntė ją į Marselį abatui Reinaliui.Žymus istorikas pagyrė jauno karininko rašinį ir pasiūlė jam atspausdint šią knygą,pridurdamas,jog ji išsilaikys amžiams . Patirtis prozoje liko tik Bonaparto jaunystės nuodemėlės: ateity jis prie jų negrįžta ir retai tebeprisimena apie jas. Napoleonas Bonapartas nuo pat vaikystės metų ir iki savo dienų pabaigos turėjo beveik absolučią atmintį.Be jokų ypatingų pastangų jis įsimindavo ir matematikos taisykles,ir sausas juridines formules,ir ilgas eilėraščių eiles iš Kornelijaus,Rasinio ar Volterio.Vėliau,kariuomenėje,jis neklystamai vardindavo vardus karių,kuriuos pažinojo asmeniškai,nurodydavo metus ir mėnesį bendro tarnavimo ir neretai net rikiuotę,kuriai priklausė jo buvęs bendratarnautojas . Tas retas gabumas, tikslios atminties talentas ir orientacijos vikrumas palengindavo jam įsisavinti kursą.Bet jo skurdas,besivaržymas aukštuomenėje,provincialus sukaustymas kaipo sulygindavo,subalansuodavo jo talentus.Iš tikrųjų,Bonaparto talentas ne visur pasireikšdavo.Jis mėgdavo žaisti šachmatais,bet kaip bebūtų keista ir netikėta,žmogus,turintys puikių matematinių gebėjimų niekaip negalėdavo perprasti shachmatų meno. Dar būdamas visai jaunas karininkas jis privalėjo mokėt šokti.(Savotiškai suprantama) Napoleonas privalėjo mokėt tvirtai vesti su savim damą veidrodiniu parketu,kadangi tai buvo taip pat svarbu,kaip ir vadovavimas rikiuotei.Leitenantui Bonaparte,kaip ir vėliau generalui Bonaparte,šokiai niekaip nepavykdavo.Jis negalėdavo įsijausti bei pagauti muzikos ritmą,buvo neapsukrus bei juokingai nerangiai trypčiodavo partnerių kojas.Napoleonas daug ir sunkiai treniravosi; vėliau,kai atsirado pinigų,negi imdavo papildomas šokio pamokas,kantriai vykdydavo visus pratimus,bet tik reikėdavo jam vakarą atsistoti su dama į porą,kaip viskas prasidėdavo iš pradžių.Prabėgus kiek laikui jis visiškai atsisakė šokių,tuo pačiu vis toliau besitolindamas nuo savo bendraamžių ir pažįstamų. Nuo 1784 metų iki 1785 Napoleonas mokėsi Paryžiaus karo mokykloje,kuri buvo Marso lauke.Tai buvo viena iš geraiusių mokyklų šalyje,kurioje dėstė didelę patirtį turintys dėstytojai.Napoleonas atskleisdavo potraukį mokslams ir tuo pelnydavo pagiriamuosius žodžius iš dėstytojų. 1785 m jis puikiai išlaikė egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį buvo paskirstytas į pulką,esantį Valonėje,netoli Liono.Nei Brieno,nei Paryžiaus karo mokyklose,netgi pulke jam nepavykdavo vadovauti.Jis visada likdavo nuošaly.Bet kažkuria prasme,draugus jam pakeisdavo knygos. Kai 1786 m Napoleonas atvažiavo į Korsiką,jo skrynia buvo pripildyta ne drabužiais,o Plutarcho,Platono,Cicerono,Reinalio darbais . Bonapartas siekė aprėpti visas to laikmečio žinias,kad galėtų geriau įsitraukt į amžiaus problemas. Reiktų atkreipti dėmesį į tai,jog į savo specialybę Napoleonas žiūrėjo labai rimtai.Jis vesdavo užrašus,kuriuose rašydavo viską apie artileriją ir jos istoriją.Bonapartas buvo puikus istorijos žinovas- I Konsulo pasirodymai ir jo diskusijos beveik visada rėmėsi istoriniais faktais,bei vardais. Bonapartas ištarnavo Valase 10 mėnesių o paskui trumpam grįžo į Tėvynę.1786 m jis vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį.Napoleono motinai tai buvo didelis džiaugsmas.Su ja Bonapartas palaikydavo ypatingai šiltus bei draugiškus santykius.Kartais jis teiraudavosi jos nuomonės kai kuriais klausimais . Kadangi tėvas mirė gana jaunas,tad Bonapartui teko pasirupinti likusia šeima.Nors jo paties gyvenimo būdas buvo prastas.Jo maistas susidėdavo itin skurdžiai: stiklinė pieno,gabalas duonos,keletas siu ir tai viskas.