Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 55 rezultatai

Interpretacijų apie lietuvių rašytojus įžangos: Antanas Škėma, Vincas Krėvė-Mickevičius, Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas, Vanda Juknaitė, Justinas Marcinkevičius, Romualdas Granauskas, Balys Sruoga, Kristijonas Donelaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (3 psl., 27,32 kB)
Antanas Škėma, Antanas Vaičiulaitis, Balys Sruoga, Bitė Vilimaitė, Henrikas Radauskas, Jonas Biliūnas, Judita Vaičiūnaitė, Juozas Aputis, Juozas Tumas Vaižgantas, Jurgis Savickis, Justinas Marcinkevičius, Kristijonas Donelaitis, Maironis, Marcelijus Martinaitis, Nijolė Miliauskaitė, Romualdas Granauskas, Salomėja Neris, Saulius Šaltenis, Sigitas Geda, Šatrijos Ragana, Tomas Venclova, Vanda Juknaitė, Vincas Mykolaitis Putinas, Vincas Krėvė.
Lietuvių kalba  Konspektai   (30 psl., 469,19 kB)
Kristijonas Donelaitis – “Metai”, Maironis – “Pavasario balsai”, “Jaunoji Lietuva” fragmentai, Šatrijos Ragana – “Sename dvare”, Vaižgantas – „Pragiedruliai“, Jonas Biliūnas – apsakymai, apysaka “Liūdna pasaka”, Vincas Krėvė – “Skirgaila”, Vincas Mylolaitis Putinas – “Altorių šešėly”, “Tarp dviejų aušrų”, Jurgis Savickis - novelės, Salomėja Nėris – “Diemedžiu žydėsiu”, “Prie didelio kelio”, Henrikas Radauskas – “Fontanas”, “Strėlė danguje”, Antanas Vaičiulaitis - novelės, Balys Sruoga – “Dievų miškas”, Antanas Škėma – “Balta drobulė”, Justinas Marcinkevičius – “Mažvydas”, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Vanda Juknaitė, Saulius Šaltenis, Bitė Vilimaitė, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (7 psl., 17,14 kB)
Moralė
2008-10-27
Kalbėjimo įskaitos medžiaga.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (86 psl., 176,51 kB)
Justinas Marcinkevičius – vienas žinomiausių Lietuvos poetų ir rašytojų. Jis gimė ir užaugo Važatkiemio kaime ir visuomet gyveno apsuptas Lietuvos gamtos. Galbūt būtent dėl to, o gal dar ir dėl meilės tėvynei, beveik visi jo kūriniai buvo parašyti patriotinėmis temomis. J. Marcinkevičiaus kūriniai šlovina Lietuvą, aprašo jos nuostabią gamtą ir aukština lietuvių kalbą.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 4,4 kB)
Kristijonas Donelaitis. Maironis. V.Krėvė - Mickevičius. V. M. Putinas. Balys Sruoga. S. Nėris. H. Radauskas. A. Škėma. Just. Marcinkevičius. R. Granauskas. J. Aputis. A. Mickevičius. J.Savickis. J. Vaičiūnaitė. Kristijonas Donelaitis (1714-1780) – didis Mažosios Lietuvos dainius, ne tik padėjęs pamatus grožinei lietuvių literatūrai, bet ir padaręs didelį indėlį į Lietuvos istoriją. Grožinės lietuvių literatūros pradininkas, didžiausias 18a. lietuvių poetas klasikas. Jis laikomas ir realistinės krypties pradininku lietuvių literatūroje. Yra gramatinių klaidų.
Lietuvių kalba  Paruoštukės   (1 psl., 8,08 kB)
Poetinė drama "Mažvydas" – Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos ("Mindaugas", "Mažvydas", "Katedra") antroji dalis. Dramoje veiksmas vyksta XVI a., kai gimė lietuviška raštija. Veikalo centre – pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas Martynas Mažvydas. Šioje dramos ištraukoje Mažvydas trokšta atpirkti savo kaltę, kurią suvokė, parodęs savo “Katekizmą” kunigaikščiui.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 4,26 kB)
Viena dažniausiai pasitaikančių poezijoje temų yra žmogaus santykis su pasauliu. Poetas, atskleidžiantis šią temą, dažnai apipina ją alegorijomis ar palyginimais, tuo paslėpdamas pagrindinę mintį ir taip dažnai sustiprindamas eilėraščio įspūdį. Eilėraščio mintį slepia ir Justinas Marcinkevičius savo eilėraštyje „Prisipažinimas”, tuo lyg ir skatindamas kuo įvariapusiškiau interpretuoti kūrinį ir kantriau ieškoti tikrosios reikšmės.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 4,57 kB)
Rytų modernizacija ir Japonijos fenomenas. “Japonijos stebuklas”. Sėkmės priežastys. Modernizacija. Vyriausybės pagalba. Grupinė filosofija. Kitos Rytų šalys. Šiame referate pabandžiau aptarti tautą, kuri pasauliui tapo sėkmingo tikslo siekimo pavyzdžiu, kuri intriguoja vakariečius ne vien itin savitomis tradicijomis, bet ir kvapą gniaužiančiu skrydžiu prie modernios pasaulio sampratos. Tai Tekančios Saulės šalis – Japonija. Šiuo metu, mūsų valstybei žengiant pirmuosius žingsnius laisvosios rinkos link, aktualu suprasti, kas yra kertiniai akmenys siekiant gerų rezultatų. Svarbu išnaudoti kitų tautų patirtį. Todėl pasirinkau Japoniją.
Filosofija  Referatai   (13 psl., 13,91 kB)
Darbas buvo pristatytas Vilniaus kolegijoje. Gavau 10. Kiekvieną kartą, kai imame nagrinėti filosofiją, turime atsakyti į vieną klausimą, kas yra filosofija. Tačiau šis klausimas niekada neturėjo ir neturės vieningo atsakymo. Šis klausimas kiekvieną pabandžiusį į jį atsakyti įsuka į amžiną filosofijos sūkurį. Filosofija, tarsi neišsenkantis šaltinis.
Filologija  Referatai   (15,34 kB)
Valstiečio sūnus, 1954 m. baigęs Vilniaus universiteto Istorijos - filologijos fakultetą, natūraliausiai sujungė savo kūryboje lietuvių literatūros artimumą žemei su romantiniu dvasingumo pradu. Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio Prašau žodžio (1955), kurį E.Mieželaitis pasitiko džiaugsmingu šūksniu: „Jis gimė poetu", pastovi jo lyrikos versmė buvo kaimo vaiko psichika, besigręžianti į savo pradžią ir plastiškai jaučianti daiktų realumą.
Žemės paviršių sudaro du trečdaliai vandens ir tik trečdalis sausumos. Mokslininkai apskaičiavo, kad pasaulyje yra apie 2 000 000 mlrd. tonų vandens (1390 mln. km3). Gėlas vanduo sudaro tik 3 (36 mln. km3) viso šio kiekio. Tačiau ir gėlas vanduo ne visas tinka vartojimui. Daugiau nei pusė gėlo vandens yra susikaupę ledynų pavidalu, o kiti tiesiog netinka vartojimui. Dėl to tik 1/3 pasaulio gyventojų geria tinkamą vandenį, 1/3 turi jo nepakankamai, o 1/3 vartoja netinkamą.
Chemija  Konspektai   (4,33 kB)
XX a. Antrojo dešimtmečio pabaigoje (1919 m.) Lietuvoje įsigailėjo kapitalistinių valstybių remiama vietinės buržuazijos valdžia. Prasidėjo Lietuvos buržuazinės valstybės laikotarpis, kuris truko iki 1940 m. vidurio. Rūpindamasi tik savo klasės interesais, buržuazijos valdžia labai mažai dėmesio tekreipė į kultūros ir meno reikalus. Jie rėmė tik tokius kultūros reiškinius, kurie buvo palankūs buržuazijai, tiko reprezentacijai ar pramogai.
Dailė  Referatai   (12,58 kB)
Krikščionių šventykla yra Bažnyčia, kartais koplyčia (koplyčia gali būti ir didelės bažnyčios dalis). Bažnyčios skiriasi dydžiu, architektūra, puošyba, puošnumu ir kt. Tačiau visos krikščionių bažnyčios yra kryžiaus formos. Kryžius kiekvienam krikščioniui turi priminti Kristaus nukryžiavimą. Išilginė bažnyčios erdvės dalis (paprastai ilgesnė) vadinama nava, o ją kertanti skersinė nava – transpertu.
Geologija  Referatai   (4,57 kB)
Muziejai
2009-07-09
Muziejai, kultūrinės švietimo įstaigos, saugančios, tiriančios ir eksponuojančios materialines ir dvasines kultūros vertybes. Pagal kaupiamų eksponatų profilį muziejai paprastai yra istorijos (bendrosios istorijos, archeologijos, etnografijos), gamtos mokslų (zoologijos, botanikos), meno (vaizduojamosios dailės, taikomosios dailės, teatro, muzikos), literatūros, kraštotyros, memorialiniai.
Istorija  Referatai   (3,23 kB)
Žurnalistų etikos inspektorius tarnyba, tęsdama kartu su Lietuvos teisės universitetu 2002 m. pradėtą forumo „Kriminogeniškumas – viešoji informacija – teisinė valstybė“ ciklą, kovo 18 d. surengė diskusiją – „Smurtas ir nusikaltimas žiniasklaidos akiratyje: visuomenės interesas ir poveikis nepilnamečiams“. Ugnė SAULYTĖ Žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis ir Lietuvos teisės universiteto prorektorius prof. Justinas Sigitas Pečkaitis, sveikindami jau trečią kartą į diskusiją susirinkusius dalyvius, kalbėjo, kad nesprendžiamos problemos savaime niekur neišnyks.
Psichologija  Konspektai   (5,33 kB)
Mažvydas kūrinyje iškyla pirmiausiai kaip etninių vertybių nešėjas, humanistas, o jo kaip dvasinės kultūros darbininko pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, veikla atitraukta į gilesnę perspektyvą. Autorius jau pradinę situaciją prisodrina etinio turinio, įveda Mažvydą į vargingą, užguitų, anaiptol ne dorybėmis pasižyminčių špitolninkų tarpą, ryškina jį kaip tauriausių humanistinių idealų skelbėją, geradarį.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 5,39 kB)
Būtent tik šių poetų eilėraščius gali duoti analizuoti - interpretuoti per lietuvių kalbos valstybinį egzaminą (oficialus sąrašas iš 2009 m. NEC). Įžangos originalios, universalios (tinka bet kuriam poeto eilėraščiui) ir tokio ilgio, kokio ir reikia 400-450 žd. interpretacijai.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 9,92 kB)
Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Saulius Šaltenis. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Sigitas Geda. Nijolė Miliauskaitė. Tomas Venclova.