Šis nebendraujantis karininkas vengdavo savo bendraamžių ne tik todėl,kad jo panešioto munduro kišenėse švilpaudavo vėjai.Jis jausdavosi labai nutolęs nuo jų visų; jų linksmoje kompanijoje jis vis gi jautėsi vienišas.“Visada vienišas tarp žmonių aš galiu grįžti prie savo svajonių tik pasilikęs vienumoje.“- šios eilutės parašytos,kai jų autoriui vos sukako 17 metų. „Gyvenimas man našta todėl,kad niekas man neteikia malonumo ir viskas mane slegia.Ji man našta todėl,kad žmonės,su kuriais aš gyvenu ir su kuriais turėsiu gyventi visada,mintimis yra tolimi man kaip mėnulio šviesa nuo saulės šviesos .“ Kai Bonapartui sukako 20 metų pas jį jau susiformavo atitinkamų pažiūrų sistema.Didelį poveikį jam padarė skaitoma literatūra,filosofiją.Gimęs Prancūzų užkariautoje Korsikoje Napoleonas pasidarė priešiškas savo užkariautojams.Jo parašas– Napoleono di Bonaparte- su pabrėžta korsikietiška transkripcija buvo savotiška patriotiškų jausmų demonstracija. Korsikietiškų patriotų vadas Paolis kažkuria prasme buvo jam idealu,savotišku tautos tėvu.Bet jų draugystė truko neilgai. Kalbant apie reikšmingą Prancūzijai bei Napoleonui įvykį – Revoliuciją,reiktų pabrėžti,jog Napoleono pažiūros į Revoliuciją istorikų traktuojamas skirtingai.Vieni nusiteikę sakyti,jog Bonapartas buvo laisvų idėjų pasekėjas,tautos mylėtojas,aršiausias Revoliucijos šalininkas . Kiti istorikai mano priešingai: ”Bet visai ne tas buvo su jakobinais.Juos Napoleonas iš tikrųjų nekentė bei persiekiojo.Juk pats jis niekada nebuvo revoliucienieriu,o jo laikinas artumas su Robespjero broliu buvo tik karjeristo taktika.“ Revoliucija tiesiog atverdavo daug durų tolimesnei Napoleono Bonaparto karjerai . II. Napoleono valdymo pradžios charakteristikos bruožai Pirmieji Napoleono tvirti žingsniai prasidėjo nuo Tulono,o paskui ir Italijos kampanijos.Tai buvo pirmais karas,kuris yra apgaubtas istorijoje ypatinga areole.Pirmą kartą jo vardas skambėjo visoje Europoje (1796) ir nuo to laiko jau neužgęsdavo pasaulio istorijoje: „Toli žengia,jau laikas pašalinti šį šaunuolį.“-šie žodžiai buvo pasakyti Suvorovo,kai karas Italijoje jau buvo įsižiebęs.Suvorovas vienas iš pirmųjų nurodė į artėjantį juodą debesį,kuriam taip ilgai lemta buvo skraidyti virš Europos ir svaidyti į ją griaustiniais. Šiam laikotarpiui būdingiausias Napoleono bruožas buvo - kautis be jokio gailesčio.“Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus.Nemanykit,kad aš neturiu jautrios širdies,kaip kiti.Aš net gana geras žmogus.Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti,ir ji dabar nė nevirptelėja“,-šitaip retą atvirumą valandėlę jis prisipažino Lui Redererui.Bonapartas buvo ypatingas generolas,mokantis sukurti,padidinti ir išlaikyti savo žavesį ir valdžią kario dvasioje.Sentementalios pasakos apie Napoleono „meilę“ savo kariams,kuriuos jis vadindavo „patrankų mėsa“ būdamas pykčio priepuolyje,iš tikrųjų nieko nereikšdavo.Tačiau,aklai tikėdami generolu ir jam paklusdami,kareiviai vis dėlto vadindavo jį familiariais,švelniais,maloniniais