Lietuvių kalba  Konspektai   (8 psl., 53,02 kB)
Justinas Marcinkevičius yra žymus lietuvių poetas bei dramaturgas. Svarbiausias rašytojo kūrybos motyvas – tautos ir jos kultūros išlikimas. Nacionalinę savimonę ypač gaivino Just. Marcinkevičiaus sukurta poetinių dramų trilogija, kurioje atskleidžiama valstybės, rašto ir meno puoselėjimo svarba. Antroji draminės trilogijos dalis pavadinta „Mažvydas“. Šio kūrinio centre – pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Jis dramoje vaizduojamas ir kaip tautos vertybių saugotojas, ir kaip kenčianti, besiaukojanti asmenybė.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 4,58 kB)
PHP
2009-09-02
Kas yra PHP? Skriptai. Kintamieji ir kintamuju tipai. Veiksmai su kintamaisiais. Duomenu (kintamuju) perdavimas iš formos skriptui. Duomenu (kintamuju) gautu iš formos patikrinimas. Darbas su data ir laiku. Veiksmai su failais. Informacijos perskaitymas iš tekstinio failo. REMOTE_HOST ir REMOTE_ADDR. Cookies. Ciklai. Salygos operatoriai. Sesijos. Objektinis programavimas. Tips and Tricks
Informatika  Pagalbinė medžiaga   (31 psl., 767,77 kB)
Lietuvos Tarybai 1918 m. vasario 16 d. paskelbus politinę Lietuvos nepriklausomybę, krašte buvo trys vyskupijos: Vilniaus, Žemaičių ir Seinų. Karui tarp Lietuvos ir Lenkijos 1920 m. pasibaigus, didelės Vilnijos ir Seinijos dalys liko lenkų okupuotos, o Žemaičių vyskupija apkarpyta. Iš didelės Vilniaus vyskupijos, kurią valdė vysk. Jurgis Matulaitis, Lietuvos respublikoje liko tik 5 dekanatai su 63 bažnyčiomis, 82 kunigai ir apie 215 000 katalikų. Šiai daliai iš Kaišiadorių valdyti Vilniaus vyskupas 1922 m. kovo 3 d. paskyrė vilnietį tremtinį kanauninką Juozapą Kuktą.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,6 kB)
1906 m. pavasarį „Vilniaus žiniose“ skulptorius Petras Rimša pakvietė lietuvių dailininkus burtis, skleisti dailės idėjas visuomenei, o „Vilniuje, mūsų sostapilyje“ – surengti lietuvių dailės parodą. Į kvietimą atsiliepė dauguma dailininkų, tuo metu studijavusių svetimuose kraštuose, nes Lietuva carinės priespaudos metais savo dailės ugdymo įstaigų neturėjo. Vilniuje buvo sudarytas parodos rengimo komitetas (pirmininkas dr. Jonas Basanavičius). Pirmoji lietuvių dailės paroda buvo iškilmingai atidaryta 1907 m. sausio 9 d. Vilniuje.
Dailė  Konspektai   (1 psl., 2,74 kB)
Trumpi lietuvių literatūros autorių aprašymai. Abiturientams puiki pagalbinė medžiaga ruošiantis egzaminams. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Jurgis Savickis. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Nijolė Miliauskaitė.
Lietuvių kalba  Konspektai   (21 psl., 61,71 kB)
Laisvės alėja jau 1847 metų Kauno naujosios dalies suplanavimo projekte buvo numatyta kaip pagrindinė miesto gatvė. Ji buvo apstatyta XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje, tačiau tai vienur, tai kitur statyta ir vėliau. Dabar abipus susiglaudę dviejų – trijų aukštų gyvenamieji namai ir pavieniai aukštesni visuomeninės paskirties pastatai, turintys daugiausia istorizmo epochos arba tarpukario meto modernizmo bruožų. Laisvės alėja buvo skirta transportui ir pėstiesiems: per vidurį pasodintos dvi medžių eilės sudarė pasivaikščiojimų ir poilsio vietą.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 494,19 kB)
Motiejus Valančius
2009-10-02
Motiejus Valančius (1801 m. vasario 16 d. – 1875 m. gegužės 17 d.) gimė Nasrėnų kaime (dabar Kretingos raj.), turtingo valstiečio šeimoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, Vilniaus dvasinėje akademijoje. Jis yra lietuvių grožinės prozos pradininkas, Žemaičių vyskupas (1849-1875 m.).
Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 28,47 kB)
Temos analizė. Darbo srities analizė. Grafų teorijos sąvokos. Maksimalaus srauto konstravimo algoritmas. Maksimaliai jungios grafinės sekos algoritmas. Algoritmų sudėtingumas. Projekto dalis. Įrankių ir priemonių pasirinkimo analizė. Projekto (darbo) vykdymo planas. Pradinis projekto aprašymas. Darbo eigos aprašymas. Darbų eigos grafas. Problemų ir jų sprendimų aprašymai ir pagrindimai. Galutinio projekto stovio aprašymas. Darbo rezultatų analizė. Maksimaliai jungios grafinės sekos algoritmo tyrimas . Tyrimas remiantis programos pateiktais rezultatais. Maksimaliai jungios grafinės sekos algoritmo tyrimas, mažiau priklausomas nuo kompiuterio ir programinės įrangos. Maksimalaus srauto konstravimo algoritmo tyrimas. Tyrimas remiantis programos pateiktais rezultatais. Maksimalaus srauto konstravimo algoritmo tyrimas mažiau priklausomas nuo kompiuterio ir programinės įrangos.
Informatika  Diplominiai darbai   (50 psl., 1,08 MB)
Lietuvių tapyba
2010-01-04
Jie rėmė tik tokius kultūros reiškinius, kurie buvo palankūs buržuazijai, tiko reprezentacijai ar pramogai. Todėl nuo pat pirmuju buržuazinės Lietuvos egzistavimo metu menininkai organizavosi patys, rūpinosi susidaryti geresnes kūrybos sąlygas, susibūræ darbavosi meno baruose. 1920 m. Kaune buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija, į kurią stojo rašytojai, artistai, dailininkai, muzikantai. Ji tvarkė menininkų kūrybinæ ir visuomeninæ veiklą, rūpinosi sudaryti tai veiklai reikiamas sąlygas. 1926 m. A. Žmuidzinavičiaus rūpesčiu buvo atgaivinta Lietuvių dailės draugija. LDD įsteigė Kaune dailės saloną, kuriame rengdavo sezonines apžvalgas, individualias ir kitokias dailės parodas.Tačiau ji nepajėgė tapti Lietuvos dailės gyvenimo centru. Pristigusi lėšų 1928 m. ji uždarė savo veiklą. Nors ir neilgai egzistavusios abi minėtosios organizacijos atliko didelį kultūrinį darbą. Jos skatino dailininkų ir kitų menininku kūrybinį aktyvumą, rūpinosi jų darbo sąlygų gerinimu. Taip pat pažymėtina pirmojo valstybinio dailės muziejaus - M.K. Čiurlionio galerijos veikla. Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapyboje dominavo dailininkai, pradėjæ kūrybinæ veiklą jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tai P. Kalpokas, J. Mackevičius, K. Sklėrius, J.Šileika, A.Varnas, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius.Taip pat tuo laikotarpiu iškilo ir keletas naujų dailininkų : A. Galdikas, V. Didžiokas, B. Didžiokienė, J. Janulis, J.Mesenbliumas, S. Remerienė - Dembovskytė, K.. Šimonis. Jie visi buvo įvairių meno mokyklų auklėtiniai. Mokyklose gautos žinios ir įgūdžiai daugumą tų dailininkų, kaip ir vyresniuosius kolegas, skatino kūryboje vadovautis realizmo principais.Žinoma, tolesnė jų kūrybos plėtotė daug priklausė nuo buržuazinėje Lietuvoje susiklosčiusių gyvenimo sąlygų ir kultūrinės aplinkos. Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapybos ir kitų dailės šakų plėtotæ lėmė ne tik to meto visuomeninės sąlygos. Svarbų vaidmenį vaidino ir vidiniai meno plėtotės stabdžiai ir katalizatoriai. XX a. Lietuvos mene, ypač dailėje, nebuvo chronologiškai nuoseklios, dėsningos įvairių meno srovių bei tendencijų kaitos. Dėl to daugelio dailininkų kūryba neteko meninio - stilistinio vientisumo, jų kūriniuose neretai kryžiavosi ir pynėsi skirtingu stilistikos sistemų išraiškos elementai. Tarp III dešimtmečio lietuvių tapytojų nėra nė vieno žymesnio dailininko, kurio kūrybą galėtume apibūdinti tik vienos meno srovės terminu.P. Kalpokas, A. Galdikas, K. Sklėrius, J. Šileika, A. Varnas, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius - visi jie atidavė didesnæ ar mažesnæ duoklæ įvairioms meno srovėms ir tendencijoms. Realistinė tapyba. III deš. lietuvių tapyboje vyravo realizmo srovė, kurios pradų jau matėme XX a. pradžios jaunųjų lietuvių dailininkų kūryboje.III deš.lietuvių dailininkų, ypač tapytojų, realistinė kūryba buvo jau naujo tipo realizmas, kuris savo žanrine sandara ir stilistiniais bruožais gerokai skyrėsi nuo XIV a. realistinės dailės. Tai buvo realizmas, kuris plėtojosi ne tik kitomis istorinėmis sąlygomis, bet ir kitokioje meninio patyrimo bei siekių aplinkoje. III deš. lietuvių realistinei tapybai būdingas savotiškas žanrinis ribotumas. Dailininkai realistai daugiausia tapė portretus ir peizažus, o buitinės ir istorinės kompozicijos jų kūryboje buvo užėmusios gerokai mažesnį plotą, be to, meniškumu toli gražu neprilygo portretams ir peizažams.Rimtesni dailininkai, pvz. P. Kalpokas, A. Varnas, J. Šileika ir kiti, mieliau tapė portretus, peizažus arba romantinio bei alegorinio pobūdžio paveikslus.Šis faktas rodo savotišką dailininkų abejingumą istorinėms - buitinėms kompozicijoms. Realistinės tapybos XX a. dailininkai žmogaus ir gamtos išorines ypatybes stengėsi vaizduoti jau ne tiktai kaip stebėtojai.Tikrovės atspindį, jos meninį modelį jie mėgindavo savotiškai pakylėti virš kasdienybės, supoetinti.Tapybos vaizduose, ypač portretuose, labiau gilindavosi į vidinius išgyvenimus, emocijas, atskleisdavo dvasios polėkius, nerimą.Visa tai skatino ne tik pakitusi dailininkų pasaulėjauta, bet ir naujųjų sąjūdžių išplėtotos išraiškos galimybės. Tuo jie skyrėsi nuo panašių XIX a. dailininkų kūrinių. Ne vieną šios kartos lietuvių dailininką viliojo impresionistų plenerinio metodo galimybės atskleisti tikrovės spalvų gausybæ, jo nuotaikų įvairovæ.Tapydami gamtoje, stebėdami ir fiksuodami vaizduojamų motyvų apšvietimą, lokalių spalvų ir refleksų sąveiką, dailininkai stengdavosi praturtinti paveikslų koloritą, pabrėžti savo emocinį požiūrį į tikrovæ. Kartu jie ryškindavo daiktų ir figūrų apimtis, erdvæ, pabrėždavo vaizdo formų pastovumą, konkretumą. Dailininkų - realistų kūryboje pastebima ir kita meno tendencija - siekimas didesnių apibendrinimų, aiškios formų architektonikos, kontrastingų spalvų plotų ( šiltų ir šaltų, šviesių ir tamsių ) pusiausvyros.