vardais.Grėsmingasis Cezaris,prieš kurį drebėjo Europa ir keliaklupsčiavo valdovai,jiems jis buvo tik kareivis; kalbiedamiesi tarpusavy jie vadindavo Napoleoną „mažuoju kapralu“,“eržiliuku“ (le ptit tondu) .Jokios meilės iš Bonaparto pusės nebuvo,bet buvo rūpestingumas.Bonapartas mokėjo tam suteikti tokį atspalvį,jog kariai tai vadindavo ypatingu generolo dėmesu jų asmenybei.O iš tikrųjų Napoleonas siekė turėti savo rankose paklusnią bei karingą medžiagą. Čia,beje,reiktų pasakyti keletą žodžių apie Napoleonui būdingą savybę,kuri labai dažnai ir daugelį yra suklaidinusi.Be abejonės,ši išdidi,niūri,ūmi,beveik viską pasaulyje niekinanti asmenybė buvo linkusi pašėlusiai iširsti.Nors apskritai Napoelonas puikiai valdydavosi.Netgi žymiajam tragikui Talmai,iš kurio daug ko išmoko ir kuriam buvo palankus,yra davęs kai kurių nurodymų .Aš būnu tai lapė,tai liūtas.Visa valdymo paslaptis yra tame,jog reikia žinoti kuo ir kokiu momentu tapti.“-sakydavo Napoleonas. Palaipsniui atsiskleisdavo ir diplomatiniai Bonaparto gabumai: gebėjimas laikinai eiti į kompromisus,sudaryti paliaubas,kantriai laukti.Tik vieną kartą jis pasidavė pykčio priepoliams,kurie ateityje,kai jis jautėsi visos Europos valdovu vis pasireikšdavo dažniau.Savo įpročius,tokius kaip skaitymas,Buonaparte niekada nepalikdavo užmaršty.Dar kariaudamas Italijoje,Egipte,Sirijoje Napoleonas visada rasdavo minutę skaitymui.Jo ypatingo susidomėjimo dar Italijos kampanijos metu sulaukė Volneo knyga apie Egiptą.Napoleoną visada traukdavo Rytai ir jo vaizduotė buvo daugiau užimta Aleksandru Makiedoniečiu nei Cezariu ar Karoliu Dydžiuoju.Po kažkiek laiko,vis dar slenkant po Egiptą,Napoleonas pusiau juokais pusiau rimtai papasakojo savo keleiviams,kad gailisi,jog gimė per vėlai ir jau negali užkariauti Egipto bei pasivadinti dievu ar dievo sunumi taip,kaip tai padarė Makiedonietis. Žymus Napoleono posakis,skirtas padrąsinti kareivius prieš karą žinomas iki šiol: „Kariai! Keturiasdešimt amžių žiuri į jus dabar nuo šių piramidžių viršaus!“ Reiktų pastebėti,jog egiptologijos moksle Bonaparto žygis suvaidino didžiulę vaidmenį.Su juo atvažiavo daugelis mokslininkų,kurie iš naujo atrado šią senąją civilizaciją.Nors Napoleonas ir nejautė jokio palankumo mokslininkams,bet jis suprato tų atradimų bei tyrimų naudą politinei,karinei bei ekonominei raidai.Apart to,žygis į Egiptą turėjo neigiamos įtakos Bonaparto „idėjų evoliucijai“ . Bonapartas visada elgdavosi nenuspėjamai ir beveik niekas negalėdavo atspėti: ar toks elgesys tik vaidinimas,ar rimtas?Generolas Bonapartas iš tikrųjų buvo dydžiu aktoriu.Nors oratoriškų gabumų jis visiškai neturėjo.Ypatingi aktoriški gebėjimai buvo parodyti 1805 m Austerlico mūšio laiku,kai Aleksandro patikėtinis atvyko pas Napoleoną į štabą.Bonapartas gi dėjosi sutrikęs ir susikrimtęs,nepasitikintys savimi.Šis apgaulinga scena buvo apgalvota ir suvaidinta vien strateginiams tikslams pasiekti.Šie teatrališki sugebėjimai kažkuria prasme padėjo Napoleonui ateiti bei įsitvirtinti valdžioje.Napoleono atėjimas į valdžią,Briumerio 18-oji ir Direktorijos nuvertimas tapo radikaliu pasikeitimu ne tik Bonaparto asmenybei,bet ir visai Prancūzijai.