Ši kiek racionali, formos dekoratyvumu pasižyminti realizmo atmaina parodė truputį kitokį žmogaus ir gamtos meninį modelį :santūrų ir patriarchališką, aiškiau susijusį su blaivia valstietiška pasaulėjauta.Pirmajai realistinės tapybos tėkmei ryškiausiai atstovauja P. Kalpoko ir K Sklėriaus kūryba. Impresionizmo apraiškos. Impresionizmas lietuvių tapyboje pasireiškė tik trumpalaikiais epizodais kai kurių dailininkų ( P. Kalpoko, K. Sklėriaus, J. Mackevičiaus ir kitų ) kūryboje. Impresionizmo apraiškos Lietuvoje nevirto srove, todėl jas galima apibrėžti tik meno tendencijos terminu. Inpresionizmo tendencijos Lietuvoje buvo ‘’negryno’’ pavidalo, nes į lietuvių tapybą impresionizmas atėjo ne iš savo pirminio šaltinio, ne iš prancūzų dailės, o iš vėlesnių jo atmainų, būtent iš latvių ir vokiečių dailininkų tapybos, o tenai impresionizmas buvo jau gerokai pasikeitæs. Tarp lietuvių dailininkų nebuvo nuoseklių impresionizmo sekėjų. Impresionizmo įtakos paveikti tapytojai ( P. Kalpokas, K. Sklėrius ir kiti ) stengėsi išreikšti ne vien trumpalaikius optinius įspūdžius, o giliau skverbėsi į tikrovæ, ryškino pastovesnius aplinkos bruožus, pabrėždavo vaizduojamųjų daiktų bei figūrų apimtį, siekė vaizdų formos konkretumo.Pasinaudodami kai kuriais impresionistinės tapybos būdais, tai yra ryškindami saulės šviesos ir spalvingu atspindžių sąveiką, jie įvairino ir gyvino paveikslų koloritą, stiprino jo skambesį, atskleidė savąjį emocinį požiūrį į tikrovæ. Romantinės tendencijos. Romantines tendencijas plėtojo kai kurie vyresnieji dailininkai - aktyvūs XX a. pr. lietuvių kultūrinio ir meninio gyvenimo dalyviai : tapytojai A. Žmuidzinavičius, J. Mackevičius, skulptorius P.Rimša. Tam tikrą duoklæ šioms tendencijoms atidavė P. Kalpokas ir J. Šileika, bet ryškiau, savaimingiau jos pasireiškė K. Šimonio kūryboje. Romantinius siekimus puoselėjantys dailininkai neiškėlė aiškesnės teorinės savo kūrybos programos, nesudarė glaudesnės grupės , nesukūrė vientisesnės meninių išraiškos priemonių sistemos. Ano meto autoritetingieji kritikai dažniausiai neigiamai vertino romantizmo bruožų turinčius kūrinius, aptikdavo juose meno ribotumo ir hedonizmo požymių. Į romantizmo tendencijas linkusius dailininkus artino visuomeninės - idėjinės pozicijos. Šie dailininkai sukūrė paveikslų istorinėmis temomis, komponavo patriotinio turinio alegorinius vaizdus, tapė idealizuotus Lietuvos peizažus, vaizdavo liaudies buities ir folkloro motyvus. Kita vertus, jų kūryboje atsispindėjo nepasitenkinimas pilka kasdienybe, aiškėjo veržimasis į poetinių svajonių ir fantazijos pasaulį, pastangos išreikšti dvasios nerimą,, ilgesį, kilnius polėkius ir troškimus. Tačiau kūrinių stilistika labai nevienoda. Pačioje kūryboje romantizmo tendencijos nebuvo pastovios ir vienintelės, jos tik iškildavo greta kitų polinkių. Postimpresionizmo reiškiniai. Žymiausias lietuvių postimpresionizmo tapybos atstovas buvo Justinas Vienožinskis. Postimpresionizmo dailė J. Vienožinskiui buvo artimiausia. Čia jis rado sau artimą meno sampratą, išvydo naujas įspūdingos tikrovės meninio apibendrinimo formas, žavėjosi jo kūrėjų ryškiomis individualybėmis, įspūdingais jų paveikslais. Postimpresionizmas nebuvo vientisa, apibrėžta dailės srovė. Ji apima pirmąsias ekspresionizmo užuomazgas, simbolizmo bei dekoratyvinio sintetizmo išraiškas ir pagaliau koloristinį struktūriškumą bei konstruktyvumą, kurie padarė didelį poveikį XX a. tapybai.Postimpresionizmo grindėjus siejo idėjinės pozicijos, atsiribojimas nuo aktualiu visuomenės gyvenimo reiškinių, gilinimasis į psichologines ir estetines dailės formos problemas. J. Vienožinskio tapybai būdingas formų sintetiškumas, kompozicijos konstruktyvumas ir lyrizmas tik tolimais atskambiais siejasi su postimpresionistine P. Sezano , ankstyvąja P. Gogeno, E. Bernaro ir kitų šio sąjūdžio dailininkų kūryba. Tačiau J. Vienožinskio kūryba nepasižymėjo stiliaus vientisumu. Peizažuose vyrauja sintetizmo bruožai, o kitur galima aptikti tradicinio realizmo, dekoratyvios stilizacijos. Svarbiausi dailininko paveikslų žanrai buvo peizažai ir portretai. Kubizmo ir konstruktyvizmo tendencijos.Mažesnį plotą trečiojo dešimtmečio lietuvių tapyboje užima kubizmo bei pokubistinių srovių tendencijos. Tačiau išaugusi nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio aplinkoje ir glaudžiai susijusi su valstiečių kultūros tradicijomis, lietuvių dailė dar nebuvo pasirengusi plačiau absorbuoti tokių sudėtingų, be to, su konkrečiais poreikiais nesusijusių meno problemų, kurias sprendė kubizmo ir pokubistinių srovių dailė. Lietuvių dailėje šias tendencijas pradėjo plėtoti tapytojas V. Kairiūkštis ir jo mokinys V. Drėma. Ankstyvojoje savo kūryboje V. Kairiūkštis perėjo įvairias formas. Nagrinėjo kubizmo problematiką, domėjosi orfizmo ir suprematizmo daile, atidavė duoklæ konstruktyvizmui. Stengėsi savitai plėtoti visų šių srovių siekimus. Orfizmo srovei artima maniera V. Kairiūkštis nutapė keletą peizažų. Būdinga šio tipo kompozicija ‘’Pažaislis’’ (1921 ). Tai nedidelio formato pastelė, kurioje vaizduojamas barokinės Pažaislio bažnyčios fragmentas. Pastato dalys suskaidytos į stambias geometrines plokštumas, išryškintos veržlios kontūrų linijos ir taip suformuota dinamiška paveikslo struktūra. Tą dinamiškumą dar sustiprina balzganos spalvos pluoštai. Konstruktyvizmo bruožai V. Kairiūkščio tapyboje sustiprėjo III dešimtmečio viduryje. Dailininko konstruktyvistiniuose paveiksluose dažniausiai matome tikrovės vaizdus : stilizuotas arba į stambias geometrinių formų spalvines plokštumas suskaidytas figūras. Čia vyrauja šviesių, tarsi pastelinių tonų gama, didelės kontrastingų spalvų plokštumos, dažai tepti plonu ir lygiai suglaistytu sluoksniu. Apskritai dailinikui pirmiausia rūpėjo išdėstyti drobėje įvairių spalvų ir pavidalo abstrakcijas arba pusiau abstrakčias plokštumas, suderinti jų dydžius, kad būtų ritmas, proporcija, kontrastai, pusiausvyra, įtampa. Lietuvių tapyboje neįleido gilesnių šaknų nei kubizmo, nei konstruktyvizmo tendencijos. Jos pasireiškė tik vieno kito dailininko kūryboje, atspindėdamos palyginti trumpą susidomėjimą madingais meno reiškiniais. LIETUVIŲ TAPYBA 1930 - 1940 m. Bendrieji meno gyvenimo bruožai. Ketvirtajame dešimtmetyje atsirado naujų politinių ir visuomeninių veiksnių, kurie atsiliepė įvairių kultūros šakų, taip pat ir dailės, plėtotei. Paaštrėjus klasių ir ideologijų kovos sąlygoms menininkams iškilo nauji uždaviniai, reikėjo apsispræsti aktyviai reaguoti į komplikuotą gyvenimo tikrovæ. Vyresniųjų dailininkų veikloje staigių lūžių ir poslinkių neįvyko. Tačiau visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo permainos veikė visus. IV dešimtmečio daugelis vyresniųjų tapytojų daugiau dėmesio skyrė portretui. Padidėjæs dailininkų susidomėjimas autoportretu tikriausiai turi ryšio su paaštrėjusiais tikrovės konfliktais, meno estetinių principų nepastovumu. Jų kūrinių forma ir išraiška nevienoda. Reikšmingesni jų kūriniai yra tie, kuriuose matyti pagrindinė - realistinė - šios kūrėjų kaitos kūrybos linkmė. Dailininkai gilinosi į žmogaus dvasinį pasaulį, daug dėmesio skyrė spalvų akordams bei linijų ritmui, nutapė vertingų autoportretų. Peizažuose vyrauja tradiciniai vaizdų tipai : platus panoraminis, ramios nuotaikos, kiek dekoratyvių formų peizažas. Žymesni to meto dailininkai buvo P. Kalpokas, A Varnas, V. Didžiokas, J. Šileika, A. Galdikas. Jaunųjų dailininkų organizacijos ir grupuotės. Tačiau pagrindinė jėga, siekianti pagyvinti įvairių meno šakų plėtotæ, buvo ne vyresnieji dailininkai, o jaunoji dailininkų karta. Baigusieji arba baigiantieji Kauno meno mokyklą, studijavusieji arba tebestudijuojantys užsienyje jaunieji dailininkai bodėjosi Lietuvos meno sušablonėjimu ir stagnacija, siekė įkvėpti jam gyvybės, naujų užmojų. Jaunųjų dailininkų idėjiniai ir estetiniai siekiai toli gražu nebuvo vienalyčiai. Labai veikė moderniojo meno srovės, jų lozungai, visų pirma skatinusieji ieškoti naujų formų. Nors ir skyrėsi idėjinės pozicijos, jaunuosius dailininkus jungė nepasitenkinimas padėtimi Lietuvos mene, noras atsiskirti nuo gerokai sustabarėjusių vyresnės kartos dailininkų, troškimas ieškoti gaivesnių dailės plėtotės kelių. Plėsdami savo veiklą jaunieji dailininkai būrėsi į organizacijas. Pirmoji jaunųjų organizacija - Nepriklausomų dailininkų draugija - susikūrė 1930 metais. Jos nariai buvo Kauno meno mokyklos auklėtiniai. ‘’Nepriklausomieji’’ ketino įvairiapusiškai plėtoti veiklą - organizuoti paskaitas ir disputus meno klausimais, įsteigti menininkų klubą, rengti parodas. Reikšmingiausi organizacijos darbai - 1930 ir 1932 m. dailės parodos. Draugija neturėjo aiškiai suformuotos programos, jos siekiai buvo nekonkretūs, apibrėžti gana abstrakčiomis tautiškumo, modernumo, originalumo sąvokomis. Jų surengtos parodos susilaukė prieštaringų vertinimų. Tačiau draugijos veikla parengė dirvą naujai platesnių užmojų jaunųjų menininku organizacijai. Paryžiuje studijavæ dailininkai A. Gudaitis, J. Mikėnas, V. Vizgirda 1932 m. suorganizavo kitą jaunųjų lietuvių