Žmonės svajojo apie diktatorių,apie prekybos atkūrėją,apie žmogų,kuris garantuotų pramonės pletotę,taiką ir tvirtą vidaus „tvarką“.Diktatorius galėjo būti bet kas,tik ne Burbonai.Iš to,kaip generolą Bonapartą sutiko Prancūzija,aiškiai matyti,kad jis buvo laikomas „gelbėtoju“.Paryžius džiugiai sveikino karvedį,Egipto užkariautoją,bejų mameliukų ir Turkijos kariomenės nugalėtoją.Napoleonas panaikino Direktoriją ir pasivadino Imperatoriumi.Taigi,trisdešimtmetis generolas,iki šiol nieko daugiau neveikęs,tik kariavęs-Italijos ir Egipto užkariautojas,-vienu smūgiu sunaikino teisėtą respublikos vyriausybę ir briumerio 19 vakare pasijuto esąs valdovas vienos iš didžiausių Europos valstybių.Gete teisingai pasakė apie Napoleoną: „Jam valdžia buvo tas pats kas muzikos instrumentas žymiam muzikantui.“Valdymo metais pasireiškė dar vienas Napoleono bruožas- negailestingumas nusikaltėliams.Jam bet koks nusikaltimas visada būdavo tik nusikaltimas,švelninančių aplinkybių jis nepripažindavo ir nenorėjo pripažinti.Jeigu galima taip sakyti,Bonapartas iš principo neigė gerumą,laikydamas šią savybę nepriimtina,tiesiog žalinga .Po triukšmingo atėjimo į valdžią Napoleonas siekė daug daugiau. Nerami Napoleono dvasia ,kuri vien kariaudama surasdavo trumpalaikę ramybę,be jokių pastangų atskleisdavo visose veiklose naujas galimybes.Idėja,užgimusi šiandien sunaikindavo tą, kuri taip domino jį vakar, ir, jausdamas savyje najas jėgas jis galėdavo įveikti bet kokias kliūtis. Napoleoną neretai laikydavo besiblaškančiu,bet jis tebuvo tik nepastovus .Jis nenorėjo apsiriboti ęsama valdžia,ęsama teritorija.Jis buvo nepasotinamas,-tai žmogus,kuris gimęs kariauti.Žymios Morengo kautynės,kurios metu Napoleonas atkariavo iš Austrijos Italiją sukėlė Imperatoriui Bonapartui daug ateities iliuzijų bet kartu ir skausmingų išgyvenimų.Jo geras draugas Dezė žuvo kautynių pradžioje,ir vakare po šių kautynių,švęsdamas vieną iš didžiausių savo gyvenime triumfų,Bonapartas su ašaromis paskė: „Kokia puiki būtų ši diena,jeigu aš šiandien galėčiau apglėbti Dezė“- ‚Kodėl man negalima verkti?...“-suaimanavo Napoleonas mūšio įkarštyjė,kai jam pranešė,kad Dezė ką tik nukrito nuo žirgo negyvas.Napoleono kovos draugai tik du kartus po kautynių matė jo akyse ašaras,antrą kartą,po kelerių metų,kai ant jo rankų mirė maršalas Lanas,kuriam sviedinys nutraukė abi kojas .Pats Bonapartas buvo labai ištverminga asmenybė.Niekas niekada nežinojo apie Bonaparto žaizdas,gautas muštynių metu.Su skaudančia,pažeista koja,slėpdamas baisų skausmą Imperatorius sėsdavosi ant arklio ir griežtai uždrausdavo užsiminti apie žaizdą,kad nebūtų trikdomi kariai .Po Egipto, Indijos užkariavimo iliuzija beveik niekada nepalikdavo Napoelono.Bet tas noras galėjo būti realizuotas vien per Rusiją. Visi įvykiai bei Napoleono siekiai pastumėjo jį į karą su Angliją.Kadangi Anglija buvo gana nepasiekiama dėl savo galingo laivyno,tad belikdavo tik vienas protingas ėjimas - kontinentinė blokada,kuri paskelbta 1806 m lapkričio 26 d.Žemyno blokada imperijos istorijoje suvaidino didžiulį vaidmenį ne tik visos Europos,bet ir Amerikos istorijoje; ji tapo visos ekonominės ir politinės kovos centru per visą imperatoriaus epopėją. Napoleonas zinojo,jog tik prievarta,tik baime privers visus vykdyti blokadą.Europa išgyveno gylią krizę.Bet vienintelė revoliucija,kurios bijojo Imperatorius - tai tuščio skrandžio revoliucija.

Istorija  Kursiniai darbai   (250,21 kB)