dailininkų grupuotæ ‘’ Ars’’. Joje susibūrė tik 9 dailininkai. Iniciatoriai pakvietė pas save tuos kolegas, kuriuos vertino dėl talento ir artimos meninės pasaulėjautos. ‘’Ars’’ grupuotė nebuvo tikra organizacija. Ji neturėjo įstatų, nebuvo įregistruota valdžios įstaigose. Tai buvo grupė panašios pasaulėžiūros dailininkų, kurie susibūræ ketino rengti parodas, užsibrėžė konkrečius siekius ir kaip galėdami stengėsi juos realizuoti savo kūryboje. ‘’Ars’’ grupuotė surengė dvi parodas. Abiejose dalyvavo tie patys minėtieji dailininkai. Parodose eksponuoti kūriniai išplėtė lietuvių dailės teminį ir žanrinį diapazoną. Greta peizažų ir portretų jose daug daugiau vietos užėmė buitinės bei alegorinės kompozicijos, kuriose jaunieji dailininkai reiškė demokratines nuotaikas. Nemažai buvo natiurmortų, skulptūrų, įvairios grafikos, medžio raižinių. O svarbiausia buvo tai, kad visose dailės šakose ir žanruose ryškėjo pastangos kurti naujo tipo vaizdus, plėtoti naujas išraiškos priemones. Arsininkų parodos turėjo pasisekimą, jas entuziastingai vertino pažangieji menininkai ir kritikai. Tačiau jos susilaukė ir kritikos iš vyresniosios kartos dailininkų. Jie gynė tradicinio realizmo pozicijas, neigė arsininkų kūrybos meninæ vertæ. ‘’Nepriklausomųjų’’ ir ‘’Ars’’ grupuotės gyvavo neilgai. Jos nustojo veikti 1935 metais, kai susidarė galimybė įkurti naują, visus lietuvių dailininkus jungiančią organizaciją - Lietuvos dailininkų sąjungą. Tačiau ir per tokį trumpą laiką abi jaunųjų dailininkų grupuotės , taip pat kiti jaunųjų renginiai, labai išjudini Lietuvos meno gyvenimą, davė naujų impulsų tolesnei lietuvių dailės plėtotei. Arsininkų tapyba. IV dešimtmečio svarbiausias lietuvių tapybos reiškinys buvo ‘’Ars’’ grupuotės dailininkų kūryba. Grupuotės branduolį sudarė jauni tapytijai : A. Gudaitis, A. Samuolis ir V. Vizgirda kartu su skulptoriumi J. Mikėnu, grafikais V. K. Jonynu, J. Steponavičiumi ir T. Kulakausku. ‘’Ars’’ grupuotės dalyviai tikėjo meno ‘’autonomija’’, kėlė meno vertybių reikšmų. Jie pabrėžė, kad reikia modernizuoti dailės formas. Lietuvių dailės atnaujinimo pagrindų ir stimulų arsininkai ieškojo užsienio šalių moderniajame mene, taip pat savojo krašto liaudies mene. Arsininkų programa neteikė pirmenybės jokiai meno srovei. Ji tik atmetė sušablonėjusias meno formas, orientavo dailininkus į gyvenamąją epochą, jos nuotaikas. Į pirmąją vietą ji kėlė menininko dvasinį pasaulį , jo emocijas. Kartu jie akcentavo meninės išraiškos priemonių reikšmæ. Pažymėtinas ir arsininkų požiūris į liaudies meną. Dauguma jaunųjų dailininkų į jį žiūrėjo kaip į vertingiausią lietuvių tautos meninio palikimo klodą. Tačiau pačių ‘’Ars’’ grupuotės narių kūrybinis santykis su liaudies menu buvo gana įvairus. Vieni juo domėjosi labiau, kiti tik pasisemdavo minčių savo kūrybai. ‘’Ars’’ grupuotės dailininkus, ypač tapytojus, siejo pastangos artinti dailæ prie gyvenimo, ieškoti naujų meninės išraiškos formų. Kadangi dauguma menininkų buvo jauni , vos pradėjæ savo kūrybos kelią, jų kūriniuose matome įvairių poveikių, bet jų kūryba tolydžio brendo ir stiprėjo. Daugelio jaunųjų arsininkų talentai įvairiapusiškai atsiskleidė ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje, kai grupuotės jau nebuvo, o jos nariai aktyviai darbavosi naujojeorganizacijoje - Lietuvos dailininkų sąjungoje. Tarp realizmo ir impresionizmo. Taip pat veikė dar viena grupė jaunosios kartos dailininkų, kurių menas neturėjo aiškaus veido, savotiškai balansavo tarp įvairių tendencijų, ypač tarp realizmo, impresionizmo ir postimpresionistinio sintetizmo. Šiai grupei skirtini buvusios ‘’ Nepriklausomųjų’’ draugijos nariai ir kai kurie dar jaunesnės kartos tapytojai. Tačiau analogiškoms meno tendencijoms artimi ir kai kurie vyresnieji. Dauguma jų, ypač jaunesnieji, buvo baigæ Kauno meno mokyklą, joje gavæ realistinės kūrybos pagrindus. Tačiau lyginant su vyresniosios kartos kūryba, jaunesnieji linko į modernesnes , labiau apibendrintas išraiškos formas, ir jų tapybą jau galima apibūdinti sintetinio arba dekoratyvinio realizmo terminu. Tokie polinkiai būdingiausi A. Vališkos, P. Kalpoko, Č. Kontrimo kūrybai. Šie tapytojai nesistengė akcentuoti tikrovės reiškinių daiktinio konkretumo, o siekė tam tikro meninio apibendrinimo. Kiek plokštindami daiktų ir figūrų tūrį, aiškiau pabrėždami kontūrus, akcentuodami tam tikrą formų bei linijų ritmiką, jie tapė santūria, pilkokų ir artimų tonų gama, nevengė plokštokų, siluetiškų spalvos plotų. Bræsdami vėliau vieni labiau pakrypo į dekoratyvųjį sintetinį realizmą, kiti - į impresionizmą. Vlado Eidukevičiaus kūryba.Lietuvių dailėje labai savita yra Vlado Eidukevičiaus ( 1891-1941) kūryba. Dailininko kelias į dailæ, jo pasaulėvaizdis klostėsi skirtingai, be glaudesnių kontaktų su Lietuvos gyvenimu ir jo kultūra. V. Eidukevičiaus kūrybai nelengva taikyti tipologinæ analizæ ir apibendrinimus, kadangi iki šiol dar nėra aiškesnio jo dailės raidos vaizdo. Svarbi dailininko brandos ir meistriškumo mokykla buvo muziejai, kuriuose jis praleido daugelį dienų ir mėnesių, nutapė ne vieno šedevro kopiją. Pirmą kartą viešumoje V. Eidukevičius pasirodė 1913 m. Baltijos dailininkų sąjungos parodoje. 1922 m. Rygoje jis surengė savo tapybos ir piešinių parodą. Po šios parodos V. Eidukevičius atkreipė į save, kaip į dailininką, dėmesį. 1931 m. V. Eidukevičius vėl eksponavo savo kūrinius Latvijoje Nepriklausomų dailininkų draugijos parodose. Grįžæs į Lietuvą 1932 m. Kaune surengė individualią dailės parodą, kurioje eksponavo 60 aliejumi tapytų ir kitokių paveikslų. Iš žinių apie ankstyvuosius V. Eidukevičiaus kūrybos žingsniusgalima daryti išvadą, kad iki IV -o dešimtmečio pradžios dailininkas balansavo tarp realizmo tradicijų ir polinkio į impresionizmą. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje V. Eidukevičiaus kūryboje išryškėjo savaimingo impresionizmo bruožai. Dailininkas pradėjo domėtis plenero problemomis, mėgino išreikšti sudėtingą atmosferos dinamiką, šviesos bei refleksų poveikį tikrovės reiškinių lokalioms spalvoms ir formoms. IV dešimtmečio viduryje V.Eidukevičiaus kūryboje buvo ir kitokių tendencijų. Dailininkas siekė formos dekoratyvumo, ekspresijos. Iš pradžių tai pasireiškė kitokia kolorito sandara, pastangomis didinti spalvų įtampą, priešinti ir derinti stambias kontrastiškų spalvų plokštumas. Kita tuo pat metu išryškėjusi tendencija - naujas, ekspresyvesnės faktūros siekimas. Šie naujieji dailininkų kūrybos bruožai IV dešimtmečio antroje pusėje sutvirtėjo, įgavo naujų spalvų. Pakiliau suskambo koloritas, faktūra įgavo jėgos, atsirado spalvų įtampa. Taigi V. Eidukevičiaus kūrybos evoliucija labai sudėtinga. Tačiau dailininkas nenukrypo nuo esminių - realistinių - savo kūrybos pagrindų. Iš įvairių šaltinių pasisemtos žinios ir impulsai jam padėjo tvirtinti savo pasaulėjautą, išsiugdyti aiškią žmogaus ir jo etinės vertės sąmpratą, susikurti raiškią ir savitą tapybos kalbą. V. Eidukevičius praturtino lietuvių tapybą stiprios psichologinės išraiškos ir puikios meninės formos portretais lyriškais ir plataus epinio skambesio peizažais, žavaus kolorito natiurmortais. Savo paveikslų vaizduose dailininkas išreiškė šviesų požiūrį į tirovæ, aiškų jo konkretumo pojūtį, surado ir pritaikė naujus spalvų derinius, sukūrė įvairią tapybos faktūrą. IŠVADOS XX a. pirmoji pusė - svarbus ir savitas lietuvių tapybos raidos etapas. Jaunieji XX amžiaus lietuvių tapytojai iš pradžių rėmėsi kaimyninių tautų - rusų, lenkų, iš dalies vokiečių - dailės tradicijomis, iš kaimynų savinosi profesionalumo pagrindus, taip pat tuo metu labiausiai pasireiškusių srovių teorinius postulatus bei meninės raiškos priemones. Kūrinių motyvus tapytojai dažniausiai ėmė iš savojo krašto, ypač iš jo gamtos, tapė paprastų žmonių ir žymesnių nacionalinės kultūros kūrėjų portretus, stengėsi išreikšti patriotines mintis bei nuotaikas. Ilgainiui skirtingų savybių įgijo ir kūrinių forma : drobėse atsirado lietuviškas tipažas, peizažai sutvisko Lietuvos gamtai būdingais tonais ir jų deriniais, vaizdų nacionalinį savitumą neretai pabrėždavo ramus, lėtas formų bei linijų ritmas, etnografiniai bei liaudies meno motyvai. Be abejo, lietuvių tapybos nacionalinis pobūdis formavosi per visas aptartąsias raidos fazes, pati tapyba nuolatos turtėjo naujais motyvais, stipriau siejosi su etnine pasaulėjauta, stilistiškai įvairėjo kūrinių forma.
Dailė  Referatai   (13,47 kB)
Justinas Marcinkevičius – vienas žinomiausių Lietuvos poetų ir rašytojų. Jis gimė ir užaugo Važatkiemio kaime ir visuomet gyveno apsuptas Lietuvos gamtos. Galbūt būtent dėl to, o gal dar ir dėl meilės tėvynei, beveik visi jo kūriniai buvo parašyti patriotinėmis temomis. J. Marcinkevičiaus kūriniai šlovina Lietuvą, aprašo jos nuostabią gamtą ir aukština lietuvių kalbą.
Literatūra  Analizės   (1 psl., 4,4 kB)
Biografija. Gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje (Prienų r .). Į mokslus kibti pradėjo Alksniakiemio pradžios mokykloje. Mokėsi Prienų „Žiburio" gimnazijoje . Baigė Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultetą. Kurį laiką dirbo redakcijose. Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, vėliau – pirmininko pavaduotojas. Atgimimo pradžioje – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys. Justinas Marcinkevičius - poetas, dramaturgas, vertėjas.
Lietuvių kalba  Projektai   (34 psl., 938,85 kB)